Lygiai prieš devyniolika metų Lietuva nepaprastomis apystovomis neteko savo sostinės. Panašiai, kaip dabar," tuomet Europoje siautė karas, kuris buvo palie­tęs savo kruvinais sparnais ir vos begims tančią Lietuvą. Kaip dabar, Lietuva ir tuomet nesidavė įveliama į kaimynų sa­vitarpio kovas, skelbdamas! esanti neu­trali. Ir vis dėlto likimas jos nepasigai­lėjo. Jos širdis tapo jai išplėšta, len­kams per klastą spalių 9 dieną užėmus •Vilnių.

Nuo anos lemtingos dienos Lietuvos .sąžinė nenurimo, nuolat primindama pasauliui skriaudą, dėl kurios visą Lie­tuva buvo paskendusi liūdesy. Lietuva, nesigailėdama pastangų, apvaikštinėjo •visas tarptautinio teisingumo instanci­jas, visur primygtinai reikalaudama, kad "būtų atitaisyta padarytoji jai skriauda, kad teisėtumas būtų grąžintas ir kad. Jos Istorinė sostinė šio pasaulio galybių bū­tų jai pripažinta.

Iš pradžių Lietuvos tylus heroizmas, pasireiškęs santykių vengime su užgro-blke, tesusilaukė nekantraus abejingu­mo, kuriuo tikėtasi palaužti Lietuvos pa­siryžimą. Ambasadorių Konferencija, nežiūrėdama Tautų Sąjungos Tarybos prijaučiančios Lietuvai rezoliucijos, 1923 metų kovo mėnesio 15 dieną buvo prie -muši nutarimą, kuriuo Lenkijos rytų sie­nos, nustatytos Rygos sutartimi, buvo pripažintos, tuo pačiu formaliai baigiant lietuvių - lenkų ginčą dėl Vilniaus Len­kijos naudai. Lietuva šio nutarimo ne-kuomet nepripažino ir nesiliovė reikala­vusi skriaudos atitaisymo. Ir tarptau -tinis teisingumas nepalaužiamo ir at­kaklaus Lietuvos priešinimosi akivaizdo­je to Ambasadorių Konferencijos nuta­rimo irgi nepripažino.

Būtų bepigu šiandien prisiminti visas teisines šios kovos stadijas ir fazes. Mū­sų karta dar gyvai prisimena visą tą rim­ti, kurio kupina Lietuva kiekviena proga dėstydavo savo teisines pažiūras tam ne­pagrįstam ir nekuo nepateisinamam Ambasadorių Konferencijos nutarimo galiojimui sugriauti.

Pasikėsinimas prieš Liet. Neprikl., prasi­dėjęs Vilniaus smurtu, kurio tikslas bu­vo pakirsti Lietuvos politinio ir ūkinio savarankiškumo pagrindus, buvo sąmo­ningai tęsiamas, besistengiant iš kito galo užnerti Lietuvai kilpą. Tą kilpą Lietuva per penkiolika metų stoiškai ne­šiojo, tvirtai tikėdamasi, kad jos aukos ir pasiaukavimas išjudinsią pasaulio abe­jingumą.

Ir tikrai, nežiūrėdama sunkios naštos, Lietuva nesiliovė vengusi normalių santykių su Vilniaus užgrobi ke, primygtinai pabrėždama, kad tai esąs jos būdas savo nepaliaunamam pro­testui pareikšti prieš amžinąją skriaudą. Pasaulis, matydamas šį Lietuvos nemažė jantį pasiryžimą, ilgainiui ėmė keisti sa­vo nusistatymą teisėtų Lietuvos reikala­vimų atžvilgiui Pagaliau, progai pasi -taikius, kai Tautų Sąjunga iškėlė Lietu­vai bylą iš Klaipėdos Konvencijos nuos­tatų, reikalaudama lenkų tranzito pra -leidimo J Klaipėdą, Tarptautinio Teisin­

gumo Tribunolas Hagoje vienbalsiai pri­ėmė nutarimą, kuriuo aiškiu aiškiausiai buvo pabotas principinis Lietuvos nusi -statymas, pagristas teigimu, kad Lietuva yra įteisinta taikyti taikingas sankcijas Lenkijai, nesidėdama su pastarąja į jo­kius santykius. Tokiu būdu tik vienuo­liktais Vilniaus atplėšimo metais aukš -čiausia tarptautinio teisingumo instan­cija, nors ir netiesioginai, bet visai ne -dviprasmiškai prisipažino Lietuvos nea­bejotinas teises į Vilnių, kuris tik per smurtą ir klastą Lietuvai buvo atplėš -tas.

Lietuvai tas įvykis, paženklinęs pagrin dinę pakaitą pasaulinės opinijos pažiū -rose į Uetuviil tautos kovą dėl Vilniaus, turėjo milžiniškos reikšmės. Jis dar la­biau suvienijo visą tautą šioje kovoje, Įkvėpdamas jai vilties ir pasitikėjimo jos šviesia ateitimi pasitikėjimo galutiniu teisėtumo ir teisingumo laimėjimu. Pla­čioji Lietuvos opinija žinojo ir jautė, kad ta kova būsianti Ilga, kad nuo galutinio laimėjimo vaisių ją skiriąs eržkečiuotas kelias, nuklotas Įvairiomis kliūtimis, kad, pagaliau, teksią, gal, dar ne vieną auką pasiimti, kol šio kelio galas busiąs pasiek tas. Drausminga ir nenusiminusi lietu­vių tauta žygiavo kartą pradėtuoju keliu, tvirtai tikėdamasi, kad galiausiai teisy­bė laimėsianti.

Kai užėjo sunkūs bandymo metai, lie­tuvių tauta nesudrebėjo. Europai pate­kus J naują sukrėtimą, kurio galo nebuvo matyti, Lietuva susikaupusi laukė smūgio. Jis atėjo neužmirštamo ultima­tumo pavidalu, Lietuvai atsiradus prieš dilemą — žūti arba įeiti į normalius san­tykius su užgrobike. Lietuva pasirinko antrąją alternatyvą, gerai nujausdama, kad Europa milžiniškais šuoliais artinasi tos ribos, kuriai bus lemta atžymėti nau­ją erą žmonijos istorijoje. Bet nepraėjo ir metai, kaip Lietuva buvo antro smū -gio ištikta. Mat, lemtingai ribai besiar­tinant, Lietuva bendro Europos sukrėti­mo eigoje buvo atstumta nuo jūros, ne -tekdama Klaipėdos, dėl kurios ji tiek

buvo pasiaukavusi, kurią ji buvo Išsiko­vojusi prieš šio pasaulio galiūnų norą ir kuriai ji buvo atidavusi geriausių savo jėgų. Plačioji Lietuvos opinija instink­tyviai pajutp. kad tauta jau yra pradė­jusi žengtlM^S eržkėčiuotu keliu, kuris neišv.-'Jiflmai turėsiąs išpildyti Lietu -vos istorinę paskirtį. Drausminga ir su­sikaupusi Lietuva dar darniau susibūrė savo prityrusių kovose vadų užnugary, būdama pasiryžusi pasitikti audrą. Kai karas užmetė Europai savo kruviną skraistę, Lietuva jau buvo dvasiniai pa­siruošusi — tvirta ir rami, būdama griež­tai nusistačiusi nesiduoti įveliamai į Jo­kias politines kombinacijas, kurios ga­lėtų pažeisti Jos pagrindinę poziciją tarp valstybių. Lietuvos neutralumas buvo kariaujančių šalių pagerbtas Ir Lietuva išvengė karo veiksmų baiseny­bių. Juo labiau ji galėjo padaryti tinka­mas išvadas fS tos" dramos, kufh Ištiko kaimyninę lenkų tautą, pasimokydama iš pastarosios vadovų klaidų, kurios pa­ruošė dirvą mūsų akyse įvykusiai lenkų valstybės katastrofai. Karo veiksmų pa­šonėje Lietuva tyliai pergyveno visas iš­vadas, kurios savaime brovėsi į sąmonę lenkų dramos akivaizdoje, ilgainiui ne­tekdama bet kurio neapykantos jausmo savo ilgametei skriaudėjai. " Taip Lietuva nejučiomis pasiruošė tai

lemtingai istorinei »valandai, kuriai buvo lemta ir jąją įtraukti i naujo politinio sūkurio ratą. Tai valandai išmušus, Lietuva su visa rimtimi pasiėmė atsako­mybę, kuri jai atiteko Istorinės raidos eigoje.

Lietuva atgavo Vilnių. Tuomi užsi -baigė nelemtas ginčas, kuris per dvide­šimts metų skyrė lietuvių ir lenkų tautas nuo viena kitos. Nesvarbu, kad teisin­gumo atstatymas nėra įvykęs tiesioginiu keliu, abidviem tautom išsiaiškinant. Svarbu tėra tai, kad Lietuva yra atgavusi Vilnių visiškai teisėtų ir legaliu būdu, nepanaudodama smurto ir ir pergalės priešo lenkų tautą jos didžiausios nelai mės valandoje. Lietuva liko ištikima savo trad., pagrįstai taikingumu ir teisingumu

Teisingumas nugalėjo 19 metų iš eilės gedėjome Vilniaus,

bet niekad nenustojome vilties jo atgau­ti. Vilnius ir Kaunas yra dvi dalis vieno kūno, pats Dievas juos sujungė, todėl mes niekad, net pačiomis nevilties ir persekiojimų valandomis negalėjome nustoti vilties, kad per prievartą per­skrostas kūnas vėl susijungs ir sugys.šiuo atžvilgiu Lietuvos žydai buvo ištikimiau­si lietuvių tautos sąjungininkai, netik dėl to, kad jie yra užinteresuoti Lietuvos ^valstybės augimu ir klestėjimu, bet dar ir dėlto, kad netekus Vilniaus Ir vientisas „Litvakijos" kūnas buvo suskaldytas Ir pavergtoji jo dalis neteko klestėjimo ga­limumų. Tuo pačiu buvo pažeista ir kitos „Litvakijos" dalies pažangą.

Bet mes, žydai, visados tikėjome, kad pasaulį veikia aukštesnis teisingumas, kurs nors dažnai ir ilgai laukia, bet stro-[ skaistumą

piai pildo savo sprendimus. Vilniaus atgavimas yra aukštesnio tei

singumo aktas, tai visi mes turime su -prasti ir įsisąmoninti, nes tas pats tei­singumas ir iš mūsų reikalauja griež -čiausio teisingumo savo artimo atžvilgiu. Mums visiems yra taip brangus Vilnius keleto tautybių kultūrinis židinys. Tei­singumas reikalauja kad jis Ir toliau pa­siliktų visų savo gyventojų laisvės ir kul tūrinės pažangos centru, kad jis Ir toliau savo spinduliais šviestų visai Lietuvai ir toli už Lietuvos ribų. Vilniaus neteki -mas prieš 19 metų visą laiką neigiamai veikė Lietuvos valstybinę mintį, ją siau­rino ir redukavo. Atgavus Vilnių, mes turime visišką viltį, kad mūsų tėvynės valstybinė mintis, vėl tarps plėsis ir vėl įgaus pirmųjų nepriklausomybės dienų

Kaip ji per visą ginčą su Lenkija nesiė­mė prieš pastarąją jokios priemonės, kuri būtų buvusi nesuderinama su teisė­tumo ir taikingumo nujautimu, taip ji ir lemiamą vanlandą, šiam ginčui bai­giantis, vengė bet kurio žingsnio, kuris būtų galėjęs mesti nors ir mažiausi še­šėli i jos taikingumo ir teisingumo ku­piną tradiciją. Lietuva gavo Vilnių iš tos pačios rankos, kuri kartą, prieš de­vyniolika metų, jau buvo jai Vilnių per­leidusi, remdamasi įpėdinystės teisėmis. Tuo būdu, teisiškai žiūrint, susidarė res-tltuto in integrum, senos padėties atsta­tymas, kuris tenušlavė per klastą ir smurtą atsiradusią ir per devyniolika metų trūkusią padėtį Vilniaus krašte. Tiesa, Lietuva toli gražu neatgavo viso Vilniaus krašto, kuris pagal 1920 metų sutartį su Sovietų Sąjunga buvo Lietuvai atitekęs. Tačiau tatai ne klek nemažina teisingumo atstatymo reikšmės, kurią kelia aikštėn šiomis dienomis sudaryta sutartis tarp Lietuvos Ir Sovietų Sąjun -gos.

Lietuva pagal šią sutartį pasiėmė tas neabejotinas lietuviškas sritis, kurios kartu su Vilniumi sudaro nepriklausomos Lietuvos nedalomą vie­netą. Ir vis dėlto, besiruošdama pri­glausti tas sritis prie savo krutinės, Lie­tuva neabejoja, kad ji yra prisiėmusi di­delę istorinę atsakomybę, kuri tegali būti pateisinta darbu Ir atsidavimu, benu -statant glaudų ryšį su naujai priskiriamu kraštu. Besiruošdama įžengti į Vilnių ir paskelbti jam naują gadynę, Lietuva yra pasiryžusi atsižvelgti į tas nuotai -kas, kurios vyrauja šiame krašte, pergy­venusiam karo audrą ir išsillgusiame tai­kingo bei ramaus darbo atmosferos. Ji negali ir neatsižvelgti į tai, kad likimo lė­mimu, ne dėl žmonių kaltės, šio krašto dauguma gyventojų, ypač miestuose, yra pratusi kitaip galvoti ir jausti, nekaip Nepriklausomoje Lietuvoje. Patyrimo pamokinta Lietuva, kuri savo *eržkeči uo­tu keliu jau visokių bandymų buvo išlik­ta ,galės įvertinti ir šių Vilniaus krašto gyventojų nuotaikas, teikdama jiems ly­gią globą, kaip ir tautiečiams, globą, ku­rios jie yra reikalingi ir kurios jie yra iš­siilgę.

Visuomenės uždavinys šios istorinės atsakomybės akivaizdoje yra anaiptol nemažesnis už tą, kuris išpuola tautos vadovybei. Visa plačioji Lietuvos visuo­menė, nežiūrėdama tikybos ir tautybės skirtumų, kaip ir nebodama buvusių ne­susipratimų ir ginčų, privalo vienodai ir drausmingai paremti visus valstybes va­dovybės žingsnius, siekiančius sudaryti tinkamas sąlygas Vilniaus kraštos dar­niam ir glaudžiam suaugimui su visa valstybe laiduoti., Tai yra šios istorinės valandos kategoriškas imperatyvas, pa­teisinamas to uždavinio dydžio ir svar -bumo, kurie ryškiai kyla aikštėn ryšium su bendra Europos padėtimi, su ta padė­timi, kuri yra Įsivyravusi mūsų aplinko­je ir kuri reikalauja atydumo, pasiryžimo ir visų kūrybinių jėgų susiklausymo.

Br. Rudvalys.

* * *

S^SHfH

S A. žvainys.

Žengiant į Vilnių 1939 m. spalių mėn. 10 d. sutarties, su­

darytos Maskvoje tarp Sovietų Sąjun ,-gos ir Lietuvos, pavadintos: „Vilniaus miesto ir Vilniaus srities grąžinimo Lie­tuvai ir tarpusavio pagalbos tarp Sovie­tų Sąjungos ir Lietuvos" sutartimi, pir­masis straipsnis skelbia: „Tikslu sutvir­tinti draugiškumą tarp Sovietų Sąjungos Ir Lietuvos Sovietų Sąjunga Vilniaus miestą ir Vilniaus sritį grąžina Lietuvos Respublikai Įjungti į Lietuvos valstybės teritoriją".

Kaip geriau Sovietų Sąjunga begalėjo .jmreikšti savo lojalumą ir simpatiją Lie­tuvai? Sovietų Sąjunga užleisdama Lie­tuvai Vilnių ne tik geriausiai pasiekia tą tikslą, kuris nusakytas pirmame šios ypatingai atžymetinos sutarties straips­nyje, bet ir atiduoda žymią duok-j lę tarptautiniam teisingumui. Tatai pa-j šaulio istorijoj turės būti atžymėta kaip vienas pačių humaniškiausių ir malo -niausiu precedentų šiame toli gražu ne­humaniškame amžiuje.

Aukščiausias Lietuvos žmonių troški­mas visados yra buvęs — taikingai dirb­ti ir gyventi toje erdvėje, kurią jai Dan­gaus lemtimi paskyrė istorija. Bet mes nuolat buvome puolami, o mūsų erdvės mums atimamos. Eilėje amžių ir metų mes kentėjome svetimų užmačias su -trempti mūsų laisvę, mus apiplėšti ir atimti mūsų žemes. Dar neseniai Lietu­va pakėlė sunkių skriaudų ir pasikęsini-mų. Tačiau visais mūsų sunkmečiais, mes tikėjome j Amžiną j i Teisingumą, kuris, kaip man jau teko kartą šio laik­raščio skiltyse atžymėti, kaž kur egzis -tuoj a ir skaudžiai baudžia tuos, kurie el­gėsi neteisiai*

Lietuvos žmonės yra laimingi pradė­dami naują draugingo bendradarbiavi­mo su Sovietų tautomis laikotarpi. Mes suprantame, kad nuo šiol Sovietų sau­gumas yra mūsų saugumas, kad šiuo metu su Sovietais jungia bendri taikos troškimai ir saugumo interesai.

Mes grįžtame į mūsų istorinio ir kul -tūrinio plėtojimosi centrą iš ten pradėti jiaujų darbų ir žygių savo tautos ir ben­drai žmonijos laimei.

,<*v,

M. KULBAK

Ant tavo mūrų vaikšto jis prisidengęs talitu, Ir naktį vienas iš visų mieste nuliūdęs budi I r klausosi... šventyklos, užkampiai, kaip gyslos Visų namų vienos Širdies, būdėdamoš pulsuoja... Esi psalmynas tu, ant geležies ir molio išrašytas; Kai i siauras kabališkas gatves nusirita mėnulis, Kiekviena plyta stojasi malda, kiekviena siena — giesmė, Ir tas išbalintas puikumas šventą šiurpą sukelia. Liūdesys tavo džiaugsmas yra, kaip chore yra džiaugsmas, Iš gilybių suvirpantys balsai, tavo šventė — laidotuvės, Ir neturtas ryškia spinduliuoja paguoda. Lietuvoj tu esi išdabintas rūstus talismanas, Praeities samanosna iŠ seno įaugęs. Visi akmenys — šventosios knygos, visos sienos — pergamentas, Prirašytas slaptingų ženklų ir nakties glūdomoje išritintas. I r senoj sinagogoje tas, kuris šiaip tiktai vandenį neša, Savo veidą į aukštį pakėlęs, seka žvaigždynus.

n. Liūdėdamas budžiu per visą naktį vienas. Pasaulis apmirė, niūrai riogso. Lajinė žvakė kažkame tolybėj mirksi — Tenai, kaip voras kraigo voratinklyje, kabalistas sėdi I r verpia pilką savo buities siūlą. Ar dar gyvena kas toj dykumos platybėje, Kame apkurtę girdime paklydusį šaukimą? Sustingęs tamsumoj prieš miestą Razielis') stovi, Su amžių dulkėmis apėjusiais sparnais pergamento Ir smėliu bei voratinkliais užjakusiom akių duobėm. Be liūdesio jau nebeliko nieko, nieko nebeliko... žvakelė varvina... Sustingsta kabalistas... Iš angelo akių duobių tamsumas sunkias.... I r čiukurus suglaudusi keista būtybė, Kvėpuodama didžiuliais plaučiais, miega tarp kalnų išmėtyta... Ir tu esi, o mieste, gal raganiškas tik sapnas, Kaip rudenį į dangų voratinklis išdrikęs.

III.

Esi psalmynas tu, ant geležies ir molio išrašytasx

Raidėm žėruojančiom ir kliedinčiom per sapną: Kaip lazdos — žydai, ir moterys, kaip apskritimai,

*) Iš doc. Dr. N. šapiros spaudai paruoštos žydų literatūroj".

5) Gaon — žymus Talmudo mokovas. •) žydų romanistas. Plgrjtuk. ') Lietuvos žydas.

knygos „Lietuviški elementai

Lietuvos Sioninkų Organizacija, -„Mizrachi", . Sioplfikų valstybininkų Draugija, Pažangiųjų Sioninkų Organizacija, Lietuvos Sioninkų Revizioninkų Orga­

nizacija, „Agudas Isroel", Lietuvos 2ydų Švietimo Draugija Sir-

kino vardu, • Lietuvos žydų švietimo Draugija, „Tarbuto" Draugija, žydų Mokslo ir Kultūros Centras

„Javne" Lietuvoje, „Ezro", „Adat Izrael", Sinagogų ir Maldos Namų Bendras

Komitetas. Žydų Liaudies Bankų Lietuvoje Są­

junga, Pramoninkų ir Fabrikantų Draugija. Lietuvos Vidutinių bei Smulkių Pirklių,

ir Pram. Centrinė Draugija. Prekybos Įmonių Savininkų Draugija,, Smulkiųjų Pirklių Detalistų Sąjunga. Amatininkų Draugija.

Sustingusios slaptingos barzdos, ir nugaros iškeltos, O judrios akys ilgos, kaip valtys ant upelio... Prie silkės sidabrinės vėlą nakti išbadėję žydai Į širdis mušasi: „O, Dieve, nusikalstam! Viešpatie, nusidedam!" Ir mėnuo, kaip balta akis, per langus spokso, Ant virvių skudurai balkšvi kai kur iškabinėti, Ir lovose vaikai, kaip gelsvos slidžios kirmėlaitės, Ir moterų nuogi kūnai, kaip lentos... Kaip siauros gatvės, žydai tavo rūstūs, Bežadžios kaktos jų, kai -plačios sinagogų sienos, Ir antakiai apkerpėję, kaip stogai griuvėsių. Esi psalmynas t u laukuose išrašytas — Dainuoju tau, kaip varnas, mėnesio šviesoj, Nes saulė Lietuvai dar neužtekėjo.

IV.

Liūdesys tavo džiausmas yra, kaip chore yra džiaugsmas Iš gilybių suvirpantys basai, I r pavasaris tavo juodas, tylus. Prasikala iš mūsų medžiai, prasiskverbia žolė iŠ sienų. Iš seno medžio išlenda žiedeliai supelėję... Pasieniuose žemai dilgėlės supurvintos suypso, D sienos sienos drėgnos, supelėjusios. Dažnai nakties metu ant stogų ir akmenis, sustoja vėjas,. \" Ir iš vandens garų, su mėnesio šviesa, nežinomas šešėtte Ateina gatvėmis virpėdamas, išbalęs: Tai rūkuose sušalusi Neris pasikelia ... Ir su ilgiausiom vandeninėm rankom Ateina miestan... Išsikreipia akli langai visokiais būdais,.. Ir niekas nepradaro durų, neiškiša.galvos, Nepažvelgia į Neri, i jos grakštų kūną...

V.

Nepažvelgia į Nerį, į jos grakštų kūną... Apaugę mūrai, kaip skardžiai, tiktai stebisi Tylėdami, tylėdami Lietuvoj tu išpuoštas esi rūstus talismanas, Vos įmatomi tavo giliausiam dugne pavidalai žėri — Praeities tolimąja šviesa spinduliuoja Gaonai'), Su iššokusiais kaulais kietais, nudilintais triūso..,. Raudona geležinio karšto bundisto skarele. Mokinys susilenkęs mėlynas visas ant Bergelsono5). Ir ta žydų kalba, kaip vainikas iš paprasto ąžuolo lapų Ant to miesto šventai šokiadieniškų. vartų. ^ Paprastai, tas idiš šviesa languose spinduliuoja Kaip keleivis, ant šulinio seno prie kelio. AŠ ilsėdamas idišką girdžiu šiurkštoką tariamą, Ar gal taip tiktai kraujas man gyslose verda Aš tas miestas esu su tūkstančiais durų pasaulin, Tie nurūkę stogai, pasikėlę į dangų, Ta ugnis, kur juodai visus mūrus bučiuoja,

. Kur liepsnoja „litvako"4)- žvilgsny aitriam, — . Aš tas miestas esu!

,5

1

'•C

į

'1

Likimo lėmimu lJetava'r»te»rto savo senąją sostinę Vi lnių,^ | « d i | Ji sielo-damasi tiek mėtį be ntva^ngof kovojo. Per visą šios kovo« laUtotaįpį, kuptria ne­palaužiamo ryžtlrigujri0( JGsforJrkot Ir tau­tines lietuvių tauloft'leįftsfįegMsirit, pla­čioji Lietuvos žy&ų vftų1fa|iene visuomet reikšdavo savo solidarume "su lietuvių tautos istoriniais idealais Taip elgda­masi ji tevykdė pilietinio lojalumo dik -tuojamą pareigą, kartu gyvai atsiminda­ma lietuvių - žydų politinio bendradar -biavimo tradicijas, tradicijas, kurios sa­vo šaknimis siekia pirmųjų lietuvių tau­tinio sąjūdžio užsimojimų politinio ap -sisprendimo kryptimi, žydų visuomenė, kuriai Vilniaus atgavimo šūkis visuomet buvo tikros ir nuoširdžios lietuvių - žydų talkos simbolis, kiekviena proga pakelda­vo savo balsą, be jokių rezervų palaiky -dama tuos teisėtus reikalavimus, kurie siekė istorinės skriaudos atitaisymo, grą­žinant Vilnių Lietuvai ir sujungiant Vil­niaus kraštą su Nepriklausoma Lietuva. Visa širdimi liūdėdama dėl Vilniaus ne­tekimo, kuris perskrodė gyvąjį Lietuvos kūną, atskirdamas ir Lietuvos žydi ją nuo jos dvasinio centro Vilniuje, žydų visuo­menė nesiliovė tikėjusi, kad dar atei -sianti ta istorinė valanda, kuri tautos lūkesčius paversianti tikrove. Ta valan­da yra atėjusi, liepdama suburti visas gimtojo krašto kūrybines jėgas kilniam Vilniaus atvadavimo tikslui Jgyvendyti. Ji yra atėjusi, nešiodama ant savo spar­nų atgaivintąjį lietuvių žydų bendradar­biavimo simboli — laisvą ir susijungimo su Lietuva belaukiantį Vilnių, šios isto­rinės valandos akivaizdoje organizuota Lietuvos žydų visuomenė iškilmingai pa­reiškia be rezervų dalijanti visos tautos džiaugsmą, senąją sostinę Vilnių atga -vus. {vertindama šios istorinės valan­dos rimtį ir jos mūsų kartai primetamą atsakomybę, ji kviečia visus žydų tau­tiečius visomis išgalėmis remti visos Lietuvos tautos pastangas ir užsimo jimus Vilniaus krašto darniam suaugi -mui su visa valstybė laiduoti ir patikrin­ti.

Organizuota Lietuvoo žydų visuomenė pareiškia sveikinanti Vilniaus kraštui

Remti Komiteto įsistebimą, kartų reikš­dama Viltį, kad Komitetui pasiseks jau artimiausiomis dienomis pradėti plačią šelpimo akcija karo audros nuvarginta­me Vilniaus krašte. Organizuota žydų visuomenė kviečia visus žydų tautiečius gausiai dalyvauti Vilniaus Kraštui Remti Komiteto aukų rinkimų akcijoje, aukojant klek. kas išgali — pinigais, pro­duktais ar daiktais. Dalyvavimas šioje kilnioje pagalbos akcijoje yra kiekvieno Lietuvos piliečio Šventa pareiga! Nepa­mirškime, kad Vilniaus krašto gyventojai tebekenčia skurdą Ir išsiilgę laukia mūsų pagalbos! Skubėkime parodyti mūsų broliams, kad mūsų širdyse tebeplaka tie patys jausmai, kurie mus jungė praeity­je! Skubėkime juos nuraminti, kad jų irgi išsiilgusi laukia broliškoji ranka, meilėje ištiesta atramai ir pagalbai teik­ti!

Vyriausias Rabinas. Lietuvos Rabinų Sąjungos Centro Ko­

mitetas, žydų Karių Dalyvavusių Lietuvės Ne­priklausomybės Atvadavime Sąjunga.

į žydų visuomenę e >

APŽVALGA

Ž y d a i V i l n i u j e Daug padavimų yra apie Vilniaus

„Ger Cedeką". Prieš Didįjį karą prie jo kapo išaugo ste~uLl_,0-.:; ^iedii. Apie čį medį Vilniaus žydai pasakoja, kad jis bu­vęs žmogaus pavidalo. Nurodydavo į jo galvą, rankas ir kojas. Sis medis buvo žmonių.brutalumo auka: Didžiojo karo metu kareiviai nukirto medžiui „galvą, rankas bei kojas".

Pasakojama, kad 1919 metais, len­kams užėmus Vilnių, prie kapinių atva­žiavo karieta, iš kurios išlipo ponas ir ponia. Jie pasisakė esą grovas ir grovie-nė Potockiai ir liepė parodyti jiems jų prosenelio „Ger Cedeko" kapą. šios kapi­nės, kaip ir visas Vilniaus miestas, per­gyveno sunkų metą. Rusai 1794 metais užėmę miestą įsitvirtino kapinėse ir iš čia apšaudė lenkus. Kapų palapinės bu­vo naudojamos kaip barikados. Kapinė­se buvo pastatyti arkliai. Lenkų patran­kų sviediniai krito kapinėse ir išardė šimtus kapų bei paminklų.

Ir Didžiojo karo metu pusė kapinių buvo paskirta kareivinėms. Kapai buvo

išardyti, ir kaulai sujungti į „brolių ka-jsakė „lamenaeeach", visi surinktieji žy-pą". Idai. kartojo.žodžius. Netrukus krito pa-

« miesto kapinės yra dalis žy-1 trankos sviedinys, kuris liko ant sinago-dų ""istorijos, pasakojančios apie tuu žydus.

Visai savarankiškas yra vadinamasis Vilniaus „sinagogų kiemas", kame yra Didžioji sinagoga ir visa eilė maldos na­mų, čia būreliai žydų apkalba kiekvieną įvykį.

Pernai žydų bendruomenė padarė „sinagogų kieme" remontą ir pašalino se­nuosius žibintuvus.

Vilniaus miesto sinagogai yra daugiau kaip 400 metų amžiaus. Ją aplankė visa eilė žymių asmenybių. Ją lankė Napole­onas būdamas Vilniuje 1812 metais. Jis stebėjosi sinagogos vidaus puikia, ori­ginalia arkitektūra, dekoracija bei seno­viškumu.

Padavimas pasakoja, kad 1794 m., ru­sų kariuomenei apšaudant Vilniaus pilia­kalnį, Vilniaus gaonas įsakė žydams susi­rinkti „sinagogų kieme". Gaonas atidarė „šventąją spintą" ir septynis kartus pa-

goz ztozo. Gaonas nuramino išsigandu­sius žydus.

Tai yra senasis Vilnius, bet yra ir naujasis Vilnius, išgarsėjęs visam pasau­ly.

Vilniaus žydai įsteigė ne vien žemes­nes žydų mokyklas, bet ir aukštesnes: žydų Technikos mokyklą, žydų Konser­vatoriją ir t. t.

Nepaisant visų dėtų pastangų šių vei­kėjų bei įstaigų veiklai sutrukdyti, ne­pasisekė pralaužti kultūros fronto, kuris dar labiau įsistiprino.

Vilnius yra ligi šios dienos mo­derniosios žydų kultūros švyturys.

Cia buvo padėtas kertinis akmuo. Bu vo pastatytas galingasis kultūros pasta­tas „Jivo". šis pastatas galėjo gimti tik­tai Vilniuje, kame gausu yra reikiamų tradicijų.

Iš žydų spaudos Visa žydų spauda smarkiai pasisako

prieš spekuliacijos mėginimus Lietuvoje, „žydų Balsas" nurodo, kad kiekvie­

nas pilietis turi suprasti, jog jis pats yra atsakingas už bendruomenės gerovę, ly­giai, kaip ir visa vyriausybė, kaip ir visi atsakingieji vadai.

Toliau laikraštis nurodo, kad vyriau­sybė visur nori kovpti su „karo speku­liantais". Yra tikra, kad ir Lietuvoje to­kia spekuliacija nebus pakenčiama, žmo­nėms, kurie patys to nesupras, valdžia ras užtektinai veikiančių priemonių.

Kiekvienas iš mūsų turi apsiprasti su mintimi, kad jis pasidarysiąs neturtin-gesnis, kad jis turėsiąs nukentėti nuo

i karo aplinkos, kad mes turėsime gyven­ti kukliau, kad mes turėsime aprėžti mū­sų gyvenimo tvarką. Kiekvieno žmogaus likimas šiandien yra glaudžiai susijęs su

| visos bendruomenės likimu. Tegul namų savininkai neskriaudžia

į šeimų atsarginių, išėjusių atlikti savo švenčiausią pilietišką prievolę.

Tegul fabrikantai bei importininkai nespaudžia provincijos krautuvininko ir mažmeninko.

Laikraštis nurodo į visą eilę nuskriau­stųjų priekaištų ir baigia:

Visi kombinatoriai turi suvokti pa­prastą teisybę: šiandien galinti būti tik viena dilema: mes Lietuvoje kaip nors pergyvensim pasaulinę krizę — tuomet mes turėsim prekių ir ūkiškasis gyveni­mas su tam tikrais sunkumais klestės ir toliau. Jei tas nepavyks — tuomet nepa­dės jokie sukti žygiai, jokios atsargos^

„FolksbTat" laikraštis, tarp kitko, ra­šo vedamajam:

„Gyventojų dalis, neturinti reikia­mo atsakingumo jausmo tokiu metu, pa­didino įtempimą, sudarydama produktų atsargas. Bet gyvenimas parodė, kad vi­si būkštavimai buvo nepamatuoti, ir bai­mė, kad pritruksią įvairių produktų, bu­vo smarkiai išpūsta. Jau po kelių dienų „išmintingieji" patys nusivylė savo per­dėtuoju atsargumu. Jie turėjo kramtyti

D. M. Lipmanas.

20 metų nuo žydu autonomijos Lietuvoje

\ i

Darbas tada buvo vedamas dviem frontais: lygiai greta su kova už Lie­tuvos laisvę ir nepriklausomybę veda­mas intensyvaus vidujinio susiorganiza-vimo darbas.

Iš' pateikto aukščiau sąrašo pirmieji trys užima žymią vietą bendrame poli­tiniame Lietuvos gyvenime: Dr. Rozem-baumas ir Dr. Rachmilavičius yra pir­mosios Lietuvos Tarybos Vilniuje nariai; Dr. Rozėmbaumas vyksta į Maskvą tai­kos su Rusija daryti: Dr. Rachmilevi-

Per Didįjį karą buvo sugriautas žy­dų gyvenimas, ypatingai Rytų Europo­je: ištrėmimai, okupacijos, sugriauti ar pūstynėmis paversti namai.

Ir ūmai sutvisko vilties spindulys, ilgai trokšta taika galiausiai atėjo; ir žydams nušvito aušra, ir jų laisviau at­sikvėpta, ir jie prisikėlė naujam gyveni­mui.

Pradėta austi žavinga sapno gija, sa­pno apie gražiau organizuotą gyvenimą, apie tautinę autonomiją. j

Pirmąjį mėginimą buvo padarę Uk­rainos žydai: tautinė autonomija, žy­dų seimas, žydų reikalams Ministerija ir t. t. 1917-18 m. m. '

Tik 1918 m. pabaigoje, po Versalio taikos, kai į Lietuvą ėmė grįžti pabėgėlių ešelonai, parvežę žymią dalį Lietuvos žydų inteligentijos, kilo mintis ir čia mūsuose tvarkyti žydų gyvenimą tau­tinės autonomijos pagrindais. Į

To judėjimo priešakyje stovėjo to-' kios pirmaeilės jėgos, kaip Dr. š. Ro­zembaumas, Dr. M. Soloveičikas, Dr. š.

_Rj^hmiiejdciiis^-Dr. B. Bergeris, L. Gar­funkelis, Dr. J. Robinzonas, Dr. M. Vol­fas ir kt.

savo sužiedėjusią duoną, valgyti savo pa senusį sviestą bei kitus produktus. C „neišmintingieji" valgė šviežią duoną skanų sviestą ir 1.1.

Laikraštis mano, kad reikia pasiruoš-1 ti visiškai kitų dalykų: r Paruošimu šeimai ar kaimynam*

slėptuvių atliekamas ne tik naudinga! darbas sau, saviškams, bet padedams visam kraštui.

* Kaip mes žinome, dalis mūsų brolii; ^ valstybės saugumo sumetimais buvo pa-* šaukta šią rimtą valandą atlikti savo pi-J lietišką prievolę, stovėti krašto saugume " sargyboj. : Visuomenė turi rūpintis, kad tų pa­

šauktųjų šeimoms nieko nepritrūktu. Yrar neleistina, kathiraša ūktojo želma

būtų spaudžiama ar net būtų išmestą, \ gatvę, nes šiuo sunkiuoju metu nesuge­bėjo sumokėti buto nuomos.

šią rimtą valandą kiekvienas turi at­siminti, kad valstybės saugumas 30-ą ir jo paties saugumas.

„Dos Vort" laikraštis rašo vedama­jam:

Lietuvos valstybė eilės išvidinių sąly­gų dėka, bet daugiausia atsakingosios, išmintingosios vyriausybės politikos dė­ka, ligi šiol, o tikėkime, kad ir toliau, stovėjo nuošaliai nuo viso karo sūkurio šėlstančio ties jos sienomis.

Bet ši laimingoji mūsų krašto būklė negalėjo, žinoma, išvaduoti mūsų nuo vi­sos eilės ūkiškai-ekonomiškųjų sunkumų, aplinkinių sąlygų sukeltų.

šie sunkumai esmėje nėra tokie, kad jie galėtų sustabdyti mūsų gyvenimo raidą, jei visi krašto piliečiai supras sa­vo priedermes ir padės kiekvienas savo

! srityje tuos sunkumus nugalėti. Deja, turi būti pažymėta, kad nuo

pat naujosios būklės atsiradimo, ne vi­si valstybės piliečiai suprato, kaip toji jų prievolė turi būti atlikta. Panikos kėlė­jai, iš vienos pusės, ir spekuliantai, iš antros pusės, daug pakenkė visuomenei.

Vyriausybė jau ėmėsi energingų žy­gių. Bet ir be to visuomenės prievolė yra energingai kovoti su šia pavojingąja gan­grena.

- čius užima Prekybos viceministro vietą, dešiniųjų ligi pačių kairiųjų, o viduryj* •jo Dr. M. Soloveičikas, Dr. M. Volfas ir — Dr. Rozembaumas ir Dr. Soloveiči' i L. Garfunkelis parodo intensyvų veik- kas.

lumą organizuojant Kauno savivaldybę. Iškilmingi sveikinimai ir deklaraci Okupantai pasitraukė iš krašto, pa- jos aukštųjų 'vyriausybės atstovų, o p<

: likdami jį savo likimui, naujoji valdžia jų žydų atstovų, visų partijų ir srovių • buvo tik besikurianti, ir šią lemiamą va- Atsistojo Dr. Soloveičikas žodžio tar-• landą žydų veikėjai daug nudirbo kon- ti. Aplodismentų audra. Jis dėkoja vy-

soliduodami jaunosios Lietuvos sostinės riausybei jos gerbiamųjų atstovų asme-kūrybines Jėgas. • nyje; patetingai kalba jis apie žydų pa-

Neskaitlingos dar anuo metu Lietu- dėtį po karo ir apie mūsų uždavinius j vos žydų visuomenės kūrybingoji dalis jaunojoje valstybėje.

greta šios politinės savo veiklos išvystė Amžinai atmintinas jo šauksmas gyvą darbą ir kitoje srityje, organizuo- „likučiams", kuriuo norėta pasakyti,

4 dama žydų visuomenę viduje ir kųrda- kad, nuteriojus pasaulį, ir ypač žydų ' ma 2ydų autonomiją Lietuvoje. pasaulį, mes, Lietuvos žydų saujelė, tu-

Steigiama žydų Reikalams Ministe- rime sudaryti „likučių" branduolį, viso rija, kuriai vadovauja Dr. M. Soloveiči- pasaulio plačiųjų žydų masių avangar-kas. 1919 m. vasarą šaukiamas platus vi- dą. suomenės veikėjų suvažiavimas ir tų pa- Šis iškilmingas posėdis buvo tarytum, čių metų rugsėjo mėn. steigiama pir- prologas žydų autonominei veiklai įvai-

i moji Lietuvoje autonominė bendruome- riose srityse: kultūrinėje, socialinėje, nė su teise apdėti mokesčiais ir kitomis politinėje ir ekonominėje, viešosios institucijos teisėmis. T a i b u v o p r a d z i a plataus žydų ben-

ši bendruomene buvo akstinas susi- druomenių tinklo visoje Lietuvoje, kur organizuoti visoje Lietuvoje plačiam žy- e i l e m e t u priešakyje stovėjo žydu Rei­dų savivaldos organų tinklui, bendruos feaiams Ministerija, žydų Tautos Tary-menems. 5a > bendruomenių suvažiavimai.

Labai iškilmingai Miesto Teatre bu­vo atidaryta Kauno žydu bendruome- T i e s a - neU&ai truko tasai žydų au-n ė . i tonomijos žydėjimas, vos 4—5 metus;

Parterio priešakys buvo užimtas . P° ^ a t ė J ° *™opo«o metai; bet jo vai-Kauno bendruomenės narių, išrinktų s l . n ^ a s d a r b a s f a l i k o S i l l a s š a k n i s fl" demokratiniais pagrindais. Užpakalinė & i e m s laikams.' dalis .ir galerijos buvo sausakimšai pri- Ir šiais laikais dar jaučiami jo pėd-sigrūdusios svečių ir š^aip smalsiosios sakai; žydų liaudies bankų platus tink-publikos; ložėse sėdi aukštieji pareigu- las su Centraliniu banku priešakyje, imi, vyriausybės atstovai. Į pradžios mokyklos, — visa tai yra ano '

Gausiai apšviestoje scenoje prezidiu-l puikaus žydų ; autonomijos laikotarpio J me sėdi visų žydų partijų atstovai, nuo [palikimas.

(1919 — 1939 m. rugsėjis).

j viena mūsų vyriausybes priemonių I Lietuvos valstybės neutraliajai pozicijai šiame konflikte aktyviai apsaugoti yra kaikurių kariuomenės atsarginių dalių pašaukimas, mūsų sienoms apsaugoti.

Pasirodo, kad sąryšy su šiomis prie­monėmis, kurios, žinoma, neturi užgulti tiktai tų, kurie tiesiogiai buvo pašaukti atlikti savo prievolę tėvynei, kai kurie nesąžiningi elementai elgiasi savanau­diškai.

Jau yra žinių apie skandalingą elgesį, kai kurių namų savininkų ėmusių ša­linti iš butų pašauktųjų atsarginių šei­mas, kad galėtų tuos butus išnuomoti aukštesnėmis kainomis. *

Ką galvoja šie „išmintingieji" namų savininkai, žiūrintieji į bendrąją, sunkią­ją bei atsakingąją būklę, kaip J lanką, nuo kurio javai turi būti" suvežti į jų aruodus.

Visi kartu, ir kiek galima visi lygiai, turi pakelti esamosios padėties sunku,-mus> vtei kartu turi padėti tuos sunku­mus pašalinti.

Vilniaus miesto įkūrimas yra surištas su vardu didžiojo Lietuvos Kunigaikščk Geaimmo, Lu.w oti.to "&*. -„ sostinę

Gediminas pakvietė įvairias taupas apsigyventi jo sostinėj, kuri užmezgė prekybos santykius su kitais miestais ii su laiku tapo didžiu pasaulinio varde Lietuvos centru.

Bet Vilnius tampa ir svarbiu žydų centru, išgarsėjo pasauly savo genijais mokslininkais, išminčiais ir rašytojais ir Jgyja „Lietuvos Jeruzalės" vardą.

Pirmieji Vilniaus žydai buvo pirkliai, kurie atvykdavo čia į prekymečius. 1551 m. du žydai gavo leidimą išnuomoti na­mus i r krautuves Vilniuje ir įsteigti lom­bardą. Vėliau, turėdami jau savo kapines, žydai pastatė sinagogą ir pradėjo steigti įvairių visuomeninių įstaigų, reikalingų žydų bendruomenei.

XVII amžiuj veik visa žydų bendruo­menė buvo gaisro sunaikinta.

Gaisras truko 17 dienų. Sudegė žydų gyvenamasis ruožas.

Jonas Kazimieras leido žydams išnuo­moti butus visame mieste, bet Vilniui daž nai teko nukentėti nuo karų, bado, epi­demijų bei gaisrų. Vilniaus kronika pa­sakoja, kad 1706, 1734 ir 1748 m. gaisrai buvo sunaikinę žydų sinagogą, senąją I maldyklą ir žydų kvartalą.

1783 metais buvo atšauktas žydų geto ir paskelbta prekybos bei amatų laisvė. Šydams buvo leista gyventi visame mie­ste bei jo priemiesčiuose. Daug Vilniaus žydų dalyvavo Kosciuškos sukilime, Vė­rėje ties Vilnium ilgus metus gyveno Kos­ciuškos kariuomenės žydų pulko steigėjas Berekas Joselevičius. j

Tuomet žydai ypač pasižymėjo miesto) apgynime. '

Vilnius ypač išgarsėjo savo genijais su kurių vardais yra surišta penkių amžių Vilniaus žydų istorija.

Reik tik įkelti koją į senas VHniaus miesto kapines, ir mūsų atminime atgim­sta visi padavimai bei pasakos, Vilniaus žydų pasakojamos. *

Cia yra Vilniaus gaono (genijaus) prasenolio kapas. Jis gyveno Bogdano Chmielnickio laikais. Bogdanas Chmiel-| niekis su savo kazokais apipuolė Vilnių, | per vieną dieną išžudė 30 tūkstančių žmo, nių ir padegė miestą. Miestas degė 171 dienų. j

apžvalga

A. šteinbergas (Londonas).

Tamsiose bei piktose dienose Kad ir baisi yra žydų padėtis, mes

neturime apsiprasti su mintimi, kad yra kažkokia „žydų problema", kad žydų tau­tos egzistenciją lydi klaustukas.

Kol mes svarstom žydų padėti iš vi­daus, ir tik iš vidaus, mes negalime jos tikrai įvertinti. Apžvalga reikalauja, kad mes būtumėm aukščiau viso to. Bendrai, vertinti galime tik tuomet, kai turima galvoje tam tikrą apribotą vertybę, su kuria galima būtų lyginti kainuojamąjį dalyką.

žiūrėti į žydų padėtį atviromis aki­mis reiškia norėti matyti ją, kaip ji yra pasaulinės istorijos šviesoje. Istoriška sis žydų tautos kelias visuomet buvo uni-versališkai istoriškas kelias. Jei mes to nežinotumėm, mes tai sužinotumėm pas­kutiniuoju metu. Maldingieji žydai ci­tuoja reb Joichonono posakį: „Kiekvie­na bėda, kurioje žydų tauta ir p a s a u l į

tautos yra bendrininkai, yra tikroji bėda, bet vien žydų tautos bėda — nėra beda".

Vadinasi, tai nėra bėda net žydų tau­tai. Štai tokiomis atviromis, šviesomis akimis mūsų praeities išminčiai žiūrėjo į pasaulį ir į savo tautą!

Dabartiniai žydų tautos vargai yra di­džiausia bėda, nes milžiniška yra pasau­lio nelaimė.

Bet mes pasaulyje esame ne vieni, ta­riant, mes nesame apleisti, ir mūsų są­junga su ateitimi yra dvigubai stipres­nė.

Paskutiniųjų kelerių metų būvyje mes netekome kelių žymių provincijų... Mūsų skaičius sumažėjo, mūsų neturtas padi­

dėjo, tūkstančiai bastosi, trankosi kraš­tuose, apie kuriuos mūsų tėvai nė negir­dėjo, žydų žmonės vaikšto su liguistomis negaluojančiomis širdimis. Bit mes ne­same sul rėsti.

Mūsų moralė, mūsų kultūra yra tiek sukrėsta, kiek ir viso pasaulio kul­tūra. Yra pasaulyje galingų tautų, ku­rias peša iš visų pusių, o jos apsimeta lyg snaudžiančios, tariant, ne jaučiančios.

žmonės manantieji, kad pasaulyje gali likti žmonių ir „knygos Jautos" kny­ga būtų išbraukta iš žmonijos atminimo, nesupranta sąvokos žodžių „žmogus", „kultūra", „kultūros žmogus". Kol liks šventasis Raštas žydų tauta bus kuria-

mosios dvasios«šaltinis žydams bei nežy-dams, nes negalima įsivaizduoti, kad lik­tų gyvas žydų kūnas be gyvos žydų sie­los.

Jei visos katastrofos gresia mūsų no­rui gyventi ir kovoti, mes turime pasiner­ti didžtojoj viso pasaulio nelaimėj.

Ir tik pajutę visų kančių gilumą, tik. pridėję ausį prie pasaulio širdies, mes išgirsime balsą: „būkit paguosti žemės, bei dangaus nužemintieji!" Ir tik tuomet mes rasim savo paguodą, ir tik tuomet mums bus atkelti vilties vartai.

Tebūnie palaimintas tikintysis! J is yra mūsų pranašas, mūsų išminčius mū­sų stipruolis.

Zigmundui Froidui mirus Londone, turėdamas 73 metus, mirė

žinomas psichoanalizės kūrėjas bei mo-I kytojas prof. Zigmundas Froidas (Žy-I das).

Zigmundas Froidas, Vienos univer­siteto neuropatologijos privatdocentas (titul. prof.) gimė Freiberge (Meranija) 1856 metais. Pradžioje jis skyrė savo jė­gas neurofiziologiniams darbams ir ner­vų ligų studijoms. 1885—1886 metais jis Paryžiuje buvo Sarko mokinys ir akty­viai dalyvavo hipnozo eksperimentuose. Daugelis gerai apgalvotų darbų moksli­niuose žurnaluose (tarp kitko ir vaikų paraližo klausimu) suteikė jam klinika bei tyrinėtojo vardą. Bet jo pasaulinis vardas yra surištas su jo pamatuotąja psichoanalize

kartu su Albertu Ainšteinu, yra viena iš genialiausiųjų figūrų.

Lordas Balfuras savo istoriškoj kal­boj atidarant Jeruzalės Hebrajų uni­versitetą pasakė, kad pasaulis turi būti dėkingas žydams už Froidą bei Ainštei-ną.

Froidas su simpatija žiūrėjo i Pales­tinos atstatymą. Jis buvo Jeruzalės He­brajų universiteto kuratorijumo narys.

Froido kūriniuose yra pastabų, lie­čiančių žydų tautą bei tikybą. Froido mokinys Feodoras Raikąs mėgino šias pastabas išaiškinti.

Froidas visą savo gyvenimą praleido Vienoje. Vokiečiams prijungus Austriją, Zigmuntui Froidui pavyko gauti leidimą išvykti į Angliją. Jis įsikūrė Londone, kame jis tęsė savo mokslo darbus. An-

Jo psichoanalistiniai tyrinėjimai pra- glijoje jis buvo itin gerbiamas. skleidė sielos paslaptis, sielos veikimą bei klestėjimą. Tuo klausimu Froidas iš­leido eilę veikalų. Jo tikybos traktavimas sukėlė smarkią kritiką.

Visi Froido veikalai išleisti psichoa-nalizinės leidyklos.

Dešimtmečių būvyje Froidas turėjo daug priešų ir todėl jis jautėsi lyg at­stumtas, šiandien jis yra bendrai pripa­žintas, kaip geni j alus tyrinėtojas 'ir gy­dytojas, kaip vaisingas ir visapusiškas rašytojas, kaip psichoanalizės teorijos pamatuotoj as. Angliškai kalbančiuose kraštuose jo vardas yra ypatingai išgar­sėjęs. Prancūzijoj jo vardas dar nese­niai buvo minimas vien mene bei lite­ratūros sluoksniuose. Vokietijoj Froidas vengiamas, vis dėlto visa speciali lite­ratūra yra persunkta jo terminais bei išradimais. Psichiatrija bei psichologi­ja yra jo įtakoje.

Su Froidu kovojama, kaip su „mate­rialistu" ir „natūralistu", šiuos argu­mentus išrado tam tikra antisemitinė mokykla (Hanso Bliherio), kuri matan­ti Froide, kaip ir Ainšteine, žydų destruk­tyvios dvasios eksponatą.

Bet bendrai nurodoma, kad Froidas,

Prof. Froidas yra vienas iš didžiau­sių visų laikų žmonių.

Praeitam šimtmečiui baigiantis bu­vo padaryti du išradimai, turintieji mil­žiniškos reikšmės mokslui bei menui. Vilhelmas Rentgenas išrado būdą žmo­gaus kūnui apšviesti, kad paprasta aki­mi galima būtų matyti, kas darosi kūne. Veik tuo pačiu metu antras genialus mokslininkas — zigmundas Froidas iš Vienos išrado būdą, kaip pakelti uždan­gą, dengiančią žmogaus sielos paslaptis.

Abu išradimai smarkiai pastūmė gy­dymo mokslą. Rentgeno aparatas pras­kleidė medicinai naujų galimumų-. Su tuo aparatu gydytojai gali žengti daug toliau už tos ribos, prie kurios jie anks­čiau buvo priversti sustoti.

žmogaus kūnas pasidarė skaidrus. Tuos pačius siekimus turėjo ir Zig­

mundas Froidas, analizuodamas žmo­gaus sielą, žmogaus psichiką, žmogaus dvasinį gyvenimą. Psichoanalistinis me­todas turėjo būti toji užkerėta akis, kuri turėtų prasiveržti pro žmogaus sielos bedugnę ir padaryti ją, tą sielą, skaidrią.

Tų* dviejų mokslininkų darbo sričiųr. skirtumai paskyrė jų revoliucinių nau­jovių likimą. Rentgeno metodas yra ryš­kus, kaip matematinė formulė. Jo m e ­džiaginis, neabejojamas išdavinys yra. neginčytinas. Jis gali sukelti tik nusis­tebėjimo bei dėkingumo, bet nieku gyvur ne priešingumo ar abejingumo. Visai kitaip yra su Froido išradimu, kuris yra. spekuliatyvus, kuris operuoja su nežino­maisiais, nematomais, nepasiekiamais-dvasiniais iksais. Jo tyrinėjimas, savai­me suprantama, yra surištas su spėlio­jimais, su intuityviais pranašavimais,, kurie pavirsta įvairiais nuomonių skir­tumais. Todėl nenuostabu, kad Froido teorija sukėlė plačią mokslinę polemi­ką, kuri yra tęsiama paskutiniųjų 5ft metų būvyje. Froidas žinojo, kad jo sr i­tis yra nežinomųjų sritis, jis žinojo, kaol nevisuomet jis gali operuoti realiais iš­rodymais bei faktais. Jis tai nurodo savo> „įvade i psichoanalizę".

Froido psichoanalitinis tyrinėjimas-tur&jo įtaką ne tik mokslui, bet' ir m e ­nui, ypatingai literatūrai.

Psichoanalizė paveikė visą eilę rašy­tojų, tarp jų — žinomus pasaulinės lite­ratūros vardus (Cvaigas, Tomas Manas) -

Taip vadinamojo Froidizmo įtaka yra. didelė beletristikos bei literatūros kriti­kos srityje Ir žydų bei hebrajų litera­tūroj yra žymu Froido įtakos (E. š te in-manas, D. štukas ir J. Trunkas). Ir p a t s Froidas buvo literatūros paveikslas. Jis? savo išvadas išrodydavo, pamatuodavo visa eile literatūros pavyzdžių nuo bi» blinės literatūros bei graikų tragedija iki moderniosios literatūros.

Froidas išrado, kad svarbesnieji žmo­gaus veiksmų akstinai yra ne atviri no­rai bei aistros, bet paslėpti geismai.

Savo kūriniu Froidas prisidėjo prie tų milžiniškų pastangų, kuriomis ištisos kartos stengėsi paversti negerus žmogaus įgeidžius gerais veiksmais. Tas yra amži­noji Froido kūrinių reikšmė.

Dr. G. Rutenbergas.

Pokarinės taikos sotartys ir jų likimas naujam karui prasidėjus

Ryšium su paskutiniais tarptauti­niais įvykiais būtų įdomu apžvelgti po 1914 metų vad. Didžiojo karo sudarytų sutarčių turini ir jų likimą dabartiniam naujam karui prasidėjus.

Visų pirma Versalio sutarties terito-rialiniai nuostatai, liečiantieji Vokieti­ją. Kaip žinoma, Versalio 1919 birželio 16 d. sutartimi buvo padaryti šie terito-rialiniai Vokietijos pakeitimai: Prancū-i zijai prijungta Elzas ir Lotertngija; be. to ji gavo nuosavybės teisėmis anglių kasyklas Saaro srityje; o pati Saaro sri­tis (Tautų Sąjungos vardu) buvo oku­puota. Prancūzija valdė Saaro sritį 15 metų ir paskui, kaip žinoma, 1934 m, įvyko plebiscitas, kuriuo gyventojai pa­sisakė už grįžimą prie Vokietijos. Bel­gijai prijungta Moresnet apygarda ir Eupen bei Malmedy sritis. Lenkija gavo sritis iki savo 1772 metų vakarų sienų ir platų teritorijos ruožtą išeiti į jūrą

[ (lenkų koridorius), kuris atskyrė Rytų Prūsus nuo kitos Vokietijos. Be to, Aukš-

! tutinės Silezijos dalis, po įvykusio ple-! biscito, Paryžiaus Ambasadorių Konfe­rencijos 1921 metų sprendimu, Tautų Sąjungos patvirtintu, buvo atiduota Lenkijai. Dancigas buvo paskelbtas lais-

! va valstybe, uždėjus jai dvigubą — Len­kijos ir Tautų Sąjungos protektoratą.

j Danija, po plebiscito, gavo šiaurės šlez-vigd dalį. Čekoslovakijai buvo perleista

'nežymi Silezijos dalis. Klaipėdos kraštas buvo sąjunginių valstybių atimtas ir J kaipo vienintelis Lietuvai išėjimas į jū­rą pripažintas'Lietuvai* Bendrai Vokie-Į tija neteko Europoje 70.600 kv. km. arti 6 su puse milijonų gyventojų. Tiek dėl teritorialinių nuostatų Europoj. Be to Vokietijos kolonijos buvo atimtos ir pa­dalytos, kaip mandatai, tarp sąjungi­ninkų. Rytų Afrika atiteko Anglijai,

Tongo ir Kamerūnas Anglijai ir Prancū- I

zijai, Pietų - Vakarų Afrika — Pietų Af­rikos Unijai, Samoa salos — Naujajai Zelandijai, salos į žiemius nuo pusiaujo — Japonijai, į pietus nuo pusiaujo — Australijai, Kiaučau ir šantungas per­leisti Japonijai, (bet J. A. Valstybių rei­kalavimu jos buvo grąžintos Kinijai).

Ge to Vokietijai buvo uždėtos repa­racijos, kurių sumą 1921 mu reparaci­jų komisija nustatė 132 milijardų aukso markių. Be šitų reparacijų ir iš dalies jų sąskaiton buvo atimtas visas Vokie-

, tijos prekybos laivynas; buvo likviduo­t a ir konfiskuotas vokiečių turtas są-

1 jungininkų kraštuose ir naujai atim­tose iš Vokietijos srityse bei kolonijose; uždėtas įvairus atlyginimas natūra (žy-| miausias buvo anglių pristatymas per 10 metų po 45 milijonų tonų kasmet).

Kad būtų garantuotas Versalio su-| tarties reikalavimų pildymas, Vokietija I priverčiamai buvo nuginkluota. Jos ka-' riuomenėj neturėjo būti daugiau kaip 100.000 žmonių, samdomų 12-kai metų (visuotinis kareiviavimas buvo panai­kintas), be sunkiosios artilerijos, tankų, chemijos priemonių, jūros ir oro laivy­no. Kairysis Reino krantas buvo sąjun­gininkų kariuomenės okupuotas 15-kai metų (pažadėjus apleisti jį trimis pen­kerių metų etapais).

Tačiau, pradedant nuo 1924 metų> Vokietija pamažu pradėjo atsikratyti uždėtomis jai prievolėmis, iš dalies su­sitarimu su buv. Santarvės valstybėmis, iš dalies vienašališkais aktais. 1924 m. Londolio konferencijoj priimtu vad. Daveso planu, reparacijų suma buvo žy­miai sumažinta. 1929 m. Hagos tarptau­tinėj konferencijoj Daveso planas buvo peržiūrėtas ir išdirbtas naujas repara­cijoms mokėti planas, pavadintas pagal jo autorių, Youngo planu, kuriuo repa­racijų bendra ir metinė suma dar dau­giau buvo sumažinta. Po Youngo planą priėmimo Prancūzija evakuavo Reino provincijos dalį, kuri jos buvo okupuota. 1925 m. Vokietijai pasirašius Locarno sutartį įtempti santykiai tarp Vokieti­jos ir buv. Santarvės valstybių pradėjo atslūgti. Vokietija įstojo Tautų Sąjun-gon ir bendradarbiavo su buv. savo prie­šais bendram taikos reikalui. 1932 m. sušaukiama pasaulinė nusiginklavimo konferencija, kuriai buvo dedama* daug: vilčių Europos pacifikacijos ir politinio stabilizavimo reikalu. 1933 m. dėl vo­kiečių reikalavimo lygybės apsiginkla­vime konferencija suiro ir Vokietija iš­stojo iš jos ir kartu iš Tautų Sąjungos.

Tada prasidėjo vienašališkų atsisakymų; nuo Versalio taikos sutarties nuostatu

Saulis Giuslemgas.

apžvalga

. Rusų literatūros istorikai jau prieS daugeli metų yra pabrėžę tą idomų faktą, kad žymiųjų rusų poetų tarpe buvo ne­maža tokių, kurie yra kilę iš mišrųjų ve­dybų arba kurių bent vienas protėvių buvo ne rusų tautybės. Taip, pav., garsu­sis satyrikas Envizinas (XVIII šimtm.), Jamžinęs savo vardą komedija „Nedo-rosl" (Nebrendėlis), kaip matyti iš jo pavardės, yra vokiečių kilimo. Didysis poetas Deržavinas, kuriuo prasideda ru­sų literatūroje naujoji gadynė, turėjo protėvius totorius. Žukauskas buvo ruso ir turkės sūnus. Dvi šviesiausiosios rusų poezijos žvaigždės, Lermontovas ir Puški­nas taip pat nebuvo gryni šimtaprocen­tiniai rusai: Lermontovo šeima yra ško­tų kilmės, o Puškino gyslose tekėjo juo­dukų kraujas; kaip žinia, jo motinos pro­senelis buvo juodukas, Petro Didžiojo lai­kais istojęs į rusų kariuomenę ir pasie­kęs generolo laipsni. Fetas šeušinas, lai­komas vienu didžiausių rusų lyrikų, veda savo kilmę iš žydų, o Nadsonas, naujųjų rusų poetų atstovas, turėjo seneli žydą.

Neseniai miręs Paryžiuje Vladislovas Chodasevičlus, žymus rusų poetas ir.ver-tėjaspbuvo maišyto kraujo: | o tėvas bu­vo Rusijos lenkas, o motina — kilimo žy­dė, liūdnai pagarsėjusio perkrikšto Jokū­bo Brafmano duktė.

Jaunystėje Brantmanui teko daug iš­kentėti iš žydų bendruomenės, ir jis, kad Išsivaduotų iš kariuomenės, perėjo 1 krikščionių tikybą. Kuri laiką jis buvo misijonierius ir hebrajų kalbos mokyto­jas Minsko Dvasinėje Seminarijoje, bet •pasisekimo netur jo, nes buvo bemokslis, menkai tenusimanąs knygose. Po 1863 m. lenkų sukilimo jis apsigyveno Vilniuje ir nutarė verstis kurstymais prieš žydus. Tam buvo du akstinai: menkutis žmo­giūkštis siauručio akiračio, be jokios mo­ralės ir sąžinės, jis, degdamas neapykan t a Klecko žydų bendruomenei, nukėlė ją visai žydų tautai, norėdamas atkeršyti visiems žydams. Antra, jis sumetė, kad dabar, užgniaužus lenkų sukilimą ir su­liepsnojus rusų valdančiųjų sluoksnių šovinizmui, kurstymai prieš žydus gali virsti visai gera preke ir kad čia galima nugraužti riebų kauleli.

Brafmano neapsirikta. Vilniaus aukš­tesnioji administracija apsidžiaugė, lyg aviną duota. Administracija ji rėmė, da­vinėjo jam pinigų, kad galėtų išleisti sa­vo pilną antiseminizmo nuodų knygpa­laikę „Kahalo knygą". Brafmanas toje knygoje paskelbė buv. Minsko bendruo­menės dokumentus, stengdamasis klas­tojimais ir tyčios iškraipymais parodyti, kad žydai visur siekią užgrobti valdžią, visus išnaudoti, nugalėti ir pavergti visą pasauli, žmogus be jokio mokslo, be rim­tų žydų mokslo žinių, kuriam kiti padė- (

davo rusiškai rašyti, Brafmanas rusų valdžiai ir visuomenei pasidarė pripažin­tas žydų klausimo autoritetas, baisiųjų žydų „paslapčių atskleidėjas".

Brafmanas savo pasiekė. Tamsiems

tingai domėjosi. Jis žinojo, kas buvo jo senolis ir ką jis buvo padaręs žydams.

š. Cernichovskis pasakoja: „Esu Brafmano vaikaitis!" — pasakė

man Chodasevičius, ne nepasakė, bet su­šuko tragišku balsu — ,,Ar jūs tai žinot? tiesiog baisu!"

Chodasevičius daug vertė iš armėnų, lotynų, finų ir kitų poetų. Bet Jis pats rašė, kad arčiausia bei brangiausia jam yra žydų kūryba: J £ tikrųjų Chodasevi­čiaus žydų poetų vertimai yra geriausi iš visų jo vertimų.

Kartu su R. Jofe jis išleido žinomą „žydų antologiją", ši antologija turėjo didžiausią pasisekimą rusų publikoj. Ji tris kartus buvo perspausdinama. Verti­muose dalyvavo tokie stambūs rusų rašy­tojai, kaip V. Briusovas, P. Sologubas, V. Ivanovas ir kiti. Bet geriausieji vertimai (D. Frismano, J. Fichmano, D. Simanavi­čiaus ir kitų) yra Chodasevičiaus.

Tikra likimo ironija: Jokūbas Braf­manas piktavališkas perkrikštas ir savo tautos išdavikas daug pakenkė žydams, ypatingai rusų žydams. Jo vaikaitis, krikščionis Vladlslavas Chodasevičius, buvo atsidavęs žydų bičiulis.

Istorija, žilgalvė senelė, mėgsta kar­tais pajuokauti.

Buv. Lenkijos ministro pirmininko pulk. Pristoro pareiškimas Buv. Lenkijos ministras pirmlnlnkassunklejl tankai suduodavo galutini smū-

pulk. Pristoras, atvykęs, kaip pabėgėlis, i Lietuvą, pareiškė „Idiše štime" atsto­vui:

Vokiečiai šiame kare naudojosi neži­noma ligi šiol taktiką. Ofenzyvoje veik nesinaudojo pėstininkais. Kovojo vien tik motortzuotos dalys, aviacijos padedamos. Motorizuotų dalių puolimai buvo paskir­styti į trijų laipsnių fazes: visų pirma ėjo eilė autom, šarvuočių, kurių tikslas buvo pagrindinis vietos ištyrimas. Paskui sekė lengv. tankai. O aviacija savo bombarda-! vimais ardė fronto atsarginių eiles. Tik tuomet pasitraukdavo lengvieji tankai, o

Žydų legionas Amerikoje. Paryžius (Jita). Palestinos žydų vadų delegacija šio­

mis dienomis išvyksta iš Paryžiaus i Jungtines Amerikos Valstybes ir Kana­dą, su tikslu sudaryti ten žydų legioną, kuris kovotų Anglijos ir Prancūzijos pusėje ir bendrai remtų Palestinos bei Artimųjų Rytų demokratijos reikalus.

„Anglija niekuomet nepamiršianti, kad žydai jai padedą".

Londonas (Jita). Anglų spauda rašo, kad žydai gali

būti tikri, jog anglai niekuomet nepa­mirš žydų pagalbos šią baisiąją valan­dą; žydai gynė anglų reikalą, nors tarp žydų ir anglų yra nuomonių skirtumų Palestinos klausimu.

į ' " ' nė nebuvo paruošta • nei r~'-hologiškai nei tech­

niškai. Jai tiek pat baisūs buvo naujieji i, " - v pirmieji dujų puolimai Di­

džiojo karo metu prancūzams. Visai nelauktas buvo ir sovietų ka­

riuomenės įsikišimas. Politiniuose lenkų sluoksniuose neįsivaizduota tokio Sovie­tų Sąjungos žygio. Tačiau negalima ma nyti, kad tasai žygis nebuvo žinomas ir Vokietijai.

Kaip čia bebūtų — karas dar nėra baigtas. Jis ilgai užtruks. Paskutiniųjų dienų įvykiai yra vien pradžia, bet toli gražu ne galas.

Tuo tarpu esame — priduria Pristo­ras — emigrantai. Naktį iš rugsėjo 17-tos į 18-tą praleidome ties Vieviu, belauk­dami leidimo įžengti į Lietuvą.

Pulk. Pristoras atrodo pavargęs, iš-sisėmęs, bet korespondentas toliau klau­sia: Ką Tamsta gali pasakyti apie Len­kijos žydus paskutiniųjų lemiamųjų die­nų būvyje?

— Lenkų žydų santykiai buvo ypatin­gai geri. žydai lojaliai atliko savo pilie­tines prievoles tiek kariuomenėj, tiek ci­viliniam gyvenime. Tai yra geriausias įrodymas, kad Lenkijoj niekuomet nebu­vo žydų klausimo. Tiktai „endecija" sten­gėsi sukurstyti lenkų tautos mases, saky­dama, kad tokia problema egzistuoja. Aš

kovojau Lenkijoj prieš toki nusistatymą ir dabar tai kartoju. Lenkų tautos žmo­gus visuomet gerai sugyveno su žydais, o karo metu tie santykiai pavirto broliš­kais, „Endecija" nutilo, ir tuo buvo „iš­spręsta" žydų problema Lenkijoj.

P. Pristoras nusimena, tardamas žo­džius „ten Lenkijoj". Mat, nelengva jam buvo apleisti tėvynę.

— Droviuos tuo — pridūrė, — bet ne­buvo kitos išeities, numatėme vokiečių okupaciją, — baigė tyliai pulk. Pristo­ras.

Išsiųsta ekonominė komisija į Palestiną.

Londonas (Jita).

žydų Agencija išsiuntė į Palestiną ekonominę komisiją, kuri užsiims žydų ūkio problema (žemės ūkis, pramonė, kreditas, importas ir eksportas Pales­tinoje).

Į šią komisiją įeina įžymieji žydų ūkio specialistai.

Benešąs reikalauja sudaryti čekoslova-kų legioną.

.Londonas (Jita). Dr. Benešąs kreipėsi į vietinius če-

koslovakų piliečius, gyvenančius Pales­tinoje (veik visi žydai) su prašymu su­daryti legioną.

etapas. Iš pradžios atsisakyta nuo Ver­salio sutarties V dalies (kariškų suvar­žymų) nuostatų. Vokietija įvedė visuo­tinę karo prievolę ir pradėjo smarkiai ginkluotis. Toliau, prancūzų-sovietų pakto sudarymo pretekstu, ji atsisakė nuo Versalio sutarties nuostatų Reino demilitarizuotos zonos reikalu ir Locar-no sutarties. Pagaliau, 1937 ir 1938 m. vyksta Austrijos ir sudėtų kraštų „an­šliusas" ir 1939 m. kovo mėn. 15 d. Čeki­jos ir Moravijos užėmimas.

Tokie buvo tie teritorialiniai pakei­timai, kuriuos nustatė Versalio sutartis Vokietijos atžvilgiu. Kai dėl antrosios vokiečių sąjungininkės per Didįjį karą t. y. Austrijos, tai S. žermeno 1919 rug­sėjo 10 sutartimi Austrijos — Vengrijos imperija buvo panaikinta ir iš jos buvo sudarytos trys naujos valstybės r Aus­trija, Vengrija ir Čekoslovakija, žymios teritorijos dalys atiteko Pietų Slavijai, Rumunijai, Italijai ir Lenkijai. Iš buv. Austrijos — Vengrijos imperijos, turė­jusios 676.000 kv. km. beliko 84.000 kv. km., o iš 51 milijono gyventojų — tiktai 6 su puse milijono. Dabar, kaip žinome, Austrija išbraukta iš Europos žemėlapio ir sudaro vokiečių Reicho integralinę dali.

Kai dėl Čekoslovakijos, tai ji buvo

sudaryta S. žermeno 1919—IX—10 ir Trianono 1920—VI—4 taikos sutartimis iš Austrijos — Vengrijos monarchijos sudėties. Jos sudėtin įterptos Bohemija, Moravija, Silezija, Slovakija ir Pakarpa-čių rusai. Bet po 1939 m. kovo 15 d. Če­kijai paskelbtas vokiečių protektoratas, gi Slovakija faktinai taip pat vokiečių globojama, nors formaliai nepriklauso­ma.

Vengrija taip pat buvo sudaryta Trianono sutartimi iš Austrijos — Veng­rijos sudėties. Ta sutartimi Vengrija tu­rėjo perleisti Jugoslavijai — Chorvati-ją, Slovakiją, Bačką ir vakarinę Banato dalį, Rumunijai — rytinę Banato dalį ir Semigradiją. Čekoslovakijai — Slovaki­ją ir Pakarpačių rusus. Austrijos — Ven­grijos imperijos sudėtyje Vengrija turė­jo arti 283.000 kv. km. plotą, Trianono sutartimi jai beliko 93.000 kv. km.; 18 milijonų gyventojų skaičius sumažėjo Iki 8 milijonų. Bendrai, Vengrija buvo sumažinta 3 kartus. Vadinasi, žymi ven­grų dalis atiteko Rumunijai, Jugoslavi­jai, ir Čekoslovakijai, būtent viso arti 3.2Q0.0QO vengrų, iš jų 1.700.000 įterpti į Rumunijos sudėtį, 1.000.000 — Čekoslo­vakijos ir 500.00Q — Jugoslavijos. Bet suirus Čekoslovakijai, Vengrija prijun­gė visas anksčiau jai priklausančias te­

ritorijas. Jugoslavija susidarė iš senosios Ser­

bijos karalystės. S. žermeno ir Trianono taikos sutartimis prie Serbijos buvo pri­jungtos iš Austrijos — Vengrijos sudė­ties Chorvatija, Slovakija, Bačka, Vaka­rų Banatas. Bosnija ir Hercogovina, Krainas, štirijos pietų dalis ir Dalmaci-ja. Neudlly sutartimi Serbija gavo iš Bul­garijos Makedonijos dalį. Be to, Jugos­lavija inkorporavo sau Juodkalnijos val­stybę. Jugoslavijos tautinė sudėtis yra labai mišri: tikrųjų serbų tėra 40% vi­sų gyventojų, chorvatų arti 28%, vokie­čių arti 8%, bulgarų — 7%, slovakų — 6%, madjarų — 4%, turkų — 4%.

Rumunijai atiteko iš buv. Austrijos — Vengrijos teritorijos Bukoviną, Banr-to rytų dalis ir Semgiradija; tose srityse daugiausia gyvena vengrų, vokiečių ir slavų. Iš Rusijos, pasinaudojusi jos su­irimu 1918 metų pradžioje, Rumunija užėmė Besarabiją. Tuo Rumunija yra margos nacionalinės sudėties val­stybė. Tikrųjų rumunų priskaitoma ne­daugiau kaip 70% gyventojų, madjarų arti 10^, rusu — 7%, vokiečių — "5% ir kit.

Pagaliau, kjai dėl Lenkijos, kuri kaip nepriklausoma valstybė buvo pripažin­ta Versalio sutartimi. Jos sienos su Če­

koslovakija ir Rumunija nustatytos S. žermeno ir Trianono sutartimis, su Sov. Rusija — Rygos 1921—III—18 sutarti­mi. 1920 m. ji užgrobė Vilniaus kraštą. Paryžiaus Ambasadorių Konferencijoj 1921—X—20 sprendimu, vokiečių Aukš­tutinės Silezijos dalis buvo prijungta prie Lenkijos. .Dancigo atžvilgiu Lenki­jai suteikta atskirų teisių. Lenkų terito­rijai, skiriančiai Rytų Prūsiją nuo kitos Vokietijos, yra uždėtas netrukdomo tranzito tarptautinis servitutas Vokieti­jos naudai. Lenkijos gyventojų sudėtis yra labai marga. Vadinasi, lenkai tesu­daro tiktai arti 60%, arti 15 miijlonų iš 28 milijonų gyventojų, iš kitų tautų — apie 8 milijonus gudų ir ukrainie­čių, daugiau 3 mil. žydų, vokiečių ir lietuvių apie milijoną.

Paskutinių įvykių „žaibo greitumo" eiga privedė prie lenkų valstybės vad. ketvirtojo padalinimo. Sovietų Rusija užėmė ukrainiečių ir baltgudžių apgy­ventas žemes. Tolimesnis Lenkijos liki­mas dar nepaaiškėjo ir tur būt taip greit nepaaiškės. Naujas Europos karas vaka­ruose tik prasideda ir nuo jo pasėkų pri­klauso naujas ne vien Europos, bet gal ir viso pasaulio politikos pertvarkymas ir naujo žemėlapio nustatymas.

į reakcininiams sluoksniams jis buvo pa-, rankus. Jis buvo iškviestas į Peterburgą ir • paskirtas vyriausiuoju cenzorium hebra­

jų ir žydų literatūrai bei spaudai. Joks , antisemitinis veikalas tiek nepakenkė žy­

dams, neskleidė plačiuose krikščionių sluoksniuose tiek neapykantos žydams, kiek Brafmano „Kanalo knyga" (Ben­druomenės knyga). Cia buvo „siono iš­minčių protokolų" pirmatakas. Be abejo,1

rusų saugumo policijos agentai, sudary-Į darni šiuos protokolus, sėmėsi priešžydiš-kų kaltinimų iš šios „Bendruomenės kny­gos".

Perkrikšto sūnus, Aleksandras Braf-manas, gana žinomas Petersburgo advo­katas, irgi buvo didelis žydų priešas. Jis atspausdino naują „Bendruomenės kny- ( gos" leidimą, aprūpintą įvairiais papildy-' mals. 1880-tais metais buvo paskirta spe­ciali vyriausybinė komisija žydų reikalui svarstyti. Aleksandras Brafmanas patei­kė šiai komisijai ypatingą pranešimą, persunktą priešžydiškos neapykantos.

Jokūbo Brafmano duktė ištekėjo už, lenko. Ji buvo Vladislavo Chodasevičiaus motina. Jokūbas Brafmanas rusiškai mo- j kėjo labai mažai, o jo žmona dar mažiau,

žinomas poetas S. Cernichovskis, ku­ris buvo susibičiuliavęs su Chodasevi- i čium, pasakoja, kad Chodasevičiaus se- '

-nolė labai netaisyklingai kalbėjo rusiš-: kai. V. Chodasevičius mokėsi rusiškai ne •Į iš savo tėvų, bet Iš savo auklės. Vėliau jis 5'pasidarė vienas didžiausiųjų rusų žodžio • menininkų. Į Mažai kas iš dabartinių rusų poetų , taip giliai pasiekė turtingą j i rusų kalbos

lobyną. j Ypatingai tas yra žymu jo svetimų

,j poetų vertimuose. Nuostabiausia yra, •', kad Chodasevičius be rusų nemokėjo jo­

kios kalbos. Po perversmo jis ilgai gyveno Berlyne

bei Paryžiuje, bet ir čia jis neišmoko nei vokiečių nei prancūzų kalbų. Jam pažo­džiui išversdavo svetimą originalą, o jis paskui perkurdave jį rusiškai. Tiesiog nuostabus buvo Chodasevičiaus gabumas

(įsigilinti į svetimą kūrinį, įsisiurbti sub-tyliausias kalbos spalvas.

Mišri kilmė paveikė Chodasevičiaus palinkimus ir visą jo asmenybę. Jis ža­vėjosi tais rusų poetais, kurių gyslose taip pat tekėjo svetimo kraujo. Puškinas

, buvo jo dievas. Ilgų metų būvyje jis ruo­šė veikalą apie jį. Chodasevičius išleido nuostabią knygą apie Deržaviną. Choda-1; sevičiaus sieloje ruseno žydiškumo ki- 1 birkštis. Jį traukė prie žydų, ir visa savo 1 širdimi jis mylėjo žydų tautą. Jam pa­tiko žydų ppetų kūriniai, ir Jis Jais ypa- 1

APŽVALGA

Ari Glasmanas.

Apsidraudė nuo karo Kas kas, bet jau Rachmilis šteinas,

namų savininkas Rachmilis šteinas, tik­rai nenorėjo naujojo karo. Kurių plynių jam to reikia! Ką jis iš to karo gali lai­mėti!? Anaiptol, prakišti jis gali viską: savo keturių aukštų namus, sutaupąs banke, patogų butą, nuolatinį staliuką kavinėje. Visą tą reikalą jis suvokė lyg kokį negudrų pokštą, kokio nelabojo pra­simanytą jam įskausti. Laikai, laikai — kas per velnias apsisiautė jų skarmalais! Argi visas karas ne spąstai, kuriuos gy­vatė laikas paspendė jam po kojomis,kad jis įkliūtų į senatvę. Vaje, kaip atkakliai Rachmilis šteinas kovoja su senatvės šmėkla. Ligi šiol jis liko vos įkandamas savo šešiasdešimt penkeriems metams, jis jaučiasi stipresnis už savo metus. Tie­sa, jis jau kuris laikas dažosi ūsus, kad suteiktų jiems vyriškesnę spalvą, bet, anot jo, moteris visada tokio amžiaus, kokio ji atrodo, o vyras — tokio, kokio jis jaučiasi. O Rachmiliui šteinui jo savijau­tos galėtų pavydėti ne vienas už jį jau­nesnis. Ne kiekvienam, berods, skirtos tokios sąlygos, bet kaip tik tuo ir einasi čia. Į visą karo paskelbimą jis žiūri visų pirma, kaip į pasikėsinimą prieš jo pato­gumus, kurių dėlei jam ligi šiol sekėsi įveikti senatvę. Taigi dabar esą norima išmušti jam iš rankų stipriausiąjį ginklą.

Ne, jis taip greit nepasiduos. Jis nebū­tų Rachmilis šteinas, jei būtų rankas sudėjęs ir atsisėdęs lauktų pirmosios ge ros bombos.

Geriausia būtų buvę išsidanginti kuo toliausiai nuo karo zonos, pav., į Ameri­ką. Kas per aukso kraštas toji Amerika, net nuo karo žmogus esi ten saugus, čia Europoje, kur pasisuksi, visur esi per ar ti prie ugnies. Bet išvažiuoti Rachmilis šteinas jau nesuskubo. To jis sau negali dovanoti, nes žiūri į tą savo pavėlavimą, kaip į savotišką senatvės žymę. Ką beda­rysi. Jei vieną kartą nepasisekė, tai dar nereiškia, kad reikia jau visai apsileisti. Juk jis gyvena, Dievui dėkui, nuošaliai, neutraliojoje valstybėje. Bet svarbiausia tai apsidrausti nuo karo. Kaip Rachmilis šteinas supranta tatai? Ogi labai papra­stai. Jis ilgesniam laikui pasidarys ne­priklausomas nuo aplinkinio pasaulio; kol galima, reikia ilgesniam laikui pasi­tiekti atsargai visko, ko tik žmogui rei­kia, kad jo gyvenimas, neduok Dieve, ne­būtų sutrikdytas. Jo drebantieji pirštai ima pintis telefono skrituliuko skylutė­se. Jis užsisako maišą cukraus, statinę žibalo, porą maišų miltų, statinaitę sil­kių, druskos porą maišų, konservų. Jis iš pirmųjų panikininkų ir jis gauna visko, ko tik reikalauja. Ir koks krautuvinin­kas atsisakys uždirbti iš Rachmilio štei­no? Taigi jis prisikrovė pilną butą Dievo gėrybės.

„Rachmilis šteinas į senatvę atidaro maisto produktų krautuvę", šaipėsi jo kaimynai. Tesišaipo, bet jis dirbs savo darbą ta intencija, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Ponia šteinienė nuo to laiko, kai jos vaikai užaugo ir išvaži­nėjo į tolimo užjūrio kraštus, visiškai jau liovėsi sielojusis virtuve. Bet dabar ji vėl

susirūpino namu. apyvoka. Į dešimtis bonkų, ištraukus ii jų orą, ji suaėjc oVio-žių morkučių, obuolių ir kriaušių, gelto­nųjų ir mėlynųjų slyvų, rūkštynių ir pu­pų, žirnių ir kitų kitokių daržovių. Vir­tuvė su jos nesuskaitoma daugybe bon­kų ėmė atrodyti lyg kokia didžiulė labo­ratorija. Be to, ponia šteinienė dar pri-Į kimšdino pilnus butelius pamidorų ir rūkštynių. O ką beminėti uogienės ir obuolienės puodus, jau seniau patiek­tus.

Dabar atėjo dujokaukių eilė. Rachmi­lis šteinas negalėjo, berods, palikti neap­sisaugojęs ir neapsidraudęs nuo oro puo­limo. Ir kuo dujokaukė blogesnė, sakysi­me, už avietinę, kuri verdama, „kad jos neprireiktų?" Dujokaukė sau, dujokaukė žmonai, ir dar trečioji, atsiprašant, šu­niui, rudai pilkajam buldogui, senajam kelmui, nuo kurio skirtis dabar Rach-miliui šteinui būtų sunku, kaip nuo tikro vaiko. Negalima to sakyti, bet žmogus dažnai pripranta prie gyvulio labiau nei prie žmogaus. Suprantama, kad nebuvo pamiršta padaryti kelis bandymus su du­jokaukėmis. Naujas vargas! mokytis kvė­puoti. Ne visi moka kvėpuoti per dujo­kaukę. Reikia visai palengva traukti orą, geriausia atsigulus, kad reikėtų suvarto­ti mažiau diguonies; neskubėti traukti orą. šit, koks veidas gaunamas, kai užsi­dedi dujokaukę; žmogus nustoji Dievo pavidalo, atrodai lyg kokia baidyklė. Į ką imi panėšėti? Į kiaulę ar ne į kiaulę? Et, geriau visai negalvoti. Geriau netekti žmogaus veido, bet tik išlikti gyvam, tik būti saugiam.

O ar to užtenka, kad būtum saugus? Ne. Dar toli gražu neužtenka. Dujokaukė tai, dar ne viskas. Prieš iperivą yra tam tikrų guminių rūbų, o Rachmiliui štei­nui visai neprivalu, kad jo kūną suėstų iperito nuodai. Tad jis perkasi guminius rubus. Sau ir žmonai. Buldogui, atsipra­šant, jis negauna tos prekės. Ką padary­si: juk turi skirtis kuo gyvulys nuo žmo­gaus. Bala nematė to šuns! Neveltui sa­koma : šuns gyvenimas — nieko nevertas.

Bet reikalas dar nebaigtas. Rachmilis šteinas turi savo namų rūsį pritaikyti prie visų naujausiųjų oro puolimo apsau­gos reikalavimų. Jo namai seni, senas ir įrengimas. Ir namai, kaip ir pats šeimi­ninkas, turi tolydžio taikytis prie laiko, nepasenti. Rachmilis šteinas karštligiš­kai darbuojasi, viską ir visur pats prižiū­ri. Tokiais atvejais negalima pasikliauti kiemsargiu girtuokliu. Į palėpę reikia pa­čiam įkopti, pažiūrėti, ar smėlio gerai pri­pilta, ar jo klodas ganėtinai storas, ar kiemsargis girtuoklis jo neapgavo. Tie­sa, žmona maldauja, kad neliptų į to­kias aukštybes; juk ligi palėpės kuone penki aukštai, aukštas tas ne jo kojoms, ne jo širdžiai, bet Rachmilis šteinas dabar niekuo negali pasitikėti. Jis tikras tik dėl to, ką yra pats savo akimis matęs. Juoba reikia būti atsargiam ten, kur ei­nasi gyvybe. Tad, sunkiai orą pūsdamas, net šnerkšdamas, kopia Rachmilis štei­nas per visus keturis savo didžiulio na­mo aukštus. Jis kvapą pagauna, lipdamas aukštais laiptais, bet taip bėga, kad kiemsargis, pusamžis vyras, jį vos pave­ja. Ant aukšto šeimininkas nučiupinėja

ir iškrato kiekvieną kamptlį; jis liepia pataisyti tai šį, tai tą. Pamiėlusiomis ka-jomiVjis bėga laiptais žemyn ir, kai jis įeina į savo butą, jam pritrūksta kvapo atsakyti į žmonos klausimus. Jam per­džiūvo burną nuo tokio įtempto trūso, ir jis paprašo šalto vandens. Kai žmona iš­eina į virtuvę vandens, jam pasidaro bai­siai trošku ir kažkas ima jį smaugti. Jis pasikelia ir prieina prie lango, norėda­mas jį atidaryti ir kvėpterti gaivaus oro. Kai jis pakelia dešinę ranką prie lango, jam staiga pakerpa kojas. Ponia šteinie­nė išgirsta garsų smūgf, ir, kai ji įbėga į kambarį, jos baisus riksmas perskrodžia orą. Tarnaitė skubiai skambina gydyto­jui ir, kai tasai ateina, jis tiek tegali pa­sakyti, ką visi subėgę kaimynai jau pa­tys mato.

„Neišlaikė paskutinio įtempimo", sa­ko gydytojas; „ar juokai? Ąžuolas neiš­laikytų tokių laikų".

Rachmilio šteino buto durys ūmai pa­liko praviros; kaimynai, giminės ir pažįs­tamieji ėmė rinktis.

„Jis jau visiškai apsidraudė", kažkas pasakė; dabar jau joks karas negali jam pakenkti".

Visų veidus užgulė tasai rimtumas, kuris atrodo lyg mirties šešėlis; tik du­jokaukė, kuri gulėjo ant Rachmilio štei­no rašomojo stalo, lyg šypsojosi išsivie­pusi. Tai šaipėsi dujokaukė iš Šeiminin­ko, kuris žuvo ne nuo svetimo oro puoli­mo, bet nuo savosios širdies smūgio.

Ir žinok, žmogau, iš kur tavęs tyko pavojus!

Išdirbinys apdovanotas V. D. parodoje r 1930 ir 1935 m. aukso medaliais.

Skelbkitės „Apžvalgoj"! f

K i

«»v-*a -apžvalga

Aktualūs mūsų gyvenimo reikalai Kalbėdamasis su „IdiSe štime" ben -

dradarbiu p. Serebravičium, p. Vidaus 'Reikalų ministeris generolas Skučas pa­reiškė:

Pirmiausia reik su pasitenkinimu kon­statuoti, kad visame krašte viešpatauja rimtis bei tvarka. Piliečiai supranta va­landos rimtumą ir laikosi savo prievolių.

Ypatingai džiuginantis yra faktas, kad spekuliatyvus, prekių grobstymas ma -žėja. #ia, iš vienos pusės, veikė pavarto-sios griežtos priemonės, o iš antros pu­sės, pačių piliečių prablaivėjimas. Pa -gallau visi Įsitikino, kad reikalingiausių gaminių, kuriuos mes patys išvežam, mums negali pritrūkti.

Jokie išsišokimai bei mėginimai drum­sti normalia krašto gyvenimo egią, ne­bus prileidžiami ir nusikaltusieji bus atitinkamai nubausti.

Ateity neišvengs savo pelnytos baus­mės asmens, norintieji greit pralobti ir tuo tikslu keliantieji prekių kalnas.

Lietuvoje yra apie tūkstantį lenkų ci­vilių pabėgėlių. Internuotieji kariai yra mūsų karo organų žinioje, o civiliai pa­bėgėliai yra Vidaus Reikalų Ministerijos žinioje. Pabėgėliai gali likti Lietuvoje, kol galės išvyti kitur.

Mes esam svetingi ir nors mes turim kai kuriuos prisiminimus, mes elgiamės su pabėgėliais korektiškai. Mes esame žmonės, kuriems nėra svetima mintis, kad nusmukėlio gyvenimą nereik dar daugiau apsmukinti.

Bet reik pasakyti, kad mes priglausim tik tuos pabėgėlius, kurie Iš savo pusės bus korektiški bei lojalūs mūsų valsty -bei ir jos reikalams, kurie, supras, kad jų veiksmuose bei kalbose neturi būti vie­tos elementams, galintiems pakenkti mū sų visuomenei ar valstybėms, su kurio -mis Lietuva palaiko draugiškus santy­kius. Pabėgėliai neparodžiusieji reikia­mo takto, negali tikėtis mūsų svetingu­mo ir iš jų bus pareikalauta apleisti Lie­tuvą.

, Beje, buvo atsitikimas, kai žinomas lenkų pabėgėlis neparodė reikiamo takto. Jis 24 valandų būvy turėjo apleisti Lie -tuvą.

Vidaus Reikalų Ministerija jau anks­čiau ruošė eilę priemonių socialinio drau dimo ir darbininkų bei darbdavių tarpu­savio santykių reguliavimo srity. Dalis jų netolimoje ateityje bus Įtraukta į darbotvarkė stengiantis jas konkrečiai įgyvendyti. Tarp kitko, norima ivesti fabrikuose seniūnų institutą, darbo ar trečiųjų teismus. Numatoma sutvar -

kyti ir patikrinti moterų bei mažamečių darbo santykius.

Vidaus Reikalų Ministerija per miesto savivaldybes nurodė, kad elektros stotys racionaliau dirbtų. Daugely vietų tau­pumo sumetimais buvo įsakyta suma -žinti elektros energijos tiekimo laikas. Galimas dalykas, kad tuo atžvilgiu reik­tų griebtis bendrų žygių, nors yra eilė vietų, turinčių didesnę kuro atsargą.

Taupumo Ir produktingumo sumeti -mais bei auklėjamuoju požvilgiu butų tikslinga aprėžti vadinamąjį naktinį gy­

venimą. Praktika parodė, kad maži -nant alkoholinių gėralų suvartojimą, mažėja ir nedrausmingų elementų Issi -šokimai. Todėl yra pageidaujama su -mažinti alkoholinių gėralų vartojimą.

Nepasiteisino kai kurių pesimistų bai­mė, kad kai kurioms pramonės įmonėms likvidavusis, krašte padidės nedarbas. Masinių darbininkų atleidimų kol kas nebuvo. Tikimės, kad mūsų pramonei pavyks gauti reikiamų žaliavų, ar persio rientuoti į kitas sritis, kad darbo nepri­trūktų.

Juozas Tūbelis priklausė prie lietuvių inteligentų kartos, kilusios iš liaudies masių, iš kaimiečių šeimų. Jis suprato paskirti visas savo jėgas lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės kilimui.

Dar prieš Didįjį karą jis pasiskyrė lie-

gyvenime. Bet jo svarbiausieji nuopelnai yra ūkio

srity. Jis buvo vienas iš geriausiųjų, moky-

čiausiųjų bei praktiškiausių jų Lietuvos finansininkų bei ekonomistų. Savo ūkis

rūpinosi Lietuvos valiuta, lito patvaru -mu, normaliu ekonomiškojo gyvenimo eismu, palaipsnišku mūsų ūkio klestėji­mu. Jis rūpinosi, kad mūsų ūkis nejaus­tų jokių sukrėtimų. Jis buvo prisikrovęs ūkiškosios pažangos idėjomis, jis impo -navo savo ūkiškųjų problemų suprati­mu.

tuvių tautinei idėjai. Nepriklausomojoj Lietuvoj jis- užėmė eilę atsakingų vietų. Paskutiniaisiais metais jis, būdamas mi­nisteris pirmininkas ir Tautininkų Są -jungos pirmininkas, vaidino vadovauja­mąjį vaidmenį Lietuvos valstybiniame

kai — politiškąją liniją jis visuomet ve­dė atsargiai. Jis nemėgo tuščiai ekspe -rimentuoti, ieškoti pavojingų kelių.

Jis buvo geros girdos ūkiškojo gyveni-mb reikalavimams, bet jis visuomet ėjo savo" keliu su didžiausiu atsargumu. Jis

Juozas Tūbelis buvo finansų ministe­ris. Pasauly prasidėjo finansinė krizė. Daug patvarių valiutų ėmė svyruoti. Bet Tūbelis mokėjo vairuoti tarp pavo -jingojo meto kliūčių ir išlaikė lito patva­rumą, taip kad litas užsirekomendavo, kaip viena iš geriausių ir tikriausių va -liūtų pasauly. Devizų aprėžimas Lietu­voj buvo įvestas tik tuomet, kai jis jau buvo praktikuojamas visose kaimyni -nėse valstybėse. <

Ir kaip ministeris pirmininkas bei mū­sų užsienių politikos vadovas jis pasiro­dė essį,s nuosaikus, ramus bei atsargus žmogus. Iš lietuvio kaimiečio jis pavel­dėjo jo šaltakraujiškumą. Jis visuomet nurodydavo, kad Lietuva yra savito bū­do, tarptautinių santykių bei ūkiškųjų problemų sūkury Lietuva turi savo tiks-

Jlus bei siekimus ir todėl ji turi iš lengvo žengti į priekį.

Tūbelis priklausė prie „Lietūkio" stei­gėjų. Jis daug domėjosi didžiuliais ko­operatyvais, rėmė bei finansavo jų veiki­mą. Jis nepaklausė jaunų ekonomistų, matančių tuose kooperatyvuose mūsų ūkiškojo gyvenimo išvadavimą. , Velionis turėjo didelį supratimą pri­vačios iniciatyvos vaidmeniui ūky. Jis laikėsi nuošaliai nuo visų „totalinių" su­manymų.

Dabar, be abejo, laidojamas vienas mū sų ekonomikos kūrėjų, vienas gabiausių Lietuvos valstybės vyrų.

R. R.

DZŪKCJUDELIS

Apie spekuliaciją ir dar kai ką paprastas vartotojas, neturiu jo­

kios įmonės nė Daukšos g-vėje, nė Lais­vės Alėjoje, nė jokioje kitoje gatvėj. To-dėl aišku kad negaliu-.būti ' ypatingas krautuvininkų sinipatikasir> tenebūnie man tas palaikyta per nuodėmę, kai skaičiau laikraščiuose ilgas' virtines nu­baustųjų už kainų kėlimą* aš>-kaip ir visi kiti vartotojai, labai džiaugiaus, nes aš baisiai pykau ant kainų kėlėjų, kurie jei turėjo iki karo vieną tūkstantį, mano nuomone norėjo jį padvigubinti. O tie kurie turėjo milijoną, panoro jį net patri gubinti.

Iš džiaugsmo bei pykčio aš net buvau pasiryžęs išsiųsti sveikinimo telegramą kailių tvarkytojui.

Bet atėjo „Talka" karščiausių koopera torių organas* ir nutildė visą mano en­tuziazmą, lyg šaltu vandeniu būtų manei

apipylusi. Pasirodo ir kainų nekėlimas neša savyje gan žymių pavojų tautos ūkiui, gal net nemažesnių nei kainų kėli­mas.

Pamėginsiu čia patiekti to laikraščio samprotavimus,pavyzdžio forma: Ko -opeJratyvas (tas pats atsitinka ir priva­čiam pirkliui) turi, sakysime, 100,000 metrų manufaktūros, arba 100,000 tonų, sakysime, geležies. Išparduos jis visas tas prekes, pagal p. Kainų Tvarkytojo įsakymą, senomis kainomis. Kai jam teks pirkti naujų prekių, pasirodys, kad už tuos pinigus jis gaus jau tik 75,000 metrų arba 75,000 tonų. Vadinasi, ko­operatyvo arba privataus pirklio" prekyba jau vienu ketvirtadaliu yra sumažėjusi.

Jis tas naujas prekes parduos jau nau­jomis kainomis. Bet už trijų , mėnesių, galima tikėtis, kainos pasaulio rinkoje

vėl kils ir už gautus pinigus kooperaty­vas ar pirklys jau gaus, sakysime tik 60,000 metrų, arba 60,000 tonų. Skaitant pinigais, išeis, kad kooperatyvas (arba privatus pirklys) nekiek nenukentėjo, bet faktiškai^ tas biznis greit nyks. Ne­vienas vartotojas, be abejo, pasakys: „tai tuščia jo to turtingo pirklio, kas man galvoje, kad vietoje dabartinio milijono jis po karo teturės išviso tik ketvirtį milijono, arba net tik 100.000 litų".

Aš dar niekad nesu mėginęs turėti pi­nigų, todėl aš ir nesiimu spręsti, ar tu­rėjusiam ankščiau minėtą milijoną la­bai bloga, kai j*m lieka tik ketvirtis mi­lijono... Man atrodo, kad ir turint ke­tvirtį milijono nėra bloga.

Bet čia klausimo esmė glūdi visai ne kooperatyvo arba privataus pirklio pra­laimėjime, bet tame kad jų faktiškos

apyvartos kapitalas pamažu nyks, nebe-asiakumuluojant kitose vietose, nes ne-pirmo reik. prekių (juvelirinių dirbi­niu, brangių kailinių ir t. t.) pasislepi -mas vartotojų rankose reiškia faktišką tu turtų iškėlimą iš tautos ūkio apyvar­tos kapitalo.

Pasilikus su mažu kiekiu prekių įmo­nė turės mažinti patalpas, personalą ir t. t. O tas jau negalės nepaveikti darbo rinkos.

Iš tu samprotavimų, kuriuos pirmas iš­kėlė ne privatus prklys, bet kooperacijos organas, galima padaryti išvadą, kad reikia leisti tvarkyti kainas pagal kainų konjunktūrą pasaulinėje prekių rinkoje.

čia visi samprotavimai iškeliami ne dėlto, kad aš turėčiau paruoštų receptų šiems klausimams spręsti, bet dėlto kad vartotojas dabar maloniai kutenamas ak ei ja prieš kainų kėlėjus, linkęs bagate -lizuoti visąšio klarasifiRT svarbumą. O ištikro šis klausimas yra svarbus, labai svarbus. .

t v

apžvalga

Prieš vellonies Felikso Rabinavičiaus laidotuves „Bikur Choilim" ligoninės būste velioniui pagerbti Įvyko gedulo susirinkimas. Susirinkime dalyvavo beveik visas ligoninės personalas ir arti­mieji velionies giminaičiai.

Gedulo susirinkimą atidarė Dr. L. Fin-kelšteinas. Jis pabrėžė, kad nuostolis yra dar didesnis, nes F. Rabinavičius bu­vo sveikas, jo liga atėjo taip netikėtai, taip fatališkai. Velionis buvo mūsų pir-mesnio vaidybos pirmininko brolis. Tas parodė kurį vaidmenį abu du broliai su­vaidino ligonines gyvenime. Broliai Ra-binavičiai niekad neleido jausti savo valdžios. Jų uždaviny o buvo tarnauti li­goninės reikalams. Velionis sieke pa­gerinti- bei patobulinti „Bikur choilim" ligoninę.

Velionies kilimas - jis buvo reb. Icoho co Elchonono sūnaitis — užantspauda-/o visą jo veiklą.

Dr. L. Finkelšteinas „Bikur choilim" ligoninės vardu pareiškia užuojautą ve­lionies šeimai.

Velionies atminimas pagerbiamas atsi stojant.

„Bikur choilim" ligoninės valdybos prezidiumo vardu kalba p. Gamza.

— Mes — valdybos nariai — galim daugiau niekaip kiti įvertinti velionies pasiaukojimą ligoninės reikalams. Jis netekimas mums yra itin sunkus. Ve -lionies atminimą mes geriausiai pagerb-sim, jei ir toliau dirbsim jo dvasioje.

P. Trupianskis nurodo, kad dar neiš -dilo iš atminties D-ro Golacho netekimas ir vėl mes netekom didžio veikėjo. Velio­nis gerai suprato mūsų socialinį gyveni­mą, jis visuomet domėjosi vidiniu ligoni­nės gyvenimu, visuomet rūpinosi, kad li­goninė stovėtų reikiamojoj aukštumoj. Jam pavyko įkinkyti į ligoninės darbą plačiąsias žydų mases.

P. šimecas primena D-ra Golachą, Kelevmaną ir dabar pirmininko neteki­mą. Kaip tik veikliausieji žmonės miršta, o vėliau trūksta žmonių, kurie galėtų juos pakeisti.

Velionis visoj savo veikloj buvoj tylus bei kuklus, bet visuomet artimas visuo -menei, čia yra buvusio žydų aukšto ki­limo likučiai.

liBIlflll IlIBlMIlfllIlIBIU!

PADĖKIT „OZE" DRAUGIJAI!

„Oze" draugija, žydų jaunosios kartos sveikatos aprūpintoja, atlieka didį sočia liniai mediciniškąjį darbą savo skyriais — kūdikių bei vaikų konsultacijos punk­tais, ambulatorijomis, kvarco-kabinetais bei vaikų kolonijomis, turinčiomis savo globoje žydų masių vaikus bemaž nuo jų gimimo dienos.

„Oze" konsultacijos aprūpina šimtus nepasiturinčių tėvų vaikus įvairiais maisto produktais.

Silpnųjų mokyklinio bei priešmokykli­nio amžiaus vaikų gydymas bei aprūpi -nimas" atliekamas mokyklų medicinos punktų o ypatingai Kermelavos, Šiaulių, Telšių Ukmergės, Utenos, Panevėžio Ma­žeikių bei Lampėdžių vaikų kolon. skai­čius tokių silpnųjų vaikų gaunančių tose kolonijose pagalbos vis' didėja, šiemet tasai skaičius siekia 1000, reikalauda -mas vis didesnių ėlšų.

Po Gargždų gaisro „Oze" turėjo aprū­pinti benamius vaikus.

Nors ši pagalba turėjo būti laikina, „Oze" tenka ir toliau rūpintis tais vai -kais, nes, deja, platesnių nudegėliams šelpti draugijų nėra.

Mediciniško ir su ja surišta socialinė pagalba Klaipėdos krašto pabėgėliams buvo mūsų visuomenės suteikta kaip tik tokiu momentu, kai netekome svarbių mūsų pajamų šaltinių, (baliai bei vaka­rėliai).

Mažo skaičiaus Lenkijos žydų civilių pabėgėlių aprūpinimas yra surištas su specialiomis išlaidomis.

Karas ir su juo surištas skurdas, sta­to mūsų visuomenei naujus reikalavi­mus. Pirmojoj eilėj reikia sustiprinti socialę pagalbą tarp kūdikių bei mokyk­linio amžiaus vaikų. Jau dabar mes tu­rime tikėtis, kad didesnis skaičius mo -tinų kreipsis j „Ozė" draugiją, prašyda­mos produktų bei vystyklų savo kūdi -kiams. Netenka abejoti, kad žiemai ar­tėjant tųjų motinų skaičius dar padi­dės.

Mokyklinio amžiaus vaikus reikia bū­tinai aprūpinti maistu bei drabužiais. Mes neturime prileisti kad augančioj i mūsų tautos karta šaltų bei badautų.

ŽYDŲ AGENCIJOS DELEGACIJA VAŠINGTONE

Vašingtonas (Jita) 2ydų Pasaulinio kongreso Amerikos

žydų kongreso pirmininkas Dr. Stifenas Vaizas, Amerikos Sioninkų organizaci­jos pirmininkas Dr. š Goldmanas ir Vyk domojo žydų Agencijos komiteto Ame­rikos narys Lui Lipskis Išskrido į Vašing toną, kame jie kaip žydų Agencijos atstovai tarsis su Amerikos Užsienių Reikalų ministeriu Huliu. ŽYDŲ PASAULINIS KONGRESAS

RUOŠIA PAGALBĄ LENKIJOS ŽYDŲ PABĖGĖLIAMS.

Ženeva (Jita). Prie Ženevos žydų pasaulinio kongre­

so biuro įsteigtas komitetas nukentėju­siems nuo karo Lenkijos žydams šelpti. Komitetas, į kurį, tarp kitų, įeina, dr. N. Goldmanas, prof. Gugenheimas ir dr. A. Zilberšelnas, turi tikslą sudaryti Lenki -jos pabėgėlių bei pasilikusių Lenkijoj žydų, socialinės ir labdaros pagalbos cen­trą. Komitetas įsteigė skyrius kaimyni­

niuose kraštuose, kaip Vengrijoj, Rumu­nijoj ir kt., kuriems įsakyta, pirmoj eilėj, registruoti atvykusius iš Lenkijos pabė -gelius ir rūpintis jais. Komitetas dirba sutartinai su Tarptautiniu Raudonuoju Kryžium. Komitetas stengiasi suda­ryti moterų organizacijų, Lenkijos žydų bei žydų pabėgėlių veikiamai pagalbai pasiekti. Heršelis Grinšpanas prašo leisti jam stoti savanoriu i kariuomenę.

Heršelis Grinšpanas kreipėsi į pran­cūzų teisingumo ministerį prašydamas, kad jam leistų stoti savanoriu į Prancū­zijos kariuomenę.

Grinšpanas atsiuntė šį prašymą: Pone ministeri, žinau, kad Prancūzi­

ja dab^r pergyvena tragingas valandas. Leidžiu sau prašyti Tamstos malonę,

leisti man stoti savanoriu į Prancūzijos kariuomenę.

Suprantu savo nusikaltimą Ir noriu savo krauju atpirkti tuos nemalonumus, kuriuos suteikiau priglaudusiam ma­ne kraštui.

1

l

• — ,

Gedulo susirink. bikur-Choilim" ligoninėj