A. M.

VYTAUTO KARŪNAVIMAS

„Baltoji dėmė“ didžiojo valdovo gyvenime

Vilnius2017

www.PokalbiaiSuA.lt

© A. M., 2017© Arvydas Praninskas, 2017© Aidas Vilnius Praninskas, 2017

I

Pradžia

Žmonių gyvenimas nužymėtas svarbiausiomis datomis. Tačiau kartais atsitikdavo taip, kad kai kurių įvykių, susijusių su istorinėmis asmenybėmis, perteikimas likdavo iškraipytas. Amžininkai to griebdavosi dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl to, kad tiesa kažkam pasirodydavo neparanki. Tokiais atvejais būdavo pasitelkiami keli paplitę būdai – pagražinti, sumenkinti, nutylėti. Todėl žymių žmonių biografijose atsirasdavo „baltųjų dėmių“.

Tokia „baltoji dėmė“ palikuonims buvo palikta svarbioje politinėje byloje, susijusioje su paskutiniųjų didžiojo valdovo Vytauto gyvenimo metų įvykiais.

Pasak istorikų, didysis kunigaikštis kelionės metu nukritęs nuo žirgo... Tai nutikę vykstant iš Vilniaus į Trakus. Pasiligojęs valdovas, pajutęs artėjant mirtį, Trakuose raštininkui padiktavęs savo testamentą. Mirusio didžiojo kunigaikščio verkę šešias dienas, galiausiai palaidoję jį Vilniaus katedroje...

Gyvenime viskas buvo ne visai taip, kaip teigiama mūsų dienas pasiekusiame padavime. Paslaptis gaubia tris įvykius – maištą, medžioklę bei karūnavimą – ir du asmenis: Vytautą ir jo asmens sargybinį karaimą.

4

II

Neramumai

Vytauto valdymo laikais Tytuvėnų apylinkėse stovėjusi didelė Naručio pilis priklausė širaliui Arnoldui Grybui, vyriausiajam kunigaikštystės deglininkui. Jis buvo atsakingas už budrumą pasienyje – kilus pavojui apie jį būdavo perspėjama ugnimi ir tamsiais dūmais, iš toli matomais nuo kalvų ir aukštų medžių. Viena iš jo herbo reikšmių – už žygdarbius pelnytos keturios skirtinės žemės valdos.

Tuo metu Tytuvėnuose gyveno iš žmonos palikimo praturtėjęs prasčiokas Nasvytis, laukų ir menių savininkas. Siekdamas pasiglemžti dalį Naručio pilies valdovui priklausančių žemių ir tai pateikęs kaip tariamą rūpinimąsi miesto reikalais, jis sukurstė amatininkus ir valstiečius. Kilo neramumai, grėsę peraugti į atvirą maištą.

Pilies šeimininkas kreipėsi į didįjį kunigaikštį teisingumo.

Dėl šios priežasties Vytautas išvyko iš Trakų.

1430 metų pavasarį, maždaug gegužės mėnesį, jis pasiuntė į Tytuvėnus didelį raitelių būrį, o pats, lydimas keliolikos artimiausių sargybinių, kuriems vadovavo karaimas, išjojo pavymui. Abu būriai judėjo į priekį skirtingais keliais. Vytautas dėvėjo žygio šarvuotę: krūtinė ir nugara uždengti šarvų, žemiau juostos – strėlių nepramušamas „sijonas“ iš storų odinių juostų, sukabintų geležiniais žiedais. Mūvėjo metalo spalvos kelnes, rankas slėpė odinės rankovės. Ant galvos – minkšta aksominė pilkos spalvos beretė su snapeliu palei visą kraštą. Pusiau žili plaukai siekė valdovo pečius. Avėjo kulkšnis siekiančius minkštos odos batus.

Pasitikinčiai risnojo gražus baltas žirgas, klusniai atsiliepdavęs į menkiausią šeimininko judesį.

Vytauto karių būrys buvo apsirengęs taip pat, tik raitelių galvas slėpė ryškiai raudoni gobtuvai su iškirpimu veidui.

Artėjant prie Tytuvėnų išvydo gaisravietę – nuniokotą sodybą. Juodi dūmai, kylantys iš aukšto apdegusio kamino, iš tolo skelbė apie nelaimę.

Vytauto žmonės palaidojo nužudytą sodybos šeimininką ir jo šeimą.

Kunigaikščio veidas apniuko. Sunku susitaikyti su ištikimų karių netektimi.

Didesnysis Vytauto raitelių būrys atvyko į Tytuvėnus, o jis pats su palyda pasuko į šalį ir vingiuotu keliu, vedančiu pro apžėlusias pelkes, patraukė į Naručio pilį.

6

III

Naručio pilis

Įdomi Naručio pilies istorija. Vienas iš pagarsėjusių to meto riterių su savo raitelių būriu dalyvavo mūšyje su įsiveržusiais teutonais prie Naručio ežero. Negausus lietuvių būrys šventė pergalę. Išsigelbėjęs teutonų būrio vadas, neįstengęs susitaikyti su skaudžiu pralaimėjimu, davė įsakymą: surasti ir sudeginti lietuvio riterio valdas, o jo šeimą išžudyti.

Apie tai sužinojo lietuvių raitelių būrio vadas. Kadangi buvo asmeniškai pažįstamas su tuo vokiečių riteriu, nes anksčiau kartu su juo vienoje pusėje kovėsi keliuose karo žygiuose, žinojo, kad šis žodžių vėjais nelaido. Todėl, grįžęs į Tytuvėnus, įsakė skubiai pradėti statyti tvirtovę. Jai buvo rasta tinkama vieta: tarp pelkių, miške ant aukštumos, netoli upės.

Netrukus iškilo trys sienomis sujungti tvirtovės bokštai. Pergalės prieš teutonus garbei šeimininkas būsimąją pilį pavadino Naručiu (nereikia jos painioti su tvirtove – užkarda prie Naručio ežero).

Vytauto valdymo laikais ši pilis jau buvo neįveikiama septynbokštė tvirtovė su kone aštuonių metrų aukščio sienomis. Pilies teritorija buvo netaisyklingo šešiakampio, ištempto pagal šiaurės – pietų ašį, formos: du bokštai į šiaurės pusę, trys – į vakarų, vienas – į pietų ir vienas į rytų. Kiekvienas turėjo savo paskirtį. Vienas šiaurinių vartų šone stūksantis bokštas kūgio pavidalo stogu buvo skirtas lankininkams, antras kitoje vartų pusėje buvo apsaugotas arbaletininkus dengiančiais skydais. Prie abiejų bokštų buvo pakabintos strėlinės su glėbiais strėlių.

Vienas iš vakarinių bokštų buvo pripildytas akmenų, o ant plokščio stogo stovėjo akmenų svaidyklė. Du kiti bokštai buvo skirti vakarinių vartų gynybai.

Pietinis bokštas buvo pritaikytas šaudyti liepsnojančiomis pakulomis ir degančia smala.

Rytinis bokštas naudotas keliais tikslais. Apačioje buvo iškastas šulinys, pirmajame aukšte laikyti belaisviai, o viršutiniuose ir pastogėje buvo įsikūrę lankininkai.

Tvirtovę juosė platus gilus griovys, pripildytas pratekančio vandens. Jo lygis nesumažėdavo sausringuoju metų laikotarpiu ir nepakildavo per potvynius.

Su išoriniu pasauliu pilį jungė du pakeliamieji tiltai. Šiauriniai vartai – masalas: jų grotos niekuomet nebūdavo nuleidžiamos mažiau nei per metrą nuo žemės. Vakarinis tiltas buvo skirtas kasdieniam naudojimui ir buvo gerai saugomas.

Siena tarp šiaurinio ir rytinio bokštų buvo dvigubai storesnė: ten tvirtovės statytojai įrengė dideles arklides.

Kiemo viduryje buvo pastatyti W raidės formos trijų aukštų rūmai. Šiaurinėje jų dalyje buvo bažnyčia ir varpinė, o pietinė skirta pasaulietinėms iškilmėms.

8

IV

Naručio pilies rūmai

Į pilies rūmus vedė trys įėjimai, skirti šeimininkams ir svečiams, bei vienas tarnams. Šiaurės pusėje buvo nedidelės durys į bažnyčią. Vakarinis įėjimas su plačiomis dvivėrėmis metalu kaustytomis durimis buvo paradinis. Įėjusieji pro jas patekdavo į žemutinę salę, buvusią tiesiai po sosto sale. Šios salės grindys buvo išklotos didelėmis plytelėmis. Į ją buvo einama tik būtinu atveju, salės paslaptį žinojo labai nedaug žmonių. Grindų plytelės veikė kaip spąstai: ne taip pastačius koją jos pasisukdavo, ir žmogus nugarmėdavo žemyn.

Tai buvo pilies slaptavietė.

Mažai į akis krintančios vienvėrės skliautinės durys šiaurės vakarų pusėje, taip pat apkaltos metalu, su įtaisytu geležiniu žiedu, vedė į koridorių. Paėjėjus sraigtiniais laiptais buvo galima pakilti į antrąjį rūmų aukštą. Erdvi laiptų aikštelė buvo tarsi kryžkelė. Pasukus į kairę koridorius atvesdavo į pilies valdovo ir jo šeimos gyvenamąsias patalpas, einant tiesiai būdavo patenkama į rūmų valgomąjį, o kelias į dešinę vedė sosto salėn.

Ši salė stebino savo iškilmingumu. Įėjus išsyk galėjai visą ją aprėpti žvilgsniu. Ilgis – maždaug 34 uolektys, plotis – maždaug 18. Gotikinis tamsių plytų spalvos lubų ornamentas dalijo salę į tris dalis. Iš maždaug keturių vyrų aukščio svyrančios grandinės, pritvirtintos prie lubų, laikė tris didelius žiedus su aplink įtaisytomis žvakėmis.

Puošniausia buvo vidurinioji salės dalis.

Prie sienos ant dviejų laiptelių pakylos stovėjo ąžuolinis riterio sostas su aukšta atkalte. Virš sosto ant sienos buvo įtaisytas ne mažiau nei pusantro metro pločio pilies valdovų herbas.

Mėlynos spalvos ovale šonu pavaizduota juoda stumbro galva. Jai iš dešinės, kiek žemiau – baltas trikampis skydas su juodu kryžiumi. Iš kairės – metalo spalvos plaštaka, ties riešu perrišta raudonu raiščiu, laikė uždegtą deglą. Palei stumbro snukį nupieštas aukso spalvos deglo kotas. Liepsna – geltonai raudonos spalvos. Deglą vainikuoja dantyta auksinė karūna. Herbe matyti penkios linijos, jis padalytas į keturias dalis.

Stumbro galva simbolizuoja ištikimybę karališkajai šeimai. Tai kryžiuočių suteiktas pasižymėjimo ženklas. Taurų būrio karius jie įšventino į riterius.

Trikampio formos skydas su juodu kryžiumi ženklina dalyvavimą viename iš kryžiaus žygių ir Dievo vardo gynimą. Riterio plaštaka nurodo jį esant artimą valdovui. Deglas reiškia perspėjimą apie artėjantį pavojų, budrumą. Šis ženklas susijęs su Naručio užkardos gynyba. Penkios linijos simbolizuoja penkias žygdarbių sferas. Keturios herbo dalys – tai keturiskart patvirtinta riterystė ir keturios skirtinių žemių įtakos. Po herbo ovalu, ties pakeltais kalavijais, lotyniškas užrašas „Tepadeda mums Mergelė Marija“.

Aukštai virš herbo sienos nišoje – langas, kiek mažesnis už šoninius toje pačioje sienoje.

9

Tiesiai po juo iš abiejų pusių pakabinti ilgi, kone iki sosto laiptelių, audeklai su spurgais apačioje, panašūs į vėliavas.

Salės grindys išklotos tamsiomis ir šviesiomis uolekties ilgio kvadratinėmis plytelėmis, spalviškai derančiomis su sienomis ir lubomis. Plytelių raštas prasideda nuo sosto, tiksliau, nuo juostos grindyse. Pagal tuometinę tvarką trys laipteliai iki sosto priklausė tik karaliams ir didžiajam kunigaikščiui Vytautui, didelės kunigaikštystės valdovui. Visiems kitiems didžiūnams buvo leidžiama turėti po du ar vieną, priklausomai nuo kilmingumo. Dar kitiems sosto salėje buvo leista naudoti tik grindų raštą, specialia juosta atskirtą nuo kitos grindų dalies.

Sienoje į dešinę nuo įėjimo į salę aukštai esančiose nišose įstatyti keturi langai, po jais simetriškai pritvirtinti trys šviestuvai. Kairiosios sienos viduryje – skliautinės durys, jomis galima išeiti į koridorių ir aptarnavimui skirtas patalpas. Abipus durų ant sienos sukabinti didžiuliai kvadratiniai gobelenai. Jų kraštinė siekia apie 8 uolektis. Viename pavaizduotas mūšis su teutonais prie Naručio ežero, kitame – stambaus žvėries, pusiau elnio, pusiau briedžio – medžioklė.

Priešais sėdinčiojo soste akis buvo siena bei skliautinės lubos, durys ties salės viduriu, iš abiejų pusių įtaisyti sieniniai šviestuvai ir ilgi suolai palei sieną.

Ypatingą salės iškilmingumą pabrėžė langų vitražai. Jie buvo tradiciniai: lango plotas padalintas į tris lygias dalis. Naudotas sferinis stiklas. Viršutinėje skliautinio lango dalyje lanku sudėti mėlynos spalvos lęšiai, po jais – žydros spalvos stiklai. Tai dangaus simbolis. Jo centre matyti geltonas trikampis, kurio viršūnė nukreipta aukštyn, reiškiantis saulę ir Dievą.

Vidurinėje lango dalyje iš krašto sudėti tamsiai žali, o viduryje – šviesiai žali lęšiai, žemės ir Gyvybės medžio simbolis. Apatinėje dalyje iš krašto ryškiai raudonų stiklų juosta, viduryje – oranžinės spalvos stiklai su centre esančiu tamsiai geltonu trikampiu, nukreiptu viršūne žemyn. Jis simbolizuoja pragarą.

Šių keturių langų ir centrinio lango virš sosto struktūra tokia pati, bet visos trys viduriniojo lango vitražo dalys įrėmintos ryškiai žydra stiklų juosta, o vidinė dalis sudėta iš šviesiai geltonų stiklų. Dėl to audiencijos metu pro juos sklido stipri išsklaidyta šviesa.

10

V

Vytauto viešnagė Naručio pilyje

Kunigaikštis Vytautas su negausia palyda įjojo į Naručio pilies kiemą. Nusėdo nuo žirgo. Prie įėjimo į rūmus – daug pagarbiai nusilenkusių žmonių.

Vytautas įžengė į sosto salę.

Soste sėdėjęs pilies valdovas Grybas iškart atsistojo ir nuskubėjo jo pasitikti. Salės viduryje širalius priklaupė ant vieno kelio, nulenkė galvą ir, kaip dera riteriui, pasveikino didįjį kunigaikštį...

Pilies šeimininkas šiek tiek atsitraukė, ir čia pat verkdama ant kelių prieš kunigaikštį parpuolė jo žmona.

Rūstus karvedys, griežtas didelės kunigaikštystės valdovas, sutriko pamatęs sielvarto apimtą gražią maždaug 40 metų moterį, apsigobusią galvą baltu šilkiniu nuometu.

Vytautas padėjo atsikelti rūmų šeimininkei.

Karaimas, tarsi šešėlis visur lydintis didįjį kunigaikštį, visą tą laiką stovėjo vos per žingsnį nuo jo. Dabar jis priėjo prie sosto ir atsistojo dešinėje.

Didysis kunigaikštis atsisėdo į sostą.

Prasidėjo tyrimas.

Į sosto salę apklausoms buvo kviečiami turtingi miestelėnai, Tytuvėnų gyventojai, jų tarnai, smulkūs amatininkai, nukentėję apylinkių žmonės... Buvo aiškinamasi kilusių neramumų priežastis.

Tyrimas truko dvi savaites. Galiausiai byla buvo išspręsta, o teisingumą įvykdyti padėjo 200 raitelių būrys.

Atvykus Vytautui atšiauriai atrodžiusios Naručio pilies gyvenimas pastebimai atgijo.

Mažojoje salėje, dydžiu kiek nusileidžiančioje sosto salei, palei tris sienas buvo sustatyti stalai. Ant jų – įvairaus didumo sidabriniai indai, taurės. Svarbiausią vietą užėmė gerai paruošta, gausiai žalumynais išpuošta žvėriena.

Vytautas ir čia buvo dėmesio centre. Vaišingas pilies šeimininkas ir kilmingi svečiai garbstė didįjį kunigaikštį.

Salėje skambėjo muzika, kampe, į dešinę nuo įėjimo, buvo susėdę muzikantai. Stovėjo arfa, didelis odinis būgnas, buvo matyti kanklės, rageliai, daug kitų medinių pučiamųjų instrumentų.

Svečiai prabangiai apsirengę: visur aksomas, nėriniai. Drabužiai išsiuvinėti auksu ir sidabru. Moterys vilkėjo ilgas uždaras sukneles. Jaunų galvas puošė kepurėlės, išsiuvinėtos prie suknelės derančiu sudėtingu ornamentu. Spindėjo auksiniai ir sidabriniai siūlai, kai kurių kepuraitės buvo apsiuvinėtos perlais. Vyresnių moterų galvas gaubė šilkiniai audiniai.

12

Vyrai dėvėjo plataus kirpimo liemenes, siekiančias kone iki kelių. Marškinių rankovės papuoštos nėriniais arba išsiuvinėtos. Galvas dengė didelės minkštos beretės. Ant kojų – liemenės spalvos triko ir brangiomis sagtimis papuoštos kurpės.

Šokiai lėti, kolektyviniai, šokama poromis...

Išvykimo iš Naručio pilies išvakarėse kalbėdamasis su širaliumi Vytautas pasiteiravo apie žvėrį, pavaizduotą sosto menės gobelene. Pilies šeimininkas patvirtino, kad urnų – taip juos vadino žmonės – miškuose dar yra, bet jau nedaug. Šie poromis gyvenantys elniabriedžiai, mintantys daugiausia ąžuolų lapais, ūgliais ir gilėmis, retai besutinkami. Žvelgdamas Vytautui tiesiai į akis, pilies šeimininkas, tarsi lengvai priekaištaudamas valdovui, paaiškino, kad įvedus ąžuolų mokestį – tai buvo padaryta Vytauto įsakymu – mažai kas ryžosi palikti šiuos medžius savo žemėje, ypač pakelėse. Jų lajos nukapotos, todėl urnas šiuose kraštuose tapo didele retenybe.

Širalius tuoj pridūrė sąžiningai mokąs mokestį į didžiojo kunigaikščio iždą už kiekvieną savo valdose žaliuojantį ąžuolą.

13

VI

Vestuvių sumanymas

Naujos karalystės gimsta ne kas dešimtmetį ir net ne kas šimtmetį. Tai labai retas įvykis. Todėl didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi proga į jo kunigaikštystę suvažiavo garbūs svečiai: kaimyninių valstybių valdovai, kai kurių Europos karalysčių didžiūnai, iš Romos atvyko kardinolas – popiežiaus atstovas, iš Florencijos – jai atstovaujantis didikas...

Nurodytu laiku rugsėjo mėnesį karūnos Lietuvos nepasiekė.

Slaptu žodiniu karaliaus Jogailos įsakymu imperatoriaus pasiuntiniai su Vytautui ir jo žmonai skirtomis karališkosiomis karūnomis nebuvo praleisti į Lietuvą. O po neįvykusių karūnavimo iškilmių tas pats Jogaila paaiškino: esą pasiuntiniai keliaudami per Lenkiją kažin kur prapuolė.

Į karūnavimą susirinkę svečiai buvo labai nustebinti. Suprato paprastai: Jogaila negalima tikėti. Lenkija išdrįso pasipriešinti Europai...

Kai Lenkijos atstovai su karaliumi priešakyje išvyko, likusieji svečiai tvirtai nusprendė kojos nekelti iš Lietuvos kunigaikštytės, kol reikalas nebus iki galo užbaigtas.

Laukė šalutiniais keliais slapčiomis vežamos naujos karaliaus karūnos. Tačiau jau ne apie ją ėmė suktis kalbos.

Vytautas ne veltui buvo vadinamas Didžiuoju. Jo mestelėtą frazę „Kelsim vestuves!“ tuojau pasičiupo vienas iš svečių. Jis traukė visų akį: žymus, jaunas, gražus, protingas. Jo šeimos nariai –pretendentai į Prancūzijos karūną... Burbonas atsišaukė. Jis paskelbė ketinantis vesti bet kurią Lietuvos gražuolę, kurią pripirš pats didysis kunigaikštis Vytautas. Šis, suprantama, sutiko padėti, o suvažiavę svečiai noriai pažadėjo dalyvauti šiose vestuvėse.

Viename iš Lietuvos miestų, kurį labai mylėjo Vytautas – jis dažnai čia ilsėdavosi ir medžiodavo – gyveno kilminga ir turtinga gražuolė. Jos vyras dažnai būdavo išvykęs ypatingais didžiojo kunigaikščio pavedimais. Tačiau jau praėjo nemažai laiko, o jo kaip nėra, taip nėra...

Vytautas pasiuntė žygūną pas šią damą su vestuvių pasiūlymu. Atėjo atsakymas: palaukime dar mėnesį...

Visų sutarimu Vytautas turėjo paskelbti vestuvių datą. Svečiai išsivažinėjo po pilis.

O gandai apie būsimas vestuves pasklido už Lietuvos ribų ir, žinoma, sukėlė didelį Lenkijos damų pavydą.

Buvo laukiama atvykstant naujų svečių, todėl nuobodžiauti nebuvo kada. Spalio mėnesį Vytautas gavo Naručio pilies šeimininko pasiųstą žinią: „Jau atvyko“.

Žygūnai pranešė Vytauto svečiams jo paskirtą vestuvių datą. Jos įvyks nuotakos mieste valdovui grįžus iš neilgos kelionės. O pats Vytautas nedelsdamas leidosi į kelią pas širalių. Jo karietą kaip visada lydėjo nepakeičiamų karaimų raitelių būrys.

15

Atvykęs į Naručio pilį Vytautas susitiko ir ilgai kalbėjosi su florentiečiu, kuris, palydėtas kunigaikščio skirtos apsaugos, atvyko su karūna...

Kol ruošėsi vykti į vestuves, atėjo kita žinia: pilies šeimininko valdose pastebėta jauna urnų pora.

Pagunda buvo didelė – nejau atsisakysi tokių retų žvėrių medžioklės?

Vytauto noras buvo išpildytas.

Medžioklis susekė, kur dažniausiai lankosi urnų pora, ir išstatė pasalas. O kitą rytą buvo nuspręsta vykti į medžioklę.

16

VII

Medžioklė

Vytautas, jo asmens sargybinis karaimas, medžioklis ir vežėjas išsiruošė į kelią dengtu vienkinkiu vežimu. Pasostėje įsitaisė vežėjas ir medžioklis, viduje – kunigaikštis ir karaimas. Vežimo gale buvo pritaisytas didelis pintas krepšys.

Nei lydinčiųjų kavalkados, nei šunų, nei medžioklės rago. Išvyko visai paprastai, sunku patikėti, kad medžioklėn leidosi didysis kunigaikštis. Jis išties mokėjo stebinti.

Apranga irgi nebuvo išskirtinė: medžioklis mūvėjo dvisluoksnes šiurkštaus lino kelnes su vilnoniu tarpsluoksniu, vilkėjo trumpą juodą avikailių skrandutę pilka apykakle, avėjo minkštus odinius batus su kailiu, užtrauktus aplink kojas odiniais dirželiais. Ant galvos – juoda kūgio pavidalo kepurė su pilku atvartu.

Vežėjo drabužiai skyrėsi tik skrandutės spalva – ji buvo ruda. Kepurė su snapeliu ir atvartas su raišteliais patikimai saugojo nuo šalčio ausis ir pakaušį. Ant kelnių iki pat kelių buvo užtrauktos tankiai megztos kojinės, avėjo odinius batus.

Vytautas taip pat buvo apsirengęs labai paprastai: smėlio spalvos avikailių skranda, apkraštuota baltu kailiu, tokios pat spalvos kepurė su baltu atvartu.

Tik karaimas atrodė dabitiškai: šviesiai rudos odinės kelnės, minkšti juodos spalvos auliniai batai su pentinais ir kailiniais atvartais nuo kelių iki kulkšnų, pašiltintas geltonas durtinys aukščiau kelių, apkraštuotas juodu kailiu. Iš priekio drabužį puošė dviem eilėmis išsiuvinėtas juodas ornamentas. Kepurė tokios pat spalvos, kaip ir durtinys, turkiško fasono, apsiūta ilgu juodu kailiu.

Važiavo miško keliuku, palei kurį tai arčiau, tai toliau stūksojo subjauroti ąžuolų kamienai nukapotomis šakomis. Galiausiai pasiekė reikiamą laukymę. Prie kelio – maždaug metro aukščio kelmas buože aptašytu viršugaliu. Tai arklinė žirgams rišti.

Medžioklis ėmė vesti juos miško takais prie susektų žvėrių. Kurį laiką paėjėję miško aikštelėje pamatė urnų porą, ramiai kramsnojančią medžių ūglius. Patinas stambus, maždaug dviejų metrų per gogą, su masyviais ragais. Patelė mažesnė ir be ragų.

Prisėlino labai arti. Tykojo tankynėje, laukė. Į patino sprandą nukrypo arbaletas. Begarsis šūvis. Strėlė pervėrė galvą pakėlusios patelės kaklą.

Patinas apuostė parkritusią draugę ir žaibiškai pradingo iš akių. Nepavijo jo antroji strėlė...

Urno patelei medžioklis nudyrė kailį ir prikimšo jį žolių, kad išlaikytų formą iki bus pagaminta iškamša. Nunešęs pritvirtino jį prie vežimo stogo. Mėsą sukapojo ir sudėjo į pintinę vežimo gale.

Su gera nuotaika leidosi atgal į pilį. Buvo įveikę gal pusę kelio, kai staiga žirgas pradėjo nerimauti. Metėsi į kairę, po to į dešinę pusę, sustojo. Tada pakilo piestu ir sužvingo.

Priešais iš už miško keliuko posūkio išdygo didelis rausvai rudos spalvos žvėris. Plati ir stati 18

kakta, nervingai išplėstos šnervės, ant didelės galvos galingos kaulinės plokštės su pailgomis ataugomis, panašiomis į išskėstus tridančius. Ilgas stiprus kaklas. Ant tarpumenčio – briedžio kupra. Plačios kanopos taip pat buvo panašios į briedžio, nors iš nugaros atrodė kaip elnias. Urnas atsistojo piestu ir grasindamas ragais pasiruošė kovai.

Išgirdęs vežėjo riksmą iš vežimo iššoko karaimas ir pirmas ištrauktu kardu pastojo žvėriui kelią. Medžioklis nusirito nuo pasostės ir metėsi prie netoliese sukrautų rąstų krūvelės. Išlupo į žemę įbestą kuolą ir pasileido atgal.

O įniršęs žvėris šoko į priekį, spyrė karaimui į pilvą ir po kito šuolio atsidūrė prie vežimo.

Vytautas, supratęs užpuolimo priežastį, per pasostę užsilipo ant vežimo stogo ir pabandė numesti urno patelės kailį.

Pasibaidęs arklys ėmė blaškytis, tapo nevaldomas, vežėjas kaip įmanydamas bandė jį sutramdyti.

Galingu ragų smūgiu žvėris kilstelėjo į viršų arklį, kartu pakėlęs priekinę vežimo dalį. Kūnu nustūmęs vežimą nutraukė pakinktus. Žirgas ore trūktelėjo ir kanopa mirtinai sužeidė į galvą vežėją.

Lygsvarą praradęs Vytautas nukrito nuo vežimo stogo ant nugaros.

Pribėgęs medžioklis su ilgu kuolu rankose pamatė, kad urnas ragais susipainiojo nutrauktuose pakinktuose, ir pirmuoju smūgiu paralyžiavo užpakalines žvėries kojas, o antruoju sugrūdo nusmailintą baslio galą jam į pilvą.

Susirėmimas baigėsi be pergalės.

Be jėgų likęs medžioklis pasiekė Vytautą, apžiūrėjo ir suteikė pirmąją pagalbą: patikimai sutvirtino vežimą, kad šis nelinguotų, atsargiai paguldė ant sėdynės kunigaikštį, žiūrėdamas, kad jo nugara būtų tiesi. Kojas sulenkė per kelius.

Priėjo prie gulinčio vežėjo, pamatė, kad šis savo jau atkentėjo. Apžiūrėjo karaimą, atsargiai pataisė durtinio skvernus, pakėlė jo galvą ir padėjo po ja šalin nulėkusią kailinę kepurę. Tada leidosi į artimiausią sodybą žirgo.

Atjojo į pilį. Stengdamasis atrodyti ramus susirado pilies šeimininką, papasakojo, kas atsitiko.

Tasai, stovėjęs prie sienos, įveiktas staiga apėmusio silpnumo lėtai nuslydo ant grindų.

Netrukus susitvardęs su karaimu gydytoju šoko ant žirgų ir pasileido į nelaimės vietą. Tik mirtinai sužeistas žvėris, parvirtęs ant nugaišusio arklio, dar rodė silpnus gyvybės ženklus, mėgindamas kilstelėti masyvią savo galvą atskubančių raitelių pusėn.

Vytautą pažeistu stuburu atsargiai pervežė į tolėliau buvusią medžioklio sodybą.

Nuo papjautos avies greitai nudyrė kailį ir šilta minkštąja puse apvyniojo apnuogintą viršutinę kunigaikščio kūno dalį, šiltai ir tvirtai aprengė, o tada paguldė ant kieto lygaus paviršiaus nešildomoje patalpoje.

19

...Vytauto asmens sargybinį, apdėtą sausomis žolėmis, vežimu atvežė į pilį, kur jo laukė gydytojas – senas karys karaimas.

20

VIII

Pilkapio statyba

Vadovaujant dviem karaimams ant jų išrinktos kalvos pradėtas pilti pilkapis. Jo pagrindu tapo medinis šulinio rentinys, iš visų pusių apkrėstas baltu moliu su smėliu. Rentinio aukštis buvo sulig keturių vyrų ūgiu. Darbas vyko greitai, ritmingai, be sustojimo.

Medkirčiai paruošė nurodyto ilgio rąstus ir išilgai sukirto juos perpus. Dailidės sukirstas puses žieve į vidų dėjo keturkampiu, sutvirtindavo ir nutempdavo prie būsimo pilkapio.

Būrelis valstiečių netoliese atšlaitėje kasė molį, o dešimt karaimų, užsimetusių ant pečių greitosiomis pasiūtus ir diržais sutvirtintus maišus, eidami vienodu atstumu vienas nuo kito, nešiojo molį prie medinio keturkampio, pylė ant žemės, plūkė, vėl pylė iki pat keturkampio viršaus. Kai jį pasiekdavo suplūktas molis, dailidės atnešdavo naują rentinio dalį. Pritvirtindavo naują keturkampį prie apatinio, ir vėl karaimai nešiojo molį, krėsdami jį iš visų pusių.

Taip šulinys naujomis rentinio dalimis vis kilo į viršų, o aplink jį augo pilkapis. Jo viršuje abipus rentinio buvo įleisti du stulpai. Ant jų įtvirtino medinį veleną su su dviem lynais iš grubaus pluošto. Lynų galai buvo perskirti perpus. Prie jų pririšo keturis kablius, perskirtas lyno vietas užveržė žalios odos dirželiais. Šalia veleno pastatė du į stoginę panašius skydus. Jais uždengė rentinį saugodami nuo drėgmės ir šalčio.

Dirbo be poilsio, naktį pasišviesdami laužais. O anksti ryte iš miško gilumos medkirčiai atvežė storą ąžuolinį rąstą, kiek ilgesnį už žmogų. Dailidės ėmė iš jo skobti vygę. Išskaptavo vidų beveik per visą ilgį, kirviais nulygino šonus ir dugną, glotniai nušlifavo.

Išėjo erdvus lopšys suaugusiam žmogui.

Į vygę supylė du ąsočius kanapių aliejaus ir tol trynė vidinę jos dalį, kol aliejus visiškai susigėrė. Kampuose smaigais pritvirtino išsmaluotus pušinius kampainius su metalinėmis kilpomis.

Vygę džiovino laužų šiluma.

Rado darbo ir moterims. Didelis jų būrys rinko palei kelius žėlusias viksvas, rovė gysločius, pamiškėje ieškojo dilgėlių ir traukė iš žemės net be lapų....

Kai pririnko didelius kupstus nurodytų žolių, ėmė skirstyti jas pundais, džiovinti ir gydytojo karaimo paliepimu sudėjo tam tikroje vietoje.

Pabaigę darbus žmonės buvo paleisti, tačiau klausinėti nepratę valstiečiai taip ir liko nesupratę greitai iškilusio keisto statinio paskirties.

Prie pilkapio liko tik karaimai – sargybiniai. Paruoštą vygę įkėlė į dengtą vienkinkį vežimą ir išvežė pas jos šeimininką.

Medžioklio namuose, kur gulėjo medžioklėje nukentėjęs Vytautas, gydytojas karaimas ir namų šeimininkas papildomai aprengė kunigaikštį šiurkščiais lininiais marškiniais. Jie buvo ilgi, su gobtuvu galvai uždengti. Tada mieguistą Vytautą paguldė į vygę ant lininių drobulių ir išvežė prie

22

pilkapio.

Keturi karaimai lopšį su brangia našta užnešė ant jo viršaus, prikabino lynų kabliais prie vygės kilpų ir pastatė virš rentinio angos.

Žilas karaimas gydytojas įdėmiai apžiūrėjo Vytauto akių vyzdžius ir pirštų galiukus, tada jį visą – išskyrus veidą ir pirštus – apdėjo išdžiovintomis ir susmulkintomis žolėmis. Po to vygė lėtai buvo nuleista į šulinį. Ją pritvirtino trijų vyrų gylyje.

Sargybiniai šulinio kraštuose iš didelių suglaustų skydų pastatė stoginę, o ant jų sujungimo vietos uždėjo medinį kampą.

Sausas pastovios sumažintos temperatūros oras, stiprus pušinės smalos kvapas ir gydomųjų žolių poveikis Vytautui tuo metu buvo tiesiog būtinas. Viso to reikalavo jo sveikatos būklė.

Gydytojas ar kuris nors iš jo pagalbininkų nuolat budėjo prie pilkapio. Žolės buvo keičiamos du kartus per dieną.

Saugojo gydantį miegą ir Vytauto paslaptį...

Tačiau kartu ir ruošėsi liūdnai baigčiai.

Slapta buvo išsiųstas kurjeris sarkofagui užsakyti.

O pilyje paskutinei kelionei buvo ruošiamas karaimas...

Šaltą, vėjuotą, žvarbų rytą ištikimą didžiojo kunigaikščio Vytauto asmens sargybinį visam laikui išvežė tolyn nuo jo šeimininko.

23

IX

Karaimas vietoj Vytauto

Ištikimasis sargybinis karaimas buvo 8 – 10 metų jaunesnis už kunigaikštį Vytautą, panašios išvaizdos, tačiau kirposi trumpai ir augino smailą barzdelę. Neturėjo vieno iltinio danties, kitas buvo nuskilęs per pusę. Jo mirties priežastis – pilvo srities sužalojimai, gaktikaulis sutraiškytas, priplotas prie užpakalinės dubenkaulio dalies. Kelio girnelė išmušta. Po sužeidimo jis pragyveno keturias dienas.

Karaimą išvežė į Trakus dengtu keturračiu vežimu – katafalku su vieninteliu langeliu vežiko pusėje. Durys įstatytos vežimo gale. Katafalką traukė poromis pakinkyti šeši žirgai. Jo viduje daug šieno, ant jo kojomis į priekį gulėjo kariškai aprengtas karaimas, apdengtas ilgo plauko kailiniu apsiaustu. Katafalką lydėjo dešimt raitelių. Žirgų negailėjo, iš Naručio pilies į Trakus atvyko per kelias dienas.

Įvažiavo į pusiasalio pilies kiemą, karaimo kūną paguldė ant kietos šienu nuklotos pakylos, užklojo kailiniu apsiaustu, veidą paliko atidengtą. Pagal paprotį mirusio kilmingo žmogaus veido, jeigu jis tik nebuvo sužalotas, neslėpdavo.

Pilyje kilo sąmyšis, aplink blaškėsi žmonės. Pradėta ruoštis laidotuvių ritualui.

Karaimas buvo nurengtas, ištrintas kažkokiu aliejumi (nuo jo kūnas minkštėja ir ne taip yra), apibarstytas pelenais. Kiekviena kūno dalis buvo apdėta susmulkintų ramunių ir usnių mišiniu. Nuskuto barzdą, ant veido uždėjo kaukę iš kremų, ant rankų ir kojų užmovė tamsias kojines.

Paskui karaimo kūnas buvo aprengtas riterio šarvais. Ant krūtinės šarvo pritvirtino geltoną metalinį trikampį su ornamentu. Trikampio viršūnė buvo nukreipta žemyn. Šarvuotės dalis nuo šlaunų – odinių juostų, prie kurių buvo prikabintos metalinės plokštelės, „sijonas“. Palaikus įkėlė į beveik šiuolaikinės išvaizdos karstą su rankenėlėmis, uždengė antvožą. Ant jo buvo užtiestas audinys, panašus į grandžiuotus šarvinius marškinius. Ties kojomis ant antvožo pritvirtino skydą su privalomu piešiniu ir skydo savininko dažniausiai naudotų ginklų atvaizdu: su kalaviju sukryžiuotas rytietiškas kardas. Karaimas virtuoziškai valdė abudu, vienodai gerai ir kairiąja, ir dešiniąja ranka.

Karstą nuvežė į koplytėlę – aštuonkampį pastatą su dviem spalvotų stiklų langais ir kupolinėmis lubomis. Ant sienos tarp langų pritvirtino sukryžiuotus kalaviją ir kardą, o po jais, maždaug žingsnio atstumu, pastatė karstą galvūgaliu į sieną. Karsto neatidengė.

Atsisveikinti su mirusiuoju atėjo daug žmonių. Vieni – europietiškais drabužiais – verkė ir žegnojosi. Karaimas, tapęs Vytauto asmens sargybiniu, o prireikus – ir jo antrininku, apsikrikštijo. Žmonės su kailinėmis kepurėmis stovėjo tylėdami.

Į koplyčią įėjo vyras kailine kepure, dėvintis mėlynos spalvos chalatą. Rankose jis laikė knygą. Europietiškos išvaizdos lankytojai išėjo, bet koplytėlė vis tiek buvo pilnutėlė. Vyras mėlynu chalatu ilgai skaitė iš knygos. Karaimai vienas po kito ėjo atiduoti paskutinės pagarbos savo tautiečiui. Veiduose – sielvartas ir smalsumas. Sprendžiant iš visko, atrodė, kad velionis bus palaidotas ne pagal tėvų papročius.

Iš Vilniaus atvyko ilgas juodas katafalkas, pakinkytas trimis poromis žirgų. 25

Karstą įkėlė į jį ir pritvirtino iš kojūgalio pusės.

Katafalkas pajudėjo iš vietos. Jį lydėjo dešimt raitelių, atvežusių velionį į Trakus, o taip pat daugelis koplyčioje buvusių žmonių. Pakeliui prie gedulingos procesijos prisijungdavo vis daugiau raitelių. Artėjant prie Vilniaus pasklido gandas, kad atveža didįjį kunigaikštį Vytautą.

Prie Vilniaus katedros – minios žmonių. Raiteliai vargais negalais laisvino kelią katafalkui.

Bažnyčioje, karališkosios koplyčios viduryje, jau laukė juodu aksomu su aukso lelijomis aptraukta pakyla. Nuo audeklo kraštų lankais sviro auksiniai kutai.

Abipus pakylos pastatytos aukštos žvakidės, kiekvienoje – po penkias degančias žvakes. Atvykusieji ant pakylos pastatė uždengtą karstą galvūgaliu į žvakes. Katedra pilna diduomenės. Prasčiokams vietos neatsirado. Jie užpildė katedros prieigas, kabarojosi ant stogų. Visi verkė. Net katedroje susirinkę bajorai neslėpė ašarų. Sielvartas buvo visuotinis.

Atėjo pirmoji naktis.

Bažnyčia kuriam laikui ištuštėjo. Koplyčioje liko tik apsauga, tie patys dešimt sargybinių. Jie nesitraukė nuo karsto.

Pasirodė dvylika raudotojų. Kiekviena pagal Zodiako ženklą gedėjo mirusiojo savąja malda.

Joms pasišalinus atėjo trys skyriai. Jie nukėlė karsto antvožą. Veiduose – nuostaba: kodėl nėra didžiojo kunigaikščio karūnos ir kitų valdžios ženklų? Atsakymas – atveš vėliau. Skyriai panoro nurengti velionį, bet vėl išgirdo mandagų atsakymą: jis gerai sutvarkytas, geriausia būtų neliesti, kad nepradėtų sunktis išskyros iš sumaitoto pilvo.

Skyriams teko pradėti savąjį ritualą palinkus virš riterio šarvais apvilkto karaimo. Vienas iš jų, rankose laikydamas kryžių, atsistojo prie velionio kojūgalio. Kiti du sustojo prie karsto šonų su šluotelėmis. Jos buvo vadinamos sielų šluotomis.

Kai suskambo malda, virš mirusiojo pakilo kryžius, o skyriai šluotelėmis pradėjo simboliškai šluoti velionio sielą nuo kojų link krūtinės, paskui iki galvos, o nuo jos – link žvakių ugnies. Taip šluojant mirusiojo siela turi palikti kūną ir ugnies kryptimi išskristi į dangų. Tačiau skyriai nepastebėjo, kad siela būtų atsiskyrusi nuo kūno. Ji buvo palikusi jį jau anksčiau.

Paprasti žmonės net ir nakties metu nesitraukė nuo katedros. Budėjo, degino laužus.

Dieną bažnyčioje vėl susirinko labai daug žmonių.

Antrąją naktį trys skyriai prie karaimo karsto, paeiliui keisdamiesi, visą laiką skaitė iš knygos...

Trečiąją naktį už velionį meldėsi vyriausiasis katedros dvasininkas. Jis vilkėjo baltos ir aukso spalvos apsiaustą, ant galvos – maža juoda kepuraitė.

Ryte atėjo metas paskutiniam atsisveikinimui su velioniu. Visi manė, kad tai kunigaikštis Vytautas, bet jo našlės kažkodėl nebuvo...

26

Vyskupas išreiškė apgailestavimą, kad nėra bent karinių karvedžio regalijų. Atnešė riterio kalaviją, įdėjo į karstą. Uždengė. Šeši kapininkai pakėlė karstą su karaimo kūnu ir ėmė nešti į požemį po altoriumi. Galiausiai pasiekė kunigaikščių kriptą po karališkąja koplyčia. Įstūmė karstą į paruoštą nišą ir nuleido metalines groteles.

Sargybiniai nustebo: kodėl neužmūrijo? Vyskupo atsakymas nuskambėjo įtikinamai: kai bus atvežta didžiojo kunigaikščio karūna ir kitos regalijos, velionis bus perkeltas į garbingesnę vietą. Ji dar tik ruošiama. Tačiau sargybiniai atsisakė atvežti didžiojo kunigaikščio valdžios ženklus, kad jie būtų palaidoti kartu su juo.

Katedros vyskupas laukė.

Pagaliau praėjus trylikai dienų atvyko kurjeris su pranešimu vyskupui: didysis kunigaikštis Vytautas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, bet tepraėjus parai mirė. Bus palaidotas kitoje, jau paruoštoje vietoje, su visomis karaliaus ir kario regalijomis.

Dvasininkų tarpe – sąmyšis. Vyskupas susiėmė už galvos: už ką tuomet aukojo mišias? Vytauto aplinkos žmonės paaiškino, kad mirusysis buvo vertas palaidoti Vilniaus katedroje, nes buvo artimiausias valdovo padėjėjas, sargybinis ir antrininkas.

Vyskupas neišdrįso iškeldinti karaimo iš katedros, nes žmonės vis dar gedėjo mylimo valdovo, jau keliolika dienų nesitraukė nuo šventovės. Tačiau įsakė perlaidoti palaikus.

Naktį kapininkai slapčia išnešė karstą iš kunigaikščių kriptos ir ilgai ėjo požemio koridoriais, kol atnešė jį į nuošalią vietą, kažkur netoli nuo dabartinio pagrindinio įėjimo į katedrą. Nuplėšė skydą – vienintelį įrodymą, įgrūdo karstą į nišą ir iškart ją užmūrijo.

O priešais katedrą, šildydamiesi prie laužų, trisdešimt dienų nesiskirstė žmonės, gedintys didžiojo kunigaikščio Vytauto....

27

X

Sarkofagas

Šalčininkų apylinkėse didelėje, gražiai sutvarkytoje sodyboje su šeima gyveno garsus medžio meistras.

Išvaizdus dviaukštis mūrinis namas aukštu čerpėmis dengtu stogu, bokštelis su sraigtiniais laiptais. Netoli nuo jo – dirbtuvės su išsikišusia stogo atbraila, jų palubyje prikabintos svyrančios grandinės. Kitas dviaukštis namelis su trim kambariais – samdomiems darbininkams. Šalimais didelis mūrinis sandėlis, keturių skyrių arklidės.

Visi statiniai apjuosti aukšta akmenine tvora su plačiais vartais. Už tvoros – tvartas: avys, karvės, darbiniai jaučiai, nedaug kiaulių.

Pro namo šeimininko langus matyti didelis sodas, už jo – daržai ir ganyklos. Ši sodyba verčia prisiminti posakį „Mano namai – mano tvirtovė“: buvo labai panaši į miniatiūrinę pilį.

Kartą pro atkeltus sodybos vartus lėkte įlėkė brangiai apsirengęs raitelis. Nušokęs ir nusviedęs pavadį jį pasitikusiam paaugliui, bėgte pasileido į namą. Pamatęs šeimininką ištiesė jam ritinėlį su kunigaikščio herbu.

Tai buvo užsakymas pagaminti sarkofagą.

Kitą rytą keturi medkirčiai, radę miške ant kalvos tinkamą ąžuolą, ėmėsi darbo. Ant sniego skersai numatytos kritimo vietos patiesė ilgų rąstų eilę ir čiupo kirvius. Nuleidę medį apkapojo šakas, o po to nurideno ir įvertė į važį. Gerai pritvirtino.

Sunkiai pakrautas važis, pakinkytas vienaragiu jaučiu, ėmė slysti nuožulniu miško taku.

Nukirstą ąžuolą sodybos kiemo viduryje užkėlė ant ožio. Nužievino, kirviais iš galų apkapojo rąstą iki reikiamo dydžio ir padalijo į dvi nelygias dalis. Mažesniąją, būsimą antvožą, kuriam laikui atidėjo į šalį. Uždegė laužus.

Ant nupjautos rąsto dalies atsigulė paauglys – meistro sūnus. Tai į jį išvykdamas mostu parodė kurjeris. Žioruojančiomis medžio anglimis pameistriai užpylė visą nurodyto dydžio paviršių. Po to nugramdė išdegintą sluoksnį ir vėl pylė žarijas.

Rusenančios žarijos rąsto įduboje buvo keičiamos be perstojo.

Kol buvo deginama vidinė būsimo sarkofago dalis, kiemo gilumoje, dideliame katile virš liepsnojančio laužo buvo verdama rausvai rudos spalvos derva sarkofagui įmirkyti.

Pabaigus darbus po atviru dangumi, padirbintas sarkofagas buvo pertemptas džiovinti į dirbtuves.

Antroji, mažesnioji rąsto pusė meistro rankomis pavirto gerai nušlifuotu antvožu su pritvirtintu dailiu bareljefu. Tai buvo atvaizdas ant nugaros gulinčio riterio, abiem rankomis ant krūtinės laikančio didžiulio kalavijo, nukreipto išilgai kūno, rankeną.

29

Daug kartų buvo dervuojamas sarkofagas, kol pagaliau įgijo beveik juodą spalvą.

Kai viskas buvo baigta, sarkofagas, įtvirtintas vienkinkėse rogėse, per gilų sniegą leidosi į tolimą kelionę...

Tuo pačiu metu už maždaug šimto kilometrų į pietvakarius bažnyčioje – tvirtovėje, tiksliau, nuošaliame gilių jos požemių kampelyje, keturi mūrininkai kruopščiai ruošė ypatingą patalpą.

Jie įsigilino į akmeninę sieną priešingoje nuo įėjimo pusėje. Tai buvo seniai pamirštas, žemėje palaidotas sugriauto pastato pamatas – maždaug 4-5 uolekčių aukščio ir storio.

Mūrininkai suplonino jį maždaug per 3 uolektis, o išlikusio pamato viršų paaukštino beveik 3 uolekčių mūru, pačiame jo viršuje palikę ertmę.

Šoninėje patalpos sienoje į kairę nuo įėjimo nedideliame aukštyje virš grindų iškirto tris kvadratines nišas. Smėlį ant grindų gerai suplūkė ir išklojo akmenėliais. Palei dešiniąją sieną iš akmenų pastatė maždaug sprindžio aukščio ir dviejų uolekčių pločio bei keturių uolekčių ilgio pjedestalą. Viršuje – plytinis skliautas. Buvo paruošta 5-6 uolekčių aukščio, 5-6 uolekčių ilgio ir 4-5 uolekčių pločio patalpa.

Atvykusį sarkofagą pasitiko šeši stotingi vienuoliai juodomis sutanomis. Įnešė jį į bažnyčią, virvėmis atsargiai nuleido pro grindyse atvertą liuką, po to laipteliais nunešė žemyn, tada koridoriumi nužingsniavo iki ertmės grindyse ir per ją vėl virvėmis nuleido į paruoštą patalpą. Sarkofagą pastatė ant pjedestalo. Mūrininkai užmūrijo paliktą angą patalpos lubose, palikę tik mažą grotuotą langelį šviesai patekti.

30

XI

Karūnavimas

Naručio pilyje tvyrojo didelė įtampa. Širalius meldėsi prašydamas Dievo pagalbos, ir vis kartojo pats sau: kas dabar bus...

Tik florentietis atrodo visiškai ramus. Jis įsipareigojo įvykdyti Vytauto paliepimą: „Bus vestuvės!“

Žiema atėjo netikėtai anksti, šalta ir snieginga.

Vytauto laukiančiai nelengvai kelionei paruošė talpią apšiltintą karietą ant rogių. Joje įtaisyti diržai keturioms įgilintų medinių neštuvų plokščiu dugnu rankenoms.

Paliegusį kunigaikštį, apmūturiuotą kailinėmis antklodėmis, paguldė į neštuvus, šiuos pakabino ant karietos diržų. Šalimais įsitaisė karaimas gydytojas.

Į roges pratėgiui pakinkė du žirgus. Ant pirmojo jojo raitelis, ant pakojo sėdėjo vežėjas. Karietą su Vytautu apsupo keturiolikos karaimų būrys. Per gilų sniegą leidosi į kelią. Už Vytauto karietos jojo širalius su savo šeima, florentietis ir kiti kviestiniai svečiai su juos saugančių sargybinių palyda.

Įspūdinga procesija po kurio laiko persiskyrė. Svečiai ir toliau keliavo pagrindiniu keliu, o Vytautą vežė kaimų keliukais per purų sniegą.

Mieste, kuriame gyveno nuotaka, kilo didelis sujudimas. Suvažiavo visi svečiai. Laukė atvykstant didžiojo kunigaikščio Vytauto.

Jį atvežė į valdovo jau laukiančius namus.

Kunigaikščio įsakymu buvo išduota pinigų suma vestuvėms. Burbonas su savo draugais, jaunais raiteliais, vestuvių proga dosniai žarstė monetas minioms susirinkusių žmonių.

Bažnyčioje keturi dvasininkai jau buvo pasiruošę iškilmingoms didelės svarbos įvykio apeigoms. Veidu į altorių stovėjęs kardinolas vilkėjo prabangų drabužį iš balto ir auksaspalvio brokato. Per visą nugarą – plati žydra juosta, joje auksiniais siūlais išsiuvinėtas piešinys su dviem siauromis auksinėmis juostelėmis palei kraštus.

Į bažnyčią suėjo labai daug žmonių. Be kilmingųjų, brangiai apsirengusių svetimšalių didikų ir kitų kviestinių svečių, buvo ir pažiopsoti susirinkusių prastuomenės atstovų.

Vytautą ant neštuvų įnešė keturi vyrai. Jis buvo šiek tiek pakeltas, sėdėjo pusiau gulomis.

Netikėtai buvo paskelbta žinia, kad vestuvių ceremonija atšaukiama. Pasirodo, iš tolimos kelionės sugrįžo jaunos gražuolės vyras...

Smalsuoliai buvo išprašyti iš bažnyčios. Kai pašalinių neliko, buvo užkelti bažnyčios vartai, o likusiems viduje iškilmingai paskelbta: įvyks didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas Lietuvos

32

karalystės valdovu.

Salės viduryje buvo pastatyta trijų laiptelių pakyla, padengta plačiu kilimu. Jo raštas paprastas: didelių šviesios spalvos aštuonkampių ir tarp jų esančių mažų tamsių kvadratų derinys.

Iš abiejų pakylos pusių maždaug per žingsnį pastatyti du mediniai žmogaus ūgio šviestuvai. Nuo apskrito pagrindo spirale į viršų kylantys raižyti šviestuvų stulpai baigėsi didelėmis taurėmis, pristatytomis degančių žvakių.

Ant pakylos – tamsios spalvos meniškai išraižytas medinis sostas. Tai krėslas, aptrauktas rožiniu atlasiniu šilku su auksiniu piešiniu. Galvūgalį, ranktūrius ir kojeles puošia auksinės inkrustacijos.

Soste – krėsle, šiek tiek atsilošęs ir atsirėmęs į atkeltą krėslo nugarėlę, sėdi Vytautas. Jo kojos laisvai ištiestos ant paaukštinimo, pritvirtinto prie krėslo.

Didysis kunigaikštis dėvi karališkus drabužius: žalio brokato išsiuvinėtas kaptonas, ant pečių – krūtinę dengianti pelerina iš šermuonėlių kailių. Atlasinės tamsiai pilkos kelnės, tokios pat spalvos odiniai batai iki kulkšnies su sidabriniais pentinais. Ant galvos – didžiojo kunigaikščio karūna. Žili plaukai siekia pečius.

Didysis kunigaikštis pasiruošęs karūnavimui.

Ceremonijos dalyviai ir liudininkai apmirė tyloje.

Kardinolas pradėjo sakyti kalbą. Po kurio laiko atsargiai nuėmė Vytautui nuo galvos didžiojo kunigaikščio karūną ir perdavė ją klebonui. Prisiartino kardinolo padėjėjas su brangiąja našta ant aksominės pagalvėlės.

Kardinolas priėmė ant pagalvėlės pateiktą karaliaus karūną, palaikė iškėlęs virš Vytauto ir, kalbėdamas toliau, iškilmingai uždėjo ant galvos, seniai nusipelniusios karališkojo vainiko. Apsuptas bažnyčioje tvyrančios prieblandos, iš abiejų pusių ryškiai apšviestas degančių žvakių, Vytautas su karūna ir karaliaus drabužiais atrodė didingai.

Ištisinis karūnos lankas, tiksliai pagal galvos dydį, buvo maždaug 5 centimetrų aukščio. Virš lanko iškilę šeši karūnos dantys. Keturi iš jų, po du šonuose – vienodi, forma primenantys liepos medžio lapą. Kiekvienas iš šių lapų papuoštas vienspalviu brangakmeniu. Du karūnos dantys – iš priekio ir iš užpakalio – aukštesni už šoninius. Galinis dantis – pats plačiausias apatinėje dalyje, su trim mažais dančiukais viršuje, kiek palinkęs į priešingą nuo galvos pusę. Jis taip pat papuoštas dideliu brangakmeniu.

Pats svarbiausias, pats aukščiausias dantis karūnos priekyje buvo aukštyn ištempto penkiakampio formos su kiek suapvalintais šoniniais kampais. Jame beveik per visą aukštį – kryžius iš brangiųjų akmenų.

Priešais kryžių ant karūnos lanko – didelis, maždaug dviejų centimetrų skersmens, apvalios formos brangakmenis. Nuo jo palei visą karūnos lanką simetriškai išdėstytos kitos brangenybės, dauguma – keturkampio formos.

Karūnos lankas – tai valstybės simbolis.

33

Keturi vienodi žiedlapiai Vytauto karūnoje – keturios lygiateisės lietuvių gentys, valstybės pagrindas. Pagrindinis karūnos dantis reiškia valstybės valdymą narsa vardan Dievo garbės. Galinis dantis simbolizuoja valstybės gynimą tvirta karaliaus valdžia.

Buvusieji bažnyčioje sustingo visi kartu nusilenkę Lietuvos karaliui Vytautui.

Garbingieji svečiai, laikydamiesi etiketo, po vieną prieidavo prie karaliaus, priklaupdavo ant vieno kelio ties sosto pakyla. Mažiau kilmingi nedrįso prisiartinti net prie kilimo, tik ilgai stovėjo žemai nusilenkę didžiajam kunigaikščiui, Lietuvos karaliui Vytautui...

34

XII

Karaliaus Vytauto laidotuvės

Iš pat ryto šaukliai miestelyje visiems paskelbė žinią: didysis kunigaikštis Vytautas karūnuotas karaliumi. Nuo šiol Lietuvos didžioji kunigaikštystė yra Lietuvos karalystė.

Prie namo, kuriame buvo apsistojęs Vytautas, ėmė traukti sveikinančiųjų procesijos. Sveikinimus priiminėjo ne pats karalius. Smarkiai pablogėjo jo sveikata.

O kitą dieną miestelį ir jo apylinkes aplėkė liūdna naujiena: Lietuvos karalius Vytautas mirė...

Gedulinga eisena paskui neštuvus su velioniu patraukė link bažnyčios.

Bažnyčia blausiai apšviesta, viduryje – trijų uolekčių aukščio pakyla, aptraukta juodu aksomu su auksiniais papuošimais, kraštai – su aukso spalvos kutais. Ant šios pakylos, aprengtas karališkais drabužiais, galvūgaliu į altorių guli Vytautas.

Prasidėjo paskutinysis savo tautos karališkasis priėmimas.

Atsisveikinti su juo atėjo ir tie patys didžiūnai, tapę Vytauto karūnavimo liudininkais. Dabar jie dalyvavo gedulinėse mišiose.

Tada, kai iš bažnyčios išėjo paskutiniai lankytojai, prie pakylos pasirodė skyriai, be garso judantys vienuoliai. Jų sutanos buvo iš susikertančiomis baltos ir žydros spalvos juostomis papuoštos medžiagos. Jie nurengė Vytauto karališkus rūbus, ties neštuvų galvūgaliu padėjo kryžių, šiek tiek ilgesnį už mirusiojo galvą, atsargiai paguldė nurengtą velionį į neštuvus, padėjo jo galvą ant kryžiaus, pastatė tris žvakes. Vieną – prie galvos, dvi – abipus galvūgalio. Tada atliko apvalymo apeigas: du skyriai iš abiejų pusių šluotelėmis simboliškai ėmė šluoti sielą nuo kojų iki galvos ir toliau į viršų, palei kylančią žvakių ugnį, tarsi kreipdami ją į dangų. Po to antklodu pridengtą velionį neštuvuose nunešė prie atvertos angos bažnyčios grindyse.

Neštuvus apačioje priėmė keturi kapininkai, vienuoliai juodomis sutanomis, ir laiptais nunešė žemyn. Tada, pasikabinę neštuvus diržais ant pečių, po du iš abiejų pusių, įžengė į apšviestą skliautinį 4-5 uolekčių pločio požemio koridorių, išklotą kiliminiu taku. Prie sienos pritvirtintose žvakidėse degė po keturias žvakes.

Ryškiai apšviestame koridoriaus gale, maždaug po bažnyčios altoriumi, buvo dviejų pakopų aukščio pakyla. Ant jos kapininkai pastatė neštuvus.

Skyriai atvedė dvylika moterų tamsiai pilkais apsiaustais su gobtuvais. Ilgi jų plaukai buvo palaidi. Ant kiekvienos apsiausto buvo po Zodiako ženklą. Atsistojo ant laiptelio iš abiejų velionio pusių. Prasidėjo apraudojimo apeigos: kiekviena iš eilės raudojo savąją maldą.

Baigusios pasitraukė.

Vienuolis, traukiodamas svirtį kaip pompą, lėtai nuleido pakylą su Vytauto kūnu neštuvuose į žemutinio rūsio aukšto patalpą. Apačioje laukę keturi vienuoliai kapininkai aprengė velionį riterio

36

drabužiais, uždėjo jam šarvus.

Neštuvų šonuose – po ilgą kartį, viena nukreipta į priekį, kita – atgal. Tarp karčių sustoję po du kapininkus, vienas po kito priekyje ir gale. Neštuvuose – riteris su visa šarvuote: metalas dengia rankas, krūtinę, kojas.

Siauru, vos dviejų uolekčių platumo ir žemu (keturios uolektys) skliautuotu koridoriumi pajudėjo link laidojimo vietos.

Koridoriaus pabaigoje gerai sumeistrautais mediniais pristatomais laipteliais pakilo į laidojimo rūsį.

Jo viduryje, arčiau dešiniosios sienos, ant akmeninės vieno laiptelio aukščio pakylos pastatytas atidengtas sarkofagas. Prie įėjimo, dešinėje pusėje, pakabintas iš pažiūros daugiau nei metro ilgio kryžius su Nukryžiuotuoju. Sienoje kairėje matyti dvi nišos, po skliautinėmis lubomis – mažas grotuotas langelis.

Neštuvus su velioniu pastatė ant sarkofago.

Į rūsį atsisveikinti ėjo po vieną ar du – artimiausi, Vytautui ištikimi žmonės, karūnavimo ceremonijoje dalyvavę svečiai.

Klūpėdamas prie gulinčio kario ašaras liejo ir jaunasis Burbonas. Dvasininkas išvedė jį iš rūsio.

Gedulinga vienuolių juodomis sutanomis procesija pajudėjo koridoriumi nešdama į kapavietę valdovo regalijas.

Pirmiausia ant aksominės pagalvėlės buvo nešama karaliaus karūna. Po jos ištiestose rankose vienuolis nešė makštyse neilgą dviašmenį kalaviją. Jo rankena papuošta brangakmeniais. Trečiasis vienuolis taip pat ištiestose rankose nešė metalo spalvos skydą su kalaviją iškėlusio raitelio atvaizdu.

Po skydo sekė auksinė taurė, apsodinta brangiaisiais akmenimis, su brangenybėmis papuoštu išgaubtu dangteliu. Sekantis vienuolis, laikydamas už stovo, nešė brangakmeniais padabintą auksinį kryžių su Nukryžiuotuoju. Įkandin ėjusio vienuolio rankose buvo sidabrinis padėklas su paradiniu šalmu – aukštu, kūgio pavidalo, su metaliniu tinkleliu pakaušiui pridengti. Iš paskos žengė vienuolis su didžiojo kunigaikščio žiedu – talismanu, kuriame buvo išraižytas kalaviją iškėlęs raitelis. Šis žiedas kartais būdavo naudojamas kaip antspaudas.

Procesiją užbaigė keturi vienuoliai su žvakidėmis, kiekvienoje degė po penkias žvakes.

Sarkofage ant ištiestos vėliavos guli Vytautas su visa šarvuote: metalas dengia krūtinę, rankas, kojas.

Ilgi žili plaukai tarsi įrėminę kilnų ramų veidą.

Mažokas pasirodė sarkofagas...

Vytautui ant krūtinės padėjo kryžių, jo pastovas nuleistas truputį žemiau dešiniojo peties. Iš

37

kairės pusės prie širdies – karaliaus karūna. Prie galvos iš dešinės – šalmas. Taurę pastatė prie kairiojo peties. Valdovas abiem rankomis laiko išilgai kūno padėtą kalaviją. Ant viduriniojo kairės rankos piršto – žiedas. Skydas įstatytas tarp dešiniosios šlaunies ir sarkofago sienelės.

Laisvu nusvirusios vėliavos kraštu vienuoliai pridengė regalijas. Ant viso Vytauto kūno nuleido lengvą baltą audinį. Tada sandariai uždarė sarkofago dangtį su gražiu bareljefu ant išlenkto paviršiaus: gulintis riteris ant krūtinės tvirtai abiem rankomis laiko ilgo kalavijo rankeną.

Vytauto vėliava – stačiakampio formos, joje pavaizduotas erelis pakeltais sparnais, snape laikantis juostą. Po ereliu žodis LIETUVA. L raidė – su papuošimais, kitų galai tarsi suskaldyti. Trys vėliavos audinio kraštai apsiūti auksiniais kutais.

Išsivažinėjo kviestieji svečiai.

Tik po dviejų dienų mūrininkas užmūrijo įėjimą į Vytauto kriptą. Virš įėjimo – ženklas ir pusračiu sudėti akmenys.

Stambiais akmenimis jis užmūrijo dar vieną įėjimą tame pačiame koridoriuje, vedantį į dėmesio neatkreipiančią aklavietę. Joje stovi kažkokia skrynia ir aukšta atrama knygoms pastatyti. Ant jos pakreipta guli didžiulė knyga tvirtais viršeliais su metaliniais kampais. Joje padarytas įrašas apie didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimą karaliumi. Į knygą taip pat įdėtas dokumentas – išsamesnis tekstas, kuris kada nors atskleis palikuonims Vytauto karūnavimo aplinkybes. Aštuoniolika garsių vardų, nurodytų šiame dokumente – šio įvykio liudininkai.

Daug metų prabėgo nuo to laiko. Prasidėjo liūdnas penktasis šio amžiaus dešimtmetis... Po beprasmiško bombardavimo išverstos paradinės bažnyčios durys, įgriautos grindys...

Naktį su žvake rankoje žvalgęsis žmogus, kuriam buvo patikėta rūpintis bažnyčia, kluptelėjo. Koja įsmuko į kažkokią ertmę. Į atsivėrusią angą nuleidęs uždegtą fakelą ant ilgo koto, apsižvalgė ir šiukšlinu smėliu nučiuožė į rūsį. Minkštos rankos nesugebėjo pakelti sunkaus sarkofago dangčio, bet padedant kirviui nesunku padidinti bet kokį plyšį. Net gobtuvas virš juodų drabužių ir skarele aprištas veidas negalėjo paslėpti godaus jo kūno drebulio.

Šventajame Rašte pasakyta: kiekvienam bus atlyginta pagal jo darbus.

Dieve, paprotink nusidėjėlį ir duok jam dar laiko nuodėmei išpirkti...

Seniai atnaujintos bažnyčios grindys, pasikeitė ir jos fasadas.

O sarkofagas su Didžio Žmogaus palaikais... liko užpiltas statybinėmis šiukšlėmis.

38

XII

Kurjeris su dokumentais

Ankstyvą pavasarį, maždaug balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, į Krokuvą atjojo kurjeris su dviem vienodais dokumentais odiniame krepšyje. Atvyko į karaliaus rūmus, bet buvo priimtas Jogailos dvasios tėvo.

Kurjeris nulenkė galvą ir ištiesė dvasininkui vieną užantspauduotą ritinėlį. Šis priėmė jį, išvyniojo, įdėmiai perskaitė ir išėjo laikydamas rankoje.

Ilgai kurjeris lūkuriavo palikęs vienas. Galiausiai dvasininkas vėl pasirodė ir pasiūlė dienelę kitą pailsėti po kelionės. Tarnui nurodė, kur įkurdinti pasiuntinį, ir lyg tarp kitko pasiteiravo, ar dar turįs kam nors perduoti kitų dokumentų. Kurjeris atsakė, kad jam tebuvo patikėta pristatyti vieną ritinėlį į Krokuvą.

Tada dvasininkas pasiūlė kartu papietauti. Pasiuntinys sutiko, bet paprašė, kad tik po vandens procedūrų. Atėjęs į jam paskirtą kambarį įdėmiai apsižvalgė, lyg ko ieškodamas, ir iš aukštai sienoje įtaisyto laikiklio ištraukė deglo kotą. Rūpestingai įdėjo į vamzdelio pavidalo laikiklį siaurą ilgą odinį maišelį, įstatė deglą į vietą ir neskubėdamas pradėjo pliuškentis dubenyje.

Po sočių pietų kurjeriui ėmė suktis galva, jis vos pavilko kojas. Šiaip ne taip atslinkęs iki savo kambario nusiėmė odinį krepšį, nerūpestingai pakabino jį ant lovos kampo ir išsitiesęs užmigo. Miegojo pakankamai ilgai, kad dviem tamsiems šešėliams užtektų laiko apčiupinėti kurjerio daiktus, apžiūrėti drabužius, baldus, net miegančiojo patalą. Prabudęs pasiuntinys atsargiai ištraukė deglo laikiklyje paslėptą odinę įmautę, įsikišo ją į kišenę ant krūtinės, persimetė per petį krepšį, atsisakė pusryčių ir, šokęs ant žirgo, pranešė išvykstantis namo.

Po mėnesio kurjeris lūkuriavo Vatikano rūmų salėje, priklaupęs ant kelio prieš žmogų alyvų spalvos sutana ir tokios pat spalvos kepuraite. Pagarbiai ištiesė jam užantspauduotą ritinėlį. Tasai išvyniojo dokumentą, perskaitė ir padavė sekretoriui. Šis taip pat perskaitė ir, nusinešęs į kitą kambarį, užregistravo labai storoje knygoje. Po to laiptais ir koridoriais ėmė leistis žemyn. Įėjęs į kambarį su lentynomis lig pat lubų, vienoje iš jų susirado cilindro formos krepšelį su dangteliu. Ant jo šono buvo kažkoks užrašas. Nuėmė dangtelį, vamzdeliu susuktą dokumentą su antspaudu įdėjo į ilgą odinę įmautę, įstatė ją į krepšelį ir uždengė dangtelį.

Šiuo metu šis senas dokumentas, kažkuo apdorotas, guli archyvo saugykloje giliai rūsyje. Atrodo, ši patalpa yra po Vatikano bibliotekos skaitykla. Šiuolaikiškas interjeras, stelažai. Ant vieno iš jų lentynos, trečios nuo grindų, tarp dviejų iš pažiūros metalinių, kampuose esančių ploštelių, guli dokumentas, patvirtinantis, kad 1430 m. pabaigoje Vytautas Didysis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.

40

XIV

Naručio pilies pražūtis

Praėjo daug metų nuo paskutinio didžiojo kunigaikščio Vytauto apsilankymo Naručio pilyje. Kartą, vienintelės pilies paveldėtojos dvidešimtmečio dieną, buvo rengiamos jos sutartuvės su jaunu lietuvių kilmės bajoru.

Per svarbius įvykius į pilį paprastai būdavo kviečiamas metraišis (metraštininkas) jiems aprašyti.

... Nuošalus miško keliukas ar užžėlęs kelias, juo rieda jaučio traukiamas vežimas. Vežimo gale – didelė vyno statinė, arčiau prie vadeliotojo – aukštas pintas krepšys su šviesios spalvos ritinėliais. Vadeliotojas, apkūnus iš pažiūros gero būdo žmogus, dėvėjo juodą sutaną, virve perrištą žemiau juosmens.

Iš už krūmų kyštelėjo vyro galva su vyšninės spalvos dailia, auksu išsiuvinėta berete. Užsimezgė pokalbis... Vyras su sutana ranka rodė kryptį, o dėvintis beretę pasiūlė paėjėti su juo. Vienuolį ir bajorą apsupo keli jauni raiteliai...

Žemaūgis vyriškis, apsivilkęs vienuolio sutaną, sėdo į vežimą ir pajudėjo į priekį vienuolio nurodyta kryptimi, o raiteliai užžarstė lapais nuogą apkūnaus vienuolio kūną.

Pilies šeimininką nustebino tai, kad šįkart atvyko nepažįstamas žemo ūgio, liesas, žiurkiško veido vienuolis. Ant galvos jis dėvėjo nedidelę kepuraitę. Jam buvo pasiūlytas kambarys prie pilies bažnyčios.

Pilyje nebuvo matyti įprastinės įgulos, kariai buvo palikti tik bokštuose. Reikėjo atlaisvinti patalpas didelę svečių svitą lydintiems raitininkams. Laukė svečių ir, žinoma, sužadėtinio, netoli nuo Šilininkų stovėjusios pilies, esančios už dviejų dienų kelio nuo Karaliaučiaus, valdovo. Su juo turėjo atvykti draugai, lydimi didelio raitelių būrio.

Buvo ruošiamasi didelei šventei.

Pro pilies vartus vienas po kito dardėjo vežimai su maistu, gėrimais ir pašaru. Prie vieno iš valstiečių priėjo žemaūgis vienuolis, padavė jam kapšą su monetomis ir paprašė perduoti ritinėlį į pilį traukiantiems, bet miške kažkur nuklydusiems raiteliams. Valstietis išpildė vienuolio prašymą ir gavo iš raitelių antrą monetų kapšą.

Jau dvi dienas pilis buvo apimta įprastinio prieššventinio bruzdesio. Kieme ant grindinio pribarstyta šieno. Visi darbuojasi nenuleisdami rankų.

Praėjo ir trečioji diena. Prieš saulėlydį sargybiniai bokštuose paskelbė pavojų, bet buvo jau per vėlu...

Šimtai svetimšalių karių, išjojusių iš miško, pasklido aplink pilį lyg besitelkiantis purvas.

Vienas raitelių būrys užėmė pozicijas šiaurės vakarų pusėje. Kitas, užėjęs iš pietų, sustojo

42

prie rytinio bokšto, o trečiasis prisiartino prie pat vakarinių vartų.

Pilies valdovas negalėjo suprasti, kodėl nė vienas deglininkas nepranešė apie artėjantį priešą, kodėl horizonte nematyti juodų dūmų kaip atsako į didžiulį uždegtą deglą pilies bokšte.

Pilis pasiruošė apsiausčiai ir tikėjosi sulaukti saviškių pagalbos.

Bet apsiaustis neprasidėjo. Pilies gynėjai pamatė, kaip jų akivaizdoje susirinko pasitarti svetimos kariuomenės vadai.

Visi jie, ir žmonės, ir žirgai, buvo šarvuoti. Rankose – trikampiai skydai su kalavijo atvaizdu, ant galvų įsimenantys šalmai: prie metalinio antgalvio ties ausimis pritvirtintas pailgas antveidis su daugybe skylučių. Pakaušį puošė prie šalmo prikabinta juoda arba balta arklio uodega.

„Žirgagalviai!“ – taip šio krašto žmonės vadino Livonijos kalavijuočių ordino riterius.

Pilies gynėjus stebino priešo elgesys. Viską suprato, kai pamatė prie pilies sienų telkiamą techniką.

Prie rytinio bokšto buvo atvilkti sviediniais šaudantys pabūklai, o prie vakarinio – milžiniška taranavimo mašina ant ratų.

„Juodos žirgo uodegos“ įsakymu prasidėjo Naručio pilies šturmas. Iki visiškai sutemstant buvo sugriautas rytinis bokštas, apdaužyti vakariniai bokštai ir vartai tarp jų, įlaužtas rūmų stogas, pramuštos trečiojo aukšto grindys ir sosto salės lubos. Ėmė skrieti degančios smalos gniutulai. Pilies viduje kilo gaisras.

Gynėjus apėmė panika, jie subėgo į dar sveiką rūmų dalį ir užsisklendė.

Vidinėje pilies dalyje užsidegė mediniai perėjimai palei sienas, stogai, kieme išdrabstytas šienas, degė viskas, kas tik galėjo degti.

Į pilies kiemą įsiveržė kalavijuočiai. Atsargiai, dairydamiesi, ieškojo įėjimo į rūmus. Rado plačias dvivėres duris, puolė pro jas...

Netikėtai liepsnų fone pasirodė vieniša vienuolio figūra. Mostelėjęs jiems ėmė vesti paskui save Livonijos riterių būrį. Įėjo pro siauras šonines bažnyčios duris.

Nedaugelis sugebėjo pro jas išeiti. Liepsnos prarijo ir pilies gynėjus, ir jų priešus. Tarp išsmukusiųjų buvo ir žemaūgis juoda sutana...

Už pilies vartų likę kalavijuočiai ruošėsi atsitraukimui. Prašvitus leidosi į kelią.

Ant upės kranto du livoniečiai, į odinius maišus prisipylę vandens, kažko laukė.

Pakrantėje ant vandens lengvai suposi pririšta valtis. Stačiame neaukštame kranto šlaite įstatytos durys. Iš viršaus jų nematyti, nes smarkiai apaugusios žolynais. Galėtum pamanyti, kad tai sandėliukas valčiai laikyti.

Durys prasivėrė. Pro jas išlindo labai išgąsdinta, nusikamavusi mergina prabangia, bet

43

purvina geltona suknele. Kaštonų spalvos išdraikyta kasa siekė žemiau juosmens. Ji skubėjo kaip įmanydama prie valties, bet nesuspėjo...

Du livoniečiai greitai pavijo ją.

Kalavijuočiai stengdavosi nepalikti savo piktadarybių liudininkų.

Tą dieną pilies akmenys vėso po gaisro. O kitą atvyko sužadėtinis su savo būriu. Pietinio bokšto rūsyje kariai rado sužeistą jaunosios šeimininkės tarną. Jis už jos nugaros užrakino požeminio tako duris. Tarnas ištarė tik vieną žodį: „Žirgagalviai...“

Iš atvykusių svečių buvo sudarytas maždaug 200 raitelių būrys.

Ištryptas kelias rodė, kad livoniečiai traukė į šiaurę. Jojo dienos metu, neskubėjo, naktimis ilsėjosi prie laužų.

Sužadėtinis su savo svita juos pasivijo prie Livonijos sienos. Kalavijuočiai įžengė į Bauskės miestą...

Bešalmiai „žirgagalviai“ – žygyje dalyvavę žymiausi riteriai – susirinko bažnyčioje atšvęsti sėkmingą išpuolį į Lietuvą.

Buvo apdovanoti labiausiai pasižymėję, tarp jų ir mažas liesas žmogelis žiurkišku veidu.

Paskutinį jo gyvenime apdovanojimą kalavijo kirčiu įteikė sužadėtinis, kartu su draugais įsiveržęs į bažnyčią, kai niekas nesitikėjo užpuolimo.

Neilga buvo kova. Bažnyčioje krito visi – ir Naručio pilies „nugalėtojai“, ir tikrieji nugalėtojai.

„Žirgagalvių“ šventovė sudegė tokia pat liepsna, kaip ir Naručio pilis.

_ _ _

Iš paukščio skrydžio vos įžiūrimas patvinusioje žalumoje šiek tiek išsiskiriantis ratas. Tai sugriauto kadaise grėsmingos pilies bokšto likučiai. Ši pilis budriai saugojo Lietuvos kunigaikštystę. Jos vardas – NARUTIS.

44

Tarp būtojo ir būsimojo laiko

Leidėjo nuosaka

Šio teksto rankraštį – 47 mašinraščio puslapius be autoriaus pavardės ir datos – A. man atidavė 1998 m. pabaigoje ar 1999 m. pradžioje. „Daryk su juo ką nori“, – tepasakė. Nustebau, nes nežinojau, kad A. rašo knygą, bet, permetęs akimis kelias teksto eilutes, supratau, ką laikau rankose. Tai buvo pasakojimas apie vieną iki šiol neįmintą viduramžių Lietuvos paslaptį, raktą nuo kurios tvirtino radusi A. šeima.

Ši istorija, kurios veiksmą tam tikrais jos siužeto raidos etapais teko stebėti iš arti, o apie kitus papasakojo ankstesnių įvykių liudininkai, išsaugoję paslaptį jau kone 30 metų (negaliu neprisiminti ir nepadėkoti Vladui, Elonui, Rokui, Kęstučiui, Romui, Karoliui, Audriui ir kitiems, kurių pastangos iki šiol man kelia pasididžiavimo jausmą), prasidėjo Atgimimo laikais. 1988 metais A. šeima garsiam archeologui atskleidė žinanti Vytauto Didžiojo palaikų buvimo vietą, pateikė tikslų kapavietės planą, kurį ko gero būtų teisingiau vadinti brėžiniais, ir papasakojo apie valdovo palaidojimo toje vietoje aplinkybes.

Pasak liudininkų, Vytauto Didžiojo kapo vietą A. šeima žinojo ir anksčiau, bet apie tai tylėjo, nes sovietinės valdžios reakcija į bandymus pradėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio palaikų paieškas turėjo būti gana nuspėjama.

Tai, ką minėtasis archeologas išgirdo iš A. šeimos narių, iš visko sprendžiant jam nepasirodė absurdiška, nors iš neaiškių „ekstrasensų vizijų“ tyčiojamasi iki šiol vos tik išgirdus konkrečios vietovės pavadinimą. Matyt, kažkas šiame pasakojime jam pasirodė pakankamai svarbu, nes A. nurodytoje vietoje nusprendė imtis žvalgomųjų tyrimų. Tikrasis paieškų tikslas tyrimų dokumentuose, suprantama, nebuvo nurodytas.

Šioje vietoje reikėtų kiek atsitraukti į šalį. Regis, su paskutiniaisiais Vytauto Didžiojo gyvenimo metais susijusioje istoriografijoje iki pat šios dienos neatsirado nieko naujo, ko nebuvo žinota 1988-aisiais. Istorikai, o tuo labiau archeologas, neslėpęs savo svajonės surasti Vytauto Didžiojo kapą, negalėjo nežinoti nei apie didžiojo kunigaikščio keliones po Lietuvą 1430 m. vasarą, apie kurias žinome iš jo laiškų, rašytų Varėnoje, Dauguose, Alytuje ir kitur. Negalėjo nežinoti ir apie spalio mėnesio įvykius bei istorinius šaltinius, kuriais remiantis sprendžiama apie paskutiniąsias didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo savaites, jo veiklą ir buvimo vietą.

Negalėjo nežinoti ir apie 1430 m. spalio 21 d. raštininkui Mikalojui Trakuose padiktuotą testamentą su nurodymu palaidoti jį Vilniaus katedroje prie pirmosios žmonos, valdovo mirties aplinkybes ir pačių laidotuvių aprašymą. Nepaisant visų šių istorinių faktų A. pasakojime, kuris aiškiai kertasi su kai kuriais iš jų, archeologas, matyt, įžvelgė kažką, kas jam atrodė būtina patikrinti. Vargu ar būtų vykęs į nurodytą vietą tik pramogai, rizikuodamas gadinti reputaciją „susidėjimu su ekstrasensais“.

Pastaruosius 5 metus iki išvykimo į aiškiaregio nurodytą Vytauto Didžiojo palaikų buvimo vietą jis dalyvavo Vilniaus katedros požemių tyrimuose, kuriuos vykdę specialistai tikėjosi rasti

45

Vytauto Didžiojo kapo kriptą. Šis faktas taip pat svarbus, nes, remdamasis 1985 m. tyrimų medžiaga, po daugiau nei 25 metų archeologas įvardins konkrečią tikėtiną Vytauto palaikų buvimo vietą. Taigi, A. nurodytos bažnyčios „aplinkos žvalgomuosius tyrimus“ archeologas pradėjo jau žinodamas ir Katedros požemių tyrimų rezultatus, kurie žymiai vėliau jį įkvėpė naujai hipotezei apie galimą Vytauto kapavietę.

Vytauto Didžiojo statytoje gotikinėje, vėliau ne kartą perstatytoje bažnyčioje pradėti tyrimai, liudininkų teigimu, buvę gana energingi. Žvalgė, matavo, tikrino, kasinėjo, apžiūrėjo į požemį vedusius sraigtinius laiptus, kurių dalis, regis, iškart po karo buvo užbetonuota. Atkėlę bažnyčios grindų liuką nusileido žemyn, apžiūrėjo rūsį – tą patį, į kurį po 19 metų kartu su TV operatoriumi nusileis galutinai šarlatanus demaskuoti pasiryžusi žurnalistė. Pasitikinti savimi, drąsiai apibendrinanti, bet graudžiai praplaukusi paviršiumi nė pačiai to nesupratus...

Koją, manau, ir 1988 – 1989 metais, ir vėliau tyrinėtojams pakišo tai, kas patikimai 511 metų saugojo bažnyčios požemių paslaptį – sunkiai pasiekiama vieta. Žinančiųjų ilgą laiką saugota paslaptis, slenkant amžiams veikiausiai visiškai prarasta, atsitiktinai buvo atskleista tik po 1941 m. birželio 22 dieną bažnyčią sužalojusių vokiečių aviacinių bombų sprogimų, kai kažkoks žmogus įsmuko į grindyse atsivėrusią angą ir nusprendė pasižiūrėti, kur ji veda. Kai, praėjus beveik 60 metų, A. rašė apie tai pasakojantį tekstą, tas žmogus esą dar buvo gyvas, nors ir garbingo amžiaus. A. minėjo, kad jis gyvena viename Lenkijos mieste. Praėjus dar 20 metų sunku tikėtis, kad jis tebėra gyvųjų tarpe. Ar savo atradimo ir piktadarybės paslaptį jis nusinešė į kapą, ar kam nors ją patikėjo, belieka tik spėlioti.

A. rašo, kad po šia vytautine bažnyčia, pastatytoje ant buvusios tvirtovės pamatų, yra gilūs trijų aukštų požemiai. Kadaise nusileisti į juos buvo galima sraigtiniais laiptais. Paieškos iš bažnyčios vidaus būtų pernelyg invazinės, tačiau, pasak A., esąs dar vienas būdas į juos patekti – kadaise į tvirtovės požemius vedusiu požeminiu taku, kurio dalis tebėra išlikusi. „Vytauto karūnavime“ jis neminimas, nes tomis aplinkybėmis, apie kurias pasakojama, nebuvo naudojamas. Tačiau apie požeminį įėjimą nuo pat paieškų pradžios A. buvo informavęs jų vykdytojus. Būtent dėl šio požeminio įėjimo į bažnyčią 1998 m. vasarą iš Vilniaus dar kartą atvyko pirmąsias paieškas 1988-aisiais vykdęs archeologas. Tiesa, atrodė, lyg ir ne visai savo noru ir tikrai be didesnio entuziazmo... Kas nutiko per tą dešimtmetį?

Daug kas. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, įvyko esminis politinis, ekonominis ir socialinis lūžis, pradėjęs keisti ar jau pakeitęs daugelio žmonių gyvenimą. Vytauto palaikų paieškos sustojo 1989 metais. Regis, nevertėjo stebėtis: jei valdovo palaikai iš tikrųjų guli giliai po bažnyčia esančiame kapo rūsyje, pralaukę 560 metų palauks ir dar šiek tiek, o tuo tarpu reikia pasinaudoti dabarties siūlomomis galimybėmis.

A. taip ir nesužinojo, kodėl paieškos buvo nutrauktos ar atidėtos. Gal vietoje apsižvalgęs archeologas nusprendė, kad iš A. išgirsta prielaida nieko neverta, ir paprasčiausiai tyliai į viską numojo ranka. Gal atsirado svarbesnių reikalų – jau buvo iškelta Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo idėja, Katedros kaimynystėje prasidėjo archeologiniai kasinėjimai, traukę visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį, kūrėsi naujos Vilniaus pilių komplekso tyrimų struktūros, kurioms reikėjo autoritetingų, patyrusių vadovų.

Praėjo treji metai. Iš pradžių A. šeima tikėjosi, kad užsiėmęs mokslininkas vis dėlto ras laiko tęsti pradėtus bažnyčios tyrimus arba patikės vykdyti juos savo kolegoms. Galiausiai buvo nuspręsta kreiptis į kitus archeologus, paaiškinti susidariusią situaciją ir paprašyti atnaujinti žvalgomuosius tyrimus. Didelei nuostabai paaiškėjo, kad mažiausiai keturi vilniečiai archeologai, sužinoję reikalo esmę, atsisakė vos išgirdę archeologo pavardę. Buvo leista suprasti, kad tyrimai

46

nurodytame objekte – juos pradėjusio vyresniojo kolegos „valdos“, į kurias jie nenori ar neturi teisės kelti kojos. Taip pat paaiškėjo, kad siaurame profesiniame rate jau niekam nebuvo paslaptis, kur konkrečiai buvo pradėta žvalgytis Vytauto kapavietės. Tai galėjo reikšti tik viena: tolimesnės Vytauto palaikų paieškos toje vietoje priklausė nuo jas pradėjusio archeologo malonės.

Išeitis po kurio laiko buvo rasta ilgai mynus paminklosaugininkų kabinetų slenksčius. Pagaliau buvo gautas leidimas vykdyti nurodytus darbus pagalbinėje bažnyčios patalpoje, prižiūrint paminklosaugos specialistui, kuris turėjo juos nutraukti vos aptikus archeologinį sluoksnį ar archeologinę vertę turinčių radinių. Prasidėjo „antroji ekspedicija“: bažnyčios katilinėje virš numanomos kriptos vietos buvo pradėtas kasti vertikalus šurfas. Po kelerius metus trukusių darbų didesniame nei 5 metrų gylyje ieškotojai dugne pamatė akmenukais nusėtą smėlio plotą. Pasak jų, visą laiką šurfe buvo tik smėlis. Mačiau metaliniais rėmais sustiprinto „šulinio“ dugno nuotraukas: vaizdas išties gali būti panašus į kriptą ruošusių mūrininkų akmenukais išklotą ir suplūktą smėlį, atstojantį grindis, kaip ir rašė A. Tačiau to aiškiai buvo per maža. Paieškų rezultatus jų dalyviai buvo linkę interpretuoti taip: šurfas praėjo šalia sarkofago.

Net jeigu ir taip, paieškos pateko į aklavietę. Kita vertus, tuo, kad po bažnyčia yra gilūs požemiai, neabejojo nė vienas iš joje savo laiku dirbusių kunigų, su kuriais turėjau galimybę susitikti aiškindamasis šios istorijos aplinkybes. Vienas iš mano pašnekovų, vyriausias amžiumi, papasakojo tokių dalykų, kuriais vargu ar būčiau patikėjęs, jei nebūčiau išgirdęs iš kunigo lūpų...

Ir vėl po kurio laiko buvo rasta išeitis. Vieno iš paieškų dalyvių artimųjų rūpesčiu su Vytauto palaikų vietos paieškų istorija buvo supažindinta autoritetinga paminklosaugos specialistė. Ėmusi domėtis, kodėl 1988 m. pradėti vietos žvalgymo darbai buvo nutraukti ir nebeatnaujinti, ji pasirūpino, kad tas pats archeologas jai pačiai dalyvaujant patikrintų, ar A. nurodytoje vietoje už bažnyčios presbiterijos sienų, rytinėje pusėje, iš tiesų yra požeminis įėjimas į bažnyčios požemius. Jei taip, tai būtų tiesiausias kelias tęsti nutrauktas paieškas, o vertikalus šurfas būtų pravertęs saugiai iškeliant galimus radinius.

Ankstų 1998 m. vasaros rytą iš Vilniaus su keliais palydovais atvykus darbų vadovui kelių metrų atstumu nuo bažnyčios sienos buvo pradėtas kasti šurfas. Buvo fotografuojama, darbas buvo fiksuojamas ir vaizdo juostoje. Šio įrašo fragmentai po kurio laiko buvo parodyti vienoje TV laidoje, kurioje Vytauto palaikų paieškų šioje bažnyčioje iniciatoriai buvo pavaizduoti kaip nelabai adekvatūs žmonės, keliantys iš piršto laužtas hipotezes, ieškantys įtakingų užtarėjų ir trukdantys labai kantrių ir taktiškų profesionalų laiką. Tiesą sakant, tai, kad kai kurių paieškų dalyvių artimieji, patys taip pat pasijutę aiškiaregiais, noriai dalijosi komentarais ir vizijose gautais nurodymais, tik padėjo sustiprinti tokį įspūdį...

Po kelių valandų tyrėjai atkasė didelius akmenis, dar vėliau pasimatė iš skirtingo dydžio riedulių sukrauta alkova, kurios užpakalinėje dalyje iš pažiūros buvo mūro fragmentas. Kas tai galėtų būti? Vienų teigimu – akmenimis užkrautas ir už mūro paslėptas įėjimas į bažnyčios požemius, kitų – prie bažnyčios pamato primūrytos kriptos fragmentas. Archeologai, nufilmavę ir nufotografavę radinį, netrukus ėmėsi jį užkasinėti, nė nebandę tikrinti, ar už akmenų gali būti užmūrytas įėjimas.

Šių žvalgymo darbų stebėtojai tuomet turbūt dar neįtarė, kad šitaip iš esmės pasibaigė 1988 m. prasidėjusios Vytauto palaikų šioje bažnyčioje paieškos. Tąkart archeologų atvykimas į šią vietą oficialiai buvo pavadintas „bažnyčios rytinės dalies pamatų tyrimais“. Neprofesionalai stebėjosi vėliau supratę, kad vadinamasis „tyrimas“ tebuvo nežinia kokiu tikslu sukrautų riedulių atkasimas, apžiūrėjimas, nufilmavimas ir greitas užkasimas. Nors radinys buvo aptiktas jau seniau A. nurodytoje galimoje požeminio tako vietoje, matyt, profesionalams viskas buvo aišku.

47

Iki šiol kalbėjome būtuoju laiku, apie kone trijų dešimtmečių praeitį, kuri jau išties mažai kam berūpi. Gali būti, kad šios senos istorijos dalyviai vis dar seka su galimomis Vytauto kapo paieškomis susijusias naujienas. Galbūt susidomėjimą sustiprins ir „Vytauto karūnavimo“ publikavimas, nes, manau, šis tekstas turėtų tapti staigmena ir neblogai A. pažįstantiems žmonėms. Esu tikras, kad rankraštį iki publikavimo skaitė tik vienetai, jei išvis skaitė. Kita vertus, reikia pridurti, kad esminės šio pasakojimo aplinkybės „siaurajam ratui“ jau daugelį metų buvo žinomos: ir tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo karūnuotas Vytautas Didysis, ir kaip jis mirė, ir kur bei kaip buvo palaidotas. Visa tai A. savo laiku papasakojo ir paieškas pradėjusiam archeologui, tad prielaida, neva anuomet tebuvo norėta patikrinti, ar Vytauto palaikai kartais nebuvo slapta perkelti iš Katedros siekiant juos apsaugoti nuo 1655 m. vasarą prie Vilniaus artėjančios rusų kariuomenės, nebūtų įtikinama.

Šiandien labiausiai tikėtina Vytauto palaidojimo vieta archeologas laiko vieną kriptą pietinėje Vilniaus Arkikatedros dalyje. Impulsą naujai hipotezei jam suteikė prielaida, kad 1931 m. aptiktoje kriptoje su trijų karališkųjų asmenų palaikais buvo pakankamai vietos ir ketvirtam karstui. Gal lenkai, XV amžiuje pavogę Vytauto karūną, XX-ajame pavogė ir jo kaulus? Įrodyti, kad kažkieno palaikai, esantys archeologo nurodytoje katedros požemių vietoje, yra Vytauto Didžiojo, esą galėtų biologinė ekspertizė, atlikta lyginant jų DNR mėginį su vienos iš valdovo seserų, kurios palaikų buvimo vieta yra žinoma, DNR mėginiu.

Tiesą sakant, labai norėčiau, kad šioje paieškų istorijoje, truputį dramatiškoje, šiek tiek detektyvinėje, gal ir kiek komiškoje, aptemdytoje garbės troškimo ir savanaudiškumo, nuskaidrintoje kuklumo ir pasiaukojimo, pagaliau būtų padėtas taškas. Jeigu jį padės DNR ekspertizių išvados – puiku. Bet jei įrodymu taps tik XV a. pradžios medinio karsto liekanos ir tikėtino Vytauto amžiaus ir ūgio skeletas su kaukole be vieno iltinio danties, atleiskite, nepatikėsiu. Ir, manau, ne aš vienas. Palikime šią viduramžių paslaptį nesuinteresuotam „profesoriui kastuvui“, neapsiribosiančiam tik ta viena, tiksliai nurodyta paieškų vieta. Reikia kasinėti ir kitoje.

„Nėra Katedroje Vytauto! Ir niekada nebuvo!” – daugybę kartų tvirtino ir tebetvirtina A. Jei tai tiesa, daug kas atsistotų į savo vietas. Taptų aišku, kodėl niekam iki šiol nepavyko čia rasti jo kapo. Paaiškėtų, kokią paslaptį galbūt šimtmečius saugojo priesaiką davę Katedros kapitulos nariai – ne kur yra palaidotas ar vėliau perlaidotas valdovas Vytautas, o kad jo kapo čia niekada nebuvo. Kad jis buvo palaidotas kitoje, jiems turbūt nežinomoje vietoje. Kad lenkai po 1931 m. potvynio tikrai nevogė ir neslapstė Katedros rūsiuose Vytauto palaikų, tokie įtarinėjimai tik daro mums gėdą.

Vytautas Didysis buvo karinio ir politinio manevro meistras. Nejau, gyvenimo pabaigoje tvirtai siekdamas Lietuvos karaliaus karūnos ir dar prieš metus gerai žinodamas, kad Lenkijos didikai tam kaip įmanydami priešinsis, jis būtų naiviai kelis kartus lipęs ant to paties grėblio, vis kantriai laukdamas per Lenkiją atvyksiančių imperatoriaus Zigmanto delegatų su brangiuoju siuntiniu? Nejau būtų atsisakęs imti savo ir valstybės likimą į savo rankas, kaip darė visą savo gyvenimą? Ar jis buvo panašus į svarbiuose reikaluose laukiantį, o ne veikiantį?

1429 m. gegužės 3 d. Vytauto laiškas Jogailai patvirtina, kad Lietuvos valdovas iki menkiausių smulkmenų žinojo, kokios intrigos ir kaip rezgamos asmeniniuose Lenkijos karaliaus apartamentuose. Būdamas puikiai informuotas, Vytautas turbūt nebuvo toks naivus, kad atmestų galimybę, jog ir jo dvare esama lenkų šnipų, sekančių kiekvieną jo žingsnį. Gal kai kurios žinios apie Vytautui itin svarbius 1430 metus ir ypač lemtingąjį jų rudenį, pasiekusios mūsų dienas, tėra tik didžiojo kunigaikščio ir jo patikėtinių vykdytos politinės „priedangos operacijos“, slepiančios tikruosius įvykius, likučiai? Gal mes lig šiol į tuos įvykius žvelgiame pro Vytauto tyčia aprūkytą stiklą – taip, kaip jis norėjo, kad matytų amžininkai?

48

Jau aidi riksmas – „Įrodymai! Kur įrodymai!?“ Taip, įrodymų, kuriuos dabar galima padėti ant stalo, nėra. Bet jų dar neturi ir kita pusė, ieškanti palaikų Katedroje. Aišku, laipsniai, titulai ir nuopelnai daro įspūdį, bet tik tol, kol tarsi Pilypas iš kanapių tarp didžiųjų neiššoka koks nors mažylis, visiškas neprofesionalas. Ir viskas žaibiškai neapsiverčia aukštyn kojomis.

Įrodymai yra vienos iš seniausių ir paslaptingiausių Lietuvos bažnyčių požemiuose. Jie tikrai egzistuoja, tie garsieji požemiai. Ir į juos tikrai galima patekti „nesugriovus bažnyčios“. Archeologų jie NIEKADA NEBUVO TYRINĖTI. Žinoma, jei neskaitytume „minus pirmojo aukšto“ nuo dabartinių bažnyčios grindų.

A. teigimu, Vytauto kriptą trečiojo požemių aukšto koridoriaus pabaigoje radę tyrėjai surinks pakankamai įrodymų, kieno čia palaikai, nors kapas jau apiplėštas ir regalijų jame nėra. Plėšikai gali nesivarginti. Taip pat yra ir kai kas, ko A. neatskleidė pirmajam paieškas pradėjusiam ir jas nutraukusiam archeologui.

Kaimyninėje patalpoje dienos šviesos laukia liudininkų parašais patvirtintas dokumentas, kad Vytautas Didysis 1430 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Jei „Vytauto karūnavime“ minimas šį istorinį įvykį patvirtinantis pergamento ritinėlis, 1431 m. pavasarį nugabentas į Vatikaną ir XX a. pabaigoje laikytas „trečioje nuo grindų stelažo lentynoje“ kelia plačią šypseną, dar neskubėkime tyčiotis. Taip, slaptojo Vatikano archyvo lentynų ilgis siekia 85 kilometrus, bet dokumentai ten laikomi tvarkingai, ir paieškų laukas chronologiškai susiaurėja iki pirmųjų popiežiaus Eugenijaus IV pontifikato mėnesių ar, apsidraudus dėl galimos paklaidos, iki paskutiniųjų 1431 m. vasario 20 d. mirusio popiežiaus Martyno V gyvenimo mėnesių. Taigi, galbūt iki konkretaus saugyklos stelažo ar konkrečios lentynos. Ieškoti tuo metu iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro Šventajam Tėvui galimai atsiųstų dokumentų turbūt nebūtų taip sunku, kaip adatos šieno kupetoje...

Esamasis laikas mus verčia žvelgti į praeitį kaip į laiko bedugnę ir dairytis iš laiko begalybės artėjančios ateities. Įspraudę savo sąmonę tarp praeities ir ateities, gyvendami vien esamajame laike, patys save apribojame, užkertame kelią sąmoningam buvimui būtajame ir būsimajame. Žinoma, tai skamba keistai, bet tik tol, kol išdrįstame patikėti, kad gyvenimas yra daugiau negu tikrovė, ir sau patiems pripažinti, jog daugybė dalykų iš kiekvieno mūsų asmeninės patirties niekaip neišsitenka tokioje saugioje ir paaiškinamoje trimatėje realybėje. „Pokalbiuose su A.“ atskleidžiama, kaip veikia aiškiaregystės mechanizmas, kokia dvasinė šio ir kitų fenomenų prigimtis. Žmogus yra amžinas, tvirtina A., ir gyvena net ir tada, kai laikinai neturi kūno. Šio pasakojimo kontekste tai reiškia, kad ir Vytautas Didysis, ir karaimas, ir florentietis, ir širalius, ir tasai, kurio akys dabar bėga šiomis eilutėmis, yra visiškai realūs ir egzistuoja vienu ir tuo pačiu metu – amžinybėje. Atskirtis tarp būtojo ir būsimojo laiko mūsų sąmonėje – tik iliuzija, kuri atėjus metui netikėtai išsisklaidys.

Ką gi, o dabar trumpai apie būsimąjį laiką. A. teigimu, Vytauto kapo paslaptis vieną labai lietingą rudenį bus pagaliau įminta. Bažnyčioje dirbs „trečioji ekspedicija“, visai kiti žmonės, kurie ras būdą patekti į požemius iš lauko pusės. Vatikane bus aptiktas karūnavimą liudijantis pergamentas, baltais drabužiais vilkintis žmogus su kepuraite ant galvos, laikydamas rankose du dokumentus, lygins vieną su kitu. Neklausiau, kada tai bus, ir, tiesą sakant, net nesu tikras, ar tikrai norėčiau tą žinoti. Tegul viskas eina savo keliu. Būk praeivis, kartą patarė man A.

Ir pagaliau paskutinis dalykas. Kaip vadinasi tas rankraštyje minimas „nuotakos miestas“, kurio vardas taip ir nebuvo atskleistas skaitytojui?

49

_ _ _

Iš paukščio skrydžio tarp tamsiai žalių miškų ima vertis saulėje spindinti upių santaka. Čia nuo žilos senovės driekėsi svarbūs keliai, ir jaunystėje, ir gyvenimo saulėlydyje į priekį vedę Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Dar viena kita akimirka, ir už piliakalnio išnyra didingą praeitį menantis karališkasis miestas, kur