atsisiųsti lt

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras

Mykolo Romerio universitetas

PROJEKTAS „SUPRATIMO LINK“

Metodinė medžiaga valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose

„TARPKULTŪRINĖS KOMPETENCIJOS

DIDINIMAS BEI ĮVAIROVĖS VALDYMO

GEBĖJIMŲ STIPRINIMAS“

Vilnius, 2009

UDK 008Ra 254

KNYGOS AUTORIAI: Raminta Jančaitytė, Natalija Valavičienė, Rita Augutienė, dr. Romas Prakapas

Metodinė medžiaga svarstyta ir rekomenduota publikavimui Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto tarybos posėdyje (2009.11.16, protokolas Nr. 2SP-4).

Leidinyje panaudotos nuotraukos iš Europos Komisijos audiovizualinės bibliotekos / The Audiovisual Library of the European Commission is credited:

© European Communities, 2009.

ISBN 978-9955-697-22-0

© Tarptautinė migracijos organizacija, 2009© Mykolo Romerio universitetas, 2009

Visos teisės saugomos. Kopijuoti visą ar dalimis, taip pat naudoti komerciniais tikslais be Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro bei Mykolo Romerio universiteto raštiško leidimo draudžiama.

Metodinėje medžiagoje pateiktos autorių nuomonės nebūtinai atspindi oficialią TMO ir jos šalių narių poziciją.

Projektas „Supratimo link“ vykdomas įgyvendinant Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai Lietuvoje 2007 m. metinę programą.

EUROPOS INTEGRACIJOS FONDAS (EIF) – tai Europos Sąjungos fondas, įsteigtas 2007 m. birželio 25 d. Tarybos sprendimu 2007/435/EB dėl Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai 2007–2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo (to-liau vadinama – Tarybos sprendimas 2007/435/EB). EIF TIKSLAS – remti valstybių narių pastan-gas padedant skirtingos ekonominės padėties, socialinių sąlygų, kultūrų, religijų, kalbų ir etninės priklausomybės trečiųjų šalių piliečiams tenkinti apsigyvenimo sąlygas ir palengvinti jų integraciją Europos šalių visuomenėse.

TURINYS

Įvadas 8

I. GLOBALIZACIJA IR MIGRACIJA 10

Globalizacijos samprata ir formos 10Globalizacijos vaidmuo migracijos procesuose 13Migracijos tipai ir veiksniai 13Migracijos situacija pasaulyje 16 Migracija Lietuvoje: istorija, situacija šiandien 17

II. KULTŪRINĖS ĮVAIROVĖS ASPEKTAI 30 Kultūros samprata ir struktūra 30Kultūrų klasifikacija 36Kultūra ir religinė įvairovė 40

III. „MES“ IR „KITI“: NUO POŽIŪRIO IKI DISKRIMINACIJOS 46 Stereotipai 47Išankstinės nuostatos ir prietarai 49Etnocentrizmas 52Rasizmas 55Ksenofobija 59Antisemitizmas 60Diskriminacija ir jos pasekmės 61

IV SKYRIUS. ĮVAIROVĖS VALDYMO STRATEGIJOS 69 Tarpkultūrinis bendravimas 69Suvokimo reikšmė tarpkultūrinio bendravimo procese 73Neverbalinė komunikacija tarpkultūriniame bendravime: funkcijos ir reikšmė 76Neverbalinės komunikacijos formos 78Efektyvaus bendravimo įveikiant skirtumus modelio reikšmė tarpkultūrinės kompetencijos formavimui 89Konfliktų valdymas 94Tarpkultūrinis tarpininkavimas 98

PRIEDAI 105

8

ĮVADASAPIE PROJEKTĄ

Lietuva, ilgą laiką buvusi ganėtinai homogeniška visuomenė, ypač rasiniu ir religiniu atžvilgiu, šiandien vis dažniau susiduria su atvykstančiais dirbti ir gyventi kitų kultūrų, rasių atstovais – trečiųjų šalių piliečiais. Iki šiol buvusi tik emigracijos šalimi, Lietuva tampa vis daugiau imigrantų sulaukiančia šalimi. 2008-aisiais sulaukta beveik 16 000 trečiųjų šalių piliečių1 prašymų išduoti / pratęsti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento duomenimis, 2009 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 118-os valstybių piliečiai.

TMO Vilniaus biuro darbuotojai, dirbdami su migrantais, pastebi, kad į Lietuvą atvykę trečiųjų šalių piliečiai susiduria su tam tikromis kliūtimis naudodamiesi viešosiomis paslaugomis. Kalbos problemos, komunikavimo sunkumai, atsirandantys dėl kultūrinių ar kalbinių skirtingumų, priein-amos informacijos stoka apsunkina sklandų migrantų ir valstybės tarnautojų bendravimą. Valstybės tarnautojai taip pat išsako įvairias problemas, kylančias bendraujant su kitataučiais, atvykusiais gyventi į Lietuvą. Kodėl kyla šios problemos? Ar galima rasti būdų jas išspręsti? Kaip pasiekti dia-logo susidūrus su kasdiene kultūrų, skirtingumų įvairove?

„SUPRATIMO LINK“ – tai TMO Vilniaus biuro ir Mykolo Romerio universiteto projektas, kurio tik-slas – valstybės tarnautojų bei paslaugų imigrantams teikėjų įvairovės valdymo žinias, tarpkultūrinę kompetenciją bei stiprinti gebėjimus teikiant paslaugas trečiųjų šalių piliečiams. Gebėjimai supra-sti įvairias kultūras, konstruktyviai vertinti kultūrinius skirtumus, įvairovės valdymo žinios – tai kom-petencijos, būtinos valstybės tarnautojams, socialinių paslaugų teikėjams, dirbantiems su trečiųjų šalių piliečiais Lietuvoje.

Metodinė medžiaga „TARPKULTŪRINĖS KOMPETENCIJOS DIDINIMAS BEI ĮVAIROVĖS VALDY-MO GEBĖJIMŲ STIPRINIMAS“ yra parengta vykdant projektą „Supratimo link“. Ji skirta valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, kvalifikaci-jai kelti, siekiant pagilinti Lietuvoje dirbančių specialistų tarpkultūrines, religines žinias, įvairovės valdymo įgūdžius.

Gyventi santarvėje, toleruoti vieniems kitus daugiakultūrėje visuomenėje, būti aktyviais visuo-meninio gyvenimo dalyviais reikia mokyti(s) ir tai yra vienas iš mokymosi visą gyvenimą, kartu ir suaugusiųjų švietimo, uždavinių.

PATARIMAI, KAIP NAUDOTIS METODINE MEDŽIAGAMetodinė medžiaga „Tarpkultūrinės kompetencijos didinimas bei įvairovės valdymo gebėjimų

stiprinimas“ skirta valstybės tarnautojams, taip pat ir visiems, besidomintiems imigrantų iš trečiųjų šalių integracijos problemomis. Metodinės medžiagos tikslas – INTEGRUOTI TEORINIUS IR PRAK-TINIUS ASPEKTUS, padedančius besimokantiesiems ne tik įgyti naujų žinių, bet ir analizuoti savo patirtį, giliau pažvelgti į save, brandinti savo asmenybę, mokytis efektyviai bendrauti. Medžiagos išdėstymui taikomi šie metodai: žinių perteikimas, patirties analizavimas, refleksija, diskusija ir pra-tybos.

1 Trečiųjų šalių piliečiais laikomi asmenys, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai, t. y. neturi Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos (Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas, Šveicarija ) valstybių narių pilietybės.

9

METODINĘ MEDŽIAGĄ SUDARO KETURIOS TEMINĖS DALYS (SKYRIAI). Globalizacija – šių dienų realija. Kaip ji veikia tautas ir kultūras? Praturtina, niveliuoja, diktuo-

ja naujas vertybes? Viena globalizacijos sudedamųjų dalių – migracija. Kas apsprendžia masinę migraciją, kokie modeliai dominuoja ir kokios jų pasekmės? Migracijos situacija Lietuvoje ir kaip tai paveiks kultūrų dialogą, su kokiomis problemomis susidursime? Apie šiuos reiškinius, jų pasekmes teorinėje ir praktinėje plotmėje – PIRMASIS METODINĖS MEDŽIAGOS SKYRIUS.

ANTRAME SKYRIUJE pateikiama kultūros analizė globalizacijos kontekste: pristatoma kultūros samprata, kultūrų klasifikacija, analizuojama religinė įvairovė.

TREČIAME SKYRIUJE pateikiami tarpkultūrinį bendravimą apsunkinantys veiksniai: išankstinės nuostatos, stereotipai, etnocentrizmas, rasizmas, ksenofobija, antisemitizmas, diskriminacija ir jos pasekmės.

KETVIRTAS SKYRIUS supažindina su įvairovės valdymo strategijomis. Čia pristatoma tarpkultūrinio bendravimo samprata, komunikacijos teorija ir tarpkultūrinio bendravimo kompeten-cija. Pateikiama konfliktų valdymo strategija ir tarpkultūrinio tarpininkavimo samprata.

Kiekvienas skyrius baigiamas praktinėmis užduotimis, kurias sudaro klausimai pakarto-jimui, diskusijai, įvairios užduotys ir interaktyvūs žaidimai. Skyrių pabaigoje pateikimas naudotos literatūros sąrašas.

Pratybų eiga nėra griežtai apibrėžta. Kiekvienas profesionalas, naudodamas medžiagą, gali pasirinkti savo struktūrą:

• tradicinis pateikimas – pirmiausia teorija, po to praktinės užduotys;• galimybė pasirinkti tik svarbesnes temas ar keisti temų išdėstymą;• kai kurios praktinės užduotys, diskusijos ir žaidimai gali būti atliekami prieš pateikiant

teoriją, siekiant paskatinti klausytojus analizuoti temą per savo patirtį, požiūrį ir vertybes;• svarbiausias dėmesys gali būti teikiamas praktinėms užduotims, o teorinė medžiaga gali

tik papildyti praktinius užsiėmimus.Svarbu, kad viskas būtų daroma tikslingai, o metodinė medžiaga būtų pateikiama kūrybiškai

ir skatintų besimokančiuosius ne tik priimti informaciją, bet ir analizuoti savo mąstymą, požiūrį ir patirtį.

Rekomenduojamas grupės dydis 12–15 dalyvių. Teorinė ir praktinė medžiaga skirta aktyvi-am suvokimui per patirtį ir savęs analizę, todėl kai kurie aspektai gali dalyvius sujaudinti, sukelti neigiamų jausmų ar būti skausmingi. Vertybinės nuostatos, požiūriai ir įsitikinimai visada kelia daug diskusijų ir gali sąlygoti konfliktą. Todėl norėtųsi atkreipti grupės vadovo dėmesį į tam tikrus darbo su grupe aspektus, kurie padėtų sukurti grupėje darbingą ir saugią atmosferą. Prieš praded-ant dirbti su nauja grupe, vadovui rekomenduotina apsvarstyti tokius klausimus:

Kiek dalyvių bus grupėje? Koks grupės narių amžius, socioekonominis statusas, rasinis ir etinis pagrindas, lytis, išsilavinimas / profesinis pagrindas? Kiek nariai žino apie temas? Ar susiduria su jomis darbe? Kurios temos gali būti „karštos“? Kokie galimi įvairių narių tikslai? Kiek motyvuoti yra nariai dalyvauti? Kokios vertybių sistemos grupės nariai laikosi (kultūriniai dalyvių ypatumai)?

Kiekvieną grupės užsiėmimą vadovas turi kruopščiai planuoti: aiškiai žinoti darbo struktūrą (eigą) ir turinį (kas bus daroma). Prieš pradedant užsiėmimus, rekomenduojama supažindinti grupę su programos tikslais ir darbo eiga, kartu su grupės nariais sukurti darbo taisykles, aptarti lūkesčius. Svarbu, kad prieš pradedant mokymus žmonėms būtų sudaryta galimybė susipažinti. Vieną iš rekomenduojamų žaidimų susipažinimui galite rasti šio leidinio 1 priede. Kuriant palankų klimatą grupėje, svarbu skatinti bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Vadovas turi būti pasiruošęs „karštoms“ diskusijoms ir net galimiems konfliktams. Todėl svarbu, kad pats vadovas gerai įsisąmonintų savo požiūrį į imigrantus ir kultūrinius skirtumus, būtų jautrus ir empatiškas skirtingoms nuomonėms ir pozicijoms, būtų pasiruošęs ir gebėtų valdyti konfliktines situacijas.

10

I SKYRIUS. GLOBALIZACIJA IR MIGRACIJAĮVADAS

Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame keliauti tampa vis paprasčiau, tarptautinės kompanijos steigiasi visame pasaulyje, nematydamos valstybių sienų ir įdarbindamos žmones iš viso pasaulio. Problemas, kurios anksčiau buvo atskirų šalių reikalas, šiandien siekiama spręsti tarptautiniu susitarimu – tuo tikslu įkuriamos įvairios pasaulinės organizacijos ir sąjungos, ieškančios atsakų visuotiniams iššūkiams.

Nepriklausomai nuo technologijų sparčios raidos, mokslinės pažangos ir šalių ekonominės raidos, skurdas pasaulyje didėja. Didžiausia Žemės gyventojų dalis gyvena besivystančiose šalyse, tačiau jų turtas tesudaro vieną penktadalį to, kas atitenka turtingoms šalims. Besivystančių šalių gyventojai keliauja į gerovės valstybes ieškoti darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų.

ŠIO SKYRIAUS TIKSLAS:• aptarti globalizacijos ir migracijos sampratą, mastus, tipus bei veiksnius; • pristatyti situaciją, migracijos politiką bei ją įgyvendinančias institucijas Lietuvoje.

GLOBALIZACIJOS SAMPRATA IR FORMOS Globalizacija, itin populiarus terminas pastaruosius du dešimtmečius, reiškia laisvą kapitalo,

darbo jėgos, gėrybių, informacijos ir idėjų judėjimą, pasaulinį bendravimą ir greitesnį bei pigesnį geografinį mobilumą. Globalizacijos terminu pirmiausia buvo įvardijami ekonomikos srityje vykstantys gamybos standartizacijos bei unifikavimo tarp valstybių procesai XX a. pabaigoje. Informacinių technologijų spartus progresas suteikė tiems procesams didžiulius tempus.

Plačiąja prasme GLOBALIZACIJA suprantama kaip skirtingų nacijų individų, bendrovių ir vyriausybių sąveika bei integracija, ribų tarp jų nykimas. Tai nesibaigiantis sąveikos ir integracijos procesas, apimantis bet kurioje pasaulio dalyje veikiančias žmonių sukurtas socialines struktūras: politines, ekonomines sistemas, visuomenes bei kultūras.

Oficialiu globalizacijos termino populiarintoju laikomas vokiečių kilmės amerikiečių ekonomistas ir Harvardo verslo mokyklos profesorius Theodore‘as Levittas. 1983 m. gegužės–birželio mėn. „Harvard Business Review“ numeryje buvo išspausdintas autoriaus straipsnis „Rinkų globalizacija“ („Globalization of Markets“), kuris įtraukė globalizacijos terminą į ekonomikos specialistų žodynus.

Terminas globalizacija sudarytas iš anglų k. žodžio „global“ – „pasaulinis“; „visuotinis“ – ir priesagos „-ation“, žyminčios veiksmą, procesą. Remdamiesi tuo, galėtume sakyti, kad globalizacija reiškia pasaulėjimą, visuotinumo didėjimą.

Sąveika su skirtingais pasaulio kraštais vyko ir senaisiais laikais. Žmonės prekiavo vieni su kitais nuo neatmenamų laikų. Visi esame girdėję apie garsų, legendomis apipintą Šilko kelią, kuris viduramžiais jungė Kiniją su Europa.

Iš pradžių pirkliai dirbo individualiai, vėliau kūrėsi bendrovės, užsiėmusios tarptautine prekyba. Tokiu būdu jau prieš kelis šimtus metų žmonės ir bendrovės investavo savo lėšas užsienio valstybėse. Taigi globalizacijos procesą paskatino tarptautinė prekyba ir investicijos, o informacinių technologijų tobulėjimas ir plėtra XX a. pabaigoje jį dar labiau paspartino.

GLOBALIZACIJOS PROCESAS YRA VERTINAMAS PRIEŠTARINGAI. Jo šalininkai nurodo naudą ir galimybes neturtingoms valstybėms vystyti savo ekonomiką, mažinti atsilikimą, gerinti šalies gyventojų gyvenimo kokybę, atsiveriančias intensyvėjant tarptautinei ekonomikai. Globalizacijos priešininkai akcentuoja besivystančių valstybių išnaudojimą, engimą, kultūrų naikinimą. Jie

11

I . Globalizacija ir migracija

pabrėžia, kad iš šio proceso naudą gauna tik išsivysčiusios ir turtingos šalys, kurios toliau lobsta išnaudodamos neturtingas valstybes. Labiausiai šiuo požiūriu akcentuojamas socialinis aspektas. Yra išskiriami blogėjantys sveikatos, reprodukcijos ir ekologiniai nacionalinių valstybių rodikliai (Bernotas, Guogis, 2006). Mažėja skurdžiai gyvenančių žmonių galimybės išbristi iš prastos socialinės padėties. Tai reiškia, kad, norint gerai gyventi, privalu žengti koja kojon su technologijų pažanga, gaudytis visame informacijos sraute, būti išprususiam ir nuolat mokytis. Tie, kas atsilieka, atsilieka vis labiau, ir atotrūkis tarp pirmųjų ir paskutinių nuolat didėja. Taip formuojasi vadinamosios socialinės atskirties grupė. Šį procesą galima suprasti kaip „nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių“ (Bernotas, Guogis, 2006: 15).

Globalizacija yra ekonominių, politinių, kultūrinių bei ideologinių procesų kaitos įvairovė (Steger, 2008). Priklausomai nuo socialinio gyvenimo aspekto, kai procesai greitėja ir intensyvėja, išskiriamos kelios GLOBALIZACIJOS FORMOS:

• Ekonominė globalizacija;• Politinė globalizacija;• Informacinė globalizacija;• Socialinė globalizacija;• Kultūrinė globalizacija ir kt.EKONOMINĖ GLOBALIZACIJA. Prekių ir kapitalo mainai, kompanijų plėtimasis į užsienio

valstybes, nauji prekybos būdai (pirmiausia elektroniniai), finansų rinkų integracija kuria pasaulinę ekonomiką. Vartotojai gali rinktis prekes iš didesnės pasiūlos mažesnėmis kainomis. Pasaulinio lygio organizacijos tapo labai svarbios. Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas yra pagrindiniai veikėjai plėtojant tarptautinę prekybą ir sprendžiant šios srities klausimus. Preke tampa ne tik materialus produktas, bet ir užregistruota idėja arba intelektinė nuosavybė. Pavyzdžiui, įsteigta net speciali pagalbos tarnyba – Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija, jos paskirtis – padėti Europos Sąjungos (ES) įmonėms, kurios užsiima verslu Kinijoje arba kurioms joje kyla su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusių problemų. Pokyčiai ekonomikoje lėmė pokyčius visose kitose gyvenimo srityse.

POLITINĖ GLOBALIZACIJA. Tarptautiniu lygmeniu įsteigtos organizacijos per bendrai kuriamą politiką, pasaulines konvencijas, reglamentus tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoja ir

12

veikia nacionalinių valstybių sprendimus. Reguliavimo mechanizmas pradeda veikti nacionalinei valstybei tapus konkrečios organizacijos nare, kai vyriausybė įsipareigoja suderinti tam tikros srities nacionalinius teisės aktus su organizacijos nuostatomis ir jų laikytis. Taigi globalizacija lemia taisyklių, normų tarp nacionalinių valstybių panašumus ir kartu – savarankiškumo mažėjimą. Pavyzdžiui, prieš įstodama į ES, Lietuva turėjo suderinti visus nacionalinius teisės aktus su ES teise; būdama Pasaulio prekybos organizacijos ir kitų organizacijų nare, turi laikytis tų organizacijų taisyklių. Politinė globalizacija apima tiek regioninį (pvz., ES), tiek pasaulinį (Jungtinių Tautų Organizacija, Pasaulio prekybos organizacija ir kt.) lygmenį.

INFORMACINĖ GLOBALIZACIJA. Ji tapo galima ištobulinus informacines technologijas, kurios leido sparčiai keistis informacija. Kompiuterių ir interneto plitimas supaprastino informacijos perdavimą dideliais atstumais. Informacinėmis technologijomis naudojasi tautos, organizacijos, vis daugiau atskirų individų, o tai skatina jų integraciją į vieną globalų informacijos tinklą.

SOCIALINĖ GLOBALIZACIJA. Kuriasi tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla įgyja vis didesnę reikšmę, ypač telkiant bei tiekiant humanitarinę pagalbą, pirmiausia kovai su skurdu ir maisto trūkumu. Tokiu būdu globalizacija vyksta ir socialinėje srityje. Švietimas, sveikatos priežiūra, socialinė apsauga, darbo aplinkos klausimai – tai dalis socialinės sferos sričių, kuriose dirba įtakingiausios pasaulio organizacijos – Jungtinių Tautų Organizacija, UNESCO, Tarptautinė darbo organizacija, Pasaulinė sveikatos organizacija ir kitos. Nevyriausybinės organizacijos, veikiančios pasaulio mastu ir pagrįstos savanoriškumo principu, yra dar vienas globalizacijos požymis. Tokios organizacijos paprastai atstovauja tam tikrai idėjai ir buria bendraminčius iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, Pasaulio skautų judėjimo organizacija, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija, Raudonasis Kryžius, Pasaulinė organizacija prieš kankinimą ir kt.

KULTŪRINĖ GLOBALIZACIJA. Skatindama idėjų sklaidą ir veikdama požiūrių bei vertybių supanašėjimą, globalizacija keičia ne tik fizinį pasaulį, bet ir žmonių mąstymą. Globalių pokyčių yra ir kasdieniame žmonių gyvenime. Kultūriniu aspektu globalizacija reiškiasi per masinės ir aukštosios kultūros plėtrą bei priklausomybę nuo žiniasklaidos. Per visas komunikacijos priemones informacija teka labai sparčiai ir pasiekia kiekvieną. Lietuvos sociologas Vytautas Kavolis kultūros srityje vykstančius procesus vertina kaip skolinimąsi (Noreika, 2004). Holivudo, Bolivudo (Indijos „Holivudas“) ir kitų gamintojų filmai, Lotynų Amerikos serialai, muzika, realybės šou, TV žaidimai, kasdienės žinios ir visas srautas informacijos – kiekvienas, naudodamasis kitoje šalyje pagamintu produktu, kad ir leisdamas laisvalaikį, prisideda prie globalizacijos. Tai, kad rašydami trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus dažnai nenaudojame varnelių ir nosinių, kad vis daugiau vartojame užsienio kalbų žodžių (pvz., koks galėtų būti skype atitikmuo lietuvių kalba?), kad Vasario 16-osios šventė labiau „konkuruoja“ su iš Vakarų atėjusia Šv. Valentino diena, o Visų Šventųjų diena su Helovinu, – vertintini kaip globalizacijos rezultatai.

Globalizacija reiškiasi visose gyvenimo srityse, liečia bet kokio amžiaus, lyties, išsimokslinimo, užsiėmimo visuomenės narį. Ekonominiu ir kultūriniu aspektu globalizacija yra lengviausiai identifikuojama. „Coca Cola“, IBM, „Microsoft“, „Nokia“, „Google“, „Toyota“, „Disney“, „Gillette“, „Samsung“, „NESCAFE“, „Nike“, „L‘oreal“, „Heinz“, „Zara“, „Colgate“, MTV, „Rolex“, „Duracell“, „Shell“, „Visa“, „Adobe“ – tai pavyzdžiai iš 2009 m. brangiausių pasaulio prekės ženklų šimtuko (Best global brands, 2009). Šie prekės ženklai apima įvairius sektorius: nuo gėrimų, maisto, kosmetikos ir švaros priemonių iki visuomenės informavimo priemonių („Reuters“), mokėjimo kortelių ir jauniausiai auditorijai skirtos produkcijos („Disney“). Šie prekės ženklai gerai žinomi ir Lietuvoje, ne vienas šių vardų produktų yra beveik kiekvienuose namuose; visa tai galėjo paplisti tik dėl globalios prekybos – prekybos visame pasaulyje.

13


GLOBALIZACIJOS VAIDMUO MIGRACIJOS PROCESUOSE

Eilinių žmonių požiūriu, globalizacija reiškia pasaulinės visuomenės kūrimąsi (Bernotas, Guogis, 2006). Žmogus pradeda save suvokti kaip pasaulio pilietį. Tokio požiūrio ištakos siejamos su geresniu kelionių prieinamumu, patogumu ir greitumu, palydovinės televizijos ir interneto atsiradimu – tuomet kitos kultūros ir šalys tampa ne tokios tolimos ir nesuprantamos, o tie patys vartojami produktai leidžia patirti bendrumo jausmą.

Žmonės migruoja dėl įvairių priežasčių: siekdami pagerinti savo ekonominę padėtį, šeiminių priežasčių, mokslo ir studijų, vengdami persekiojimo, dėl pilietinių karų, gamtos stichijų, kitų priežasčių.

Globalizacija migracijos kontekste yra tarsi fonas, kuris migracijai neturi tiesioginės įtakos, tačiau ją palengvina sukurdamas savotiškus saitus. Informacinių technologijų ir komunikacijos ryšių plėtra lėmė laisvą informacijos judėjimą, galimybę bendrauti su visu pasauliu ir gauti apie jį žinių; susisiekimo priemonių tobulėjimas lėmė greitesnį bei pigesnį žmonių geografinį mobilumą – tai yra esminiai migraciją palengvinantys veiksniai, susiję su globalizacija.

Žemės planetos dydis per tūkstančius metų beveik nepasikeitė, tačiau šiandien Niujorkas yra žymiai „arčiau“ nei buvo prieš sukuriant viršgarsinius lėktuvus, o Kauną iš Vilniaus galime pasiekti per valandą, nors mūsų proseneliai tą patį atstumą žygiuodavo pėsčiomis tris dienas. Kiekvienas, turintis mobilųjį telefoną, tapo pasiekiamas, nesvarbu, kur jis tuo metu būtų. Erdvė tarsi susitraukė, geografinis atstumas nebėra kliūtis greitai ir santykinai pigiai bendrauti, susisiekti su visu pasauliu.

Globalizacija būtų sunkiai įmanoma be informacinių technologijų. Pastarųjų sparti plėtra įgalino žmones užsiimti tokia veikla, apie kurią Šilko kelio pirkliai nepagalvodavo net fantastiškiausiose svajonėse. Šiandien, naudodamiesi informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, neišeidami iš namų galime sužinoti naujienas, apsipirkti, sumokėti mokesčius, sudaryti arba nutraukti indėlio sutartį, pabendrauti su draugu, esančiu Londone ar Ispanijos kaimelyje, galime net investuoti į Afrikos vertybinius popierius.

Kita vertus, globalizacija gali būti migraciją slopinantis veiksnys. Tai įvyksta, kai turtingų šalių bendrovės perkelia savo gamybą į mažiau turtingus kraštus. Tokiais atvejais ne darbuotojas keliauja ieškodamas darbo vietos, bet darbas „atkeliauja“ pas darbuotoją (kurio darbo jėga kainuoja mažiau nei darbdavio turtingoje šalyje).

MIGRACIJOS TIPAI IR VEIKSNIAIMigracija yra gyventojų persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą visam ar tam tikram

laikui, kertant administracines vietovės ribas. Svarbios yra dvi dimensijos – geografinė erdvė ir laikas. Priklausomai nuo migracijos krypties konkrečios šalies atžvilgiu, yra skiriamos emigracija (išvykstantis srautas) ir imigracija (atvykstantis srautas). Tas pats žmogus šalies, iš kurios išvyko, požiūriu yra emigrantas, o šalies, į kurią atvyko, požiūriu – imigrantas.

Globalizacijos procesas prisidėjo prie migracijos tipų ir procesų įvairovės didėjimo.

MIGRACIJOS VEIKSNIAI Vieni pagrindinių klausimų, kurie domina praktikus ir teoretikus, dirbančius migracijos srityje

arba vienokiu ar kitokiu būdu su tuo susiduriančius, ir į kuriuos ieškoma atsakymų, yra „Kodėl gyventojai migruoja?“, „Kodėl migruoja būtent ten, o ne kitur?“ „Kaip tai paveikia kilmės / tikslo šalis,

14

iš kurių išvykstama ar į kurias atvykstama?“ Priklausomai nuo atsakymo, nuo išskirtų konkrečių veiksnių, lemiančių migraciją, formuojami tam tikri teoriniai požiūriai.

Konkretus migracijos atvejis yra išstumiančių iš kilmės šalies ir pritraukiančių į užsienio šalį veiksnių derinys – jie anglų kalboje įvardijami kaip „push and pull factors“. Šie veiksniai apima visą žmonių gyvenimo spektrą ir gali būti įvairaus lygio: asmens (mikrolygis), šeimos, giminės (mezolygis) ar visuomenės (makrolygis). Tai įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, etniniai ar kultūriniai, klimatiniai ar gamtiniai veiksniai. Šioje dalyje yra išskirtos geriausiai migracijos procesus globalizacijos kontekste aiškinančios teorijos.

DVEJOPOS, arba DVIGUBOS (DUAL), DARBO RINKOS TEORIJA. Ji padeda paaiškinti, kodėl išsivysčiusiose šalyse, turinčiose „savų“ bedarbių, šlieka poreikis pigiai ir / arba brangiai imigrantų darbo jėgai. Darbo rinka yra tarsi išsiskyrusi į dvi dalis: viena dalis yra kvalifikuoti, reikalaujantys specialių įgūdžių, brangiai apmokami darbai, kita dalis – mažai apmokami ir kvalifikacijos nereikalaujantys, profesinio kilimo nežadantys darbai (Sipavičienė, 2006: 7).

Dažnai galime girdėti, kad užsienyje vietiniai gyventojai nenori dirbti nekvalifikuotų darbų, nes jie „neprestižiniai“, „gėdingi“, mažai apmokami, tačiau paklausa tokioms paslaugoms egzistuoja. Štai čia atsiveria galimybė ir savotiška išeitis – panaudoti imigrantų darbo jėgą, kuri sutinka dirbti tokius darbus ir kainuoja santykinai mažai. Taigi, viena vertus, imigrantai tampa tų „neprestižinių“,

15


bet reikalingų paslaugų teikėjais (dažytojai, valytojai, auklės, sodininkai, fabrikų darbininkai, žemės ūkio darbininkai ir kt.), o antra vertus, šalis išvengia būtinybės didinti darbo užmokestį vietiniams gyventojams už šių darbų atlikimą. Lietuvių emigrantų banga prieš dešimtmetį taip pat išvyko į Jungtinę Karalystę, Airiją, Ispaniją dirbti mažesnės kvalifikacijos darbų, už kuriuos, palyginti su atlyginimu Lietuvoje, buvo mokama keliolika kartų daugiau.

Remiantis dvigubos darbo rinkos teorija, kitoje „darbo rinkoje“ taip pat egzistuoja paklausa, tačiau tik aukščiausios kvalifikacijos specialistų, kurių apskritai yra nedaug ir jie brangiai apmokami. Didelis darbo užmokestis padeda „importuoti“ tokių trūkstamų specialistų iš užsienio (pvz., retų profesijų gydytojų, informacinių technologijų specialistų, mokslininkų, vadovų), kurie yra reikalingi ne dėl fizinės jėgos, bet dėl konkrečių, specialių žinių. Lietuvos informacinių technologijų specialistai, gydytojai taip pat kviečiami dirbti šalyse, kuriose trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Taigi, dvigubos darbo rinkos teorijos požiūriu, • į aukščiausios kvalifikacijos specialistų darbo rinką importuojami tik patys geriausi –kar-

jeros, savirealizacijos galimybės, taip pat darbo užmokestis ir kitos garantijos yra pagrin-diniai svertai pritraukti tokių darbuotojų iš užsienio, ir

• yra nereikalaujančių kvalifikacijos darbų, kuriuos gali dirbti žmonės be specialių žinių, rinka, kurioje vietiniai gyventojai nenori dirbti, tad šią spragą užpildo imigrantai.

PASAULIO SISTEMŲ TEORIJA. Ši teorija į pasaulį žiūri kaip į tarpusavyje susijusią vieną sistemą, kurioje pagal ekonominį šalių išsivystymą išskiriamos trys zonos: branduolys, tarpinė zona (pusiau periferija) ir periferija. Branduolių, arba centrų, kurie yra stipriai ekonomiškai išsivystę, pasaulio sistemoje yra daug, o į periferines zonas įeina ištisos silpnų ekonomikų valstybės. Pusiau periferinė yra tokia zona, iš kurios gali formuotis migraciniai srautai tiek į centrą, tiek į periferiją. Kas vyksta tarp šių trijų zonų? Ekonomiškai išsivysčiusiuose branduoliuose trūksta darbo jėgos, ir tai padaro juos traukos centrais. Tuo tarpu periferijose jos yra per daug dėl nepakankamo darbo vietų skaičiaus, labai mažo darbo užmokesčio, blogų darbo sąlygų, tad darbo jėga pradeda keliauti į vadinamojo centro šalis, kur užpildo laisvas darbo vietas. Taip formuojasi migraciniai srautai, kurie dažnai būna pagrįsti kalbos, kultūros panašumu, taip pat patogiu transporto ir komunikaciniu ryšiu. Ši teorija paaiškina migracinius srautus tarp buvusių šalių kolonizatorių ir jų kolonijų. Pavyzdžiui, šią pasaulio sistemų teoriją iliustruoti gali gausi indų kilmės asmenų imigracija į Jungtinę Karalystę. Indijoje, kuri ilgą laiką buvo britų kolonija, gyventojai moka ne tik vietinę, bet ir anglų kalbą, o tai palengvina indų integraciją anglakalbėje šalyje. Lietuva šios teorijos kontekste vertintina kaip tarpinė zona – pusiau periferija, iš kurios darbo jėga vyksta ne tik į išsivysčiusias Vakarų šalis, bet ir priešinga kryptimi – į Rusiją, Ukrainą. Pasaulio banko duomenimis (Information and Communication for Development, 2009), Lietuva pagal bendras nacionalines pajamas, tenkančias vienam gyventojui, priskiriama prie didesnių nei vidutinių pajamų ekonomikos šalių ir yra vienoje grupėje su kitomis 27 pasaulio valstybėmis, tarp kurių yra ir tiesioginės Lietuvos kaimynės, ir tolimos šalys – Venesuela, Kuba, Meksika, Malaizija, Gabonas, Pietų Afrikos Respublika kt.

MIGRACIJOS TINKLO TEORIJA. Migraciniai tinklai sukuriami per aktyvią imigrantų ir tėvynėje likusių jų šeimos narių, giminių, pažįstamų sąveiką. Ši sąveika vyksta anksčiau minėtos informacinės globalizacijos dėka. Pirmieji atvykėliai įsikuria tikslo šalyje, užmezga ir plečia kontaktus su vietos aplinka, kaupia tam tikrą informaciją, kurią vėliau panaudoja padedant įsidarbinti, surasti gyvenamąjį būstą naujai, paprastai iš tos pačios šalies atvykstantiems imigrantams. Migracinių tinklų egzistavimas palengvina tautiečių migraciją, padeda finansiškai ir psichologiškai. Visi šie

16

veiksmai padeda naujiems atvykėliams greičiau prisitaikyti ir kartu skatina atvykti kitus tautiečius. Pamažu migraciniai tinklai pradeda funkcionuoti savarankiškai.

Aiškinant Lietuvos gyventojų emigraciją, ši teorija yra labai tinkama. Migraciniai tinklai susikūrė, kai paskui pirmuosius į Ispaniją, Airiją ar Didžiąją Britaniją išvykusius asmenis po tam tikro laikotarpio iškeliaudavo ne tik giminaičiai, bet neretai – ir daugelis kaimynų, mažesnių kaimo gyvenviečių narių. Pirmieji išvykdavo ieškoti, bandyti, surasti– darbo, kokybiškesnių gyvenimo sąlygų ir pan., o per pastaruosius kelerius metus jau išvykstama pas gimines, tautiečius, kurie padeda įsidarbinti ir įsikurti.

INSTITUCINĖ TEORIJA. Pagal ją, migracijos procesą stiprina įvairių ją, procesą įvairių pelno ir ne pelno, legalių ir nelegalių ų kūrimasis. Jos teikia tarpininkavimo paslaugas įsidarbinant, gaunant vizas, tvarkant kitus dokumentus, persikeliant, suteikiant konkrečią informaciją apie tikslo šalį ir pan. Nelegali tokių organizacijų veikla paprastai apima prekybą žmonėmis ir migrantų kontrabandą (Sipavičienė, 2006: 8). Lietuva dėl savo geografinės padėties tarp Rytų ir Vakarų nuo 1990 m. taip pat buvo tapusi nelegalių migrantų „stotele“ pakeliui į Vakarų Europos valstybes.

Analizuojant bei vertinant migracijos veiksnius, reiktų turėti omenyje, kad vienas teorinis požiūris negali paaiškinti viso migracijos reiškinio daugiapusiškumo. Tam, kad migracijos faktas įvyktų, reikalingas ne tik tam tikros situacijos susiklostymas, bet ir konkretus impulsas, lemiantis sprendimą migruoti. Kas tai būna konkrečiai, padeda nustatyti papildomi tyrimai.

MIGRACIJOS SITUACIJA PASAULYJE

PASAULINĖ MIGRACIJA.Migracija yra daugialypis reiškinys, ir galime išskirti tiek jos privalumus, tiek trūkumus. Tas pats

migracinis įvykis gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Imigracija į šalį, ypač turtingą, vertinama kaip pigios darbo jėgos šaltinis. Tokioje šalyje imigrantas dažniausiai išnaudojamas tiesiogine ir netiesiogine prasme. Jam galima mokėti minimalią algą, kuri yra keliskart didesnė nei vidutinė jo kilmės šalyje. Antra vertus, šis imigrantas, siųsdamas šeimos nariams piniginius pervedimus, prisideda prie kilmės šalies ekonomikos gerinimo.

Prieš pradedant kalbėti apie pasaulinę migraciją, svarbu prisiminti vieną faktą, kuris nesikeičia pastaruosius 50 metų:

VISO PASAULIO MIGRANTAI KASMET SUDARO APIE 3 PROC. VISOS ŽMONIŲ POPULIACIJOS(Human Development Report, 2009)

Tačiau svarbu įvertinti tai, jog, didėjant bendram gyventojų skaičiui pasaulyje, proporcingai didėja ir migrantų skaičius.

Kalbant apie migraciją, paprastai manoma, kad būtinai keliaujama iš neturtingų valstybių į turtingas, esančias Europoje, Šiaurės Amerikoje ar Australijos ir Azijos regione. Tačiau kaip atskleidžia naujausias Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą (Human Development Report, 2009), tokių migrantų dalis visame žmonių judėjimo sraute yra palyginti maža (trečdalis visų tarptautinių migrantų, arba 70 mln. žmonių). Gerokai didesni srautai yra iš besivystančių šalių į besivystančias arba iš išsivysčiusių šalių į išsivysčiusias (kartu sudėjus abu srautus, 200 mln. žmonių), o didžiausi, viršijantys tarptautinę migraciją keturis kartus ir sudarantys apie 740 mln. žmonių, – šalies viduje (Human Development Report, 2009: 1, 2). Mažiausiai mobilūs yra neturtingųjų šalių gyventojai – mažiau nei vienas procentas visų Afrikos gyventojų persikėlė į Europą.

Nors kai kurios šalys yra laikomos populiariausiomis tikslo šalimis imigrantams, pavyzdžiui, Vokietija, JAV, jose nebūtinai gyvena didžiausia imigrantų populiacija, palyginti su visais šalies

17


gyventojais. Labiausiai išsiskiriantis šiuo požiūriu yra Kataras, kuriame 76,3 proc. visų šalies gyventojų yra imigrantai. Tokios šalies nėra daugiau niekur pasaulyje.

Tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių šalių (EBPO1- OECD) didžiausia imigrantų dalis gyvena Liuksemburge, t. y. 32,2 proc. visų gyventojų.

MIGRACIJA EUROPOS SĄJUNGOJE. Šiuo metu ES šalies pilietis, atvykęs į kitą ES šalį, nėra laikomas migrantu. Toks asmuo

įgyvendina vieną iš ES sukūrimo pamatinių principų – asmens galimybę laisvai judėti apibrėžtoje teritorijoje, t. y. ES teritorijoje. Visų ES šalių piliečių teisės ir pareigos yra vienodos, nes pagal Mastrichto sutartį ES šalių piliečiai laikomi ir visos ES piliečiais.

MIGRANTAIS ES YRA VADINAMI TREČIŲJŲ ŠALIŲ PILIEČIAI, KURIE NETURI ES VALSTYBĖS

NARĖS PILIETYBĖS. (Europos Sąjungos Taryba, 2007)

Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostat) skaičiavimais, 2003 m. sausio 1 d. 25 ES valstybėse narėse gyveno daugiau negu 15,2 mln. imigrantų iš trečiųjų šalių. Tai sudarė 3,35 proc. visos ES populiacijos (European Commission, 2006). Vėlesniais metais imigrantų srautai dar padidėjo. 2006 m. sausio 1 d. ES valstybėse narėse skaičiuojama 18,5 mln. trečiųjų šalių piliečių, arba 3,8 proc. visos populiacijos (beveik 493 mln. gyventojų) (European Commission, 2007). Imigracijos srautai šiek tiek sumažėjo 2008 m. Teigiamas migracijos saldo fiksuojamas visose ES šalyse narėse, išskyrus Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją ir Bulgariją (Eurostat, 2009).

MIGRACIJA LIETUVOJE: ISTORIJA, SITUACIJA ŠIANDIEN

Migracija Lietuvoje nėra naujas reiškinys. Iš istorijos pamokų prisimename Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus, kviečiančius Vakarų Europos amatininkus ir pirklius atvykti ir plėtoti savo verslus labai palankiomis sąlygomis. Vytauto Didžiojo laikais Vilniaus krašte buvo įkurdinti totoriai, kurių kaimai puslankiu turėjo saugoti Vilnių ir Trakus nuo užpuolikų. Šie pavyzdžiai liudija apie tarptautinę migraciją Lietuvoje prieš kelis šimtus metų.

ISTORINĖS MIGRACIJOS SRAUTŲ KRYPTYSDuomenų apie migracijos srautus Lietuvoje galima aptikti nuo XIX a. vidurio, tiksliau, po

sukilimų prieš carinę Rusiją (1831 m. ir 1863 m.). Lietuvos migracijos istorijoje išskirtini keli etapai (Vaitekūnas, 2006).

1. Nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Masinių emigracijos srautų laikotarpis. Daugiausia dėl nepalankios ekonominės situacijos Lietuvoje, ieškodami geresnio uždarbio, išvyko apie 250 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pagrindinė tikslo šalis buvo JAV.

1 Šiuo metu EBPO priklauso 30 valstybių: Airija, Australija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Japonija, JAV, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas, Meksika, Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Norvegija, Pietų Korėja, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Vengrija ir Vokietija.

18

2. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl JAV nustatytos Lietuvos imigrantų kvotos, emigracijos srautai pakrypo į Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, Urugvajų, taip pat Kanadą. Išvyko apie 71 tūkst. gyventojų. Didžiąją dalį emigrantų sudarė neturtingi darbininkai, valstiečiai.

3. 1940–1953 m. – prievartinės migracijos laikotarpis. Dėl deportacijų, trėmimų į Sibirą, lenkų ir vokiečių repatriacijos į savo tėvynę, kitų gyventojų pasitraukimo į Vakarus Lietuvą paliko 775 tūkst. gyventojų.

4. Sovietų Sąjungos laikotarpis po 1953-iųjų (Stalino mirties). Įstatymais buvo varžoma migracija ne tik į Vakarus, bet ir šalies viduje. Norintieji pakeisti gyvenamąją vietą turėdavo gauti vietos valdžios leidimą. Tik vėliau ši vidinės migracijos reguliacija buvo susilpninta, tačiau migruoti į Vakarus buvo draudžiama praktiškai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Išimtis buvo žydai, kurie turėjo leidimą emigruoti į Izraelį. Šis laikotarpis pasižymėjo didesne imigracija nei emigracija. Iš Sovietų Sąjungos respublikų į Lietuvos miestus važiavo dirbti žmonės naujai statomose gamyklose. Taip pat Lietuvoje buvo apgyvendinta labai daug karininkų. Tikslų jų skaičių sunku nurodyti, nes karininkų migracijos duomenys buvo įslaptinti. Lietuvos gyventojai taip pat galėjo vykti į Sovietų Sąjungos respublikas. Kiek jų išvyko, patikimų šaltinių taip pat nėra.

5. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. imigraciją pakeitė emigracija. Remiantis Statistikos departamento skaičiavimais, iki šių metų pradžios deklaravę ir nedeklaravę išvykimo Lietuvą paliko apie 337 tūkst. gyventojų. (žr. 1 priedą). Reikia paminėti, kad šio laikotarpio pradžioje buvo priimtas svarbus sprendimas dėl Lietuvos pilietybės. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos pilietybė buvo suteikiama nuolatiniams Lietuvos teritorijos gyventojams, neatsižvelgiant į jų etninę kilmę. Taip beveik visi atvykę darbo migrantai ir karininkai iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kurie nerepatrijavo ir pareiškė norą, tapo Lietuvos piliečiais. Šiuo požiūriu Lietuva labai skiriasi nuo Latvijos, kuri tokio politinio sprendimo nepriėmė ir šiandien šios šalies teritorijoje gyvena apie 16 proc. gyventojų (apie 370 tūkst.) – karininkų, darbo migrantų ir jų palikuonių, neturinčių Latvijos pilietybės – oficialiai turinčių nepiliečio (latvių k. nepilsoni; anglų k. non-citizen) statusą ir atitinkamai negalinčių dalyvauti šalies politiniame gyvenime (Council of Europe, 2008).

Lietuva, būdama kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų, užima ypatingą geopolitinę vietą, tad įvykiai tarptautiniu lygiu tiesiogiai ar netiesiogiai lemia įvykius šalies viduje. Įprasta manyti, jog lietuviai – sėsli tauta, tačiau istorija rodo, kad gyventojų judėjimas (ne tik lietuvių tautybės) vyksta nuolat.

ŠIUOLAIKINĖS TARPTAUTINĖS EMIGRACIJOS SRAUTAI1990-ieji Lietuvos istorijoje yra metai, kai vyko struktūriniai pokyčiai valstybės politikoje,

ekonomikoje, socialiniame gyvenime. Užsivėrus Rusijos rinkai, kurios poreikiams tenkinti buvo organizuota beveik visa Lietuvos pramonė, ji neteko galimybių eksportuoti savo prekių – Vakarų rinkoms jos nebuvo reikalingos ir apskritai didelės Lietuvoje gaminamos produkcijos dalies nebuvo kur realizuoti. Prasidėjo didžiųjų gamyklų ir kitų įmonių bankrotai, išaugo struktūrinis nedarbas, kai bedarbių turima profesija neatitiko besikuriančios laisvosios rinkos poreikių. Tokie žmonės, siekdami išgyventi, pradėjo važiuoti iš Lietuvos.

Įstojus į ES (2004 m. gegužės 1 d.), emigracijos srautai dar labiau sustiprėjo ir išlieka daugiau ar mažiau pastovūs. Išryškėjo tokie fenomenai, kaip „protų nutekėjimas“, „protų švaistymas“, kurie reiškia išsilavinusios, kvalifikuotos darbo jėgos išvykimą iš Lietuvos. Tarp ES valstybių narių Lietuva yra pirma pagal emigrantų skaičių, tenkantį tūkstančiui šalies gyventojų. Šiandienines gyventojų migracines nuostatas didžiąja dalimi formuoja politiniai bei ekonominiai valdžios sprendimai.

Kitas svarbus dalykas tai, kad per 2003–2008 m. laikotarpį kartu su suaugusiaisiais iš Lietuvos išvyko 21,5 tūkst. vaikų ir jaunimo iki 15 metų (Statistikos departamentas, 2009). Palyginti, šių metų pradžioje apytiksliai tiek žmonių gyveno Kretingoje, 17-ame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste.

19


Emigracijos mastai iš Lietuvos palyginti iš tiesų yra dideli. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad emigracija taip pat turi įtakos gerinant Lietuvoje gyvenančių žmonių ekonominę situaciją. Užsienyje dirbančių emigrantų piniginės perlaidos į Lietuvą siekia taip pat įspūdingus skaičius. Lietuvos emigrantų piniginės perlaidos per pastaruosius 5 metus svyruoja nuo 1602,23 mln. litų iki 3452,98 mln. litų ir sudaro 2,56–3,6 proc. BVP. Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. iš valstybės biudžeto panaši suma buvo paskirta sveikatos apsaugai.

1 lentelė. Individualių pervedimų į Lietuvą apimtis 2004–2009 m. I ketvirčio laikotarpiu

2004 2005 2006 2007 20082009 I

ketvirtis

Pervedimai (mln. Lt) 1602,23 2079,04 2719,66 3591,1 3452,98 539,97

Pervedimai (mln. EUR) 464,04 602,13 787,67 1040,05 1000,05 156,39

Dalis nuo BVP (%) 2,56 2,91 3,32 3,6 3,1 2,61

Šaltinis: Lietuvos bankas ir Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Reikėtų taip pat paminėti, kad tai – tik oficialūs duomenys, neapskaitantys atvežtų pinigų „rankose“, perduotų per pažįstamus, vairuotojus ir kitais būdais. Taigi realus pinigų, pasiekiančių Lietuvą, kiekis gali būti apytiksliai du–tris kartus didesnis.

ŠIUOLAIKINĖ TARPTAUTINĖ IMIGRACIJAES ir viso pasaulio kontekste Lietuva nėra traukos šalis užsienio piliečiams. Vidutinis metinis

darbo užmokestis neatskaičiavus mokesčių Lietuvos gamybos ir paslaugų įmonėse yra vienas mažiausių tarp visų ES šalių narių ir siekia 23,3 tūkst. litų. Tai beveik aštuonis kartus mažiau nei aukščiausiu vidutiniu metiniu darbo užmokesčiu pasižyminčioje Danijoje. Mažiau už Lietuvą uždirba tik Latvijos, Estijos, Bulgarijos ir Rumunijos šių sričių darbuotojai („Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija“ 2008, 2009: 39).

Minimalios mėnesinės algos požiūriu Lietuva atrodo dar kukliau. Jeigu atmestume 2007 m. į ES įstojusias ekonomiškai besivystančias Rumuniją ir Bulgariją, Lietuvoje minimali mėnesinė alga yra pati mažiausia tarp likusių ES valstybių narių. Eurostato duomenimis, 2009 m. minimali mėnesinė alga Lietuvoje (800 Lt) buvo 7 kartus mažesnė nei Liuksemburge (apie 5670 Lt), 6 kartus mažesnė nei Airijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Tai tik du rodikliai, kurie iš dalies leidžia suprasti prielaidas, kodėl Lietuva labiau yra emigracijos, o ne imigracijos šalis.

Mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių yra palyginti nedaug. Nuo 2001 iki 2009 m. pradžios jų skaičius svyravo apie 32 tūkst. Mažiausiai užsieniečių Lietuvoje gyveno 2002 m. (28,1 tūkst.), daugiausia – 2006 m. (35,3 tūkst.). Tai sudaro apie vieną procentą visų Lietuvoje gyvenančių žmonių. 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai sudarė 0,87 proc. visų gyventojų, 2009 m. pradžioje – 0,98 proc. Nagrinėjant absoliučiais skaičiais, procentinės dalies kaita žymi užsieniečių skaičiaus padidėjimą apytiksliai 2,7 tūkst. 2001–2009 m. laikotarpiu. Paveiksle vaizdžiai atsispindi Lietuvoje gyvenančių užsieniečių dalis visų Lietuvos gyventojų skaičiuje.

20

Šaltinis: „Migracijos metraštis“ 2008, 2005.

Nors Lietuvoje gyvenančių užsieniečių dalis nėra didelė, tautybių įvairovė tarp užsienio valstybių yra gausi. 2006 m. pradžioje Lietuvoje gyveno užsienio piliečiai iš 96, o 2009 m. pradžioje – iš 118 pasaulio valstybių („Migracijos metraštis“ 2005; „Migracijos metraštis“ 2008). Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje gyvena maždaug po lygiai piliečių iš kiekvienos valstybės. Pasiskirstymas yra ganėtinai netolygus. Tarp visų užsieniečių dominuoja piliečiai iš kai kurių buvusių Sovietų Sąjungos valstybių.

Pagal 2009 m. pradžios duomenis, šiuo metu didžiausią Lietuvoje gyvenančių užsieniečių dalį – beveik pusę (49,5 proc.) – sudaro Rusijos Federacijos piliečiai. Antra pagal dydį užsienio piliečių grupė yra iš Baltarusijos (23,4 proc.), toliau eina Ukrainos piliečiai (12,0 proc.). Taigi likusią užsieniečių dalį – 15,1 proc., arba 3865 asmenis, – sudaro 115 pasaulio valstybių piliečiai, pasiskirstę po visą Lietuvos teritoriją. Į Lietuvą imigruoja nedaug žmonių ir iš Vakarų valstybių. Pavyzdžiui, 2008 m. į Lietuvą atvyko gyventi 4 Austrijos, 5 Kanados, 6 Švedijos piliečiai; metais anksčiau atvyko 4 Suomijos ir tiek pat Čekijos piliečių („Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija“ 2008, 2009: 22).

Kalbant apie Lietuvoje gyvenančių užsienio valstybių piliečių teritorinį pasiskirstymą, ko gero, be papildomų tyrimų būtų pakankamai lengva pasakyti, kur jų susitelkę daugiausia. Tai didieji Lietuvos miestai. Vilnius šiuo požiūriu „pirmauja“ (11,4 tūkst.) – jame gyvena beveik trigubai daugiau užsieniečių nei mieste, užimančiame antrąją vietą pagal užsieniečių skaičių. Tačiau įvardijant antrąjį miestą remiantis dydžiu pagal gyventojų skaičių (Kaunas), atsakymas nebūtų teisingas. Antrasis skaitlingiausias užsieniečių miestas yra Klaipėda (4,2 tūkst.), po to – Kaunas (2,6 tūkst.) ir Visaginas (beveik 2,5 tūkst.). Pastarasis Lietuvos miestas savo gyventojų sudėtimi yra savotiškai unikalus. Būdamas tryliktas miestas Lietuvoje pagal jame gyvenančių žmonių skaičių, jis yra pirmas, kuriame imigrantai sudaro didžiausią gyventojų dalį, t. y. beveik 9 proc. visų jo gyventojų, tuo tarpu Vilniuje, kuriame gyvena daugiausiai užsieniečių, jų dalis tarp visų gyventojų siekia tik 2 proc. (kaip ir Klaipėdoje). Visagino miestas augo kartu su už 6 km nutolusios Ignalinos atominės jėgainės statybomis. Didžiausią jo gyventojų dalį sudaro atominės energetikos specialistai, pakviesti iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų dirbti atominėje elektrinėje. Iš esmės tai yra rusakalbiai

21


gyventojai, ir šiandien nekalbantys arba sunkiai kalbantys lietuviškai.Įdomi detalė ta, kad Lietuvoje nėra savivaldybės, kurioje nebūtų registruotas užsienio valstybės

pilietis. Taigi, nors ir netolygiai, užsienio valstybių piliečiai gyvena visose Lietuvos administracinėse teritorijose. Iki 100 užsieniečių gyvena 26 savivaldybėse (iš 60), dvylikoje iš jų gyvena iki 50 užsienio piliečių (išsamus aprašas – 2 priede). Praėjusiais metais mažiausiai užsieniečių buvo užregistruota Rietavo ir Birštono savivaldybėse (atitinkamai 8 ir 9 užsienio valstybės piliečiai) („Migracijos metraštis“ 2008, 2009: 13).

4 pav. Migrantų skaičius pagal savivaldybes.

Šaltinis: Migracijos metraštis 2008

Verta įsidėmėti, kad nagrinėjant imigracijos ir emigracijos srautus reikėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos piliečių dalį bendruose skaičiuose. Ką tai reiškia? Vengiant manipuliacijų, kad Lietuvą „užplūs šimtai tūkstančių darbo migrantų“ (Čaplikas, 2007), ir siekiant imigracijos srautų analizės tikslumo bei objektyvumo, reikia atsižvelgti į grįžtančių Lietuvos piliečių tarp visų imigrantų skaičių, kuris per pastaruosius 4 metus siekia 70 proc. ir daugiau visų atvykstančiųjų į Lietuvą. Vadinasi, kasmet tik trečdalis visų imigrantų, arba 2–3 tūkst. asmenų, yra užsieniečiai „tikrąja“ to žodžio prasme. Lygiai taip pat, kalbant apie emigraciją iš Lietuvos, reikėtų turėti omenyje, kad ne visi emigrantai yra Lietuvos piliečiai, nors jie ir sudaro didžiąją dalį išvykstančiųjų srauto. Pastaruosius trejus metus (2005–2008 m.) ši proporcija siekia 78,6–85,5 proc. viso emigrantų skaičiaus („Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija“ 2008, 2009: 14).

22

PRIEGLOBSČIO PRAŠYTOJAI LIETUVOJEPilietiniai konfliktai, neramumai sukuria atskiras priverstinės migracijos formas. Prieglobsčio

svetur ieškančių asmenų patirtis – tai karai, konfliktų zonos, skurdas, persekiojimai ir kiti žmogaus teisių pažeidimai, kurie priverčia bėgti iš savo šalies ir ieškoti prieglobsčio kitur. Manoma, jog pasaulyje šiuo metu yra apie 22 mln. asmenų, kurie buvo priversti palikti savo tėvynę, namus dėl karo, etninių konfliktų, religinių persekiojimų (Potocky-Tripodi, 2002).

Lietuva dėl savo geografinės padėties – tarp Rytų ir Vakarų, nelegaliems migrantams, kurių tikslo šalys yra turtingos Vakarų Europos valstybės, yra tranzito šalis. Daugelis nelegaliai per Lietuvos teritoriją keliaujančių asmenų net nebūdavo žinoję apie Lietuvą. Nelegaliais migrantais laikomi atvykėliai su netvarkingais (be vizų) dokumentais, padirbtais dokumentais, be dokumentų, taip pat atvykusieji legaliai, tačiau pasilikę pasibaigus legalaus buvimo šalyje terminui.

Prieglobstis Lietuvoje – tai:• pabėgėlio statusas;• papildoma apsauga;• laikinoji apsauga.PABĖGĖLIS – tai užsienietis (užsienio šalies pilietis arba asmuo be pilietybės), kuris dėl patirto

persekiojimo savo kilmės valstybėje arba dėl baimės patirti tokį persekiojimą negali naudotis savo kilmės šalies gynyba. Toks persekiojimas turi būti susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.

PAPILDOMA APSAUGA Lietuvoje suteikiama užsieniečiui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į savo kilmės valstybę dėl baimės, kad jis bus ten kankinamas, su juo bus nežmoniškai elgiamasi, jo kilmės šalyje jo pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms iškils rimtas pavojus dėl šioje valstybėje paplitusios prievartos, karinio konflikto ar kitos situacijos, lemiančios sistemingus žmogaus teisių pažeidinėjimus.

LAIKINOJI APSAUGA – tai apsaugos forma, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu suteikiama esant masiniam užsieniečių antplūdžiui. Pats užsienietis dėl tokios apsaugos neturi teisės kreiptis.

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo visuotinių žmogaus laisvių ir teisių įtvirtinimo procesą tarptautiniu lygiu. 1997 m. sausio 27 d. Lietuva ratifikavo du dokumentus, kurie padėjo pamatus prieglobsčio teisei Lietuvoje (1951 m. ŽENEVOS KONVENCIJA DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO (įsigaliojo 1997-07-27), visuotinai apibrėžianti pabėgėlio statusą, bei 1967 M. NIUJORKO PROTOKOLAS DĖL PABĖGĖLIŲ STATUSO – įsigaliojo 1997-04-28). Šie tarptautiniai aktai reglamentuoja pabėgėlio statuso suteikimo sąlygas. Teisę ieškoti prieglobsčio ir juo naudotis pažymi ir VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA (Generalinė Asamblėja, 1948), prie kurios Lietuva prisijungė 1991 m. kovo 12 d.

Nuo 1997 iki 2009 m. Lietuvoje pabėgėlio statusas suteiktas 129 asmenims; papildoma apsauga – 2981 asmeniui. Didžiąją daugumą pagal tautybę sudaro Rusijos valstybės piliečiai, atvykę iš Čečėnijos. Likusią gavusių prieglobstį ar papildomą apsaugą užsieniečių dalį sudaro Afganistano, Irako, Somalio, Šri Lankos ir kitų valstybių piliečiai. Atvykėliai iš šių šalių skiriasi nuo Lietuvos gyventojų lengviausiai pastebimu skirtumu – odos spalva. Po to – kalbos, religijos, kultūros, gyvenimo būdo ypatumai, kurie yra kitokie nei Lietuvoje įprasta, todėl pastangos, skirtos didinti šių žmonių gebėjimus gyventi mūsų visuomenėje, yra labai svarbios.

MIGRACIJOS POLITIKAValstybių vyriausybės naudoja įvairias migracijos politikos strategijas, atsižvelgdamos į

daugybę veiksnių: valstybės pajėgumą priimti tam tikrą skaičių migrantų, darbo rinką, visuomenės etninę struktūrą ir pan. Tačiau pati migracija yra paremta laisvo judėjimo principu, todėl

23


demokratinio būdo teisiškai riboti šį procesą nėra. Dėl didėjančių migracijos srautų valstybės, siekdamos neprarasti imigracijos kontrolės, ėmėsi taikyti selektyvios migracijos politiką. Atrankos kriterijai, kuriuos migrantams taiko valstybės, dažniausiai remiasi ekonominiais šalies interesais bei situacija darbo rinkoje.

Migracijos politiką Lietuvoje galima būtų apibūdinti kaip imigraciją ribojančią politiką. Ekonominio pakilimo metu parengta ekonominės migracijos strategija buvo apibūdinama kaip „selektyviai atvira“ imigracijos politika ir taikomas trūkstamų darbuotojų atrankos modelis, kai nustatomos sritys arba profesijos ir darbdaviai gali rinktis tik trūkstamų sričių darbuotojus. Darbo birža taip pat gali išduoti leidimą dirbti Lietuvoje tik konkrečiam atitinkamos profesijos užsieniečiui, jeigu į šią darbo vietą nerandama Lietuvos arba ES piliečio. Taigi darbo jėgos importas turi kompensuoti darbo jėgos trūkumą, nesudarydamas perviršio. Prioritetinės šalys, iš kurių pirmiausia turėtų būti importuojama darbo jėga, – tai Baltarusija, Ukraina, Moldova ir Pietų Kaukazas. Yra akcentuojama cirkuliacinės migracijos svarba, kai darbo imigrantai, pasibaigus darbo sutarčiai, privalo grįžti į savo šalį.

2009 m. sausio–birželio mėn. į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi kreipėsi: 2209 užsieniečiai, norintys atvykti į Lietuvos Respubliką ŠEIMŲ SUSIJUNGIMO PAGRINDU, 2614 užsieniečių, norinčių DIRBTI LIETUVOS RESPUBLIKOJE AR UŽSIIMTI KITA TEISĖTA VEIKLA,611 užsieniečių, norinčių STUDIJUOTI AR ATLIKTI MOKSLINIUS TYRIMUS LIETUVOS RESPUBLIKOJE.

Svarbu pastebėti, jog užsieniečiai į Lietuvą atkeliauja ne tik turėdami tikslą dirbti – vis dažniau atvykstama pas šeimos narius, sudarius santuokas, daugėja ir norinčiųjų studijuoti ar atlikti mokslinius tyrimus Lietuvoje.

INSTITUCIJOS, DALYVAUJANČIOS VALDANT MIGRACIJOS PROCESUS Migracijos procesus Lietuvoje valdo dvylika institucijų. Migracijos departamentas, būdamas

pavaldus Vidaus reikalų ministerijai, yra pagrindinė institucija, bendradarbiaujanti su skirtingomis, vienokiu ar kitokiu būdu įtrauktomis į migracijos procesų valdymą institucijomis. Kiekvienos įstaigos kompetencijų ir funkcijų sąrašas pateikiamas 3 priede.

MIGRANTŲ INTEGRACIJA Dauguma ES valstybių daugiau ar mažiau susiduria su visais daugialypio migracijos reiškinio

aspektais, iš kurių svarbią vietą, ypač „senosiose“ narėse, užima migrantų integracijos problemos. Europos Komisija, pabrėždama efektyvaus šių problemų sprendimo svarbą, ėmėsi tam tikrų iniciatyvų. Vienas iš pirmųjų realių žingsnių buvo žengtas 2004 m. lapkričio mėn. patvirtintus

24

pagrindinius bendruosius imigrantų integracijos politikos Europos Sąjungoje principus2. Esminiai integracijos principų punktai:

• Integracija yra dvipusis ir dinamiškas procesas; • Migrantų informavimas yra svarbi integracijos dalis; • Darbas – viena iš pagrindinių sėkmingos integracijos sąlygų; • Migrantų bei jų vaikų lavinimas, švietimas padeda sėkmingiau prisitaikyti naujoje aplinkoje

ir būti aktyviais visuomenės nariais. INTEGRACIJOS PROGRAMOS. Lietuvoje pamažu vis daugėjant užsieniečių, iškyla jų integracijos

į Lietuvos visuomenę poreikis. Kad asmuo galėtų adaptuotis svečioje šalyje, įsitraukti į darbo rinką ir bendruomenę, reikalingos tam tikros tikslinės priemonės. Bendrai migrantų integraciją būtų galima skirstyti į dvi kategorijas pagal migrantų statusą:

• Užsieniečių, GAVUSIŲ PRIEGLOBSTĮ Lietuvos Respublikoje, integracijos tvarką reglamentuoja socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-438 (Seimo teisės aktų bazė, naujausia redakcija 2009 m. liepos 3 d.). Pagal poreikį užsieniečiui suteikiama valstybės parama labiausiai sėkmingą integraciją lemiančiose srityse: pirmiausia tai

2 Briuselis, 1.9.2005. KOM (2005) 389 galutinis. KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EURO-POS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI. Bendra integracijos darbotvarkė. Trečiųjų šalių piliečių integracijos Europos Sąjungoje programa.

25


valstybinės kalbos mokymas, toliau švietimo, užimtumo paslaugų teikimas, aprūpinimas gyvenamuoju būstu, socialinė bei sveikatos apsauga, taip pat visuomenės informavimas apie užsieniečių integravimą;

• TREČIŲJŲ ŠALIŲ PILIEČIAMS, atvykstantiems į Lietuvą dirbti, mokytis ar šeimų susijungimo tikslais, specialios integracijos priemonės nėra taikomos, tačiau jie gali gauti tam tikras paslaugas švietimo, socialinės apsaugos, užimtumo srityse pagal specialiai vykdomas programas, finansuojamas iš Europos Sąjungos fondo Trečiųjų šalių piliečių integracijai.

Integracija – sėkmingo įsiliejimo į naują kultūrą, naują visuomenę procesas. Svarbu, kad už šį procesą būtų atsakingi tiek tie, kurie atvyksta į naują kultūrą, tiek tie, kurie turi tiesioginį kontaktą su atvykstančiaisiais. Kaip jau buvo minėta, integracija – dvišalis procesas. Valstybinių, nevyriausybinių institucijų atstovams taip pat svarbu turėti pakankamai žinių bei įgūdžių, siekiant sėkmingo migrantų integravimosi. Informacija apie kultūras, religinę įvairovę, tarpkultūrinio kontakto užmezgimas, kultūros skirtumų problemų sprendimas tarpininkavimo ir derybų būdu – tai įgūdžiai bei žinios, kurie labai svarbūs visiems, dirbantiems su kitų kultūrų atstovais.

26

PRAKTINĖS UŽDUOTYS

GLOBALIZACIJA (atliekama prieš pradedant užsiėmimą)

TIKSLAS – paskatinti dalyvius diskutuoti apie globalizacijos reiškinį.

EIGA

PIRMAS VARIANTAS.Mintimis grįžkite į namus ir surenkite „ekskursiją“. Pradėkite nuo prieškambario. Mintyse pabandykite įvardyti, kur pagaminti tie daiktai, kuriuos „matote“? Po to „eikite“ į virtuvę ir „apsižvalgykite“: kur pagaminta buitinė technika, įrankiai, indai ir visa kita? Skirkite apsižiūrėjimui porą minučių. Lygiai tą patį padarykite svetainėje ir vonioje. Atkreipkite dėmesį į ypatingai mielus jūsų širdžiai daiktus. Klausimas tas pat – kur jie visi pagaminti? Kiek galėtumėte atrasti daiktų, kurie pagaminti Lietuvoje? Ne vienas atsakymas, o atsakymų visuma skatina pamąstyti. Ką atradote sau? Pasidalykite mintimis su kolegomis.

ANTRAS VARIANTAS.Mintyse apsidairykite, kokie daiktai jus supa aplinkui ar namuose.Atsakykite į kelis paprastus klausimus:Kurioje šalyje išaugintos kavos pupelės, iš kurių kasryt verdatės kavą? Kokios šalies vyno ragaujate šventinį vakarą? Ar turite namie kompiuterį? Kur jis gali būti pagamintas?Kokios markės jūsų automobilis? Kokio gamintojo esantis namuose televizorius? O šaldytuvas?Kurioje šalyje pagamintas rašiklis, kuriuo rašote? O puodelis, kuriame garuoja šviežiai išvirta ta pati rytinė kava?Ar per praėjusią Šv. Valentino dieną sveikinote savo artimą žmogų?Kaip galėtumėte apibendrinti atsakymus?

TRUMPOJI APKLAUSA „MIGRACIJA“

Kiek procentų visos žmonių populiacijos sudaro migrantai?• 10 proc.• 15 proc.• 3 proc. • 12 proc.

27


Kurie pasaulinės migracijos srautai yra didžiausi?• Iš besivystančių į išsivysčiusias šalis.• Iš besivystančių į besivystančias šalis.• Iš išsivysčiusių į besivystančias šalis.• Iš išsivysčiusių į išsivysčiusias šalis.

Kurie žmonės migruoja ne savo noru?• Bedarbiai.• Pabėgėliai.• Turistai.• Perkeltieji asmenys.Kokią procentinę dalį Lietuvos gyventojų sudaro užsieniečiai?• 4 proc.• 10 proc.• 0,98 proc• 6 proc.Kuriame Lietuvos mieste gyvena daugiausia užsieniečių?• Visaginas.• Vilnius.• Klaipėda.• Kaunas.Kuriame Lietuvos mieste užsieniečiai procentaliai sudaro didžiausią gyventojų dalį?• Vilnius.• Kaunas.• Visaginas.• Alytus.Kelių užsienių valstybių piliečiai gyveno Lietuvoje 2009 m. pradžioje?• 115• 118• 121• 106Kurios užsienio valstybės piliečiai sudaro didžiausią Lietuvoje gyvenančių užsieniečių dalį?• Baltarusijos.• Ukrainos.• Rusijos.• Kinijos.Kuri migracijos procesų valdymo institucija Lietuvoje yra pagrindinė?• Policijos departamentas. • Užsieniečių registracijos centras.• Migracijos departamentas.• Vidaus reikalų ministerija.

28

LITERATŪRA:1 Bernotas D., Guogis A. Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys: monografija. – Vil-

nius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2006.

2 Best global brands (2009). Prieiga per internetą <http://www.interbrand.com/best_global_brands.aspx> [žiūrėta 2009-11-30].

3 Council of Europe (2008). The Congress examines the situation of „non-citizens“ in Latvia. Prieiga per internetą <http://www.coe.int/t/congress/files/themes/monitoring/fact-finding-missions/Latvia/ default_en.asp> [žiūrėta 2009-11-27].

4 Čaplikas A. (2007). Lietuvą užplūs šimtai tūkstančių migrantų. Prieiga per internetą <http://www.delfi.lt/news/economy/business/article.php?id=13718181> [žiūrėta 2009-11-25].

5 European Commission (2006). Second Annual Report on Migration and Integration (SEC (2006) 892), Commission Staff Working Document [interaktyvus]. Brussels, 22 July 2006. Prieiga per internetą <http://ec.europa.eu/employment social/employment_analysis/imm/sec_2006_ 892_en.pdf>. 3 p. [žiūrėta 2009-01-18].

6 European Commission (2007). Third Annual Report on Migration and Integration (COM (2007) 512 final), Communication from the Commission to the Council, the European Parlia-ment, the European Economic and Social Committee and the Committee of the Regions [interaktyvus]. Brussels, 11 September 2007. Prieiga per internetą <http://ec.europa.eu/jus-tice_home/fsj/ immigration/ docs/com_ 2007_512_en.pdf>. 3 p. [žiūrėta 2009-01-18].

7 Europos Sąjungos Taryba (2007). Europos Sąjungos Tarybos 2007 m. birželio 25 d. sprendi-mas „Dėl Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai 2007—2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo“ (2007/435/EB). Bri-uselis. Prieiga per internetą <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2007:168:0018:0036:LT:PDF>. [žiūrėta 2009-11-27].

8 Eurostato duomenų bazė (2009) Prieiga per internetą <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page?pageid=1996, 39140985&dad=portal&_schema=PORTAL&screen=detailref&language=en&product=REF_TB_population&root=REF_TB_population/t_popula/t_pop/t_demo_gen/tsdde230> [žiūrėta 2009-02-01].

9 Eurostato duomenų bazė (2009). Prieiga per internetą <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=1&language=en&pcode=tps00155> [žiūrėta 2009-11-30].

10 Generalinė Asamblėja (1948). Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Generalinės Asamblė-eneralinės Asamblė-jos priimta ir paskelbta 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucija 217 A (III). 14 straipsnis, 2 dalis.

11 Human Development Report 2009. Overcoming Barriers: Human Mobility and Develop-ment. Publisher for the United Nations Development Programme. New York.

12 Information and Communications for Development 2009. World Bank. Prieiga per internetą http://siteresources.worldbank.org/EXTIC4D/Resources/5870635-1242066347456/IC4D_2009_ICT_Performance_Measures_Table.pdf. [žiūrėta 2009-12-08].

13 Lietuvos bankas (2007). Prieiga per internetą <http://www.lb.lt/lt/leidiniai/mok_bal/lrmbal_2006m.pdf>. 281 p. [žiūrėta 2009-11-25].

29


14 Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija 2008. Statistikos departamentas prie Lietuvos Re-spublikos Vyriausybės. – Vilnius, 2009.

15 Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų bazė. Prieiga per internetą <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=348692&p_query=d%EBl%20prieglobst%E1%20gavusi%F8%20u%FEsienie%E8i%F8&p_tr2=2> [žiūrėta 2009-11-29].

16 Migracijos metraštis 2005. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. – Vilnius, 2006.

17 Migracijos metraštis 2008. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. – Vilnius, 2009.

18 Noreika A. Kultūrinė globalizacija Vytauto Kavolio civilizacijų analizės požiūriu // Filosofija. Sociologija. Lietuvos mokslų akademija. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2004, Nr. 3., 43-48 p.

19 Sipavičienė A. Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. – Vilnius, 2006.

20 Statistikos departamentas (2009). Prieiga per internetą <http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3020107&PLanguage=1&TableStyle=&Buttons=&PXSId=6287&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=> [žiūrėta 2009-11-27].

21 Steger M. B. Globalizacija: labai trumpas įvadas. –Vilnius: Eugrimas, 2008.

22 Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai: Per du tūkstantmečius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.

23 Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Prieiga per internetą <http://www.pasienis.lt/lit/Uzsienieciu_registracijos_centras/165> [žiūrėta 2009-11-27].

30

II. KULTŪRINĖS ĮVAIROVĖS ASPEKTAIĮVADAS

Įsivaizduokime tokią situaciją: iš ryto vežate vaikus į darželį; susistabdote taksi, kurį vairuoja marokietis; atvykusius jus pasitinka kinė vaikų darželio auklėtoja, jai paliekate vaikus ir važiuojate į darbą; čia jūsų laukia japonas viršininkas ir kolegos filipiniečiai, ispanai, indai bei iraniečiai. Tai daugiakultūrės visuomenės projekcija, kuri Lietuvoje dar atrodo nereali, tačiau kitose Europos šalyse jau seniai tapo realybe. Tai, kas mums šiandien atrodo tolima ir nerealu, rytoj gali tapti kasdienybe. Ar gali žmonės iš skirtingų kultūrų gyventi daugiakultūrėje visuomenėje? Ar įmanoma suvokti ir peržengti kultūrinius skirtumus, kad užsimegztų tarpkultūrinis dialogas? Globalizacijos procesai turi nemažos įtakos kultūriniams skirtumams ir žmogaus etninei tapatybei. Kas gali padėti susivokti kultūrinėje įvairovėje? Pirmiausia valstybės tarnautojams, savo darbe susiduriantiems su skirtingų kultūrų atstovais, būtina suprasti, kas yra kultūra ir ką ji reiškia šiuolaikiniame pasaulyje. Šis skyrius turėtų suteikti gaires ieškant atsakymų į minėtus klausimus. Skyriaus tikslas yra aptarti:

• Kultūros sampratą ir struktūrą;• Kultūrų klasifikaciją;• Kultūrų ir religijų įvairovę.

KULTŪROS SAMPRATA IR STRUKTŪRATerminas „kultūra“ kilęs iš lotynų kalbos (lot. culture – dirbimas, apdirbimas). Plačiąja prasme

– visa tai, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu, t. y. kas buvo suvokiama, pirmi-ausia, kaip žemės dirbimas, jos produkcijos perdirbimas (Luobikienė, 2003). Iš pradžių kultūra buvo suprantama kaip visi žmogaus sukelti pokyčiai, skirtingai nuo pokyčių, kuriuos sąlygojo natūralios priežastys. Šiuo aspektu kultūra iškyla kaip žmogaus sukurta „antroji gamta“, esanti virš pirmosios, natūraliosios, gamtos, kaip visas žmogaus sukurtas pasaulis. Dar XX a. viduryje tyrėjai nurodė, kad egzistuoja daugiau kaip 300 kultūros apibrėžimų (Kroeber, 1963). Vienas iš apibendrintų apibrėžimų teigia, kad kultūra apima visus grupinės veiklos aspektus – mąstyseną, tikėjimą, pažinimą ir jaus-mus, kurie susikaupė per ilgus socialinių grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodami iš kar-tos į kartą. D. Prakapienė (2009), apibendrindama literatūrą (žr. 2 lentelę), teigia, kad šiuolaikinių socialinių mokslų pristatoma kultūros samprata labai plati – apima ne tik miesto ar kaimo įvairias etnines ypatybes ir socialumo formas, bet ir gana dažnai išeina už artimosios socialinės aplinkos ribų.

2 lentelė. Kultūros sampratos įvairovė

Lietuvių enciklopedija (1958)

Kultūra: 1. žmogiškoji kūryba, suprasta: A. vidinio nusiteikimo, B. paties veiksmo ir C. viršesnių išdavų bei idėjų organizacijos prasme.

31

II. Kultūrinės įvairovės aspektai

Lietuviškojitarybinė enciklopedija (1980)

Kultūrinė išdava arba gėrybė yra regima ir pastovi kultūrinio nus-iteikimo išraiška a) kaip ženklas, b) kaip vertybė ir c) kaip orga-nizacija.

Filosofijos žodynas (2002)

Kultūra – tai visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukūrė bei kuria žmonija visuomenės istorinės praktikos procese ir kurios apibūdina istoriškai pasiektą visuomenės išsivystymo pakopą. Dvasinė kultūra – tai dvasinių vertybių kūrimas, paskirstymas ir vartojimas mokslo, meno ir literatūros, filosofijos, moralės, švietimo ir kitose srityse.

Visuotinė lietuvių encik-lopedija (2007)

Žmogaus santykis su savimi, visuomene ir aplinka, apimantis indi-vido ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą, kosmolog-ines ir ontologines pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą, vaizduotės, proto ir sielos ugdymą.

Edwardas Burnettas Tyloras (1871)

Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus bei įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūros padėtis įvairiose žmonijos visuomenėse, kiek ją galima tyrinėti bendraisiais princi-pais, yra dalykas, kurį galima tyrinėti kaip žmonių minties ir veiklos dėsnius.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kultūros esmė atskleidžiama per jos turinį, kurio pagrindą sud-aro vertybės. B. Kuzmicko (1975) nuomone, „vertybės yra daiktai, reiškiniai ir jų savybės, kurie tam tikros visuomenės ar klasės žmonėms ir atskiroms asmenybėms yra reikalingi (būtini, naudingi, malonūs ir t. t.) kaip jų poreikių ir interesų patenkinimo priemonė, taip pat — idėjos ir paskatos, kaip normos, tikslai ir idealai“. Taigi, kultūra – tai vertybių sistema, aprėpianti visa, kas žmogaus suku-riama tiek materialiojoje, tiek dvasinėje sferose, įskaitant tikėjimą, mitinį pasaulį, papročius, žinias, mokslą, meną, moralines, dorovines normas, pačias įvairiausias švietimo formas, teisę, žmogaus įpročius, poelgius, santykius, žmogui veikiant sukurtą materialųjį daiktiškąjį pasaulį. Kol žmogus gyvas, jokia oficiali valstybinė institucija negali jam leisti arba neleisti „vartoti kultūrą“. Kultūra yra žmogaus gyvenimo visuomenėje būdą įvardijanti ir formuojanti sfera, kokybinis jos matmuo, per-smelkiantis buitį, kūrybiškumą, savasties įprasminimą veikloje, politiką bei ekonomiką, ugdymą, meninę raišką, pačias įvairiausias žmogaus veiklos sritis. Inkultūracijos procesas kaip sąmoninga ir iš dalies nesąmoninga patirtis paaiškina kultūros perėmimą. Socializacijos procesas taip pat suvokiamas kaip socialinės-kultūrinės (tam tikros vertybinės) patirties perėmimas, mokymasis.

Neretai kultūrai apibūdinti naudojama ledkalnio metafora, išryškinanti ypatingą jos struktūrą

32

ar sudedamąsias dalis (žr. 1 pav.). Anot P. J. Cooper, C. Cal-loway-Thomas, C. J. Simonds (2007), kultūra formuoja žmogaus suvokimą ir pasaulėžiūrą, verbalinę ir neverbalinę kalbą, tapatybę, elgseną.

Kultūra, kaip teigia M. Har-ris (1998), susideda iš trijų pagrindinių dalių: infrastruktūros – technologinės ir gamybinės bei dauginimosi veiklos; struktūros – grupių ir organizacijų, kurios yra kiekvienoje visuomenėje ir kurios skirsto, tvarko ir keičiasi prekėmis, darbo jėga bei infor-macija; superstruktūrų – elgesio ir mąstymo, skirto simbolizavimui, vaizduotei, menui, pramogai, o kartu ir dvasiniams kultūros

infrastruktūros ir struktūros aspektams išryškinti bei išreikšti. Kultūra yra unikali sistema, kurią sud-aro materialinės ir dvasinės vertybės (žr. 7 pav.), t. y mitologija, mokslas, menas, filosofija, religija, moralė, teisė, technika, gamybos būdas, papročiai, folkloras, ritualai, žaidimai, pramogos, sportas, komunikacija ir kita.

Globaliosios visuomenės transformacijų metu, anot J. Tomlinsono (2002), kalbėdami apie kultūrą, turime galvoje būdus, kuriais bendradarbiaujantys žmonės ir pavieniui, ir kolektyviai savo gyvenimą daro prasmingą. Todėl sudėtingėjant skirtingų kultūrų tarpusavio sąveikai, tyrėjai

(Česnavičius, Gerulaitis, 2008) išskiria tris pagrindinius tarpusavio santykių tipus (žr. 8 pav.).

Asimiliacija – tai procesas, ku-rio metu mažuma perima daugu-mos vertybes bei elgesio normas ir yra daugumos „absorbuojama“. Šios sąvokos naudojimo pradžioje buvo manoma, kad asimiliacija yra vienpusis procesas, kurio metu vi-ena grupė atsisako savo kultūros pakeisdama ją dominuojančia valstybėje kultūra. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad asimiliacijos procesas veikia tiek mažumą, tiek daugumą. Asimiliacija gali būti savanoriška (tai dažniausias atve-jis tarp imigrantų) ar priverstinė. Maišantis vis didesnėms etninėms grupėms, susidaro stambesnės

33


mišrios kultūros zonos. Jose viena kultūra perima kitos kultūros el-ementus, tačiau išlaiko savitumą (helenizmas: graikų ir Rytų kraštų kultūrų susiliejimas). Kai kurios kultūros, jausdamos didelį kitų, dažnai dominuojančių kultūrų spaudimą, stengiasi išlikti atsiri-bodamos nuo jų (inkų kultūra XVI a.). Tolesnė atsiskyrusios kultūros plėtra ribota: kokybiniai pokyčiai joje vyksta lėtai, o istorinės grėsmės laipsniškai auga. Kartais kultūros atskirtį lemia gamtos sąlygos (japonų kultūra).

Kultūrinė sąveika byloja apie atskirų kultūrinių zonų (tam tikrų teritorijų, vienijančių kultūras) egzistavimą. Neretai pastarosios plyti labai didelėse teritorijose, kar-tais apimančiose ištisus žemynus. Akivaizdu, kad kiekviena tauta linkusi didžiuotis savo kultūros savitumu. Tačiau arti viena kitos gyvenančios tautos dažniausiai turi panašias kultūras, o jų dalys glaudžiai tarpusavyje susijusios. Kultūrų panašumas tik dar labiau išryškina skirtumus. Susidaro vientisa kultūrinė erdvė su unikaliomis joje esančiomis etninėmis grupėmis. Ta erdvė gali būti va-dinama tiek kultūrine zona, tiek kultūrine sritimi. Vieno kriterijaus kultūroms skirstyti į zonas nėra. Pagrindu gali būti geografiniai, istoriniai, etniniai, religiniai arba kitokie požymiai. Dažniausiai minėtas zonas išskiria: religija, tauta, kalba ir civilizacija; visuomenės gyvensena, tradicijos bei vertybės; šeimos bei valstybės formos, teisės sistema, technika, menas, literatūra, muzika, filoso-fija ir mokslas; kaitos adekvatus suvokimas. Tradiciškai, atsižvelgiant į geografinius, istorinius ir religinius požymius, skiriamos aštuonios kultūros zonos: Vakarų krikščioniškoji, Lotynų Amerikos, Eurazijos, Islamo, Indijos, Rytų Azijos, Afrikos, Okeanijos (Česnavičius, Gerulaitis, 2008). Pasau-lyje didžiausia yra Vakarų krikščioniškoji kultūros zona – europietiškas kolonializmas nuo didžiųjų geografinių atradimų laikotarpio ją išplatino trijuose geografiniuose arealuose. Remdamasi mok-sline literatūra D. Prakapienė (2009) pateikia apibendrintus minėtų zonų bruožus (žr. 3 lentelė).

3 lentelė. Kultūrinių zonų charakteristikos

ZONA CHARAKTERISTIKA

Vakarų krikščioniškoji

Principai – lygybė, teisingumas, žmogiškumas, žmogaus laisvė, de-mokratija. Vakarų Europa tebėra vienas stipriausių ekonominių regionų pasaulyje. Nedidelėje Europoje yra per keturiasdešimt valstybių, varto-jama dešimtys skirtingų kalbų, išpažįstamos įvairios religijos.

34

Lotynų AmerikosDauguma gyventojų – krikščionys (beveik visi – katalikai). Labiausiai išsiskiria rasine sudėtimi – daugelyje šalių vyrauja indėnai ir metisai.

Eurazijos

Didžiąją dalį šios zonos teritorijos užima Rusija. Be to, į zoną patenka kitos Rytų Europos valstybės, Balkanų pusiasalio šalys, Armėnija ir Gru-zija. Dauguma gyventojų – krikščionys stačiatikiai. Jų šaknys glūdi Bizan-tijos kultūroje. Šiai zonai didelę įtaką turėjo azijietiškos tautos. Darbo jėga silpna, šalys nepasižymi demokratiškumu, žodžio ir asmens laisve bei kitais vakariečiams būdingais bruožais. Balkanų tautų kultūra keletą amžių maišėsi su užkariautojų turkų islamiška kultūra. Todėl čia labai sudėtinga ne tik kultūra, bet ir politinė situacija.

Islamo

Dominuoja musulmonai. Teritorija nuo Senegalo Vakarų Afrikoje iki In-donezijos rytuose. Stipriausios islamiškos tradicijos Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Azijoje. Iš čia kilo dvi didžiausios ir svarbiausios pasaulio religijos: krikščionybė ir islamas, formavosi islamiškas pasaulio supra-timas, saviti gyvenimo ir darbo papročiai bei tradicijos. Gyventojai la-bai religingi, čia žymiai griežčiau nei kitose kultūros zonose laikomasi tradicijų. Ypatingas vaidmuo tenka didelei ir stipriai šeimai bei vyro kul-tui. Musulmoniškos šalys turi labai skirtingas valdymo sistemas: nuo teokratijos, monarchijos iki demokratinio valdymo. Ryškūs skirtumai tarp miesto ir kaimo, sėslios ir klajokliškos gyvensenos. Islamo kultūrai būdingas fundamentalizmas .

Indijos

Apima Indostano pusiasalį ir dalį gretimų teritorijų. Gyventojų skaičiumi ji nusileidžia tik Rytų Azijai. Ši zona – tai sudėtingos kultūros, įvairių tradicijų, skirtingų religijų (hinduizmas, budizmas ir kt.) geografinė erdvė, kurioje gyvena daugybė tautų ir tautelių, labiau jungiamų tiktai bendros teritorijos. Sudėtinga žmonių kastų sistema, savitas požiūris į nesipriešinimą blogiui, tolerancija, arba pakanta, tikėjimas pomirtiniu žmogaus įsikūnijimu į augalus ir gyvūnus ar kitą žmogų. Tvirta gyvenimo filosofija, ryškus dvasinių vertybių dominavimas susipina su europiečių kolonizatorių materialiniu antstatu.

Rytų AzijosZona apima dideles teritorijas – nuo Himalajų iki Japonijos. Nors yra daug religijų (budizmas, konfucionizmas, šintoizmas, daoizmas ir kt.), tačiau didžiausią įtaką padarė ir daro budizmas.

AfrikosViešpatauja krikščionybė arba islamas, didelę įtaką jos gyventojams turi pirmykštės religijos. Afrikiečių kultūra labiau nei kuri kita dvelkia mistika, pirmykščiais laikais, traukia nežinomybe.

35


Okeanijos

Zona išsiskiria mažais žemės lopinėliais, labai mažu gyventojų skaičiumi. Okeanijos salų kultūra išsaugojo savo bruožus: spalvingas egzotiškas tradicijas, pagarbą protėviams. Pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią įtaką Okeanijai turi Rytų Azijos kultūros.

Šaltinis: Prakapienė, 2009

Ne visas kultūrų zonas galima apibrėžti tiksliai, kai kada net kelios kultūros susipina vienoje teritorijoje, todėl margiausios vietovės vadinamos mišrių kultūrų sritimis.

PRAKTINĖ UŽDUOTISDISKUSIJA – KULTŪROS SAMPRATOS SUVOKIMAS

DISKUSIJOS TIKSLAS – paskatinti dalyvius aptarti kultūros sampratą, remiantis teorine informacija, ir pateikti savo požiūrį nagrinėjamais klausimais.

EIGA• Dalyviai suskirstomi mažesnėmis grupelėmis po 4–5 žmones. • Grupelėse paprašoma aptarti pateiktus klausimus:

* Paaiškinkite, kaip suprantate kultūrų sąveiką ir kaip tai susiję su globalizacijos procesais?

* Kaip kultūros sampratos suvokimas padeda (trukdo) adekvačiai įvertinti tarpkultūrines problemas?

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Baigę darbą grupelėse, visi grįžta į grupę ir kiekviena grupelė pristato tai, apie ką

diskutavo, kokios problemos buvo iškeltos, kokios nuomonės ir požiūriai išryškėjo, kaip sekėsi diskutuoti.

• Vadovas (ar grupelės narys) lentoje gali surašyti svarbiausius kiekvienos grupelės diskusijų akcentus.

• Aptarti, ką dalyviai sužinojo nauja, kas patiko / nepatiko, kas buvo naudinga / nen-audinga.

1 Šiuolaikinių religijų kraštutinių srovių pagrindu kylantis visuomeninis politinis judėjimas, grindžiamas griežtu religinių tekstų laikymusi ir kova su viskuo, kas trukdo gyventi pagal tikėjimo knygą.

2 Kasta – uždara socialinė žmonių grupė, vienijama verslo, tradicijų, papročių, gyvensen-os, užimanti tam tikrą padėtį hierarchinėje visuomenės struktūroje, sankcionuotoje religijos ir teisės.

36

KULTŪRŲ KLASIFIKACIJAPasaulis pasižymi kultūrų įvairove. Skirtingų kultūrų žmonės laikosi tų pačių esminių sampratų,

tačiau žiūri į jas iš skirtingų taškų bei perspektyvų, todėl jų elgesys kartais atrodo neracionalus ar net prieštarauja tam, kas kitai kultūrai yra šventa. Tačiau skirtingoms kultūroms atstovaujančių žmonių elgesys nėra nenuspėjamas. Esama aiškių polinkių, nuoseklumo ir tradicijų. Žinant tam tikros tautos nacionalinio elgesio kultūrines šaknis, galima numatyti, kaip jos atstovai reaguos į konkrečius pasiūlymus, elgesį ar situacijas.

Mokslininkai bando kultūrų įvairovę suskirstyti į tam tikras grupes pagal panašius požymius. Vienas iš tokių požymių yra kultūrinis kontekstas, kuris vaidina svarbų vaidmenį bendravimo pro-cese. Visa neverbalinė kalba priklauso nuo kultūros konteksto. Kai kurios kultūros labiau akcen-tuoja neverbaliką nei žodinę kalbą, tuo tarpu kitoms svarbiau tai, kas yra sakoma, negu tai, kaip sakoma (Beebe ir kt., 2007). Remdamasis kultūros kontekstu, E. T. Hallas (1976) suskirstė kultūras į dvi kategorijas: aukšto ir žemo konteksto.

Aukšto konteksto kultūroje bendraujant didelę reikšmę turi kūno kalba (veido išraiška, balsas ir pan.). Šios kultūros atstovai bendraudami atidžiai stebi pašnekovą ir labiau pasikliauja tuo, ką mato, nei tuo, ką girdi. Azijos šalių atstovai, arabai ir Pietų Europos gyventojai priklauso aukšto konteksto kultūroms. Žemo konteksto kultūroje labiau pasikliaujama kalba ir žodžių reikšme. Neverbalinė kalba mažiau vartojama bendraujant – tiek reiškiant savo mintis, tiek siekiant suprasti pašnekovą. JAV, Vokietija ir Skandinavijos šalys yra žemo konteksto kultūros pavyzdžiai.

Taip pat galima kultūrų pažinimą sieti ir su tam tikromis galios distancijomis. Galios distan-cija apibrėžia nelygybės tolerancijos laipsnį kultūroje. Kaip teigia P. J. Cooper ir kt. (2007), didelės galios distancijos kultūra gali būti autokratinė, kurioje yra hierarchiniai arba vertikalūs socialiniai santykiai. Žmonės traktuojami kaip nelygūs, priklausomai nuo amžiaus, lyties, kartos ar statuso. Didelės galios distancijos šalims priskiriamos Prancūzija, Brazilija, Honkongas, Kolumbija, Mek-sika, Venesuela, Indija, Filipinai, Singapūras ir pan. Tuo tarpu mažos galios distancijos kultūroje vyrauja horizontalūs santykiai. Žmonės traktuojami vienodai, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, statuso, kartos, vaidmenų ir pan. Tokioms šalims priskiriamos Australija, Izraelis, Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, Šveicarija, Naujoji Zelandija, Airija.

Kitas minėtų autorių (Cooper ir kt., 2007) išskiriamas kultūrų požymis yra individualumas vs kolektyvizmas. Jis kultūroje rodo, kiek žmogus visuomenėje susietas su individualiais siekiais, o kiek mąsto apie savo, nors ir mažą, grupę ar bendruomenę, jos interesus. Individualistinėje kultūroje labiausiai vertinamas individas. Individualūs tikslai laikomi svarbesniais už grupės tik-slus. Individualistinėmis kultūromis laikomos JAV, Australija, Didžioji Britanija, Kanada, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Italija, Belgija, Danija. Kolektyvistinėje kultūroje svarbiausi yra grupės interesai. Iš žmonių yra tikimasi, jog jie laikysis grupės normų ir taisyklių. Kolektyvistinei kultūrai priklauso Kolumbija, Venesuela, Pakistanas, Peru, Taivanas, Tailandas, Singapūras, Čilė, Honkongas.

Dar vienas išskyrimo kriterijus – kultūrų vyriškumas ir moteriškumas. Minėtas kriterijus apibrėžia, kurie bruožai kultūroje yra vertinami labiau. Maskulinistinėje visuomenėje dominuoja vy-rai. Drąsa, galia, jėga, ryžtas, siekimas, konkurencingumas yra labiausiai vertinami bruožai tokioje visuomenėje. Maskulinistinėms kultūroms priskiriama Japonija, Airija, Didžioji Britanija, Meksika, Vokietija, Australija, Šveicarija, Venesuela (Cooper ir kt., 2007).

Atskirai paminėtina R. D. Lewis‘o kultūrų klasifikacija. R. D. Lewis‘as (2002) teigia, kad kelis šimtus tautinių ir regioninių pasaulio kultūrų būtų galima apytikriai suskirstyti į tris grupes (žr. 9 pav.):

• Vienaplanės kultūros, kurių atstovai dėmesį telkia į tikslą, yra itin organizuoti planuotojai; • Daugiaplanės kultūros, kurių atstovai dėmesį telkia į žmones, yra šnekūs tarpusavio ryšio

ieškotojai;

37


• Santūrios kultūros, kurių atstovai yra intravertai, sutelkę dėmesį į pagarbą. Vienaplanės kultūros atstovai laiką naudoja kryptingai – vienu metu jie dirba vieną darbą ir tokia

seka, kokią yra nusistatę. Vienaplaniai, kryptingi žmonės, tokie kaip šveicarai, olandai, vokiečiai, amerikiečiai, skandinavai, austrai, britai, kanadiečiai, Naujosios Zelandijos gyventojai, vienu metu daro vieną darbą, skiria jam visą dėmesį ir atlieka jį numatytu laiku. Jų manymu, taip dirbant galima padaryti daugiau ir geriau. Taip pat čia nepriimtina pertraukti pokalbį ar įsiterpti, kai bendrauja kiti.

D a u g i a p l a n ė s kultūros atstovai (pvz., portugalai) laikosi daugiaplanės laiko sistemos, t. y. vienu metu daro daug darbų, dažnai visai nenumaty-ta tvarka. Šios kultūros žmonės yra labai lankstūs. Portugalijoje savaime suprantama ir priimtina pertraukti pokalbį, įsiterpti, nors tai trukdo kitiems pašnekovams ben-drauti. Daugiaplaniai žmonės nelabai paiso tvarkaraščių ar punk-tualumo. Jų laikosi tik tuo atveju, kai to reikalauja kryptingas partneris. Jiems tikrovė svarbesnė nei dirbtiniai susitarimai. Daugiaplaniai žmonės nemėgsta nebaigti kalbos. Jų manymu, geriausiai laikas išnaudojamas, kai su žmogumi susitariama galutinai. Daugiaplanės kultūros atstovai – Lotynų Amerikos gyven-tojai, arabai, afrikiečiai, indai, pakistaniečiai, italai, ispanai, Viduržemio jūros pakrantės tautos, polineziečiai, portugalai, rusai ir kiti slavai.

Kai vienaplanės kultūros žmonėms tenka darbuotis drauge su daugiaplanės kultūros žmonėmis, vieni kitus neišvengiamai erzina. Jei vieni neprisitaiko prie kitų, nuolat kyla abipusis nepasitenkini-mas. Kodėl meksikiečiai neatvyksta laiku? Kodėl jie nesilaiko terminų? Kodėl ardo planą? – klausia vokiečiai. Kita vertus, meksikiečiai replikuoja: kam laikytis plano, jeigu pasikeitė aplinkybės? Kam laikytis terminų, jei skubinant gamybą nukenčia kokybė? Kam stengtis parduoti šitokį kiekį tam klientui, jei žinome jį dar nepasirengus tiek pirkti? Nepaisant to, bendraudami skirtingų kultūrų at-stovai daro vienas kitam poveikį ir tam tikrais atvejais ieško kompromisų.

Santūrios kultūros gyventojai yra Japonijoje, Kinijoje, Taivane, Singapūre, Korėjoje, Turkijoje ir Suomijoje. Europoje tik suomiai yra ryškiai santūrūs, tačiau kartais britai, turkai ir švedai tam tikrais atvejais užsikrečia „klausymosi nuotaika”. Santūrios kultūros atstovai prieš nuspręsdami įsiklauso. Jie yra geriausi klausytojai pasaulyje. Jų mėgstamiausias bendravimo būdas: monologas – tyla – apmąstymas – monologas. Vienaplanės ar daugiaplanės kultūros žmonės bendrauja dialogu, o suomiai, kaip ir rytiečiai, galvoja tylomis.

Apibendrinant santūrios kultūros žmonių elgesį bendraujant, ypač per dalykinius pokalbius,

38

galima pateikti tokią seką: atidžiai klausosi; įsitikina, ar gerai supranta antrosios šalies ketinimus; tyli vertindami padėtį; toliau teiraujasi; reaguoja konstruktyviai; išsaugo tam tikrą nepermatomumą; stebi kito stipriąsias savybes ar derybų padarinius; jais protingai pasinaudoja; gilinasi į smulkme-nas; kiek įmanoma tobulina.

R. D. Lewis‘o pateiktos kultūrų klasifikacijos bruožų apibendrinimas pateikiamas 4 lentelėje.

4 lentelė. Bruožai, būdingi vienplanių, daugiaplanių ir santūrių kultūrų atstovams

VIENAPLANIAI DAUGIAPLANIAI SANTŪRŪS

Intravertai

Kantrūs

Ramūs

Nesikiša į kitų reikalus

Mėgsta privatumą

Vienu metu daro vieną darbą

Dirba nustatytomis valandomis

Punktualūs

Laikosi planų

Svarbiausia darbas

Nejausmingi

Telefonu kalba glaustai

Retai pertraukia pašnekovą

Atskiria profesinius santykius nuo draugiškų

Ekstravertai

Nekantrūs

Šnekūs

Smalsūs

Draugiški

Vienu metu daro kelis darbus

Dirba bet kada

Nepunktualūs

Keičia planus

Svarbiausia žmonės

Jausmingi

Šneka ištisas valandas

Dažnai pertraukia pašnekovą

Profesinius santykius sutapatina su draugiškais

Intravertai

Kantrūs

Tylūs

Pagarbūs

Geri klausytojai

Atsižvelgia į tai, ką daro kiti

Darbo valandos lanksčios

Punktualūs

Daro smulkius pakeitimus

Svarbiausia žmonės

Ramiai neabejingi

Kalbėdami gerai apibendrina

Nepertraukia pašnekovo

Suderina draugiškus ir profesinius santykius

Šaltinis: Lewis, 2002

Šalia R. D. Lewis‘o pateikiamos kultūrų klasifikacijos, atkreiptinas dėmesys ir į V. Pruskaus (2004) analizuojamą G. Hofstede‘o kultūros klasifikaciją bei atkliktus tyrimus. G. Hofstede‘as (2005) kultūrų klasifikavimo koncepciją grindžia individo proto programavimo idėja. Individas socializaci-jos procese iš jį supančios aplinkos gauna tam tikrus modelius, kurie turi įtakos jo mąstymo būdui, jausmams ir elgesiui. Proto programos, pasak G. Hofstede‘o (2005), yra proto struktūros, kurios lemia mūsų pasaulio suvokimą. Jei individui vaikystėje ir jaunystėje yra „užprogramuojamos“ tam tikros vertybės ir požiūriai, jis traktuojamas kaip „kultūros nešėjas“. Kitaip tariant, kaip asmuo, kuris puoselėja ir skleidžia tam tikras kultūros vertybes bei normas. Kadangi vertybės yra pagrindiniai šio proto programų komponentai, jos yra kultūros pagrindas. Tokiu būdu G. Hofstede‘as (2005) apibūdina kultūrą kaip „kolektyvinį proto programavimą, kuris atskiria vienos grupės narius nuo kitos“.

G. Hofstede‘as 2001 metais atliko tyrimą ir skirtingas kultūras lygino šiais aspektais: įtakos

39


lygiu, nežinios baime, vyriškumo laipsniu, individualumo laipsniu ir laiko orientacija. Atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos, kituose tyrimuose (pvz.: R. D. Lewis‘o, P. J. Cooper ir kt.) nepristatomus ir neanalizuojamus kultūrų įvairovės kriterijus – nežinios baimę ir laiko orientaciją. Nežinios baimė (nepastovumo vengimas) šalyse, kur žemas nežinios lygis, lengviau keičiamos kultūrinės nuostatos, lengviau priimamos naujovės. Žemiausias nepastovumo vengimo indeksas – Singapūre, Jamaiko-je, Danijoje, Švedijoje, Honkonge; didžiausias – Graikijoje, Portugalijoje, Gvatemaloje, Urugvajuje, Belgijoje ir kt. Laiko orientacijos dimensija parodo tam tikros kultūros žmonių kantrybę, ištvermę, paklusnumą, pareigingumą, pagarbą protėviams, vyresniųjų šeimos narių įtaką. Žemiausias in-deksas – Nigerijoje, Filipinuose, Kanadoje, Zimbabvėje, Didžiojoje Britanijoje, JAV; didžiausias – Ki-nijoje, Honkonge, Taivane, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Brazilijoje.

V. Pruskaus (2004) nuomone, G. Hofstede‘o atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad nacionalinės kultūros skiriasi vertybėmis, o kultūrų pagrindinis skirtumas yra tai, kokiomis priemonėmis tos vertybinės nuostatos yra įgyvendinamos.

PRAKTINĖ UŽDUOTISKULTŪRINIAI SKIRTUMAI IR BENDRAVIMAS

TIKSLAS – mokytis pažinti skirtingų kultūrų bendravimo ypatumus ir pasirinkti tinkamą bendravimo modelį.

EIGA• Dalyviai suskirstomi mažesnėmis grupelėmis po 4–5 žmones. • Grupelėse paprašoma aptarti:

* Remdamiesi kultūrų apibūdinimais, charakterizuokite atskirų kultūrų atstovus (bent penkis, su kuriais susiduriate praktiniame darbe).

* Sukurkite galimą tarpusavio bendravimo modelį • Kiekvienas grupės narys paprašomas pagalvoti ir pristatyti grupelėse savo patirtį,

bendraujant su kitų kultūrų atstovais.• Kai kiekvienas dalyvis pristato savo patirtį, sugrupuojami panašūs atvejai ir

kiekvienam atvejui visi kartu pabando sukurti tinkamą bendravimo modelį.


diskutavo, su kokias žmonėmis tenka susidurti, kokius bendravimo modelius galėtų pasiūlyti.

• Galima tęsti diskusiją apie tai, kokie kultūros bruožai būdingi patiems dalyviams ir kaip tai padeda / trukdo bendrauti.

• Vadovas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip dalyviams sekėsi pritaikyti teorines žinias, ar viską dalyviai suprato.

40

KULTŪRA IR RELIGINĖ ĮVAIROVĖReligija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės tikėjimo ir garbinimo

sistema, išreiškiama bendrais mitais, doktrinomis, etiniais motyvais, ritualais. Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Pasaulio religijos pagal paplitimą skirstomos į pasaulines (krikščionybė, islamas, budizmas) ir etnines (hinduizmas, judaizmas, konfucionizmas, šintoizmas, sikhizmas ir pan.). Dėl didelio išpažinėjų skaičiaus trys pasaulinės religijos bei etninė religija hinduizmas vadinamos didžiosiomis. Beje, didžiosios religijos atsirado Pietvakarių ir Pietų Azijoje.

Religijų įtaka reiškiasi beveik visose gyvenimo srityse. Tiesioginis poveikis jaučiamas valstybėms ir jų politikai, visuomenėms ir jų gyvensenai, ekonomikai, kultūrai. Dauguma tradicinių švenčių siejamos su religija, jos mokymu. Išugdytos tradicijos ir papročiai tampa civilizuoto bendravimo ir elgsenos normomis. Mityboje religijos pasireiškia draudimais ir skatinimais. Pavyzdžiui, musulmonams ir žydams draudžiama valgyti kiaulieną, o hinduistams – karvių ir buivolų mėsą. Tai savo ruožtu lemia savitą žemės ūkio specializaciją ir maisto produktų gamybą. Daugelis religijų kviečia periodiškai susilaikyti nuo įprastinės mitybos (pasninkas, ramadanas). Religinės tradicijos persidavė ir ūkiui – tam tikri ritualai lydi sėjos, derliaus nuėmimo, medžioklės ir žvejybos pradžią; meldimas lietaus, giedros, šilumos – žemdirbių tikėjimo ypatumas. Taip pat įų prekių ir veiklos paklausą neretai formuoja vyraujanti religija. Tai būtų religinių objektų statyba ir rekonstrukcija, religinių atributų ir suvenyrų gamyba, religijos reikalavimus atitinkančios aprangos ir avalynės siuvimas, religinės literatūros leidyba, religinių paslaugų teikimas, religinių apeigų demonstravimas kitatikiams ar turistams.

Religija yra paveikusi ir šiuolaikinius įstatymus, socialines normas („Pasaulio religijos“, 2005). Kai kuriose šalyse reikalaujama santuoką palaiminti bažnyčioje, kai kur tik dvasininko palaiminta santuoka laikoma galiojančia. Dažniau galima turėti tik vieną sutuoktinį (krikščionių šalyse), tačiau kitur (islamo šalyse) leidžiama vyrui turėti kelias žmonas.

Geografine prasme svarbi religijos atsiradimo vieta ir jos plitimo geografija. Pasaulinės religijos atsirado ir išplito skirtingu laiku. Pastebimas smarkus skirtingų religinių bendruomenių maišymasis. Keičiasi ir tikinčiųjų skaičius bendruomenėse. Vyrauja bendra svarbiausių religinių bendruomenių gausėjimo, nors ir nevienodu tempu, tendencija. Pastaruoju metu vis sunkiau sužinoti tikslesnį tikinčiųjų skaičių, nes šalys per gyventojų surašymus dažniausiai nebeįtraukia klausimo apie tikybą. 85 proc. tikinčiųjų save priskiria vienai iš keturių didžiųjų religijų (žr. 5 lentelė). Kiekviena iš šių religijų turi daugiau ar mažiau atmainų; bene daugiausia tokių atmainų turi krikščionybė.

5 lentelė. Pasaulio religijų charakteristika

PAVADINIMASIŠPAŽINĖJŲ DALIS (PROC.)

ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETA

KULTO VIETA

ŠVENTOSIOS VIETOS

MOKYMAS

Krikščionybė 38,8I a. II pusėje Sirijoje, Palestinoje

bažnyčia, cerkvė

Roma, Lurdas, Jeruzalė

Biblija

41


Islamas 23,8 VII a. Arabijoje mečetėMeka, Medina, Jeruzalė

Koranas

Hinduizmas 15,6II tūkst. pr. Kr. Indijoje

šventyklaVaranasis, Alahabadas

Vedos

Budizmas 6,9apie VI–V a. pr. Kr. Indijoje

pagoda Nara, Lasa Tripitaka

Sikhizmas 0,5apie XV a. Pandžabe, Indijoje

šventyklaAmritsaras (Auksinė šventykla)

Adi Granth

Konfucionizmas 0,1 XI–XII a. Kinijoje – –Konfucijaus mokymai

Judaizmas 0,3VII–VI a. pr. Kr. Palestinoje

sinagoga Jeruzalė Biblija, Tora

Šintoizmas 106 mln.apie I tūkst. pradžią Japonijoje

šventykla – –

Šaltinis: Prakapienė, 2009

Iš viso pasaulyje egzistuoja per 5 tūkst. religijų. Šių pagrindinių pasaulio religijų (išskyrus šintoizmą ir daugumą hinduizmo šakų) bendras bruožas yra monoteizmas, t. y. vieno dievo garbinimas. Atskirai atkreiptinas dėmesys į Vakarų krikščioniškosios kultūros kraštams nebūdingas religijas (hinduizmą, budizmą ir islamą), kurių išpažinėjai transformuojantis visuomenei (globalizacija, migracija ir pan.) siekia integruotis į esamas bendruomenes išsaugodami savo identitetą.

HINDUIZMAS – viena iš Indijos religijų. Šiuo metu ją išpažįsta apie 650–mln. sekėjų, iš kurių 96 proc. gyvena Indijos subkontinente („Pasaulio religijos“, 2005). Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje (po krikščionybės ir islamo). Hinduistai sudaro religines mažumas kai kuriose Azijos šalyse (Šri Lankoje, Pakistane, Bangladeše, Singapūre, Indonezijoje), Rytų ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje (ypač Jungtinėje Karalystėje). Hinduizmas neturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei jokios konkrečios struktūros, išdėstytų pažiūrų sistemos. Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas.

Hinduizmo religija, anot „Idėjų žodyno“ (2001) sudarytojų, – fragmentuota, neretai apibūdinama

42

kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti nei bendros doktrinos, nei vieno, visų tikinčiųjų garbinamo dievo. Hinduizmas pasižymi panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairove, pranašo ar įkūrėjo bei bažnytinės organizacijos nebuvimu. Bendras hinduizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas. Hinduizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad, be matomos realybės (majos), yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis hinduistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį. Hinduistai gerbia visus gyvūnus, labiausiai – karves. Jie nevalgo mėsos (ypač jautienos ir veršienos), su savo kastos nariais. Skirtingai nei kitos didžiosios religijos, hinduizmas teikia mistinę ir teologinę prasmę fizinei meilei.

BUDIZMAS – pasaulinė religija, atsiradusi Šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku lai-komas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. Kr.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs“, „praregėjęs“, „nušvitęs“) vardą („Pasaulio religijos“, 2005). Tai istorinis indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių įsikūnijimų (samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir rem-sis savo asmeninėmis pastangomis. Kaip teigia J. Baranova (2002), Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana.

Budistams pasauliečiams yra privalomi 5 doroviniai principai: nežudyti, nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti, negirtuokliauti (Baranova, 2002). Budistams vienuoliams keliami papildomi reika-lavimai: atsisakyti pasaulietiško gyvenimo, laikytis griežtų moralės principų, gyventi iš išmaldos ir labdaros. Teigiama, kad blogiui priešintis jėga negalima.

Didžiulį europiečių, amerikiečių ir australų susidomėjimą kelia budistų etika, „nesužeidimo“ (arba „nežudymo“) principas, atjauta ir geranoriškumas ne tik visų žmonių, bet ir visų gyvų būtybių – augalų ir gyvūnų atžvilgiu.

ISLAMAS – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje („Pasaulio religijos“, 2005). Ją išpažįsta apie 20 proc. žemės gyventojų – apie 0,9–1,3 mlrd. Daugiausia paplitusi Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Gausiausios musulmonų sankaupos trečiojo pasaulio šalyse, Azijoje ir Afrikoje. Didžiausias procentas – Indonezijoje, Pakistane ir Bangladeše. Islamą išpažįstantys žmonės va-dinami musulmonais. „Musulmonas” išvertus reiškia „tas, kuris daro taiką” arba „tas, kuris nusi-lenkia”.

Islamas plinta ne tik arabų šalyse, bet ir Vakarų Europoje. Islamo tikėjime išsiskiria dvi pagrindinės kryptys: sunitai ir šiitai. Šiuolaikiniame islamo pasaulyje vyrauja sunitai. Jie, be Korano, pripažįsta ir jo papildymą – sunas, kurias sudaro Mahometo poelgių aprašymai, pranašo posa-kiai ir pasakojimai. Jų bendruomenės vadovas – imamas kalifas. Šiitai tesudaro apie 10 proc. visų musulmonų. Jie labiau orientuoti į autoritetą, išpažįsta šventųjų kultą: imamais (dvasios vadovais) pripažįsta tik Mahometo šeimos palikuonis. Šiitai daugiausia telkiasi Irane, Irake, Azerbaidžane, Sirijoje, Jemene. Nemažai jų yra Pakistane, Afganistane, Indijoje ir kitur. Abi pagrindinės islamo kryptys susiskaldžiusios į daugybę mažesnių krypčių ir sektų.

Islamo religija susikūrė maždaug prieš 1400 metų (VII a.) tuometiniame „pasaulio užkampyje” – tolimojoje Arabijoje. Ten atsirado vyras, vardu Mahometas, kuris pradėjo skelbti Dievo žodį pagal senųjų pranašų tradiciją. Jo skelbiamos teologijos esmė glūdėjo viename sakinyje: „Dievas yra vienas”, o pagrindinė religijos mintis buvo išreikšta pačiame jos pavadinime. Žodis „islamas” reiškia „paklusnumą” arba „nuolankumą” Alacho, vienintelio Dievo, valiai. Mahometo misija buvo islamo skelbimas.

Trys musulmonams švenčiausi miestai yra Meka, Medina ir Jeruzalė („1000 pasaulio stebuklų“, 2005). Mečetė yra islamo šventykla. Musulmonams nebūtina melstis mečetėje, bet geriau yra taip,

43


ypač penktadieniais, šventą musulmonams savaitės dieną. Išvertus iš arabų kalbos mečetė reiškia „parkritimo vietą“. Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną.

Musulmonų maldos namai yra paprasta švari tuščia aikštė, kurioje tikinčiųjų bendruomenė gali išsirikiuoti maldai. Maldai skirtas plotas turi būti labai švarus, todėl į jį įžengti galima tik nusiavus batus. Šalia mečetės yra patalpa su kriauklėmis, skirta prieš maldą apsiplauti, nes musulmonai turi melstis švarūs. Senosiose mečetėse šiose vietose yra specialūs tam skirti tvenkiniai. Mečetės grindis paprastai dengia kilimai arba užtiesalai. Čia nėra sėdėti skirtų baldų, nes jie nesuderin-ami su musulmoniškomis maldomis ir trukdytų besimeldžiantiems žmonėms. Mečetėse griežtai draudžiama kabinti paveikslus ar statyti skulptūras. Vyrai ir moterys meldžiasi skirtingose mečetės dalyse.

Kiekvienas musulmonas privalo: liudyti, kad „nėra kitų dievų išskyrus Alachą, o Mahometas yra jo pranašas“; atiduoti 2,5 proc. savo metinių pajamų vargstantiesiems; pasninkauti devintą is-lamo kalendoriaus mėnesį – ramadaną. Šį mėnesį musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščias moteris, ir tuos, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimo metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas.

PRAKTINĖ UŽDUOTISKULTŪRŲ ĮVAIROVĖ

DISKUSIJOS TIKSLAS – paskatinti dalyvius aptarti kultūros ir religijų įvairovę, remiantis teorine informacija, ir pateikti savo požiūrį nagrinėjamais klausimais.

PRIEMONĖS: du dideli popieriaus lapai, flomasteriai, spalvotas popierius, žirklės, klijai, spalvoti žurnalai ir pan.

EIGA• Dalyviai suskirstomi į dvi grupeles.• Grupelėse paprašoma pateikti 10 argumentuotų teiginių apie esamą arba galimą

religijų įtaka šiuolaikinei kultūrai.• Grupelės turėtų parengti atsakymus ant didelių popieriaus lapų, juos gražiai

apipavidalinti, išskirti esminius akcentus ir pan.

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Baigę darbą grupelėse, visi grįžta į grupę ir kiekviena grupelė pristato tai, ką

nuveikė. Popieriaus lapai turėtų būti kabinami visiems gerai matomoje vietoje. Vadovas turėtų paskatinti grupelėse užduoti viena kitai klausimus.Aptarti, ką dalyviai sužinojo nauja, kas patiko / nepatiko, kas buvo naudinga / nenaudinga.Refleksija: kaip sekėsi dirbti kartu? Ką pastebėjo? Kokių kilo sunkumų bendraujant vi-enam su kitu grupelėse? Kaip sprendė tuos sunkumus? Ką jautė dirbdami kartu?

44

LITERATŪRA1 1000 pasaulio stebuklų. – Vilnius, 2005.

2 Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. – Vilnius, 1999.

3 Bakonis E. Senovės civilizacijų istorija. – Kaunas, 1992.

4 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. – Vilnius, 2002

5 Biedermann H. Naujasis simbolių žodynas. – Vilnius, 2002.

6 Cooper P.J., Calloway-Thomas C., Simonds C. J. Intercultural Communication: a Text with Readings. – Boston, New York, 2007

7 Česnavičius D., Gerulaitis V. Bendroji geografija. – Vilnius, 2008.

8 Didžiosios civilizacijos: iliustruota žmonijos istorija: senųjų civilizacijų visuomenė ir kultūra. – Vilnius, 2006.

9 Filosofijos žodynas. – Vilnius, 2002.

10 Foster D. Azijos šalių etiketas. – Vilnius, 2004

11 Foster D. Europos šalių etiketas. – Vilnius, 2004

12 Harris M. Kultūrinė antropologija. – Kaunas, 1998.

13 Hofstede G. Cultures and Organizations: Software of the Mind. – New York, 2005.

14 Idėjų žodynas. – Vilnius, 2001

15 Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. – Vilnius, 1996.

16 Kroeber A. L. Anthropology: Culture Patterns & Processes. – New York: Harcourt, Brace & World, 1963.

17 Lewis R. D. Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. – Vilnius, 2002

18 Luobikienė I. Kultūros sociologijos skaitiniai. – Kaunas, 2003.

19 Mitologijos enciklopedija. I–II dalys. – Vilnius, 1997.

20 Pasaulio religijos. – Vilnius, 1997.

21 Pasaulio religijos. – Vilnius, 2005.

22 Paslaptingos vietovės. – Vilnius, 1998.

23 Prakapienė D. Kultūrinis turizmas: mokomoji medžiaga nuotolinio mokymosi moduliui. – Vilnius, 2009.

24 Pruskus V. Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. – Vilnius, 2004.

25 Ramanauskaitė E. Subkultūra: fenomenas ir modernumas. – Kaunas, 2004.

45


26 Tylor E. B. Researches into the Early History of Institutions // Journal of the Royal Anthropological Institute, 1889, Nr. 18.

27 Tomlinson J. Globalizacija ir kultūra. – Vilnius, 2002.

28 Varnienė J. Senosios civilizacijos. – Vilnius, 2003.

29 Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007.

46

III. SKYRIUS. „MES“ IR „KITI“: NUO POŽIŪRIO IKI DISKRIMINACIJOSĮVADAS

Bendravimas yra sudėtingas procesas, kurį lemia įvairūs veiksniai (nuo intraasmeninių iki globalinių). Žmonės metu priklauso daugybei grupių: šeimai, draugų ratui, sporto būreliui ir pan. Grupė nėra vien tik asmenų susibūrimas – kartu jie ir bendrauja vienas su kitu. Priklausymas vienai ar kitai grupei suformuoja mes jausmą. Šis jausmas tarsi skiriamoji juosta nuo tų, kurie mums ne-priklauso, t. y. – kitų. Tapatinimasis su tam tikromis grupėmis yra svarbus žmogaus tapatybės for-mavimuisi. Grupės veikla formuoja asmenybę, ją kultūrina, o grupės elgesio nuostatos ir modeliai atlieka socializaciją tam tikra kryptimi (Kasiulis, Barvydienė, 2003). Bendras stereotipinis požiūris ir nuostatos grupės viduje padeda formuoti grupės narių socialinę tapatybę ir gali sąlygoti kitų grupių, pasižyminčių kitokia kultūra, tikėjimu, tradicijomis ar pažiūromis, menkinimą ar net diskriminavimą.

Bendravimas su kitų kultūrų atstovais nėra paprastas. Didesnė tikimybė, kad kils bendravimo sunkumų, yra tada, kai bendraujantys žmonės labai skirtingi ar atrodo keisti vieni kitiems (Cooper ir kt., 2007). Galima išskirti tam tikras kliūtis, kurios gali trukdyti žmonėms susišnekėti ir sutarti (Beebe ir kt., 2007):

• Pranašumas – kai tampama etnocentrišku, laikant savo kultūrą pranašesne kitų atžvilgiu;• Panašumo akcentavimas – mąstymas, jog visi elgsis taip, kai mes elgiamės, nepripažįstant

galimų kultūrinių skirtumų;• Skirtumų akcentavimas – mąstymas, jog aplinkiniai yra kitokie nei mes, nepripažįstant

bendrų vertybių ir patirties, kuri gali padėti geriau suprasti vieni kitus;• Stereotipai ir išankstinės nuostatos – kategorizuoja žmones, o nuomonė susidaroma remi-

antis ribota informacija;• Skirtingi bendravimo kodai – skirtinga kalba ir neverbalinės kalbos interpretacija,

sąlygojanti nesusišnekėjimą.Nuo požiūrio į kitus iš dalies priklauso komunikacijos sėkmė. Šio SKYRIAUS TIKSLAS – aptarti

neigiamus tarpkultūrinio bendravimo aspektus, kurie apsunkina šį bendravimą: • stereotipai;• išankstinės nuostatos ir prietarai;• etnocentrizmas; • rasizmas;• ksenofobija;• antisemitizmas;• diskriminacija.Tai daugiau teorinis sąvokų pristatymas, siekiant supažindinti su galimais diskriminacijos veik-

sniais. Svarbu, kad kiekvienas atidžiai pažvelgtų į save ir pabandytų suvokti savo požiūrį į kito tikėjimo, kitos kultūros ar rasės žmones. Taip pat pamąstytų, kokios kliūtys gali trukdyti bendrauti su kitokiais žmonėmis. Mokymasis suprasti kitus prasideda nuo savęs analizės, savęs suvokimo ir pažinimo. Sunku suprasti kitą, kol pats savęs nesupranti, todėl kitų kultūrų pažinimas yra taip pat kelias į savęs pažinimą ir asmeninį augimą.

47

III. „Mes“ ir „kiti“: nuo požiūrio iki diskriminacijos

pav. Kultūros sudėtis (pagal Česnavičius, Gerulaitis, 2008)STEREOTIPAI

Individo gyvenimas yra paremtas stereotipais. Stereotipai palengvina bendravimą, pasau-lio suvokimą ir elgsenos pasirinkimą. Taip pat stereotipai padeda apginti arba išsaugoti individų vertybinę sistemą (Tajfel, 2001).

Stereotipais vadinamos sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiškinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai.

(Jacikevičius, 1995)

Stereotipą sudaro trys komponentai (Jacikevičius, 1995):• racionalusis (kognityvinis) – t. y. vertinantys teiginiai (pvz.: arabai yra karštakošiai);• vaizdusis – egzistuoja psichikoje kaip apibendrinantis vaizdinys (pvz.: tipiškas musulmo-

nas, tipiška filipinietė);• emocinis – susijęs su emocijomis (teigiamomis – simpatijomis; neigiamomis – antipatijo-

mis).Stereotipai gali būti platūs (žydai, juodaodžiai, baltieji ir pan.) arba siauri (moterys feministės ir

pan.). Taip pat stereotipai gali būti individualūs arba socialiniai. Socialiniai stereotipai yra tada, kai jais remiasi ne vienas žmogus, bet visa žmonių grupė (Tajfel, 2001). Stereotipai taip pat gali išreikšti tam tikras vertybes arba būti neutralūs jų atžvilgiu (Tajfel, 2001). Neutralaus stereotipo pavyzdys galėtų būti požiūris, jog visi kinai yra žemo ūgio. Toks vertinimas dažniausiai neišreiškia kokios nors vertybinės nuostatos.

Tam tikri stereotipai apima stiprias vertybines orientacijas, kurios ne visada išreiškia teisingą požiūrį ar yra pagrįstos patirtimi. Neteisingi stereotipai susidaro tada, kai kelios savybės taikomos visai mažumai, kurioje gali būti milijonai įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijos žmonių (Broom, Bonjean, Broom, 1990).

Didelį vaidmenį stereotipų formavimui turi žiniasklaida. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje platinama nuomonė apie teroristus iš musulmoniškų kraštų suformuoja stereotipą, kad visi musulmonai yra teroristai ir priešiškai nusiteikę prieš kitataučius ar kitos religijos žmones.

STEREOTIPŲ POBŪDIS• Platūs – siauri• Individualūs – socialiniai• Išreiškiantys vertybes – neutralūs

L. Anglickienė (2006) išskiria tam tikrus požymius, kurie atskiria svetimtaučius nuo vietinių gyventojų: religija, papročiai, priklausomybė kitiems luomams ar socialiniams sluoksniams, kalba, fizinė išvaizda, temperamentas. Autorė taip pat nurodo, jog sudėję visus šiuos kitoniškumus į vieną vietą gauname stereotipinį kiekvienos tautos vaizdą. Išankstinį nusistatymą kitataučių atžvilgiu dažnai sustiprina stereotipai, paremti prielaidomis, jausmais ar įsitikinimais, kurie turi įtakos indi-vido suvokimui ar elgesiui. Paprastai stereotipai apie kitataučius būna fragmentiški, netikslūs ir net klaidingi, tačiau, kaip pastebi L. Anglickienė (2006), stereotipai nėra iš piršto laužti, o jų atsiradimą sąlygoja istoriniai, politiniai, kultūriniai, ekonominiai, psichologiniai veiksniai. L. Kuzmickaitė (1992) pažymi, jog etninių stereotipų ypatybės, turinys ir emocinis kryptingumas priklauso nuo santykių tarp etninių grupių pobūdžio. Pavyzdžiui, lietuviai po nepriklausomybės atgavimo geriau vertino

48

save ir tas tautybes, su kuriomis neturėjo stipresnių istorinių konfliktų, o parasčiau tas, su kuriomis tuo metu santykiai buvo įtempti (Anglickienė, 2006).

Stereotipus sunku įveikti, net jeigu faktai ir prieštarauja įsitikinimams, nes jie pagrįsti jaus-mais. S. Kregždė (1994) pažymi, jog racionalumas ir tautiškumas dažniau suvokiamas jausmais ir emocijomis, o ne protu, todėl sakydami lietuvis, rusas, lenkas, žydas individai dažniausiai jau turi apibrėžtas nuostatas, vertinimus, charakterio stereotipus. Įvairios žmonių grupės linkusios pervertinti savuosius stereotipus, laikydamos save pranašesnėmis, geresnėmis už kitas grupes (Jacikevičius, 1995).

Psichologiniai tyrimai rodo, jog stereotipai turi didžiulį poveikį žmogaus mąstymui ir elgesiui, taip pat ir jo veiklos rezultatams. D. G. Myers‘as (2008), apibendrindamas kitų mokslininkų tyri-mais paremtus teiginius, nurodo, jog egzistuoja vadinamoji stereotipo grėsmė, kai žmogus bijo būti įvertintas neigiamu stereotipu. Pavyzdžiui, tyrimai pagrindžia, jog jei žmonėms yra pasakoma, kad „baltieji negali greitai bėgti“ ar „juodaodžiai nesugeba mąstyti“, toks rasinis stereotipas iš tikrųjų gali susiformuoti, nes gali neigiamai paveikti rezultatą. Paaiškinimas labai paprastas: stereotipo grėsmė išblaško dėmesį, žmogus bijo suklysti, todėl jam reikia daugiau pastangų įveikti stereotipą. Psichologiniai tyrimai pagrindžia ir atvirkštinę situaciją – teigiami stereotipai teigiamai veikia žmogaus mąstymą ir veiklos rezultatus.

Stereotipai kelia grėsmę tada, kai jie būna perdėtai apibendrinti ar akivaizdžiai klaidingi. Priešiškumas kitoms grupėms, paremtas stereotipiniu mąstymu, suformuoja prietarus, kuriuos dar sustiprina etnocentrizmas (Broom, Bonjean, Broom, 1990). Stereotipai yra pagrindinis prietarų šaltinis: kuo mažiau pažįstame žmones ar jų grupes, tuo prietarai didesni (Želvys, 2007).

PRAKTINĖ UŽDUOTISPOŽIŪRIO FORMAVIMO ŠALTINIAI

TIKSLAS – išsiaiškinti ir suvokti vaikystėje įskiepytų vertybių, kurios formavo dalyvių požiūrį į kitataučius, šaltinius bei atskleisti tų vertybių įtaką bendravimui.

PRIEMONĖS: požiūrį lemiančių veiksnių sąrašas (4 priedas).

EIGA• Vadovas išdalija dalyviams iš anksto paruoštą požiūrį lemiančių veiksnių sąrašą.

Klausimai, į kuriuos turėtų atsižvelgti dalyviai, pildydami veiksnių sąrašą:* Kokie veiksniai formavo jūsų požiūrį vaikystėje? * Kas padėjo jums išsiugdyti požiūrį, vertybes ir principus? * Iš kur žinote, kas yra gerai, o kas ne?

• Vadovas instruktuoja dalyvius apie darbo eigą:* Peržiūrėkite pateiktą požiūrio formavimo veiksnių sąrašą ir įvertinkite kiekvieno

veiksnio poveikį jūsų požiūrio ugdymui skalėje nuo 1 iki 5 (1 – reiškia mažiausią poveikį, 5 – didžiausią);

* Baigę žymėti veiksnius, apibrėžkite tuos, kuriuos įvertinote aukščiausiu balu;* Iš šių aukščiausiai įvertintų veiksnių išrinkite tris svarbiausius ir išdėliokite pagal

svarbą: 1 – pats svarbiausias, 2 – antras pagal svarbą, 3 – trečias pagal svarbą.

49


POŽIŪRĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI....... tėvai....... seneliai....... broliai / seserys....... giminės....... draugai....... bendruomenė....... internetas....... vyriausybė ir valdžios institucijos....... įstatymai....... muzika....... menas....... šventraščiai (Biblija, Koranas ir pan.)....... religiniai įsitikinimai....... religiniai lyderiai....... literatūra ir poezija....... radijas ir televizija....... laikraščiai ir žurnalai....... mokytojai....... kiti šaltiniai

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Aptariant galima užduoti tokius klausimus:

* Kokias vertybes išugdė minėti veiksniai? * Kokias matote sąsajas tarp požiūrį ugdžiusių veiksnių ir bendravimo su kitais

žmonėmis?• Pabaigoje apibendrinama tai, kas įvyko užsiėmimo metu, daromos išvados.• Klausimai refleksijai:

* Ką sužinojau apie save ir kitus?* Kaip jaučiuosi grupėje?* Kaip kitų grupės narių pažinimas man padeda bendrauti?

Parengta pagal šaltinį: Beebe A. S., Beebe A. J., Ivi D. K. (2007). Communication: Prin-ciples for a Lifetime. 3rd ed., Boston, New York: Pearson and AB.

IŠANKSTINĖS NUOSTATOS IR PRIETARAIKiekvienas žmogus turi savo nuostatas, kuriomis vadovaujasi gyvenime. Siekiant suvokti ir

pažinti kitos kultūros žmones bei efektyviai su jais bendrauti, būtina išsiaiškinti nuostatas, kuriomis remiamės bendraudami su žmonėmis.

Nuostata – yra žmogaus pasirengimas specifiniu būdu atsakyti į tam tikrus poreikius. (Jacikevičius, 1995)

50

Tarkim, žmogus, rengdamasis kelti didesnį daiktą, įsitempia, nes turi nuostatą, kad didesni daiktai sunkesni (Jacikevičius,1995). Taip pat nuostatomis išreiškiama kas yra gražu ar negražu, gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, priimtina ar nepriimtina ir pan. Nuostatos padeda lengviau pažinti pasaulį, palengvina individų ir grupių prisitaikymą bei veiklą (Jacikevičius, 1995). Nuostatos yra ne įgimtos, bet išmokstamos. Jas žmogus išmoksta per praktinį patyrimą, pažindamas ir įvertindamas daiktus, reiškinius, žmones bei jų grupes. Nuostatos gali būti tiek teisingos (pvz.: žmonės yra skirtingi), tiek klaidingos (pvz.: berniukams negalima rodyti savo jausmų), tiek teigiamos (pvz.: visos tautos yra lygios), tiek neigiamos (pvz.: svetimšalius reikia naikinti).

Kodėl žmonės vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, jeigu jos yra klaidingos ir destruktyvios? R. W. Brislinas (2000) nurodo keturias išankstinių nuostatų funkcijas:

• Prisitaikymo. Žmonės vadovaujasi tomis nuostatomis, kurios jiems padeda prisitaikyti prie aplinkos (pvz.: reikia saugotis čigonų, nes gali apvogti).

• Ego apsaugos. Išankstinės nuostatos gali apsaugoti savigarbą (pvz.: visi jie sukčiai, todėl man, garbingam žmogui, sunku).

• Vertybių išreiškimo. Žmonės, priklausantys tam tikroms grupėms, tiki, jog jų grupei būdingi tam tikri bruožai, išskiriantys juos iš kitų grupių. Išankstinės nuostatos kitų atžvilgiu yra būdas išreikšti grupės vertybes ir įsitikinimus (pvz.: Lietuva – krepšinio šalis).

• Žinių. Nuostatomis, nepriklausomai ar jos teigiamos, ar neigiamos, konstruojamas pasau-lis. Tai leidžia žmonėms iš anksto žinoti tam tikrus dalykus ir jaustis saugiau (pvz.: pavojinga europietei tekėti už musulmono, nes pagal jų papročius moteris neturi jokių teisių).

Prietarai – tai išankstinė nuostata, susidaryta apie kitą asmenį ar asmenų grupę nežinant ar neįvertinus faktų.

(Beebe ir kt., 2007)

Bendravimą su kitų kultūrų atstovais ypač apsunkina prietarai ir stereotipinis požiūris. Prietarai yra klaidingi, kadangi jie suformuojami tinkamai neįvertinus faktų. Prietarų esmė – neigiamas išankstinis kitų grupių ir jos narių vertinimas (Myers, 2008). Žmonės teigiamai vertina panašius į save ir priešiškai tuos, kurių nepažįsta arba kurie išsiskiria iš daugumos. Dažnai prietarai kokių nors žmonių ar grupių atžvilgiu formuojami net jų nepažįstant (pvz.: negalima pasitikėti čigonais, nes jie apgaus). M. Augoustinos ir K. J. Reynolds (2002) išskiria tokias bendras prietarų charakteristikas:

• neigiami tam tikrų grupių atžvilgiu;• blogi ir nepagrįsti;• neracionalūs ir klaidingi;• nelankstūs.Prietarai gali būti nukreipti prieš socialinės klasės narius, lytį, seksualinę orientaciją, amžiaus

grupę, politines pažiūras, rasinę ar etninę grupę ir pan. M. Augoustinos ir K. J. Reynolds (2002) pastebėjo, jog terminas prietarai glaudžiai susijęs su tokiais terminais kaip diskriminacija, etno-centrizmas, socialinis antagonizmas, stereotipai ir socialinė distancija. Žmonės, kurie vadovaujasi prietarais kitų grupių atžvilgiu, yra linkę menkinti kitas grupes ir jas diskriminuoti. Tai vadinama ingrupės (ingroup) favoritizmu ir šališkumu, menkinant kitas grupes. Nors ingrupės ypatybių aukštesnis vertinimas yra laikomas dėsningu socialinių santykių reiškiniu (Jacikevičius, 1995), tačiau perdėtas savo grupės vertinimas ir kitų grupių menkinimas veda prie etninių nesutarimų ir konfliktų, rasizmo ir diskriminacijos.

Valstybės tarnautojams, dirbantiems su imigrantais, svarbu atpažinti savo prietarus kitataučių atžvilgiu, kad būtų galima žengti pirmąjį žingsnį supratimo link, siekiant konstruktyviai bendrauti su kitos kultūros ar tikėjimo žmonėmis, turinčiais savitas pažiūras.

51


PRAKTINĖ UŽDUOTISKAS YRA „MES“?

TIKSLAS – išsiaiškinti ir , kokioms etninėms, socialinėms grupėms dalyviai priklauso, kokia jų reikšmė.

PRIEMONĖS: popieriaus lapai, rašikliai.

EIGA• Vadovas išdalija dalyviams popieriaus lapus ir instruktuoja, kaip nupiešti savo

sociogramą: kokioms etninėms, socialinėms grupėms dalyviai priklauso? (žr. socio-gramos pavyzdį)

• Galimi keli sociogramos piešimo variantai:* Kiekvienas grupės dalyvis individualiai piešia savo sociogramą.* Dalyviai gali būti suskirstomi poromis ir piešia vienas kito sociogramą. Tai

paskatintų grupės narius bendrauti ir geriau pažinti vienas kitą.• Kai dalyviai nupiešia savo sociogramas, suskirstomi mažesnėmis grupelėmis po 4–5

žmones. Grupelėse paprašoma aptarti ir palyginti:* kokioms grupėms dalyviai priklauso;* kuo tos grupės ypatingos;* kas vienija ir kas skiria grupės narius atsižvelgiant į tas grupes, kurioms jie

priklauso;* kuo jūsų grupės, kurioms priklausote, išsiskiria iš kitų grupių? (parašykite 5

išskirtinius bruožus kiekvienos grupės, kuriai priklausote).

SOCIOGRAMOS PAVYZDYS

52


diskutavo, kokioms grupėms dalyviai priklauso, kuo jie panašūs ar skirtingi. Ką jiems reiškia priklausyti vienai ar kitai grupei?

• Vadovas (ar grupelės narys) lentoje gali surašyti svarbiausias grupes, kurioms daly-viai priklauso.

• Diskusija gali būti plėtojama apie tai, jog kiekvienas žmogus priklauso daugeliui socialinių ir kultūrinių grupių ir kiekviena grupė turi savo elgesio kodą (pvz., tėvų akivaizdoje nevalia keiktis, darbe reikia dėvėti tam tikrus drabužius, bažnyčioje ne-galima garsiai kalbėti ir pan.).

• Klausimai refleksijai:* Kas buvo sunku? * Ką aš atradau?* Ką tai sako apie mane?

ETNOCENTRIZMASEtnocentrizmas gana dviprasmiška sąvoka, apimanti tiek teigiamus, tiek neigiamus požiūrio

į kitas tautas aspektus. Jis grindžiamas stereotipais, t. y. supaprastintomis prielaidomis apie kitas tautas.

Etnocentrizmas – tai vertybių sistema, kuri menkina kitas kultūras ir skatina diskriminavimą žmonių, išauklėtų pagal kitas tradicijas.

(Broom, Bonjean, Broom, 1990)

Pirmiausia reikia pažymėti, jog etnocentrizmas – savos vertybių sistemos iškėlimas aukščiau kitų kultūrų – yra būdingas visoms tautoms (Anglickienė, 2006). Tam tikras etnocentrizmo laips-nis padeda puoselėti tradicijas (Beebe ir kt., 2007). Ypač svarbu suvokti tautinių mažumų rūpestį išsaugoti savo tautinį tapatumą neišryškinant perdėto etnocentrizmo pasireiškimo. Tie, kurie kitų tautų papročius ir tikėjimus laiko keistokais, gali būti įvardinami kaip santūrūs etnocentristai (Broom, Bonjean, Broom, 1990). N. Kasatkinos ir T. Leončiko (2003) monografijoje pristatomo tyrimo duome-nys rodo, jog lietuviai yra išrankesni santykiuose su kitų kultūrų ar tautybių žmonėmis negu rusai ar lenkai ir pasižymi etniniu uždarumu (linkę kurti santuokas su savos etninės grupės atstovais). Etnocentrizmo ir pakantos santykis dažnai pasireiškia kaip prieštara. Labiausiai netoleruojama lietuvių etninė grupė yra čigonai: 1990 m. – 59 proc., 1999 m. – 62 proc. (Kasatkina, Leončikas, 2003). Nepalankų čigonų įvaizdį palaiko žiniasklaida, kur čigonai dažniausiai pateikiami kaip asociali ir marginali grupė (Beresnevičiūtė, Nausėdienė, 1999).

Etnocentrizmas tampa pavojingas tada, kai žmonės puoselėja tik savo kultūrą ir kategoriškai nepripažįsta kitų kultūrų, laikydami jas svetimomis ar žemesnėmis, kai kitų tautų papročiai ver-tinami įtariai ir priešiškai vien todėl, kad jie kitokie, kai imamasi agresijos vien norint įrodyti savo pranašumą ir „nubausti“ ar „pamokyti“ tuos, kurie neatitinka kultūros normų (Broom, Bonjean, Broom, 1990; Beebe ir kt., 2007). Kraštutinio etnocentrizmo pavyzdys yra nacistinė Vokietija, kur buvo sukurta „aukštesniosios rasės“ politika (Broom, Bonjean, Broom, 1990).

C. Levi-Straussas (1952) pastebėjo, jog moralinių, religinių, estetinių kultūros formų, labiausiai nutolusių nuo tų, su kuriomis save žmonės tapatina, atmetimas gyvuoja nuo senų laikų: antikos

53


laikais viskas, kas buvo kilę ne iš graikų kultūros, buvo vadinama barbarais, o vėliau Vakarų civi-lizacijoje tą žodį pakeitė terminas laukinis. Abiem atvejais, kaip pastebi autorius, yra atsisakoma pripažinti patį kultūros skirtingumo faktą. C. Levi-Straussas atskleidžia savos ir svetimos kultūros priešpriešinimo paradoksus, kurie prasideda savęs, kaip gerųjų, dorųjų, tikrųjų žmonių, apibrėžimu ir baigiasi svetimų tapatinimu su blogaisiais, piktaisiais, beždžionėmis ir pan., o tai priveda net iki kurioziškų situacijų. „Didžiosiose Antilų salose, praėjus keleriems metams po Amerikos atradimo, tuo metu, kai ispanai siuntinėjo komisijas ištirti, ar vietiniai gyventojai turi sielą, pastarieji stengėsi paskandinti baltuosius belaisvius, norėdami po ilgų stebėjimų išsiaiškinti, ar jų lavonai pūva, ar ne“ (Levi-Strauss, 1952: 15).

C. Levi-Straussas (1952) tiki, jog barbaras pirmiausia yra tas, kuris tiki barbariškumu, o toks požiūris, kurio vardan laukiniai atskiriami nuo žmonijos, yra pats ryškiausias ir būdingiausias pačių laukinių bruožas. Čia prieiname prie kultūros reliatyvizmo sąvokos – pagal ją, nėra tokių universalių standartų, kuriais galima būtų kokias nors kultūras ar normas laikyti geromis ar blogo-mis, nes paprotį galima vertinti tik pagal tai, ką jis duoda tai kultūrai, kurios dalį sudaro (Broom, Bonjean, Broom, 1990). Taigi, kultūrų reliatyvizmas skatina toleruoti kitokį gyvenimo būdą ir vertinti jį pagal to gyvenimo būdo standartus.

Priešingas etnocentrizmui yra kosmopolitizmas.

Kosmopolitizmas – požiūris, kad, nepaisant visų socialinių, ekonominių, kultūrinių ir politinių skirtumų, žmonės yra tos pačios pasaulinės visuomenės nariai.

(„Politikos mokslų enciklopedinis žodynas“, 2007)

Kosmopolitinis požiūris grindžiamas pagarba žmogaus teisėms; žmogaus prigimties bendrumų laikymu svarbesniais nei visuomeninio ar politinio gyvenimo skirtumai; troškimu socialiai, kultūriškai ir politiškai vieningos, visą pasaulį apimančios visuomenės.

PRAKTINĖ UŽDUOTISETNOCENTRIZMO MATAVIMO SKALĖ

TIKSLAS – išsiaiškinti etnocentrizmo laipsnį.

PRIEMONĖS: etnocentrizmo matavimo skalė (5 priedas).

EIGA • Vadovas kiekvienam dalyviui išdalina lapus su etnocentrizmo matavimo skale ir

paaiškina dalyviams, kaip pildyti skalę.• Dalyviai užpildo skalę ir suskaičiuoja rezultatus.

54

ETNOCENTRIZMO SKALĖ

Pažymėkite toliau išdėstytus teiginius:5 – visiškai sutinku4 – sutinku3 – nei sutinku, nei nesutinku2 – nesutinku1 – visiškai nesutinku

Teiginiai:1 ....... Dauguma kitų kultūrų yra atsilikusios mano kultūros atžvilgiu.2 ....... Mano kultūra turėtų būti modeliu kitoms kultūroms.3 ....... Žmonės iš kitų kultūrų elgiasi keistai, kai atvyksta į mano kultūrą.4 ....... Kitų kultūrų gyvenimo stilius yra lygiai tiek pat vertingas kaip ir manosios.5 ....... Kitos kultūros turėtų pasistengti būti labiau panašios į mano kultūrą.6 ....... Nesidomiu kitų kultūrų vertybėmis ir papročiais.7 ....... Mano kultūros žmonės galėtų daug ko pasimokyti iš kitų kultūrų.8 ....... Dauguma žmonių iš kitų kultūrų tiesiog nežino, kas jiems būtų geriausia.9 ....... Gerbiu kitų kultūrų vertybes ir papročius.10 ....... Kitos kultūros yra protingos ir gerbia mano kultūrą. 11 ....... Dauguma žmonių būtų daug laimingesni, jei gyventų taip, kaip žmonės iš

mano kultūros.12 ....... Turiu daug draugų iš skirtingų kultūrų.13 ....... Mano kultūros žmonių gyvenimo būdas yra geriausias iš visų kitų kultūrų.14 ....... Kitų kultūrų gyvenimo būdas nėra toks efektyvus kaip mano kultūros.15 ....... Labai domiuosi kitų kultūrų vertybėmis ir papročiais.16 ....... Apie žmones, kurie yra kitokie, sprendžiu remdamasis savo vertybėmis.17 ....... Tie žmonės, kurie yra panašūs į mane, yra dori.18 ....... Nebendradarbiauju su žmonėmis, kurie yra kitokie.19 ....... Dauguma žmonių mano kultūroje tiesiog nežino, kas jiems būtų geriausia.20 ....... Nepasitikiu žmonėmis, kurie yra kitokie.21 ....... Man nepatinka bendrauti su žmonėmis, kurie yra iš kitų kultūrų.22 ....... Mažai gerbiu kitų kultūrų vertybes ir papročius.

Suskaičiuokite savo rezultatus:1. žingsnis: susumuokite skalės 4, 7 ir 9 pozicijų balus.2. žingsnis: susumuokite skalės 1, 2, 5, 8, 10, 11, 13,14, 18, 20, 21 ir 22 pozicijų balus.3. žingsnis: iš 18 atimkite pirmo žingsnio metu gautą rezultatą.4. žingsnis: sudėkite antro ir trečio žingsnio rezultatus ir gausite galutinį savo etno-

centrizmo balą.Kuo aukštesnis balas, tuo didesnis etnocentrizmo laipsnis. Aukštas etnocentrizmo

laipsnis yra laikomas nuo 55 balo.

55


APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Visa grupė aptaria rezultatus. Galima aptarti tam tikrus skalės teiginius, ką dalyviai

apie juos mano. • Klausimai refleksijai:

* Ką ši skalė sako apie mane?* Kaip aš vertinu rezultatus?* Ką man reiškia būti etnocentriškam / neetnocentriškam?* Kaip buvimas etnocentriškam / neetnocentriškam atsiliepia mano bendravimui

su kitos kultūros ar rasės atstovais?

Šaltinis: James W. Neuliep (2003). „Gene Scale (Self Assessment 1-3)“, in Intercultural Communication: A Contextual Approach, 2nd ed., Houghton Mifflin Co., New York, 29–30 p.

RASIZMASRasizmas yra aršiausia ir destruktyviausia išankstinės nuostatos forma. Jo požiūriu, viena

žmonijos dalis savo prigimtimi yra geresnė nei kita. Dirbant su imigrantais neabejotinai svarbu išmanyti rasės sampratą ir rasinės diskriminacijos pasekmes.

Rasizmas – politinis įsitikinimas, kuris pateisina įgimtą kurios nors rasės pranašumą ir diskriminacinę praktiką kitų rasių atžvilgiu.

(„Politikos mokslų enciklopedinis žodynas“, 2007)

Žmonių skirstymas į rases kelia šiuolaikinių mokslininkų abejones, nes, kaip teigia M. Harris (1995), mokslininkai nesutaria, kurie genai žymi rasių ribas. Pasak mokslininkų, rasizmo atsiradimą sąlygojo siekis sukurti teoriją ir ideologiją, skelbiančią, kad kai kurie žmonės yra žemesni savo prigimtimi, norint pateisinti išnaudojimą, diskriminaciją, rasinę segregaciją ir smurtą, įskaitant genocidą. Polemika apie rasės sampratą prasidėjo XV–XVI a., kai Europos keliautojai, atradėjai naujosiose žemėse susidūrė su kitaip atrodančiais žmonėmis ir kėlė klausimą, ar tai žmonės, ar žvėrys (Martin, Nakayama, 2000). Nuo pat pradžių rasės samprata rėmėsi klaidingais įsitikinimais, išankstinėmis nuostatomis ir etnocentrizmu.

Rasės apibrėžimų yra gana daug ir mokslininkai pažymi, jog apibrėžti šią sąvoką nėra lengva. M. Augoustinos, K. J. Reynolds (2002) išskiria senąjį ir naująjį požiūri į rasę.

• SENASIS POŽIŪRIS remiasi prielaida, jog rasės turi biologinius skirtumus. • NAUJASIS POŽIŪRIS į rasę nėra vieningas:

* yra mokslininkų, kurie rasę labiau sieja su etniškumo sąvoka, pabrėždami, kad rasė yra kultūrinis konstruktas.

* kitas požiūris atmeta kultūrinės hierarchijos sampratą ir rasę laiko kultūrinių grupių poreikiu būti išskirtinėmis ir nesutarti su kitomis grupėmis.

D. G. Myers‘o (2008) požiūriu, kiekviena rasė yra mažuma, jeigu vertinsime pasauliniu mastu. Autorius taip pat pabrėžia, jog dėl migracijos rasės gerokai susimaišė, o gamta neskirsto žmonių

56

į aiškiai apibrėžtas rasės kategorijas, nes odos spalva tėra mažas genetinis skirtumas. Nors tai ir parodo, jog nėra išskirtinės rasės, kad viena rasė nėra geresnė už kitas rases, tačiau rasizmas gyvuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje. Jis pasireiškia ne tik sureikšminant savo odos spalvą, bet ir kalbą, religiją ar etninę kilmę, išaukštinant savo grupės svarbą ir kartu žeminant bei niekinant kitas grupes. M. Augoustinos, K. J. Reynolds (2002) įžvelgia esminę rasizmo dimensiją – galios panaudojimą, t. y. vidinės grupės galimybę panaudoti savo galią, norint paveikti išorinę grupę. Būtent galios dimensija atskiria rasės sampratą nuo išankstinių nuostatų sampratos. Jeigu neatsižvelgiama į galios įtaką, tai bet kuris žmogus, kuris simpatizuoja savo grupei ir nepriima kitos grupės, galėtų būti laikomas rasistu. M. Augoustinos, K. J. Reynolds (2002) pabrėžia, jog vienos grupės galios panaudojimas kitos grupės atžvilgiu transformuoja išankstines nuostatas apie rasę į rasizmą ir sujungia individualias nuostatas su platesne socialine praktika.

Rasizmas pasireiškia įvairiomis formomis. E. Vareikis (2007) nurodo:„Rasizmo atmainomis galima laikyti ne tik nevienodas skirtingų rasių teises viešajame gyven-

ime, indėnų naikinimą ar holokaustą. Rasizmu buvo vadinamas Pietų Afrikoje išrastas atskirtas rasių gyvenimas – apartheidas. Rasizmu laikytinas tautų ar bendrijų genocidas, serbų ir kroatų, indų ir pakistaniečių, arabų ir žydų, tutsių ir hutų priešprieša, nors skirtingų rasių žmonėmis besipriešinančių niekaip nepalaikysi... Galiausiai rasizmu laikytinas radikalus islamas, iki šiol tik didžiausių islamo priešų bandytas vadinti rasizmo atmaina.“

Kalbant apie tiek daug rasizmo apraiškų, svarbu išskirti tam tikras rasizmo pasireiškimo dimen-sijas. M. Augoustinos ir K. J. Reynolds (2002) atkreipia dėmesį į institucinį ir kultūrinį rasizmą, kuris gali būti akivaizdus arba paslėptas, tyčinis ar netyčinis.

• Institucinis rasizmas yra ten, kur pati valstybė įgyvendina rasinės diskriminacijos politiką. • Kultūrinis rasizmas atsiranda tada, kai esantys galios pozicijoje tam tikros kultūros grupei

apibrėžia, kokiomis normomis, vertybėmis ir gyvenimo standartais ji turi vadovautis.E. Vareikio (2007) požiūriu rasizmas šiandien tampa globalus. Autorius teigia: „Rasizmas yra ne nykstanti, bet rimtėjanti problema, daug daug kartų rimtesnė nei pasiknaisio-

jimas Izraelio ar britų imperijos istorijoje. Ne paslaptis, kad vyksta tam tikras „rasinis revanšas“ – Afrikos pareigūnas demonstratyviai plaunasi rankas, kai paliečia baltąjį, Amerikoje kuriami uždari juodaodžių klubai, į kuriuos kitos odos spalvos žmogui patekti nevalia. Pasirodo, sau leidžiama daug daugiau nei europiečiai galėtų daryti su kitų rasių atstovais: jiems ir pasvajoti nevalia apie klubą Niujorko centre „tik baltiesiems“. „Kaltieji“ euroamerikiečiai turi atsiprašinėti už savo kaltes ir glorifikuoti juodąjį apartheidą, islamiškąjį rasizmą, o nepanorėję to daryti, lieka dar labiau kalti.“

E. Vareikio (2007) išsakytos mintys atkreipia dėmesį į labai rimtą faktą – rasizmas nebėra vien baltųjų nuostatų prieš „kitokius“ įgyvendinimas realiame gyvenime. Tai tapo visapusišku reiškiniu, praktikuojamu įvairių etninių grupių. Paradoksas tas, jog baltaodžius žymiai lengviau apkaltinti ra-sizmu nei „spalvotuosius“.

Lietuvoje rasistinių išpuolių dar nėra daug, tačiau tyrimų atskleidžiamos tendencijos nedžiugina. Pirmiausia reikia pabrėžti, jog Lietuva etniškai ir kultūriškai yra gana vienalytė valstybė. 2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje didžiausią gyventojų dalį – 99 proc., sudarė lietuviai. Nors Lietu-voje gyvena 115 tautybių, tačiau jų populiacija nėra gausi: tik 29 proc. tautybių buvo daugiau kaip 100 ar daugiau žmonių. Kitokios išvaizdos imigrantų palyginti yra labai mažai. Lietuvoje nėra tokių Azijos ar Afrikos gyventojų diasporų, kaip kitose Europos šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir pan.). Tačiau tyrimai atskleidžia mažą lietuvių tolerancijos ir pakantumo laipsnį kitų etninių grupių atžvilgiu. 1996 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto Etnosociologijos skyrius Kaune atliko reprezentatyvią apklausą, kurios metu, be kita ko, buvo tiriamos miestiečių nuostatos dėl įvairių mažumų. Išryškėjo neigiamas kauniečių požiūris į „spalvotuosius“: pusė respondentų nesutiktų, jog jų laiptinėje apsigyventų arba kartu dirbtų juodaodis, tik dešimtadalis leistų savo vaikams tuok-

57


tis su juodaodžiais. 30 proc. kauniečių nepalankiai nusiteikę „kitokių“ atžvilgiu (Trinkūnienė, 2000).2003 m. bendrovė „Vilmorus“ atliko tyrimą „Lietuvos tolerancijos profiliai“, kurio tikslas buvo

atskleisti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, tautybių ir religijų atstovus. Nors tyrimo duomenys rodo, kad 40 proc. Lietuvos gyventojų save laiko tolerantiškais kitų rasių ar tautybių asmenims, tačiau šie duomenys taip pat atsiskleidžia gana neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas jų atžvilgiu (10 pav.). Toks savęs vertinimo ir išreikštų nuostatų kitataučių atžvilgiu kontrastas gali reikšti, jog Lietuvos gyventojai nelabai suvokia, kas yra tolerancija, rasizmas ir rasinė diskriminacija.

Bet kokia forma pasireiškiantis rasiz-mas yra netole-ruotinas ir smerktinas demokratinėse, žmogaus teisių apsaugos princi-pais besivadovaujančiose valstybėse. Rasizmas yra susijęs su ksenofobija. Bendriausia prasme rasiz-mas gali būti apibūdintas kaip asmens diskriminaci-ja rasės pagrindu, o kse-nofobija – kaip nemėgimas visko, kas užsienietiška ar svetima tautinei kultūrai, t. y. svetimybių baimė (Mano teisės, 2009).

PRAKTINĖ UŽDUOTIS

RASINĖS IR ETNINĖS NUOSTATOS

TIKSLAS – išsiaiškinti ir suvokti savo rasines ir etnines nuostatas.

PRIEMONĖS: etninių grupių sąrašas (6 priedas).

58

EIGA• Vadovas išdalija lapus su etninių grupių sąrašu.• Kiekvienas dalyvis turi pažymėti X prie etninės grupės, su kurios atstovu nenorėtų

gyventi kaimynystėje. Ant lapo nereikia užrašyti vardo.• Kai dalyviai užpildo sąrašą, kiekvienas turi parašyti aiškias priežastis, dėl kurių

nenorėtų gyventi kaimynystėje su tos tautybės ar rasės atstovu. Paaiškinimai turi būti konkretūs.

• Kai dalyviai baigia rašyti, vadovas surenka lapus ir perskaito kai kuriuos pavyzdžius garsiai.

Etninių grupių sąrašas:

....... Rusas/ė

....... Kubietis/ė

....... Iranietis/ė

....... Meksikietis/ė

....... Afroamerikietis/ė

....... Amerikietis/ė

....... Puertorikietis/ė

....... Italas/ė

....... Vokietis/ė

....... Lenkas/ė

....... Afganistanietis/ė

....... Arabas/ė

....... Žydas/ė

....... Kinas/ė

....... Japonas/ė

....... Filipinietis/ė

....... Eskimas/ė

....... Brazilas/ė

....... Kroatas/ė

....... Serbas/ė

....... Vietnamietis/ė

....... Pakistanietis/ė

....... Korėjietis/ė

....... Čigonas/ė

....... Indas/ė

....... Marokietis/ė

....... Čečėnas/ė

59


APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Aptariant galima užduoti tokius klausimus:

* Ar turite bendravimo patirties su kuria nors iš minėtų etninių grupių? Jei taip, tai kokia ta patirtis?

* Ką ši užduotis sako apie jūsų rasinius ir etninius stereotipus?* Kuo grindžiami šie jūsų stereotipai?* Įsivaizduokite save, kad priklausote rasinei ar etninei grupei, kuri yra neigiamai

vertinama. Koks tada būtų jūsų gyvenimas?• Klausimai refleksijai:

* Ką sužinojau apie save ir kitus?Kaip jaučiuosi grupėje? Kaip drąsiai galiu išreikšti savo mintis ir jausmus grupėje?

(Zastrow, 1999)

KSENOFOBIJA Ksenofobiją galima apibūdinti kaip perdėtą nepalankumą ar atvirą priešiškumą kitos kultūros,

rasės, tautybės žmonėms.

Ksenofobija – tai užsieniečių arba nepažįstamųjų, skirtingų nuo didesnės visuomenės dalies, baimė.

(Mano teisės, 2009)

Neapykanta kelia baimę. Ji atsiranda nesugebant ar nenorint suprasti kitokio gyvenimo būdo, tradicijų. Tie, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, užsisklendžia arba ginasi. Ksenofobija sąlygoja konfliktą, galintį turėti labai rimtų pasekmių. Ksenofobijos atveju galima išskirti du pagrindinius tokios baimės (fobijos) objektus (Mano teisės, 2009):

• Tam tikra asmenų grupė, sudaryta iš imigrantų ar jau ilgą laiką gyvenančiųjų tam tikroje vietoje, kurių nenorima pripažinti lygiaverte visuomenės dalimi;

• Tam tikra kultūra – baimė ar neapykanta nukreipta į kultūros elementus (pvz., svetimos kalbos žodžių vartojimas nacionalinėje kalboje), kurie konkrečioje visuomenėje yra pripažįstami kaip svetimi vyraujančios kultūros atžvilgiu.

Ksenofobiškai nusiteikę asmenys gali niekinti, ignoruoti, vengti, atsisakyti bendrauti, atvirai demonstruoti priešiškumą ar net smurtauti prieš etnines mažumas, imigrantus, užsieniečius ar vi-suomenes grupes, turinčias savitų bruožų. Žiauriausia ksenofobijos išraiška – genocidas.

Kaip rodo Europos vertybių tyrimų grupės 1990 ir 1999 m. atliktų tyrimų duomenys, Lietuvos visuomenė yra viena ksenofobiškiausių Europoje. Imigrantų savo kaimynystėje nenorėtų 22,7 proc. Lietuvos gyventojų (1990 m. – 14,8 proc.). 21,5 proc. Lietuvos gyventojų nepageidauja žydų kaimynystės (1990 m. – 17,7 proc.). 52,2 proc. gyventojų mano, kad nereikia priimti pabėgėlių. 58 proc. lietuvių nepasitiki užsienio bendrovėmis ir net 94,2 proc. lietuvių tvirtai tiki, jog pirmumo teisė gauti darbą priklauso jiems, o tik po to imigrantams. Europos vertybių tyrimo duomenys taip pat

60

parodė, jog per praėjusį dešimtmetį nemėgstamų dėl savo tapatybės žmonių kategorija išliko sta-bili: kita rasė ar kita tautybė, imigrantai, žydai ir musulmonai (Leončikas, 2000).

Mokslininko T. Leončiko manymu, auganti socialinė nelygybė ir didėjanti imigracija dar la-biau sustiprins ksenofobijos augimo tendencijas Lietuvoje (Rasizmo ir ksenofobijos, 2008). Pasak Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Valentukevičiaus, 2003–2008 m. dėl neapykantos kurstymo prieš kitos rasės, tautybės, etninės, religinės grupės ar netradicinės socialinės orientacijos asmenis pradėta 110 teisminių tyrimų; per pastaruosius trejus metus dėl rasinės, religinės neapykantos kurstymo nuteisti 25 asmenys, vienam nepilnamečiui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, dvi bylos dar neišnagrinėtos (Rasizmo ir ksenofobijos, 2008).

ANTISEMITIZMASSemitais laikomi žmonės, kalbantys kalba, priklausančia semitų kalbų grupei. Šiai grupei

priklauso tiek žydai, tiek arabai, tačiau antisemitizmas taikomas išimtinai žydams. Šis terminas, matyt, pirmąkart paminėtas austrų mokslininko M. Steinschneiderio junginyje „antisemitinės nuostatos“ (antisemitische Vorurteile), kuriuo jis apibūdino E. Renano mintis, kad „semitų rasės“ yra žemiau nei „arijų rasės“. (Antisemitizmas, 2009).

Antisemitizmas – tautinės, rasinės neapykantos forma, pasireiškianti žydų diskriminavimu ar persekiojimu.

(„Politikos mokslų žodynas“, 2007)

Antisemitizmo problema gyvuoja nuo seniausių laikų iki šių dienų. Ypatingi prievartos žydų atžvilgiu aktai buvo 1096 m. vokiečių kryžiaus žygis, išvarymas iš Anglijos 1290-aisiais, išvarymas iš Ispanijos 1492-aisiais, išvarymas iš Portugalijos 1497-aisiais (Antisemitizmas, 2009). Bene žiauriausias istorijoje antisemitizmo pavyzdys – Hitlerio nacizmas, kuris sąlygojo žydų genocidą visoje Europoje. Ketvirtame ir penktame dešimtmečiais nacistinė Vokietija siekė išnaikinti Europos žydus ir per Antrąjį pasaulinį karą išžudė šešis milijonus šios tautybės atstovų (Prodis, 2009).

Antisemitinės nuostatos pasireiškia ne tik privačiame žmonių gyvenime (mikrolygmuo), bet ir viešajame, politiniame (makrolygmuo). Nerimą kelia tai, jog antisemitizmas didėja. Romos katalikų bažnyčios istorikas E. Flanney (1965, percituota iš Antisemitizmas, 2009) skiria keturias antisemitizmo atmainas: politinis ir ekonominis (pavyzdžiais pateikiami Ciceronas ir C. Lindbergas); teologinis arba religinis; nacionalistinis (cituojamas Volteras ir kiti Švietimo epochos mąstytojai, kurie laikė, kad žydams būdingos tam tikros charakterio savybės, tokios kaip šykštumas ir arogancija, ir smerkė už kai kuriuos jų papročius – kašrutą ir šabą); rasinis, praktikuotas nacių. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje išryškėjo dar viena atmaina, nukreipta prieš sionizmą ir Izraelio valstybę, kylanti tiek iš radikaliojo kairiojo, tiek iš radikalaus dešiniojo islamo (Antisemitizmas, 2009). JAV valstybės departamento ataskaitoje teigiama, kad Vakarų Europoje didelę įtaką antisemitinėms nuotaikoms daro radikalūs musulmonai. Taip pat pabrėžiama, jog antisemitizmo apraiškų daugėja arabų žiniasklaidoje, kur vis dažniau vartojama holokausto terminologija, siekiant apjuodinti Izraelį ir jo politinę vadovybę (Europoje didėja antisemitizmas, 2005). Pavyzdžiui, Prancūzijoje pastaraisiais metais pasitaikė nemažai išpuolių prieš sinagogas ir žydų mokyklas, kuriuos, vietos valdžios manymu, rengia musulmonų jaunuoliai, nusiteikę prieš Izraelio veiksmus palestiniečių autonomijos žemėse (Prodis, 2009).

Lietuvių ir žydų santykius sunku įvertinti vienareikšmiškai. Lietuvos žydų bendruomenė – viena seniausių Europoje (Alperavičius, 2000). Nuo seniausių laikų Lietuvoje žydams buvo garantuojama galimybė puoselėti savo kultūrą ir tautines vertybes. Lietuvos folklore žydas yra populiariausias ki-

61


tatautis veikėjas, jo paveikslas piešiamas labai spalvingai: apgavikai, kvailiai, šykštuoliai, apsukrūs ir pan. (Anglickienė, 2006), o tai turėjo nemažos įtakos stereotipiniam požiūriui į žydus Lietuvoje. Tačiau jau minėtų Europos vertybių tyrimų grupės 1990 ir 1999 m. atliktų tyrimų duomenys rodo, jog lietuvių palankumas žydams mažėja. 1990 m. žydų kaimynystės nepageidavo 17,7 proc. lietuvių, o 1999 m. jau 21,5 proc. Lietuvos gyventojų nebenorėjo gyventi žydų kaimynystėje. 2003 m. bendrovės „Vilmorus“ atlikto tyrimo „Lietuvos tolerancijos profiliai“ duomenimis, teigiamai žydus vertina 20 proc. Lietuvos gyventojų, neigiamai – 20,4 proc. Svarbus yra S. Alperavičiaus (2000) pastebėjimas, jog lietuvių ir žydų suartėjimas yra abipusis procesas, negalima ignoruoti nei lietuvių išpuolių prieš žydus, nei pasitaikančių antilietuviškų nuotaikų tarp žydų.

DISKRIMINACIJA IR JOS PASEKMĖSStereotipai ir prietarai suteikia pagrindą diskriminacijai (Broom, Bonjean, Broom, 1990). Pri-

etarai yra neigiamas požiūris, tuo tarpu diskriminacija – neigiamas elgesys (Myers, 2008). Šiame skyriuje nagrinėtų sąvokų ir diskriminacijos ryšį galima būtų apibendrinti taip (11 pav. ):

• stereotipais yra grindžiami prietarai; • prietarais remiasi etnocentrizmas, ksenofobija, antisemitizmas bei rasizmas ir taip sufor-

muojamas neigiamas požiūris į kitos rasės, tikėjimo, kultūros žmones.• neigiamas požiūris gali sąlygoti veiksmą – diskriminaciją. Diskriminacija – tai tikslingas socialinių grupių, personalijų interesų, teisių suvaržymas lyginant

su kitais visuomenės nariais.

Diskriminacija – nevienodas asmenų ar jų grupių vertinimas, rasės, lyties, seksualinės orient-acijos ar socialinio statuso (klasės) pagrindu.

(„Politinių mokslų žodynas“, 2007)

Europos teisės aktai draudžia rasinę ir etninę, religinę ir įsitikinimų diskriminaciją, taip pat diskriminaciją dėl negalios, amžiaus bei lyties ar lytinės orientacijos darbe, mokymo įstaigose bei tokiose gyvenimo srityse kaip švietimas, būstas ir sveikatos apsauga. Europos Sąjungos institucijos priėmė tam tikras direktyvas, kurių tikslas – kovoti su diskriminacija ir užkirsti jai kelią. Viena tokių direktyvų yra Rasių lygybės direktyva 2000/43/EK, kuri:

• Įgyvendina vienodo elgesio su žmonėmis, nepriklausomai nuo jų rasinės ar tautinės kilmės, principą;

• Apsaugo nuo diskriminacijos darbo ir profesinio parengimo, mokslo, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos bei naudojimosi prekėmis ir paslaugomis srityse;

• Pateikia tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ir persekiojimo apibrėžimus;

• Suteikia diskriminacijos aukoms teisę pateikti skundą teisinės ar administracinės procedūros, susijusios su atitinkamomis nuobaudomis diskriminaciją vykdantiesiems, būdu;

• Civilinėse ir administracinėse bylose padalija atsakomybę dėl įrodymų tarp ieškovo ir at-sakovo;

• Numato, kad kiekvienoje valstybėje narėje turi būti įkurta organizacija, skatinanti vienodas teises ir teikianti nepriklausomą paramą rasinės diskriminacijos aukoms.

Kitas svarbus Europos Sąjungos dokumentas yra Vienodų sąlygų taikymo įdarbinant ir darbe direktyva 2000/78/EK, kuri:

62

• Įgyvendina lygių teisių darbe ir profesiniame parengime, nepriklau-somai nuo religijos ar įsitikinimų, lytinės ori-entacijos ir amžiaus, principą;

• Kaip ir direktyvoje dėl rasinės lygybės, pateikia diskriminacijos, teisinio skriaudos atitaisymo ir bendros atsakomybės už įrodymus apibrėžimus;

• Reikalauja, kad darbda-viai tinkamai patenkintų neįgalių žmonių, turinčių reikiamą kvalifikaciją konkrečiai darbo vietai, poreikius;

• Numato ribotas lygių teisių principo išimtis, pavyzdžiui, išsaugoti religinės organizacijos etnosą ar numatyti specialias programas, skatinančias vyresnio amžiaus ar jaunesnių darbuotojų integraciją į darbo rinką.

Direktyvos tiksliai apibrėžia siauras išimtis, kai leidžiama diskriminacija: pozityvi diskriminacija (pvz.: skelbimai, kuriuose siūloma lengvatos, skatinančios tam tikros grupės narius kreiptis dėl darbo, siekiant įtraukti į darbą anksčiau diskriminuotą grupę), tam tikrų profesinių reikalavimų tai-kymas, pagrįstų patalpų neįgaliesiems įrengimas bei kai kurios išimtys dėl asmenų amžiaus.

Nustatyti, ar įvyko tiesioginis ar netiesioginis diskriminavimas, gana sunku, kadangi ne visada lengva įvardyti „palyginimą“ ir tenka remtis hipoteze palyginimu – vertinti galimą realią situaciją panašiomis aplinkybėmis (Europos žmonių, 2005). Tam, kad būtų lengviau spręsti sudėtingus dis-kriminacijos atvejus, Rasių direktyvos 8 straipsnyje ir Užimtumo direktyvos 10 straipsnyje įrodinėjimo pareiga perkeliama atsakovui, t. y. pats atsakovas turi įrodyti, jog vienodų sąlygų taikymo principas nebuvo pažeistas.

Užtikrinant Europos Sąjungos teisės aktų taikymą, 2005 m. Lietuvoje įsigaliojo Lietuvos Re-spublikos lygių galimybių įstatymas1, kurio paskirtis – užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmonių lygių teisių įgyvendinimą bei bet kokios tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų uždraudimą.

Dar 1998 m. Lietuva ratifikavo Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminaci-jos panaikinimo (1965). Lietuvos Respublikos Konstitucija gina piliečių, priklausančių tautinėms mažumoms, teisę turėti savo kalbą, kultūrą, papročius (37 straipsnis). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis draudžia diskriminuoti dėl lyties, tautybės, rasės, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės, o 170 straipsnyje nustatyta fizinių ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė už kurstymą prieš bet kurios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Diskriminacija gali būti įvairių rūšių: individuali, institucinė, tiesioginė, netiesioginė, pozityvi, negatyvi (12 pav.).

1 Valstybės žinios, 2003-12-05, Nr. 114-5115.

63


J. F. Healey (2007) apibrėžia individualią ir institucinę diskriminaciją: • Individuali diskriminacija yra tada, kai asmenys ar jų grupės diskriminuoja kitus asmenis

ar jų grupes dėl to, kad jie yra skirtingi pagal tam tikrus požymius (lytį, amžių, rasę, tautybę, religiją ir pan.);

• Institucinė diskriminacija pasireiškia tada, kai institucijos ar organizacijos (pvz., švietimo, sveikatos, socialinės, politinės ir ekonominės) nelygiaverčiai traktuoja grupes, turinčias tam tikrų bruožų. Pavyzdžiui, bet kokie politiniai sprendimai, kurie yra palankūs dominuojančiai grupei ir nepalankūs mažumai, gali būti laikomi institucine diskriminacija.

Diskriminacija taip pat gali būti tiesioginė ir netiesioginė. 2003 m. Lygių galimybių įstatymo straipsnyje nurodoma:

• Tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus šiuos įstatymų numatytus at-vejus: apribojimus dėl amžiaus; reikalavimą mokėti valstybinę kalbą; draudimą dalyvauti politinėje veikloje; dėl pilietybės taikomas skirtingas teises; speci-alias priemones sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityje, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes; specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl amžiaus, lytinės orientaci-jos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų; kai dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tam tikra žmogaus savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, o šis tikslas yra teisėtas ir reikalavimas yra tinkamas;

• Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apri-bojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų as-menims.

Tiesioginės diskriminacijos pavyzdys – darbdavys atsisako priimti į darbą tam tikros tautybės ar rasės asmenis (juodaodžius, kinus, žydus ir pan.), kad „nesugadintų“ savo bendrovės įvaizdžio. Netiesioginė diskriminacija būtų tada, kai, pavyzdžiui, imigrantams nesuteikiamos galimybės siekti karjeros arba mokamas mažesnis atlyginimas nei kitiems darbuotojams.

64

2003 m. Lygių galimybių įstatymas, drausdamas diskriminaciją įvairiais pagrindais, taip pat nustato draudimą netiesiogiai diskriminuoti asmenis ar jų grupę, nurodyti kitiems asmenims dis-kriminuoti tam tikrą asmenį ar jų grupę bei priekabiauti.

Tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų – tai lygių galimybių pažeidimas.

Diskriminacija dar gali būti pozityvi ir negatyvi:• Pozityvioji diskriminacija – kai su tam tikromis grupėmis elgiamasi palankiau už kitas, kad

būtų užkirstas kelias patirti nepatogumus dėl kurios nors diskriminacijos priežasčių arba kad būtų kompensuoti. Leidžiami požiūrio skirtumai, kai dėl darbo veiklos pobūdžio iš tiesų būtina, kad jį atliktų tam tikrai etninei grupei priklausantis, tam tikrą religiją išpažįstantis arba tam tikro amžiaus ir t. t. asmuo (Europos Komisija, 2005).

• Negatyvioji diskriminacija remiasi stereotipais ir apima rasizmą, antisemitizmą, seksizmą.Diskriminacija taip pat gali būti politinė, ekonominė ir teisinė. Politinė diskriminacija suvaržo

piliečio teises reikšti politines nuostatas, dalyvauti politiniame šalies gyvenime. Ekonominė – neleidžiama konkrečiam asmeniui ar net visai grupei dalyvauti konkrečioje ekonominėje veikloje, kuriai jis pasiruošęs ir yra tinkamas. Tokia diskriminacija žemina žmogų, yra jam nuostolinga. Teisinė diskriminacija žlugo visuomenės lygiateisiškumą prieš įstatymą, pažeidžia piliečių teises.

Priekabiavimas taip pat yra diskriminacija. 2003 m. lygių galimybių įstatyme priekabiavimas yra apibrėžiamas kaip nepageidaujamas elgesys, kai dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų siekiama įžeisti arba įžeidžiamas as-mens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Pavyzdžiui, tyčiojimasis iš kitos rasės ar religijos asmenų, religinės simbolikos deginimas, įžeidžiančių simbolių ir šūkių rašymas viešoje vietoje ir pan.

Diskriminacija apsunkina diskriminuojamųjų gyvenimą, neleidžia atskleisti visų savo galimybių įvairiose gyvenimo situacijose. Izoliacija, atskirtis, teisių apribojimas, prastos gyvenimo sąlygos, galimybių įsidarbinti apribojimas – tai tik keletas situacijų, su kuriomis susiduria diskriminuojami asmenys ar jų grupės. Migrantai diskriminaciją pajunta pirmieji. Juos visuomenė dažnai nepelnytai kaltina ekstremizmu, nors jis net neįvertintas, nepatikrintas. Diskriminuojamieji netenka galimybių judėti šalyje, nes apribojamos jų teisės. Daugelis žmonių turi įvairialypę tapatybę, kuri gali tapti diskriminacijos priežastimi. Pavyzdžiui, neįgali imigrantė moteris, išpažįstanti kitokį tikėjimą, nei yra įprasta toje šalyje, gali būti diskriminuojama dėl lyties, negalios, religijos, rasės arba dėl visų veiksnių iš karto.

2006 m. Eurobarometras atliko sociologinį tyrimą, kurio tikslas – atskleisti Europos Sąjungos šalių gyventojų nuomonę apie įvairias diskriminacijos formas: diskriminaciją dėl etninės kilmės, neįgalumo, lytinės orientacijos, amžiaus, religijos ar įsitikinimų bei dėl lyties. Tyrimas parodė, jog dauguma Europos gyventojų (64 proc.) mano, kad labiausiai paplitusi diskriminacija dėl etninės kilmės. Lietuvos gyventojų nuomonė šiek tiek kitokia. Tik 23 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog diskriminacija dėl tautybės paplitusi, ir daugiau akcentuoja kitas diskriminacijos formas. Žymiai mažiau nei kitų Europos šalių gyventojai, Lietuvos gyventojai (apie ketvirtadalį) mano, kad priklausy-mas kitai tautybei ar tikėjimui nei dauguma nekelia kliūčių, išskyrus buvimą romu (čigonu), – du trečdaliai visuomenės sutinka, kad buvimas romu sukelia sunkumų. Net 75–85 proc. žmonių Lietu-voje sutinka, kad diskriminaciją patiriančioms grupėms turi būti užtikrintos lygios galimybės darbe ir todėl turi būti imtasi specialių priemonių. Taip pat 75 proc. pritaria, kad reikia apsaugoti nuo diskriminacijos dėl tautybės.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „TNS Gallup“ 2008 m. atliko tyrimą dėl

65


diskriminacijos darbo rinkoje2. Šio tyrimo rezultatai rodo, jog 14 proc.. Lietuvos gyventojų mano, kad viena rimčiausių diskriminacijos formų Lietuvos darbo rinkoje – rasinė diskriminacija. Rasinės diskriminacijos klausimas aktualiausias atrodė 15–29 metų respondentams ir žmonėms, gyvenantiems mieste. 16 proc. didelių miestų gyventojų pritarė, kad Lietuvos darbo rinkoje egzistuoja rasinė problema, o diskriminaciją dėl tautybės mano egzistuojant kas penktas didmiesčių gyventojas.

Įvairių tyrimų apžvalga rodo, jog Lietuvos gyventojai teigia esantys tolerantiški kitų tautybių ir rasių žmonėms, pasisako už tai, jog diskriminacijos problema turi būti sprendžiama, užtikrinant visiems vienodas galimybes. Tačiau matuojant Lietuvos gyventojų tolerancijos lygį, paaiškėja, kad gyventojų deklaruojamos nuostatos neatitinka realaus elgesio. 2009 m. birželio 10 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) pristatė penktąją žmogaus teisių apžvalgą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje 2007–2008“, parengtą remiantis ŽTSI tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos stebėsenos duomenimis3. Čia pažymima, kad nuo 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, išliko žmogaus teisių padėties blogėjimo tendencija 2007–2008 m., pasireiškianti, be visa ko, sparčiu rasizmo, antisemitizmo, ksenofobijos, homofobijos ir kitų nepakantumo formų plitimu. Tai rodo, jog Lietuvos visuomenė dar mažai išmano apie diskriminaciją, ją sąlygojančius veiksnius ir pasekmes. Būtina šviesti gyventojus, ypač jaunimą, apie žalingą stereotipų, išankstinių nuostatų, ksenofobijos, antisemitizmo, kraštutinio etnocentrizmo bei rasizmo poveikį žmonių san-tykiams, ugdyti toleranciją ir tarpkultūrinio bendravimo kompetenciją.

2 http://old.tns-gallup.lt/lt/disp.php/lt_news/lt_news_grp7_4

3 http://www.hrmi.lt/project.php?strid=1191&id=5567

66

PRAKTINĖ UŽDUOTISŽAIDIMAS „BARANGA“ (7 priedas )

TIKSLAS – tarpkultūrinio sąmoningumo ugdymas, suvokiant, jog žmonės iš skirtingųkultūrų turi skirtingas taisykles.

PRIEMONĖS: taisyklių lapai, 4 kortų kaladės (7 priedas).

EIGAVadovas suskirsto grupę į keturias grupeles, išdalija taisyklių lapus ir kortų kalades.Baranga – turnyro taisyklės: • Turite 5 minutes susipažinti su žaidimo „Barnga“ taisyklėmis ir pabandyti žaisti. • Po to taisyklės iš jūsų bus paimtos ir bus uždrausta bet kokia verbalinė komuni-

kacija. Nuo to momento galėsite naudoti gestus arba piešinius, bet žodžių ir raidžių negalėsite nei ištarti, nei užrašyti.

• Tada prasidės turnyras. 5 minutes žaisite sėdėdami už savo stalo (žaisite tylėdami). • Nuo pat pradžių turėsite skaičiuoti taškus.

Žaidimo nugalėtojas• Žaidėjas, surinkęs daugiausia kirčių raundo metu, gauna daugiausia taškų. Jei

raundas baigėsi, o jūsų žaidimas nebaigtas, nugalėtoju bus laikomas tas, kuris tuo momentu yra surinkęs daugiausia taškų.

• Pralaimi žaidėjas, surinkęs mažiausiai taškų raundo metu.• Kiekvienas raundas tęsiasi 5 minutes.• Kiekvieno raundo pabaigoje žaidėjai persėda prie stalų tokia tvarka:

* raundo nugalėtojas pereina prie kito stalo su didesniu numeriu; * žaidėjas, surinkęs mažiausiai taškų raundo metu, pereina prie kito stalo su

mažesniu numeriu;* visi kiti žaidėjai lieka prie savo stalų. * Nugalėtojas už stalo su didžiausiu numeriu lieka prie to paties stalo. Pralaimėtojas

už stalo su mažiausiu numeriu lieka prie to paties stalo.

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Ką jautė žaidėjai žaidimo metu, ką pastebėjo, kas vyko?• Kokią gyvenimišką situaciją primena žaidimas?• Kas sąlygoja problemas žaidimo metu?• Ką darėte, kad išspręstumėte iškilusias problemas?• Kaip reikėtų elgtis atsidūrus panašioje realioje situacijoje?• Ko išmokote iš šio žaidimo?

Šaltinis: Sivasailam T. , Steinwachs B. (1990) Barnga: A Simulation Game on Cultural Clashes. A SIETAR International publication. Intercultural Press, Inc.

67


LITERATŪRA1 Antisemitizmas (arba judėjafobija) (2009). Prieiga per internetą http://www.lithuanian.net/lt/

juda/a-semit.htm [žiūrėta 2009.04.14].

2 Alperavičius S. „Žydų mažumos ir daugumos santykis Lietuvoje“. Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje / Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Re-spublikos Vyriausybės, 2002.

3 Anglickienė L. „Kitataučių įvaizdis Lietuvių folklore“. Monografija. Vytauto Didžiojo Univer-sitetas. – Vilnius, 2006.

4 Augoustinos M., Reynolds K. J. Prejudice, Racism, and Social Psychology. In Understanding Prejudice, Racism, and Social Conflict, (ed) Augoustinos M., Reynolds, K. J. SAGE Publica-tions, – London., 2002, 1–23 p..

5 Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. – Kaunas, 2003.

6 Beebe A. S., Beebe A. J., Ivi D. K. Communication: Principles for a Lifetime. 3rd ed., – Boston, New York: Pearson and AB, 2007.

7 Beresnevičiūtė V., Nausėdienė I. „Trys Lietuvos dienraščiai apie tautines mažumas“. Soci-ologija. Mintis ir veiksmas. Nr.1 (3), 1999, 67– 78 p.

8 Brislin R. W. Understanding Culture’s Influence on Behavior. – Harcourt College Publishers, 2000.

9 Broom L., Bonjean C. M., Broom D. H. (1990). Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Vertimas į lietuvių kalbą 1992. Littera Universitatis Vytauti Magni.

10 Cooper P. J., Calloway-Thomas C., Simonds C. J. Intercultural, 2007.

11 Europoje didėja antisemitizmas (2005). Prieiga per internetą http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=4154[žiūrėta 2009.04.14].

12 „Economist“: antisemitizmas Rusijoje vėl kelia savo šlykščią galvą. Prieiga per internetą http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=5732[žiūrėta 2009.04.14].

13 Europos žmonių konsultavimo organizacija kartu su Migracijos politikos grupe (2005). Ko-vos su diskriminacija vadovas. Rankraštis parengtas 2005 m. rugsėjį.

14 Europos Komisija (2005). Lygybė ir nediskriminavimas 2005 m. metinė ataskaita. Pagrindinės teisės ir kova su diskriminacija. Užimtumas ir socialiniai reikalai. Prieiga per internetą http://europa.eu.int. [žiūrėta 2009.10.23].

15 For diversity against discrimination (2009). Prieiga per internetą http://www.stop-discrimina-tion.info [žiūrėta 2009.04.04].

16 Harris M. (1995). Kultūrinė antropologija. Vertimas į lietuvių kalbą 1998. ALF.

17 Healey J. F. Diversity and Society. Race, Ethnicity and Gendre. Second ed. – Pine Forge Press, 2007.

68

18 Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. – Vilnius, 1995.

19 Kasatkina N., Leončikas T. Lietuvos etninių grupių adaptacija. – Vilnius, 2003.

20 Kregždė S. Tautinis lietuvio charakteris. – Vilnius, 1994.

21 Kuzmickaitė L. „Etniniai stereotipai“. Filosofija. Sociologija. 1992, Nr. 3(9). 58 p.

22 Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (. žin., 2003-12-05, Nr. 114-5115).

23 Leončikas T. „Vertybės ir visuomenės mažumos“. Kultūrologija, 6 t. – Vilnius, 2000.

24 Levi-Strauss C. (1952). Rasė ir istorija. Vertimas į lietuvių kalbą – Baltos lankos, 1992.

25 Lietuvos HSM duomenų archyvas, prieiga per internetą http://www.lidata.eu [žiūrėta 2009-06-30].

26 Mano teisės (2009). Diskriminacijos samprata, rūšys. Prieiga per internetą http://www.man-oteises.lt [žiūrėta 2009.04.04].

27 Martin J. N., Thomas K. Intercultural Communication in Context. – McGrawHill: Boston, 2000.

28 Mehrabian A. Silent Messages: Implicit Communication of Emotions and Attitudes. –Bel-mont, CA: Wadsworth, 1981.

29 Myers D.G. „Socialinė psichologija“. Poligrafija ir informatika, 2004.

30 Neuliep J. W. Gene Scale (Self Assessment 1-3), in Intercultural Communication: A Contex-tual Approach, 2nd ed. Houghton Mifflin Co., – New York, 2003, pp. 29–30 p.

31 Politinių mokslų enciklopedinis žodynas. Ats. redaktorius A. Jankauskas. – Vilniaus univer-siteto leidykla, 2007.

32 Prodis R.: antisemitizmas nėra toks stiprus kaip ketvirtame dešimtmetyje (2009). Prieiga per internetą http://eic.euro.lt/go.php/lit/R._Prodis_antisemitizmas_nera_toks_stipr/2619 [žiūrėta 2009.04.14].

33 Rasizmo ir ksenofobijos apraiškų Lietuvoje tik daugės (2008). Prieiga per internetą http://www.lrytas.lt/-12105936451208436269-rasizmo-ir-ksenofobijos-apraiškų-lietuvoje-tik-daugės.htm [žiūrėta, 2009. 05.05].

34 Tajfel H.. Social Stereotypes and Social Groups. In Intergroup Relations: essential read-ings, edited by M.A. Hogg, D. Abrams. USA: Edward Brothers, Ann Arbor, 2001.

35 Trinkūnienė I. „Požiūris į mažumas ir atvira visuomenė“. Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje. Vilnius / Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2000, 66–79 p.

36 Vareikis E. (2007) „Rasizmo agonija ar renesansas?“ Prieiga per internetą http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k=news&id=11888792491188411890 [žiūrėta 2009.06.02].

69

4 SKYRIUS. ĮVAIROVĖS VALDYMO STRATEGIJOSĮVADAS

Gyvenimas daugiakultūrėje visuomenėje nėra naujas reiškinys, tačiau dauguma Europos šalių susiduria su vis didėjančia gyventojų tautine ir religine įvairove, sąlygojama globalizacijos ir intensyvios migracijos procesų. Tai, kad pasaulyje vis dar kariaujama, kad dėl teroristų išpuolių žūsta žmonės, šalyse vyksta riaušės, sąlygojamos etnocentrizmo, rasistinių nuostatų ir kseno-fobijos, rodo, jog žmonija iki šiol neišmoko taikiai sugyventi su skirtingomis kultūromis, priimti ir toleruoti skirtingas vertybes, tradicijas, požiūrius. Ne veltui pabrėžiamas žodis išmokti, kadangi tolerancijos, empatijos ir supratimo iš tikrųjų galima išmokti, t. y. – įgyti tarpkultūrinio bendravi-mo kompetenciją. Kalbant apie tarpkultūrines kompetencijas naudojamos tokios sąvokos kaip kultūrinis sąmoningumas (žinios apie kitų kultūrų istoriją ir gyvenimo būdą, papročius) ir / ar kultūrinis raštingumas (išsamesnės žinios apie visuomenės stratifikaciją, spaudimo grupes, religi-jas ir pan. bei kalbos mokymasis) (Deltuvaitė ir kt., 2006). Valstybės tarnautojams, savo darbe su-siduriantiems su skirtingų kultūrų žmonėmis, tarpkultūrinė kompetencija gali ne tik padėti sukurti pagarba, tolerancija bei pasitikėjimu grindžiamus santykius, bet ir nediskriminuoti, tinkamai spręsti imigrantų problemas bei integruoti juos į visuomenę. Tarpkultūrinė kompetencija gali prisidėti prie institucijos darbo tobulinimo užtikrinant tinkamą elgesį su klientais. Taip pat kitų kultūrų pažinimas padės geriau suvokti ir įvertinti savąją kultūrą.

Įvairovės valdymo strategijos – tai veiksmų schemos, padedančios žmonėms laisvai ir efektyviai komunikuoti. Šios strategijos apima tarpkultūrinio bendravimo žinias, įgūdžius ir vertybes, kurios padeda suformuoti tarpkultūrinę kompetenciją. Šio SKYRIAUS TIKSLAS:

• aptarti tarpkultūrinio bendravimo sampratą, kuri leis plačiau suvokti bendravimo procesą, atskleis tarpkultūrinio bendravimo ypatumus;

• aptarti tarpkultūrinio bendravimo kompetencijos sampratą ir kaip ją įgyti; • pristatyti tarpkultūrinio konflikto sampratą ir jo valdymo strategijas;• aptarti tarpkultūrinį tarpininkavimą kaip efektyvaus imigrantų problemų sprendimo pavyzdį.

TARPKULTŪRINIS BENDRAVIMAS Tarpkultūrinis bendravimas – tai bendravimas tarp skirtingų kultūrų atstovų, kurį sąlygoja kon-

tekstas: situacijos, aplinkybės, įsitraukę žmonės, santykis tarp tų žmonių ir pan. (Cooper ir kt., 2007). Kuo didesnis skirtumas tarp bendraujančių žmonių kultūrų, tuo didesnė nesusišnekėjimo ir net kon-flikto tikimybė. Todėl svarbu pažinti įvairias kultūras ir išmanyti bendravimo procesą bei efektyvaus bendravimo principus.

Bendravimas yra procesas, kai kuriama prasmė ir dalijamasi ja su kitais per verbalines ir neverbalines žinutes (Beebe ir kt., 2007). Socialinės psichologijos ir tarpkultūrinio bendravimo vadovėliuose pristatomas bendravimo procesas, kurio metu siunčiama žinutė.

Žinutė – tai rašytiniai, verbaliniai ir neverbaliniai elementai, kuriems suteikiama tam tikra reikšmė.

(Beebe ir kt., 2007)

70

Žinutė gali būti siunčiama apgalvotai (pvz., jūs kalbatės su draugu), neapgalvotai (užmiegate paskaitos metu), verbaliniu būdu (labas, kaip sekasi?), neverbaliniu būdu (šypsena, grimasa), raštu (laiškas), kitais elektroniniais kanalais.

Bendravimo procese dalyvauja žinutės siuntėjas, t. y. tas, kuris sukuria žinutę, išreikšdamas mintį ar jausmą, ir žinutės gavėjas – tas, kuris priima žinutę ir bando suvokti jos prasmę. Ben-dravimo proceso veiksmingumui didelę reikšmę turi triukšmas – įvairūs trukdymai, kurie neleidžia tinkamai išgirsti, suvokti žinutę. Triukšmas gali būti suvokiamas pažodžiui, pavyzdžiui, kaip garsas, neleidžiantis žmonėms susišnekėti. Tačiau triukšmas gali būti ir psichologinis – mintys, nerimas, jausmai, kurie nukreipia žmogaus dėmesį.

Paprasčiausiai bendravimą, kaip žinutės siuntimo procesą, būtų galima suskirstyti į tokius žingsnius:

• Žinutės užšifravimas – siuntėjo minčių ir jausmų pavertimas simboliais (žodžiais, garsais, neverbaliniais signalais), kiti galėtų suprasti.

• Žinutės siuntimas – tai žinutės siuntimas tam tikrais kanalais. • Žinutės iššifravimas vyksta tada, kai žinutė pasiekia gavėją, ir gavėjas ją ššifruoja rem-

damasis savo mintimis ar jausmais. Žinutė gali būti siunčiama įvairiais kanalais: laišku, telefonu, rašteliu, internetu, faksu, žodžiu,

taip pat vizualiniais (gestai ir veido išraiškos, laikysena ir pan.), audio- (garsas) bei jutimų (lytėjimas, apkabinimas) kanalais. Įvairūs kanalai turi didelę reikšmę žinutės iššifravimui. Pavyzdžiui, kai kal-bate telefonu su savo draugu, žinutė siunčiama elektoriniu kanalu. Gavėjas, iššifruodamas žinutę, negali jūsų matyti (nebent yra įrengta kamera), užuosti (uoslės kanalas), paliesti (lietimo kanalas) ir tuo būdu panaudoti papildomos informacijos žinutei suvokti. Jeigu bendraujate su draugu akis į akį, visa kūno kalba, kvapas ir lietimas gali padėti geriau suvokti siunčiamą žinutę.

Procesas, kai siuntėjas nukreipia žinutę gavėjui, vadinamas vienpusiu bendravimu. Šiuo atveju gavėjo vaidmuo yra tik priimti siuntėjo žinutes bei įvykdyti instrukcijas ir nurodymus, nesidalijant savo mintimis, jausmais ar idėjomis. Tam tikrais atvejais toks bendravimas yra reikalingas ir efekty-vus, pavyzdžiui, kai ekstremalioje situacijoje reikia skubių nurodymų, ką žmonės turi daryti, ir nėra laiko klausančiųjų klausimų ir rūpesčių. Tačiau kitais atvejais toks bendravimas nėra veiksmingas, nes gali kelti gavėjo nepasitenkinimą, nusivylimą, nesusišnekėjimą ir pan.

Veiksmingesnis bendravimas yra tada, kai procesas yra abipusis: siuntėjas nusiunčia žinutę gavėjui ir gavėjas atsako, t. y. su-teikia siuntėjui grįžtamąjį ryšį. Ne mažiau svarbus bendravimui yra kontekstas, kuris gali būti ne tik susijęs su aplinka, – pavyzdžiui, turi reikšmės ir bendraujančiųjų skaičius, jų santykiai praeityje, bendravimo tikslas, kultūriniai skirtumai ir pan. Bendraudami žmonės stebi pašnekovo verbalinę ir neverbalinę kalbą ir atitinkamai reaguoja, siųsdami žinutes. Abi-pusis bendravimas leidžia visiems dalyviams visaverčiai dalyvauti bendravimo procese.

Nors abipusis bendravimas beveik visada yra produktyves-

71

IV. Įvairovės valdymo strategijos

nis ir efektyvesnis negu vienpusis, tačiau jis užtrunka žymiai ilgiau. Tiek vienpusio, tiek abipusio bendravimo atveju galimas bendraujančiųjų nesusišnekėjimas ir iš to kylantys nesusipratimai. Draugiškas juokas gali būti priimamas kaip įžeidimas, subtilus prašymas gali likti nepastebėtas, konstruktyvus pasiūlymas suprastas kaip „nuleistas“ iš viršaus.

Tam, kad bendraujantys individai susišnekėtų tarpusavyje ir nekiltų nesusipratimų, siuntėjas turi tiksliai perduoti savo mintis ir jausmus, o gavėjas turi tiksliai iššifruoti tai, ką siuntėjas norėjo pa-sakyti. Gyvenime dažnos situacijos, kai individai tarpusavyje nesusikalba. Puikiausiai tokią situaciją apibūdina lietuvių liaudies patarlė „vienas apie miltus, kitas – apie tiltus“. Klaidingam žinutės iššifravimui įtakos gali turėti trys svarbiausi veiksniai:

• siuntėjas gali turėti sunkumų versdamas mintis ir jausmus simboliais (neteisingas užkodavimas);

• žinutė gali būti neefektyviai išsiųsta. Gali būti per daug triukšmo, kad būtų išgirsti visi siuntėjo žodžiai, arba siuntėjas gali kalbėti per tyliai, neaiškiai, nesuprantamai ar nerišliai;

• iššifruodamas siuntėjo žinutę gavėjas ją gali klaidingai suprasti dėl keleto veiksnių, įskaitant: fiziologinius veiksnius, individualų požiūrį, vertybes, tikėjimą, gynybos mechanizmus ir ste-reotipus, taip pat apčiuopiamus veiksnius, tokius kaip nesiklausymas. Dviprasmiška gali būti neverbalinė kalba arba žodžiai gali turėti dvigubą prasmę: vienokią siuntėjui ir kitokią gavėjui.

Kaip matome, žinutės suvokimas priklauso ir nuo siuntėjo gebėjimo tiksliai užšifruoti tai, ką nori pasakyti, ir nuo gavėjo gebėjimo tiksliai iššifruoti tai, ką siuntėjas užkodavo. R. Lekavičienė (2007) žinutes skirsto į kongruentines ir nekongruetines. Kongruentinės yra tos, kur visi siunčiami signa-lai (verbaliniai ir neverbaliniai) yra suderinti, vienos krypties (pvz., žmogus meiliai žiūri ir švelniai sako „Aš tave myliu“). Nekongruentinės – kai siunčiami signalai prieštarauja vienas kitam, yra skirtingų krypčių (pvz., išsigandęs žmogus, drebėdamas iš baimės, virpančiu balsu sako „Aš nebi-jau“). R. Lekavičienė (2007) taip pat akcentuoja, jog nekongruentinės žinutės apsunkina ir trikdo bendravimą, sukurdamos dvigubą ryšį, kuris ypač neigiamai veikia gavėją, jei jis yra priklausomas nuo siuntėjo.

Bendravimą R. Želvys (2007) laiko pačiu svarbiausiu žmogaus gebėjimu ir vertybe, vienijančia visą žmoniją. Kad bendravimas iš tikrųjų būtų vienijanti, o ne skaidanti ir supriešinanti žmoniją vertybė ir gebėjimas, jis turi būti efektyvus. A. S. Beebe ir kt. (2007) išskiria universalius efektyvaus bendravimo principus: sąmoningai suvokti save ir kitus bendraujant; efektyviai siųsti ir interpretuoti verbalinę žinutę; efektyviai siųsti ir interpretuoti neverbalinę žinutę; dėmesingai kitų klausytis ir jiems atsakyti; tinkamai pritaikyti žinutę prie pašnekovo lygio. Remdamiesi A. S. Beebe ir kt. (2007) išdėstytomis mintimis, trumpai aptarkime kiekvieną principą.

PIRMAS PRINCIPAS. SĄMONINGAI SUVOKTI SAVE IR KITUS BENDRAUJANT. Tai reiškia:• Suvokti savo intraasmeninio bendravimo žinutes: savo mintis, jausmus, save ir kitus, savo

bendravimo stilių (jausmingas, ramus, agresyvus, pašaipus ir pan.);• Būti sąmoningam bendravimo metu ir suvokti, kaip intraasmeninis bendravimas veikia

bendravimą su kitais bei elgesį bendraujant.Efektyviai bendraudamas žmogus yra sąmoningas, dalyvaujantis, žino, kas jis yra, ir gali

sąmoningai pasirinkti, kaip bendrauti. Tuo tarpu neefektyviai bendraujantis žmogus yra negalvo-jantis ir nedėmesingas. Toks žmogus reaguoja į kitų žinutes greitai, neapgalvotai, automatiškai. Jis gali reaguoti gynybiškai, vartoti šiukščius žodžius ir pan.

72

ANTRAS PRINCIPAS. EFEKTYVIAI SIŲSTI IR INTERPRETUOTI VERBALINĘ ŽINUTĘ. Tai reiškia:• Išreiškiant mintį ar idėją, vartoti aiškius ir tikslius žodžius;• Stengtis tiksliai interpretuoti pašnekovų žodžius.Verbalinė žinutė kuriama kalbos pagalba, kurią sudaro simboliai ir taisyklių sistema, padedanti

žmonėms suprasti vieni kitus. Simboliai yra žodžiai, gestai ar kiti matomi signalai, išreiškiantys mintį, idėją ar patyrimą. Skaitymo įgūdžiai padeda suprasti simbolių prasmę, kuri gali būti skirtinga priklausomai nuo žmogaus patirties ir suvokimo. Efektyviai bendraujantis žmogus naudoja tinka-mus simbolius tiksliai perteikti prasmę. Jis atrenka tinkamus simbolius žinutei suformuoti, taip pat atidžiai interpretuoja gautas žinutes. Žodžiai turi didelę galią: jie gali teigiamai paveikti klausytojus, t. y. sustiprinti, įgalinti, paguosti, padrąsinti, arba neigiamai paveikti – įžeisti, pažeminti, paniekinti ir pan.

TREČIAS PRINCIPAS. EFEKTYVIAI SIŲSTI IR INTERPRETUOTI NEVERBALINĘ ŽINUTĘ. Tai reiškia:

• Neverbaliniais signalais išreikšti jausmus arba sušvelninti išsakytus žodžius;• Stengtis tiksliai interpretuoti pašnekovų neverbalinius signalus.Neverbalinės žinutės gali žymiai stipriau išreikšti idėjas ar emocijas nei žodžiai. Tam tikri gestai,

veido išraiškos, pozos ir pan. gali turėti aiškią ar paslėptą (neaiškią) prasmę. Tačiau neverbalinių žinučių interpretavimas yra gana sudėtingas dėl didžiulio verbalinių ir neverbalinių žinučių srau-to vienu metu ir nuolatinės jų kaitos. Efektyviai bendraujantis žmogus turi įgūdžių tinkamai inter-pretuoti pašnekovų neverbalines žinutes, taip pat valdyti savo neverbalines žinutes, kad nekiltų prieštaravimų tarp to, ką sako ir kaip elgiasi.

KETVIRTAS PRINCIPAS. DĖMESINGAI KITŲ KLAUSYTIS IR JIEMS ATSAKYTI. Tai reiškia: • Būti orientuotam į kitą ir atidžiai klausytis verbalinių ir neverbalinių pašnekovo žinučių;• Apgalvoti, kaip pateikti grįžtamąjį ryšį tam, kurio klausosi.Klausymas yra labai svarbus bendravimo įgūdis. Klausytis nėra lengva, nors iš pažiūros taip

atrodo. Egzistuoja tam tikros kliūtys, kurios trukdo efektyviai klausytis: psichologinis, arba vidinis, triukšmas (mūsų pačių mintys, emocijos, poreikiai) bei išorinis triukšmas (triukšmas aplinkoje). Efektyvus klausymas yra ne pasyvus, o aktyvus, kadangi klausantysis visomis išgalėmis sten-giasi susikoncentruoti į pašnekovą ir išgirsti verbalines, taip pat stebėti ir neverbalines žinutes, atskleidžiančias įvairius niuansus. Tai dar galima įvardyti kaip jautrumo kitiems arba orientavimosi į kitus principą. Į kitus orientuotas žmogus atsižvelgia į pašnekovo poreikius, motyvus, troškimus bei tikslus ir kartu išlaiko savo integralumą. Taigi, efektyviai bendraujantys žmonės jautriai klausosi ir atsako bei yra orientuoti į kitus.

PENKTAS PRINCIPAS. TINKAMAI PRITAIKYTI ŽINUTĘ PRIE PAŠNEKOVO LYGIO. Tai reiškia:• Panaudoti savo klausymosi ir neverbalinio bendravimo įgūdžius tiek žinutei pritaikyti prie

pašnekovo lygio, tiek bendravimo stiliui parinkti;• Remtis etika pasirenkant, kaip tinkamai suformuluoti žinutę, ir atsakyti į pašnekovo žinutes,

kad būtų pasiekti bendravimo tikslai.Neužtenka būti jautriam ir stengtis suprasti kitus. Svarbu priderinti siunčiamą žinutę prie

pašnekovo lygio. Priderinimas reiškia, jog žmogus pasirenka, kaip geriausiai suformuluoti žinutę ir kaip tinkamai atsakyti pašnekovui, kad būtų pasiekti bendravimo tikslai. Žinutės priderinimas nereiškia, jog žmogus sako tik tai, ką kitas nori girdėti. Tai būtų neetiška. Priderinimas siejamas su žinutės redagavimu ir atsakymo formavimu nenaudojant neetiškų metodų ar melagingos informaci-jos, kad kiti tinkamai suprastų žinutę. Tai taip pat reiškia tinkamo bendravimo stiliaus parinkimą (formalus, neformalus ir pan.). Kalbėdamasis su draugu, žmogus žymiai paprasčiau bendrauja, yra labiau atsipalaidavęs. Tuo tarpu kalbantis su viršininku ar kitu svarbiu asmeniu, žmogaus ben-dravimo stilius tampa formalesnis, atidžiau parenkami žodžiai, labiau pasveriama, kiek ir kaip juo-kauti, ir pan.

73


PRAKTINĖ UŽDUOTISEFEKTYVUS BENDRAVIMAS

TIKSLAS – mokytis efektyviai bendrauti.

PRIEMONĖS: jokių.

EIGA• Dalyviai suskirstomi grupelėmis (po 5–6).• Užduotis – aptarti pavyzdžius iš savo patirties, kuriuose atsiskleistų kliūtys,

trukdančios efektyviam tarpkultūriniam bendravimui. • Išrinkti geriausią pavyzdį ir suvaidinti situaciją visai grupei. • Grupė turėtų pabandyti atspėti, kokia kliūtis (-ys) bendravimui yra vaizduojama.

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Aptarkite, ar ši užduotis buvo sunki? Kaip jautėsi aktoriai? Ką pastebėjo dalyviai?

Kokie bendravimo pricipai buvo atskleisti?• Kokius bendravimo įgūdžius ir principus (pateiktus šiame skyrelyje) dalyviai norėtų

patobulinti. Kaip ir kada ketina tai padaryti?

Šaltinis: Beebe A. S., Beebe A. J., Ivi D. K. (2007). Communication: Principles for a Life-time. 3rd ed., Boston, New York: Pearson and AB.

SUVOKIMO REIKŠMĖ TARPKULTŪRINIO BENDRAVIMO PROCESE

Suvokimas yra labai reikšmingas veiksnys, turintis įtakos žmonių bendravimui. Kiekvienas individas suvokia pasaulį unikaliu būdu dėl fiziologinių veiksnių. Penkios juslės – skonis, uoslė, jutimas, klausa ir rega – padeda jam pažinti pasaulį ir susivokti jame. Tačiau žmogaus juslėmis gaunama informacija yra labai individuali. Pavyzdžiui, saldumas, kartumas, sūrumas ar rūgštumas bus ne vienodai intensyvūs skirtingiems žmonėms. Tai, kas kvepia vienam, gali smirdėti kitam. Trumparegiai arba spalvų neskiriantys žmonės pasaulį matys skirtingai nei turintys gerą regėjimą. Kiti fiziologiniai veiksniai taip pat veikia individo suvokimą. Pavyzdžiui, atsipalaidavę ir gerai pailsėję žmonės linkę lengviau priimti draugų pasišaipymus nei tie, kurie išgyvena stresą, blogai jaučiasi, yra alkani, pavargę ir pan. Visi šie fiziologiniai veiksniai turi didžiulį poveikį suvokimui ir būdui, kuriuo žmonės bendrauja vieni su kitais. Remdamasis savo suvokimu, individas vertina aplinkinius, interpretuoja jų mintis bei elgesį ir atitinkamai bendrauja.

Socialinis suvokimas yra bendravimo proceso dalis, susijusi su socialinės tikrovės vaizdo atkūrimu žmogaus psichikoje (Almonaitienė, 2007). Socialinės tikrovės vaizdo atkūrimą bendrau-jant galima išdėlioti etapais, kai žmogus (Cooper ir kt., 2007):

74

• stebi visus duomenis aplinkoje;• išsirenka tam tikrus duomenis, kuriuos mato, užuodžia, girdi, liečia ar ragauja;• apibrėžia asmenį ar įvykį ir numato būsimus veiksmus;• remdamasis lūkesčiais, apibrėžia savo elgesį to asmens atžvilgiu;• elgesys veikia kito asmens suvokimą.Stebėdamas aplinką, individas atsirenka duomenis pagal savo kultūrines tradicijas, vertybes,

įsitikinimus, patirtį, psichologinę būseną, taip pat pagal duomenų išsiskyrimą iš aplinkos (neįprastai apsirengęs žmogus minioje atkreips daugiau dėmesio negu žmonės, kurių drabužiai yra įprasti toje aplinkoje; neįprastas, šaižus, netikėtas garsas aplinkoje privers daugelį atsisukti ir pasižiūrėti, kas vyksta, ir pan.).

Suvokdamas tikrovę, žmogus remiasi trimis suvokimo komponentais (Cooper ir kt., 2007): • atributais;• tikimybe;• emocijomis. Atributus sudaro tos charakteristikos, kurias individas priskiria kitiems individams ar

reiškiniams, nepriklausomai nuo to, ar tos charakteristikos yra tikros ar tik įsivaizduojamos. Pavyzdžiui, užsieniečiai gali būti laikomi darbščiais, protingais ir draugiškais, arba – tinginiais, nemotyvuotais ir kvailais.

Tikimybė yra paremta tikėjimu, kas ir kaip turėtų būti ar elgtis. Pavyzdžiui, iš teisininko yra tikimasi kompetencijos, tinkamo aprangos stiliaus, kultūringų manierų ir pan. Jeigu į užsieniečius žiūrima kaip į darbščius ir kompetentingus, tai tikimasi, kad jie bus geri darbuotojai.

Emocinį suvokimo komponentą sudaro jausmai, kuriuos individas jaučia stebimiems objektams ar žmonėms. Emocinis komponentas glaudžiai susijęs su individo patirtimi ir atributais, priskiria-mais stebimam objektui, bei tikimybe – tai, ko tikimasi iš objekto. Jeigu individo bendravimo su užsieniečiais patirtis yra teigiama, tai ir emocijos jų atžvilgiu bus teigiamos, jei neigiama – individas paprasčiausiai nemėgs užsieniečių.

Galima išskirti tam tikrus dėsningumus, kaip vienas žmogus suvokia kitą žmogų (Želvys, 2007):• Aiškindamas savo elgesį, žmogus labiau akcentuoja išorines priežastis (mane privertė,

tokia buvo situacija), o kitų žmonių elgesį aiškina pabrėždamas vidines savybes (jo toks charakteris, jis gal taip įpratęs);

• Sprendžiant apie kitus žmones svarbesnė yra neigiama, o ne teigiama informacija;• Žmonėms yra būdinga klijuoti kitiems etiketes;• Akivaizdūs dalykai (pvz., ekstravagantiška pašnekovo išvaizda) bendraujant labiau pa-

traukia dėmesį nei ne tokie akivaizdūs, bet svarbesni dalykai (pvz., pašnekovo kalbos turi-nys);

• Žmonės vertinami pagal tai, kiek jie panašūs į patį vertintoją: kuo žmonės skirtingesni, tuo jie gali būti sunkiau suprantami, mažiau patrauklūs ar net juokingi;

• Polinkis manyti, kad patys žmonės kalti dėl savo nesėkmių ir nelaimių. Bendraudami individai taip pat naudoja gynybinius mechanizmus (kompensacija, nuslopini-

mas, sublimacija, neigimas, identifikacija, atoveiksmio formavimas, projekcija, racionalizacija, pa-naikinimas, izoliacija, fantazija), kurie padeda jiems dorotis su nemaloniais dalykais, tokiais kaip skausmas, nusivylimas, kaltė ir pan. Šie mechanizmai gali tapti pavojingais, kai tikrovė imama suvokti iškreiptai. J. R. Gibbas (1961) priėjo prie išvados, jog individams bendraujant gynybiniai mechanizmai yra : jei siuntėjas reaguoja gynybiškai, tai ir gavėjas atitinkamai elgiasi gynybiškai, o tai, savo ruožtu, padidina siuntėjo gynybiškumą. J. R. Gibbas (1961) identifikavo šešis žinučių tipus, kurie padidina gavėjo gynybiškumą: įvertinimas (vertinamas žmogus – gera mergaitė, blogas berniukas – lyginamas su kitais), tikrinimas / kontroliavimas (kontroliuojami žmogaus veiksmai, el-

75


gesys, mintys ir pan.), manipuliavimas (bandoma apgaulės būdu priversti žmogų vienaip ar kitaip elgtis), abejingumas (nekreipiamas dėmesys į žmogų, jo mintis, jausmus ir pan.), pranašumas (žmogus save laiko viršesniu už kitus, naudojasi aukštesne savo pozicija paveikti kitus) ir tikrumas (žmonės, kurie tvirtina, kad jų veiklos būdas yra vienintelis, arba kurie elgiasi taip, tarsi žinotų visus atsakymus į visus klausimus).

Gynybos mechanizmai trukdo efektyviai bendrauti. Žinutes reikia perduoti taip, kad nei siuntėjas, nei gavėjas nesinaudotų gynybiniais mechanizmais.

PRAKTINĖ UŽDUOTISBENDRAVIMO ĮGŪDŽIAI

TIKSLAS – įvertinti savo bendravimo įgūdžius.

PRIEMONĖS: lapas popieriaus, rašiklis.

EIGA• Dalyviai paprašomi įvertinti savo bendravimo įgūdžius, • Popieriaus lapą dalyviai turi padalyti į dvi dalis ir surašyti savo stipriąsias ir silpnąsias

bendravimo savybes, pavyzdžiui:

SILPNOSIOS SAVYBĖS STIPRIOSIOS SAVYBĖS

Nemoku užmegzti pokalbioNedrįstu garsiai paprieštarauti pašnekovuiDroviuosi nepažįstamų žmonių

Sugebu išklausyti pašnekovąLaikausi mandagumo taisykliųSaugau patikėtas paslaptis

Silpnybių stulpelį dalyviai paprašomi iškirti į dvi dalis: nurodyti tas savybes, kurių pakeisti neįmanoma, ir tas, kurias galima taisyti.

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Kuris iš stulpelių ilgesnis? Kodėl?• Kiek taisytinų savybių dalyviai aptiko?• Kaip būtų galima pataisyti šias savybes?

Šaltinis: Želvys R. (2007). Bendravimo psichologija. Vilnius: Margi raštai.

76

NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA TARPKULTŪRINIAME BENDRAVIME: FUNKCIJOS IR REIKŠMĖ

Neverbalinė komunikacija arba kūno kalba – tai nesąmoningais gestais ir pozomis išreikšta kūno komunikacijos forma. („The International Webster‘s Comprihensive Dictionary of the English Language“, 1998: 151).

Neverbalinė komunikacija sąveikauja su verbaline ir gali kartoti, pakeisti, pabrėžti, reguliuoti arba prieštarauti tam, kas sakoma (žr. 6 lentelė).

6 lentelė. Neverbalinės komunikacijos funkcijos

NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA

APIBŪDINIMAS PAVYZDYS

PakartojimasNeverbalinės žinutės pakartoja žodines

Žmogus, išsakydamas džiaugsmą, tą patį patvirtina ir veido išraiška.

PavadavimasNeverbalinės žinutės pakeičia žodines

Žmogus veido išraiška be žodžių gali atsakyti į užduotą klausimą.

PapildymasNeverbalinės žinutės papildo žodines

Žmogus sako „Aš tave myliu“ ir apkabina.

PabrėžimasNeverbalinės žinutės pabrėžia žodines

Pykdamas žmogus ne tik išsako piktus žodžius, bet ir suspaudžia kumščius, suraukia antakius.

ReguliavimasNeverbalinės žinutės gali padėti reguliuoti žodines

Nežiūrėjimas į tą, su kuriuo kalbasi, parodo, kad žmogus nesuinteresuotas tęsti pokal-bio.

PrieštaravimasNeverbalinės žinutės prieštarauja žodinėms. Neverbalinės dažnai būna tikslesnės

Žmogus paraudusiu veidu, išsipūtusiomis venomis piktai rėkia: „Piktas? Po velnių, kas jums duoda pagrindą manyti, kad aš piktas?“

Šaltinis: Knapp, Hall, 1997.

77


Neverbalinių žinučių skaitymas ir interpretavimas nėra lengvas dalykas. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių (Beamer, Varner, 2008):

• Kultūros. Žmonės iš skirtingų kultūrų suteikia skirtingą prasmę neverbaliniams signalams. Tarkim, Vakarų kultūroje akių kontaktas reiškia sąžiningumą, tuo tarpu Azijos kultūrose tai gali rodyti storžieviškumą ir nemandagumą;

• Socioekonominio pagrindo. Žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių naudoja skirtingus sig-nalus. Daugelyje kultūrų žmonės, užimantys aukštesnę padėtį visuomenėje ar esantys va-dovaujamose pozicijose, gali labiau reikštis ir būti ryžtingesni, bendraudami su žemesnėje pozicijoje esančiais žmonėmis;

• Išsilavinimo. Išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių neverbalinė kalba gali skirtis taip pat, kaip ir verbalinė;

• Lyties. Vyrai ir moterys naudoja skirtingus neverbalinius signalus. Vyrai Vakarų kultūroje save labiau išreiškia nei moterys, tačiau dėl kintančių lyčių vaidmenų keičiasi ir moterų komunikacija;

• Amžius. Nuo amžiaus gali priklausyti, koks elgesys yra leidžiamas, kokios privilegijos priklauso ir pan. Japonijoje, pavyzdžiui, pokalbiui vadovauja pagal amžių vyriausias vyras;

• Asmeninio pasirinkimo ir išskirtinumo. Žmogus gali išmokti tam tikrų gestų iš aplinkos, kopijuoti mėgstamų žvaigždžių elgesį. Be to, nemažą reikšmę turi temperamentas, kuris sąlygoja, kad vieni žmonės yra labiau ekspresyvūs nei kiti.

Neteisingai interpretuojama kūno kalba gali sąlygoti nesusikalbėjimą ar net konfliktą. Never-balinis elgesys dažnai būna dvireikšmis. Susiraukęs veidas, pavyzdžiui, gali reikšti daug emocijų: pyktį, atsisakymą, sumišimą, liūdesį, nuovargį ir pan. Arba sukryžiuotos ant krūtinės rankos Vakarų kultūroje gali reikšti, kad žmogus užėmė gynybinę padėtį, nepritaria kitam žmogui arba yra užsidaręs. Tačiau, iš kitos pusės, šis neverbalinis signalas gali paprasčiausiai reikšti, jog žmogui šalta ir jis bando save sušildyti.

Neverbalinės žinutės turi būti interpretuojamos ne kaip faktai, bet kaip „užuominos“, ir jas reikia patikrinti žodžiais, norint nustatyti, ką siuntėjas galvoja ir jaučia. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad prasmę suteikia žmonės, bet ne žodžiai (Suslavičius, 2006). Neverbalinė kalba yra labai sudėtinga ir gali turėti daug reikšmių, todėl siekiant ją suvokti, svarbu matyti visą kontekstą.

Jau minėjome, jog neverbaliniai simboliai įvairiose kultūrose yra labai skirtingi. Kai kurie jų gali būti įdomūs, bet nereikšmingi. Pavyzdžiui, europiečiai, skaičiuodami pirštais iki penkių, pradeda nuo nykščio ir baigia mažuoju pirštu, tuo tarpu amerikiečiai pradeda nuo smiliaus ir baigia nykščiu (Beamer, Varner, 2008). Todėl bendraujant su kitos kultūros atstovais ir stebint jų neverbalinę kalbą, būtina atskirti, kurie neverbaliniai signalai yra svarbūs, o kurie tik įdomūs.

Neverbalinis bendravimas yra ne mažiau svarbus nei verbalinis bendravimas. A. Mehrabianas (1981), remdamasis atliktais tyrimais, paskaičiavo, jog didžioji dalis informacijos bendraujant per-duodama neverbaliniu būdu – kūno kalba ir balso ypatybėmis (žr. 14 pav.).

Reikšmingas neverbalikos aspektas yra tai, kad neverbaliniai signalai yra geresni tiesos indi-katoriai nei žodžiai, kadangi neverbalinės žinutės gali atskleisti jausmus ar tikruosius ketinimus, kuriuos žmogus norėtų nuslėpti. Tarkim, tokios kūno reakcijos kaip prakaitavimas, mikčiojimas, paraudimas ir susiraukimas dažnai atskleidžia emocijas – baimę, sutrikimą ir diskomfortą, kurias žmonės slepia nuo kitų.

Tam tikri neverbaliniai signalai yra universalūs visiems žmonėms, tačiau daugelis dalykų priklau-so nuo kultūros. Pavyzdžiui, žmonėms būdingos tam tikros universalios veido išraiškos: liūdesys,

78

laimė, pyktis, nepasitikėjimas, nustebimas, baimė (Cooper ir kt., 2007), tačiau kultūra apsprendžia, kada tas emocijas rodyti / nero-dyti, kur bendraudamas žmogus turi stovėti ir kokiu atstumu, ką galima liesti, gestikuliavimo laiką ir dažnumą, akių kontakto palaikymą arba žiūrėjimą į šoną, kada garsiai ar tyliai kalbėti, kada juoktis ar susiraukti ir pan.

Tai, kad neverbalinis ir ver-balinis bendravimas papildo ar pakeičia vienas kitą, yra universa-lu visose kultūrose, tačiau kaip ir kada tai yra išreiškiama, įvairiose kultūrose skiriasi. Svarbu išmanyti

neverbalinę kalbą, nes ji pasako daugiau nei žodžiai (Matulienė, 2007).7 lentelė

UNIVERSALU PRIKLAUSO NUO KULTŪROS

• neverbalinėms išraiškom naudojamos tos pačios kūno dalys;

• neverbaliniai kanalai naudojami išreikšti informaciją, emocijas, normas, vertybes ir savęs atskleidimą;

• neverbalinės žinutės lydi verbalines ir yra naudojamos ritualuose bei mene;

• neverbalinių kanalų panaudojimo motyvai (kai verbalinis bendravimas neįmanomas) skirtingose kultūrose yra vienodi;

• neverbalinės žinutės naudojamos plačiam konteksto ir santykių koordinavimui ir kontroliavimui.

• elgesio repertuaras: judėjimas, gestai, erdvės reikalavimai yra specifiniai tam tikroje kultūroje;

• elgesio taisyklės, t. y. koks ir kada elgesys leidžiamas arba draudžiamas;

• neverbaliniam elgesiui suteiki-ama reikšmė;

• emocijų rodymas / nerodymas.

NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS FORMOSKūno kalba galima pasakyti daugiau nei žodžiais, todėl svarbu išmanyti jos elementus

(Matulienė, 2007). Neverbalinės komunikacijos reikšmės skirtingai traktuojamos įvairiose kultūrose. Skirtingų kultūrų atstovams, nežinantiems pašnekovo neverbalinių signalų reikšmės, gali būti sunku susišnekėti ir suprasti vieni kitus, todėl gali kilti nesusipratimų, nusivylimų ar net konfliktų. Neverbalinė komunikacija gali būti reiškiama įvairiais kanalais: parakalba, akių kontaktu, veido išraiška, gestais, laiko paskyrimu, lietimu, vieta, išvaizda, tyla.

PARAKALBA. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu ben-dravimu (Želvys, 2007). Parakalba susideda iš to, kaip kas nors yra pasakoma, o ne kas sako-

79


ma (Cooper ir kt., 2007). Parakalbą sudaro: balso charakteristikos (juokas, verksmas, klyksmas, inkštimas, žiovulys ir pan.), balso ypatybės (garsumas, aukštumas, ritmas, tonas) ir balso artikuli-acija (hm, uch, ach, oi, aha, mmm ir pan.) (Cooper ir kt., 2007; Beamer, Varner, 2008).

Balso charakteristikos ir jų reikšmė yra skirtinga įvairiose kultūrose. Pavyzdžiui, juokas Japoni-joje reiškia ne tik džiaugsmą, bet gali slėpti pyktį, apgailestavimą ar apmaudą.

Balso ypatybės susijusios su tokiomis savybėmis kaip balso intonacija, tonas, kalbos greitis, pauzės, garsas. Balso intonacija, kaip teigia A. Suslavičius (2006), – vienas pagrindinių emocijų per-davimo būdų. Žmonės pakelia balsą klausimo pabaigoje ir jį nuleidžia baigdami sakinį. Iš tikrųjų, norint akcentuoti tam tikrus žodžius, galima naudoti pauzes, pakeltą toną ar greičiau juos ištarti arba kartu su jais vartoti žodelius, kurie juos pabrėžtų. Priklausomai nuo to, kuri žodžio ar frazės vieta pabrėžiama, parakalba gali suteikti daugybę reikšmių. Panagrinėkime sakinį: Jis man davė šią knygą. Jeigu pabrėžiamas žodis jis, tai reiškia, kad būtent jis, o ne kas nors kitas davė knygą. Jeigu pabrėžiamas žodis davė, tai reiškia, kad būtent davė, o ne skolino. Jei pabrėžiamas žodis man, vadinasi, norima pasakyti, kad būtent man, o ne kam nors kitam davė knygą. Ir taip toliau. Tam tikri pasakymai gali būti suprasti ir paraidžiui, ir kaip sarkastiški posakiai: Tu tikras draugas! Tikrai gerai praleidau laiką. Oi kaip skanu! Ištariant tam tikru tonu, šiems posakiams galima suteik-ti priešingą reikšmę. Tam tikrą prasmės atspalvį gali suteikti ir garsas, kuris gali būti panaudojamas žinutei pabrėžti, atsiriboti nuo kitų ar net protestui (Suslavičius, 2006). Garsiau šneka savimi pasi-tikintys, drąsesni, o tyliau – ramesni ir drovesni, išreiškiamos subtilesnės emocijos (Želvys, 2007).

Balso ypatybės turi didelę reikšmę pokalbyje. Jeigu visi kalbantieji naudoja vienodas balso ypatybes (klausdami pakelia intonaciją ir padaro pauzę, laukdami atsakymo; klausdami retorinių klausimų, nedaro pauzių; nutyla, išsakę savo mintį, ir laukia įsitraukiant pašnekovą ir pan.), tai po-kalbio ritmas yra natūralus ir kiekvienas į pokalbį įsitraukia automatiškai. Kai bendrauja skirtingų kultūrų atstovai, naudodami skirtingas balso ypatybes, gali pasirodyti, jog pokalbis yra įtemptas, kad viena pusė labiau linkusi dominuoti arba vengia įsitraukti į pokalbį.

Balso artikuliacija. Visose kultūrose naudojami tam tikri garsai (hm, ach, mmm, oro įtraukimas ir pan.), kurie gali sujungti išsakytas idėjas, parodyti, kad kuris nors yra pasiruošęs išsakyti ką nors arba kad reikia laiko apsvarstyti ir pan. Nuo kultūros priklauso, kaip dažnai ir kokie garsai naudo-jami pokalbyje. Kai kurie garsai gali būti neįprasti, šokiruojantys, bet labai reikšmingi. Bendraujant su skirtingų kultūrų atstovais, svarbu atpažinti šiuos garsus ir jų prasmę pokalbyje.

AKIŲ KONTAKTAS. Žvilgsnis yra stiprus informacijos siuntimo šaltinis, todėl kultūros taisyklės apibrėžia, kiek laiko ir su kuo galimas akių kontaktas. Laikas, per kurį žmogus gali žiūrėti kitam žmogui į akis, vadinamas moraliu žvilgsnio laiku (Želvys, 2007). Per ilgas žiūrėjimas žmogui į akis gali pasirodyti nemandagus ar net agresyvus, todėl su nepažįstamaisiais akių kontaktas paprastai yra trumpas, vos keletą sekundžių. Net ir trumpas akių kontaktas gali reikšti ketinimą užmegzti ryšį (Matulienė, 2007). Egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp kultūrų, kurie gali priversti skirtingų tautų atstovus bendraujant jaustis nepatogiai (Beamer, Varner, 2008; Cooper ir kt., 2007; Želvys, 2007):

• Pietų Europos šalyse žmonės žiūri vieni kitiems į akis gerokai dažniau ir ilgiau nei Šiaurės Europoje ar JAV;

• JAV priimta, klausantis pašnekovo, žiūrėti į burną, o kalbant – žiūrėti į akis; tuo tarpu Kinijoje pašnekovas prikausto žvilgsniu klausytoją, bet klausytojas nelaiko pastovaus akių kontakto su pašnekovu;

• Kinijoje ir Indonezijoje nuleistos akys reiškia pagarbą; • Per ilgas žiūrėjimas į akis Japonijoje ir Filipinuose laikomas nepadoriu, o arabų kraštuose

80

taip išreiškiamas susidomėjimas tuo, kas sakoma. Arabai tiki, jog akys nemeluoja, todėl, norėdami geriau matyti pašnekovo akis, prisiartina pakankamai arti ir tai gali priversti kitos kultūros atstovą jaustis nepatogiai.

VEIDO IŠRAIŠKA (MIMIKA). Žodžius dažniausiai lydi tam tikra veido išraiška, kurią G. Matulienė (2007) laiko svarbiausiu nežodinio bendravimo elementu. Veidas ir akys dažnai atspindi mintis bei jausmus ir galima sakyti, jog emocijų atspindys visų kultūrų ir rasių žmonių veido išraiškoje yra vienodas (Želvys, 2007). Tokios veido išraiškos kaip baimė, nustebimas, pyktis, džiaugsmas, nuostaba, pasibjaurėjimas, liūdesys, panieka atpažįstamos visose kultūrose. Daugelyje kultūrų iš nuostabos žmonės išplečia akis ir net išsižioja, pykdami suraukia antakius ir prisimerkia. Veide gali atsispindėti daugiau nei viena emocija, t. y. mišrios emocijos: maloniai nustebusio žmogaus veide gali atsispindėti džiaugsmas ir nustebimas, išreikštas šypsena ir pakeltais antakiais (Matulienė, 2007).

Veido išraiška yra kompleksinis informacijos šaltinis. Ji gali keistis labai greitai. Veido išraiška ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia, dėl įvairių priežasčių (Želvys, 2007): žmogus išmoksta ro-dyti ne tas emocijas, kurias išgyvena (pvz., aktorius), yra suinteresuotas nerodyti savo jausmų (pvz., lošėjas) arba netiksliai interpretuoja kito žmogaus emocijas (pvz., susirūpinęs veidas gali pasirody-ti išsigandęs). Žinodami, kad jų veidas atspindi, ką jie jaučia ir mano, žmonės gali maskuoti mimiką. Pavyzdžiui, supykęs žmogus gali slėpti savo pyktį šypsena. Siekiant tiksliau įvertinti žmogaus veide atsispindinčias emocijas, reikia laikytis tam tikrų taisyklių (Matulienė, 2007; Želvys, 2007):

• Atkreipti dėmesį į bruožų visumą, t. y. visas veido dalis, kurios perteikia emocijas: kakta, antakiai, akys (vokai), burna (lūpos) ir raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpų kampučių;

• Pasikliauti pirmąja žmogaus reakcija, nes ji yra tikriausia, kadangi emocijai paslėpti reikia šiek tiek laiko;

• Žinoti situaciją / kontekstą, kuriam esant reiškiamos emocijos.• Bendraujant su kitų kultūrų atstovais, būtina tinkamai įvertinti, ką šiuo atveju reiškia šypsena. Šypsena yra universali visose kultūrose. Vadinamoji socialinė šypsena būna tuomet, kai ben-

draujama su nepažįstamais žmonėmis, nes to reikalauja mandagumas (Želvys, 2007). Tačiau kada šypsotis ir ką reiškia šypsena, priklauso nuo kultūros suformuotų taisyklių (Beamer, Varner, 2008; Matulienė, 2007):

• Amerikiečius visi pažįsta kaip plačiai besišypsančius, nes tai jų socialinės kompetenci-jos dalis. Kitų kultūrų atstovams amerikietiška šypsena atrodo nenatūrali ir nenuoširdi. Amerikiečiai, atvažiavę į Europą, pastebi, kad daugelyje šalių žmonės vaikšto susiraukę, susirūpinę;

• Vokiečiai šypsosi, bet žymiai mažiau nei amerikiečiai;• Palyginti su vokiečiais, lietuviai dar mažiau šypsosi. Gatvėse galime pastebėti labiau

surauktus nei besišypsančius veidus; • Japonijoje, kur emocijos reiškiamos labai santūriai, vyrai viešai nesišypso, o moterys

šypsodamosi negali rodyti dantų, todėl kai juokiasi, turi prisidengti burną ranka;• Korėjiečiai viešoje vietoje leidžia šypsotis tik vaikams, o suaugusieji yra „ištreniruoti“

nesišypsoti, kadangi šypsena Korėjoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Azijos kultūrų, reiškia sumišimą ar drovėjimąsi.

Pyktis taip pat yra universali emocija. Pyktis gali būti išreiškiamas surauktais antakiais, pakeltu balso tonu ir tam tikrais gestais. Tačiau suraukti antakiai taip pat gali reikšti abejones, įtarumą ar nepritarimą. Pykčio rodymą, kaip ir šypsojimąsi, apsprendžia kultūra (Beamer, Varner, 2008):

• Vokiečiai, kanadiečiai, arabai ir Lotynų šalių atstovai pykdami kalba pakeltu tonu. Supykę vokiečiai gali išrausti, pakelti balso toną, tačiau išlaikyti pagarbius kreipinius į pašnekovą;

81


• Japonijoje nėra mandagu rodyti pyktį ir susiraukti, todėl bendraujant žvilgsnis nukreipia-mas, taip slepiant pyktį. Taip pat japonai retai pakelia toną, bet įtraukia orą, užuot išleidę jį su riksmu;

• Vidurio Europos kultūrų atstovai pykdami gausias žodžių tiradas palydi intensyviais gestais, visu kūnu išreikšdami savo jausmus;

• Lotynų ar Arabų šalių gyventojų mimika yra labai išraiškinga. Arabų šalyse žmonės ypač ekspresyvūs. Iškalba yra vertinama, todėl arabai linkę kartoti idėjas, frazes ir žodžius, gesti-kuliuoti ir garsiai kalbėti, o tai nepratusiems prie tokios kultūros klausytojams gali pasirodyti kaip pykčio išraiška;

• Rytų Azijos žmonės pasižymi santūria mimika. Azijos kultūrų atstovai bendraudami labiau slopina veido išraiškas nei vakariečiai. Todėl vakariečiams žymiai sunkiau suprasti, kada ir kaip labai pyksta Azijos žmonės.

GESTAI. Kalbėdamas žmogus reiškiamas mintis pastiprina įvairiais rankų, galvos, pirštų, akių, antakių ir kitų kūno dalių judesiais (Matulienė, 2007). Daugelis žmonių žino, kad veido išraiškos perduoda mūsų jausmus, todėl stengiasi kontroliuoti savo mimiką. L. Beamer, I. Varner (2008) teigia, kad gestus sunkiau kontroliuoti, todėl jie yra geresni jausmų indikatoriai. Iš tikrųjų gestai pasirodo anksčiau nei mintis, išreiškiama žodžiais (Matulienė, 2007). Todėl nevalingi gestai (pvz., rankų drebėjimas) gali išduoti tikruosius žmogaus jausmus. Tačiau R. Želvys (2007) įspėja, kad ge-rai susivaldantis žmogus gestus taip pat gali naudoti tikriesiems jausmams paslėpti (pvz., žmogus, nenorintis pasirodyti abejingas, smarkiai gestikuliuoja), todėl gestais pateikiama informacija gali būti tiek teisinga, tiek klaidinga. Gestais išreiškiami ne tik jausmai, bet ir mintys, patirtis ir pan. (Matulienė, 2007). Kūnas yra informacijos šaltinis, tik reikia tinkamai skaityti jo kalbą. Pavyzdžiui, žmogaus nervingumą galima atpažinti iš nagų kramtymo, pieštuko tuksenimo, akių ar kitų kūno dalių trynimo, sąvaržėlių lankstymo ir pan. Tačiau reikia turėti omenyje, jog gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos ir kultūros, kurioje bendraujama (Želvys, 2007).

Tie patys gestai turi skirtingas reikšmes skirtingose kultūrose (Cooper ir kt., 2007; Beamer, Varner, 2008):

• Galvos linktelėjimas Vakarų kultūrose reiškia taip, tuo tarpu Tailande ir Bulgarijoje reiškia ne, ir atvirkščiai, galvos purtymas šiose šalyse reiškia taip. Turkijoje galvos linktelėjimas reiškia aš nesuprantu;

• Vakaruose mojavimas ranka reiškia atsisveikinimą, tuo tarpu Korėjoje tai gestas, kviečiantis ateiti;

• Nulenkta galva Vakarų kultūrose gali reikšti pralaimėjimą arba netikrumą, tačiau Azijos kultūrose tai gali reikšti savo vietos hierarchijoje patvirtinimą ar įdėmų klausymąsi;

• Daugelyje kultūrų vyrai labiau linkę gestikuliuoti nei moterys;• Rankų judesiams reikalinga erdvė, todėl, vengdami įsibrauti į pašnekovo erdvę, japonai

labai mažai gestikuliuoja.;• Arabų požiūriu, žodžiai nepakankamai išreiškia mintį, todėl arabų vyrai bendraudami ak-

tyviai gestikuliuoja ir gestai yra sudėtinė žodinės komunikacijos dalis.LAIKO REIKŠMĖ BENDRAUJANT. Laiko traktavimas labai skirtingas įvairiose kultūrose. E. T. Hal-

las (1983) išskyrė du laiko tipus, kuriais vadovaujamasi skirtingose kultūrose: monochroninį laiką (M-laikas) ir polichroninį laiką (P-laikas). Žmonės, kurie vadovaujasi M-laiku, atlieka vieną darbą vienu metu, vertina punktualumą, užduočių atlikimą ir grafiko laikymąsi. Į laiką žiūrimą kaip į tai, ką galima sutaupyti arba iššvaistyti.

Tie, kurie laiką traktuoja iš P-laiko perspektyvos, vienu metu atlieka kelias veiklas ir į laiką

82

žiūri laisviau: susitarimai gali būti lengvai keičiami, tvarkaraščiai ignoruojami, galutiniai terminai – sulaužomi. Jeigu šeimos nariui reikia dėmesio ar pagalbos – tai tampa svarbiau už bet kokius įsipareigojimus.

Monochroninis laiko skaičiavimas reiškia vieno darbo atlikimą įveikiant vieną uždavinį po kito. Uždavinių atlikimo tėkmė yra linijinė. Diena planuojama numatant prioritetus.

Polichroninis laiko skaičiavimas susietas su intensyviais darbo santykiais, nes tuo pat metu atliekama daug užduočių. Labiau vertinamas bendravimas nei numatytu laiku atliekami darbai.

P. J. Cooper ir kt. (2007) nurodo, jog bendravimui didelę reikšmę turi praeities, dabarties ir ateities samprata kultūroje. Indvidualistinės kultūros laiką traktuoja iš linijinės perspektyvos – prae-itis, dabartis, ateitis. Į praeitį orientuotos kultūros pabrėžia tradicijas ir išmintį, perduodamą iš kar-tos į kartą. Į dabartį orientuotos kultūros kreipia dėmesį į kiekvieną išgyvenamą momentą pilnai, spontaniškai ir betarpiškai. Į ateitį orientuotos kultūros pabrėžia dabartinės veiklos reikšmę ateičiai.

Skirtingas požiūris į laiką gali sukelti sunkumų bendraujant įvairių kultūrų atstovams. Pavyzdžiui, asmuo iš kultūros, orientuotos į ateitį, gali traktuoti į dabartį orientuotos kultūros atstovą kaip hedonistą, egocentrišką, kvailą ir nevykėlį. Tuo tarpu į dabartį orientuotos kultūros atstovui į praeitį orientuotos kultūros žmonės gali atrodyti per daug prisirišę prie tradicijų, o į ateitį orientuo-tieji – materialistai.

Kalbant apie laiko reikšmę, svarbu atsakyti į tokius klausimus: • Kas inicijuoja pokalbį?• Kaip dažnai vyksta apsikeitimas kalbėtojo ir klausytojo pozicija?• Koks yra priimtinas elgesys pertraukiant kalbantįjį?• Kaip pokalbis nutraukiamas / baigiamas?Daugelyje kultūrų pokalbio valdymas laiko atžvilgiu priklauso nuo lyties, statuso ir hierarchi-

jos: vyrai dažniau inicijuoja ar pertraukia pokalbį nei moterys, vyresni dažniau nei jaunesni, o užimantieji vadovaujamus postus dažniau nei pavaldiniai. Kas ką gali pertraukti pokalbio metu taip pat priklauso nuo kultūros taisyklių (Beamer, Varner, 2008):

• Japonijoje nemandagu pertraukti šnekantįjį, o pokalbiui vadovauja pagal amžių vyriausias vyras, kuris dažniausiai užima ir aukštesnę vietą hierarchijoje;

• Kalbant arabams gali atrodyti, jog bet kas ir bet kada gali pertraukti šnekantįjį ar įsiterpti į pokalbį, tačiau iš tikrųjų pokalbiui vadovauja vyriausias vyras;

• Moterys daugelyje arabų kultūrų viešai nekalba ir vyrų pokalbiuose nedalyvauja.PRISILIETIMAI. Tai viena paprasčiausių, aktyviausių (Želvys, 2007) ir primityviausių socialinio

bendravimo formų (Matulienė, 2007). Kai kurie prisilietimai yra funkciniai, nes tam tikrų profesijų atstovai (gydytojai, masažuotojai, siuvėjai ir pan.) turi liesti žmogaus kūną. Yra socialūs arba mandagūs prisilietimai, pavyzdžiui, rankos paspaudimas sveikinantis, draugiški prisilietimai, pavyzdžiui, tapšnojimas per petį, taip pat sveikinimasis, intymūs prisilietimai – apkabinimas arba susikibimas rankomis, seksualiniai prisilietimai – galintys apimti anksčiau išvardytus atvejus. Taip pat gali būti ir agresyvūs prisilietimai, pasireiškiantys smurtiniais veiksmais.

Prisilietimai gali būti priimtini arba agresyvūs, tačiau bet kokiu atveju prisilietimas pažeidžia žmogaus asmeninę erdvę, todėl yra griežtai apibrėžiamas socialinėmis normomis (Matulienė, 2007). Prisilietimai ypač išryškina kultūrinius skirtumus (Želvys, 2007). Kultūrose, kuriose puoselėjamas emocinis uždarumas ir statuso išskirtinumas (Vokietija, Skandinavijos šalys, Anglija), liečiama mažiau nei tose kultūrose, kuriose pabrėžiamas kolektyvizmas ir išoriškas švelnumo rodymas (Vidurinieji Rytai, Lotynų Amerika, Rytų Europa) (Cooper ir kt., 2007). Bendraudamas japonas su arabu tikriausiai jaustųsi nepatogiai, ir ne tik dėl įdėmaus akių kontakto bei per mažo atstumo tarp judviejų, bet ir dėl to, jog arabams įprasta liesti pašnekovą pokalbio metu, o tai visiškai nepriimtina japonams (Beamer, Varner, 2008).

83


W. Gudykunstas ir S. Ting-Toomey (1988) pristato tyrimą, kuris atskleidė prisilietimų reikšmę įvairiose kultūrose. Rezultatai parodė, kad:

• Pietų Azijos šalyse žmonės liečia vieni kitus itin mažai, ypač skirtingą lytį, kadangi draudžiama viešai rodyti švelnumą ir intymumą;

• Japonai labiau linkę liesti tos pačios lyties asmenis nei Šiaurės Amerikoje, o Šiaurės Amerikoje gyvenantiems žmonėms skirtingos lyties lietimas yra priimtinas;

• Japonų moterys dažniau liečia nei japonų vyrai;• Viduržemio jūros regiono kultūrose vyrai liečia vyrus dažniau nei moterys liečia moteris;• Artimųjų Rytų žmonės mažiau vengia liesti kitos lyties asmenis nei Viduržemio jūros ir

Tolimųjų Rytų regionų žmonės;• Tolimųjų Rytų kultūros labiausiai vengia prisilietimų prie kitos lyties atstovų;• Tolimųjų Rytų kultūros yra mažiausiai liečiančios, Šiaurės Amerikos – vidutiniškai, o arabų ir

Viduržemio jūros regiono kultūroms būdingas aktyvus kontaktas tarp pašnekovų.Sveikinimosi ritualai labai skirtingi įvairiose šalyse. Sveikinantis gali būti paspaudžiama ran-

ka, apsikabinama, bučiuojama į skruostus, trinamos nosys ir pan. Kultūros taisyklės apsprendžia prisilietimo ilgumą, intensyvumą, dažnumą, vietą ir pan. P. J. Cooper ir kt. (2007) pateikia įvairioms kultūroms būdingo pasisveikinimo ypatumus:

• Vokiečiams ir amerikiečiams būdingas tvirtas rankos paspaudimas, tuo tarpu prancūzai ranką spaudžia švelniau;

• Vidurio Rytuose ir vyrai iš Lotynų kultūrų spausdami ranką pašnekovui kita ranka liečia pašnekovo dilbį ir todėl atstumas tarp besisveikinančiųjų sumažėja;

• Japonų kultūroje sveikinantis yra pasilenkiama: vyrai lenkiasi nuo klubų ištiesę nugarą, rankas laikydami prie šalies, moterys laiko rankas priekyje ant šlaunų ir lenkdamosi išlaiko tiesų kaklą. Jeigu japonui reikia paspausti ranką pašnekovui vakariečiui, jis tai darys ištiesta ranka, norėdamas išlaikyti kuo didesnį atstumą ir šiek tiek palinkdamas į priekį, taip derin-damas Japonų ir Vakarų kultūros sveikinimosi ritualus;

• Argentinoje moterys, susitikusios pažįstamas ar drauges, pasilenkia ir priglaudžia dešinį žandą prie pašnekovės dešinio žando ir bučiuoja orą. Moterys taip sveikina tiek kitas mot-eris, tiek vyrus, tuo tarpu vyrai – tik moteris;

• Libane vyrai bučiuoja kitam vyrui dešinį, kairį ir vėl dešinį žandą;• Rusai vyrai sveikindamiesi apsikabina.Sveikinimosi kultūra kinta, veikiama kitų kultūrų. Galime pastebėti, jog šiandieniniai vaikai

Lietuvoje sveikindamiesi apsikabina ir priglaudžia vieną, paskui kitą skruostą, ko anksčiau nedarė jų tėvai. Toks elgesys yra išmoktas stebint užsienio filmus ar parsivežant šią patirtį iš užsienio šalių. Bendraujant su kitų kultūrų atstovais, svarbu suprasti, kad prisilietimas arba atstumas yra natūralus ir gerbtinas kitose tautose.

ERDVĖ. Erdvė yra reikšmingas veiksnys bendraujant. Erdvė – tai tam tikra teritorijos ir asmeninės erdvės samprata. Kultūros taisyklės apibrėžia, kaip arti ar toli bendraujantieji gali stovėti, kas įsileidžiama į privačią erdvę ir pan.

E. T. Hallas (1959), stebėdamas, kaip bendrauja amerikiečiai, išskyrė intymiąją, asmeninę, socialinę ir viešąją žmonių kasdienio bendravimo zonas:

1 INTYMIOJI ERDVĖ (15–46 cm). Ši erdvė – tai atstumas, kai žmonės liečiasi vienas su kitu, bet ne didesnis kaip 46 cm. Tik žmonės, kurie emociškai yra artimi, įsileidžiami į šią erdvę. Kai žmogus savanoriškai įsileidžia į šią erdvę, tai jau yra pasitikėjimo ženklas. Jei koks nors

84

nepageidaujamas asmuo patenka į šią zoną, tuomet žmogus jaučiasi lyg užpultas. Dažnai stengiamasi išvengti akių kontakto, tarytum perspėjant, kad nenorima artimesnių santykių. Taip gali atsitikti sausakimšuose autobusuose ir pan.

2 ASMENINĖ ERDVĖ (46–120 cm). Daugelyje kultūrų asmeninė erdvė yra laikoma šventa ir žmonės jaučiasi sutrikdyti, jei kas nors pažeidžia šią jų erdvę. Asmeninė erdvė yra pri-lyginama burbului, kurį žmogus nešasi su savim visur ir jį išplečia arba susiaurina priklau-somai nuo situacijos. Pavyzdžiui, tik žmonės, kurie yra labai artimi emociškai, gali patek-ti į tą erdvę. 15 pav. rodo, jog mažiausia asmeninė erdvė yra Lotynų Amerikos šalyse, o didžiausia – Japonijoje. Tačiau Japonijoje dėl didelio gyventojų skaičiaus asmeninė erdvė tapo daugiau psichologiniu fenomenu, kadangi sausakimšame metro vagone neįmanoma išlaikyti nepažeistos asmeninės erdvės, todėl važiuojantis japonas tarsi atsiriboja nuo jį supančių žmonių, kurie jam neegzistuoja, nebent pasitaikytų pažįstamas asmuo (Beamer, Varner, 2008).

3 SOCIALINĖ ERDVĖ (1,2–3,6 m). Ši erdvė dažnai vadinama verslo žmonių bendravimo erdve, kai žmonės bendrai dirba, sprendžia problemas ir pan. Kai pašnekovai bendraudami lai-kosi tokio atstumo, tai reiškia, jog jie nelinkę leistis į pernelyg artimus santykius.

4 VISUOMENINĖ ERDVĖ (3,60 m ir daugiau). Visuimeninėje erdvėje kontaktai tarp žmonių yra daugiau beasmeniai ir formalūs. Skirtingų kultūros atstovams, žvelgiantiems į aikštę, kurioje susirinkę žmonės, gali atrodyti, kad aikštė sausakimša arba kad joje yra pakanka-mai erdvės. Daugelis didžiųjų miestų gyventojų Lietuvoje susiduria su mašinų bei žmonių spūstimi piko valandomis. Tačiau tai, kas vyksta Lietuvoje piko metu, nė iš tolo neprilyg-sta piko valandoms Tokijuje, Niujorke ar Londone. Tokijuje metro stotyse dirba specialūs žmonės, kurie įstumia keleivius į metro, kad galėtų užsidaryti durys. Šis pavyzdys iliustruoja spūsčių mastą, kuris egzistuoja Japonijoje, nors ten ypač gerbiama privati erdvė.

Erdvė, kaip pabrėžia R. Želvys (2007), yra išorinė žmogaus vidinių jausmų išraiška, kuri daug ką pasako apie tai, ką žmogus jaučia kitų žmonių atžvilgiu:• nesąmoningai stengiasi stovėti

arčiau tų, kuriuos mėgsta, palyginti su tais, kurių nemėgsta;

• laikosi arčiau tų, kurių pritarimas yra svarbus, ir atokiau nuo tų, kurių nuomonė nesvarbi;

• pažįstami žmonės stovi arčiau vienas kito negu nepažįstami;

• moterys stovi arčiau viena kitos negu vyrai.FIZINĖ IŠVAIZDA. Fizinė žmogaus

išvaizda (ūgis, svoris, sudėjimas ir pan.) ir apranga taip pat yra neverbalinio bendravimo forma. G. Matulienės (2007) požiūriu, žmonėms bendraujant veikia fizinio patrauklumo stereotipas, t. y. išvaizda atlieka patrauklios asmenybės įvaizdžio funkciją. Autorė taip pat nurodo, jog džmonių, siekdami patrauklumo, stengiasi savo kūnui suteikti geresnę išvaizdą kirpdami ir šukuodami savo plaukus, naudodami kosmetiką, aksesuarus ir pan. Labai svarbūs išvaizdos atributai yra drabužiai, kurie, R. Želvio (2007) nuomone, beveik visada yra skirti informacijai pateikti:

85


• nusako socialinę padėtį;• grupinę priklausomybę;• agresyvumo laipsnį;• lytinę orientaciją ir pan. Panašiai kaip rūbai, kūną puošiantys aksesuarai ir simboliai taip pat turi savo reikšmes

(Matulienė, 2007):• simbolizuoja materialinę gerovę;• rodo priklausomybę tam tikrai socialinei grupei (pankai, hipiai ir pan.);• asmeniui suteikia pasitenkinimo ir didina patrauklumą. Fizinė išvaizda, apranga, aksesuarai yra neatsiejami nuo grožio sampratos. Tačiau kiekviena

kultūra turi savo grožio sampratą, kuri laikui bėgant gali keistis. Vakaruose ir Šiaurės Amerikoje gražia moterimi yra laikoma aukšta, liekna, blondinė ir pan. Malaizijoje moters grožį sukuria ilgi (iki krūtinės), tam tikru būdu ištempti ausų speneliai (Cooper ir kt., 2007). Grožio idealas kinta ne tik priklausomai nuo kultūros tradicijų, bet ir nuo gyvenimo visuomenėje tendencijų.

PRAKTINĖS UŽDUOTYSEMOCIJŲ ATPAŽINIMAS

TIKSLAS – mokytis atpažinti savo ir kitų emocijas.

PRIEMONĖS: emocijų paveikslėliai (8 priedas).

EIGA• Vadovas rodo emocijų paveikslėlius (galima „Power Point“ prezentacija arba išdalyti

lapus su emocijų paveikslėliais).• Dalyviai paprašomi atspėti, kokios emocijos yra išreikštos paveikslėliuose.

86

FOTOGRAFIJŲ AUTORIAI:

1. MARTIN GOMMELhttp://www.smashingmagazine.com/2009/04/14/40-captivating-photos-that-depict-human-emotion/

2. GULSAHhttp://www.smashingmagazine.com/2009/04/14/40-captivating-photos-that-depict-human-emotion/

3. SZILAGYI STEFANIAhttp://kultours.hu/fekete-afrika-es-latinamerika/63-rodrigo-1

4. JELENA BALIChttp://www.smashingmagazine.com/2009/04/14/40-captivating-photos-that-depict-human-emotion/

5.http://www.fotosearch.com/photos-images/emotions_17.html

6. RUBBERBALLhttp://www.fotosearch.com/photos-images/emotions_4.html

7. RUBBERBALLhttp://www.fotosearch.com/photos-images/emotions_2.html

8. RUBBERBALLhttp://www.fotosearch.com/photos-images/emotions_4.htm

87


APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Diskusija turėtų būti kreipiama į gebėjimą atpažinti ir įvardyti savo emocijas.

Žmonės, kurie prastai suvokia savo vidines būsenas, sunkiai supranta kitus žmones ir jų išgyvenimus.

• Paprašyti dalyvių, kad įvardytų savo savijautą ir jos priežastis esamu momentu. Ar sunku rasti žodžių tiksliai apibrėžti jausmus?

GESTŲ REIKŠMĖ BENDRAUJANT

TIKSLAS – atkreipti dėmesį į gestų reikšmes.

PRIEMONĖS: gestų lentelė, gestų paveikslėliai (9 priedas).

EIGA• Vadovas pateikia gestų sąrašą. • Dalyviai prašomi pasakyti gestų reikšmes.

GESTAI ATSAKYMAI

Grasiname kumščiuTriname rankasPlojame delnaisPakeliame rankąMojame į saveIštiesiame rankąPakeliame nykštįPatapšnojame per nugarąParodome pirštuIškeliame du pirštusPatriname delnu pilvąMojame nuo savęsSudedame delnusPridedame ranką prie širdies

PykstameKo nors tikimėsPritariamePrašome dėmesioKviečiameSveikinamėsGiriamePadrąsinameNurodome kryptįPergalė!Esame sotūs arba ruošiamės valgytiVejameMeldžiamės arba maldaujameTikiname savo nuoširdumu

Šaltinis: Želvys R. (2007). Bendravimo psichologija. Vilnius: Margi raštai.

88

• Vadovas rodo gestų paveikslėlius (galima „Power Point“ prezentacija arba išdalyti lapus su gestų paveikslėliais).

• Dalyviai prašomi atspėti, ką reiškia pateikti gestai:

1. Ar žinote, ką toks gestas reiškia Japonijoje?

Nuotrauka iš http://zzyx.ucsc.edu/~archer/intro.html

Japonijoje šis gestas reiškia „aš supykau / pykstu“.

2. Ką toks gestas reiškia Prancūzijoje?


Prancūzijoje šis gestas reiškia „aš tavim netikiu“.

3. Atspėkite, ką šis gestas reiškia Nigerijoje ir kitose Vakarų Afrikos dalyse:

Nuotrauka iš http://www.theconnection.org/content/2002/08/20/rummy.jpg

Nigerijoje šis gestas yra labai nepadorus. Jo reikšmė penkis kartus stipresnė už iškelto vi-durinio piršto gestą kai kuriose Europos šalyse ar Amerikoje.

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Paprašyti dalyvių aptarti, kokie gestai būdingi jų kultūroje, kokius gestus jie naudoja.• Kuriuos gestus dalyviai naudoja sąmoningai, apgalvotai, o kurie yra nevalingi?• Pakviesti pasidalyti patirtimi apie gestų reikšmes kitose šalyse, bendraujant su kitų

kultūrų atstovais.

89


EFEKTYVAUS BENDRAVIMO ĮVEIKIANT SKIRTUMUS MODELIO REIKŠMĖ TARPKULTŪRINĖS KOMPETENCIJOS FORMAVIMUI

Tam, kad žmogus galėtų tinkamai bendrauti su skirtingų kultūrų atstovais, jis turi turėti tam tikrą tarpkultūrinio bendravimo kompetenciją, t. y. bendraudamas gebėti įveikti kultūrinius skirtumus bei iš to kylančius nesusipratimus, įtampą ir galimus konfliktus. A. S. Beebe ir kt. (2007) pateikia EFEK-TYVAUS BENDRAVIMO ĮVEIKIANT SKIRTUMUS MODELĮ, kurį galima apibrėžti kaip tarpkultūrinės kompetencijos suformavimą. Autoriai pažymi, jog kompetencijai įgyti reikalingos žinios, motyvacija ir įgūdžiai. Žinios apie kitus skirtumams įveikti gali būti įgyjamos remiantis dviem strategijomis:

• Ieškoti informacijos apie kitas kultūras;• Klausti ir klausytis atsakymų.Motyvacijai prisitaikyti prie kitų įgyti ir išlaikyti reikia:• Būti kantriam;• Stengtis toleruoti dviprasmybes ir neaiškumus;• Būti dėmesingam egzistuojantiems skirtumams. Svarbiausi įgūdžiai, bendraujant su žmonėmis, kurie yra kitokie:• Būti orientuotam į kitus;• Atitinkamai pritaikyti bendravimą prie kitų.INFORMACIJOS APIE KULTŪRĄ (-AS) IEŠKOJIMAS. Nuostatos dažnai remiasi nežinojimu.

Domėjimasis kitomis kultūromis, papročiais, tikėjimais, požiūriais gali padėti suvokti žinutes, siunčiamas tų kultūrų atstovų. Informacijos apie kitas kultūras galima rasti įvairiuose šaltiniuose: knygose, straipsniuose, internete, turistų giduose, kalbantis su žmonėmis. Reikia nepamiršti, kad plačioji kultūros sąvoka apima ir subkultūras, egzistuojančias kultūros viduje, pavyzdžiui, tam tikrų grupių kultūrą (vyrų ir moterų), todėl svarbu įsigilinti ir suvokti, kokie skirtumai egzistuoja tarp įvairių subkultūrų elgesio, papročių, tikėjimų, požiūrių, taisyklių ir pan. Kitas svarbus momentas domin-tis svetimomis kultūromis – nesusiformuoti griežtų kategorijų ar stereotipų apie tas kultūras, bet išlaikyti nešališką požiūrį.

KLAUSINĖJIMAS IR KLAUSYMASIS. Žmonės paprastai geriau jaučiasi, kai bendrauja su panašiais į save nei su skirtingais asmenimis. Ir tai yra natūralu. Klausymasis, kalbėjimas ir klausimų uždavimas padeda geriau pasidalyti informacija ir sumažinti neaiškumus, kylančius ben-draujant su kitų kultūrų atstovais. Pradedant bendrauti su nepažįstamu žmogumi iš kitos kultūros, svarbu pasidalyti informacija, klausti ir klausytis. To nepakaks, norint įveikti bendravimo kliūtis, tačiau tai bus gera pradžia santykiams užmegzti.

NEAIŠKUMŲ TOLERAVIMAS. Dauguma žmonių jaučiasi nejaukiai, jeigu bendraujant nėra pak-ankamai aiškumo ar atsiranda dviprasmybių. Žemo konteksto kultūrose priimta išsakyti mintis tiesi-ogiai (tiesiai šviesiai), tuo tarpu aukšto konteksto kultūrose tas nėra priimtina. Todėl bendraujant su žmonėmis, kurie yra skirtingi nei jūs, svarbu būti kantriam ir tolerantiškam, jeigu kyla neaiškumų. Reikia prisiminti, jog žmonės turi kitokį požiūrį į tuos pačius dalykus.

DĖMESINGUMO TOBULINIMAS. Dėmesingumas – tai žinojimas, kaip jūs bendraujate su kitais. Dėmesingas pašnekovas įgyvendina pirmąjį efektyvaus bendravimo principą, kurį jau aptarėme anksčiau, – sąmoningai suvokti save ir kitus bendraujant. Svarbu suvokti, jog žmonės, su kuriais bendraujate, nėra tokie, kaip jūs. Taip pat reikia turėti omenyje, jog žmonės iš kitų kultūrų naudoja kitokias bendravimo strategijas ne tam, kad įžeistų ar būtų šiurkštūs, bet todėl, kad jų kultūroje

90

taip yra priimta bendrauti. Tapti dėmesingam gali padėti savęs ir savikalbos (self-talk) stebėjimas. Savikalba – tai žinutė, kurią žmogus sau siunčia, kai bando susidoroti su nerimu, emocijomis ar negatyviomis mintimis apie situaciją. Tai mintys, kurios nuolatos sukasi žmogaus galvoje, kai jis bendrauja su kitais, vertina situaciją, stebi ką nors ir pan. Tai dar galima pavadinti kalbėjimusi su savimi. Pavyzdžiui, bendraudamas su kitos kultūros atstovu, kuris atrodo ir elgiasi keistai, žmogus gali sau pagalvoti „šitas tipas mane erzina, aš nenoriu su juo prasidėti“ ir iš to kils atitinkamas elgesys – žmogus paprasčiausiai gali pasišalinti ar bent jau nusisukti ir taip parodyti, jog nenori bendrauti. Tačiau kitas tiesiog gali pagalvoti: „šis žmogus kitoks nei aš, bet tai netrukdo man ben-drauti“ ir užmegzti pokalbį. Skirtumų pripažinimas, o ne gynybiškumas, gali geriau padėti pasirinkti aplinkybėms tinkamą bendravimo stilių.

TAPIMAS ORIENTUOTAM Į KITUS. Kaip jau minėta, pranašumo jausmas yra viena kliūčių efek-tyviam tarpkultūriniam bendravimui. Dauguma žmonių yra egocentriški, t. y. koncentruojasi į save, savo mintis, jausmus ir poreikius. Tuo tarpu efektyviam tarpkultūriniam bendravimui labai svarbu, kad žmonės būti orientuoti į kitus. Būti orientuotam į kitus reiškia, kad bendraujant atsižvelgiama į kito žmogaus mintis, jausmus bei poreikius ir kartu išlaikomas savo integralumas. Kaip tapti orien-tuotam į kitus? Tai galima padaryti dviem etapais:

• Būti socialiai geram. Tai kognityvinis procesas, kai stengiamasi suprasti, ką kitas žmogus galvoja: atsižvelgiama į kito žmogaus vertybes, mintis ir požiūrius.

• Būti empatiškam. Tai procesas, kai žmogus bando pajausti tai, ką kitas žmogus jaučia. Padėti išmokti būti empatiškam gali tokie žingsniai:

* Nustoti galvoti tik apie savo mintis ir jausmus;* Stebėti pašnekovo kūno kalbą, aiškinantis, kokią emocinę reikšmę sukelia jūsų

žinutė;* Klausytis, ką kitas žmogus sako;* Įsivaizduoti kaip jūs jaustumėtės panašioje situacijoje;* Perfrazuoti tai, kaip jums atrodo, ką kitas žmogus jaučia ir galvoja.

Empatija nėra tas pat, kas simpatija. Simpatija reiškia, kad žmogus užjaučia kitą žmogų dėl to, ką pastarasis išgyvena. Tai tiesiog jausmų pripažinimas. Tuo tarpu empatija yra bandymas įsivaizduoti ir įsijausti į tai, ką kitas žmogus jaučia.

PRISITAIKYMAS PRIE KITŲ. Prisitaikymas prie kitų reiškia, jog jūs keičiate / pritaikote savo elgesį prie tų žmonių, su kuriais bendraujate, t. y. bendraujate ne taip, kaip paprastai esate įpratę, bet stengiatės prisitaikyti prie kitų žmonių bendravimo, kad pagerėtų bendravimo kokybė. Štai kele-tas patarimų, kaip galima geriau prisitaikyti prie kitų:

• Svarbu išmokti siųsti etiškas žinutes ir stengtis suprasti kitus, kadangi dėl įvairių veiksnių (amžiaus, kultūros, išsilavinimo, patirties, lyties, požiūrio, vertybių ir pan.) visi esame skirtingi;

• Pritaikyti siunčiamą žinutę atitinkamai, ar žmogus yra iš aukšto konteksto (kur pabrėžiama neverbalinė kalba ir aplinka) ar žemo konteksto kultūros (pabrėžiama verbalinė kalba ir atvirai siunčiamos žinutės);

• Pritaikyti siunčiamą žinutę atsižvelgiant į kultūros vertybes, grindžiamas individualizmu ar kolektyvizmu, polinkiu pabrėžti vyriškas ar moteriškas savybes;

• Pritaikyti žinutes grindžiamas lyties skirtumu: siekti suprasti skirtumus tarp lyčių; apsvarstyti savo pasirinkimą, poreikius ir tikslus; vengti tokių išvadų, kad skirtumai tarp žmonių yra sąlygoti lyčių skirtumų; atsižvelgti į kitų žmonių poreikius ir tikslus;

• Vengti būti etnocentriškam – t. y. nemanyti, jog jūsų kultūra yra aukštesnio lygio ir geresnė už kitas kultūras;

• Nemanyti, jog visi elgiasi, galvoja, turi tokias pat vertybes ir požiūrį, kaip ir jūs;

91


• Nemanyti, jog jeigu žmogus yra iš kitos šalies ir kultūros, tai tarp jūsų nėra jokių panašumų;• Vengti susidaryti nelanksčius stereotipus ir nusistatymus apie kitus remiantis ribota infor-

macija;• Siekti įveikti skirtumus, egzistuojančius dėl skirtingos kalbos, – mokytis kalbų;• Įveikti skirtumus semiantis žinių apie kitas kultūras;• Klausytis ir užduoti klausimus, norint geriau suprasti kitus;• Būti kantriam ir tolerantiškam kilus neaiškumams, kai bendraujate su žmonėmis, kurie yra

kitokie;• Įsisąmoninti ir pripažinti skirtumus: tai gali padėti juos toleruoti;• Plėtoti savo įgūdžius būti orientuotam į kitus;• Būti socialiai geram: galvoti apie kitų žmonių mintis, vertybes ir požiūrį;• Būti empatiškam – bandyti įsivaizduoti, kaip kitas žmogus jaučiasi tam tikroje situacijoje.Tarpkultūrinio bendravimo kompetencijai reikalingos tam tikros žinios, kognityviniai ir praktiniai

įgūdžiai, nuostatos, požiūris bei vertybės, motyvacija bei gebėjimas taikyti žinias praktikoje. J. P. Cooper (2007), apibendrindama įvairių autorių analizuojamas tarpkultūrinio bendravimo kompe-tencijas, išskiria tris esminius tarpkultūrinio bendravimo kompetencijos lygmenis:

• Kognityvinis lygmuo, apimantis individo gebėjimą keisti savo požiūrį;• Emocinis lygmuo, apimantis individo jausmus – baimę, meilę, pyktį, paniką, neapykantą ir

pan.;• Elgesio lygmuo, susijęs su individo gebėjimu pritaikyti ar pakeisti savo elgesį remiantis

įgytais kognityvinio ar emocinio lygmens įgūdžiais.P. J. Cooper ir kt. (2007) taip pat pažymi, jog, norint tobulinti kognityvinį, emocinį ir elge-

sio lygmenį, reikalingas teigiamas požiūris ir empatija. Teigiamas požiūris siejamas su individo pasiryžimu bendrauti su žmonėmis, kitokiais nei jis pats, suprasti jų mitus, muziką, pasakas ir kitus kultūrinius atributus. Empatija apima vaizduotės įtraukimą į bendravimo procesą, t. y. gebėjimą pažvelgti į situaciją ir ją vertinti iš pašnekovo pozicijos.

Apibendrintai galima teigti, jog tarpkultūrinio bendravimo kompetencija pasireiškia tada, kai asmuo (Kim, 1991):

• Visiškai sujungia kognityvinį, emocinį ir elgesio lygmenis;• Bendraudamas yra empatiškas;• Yra motyvuotas ir suinteresuotas užmegzti tarpkultūrinį kontaktą; • Turi teigiamą požiūrį į skirtingas kultūras ir priima žmonių skirtybes; • Turi realistinių lūkesčių žmonių atžvilgiu; • Gerbia kitų kultūrų vertybes ir elgesį; • Yra draugiškas, mandagus ir diplomatiškas;• Yra atviras ir lankstus susidurdamas su kitokiomis idėjomis ir mintimis; • Yra kantrus ir tolerantiškas;• Rodo iniciatyvą, savigarbą ir ištvermę;• Susidoroja su stresu ir sugeba išlaikyti motyvaciją;• Turi gerus socialinius įgūdžius.Kompetentingas žmogus turi išmanyti kultūrinius skirtumus, pažinti kultūrų normas, vertybes

bei papročius, žinoti bendravimo taisykles tų kultūrų, su kuriomis susiduria bendraudamas. Tarpkultūriniame bendravime taip pat svarbu mokėti kalbą, išmanyti verbalinio ir neverbalinio bendravimo modelius, mokėti atpažinti ir taikyti įvairius bendravimo stilius, prisitaikyti prie įvairių

92

kalbėjimo manierų, mokėti pradėti ir palaikyti pokalbį su pašnekovu iš kitokios kultūros, mokėti išvengti ar išspręsti kilusius nesusipratimus, atpažinti ir pripažinti kitų žmonių poreikius, atpažinti savo stereotipus ir keisti juos, būti lanksčiam ir geranoriškam bendraujant su skirtingų kultūrų at-stovais.

PRAKTINĖS UŽDUOTYSEFEKTYVAUS TARPKULTŪRINIO BENDRAVIMO ĮGŪDŽIAI

TIKSLAS – tobulinti efektyvaus bendravimo įgūdžius.

LAIKAS: apie 30-40 min.

PRIEMONĖS: įgūdžių tobulinimo lapai (10 priedas)

EIGA• Vadovas išdalija įgūdžių tobulinimo lapus (10 priedas) ir paaiškina pratimo eigą.• Dalyviai individualiai užpildo įgūdžių tobulinimo lapus. Teorinė medžiaga gali padėti

labiau įsigilinti ir apgalvoti atsakymus.• Dalyviai suskirstomi mažesnėmis grupelėmis (5–6 žmonės) ir aptaria, kokius

įgūdžius, kodėl ir kaip reikėtų jiems tobulinti, kokios mokymų metu įgytos žinios galėtų jiems praversti.

ĮGŪDŽIŲ TOBULINIMO LAPAS• Prisiminkite efektyvaus bendravimo įveikiant skirtumus modelį. • Kuriuos įgūdžius jums reikėtų tobulinti labiausiai? • Išdėliokite šiuos įgūdžius pagal svarbą:

1 reiškia, jog šiam įgūdžiui turėtumėte skirti daugiausia dėmesio, 2 – antras, kurį jūs norėtumėt tobulinti, ir t. t.

....... Informacijos apie kultūrą (-as) ieškojimas.

....... Klausinėjimas ir klausymasis.

....... Neaiškumų toleravimas.

....... Dėmesingumo tobulinimas.

....... Tapimas orientuotam į kitus.

....... Prisitaikymas prie kitų.

• Kaip tobulinsite įgūdžius, kuriuos norite pagerinti? • Kaip panaudosite įgytas žinias?

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Bendras aptarimas turėtų būti apibendrinantis: kokių įgūdžių labiausiai trūksta daly-

viams ir kaip planuoja tobulinti šiuos įgūdžius? Kokių žinių dalyviams reikėtų?

Parengta pagal šaltinį: Beebe A. S., Beebe A. J., Ivi, D. K. (2007). Communication: Principles for a Lifetime. 3rd ed., Boston, New York: Pearson and AB.

93


ŽAIDIMAS „SALA“ (11 priedas)

TIKSLAI• Ugdyti suvokimą, kokią reikšmę mūsų gyvenimui ir požiūriui turi kultūra.• Skatinti diskusiją apie tai, kaip įvairių kultūrų žmonės bendrauja ir keičiasi infor-

macija.• Ištirti kultūrinius tabu ir „tolerancijos ribas“ .• Skatinti diskusiją apie galimybes, kurios mums atsiveria esant tarpkultūriniam ben-

dradarbiavimui.

PRIEMONĖSGrupių kultūriniams skirtumams sukurti:• Popierius bei pieštukai;• Užrašų apie gentis kopijos.Ieškojimo užduotis:• Į keturias dalis sukarpytas žemėlapis, kuriame nurodomi paslėpti balionai;• 4 apvalūs raudoni balionai;• Skirtingų spalvų bei formų balionai;• Virvelė balionams surišti;• Lipni juosta, skirta priklijuoti balionams prie sienų;• Įrankių dėžė, kurioje yra smeigtukų, žirklių, raudoni lūpų dažai, lipni juosta.

EIGA• Dalyviai suskirstomi į dvi grupes: gentis Y ir gentis Z.• Dalyviams pateikiamas žaidimo aprašymas bei taisyklės ir pradedamas žaidimas

(11 priedas)

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Pakalbėkite apie tai, kas vyko. Pamažu pereikite prie aptarimo, ką dalyviai suprato ir

kaip šis situacijos modeliavimas susijęs su mūsų realiu gyvenimu.• Kas yra sunkiausia vartojant ir suprantant kalbas?• Kaip bendravote, kol vyko paieška? Vartojote vieną ar abi kalbas? Ar naudojote

kokius nors ženklus? Kokių buvo nesusipratimų?• Kaip išsprendėte Y genties balionų problemą? Kas tai padarė? Kaip jautėtės

laužydami kultūrinius tabu?• Kokie kultūriniai tabu egzistuoja jūsų visuomenėje? Kokios šių tabu funkcijos?• Kokius dalykus, kurie iš tikrųjų atėjo iš kitos kultūros ar šalies, naudojame kiekvieną

dieną? Kodėl kultūra yra mums svarbi?• Ar tavo kultūra tau yra svarbi? Kodėl?

94

• Kokios kliūtys iškyla, stengiantis suprasti kitas kultūras?• Pagalvokite, ar žinote pavyzdžių, praeityje ar dabartyje, kai viena visuomenė perėmė

kitos visuomenės kultūrą ir ją pralenkė? • Šiandieniniame pasaulyje yra daugybė kultūrinių konfliktų pavyzdžių. Pasirinkite

vieną pavyzdį ir aptarkite: kas sukelia konfliktus tarp kultūrų? Kas laimi, o kas pr-alaimi tokius konfliktus? Ką žmonės pralaimi, atskleisdami kitiems savo kultūrą? Ką jie iš to gali laimėti?

Analizuojamos temos:• Tam, kad suprastume skirtumus, juos būtina gerbti bei pripažinti.• Tolerancijos bei prisitaikymo nauda.• Skirtybių triumfas.

Šaltinis: Metodinis rinkinys: tarpkultūrinio ugdymo idėjos, ištekliai, metodai ir užsiėmimai dirbti su jaunais ir suaugusiais žmonėms. „Visi skirtingi – visi lygūs“, ir sporto direktora-tas, Taryba, 2-asis leidimas.

KONFLIKTŲ VALDYMASDirbant su imigrantais neišvengiamos tam tikros konfliktinės situacijos, todėl kalbant apie tarp-

kultūrinę kompetenciją ir jos ugdymą neatsiejama tema yra konfliktų valdymas. Valstybės tarnau-tojams gali tekti spręsti tiek individualaus konflikto su klientu imigrantu problemą, tiek į konfliktą su kitomis visuomenės grupėmis ar institucijomis patekusių klientų imigrantų problemas. Konflikto supratimas reikšmingas dar ir todėl, kad tarptautiniu lygmeniu vyrauja nuolatinė įtampa tarp kai kurių etninių grupių, neretai pereinanti į atvirą konfliktą. Pasaulio prekybos dangoraižių ir Pentago-no ataka 2009 m. rugsėjo 11 d., karas Irake, taip pat situacija Kipre, Kosove, Gruzijoje ir Abchazi-joje, Kaukazo regione bei kurdų padėtis Viduriniuosiuose Rytuose – tai pavyzdžiai, kurie rodo, jog kiekvienas individas kiek įmanoma turi gerinti savo įgūdžius konfliktų sprendimo ir derybų srityje (Tubbs, Moss, 2008). Todėl svarbu, kad valstybės tarnautojai turėtų tam tikrų žinių apie konfliktą ir jo valdymą.

Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų požiūrių, interesų, elgesio motyvų, siekių susidūrimas (Kasiulis, Barvydienė, 2003). Skirtingi individų ar grupių tikslai, elgesys bei požiūriai, grindžiami išankstinėmis nuostatomis ir stereotipais, gali būti laikomi konflikto veiksniais.

Konfliktas gali būti traktuojamas tiek kaip neigiamas, tiek kaip teigiamas bendravimo aspektas. Sociologai visuomenės santykius bando paaiškinti iš suderinamumo arba konflikto perspektyvos. Suderinamumo požiūris grindžiamas kultūros samprata, kultūros vertybių perdavimu ateinančioms kartoms, o visuomenės pokyčiai aiškinami besikeičiančių požiūrių, tikėjimų, santykių tarp grupių ir individų kontekste. Konflikto požiūrio šalininkai visuomenę laiko konfliktų arena, kur vienos grupės eksploatuoja kitas ir dominuoja, dėmesį telkdami į tai, kas sukelia konfliktus visuomenėje. Psicho-logijos mokslų atstovai taip pat vertina konfliktą iš teigiamos ir neigiamos perspektyvos. Iš vienos pusės, tinkamai valdomas konfliktas gali būti laikomas kaip galimybė pokyčiams atsirasti, t. y. nor-malus procesas, skatinantis pokyčius. Tokio požiūrio yra laikomasi dirbant su grupėmis, kur grupės raidos metu dalyviai pereina įvairius santykių lygmenis. Viena iš grupės raidos stadijų yra vadina-ma konfliktų šturmavimo, arba audros, stadija.

Pagal lygmenis konfliktai gali būti skirstomi į intraasmeninius, tarpasmeninius, intragrupinius ir tarpgrupinius. Su šiais konflikto lygmenimis susiduria kiekvienas individas visuomenėje. Taip pat

95


pabrėžiama, jog kiekvienas individas turi savo konflikto sprendimo stilių (žr. 8 lentelę), nuo kurio priklauso, kaip jis elgiasi konfliktinėje situacijoje ir kaip sėkmingai sugeba susidoroti su konfliktu. Kiekvieno individo konflikto sprendimo stilius priklauso nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui, bendra-vimo šeimoje būdo, visuomenės požiūrio į konfliktus ir jų propagavimą / nepropagavimą viešojoje erdvėje, kultūros, religijos ir pan.

8 lentelė Konflikto sprendimo stiliai

KONFLIKTO SPRENDIMO

STILIUS

STILIAUS APIBŪDINIMAS

STIPRYBĖS SILPNYBĖS

Konflikto vengimo stilius

„Tyla gera byla“. Geriausias konflikto sprendimas – jo vengimas. „Kas čia pykstasi, niekas nesipyksta, aš visai nepykstu.“

Vengiama sakyti tai, kas gali sukelti konfliktą.

Konfliktas taip ir lieka neišspręstas, neišreikšti jausmai gali iškilti kito susidūrimo metu.Naudingas tik trumpą laiko tarpą.

Konkurencijos stilius

Konfliktas, kaip mūšio laukas. Vyrauja grasinimai („arba padarai šį darbą kokybiškai, arba nemokėsiu už tai pinigų“), kritika, kaltinimai, nedraugiški klausimai („kaip tu gali taip gyventi?), nedraugiški juokeliai („jei visi šoks per langą, tai ir tu šoksi“).

Gali paskatinti žmonių kūrybišku-mą ir energiją.

Yra rizika įžeisti žmones.Laimėjimas laikomas svarbesniu prioritetu nei santykių konstravimas.Galimas smurtas.

Kompromisų stiliusAbi arba viena konflikto pusė siekia kompromiso.

Dažnai veda prie konflikto spren-dimo.Gali būti naudo-jamas kaip alter-natyva kitokiam stiliui, pavyzdžiui, kai konkurencijos stilius nepajėgus išspręsti konflikto.

Kompromisas nėra ge-riausias sprendimas.Gali būti naudojamas kaip lengviausias, bet ne geriausias būdas konfliktui spręsti.

96

Prisitaikymo stilius

Žmogus užgniaužia savo poreikius ir prisitaiko prie kitų, kad liktų harmoningi santykiai („pirmyn, daryk kaip išmanai, aš nenoriu su tavimi ginčytis“).

Pirmiausia žmogus galvoja apie kito žmogaus poreikius. Toks stilius tinkamas šeimoje ar artimų žmonių rate.

Trumpalaikė strategija.Pasiaukojimas gali būti vienpusis ir neigiamai veikti santykius.Nuslopinti poreikiai anksčiau ar vėliau iškyla, keldami naujų problemų.

Bendradarbiavimo stilius

Diskusija tęsiasi tol, kol abi pusės paten-kintos rezultatu. Reikia labai aukšto sąmoningumo lygio, palankaus klimato, empatijos ir palaikymo

Efektyviausias konfliktų sprendi-mo stilius.

Reikia daug įgūdžių, laiko ir energijos.Dažnai tik viena iš pusių linkusi taikyti tokį stilių.

Šaltinis: Tubbs, Moss, 2008; Martin, Nakayama, 2004.

Kai kalbame apie skirtingų kultūrų, religijų ar etninių grupių susidūrimą, žymiai sunkiau įžvelgti teigiamas konflikto puses. Kultūrinės nuostatos ir tikėjimai suformuoja skirtingą individų požiūrį į konfliktą, jo priimtinumą bei sprendimo būdą. Yra vadinamųjų pacifistinių kultūrų, veikiamų bu-dizmo, daoizmo, konfucionizmo ar šintoizmo, kurios konfliktinėje situacijoje renkasi nesipriešinimo taktiką, konflikto vengimą ar tylą (Martin, Nakayama, 2004). Tačiau kai kurios kitos kultūros nuolatos kariauja. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje nuo senų laikų vyksta karas tarp katalikų ir protestantų.

Kultūrinės vertybės turi įtakos konfliktų valdymo būdams. Individualistinės ir kolektyvistinės kultūros skirtingai sprendžia konfliktus. Individualistinėje visuomenėje konfliktinėje situacijoje la-biau pabrėžiama individo savivertė, direktyvumas, konfrontacija, kontrolė ir į sprendimą orientuo-tas konflikto sprendimas; tuo tarpu visuomenėje, kur pabrėžiamas kolektyvizmas, individas labiau stengiasi išsaugoti grupės harmoniją ir kitų žmonių orumą konflikto metu (Martin, Nakayama, 2004).

Kai susikerta skirtingų kultūrų atstovų interesai, vertybės ir tikslai, svarbu, kad konfliktas būtų sprendžiamas sukuriant palankią bendradarbiavimo (bet ne konkurencijos) atmosferą nuo pat su-sidūrimo pradžios. Štai keletas patarimų, kaip spręsti konfliktą (Martin, Nakayama, 2004):

• Išlikti susikoncentravusiam į esminius dalykus ir nepoliarizuoti (gerai – blogai, balta – juo-da, teigiama – neigiama) situacijos: atmesti tradicinius stereotipus; nevartoti arba–arba konstrukcijos; būti atviriems kitokiems požiūriams ir sprendimams;

• Išlaikyti kontaktą: nenutraukti santykių, skatinti dialogą, nesiizoliuoti vienam nuo kito;• Pripažinti kitokių stilių egzistavimą: kiekvienas žmogus turi savo konflikto sprendimo stilių,

pasižymintį ir gerosiomis savybėmis;• Pasirinkti savo konflikto sprendimo stilių: dauguma panašiose situacijose taiko tą patį stilių,

reikia atpažinti ir įvardyti savo stilių;• Būti kūrybingam ir praplėsti savo stilių repertuarą: nesilaikyti vieno stiliaus, bet įvertinti,

kuris stilius būtų priimtiniausias esamoje situacijoje;• Pripažinti konflikto konteksto svarbą: suprasti platesnį socialinį, ekonominį, kultūrinį, politinį

kontekstą, kuris įprasmina daugelį konfliktų;• Būti pasiruošusiam atleisti: tai ypač naudinga sprendžiant tarpkultūrinius konfliktus, nes

97


kaltinimas sąlygoja stresą, fizines problemas ir net perdegimo sindromą. Konflikto sprendimas nėra lengvas, ypač kai susiduria skirtingos kultūrinės vertybės. Svarbu,

kad žmogus susikoncentruotų į esminius dalykus, atpažintų savo konflikto sprendimo stilių, būtų empatiškas ir atviras kitokioms nuomonėms bei vertybėms, skatintų bendradarbiavimą.

PRAKTINĖ UŽDUOTISKONFLIKTO SPRENDIMAS. ATVEJO ANALIZĖ

TIKSLAS – mokytis spręsti etninius konfliktus.

PRIEMONĖS: lapai su atvejo aprašymu (12 priedas), lapai su lygių galimybių kontrolie-riaus atvejo sprendimu (13 priedas).

LAIKAS: apie 1–1,5 val., priklausomai nuo grupės dydžio (5–10 min. užduočiai paaiškinti ir lapams išdalyti, iki 30 min. diskusija grupelėse, 20–25 min. bendrai diskusijai, 10 min. išvadoms ir 15–20 min. refleksijai).

EIGA• Vadovas išdalija atvejo aprašymo lapus dalyviams ir paaiškina užduotį, nurodo, kiek

grupelės turi laiko atvejui aptarti. • Dalyviai suskirstomi grupelėmis po 4–5 žmones.• Dalyviai perskaito atvejo aprašymą ir aptaria atsakymus į klausimus (dalyviai neturi

rasti bendro problemos sprendimo – jų tikslas aptarti skirtingus požiūrius ir proble-mos sprendimo būdus).

• Aptarus atvejį, vadovas išdalija dalyviams lapus su lygių galimybių kontrolieriaus atvejo sprendimu.

ATVEJO APRAŠYMASLygių galimybių kontrolierės elektroninio pašto adresu gauti du elektroniniai laiškai, kuriuose skundžiamasi dėl etninės priklausomybės pagrindu mokinius diskriminuojančių priėmimo taisyklių Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinėje mokykloje.Gautoje informacijoje nurodoma, jog pagal Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyk-los nuostatų 20 punktą, „mokykla komplektuojama tautiniu principu – bent vienas iš mo-kinio tėvų arba senelių turi būti žydų kilmės. Pirmumo teisę lankyti mokyklą turi asmuo, kurio tėvai yra Vilniaus žydų bendruomenės nariai. Jei yra vietos, į mokyklą priimami ir kitų tautybių vaikai“. Taip pat nurodoma, jog minėti nuostatai patvirtinti mokyklos steigėjo – Vilniaus miesto savivaldybės – Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo sky-riaus vedėjo įsakymu.

98

VERTINIMO SKALĖĮvertinkite priėmimo į Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinę mokyklą taisykles

1................ 2................3................4................5 visiškai sutinku visiškai nesutinku

KLAUSIMAI DISKUSIJAIGrupelėse aptarkite tokius klausimus:• Kodėl sutinkate arba nesutinkate su tokiomis priėmimo į mokyklą taisyklėmis?• Kokį sprendimą pasiūlytumėte sprendžiant konfliktą tarp žydų bendruomenės ir kitų

Lietuvos bendruomenių?

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Baigiamoji diskusija ir apibendrinimas turėtų vykti bendrame rate arba puslankyje.• Atvejo aptarimas: dalyviai pristato parengtus atsakymus į klausimus (kiek buvo tokių,

kurie sutiko, ir kiek tokių, kurie prieštaravo tokioms mokyklos taisyklėms, kokie buvo motyvai tų, kurie sutiko arba nesutiko, kokie sprendimai buvo pasiūlyti). Pristatomas ir aptariamas lygių galimybių kontrolieriaus atvejo sprendimas (13 priedas).

• Diskusija gali būti išplečiami aptariant kitų etinių mažumų siekį išsaugoti savo etniš-kumą per tautinės mokyklos kūrimą, projektuojant ateitį, kai padaugės migrantų iš kitų kraštų. Kaip turėtų būti sprendžiama problema?

• Labai svarbu, jog vadovas padėtų išlaikyti pagarbų diskusijos toną, kad nebūtų že-minamos jokios etninės mažumos. Diskusijos klausimai gali būti jautrūs kai kuriems dalyviams dėl jų priklausymo tam tikrai etninei mažumai. Svarbu suteikti galimybę iš-reikšti ir išklausyti skirtingas nuomones. Diskutuodami dalyviai turėtų prisiminti tarp-kultūrinio bendravimo kompetenciją ir stengtis būti socialiai gerais ir empatiškais.

• Refleksija: aptarus turinį dalyviai paprašomi pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie darbą grupelėse ir diskusiją: kaip dalyviai jautėsi šio pratimo metu? Kokių klausimų kilo vertinant ir ieškant sprendimo? Kokie jausmai kilo klausantis kitų nuomonės? Kas buvo ypač sunku? Kokios dalyvių vertybės, nuostatos, stereotipai išryškėjo?

TARPKULTŪRINIS TARPININKAVIMASPaprastai tarpininkavimas suvokiamas kaip neformalus, tačiau struktūruotas procesas, ku-

rio metu tarpininkas padeda konfliktuojančioms pusėms rasti savo konflikto sprendimą. Proceso struktūravimas reiškia, jog tarpininkavimo eiga vyksta tam tikrais etapais, kurių tikslas paskatinti ir palaikyti dialogą tarp dalyvių ir pasiekti žodinio ar rašytinio susitarimo dėl kilusio konflikto.

Tarpkultūrinis tarpininkavimas siejamas ne tik su tarpkultūrinio konflikto sprendimu, bet ir su siekiu padėti imigrantams gauti reikiamas paslaugas ir integruotis, priartinant valstybines paslau-gas ir sumažinant nepasitikėjimą jomis (Oliveira ir kt., 2009). Šie tarpininkai skirtingoje literatūroje vadinami įvairiai: tarpkultūriniais tarpininkais, kultūriniais tarpininkais, sociokultūriniais tarpin-inkais.

Pristatydami tarpkultūrinio tarpininkavimo esmę, remsimės portugalų sukurta vieno langelio strategija (One-Stop-Shop strategy) (Oliveira ir kt., 2009), skirta imigrantų integracijai. Ši strate-gija tapo pagrindiniu atramos tašku kuriant ir įgyvendinant Europos Komisijos INTI fondo (Euro-

99


pean Commission INTI Fund (Directorate-General Justice, Freedom and Security) finansuojamą ir Aukščiausiosios komisijos imigracijai ir kultūriniam dialogui (High Commission for Immigration and Intercultural Dialogue (ACIDI, I.P.) remiamą projektą „Vieno langelio principas: naujas imigrantų integracijos sprendimas“ (One-Stop-Shop: a New Answer for Immigrant Integration).

Analizuojant situaciją, su kuria susiduria imigrantai, buvo pastebėta, jog egzistuoja įvairios kliūtys, trukdančios imigrantams pasinaudoti esamomis paslaugomis: institucijų, susijusių su inte-gracijos proceso įgyvendinimu, gausa ir išsibarstymas, bendradarbiavimo tarp institucijų trūkumas, procedūrų įvairovė, sudėtingas biurokratizmas, taip pat bendravimo sunkumai, sąlygojami kultūrinių ir kalbos skirtumų.

Vieno langelio strategijos esmė – vyriausybinių ir nevyriausybinių paslaugų (imigracijos, pilietybės, užimtumo, švietimo, sveikatos, socialinės, būsto, mokesčių, kalbos mokymosi ir / ar pilietybės testo, balsuotojų registravimo ir pan.) teikimas imigrantams ir žmonėms, besidomintiems imigracija, vienoje institucijoje. Atėjęs į tokią instituciją, žmogus gali susitvarkyti vizą, užsiregistruoti į kalbos kursus, gauti specialistų konsultaciją užimtumo, sveikatos ar socialinėms problemoms spręsti ir pan. Kol tėvai užsiėmę, jų vaikus prižiūri kvalifikuoti specialistai; jeigu imigrantas nemoka vietinės kalbos (o tai labai natūralu ir tikėtina), jam parūpinamas vertėjas; darbuotojai taip pat padeda užpildyti įvairias dokumentų formas.

Svarbiausi žingsniai, kuriant vieno langelio principo paslaugoms imigrantams teikti įgyvendinimo strategiją:

1 Identifikuoti ir išnagrinėti imigrantams teikiamas paslaugas ir kaip vykdoma imigrantų inte-gracija. Svarbu atskleisti, su kokiais sunkumais susiduria imigrantai naudodamiesi paslau-gomis, kokių paslaugų trūksta. Taip pat reikia išnagrinėti vieno langelio principo stipriąsias ir silpnąsias puses;

2 Numatyti, kokios turėtų būti teikiamos paslaugos atsižvelgiant į atvykstančių imigrantų populiacijos poreikius;

3 Rasti tinkamą pastatą institucijai įkurti – patogioje vietoje ir ten, kur didžiausias imigrantų tankumas;

4 Apibrėžti valstybinių institucijų, įkursiančių savo padalinius vieno langelio principu įsteigtoje institucijoje, koordinavimo klausimą;

5 Sukurti skėtinę organizaciją, administruojančią ir koordinuojančią vieno langelio principu veikiančią instituciją;

6 Sudaryti konsultacinį organą iš visų socialinių partnerių, kurie dalyvaus teikiant paslaugas ir informaciją;

7 Susisiekti su imigrantų asociacijomis ir kitomis pilietinėmis organizacijomis, kad būtų užmegztas bendradarbiavimas;

8 Padedant imigrantų asociacijoms, surasti, apmokyti ir įdarbinti tarpkultūrinius tarpininkus;9 Apmokyti valstybinių institucijų personalą, kuris dirbs vieno langelio principo institucijoje su

imigrantais;10 Atidaryti paslaugas imigrantams teikiančią instituciją, paremtą vieno langelio principu;11 Stebėti, vertinti ir plėtoti veiklą bei teikiamas paslaugas, prisitaikyti prie kintančios aplinkos

reikalavimų.Institucijoje, įgyvendinančioje vieno langelio principą, vieni svarbiausių specialistų yra

tarpkultūriniai tarpininkai, kurių pagrindinė veikla susijusi su vertėjavimu ir tarpininkavimu. Tarpkultūriniai tarpininkai dažniausiai patys yra imigrantai, turintys tarpininkavimo kompetenciją ir

100

sociokultūrinių žinių apie tam tikrą aptarnaujamą bendruomenę. Tarpininkai savo veikla prisideda prie:

• Įvairių piliečių, kilusių iš skirtingų socialinių, religinių, kultūrinių sluoksnių, integravimo ly-giomis sąlygomis;

• Kultūrinio dialogo užtikrinimo, skatinant pagarbą ir išsamesnes kultūrinės įvairovės ir socialinės integracijos žinias;

• Bendradarbiavimo sprendžiant sociokultūrinius konfliktus ir jų prevenciją bei numatant socialinės intervencijos strategijas.

Tarpkultūriniai tarpininkai užtikrina paslaugų prieinamumą visiems. Kai kuriose šalyse (Italija, Portugalija) tarpkultūrinių tarpininkų veikla yra apibrėžta įstatymais. Svarbiausias tarpininkų vaid-muo yra užtikrinti tarpkultūrinį dialogą tarp paslaugų vartotojų bei teikėjų ir taip padėti imigrantams integruotis į visuomenę. Tarpininkai, turėdami specifinių žinių, išmanydami imigrantų teises ir pa-reigas, jų kultūrą ir religiją bei kalbą, padeda spręsti problemas ir nesusipratimus, iškylančius tarp imigrantų ir institucijos darbuotojų. Tarpininkai taip pat padeda įtraukti imigrantų bendruomenes į integracijos politikos įgyvendinimą.

Tarpininkų veikla apima:• Bendravimo tarp įstaigos personalo ir paslaugų vartotojų, kuriuos sudaro skirtingų kultūrų

atstovai, užtikrinimą;• Asistavimą paslaugų vartotojams, kai jie naudojasi paslaugomis ir bendrauja su personalu;• Konfidencialumo, susijusio su visa informacija apie šeimas ir populiacijos grupes ir jų

veiklą, užtikrinimą;• Darbo komandų mokymą, diegiant tarpkultūrinį požiūrį;• Dalyvavimą kuriant projektus ir programas bendruomenėms;• Dalyvavimą diskusijose ir darbo komandose kaip imigrantų bendruomenių atstovų, siekiant

pagerinti ar apibrėžti vietinės reikšmės veiklos kryptis.Tarpkultūriniai tarpininkai turi baigti tam tikrus mokymus, kad įgytų tarpkultūrinio tarpininka-

vimo kompetenciją. Kai kuriose šalyse (pvz., Ispanijoje) tarpkultūriniai tarpininkai rengiami pagal universiteto lygmens programas, kuriose numatyti maždaug tokie moduliai:

1 modulis: Konteksto struktūra. Integracija: kontekstas, iššūkiai ir alternatyvos.2 modulis: Konceptualioji tarpkultūrinio tarpininkavimo struktūra.3 modulis: Teisinė ir kompetencijų struktūra: šiandieninė situacija ir tendencijos.4 modulis: Žinios apie kultūros charakteristikas: Rytų Europa, Marokas, Afrikos Sacharos regio-

nas ir Lotynų Amerika.5 modulis: Praktika.6 modulis: Tarpkultūrinio tarpininko veiklos apimtys.7 modulis: Bendravimo technikos, tarpininkavimas ir tarpkultūrinės derybos.8 modulis: Imigrantų integracijos politika europiniame, valstybiniame ir vietiniame kontekste. 9 modulis: Savivaldybių imigracijos politikos veiklos kryptys.Atranka į tokias programas vykdoma kartu su imigracijos asociacijomis. Kandidatams keliami

tam tikri išsilavinimo reikalavimai (vidurinis arba trečio lygmens išsilavinimas), taip pat jie turi gerai mokėti priimančios imigrantus šalies kalbą bei vieną ar kelias imigrantų kalbas. Tarpininkai, dir-bantys vieno langelio institucijoje, parenkami pagal kultūrinį pagrindą, tipišką tos šalies imigrantų populiacijai. Tarpkultūrinė kompetencija reikalinga ne tik tarpininkams, bet ir visam personalui, kuris dirba su imigrantais.

Lietuvoje vieno langelio principas jau yra taikomas žmogaus teisių ir teisėtų interesų gynimo srityje, tačiau tai dar nėra išplitusi praktika. Prašymai apginti galimai pažeistas žmogaus teises ir teisėtus interesus nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo

101


(Žin., 1999, Nr. 60-1945) III skirsniu, kitų rūšių kreipimaisi įvairiais klausimais, nesusijusiais su as-mens teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, – Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 „Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 95-4105). Šiuose teisės aktuose:

• Įtvirtinamas vieno langelio principas ir nustatoma institucijoms pareiga juo vadovautis ap-tarnaujant asmenis, nagrinėjant jų prašymus ir skundus;

• Patikslinamos kai kurios ankstesnės ir apibrėžiamos naujos sąvokos (asmuo, prašymas, skundas, pranešimas, administracinė paslauga, prašymo nagrinėjimas, atsakymas į prašymą);

• Suformuluojami principai (pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo, protin-gumo), kuriais turi vadovautis valstybės tarnautojai, aptarnaudami asmenis;

• Įtvirtinama tarnybinės pagalbos sąvoka ir jos suteikimo pareiga: tuo atveju, kai institucija, nagrinėjanti asmens prašymą ar skundą, neturi reikalingos informacijos prašymui ar skun-dui išnagrinėti ir sprendimui priimti, tačiau tą informaciją turi kita institucija, pirmoji turi teisę kreiptis, o antroji privalo nemokamai suteikti prašomą informaciją, išskyrus atvejus, kai tokia informacija neteikiama;

• Įtvirtinamas tarnybinio bendradarbiavimo principas, kuris nustato institucijų pareigą ben-dradarbiauti ir keistis informacija su kitomis institucijomis, kai to prireikia, taigi ir aptarnau-jant asmenis, nagrinėjant jų prašymus ir skundus.

2008 m. buvo parengtas leidinys „Asmenų aptarnavimas ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimas taikant „vieno langelio principą institucijose ir įstaigose (praktinis vadovas) 1, skirtas išnagrinėti asmenų aptarnavimo, jų prašymų ir skundų nagrinėjimo vieno langelio principu esmę, teisinius ir organizacinius aspektus, pateikti praktinių vieno langelio principo įgyvendinimo pavyzdžių, taip pat atsakyti į praktinius klausimus, kurie iškyla darbuotojams nagrinėjant prašymus bei skundus ir taikant vieno langelio principą.

1 Asmenų aptarnavimas ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimas taikant „vieno langelio g principą institucijose ir įstaigose (praktinis vadovas). Vilnius, 2008, prieiga per internetą http://www.vakokybe.lt/get.php?f.7

102

PRAKTINĖ UŽDUOTISBAIGIAMASIS DARBAS: VIENO LANGELIO PRINCIPO ĮGYVENDINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE

TIKSLAS: parengti vieno langelio principo įgyvendinimo teikiant paslaugas imi-grantams Lietuvoje strategiją.

EIGA• Ši užduotis gali būti:

* Individuali kiekvienam dalyviui – parengti baigiamąjį darbą ir pristatyti jį grupėje;* Komandinė – dalyviai suskirstomi komandomis ir turi bendrai sukurti strategiją.

• Dalyviai turi aptarti vieno langelio principu pagrįstos institucijos, teikiančios paslau-gas imigrantams, įkūrimo strategiją ir ją parengti.

• Rekomenduojama remtis skyriuje pateiktais svarbiausiais žingsniais kuriant vieno langelio principo paslaugoms imigrantams teikti įgyvendinimo strategiją.

APTARIMAS IR ĮVERTINIMAS• Parengtos strategijos pristatomos ir aptariamos dalyvaujant visiems dalyviams.• Aptariami pagrindiniai strategijų vertinimo aspektai (kriterijai):

* Situacijos ištirtumas ir imigrantų poreikių nustatymas;* Vieno langelio principo stipriųjų ir silpnųjų pusių atskleidimas;* Strategijos tinkamumas – kaip strategijos tikslai ir uždaviniai atitinka imigrantų

poreikius;* Planuojamų paslaugų atitikimas imigrantų poreikiams; * Vietos ir pastato institucijai įkurti parinkimo pagrįstumas;* Paslaugas teikiančių institucijų ir socialinių partnerių koordinavimo klausimo

sprendimas;* Imigrantų asociacijų ir interesų atstovų įtraukimo į paslaugų organizavimą ir

teikimą strategijos parengimas (kaip, kokiu būdu);* Strategijos efektyvumas – ar rezultatai siekiami mažiausiomis sąnaudomis;* Personalo dirbti vieno langelio principo institucijoje klausimo sprendimas.

• Refleksija: aptarus turinį dalyviai paprašomi pasidalyti savo jausmais ir mintimis: ko išmokote? Kuo pratimas buvo naudingas / nenaudingas? Kokios problemos kilo ruošiant užduotį? Kaip sprendėte problemas?

103


LITERATŪRA:1 Almonaitienė J. (2007). Socialinis suvokimas. Iš Bendravimo psichologija. Ats. red. J.

Almonaitienė. Kaunas: Technologija. KTU Psichologijos katedra.

2 Asmenų aptarnavimas ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimas taikant „vieno langelio“ principą institucijose ir įstaigose (praktinis vadovas). – Vilnius, 2008, prieiga per internetą http://www.vakokybe.lt/get.php?f.7.

3 Argyle M. (1979). Body Communication. New York: International Universities Press.

4 Beamer L., Varner I. Intercultural Commuication in the Global Workplace. 4th ed. – Boston: McGraw Hill, 2008.

5 Beebe A. S., Beebe A. J., Ivi D. K. Communication: Principles for a Lifetime. 3rd ed., – Boston, New York: Pearson and AB, 2007.

6 Cooper P. J., Calloway-Thomas C., Simonds C. J. Intercultural Communication: a Text with Readings. – Pearson A and B: Boston, New York, 2007.

7 Deltuvaitė E., M. Iljasov, D. Petraitytė, E. Račius. Etnokultūrinės kompetencijos ugdymo metodika. Metodinė medžiaga. Leidinys, išleistas įgyvendinant Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL projektą „In Corpore“, 2006.

8 Gibb J. R. Defense Level and Influence Potential in Small Groups, in L. Petrullo and B. M. Bass (eds.), Leadership and Interpersonal Behavior. – New York: Holt, Rinehart and Winston, 1961, 66–81 p.

9 Gudykunst W., Ting-Toomey S. Culture and Interpersonal Communication. – Newbury park, CA:Sage, 1988.

10 Hall E. T. The Dance of Life: The Other Dimension of Time. – New York: Doubleday/Anchor Books, 1983.

11 Hall E. T. The Silent Language. – New York: Doubleday, 1959.

12 Lustig M., Koester J. Intercultural Competence: Interpersonal Communication across Cultures, 4th ed. – New York: HarperCollins, 2002.

13 Knapp M., Hall J. Noverbal Communication in Human Interaction, 4 th ed. – Philadelphia: Harcourt, Brace, Jovanovich, 1997.

14 Kim Y. Y. Intercultural communicative competence. In S. Ting-Toomey & F. Korzenny, Cross-cultural Interpersonal Communication, 1991, 259–275 p.

15 Koester J., Lustig W. M. Intercultural Competence. Paperback, 2002.

16 Lekavičienė R. „Žodinis bendravimas“. Iš Bendravimo psichologija. Ats. red. J. Almonaitienė. – Kaunas: Technologija. KTU Psichologijos katedra, 2007.

17 Martin J. N., T. K. Nakayama. Intercultural Communication in Context. 3rd ed. – McGraw Hill: Boston, 2004.

104

18 Matulienė G. Nežodinis bendravimas. Iš Bendravimo psichologija. Ats. red. J. Almonaitienė. – Kaunas: Technologija. KTU Psichologijos katedra, 2007.

19 Mehrabian A. Silent messages: Implicit Communication of Emotions and Attitudes. – Belmont, CA: Wadsworth, 1981.

20 Oliveira C. R., Abranches A., Healy C. Handbook on how to implement a One-Stop-Shop for Immigrant Integration. Funded by the European Commission INTI Fund and promoted by the High Commission for Immigration and Intercultural Dialogue (ACIDI, I.P.) as Part of the Project „One-Stop-Shop: a New Answer for Immigrant Integration“ (JLS/2006/INT/148). – Lisbon, Portugal, 2009.

21 Suslavičius A. Socialinė psichologija. – Vilnius: VU specialiosios psichologijos laboratorija, Vilniaus universiteto leidykla, 2006.

22 The International Webster‘s Comprihensive Dictionary of the English Language. Encyclopaedic Editon – Chicago, Illinois: Ferguson Publishing Company, 1998.

23 Tubbs S., S. Moss. Human Communication. Principles and Contexts. 11th ed. – McGraw Hill: Boston, 2008.

24 Zastrow H. C. Practice of Social Work. 6th ed. – Brooks/Cole Publishing Company, 1999.

25 Želvys R. (2007). Bendravimo psichologija. – Vilnius, 2007.

105105

1 PRIEDAS. SUSIPAŽINIMAS

KAS YRA „MES“?

TIKSLAS – susipažinti.Dauguma žmonių jaučiasi nejaukiai nepažįstamųjų rate. Susirinkusiems į mokymus dalyviams tenka kurį laiką bendrauti vienas su kitu, bendrai diskutuoti ir spręsti prob-lemas. Siekiant sukurti gerą atmosferą grupėje, būtina padėti žmonėms susipažinti. Priklausomai nuo to, kiek laiko skiriama mokymams, susipažinimo žaidimas gali užtrukti nuo15 iki 45 min. (Reikia turėti omenyje, jog kuo daugiau dalyvių, tuo ilgiau užtrunka susipažinimas, todėl parenkant užduotį, būtina atsižvelgti į dalyvių skaičių ir kiek laiko galima skirti susipažinimui) Čia siūlome labai paprastą žaidimą, padedantį dalyviams ne tik sužinoti vieni kitų vardus, bet ir pasidalinti šiek tiek informacijos apie save.

PRIEMONĖS: • popieriaus lapai• spalvoti pieštukai, flomasteriai.

EIGA:

• kiekvienas dalyvis paprašomas nupiešti savo simbolį, atspindintį žmogaus asmenybę.• Nupiešę simbolius, dalyviai prisistato visai grupei apibūdindami, ką reiškia jų simbolis

Pagal šaltinį: Hope A., Timmel S. (1994). Training for Transformation. A Handbook for Community Workers. Book 2. Mambo Press.

106

NUOTRAUKŲ INTERPRETAVIMAS

TIKSLAS – susipažinimas ir informacijos pasidalinimas

PRIEMONĖS: įvairios nuotraukos (atspindintys šeimą,užsiėmimą, laisvalaikį, vertybes ir pan.). Nuotraukų turi būti dvigubai daugiau nei dalyvių. Jos turi būti didelės ir aiškios.

EIGA:• Dalyviai paprašomi apžiūrėti nuotraukas ir išsirinkti vieną ar dvinuotraukas, kurios

teiktų informaciją apie juos, atspindėtų jų vertybes, požiūris, visa tai, kuo jie norėtų pasidalinti su grupės nariais.

• Kai dalyviai išsirenka nuotraukas, paprašoma susėsti ratu ir paaiškinti visiems,ką jie pasirinko ir kodėl. Jeigu grupė labai didelė (daugiau, nei 15 žmonių), dalyviai gali būti suskirtomi mažesnėmis grupelėmis, kur prisistato vieni kitiems, o paskui grupelės nariai pristato vieni kitus visai grupei.

• Dalyviai gali klausti vieni kitų klausimus. Reikia pabrėžti, kad nėra teisingo ar klaid-ingo nuotraukų interpretavimo, nes kiekvienam žmogui ta pati nuotrauka gali reikšti skitingus dalykus. Jeigu yra laiko, galima dar prašyti dalyvių aptarti visas nuotraukas ką jos kiekvienam reiškia.

• Pagal šaltinį: Hope A., Timmel S. (1994). Training for Transformation. A Handbook for Community Workers. Book 2. Mambo Press.

107

Priedai

2 PRIEDAS. UŽSIENIEČIŲ, GYVENANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOJE, SKAIČIUS PAGAL SAVIVALDYBES 2009 M. PRADŽIOJE

SAVIVALDYBĖUŽSIENIEČIŲ

SKAIČIUSSAVIVALDYBĖ

UŽSIENIEČIŲ SKAIČIUS

ALYTAUS APSKRITIS 764 ŠIAULIŲ APSKRITIS 1 920

Druskininkų 338 Šiaulių m. 1 384

Alytaus m., r. 263 Akmenės r. 70

Lazdijų r. 20 Joniškio r. 79

Varėnos r. 143 Kelmės r. 54

KAUNO APSKRITIS 4 193 Pakruojo r. 53

Kauno m. 2 626 Radviliškio r. 165

Birštono 9 Šiaulių r. 115

Jonavos r. 486 TAURAGĖS APSKRITIS 256

Kaišiadorių r. 94 Jurbarko r. 55

Kauno r. 475 Pagėgių 40

Kėdainių r. 357 Šilalės r. 35

Prienų r. 88 Tauragės r. 126

108

Raseinių r. 58 TELŠIŲ ASPKRITIS 717

KLAIPĖDOS APSKRITIS

5 058 Mažeikių r. 427

Klaipėdos m. 4 239 Plungės r. 169

Neringos 36 Rietavo 8

Palangos m. 171 Telšių r. 113

Klaipėdos r. 306 UTENOS APSKRITIS 3 218

Kretingos r. 143 Visagino 2 485

Skuodo r. 31 Anykščių r. 57

Šilutės r. 132 Ignalinos r. 222

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS

452 Molėtų r. 54

Marijampolės 282 Utenos r. 244

Kalvarijos 15 Zarasų r. 156

Kazlų Rūdos 34 VILNIAUS APSKRITIS 15 444

Šakių r. 47 Vilniaus m. 11 411

Vilkaviškio r. 74 Elektrėnų 324

PANEVĖŽIO APSKRITIS

880 Šalčininkų r. 697

Panevėžio m. 572 Širvintų r. 104

Biržų r. 65 Švenčionių r. 507

Kupiškio r. 39 Trakų r. 327

Panevėžio r. 86 Ukmergės r. 211

Pasvalio r. 40 Vilniaus r. 1 863

Rokiškio r. 78 Iš viso 32 902

Šaltinis: Migracijos metraštis 2008. Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministeri-jos. Vilnius, 2009. P.13.

109

Priedai

3 PRIEDAS. INSTITUCIJŲ, DALYVAUJANČIŲ MIGRACIJOS PROCESŲ LIETUVOJE VALDYME, KOMPETENCIJŲ IR FUNKCIJŲ SĄRAŠAS1.

MIGRACIJOS DEPARTAMENTAS:• organizuoja pasų, asmens tapatybės kortelių, laikinų pažymėjimų, teisės į Lietuvos Re-

spublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimų, Šengeno ir nacionalinių vizų, pažymų, patvirtinančių Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisę gyventi Lietuvos Respub-likoje laikinai arba nuolat, leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respub-likos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Bendrijoje, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, asmens be pilietybės ir pabėgėlio kelionės dokumentų, užsieniečio pasų, užsieniečio registracijos pažymėjimų išdavimą;

• sprendžia Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus;• priima sprendimus leidimų laikinai gyventi ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo

leidimų gyventi Europos Bendrijoje, pažymų, patvirtinančių Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje nuolat išdavimo klausimais;

• vykdo prieglobsčio suteikimo procedūrą ir priima sprendimus šiais klausimais, organizuoja priimtų sprendimų prieglobsčio klausimais vykdymą;

• priima sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, organi-zuoja priimtų sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo ar išsiuntimo vykdymą, išduoda laikiną kelionės dokumentą;

• sudaro ir tvarko Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą;

• tvarko Užsieniečių registro duomenis.VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA:• organizuoja valstybinį migracijos reguliavimą;• pagal kompetenciją įgyvendina valstybės politiką vizų ir imigracijos, prieglobsčio ir Lietuvos

Respublikos pilietybės procedūrų, asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų,

1 Migracijos metraštis 2008. Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos. Vilnius, 2009. P. 9.

110

kelionės dokumentų, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitų dokumentų išdavimo ir apskaitos ir laisvo asmenų judėjimo srityse.

UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA:• dalyvauja formuojant ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos vizų politiką;• organizuoja Šengeno ir nacionalinių vizų išdavimą užsienyje;• sudaro tarptautines sutartis vizų režimo, piliečių kelionių ir readmisijos klausimais.DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS IR KONSULINĖS ĮSTAIGOS:• išduoda Šengeno ir nacionalines vizas.SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA:• analizuoja ekonominės migracijos reiškinius, koordinuoja ir organizuoja ekonominės mi-

gracijos reguliavimo priemonių įgyvendinimą, pagal kompetenciją įgyvendina atitinkamas priemones;

• koordinuoja ir prižiūri Lietuvos valstybės paramos teikimą užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvoje, integracijai.

PABĖGĖLIŲ PRIĖMIMO CENTRAS:• įgyvendina prieglobstį gaunančių užsieniečių socialinę integraciją.LIETUVOS DARBO BIRŽA:• išduoda užsieniečiams leidimus dirbti.VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS TARNYBA:• dalyvauja įgyvendinant valstybinę migracijos procesų kontrolę.UŽSIENIEČIŲ REGISTRACIJOS CENTRAS:• laikinai apgyvendina neteisėtai esančius ir neteisėtai atvykusius į Lietuvą užsieniečius;• laikinai apgyvendina užsieniečius, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį;• vykdo užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.PASIENIO KONTROLĖS PUNKTAI:• išduoda Šengeno vizas;• atlieka atvykstančių į Lietuvos Respubliką asmenų kontrolę;• vykdo pirminę prieglobsčio suteikimo procedūrą;• priima sprendimus dėl užsieniečių neįleidimo į Lietuvos Respubliką.POLICIJOS DEPARTAMENTAS:• kontroliuoja ir koordinuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas

ir nurodymus.TERITORINIŲ POLICIJOS ĮSTAIGŲ VIEŠOS POLICIJOS MIGRACIJOS PADALINIAI (MIGRACIJOS TARNYBOS):• sprendžia Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus;• išduoda pasus, asmens tapatybės korteles, laikinus pažymėjimus, pažymas, patvirtinančias

Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisę gyventi laikinai, leidimus laikinai gyventi, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimus gyventi, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimus gyventi, asmens be pilietybės ir pabėgėlio kelionės dokumentus, užsieniečio pasus, kvietimus užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką, pratęsia užsieniečių buvimo turint vizą laiką;

• priima sprendimus dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, vykdo užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos;

• priima užsieniečių prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir atlieka pirminę apklausą;

• atlieka užsieniečių teisėto buvimo valstybėje kontrolę.

111

Priedai

4 PRIEDAS. POŽIŪRIO FORMAVIMO ŠALTINIAI

• Kokie veiksniai formavo jūsų požiūrį vaikystėje? • Kas padėjo jums išsiugdyti požiūrį, vertybes ir principus? • Iš kur jūs žinote, kas yra gerai, o kas ne?

POŽIŪRĮ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

............ tėvai

............ seneliai

............ broliai/seserys

............ giminės

............ draugai

............ bendruomenė

............ internetas

............ vyriausybė ir valdžios institucijos

............ įstatymai

............ muzika

............ menas

............ šventraščiai (Biblija, Koranas ir pan.)

............ religiniai įsitikinimai

............ religiniai lyderiai

............ literatūra ir poezija

............ radijas ir televizija

............ laikraščiai ir žurnalai

............ mokytojai

............ kiti šaltiniai

Parengta pagal šaltinį: Beebe, A.S., Beebe, A.J., Ivi, D.K. (2007). Communication: Principles for a Lifetime. 3rd ed., Boston, New York: Pearson and AB.

112

5 PRIEDAS. ETNOCENTRIZMO MATAVIMO SKALĖ

ETNOCENTRIZMO SKALĖ

Pažymėkite žemiau išdėstytus teiginius5 – visiškai sutinku4 – sutinku3 – nei sutinku, nei nesutinku2 – nesutinku1 – visiškai nesutinku

TEIGINIAI:1 ............ Dauguma kitų kultūrų yra atsilikusios mano kultūros atžvilgiu.2 ............ Mano kultūra turėtų būti modeliu kitoms kultūroms.3 ............ Žmonės iš kitų kultūrų elgiasi keistai kai atvyksta į mano kultūrą.4 ............ Kitų kultūrų gyvenimo stilius yra lygiai tiek pat vertingas kaip ir manosios.5 ............ Kitos kultūros turėtų pasistengti būti labiau panašios į mano kultūrą.6 ............ Aš nesidomiu kitų kultūrų vertybėmis ir papročiais.7 ............ Mano kultūros žmonės galėtų daug ko pasimokyti iš kitų kultūrų.8 ............ Dauguma žmonių iš kitų kultūrų tiesiog nežino, kas jiems būtų geriausia.9 ............ Aš gerbiu kitų kultūrų vertybes ir papročius.10 ............ Kitos kultūros yra protingos ir gerbia mano kultūrą. 11 ............ Dauguma žmonių būtų daug laimingesni, jei gyventų taip, kaip žmonės iš mano

kultūros.12 ............ Aš turiu daug draugų iš skirtingų kultūrų.13 ............ Mano kultūros žmonių gyvenimo būdas yra geriausias iš visų kitų kultūrų.14 ............ Kitų kultūrų gyvenimo būdas nėra toks efektyvus kaip manos kultūros.15 ............ Aš labai domiuosi kitų kultūrų vertybėmis ir papročiais.16 ............ Apie žmones, kurie yra kitokie, aš sprendžiu remdamasis savo vertybėmis.17 ............ Tie žmonės, kurie yra panašūs į mane, yra dori.18 ............ Aš nebendradarbiauju su žmonėmis, kurie yra kitokie.19 ............ Dauguma žmonių mano kultūroje tiesiog nežino, kas jiems būtų geriausia.20 ............ Aš nepasitikiu žmonėmis, kurie yra kitokie.21 ............ Man nepatinka bendrauti su žmonėmis, kurie yra iš kitų kultūrų.22 ............ Aš mažai gerbiu kitų kultūrų vertybes ir papročius.

SUSKAIČIUOKITE SAVO REZULTATUS:1 žingnis: susumuokite skalės 4, 7 ir 9 pozicijos balus.2 žingsnis: susumuokite skalės 1, 2, 5, 8, 10, 11, 13,14, 18, 20, 21 ir 22 pozicijos balus.3 žingsnis: iš 18 atimkite pirmo žingsnio metu gautą rezultatą.4 žingsnis: sudėkite antro ir trečio žingsnio rezultatus ir gausite galutinį jūsų etnocentrizmo

balą.

113

Priedai

Kuo aukštesnis balas, tuo didesnis etnocentrizmo laipsnis. Aukštas etnocentrizmo laipsnis yra laikomas nuo 55 balo.

Šaltinis: James W. Neuliep (2003). “Gene Scale (Self Assessment 1-3)”, in Intercultural Communi-cation: A Contextual Approach, 2nd ed. Houghton Mifflin Co., New York, pp. 29-30.

114

6 PRIEDAS. ETNINIŲ GRUPIŲ SĄRAŠAS

............ Rusas/ė

............ Kubietis/ė

............ Iranietis/ė

............ Meksikietis/ė

............ Afroamerikietis/ė

............ Amerikietis/ė

............ Puerto Rikietis/ė

............ Italas/ė

............ Vokietis/ė

............ Lenkas/ė

............ Afganistanietis/ė

............ Arabas/ė

............ Žydas/ė

............ Kinietis/ė

............ Japonas/ė

............ Filipinietis/ė

............ Eskimas/ė

............ Brazilas/ė

............ Kroatas/ė

............ Serbas/ė

............ Vietnamietis/ė

............ Pakistanietis/ė

............ Korėjietis/ė

............ Romas/ė

............ Indas/ė

............ Marokietis/ė

............ Čečėnas/ė

Šaltinis: Zastrow, 1999

115

Priedai

7 PRIEDAS. ŽAIDIMAS “BARANGA”

BARNGA – TURNYRO TAISYKLĖS • Jūs turite 5 min susipažinti su žaidimo „Barnga“ taisyklėmis ir pabandyti žaisti. • Po to taisyklės iš Jūsų bus paimtos, ir bus uždrausta bet kokia verbali komunikacija. Nuo

to momento Jūs galėsite naudoti gestus arba piešinius, bet žodžių ir raidžių negalėsite nei ištarti, nei užrašyti.

• Tada prasidės turnyras. 5 minutes žaisite sėdėdami už savo stalo (žaisite tylėdami). • Nuo pat pradžių turėsite skaičiuoti taškus.

ŽAIDIMO NUGALĖTOJAS: Žaidėjas, surinkęs daugiausia kirčių raundo metu – gauna daugiausia taškų. Jei raundas baigėsi, o jūsų žaidimas nebaigtas, nugalėtoju bus laikomas tas, kuris tuo momentu yra surinkęs daugiausia taškų.

Pralaimi žaidėjas, surinkęs mažiausia taškų raundo metu.

• Kiekvienas raundas tęsiasi 5 min.• Kiekvieno raundo pabaigoje žaidėjai persėda prie stalų tokia tvarka:

Raundo nugalėtojas pereina prie kito stalo su didesniu numeriu.

Žaidėjas, surinkęs mažiausiai taškų raundo metu, pereina prie kito stalo su mažesniu numeriu.

Visi kiti žaidėjai lieka prie savo stalų.

Nugalėtojas už stalo su didžiausiu numeriu lieka prie to paties stalo. Pralaimėtojas už stalo su mažiausiu numeriu lieka prie to paties stalo.

Šaltinis: Sivasailam T. , Steinwachs B. (1990) Barnga: A Simulation Game on Cultural Clashes. A SIETAR International publication. Intercultural Press, Inc.

116

BARNGA ŽAIDIMO TAISYKLĖS

KORTOSNaudojamos 32 kortos – kiekvienos mosties 7, 8, 9, 10, Valetas, Dama, Karalius, Tūzas. Tūzas –

aukščiausia korta. Pikai - koziriai.

ŽAIDĖJAINuo 3 iki 8 už kiekvieno stalo.

PADALINIMASDalintojas sumaišo kortas ir išdalina jas kiekvienam žaidėjui. Priklausomai nuo žaidėjų

skaičiaus kiekvienas gauna nuo 4 iki 8 kortų. Visi žaidėjai turi gauti po lygiai kortų. PRADŽIAŽaidžiama pagal laikrodžio rodyklę. Žaidėjas iš kairės nuo dalintojo pradeda, išmesdamas bet

kurią kortą. Visi kiti žaidėjai taip pat turi išmesti po vieną kortą. Šios sužaistos kortos sudaro vieną kirtį.

LAIMĖJIMAS Kai visi žaidėjai išmeta po vieną savo kortą, kirtį paima tas, kuris padėjo didžiausią kortą.

TĘSINYS Žaidėjas, paėmęs kirtį, tęsia žaidimą, išmesdamas savo pasirinktą kortą. Žaidimas tęsiasi tol,

kol visos kortos yra sužaistos.

MOSTISŽaidėjai privalo žaisti į tą pačią mostį kaip ir pirmoji kiekvieno rato korta. Jeigu jie neturi tos

pačios mosties kortos, tuomet galima žaisti bet kurios kitos mosties korta. Koziris gali būti naudo-jamas tik tuomet, kai neturima reikiamos mosties kortos. Kirtį paima aukščiausia tos mosties korta arba aukščiausias koziris.

NUGALĖTOJASŽaidimas baigiasi kai visos kortos sužaistos. Laimi žaidėjas, paėmęs daugiausia kirčių.

117

Priedai














118














119

Priedai














120

8 PRIEDAS. EMOCIJŲ ATPAŽINIMAS

121

Priedai

9 PRIEDAS. GESTŲ REIKŠMĖ BENDRAUJANT

• PASAKYKITE GESTŲ REIKŠMES

Gestų lentelė

GESTAI ATSAKYMAI

Grasinime kumščiuTriname rankasPlojame delnaisPakeliame rankąMojame į saveIštiesiame rankąPakeliame nykštįPatapšnojame per nugarąParodome pirštuIškeliame du pirštusPatriname delnu pilvąMojamenuo savęsSudedame delnusPridedame ranką prie širdies

Pagal šaltinį Želvys R. (2007). Bendravimo psichologija. Vilnius: Margi raštai.

• ATSPĖKITE KĄ REIŠKIA PATEIKTI GESTAI:

Gestų paveikslėliai• Ar žinote, ką toks gestas reiškia Japonijoje?


122

• Ką toks gestas reiškia Prancūzijoje?


• Atspėkite, ką šis gestas reiškia Nigerijoje ir kitose Vakarų Afrikos dalyse:

Nuotrauka iš http://www.theconnection.org/content/2002/08/20/rummy.jpg

123

Priedai

10 PRIEDAS. EFEKTYVAUS BENDRAVIMO ĮGŪDŽIAI

• Prisiminkite efektyvaus bendravimo įveikiant skirtumus modelį. • Kuriuos įgūdžius jums reikėtų tobulinti labiausiai? • Išdėliokite šiuos įgūdžius pagal svarbą:

1 reiškia, jog šiam įgūdžiui turėtumėte skirti daugiausiai dėmesio, 2 – antras, kurį jūs norėtumėt tobulinti ir t.t.

............ Informacijos apie kultūrą/-as ieškojimas.

............ Klausinėjimas ir klausymasis.

............ Neaiškumų toleravimas.

............ Dėmesingumo tobulinimas.

............ Tapimas orientuotu į kitus.

............ Prisitaikymas prie kitų.

• Kaip jūs tobulinsite įgūdžius, kuriuos norite pagerinti? • Kaip panaudosite įgytas žinias?

Šaltinis: Beebe, A.S., Beebe, A.J., Ivi, D.K. (2007). Communication: Principles for a Lifetime. 3rd ed., Boston, New York: Pearson and AB.

124

11 PRIEDAS. ŽAIDIMAS „SALA“Šaltinis: METODINIS RINKINYS: Neformaliojo tarpkultūrinio ugdymo idėjos, ištekliai, metodai ir

užsiėmimai dirbti su jaunais ir suaugusiais žmonėms. „Visi skirtingi – visi lygūs“, Jaunimo ir Sporto Direktoratas, Europos Taryba, 2-asis leidimas

Per visą žmonijos istoriją įvairios bendruomenės viena iš kitos pasiskolindavo ir sau prisitai-kydavo įvairius dalykus. Kai susitinka įvairios kultūros, atsiranda puikios galimybės gauti abipusę naudą.. Mums būtų lengviau pripažinti šį faktą, jei sugebėtume nugalėti savo išankstines nuostatas bei etnocentrizmą. Taip modeliuojamas elgesys bei situacija.

ANALIZUOJAMOS TEMOS:• Tam, kad suprastume skirtumus, juos būtina gerbti bei pripažinti.• Tolerancijos bei prisitaikymo nauda.• Skirtybių triumfas.

TIKSLAI:• Ugdyti suvokimą, kokią reikšmę mūsų gyvenimui ir požiūriui turi kultūra.• Skatinti diskusiją apie tai, kaip įvairių kultūrų žmonės bendrauja ir keičiasi informacija.• Ištirti kultūrinius tabu ir „tolerancijos ribas“ .• Skatinti diskusiją apie galimybes, kurios mums atsiveria esant tarpkultūriniam bendradar-

biavimui.

LAIKAS: 2 valandos.

GRUPĖS DYDIS: 10-16.

ŽAIDIMO APRAŠYMAS Saloje gyvena dvi gentys. Gentis Y gyvena kalnuotame regione, o Z gentis gyvena prie jūros. Jos

gyvena viena šalia kitos, tačiau retai tarpusavyje bendrauja. Abi gentys kalba skirtingomis kalbomis ir priklauso skirtingai kultūrai, tačiau abiejose gentyse

balionams teikiama ypatinga reikšmė. Y gentyje balionai svarbūs religiniu požiūriu, todėl ši gentis stengiasi surinkti kuo daugiau įvairių spalvų, rūšių bei formų balionų. Z gentis medicinoje naudoja tiktai apvalius raudonus balionus.

Staiga Z genties žmonės pradeda sirgti keista liga, nuo kurios, pasak legendos, yra vieninte-lis vaistas – retos rūšies balionai, kuriuos galima rasti tik nepažįstamoje salos vietoje. Laimei, yra žemėlapis, perduodamas iš kartos į kartą, vedantis būtent ten, kur yra reikiamų balionų. Tačiau šis žemėlapis prieš daugelį metų karo metu buvo beveik sunaikintas, todėl Z gentis turi tik jo dalį. Pasak legendos, Y gentis turi kitą šio žemėlapio pusę.

Žaidimo tikslas genčiai Y – saugoti savo balionus, o Z – surasti jiems reikalingą vaistą. Vis dėlto, žaidimo dalyviai gali išsiaiškinti, kad kaip ir tikrame gyvenime, rezultatai gali būti nenuspėjami.

125

Priedai

PASIRUOŠIMASGrupių kultūriniams skirtumams sukurti:• Popierius bei pieštukai.• Užrašų apie gentis kopijos.

IEŠKOJIMO UŽDUOTIS:• Į keturias dalis sukarpytas žemėlapis, kuriame nurodomas paslėpti balionai;• 4 apvalūs raudoni balionai;• Skirtingų spalvų bei formų balionai;• Virvelė balionams surišti;• Lipni juosta, skirta priklijuoti balionams prie sienų;• „Įrankių dėžė“ , kurioje yra smeigtukų, žirklių, raudoni lūpų dažai, lipni juosta.

TAISYKLĖSŠis žaidimas susideda iš 3 dalių: A dalyje gentys susipažįsta su savo kultūra, B dalyje – gentys

susitinka ir bando išmokti viena kitos kalbas, o C dalyje gentys ieško balionų.• Svarbu pasirūpinti, kad viskas būtų paruošta prieš prasidedant žaidimui.• Suskirstyti dalyvius į dvi grupes ir perskaityti žaidimo aprašymą.

A DALIS: Abi gentys susipažįsta su savo kultūra ir susikuria savo kalbą:

• Grupės susirenka skirtinguose kambario galuose (vaizduojančiuose kalnus ir pajūrį).• Kiekvienai genčiai įteikiamos vaidmenų kopijos, popierius bei rašikliai pasižymėti pasta-

boms.• Grupės turi išsirinkti savo genties vardą, išmokti genties kultūros taisykles ir sukurti savo

kalbą.• Gentys per 20 minučių turi išmokti savo kalbą ir įsitikinti, kad kiekvienas grupės dalyvis

puikiai ją moka.

B DALIS: Susitinka dvi gentys. Tai puiki proga joms išmokti bendrauti ir bendradarbiauti tar-pusavyje:

• Viena gentis keliauja į svečius pas kitą gentį.• Abi gentys susitinka.• Žaidimas prasideda. Nuo dabar kiekvienas turi įsitraukti į savo vaidmenį ir kalbėti tik savo

genties kalba, gyventi jos kultūra.

C DALIS. Balionų paieška:

• Dalyviai paieškai turi 45 minutes. Z gentis gali pradėti derybas dėl dingusios žemėlapio pusės ir bando surasti paslėptus balionus.

126

APIBENDRINIMAS IR ĮVERTINIMAS• Pakalbėkite apie tai, kas vyko. Palaipsniui pereikite prie aptarimo, ką dalyviai suprato ir

kaip šis situacijos modeliavimas yra susijęs su mūsų realiu gyvenimu.• Kas yra sunkiausia vartojant ir suprantant kalbas?• Kaip jūs bendravote, kol vyko paieška? Vartojote vieną ar abi kalbas? Ar naudojote

kažkokius ženklus? Kokių buvo nesusipratimų?• Kaip išsprendėte Y genties balionų problemą? Kas tai padarė? Kaip jautėtės laužydami

kultūrinius tabu?• Kokie kultūriniai tabu egzistuoja jūsų visuomenėje? Kokios šių tabu funkcijos?• Kokius dalykus, kurie iš tikrųjų atėjo iš kitos kultūros ar šalies, mes naudojame kiekvieną

dieną? Kodėl kultūra yra mums svarbi?• Ar tavo kultūra tau yra svarbi? Kodėl?• Kokios kliūtys iškyla, stengiantis suprasti kitas kultūras?• Pagalvokite, ar žinote pavyzdžių, praeityje ar dabartyje, kai viena visuomenė perėmė kitos

visuomenės kultūrą ir ją pralenkė? • Šiandieniniame pasaulyje yra daugybė kultūrinių konfliktų pavyzdžių. Pasirinkite vieną

pavyzdį ir aptarkite: Kas sukelia konfliktus tarp kultūrų? Kas laimi, o kas pralaimi tokius konfliktus? Ką žmonės pralaimi, atskleisdami kitiems savo kultūrą? Ką jie iš to gali laimėti?

PATARIMAI VADOVUIPrieš prasidedant žaidimui būtinai perskaitykite visas taisykles, kad aiškiai žinotumėte, ką turi

daryti kiekvienas žaidėjas.

ŠIAM ŽAIDIMUI REIKIA LABAI KRUOPŠČIAI PASIRUOŠTI:Siūlome, kad paslėptieji balionai būtų prezervatyvai. Visų pirma dėl to, kad jų forma skiriasi nuo

paprastų balionų. Antra, prezervatyvai daugeliui žmonių vis dar yra „tabu“. Naudojant prezervaty-vus, būtų puiki proga išsiaiškinti kai kurių žaidimo dalyvių tolerancijos ribas. Vėliau, diskusijos metu, galima iškelti AIDS problemas, sergančiųjų ŽIV diskriminaciją.

Raskite tinkamą vietą kitokiems balionams (prezervatyvams) paslėpti, bet jų neišpūskite.Nupieškite žemėlapį, nurodydami slaptavietę, bet pasistenkite, kad ši vieta nebūtų atpažinta tik

iš pusės ar ketvirčio žemėlapio.Sukarpykite žemėlapį į keturias dalis. Dvi dalis duokite Z genčiai, o kitas dvi dalis perlenkite ir

įdėkite į du balionus, kuriuos duosite Y genčiai.Pripūskite spalvotus balionus ir suriškite juos virvele taip, kad jų nebūtų galima atrišti ir išleisti

oro nesugadinus.Lipnia juosta priklijuokite du apvalius raudonus balionus salės gale (pajūryje, kur gyvena Z

gentis). Kitus du balionus priklijuokite kitame salės gale (kalnuose, kur gyvena Y gentis). Sudėję į voką du žemėlapio ketvirčius, palikite juos salės gale, kur gyvena gentis Z.

„Įrankių dėžę“ palikite kambario viduryje. Neaiškinkite, kam šie dalykai gali būti panaudoti. Žaidimo metu jų gali prireikti arba ne, bet tai turi būti nuspręsta pačių žaidėjų, kai jie kurs savo kultūrą ir taisykles. Pridėkite dar kažką, kas manote gali būti reikalinga, pavyzdžiui, padidinimo stiklą, jei žemėlapis yra labai mažytis, žibintuvėlį, jei žemėlapis yra paslėptas labai tamsioje vietoje, raktą, atrakinti dėžutei, kurioje yra žemėlapis ir t.t.

127

Priedai

PAGALBA GENTIMS, KURIANT SAVO KALBĄ IR KULTŪRĄ:• Tai puiki galimybė žaidėjams parodyti savo išradingumą.• Jei grupei sunku kažką sugalvoti, pasiūlykite visus priebalsius pakeisti viena raide,

pavyzdžiui, „l“ arba „r“. Taip pat galima pasiūlyti sakyti žodžius iš kito galo ar kiekvieną žodį pradėti kokia nors pasirinkta raide.

• Įsitikinkite, ar kiekvienas žaidėjas laisvai kalba savo genties kalba ir išmano jos kultūrą.

SUSITIKIMAS:Vienai genčiai duodami sausainiai, o kitai – gėrimai. Taip sukuriama puiki galimybė žaidėjams

išmokti vieni kitų kalbas. Žaidėjai turi bendrauti taip, kad išspręstų šią problemą ir gautų kuo didesnę abipusę naudą.

PAIEŠKA:Galimi įvairūs šio žaidimo pabaigos variantai, kurie priklauso nuo mokėjimo derėtis, žaidėjų

temperamento ir nuo to, kiek žaidėjams yra svarbios savos genties kultūrinės vertybės.Jei žaidimas pradeda strigti, galite padėti pasiūlydami vieną ar kelis dalykus. Scenarijus galėtų

būti toks:• Žaidėjams parodyti popieriaus gabalėlius Y genties balionuose.• Padėti išsiaiškinti, ar galima išimti tas žemėlapio dalis, nesugadinant ir neišleidžiant oro iš

Y balionų.• Gerai apžiūrėjus paaiškės, kad balionai gali būti atrišti, oras išleistas, ir vėl pripūsti. Vis

dėlto, Z genties žmonės turi derėtis, kad Y genties žmonės leistų tai padaryti. Kažkas turės sulaužyti tabu, draudžiančius liesti balionus. Y gentis gali sakyti, kad tik tas, kuris turi raudoną nosį turi teisę „peržengti uždraustąjį ratą“. Tai būtų dar vieno tabu nugalėjimas.

• Iš pradžių gali atrodyti, kad gentis Y negaus jokios naudos, padėdama Z genčiai, nes Z gentis turi tik raudonus balionus, o Y gentis tokį irgi turi. Vis dėlto, pabaigoje paaiškės, kad Y gentis gali gauti 2 naujos rūšies balionus ir jais pasidalinti.

128

VAIDMENŲ KORTELĖ Y GENČIAI Jūs gyvenate saloje, kurioje yra ir kita gentis. Jūsų gentys gyvena viena šalia kitos, tačiau jūs kalbate skirtingomis kalbomis, jūsų skirtinga kultūra ir retai susitinkate.

JŪSŲ KALBA:Turite susikurti savo kalbą, kurią vartosite viso žaidimo metu. Patikrinkite, ar kiekvienas grupės narys laisvai ja kalba.

JŪSŲ KULTŪRA:Dėl religinių priežasčių jūs labai vertinate ir didelę reikšmę teikiate balionams, todėl stengiatės jų surinkti kaip galima daugiau - įvairių formų, dydžių ir rūšių. Balionai laikomi šventais ir niekas neturi teisės jų paliesti. Jei kas nors paliečia bent vieną iš jų – jo laukia didelė bausmė. Vieninteliai žmonės, galintys paliesti balioną - tie, kurie buvo mokomi ėjimo ratu ritualo. Toks žmogus turi būti raudona nosimi ir mokėti išlaikyti balioną ant nosies eidamas ratu. Jūs taip pat turite susikurti kultūrą: genties pavadinimą, pasisveikinimo ritualą, nustatyti socialines-organizacines taisykles, pavyzdžiui, išrinkti sprendimus priimsiantį ir grupės vardu kalbėsiantį asmenį.

VAIDMENŲ KORTELĖ Z GENČIAI

Jūs gyvenate saloje, kurioje yra ir kita gentis. Jūsų gentys gyvena viena šalia kitos, tačiau jūs kalbate skirtingomis kalbomis, jūsų skirtinga kultūra ir retai susitinkate.

JŪSŲ KALBA:Turite susikurti savo kalbą, kurią vartosite per visą žaidimą. Patikrinkite, ar kiekvienas jūsų grupės narys laisvai ja kalba.

JŪSŲ KULTŪRA:Esate labai taikinga ir mėgstanti bendrauti tauta. Kai susitinkate, pasveikinate vieni ki-tus pasitrindami nosimis. Todėl manote, kad yra nemandagu, kai nosis nešvari. Labai vertinate raudonus apvalius balionus, kuriuos naudojate medicinoje. Tokie balionai yra labai reti.

Jūs taip pat turite susikurti savo kultūrą: genties pavadinimą, nustatyti socialines-organizacines taisykles, pavyzdžiui, išrinkti sprendimus priimsiantį ir grupės vardu kalbėsiantį asmenį.

129

Priedai

12 PRIEDAS. KONFLIKTO SPRENDIMAS. ATVEJO ANALIZĖ

ATVEJO APRAŠMAS.Lygių galimybių kontrolierės elektroninio pašto adresu gauti du elektroniniai laiškai, kuri-uose skundžiamasi dėl etninės priklausomybės pagrindu mokinius diskriminuojančių priėmimo taisyklių Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinėje mokykloje.

Gautoje informacijoje nurodoma, jog pagal Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyk-los nuostatų 20 punktą „Mokykla komplektuojama tautiniu principu – bent vienas iš mo-kinio tėvų arba senelių turi būti žydų kilmės. Pirmumo teisę lankyti mokyklą turi asmuo, kurio tėvai yra Vilniaus žydų bendruomenės nariai. Jei yra vietos, į mokyklą priimami ir kitų tautybių vaikai“. Taip pat nurodoma, jog minėti nuostatai patvirtinti mokyklos steigėjo - Vilniaus miesto savivaldybės – Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo sky-riaus vedėjo įsakymu1. VERTINIMO SKALĖĮvertinkite priėmimo į Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinę mokyklą taisykles

1................ 2................3................4................5 visiškai sutinku visiškai nesutinku

KLAUSIMAI DISKUSIJAI:Grupelėse aptarkite tokius klausimus:• kodėl jūs sutinkate arba nesutinkate su tokiomis priėmimo į mokyklą taisyklėmis?• kokį sprendimą jūs pasiūlytumėte sprendžiant konfliktą tarp žydų bendruomenės ir

kitų Lietuvos bendruomenių.

1 atvejis paimtas iš šaltinio „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos 2008 m. atas-kaita“ , prieiga per internetą http://www.lygybe.lt/

130

13 PRIEDAS. DISKRIMINACIJA DĖL RASĖS IR ETNINĖS PRIKLAUSOMYBĖS. SKUNDŲ TYRIMAIDISKRIMINACIJA DĖL RASĖS IR ETNINĖS PRIKLAUSOMYBĖS. SKUNDŲ TYRIMAI

Lygių galimybių kontrolierė savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl etniniu pagrindu diskriminuojančių mokinių priėmimo taisyklių Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinėje mokykloje2.

Tarnybos elektroninio pašto adresu gauti du elektroniniai laiškai, kuriuose skundžiamasi dėl etninės priklausomybės pagrindu mokinius diskriminuojančių priėmimo taisyklių Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinėje mokykloje.

Gautoje informacijoje nurodoma, jog pagal Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos nuostatų 20 punktą „Mokykla komplektuojama tautiniu principu – bent vienas iš mokinio tėvų arba senelių turi būti žydų kilmės. Pirmumo teisę lankyti mokyklą turi asmuo, kurio tėvai yra Vilniaus žydų bendruomenės nariai. Jei yra vietos, į mokyklą priimami ir kitų tautybių vaikai“. Taip pat nurodoma, jog minėti nuostatai patvirtinti mokyklos steigėjo - Vilniaus miesto savivaldybės – Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu.

Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareiga pagal kompetenciją užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant (tarp kitų pagrindų) etninės priklausomybės.

Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta švietimo įstaigų, kitų švietimo teikėjų bei mokslo ir studijų sistemai priklausančių įstaigų pareiga įgyvendinti lygias galimybes nepaisant (tarp kitų pagrindų) etninės priklausomybės, kai priimama į švietimo įstaigas, kitus švietimo teikėjus bei mokslo ir studijų sistemai priklausančias įstaigas, mokoma ir ugdoma pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, kurias jie vykdo.

Tyrimo metu mokyklos steigėjas informavo, kad 2008 m. spalio 20d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu patvirtinta Vil-niaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos nuostatų nauja redakcija, kurioje nebeliko aukščiau minėtos nuostatos dėl mokyklos komplektavimo tautiniu principu ir pirmenybės teikimo žydų kilmės asmenims, todėl vadovaujantis Lygių galimybių įstatymo 14 straipsniu bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 5 punktu, lygių galimybių kontrolierė nusprendė tyrimą nutraukti, kai lygias teises pažeidžiantis teisės aktas pakeičiamas ar panaikinamas.

Šaltinis: „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklos 2008 m. ataskaita“ , prieiga per internetą http://www.lygybe.lt/

3

2 Byla Nr.(08)-SN-138

131

Priedai

atsisiųsti lt

Documents