panevĖŽio kolegijos€¦ · web viewtyrimu siekta nustatyti, kaip socialiniai darbuotojai...
Post on 19-Jun-2020
0 Views
Preview:
TRANSCRIPT
PANEVĖŽIO KOLEGIJOS
BIOMEDICINOS MOKSLŲ FAKULTETAS
Sd-n R 13 grupės studentė Toma Paurytė
VAIKŲ KOMUNIKACINIŲ KOMPETENCIJŲ UGDYMAS VAIKŲ
DIENOS CENTRE
Baigiamasis darbas
Darbo vadovė lektorė
Loreta Klokmanienė
Panevėžys, 2017
TURINYS
ĮVADAS....................................................................................................................3
1. SOCIALINĖ KOMUNIKACIJA TEORINIU ASPEKTU...................................5
1.1.Socialinės komunikacijos samprata................................................................6
1.2.Vaikų iš socialinės rizikos šeimų lankančių VDC charakteristika.................9
1.3.Vaikų dienos centre teikiamos socialinės paslaugos.......................................
1.4.Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centre........................................
2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO VAIKŲ DIENOS CENTRE,
STIPRINANT KOMUNIKACINES KOMPETENCIJAS, TYRIMAS....................
1.4.Tyrimo metodologija ir organizavimas...........................................................
1.5.Tyrimo rezultatų analizė..................................................................................
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ....................................................................................
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS.................................................................
SANTRAUKA............................................................................................................
SUMMARY................................................................................................................
PRIEDAI.....................................................................................................................
2
ĮVADAS
Problemos aktualumas.
Lietuvoje socialinio gyvenimo raida vis labiau tampa akivaizdi. Bendravimo problema ir
konfliktų priežastimi dažnai tampa komunikacinės kompatencijos stoka. Kiekvieno asmens
komunikacinė kompetencija sudaro prielaidas kiekvieno mūsų visaverčiam asmeniniam gyvenimui,
sėkmingai pažintinei, profesinei bei visuomeninei veiklai.
Šiandien, kaip mano M. Stokienė (2009) sparčiai žengiama į žinių ir informacijos
visuomenę ir jos siekiame, kada vyksta vakarietiškos kultūros integracija, o jos įtakoje dar labiau
norime išlaikyti šalies kultūrinį identiškumą, didelis dėmesys turi būti kreipiamas rengiamų
specialistų komunikacinės kompetencijos ugdymui.
Kaip teigia M. Firsovas (2007) kiekvienoje visuomenėje yra dalis žmonių, kurie dėl įvairių
priežasčių negali patys savarankiškai spręsti iškylančių socialinių problemų, visavertiškai dalyvauti
visuomenės gyvenime, jaučiasi nesaugūs ir atstumti.
Dažnai tokius asmenis palaiko ir reikiamą pagalbą jiems suteikia, šeima, draugai, kaimynai
ar kiti artimieji. Tačiau jie ne visada gali padėti. Kartais artimųjų tiesiog nėra, todėl žmonėms
prireikia profesionalių socialinių darbuotojų pagalbos
Nors bendravimas - mūsų prigimties dalis, vis tik tai yra didelė paslaptis ir neretai sunkiai
įmenama mįslė. Bendravimas - tai mokslas, kurio tenka nuolankiai mokytis, ir menas, reikalaujantis
nemažai mūsų kūrybingumo. Todėl šeimoje mes mokomės bendrauti, išreikšti save ir išklausyti
kitą, ir taip įvairiais būdais kuriame santykius.
Šeima išlieka pirmoji ir pagrindinė bendravimo dirbtuvė, komunikacinės kūrybos ir įdirbio
laukas. Ne be pagrindo manoma, kad šeimoje įgyta bendravimo patirtis ilgą laiką esti vienintelis
santykių su aplinkiniu pasauliu vertinimo kriterijus. „Šeimoje prasideda ir visuomeninis žmogaus
gyvenimas, kuris vėliau tęsiasi mokykloje, vaikų bei jaunimo organizacijose ir bažnyčioje“.
(Juodeikaitė A., 2005 3p.)
Šiandien šeima mažai išlieka darni, dažniausiai joje vyrauja įtempti sąntykiai tarp šeimos
narių ir iš nedarnios šeimos vis dažniau šeimos pereina į socialinės rizikos šeimas. Šioms šeimoms
vis dažniau tampa reikalinga socialinio darbuotojo pagalba. Dažnai vaikai iš socialinių rizikos
šeimų lankosi vaikų dienos centruose, kur su jais dirba specialistai, socialiniai darbuotojai.
Vaikų dienos centrų teikiamos socialinės paslaugos – viena iš alternatyvių pagalbos formų
socialinės rizikos grupės šeimų ir jų vaikų problemų sprendimui. Spartus vaikų dienos centrų
socialinių paslaugų sistemos vystymasis bei šių paslaugų kiekybinė plėtra skatina atkreipti vis
didesnį dėmesį į teikiamų paslaugų kokybę. Vaikų dienos centrai, gausiai finansuojami iš valstybės
biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigų, teikdami paslaugas turi užtikrinti klientų teisę į kokybę.3
Vaikų dienos centrų socialinių paslaugų kokybės ir jos plėtros galimybių analizė svarbi ir
dar vienu aspektu. Didėjant ekonomikos įtakai politiniams bei visuomeniniams procesams,
socialinėms paslaugoms taip pat keliami stiprūs paslaugų efektyvumo reikalavimai, kas gresia jų
kokybės sumažėjimui. Teikiamos ir planuojamos socialinės paslaugos turi balansuoti tarp
ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, įsipareigojimų visuomenei (Žalimienė L., 2003 p.
128).
Socialinis darbuotojas – tai specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus
prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su visuomene, padėti jam integruotis į ją ir
skatinti pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.
Socialiniu darbuotoju gali dirbti asmuo, įgijęs socialinio darbuotojo specialybę aukštesniosiose arba aukštosiose mokyklose, rengiančiose šios specialybės darbuotojus pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas programas, suderintas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialiniu pedagogu gali dirbti asmuo, įgijęs bazinį socialinio pedagogo išsilavinimą aukštosiose (kolegijose) ar universitetinėse mokyklose arba asmuo įgijęs socialinio darbuotojo išsilavinimą ir turintis pedagogo kvalifikacijos pažymėjimą ar bazinę socialinio pedagogo specializaciją, baigęs ilgalaikius perkvalifikavimo kursus ir gavęs atitinkamą kvalifikacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti socialiniu pedagogu. Socialinių pedagogų rengimas ir kvalifikacijos suuteikimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 368.
Socialinis darbas – profesinė veikla, kurios paskirtis – padėti socialinio funkcionavimo
sunkumų turintiems asmenims, grupėms ir bendruomenėms pagerinti santykius su visuomene.Šia
veikla skatinami socialiniai pokyčiai, žmonių santykių problemų sprendimas, žmonių įgalinimas bei
išsilaisvinimas, siekiama gerovės padidinimo.
Socialinio darbo veikla taikoma ten, kur žmonės sąveikauja su socialine aplinka. Veiklos
metu remiamasi žmogaus elgesio ir socialinių sistemų teorijomis, žmogaus teisių ir socialinio
teisingumo principais. Socialinio darbo procese siekiama padėti asmeniui, šeimai spręsti savo
socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir
didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. (D. Skučienė,
2005, 15p.)
Naujumas. Galime sutikti ir kitų socialinės komunikacijos traktavimų, tokių kaip
informaciniai ryšiai, kryptingi ryšiai.Socialinę komunikacija nesieja su kalbiniu kontaktu ir mano,
gali turėti nesiomiotinį charakterį. Įvairus autoriai vieningai sutaria, kad socialinė komunikacija ir
jos skatinimas turi didelę reikšmę ateities vaiko gyveimui. M. Stokienė (2009), O. Monkevičienė
4
(2010) ir kiti. Lietuvoje atlikta mažai tarpdalykinio bendradarbiavimo socialinio darbo srityje
tyrimų, o ir tie dažniausiai yra bakalauro arba magistro baigiamieji darbai. Galima paminėti keletą
magistro baigiamųjų darbų, artimiausių straipsnio tematikai, pavyzdžiui: I. Mažylytė (2011)
analizavo socialinio darbuotojo ir socialinio pedagogo bendradarbiavimo, teikiant pagalbą vaikams,
prielaidas; Ž. Musvicienė (2011) tyrinėjo socialinio pedagogo ir mokyklos bendruomenės, t. y. toje
8 pačioje įstaigoje dirbančių specialistų, tarpdalykinio bendradarbiavimo ypatumus; G. Visockytė
(2011) tyrė vaikų dienos centrų ir bendrojo lavinimo mokyklų bendradarbiavimo, tenkinant mokinių
specialiuosius ugdymo(si) poreikius, galimybes; L. Kunickienė (2010) kalbėjo apie seniūnijų
socialinių darbuotojų bendradarbiavimo su Vaiko teisių apsaugos tarnybomis, nepilnamečių reikalų
pareigūnais, mokyklų socialiniais pedagogais būtinumą, teikiant pagalbą rizikos šeimoms; R.
Mikalauskienė (2008) tyrė vaikų dienos centrų tarpdalykinio bendradarbiavimo su kitomis
įstaigomis ypatumus; E. Pažėraitė (2008) analizavo vaikų dienos centro, veikiančio mokykloje, ir
šios mokyklos pedagogų bendradarbiavimą
Darbo objektas – socialinių paslaugų organizavimas vaikų dienos centre stiprinant komunikacines
kompetencijas
Tikslas – išanalizuoti socialinių paslaugų organizavimą vaikų dienos centre stiprinant
komunikacines kompetencijas.
Uždaviniai:
1. Charakterizuoti vaikus lankančius dienos centrą.
2. Aprašyti socialinią komunikaciją
3.Ištirti socialinio darbuotojo veiklą stiprinant vaikų komunikacijos kompetencijas
Metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Anketinė apklausa.
3.Pusiau struktūrinis interviu.
4. Statistinė duomenų analizė.
5
1. SOCIALINĖ KOMUNIKACIJA TEORINIU ASPEKTU
1.1. Socialinės komunikacijos samprataŽodis komunikacija (lot. communicatio, -onis (communico) reiškia kvalifikuotai bendrauti
(tiek žodžiu, tiek raštu). Komunikavimo kompetencija apibrėžiama kaip konstruktyvus, atsakingas
kalbos vartojimas, t. y. įvairaus pobūdžio žodinių ir nežodinių pranešimų supratimas, perdavimas ir
priėmimas, bendravimas atsižvelgiant į tikslą, adresatą, situaciją, informacijos radimas, kritiškas
įvertinimas, apibendrinimas ir tinkamas jos pateikimas kitiems, veiklos apmąstymas
Pasak Z. Nauckūnaitės (2002),,Komunikacija (lot. Communicatio – pranešimas,
suteikimas; iš communico – darau bendrą, bendrauju) yra apibrėžiama kaip keitimasis
informaciniais ženklais (kalba, vaizdais, gestais, mimika, judesiais, daiktais) arba kaip ko nors
pranešimas, paskelbimas, minčių bei idėjų perdavimas ir paskleidimas”
Mokslinių sampratų išsiaiškinimui pirmiausia siūloma nustatyti jų giminingus bruožus ir
skirtumus. ,,Socialinės komunikacijos” gimininga samprata yra ,,socialinė sąveika”. Jos specifika
ta, kad komunikacija realizuoja vieną iš pirmųjų visuomenės poreikių – informacijos cirkuliavimą
Pasak J.Priliuko (2010) ,,Socialinė komunikacija – tai universalus pagalbinis
mechanizmas, kurio pagalba vyksta bet koks socialinės sąveikos aktas, bet kokiame socialiniame
lygyje, ir per socialinį atspindėjimą, tos sąveikos dalyvius privedantis prie didelio
suorganizuotumo”
Komunikavimo kompetencijos nuostatos – tai siekis pažinti savo kalbinius savitumus, būti
tolerantiškam kitokiems bendravimo papročiams, puoselėti ir saugoti gerąsias savo krašto
bendravimo tradicijas ir kultūrą; pasitikėti savo gebėjimu suprasti ir perduoti informaciją bei
idėjas.Žodiniai-lingvistiniai gebėjimai ugdomi dalijantis mintimis, dirbant grupėmis, klausantis
kviestinių pranešėjų, skaitant, klausantis garso įrašų, stebint videofilmus, rašant ar sakant kalbas ir
t.t
Kaip teigia G. Kvieskienės (2005) perteikti vaikams socialines žinias, socialinius įgūdžius
ir gebėjimus, elgseną ir formuoti jų vertybes – svarbiausias uždavinys. Už vaikų dienos centro
uždavinių įgyvendinimą atsakingi socialiniai darbuotojai, administracija. Labai svarbu, kad
socialinis darbuotojas nuolat bendrautų su vaiku ir pasitelkdamas savo profesionalius bendravimo
įgūdžius, atrastų tarpusavio supratimą.
Anot R. Matkevičienės (2009) Komunikacija savaime neatsiranda, nes ji yra kažkas, ką
daro žmonės: bendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia
vienas kitą, informuoja ir būna informuojami, moko, mokosi ir pan. Neveltui garsus mąstytojas
Sokratas yra pasakęs: „kalbėk, kad galėčiau tave matyti“, nes be kalbos (žodinio beendravimo) yra
labai svarbi mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ir aksesuarai (nežodinis bendravimas).6
Sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo to, kaip bendraujančių žmonių
tarpusavio supratimas yra vystomas, kokie komunikavimo modeliai yra naudojami tai yra, kaip
informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklo – žodžio, gesto prasmę. Savo pranešimus žmonės
sugeba perduoti lengviau ir jie tampa vis mažiau priklausomi nuo erdvės ir laiko.
Komunikavimo modeliai:
Kaip teigia Eglė Vaivadienė (2012) pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose
programose nurodoma, kad įgijęs komunikavimo kompetenciją mokinys siekia konstruktyvaus
dialogo, atsakingai vartoja kalbą. Supranta ir perduoda įvairaus pobūdžio žodinius ir nežodinius
pranešimus, bendrauja atsižvelgdamas į tikslą, adresatą, situaciją. Randa, kritiškai vertina,
apibendrina informaciją ir tinkamai ją pateikia kitiems. Siekiant komunikavimo kompetencijų
ugdymo, turi vyrauti nuolatinė dermė, išlaikytas proporcingas ugdytojo, ugdytinio ir mokymo
metodo santykis:
Kaip teigia J. Fiske (1998) ,,komunikacija yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurias
kiekvienas atpažįsta, bet mažai kas gali bent kiek tiksliau apibrėžti”. Tačiau, žinoma apibrėžimų
yra ir dažniausiai komunikacijos sąvoka vartojama kalbant apie informacijos pasikeitimo procesą.
Pavyzdžiui, V. Grebliauskienė (1997) komunikacijos esmę apibrėžia ,,kaip informacijos tvarkymo
ir keitimosi ja procesą”.. J. Kirby (1999) nuomone, komunikavimas – tai ,,pasikeitimas informacija,
idėjomis ar jausmais, vartojant žodinę, rašytinę bei kūno kalbą”. O V. Chreptavičienė (1997)
akcentuoja keitimąsi informacija tarp dviejų ir daugiau žmonių, kai šio pasikeitimo informacija
tikslas – nuomonių plėtimas, vystymas, bendradarbiavimas. Turint tokį tikslą, galima teigti, kad
komunikacija yra viena iš svarbiausių žmogausveiklos sričių
Z. Nauckūnaitė (2002) išskiria penkias komunikacijos rūšis pagal bendraujančiųjų kiekį:
masinė, kai kalbama žmonėms atsitiktinio masinio susibūrimo metu;
organizuota, kai kalbama specialiai su tam tikru tikslu susirinkusiems žmonėms;
7
Komunikacija
Mokymo metodas
Ugdytinis Ugdytojas
1 pav. Komunikavimo modelis
grupinė, kai bendraujama grupėje, kad išspręsti tam tikrą konkretų klausimą;
tarpasmeninė, kai bendraujama nedidelėje 3-5 žmonių grupėje siekiant pasidalinti
patirtimi bei nuomonėmis;
asmeninė, kai bendravimas vyksta tarp 2 žmonių
Pasak sociologo Čarlzo Kūli (2008) komunikacija yra mechanizmas, kurio dėka
visuomenė egzistuoja ir vystosi. Pati visuomenė yra santykių, sąveikų, atsiradusių keičiantis
informacija, visuma. Komunikacija yra kažkas, ką daro žmonės, pati savaime ji neegzistuoja.
Taigi, nagrinėdami komunikaciją, nagrinėjame tai, ką daro žmonės: bendrauja vienas su
kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia vienas kitą ir būna paveikti, informuoja
ir būna informuojami, moko ir mokosi, pramogauja ir panašiai.
Dažnai komunikacija apibrėžiama kaip paskirų individų, kurie save identifikuoja kaip
skirtingus nuo kitų patirties pagrindu, tarpasmeninė sąveika. Žmonių vertybių sistemos, tikėjimas ir
tam tikros normos, kurios konstruoja tam tikrą jiems būdingą realybę, skiriasi. Kiekvienas žmogus
turi tam tikrus jausmų, mąstymo, galimo veikimo ar neveikimo kriterijus, scenarijus, kurių
išmokstama per visą gyvenimą.
Akivaizdu, kad nuo skirtumų suvokimo ir gebėjimo susikalbėti priklauso socialinės
pagalbos organizavimas ir teikimas rizikos situacijoje esan- čiai šeimai. Todėl komunikacijos sritis
ypač svarbi analizuojant tarpasmeninę žmonių są- veiką individualios intervencijos procese ar
dirbant su vaiku ir jo šeima. Norint būti kompetentingu šioje srityje, reikia atkreipti dėmesį į
asmenybės pažinimą, komunikacinius įgūdžius, psichosocialinį palaikymą, kultūros pažinimą.
Nagrinėjant šią sritį detaliau, svarbu paminėti adaptavimosi prie naujos situacijos
momentą, kuris gali sukelti kultūrinį šoką, lydimą baimės, streso, nepritarimo, svetimumo jausmų.
Tai apima žmogaus nustebimą, juoką ar pasimetimą, kai girdi svetimą kalbą . Kita vertus, tai yra
socialinių profesijų atstovų kasdienybė, nes klientų ar besimokančiųjų psichosocialinė situacija
kinta kiekvieną dieną. Profesionalui kasdien tenka spręsti santykio užmezgimo, palaikymo ir
plėtojimo problemas.
Pagal R. Mikalauskienės (2008) Specialistų tarpusavio sąveika – kai kiekvienas yra
priklausomas nuo kitų vaidmenų ir užduočių atlikimo. Specialistai turi aiškiai suprasti savo ir
bendradarbiaujančių specialistų vaidmenų skirtumus ir tinkamai atlikti savo vaidmenis. Tai
formaliai ir neformaliai bendraujant drauge praleistas laikas, komunikavimas žodžiu bei raštu ir
pagarba kolegų profesinėms įžvalgoms.
Naujai sukurtos profesinės veiklos – tai bendradarbiavimo veiksmai, programos ir
struktūros, kuriose kartu veikdami profesionalai gali pasiekti kur kas daugiau, nei pasiektų veikdami
pavieniui. Šios veiklos didina bendradarbiaujančiųjų profesionalumą.
8
J.Priliuko (2010) teigia, kad lankstumą apibūdina kompromisai, padedantys
konstruktyviai spręsti nesutarimus, kūrybiškas profesinių vaidmenų taikymas, vaidmenų pokyčiai
reaguojant į situacijos keliamus poreikius ir mažas bendradarbiaujančiųjų santykių hierarchiš-
kumas, lygiavertis dalijimasis darbais ir tarpdalykiniu bendravimu.
Tarpdalykiniame bendradarbiavime svarbi bendra veiklos tikslų nuosavybė, tai reiškia,
kad visi bendradarbiaujantys specialistai yra kartu atsakingi už tikslų kėlimo ir pasiekimo procesą,
visi turi dalyvauti vertinant problemą, bendrai kelti pagalbos tikslus, rengti pagalbos planus, juos
įgyvendinti ir įvertinti rezultatus.
Kiekvienas bendradarbiaujantis specialistas turi prisiimti atsakomybę tiek už bendrą
sėkmę, tiek už nesėkmę. „Bendradarbiaujantys specialistai turi rūpintis bendro darbo procesu,
galvoti ir kalbėtis apie darbo santykius ir procesus, suteikti kolegoms grįžtamąjį ryšį, kad stiprėtų
bendradarbiavimo ryšiai ir efektyvumas“ (Bronstein L. R., 2003 p. 25).
Labai svarbus socialinio darbuotojo darbo įrankis yra gebėjimas komunikuoti su įvairiomis
klientų grupėmis, todėl socialinis darbuotojas turi išmanyti bendravimo tipus. Žodine kalba klientas
gali nuslėpti savo mintis, tačiau, tai ką jis nori nuslėpti kalbėdamas pasako kūno kalba (nežodine
kalba), nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai.
Eglė Vaivadienė (2012) teigia, kad nežodiniai signalai tiesiogiai atspindi žmogaus
fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą.“Socialinis darbuotojas tiesiogiai sąveikauja su
klientu, todėl jis gali fiksuoti ne tik jo atsakymus, bet ir neverbalinę informaciją, kuri iš karto
patikslina žodinius kliento atsakymus“. (Mikalauskienė R., 2008 p . 15)
Apibendrinant galima teigti, kad socialinė komunikacija, kurioje mes dalyvaujame, gali
būti lyginama su tam tikrais gyvenimo etapais, kuriais mes vadovaujamės gyvenime. Supratimas
kaip žmonės komunikuoja kiekviename etape gali padėti mums sustiprinti mūsų bendravimą
šeimose, kitose kultūrose ir su kitais žmonėmis mūsų pačių visuomenėje. Be to, mes galime stiprinti
savo komunikacinius įgūdžius suprasdami masinių komunikacijos priemonių reikšmingumą mūsų
komunikacijai. Jei tai padeda mums, tuomet turėtume apsvarsti šių gyvenimo etapų poveikį mūsų
komunikacijos modelių lavinimu
9
1.2. Vaikų iš socialinės rizikos šeimų lankančių VDC charakteristika
Šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent
šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie
yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje.
Šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai nulemia visą tolesnį asmens
gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės
elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. „ Šeima
nulemia ne tik asmenybės formavimąsi, bet ir žmogaus savęs vertinimą, pasitikėjimą, o taip pat
stimuliuoja jo kūrybinį bei socialinį aktyvumą“ (Leliūgienė I., 2003 p. 13).
Socialinės rizikos šeimos priklauso socialinės rizikos grupei, gyvena skurde ir nedalyvauja
visuomenės veikloje. Socialinės rizikos šeimos yra veikiamos įvairių rizikų: skurdo, nedarbo, ribotų
galimybių dalyvauti darbo rinkoje, alkoholizmo, nusikalstamumo, daugiavaikių šeimų reiškinio,
vaikų nepriežiūros ir kt.
Darbo su socialinės rizikos šeimomis rekomendacijose (LR socialinės apsaugos ir darbo
ministerija, 2006 gruodžio 17 d. įsakymas) pažymima, kad socialinės rizikos šeima – tai šeima,
kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka
neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti
vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko
galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, turi labai žemą savęs
vertinimą, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių
įgūdžių.
Vaikai – bendruomenės dalis, kurią ypač veikia politinės, ekonominės, kultūrinės sąlygos.
Ekonomikos pokyčiai lėmė, kad vaikai tapo labiausiai socialiai neapginta mūsų visuomenės grupė.
Lietuvoje vis daugiau vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose. Dalis jų gyvena skurde, neretai
nelanko mokyklos, mėgina uždarbiauti gatvėse. Didesnę dalį laiko praleisdami gatvėje, jie
susipažįsta, suartėja su nusikalstamu pasauliu. „Vaikai iš nedarnių, išsiskyrusių šeimų, kurios
neretai turi savitą pasaulėvaizdį, gyvenimo būdą, jose susiklostę iškreipti tarpusavio santykiai“
(Braslauskienė R., 2001 p. 23).
Pasak G. Kvieskienės (2005) Skurstančių šeimų vaikai dažnai neturi sąlygų lankyti
mokyklą, išsiugdyti elementarius socialinius įgūdžius, jie neturi galimybių pasinaudoti neformalaus
10
ugdymo institucijomis, nes pastarosios dažniausiai yra mokamos. Didžioji dalis skurstančių ir
socialinės rizikos šeimų vaikų mokykloje patiria nesėkmę: socialinę atskirtį, antramečiauja,
praleidžia pamokas, meta mokyklą, patiria kasdienį psichologinį diskomfortą.
E. Masiliauskienės ir V. Griškutės (2010) atlikti tyrinėjimai leido identifikuoti šias esmines
kategorijas, kuriomis charakterizuojamos pagrindinės netinkamo tėvų elgesio pasekmės socialinės
rizikos šeimose augantiems vaikams:
vaikų fizinio, protinio, dvasinio bei dorinio vystymosi bei saugumas neužtikrinimas;
šeimoje kuriama aplinka nepalanki sveikam ir produktyviam vaiko augimui ir
vystymuisi;
nesklandus bendravimas ir bendradarbiavimas tarp šeimos narių apriboja vaiko
galimybes išsakyti savo poreikius bei jausmus;
vaikai pasižymi nepalankiu savęs vertinimu;
vaikai nėra įgiję reikalingų socialinių įgūdžių;
nerealizuojamos esminės vaikų teisės (priežiūra, ugdymas ir kt.);
apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir
tobulėti.
Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo
negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos
statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Socialinės rizikos šeimų vaikai visada jaučia tėvų
negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmes, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei
ugdymąsi.
Dėl šios priežasties šio pobūdžio šeimose augančių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba
patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis,
psichologinėmis problemomis. Tad socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams yra reikalinga
atitinkamo pobūdžio pagalba, kurios rezultatai didele dalimi 10 priklauso nuo priežasčių,
sąlygojusių tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimo.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griškutės (2010), užsienio šalių mokslininkų tyrimuose
akcentuojama, jog socialinės rizikos šeimose vyrauja socialinė – kultūrinė, ekonominė bei
edukacinė krizė, o vaikų raidos sutrikimus lemia tiek objektyvi situacija visuomenėje, tiek ir
subjektyvios pačios šeimos narių išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją.
Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos
socialinės–kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros,
netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Dėl šių priežasčių susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip
11
pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. Vaikai stokoja socialinių įgūdžių, jie
jaučiasi vieniši, emociškai labiau pažeidžiami.
Aptariant socialinės rizikos šeimų patencialą L. Žalimienė (2004) teigia Lietuvoje matyti,
kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui. Kita vertus, vaikai,
gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti
neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis
sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje,
yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan.
I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus
charakterizuoja du esminiai aspektai – šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir
dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Taip pat vaikai, augantys socialiai probleminės
šeimose labai dažnai yra linkę į delinkventišką elgesį.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griškutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne
biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai
susiduria su skurdu, primityvia vertybine orientacija, negatyviu psichologiniu klimatu, auklėjimo
klaidomis – vaikas auga stresą sukeliančioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei
tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį
supantį pasaulį – tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Svarbu
pabrėžti tai, kad tokioje aplinkoje stebėdamas negatyvų šeimos elgesį, vaikas ateityje savo veikloje
rizikuoja imti taikyti tokį pat negatyvų elgesio modelį.
S. Ignatovičienė ir R. Žukauskienė (2007) teigia, kad vaikai, norėdami nuslėpti šeimos
problemas, linkę meluoti, apgaudinėti, išsisukinėti. Tai įrodo dorovinių įgūdžių stoka: vaikai
nesugeba nekeršyti, neatsimokėti blogu už padarytas skriaudas; nesilaiko duoto žodžio, netesi
pažadų; nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, netaiso klaidų.
Nesugebėjimas tinkamai baigti pokalbio ir apibendrinti, nesugebėjimas įsigilinti į
pašnekovo jausmus patvirtina I. Jonutytės ir N. Šidlauskaitės (2009) atliktų tyrimų išvadas, jog
viena pagrindinių problemų - bendravimo su bendraamžiais sunkumai, kurie rodo, kad šių vaikų
statusas gana žemas. Jiems sunku bendrauti, sunku aiškiai formuluoti mintis ir pateikti klausimus,
nesugeba pasakyti, ką jaučia.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimų socialinis funkcionavimas dėl
objektyvių ar subjektyvių priežasčių yra sutrikdytas. Jos neužtikrina vaikams reikiamų priežiūros ir
ugdymo sąlygų. Socialinės rizikos šeimos narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra
sutrikę, neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios
šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių. Vaikai, augantys socialinės rizikos
12
šeimose, neturi tinkamų socialinių įgūdžių, nesugeba sėkmingai įsisąmoninti ir teisingai suvokti
gyvenimo vertybių ir normų.
1.3. Vaikų dienos centre teikiamos socialinės paslaugos
Vaikų dienos centro ugdymo procese socialinis darbas orientuotas į vaiką. Svarbu, kad
kiekvienas vaikas jaustūsi saugus, mylimas ir gerbiamas, kad būtų skatinamas jo savarankiškumas ir
individualumas. Todėl siekiant veiksmingo bendradarbiavimo, norint išvengti konfliktų su
auklėtiniais, būtina gerai pažinti kiekvieną dienos centrą lankantį vaiką.
Vaikų dienos centrams pateikiami reikalavimai, kokios paslaugos turėtų būti suteikiamos
juos lankantiems klientams. Pagal „Mokyklinio amžiaus vaikų iš probleminių šeimų dienos
užimtumo ir socializacijos paslaugų teikimo 2005-2006 m. programą“, dienos centruose turi būti
teikiamos šios paslaugos:
Dienos užimtumo ir intensyvios pagalbos vaikui paslaugos:
• Socialinis darbas su atveju: tai tikslinė, profesionali, į individualius vaiko poreikius
nukreipta pagalba, orientuota tiek į vidinius vaiko išteklius, tiek į jo socialinę sistemą. Ši pagalba
planuojama atvejo aptarimo susirinkime sudarant individualų vaiko pagalbos planą. Susirinkime
dalyvauja dienos centro socialinis darbuotojas, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, perkančiosios
organizacijos deleguoti asmenys, tėvai bei kiti susiję asmenys (mokyklos, policijos ir kt. atstovai).
Vykdant individualiame vaiko pagalbos plane numatytus uždavinius, organizuojama ir teikiama
socialinė, pedagoginė ir psichologinė pagalba vaikui. Individualių susitikimų ir konsultacijų metu
kartu su vaiku aptariama jo esama situacija bei ugdymosi procesas; taip pat vaikui padedama spręsti
elgesio ir emocinius sunkumus: siekiama mažinti vaiko agresyvumą, mokoma adekvačiai vertinti
savo poreikius, ugdomas atsakingumas, pralaimėjimo priėmimas, ugdomi konfliktų sprendimo
įgūdžiai, sprendžiamos vaikų psichologinės problemos. Dienos centro darbuotojai padeda vaikams
tvarkyti asmeninius reikalus už įstaigos ribų (šeimoje, mokykloje, medicinos įtaigoje, policijoje),
gina jų teises ir teisėtus interesus, sudaro sąlygas gauti reikiamą informaciją.
• Intensyvios pagalbos programa dienos centre: organizuojami grupiniai užsiėmimai, skirti
vaikų bendravimo įgūdžių lavinimui. Užsiėmimų metu vaikai mokosi pažinti savo stipriąsias ir
silpnąsias puses, užmegzti ir palaikyti draugiškus santykius su aplinkiniais, įveikti iškylančius
sunkumus, spręsti buitinius konfliktus, prašyti pagalbos bei padėti kitiems, apginti savo nuomonę ir
interesus, nepasiduoti kitų spaudimui. Organizuojamas vaikų užimtumas: judrūs, sportiniai 13
užsiėmimai; žaidimai; meniniai užsiėmimai, skirti kūrybiškumo ugdymui (rankdarbiai, piešimas,
dramos užsiėmimai); kultūrinė veikla mieste: teatrų, filmų, parodų, renginių lankymas. Esant
galimybėms ir poreikiui vasarą organizuojamos stovyklos, įvairūs žygiai. Ne mažiau kaip kartą per
dieną vaikams organizuojamas maitinimas. Jo metu ugdomi vaiko buities ir higienos įgūdžiai:
vaikai mokosi patys pasigaminti maistą, prieš valgį nusiplauti rankas, išsidalinti maistą, išsiplauti
savo indus.
Socialinės paslaugos tikslinės grupės šeimoms / artimiesiems / globėjams:
• Individualus socialinis darbas su tėvais: dienos centrus lankančių vaikų tėvai, globėjai ar
artimieji konsultuojami įvairiais socialiniais, pedagoginiais, psichologiniais klausimais;
informuojami apie pastebimus vaiko pasikeitimus ir pagalbos plano įgyvendinimą; yra įtraukiami į
pagalbos vaikui procesą. Teikiamos tarpininkavimo paslaugos asmens dokumentų, pašalpų gavimo,
registracijos, įsidarbinimo, skolų panaikinimo ir kitais klausimais
• Grupinis socialinis darbas su tėvais: organizuojami susirinkimai, grupiniai užsiėmimai
tėvams, skirti ugdyti socialinius, tėvystės, vaiko auklėjimo įgūdžius, bendrai aptarti vaikų
problemas ir dalintis naudinga informacija bei patirtimi. Esant galimybėms, rengiami bendri
renginiai tėvams ir vaikams, organizuojamos bendros ekskursijos, ugdomojo pobūdžio stovyklos.
Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centro (2007) atliktoje tyrimo ataskaitoje
taip pat pažymima, kad vaikų dienos centrai dirba su tikslinėmis grupėmis, kurias pagal įvairius
parametrus (pajamų, išsimokslinimo, gyvenimo būdo ir kt.) galima priskirti socialinės rizikos
kategorijai. Centrų įgyvendinami projektai prisideda prie labai svarbaus socialinės politikos
požiūriu uždavinio – „skurdo rato“, į kurį pakliuvusi nemaža dalis vaikų, įveikimo. Vertinant vaikų
dienos centro teikiamų paslaugų įvairovę, teigiama, kad jos yra pakankamai įvairios, apibendrintai
atliepia naudos gavėjų poreikius ir Nacionalinės vaikų dienos centrų programos keliamus
uždavinius: organizuojamas ugdymas, pamokų ruoša, laisvalaikio užimtumas, maitinimas, dirbama
su vaikų tėvais ir kt. Vaikui vystytis padeda patyrimas. Kai vaikas patiria savo pojūčius, kūną,
jausmus ir tai, kaip gali pasinaudoti savo intelektu, jis atgauna sveiką požiūrį į gyvenimą ir gali
nugalėti baimes, kurias vaikas slepia norėdamas išvengti naujų pasirinkimų, nors jie galėtų pagerinti
gyvenimą (Oaklander. 2007, p. 60). Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centro (2007)
atliktoje tyrimo ataskaitoje tėvų apklausa parodė, kad vaikų dienos centrai, lyginant su kitų
organizacijų įnašu, per keletą metų yra tapę vienais pagrindinių paramos socialinės rizikos šeimoms
šaltinių.
Vaikų dienos centre socialinio darbuotojo bendravimas su vaiku, kaip pažymi ( Smith
2009, p. 121), yra jo darbo esmė. Asmeninio ryšio ir bendravimo su vaiku pagalba, darbuotojas gali
pasiekti 70 procentų teigiamų vaiko elgesio pasikeitimų. (Oaklander 2007, p. 63) mano, jog dirbant
14
su vaikais reikia: mėgti vaikus, sukurti priimančius, pasitikėjimu grįstus santykius, išmanyti vaikų
vystymosi, augimo ir mokymosi ypatumus bei suprasti svarbiausius amţiaus tarpsnių klausimus.
Vaikų dienos centruose siekiama, kad būtų sudarytos deramos vaikų socializacijos,
nusikalstamumo ankstyvosios prevencijos bei socialinių paslaugų nedarnioms šeimoms teikimo
sąlygos. Pradedama kalbėti apie tai, kaip organizuoti veiksmingą ir efektyvų dienos centrų darbą,
kad būtų teikiamos kokybiškos, atitinkančios klientų poreikius paslaugos, kokie darbuotojai turi
dirbti, kaip finansuoti veiklą ir pan.,,Dažnai socialinių paslaugų efektyvumas suprantamas tik kaip
pigumas, tačiau siekiant visapusiško įvertinimo, turi būti atkreipiamas dėmesys į kliento situacijos
pasikeitimą, jo savarankiškumo, savipagalbos jėgų padidinimą“ ( Žalimienė L., 2003 p. 100).
Vaikų dienos centrų veikla yra individualaus pobūdžio – kiekvienas dienos centras
stengiasi kuo geriau tenkinti konkrečios klientų grupės poreikius, todėl sudėtinga būtų bendrais
standartais apibrėžti jų veiklą. Šios nevyriausybinės organizacijos, kaip teigia Masiliauskienė ir
Griškutė (2010) teikia kompleksinę pagalbą, kurios tikslas – 23 organizuoti tinkamą vaikų
užimtumą po pamokų, ugdyti vaikų atsparumą socialinės rizikos veiksniams. Vaikų dienos centrai
siekia skatinti ir palaikyti vaikų mokymosi motyvaciją, organizuoti jų laisvalaikio užimtumą,
apsaugoti vaikus nuo netinkamo elgesio, valkatavimo gatvėmis, padėti jiems pasijusti visaverčiais
visuomenės nariais, didinti jų savivertę.
Dirbant Vaikų dienos centre ko ne svarbiausias elementas darbe su vaikais yra nustatyti
vaikams ribas ir taisykles, nes vaikai nebuvo pratinami šeimoje laikytis taisyklių, o tėvų rodomas
pavyzdys nesuteikė vaikams galimybės jausti ribas ir saugumą. Kaip yra įsitikinę Pieper ir Pieper
(2011) nedaug taisyklių yra tokios svarbios, kad vaikas privalėtų be atsikalbinėjimų joms paklusti.
„Svarbiausias tikslas yra ne priversti vaiką paklusti, bet suteikti jam galimybę suprasti, jog verta
paklusti protingoms taisyklėms, nes, paklusdamas taisyklėms, jautiesi laimingesnis“
Apibendrinant galima teigti, kad vaikų dienos centrai, kaip viena iš socialinio darbo
pagalbos socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams forma, atlieka svarbų vaidmenį socialinių
problemų sprendimo kontekste. Šiuose centruose teikiamų socialinių paslaugų tikslas yra palaikyti
ir atstatyti socialinės rizikos šeimų savarankiškumą atliekant įvairias visuomeniniame ar
asmeniniame šeimos gyvenime reikalingas funkcijas.
15
1.4. Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centreDabartinėje visuomenėje susiduriame su vis gausėjančiomis socialinėmis problemomis:
didėjančia socialine diferenciacija, socialiniu neteisingumu, skurdu, nedarbu, rasine segregacija,
migracijos sukeltomis problemomis ir pačiam asmeniui, ir jo šeimai bei bendruomenei, iš kurios jis
išvyko bei į kurią atvyko, kai kurių bendruomenių nykimu, taip pat su tuo susijusiu asmens
nesaugumu ir t. t. Ieškant atsako į šių multidimensinių problemų sprendimą, socialiniame darbe
nebeapsiribojama vien krizių intervencija, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad būtina aktyvinti
prevencinį darbą, stiprinti bendruomenes ir ugdyti bendruomeniškumą
V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2003) teigia, kad socialiniam darbuotojui, norinčiam
tinkamai atlikti savo darbą, būtina išsiugdyti šiuos įgūdžius: savęs suvokimo, empatijos, gebėjimo
tinkamai bendrauti su kitos rasės, kultūros, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ir neįgaliais
asmenimis.
Pabrėžiama, kad socialiniai darbuotojai, visą darbo laiką praleidžiantys tarp žmonių,
būtinai privalo turėti bendravimo įgūdžių, psichologijos žinių. Socialinio darbuotojo psichologinė
kultūra – ne kas kita, kaip nuolat tobulinamas gebėjimas teisingai suprasti besikreipiantį žmogų,
tinkamai elgtis ir kiek įmanoma jam padėti.
Norėdamas atpažinti ir gerbti kliento vertybes socialinis darbuotojas turi gebėti suprasti
kiekvieną žmogų. Socialinis darbuotojas privalo turėti žinių apie kultūrą, rasę, etniškumą, klases ir
jų įtaką kliento galioms arba jų neturėjimui. Plėtodamas kultūrinį savęs suvokimą, kliento kultūrinio
tapatumo supratimą bei savo ir kliento galių suvokimą, darbuotojas gali šias žinias panaudoti
tarpkultūrinei praktikai.
Kaip pažymi B. DuBoisas, K. K. Miley ir M. O‘Melia (2007), darbuotojo profesionalumas
susijęs su jo gebėjimais suprasti kliento kultūrinius ypatumus. Mokslininkai pabrėžia kultūrinės ir
tarpkultūrinės kompetencijos svarbą socialiniame darbe ir pažymi, kad kultūra yra tarsi lęšis –
padidinamasis stiklas, pro kurį visi dalykai yra matomi. Didele dalimi kultūra lemia ne tik tai, kaip
matome, bet ir ką matome bei kaip interpretuojame .
Dauguma socialinio darbuotojo gebėjimų yra analitiniai iš prigimties Hardina, (2008), jie
apima organizatoriaus atliekamą duomenų rinkimą ir interpretavimą. B. Švedaitės (2006) teigimu
16
socialinis darbuotojas turi ne tik pažinti, bet ir nuolat analizuoti atskiras visuomenės funkcines
sistemas, aprėpties ir atskirties priežastis bei galimybes.
Pasak L. Varžinskienės (2008), socialinio darbo profesionalas turi gebėti analizuoti,
diagnozuoti ir sintetinti informaciją, strategiškai mąstyti. Su gebėjimu kritiškai nagrinėti objektus,
procesus, atitolintus nuo pažįstamo subjekto, analizuoti savo paties, kaip patirties subjekto veiklą,
susijęs ir refleksyvumas bei reflektyvumas .
Mokslininkų Smale, Tuson, Statham, (2000); Hardina, (2002) teigimu, socialinis
darbuotojas turi gebėti kurti, modeliuoti arba teikti prasmę bet kokios formos informacijai,
susijusiai su asmens, organizacijos elgesiu.
Vaikų dienos centre socialiniai darbuotojai šeimoms teikia socialinių įgudžių ugdymo ir
palaikymo palaugas, siekdami skatinti ir prireikus atkurti jų savarankiškumą, atliekant įvairias
visuomeniniame ar asmeniniame (šeimos) gyvenime reikalingas funkcijas. Dirbant su socialinės
rizikos šeimomis, teikiama ir socialinė, psichologinė pagalba, siekiama padėti šeimoms
konstruktyviai spręsti kylančias problemas, pagerinti tėvystės įgūdžius.
Pasak L. Žalimienės (2003), vaikų dienos centras - tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios
paskirtis – teikti dienos globos, užimtumo, laisvalaikio organizavimo ir kitas paslaugas vaikams ,
tuo pačiu gerinti gyvenimo kokybę mažas pajamas gaunančių ir probleminių šeimų vaikams bei
siekiant normalizuoti jų santykius su socialine aplinka.
Vaikų dienos centre socialinio darbuotojo bendravimas su vaiku, kaip pažymi S. Smith
(2009), yra jo darbo esmė. Asmeninio ryšio ir bendravimo su vaiku pagalba, darbuotojas gali
pasiekti 70 procentų teigiamų vaiko elgesio pasikeitimų. V. Oaklander (2007) mano, jog dirbant su
vaikais reikia: mėgti vaikus, sukurti priimančius, pasitikėjimu grįstus santykius, išmanyti vaikų
vystymosi, augimo ir mokymosi ypatumus bei suprasti svarbiausius amţiaus tarpsnių klausimus.
Pasak G. Kvieksienės (2003), socialinio darbuotojo pareiga – žiniomis ir sugebėjimais
tarnauti asmenims, grupėms, bendrumenėms, užtikrinti jų sklaidą, spręsti sunkumus kylančius tarp
asmens ir visuomenės, padėti spręsti problemas, kurios atsiranda nenumatytose situacijose. Taigi
galima teigti, kad socialinio darbuotojo vaidmuo yra labai svarbus vaikui, jo šeimai ir
benduormenei, vaikų dienos centrui, sprendžiant įvairias kilusias problemas.
Labai svarbus socialinio darbuotojo darbo įrankis yra gebėjimas komunikuoti su įvairiomis
klientų grupėmis, todėl socialinis darbuotojas turi išmanyti bendravimo tipus. Žodine kalba klientas
gali nuslėpti savo mintis, tačiau, tai ką jis nori nuslėpti kalbėdamas pasako kūno kalba (nežodine
kalba), nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai.
Nežodiniai signalai tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už
kalbą.Socialinis darbuotojas tiesiogiai sąveikauja su klientu, todėl jis gali fiksuoti ne tik jo
17
atsakymus, bet ir neverbalinę informaciją, kuri iš karto patikslina žodinius kliento atsakymus.
( Mikalauskienė R., 2008 p . 15)
Organizuodami socialinių paslaugų teikimą socialiniai darbuotojai atlieka tam tikras
pareigas. Kaip nurodo L. Žalimienė (2003), kiekvienoje šalyje pareigų sąrašas priklauso nuo tos
šalies socialinių darbuotojų profesinio rengimo ypatybių ir socialinių paslaugų organizavimo,
administravimo praktikos.
Lietuvoje socialinį darbą dirbančių darbuotojų pareigybės sudarytos pagal šias penkias
sritis: savivaldybės Socialinės paramos skyriuje; savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje;
seniūnijoje; stacionarioje socialinės globos įstaigoje; nestacionarioje socialinės globos įstaigoje,
skirtoje asmenims su proto ar psichikos negalia; laikino gyvenimo įstaigoje. Socialiniai darbuotojai
priklauso profesijų grupei, kurios atstovai dažniausiai susiduria su žmonėmis, patekusiais į sunkią
gyvenimo situaciją. Reikiamos pagalbos įveikiant gyvenimo sunkumus teikimas kelia jiems nemaža
reikalavimų.
J. Podgoreckio nuomone (2005), socialinis darbas reikalauja iš jį atliekančių žmonių
atitinkamų asmenybės bruožų ir sugebėjimų. Socialinis darbuotojas privalo mokė- ti padėti
pagalbos reikalingam žmogui bet kokiomis aplinkybėmis. Jis turi būti atviras kitų poreikiams,
nesavanaudiškas ir negali pasiduoti atgrisimui. Socialinio darbuotojo veikla – tai ne tiktai
materialinės pagalbos teikimas – socialinis darbuotojas privalo siekti, kad globotinis pats aktyviai
stengtųsi pakelti savo gyvenimo lygį.
Kaip buvo minėta, socialinių darbuotojų pagrindiniai veiklos tikslai nurodyti
pagrindiniuose jo veiklą reglamentuojančiuose norminiuose dokumentuose (Žin., 2006, Nr. 4–112).
Tai: ugdyti, atnaujinti ir palaikyti asmens gebėjimus savarankiškai spręsti jam ar jo šeimai
iškylančias socialines problemas; inicijuoti pokyčius asmeniniame ir šeimos socialiniame gyvenime
tam panaudojant paties asmens, jo šeimos galimybes bei bendruomenės išteklius; gerinti asmenų, jų
socialinių grupių, bendruomenių socialinį gyvenimą mažinant jų socialinę atskirtį ir skatinant jų
socialinę integraciją į visuomenę; siekti už- kirsti kelią galimoms asmens, šeimos ar bendruomenės
socialinėms problemoms atsirasti.
Šių tikslų socialinis darbuotojas turi siekti tiesiogiai dirbdamas socialinį darbą,
organizuodamas socialinių paslaugų teikimą, vykdydamas prevencinę socialinę veiklą bei bendrai
veiklai telkdamas kitus specialistus ir bendruomenę.
Pasak L. Žalimienės (2003) be pagrindinių tikslų, dažnai įvairiuose šaltiniuose dar
nurodoma, kad socialinis darbuotojas turi būti pasirengęs vertinti ir nustatyti pagalbos poreikius
asmeniui, šeimai ar bendruomenei bei inicijuoti jos teikimą; planuoti socialines paslaugas asmeniui,
šeimai ar bendruomenei; organizuoti socialinį darbą ir socialinių paslaugų teikimą asmeniui, šeimai
18
ar bendruomenei; vertinti socialinio darbo su asmeniu, šeima ar bendruomene ir pagalbos teikimo
jiems veiksmingumą.
Be to, viena iš socialinio darbuotojo veiklos sričių, numatytų kvalifikaciniuose
reikalavimuose (Žin., 2006, Nr. 4-112), – vertinti socialinio darbo su asmeniu, šeima ar
bendruomene bei pagalbos teikimo jiems veiksmingumą, tai pat analizuoti savo veiklą ir vertinti
darbo rezultatus. Tačiau geriausiai socialinio dabuotojo veiklą bei profesionalumą gali įvertinti
socialinės paramos gavėjas, tai yra klientas?
L. Žalimienės nuomone (2003) , žvelgiant iš privataus verslo perspektyvos socialinis
darbas atrodo kaip veikla, kuriai reikia daug išlaidų, kuri naudoja ekonominius visuomenės išteklius
užuot siekusi juos didinti. Tačiau šis vertinimas keičiasi žvelgiant iš platesnės ekonominės
perspektyvos. Socialinis darbas ne tik prisideda prie visuomenės stabilizavimo, bet ir yra
visuomenės gerovės kūrimo veiksnys.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centre yra
labai svarbus. Norėdamas atpažinti ir gerbti kliento vertybes socialinis darbuotojas turi gebėti
suprasti kiekvieną žmogų. Be to, viena iš socialinio darbuotojo veiklos sričių – vertinti socialinio
darbo su asmeniu, šeima ar bendruomene bei pagalbos teikimo jiems veiksmingumą, tai pat
analizuoti savo veiklą ir vertinti darbo rezultatus. Socialinio darbuotojo veikla – tai ne tiktai
materialinės pagalbos teikimas – socialinis darbuotojas privalo siekti, kad globotinis pats aktyviai
stengtųsi pakelti savo gyvenimo lygį. Vaikų dienos centre socialinio darbuotojo bendravimas su
vaiku yra jo darbo esmė.
Apibendrinant teorinę dalį galima teigti jog be bendravimo ar be minčių perdavimo
naudojant kalbą t.y. be komunikacijos, neįmanomas būtų visuomenės egzistavimas, ir netgi žmonių
gyvenimas. Kalbant apie socialinę komunikaciją, daugiausia dėmesio paprastai skiriama kalbai,
nes jos pagalba mes išreiškiame savo mintis, idėjas ir suvokimus. Kiek sudėtingesnė padėtis yra
socialiniame darbe komukaciniu išreiškimu, bet ir čia kalbos indėlis yra pakankamai reikšmingas.
Aišku, kad komunikacija visuomenėje dar vaidina ir taprpusavio supratimo vaidmenį, nes be jo
žmonės negalėtų vienas su kitu bendrauti. Taigi socialinis darbuotojas turi tinkamai pasirinkti ir
pritaikyti kiekvienoje situacijoje, kokias žinias, principus ir įgudžius taikys savo darbe. Nes tik
vadovaudamasis šiais principais socialinis darbuotojas gali pasiekti sėkmingą arba efektyvų
bendravimq kuris leidžia pasiekti norimus tikslus ir patenkinti socialinius poreikius.
19
2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO VAIKŲ
DIENOS CENTRE, STIPRINANT KOMUNIKACINES
KOMPETENCIJAS, TYRIMAS
2.1. Tyrimo metodologija ir organizavimas
Remiantis teorinėje dalyje iškelta problema, suformuluotas pagrindinis tyrimo tinkslas -
išanalizuoti socialinio darbuotojo vaidmenį, stiprinant komunikacine kompetencijas, vaikų dienos
centre.
Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė. Šiuo metodu atlikta mokslinė literatūros
apžvalga, nagrinėjant komunikacijos sampratą, socialinio darbuotojo darbo principus komunikacijos
procese, socialinio darbuotojo praktikoje taikomus metodus bei analizuojant socialinio darbuotojo
vaidmenį vaikų dienos centre.
Siekiant atskleisti tyrimo tikslą buvo parengti du klausimynai. Atskiras (kokybinis)
socialiniams darbuotojams dirbantiems vaikų dienos ir vaikams (kiekybinis) lankantiems vaikų
dienos centrą. Orientuotasi į vaikų ir socialinių darbuotojų bendravimą vaikų dienos centre. Tyrimu
siekta nustatyti, kaip socialiniai darbuotojai bendrauja, kuom vadovaujasi bendraudami su vaikais,
kaip spręndžia kylusias problemas ir kaip vaikai elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje.
Sudarant kokybinio tyrimo klausimyną, siekta nustatyti su kokiomis problemomis
susiduria socialiniai darbuotojai, bei kokius problemų sprendimus naudoja. Taip buvo norima
išsiaiškinti socialinės komunikacijos priemones vaikų dienos centre (žr. 1 priedą). Kiekybinio
tyrimo anketoje, vaikams buvo pateikta 18 klausimų. Klausimyną sudarė du blokai: socialiniai
demografiniai duomenys bei klausimai atskleidžiantys respondentų nuomonę apie socialinės
komunikacijos ypatumus (žr. 2 priedą).
Tyrimo imtis. Kiekybiniame tyrime dalyvavo 10 respondentų. Tyrimo dalyviai buvo tik
vaikai lankantys X dienos centrą. Kokybiniame tyrime dalyvavo 2 socialiniai darbuotojai dirbantys
tame pačiame vaikų dienos centre.
Tyrimo sąlygos. Tyrimas atliktas 2017 m. sausio mėnesį. Tyrimo metu respondentai noriai
sutiko dalyvauti apklausoje, tyrimas buvo vygdomas vaikų dienos centre, kuriame dirbą socialiniai
darbuotojai ir jį lanktantys vaikai. Tyrimui atliekant buvo gautas leidimas iš vaikų dienos centro
direktorės ir vaikų tėvų sutikimai, kad jų vaikai gali dalyvauti apklausoje.
Tyrimo etika. Atliekanttyrimą buvo vadovaujamasi etiniais tyrimo principais:
Tyrimo dalyvių duomenų konfindencialumas. Laikantis šio principo visi
respondentų vardai pakeisti.
20
Tyrimo dalyviai turėjo teisę žinoti, kur, kokiu tikslu bus pnaudoti gauti duomenys,
Respondentams buvo paaiškintas tyrimo tikslas ir aptarta, kad gauti duomenys bus
naudojami kursiniame darbe.
Tyrimo dalyvių laisvas apsisprendimas atsakinėjant klausimus. Tyrimo dalyviai
laisva valia galėjo atsakyti arba neatsakyti i pateikiamus klausimus.
2.2 Tyrimo rezultatų analizė.
Tyrime dalyvavo vieno iš X Lietuvo vaikų dienos centro auklėtiniai, tarp kurių buvo 6
berniukai ir 4 mergaitės
Analizuojant pasiskirstymą pagal amžių, galima teigti, kad jauniausiam respondentui
dalyvavusiam tyrime 7 metai, vyriausiam 17 metų. Tyrimas parodė, kad vaikų dienos centrą lanko
įvairaus amžiaus vaikai, tačiau daugiausiai lankančių yra 7 -15 amžiaus vaikai.(žr. 1pav.)
15m 7m 12m 17m 10m0
0.5
1
1.5
2
2.5
3
3.53 3
2
1 1
1pav. Amžius
Tyrimu nustatyta, kad vaikai dienos centre lankosi nuo 1 iki 9 metų. 9 metus ilgiausiai
lanko vienas respondentas, 8 metus lankosi 2 respondentai, daugiausiai respondentų lankančių
dienos centrą nuo 1 iki 2 metų laiko. Iš tyrimo analizės galima spręsti, kad ilgaamžių lankytojų
mažiau nei naujų, taigi galima teigti, kad vaikų gretos didėja kas kelis metus. (žr. 2 pav.)
21
1m 2m 5m 8m 9m0
0.5
1
1.5
2
2.5
3
3.5
3 3
2 2
1
2 pav. Vaikų dienos centro lankymas metais
Apklausos metu buvo teirautasi kiek laiko per dieną vaikai praleidžia dienos centre.
Apklausti vaikai nurodė, kad dienos centre jie praleidžia nuo 1 valandos iki 5 valandų. Iš diagramos
matosi kad, 4 respondentai praleidžia iki 3 valandų, trys respondentai iki 5 valandų, nuo 1valanados
iki 2 valandų praleidžia 3 respondentai.Taigi iš tyrimo galima spręsti, kad dienos centre vaikai
daugiausiai praleidžia laiko nuo 3 iki 5 valandų per dieną. (žr. 3 pav.)
3h 5h 2h 1h0
0.5
1
1.5
2
2.5
3
3.5
4
4.54
3
2
1
3pav. Praleistas valandų skaičius dienos centre.
Bendravimas yra sąveika tarp žmonių, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis,
susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo.Be abejo yra ir daugiau bendravimo sampratų,
apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų bendravimą galime suprasti skirtingai- vieniems smagu kartu
patylėti, kiti bendravimo neįsivaizduoja be audringų diskusijų, tretiems bendravimas yra
konstruktyvi kalba.
.
Apkalusos metu buvo pateiktas klausimas, kaip dažniausiai bendrauja darbuotojai dienos
centre su vaikais. Iš pateiktų kelių variantų (nuoširdžiai, geranoriškai, draugiškai, pagarbiai, įkyriai,
22
agresyviai, griežtai ir daugiau vadovauja nei bendrauja) galima buvo pasirinkti kelis variantus. Iš 10
apklaustų vaikų daugiausiai buvo pasirinkta, kad socialinis darbuotojas su vaikais bendrauja
nuoširdžiai, geranoriškai ir draugiškai. Iš to galima spręsti, kad su vaikais šiame dienos centre
bendraujama taip, kad jiems būtų jauku ir gera čia lankytis. (žr. 4pav)
0
0.5
1
1.5
2
2.5
3
3.5
4
4.54
3
2
Draugiškai Nuoširdžiai Gernoriškai Pagarbiai
4pav. Bendravima su vaikais
Tyrimo metu buvo klausiama vaikų ar vaikų dienos centre jie gali pasipasakoti iškylusias
problemas iš penkių pateiktų variantų ( taip visada, dažnai, kartais, ne niekada, nežinau) daugiausiai
vaikai pasirinko, kad gali pasipasakoti (visada, dažnai, kartais). Taip visada, atsakė 5 respondentai,
3 respondentai atsakė, kad dažnai gali pasipasakoti, 2 apklaustieji pasisakė, kad gadarbuotojui
galima pasipasakoti tik kartais. Galima daryti išvadą, kad vaikai drąsiai gali pasipasakoti
socialiniams darbuotojams apie jiems iškylusias problemas ir sulaukti pagalbos. (žr. 5 pav.)
Mokyniai0
1
2
3
4
5
65
3
2
Taip, visada Dažnai Kartais
5 pav. Kaip dažnai galima pasipasakoti
Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas,
rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai.
23
Konflikto terminas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio conflictus, kuris reiškia susidūrimą.
Konfliktas visada sukelia stiprius emocinius išgyvenimus.Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu
esant priešpriešai (tikslų, interesų i t.t.) mes išgyvename neigiamų emocijų (pvz. diskusijų metu)
nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo
priešingų pozicijų. Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra “neteisinga”, agresyvu ir pan.
Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį.
Kaip ir visur kyla konfliktų taip ir dienos centre jie neišvengiami, vaikų buvo klausiama ar
jiems dažnai tenka įsivelti į konfliktus. Klausimas buvo pateiktas kur jie konfliktuoja daugiau
mokykloje ar dienos centre . 3 respondentai atsakė jog neisivelia į konfliktus niekur, o likusieji
pasiskirstė, kad konfliktuose tenka dalyvauti ir mokykloje ir dienos centre. (žr. 6 pav.)
0
1
2
3
4
5
6
5
3
2
Taip Ne Nežinau
6 pav. Konfliktai
Bendraujant su vaiko tėvais efektyviau galima padėti vaikui spręsti kylusius konfliktus ir
problemas. Todėl sprendžiant šias problemas svarbu, kad socialinis darbuotojas palaikytu ryšius su
vaiko tėvais ir bendradarbiautų tarpusavyje. Tyrimo metu buvo klausiama ar socialiniai darbuotojai
bendrauja su vaiko tėvais, ilgesnį laiką vaikai lankantys dienos centrą atsakė jog su jū tėvais
socialiniai darbuotojai bendrauja, o tik pirmus metus lankantys vaikai atsakė, kad nežino ar
bendrauja arba nebendrauja. (žr. 7pav.)
24
Taip Ne Nežinau0
1
2
3
4
5
6
7
87
2
1
7pav. Bendravima su tėvais
Kad įvertinti socialinio darbuotojo darbą vaikų dienos centre, vaikams buvo galima
pasirinkti 10balėje systemoje įvertinti darbuotojų darbą. 5 iš 10 vaikų socialinio darbuotojo darbą
įvertino 10 balų kiti vaikai pasiskirstė skirtingai 3 įvertino 8 balais ,o 2 įvertino 7 balais. Daugumai
socialinio darbuotojo darbas yra puikiai atliekamas ir vertinamas aukštais balais. Galima teigti, kad
socialinio darbuotojo kompetrencija vaikų atžvilgiu yra gerai vertinama. (žr. 8 pav.)
10 8 70
1
2
3
4
5
65
3
2
8pav. Darbo vertinimas balais
Apibendrinant galima teigti, kad vaikai dienos centre su socialiniais darbuotojais sutaria
gerai, gali jiems pasipasakoti, kartu spręsti iškylusias problema į tai įtraukiant ir tėvus. Vaikams
yra parodoma, kad šiltas ir nuoširdus bendravimas padeda atsiskleisti ir įsitraukti į užsiėmimus
vykstančius dienos centre. Taip pat sumažinti konfliktus kylančius tarpusavyje ir atrasti tinkamą
išeitį. Galima teigti, kad vaikų akimis socialinis darbuotojas jiems yra draugas, o ne priešas, gerai
atliekantis savo darbą ir vaidmenį vaikų dienos centre.
25
Toliau tyrimas buvo atliekamas su socialiniais darbuotojais. Vaikų dienos centre buvo
apklausiamos jame dirbančios dvi socialinės darbuotojos. Atliekant kokybinį tyrimą respondentėms
buvo užduoti iš anksto paruošti klausimai, kuriais buvo siekama nustatyti su kokiomis
pagrindinėmis problemomis susiduria vaikų dienos centro socialinės darbuotojos ir kaip šias
problemas sprendžia. Taip pat norėta išsiaiškinti socialinės komunikacijos bendravimo principus
vaikų dienos centre.
Trumpas tyrimo dalyvių apibūdinimas (tyrimo dalyvių vardai pakeisti)
Greta – 45 m. moteris vaikų dienos centre dirba socialine darbuotoja, išsilavinimas
aukštasis universitetinis, darbo stažas 2metai. Socialinė darbuotoja yra reikli, moko tvarkos,
atsakingumo. Taip pat užsiima aktyvia veikla, su vaikais dalyvauja konkuruose, visuomeninėje
veikloje. Daug dėmesio skiria tėvų įsitraukimui į bendrą veiklą su vaikais.
Danguolė – 25 m. vaikų dienos centre dirba 3 metus. Išsilavinimas aukštasis, į vaikų
dienos centrą atėjo dirbti vos tik baigus mokslus. Yra jauna, darbšti, pilna įvairiausių idėju kaip
užimti kasdienia veikla, vaikų dienos centro lankytojus. Visada sugalvoju originalių idėjų, ar parodų
vaikų darbeliams ekspozuoti.
Vaikų dienos centras - teikia socialines ir ugdymo paslaugas skirtingus sunkumus išgyvenantiems
vaikams bei jų šeimoms. Dienos centre užimtumo veiklos naudojamos kaip priemonė sumažinti
arba panaikinti priežastis, kurios sukelia esamas vaiko ar šeimos problemas. Vaikų dienos centruose
teikiamos pedagogonės, socialinės ir psichologinės paslaugos. Su vaikais nuolat dirba socialiniai
darbuotojai, kurie padeda vaikams ugdyti socialinius įgudžius, gauti reikalingą pagalbą.
Klausimai buvo paruošti tikslingai, siekiant atskleisti esamą situaciją, kokias paslaugas
teikia socialiniai darbuotojai vaikų dienos centre, kokios yra problemos ir kaip jos sprendžiamos.
Siekta išsiaiškinti kokių šeimų vaikai lanko vaikų dienos centrą. Apklausos metu socialinės
darbuotojos paminėjo, kad centrą lanko tų šeimų vaikai kurios yra įtrauktos į socialinės rizikos
šeimų sąrašą, nepasiturinčios šeimos.
Socialinės rizikos šeimų vaikams, vaikų dienos centre, yra sukuriama saugi aplinka, jie
mokomi socialinių įgudžių.pasitikėjimo savimi, bendravimo įgudžių.
Tyrimo metu siekta išsiaiškinti kokie sunkumai kyla bendraujant su vaikais. Socialinės
darbuotojos nurododė ,kad sunkumai bendraujant priklauso nuo amžiaus, ir susidomėjimo.
(„ Bendraujant su vaikais vaikais sunku susitarti, sunku sudomini“ (Greta)), socialinė
darbuotoja Danguolė („Sunkiau bendrauti su vyresniais vaikais, jiem reikia rimtesnių užsiėmimų“).
Tai rodo socialinių darbuotojų vaikų užimtumą ir norą vaikus užimti jiems idomia veikla.
Tyrimo metu buvo aiškintasi kokios pagrindinės socialinės problemos kyla dienos centrą
lankantiems vaikams („ Pagrindinės socialinės problemos: socialinių įgūdžių stoka, priklausomybė
26
nuo kompiuterio,nesaugi namų aplinka, skurdas“(Greta)). Danguolė teigia, kad („ Pagrindinės
problemos : netvarka, įgūdžių trūkumas, psichologinės problemos) .
Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti ar vaikai moka konstruktyviai spręsti tarpusavyje
kylančius konfliktus. („ Manau ,kad konfliktus vaikai su dienos centro darbuotojų pagalba
išsprendžia konstruktyviai. Apie tai daug kalbame, bandome išsiaiškinti konflikto priežastį ir ją
išspręsti, kad nenukentėtų abi konfliktuojančios pusės“(Greta))
(Konfliktų vieni vaikai negalėtų išsiaiškinti vieni neišsikyšus socialiniam darbuotojui,
kadangi, trūksta bendravimo įgūdžių vaikai labai impulsyviai reguoja į vienokią ar kitokią
situaciją, bandome įtraukti tėvus, kad kartu spręstume kylančius konfliktus“(Danguolė)). Tai rodo,
kad vaikams būtina pagalba iš socialinio darbuotojo nes negali vieni susitvarkyti su kylančiais
konfliktais. Taip įtraukiami ir tėvai vieni darbuotojai neanalizuoja problemų su vaikais, viską bando
spręsti kartu.
Pagal Stephen P. Robbins (2010) Apie 70% savo laiko žmogus praleidžia
komunikuodamas – skaito, rašo, kalba, klauso. Nevykęs komunikavimas – dažniausia konflikto tarp
žmonių priežastis. Kad ir kokia būtų puiki idėja, ji bevertė tol, kol neperduodama kitiems ir kol kiti
jos nesupranta.
Socialinių darbuotojų buvo klausiama kiek laiko per dieną jie skiria bendravimui su vaikais.
„Per dieną su vaikais bendrauju nuo 4 iki 5valandų“ (Greta)
„Su vaikais bendrauju galima sakyti visą dieną, neskiriu konkretaus laiko pabendrauti su vaikais.
Bendraujame žaisdami, užsiimdami kažkokia veikla. Visada stegiuosi kalbinti ir palaikyti dialogą
su vaikais“(Danguolė). Atsakyti klausimai rodo,kad socialiniai darbuotojai skirtingai brndrauja su
vaikais. Visada palaikant pokalbį su vaikais, stiprėja tiek tarpusavio ryšis ir atsiskleidimo tikimybė.
Socialinė darbuotoja Danguolė komunikuodama su vaikais atskleidžia jū trūkumus ir bendravimo
stoką.
Socialinių darbuotojų buvo klausiama tyrimo metu ar esant poreikiui turėtų su kuo
pasikonsultuoti sprendžiant kylančius konfliktus. Abi socialinės darbuotojos atsakė, kad turėtų su
kuo pasikonsultuoti nes dienos centre dirba daug kvalifikuotų specialistų. Taip pat abi teigė, kad
dažnai jos kreipiasi ne tik į kitus specialistus, bet prašo ir tėvų pagalbos. Paklausus kodėl socialinės
darbuotojos prašo ir tėvų pagalbos jos teigė, kad „Tėvai čia yra visada laukiami, kviečiame juos,
kad jie taip pat mokintusi spręsti problemas su vaikais namuose, nes tėvams kaip ir jū vaikučiams
trūksta įgūdžių“(Greta) „Visalaik stengėmės pakviesti ir tėvus, norime,kad ir jie konsultuotusi su
mumis, kartu kalbame, pakviečiame specialistus, karts nuo karto rengiame paskaitas. Kartais labai
sunku tėvus prisišaukti pasikalbėti, todėl stengiamės jiems parodyti,kad esame ne priešiškai
nusiteikia“(Danguolė)
27
Kalbant apie socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą, pirmiausia
atkreiptinas dėmesys į viso šio proceso principus. Socialinio darbuotojo profesinės kompetencijos
tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau
tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąją prasme) yra
atsakinga už paslaugų kokybę. Neneigiama asmeninė socialinio darbuotojo atsakomybė už savo
kompetenciją, tačiau ir nėra perkeliama visa atsakomybė už įstaigos paslaugų kokybę.
Atliekant tyrimą buvo klausiama socialinių darbuotojų ar pakanka jū kompetencijos darbui
su vaikais. „Darbui su vaikais kompetencijos pakanka, tačiau nuolat lankau seminarus,
konferencijas, skaitau naujausią literatūtą, nes dirbant su vaikais reikalingas nuolatinis
kvalifikacijos kėlimas“(Greta)
„Dirbant su vaikais visada atsiranda naujovių, ar žinių stokos. Visada stegiuosi dalyvauti
seminaruose, ar kitoje veikloje kur galima įgyti naujų žinių. (Danguolė)
Apibendrinant galima teigti, kad socialiniai darbuotojai nuolat kelia savo kvalifikaciją ir
bando įgyti naujų žinių. Taip jū darbas netampa monotoniškas visas naujoves jie pritaiko savo
darbe. Kai socialinis darbuotojas turi ką pasiūlyti klientui ir gali atsakyti į jam iškylusį klausimą tai
ir klientas jaučiasi užtikrintas, kad gali visada kreiptis į socialinį darbuotoją pagalbos. Socialiniai
darbuotojai teikia paslaugas ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, vadovaujasi prinsipu „ Visi esame
lygus“ laikosi konfidencialumo , bendradarbiauja su vaiku ir jo šeima, padeda spręsti konfliktus
iškylusias problemas socialinėje aplikoje. Vadovaujasi Socialinės komunikacijos pagalbiniu
mechanizmu, kurio pagalba vyksta bet koks socialinės sąveikos aktas, bet kokiame socialiniame
lygyje, ir per socialinį atspindėjimą, tos sąveikos dalyvius privedantis prie didelio
suorganizuotumo.
Apibendrinant kiekybinio ir kokybinio tyrimų duomenis galima teigti,kad socialiniai
darbuotojai daug laiko skiria bendravimui su vaikais. Socialiniai darbuotojai sėkmingai bando
įtraukti vaikų tėvus į dienos centro veiklą, bendraudami su tėvais socialiniai darbuotojai atlieka
mokytojo, konsultanto, advokato, vertintojo vaidmenis. Vaikai teigiamai atsiliepia apie socialinius
darbuotojus ir jaučiasi saugūs būdami dienos centre. Galima daryti išvadą, kad socialiniai
darbuotojai yra svarbus tiek vaikams tiek jū tėvams, jū tarpusavio palaikomas ryšis jungia
socialines komunikacijas ir stiprina komunikacines kompetencijas vaikų dienos centre.
28
IŠVADOS
Žodį komunikacija autoriai apibūdina skirtingai , šis žodis pilnas skirtingų sąvokų ir
pamastymų. Jei išreikšti naudojama ne tik žodinė kalba, bet ir kūno kalba. Kitaip tariant
informacijos perdavimas. Komunikacija perduodama ne tik gestais ar kalba, bet ir intonacija, tono
garsumu, nuotaika. Bendraujant sukuriama ryšis tarp individo ir socialinės aplinkos.
Komunikavimo kompetencija apibrėžiama kaip konstruktyvus, atsakingas kalbos vartojimas, t. y.
įvairaus pobūdžio žodinių ir nežodinių pranešimų supratimas, perdavimas ir priėmimas.
Socialinio darbuotojo darbo principai yra įvairus, tačiau visi jie susitelkia į vieną kaip
kokybiškai padėti vaikui tapti pilnaverčiam, savimi pasitikinčiam visuomenės dalimi. Socialinis
darbuotojas turi tinkamai pritaikyti savo žinias darbe , įgūdžius taikyti praktinėje situacijoje. Kai
socialinis darbuotojas parodo supratingumą, neteisia ir nesmerkia, tik tada klientas atsiveria ir
parodo pasitikėjimą.
Tyrimas atskleidė,kad vaikų dienos centre dirbantys darbuotojai yra teigiamai
vertinami ir priimami visapūsiškai. Pelnę vaikų nuolankūmą gali prie jū prieiti ir leisti jiems
atsiskleistitarpusavio palaikomas ryšis jungia socialines komunikacijas ir stiprina komunikacines
kompetencijas vaikų dienos centre.
29
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS1. BRONSTEIN, L. R. 2003. A Model for Interdisciplinary Collaboration, Social Work 48 (3):
297–304. Daka-Mulwanda, V.; Thornburg, K. R.; Filbert, L.; Klein, T. 1995. Collaboration of
Services for Children and Families: A Synthesis of Recent Research and Recommendations, Family
Relations 44 (2): 219– 223. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/584812
1.Community Practice. 2002, 10(3): 61–69. 16.
2.ERIC JENSEN. Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO, 2001, 144–152 psl ISBN 9986-693-14-
3.FIRSOVAS, M. V. Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: VU Specialiosios
psichologijos laboratorija, 2007, p. 14–32
4. FIRSOVAS, M. V. Socialinio darbo institucionalizacijos teorinės problemos. Red. Kozlovas, A.
A.; Danilova, Itzhaky, H.; Bustin, E. Strengths and Pathological Perspectives in Community Social
Work. Journal of ,2008, p.23-28.
5. KAIRIENĖ, D. 2010. Komandos narių bendradarbiavimas teikiant ankstyvąją pagalbą vaikui ir
šeimai: atvejo analizė, Specialusis ugdymas: mokslo darbai 1 (22): 84–96.
6. KUNICKIENĖ, L. 2010. Socialinės pagalbos teikimas rizikos šeimoms, Lietuvos akademinių
bibliotekų tinklas (LABT), 20100707. VPU magistro darbas. Prieiga per internetą:
http://tools.laba.lt/marc/fulltext. php?lib=etd01&sys=000014213
7. KAVALIAUSKIENĖ V. Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai //
Acta Pedagogica Vilnensia, 2005, Nr. 15.
8. MIKALAUSKIENĖ, R. 2008. Tarpžinybinio bendradarbiavimo ypatumai, organizuojant vaikų
dienos centrų veiklą, Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT), 20080924. VPU magistro
darbas. Prieiga per internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-
0001:E.02~2008~D_20080924_180242-37948/ DS.005.0.02.ETD
6. Metodinė medžiaga socialiai apleistų vaikų dienos centrų darbuotojams, Vilnius, 2002.
7. MASILIAUSKIENĖ, E., GRIŠKUTĖ, V. (2010). Vaikų dienos centrų teikiamos pagalbos
socialinės rizikos šeimų vaikams raiškos kontekstų empirinis tyrimas//Mokytojų ugdymas. Nr. 14
(1). Šiaulių Universitetas.
30
7. MOKSLO KOMUNIKACIJOS KAITA / M. STONKIENĖ, Z. ATKOČIŪNIENĖ, R.
MATKEVIČIENĖ. Taip pat kreipties būdas: World Wide Web. URL:
http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Informacijos_mo kslai/48/46-67.pdf. // Informacijos mokslai.
2009, t. 48. p. 46–67.
8.. LELIŪGIENĖ, I.; JUODEIKAITĖ, A. 2005. „Socialinės aprėpties, kaip socialinės atskirties,
alternatyvos metodologiniai aspektai“, Socialinis darbas
9. LELIŪGIENĖ, M. Programa „Šeima“. (Prevencinis darbas su šeima, kompleksinė pagalba
šeimai, esančiai krizinėje situacijoje, ir šeimos motyvacija resocializacijai.).
10. Leathard, A. 1997. Going Interprofessional: working together for health and welfare. London:
Routlege. Prieiga per internetą: http://books.google.lt/books?
id=JfhU1fjXyUkC&printsec=frontcover&dq=leatha
rd&source=gbs_similarbooks_s&cad=1#v=onepage&q&f=false
11. Leathard, A. 2003. Interprofessional Collaboration: from Policy to Practice in Health and Social
Care. New York: Bruner – Routlege. Prieiga per internetą: http://books.google.lt/books?
id=0VKbDi3m0O0C&
printsec=frontcover&dq=leathard&source=gbs_similarbooks_s&cad=1#v=onepage&q=&f=false
10. ONA MONKEVIČIENĖ. Mano vaikai . Kaunas: Šviesa 2003 18-25p. ISBN5-430-03762-1
11. OAKLANDER, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija
11. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos (patvirtintos Lietuvos Respublikos
švietimo ir mokslo ministro 2008 m.rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433 (Žin., 2008, Nr. 99-
384
12. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrųjų programų 11 priedas (Bendrųjų kompetencijų ir
gyvenimo įgūdžių ugdymas), 2008.
13.VANAGAS P. Visuotinės kokybės vadyba, Kauno technologijos universitetas, 2004. p.46.
14.VAREIKYTĖ A. KAZILIŪNAS A. GUOGIS A. GUDELIS D. MICKUS J. Socialinių paslaugų
tobulinimas Lietuvos savivaldybėse, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2006.12-25p.15.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos 2006 metų valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų vaikų dienos centrų projektų
vykdymo ataskaita, Nr.V5-07, Vilnius, 2007.
15. SIPOVIČ, I. (2007). Vaikų dienos centrų administravimo ir vertinimo problemiškumas//Viešoji
politika ir administravimas. Nr. 22. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas
16.Socialinis pranešimas 2005-2006, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2007.
31
17. SMITH, M. (2009). Rethinking Residential Child Care – Positive Perspectives. Great Britain:
The policy press, University of Bristol.
17.ŽALIMIENĖ L. Socialinių paslaugų kokybę lemiantys veiksniai // STEPP, 2001, Nr.1. 33.
18.ŽALIMIENĖ L. Socialinės paslaugos, Vilnius, 2003. p. 34
19.ŽALIMIENĖ L. SKUČIENĖ D. ŠUMSKAITĖ L. Socialinių paslaugų Vilniaus mieste tyrimas.
Tyrimo ataskaita. Vilniaus miesto Savivaldybės Socialinės paramos centras, Vilnius, 2005
32
PRIEDAI
33
KLAUSIMYNAS DARBUOTOJAMS
1. Jūsų amžius ?
2. Kokį socialinio darbo išsilavinimą turite?
3. Kokias pareigas užimate šiame dienos centre?
4. Koks darbo stažas šiame vaikų dienos centre?
5. Ar esate lankę mokymus ar baigę mokslus, darbui su vaikais?
6. Kokie sunkumai kyla bendraujant su vaikais?
7. Su kokio amžiaus vaikų grupe kyla daugiausiai problemų?
8. Kokios pagrindinės socialinės problemos kyla Jūsų dienos centrą lankantiems
vaikams?
9. Ar į vaikų problemų sprendimą įsitraukia tėvai/globėjai?
10.Ar tėvai/globėjai įtraukiami, dalyvauja vaikų dienos centro veikloje?
11.Ar dažnai kyla konfliktų su Jūsų dienos centrą lankančiais vaikais?
12.Kiek laiko per dieną skiriate bendravimui su vaikais?
13. Kaip manote, ar vaikai moka konstruktyviai spręsti tarpusavyje kylančius
konfliktus.
14.Ar esant poreikiui turėtumėte su kuo pasikonsultuoti sprendžiant kylančius
konfliktus?
15.Kaip manote, ar jūsų kompetencijos pakanka darbui su vaikais, ar manote, kad
žinių trūksta ir reikalingas nuolatinis kvalifikacijos kėlimas?
16.Jūsų nuomone, kokie Jūsų VDC lankytojų socialiniai įgūdžiai yra labiausiai
išugdomi?
17.Kurie socialinio darbuotojo vaidmenys, Jūsų nuomone, yra aktualiausi Jūsų VDC
darbinėje praktikoje ? Įgalintojas – socialinių įgūdžių ugdymo skatinimas ,Tarpininkas –
tarpininkavimas tarp klientų ir institucijų, Konsultantas – konsultuoja VDC lankytoją,
Advokatas – atstovauja lankytojo interesus, Aktyvistas – aktyvus VDC bendruomenės narys,
Koordinatorius – VDC lankytojams teikiamos pagalbos koordinavimas
34
18.Kokia, Jūsų manymu, yra socialinio darbuotojo įtaka VDC lankytojų adaptacijai
visuomenėje?
ANKETA VAIKAMS
Panevėžio kolegijos, biomedicinos mokslų fakulteto, socialinio darbo studentė atlieka tyrimą,
kurio tikslas – išanalizuoti socialinio darbuotojo vaidmenį stiprinant komunikacines kompetencijas
vaikų dienos centre. Anketa yra anoniminė. Gauti duomenys bus panaudoti kursiniame darbe. Prie
kiekvieno klausimo rasite pateiktus galimus atsakymo variantus, tinkamą atsakymą pažymėkite X,
arba kur prašoma, įrašykite savo nuomonę.
Dėkoju už atsakymus!
1. Koks tavo amžius ?(įrašyk) .......................
2. Lytis ?(pažymėk)□ Vyras □ Moteris
3. Ar jautiesi saugus dienos centre? (pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau
4. Kiek metų lankai šį dienos centrą?(įrašyk)......................
5. Kiek laiko per dieną praleidi dienos centre? ?(įrašyk) .......................
6. Kaip sutari su dienos centrą lankančiais kitais vaikais?(pažymėk tinkamą atsakymą)□ Labai gerai □ Gerai □ Normaliai □ Labai blogai
7. Kiek laiko per dieną bendraujate su darbuotojais dienos centre? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ iki 1 valandos □ 2 ir daugiau valandų □ daugiau nei 3 valandas
8. Kaip dažniausiai bendrauja darbuotojai dienos centre? (pažymėk 3 tau tinkamus atsakymus)□ Nuoširdžiai □ Įkyriai□ Geranoriškai □ Agresyviai□ Draugiškai □ Griežtai□ Pagarbiai □ Daugiau vadovauja nei bendrauja□ Kita ...............................................................................................................................................
9. Ar gali pasipasakoti darbuotojams apie tau iškilusias problemas? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip, visada□ Dažnai□ Kartais□ Ne, niekada□ Nežinau
10. Kurios iš išvardintų problemų tau yra aktualiausios? (pažymėk visus tau tinkamus atsakymus arba įrašyk)□ Konfliktai šeimoje □ Dažnai turiu problemų nes mėgstu lyderiauti□ Konfliktai mokykloje □ Turiu mokymosi problemų□ Dažnai būnu atstumtas □ Problemos dėl elgesio mokykloje□ Tenka patirti patyčias □ Pykstuosi su draugais□ Kita ...............................................................................................................................................
35
11. Ar dažnai tau tenka įsitraukti į konfliktus dienos centre? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip □ Ne □ Nežinau
12. Ar dažnai tau tenka įsitraukti į konfliktus mokykloje? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip □ Ne □ Nežinau
13. Kaip tu elgiesi konfliktų metu? (pasirink arba įrašyk)□ Nekreipiu dėmesio □ Kreipiuosi į vyresnius□ Bandau gražiai išsiaiškinti □ Kovoju už save ir draugus□ Visada ginu savo nuomonę □ Kita ..................................................................................
14. Ar dienos centro daruotojai padeda spręsti kilusius konfliktus? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip □ Ne □ Nežinau
15. Ar darbuotojai dienos centre moko jus, kaip patiems konstruktyviai spręsti kylančius konfliktus? (pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau
16. Kaip manai, ar vaikų dienos centro darbuotojams pakanka žinių ir kompetencijos dirbti su vaikais ir padėti jiems spręsti kylančias problemas? (pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau
17. Dešimtbalėje sistemoje įvertink vaikų dienos centro darbuotojų darbą (įrašykite nuo 1 iki 10) ........................
18. Ar bendrauja dienos centro darbuotojai su tavo tėvais?(pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau
36
top related