Teisės institutas

Gedimino pr. 39/Ankštoji g. 1, LT-01109 Vilnius

Tel./faks. (+370 5) 249 75 91 El.p.: info@teise.org

www.teise.org

Tyrimas

„Atkuriamasis teisingumas: samprata, tarptautinių dokumentų

rekomendacijų, uţsienio valstybių patirties apţvalga, atkuriamojo

teisingumo sistemos kūrimo sąlygų analizė ir pasiūlymai dėl jos kūrimo

Lietuvoje “

Pagal 2005 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 12

patvirtintą Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos

2005-2006 metų įgyvendinimo priemonių planą

Parengė:

Laura Kietytė

Agnė Matijaškaitė

Dr. Rokas Uscila

Vilnius

2006

2

Turinys

Įvadas 3

1. Atkuriamojo teisingumo samprata 5

2. Tarptautinių dokumentų rekomendacijos 24

3. Uţsienio valstybių patirtis: 30

3.1. Atkuriamojo teisingumo institutų atsiradimas ir raida valstybėje 30

3.2. Teisinis reglamentavimas 33

3.3. Sąlygos mediacijai baudţiamosiose bylose taikyti 39

3.4. Atkuriamojo teisingumo modelio taikymo reikšmė baudţiamajai atsakomybei 42

3.5. Institucijų sistema ir specialistai 44

3.6. Atkuriamojo teisingumo modelių populiarumas ir veiksmingumas valstybėse 48

4. Situacija Lietuvoje, pokyčių galimybės bei kryptys 52

4.1 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas pagal BK ir BPK 52

4.1.1. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas. Kiekybinis situacijos įvertinimas 60

4.1.2 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas. Kokybinis situacijos įvertinimas 67

4.2 Vykdyti ir esami atkuriamojo teisingumo projektai, organizacijos, iniciatyvos,

priemonės 71

Išvados ir pasiūlymai 78

Literatūra 80

Priedai 85

3

ĮVADAS

XX-ojo amţiaus 7-8 dešimtmečiuose susiformavusi viktimologijos doktrina pateikė

naujus nusikaltimų aukų socialinės ir teisinės apsaugos standartus. Atlikti tyrimai, atskirų

nusikaltimų aukų rūšių viktimologinės studijos parodė, kad būtinos inovacijos sprendţiant dėl

nusikaltimų padarymų kylančius konfliktus.

Atsiţvelgiant į nusikaltimo aukos teisėtų interesų bei poreikių tenkinimą, buvo ţengtas

labai svarbus ţingsnis, siekiant sukurti saugią aplinką, maţinant nesaugumo jausmą,

sprendţiant konfliktus jiems dar tik formuojantis. Pasirinkta labai pragmatiška pozicija

svarstant ir vertinant patiriamas išlaidas bei gautą naudą. Analizuojant šį santykį buvo įrodyta,

kad baudţiamojo teisingumo sistemos išlaidos galėtų būti maţesnės taikant atkuriamojo

teisingumo modelius.

Sprendţiant nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio konfliktą nepaprastai svarbi „bendrumo

idėja”, skatinant ilgalaikių ramių, kaimyniškų santykių perspektyvą, tiesioginį ţmonių

bendravimą. „Tai sukuria artumą, daro įtaką tam tikrų politinių sprendimų priėmimui,

formuoja bendraujančio ir altruistinėmis savybėmis pasiţyminčio ţmogaus sąvoką”.1

Svarbiausias atkuriamosios (restitucinės) baudţiamosios justicijos modelio tikslas –

atkurti paţeistus santykius, kai nusikaltėlis pats atlygina nukentėjusiajam padarytą ţalą,

atsiprašo, susitaiko.2 Omenyje turimas normalių (gerų) santykių atkūrimas, naujų ryšių

uţmezgimas tais atvejais, kai nebuvo jokios aukos ir nusikaltėlio sąveikos. Šių santykių

kūrimu ir uţmezgimu siekiama, kad nusikaltėlis visiškai įsisąmonintų ir suvoktų

viktimizacijos padarinius, norėtų susitaikyti su auka ir tai suvoktų ne tik kaip galimybę

išvengti bausmės. Šiuo metu interakcijos šalys neturi pakankamai galių, kad jų nuomonė ir

sprendimas darytų svarią įtaką jų pačių byloje, todėl palaikyti tolesnius santykius tampa

neįmanoma, o šalys supriešinamos.

Taigi reformuojant „senąją” teisingumo vykdymo sistemą, būtina pakeisti paradigmą, kai

„sena ir apsunkinta” bylos tyrimo ir bausmių taikymo sistema nebetinka, yra neefektyvi ir

neuţtikrina atitinkamo ţalos kompensavimo nusikaltimo aukai.3

Tam tikrų atkuriamojo teisingumo elementų yra ir Lietuvos Respublikos Baudţiamajame

Kodekse (toliau – LR BK) bei Lietuvos Respublikos Baudţiamojo Proceso Kodekse (toliau –

LR BPK). Tačiau tarptautinių dokumentų detalios rekomendacijos ir uţsienio valstybių

1Albrecht H. J. Restorative Justice-answers to questions that nobody has put / Victim policies and criminal justice on the road to

restorative justice. Essays in honour Tony Peter. (eds) Fattah E., Parmentier S. 2001. P. 297. 2 Justickis V. Kriminologija. I dalis – Vilnius, 2001. P. 279.

3 Barnett R. Restitution: a new paradigm of criminal justice // International Journal of Social Political and Legal Philosophy. 1977.

Vol. 87 (4). P. 280.

4

turima patirtis įgyvendinant atkuriamojo teisingumo modelius leidţia suprasti, kad tai, ką

turime Lietuvoje – kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutą – galime laikyti tik

atkuriamojo teisingumo modelio uţuomazga.

Nors Lietuvoje jau ne kartą bandytą šį modelį įdiegti neformaliai, taip pat Vyriausybės

programose jau buvo numatyta ne viena priemonė atkuriamojo teisingumo apraiškoms

teisinėje sistemoje skatinti4, galima teigti, jog padėtis kalbant apie atkuriamąjį teisingumą

baudţiamosios justicijos srityje nedaug tepasikeitusi.

Šio darbo tikslas - išnagrinėti socialines ir ekonomines atkuriamojo teisingumo

sistemos kūrimo sąlygas, išanalizuoti tarptautinius dokumentų rekomendacijas bei uţsienio

valstybių patirtį ir pateikti pasiūlymus dėl atkuriamojo teisingumo sistemos Lietuvoje

įgyvendinimo.

4 Pavyzdţiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 12 „Dėl Nacionalinės

nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos 2005-2006 metų įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo,

Ţin., 2005, Nr. 6-158 numato dar 3 priemones, susijusias su atkuriamojo teisingumo elementų skatinimu:

išnagrinėti galimybes išplėsti sutaikinimo instituto taikymą ir pateikti Teisingumo ministerijai ir Generalinei

prokuratūrai atitinkamus pasiūlymus, parengti bei įgyvendinti eksperimentinę Nusikaltusių nepilnamečių ir

nukentėjusiųjų sutaikinimo programą.

5

1. ATKURIAMOJO TEISINGUMO SAMPRATA

Iš vienos pusės – atkuriamo teisingumo terminas itin plačiai vartojamas tiek

baudţiamosios teisės, baudţiamojo proceso, tiek kriminologijos, psichologijos, penitencinės ir

kitų teisės šakų doktrinose. O tai sąlygoją atkuriamojo teisingumo definicijų įvairovę. Iš kitos

pusės – pateikiami terminai, definicijos turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tačiau šioje

studijoje tikslinga pateikti kelis daţniausiai vartojamus atkuriamojo teisingumo terminus.

Ţymi dalis atkuriamojo teisingumo atstovų atkuriamąjį teisingumą įvardija kaip

„procesą“. Pvz., atkuriamasis teisingumas – tai procesas, kuriame susitinka visos šalys,

susijusios su konkrečiu nusikaltimu, kad kartu išspręstų, kaip įveikti nusikaltimo padarinius5.

Atkuriamasis teisingumas – tai procesas, per kurį atgailaujantis nusikaltėlis prisiima

atsakomybę uţ jo nusikalstamą poelgį, padarytą nukentėjusiesiems ir bendruomenei, kuri jo

nesmerkia, o leidţia nusikaltėliui integruotis į ją. Ypač pabrėţtinas santykių atkūrimas tarp

nusikaltėlio ir aukos, nusikaltusio asmens savigarbos atkūrimas bendrijoje6. Atkuriamasis

teisingumas – tai procesas, kuris suteikia galimybę aukai ir nusikaltėliui susitikti akis į akį,

susiţinoti apie padarytą nusikaltimą bei patirtą viktimizaciją, taip pat apie viens kito esamą

situaciją (darbą, išsilavinimą ir t.t.), kartu bendrai pasiekti susitarimą dėl nusikaltusio

bausmės7.

Atkuriamojo teisingumo studijos rodo, kad dalis tyrėjų, ekspertų į pirmą poziciją

neiškelia nusikaltimo padarymo fakto (kas daţnai akcentuojama tradiciniame – klasikiniame

poţiūryje į teisingumą), dėmesys kreipiamas į aukos ir nusikaltėlio bei bendruomenės

konsensusą. Tačiau teisinėje literatūroje pateikiamos atkuriamojo teisingumo sampratos, kai

visų pirma akcentuojama pati nusikalstama veikia.

Atkuriamojo teisingumo koncepcijoje nusikalstamas elgesys (visų pirma) turi būti

įvertintas kaip šiurkštus teisės paţeidimas vieno asmens kito asmens atţvilgiu. Padarius

nusikaltimą atsiranda auka (asmuo – auka, bet ne valstybė – auka), kuri patyrė ţalą,

nuostolius. Uţuot turėjęs skolą valstybei, kuri vėliau anuliuojama, uţuot išgyvenęs kokią nors

valstybės nustatytą bausmę, nusikaltėlis pirmiausia turėtų grąţinti skola aukai. Atkuriamasis

teisingumas – tai klausimo dėl ţalos spendimas, derybų procesas, kuris įtraukia ne tik

5 Marshall T. The Evalution on restorative justice in Britain. Council of Europe, Strasbourg 1996, p. 22. Cituota

iš Michailovič I. Atkuriamasis teisingumas: genezė ir raida. Teisės institutas: Teisės problemos. 2001. Nr. 4. P.

50. 6 Haley J. "Crime Prevention Through Restorative Justice: Lessons from Japan." In Restorative Justice:

International Perspectives, edited by Burt Galaway and Joe Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands:

Criminal Justice Press and Kugler Publications, 1996. P. 352. 7 Immarigeon R. "The Impact of Restorative Justice Sanctions on the Lives and Well-Being of Crime Victims: A

Review of the International Literature" in Restorative Juvenile Justice: Repairing the Harm of Youth Crime,

edited by Gordon Bazemore and Lode Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999. P 306.

6

nusikaltėlį bei auką, bet ir jų šeimas bei visuomenines organizacijas ir pan., t.y. visus tuos,

kuriuos palietė nusikaltimas8.

Paminėtina ir tai, kad dalis tyrėjų, kaip startinę poziciją atkuriamojo teisingumo

sampratoje, akcentuoja nusikaltusiojo atsakomybės prisiėmimą. Atkuriamasis teisingumas –

tai visų pirma nepriverstinis atsakomybės uţ nusikalstamą elgesį prisiėmimas, kuriuo

siekiama atstatyti/atkurti padarytą ţalą nusikaltimo aukoms, o taip pat pasiekti taiką ir ramybę

tarp abiejų priešingų pusių9. Atkuriamasis teisingumas – suteikia skirtingą nusikaltimo

įvertinimo ir atsakomybės uţ jį struktūrą. Nusikaltimas suprantamas kaip ţala individui ir

bendruomenėms, o ne kaip teisės paţeidimai ,nukreipti prieš valstybę. Aukos, bendruomenės

nariai ir nusikaltėliai tiesiogiai paveikiami nusikaltimo, todėl skatinami atlikti aktyvų

vaidmenį teisingumo procese10

.

Be to, tikslinga išskirti nors ir sąlyginai nedidelę atkuriamojo teisingumo koncepcijos

atstovų grupę, kuri pateikia „struktūrines“ definicijas.

Atkuriamasis teisingumas – tai reagavimas į nusikaltimo padarymą, kada

akcentuojamas nuostolių, netekčių aukai atlyginimas, nusikaltusiojo atsakomybės dėl

padarytos ţalos prisiėmimas bei santarvės, taikos formavimas bendrijoje.

Atkuriamasis teisingumas yra: a) kai bendrijoje galimas skirtingas poţiūris į

nusikaltimo padarymą, atsakomybę bei padarinių vertinimą; b) akcentuojamas ţalos

atlyginimas bei tikimybės patirti antrinę ţalą maţinimas; c) nusikaltusio atsakomybės uţ jų

veikas/veiksmus, taip pat uţ sukeltą ţalą, nuostolius prisiėmimas; d) į nusikaltimo

nagrinėjimą įtraukiamos abi šalys (auka ir nusikaltėlis) ir bendruomenė; e) konstruktyvus

spendimas pasiekiamas per bendruomenių ir vyriausybės bendradarbiavimo pastangas.

Atkuriamasis teisingumas – tai procesas, kuriame visos šalys, susijusios konkrečiu

nusikaltimu, nutaria bendrai išspręsti, kaip pašalinti nusikaltimų padarinius ir jų atsiradimą

ateityje11

.

Atkuriamojo teisingumo definiciją sudaro šie pagrindiniai elementai: a) nusikaltimas

visų pirma matomas kaip konfliktas tarp individų, kurio pasėkoje padaroma ţala aukoms,

bendruomenėms, patiems nusikaltėliams; b) baudţiamojo teisingumo proceso tikslas – taikos

8 Wundersitz J., Hetzel S. "Family Conferencing for Young Offenders: The South Australian Experience." In

Family Group Conferences: Perspectives on Policy & Practice, edited by Joe Hudson, et al. Leicherdt, NSW,

Australia; Monsey, NY: The Federation Press, Inc. and Criminal Justice Press, 1996. P. 113-114. 9 Minor K. I., Morrison J. T. "A Theoretical Study and Critique of Restorative Justice." In Restorative Justice:

International Perspectives, edited by Burt Galaway and Joe Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands:

Criminal Justice Press and Kugler Publications, 1996. P. 117. 10

Umbreit M. "Avoiding the Marginalization and 'McDonaldization' of Victim-Offender mediation: A Case

Study in Moving Toward the Mainstream" in Restorative Juvenile Justice: Repairing the Harm of Youth Crime,

edited by Gordon Bazemore and Lode Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999. P 213. 11

Marshall T. Restorative Justice: An Overview. London: Home Office Research Development and Statistics

Directorate, 1999. P 5.

7

atstatymas bendruomenėse, sutaikant šalis ir atstatant/atlyginant konflikto sukeltą ţalą; c)

baudţiamojo teisingumo procesas turėtų palengvinti aktyvų aukų, nusikaltėlio, bendruomenės

bendrininkavimą/dalyvavimą, siekiant surasti konflikto išsprendimo būdą/galimybę12

.

Apibendrinant:

Atkuriamojo teisingumo definicijų apţvalga rodo, kad nėra vieningo poţiūrio į

atkuriamąjį teisingumą. Tai koncepcinis terminas, apjungiantis specifines konfliktų, kylančių

dėl nusikaltimų, nagrinėjimo procedūras, būdus, metodus. Ir tik kalbant apie konkrečius

atkuriamojo teisingumo modelius tikslinga gryninti definicijas, kurios jau yra ne tik teorinio,

bet ir praktinio – taikomojo pobūdţio;

Paminėtina ir tai, kad spartesnės atraukiamojo teisingumo praktikos sklaidos

Jungtinių tautų organizacijos suformuota ekspertų grupė pateikia atkuriamojo teisingumo

apibrėţimą. Atkuriamasis teisingumas – tai bet kuris procesas, kuriame nusikaltėlis, jo auka,

atskirais atvejais suinteresuoti tretieji asmenys, taip pat bendruomenė aktyviai dalyvauja

bendrame konflikto, kylančios iš nusikaltimo, sureguliavime, kaip taisyklė su tarpininko

pagalba13

.

Atkuriamojo teisingumo modeliai

Praktiškai neįmanoma pateikti visų esamų, t.y. sukurtų, įdiegtų ir realiai taikomų

atkuriamojo teisingumo modelių. Kiekviena valstybė ar net jos dalis (bendruomenė) gali

sukurti savitą ir unikalų nusikaltimų nagrinėjimo modelį, yra atvejų kai vienoje valstybėje

taikomi keli atkuriamojo teisingumo modeliai. Modelio pasirinkimas, o svarbiausia

prigijimas, priklauso tiek nuo socialinių – teisinių, tiek nuo kultūrinių ar net istorinių veiksnių.

Šiuo metu atkuriamojo teisingumo koncepcijoje nėra suformuluota aiški modelių

klasifikacija, t.y. neišskiriami vieningi kriterijai, pagrindai leidţiantys sistemiškai grupuoti,

kartu analizuoti minėtuosius modelius. Praktikoje aptinkami atvejai, kai vienu pavadinimu,

pvz. “mediacija”, įvardinti aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimo modeliai turi daugiau

skirtumų nei panašumų. Tad šiame darbe tikslingai pateikiami bendriausi modeliai, kurie

grindţiami pamatiniais (savanoriškumo, nešališkumo, neutralumo, bendruomenės aktyvumo

ir suinteresuotumo ir kitais) atkuriamojo teisingumo principais.

12

Galaway B., Hudson J. Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. Monsey, NY: Criminal Justice Press.,

1990. P. 2. 13 United Nations Economic and Social Council Distr.: E/CN.15/2002/5/Add.1 General 7 January 2002

Commission on Crime Prevention and Criminal Justice Eleventh session Vienna, 16-25 April 2002 Items 3 and 4

of the provisional agenda. Report of the Secretary-General Addendum Report of the meeting of the Group of

Experts on Restorative Justice.

8

Paminėtinas Europos Sąjungos Ministrų tarybos apibendrinimas dėl uţsienio šalių

praktikos įgyvendinant mediacijos programas, atitinkamose rekomendacijose pateikiami šie

mediacijos modeliai:14

Neformalus mediacijos modelis (angl. Informal mediation) kai teisėsaugos institucijų

pareigūnai pagal savo kompetenciją be atitinkamų specialių įsakymų ir nurodymų

įgyvendina mediaciją, t. y. baudţiamasis procesas pasipildo mediacijos elementais,

kurie pripaţįstami ir vertinami teisme;

Tradicinis kaimo ar genties susirinkimo modelis (angl. Traditional village or tribal

moots). Tai bene seniausiai taikomas mediacijos modelis, kai bendrijos narių

konfliktas sprendţiamas visuotiniame bendrijos susirinkime. Šis mediacijos modelis

praktiškai nebetaikomas, tačiau būtent jis paskatino daugelio šiuolaikinių mediacijos

programų atsiradimą bei plėtojimą;

Tradicinis aukos ir nusikaltėlio mediacijos modelis (angl. Victim-offender mediation)

taikomas tik tuomet, kai paţeidţiamas baudţiamasis įstatymas, tiksliai ţinomos abi

šalys, tarpininkauja tik gerai apmokytas, tokiam darbui pasirengęs mediatorius, kurio

paslaugos gali būti apmokamos;

Derybinės programos žalai atlyginti, kompensuoti (angl. Reparation negotiation

programmes). Tai mediacijos programos, vykdomos siekiant įvertinti patirtus

nuostolius bei atlyginti patirtą ţalą. Šiuo atveju bendri abiejų šalių susitikimai nėra

būtini (sąveika per tarpininkus). Kaip rodo praktika, daţniausiai mediatorius susitinka

su kiekviena šalimi atskirai bei suderina jų nuomones. Šio modelio mediacijos

programos mokamos.

Bendruomenės grupių ar tarybų mediacijos modelis (angl. Community panels or

courts) taikomos tada, kai bylos tyrimas ir nagrinėjimas iš teismo ar prokuratūros

perduodamas specialiai įkurtoms bendruomeninėms taryboms. Jų įgyvendinamas

procesas yra neformalaus, lankstaus pobūdţio, jo pagrindą sudaro mediacijos ar

derybų elementai;

Šeimos ar bendruomenės grupių susitikimų mediacijos modelis (angl. Family and

community group conferences). Mediacijoje dalyvauja ne tik auka bei nusikaltėlis, bet

ir nusikaltėlio ar aukos giminės, taip pat bendruomenės nariai, paramą ir pagalbą aukai

ir nusikaltėliui teikiančios organizacijos ir pan.

Pateiktas apibendrinimas parodo, kad daţnai atkuriamasis teisingumas klaidingai

prilyginamas mediacijai. Mediacija, tai viena iš atkuriamojo teisingumo formų. Tad toliau

14

Expose des Motifs. Recommandation n° r (99) 19 du Comité des Ministres aux Etats Membres sur la Médiation en Matière

Pénale. Adoptée par le Comité des Ministres le 15 septembre 1999, lors de la 679e réunion des Délégués des Ministres.

9

plačiau analizuojami atkuriamojo teisingumo modeliai, kuria laikomi geros praktikos

pavyzdţiais: a) Spendimo priėmimas apskritojo rato principu, b) “Konferencijos–

pasitarimai”, c) Bendruomenės nuostolių atlyginimo modelis, d) Šeimų sueiga, e)

Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija.

A. Spendimo priėmimas apskritojo rato principu (angl. k. circle sentencing)

Spendimo priėmimas apskritojo rato principu – tai atkuriamojo teisingumo medelis,

kuris pagrįstas apskritojo rato principu, kai kiekvienas dalyvis, t.y. auka, nusikaltęs, policijos

atstovai, teisėjas, prokuroras ir pan., turi teisę pareikšti savo nuomonę, pateikti pageidavimus,

prašymus. Tai modelis, kuris pasiţymi savo dalyvių gausa. Teisėsaugos institucijos nėra

nuošalyje, nes dalyvauja restituciniame procese. Nagrinėjamas procesas išsiskiria savo

principais, t.y. tarpusavio pagarbos, sąţiningumo, galimybės pasisakyti, savanoriškumo,

teisingumo ir kt.

Sprendimo priėmimo apskritojo rato principu modelis pradėtas taikyti 1991 metais

Kanadoje bei Šiaurinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje. Šis modelis taikomas tiek

nusikaltusių nepilnamečių, tiek pilnamečių bylose. Vienas iš svarbiausių reikalavimų – tai, kad

nusikaltėlis pripaţintų savo kaltę, prisiimtų atsakomybę, be to, būtų palankios sąlygos jo

elgesio korekcijai. Svarbu ir tai, kad modelis taikomas įvairių nusikaltimų rūšių atvejais, t.y.,

net ir sunkių.

Sprendimo priėmimo apskritojo rato principu modeliu siekiama ne tik smulkiai

išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes, motyvus, bet ir apsvarstyti aukos, nusikaltėlio, jų šeimų,

bendruomenės poreikius. Šio proceso metu nusikaltimo aukos, nusikaltėliai, abiejų pusių

šeimų nariai, draugai, teisingumo ir socialinių tarnybų personalas, suinteresuoti bendruomenės

nariai aiškinasi nusikaltimo aplinkybes, kilusias pasekmes bei jų išvengimo galimybes ateityje.

Šio modelio išskirtinumas tas, kad gali keistis jo forma (priklausomai nuo nusikaltimo

rūšies, sunkumo, nusikaltusio asmens amţiaus ir pan.), taip pat jis galimas bet kurioje

baudţiamojo proceso stadijoje. Nuosprendţio priėmimo apskritojo rato principu modelio

proceso sėkmė priklauso nuo abipusio bendradarbiavimo tarp formalios teisingumo sistemos ir

bendruomenės.

Procesui vadovauja “priţiūrėtojas” (angl. k. keeper arba peacekeeper). Prieš pradedant

procesą kiekvienas dalyvis supaţindinamas su bendrąja proceso tvarka, pasisakymų, bendro

susitarimo priėmimo, taikos sudarymo detalėmis.

Paminėtina ir tai, kad šiam modeliui būdingas ilgas, detalus pasiruošimas, procesas

vykdomas labai intensyviai, todėl reikalauja iš suinteresuotų pusių daug laiko ir pastangų.

10

Minesotos tyrimas parodė, kad po proceso nusikaltę asmenys pareiškė pasitenkinimą dėl

atvejo nagrinėjimo sprendimo priėmimo apskritojo rato principu. Nagrinėjamas procesas

įvertinamas kaip geras būdas kurti stiprius bendruomeninius ryšius15

.

B. “Konferencijos–pasitarimai” (angl. k. conferencing)

Konferencijos–pasitarimai - tai atkuriamojo teisingumo principais pagrįstas

nusikaltimo nagrinėjimo procesas, kuris pasiţymi savo dalyvių gausa, t.y. konflikto

nagrinėjime dalyvauja ne tik auka ir nusikaltėlis, bet ir jų šeimos, taip pat socialinės

palaikymo grupės, policija, kiti pareigūnai, dirbantys nepilnamečių justicijoje.

Šis atkuriamojo teisingumo modelis įdiegtas 1989 m. Naujojoje Zelandijoje.

Pagrindinis šio modelio uţdavinys – sukurti neteisminę nusikaltimo, kurį padarė nepilnametis,

nagrinėjimo procedūrą, kurioje dalyvautų tiek nusikaltęs asmuo ir jo tėvai, globėjai, tiek auka

bei bendruomenės atstovai. Šiuo metu konferencijos–pasitarimų modelį sprendţiant

konfliktus dėl šeiminio smurto, nepilnamečių smurto vienas kito atţvilgiu naudoja Anglija,

Australija, Kanada ir JAV.

Vienas iš pagrindinių šio modelio uţdavinių – tai nusikaltusio nepilnamečio

įtraukimas į aktyvų atvejo nagrinėjimą, atsakomybės suvokimas ir prisiėmimas, kartu

parodant kiek ţmonių nusikaltimas paveikė, kiek ţmonių yra suinteresuoti jo pozityviu

elgesiu, pilnaverte socializacija. Svarbu tai, kad galutiniam restitucinio pobūdţio sprendimui

turi pritarti visos dalyvavusios šalys.

Konferencijos–pasitarimų modelis savotiškai derina savanoriškumo ir privalomumo

principus, t.y. pačio modelio taikymas iš valstybinių pozicijų yra imperatyvaus pobūdţio,

siekiama išvengti stigmatizacijos procesų, prielaidų kriminalinės karjeros formavimuisi,

subkultūros palaikymo ir pan. Iš kitos pusės – šalių dalyvavimas yra iškirtinai savanoriškas,

bet kuriuo momentu šalys (tiek auka, tiek nusikaltęs) gali atsisakyti dalyvauti procese ir

reikalauti tradicinio (teisminio) nagrinėjimo.

Konferencijos–pasitarimų procesas susideda iš šių stadijų: parengiamosios, pasitarimo

(nagrinėjimo), post–pasitarimo, kontrolinės.

- Parengiamojoje stadijoje konferencijos facilitatoriui16

persiunčiama byla iš

teisėsaugos institucijos ar teismo. Jis konsultuojasi su atitinkamomis tarnybomis, kurios yra

15

Umbreit, Mark S., William Bradshaw, and Robert B. Coates. 2001. Victim sensitive offender dialogue in

crimes of severe violence: Differing needs, approaches, and implications. Washington, DC: U.S. Department of

Justice, Office for Victims of Crime.

11

suinteresuotos ar įtrauktos į šio atvejo tyrimą, analizuoją pirminę informaciją, identifikuoja

šalis, nustato konferencijos uţdavinius.

- Pasitarimo stadija pradedama nusikaltusiojo pasisakymu–pasakojimu, vėliau

pasisako auka. Po to seka dialogas, klausimai ir atsakymai, interesų derinimas. Vėliau

svarstomas ţalos atlyginimo klausimas, po jo nusikaltęs, jo šeima pateikia pasiūlymą aukai ir

bendruomenei, kaip bus pašalinti neigiami padariniai. Priėmus sprendimą pasirašomas

susitarimas, nurodomos sumos, terminai, kontrolinės priemonės.

- Post–pasitarimo stadijoje facilitatorius atlieka visus formalumus, t.y. šalims

pateikiami dokumentai jų kopijos. Tais atvejais, kai nebuvo priimtas konstruktyvus

sprendimas, facilitatorius apie tai informuoja teisėją, šalis. Byla perduodama atgal teisėsaugos

institucijoms.

- Kontrolinėje stadijoje facilitatorius atlieka stebėjimo funkciją, tikrina, kaip vykdomi

prisiimti įsipareigojimai, ar šalių konfliktas nesitęsia17

.

Pateikiami duomenys, kurie rodo, kad konferencijos–pasitarimų modelis yra efektyvus

jaunų nusikaltėlių atvejais: 90 proc. aukų pareiškė satisfakciją, 95 proc. po restitucinių

procesų nereikėjo tolimesnio policijos įsikišimo (paslaugų)18

.

C. Bendruomenės nuostolių atlyginimo modelis (angl. k. community reparative board)

Bendruomenės nuostolių atlyginimo procesą įgyvendina Bendruomenės nuostolių

atlyginimo tarybos (toliau – BNAT), sudarytos iš bendruomenės narių, kurie siekia išspręsti

ginčą kompromiso būdu. Šis modelis daţniausia taikomas nusikaltusių nepilnamečių ir

nesunkių nusikaltimų atvejais. BNAT paskiria atitinkamą nuobaudą nusikaltimą padariusiam

asmeniui ir stebi, kaip jis vykdo paskirtus įsipareigojimus. Šio modelio tikslas – uţtikrinti

bendruomenės įtraukimą į teisingumo vykdymo procesą. Be to, siekiama padrąsinti nusikaltėlį

prisiimti atsakomybę uţ savo veiksmus, uţ nusikaltimu padarytą ţalą aukai ir bendruomenei.

Bendruomenės nuostolių atlyginimo modelis pradėtas taikyti 1980 m. Australijoje. Jis

išsivystė iš “Kaimynystės tarnybų”, “Visuomenės nukreipimo tarnybų”, kurios veikė nuo 1920

metų. BNAT sudaromos iš nedidelių piliečių (specialiai apmokytų) grupelių, kurios, gavę

teismo nurodymą dalyvauti atkuriamojo teisingumo procese, susitinka akis į akį su

nusikaltėliu. Susitikimų metu BNAT nariai konstruktyviai aptaria įvykusį atvejį, aiškinasi

16

Pastaba: atskirose šalyse šis asmuo įvardijamas, kaip pagalbininkas, koordinatorius, pagalbininkas –

tarpininkas, tarpininkas ir pan. 17

Sieppert, Jacki D and Hudson, Joe and Unrau, Yvonne (2000). Family Group Conferencing in Child Welfare:

Lessons from a Demonstration Project Families in Society: The Journal of Contemporary Human Services 81(4). 18

Van Ness, Daniel W. (1997). Legislating for Restorative Justice. Drafting Juvenile Justice Legislation: An

International Workshop Cape Town, South Africa 4-6 November, 1997.

12

nusikaltimo sukeltas negatyvias pasekmes. Tada jie pateikia siūlomų nuobaudų sąrašą, kurį

aptaria su nusikaltėliu. Tuo siekiama priimti bendrą susitarimą, kuriuo duodamas laiko tarpas

atlyginti nusikaltimu padarytą ţalą.

BNAT nuostolių atlyginimo tarnyba kontroliuoja nusikaltėlio įsipareigojimų vykdymą.

Nusikaltėlis turi sistemingai pranešinėti jai apie susitarimų įvykdymą ir ţalos atlyginimą. Po

tam tikro laiko BNAT informuoja teismą apie nusikaltėlio elgesį bei įvykdytą arba neįvykdytą

susitarimą.

Šis modelis anksčiau buvo taikomas tik nepilnamečių bylose, o neseniai pradėtas

naudoti ir sprendţiant suaugusiųjų nusikaltėlių bylas. Būtina paminėti ir tai, kad, kai kurių

autorių nuomone, dėl per maţo aukos įtraukimo į procesą, jo negalima vadinti atkuriamojo

teisingumo modeliu.19

D. Šeimų sueiga (angl. k. family group conferencing)

Tai vienas ir specifiškiausių atkuriamojo teisingumo modelių, kurio pagalba

nagrinėjami atvejai, kai nusikalsta nepilnametis. Procesą organizuoja socialinis darbuotojas, o

į šeimų sueigas (pasitarimus) kviečiami ne tik auka ir nusikaltėlis su šeimomis, bet ir jų artimi

giminaičiai (ypač tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų arba jis našlaitis). Taip pat

procese dalyvauja bendruomenės autoritetai, mokymo įstaigų atstovai. Vienas iš svarbiausių

šio modelio bruoţų – tai, kad galutiniam sprendimui turi pritarti visi dalyviai, t.y., kad neliktų

nepatenkintų šalių.

Šeimos sueigų modelis 1989 metais pradėtas įgyvendinti Naujojoje Zelandijoje.

Australija 1991 metais, pasinaudojusi N. Zelandijos patirtimi irgi pritaikė šį modelį savo

teisinėje sistemoje, pavadindama jį “Wagga Wagga” modeliu, kurį įgyvendina policijos

pareigūnai. Vėliau šis atkuriamojo teisingumo modelis buvo pritaikytas ir atskirose Amerikos

valstijose bei Kanadoje.

N. Zelandijoje proceso taisyklės, pagal kurias vyksta Šeimų sueigos darbas, yra

numatytos 1991 metais priimtame Vaikų, jaunimo ir jų šeimų akte (angl. k. Children, Young

Persons and Their Families Act)20

.

Paminėtina ir tai, kad nagrinėjamas modelis taikomas nesunkių nusikaltimų atvejais,

t.y. vagysčių, apiplėšimų, nusikaltimų, susijusių su narkotikais, vandalizmo atvejais ir t.t. Šis

modelis netaikomas smurtinių nusikaltimų atvejais. Atliktas tyrimas parodė, kad 38 proc.

19

Declan R. Restorative Justice. London School of Economics and Politikal Science. – UK, 2003. P. 263 20

Declan R. Restorative Justice. London School of Economics and Politikal Science. – UK, 2003. P. 366.

13

smurto šeimoje aukų po Šeimų sueigos pasijuto blogiau, negu iki jos21

. Matyt, kad tam įtakos

turėjo nuolatinė baimė dėl smurto pasikartojimo galimybės, tam tikras spaudimas iš

nusikaltėlio pusės, baimė susitikti akis į akį su smurtautoju ir pan. Be to, aukščiau minėti

tyrimo autoriai padarė išvadą, kad aukos galėjo būti netinkamai paruoštos susitikimui, aukų

lūkesčiai galėjo neatitikti realybės, aukos galėjo nusivilti pačiu Šeimų sueigos taikymo

modeliu, nes proceso metu daugiau dėmesio buvo skiriama ne joms, o nusikaltėliui. Todėl

smurtinių nusikaltimų šeimoje aukos daţniau renkasi tradicinį bylos nagrinėjimo kelią.

Taigi šeimų sueigos modelio pagalba yra sprendţiamos nepilnamečių (iki 17 metų)

nusikaltėlių bylos. Policijos pareigūnas, prieš atiduodamas medţiagą į teismą dėl nepilnamečio

nusikaltimo padarymo, pasiūlo konfliktą spręsti padedant jaunimo teisingumo koordinatoriui

(jouth justice co-ordinator). Jeigu šeima sutinka bendradarbiauti, priima bendrą susitarimą, o

nusikaltėlis įvykdo jame numatytus įsipareigojimus dėl ţalos atlyginimo, medţiaga

neperduodama teismui. Priešingu atveju bylą nagrinėja teismas. Kai nusikaltėlis yra

areštuojamas, byla nagrinėjama teisme ir, jeigu kaltinimai bylos nagrinėjimo metu

nepaneigiami, teisėjas gali pavesti jaunimo teisingumo koordinatoriui surengti Šeimų sueigą.

Procesas prasideda jaunimo teisingumo koordinatoriaus pasveikinimu, padėkojimu,

kad visi atrado laiko susitikti ir padėti aukai bei nusikaltėliui išspręsti kilusį konfliktą. Auka ir

jaunasis nusikaltėlis pristato dalyvius, kurie juos palaikys. Koordinatorius patikslina, kokios

procedūros laukia dalyvių tam, kad jie turėtų bendrą supratimą apie įvyksiantį procesą.

Pradţioje policijos pareigūnas perskaito parengtą raportą, kuriame išdėstyti visi faktai apie

nusikaltėlį bei jo padarytą nusikaltimą. Po to nusikaltėlis išreiškia savo poziciją jam pateiktų

kaltinimų atţvilgiu ir juos prisiima arba neigia. Jeigu raporte pateikti faktai yra diskutuotini,

atsiranda galimybė ištaisyti klaidas. Tačiau, jeigu nusikaltėlis neigia savo atsakomybę dėl

nusikalstamų veiksmų, kas praktikoje pasitaiko labai retai, Šeimų sueigos darbas baigiamas ir

byla grąţinamą į policiją medţiagai papildyti. Tuo atveju, kai nusikaltėlis pripaţįsta savo

kaltę, Jaunimo teisingumo koordinatorius prašo pasisakyti nusikaltimo auką. Ji turi galimybę

išsakyti nusikaltimo metu patirtus jausmus bei uţduoti nusikaltėliui aukai rūpimus klausimus.

Tuo atveju, jeigu auka negali dalyvauti Šeimų sueigoje, jos parengtas raštu pasisakymas

perskaitomas garsiai visiems sueigos dalyviams. Kalbant aukai nusikaltėlis privalo tylėti, jis

neturi, priešingai nei nusikaltėlio šeima, klausimų uţdavimo nusikaltimo aukai teisės. Po

nusikaltimo aukos pasisakymo, nusikaltėlis turi galimybę paaiškinti visas su nusikaltimu

susijusias aplinkybes, nusikaltimo padarymo motyvus, atsakyti į visų susirinkimo dalyvių

iškeltus klausimus. Šių pokalbių dėka sudaromos sąlygos nusikaltėliui pajusti, kokį poveikį jo

veiksmai padarė aukai, aukos artimiesiems, taip pat nusikaltėlio šeimai, jo draugams.

21

Maxwell G. and Morris A. Family, Victims and Culture: Youth Justice in New Zeland. – 1993. P. 75.

14

Nusikaltėlio artimieji, aktyviai dalyvaudami procese, sudaro sąlygas visiems daugiau suţinoti

apie nusikaltėlio gyvenimą, o tai daţnai leidţia geriau suprasti jo nusikalstamos veiklos

motyvus. Po visų diskusijų prašoma, kad dalyvaujančios susirinkime pusės įvardintų,

kokių rezultatų jos tikisi iš šio proceso.

Šio modelio išskirtinis bruoţas tas, kad veiksmų planą parengia ir siūlo svarstyti

nusikaltėlio šeima. Tuo išreiškiamas pasitikėjimas šeima priimti tinkamą, teisingą sprendimą.

Koordinatorius sudaro sąlygas ir galimybę nusikaltėlio šeimai bendrai spręsti iškilusią

problemą ir priimti konstruktyvų sprendimą jų šeimos nario – nusikaltėlio atţvilgiu. Tas

faktas, kad nusikaltėlio šeima gali bendrai susitikti ir atvirai bandyti spręsti iškilusią problemą,

gali turėti didelės reikšmės šeimos tarpusavio santykiams ateityje. Pasibaigus nusikaltėlio

šeimos apmąstymams, diskusijoms dėl iškilusių nusikaltimo aplinkybių, sudaromas planas,

pagal kurį jaunasis nusikaltėlis turės atlyginti aukai nusikaltimu padarytą ţalą. Jame

nustatoma nuostolių atlyginimo tvarka, terminai, paskiriama bausmė, pvz., viešieji darbai. Be

to, nusikaltėlis įpareigojamas atsiprašyti nusikaltimo aukos. Nusikaltėlio šeimos sudarytas

nuostolių atlyginimo planas svarstomas tolimesniame Šeimų sueigos procese. Planas,

tenkinantis visas suinteresuotas puses, yra priimamas uţ pagrindą. Priešingu atveju, jeigu

iškyla nesutarimų dėl nusikaltėlio šeimos priimto sprendimo tinkamumo, ţalos atlyginimo

terminų, jos dydţio, medţiaga grąţinama į teismą dėl galutinio sprendimo priėmimo22

.

E. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija

Pačia bendriausia prasme terminas mediacija – tai konflikto sprendimo procesas, į kurį

įtraukiama nešališka trečioji šalis, skatinanti ir padedanti šalims priimti savanorišką

sprendimą.

Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija – tai tarpininkavimo procesas, pagrįstas

savanoriškumo bei konfidencialumo principais, kurio metu tarpininkas (mediatorius) padeda

dviems ar daugiau šalių išnagrinėti probleminę situaciją, gauti atsakymus į kilusius klausimus,

išspręsti konfliktą bei priimti konstruktyvų sprendimą.

Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos ypatumas tas, kad pirmenybė teikiama

nusikaltimo aukai, būtinybei atlyginti jai padarytą ţalą bei suteikti atitinkamą pagalbą

(psichologinę, teisinę ir kt.), kartu nepamirštant ir nusikaltėlio, jo atţvilgiu taikant socialinio –

reabilitacinio poveikio priemones, įvairias programas, o ne tik valstybės pasmerkimą,

visuomenės atstūmimą. Mediacijos įgyvendinimas reikalauja aukos ir nusikaltėlio bei visos

visuomenės atitinkamo sąveikos „lygio”. Represinio pobūdţio baudţiamajame procese

22

Morris, Allison and Gabrielle Maxwell. 1998. "Restorative Justice in New Zealand: Family Group

Conferences as a Case Study." Western Criminology Review 1 (1).

15

nusikaltimas asmens atţvilgiu suprantamas kaip „nusikaltimas prieš valstybę”. Visų pirma

įţvelgiamas nusikalstamą veiką įvykdţiusio asmens, t. y. nusikaltėlio ir valstybės, santykis.

Tuo tarpu aukos ir nusikaltėlio bei visuomenės, kurioje jie yra, santykis nesulaukia dėmesio.

Pabrėţtina, kad tik valstybė pajėgi susitvarkyti su nusikaltėliu, taikydama jam

baudţiamuosiuose įstatymuose numatytas sankcijas. Nusikaltėlis, kaip aktyvus interakcijos

dalyvis, tiesiog eliminuojamas, o auka tampa ne daugiau kaip liudytoju byloje.

Svarbu ir tai, kad atskirais atvejais interakcijos šalių susitikimai suteikia aukoms emocinę

kompensaciją, kurią jos labai vertina. Joks formalus atsiprašymas, kitoks panašaus pobūdţio

veiksmas, apgailestavimas, sąţinės grauţatis neatstoja bendro susitikimo, nors jo metu daug

dėmesio skiriama materialinių nuostolių atlyginimui.23

Atsiprašymas „nenubraukia”

nusikaltėlio padarytų veiksmų, tačiau tai būdas uţmegzti aukos ir nusikaltėlio ryšį, konflikto

taikaus sprendimo ateityje galimybė24

. Australijoje atlikto tyrimo duomenimis, tais atvejais,

kai interakcijos šalys dalyvavo mediacijoje, nusikaltėlis atsiprašė aukos, pasiūlė atitinkamą

materialinę kompensaciją, 89 proc. aukų patyrė satisfakciją, o tais atvejais, kai vyko teisminis

konflikto nagrinėjimas, tik 14 proc. aukų nurodė, kad jų materialiniai bei emociniai poreikiai

buvo patenkinti. Be to, dauguma mediacijoje dalyvavusių aukų nurodė, kad jautėsi saugesnės,

labiau uţtikrintos dėl galimybės išvengti pakartotinos viktimizacijos.25

Kitų Australijos tyrimų duomenys atrodo gana neįtikėtini, tačiau nustatyta, kad net 98

proc. aukų buvo patenkintos problemos išsprendimu mediacijos procese, 94 proc. nusikaltėlių

(dalyvavusių mediacijoje) bei 99 proc. paramos/pagalbos aukoms asmenų (įtrauktų į

mediaciją) pareiškė, kad jie rekomenduotų nusikaltimų aukoms šį bylos nagrinėjimo būdą.

Nusikaltėliai šį procesą apibūdino kaip teisingą, kuriame su jais elgiamasi pagarbiai,

mandagiai. Be to, dalyvavusieji mediacijoje jautė didesnę pagarbą policijai bei įstatymui

apskritai nei tie, kurių bylos buvo nagrinėtos teisme įprasta tvarka.26

Šiaurės Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis, 50–60 proc. aukų sutiko būti įtrauktos į

mediaciją susitinkant su nusikaltėliu akis į akį.27

Anglijoje atliktų tyrimų duomenimis, 6

aukos iš 10 ir beveik visi nusikaltėliai pasinaudojo mediacija, tačiau iš tikrųjų susitikimai

23

Retziner S., Scheff T. Strategy for Community Conferences: Emotions and Social Bonds / Galaway B. and Hudson J. (eds),

Restorative Justice: International Perspective – Monsey, New York Criminal Justice Press, 1996. P. 56. 24

Davis G. Mediation and Reparation in Criminal Justice. – Routledge, London, 1992. P. 205. 25

Pollard Ch. Victims and the Criminal Justice System: A New Vision. // The Criminal Law Review. January 2000. P. 10.

26Sherman L. W., Barries G. Restorative Justice and Offenders Respect the Law. Paper 3, Reintegrative Shaming Experiment

(RISE) Working Paper, Law Program. Canberra: Australian National University, 1997. P. 15.

27 Coates R. B. Victim-Offender Reconciliation Programs in North America: An Assessment / Galaway B. and Hudson J.

Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. – New York: Criminal Justice Press. 1990. P. 128., Umbreit M. S. Mediating

Victim –Offender Conflict. From Single-Site to Multi Site Analysis in the U.S. / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on

Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers

Group, 1992. P. 432.

16

įvyko tik 40 proc. iš visų perduotų mediacijai atvejų.28

Suomijos duomenys rodo, kad beveik

pusei mediacijai nukreiptų atvejų buvo priimti susitarimai.29

Prancūzijoje atliktais tyrimais

nustatyta, jog mediacijoje bei šalių sutikime dalyvauja (dalyvautų) nuo 50 iki 80 proc. visų

respondentų30

.

Uţsienio šalių nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymo praktika parodė,

kad ji taikoma: a) baudţiamųjų nusiţengimų bei lengvų nusikaltimų atvejais, b) netyčinių

nesunkių, apysunkių nusikaltimų atvejais, c) tyčinių nesunkių, apysunkių nusikaltimų

atvejais, d) sunkių (daţnai smurtinių) tyčinių nusikaltimų atvejais tam tikromis sąlygomis.31

Atsiţvelgiant į nusikaltėlio asmenybę apibūdinančius duomenis, mediacija taikoma: a)

asmenims (pilnamečiams/nepilnamečiams), pirmą kartą paţeidusiems baudţiamuosius

įstatymus, b) nepilnamečiams nusikaltėliams, c) asmenims, jau teistiems uţ padarytus

nusikaltimus.

Be to, kaip rodo uţsienio šalių mediacijos programų taikymo praktika, mediacijos

institutas labai veiksmingas šiais atvejais a) kai interakcijos šalys turi bendrų ateities planų,

nebaigtų darbų, kurie vienaip ar kitaip turės būti baigti b) kai viena ar abi interakcijos šalys

nori susigrąţinti savo, kaip gero, sąţiningo ţmogaus, reputaciją visuomenėje, išlaikyti

socialinį statusą c) kai bylos nagrinėjimas teisme labai uţsitęs, nualins interakcijos šalis

emociškai, materialiai ir pan., d) kai abi interakcijos šalys ne tiek suinteresuotos teisiniu

įvykio vertinimu, kiek linkusios į pragmatinius sprendimus, kurie gali ir neatitikti teisėsaugos

institucijų vertinimo, e) kai dėl objektyvių (įstatymo spragos, nusikaltėlio amţiaus ir t. t.)

28 Marshall T. Restorative Justice on Trial in Britain / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and

Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer Academic Publishers Group, 1992. P.19.

29 Livari Juhani. The Process of Mediation in Finland / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and

Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers Group, 1992. P.146.

30 Bonafe-Schmitt J. P. Penal and Community Mediation. The case of France / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on

Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers

Group, 1992. P. 189.

31 Šių nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos atvejų skaičius nepaliaujamai didėja. JAV atliktos apklausos metu sunkių

smurtinių nusikaltimų aukos, o jei nėra gyvų (nuţudymų atvejais), tai jų artimieji, taip pat seksualinių nusikaltimų aukos pareiškė,

kad jų akistata su nusikaltėliu saugioje ir kontroliuojamoje aplinkoje dalyvaujant mediatoriui sugrąţina prarastą saugumo jausmą ir

kontrolę jų gyvenime. Tokiais atvejais nepaprastai sudėtinga auką įtraukti į mediacijos programą. Tik po daugelio mėnesių (kartais

metų) sudėtingo ir kruopštaus darbo, kurį atlieka specialiai apmokyti, aukštos kvalifikacijos mediatoriai, bendradarbiaujantys su

aukos asmeniniu gydytoju, psichologu ar kitais atitinkamais specialistais, atsiţvelgiant į konkrečią situaciją, jos sudėtingumo lygį,

nusikaltimo padarinių sunkumą, galima įgyvendinti mediaciją. Šiose aukos ir nusikaltėlio mediacijos programose nepaprastai stipriai

pabrėţiama pirminės, paruošiamosios mediacijos proceso stadijos svarba. Mediatorius būtinai privalo atlikti kruopščią bylos analizę,

turi numatyti visus galimus situacijos pasikeitimus tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę, atlikti preliminarią prognozę. Prioritetiniai

uţdaviniai – uţtikrinti aukos interesus ir jos saugumą. Tačiau nėra pamirštama ir kita interakcijos šalis, t. y. nusikaltėlis. Šiose

mediacijos programose gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie nuoširdţiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, suvokia savo veiksmų

esmę, svarbą, pripaţįstą kaltę, sutinka atlyginti patirtus nuostolius ir t. t. Atleidimas, kaltės pripaţinimas nėra pagrindinis mediacijos

tikslas. Pirminis tikslas – padėti nusikaltimo aukai sukurti aplinką, erdvę, kurioje abi šalys jaustųsi saugios, gerbtų viena kitą. Tada

galima kalbėti apie mediacijos teigiamą poveikį. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos sunkių, smurtinių (ţiaurių)

nusikaltimų atvejais niekada negali ir negalės „pakeisti” paskirtos kriminalinės bausmės. Tokiais atvejais teismai, priimdami

sprendimą, retai atsiţvelgia į mediacijos programoje pasiektus tikslus. Šių programų pritaikymas labai įvairus, pavyzdţiui, jie padeda

nustatyti, kurie asmenys gali būti amnestuojami ar anksčiau paleidţiami iš įkalinimo vietos.

17

aplinkybių nusikaltusiam asmeniui uţ padarytą veiką negali būti pritaikyta adekvati

kriminalinė bausmė.

Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija – tai procesas, kurį galima (sąlyginai)

suskirstyti į tam tikrus etapus, nors mediatoriaus funkcijos/pereigos atskleidţiamos ir

pateikiamos tam tikru proceso metu, tačiau tai nereiškia, kad jos nevykdomos viso proceso

metu:

I. Bylos, atvejo registravimas (mediacijos inicijavimas)

Atsiţvelgiant į konkretų viktimizacijos atvejį, nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediaciją

inicijuoti bei atsiųsti atitinkamą dokumentaciją gali a) teisėsaugos institucija, kurios

kompetencijai priskiriama byla (policija, prokuratūra, teismas, pataisos reikalų įstaigos, jų

padaliniai ir pan.), b) nusikaltimo auka arba nusikaltėlis, jų advokatas, atstovas, c)

savivaldybių, kitų municipalinių tarnybų atstovai, d) NVO, teikiančios pagalbą ir paramą

nusikaltimo aukoms, e) kiti.

Be to, uţsienio šalių nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymo praktikos analizė

parodė, kad mediacija inicijuojama, kai: a) iniciatyvą pareiškia abi interakcijos šalys, b)

iniciatyvą pareiškia viena iš interakcijos šalių. Suprantama, kad padarius nusikaltimą daugeliu

atvejų nusikaltimo auka bei nusikaltėlis nebendrauja, todėl dalyvavimas mediacijos

programoje daţniausiai inicijuojamas vienos iš šalių, kuri kreipiasi į atitinkamą visuomeninę

ar privačią mediacijos organizaciją (centrą). Gavusi prašymą, kuriame būna nurodyta

informacija apie kitą šalį, mediacijos organizacija uţmezga ryšį su ta kita šalimi c) iniciatyvą

pareiškia ne interakcijos šalys, o atitinkamos specialiosios institucijos (daţniausiai

nepilnamečių bylose)

Galimi atvejai, kai mediacija taikoma kaip ikiteisminio ginčo nagrinėjimo „sąlyga”. Kai

kuriose JAV valstijose, taip pat Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, esant tam tikriems teisės

paţeidimams, šeimos narių, giminaičių konfliktams, prieš kreipdamiesi į teismą dėl bylos

iškėlimo bei nagrinėjimo asmenys pirmiausia privalo kreiptis į mediacijos centrą.32

II. Bylos, atvejo analizė

Įforminus atitinkamą pranešimą bei susitarus dėl konkretaus viktimizacijos atvejo

nagrinėjimo mediacijos centre (tarnyboje), susipaţįstama su medţiaga (byla), atliekama

32

Brown H., Marriott A. Alternative Dispute Resolution principles and practice. – London, 1993. P. 114.

18

analizė, sprendţiamas mediacijos modelio parinkimo bei konkretaus mediatoriaus skyrimo

klausimas.

Mediacijos centro koordinatorius (administratorius) turi nustatyti ir įvertinti, ar dalyviai

sugebės dalyvauti mediacijos procese. Mediatorius dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., nusikaltimo

aukos ligos, laikino sveikatos sutrikimo, ir pan.) gali atidėti bylos nagrinėjimą mediacijos

centre, ir, jei reikia, nukreipti asmenį pas atitinkamus specialistus. Smurtinių nusikaltimų

mediacijos procesuose mediatorius gali prašyti dalyvių sutikimo (leidimo) konsultuotis su

specialistais dėl jų dvasinės ir psichinės sveikatos.

JAV atliktų tyrimų duomenimis, nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija 34 proc. visų

atvejų prasideda iš karto po paţeidimo, be formalaus kaltės pripaţinimo, 29 proc. – jau bylos

parengtinio tyrimo metu, ir 27 proc. – nagrinėjimo teisme metu ar jau paskelbus teismo

sprendimą. Atsiţvelgiant į tai, mediatoriaus bylos analizei turimas laikas bei galimybės

priklauso nuo to, kada buvo kreiptasi į mediacijos centrą.

III. Individualūs (priešmediaciniai) mediatoriaus pokalbiai su nusikaltimo auka ir

nusikaltėliu

Kartais interakcijos šalys, daţniausiai nusikaltimo aukos, bijo dalyvauti mediacijoje,

nes šis procesas joms neţinomas. Daţniausiai nusikaltimo aukos vengia tiesiogiai susidurti su

nusikaltėliu bei kilusia problema apskritai, tačiau po mediacijos teigia esančios patenkintos,

kad ryţosi šiam ţingsniui bei pačios išsprendė problemą. Paminėtinas ir tas faktas, kad

nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio paklausus, ar ateityje dalyvautų panašiose programose, buvo

gautas vienareikšmiškai teigiamas atsakymas.33

Be to, 91 proc. mediacijoje dalyvavusių aukų

mano, kad mediacijos programos turėtų būti inicijuojamos ir skatinamos kiekvienos

teisėsaugos institucijos. 34

Mediatorius privalo: a) per pirmą susitikimą informuoti interakcijos šalis apie įstatymuose

įtvirtintas konfidencialumo ribas, b) informuoti interakcijos šalis apie aplinkybes, kuriomis jis

gali (ar negali) būti priverstas liudyti teisme, pateikti tam tikrą informaciją, kuri buvo gauta

mediacijos metu, c) aptarti su interakcijos šalimis faktų atskleidimo mediacijos procese

tvarką, d) informuoti dalyvius apie tikimybę atskleisti, paviešinti mediacijos rezultatus

suinteresuotai institucijai ar teismui, tačiau išlaikant konfidencialumą bei uţtikrinant visos

asmeninės informacijos anonimiškumą, e) informuoti, kad bus imtasi visų įmanomų apsaugos

priemonių.

33

Stone-Randolph N. Victim-Offender Mediation, Dialogue Programs. 1994. P. 4. 34

Umbreit M. S. Victim-offender mediation training manual. – University of Minnesota, 1998. P.12.

19

Taigi konfidencialumas yra vienas iš pirminių, pamatinių principų, kuris mediacijos

procesui suteikia vientisumą, o interakcijos šalims garantiją, kad jų duomenys bus

apsaugoti.35

Tiek nusikaltimo aukai, tiek nusikaltėliui turi būti suteiktos atitinkamos

garantijos. Neuţtikrinus konfidencialumo interakcijos šalys tiesiog atsisakytų kūrybiškai ir

aktyviai spręsti kilusias problemas. Mediatorius turi garantuoti konfidencialumą kaupdamas ir

sistemindamas dokumentus, susijusius su įgyvendintais mediacijos procesais. Tačiau būtina

skirti konfidencialumą nuo teisės atsisakyti duoti bei pateikti įrodymus. Konfidencialumo

principas nėra absoliutinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose nusikaltimo aukos ir

nusikaltėlio mediaciją, numatytos išimtys, kada duomenys ir informacija gali būti naudojami

bylos nagrinėjime teisme (pvz., atvejai, kai būtina įrodyti, kad mediacijos procese sprendimas

buvo priimtas sukčiaujant arba panaudojus fizinę ar psichinę prievartą.). Šiuo metu vyksta

diskusijos ir keliami klausimai ar mediatorius gali būti liudytoju byloje, ar gali būti

apklausiamas apie konkrečias mediacijos proceso aplinkybes, ar interakcijos šalys gali

atskleisti informaciją, kurią suţinojo mediacijos metu, ar garso, vaizdo įrašai, padaryti

mediacijos metu, gali būti pripaţinti įrodymais? Vieni mediatoriai teigia, kad nesvarbu,

kokios yra aplinkybės – duomenys negali būti atskleidţiami („absoliutus konfidencialumas”),

kiti mano, kad gali ir turi būti daromos išimtys pačių šalių labui ir vardan teisingumo („dalinis

konfidencialumas”). Manyčiau, antroji nuomonė yra priimtinesnė, tačiau būtina nustatyti

tokius reikalavimus: a) minėti duomenys turi būti pateikti uţdarame teismo posėdyje ir viešai

neskelbiami; b) teismas, teisėsaugos institucijos privalėtų motyvuoti, kodėl būtina ši

informacija. „Teismai tik išskirtinais, ypatingais atvejais gali kreiptis į mediacijos

organizacijas (centrus) prašydami perduoti konfidencialią informaciją, reikalingą bylai

išspręsti36

”; c) reikia nurodyti tvarką bei numatyti, kada ir kaip duomenys gali būti panaudoti

uţ mediacijos programos ribų; d) kai nusikaltimo auka arba nusikaltėlis reikalauja, leidţia,

kad duomenys būtų pateikti teismui ar teisėsaugos institucijoms (šalis gali atskleisti, pateikti

tik jos suteiktą informaciją).

Be to, mediatorius yra įpareigotas išlaikyti nešališkumą visų interakcijos šalių

atţvilgiu. Nešališkumas reiškia atsiribojimą nuo simpatijų ar išankstinio nusiteikimo

atitinkamo proceso dalyvio atţvilgiu. Jo pareiga – padėti tiek nusikaltimo aukai, tiek

nusikaltėliui išspęsti jų konfliktą nesiimant nei kaltintojo, nei gynėjo vaidmens.

Neutralumas nurodo, kokie yra mediatoriaus ir interakcijos šalies santykiai. Jei

mediatorius jaučia ar bent vienas iš dalyvių nurodo, kad mediatoriaus „kilmė” ar asmeninė

patirtis trukdys tarpininkavimo funkcijai įvykdyti, jis privalo pasitraukti iš proceso, išskyrus

35

Ten pat. P. 13. 36

Hochman S. A. Hands Off Mediation Confidentiality! Internetinis adresas – http://www.mediate.com. (2002.02.26)

20

atvejus, kai niekas neprieštarauja tolesniam jo darbui. Atskirais atvejais mediatorius negali

dalyvauti mediacijoje, jei anksčiau teikė paslaugas bent vienai ar abiems interakcijos šalims,

išskyrus atvejus, kai jie aptaria šiuos santykius, atskiria jo vaidmenį nuo ankstesnio konflikto

nagrinėjimo. Be to, mediacijos proceso dalyviams suteikiama teisė laisvai pasirinkti

mediatorių, jei sutinka kita interakcijos šalis. Taigi vengdamas interesų konflikto, mediatorius

turi atskleisti interakcijos šalims visas aplinkybes, kurios gali sukelti naują bei eskaluoti seną

konfliktą.

IV. Bendri susitikimai

Įsitikinus interakcijos šalių savanorišku apsisprendimu dalyvauti mediacijoje, organizuojamas

bendras interakcijos šalių susitikimas. Susitikimo tikslas – aptarti konflikto sprendimo būdus

bei priimti konstruktyvų susitarimą. Mediatorius turi informuoti interakcijos šalis apie jų

teises pasitraukti iš mediacijos bet kuriuo metu ir dėl bet kokių prieţasčių.

Prieš pradedant šalims kalbėti, mediatorius primena pagrindines taisykles bei savo

neutralų vaidmenį šiame susitikime. Jo pagrindinis uţdavinys – prireikus pakreipti pasitarimą

reikiama linkme, kad nebūtų nukrypstama į pašalinius dalykus, be to, skatinti derinti

nuostatas, kontroliuoti, kad pasitarimas nepatektų į aklavietę. JAV buvo atliktos nusikaltimo

aukų, nusikaltėlių ir mediatorių apklausos, kurių metu gauti duomenys rodo, kad: 53 proc.

atvejų mediatorius nusprendė, kas pradės susitikimą, 20 proc. tai buvo nurodyta mediacijos

sąlygose, 12 proc. – taip norėjo nusikaltimo auka, 15 proc. atvejų tai nusprendė abi

interakcijos šalys. Daţniausiai įvardytos vietos, kuriose vyksta bendri šalių susitikimai, yra:

mediacijos centrai – 72 proc. atvejų, 44 proc. – bendruomenės centrai, 42 proc. – konferencijų

salės bibliotekose, 39 proc. – baţnyčios, sinagogos, 18 proc. – teismo salės, 17 proc. – aukos

namai .37

Po įţanginio mediatoriaus ţodţio ţodis daţniausiai suteikiamas nusikaltimo aukai.

Auka trumpai išdėsto savo samprotavimus dėl padaryto nusikaltimo, nurodo, kokią ţalą ir

nuostolius patyrė, kaip šis įvykis paveikė ar pakeitė jos gyvenimą. Tuomet nusikaltėliui

suteikiama galimybė atsakyti į pateiktus klausimus, atsiprašyti, pasiaiškinti, kodėl jis taip

pasielgė, apie ką galvojo darydamas nusikaltimą ir pan. Tada šalys pateikia viena kitai

klausimus, atsakinėja į juos. Kai abi šalys aptaria bei atkuria įvykio aplinkybes, mediatorius

pasiūlo pereiti prie ţalos atlyginimo klausimo bei susitarimo dėl jos kompensavimo

pasirašymo.

37

Umbreit M. S., Greenwood J., Div M. Guidelines for victim-sensitive, victim-offender mediation: Restorative justice through

dialogue. – Minnesota, 2000. P. 36.

21

Taigi mediatoriaus funkcijos/pereigos šiame etape yra šios: 1) padėti šalims

įsisąmoninti ir pasiekti savanorišką sprendimą, garantuoti sąmoningą dialogą. Mediatorius

negali priversti interakcijos šalies dalyvauti mediacijoje bei sudaryti tam tikrą sutartį.

Mediatorius negali priimti sprendimo uţ bet kurį proceso dalyvį; 2) skatinti dalyvių

apsisprendimą (sprendimo priėmimą); be to, mediatoriaus pareiga – padėti dalyviams suţinoti

ir išsiaiškinti interakcijos šalių poreikius ir bendrus interesus. Esant atitinkamoms

aplinkybėms, kai interakcijos šalys negali susitarti, jos turi būti drąsinamos ieškoti kitų

(papildomų) specialistų pagalbos (konsultacijų); 3) padrąsinti dalyvius gauti nepriklausomų

ekspertų išvadas, patarimus, reikalingus pasiekti sąmoningą susitarimą ar apginti savo teises

bei teisėtus interesus; 4) pateikti informaciją tik pagal savo kvalifikaciją; 5) uţtikrinti

„proporcingas” derybas, neleisti šalims panaudoti manipuliacinę ar bauginančią (grasinančią)

derybų taktiką. Jeigu mediatorius mato, jaučia, kad derybos vyksta negarbingai, jis turi

stengtis pataisyti situaciją arba, jeigu reikia, nutraukti, atidėti susitikimą.

V. Susitarimo dėl susitaikymo pasirašymas

Susitarime dėl viktimizacijos padarinių pašalinimo gali būti įtvirtinta, kad nusikaltęs

asmuo visiškai atlygins aukos patirtą ţalą (iš karto arba dalimis per atitinkamą laikotarpį),

atliks aukos „naudai” atitinkamus darbus (pvz., suremontuos duris, langus, sutvarkys

automobilį ir pan.). Be to, gali būti nurodoma, kad nusikaltėlis uţsiregistruos į gydymo nuo

alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos programą, atitinkamą laiką (atlygintinai arba

ne) atlikinės viešuosius darbus bendruomenės labui, pradės studijas ar bus įdarbinamas,

lankys specialius kvalifikacijos kėlimo kursus ir pan.

Interakcijos šalių pasirašomą sutartį daţniausiai sudaro 5 dalys: 1) materialinės ţalos

atlyginimas, 2) reikalavimai, keliami tolesniam nusikaltėlio elgesiui (pvz., pagalbos aukai

finansavimas (daţniausiai reabilitacijos laikotarpiu)), 3) įpareigojimai nusikaltėliui gydytis,

lankyti atitinkamą terapijos kursą, konsultacijas, 4) kontrolės priemonės, uţtikrinančios

įsipareigojimų įvykdymą, 5) nusikaltimo aukos įsipareigojimai (atsiimti pareiškimą, inicijuoti

baudţiamosios bylos nutraukimą kaltininkui ir aukai susitaikius ir t. t.).

Pabrėţtina, kad į susitarimą gali būti įtraukti ir tretieji asmenys, pavyzdţiui, vietos

bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių tiek su nusikaltimų aukomis, tiek su

nusikaltėliais, nariai. Kartu uţtikrinama: susitarime prisiimtų įsipareigojimų kontrolė, jų

vykdymas laiku, galimų konfliktų kilimo prevencija ir pan.

Taigi mediacijos proceso metu gali būti priimti šie sprendimai 1) problema/konfliktas

visiškai išspręstas 2) kompromisas pasiektas tik iš dalies, susitarta tik dėl kai kurių klausimų;

22

konstatuojama, kad konsensusas nepasiektas, 3) mediacija nepasiekė savo tikslų (kai kuriais

atvejais, nepasiekus susitarimo, registruojamasi vėlesniam mediacijos seansui).

Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija gali būti taikoma bet kuriuo bylos (atvejo)

tyrimo momentu ir net jį atlikus. Be to, šalys gali būti įtrauktos į baudţiamąjį procesą ir veikti

paraleliai. Mediacijos pasiektas rezultatas gali paskatinti nutraukti baudţiamąjį persekiojimą

ar būti pateiktas kaip rekomendacija sprendţiant ginčą teisme.38

VI. Susitarimo įvykdymo kontrolė

Vienais atvejais manoma, kad mediacija pasibaigia, kai įforminamas ir pasirašomas šalių

susitarimas. Kitais atvejais laikoma, kai susitarimas pasiekė savo galutinį tikslą, kai

įvykdomos visos sutartyje numatytos sąlygos. Šiais atvejais mediatorius, atlikęs mediaciją,

privalo patikrinti, kaip vykdomas susitarimas, ar atlyginta ţala, ar atlikti darbai, ar kaltininkas

gydosi ir t. t. Tais atvejais, kai mediaciją inicijuoja tam tikra institucija, turi būti

informuojama apie interakcijos šalių susitarimų įvykdymo aplinkybes. Tik tuomet, kai visos

sąlygos įvykdytos, mediatorius gali konstatuoti, kad mediacija pasiekė savo tikslą. Čia

paţymėtinas psichologinis momentas, kai šalys jaučia vidinį įsipareigojimą įvykdyti priimtą

susitarimą, nes jis yra jų darbo rezultatas, o ne iš šalies primestas įpareigojimas.

Nors nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija taikoma tik kelis dešimtmečius,

tačiau yra susiformavusi tam tikra praktika, leidţianti išskirti tam tikrus mediacijos modelius.

Suprantama ir tai, kad nėra ir negali būti išsamaus visų mediatorių naudojamų stilių bei

mediacijos modelių sąrašo. Mediacijos stilių įvairovę lėmė mediatorių gausa bei jų

individualios savybės. Kiekvienas naudojamas stilius gali būti veiksmingas.39

Pasaulyje

egzistuoja tiek mediacijos modelių, kiek yra mediatorių.40

Be to, tipinių, „pavyzdinių”

mediacijos modelių išskyrimas yra sąlyginis, nes kiekvienas jų turi savo specifiką, trūkumų

bei pranašumų.

Atsiţvelgiant į mediacijos programos proceso ypatumus bei siektinus tikslus,

išskiriami šie daţniausiai taikomi mediacijos modeliai: paprastasis, klasikinis, humanistinis.

Paprastasis. Tai maksimaliai sutrumpintas mediacijos procesas, kurį daţniausiai inicijuoja ne

pačios konflikto šalys, o įvykį, bylą tiriantis pareigūnas ar institucija. Čia nereikalaujama šalių

raštiškų prašymų, apsiribojama tik jų sutikimu. Be to, šio proceso metu nevyksta

priešmediaciniai susitikimai, visi klausimai nagrinėjami vieno bendro susitikimo metu.

38

Expose des Motifs. Recommandation n° r (99) 19 du Comité des Ministres aux Etats Membres sur la Médiation en Matière

Pénale (adoptée par le Comité des Ministres le 15 septembre 1999, lors de la 679e réunion des Délégués des Ministres).

39 Hill R. The Dispute Resolution Journal. Non-adversarial Mediation. July, 1995. P. 14.

40 Ordever A. Alternative to Litigation Mediation. National Institute for Trial. 1994. P. 25.

23

Tikslas – kuo greičiau ir maţiausiomis laiko bei materialinėmis sąnaudomis išspręsti bylą

siekiant, kad asmuo (daţniausiai nepilnametis) išvengtų įkalinimo; kartu sudaromos sąlygos

atlyginti dėl nusikaltimo padarytą ţalą.

Klasikinis. Tai daţniausiai taikomas mediacijos modelis, kuriam būdinga: konkretaus atvejo

vertinimas, duomenų ir informacijos analizė, šalių patikimų santykių nustatymas

priešmediacinių sesijų metu, šalių sąlyginai savarankiškas, individualus pasiruošimas

bendram susitikimui. Tikslas – pasirašius atitinkamą sutartį pasiekti kompromisą, susitarti dėl

ţalos atlyginimo, įvykdyti abipusius įsipareigojimus.

Humanistinis. Tai sudėtingiausias, daugiapakopis, ilgiausiai trunkantis mediacijos procesas,

reikalaujantis ypač kruopščiai pasirengti mediacijos seansams bei kontroliuoti šalių

įsipareigojimų vykdymą. Tikslas – skatinti aukos ir nusikaltėlio dialogą, patenkinti šalių

informacinį poreikį, šalinti emocinę įtampą, neutralizuoti galimas papildomas traumas, netgi

vykdyti socialinę – psichologinę terapiją.

24

2. TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJOS

Tarptautiniai dokumentai rekomenduoja taikyti atkuriamojo teisingumo modelius kaip

alternatyvą baudţiamosios teisės priemonėms.

Mediacijos vystymasis įvairiose Europos valstybėse yra labai nevienodas, nemaţoje jų

dalyje mediacija vis dar pirminiame vystymosi etape, kai kurios šalys mediaciją neseniai

įtraukė į savo teisinę sistemą, kai kurios (taip pat ir Lietuva) svarsto mediacijos įdiegimo

galimybes. Skirtingose valstybėse veikia labai įvairios mediacijos programos ir modeliai.

Vykstantys procesai paskatino Europos Tarybą susirūpinti tam tikrų mediacijos

baudţiamosiose bylose gairių ir standartų kūrimu.

Europos Taryba yra priėmusi privalomo pobūdţio dokumentų bei apie 10

rekomendacijų, kuriose skatinamas mediacijos ar panašių programų taikymas:

1996 m. sausio 25 d. Europos konvencija dėl vaiko teisių įgyvendinimo

13 straipsnyje pabrėţia, jog norint uţkirsti kelią ginčams arba juos išspręsti, arba

išvengti su vaikų interesais susijusių teismo procesų, valstybės narės turi skatinti

tarpininkavimą arba kitus ginčų sprendimo būdus, taip pat šį procesą taikyti siekiant

susitarimo tais atvejais, kuriuos numato pačios valstybės narės;

Rekomendacija Nr. R(85) 11 dėl aukų padėties baudţiamosios teisės ir

baudţiamojo proceso rėmuose ragina ištirti galimus mediacijos ir susitaikymo

programų privalumus;

Rekomendacija Nr. R(87) 18 dėl baudţiamosios justicijos

supaprastinimo rekomenduoja valstybėms narėms perţiūrėti savo teisės aktų bazę,

siekiant vystyti konfliktų ir bylų sprendimą uţ teismo ribų, neteisminėse institucijose;

Rekomendacija Nr. R (87) 20 dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių

nusikalstamumą ragina valstybes nares perţiūrėti savo teisės aktų bazę ir jos taikymo

praktiką, siekiant paskatinti diversijos (nukreipimo iš baudţiamojo proceso) ir

mediacijos institutų taikymą. Tai vienas iš kompleksiškiausių dokumentų, nes jo

nuostatos dėstomos atsiţvelgiant į Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijoje įtvirtintus

principus, Jungtinių Tautų standartines minimalias nepilnamečių teisenos

įgyvendinimo taisykles (Pekino taisykles), ankstesnį Europos Tarybos darbą

nepilnamečių nusikalstamumo srityje. Antrasis rekomendacijos skyrius skirtas

alternatyvioms konflikto sprendimo priemonėms (Diversija – mediacija). Jame

įtvirtintas skatinimas valstybėms kuo plačiau taikyti mediacijos procedūrą prokuroro

lygmenyje (kaltinimo nutraukimas) arba policijos lygmenyje tose valstybėse, kur

policija vykdo baudţiamojo persekiojimo funkcijas. Tuo siekiama sulaikyti

25

nepilnamečius nuo patekimo į baudţiamosios justicijos sistemą ir apsaugoti juos nuo

šios sistemos sukeliamų nemalonių pasekmių patyrimo. Taip pat valstybės turi remti

vaiko teisių apsaugos įstaigų ir tarnybų įsijungimą į šių procesų vykdymą.

Rekomendacija pabrėţia būtinybę imtis priemonių siekiant uţtikrinti, kad:

- būtų gautas nepilnamečio sutikimas jam taikyti mediacijos procedūras;

- būtų vykdomas bendradarbiavimas su jo šeima;

- būtų teikiamas reikiamas dėmesys nepilnamečio (nusikaltimo

kaltininko ar aukos) teisėms ir interesams.

Rekomendacija Nr. R (87) 21 dėl pagalbos aukoms ir viktimizacijos

prevencijos kviečia valstybes skatinti nacionaliniu arba vietos lygmeniu kaltininko ir

aukos mediacijos programų eksperimentus;

Rekomendacija Nr. R (92) 16 dėl Europos bendruomeninių sankcijų ir

poveikio priemonių taisyklių nukreipia į priemones, pagal kurias kaltininkas yra

priţiūrimas bendruomenės taikant alternatyvius laisvės atėmimui įpareigojimus (pvz.:

mediaciją);

Rekomendacija Nr. R (92) 17 dėl nuoseklumo skiriant bausmę

pabrėţia, jog bausmės ar poveikio priemonės paskyrimo valstybėse narėse pagrindas

turi būti šiuolaikinė ir humaniška baudţiamoji politika, ypač siekiant sumaţinti laisvės

atėmimo paskyrimo skaičių, naudojant tokias priemones kaip diversija, mediacija ir

pan.;

Rekomendacija Nr. R (95) 12 dėl baudţiamosios justicijos

administravimo primena, jog baudţiamosios politikos elementai: dekriminalizavimas,

depenalizavimas, diversija, mediacija ir baudţiamojo proceso supaprastinimas gali

labai pagelbėti įveikiant baudţiamosios justicijos sistemos sunkumus: didelį darbo

krūvį ir biudţeto suvarţymus;

Rekomendacija Nr. R (98) 1 skatina vystyti šeimos mediacijos

programas.

Išsamiausias Europos Tarybos dokumentas dėl atkuriamojo teisingumo

baudţiamojoje teisėje yra Rekomendacija Nr. R(99) 19 „Mediacija baudžiamosiose

bylose“. Skirtingoms mediacijos programoms populiarėjant valstybėse, šia rekomendacija

bandyta išskirti pagrindinius mediacijos principus bei jos organizavimo ir vystymo gaires.

Rekomendacijoje įtvirtinti pagrindiniai mediacijos principai, būdingi ir kitoms

atkuriamojo teisingumo formoms:

26

1) Savanoriškumas. Mediacija byloje turėtų būti taikoma tik tais atvejais,

kai šalys savo noru sutinka dalyvauti joje. Abi šalys turi turėti teisę savo sutikimą

atšaukti bet kuriuo momentu. Prieš nukreipiant atvejį į mediaciją, šalims turi būti

suteikiama visapusiška informacija apie jų teises, mediacijos pobūdį, jų sprendimo

galimas pasekmes. Nė vienai šaliai negali būti daromas neteisėtas poveikis, siekiant

kad ji pasirinktų mediaciją.

2) Konfidencialumas. Diskusijos, vykstančios mediacijos metu, yra

konfidencialios ir negali be šalių sutikimo vėliau būti atskleistos ir panaudotos.

Konfidencialumas uţtikrina, pirma, šalių interesų apsaugą, antra, vaisingą apsikeitimą

nuomonėmis ir konstruktyvias pasekmes, rezultatą.

3) Prieinamumas. Nepaisant to, ar valstybė pasirenka privačių ar viešų

mediaciją teikiančių įstaigų sistemą, ji turi būti valstybės pripaţįstama kaip galimybė,

alternatyva arba tradicinę baudţiamosios justicijos sistemą papildanti priemonė.

Mediacijos programos turėtų gauti bent dalį finansavimo iš valstybės arba

savivaldybių biudţeto, taip pat turėtų būti numatyta tam tikra jų vieša atskaitomybė.

Rekomendacija visgi neapibūdina mediacijos kaip šalių „teisės“, kurios uţtikrinimo

jos gali reikalauti; pagal ją mediaciją turėtų būti laikoma teisėta pasirinkimo galimybe,

kurią baudţiamosios justicijos institucijos turėtų apsvarstyti.

4) Autonomiškumas. Jis yra būtinas, kad mediacijos tarnybos galėtų veikti

lanksčiai ir atsakingai šalių atţvilgiu.

5) Taikymas visose baudţiamojo proceso stadijose. Pagal Rekomendaciją

numatyta galimybė taikyti mediaciją bet kurioje proceso stadijoje svarbi todėl, kad

pirminėse proceso stadijose šalys (ypač auka) gali būti nepasiruošusios pasinaudoti

mediacijos teikiamais privalumais, tačiau kai kuriais atvejais klausimą išspręsti reikia

kaip galima greičiau.

Teisinis reglamentavimas. Europos Tarybos dokumentai rekomenduoja teisės aktais

palengvinti mediacijos įdiegimą ir funkcionavimą. Siekiant išvengti pernelyg detalaus

reglamentavimo bei turint omeny skirtingų valstybių labai įvairias mediacijos programas,

Rekomendacija tiesiogiai nereikalauja įstatyminio mediacijos įtvirtinimo. Tačiau nacionaliniai

teisės aktai turi sudaryti prielaidas veikti mediacijos programoms ir net padėti naudojimuisi

jomis. Mediacija kur kas neformalesnė negu tradicinis baudţiamasis procesas, todėl ji

neturėtų būti reglamentuojama iki smulkmenų. Siūloma numatyti gaires, kada ir kaip yra

taikoma mediacija: bylos nukreipimo į mediaciją sąlygas, bylos nagrinėjimo, taikant

mediacijos programą, eigą, mediacijos rezultatų galimą įtaką tolimesnei bylos eigai, reikšmę

27

kaltininko baudţiamajai atsakomybei. Pabrėţiama, jog taikant mediaciją turi būti

nepamirštamos pagrindinės procesinės garantijos, ypač šalių teisė į teisinę pagalbą, teisė, jei

reikia, turėti vertėją, nepilnamečiams – įstatyminio atstovo dalyvavimas.

Mediacijos ryšys su baudžiamąja justicija. Europos Tarybos rekomendacijos paţymi,

kad sprendimą dėl bylos nukreipimo į mediaciją priimti bei mediacijos rezultatų vertinimą

atlikti turėtų baudţiamosios justicijos pareigūnai. Kiekvienas sprendimas nukreipti bylą į

mediaciją turėtų apimti ir pagrįstą laiko terminą, per kurį baudţiamosios justicijos pareigūnai

turi būti informuoti apie mediacijos proceso eigą bei padėtį.

Specialios teisės normos ir teisinės garantijos, skirtos nepilnamečių dalyvavimui

teisminiame procese, turėtų būti taikomos ir jų dalyvavimui mediacijoje baudţiamosiose

bylose. Mediacija negali būti atliekama, jei viena iš šalių nėra pajėgi suprasti mediacijos

proceso esmės dėl amţiaus, protinio atsilikimo ar kitų prieţasčių.

Viena iš būtinų mediacijos sąlygų pagal tarptautinius dokumentus – abiejų šalių

sutarimas dėl pagrindinių bylos faktų. Tai nereiškia reikalavimo kaltininkui pripaţinti kaltę.

Jis turi sutikti, jog dalis atsakomybės uţ įvykį tenka jam. Sutikimas dalyvauti mediacijoje ir

dalyvavimas joje negali būti naudojami kaip kaltės prisipaţinimas ir vėlesniame teisminiame

procese.

Mediacijos susitarimu pagrįstas sprendimas turėtų turėti tokią pat reikšmę kaip ir

teisminiame procese priimta nutartis ar nuosprendis. Kai mediacijos metu nėra pasiekiamas

susitarimas arba susitarimas nėra įvykdytas, byla turėtų būti grąţinama baudţiamosios

justicijos institucijoms, kurios nedelsiant turėtų priimti sprendimą dėl tolimesnės bylos eigos.

Mediacijos tarnybų veikla. Mediacijos tarnybos, atlikdamos savo funkcijas, turėtų

turėti pakankamą savarankiškumą. Kiekviena valstybė turėtų apgalvoti ir nuolat tobulinti

mediacijos tarnyboms taikomus kompetencijos standartus ir etikos taisykles, taip pat

mediatorių atrankos, mokymų ir vertinimo sistemą. Mediacijos tarnybos turėtų būti

priţiūrimos tam tikros įgaliotos institucijos.

Mediatoriai turėtų būti atrenkami iš įvairių visuomenės grupių, jie turi gerai suprasti

vietos kultūrą ir bendruomenę. Jiems turėtų būti būdingas sveikas nuovokumas ir

tarpasmeninio bendravimo įgūdţiai. Mediatoriai turi gauti pirminį apmokymą dar iki

pradėdami atlikti mediatoriaus funkcijas. Taip pat jie turi būti apmokomi ir toliau, jau jiems

dirbant mediatoriais. Jų mokymai būtinai turi apimti baudţiamosios justicijos sistemos,

konfliktų sprendimo bei darbo su nusikaltimų aukomis ţinias bei įgūdţių lavinimą.

28

Prieš pradėdamas mediacijos procesą mediatorius turėtų būti susipaţinęs su

pagrindiniais bylos faktais ir turėti reikiamus dokumentus, kuriuos baudţiamosios justicijos

pareigūnai jam turėtų perduoti. Mediacija atliekama nešališkai, remiantis bylos aplinkybėmis,

šalių poreikiais ir norais. Mediatorius turi gerbti abi šalis ir uţtikrinti, jog jos viena kitos

atţvilgiu elgtųsi pagarbiai. Mediatorius atsakingas uţ saugią ir komfortabilią aplinką

mediacijos metu. Nepaisant konfidencialumo principo, moderatorius privalo perduoti

atitinkamiems pareigūnams mediacijos metu gautą informaciją apie gresiančius sunkius

nusikaltimus.

Mediacijos metu šalys susitarimą turi pasiekti savarankiškai. Šis reikalavimas yra

absoliutus. Tai skiria mediaciją ir nuo arbitraţo, kur gana neformalioje aplinkoje trečias

asmuo išklauso abiejų šalių ir pats, bet ne šalys priima sprendimą. Pasiektas susitarimas turi

apimti tik protingus ir proporcingus įsipareigojimus. Protingumas šiuo atveju reiškia ryšio

tarp paţeidimo pobūdţio ir kaltininkui numatytų įpareigojimų buvimą, o proporcingumas –

kaltininko įpareigojimų atitikimą paţeidimo sunkumui. Mediatorius nuolat turi informuoti

baudţiamosios justicijos pareigūnus apie mediacijos eigą ir jos rezultatus. Tačiau

mediatoriaus ataskaita šiems pareigūnams neturi atskleisti mediacijos proceso turinio bei

išreikšti nuomonės dėl kurios nors šalies elgesio mediacijos metu.

Baudţiamosios justicijos pareigūnai ir mediacijos tarnybos turi nuolat bendradarbiauti

ir konsultuotis, kad būtų suformuluotas bendras supratimas apie mediaciją, jos sąlygas,

nukreipimą į ją ir kitas sąlygas. Valstybės narės taip pat turi skatinti ir plėtoti tyrimus bei

periodiškai vertinti veikiančias mediacijos baudţiamosiose bylose programas.

Skatinimas valstybėms taikyti atkuriamojo teisingumo priemones baudţiamojoje

justicijoje atsispindi ir Jungtinių Tautų dokumentuose. Juose ypač pabrėţiamas tokių

priemonių taikymas nepilnamečių bylose. Vienas iš svarbiausių dokumentų šioje srityje yra

Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės

(Pekino taisyklės), priimtos 1985 m. lapkričio 29 d. Generalinės Asamblėjos. Nors tai ir

rekomendacinio pobūdţio dokumentas, tačiau, anot jo preambulės, šio dokumento nuostatos

turėtų tapti modeliu, tam tikru minimumu valstybėms-narėms. Be to, JTO Generalinė

Asamblėja valstybėms - narėms siūlo, jei yra reikalinga, suderinti savo nacionalinius

įstatymus, politiką ir praktiką šioje srityje su rekomendacijomis.

Minėto dokumento 11 taisyklė yra skirta baudţiamųjų priemonių pakeitimui

alternatyviomis. Joje nurodoma, kad, jeigu tik įmanoma, kompetentinga institucija turi vengti

kreiptis į oficialų teismą, spręsdama nepilnamečio paţeidėjo bylą (11.1). Kiekvienoje

valstybėje turi būti nustatomi kriterijai ir taisyklės, pagal kurias nepilnamečių bylos

29

perduodamos nagrinėti taikant alternatyvias priemones, o ne į oficialų teismą (11.2).

Rekomenduojama numatyti galimybes bet kuriuo sprendimo priėmimo metu pakeisti

baudţiamąją atsakomybę alternatyviomis priemonėmis. 11.4 taisyklėje ypač siūloma

nepilnamečių teisenos nuostatas keisti gyvybingomis bendruomene grindţiamomis

alternatyviomis priemonėmis, kai tai susiję su ţalos atlyginimu aukai ir kai tokios priemonės

gali sąlygoti teisės paţeidimo išvengimą ateityje. Tačiau Pekino taisyklės pabrėţia, kad

kiekvienu atveju pasirenkant alternatyvą baudţiamajam – teisiniam konflikto sprendimo

būdui turi būti gaunamas nepilnamečio arba jo tėvų (globėjų) sutikimas (11.3). Taip keičiant

priemones reikia pasirūpinti, kad galima prievarta ir bauginimas būtų kiek galima labiau

sumaţinti ir nepilnamečiai nejaustų spaudimo.

JT Vaiko teisių komitetas 2006 m. kovo 17 d. pateikdamas išvadas dėl Lietuvos

ataskaitos apie Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą, pabrėţė, jog šiuo metu greta kelių

kitų priemonių nepilnamečių baudţiamosios justicijos srityje Komitetas itin rekomenduoja

Lietuvai sukurti veikiančią sistemą su alternatyviomis laisvės atėmimui priemonėmis,

pavyzdţiui, lygtinis nuteisimas (probacija), tarpininkavimas (mediacija), viešieji darbai

bendruomenėje arba bausmės vykdymo atidėjimas (69 e)41

.

Apibendrinant, tarptautinių dokumentų turinys yra aiškiai orientuotas į mediacijos bei

kitų atkuriamojo teisingumo programų taikymo skatinimą visose valstybėse, ypač

akcentuojant šių programų taikymą nepilnamečių baudţiamojoje justicijoje. Siekiama

uţtikrinti kuo platesnį jų taikymą, numatant teisės aktuose bylos nukreipimo į tokias

programas sąlygas, galimybes jas taikyti visose baudţiamojo proceso stadijose, taip pat

šviečiant tiek pareigūnus, tiek visuomenę apie tokių priemonių buvimą bei jų privalumus.

Lietuvoje veikiantis kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas negalėtų būti laikomas

tarptautinių dokumentų rekomenduojamu atkuriamojo teisingumo modeliu, o tik tam tikra jo

uţuomazga. Mūsų šalyje nėra pakankama teisinė bazė atkuriamojo teisingumo programos

vystymui, nėra atitinkamų tarnybų, nerengiami specialistai, menkai šviečiama visuomenė apie

baudţiamosios justicijos sistemai alternatyvius konflikto (net nusikalstamo) sprendimo būdus

(plačiau apie padėtį Lietuvoje ţr. 4. Situacija Lietuvoje, pokyčių galimybės bei kryptys). Nors,

kaip jau minėta, dauguma tarptautinių dokumentų dėl atkuriamojo teisingumo yra

rekomendacinio pobūdţio, tačiau juose įtvirtintos šiuolaikinės darnios visuomenės gairės,

kurios, mūsų manymu, Lietuvai turėtų būti vienu iš artimiausių tikslų.

41

Vaiko teisių komitetas. Keturiasdešimt pirmoji sesija. Ataskaitų, kurias pateikė valstybės šalys pagal

Konvencijos 44 straipsnį, nagrinėjimas. Baigiamosios pastabos: Lietuva. CRC/C/LTU/CO/2, 2006 m. kovo 17 d.

30

3. UŢSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTIS TAIKANT

ATKURIAMOJO TEISINGUMO MODELIUS

Atsiţvelgiant į tai, jog Europos valstybėse labiausiai prigijo, daugiausia diegiamas ir

taikomas atkuriamojo teisingumo modelis yra mediacija (ji sudaro apie 80 proc., o kai kuriose

valstybėse ir daugiau visų atkuriamojo teisingumo modelių programų Europoje), šiame

skyriuje nagrinėjamos būtent mediacijos ištakos, teisinis reglamentavimas, sąlygos jai taikyti,

reikšmė baudţiamajai atsakomybei, ją įgyvendinančių institucijų sistema ir specialistai, jos

veiksmingumas įvairiose Europos valstybėse.

3.1. Atkuriamojo teisingumo institutų ištakos

Europoje pirmosios mediacijos programas XX a. 8-9 dešimt. pradėjo vykdyti

Skandinavijos bei kai kurios vakarų Europos valstybės42

. Paprastai mediacijos projektai ir

programos daţniausiai pradedami organizuoti tam tikroje valstybės dalyje eksperimento būdu,

nesant teisinio reguliavimo, viename ar keliuose regionuose, savivaldybėse, teismuose, ar

policijos įstaigose. Vėliau, projektui ar programai pasitvirtinus bei pasiteisinus mediacijos

taikymas imamas plėsti po visą šalies teritoriją. Toliau pateiktini valstybių, taikančių

mediaciją jau ilgą laiką, taip pat valstybių, kurios dar tik deda pamatus mediacijos institutui,

pavyzdţiai, siekiant parodyti, jog valstybių praktika yra labai įvairi ir jog iš tikrųjų kiekviena

valstybė (vieši ar privatūs subjektai) turi plačią diskreciją pasirenkant mediacijos

įgyvendinimo būdus.

Pirmieji mediacijos projektai Suomijoje, inicijuoti mokslų akademijos ir Vantaa

miesto municipaliteto, buvo įgyvendinami 1983 m. Mediacija Suomijoje paplito gana greitai

ir plačiai: 1984 m. tik vienas Suomijos municipalitetas buvo įdiegęs mediaciją, 1990 m. – 25,

1994 m. – 120, o 1996 m. – 175 (38 % visų Suomijos municipalitetų)43

.

Aptartinas ir Airijos pavyzdys, kur mediacija taip pat praktiškai vykdoma

eksperimentų pagrindu. Airijoje yra tik vienas formalus mediacijos centras, įsikūręs

Tallaght„e (Dublino priemiestyje). Nuo 2000 m. šis centras gauna nukreipimus į mediaciją iš

Dublino ir gretimų apylinkių teismų. Šių paslaugų šaknys siekia 1994 m., kai buvo sukurtos

bendruomenės mediacijos paslaugos (angl. – community mediation service) spręsti kaimynų

ginčams. Bendruomenės mediacijoje kartais buvo sprendţiami ginčai ir dėl smulkių

42

Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –

metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P.140. 43

Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –

metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P.148.

31

baudţiamosios teisės paţeidimų, kai lengvas bylas perduodavo policija. Čia ir gimė paţeidėjo

bei aukos mediacijos idėja. 1996 m. buvo sudaryta darbo grupė parengti pilotiniam projektui,

kuris buvo patvirtintas ir pradėtas vykdyti. 1999 m. buvo paskirtas projekto vadybininkas ir

administratorius bei 4 mediatoriai, kuriuos apmokė Jungtinės Karalystės Mediacijos ir

Reparacijos Tarnyba. Oficialiai paslaugos buvo pradėtos teikti 2000 m. paskelbus apie jas

teisingumo ministrui. Iki šiol Airijoje nėra priimtas sprendimas dėl nuolatinio šių paslaugų

finansavimo, tačiau atsiţvelgiant į šių paslaugų plėtrą, tokio sprendimo svarba yra plačiai

suvokiama44

.

Rytų Europos valstybėse mediacija – naujas reiškinys, pamaţu įtvirtinantis savo

pozicijas. 1994 m. grupelė Lenkijos mokslininkų, nevyriausybinės organizacijos „Patronat“

atstovų ir kiti asmenys, susipaţinę su mediacijos praktika uţsienyje, subūrė iniciatyvos grupę

(vėliau komitetą) „Dėl mediacijos sukūrimo Lenkijoje“. Buvo rengiamos tarptautinės

konferencijos, seminarai, išleista knyga mediacijos temomis. Vėliau prie iniciatyvos grupės

prisijungė teisėjai, studentai, akademikai, kurių bendromis pastangomis buvo sukurta

eksperimentinės mediacijos nepilnamečių bylose programa. Buvo nuspręsta eksperimentą

įgyvendinti 5 teismuose (vėliau dar 3 teismai prisijungė prie eksperimento įgyvendinimo) 3

metų laikotarpiui. Eksperimento metu taip pat vyko ir kitų teismų, nedalyvaujančių

eksperimente, teisėjų mokymai. Eksperimento rezultatai buvo pristatyti parlamentui, buvo

organizuojami susitikimai su parlamento komisijomis dėl įstatymų pakeitimų, siekiant

formaliai įtvirtinti mediacijos institutą. Eksperimente dalyvavo apie 20 mediatorių ir šeimos

teismų teisėjų ir buvo surengta apie 200 mediacijų45

.

Rusijoje 1997 m. darbą pradėjo Maskvos atkuriamojo teisingumo darbo grupė. 1997

metų rudenį buvo pradėta kurti pirmoji aukos ir kaltininko sutaikymo programa, kurią vykdė

nevyriausybinė organizacija - visuomeninis centras. Veikla su nepilnamečiais buvo viena iš

svarbiausių centro veiklos sričių. Šiuo metu atkuriamojo teisingumo programas

nevyriausybinės organizacijos vykdo aštuoniuose Rusijos miestuose. Centro veiklos praktika

rodo, kad valstybinės institucijos dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo labai nenoriai

bendradarbiauja įgyvendinant mediacijos programas. Siekiant koordinuoto bendradarbiavimo

centras sudarinėja sutartis su apylinkių teismais dėl atkuriamojo teisingumo koncepcijos

44

Victim-Offender Mediation with Juveniles in the Republic of Ireland. Kieran O„Dwyer (Garda College,

Templemore). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems “. 45

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik

(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,

Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice

systems“.

32

įgyvendinimo, tačiau nors aukos ir kaltininko susitaikymas įvyksta, teismas vis dėlto neturi

jokios pareigos į jį atsiţvelgti46

.

1994 metais įsteigtas Ukrainos bendruomenių centras (angl. - Ukrainian Centre for

Common Ground – UCCG), kuris 2003 metais pradėjo eksperimentinį projektą finansuojamą

3 metams Europos Komisijos, Jungtinės Karalystės Ambasados Ukrainoje ir Bendruomenių

paramos instituto (the Insitute for Sustainable Communities). Projektas vykdomas penkiais

etapais. Pirmajame projekto etape buvo sukurta interneto svetainė, kurioje buvo talpinama

informacija apie atkuriamąjį teisingumą ir jo vystymąsi Ukrainoje. Antrasis etapas buvo

eksperimentinės sistemos įtvirtinimas viename Kijevo apygardos teismų. Trečiasis etapas

apėmė eksperimentinio modelio įvertinimą ir tyrimo rezultatų paskelbimą seminare, kuriame

taip pat buvo pateiktos rekomendacijos. Ketvirtame etape patobulintas modelis įdiegiamas

Ukrainos regionuose. Paskutiniame etape Ukrainos bendruomenių centras planuoja vykdyti

modelio pritaikymo Kijevo bei kitų Ukrainos miestų teismų lyginamuosius tyrimus.

Eksperimento metu buvo apmokyti 20 savanorių mediatorių darbui47

.

Pirmasis Švedijos aukos ir nusikaltėlio mediacijos projektas pradėtas įgyvendinti 1987

m. Hudiksvallo mieste. Mediacijos projektas buvo įdiegtas policijos įstaigose. Tais pačiais

metais pradėtas vykdyti „savanorių mediacijos projektas“ Stokholmo priemiesčiuose

Solna/Sundbyberg. 1990 m. pradţioje mediacija buvo įdiegta daugelyje šalies municipalitetų.

Paţymėtina, jog nemaţai valstybių mediacijos taikymas pradėtas nuo nepilnamečių

bylų ir tik vėliau perkeltas ir į suaugusiųjų bylas. Pavyzdţiui, Liuksemburge pirmieji

eksperimentiniai mediacijos nepilnamečių bylose projektai pradėjo veikti 1997 metais,

įsteigus mediacijos centrą (ne pelno siekiančios organizacijos forma). Remiantis pirmaisiais

sėkmingais mediacijos rezultatais nepilnamečių bylose, 1999 m. balandţio 18 d. į

Liuksemburgo Baudţiamojo proceso kodeksą buvo įtrauktas mediacijos institutas, skirtas

suaugusiesiems. Nuo to laiko mediacija suaugusiųjų bylose taikoma visoje šalyje, o

nepilnamečių mediacija vykdoma tik Liuksemburgo mieste48

. Šveicarijoje 1990 m. pirmosios

iniciatyvos mediacijos taikymo praktikoje buvo susijusios su nepilnamečių justicija. Projektai

buvo sukurti dviejuose kantonuose ir jų taikymas paprastai priklausė nuo teisėjų iniciatyvos.

Mediacija Norvegijoje taikoma jau daugiau nei dvidešimt metų. 1981 – 1983 m. buvo

vykdomas eksperimentinis mediacijos projektas, sprendţiantis nepilnamečių konfliktines

situacijas bei ţalos, nuostolių atlyginimo klausimus. 1983 m. Socialinių reikalų ministras

pasisakė dėl mediacijos programų sukūrimo ir taikymo visose savivaldybėse. 1983 – 1985 m.

46

[Interaktyvus] http://www.sprc.ru/ 47

[Interaktyvus] http://www.sfcg.org/Programmes/ukraine/pdf/ukraine.pdf 48

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de Médiation a.s.b.l.).

European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “

Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

33

buvo išleisti du Generalinės prokuratūros vadovo aplinkraščiai, raginantys policiją vykdyti

mediacijos programas. Italijoje pirmieji mediacijos centrai buvo įsteigti 1990 m. daugiausia

spręsti nepilnamečių bylas. Ispanijoje pirmieji mediacijos ţingsniai pradėti ţengti 1980 m.

Katalonijoje (autonominiame Ispanijos regione). Kiti Ispanijos regionai mediaciją ėmė

įgyvendinti nuo 1985-1990 m. Katalonijoje 5 metus buvo siekiama įlieti atkuriamojo

teisingumo koncepciją į visuomenę be atitinkamo įstatyminio reguliavimo. Čia smarkiai

išplėtota nepilnamečių mediacija, o suaugusiųjų mediacija taikoma tik nuo 1998 m. kaip

pilotinė programa, finansuojama teisingumo ministerijos ir vidaus reikalų ministerijos

lėšomis49

.

Olandija išskirtinė tuo, jog joje mediacijos institutui pradėti buvo pasirinkta kita

asmenų grupė - suaugusieji, todėl čia pirmiausia buvo įdiegti eksperimentiniai mediacijos

modeliai suaugusiesiems. Šiuo metu Olandijoje egzistuoja keturios mediacijos programos, iš

kurių viena yra skirta nepilnamečiams, t.y. vadinamoji HALT programa, pagal kurią

įgyvendinama baudţiamojo proceso nutraukimo priemonė nepilnamečių civilinėse bei

baudţiamosiose bylose. Projektas buvo pradėtas policijos iniciatyva. Pirmasis eksperimentinis

modelis buvo įsteigtas Tilburge 1999 metų rugpjūtį. Šiuo metu yra 65 HALT centrai visoje

šalyje, finansuojami teisingumo ministerijos ir savivaldybių.

Apibendrinant uţsienio valstybių patirtis rodo, jog daţniausiai mediacijos institutas

šalyse diegiamas palaipsniui – pirminiame etape apsiribojama tam tikra teritorija (viename ar

keliuose administraciniuose vienetuose, teismuose ar pan.) arba asmenų grupe (nepilnamečių

arba suaugusiųjų bylos), vėliau pasiteisinusi praktika plinta ir pradedama taikyti visuotinai.

Manytina, jog Lietuvoje taip pat tikslinga mediacijos taikymą pradėti nuo eksperimentinio

modelio. Siūlytina pirmiausia jį išbandyti nepilnamečių bylose tam tikrame mieste (pvz.:

Vilniuje).

3.2. Teisinis reglamentavimas

Mediacija įvairiose valstybėse modeliuojama skirtingai, todėl skiriasi jos

reglamentavimo ypatybės bei įgyvendinimo praktika. Galima išskirti šiuos pagrindinius

mediacijos teisinio reglamentavimo būdus: pirma, mediacija nereglamentuojama privalomojo

pobūdţio teisės aktais (neformalus mediacijos pobūdis); antra, egzistuoja bendros nuostatos

valstybės baudţiamuosiuose bei baudţiamojo proceso kodeksuose dėl mediacijos galimybės;

49 Victim-Offender Mediation with Juveniles in Catalonia (Spain). Jaume Martin Barberan (Department of

Justine, Barcelona). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

34

trečia, mediacija detaliai reglamentuojama baudţiamaisiais įstatymais bei specialiais teisės

aktais.

Mediacija nereglamentuojama teisės aktais tada, kai laikoma, kad ji operuoja visiškai

uţ teisminio proceso ribų. Paprastai šiose valstybėse mediacija atsirado palyginti seniai, kaip

neformali priemonė įvairaus pobūdţio konfliktams spręsti, pradėta taikyti ir baudţiamųjų

įstatymų atvejais, tačiau ji egzistuoja daugiau remiantis tradicija ir neformaliais susitarimais,

nėra įtvirtinama teisės aktuose. Visgi pastebėtina, jog valstybių, kuriose visai

nereglamentuojama, bet praktikoje taikoma mediacija sparčiai maţėja. Paskutiniu metu šios

valstybės įtraukė į savo teisės aktus bent minimalias nuorodas į mediacijos programas.

Ryškiausios šios grupės atstovės – Skandinavijos šalys.

Suomijoje nėra specialiai sukurtos teisinės bazės, reguliuojančios mediacijos

įgyvendinimą, nors baudţiamajame kodekse ji minima kaip viena iš galimybių nagrinėti

baudţiamąją bylą50

. Iš esmės mediacijos procesas veikia uţ baudţiamojo proceso ribų.

Aktualūs teismo procese tampa tik mediacijos rezultatai. Todėl nenuostabu, jog Suomijos

priimtuose teismų nuosprendţiuose, sprendimuose „aukos ir nusikaltėlio mediacijos” terminas

arba panašus į jį praktiškai nevartojamas. Daţniausiai tai įvardijama kaip „veiksmas, kai

nusikaltėlis susitaikė su auka, atlygino ţalą, ėmėsi kitų priemonių, uţkirtusių arba šalinusių jo

padaryto nusikaltimo sukeltus padarinius”51

.

Švedijoje tik 2002 m. buvo priimtos įstatyminės pataisos, susijusios su mediacijos

taikymu, nors įvairūs mediacijos projektai įgyvendinami nuo 1987 m. 2002 m. Jaunų

paţeidėjų įstatymas buvo papildytas norma, numatančia mediacijos tikslą, mediacijos

savanoriškumo principą, taip pat, jog mediacija gali būti taikoma tik tokiais atvejais, kai apie

nusikaltimą/paţeidimą buvo pranešta policijai, bei, kad mediacija jaunesniems nei 12 metų

vaikams gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Praktiškai, tokios pataisos tėra labai bendro

ir rėminio pobūdţio bei detaliai nereglamentuoja mediacijos. Paţymėtina, jog policijos

vaidmuo inicijuojant mediaciją yra labai svarbus Švedijoje, tačiau įstatymai visgi nenumato

teisinės pareigos policijai pasiūlyti konflikto šalims šią galimybę. Taip pat svarbu atkreipti

dėmesį ir į tai, jog mediacija negali būti taikoma tuo atveju, jeigu toje vietovėje nėra

įgyvendinama tokio pobūdţio programa. Taigi Švedijoje mediacijos teisinis reguliavimas yra

minimalus, nes mediacija praktiškai nėra teisinės sistemos dalimi.

Airijoje kodeksai nereglamentuoja mediacijos nei suaugusiesiems, nei

nepilnamečiams. Teisinėje bazėje yra tik įstatyminė nuostata dėl atkuriamojo teisingumo

50

Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –

metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P. 148. 51

Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija Skandinavijos šalyse. Jurisprudencija, 2002, t. 29(21);

93-108.

35

intervencijos į nepilnamečių bylas. Danijoje taip pat pasisakoma uţ minimalų mediacijos

proceso suvarţymą atitinkamomis teisės normomis bei uţ jos nepriklausomumą nuo teismų ir

kitų teisėsaugos institucijų.

Belgijoje (Flandrijos dalyje) nepilnamečių mediacijos nereguliuoja jokie įstatymai.

Nepilnamečio byla gali būti nukreipta į mediaciją Jaunimo apsaugos įstatymo (angl. - Youth

Protection Law) bendro straipsnio pagrindu, kuris numato, jog nepilnametis gali būti

nukreiptas į socialinės prieţiūros institucijas, esant atitinkamoms sąlygoms52

. Specialaus

mediacijos teisinio reglamentavimo nebuvimas gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus,

aiškaus reguliavimo nebuvimas neuţtikrina šalių tikrumo principo, taip pat neuţtikrinamas

stabilus mediacijos paslaugų finansavimas bei gali būti sunkiau uţtikrinti mediacijos platų

taikymą. Kita vertus, eksperimentinis mediacijos taikymas palieka plačią erdvę naujovėms ir

lankstumui, kokybiniam mediacijos vystymuisi. Yra nuomonių, jog kai mediacija tampa

standartine priemone reaguoti į nepilnamečių paţeidimus, gali susiklostyti situacija, jog

mediacija koncentruosis išimtinai ties nusiţengusiuoju bei apsunkins dalyvių savanoriškumą,

nors iš tikrųjų mediacijos procesas lygiagrečiai turi atitikti ir nukentėjusiojo interesus bei

lūkesčius. Nereglamentuojant bylų rūšių, galimų spręsti mediacijos būdu, uţtikrinamas

lankstumas, leidţiantis pasinaudoti šiuo konflikto sprendimo būdu esant didţiausiai būtinybei,

kuri turi uţtikrinti tiek paţeidėjo, tiek aukos interesus.

Antra grupė valstybių yra pasirinkusi mediacijos bei kitų atkuriamojo teisingumo

programų reglamentavimą bendrais baudţiamaisiais įstatymais. Baudţiamajame ar

baudţiamojo proceso įstatyme paprastai įtvirtinamos tik pagrindinės normos, numatančios

mediacijos galimybę, nukreipimo į ją sąlygas, bet nėra detalizuojama, kas ir kaip vykdo

mediaciją. Tai paliekama nuspręsti atskiroms tarnyboms, kurios vykdo mediacijos programas.

Prie valstybių, kurios baudţiamaisiais įstatymais reglamentuoja nusikaltimo aukos ir

nusikaltėlio mediaciją, priskirtina Vokietija. Paţymėtina, kad Vokietijoje iš esmės egzistuoja

dvi atkuriamojo teisingumo sistemos: suaugusiems bei nepilnamečiams (14-18 m.), kadangi

šių subjektų bylas nagrinėja atskiri teismai, atitinkamai bendrosios kompetencijos ir jaunimo

teismai. Vokietijos Baudţiamojo kodekso 46a str. įtvirtina galimybę susitaikyti

nukentėjusiajam ir kaltininkui, pasinaudojus mediacijos paslaugas teikiančios organizacijos

pagalba arba kaltininkui savanoriškai atlyginti nuketėjusiajam padarytą ţalą (visą ţalą ar

didţiąją jos dalį). Iš esmės ši norma ir yra atkuriamojo teisingumo gyvavimo Vokietijoje

52

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Belgium. Inge Vanfraechem, with the co-operation of Sabien De

Klerck (OGJC, Catholic University Leuven). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME

2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile

justice systems“.

36

pagrindas. Vokietijos BPK 160 str. taip pat numato prokuroro ir teismo pareigą stengtis, kad

ginčas tarp nukentėjusiojo ir kaltininko būtų išspręstas pasinaudojant mediatorių pagalba.

Mediacija nepilnamečių justicijoje reglamentuojama atskirame įstatyme – Jaunimo

teismų įstatyme. Jaunimo teismų įst. 45 ir 47 str. numato galimybę prokurorui arba teismui

leisti nukentėjusiajam ir nepilnamečiui kaltininkui susitaikyti, 10 str. įtvirtinta praeiga stengtis

pasiekti susitarimą tarp nukentėjusiojo ir kaltininko. Įstatymai nereglamentuoja laiko, per kurį

turi būti pasiektas susitarimas. Taip pat neriboja galimybės įgyvendinti susitaikymą bet

kurioje baudţiamojo proceso stadijoje: susitaikymas gali būti pasiektas iki baudţiamosios

bylos perdavimo teismui, bylą nagrinėjant teisme bei šalims paliekama teisė susitaikyti ir po

teismo sprendimo priėmimo. Tokia politika labiau įgyvendinami atkuriamojo teisingumo

principai, kai susitaikymas laikomas ne tik bausmės švelninimo priemone, bet svarbiu

tarpusavio santykių atkūrimo instrumentu53

.

Šveicarijoje asociacija uţ mediaciją pirmoji bandė inicijuoti mediacijos įtvirtinimą

teisės aktuose. Siūlomame įstatymo projekte buvo išdėstyti ginčo perdavimo mediacijai

principai, kurie turėtų būti įtraukti į baudţiamojo proceso kodeksą. Tačiau pakeisti buvo du

teisės aktai. Keletas pakeitimų buvo padaryta administracinės justicijos įstatyme (pranc. - Loi

d’organisation juriciaire), kuriuo buvo sureguliuotas mediatorių akreditavimas, jų pareigos

bei santykis su prokuroru. Be to, 2001 m. į Ţenevos baudţiamojo proceso kodeksą (pranc. -

Code de procedure penale Genevois) įtrauktas straipsnis, reglamentuojantis bylos perdavimo

mediacijai procedūrą (atkreiptinas dėmesys, jog kalbama apie Ţenevos kantoną, tačiau

panašūs projektai buvo vykdomi ir kituose kantonuose (ypač Vaude ir Ciuriche)). Mediacija

Šveicarijoje taip pat yra vykdoma ir nepilnamečių bylose. 2003 m. buvo priimtas federacinis

įstatymas, skirtas nepilnamečių justicijai, atvėręs kelią plačiam atkuriamojo teisingumo

taikymui.

Prancūzijoje greta bendruomenės mediacijos, veikia ir baudţiamoji mediacija,

reglamentuojama Prancūzijos baudţiamuosiuose įstatymuose. Baudţiamosios mediacijos

ypatumas tas, jog tarpininkavimą įgyvendina bei visus bylos perdavimo aukos pagalbos

programoms arba tarpininkavimo įstaigoms klausimus sprendţia prokuroras. Prancūzijos

baudţiamojo proceso kodeksas formaliai neuţdraudţia galimybės nukreipti asmenų iki 18

metų į mediacijos procesą, nors iš esmės baudţiamojo proceso kodekso norma skirta

suaugusiesiems. Mediacija nepilnamečių byloje gali būti įgyvendinta, tik jeigu sutikimą tam

duoda nepilnamečio tėvai. Mediaciją nepilnamečio byloje gali inicijuoti prokuroras (jeigu

iniciatyva pasiteisina, reparacijos priemonės sėkmingai įgyvendinamos – kaltinimas

53

Vokietijos federalinės teisingumo ministerijos paruoštas dokumentas „Täter-Opfer-Ausgleich in der

Entwicklung” 1993-2002 metų apibendrinta atkuriamojo teisingumo statistika.

37

nepasiekia teismo), jaunimo teismas (mediacija paskiriama kaip auklėjamoji priemonė,

sustabdanti bausmės vykdymą) arba vaiko teisėjas (laikoma, kad mediacija šiuo atveju tėra

auklėjamoji priemonė be jokių baudţiamųjų pasekmių)54

.

Trečioji galimybė – reglamentuoti mediaciją detaliai. Valstybėse, pasirinkusiose šį

reguliavimo medelį, bendros nuostatos randa vietą bendruose baudţiamąją atsakomybę ir

baudţiamąjį procesą reglamentuojančiuose įstatymuose. Tačiau taip pat yra priimami detalūs

teisės aktai (įstatymai arba poįstatyminiai teisės aktai), kuriuose detalizuojamas mediacijos

procesas, mediaciją atliekančių tarnybų ir specialistų veikla, kvalifikacija ir pan.

Paminėtinas Norvegijos pavyzdys. Teisinis pagrindas mediacijai yra įtvirtintas 1991

m. Municipalinių mediacijos tarnybų įstatyme (angl. – Municipal Mediation Boards Act) bei

1993 m. Prokuratūros generalinio direktoriaus aplinkraštyje. Baudţiamojo proceso kodekse

yra numatyta asmenų, vykdančių persekiojimą policijos lygmenyje, kompetencija perduoti

bylą mediacijai. Nuo 2001 m. mediacija Norvegijoje taip pat gali būti taikoma kaip

bendruomeninės sankcijos (angl. - community sentence) dalis, remiantis 2001 m. Bausmių

vykdymo įstatymu. Nuo 2003 m. Norvegijos Baudţiamasis kodeksas taip pat numato, jog

mediacija yra speciali lygtinės bausmės taikymo sąlyga55

.

Lenkijoje mediacija formaliai buvo įtvirtinta teisės norminiuose aktuose 2000 m. 2001

m. birţelio pabaigoje įsigaliojo Lenkijos Respublikos teisingumo ministro nuostatai dėl

mediacijos. Iki to laiko, mediacija Lenkijoje nuo 1996 m. buvo praktikuojama eksperimento

pagrindu. Labai bendrų straipsnių dėl mediacijos galima rasti ir Lenkijos baudţiamajame

kodekse bei Baudţiamojo proceso kodekse, kurie praktiškai numato tik kokioms sąlygoms

esant galima inicijuoti mediaciją ir kas gali ją inicijuoti; taip pat kokią įtaką mediacijos

uţbaigimas turi sprendţiant sąlyginio teisminio proceso nutraukimo, taip pat bausmės

atidėjimo klausimus. BPK normos nubrėţia mediacijos trukmės ribas skirtingose teismo

proceso stadijose. Kitus mediacijos klausimus reguliuoja teisingumo ministro nuostatai.

Mediacijos galimybę kiekvienoje teismo proceso stadijoje numato ir atskiras nepilnamečių

justicijai skirtas įstatymas – 1982 m. Elgesio su nepilnamečiais įstatymas (keistas 2000 m.)56

.

2003 m. Kroatijoje buvo priimtas Sutaikinimo įstatymas (angl. - the Law on

Reconciliation), suteikęs galimybę spręsti konfliktus neteisminiu būdu. Čekijoje 1995 m.

54

Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –

metodinis leidinys. Vilnius, 2005.P. 165 55

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of justice, Department of

civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 56

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik

(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,

Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice

systems“.

38

mediacija numatyta baudţiamojo proceso akte kaip alternatyvi sankcija, kuri gali būti taikoma

nesunkių ir vidutiniškai sunkių nusikaltimų atvejais, uţ kuriuos numatyta bausmė neviršija 5

m. laisvės atėmimo bei jeigu nukentėjusioji bei paţeidusioji teisę šalys sutinka taikyti

mediaciją. 2000 m. buvo priimtas naujas Probacijos ir mediacijos tarnybos įstatymas57

.

Vengrijoje 2002 m. buvo priimtas Mediacijos įstatymas, kuriuo buvo sukurtas

mediacijos institutas, visiškai laisvas nuo bet kokios valstybės kontrolės. Mediacija

Vengrijoje dar yra ypatinga tuo, kad šalys (auka ir paţeidėjas) nebūtinai turi pačios dalyvauti

mediacijos posėdţiuose. Jos gali atsiųsti savo atstovus, tačiau yra padaryta išimtis, kad

pirmame susitikime šalys turi būtinai dalyvauti ir pasirašyti, jog sutinka perduoti spręsti ginčą

mediacijos būdu. Įstatymas numato ir maksimalią mediacijos trukmę (4 mėn.).

Valstybėse, kuriose tiek suaugusiųjų, tiek nepilnamečių baudţiamoji justicija nėra

atskirtos – mediacijos reglamentavimas taip pat yra vienodas (pvz.: Norvegija). Tuo tarpu

valstybėse, kuriose nepilnamečių justicijos sistema yra atskira nuo bendrosios baudţiamosios

justicijos daţniausiai galioja atskira teisinė bazė, reguliuojanti be visa ko ir mediacijos

procesą (pvz.: Vokietija).

Ispanijoje 2000 m. buvo priimtas Nepilnamečių baudţiamosios atsakomybės

įstatymas (Katalonijoje veikia atskira nepilnamečių justicija), suteikęs galimybes skatinti

ţalos atlyginimą aukoms, susitaikinimą ir mediacijos programas nepilnamečių konfliktų

atvejais. Įstatymas taikomas 14-18 metų jaunuoliams bei jaunuoliams iki 21 metų dėl

nesunkių nusikaltimų ir nusiţengimų. Praktiškai šiuo įstatymu yra reguliuojami visi

mediacijos aspektai. Visų pirma įstatymu suteikiama kompetencija prokurorui nutraukti

baudţiamąjį procesą bei inicijuoti mediacijos procedūrą nepilnamečių bylose. Įstatymas

detaliai reglamentuoja mediacijos sąlygas: nepilnametis pripaţįsta savo atsakomybę uţ

padarytą paţeidimą; jis išreiškia savo norą atlyginti nuketėjusiajam padarytą ţalą;

nepilnamečio dalyvavimas mediacijoje turi būti savanoriškas bei jam turi pritarti tėvai;

nepilnametis turi būti pasiruošęs atlyginti ţalą, t.y. turėti tam pajamų ar kitas galimybes.

Tokie reikalavimai keliami tam, kad nepilnametis pilnai suprastų siūlomą alternatyvą teismui

bei kad jis įsipareigotų aktyviai ir prasmingai dalyvauti mediacijos procese. Įstatymas taip pat

numato, jog mediacijos procedūra turi būti inicijuojame kai padarytas

nusiţengimas/nusikaltimas nėra labai sunkus; taip pat mediacija turi būti organizuojama kai

nepilnametis nusikalsta pirmą kartą58

.

57

New Juvenile Justice Law in the Czech Republic. Doc. JUDr. Helena Válková, CSc., Law Faculty of West

Bohemian University in Pilsen.

<http://www.esc-eurocrim.org/files/new_juvenile_law_in_czech_republic_h_valkova_dec03.doc>. 58

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Catalonia (Spain). Jaume Martin Barberan (Department of

Justine, Barcelona). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

39

Apibendrinant svarbu pabrėţti, jog valstybė, norėdama pradėti taikyti mediaciją,

turėtų apsispręsti dėl jos teisinio reglamentavimo formos. Jos pasirinkimas gali lemti

mediacijos taikymo realumą, paplitimą bei veiksmingumą. Atsiţvelgiant į tai, jog vis maţėja

valstybių, kuriose mediacija teisės aktais visai nereglamentuojama, bei į tai, kad naujai

mediaciją diegiančios, neturinčios jos tradicijų valstybės (Lenkija, Čekija ir pan.) priima

specialius teisės aktus, skirtus mediacijos organizavimui detalizuoti, manytume, jog Lietuvoje

tikslingiausia būtų bendruose baudţiamuosiuose įstatymuose įtvirtinti mediacijos taikymo

galimybes, nukreipimo į ją sąlygas bei priimti atskirą teisės aktą, skirtą mediacijos procesui,

tarnybų veiklos organizavimui, specialistų rengimui reglamentuoti. Tokiame teisės akte turėtų

būti specialios nuostatos (pvz.: atskiras skyrius) mediacijai nepilnamečių bylose detalizuoti.

3.3. Sąlygos mediacijai baudţiamosiose bylose taikyti

Teisės aktais mediacijos taikymą reglamentuojančios valstybės juose paprastai nustato

ir sąlygas, kurioms esant baudţiamoji byla gali būti nukreipta į mediacijos programą

Daugelyje valstybių pabrėţiama, kad mediacija gali būti vykdoma ne visų nusikalstamų veikų

atveju. Paprastai ji galima turtinių ir nesunkių nesmurtinių nusikaltimų atţvilgiu, o bylos dėl

sunkių smurtinių nusikaltimų (tyčinis nuţudymas, tyčinis sunkus kūno suţalojimas,

išţaginimas ir pan.) keliauja į teismą paprastai be mediacijos alternatyvos galimybės. Tokiu

atveju taikomos grieţtesnės priemonės, o susitaikymo faktas gali švelninti atsakomybę, turėti

įtakos skiriant bausmę. Nors praktikos pavyzdţių yra ir kitokių. Atkreiptinas dėmesys, jog

daugumoje valstybių nepilnamečiams kaltininkams numatomos kur kas platesnės galimybės

jų bylai būti nukreiptai į mediacijos programą.

Liuksemburge tik Liuksemburgo miesto ribose yra vykdoma mediacijos programa su

nepilnamečiais. Jokios rašytinės rekomendacijos nenumato kokių nors apribojimų dėl tam

tikrų rūšių bylų nagrinėjimo mediacijos būdu, teoriškai į mediaciją gali būti nukreiptos bylos

dėl bet kokių nusikaltimų. Praktikoje mediacija ypatingai rekomenduojama taikyti vagysčių,

suţalojimų, vandalizmo, grasinimo atvejais bei tais atvejais, kai personaliniams aukos ir

paţeidėjo ryšiams iškyla ypatingas pavojus. Į mediaciją linkstama nenukreipti reketo,

betikslio ţiaurumo veiksmų bylų bei bylų, kuriose nėra nukentėjusiojo.

Nepilnamečių bylų pasiskirstymas pagal veikas Liuksemburgo mediacijos centre:

40

Suaugusiųjų atveju Liuksemburge (taip pat ir Prancūzijoje) teisės normos leidţia

prokurorui perduoti bylą mediacijai, jei tokia priemonė sudaro sąlygas:

- atlyginti ţalą, kurią patyrė auka,

- nutraukti nusikaltimo sukeltas pasekmes,

- kaltininkui vėl integruotis į visuomenę59

.

Vokietijos galiojantys įstatymai nenustato jokių apribojimų norintiems kreiptis į

atkuriamojo teisingumo įstaigas ar naudotis kitomis atkuriamojo teisingumo programomis,

nenustato konkrečių sudėčių, kurioms esant galėtų būti taikomas sutaikymas. Tačiau šiuo

metu Vokietijoje susiformavo tokia padėtis, jog didţioji dauguma kreipimųsi į mediacijos

įstaigas yra dėl nusikaltimų sveikatai (sveikatos sutrikdymai) ir turtinių nusikaltimų (vagystės,

plėšimai, turto sunaikinimas ar sugadinimas). Tai yra paaiškinama tuo, kad šiomis veikomis

ţala padaroma privačiam interesui. Vokietijoje tarp sąlygų yra išskiriamas ir individualus

nukentėjusysis. Tokios sąlygos reikšmė pagrindţiama tuo, kad sutaikinimo metu svarbus yra

kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninio susitikimo poveikis. Nukentėjusysis pokalbyje gali

asmeniškai išreikšti savo jausmus ir išsakyti savo nuoskaudas kaltininkui. Anot vokiečių

mokslininkų, šio instituto taikymas galimas ir tada, kai nukenčia įmonė, įstaiga ar

organizacija, tačiau jai turi atstovauti konkretus nukentėjusysis, suinteresuotas ţalos

atlyginimu ir pasiruošęs susitaikyti su kaltininku60

. Asmuo pats asmeniškai patiria skausmą

arba neigiamą poveikį jo turtui. Todėl toks asmuo turi norą susigrąţinti bent dalį patirtų

nuostolių. Tai skatina naudotis atkuriamojo teisingumo institutu.

59

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de Médiation a.s.b.l.).

European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “

Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 60

G.Sakalauskas. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudţiamojoje teisėje. Teisės problemos. 1998. Nr.

1, p. 78.

Paţeidimas 2000 m. 2001 m. 2002 m. Iš viso:

Vagystė 44 73 44 161

Uţpuolimas ir sumušimas 30 29 22 81

Ţala nuosavybei/ vandalizmas 10 21 11 42

Įţeidimas 7 3 8 18

Pavogtų daiktų valdymas 0 3 1 4

Grasinimas 0 1 1 2

Šantaţas 0 1 1 2

Sukčiavimas 0 0 2 2

Įsilauţimas 1 0 0 1

Seksualiniai nusikaltimai 0 0 1 1

Šmeiţtas 0 0 1 1

Neonacizmas 0 0 1 1

41

Vokietijos Jaunimo teismo įstatyme pabrėţiamas ir kitas aspektas – sutaikinimo

institutas negali būti taikomas maţareikšmių deliktų atvejais. Priešingas poţiūris prieštarautų

šio instituto esmei – būtų praplėstos baudţiamosios atsakomybės ribos61

. Švedijoje, taip pat

siekiant nepraplėsti baudţiamosios atsakomybės ribų, nustatyta, kad jei kaltininkui nėra

sukakę 12 metų, mediacija gali būti taikoma tik esant išimtinėms sąlygoms.

Austrijoje baudţiamoji byla gali būti nukreipta į mediaciją, kai:

1) Aiškios bylos aplinkybės;

2) Nėra labai sudėtingas nusikaltimas;

3) Nusikaltimas nesukėlė mirties;

4) Gresia ne didesnė negu 3 m. laisvės atėmimo bausmė (nepilnamečiams – 5

m.);

5) Bausmė nebūtina norint uţkirsti kelią tolimesniems nusikaltimams.

Ukrainoje teoriškai atkuriamojo teisingumo programos gali būti taikomos bet

kokioms nusikaltimų rūšims. Ukrainos BK nenumato jokių apribojimų kada suinteresuoti

asmenys gali susitaikyti. Tačiau nusikaltimo rūšis turi reikšmės, kokias pasekmes sukels

susitaikymas tarp nukentėjusiojo ir kaltininko teismo sprendimui. Nesunkių ar vidutinio

sunkumo nusikaltimų padarymo atvejais kaltininkas gali būti atleistas nuo baudţiamosios

atsakomybės. Sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymo atvejais – teismas gali arba

vertinti tokį susitaikymą kaip bausmę lengvinančią aplinkybę, arba teismas gali skirti maţesnę

negu įstatymuose numatytą bausmę.

Apibendrinant, Lietuvoje sprendţiant atkuriamojo teisingumo instituto įvedimo

klausimą svarbu apsispręsti dėl sąlygų, kurioms esant atvejis galėtų būti nukreipiamas į

mediaciją, bei jas reglamentuoti. Pasirinktos sąlygos neturėtų būti labai grieţtos ir

nustatančios siaurą atvejų ratą, bet paliekančios diskrecijos pareigūnams galutinai nuspręsti.

Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tokias sąlygas, kaip aiškios bylos aplinkybės, nusikaltimas

neturi būti labai sudėtingas (tyrimo prasme), aiškus individualus nukentėjusysis ir kt.

Uţsienio valstybių patirtis rodo, jog prasminga nepilnamečiams padarius nusikalstamą veiką

numatyti platesnes galimybes taikyti mediaciją.

61

G.Sakalauskas. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudţiamojoje teisėje. Teisės problemos. 1998. Nr.

1, p. 79.

42

3.4. Atkuriamojo teisingumo modelio taikymo reikšmė baudţiamajai

atsakomybei

Baudţiamosios bylos nukreipimas į mediacijos programą vėliau gali turėti skirtingą

poveikį tradicinio baudţiamojo proceso eigai bei kaltininko atsakomybei. Mediacijos reikšmė

tolimesniems procesams priklauso nuo to, ar valstybėje mediacija yra baudţiamosios

justicijos dalimi (įsiliejusi į ją), ar egzistuoja greta jos, kaip alternatyva ir galimybė. Be to,

daug lemia ir padaryto nusikaltimo pobūdis, sunkumas, juo padaryta ţala, taip pat

baudţiamojo proceso stadija, kurios metu byla buvo nukreipta į mediaciją. Bendriausia

prasme Europos valstybių praktikoje galima būtų išskirti tokius sėkmingos mediacijos

poveikio tolimesnei baudţiamojo proceso eigai ir kaltininko baudţiamajai atsakomybei

atvejus:

Baudţiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė;

Atleidimo nuo baudţiamosios atsakomybės pagrindas

Atleidimo nuo bausmės pagrindas;

Pagrindas atidėti bausmės vykdymą;

Pagrindas taikyti lygtinį paleidimą;

Bendruomeninė sankcija, auklėjamojo poveikio priemonė.

Skirtingos valstybės pasirenka bent kelis mediacijos rezultatų poveikio tolimesnei

bylos eigai variantus. Be to, net ir esant sėkmingai mediacijai, daugeliu atveju paliekama

diskrecija teismui ar pareigūnui spręsti apie tolimesnę eigą. Pateikiame kelis pavyzdţius, kaip

valstybės pasirinko ir įtvirtino mediacijos poveikį tolimesnei baudţiamosios bylos eigai.

Suomijoje sėkmingos mediacijos atveju yra parengiamas susitarimas. Jame

apibūdinamas ir nusikaltimo pobūdis, susitaikymo turinys (kaip kaltininkas sutiko atlyginti

ţalą), ţalos atlyginimo vieta ir laikas, taip pat susitarimo neįvykdymo pasekmės. Kas vyksta

toliau labai priklauso nuo to, ar tai privataus kaltinimo byla, ar ne, nuo nusikaltimo sunkumo

bei nuo kaltinimą palaikančio asmens. Privataus kaltinimo byloje sėkminga mediacija reiškia

viena – byla yra nutraukiama, prokuroras atsiima kaltinimus. Kitose bylose situacija yra

sudėtingesnė. Viešas interesas jose yra svarbesnis, todėl prokuroras kiekvieną kartą sprendţia,

ar atsiţvelgiant į mediacijos rezultatus yra pagrindas nutraukti bylą. Priimant sprendimą

nusikaltimo pobūdis ir sunkumas, kaltininko asmenybė, jo socialinė branda yra pagrindiniai ir

lemiantys veiksniai. Net jeigu prokuroras nusprendţia nenutraukti bylos, sėkminga mediacija

Suomijoje turi teisinės įtakos. Pirmiausia – mediacijos metu pasirašytas susitarimas atlaisvina

teismą nuo ţalos atlyginimo klausimų nagrinėjimo byloje. Kitaip tariant, teismas patvirtina

susitarimą kaip privalomą vykdyti dokumentą, kaip nuosprendţio dalį. Tolimesnė susitarimo

43

vykdymo prieţiūra patikima mediatoriui. Be to, mediacija gali turėti įtakos ir teismui skiriant

bausmę. Jos pagrindu kaltininkas gali būti visiškai atleistas nuo bausmės arba ji gali būti

sušvelninta.

Lenkijoje pozityvios mediacijos proceso pasekmės gali nulemti vieną iš tokių teismo

sprendimų:

1. Sąlyginis baudţiamųjų veiksmų nutraukimas – baudţiamasis procesas

nutraukiamas ir neatnaujinamas, jei per teismo nustatytą terminą kaltininkas nepadaro

naujų nusikaltimų bei per susitarime numatytą laiką įgyvendina savo įsipareigojimus;

2. Besąlyginis baudţiamųjų veiksmų nutraukimas – taikomas tada, kai iš viso

nėra arba yra labai maţa paţeidimu padaryta socialinė ţala;

3. Sprendimas, patvirtinantis mediacijoje pasiekto susitarimo sąlygas (pvz. ţalos

atlyginimą, piniginę restituciją, moralinės ţalos atlyginimą, asmenines ir bendruomenines

paslaugas, nusikaltėlio pareigą pakeisti elgesį, gydytis nuo alkoholio ar narkotikų

priklausomybės, apsiprašyti aukos);

4. Bausmės paskyrimas be teisminio nagrinėjimo – kaltininko savanoriškas

sutikimas su bausme kaip mediacijos proceso pašaline pasekme.

Ukrainoje teismui prijungus nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymą patvirtinantį

dokumentą prie baudţiamosios bylos, galimos tokios pasekmės:

1. Teismas gali atleisti kaltininką nuo baudţiamosios atsakomybės remdamasis

Ukrainos BK 45 straipsniu;

2. Teismas nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymą gali vertinti kaip bausmę

lengvinančią aplinkybę pagal BK 66 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktą. Tokiu atveju teismui

turi būti pateiktas susitaikymą patvirtinantis dokumentas ir šio susitaikymo sąlygų įvykdymą

patvirtinantis dokumentas, arba po susitaikymo nukentėjusysis neturi reikšti jokių pretenzijų

dėl tokio susitaikymo sąlygų nevykdymo.

3. Privataus kaltinimo bylose suinteresuotiems asmenims susitaikius, teismas

nutraukia baudţiamosios bylos nagrinėjimą pagal Ukrainos BPK 27 straipsnio 1 dalį.

Svarbu pabrėţti, jog Ukrainoje kaltininko ir aukos susitaikymas išimtinais atvejais

vyksta mediacijos projektą įgyvendinančioje įstaigoje. Todėl daugeliu atveju analogiški

sprendimai gali būti priimti ir šalims nesusitikus su mediatorium, nepasirašius susitarimo ir

pan.

Apibendrinant norint uţtikrinti mediacijos veiksmingumą bei pareigūnų ir visuomenės

tikėjimą šiuo institutu, būtina apsispręsti, kokį poveikį baudţiamajame procese turės bylos

nukreipimas į mediaciją bei sėkmingo sutarimo pasiekimas jos metu. Atsiţvelgiant į tai, jog

mediacija gali būti taikoma įvairiose baudţiamojo proceso stadijose, be to, esant labai

44

skirtingoms sąlygoms (nusikalstamos veikos sunkumas, kaltininkas nepilnametis ir pan.),

valstybė turėtų numatyti kelis mediacijos rezultato poveikio baudţiamosios bylos eigai

variantus teisės aktuose.

3.5. Institucijų sistema ir specialistai

Mediacijos praktika įvairiose Europos valstybės labai skiriasi. Paţymėtina, jog kai

kurių valstybių regioninės mediacijos praktikos pasiţymi tam tikrais ypatumais, o

federalinėse valstybėse (pvz., Vokietijoje) tie skirtumai bei praktikos įvairovė dar ryškesnė.

Pateiktini keletas pavyzdţių apie tai, kokios institucijos, asmenys skirtingose valstybėse

vykdo mediaciją, kas atsakingas uţ jos finansavimą, kokie profesiniai reikalavimai keliami

specialistams, dirbantiems mediatoriais.

Norvegijoje 1991 m. priimtas bendro pobūdţio įstatymas „Dėl mediacijos proceso bei

bendruomeninių mediacijos centrų“, kuriuo buvo siūloma visiems municipalitetams

individualiai arba kooperuojantis tarpusavyje įsteigti atitinkamas „konfliktų tarybas“.

Šiandien Norvegijoje galima suskaičiuosi apie 40 mediacijos centrų, vadinamų Konfliktų

sprendimų tarybų (angl. - Conflict Resolution Board). Norvegijos aukos ir nusikaltėlio

mediacijos centrai yra nepriklausomos organizacijos, visiškai finansuojamos vyriausybės.

Pinigai paskirstomi atsiţvelgiant į municipaliteto gyventojų skaičių bei mediacijos bylų,

išnagrinėjamų toje savivaldybėje, skaičių. Kai kurios savivaldybės finansuoja konfliktų

sprendimo tarybas taip pat ir iš savo biudţeto lėšų. Programų administravimo klausimai yra

tiesioginė municipalitetų prerogatyva. Visų aukos ir nusikaltėlio mediacijos centrų kontrolė

bei auditas priklauso Teisingumo ministerijai. Be to, yra atitinkamas administracijos vadovas,

kuris tiesiogiai atsakingas uţ atitinkamos statistikos rinkimą bei finansinių ataskaitų

apibendrinimą ir pateikimą, atliekamą du kartus per metus. Mediacija daţniausiai vyksta

paţeidėjo gyvenamojoje vietoje neutraliose patalpose: daţniausiai savivaldybės patalpose

arba konfliktų sprendimo tarybos patalpose, jeigu jos yra ne savivaldybės pastate. Norvegijoje

2002 m. buvo apie 700-800 mediatorių, teikiančių mediacijos paslaugas savivaldybėse,

paskirstytų pagal savivaldybių gyventojų skaičių. Kiekvienoje savivaldybėje turi būti

maţiausiai vienas mediatorius. Buvimas mediatoriumi laikomas viešąja pareiga, kurią

pageidaujantys atlikti asmenys savivaldybės tarybos nario, policijos atstovo bei konfliktų

sprendimo tarybos koordinatoriaus skiriami 4 metams. Visi mediatoriai yra savanoriai,

turintys kitus pagrindinius įvairių profesijų darbus, atliekantys mediatoriaus funkcijas laisvu

nuo darbo metu, gaunantys „simbolinį“ valandinį atlyginimą bei išlaidų (pvz. telefono)

atlyginimą.

45

Asmeniui, norinčiam tapti mediatoriumi nėra keliami jokie specialūs išsilavinimo ar

profesiniai reikalavimai. Svarbiausiu principu laikomas asmens vidinių savybių tinkamumas

dirbti tokį darbą. Norvegijoje mediatoriais daţniausiai yra mokytojai, teisininkai, socialiniai

mokslininkai, verslininkai, buvę policininkai ir pan. Kiekvienas mediatorius turi būti

apmokytas prieš pradedant eiti pareigas. Mediatoriai iš skirtingų savivaldybių daţnai

bendradarbiauja bei dalinasi patirtimi seminaruose, konferencijose. Paţymėtina, jog

Norvegijoje vidutiniškai vienam mediatoriui tenka viena byla per mėnesį62

.

2001 m. Suomijoje 255 savivaldybės iš 452 buvo pasiruošusios teikti mediacijos

paslaugas. 1999 m. 145 savivaldybės (kuriose gyvena 71.7 % visos šalies populiacijos) jau

sprendė bylas mediacijos būdu. Suomijoje, kaip ir Norvegijoje, mediacijos „ofisai“ pirmiausia

yra savivaldybių prieglobstyje, tačiau Suomijoje mediacijos paslaugas gali teikti ir kitos

organizacijos pagal susitarimus su savivaldybe bei joms finansuojant. Taip pat paţymėtina,

jog maţos savivaldybės perka mediacijos paslaugas iš didesnių savivaldybių. Mediacijos

centrus net didesniuose miestuose sudaro tik 3-5 darbuotojai: vadovaujantis bei

kanceliarinis/techninis darbuotojas ir, suprantama, mediatoriai. Maţesniuose miestuose

pasitaiko, kad aukos ir nusikaltėlio mediaciją įgyvendina vienas mediatorius, kuris gali veikti

nusikaltimų aukų rėmimo ir pagalbos organizacijoje, atitinkamame centre arba prie juridinės

kontoros, socialinių paslaugų įstaigoje. Daţniausiai toks tarpininkavimas yra papildoma

mediatoriaus funkcija greta jo profesinių pareigų63

.

Liuksemburge suaugusiųjų mediaciją veda mediatoriai, akredituoti prie Teisingumo

ministerijos. Šie mediatoriai dirba nepriklausomai ir dauguma iš jų yra teisininkai, išskyrus

mediatorius, dirbančius Mediacijos centre. Mediacija Liuksemburgo mieste vykdoma tik

Mediacijos centre, kuris gauna bylas iš prokuratūros jaunimo apsaugos departamento ir

sprendţia išimtinai tik nepilnamečių bylas. Mediacijos centrą, kuris veikia kaip

nevyriausybinė organizacija, finansuoja tik šeimos reikalų ministerija, taip išlaikomas

nepriklausomumas nuo teisingumo ministerijos. Mediacijos centras atkuriamojo teisingumo

programas ir projektus kuria ir įgyvendina nepriklausomai nuo ministerijos, pastaroji nesikiša

į centro valdymo reikalus. Kartą per metus mediacijos centras pateikia ministerijai ataskaitą

apie gautų iš jos lėšų panaudojimą, taip pat reguliariai informuoja ministeriją apie

62 Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of justice, Department of

civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 63

Victim-Offender Mediation with Juveniles Offenders in Europe: Case of Finland. Ossi Eskelinen (Research &

Planning R& P Oy, Helsinki) and Juhani Iivare (STAKES, Helsinki). European Commission GROTIUS II

CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation:

organization and practice in the juvenile justice systems“.

46

įgyvendinamus projektus. Suaugusiųjų mediacijos veiklą, t.y. nepriklausomų mediatorių

darbą finansuoja teisingumo ministerija.

Mediacijos centro sąraše yra 25 mediatoriai darbui su nepilnamečiais. 3 iš jų yra

nuolatiniai centro darbuotojai, kiti 22 mediatoriai yra savanoriai, kuriems atlyginimas

mokamas uţ mediacijos procedūrai skirtas valandas. Paţymėtina, jog Liuksemburgo centro

mediacijas veda du mediatoriai, nors daugelio valstybių praktika rodo, jog pakanka vieno

mediatoriaus, išskyrus sudėtingų bylų atvejus (pvz., Austrija, Norvegija). Liuksemburgas tokį

pasirinkimą grindţia tuo, kad preliminaraus susitikimo metu vienas mediatorius turi sukurti

glaudesnius santykius ir pasitikėjimo atmosferą su nukentėjusiuoju, kitas – su paţeidėju. Tai

neturėtų reikšti, jog mediacijos metu jie labiau gins tų asmenų interesus. Abu mediatoriai turi

lygiavertį statusą mediacijos metu, bei yra įpareigoti bendradarbiauti vienas su kitu

sprendţiant konfliktą.

Liuksemburge nėra privalomojo pobūdţio normų, reguliuojančių mediatorių

priėmimo procedūrą bei reikalavimus asmenims, norintiems tapti mediatoriais

baudţiamosiose bylose. Mediatoriais šiuo metu yra įvairiausių profesijų asmenys, pabaigę 90

val. mediatorių kursus. Nuo 2002 m. Liuksemburgo universitete (Centre Universitaire de

Luxembourg) galima įgyti mediatoriaus diplomą. Studijų programoje gali dalyvauti asmenys,

jau įgiję akademinį laipsnį arba turintys 10 metų profesinę patirtį64

. Paţymėtina, jog

Vokietijoje pradėta praktika mediatoriais skirti profesionalius asmenis, turinčius šios srities

diplomą65

.

Paţymėtina, jog Lenkijos teisingumo ministro nuostatai nurodo, kokie asmenys, susiję

su teismu, negali dalyvauti mediacijos procedūroje: t.y. pareigas einantys teisėjai, prokurorai,

advokatai, teisės patarėjai, probacijos pareigūnai (pastarųjų eliminavimas yra diskutuotinas).

Teisingumo ministro nuostatai numato, jog mediacija yra vedama 1) įgaliotose

institucijose, kurios veikia socialinių problemų sprendimo srityje bei turi tinkamus

ţmogiškuosius ir logistinius išteklius (patalpas ir pan.); arba 2) mediatorių – privačių

patikimų asmenų. Tiek institucijos, tiek asmenys, tinkami būti mediatoriais, pagal nuostatus

turi būti uţregistruoti regioninio teismo (atitikmuo Lietuvoje – apygardos teismas)

pirmininko. Reikalavimai asmeniui, norinčiam tapti mediatoriumi: ne jaunesnis nei 26 m.

amţiaus; neteistas; turintis Lenkijos pilietybę; tinkama gyvenimo patirtis; gebėjimas spręsti

64

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de Médiation a.s.b.l.).

European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “

Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 65

Victim-Offender Mediation with Juvenile Offenders in Germany. Michael Kilchling (Max Planck Institute for

Foreign and International Criminal Law, Freiburg). European Commission GROTIUS II CRIMINAL

PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and

practice in the juvenile justice systems“.

47

konfliktus; įgytos tam tinkamos ţinios, ypatingai psichologijos, sociologijos, resocializacijos

arba teisės srityje; mediacijos apmokymų baigimas.

Susitikimus su paţeidėju bei nukentėjusiuoju daţniausiai veda vienas ar du

mediatoriai, įstatyme mediatorių skaičius nereglamentuojamas. Praktikoje susiklostė, jog tik

naujieji mediatoriai, pradedantys šį specifinį darbą, dalyvauja kartu su labiau patyrusiu

mediatoriumi66

.

Airijoje mediacija vykdoma eksperimentinių programų pagrindu. Nepilnamečių

mediacija šioje valstybėje priskirtina policijos funkcijoms. Apie 90 pareigūnų visoje šalyje

dirba išimtinai su nepilnamečių reikalais. Pagrindinė jų veikla yra susijusi su įspėjimą dėl

teisės paţeidimo gavusiais nepilnamečiais, tik retais atvejais pareigūnai veda mediacijos

susitikimus. 2001 m. Vaikų įstatymas nustato, jog policija turi inicijuoti ir organizuoti

kontakto palaikymą tarp aukos ir paţeidėjo. Pareigūnai, dirbantys su nepilnamečiais, įvertina

jaunojo paţeidėjo tinkamumą ir pasirengimą atkuriamojo teisingumo intervencijai bei

rekomenduoja taikyti šią programą. Jeigu vykdomos programos nacionalinis vadovas

patvirtina rekomendaciją, mediaciją veda vienas iš pareigūnų, dirbančių su nepilnamečių

reikalais, tačiau parenkamas neutralus pareigūnas, kuris prieš tai nebuvo susidūręs su tuo

nepilnamečiu. Vienu iš minusų, jog mediatoriumi yra policijos pareigūnas, laikoma, jog jie

gali būti labiau jautresni aukai ir ginti jos, o ne paţeidėjo, interesus. Tačiau atlikus programos

rezultatų vertinimą buvo nustatyta, jog programa buvo patenkinti tiek paţeidėjai, tiek aukos

bei jų artimieji, o programos šališkumas aukų naudai nebuvo nustatytas.

Iš tiesų Airijoje manoma, kad toks pareigūnas, kuris specializuojasi nepilnamečių

reikaluose, yra tinkamas mediatorius, nes daugumą aukų ir netgi paţeidėjų teigiamai veikia

tas faktas, jog konfliktas sprendţiamas policininko, kuris atrodo patikimas saugant

konfidencialumą, pagalba67

.

Apibendrinant skirtingų valstybių institucijų, įgyvendinančių mediaciją, sistemų

įvairovę galima išskirti tokius modelius:

1. Nepilnamečių pareigūnai policijoje (Airija)

2. Privatūs mediatoriai, samdomi viešųjų institucijų arba asociacijų, arba

profesionalai, pasamdyti viešųjų organizacijų arba privačių asmenų, finansuojamų iš

viešųjų fondų (Lenkija)

66

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik

(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,

Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice

systems“. 67

Victim-Offender Mediation with Juveniles in the Republic of Ireland. Kieran O„Dwyer (Garda College,

Templemore). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

48

3. Įgaliotos valstybinės institucijos, kurios veikia socialinių problemų

sprendimo srityje bei turi tinkamus išteklius mediacijai organizuoti ir įgyvendinti

(Lenkija)

4. Savanoriai (Norvegija).

Lietuvai apsisprendţiant dėl atkuriamojo teisingumo tarnybų sistemos, jų veiklos

organizavimo, reikėtų apsvarstyti ir, kaip uţtikrinti mediatorių rengimo, mokymo

nenutrūkstamumą, taip pat apsispręsti dėl institucijos, kuri audituotų mediacijos tarnybų

veiklą ar vestų mediatorių sąrašus, tarnybų veiklos finansavimo būdus.

3.6. Atkuriamojo teisingumo modelių populiarumas ir veiksmingumas

Mediaciją įgyvendinančiose valstybėse periodiškai atliekami tyrimai, stebima, kiek

gyventojų naudojasi mediacijos paslaugomis, ar jie lieka patenkinti jomis. Vienas iš

problematiškiausių ir daugiausiai diskusijų sukeliančių mediacijos tyrimo aspektų – recidyvas

po mediacijos. Teiginiai, kad mediacija sumaţina recidyvą nėra patikimi, nes paprasčiausiai

yra per maţai tai patvirtinančios informacijos, kritikuojama recidyvo tyrimų metodika.

Daugelyje šalių pastebimas nedidelis recidyvo skirtumas tarp į mediaciją nukreiptų ir tradicinį

baudţiamąjį procesą praėjusių atvejų. Visgi pripaţįstama, jog net jeigu ir mediacijos atveju

recidyvas nėra maţesnis, toks konfliktų sprendimo būdas yra priimtinesnis abiems šalis,

visuomenei ir justicijos sistemai.

Lenkijoje buvo atliktas eksperimentinės mediacijos programos rezultatų vertinimas

parodė, jog 75 % bylų, nukreiptų į mediaciją, buvo pasiektas susitarimas, bei 90 % tokių

susitarimų buvo pilnai įgyvendinta. Recidyvizmo rodiklis (14,4 %) ypatingai nesiskyrė nuo

kitų tyrimų dėl recidyvizmo rodiklių68

.

Norvegijoje 2001 m. į mediaciją buvo nukreipta 5520 bylų dėl baudţiamųjų

nusiţengimų/nusikaltimų. 2598 iš jų buvo padaryti asmenų, nesulaukusių baudţiamosios

atsakomybės amţiaus (15 m.). Iš likusiųjų 2922 paţeidimų, 2069 buvo padaryti asmenų nuo

15 iki 17 m., bei 700 paţeidimų, padaryti 18-24 m. amţiaus asmenų, likę 153 paţeidimai

buvo padaryti asmenų, sulaukusių 25 m. Iš 5520 nukreiptų į mediaciją bylų 4500 mediacija

įvyko. 91 % mediacijos atvejų buvo pasiektas susitarimas, 95 % susitarimų buvo pilnai

įgyvendinti.

68

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik

(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,

Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice

systems“.

49

2001 m. Norvegijoje sudarytų susitarimų rūšys, %, 1998 m., 2001 m.

Susitarimų rūšys 1998 m. 2001 m.

Dėl kompensacijos (ţalos atlyginimo) 41 % 41 %

Dėl darbų atlikimo aukos naudai 24 % 21 %

Dėl susitaikymo (nereikalaujant kompensacijos ar darbų) 21 % 21 %

Dėl kompensacijos ir darbų atlikimo 6 % 7 %

Kitokie (pvz., simboliniai „skausmo pinigai“, atsiprašymo dovana ir

pan.)

8 % 10 %

Tyrimai Norvegijoje rodo, jog pakankamai didelis skaičius meditacijoje dalyvavusių

asmenų buvo patenkinti pasiektais rezultatais, t.y. 1996 m. – 63 % asmenų buvo labai

patenkinti mediacija, 32 % buvo iš dalies patenkinti, o 2002 m. 92 % mediacijos šalių buvo

patenkintos mediacijos rezultatais. Norvegijoje buvo atliktas ir nedidelis tyrimas dėl

recidyvizmo. Rezultatai atskleidţia, jog recidyvizmo rodikliai tų nusikaltimų, kurie buvo

spręsti mediacijos būdu, yra šiek tiek maţesni nei nusikaltimų, uţ kuriuos bausmės buvo

paskirtos teisminiu būdu69

.

Suomijoje vidutiniškai per metus visiems mediacijos centrams perduodama apie 3500

bylų. Be to, matyti, kad jų gausėja: 1995 m. buvo perduotos 3030, 1996 m. – 3640, 1997 m. –

3626 baudţiamosios bylos. Apţvelgiant mediacijai perduodamų bylų pobūdį, pateiktini šie

duomenys, nurodantys nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos programose išnagrinėtus

nusikaltimus (1990 - 1997 m.): uţpuolimai/ grasinimai – 33,6 proc., turto

sunaikinimai/sugadinimai – 24,5 proc., vagystės – 20,5 proc., neteisėti pasinaudojimai

automobiliu – 4,2 proc., kiti – 17,2 proc. atvejų70

. 1997 m. Suomijos tyrimų duomenimis, apie

44 proc. nagrinėtų atvejų buvo priskirti baudţiamiesiems nusiţengimams (arba

maţareikšmėms veikoms), kita dalis, t.y. apie 54 proc., buvo sunkiems nusikaltimams

nepriskirti nusikaltimai71

. Iš visų mediacijai persiunčiamų bylų 70 proc. atvejų įgyvendinamas

tarpininkavimas, iš jų – tik 60 proc. atvejų pasiekiami susitarimai, o iš pastarųjų – 68 proc.

visų susitarimų įvykdomi iki galo. Taip pat pabrėţtina tai, kad apie 60 proc. visų bylų yra

susijusios su ţalos kompensavimu ir atsispindi jų susitarimuose, apie 15 proc. bylų buvo

prisiimami kitokio pobūdţio įsipareigojimai ir tik 20 proc. visų bylų ţalos kompensavimo

aukai klausimas nėra sprendţiamas. Be to, Suomijoje egzistuoja vadinamosios simbolinės

kompensacijos, kai iš esmės dėl nusikaltimo nebuvo padaryta materialinė ţala. Suomijoje

69

Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of justice, Department of

civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 70

Uscila Rokas, Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –

metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P. 150. 71

Uscila Rokas, Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –

metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P. 150.

50

atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškas šios kompensacijos dydis yra 67 eurai72

. Suomijoje

mediacijos įdiegimo praktika nesulaukė jokių neigiamų atgarsių, kritikos ar pasipriešinimo.

Mediacija buvo priimta kaip tikrai veiksminga priemonė, taikytina sprendţiant konfliktus,

kartu padedanti teisėsaugai.

Liuksemburge atlikti tyrimai rodo, jog 68,4 % mediacijos atvejų turėjo teigiamas

pasekmes, lentelėje matyti, kokių rezultatų buvo pasiekta mediacijos eigoje:

Vokietijoje „Waage“ projektu buvo siekiama nustatyti, kaip nusikaltimo aukos vertina

aukos ir nusikaltėlio mediaciją. 64,5 proc. aukų teigė, kad jų vaidmuo mediacijos procese

buvo vienas iš vyraujančių, jos sulaukė ţalos kompensavimo; 79,1 proc. aukų buvo visiškai

patenkintos mediatorių teikiamomis paslaugomis, gavo norimą teikiamą pagalbą; 61,1 proc.

aukų pareiškė, kad jei patirtų viktimizaciją ateityje, vėl kreiptųsi, t.y. naudotųsi mediacijos

programų paslaugomis, ir tik 13,9 proc. aukų nurodė, kad ateityje nedalyvautų (arba tai maţai

tikėtina) panašaus pobūdţio programose; 14 proc. aukų nurodė, kad mediatorius buvo

šališkas, t.y. palaikė nusikaltėlį. Aukos ir nusikaltėlio poţiūris dėl mediatoriaus šališkumo

vienos iš šalių atţvilgiu gali formuotis priklausomai nuo vykdomos mediacijos programos

pobūdţio. Vieni projektai būna nukreipti į nusikaltėlį, kiti – į auką. Pavyzdţiui, vykdant

nusikaltimų aukų rėmimo programą, kurios pagrindu organizuojamos mediacijos,

nusikaltėliai mano, kad atstovaujama aukai, o jais pačiais domimasi tik tiek, kiek ir kaip

greitai bus atlyginta ţala.

Pabrėţtina, jog vykdant mediacijos projektus ir programas, ypatingai svarbu laikytis

tikrosios mediacijos koncepcijos ir siekti išlaikyti tiek aukos, tiek nusikaltėlio interesų balansą

bei mediatoriaus nešališkumą.

Apibendrinant skirtingą valstybių patirtį, svarbu pabrėţti, kad nei vienoje iš jų

mediacija nėra panacėja, išsprendusi pakartotinio nusikalstamumo problemą, tačiau visose

72 Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis – metodinis

leidinys. Vilnius, 2005. P. 151.

2000 2001 2002 Iš viso: %

Susitarimas 43

47 44 134 53,6 %

Dalinis

susitarimas

2 0 0 2 0,8 %

Susitarimas

prieš mediaciją

17 10 8 35 14 %

Nesusitarimas 1 1 0 2 0,8 %

Mediacijos

atsisakymas

18 27 28 73 29,2 %

Faktų

nepripaţinimas

0 3 1 4 1,6 %

51

valstybėse mediacijos projektai yra palankiai vertinami visuomenės narių, pasinaudojusių jais.

Mūsų manymu, Lietuvoje keliant mediacijai šį tikslą (nusikalstamų veikų pakartotinumo

sumaţinimas), taip pat turėtų būti nenuvertinamas ir lygiai taip pat siekiamas taikaus

konfliktų sprendimo būdo skatinimas visuomenėje. Kitas svarbus momentas – dar prieš

pradedant vykdyti atkuriamojo teisingumo modelį Lietuvoje, turėtų būti apsispręsta dėl jo

veiksmingumo vertinimo, o vėliau ši veikla nuolat stebima.

52

4. Kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas

4.1 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas pagal BK ir BPK

Šiuo metu galiojantys baudţiamieji įstatymai numato du kaltininko ir nukentėjusio

susitaikymo būdus:

Kaltininko ir

nukentėjusio

susitaikymas

I. Kaltininko ir

nukentėjusio

susitaikymas

ikiteisminio tyrimo ar

teisminio nagrinėjimo

metu (BK 38 str.)

II. Kaltininko ir

nukentėjusio

susitaikymas teisme

privataus kaltinimo

atvejais (BPK 413 str.)

53

I. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo

metu

Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas – tai sąlyginė atleidimo nuo baudţiamosios

atsakomybės rūšis, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidţiamas nuo baudţiamosios

atsakomybės nustatant 1 metų bandomąjį laikotarpį73

.

Baudţiamieji įstatymai (Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso (toliau - LR BK)

38 str. 1 d.) numato sąlygas, kada galima taikyti minėtąjį susitaikymą:

Taigi baudţiamasis įstatymas numato atitinkamas sąlygas (suminės), kurios

privalomos kiekvienu atveju, taikant kaltininko ir nukentėjusiojo asmens susitaikymą. Toliau

trumpai apie šias sąlygas:

73

Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga. Bendroji dalis. Teisinės informacijos

centras, 2004. P. 238

Yra pagrindo

manyti, kad jis

nedarys naujų

nusikalstamų

veikų

Turi susitaikyti su

nukentėjusiuoju arba

juridinio asmens

arba valstybės

institucijos atstovu

Turi savu noru atlyginti ar

pašalinti

asmeniui padarytą

ţalą arba susitarti

dėl šios ţalos

atlyginimo

Kaltininkas

Padarė baudţiamąjį

nusiţengimą,

neatsargų arba

nesunkų ar

apysunkį tyčinį

nusikaltimą

Turi prisipaţinti

padaręs

nusikalstamą veiką

54

A. Kaltininkas padarė baudţiamąjį nusiţengimą, neatsargų arba nesunkų ar

apysunkį tyčinį nusikaltimą. Paminėtina, kad anksčiau galiojusiame 1964 metų

baudţiamajame kodekse buvo pateikiamas tik keliolikos nusikaltimų baigtinis sąrašas, todėl

nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymas buvo nepateisinamai ribojamas. Vien dėl to,

kad veika neįtraukta į įstatyme pateiktą sąrašą, šalys negali konflikto išspręsti susitaikydamos.

Tačiau naujo Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnyje atleidimas nuo baudţiamosios

atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, yra daug paţangesnis. Buvo

pasirinktas (kaip ir daugelyje Europos šalių) kitas šio klausimo reguliavimo būdas, kai

įstatyme įtvirtinamas ne atskirų nusikaltimų sąrašas, o nusikaltimų kategorijos. Taigi šiuo

metu susitaikymas galimas (formaliai) bene 80 proc. visų nusikalstamų veikų atvejais.

B. Kaltininkas turi prisipaţinti padaręs nusikalstamą veiką. Baudţiamosios teisės

doktrinoje nurodoma, kad prisipaţinimas - tai kaltininko savanoriškas veiksmas, kartu

atskleidţiant visas įvykio aplinkybes ir pripaţįstant kaltę. Asmuo neturi būti verčiamas

prisipaţinti nei teisėsaugos pareigūnų, nei trečiųjų asmenų ar nukentėjusiojo. Tačiau

praktikoje daugeliu atvejų stebimos priešingos tendencijos, pvz., kai kaltininkas uţimą

pasyvią proceso dalyvio poziciją ir tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams surinkus įrodymus,

pastarasis pradeda galvoti apie susitaikymą. Ţvelgiant į šią situaciją iš kaltininko pozicijų

suprantama, kad pastarasis tikisi išvengti atsakomybės, o kai yra priremiamas įrodymų, jam

gresia reali bausmė, daţnai laisvės atėmimo, tada ji sutinka su “lengvesniu” atsakomybės

prisiėmimo variantu, t.y. susitaikymu. Taigi šiuo aspektu nagrinėjamas susitaikymas neturi

nieko bendro su atkuriamojo teisingumo modeliu.

C. Turi savu noru atlyginti ar pašalinti asmeniui padarytą ţalą arba susitarti dėl

šios ţalos atlyginimo. Susitaikymo instituto praktikos studijos rodo, kad ši sąlyga daugelyje

atvejų yra centrinė (pagrindinė).

Vėlgi paminėtinos inovacijos naujame Baudţiamajame kodekse, kur kalbama ne tik

apie ţalos atlyginimą, bet ir jos pašalinimą, taip pat galimybę susitarti dėl ţalos atlyginimo.

Taigi šios sąlygos išplėtimas sudarė palankias sąlygas “taikiai” spręsti konfliktą ne tik

kaltininkui, net ir aukai.

Svarbu paminėti, kad ţalos atlyginimas apsiriboja tik fizinės ar materialinės ţalos

atlyginimu, o apie moralinę ţalą kalbama itin retai. Daţniausiai nukentėjęs asmuo sutinka su

minimaliomis sąlygomis, tačiau yra atvejų, kai aukos piktnaudţiauja savo teisėmis bei

reikalauja didesnės ţalos atlyginimo. Daţni atvejai, kai šalys net nenori viena kitos matyti, o

tyrėjas suinteresuotas greitesniu bylos nagrinėjimu, tiksliau jo nutraukimu šalims

55

“susitaikius”. Manau, kad šios problemos sprendimas galimas atkuriamojo teisingumo

pagalba, kur šalys niekieno neverčiamos, nevarţomos gali derėtis ir priimti kompromisinį

sprendimą.

Susitaikymo praktika rodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui daţnai tenka atlikti ne

tik “siūlytojo” susitaikyti, bet ir pseudotarpininko vaidmenį, kartu organizuojant, keliant

klausimą dėl ţalos atlyginimo.

Ţalos atlyginimas reiškia piniginį nusikalstama veika padarytos ţalos kompensavimą,

pvz., atlyginama sugadinto, suţaloto ar pagrobto turto vertė, padengiamos sugadinto turto

remonto išlaidos ir pan. Ţalos pašalinimas reiškia padarytos ţalos neutralizavimą: turtinė ţala

pašalinama darbu (pvz., įstatomas išdauţtas langas); perduodamas kitas, analogiškas

pavogtam, daiktas; apmokamos gydymosi, reabilitacijos dėl padarytos ţalos sveikatai

išlaidos; sumokama pinigų suma kaip kompensacija uţ ţalą, padarytą nukentėjusiojo

reputacijai74

.

Ţalos atlyginimo, pašalinimo ar susitarimo dėl ţalos atlyginimo ateityje faktas

fiksuojamas susitaikymo protokole, kurį vėliau patvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tais

atvejais, kai šalys susitaria dėl ţalos atlyginimo vėliau, procesiniuose dokumentuose privalu

nurodyti konkretų ţalos atlyginimo terminą, bet neilgesnį nei 1 metai, kadangi kaltininkui

skiriamas vienerių metų bandomasis laikotarpis. Priešingu atveju asmuo prarastų teisę kreiptis

į teismą dėl sąlyginio atleidimo panaikinimo bei asmens patraukimo baudţiamojon

atsakomybėn.

Paminėtini ir tyrimai, kurie nurodo, kad nusikaltimų aukų susitaikymo motyvai

tiesiogiai priklauso nuo nusikalstamos veikos pobūdţio bei šalių interakcijos specifikos. Tais

atvejais, kai asmenis sieja artimi giminystės, draugystės ryšiai, vyrauja motyvas „nenoras

įkalinti asmenį”, ypač kai padaroma nusikalstama veika dėl neatsargumo, kai konfliktas kyla

ne dėl viktimizacijos fakto, o kaip rodo šių atvejų analizė, išsirutulioja vėliau.

Ankstesnio viktimologinio tyrimo75

duomenys parodė, kad greičiau atgauti ţalos

atlyginimą daţniausiai nori turtinių nusikaltimų aukos, kai interakcijos šalių konflikto

pagrindas yra pinigai (ţr. 1 lentelėje).

74

Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga. Bendroji dalis. Teisinės informacijos

centras, 2004. P. 240. 75

Pastaba: tyrimas atliktas 2002-2003 metais, kai galiojo 1964 m. Baudţiamasis kodeksas, kurio 53 – 1 str.

pateikė baigtinį nusikaltimų sąrašą, pagal kurį ir buvo išskirtos atitinkamos grupės.

56

1 lentelė. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymo motyvai (proc.)76

NPLC tyrimo “Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos įdiegimo galimybės Lietuvoje”77

duomenys parodė, kad didţioji dalis respondentų, t.y. net 748, išskyrė susitaikymo motyvą

“aukos noras greičiau gauti ţalos atlyginimą”. Net 57,9 proc. respondentų nurodė, kad tai

daţniausias susitaikymo motyvas ir tik 5,1 – rečiausias, t.y. aukai svarbiausia materialinė

pusė, kaip pagrindinis veiksnys sprendţiant aukos ir nusikaltėlio konfliktą. (ţr. 1 paveikslą)

1 paveikslas. Nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo motyvas – “Aukos noras gauti

greitesnį ţalos atlyginimą (absol. skaič. / proc. dalis), (įvertinant nuo 1 (rečiausiai) iki

5 (daţniausiai)?

76

Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas: disertacija. – Vilnius: LTU,

2003. P. 145. 77

Pastaba: šiame tyrime susitaikymo motyvai nebuvo išskiriami pagal atskiras nusikalstamų veikų grupes, rūšis,

kadangi jų vertinimas būtų itin apsunkintas dėl susitaikymo galimybės daugeliu BK numatytų veikų atvejais.

Tad buvo tyrėjams buvo pateikti bendri, daţniausiai išskiriami motyvai bei palikta galimybė nurodyti ir įvertinti

kitus motyvus.

Nusikaltimų grupės / susitaikymo

motyvai

Greitesnis

žalos

atlyginimas

Nenoras

įkalinti

asmenį

Nusikaltimo

vertinimas

nereikšmingu

Nenoras

dalyvauti

baudžiamajam

e procese

Kita

Tyčiniuose turtiniuose 38 14,3 9,5 38,2

Neatsargiuose turtiniuose 29,7 60,2 10,1

Tyčiniuose smurtiniuose 10,3 39,6 30,1 30

Neatsargiuose smurtiniuose 10,1 45,3 5,4 39,3

Chuliganizmo atvejais 9,6 19,2 10,9 60,3

Transporto (kelių eismo saugumo) 29,5 50,3 20,2

3860 56

161

433

57,9

21,57,5

8,05,10

50

100

150

200

250

300

350

400

450

500

1 2 3 4 5

Absol. skaič. Proc. dalis

57

D. Turi susitaikyti su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės

institucijos atstovu. Nagrinėjamas institutas naudoja “susitaikymo” terminą, tačiau atliktos

studijos, tyrimai78

leidţia kelti pagrįstą klausimą, ar šį institutą galime vadinti “susitaikymu”,

ar tai nėra paprasčiausias šalių susitarimas? Mat šalys realiai nesusitaiko, tarpusavio

konfliktas neišsprendţiamas, jis išlieka, daţnai net paūmėja.

Susitaikymas reiškia, kad nukentėjusysis ne tik paprasčiausiai atleido kaltininkui, bet

iš esmės pašalino visas savo pirmines pretenzijas ir reikalavimus, pareikštus baudţiamojo

proceso tvarka79

. Kaip rodo praktika, kas pateikta anksčiau yra tik teorijoje, realiai

susitaikymas nevyksta, pakanka paprasčiausio įrašo į procesinį dokumentą, kad neva šalys

susitaikė.

E. Yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai dar viena

sąlyga, kuri pasiţymi fiktyvumu. Suprantama, kad tokia kategorija, kaip “manymas” yra

abstraktaus pobūdţio, o pats pagrindas nėra detalizuojamas. Baudţiamosios teisės doktrinoje

nurodoma, kad kaip pagrindas gali būti medţiaga apie visas bylos aplinkybes, liudijančias,

kad nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė ir pan.80

Tektų

sutikti, kad tai svaru, kai kalbame apie neatsargius nusikaltimus. Tačiau, kai kalbame apie

tyčines veikas, susiduriama su aplinkybių, duodančių pagrindą manyti, išskyrimu. Taigi, tai

daugiau susiję su spėjimu, nei su įsitikinimu, pagrįstumu.

Be anksčiau minėtų sąlygų, baudţiamasis įstatymas numato atitinkamus šio instituto

taikymo apribojimus, mat galimi ir piktnaudţiavimo atvejai. LR BK 38 str. 2 d. numato, kad

numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės: a) recidyvistas,

b) pavojingas recidyvistas, c) asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudţiamosios

atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos

veikos padarymo praėjo maţiau nei 4 metai.

Be to, jeigu asmuo, atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės, per 1 metus padarė

baudţiamąjį nusiţengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų prieţasčių nevykdo

teismo patvirtinto susitarimo dėl ţalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti

78

Pvz., Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas. Daktaro disertacija:

socialiniai mokslai, teisė (01 S) Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. Aţubalytė R. Diskrecinis

baudţiamasis persekiojimas: teoriniai pagrindai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje: daktaro

disertacija: socialiniai mokslai, teisė (01 S) Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. 79

Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga: Bendroji dalis. Teisinės informacijos

centras, 2004. P. 241. 80

Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga: Bendroji dalis. Teisinės informacijos

centras, 2004. P. 242.

58

sprendimą dėl atleidimo nuo baudţiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens

baudţiamosios atsakomybės uţ visas padarytas nusikalstamas veikas. O tais atvejais, kai

minėtas asmuo per vienus metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas

atleisti nuo baudţiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendţiama dėl tokio asmens

baudţiamosios atsakomybės uţ visas padarytas nusikalstamas veikas.

II. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas teisme privataus kaltinimo atvejais

Baudţiamieji įstatymai numato privataus kaltinimo atvejus, kai procesas pradedamas

tik teismui gavus nukentėjusiojo asmens skundą (LR BPK 407 str.). Taigi privataus kaltinimo

procese yra išskiriamas taikinamasis posėdis. Būtina uţakcentuoti, kad šis kaltininko ir

nukentėjusio asmens susitaikymo institutas neturi būti tapatinamas su anksčiau nagrinėtu

susitaikymu.

Pabrėţtina, kad taikomasis posėdis turi nemaţai atkuriamojo teisingumo elementų,

pvz., trečiosios šalies, šiuo atveju teisėjo, siūlymas šalims taikiai išspręsti konfliktą, susitarti

dėl ţalos atlyginimo ir pan., o svarbiausia, kad šalims paliekama teisė patiems spręsti dėl

susitaikymo sąlygų.

Be to, tai nėra kaltininko sąlyginis atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės.

Taikomasis posėdis - tai miniprocesas, kur kaltininkas nėra stigmatizuojamas, t.y. nėra

paţenklinamas, neįtraukiamas į teisėsaugos stebėseną, įvardijamas kaip “nusikalstamos

veikos padarymu kaltinamas asmuo”. Priešinga situacija stebima sąlyginiame kaltininko ir

nukentėjusiojo susitaikyme, kur būtinas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kur asmuo, nors ir

įvykdęs visas sąlygas, priskiriamas prie asmenų, turinčių kriminalinę patirtį. Ankstesni

baudţiamieji įstatymai numatė galimybę nepradėti parengtinio tyrimo, šiuo metu BK 38 str.

numato tik ikiteisminio tyrimo nutraukimą.

Paminėtina ir tai, kad sąlyginio susitaikymo atveju įstatymas nenumato, kaip turi vykti

susitaikymo procesas. Daţnai susitaikymo procesas priklauso nuo šalių fantazijos arba

ikiteisminio tyrimo pareigūno gebėjimų šalis privesti prie bendro susitarimo. Priešinga

situacija su taikomuoju posėdţiu, kai įstatymas atskleidţia šio proceso turinį (LR BPK 413

str.).

Kai teisme privataus kaltinimo tvarka gautas nukentėjusiojo skundas pareiškimas, jis

ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti.

Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir

skundo nuorašas. Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo

skundo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nukentėjusysis ir kaltinamas asmuo. Jeigu

59

šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas. Nukentėjusysis ir kaltinamas asmuo

susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl ţalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl ţalos atlyginimo

vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas. Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo,

tiek sutartį dėl ţalos atlyginimo taikinamojo posėdţio protokole pasirašo nukentėjusysis ir

nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo. Jeigu nukentėjusysis ir kaltinamas asmuo

nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame

posėdyje. Jeigu nukentėjusysis į taikinamąjį posėdį neatvyko be svarbios prieţasties, laikoma,

kad privatus kaltintojas kaltinimo atsisakė. Tokiu atveju procesas dėl skundo nutraukiamas.

Jeigu be svarbios prieţasties į taikinamąjį posėdį neatvyksta nusikalstamos veikos padarymu

kaltinamas asmuo, teisėjas nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoda

nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Taigi matome, kad įstatymas suteikia plačias galimybes nukentėjusiajam ir kaltininkui

savarankiškai išspręsti kilusi konfliktą. Tačiau būtina parėţti, kad taikomasis posėdis yra

privalomas, tai atskiras preliminarus privataus kaltinimo proceso etapas, kur teisėjas tampa

privalomuoju tarpininku. Tad šis faktas neleidţia teigti, kad taikomasis posėdis yra vienas iš

atkuriamojo teisingumo modelių.

Apibendrinant:

Šiuo metu egzistuojantys kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo modeliai

baudţiamojoje ir baudţiamojo proceso teisėje (formos) tik dalinai atitinka atkuriamojo

teisingumo koncepciją.

Atkuriamojo teisingumo modeliai turi uţtikrinti alternatyvius priėjimo prie

baudţiamojo proceso būdus (skirtingus nei tradiciniai: ikiteisminis nagrinėjimas, teisminis

tyrimas, bausmės skyrimas), tai yra įgyvendinti restitucinius (atkuriamuosius) procesus81

.

Tačiau tai nereiškia, kad atkuriamojo teisingumo modeliai turi konkuruoti su tradiciniu

baudţiamuoju procesu. Atvirkščiai, atkuriamasis teisingumas yra daugiau pagalbinio, ypač

tose sferose, kur tradiciniai aukos ir nusikaltėlio konfliktų sprendimų metodai nėra efektyvūs

(pvz., nusikaltusių nepilnamečių atvejais) arba nebūtini (pvz., konfliktai tarp kaimynų,

sutuoktinių, giminaičių ir pan.).

81

United Nations. Economic and Social Council Distr.: E/CN.15/2002/5 General 7 January 2002.

Commission on Crime Prevention and Criminal Justice, Eleventh session Vienna, 16-25 April 2002. Reform of

the criminal justice system: achieving effectiveness and equity. Restorative justice Report of the Secretary-

General

60

4.1.1. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas. Kiekybinis situacijos įvertinimas.

Nors kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas turi didesnę nei dešimtiems metų

taikymo praktiką, tačiau situacijos įvertinimas yra problemiškas dėl nereguliaraus ir

netinkamo statistinių duomenų kaupimo, apdorojimo bei pateikimo, nepakankamų atrankinių

tyrimų, įstatymų, kartu ir ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo praktikos kaitos, taip pat

atitinkamų apibendrinimų nebuvimo ir kt.

Bendri duomenys apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymą parengtinio tardymo

metu buvo kaupiami iki 2003 05 01d. Informatikos ir ryšių departamente (toliau – IRD) prie

VRM, kuris pateikdavo ataskaita apie uţregistruotus ir išnagrinėtus nusikaltimus, padarytus

Lietuvos Respublikoje (Forma 1-GS). Tačiau Nuo 2003 05 01 d. įsigaliojo nauji Lietuvos

Respublikos baudţiamojo, baudţiamojo proceso ir bausmių vykdymo kodeksai, keitėsi

nusikalstamų veikų registracijos ir apskaitos tvarka. Tad šiuo metu negalime pateikti išsamių

duomenų apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo atvejus pagal naujuosius įstatymus,

kurie esmingai pakeitė nagrinėjamo instituto taikymo sąlygas.

Duomenys apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymą vėl pradėti kaupti tik nuo

2004 metų IRD ataskaitoje apie nusikalstamų veikų tyrimo rezultatus Lietuvos Respublikos

prokuratūrose (Forma_LRGP). Tačiau minėtoje ataskaitoje pateikiami tik bendriausi

duomenys, t.y. kiek registruota susitaikymo atvejų, nenurodant, kokių nusikalstamų veikų

atvejais jis taikytas.

Toliau pateikiami statistiniai duomenys yra gana skurdūs bei epizodinio pobūdţio. Tai

tik patvirtina, kad reikalingi pakeitimai šių atvejų registracijoje bei apskaitoje.

1 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymų skaičius 2004 – 2005 metais

(absoliut. skaičiai)

74 119

54455193

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

2004 m. 2005 m.

Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas teisme privataus kaltinimo atvejais (BPK 413 str.)

Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu (BK 38 str.)

61

Statistinių duomenų analizė rodo, kad didţioji dalis, t.y. 98 proc. kaltininko ir

nukentėjusiojo susitaikymų įvyksta ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, kai

asmeniui taikomas sąlyginis atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės (BK 38 str.).

Susitaikymai privataus kaltinimo atvejais sudaro vos kelis procentus. Tačiau tai nereiškia, kad

atkuriamojo teisingumo modeliai negali būti taikomi minėtais atvejais.

Būtina paminėti ir tai, kad dviejų metų laikotarpis yra nepakankamas kalbėti apie

susitaikymų dinamiką, tačiau 2005 m. stebimas jų padidėjimas. Nors registruotas

nusikalstamumas bei ištirtų veikų skaičius sumaţėjo (2005 m. lyginant su 2004 m.),

kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymų skaičius sudaro 14 – 15 proc. visų ištirtų veikų

skaičiaus. Todėl šių veikų “perkėlimas” alternatyviam konfliktų nagrinėjimui būtų tikrai

ţenklus.

2 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymų pasiskirstymas pagal rūšis

2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)

Tolesnė statistinių duomenų analizė parodė, kad susitaikymų skaičius koncentruojasi Vilniaus

(2005 m. – 33 proc.), Kauno (2005 m. – 21 proc.) bei Klaipėdos (2005 m. – 22 proc.)

apygardose. Todėl teikiami siūlymai dėl pilotinio projekto Lietuvos sostinėje ar didţiuosiuose

miestuose yra grindţiami būtent šiais skaičiais.

1652

17

1806

27

1216

21

1133

26

936

19

1174

51

821

6

871

7

568

11

460

7

0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800 2000

BPK 212 str. 1 d. 5 p.

BPK 3 str. 1 d. 5 d.

BPK 212 str. 1 d. 5 p.

BPK 3 str. 1 d. 5 d.

2004

m.

2005

m.

Panevėžio apyg.

Šiaulių apyg.

Klaipėdos apyg.

Kauno apyg.

Vilniaus apyg.

62

1 lentelė. Baudţiamųjų bylų nepradėjimas ar pradėtų nutraukimas, kai nukentėjusysis

susitaikė su kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu (BPK str. 3 str. 1d. 5p.) 2004 –

2005 m. (absoliut. skaičiai)

1 lentelėje pateiktų statistinių duomenų analizė parodė, kad vadovaujantis BPK str. 3 str. 1d.

5p. nukentėjęs asmuo bei kaltininkas sutaikomi ir tais atvejais, kai įstatymas nenumato tokios

galimybės. Minėtas straipsnis nurodo, jog susitaikymas galimas BPK 407 straipsnyje

nurodytų nusikalstamų veikų atvejais, t.y. BK 139 str. 1 d., 140 str. 1 d., 148, 152, 154, 155,

165, 168 str., 187 str. 1 ir 3 d., 188, 313 str. Tačiau statistiniai duomenys rodo, susitaikymas

atliekamas ir vagysčių, plėšimų, viešosios tvarkos paţeidimų bei kitų nusikalstamų veikų

atvejais.

Tolimesnė duomenų analizė parodė, kad susitaikymai privataus kaltinimo atvejais yra daugiau

smurtinių nusikalstamų veikų atvejais. 2005 metais nesunkus sveikatos sutrikdymas, fizinio

skausmo sukėlimas sudarė 59 proc. (2004 m. – 46 proc.) visų nagrinėjamų susitaikymų.

Nusikalstamos veikos pavadinimas 2004 m. 2005 m.

138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 9 12

139 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 2 2

140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus sveikatos sutrikdymas 23 56

155 str. Įţeidimas 2 -

165 str. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo paţeidimas - 1

178 str. Vagystė 10 9

180 str. Plėšimas - 2

182 str. Sukčiavimas 1 1

187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 8 15

188 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo - 1

189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas - 1

202 str. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla - 1

206 str. Kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar

nustatytą tvarką - 1

214 str. Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas disponavimas jais - 1

219 str. Mokesčių nesumokėjimas - 1

281 str. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių paţeidimas 7 3

284 str. Viešosios tvarkos paţeidimas 9 10

286 str. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui 2 -

294 str. Savavaldţiavimas 1 1

302 str. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas - 1

63

3 paveikslas. Daţniausiai įgyvendinami kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai, kai

nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos nagrinėjimas pagal

BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)

3 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai daţniausiai

įgyvendinami turtinės ir smurtinės nusikalstamos veikos padarymo atvejais, kurie sudaro

daugiau nei ½ visų susitaikymų. Tačiau būtina paminėti ir kelių transporto eismo saugumo ar

transporto priemonių eksploatavimo taisyklių bei viešosios tvarkos paţeidimus, dėl kurių per

pastaruosius du metus susitaikyta atitinkamai 17 proc. ir 13 proc. atvejais.

Čia svarbu paminėti bei palyginti anksčiau taikyto (1964 m. BK 53 – 1 str.) bei

dabartinio susitaikymo instituto skirtumus bei panašumus. Iš vienos pusės – naujieji įstatymai

praplėtė susitaikymo pritaikomumą. Ankstesniame įstatyme buvo pateikiamas baigtinis

dvidešimties veikų sąrašas, o dabar pateikiamos atskiros nusikalstamų veikų kategorijos

(rūšys). Šiuo metu susitaikymas taikomas septyniasdešimties nusikalstamų veikų atvejais (ţr.

1 priedą), t.y. net 3 kartus plačiau. Iš kitos pusės – statistinių duomenų lyginamoji analizė

1708

878

619

422

198

195

161

290

107

127

1494

883

694

416

326

259

234

248

147

125

0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800

178 str. Vagystė

281 str. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto

priemonių eksploatavimo taisyklių paţeidimas

284 str. Viešosios tvarkos pažeidimas

138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas

214 str. Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų

atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas

disponavimas jais

140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus

sveikatos sutrikdymas

182 str. Sukčiavimas

180 str. Plėšimas

187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas

300 str. Dokumento suklastojimas ar disponavimas

suklastotu dokumentu2004 m. 2005 m.

64

parodė, kad daţnai šiuo metu dėl nusikalstamų veikų taikomas susitaikymo institutas,

absoliutūs atvejų skaičiai, yra labai panašūs į “senojo” modelio susitaikymo praktiką. Todėl

kyla klausimas dėl šio instituto tolesnio plėtojimo ar alternatyvių priemonių, leisiančių

asmenims plačiau realizuoti savo teises (ţr. 4 paveikslą).

4 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo atvejai 1998–2001 metais (pagal

atskirų nusikaltimų rūšių būklę)

1901

525

805

360

247

67

78

52

28

99

1786

567

817

381

304

54

63

45

29

101

1632

926

650

406

331

56

69

43

41

148

1342

898

634

330

272

62

74

45

31

146

0 500 1000 1500 2000 2500 3000

Kita

Turto sunaikinimo ar sužalojimo

dėl neatsargumo atvejai

Turto pasisavinimo arba

iššvaistymo atvejai

Sukčiavimo atvejai

Sunkūs ar apysunkiai kūno

sužalojimai dėl neatsargumo

Tyčiniai apysunkiai kūno

sužalojimai

Tyčiniai turto sunaikinimo ar

sužalojimo atvejai

Chuliganizmo atvejai

Nusikaltimai, susiję su KET ar

TPET pažeidimais

Vagystės

2001 m. 2000 m.1999 m. 1998 m.

65

5 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai smurtinių nusikalstamų veikų

atvejais, kai nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos

nagrinėjimas pagal BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)

Atlikta duomenų analizė parodė, kad nusikaltimai ţmogaus gyvybei, taip pat nusikaltimai,

pavojingi ţmogaus sveikatai ir gyvybei, nusikaltimai ţmogaus laisvei bei nusikaltimai ir

baudţiamieji nusiţengimai ţmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui 2005

metais sudarė 15 proc. (2004 m. – 14 proc.) visų šios rūšies susitaikymų.

Tolimesnė analizė parodė, kad susitaikymas taikomas pusėje visų baudţiamajame

įstatyme XVII – XXI skyriuose numatytų smurtinių nusikalstamų veikų atvejais. Daugiausia

susitaikymų įgyvendinama nesunkių sveikatos sutrikdymų (2004 m. – 60 proc., 2005 m. – 51

proc.) bei fizinio skausmo sukėlimo ar neţymių sveikatos sutrikdymų (2004 m. – 27 proc.,

2005 m. – 32 proc.) atvejais

2

1

5

5

32

8

195

8

422

21

4

0

8

2

2

2

4

78

8

259

2

416

24

11

3

3

0 50 100 150 200 250 300 350 400 450

153 str. Mažamečio asmens tvirkinimas

151 str. Privertimas lytiškai santykiauti

150 str. Seksualinis prievartavimas

146 str. Neteisėtas laisvės atėmimas

145 str. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti

žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas

144 str. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus

žmogaus gyvybei

140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus sveikatos

sutrikdymas

139 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl

neatsargumo

138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas

137 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo

136 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai

susijaudinus

135 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas

132 str. Neatsargus gyvybės atėmimas

2004 m. 2005 m.

66

6 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai turtinių nusikalstamų veikų

atvejais, kai nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos

nagrinėjimas pagal BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)

6 paveiksle pateikti duomenys rodo, jog didţioji dalis nagrinėjamų susitaikymų

atliekami bene visų nusikaltimų ir baudţiamųjų nusiţengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir

turtiniams interesams atvejais (BK XXVIII skyrius). Susitaikymai turtinių nusikalstamų veikų

atvejais 2005 bei 2004 metais sudarė daugiau nei 2/5 visų susitaikymų (2004 m. – 46 proc.,

2005 m. – 41 proc.).

Tolimesnė duomenų analizė parodė, kad daţniausiai tarp visų turtinių nusikaltimų

susitaikomas vagysčių (2004 m. – 72 proc., 2005 m. – 67 proc.), plėšimų (2004 m. – 12 proc.,

2005 m. – 11 proc.), sukčiavimų (2004 m. – 7 proc., 2005 m. – 10 proc.) bei turto

sunaikinimo ir sugadinimo atvejais (2004 m. – 5 proc., 2005 m. –7 proc.).

16

1

107

4

8

58

161

25

290

8

1708

18

1

147

17

7

47

234

23

248

8

1494

0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800

189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba

realizavimas

188 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl

neatsargumo

187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas

186 str. Turtinės ţalos padarymas apgaule

184 str. Turto iššvaistymas

183 str. Turto pasisavinimas

182 str. Sukčiavimas

181 str. Turto prievartavimas

180 str. Plėšimas

179 str. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių

paslaugomis

178 str. Vagystė

2004 m. 2005 m.

67

4.1.2 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas. Kokybinis situacijos įvertinimas

2005 pabaigoje buvo atliktas tyrimas82

“Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos

įdiegimo galimybės Lietuvoje”, kurio rezultatai parodė, kad nukentėjusiojo ir kaltininko

susitaikymo institutas taikomas gana efektyviai. Net 1/3 respondentų nurodė, jog jis taikomas

labai efektyviai ir efektyviai, priešingai manančių buvo 1/4, tačiau didţioji dalis, t.y. daugiau

nei 2/5 susitaikymo instituto įgyvendinimą įvertino vidutiniškai.

1 paveikslas. Kaip šiuo metu taikomas nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo

institutas Lietuvoje (absol. skaič./proc. dalis) N=794))?

Tad pastarieji rezultatai leidţia daryti prielaidą, kad tikslinga ieškoti naujų ar net

inovacinių būdų tobulinant aukos ir nusikaltėlio taikaus konflikto spendimo procedūras,

uţtikrinant diskrecijos principą.

82

2005 m. lapkričio mėn. sudaryta standartizuota anketa ir pateikta teisėsaugos institucijos, kuriose dirba

asmenys taikantys ir kontroliuojantys nukentėjusio ir kaltininko susitaikymo institutą, t.y. į visus Lietuvos

apylinkės teismus, apylinkės prokuratūras ir miestų bei rajonų policijos komisariatus. Respondentai (pagal

priklausomumą institucijai/įstaigai) suskirstyti į 3 grupės. Anketos 2005 metų lapkričio mėnesio pabaigoje

išsiųstos: 54 apylinkių teismams, 57 apylinkių prokuratūroms ir 79 policijos komisariatams. Uţpildytos anketos

buvo gautos iš 29 teismų, 40 prokuratūrų ir 64 policijos įstaigų. Iš viso buvo gautos 819 uţpildytos anketos, iš jų

25 pripaţintos netinkamomis tyrimo analizei atlikti. Tinkamai uţpildytų anketų skaičius (N=794) pilnai

pakankamas situacijos analizei atlikti ir reprezentuojantis visų minėtų Lietuvos teisėsaugos institucijų nuomonę.

Labai efektyviai

24 / 3%

Labai neefektyviai

40 / 5%

Neefektyviai

163 / 21%

Vidutiniškai

336 / 42%

Efektyviai

231 / 29%

68

2 paveikslas. Ar pasikeitė nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo instituto taikymas

lyginant anksčiau galiojusius (LR BK 53-1str.) bei dabartinius baudţiamuosius

įstatymus (LR BK 38 str.)?

Ankstesni nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo tyrimai83

parodė, kad nagrinėjamas

institutas buvo taikomas neefektyviai, tad baudţiamieji įstatymai pakeitė kelias (esmines)

sąlygas.

Šis tyrimas parodė, jog susitaikymo instituto pasikeitimai teigiamai įtakojo taikymo

praktika, t.y. net 39 proc. respondentų nurodė, kad taikymas pagerėjo, supaprastėjo. Tačiau

1/3 respondentų teigė, jog praktika nepasikeitė, o 18,5 proc. – taikymas tapo

problematiškesnis.

1 lentelė. Ar pasikeitė nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo instituto taikymas

lyginant anksčiau galiojusius bei dabartinius baudţiamuosius įstatymus (vidinis

pasiskirstymas pagal efektyvumo vertinimą) (absol. skaič./proc. dalis) N=794))?

Respondentų

susitaikymo instituto taikymo

vertinimas

Taikymo

praktika

nepasikeitė

Taikymas

pagerėjo,

supaprastėjo

Taikymas

tapo

problematiškesnis Kita

Labai efektyviai 20,8 / 5 75,0 / 18 - 4,2 / 1

Efektyviai 27,3 / 63 68,4 / 158 - 4,3 / 10

Vidutiniškai 40,8 / 137 39,3 / 132 17,9 / 30 2,1 / 7

Neefektyviai 41,7 / 68 1,2 / 2 32,5 / 53 24,5 / 40

Labai neefektyviai 10,0 / 4 - 85,0 / 34 5,0 / 2

83

Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas. Daktaro disertacija:

socialiniai mokslai, teisė (01 S) – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. Aţubalytė R. Diskrecinis

baudţiamasis persekiojimas: teoriniai pagrindai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje: daktaro

disertacija: socialiniai mokslai, teisė (01S) / Lietuvos teisės universitetas Vilnius: LTU, 2002.

Taikymas tapo

problemiškesnis

147 / 19%

Kita

60 / 8%

Taikymo praktika

nepasikeitė

277 / 35%Taikymas

pagerėjo,

supaprastėjo

310 / 38%

69

Iš pirmos lentelės duomenų matyti, kad tarp respondentų, vertinusių susitaikymo

praktiką - labai efektyviai ir efektyviai, kiek daugiau nei 1/5 teigė, kad praktika nepasikeitė.

Tad kyla tam tikrų abejonių dėl šių vertinimų, ar tikrai susitaikymo praktika buvo efektyvi,

priešingu atveju, gal nereikėjo baudţiamųjų įstatymų pakeitimo.

Paminėtina ir tai, kad respondentai, įvertinę susitaikymo praktiką vidutiniškai, net 40,8

proc.teigė, kad taikymo praktika nepasikeitė. Galime teigti, kad nors įstatymas suteikė

platesnes susitaikymo instituto taikymo sąlygas, tačiau realiai praktikoje daug kas vyksta

inertiškai.

Aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimas susitaikymo institutu

3 paveikslas. Ar efektyviai išsprendţiamas nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio

konfliktas ? (absol. skaič./proc. dalis) N=794))

Teisėsaugos institucijos pareigūnams nepavyksta išspęsti interakcijos šalių konflikto.

Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymas yra tik formalus veiksmas, kuris iš esmės

nepasiekia numatytų tikslų. 64 proc. respondentų nurodė, kad kilęs konfliktas dėl

nusikalstamos veikos išsprendţiamas dalinai, o 23 proc., kad apskritai neišsprendţiamas. Tai

tiesiogiai susiję su asmenų pakartotine ar tęstine viktimizacija, daţnai netgi įtraukiant naujus

interakcijos dalyvius, išplečiant jos mastą, veikimo sritį, sukuriant, palaikant nusikaltusio

asmens nebaudţiamumo atmosferą, aukos „bejėgiškumo”, „susitaikymo su likimu” stereotipą

ir t. t.

Be to, tik 27,7 proc. respondentų nurodė, kad teisėti nusikaltimo aukų interesai ir poreikiai

patenkinami, o 53,3 nurodė, kad tai padaroma tik iš dalies.

Taip, iš dalies

508 / 64%

Taip, visiškai

102 / 13%

Ne,

neišsprendžiamas

184 / 23%

70

Aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymo galimybės Lietuvoje

4 paveikslas. Ar tikslinga taikyti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediaciją

(tarpininkavimą) Lietuvoje? (proc. dalis / absoliut. skaičiai)

Duomenų analizė patvirtino ankstesnių tyrimų rezultatus, paantrino, kad Lietuvoje

tikslinga įdiegti aukos ir nusikaltėlio mediacijos institutą, pradėti teikti tarpininkavimo

paslaugas.

Be to, tyrimas patvirtino tyrimo pradţioje iškeltą hipotezę, jog didelė dalis respondentų

gali neţinoti apie aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymą baudţiamojoje justicijoje. Taigi

tyrimas parodė, kad 17 proc. respondentų neţinojo ar tikslinga mediacija Lietuvoje, dalis

anketų buvo su pastabomis, pvz. “neturiu ţalio supratimo …”, “kas tai per naujadaras”,

“nieko neţinau apie mediacija” ir t.t. Tad būtina intensyviau organizuoti specializuotus

informacinius seminarus, pastaruoju metu pradėtus tarpininkavimo mokymus, viešas

kampanijas ir kt.

5 paveikslas. Ar Jūsų manymu nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija gali būti

taikoma šalių susitaikymo atvejais, numatytais LR BK 38 str.?

Nežinau

133 / 17%

Ne

67 / 8%

Taip

594 / 75%

Taip

480 / 62%

Ne

67 / 8%

Nežinau

184 / 23%

Kita

59 / 7%

71

3/5 respondentų nurodė, kad mediacija galima taikyti nukentėjusiojo ir kaltininko

susitaikymo atvejais, t.y. keliant baudţiamajame įstatyme numatytas sąlygas. Tačiau tai

nereiškia, kad mediacija turi būti tapatinama su susitaikymo institutu. Mediacija nėra

pagalbinio pobūdţio aukos ir nusikaltėlio konflikto spendimo procedūra, tai daugiau

alternatyvi, autonomiška procedūra, kuri daţniausiai reglamentuojama atskiru įstatymu.

4.2. Vykdyti ir esami atkuriamojo teisingumo projektai, organizacijos, iniciatyvos,

priemonės

Aukos ir nusikaltėlio mediacija Lietuvoje nėra įteisinta teisės aktuose, todėl šiuo metu

ji egzistuoja tik de facto.

Pirmieji mediacijos projektai Lietuvoje sprendţiant įvairaus pobūdţio tarpasmeninius

konfliktus pradėti įgyvendinti 1998–1999 metais. Šiuo metu nusikaltimo aukos ir

nusikaltėlio mediacija egzistuoja rengiant tik pavienius eksperimentinius projektus ir

atliekant tyrimus.

Išskirtinos šios veiklos kryptys:

1) mokslinė – didaktinė: rengiami jau esamų tarpininkų įgūdţių tobulinimo

seminarai, vykdomi naujų tarpininkų apmokymai, pradedant pagrindinėmis ţiniomis apie

tarpininkavimą ir baigiant specializuotais apmokymais. Be to, leidţiama mokomoji

metodinė medţiaga, atliekami tyrimai ir t. t.;

2) praktinė – taikomoji: vykdant eksperimentinius projektus teikiama mediacijos

paslauga įvairių kategorijų aukoms. Tačiau tai pavieniai atvejai. Kol kas tikrai anksti kalbėti

apie reguliarią, kiekvieną dieną teikiamą visiems prieinamą paslaugą.

Lietuvoje didţiausia iniciatyva kuriant ir taikant mediaciją priklauso

nevyriausybinėms (NVO) ir kitoms pelno nesiekiančioms organizacijoms, savo darbe

padedančioms spręsti šalių konfliktus tarpininkaujant. Kai tarpininkavimo paslaugas teikia

visuomeninė organizacija, yra daug didesnė tikimybė, kad tarpininkavimo plėtojimas ir

diegimas bus sėkmingas.84

Šis mediacijos (tarpininkavimo) praktikos duomenų sisteminimas, analizė apsunkinta dėl

nepakankamos jos gausos, informacijos trūkumo apie vykdomus projektus, programas,

skirtingų jos taikymo sričių ir pan. Tad pasirinktas mediacijos praktikos apibendrinimo

būdas pagal organizacijų pobūdį. Išskirtinos:

84

Jurkšaitė J. Ar Lietuvos Respublikoje įstatymai leidţia naudoti tarpininkavimą kaip alternatyvų ginčų

sprendimo būdą? Teisės apţvalga. – VDU, Kaunas, 2001. Nr. 5. P. 25.

72

I. Nevyriausybinės organizacijos:

Baltic Partners for Change Management 85

(BPCM – tai tarptautinis NVO

tinklo padalinys Lietuvoje, įsteigtas 1998 m.), teikianti paslaugas konfliktų sprendimo ir

prevencijos srityje, sprendţianti asmeninius, grupės, bendruomenės vidaus bei išorės

konfliktus ir t. t., taip pat tarpininkaujantis ir siūlantis nepriklausomų ir nešališkų tarpininkų

paslaugas bei alternatyvius konfliktų sprendimo metodus, reguliariai rengiantis

tarpininkavimo įgūdţių ugdymo ir lavinimo seminarus bei apmokymus Vilniuje ir kituose

Lietuvos miestuose. Be to, paminėtina, kad Socialinių ir psichologinių paslaugų centras

(SPPC) kartu su BPCM 1999 m. įgyvendino projektą „Tarpininkavimo paslaugų plėtra”,

kurio metu parengė 15 tarpininkų Vilniuje ir Kaune86

. Šiuo metu organizacijos minėtų

mediacijos paslaugų neteikia.

Lietuvos konfliktų prevencijos asociacija (LKPA) šiuo metu vienija kelias

dešimtis narių. Joje darbuojasi M. Romerio universiteto, Vilniaus universiteto, Vilniaus

pedagoginio universiteto dėstytojai, valstybinių institucijų, teikiančių psichologines paslaugas

darbuotojai, kitų organizacijų atstovai. Dauguma LKPA specialistų savo kvalifikaciją

tobulino JAV, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Danijoje ir kitose valstybėse.

LKPA aktyviai vykdo projektinę veiklą, atlieka socialinius tyrimus, konsultuoja ir

tarpininkauja. Paminėtini keli (vieni iš pirmųjų Lietuvoje) LKPA vykdyti projektai: 1998 m.

“Bendruomenės tarpininkavimo centro kūrimas Lietuvoje”. Parėmė Kanados tarptautinės

plėtros agentūra; 1999 m. “Tarpininkavimo mokymas bendruomenės ir verslo lyderiams”.

Parėmė Europos verslo plėtros programa.87

. 1999 m. projektas „Tarpininkavimas sprendţiant

ginčus”. Į projektą įtraukta 18 asmenų (tarp kurių yra ir policijos pareigūnų), nesusijusių su

kasdiene minėto centro veikla88

. Šiuo metu organizacija mediacijos paslaugų neteikia.

Petrašiūnų bendruomenės centras (Kaune), kuriame veikė kontaktinis

tarpininkų telefonas. Centras yra savarankiška institucija, keletas jo darbuotojų, be kitos

veiklos, dalyvauja ir tarpininkavimo projekte. Kaune vykdant projektą „Konfliktų

85

Šios NVO pavadinimas neverčiamas į lietuvių kalbą, t. y. neturi lietuviško pavadinimo. 86

Vaitekūnienė J. Atpirkimo oţys savo noru. Verslo ţinios, 1999 12 22 d. Nr. 233 (672). 87

Plačiau - http://www.lkpa.lt/Formalu/Projektai_done.htm 88

Potapovienė S. Tarpininkavimo institucijos Lietuvoje: alternatyvus būdas uţbėgti konfliktui uţ akių arba jį

gesinti. Lietuvos aidas, 1999 02 18 Nr. 33. P. 13.

73

bendruomenėje sprendimo tarpininkavimo paslaugų plėtra” pavyko pasiekti tikrai gerų

rezultatų: tarpininkai padėjo išspręsti apie 80 proc. konfliktų.

Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacija (LNARA – įsteigta 1998 m.)

yra numačiusi teikti tarpininkavimo paslaugas nusikaltimų aukoms. Viena iš LNARA

įstatuose įtvirtintų funkcijų – tarpininkavimas nusikaltimų aukoms.89

Šiuo metu organizacija

mediacijos paslaugų neteikia.

VĮ Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinis centras (SC) įregistruotas 2000

m. Vienas iš SC tikslų - Skatinti ţmones aktyviau spręsti savo problemas, padedant jiems

vystyti tarpusavio pagalbą ir bendradarbiavimą90

. 2001 – 2005 metais buvo 8 atvejai (tiek

buvę darbuotojai prisiminė), kai SC darbuotojai tarpininkavo tarp nusikaltimą padariusio

asmens ir aukos. Visi atvejai susiję su vagystėmis. Keturi iš tų atvejų buvo, kuomet apie

vagystes pranešta policijai ir SC darbuotojai tarpininkavo susitaikymo procese, ir 4 atvejai,

kuomet į policiją kreiptasi nebuvo, o rastas sprendimas, kaip vagystę įvykdęs asmuo atlygina

ţalą nukentėjusiajam. 5 iš šių atvejų buvo rasti sprendimai, kaip atlyginti ţalą; 3 atvejais

susitaikymas neįvyko ir bylos perduotos į teismą. Šiuo metu organizacija mediacijos paslaugų

neteikia.

NVO Anykščių bendruomenės centras. 2006 m. II ketvirtyje pradėjo vykdyti

projektą „Mediacijos poveikis darbe su smurto šeimoje aukomis ir smurtautojais“

(finansuotojas - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). Projekto trukmė – 1 metai,

mediacijos paslaugų teikimas fokusuojamas į šeiminio smurto aukas, paslaugas teikia (pagal

išgales) NVO darbuotojai, specialiai parengtų mediatorių neturi.

VĮ Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (NPLC). Vykdoma

“Nusikaltimų aukų socialinės ir teisinės apsaugos programa”, kurios viena pagrindinių veiklos

krypčių – nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimas: teisiniai ir psichologiniai

aspektai, nusikaltimo aukos (nukentėjusiojo) ir nusikaltėlio (kaltininko) susitaikymas, aukos ir

nusikaltėlio mediacija (tarpininkavimas)91

. 2005 m. NPLC atliko tyrimą “Nusikaltimo aukos

ir nusikaltėlio mediacijos įdiegimo galimybės Lietuvoje”92

.

89

Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos įstatų (patvirtintų steigiamajame susirinkime 1998 m. birţelio

18 d.) II d. 12 p. 90

Plačiau - http://www.lcn.lt/Matulaitis/?do=apiesc 91

Plačiau - http://www.nplc.lt/aukos/programa.htm 92

Tyrimas atliktas įgyvendinant Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės 2003 – 2006 m. programos

(LR Seimo 2003 05 20 d. nutarimas Nr. IX-1383 (Ţin., 2003, Nr. 32-1318)) 15 priemonę, kuria siekiama

74

II. Savivaldybių organizacijos:

Viena iš tokių Vilniaus miesto biudţetinė, socialinių paslaugų organizacija

“Vaiko ir motinos pensionatas” nuo 2005 m. teikia mediacijos paslaugą šeiminio smurto

atvejais. Paslauga teikiama reguliariai, dirba etatinis mediatorius. 2005 metais mediacijos

būdu nagrinėti 28 atvejai.

III. Mokslo įstaigos:

Formaliai galime teigti, kad šioje grupėje bandoma derinti mediacijos instituto

teorinius – mokslinius (paţintinius) bei praktinius – taikomuosius aspektus.

Mykolo Romerio universitetas:

- 2006 m. “ELSA MRU” projektas “Teisminė mediacija”. Projektą sudaro: a)

teorinė dalis - (organizuoto renginio metu skaitomi pranešimai, dalyviai supaţindinami su

teismine mediacija, praktinėmis galimybėmis ją taikyti Lietuvoje ir kt.), b) praktinė dalis -

„Teisminės mediacijos“ inscenizacija. Dvi ginčo šalys, tarpininkaujant mediatoriui, sieks

abiem pusėms naudingo sprendimo;

- Specializuotos studijų programos: a) “Atkuriamasis teisingumas” dėstomas

Socialinio darbo fakulteto penitencinės teisės ir veiklos programos dieninių ir neakivaizdinių

studijų magistrantams. Kurso tikslas – suteikti teorinių ţinių iš atkuriamojo teisingumo

koncepcijos; supaţindinti su šiuolaikinėmis (alternatyviomis) technologijomis baudţiamosios

justicijos srityje dirbant su interakcijos šalimis; formuoti gebėjimus dirbant su nusikaltusiais

asmenimis, diegti progresyvius konfliktų sprendimo metodus į Lietuvos penitencinę

sistemą93

; b) “Tarpininkavimas konfliktų sprendimo procese”. Kurso tikslas –

supaţindinti studentus su tarpininkavimo, alternatyvaus konflikto sprendimo būdo, proceso

esme ir išnagrinėti konkrečius jo etapus. Išmokyti praktinių tarpininkavimo įgūdţių,

supaţindinti su tarpininkavimo metodo taikymo ypatumais ir skirtingais tarpininkavimo

stiliais. Svarbiausi šio kurso uţdaviniai yra išanalizuoti tarpininkavimo proceso stadijas,

padėti studentams įgyti pakankamai įgūdţių, įgalinančių praktiškai pritaikyti tarpininkavimo

išnagrinėti galimybes išplėsti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymo instituto taikymą. Tyrimas

publikuotas ţurnale “Teisės problemos” Nr. 2. 93

Programa NPLC interneto svetainėje

http://www.nplc.lt/aukos/viktimologija/Mokymas/MRU/Atkuriamojo_teisingumo_programa_2005.doc

75

metodą, priklausomai nuo atvejo ir situacijos tinkamai pasirinkti tarpininkavimo stilių ir

strategijas94

.

- Penitencinės teisės ir veiklos katedroje įkurtas “Konsultacinis ir informacinis

Probacijos ir mediacijos centras” (KIPMC). Centras sukurtas vykdanr tarptautinį Socrates

Grundtvig G1 projektą "Another way". Pagrindinis KIPMC tikslas – rinkti, kaupti, sisteminti

teisinę, mokslinę, praktinę informaciją apie probacijos ir mediacijos procesus, rengti

realizavimo programas ir rekomendacijas, teisės aktų projektus bei paslaugas bausmių

vykdymo institucijoms, tarnyboms, pareigūnams, visuomeninėms organizacijoms,

savanoriams. KIPMC uţdaviniai: 1. Tirti probacijos ir mediacijos metodus, formas ir

priemones nacionalinėje ir uţsienio valstybių penitencinėje praktikoje; 2. Apibendrinti

teisines ir praktines probacijos ir mediacijos priemones, rengti teisės aktų projektus bei

metodines rekomendacijas pataisos inspekcijų probacijos ir mediacijos tarnyboms,

pareigūnams ir kitiems specialistams; 3. Padėti spręsti klientų asmenines ir tarpasmenines

problemas, spręsti konfliktines situacijas; 4. Rengti mokslines, teisinės minties konferencijas,

seminarus probacijos ir mediacijos klausimais, taip pat aktualias publikacijas mokslo

darbuose bei visuomenės informavimo priemonėse; 5. Rengti specialistų rengimo,

kvalifikacijos kėlimo programas, visuomenė atstovų, savanorių įtraukimo į procesą

motyvavimo ir jų darbo formas bei priemones95

.

- Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros darbuotojų iniciatyva 2002 m.

gruodţio mėnesį buvo įsteigta “Psichologinė tarnyba”, parengti ir Fakulteto taryboje

patvirtinti jos nuostatai. Šios tarnybos tikslas – teikti universiteto bendruomenei nemokamas

psichologines paslaugas, tokias kaip individualios psichologinės konsultacijos sprendţiant

asmenines problemas, karjeros planavimas, konfliktinių situacijų sprendimas tarpininkavimo

metodu, grupinės konsultacijos, socialinių įgūdţių lavinimas ir įvairūs psichologiniai

mokymai96

.

Vilniaus universitetas:

- Teisės bei Filosofijos fakultetai reguliariai organizuoja intensyvius mediatorių

(tarpininkų) rengimo kursus įvairių specialybių ekspertams (pvz., advokatams, antstoliams,

94

Programa MRU interneto svetainėje

http://www.mruni.lt/padaliniai/FAKULTETAI/sdf/psichol/magistro%20prog/tarpininkav.doc 95

Penitencinės teisės ir veiklos katedros Konsultacinio ir informacinio Probacijos ir mediacijos centro nuostatai.

PVK 2006 03 20. Posėdţio protokolas Nr. 2PVK-30 96

Plačiau -

http://www.mruni.lt/padaliniai/FAKULTETAI/sdf/psichol/psich%20tarnyba/LTU%20Psich%20tarnybos%20ata

skaita.doc

76

juriskonsultams, teisininkams, psichologams) ir kitiems asmenims, pageidaujantiems įgyti

tarpininkavimo įgūdţių.

- Teisės fakultete dėstomos disciplinos: a) Nejurisdikciniai ginčų sprendimo būdai.

Šis mokymo kursas yra skirtas nejurisdikcinių (“alternatyvių“) ginčų sprendimo būdų analizei

ir studentų praktinių įgūdţių spręsti ginčus derybomis bei mediacija formavimu97

; b)

Mediacijos teorinės ir praktinės problemos. Tikslas - sugebėjimas savarankiškai analizuoti

mediacijos (sutaikymo) instituto ir jo taikymo Lietuvos ir kitų šalių praktikoje klausimus98

.

IV. Teismai:

Lietuvos Aukščiausias Teismas 2005 m. veiklos ataskaitoje nurodo, kad

bendradarbiaujant su Europos Sąjungos Aukščiausiųjų Teismų Pirmininkų Tinklu parengtos

<……lyginamosios studijos dėl …. mediacijos procedūrų taikymo teismuose >99

. Taigi tai

svarus indikatorius, nurodantis apie atkuriamojo teisingumo koncepcijos apraiškas teismų

sistemoje.

Nuo 2006 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme pradėjo veikti

bandomasis teisminės mediacijos projektas. Šio projekto tikslas - padėti šalims išspręsti

ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar dviems mediatoriams (tarpininkams). Teisminę

mediaciją vykdo teismo mediatoriai - specialiai apmokyti teisėjai arba teisėjų padėjėjai.

Dėl teisminės mediacijos gali kreiptis proceso šalys, kurių civilinė byla nagrinėjama

Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Ginčą teisminei mediacijai, kai yra abiejų šalių prašymas

arba sutikimas, nutartimi perduoda civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas. Ta pačia nutartimi

bylos nagrinėjimas atidedamas nustatant tikslų kito posėdţio laiką. Teisminė mediacija vyksta

su šalimis suderintu laiku teismo patalpose ir trunka iki 3 valandų. Mediatorius šalių

susitikimu šį laiką gali pratęsti. Mediacijos metu pagrindinis dėmesys skiriamas šalių

savitarpio supratimo, bendrų interesų ir poreikių paieškoms. Skatinamos ir vyksta abiems

šalims priimtino ginčo sprendimo būdo paieškos. Teisminė mediacija vyksta uţ uţdarų durų.

Jos metu gali dalyvauti tik mediatorius, dalyvaujantys byloje asmenys ir tik tie kiti asmenys,

su kurių dalyvavimu šalys sutiko. Teisminė mediacija vyksta pagal Teismų tarybos

patvirtintas Teisminės mediacijos taisykles, laikantis Europos mediatorių elgesio kodekso

nuostatų100

.

97

Plačiau - http://www.tf.vu.lt/failai/Nejurisdikciniai%20gincu%20sprendimo%20budai_programa.doc 98

Plačiau - http://www.tf.vu.lt/failai/MediacijaN.doc 99

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pristato 2005 metų veiklos ataskaitą.

http://www.litlex.lt/lat/LAT_2005m._Ataskaita.doc 100

Plačiau - http://www.tm.lt/default.aspx?item=tmed

77

V. Kita. Pvz., 2001–2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje programoje

nurodyta, jog Vyriausybė sieks sukurti veiksmingą ginčų sprendimo sistemą, socialinius ir

teisinius mechanizmus, galinčius minimizuoti ginčų atsiradimą, rems alternatyvius ginčų

sprendimo būdus – arbitraţą ir tarpininkavimą.101

Apibendrinant:

Aukos ir nusikaltėlio mediacija, kaip teisinė konfliktų nagrinėjimo procedūra

Lietuvoje neegzistuoja, t.y. nėra reglamentuojama teisės aktais ir t.t.;

Aukos ir nusikaltėlio mediacija, kaip socialinė paslauga, yra teikiama keliose

NVO, tačiau konflikto sprendimas neturi įtakos aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimui

teisėsaugoje. Mediacija (tarpininkavimas), kaip paslauga, įtraukta į socialinių paslaugų sąrašą.

Stebimi pozityvūs pokyčiai mediatorių rengimo, mokymų sferoje, tad galime

daryti prielaidą, kad esant reikalui, t.y. diegiant aukos ir nusikaltėlio mediaciją, bus

pakankamai profesionaliai parengtų mediatorių.

Nors pirmieji aukos ir nusikaltėlio mediacijos projektai pradėti vykdyti dar

1998 m., tačiau mediacijos institutas nebuvo pakankamai išvystytas dėl nepakankamos minėtų

NVO paramos, netinkamai organizuotos informacinės veiklos bei koncentravimosi tik į

projektinę veiklą, o ne į pastovų mediacijos paslaugų teikimą.

101

Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimas Nr. IX-20 „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2000-2004 metų programos” .V. Ţ, 2000, Nr. 98.

78

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. Atkuriamasis teisingumas – tai bet kuris procesas, kuriame nusikaltėlis, jo auka, atskirais

atvejais suinteresuoti tretieji asmenys, taip pat bendruomenė aktyviai dalyvauja bendrame

konflikto, kylančios iš nusikaltimo, sureguliavime, kaip taisyklė su tarpininko pagalba

2. Šiuo metu egzistuojantys kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo modeliai Lietuvos

baudţiamojoje ir baudţiamojo proceso teisėje (formos) tik dalinai atitinka atkuriamojo

teisingumo koncepciją.

3. Išnagrinėjus socialines, teisines ir kitas atkuriamojo teisingumo sistemos kūrimo sąlygas,

susipaţinus su uţsienio valstybių patirtimi Teisės institutas pateikia šias išvadas bei

siūlymus dėl atkuriamojo teisingumo koncepcijos Lietuvoje ir jos įgyvendinimo

priemonių rengimo:

Šis darbas parodė, kad atkuriamojo teisingumo koncepcija turi daug sėkmingų realizacijos

formų Europoje. Stebimas spartus atkuriamojo teisingumo modelių plėtojimas baudţiamojoje

justicijoje, ypač akcentuojant aukos ir nusikaltėlio mediaciją. Tarp ES šalių narių yra tik trys

valstybės, t.y. Lietuva, Latvija ir Estija, kurios neturi teisiškai reglamentuotos aukos ir

nusikaltėlio mediacijos.

Atsiţvelgiant į tarptautines rekomendacijas Lietuvoje būtina sukurti ir įdiegti atkuriamojo

teisingumo modelį numatant teisės aktuose bylos nukreipimo į jį sąlygas, galimybes jį taikyti

visose baudţiamojo proceso stadijose, taip pat šviečiant tiek pareigūnus, tiek visuomenę apie

jo buvimą bei privalumus. Tarptautinių dokumentuose ypač akcentuojamas atkuriamojo

teisingumo modelio taikymas nepilnamečių baudţiamojoje justicijoje.

Atlikta studija, atrankiniai tyrimai parodė, kad Lietuvoje yra tikslingas nusikaltimo aukos

ir nusikaltėlio mediacijos įdiegimas. Šiuo metu stebimas mediacijos paslaugų poreikis visų

suinteresuotų šalių, t.y.: tiek potencialių paslaugos gavėjų, tiek ir naujai parengtų ar rengiamų

šios paslaugos teikėjų.

Studija parodė, kad šiuo metu teisinės atkuriamojo teisingumo modelio įdiegimo

prielaidos Lietuvoje yra silpniausios. Todėl šioje srityje būtina imtis neatidėliotinų priemonių

rengiant įstatymų pakeitimų, jų papildymų projektus, taip šalinant teisines kliūtis minėtųjų

modelių taikymui baudţiamojoje justicijoje. Būtina sudaryti ekspertų grupę, kuri parengtų ne

tik esamų įstatymų, poįstatyminių aktų pakeitimus bei papildymus, bet ir sukurtų atskirą

mediacijos procesą reglamentuojantį įstatymą, kitus reikiamus teisės aktus, suderintų naujai

diegiamą konfliktų sprendimo modelį su veikiančiais teisiniais institutais. Tokiame teisės akte

79

turėtų būti specialios nuostatos (pvz.: atskiras skyrius) mediacijai nepilnamečių bylose

detalizuoti.

Uţsienio valstybių patirtis rodo, jog daţniausiai mediacijos institutas šalyse diegiamas

palaipsniui – pirmiausia tam tikroje teritorijoje arba asmenų grupei. Lietuvoje taip pat

tikslinga mediacijos taikymą pradėti nuo eksperimentinio modelio. Siūlytina pirmiausia jį

išbandyti nepilnamečių bylose tam tikrame mieste (pvz.: Vilniuje). Teisės institutas siūlo

parengti ir įgyvendinti eksperimentinį “Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos (toliau -

ANM)” projektą, kuris apimtų metodinį, organizacinį, teisinį ir kitus būtinus eksperimentinio

mediacijos centro sukūrimo bei veiklos aspektus. Numatoma, kad minėtas centras galėtų

veikti pagal Skandinavijos šalių modelį.

Sprendţiant mediacijos įvedimo klausimą svarbu apsispręsti dėl sąlygų, kurioms esant

atvejis galėtų būti nukreipiamas į mediaciją, bei jas reglamentuoti. Pasirinktos sąlygos

neturėtų būti labai grieţtos ir nustatančios siaurą atvejų ratą, bet paliekančios diskrecijos

pareigūnams galutinai nuspręsti. Uţsienio valstybių patirtis rodo, jog prasminga

nepilnamečiams padarius nusikalstamą veiką numatyti platesnes galimybes taikyti mediaciją.

Būtina apsispręsti, kokį poveikį baudţiamajame procese galės turėti bylos nukreipimas į

mediaciją bei sėkmingo sutarimo pasiekimas jos metu. Atsiţvelgiant į tai, jog mediacija gali

būti taikoma įvairiose baudţiamojo proceso stadijose, be to, esant labai skirtingoms sąlygoms

(nusikalstamos veikos sunkumas, kaltininkas nepilnametis ir pan.), valstybė turėtų numatyti

kelis mediacijos rezultato poveikio baudţiamosios bylos eigai variantus teisės aktuose bei

palikti vietos pareigūnų diskrecijai.

Svarbu numatyti ir įtvirtinti mediaciją vykdysiančių institucijų sistemą, reikalavimus

specialistams, jų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo tvarką, finansavimo šaltinius,

veiksmingumo vertinimo sistemą.

80

LITERATŪRA

1. Albrecht H. J. Restorative Justice-answers to questions that nobody has put / Victim policies and

criminal justice on the road to restorative justice. Essays in honour Tony Peter. (eds) Fattah E.,

Parmentier S. 2001.

2. Barnett R. Restitution: a new paradigm of criminal justice // International Journal of Social

Political and Legal Philosophy. 1977. Vol. 87 (4).

3. Baudţiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 1998.

4. Bonafe-Schmitt J. P. Penal and Community Mediation. The case of France / Eds. Messmer H.,

Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation.

International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers Group, 1992.

5. Brown H., Marriott A. Alternative Dispute Resolution principles and practice. – London, 1993.

6. Coates R. B. Victim-Offender Reconciliation Programs in North America: An Assessment /

Galaway B. and Hudson J. Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. – New York:

Criminal Justice Press. 1990.

7. Davis G. Mediation and Reparation in Criminal Justice. – Routledge, London, 1992.

8. Declan R. Restorative Justice. London School of Economics and Politikal Science. –

UK, 2003.

9. Explanatory memorandumo of Recommendation No R(99)19. Committee of Experts

on Mediation in Penal Matters.

10. Expose des Motifs. Recommandation n° r (99) 19 du Comité des Ministres aux Etats Membres

sur la Médiation en Matière Pénale (adoptée par le Comité des Ministres le 15 septembre 1999,

lors de la 679e réunion des Délégués des Ministres).

11. Folberg J., Taylor A. Mediation. 1984.

12. Galaway B., Hudson J. Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. Monsey, NY:

Criminal Justice Press., 1990.

13. H.E.Pepinsky, R.Quinney. Criminology as peace making. 1991.

14. Haley J. Crime Prevention Through Restorative Justice: Lessons from Japan. Edited

by Burt Galaway and Joe Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands:

Criminal Justice Press and Kugler Publications, 1996.

15. Hill R. The Dispute Resolution Journal. Non-adversarial Mediation. July, 1995.

16. Hochman S. A. Hands Off Mediation Confidentiality! Internetinis adresas –

http://www.mediate.com. (2002.02.26)

81

17. Immarigeon R. "The Impact of Restorative Justice Sanctions on the Lives and Well-

Being of Crime Victims: A Review of the International Literature" in Restorative

Juvenile Justice: Repairing the Harm of Youth Crime, edited by Gordon Bazemore

and Lode Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999.

18. Jacki D and Hudson, Joe and Unrau, Yvonne (2000). Family Group Conferencing in

Child Welfare: Lessons from a Demonstration Project Families in Society: The

Journal of Contemporary Human Services 81(4).

19. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės

(Pekino taisyklės), priimtos 1985 m. lapkričio 29 d. Generalinės Asamblėjos.

20. Jurkšaitė J. Ar Lietuvos Respublikoje įstatymai leidţia naudoti tarpininkavimą kaip

alternatyvų ginčų sprendimo būdą? Teisės apţvalga. – VDU, Kaunas, 2001. Nr. 5.

21. Justickis V. Kriminologija. I dalis – Vilnius, 2001.

22. Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos įstatų (patvirtintų steigiamajame

susirinkime 1998 m. birţelio 18 d.) II d. 12 p.

23. Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga. Bendroji dalis.

Teisinės informacijos centras, 2004.

24. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimas Nr. IX-20 „Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programos” .V. Ţ, 2000, Nr. 98.

25. Livari Juhani. The Process of Mediation in Finland / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative

Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research

Perspective. – Kluwer: Academic Publishers Group, 1992. P.146.

26. Marshall T. Restorative Justice on Trial in Britain / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative

Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research

Perspective. – Kluwer Academic Publishers Group, 1992.

27. Marshall T. Restorative Justice: An Overview. London: Home Office Research

Development and Statistics Directorate, 1999.

28. Marshall T. The Evalution on restorative justice in Britain. Council of Europe,

Strasbourg 1996.

29. Maxwell G. and Morris A. Family, Victims and Culture: Youth Justice in New

Zeland. – 1993.

30. Mediation in penal matters. Recommendation No R(99)19 adopted by the Committee

of ministres of the Council of Europe. 15 September 1999.

31. Michailovič I. Atkuriamasis teisingumas: genezė ir raida. Teisės institutas: Teisės

problemos. 2001. Nr. 4.

82

32. Minor K. I., Morrison J. T. "A Theoretical Study and Critique of Restorative Justice."

In Restorative Justice: International Perspectives, edited by Burt Galaway and Joe

Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands: Criminal Justice Press and

Kugler Publications, 1996.

33. Morris, Allison and Gabrielle Maxwell. 1998. "Restorative Justice in New Zealand:

Family Group Conferences as a Case Study." Western Criminology Review 1 (1).

34. New Juvenile Justice Law in the Czech Republic. Doc. JUDr. Helena Válková, CSc.,

Law Faculty of West Bohemian University in Pilsen. <http://www.esc-

eurocrim.org/files/new_juvenile_law_in_czech_republic_h_valkova_dec03.doc>.

35. Ordever A. Alternative to Litigation Mediation. National Institute for Trial. 1994.

36. Penitencinės teisės ir veiklos katedros Konsultacinio ir informacinio Probacijos ir

mediacijos centro nuostatai. PVK 2006 03 20. Posėdţio protokolas Nr. 2PVK-30

37. Pollard Ch. Victims and the Criminal Justice System: A New Vision. // The Criminal Law

Review. January 2000.

38. Potapovienė S. Tarpininkavimo institucijos Lietuvoje: alternatyvus būdas uţbėgti

konfliktui uţ akių arba jį gesinti. Lietuvos aidas, 1999 02 18 Nr. 33.

39. Retziner S., Scheff T. Strategy for Community Conferences: Emotions and Social Bonds /

Galaway B. and Hudson J. (eds), Restorative Justice: International Perspective – Monsey, New

York Criminal Justice Press, 1996.

40. Sakalauskas G. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudţiamojoje teisėje.

Teisės problemos. 1998. Nr. 1.

41. Sherman L. W., Barries G. Restorative Justice and Offenders Respect the Law. Paper 3,

Reintegrative Shaming Experiment (RISE) Working Paper, Law Program. Canberra: Australian

National University, 1997.

42. Stone-Randolph N. Victim-Offender Mediation, Dialogue Programs. 1994.

43. Umbreit M. "Avoiding the Marginalization and 'McDonaldization' of Victim-Offender

mediation: A Case Study in Moving Toward the Mainstream" in Restorative Juvenile

Justice: Repairing the Harm of Youth Crime, edited by Gordon Bazemore and Lode

Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999.

44. Umbreit M. S. Mediating Victim –Offender Conflict. From Single-Site to Multi Site Analysis in

the U.S. / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of

Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers

Group, 1992.

45. Umbreit M. S. Victim-offender mediation training manual. – University of Minnesota, 1998.

83

46. Umbreit M. S., Greenwood J., Div M. Guidelines for victim-sensitive, victim-offender mediation:

Restorative justice through dialogue. – Minnesota, 2000.

47. Umbreit, Mark S., William Bradshaw, and Robert B. Coates. 2001. Victim sensitive

offender dialogue in crimes of severe violence: Differing needs, approaches, and

implications. Washington, DC: U.S. Department of Justice, Office for Victims of

Crime.

48. United Nations. Economic and Social Council Distr.: E/CN.15/2002/5 General 7

January 2002. Commission on Crime Prevention and Criminal Justice, Eleventh

session Vienna, 16-25 April 2002. Reform of the criminal justice system: achieving

effectiveness and equity. Restorative justice Report of the Secretary-General

49. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas:

disertacija. – Vilnius: LTU, 2003.

50. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos instituto samprata, pagrindiniai

modeliai ir jų veikimo principai. Jurisprudencija. 2001, t. 20(12).

51. Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga

Lietuvoje. Mokslinis – metodinis leidinys. Vilnius, 2005.

52. Vaiko teisių komitetas. Keturiasdešimt pirmoji sesija. Ataskaitų, kurias pateikė

valstybės šalys pagal Konvencijos 44 straipsnį, nagrinėjimas. Baigiamosios pastabos:

Lietuva. CRC/C/LTU/CO/2, 2006 m. kovo 17 d.

53. Vaitekūnienė J. Atpirkimo oţys savo noru. Verslo ţinios, 1999 12 22 d. Nr. 233 (672).

54. Van Ness, Daniel W. (1997). Legislating for Restorative Justice. Drafting Juvenile

Justice Legislation: An International Workshop Cape Town, South Africa 4-6

November, 1997.

55. Victim-Offender Mediation with Juvenile Offenders in Germany. Michael Kilchling

(Max Planck Institute for Foreign and International Criminal Law, Freiburg).

European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract

no. JAI/2002/GRP/029, “Victim-offender mediation: organization and practice in the

juvenile justice systems“.

56. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Belgium. Inge Vanfraechem, with the

co-operation of Sabien De Klerck (OGJC, Catholic University Leuven). European

Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.

JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the

juvenile justice systems“.

57. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Catalonia (Spain). Jaume Martin

Barberan (Department of Justine, Barcelona). European Commission GROTIUS II

84

CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-

offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

58. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de

Médiation a.s.b.l.). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME

2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization

and practice in the juvenile justice systems“.

59. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of

justice, Department of civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II

CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-

offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

60. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and

Dobrochna Wojcik (Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS

II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-

offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

61. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Sweden. Lottie Wahlin (National

Council for Crime and Prevention, Stockholm). European Commission GROTIUS II

CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-

offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

62. Victim-Offender Mediation with Juveniles in the Republic of Ireland. Kieran

O„Dwyer (Garda College, Templemore). European Commission GROTIUS II

CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-

offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.

63. Victim-Offender Mediation with Juveniles Offenders in Europe: Case of Finland. Ossi

Eskelinen (Research & Planning R& P Oy, Helsinki) and Juhani Iivare (STAKES,

Helsinki). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,

Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and

practice in the juvenile justice systems“.

64. Vokietijos federalinės teisingumo ministerijos paruoštas dokumentas „Täter-Opfer-

Ausgleich in der Entwicklung” 1993-2002 metų apibendrinta atkuriamojo teisingumo

statistika.

65. Wundersitz J., Hetzel S. "Family Conferencing for Young Offenders: The South

Australian Experience." In Family Group Conferences: Perspectives on Policy &

Practice, edited by Joe Hudson, et al. Leicherdt, NSW, Australia; Monsey, NY: The

Federation Press, Inc. and Criminal Justice Press, 1996.

85

PRIEDAI

1 priedas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai nusikalstamų veikų atvejais, kai

nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos nagrinėjimas pagal

BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)

Nusikalstamos veikos pavadinimas 2004 m. 2005 m.

132 str. Neatsargus gyvybės atėmimas 8 3

135 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas - 3

136 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus 4 11

137 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 21 24

138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 422 416

139 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 8 2

140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus sveikatos sutrikdymas 195 259

144 str. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus ţmogaus gyvybei 8 8

145 str. Grasinimas nuţudyti ar sunkiai sutrikdyti ţmogaus sveikatą arba ţmogaus terorizavimas 32 78

146 str. Neteisėtas laisvės atėmimas 5 4

150 str. Seksualinis prievartavimas 5 2

151 str. Privertimas lytiškai santykiauti 1 2

153 str. Maţamečio asmens tvirkinimas 2 2

154 str. Šmeiţimas 1 -

155 str. Įţeidimas 2 -

156 str. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas - 1

159 str. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką 1 13

164 str. Vengimas išlaikyti vaiką 32 53

165 str. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo paţeidimas 4 7

176 str. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų paţeidimas 15 21

177 str. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai 1

178 str. Vagystė 1708 1494

179 str. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis 8 8

180 str. Plėšimas 290 248

181 str. Turto prievartavimas 25 23

182 str. Sukčiavimas 161 234

183 str. Turto pasisavinimas 58 47

184 str. Turto iššvaistymas 8 7

186 str. Turtinės ţalos padarymas apgaule 4 17

187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 107 147

188 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1 1

189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas 16 18

194 str. Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimas - 1

198 str. Kompiuterinės informacijos pasisavinimas ir skleidimas - 4

202 str. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla 1 -

207 str. Kreditinis sukčiavimas 1 -

214 str. Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas disponavimas jais 198 326

215 str. Neteisėto mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimas 30 77

218 str. Manipuliavimas vertybinių popierių kaina - 1

219 str. Mokesčių nesumokėjimas 2 4

220 str. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas 9 6

222 str. Apgaulingas apskaitos tvarkymas 12 19

86

223 str. Aplaidus apskaitos tvarkymas 4 7

224 str. Netikrų ar suklastotų pašto ţenklų, vaţiavimo ar kitokių bilietų, banderolių ar kitų oficialių ţymėjimo ţenklų pagaminimas, laikymas ar realizavimas 3 3

225 str. Kyšininkavimas 1 -

228 str. Piktnaudţiavimas 1 1

229 str. Tarnybos pareigų neatlikimas - 1

233 str. Poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui - 3

236 str. Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą - 1

245 str. Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas - 1

253 str. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar

sprogstamosiomis medţiagomis 1 -

258 str. Neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu 1

270 str. Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių paţeidimas - 5

278 str. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama prieţiūra ar remontas - 1

280 str. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas 2 1

281 str. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių

paţeidimas 878 883

282 str. Transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių paţeidimas 1

284 str. Viešosios tvarkos paţeidimas 619 694

286 str. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui 29 31

287 str. Grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam

asmeniui 1 2

290 str. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įţeidimas 23 14

294 str. Savavaldţiavimas 59 48

300 str. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu 127 125

301 str. Antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas 5 1

302 str. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas 14 24

306 str. Valstybinio kontrolinio prabavimo ţenklo arba Lietuvos Respublikos tarptautinėje

sutartyje numatyto ar uţsienio valstybės kontrolinio prabavimo ţenklo įspaudo pagrobimas,

suklastojimas, realizavimas - 1

308 str. Įtraukimas į prostituciją 1

310 str. Ţiaurus elgesys su gyvūnais - 1

312 str. Kapo išniekinimas 2 5

320 str. Kario terorizavimas 1 -

322 str. Savavališkas pasišalinimas 1 -