Savanoris2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362)

Lietuvos savanorių Laikraštis

Gr. Vilius Džiavečka„Savanorio“ korespondentas

Sausio 17-ą dieną Krašto ap-saugos savanorių pajėgos iškilmin-gai paminėjo 15-ąsias įkūrimo me-tines. Nepriklausomybės aikštėje įvyko pajėgų rinktinių vėliavų ri-

Savanorių pajėgoms – 15 metų

kiuotė. Dalyvavo Seimo pirminin-kas Artūras Paulauskas, Seimo na-riai, Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus, Lauko pajė-gų vadas brg. gen. Arvydas Pocius, Savanorių pajėgų vadas plk. Anta-nas Plieskis, kariuomenės vienetų

vadai, užsienio šalių gynybos ata-šė, kiti svečiai.

Sausio 17-ąją Savanorių pajėgų štabe įvykusioje ceremonijoje pa-sisakė buvę pajėgų vadai ir kariuo-menės vadovybė.

„Savanoriai, mes turime būti lai-mingi, kad esame ir kad buvome, nes

galėjome ir neišlikti, – kalbėjo pir-masis SKAT štabo viršininkas, dabar Krašto apsaugos ministro patarėjas ats. plk. Jonas Gečas. – Mes viską da-rėme pirmą kartą, kartais klydome, o mūsų darbas ir dabar nesibaigia.“

Nukelta į 3 psl.

Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo Sausio 13-osios medaliu:

Algimantą Armoną,Zitą CiCėnienę,Gintarą GAbrusėną,Česlovą GermAnAviČių,Tomą Juozapą GinTilą,Dainių GuDelį,vidmantą Guršnį,sigitą JeGeleviČių,rimantą Jušką,Gediminą kAsTAnAuską,Almantą leiką,saulių liČkų,svajūną PAPiliAuską.

Dešimt metų Savanorių pajėgose

kAsP vadas medaliu „už pavyzdingą kario savano-rio tarnybą“ (10-ties metų) apdovanojo:j. srž. Gintautą kinDerį, eil. Alfredą Jukną, gr. rolandą JurGAiTį, gr. Arvidą biČiūną, gr. Algį GoDAiTį.

Sausio 17-oji Nepriklausomybės aikštėje.Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Raštingiausio lietuvio titulas atiteko kaunietei Akvilei An-dziukevičiūtei, kuri, būdama įsi-tikinusi, jog taisyklingai rašyti moka, specialiai finalui net ne-sirengė. Vertinimo komisija jos diktante neaptiko nė vienos klai-delės, nors tekstas buvo ganėti-nai sudėtingas – Broniaus Ra-dzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ ištrauka.

Akvilė dirba finansininke, studijuoja Kauno kolegijoje ir tuo pat metu tarnauja savanore Dariaus ir Girėno rinktinės 222 kuopoje.

Vasario 16-osios išvakarė-se Šiaulių universitete likviduo-ta Lietuvių kalbos didaktikos ka-tedra. Šiaulių studentai yra itin

Raštingiausio lietuvio titulas – savanorei

„raštingi“. Doc. Stasys Tumėnas: „Kai perskaičiau studento rašinį, kuris žodyje „Radviliškyje“ pa-darė 3 klaidas (parašė „radviliš-

Praėjusį šeštadienį vyko nacionalinio diktanto antrasis turas. Dėl raštingiau-sio lietuvio titulo varžėsi 80 kandidatų, geriausiai pasirodžiusių pirmajame ture.

kija“), o žodį „Lietuva“ parašė mažąja raide, kitų rašinių ne-beskaičiau“.

„Savanorio“ inf.

Ats. kpt. vytautas vOveRiS„Savanorio“ redaktorius

Šis „Savanorio“ numeris yra 362-asis, o 1-asis pasirodė prieš 15 metų, 1991 vasario 9 d. Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjai smalsiai vartė kuklios išvaizdos leidinuką, džiaug-damiesi, kad štai ir jie turi savo laikraštį. Ką tik buvo pasirodęs pirmasis „Kario“ numeris, „Kardas“, „Trimi-tas“ atgimė dar anksčiau. Kūrėsi Lietuvos ginkluoto-sios pajėgos, kūrėsi ir kari-nė spauda.

Pirmojo numerio išleista 5 000 egz., tačiau pasirodė, jog tokio ti-ražo per mažai, tad jau nuo 2-ojo numerio jis padvigubintas.

Nukelta į 2 psl.

Pusantro dešimtmečio rikiuotėje

Taip atrodė pirmasis „Savanorio“ numeris,

pasirodęs prieš 15 metų.

Eil. Akvilė Andziukevičiūtė.

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362)Savanoris� psl.

Atkelta iš 1 psl.

Iki 1992 m. balandžio pabaigos „Savanoris“ buvo bendras Kraš-to apsaugos departamento (nuo Nr. 2 – KAD Savanorių tarnybos, nuo 1992 sausio – Krašto apsaugos ministerijos) ir „Lietuvos aido“ lei-dinys. Pirmasis redaktorius – Rim-vydas Delkus, nuo 1991 m. spalio –Darius Grinbergas. Tekstus rašė „Lietuvos aido“ žurnalistai – Dan-guolė Bičkauskienė, Dainis Kupči-kas, Zonė Šiulienė, Gintaras Mik-šiūnas, Lina Baltrukonytė.

1992 m. balandžio 24 d. išėjo pa-skutinis (kaip tada manyta) nume-ris. „Savanorio“ leidimas sustabdo-mas, vietoj jo dienos šviesą išvydo „Krašto apsauga“. Greitai paaiškė-jo, kad šis savaitraštis – ministerijos leidinys, tad daugiausia dėmesio ir skiria ministerijos, jos padalinių veiklai, o apie savanorius rašo ma-žai, rašiniai atsitiktiniai, neišsamūs. Gausiausia krašto apsaugos siste-mos dalis – Savanoriškoji krašto ap-saugos tarnyba – liko tarsi ir nebylė. Savanoriai norėjo turėti savo leidi-nį, atspindintį SKAT veiklą, leidi-nį, kurio puslapiuose būtų galima reikšti savo mintis, siūlymus, disku-tuoti, pasitarti, tuo tarpu „Krašto apsaugai“ tai neatrodė svarbu.

Pusantro dešimtmečio rikiuotėje1992 m. rugpjūtį išėjo vienkar-

tinis „Savanorio“ leidinys, skirtas antrajam savanorių susirinkimui, o nuo lapkričio laikraštis vėl pra-dėtas leisti reguliariai. Pirmuosius kelis numerius suredagavo Loli-ta Zegerienė, vėliau Antanas Lėc-kas, 1993-2000 m. redaktoriumi dirbo Petras Dabulevičius.

Per 15 metų kito laikraščio iš-vaizda, apimtis, periodiškumas, ti-ražas (deja, kaip ir visos spaudos, mažėjo – nuo 10 000 iki 2 000). Keitėsi ir tematika, kas buvo svar-bu prieš dešimt ar penkiolika metų, šiandien jau nebeaktualu, kitas lai-kotarpis, nauji uždaviniai, kitoks kovinio pasirengimo lygis, kitos ir problemos. Buvo metas, kai „Sa-vanorį“, kaip, beje, ir savanorių pa-dalinius, reikėjo labiau „sukarinti“. Jeigu atkurtojo laikraščio paantraš-tė pradžioje skelbė, jog tai „laikraš-tis Lietuvos savanoriams“, tai labai greitai ji buvo pataisyta į „Lietuvos savanorių laikraštį“. Tai esminis skirtumas. Apie savanorius gali, jei-gu nori, rašyti bet kas, kad ir žurna-las bitininkams ar meškeriotojams, o „Savanoris“ yra karinis leidinys, pačių savanorių laikraštis. Mes ne-rašome „apie“, nes patys esame Sa-vanorių pajėgų dalis, mažytė, bet vis dėlto reikalinga.

Redakcija siekė ir tebesiekia turėti kuo platesnį neetatinių ben-dradarbių ratą rinktinėse bei kuo-pose. Galime pasidžiaugti, jog tas ratas tikrai gausus ir jis nemažė-ja, atvirkščiai, laikraščiui rašo vis nauji žmonės. Per 15 metų „Sava-noriui“ rašiusiųjų priskaičiuotu-me jau visą tūkstantį. Vieni parašė po vieną žinutę, ir viskas, kiti – uo-liai bendradarbiauja jau antras de-šimtmetis. Vienu metu apie Ku-piškio savanorių gyvenimą nuolat informuodavo gr. Vytautas Pučė-ta. Informuoja ir dabar, tik jau ne Vytautas, o jo sūnus savanoris Mi-nijus Pučėta. Apie Dainavos rink-tinę laikraštyje rašo kpt. Kęstutis Pileckas, o iš Lazdijų ateina Aistės Pileckaitės rašinėliai. Tokių pavyz-džių galėtume pateikti ir daugiau.

„Savanoryje“ yra bendradarbia-vę Pirmosios respublikos kariai, partizaninio karo dalyviai (deja, Juozas Petraška-Lapaitis, Bene-diktas Trakimas-Genelis, Liudas Mulerskas-Naras jau niekada dau-giau neparašys), rašo kitų kariuo-menės struktūrų ir dalinių kariai, mokytojai (teisybę pasakius, daž-niau mokytojos), moksleiviai, stu-dentai, vienas kitas mokslininkas. Džiugu, kad kelią į „Savanorį“ su-randa ir jauni, į pajėgas atrotuo-

ti karininkai. Norėtųsi jų didesnio aktyvumo, tačiau jeigu žmogus, anksčiau jokiems laikraščiams ne-rašęs, ima rašiklį į rankas ar sėda prie kompiuterio tik pradėjęs tar-nybą Savanorių pajėgose, tai jau gerai.

Ypač laukiami karių savano-rių laiškai. Tai ne tik vertinga in-formacija iš kuopų, bet ir požymis, jog savanoriai ne kažkokie sraigte-liai, o sąmoningi savosios šalies pi-liečiai, turintys savo įsitikinimus, savo nuomones ir nėra linkę į vis-ką žiūrėti pro pirštus. Kuo lietu-viai bus mažiau abejingi tam, kas vyksta šalyje, tuo mažiau vietos liks melui ir niekšybėms. Kito ke-lio nėra.

Ateitis, pilietinė visuomenė ne-įmanoma be istorinės atminties, tai šaknys, kurias nukirtus tautos medis ima skursti, džiūti ir galiau-siai miršta. Kas to nesupranta (o nesupranta, sako, kam tie istori-jos rašiniai „Savanoryje“, nusibo-do), pjauna šaką, ant kurios pats sėdi. Pilietiškumas ir patriotiz-mas, tai ne tik padorumas ir sąži-ningas darbas, bet ir jausmas, kad priklausai savajai tautai. Nesi vėjo blaškoma smiltelė – šiandien čia, Lietuvoje, rytoj kokioj nors Airijoj ar Portugalijoj. Pasipelnyti galima

bet kur, tačiau tikras, pilnakraujis gyvenimas įmanomas tik Tėvynėje. Kol turtingosios šalys stigs darbo jėgos, mums vis bus įrodinėjama, kad yra atvirkščiai, o emigracija – didi laimė.

„Savanoris“ surado savo ku-klią vietą Lietuvos karinės spaudos sistemoje, tačiau svar-biausia – jis turi savo skaityto-ją, reiklų, kritišką, principingą, geranorišką.

Ir dar vienas, esminis dalykas – pajėgų vadovybės požiūris. Ir plk. Jonas Gečas, ir brg. gen. Arvydas Pocius, ir plk. Antanas Plieskis, ir juos laikinai pavaduodavę kiti ka-rininkai nuoširdžiai rūpinosi ir rū-pinasi pajėgų laikraščiu. Redakci-joje dirbu jau dvylikti metai, tad žinau, ką sakau. Nebuvo nė vieno atvejo, jog užėjus pas vadą ar šta-bo viršininką laikraščio reikalais, išeitum it musę kandęs, spren-dimas (svarbiausia, laikraščiui reikalingas sprendimas) suran-damas. Arba toks pavyzdys iš se-nesnių laikų. Kai pasklido gandai, regis, turėję realų pagrindą „Sa-vanorio“ leidimą nutraukti, nes kas tie savanoriai, kad jie dar ir savo laikraštį turi, vado pareigas ėjusio plk. ltn. Broniaus Juozaičio reakcija buvo žaibiška ir jam bū-dinga: „Tik per mano lavoną!..“ Ir dar pridėjo keletą žodelių.

Dirbti galima.

Suteikti laipsniaiLietuvos kariuomenės vadas suteikė kapitono laipsnį: vyr. ltn. Dainiui Bernotui,vyr. ltn. Virginijui Petrikui.

Atsisveikino su tarnybaĮ atsargą paleisti:kpt. Loreta Barysienė, kpt. Virginijus Ragaišis, vrš. Rimantas Šapas, vyr. srž.

Renatas Čerškus, vyr. srž. Vitalija Kaminskienė, vyr. srž. Algirdas Lučinskis.

PaskyrimaiKpt. vitalijus Bogužas paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 631

kuopos vadu.Kpt. Ąžuolas Mačėnas paskirtas LDK Butigeidžio dragūnų mokomojo bata-

liono poligono viršininku.Kpt. Rolandas Miliauskas paskirtas Aviacijos rinktinės štabo S6 skyriaus vir-

šininku.

Apdovanojimaikrašto apsaugos ministras pareiškė padėkąj. srž. Klaidui Budzevičiui.Lietuvos kariuomenės vadas apdovanojo medaliu „Už nuopelnus“ vrš. Romą Klimavičių.Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas apdovanojo padėkos raštu:vrš. Juozą Jušinską, vrš. Arūną Vabuolą, j. srž. Nijolę Vidūnaitę, eil. Deiman-

tę Meiliūnaitę, kpt. Mindaugą Gedvilą, srž. Giedrių Špoką, gr. Donatą Dobilą, Da-nutę Vlasovienę, Aušrą Jokštienę, kpt. Ernestą Tamulį.

kaSP vadas apdovanojo:medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ (5-erių metų)srž. Vytautą Perevičių, gr. Artūrą Vainauską, j. srž. Edgarą Boiko, gr. Eimantą Tu-

masonį, eil. Raimundą Ambrasiūną, eil. Darių Kukecką, eil. Eglę Ovsianaitę, eil. Min-daugą Tamulionį, eil. Bronių Miliūną, eil. Gediminą Lelešių, j. srž. Aurimą Stuogį, gr. Arūną Daunorą, gr. Vigantą Tarutį, gr. Ramūną Lapėną, gr. Gintautą Samušį, eil. Aidą Lukoševičių, eil. Raimondą Čepelę, eil. Jūratę Stasiukaitytę, eil. Dainių Šatkauską, eil. Donatą Plinkšį, eil. Klemensą Krivicką, eil. Marių Janulį, eil. Antaną Samulionį, eil. Mantą Tekutį, eil. Gintarą Staškūną, eil. Tomą Juknevičių, eil. Audrių Kintą, eil. Joną Vasauską, eil. Domantą Ulį, eil. Nerijų Sereiką, gr. Ramūną Grišių, gr. Darių Mažeiką, j. srž. Arvydą Miškinį, eil. Astą Martusevičiūtę, eil. Saulių Puodžiuką;

pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“kpt. Edvardą Jančiulį, kpt. Rimantą Jarmalavičių, psk. Kastytį Vaitaitį;pajėgų medaliu „Už pavyzdingą tarnybą“vrš. Arnoldą Levulį, vrš. Andrių Žemaitį;Padėkos raštu vyr. ltn. Ugnių Vaišnorą, vyr. srž. Arminą Rimavičių, vyr. srž. Audrių Taraškų,

srž. Giedrių Juodiškį, j. srž. Deividą Karaliūną, j. srž. Marių Petrašiūną, eil. Ra-mūną Paliunį.

ats. plk. ltn. stanislovas adamonis, kpt. andrius almanis, mjr. aidanas andziulis, psk. Jurgis auryla, j. srž. Birutė acišauskienė, ats. mjr. antanas Buro-kas, Danguolė Bičkauskienė, plk. ltn. Gintaras Ber-kevičius, plk. Gintaras Bagdonas, ats. kpt. Česlovas Bagdonas, vyr. srž. rimantas Bagdonas, kpt. Min-daugas Butkys, kpt. vitalijus Bogužas, mjr. antanas Bunikis, plk. Leonardas Bakaitis, ats. kpt. Mindau-gas Bertašius, ats. kpt. adolfas Barysas, ats. vrš. Jonas Baublys, ats. kpt. Loreta Barysienė, ats. srž. algis Cibulskas, kpt. algis Čepelė, mjr. arturas Ča-plikas, eil. Giedrė Červonenkaitė, plk. arūnas Duda-vičius, kpt. albertas Daugirdas, mjr. ričardas Dum-bliauskas, mjr. albertas Dusevičius, mjr. albertas Dapkus, gr. aida Drevinskienė, ats. kpt. auksė Dau-derienė, ats. vyr. srž. romas eidukevičius, kpt. Da-rius endzelis, ats. plk. Jonas Gečas, ats. mjr. vytau-tas Geštautas, mjr. Liudas Gumbinas, kpt. stasys Guščius, kpt. Česlovas Germanavičius, eil. Jurgita Grimalauskaitė, eil. Jurgita Gudeliūnaitė, kpt. val-das Gecevičius, gr. rita Grigaliūnienė, ats. ltn. Li-nas Giedraitis, vrš. vidmantas Guršnys, vyr. srž. Li-nas Gedvilas, vytautas indrašius, kpt. Linas idzelis, ats. mjr. Juozas Juocevičius, ats. plk. ltn. eugeni-jus Jakimavičius, ats. plk. ltn. Gediminas Jurčiuko-nis, ats. mjr. Gintautas Jasaitis, ats. ltn. Marija Jaki-mavičienė, mjr. kęstutis Jankauskas, kpt. rimantas Jočys, ats. kpt. algirdas Jonutis, dr. sigitas Jegele-vičius, vyr. psk. alvydas Jokšas, mjr. arnoldas Jan-čiauskas, kpt. Gintautas Jakštys, ats. kpt. vida Jurk-šaitienė, ats. vyr. srž. Jonas Jatužis, ats. gr. algirdas Jakštas, mjr. valdas Jasonas, vytautas kazlauskas, ats. ltn. algirdas kunigiškis, dim. plk. ltn. Juozas kra-kauskas, kpt. šarūnas kunickas, ats. plk. ltn. alek-sas karalavičius, ats. psk. romualdas komža, kpt. Joana knietienė, Loreta krupavičienė, ats. ltn. vladi-miras kovalenka, ats. vrš. Marytė kazlauskienė, ats. kpt. algirdas keršis, mjr. Linas kubilius, ats. vrš. vy-tautas kybartas, vrš. rasa kulbienė, gr. vilma koje-lienė, srž. ramūnas kemežys, kpt. renatas kerše-vičius, vyr. ltn. Mindaugas kildišius, ats. vrš. Birutė Lukoševičienė, mjr. kęstutis Leonavičius, kpt. ri-mantas Legis, plk. ltn. ričardas Leikus, mjr. rolan-das Lukšas, vyr. srž. Jonas Lukšė, kpt. Gediminas Latvys, Gintaras Lučinskas, ats. j. srž. algimantas

Liesis, kpt. Juozas Miliušis, ats. vrš. Zenonas Ma-meniškis, ats. kpt. ana Motiejūnaitė, kpt. audrius Maleravičius, kpt. nijolė Mažulienė, ats. kpt. Petras Milkintas, mjr. raimondas Matulaitis, kpt. Žana Mi-zarienė, algis Mickevičius, ats. gr. antanas Miceika, mjr. algirdas Mackonis, ats. kpt. Diana Mačiūnaitė, ats. ltn. Daiva navikienė, Jūratė nedveckaitė, brg. gen. arvydas Pocius, plk. antanas Plieskis, dim. plk. ltn. Juozas Petraška, ats. kpt. stanislovas Petraš-ka, ats. kpt. vytautas Preikšas, ats. gr. vytautas Pu-čėta, eil. Minijus Pučėta, albertas Petronis, ats. vyr. ltn. irena Patapavičienė, alvydas Putelis, kpt. Dai-nius Pašvenskas, kpt. Povilas Paukštė, kpt. kęstutis Pileckas, aistė Pileckaitė, kpt. Laimis Pakaušis, ats. ltn. skomantas Povilionis, ats. plk. ltn. vladas Pet-kevičius, mjr. Dalius Polekauskas, kpt. renata Pu-kinskienė, ats. mjr. vytautas Pečiūra, srž. ričardas Petraitis, alfonsas ruigys, ats. kpt. albina ročiuvie-nė, kpt. virgilijus rudokas, algirdas rašimas, ats. gr. vytautas račkauskas, mjr. Gediminas reutas, Gintautas stankaitis, dim. ltn. kazimieras savičius, edmundas simanaitis, ats. kpt. vytautas sinkevi-čius, virginija subačienė, ats. mjr. arūnas stašaitis, virginija samuolienė, mjr. algimas samuolis, ilona skujaitė, srž. antanas sidaras, Darius sutkus, kpt. vytautas sargūnas, vyr. ltn. narūnas sirtautas, Lai-mutis šilingas, ats. plk. ltn. Juozas širvinskas, Pet­ras švilpa, mjr. vidas šarakauskas, antanas ši-mėnas, mjr. Petras šlivinskas, ats. kpt. adolfas šiugžda, j. srž. airingas švedas, gr. Marius šulga, vyr. ltn. aleksandras šukys, Judita šešplaukytė, kpt. Jolanta šaltenienė, vyr. ltn. vaidas šepkus, ats. vyr. ltn. nerijus treinys, dim. mjr. Benediktas trakimas, kpt. Gediminas trakimas, kpt. alvydas trasauskas, kpt. tomas tauginas, ats. mjr. Pranas urbanavičius, gr. solveiga urnikytė, Pranciškus vainutis, plk. ltn. Pranas vaišvila, ats. mjr. rimvydas vaitiekūnas, ats. gr. Julius vaupšas, srž. Lina vaičiulienė, psk. ramū-nas valčiukas, srž. audrius valma, ats. mjr. eugeni-jus vaicekauskas, gr. eimantas varanauskas, Pau-lius Zubys, ats. mjr. Jonas Zaturskis, plk. Gintautas Zenkevičius, kpt. evaldas Zelba, kpt. sigitas Zapus-tas, kpt. sigitas Zajančkauskas, antanas Žemaitis, mjr. stasys Žegunis, kpt. valentina Žeimienė, kpt. renata Žvinienė, vrš. eugenijus Žygaitis.

SavanorioAktyviausibendradarbiai 1991-2006 metais

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362) Savanoris 3 psl.

Atkelta iš 1 psl.

Anot gen. mjr. Valdo Tutkaus, visa Lietuvos ka-riuomenė – karinės pajėgos, gimė iš savanorių, žmonių, kurie sunkiu mūsų tautai ir tėvynei metu atėjo ginti ne-priklausomybės.

– Brangūs savanoriai, ne-trukus švęsime mūsų valsty-bės tūkstantmetį. Visus šiuos metus Lietuvoje buvo kariai, buvo kariuomenė. Žmonės, 1991–ųjų metų sausį atėję prie Aukščiausiosios Tary-bos, gynė ne Parlamentą ar Televizijos bokštą, gynė savo tėvynę. Kiekviena kova rei-kalauja aukų, tada kiekvie-nas buvo savanoris. Labiau-siai pasišventę tuomet metė savo civilinius darbus, prisi-segė antpečius. Savanorių pajėgose jau yra keli šimtai karių, kurie atliko tarptau-tinę misiją Kosove, yra pro-fesionaliai parengti. Su pir-maisiais savanoriais jie turi daug bendro – meilė tėvy-nei, savanoriškumo jausmas ir ryžtas ginti Lietuvą, jei tik to prireiks. Žinau, kad ka-riai savanoriai taip pat da-lyvavo likviduojant įvairių

nelaimių padarinius Lietu-voje, gelbėjo žmones. O argi gali būti kas nors vertin-gesnio už žmogaus gyvybę? Mes, kariai, čia esame tam, kad užtikrintume saugumą savo vaikams, kad jiems ne-reikėtų išgyventi to, ką paty-rė mūsų tėvai. Nėra garbin-gesnės profesijos, kaip ginti savo tėvynę! Esame lygūs su Lietuvos Didžiąja Kuni-gaikštyste, ir Lietuvos kar-žygiai niekur nedingo, pasi-keitė tik uniformos, – sakė Lietuvos kariuomenės va-das gen. mjr. Valdas Tutkus.

– Savanorių diena mums didžiulė šventė, istorikai, rašydami apie savanorius, turės išties daug darbo, – kalbėjo brg. gen. Arvydas Pocius. – Aš norėčiau paly-ginti juos su gintaru, Lietu-vos auksu, kurį išplovė Są-jūdžio banga. Dabar užaugo jau ketvirtoji savanorių kar-ta, atliekanti užduotis Koso-ve ir Afganistane džiaugiuo-si kaip buvęs jų vadas, kad Savanorių pajėgos išaugo į naują kokybę, ir didžiuojuo-si jumis.

Priešais Lietuvos Respu-blikos Seimą išsirikiavo be-

Savanorių pajėgoms – 15 metų

Kpt. Povilas PaUkštėVilniaus įgulos karo kapelionas

Karo kapeliono žodis

veik pustrečio šimto sava-norių. Tarp jų – šešioliktus metus pajėgose tarnaujan-tys kariai ir jaunesnieji.

– Kiekvienais metais jūs at-einate į savo gimimo vietą, –kalbėjo Seimo pirmininkas A.Paulauskas, – Nedaug kas yra tokie ištikimi savo gimtie-siems namams ir kiekvieną gimtadienį sugrįžta namo. Čia pirmieji savanoriai davė prie-saiką ir buvo pasirengę mirti, šioje vietoje prasidėjo jūsų isto-rija. Tikiu, kad jūs, 1991 metų sausį pradėję garbingą žygį į Lietuvos istoriją, joje užimsite garbingą vietą. Linkiu, kad vi-sada saugotumėte Lietuvą.

1991–ųjų metų sausio 17 dieną, po Sovietų sąjungos ban-dymo ginkluota jėga nuversti nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos vyriausybę, Aukščiau-sioji Taryba priėmė įstatymą dėl Savanoriškosios krašto ap-saugos tarnybos (SKAT) įkū-rimo. Tarnybos įkūrimas juri-diškai įteisino savanorių veiklą ir į valstybės gynimą oficialiai įtraukė visuomenę, kuri galėjo ginti savo atsikuriančią valsty-bę. Taip buvo juridiškai legali-zuotos jau veikiančios savano-rių formuotės, susikūrusios dar

1990 metais. – Mes, lietuviai, galime di-

džiuotis, kad sunkiu laikotar-piu mūsų žmonės, mūsų vyrai ir moterys tapo savanoriais, – kalbėjo krašto apsaugos minis-tras G.Kirkilas, – Savanorių is-torija yra neatsiejama Lietuvos kariuomenės istorijos dalis, kai viskas prasidėjo nuo papras-tų žmonių, o prieš penkiolika metų buvo priimtas įstatymas dėl Savanoriškosios krašto ap-saugos tarnybos įkūrimo.

Per penkiolika pajėgų gy-vavimo metų savanoriai nu-ėjo ilgą kelią – nuo Parla-mento gynėjų bei teritorinės gynybos užduočių iki akty-viojo rezervo struktūros, pa-sirengusios dalyvauti tarp-tautinėse operacijose.

Savanoriškoji krašto apsau-gos tarnyba 1998 metais buvo reorganizuota į Krašto apsau-gos savanorių pajėgas. 2004–aisiais, Lietuvai tapus NATO nare, pasikeitė ir Savanorių pajėgų užduotys, nuo teritori-nės gynybos pereita į kolektyvi-nę gynybą, modernaus rezervo struktūrą, organizuotą pagal funkcinę paskirtį, galinčią vyk-dyti naujas užduotis ir dalyvau-ti tarptautinėse operacijose.

Pajėgų veteranai su KASP vadu plk. Antanu Plieskiu.

Gr. eimantas vaRanaUSkaSDidžiosios Kovos rinktinės CKB kuopos karys savanoris

Kas yra CIMIC? Dažnai už-duodamas klausimas tiek ka-riuomenėje, tiek ir Savanorių pajėgose. Turbūt dažnai tai ir telieka tik klausimu, nes retas gali teisingai atsakyti, o dažnai sulaukiame paties paprasčiau-sio atsakymo: „A! Tai juk S-5“. Kas tai yra iš tikrųjų sausio 23-26 dienomis KASP Lietu-vos didžiojo kunigaikščio Buti-geidžio dragūnų mokomajame batalione vykusiame semina-re ir bandė išsiaiškinti kariai iš KASP rinktinių S-5 skyrių bei iš civilių ir karių bendradarbia-vimo kuopos.

Visų pirma, jei norime at-sakyti į šį klausimą, turime iš-siaiškinti, ką reiškia pats žo-dis CIMIC. Dažnai girdime pavadinimą anglų kalba „CI-MIC“ (Civilian - Military Co-operation), na, o lietuviškai tai skamba „CKB“ (Civilių ir ka-rių bendradarbiavimas). Na, štai ir turime aiškų, lietuvio ausiai malonesnį pavadinimą, bet dar ne atsakymą.

IstorijaPati sąvoka „CIMIC“-

„CKB“ Lietuvos kariuome-nėje atsirado visai nesenai, tad turbūt aišku, kad gali kilti įvai-rių neaiškumų. Kitose NATO šalyse šis žodis atsirado maž-daug prieš septynerius metus. Pačios CIMIC šaknys užsimez-gė 1999 metais, kai NATO pa-prašė Olandijos sudaryti paren-giamąjį planą „CIMIC Gruop North“ tarptautiniam viene-tui suformuoti ir pakvietė ki-tas Šiaurės aljanso nares ben-dradarbiauti Europos ir NATO šiaurės regione. Paties „CIMIC Gruop North“ tarptautinio vie-neto atsiradimo ir darbo pra-džia - 2001-ųjų rugsėjis.

Lietuvoje mūsų kariuome-nės vadas 2004 m. balandžio 28 d. įsakė suformuoti to-kią kuopą, kuriai specialistus turi parengti Savanorių pa-jėgos. Tad pajėgose, vykdant įsakymą, tokia kuopa ir pra-dėta formuoti. Tapti kuopos savanoriais kviečiami admi-nistracijos, švietimo siste-mos, aplinkos apsaugos, eko-nomikos, socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos specialis-tai, taip pat teisininkai, inži-nieriai, humanitarinės pagal-bos bei kultūros darbuotojai. CKB kuopa suformuota Di-džiosios Kovos rinktinėje, dar tik pradeda savo veiklą. Kuo-pos pratybos nebuvo rengia-mos, tačiau keli kariai jau dalyvavo tarptautiniuose mo-kymuose „Gintarinė viltis“ Lietuvoje, „Cooperative Best Effort“ Ukrainoje ir „Baltijos Lapinas“ Estijoje...

SeminarasPirmą kartą organizuotą

kursą išklausė 22 kariai iš sep-

tynių KASP rinktinių ir „Ge-ležinio Vilko“ brigados.

CKB specialistų semina-ro mokymo medžiaga pa-rengta remiantis Danijos ka-riuomenės, kuri organizavo įvairius CIMIC kursus, patir-timi. Naudojant daug vaizdi-nės medžiagos, pateikiant ir konkrečių pavyzdžių, klau-sytojai buvo supažindinti su esminiais NATO ir Lietuvos kariuomenės civilių ir karių bendradarbiavimo doktrinų aspektais, praktiniais derybų principais, sprendimo priėmi-mo procesu, CKB taktinėmis ir techninėmis procedūromis, bendravimo su žiniasklaida konflikto zonoje ypatumais.

Sunkiausią darbą ren-giant seminarą atliko ins-truktoriai: CKB kuopos va-das kpt. Gediminas Latvys, iš KASP štabo - kpt. Marius Paukštas ir gr. Vilius Džia-večka; kpt. Marius Bagdonas iš A.Ramanausko-Vanago kovinio rengimo centro, kpt. Evaldas Dirginčius iš Lauko pajėgų štabo ir vyr. ltn. Min-daugas Maštavičius iš „Gele-žinio Vilko“ brigados Algirdo bataliono. Seminaro metu ka-riai sužinojo, kad CKB funk-cijas vykdantiems vienetams yra numatomos užduotys tai-kos, o taip pat krizių ar karinių konfliktų metu. Bendradar-biaujant kariams ir civiliams gyventojams, atsiranda porei-kis specialistų, kurie padėtų įvertinti gyventojų poreikius ištirdami aplinką ir susida-riusią padėtį toje srityje, kur bus vykdomi projektai, t. y.ar projektas suteiks naudos gyventojams ir kariams, ar tai nesukels kokios neigiamos reakcijos, ar iš viso to projek-to reikia, kaip jį atlikti, ar tai padės įgyvendinti vado tiks-lus... Toks tam tikros srities specialistas privalo turėti įvai-riausią patirtį ir žinių, nes ki-taip jo darbas bus tiesiog pa-smerktas.

Kariai galėjo pasimokyti ir derybų meno. Galima buvo įsitikinti, kad ne toks jau leng-vas uždavinys tos derybos, o dar ir gausybėje būdų derėtis galima greitai pasiklysti. Drą-siausieji galėjo išbandyti to-kius savo sugebėjimus prak-tinėje užduotyje. Greitai visi pamatė, kaip drąsus pasiti-kėjimas savimi virsta susido-mėjimu, pastangomis ir noru mokytis šio sukto, ir be galo įdomaus meno.

Klausytojams taip pat buvo pristatyta CIMIC ka-rininkų veikla tarptautinėse operacijose Kosovo provinci-joje, taip pat Irake. Patirtimi apie šias operacijas pasidalijo misijoje Kosovo provincijoje tarnavęs kpt. Gediminas Lat-vys ir tarptautinėje misijoje Irake danų bataliono štabe S-5 skyriaus karininko, taip pat CIMIC būrio karininko pa-reigas ėjęs vyr. ltn. Mindau-gas Maštavičius.

CKB seminaras

Artėja viena svarbiau-sių Krikščionybės švenčių –Velykos. Tiesa, iki pačios šventės dar toloka, tačiau kiekvienas ėjimas link šios šventės prasideda Užgavė-nių šventimu.

Pelenų trečiadienio ir Už-gavėnių šventimu prasideda Gavėnios, ėjimo link Velykų šventės, laikotarpis. Ši šven-tė mūsų tautoje yra švenčia-ma jau gana seniai. Prancū-zijoje šį šventė minima jau XII amžiuje, o po visą Eu-ropą išplito XVII amžiuje. Tame pačiame amžiuje Už-gavėnių karnavalai minimi ir Vilniuje.

Užgavėnės

Didysis žemaičių vysku-pas, tautos švietėjas Motie-jus Valančius „Žemaičių vys-kupystės istorijoje“ rašo, kad XVII amžiaus pradžioje Že-maitijoje buvo naudojamos „bjaurios ličynos kipšų“, tai rodo, kad gamintis kaukes žemaičiai jau mokėjo.

Užgavėnės – tai diena, kai žmogus turi linksmin-

tis, juoktis, gali daugiau at-sipalaiduoti, bet pažeminti žmogaus orumą yra nevalia. Šią dieną juoką stengiama-si sukelti pačiais įvairiausiais veiksmais: neįprastu muzika-vimu, šmaikštavimu, teatrali-zuotais meniniais vaizdais.

Per Užgavėnes simbo-liškai leidžiama žmonėms iki soties prisivalgyti, ži-nant, kad toliau esti Gavė-nios metas, kai žmogus ra-ginamas pasninkui. Tačiau ir šiandien žmogus mano, kad pasninkas – tai neval-gymas mėsos. Deja, yra ne taip. Pasninkas – tai visų pirma artimo meilės dar-bai, o tik vėliau eina mėsos nevalgymas.

Užgavėnėse pasižymi savo tradicijomis, papročiais, žaidimais, dainomis ir pana-šiai. Trumpai galima išvardy-ti svarbesnes:

1. Vaidinimai persiren-gus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais;

2. Gausios vaišės;3. Morės vežiojimas ir

jos sudeginimas ar paskan-dinimas šventės pabaigoje;

4. Žiemos kovos su pa-vasariu vaizdavimas – Laši-ninio ir Kanapinio dvikova, kurią laimi Kanapinis.

Šių dienų Bažnyčioje nuo Pelenų trečiadienio prasidė-jusi gavėnia yra tas metas, kada Krikšto Sakramen-tui ruošiami suaugę žmonės (katechumenai). Šis laiko-tarpis taip pat yra skiriamas didesnei įžvalgai į save, su-sikaupimui vidinei atgailai, susitaikymui su savimi, su Dievu ir artimu.

Tad švęskime Užgavėnes, kad Velykų laukimas būtų prasmingas ir naudingas mū-sų dvasiniam tobulėjimui.

Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362)Savanoris� psl.

Gr. Vilius Džiavečka„Savanorio“ korespondentas

Šių savanorių neretai paklau-sia: ką jie čia dar veikia? Ir ne vel-tui klausia, penkiolika metų tarny-bos Savanorių pajėgose, retas turi tokį stažą. Daugybė žmonių per tą laiką pasikeitė, o 1991 metais tėvy-nės ginti susirinkę vaikinai, dabar jau žilstelėję trisdešimtmečiai – pasiliko. Jų draugai ir bendraam-žiai per tą laiką pasklido po Lietu-vą, kas buvo atkakliausi – prisisegė jau ir kapitonų antpečius, kiti, vai-kydamiesi ilgesnio lito ir geresnio gyvenimo, išsibarstė po užsienius.

– Malonu savo buvusiems ka-riams, dabar jau kelis kartus pra-lenkusiems mus laipsniu, atiduo-ti pagarbą, – pasakoja Prisikėlimo rinktinės savanoriai seržantai Vir-ginijus Gendvilas, Edmundas Bi-vainis, Ričardas Griguola ir Arvy-das Sukuris. Jie, penkiolikmečiai, turi teisę kalbėti be užuolankų.

Tarnauti vyrai atėjo prieš 15 ar net 16 metų. Virginijus ir Arvy-das savanoriais užsirašė dar 1990–aisiais, įstodami į Šaulių sąjun-gą. Konkrečios veiklos tuo metu lyg ir trūko, o į besiformuojan-čias struktūras lindo įvairiausios reputacijos veikėjai. Vyrams dar ir šiandien nelengva paaiškinti, pas kurį vadą atėjo, kur užsiregis-travo, kada prisiekė. Keitėsi žmo-nės, pasimetė duomenys ir t. t. Ar-vydas sako, kad oficiali priesaikos data pas jį byloje – 1991–ųjų lap-kričio 23–ioji, tačiau tai viso labo tik data. Iš tikrųjų tai buvo jau tre-čioji savanorio priesaika, o svar-biausius to meto įvykius jam teko patirti savo kailiu, tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Per sausio įvykius atsidūręs Vilniuje jis grei-tai surado draugų, kaip pats sako, tarp patriotiškai nusiteikusio jau-nimo, „mušeikų“. Pats taip pat buvo nepėsčias, mokėsi rytų kovos menų, turėjo karatė mėlyną diržą. Kai prie televizijos bokšto auto-buse nuvargęs trumpam užsnūdo, atsibudo nuo didelio sąmyšio ir triukšmo. Aikštelėje jau sukinėjosi sovietų tankai. Vaikinas dar spėjo sugriebęs batus iššokti iš autobu-so, kai geležiniais vikšrais atžlegė-jusi mašina kyštelėjo savo vamzdį kiaurai autobuso langą ir iššovė... Arvydas prisimena, kaip tuščios salvės banga jį nunešė metrą kitą į priekį...

„Jeigu dar būčiau ten miego-jęs, tai šitas griausmas tikrai būtų mane pažadinęs“, – bando juokau-ti savanoris.

Naktį, kai prie Televizijos bokš-to per žmonių minią ėmė brau-tis desantininkai, buvo ne vienas, kuris jiems pasipriešino, tarp jų ir Arvydas: „Situacijoje, kurią papa-sakosiu, man paprasčiausiai pasise-kė, o sovietų desantininkai nepra-ėjo neapstumdyti. Iki momento, kai smogikai automatuose pakei-tė dėtuves su šoviniais, mes jau-tėmės gana drąsiai. Vėliau paste-bėjome juos organizuotai keičiant dėtuves, o kai vėl pradėjo šaudy-ti žmonėms virš galvų, išgirdau už nugaros krentant stiklo šukes. Su-

Prisikėlimo rinktinės penkiolikmečiaipratome, jog šaudo koviniais. Tuo-met dar neturėjau karinės patir-ties ir mes, keliese, ryžomės atimti automatą iš nusižiūrėto kareivio. Metaliniu strypu pavyko ginklą iš-mušti jam iš rankų, o aš puoliau jo paimti. Labai pasisekė, kad neto-liese buvęs jo bendras nepaleido į mano nugarą šūvių serijos, o su gu-mine lazda aptalžė šonus. Tiek ka-rinės technikos taip pat pamačiau pirmą kartą. Sovietai po Vilnių važinėjo tankais T–90, buvo šar-vuočių BMP, BMD, mačiau netgi priešlėktuvinių sistemų.

Arvydas stebėjo, kaip tankas

tarsi šiaudą nuvertė nemenką tvo-rą šalia Televizijos bokšto: „Žmo-nėms tokios tvoros neišjudinti, o tankas, tik brakšt ir lengvai perva-žiavo“.

V.Gendvilas ir neseniai po tar-nybos sovietinėje armijoje grįžęs R.Griguola tomis dienomis buvo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose.

– Tada viskas buvo įdomu, jauni buvome, jautėme azartą, norą kaž-ką veikti ir apsiginti. Jei viską rei-kėtų pakartoti dabar, kažin ar taip bepavyktų, ar išliktume tokie šal-takraujiški. Dėl savęs tuo metu ti-krai nebijojome, – pasakoja srž. V.Gendvilas.

– Buvo gražu žiūrėti, kai aš at-

vykęs prie statomų barikadų pama-čiau įvairiausio jaunimo. Atrodo nesutaikomi pankai ir skustagal-viai buvo paprasti vaikinukai, gana draugiškai tampė rąstus, ruošėsi gynybai, visi buvo susitelkę, – pri-simena R.Griguola.

Drauge atsisėdę vyrai prisime-na daug įvykių ir detalių. Po 1991–ųjų metų Kovo 11–osios parado AT rūmų gynybos štabo viršinin-kas Jonas Gečas jiems leido pasi-likti uniformas. Pasisekė? Dievai žino, vieni sako, kad paliko to-dėl, kad šiauliečiai geriausiai žy-giavo, kiti, kad paprašęs Kelmės

kuopos vadas Rimantas Jurgai-tis. O pirmoji chaki spalvos unifor-ma visiems įsiminė – tvirta, gražiai pasiūta, praktiška, savanoriai iki dabar jas išsaugojo.

Kai rugpjūčio mėnesį prasidė-jo pučas, vyrų laukė naujos užduo-tys. Virginijų nustebino jo cecho viršininkės, rusų tautybės moteriš-kės, perspėjimas – sako, jeigu kas, tai tave dabar patį pirmą griebs, Maskvoje perversmas. Eik namo, pas saviškius, o kai viskas baigsis, jei dar būsi Lietuvoje, galėsi grįž-ti į darbą.

Tuomet Šiaulių Sąjūdžio būsti-nėje susirinko „tikri“, Sausio įvy-kių užgrūdinti savanoriai, jų tada

buvo apie tris keturias dešimtis. Vėliau nemaža dalis jų išėjo likti-niais į Vaidoto batalioną, kai dali-nys 1991–ųjų pabaigoje–1992–ųjų pradžioje buvo pradėtas formuoti Šiauliuose. Anot Virgio, pučo die-nomis jie jau buvo prisikirtę rąs-tų, ruošėsi kelių blokavimui, tik dabar neaišku, su kuo tuos rąstus būtų nutempę, iš kur gavę tech-nikos. Tais pačiais metais savano-riai nuo visų įvažiavimų į Šiaulių miestą nukabino rusiškus užrašus ir žvaigždes.

– Gaila, kad nesugalvojom tų varinių žvaigždžių pasiimti, bū-

tume dabar Grūto parkui parda-vę, naudos sau turėję. Žvaigždžių būta nelengvų, aštuoniese už pen-kių kampų paėmę vos ne vos nu-tempėme į pakelės krūmus. Vė-liau vaikščiojau tomis vietomis – o žvaigždžių ten jau nė kvapo, kaž-kas nušvilpė. Įdomūs laikai buvo.

Savanoriai, mūsų pajėgose tar-naudami šešioliktus metus, susidu-ria su aibe problemų, kurios netu-rėtų varginti veteranų.

– Antai, tarkim prieš dešimt metų, yra išėjęs rinktinės vado įsa-kymas, – pasakoja Edmundas, – kad aš galiu budėti atitinkamo-se pareigose, arba kitas įsakymas, kuriuo remiantis galiu vykdyti sau-

gos instruktoriaus pareigas šaudy-mo pratybų metu. Tų įsakymų iki šios dienos niekas neatšaukė, o at-ėję nauji vadai sako, kad nieko ne-begaliu daryti, kadangi nesu bai-gęs budėtojo padėjėjo kurso ir t. t. Taigi, išeina, dabar perspektyves-ni jauni savanoriai, kurie Dragūnų batalione baigė vieną kitą kursą. Juos pripažįsta, o mūsų patirties – lyg ir ne.

– Kažkas atsitikę ir su karių rengimo programomis, nes jau kelinti metai mokomės vis to pa-ties, norėtųsi sistemos ir įvai-rovės. Tikrai nemanau, kad yra gerai visos rinktinės savanorius taktikos mokyti viename moky-mų lauke. Jaunesni savanoriai jau tikrai nebesusigaudytų savo rajonų miškuose ir keliuose, jei reikėtų, užtat mokymų lauke žino kiekvieną kupstą. Kodėl aš nevažiuoju į kursus? Ogi todėl, kad nebebus kam dirbti, mano darbai kuopoje sustos ir žmo-nės išsiskirstys. Turiu omenyje savo žvalgus. Niekam ne paslap-tis, kad Savanorių pajėgos laiko-si ant entuziastų pečių. Kur yra geri vadai, ten ir žmonių pakan-kamai ar net su kaupu. Laipsnių kėlimo ir skatinimo klausimus taip pat reikėtų išspręsti, – sako A.Sukuris. Šia tema kalbėjau su kariuomenės vyriausiuoju puska-rininkiu vyr. psk. Sauliumi Bal-dausku, jis mano pusbrolis, taip pat pradėjęs savanoriu. Klausiau jo atvirai, kas priklauso kariui, jei jis sąžiningai ir pavyzdingai ištarnauja 5 ar 10 metų, sako –padėkos raštai... Mano nuomo-ne raštais sotus nebūsi, neradom bendros kalbos, laipsniai, anot ka-riuomenės vyr. puskarininkio – už išsilavinimą, o už gerą tarnybą –popieriai. Nesutinku.

Srž. E.Bivainis praėjusiais me-tais rengėsi išvažiuoti į misiją – pe-rėjo sudėtingą medicinos komisiją, atranką į taikdarių būrį, netgi įgū-džių suvienodinimo kursą, o likus 12 savaičių pasirengimo kursui, iš būrio vado išgirdo, kad čia jis ne-bereikalingas. Nėra kur padėti, per aukštas laipsnis, tokie buvo argu-mentai. Po šio akibrokšto savano-ris vykti į misiją daugiau nebenori, baigia rašyti bakalauro darbą, lau-kia egzaminai.

– Nelengva mūsiškiams ir pasi-rengimo misijai kurse, kai tris mė-nesius tegauni savanorio algą – kelis šimtus litų. Aš, ruošdamasis į misiją, buvau išėjęs iš darbo, bet tai jau kita istorija. Rezerve likusiems kariams sunkiausia, jiems lieka pa-žadas, kad su kitu vienetu tikriau-siai išvažiuos. Smagu matyti į mi-sijas išvykstančius karius, tik kada žinai, kokį jie kelią turėjo iki to nu-eiti, apima apmaudas, bet kartu ir pagarbos jiems jausmas. Kada mu-mis kaip dera pasirūpins?

Kai savanorių paklausiau, kaip jiems užteko parako visiems pen-kiolikai metų, vyrai susimąstė:

– Turbūt visiems periodiškai at-eidavo noras pasitraukti, išeiti į at-sargą, tačiau artėjantys mokymai šias mintis nustumia į šalį. Važiuo-jam į miškus!

Arvydas Sukuris.

Virginijus Gendvilas.

Ričardas Griguola.

Edmundas Bivainis.

Savanoris

vyr. srž. Valdo Mockaus nuotraukos

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362) Savanoris � psl.

Srž. audrius vaLMa Vyčio rinktinės štabas

Savanoris Jonas Grinas nuo 2005 metų tarnauja Vyčio rinkti-

Pagerinęs Gineso rekordąnės Štabo ir aptarnavimo kuopoje transporto remonto būrio evakua-cijos skyriaus vairuotoju.

Yra baigęs Žemės ūkio aka-demiją, dirba Biržų bendrovė-je „Agaras“ vadybininku, taip pat

agronomu kooperatyve „Agaro riešutas“. Su žmona Ligita augina du sūnus – Šarūną ir Arą.

Sportuoti Jonas pradėjo vai-kystėje, mokydamasis dar penkto-je klasėje, pradėjo, kaip ir dauge-lis berniukų, nuo krepšinio, vėliau – lengvoji atletika, sunkioji, o nuo devintos klasės jau mokėsi Pane-vėžio sporto mokykloje, dviračių sporto skyriuje. Studijuodamas Žemės ūkio akademijoje taip pat mynė dviračio pedalus, tačiau po studijų, pradėjus dirbti kaime, lai-ko treniruotėms nebeliko.

Kartą, susirgus vienam biržie-čiui svarsčių kilnotojui, sporto va-dovai paprašė Jono gelbėti padė-tį, dalyvauti varžybose ir pakilnoti tuos svarsčius. Debiutą lydėjo sėk-mė, iškovota prizinė vieta. Nuo tada ir prasidėjo. Tris kartus per savaitę Jonas skuba į sporto salę, treniruojasi po dvi valandas, vasa-rą dar krosas ir maudynės ežere. Sportą pamėgo ir abu sūnūs, jau pelnantys apdovanojimus lengvo-sios atletikos varžybose. Sportas ne kliūtis siekiant užsibrėžtų tiks-lų, teigia Jonas, atvirkščiai, spor-tuojant nebelieka laiko abejoti-niems pomėgiams.

Eil. Jonas Grinas yra svarsčių kilnojimo sporto meistras, daug-kartinis Lietuvos čempionas, Bal-tijos šalių čempionas ir rekordi-ninkas, pasaulio čempionato III vietos laimėtojas, pasaulio senjorų keturis kartus čempionas ir rekor-dininkas. 1998 m. pagerino Gineso rekordą, per vieną valandą 16 kg svarstį iškėlęs 1612 kartų. Pernai Kėdainiuose vykusiose KASP XV žaidynėse iškovota II vieta.

43 taurės, 122 medaliai, 194 diplomai – tiek trofėjų susikaupė Jono namuose nuo 1984 metų, kai buvo laimėtas pirmasis diplomas. Dalyvauta varžybose Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Gudijoje. Įsi-mintiniausias yra 2003 m. pasaulio čempionatas, kuriame asmeninė-je įskaitoje iškovota III vieta. Nė vienas Lietuvos svarsčių kilnotojas kol kas taip aukštai dar nėra paki-lęs, Jonas Grinas – pirmasis. Vyčio rinktinė džiaugiasi ir didžiuoja-si savo gretose turėdama tokį karį savanorį. Savanoris Jonas Grinas.

Kpt. Darius enDzeLiSKFOR-13Nepastebimai prasidėjo jau ir

penktasis misijos mėnuo čia, Koso-ve. Kalbėjausi su kariais, jiems lai-kas tikrai nepastebimai prabėgo. Dar, atrodo, neseniai atskridome, vaikščiojome stovykloje nieko neži-nodami, bandėme susivokti, kur čia atsiradome, o dabar jau misija eina į pabaigą, visi savimi pasitikintys, profesionaliai atlieka darbą.

Sausis iš tiesų buvo labai įtemp-tas, ir tuo pačiu - linksmas, nes tai buvo mūsų atostogų mėnuo. Da-lis būrio jau sausio 4-ąją išskrido į Lietuvą, o likusi būrio dalis turė-jo vykdyti pavestas užduotis: ba-zės „WHITE EAGLE“ apsaugą,

patruliuoti, vykdyti tarnybą pasie-nyje su Makedonija. Laikas nejučia prabėgo, taip, kaip ir atostogaujan-tiems Lietuvoje, vos spėjome susi-vokti, kad grįžome, o čia jau laikas išskristi, tačiau atostogos yra atosto-gos, nors ir trumpos. Grįžus pirmai grupei, atostogų išvyko likusieji.

Vasario 16-ąją batalione buvo viso dalinio iškilminga rikiuotė. Karius pasveikino bataliono va-das, vyriausiasis nacionalinis atsto-vas. Lietuvių būrio kariams įteikti NATO medaliai už tarnybą taikos rėmimo operacijose. Bataliono vadas devyniems mūsų būrio ka-riams įteikė padėkos raštus ir su-venyrus su POLUKRBAT atribu-tika už profesionaliai atliekamas užduotis bei puikią tarnybą.

Vasario 16-oji Kosove

Vyr. ltn. narūnas SiRtaUtaS 531 kuopos vado pavaduotojas

Vasario 18 dieną, Pasvalio ra-jone, prie Pumpėnų ežero, vyko žiemos sporto varžybos. Į šventę susirinko gausus būrys sveiką gy-venseną mėgstančių žmonių bei smalsuolių, dalyvavo Pumpėnų se-niūnijos gyventojai, svečiai iš Šiau-lių, Pakruojo, Panevėžio, Kuršėnų, Pasvalio sveikuolių klubų ir Vyčio rinktinės 531 kuopos kariai. Žie-mos varžybas organizavo Pasvalio sporto mokykla, Pumpėnų seniū-nija, taip pat ir mums, 531 kuopai, teko nemažai padirbėti.

Varžybos prasidėjo, kaip ir dera kiekvienose varžybose – ugnies (laužo) uždegimu bei rengėjų svei-kinimais.

Pirmoji rungtis – virvės trauki-mas, joje panoro dalyvauti 4 ko-mandos: 531 kuopos kariai, pa-sivadinę KASP komanda, dvi pumpėniškių komandos ir stipruo-liai iš Jurgėnų. Savanoriai buvo sti-priausi ir užėmė pirmąją vietą.

Dvipūdės giros rovimas. Joje taip pat nepralenkiami buvo 531 kuopos kariai savanoriai – eil. An-drius Brazdžiūnas, iškėlęs dvipūdę girą 100 kartų, ir gr. Dainius Vai-

cekauskas – 55 kartus. 531 kuopos kariai savanoriai šioje rungtyje už-ėmė I ir III vietas, II vietą užėmė Jurgėnų miestelio atstovas, išrovęs dvipūdę 70 kartų. Pačios įdomiau-sios ir daugiausiai emocijų sukė-lusios buvo kovos su maišais. Čia rungtis panoro ir moterys. Tarp vyrų stipriausias buvo 531 kuopos karys savanoris eil. Mindaugas Ei-noris.

Paskutinioji rungtis – estafe-tė. Šioje rungtyje stipriausios buvo pumpėniškių komandos, joms teko I ir II vietos, o III vietą užė-mė svečiai iš Jurgėnų.

Po varžybų artėjo renginio kul-minacija – ,,ruonių“ maudynės. Pumpėnų ežero eketėje išsimau-dyti panoro apie 20 sveikuolių. „Ruoniai“ draugiškai, vadovauja-mi Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidento Dainiaus Kepenio, ir skanduodami „mano sieloj šian-dien šventė“ šoko į eketę. Po mau-dynių pasišildę kariškoje palapi-nėje visi laukė Pumpėnų seniūnės Reginos Raškevičienės ir seniū-nijos sporto instruktoriaus Zeno-no Balčiausko įteikiamų diplomų, medalių ir prizų. Daugiausiai jų pelnė Vyčio rinktinės kariai varžy-bų komandų rikiuotėje užėmę pir-mąją vietą.

Žiemos sporto varžybose pirmavo mūsų kuopa

Mūsų būrys su kolegomis lenkais.

Savanoris

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362)Savanoris6 psl.

duolinės sistemos divizijos lygyje. Apie 1987 m. apie 500 vnt. ,,LUNA“ ir ,,SCUD“ (apie šias raketas skai-tykite kituose straipsniuose) tipo raketinių kompleksų buvo dislo-kuotos prieš NATO šalių pajėgas. Kiti 215 kompleksų buvo dislokuo-ti prieš Kiniją ir Tolimuosiuose Ry-tuose. Apie 100 vnt. buvo pareng-ta Pietryčių Azijoje ir prieš rytinę Turkiją, o apie 75 vnt. buvo stra-teginiame rezerve. Nebranduolinė ,,LUNA-M“ versija buvo ekspor-tuota į Varšuvos sutarties organi-zacijos bei kitas šalis (Afganistaną, Alžyrą, Angolą, Kubą, Egiptą, Ira-ką, Kuveitą, Libiją, Šiaurės Korėją, Serbiją, Siriją ir Jemeną). Mano-ma, kad šių raketų gamybą sovietai nutraukė 1972 m., tačiau 1994 m.dar buvo duomenų, kad apie 350 ,,LUNA-M“ paleidimo sistemų (kompleksų) ir apie 1450 raketų vis dar buvo tarnyboje. Nors pagrin-dinė šių raketų paskirtis buvo ata-kuoti NATO pajėgas, tačiau kovinį krikštą jos gavo įvairiuose konflik-tuose kitose pasaulio vietose. Izra-elio ir Sirijos karo metu (1973 me-tais), Sirijos kariuomenė naudojo ,,LUNA“ raketas izraeliečių pozi-cijoms apšaudyti. Tris naktis iš ei-lės šiomis raketomis buvo apšaudo-ma Ramat-Davido aviacijos bazė (Izraelio šiaurėje). Vieną naktį ra-ketos nukrito ant vieno netoliese

buvusio miestelio, kitą naktį – ant kito, visgi trečiąją naktį sirams pa-vyko pataikyti – mažiausiai 2 rake-tos smogė į personalo gyvenamą-sias patalpas. Nuo vienos raketos žuvo pilotas ir buvo sužeisti 2 kiti asmenys. Nuo kitos sužeisti keli ka-reiviai. Iš viso per tris naktis buvo paleista 12 raketų. Kaip mato-me, efektyvumu jos nepasižymėjo. ,,LUNA-M“ buvo panaudota ir Ira-no-Irako karo metu 1980-1988 m. Iš viso buvo atlikti 67 šūviai. 1991 m. Irakas šiomis raketomis ataka-vo Saudo Arabijos taikinius. Tie-sa, yra duomenų, kad daug raketų buvo iššauta ir Afganistane 1984-1999 m. Serbai šias raketas panau-dojo 1993-1994 m., o Rusijos ka-riuomenė – Čečėnijoje 1999 m.

Kpt. albertas DaUgiRDaS

Šiame straipsnyje kalbėsime apie Rusijos kariuomenės raketi-nę ginkluotę, tačiau neprošal būtų trumpai, bent paviršutiniškai, per-žvelgti pačių raketų vystymosi is-toriją.

Nuo pat pirmųjų ginklų atsiradi-mo žmogus siekė juos padaryti kuo efektyvesniais – aštresniais, tiksles-niais, greitesniais, didesnio veiki-mo nuotolio, galingesniais. Atėjo metas, kai net ir toliausiai lekianti strėlė ėmė nebetenkinti karo vadų. Ir štai, X – XII a. Indijoje ir Kini-joje pasirodė pirmoji raketinė gin-kluotė. Tuo metu labiausiai paplito vadinamosios ,,ugni-nės strėlės“ – strėlės, prie kurių galo būda-vo pritvirtinamas svie-džiamasis parako už-taisas. XIII a. panašus ginklas pasirodė ir Eu-ropoje. 1650 m. artile-rijos inžinierius Kazi-mieras Semenavičius (Raseinių apskrityje gimęs lietuvis) veika-le ,,Didysis artilerijos menas“ apibendrino tuo metu ži-nomas parako raketas ir paskelbė savo išradimus, tarp jų ir kelių pa-kopų raketą. Knygoje pirmą kartą pasaulyje keliama daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja, pateikiami 3 pakopų raketos brėži-niai, apžvelgiama raketų gamybos technologija. Panašaus tipo rake-tas imta kurti tik beveik po 300 m., prasidėjus skrydžių į kosmosą erai. Jo veikalą išsileido beveik vi-sos Europos valstybės ir naudojo kaip vadovėlį artilerijos ir sprogdi-nimo technikos specialistams. XIX a. pab. labai ištobulėjusi artileri-ja nurungė tuo metu itin netaiklias raketas, tačiau prie jų panaudojimo idėjos grįžta jau Pirmojo pasauli-nio karo metu. Ir pirmieji tai pada-rė aviatoriai. Tarpukariu raketinio ginklo kūrimo srityje daugiausia pasistūmėjo dvi šalys – Vokietija, kuri pasinaudojo Versalio sutartyje neminimu draudimu vystyti raketi-nes technologijas, ir Rusija. Tačiau, dėl įvairių priežasčių, būtent vokie-čiai tapo dabartinių kosminių rake-tų ,,tėvais“.

1942 m. spalio 3 d. mažame Baltijos jūros pusiasalyje prie šiau-rinių Vokietijos krantų Pėnemiun-dės poligone vokiečiai pirmąkart

sėkmingai išbandė artilerijos ra-ketą A-4, vėliau pavadintą V-2 (plačiau žinomą kaip Fau-2). De-gančių dujų stulpo stumiama ra-keta pasiekė beveik 5,5 tūkst. kilo-metrų per valandą greitį, pakilo į viršų apie 20 km ir nuskriejo dau-giau kaip 200 km. nuotolį. Grei-tai V-2 buvo pradėtos masiškai ga-minti panaudojant greta esančios Nordhauseno koncentracijos sto-vyklos kalinių darbą. Tūkstančiais šių raketų karo pabaigoje Hitle-ris atakavo Londoną ir kitus Pietų Anglijos miestus. Antrajame pa-sauliniame kare iki tol tebuvo nau-dotos palyginti nedidelės prieštan-kinės ir daugiavamzdžių pabūklų

raketos, bet nė viena jų nei iš tolo neprilygo V-2. Daug kas šią rake-tą laiko visų dabartinių kosminių laivų tiesiogine pirmtake. Bet na-cių dienelės jau buvo suskaičiuo-tos – nuo katastrofos jų nebega-lėjo išgelbėti nei V-2, nei 1945 m. išbandyta dar modernesnė raketa A-9, kurios pagalba ruoštasi bom-barduoti Ameriką. Vokiečių gyny-bai byrant, iš vakarų artėjant ame-rikiečiams ir jų sąjungininkams, o iš rytų – rusams, Vokietijos karinių raketų kūrimo programos vado-vas Verneris fon Braunas sukvie-tė svarbiausiuosius savo bendra-darbius slaptam pasitarimui. Kai jis paklausė vyrų, kam jie norėtų pasiduoti, atsakymas buvo vienin-gas – Amerikai. Ginklų pramonės ministerija įsakė raketų kūrimo grupei sunaikinti visus slaptus do-kumentas. V. fon Braunas nepa-kluso ir paslėpė brėžinius apleis-toje šachtoje Harco kalnuose, kad vėliau juos iš ten pasiimtų. Hitleris netgi buvo nurodęs išžudyti kons-truktorius, kad tik jų žinios nepa-siektų priešo. Bet šiems kėslams išsipildyti nebuvo lemta ir V. fon Braunas su savo komanda 1945 m.gegužę sugebėjo pasiekti ameri-kiečių užimtą teritoriją ir pasiduo-ti į nelaisvę. Savo ruožtu sovie-tai, suvokę kiek vokiečiai pasiekė vystydami raketines technologi-jas, surinko viską, kas liko po Fau-2 raketų gamyklų bombardavimų, išvežė į Rusiją bent kiek su raketo-mis susijusius vokiečių inžinierius ir mokslininkus ir pradėjo savo ra-ketinius tyrimus...

Šaltiniai beveik nemini, kiek tai įtakojo taktinių ir operacinių rake-tų technologijų kūrimą, tačiau ga-lima neabejoti, kad ryšys buvo tie-sioginis.

Taigi dar 1955-1957 m. Sovie-tų sąjungoje buvo sukurtos takti-nės paskirties nevaldomos rake-tos ZR1 ,,MARS“ (Frog-2 pagal NATO žymėjimą) ir ZR2 ,,FI-

LIN“ (Frog-1 pagal NATO žymė-jimą). Nauja ginklų sistema buvo skirta atakuoti priešininko taiki-nius jo užnugaryje: branduolinio ginklo sistemas, didelius kariuo-menės susitelkimo rajonus, va-dovavimo punktus, aerodromus, geležinkelio mazgus ir pan. Abi raketos turėjo kieto kuro variklius ir pagal konstrukciją buvo labai panašios. Paleidimo įranga turė-jo pernešamą valdymo pultą. Prieš paleidžiant raketą vėjo krypčiai nustatyti buvo iškeliamas zondas. Raketų skrydžio nuotolis atitin-kamai siekė 18 km ir 25 km. ,,FI-LIN“ galėjo nešti branduolinę gal-vutę, kurios svoris siekė iki 1200 kg,

o ,,MARS“ – iki 565 kg. Tačiau jau 1953 m.

buvo pradėtos projektuo-ti, o 1961 m. priimamos į ginkluotę tobulesnės ne-valdomos taktinės raketos ,,LUNA“ (2K6). Tokį sku-bėjimą galima paaiškinti tuo, kad pagal lėkimo nuo-tolį ir valdymo efektyvumą tuo metu ginkluotėje buvę anksčiau minėti sovietiniai kompleksai negalėjo prilyg-

ti pirmajam JAV taktiniam bran-duoliniam raketiniam komplek-sui ,,HONEST JOHN“ (priimtas į ginkluotę 1954 m., skrydžio nuo-tolis apie 25 km), todėl buvo siekta per kuo trumpesnį laiką pasivyti ir aplenkti amerikiečius. Komplek-sas susidėjo iš vikšrinės paleidi-mo sistemos (plaukiojančio tanko PT-76 bazė), transportinės maši-nos-puspriekabės, kuri pervežda-vo dvi atsargines raketas, krano raketų perkrovimui ir dviejų tipų raketų – ZR9 ir ZR10. Abi rake-tos turėjo kietojo kuro variklius,

tačiau skyrėsi savo kovinėmis dali-mis. ZR9 turėjo skeveldrinę-fuga-sinę, o ZR10 – branduolinę kovi-nę dalis.

1962-jų pabaigoje sovietai Ku-boje slapta dislokavo 12 paleidė-jų su raketomis ZR10. Kai apie tai sužinojo amerikiečių žvalgyba kilo vadinamoji Karibų krizė, kurios metu tik per plauką buvo išvengta branduolinio konflikto tarp dviejų supervalstybių (tuo metu raketos ,,HONEST JOHN“ buvo įtrauk-tos į JAV ekspedicinių pajėgų, tu-rėjusių įsiveržti į Kubą, sudėtį).

,,LUNA“ 2K6 paleidimo kom-plekso su raketa svoris siekė 18,8 tonos. Teoriškai maksimalus grei-tis buvo iki 40 km/h, bet jau judant 16-18 km/h greičiu gruntiniais ke-

liais perkrovos būdavo tokios, lyg važiuojant 67 km/h greičiu. Tai viršijo leistinas branduolinės ko-vinės galvutės saugumo normas. Dėl šios priežasties vietoj vikšri-nės važiuoklės netrukus imta kur-ti ratinė. Kovinį ekipažą sudarė 11 karių. Paleidimo laikas iš žygio pa-dėties buvo 7 min., o iš parengties stovio Nr.2 – 5 min.

Beveik tuo pat metu vyko ir šios raketos modernizavimas, siekiant padidinti jos skrydžio nuotolį. Ji buvo pavadinta ,,LUNA-M“. Buvo suprojektuotos kelių tipų raketos: su branduoline, skeveldrine-fuga-sine, chemine ir netgi agitacine ko-vine dalimi. Skeveldrinė-fugasinė kovinė dalis turėjo 200 kg stipriai veikiančios sprogstamosios me-džiagos TGA-40/60 ir sukurdavo ne mažiau kaip 15 000 skeveldrų (vėliau kovinės dalies svoris pasie-kė net 420 kg). Iki maksimaliai, 70 km atstumu, nutolusio taikinio ra-keta nuskriedavo per 145 s.

Raketai ,,LUNA-M“ buvo su-kurta nauja paleidimo įranga ant ratinės ZIL-135LM važiuoklės bei transportinė mašina ZIL-135LTM, skirta pervežti tris atsargines ra-ketas. Visos šios priemonės suda-rė raketinį kompleksą ,,LUNA-M“ 9K52, kuris į ginkluotę buvo priim-tas 1964 m. Nauja paleidimo įranga svėrė jau 23 t., galėjo judėti 60-70 km/h greičiu

bei turėjo hidromechaninį 3 t kelia-mosios galios kraną. Ekipažas suma-žėjo nuo 11 iki 7 žmonių. Skrydžio nuotolis siekė nuo 11 iki 70 km. Palei-dimo laikas iš žygio padėties buvo 10 min., o iš kovinės parengties – 7 min.

Tačiau ir ,,LUNA“ ir ,,LUNA-M“ turėjo pakankamai didelį trū-kumą – didelę sklaidą – apie 500-700 m. Netgi raketos su bran-duoliniu užtaisu panaudojimas ne-užtikrino gerai apsaugotų taškinių taikinių sunaikinimo. Dėl šios prie-žasties jau 1966 m. pradėta kurti nauja raketa ,,LUNA-Z“ su primi-tyvia korekcijos sistema, tačiau ban-dymai nuvylė ir jos buvo atsisakyta. Kaip ten bebūtų, tačiau ,,LUNA“ tipo raketos buvo žymiausios ,,šal-tojo karo“ trumpojo nuotolio bran-

Raketos ,,Žemė-žemė“

K.Semenavičiaus 3 pakopų ra-ketų brėžiniai.

Frog-1 – Filin.

LUNA 2K6.

HONEST JOHN.

LUNA-M (FROG-7).

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362) Savanoris � psl.

Ats. kpt. vytautas vOveRiS„Savanorio“ redaktorius

Adutiškio gyvenvietė, žinoma jau XIV a., Lietuvos žemėlapio kar-pytojų dėka šiandien yra pačiame šalies pakraštyje, tačiau ne visada taip buvo. Švenčionių apskričiai pri-klausė Naručio ežeras rytuose, Svy-rių miestas ir to paties vardo ežeras pietuose, o nuo Adutiškio iki 1920 m. nustatytos ir Maskvos pripažin-tos Lietuvos–Sovietų sąjungos sie-nos – 25 km. Po poros dešimtmečių Maskva apsimetė sutartį užmiršusi, tarsi ir ne jos derybininkai 1920 m. atkakliai ginčijosi su Lietuvos dele-gacija dėl kiekvieno kaimelio ar eže-ro, kuriai pusei jie turėtų priklausy-ti. 1939 m. Stalinas nubrėžė kitokias sienas, be ginčų ir derybų Adutiškį palikdamas Sovietų sąjungai, tačiau po metų persigalvojo – keletą nedi-delių Vilniaus krašto plotelių, taip pat ir Adutiškį, perdavė jau okupuo-tai Lietuvai.

„Adutiškis – tai riba, kur su-stojo Lietuva“, – sako apylinkės seniūnas Arūnas Pirštelis, turė-damas galvoje ne tik valstybės sie-ną, bet ir lietuvybę, kurią stūmė ir spaudė iš Rytų slenkanti nutauti-nimo banga. Šis kraštas atsilaikė,

Kur sustojo Lietuvanenutautėjo be kitų priežasčių ir todėl, jog čia ilgus metus dirbo lie-tuvybės puoselėtojai, kunigai pa-triotai Aleksandras Burba, Bene-diktas Krištaponis, vargonininkas Leonas Bielinis.

Partizaninio karo metais, iki 1953–iųjų Adutiškio krašte kovė-si Vytauto apygardos Tigro rinkti-nė. Jos paskutinysis vadas, Lietuvos kariuomenės 1–ojo DLK Gedi-mino pėstininkų pulko jaunesny-sis leitenantas Vincas Žaliaduonis, žuvo mūšyje Ceikinių valsčiaus Bu-jutiškės vienkiemyje 1952 m.

Vietinių stribų (daugiausia ne-lietuvių tautybės – Čaiko, Čalkin, Travkin, Žukian ir kitų) gaujai va-dovavo MVD leitenantas Geor-gijus Bočerovas. Pasižymėjo ypa-tingu žiaurumu ir sadizmu, pats kankindavo suimtuosius, moteris išrengdavo nuogai, prievartauda-vo, tyčiodavosi, iš gyventojų rei-kalaudavo pinigų, ir pabandyk ne-mokėti duoklės banditui, kaip mat iškeliausi į Sibirą. Atkūrus nepri-klausomybę, Bočerovas pasidarė sau galą, matyt, išsigando pelny-tos bausmės. Be reikalo, kaip da-bar matome, paskubėjo, ir plaukas nuo galvos jam nebūtų nukritęs.

Vasario 16–osios šventę Adutiš-kio miestelyje surengė Rytų Lietu-

vos kultūrinės veiklos centras (di-rektorė Birutė Kurgonienė), kartu su Vilniaus karininkų ramove, ku-riai vadovauja iš Adutiškio kilęs ats. mjr. Remigijus Jukna.

Vasario 16–osios deklaracija, pa-brėžė savo pranešime Jono Žemai-čio karo akademijos Mokslo cen-tro viršininkas plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, buvo tik žodis, o kad jis virstų realybe, nepriklausoma vals-tybe, teko kviesti savanorius, sukurti kariuomenę, kuri iškart turėjo stoti į kovą su gausesnėmis, geriau ginkluo-tomis priešų jėgomis. Savanorių gre-tose buvo ir vyrai iš Adutiškio krašto. Apie juos rašo dr. Jonas Juodagal-vis savo knygoje „Švenčionių krašto savanoriai 1918–1920“. Trys adutiš-kiečiai savanoriai – Jonas Meškelė, Povilas Skyrelis ir Pranas Vileita, už parodytą narsumą mūšiuose apdo-vanoti Vyčio kryžiaus ordinais. Dr. J.Juodagalvio knygą adutiškiečiams pristatė Vilniaus universiteto docen-tas dr. Vytautas Lesčius, kalbėjo ir pats autorius.

Su Vasario 16–osios šven-te adutiškiečius pasveikino Kul-tūros ministerijos vyr. specialis-tė Irena Seliukaitė, Adutiškio klebonas Vytautas Pūkas, pasie-nio užkardos vadas mjr. Algirdas Andriulionis. Koncertavo Vil-niaus karininkų ramovės folklo-ro ansamblis „Vilnelė“, vadovau-jamas Laimos Purlienės.

Ats. gr. dr. Vytautas RačkaUSkaSVilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokslo darbuotojas

Didžiosios Kovos rinktinės At-sargos karių savanorių kuopa (AKSK) sausio 18 dieną pakvietė patriotinių organizacijų atstovus paminėti KASP 15-ąsias įkūrimo metines. Paminėjime–vakaronė-je kartu su AKSK nariais dalyva-vo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) Vil-niaus apskrities skyriaus, Vilniaus Vytautų klubo atstovai, taip pat tremtinių choras „Mes nemirę“. Deja, dėl mažos salės kariniame miestelyje Olandų gatvėje teko ri-boti dalyvių skaičių.

Kpt. Darius Kondratavičius perdavė Didžiosios Kovos rink-tinės vado plk. ltn. Leono Ston-kaus sveikinimą, kuris skambėjo taip: „Jūsų kasdieniai darbai ir rū-pesčiai stiprina ir garsina Lietuvos valstybę. Valstybę, kuri išsikovo-jo teisę į laisvę ir pripažinimą pa-saulyje. Tegul ši šventė Jus įkvepia dar geresniems darbams Tėvynės labui. Nuoširdžiausi sveikinimai visiems atsargos kariams savano-

Atsargos savanorių kuopa paminėjo pajėgų 15-metį

riams KASP 15-ųjų metinių įkūri-mo dienos proga.“ Šis sveikinimas skirtas Vilniaus atsargos kariams savanoriams, o visoje Lietuvoje mūsų yra dešimtys tūkstančių…

Buvęs Vilniaus rinktinės vado pavaduotojas ats. vyr. ltn. Algi-mantas Letenauskas papasako-jo daug įdomių ir mažai kam ži-nomų dalykų iš Vilniaus rinktinės kūrimosi laikotarpio. Vilniaus Vy-tautų klubo prezidentas Vytau-tas Paulaitis supažindino su klu-bo veikla, ateities planais, pasiūlė bendradarbiauti rengiant bendrus renginius ir įteikė klubo tautinės stiprybės raštus Vilniaus rinktinės AKSK ir LKKSS Vilniaus apskri-ties skyriui. LKKSS Vilniaus aps-krities skyriaus pirmininkas Zigfri-das Jankauskas padėkojo atsargos karių savanorių kuopai už mūsų veiklą ir pastangas puoselėjant Lietuvos kariuomenės tradicijas.

Tremtinių choras „Mes nemi-rę“ oficialių kalbų nesakė, o nuo-širdžiai dainavo gražias patriotines dainas. AKSK narys gr. Dainius Gudelis, kuriam sausio 13 d. Prezi-dentūroje įteiktas Sausio 13-osios medalis, padeklamavo savo eilė-raščių.

Vyr. ltn. narūnas SiRtaUtaS 531 kuopos vado pavaduotojas

Vasario 15 dieną Pasvalio cen-tre, prie rajono savivaldybės pasta-to, vyko miesto mokyklų mokinių šventė – minėjimas, skirtas Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai. Išvaka-rėse surengta mokinių darbelių pa-roda „Dovana miestui“, ja buvo pa-puoštas Pasvalio miestas – vitrinos, ugdymo įstaigų langai ir t. t.

Vaikai ir paaugliai, skanduoda-mi LIETUVA, užtvindė pagrindines miesto gatves. Jie nešėsi mažas tris-palves bei dirbtines vėliavos spalvų gė-les ir sudarė kompoziciją „Vėliava“.

Pasvalio 531 kuopos kariai sa-vanoriai iššovė tris salves – už Va-sario 16–ąją, antroji salvė – už kritusius dėl Lietuvos nepriklau-somybės ir trečioji, audringiausiai sutikta, – už Pasvalio miestą ir jo gyventojus. Pasvalio vicemeras Po-vilas Balčiūnas pasveikino pasva-liečius ir KASP karius. Pasvalio miesto ugdymo įstaigos – ,,Eglu-

tė“, ,,Liepaitė“, ,,Žilvytis“, Svalios, Lėvens, Ustukių pagrindinės mo-kyklos, P.Vileišio gimnazija ir Pas-valio Šaulių kuopa – pristatė savo „namų darbus“ – žiūrovams pasa-kojo, kas jiems yra Laisvė ir lais-va Lietuva. Gausiais aplodismen-tais buvo palydėti kiekvieno vaiko ar jaunuolio žodžiai. Anot „Žil-vičio“ mažosios atstovės: „Laisvė man kiekvieną dieną, kai mama

aistė PiLeckaitė Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos 8 klasės mokinė

„Kariuomenė nėra uždaras or-ganizmas, ji daugybe gijų siejasi su visuomene, su visa tauta. Jei nori-me, kad kariuomenėje būtų draus-mė ir susiklausymas, tai tų dorybių neturi stigti visuomenėje.“ – Prezi-dentas A.Smetona

Sausio 17 d. Krašto apsaugos savanorių pajėgų 15-osios įkūri-mo metinės. Šia proga Dainavos rinktinės štabo S5 skyriaus vir-

Aplankėme Lietuvos savanorių muziejųšininko kpt. Kęstučio Pilecko ir Lazdijų rajono Krosnos pagrindi-nės mokyklos direktoriaus Regi-manto Jasevičiaus iniciatyva Laz-dijų rajono (Krosnos, Motiejaus Gustaičio gimnazijos, Verstami-nų, Šeštokų, Stebulių, Šventeže-rio, Veisiejų), Kauno, Druskinin-kų, Alytaus mokyklų moksleiviai bei mokytojai turėjo galimybę plačiau susipažinti su KASP štabe esančiu Lietuvos savanorių mu-ziejumi. KASP štabo S5 skyriaus specialistas vyr. srž. Rimantas Bagdonas papasakojo savanorių

pajėgų kūrimosi istoriją, šių die-nų Savanorių pajėgų tikslus bei uždavinius.

Mokiniai susipažino su mu-ziejaus eksponatais, žiūrėjo fil-mą „Tautos savanoriai“, gavo ir dovanėlių – knygą „Trečioji sa-vanorių karta“. Mokiniai pasvei-kino karius savanorius ir įteikė dailininko, partizanų ryšinin-ko Juozo Gecevičiaus sukur-tą medalį „Kalniškei 60“, Laz-dijų rajono savivaldybės išleistą knygelę „Kviečiame apsilankyti Lazdijų rajone“.

Vasario 16-osios minėjimas Pasvalyje

kieman išleidžia vieną“. Vyresnie-ji tikino, kad jiems laisvė, tai pro-tėvių didingi darbai, laisvas moks-las, minčių išreiškimas.

Prie Kultūros centro bei šalia trijų laužų buvo vaišinama Ustu-kių malūno išvirta gardžia penkių grūdų koše su karšta arbata. Pas-valio muzikos mokykloje rajono moksleiviai surengė šventinį kon-certą.

Pasvalio savanoriai išsirikiavo saliutui.

Kpt. virgilijus RUDOkaSVyčio rinktinės štaboviešųjų ryšių karininkas

Vyčio rinktinės kariai Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkū-rimo 15-ąsias metines paminėjo Pasvalyje.

Po mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje rinktinės būriai nužy-giavo į Vytauto Didžiojo aikštę, kur savanorius pasveikino Pasva-lio rajono meras Gintautas Gegu-žinskas, Panevėžio miesto meras Vitas Matuzas, Savanorių pajėgų vadas plk. Antanas Plieskis.

Dariaus ir Girėno aviacijos es-kadrilės pilotas vyr. ltn. Robertas Švabauskas Pasvalio padangėje atliko aukštojo pilotažo figūras, o sraigtasparnio galimybes demons-travo KOP sraigtasparnių eskadri-lės vadas kpt. Alvydas Trasauskas ir kpt. Laimis Aleknavičius. Ne-atsiliko ir LDK Butigeidžio dra-gūnų mokomasis batalionas, pa-rodęs pasvaliečiams savo kovos techniką.

Vyčio rinktinės karių šventė Visus sudomino kpt. Arūno

Norkevičiaus vadovaujamų Vy-čio rinktinės karių parodomo-ji programa – įkaito (,,liežuvio“) paėmimas, kai, aidint šūviams, nuo aplinkinių namų stogų žai-biškai nusileidę kariai mikliai nutvėrė svarbų ,,priešo“ asme-nį. Vrš. Daliaus Ožalinsko vado-vaujami žvalgai pasirodė su sava-ja kovinės savigynos programa.

Pasistiprinus gr. Birutės Dai-nienės virta koše ir karšta arbata, šventė tęsėsi Pasvalio kultūros cent-re. Pranešimą apie pajėgų 15 metų kelią padarė rinktinės vadas plk. ltn. Ričardas Leikus. Pajėgų vadas plk. Antanas Plieskis pasižymėju-siems rinktinės kariams įteikė ap-dovanojimus. Savanorius pasveiki-no Lietuvos šaulių sąjungos vadas ats. plk. ltn. Juozas Širvinskas, Lie-tuvos kariuomenės kūrėjų sava-norių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Stasys Kalvėnas.

Koncertavo Vilniaus karininkų ramovės ansamblis ,,Žalvarinis“, dainavęs gražias lietuviškas dainas.

Mirus Štabo aptarnavimo kuopos kariui gr. Virgilijui Skupui reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir arti-miesiems.

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė

Nuoširdžiai užjaučiame Subačiaus kuro bazės apsaugos karį srž. Almantą Bimbą dėl tėvo mirties.

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė

Mirus tėvui, nuoširdžiai užjaučiame psk. Petrą Jankauską.KASP štabas

Dainavos apygardos 1-oji rinktinė

2006 m. vasario 23 d. Nr. 2 (362)Savanoris� psl.

kpt. Linas iDzeLiSBALTSQN-12

Suomių stovykloje labiausiai pa-tiko, kad jie, misijoje nepamiršta, jog laisvalaikis taip pat yra svarbus reikalas. Tam tikslui yra įrengtos saunos, baseinai šalia jų. Kiekvie-nas save gerbiantis suomis sauno-je apsilanko bent kartą per dieną. Kariai visi 100 proc., pašaukti iš re-zervo, norinčių labai daug, todėl galima atsirinkti geriausius. Pasi-rengimas misijai trunka tik tris sa-vaites. Sako, kad užtenka, juo la-biau, kad visi yra atlikę privalomąją tarnybą kariuomenėje. Mačiau, kaip jie atlieka užduotis, tikrai rim-ti kariai, turintys gerą ginkluotę ir kovos techniką. Norinčių vykti i mi-siją, pasak suomių karininko, tikrai netrūksta. Nors misija trunka me-tus, kiekvienas karys kiekvieną mė-nesį turi teisę 6 dienas atostogauti namie, o jeigu dėl užduočių inten-syvumo nepavyksta išvažiuoti vieną mėnesį, kitą mėnesį jau turi 12 die-nų. Tai padeda neatitolti nuo šei-mos. Tokia atostogų sistema buvo įdiegta irgi ne iškart, tik kai pa-daugėjo skyrybų karių šeimose. Dar viena priežastis yra materiali-nė nauda, eilinis karys uždirba apie

Kosovo įspūdžiai3000 eurų per mėnesį, taip pat turi galimybę parsivežti automobilį be jokio muito. Mano pažįstamas suo-mių kapitonas jau buvo įsigijęs au-tomobilį Vokietijoje ir keltu parsi-plukdęs namo, labai džiaugėsi, kad pavyko sutaupyti apie 30 000 eurų, kuriuos būtų reikėję šiaip perkant išleisti muitams.

Daug kartų teko dalyvauti įvai-riose trumpose operacijose su kai-myniniu prancūzų batalionu, kuris yra dislokuotas tik už kelių kilo-metrų nuo danų bataliono. Jau ką moka prancūzai, tai kurti stovy-klas, tiek visokių įvairiausių bok-sų, garažų, konteinerių ir suren-kamų gyvenamųjų kareivinių, kad net sunku prasilenkti kartais atva-žiuojančia mašina. Mėgsta kolegos komfortą, kiekvienoje stovykloje yra restoranas ir beveik kiekviena kuopa dar turi savo atskirą barą. Apribojimų alkoholiui nėra jokių, tai vakarais ten pas juos linksma. Danų kareiviai, visada norėda-vo pagyventi pas prancūzus kokią savaitėlę, grįždavo tokie atsigavę, patenkinti. Beje, prancūzai yra ne vieni šiame batalione, taip pat yra didelė belgų kuopa ir Liuksembur-go būrys, nuo kitos rotacijos vienas būrys belgų kuopoje bus mongolų. Labai gerai, kad prancūzai štabe

turi belgų karininkus, šnekančius 3-4 kalbomis, taip pat ir anglų, nes prancūzas angliškai kalba taip pat kaip mes 1992 m. Tik su keliais karininkais pavyko susikalbėti, va tada į priekines gretas statomi belgai. Ta pati situacija yra ir bri-gadoje, jeigu yra nors vienas bel-gas, tai jau visus pasitarimus jis ir veda. Tiesa, brigadoje teko sutik-ti ir daug lietuvių, latvių, ukrainie-čių, tarnaujančių Prancūzų svetim-šalių legiono inžinerijos kuopoje. Jų tarnyba ne rožėmis klota, jeigu nėra kuo užsiimti, tai reikia kas-ti griovį nuo ryto iki vakaro, kad būtų ką veikti, nes pinigus reikia užsidirbti, todėl ir darbus legionie-riams dažniausiai tenka dirbti sun-kiausius, tuo tarpu kiti prancūzų padaliniai žaidžia futbolą ar res-torane gurkšnoja konjaką. Neteko matyti nei vieno pilvoto, nusišė-rusio prancūzų kareivio ar kari-ninko, kariuomenė yra ekspedi-cinė, dažnai būna misijose, todėl visi sportuoja. Kada pas juos be-nuvažiuotum, visi laksto, žaidžia futbolą, sporto salė pilnutėlė, to-dėl ir fizinę formą kariai sugeba išlaikyti. Prancūzų misija trunka 4 mėn., po to metus dalinys būna Prancūzijoje, tada vėl važiuoja į kitą misiją. Patirties karininkai ir

Šioje nuotraukoje 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų kariai. Priekyje, šalia vairuotojo sėdi 4-ojo Min-daugo pėstininkų pulko eilinis, savanoris Rapolas Rai-la, už vairuotojo – savanoris Legas. Kitų asmenų pa-vardžių dar nežinome, todėl prašome pagalbos: jeigu atpažįstate, parašykite. Šiuo metu rengiamas leidinys apie 1918 m. savanorius, renkami biografiniai duome-nys, nuotraukos. Labai prašytume bet kokios informa-cijos, taip pat gal kas turi užrašytų prisiminimų, sava-norių ar jų šeimų nuotraukų, išsaugotų dokumentų.

kareiviai tikrai turi. Mūsų batali-onui priskirta kuopa (Alpių šau-lių) praėjusiais metais buvo Afga-nistane, kitais metais vyks kažkur į Afriką.

Kalėdų šventės batalione buvo puikios ir gausios. Valgykloje sta-lai nuo maisto tiesiog lūžo, todėl daug kas po to skundėsi persival-gę, akys tapo tokios didelės, atro-do visko norisi paragauti, net pa-miršti, kad turi tik vieną pilvą. Bataliono vadas kiekvieną kartą rėždavo kalbą, tokią padrąsinančią ir visada padėkodavo visoms tau-toms, kurių kariai tarnauja batali-one, tad visiems buvo tikrai smagu po tokiu uždegančių kalbų toliau tęsti tarnybą. Po šventinės vaka-rienės eidavome į karininkų barą, nes labai pigiai iš norvegų nusi-pirkome namų kiną su visais prie-dais, tai žiūrėdavome filmą dide-liame ekrane ir jausdavomės kaip kino teatre. Bet visų filmų pabai-goje visi norėdavo pažiūrėti filmo „Gelbstint eilinį Rajeną“ pradžią, tik tada nusiramindavo ir skirsty-davosi į savo konteinerius miego-ti. Tada supratau, kad jeigu niekas aplinkui nešaudo, tada reikia bent per televizorių pasižiūrėti, kaip tai atrodo, tik tada galima ramiai už-migti.

Viena iš sunkesnių užduočių, kurią teko vykdyti, buvo bendras patrulis su 37-ąja motorizuota Serbijos armijos brigada. Teko ste-

bėti pasienį tarp Kosovo ir Serbi-jos. Visi skyriaus karininkai daly-vavo šiame patrulyje bent po vieną kartą.

Susitikimo vieta dažnai būda-vo taip aukštai kalnuose, kad iki jos tekdavo važiuoti 2-3 val., po to dar kopti į kokį kalną, kol sutikda-vome gerą privažiavimą iš Serbijos pusės turintį serbų patrulį. Patru-lio maršrutas nebūdavo labai ilgas, paprastai apie 8-10 km., bet daž-niausiai tekdavo eiti kalnų kete-romis, nes nebūdavo jokių kelių. Serbai visada vilkėdavo labai sun-kias neperšaunamas liemenes, to-dėl labai greitai pavargdavo ir tek-davo sustoti parūkyti kas 10 min, Po to pradėdavo kalbėti, kad jau reikia baigti tą patrulį, nes visi pa-vargo ir daugiau nebegali eiti, tek-davo serbų karininką ilgai įkal-binėti, kad na dar kokį kilometrą nueikime, o tada jau ir baigsime. Visuose sustojimuose būdavo dali-jamasi įspūdžiais, rodoma ginkluo-tė, keičiamasi antsiuvais ir sausais daviniais, todėl laikas prabėgdavo gana turiningai ir greitai. Tik po tokio pasivaikščiojimo po kalnus, dar kelias dienas visi vaikščioda-vo išsiskėtę, nes jau labai skaudė-davo kojas. Tada ir supranti, kodėl tie prancūzai kiekvieną dieną laks-to ir iš patruliavimo grįžta šviežu-tėliai.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 1)

Savanoris

Renkami duomenys apie 1918-1919 m. savanorius

Laiškų laukiame šiuo adresu:

Petras Raila

Laukų g.1a,Raudondvaris

Kauno rajonas.

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: savanoris@freemail.lt, Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoVeris.Korespondentas gr. Vilius DŽiAVEčKA.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“

Kaina 1,20 ct

Broliai latviai Kososve. Danų bataliono štabo S3 skyrius. Pirmoje eilėje antras iš dešinės kpt. Linas Idzelis.