2014 Nr. 9 (2025) rugsėjis

Karo laivai, kurie „nemiega“ uostuose 3Putinas bus sustabdytas Ukrainoje 10Pulkininkas leitenantas Donatas Skučas 16Savas ar svetimas? 22Ginkluotės kontrolės inspektoriai: tarnyba ypatingose vietose 30FN 303: nemirtinas „Brauning“ giminaitis 34Jonas Kadžionis-Bėda: „neprieteliams reikia priešintis“ 38Lietuvos partizanų bunkeriai. III dalis 46Laisvės karžygiai 54Ginklavimosi varžybos 56

Žurnalas KARYS įsteigtas Lietuvoje 1919 m. – Nepriklausomybės kovų metais.Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950 m. Atkurtas Lietuvoje 1991 m.

Šiame numeryje:

REDAKCIJA: vyr.  redaktorius Darius Varanavičius, tel. (8 5) 210 3897 redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) 264 8573 korespondentai: Ilona Skujaitė, tel. (8 5) 210 3896, Ieva Budzeikaitė, tel. (8 5) 210 3895, Dalius Žygelis, tel. (8 5) 273 5744, Darius Sutkus, tel. (8 5) 273 5744 dizainerė Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) 210 3896 stilistė Žydrė Švobienė, tel. (8 5) 273 5659. I ir IV viršeliuose – www.flickr.com nuotr.; vidiniame atvarte – Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. Adresas: Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius Norintiems prenumeruoti šį žurnalą, kreiptis tel. (8 5) 210 3897, 273 5550 arba el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja – Krašto apsaugos ministerija Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas 2 500 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. Formatas 60 x 90/8. ISSN 2029-5669. Užs. GL-346

Lithuanian military magazine KARYS (“The Warrior”): Totoriu str.  25, LT-01121, Vilnius; phone (370 5) 210 3897, fax (370 5) 273 5550, email Darius Varanavicius@mil.lt

2 Redakcijos skiltis

Gerbiamieji KARIO skaitytojai,Demokratinės Vakarų valstybės nuo pat Sovietų Sąjungos griūties gyvenusios malonia „demokra-

tiškos“ Rusijos iliuzija, net ir šiandien, kuomet Kremliaus „caras“ atvira karine jėga siekia atplėšti dar vieną suverenios Ukrainos teritorijos dalį, vis dar pernelyg lėtai įtiki realia V. Putino režimo grėsme pasaulinei taikai.

Žinoma, Ukraina nesenai pasirašė asociacijos sutartį su Europos Sąjunga (ES), pagaliau ryžtingai buvo nuspręsta įgyvendinti LITPOLUKRBRIG brigados idėją, Ukrainos teritorijoje vyko bendros su NATO pajėgomis pratybos „Rapid Trident 2014“. Lietuva priima gydymui sužeistus Ukrainos karius, o Jungtinės Amerikos Valstijos bei ES skelia vis naujas sankcijas Rusijai. Tai – labai reikalingi ir svarbūs žingsniai. Tačiau kol kas jie nesusilieja į tą vieningą frontą, kuriuo Europos saugumo ir taikos sistemą darko Maskva.

Dar taip nesenai V. Putinas neigė Rusijos karių buvimą Ukrainoje, nepaisant to, kad šimtai, o gal net tūkstančiai jų namo grįžo „Krovinio 200“ pavidalu, o šiandien jis be jokių užuolankų kalba, jog Vilniuje, Varšuvoje ar Bukarešte gali atsidurti per dvi dienas.

Mūsų bičiulis, ukrainiečių istorikas Ruslan Zabily, kalbėdamas apie karą Ukrainoje ir galimas jo pase-kmes, pastebėjo: „Jis (V. Putinas) nesustos, jei mes jo nesustabdysim. Šiandien turime aiškiai suprasti, jog Putinui nusispjauti ant tarptautinės teisės ir įvairių tarpvalstybinių susitarimų, jam nusispjaut net ant tų saugumo garantijų, kurias suteikė pati Rusija. Jis, ko gero, mano, kad visus užsienio politikos klausimus Europoje Kremlius gali spręsti tokiais pačiais metodais, kokie buvo naudojami viduramžiais. Bet mes juk gyvename visai kitu laiku.“

Tikėkimės ir stenkimės, jog tas gyvenimas „visai kitu laiku“, visų pirma reikštų demokratiškųjų Vaka-rų vienybę prieš imperialistinių „novorusiškųjų“ idėjų apsėstus kareivas iš Rytų.

Pagarbiai,Darius Varanavičius

v yr. redak torius

3Iš arti

Ilona Skujaitė

Nuolatinės parengties NATO laivai

NATO greitojo reagavimo pajėgų Jūrinį komponentą šiuo metu sudaro 4 nuolati-nės parengties jūrinės grupės, pasiruošu-sios vykti į užduotis bet kurioje pasaulio vietoje. Dvi grupės (angl. Standing NATO Maritime  Group 1 and Group 2, SNMG1 ir SNMG2) yra suformuotos iš fregatų ir es-kadrinių minininkų. Šiuo metu SNMG1 yra dislokuota Viduržemio jūroje ir daly-vauja operacijoje „Aktyvios pastangos“ (angl. „Active Endeavour“), kuri prasidėjo remiantis Šiaurės Atlanto sutarties 5-uoju straipsniu po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristinio akto Niujorke siekiant padė-ti Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) apsiginti nuo galimų teroristinių veiks-mų. SNMG2 grupė, kurią sudaro kanadie-čių ir ispanų fregatos, rugsėjo viduryje įplaukė į Juodąją jūrą kartu su JAV karo laivynu dalyvauti bendrose pratybose ir taip akivaizdžiai parodyti solidarumą bei pasirengimą veikti šiame regione.

Karo laivai, kurie „nemiega“ uostuose Budėjimas NATO greitojo reagavimo pajėgose Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms (KJP) šiemet yra išskirtinis. Iš tiesų to dar nebuvo – štabo laivas ir junginio vadas iš mūsų šalies pirmą kartą priskirti budėti NATO greitojo reagavimo pajėgų Jūrinio komponento sudėtyje ir vadovauti NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų 1-ajai grupei.

pajėgų Jūriniame komponente 2014 m. antrąjį pusmetį Lietuva skyrė ne tik jun-ginio vadą, bet ir didžiąją dalį štabo kari-ninkų, taip pat štabo ir aprūpinimo laivą N42 „Jotvingis“.

Laivų ir įgulų atrankaSNMCMG1 junginys, kuriam vadovau-

ja lietuvis, aprūpina Aljansą nuolatiniais išminavimo pajėgumais per pratybas ir realių operacijų atvejais. „Iki devynias-dešimt procentų pajėgų aprūpinimo per šiuolaikines karines operacijas organi-zuojama jūrų keliais. Priešmininės kovos grupė yra svarbus NATO pajėgumas, ku-ris krizės metu leidžia saugiai atvykti są-jungininkų pastiprinimui. Svarbiausias mano, kaip grupės vado, vaidmuo yra už-tikrinti, kad SNMCMG1 būtų nuolat ir kaip reikiant pasirengusi vykdyti jai skirtas už-duotis. Šiam tikslui pasiekti yra labai svar-bi sąveika tarp grupės štabo ir laivų“, – sakė SNMCMG1 grupės vadas.

Tarnybai šiame NATO jūriniame jun-ginyje laivus skiria Aljanso jūrinės vals-tybės, jam po pusmetį vadovauja vis kitos NATO šalies atstovas. Šiuo metu SNMCMG1 sudaro aštuoni laivai. Tai jau minėtas štabo aprūpinimo laivas N42 „Jotvingis“ ir minų medžiojimo laivai: „Crocus“ (Belgija), „Sakala“ (Estija), „Tali-valdis“ (Latvija), „Flaming“ (Lenkija), „Kar-

Kitos dvi NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų grupės (angl. Stan-ding NATO Mine Countermeasures Group 1 and 2, SNMCMG1 ir SNMCMG2 ) skirtos užtikinti nuolatinį NATO priešmininės ko-vos jūroje pajėgumą, todėl grupės laivai nuolat dalyvauja NATO, taip pat Aljan-so partnerių pratybose bei išminavimo operacijose. Antroji grupė (SNMCMG2), kuriai vadovauja Italijos karinių jūrų pajė-gų karininkas, yra dislokuota Viduržemio jūros regione, o pirmoji (SNMCMG1), kuri įprastai veikia Šiaurės Europos regione, nuo šių metų balandžio dislokuota Bal-tijos jūroje, siekiant užtikrinti NATO są-jungininkų solidarumą  ir įsipareigojimą

kolektyvinei gynybai. Būtent šiai grupei pirmą kartą buvo patikėta vadovauti lie-tuviui – KJP komandorui Giedriui Pre-meneckui. „Toks paskyrimas vienu metu yra ir didelė atsakomybė, ir pasiekimas. Ši grupė yra svarbus NATO greitojo rea-gavimo pajėgų elementas, privalu, kad ji veiktų efektyviai. Pavyzdžiui, kai pasi-keitusi geopolitinė situacija pareikala-vo užtikrinti, kad grupė būtų Baltijos jū-ros regione, tai įgyvendinome per labai trumpą laikotarpį ir pademonstravome Aljanso gebėjimą tinkamai reaguoti į ne-numatytus iššūkius“, – teigė kmd. G. Pre-meneckas.

Budėjimui NATO greitojo reagavimo

4 Iš arti

Lietuvai pirmajai iš trijų Baltijos šalių buvo patikėta vadovauti NATO greitojo reagavimo pajėgų jūriniam junginiui. KJP komandoras Giedrius Premeneckas NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų 1-osios grupės vadu paskirtas 2014 m. antrajam pusmečiui.

2014 m. Nr. 9 5

moy“ (Norvegija), „Zierikzee“ (Nyderlan-dai), „Datteln“ (Vokietija). „Visi grupės minų medžiojimo laivai yra pritaikyti ko-vai su jūrų minomis, tai reiškia, kad jie pa-sižymi žemo magnetizmo savybėmis, tai yra jų korpusai pastatyti iš nemagnetinio metalo lydinio arba sustiprinto stiklo pluošto. Juose įrengti minų paieškos ir atpažinimo sonarai, valdymo sistemos, minų kenksmingumo šalinimo įranga. Prieš skiriant laivus į grupę buvo įvertinta kiekvieno jų būklė ir įgulų kovinis pasi-rengimas siekiant užtikrinti, kad jie atitik-tų bendrus NATO standartus“, – pasakojo kmd. G. Premeneckas.

Šiuos reikalavimus turėjo atitikti ir mūsiškis N42 „Jotvingis“, pirmą kartą budintis NATO greitojo reagavimo pajė-gose. „Pasiruošimas buvo kompleksinis: laivui buvo atliktas būtinas techninis ap-tarnavimas, instaliuota papildoma ryšių įranga, įgula taip pat intensyviai ruošė-si budėjimui. Prieš įsitraukiant į grupę, NATO priešmininės kovos ekspertizės centro EGUERMIN specialistai atliko iš-samų laivo ir įgulos pasirengimo vertini-mą. Galiu pasidžiaugti, kad jis buvo tikrai teigiamas. Atrinkdami personalą sten-gėmės atsižvelgti į profesinę patirtį ir,

gynybą, – pasakojo laivo N42 „Jotvingis“ vadas kmdr. ltn. Laimonas Banys. – Ruo-šiantis budėti taip pat buvo labai svarbu suplanuoti ir įgyvendinti logistinį aprū-pinimą, nes laivas išplaukė gana ilgam laikotarpiui.“

galiu pasakyti, kad pavyko suburti pro-fesionalią, gerai motyvuotą įgulą. Noriu paminėti, kad kartu su mumis tarnauja ir KJP Oro gynybos bataliono (OGB) kariai, kurie valdo „Stinger“ priešlėktuvinių ra-ketų kompleksą ir vykdo „Jotvingio“ oro

Per budėjimą NATO greitojo reagavimo pajėgose veiksmas vyksta kiekvieną dieną, nes SNMCMG1 yra nuolat veikiantis

ir judantis junginys, mažai laiko leidžiantis uostuose.

6 Iš arti

pės štabas, kad aptartų jūros mokymų programą.“

KJP štabo ir aprūpinimo laivas N42 „Jo-tvingis“ per šį budėjimą atsidūrė pačia-me veiklos epicentre, nes yra SNMCMG1 junginio flagmanas, todėl nenuostabu, kad įgulos tarnybos specifika šiek tiek ki-

tokia nei įprastai Lietuvoje. „Pagrindinė mūsų užduotis yra pasirūpinti, kad gru-pės štabas efektyviai funkcionuotų, tai apima nuolatinio ryšio užtikrinimą, štabo narių perkėlimą į kitus laivus bei įvairia-pusį logistinį aprūpinimą. Dar viena laivo funkcija – visokeriopas NATO nuolatinės

Nuolat jūroje, nuolat veiksmasLietuvos karo jūrininkai, paklausti, ko-

kia yra konkreti jų dislokacijos vieta per budėjimą NATO greitojo reagavimo pa-jėgose, sako, kad tokios iš viso nėra, nes SNMCMG1 yra nuolat veikiantis ir judan-tis junginys. „Budėjimo metu veiksmas vyksta kiekvieną dieną. Galiu pasakyti, kad tarnyba šiame junginyje be išeiginių. Grupės laivai nuolat yra jūroje: dalyvauja įvairiose pratybose, kurios kartais trun-ka ir iki dviejų savaičių, išminavimo ope-racijose, savaitgaliais lankosi uostuose, kur vyksta mokymai, koordinaciniai su-sitikimai. Jeigu NATO greitojo reagavimo pajėgos būtų aktyvintos, grupės laivai nedelsiant judėtų į nurodytą operacijos rajoną“, – pasakojo kmd. G. Premeneckas.

N42 „Jotvingio“ vado kmd. ltn. L. Banio teigimu, visi grupės laivai yra tarsi dide-lė šeima: „Įgulos daug bendradarbiau-ja, nes tai yra būtina siekiant užtikrinti efektyvią sąveiką jūroje per pratybas. Be to, uostuose nuolat vyksta logistų, ryši-ninkų, medikų ir kitų specialistų koordi-naciniai susitikimai. Kiekvienąkart prieš išplaukiant susirenka laivų vadai ir gru-

Budėjimo metu laive N42 „Jotvingis“ tarnauja ir KJP OGB kariai, kurie valdo „Stinger“ priešlėktuvinių raketų kompleksą ir vykdo laivo oro gynybą.

parengties priešmininių laivų pirmąją grupę sudarančių laivų logistinis aprūpi-nimas“, – apie intensyvią dienotvarkę pa-sakojo kmd. ltn. L. Banys.

Nors užduočių budint NATO greitojo reagavimo pajėgose pakanka kiekvieną dieną, vis dėlto daugiausia veiksmo būna ir adrenalino kliūva per pratybas.

Išbandymai prie „Šiaurės kranto“ SNMCMG1 grupės budėjimo pradžia

2014 m. antrąjį pusmetį buvo labai in-tensyvi, laivai jau spėjo dalyvauti keliose pratybose, kurių kiekvienos pažėrė savo-tiškų išbandymų. Rugsėjį net 50 įvairaus

organizavo Suomijos karinės jūrų pajėgos, o jų pagrindinis tikslas – tobulin-ti tarptautinių pajėgų sąveiką bendrame tarptautiniame kariniame vienete regio-ninės krizės atveju.

Šios pratybos surengtos taip, kad būtų kuo arčiau tikrovės, taigi scenarijus buvo nuolat papildomas mokymams skirtais žvalgybos ir žiniasklaidos informacijos įterpiniais, įtraukiant netikėtas karinių oro, antvandeninių ir povandeninių vie-netų, bei nestandartinių kovos (asimetri-nės) priemonių puolimo situacijas. Kal-bant apie Jūrinio komponento vaidmenį, karo laivų pagrindinės užduotys buvo manevravimas, konvojavimas, laivų su-laikymas jūroje, artileriniai šaudymai, gy-nyba bei kova prieš nestandartines kovos (asimetrinės) priemones, jūros dugno iš-minavimas, paieškos ir gelbėjimo darbai.

„Per pratybas „Šiaurės krantas“, be savo

tipo karo laivų, 10 orlaivių, 3 000 karių iš 14 šalių dalyvavo kasmet vykstančio-se didelio masto tarptautinėse NATO ir Europos Sąjungos šalių pajėgų karinėse pratybose „Šiaurės krantas 2014“ (angl. „Northern Coast 2014“). Šiemet pratybas

NATO greitojo reagavimo pajėgose budintis KJP štabo

ir aprūpinimo laivas N42 „Jotvingis“ yra SNMCMG1

junginio flagmanas. Jo vado kmd. ltn. Laimono Banio teigimu, laivas ir įgula atsidūrė pačiame

veikos epicentre, o įgulos tarnybos specifika kitokia

nei Lietuvoje.

2014 m. Nr. 9 7

ras, tai gerokai palengvina SNMCMG1 sąveiką bendradarbiaujant su Aljanso ir jo šalių partnerių laivynais. „Žinoma, kartais oro sąlygos koreguoja mūsų planus, tačiau visada sugebame surasti tinkamą alternatyvą, kad laikas jūroje būtų maksimaliai išnaudotas tobulinti SNMCMG1 parengtį. Nors kiekvieni mo-kymai yra skirtingi pagal dalyvaujančių laivų kiekį, scenarijų, geografines sąlygas, bendra yra tai, kad veikiama pagal NATO procedūras, o tai užtikrina efektyvią są-veiką, – teigė kmd. G. Premeneckas. – Kaip junginio vadui esant jūroje tenka aktyviai prisidėti planuojant, stebint ir vertinant mokymus, daug laiko skirti ko-ordinuojant įvairius klausimus su NATO Jūrinio komponento vadaviete. Sten-giuosi surasti galimybę aplankyti kie-kvieną grupės laivą, kad galėčiau geriau

įvertinti bendrą grupės pasirengimo lygį bei efektyviai bendradarbiauti su laivų vadais. Tai yra būtina, siekiant užtikrinti, kad grupė funkcionuotų kaip viena ko-manda.“

Per pratybas jūroje „karšta“ ne tik junginio vadavietėje, bet ir laivuose. „Pratybų programa dažniausiai būna labai intensyvi. Tuomet reikia ne tik va-dovauti junginio flagmaniniam laivui, bet ir užtikrinti sąveiką su grupės štabu, daug bendradarbiauti su kitų laivų vadais. Netgi būnant uostuose laisvo laiko beveik nelieka, nes reikia dalyvauti susitikimuose su vizituojamų šalių karinių jūrų pajėgų atstovais, dalyvauti pratybų koordinaciniuose susitikimuose, organi-zuoti renginius laive“, – teigė laivo N42 „Jotvingis“ vadas kmd. ltn. L. Banys.

Artimiausios NATO nuolatinės pareng-

pagrindinės priešmininės kovos funkci-jos, tobulinome gebėjimus reaguoti į asi-metrinius pavojus, vykdyti oro ir antvan-deninės gynybos užduotis, veikti didelėje taktinėje laivų grupėje. Tokios didelės pratybos yra puiki galimybė įvertinti gru-pės gebėjimus veikti kompleksinėje kovinėje aplinkoje ir tinkamai pasi-rengti įvairiems iššūkiams. Tai labai ver-tinga patirtis, kadangi šie mokymai buvo sukoncentruoti į taktikos veiksmus priekrantės ir sekliuose vandenyse. Be to, turėjome galimybę pagerinti mūsų sąveiką ne tik su NATO karo laivynais, bet ir partneriais – Suomijos ir Švedijos kole-gomis. Šį kartą vadovavome NATO prieš-mininės kovos laivų taktiniam junginiui, o tai labai atsakingas darbas visiems – gru-pės vadavietei, štabo laivui „Jotvingis“ ir man asmeniškai“, – teigė kmd. G. Preme-neckas.

Po intensyvios budėjimo pradžios atsi-kvėpti nebus kada, nes SNMCMG1 dieno-tvarkėje rikiuojasi dar daugiau renginių ir veiksmo.

Tarnyba be atokvėpio Pats svarbiausias dalykas budint NATO

greitojo reagavimo pajėgų Jūriniame komponente yra nuolat tobulinti laivų ir jų įgulų parengties lygį dalyvaujant pratybose bei išminavimo operacijose. Nors kiekvieni mokymai yra kiek skir-tingi, visi vyksta pagal NATO procedū-

8 Iš arti

Pagrindinė laivo N42 „Jotvingis“ užduotis yra pasirūpinti, kad grupės štabas efektyviai funkcionuotų (tai apima nuolatinio ryšio užtikrinimą, štabo narių perkėlimą į kitus laivus bei įvairiapusį logistinį aprūpinimą). Dar viena funkcija – visokeriopas SNMCMG1 laivų logistinis aprūpinimas.

Vyr.

lvn

. M. K

arp

uzo

vo ir

KJP

arc

hyvo

nuo

tr.

2014 m. Nr. 9 9

ties priešmininių laivų 1-osios grupės pratybos – „Jungtinis kovotojas“ (angl. „Joint Warrior“). Kmd. G. Premenecko teigimu, tai bus labai gera proga išban-dyti junginio efektyvumą veikiant atvirų Šiaurės jūros vandenų pratybų rajone bei pagerinti sąveiką su Jungtinės Karalystės karališkuoju karo laivynu.

Taip pat svarbi SNMCMG1 grupės laivų užduotis yra lankytis NATO ir šalių par-tnerių uostuose, nes tokių vizitų metu vi-suomenei aiškiai matomas NATO solida-rumas, ji sužino apie SNMCMG1 junginį, jo užduotis ir veiklą, vyksta oficialūs su-sitikimai su aukštais tų valstybių valdžios institucijų pareigūnais ir kariuomenės atstovais. Taip pat suteikiama galimybė vietos gyventojams apžiūrėti NATO lai-vus.

SNMCMG1 grupės budėjimo pradžia 2014 m. antrąjį pusmetį buvo labai intensyvi, laivai jau spėjo dalyvauti keliose pratybose, kurių kiekvienos pažėrė savotiškų išbandymų. Pvz.,

didelio masto tarptautinėse NATO ir Europos Sąjungos šalių pajėgų karinėse pratybose „Šiaurės krantas 2014“, kuriose dalyvavo per 3 000 karių ir 50 karo laivų, buvo tobulinama

sąveika bendrame tarptautiniame kariniame vienete regioninės krizės atveju.

10 Pokalbis

v. Putinas bus sustabdytas ukrainoje„Mūsų šalis – tai ne Gruzija ir toli gražu ne Čečėnija, todėl Kremliui jos okupuoti tiesiog

neįmanoma“, – teigia istorikas, Ukrainos nacionalinio muziejaus-memorialo „Kalėjimas Lonskio gatvėje“

generalinis direktorius Ruslanas Zabily. Jo viešnagė Lietuvoje sutapo su reguliariosios Rusijos

kariuomenės intervencija į Ukrainos teritoriją.

2014 m. Nr. 9 11

v. Putinas bus sustabdytas ukrainoje„Mūsų šalis – tai ne Gruzija ir toli gražu ne Čečėnija, todėl Kremliui jos okupuoti tiesiog

neįmanoma“, – teigia istorikas, Ukrainos nacionalinio muziejaus-memorialo „Kalėjimas Lonskio gatvėje“

generalinis direktorius Ruslanas Zabily. Jo viešnagė Lietuvoje sutapo su reguliariosios Rusijos

kariuomenės intervencija į Ukrainos teritoriją.

Ruslanai, karas Ukrainoje šiandien visų dėmesio centre. Visų pirma, žinoma, mes kalbame apie tiesioginius kovinius veiksmus vadinamojoje ATO (antitero-ristinės operacijos) zonoje. Kokie dar as-pektai yra susipynę šiame konflikte?

Pirmiausia aš išskirčiau informacinį karą, kuris Ukrainoje vyksta jau senai. Ru-sija šiame kare pasižymi itin didelio mas-to žiauraus pobūdžio puolimu, ir blogiau-sia yra tai, kad tiek mūsų žiniasklaida, tiek ir visuomenė šį karą kol kas pralaimi. Vis dėlto šioje srityje mes po truputį stoja-mės ant kojų.

Akivaizdu, kad Ukrainai yra būtinas in-formacinis-analitinis centras, kurio tiesio-ginė veikla ir būtų mano minėtas infor-macinis karas.

Kiek žinau, Rusijos federalinė saugu-mo tarnyba turi tokį centrą, kuris būtent ir užsiima Kremliui naudingos informaci-jos sklaida mūsų šalyje. Ši informacija yra kurpiama savotiškos „pusiau tiesos“ pa-grindu, o jos tikslas yra panikos Ukrainos visuomenėje kurstymas.

Pastaruoju metu ir Lietuvos viešojoje erdvėje padaugėjo tokios paniką skati-nančios informacijos, grįstos aksioma, jog Baltijos šalys bus kitas Maskvos taiki-nys. Kaip jūs vertintumėte šias grėsmes, jeigu lygintumėte Ukrainos ir Lietuvos padėtį?

Ukrainoje situacija išties yra sudėtinga. Visų pirma dėl to, jog būtent dėl šios Ru-sijos agresijos negrįžtamai griūna Europos saugumo sistema, kuri buvo kuriama pen-kiasdešimt metų. Putinas parodė, jog sau jis gali leisti bet ką, o Europos politikai ir toliau demonstruoja, jog jie nesimoko nei iš padarytų savo, nei iš svetimų klaidų, o istorija, kaip žinia, turi tendenciją kartotis.

Šiandien mes, ukrainiečiai, aiškiai su-prantame, jog be mūsų pačių niekas mūsų problemų su Putinu nespręs. Ir tai yra labai gerai, nes bent jau anksčiau Ukrainos poli-tinis elitas iš esmės beatodairiškai pasiklio-vė Europos Sąjunga (ES), o dabar visoje šalyje yra įsivyravęs aiškus supratimas, jog savo namus turime ginti patys.

Žinoma, Ukrainai yra svarbi tiek visos ES, tiek ir atskirų valstybių pozicija šios agresijos atžvilgiu. Tačiau pozicija turi būti aiški. Mes suprantame, jog Putinas pats nesustos. Jis sustos ten, kur jį sustab-dys Ukrainos žmonės, mūsų kariuomenė. Kartu mes suprantame, kad šiuo metu

ne kas nors kitas, o būtent ukrainiečiai guldo galvas už Europos vertybes, už tą pasirinkimą, kurį padarė mūsų šalis. No-riu pabrėžti, jog nuo tos dienos, kai buvo sukurta Europos Bendrija, vėliau tapusi ES, dar nei vienos tautos žmonės neau-kojo savo gyvybių dėl šių vertybių. Todėl tai reikia suvokti ir gerbti. Esu įsitikinęs, kad tos šalys, kurios išgyveno sovietinio komunizmo jungą, puikiai supranta šiuos dalykus ir būtent todėl tiek Lietuva, La-tvija, Estija, tiek Lenkija rodo išskirtinį dė-mesį Kremliaus agresijai Ukrainoje ir de-monstruoja savo iniciatyvas ES lygmeniu.

Vis dėlto aš esu įsitikinęs, jog mes, ukrai-niečiai, susitvarkysime ir nugalėsime. Pati-kėkite, šis įsitikinimas nėra kokia nors bra-vūra, nes jau šiandien aš matau pozityvius ženklus šioje kovoje. Pirmiausiai galima pasakyti, jog per keletą mėnesių praktiš-kai nuo nulio buvo sukurta kautis galinti Ukrainos kariuomenė, kuri šiandien yra pajėgi atsilaikyti prieš gausesnį ir geriau ginkluotą priešininką. Kitas dalykas yra moralinis ir psichologinis Ukrainos žmo-nių pasiruošimas karui ir aiškus realybės suvokimas, ką įrodo didžiulio masto sa-vanorių veikla visoje šalies teritorijoje sie-kiant padėti savajai kariuomenei.

Peržvelgdami pastarųjų trejų, penkerių metų Rusijos propagandą, akivaizdžiai matome, jog pagrindiniais Kremliaus priešais buvo vaizduojami amerikiečiai ir Baltijos šalys. O dėl Ukrainos, tai „ban-derovcų“ etiketės būdavo klijuojamos ne-bent jūsų šalies Vakarams, taip siekiant padalyti Ukrainą į priešiškas stovyklas. Ar nemanote, jog šio karo dėka Kremlius neteko bet kokių galimybių ir toliau siek-ti Ukrainos visuomenės suskaldymo, nes visa šalis susivienijo prieš Putino agresiją.

Be abejo, „benderovcų“ paieška ir pa-stovus jų, tarkim, reklamavimas, buvo dalis informacinio karo, skirto supriešin-ti Ukrainos visuomenę tarpusavyje. Iš esmės buvo siekiama perskelti šalį į dvi pastovaus konflikto būsenoje esančias stovyklas. Tačiau kad ir kaip tai būtų pa-radoksalu, atvirai prorusišką politiką vyk-dęs Janukovyčius savotiškai suvienijo šalį savo laikysena sukeldamas protestus šalies viduje, leidusius ukrainiečiams už-čiuopti savo vidinį „aš“ ir pasijausti vie-ninga tauta, turinčia tuos pačius tikslus, kuriuos tas pats Janukovyčius siekė palai-doti visomis išgalėmis.

klausomybės metus ten niekada nebuvo tokio nacionalinių jausmų pakilimo. Po kelių Rusijos diversantų atakų žmonės sočiai paragavo karo, suprato, kas yra taika ir susitelkė ginti savo miestą, savo šalį. Taip kad ta „prorusiškoji“ Putino kor-ta pietryčių Ukrainoje yra kirsta. Ko gero, tokias teroristines „naujarusiškas“ respu-blikas buvo planuojama kurti ne tik Do-necke ar Luhanske, bet ir Odesoje, Cher-sone, Charkove... Kaip matome šiandien, tai neišdegė.

Bet juk visos tos teroristų, save vadinan-čių separatistais, grupės nesusibūrė per dieną ar dvi. Jų ginkluotė bei pasirengi-mas veikti rodo, jog tai buvo ilgalaikis pro-jektas. Kitaip tariant, mes kalbame apie tą pačią „penktąją koloną“, kuri egzistuoja ir Lietuvoje, tik čia ji kol kas veikia kultūrinia-me ir informaciniame frontuose.

Aš manau, kad bent jau Rytų Ukrai-noje separatistinės nuotaikos buvo im-tos eskaluoti iškart po Sovietų Sąjungos

(SSRS) subyrėjimo. Mūsų politikų klaida buvo ta, kad tuose regionuose niekada nebuvo tvirtos ukrainietiško identiteto formavimo ir jo palaikymo politikos. Na o tam tikros verslo klikos, kilusios iš bu-vusių komjaunuolių terpės, kurios val-dant prezidentui Leonidui Kučmai iškilo iki oligarchų lygmens, pramoninius Rytų Ukrainos regionus pavertė savotiško-mis savo tėvonijomis, kuriose verslas ir politika tapo neatsiejamai susiję korup-ciniais ryšiais. Dėl to šiandien mes mo-kame tikrai didelę kainą už šias praeities klaidas.

Reikia suprasti, jog tokie pramoniniai regionai visame pasaulyje yra labiau de-presyvūs, itin jautriai reaguojantys į so-cialinių ir ekonominių sąlygų blogėjimą. Kito kelio kaip tik žemyn, gyvenant vieti-nio oligarcho tėvonijos sąlygomis, nėra. Todėl natūralu, kad tokiose vietose įvai-rūs protestai, maištai kyla dažniau. O jei juos dar pamaitinti atitinkama propagan-da, o vėliau ir ginklais...

Įvykiai Maidane akivaizdžiai įrodė, jog tokios nuotaikos vyravo ne tik Vakarų Ukrainoje. Prieš režimą protestavo ir ša-lies vidurio bei rytinės Ukrainos žmonės.

Kiek nukrypdamas nuo temos, kaip is-torikas galiu pasakyti, jog ukrainiečiai yra suformavę tris unikumus: kazokų judėji-mą, Ukrainos sukilėlių armiją (ukr. УПА – Українська повстанська армія) ir Euro-maidaną.

Pastarąjį išvis galima laikyti unikaliu Ukrainos visuomenės skerspjūviu. Mai-dane buvo visų mūsų šalyje gyvenančių tautybių, įvairių amžiaus grupių ir skir-tingo socialinio statuso žmonių, vienoje gretoje galėjai matyti ultrapatriotiškai nusiteikusius skustagalvius ir ilgaplau-kius reaggie muzikos mėgėjus...

Manau, kad Kremliaus šeimininkas ne-sitikėjo tokio reiškinio, tokio efekto, kuris parodė, kad Maskvos „statymas ant Janu-kovyčiaus“ iš esmės buvo pralaimėjimas. Todėl ta mūsų aptarta retorika, dalį ukrai-niečių vadinant „benderovcais“, po Mai-dano pasklido po visą šalį su akivaizdžiu teigiamu atspalviu. Iš esmės šiandien Ukrainoje jei kalbi ukrainietiškai, palaikai šalies kelią ES link, o dar ir demonstruoji kokią nors nacionalinę simboliką, gali iš-didžiai save vadinti „benderovcu“, kas jau iš esmės tapo mūsų tautybės sinonimu. Ir mes tuo didžiuojamės.

Pažvelkime, kas šiandien vyksta šalies Rytuose, pavyzdžiui, Mariupolyje. Per visus dvidešimt trejus Ukrainos nepri-

12 Pokalbis

Tokie vaizdai šiandien matomi didžiausiame Donbaso mieste Donecke.

2014 m. Nr. 9 13

Kaip manote, kokios vis dėlto yra Kremliaus šeimininko paskatos eskaluo-ti ir vystyti tokio masto karinį konfliktą, juo labiau, kad prieš tai jau buvo antra-sis Čečėnijos karas, į kurį Vakarai nerea-gavo, buvo ir dalies Gruzijos teritorijos aneksija?

Aš iš tiesų manau, kad tai jau yra pro-blemos, susijusios su sveiko proto trūku-mu, nes tik pastarojo stygiui esant galima pradėti ieškoti siaubingų išorinių proble-mų tuomet, kai paties šalyje yra, diplo-matiškai tariant, ne viskas sutvarkyta.

Kita vertus, išorinio karo kurstymas sie-kiant paramstyti vis labiau klibantį reži-mą šalies viduje, yra gerai žinomas ir isto-rijoje ne kartą išbandytas metodas.

Putinas, kaip sovietinis saugumietis, veikia griežtai pagal šabloną. Juk, pa-vyzdžiui, dar praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Stalinas, susidūręs su pro-blemomis Sovietų Sąjungos viduje, ėmė ieškoti išorės priešų, taip būtent į juos nukreipdamas visos didelės šalies dėme-sį. Kitaip tariant, baugindamas liaudį išo-riniais baubais, pats užsidedi sau gelbė-tojo aureolę.

Taigi, dabartinis Rusijos diktatorius visų pirma rūpinasi savo asmeninės valdžios Rusijoje išsaugojimu. Tokiems veikėjams, be abejo, itin svarbu yra populiarumo rei-tingai. Putinas jau nardė, ieškojo ir surado senovines amforas, plaukiojo povandeni-niais laivais ir skraidė naikintuvais, vadi-nasi, kartoti šių triukų negalima ir reikia kažko „stipresnio“, pavyzdžiui, olimpia-dos, pasaulio futbolo čempionato, galų gale – Rusijos galybės atkūrimo. Visa tai guldoma į vientisą „galingosios Rusijos atgimimo“ mitą, kuris yra nuosekliai ku-riamas ir grindžiamas lozungais: „Mes – rusai, mes – nugalėtojai“, „Kur mes, ten Rusija“ ir panašiai. Iš esmės tai netgi nėra siekis atkurti SSRS, tai greičiau aliuzija į buvusią Rusijos imperiją.

Ar tai reiškia, kad siekdamas išlaikyti savo valdžią, Putinas nesustos prieš jokią jėgą ar šalį? Jis eis tiesiog va bank?

Jis nesustos, jei mes jo nesustabdy-sim. Šiandien turime aiškiai suprasti, jog Putinui nusispjauti ant tarptautinės tei-sės ir įvairių tarpvalstybinių susitarimų, jam nusispjaut net ant tų saugumo ga-

rantijų, kurias suteikė pati Rusija. Jis, ko gero, mano, kad visus užsienio politikos klausimus Europoje Kremlius gali spręsti tokiais pačiais metodais, kokie buvo nau-dojami viduramžiais. Bet mes juk gyvena-me visai kitu laiku.

Be to, aš manau, kad artėja dabartinės Rusijos, kaip valstybės, pabaiga, nes dėl tokio valdymo ji braška per visas siūles. Akivaizdu, kad Kremliaus imperijoje jau yra ir vis stiprėja bent keletas išcentrinių jėgų, todėl neatmeskime ir skilimo į kele-tą valstybių scenarijaus.

Nepamirškime, kad per visą savo isto-riją Rusija taip ir nepatyrė demokratinio valdymo, jei neturėsime galvoje laikotar-pio nuo 1917 metų vasario iki spalio bei nesėkmingų Boriso Jelcino bandymų re-formuoti šalį. Taigi Rusija iš esmės nega-li egzistuoti be „caro tėvelio“, ir tas caras gali turėti įvairių pavidalų.

Be to, reikia dar sykį išskirti šiuolaikinę Rusijos propagandą, nes jos pobūdis bei taikymo masėms metodai parinkti, saky-čiau, netgi geriau nei stalinizmo laikais. Šiandien viso šio mechanizmo šerdimi yra paversta Rusijos stačiatikių cerkvė.

Supraskime tai, jog visame žmogiškojo fanatizmo spektre religiniai fanatikai yra patys aršiausi, todėl, kad religijos filosofija ir psichologija yra pagrįsta gyvybės ir mir-ties klausimu. Todėl Kremlius itin aktyviai išnaudoja tokias „provoslaviškojo rusų pa-saulio“, „mirties už provoslavų tikėjimą“ ir panašias idėjas. Žinoma, šie lozungai nėra skirti mąstantiems žmonėms, inteligenti-jai. Tai – produktas masėms, kurios, kaip žinia, Rusijoje didžiulės. Ir jis labai veiks-mingas šalyje, kurios „ekonomikos stebu-klas“, apie kurį tiek kalba tenykštė valdžia, baigiasi ties Sadovojės žiedu Maskvoje. Vi-soje kitoje teritorijoje galioja vienas princi-pas: „Svarbu, kad dešra būtų kuo pigesnė ir degtinės būtų kuo daugiau.“

Kodėl būtent Ukraina, kodėl būtent da-bar ir kodėl pagrindinis smūgis suduoda-mas Dombasui? Ar ne dėl to, kad būtent šiuose regionuose rasta itin daug skalū-ninių dujų, kurios išlaisvintų ir Ukrainą, ir Europą nuo „Gazprom“ jungo?

Gamtinės dujos, jų tiekimas yra tos gi-jos, už kurių Kremlius visuomet ir tampė Ukrainą. Bet šiandien, kai jau pralieta ši-tiek kraujo, mes į dujų klausimą žiūrime

kartu ir pragmatiškiau, ir filosofiškai. Na, nebus tų rusiškų dujų, tai nebus – nenu-mirsime.

O dėl skalūninių dujų klodų Dombase, tai Rusijos siekis žūtbūt išlaikyti šio regio-no kontrolę dėl „Gazprom“ gerovės yra viena iš dabartinio karo prielaidų.

Kita vertus, žiūrint iš Vakarų pozicijų, jei deklaruojamas noras demonopolizuoti ES rinkas būtų remiamas realiais veiks-mais, užtektų nutraukti embargą Irano ir Irako dujų tiekimui – ir būtų pasiektas itin rimtas proveržis. Savo laiku panašia Mar-garet Thatcher idėja, tik susijusia su naf-tos kainų mažinimu, buvo paremtas SSRS ekonomikos sugriovimo planas.

Tačiau Putinui nereikalinga Dombaso teritorija, jam nereikalingos ten esančios šachtos, ukrainietiška anglis ar anglies gavybos kombainų gamyklos, esančios Kramatorske. „Caru“ tituluojamas Rusijos diktatorius siekia geopolitinių tikslų, visų pirma – Juodosios jūros baseino kontro-lės. Tokia kontrolė gerokai sustiprintų Ru-sijos pozicijas lošiant su ES. Putinas taip pat aiškiai suvokia, jog istoriškai priešišku laikyta NATO jau yra prie pat Rusijos sie-nų ir tai yra didžiulis dirgiklis šiam veikė-

jui. Todėl akivaizdu, kad būtent Ukrainai šioje dėlionėje buvo numatytas buferinės zonos vaidmuo. Tačiau proeuropietiškas mano šalies pasirinkimas parodė Kremliui, jog Ukraina nebeketina būti Maskvos va-salė ir netgi nebeturi ketinimų būti neu-tralia valstybe.

Dėl to Ukraina iškart tapo Kremliaus priešė, ir Kremliui pasidarė būtina nedel-siant sugriauti jos infrastruktūrą, ekono-miką, galų gale – suskaldyti šalį į keletą pseudovalstybinių darinių, kuriuos, be abejo, kontroliuotų Rusija. Iš esmės tai dar vienos Padnestrės sukūrimo projektas, tik jo geografinis mastelis žymiai didesnis.

Šiandien mes labai aiškiai matome, jog būtent tokia „zombiška“ zona virsta Kry-mas ir, manau, kad Ukrainos valdžia tikrai neleis to daryti šalies pietryčiuose.

Ar nemanote, kad atsižvelgiant į Ukrai-noje nugalėjusias proeuropietiškas pozi-cijas, Putino tikslas iš esmės ir buvo pa-daryti Ukrainą tokia, kokios savo gretose nenorėtų matyti nei ES, nei NATO? Juk prieš šešerius metus būtent tokia „nepri-imtina“ šalimi buvo padaryta Gruzija.

Be abejo, Putinas norėjo padaryti

14 Pokalbis

2014 m. Nr. 9 15

Ukrainą tokia europietiškai neįgalia ša-limi, tačiau jo planus sujaukė Maidanas. Nepagalvokite, kad po tų įvykių ukrainie-čiai kuria kokias nors nepagrįstas iliuzijas ar žiūri į Europą pro rožinius akinius. Mai-danas išmokė žmones mąstyti gerokai pragmatiškiau, jis grąžino mums savigar-bos jausmą.

Mes taip pat suprantame, kodėl spren-dimai dėl sankcijų Rusijai taip lėtai skinasi kelią per ES institucijas. Juk Maskva yra toli nuo Portugalijos, Ispanijos... Daugeliui va-kariečių paprasčiausiai sunku ar netgi neį-manoma užčiuopti tą priešpriešos „nervą“, kuris vis dar tebegyvas Rytų Europoje nuo sovietinės okupacijos laikų.

Na, o kalbant apie visas tas verslo, ener-getikos ir kitokias sąsajas, kurios šiandien prirakina kai kurias Europos šalis prie Ru-sijos, būtų gerai, kad tie Kremliaus advo-katai Vakaruose suprastų, jog Rusija yra meška, kurios negalima laikyti ant trumpo pavadėlio. Nuo jos reikia laikytis atokiai.

Didžiausia šiandienės situacijos trage-dija yra ta, kad visi mechanizmai, kurie buvo sukurti tam, kad tas atstumas eg-zistuotų, kuriuos kuriant, beje, prisidėjo pati Rusija, pavyzdžiui, suteikdama Ukrai-nai saugumo garantijas mainais į nebran-

duolinį mūsų šalies statusą, šiandien yra visiškai sugriauti.

Ką daryti toliau? Ukraina žino, ką daryti toliau, tačiau ar tą žino Europa, ar tą žino jos politikai, kurie neskuba priimti reika-lingų sprendimų netgi po to, kai teroristai numušė civilinį lainerį?

Ar Ukraina viena pati, ypač kariniu po-žiūriu, sugebės atsilaikyti prieš tą puoli-mą, kurį Kremlius, tiek remdamas sepa-ratistus, tiek ir siųsdamas pas jus savo reguliariąją kariuomenę, ir toliau vykdo?

Manau, kad mes atsilaikysime: Ukrai-noje – 46 milijonai gyventojų, tai šalis, kurios teritorija – 106,7 tūkstančio kva-dratinio kilometro.

Mes tikrai padarysime viską, juk mes kariaujame savo teritorijoje, mes giname SAVO šalį. Žinoma, šis karas gali užtrukti metus, dvejus, trejus, tačiau mes jau su-sitaikėme su ta mintimi, jog galbūt net ne vieną ateinantį dešimtmetį mums su Rusija teks gyventi tokiomis kaimynystės sąlygomis, kokiomis gyvena Izraelis ir Pa-lestina.

Be to, nepervertinkime ir Rusijos ka-riuomenės. Gyvybingą, efektyviai kovo-ti galintį jos branduolį sudaro toli gražu

ne milijonas ir net ne pusė milijono, o kur kas mažiau karių. Kartu šis karas yra šiuolaikinis, labiau partizaninis. Tai karas miestuose, be aiškios fronto linijos. Karas, paremtas technika, technologijomis, in-formacinėmis ir psichologinėmis opera-cijomis.

Reikia atsižvelgti ir į tai, jog Ukrainoje yra apie 24 tūkstančiai gyvenviečių, pra-dedant kaimais bei miesteliais ir baigiant milijoniniais miestais. Įsivaizduokite, kiek reikėtų karių, kad kiekvienoje gyvenvie-tėje galima būtų dislokuoti bent po de-šimties karių įgulą? Dešimt okupanto karių gal ir sugebėtų kontroliuoti kaimą, tačiau ką kalbėti apie milijoninį miestą! Be to, dar reikia užtikrinti ir aprūpinimą, logistiką. Tai irgi gyvoji jėga. Kiek Rusijai prireiks karių, jei Kremlius užsinorės oku-puoti Ukrainą in corpore? Kokius kaštus turėtų vilkti šios šalies ekonomika?

O Ukraina jau nebesvarsto, ar šalies ekonomika atlaikys šį karą. Atlaikys, neat-laikys – mes neturime pasirinkimo ir mes kariausime bet kokiomis sąlygomis.

Dėkojame už pokalbį.Kalbino Dalius Žygelis

ir Darius VaranaVičius

i. bu

dze

ikai

tės

ir w

ww

.flic

kr.c

om n

uotr

.

Tokiu „Krovinys 200“ (rus.Gruz 200)

pavidalu iš Ukrainos namo grįžta Rusijos

kariai.

Kpt. Tomas Balkus

16 Ginklo broliai

Pulkininkas leitenantas Donatas skučas

Donatas Skučas gimė 1935 m. Klaipėdoje. Artėjant sovietų armijai, 1944 m. liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į pietvakarių Vokietiją prie Ulmo miesto. Ten sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po karo gyveno keliose tremtinių (pabėgėlių) stovyklose.1949 m. kovo mėnesį Skučai emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Apsistojo Naujojo Džersio valstijoje prie Niujorko. Ten D. Skučas baigė vidurinę mokyklą ir Mechanikos inžinerijos koledžą. Koledže dar baigė JAV karinių oro pajėgų atsargos karių kursus ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Po mokslų metus, kol buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos, dirbo inžinieriumi konstruktoriumi plastiko fabrike.

Karinės tarnybos pradžia

Į JAV karininkų gretas D. Skučas įstojo 1957 m. birželio 6 d. Pirmiausia leitenantą paskyrė 10-osios taktinių naikin-tuvų eskadrilės adjutantu Vokietijoje. Čia jis tarnavo dau-

giau nei trejus metus ir gerai susipažino su JAV karo avia-cijos veikla. Kai atliko tarnybą Vokietijoje, buvo nusiųstas mokytis į Selmoje Alabamos valstijoje esančią Karo la-kūnų mokyklą Kreigo karinių oro pajėgų bazėje. Ten jis skraidė mokomaisiais lėktuvais T-33 ir T-37. Karo lakūnų

čas praskraidė įspūdingai daug  – vykdė skrydžius 7 tūkstančius 330 valandų ir 36 minutes. Daug kartų jam reikėjo skristi į Europą, tad Atlantą perskrido apie 120 sykių. Transporto lėktuvų pilotui Donatui dažnai teko skristi į Pietų Ameriką: Brazi-

liją, Panamą, Kolumbiją, Gvinėją, Karibų salas, Antigvą, Trinidadą, Puerto Riką ir Dominikos Respubliką.

„Apskridau pasaulį vieną kartą, nuolat skrisdamas į rytus“, – džiaugėsi Donatas.

2014 m. nr. 9 17

mokyklą sėkmingai baigė 1962 m. spalio mėnesį. Kaip sako pats D. Skučas: „Lakū-nų mokykloje praleisti trylika mėnesių buvo labiausiai įtempti mano gyvenime.“

„Po lakūnų mokyklos buvau paskirtas į Čarlstono oro pajėgų bazę JAV Pietų Karolinos valstijoje. Ten skraidžiau be-veik dešimt metų. Pradėjau su transpor-to lėktuvu C-130 („Herkules“), tada C-141 („Starlifter“), o baigiau su C-5 („Galaxy“) gigantu. Tais laikais tai buvo didžiau-sias lėktuvas pasaulyje. Kai skraidžiau su C-141, prireikė keturių lakūnų apmokyti skristi su C-5. Aš buvau vienas iš 48 kandi-datų, kurį parinko pereiti C-5 apmokymą. Per pirmą pakilimą su C-5 užsidegė abu-du kairiojo sparno varikliai ir aš turėjau nusodinti tą gigantą veikiant tik abiem dešiniems varikliams. Tada turėjau tik penkių minučių patirtį su C-5 lėktuvu“, – pasakojo D. Skučas.

Beveik dešimt metų tarnaudamas tik Čarlstono oro pajėgų bazėje, D.  Sku-

Donatas Skučas lakūnų mokykloje

CRAIG bazėje 1962 m.

18 Ginklo broliai

Vietnamo karas: kroviniai buvo ne tik dėžės, bet ir sužeisti bei žuvę kariai

Kai Vietname prasidėjo ir įgavo pagreitį karas, JAV nukreipė daug logistinių skry-džių į tą šalį. Transporto lėktuvų pilotai gabeno karius, jų aprūpinimo priemones, šaudmenis, kitus reikmenis. Gabenimas oru yra gana brangus dalykas. Tačiau kare laiko nepataupysi, todėl tenka išnaudoti visas turimas galimybes.

Per šį karą pilotas D. Skučas, skraidinda-mas JAV karinius krovinius, lankėsi dau-gelyje šalių: Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Okinavos saloje, Filipinuose, Tailande. Praskrisdamas kitus žemynus, jis leisda-vosi ir kildavo Arabų kraštuose: Turkijoje, Irane, Saudo Arabijoje, Pakistane ir Indi-joje. Taip pat buvo ir Afrikoje: Etiopijoje, Liberijoje, Pietų Afrikoje, Konge ir Asens-jono saloje Pietų Atlanto vandenyne.

„Dažniausiai skraidinome dėžes. Kas tose dėžėse buvo, aš paprastai nežinoda-vau, ir man nebuvo svarbu. Kartais, jeigu buvo specialus krovinys, tai tada man pra-

nešdavo pakrovėjas. Šiaip man, kaip pilo-tui, rūpėjo tik svoris. Bet pasitaikydavo ir išimčių. Kelis sykius skraidinau vilkšunius į Vietnamą. Iš Vietnamo skraidinau sužeis-tus kareivius. Tai būdavo specialūs skry-džiai, sekami aukščiausiuose štabuose. Kartais tie kareiviai buvo sužeisti tik naktį prieš tai ir dar būdavo su dumblinais kariš-kais džiunglių batais. Du sykius teko skrai-dinti sužalotus Vietnamo vaikus, kurie buvo patekę į kryžminę ugnį arba į bom-bardavimą. Jie skraidinti į JAV reabilitaci-jai. Nemažai jų neturėjo kojų, rankų. Labai gilų įspūdį man paliko maža mergaitė, ku-riai skeveldra buvo nuplėšusi viršutinį žan-dikaulį. Tie vaikai keliavo be tėvų. Jų aky-se buvo aiškiai matyti didelė baimė, bet nemačiau nė vienos ašaros. Mano vaikai buvo to paties amžiaus, tai jaučiau didelę užuojautą tiems vargšams vaikams“, – pa-tirtimi dalijosi D. Skučas.

Vietnamo kare JAV neteko daugiau nei 58 tūkstančių karių, o sužeista buvo be-veik tris kartus daugiau. Todėl transporto lėktuvų pilotams tekdavo ir kitokia da-lia – skraidinti žuvusiųjų kūnus. „Keliolika kartų teko skraidinti aliumininius karstus. Tada skrydžiai buvo subtilūs. Radau ir vie-

ną lietuvišką pavardę tarp karstų. Deja, jos jau neatsimenu“, – sakė D. Skučas.

Pasakodamas apie savo patirtį Vietna-me, D. Skučas paminėjo, kad visi jo skry-džiai buvo sėkmingi – jam neteko patirti nė vienos avarijos. Per karą gabendamas krovinius, jis ore išbuvo dar beveik tūks-tantį skrydžio valandų, tad pasiekęs 8 tūkstančių 236 valandų ir 36 minučių skrydžio laiką, nusprendė pereiti į štabą.

„Pirmas paskyrimas į štabą buvo Sai-gone, Vietname. Tapau budinčiu karinin-ku ir prižiūrėjau visus transporto lėktuvų C-130 skrydžius Pietryčių Azijoje. Buvo dienų, kai mano kontroliuojami lėktuvai išmesdavo daugiau tonų ryžių ar amu-nicijos apgultoms įguloms Kambodžoje, negu buvo nuskraidinta tonų į Berlyną geriausią dieną per Berlyno tiltą (1949 m. įgyvendinant Maršalo planą Vakarų Ber-lyne, Vokietijoje, sąjungininkai oro keliu – Berlyno tiltu – kasdien atgabendavo per 4  700 tonų įvairių krovinių  – aut.  past.). Kai JAV apleido Vietnamą, mane perkėlė į Tailandą. Dirbau tą patį darbą oro trans-porto vadavietėje, tik jau kaip vadovau-jantis karininkas“,  – atsiminimais dalijosi JAV karinių oro pajėgų pilotas.

Karo lakūnų mokykloje Kreigo karinių oro pajėgų bazėje 1962 m. su mokomuoju lėktuvu T-37 (Lockheed „Shooting Star“)

Tolesnė tarnyba ir nauja veikla

Iš Tailando D. Skučą perkėlė dirbti į Vo-kietiją, į Sembacho karinę oro bazę. Ten jis toliau valdė oro transportą. Anot pi-loto, kadangi oro transportą kontroliavo kitas karinis štabas, jam darbo beveik ne-buvo. Todėl jis nusprendė susirasti dau-giau veiklos. Pamatęs, kad karo aviacijoje prasidėjo kompiuterizacija, jis, nors ir ne-turėjo jokio patyrimo toje srityje, parodė daug iniciatyvos ir buvo paskirtas 601-ojo taktinio valdymo aviacijos pulko Einamų-jų planų valdybos Transportavimo oru ir kompiuterių skyriaus transportavimo oru planavimo karininku viršininku. „Prieš man perimant tas pareigas 1974 metais skrydžio įsakymų perdavimas iš štabo į dalinius užtrukdavo iki 5 valandų. Po tre-jų metų mano darbo, 1977-aisiais, šis pro-cesas sutrumpėjo iki 10–13 minučių. Ei-damas šias pareigas 1975 metų birželio 1 dieną buvau paaukštintas iki pulkininko leitenanto“, – pažymėjo D. Skučas.

„Už gerai atliktą darbą mane pasiun-tė iš Vokietijos į Pulkininkų akademiją Alabamos valstijoje. Po 11 mėnesių, kai ją baigiau, tapau 1608-osios karinio oro transporto eskadrilės, kurios užduotis buvo su mažu CT-39 lėktuvu skraidinti JAV senatorius ir generolus po valstijas, vadu. Tai buvo panašu į oro taksi. Šiame darbe irgi buvo problemų, jas turėjau spręsti. Po trejų metų vadovavimo šiai eskadrilei mane vėl perkėlė į štabą, kur nebuvo darbo, ir aš nutariau išeiti į atsar-gą“, – pasakojo Donatas.

Aktyvi veikla JAV lietuvių bendruomenėjeKariuomenėje įgyta patirtis daugeliui

į atsargą išėjusių karių labai praverčia ci-viliniame gyvenime. Valstybė investuoja į kariuomenę, kariuomenė  – į karių ren-gimą, o kariai, įgiję daug žinių ir neįkai-nojamos patirties, vėl viską grąžina vi-suomenei bei valstybei kompetentingai dirbdami ne tik tarnaudami, bet ir gyven-dami kaip civiliai.

Išėjęs į atsargą 1982 m., atsargos pulki-ninkas leitenantas D.  Skučas dirbo dvie-jose kompiuterių bendrovėse, iki galuti-nai išėjo į pensiją. Per tą laiką jis aktyviai prisidėjo prie JAV lietuvių bendruomenės veiklos. 1986 m. buvo išrinktas Vašingto-

no apylinkės pirmininku. „Be kitų darbų, organizavau prie Baltų-

jų rūmų demonstracijas dėl Lietuvos ne-priklausomybės. Jose dalyvaudavo apie 50 žmonių. Stovėjom ir šalom laikydami plakatus. Jokių kalbų nebuvo“,  – apie savo aktyvią veiklą pasakojo D. Skučas.

Po trejų metų kadencijos jį išrinko į JAV Lietuvių bendruomenės tarybą. Taryba iš-rinko jį į pirmą bendrą Lietuvos Respubli-kos Seimo ir JAV Lietuvių bendruomenės komisiją (Komisija). O Komisija 1996  m. D.  Skučą išrinko pirmuoju JAV lietuvių bendruomenės pusės pirmininku.

„Mano pavaduotojas iš Seimo pusės buvo Seimo narys Everestas Raišuotis. Mes dirbom sykiu, norėdami paversti idė-

ją į realybę. Komisijai pirmininkavau pir-mus dvejus metus. Komisija gyvuoja iki šios dienos, nors yra labai praplėsta. Per pirmuosius porą metų mes išnagrinėjo-me daug Lietuvos problemų, prirašėme daug rezoliucijų ir padarėme daug gero Lietuvai“, – pasakojo D. Skučas.

1997  m. JAV Lietuvių bendruomenės taryba išrinko baigusį pirmininkauti ko-misijai D.  Skučą Prezidiumo pirmininku trejiems metams. Jam teko organizuoti metinius Tarybos suvažiavimus, atsto-vauti Tarybai JAV Kongrese, Vašingtone, ir dalyvauti įvairiuose renginiuose. Dona-tas šiuo laikotarpiu nelabai patenkintas, nes, pasak jo, Taryboje buvo per daug asmeninių ambicijų, o jos slopino darbą.

2014 m. nr. 9 19

Baltijos institutas ir kita pagalba Lietuvai atkuriant NepriklausomybęKiekvieno žmogaus širdyje giliai tūnan-

čius motyvus dirbti darbus, naudingus kitiems žmonėms, kartais sunku vertinti iš šalies, nes matome tik paviršių. Todėl apie JAV kariuomenės pulkininko leite-nanto D. Skučo nuopelnus rūpinantis Lie-tuvos krašto gynyba geriau nepapasako-sime negu jis pats.

„Dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą JAV karininkai, kilę iš Baltijos kraštų, Va-šingtone įsteigė Baltijos institutą. Aš bu-vau vienas iš steigėjų. To instituto tikslas buvo padėti išlaisvinti Baltijos šalis, o iš-kovojus Nepriklausomybę prisidėti prie kariuomenių ir krašto apsaugos ministe-rijų atkūrimo. Tuo tikslu su dviem kitais lietuvių kilmės JAV karininkais (tuome-tiniais JAV Armijos pulkininku Jonu Al-girdu Kronkaičiu ir JAV Jūrų pėstininkų pulkininku Algimantu Garsiu – aut. past.) parengėme dokumentą „Lietuvos Valsty-bės Apsaugos struktūra-pasiūlymas“. Jį parengėme lietuvių ir anglų kalbomis, iš

viso buvo 59 puslapių dokumentas. Bai-gėme rašyti 1995 metų gegužės mėnesį, o liepos viduryje aš pirmą sykį po 51 metų vykau į Lietuvą ir vežiausi šio pasiūlymo išspausdintas kopijas. Būdamas Vilniuje, įteikiau po kopiją kiekvienam Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos pirmininkui ir krašto apsaugos ministrui Linui Linke-vičiui. Tų pačių metų spalio pradžioje Lie-tuvos Respublikos ambasada Vašingtone iš ministro Linkevičiaus gavo telegramą, kur mes visi trys buvome kviečiami dirbti jo patarėjais. Iš trijų kviestų tuo metu tik aš priėmiau kvietimą. Mano kolegos at-sisakė motyvuodami, kad esama valdžia nebuvo dešiniųjų, bet LDDP. Jie laikė po-litiką aukščiau už kariuomenę. Gerai, kad aš nuvykau ten dirbti 1996 metų sausio mėnesį. Seimas buvo nusistatęs nubrauk-ti visas lėšas kariuomenei 1997 metų biu-džete, faktiškai panaikinant kariuomenę. Kaip ministro patarėjas bei Seimo ir JAV Lietuvių bendruomenės komisijos pirmi-ninkas, aš dirbau beveik kasdien Seime įtikinėdamas Seimo narius pratęsti fi-nansavimą Krašto apsaugos ministerijai. Su laiku jie tai padarė. Tuo įtikinėjimu aš išgelbėjau Lietuvos kariuomenę nuo ne-

tiesioginio sunaikinimo. Nors buvau ka-riškis, bent šiuo atveju reikėjo politikuoti. Kai mano kolegos atvyko padėti Lietuvai 1996 metų pabaigoje, jie rado visiškai veikiančią kariuomenę, nors ir labai skur-džiai finansuojamą (0,5 procento bendro-jo vidaus produkto).

Aš dirbau ministrui Linkevičiui beveik metus – 1996-aisiais ir vėliau nuo 2001 iki 2004 metų. Per tą laiką, be patarimų minis-trui, aš dirbau, kad būtų galima pagerinti Lietuvos kariuomenės situaciją. Aplankiau Kaune Karininkų ramovę ir pamačiau jos apgailėtiną padėtį. Pro stogą varvėjo ir dėl to didžiojoje salėje sienos buvo šlapios. Iš-laipiojau visą ramovės palėpę, įsitikinau, kad stogas kiauras. Stogas buvo originalus, dar 1928 metų, todėl apie jokią restauraciją negalėjo būti kalbų, kol jis nebus uždeng-tas. Grįžęs į ministeriją, įkalbėjau ministrą paskirti lėšų dar tais metais bent stogui pradėti dengti. Nors buvo labai sunku su lėšomis, bet ministras jų surado kitais me-tais uždengti bent pusei stogo.

Būdamas patarėju aplankiau daug kari-nių vietų, dalyvavau konferencijose, lan-kiau priėmimus. Ypač gerai pasireiškiau Maskvoje atstovaudamas Lietuvai, Civilių

JAV atsargos pulkininkas leitenantas Donatas Skučas po 40 metų vėl prie orlaivio C-5 vairo. 2012 m. spalis

20 Ginklo broliai

D. s

kučo

ase

min

inio

ir l

ietu

vos

kariu

omen

ėsar

chyv

ų, w

ww

.flic

kr.c

om n

uotr

.

Dukra sekė tėvo pėdomisNors atsargos pulkininkas leitenantas

D. Skučas ir nepriskiria savęs prie didvy-rių, visi kariai žino, kad didvyriškumą pa-rodyti gali kiekvienas, jei tam pasitaiko laikas ir vieta. Vieni didvyriškai pasielgia vieną kartą ir apie juos kuria dainas, pa-davimus bei pasakojimus, kiti – didvyriš-kai gyvena visą gyvenimą, dirba atkakliai,

kovoja su iššūkiais ir po savęs palieka daug nuveiktų darbų žmonių labui.

JAV pulkininko leitenanto D. Skučo du-kra Elena irgi pasirinko karininko kelią. 1992 m. ji baigė JAV Karo laivyno akade-miją Anapolyje Merilando valstijoje. Dirb-ti pradėjo kaip aprūpinimo karininkė Die-go Garsijos saloje. Karjerą baigė 2012 m. kaip JAV gynybos sekretoriaus referentė Pentagone.

Donato Skučo ir jo dukros Elenos uniformos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune

Bronzinės žvaigždės medalis (JAV)

Meda-lis „Už nuopelnus tarnyboje“ (JAV)

Medalis „Už nuopelnus per kovines oro operaci-jas“ (JAV)

Jungtinių pajėgų Pagyrimo medalis (JAV)

Karinių oro pajėgų Pagyrimo medalis (JAV)

Kovinio pasiren-gimo medalis (JAV)

Nacionali-nis gyny-bos pajėgų medalis (JAV)

KAS me-dalis „Už nuopel-nus“ (Lietuva)

KAS progi-nis stojimo į NATO medalis (Lietuva)

Lietuvos karo aviacijos garbės ženklas „Plieno spar-nai“ (Lietuva)

kontrolė kariškiams konferencijoje. Po mano pranešimo mane pasveikino sesi-jos pirmininkas ir konferencijos rengėjas už gerai parengtą ir pristatytą praneši-mą. Taip pat atstovavau Lietuvai Kijeve ir Ženevoje vykusiose metinėse konferen-cijose.

Vadovavau darbo grupei, kuri parengė „NATO terminų žodyną“ iki galutinio va-rianto. Tai buvo labai sudėtingas darbas, nes reikėjo vertimus derinti su Lietuvių kalbos komisija.

Dirbdamas Lietuvoje turėjau priside-rinti prie visai svetimos kultūros. Čia man labai padėjo skraidymas po pasaulį ir susipažinimas su įvairiomis kultūromis. Niekada netikėjau, kad kada nors mano bendravimas su svetimomis kultūromis padės man Lietuvoje. Jaunas atvykęs į JAV, neturėjau daug noro išlaikyti lietu-vių kalbos. Tik mano motinos spaudimas jaunystėje ir mano žmonos kalbėjimas lietuviškai išlaikė manyje lietuvių kalbą. Dėka ministro Linkevičiaus savo gyveni-mo gale patyriau labai nuostabų gyveni-mo laikotarpį.

Kaip lakūnui, neteko dalyvauti jokiuo-se mūšiuose ar kovose, niekur narsiai nekovojau ir nepasižymėjau kaip koks didvyris. Gal tik skraidydamas parodžiau ypatingus sugebėjimus ir labai šaltą būdą. Nors buvau apdovanotas keturio-lika medalių, neteikiu jiems ypatingos reikšmės. Man daugiau reiškia apdova-nojimas Lietuvos „Plieno sparnais“. Visą gyvenimą sąžiningai ir ištikimai tarnavau JAV aviacijoje. Ar skrisdamas, ar dirbda-mas štabe, stengiausi atlikti savo užduo-tis kuo geriausiai, niekad neužmiršdamas savo kilmės.“

JAV pulkininko leitenanto Donato Skučo apdovanojimai

Be šių apdovanojimų, pulkininkas leitenantas Donatas Skučas dar yra apdovanotas keturiais medaliais už veiksmus Vietname ir šaudymo eksperto medaliu.

2014 m. nr. 9 21

Darius Sutkus

„Draugiška ugnis“

Šis kariško žargono terminas reiškia ata-ką, klaidingai įvykdytą prieš savąsias ar sąjungininkų pajėgas. Anglakalbiuose šal-tiniuose kartais dar naudojami ir kiti pava-dinimai – fratricidas (lot. fratricides brolžu-

dystė) arba „mėlyni prieš mėlynus“ (angl. blue versus blue – pagal sutartinį taktinį savų pajėgų žymėjimą žemėlapyje).

Netyčinis ginklo panaudojimas prieš savąsias pajėgas, deja, yra neatsiejamas kovinių veiksmų palydovas nuo pat karo istorijos pradžios. Šis reiškinys – tai infor-

savas ar svetimas?„Aš moku valdyti savo techniką, esu parengtas kovoti, duoti atkirtį priešui. Vienintelis dalykas, ko neišmokau iki šiol, – numatyti, ar netyčia į mane nepradės šaudyti saviškiai“, – teigė žurnalistų kalbinamas karo Irake dalyvis, patyrusio tanko ekipažo vadas.

macijos ar organizacijos trūkumo, arba vadinamojo „karo rūko“, apie kurį rašė strategijos klasikas Karlas fon Klauzevicas, pasekmė.

„Draugiškos ugnies“ inciden-tų pasekmės gali būti įvairiausios. Kartais savųjų pajėgų apšaudymas apsiriboja tik emocijomis, tačiau kartais nuostoliai pasibaisėtini. Pa-vyzdžiui, nurodoma, kad iš per Pir-mąjį pasaulinį karą 978 000 žuvusių prancūzų savos artilerijos aukomis

tapo apie 75 000. Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. bir-

želis, sąjungininkų išsilaipinimo Nor-mandijoje operacija. Prie Sen-Lo (pranc. Saint-Lo) daugiau nei 2 000 bombonešių eskadra bombardavo vokiečių pozicijas, keliolikos kvadratinių kilometrų plote

22 Kario akiratyje

2014 m. Nr. 9 23

numesdama apie 60 000 bombų. Dalis jų buvo išmestos per anksti ir pataikė į sa-vųjų dalinių susitelkimo rajoną. Nuosto-liai buvo didesni, nei juos būtų padariusi priešiška pusė. Žuvo generolas leitenan-tas L. McNairas. Jis buvo aukščiausią kari-nį laipsnį turėjęs Jungtinių Amerikos Vals-tijų (JAV) karininkas, žuvęs šio karo metu. Iš viso pagal oficialius duomenis buvo nukauta 111 savųjų karių, 490 sužeista.

Moderniųjų technologijų pritaikymas kare turėjo sumažinti atsitiktinių aukų skaičių. Tačiau paradoksalu – atrodo, taip nėra. Sąlyginai vertinant, nuostolių lygis netgi išaugo. Nors dabartiniame mūšio lauke kai kurių negatyvių veiks-nių sumažėjo (pavyzdžiui, itin padidėjo pozicionavimas ir šaudmenų tikslumas), tačiau didesnę reikšmę įgavo kai kurių kitų faktorių įtaka. Ginkluotės techninės charakteristikos (galia, greičiai, greito-šauda) tobulėjo, kovos veiksmai tapo daug dinamiškesni, daug kartų padidėjo informacijos kiekis ir streso lygis priimant sprendimus.

Rezultatai – ne per daugiausiai džiugi-nantys. Kai kuriais vertinimais, per ope-raciją „Audra dykumoje“ JAV ir koalicijos karių nuostoliai dėl savos ugnies siekė iki

20–23 proc. Britų gynybos ministerijos vertinimai kiek kuklesni – nurodoma apie 12–15 procentų.

Kodėl tai įvyksta?Klasifikuojant smulkiau, „draugišką

ugnį“ dažniausiai nulemia kelios tipinės priežastys:• ginklo arba taikymo sistemos defektai ar nusidėvėjimas; • šaudmenų kokybė. Pavyzdžiui, artilerijos sviediniai nenulekia iki numatytos ribos; jų detonatoriai suveikia anksčiau nei nustatyta ir pan.;• neatsargus ar neprofesionalus elgesys su ginklu;• taikymo ir koregavimo klaidos tiek technogeninio, tiek humanitarinio pobūdžio;• klaidinga informacija apie savųjų padalinių išsidėstymą;• laiko faktorius. Pavyzdžiui, apšaudomos pozicijos, kurios jau yra užimtos savųjų pajėgų;• identifikavimo klaidos;• „ugnies iššaukimo į save“ atvejai, kai ugnies paramos prašoma esant tiesioginiam sąlyčiui su priešu.

Antrojo pasaulinio karo metu lėktuvų greičiai

išaugo. Vartyti orlaivių siluetų žinyną, norint

atpažinti, kas skrenda – draugas ar priešas, – tapo

beprasmiška.

Išnagrinėję statistiką, galime teigti, jog per nepilną šimtmetį, karui perėjus nuo „industrinio“ prie „postmodernaus“ lygmens, aukų dėl savos ugnies skaičius galėjo išaugti maždaug du kartus.

Beje, yra ir kitų nuomonių. Kai kurių sociologų požiūriu, gąsdinantis neva „statistiškai didėjantis“ tokių incidentų skaičius „technologijų amžiuje“ visai ne-būtinai atitinka tikrovę. Toks teiginys gali būti argumentuojamas dvejopai.

Pirmiausia aukštosios technologijos sumažino aukų nuo priešo ugnies skaičių. Todėl sumažėjus nuostoliams nuo „prie-šiškos ugnies“, „draugiškos ugnies“ nuos-toliai statistiškai atrodo didesni.

Kita vertus, informacijos sklaida pavie-šina tokius atsitikimus daug intensyviau. Kitaip tariant, žiniasklaidos priemonės la-biau išpučia tokius kovinių nuostolių dėl „draugiškos ugnies“ faktus, kurie anks-čiau (kad ir Pirmajame pasauliniame kare) būtų tiesiog nepastebėti.

Kaip bebūtų, „draugiškos ugnies“ atve-jai, deja, yra neišvengiama kiekvieno karo dalis.

Kas kaltas?...Būti apšaudytam savųjų – itin demo-

ralizuojantis reiškinys. Bet demoraliza-

vimas – ne vienintelė blogybė. Vokiečių analitikas P. Ledkinas, kalbėdamas apie „draugiškos ugnies“ atvejus, linkęs ma-nyti: „Dauguma jų kyla ir dėl žmogaus, ir dėl organizavimo kaltės.“ Tačiau eksper-tai vis dažniau prasitaria, kad aiškinantis tokius incidentus, dažniausiai ieškoma konkrečių kaltųjų, o ne sisteminių klaidų ir organizacinių trūkumų. Aprašant šią problemą žurnale „New Scientist“, buvo padaryta išvada: kaltuosius visada gali-ma surasti, bet ar situacija nuo to iš esmės pagerės?

Pasak Vest Pointo karo akademijos Lyderystės ir organizacijų centro (angl. Center for Leadership and Organisations) buvusio prezidento S. Snako, dažniau-siai kariškiai suklysta tada, kai tiesiogiai nemato taikinio. Tarkim, infraraudonasis tanko taikiklis nepasižymi reikiama geba. Irake dėl karščio ir dulkių taip pasitaiky-davo neretai. Bet tai patys primityviausi atvejai. Kadangi šiuolaikinėje karyboje veikia daugybė segmentų (tarp jų ir auto-matizuotų), kartais labai sunku suprasti, kurioje sprendimo priėmimo ir įvykdymo sekos fazėje greičiausiai įsivelia lemtinga klaida.

Pavyzdžiui, spaudoje buvo minėtas atsitikimas, kai prie Mazari-Šarifo (Afga-nistane) JAV aviacija paleido valdomąją

bombą į savųjų ugnies koreguotojų po-ziciją. Pranešama, jog tragišką įvykį iš-provokavo mažas niuansas: kariai savo aparatūroje pakeitė akumuliatorių, ta-čiau užmiršo, kad po to prietaiso GPS au-tomatiškai generuoja savo buvimo vietos koordinates. Kas kalčiausias? Operatoriai, pilotai, įranga, gal jos gamintojai? O gal vadovavimo ir kontrolės segmento trū-kumai?

Kartais technika niekuo dėta, o tra-giškų atvejų priežastys ne tiek painios, kiek kurioziškos. S. Snako teigimu, dide-lė problema yra iškreiptas atskirų pajėgų „munduro garbės“ suvokimas. 1994 m. Šiaurės Irake amerikiečių naikintuvai nu-mušė porą savų sraigtasparnių „Black Hawk“. Tada žuvo 26 kariškiai. Tragedija įvyko dėl to, kad F 15 pilotai nebuvo infor-muoti, jog šiame rajone pasirodys sraig-tasparnių. Atsakydamas į klausimą, kodėl jie nebuvo įtraukti į tos dienos užduočių

24 Kario akiratyje

Dinamiškas „žaibo karas“. Norėdami apsisaugoti nuo savos aviacijos smūgių, vokiečių tankistai naudoja vėliavas kaip atpažinimo ženklus.

sąrašą, už tai atsakingas oro pajėgų pa-reigūnas atsakė, kad „sraigtasparnių jie tiesiog nelaiko aviacija“!

Todėl apžvelgti atvejai suponuoja bent dvi veiklos sritis:

pirmiausia – keisti požiūrį į „draugiš-kos ugnies“ reiškinį, kurti jo tyrimų metodologiją ir pritaikyti gautus api-bendrinimus praktikoje; antra – diegti prevencines priemones, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau.

PrevencijaKalbant apie pirmąjį punktą, gali būti

naudingi matematiniai modeliai. Masačiusetso technologijos instituto

oro erdvės saugumo ekspertė N. Leve-son pradėjo metodologiškai tirti „drau-giškos ugnies“ atvejus. Ji įsitikinusi: tokių atvejų analizė turėtų būti labiau visaapi-manti, nereikia apsiriboti vien žinybiniu

kaltųjų išaiškinimu. Mokslininkė sukūrė universalią tyrimo ir vertinimo metodi-ką. Pagal ją konkretus atvejis algoritmiš-kai analizuojamas kaip sistema, kurios visi elementai glaudžiai susiję. Tai leidžia geriau pamatyti saugumo spragas. Ne-mažai ekspertų linkę teigiamai vertinti šią sistemą, leidžiančią analizuoti ne vien „draugiškus“ apsišaudymus, bet ir dau-gelį kitų nelaimingų atsitikimų, avarijų ar katastrofų.

Antruoju atveju daug ką lemia techni-nės galimybės.

Pirmieji automatizuotomis atpažinimo sistemomis buvo aprūpinami vien lėk-tuvai. Tai nekelia nuostabos. Antrojo pa-saulinio karo metu lėktuvų greičiai išau-go. Oro gynybos kariams vartyti orlaivių siluetų žinyną, norint atpažinti, kas skren-da – draugas ar priešas, tapo beprasmiška. Tad imtasi diegti radijo lokacijos principu veikiančius atsakiklius. Vakaruose atpaži-

nimo sistemai prigijo sutrumpinimas IFF (angl. Identification Friend or Foe). Vėliau dėl oro terorizmo pavojaus IFF atsakikliais pradėti aprūpinti ir civiliniai orlaiviai.

Veikimo principas paprastas – siųstu-vas pasiunčia koduotą radijo signalą link objekto. Jei jame yra IFF atsakiklis, jis au-tomatiškai išspinduliuoja atgalinį signalą, patvirtinantį, jog jis „savas“. Paprastai sis-tema veikia dviem standartiniais 1030 ir 1090 MHz radijo dažniais, kurie taip pat naudojami ir oro erdvės valdymui.

Bet ar nepribrendo reikalas aprūpin-ti IFF atsakikliais ir antžeminę techniką? Faktas, kad lėktuvai vis dažniau vykdo artimąjį ugnies palaikymą iš oro (angl. Close Air Support, CAS), perša mintį, kad toks žingsnis – būtinas išmaniojo karo segmentas.

Tokį reversinį IFF variantą pasiūlė prancūzų koncernas Thales. Tai sistema Phoenix-2, kurios funkciniai blokai gali

2014 m. Nr. 9 25

26 Kario akiratyje

būti montuojami į orlaivius ir bet kokią antžeminę karinę techniką. Šturmo avi-acija dabar gali nesunkiai išsiaiškinti ant žemės esančius „neatpažintus objektus“. O jei atsakymo nebuvo, papildomą iden-tifikaciją galima atlikti papildomu inte-raktyviu būdu. Pilotas per sistemą BFT (angl. Blue Force Tracker) gali prijungti savo orlaivio IFF bei navigacinę sistemas prie bendro informacinio kanalo. Tokiu būdu jis savo optinėje taikymo sistemo-je gauna galimybę vaizdžiai matyti savų kovinių vienetų išsidėstymą mūšio lauke.

O ar gali „savus“ matyti, tarkim, tanko ekipažas? Patirtis rodo, kad bendras pa-jėgų atpažinimas ir pažymėjimas mūšio lauke (angl. Cooperative Identification and Designation, CID) taip pat gali būti tech-nologiškai tobulinamas. Vienas spren-dimų – vadinamasis atpažinimo mūšio lauke įtaisas (BTID), išbandytas 2008 metais. UTB diapazonu veikiantys NATO standartą STANAG 4579 atitinkantys BTID įtaisomi transporto priemonėse, kovos mašinose jie jungiami su nutaikymo sis-temomis. Skelbiama, kad atsakymas į už-klausimą gaunamas per sekundės dalį. Be to, užklausimas gali būti atliekamas ir aklai – taikytojas, tiesiog nuspaudęs mygtuką, gauna informaciją apie tai, ar BTID veikimo ribose yra tomis pačiomis sistemomis aprūpintų kovos vienetų. Pri-reikus BTID galima naudoti ir kaip radijo ryšio priemonę patikslinimui žodžiu.

Norint apsaugoti nuo draugiškos ugnies pėstininkus, reikia naudoti kom-paktišką aparatūrą. Vieną iš galimų sprendimų pasiūlė korporacija Raytheon.

Jų sukurtas elektroninis atsakiklis patal-pintas į dėžutę, kurios tūris neviršija kelių kubinių centimetrų, o svoris siekia 28 gra-mus. Toks prietaisas gali būti įmontuotas bepiločiuose orlaiviuose ar įdėtas į kario kuprinę.

Atpažinimui gali būti panaudotos ne tik radijo bangos. 2011 metais per mokymus „Bold Quest“ buvo praktiškai išbandyta sistema DCID-TALON (angl. Dismounted Combat ID with Target Location & Navi-gation), kurioje panaudotas firmos Cubic Defence Applications lazeris, elektroninis tolimatis, taip pat GPS ir Bluetooth. Įmon-tuotas ginklo taikiklyje lazeris nematomu diapazonu apšviečia taikinį, nustatyda-mas jo koordinates ir atstumą iki jo. Savų-jų pajėgų kariai turi ant uniformų pritvir-tintus specialius atspindinčius markerius. Tokiu atveju taikiklyje įsižiebia užrašas FRIEND. Jei markerio nėra, rodomas žen-klas „?“. Atpažinimas mokymų metu buvo vykdomas įvairiomis sąlygomis – lyjant, rūke, dūmuose, miškingoje vietovėje.

Tuose pačiuose mokymuose kartu buvo testuojama ir kita panaši įranga DSID (angl. Dismounted Soldier Identifi-cation Device), pagaminta vokiečių kon-cerno Rheinmetall. Tik čia užklausimas vykdomas lazeriu, o atsakymas duoda-mas radijo signalu.

Abi sistemos gali būti panaudojamos ne tik individualiai, bet ir kompleksiškai. Jų duomenis įmanoma perduoti ir „su-rišti“ į kelias ar vieną bendrą duomenų bazę. Tarkim, išbandymų metu gauta in-formacija buvo perduota į atskirą vado-vybės serverį ir lėktuvą AWACS. Sistemas

Radijo lokacijos principu veikianti IFF aparatūra rezultatą parodo praktiškai akimirksniu.

galima naudoti ir kaip interaktyvaus tak-tinio žemėlapio daviklius. Taikos metu jas įmanoma naudoti per pratybas kaip laze-rinius šaudybos imitatorius.

Rusija: trumpas žvilgsnisKeletą pastraipų reikėtų paskirti ir ne

NATO karinėms pajėgoms. Sovietų, vėliau ir Rusijos kariuomenė

taip pat dažnai susidurdavo su „draugiš-kos ugnies“ problema. Žinoma, dauge-lis faktų liko nuslėpti pačių kariškių arba nutylėti žiniasklaidos (prisiminkime, kad „brandaus socializmo“ laikotarpiu katas-trofų „tiesiog nebuvo“ – tokia politiškai angažuota nuostata galiojo praktiškai iki Černobylio atominės elektrinės avarijos).

Tačiau kovos veiksmuose Afganista-ne, Čečėnijoje ir Pietų Osetijoje tokių atvejų netrūko. Pavyzdžiui, Abchazijos konflikto metu 1993 metais Rusijos ze-nitinio raketinio komplekso „Buk“ rake-ta numušė Abchazijos karinių oro pajė-gų vado orlaivį. 1995 m. sausio 1 d. per Grozno šturmą naikintuvai Su-25 apšau-dė Tulos 104-osios oro desanto divizijos koloną – žuvo apie penkiasdešimt karių. 2000 m. kovą prie Grozno „blokposte“ budėję omonininkai per klaidą sušau-dė automobilių koloną su jų pakeisti atvykusia kolegų pamaina, manydami, kad tai persirengę čečėnų kovotojai. 22 OMON kariai buvo nukauti, daugiau nei 30 sužeisti.

Nežinoma, ar buvo bandoma api-bendrinti šiuos ir panašius atvejus. Ta-čiau vienoje publikacijų apie „draugišką ugnį“ Rusijos kariuomenėje jos autorius A. Denisovas pažymi: „Mums būdingas nacionalinis ypatumas, kuris tapo dauge-lio karių žūties priežastimi – saugos reika-lavimų pažeidimai, aplaidumas, o kartais tiesiog nemokėjimas naudotis ginklu ar technika.“

Šiuo metu, Rusijoje pamažu įsibėgėjant ginkluotųjų pajėgų reformai, tam tikras dėmesys skiriamas ir aukštosioms tech-nologijoms, tarp jų – ir IFF sistemų ana-logams. Vienas jų – vadinamoji „vieninga valstybinio atpažinimo sistema „Parolj“. Panašu, kad jos parametrai ir dažniai ne-atitiks Vakarų standarto. Pranešama, kad prioritetine sritimi laikomas ir „žemė-že-mė“ tipo sistemos sukūrimas. Šį uždavinį pavesta atlikti Radioelektroninių techno-

logijų koncernui, kurio atstovai, kalbėdami apie tokio komplekso perspektyvas, džiu-giai praneša: „Iki 2020-ųjų kiekvienas sau-sumos pajėgų kareivis ir kiekvienas šaulio ginklas bus aprūpinti lengvu, patikimu, pa-prastu naudotis elektroniniu prietaisu, pa-dėsiančiu atpažinti pajėgas mūšio lauke.“

Šių projektų centru turėtų tapti Kaza-nė. Pasinaudojant čia esančių įmonių re-sursais, planuojama kurti klasterį, telkiant IFF tyrimus, projektavimą ir gamybą. Pro-jekto vadovų planuose – pasiūlyti savo būsimus gaminius „kai kuriems užsienio

partneriams, t. y. neatmetama tam tikra politinė ir ekonominė šio projekto sude-damoji.

Kaip vertinti šią informaciją? Rusijos ka-rinei reformai skiriamos nemažos lėšos. Tačiau technologiniai resursai čia kol kas pakankamai silpni. Koją kiša korupcija ir grobstymai. Prisiminus, koks entuziazmas lydėjo paties D. Medvedevo kuruotą Skol-kovo „nanotechnologijų centrą“ ir kas iš to išėjo, galima tikėtis panašių analogijų ir at-pažinimo sistemų kūrimo darbuose...

Anksčiau kare pakakdavo klasikinių at-pažinimo priemonių. Vėliavos, emblemos, uniformos, technikos siluetai, slaptažo-džiai dar ir iki šiol yra kaip „kodai“, palen-gvinantys nustatyti „draugą“ ar „priešą“. Technologijų dėka sukurtos sistemos ir „sistemų sistemos“, kurių dėka formuoja-mas bendras virtualus mūšio laukas, leidžia tą daryti net ir nesant tiesioginio matomu-mo ar girdimumo, be to, turi dubliuojančių „saugiklių“, kurie yra papildoma garantija išvengti „draugiškos ugnies“ aukų.

Netolimoje ateityje automatinio atpažinimo davikliais planuojama aprūpinti ne tik techniką, bet ir karius.

bun

des

arch

iv, o

zeb

oo

k.co

m, e

n.w

ikip

edia

.org

, wha

tnex

t.blo

g.c

nn.c

om

Prisiminkime išskirtinius karių Poelgius

Lietuvos kariuomenė kviečia visuomenines organizacijas, mokslo, kultūros, savivaldos ir kitas įstaigas, dalyvaujančias bendruose kariuomenės bei visuomenės projektuose, pavienius civilius asmenis teikti kandidatus „Lietuvos karžygio“ nominacijai. Kariuomenės vado gen. mjr. Jono Vytauto Žuko sudaryta „Lietuvos karžygio“ nominantų vertinimo komisija vertins kilnių istorijų aprašymus, remdamasi tokiais kriterijais kaip nesavanaudiškumas ir valia, liudijanti išskirtinį atsidavimą bei ryžtą.

Kviečiame istorijų aprašymus siųsti iki šių metų spalio 25 dienos el. paštu: laimis.bratikas@kam.lt, faksu 8 5 278 5032 arba laišku (adresu: Lietuvos kariuomenės Karinių viešųjų ryšių skyrius, Šv. Ignoto g. 8, LT-01120 Vilnius).

2014 m. Nr. 9 27

2014 m. Nr. 9

Karo laivas „Prezidentas Smetona“, 1935 m.

Ilona Skujaitė

30 Kario akiratyje

veikla ima kelti susirūpinimą, atsakymas turi būti pateiktas per 48 valandas. Valsty-bės narės taip pat įsipareigoja bendradar-biauti įvertinant rizikingų karinių incidentų pobūdį, siekiant prevenciškai užkirsti kelią dar didesniems nesusipratimams.

Pagal Vienos dokumento nuostatas, ša-lys narės taip pat turi prieš 42 val. raštu infor-muoti kitas valstybes apie numatomą kari-nę veiklą, kurioje dalyvauja ne mažiau kaip 9 000 asmenų arba 250 kovinių tankų, arba 500 šarvuočių, arba 250 artilerijos vienetų, kurių kalibras ne mažesnis kaip 100 mm. Vienos dokumentas taip pat įtvirtina ir ki-tus apribojimus valstybių karinei veiklai, pvz., numatoma, jog per tris kalendorinius metus valstybei leidžiama surengti tik vie-nerias karines pratybas, kuriose dalyvauja ar panaudojama daugiau kaip 40 000 ka-rių arba 900 tankų, arba 2 000 šarvuočių, arba 900 artilerijos vienetų, kurių kalibras ne mažesnis kaip 100 mm.

Tokie yra esminiai ginkluotės kontrolės sistemos Europoje bruožai, o kaip ši prie-monė taikoma praktikoje?

Pirmas žingsnis – pasi-keitimas informacija Nors karinėse struktūrose yra labai

daug slaptos ir vadinamosios jautrios informacijos, kuri akylai saugoma, kad nepatektų į viešąją erdvę, ypač į gali-mai nedraugiškų ar priešiškų šalių ran-kas, Vienos dokumentas dėl ginkluotės

Ginkluotės kontrolės inspektoriai: tarnyba ypatingose vietoseVienas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) svertų didinant Europos regiono saugumą yra ginkluotės kontrolės sistema. Jos dėka Vienos dokumentą pasirašiusios valstybės kasmet keičiasi informacija apie savo karines pajėgas, gynybinių pajėgumų vystymą, vyksta inspektuoti vienos kitų karinių dalinių. Šiemet Lietuvoje jau viešėjo kelios Baltarusijos ir Rusijos ginkluotės kontrolės inspektorių delegacijos, o mūsų specialistai atitinkamai lankėsi Ukrainoje ir Kazachstane. Kuo vertingi šie oficialūs pasikeitimai „legaliais šnipais“?

Vienos dokumentas – ginkluotės kontrolės BiblijaPolitinis ESBO šalių narių įsipareigojimas

dėl ginkluotės kontrolės buvo įtvirtintas 1999 m. priimtame Vienos dokumente, kuris numato konkrečias karinių pajėgų kontrolės ir karinės veiklos atvirumo bei nuspėjamumo priemones. Kol kas tai vie-nintelė realiai veikianti ginkluotės kontro-lės priemonė visoje Europoje. Ji įpareigoja valstybes kasmet pateikti informaciją apie savo karines pajėgas, gynybinių pajėgumų

vystymo planus, karinį biudžetą, nurodo iš anksto informuoti apie planuojamą karinę veiklą, pvz., didžiules pratybas. Be to, vals-tybės įsipareigoja savo teritorijoje priimti nustatytą kiekį kitų šalių karinių ekspertų inspekcijų bei vertinamųjų vizitų.

Dokumentas taip pat numato karinį ben-dradarbiavimą (naujų ginkluotės rūšių de-monstravimą, vizitus į karines bazes ir tam tikros karinės veiklos stebėjimą), bendras pratybas ir valstybių veiksmus karinio po-būdžio incidento atvejais. Remdamosi Vie-nos dokumentu, šalys gali paprašyti viena kitos pasiaiškinimo, jeigu neįprasta karinė

Spasko poligonas

2014 m. Nr. 9 31

kontrolės įpareigoja jį pasirašiusias šalis būti atviresnes ir kasmet viena kitai pa-teikti labai konkrečią karinę informaciją – tikslius ginkluotės ir pajėgumų skaičius.

„Visos ESBO valstybės kasmet įsipareigo-ja keistis informacija apie karines pajėgas ne vėliau kaip iki gruodžio 15 dienos. Pra-nešime jos turi deklaruoti savo dalinius – sausumos ir karinių oro pajėgų vienetus (nuo pulko ar brigados lygmens ir aukš-čiau), nurodant kiekvieno iš jų personalo skaičių taikos metu, ginkluotės ir techni-kos skaičių pagal atskirus tipus – tankus, šarvuotas kovos transporto priemones (transporterius ir kovos mašinas), artilerijos sistemas (tempiamas ir savaeiges), salvines reaktyvines artilerijos sistemas, prieštanki-nių ginklų paleidimo įrenginius, integruo-tus į šarvuotas transporto priemones, ir šarvuotas tiltatieses. Kaip rodo darbo patir-tis šioje srityje, kariškiams kartais kyla abe-jonių, ar tikrai galima teikti tokią informa-ciją kitoms šalims, bet Vienos dokumentas tai įpareigoja“, – teigė Lietuvos kariuome-nės Ginkluotės kontrolės skyriaus analizės karininkas kpt. Paulius Mincevičius.

Šalims deklaravus savo karinius pajė-gumus, prasideda įdomioji ginkluotės kontrolės inspektorių darbo dalis – pa-sikeitimai vizitais į vieni kitų dalinius. Nei viena valstybė iš anksto nežino, kur ir kada svečiuose pas juos apsilankys užsienio ins-pektoriai, o jeigu jie netyčia aptiktų kito-kius skaičius, nei buvo nurodyta praneši-me ESBO, galėtų kilti didelis tarptautinis skandalas. Vienos diplomatinių santykių konvencija suteikia ginkluotės kontrolės inspektoriams ir pagalbiniam personalui diplomatines privilegijas bei imunitetą.

Žaidimo taisyklės: daug veiksmo, mažai laiko Vienos dokumentas numato dvi pagrin-

dines pasikeitimų vizitais formas – inspek-cijas (viena šalis jų per metus gali priimti ne daugiau kaip 3) ir vertinamuosius vi-zitus (1 – šešiasdešimčiai dalinių). Pavyz-džiui, jeigu dvidešimties ESBO šalių atsto-vai nori nuvykti į tą pačią vieną valstybę, joms tenka derintis ir tartis tarpusavyje, kaip sutilpti į tris inspekcijų kvotas. „Ins-pekcijos tikslas – patikrinti, ar nevykdoma neleistina karinė veikla numatytame rajo-ne. Pranešimas apie atvykimą pateikiamas ne vėliau kaip prieš 36 valandas ir ne anks-čiau kaip likus 5 dienoms iki jo. Inspekcijos trukmė yra ribota – 48 valandos. Tikrintojų grupę gali sudaryti ne daugiau kaip 4 as-menys, joje gali dalyvauti kelių šalių atsto-vai“, – aiškino kpt. P. Mincevičius.

Gana įspūdingas yra inspektuojamos teritorijos ar rajono plotas – 20 000 kv. km, maždaug trečdalis Lietuvos. Per 48 valandas jį apžiūrėti fiziškai neįmanoma, todėl prieš vykdami ginkluotės kontro-lės inspektoriai numato tikrinimo tak-tiką ir objektus, kokius norės aplankyti. „Dažniausiai vykstama į kelis nurodytoje teritorijoje esančius karinius dalinius, po-ligonus, inspektuojami mokymai, jei tuo metu tokie vyksta. Be to, priimančioji šalis privalo ginkluotės kontrolės inspektorius virš teritorijos paskraidinti sraigtasparniu ar lėktuvu, kad jie turėtų galimybę vizua-liai įsitikinti, ar tame rajone nevyksta ne-deklaruota karinė veikla“, – apie darbo specifiką pasakojo Lietuvos kariuomenės ginkluotės kontrolės skyriaus specialistai.

Vertinamasis vizitas yra šiek tiek „kuk-lesnis“ savo užmojais – tai yra 12 valan-dų trukmės apsilankymas konkrečiame kariniame dalinyje. „Vizitą rengiančioji valstybė lankytojams sudaro galimybę stebėti aviacijos bazėje arba sausumos pajėgų dalinio įprastinę veiklą, bendrau-ti su vadais ir kariais. Atvykę inspektoriai gali apžiūrėti visus aviacijos bazės orlai-vius arba dalinio kovinės technikos tipus. Vertinamasis vizitas į pasirinktą dalinį tę-siasi vieną darbo dieną ir trunka ne ilgiau kaip 12 valandų. Pvz., Lietuvoje į tokio pobūdžio renginius kasmet atvyksta Ru-sijos ir Baltarusijos ginkluotės kontrolės inspektoriai“, – sakė kpt. P. Mincevičius.

Kadangi inspekcijų ir vertinamųjų vizitų kvotos yra gana ribotos, Vienos dokumen-tas suteikia galimybę valstybėms pasira-šyti dvišalius susitarimus ir juose numa-tyti papildomas priemones, siekiant dar labiau sustiprinti regioninį saugumą bei stabilumą, didinant pasitikėjimą tarp šalių ir jų karinių struktūrų. Pavyzdžiui, Lietuva pasirašiusi dvišalius susitarimus dėl papil-domų vertinamųjų vizitų su Baltarusija, Rusija, Suomija ir Švedija. Apie mūsų kai-mynes kalbant konkrečiau, su Baltarusi-ja susitarta dėl 1 papildomo vertinamojo vizito kasmet, o su Rusija suderinta, kad abi valstybės vykdys papildomus vertina-muosius vizitus viena kitos kariniuose da-liniuose bei keisis papildoma informacija apie karines pajėgas. Būtent šis papildo-mas susitarimas suteikė galimybę Lietu-vos ginkluotės kontrolės inspektoriams kasmet lankytis Kaliningrado srities kari-niuose daliniuose, tačiau šių metų balan-džio 4 d. Rusija vienašališkai šį įsipareigo-jimą įšaldė.

Tarnyba ypatingose vietose Nors Vienos susitarimas dėl ginkluotės

kontrolės yra labai svarbus politinis doku-mentas, bet jis nėra itin griežtai apibrėž-tas, taigi yra labiau pasitikėjimą ir gerano-riškumą skatinanti priemonė, kurią šalys narės gali traktuoti gana skirtingai. Pasak Lietuvos kariuomenės ginkluotės kontro-lės inspektorių, nors Vienos dokumentas

Lietuvos kariuomenės ginkluotės kontrolės inspektoriai Kazachstane žvalgėsi ir skraidydami sraigtasparniu. Po skrydžio kartu su Kazachstano kariais.

32 Kario akiratyje

formaliai įpareigoja leisti inspektoriams suskaičiuoti ginkluotę ir kovinę tecniką atvykus į dalinį vertinamojo vizito, pvz., Baltarusija, to daryti neleidžia, o Rusijoje dėl to nekyla jokių problemų.

Taigi vykdami į kiekvieną inspekciją ar vertinamąjį vizitą ginkluotės kontrolės inspektoriai turi viską labai tiksliai su-planuoti – tiek savo užduotis ir tikslus, tiek ir taktiką. „Rinkdamiesi, kur važiuoti, bendradarbiaujame su savo aukštesne vadovybe, kitais sistemos padaliniais ir priimame bendrą konsensusą, kur turė-tume važiuoti ir ką pamatyti. Tokie vizitai kartais derinami ir su NATO šalių partne-riais vykstant kartu, jei norima patekti į tą pačią šalį, o kvotų kiekis ribotas. Mūsų skyriaus pareigūnai per metus vyksta į apie dešimt įvairių vizitų į kitų šalių kari-nius objektus, į kuriuo, kitu atveju, nela-bai patektum“, – teigė kpt. P. Mincevičius.

Lankydamiesi užsienio valstybių dali-niuose ginkluotės kontrolės inspektoriai turi gerai išmanyti karinę techniką, nes vizitų metu laiko būna mažai ir niekas per daug atvirai nepasakoja, taigi reikia sugebėti patiems vietoje surinkti norimą informaciją. Daliniuose priimančioji šalis aprodo pagrindinius objektus – štabą, kareivines, valgyklą, sporto sales ir tech-

nikos parką, kuriame galima pamatyti techniką ir ginkluotę. Grįžus iš vizito ruo-šiama ataskaita apie jo eigą ir rezultatus, ar viskas atitiko Vienos dokumento rei-kalavimus, ar nerasta nedeklaruotų pa-jėgų, ginkluotės ir kovos technikos, toks dokumentas vėliau išplatinamas visoms ESBO šalims narėms. Lietuvos ginkluotės kontrolės inspektorių teigimu, neatitiki-mų per patikrinimus pasitaiko gana retai, dažniausiai jie būna techninio pobūdžio ir nežymūs. Bet kuriuo atveju ginkluotės inspektorių užduotis yra surinkti infor-maciją, o rezultatus įvertina ir, jei reikia, atitinkamai reaguoja jau politikai.

Patirtis Kazachstane: stepių smėlynuose užkastas milijonas Naujausia inspekcija, kurią atliko Lie-

tuvos kariuomenės ginkluotės kontrolės inspektoriai, vyko Kazachstane – rug-pjūčio 18–22 d. ten lankėsi 4 karininkai. „Atsižvelgdami į tai, kad kiekviena šalis kasmet išplatina informaciją apie tais me-tasi vyksiančias dideles karines pratybas, pasirinkome vykti į Kazachstane, Kara-gandos srityje, surengtas Kolektyvinės sutarties saugumo organizacijos narių

(Rusijos, Kazachstano, Armėnijos, Kirgi-zijos, Baltarusijos, Tadžikistano) pratybas „Bendradarbiavimas 2014“. Buvo dekla-ruota, kad jose dalyvaus 1 500 karių ir apie 50 vienetų kovos technikos iš minė-tų šalių“, – sakė kpt. P. Mincevičius.

Prieš vykdami į Kazachstaną inspektoriai apsibrėžė 20 000 kv. km rajoną, kurį norė-jo apžiūrėti per 48 valandas. „Į tą zoną įėjo didžiulis Spasko poligonas, kuriame vyko numatytos pratybos, sostinėje Astanoje vizitavome 36-ąją desanto šturmo brigadą, taip pat lankėmės Karagandos 610-ojoje aviacijos bazėje, kurioje dislokuoti naikintu-vai Mig-31“, – pasakojo kpt. Vitalijus Kostiu-kevičius, Lietuvos kariuomenės Ginkluotės kontrolės skyriaus verifikatorius.

Kazachstano sostinėje įsikūrusi 36-oji desanto šturmo brigada yra elitinis pada-linys, jis inspektoriams paliko gerą įspū-dį. „Pastatai ir infrastruktūra renovuota, technika gana nauja, apžiūrėjome visus svarbiausius objektus, lankėmės techni-kos parke, mums buvo aprodyta šaulių turima lengvoji ginkluotė, atskiri unifor-mos elementai, pagrindinių ginkluotės ir technikos sistemų pavyzdžiai, tarp jų ir kovos mašina BTR 82A. Įspūdį paliko ir brigados teritorijoje įkurtas kovinės tech-nikos muziejus, nustebinęs eksponatų gausa“, – pasakojo kpt. P. Mincevičius.

Vis dėlto svarbiausias inspektorių iš Lie-tuvos tikslas buvo apsilankyti pratybose, vykusiose milžiniškame (mūsų masteliu) Spasko poligone. „Jis apima tiek, kiek akys mato – stepes ir kalnus iki horizon-to, jame galima vykdyti absoliučiai visus kovos veiksmus, šaudyti iš stambių arti-lerijos ar net raketinių sistemų, iš lėktuvų į žemės taikinius. Manyčiau, kad į jį tilptų ne mažiau kaip dešimt mūsų Pabradės poligonų. Be to, mūsiškis, palyginti su Spasko poligonu, yra kurortas su miškais ir ežerais, o ten – tik atviras smėlingas laukas ir skurdi žolė bei kalnai be jokio medelio“, – įspūdžiais dalijosi ginkluotės kontrolės inspektoriai iš Lietuvos.

Kadangi lietuvių vizito laikas buvo gana ribotas, jie nepateko į baigiamąją praty-bų fazę, todėl poligone aktyvių veiksmų nepamatė, bet sulaukė daug dėmesio ir netgi siurprizo iš vieno generolo. „Poli-gone spaudos konferenciją vedė pats

Lietuviai lankėsi Astanoje įsikūrusioje 36-ojoje desanto šturmo brigadoje ir apžiūrėjo

pagrindinius statinius, objektus, technikos parką,

bendravo su kariais.

„Milijoniko“ slėnis Kazachstane

regioninės vadavietės Astanoje vadas gen. mjr. Sultanas Kamaletdinovas. Gana reta, kad tokio aukšto rango kariškis pats bendrautų su inspektoriais iš kitos šalies, dažniausiai ši funkcija deleguojama kam nors kitam. Apskritai vizito Kazachstane atmosfera buvo labai draugiška ir gera-noriška, minėtasis generolas pats su savo automobiliu mus vežiojo po poligoną, o vėliau parodė ypatingą vietą, ten vadina-mą „milijoniku“, – pasakojo lietuviai.

Pasirodo, kad „milijonikas“ yra ne kas kitas, o milžiniškos kapinės stepių smėlynuose, kuriose, kazachstaniečių skaičiavimu, suguldyta apie 1 mln. sta-linizmo aukų. „Ten palaidoti įvairiausių tautų tremtiniai, politiniai kaliniai, karo belaisviai ir jų šeimos. Pasibaigus šalta-jam karui šiame slėnyje tų šalių atstovai pastatė memorialus, tarp jų yra gruzinų, rusų, prancūzų, čečėnų, latvių ir lietuvių monumentai. Ten būnant sunku suvokti, kad tuose laukuose suguldyta tiek žmo-nių, kiek dabar sudaro trečdalį Lietuvos gyventojų“, – įspūdžiais dalijosi kpt. P. Mincevičius.

Baigdami inspekciją Kazachstane Lie-tuvos atstovai turėjo galimybę rajoną ap-žiūrėti iš sraigtasparnio, tiesa, poligono jiems apskristi neteko, nes oro erdvė tuo metu ten buvo uždaryta.

Atviros oro erdvės sutartis – sparnuotoji žvalgyba

Kalbant apie ginkluotės kontrolę derė-tų nepamiršti ir dar vienos svarbios tarp-tautinės priemonės – Atviros oro erdvės sutarties, pagal kurią atliekami žvalgo-mieji skrydžiai virš sutartį pasirašiusių ša-lių teritorijų.

Atviros oro erdvės sutartis įsigalio-jo 2002 m., Lietuva ją pasirašė 2005 m., taigi joje dalyvauja 34 šalys: visos NATO valstybės, išskyrus Albaniją, taip pat Bal-tarusija, Gruzija, Kirgizija, Rusija, Suomija, Švedija ir Ukraina. Pagrindinis sutarties tikslas – jos dalyvių tarpusavio pasitikėji-mo stiprinimas. Tai reiškia, kad kiekviena valstybė turi teisę vykdyti ir įsipareigoja priimti kitų šalių tam tikslui skirtų speci-aliai parengtų ir sertifikuotų orlaivių ins-pekcinius skrydžius virš savo teritorijos. Skrydžiai atliekami pagal kvotas, kurių kiekis priklauso nuo valstybių dydžio. Pvz., daugiausiai kvotų turi Rusija, Balta-rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – po 42, Kanada, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Turkija, Italija ir Ukraina – po 12, Lietuva – 2. Kvotos yra skirstomos į akty-vias (tai reiškia, kad šalis atlieka žvalgo-mąjį skrydį kitur) ir pasyvias (priima žval-gomąjį skrydį pas save).

„Yra griežtai reglamentuota, kaip vyks-ta žvalgomieji skrydžiai. Pirmiausia, juos gali atlikti ne bet koks, o tik sertifikuotas orlaivis su konkrečiai nurodyta žvalgybi-ne įranga (bei jos parametrais), kuri skry-džio metu fotografuoja teritoriją. Numa-tytos griežtos procedūros, kokiu kampu galima skristi ir fotografuoti. Atsižvel-giant į šalies teritoriją, ribojamas maršru-to atstumas, pavyzdžiui, Lietuvoje jis ne-gali viršyti 715 kilometrų. Skrydžio metu kartu orlaivyje būna Lietuvos karinių oro pajėgų atstovai, kurie stebi ir fiksuoja, ar viskas daroma pagal reikalavimus“, – aiš-kino kpt. Vitalijus Kostiukevičius, Lietuvos kariuomenės Ginkluotės kontrolės sky-riaus verifikatorius.

Lietuvoje kasmet vyksta bendras žval-gybinis Rusijos ir Baltarusijos skrydis. „Procesas prasideda, kai ESBO tinklu gaunamas pranešimas. Tuomet Lietuvos pusė įvertina pateiktą maršrutą, ar jis ati-tinka Atviros oro erdvės sutarties reikala-vimus, suderina ir patvirtina skrydžio pla-ną, taip pat pasirūpina svečių delegacijos apgyvendinimu. Priimančioji šalis gali ko-reguoti skrydį, jei jis neatitinka sutarties nuostatų, bet iš patirties galiu pasakyti, kad tai būna atliekama labai retai ir mini-maliai“, – teigė kpt. V. Kostiukevičius.

Atviros oro erdvės sutarties teikiamomis galimybėmis daugiausiai naudojasi Rusi-jos ir Baltarusijos šalių grupė, pvz., pernai išnaudojo visas turimas kvotas, o kitos šalys dažniausiai išnaudoja tik dalį kvotų (dažniausias variantas – 1–2 vienos šalies skrydžiai ir 2–4 bendri skrydžiai su kitomis valstybėmis). Lietuva žvalgomųjų skrydžių nevykdo, nes neturi tam tinkančio orlaivio. Tiesa, jį būtų galima nuomoti, bet tai yra brangu, tokio pasižvalgymo kaina siektų apie 300 000 litų. Vieninteliai Atviros oro erdvės žvalgomieji skrydžiai, kuriuose ki-tose šalyse dalyvavo Lietuvos atstovai, buvo kartu su NATO sąjungininkais.

Lietuvoje šių metų birželį lankėsi Rusijos ir Baltarusijos ginkluotės kontrolės specialistai, kurie pagal tarptautinę Atviros oro erdvės sutartį (angl. „Open Skies“) orlaiviu AN-30B virš Lietuvos atliko žvalgomąjį skrydį.

a. T

amoš

iūn

o, k

pt.

P. M

ince

viči

aus

nuot

r.

2014 m. nr. 9 33

Darius Sutkus

Fn 303: nemirtinas „Brauning“ giminaitis

34 Arsenalas

2014 m. Nr. 9 35

Niekas nenorėjo mirti...

Maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų kinų strategas Sun Tzu savo klasi-kiniame traktate „Karo menas“ įvardijo ginklus kaip žudymo įrankius. XIX a. pa-rašytame veikale „Apie karą“ Karlas fon Klauzevicas rašė, jog kiekvieno konflikto tikslas – primesti savo valią priešininkui. Valios primetimas ginklu – tai neišven-giamos žūtys.

Per ilgą istorijos laiko tarpą keičiantis karo papročiams ir tobulėjant ginkluo-tei, pati jo esmė nepakito: žudymas išliko praktiškai vieninteliu valios primetimo metodu.

Ginklų naikinamąją galią bandyta net-gi pajungti žudynių prevencijai. Dina-mito išradėjas Alfredas Nobelis tikėjo,

FN 303• paskirtis: nemirtino poveikio, multifunkcinis riaušių malšinimo ginklas;

• gamintojas – „FN Herstal“ (Belgija);

• pradėtas gaminti 2003 m.;

• svoris – 2,3 kg;

• maksimalus ilgis – 740 mm;

• kalibras – 17,3 mm;

• šaudmens svoris – 8,5 g;

• veikimo principas – pneumatika;

• šaudymo atstumas – 1–70 m;

• dėtuvė – būgninio tipo, 15 šūvių;

• papildomi privalumai: Pikatinio bėgelis lazeriniam, optiniam taikikliui ar žibintuvėliui tvirtinti; galimybė tvirtinti priekinę ginklo dalį ant daugelio šturmo karabinų kaip povamzdinį granatsvaidį.

jog taiką sparčiai besiginkluojančiame

pasaulyje užtikrins sveikas protas: kai žmonija supras, kad gali

sunaikinti save, ji liausis kariavusi. Deja, pacifistinės utopijos amžinos, bet žmo-giškoji prigimtis nesivysto taip greit, kaip techninis progresas.

Tik palyginti neseniai pradėta nuose-kliau galvoti apie nemirtinus ginklus. Ta-čiau tokiai kategorijai priskiriami ginklai, vertinant kariniu požiūriu, arba palyginti dar netobuli, arba jų panaudojimo regla-mentas labai neapibrėžtas. Paradoksalu, bet nukauti priešininką teisės ir sociali-niu vertinimu kartais yra netgi „priimti-niau“(!), negu jį „tik“ sužaloti. Pavyzdžiui, toks ginklas, kaip kryptiniu UTB spindu-liavimu veikianti „mikrobangų patranka“, sukelianti vidinio deginimo pojūtį, visuo-menės buvo sutikta gana priešiškai. Pa-sipylė kaltinimai, kad jos veikimo pasek-mės nepakankamai ištirtos, o panašūs

ginklai gali būti naudojami kankinimams ir panašiai.

Atrodo, visuomenę kol kas gąsdina netradiciniai ginklai, o kai kurie politikai netgi bando pelnyti sau rinkėjų simpati-jas, manipuliuodami tokių ginklų baime...

Nemirtini mirtini ginklaiNemirtinų ginklų koncepcijos gali būti

įvairiausios. Dauguma jų, vieno eksperto manymu, teigia, kad tai yra tarsi „tarpinė grandis tarp įspėjimo ir šūvio“. Dauguma nemirtinų ginklų veikia, sukeldami fizinį diskomfortą, tačiau nesukeldami rimtų sužalojimų ir ilgalaikių sveikatos sutriki-mų. Beje, tai teorinis apibrėžimas, o prak-tikoje, kaip žinia, pasitaiko visko. Kokios

problemos susijusios su šaunamuoju principu veikiančiais nemirtinais ginklais?

Bėda ta, kad bet kurie ginklai, tarp jų ir vadinami neletaliais, bekompromisiai. Dozuoti jų poveikį taip, kad priešininkas nesugebėtų tęsti savo agresyvių ketini-mų, bet tuo pat metu liktų gyvas, nėra paprasta. Kitaip tariant – visiškai neleta-lių ginklų nėra. Anglakalbėje literatūroje terminas non-lethal (liet. „nemirtinas“) vis dažniau keičiamas korektiškesniu teisiniu požiūriu less-lethal (liet. „mažiau mirti-nas“).

Kalbant apie nemirtino poveikio šau-namuosius ginklus, šiuo metu praktiškai naudojami įvairaus galingumo, kalibro ir paskirties šaudmenys, dažniausiai paga-minti iš elastingos sintetinės medžiagos (gumos, įvairių rūšių plastmasių). Kiekvie-nas jų pritaikyti skirtingoms sąlygoms.

Pavyzdžiui, 37/40 mm „minkštų“ grana-tų galia iššovus siekia 220 J, o iš gumos pa-gamintų „Flash Ball“ galia – 180 J. Pataikius tokiu šaudmeniu iš mažesnio nei 3–5 m atstumo, galimi rimti, net mirtini sužalo-jimai. Optimalus granatos nuotolis siekia apie 30–40 m („Flash Ball“ – apie 20 m),

o taikyti rekomenduojama tik į korpusą ir galūnes, bet turėkime omenyje, kad pa-prastai šaudoma į riaušininkų minią. Joks didesnio kalibro „minkštas“ šaudmuo ne-pasižymi preciziškomis balistinėmis sa-vybėmis. Tokiu atveju visada yra mirtino sužalojimo rizika.

Panašios pasekmės susijusios ir su „Bean Bags“ – 12 mm kalibro šaudme-nimis, paplitusiais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Jų energija siekia 120 J, t. y. beveik perpus mažesnė. Nepaisant to, statistika teigia, kad jų panaudojimo atveju 2 proc. – mirtini.

36 Arsenalas

Daugelyje Europos šalių laikoma, kad padidintą pavojų kelia neletalūs šaudme-nys, kurių energija viršija 40 J.

Mažinant šaudmenų galią, jie tam-pa mažiau pavojingi, bet kartu praran-da efektyvumą. Pavyzdžiui, „Pepperball Jaycor“ energija – tik 13 J, bet jų pa-naudojimo nuotolis neviršija dešimties metrų. Taktiniu požiūriu tai ne visada pa-siteisina, ir kartais klasikinės specialiosios priemonės – guminė lazda ir dujų balio-nėlis – yra labiau tikslingi.

Išvada: nepavojingo ir kartu visapusiš-kai efektyvaus nemirtino poveikio šau-namojo ginklo kol kas nėra. Esamos mo-difikacijos ne visada patenkina lūkesčius,

susijusius su taiklumu, atstumu ir šaud-mens poveikio dozavimu. Suderinti jas ne visada pavyksta – o tuomet neletalus poveikis gali tapti arba neefektyvus, arba mirtinas.

FN 303: dažasvydis rimtam veiksmui Įdomų nemirtino poveikio šaunamą-

jį ginklą sukūrė Belgijos kompanija „FN Herstal“, šiais metais švenčianti 125 metų sukaktį. Solidus įdirbis leido sukurti gami-nį, kurio konstrukcija atsveria išvardytus trūkumus, būdingus analogiškai ginkluo-tei. Tai pusiau automatinis FN 303 daugia-funkcis riaušių malšinimo ginklas. Jo pro-totipas buvo, nors ir keista, ne policijos, o kariškių užsakymas kompanijai „Mon-terey Bay Corporation“, kuri apie devy-niasdešimtuosius XX a. metus įkūnijo jį koncepciniame projekte XM303. Vienas

iš modelių turėjo vadintis UBTPS (angl. Under Barrel Tactical Paintball System) ir galėjo būti pritvirtintas prie standartinio M-16 šturmo karabino kaip povamzdinis granatsvaidis.

Vėliau projektas buvo laikinai pamirš-tas, kol tūkstantmečio pradžioje jį atgai-vino belgai.

Pirmiausia, buvo atsisakyta tradicinio parako užtaiso, vietoj jo panaudotas su-spaustas oras. Palyginti nedidelio balio-no pakanka apie šimtui šūvių. Iki 200 bar suspausto oro slėgio pakanka suteikti šaudmeniui 75-80 m/s greitį.

Ypatingo dėmesio verti šio ginklo šaudmenys. Pagrindas jį kuriant buvo įprasto dažasvydžio 17,3 mm skersmens rutuliukai. Atsižvelgiant į ginklo paskirtį, FN 303 skirti šaudmenys buvo patobu-linti. Jų korpusas padarytas iš elastingo permatomo polipropileno, kuris suyra kontakto su taikiniu metu. Priekinėje da-lyje yra labai smulkios bismuto granu-lės. Jos suteikia šaudmeniui pakankamą svorį, užtikrina geras balistines savybes ir pakankamą smūgio jėgą, tačiau skirtin-gai nuo kulkos, šis šaudmuo nepažeidžia kūno audinių vientisumo. Galinė dalis už-pildyta bespalviu neužšąlančiu skysčiu (glikoliu).

Įsidėmėtina, kad sumanymas neapsiri-boja vienos rūšies šaudmenimis. Priklau-somai nuo užduoties, galima naudoti ki-tos paskirties šaudmenis:

• laikiną markerį (rožinė spalva), kaip įprastame dažasvydyje, trumpam pažymintį taikinį;• ilgalaikį nenuplaunamą markerį (geltona spalva). Juo galima ilges-niam laikui pažymėti įtariamuosius;• ašarinį užtaisą (oranžinė spalva). Šaudmens užpildas – 10 proc. kapsi-cino emulsija (5 mln. vienetų stipru-mas pagal Skovilio skalę).

Visų šaudmenų masė identiška (8,5 g), todėl balistinės jų savybės išlieka tos pa-

Ginklo priekinė dalis nusiima ir gali būti tvirtinama prie kovinio

šturmo karabino.

Daugelio „nemirtinų“ ginklų panaudojimo atstumas negali būti nei per mažas, nei per didelis. Tai sukelia

nepatogumų taktiniu požiūriu.

www.wikipedia.com, fnherstal.com, francetvinfo.com, arcanoid.com, armedforces-int.com nuotr.

2014 m. Nr. 9 37

čios. Greitis siekia 85 m/s, energija – 31 J. FN 303 – tai tylus, tikslus ir puikus tarpi-

nis ginklas tarp įprasto šaunamojo ginklo ir artimo poveikio priemonių. Jo parame-trai ir šaudmenys tokie, kad optimalus šaudymo diapazonas siekia iki 70 m, o saugiai (nesibaiminant rimtų sužalojimų) galima iššauti ir iš vieno metro atstumo.

Ne tik policijojeIki šiol tokie ginklai labiau tinkami po-

licijos organizacijoms nei kariuomenei. Bet pasaulis nebe toks, koks buvo prieš porą dešimtmečių. Keičiantis grėsmių po-būdžiui, kinta ir kariuomenės vykdomos užduotys.

FN 303 pagal esamus duomenis buvo

panaudotas ne tik grynai policinių opera-cijų metu, bet ir per ginkluotus konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje, Malaizijoje (Lahad Datu sukilimas 2013 metais).

Žinoma, kad, be įvairių šalių vidaus rei-kalų organizacijų, FN 303 naudoja ir JAV ginkluotųjų pajėgų padaliniai – Sausu-mos ir Karinės oro pajėgos, Karinis jūrų

laivynas, Jūrų pėstininkų korpusas. Rytų Europoje – Bulgarijos kariuomenės Sau-sumos pajėgos ir Karo policija.

Keičiantis grėsmių pobūdžiui, kinta ir kariuomenės vykdomos užduotys. Kariai, veikiantys taikos palaikymo ir atkūrimo misijose, dažnai susiduria su situacijomis, kur šaunamojo ginklo panaudojimas gali

tik eskaluoti konfliktą. Neletalaus povei-kio priemonės, laikinai išvedančios prieši-ninką iš rikiuotės, pamažu tampa paklau-sios tarp kariškių.

Žinoma, nederėtų idealizuoti FN 303: yra užfiksuota pora su juo panaudojimu susijusių policinių ekscesų. 2004 m. Bos-tone malšinant riaušes pasitaikė mirtinas atvejis („kulka“ pataikė į akį protestuoto-jui), 2009 m. Liuksemburge – sužeidimas (filmuojančiam riaušių malšinimą RTL operatoriui sulaužytas pirštas).

Ko gero, tai nesutrukdys FN 303 ir kitiems neletalaus poveikio ginklams rasti savąją nišą. Tačiau tokio pobūdžio ginklams rei-kia daugiau dėmesio, įtvirtinant teisinę jų bazę ir panaudojimo reglamentus.

Daugelio „minkštais“ šaudmenimis šaudančių ginklų galia viršija pavojingą ribą, o taiklumas nėra preciziškas.

FN 303 šaudmenys gali būti įvairios paskirties. Konstrukcija sudaro sąlygas optimaliai panaudoti ginklą, atliekant įvairias užduotis.

Dozuoti „nemirtiniems“ priskiriamų ginklų poveikį taip, kad priešininkas nesugebėtų tęsti savo agresyvių ketinimų, bet tuo pat metu liktų gyvas, nėra paprasta. Visiškai „neletalių“ ginklų nėra.

38 Fotoreportažas

Partizanų bunkerių fragmentus šiandien galime pa-matyti nebent viename kitame muziejuje, per kariuo-menės ir visuomenės vienybės šventę, kasmet gegu-žės mėnesį vykstančioje vis kitame Lietuvos mieste, ar vartydami istorinius dokumentus Genocido aukų

muziejuje, Lietuvos ypatingajame archyve.Tačiau legendinis Lietuvos laisvės kovotojas Jonas

Kadžionis-Bėda nuo 2009 m. vasaros kone kiekvieną dieną sulaukia smalsių ekskursantų ir lydi juos į ne-toli Kavarsko savo paties rankomis atstatytą bunke-rį, kuriame slapstėsi „karo po karo“ metu ir kuriame

gimė jo sūnus.Šiemet ir mums teko garbė aplankyti Joną Kadžionį-

Bėdą, jo anūkę Laurą bei kartu Aukštaitijos miškų keliukais vykti link garsiojo bunkerio. Jūsų dėmesiui

DALIAUS ŽYGELIO ir kpt. PAULIAUS BABILO fotoįspūdžiai.

Jonas kaDžionis-BėDa: „neprieteliams reikia priešintis“

2014 m. Nr. 9 39

40 Fotoreportažas

2014 m. Nr. 9 41

42 Fotoreportažas

2014 m. Nr. 9 43

44 Fotoreportažas

2014 m. Nr. 9 45

46 Valia priešintis

lietuvos partizanų bunkeriai. iii dalis

Bunkerių dydžiaiDominavusius bunkerių dydžius taik-

liausiai iliustruoja Liongino Baliukevi-čiaus-Dzūko dienoraštyje užrašytos min-tys: „Bunkeris didelis. Mes jį vadiname „sale“. Na ir ką gi, mūsų sąlygomis tai tikra salė – 3,5 m ilgio, 2,5 metrų pločio ir apie 1,8 m aukščio. [...] Dabar partizanai daugiausia kasa didelius (žinant mūsų partizanavimo sąlygas tikrai didelius) bunkerius. Juose jau nereikia ropomis šliaužioti, ir stačiam vieną kitą žingsnį galima žengti. Atsirado staliu-kai, suoliukai, šiukšlių dėžės ir kt.“ Reikia pastebėti, kad tiek partizanų atsiminimų, tiek represinių organizacijų dokumentų, tiek archeologinių tyrimų duomenimis, dominuojantis bunkerių dydis ir propor-cijos būdavo apie 2x3 m. Taigi vos puse

Dalius Žygelis dr. Gintautas Vėlius

metro šį „standartą“ viršijanti slaptavietė laikyta išskirtine ir itin didele.

„Myslinčiaus bunkeris neblogai įtaisy-tas. Vaikščioti galima stačiam. Yra maža krosnelė. Be to, turi primusą. Maisto pa-kankamai. Atseit visi patogumai. Gyvena dviese – Myslinčius ir Vanagas (Margėnų). Man patinka, kad jie turi medaus. Taip mes kasdien 2–3 kartus verdam „kavą“. „Kavą“ atstoja apdegintos duonos plutos.“ (Lion-ginas Baliukevičius-Dzūkas, 1949 m. kovo 27 d.) Tačiau paprastai atsiminimai ar parodymai, jog bunkeryje buvo galima vaikščioti stačiomis toli gražu nereiškia, kad tai buvo daroma „užrietus nosį“. Daž-niausiai šaltiniuose fiksuojamas bunkerio patalpos aukštis yra tik apie 1,5 m, tačiau jo pakako vaikščioti kiek susirietus per nugarą. Manome, jog 2x3x1,5 m dydžio bunkeris būdavo optimalus dėl daugelio priežasčių. Platesnio bunkerio lubų kon-strukcija sunkiai išlaikytų viršuje supilto grunto svorį, reikėtų įrengti papildomus bunkerio erdvę varžančius statramsčius. Būtent toks slėptuvės plotis rekomen-duojamas ir minėtoje 1938 m. išleistoje Lietuvos kariuomenės mokymo priemo-nėje. 2 metrų pločio pakanka gulto ilgiui ties galine bunkerio siena. Ties išilginėmis

sienomis vienoje pusėje telpa dar vienas gultas, kitoje – pogrindinei leidybai ir ki-toms reikmėms naudotas stalas. 3 metrų ilgio erdvė buvo reikalinga tiems patiems gultams, paprastai bunkerio gale įrengtai išvietei, ginklams susidėti, kitiems daik-tams sandėliuoti. 1,5 m aukščio pakanka vaikščioti stačiomis, taip pat dviejų aukš-tų gultams įrengti. Be abejo, šių bunkerių išmatavimų negalime vadinti standar-tiniais. Kaip jau buvo minėta, kiekviena slaptavietė dėl daugelio priežasčių buvo daugiau ar mažiau individuali. KGB su-darytame likviduotų bunkerių albume matėme ir itin erdvaus bunkerio piešinį bei brėžinį. Kaip rašoma anotacijose, jis priklausė 1952 metų spalio 16–18 d. likvi-duotai grupei „T“ ir buvo pritaikytas 15-ai žmonių (žr. Lietuvos partizanų bunkeriai. II dalis, 47 p., 3 pav.) 4x4,5 m ploto ir 2,2 m aukščio bunkeris turėjo 2 įrengtus išėji-mus ir iki 4 m ilgio link jų vedusius tune-lius. Bunkerio likvidavimo data (1952 m.) rodo, jog tai yra ne pirmųjų masinio pa-sipriešinimo metų slėptuvė, o, matyt, kažkurios iš apygardų vadavietė. Vis tik tokio pobūdžio slėptuvės turėjo būti re-tos išimtys, kadangi didesnė kovotojų koncentracija prieštaravo visoms to meto

Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai šalia

bunkerio. Dešinėje matyti pakeltas bunkerio angos

dangtis. Remiantis liudininkų

pasakojimais, tikėtina, kad Radviliškio rajono Mėnaičių

kaime po ūkininko S. Mikniaus svirnu įrengtame bunkeryje

1949 m. vasarį vykstant visos Lietuvos partizanų vadų

suvažiavimui, pusryčiaujančios vadovybės vaizdinys turėjo būti

labai artimas tam, ką matome šioje nuotraukoje

2014 m. Nr. 9 47

rašytoms ir nerašytoms konspiracijos tai-syklėms. Tokį bunkerį sunku įrengti, eks-ploatuoti, prišildyti, o tai neretai tekdavo daryti savo pačių kūnais.

Bunkerių statybos menas ir gyvenimas juosePagrindinė bunkerių statybinė me-

džiaga buvo mediena: rąsteliai ir lentos. Retais atvejais luboms nuo lietaus van-dens izoliuoti naudota skarda arba to-lius. Daugelį bunkeriui įrengti reikalingų medžiagų įvardina L. Baliukevičius: „Jau vakar suruošėme bunkeriui medžiagą: su-pjovėm lentas, šulelius, balkius, nusipirkom toliaus, vinių, sienoms apmušti popieriaus ir kt. Atseit statybinė „medžiaga“ paruoš-ta – beliko tik iškasti.“ Bunkerio statybos procesą, aplinkybes, darbų apimtis bei laiką taip pat geriausiai iliustruoja parti-zanų dienoraščiai ir prisiminimai, todėl nėra reikalo jų perfrazuoti: „Apie 10 val. pradedam kasti. Žemė vidutiniška. Iki vaka-

ro visiškai iškasam, lieka tik lentas sustatyti. Bevardis su Giriniu tuojau po pietų išvyko parvežti lentų. Bunkeris didelis ir, atrodo, vieno vežimo lentų nepakaks. Aš, Genys ir Vieversys išeinam į kaimą taip pat lentų parvežti. Už kelių kilometrų randam pas žmogų „dilių“. Jas supjaunam, sukraunam į vežimą ir traukiam atgal. [...] Parvažiuo-jam pas savo „gaspadorių“. Bevardžio dar nėra. Netrukus pasirodo ir jis, bet pėsčias; pasirodo, jis su Giriniu buvo tiek prisikrovę lentų, kad bevažiuojant ratas lūžo. Iškrau-nam savo lentas ir važiuojam jiems padėti. Važinėjam, pagalvoju, po kaimus, tarytum visiškai rusų nebūtų. Perkraunam lentas į savo vežimą ir spaudžiam atgal. Kol su-pjaunam ir sunešam lentas, visiškai išaušta. [...] Apie 10 val. baigiam dirbt, ir šeiminin-ko sūnus bunkerį užaria. Kad nesimatytų baltas smėlis. Kregždė pila ant vagų juodą žemę. Aš visiškai nesitikėjau, kad galima taip gerai bunkerį užmaskuoti. Angos pa-daryti nespėjam, nes praneša, kad už 1 km yra apsistoję rusai. Mes pasitraukiam į krū-mus, o angą uždengiame šakom. Apie va-

karą šiaip taip įrengiam ir angą. Šiandien visi išsiskirstom.“ (Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, 1948 m. rugpjūtis.) Matome, kad, nepaisant visų trukdžių, esminiai bunke-rio įrengimo darbai buvo padaryti per pusantros paros.

„Iš anksto buvau numatęs, kad gegužės pirmoji (Tarptautinė darbininkų diena le-galizuota Lietuvoje sovietinės okupacijos metais – aut. past.) bus tinkamiausia die-na pradėti kasti bunkerį. Iš vakaro apsirū-pinome kastuvais, o ankstų rytą griebėmės darbo. Iki pusryčių jau išvertėme nemažą kalnelį smėlio. Buvome nutarę padaryti erdvų bunkerį. Užkandę darbą tęsėme to-liau. Ramunėlį pasiunčiau vežimu suvežioti bunkerio rąstelius. Netrukus jis atvažiavo ir iškrovė juos kiek atokiau nuo bunkerio. Pri-važiuoti prie pat bunkerio nenorėjome, nes būtų palikti nereikalingi pėdsakai smėlyje. [...]. Pavakare kasti baigėme. Sutvėrėme rėmus, išgrindėme sienas ir pusiau užden-gėme lubas. [...]. Ankstų rytą vėl stvėrėmės darbo. Tiesiai prie bunkerio padarėme angą, kurios viršuje įtaisėme dangtį su pri-

Vienintelė žinoma fotografija, kur Lietuvos partizanai nufotografuoti bunkerio viduje

48 Valia priešintis

tvirtintu nemažu ėgliu. Rūpestingai užmas-kavome bunkerio viršų ir apsodinome sau-sais ėgliais, kad derintųsi su aplinka. Viduje įtaisėme dviejų aukštų gultus. Juose galėjo laisvai miegoti šeši vyrai. Nedidelį stalelį pritvirtinome prie sienos. Ramunėlis iš ply-tų ir molio sumūrijo gražią krosnelę. Pri-taikė Taugirdo atneštą geležinei krosnelei skirtą kaminėlį ir išvedė jį į lauką taip, kad jis keliais centimetrais buvo žemiau žemės paviršiaus. Taigi baigus krosnelę kūrenti, ant kaminėlio viršaus buvo galima uždėti sietelį ir užmaskuoti jį pušų kankorėžiais.“ (Adolfas Ramanauskas-Vanagas) A. Ra-manauskas nenurodo, kiek truko vidaus įrangos darbai, tačiau pagrindinai bunke-rio konstrukcijos elementai buvo užbaig-ti maždaug per pusantros paros. Pateikti bunkerių įrengimo pavyzdžiai yra iš Pietų Lietuvos regiono, kur dominuoja lengvas kasimui smėlingas gruntas. Be to, bunke-rių įrengimo darbai vyko sąlyginai atvi-

rai, gana ramiomis aplinkybėmis. Esant kitokioms sąlygoms – molingas arba su-šalęs gruntas, menkos konspiracinės ga-limybės, medžiagų, fiziškai pajėgių vyrų stoka ir kt. – bunkerio įrengimas galėjo trukti kur kas ilgiau. Partizanų atsimini-muose užfiksuoti ir kiti bunkerių įrengi-mo niuansai, neretai būdavo tikrinamos slaptavietės garso izoliacinės savybės:

„Galiausiai maskavimo darbai buvo baig-ti. Kažkuris dar pasiūlė, kad reikia vienam įlysti bunkerin ir iššauti, o kitiems paklausy-ti, ar viršuje labai girdėsis. Sustojome tvar-to pastogėje ir ėmėme laukti šūvio. Šūvis buvo visai negarsus. Atrodė, lyg kas tvarte brakštelėjo. Taigi buvome garantuoti, kad nei radijo, nei kalbos garsai viršuje nebus girdimi.“ (Adolfas Ramanauskas-Vanagas)

Bunkerių statybos darbai

2014 m. Nr. 9 49

Šiame straipsnyje jau ne kartą cituotas Žemaičių apygardos partizanas Povilas Bagdonas-Atlantas, partizanų vadintas bunkerių meistru, apie bunkerių įrengi-mo išmonę pasakoja: „Bunkeris yra toks dalykas, kuris žmogui gyvybę išgelbėja, o kartais jame ir pražūti gali. Teko įvairiose aplinkybėse daryti bunkerius. Man saky-davo – surask kur padaryt bunkerį. Aš saky-davau, duokit man patikimą žmogų, kur jis begyventų, gali jis ir šlapioj vietoj gyventi, kad tik būtų patikimas. Aš padarysiu viską pagal savo technologiją. Ir pabandykit rast mane. Bunkerius darydavom ir ant tvar-tų, ir po tvartais, ir kitose įvairiose vietose. Žiemoti ypač kai reikėdavo. Žiemos metui visada turėdavom porą bunkeriukų pasi-ruošę; mums užtekdavo. Jei žemėj daryti bunkeriai, tai reikia žiūrėti koks gruntas, koks reljefas, kokia aplinka, kur vanduo yra.

Ir kaip tu po ta žeme gyvensi. Juk reikia oro turėt, turėt talpos. Todėl kiekvienu atveju darydavom vis kitaip. Darydavom įvairiai. Būdavo kelias. Važiuojamas kelias. Vidury kelio landa, o iš ten tunelis į bunkerį, kuris iškastas jau kiek atokiau – miške ar dirvo-je. Bet turi būti žmogus, kuris užmaskuoja tave.

[...] Turėjom įsirengę ir, sakyčiau, visiškai tobulą bunkerį. Kuršių kaime, vieno žmo-gaus žemėje stovėjo pirtis; už tos pirties krūmai, dirva. Toje dirvoje iškasėm didelę duobę, įruošėm bunkerį, sudėjom lubas, ant jų iš viršaus uždėjom samanų, šiaudų, po to smėlio, akmenų, nes, kad durs, kad į medį neįdurtų. Ten akmenuota vieta buvo. Tada iškasėme tunelį iki pirties. Pirtyje, po plautais išmušėme pralindimą į tunelį. Pra-lindimą užtaisėme taip: įlenkėme du pjū-klus, kad gražiai aplink tą pralindimą ap-

eitų, viduryje įstatėme plokštę, sudūrimus gražiai aptaisėme. Tik vos įžiūrimos siūlės ties pjūklais... Gaspadorius pasidarė tokios juodos skystos košės, tai dar su penzeliu per tas siūles pereidavo - padarėm taip, kad net žymės nėra, gali žiūrėti, žiūrėti ir net žino-damas nieko nesuprasi...

O toj pirty dar ir elektra buvo įvesta. Iš malūno duodavo šviesą - ir kaime, ir pirty šviesa būdavo. Tai mes ir tą į bunkerį prisi-jungėme – sutvarkėme izoliaciją, įžemini-mą, užmaskavome. Turėjome bunkeryje lempą, staliuką viduryje, rašomąją maši-nėlę. Šeši žmonės galėjome gyventi. Ten buvo labai gerai, šviesą turėjom elektrinę, deguonies nevartodavo, pirtis ant vietos – naktį po visų išsiprausdavom... Bunkeris buvo skirtas žiemai. Dažnai apygardos va-das (Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis – aut. past.) ateidavo – kartu dirbdavome, spausdindavome.

Bet teko ir šį bunkerį apleisti. Vieną die-ną visai netikėtai paskelbė mums pavojų. Sėdime, laukiame. Ir girdim kaip su stem-peliais ant bunkerio viršaus bado, bet ka-dangi mūsų ant viršaus buvo dėtas sluoks-nis žemių ir akmenų sluoksnis buvo storas, tai jie beda – ir akmuo... Nerado. Vėliau, kai nuėmė pavojų, gaspadorius pasakojo, kad buvo privažiavę labai daug mašinų su ka-reiviais. Tie su šunimis apsupo visą kaimą, viską vertė, visur ieškojo, visur badė. Matyt, mus buvo ten naktį užsekę, kad mes į tą kai-mą nuėjo ir dingom.

Kitą dieną pasitarę nusprendėme iš to bunkerio išeiti. Nu ir mes ten jau kaip išėjom ir neberizikavom ten grįžt. Sakom, geriau kitą bunkerį pasiruošti. Jei jau toks įtarimas – vieną kartą, antrą kartą ieškojo – neberizi-kavom.“

Kitas Žemaičių apygardos partizanas Stanislovas Laucevičius taip prisimena bunkerių statybos ir įrengimo išmonę: „Slėptuvės statybai statybines medžiagas reikėjo ruošti toli nuo paties bunkerio sta-tybos vietos. Baigus kirsti medžius ir ge-nėti šakas, visas medienos atliekas reikėjo preciziškai užmaskuoti. Slėptuvės statybai tinkamą medieną turėjau atnešti arčiau slėptuvės statybos vietos ir kruopščiai už-maskuoti. Nuroviau kerpes nuo slėptuvės kasimo vietos. Iškasiau duobę. Likusį gruntą kruopščiai užmaskavau. Uždengiau stogą ir ypatingai kruopščiai užmaskavau. Nakti-mis dirbau visus vidaus įrangos darbus. Išsi-kasiau negilų šulinuką. Be anksčiau minėtų darbų, paklojau drenažą, pasidariau sau-

Žemaičių apygardos partizanas, paskutinis Šatrijos rinktinės

vadas Povilas Bagdonas-Atlantas. Fotografuota 1953 m.

50 Valia priešintis

gyklą maistui, atsarginį išėjimą, vietą mais-to statinės pastatymui. Lovą, grindis, lenty-nas dariau iš lentų. Sienas ir lubas padariau iš nestorų eglinių rąstų. Slėptuvės viduje sienas ir lubas iškaliau iš rąstų drožtomis lentelėmis (skiedromis; jomis buvo dengia-mi pastatų stogai), uždėjau eglės šakų, už-pyliau 60 centimetrų storio žemės sluoksnį, kruopščiai apdėjau samanomis. Iš lentų sukaliau kūgio formos angą. Dangtį už-pildžiau 20 cm žemės sluoksniu. Išlyginau žemės paviršių, pasodinau eglutę, apdėjau kerpėmis, apibarsčiau lapais. Dar slėptuvės viršų apsodinau eglutėmis. Jei kuri eglutė ima džiūti, į jos vietą pasodinu kitą. Iš šio darbų sąrašo aiškėja, kiek daug kruopštaus darbo reikia atlikti, kol bus baigta įreng-ti saugi, gerai užmaskuota, su būtiniausia įranga viduje, slėptuvė. Kartais pasikvies-davau savo ryšininkus, kurie uoliai talkino įsirengiant taip man reikalingas slėptuves. Sunkaus darbo dėka trijose kaimuose įsi-rengiau po vieną slėptuvę.“

Taigi, sprendžiant iš istorinių bei ar-cheologinių tyrimų duomenų, liudinin-kų pasakojimų, dominuojantis bunkerių konstrukcijos tipas buvo tvirtas netašytų rąstelių karkasas iš išorės arba vidaus ap-muštas lentomis. Būtent tokią konstruk-ciją matome 1938 m. išleistuose Lietuvos kariuomenei skirtuose metodiniuose nurodymuose, tokį inžinerinį sprendimą turėtų pasirinkti kiekvienas bent kiek medinės statybos niuansus išmanantis statytojas. Paprastai varijuoja tiktai tam tikri konstrukciniai sprendimai: statrams-čių storis ir atstumai tarp jų; statramsčiai remiasi į horizontalų balkį arba yra įgili-nami į gruntą; sienų lentos tvirtinamos jų išorėje arba viduje; luboms naudotos

lentos, pusrąsčiai arba rąsteliai; lentinės grindys klotos ant grunto arba ant po-grindinių sijų ir t. t. Visus šiuos niuansus lėmė statytojų išmonė, turėtos medžia-gos ir galimybės.

Bunkerių įrangos detalės vėl gi yra pla-ti, reikalaujanti tam reikalui skirto ats-kiro darbo tema. Šiuo atveju galime tik apibendrinti esminius dalykus. Landa į bunkerį buvo maskuojama įvairiais bū-dais. Konstrukciniai sprendiniai priklausė nuo to, ar partizanai turi tai atlikti patys, ar juos globojantis asmuo. Dažniausiai landą į bunkerį dengdavo iš lentų sukal-ta, link dugno siaurėjanti dėžė – dangtis, užpildytas aplinkoje esančiu gruntu bei padengtas augmenija. Esant pagalbai iš išorės (dažniausiai jei bunkeris įrengtas rėmėjo sodyboje), dangtį užmaskuodavo patikimas partizanų žmogus, tokiai gali-mybei nesant, dangtyje buvo įrengiama skylė rankai, kad užsidarę partizanai pa-tys galėtų užmaskuoti įėjimą į bunkerį.

Nei viename bunkeryje partizanai neiš-gyventų ilgesnį laiką, jei nebūtų įrengta vėdinimo sistema. Šiuo tikslu dažniausiai būdavo įrengiamos dvi (kad užtikrinti oro cirkuliaciją) vėdinimo angos. (žr. 1 pav.) Šia tema atsiminimais pasidalino pasku-tinis Šatrijos rinktinės vadas, Žemaičių apygardos partizanas Povilas Bagdonas-Atlantas: „Ankščiau darydavom į viršų, bet nieko neventiliuodavo, o ypač jeigu molin-ga žemė. Jei smėlis – geriau ventiliuoda-vo, o ventiliaciją reikia daryti viršuj, o kitą priešingai iš apačios, kad būtų. Iš apačios ar vamzdį kokį įstatyt, kad orą paimtų. O kitas iš viršus. Tai yra cirkuliacija. Jei vėjo gūsis eina taip, tai ta puse ir traukia, arba atvirkščiai. Ventiliuojama blogai, jei yra rū-

kas, dargana. O gerai – kada šalta, gryna, sausa.“ Ventiliacinių angų gręžimą nesu-jaukiant paviršinio grunto dienoraštyje nupasakojo L. Baliukevičius: „Šiame bun-keryje bent oro netrūks. Vanagas parnešė iš Žemaitijos naują angų orui kasimo me-todą. Tuo metodu pasinaudojome ir da-bar. Puikus dalykas. Iš kastuvo padaromas grąžtas, kuris užmaunamas ant ilgo koto su rankena. Tokiu grąžtu angas orui galima gręžti 5–6 metrus, ir jos yra tokios didelės, kad šuo gali lengvai pro jas pralįsti.“

Gyvenimas po žeme buvo labai sunkus tiek fiziškai, tiek moraliai. Tik retais atve-jais juose buvo įrengtos metalinės arba plytų krosnelės. Ant lentinio gulto paklo-tą patalą neretai atstodavo šieno guolis. Drėgmė, šaltis, gryno oro stygius buvo nuolatiniai palydovai. Vis tik žavi partiza-nų švaros, tvarkos, higienos ir tam tikrų estetinių nuostatų puoselėjimas. Bunke-riuose visuomet buvo kreipiamas reikia-mas dėmesys išvietės įrengimui, geriamo-jo ir prausimuisi skirto vandens laikymui, asmens higienos priemonėms. Dalies bunkerių sienos būdavo išmušamos po-pieriais. „Žinoma, žemėje išraustoje slėp-tuvėje drėgmės neišvengsi, tačiau čia jau bent nevarvėjo nuo lubų. Be to, nereikėdavo dažnai keisti popierių, kuriais išmušdavome slėptuvės sienas bei lubas. Pelėsių grybai čia tik kai kur kampuose įsimetė. Tik juoką sukelia dabar anksčiau girdėti aimanavi-mai dėl drėgnumo mūriniam name ir pa-našiai.“ (Adolfas Ramanauskas-Vanagas) Popieriumi išmuštą bunkerį mena ir L. Ba-liukevičius: „Sėdžiu jau kelinta diena sena-me bunkeryje pas Žaibą. Šį bunkerį kasiau ir aš maždaug prieš pusantrų metų. Dabar iš jo pasidarė tikra ola. Sienos apipuvusios

1 pav.

2014 m. Nr. 9 51

Slėptuvės statiniuose – paskutiniųjų Lietuvos partizanų prieglobstisSlėptuvių, įrengtų sodybų statiniuose

vietų įvairovę kažkiek atskleidžia anks-čiau minėtas KGB sudarytas partizanų slaptaviečių piešinių albumas. Akivaizdu, kad jos buvo itin aukšto konspiracinio ly-gio. Tai liudija faktas, kad paskutinio ak-tyviai ginkluotoje pasipriešinimo kovoje dalyvavusio ir 1965 m. kovo mėn. žuvu-sio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno slėptuvės maketas ilgą laiką buvo naudo-jamas kaip mokomoji priemonė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.

Didelės slapstymosi patirties pavyzdžiu galėtų būti partizano Stasio Guigos atve-jis. Stasys Guiga-Tarzanas gimė 1920 m. Švenčionėlių valsčiuje Mėžionėlių kaime. Buvo Šaulių sąjungos narys, 1944 m. lie-pą įstojo į Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį. Po 1952 m. vasario 10 d. Pastovių r. Rin-kionių apylinkėje (Baltarusijoje) vykusių kautynių su čekistais, prasiveržęs iš ap-supto bunkerio, pasitraukė į Baltarusijos miškus. Po kiek laiko grįžo į gimtąsias apylinkes, bet, neberadęs kovos draugų, beveik visą laiką slapstėsi Onutės Činči-kaitės sodyboje Švenčionių rajono Činči-kų kaime. Partizanas O. Činčikaitei nakti-mis padėdavo dirbti įvairius ūkio darbus, taisė žemės ūkio padargus, kartais net lauką naktį nušienaudavo. „Mėnulis – mano saulė“, – sakydavo partizanas, nes tik naktį galėdavo išeiti į lauką. Dienomis S. Guiga 33 metus slėpėsi kluone šiene įrengtoje slėptuvėje. 1986 m. S. Guiga su-sirgo plaučių uždegimu. Šeimininkė dėl konspiracijos negalėjo iškviesti gydyto-jo, po kurio laiko S. Guiga mirė. Partizano palaikai buvo slapta palaidoti šalia kaimo esančiame Nevieriškės miškelyje, o atkū-rus Lietuvos nepriklausomybę, perkelti į Švenčionėlių kapines. Stasys Guiga-Tar-zanas buvo paskutinis, ilgiausiai, iki pat 1986 m., išsislapstęs Lietuvos partizanas. O iki Lietuvos nepriklausomybės buvo likę tik ketveri metai...

ir supeliję popieriai nusiplėšinėję. Bunkery-je spingsi žibalinė lempa, kuri nepaprastai rūksta. Visos bunkerio lubos nuo dūmų pa-juodusios. Sakytum, tikras karceris.“ Popie-riumi išmuštas sienas matome ir retose to meto bunkerių interjero fotografijo-se. Straipsnio autoriai šiuo klausimu su-sisiekė su buvusiu Algimanto apygardos partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda, kuris

papasakojo, kad bent jau jo veikimo teri-torijoje (Anykščių, Ukmergės, Panevėžio r.) 1948–1953 m. partizanai bunkerių sie-nas apkaldavo nemintais linais arba javų kūliais, tačiau apie bunkerių sienų išmuši-mą popieriumi J. Kadžionis žinių neturėjo. Manome, kad bunkerių sienų išmušimas popieriais turėjo tiek funkcinę (šilumos izoliacijos), tiek estetinę paskirtį.

Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabo bunkerio interjeras. Matomos konstrukcijos detalės: vertikalūs statramsčiai, lubų sija, vėdinimo anga ir interjero detalės: popieriumi išmuštos sienos, lentyna, į sieną įkaltos vinys rūbams pakabinti. Fotografuota MGB 1953 m. sausio 17 d.

Vaizdas į Antano Kraujelio-Siaubūno slėptuvę. Šios slėptuvės maketas ilgą laiką buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė F. Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje. Fotografuota KGB 1965 m. kovo 17 d.

52 Valia priešintis

Šio klojimo, esančio Švenčionių rajono

Činčikų kaime, palėpėje įrengtoje slėptuvėje nuo 1952 m. iki 1986 m. slapstėsi Vytauto

apygardos partizanas Stasys Guiga-Tarzanas

nuo

trau

kos

iš g

eno

cid

o au

kų m

uzi

ejau

s ir

liet

uvo

s yp

atin

goj

o ar

chyv

o fo

nd

ų

2014 m. Nr. 9 53

„Pasibaigus didingam Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės laikotarpiui, o vė-liau – po trumpo laisvės gurkšnio – vėl praradę nepriklausomą Lietuvos Respu-bliką, ilgam buvome ištrinti iš pasaulio žemėlapio ir kaip lietuvių tauta buvome pasmerkti išnykti. Tada Lietuvos vyrams likimas lėmė tarnauti ir guldyti galvas jau nebe savoje kariuomenėje, o užka-riautojų. Toks buvo ne tik mūsų tautiečių likimas – deja, visų okupuotų valstybių piliečiams dažniausiai taip atsitinka, kad tenka kariauti ne savo noru ir ne už savo Tėvynę.

Tačiau yra ir kitokia mūsų tautiečių is-torijos dalis. Netekę savo Tėvynės, jie at-rado ją kitur – emigracijoje. Lietuva jiems liko gimtinė, o juos priglaudusi šalis tapo naująja Tėvyne ne tik jiems, bet ir jų vai-kams bei vaikaičiams. Būdami kitų vals-tybių piliečiai, nemažai mūsų tautiečių stojo į kariuomenę ir su ginklu rankose gynė pasaulio demokratines vertybes. Per įvairius karinius konfliktus daugelis lietuvių narsiai kovėsi kitų šalių kariuo-menių gretose, pasižymėjo kaip didvyriai ir buvo apdovanoti aukščiausiais tų šalių apdovanojimais.“

Būtent šios dabar jau buvusio Lietu-vos kariuomenės vado gen. ltn. Arvydo Pociaus mintys tapo esmine paskata pa-rengti leidinį apie lietuvių kilmės karius,

LaisVės kaRžYGiaiKnyga apie lietuvių kilmės karius, tarnavusius Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenėje

Knygos54

savo kovinę šlovę pelniusius užsienio ša-lių kariuomenėse. Pirmoji knyga, kurioje susitinkame su tokiomis asmenybėmis kaip generolas Tadas Kosciuška, gran-dinis Steponas Darius, Jungtinių Ameri-kos Valstijų (JAV) pulkininkas ir Lietuvos generolas majoras, buvęs Lietuvos ka-riuomenės vadas Jonas Kronkaitis, skir-ta būtent tiems mūsų tautiečiams, kurie pasižymėjo JAV karių gretose.

Atskirus šios knygos fragmentus, pa-rengtus kpt. Tomo Balkaus, jau galėjote perskaityti 2013-ųjų, taip pat ir šių metų KARIO numeriuose, o šiandien turime galimybę susipažinti ir su visu leidiniu, kuriame yra ne tik išsamūs lietuvių – JAV karių – kovos kelių aprašymai, jų biografi-jos, bet gausu iliustracijų, pateikti gautų apdovanojimų sąrašai, taip pat pačių he-rojų (su vienais jų Lietuvos kariuomenei pavyko susisiekti, kiti buvo itin aktyvūs mūsų kariuomenės atkūrimo nuo 1990 m. talkininkai) atsiminimai.

„Kaip vanduo upėmis ir upeliais teka į jūras, taip ir Tu nenurimk, kovok visur ir visaip, kad prasiskintum kelią į Lietu-vos laisvę ir sugrįžtum į nepriklausomą Tėvynę.“

552014 m. Nr. 9

KARO ISTORIJA

Janas Dlugošas pateikia vengrų didiko Dobeslavo Skoračevskio, ordino pasiuntinio, atvykusio

pas Jogailą į stovyklą derėtis ordino vardu dėl taikos (tikroji vizito priežastis buvo informacijos

rinkimas apie sąjungininkų pajėgas), pokalbį grįžus su didžiuoju magistru:

Dobeslavas: Tą, – tarė, – dieną, kai aš atvykau į karaliaus stovyklą, Lietuvos didysis

kunigaikštis Vytautas atvyko su galinga, puikia ir gausia kariuomene ir savo pajėgas

sujungė su karaliaus.

Magistras: Vytauto kariuomenėje galima rasti daugiau žmonių, tinkančių prie šaukšto,

o ne prie ginklo. Pasiuntinys: Prašyčiau, magistre, manimi tikėti. Vytauto kariuomenė yra ne tik didelė ir

galinga, bet ir puikiai ginkluota.

ginklavimosi varžybos taip

įsibėgėjo, kad nespėju

prie naujų šarvų modelių įprasti!greičiau į

mūšį!

ram

ūno

Vait

kaus

pie

š.