kaip tik tai uzvis labiausiai gilde sirdj. siaip ar taip ... · dede bendzaminas savo ruoztu, kaip...
Post on 09-Nov-2018
219 Views
Preview:
TRANSCRIPT
Kaip tik tai uzvis labiausiai gilde sirdj . Siaip ar taip, galvojo
j i , buti sena pana - t ikr iausiai dar ne taip baisu, kaip buti
dedes Velingtono ar dedes Bendzamino, netgi dedes Her-
berto zmona. Taciau i t in skaudino mintis , kad ne neturejo
is ko r inktis - senmergyste j a i buvo tartum skirta. Nebuvo
pasaulyje tokio vyro, kur is kada nors but^ jos geid^s.
Sitaip guledama viena pati vos vos skystancioje tamsoje,
Valanci ja pajuto, kaip akyse tvenkiasi asaros. Taciau grau-
dziai pravirkt i , nors i r labai buti j norejusi , j i niekaip ne-
galejo - del dviejq priezasciq. Viena , baiminosi , kad nuo
raudoj imo k r u t i n ^ sirdies plote vel ims vars tyt i diegliai .
Toks priepuolis j au buvo istik^s vos atsigulus, stipresnis nei
bet kada i k i siol. A n t r a , j i baiminosi , kad prie pusryci i j stalo
motina pastebes paraudusias jos akis ir apibers kibiais, j ky -
riais lyg koks uodi| spiecius klausimais , megindama iskvosti
asarij priezastj .
„Tarkime, - Valanci ja kreivai syptelejo nuo tos minties, -
imciau ir pasakyciau svent^ teisyb?: verkiu del to, kad nesi-
seka isteketi. O, motina pasiurptq, nors geda del senmerges
dukters j ^ kamuoja kiekvien^ miel^ dien^."
Bet negi imsi ir parodysi, k^ is t ikr i j j i j jauti? zmones
pasakys? Valanci ja taip ir girdejo valding^ motinos balsq,
pabreztinai mandagiai tariantj: „Merginoms nedera tiek daug
galvoti apie v y r u s . "
Mint is apie motinos veido israisk^ Valanci ja prajuokino -
j i buvo apdovanota humoro jausmu, t ik niekas is artimij j i j to
ne nejtare. Beje, apie Valanci ja j ie beveik nieko nenutuoke.
Taciau pavirsutiniskas jos juokas tuojau uzgeso; j i vel susi-
riete j kamuol iuk^ savo lovoje - smulkute, graudi figiirele -
ir l iko guleti klausydamasi liuties sniokstimo uz lango, su
6
kvap4 gniauzianciu sleikstuliu zvelgdama, kaip j nejaukij ,
skurdi j jos kambarj pamazu smelkiasi zvarbi , negailestinga
ryto sviesa.
Valancija atmintinai zinojo kiekvien^ nejaukaus kambario
kert?, ir niekas cia ja i nepatiko. Geltonai dazytos grindys,
vienintelis nuciur^s nertas ki l imelis prie lovos su ismegztu
groteskisku sunimi , kur io vypsnys kas ryt^ pasveikindavo
vos pabudusi^, tamsraudoniu, t ik jau gerokai nublukusiu
popieriumi isklijuotos sienos, lubos, nuo begaliniq nuovarvq
seniai praradusios spalv^, isvagotos jski l imi j siuleliais, siaura,
aptrupejusi prausykle, trumpa vyniojamojo popieriaus uzuo-
laidele su violetinemis rozemis, senas, demetas jskil^s veidro-
dis, uzrioglintas ant klibancio tualetinio staliuko, st ikl inis
indas su kadai nudukusiu aromatiniu m i s i n i u is dziovinti j
ziedlapiq bei zolynq - j j per istorijos ukanose nugrimzdusj
savo medaus menesj pasidare jos motina; kiaukutais aplipinta
dezute nuskilusiu kampu - pusseseres Stiklz darbas, menantis
tose pat ukanose nugrimzdusius jos mergystes laikus; ada-
tine, puosta karoliukais, kur i i j bene puses jau truko; viena
nepatogi geltona kede auksta atkalte; jvairiaspalviais, bet jau
visai nublukusiais siulais issiuvinetas senas epigrafas „Isej?,
bet neuzmirsti" , supantis niauri j karsinciaus proprosenelio
Stirlingo veid^; nejtiketino senumo portretai giminaici i j , jau
kazin kada uzleidusiq pirmojo auksto kambarius kitoms kar-
toms. T i k dviejuose paveiksluose buvo pavaizduoti ne g imi-
naiciai . Vienas is j i j - senovine chromolitografija su varganu
sunyciu, tupinciu ant lietaus nuskalauto slenkscio. Valancijai,
vos pazvelgus \, kaskart sugesdavo nuotaika. Vienisas, ap-
leistas sunelis, susiguz^s ant slenkscio, lietaus merkiamas!
Nejaugi kas nors negalejo atidaryti duri j ir jsileisti jo vidun?
7
Kitas - b luki graviura kartoniniais remeliais, vaizduojanti
laiptais zemyn lipanci^ karalien^ Luiz^; sis paveikslas buvo
prasmatni tetos Velington dovana Valanci jai desimtojo g im-
tadienio proga. Istisus devyniol ika metij Valancija buvo p r i -
versta kasdien ziureti j j j , ir nepakente jo, nekente ir grazios,
pasiputusios, savimi patenkintos karalienes Luizos. Taciau
sunaikinti ar bent nukabinti paveikslo j i taip ir neisdrjso i k i
siol. Motina ir pussesere Stiklz butq pakraupusios, arba, kaip
visai nepagarbiai Valancija sakydavo sau mintyse, jas hut\]
istikusi apopleksija.
Savaime aisku, bjaurus buvo vis i siij namij kambariai . Bet
pirmame aukste sis tas budavo patvarkoma bent jau del akii j .
Uztat kambariams, j kuriuos niekada nejkeldavo kojos joks
pasalinis, pinigq nepakako. Kartais Valanci jai pasirodydavo,
kad savo kambarj nors truputj galetij pasigrazinti ir pati, tegul
ir be pinigij - je i t ik kas nors j a i leistij. Taciau motina tuoj pat
atmesdavo bet kokj drovij pasiulym^, o Valancija primygtinai
ir nereikalaudavo. Ji apskritai niekada neuzsispirdavo. Bijojo.
Mat motina nepakente joki i j priestaravimij . T i k pamegink
ja i nejtikti , i r ponia Stirl ing niuros istisas dienas lyg kokia
jzeista grafiene.
Valanci ja jzvelge v ien^ vienintel j kambario pr iva lum^:
bent naktimis j i galedavo pabiiti cia viena, o prireikus - ir
issiverkti.
Gal i j gale argi svarbu, kad kambarys toks nejaukus, jeigu
jame nieko daugiau neveiki, t ik miegi ir persirengi? Jokiu ki tu
t ikslu Valanci jai nebuvo leidziama uzsidaryti ten vienai. Mat
tie, kas l ink^ laik^ leisti v ieni , tv i r tu ponios Frederik Stirling
ir pusseseres Stiklz j s i t ik in imu, uzsisklendzia vien tik tarn,
kad netrukdomi galetij regzti kokius nelabus keslus. Uztat
8
Zydrojoje pilyje Valancijos kambarys buvo kaip tik toks, k o k s
ir turetxj buti merginos kambarys.
Valanci ja , t ikrame gyvenime jbauginta ir uzguita, n i e -
k inama ir neturinti teises j savo nuomon?, svajonese l e i d o
sau gyventi isties prabangiai . Niekas is placios S t i r l i n g i j
gimines sito net nejtare, o ypac - motina ir pussesere S t i k l z .
Jos net nenutuoke, kad namus Valanci ja tur i dvejus: b j a u r i j
raudonplytj murq Vinksn i } gatveje i r Zydr^j^ pi l j I spani jo je .
M i n t i m i s Valanci ja gyveno Zydrojoje pilyje jau labai s e n i a i ,
tiek, kiek sieke jos atmintis. Ji pajuto j ^ tur int i budama dar
visai mazyte. Pakakdavo uzsimerkti , ir pilis lyg gyva stodavo
pries akis: v irs pusij v i r suni i j kalno slaite blausiai s v y t e d a m i
zydru zavesiu kilo boksteliai su plazdanciomis vel iavelemis ,
gaubiami saulelydzio gaisais nudazyto nuostabios, nepazjsta-
mos salies dangaus. Pi lyje netriiko nieko, kas t iktai gali b u t i
stebuklinga ar grazu. Zaizaruojantys brangakmeniai, kok ia i s
mielai pasipuostij net karalienes, plazdancios menesienos ar
liepsnos atspalviij sukneles, aukso raiziniais i r rozemis i s d a -
bintos sofos, m a r m u r i n i a i laiptai su daugybe zemq pakopq,
apstatytij didziulemis baltomis vazomis; laiptais aukstyn i r
zemyn zengia l iaunos mergeles ruko lengvumo apdarais ;
k iemel ia i ispuosti balto m a r m u r o kolonomis , g a i v i n a m i
t rykstanci i j fontanij , uzzeldint i m i r t o m i s , o j i j t ankmeje
suokia lakstingalos; menes su gausybe veidrodzi i j , juose
isvysi t ik saunii j r i teri i j ir grazuolii j damij atspindzius, o j i
pati, Valanci ja, - graziausia is v is i j , tokia puik i , kad v y r a i
pasiryz^ m i r t i del jos zvilgsnio. Per istisas nuobodziai s len-
kancias dienas j ^ palaikydavo vienintele vi l t is : nakciai atejus
gales skr iet i , nesama vaizduotes sparni j . D i d z i a j a i da l ia i
Stirl ingij gimines, je i t ik ne visiems, butij sirdis sustojusi is
9
siaubo, je i butij suzinoj^ bent sj t^, Valanci ja veikdavo
savo Zydrojoje pilyje.
V is i j p i rma , ten j i turejo net kelet^ myl imi j jq . O, ne visus
is karto, t iktai po vien^ vienu metu. Tok j , kur is mergindavo
jq romantiskai i r atkakliai , su v i su riteri i j laikams deramu
jkarsc iu , o paskui , per ilga, daugybe narsi i j zygii j jrod^s
savo begalinj atsidavim4, pelnydavo jos s irdj , ir tuomet j ie
iskeldavo prasmatnias vestuves su visomis i s k i l m i ^ cere-
moni jomis erdvioje, veliavomis ispuostoje Zydrosios pilies
koplycioje.
Dvylikametes Valancijos mylimasis buvo dailus vaikinas su
auksinemis garbanomis ir dangaus melynumo akimis . Pen-
kiolikametes - aukstas, juodaplaukis, blyskaus veido ir vis dar
butinai labai grazus. K a i j i sulauke dvidesimties, j is tapo sva-
j ingu ir dvasingu asketu. Dvidesimt penkerii j j i mylejo siek
tiek niur i j , valingo smakro, siurkstokij bruozi j vyr^, veikiau
atsiauraus nei dailaus veido. Zydrojoje pilyje Valancija niekad
pati nebuvo vyresne nei dvidesimt penkerii j , bet pastaruoju
metu - visai neseniai - jsitaise nauj^ myl im^j j : rusvaplaukj,
su kreiva sypsenele lupose, nelabai aiskios praeities.
Visa i nenoriu pasakyti, kad Valancija kiekvien^ isaugtinj
mylim^j j nuzudydavo. Atsiradus naujam, jo pirmtakas sa
vaime isnykdavo. Zydrosiose pilyse tokius dalykus galima
sutvarkyti net labai patogiai.
Taciau sj , lemtingosios dienos, ryt^ Valanci ja i nesiseke
rasti 2ydrosios pilies vart i j . Per smarkia i j ^ siege tikrove,
kiauksedama prie ko j^ lyg koks jkyrus suniukstis . Jai dvide
simt devyneri , j i vienisa, negeidziama, neapveidi - vienintele
neisvaizdi mergina patrauklumu garsejancioje gimineje, - be
praeities ir be ateities. K i e k atsigr^zusi atgal akimis aprepe
10
savo gyvenim^, regejo j j v ien pilk^, murks l in^ , be jokios
skaisciai raudonos ar purpurines demeles. Ne kitoks reginys
lauke ir priekyje, atrode, viskas i r toliau drieksis taip pat,
kol is jos l iks t ik vienisas sudziuv^s, ziemos vejo blaskomas
lapelis, vis dar atkakliai prikib^s prie sakos. A k i m i r k a , ka i
moteris suvokia neturint i del ko gyventi - nei meiles, nei
pareigos, nei tikslo, nei vilties - nutvi lko J4 pacios mirties
kartel iu.
„Ir vis tiek tenka gyventi, nes negaliu taip imti ir liautis.
Galbut bi is iu priversta nugyventi istisus astuoniasdesimt
metij, - galvojo Valanci ja apimta kone panikos. - Musi j gi-
minej v i s i tokie siaubingai ilgaamziai. Bloga darosi vos pa-
galvojus..."
J4 dziugino uz lango kliokiantis lietus ar veikiau kele n iau-
ri j pasitenkinim§. Lietus reiske, kad iskylos nebus. Tradicines
kasmetes iskylos, neisvengiamai rengiamos tetos ir dedes
Velingtonij - apie juos visuomet pagalvodavai tik tokia eiles
tvarka - ir skirtos pamineti j i j suzieduotuvems, paskelbtoms
kaip t ik s i^ dien^, per iskyl^, stai j au pries trisdesimt metij.
Renginys pastaraisiais metais buvo tap?s t i k r u kosmaru V a
lancijai. Mat visagalio kiaulystes desnio val ia tetos ir dedes
svente sutapo su jos gimimo diena, o j a i sulaukus dvidesimt
penkerii j ne per vien^ iskyl^ niekas nebeleido to pamirst i .
Nors sitij iskyli j Valancija negalejo pak^sti, ja i net mintis
nedingtelejo bent pameginti priesintis. Regis, pacioje jos p r i -
gimtyje nebuvo ne menkiausios maistingumo uzuomazgos. Ji
is anksto labai gerai zinojo, k^ jai pasakytij kiekvienas iskylos
dalyvis. Dede Velingtonas, kurio j i nemego ir k u r j niekino,
nors j is tobulai atitiko svarbiausi^ Stirlingij siekj - „vesti p in i
gij mais^", susniaukrotij tiesiai j ausj: „Vis dar nesiruosi teketi,
11
meilute?" - ir nuzirglioti j sau kvatodamas is vis i j plauciq,
tokiu juoku j is palydedavo kiekvien^ banaliausi^ savo pasta-
b^. Teta Velington - Valancija jaute ja i gniuzdanciq pagarbi^
bairn^ - imtqsi porinti apie Olivos nauj^j^ sifono suknel? ir
apie paskutinj Sesilijos laisk^, liudijantj begalinj atsidavim^.
I r Valanci jai teks nutaisyti susidomejimo ir pasitenkinimo
kupin^ israisk^, tarsi tai butij jos suknele ir jos laiskas, mat
kitaip teta Velington jsizeistq. O Valanci ja jau kadai buvo
nutarusi: verciau uzgauti Diev^ nei tet§ Velington, mat Dievas
gal dar ir atleistij, o teta Velington - niekad.
Stora kaip troba teta Alberta kalbedama apie savo vyr^
biciuliskai vadindavo j j tiesiog „juo", tarsi j is butij vienintelis
vyriskos lyties padaras siam pasauly, i r niekad nepraleisdavo
progos pr imint i jaunysteje buvusi t ikra grazuole - j i prades
guosti Valancija del pablyskusios, kone gelsvo atspalvio odos.
- Nesuprantu, kodel siuolaikines mergaites visos tokios
nublukusios. Pati jaunysteje buvau rausvazande, it is pieno
plaukusi ! Mane, brangute, vadino graziausia Kanados mer-
gaite...
Dede Herbertas veikiausiai nieko nesakys, o galbut zais-
mingai mesteles: „Na tu ir isstorejusi. Dose!" I r tada v i s i
plys juokais, mat jsivaizduoti vargs^ smulkut^, liesutf Dos?
isstorejusi^ - t ikrai nepaprastai juokinga.
Dede Dzeimsas, patrauklus ir i t in svarbus zmogus, jo V a
lancija nemego, bet gerbe, mat buvo laikomas i t in protingu,
tad jo nuomones paise visa gimine - siaip jau smegenxj perte-
k l i u m i Stirlingij klanas niekad negalejo pasigirti - t ikriausiai
tarsteletij peledisko sarkazmo, i r pelniusio j a m reputacij^,
kupinu balsu: „Turbut labai j au uoliai k r a u n i kraicio skryniq
pastarosiomis dienomis?"
12
Dede Bendzaminas savo ruoztu, kaip visada, suregs koki^
b jaur i j mjsl? ar galvosiikj ir tuojau, dusulingai pasikikenda-
mas, pats isklos atsakym^.
„Kuo skiriasi Dose nuo suns?"
„Suo nori
visq rytq gardij. kaulq grauzti -
Dose
grazi} vyrq dar laukia gauti..."
Sit^ anagram^ Valancija buvo girdejusi gal penkiasdesimt
karti j ir kaskart karstai troksdavo k§ nors sviesti j ded? B e n -
dzamin^. Bet taip ne sykio ir nesviede. Vis i j p i rma, Stirlingai
nesvaidydavo daikti j , o antra, dede Bendzaminas buvo tur-
tingas ir bevaikis senas naslys, todel Valancija augo nuolat
bauginama ir perspejama del jo pinigij . Uzgautas, j is , ziurek,
dar isbrauktij jos vard^ is testamento - jeigu t ik j i ten apskri
tai pamineta. Valanci ja nenorejo netekti dedes Bendzamino
pal ikimo dalies. Jai v is^ gyvenim^ teko skursti , tad puikia i
zinojo, kaip tai apmaudu. Del to ir kente jo minkles, retsykiais
net isspausdavo gaili^ sypsenel?.
Teta Izabele, t iesmuka ir k i v i r c n i , gildanti it ryt i j vejas,
biit inai rastij del ko prie jos prisikabinti , t ik Valanci ja ne
galejo nuspeti del ko, mat teta Izabele visada rasdavo kokj
nors naujq akstin^ priekaistams. Teta didziavosi visuomet
tiesiai rezianti savo nuomon?, t ik kazkodel j a i nepatikdavo,
ka i k i t i irgi tiesiai pasakydavo jai , k^ man^. Valancija niekada
neissakydavo savo nuomones.
Pussesere Dzordziana - pavadinta proproproseneles vardu,
o ta savo ruoztu vardq paveldejo is karaliaus Jurgio ketvirtojo -
13
\
top related