„nuostabioji žemė“ – vilniuje ir klaipėdojeold.ldm.lt/ldm/pdf/metrastis_17/4.pdf ·...

55Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Kristina Jokubavičienė LDM Prano Domšaičio galerija

Liepų g. 33, Klaipėda Tel. (8 46) 410 416

El. p. [email protected]

kristina jokubavičienė

„Nuostabioji žemė“ – Vilniuje ir Klaipėdoje

2013 m. spalio 21–2014 m. kovo 13 d. Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Vilniaus paveikslų galerijoje veikė paroda „Nuostabioji žemė. Daili-ninkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba iš Aleksan-dro Popovo rinkinio“. 2014 m. gegužės 8 d. dvigubai didesnė paroda, papildyta tapybos, grafikos darbais, atidaryta LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Abi parodos – ir Vilniuje vykusi, ir Klaipėdoje iki 2016 m. pradžios veiksianti – yra didžiausi iki šiol įvykę Aleksandro Popovo rinkinio pristatymai Lietuvos visuomenei.

Raktiniai žodžiai: draugija „Nidden“, A. Popovo rinkinys, paroda, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas, XIX a. dailė, XX a. pirmos pusės dailė, Ka-raliaučiaus dailės akademija, Nidos dailininkų kolonija.

2009 m. Klaipėdoje buvo įkurta VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija „Nidden“, kurios tikslas – dailės darbų, sukurtų Rytų Prū-sijoje ir vaizdingai bylojančių apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus, paieškos, rinkimas bei sklaida. A. Popovas yra draugijos pirmininkas ir vienas aktyviausių jos narių. Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, šiandien verslininkas ir meno mecenatas, jis tapo ir azartišku kolekci-ninku – per nepilnus dešimt metų Vokietijos meno kūrinių aukcionuo-se įsigijo maždaug 1 000 tapybos ir grafikos darbų, reprezentuojančių beveik 300 dailininkų, susijusių su Rytų Prūsija, kūrybą.

Rytų Prūsijos1 istorijoje susipynė kelių tautų likimai, regionas sieja-mas su svarbiais istoriniais įvykiais ir daugelio garsių asmenybių var-dais. Šio krašto dailėje ryškėjo visos to meto Europos mene plitusios stilistinės kryptys ir tendencijos, o dailininkai palaikė plačius tarptau-tinius meno ryšius. Tačiau sudėtinga krašto istorija užmarštin nunešė daugelio čia kūrusių dailininkų vardus, didžioji dalis gausaus dailės palikimo buvo prarasta, o likę kūriniai išblaškyti. Tik dalis jų pateko į muziejus ar buvo išsaugoti privačių asmenų.

56 Kultūros paveldo tyrimai, restauravimas, projektai

Rytų Prūsijos dailės paveldas šiandien gausiau pristatomas Vokieti-jos muziejuose, iš kurių verta paminėti Rytprūsių krašto muziejų Liu-neburge. Lietuvos muziejuose saugomi Rytų Prūsijos laikus menantys dailės kūriniai sudaro tik mažą praeities fragmentą: keliolika Kuršių nerijoje ir Nidos dailininkų kolonijoje kūrusių vokiečių dailininkų dar-bų yra Mykolo Žilinsko Lietuvai dovanotoje kolekcijoje, Nacionalinia-me M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, po vieną kitą – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje ir Neringos istorijos muziejuje Nidoje. Išskirtinis vieno dailininko kūrinių sugrįžimo į Tėvynę atvejis yra iš Prūsų Lietuvos kilusio tapytojo Prano Domšaičio kūrybos paliki-mo istorija2. Negausiai kūrinių, susijusių su Rytų Prūsija, yra saugoma ir privačiose kolekcijose. Šiame kontekste A. Popovo rinkinys įgyja ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę.

Draugijos „Nidden“ nariai atlieka svarbų A. Popovo rinkinio prista-tymo visuomenei bei jo populiarinimo darbą. Jau įvyko aštuoniolika didesnių ar mažesnių parodų Nidoje, Rusnėje, Kaliningrade (Rusijos Federacija), Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Visuomenės susidomėjimas, parodų sėkmė, kontaktai su krašto dailės paveldo tyrinėtojais Lietuvo-je ir užsienyje paskatino draugiją 2013 m. A. Popovo rinkinio pagrindu išleisti pažintinį šviečiamąjį leidinį „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“3, iliustruotą rinkinio eksponatais. Ypač vertinga tekstinė leidinio dalis. Dr. Jörno Barfodo, Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge kuratoriaus ir vieno nuosekliausių Rytų Prūsijos dailės istorijos tyrinėtojų, straips-niai apie Karaliaučiaus dailės akademiją ir Nidos dailininkų koloniją pateikia glaustą, faktais ir moksliniais tyrinėjimais paremtą medžiagą, kurios lietuvių kalba iki šiol ypač stigo. Nijolė Strakauskaitė (Klaipė-dos universitetas) leidinyje aptaria išskirtinį Kuršių nerijos kraštovaiz-dį ir jo poveikį dailininkams.

Svarbus postūmis A. Popovo rinkinio atradimo istorijoje buvo 2005 m. Vokietijoje išleista J. Barfodo knyga „Nida. Dailininkų kolonija

Parodos atidarymą pradėjo „Memelio kvartetas“ (Klaipėda).

Fot. V. Gaudiešiūtė

—

Kalba LDM direktorius Romualdas Budrys.

Fot. V. Gaudiešiūtė


Kuršių nerijoje“ (Nidden. Künstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung) ir joje pateiktas įspūdingas Kuršių nerijoje kūrusių beveik 200 dailininkų sąrašas su trumpomis jų biografijomis. Šis pradinis sąrašas (autorius jį papildė antrame knygos leidime 2007 m.) tapo kūrinių paieškų aukci-onuose „vedliu“. Dabartiniuose draugijos „Nidden“ sąrašuose jau yra 400 su Rytų Prūsija susijusių dailininkų pavardžių. A. Popovo rinkinys nuolat pasipildo naujais tapybos ir grafikos darbais, o įsigytieji kūri-niai, kurie yra vertinga medžiaga meno istorikams, besidomintiems Rytų Prūsijos dailės paveldu, laukia išsamių tyrinėjimų, autorystės ir datavimo tikslinimų.

Vilniaus paveikslų galerijoje veikusioje tapybos darbų iš A. Popovo rinkinio parodoje buvo supažindinama su 78 dailininkų kūryba, eks-ponuojama 116 tapybos darbų. Prano Domšaičio galerijoje veikiančioje parodoje „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“ ekspo-nuojama 142 dailininkų 276 darbai. A. Popovo rinkinyje kaupiami eks-ponatai sukurti XIX a.–XX a. pirmoje pusėje, kuomet Rytų Prūsijos dailė išgyveno pakilimą, o kraštas buvo tapęs traukos centru daugeliui dailininkų.

Paveikslai, nutapyti aliejumi, tempera, akvarelės, pastelės, įvairio-mis grafikos technikomis sukurti estampai, piešiniai, reprodukcinė grafika atspindi ryškiausius Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškinius – Karaliaučiaus dailės akademiją ir Nidos dailininkų koloniją, supažin-dina su čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba.

Parodoje dominuoja peizažai, juos papildo figūrinės kompozicijos, natiurmortai ir portretai. Peizažuose matome įvairių Rytų Prūsijos vie-tovių, Romintos girios ir kitų miškų masyvų, Sembos pusiasalio pa-krančių, Aistmarių, Kuršių nerijos, Nemuno deltos motyvus: miškus, plačius, lygius laukus, užliejamas pievas, marias, jūrą, pakrantes, ko-pas, žvejų valteles, kurėnus, burvaltes ir garlaivius, didelius ir mažus uostus, architektūros paminklus, upes ir ežerus, briedžius, elnius, lau-kinius ir vandens paukščius, žvejų ir valstiečių kasdienybę, nerūpestin-gus poilsiautojus.

Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė – nuo akade-mizmo, romantizmo, realizmo, vėlyvojo impresionizmo iki ekspresio-nizmo, naujojo daiktiškumo (Neue Sachlichkeit, naujasis realizmas, Vei-maro Respublikos realizmas) ir vėlyvojo ekspresionizmo. Nuo XIX a. vidurio plitusius tradicinius, romantiškus ir idiliškus motyvus amžiaus


pabaigoje papildė atskirties nuo pasaulio, tuštumos ir amžinybės pojū-čio kopų apsuptyje, pustomo smėlio, nykstančių miškų, užpustytų, gy-ventojų apleistų kaimų tema. Gamtos stichijos, nenuspėjamų vandens ir smėlio galių, atšiaurumo motyvai suteikė dailės darbams dramatizmo.

Nors perteikiant peizažą ir nuotaikas akcentai laikui bėgant keitė-si, krašto gyventojų, pasak J. Barfodo, „spinduliuojančių paprastumu“, vaizdavimas nekito. Rūstus ir paslaptingas, atviras ir poetiškas miškų, laukų, vandenų bei kopų pasaulis ir jo žmonės visapusiškai atskleidžia-mi Rytų Prūsijos tapytojų ir grafikų darbuose.

Verta dėmesio parodoje eksponuojama reprodukcinė grafika – dai-lės kūrinių, dažniausiai tapybos, grafinis atkartojimas. Reprodukcinė grafika Europoje suklestėjo XVIII amžiuje. Originalių, vienetinių kū-rinių reprodukcijos, spausdinamos didesniais ar mažesniais tiražais, buvo gerokai pigesnės už savo prototipus, todėl jų galėjo įsigyti ir kuk-liau gyvenantys žmonės. Iki fotografijos išradimo tai buvo vienintelis būdas skleisti vertingų kūrinių ar ištisų kolekcijų vaizdus, be to, tai skatino ir knygų leidybą. Reprodukcinė grafika ypatinga tuo, kad for-mą spausdinimui atlieka ne pirminio kūrinio autorius, o specialiai tam pasiruošęs reprodukavimo specialistas – nuo jo gebėjimų priklauso ga-lutinis reprodukuoto dailės kūrinio vaizdas.

A. Popovo rinkinyje vyrauja medžio raižinio technika atliktos re-produkcijos. Ši technika Vokietijoje buvo populiari iki XIX a. pabai-gos, greta vis stipresnes pozicijas užimančios litografijos. Meistriškumu ir meniškumu išsiskiria Adolfo Closso, garsaus XIX a. antroje pusėje Štutgarte dirbusio medžio raižytojo, reprodukcinė grafika. Jis reprodu-kavo populiarių to meto Vokietijos dailininkų paveikslus, tarp jų – ir kilusių iš Rytų Prūsijos. Daugelis šio krašto dailininkų darbų šiandien yra žinomi tik iš jų grafinių (reprodukuotų) variantų.

A. Popovas domisi Rytų Prūsijos kartografija – šią rinkinio dalį parodoje reprezentuoja XVIII a. pirmos pusės Prūsų Lietuvos žemėla-pis su Gumbinės (Gumbinnen, dab. Gusevas) miesto planu.

XIX a.–XX a. pirmos pusės menininkų – tapytojų, grafikų, skulpto-rių – jokiu būdu nepavadinsi sėsliais atsiskyrėliais. Jie dažnai keitė gy-venamąją vietą, lengvai pasiryždavo ilgoms kelionėms: parodoje prista-tomų dailininkų biografijose marguoja miestai ir šalys, kur mokytasi, buvota studijų tikslais, rengtos parodos. Noras pamatyti ir įamžinti ta-pybos, grafikos kūriniuose savo įspūdžius buvo stipresnis už kelionių ne-patogumus ar galimus pavojus, tykojusius keliaujant po egzotiškas Ar-timųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ar tolimosios Azijos šalis. Todėl parodoje


matome ne tik Rytų Prūsijos, bet ir kitų šalių gamtą, miestus, uos-tus, žmones. Dailininkų mobilu-mas prisidėjo prie Rytų Prūsijos dailės įvairovės. Pamatę pasaulio, vietiniai dailininkai galėjo iš nau-jo įvertinti savitą krašto kultūrą, tradicijas, sugrįždavo kupini švie-žių sumanymų. Naujas stilistines kryptis, idėjas, kitokią meno sam-pratą nešė ir gausiai iš didmiesčių, triukšmingų meno centrų, į Rytų Prūsijos provinciją atvykstantys kūrėjai. Ir vienų, ir kitų kūriniai ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų skleidė vaizdingą žinią apie nuostabią krašto gamtą, širdingus žmones, autentišką aplinką, kurios, įsibėgėjant industrializacijos ir urbanizacijos procesams, menininkai vis labiau pasigesdavo.

Simboliška, kad ilgalaikė paroda „Nuostabioji žemė“ surengta gale-rijoje, kurios nuolatinė ekspozicija yra skirta iš Prūsų Lietuvos kilusio tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio (1880–1965) kūrybai prista-tyti. Parodoje eksponuojami kūriniai padeda geriau suprasti P. Dom-šaičio kūrybos ištakas, atskleidžia jos istorinį kontekstą. Dauguma „Nuostabiojoje žemėje“ pristatomų dailininkų buvo P. Domšaičio am-žininkai, vienaip ar kitaip su juo susiję: mokytojai, mokslo draugai, ko-legos dailininkai, bendraminčiai ar bent pažįstami iš matymo, kartu studijavę Karaliaučiaus dailės akademijoje, tapę Sembos pakrantėse, lankęsi Kuršių nerijoje, diskutavę apie meną ar XX a. pirmoje pusėje kartu dalyvavę parodose – Karaliaučiuje, Berlyne, Miunchene, Leipci-ge, kituose Vokietijos ir Europos miestuose.

Trumpai apžvelkime dailės raidą XIX–XX a. pirmos pusės Rytų Prūsijoje. XIX a. dailės gyvenimą skatino ir keitė naujos meno insti-tucijos. 1790 m. Karaliaučiuje įkurtoje Provincinėje meno ir piešimo mokykloje buvo rengiami dailiųjų amatų specialistai. 1832 m. įsteigta Karaliaučiaus meno sąjunga periodiškai rengė dailės parodas bei kau-pė meno rinkinį būsimai galerijai. 1862 m. sąjungos filialai įsteigti Til-žėje ir Klaipėdoje, pastarojoje ta proga buvo surengta pirmoji miesto istorijoje dailės paroda.

XIX a. Europoje plintant romantizmo stiliui, itin svarbus tapo pei-zažas. Tai dailininkus skatino pirmiausia pasižvalgyti po savąjį kraštą,

Ernstas Bischoffas-Culmas (1870–1917). „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“.

Drobė, aliejus, 132 × 112 cm. A. Popovo rinkinys, Nr. 72. Fot. V. Kikilis


pamatyti ir perteikti jo gamtovaizdžio savitumą. Jau XIX a. viduryje Karaliaučiuje vykusiose dailės parodose buvo eksponuojami miesto apylinkių, Sembos pusiasalio, Kuršių nerijos vaizdai.

Naujas dailės pakilimas prasidėjo 1845 m. atidarius Karaliaučiaus dailės akademiją (veikė iki 1945 m.). Kviestiniai dėstytojai – garsūs dailininkai iš Vokietijos – įsijungė į krašto dailės gyvenimą, o Rytų Prūsijos jaunimas galėjo įgyti meninį išsilavinimą arčiau namų. Per visą Akademijos istoriją vietiniai krašto gyventojai sudarė didžiąją jos auklėtinių dalį (galima paminėti Eduardą Bischoffą iš Karaliau-čiaus, Arthurą Degnerį iš Gumbinės, Ernstą Mollenhauerį iš Teplia-vos (Tapiau, dab. Gvardeiskas), P. Domšaitį iš Kropynų (Kropiens, dab. Gajevas), Karlą Eulensteiną ir Eduardą Kado iš Klaipėdos, Fritzą Behrendtą, Gustavą Fenkohlį iš Klaipėdos apskrities, Robertą Glei-chą iš Priekulės, Heinrichą Kohnertą iš Tilžės (Tilsit, dab. Sovetskas) ir kitus). Baigę studijas Karaliaučiuje, jaunieji dailininkai jas dažnai pratęsdavo Vakarų Prūsijos, Vokietijos meno mokyklose, studijų tikslais keliaudavo. Atvykstantieji studijuoti į Karaliaučių iš kitur neretai jau būdavo pasimokę vienoje ar net keliose meno mokyklose, akademijose.

Karaliaučiaus dailės akademijos programose nuo pirmųjų įstaigos veiklos metų daug dėmesio buvo skiriama peizažų tapybai. Vadovau-ti peizažo klasei iš Berlyno buvo pakviestas garsus tapytojas Augustas Behrendsenas, kuris parengė pirmąją Karaliaučiuje meninį išsilavi-nimą gavusių peizažistų kartą. Jo mokinys Carlas Scherresas dažnai vadinamas Rytprūsių peizažo pradininku. Reformomis pagarsėjusio Ludwigo Dettmanno direktoriavimo Akademijoje metais (1900–1916) peizažo klasei vadovauti pakviestas profesorius Olofas Jernbergas.

Eduardas Bischoffas (1890–1974). „Žvejų laivai Piliavoje“. 1937 m.



Akademijos mokytojai kartu su mokiniais tapyti iš natūros vykda-vo prie Aistmarių, į vaizdingą Sembos pusiasalio pajūrį, vėliau į Kuršių nerijos vietoves. L. Dettmanno ir O. Jernbergo mokiniai A. Degneris, Alfredas Partikelis vėliau patys tapo Akademijos dėstytojais. Jie tęsė ankstesnes peizažo mokymo tradicijas, bet kartu jas ir modernizavo – papildė ekspresionizmo bei naujojo daiktiškumo stilistika. XX a. 2–3 dešimtmetį Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinių pasiekimai peizažo srityje sulaukė pripažinimo ir už Rytprūsių ribų. Vokietijos meno kritikai vadino juos „Karaliaučiaus meno karta“ (Königsberger Kunstgeneration), vertino gebėjimą pajausti ir savitai perteikti rūstaus ir didingo kraštovaizdžio dvasią.

Impresionistų atrastos plenerinės tapybos poreikis skatino meni-ninkus ieškoti civilizacijos nepaliestos gamtos, ramių ir nuošalių vie-tovių kūrybai. Šis procesas apėmė visą Europą. Dar 1830 m. prie Fon-tenblo (Fontainebleau) miško, esančio Paryžiaus pakraštyje, Barbizono kaimelyje, susibūrė keli prancūzų tapytojai, paprastos ir natūralios gamtos studijų gerbėjai. Jų įgyta patirtis drobėse perteikiant regimuo-sius įspūdžius rengė dirvą impresionizmui. Barbizono mokykla tapo pirmąja dailininkų kolonija, nors pavadinimas „menininkų kolonija“, apibrėžiantis mažesnius ar didesnius dailininkų sambūrius konkrečio-se vietovėse, pradėtas vartoti tik apie 1895 m. Vokietijoje. Pirmoji dai-lininkų kolonija šioje šalyje įsikūrė apie 1889 m. Vorpsvėdėje (Worpswede) prie Baltijos jūros, netrukus prisijungė ir toliau į Vokietijos rytus

Julius Wentscheris (1842–1918). „Pašto kelias Kuršių nerijoje“. 1898 m.



esantis Arenshopas (Ahrenshoop). Danijos dailininkai apie 1880-uosius atrado Skageno žvejų kaimelį, skalaujamą dviejų jūrų, Šiaurės ir Bal-tijos. Europos dailininkų kolonijų sąjungos „EuroArt“ duomenimis, įvairiose Europos šalyse nuo Barbizono mokyklos laikų veikė daugiau nei 130 įvairaus dydžio dailininkų kolonijų ir kūrybos centrų.

Panašiu metu, XIX a. devintajame dešimtmetyje, dailininkų kolo-nija pradėjo formuotis ir Nidoje. Kuršių nerijos vidurinę dalį ir nuoša-lų žvejų kaimelį Nidą pirmiausia atrado rašytojai, vėliau ir dailinin-kai, vieni pirmųjų – Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir jų mokiniai. Pasak kolonijos istorijos tyrinėtojų, Rasytėje (Rossitten, dab. Rybačis) gyvenęs tapytojas Heinrichas Krügeris apie 1888 m. į Kur-šių neriją pakvietė Akademijos studentą Ernstą Bischoffą-Culmą, o kiek vėliau ir ką tik dailės pradėjusį mokytis savo pusbrolį Eduardą Andersoną4. Kelionės nuo Rasytės iki Nidos jauniems menininkams (H. Krügeriui tuomet buvo 25, E. Bischoffui-Culmui – 18, E. Ander-sonui – apie 20) buvo lemtingos – Nida juos užbūrė ir nebepaleido. Visi trys bei poetas Waltheris Heymannas, tapytojai Hansas Beppo-Borschke, Bertha Schütz, Fritzas Behrendtas sudarė pirmojo Nidos dailininkų kolonijos laikotarpio branduolį, kurį gaubė romantizmo, plenerinio realizmo dvasia. Šioms kryptims atstovavo Bruno Bielefel-das, Emilis Doerstlingas, Rudi Hammeris, Wilhelmas Eisenblätteris, Robertas Gleichas, Hansas Julius Bernhardas Kallmeyeris, Carlas Knaufas, Danielis Staschusas ir kiti. Pirmasis Nidos dailininkų kolo-nijos raidos tarpsnis, trukęs iki XX a. pradžios, ypač glaudžiai siejasi su Karaliaučiaus meno akademijai atstovaujančiais kūrėjais, dėstytojų ir studentų menine veikla.

Dailininkai apsistodavo 1867 m. Skruzdynėje, esančioje rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, prie marių įkurtame Hermanno Blo-de’s viešbutyje. Laikui bėgant jis tapo išskirtine Nidos dailininkų kolo-nijos būstine, o pats menininkų sambūris išsivystė į viešbučio tipo ko-loniją. Teigiama, kad nuo kolonijos veiklos pradžios iki 1945 m. Nidoje pabuvojo beveik 300 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kita pusė – atvykėliai iš Vakarų Prūsijos ir visos Vokietijos.

Dailininkams palankus viešbučio šeimininkas vietoj mokesčio už nakvynę ir maistą mielai priimdavo paveikslus. Taip viešbutyje buvo sukauptas įspūdingas tapybos rinkinys. Viešbučio „dailininkų veran-doje“ būdavo karštai diskutuojama apie meną, skambėjo muzika ir po-ezija. Ta vieta turėjo ypatingą trauką. Pasakojamos istorijos apie garbų Akademijos profesorių, kuris, neapsikentęs triukšmo viešbutyje, vis


pabėgdavo atgal į Karaliaučių, bet, gerai išsimiegojęs, po dienos kitos vėl su visais iki išnaktų sė-dėdavo H. Blode’s verandoje.

Viešbutis, simbolinė kolonijos šerdis, buvo ne vien linksmų me-nininkų vakarėlių, žvejų kaime nematytos negirdėtos bo hemos vie ta. XX a. 1–2 dešimtmetį me-ninis kolonijos gyvenimas buvo itin intensyvus. Ekspresio nistą Ma xą Pechsteiną 1909 m. pirmą kartą atvykti į Nidą paskatino parodo-se Berlyne pamatyti E. Bischoffo-Culmo Nidos peizažai. M. Pechstei-no ir K. Schmidto-Rottluffo pasirodymas (pastarasis lankėsi 1913 m.) kolonijoje sukėlė audringas diskusijas tarp impresionizmo ir ekspresio-nizmo šalininkų. Aplink M. Pechsteiną susibūrė jam prijaučiančių dai-lininkų ratas, bet jiems nepasidavė E. Bischoffo-Culmo bendražygiai, kurie, žvelgiant ekspresionistų akimis, atrodė esantys retrogradai. Tra-dicinės ir moderniosios dailės susidūrimas XX a. 2 de šimt metyje vyko ir Karaliaučiaus dailės akademijoje.

Septynių dešimtmečių Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų kūriniuose tradiciją apibendrino 1914 m. gegužės 1 d. Kara-liaučiuje atidaryta paroda „Kuršių nerija moksle ir mene“ (Die Kurische Nehrung in Wissenschaft und Kunst).

Po Pirmojo pasaulinio karo ankstyvasis kolonijos branduolys iši-ro. Karo frontuose žuvo E. Bischoffas-Culmas, H. Beppo-Borschke, W. Heymannas. Veikiami M. Pechsteino, sustiprėjusias ekspresionis-tinės tapybos tendencijas toliau propagavo tapytojai K. Eulensteinas, Alexanderis Kolde, Julius Freymuthas, Karaliaučiaus dailės akademi-joje 1920–1925 m. dėstytojavęs A. Degneris, taip pat E. Mollenhaueris. Pastarasis, susirgus uošviui H. Blode’i, perėmė viešbutį. Jo pastango-mis XX a. 3–4 dešimtmetyje kolonija vėl suklestėjo.

XX a. 3 dešimtmetyje kolonijoje tarp stilistinių tendencijų įsivy-ravo pusiausvyra, neliko tokių ryškių idėjinių prieštarų. Greta eks-presionizmo, naujojo daiktiškumo principus propagavo Fritzas Bur-mannas, A. Partikelis, postimpresionizmo tendencijos ryškėjo Alfredo Teichmanno, Richardo Birnstengelio, Georgo Gelbke’s ir kitų daili-ninkų kūryboje. Dažnai to paties dailininko darbuose derėjo kelios stilistinės kryptys.

Werneris Riemannas (1893–1936). „Bangų mūša prie Piliavos“. 1935 m.

Kartonas, aliejus, 22 × 31 cm. A. Popovo rinkinys, Nr. 797. Fot. V. Kikilis


Ne mažesnio nei Nida daili-ninkų dėmesio XX a. pirmoje pusėje sulaukė kitos Kuršių ne-rijos vietovės – Šarkuva (Sarkau, dab. Lesnojus), Rasytė, Pilkopa (Pillkoppen, dab. Morskojė), Prei-la, Pervalka, Juodkrantė, taip pat Karaliaučiaus srities pajūrio gy-venvietės – Krantas (Kranz, dab. Ze le no gradskas), Rū siai (Rauschen, dab. Svet lo gorskas), Nau-

jieji Kuršiai (Neukuhren, dab. Pionerskis). Mažuosiuose Kuršiuose (Klein Kuhren, dab. Filinas) iki Pirmojo pasaulinio karo veikė nedidelė Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinių grupė. Tradiciškai dar nuo XIX a. antros pusės lankyta Aistmarių nerija ir jos pakrantės: Piliava (Pillau, dab. Baltijskas), Patersortas (dab. Beregovojė), Liudvigsortas (Ludwigsort, dab. Laduškinas). Dailininkus viliojo ir tapybiški Nemu-no deltos kampeliai, Karklės (Karkeln, dab. Mysovka), Įsės (Inse, dab. Pričialai), Lojės (Loye, dab. Rybačjė), Gilijos (Gilge, dab. Matrosovas) ir kiti kaimeliai. Vietovių pasirinkimas kūrybai vis labiau priklausė nuo jų „civilizacijos“ lygio: XX a. pradžioje intensyviai plečiantis ku-rortams, dailininkų akys krypo į tolesnes, nuošalesnes ir pirmapradį paprastumą išlaikiusias vietas.

Ne tik dailininkai, bet ir kitų sričių menininkai iš Vokietijos – fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai – būriais važiavo į Kur-šių neriją vasaroti ir kurti. Nuolat augantis poilsiautojų ir dailininkų skaičius Nidoje piką pasiekė apie 1930 metus. Būtent tais metais ant Uošvės kalno iškilo žymiausio Nidos dailininkų kolonijos svečio – rašytojo Thomo Manno – vasarnamis. Tačiau iš gausaus kolonijos dailininkų būrio XX a. 4 dešimtmetyje vietinio stiliaus namus su dirbtuvėmis Nidoje pasistatė tik du: C. Knaufas (1931) ir R. Birn-stengelis (1939).

J. Barfodas, konstatuodamas, kad Nida po 1933 m. menininkams (ir ne tik jiems) tapo ne tik kūrybos vieta, bet ir savotišku laikinu prie-globsčiu, cituoja Helgą Grebing: „Kuršių nerija ir Nida tuo metu buvo daugiau nei vasaros kurortas, daugiau nei poilsio vieta kūnui ir sielai, patraukli visomis prasmėmis, daugiau nei intensyvaus buvimo kartu vieta, kur žmonės kalbasi, ginčijasi, juokiasi, dainuoja ir linksminasi. Nida buvo tapusi buveine tylaus, nors ir laikino, tačiau dėl to ne mažiau

Bruno Bielefeldas (1879–1973). „Kurėnas prie Didžiosios kopos“.



aiškiai jaučiamo išsivadavimo nuo nacionalsocialistų persekiojimų ir pažeminimų – „Tylos slėnis“ buvo čia peržengiamas visomis prasmė-mis, ir fiziškai, ir morališkai.“5

1939 m. Klaipėdos kraštą perėmus Trečiajam Reichui, į kampani-jos prieš „išsigimusį meną“ (Entartete Kunst) akiratį pateko ir E. Mo-llenhaueris – kaip ir dauguma po 1933 m. Vokietijoje gyvenusių jo amžininkų dailininkų modernistų, dažnai vadinamų prarastąja karta. 1945 m. vasario 2 d. sovietinės armijos daliniams įžengus į Nidą, dirb-tuvėje buvę tapytojo E. Mollenhauerio darbai, kaip ir H. Blode’s vieš-butyje nuo XIX a. pabaigos sukauptas paveikslų rinkinys, buvo sunai-kinti. Išliko tik šeši kūriniai, kurie kartu su kitais Mollenhaurių šeimos daiktais 1944 m. buvo sukrauti į pintines ir išgabenti į Vakarus6.

Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo daugelio Rytų Prūsijoje gy-venusių ir kūrusių dailininkų darbai. Nors Rytų Prūsijos dailė, pasak Majos Ehlermann Mollenhauer, tapo meno istorijos sąvoka7, žvelgiant istoriškai už šio pavadinimo slypi netikėtumas – daugelis su šia sąvo-ka siejamų darbų, kaip ir dalis eksponuojamųjų parodoje „Nuostabioji žemė“, buvo sukurti jau XX a. antroje pusėje. Jie atskleidžia fenome-nalų Rytų Prūsijos dailės tąsos po 1945 m. bruožą – negalėdami vyk-ti į pamėgtas kūrybos vietas, dailininkai, remdamiesi atmintyje giliai įstrigusiais įspūdžiais, beveik dvidešimt metų po karo tapė „prisimini-mų“ paveikslus.

Žvalgantis po įvairią, autorių ir kūrinių turtingą parodą, neaplei-džia minorinės nuotaikos, kurios yra neišvengiamos, kai kalbama apie beveik iš nebūties sugrįžusius meno kūrinius. Visgi suvokimas, kad šis sugrįžimas yra tikras faktas, kelia ir estetinį pasitenkinimą, ir pasidi-džiavimą, skatina atskleisti uždangas, už kurių slypi įkvepianti nuosta-biosios žemės, „tapytojų rojaus“, istorija.

Išnašos1 Rytų Prūsija (Ostpreussen) 1773–1945 m. buvo Prūsijos valstybės provincija

prie Baltijos jūros tarp Vyslos ir Nemuno žemupių su sostine Karaliaučiu-mi. Apėmė dalį dabartinės Lenkijos, dabartinės Rusijos (Kaliningrado sr.), dabartinės Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo Potsdamo konferencijos 1945 m. nutarimu šiaurinė Rytų Prūsijos dalis atiteko Sovietų Sąjungai, pieti-nė – Lenkijai.

2 Lietuvių fondas, nuo 1963 m. veikiantis Čikagoje (JAV), apie 1980-uosius iš dailininko našlės įsigijo ir 1989–2006 m. Lietuvai dovanojo 665 tapybos ir gra-fikos kūrinius. Jie saugomi Lietuvos dailės muziejuje, didesnioji kolekcijos dalis eksponuojama muziejaus padalinyje – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.


3 Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“, sud. I. Motiejauskienė, Klaipėda: Sauliaus Jokužio spaustuvė, 2013.

4 Krüger G., „Nidden auf Kurischen Nehrung“, Deutsche Künstlerkolonien und Künstlerorte, herausgegeben von Gerhard Wietek, München: Ver-lag Karl Thiemig, 1976, p. 143; Barfod J., „Apie Nidos menininkų ko-loniją“, Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje=Künstlergemeinschaften und ihre Ländlichen Schaffenszentren in Mittel und Osteuropa, sud. L. Motuzienė, Ž. Etevičiūtė, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2011, p. 50.

5 Grebing H., „Pilietinis gyvenimo būdas kaip sąmoningas protestas prie na-cio nalinį socializmą ir karą 1930–1944 m. Nidoje“, Nidos sąsiuviniai, 2006, Nr. 2, p. 8. Citatoje minimas „Tylos slėnis“ – šiaurinėje Nidos dalyje, prie Par-nidžio kopos papėdės, plytinti kopų apsupta vieta, Helgos Grebing pasitelkta kaip nacionalsocializmo laikų metafora.

6 Barfod J., Im Streit der Stile. Die Künstlerkolonie Nidden zwischen Impressionismus und Expressionismus, Lindenberg im Allgau: Kunstverlag Josef Fink, 2014, p. 28.

7 Ernst Mollenhauer 1892–1963, GerhartHauptmannHaus, DeutschosteuropäischesForum, Düsseldorf, 2001, p. 10.

Literatūra ir šaltiniai1. Barfod J., Nidden. Künstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung, Fischerhude:

Verlag Atelier im Bauernhaus, 2005.2. Barfod J., Im Streit der Stile. Die Künstlerkolonie Nidden zwischen Impressio

nismus und Expressionismus, Lindenberg im Allgau: Kunstverlag Josef Fink, 2014.

3. Deutsche Künstlerkolonien und Künstlerorte, herausgegeben von Gerhard Wietek, München: Verlag Karl Thiemig, 1976.

4. Die Ausstellungskataloge des Königsberger Kunstverein (20 Jahrhundert), herausgegeben von Rudolf MeyerBremen, Köln, Weimar, Wien, 1993.

5. Die Kurische Nehrung in Wissenschaft u. Kunst. Ausstellung von Nehrungsbildern in der Kunsthalle, Königsberg, 1914.

6. Durban-Hofmann E., Die bildende Kunst und ihre Schulen in Königsberg/ Pr. 1790–1945, Teil I: Die Kunst- und Gewerkschule, http://ehrich.us/kgs.html, žiūrėta 2014-06-30.

7. Durban-Hofmann E., Die bildende Kunst und ihre Schulen in Königsberg/ Pr. 1790–1945, Teil II: Die Kunstakademie, http://ehrich.us/ka.html, žiūrėta 2014-06-30.

8. Grebing H., „Pilietinis gyvenimo būdas kaip sąmoningas protestas prieš na-cionalinį socializmą ir karą 1930–1944 m. Nidoje“, Nidos sąsiuviniai, 2006, Nr. 2.

9. Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“, sud. I. Motiejauskienė, Klaipėda: VšĮ „Ni-dden“, 2013.

10. Meyer-Bremen R., Künstlerlexikon Ostpreußen und Westpreußen 1800–1945. Maler – Bildhauer – Baumeister, Dresden: Verlag der Kunst, 2012.


11. Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje=Künstlergemeinschaften und ihre Ländlichen Schaffenszentren in Mittel und Osteuropa, sud. L. Motuzienė, Ž. Etevičiūtė, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2011.

12. Ernst Mollenhauer 1892–1963, GerhartHauptmannHaus. DeutschosteuropäischesForum, Düsseldorf, 2001.

13. Nolde I., Kunstakademie Königsberg 1845–1945. Biographien der Direktoren und Lehrer. Biographien der Schüler, http://www.kant.unimainz.de/ikonographie/Ikont.PDF/T004.pdf, žiūrėta 2014-06-30.

14. Ostpreußen. Landschaft – Geschichte – Kultur im Ostpreußischen Landesmuseum Lüneburg, herausgegeben von Ronny Kabus, Husum: Druck- und Verlagsgesells-chaft, 1997.

15. Ulbrich A., Kunstgeschichte Ostpreußens von der Ordenszeit bis zur Gegenwart, Königsberg: Verlag Gräfe und Unzer, 1932.

“The Wonderful Land” – in Vilnius and Klaipėda

kristina jokubavičienė

From 21st of November 2013 to 13th of April 2014 exhibition “The Wonderful Land. Artists in East Prussia. 19th and the First Half of the 20th Century Paintings and Graphic Art from the Collection of Alek-sandr Popov” was displayed at the Vilnius Picture Gallery. Twice as large, complemented by paintings and graphic artworks it was trans-ferred to the LAM’s Pranas Domšaitis Gallery in Klaipėda and opened on 8th of May 2014. Exhibition “The Wonderful Land. Artists in East Prussia. 19th and the First Half of the 20th Century Paintings and Graphic Art from the Collection of Aleksandr Popov” will be on dis-play here until 8th of May 2016.

The Society of East Prussia Art Lovers “Nidden” was founded in 2009 in Klaipėda by a small affinity group of ethnography and history lovers. The aim of “Nidden” is to search, collect and promote paintings from East Prussia that picturesquely portray the nature, history and inhabitants of this region. Aleksandr Popov, former sea captain, today a businessman, art patron, and the chair of the Society, has been co l-lecting paintings related to East Prussia for almost a decade. To date his collection has nearly 1 000 works of fine art and graphic art by almost 300 painters. The artworks of Aleksandr Popov’s collection were cre-ated in the 19th century and in the first half of the 20th century, during the blossoming of fine art in East Prussia, when the region was a centre of attraction for many painters.


The exhibition in the Pranas Domšaitis Gallery represents 142 painters with 276 artworks. Oil, tempera, aquarelle, pastel paintings, drawings, prints of various graphic techniques, and reproductive graphics represent the most significant phenomenon of art history in East Prussia – the Konigsberg Art Academy and Nida artist’s colony, as well as the works of painters that were born, permanently lived or occasionally visited this region.

The exhibition is mainly composed of landscapes, accompanied by some figurative compositions, still-lifes and portraits. The scale of the exhibition’s painting styles is very wide: from academic art, romanti-cism, realism, late impressionism, to expressionism and modern ob-jectivism.

It is symbolic that the exhibition is held in the Gallery, which permanent exhibition is dedicated to the works of Pranas Domšaitis (1880–1965), Lithuanian expressionist painter originating from Pru s-sia. Therefore, this exhibition helps to better understand origins and historic context of Pranas Domšaitis’ creativity.

During the World War II artworks of many painters, who lived and worked in East Prussia were lost. However, this situation in art history took an unexpected turn. Part of exhibition’s artworks was created in the second half of the 20th century. It reveals a phenomenon of East Prussian fine arts post-1945: unable to return to beloved places, for al-most 20 years after the war ended painters created paintings by memo-ry, based on impressions deep in the mind.

„nuostabioji žemė“ – vilniuje ir klaipėdojeold.ldm.lt/ldm/pdf/metrastis_17/4.pdf ·...

Documents