88

Septintas skyrius

Padariau klaidą dar sykį nulipusi į fojė prie registratūros, netgi milži-nišką klaidą. Milžinišką klaidą, kurios nebeištaisysi.

Ir viskas iš gryniausios puikybės.Tai todėl, kad paprasčiausiai nuostabiai atrodžiau. Šukuosena, ma-

kiažas, suknelė, batai – viską kartu sudėjus, tiesiog nepakartojama! Atvirai šnekant, dar niekada taip puikiai neatrodžiau. Ta savaitė, kai be saiko vartojau alkoholį, išėjo į naudą mano figūrai, nes beveik visą laiką man būdavo taip negera, kad į maistą negalėjau net pažiūrėti. Rezul-tatas – plokščias pilvas ir gerokai subtilesni veido bruožai. Dėl tamsių paakių akys atrodė didesnės. O kirpėjas plaukus nudažė karamelinės ir vario spalvos sruogelėmis, jos atrodė fantastiškai.

Tą paskutinį savo gyvenimo vakarą ji spinduliavo nežemišku gro-žiu. Visi ją matę to vaizdo niekada nepamirš. Atrodė, kad ją gaubia kažkokie kerai, kuriems neįmanoma atsispirti, bet kartu jie daro ją neprieinamą.

Būčiau buvusi tikra švaistūnė, jeigu su ta suknele dar gyva nebūčiau pasirodžiusi žmonėms bent vieną kartą. Tik keliems nepažįstamie-siems viešbučio fojė ir tik penkias minutes. Ta proga ketinau išmesti ir migdomųjų pakuotes, mat tabletes buvau išspaudusi iš juostelių ir po penkias išdėliojusi ant stalo. Šalia jau stovėjo degtinė, butelis vandens, stiklinė vandeniui ir taurelė degtinei.

Atsisveikinimo laiškus vieną po kito sumečiau į pašto dėžutę prie-šais viešbutį. Jų buvo daug, kai kurie vokai – storutėliai, pašto išlaidos buvo solidžios, dėžutę prigrūdau iki pat viršaus.

Apie šeštą valandą vakaro paštininkai išėmė laiškus, dabar jau buvo pusė aštuonių. Visi mano paskutiniai žodžiai jau buvo pakeliui pas gavėjus.

Viskas vyko tiksliai pagal planą. Niekas negalėjo sukliudyti.

89

– Bet aš dar turiu laiko, – pasakiau savo atvaizdui veidrodyje. Vieš-bučio veidrodis, siekiantis grindis, buvo dekoruotas auksu ir mano figūrai teikė deramus rėmus. – Galiu nusileisti žemyn ir leisti savimi pasigrožėti, o tada vėl užlipsiu ir pradėsiu ryti tabletes.

Atvaizdas veidrodyje neprieštaravo, tik koketiškai perbraukė ranka plaukus ir man nusišypsojo. Aš irgi atsakiau šypsniu. Tie ryškūs raudo-ni lūpų dažai man iš tikrųjų nepaprastai tinka. Visuomet dažydavausi lūpas kukliomis spalvomis, kad nepabrėžčiau savo didelės burnos, bet juk ir Džulija Roberts ne visada taip daro. Jei galiu išdrįsti ką nors padaryti, tai tikriausiai šiandien…

Nulipusi žemyn ir išmetusi tablečių pakelius į šiukšlių kibirą, pa-mačiau ten sėdinčias tik dvi senyvas moteriškes, kurios atrodė lyg namie pamiršusios akinius. Ir registratorė nedirstelėjo į mane nė kreivu žvilgsniu. Du verslininkai, vilkintys kostiumus, įžengė pro sukamas duris, bet tuoj pat patraukė į kairę, kur baras. Jie manęs net nepastebėjo. Klausykite! Tai paskutinė galimybė pasižavėti manimi dar gyva!

Turėjau apsisukti ir grįžti į savo kambarį, bet čia išgirdau iš baro pianino garsus. Man šovė į galvą patrakusi mintis išgerti paskutinę taurę šampano, na, kad įsivažiuočiau. Jeigu tie verslininkai ir tada ma-nęs nepastebės, kai sėdėsiu užmetusi koją ant kojos prie baro, tai man jau niekas nebegalės padėti.

Tad nucapnojau savo nuostabiais raudonais batais į barą, tiesiai pra-žūčiai į rankas. Bet iš pradžių to nepastebėjau, mėgaudamasi susiža-vėjusiais abiejų verslininkų žvilgsniais – jie sėdėjo prie staliuko greta baro. Lygiai kaip tikėjausi! Patenkinta nusišypsojau ir atsisėdau ant baro kėdės jiems tiesiai ant akių. Taigi buvo verta čia ateiti. Ir kelneriui prie baro, regis, pasirodžiau nuostabi.

– Prašom taurę šampano, – tariau suklapsėjusi blakstienomis.– Tučtuojau, – atsakė kelneris.Užmečiau koją ant kojos, išlyginau suknelės klostes ir apsidairiau.

Baras skendėjo prieblandoje, čia buvo daug intymių nišų. Tokiu me-tu lankytojų dar nedaug. Espreso aparatas maloniai gurgėjo, pianis-tas skambino As time goes by, o viename kampe, tiesiai priešais tuodu verslininkus, užsislėpusi už didžiulio augalo glaustėsi kažkokia porelė.

90

Nenorėjau į tą pusę žiūrėti, bet jie glamžėsi taip, kad, atrodė, jųdviejų liežuviai sukišti iki nosies, fui, kaip šlykštu.

Moteris buvo raudonplaukė, o rankos, kyšančios iš juodos ankštos suknelės, nusėtos strazdanų. Buvo panaši į Miją. Vyras ištraukė liežuvį jai iš burnos, ir ji nusijuokė. Visai taip pat kaip Mija.

Pala pala!Tada pamačiau jos profilį ir supratau, kad neklystu. Tai buvo Mija,

be jokių abejonių.Bet tas vyras buvo ne Olė. Jis buvo tamsiaplaukis ir gera dešimčia

metų vyresnis.– Jūsų šampanas, – tarė kelneris.Ne, tai neįmanoma. Mija išvykusi į kvalifikacijos kėlimo kursus

Štutgarte, be to, laimingai ištekėjusi. Moteris, kuri atsistojo, prisiglau-dė prie to nepažįstamojo ir praėjo pro pat mane, negalėjo būti Mija. Bet tai buvo ji. Ji praėjo taip arti, kad net užuodžiau jos kvepalus.

Pravėriau burną ką nors sakyti, bet Mija manęs visiškai nepastebė-jo. Tasai vyras laikė uždėjęs ranką jai ant sėdynės, o ji kikeno. Juodu pranyko už stiklinių fojė durų.

– Tuojau grįšiu, – tariau kelneriui ir nusekiau paskui juos prie durų. Mačiau, kaip registratūroje jiedu kalbasi su registratore, paima iš jos raktą ir vis dar apsikabinę eina prie liftų.

Ką daryti? Gal reikia prieš galabijant save, vienintelę liudytoją, bent jau pranešti Olei? Vargšelis Olė mano, kad jo žmona važinėja iš vienų tobulinimosi kursų į kitus, o iš tikrųjų ji svetimauja su užpakalio gra-binėtoju ir liežuvio kaišiotoju į gerklę. Kaip liūdna!

Kita vertus, koks mano reikalas? Gal tai vienas vienintelis kartas, ir Olė, niekada to nesužinojęs, laimingai pasens drauge su Mija…

Tą akimirką kažkas uždėjo ranką man ant riešo. Išsigandusi net klyktelėjau.

– Tsss, – sukuždėjo tas kažkas. – Čia aš.Tai buvo Olė.Įdėbiau į jį akis, lyg jis būtų vaiduoklis. Bet jis buvo tikras, šviesūs

plaukai krito ant kaktos, nuo jo dvelkė vos juntamas dantų gydytojo kvapas.

– K-ką čia veiki? – išlemenau.

91

– Sėdėjau anava ten, – mostelėjo Olė į tolimiausią baro kampelį. – Nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau tave įeinančią.

– Taip, bet… bet Mija… – mikčiojau toliau.– Taip, Mija irgi čia, – tarė Olė. – Su savo meilužiu.Dėbsojau į jį išsižiojusi.– Ką gi, iš pradžių ir aš buvau šiek tiek sukrėstas, – kalbėjo jis. –

Eikš, išgerk savo šampaną ir sėskis prie manęs į kampą. Papasakosiu tau visą tą liūdną istoriją, kaip virtau vyru, šnipinėjančiu savo žmoną.

– Žinai, ne, negaliu, aš… aš turiu dar kai ką padaryti, – ėmiau at-sikalbinėti.

Olė buvo aiškiai sutrikęs, bet netrukus paklaus, ką aš veikiu šitame viešbutyje. Ir tada mano planui iškils reali grėsmė.

Olė nubraukė plaukus nuo veido.– Atleisk, žinoma, tu juk atėjai į pasimatymą. Jo vardas Džo, ar ne?

Tikriausiai tu jo čia laukei, tiesa?Linktelėjau.– O, aišku, tai tau dabar visai kas kita galvoje ir tu visai nelinkusi

klausytis apie nenusisekusią mano santuoką, suprantu.Atrodė, kad Olė tuoj pratrūks raudoti.– Laikas tikrai ne pats tinkamiausias, – tariau jam nelaiminga.– Žinoma. Absoliučiai. Suprantu. Tik kai tu įėjai pro duris, pagal-

vojau, kad tai antgamtinis sutapimas ar kažkas panašaus… pažįstamas veidas! Žmogus, kuris man padės įnešti bent kiek šviesos į šitą bepro-tišką reikalą… Gaila.

– Nieko baisaus, – bandžiau jį raminti.– Tai būtų pernelyg gražu, kad būtų tiesa, – Olė dirstelėjo į laik-

rodį. – Dar tik be penkiolikos aštuonios. Žinai ką? Atsisėsiu šalia tavęs prie baro ir nusigersiu, kol ateis tavo draugas. Kurią valandą jūs susitarę?

– Ėėė… tiesą sakant, aštuntą, – atsakiau jam vėl įsitaisydama ant baro kėdės. Mintys mano galvoje pašėlusiai sukosi. Dangau, kaip man atsikratyti Olės? Ak, geriau jau nebūčiau sumaniusi tos beprotybės – dar sykį išeiti iš savo kambario! – Bet, ėėė… tik neužpyk, būtų keis-ta, jeigu mudu kartu jo čia lauktume, kaip tau atrodo? Aš nemanau, kad…

92

– O, suprantu, suprantu, – tarė Olė sėsdamasis ant baro kėdės greta manęs. – Jokiu būdu nenoriu sugadinti tau pasimatymo.

– Gerai, – nusiraminau.– Tu nesirūpink, aš visą laiką viena akimi žiūrėsiu į duris, ir kai tik

tavo draugužis ateis, apsimesiu, kad tavęs nepažįstu, – pasiūlė Olė. – Tarsi būčiau nusitašęs tipelis, atsitiktinai atsisėdęs šalia tavęs prie baro. Norėčiau viskio. Prašom dvigubą. Arba trigubą, jeigu toks būna. Be ledo.

Aš gurkšnojau savo šampaną. Tie nelemti atsitiktinumai. Žmogus nori vieną kartą nusižudyti…

Gal reikėtų paprasčiausiai sušukti: „Ak, štai ir jis!“ – pulti į fojė ir pasprukti į savo kambarį, kol Olė nesusigaudė, kas atsitiko. Tai buvo vienintelė galimybė jo atsikratyti, atėjusi man į galvą.

Pažvelgiau pro stiklines duris. Fojė kaip tik gužėte prigužėjo japonų. Tai buvo puiki proga. Reikia kuo greičiau iš čia dingti.

– Ak, tai… – pratariau, ir čia Olė apsipylė ašaromis. Padėjo galvą man ant peties ir pradėjo sriūbauti. Kelneris pastatė priešais mus taurę viskio ir užjaučiamai man nusišypsojo.

– Ak, po galais, – pasakiau.– Ti-i-iksliai, – sukūkčiojo Olė.Leidau jam išsiverkti. Bet kai pajutau, kad ašaros sunkiasi kiaurai

mano suknelę, švelniai jį atstūmiau.– Ei, ei, – pasakiau jam. – Juk ne taip jau viskas blogai. Statistikos

duomenimis, 60 procentų moterų yra neištikimos savo vyrams. O 70 procentų vyrų apgaudinėja žmonas.

– Nemaniau, kad priklausysiu tiems 60 procentų, kuriuos apgau-dinėja, – virkavo Olė. – Visą laiką įsivaizdavau, kad mudu su Mija esame ypatingi.

– Bet juk taip ir yra, – raminau jį. – Nepaisant… to.– Ak taip? Nori, kad kai ką tau pasakyčiau? Tai tęsiasi jau ne viene-

rius metus! Ji mane apgaudinėja metų metus, dabar aš jau visai tikras. O aš, pusgalvis, nieko nepastebėjau. Ir dabar būčiau nieko nesuuodęs, jeigu vakar ryte nebūčiau išbėgęs pabėgioti prie Acheno tvenkinio ir atsitiktinai sutikęs Mijos kolegės.

93

– Taigi, vis tie atsitiktinumai, – pritariau.– Taip, tikrai! Juk paprastai bėgioju miesto parke, – tarė Olė. – Mu-

du visai maloniai pasikalbėjome, ir tada išaiškėjo, kad kolegė nieko nežino apie tobulinimosi kursus Štutgarte, bet žino, kad mudu su Mija prieš mėnesį buvome Paryžiuje.

– Tikrai? Nieko apie tai nepasakojote.– Todėl, kad nebuvome Paryžiuje! – rėkte išrėkė Olė. – Tada Mija

buvo išvykusi į stažuotę, o aš buvau vienas namie. Atsiprašau, neno-rėjau tavęs apšaukti.

– Nieko tokio. Tai ji buvo ne Paryžiuje, o stažuotėje?– Ne! Argi nesupranti? Ji meluoja ir man, ir visiems kitiems net

susirietusi. Jiems sako, kad išvyksta su manim į Paryžių, man – kad į stažuotę. O iš tikrųjų…

– Va kaip, – nutęsiau.– Taigi grįžau namo ir dėjausi nieko nežinąs. Ir išties tuo metu dar

nieko nežinojau. Galvojau, kad gal ta kolegė apsiriko ir viskas nėra taip blogai… Bet šiandien ryte Mija išvažiavo stažuotėn į Štutgartą, o aš – jai iš paskos.

– Iki Štutgarto?– Ne! – ir vėl sušuko Olė. Verslininkai susidomėję sužiuro į mus.

Olė vėl prislopino balsą. – Tik iki kitos automobilių aikštelės. Ten ji paliko automobilį ir nuėjo apsipirkti. Nusipirko apatinius! Tamsiai raudonus!

– Hm hm, – krenkštelėjau. – Tai tu ją visur sekiojai?Olė linktelėjo.– Taip, dūlinau paskui savo žmoną kaip koks nusmurgęs antrarūšis

privatus detektyvas. Prekybos centro apatinių drabužių skyriuje man teko gūžinėti už stovų su liemenėlėmis. Kiti pirkėjai pamanė, kad esu koks iškrypėlis.

– Tikriausiai, – tariau. – Turiu galvoje, kur ten.– Mano odontologijos klinika šiandien uždaryta, – kalbėjo Olė. –

Mano padėjėjos visą rytą skambino pacientams pranešti, kad neatvyk-tų. Mat gydytojas išėjo šnipinėti žmonos. Kuo aš baigiau?

– Kas buvo, kai Mija nusipirko apatinius?

94

– Ji tuntinėjo po parduotuves taip neskubėdama, kad pamaniau, gal sugalvojo tą visą reikalą vien kad ramiai apsipirktų. Bet paskui Erenš-trasės kavinėje ji susitiko su tuo vyru.

– Tuo, kuris buvo čia?– Na žinoma, su tuo pačiu, – nekantravo Olė. – Jis tuoj pat sugrū-

do jai į burną liežuvį, net nespėjau pagalvoti, bene tai koks nors man nepažįstamas pusbrolis.

– O paskui?– Ak, tai buvo šlykštu. Laikydamiesi už rankyčių jie nukurnėjo prie

artimiausios taksi stotelės ir atvažiavo į šitą viešbutį.– Kodėl jie nevažiavo jos automobiliu? – paklausiau. – Arba jo?– Kad aš žinočiau. – Susierzinęs Olė dėbtelėjo į mane. – Argi tai

svarbu? Man atrodo, jie taip įsiliepsnojo, kad nenorėjo prarasti laiko ir jau taksi ėmė glamžytis. Be to, nuo Erenštrasės iki prekybos centro garažų geras kelio galas, ir tikriausiai jie nenorėjo, kad kas pamatytų. Šiaip ar taip, į šitą viešbutį jiedu atvažiavo taksi. Ar žinai, kiek čia kainuoja viena naktis?

Aš linktelėjau.– Tikiuosi, tas šunsnukis bent jau apmokės sąskaitą, – tarė Olė. –

Vien apatiniai buvo be proto brangūs.– O kaip tu sekei paskui taksi? – paklausiau.– Sėdau į kitą taksi, – atsakė Olė. – Mane buvo ištikęs šokas.– Užtat taksistas tikriausiai pasismagino, – tariau. – Važiuokite pas-

kui tą automobilį… Metų metus to laukė.– Daviau jam dešimt eurų arbatpinigių, – pasakė Olė. – Mija ir tas

tipas pasiėmė kambarį ir visą popietę ten pratūnojo. Aš jaučiausi visai sutrikęs. Nežinojau, ką daryti.

– Galiu įsivaizduoti, – raminau jį.– Taigi įsitaisiau bare ir laukiau. Nežinau, ko man čia prireikė, bet

ir tada nepalengvėjo. Paskui jiedu ėmė ir atėjo čionai. Aš susigūžiau kamputyje, bet jie vis tiek matė tik vienas kitą. Visą laiką ji taip kvailai krizeno.

– Gal jo liežuvis jai kuteno nosį, – pasakiau.– O tada atėjai tu, – kalbėjo Olė. – Kaip angelas su savo raudo-

na suknia. Maniau, gal man prasidėjo haliucinacijos! Bet palengvėjo.

95

Garbės žodis, nežinau, ką būčiau daręs, jeigu tu nebūtum pasirodžiusi. Tikriausiai būčiau išplūdęs ir pritvojęs tą žmogėną.

– Vargu… – suabejojau.– Taip, – tarė Olė nuleidęs pečius. – Tupėjau bailiai savo kamputyje

užėmęs kvapą. Baisu. Koks aš niekingas mėmė.– Visai tu ne mėmė, tiesiog tave ištiko šokas.– Taip taip, tikra tiesa. Laimė, kad tu čia esi. – Olė nusibraukė nuo

veido ašarų vageles. – O Dieve, man taip nepatogu prieš tave. Tikrai! Tu lauki gražaus vakaro, o aš čia imu verkšlenti. Iš tikrųjų, man tiesiog gėda. Labai atsiprašau.

– Nieko baisaus. O gal paieškokim tau lauke taksi ir tu ramiai…Olė papurtė galvą. Paskui dirstelėjo į laikrodį.– Punktualumas tavajam Džo nebūdingas.Atrodė, kad jis tiesiog prikepęs prie baro kėdės. Atsisukau į du-

ris. Japonų nebesimatė. Užtat prie registratūros stovėjo kažkoks vyras. Galėjau pulti prie jo apsimesdama, kad tai Džo. Bet paskui pamačiau, kad jo ausys bjauriai atlėpusios. Net ir iš tolo jos atrodė siaubingai. Nenorėjau, kad Olė pagalvotų, jog man patinka tokie atlėpausiai.

– „Leksingtone“ Mija, kaip darbuotoja, gautų nuolaidą,  – tarė Olė. – Bet ten ji negali susitikti su savo meilužiu. Kokia nesąmonė, ar ne? Prašom dar vieną viskio. Dvigubą ir trigubą.

– Kyla klausimas, kodėl jiedu nesusitikinėja pas jį, – susidomėjau.Olė kilstelėjo antakius.– Gal jis toli gyvena. Arba jo butas – prišnerkšta lindynė.– Arba jis irgi vedęs, – spėjau.– O Dieve, – sudejavo Olė. – Tikras kiaulė.– Man atrodo, kad jiems abiem tai tik pramoga. Santuoka jiems

svarbi, jie nenori jos prarasti, – svarsčiau. – Jeigu apsimesi, kad nieko nežinai, viskas liks po senovei, ir judu laimingai sulauksite senatvės.

– Gal tu visai išprotėjai? – suriko Olė. – Tada mūsų santykiai būtų visai liguisti. – Jis ir vėl dirstelėjo į laikrodį. – Gal tavasis Džo įstrigo kamštyje. Iš kur jis važiuoja?

Tiesiai iš tarpinio pasaulio, žmogau. Su dalgiu.– Iš, hm… Frankfurto, – atsakiau.

96

– O varge, – tarė Olė. – Tikiuosi, jis nekalba Heseno šnekta. Kartą sakei, kad tau ši tarmė skamba klaikiai neerotiškai.

– Taip, ir dabar taip manau. Bet Džo kalba normine vokiečių kalba. Jis kilęs iš… hm… Brėmeno.

– Kažkaip jau imu abejoti, ar jis ateis, – pasakė Olė. – Nepadoru taip ilgai versti žmones laukti. Moterį vieną bare.

Jis jau ėmė mane nervinti.– Žinai, aš mėgstu laukti viena. Tavim dėta, važiuočiau dabar namo.– Apie tai negali būti net kalbos, – ėmė prieštarauti Olė. – Juk

nepaliksiu vienos sėdėti bare, kad į tave vėpsotų visokie svetimi tipai.– Niekas čia į mane nevėpso, – nesutikau.– Kurgi ne, vėpso. Tiems dviem žmogėnams visą laiką seilės iš bur-

nos varva. Šita suknia tokia… gana seksuali.– Hm, ačiū, – padėkojau.– Tikrai. Dar niekada tavęs su ja nemačiau. Ir tų batų.– O, turiu juos jau šimtą metų, – sumelavau.– Ir pas kirpėją buvai,  – tarė Olė. – Mija irgi buvo pas kirpėją,

vakar. – Gavęs viskio jis maktelėjo du gurkšnelius. – Kaip tau atrodo, kiek jam metų?

– Džo?– Ne, Mijos meilužiui. Juk jis atrodo senas, ar ne?– Sakyčiau, per keturiasdešimt, arti penkiasdešimt.– Senas šmikis, – nusprendė Olė. – Tikriausiai viduramžio krizę

išgyvena su Mija. Kiek metų Džo?– Trisdešimt penkeri. – Aš nesutrikau. Tiek turėjau migdomųjų

tablečių, jos laukė manęs viešbučio kambaryje ir galvojo, kur aš, po galais, pradingau.

– Kur tas vyrukas užstrigo? – nekantravo Olė. – Galėtų bent jau paskambinti, kad vėluoja.

– Savo mobilųjį palikau viršuje, kambaryje, – pasakiau. – Nueisiu atsinešti.

Olė nužvelgė mane pašiurpęs.– Tu pasiėmei čia kambarį?– Ėėė… taip.

97

– Kodėl? Juk gali su Džo eiti į savo butą. Arba… o ne, tik nesakyk, kad ir judu užmezgėte slaptą romaną, apie kurį niekas neturi sužinoti.

– Nesąmonė, – pasipiktinau. – Juk jūs visi apie tai žinote.– Jis vedęs, ar ne?– Ne, – atsakiau. – Ne, ne!Olė nutilo, bet tylėjo kažkaip užjaučiamai. Pianistas ir vėl ėmė

skambinti As time goes by. Tikriausiai nieko kito nemokėjo. Norėjau iš čia dingti.

– Gal dar taurę šampano? – paklausė kelneris.– Ne, ačiū. Nors gal ir būtų ne pro šalį, – atsidusau. Juk negalėjau

dabar lipti aukštyn į savo kambarį ir nusižudyti, palikusi čia Olę taip siaubingai susikrimtusį. Turėjau bent jau pasirūpinti, kad jis saugiai grįžtų namo ir nieko sau nepadarytų. – Ar tu čia kiurksosi visą naktį, lauksi Mijos?

– Nežinau, – tarė Olė.– Man tai neatrodo geras sumanymas.– Tai pasiūlyk ką nors geresnio.– Būtų geriau grįžti namo ir ramiai viską apgalvoti.– Ką apgalvoti? – paklausė Olė. – Ar tai, kad esu paskutinis idiotas?– Na, kad ir tai, – atsakiau.Olė užsisakė dar viskio.– Bet man čia patinka, – tarė jis.Gerai, ne tai ne. Man ir pačiai rūpesčių buvo per akis. Mintyse regė-

jau savo atsisveikinimo laiškus, kaip pagal pašto indeksus juos skirsto automatas. Ką čia, tiesą sakant, veikiu? Ar jau visai pablūdau?

– Aš jau eisiu, – tariau ryžtingai.– Kur? – išsigando Olė.– Į savo kambarį. Paskambinsiu Džo.– Ne, lik su manim, Geri, prašau.– Negaliu.– Taip taip, suprantu, žinoma, negali, atleisk. – Olė dirstelėjo į laik-

rodį. – Man atrodo, kad jis nebeatvažiuos. Tas vedęs šmikis metė tave.– Gali būti, – tariau. – Todėl ir noriu jam paskambinti.– Tai jis iš tikrųjų vedęs! Taip ir žinojau. Koks šunsnukis. Apgaudi-

nėja žmoną ir dar tavim naudojasi. Tokia moterimi kaip tu. Nužeminti

98

iki meilužės. Ir dar negali laikytis punktualumo. – Olė pasilenkė virš baro. – Ei, ar girdite? – šūktelėjo kelneriui. – Ar galite įsivaizduoti? Tas šunsnukis ją metė.

– Nemetė, – pasakiau lipdama nuo baro kėdės. – Gal galėtumėte šampaną įrašyti į mano kambario sąskaitą? Numeris 324.

Kelneris linktelėjo.– Ne ne, – nesutiko Olė, – aš apmokėsiu.– Važiuok taksi namo, Ole, – patariau jam.– Tu man tokia gera, – tarė Olė. – Tu apskritai mieliausia iš visų

mano pažįstamų žmonių. Ir graži, ir protinga, ir sąmojinga. Tu per gera tam Džo.

– Jau vėlu, – pasakiau pakštelėdama jam į skruostą. Paskutinį kartą užuodžiu tą dantų gydytojo kvapą. Vos nepravirkau. Bet turėjau elg-tis ryžtingai. – Iki pasimatymo, Ole, matysi, viskas susitvarkys. Ir tik nepridaryk kvailysčių.

– Ne, nesirūpink, Geri. Aš tau paskambinsiu, kai sugebėsiu vėl blai-viai mąstyti.

Prikandau apatinę lūpą ir nutipenau prie durų.– Aš būsiu čia, jei tau manęs prireiktų, – sušuko Olė man pavymui.

101

Aštuntas skyrius

Grįžusi į viešbučio kambarį pirmiausia nusispyriau batus ir kritau ant lovos. Jaučiausi visiškai išmušta iš vėžių.

Iki tol galvojau, kad niekam iš mano pažįstamų nėra taip blogai kaip man. Bet dabar turėjau pripažinti, kad Olės situacija tikrai apgailėtina. Ne pyragai, kai sužinai, kad žmona tau neištikima. Kad didžioji tavo meilė tave niekšiškai apgaudinėja.

Kita vertus, geriau, kai ką nors turėjai ir praradai, negu kai niekada nieko neturėjai. Ir apskritai – gal šiandien jam ir blogiau negu man, bet jis graužiasi tik kelias dienas, o aš visą gyvenimą esu neurotiškai depresyvi, tai juk daug blogiau.

Tuntai moterų tik ir laukia, kol galės pulti prie gerai atrodančio šviesiaplaukio dantų gydytojo, kai jis tik atsilaisvins. O kas stovi eilu-tėje manęs?

Tai va. Todėl turėjau teisę baigti šitokį gyvenimą, kol jis netapo dar labiau apverktinas.

Vėl apsiaviau batus, susišukavau plaukus. Makiažas vis dar buvo tobulas, tik lūpas teko iš naujo pasidažyti. Buvo be dvidešimt devynios. Jeigu viskas gerai klosis, vėliausiai vienuoliktą kietai miegosiu. Amžių amžiams.

Ji buvo tarsi ką tik pražydusi rožė, kurios niekas nenorėjo nei nuskinti, nei pasimėgauti kvapu. Ir štai dabar ji nuvys per naktį, ir visus žiedlapius išnešios vėjas.

Taip jiems ir reikia.Keista, tą akimirksnį krūminį dantį kairėje pusėje nudiegė skaus-

mas. Apčiupinėjau liežuviu. Ne ne, negali to būti: juk tą dantį Olė tik pernai perplombavo. Skausmas atlėgo. Na štai!

Iškilmingai atsisėdau prie stalelio priešais išdėliotas migdomųjų tabletes ir įpyliau vandens į didžiąją stiklinę, o degtinės – į taurelę.

102

– Į sveikatą, – tariau savo atvaizdui veidrodyje. Mano atvaizdas at-sakė man skeptišku žvilgsniu.

– Na, pradedam, – pasakiau. – Nesilaužyk, juk viską gerai apgalvo-jome. Kitaip neišeina. Viskas bus tik dar blogiau, savaitė po savaitės, metai po metų.

Mano atvaizdas tebespangino skeptiškai akis.– Be darbo, be sutuoktinio, be pastogės, be vaikų, – kalbėjau to-

liau. – O kai visi bus perskaitę laiškus, neteksime ir draugų. Kelio atgal nebėra. Vieniša, neurotiška, depresyvi, sena ir susiraukšlėjusi – ar nori tokia tapti?

Mano atvaizdas papurtė galvą. Na matai. Galima pradėti.Maktelėjau degtinę, kaip buvau išmokusi. Brrr, šlykštu. O dabar

tabletės. Pradėsiu nuo tų rausvųjų, pereisiu prie žydrų, o baigsiu pilkš-vomis. Tarpuose vis gurkštelėsiu vandens ir degtinės.

Pirmoji tabletė: padėti ant liežuvio, nuryti, užsigerti. Padaryta. An-troji: padėti ant liežuvio…

Kažkas pasibeldė į duris.To nebuvau numačiusi, todėl iškišusi liežuvį sustingau ant kėdės.

Tikėjausi, kad gal beldžiasi į gretimas duris. Bet ne. Vėl pasibeldė, šįsyk garsiau ir ilgiau.

– Geri! Geri! Ar tu čia? – kažkas sušuko koridoriuje.Tai buvo Olė. To dar betrūko! Sėdėjau iškišusi liežuvį ir iš baimės

negalėjau net pakrutėti.– Geri! Tai aš, Olė! – šaukė Olė už durų. – Žinau, tu čia. Nagi,

atidaryk! Kitaip mane suims už triukšmavimą. Geri! Turiu tau kai ką pasakyti. Geri!

Na, čia aš jau įtūžau. Įtraukiau liežuvį į burną, nurijau tabletę ir pamiršau užsigerti.

– Eik iš čia, Ole, – tariau jam perdžiūvusia burna, bet Olė negirdėjo. Kaip apsėstas daužėsi už durų.

– Geri, atidaryk!Aš atsistojau. Reikėjo atsikratyti to vyruko, kitaip jis čia visą naktį

stovės, daužysis ir šūkalios.– Ššia negiventi joks Gearis, ššia giventi Jušenka. Eik iš šia, nes aš

pašaukti policija, – pasakiau prie durų.

103

– Ačiū Dievui, tai tu, Geri, – atsiliepė Olė kitapus durų. – Nagi atidaryk! Turiu skubiai su tavimi pasikalbėti.

– Nieko nebus, – pasakiau jam. – Dink iš čia!– Kodėl? Žinau, kad Džo neatvažiavo, visą laiką stebėjau fojė. Tu

viena! Atidaryk, įleisk mane vidun, jau žmonės susidomėjo, ko aš čia daužausi. – Tikriausiai kažkas kaip tik ėjo koridoriumi. – Labas va-karas, – pasisveikino Olė. – Nesirūpinkit, aš ne visuomet taip elgiuosi, bet šiandien mano žmona man buvo neištikima, ir aš nusigėriau. Ne itin originalu, žinau, bet nieko geresnio nesugalvojau. Gal jūs galite ką kita patarti? Na nežiūrėkite į mane taip kvailai. Beje, viršutinis trečias dantis dešinėje apimtas ėduonies, net iš čia matau.

To tai jau per daug. Jeigu Olė pradės kabinėtis prie viešbučio svečių, neilgai trukus ateis kas nors iš personalo, o to aš jokiu būdu nenorėjau. Atidariau duris.

– Kodėl taip ilgai neatidarei? – tarė Olė braudamasis į kambarį. – Gal buvai nuoga?

– Ne, aš tik…O dangau! Tabletės! Puoliau prie stalelio ir susižėriau jas į delną.

Bent pusė pažiro ant grindų.Bet Olė to nė nepastebėjo. Visu svoriu užvirto ant dvigulės lovos.– Apačioje man atėjo į galvą geniali mintis, – pasakė. – Kol žiūrėjau

į fojė, dairydamasis tavojo Džo, man šovė pati genialiausia visų laikų mintis.

– Kad nori pas mane prisiplumpęs išsimiegoti? – paklausiau mesda-ma tabletes į naktinio stalelio stalčiuką. Paskui pasilenkiau ir surinkau nuo grindų kitas.

– Ne, kai kas geresnio, – atsakė Olė. – Sugalvojau, kad vienu smūgiu galim priploti tris muses. Ką tu čia darai? Gal pametei kontaktinius lęšius? Palauk, aš tau padėsiu.

– Ne! Ne! – sušukau iš visų plaučių ir vėl išmečiau tabletes ant grin-dų. – Aš nenešioju kontaktinių lęšių. Renku tik… ėėė… trupinius…

– Tai štai, – tarė Olė. – Tave metė tavasis Džo, ar ne? O mane apgavo Mija. Nežinomi Viešpaties keliai suvedė visus mus šiame vieš-butyje. Ar supranti, kur lenkiu?

– Suvedė, tik be Džo, – paprieštaravau.

104

– Taip, taip. O tai kur jis pradingo? – paklausė Olė. – Pabandysiu atspėti: vienas iš jo vaikų susirgo vėjaraupiais, ar ne? Taip jie visada sako, tie vedę šunsnukiai.

– Jis neturi vaikų, – pasakiau nepastebimai šluodama tabletes prie stalo kojų. Olė tikriausiai jų nepastebės, jo rega dabar aiškiai ribota. – Be to, jis nevedęs. Ir bet kurią akimirką gali čia ateiti.

– Ką? – Olė atsisėdo. – Tikrai?Linktelėjau. Ir jis turi juodą diržą, norėjau dar pridurti, tada Olė

tikriausiai pagaliau dings iš čia. Bet Olė nė nemanė to daryti.– Cha cha, vos nepatikėjau, – tarė jis vėl virsdamas ant lovos. – Bet

kokie čia gali būti kamščiai tokiu metu? Paklausyk, katinėli, tau nėra ko manęs gėdytis. Juk ir pačius gražiausius ir geriausius iš mūsų galima apgauti ir pamesti likimo valiai.

– O, tik nereikia.– O ką tu manai, matai, kaip man atsitiko! Aš irgi nemaniau, kad

mano žmona ims mane apgaudinėti su tokiu šlykščiu tipu. Na pažiū-rėk į mane, aš juk tikrai geriau atrodau, – kalbėjo Olė. – Nenoriu girtis, bet esu geriausiai atrodantis vyras, kad ir kiek dairytumeisi aplinkui. Ir dar dantų gydytojas. Tokiam kaip aš neįmanoma būti neištikimai.

– Ole, tau tikrai siaubingas sukrėtimas, ir aš mielai su tavimi pasi-kalbėsiu apie tai… kitą kartą, o dabar…

– Paklausyk, kokį genialų planą sumaniau. Tada tau iš karto pasida-rys geriau. Ar tu tiki karma?

– Ole! Aš labai norėčiau pabūti viena, – pasakiau nusižiovavusi. Nejaugi migdomieji jau pradėjo veikti?

– Tik neieškok savo kaltės, – nenurimo Olė. – Tu čia niekuo dėta, kad tas Džo taip niekšiškai elgiasi, patikėk manim. Esi nuostabi, ir tas Džo tikrai nieko kito netrokšta, kaip tik būti tavo, o ne savo žmonos, tos nevėkšlos, vyru. Bet jau per vėlu. Jis pats kaltas. Tikras šunsnukis. Galėjo anksčiau apie tai pagalvoti. Bet ir tau su vyrais niekada ne-nuskildavo, tikrai, turiu tau tą pasakyti. Tu trauki netikusius tipus be jokio atsakomybės jausmo, kurie nori tik pasismaginti. Tokius, kurie naudojasi tavo jaunyste ir grožiu, o patys nieko už tai neduoda.

– Cha cha cha! – pasakiau aš.– Klausyk, ar šituose liukso apartamentuose yra bariukas?

105

– Taip, va ten, – mostelėjau ranka. – Bet 0,2 litro kolos buteliukas kainuoja septynis eurus dvidešimt.

– Aš juk noriu ne kolos, – atšovė Olė versdamasis ant pilvo ir nesi-keldamas prišliuožė tiesiai prie bariuko. – Aš noriu viskio. Man patiko jį gerti. Man vis tiek, kiek jis kainuoja. Aš esu turtingas. Esu turtingas vyras, žinoma. Gerai atrodantis ir turtingas vyras! Tikriausiai todėl ta raudonplaukė kekšė ir ištekėjo už manęs. – Jis atidarė bariuką. – Viskio nėra. Tik raudonasis vynas ir šampanas. Ir alus. Paskambinsiu kam-barių tarnybai. Bent jau tiek gali mums pasitarnauti. Kur telefonas?

– Galėčiau pasiūlyti degtinės, – tariau jam ir įpyliau į stiklinę savo brangiosios degtinės.

– Degtinė tinka, – nusprendė Olė, truktelėjęs geroką gurkšnį. – Už viską tau sumokėsiu. Paklausyk manęs: karma – kai viskas vyksta ne-atsitiktinai. O tai, kas dabar vyksta, yra karma. Viskas. Todėl mano planas toks: kol Mija duodasi su savo meilužiu, o tavo meilužis su savo žmona, mudu, tai yra tu ir aš, praleisime naktį kartu. Čia, viešbučio kambaryje. Kaip tau patinka? Ar tai ne genialu?

– Tai visiškai kvaila, – nesutikau. – Tai vaikiška! Pažiūrėk, Mija, jeigu tu gali, aš irgi ne prasčiau galiu tą patį, būsim atsiskaitę. Nors man iš šito plano nėra jokios naudos.

– Kodėl ne? Tu nušluostysi nosį tam Džo. Argi nesupranti? Taip jam ir reikia, jeigu jis tave ėmė ir paprasčiausiai metė. Kai jis pamatys, kad tu su gerai atrodančiu dantistu, kuris važinėja poršė…

– Bet Džo juk nieko nesužinos, – nenusileidau.– Taip, gal tiesiogiai ir nesužinos, – tarė Olė krapštydamas pakau-

šį. – Bet netiesiogiai tai jau tikrai. Karma! Atsitiktinumų nebūna! Svarbu pats pric-pric-principas, argi nesupranti?

– Ne, – atsakiau.– Bet juk tai visai nesunku! Rytoj Mija ateis su tuo savo senu skra-

balu pusryčiauti, o ten jau sėdime mudu ir įsimylėję laikomės susikibę už rankučių. O tu iš mano rankos valgysi marmeladu užteptą duonelę. Tada Mija pamatys, kaip tai atrodo.

– Taip, tai aš suprantu, – tariau, – tu nori, kad Mija imtų pavydu-liauti. Bet, kaip sakiau, man tai atrodo vaikiška ir nereikalinga. Aš po tuo nepasirašau.

106

– Bet tu tik pagalvok, kaip tai genialu! – sušuko Olė. – Ji net negalės iškelti scenos, kitaip pati išsiduotų. Įsivaizduok: tu apgaudinėji savo vyrą ir kitą rytą sužinai, kad ir jis tave apgaudinėja, tą pačią naktį, tame pačiame viešbutyje. Nors imk ir susuk filmą, ar ne?

– Paklausyk, Ole, – tariau. – Suprantu, kad tu ištroškęs keršto. Bet nepudruok man smegenų kalbomis apie karmą ir kad man iš to reikalo bus kokios nors naudos.

– O kaipgi, bus, gal tik netiesiogiai, – pasakė Olė ir išmaukė iki dugno visą stiklinę degtinės.

– Netiesiogiai?– Gerai jau, tau tenka nedėkingas vaidmuo. Bet Mija tavęs vis tiek

nemėgsta, ar žinai? Tad tau nėra ko prarasti.– Aš ne apie tai kalbu… – sutrikau. – Mija manęs nemėgsta?

O dėl ko?Olė ėmė kikenti.– Ji mano, kad tu į mane akis pakabinusi. Juokinga, ar ne? Kai ir taip

visos moterys spigina į mane akis.– Ne, visiškai ne, – pasipiktinau. Gerai jau, aš buvau pakabinusi akis

į Olę, bet niekuomet, tikrai niekuomet niekuo neišsidaviau. – Kodėl Mija taip mano?

– Na, kadangi mudu kadaise vos nesusiėjome, – tarė Olė. – Tu ir aš.

– Taip, bet tik vos, – nesutikau. To aš nepamiršau. – Juk tada Mija vėl sugrįžo pas tave.

– Taigi. – Olė atkišo man stiklinę. Aš vėl įpyliau jam degtinės. – Kaip tik tuo metu, kai tarp mūsų jau ėmė šis tas megztis. Mijai tai būdinga. Ji visiems visko pavyduliauja.

– Nereikėjo tau vėl su ja prasidėti, – pasakiau šiek tiek pyktelėjusi. Gerai prisiminiau tą vakarą, kai Olė man pranešė, kad vėl susiėjo su Mija. Man tada žandikaulis atvėpo, maniau, kad tarp jų viskas baigta visiems laikams.

– Matai, ak, tai ilga istorija.– Tai ir nepasakok man jos.Tą vakarą ketinau ištarti vieną iš klasikinių sakinių. Na, kažką tokio:

„Ar užeisi pas mane išgerti kavutės?“ O turėjau pasakyti: „Ak, nuosta-

107

bu, džiaugiuosi dėl tavęs.“ Ir „Žinoma, mes liksime draugai“ – jau gerai nebeprisiminiau, ką iš tikrųjų pasakiau. Tai buvo siaubinga.

– Vis tiek papasakosiu, – ryžosi Olė. – Turiu vieną kartą papasakoti. Kaip tau atrodo, kodėl mes taip skubėjome susituokti?

– Nes… o! Tikriausiai Mija buvo nėščia? – Tai man buvo naujiena.– Būtent, – tarė Olė. – Bent jau man taip tvirtino. O paskui pasi-

rodė, kad ne. – Jis nupūtė sau nuo kaktos šviesią sruogą. – Ir aš, tiesą sakant, tuo labai džiaugiuosi, mat nebuvau tikras, ar tai mano vaikas. Mes juk ir išsiskyrėme tada dėl to, kad ji buvo laikinai įsimylėjusi kitą. Tokia ji. Viskas tik laikinai. Nusiausiu batus, gerai?

Papurčiau galvą.– Aš vis dar noriu, kad išeitum. Jaučiuosi pavargusi.Iš tikrųjų buvau pavargusi. Mirtinai pavargusi. Tai tos prakeiktos

tabletės. Taip greitai juk negalėjo paveikti.– Tai tau būdinga. – Olė nusispyrė batus ir meiliai dirstelėjo į ma-

ne. – Tau tai atrodo amoralu. Ir tu nori sukliudyti man elgtis amoraliai. Tu tokia miela. Esi toks padorus žmogus. Priešingai negu Mija. Tu tikras lobis. Kad galėčiau, atskaldyčiau dabar tą Džo.

– O aš tave, – pasakiau, bet Olė to neišgirdo.– Žinai ką? Dabar aš nusiprausiu po dušu, o paskui šmurkštelėsim į

lovytę ir pakalbėsim apie tai, koks tu esi nuostabus žmogus, – kalbėjo jis jau vilkdamasis drabužius. – Tik kvaila, kad neturiu pasiėmęs dantų šepetuko. Juk negalėjau to numatyti, ar ne?

Bejėgiškai žiūrėjau, kaip Olė nusirenginėja nekoordinuotais jude-siais, meta drabužius ant kėdės, o paskui nuogut nuogutėlis atsisuka į mane ir klausia:

– Ar galiu pasinaudoti tavo dantų pasta?– Kosmetikos krepšelyje, – pasakiau nusisukdama, – bet vargas tau,

jeigu bent paliesi mano dantų šepetėlį.– Nesirūpink, aš išsivalysiu dantis pirštu, – nuramino mane Olė ir

nusvirduliavo į vonios kambarį.Vos tik jis uždarė duris, aš atsigaivaliojau. Giliai įkvėpiau, sutelkiau

visas likusias jėgas ir puoliau rinkti nuo grindų tablečių, paskui su-mečiau jas į naktinio stalelio stalčių, prie Biblijos. Suskaičiavau, buvo likusi trisdešimt viena. Dvi nurijau, tai kur dingo dar dvi? Vieną apti-

108

kau nuriedėjusią prie spintos, o kitos taip ir neradau, kad ir kaip ieš-kojau. Nusikeikiau. Tos tabletės buvo mano didžiausias turtas. Mano bilietas į aną pasaulį. Didžiausia nesąmonė, kad negalėjau praryti. Olė pastebės, kad man kažkas negerai, tada išplaus skrandį ir nugabens į psichiatrijos ligoninę.

Tai ką man daryti?Gal susiimti, viską susipakuoti ir sprukti, kol Olė dar neišėjo iš vonios?

Tabletes susimesčiau į rankinę, apsiaučiau batus ir nuskuosčiau iki lifto. Galėjau nuvažiuoti taksi į kitą viešbutį ir ten niekieno netrukdoma…

Dar nespėjau baigti minties, kai ir vėl į kambarį įšlitiniavo Olė, apsisukęs strėnas rankšluosčiu.

– Čia tai bent, – tarė jis. – Toks dušas beveik visai žmogų išblaivo.– Mieliausias Ole, jeigu tu išsiblaivei, tai būk toks geras, imk taksi

ir važiuok į namus, – pasakiau vėl nusižiovaudama.Kūnas, regis, buvo visas švininis. Bet tas jausmas buvo malonus.

Diegliai, jau kelios savaitės surakinę sprandą, atsileido.– Na, ne toks jau aš blaivas, – pasakė Olė. – Kokias dvi promiles

būsiu pasiekęs. Be to, mano mintis išties puiki. Mija išvers akis. O ir tavajam Džo tai bus gera pamoka.

– Ole, tu tikras kvailys, nepainiok į šį reikalą Džo. Argi nesupranti – jis apie tai išvis nieko nesužinos. Bet kad Mija pasamdys profesionalų žudiką nudobti manęs iš už kampo, šito tu tikriausiai nepagalvojai, ar ne? Ir kad aš to visiškai nenoriu!

– Nori, nori! – Olė pažiūrėjo į mane nekaltom akim. – Argi negaliu bent kartą gyvenime pasielgti egoistiškai? Žinai, tokia proga nebe-pasikartos – ir jos taip paprastai praleisti negalima. Mija tau nieko nepadarys, jeigu ir pasamdys žudiką, tai užsiundys ant manęs. O tau tik reikės vaizduoti, tarsi tarp mūsų kažkas vyksta.

– Tai jau ir taip suprantama.– Prašau tavęs, Geri, padaryk tą dėl manęs, – maldavo Olė, pilda-

masis dar degtinės. – Aš tau visą gyvenimą už dyką tvarkysiu dantis. Tik su geriausia keramika. Beje, tavo dantys labai gerai prižiūrimi, katyte, ar aš tau jau sakiau?

– Taip, per paskutinį profilaktinį patikrinimą, – atsakiau jam. – Ir nevadink manęs „katyte“.

109

– Man labai gaila, katyte, – tarė Olė. – Aš taip kalbu, nes esu girtas. Ir todėl, kad visada norėjau tave taip vadinti. Oplia, laikykis, mieloji!

Mano keliai staiga visai sulinko. Nesakyčiau, kad nemaloniai, bet visiškai atsipalaidavo. Plumptelėjau ant lovos.

– Juk tu išgėrei tik dvi taures šampano, – pasakė Olė. – Tu blai-viausia iš mudviejų, tad turėsi sušerti man per pirštus, jeigu man kils nepadorių minčių. Aš tavimi pasitikiu.

– Bet aš pernelyg pavargusi, kad man ateitų į galvą nepadorios min-tys, – tariau aš krisdama aukštielninka ant lovos. – Tos rausvosios greitai veikia.

– Ką sakai? Ei, juk nesirengi čia dabar miegoti? Naktis dar tik pra-sideda. Dar tik pusė dešimtos. Kaip bus su mūsų pasilinksminimu?

Nusispyriau batus, atsisegiau suknelės užtrauktuką ir gulėdama iš-sirangiau iš savo prabangaus drabužio.

– Gal pakabintum ant kėdės? – paprašiau vargiai laikydamasi, kad nesumerkčiau akių. – Ji kainavo keturis šimtus trisdešimt eurų.

Olė sugavo suknelę ir nušveitė sau už nugaros ant fotelio.– Paklausyk, Geri, jeigu ketini ir toliau nusirenginėti, aš dėl nieko

negaliu garantuoti, – perspėjo jis mane.– Dar tik liemenėlę, – išlemenau, akys jau sulipo. – Kitaip negalėsiu

kvėpuoti.– Ir aš negalėsiu, – tarė Olė. – O, Dieve!Stengiausi dar atsimerkti, bet nebepraplėšiau akių.– Aš valandžiukę numigsiu, – sumurmėjau, – ir norėčiau, kad pa-

doriai elgtumeisi, ar aišku?– Tai tada užsiklok, – pasakė Olė. – Aš juk vyras.Užsitraukiau antklodę ant galvos. Dieve, kokia patogi lova. Pagalvės

apvilktos ką tik išskalbtais kvepiančiais užvalkalais. Kada dar gausiu pamiegoti tokiuose prabangiuose pataluose?

– Tu prigulei šokoladuką, – tarė Olė.– Užgesink šviesą, katinėli, – paprašiau jo.– Gerai, aš irgi tuoj atsigulsiu, – sutiko jis. – Dar tik išgersiu taurę

degtinės, kad nepulčiau prie tavęs.Norėjau dar kažką sakyti, bet nugrimzdau į miegus.

112

Devintas skyrius

Atsimerkusi ne išsyk susigaudžiau, kur esu. O kai susivokiau, ir vėl užsimerkiau.

Šalia manęs gulėjo Olė, jį užuodžiau net ir užsimerkusi. Nuo jo sklido degtinės ir viskio mišinio tvaikas, persmelktas dantų gydytojo kvapo, tikrovėje daug nemalonesnis, negu vien jį aptarinėjant. Neknar-kė, bet kvėpavo gana sunkiai ir garsiai.

Kurį laiką kvėpavau su juo vienu ritmu.Viskas įvyko ne taip. Jo čia neturėjo būti, manęs čia nebeturėjo būti.

Bent jau gyvos.Nė kiek nesidžiaugiau, kad likau gyva. Viskas dabar buvo dar blo-

giau nei anksčiau. O dar ir tas apatinis krūminis dantis kairėje pusėje vėl suskaudo. Auuu.

– Tai man būdinga, – pasakiau tyliai ir atsisėdau.Lauke jau buvo šviesu. Užuolaidos buvo atitrauktos, ir aš pirmąsyk

gėrėjausi tikrai nuostabiu Reino vaizdu. Upe aukštyn plaukė baržos, jų šoninės šviesos blyškiai švietė ryto blandoje. Dangus buvo žydras ir vaiskus. Brėško graži, šilta pavasario diena.

Vokietijos laiškanešiai jau seniausiai darbavosi, krovė mano atsis-veikinimo laiškus į pašto krepšius. Nešė į geltonuosius automobilius arba tvirtino prie dviračių.

Pagalvojusi apie laiškanešius, pamiršau net kvėpuoti. Gerai, tik be panikos! Dar ne viskas prarasta. Iš lėto iškvėpiau orą iš plaučių. Jeigu pavyks išsliūkinti su visomis tabletėmis iš viešbučio ir susiieškoti ramią vietelę joms suryti, kol dar nepabudo Olė, galėjau dar sykį apsukti vairą į kitą pusę.

Paskui visu svoriu mane prislėgė kita mintis: neturėjau pinigų susi-mokėti už viešbučio kambarį. Jeigu bandysiu sprukti, mane suims. O policijos nuovadoje iškrės ir pateiks kaltinimą prekyba migdomaisiais.

113

Ir vėl teko prisiversti ramiai iškvėpti. Viskas ne taip blogai. Juk turiu kreditinę kortelę. Išeisiu iš čia kuo ramiausiai ir apmokėsiu sąskaitą. Kol pinigai bus nuskaičiuoti nuo sąskaitos, jau seniausiai būsiu negyva ir palaidota.

Juk neturėtų būti taip sunku padėti šaukštą, po galais!Bent jau danties skausmas apmalšo. Patyliukais atsikėliau. Maniau,

galva plyš iš skausmo, bet, kad ir keista, jokių skausmų nepajutau. Jau-čiausi gerokai pailsėjusi ir išsimiegojusi. Tos rausvosios tabletės geros, jas tikrai galiu rekomenduoti ir kitiems. Bet žvilgtelėjusi į veidrodį išsigandau. Ne dėl to, kad buvau visiškai nuoga, tik su kelnaitėmis, o kad vakar nenusivaliau makiažo. Blakstienų tušas ir vokų šešėliai buvo išterlioję visą veidą.

Atsisukau į Olę. Jis miegojo kietai ir giliai. Ne stebuklas turint gal-voje, kiek vakar visko išplempė. Na gerai, pirmiausia nusiprausiu po dušu ir prausdamasi susirikiuosiu mintis.

Šiltas vanduo mane atgaivino. Panika šiek tiek aprimo. Juk turėjau dar kelias valandas, kol pirmieji adresatai atplėš gautus laiškus ir sukels aliarmą. Be Olės, niekas nežinojo, kur esu, o kadangi niekas nežinojo to, ką žinojo Olė, tai niekam neateis į galvą mintis klausti jo, kur aš. Ar kam nors rašiau, kad apsistosiu viešbučio kambaryje? Nebeatsiminiau. Bet jeigu parašiau, tai manęs ieškodami jie tikriausiai apskambins visus miesto viešbučius. Gal reikėtų pavažiuoti kiek tolėliau? Galėjau nuva-žiuoti taksi į geležinkelio stotį ir ten įlipti į pirmą pasitaikiusį traukinį. Nesvarbu, kur jis nuveš, ten vis tiek bus viešbučio kambarys, kuriame galėsiu išgerti tabletes. Jų dar buvo likę trisdešimt dvi, turėjo pakakti. Jau nuo tų dviejų, kurias išgėriau vakar vakare, miegojau kaip užmušta.

Taip ir padarysiu. Tik reikia išlaikyti ramybę, išlįsti iš dušo, užsi-tempti suknelę, tabletes susimesti į rankinę ir mauti iš čia kuo greičiau. Taksi, stotis, traukinys, viešbutis – ir baigta!

Skubiai apsišluosčiau rankšluosčiu ir įslinkau į kambarį.– Geri! Ar čia tikrai tu, o ne kokia nors mano geidulinga fantazija?Olė jau buvo pabudęs ir žiūrėjo į mane krauju pasruvusiomis akimis.Velnias! Velnias! Velnias!– Tai viena iš tavo geidulingų fantazijų, – sušnabždėjau. – Tu dar

kietai ir ramiai miegi. Užmerk akis…

114

– Ūūū, tik ne taip garsiai, – subaubė Olė. – Galva plyšta iš skausmo. Gal kartais turi aspirino?

– Miegok! Miegok! – kalbėjau bandydama jį užhipnotizuoti. – Tai tik sapnas… Tu pavargęs, tavo akys apsunkusios, tu nieko kito nenori, tik miegoti…

– Tu nuoga, – tarė Olė.– Nes tai sapnas, – tariau.– Hm, – suabejojo Olė. – Tu nuoga, čia viešbučio kambarys. Aš

irgi nuogas.Kad įsitikintų, dirstelėjo į save pakėlęs antklodę.– Taip taip, tik geidulinga fantazija. Miegok, Ole, užmik, tuoj pate-

kės mėnulis… – kuždėjau aš.– Dabar jau viską prisiminiau, – pasakė Olė. – Mija ir jos meilužis,

viešbutis, baras, tu…– Tau viskas tik prisisapnavo, – tariau jam nusiminusi. – Jeigu dabar

ir vėl užmigsi…– O, Dieve! – sušuko Olė. – Kai pagalvoju apie praėjusią naktį,

pasijuntu visai kitaip.– Ir aš, – tariau jam, kritau ant lovos krašto ir užsidengiau veidą

rankomis. Viskas kaip užkerėta!– Taip tai Mijai ir reikia! – nusprendė Olė. – Aš jai nesakysiu, bet

tu daug geresnė už ją.– Kuo?– Na, lovoje, – atsakė Olė. – Tu lovoje tikra granata, garbės žodis.Na, aš tai žinočiau. Žmogau, aš juk išgėriau migdomųjų, ne afro-

diziakų! Ir šimtu procentų buvau tikra, kad Olė prie manęs nė pirštu neprisilietė. Na, bent devyniasdešimt devyniais ir devyniomis dešim-tosiomis procento – juk vis dėlto miegojau. Bet tai buvo tik miegas, o ne narkozė. Būčiau pabudusi, jeigu Olė būtų mane palietęs. Bent jau nederamai palietęs. Bet to jis nebūtų įstengęs padaryti. Tikras stebu-klas, kad jis apskritai dar nusigavo iki lovos, toks girtas vakar buvo.

Bet Olė kūrė naują versiją.– Aš visuomet taip ir manydavau. Mija iš esmės – ji veikiau tokia…

Na, nuobodi. Viskas melas, kas sakoma apie raudonplaukes.

115

– Ole, man regis, tu nieko nebeprisimeni, – nutraukiau. – Tu išgėrei be proto daug degtinės.

– Taip, bet aš viską atsimenu, – nenusileido Olė. – Kiekvieną detalę.– Ak taip?– Kaip nuvilkau tau suknelę, ne, kaip mes vienas nuo kito nuplėšė-

me drabužius ir visur… ir po dušu abudu nusiprausėme, ir duše, ten… o paskui – o Dieve, tu verki?

Atitraukiau rankas nuo veido.– Ne, neverkiu, tik galvoju, kad mūsų prisiminimai apie praėjusią

naktį šiek tiek skiriasi.– Ką nori tuo pasakyti? Ar aš buvau ne šaunus? – Olė susimąstęs

pasikasė galvą. – Tai dėl alkoholio! Paprastai aš daug geresnis, garbės žodis.

– Ne, noriu pasakyti, kad mes visai ne… Ką čia darai?Olė nutvėrė telefoną.– Man reikia tabletės. Arba dviejų. Ir dantų šepetuko. Geras vieš-

butis juk gali mane tuo aprūpinti, ar ne?Ir iš tiesų jam buvo pažadėta viską atnešti po dešimties minučių.– Na matai, – tarė Olė man nusišypsojęs. – Tai aš eisiu į dušą. Ži-

nai, Geri, man labai gaila. Praėjusią naktį buvau tik… na, savo paties šešėlis.

– Ole, tu visai ne… Ak, pamiršk tai!Nebuvo prasmės jam nieko aiškinti. Jis nenorėjo pripažinti, kad

mudu gulėjome vienas su kitu kaip du numirėliai ir miegojome.Beje, jei jau kalbame apie numirėlius: galėjau pabėgti, kol jis prau-

siasi duše. Jis dar nebuvo spėjęs atidaryti vonios kambario durų, o aš jau stryktelėjau ant kojų ir ėmiau suktis kaip be galvos. Tabletės, taksi, stotis…

Kur mano drabužiai? Reikėjo apsivilkti tuos, su kuriais čia atėjau – džinsus, juodus marškinėlius su varliuku Kermitu, apsiauti juodus su-varstomus batelius. Reikėjo apsivilkti ir apatinius, žinoma, pirmiausia juos, susikaupk, po galais! O dabar svarbiausia – tabletės. Visą amžinybę krapštysiu jas po vieną iš stalčiaus, o jeigu jį visai ištrauksiu, galėsiu sužerti tiesiai sau į rankinę.

116

Prakeikimas, tas stalčius įstrigo! Koks čia liukso viešbutis su tokiais dviejų žvaigždučių viešbučio tevertais suklypusiais baldais! Patraukiau iš visų jėgų, ir – bampt! Su visu stalčiumi perlėkiau visą kambarį. Ta-bletės išsibarstė iki pat palangės, o Biblija nulėkė prie sienos.

– Prakeikimas! – nesusilaikiau.Į duris kažkas pasibeldė.– Kambarių tarnyba!– Gal atidarytum, Geri? – šūktelėjo Olė.Duše liovėsi bėgęs vanduo.– Dabar negaliu, – atsakiau bandydama atgal įgrūsti stalčių ir tuo

pat metu nuo lovos nušluoti tabletes.Olė išlindo iš vonios kambario visai nuogas.– Einu, – tarė jis ir atidarė duris jaunam patarnautojui su uniforma,

kuris dėjosi, tarsi tai būtų visiškai normalu, kad viešbučio svečias prieš jį stovi plikut plikutėlis.

– Dėžutė aspirino ir dantų šepetukas.– Dėkoju, prašom įtraukti į sąskaitą.Iš kelnių, kabančių ant kėdės, kišenės Olė ištraukė piniginę ir davė

tam vaikinukui dešimt eurų arbatpinigių.Pagaliau man pavyko įgrūsti stalčių į bėgelius. Bet tabletės buvo

išsibarsčiusios po visą kambarį. Paspyriau kelias po lova, kad Olė ne-užmintų ir nepradėtų uždavinėti nemalonių klausimų.

Bet Olė apskritai nieko nebematė.– Dabar jau man daug geriau, – tarė jis uždaręs duris.– Kaip tau gerai, – pasakiau.– Ar pyksti ant manęs? Suprantu – elgiausi anaiptol ne kaip džen-

telmenas. Turiu galvoje, pirma išsiverkiu tau ant peties, o paskui… Bet juk aš tik vyras, o tu žavi moteris…

– Nepykstu, – nuraminau jį.– Na taip, bet tikrai nesi geriausios nuomonės apie mane, – nerimo

Olė.Taip, tikrai galvojau apie jį ne per geriausiai. Tas žmogėnas – tikra

varnalėša. Neįmanoma atsikratyti.O laikas bėgo.

117

Nebegirdėjau, ką Olė kalba rengdamasis, girdėjau vien tiksint se-kundes. Kaip bombą. Pirmieji laiškanešiai jau pakeliui, tiktak, nesu-laikomai juda į priekį, tiktak, nuo pašto dėžutės prie pašto dėžutės, braunasi per sodelius, tiktak, pro besikandžiojančius šunis ir užrašus „Prašom nemesti reklamos“…

– Aš išalkęs, – tarė Olė.– Ir aš, – pritariau jam ir šiek tiek nustebau.Tikrai, buvau išalkusi kaip vilkas. Gerai, tada kartu papusryčiausi-

me. Paskui dar turėsiu laiko surinkti tabletes, nuvažiuoti į stotį ir įšokti į traukinį, važiuojantį į Novosibirską…

– Nori, kad Mija mus pamatytų, ar ne?– Kas ta Mija? – paklausė Olė.– Ak, Ole, Mija – tavo žmona, kuri vakar sudaužė tau širdį, – paaiš-

kinau jam ir staiga lioviausi tūžusi ant Olės. Juk jam dabar taip sunku. Nieko keista, kad jis taip keistai elgiasi.

– Mano širdžiai, tiesą sakant, viskas gerai, – pasakė jis žiūrėdamas, kaip dažausi blakstienas ir perbraukiu lūpas įprastu bespalviu blizgiu lūpdažiu. – Kodėl moterys dažydamosi blakstienas išsižioja?

– Tai nulemta genetiškai, – tariau jam, pasiėmiau rankinę ir paspy-riau dar dvi tabletes. Aš pasiruošusi.

– Atrodai nuostabiai graži, – pagyrė Olė. – Tikrai, pažiūrėjęs į tave nė nepagalvotum, kokia laukine kate moki pavirsti…

Aš tik pavarčiau akis.

Pusryčių salėje, šviesiame milžiniškame žiemos sode, mano nuotaika laikinai pasitaisė. Nuo bufeto negalėjai atitraukti akių. Kalnai egzo-tiškų vaisių, bandelės, kelių rūšių duona, sūris, pjausniai, spirginti laši-nukai, kiaušinienė su krevetėmis ir dešrelės – viskas atrodė taip skanu, didžiulis įvairių arbatų ir kavos pasirinkimas, šviežiai spaustos sultys, plaktos varškės patiekalai. Ore tvyrojo nuostabus kvapas.

– Taip įsivaizduoju dangų, – tariau.– Ko valgysi? – paklausė Olė.– Visko, – atsakiau.

118

Kol susinešiau ant stalelio viską, ko geidė mano širdis – lėkštę, kau-piną ananasų, mangų, braškių ir papajų, stiklinę morkų ir apelsinų sul-čių, kapučiną, bandelę su aguonomis, skrudintos pilnagrūdės duonos, kiaušinienę su krevetėmis, gabaliuką Morbier Royal sūrio, gabaliuką dvokiančio Elzaso sūrio ir vieną mažutę dešrelę, – teko keturis kartus eiti prie bufeto.

Olė patenkintas apžiūrinėjo mano susineštus delikatesus.– Bent jau sugebėjau sužadinti tau apetitą, – tarė jis, – tikiuosi, kad

tai ne revanšas už nepateisintus lūkesčius?– Tiesą sakant, nuo vakar ryto nieko neturėjau burnoje, – atsakiau jam.– Trumpai išnyksiu, – pasakė Olė mirktelėjęs. – Pradėk valgyti be

manęs.Taip ir padariau. Atsilošusi patogiame kaliamo krėsle ėmiau siurb-

čioti kapučiną. Tuo metu pusryčiavo dar koks dvidešimt trisdešimt viešbučio svečių, didysis antplūdis dar nebuvo prasidėjęs, o gal jau bu-vo pasibaigęs. Nesimatė nei Mijos, nei jos meilužio. Tikriausiai jiedu ir taip turėjo ką veikti. Bet kas galėjo būti geriau už tokius pusryčius? Garbės žodis, tokių patiekalų labai pasigesčiau numirusi.

Olė ilgokai užtruko. Kai grįžo, jau buvau ištuštinusi savo lėkštę vai-sių, suvalgiusi skrudintą duoną su kiaušiniene ir krevetėmis ir sudoro-jusi pusę aguoninės bandelės.

– Kur taip ilgai užtrukai? – paklausiau smeigdama ant šakutės deš-relę. – Per tą laiką būčiau galėjusi triskart suvažinėti į Novosibirską.

– Aš jau sumokėjau už viešbutį ir išnešiau iš kambario daiktus, – tarė gerai nusiteikęs Olė. – Tavo bagažą padėjau registratūroje.

– Ką? – Iš išgąsčio nuo šakutės numečiau dešrelę.– Tik nesilaužyk. Mažiausia, ką galiu padaryti, – bent sumokėti už

kambarį, – tarė Olė. – Tai visai nesusiję su tuo, kas šiąnakt buvo tarp mūsų, paprasčiausiai norėjau apmokėti sąskaitą. Už draugę, kuri buvo su manimi, kai man… nutiko nelaimė.

Ar tik jis neverkia?– Na gerai, dėl manęs… – skubiai atsakiau. – Bet kaip su mano

daiktais? Ar tu viską sudėjai?– Kad nedaug daiktų, – tarė Olė. – Paprasčiausiai sumečiau visus į

tavo kelioninį krepšį, ir tuos, kuriuos radau vonios kambaryje.

119

– Bet ar tau nieko… Ar pažiūrėjai po lova, stalčiukuose?– Ne, o ką, reikėjo? Jeigu ką nors pamiršai, tai ne problema, galėsime

paskui paimti. Juk tai ne papuošalai ar kokios vertybės?– Ėėė… ne, – nutęsiau. – Knyga.– Ten buvo tik Biblija, – pasakė Olė. – Maniau, ji viešbučio.– Ėėė… ne, ji priklauso man.Olė švelniai į mane dirstelėjo.– Vis ką nors naujo apie tave sužinau, Geri. Bibliją paimsime pas-

kui. Tokiame viešbutyje kaip šitas niekas nedingsta. Kaip kava?– Dangiška, – pasakiau vėl pasmeigdama šakute dešrelę ir dėdama

į burną. – Gal dar vieną atsinešiu. O Bibliją pati pasiimsiu.– Ak, po paraliais, – tarė Olė. – Mija! Visai buvau ją pamiršęs.– Neįtikėtina! – nusistebėjau.– Ne, rimtai! Ji čia! Ji ir jos ponas meilužis. Tas vargšelis dienos švie-

soje atrodo visai it seniena. Visiškai nusibaigęs. Lyg visą naktį bluosto nesudėjęs.

– Taip tikriausiai ir buvo!– O kaip aš atrodau? – paklausė Olė.– Stebėtinai gerai, – patikinau. – Iš kur tas tavo dailus įdegis?– Jiedu atsisėdo prie stalo pačiame gale. Į dešinę nuo tavęs. Šimto

dvidešimt laipsnių kampu. Apsimesk, kad nematai.– Aš jų ir nematau, – tariau. – Neturiu nugaroj akių.– Ką man daryti, kai ji mus pastebės? – paklausė susijaudinęs Olė.– Tai tu sugalvojai tokį planą, – pasakiau.– Kokį planą?– Na, tokį, kuris visiškai sugriovė mano planą.Olė manęs negirdėjo. Įsispitrijo man per petį į Miją.– Liaukis į ją spoksojęs, – atsidusau. – Geriau atsisėsk ant kėdės

šalia manęs. Tada ji tave pastebės, o tu jos nematysi, ir ji nematys, kad tu ją pamatei.

– Gerai, – tarė Olė pasislinkdamas su kėde. – O ką dabar daryti?– Dabar lauksime, kada į mus tėkšis varškės desertas, – tariau.Ir aš buvau mažumą susijaudinusi. Ką darys Mija, kai mus pastebės?

Ką aš daryčiau ja dėta? Gurkštelėjau morkų ir apelsinų sulčių.– Nusišluostyk ūsus.

120

– Ką?– Ūsus nuo viršutinės lūpos, – tarė Olė. – Nuo sulčių.Paėmęs servetėlę jis nušluostė man veidą.– O, kaip gerai. Mija nusprogs tai pamačiusi.Olė atitraukė ranką su servetėle.– Tegul papučia man į uodegą. Tą darau ne dėl Mijos. Tavo tokios

dailios lūpytės, ar jau tai sakiau?Tada jis mane pabučiavo. Pasijutau nejaukiai, bet įsitraukiau į žai-

dimą: bučinys buvo ne ką prastesnis negu kine – kaip turi būti. Nors Oskarą teik. Viena ranka įsikibau Olei į plaukus. Tą visą laiką norėjau padaryti.

Baigėme bučiuotis, kai suskambėjo Olės mobilusis telefonas.– Oho! – Neatgaudamas kvapo Olė ištraukė jį iš kelnių kišenės. –

Tai Mija! – sušnabždėjo.– Super! Tai atsakyk!Hm, buvo visai neblogai. Ėmiau gailėtis, kad praėjusią naktį mie-

gojau kaip užmušta.– Sveika, brangioji! – tarė Olė. – Koks oras Štutgarte?Apsimečiau, kad turiu užsisegti batą, ir lenkdamasi dirstelėjau atgal.

Mijos meilužis sėdėjo prie stalo vienas, Mijos niekur nesimatė. Mei-lužis atrodė sutrikęs, net gerokai. Jis dairėsi į visas puses tarsi kažko ieškodamas.

– O, čia fantastiškas oras, – pasakė Olė. – Kaip tik bėgioju po par-ką. – Jis mirktelėjo man. – Vakar vakare? Ak, nieko ypatinga. Išrašiau kelias sąskaitas ir žiūrėjau televizorių. O tu? Taip, suprantu. Tokios stažuotės visada be galo vargina. Tose konferencijų salėse oras – nors kablį kabink. Kada išvažiuoji? Ar eisi šįvakar į kulinarijos vakarėlį pas Karoliną ir Bertą, o gal paprasčiausiai nueisime kur nors pavalgyti? Gerai, kaip nori. Važiuok atsargiai, brangioji. Myliu tave. Iki greito. – Jis nuspaudė mygtuką ir vėl įsikišo mobilųjį į kelnių kišenę. – Na, kaip? Kur ji?

– Man regis, registratūroje, – tariau. – Meilužis vis dairosi, kur ji dingo. Tikriausiai ji mudu pamatė ir išpuolė pro duris tau skambinti.

– Taip jai ir reikia, – nusprendė Olė. – Pasakyk atvirai, Geri, na, tik pasižiūrėk į jį: ką tas tipas turi tokio, ko neturiu aš?

121

Vėl suskambo mobilusis telefonas. Šįsyk Mijos meilužio. Jis kažką pasakė ir išėjo iš žiemos sodo.

– Cha cha, – tariau. – Tai buvo Mija. Ji tikriausiai jam pasakė, kad šiandien negali pusryčiauti. Man jos tiesiog gaila. Turėtų jaustis kaip tarp kūjo ir priekalo.

Olė abiem rankom suėmė mano galvą.– Tu nuostabi, Geri!– Malonu buvo pasitarnauti.Olė pamėgino ir vėl mane pabučiuoti. Aš jį atstūmiau.– Ei, juk niekas į mudu nebežiūri!– Bet…– Jokių bet! Tavo planas pavyko! – Aš atsistojau. – Nors neturiu

jokio supratimo, ką tu tuo pasiekei ir kas bus paskui, dabar turiu su-tvarkyti savo reikalus.

Man reikėjo kuo skubiau grįžti į viešbučio kambarį ir surinkti nuo grindų tabletes.

Tik dar greitai suvalgysiu tą gardų Elzaso sūrį, hm, koks skanus!Olė atrodė nepatenkintas.– Suprantu, kad tau reikia truputį atsitolinti. Visa tai labai jau be-

viltiška… na, tiesiog baisi maišalynė. Ir dar tas Džo.– Taigi, – tariau. Paėmiau dar gabalėlį Morbier Royal sūrio, bet ir vėl

padėjau ant lėkštės. Ką aš darau! Jau tiek laiko iššvaisčiau valgydama. Energingai užsimečiau rankinę ant peties. – Lik sveikas, Ole. Su ta-vimi buvo labai įdomu. Bet dabar aš labai skubu.

Tai buvo tiesa. Kol aš strimgalviais bėgau iš valgomojo, laiškanešys jau tikriausiai įmetė atsisveikinimo laišką į žalią mano tėvų laiškų dė-žutę. Reikėjo kuo greičiau išvažiuoti į Novosibirską.

– Geri, tas Džo visai netikęs. Tu vis pasirenki netinkamus vyrus, – dar spėjo pasakyti Olė, bet aš apsimečiau, kad jau nieko nebegirdžiu.

Fojė akies krašteliu pamačiau raudonplaukę personą pranykstant už kolonos ir nebesidairydama užbėgau laiptais. Trečiame aukšte pri-siminiau, kad reikėjo paprašyti registratūroje kambario rakto, bet 324 kambario durys buvo atviros.

Kokia laimė! Nebereikės lipti žemyn į registratūrą ir regzti viso-kiausių istorijų.

122

Atsitrenkiau tiesiai į vežimuką su valymo priemonėmis. Iš už veži-muko su nuostaba į mane žvelgė drūta moteriškė. Per petį ji buvo per-simetusi dulkių siurblio žarną, o po pažasčia pasikišusi dulkių šluotelę.

– Nesiurbkite dulkių! – sušukau vos atgaudama kvapą. – Čia mano kambarys!

– Šiame kambaryje niekas nebegyvena, – tarė kambarinė. – Aš ką tik sutvarkiau jį kitiems svečiams.

– Ką – jau? Mes buvome išėję tik valandėlei! Neįtikėtina!– Ar jūs ką nors pamiršote? – paklausė kambarinė.– Taip, žinoma.– O ką?– Savo…Ta kvaila karvė! Ji tikrai matė, kad susiurbia trisdešimt dvi table-

tes. Bet ką man dabar daryti? Atimti iš jos siurblį ir praplėšti dulkių maišelį?

Kambarinė pažvelgė į mane purtydama galvą ir nuvažiavo su savo vežimėliu.

Aš likau stovėti kambaryje nuleidusi rankas.Pralaimėjau. Mano bilietas į Anapilį pradingo dulkių siurblyje.O po visą Vokietiją zujo laiškanešiai.