Antanas Navaitis

dimisijos pulkininkas leitenantas 

KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS LAISVĖS

Vilnius2003

Pratarmė

Mes pasiliktume mankurtais, kokiais per okupacijos metus komunistų partija stengėsi paversti Lietuvos žmones, mes nebūtume pilnaverčiai žmonės, jeigu leistume iš   tautos   atminties   išbraukti   mūsų   kančias,   paniekinimą,   mūsų   motinų,   seserų, mylimųjų   ašaras,   pralietą   kraują   ir   tą   kovą,   kuri   atvedė   į   galutinį   laimėjimą   ­ Nepriklausomybės atkūrimą.

Prieš   kalbant   apie   pasipriešinimo   kovą,   noriu   priminti,   kad   pirmaisiais okupacijos metais ­ 1940­1941­aisiais – okupantai žiauriai ir negailestingai naikino karo lakūnus ir aviacijos tarnautojus.

Sušaudė:   brg.gen.   Antaną   Gustaitį,   mjr.   Joną   Špokevičių,   kpt.   Albertą Švarplaitį,   ltn.  Leoną  Žemkalnį,  psk.  Aleksą  Žadeikį,  psk.  Dionizą  Skrinių,   j.psk. Praną Ignataitį.

Nukankino įvairiuose kalėjimuose ir lageriuose: plk. Juozą Grigiškį, kpt. Juozą Andriušį,  kpt.  Kostą  Biknių,  kpt.  Vladą  Morkų,  kpt  Joną  Paliejų,   ltn.gyd.  Antaną Janulį,   ltn.   Antaną   Masiulį,   ltn.   Medardą   Vasiliauską,   j.ltn.   Juozą   Martusą,   psk. Šakinį, civ.tarn.gyd. Kazį Gogelį.

Įvairiuose Šiaurės lageriuose, be poilsio dienų dirbdami nepakeliamomis darbo sąlygomis ir marinti badu, ištvėrė: kpt. Andrius Naujokas, kpt. Viktoras Sakalauskas, kpt.   Simas   Stanaitis;   ltn.   Balys   Morkūnas,   ltn.   Antanas   Navaitis,   ltn.   Stasys Šeštokaitis, ltn. Petras Urbietis, j.ltn. Jonas Valys, viršila Balys Dabušis, psk. Jurgis Markevičius, psk. Balys Norkūnas.

Gen.št.plk.   Juozas   Narakas,   kpt.   Antanas   Audronis,   kpt.   Ignas   Vylius,   ltn. Kostas Liakšas išlaisvinti iš kalėjimo 1941 m. sukilimo metu.

Kpt. Stasys Jasiunskas stebuklingai išsigelbėjo Červenės kalinių skerdynėse.1940 metų  rudenį  neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas mjr. Juozas Namikas 

(žinoma tik tiek, kad jis buvo kviečiamas į komunistinį saugumą pokalbiams ­ A.N.  pastaba).

Antrą  karo dieną  žuvo mjr. Jurgis Kovas, kpt. Albinas Bulvičius, ltn. Juozas Kalsiūnas ir j.ltn. Aleksas Morkus.

Lietuviškuose   saugumo   daliniuose  žuvo:   kpt.   Alfonsas   Pupelis,   ltn.   Juozas Radžiūnas, viršila Motiejus Garunkštis.

   Generalinio štabo pulkininkas leitenantasJuozas Jankauskas ­ Jankus

1900 03 04 – 1967 08 03

Tai paskutinis Karo Aviacijos štabo viršininkas, pradėjęs eiti šias pareigas 1940 metų liepą.

J.Jankauskas   gimė   Telšių   apskrityje,   Rietavo   valsčiuje,   Jaupėnų   kaime.   Jo biografija   panaši   į   daugelio   Lietuvos   karininkų   biografijas.   1918   metais   Rusijoje baigęs   7   klases   sugrįžo   į   Lietuvą.   1918­1919   metais   mokėsi   Kauno   kunigų seminarijoje.   1919   m.   birželio   20   d.   mobilizuojamas   į   Lietuvos   kariuomenę   ir skiriamas mokomojon kuopon. 1920 lapkričio 15 d. siunčiamas į Karo mokyklą. 1921 m. baigia Karo mokyklos IV­ją laidą ir skiriamas į 7­ą Žemaičių Butgeidžio pulką. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1925 m. rugpjūčio 28 d. perkeliamas į Karo Aviaciją. 1927 m. birželio 10 d., baigus karo aviacijos mokslus, jam suteikiamas karo lakūno vardas, ir jis skiriamas į 3­čią eskadrilę. 1928 vasario 16 d. jam suteikiamas kapitono laipsnis.

1932 m. pabaigoje buvo įsteigtas karo lakūnų garbės ženklas “Plieno sparnai.” 1933 m. gruodžio 30 d. juo apdovanojamas ir kpt. J.Jankauskas.

1934.09.03 J.Jankauskas perkeliamas į 4­tą eskadrilę ir paskiriamas jos vadu, o lapkričio   23   d.   jam   suteikiamas   majoro   laipsnis.   Kitais   metais   siunčiamas   į Čekoslovakijos   Karo   Akademiją.   1937   m.   ją   baigus,   jam   suteikiamas   gen.   štabo karininko vardas,  ir  jis skiriamas dirbti kariuomenės štabe, kur įvairiose pareigose dirbo iki paskyrimo Karo aviacijos štabo viršininku (1940 birželio 30 d.).

Tik pradėjus susipažinti su štabo viršininko pareigomis, 1940 07 12 pašalinus LAK (Lietuvos Aeroklubo) pirmininką prof. Z.Žemaitį iš pareigų, gen. štabo plk. ltn. J.Jankauskas   skiriamas   ir   LAK   turto   tvarkytoju.   Juo   būdamas,   kartu   su   LAK generaliniu   sekretoriumi   lakūnu   Jonu   Dovydaičiu,   mėgino   išsaugoti   Lietuvos sportinės aviacijos tradicijas ir turtą, paruošė Vyriausybei ir prezidentui J.Paleckiui memorandumą,  siūlydami įkurti  vieną  aviacijos centrą,  kuris apjungtų  LAK, Orinį susisiekimą, Šiaulių aviacija bei Orinio Sporto sąjungą, veikusią prie Kūno Kultūros ir Sporto komiteto, į vieną organizaciją, pavadintą Liaudies aviacijos centru. Tačiau, kaip  žinoma,  komunistai  okupuotoje  Lietuvoje  nebuvo   linkę   kurti.   Jų   pagrindinis tikslas buvo griauti. Todėl Orinis susiekimas perduotas Aeroflotui, Šiaulių aviacija – LAK, o pats LAK turto tvarkytojas pakeistas aviacijos kapitonu Jurgiu Draugeliu.

1940 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos liaudies komisarų pirmininkas M.Gedvilas pasirašo Lietuvos kariuomenės laidojimo aktą.  Karo aviacijos viršininkas, brigados generolas A.Gustaitis,  sužinojęs,  kad iš  mūsų  kariuomenės likučių  organizuojamas Raudonosios  armijos  29­tas   teritorinis  korpusas   turės   savo korpusinę   eskadrilę,   ir norėdamas gelbėti, kas dar galima, 1940 09 07 išleidžia karo aviacijai slaptą įsakymą 

Nr.9, kurio 2­ras straipsnis skamba taip: “Eskadrilę formuoti ir tos eskadrilės vado pareigas eiti skiriu gen. št. plk. ltn. J.Jankauską”.

Deja, rusai, arogantiškai rodydami savo galią, ignoruoja mūsų karo aviacijos vadovybės veiksmus ir  1940 m. spalio 4 d.  išleidžia  įsakymą  Pabaltijo ypatingajai karo   apygardai   Nr.   079,   kuriame   išvardinami   karo   aviacijos   karininkai   ir puskarininkiai,  paskirti   į   29­tojo  korpuso  eskadrilę.  Gen.  št.   plk.   ltn.   J.Jankausko tame   sąraše   nėra.   Jis   1941   01   01   paleidžiamas   atsargon.   Susiranda   šiokį   tokį planuotojo   darbą   Kauno   Vykdomajame   komitete,   bet   ten   dirba   tik   iki   1941   m. balandžio  pradžios.  Prasideda  neramus   ir   įtemptas   laukimas,  ką   atneš   artimiausia naktis,  kuris  baigėsi  1941 m.  birželio  23 d.,   išgirdus  gen.  Pundzevičiaus   įsakymą visiems  Lietuvos  karininkams  registruotis  komendantūroje.  Telefonu   susisiekęs   su buvusiu I­mos aviacijos  grupės  vadu gen.  št.  pulk.   ltn.  Narcizu Tautvila,  dirbusiu sukilimo štabe, gauna nurodymą paimti savo žinion Kaune, Žaliakalnyje susikūrusią karinę grupę ir jai vadovauti.

Čia norisi paminėti, kad 1941 m. birželio mėn. sukilime Lietuvos karo lakūnai labai   aktyviai   dalyvavo.   Gen.   št.   plk.   leitenantai   Narcizas   Tautvila   ir   Mykolas Mačiokas   darbavosi   sukilimo   štabe,   gen.   št.   pulk.   ltn.   Juozas   Jankauskas,   mjr. Jeronimas Garolis,  kpt. Jurgis Draugelis,  ltn.  Jonas Dženkaitis vadovavo atskiroms grupuotėms Kauno  mieste.  Majorai  Bronius  Vaivada   ir  Alfonsas  Svilas  vadovavo sukilėliams   Žemaitijoje.   Ltn.   Bronius   Norkus   iškėlė   Lietuvos   Trispalvę   ­ Nepriklausomybės simbolį ­ Prisikėlimo bažnyčios bokšte. Ir pagaliau reikia atminti, kad tautinės eskadrilės (29­tojo korpuso avio eskadrilės) lakūnai neskrido į Rusiją, o iš  Pabradės  aerodromo grįžo atgal   ir  nusileido  prie  Siesikų.  Tuo pat  metu  j.  psk. Juozas   Astikas,   skrisdamas   lėktuvu   Anbo   ­   41,   Ukmergėje   apšaudė   iš   Lietuvos sprunkančius okupantus.

Vokiečiams   likvidavus   Laikinąją   Lietuvos   vyriausybę,   vadovaujamą   Juozo Ambrazevičiaus­Brazaičio, ir uždarius Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) organizaciją, jos vietoje susikūrė pogrindinė Lietuvių Fronto (LF) organizacija. LF vadovybė manė, kad karui baigiantis, tiek pereinamuoju laikotarpiu, tiek prie taikos derybų stalo, bus ne tik naudinga, bet net būtina turėti, kad ir mažas, bet savas ginkluotas pajėgas. Ir LF pradeda   organizuoti   visoje   Lietuvoje   ginkluotus   “Kęstučio”   būrius.   Jų   vadu   LF vadovybė, kaip prisimena teisininkas Povilas Šilas (P.Šilas “Mano kryžiaus odisėja”, 93 puslapis) pakvietė aviacijos gen. št. pulk. ltn. J.Jankauską.

  “Kęstutis”   visoje   Lietuvoje   organizavo   karinius   dalinius,   rinko   ir   kaupė ginklus, ruošėsi kovai dėl  Lietuvos nepriklausomybės. “Kęstučio” kariniai daliniai, komunistams antrą kartą okupavus Lietuvą, tapo partizaninio karo židiniu.

1944 metais, kada jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo, gen. št. pulk. ltn. J.Jankauskas sušaukė “Kęstučio” vadovybės pasitarimą, kuris numatė “Kęstučio” organizacijos uždavinius rusams vėl okupavus Lietuvą.

Apie 1944 metais Lietuvoje vyravusias nuotaikas tas pats P.Šilas rašo (ten pat, 92   puslapis):   “1944   metais   gegužės­birželio   mėnesiais   mes   šventai   tikėjome 

demokratinių   Vakarų   ir   JAV   skelbiama   visų   tautų   laisvo   apsisprendimo   teise. Tikėjome   jų   skelbiamais   laisvės,   lygybės,   humanizmo   idealais.  Žodžiu,  mes   tada tikėjome Vakarų valstybių vyrų skelbiamais idealais, patikėjome jų švaria sąžine tada, kada mes jau buvome išduoti.

Paskutiniame Lietuvių Fronto posėdyje visi mes guodėmės viltimi, kad greitai baigsis   karas   ir   kad   Vakarų   valstybės   taikos   sutartimi   su   Vokietija   atstatys nepriklausomą Lietuvą, Estiją, Latviją, Lenkiją…1944 m. gegužės­birželio mėnesiais mes visi tikėjome, kad jeigu Lietuvą laikinai ir užims Rusijos Raudonoji armija, tai tik trumpam laikui, iki Taikos konferencijos, ilgų ilgiausiai pusei metų.

Dauguma   Lietuvių   Fronto   paskutinio   posėdžio   dalyvių   ruošėsi   “trumpam”, ilgiausiai “pusmečiui” pasitraukti į Vakarų Europą, kad atėjus tinkamam laikui, galėtų tuojau   sugrįžti   į   Lietuvą.   Aš,   Povilas   Malinauskas   ir   pulkininkas   Jankauskas pareiškėme, kad norim pasilikti Lietuvoje.”

Gen.  št.  plk.   ltn.  J.Jankauskas,  nutaręs  pasilikti  Lietuvoje,  pasitraukė   į   savo tėviškę Žemaitijoje, kur tuo metu Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse buvo stipriausi “Kęstučio” organizacijos daliniai. Apsistojęs Rietave jis dalyvavo lietuvių karininkų pasitarime.   Sovietiniai   armijai   galutinai   okupavus   Lietuvą   pasidaro   dokumentus Jankaus pavarde ir pradeda nelegalų gyvenimą: dirbo įvairiose įstaigose ir pareigose: tai  pieninėse,   tai  Tauragės  bei  Pagėgių  bankuose.  1950 m.  spalio  mėn.   įsidarbina Šiaulių   taupomosiose  kasose.  Čia  1952  m.  pabaigoje  Gubernijoje   (Šiauliuose)   jis susitiko su VLIK atstovu, senu pažįstamu iš  Kauno Jonu Deksniu, kuris jau buvo tapęs NKVD agentu. NKVD, norėdama išaiškinti J.Jankausko ryšius su pogrindžiu, dar kelis kartus susitikti su juo siuntė savo provokatorių. Ir pagaliau 1953 02 03 jį areštavo.  Nuteisia  25  metams katorgos.   Jis  kalėjo  Taišeto   lageryje,   iš   kurio  1955 metais išsekęs, sergantis ateroskleroze ir širdies nepakankamumu, buvo atgabentas į Nevelskio centrinę ligoninę. Po Stalino mirties 1957 metais peržiūrėjus bylą, bausmė buvo   sumažinta   iki   10   metų.   1960   m.   grįžta   į   Lietuvą   ir   įsidarbina   Kauno Rajkopsąjungos statybos kolonoje, kuriai vadovavo lakūnas – sklandytojas V.Drupas, kuris savo vadovaujamoje įstaigoje įdarbino ne vieną iš lagerių grįžusį lakūną. Gen. štabo  plk.   ltn   J.Jankauskas  mirė   1967  m.  Palaidotas  Garliavos  kapinėse   (Jonučių gyvenvietė).

Gen.   štabo   plk.   ltn   J.Jankauskas   buvo   apdovanotas   DLK   Gedimino   4­ojo laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos išvadavimo medaliu, “Plieno sparnų” garbės ženklu, Čekoslovakijos Baltojo  liūto 4­ojo laipsnio ordinu, Čekoslovakijos lauko piloto – lakūno garbės ženklu.

1999 spalio 7 d. po mirties jam suteiktas kario – savanorio vardas.

Generalinio štabo pulkininkas leitenantasMykolas Mačiokas ­ Pušis

1899 03 17 – 1953 03 24

Mykolas Mačiokas gimė Marijampolės apskrities Pilviškių valsčiaus Gudelių kaime. Šeimoje augo 7 vaikai. Baigęs Vilniuje privačią gimnaziją ir mokytojų kursus, kurį   laiką   mokytojavo.   Kuriantis   Lietuvos   kariuomenei,   stojo   savanoriu. Besikuriančioje   Lietuvos   kariuomenėje   trūkstant   žemesniojo   laipsnio   karininkų, pirmosios Karo mokyklos laidos buvo paruošiamos per kelis mėnesius. Pirmoji laida, pradėjusi mokslą 1919 03 11, baigė mokslą 1919 07 06. To meto įsakyme kariuomenei sakoma:   “baigę   atsakančiai   Karo   Mokyklą   ir   tinkami   būti   karininkais   Lietuvos Armijoje pakeliami į pirmą karininko “karužos” laipsnį”.

Savanoris M.Mačiokas kartu su broliu Antanu 1919 07 31 buvo pasiųstas į Karo Mokyklos II­ją laidą. Ją baigęs buvo paskirtas į 2 ats. batalioną. Vėliau perkeltas į 9 pulką.

Jam teko dalyvauti kovose su lenkais. Nurimus kovoms, 1924 10 05 pradeda ruoštis   tuo metu  labai  pavojingai  karo  lakūno profesijai.  Baigęs  Aukšt.  Karininkų kursų aviacijos skyrių, tampa karo lakūnu. 1927 07 06 pergyvena skaudžią netektį: skrisdamas lėktuvu “Šmolik­20” žuvo jaunesnysis brolis karo lakūnas vyr.leitenantas Vincas Mačiokas, baigęs III – ą Karo Mokyklos laidą.

1930  m.  Mykolui  Mačiokui   suteikiamas  majoro   laipsnis   ir   jis,   kaip  gabus, perspektyvus karininkas, siunčiamas tobulintis į Italijos Karo Akademiją.. Grįžęs iš Italijos,   skiriamas   į   Kariuomenės   štabą.   Karo   aviacijoje   atlieka   tik   skraidymų minimumą,   kad   nenutrūktų   karo   lakūno   stažas.   1937   m.   baigia   Lietuvos   Karo akademiją ir tais pat metais jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.

Prieš   Lietuvos   okupaciją   M.Mačiokas   dirbo   Kariuomenės   štabo   IV­me skyriuje. Likviduojant Lietuvos kariuomenę,  gen.št.plk.ltn. M.Mačiokas 1940 m. rudenį   skiriamas   Lietuvos   karinio   komisariato   respublikos   karinio   rengimo inspektoriumi. 1940 m. pabaigoje paleidžiamas į atsargą. 1941 m. Mačiokų šeima labai aktyviai dalyvauja Birželio sukilime: M.Mačiokas veikė  sukilimo štabe, jo žmona Juzė Mačiokienė organizavo sukilėlių mitybą.

1987 m. Bostone (JAV), minint Birželio sukilimą, vienas pagrindinių sukilimo vykdytojų   plk.   Juozas   Vėbra   sakė:   “Atvykus   į   Kauno   radiofoną   skelbti nepriklausomybės atstatymo deklaracijos, L.Prapuolenis nesurado jos savo kišenėje. Teko iš  naujo ją  skubiai,  bet jau sutrumpintai,  suredaguoti.  Lietuviškai ją  perkaitė L.Prapuolenis, vokiškai A. Vaitiekūnas, o prancūziškai plk. J.Vėbra. Angliškai jis jos neskaitė, kaip spaudoje dažnai minima, nes jis anglų kalbos tada dar visai nemokėjo.

Po nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo į radijo stotį atskubėjo ir plk. ltn. M.Mačiokas.  Nežiūrint  karinių   laipsnių,  visi  vienodai ėjo  į  žvalgybą  aplink radijo stotį. Ėjo ir jis. Pusvalandžiui praėjus ir M.Mačiokui negrįžus, kitas žvalgas išėjo jo ieškoti. Išgirdęs krūmuose kažką rusiškai besikeikiant, pamatė numestus šautuvus ir M.Mačioką  besigrumiantį   su   rusu.  Atitemptas   į   radijo  stotį   rusas  prašėsi   tuoj  pat nušaunamas, nes norįs mirti už  Staliną.  Pavalgydintas jau nenorėjo už  jį  mirti, bet 

prašė  paleisti  gyvą,  nes Rusijoje  turįs šeimą.  Neturint vietos belaisviams laikyti   ir neturint   jokio   tikslo   belaisvius   žudyti,   jis   buvo   paleistas   žygiuoti   parodyta   rytų kryptimi.” (“Karys”, JAV, 1987 m., Nr.2, p.80).

Vokiečių   okupacijos   metu   M.Mačiokas   dirbo   Kauno   stiklo   fabriko direktoriumi.

Vokiečiams   uždraudus   Laikinosios   Lietuvos   vyriausybės   ir   LAF   veiklą, įsikuria  pogrindinė  LF   (Lietuvių   fronto)   organizacija,   kurioje  gen.   št.   plk.   ltn. M.Mačiokas aktyviai dalyvauja, dirba LF kariniame dalinyje “Kęstutis”.

1943  m.  kovo   16­17  dienomis   gestapas,   keršydamas   už   lietuvių   sužlugdytą mobilizaciją į SS dalinius, suima 46 įtakingus Lietuvos inteligentus ir nugabena juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jų tarpe buvo ir gen. št. plk. ltn. M.Mačiokas.

1945 metų pradžioje, evakuojant Štuthofo koncentracijos stovyklą. gen. št. plk. ltn.   M.Mačiokas   patenka   į   rusų   rankas.   Pavasarį   jis   vos   gyvas   grįžta   Lietuvon. Šeimoje   prisiglausti   negali,   nes   jo   žmoną,   kaip   buvusią   sukilėlių   maitinimo organizatorę, terorizuoja NKVD. M.Mačiokas pradeda slapstytis, užmezga ryšius su partizanais.

1947   m.   birželio   15   d.   Marijampolės   miškuose   įvykusiame   partizanų   vadų pasitarime nutarta Vyriausiojo ginkluotų pajėgų vado postą pasiūlyti gen. št. plk. ltn. M.Mačiokui.

“Pasitarime   Marvelėje   (Kauno   priemiestis   –  A.N.   pastaba)   dalyvavo   pulk. M.Mačioko   adjutantas,   buvęs   Lietuvos   kariuomenės   karininkas   Povilas   (Povilas Malinauskas – vienas iš LF “Kęstučio” organizacijos vadovų ­  A.N. pastaba). Buvo svarstomas   klausimas   dėl   plk.   ltn.   M.Mačioko   paskyrimo   Vyriausiuoju   ginkluotų pajėgų   vadu.  Su  M.Mačioku  pavyko  užmegzti   ryšį  Žvejui  per  Kazimierą  Pyplį   ­ Mažytį. Jis su M.Mačioku susirašinėjo, tačiau susitikti jiems nepavyko, nes 1947 m. rugpjūčio  15­16 d.   į  paskirtą   susitikimo vietą  neatvyko Žvejys,  o   rugpjūčio 20 d. neatvyko   M.Mačiokas.   Povilas   Malinauskas   perdavė   M.Mačioko   sutikimą   imtis vadovauti partizaniniam judėjimui, tačiau po rugpjūčio 20 d. jis kažkur dingo, ir ryšys su juo nutrūko” (Laisvės Kovų Archyvas, Nr.23, p.31).

Mindaugas   Bloznelis   knygoje   “Lietuvos   išlaisvinimo   karyba”,   p.147,   rašo: “Galima   manyti,   kad   likvidavus   LIK   (Lietuvos   Išlaisvinimo   Komitetas   –  A.N. pastaba), suėmus generolus S.Zaskevičių ir M.Pečiulionį, P. Malinauskas, norėdamas išsaugoti   M.Mačioką   kaip   svarbų   Lietuvos   nepriklausomybės   atgavimui   žmogų, pasiūlė   šiam   persikelti   į   Rygą   ir   parūpino   dokumentus   svetima   pavarde…” P.Malinauskas palydėjo M.Mačioką į Rygą, tačiau ten pulkininkui buvo pavogti visi dokumentai.  Laimė,   jis   sutiko   latvį,   su  kuriuo  buvo kartu  kalėjęs  Štuthofe,   ir  šis parūpino   M.Mačiokui   dokumentus.   Rygoje   pulkininkas   gavo   darbą   ir   per P.Malinauską  reguliariai šelpė  Kaune gyvenančią  šeimą  iki  jos ištrėmimo 1948 m. gegužės   mėn.   Pulkininko   pėdsakai   dingsta   1949   m.   Spėjama,   kad   gen.št.plk.ltn. M.Mačiokas mirė 1953 03 24 Rygoje.

Kadangi NKVD archyvuose jis minimas kaip vienas iš Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) štabo narių, tikėtina, kad NKVD prikišo nagus prie gen. št. plk. ltn. Mykolo Mačioko paslaptingo dingimo.

M.Mačioko šeimoje augo sūnus Mindaugas ir dvi dukros: Laura ir Severina.Gen.št.plk.ltn.  M.Mačiokas mokėjo  rusų,   lenkų,  vokiečių,  prancūzų   ir  anglų 

kalbas.Buvo apdovanotas Gedimino ordinu, Kariuomenės savanorių­kūrėjų medaliu, 

Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.Lietuvos   Respublikos   Prezidento   aktu   2001   02   16   apdovanotas   Vyčio 

Kryžiaus 5­ojo laipsnio ordinu.

MajorasZigmas Drunga – Šernas, Mykolas­Jonas

1904 01 02 – 1946 06 12

Gimė   Utenos   apskrities   Užpalių   kaime.   Vėliau   šeima   persikėlė   į   Zarasų valsčių. Šeimoje augo šeši vaikai. Zigmas buvo vyriausias. Mokydamasis Rokiškio gimnazijoje buvo aktyvus šaulys, skautas, ateitininkas. 1928 m. baigė Karo mokyklos X­ą laidą ir paskirtas į 4–tą L. K. Mindaugo pulką. 1931 metais komandiruojamas į Vytauto Didžiojo Aukštųjų karininkų aviacijos skyrių. Jį baigus Z. Drungai suteiktas karo lakūno vardas, ir jis paliktas aviacijoje. 1940 01 01 suteiktas majoro laipsnis. Iki Lietuvos okupacijos M. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II­jo skyriaus viršininkas. Okupantų   paskirtas  Lietuvos   prezidentu,   J.Paleckis,   vykdydamas   savo  šeimininkų nurodymą “išvalyti” Lietuvos kariuomenę nuo okupantams nepageidautinų karininkų, majorą Z. Drungą 1940 07 02 įsakymu Nr.901 paleido į atsargą.

Vokiečių  okupacijos  metais  Kauno ugniagesių  komandoje   susibūrė   nemažai karo lakūnų: mjr. Zigmas Drunga, kapitonai Stasys Krosniūnas, Antanas Audronis, Vladas Šlikas, Petras Vedeika ir kiti. mjr. Zigmas Drunga buvo degazacijos skyriaus viršininkas.   Jis   turėjo   savo atskirą   kabinetą,   todėl  degazacijos   skyriuje  buvę   karo lakūnai   įsirengė   spaustuvę,   kurioje   spausdino  pogrindinį   laikraštį   “Baltija”.  Buvo išleista   trys   ar   keturi   šio   laikraščio  numeriai.  Prie  Kauno  artėjant   komunistiniam slibinui,  spaustuvės  įranga buvo užkasta miške. Kaip pasakoja kpt.  S. Krosniūnas, mjr. Z.Drunga, nusivedęs į tą vietą savo sūnų Saulių, liepė įsidėmėti, kur ta spaustuvė paslėpta.

Vokiečių įsakymu Kauno ugniagesiai evakuoti Vokietijon. Paskutiniu momentu mjr.   Z.Drunga   pasiliko   Kaune.   Ar   jis   pats   apsisprendė   likti,   ar   gavo   karinės organizacijos “Kęstutis” įsakymą pasilikti Kaune, kpt. S.Krosniūnas nežino.

Praėjus frontui, mjr. Z. Drunga dirba Kauno ugniagesių  viršininku. 1945 m. pavasarį  NKVD pradeda  jį  kviestis  pokalbiams.  Prisimindamas,  kuo  tie  pokalbiai 

baigėsi mjr. Namikui (1940 m. okupavus Lietuvą, mjr. Namikas irgi buvo kviečiamas į NKVD pokalbiams, neišaiškintomis žūties aplinkybėmis jo lavonas 1940 m. rudenį buvo rastas Kaune, Nemuno saloje –  A.N. pastaba),   iš   tarnybos pasitraukė   ir  ėmė slapstytis,   tačiau   suėmimo neišvengė.  Keliaujant   į  Suvalkiją,   buvo Šilavoto   stribų suimtas ir uždarytas į  daboklę. Po kelių parų, išlaužęs langelio grotas, pabėgo (žr. “Laisvės kovų archyvo” Nr.3­4, p.24).

Pabėgęs   iš   daboklės,   įsijungė   į   partizanų   Geležinio   Vilko   rinktinę, vadovaujamą ats. ltn. Juozo Stravinsko ­ Žiedo. Pasirinko slapyvardį “Šernas”. 1945 10 05 LIK (Lietuvos išlaisvinimo komiteto) posėdyje majoras Z.Drunga dalyvauja jau kaip Tauro apygardos štabo karininkas.

Suėmus Tauro apygardos vadą,  aviacijos kpt.  Leoną  Taunį,  mjr.  Z.Drunga pradeda   vadovauti   Tauro   apygardai,   pasirinkdamas   slapyvardį   Mykolas­Jonas. Tapęs apygardos vadu, energingai ėmėsi atstatyti dėl suėmimų nutrūkusius ryšius, naujai organizuoti apygardos štabą, užmezgė glaudesnius ryšius su kitų apygardų vadais,   pradėjo   su   jais   tartis   dėl   vieningos,   autoritetingos   partizaninio   karo Lietuvoje vadovybės. Tuo tikslu 1946 04 09 Lazdijų apskrities Samuniškių miške mjr.   Z.Drunga   susitinka   su   “A”   apygardos   vadu   plk.   ltn.   Juozu   Vitkum   ­ Kazimieraičiu   ir   nutaria   “A”   ir   Tauro   apygardas   sujungti   į   vieną   vienetą, vadovaujamą   J.Vitkaus.   Šį   junginį   pavadina   “Pietų   Lietuvos   partizanai”.   Mjr. Z.Drunga tapo plk.ltn. J.Vitkaus pavaduotoju.

Tęsdamas tą partizaninio karo centralizavimą, Z.Drunga 1946 05 28 susitinka su   provokatoriumi,   saugumo   agentu,   tariamuoju   Aukštaitijos   partizanų   štabo įgaliotiniu   dr.   J.Markuliu   ­   Ereliu.   Susitikime   nutarta   artimiausiu   metu   sudaryti bendrą partizanų vadovybę. Veikiausiai šis susitikimas ir prisidėjo prie greitos majoro žūties. Provokatoriui J.Markuliui pavyko nustatyti apytikres mjr. Z.Drungos veikimo ribas ir artimiausius jo veiklos planus. Mjr. Z.Drunga “ryšiams su užsieniu palaikyti” įkūrė   ir   pasiuntė   į   Lenkiją   specialų   partizanų   būrį,   kuris   turėjo   priimti korespondenciją   iš  Vakarų   ir  pergabenti per  sieną   į  Lietuvą.  Norėdamas paskatinti kovotojus,   1946   04   05   įsteigė   pasižymėjimo   ženklus   –   “Narsumo   ir   Uolumo juosteles”   (“Lietuvos   naikinimas   ir   tautos   kova   (1940­1988)”,   p.317).   Turbūt   to partizanų   būrio   kovotojai   ir   atvedė   iš   Lenkijos   į   Lietuvą   atvykusius   iš   Vakarų Lietuvos  diplomatinių   tarnybų   įgaliotinius   ­  Andrių   (ltn.  Vytautas  Stanevičius)   ir Alfonsą   (Jonas   Deksnys   –   vėliau   tapęs   NKVD   agentu   ir   labai   pakenkęs rezistenciniam   judėjimui),   su   kuriais   majoras   Z.Drunga   susitiko   1946   05   31. Susitikimo protokolas atspausdintas “Laisvės kovų archyve” Nr.1, p.24.

Po   šių   pasitarimų   mjr.   Z.Drunga   nutarė   vykti   Žemaitijon   ir   su   vietiniais partizanų   vadais   aptarti   vadovybės   centralizavimo   klausimus.   Vykdydamas   šį sumanymą, ir žuvo.

Paskutiniosios  mjr.  Z.Drungos   ­  Mykolo­Jono gyvenimo valandos  aprašytos “Laisvės   kovų   archyve”   Nr.3­4,   p.26:   “Mykolas­Jonas,   lydimas   šešių   partizanų, iškeliavo į Žemaitiją susitikti su tenykšte partizanų vadovybe, aptarti susijungimo ir 

bendros   kovos   klausimus.   Birželio   12   d.   švintant   Mykolas­Jonas   su   vienuolikos partizanų   palyda   atėjo   į   miške   esantį   Agurkiškės   kaimą   (Šakių   apskritis,   Lukšių valsčius). Radę  melžiančią  karves moterį,   jie prisipylė  į  gertuves pieno ir atsigėrė. Moteris juos perspėjo, kad aplink visur rusai. Jie atsakė, kad tai žino, ir atsisveikinę patraukė į mišką. Tuoj pat pasirodė rusų kareiviai, žygiuojantys tą pačia kryptimi.

Saulei   tik   pakilus,   toje   pusėje,   kur   nuėjo   partizanai   ir   juos   persekiojantys kareiviai,  pasigirdo smarkus šaudymas ir granatų  sprogimai.  Partizanai,  pasiskirstę mažais   būreliais,   atsišaudydami,   stengėsi   atsipalaiduoti   nuo   persekiojimo.   Du partizanai žuvo laukymėje, kiti du – alksnyne. Bėgdamas per plynę, žuvo partizanas Saulius. Su juo traukęsis Mykolas – Jonas buvo sužeistas ir susisprogdino. Rytojaus dieną žmonės jo žuvimo vietoje rado smegenų likučius ir kaukolės nuolaužas. Viską ten pat ir palaidojo. Kautynėse žuvo kuopų vadai Meška (Vytautas Puižys) ir Sakalas (Bronius Brazauskas),  “Šarūno” rinktinės adjutantas Brangutė   (Juozas Sidabras) ir partizanai Saulius (?) ir Vaidila (Jonas Vilnonis).

Mjr.   Zigmas   Drunga   buvo   apdovanotas   Gedimino   4­ojo   laipsnio   ordinu   ir Nepriklausomybės medaliu. Po mirties apdovanotas 1950 12 04 LLKS Prezidiumo nutarimu Nr. 4 Laisvės Kovų Kryžiumi I laipsnio (su kardais). 1998 05 19 Lietuvos Respublikos prezidento dekretu – Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė mjr. Z.Drungai suteikė pulkininko laipsnį ir apdovanojo Vyčio kryžiaus I­ojo laipsnio ordinu.

MajorasBronius Vaivada – Akmuo, Vilkas

1900 05 29 – 1946 06 07

Gimė Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Žadeikių kaime. 1918 – 1921 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. 1921.10.19 buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir tų pat metų lapkričio 12 d. pasiųstas į Karo Mokyklą. Būdamas kariūnu 1923 m. sausio mėn. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923.10.24 baigė V­ą Karo mokyklos laidą ir buvo paskirtas Karo Aviacijos vadovybės žinion. 1924 m. jam suteiktas II­os eilės karo lakūno vardas, ir jis paskirtas į I­ają eskadrilę. 1930 m. baigė vakarinę S.Daukanto mokytojų seminariją, o tais pačiais metais rugpjūčio 2 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1931 m. išleido knygą “Aeronautika ir meteorologija.” 1932.07.01 kaip KAM stipendininkas pasiųstas į Strasbūro universitetą studijuoti geofizikos. 1936 m. baigė studijas ir įgijo geofizikos inžinieriaus vardą. Tais pačiais metais rugpjūčio 1 d. jam suteiktas   majoro   laipsnis,   ir   jis   paskirtas   Karo   Aviacijos   meteorologijos   tarnybos viršininku.

1940 12 01 paleistas į atsargą. Prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, 1941 m. Birželio sukilime vadovavo sukilėliams Žemaitijoje. Karo metu mokytojavo 

Panevėžyje ir Utenoje. Gen. št.  plk. ltn. J.Jankausko nurodymu Utenoje sukūrė LF “Kęstutis”   dalinius   ir   jiems   vadovavo.   Artėjant   sovietinei   armijai   į   Vakarus nepasitraukė ir 1944 10 23 buvo paskirtas rezistencinių pajėgų viršininku (slapyvardis –  Akmuo).  Utenos,  Švenčionių,  Zarasų   apskrityse,   “Kęstučio”  vyrams  buriantis   į partizanų   būrius,   tuos  būrius   sujungė   į   “Tigro”   rinktinę   ir   jai  vadovavo,  pakeitęs slapyvardį   į  Vilką.  Vėliau rinktinėje atsiradus prityrusiam rikiuotės karininkui – 1 p.pulko kpt. Benediktui Kaletkai, rinktinės vado pareigas perduoda jam. Toliau mjr. Br.Vaivada bendradarbiauja leidžiant pogrindinę spaudą: “Prošvaistė”, “Laisvės kovų kelias”. Tuo pačiu metu paruošė “Panteros” planą.

“Panteros planas, ­ rašo partizanų plk.ltn. Leonas Vilutis 1995 m. “Kardo” 3­4 numeryje, 31 puslapyje, ­ numatė rinktinės veikimo srityje pirmiesiems pulti priešą ir, sutriuškinus jo būstines, išvaduoti apylinkių miestų kalėjimuose kankinamus žmones. Kita dalis “Panteros” plano numatė Labanoro girioje įrengti dvi dideliems mūšiams skirtas stovyklas,  savotiškas  tvirtoves.  Viena tų  stovyklų  buvo pavadinta “Margio” vardu, kita – “Kauno”. Šios stovyklos lemtingomis 1945 m. kovo mėn. 9­11 dienomis suvaidino svarbų vaidmenį. Jose susitelkusį partizanų junginį apsupo Vetrovo divizija. Kautynės be atvangos tęsėsi   tris  paras.  Trečiąją  kautynių  dieną  Vetrovo divizijai   į pagalbą buvo mesta sovietinės armijos artilerijos ir minosvaidžių daliniai. Artilerijos ir minosvaidžių sviedinių sprogimai ardė įtvirtinimų sienas. Po trijų įnirtingos kovos parų apsuptiesiems partizanams baigėsi šaudmenys, o jų papildyti nebuvo galimybės. Partizanai   pasiryžo   pralaužti   apsupimo   žiedą   ir   trauktis   į   Baltarusijos   miškus. Kautynėse Labanoro girioje prie Kiaunėliškio “Margio” įkurtoje stovykloje žuvo 39 partizanai, o “Kauno” – 33 partizanai.

1945 m. enkavedistams pavyko įterpti savo agentą į Utenos apskrityje veikusių partizanų   eiles.   Prasidėjo   masiniai   areštai.   Buvo   suimti   “Tigro”   rinktinės   vadai, ryšininkai.  Suimtas ir  mjr.  Br.Vaivada. Jo žmona tvirtino, kad prieš  suėmimą  mjr. Br.Vaivada   mokytojavo   Panevėžio   mokytojų   seminarijoje   ir   suimtas   1945.06.07 Panevėžyje. (Kitais duomenimis suimtas 1945.06.22) Tų pačių metų lapkričio 22 d. Vilniuje   Karinio   tribunolo   nuteistas   sušaudyti.   Sušaudytas   1946   06   07. Baudžiamosios bylos Nr. П­18544 ( “Tremtinys”, 1996 m., Nr.15).

Mjr.   Br.Vaivada   buvo   apdovanotas   Gedimino   IV   laipsnio   ordinu, Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos vadavimo medaliu ir “Plieno sparnų” garbės ženklu.

KapitonasIgnas Vilius – Velavičius1904 03 22 – 1946 05 16

Gimė Telšių apskrityje Varnių valsčiuje Pavandenės kaimo ūkininko šeimoje, kurioje užaugo 10 vaikų.

Mokydamasis Telšių  gimnazijoje buvo šauliu ir dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime.

Baigęs šešias gimnazijos klase įstojo į Karo mokyklą. 1926 09 07 baigė Karo mokyklos VIII –ą laidą ir paskirtas į 8­ą DLK Vaidoto pėst. pulką. 1927 10 2 buvo perkeltas   į   Karo   aviaciją.   Mokomojoje   eskadrilėje   lėktuvu   “Albatros   B   II”   su instruktoriumi atliko 62 skrydžius. 1928 09 06 išskrido savarankiškai. 131 09 30 baigė aukštojo pilotažo apmokymus. 1932 01 01 jam suteiktas I eilės karo lakūno vardas, o tų pat metų lapkričio mėn. kapitono laipsnis.

“Kpt. Vilius buvo labai drąsus, veržlus, geras pilotas, nekreipiantis dėmesio į jokius pavojus” – rašė  buvęs karo lakūnas kpt. Simas Mockūnas (Plieno sparnai – JAV. 1973, Nr.4).

Aviacijos   šventėse   plk.   ltn.   Mačiuika,   mjr.   Pyragius   ir   kpt.   Vilius demonstruodavo aukštojo pilotažo numerius.

“1933   m.   naikintuvų   eskadrilė   Gaižiūnų   poligone   praktikavosi   pulti   žemės taikinius.   Pikiruodami   išmesdavo  bombas   ir   staigiai   kildavo   aukštyn.   Kpt.   Vilius skrisdamas italų  gamybos lėktuvu “Fiat” per daug priartėjo prie žemės ir  kylant  į viršų jo išmesto bombos skeveldros pažeidė lėktuvo valdymo trosus. Nebevaldomas lėktuvas   iš   inercijos   pakilo   apie   100   metrų.   Kpt.   Vilius   šaltakraujiškai   patraukė parašiuto atidarymo rankeną ir besiskleisdamas parašiutas ištraukė ir jį. Žemė buvo čia   pat.   Lėktuvas   sudužo.   Jis   išsigelbėjo.   Tuo   metu   atskrido   kitas   lėktuvas   ir bombardavo tą pačią vietą. Jam atsigulus už medžio bombos skeveldros jo nesužeidė – prisimena mjr. A. Kutka” (Karys – 1984, Nr.40 ).

Po 1934 m. birželio mėn. sukilimo kpt. I.Vilius buvo pažemintas į eilinius ir paleistas iš kariuomenės. Vėliau Respublikos Prezidentas laipsnį jam grąžino.

Atleistas iš kariuomenės I.Vilius įsidarbino Skuodo muitinėje. 1936 m. perėjo dirbti į Lietuvos aeroklubą Nidos sklandytojų mokyklos viršininku. 1937 m. pradeda dirbti Klaipėdos muitinėje ir vėl įsitraukia į politinę veiklą. Tampa aktyviu Lietuvos Aktyvistų   Sąjungos   (LAS)   nariu   (voldemarininku).   1939   m.   vokiečiams   užėmus Klaipėdą,   persikelia   į   Jurbarką   ir   toliau   tęsia   veiklą   LAS.   Apkaltintas   sukilimo ruošimu 1940 05 29 kpt. V.Vilius areštuojamas. Sovietiniai armijai okupavus Lietuvą jau naujieji šeimininkai jį kalina kaip visuomenei pavojingą asmenį.

Antrąją  Sovietų  Sąjungos   ir  Vokietijos  karo  dieną   išeina   į   laisvę.  Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskiria jį Kauno kalėjimo viršininku.

Pabuvęs pusantro mėnesio kalėjimo viršininku kpt. I.Vilius pradeda vadovauti Lietuvos   Nacionalistų   partijos   (LNP)   kariniam   sektoriui   ir   “Geležinio   vilko” organizacijai.

Po   Lietuvos   Laikinosios   vyriausybės   uždarymo,   1941   m.   rudenį   griežtai atsiribojo nuo Pyragiaus,  Taunio,  Sliesoraičio  bendradarbiavimo su vokiečiais,  bet ryšio   su   LNP   nenutraukė,   nes   vokiečių   okupacijos   metu   tai   buvo   vienintelė 

organizacija   turėjusi   legalias   ryšio   priemones,   kuriomis   buvo   galima   pasinaudoti susiekiant   su   provincija.   Be   to   LNP   priedangoje   buvo   kaupiamos   spausdinimo priemonės pogrindinei spaudai leisti.

1941   12   26   susikuria   pogrindinė   organizacija   Lietuvos   Laisvės   Kovotojų Sąjunga (LLKS). Kpt. I.Vilius nuo 1942 m. balandžio mėn. pradeda vadovauti LLKS kariniam sektoriui.

1943   m.   ruošdamasis   kovai   prieš   komunistinę   invaziją   kpt.   I.Vilius   įsigijo dokumentus Igno Velavičiaus vardu.

1943   m.   pabaigoje   į   Kauną   buvo   atsiųstas   “Abver’e”   (Vokietijos   karinė žvalgyba) tarnaujantis kpt. Viktoras Vilkutaitis. Jis buvo gavęs “Abver’o” vadovybės nurodymus   tartis   su   lietuvių   pogrindžio   organizacijomis,   siūlyti   joms   apmokyti lietuvių partizanus karo taktikos, sprogdinimo, radijo ryšių  palaikymo ir žvalgybos pagrindų.   Kpt.   I.Vilius   užmezgė   ryšius   su   kpt.   V.Vilkutaičiu   ir   “Abver’o” oberleitenantu Nissen’u. Šiuo būdu užsitikrino sau galimybę laisvai važinėti vokiečių okupuotoje teritorijoje ir kirsti Vokietijos sieną, kuri buvo uždaryta specialių leidimų neturintiems piliečiams.

Po   1944   m.   LLKS   vadovybės   areštų   organizacijai   vadovauti   ėmėsi   karinio sektoriaus vadovas kpt. V.Velavičius. Buvo įrengtas radijo siųstuvas palaikyti ryšį su dr. Algirdo Vokietaičio grupe Švedijoje.

1944 m. sovietų armijai grėsmingai artėjant prie Lietuvos kpt. I.Vilius važinėjo po Žemaitiją kurdamas “vanagų” būrius.

Liepos pradžioje gen. štb. plk. ltn. Matas Naujokas, kpt. I.Vilius, kpt. Klemas Martinkus   ir   kpt.  Antanas   Petruškevičius   tarėsi   dėl   tolesnių   veiksmų   priešinantis sovietinei   okupacijai.   Jie   svarstė   lietuvių   dalinių   steigimą   ir   vadovavimą   jiems. Nusprendė   pasinaudoti   vokiečių   siūlomomis   galimybėmis   apmokyti   ir   aprūpinti “vanagus”   ginklais   bei   šaudmenimis.   Tam   tikslui   sukurtas   “vanagų”   štabas, vadovaujamas j. ltn. Jono Jurkūno. Partizaniniam judėjimui Lietuvoje turėjo likti ir kpt.   I.Vilius.   Jo   vadaviete   turėjo   tapti   Kazlų   Rūdos   apylinkės,   kuriose   jau   veikė partizanų būrys vadovaujamas Prano Čeponio.

Apsvarstyti   lietuvių  karinių  dalinių  kūrimo problemas ir   tolimesnio veikimo gaires 1944 09 05 Tauragės apskrities Kaltinėnų  miestelyje buvo ruošiamas platus įvairių   pogrindžio   organizacijų   atstovų   pasitarimas.   Pasirengimas   jam   vyko   labai skubotai, nesilaikant jokios konspiracijos. Apie pasitarimą sužinojo ne tik vokiečiai, bet ir sovietinė žvalgyba. 1944 09 03 kpt. I.Vilius su pagalbininkais dviem mašinomis vykdamas į Kaltinėnus rengti pasitarimo užvažiavo ant sovietinių diversantų padėtos minos.   Ir   kpt.   I.Vilius,   ir   dr.   J.Pajaujis,   ir   gen.   T.Daukantas   buvo   sužeisti.   Jie nugabenti į Telšių, o iš ten į Klaipėdos ligoninę, o vėliau – į Rytprūsius. Pasveikęs kpt. I.Vilius mokėsi FAK­203 žvalgybos kursuose.

1945   01   18   FAK­203   išleido   paskutiniuosius   kursantus.   Šie   suprato,   kad žlunganti Vokietija negalės jų nuskraidinti į Lietuvą. Reikėjo ieškoti naujų kelių. Kpt. I.Viliui pavyko susitarti su laivyno karinės bazės vadovybe dėl nugabenimo į Liepoją. 

Laukdami laivo desantininkai Svinemiundės uoste praleido septynias dienas. Tačiau laivo nesulaukė   ir  pasiskirstę   į  grupeles po 2­3 asmenis,  nutarė  keliauti   į  Lietuvą pėsčiomis. Pereinant fronto liniją 1945 05 03 Štetino apygardoje Bliumintalio kaime kpt. I.Vilius kartu su savo bendrakeleiviais sovietinės kontražvalgybos buvo suimtas.

Po žiauraus ir ilgo tardymo 1946 05 16 Vilniuje LTSR VRM karinis tribunolas kpt. Igną Vilių nuteisė sušaudyti.

KapitonasVytautas Digrys

1903 05 14 – 1945 01 09

1934  pavasarį   keturi  karo   lakūnai  buvo  pakviesti   į  Karo  mokyklą   eksternu laikyti šios mokyklos kursą. Jiems kartu su XVI laidos kariūnais išlaikius egzaminus 1934 m. rugsėjo 15 d. suteikti jaunesniųjų leitenantų laipsniai. Vienu iš jų buvo 1­os eskadrilės viršila Vytautas Digrys.

1936 m. gruodžio 1 d. jam sutektas leitenanto, o 1940 m. sausio 10 d. kapitono laipsnis.

Kpt.   V.Digrys   iki   Lietuvos   okupacijos   vadovavo   Kauno   Aviacijos   štabo informacijos   skyriui.   Prasidėjus   okupacijai   iš   skyriaus   viršininko   pareigų   buvo atleistas ir paskirtas 2­os eskadrilės karo lakūnu.

Likviduojant Karo Aviaciją 1940 m. gruodžio 31 d. paleistas į atsargą.Gyvendamas   savo   tėviškėje   –   Bažavalės   kaime   (Raseinių   r.)   1944   m. 

organizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) dalinius Žemaitijoje.1945   m.   sausio   6   d.   V.Digrys   buvo   suimtas   ir   per   tris   dienas   Girkalnyje 

nukankintas.

KapitonasLeonas Taunys – Kovas

1894 ? ? – 1946 07 21

Gimė   Pakruojo   rajono,   Pašvitinio   valsčiaus   Bučiūnų   kaime.   1921   m. gruodžio   18   d.   baigė   Karo   Mokyklos   IV   laidą   ir   iki   1925   m.   tarnavo   2­jame pėstininkų pulke. 1926 m. baigė karo lakūnams ruošti kursus, o 1927 m. – aukštojo pilotažo   mokymą.   1930   m.   pakeltas   į   kapitonus.   1932   m.   paskirtas   1­mos eskadrilės vadu.

Po   nepavykusio   1934   m.   birželio   7   d.   sukilimo   daug   lakūnų,   aktyviai dalyvavusių šiame sukilime, buvo paleisti į atsargą. Tarp jų ir 1­osios naikintuvų eskadrilės kapitonai Klimavičius ir Vilius (pastarasis pažemintas į eilinius). Kpt. 

L.Taunys, protestuodamas prieš draugų atleidimą atsargon ir pažeminimą, padavė prašymą atleisti jį iš kariuomenės. Išėjęs atsargon ir padirbėjęs žmonos tėvo ūkyje, įsidarbino Lietuvos  aeroklube  instruktoriumi,  o  nuo 1938 m.   iki  1940 m.  buvo aeroklubo   eskadrilės   vadu.   1940­1941   metais   –   Dariaus   ir   Girėno   sklandymo mokyklos viršininku.

Vokiečiams   likvidavus   Lietuvos   Laikinąją   Vyriausybę   ir   Lietuvos aktyvistų   frontą   (LAF),   1941   m   rudenį   legaliai   galėjo   veikti   tik   Lietuvos nacionalistų   partija   (LNP).   Daug   lietuvių,   pasinaudodami   LNP,   galėjo   tapti savivaldos darbuotojais. LNP liko vienintelė  organizacija, kuri galėjo naudotis susiekimo priemonėmis,   leidusioms pogrindžiui  palaikyti   ir  plėsti   ryšius   tarp susikūrusių  pogrindžio organizacijų.  Tačiau mjr. M.Pyragius ir kpt. L.Taunys vienaip ar kitaip kolaboravo su vokiečiais.

1941­1945 metais gyveno žmonos tėviškėje Marijampolės apskrities Kalvarijų valsčiaus Pasudonio kaime. Aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime.

1944­1945 metais kūrėsi įvairūs partizanų būriai, kurie veikė be jokio plano, savarankiškai, nederindami kovo veiksmų  su kaimynais. Iškilo būtinybė  pajungti atskirų   būrių   veiksmus bendrai  vadovybei   ir   telkti  naujas  partizanų   jėgas.  Tam tikslui   1945   07   19   Marijampolės   apskrityje,   Skardupių   klebonijoje   įvykusiame pasitarime buvo sukurtas “Tauro” apygardos štabas. Štabo viršininku išrinktas karo lakūnas kpt. Leonas Taunys.

Kpt.   L.Taunio   vadovaujamas   Tauro   apygardos   štabas   užmezgė   ryšius   su atskirais   partizanų   būriais,   parengė   laikiną   partizanų   statutą,  sukūrė   apygardos   ir rinktinių   organizacinę   struktūrą   ir   1945  08  15  per   atlaidus  Skardupių  klebonijoje surengė partizanų vadų pasitarimą, kuriame buvo įsteigta partizanų “Tauro” apygarda. Jos vadu išrinktas kpt. L.Taunys.

Pasitarimo   metu   ne   tik   sudaryta   apygardos   vadovybė,   bet   nutarta,   kad apygardos teritoriją sudarys Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys bei   dalis   Kauno   ir   Alytaus   apskričių,   esančių   kairiajame   Nemuno   krante. Apygardos   ribose   veikiantys   partizanų   būriai   suskirstyti   į   penkias   rinktines, patvirtinti rinktinių vadai.

Neilgai   kpt.   Leonas   Taunys   vadovavo   “Tauro”   apygardai.   1945   10   22 Marijampolės   apskrities   Kalvarijų   valsčiaus   Pasudonių   kaime,   pasitarnavus “lietuviškajam Judui”, buvo suimtas ir 1946 07 26 sušaudytas (bylos Nr.32065/3).

Atkasant Tuskulėnų  parke komunistų  nukankintų  Lietuvos patriotų  palaikus, kpt. L.Taunio palaikai buvo identifikuoti (“Lietuvos Aidas”, 1998 03 04, Nr.43).

Lietuvos   Respublikos   Prezidento   dekretu   jis   1998   11   18   po   mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu.

2000 03 31 jam suteiktas pulkininko laipsnis.

KapitonasAlbinas Tindžiulis – Dėdė

1910 09 11 – 1949 02 02

Kilęs   iš  Rokiškio  apskrities  Grinciškių   kaimo.  1933  m.  baigė  PLP Karo mokyklos XV laidą ir buvo paskirtas į 4­tą pulką būrio vadu.

1934 metų pradžioje buvo organizuoti karo lakūnų papildymui kursai, tačiau po 1934 m.  birželio  7  d.   sukilimo daug ne   tik   lakūnų,  bet   ir  kursantų,  kaip aktyvių sukilimo dalyvių, buvo paleisti į atsargą.

Papildyti išretėjusioms kursantų eilėms, į tuos kursus liepos mėn. buvo priimta naujų   karininkų.   Jų   tarpe   ir   j.ltn.   A.Tindžiulis.   Po   labai   intensyvaus   mokymo, baigiantis 1934 metams,  jiems buvo suteikti  karo lakūnų  vardai,   ir   jie   išskirstyti   į eskadriles.   J.ltn.  A.Tindžiulis  paskirtas   į   4­tą   eskadrilę  Šiauliuose.  Čia   jam buvo suteiktas leitenanto, kapitono ir I eilės karo lakūno vardas.

Iš 4­tos eskadrilės A.Tindžiulis išvyko 1938 m. Kaunan studijuoti Aukštojoje karo mokykloje, ruoštis generalinio štabo karininko profesijai.

Prasidėjus   Lietuvos   okupacijai,   Aukštoji   Karo   mokykla   likviduojama.   Kpt. A.Tindžiulis   grąžinamas   į   Karo   aviaciją   ir   skiriamas   Karo   aviacijos   I   skyriaus (operacijų) viršininku.

Galutinai likvidavus aviaciją atleistas iš kariuomenės 1940 12 31.Aviacijos viršininkas brg. gen. Antanas Gustaitis, jausdamas, kad komunistai 

ruošiasi su juo susidoroti, ryžosi pasitraukti į Vokietiją. Savo bendražygiu pasirinko kpt.  A.Tindžiulį.  Tačiau  kpt.  A.Tindžiulis  pavėlavo  į   traukinį,   ir  generolas   išvyko vienas.

“1941 03 06 pavėlavęs į traukinį, kuriuo turėjo su brig. gen. Gustaičiu važiuoti į Šeštokų  stotį,  kpt.  Tindžiulis  liko Kaune.  Išgirdęs apie liūdną  brig. gen. Gustaičio likimą, kreipėsi į vokiečių repatrijacijos komisiją, prašydamas pagalbos. Vokiečiai jį paslėpė   vežamų   repatrijantų   turto   prekiniame   užplombuotame   vagone.   Ir   taip   jis atsidūrė Vokietijoje, atsirado Berlyne.

Kpt. A.Tindžiulis, grįžęs į Kauną, dirbo lietuviško laikraščio administracijoje ir turėjo plačius ryšius su lietuvių pogrindžiu. 1944 m. ruošdamasis pasilikti Lietuvoje, užsiaugino   didoką   barzdą.   Žuvo   partizanų   gretose   Aukštaitijoje”­   rašo   3­ios eskadrilės karo lakūnas ltn. Jonas Strazdas “Karyje”, JAV, 1978, Nr.4, p.149.

Po karo siautėjant komunistiniam gaivalui, kpt. A.Tindžiulis slapstėsi Pandėlio apylinkėse apie Salamiestį Žilių kaime pas seserį.

1945 m. pradžioje Salamiesčio apylinkėje susikūrė 50­60 partizanų būrys. Jam vadovauti ėmėsi kpt.  A.Tindžiulis,    pasirinkęs slapyvardį  “Dėdė”. Būryje jis  įvedė karišką   tvarką   ir   drausmę,   suskirstė   būrį   skyriais.   Partizanų   būrys   slapstėsi Salamiesčio miškuose.

Kpt.   A.Tindžiulis,   matydamas,   kad   dideliam   būriui   sunku   slapstytis   ir apsirūpinti maistu, 1945 m. vasarą nurodė būriui išsiskirstyti skyriais.

Be   to,   tuo   metu   Lietuvos   komunistinė   vyriausybė,   norėdama   partizanus demoralizuoti ir sukelti jų tarpe konfrontaciją, paskelbė amnestiją.

Vieni   partizanų   vadai,   suprasdami   komunistų   apgaulę,   draudė   registruotis NKVD, kiti leido. Kpt. A. Tindžiulis leido registruotis tiems, kurių šeimos to nori (“Aukštaitijos partizanų prisiminimai”, p. 448).

Būriui  išsiskirsčius kpt.  A.Tindžiulis štabo slėptuvę   įsirengė  Bakšėnų  kaime prie Pyvėsos upelio. 1949 m. pradžioje sovietų kariuomenei krečiant apylinkę, kpt. A.Tindžiulis pasitraukė į atsarginę slėptuvę Ožkinių kaime.

Čia išduotas ir žuvo 1949 02 02.

KapitonasAlbertas Švarplaitis

1911 05 02 – 1941 06 25

Albertas Švarplaitis gimė Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Ežeriukų kaime. 1930 m. baigė Rygiškių Jono gimnaziją Marijampolėje, o 1932 m. – Karo mokyklos XIV   laidą   ir   buvo   paskirtas   į   7­ą   pėst.   pulką.   Vėliau   perkeltas   į   6   –   ąjį   Pilėnų kunigaikščio Margirio pulką Klaipėdoje.

Prieškarinės Lietuvos sporto istorijoje jis buvo žinomas kaip trumpų nuotolių bėgikas.   Jo   pasiekti   100   m.   ir   400   m.   nuotolio   bėgimo   rekordai   Lietuvoje   buvo pagerinti tik pokario metais.

Gerai  mokėdamas vokiečių  kalbą  vertė   iš  vokiškų  karinių  žurnalų,  nemažai vertimų išspausdino “Karyje” ir “Karde”.

1936 m. komandiruotas į Karo aviacijos mokyklą, kurią 1937 12 31 baigus jam sutektas II eilės karo lakūno vardas, ir jis paskirtas į 3 – čią eskadrilę. 1939 12 31 jam suteikiamas   I   eilės   karo   lakūno   vardas   ir   kapitono   laipsnis.   1940   m.   pradžioje paskiriamas   III   aviogrupės  žinių   karininku.  Grupės  žinių   karininkas  –   tai  grupės štabo viršininkas grupės vado adjutantas. Jam priklauso visas grupės štabo turtas. Jis tvarko raštvedybą bei slapta susirašinėjimą, skirsto budėjimą įguloje.

Okupavus Lietuvą ir pradėjus naikinti kariuomenę kpt. A.Švarplaitis 1940 07 02 drauge su kitų karo lakūnų grupe buvo paleistas į atsargą. Tą proga dera paminėti kpt. A.Švarplaičio ir apskritai visų Lietuvos karininkų sąžiningumą, valstybės turto gerbimą ir tausojimą. Prisimenu kaip perduodamas žemėlapius jis pasakė: “Antanai, duok man vieną Lietuvos žemėlapių komplektą.” Beje, 1:100000 mastelio Lietuvos žemėlapiai buvo labai tikslūs ir  gražiai  išspausdinti. O juk tą  komplektą  jis galėjo pasiimti ir nieko man nesakęs, bet ne – žmogaus sąžinė ir karininko garbė neleido to daryti.

Sužinojęs,   kad   bus   areštuotas,   kpt.   A.Švarplaitis   pasitraukė   į   Vokietiją. Kapitono brolis Jonas “Karyje” (1973 m., Nr. 1) rašo: “Albertas Šiauliuose nuomojosi kambarį pas Lietuvos saugumo valdininką, kuris dirbo saugume ir okupavus Lietuvą. Kartą,  parėjus  Albertui  namo,   tas  saugumietis  pasikvietė   jį   į  savo butą   ir  pasakė: “Pasišalink drauge, nes už poros dienų turėsiu tave areštuoti.”

Vokietijoje kpt. A.Švarplaitis įsijungė į Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) eiles. Jis   buvo   pasiųstas   į   okupuotą   Lietuvą   nugabenti   instrukcijas   ir   užmegzti   ryšį   su Vilniaus ir Kauno LAF skyriais. Atlikęs užduotį, 1940 12 15 grįždamas į Vokietiją, buvo išduotas savo giminaičio. Kpt. A.Švarplaičio brolis minėtame “Kario” numeryje rašo: “Albertui buvo pranešta iš pogrindžio, kad to giminaičio saugotųsi, nes jis esąs komunistų  agentas. Albertas sakė,  kad jam dar geriau, kad yra toks. Jis mat jokiu būdu netikėjo,  kad tas žmogus galėtų  jį  išduoti,  nes Albertas jam buvo daug gero padaręs.

Jis pernakvojo pas tą giminaitį. Rytą giminaitis davė jam žmogų, kuris žinojo, kaip mišku prieiti prie sienos. Abudu pasiėmė po kirvį, tarsi į mišką dirbti eina, o giminaitis išvažiavo dviračiu, atseit apžiūrėti, kur stovi rusų sargybos.

Tačiau jiedu, tik įėję į mišką ten jau rado būrį rusų su kulkosvaidžiu ir šunimis jo belaukiančius. Kai tik rusai sušuko “stoj”, Albertas griebėsi už ginklo, tačiau jo vadovas kirto kirviu jam per ranką ir nubėgo į šalį. Į brolį prapliupo kulkosvaidis ir tuo metu jis griuvo, nes kulka perkirto jam riešo kaulą. Pargriuvęs jis dar nušovė šunį ir rusų karininkui pataikė į kelią.

Sužeistuosius į artimiausius namus turėjo nuvežti vienas žydas. Buvo pašauktas daktaras Povilaitis, kuris sutvarstęs rusą, norėjo eiti prie brolio. Tačiau rusai neleido, sakydami:   “Tam   šuniui   nenado.”   Taip   nesutvarstytas   ir   buvo   išvežtas   į   Tauragės ligoninę, o vėliau – į Kauną.”

Kpt.  A.Švarplaitį  Kauno enkavedistai  žiauriai  kankino ir   tardė.  Sadistai   jam laužė   rankas,   suko sužeistą,  pūliuojančią  koją,  degino  liežuvį.  Kapitonas,   iškentęs visus   komunistų   budelių   kankinimus,   neišdavęs   ryšio   ir   draugų,   buvo   NKVD nuteistas sušaudyti. 1941 06 23 naktį kaliniai iš Kauno kalėjimo buvo evakuojami į Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirti nuteistieji mirti. Tarp jų ir kpt. A.Švarplaitis.”

“Nepaprastai   gražus   birželio   25   d.   rytas,   ­   rašo   savo   atsiminimuose   plk. J.Petrulis, ­ Praėjus apie penkiolika kilometrų nuo Minsko, mums uždraudė žiūrėti į dešinę pusę, bet mes pamatėm, kas ten yra. Pušyno pakraštyje dviem eilėmis gulėjo kniūbsti suguldyti kaliniai – apie trys šimtai žmonių. Tarp jų turbūt buvo ir mūsiškiai iš Kauno kalėjimo, sykiu su mumis išvežtieji, nes Minsko kalėjime jie buvo atskirai uždaryti ir dabar ne vieno jų nebuvo mūsų voroje.[…] Vėliau man teko kalbėtis su dviem kaliniais, nepaprastu būdu išsigelbėjusiais iš tos miške suguldytos grupės. Jie man sakė,  kad čia,  miške,   jiems buvo sudarytas  savotiškas  teismas:   juos  teisė  du leitenantai ir trys eiliniai enkavedistai. Teismo metu jie turėjo gulėti kniūbsti, nosis priglaudę   prie   žemės,   nė   kiek   nekrustelėdami.   Teismas   juos   šaukęs   po   vieną   ir klausinėjęs,  kuriuo   straipsniu   ir  už   ką   esą   kaltinami.   Iš   visos   trijų  šimtų  žmonių 

grupės išsigelbėję maždaug apie dvyliką žmonių, t.y kas dvidešimt penktas žmogus, kuris   gerai   žinojo   Baudžiamojo   kodekso   straipsnius   ir   mokėjo   gerai   sumeluoti, pvz:”Pagal   153   str.   Nubaustas   už   plėšimą”,   ­   bet   ir   tiems   ne   visiems   pavyko išsigelbėti. Jiems liepė eiti į plentą. Tuos, kurie pakluso, o ne spruko į miško gilumą vėl   tie  enkavedistai  sučiupo ir  sušaudė.  Visus kitus,   tariamai čia  pat nuteistus,  po vieną  vedė   truputėlį   tolėliau   į  mišką   ir  šaudė  dviem revolverio  šūviais   į  pakaušį. Kiekvieną   dvidešimt   penktąjį   leido   gyvą   į   plentą,   matyt,   tik   tam,   kad   gulintieji, turėdami mažą vilies kibirkštėlę išsigelbėti, ramiau gulėtų, laukdami savo sprendimo eilės.   Ir  mūsų,   septyniolikos  mirti   nuteistųjų  žmonių,   kuriuos   sykiu   su  mumis   iš Kauno kalėjimo išvežė birželio 23 d., pėdsakai dingsta šioje vietoje, apie penkiolika kilometrų nuo Minsko, einant Mogiliovo plentu.”

Taip 1941 06 25 komunistų išdresiruoti dvikojai žvėrys nutraukė Lietuvos karo lakūno kpt. Alberto Švarplaičio gyvenimo kelią.

LeitenantasJuozas Kasperas – Šilas, Angis, Višvydas

1912 08 17 – 1947 04 12

Labai dažnai minimas iki atlietuvinimo turėta pavarde Kasperavičius.Juozas Kasperas gimė   Jurbarko rajono Jokūbaičių  kaime.  Baigęs  gimnaziją, 

1933 09 18 buvo priimtas į PLP Karo mokyklos IX kariūnų­aspirantų laidą. Paskirtas 2­on aspirantų kuopon, artilerijos būrin.

1934 m., kariuomenės vadovybei nutarus papildyti XVII karo mokyklos laidą, penkiolika IX laidos kariūnų­aspirantų buvo priimti į II­ą kursą. Tarp jų ir Juozas Kasperas.

1934 m. rugsėjo 7 d. Respublikos prezidento aktu už pavyzdingą ir sąžiningą tarnybą apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio medaliu.

1935 09 15 baigęs Karo mokyklą XVII laidoje, buvo pakeltas į jaun. ltn. laipsnį ir paskirtas į 2­rą artilerijos pulką.

1936 09 16 Karo aviacijos mokykloje pradėjo ruoštis karo lakūno profesijai. 1937 12 31 baigus karo aviacijos mokyklą,  suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir paskirtas į 2­rą eskadrilę Kaune. Vėliau perkeltas į 6­tą eskadrilę Panevėžyje. 1938 02 16 pakeltas į leitenanto laipsnį.

Komunistams likviduojant karo aviaciją, 1940 m. spalio mėn. buvo paskirtas į 29­tojo   teritorinio   korpuso   eskadrilę   (mūsų   vadinamą   “Tautinę   eskadrilę”) Ukmergėje.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, 1941 06 23, Tautinė eskadrilė atskrido į Pabradės aerodromą ir ruošėsi skristi tolyn į Sovietų Sąjungą. 

Ltn.   J.Kasperas   ragino   karo   lakūnus   neskristi   iš   Lietuvos.   Dauguma   jo paragintų lakūnų grįžo atgal ir nusileido netoli Siesikų, kur 1941 06 24 vokiečių buvo internuoti.  Reikėtų   paaiškinti,   kodėl   eskadrilė   nusileido  prie  Siesikų.   1998  06  24 “Lietuvos   Aido”   numeryje   buvęs   karo   lakūnas   viršila   Petras   Kreivys   prisimena: “Naktį eskadrilėje tarnavę lietuviai karininkai susirinko, pasitarė ir nusprendė skristi į Siesikus”. Karo lakūnas ltn Mečys Bužėnas, gyvenantis JAV, Čikagoje, savo laiške mini,   kad   iš   birželio   22   į   23   naktį   jis   su   keliais   lakūnais   mašina   iš   Ukmergės aerodromo naktį pasprukę į Siesikų miškus.

Trylika  internuotų   lakūnų  buvo laikomi Rytprūsiuose,  vėliau Austrijoje karo belaisvių stovykloje, iš kurios jie 1941 m. lapkričio mėn. buvo atgabenti į Kauną ir paleisti. Grįžęs iš belaisvių stovyklos, ltn. J.Kasperas įsidarbino Panevėžio apskrities Subačiaus miestelyje kooperatyvo vedėju. 1944 m. rusams artėjant prie Lietuvos jis grįžo į tėviškę Jurbarko rajono Jokūbaičių kaime.

1945   m.   pavasarį   ltn.   J.Kasperas   su   broliu   Antanu   stribų   buvo   suimti   ir nugabenti į Jurbarko kalėjimą. Jiedviem nesutikus bendradarbiauti su NKVD, buvo gabenami į Raseinių saugumą. Stribai, privažiavę Šimkaičių miške upelio tiltą, liepė broliams išlipti, nes, anot jų, reikia pagirdyti arklius. Jiedviem stovint ant tilto, stribai pradėjo  į   juos šaudyti,  broliui peršovė   ranką.  Jiedu pasileido bėgti.  Antaną  stribai sužeidė   mirtinai,   o   Juozui   peršovė   koją.   Negalėdamas   toliau   bėgti,   leitenantas J.Kasperas   apsimetė   negyvu.   Stribai,   nurengę   baltinius,   nutraukę   aulinius   batus, pasisavinę  laikrodžius, abu brolius sumetė  į vežimą ir nuvežė  į Raseinių saugumą. Saugume budeliai pasakė, kad nušovė bėgančius “banditus”. Leitenantas J.Kasperas atsigavęs saugumiečiui pasakė: “Į  mus pradėjo šaudyti ir mes turėjome bėgti”. Tai “Laisvės kovų archyve” Nr.18, p.302, Vidos Kasperavičiūtės prisiminimai apie savo tėvą.

Matyt, stribai tokį žmonių žudymo būdą (suimtąjį, išlaipinus iš vežimo, nušauti iš tolimesnio atstumo), praktikavo visoje Lietuvoje. 1947 metais, grįžęs iš Norilsko lagerio,   gyvendamas  Alytuje,   panorau   aplankyti  maždaug  už   18  km nuo  Alytaus esančią tėviškę. Draugai mane perspėjo – jeigu pakeliui sulaikys stribai ir, gabendami į saugumą, paleis, liepdami lipti iš vežimo, jokiu būdu nelipti. Paleistą žmogų jie iš toliau nušauna ir, nuvežę  į  saugumą,  pasako, kad nušovė  banditą,  kuris stabdomas nestojo. Už nušautą žmogų saugumas stribams sumoka 75 rublius. (patvirtinimo, kad už nušautąjį buvo nustatyta tokia kaina, neužtikau ­ A.N. pastaba).

Leitenatą J.Kasperą gydė ir tardė Raseinių apskrities Biliūno dvaro rūmuose įrengtoje karo lauko ligoninėje. 

Birželio   mėnesį   apie   20   partizanų,   vadovaujamų   4­o   artilerijos   pulko kapitono   Juozo   Čeponio   ­   Tauragnio   (iki   pavardės   atlietuvinimo   buvusio Ščepavičiaus),   įsiveržė   ligoninėn, nuginklavo sargybinius  ir   leitenantą   J.Kasperą išvadavo.

Partizanai jį nuvežė į Raseinių miškuose esančią slėptuvę. Ten jį dar gydė Biliūno   ligoninės   personalas.   Jo   sveikatai   šiek   tiek   sustiprėjus,   kaip   prisimena dukra, jis buvo išgabentas kitur. Leitenantas J.Kasperas buvo nugabentas apie 30 kilometrų  nuo Biliūnų  dvaro pas  Liolių   apylinkės  Liaudiškių  kaimo gyventojus Kostą   ir  Eleną  Kušeliauskus.  Čia   jis  praleido  apie  porą  mėnesių,   kol  galutinai pasveiko.   Pasveikęs   tapo   “Lydžio”   rinktinės   operatyvinio   skyriaus   viršininku (“Laisvės kovų archyvas” Nr.18, p.281).

1946 09 12 Eržvilko apylinkėse, Sturonio sodyboje, Lydžio, Žalčio, Šerno ir Vytauto   Didžiojo   rinktinių   atstovų   pasitarime   nutarta   kurti   “Kęstučio”   apygardą, vienijančią   Raseinių,   Tauragės,   Šiaulių,   Kretingos   apskrityse   veikusius   partizanų būrius. “Kęstučio” apygardos vadu vienbalsiai išrinktas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius – Angis, Višvydas (žiūr. Pasitarimo protokolą “Laisvės kovų archyve” Nr.12, p.29).

Tai buvo vienas energingiausių ir sumaniausių “Kęstučio” apygardos vadų.Išaiškėjus NKVD agento J.Markulio  išdavystei,   reikėjo skubiai   ieškoti  būdų 

sudaryti naują, kovojančių partizanų vadovybę bei numatyti bendrus kovos taktikos principus. 

Tam tikslui  1947 01 15 Tauro apygardoje  įvyko partizanų  vadų  pasitarimas. “Kęstučio”   apygardos   vadas   J.Kasperas,   negalėdamas   tame   pasitarime   dalyvauti asmeniškai, atsiuntė labai kruopščiai paruoštą laišką, kuriame išdėstė savo pažiūras į laisvės  kovų  prasmę,   tikslus  ir  būtinybę   suvienyti  partizanų   jėgas,   įkuriant  bendrą vyriausiąją vadovybę. Tas laiškas perskaitytas pasitarimo dalyviams. Jame rašoma:

“Laisvės kovų draugai,Mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų 

krauju  aplaistytos  žemės,  mes  netrokštame  ir  nesiekiame svetimos  nuosavybės; mes,   kaipo   žmonės,   pasipriešiname   prieš   žmogaus   teisių   mindžiojimą,   prieš aukščiausio laipsnio vergiją, mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis  nedorybėmis.  Mūsų  žingsniai   yra   taurūs.  Mes   savo  kovoje   esame teisingi   ir   teisūs prieš  visą  kultūringą  pasaulį,  o Aukščiausiojo palaima rems ir laimins mūsų darbą.”(“Laisvės kovos 1944­1953 metais”, p.267).

Lietuvos Laisvės Kovų  Sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininkas kpt.  Jonas Žemaitis – Vytautas sakė, kad šio laiško teiginiai tapo pagrindu, formuojant LLKS vadovybę (ten pat, p.22).

1946 m. rudenį Tauragės apskrities Batakių apylinkėje, Juknos sodyboje buvo įrengta   15   kv.   m.   pločio   slėptuvė,   kurioje   įsikūrė   apygardos   štabas   ir   laikraščio spaustuvė.

1947   m.   kovo   mėnesio   pirmosiomis   dienomis   į   Batakių   geležinkelio   stotį atvyko NKVD agentas J.Markulis – Erelis. Jis reikalauja, kad jam parodytų apygardos vado   slėptuvę,   tačiau   į   susitikimą   atvykęs   apygardos   vado   pavaduotojas   Petras Paulaitis,   gavęs   nurodymą   J.Markulio   į   slėptuvę   nevesti,   aiškina,   kad   patekti   į slėptuvę   neįmanoma,   nes   aplinkui   siaučia   stribai   ir   enkavedistai.   Matyt,   NKVD 

agentas   slėptuvės   buvimo   vietą   visgi   suuodė.   Jam   išvykus   į   Vilnių,   Batakių apylinkėse labai suaktyvėjo stribų ir enkavedistų pasalos ir siautėjimas (“Laisvės kovų archyvas” Nr.13, p.104­105).

Paskutiniąsias ltn. Juozo Kaspero gyvenimo minutes aprašė buvęs “Kęstučio” apygardos vado pavaduotojas Petras Paulaitis:

“1947 04 12 pavakaryje Juknos sodyboje esančią “Kęstučio” apygardos štabo slėptuvę apsupo NKVD kareiviai ir stribai. Slėptuvėje buvo tik apygardos vadas ltn. J.Kasperas – Angis, Višvydas ir jaunutis, tik ką gimnaziją baigęs, Albinas Biliūnas ­ Džiugas. Į pasiūlymą pasiduoti atsakė šūviai. Kai kareiviai atplėšė slėptuvės duris ir išsisklaidė dūmai, slėptuvėje pamatė baigiančias degti popierių krūvas ir du granatų sudarkytus lavonus” (“Lietuvos aidas” Nr.142, 1992 m. liepos 23 d.).

Taip užbaigė savo sunkų ir garbingą Lietuvos karo lakūno gyvenimą mano Karo   mokyklos,   Karo   Aviacijos   mokyklos   ir   Tautinės   eskadrilės   draugas leitenantas Juozas Kasperas.

LLKS prezidiumas 1949 m. vasario 16 d. ltn. Juozą Kasparą – Šilą, Angį, Višvydą, apdovanojo (po mirties) Laisvės Kovų Kryžiumi su kardais ir ąžuolo lapais.

Nepriklausomos  Lietuvos  vyriausybė   kaip  1949­1950  metų   laisvės  kovų karžygį 1997 m. lapkričio 19 d. jį apdovanojo Vyties Kryžiaus I laipsnio ordinu ir 1998 05 19 suteikė pulkininko laipsnį.

Leitenantas

Leonas Žemkalnis

1911 05 14 ­ 1941 12 18

Ltn. L.Žemkalnis 1935 m. baigė XVII PLP Karo mokyklos laidą, bet veltui tos laidos sąrašuose ieškotume Žemkalnio pavardės.  Ten yra Leonas Landsbergis ­  tai Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio pusbrolis.

Po Karo mokyklos baigimo jis buvo paskirtas į Ryšių batalioną, o 1936 09 16 perkeltas į Karo aviacijos mokyklą. Karo mokykloje jis iš mūsų niekuo neišsiskyrė. Buvo tykus, ramus, šaltakraujis kariūnas, o Karo aviacijos mokykloje tarp kursantų pasižymėjo fenomenalia klausa ­ telegrafuojant Morzės abecėlę, priimdavo daugiau kaip 100 raidžių per minutę.

1937 12 31 jis baigė Karo aviacijos mokyklą, gavo II eilės karo lakūno vardą ir buvo paskirtas į 2­ą eskadrilę karo lakūnu. 1939 12 31 suteikus I eilės karo lakūno 

vardą,   skiriamas   Karo   aviacijos   mokyklos   skraidymo   instruktoriumi.   Naikinant Lietuvos   Karo   aviaciją   1940   11   11   atleistas   iš   kariuomenės.   Įsidarbino   Vilniuje, Geologijos institute. Gyveno kartu su savo svainiu gen. št. mjr. Vytautu Bulvičiumi ir tapo vienu iš Vilniaus LAF organizatorių.

1941  metais  vokiečių   repatriacijos   iš   SSSR  į  Vokietiją  metu  Vilniaus  LAF štabas įsigijo radijo stotį "KCHA". Ją aptarnavo ltn. Leonas Žemkalnis su savo XVII laidos   draugu,   buvusiu   Ryšių   bataliono   ltn.   Jonu   Valkiūnu   (ltn.   Jonas   Valkiūnas areštuotas 1946 06 11, kankintas ir tardytas Vilniaus saugume, Gorkio kalėjime, 1941 11 26­27 Maskvos karinės apygardos tribunolo nuteistas 20 metų katorgos, 1956 m grįžo į Tėvynę pas žmoną ir sūnų. Ištiktas infarkto mirė 1976 07 15). Radijo stotis buvo slepiama įvairiose vietose. Ltn. L.Žemkalniui ir ltn. J.Valkiūnui pavyko perduoti kelias šifruotes LAF štabui Berlyne.

Deja, 1941 m. birželio 11 d. ltn. L.Žemkalnis buvo areštuotas kartu su savo svainiu   gen.   št.   mjr.   Vytautu   Bulvičiumi.   Buvo   kalintas   ir   tardomas   Vilniaus Saugumo rūsiuose ir Gorkio kalėjime. 1941 m. lapkričio 26­27 dienomis Maskvos karinės  apygardos  tribunolo sprendimu Lietuvos piliečiai:  gen.  št.  mjr.  Vytautas Bulvičius,   gen.   št.   kpt.   Juozas   Kilius,   ltn.   Leonas   Žemkalnis,   ltn.   Juozas Sadzevičius,   mokytojas   iš   Lentvario   Stasys   Mockaitis,   advokatas   Aleksas Kamantauskas, Pavilnio geležinkelio stoties viršininkas Jurgis Gobis ir mokytojas Antanas Skripkauskas nuteisti sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1941 m.gruodžio 18 d.

Atgimusi Lietuva neužmiršo savo sūnaus, žuvusio kovoje už Tėvynės laisvę. 1997 11 19 ltn. Leonas Žemkalnis apdovanotas po mirties Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu.

Leitenantas

Jonas Dženkaitis

1906 07 09 ­ 1941 06 25

Gimė Vilkaviškio apskrities Paežerių valsčiuje, Obelių kaime. 1928 m. baigė Karo mokyklos X laidą, buvo paskirtas į 8 – tą pėstininkų pulką. Nuo 1931 02 19 iki 1932 05 14 mokėsi Aukštųjų Karininkų Kursų aviacijos skyriuje. Baigus šiuos kursus jam suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir jis paskirtas į 2­ąją eskadrilę. 1932 09 17 baigė aukštojo pilotažo apmokymą ir perkeltas į besikuriančią 6 –ąją eskadrilę.

Po 1934 m. birželio sukilimo atleistas iš kariuomenės. Liepos mėn. įsidarbino prie Susisiekimo ministerijos įsteigtoje Orinio susisiekimo inspekcijoje ­ oro stoties viršininku.

Oro susisiekimo inspekcijai susitarus su Vokietijos oro susisiekimo bendrove "Lufthansa"   1937   m.   ltn.   J.Dženkaitis   ir   kpt.   Simas   Morkūnas   (atleistas   iš 

kariuomenės po 1934 m. Sukilimo.­ ­  A.N. pastaba) pasiųsti į Vokietiją praktikuotis skraidyti oro transporto linijose. Jiedu tada skraidė populiariais lėktuvais Ju­52/3 m. (3 m. ­ trijų motorų lėktuvas). Po apmokymo Susisiekimo ministerija įteikia jiems oro transporto   pilotų   liudijimus.   Taigi   J.Dženkaitis   ir   S.Mockus   tapo   pirmaisiais Lietuvoje civilio oro transporto lakūnais.

1938   m.   Susisiekimo   ministerija   Anglijoje   nupirko   du   transporto   lėktuvus "Percival Q6" tipo (Q6 reiškė,  kad lėktuve yra 6 keleivinės vietos). Pirmąjį,  kuris buvo pavadintas "Steponas Darius", J.Dženkaitis į Lietuvą parskraidino 1938 09 01, o jau rugsėjo 5­ją juo pradėjo reguliarų oro susisiekimą Kaunas­Palanga ir atgal.

Rusams okupavus Lietuvą, vienas pirmųjų į jų sekimo akiratį pakliuvo ltn. J.Dženkaitis ir jo karveliai.

Netoli už aerodromo ribų karo aviacijos vyr.ltn. J.Dženkaitis turėjo butą, kurio priestate laikė karvelius, ­ rašo savo prisiminimuose buvęs aerodromo komendantas plk. ltn. Ignas Šešplaukis ("Plieno sparnai". JAV. 1971 m. Nr. 2­3, p.56).

Rusai, patyrę apie paukštyną, per mūsų karo aviacijos viršininką pareikalavo, kad J.Dženkaitis karvelius likviduotų, nes jie gali būti panaudoti ryšiams, tuo labiau, kad tas paukštynas yra arti aerodromo ir jį net galima pavadinti sekimo punktu ( ltn. J.Dženkaitis   tuo   metu   gyveno   Planetų   gatvėje   ­  A.N.   pastaba).   Kad   ir   labai gailėdamas, J.Dženkaitis karvelius turėjo likviduoti ir iš to buto išsikelti kitur gyventi, nes matė, jog yra sekamas ir įtarinėjamas.

Vengdamas arešto ltn.J.Dženkaitis pasitraukė  į  Vokietiją,  kur jau 1940 11 17 plk. Škirpos bute Berlyne dalyvauja steigiamajame LAF susirinkime.

Likus kelioms dienoms iki Sovietų Sąjungos ­ Vokietijos karo pradžios, ltn. J.Dženkaitis atsiranda Kaune su užduotimi sutrukdyti Aleksoto tilto sprogdinimą, nes   vokiečių   žvalgyba   žinojo,   kad   Kauno   tiltai   užminuoti.   Atvykęs   į   Kauną prisiglaudė   buvusio   Lietuvos   karo   lakūno   viršilos   Petro   Kreivio   bute   Sietyno gatvėje Nr.9, kur gyveno viršilos Kreivio žmona Bronė. Pats viršila P.Kreivys tuo metu tarnavo Tautinėje eskadrilėje ir gyveno Ukmergėje. Pirmadienį, t.y. birželio 23  d.,  apie  pietus,   raudonarmiečiai,  negalėdami  evakuoti  ginklų   sandėlio,  kuris buvo   Sietyno   gatvės   gale,   jį   padegė.   Pasibaigus   didesniems   ginklų   sandėlio sprogimams, ltn. J.Dženkaičio 15­20 žmonių partizanų būrys įsibrauna į likusias nesunaikintas patalpas ir apsirūpina ginklais bei šaudmenimis. Būrys, įsitvirtinęs Aleksoto šlaituose, atidengia ugnį į besitraukiančius raudonarmiečius. Apie 17­18 val.   iš  užnugario  ltn.   J.Dženkaičio  būrį  puola   raudonarmiečiai   su   tanketėmis  ir šarvuočiais,   sunaikina   paliktą   užnugario   apsaugai   nedidelę   sargybą,   išlipę   iš šarvuočių   pradeda   šlaite   esančius   partizanus   apšaudyti   automatais.   Per   dešimt partizanų  nukauna vietoje,  o   ltn.  J.Dženkaitį   labai  sunkiai  sužeidžia   ­  peršauna plautį   ir   kairiąją   ranką   (   "Į   laisvę",   1941   09   05).   Jis   buvo   nuneštas   į   viršilos P.Kreivio butą. Čia jam pirmąją pagalbą suteikė ir per naktį slaugė p. B.Kreivienė. Vykstant kautynėms dėl Aleksoto tilto, draugai į ligoninę valtele kelti sužeistąjį per Nemuną nedrįso.

Aleksoto   tilto   apsaugoti   nepavyko.   Raudonarmiečiai,   manydami,   kad   juos užpuolė   gausūs   vokiečių   desantininkai,   tiltą   susprogdino   kartu   su   gausybe besitraukiančių savo karių.

Susprogdinus   tiltą   ir   aprimus   kautynėms,   birželio   24­tos   ankstų   rytą   ltn. J.Dženkaitis buvo nugabentas į Kauno žydų ligoninę. Deja, buvo labai nukraujavęs, todėl gyvybės išgelbėti nepavyko. Ji užgeso birželio 25 d. po pietų. Ltn. J.Dženkaitis buvo iškilmingai palaidotas Kauno kapinėse prie žuvusių karo lakūnų.

1959 m. Kauno komunistinė valdžia naikino Kauno kapines. Jai labai norėjosi panaikinti karo lakūnų kapus ir Dariaus­ Girėno mauzoliejų. Ltn. Jono Dženkaičio ir jo brolio Juozo palaikai artimųjų pastangomis buvo perlaidoti Tauragės kapinėse.

           Jaunesnysis puskarininkisJonas Bulota – Anbo1917 ? ? – 1947 09 24

Jonas Bulota gimė  Marijampolės apskrities Šilavoto valsčiaus Mielaišupio kaime.

1938 metais baigė Karo Aviacijos mokyklos oro šaulių klasę ir buvo paskirtas į 3­čią bombonešių eskadrilę Šiauliuose II eilės karo lakūnų

Vykdydamas Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijos Vyriausios Likvidacinės komisijos pirmininko įsakymą Nr.29, Karo Aviacijos viršininkas brigados generolas A.Gustaitis 1940 m. spalio 27 d. paskelbė įsakymą Karo Aviacijai Nr.96, kurio 3­čias str. sako: “Visus liktinius puskarininkius ir civilius tarnautojus, nepaskirtus į 29­to Šaulių  Teritorinio  korpuso  dalis,   laikyti   nuo  š.  m.   spalio  mėn.  28  d.   iš   tarnybos atleistus”.

Taip nuo 1940 10 28 visi Karo Aviacijos liktiniai puskarininkiai ir civiliniai tarnautojai tapo bedarbiais. Jų tarpe buvo ir jaunesnysis puskarininkis Jonas Bulota.

J.Bulota į partizaninį karą su okupantais ir jų pakalikais įsijungė 1944 metais. Pasirinko slapyvardį “Anbo”. Partizanavo savo gimtosiuose Šilavoto, Veiverių, Prienų apylinkėse. 1945 05 25 jis paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 8 kuopos II būrio vadu (“Laisvės Kovų Archyvas” Nr.3­4, p.18), o 1945 10 30 – “Geležinio Vilko” rinktinės vado ats.ltn. J.Stravinsko­Žiedo adjutantu.

1947 m. rugpjūčio mėn. baigė Kazlų Rūdos miškuose organizuotus partizanų vadams kursus. Partizanų vadovybė suteikė jam leitenanto laipsnį ir paskyrė II­os kuopos vadu, o 1947 m. rugsėjo pradžioje ­ Birutės rinktinės vadu.

1947 m. rugsėjo pradžioje buvo surengti kursai partizanams puskarininkiams. Partizanų   leitenantas   J.Bulota­Anbo   paskirtas   ne   tik   kursų   dėstytoju,   bet   ir mokomosios kuopos vadu.

Į kursų išleistuves atvyko “Tauro” apygardos vadas Žvejys ir kiti partizanų vadai.   Tačiau   išleistuvių   organizuoti   nepavyko.   Stovyklą   užpuolė   sovietinė kariuomenė. Stovyklos gynybai vadovavo mokomosios kuopos vadas Anbo. Vėliau vadovavimą   perima   apygardos   vadas   Žvejys.   Su   nedideliais   nuostoliais, partizanams   vykdant   stabdomąsias   kautynes,   pavyko   išsilaikyti   iki   vakaro,   o temstant laimingai atsipalaiduoti nuo priešo.

1947   09   21   Kaune   į   pasalą   patekęs   rinktinės   štabo   viršininkas   Stasys Jakštavičius  –  Katinas,  Diedukas,  neatlaikė  kankinimų   ir  nurodė  Birutės   rinktinės štabo slėptuvę, buvusią Veiverių kaimo ūkininko Daunoro sodyboje. Rugsėjo 24 d. gausios   enkavedistų   ir   stribų   pajėgos   puolė   slėptuvę.   Tą   dieną   joje   buvo   šeši partizanai.   Enkavedistai,   nepajėgdami   slėptuvės   atkasti,   bandė   ją   susprogdinti granatomis:   rišo   po   3­4   granatas   ir   mėtė   ant   slėptuvės.   Iš   slėptuvės   vidaus besiveržiančios partizanų paskutinių gyvenimo valandų giesmės ir maldos maišėsi su rusų keiksmais, komandomis ir granatų sprogimais. Granatoms pramušus slėptuvėje angą, dulkių ir dūmų kamuoliuose iš slėptuvės iššokę partizanai Survila ir Vaidila, šaudydami   bandė   prasiveržti,   bet   žuvo   nuo   kryžminės   kulkosvaidžių   ugnies. Rinktinės vadas Jonas Bulota – Anbo, Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius – Grafas, partizanai Šermukšnis ir Montvila, kad nepakliūtų komunistiniams žmogėdroms į nagus – susisprogdino (pagal kun. J.Lelešiaus dienoraštį, p.15).

Žuvusių partizanų kūnai buvo nugabenti į Veiverius ir numesti prie buvusios klebonijos tvarto.

Atgimimo   laikas   žuvusių   karžygių   palaikai   perlaidoti   prie   Kauno   ­ Marijampolės kelio Veiverių Skausmo kalnelyje.

Jaunesnysis puskarininkisVacys Girdėnas – Vaitkus

1916 12 29– 1946 06 24

1938 metais baigė Karo Aviacijos mokyklos puskarininkių – lakūnų klasę ir paskirtas į 3­čią eskadrilę Šiauliuose. Būdamas II eilės karo lakūnas, daugiausiai skraidė “Ansaldo­120” lėktuvais. 1940 metų pradžioje pavardę Girdauskas pakeitė į Girdėnas. Atleistas iš kariuomenės, likviduojant mūsų aviaciją 1940 10 28.

Per 1941 m. birželio mėn. trėmimus jaunesniajam puskarininkiui V.Girdėnui pavyko pasislėpti   ir   likti  Lietuvoje.  Po karo gyveno žmonos  tėviškėje.  1945 metų pradžioje namus, kur jis gyveno, apsupo enkavedistai, norėdami jį areštuoti. Laimei, tuo metu namuose jo nebuvo. Grįždamas pamatė  apsuptus namus ir  pasislėpė  pas 

kaimynus. Sužinojęs,  kad jo  ieško enkavedistai,  pasitraukė  pas “Gražinos” kuopos “Šarūno”   būrio   partizanus,   pasirinko   slapyvardį   “Vaitkus”.   Apie   Troškūnus, Viešintus, Anykščius, Kavarską,  Taujėnus, Raguvą  veikusieji partizanų  būriai 1945 metais  sausio mėn. susijungė   į  “Šarūno” rinktinę.  Rinktinę   sudarė  apie  200 vyrų. Rinktinei  vadovavo  5­o  pulko  viršila  A.Slučka  –  Šarūnas,  štabo  viršininkas  buvo V.Girdėnas – Vaitkus, lakūnas, kuriam partizanų vadovybė suteikė leitenanto laipsnį.

Išdavus   Anykščių   rajone,   Troškūnų   valsčiuje   buvusią   štabo   slėptuvę, V.Girdėnas   1946   06   26   žuvo   kartu   su   kitais   dviem   partizanais.  Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

PuskarininkisStepas Sebastijonis – Sebastijonavičius – Bedalis

1914 02 18 – 1971 ? ?

Puskarininkis Steponas Sebastijonis gimė ir augo Tauragėje. Ten pat mokėsi komercinėje   mokykloje.   1932   metais   įstojo   į   Karo   Aviacijos   mokyklą   – puskarininkių   lakūnų   klasę.   1934   m.   lapkričio   1   d.   užbaigus   Karo   Aviacijos mokyklą,   jam sutektas II  eilės karo lakūno vardas,   ir  skiriamas  į  4­tą  eskadrilę Šiauliuose.

1935 m. birželio 13 d. jo ir leitenanto B.Bražio (dabar dimisijos pulkininkas leitenantas) lėktuvai susidūrė ore. Abu lakūnai išsigelbėjo, pasinaudodami parašiutais. Po įvykusios avarijos puskarininkis S.Sebastijonis perėjo į oro šaulius. 1938 01 08 jam buvo suteiktas I eilės karo lakūno vardas. 1939 01 01 savo noru jis išėjo į atsargą.

Baigiantis  karui,  Sovietų  Sąjunga vėl  okupavo Lietuvą,   prasidėjo   sovietinių karių   ir   stribų   plėšikavimai,   nekaltų   Lietuvos   gyventojų   terorizavimas   bei kankinimas.   Puskarininkis   S.Sebastijonis   neliko   bejausmis   žmonių   kančioms.   Jis įstojo   į   Lietuvos   gyventojų   gynėjų   –   partizanų   eiles,   pasirinkdamas   slapyvardį “Bedalis”.

1947 02 16 Vytauto Didžiojo partizanų rinktinės kautynėse su enkavedistais ir stribais   Dukto   miške   (Šiaulių   apskritis)   žuvo   7   partizanai,   o   “Bedalis” (S.Sebastijonis)   ir   “Daktaras”   (Stepas   Steponavičius)   sunkiai   sužeisti   pateko   į enkavedistų  rankas. Po ilgų   tardymų  ir žiaurių  kankinimų  jie buvo nuteisti  mirties bausme. Vėliau mirties bausmė pakeista 10 metų lagerio. Puskarininkis S.Sebastijonis kalėjo  Balchaš’o   lageryje.  Atlikęs  bausmę,   grįžo  Lietuvon,  bet  čia   jam vėl   buvo sufabrikuota  byla,   ir   jis  nuteistas  5  metams  lagerio.  Grįžęs  po  antrojo  nuteisimo, apsigyveno Mažeikiuose, kur 1971 metais mirė.

ViršilaKostas Liuberskis – Žvainys

1913 ? ? ­ ? ? ?

Tai viena spalvingiausių Lietuvos partizanų asmenybių. K.Liuberskį rašytoja A.Garmutė lygina su garsiuoju prancūzų karo lakūnu Antuanu de Sent­Egziuperi.

Viršila   Kostas  Liuberskis  gimė   Žagarės   valsčiuje,   Stungių   kaime,  ūkininko šeimoje, kurioje augo dvi dukterys ir trys sūnūs.

Į Karo Aviacijos mokyklos puskarininkių­lakūnų klasę K.Liuberskas priimtas 1932   m.   balandžio   pabaigoje.   1934   11   01   baigus   Karo   Aviacijos   mokyklą,   jam suteikiamas II  eilės  karo lakūno vardas  ir   jis  skiriamas  į  5–tą,   tik ką  susikūrusią, naikintuvų eskadrilę. 1936 ar 1937 metais jam suteikiamas I eilės karo lakūno vardas, o 1939 02 16 pakeliamas į viršilas. K.Liuberskas skraidė įvairaus tipo naikintuvais: “Letov Š­20 L”, “Smolik”, “Fiat CR 20”, o paskutiniaisiais metais anglų  gamybos moderniais “Gloster Gladiator”. Komunistams naikinat Lietuvos kariuomenę,  buvo paleistas iš jos 1940 10 28.

“Visi   paskutinį   kartą   susirinkę   angaruose   slankiojom   tarp   lėktuvų   –   rašo K.Liuberskas savo prisiminimuose, ­ paskutinį kartą. Paskutinį… dejavo kažkas giliai širdyje. Prieinu prie savo brangaus draugo “Gloster Gladiator 712”.

­ Kiek mes ten aukštai,  tylioje erdvių  mėlynėje vartėmės, broluži? Kiek brangių, nepamirštamų valandėlių išbuvome ten aukštai tarp debesėlių… girdėjome klaikų mirties juoką… Erdvė mus sujungė, brolyti, o dabar? Reikia skirtis.

­ Iš   lėto   įlipęs   atsisėdu   kabinoje.   Paskutinį   kartą   apžiūriu   prietaisus. Patikrinu benziną, – pilnas bakas. Taip visuomet darydavau prieš skridimą. Žydrąją erdvių platybę iš mūsų atėmė, išplėšė užvaldė raudonųjų vagių gauja. Tvirtai spaudžiu vairą ir aiškinu savo erdvių bičiuliui:

­ Ateis,   broluži,   diena…   Raudonieji   tarakonai   vėl   turės   grįžti   į   savo plyšius.   Mes   būsime   laisvi!   Susitiksime.   Susijungsime.   Ir   vėl   lenktyniausime   su vėtromis!

Pasilenkęs pabučiavau vairalazdę”.Vėl   okupavus   Lietuvą,   K.Liuberskas   ramiai   gyveno   Skaisgirio   valsčiaus 

Ramoškų   kaime,   bet   stribams  nepatiko,   kad  karo   lakūnas   negarbina  pavergėjų   ir nekuria   jiems   himnų.   1948   metais   trijų   stribų   jis   buvo   areštuotas   ir   varomas   į Skaisgirį. Pakeliui du stribai užsuko pas gyventoją, o trečias varė areštuotąjį. Staiga K.Liuberskas išplėšė iš stribo ginklą, įstūmė jį griovin ir sėdęs ant pasitaikiusio arklio pabėgo.

Įstojo   į   Juozapavičiaus   tėvūnijos   partizanų   būrį,   pasirinkdamas   slapyvardį “Žvainys”. Dirbo tėvūnijos štabe, rašė partizanų laikraštyje “Šūviams aidint”.

1950 metais susirgo plaučių uždegimu. Gydėsi pas Danylų kaimo gyventoją. Pasveikęs vėl partizanavo.

Valstybinio Genocido centro direktorius J.Starkauskas nurodo, kad buvusiame KGB archyve įvairiose bylose partizano K.Liubersko pavardė minima nuo 1953 metų (“Karys”,1993 m. Nr.10).

1955 metų  partizanų  byloje,  kuri  yra  KGB archyve (3 fondas,  66/2,  p.154), nurodoma,   kad   Patašono   būrį   sudarė   trys   partizanai:   Patašonas   (Stepas   Erštikis, gim.1920 m, partizanaujantis nuo 1945 m), Žvainys (Kostas Liuberskas) ir Erdvilas (Julius Adomaitis).

1955 09 04 patošoniečiai atnešė savu laikytam žmogui partizanų laikraštį. Bet tai buvo jau MGB užverbuotas agentas. Jis pavaišino partizanus degtine ir blynais “užtaisytais” specialiu preparatu “Neptun”. Agentas, matomai partizanų spiriamas, ir pats   turėjo  gerti  degtinę   ir  užkasti  blynais,   todėl  nepajėgė   laiku  pranešti  pasaloje laukiančiam operatyviniam darbuotojui apie partizanus. Agentas, netekęs sąmonės, pateko ligoninėn, o partizanai spėjo pasišalinti.

Apie tą bandymą nunuodyti Žvainys rašo: “…pabaigę spausdinti Tyrelio miške laikraštėlio   “Partizanų   šūviams   aidint”   1955   m.   Nr.3,   susikrovėme   į   kuprines   ir klampiais   lieknais   išbridome  į  Laumakių  kaimo palaukę  prie  pakrypusios,   liūdnai krūmokšniuose rymančios Adolio Šliažo lūšnelės. Susitikome Adolį tiek daug kartų mums kovoje padėjusį… linksmai šnekučiavomės… paprašėme, kad jis  atneštų  ką nors  užkasti… ilgai   laukėme. Pagaliau  į  slaptavietę   skubiai,  kiek pageltusiu veidu įžengė   Adolis.   “Ilgai   laukėte,   ką?   –   peržvelgė   trumpu   žvilgsniu.   Na,   bet   už   tai blynelių dar šiltų ir saldžių – šypsojosi neįprastai pašiepdamas­ O čia dar ir lašelį – ištraukęs pusbonkį pylė į stiklinėlę. Nieko blogo neįtardami, mes tuojau kareiviškai: blynai į burną, o lašelis – po “Adomo obuoliu”.

Taip “pavaišino”  mus Šliažas  Adolis,  gimtosios  žemės  brolis… Jam nuėjus vandens, likę vieni, pajutome baisų nuodų veikimą: ūžė, zvimbė ausyse, šaltis stingdė širdžių plakimą, temo ausyse, iš burnų tekėjo seilės…

Supratę,   jog   esame   apnuodyti,   pasiėmę   ginklus,   griuvinėdami,   kiekvieną sekundę vis labiau silpdami, bėgome gilyn į Tyrelio mišką. Du kritome apalpę. Per Dievo   pagalbą   tretysis   iš   mūsų   buvo   suvalgęs   tik   vieną   blyną.   Todėl   jis,   prieš nustodamas   jėgų,  mus  vilko,   lyg   katė   savo  vaikus,   pakaitomis  vis   gilyn   į  miško prieglobstį.   Keturias   paras   klajojome   vienmarškiniai   ir   beginkliai,   siaubingų vaiduoklių   persekiojami,   baisių   nuodų   griaužiami.   Pagaliau   praėjo.   Akys   pradėjo matyti   kažkaip   keistai   svyruojančius   medžius,   giedrą   ir   labai   šviesų dangų.”(A.Garmutė “Tėvo vasara”, p.145).

“Šis   apsinuodijimas   buvo   lemtingas   S.Erštikiui   –   žmonės   matė   jį   sužalota galva,   vėliau   jis   dingo   be   žinios.   Kostas   Liuberskas   vos   gyvas   po   keturių   parų klajonių  atėjo  į  Reibinių  kaimą  pas ryšininkę  Kleopą  Džiugytę   ­  Vaidilutę,  kuriai pavyko jį išslaugyti” (A.Garmutė, ten pat, p.152).

Iš  KGB archyvų  sužinome, kad 1955­1957 metais Patašono būrio partizanai slapstėsi  Latvijoje,  Dobelės   rajone   ir   dar  1957  metais   leido   laikraštėlį   “Partizanų šūviams aidint”.

1960 m. MGB paskelbė  S. Erštikio ir K. Liubersko visasąjunginę  paiešką,  o 1964 m. K.Liuberskui iškelta baudžiamoji byla, kuri nutraukta 1965 m., neaptikus partizano Kosto Liubersko – Žvainio pėdsakų.

Žurnale   “Genocidas   ir   rezistencija”   (1997   m.   Nr.1,   p.17)   rašoma:   “Kostas Liuberskas –Žvainys 1958 m. dingo iš KGB akiračio. Yra nepatikrintų žinių, jog mirė 1969 m. Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje”.

Taigi,   narsaus   Lietuvos   partizano,   karo   lakūno   Kosto   Liubersko   ­   Žvainio paskutiniąsias gyvenimo valandas dengia nežinomybės rūkas.