Alandu salos dviraciuKeltas: www.aferry.com  Talino į Marianhamną 344 eur seimynai

Alandų salos - įspūdžiaihttp://www.gerasdviratis.lt/forum/viewtopic.php?f=4&t=13401

Žygis pavyko puikiai. Svarbiausia oras buvo geras, šilta, nelijo, nebuvo didelių vėjų, kas ir svarbiausia dviračiu važiuojant. Maršrutą pabandysiu idėti į www.2trip.lt, kad papraščiau būtų suprasti. O trumpai žodžiais:Automobilį paliekame Taline netoli uosto, keliamės keltu (trys alternatyvos yra - Viking line, Tallink ir Eckero line) tik su dviračiais į Helsinkį (2,5 val.). Startas dviračiais - Helsinkis, Finišas - Turku. Nuo Helsinkio važiuota pietine pakrante vadinamuoju karalių keliu (road of kings - galima rasti internete) pro Kirkonumi, Inkoo, Pernio, po to nuo Kimito miesto sukta į šiaurę pro Sauvo, į vakarus pro Piikio, Kaarina, nuo Kaarinos į pietvakarius iki Korpo salos Galtby uosto. Iš uosto jau į Alandų salas keltu. Keltai iš Galtby uosto į salas, tarp salų yra nemokami pėstiesiems ir dviratininkams. Išplaukę is Galtby išlipome Lagnas uoste Lumparland saloje (praleidome Kokar ir Foglo salas). Iš Lamparland salos vaziavom į Lemland salą, į sostinę Marianhamną, po to per Jomalos salą, Eckero salą, Hammarland komuną, Finstrom komuną, Sund komuną, Vardo salą, tada keltu į Kumlinge salą, Kumlinge, Seklinge salas, keltu į Lappo salą, Lappo sala, keltu į Brando salą, Brando sala, iš Brando keltu i Osnas, Kustavi (Gustavs), iš ten dviračiu iki Hakkenpaa uosto, iš ten keltu į Teersalo (pastaba - keltas tik vasaros piko metu nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 17 d. ir keltas mokamas, nes jau žemyne). Iš ten pro Merimasku, Naantali iki Turku. Iš Turku autobusu (dviraciai bagažinėj) iki Helsinkio, is Helsinkio atgal keltu į Taliną.

Per 12 dienų numinta 750 km. Vidutiniškai per dieną po 62 km. Vienos dienos maksimumas - 95 km. Žemyne važiuoti žymiai sunkiau - reljefas labiau išreikštas, daugiau kalnų. Neįdomiausia atkarpa Kimito - Piikkio. Toj atkarpoj ir dviračių takų mažai, ir plentas labai intensyvus - daug sunkvežimių vaziuoja. Todėl, kai važinėji salose, atsigauni. Salose yra tik viena kita įkalnė, puikūs dviračių takai (šiaip takai Suomijoje visur puikūs), bet ir plentas ne visur apkrautas, o ten kur nėra dviračių takų, plentas faktiškai tuščias.

Labiausiai reljefas išreikštas yra jau žemyne atkarpoje nuo Teersalo iki Naantali. Ten buvo patys didžiausi ir sunkiausi kelionės kalnai.

Mes žemynu važiavom, nes pirmą kartą buvom Suomijoje, todėl norėjosi ir Helsinkį pamatyti, ir karalių keliu (road of kings) pravažiuoti, ir Turku aplankyti. Yra aternatyvų, nekeliaujant žemynu:1) viena keltis su dviračiais keltu iš Talino tiesiai į Marianhamną ir važinėti vien po salas, o iš Marianhamo atgal į Taliną. Reikia turėti omenyje tik, kad keltas į Marianhama atplaukia ir išplaukia naktį.2) Kitas variantas aprašytas jau keliavusių turistu www.2trip.lt - t.y. automobiliu keltis į Helsinkį, iš ten važiuoti iki Osnas uosto ir ten palikus automobilį keltis į salas vien su dviračiais. Čia jau brangiau gaunasi.3) Iš Helsinkio iki uostų (Osnas arba Galtby), iš kurių kursuoja keltai į salas nuvažiuoti autobusais. Arba bent jau mažiau įdomias atkarpas.

Nakvota kempinguose ir šiaip kažkur gamtoje. Reikia turėti omenyje, kad rasti šiaip vietą prie vandens yra sunku, nes visur privati žemė, o Alandų salose net ir vandenys yra privatūs. Pagal įstatymus privačioje žemėje nedraužiama statytis palapines, tačiau turi būti išlaikyti atstumai iki gyvenamųjų namų. Kaip taisyklė, kur yra keliukas iki vandens, ten bus ir gyvenama. Todėl kieme palapinės neisistatysi, o per mišką iki vandens prisibrauti be šansų. Lietuvoj gali, kad ir žvėrių taku dvirati nusivesti, o ten jeigu jau nėra keliuko, tai bus uolos, bruzgynai, pelkės. Bet iš esmės keletą laukinių vietų pavyko rasti. Iš kempingų labiausiai rekomenduotinas Vardo saloje Sandosunde esantis kempingas - ten sumoki už 2 asmenis ir palapinę 10 eurų ir naudojiesi vandeniu, elektra, virtuve, tualetu dušu, paplūdymiais, yra puikus pliažo tinklinis ir iš tiesų labai geros vietos mėgėjiškai žūklei. Net nemokamas wireless yra, jeigu mobilus palaiko.

Kattnas kempingas Hammarlande paliko slogų įspūdį - sumoki 10 eurų už palapinės pastatymą ir du asmenis, bet už dušą, šiltą vandenį, elektrą, elektrines virykles - už viską reikia mokėti papildomai. Eckero saloje vakarineje pakranteje yra tik uostas ir daug neįdomių kempingų - jautiesi kaip kolūkyje. Na vokiečiai ir skandinavai neįsivaizduoja kaip būtų galima apsistoti kur nors gamtoje, bet ne kempinguose. Tiesa sakant anksčiau keliaudamas nesinaudojau kempingais, todėl atrodė, kad visur maždaug tas pats, bet pasirodo ne. Todėl gal net verta panaršyti internete, ir iš anksto pasidomėti, kuriam kempinge geriau. Pvz Kumlinge salos pietvakariniame pusiasalyje Sancko esantis kempingiukas ne prie jūros (iki paplūdymio reikia paeiti 15 min, arba 5 min dviračiu), bet labai jaukus - žmonių ten nėra!!! Atvažiuoji, jokios registratūros ar prižiūrėtojų. Viskas atrakinta - dušas, virtuvė, tualetai, surašytos visos taisyklės, kainos ir duotas šeimininkų telefono numeris. Viskas paprasta, bet labai jauku. Kas svarbu - yra nemažai laužaviečių-grilių, todėl net pavakaroti galima jaukiau - prie laužo. Daugumoje kempingų būna vos viena grilio vieta, kur galima kūrenti laužą, neturint savo atsivežto. Parduotuvėje parduodami vienkartiniai iš aliuminio skardos pagaminti griliai kempinguose draudžiami, nes jie padėti ant žolės, ją išdegina. Dar buvome apsistoje poroje paplūdymių, bet reikia sekti ženklus - dalyje paplūdymių yra draužiama statyti palapines. Mūsų pasirinkti buvo toliau nuo pagrindinių kelių ir faktiškai nenaudojami.

Maistas salose apie 20% brangesnis negu žemyninėje Suomijos dalyje. Bet iš esmės, nevalgant restoranuose maisto vežtis iš Lietuvos neapsimoka. Nebent grikių pakelį įsimesti, lašinių bryzą, nes jų ten nebūna. Vanduo iš čiaupo geriamas. Dujos kelioniniam primusui (užsukamas degiklis - primus power gas) net pigesnės negu Lietuvoje - balionėlis 5 EUR. Bankomatai yra tik salų sostinėje - Marianhamne. Niekur kitur jų nerasite, tačiau faktiškai visur (kempinguose, parduotuvėse) galima atsiskaityti kortelėmis. Uogų - mėlynių, aviečių, žemuogių, vaivorų (girtuoklių) nors kibirais vežk. Todėl bet kur miške sustojus pailsėt galima prisikišt kiek lenda.

Kas ten įdomaus - pirmiausia gamta, geras oras, nuostabūs vaizdai, puikus važinėjimas dviračiais. Yra daug vietinės reikšmės muziejų - kaip pvz banko muziejus, pašto muziejus, senovinių mokyklų muziejų ir t.t. Ispūdingesnis istorinis objektas yra Bormasunde buvusios Caro laikų Rusijos tvirtovės, bokštų ir gyvenviečių griuvėsiai (tarp Sund ir Vardo salų).

Kas mėgsta meškerioti reikia turėti omenyje, kad kievienoje vietoje reikia pirkti leidimus žvejybai. Yra 46 skirtingos teritorijos - visos privačios. Beje patikslinsiu kito keliautojo nurodymą, kad leidimus galima nusipirkti pašto skyriuje. Tikrai ne - pašte niekur nepardavinėja leidimų. Ant žvejybos zonų žemėlapio yra visas sąrašas su adresais, kur galima įsigyti leidimus - tai bus žūklės parduotuvėse Marianhamne, daugumoje kempingų, tiesiai iš plotų sąvininkų ir taip pat kai kuriose kaimų parduotuvėse. Tos mažytės kaimų parduotuvės kaip taisyklė būna trys viename (3 in 1) - ten būna parduotuvė, medicinos punktas ir paštas. Gal dėl to ir tokia informacija apie pašte parduodamus leidimus žūklei. Taip pat yra vienas leidimas valstybiniams plotams bet jie visi yra atviroje jūroje, ir prie kranto neprieina. Leidimai kainuoja nuo 5 iki 10 eurų vienam plotui vienai parai. Vienas leidimas apima viena ar dvi teritorijas. Vidurvasaris pats netinkamiausias laikas meškerioti, nes labai sužėlusios žolės, dumbliai. Bet ir tai pavyko ištraukti kelias lydekas. Ešerių ten labai daug, bet vasaros metu nei į sukriukes, nei į mikromasalus jie nežiūri. Vietiniai juos gaudo paprastai - lengva dugnine - gale svarelis, aukščiau pavadėlis su kabliuku, kabina krevetę ir lupa 200-300 g ešerius viena po kito, pasitaiko ir didesnių - iki 1 kg. Teko matyti kaip vietinis suomis atvykes per 15 minučių nuo molo statmenai kilnodamas tokį įranki prilupo 3 kg ešerių. Visi ešeriai 200-400 g. Pavasarį ir rudenį turėtų kibti ir ant dirbtinių masalų. Lydekos kima labai sekliose vietose - 30-50 cm. Valą geriau dėti storesnį, būtinai pavadėlį. Tik pavadėlio neužsidėjau - iš karo nukando - ir aišku didžiausia lydeka  , o viena įtempė į žoles ir nutrūko, todėl ir valas storesnis (0,25-0,27 paprastas ar 0,14-0,16 mm pintas) praverstų, kad būtų galima per jėgą lupti. Vidurvasarį labai tinka priešžolinės blizgės (lietuviškos "kibs" pasiteisino), nes visos kitos sekliose vietose iš karto apkimba žolėmis ir dumbliais. Žinoma patys didžiausi laimikiai yra išplaukus į jūrą, velkiaujant - bet tai geriau daryti antroje vasaros pusėje link rudens, arba pavasarį. Vėl gi įrangos reikia rimtesnės, kurios su dviračiu nepaveši. Masalams ten naudoja išskirtinai tik Jerkbite, kurių su dviračiu nepasivežinėsi, nes sveria kiekvienas nuo 100 iki 200 g. Čia jau reiks ir valti išsinuomoti, o tai kainuoja nemažai. O nuo kranto geriausia meškerioti Vardo ir Brando salose - ten su dviračiu patogiausia - meškerioti gali važiuodamas pagrindiniu plentu.

Biudžetas - kuras iki Talino ir atgal, keltas į Helsinkį ir atgal, kempingai - kainos internete. Visa kita maistas, kuriam išleidom tiek, kiek ir čia pravalgytume Lietuvoje. Na, užkietėję žvejai dar leidimams eurų atidėkite. Vėlgi, kadangi važiavome pirmą kartą buvo didesnis noras daugiau pamatyti, todėl vienoje vietoje neužsisėdojome. Būtinai važiuosime dar kartą, o tada mažiau važiuosime, daugiau stovyklausime ir meškeriosime.

Tiesa, yra vienas mokamas keltas, kuris kelia tik dviračius iš Skarpnato kaimelio į Hallo kaimelį, ir dar vienas iš Saltvik komunos į Vostra Simskala. Vieno dviračio ir asmens perkėlimas iš Skarpnato kainuoja 16 eurų, keltas kelia 2 kartus per dieną - ryte 11 val. ir po pietų 16 val., sekmadieniais nekelia. Pakeliui is Skarpnato yra įdomus rusų karinės bazės muziejus, iš ten atsiveria puikūs vaizdai į vakarus. Mes važiavome į Skarpnato tikėdamiesi persikelti į Geta komuną ir ten dar pravažiuoti, bet nežinojome keltų tvarkaraščio ir kaip tik užtaikėme sekmadienį, todėl teko atgal minti ir didžiulį vingį daryti. Tiesa yra nemažai privačių laivų-taksi, su kuriais susitarus galima būtų persikelti ir į mažiau pasiekiamas salas. Reikia žiūrėti skelbimus miesteliuose, kaimeliuose, uostuose, info stenduose. O salų ten netrūksta - brošiūroje rašo, kad tame archipelage tarp Suomijos ir Švedijos (turima omenyje ne tik Alandų salas, bet ir visas kitas) yra 90 tūkstančių salų.

Tai tiek įspūdžių.

Alandų salynas — skandinaviškas turistų rojushttp://www.topix.lt/out/15086/

Maršrutas http://www.2trip.lt/trip.asp?trip=106

Raudono granito keliuAlandų salynas – apie 6500 salų toje pačioje ir kartu kitokioje Baltijos jūroje. Salynas tvyro tarp Švedijos ir Suomijos.

Nuostabu, kad gali pamatyti ta pačią Baltiją visai kitokią, nei įprasta ją matyti Lietuvoje ar Latvijoje: uolos ir akmenys ten kaip milžiniski luitai, tarp kurių mūsų puntukai atrodytų tik kaip žvyro akmenėliai, žemos pušys, visai nesuprantant kaip jos ten ant to akmens dar ir auga, draugiški gyventojai, kurie kad ir nedaug kalbantys, bet besišypsantys ir pasveikinantys pravažiuojančius dviratininkus, tiesiog nenulipant tau nuo dviračio žvejojamos ir kimbančios lydekos ir ramybė, ramybė aplink. Ir gamta. Ir jokių šiukšlių..

Ta galimybė iš salos į salą keliauti asfaltuotu plentu ar tarp jų nutiestu tiltu bei matyti jūrą kiekviename žingsnyje iš abiejų pusių, daro kelionę nesudėtingą ir tuo pačiu leidžia nepavargusiomis akimis ir nepaliaujamai gerėtis nuostabiais vaizdais.

Ką pamatysiKustaviKustavi- žavus miestelis pačiame žemyno pakraštyje. Toliau jau matysit vien salas. Aplink Kustavi yra keli kempingai

kur nebrangiai įsikursite ir galėsite susitarę palikti savo mašiną. Galima palikti ir aikštelėje netoli kelto, bet prisimenant kad čia gali keliauti broliai lietuviai, vistik mes renkamės kempingą.

Vakaras valtyje

Takeliai ir žvyrkeliai puikios kokybės

Užburiantis saulėlydisVerta aplankyti supermarketą ir pasipildyti maisto atsargas. Supermarketuose kainos nesikandžioja, o pasirinkimas

daugiau nei puikus.Tie kas ruošiasi salyne pažvejoti, pašto skyriuje gali įsigyti leidimus žvejybai.Būtina pasipildyti alkoholio atsargas miestelyje, nes toliau jo jau niekur nenusipiksite iki pat sostinės Maarianhamina. Tik silpno suomiško alaus ir tai ne visur. Nekviečiu pijokauti, bet taurė vyno visada gražiai paspalviną vakarą, jei keliausi birželio mėnesį kai diena labai ilga, o nakčiai nereikia šviesos – gali net laikraštį skaityti lauke.Nepatingėkit apsistoję kempinge nusikrauti daiktus nuo dviračio ir pasivažinėti į kairę bei į dešinę smagiais keliukais. Tikrai yra ką pamatyti ir kuo pasigerėti aplink.

1 keltas į Vousnanien. Šis keltas net nėra keltas- tai kelias per vandenį. Net ir mašinoms jis nemokamas.2 keltas į Ava. Keltas dviratininkus ir pėsčiuosius kelia nemokamaiSalynas: Ava-Brando-TorsholmaTai Alandų salyno perlas ir šio maršruto vinis. Nepralėkite šios trumpos distancijos pernelyg greitai – kuo daugiau

sustojimų, nusukimų nuo kelio, palaipiojimų po kalvas pasigėrint panoramomis ir kuo daugiau paprasčiausių pauzių…

Kelias tiesiog jūroje

Salynas — tiesiog iš vandens kyšantys milžiniški akmenysJei važiuojate pajusti ramybės ir nuvažiuotas atstumas nėra pats didžiausias jūsų rūpestis – praleiskite čia bent 2-3

dienas.Brando miestelyje yra mini supermarketas – keli šimtai metrų į dešinę nuo pagrindinio kelio miestelio kryžkelėje.

Soti vakarienė

Po žvejybos

3 keltas- į Hummelvik. Taip pat nemokamas tiek keleiviui, tiek dviratininkui. Kas vyksta automobiliu, fotografijoje gali pamatyti 2006 metų kainininką :)

Persikėlimas keltais — neatsiejama kelionės dalis

Kelte galima nusnūstiTie kas nori pamatyti kuo daugiau, gali pakeliui sustoti Kumlinge ar aplankyti kokią kitą salą, bet patikėkite – gražiau

nei Brado saloje nebus :). Keltas plaukia beveik 3 valandas, užtat viduje yra bufetas. Prašom kavos (kad ir iš aparato) bei lengvo užkandžio.Viduje yra patogūs minkštasuoliai tiems, kurie nenori nuo viršutinio denio gerėtis ‘praplaukiančiomis’ salomis.

Vardo miestelyje yra labai jauki sena kirkėKeli kilometrai į šiaurę už Vardo yra puikus kempingas. Čia rasite namelius bei erdvią aikštę palapinei. Kempinge yra

virtuvėlė su visais ‘pribumbasais’ ir rakandais :).

Vienas geresnių kempingų salyne

Įsikurti galima palapinėje arba mažame namelyjeVažiuojant dar toliau, į šiaurę nuo kemping,o atsiveria graži panorama ir puiki vieta žvejybai. Čia tiesiog nuo kelio gali

gaudyti lydekas ir meknes, o prie pat kelto, kur gylis didesnis, puikiai kimba ešeriai.

Prie perkėlų puikiai kimba ešeriaiŠtai čia teks spręsti dilemaą: ar likti žvejoti ir susipykti su neprijaučiančiais tam komandos nariais (nors kai išalksta

visi noriai valgo tavo iškeptą žuvį) ar važiuoti į sostinę.Į sostinę maršrutas nėra toks patrauklus kaip buvo iki šiol. Nors kelias ir asfaltuotas, bet mašinų čia gausu. Jei salyne mašinos tave pralenkdavo tik atvykus keltui (mes net juokaudavom, kad pagal sutiktas mašinas gali tikrinti keltų grafiką), tai čia jų žymiai daugiau. Aišku – čia yra atkarpų tik dviračiui, kur nereikia važiuoti plentu, bet dalis maršruto vistiek eina pagrindiniu plentu. Neapsigaukit nedideliu atstumu iki Maarianhamina – čia prasideda kalvos ir vėjai. Ir jei važiuoji su pilna kipiruote, tam, kad judėtum pirmyn, kartais tenka iš visų jėgų minti netgi nuo kalno…

Paliksiu kiekvienam pačiam spręsti ką jis turi daryti. Paminėsiu tik tiek, kad pats, antros kelionės metu, palikau prirakintus dviračius tuo nustebindamas vietinius suomius (ir kas gi juos ims?), prie tos pačios kirkės bei pasinaudojau autobuso paslaugomis.MaarianhaminaTaigi, jei jau kokiu tai būdu atvykote į miestą, tai verta: aplankyti uostą, pabuvoti paukščių parke (jis palei patį

uostą) pavaikščioti po miestelio centrą, apsilankyti gėrimų skyriuje (jei vis dar vynas neša džiaugsmą, o nėra priklausomybė:).

Jachta Alandų sostinės uoste

Gražuoliai povai pripratę prie žmonių

Miesto parkasTie, kas važiuos dviračiu, pakeliui ras kelis istorinius monumentus, tai – senas fortas, liaudies buities muziejus, pilis, ir

gražios panaromos nuo tiltų bei kalvų.

Sena sodyba

Gražios panaromos nuo tiltų bei kalvų

Pilis

Būtų kaip ir viskas, tik perskaitęs pamatai kad tie jausmai ir nuotaika važiuojant šiuo maršrutu nesutelpa į tas kelias nuotraukas ir trumpus aprašymus. Antra vertus tai ir gerai – juk čia tik informacija, o ne pažintinė kelionė. Kas gi trenktųsi su palapine ar dviračiu kur nors pats, jei užtektų tą kelionės jaudulį numalšinti tik paskaitinėjant forumus ar pažiūrinėjus nuotraukas internete …

Kaip nuvyktiAutomobiliu: Kaunas- Ryga-Talinas-Helsinkis- Kustavi.

Paprastai išvažiuojam iš Kauno 20-21 val. ir Taline būnam apie 5-6val. ryto. Tie kas neskuba, gali rasti puikių ir pigių kempingų tiek Latvijos tiek Estijos pajūryje.Keltas Talinas-Helsinkis kursuoja gan dažnai, uostas yra prie pat senamiesčio, tad galima pasinaudoti proga pasivaikščioti siauromis Talino gatvelėmis. Kelione keltu neužtrunka, vistik išvargę nuo važiavimo ‘nonstop’ gali rasti vietos nusnausti. Bilietų iš anksto neperkam – nusiperki tiesiog vietoje. Kam svarbi grįžimo data rekomenduotina bilietus užsisakyti nes esant bjauriam ir vėjuotam orui mažesnieji express keltai neplaukia ir tada prasideda eilės, vėlavimai….

Keltu iš Rygos galima nusikelti ir tiesiai į Maarianhamina. Deja sustoja jis ten naktį, tad pirmąja nakvyne reiktų pasirūpinti iš anksto. Asmeniškai aš tai tokį nuvykimo būdą rinkčiausi tuo atveju jei važiuočiau vienas, ar kai automobilio paslaugos visai ne prie širdies.

Kada keliautiTeko būti visais vasaros mėnesiais. Ir visada patiko. Vistik geriausias laikas – Joninės. Ten ypač ryškios baltosios

naktys ir tas jausmas, kai saulėlydis užtrunka vos ne valandą yra labai jaudinantis. O ir pati naktis, kai šviesu kaip dieną, kažkuo užburia…

Miškai pilni uogų ir grybųKas žvejoja – geras laikas gaudyti nuo kranto, nes iki birželio 15d. žvejyba nuo kranto draudžiama – peri laukiniai

paukščiai.Birželį dar nėra taip karšta (na čia sąlyginai nes ten visada vėsiau nei Lietuvoje) ir ne pats sezonas – kempinge daug laisviau ir dar gali pasiderėti, pvz. gauti nemokamai pirtį.

Rudeniop. Rugpjūčio mėn. galit tiesiog apsiryti bruknėmis ir melynėmis. Jų daug ir jos labai labai didelės, o ir grybų čia pilna, bet tai jau priklauso nuo sezono.

Uodų neišvengsit. Vistik pavasarį jų mažiau. Ir kankins jie jus tik vakare. Dieną būna vėjuota bei saulėta ir uodai nėra tokie aktyvus.

Kur nakvotiKempinguose. Jie tiesiog puikūs. didžioji dalis su visa virtuvės įranga ir rakandais, tad imtis į kelionę savo keptuves ir

puodus nėra jokio tikslo. Galima apsistoti ir tiesiog patikusioje vietoje, palei pat vandenį, jei, aišku, tai nėra privati valda. Tačiau nebandykite kurti laužo ant akmenų, suomiai myli savo gamtą ir to daryti neleidžia. Akmuo nuo kaitros gi skyla….Čia ne visur įsibesi palapines kuoliuką. Akmenynas, tad verta turėti atsarginių virvių ir parišti jas palei šalia esantį akmenį.

Ką valgyti

Na – skoniui draugų nėra…Tiems, kurie vežasi iš Lietuvos maistą kelioms savaitėms, pasakyčiau taip – “kam imti malkas į mišką?”. Nesusigadinkit sau kelionės malonumo ir pakeiskit savo mitybos racioną. Žuvies pagausite tikrai, nebent tyčia viską darytumėte kad ji nekibtų (aišku elementarias žvejybos taisykles reikia žinoti ir meškerę turėti reikia). Taigi vakarienę jau kaip ir turite – žuvis. Kiekvieną dieną išgerdavom po kelis pakelius jogurto. Čia tokių firmų kaip “Ingman” ar “Valio” tėvyne. Jei ant pakuotės parašyta, jog jogurtas su bruknėmis, tai jis ir bus su bruknėmis, ne kvapai ar pakaitalai ar net ne uogienė, NE – tikros kvepiančios bruknės. Ir jų, beje, įdėta tikrai daug. Būkit tik atsargūs – panašioje pakuotėje parduodamas ir kisielius, kuris, bent manęs, nesužavėjo….Čia yra puikūs vietiniai feta sūriai aliejuje, kurie drauge su  ”batonu” – puikiausi pusryčiai. Vaisiai. Jie čia skanūs ir švieži.Kai kur, pakelėse, parduodamos daržovės. Labai paprastai – tiesiog ūkininko sukaltas stalas su išdėliotais porų ryšulėliais, iceberg salotomis, bulvėmis. Įmeti į dėžutę 2 eurus ir pasiimi paruoštą pardavimui ryšulėlį daržovių. Tik nepamirškit įmesti pinigėlių :), juk kitaip jau nebebus taip kaip radot – ir ūkininkui tai kainuoja, o pasitikėjimas yra labai mielas jausmas.Kas negali be šilto maiso pasiimkite iš Lietuvos sriubų pakuočių. Beje – siūlau tas, kur 80% daržovių ir nėra “E”.Pabandykit vietinę saldžią silkę. Skandinavai ją ruošia būtent taip – saldžiai. Tikrs skanumėlis.

Ką verta pasiimti, arba ko vistik nepamirškiteDruskos su prieskonias (galite suberti į vieną).

Aliuminio folijos. Taip galima ir žuvį išsikepti, ar kokią meknę išsirūkyti uždengus folija.Savo asmeninius stalo įrankius: šaukštą, šakutę, puoduką.

Kažką nuo lietaus. Ir jei neturite tų ‘goretex’ ar kitų ‘tex’, tai nors paprastą polietileninį lietpaltį turėkite kuprinėje. Jei pakelyje įsilijo, važiuokit iki kelto – paprastai ten yra kokia pastogė kokiam traktoriui ar dėžėms. Ne kažin kas, bet prisiglausti galima.Purškalų nuo uodų. Zyzimas nuo to nesumažės, bet įkandimų skaičius sumažės ženkliai :)Smulkiųjų EU valiuta. Be problemų atsiskaitysite ir kortele, vistik dušas kempinge dažniausiai mokamas (karštas vanduo) ir su tuo primityviu aparatu, kur reikia įmesti monetą, nepasiderėsi. arba prisiminkite tą ryšulėlį šviežių porų pakelėje už 2 EU…Meškerės, tiksliau spiningo, neimkit brangaus – ant dviračio nėra jam saugiausia vieta. Užteks ir kokio teleskopinio koto, o kokį, tai jau čia pagal kišenę.Masalai. Ten kur gilu, nepagavau beveik nieko. Žuviai užtenka ir 1.5-3 m gylio. Labai didelių lydekų nuo kranto gal ir nepagausite, bet 1-2kg standartas džiugins dažnai. Nors sėkmė sykį padovanojo ir 7kg laimikį. Tokie tad turėtų būti ir masalai. Beje, nusviesti tenka toli, todėl voblerių praktiškai nenaudojau. Užtenka guminukų ir vartiklių, sukriukių. Verta turėti ir neužsikabinančių – ne tiek dėl kliuvinių, kiek dėl maurų ant akmenų. Mažesniu (5cm) guminuku gali suvilioti ir meknę, kurios čia kimba gražios (1.5-3kg).

Kiek kainuojaNa čia vėlgi – kiekvienas turi savą supratimą apie gyvenimo kokybę. Vistik vidutiniškai, nevežant lašinių iš Lietuvos ir

nesimaitinant vietiniuose baruose, 2 savaičių kelionė su kelto bilietais, maistu ir t.t. asmeniui išeitų apie 800-900lt (pilnas biudžetas).Detaliau (čia vidutinės 2006 metų kainos):

Žūklės leidimas Alandų salyne – 20EUNakvynė kempinguose – 2EU-4EU žmogui ir apie 5EU palapinei. jei būsit su automobiliu, tai pora EUreiks mokėt ir už jį.Dušas 0.5EU-1EUPirtis 4EU-5EUMaistas – ne ką brangiau nei Lietuvoje, išskyrus žuvies, mėsos ir duonos produktus (ne konservus).

Patarimai:Helsinkio senamiestyje, prie uosto, veikia turgus kur gali pamatyti kalnus voveruškų, slyvos dydžio trešnių ar vežimą

žirnių. O iš prieplaukoje esančio laivo ar laivelio gali nusipirkti rūkytą lašišą. Būtina paragauti. Taip, brangu, užtat tas skonis tikrai kitas nei norvegiškos, ir ypač pabandykit karšto rūkymo. Beje – nebūtina pirkti 2kg, kad pajusti skonį….Jei ko pritrūkot iš turistinio inventoriaus ar norit atsinaujinti savo arsenalą – aplankykit Helsinkio centre “Intersport” parduotuvę. Ji čia didžiulė, asortimentas platus, o sezoninės nuolaidos gražiai pamalonina.Visame salyne nemažai privačių valdų. Gerbkite kitų nuosavybę, net jei joje ir nėra šeimininko.Būtinai pabuvokite suomiškoje pirtyje. Jos įsikūrusios kempinguose, dažniausiai už papildomą mokestį, bet jis jūsų tikrai neišgąsdins. Kei kuriose vietose, kaip Vardo, iki pirties reikia plaukti valtimi ir paėjėti apie 100 metrų nuo kranto. Tad jei turite teises vairuoti valtį – pasiimkite, kartais reikalauja. Beje – jei plaukiosite valtimi, jokio alkoholio, kaip ir vairuojant.

Gerbkite kitų poilsį. Ypač kempinguose. Riksmai, muzika ar pasidainavimai šioje šalyje nėra suprantami kaip linksmumo išraiška, greičiau kaip įžūlumas ar chuliganizmas..Įsigykite didelį polietileninį maišą. Labai didelį. Jis vietos daug neužima, o pradėjus lyti, užmaukšlini tokį ant viso bagažo ir nepergyveni kad reiks vakare viską džiovinti.Per lietų (vasara jis nėra šaltas) važiuokite su šortais ir sandalais – rūbai prie kūno nelips ir išdžius greičiau. Nebent, aišku, turit spec. aprangą.Jei jau sušlapote, tai geriausias būdas greitai išdžiūti – po lietaus su ta pačia apranga pralėktikeliolika kilometrų dviračiu apylinkėmis (aišku, jei yra dar tam sveikatos ir laiko) ir pamatysit dar kai ką daugiau, ir šiaip smagu, ir rūbai išdžius. Teko sykį džiovintis kelte. Tualete buvo taip vadinamas “vėjelis”, tai uždėjus kelnes ant jo gerklės ir užrišus klešnių apačioje mazgus kelnės išdžiūna per 5 minutes :)Net jei nemėgstat jogurto, paragaukit bent “valio” firmos su uogomis.Neskubekit. Mašrutas nėra ilgas kilometrais. Smagiausia kempinge apsistoti bent 2 dienom ir nekvaršinant galvos apie sekančią nakvynę ar rūpintis kaip supakuoti drėgną palapinę. Paprasčiausiai pavažinėkit ar pasivaikščiokit apylinkėmis.Jei jau kartais negavot bilietų į keltą, nenuleiskit rankųir neburnokit prie kasos, skubėkit prie įleidimo vartų ir užsiregistruokite. Gausite laikiną numerėlį, o kelte visada yra daugiau vietų nei pardudoama bilietų, tad papildomai dar koks tuzinas automobilių paprastai visuomet dar įtelpa.

Tai tiek.

Alandų salos arba gyvenimas nuo kelto iki keltohttp://dviraciuzygiai.lt/wp/?p=379

posted in: dienoraštis, Įvykę žygiai07.15.107:38 vakare

Keletas faktų:Kelionės distancija:  440.10km

Važiavimo laikas: 26:54:04Kelionės maršrutas

Kelionės muzika: Mark Knoplfer – Let it all goNuotraukos

ĮžangaPirmą kartą apie Alandų salas išgirdau prieš 4 metus. Ką tik grįžus iš kelionės jachta aplink Gotlandą ir šnekučiuojantis su tuometiniu kolega darbe, jis prasitarė, jog pats susižavėjo jachtomis po plaukimo į Alandų salas. Tuo metu palingavome galvomis, kad smagu jachta plaukiot, ir kad gražių vietų Baltijos jūroje apstu. Tuo viskas ir baigėsi.Sentimentai atgijo praeitų metų vasaros gale. Kuomet grįžus iš savo klajonių aptikau internete vieno keliautojo straipsnį apie keliones dviračiais Alanduose. Nuo to momento šimtą kartų pergalovjau, permiegojau su šia idėja ir neliko jokių abejonių – šiemet ten būtinai turime nuvykti. Žinoma, dviračiais.

Be geografinės padėties, Alandų salos dar traukė ir žavėjo savo istorine politine praeitimi. Tai salos Baltijos jūroje, kurių priklausomybė blaškėsi tarp Švedijos, Rusijos, kol galiausiai atiteko Suomijai. Šiuo metu tai yra demilitarizuota zona, kuri priklauso Suomijai. Nepaisant to, Alandų salos turi autonominės teritorijos teises. Jie savo parlamentą, vadinamą Lagtingu, oficiali kalba pripažįstama švedų  kalba ir t.t.Alandų salos dažnai nagrinėjamas kaip pavyzdys, kaip dvi šalys (Švedija ir Suomija) sugebėjo susitarti dėl šio regiono valdymo ir ateities.

KelionėJoninių naktį netradiciškai – 9 valandą einame miegoti, o 2 nakties, lyjant lietui, kraunamės daiktus ir pajudame į Taliną. Iki Rygos kelias šimtą kartų važiuotas ir matytas. Miegą vaikome kava ir šokoladu. Galiausiai ties Rygos priemiesčiais pastebime lietaus debesies pabaigą. Daugiau visas atostogas taip ir nebelijo. Pirmą kartą įvažiavus į Estiją iki Talino kelias ir kraštovaizdis nesukelia emocijų, tad neskubėdami apie 10 ryto atvykstame į Estijos sostinę. Apsipirkę maisto ir paieškoję lobiukų įlipame į keltą. Kelte apie 10 procentų keleivių lietuviai (nesijaučiame užsienyje). Kiti – pabaliavoję ir pilnais alaus krepšiais keliaujantys suomiai. Vienas, kitas vokietis. Nuostabus oras ir plaukimas keltu neprailgsta. Pagaliau pasijaučia atostogos. Priplaukiant prie Helsinkio pamatome dar vieną įdomų reiškinį. Tallink darbuotojos atstumia keletą konteinerių su alumi ir džinu ir pradeda prekiauti urmu. Minimalus kiekis -  pora dėžių.  Visi perka. Susimąstau, kad visokios žmonių susigalvotos valstybių sienos, akcizai, įstatymai ir visa kita žmones priverčia elgtis kaip mažus vaikus. Kita vertus, nesmerkiu jų, nes gyvendamas Suomijoje ko gero elgčiausi taip pat. Galiausiai gyvomis akimis pamatau dar vieną argumentą kaip Tallink‘as sugeba surinkti keleivius į pastoviai maršrutuojančius keltus. Susižaviu šia kompanija.

Dienos antroje pusėje išsilaipiname Helsinikyje ir patraukiame, kaip ir suplanavę, į Kustavi esantį netoli Turku, ties riba tarp Suomijos ir Alandų salų. 10 valandą vakare atvykstame. Saulėlydis, palapinės statymas, kepsniai ant grilio, lietuviškas Biržų alus priverčia atsipalaiduoti ir suprasti, kad kelionė po šį kraštą prasidėjo. Užmiegame laimingi.Naktį turėjome nuotykių. Nors visur kur tik skaičiau, radau atsiliepimus, kad suomiai tylūs ramūs žmonės, nemėgstantys garsios muzikos ir kempingai yra ta vieta, kur tikrai bus ramu. Tačiau realybė kitokia. Visą naktį šalia mūsų dūko girtas suomių jaunimas, taip pat kaip lietuviai, drąskėsi automobiliais po pievą, taip pat daužė šiūkšledėžes, taip pat gėrė. Tai buvo vienintelė tokia naktis per kelionę, tačiau ne itin maloni.

Pirmoji kelionės dviračiais pusė skirta negreitam mynimui trumpomis distancijomis. Jau pirmą dieną, numynę 8 kilometrus stojame Vuosnainen uoste. Čia yra paskutinė tikra suomiška stotelė, iš kurios išplaukiantis keltas, kuris čia būna 3 kartus per dieną, nuplukdo į Ava miestelį Brando saloje. Ten jau tikri Alandai. Ne veltui rašinio temoje paminėjau, kad gyvenimas nuo kelto iki kelto. Atvykome apie 3 valandas per anksti. Sėdi ant molo valgai lietuviškas barankas, geri jogurtą, grožiesi gamtovaizdžiu, o aplink jokio judėjimo. Kartais jį pertraukia tik atvykstantys vietiniai gyventojai į prieplauką pasipildyti gryno vandens (čia stovi automatas, už 1 eur – 60L gėlo vandens). Atplaukus keltus, greitai susirenka šutvė motociklininkų, poilsiautojų su kemperiais. Visi keliasi į Brando. Laipinimas į keltą trunka apie 40 min. Išplaukiame. Čia pirma kartą pamatau tai, apie ką tiek skaičiau – begalės salų šalia, vienos jų didesnės kitos vos keli akmenys virš vandens. Visas farvateris sužymėtas bojomis – nukrypsi į šoną – ir jau ant seklumos. Plaukėme apie valandą. Per tą laiką nesitraukiau nuo kelto turėklų stebėjau purslais virstantį vandenį, lenkiamas jachtas.

Tik išlipus Ava randame keltą, keliantį į getimais esančią salą Jurmo. Kadangi ten yra paslėptas lobis, susigundome persikelti. Sala itin maža, lobio nerandame, o norėdami grįžti kelte kol kapitonas papietaus, tenka laukti apie valandą. Esame vieninteliai keleiviai. Per tą laiką juokais susigalvojame, kad Jurmo tai sala, kurios savininkas kelto kapitonas kuris tarsi siaubo filme sako – „norite iš čia greit pabėgti? Neišdegs. Turite išbūti čia bent 2 valandas“. Tiek ir praleidome ten, galausiai išsivadavome.

Numynę dar 10 km stojame kempinge Brando saloje. Šiandien midsummer šventė Alanduose. Nors tai žinome, kempinge prie mūsų sustoja olandų pensininkų kompanija, kuri domisi ant palapinės iškelta vėliava, o sužinoję kad tai Lietuva, staiga prisimena Vilnių ir kad ten daug bažnyčių. Beje, jau kelinta šalis, kur neverta naudoti jokių „Lithuania“, geriausiai suprantamas pavadinimas „Litauen“.  Po vakarienės gurkšnojant vakaro kavą mums staigmena. Į kempingą įvažiuoja automobilis lietuviškais numeriais. Išgirdę lietuvišką pasisveikinimą, naujieji atvykėliai ne mažiau nustemba nei mes. Sedėdami prie stalo šnekučiuojames visą naktį, kuri Suomijoje tesėsi gal iki 2 valandos. Tai buvo vieninteliai sutikti tautiečiai salose. Linkėjimai jiems.

Ryte pakylame su tikslu pasiekti Vardo salą. Toliau miname Brando sala iki Torsholma uosto. Raudono granito kelias puikus, automobilio nei vieno, saulė plieskia, važiuojame keliais kurie kartais pavirsta vandens keliais tarp salų. Tai tiesiog supilti asfaltuoti pylimai, kad būtų paprasčiau migruoti tarp salų. Į uostą atvykstame apie 10 ryto. Keltas 14.30 val. Taigi, vėl laikas sau. Grįžtu pasivažinėti po miestelį, vėliau slepiame lobiuką, dar vėliau einame degintis į salos akmeninę dalį. Puiki popietė – ten pasijautėme kaip negyvenamoje saloje. Žmonių visiškai nėra, kadangi nėra kelto, nėra ir automobilių. Nieko nėrą išskyrus vėją, saulę, vandenį ir žuvėdras.Keltu į Vardo keliamės 3 valandas. Kaip ir visada prieš reisą prisirinko daug turistų ir laivas plaukia sklidinas. Valgome prancūzišką pyragėlį su kava, skaitome Rolling Stones. Denyje labai šalta nes atstumas tarp salų apie 30km, tad vėjas atviroje vietoje didelis. Su GPS išmatuoju kokiu greičiu plaukia keltas – 24km/h, kai plaukiama tiesiojoje.

Vardo saloje Humelvik uoste išlipam pavakare. Miname iki kempingo, esančio Prasto miestelyje. Šiek tiek darosi nejuokinga, nes planuota maisto prekių parduotuvė Vardo nedirba dėl midsummer. Mūsų atsargose, dešra ir sausos sriubos. O juk norėtųsi kokios duonos, galų gale alaus… Prasto kempinge mus aplanko laimė. Čia yra kavinė, kurioje

už 9 eurus gauname didžiulę chicken mcnuggets porciją, nemokamai kavos, sviesto, salotų, vandens ir duonos (pastarosios prisirenkam sumušiniams į kišenes gal 10 riekių – juk nusipikrti nėra kaip…)

Vakare dviračiais nuvažiuojame iki šalia esančio Bomarsund miestelio. Tai miestelis su didžia praeitimi. Čia stovi rusų valdymo laikais buvusio miesto, apjuosto aukšta akmenine tvora, liekanos. Pasidarome pikniką su lietuviškomis barankomis, kava. Gurkšnodami brendį stebime saulėlydį bei plaukiojančius motorlaivius. Idealus vakaras.

Ryte susidedame daiktus ir pajudame link Marianhamno. Kelio atstumas vidutinis – 30-40km. Kadangi eina dviračių trasa iki pat Marianhamno, važiuoajme lankydami pakelėje turistines vietas, susigaudyti jose dar lengviau padeda ten paslėpti lobiukai. Šiandien lenkiame daug dviratininkų. Didžioji dalis jų – šeimomis su vaikais keliaujančios kompanijos. Didesni vaikai veža krepšius, tėvai prisikabinę priekabas, kuriose mažieji. Net ir keliaujant Vokietijoje neteko matyti tokių jaunų turistautojų.Per pietus pasiekiame Godby, kuriame „eureka!” pagaliau veikiantis supermarketas! Pagaliau paragaujame ledų, pasipildome atsargas, prisiperkame kitų būtinų priemonių. Aš sau leidžiu paišlaidauti – 2 skardinės pigiausio alaus – po 1,75 Eur – pats tas pietums!

Marianhamna pasiekiame pavakare. Paskutinis kelionės etapas driekėsi per priemiesčius kur labai gražūs maži namukai, sodybėlės. Buvo į ką akis paganyti – paieškoti patinkančio namo projekto ir sau.

Pats Marianhamnas miestas nedidelis. Gyvena apie 11 000 žmonių, o dydis prilygsta maždaug Telšiams. Senamiestis daug mažesnis nei Vilniaus, tačiau jaukus. Palikę daiktus kempinge, visą vakarą dviračiais važinėjame po apylinkes. Aplankome dabartinį ir senajį uostą, bažnyčias, užsilipame ant visų kalnų nuo kur tik atsiveria gražesnis vaizdas.

Nors vasarą čia gražu, tačiau niekaip nesugebėjau įsijausti į kurorto dvasią. Vis išlysdavo mintys, kad žiemą čia turėtų būti sunku gyventi.Miegojome brangiausiame kempinge per visą savo kelionę. Už du žmones ir palapinę sumokėjome 21 eurą. Planuojantiems keliauti panašiu būdu, rekomenduočiau pasiplanuoti čia nakvoti ne daugiau naktį, nes visur kitur kur buvome kainos būdavo daug mažesnės – 7-9 eurai ir mokamas arba nemokamas dušas.

Eckero. Sekantis mūsų dienos tikslas. Čia kraštovaizdis vėl šiek tiek kitoks. Matome daug dirbamų laukų. Populiariausia čia auginti svogūnus, rapsus, bulves. Pastarųjų šviežių galima įsigyti tiesiog pakelėje – nėra nei pardavėjų, nei kioskelių, tiesiog ant dėžutės padėti maišeliai po 1 kg. ir taupyklė įmesti pinigams.Važiuodami kaip jau tapo įprasta, stabdelėjame kokioj gražioj vietoj, nusimaudyti, papietauti, nusnausti. Po pietų atvykstame į Eckero. Šio miestelio apylinkėse net trys kempingai, tad sugaištame rinkdamiesi, tačiau išsirenkame tą, kuris yra įlankoje, šalia jachtų prieplaukos. Kadangi saulė leidžiasi labai vėlai, pavakare skiriam pagulėjimui prie vandens, o aš dar nuvažiuoju prie vienos iš vėjo jėgainių esančių paskutinėje saloje – žinoma, lobiuko. Saulei leidžiantis pasitinkame iš Švedijos atplaukiantį Eckero Linjen keltą ir intensyviai fotografuojame šio mažo miestelio gyvenimą.

Kelionei persivertus į antrą pusę, atsiranda tam tikros buitinės monotonijos. Bet tai nėra blogai, nes ji nesusijusiu su marškinių lyginimu, ruošimusi į vykimu į darbą. Ne, mes tiesiog išmokstame šioje kelionėje patogiausiai susipakuoti daiktus, greičiausiai papusryčiauti. Šie du darbai yra vienintelis rūpestis.

Dar viena išaušusi diena žadėjo iššūkį. Šiandien minsime daug. Kaip vėliau paaiškėjo mynėme dar daugiau nei tikėjomės. Mūsų tikslas buvo iš Eckero nuvažiuoti iki Hammarland saloje esančio Skrapnato miestelio, o iš ten dviračiu keltu persikelti į Geta. Iš ten grįžti į Prasto, jau lankytą kempingą. Kadangi nei Getoje, nei kur kitur jokio nebuvo, nusprendėme jog esame pajėgūs numinti iki mums palikusio geriausią įspūdį kempingo, o ten jau kitą dieną ilsėtis. Mūsų ketinimai šiek tiek pasikoregavo pasiekus Skrapnato. Paaiškėjo, kad žemėlapyje pažymėti dviračių keltai yra mokami (9 eurai žmogui ir 5 eurai už dviratį) ir jie plaukia du kartus per dieną – ryte ir vakare. Iki artimiausio būtų tekę laukti 6 valandas. Grįžti atgal ir važiuoti per Finstrom – papildomi 20 km. Didžiausias apmaudas, kad papulti į Geta mums tereikėjo persikelti tik 200 metrų… Tačiau toks tas gyvenimas salose – nuo kelto iki kelto. Apsisukome ir grįžome per Finstrom į Prasto miestelį.Tą dieną įveikėme apie 90 kilometrų iš kurių didelė dalis buvo prieš vėją. Jeigu, Lietuvoje galėdavau skersai išilgai maišyti aukštaitijos ar dzūkijos regionus po 150km per dieną, čia kilometrai įgijo kitokią reikšmę. Tačiau grįžę jautėmės laimingi, nes nepaisant šio nuotykio Hammarlande aplankėme „Salis Batteri“ įtvirtinimus, kur pirmojo pasaulinio karo metu rusai čia buvo įrengę tvirtovę atremti vokiečių puolimams ir apsaugoti rusų jūrų kelius. Panašios tvirtovės buvo įrengtos nuo Suomijos iki Estijos. Man asmeniškai ši vieta iš visų kultūrinių/istorinių vietų saloje paliko didžiausią įspūdį. Kaip ir kiekvienoje lankytinoje vietoje radome svečių knygą, o ten ir vieną lietuvišką įrašą: „Aš ir vėl čia J tremtinys iš Lietuvos G.“. Palikome ir savajį.

Po vakaryškčio mynimo Prasto nusprendėme pasilikti dvi naktis. Mano draugė nusprendė likti degintis ir turėti day-off‘ą nuo dviračio, o tuo tarpu aš išmyniau be krepšių į Sund, Saltvik ir Geta (jei jau vakar ten nepavyko pabuvoti, tai sugalvojau bet vienas ten nuvažiuoti). Šios salos išskirtinio įspūdžio nepaliko. Nors jose reljefas daug kalvotesnis (buvau užsilipęs ant aukščiausios salos vietos), tačiau gamta – vien miškai. Nesakau, kad tai negražu, tačiau tikėjausi daugiau egzotikos – uolų į kurias daužosi jūros bangos ir pan. Pamačiau kraštovaizdį, panašų į lietuvišką. Kai ten bebūtų, padėjau tašką kelionės maršrute ir dabar galiu drąsiai sakyti jog aplankiau visas didžiąsias Alandų salas.Vakare į kempingą atvyko estai. Pirmi sutikti per kelionę. Atpažinome iš automobilio numerių. Pasirodė keista, jog atvyko moteriškė su Toyota džipu, pilnu daiktų. Kaip paaiškėjo, ji yra tech. support‘as keliaujantiems savo draugų dviratininkams (baisi rūkorė. Spėjau pasibaisėti – kiek mačiau pastoviai su cigarete). Atvyko ir keliautojai, vėlgi keletas šeimų su vaikais. Žvilgsnis iškart užkliuvo už dviračių. Pirmą kartą kelionėje pamačiau kažką keliaujantį su cyclo-cross dviračiais. Vienas iš jų Merida, kitas – Trek XO. Pagal nusidėvėjimą matėsi, kad dviratininkai tik pradedantieji.

Mums bevakierieniaujant priėjo vienas vyrukas iš kompanijos (toks labiau kalbantis). „We are from Tallinn, where are you from?“ Atsakiau, kad iš Lietuvos ir papasakojau kaip ir kur keliaujam. Daugiau jis mūsų nebekalbino. Juokėmės, kad mus išbaltėjusiais nuo saulės plaukais sumaišė su suomiais, o lietuviai jiems visai ne draugai.

Priešpasputinė diena kelionėje išaušo. Tikslas pasiekti Brando, o ten likti nakvoti, kad ryte patraukti į Kustavi. Važiuojame su nostalgija, nes į preikį važiuodami galvojome, kad per čia dar grįšime ir visas vietas dar matysime. Dabar viskas kitaip. Mintyse atsisveikiname su visais posūkiais, gražiausiais tiltais per jūrą, sodybomis, Vardo bažnyčia. Gražesnėse vietose slepiame lietuviškus lobiukus. Kempingą pasiekiame be nuotykių ir gan anksti, todėl leidžiame sau pasigaminti prašmatnią vakarienė su keptomis bulvėmis ir dešrelėmis ir skaitydami suomišką laikraštį apie pasaulio futbolo čempionatą vakarojame.

Dar nerašiau kaip mums sekėsi miegoti palapinėje. O miegojome labai gerai. Galbūt fizinis krūvis ar grynas oras sąlygojo tai, kad užmiegi apie 11 val ir pabundi tik suskambus žadintuvui. Jokių naktinių prabudimų ar košmarų. Šį sezoną taip pat atsinaujinome miegojimo paklotus, tad jausmas kaip namie. Prieš užmiegant visada keletas Mark Knoplfer dainų ir stebėjimas kaip viršuje palapinės už tinklelio blaškosi vabaliukai.Kustavi pasiekėme sėkmingai. Kelionė atgal nuo Brando mums trūko 4 valandas per kurias atsisveikinome su Alandų salomis ir jūra. Toliau liko tik pernakvoti Kustavi ir grįžti namo.

Trumpai ir apibendrintaiDžiaugamės pagaliau aplankę šį kraštą ir pamatę kaip gyvena žmonės apsupti vandens. Alandų kraštas unikalus ir, skirtingai nei galvojau, visiškai nepanašus į Gotlando salą.Kelionėje labiausiai patiko kiekvieną kartą jaustis tarsi negyvenamoje saloje – apsuptam vandens, be didelės civilizacijos, o tuo pačiu šiek tiek praplėsti istorines žinias apie šį kraštą.

Meluočiau sakydamas, kad norėčiau ten gyventi, tačiau pamačiau kaip ir kiekvienoje kelionėje, daug dalykų, kuriuos galiu pritaikyti ir savo gyvenime arba tiesiog su pasigėrejimu prisiminti. Jaučiuosi praturtėjęs.