aukštujų Šimonių likimas

Gabijos Gintautaitės

Ieva Simonaitytė

Aukštujų Šimonių likimas

Gabija Gintautaitė, 10a


1. Knygos aprašymas

Knygos veiksmas prasideda Aukštujų kaimo aprašymu. Šiais laikais čia viskas yra stipriai pasikeitę – nepalyginsi su tuo laikotarpiu, kai čia gyveno mūsų seneliai ir proseneliai. Bažnyčioje nebegalima sutikti senų veidų, nes visi yra pasikeitę, pastatyta mokykla, nutiestas vieškelis mašinoms važiuoti, todėl užterštas ir oras. Anksčiau didžiausias svečias šiame užkampyje buvo kunigaikštienė Oginskienė, kurios niekas nebuvo matęs, tačiau apie ją sklandė įvairios legenos, tiksliau, apie jos išvaizdą. Tačiau viskas pasikeitė, pasikeitė ir vietos, kur užaugo Aukštujų Šimoniai. Prasideda pasakojimas apie Šimonių šeimą. Jie gyveno prie Įsros pakrantėje buvusios pilies, kurią dabar primena tik bokštas – visas suiręs, pakrypęs, tačiau, rodos, vis dar ginantis savo kraštą. Čia gyvena laisvųjų lietuvių šeima – Šimonys. Dabar, kai nebereikia ginti savo šalies, pagrindinis jų rūpestis yra užauginti dorus vaikus. Jiems kasdien yra pasakojamos vis tos pačios istorijos. Viena iš jų yra apie iš vieno kamieno augusius du ąžuolus. Po vienu iš jų stovėjo vokietis per stiprią audrą. Žaibas trenkė į tą ąžuolą, jis sudegė, o vokietis virto angliuku. Taip pat senasis Šimonis mėgdavo pasakoti apie Lietuvos kunigaikštį ir kiekvienas vaikas jį įsivaizduodavo vis kitaip. Dar viena bėda kankino Šimonių šeimą – aplinkui negyveno jokių kilmingų lietuvių, už kurių galėtų išleisti savo vaikus. Šimoniai turėjo daug gerų bruožų ir vienas iš jų buvo ginti engiamuosius. Vieną kartą ėjo Matas Šimonis pro laukus ir išgirdo, jog Goldstromas muša jų šeimos draugą Dabarą už tai, kad jis ėjo sau pasirinkti nukritusių šakų į židinį jo teritorijoje. Matas apgynė nuskriaustąjį, tačiau kunigaikštis prižadėjo atkeršyti Šimonims. Apie šį įvykį Matas niekam nepasakojo – pasiliko viską sau. Tačiau jis nežinojo, kad jo brolis Lukošius buvo įsižiūrėjęs Goldstromo seserį ir išvažiavo jai pirštis. Vos pastarasis pamatė Šimonių piršlius, išėjo į kiemą ir su botagu trenkė Lukošiui per veidą, sakydamas, kad už visą šitą turi būti dėkingas savo broliui. Lukošius jautėsi baisiai įžeistas, tačiau nedrįso nė vieno brolio kaltinti, nes net neįsivaizdavo, kuris iš jų sugebėtų pasipriešinti vokiečiui. Greitai į kaimą įsiveržė maras. Viskas prasidėjo nuo to, kad valstiečiai laukuose ėmė kristi vienas po kito ir staigiai pajuoduodavo. Niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau vos vienas žmogus ištarė žodį „maras“, visi suprato, kad jis teisus ir bėgo iš tų laukų. Šeimos mirė vienos po kitų ir visi bijojo grįžti namo, nes buvo sakoma, kad jeigu sutiksi freilines, tai tavęs tuoj ateis pasiimti mirtis. Taip numirė ir Dabaro šeima, tačiau juodoji mirtis neaplenkė ir Šimonių. Pirmiausia nusinešė motinos, o vėliau ir abiejų dukrų mirtis. Staigiai mirė ir Lukošius, kartu su visu savo kerštu Goldstromui. Visi likę vyrai apverkė savo šeimos narius ir nuėjo iškasti jiems kapo. Tačiau čia krito ir Endrius, taigi iš didžiulės jų šeimos liko tik Matas, Etmonas ir senasis Šimonis. Jų dvaras buvo didžiulis, todėl jie priėmė į savo namus gyventi našlaičius, po maro likusius be tėvų. Jie už prieglobstį ir duodamą maistą dirbdavo laukuose ir Šimonis po truputį pamiršo savo širdies skausmus, tik kiekvieną vakarą ateidavo pasimelsti prie savo mylimųjų kapo. Tačiau vieną dieną į jų namus atėjo vokiečių valdininkai ir pasakė Šimoniui, kad šis turės priimti vokiečius, likusius be namų ir pastogės, kuriam laikui pagyventi savo dvare. Kadangi senukas buvo geros širdies, sutiko su tokiomis sąlygomis, tačiau po kurio laiko pastebėjo, kad vokiečiai ėmė šeimininkauti ir pirmą kartą pasakė jiems, kad čia jis yra vadas. Tačiau svetimtaučiai iš jo tik pasijuokė ir užpuolė iš nugaros, trenkdami į galvą. Taip numirė senasis Šimonis. Tai pamatęs Etmonas ėmė juos pulti ir žudyti, tačiau keli vokiečiai jį pagavo, surišo ir nutempė kažkur, kur Matas nematė, nes laikė mirštantį tėvą bei laukė, kol jam pačiam bus trenkta. Tačiau visi vokiečiai jau buvo išėję švęsti savo pergalės. Matas palaidojo savo brolį ir tėtį ir išėjo iš savo gimtosios žemės, nes nieko čia jam nebeliko. Ėjo Matas ilgai, kol sugalvojo pailsėti pamiškėje, tačiau jo ramų miegą sutrukdė vilkų užpuolimas. Bet dėkui Dievui, jam nieko nenutiko. Ėjo jis toliau ir pamatė bažnyčios bokštus, tačiau jie buvo gan


toli, o gyvenamųjų namų aplinkui nesimatė, tai nusprendė jis likti šią naktį laukuose, iš medžių ir velėnos pasistatęs šiokį tokį būstą ir užsidegęs ugnį. Tačiau jis klydo, kad aplinkui nebuvo žmonių. Čia pat už medžių gyveno laisvasis ūkininkas Ašpurvis, kuris matė keleivį, tačiau nusprendė nueiti jo pasižiūrėti dieną. Kitą rytą Ašpurvis pakvietė Matą į savo namus, supažindino su savo šeima ir svarbiausia, jis pamatė gražiąją jo dukterį Gerdą, kuri iškart krito Matui į akį. Ūkininkas pažadėjo vaikinui padėti susikurti naują gyvenimą Aukštujuose. Gerdai Matas irgi patiko. Ji vis jį lydėdavo akimis, kai jis pasirodydavo jų namuose, tačiau mergaitė buvo pažadėta vokiečiui Francui, kurio ji visai nemylėjo, kuris buvo jai šiurkštus ir priekabus. Mergina audė savo kraitį, o jis vis peikdavo jos darbą. Tačiau po kurio laiko Gerda išdrįso pasakyti mamai, kad jo nemyli ir jog jai, o ne jiems reikės gyventi su tuo vyru. Mama labai ilgai tam priešinosi, tačiau žinojo, kad dukra myli Matą Šimonį. Tėtis šiai santuokai išvis nepritarė, todėl ši žinia jam buvo labai smagi. Kitą dieną mergina nusprendė nueiti aplankyti savo mylimąjį. Vos pamatę vienas kitą, jie iškart puolė į glėbį, Gerda pasakė, kokią naujieną jam turi ir jog dabar jie galės būti kartu. Matą tai labai nudžiugino, nes jis suprato, kad pagaliau jis galės ją vesti. Praėjo daug laiko, Matui gimė daug gražių vaikų, kuriems buvo pasakojamos vis tos pačios istorijos apie senąjį kraštą. Vieną dieną jo sūnus Etmonas nusprendė apžiūrėti svietą, tačiau tėvas bijojo jį paleisti vieną, todėl surado jam bendrakeleivį, tačiau paprašė pirmiausia sūnų nueiti prie Įsros pakrantėje esančio bokšto ir pasimelsti prie ten esančio kapo už savo gimines. Po kelerių metų jis grįžo namo. Visi buvo jo baisiai pasiilgę, klausė, kaip jam sekėsi kelionėje, tačiau Matui Šimoniui rūpėjo tik tai, ar jis išpildė jo prašymą. Tačiau sūnus vis vengė tėvo iki tos dienos, kai jie pasiliko dviese laukuose ir senasis Šimonis sužinojo, kad nebeliko ten nei kapo, nei bokšto. Jog viskas pasikeitę ir nebeliko nieko panašaus į tai, apie ką jam tėvas pasakojo, kai jis buvo mažas. Šie žodžiai pritrenkė Matą, o Etmonas pasigailėjo, kad pasakė visą tiesą, nes pamatė, kad tėvas paseno dar dešimčia metų. Nuo tos dienos Matas Šimonis nė karto nebeužsiminė apie savo gimtinę. Aukštujų kaimas tada dar buvo nekrikštytas kraštas, todėl ten nuolat vaidendavosi įvairios mistinės būtybės ir kiti nebūti dalykai. Čia gyveno ir naujoji Šimonių karta. Kai nuėjo Matas Šimonis į kapus, jo vaikams gyvenimas tapo lengvesnis, nes ūkis gerai užderėdavo, dvaras buvo didelis ir turtingas, jo savininkai svetingi, todėl aplinkiniai žmonės juos labai mylėjo, tačiau kartu ir pavydėdavo viso to gėrio. Priekulėje stovėjo bažnyčia, kurioje lankydavosi visi apylinkės gyventojai. Čia gyveno ir amtmonas Puserna, kuris buvo baisus žmogus. Kartą jo sūnus nušovė jo tarnautojo žmoną visai be priežasties, tačiau sumokėti už tokį įvykį turėjo ne jo sūnus, o vargšas lažininkas, kuris buvo lygiai taip pat žiauriai nužudytas. Prisilietė Puserna ir prie Šimonių likimo. Lamsotis Adomas vedė Anikę Šimonytę ir jų jungtuvių dieną, amtmonas baisiai nužiūrėjo jaunąją. Vieną dieną atsibudusi jų šeima pamatė avių bandą savo kieme. Nusprendė, kad kieno yra šios avys, tas ateis jų ieškoti, tačiau jų nelaimei jos buvo Pusernos, o šis apkaltino juos vagyste ir už bausmę liepė senajam tėveliui per upę visą tą bandą perginti ir be jokių atsikalbinėjimų. Ilgai negrįžo senukas, nerimavo dėl jo Anikė, todėl užsilipo ant suoliuko ir pamatė, kad jis pakartas. Nukrito mergaitė žemėn ir užsimušė. Taip Lamsotis tapo našliu. Apverkė savo jaunąją žmoną, tačiau nusprendė vesti dar kartą ir jo nuotaka tapo Rauslių Marinikė, kuri kaip savo kraitį atsinešė dalį šeimos sklypo. Deja, begimdydama ji taip pat mirė, taigi Adomas antrą kartą tapo našliu. Vieną dieną atėjo Marinikės brolis atsiimti dovanotosios žemės iš Lamsočio, tačiau jie susiginčijo ir pasikarščiavęs brolis nugalabijo Adomą. Visą tą įvykį matė Puserną ir pagal įstatymą turėjo vaikiną nubausti kartuvėmis, tačiau jis pasielgė kaip pasigailėjimo nevertas žmogus ir šliaužėdamas po kojomis amtmonui maldavo jo, kad dovanotų jam gyvybę. Paburbėjo Puserna, tačiau mainais į žemę, dėl kurios jie susipyko, jis sutiko dovanoti negarbingam žmogui gyvybę. Numirė Puserna, tačiau jo siela vis išsilaisvindavo iš savo karsto ir jis pabėgdavo iš kapinių. Taip buvo ne vieną kartą, tačiau žmonės


nusprendė, kad reikia jį palaidoti ne kapinėse ir tuomet jo siela nurimo ir užmigo nešventintoj žemėj. Šimonių giminėje atsirado kita iškili asmenybė – Jokūbas Šimonis. Turėjo jis du sūnus: Krizą ir Mikėlį, tačiau pastarasis buvo išvykęs pas vokiečius, todėl Jokūbas nemėgo apie jį šnekėti gražiai. Visi kaimynai Šimonims pavydėjo, o labiausiai Kuprius, kuris vis eidavo į bažnyčią, tačiau grįždamas mėgdavo prikišti, kad Jokūbas nevaikšto ten ir jog jis tik pinigų vaikosi, nors pats be galo jam pavydėjo visų jo turtų. Jokūbas turėjo ir brolį Anskį, kuris buvo sakytojas arba kitaip vadinamas Dievo tarnu. Buvo jis didžiulis tinginys, tačiau kai gyvendavo brolio namuose Jokūbas pristatydavo jį prie darbų. Kadangi Anskis buvo gražus vyras, visos ūkininkės norėjo būti jo žmonomis. Sklido Aukštujuose kalbos, kad Šimonių dvare yra laikomas kaukas, kuris ir atneša visus turtus. Vieną vakarą karčemoje Jokūbas sutiko papasakoti, arba kitaip tariant apkvailinti, visus kaimo gyventojus, papasakodamas apie tai, iš kur gavo tą geradarį. Buvo sukurta neįtikėtina istoriją, kurios praktiškai buvo neįmanoma įgyvendinti, tačiau visi juo patikėjo ir Jokūbui išėjus iš smuklės, visi aptarinėjo, ar ten tikrai kaukas, nes buvo svarstomos galimybės, kad jis turi aitvarą arba pūkis. Svarstė jau Jokūbas apie turtų atidavimą Krizui, tačiau motina vis galvojo apie sūnų paklydėlį – Mikėlį. Ji vis užtardavo jį, juk dalis turto ir jam priklauso, tačiau tėvas nieko nė nenorėjo girdėti apie jį, nes laikė išdaviku. Tačiau išgirdęs Krizas apie tėvo norą, pasakė, kad jie dar gali čia gyventi, jis nenorėjo pulti Mikėliui už akių, juk jis buvo vyresnis, tačiau problema buvo ir tai, jog Krizas su tėvais nesutarė dėl nuotakos klausimo. Jis norėjo vesti Ilžę Ašmikę, o jo tėvai norėjo, kad jis vestų Stonaitikę, kuri buvo turtingesnė, tačiau visai nepatiko jam. Atėjo labai didelių sausrų metai, kai visam kaimui buvo pranašaujamas didžiulis badas. Nebuvo nei kaip pagirdyti gyvulius, nei kaip palieti žemę, todėl visi rūpinosi savimi. Tačiau vieną vakarą danguje pasirodė pašvaistė, todėl visi galvojo, kad tai ženklas, jog kažkas turi nutikti. Tai ir nutiko. Kaime pasklido žinia apie gaisrą Šimonių sodyboje, tačiau niekas niekuo negalėjo padėti, nes vandens nebuvo visame kaime. Tačiau visi kaimynai susirinko pažiūrėti, kaip žlunga didieji Šimonių turtai. Labai tuo džiaugėsi Kuprius ir Anskis, nes abu porino, jog aiškino Jokūbui, kad nelankant bažnyčios, vieną dieną jį ištiks toks likimas ir jog praras visą turtą, tačiau aplinkiniai žmonės šnabždėjosi, kad toks požiūris yra labai nekrikščioniškas. Kažkas mestelėjo, kad gal pats Anskis ir padegė sodybą, tačiau klausimas liko neatsakytas. Kitą dieną Šimonių šeimos ašaroms galo nebuvo. Tarnai supratingai atsisakė savo algos ir išėjo iš darbo, tačiau Šimonis paprašė svarbiausiosios tarnaitės pasilikti, nes darbo buvo be galo daug. Tačiau vienas bernas pasiliko pasakyti tai, ką buvo išgirdęs iš kaimo gyventojų. Jis pasakė Jokūbui, kad sklinda kalbos, jog jo brolis padegė visą jo sodybą, tačiau senukas nenorėjo tuo tikėti – juk vieno tėvo vaikai jie buvo. Tačiau vos tik jis liko vienas, pravirko kaip mažas vaikas ir verkė labai ilgai. Ilgai ėjo Anskis kamuojamas sąžinės priekaištų ir vis guosdamas save, kad teisingai pasielgė, nors giliai širdyje žinojo, jog yra labai kaltas dėl to, kad viskas taip nutiko. Vis girdėjo žmones praeinančius pro jį ir kalbančius apie tą įvykį: visi galvojo, jog sodybą padegė jis ir jie buvo teisūs. Rytą jis atėjo pas Bertienę – vieną iš tų ūkininkių, kurios buvo jį įsižiūrėjusios. Pamačiusi jį ji labai apsidžiaugė, nes jai patiko Anskis ir ji vis tikėjosi, kad vieną dieną šis pasipirš jai. Tačiau kai ji išgirdo priežastį, kuri atvarė jį čia, labai nusivylė. Bet Anskis mokėjo moteris paguosti ir širdį jai užliūliavo. Tačiau kitą dieną viskas buvo negerai, nes ji buvo pikta, o jis nežinojo, kaip ją pralinksminti, tačiau pasitelkęs savo gražbylystės meną jis ją pralinksmino. Po Šimonius ištikusios krizės viskas jiems ėmė nesisekti: gyvuliai išdvėsė, žemes teko parduoti, Jokūbas Šimonis atsigulė į ligos patalą, ūkį perdavė Krizui ir laukė savo dienų galo, tačiau to negalėjo būti iki tol, kol paskutinį kartą nepamatė savo sūnaus Mikėlio. Jis turėjo atvykti į Krizo ir Ilžės Ašmikės vestuves. Laukė nesulaukė tėvai atvykstančio sūnaus, tačiau kai pamatė jį, suprato,


jog jis labai pasikeitęs. Iš kareivio jis tapo vokiečių valdininku, kuris visiškai pamiršo būrų kalbą, papročius, elgesio normas ir gyvenimo būdą, todėl buvo tapęs ponu. Tėvas tokiu sūnaus elgesiu buvo pasibaisėjęs, o motina sau šypsojosi dėl tokių sūnaus veiksmų. Tačiau Jokūbas nepripažino tokio savo sūnaus, todėl vos tik jam išvykus senasis Šimonis pasimirė lengva mirtimi, kaip miršta žmonės, kurie buvo šviesuliai šiame gyvenime. Ilžė Ašmikė labai mylėjo Krizą ir labai norėjo už jo ištekėti, tačiau jos motina perspėjo, kad eina ji už neturtingo būro ir jog daug vargų jos laukia – tai bylojo jos pačios patirtis, tačiau jaunatvinis maksimalizmas neatbaidė Ilžės ir ji sakė, kad padės įveikti tam ūkiui krizę. Tačiau greitai toks užsispyrimas ir pasiryžimas dingo, nes visokie mokesčiai spaudė Ilžės pečius. O dar šalia viso to reikėjo mokėti Mikėliui dalį, kuris ir taip buvo labai turtingas. Skųsdavosi vis Šimonienė Kuprienei, kuri puikiai suprato, ką reiškia būti skurdžiai, nes jos vyras buvo tinginys, tačiau ji vis supeikdavo jaunąją merginą, kad mažiau ji galėtų skųstis, o daugiau dirbti. Daug vaikų gimė jiems, tačiau ne vienas iš jų mirė. Kai Ilžė gimdė paskutiniąją dukrelę Aną, Krizas grįžo namo girtas, o tai labai išmušė iš vėžių visus namų gyventojus, o žmona ant jo baisiai supyko. Žinoma, jis atsiprašė, tačiau ji dar ilgai jam dėl viso to priekaištavo. Pagaliau Šimonims pradėjo šiek tiek sektis, tačiau tuomet Ilžė buvo apkaltinta raganavimu, nes visi žmonės neįsivaizdavo, kaip gali žmonės taip greitai išbristi iš skurdo. Anskis vedė Marę, kuri tapo Šimonienę. Tačiau Marė nebuvo patenkinta šiomis vedybomis, nes Anskis buvo tinginys ir niekuo nepadėjo ūkyje, prisidengdamas dieviškuoju pašaukimu. Jis mėgdavo kitus žmones bausti ilgesniais pamokslo sakymais arba ilgesniu maldos kalbėjimu, tačiau už tai ant jo žmona labai pykdavo. Vieną dieną jis ilgiau neatsikėlė ir Marė nuėjo pažiūrėti, kur jis tiek laiko įlindęs, tačiau pamatė jį gulintį agonijoje ir visiškai negalintį šnekėti. Ji iškvietė kunigą Lukošių, kad jis palaimintų ligonį, bet pastarasis suprato, jog jam reikia visiškai ne to ir paprašė pranešti Krizui, jog jo dėdė miršta, o iš jo akių pasimatė, kad būtent jį jis ir norėjo pamatyti. Kai Krizas atvyko, kunigas paklausė, ar jis dėl kažko pyksta ant savo dėdės ir Krizas prisiminė šnekas apie tai, jog Anskis padegė jų sodybą. Tačiau neleido tokioms mintims prasimušti į pirmą vietą. Deja, Anskis matė, kad Krizas suprato, ką jis turi omeny ir baisių traukulių tampomas pasakė, kad tai jis padarė tai. Krizui sukilo visas pyktis viduje ir jis pajautė tokį patį skausmą, kokį jautė jo tėvas, tačiau kunigo paskatintas, jis atleido savo dėdei ir šis iškart su šypsenėle veide numirė. Vieną dieną Krizas gavo laišką iš savo brolio Mikėlio, kuriame buvo rašoma, jog Urtė yra kviečiama mokytis Karaliaučiuje, kur galėtų gauti geresnį išsilavinimą. Urtei ši žinia buvo labai džiaugsminga ir ji su nekantrumu laukė šios kelionės, tačiau vyresnioji jos sesė Marė ją traukdavo per dantį visaip šaipydamasi iš jos naujų rūbų ir tobulinamų gerų manierų. Pagaliau atėjo kelionės diena ir jie nuvyko į Klaipėdos stotį, kur pirmą kartą turėjo važiuoti traukiniu. Kai atvyko į Karaliaučių, čia jau jų laukė Mikėlis, kuris apsidairė, ar niekas nemato, jog jis pasiima būrus. Žinoma, tai pastebėjo tik Krizas, Urtė ne. Kai atvyko į jų namus, suprato, kad šie yra labai nejaukūs ir jog niekas šioje šeimoje jų visai nelaukia atvykstančių, nes Mikėlio žmona su jais pasisveikino šaltai ir nedraugiškai. Urtė laukė grįžančių savo pusbrolio ir pusseserės, su kuriais labai norėjo gerai sutarti, tačiau vos tik juos pamačiusi suprato, jog tai padaryti bus sudėtinga, nes pusseserė iškart ėmė šaipytis iš jos išvaizdos, rūbų, vardo ir viso kito, iš ko tik buvo įmanoma. Tačiau pusbrolis buvo visai kitoks ir kaip įmanydamas stengėsi užstoti savo pusseserę, kuri jam visai patiko. Kitą dieną jie visi turėjo eiti pasivaikščioti po Karaliaučių, tačiau tokiai garbingai šeimai buvo gėda vestis tokius būrus kaip Urtė ir Krizas, todėl Šimonienė nusprendė juos perrengti. Deja, Urtei pusseserės rūbai netiko, nes ji buvo kiek stambesnė už ją, o dėl šios priežasties tiek mergaitė, tiek jos motina nesutiko eiti visiems kartu pasivaikščioti, nes bijojo užsitraukti gėdą. Kadangi šitaip susiklostė situacija, tai pusbrolis vienas nusprendė eiti su Urte pasivaikščioti po Karaliaučių ir parodyti jo grožybes. Po visų šių situacijų Urtė nusprendė, kad vis dėlto nenori pasilikti mokytis Karaliaučiuje,


nes dėdės šeima jai visiškai nepatiko, todėl kitą dieną kartu su tėčiu jie sėdo į traukinį ir išvyko į gimtuosius Aukštujus. Kadangi norėjo Krizas jau atiduoti ūkį Viliui, tai turėjo jau dukros išeiti į žmones, taigi buvo suderėta, jog iki Kalėdų Urtė išeis pas Sobrius. Tačiau Urtės širdis jai sakė, kad ten ją ištiks baisi dalia ir ji baisiai kratėsi nuo tarnavimo ten. Ji tapo nesukalbama, vis pykdavosi su motina, o tėvui buvo jos gaila ir jis vis galvodavo, kad jei nebūtų taip tvirtai sukalbėta su Sobriais, tai leistų jis jai ten nevažiuoti. Tačiau greitai atėjo Kalėdos ir iškart po jų atvažiavo Sobriai Urtės pasiimti. Tačiau ji net neatėjo su jais pasisveikinti bei kalbėjo atžagariai, o tai nepatiko Sobrienei. Ji turėjo sūnų Miką, kuriam Urtė iškart krito į akį ir jis vis ją bandė užkalbinti bei sakė įvairius komplimentus, kurie nepatyrusiai mergaitei skambėjo tiesiog neįtikėtinai, todėl kai atėjo laikas važiuoti, ji jau nebe taip baisiai pyko ant tėvų už tokią dalią. Tačiau vos tik ten pradėjo dirbti, Urtė suprato, kad visą laiką jai neduos ramybės Mikas Sobrys, kuris vis ją persekiodavo ir visokiais žodžiais kalbindavo, tačiau dėl to jai būdavo nejauku ir gėda, nes manė, jog jis jos nemėgsta. Tačiau vieną dieną, kai jie pusryčiavo, Sobrienė paprašė Urtės pagiedoti per surinkimą, nes visi žinojo, jog ji turi labai gražų balsą. Atėjo vakaras, suvažiavo daug žmonių ir visi jie gerėjosi nuostabiu Urtės balsu. Pirmą kartą surinkime dalyvavo ir Mikas, kuris atėjo čia tik pasiklausyti jos balso. Jis rijo ją akimis ir pasižadėjo sau, kad suvilios ją. Pamačiusi jo žvilgsnį, Urtė buvo išmušta iš vėžių ir visą vakarą bijojo jį sutikti, nors trumpam buvo pamiršusi šį incidentą, nes visi ją kalbino ir gyrė jos balsą, tačiau tą patį vakarą koridoriuje Mikas ją sugavo, tačiau ji išsilaisvino iš jo rankų ir nubėgo į savo kambarį. Deja, jis jau buvo užvaldęs jos mintis. Vieną dieną jie liko ūkyje praktiškai dviese ir Urtei prisireikė nueiti į klėtį ataudų. Čia ją atsekė Mikas, kuris pradėjo su ja gražiai kalbėti ir užkalbėjo jai mintis. Ji pasidavė jo įtakai ir šis ją pabučiavo, tačiau taip pat staigiai paleido ir išėjo, apsimesdamas, jog nieko neįvyko. Po to įvykio Urtė vis stengėsi sutikti Miką ir jai buvo nesuprantama, kodėl jis nebešneka su ja ir visiškai ignoruoja ją. Ji kasnakt sukalbėdavo maldą, tačiau visas jos doras mintis buvo pakeitusios mintys apie jį. Vieną dieną ji nusprendė išsivaduoti iš visų kančių ir sugalvojo pagiedoti. Ji taip įsijautė, jog neišgirdo, kaip jis atėjo į jos kambarį, o jį pamačiusi taip sutriko, kad negalėjo dainuoti. Jis pradėjo ją erzinti, sakydamas, kad ji jam patinka ir kitaip užkalbėdamas, o ji, būdama visiškai nepatyrusi, patikėjo juo ir vėl Mikas suviliojo Urtę, ir vėl ji jam pasidavė. Ši graži akimirka truko iki tol, kol grįžo visi namiškiai ir vėl viskas buvo taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Vilius Šimonis vedė Laužių Etmę, kuri ėmėsi smarkių pertvarkymų Šimonių sodyboje. Ji nusipirko karietą, o vėliau ir prie jos derančius arklius. Nusprendė nugriauti pašiurę, o vietoj jos pastatyti naują ir niekas negalėjo jai pasipriešinti. Taip pat paprašė, kad Ana iki Kalėdų išeitų į žmones. Kartą čia buvo parėjusi ir Urtė, tačiau suprato, kad jos gimtinė pasikeitė ir jog namai pasikeitė. Pati Urtė taip pat buvo nebe ta pati skaisti ir dora mergaitė, nors iš pradžių to niekas nepastebėjo. Vasario mėnesį ji turėjo tapti motina, tačiau Mikas nepripažino to vaiko ir vadino ją pasileidėle bei sakė, kad gal tas vaikas yra nuo jų berno Stepo. Sužinojusi šią naujieną Urtės motina nebeleido jai grįžti namo, nors pati ir buvo kalta dėl šios Urtės nelaimės. Kartais mergina nesusivaldydavo ir viską išdėdavo Sobrienei, bet kartą gavo nuo jos antausį ir suprato, kad visa jų šeima yra vienoda. Baigėsi tarnavimo metai ir Urtė persikraustė gyventi pas savo sesę Marę Bintakienę, kuri buvo šlykštaus charakterio, turėjo nedidelius namus, tačiau vis vien priėmė ją į savo šeimą. Aišku, Urtės nelaimę jai prikaišiodavo kiekvieną dieną, tačiau vis vien ja rūpinosi. Deja, vieną dieną mergina neatlaikė viso to spaudimo ir nusprendė, jog lengviausias būdas jai būtų nusiskandinti Veivirže. Ji pasiryžo šiam veiksmui ir išėjo prie upės. Ilgai ėjo kankinama visokių minčių ir kai jau buvo pasiruošusi šokti į vandenį, ją kažkas sulaikė. Tai buvo Stepas, kuris ėmė ją klausinėti, kodėl ji norėjo šitaip pasielgti. Tačiau pagauta išgąsčio Urtė nualpo. Stepas išsigando, kad ji nenumirtų ir


nunešė ją į jos sesės namus, nepasakydamas, kur ją rado. Urtė susirgo, tačiau greitai atėjo ir diena, kada ji pagimdė dukrelę, kurią pavadino Rože, nes norėjo, jog vardas būtų išskirtinis. Pasklido Aukštujuose žinia, kad Mikėlis Šimonis atvažiuoja aplankyti savo gimtinės kartu su sūnumi Heincu. Visas kaimas ruošėsi šiam įvykiui ir greitai atėjo ta diena. Pamatęs savo gimtąją žemę Mikėlis pravirko ir pasakojo sūnui apie kiekvieną kraštą, pro kurį jie važiuodavo ir Heincas suprato, kodėl tėvas taip myli savo tėvynę. Išėjo Heincas ir vienas pasivaikščioti po apylinkes, tačiau greitai grįžo namo. Kitą dieną Šimonių namuose buvo šventė ir buvo pakviesti visi. Heincas laukė ateinančios Urtės, tačiau ji vis nesirodė ir jis sunerimo. Paprašė Anos, kad nuvestų jį pas ją, o sesė buvo jos prašiusi to nedaryti, tačiau vaikinas labai prašė ir ji nusileido. Nuvedė jį pas Urtę, kur jie ją rado su kūdikiu ant rankų ir tuomet visi Heinco jausmai persimainė. Jie persimetė keliais žodžiais ir jis suprato, kad gali pamiršti ją visiems laikams, nors taip stipriai mylėjo ir buvo pasiryžęs ją parsivežti į Karaliaučių. Mikas vedė Ėvę, kuri buvo labai sunkaus charakterio ir nuolat pykdavosi su visais tarnais, todėl jis labai prašė tarnaujančios šeimos pasilikti, bet vėl įsiveržė jo žmona ir apibarė tarnus, kurie nusprendė vis dėlto nepasilikti. Todėl jie vėl susibarė ir Ėvė jam priminė apie Urtę, kuri ilgai nebuvo apsilankiusi jo mintyse. Kadangi jo žmona nemokėjo surasti tinkamų tarnų, jis turėjo važiuoti į Žemaitiją jų parsivežti. Kai važiavo namo, visą kelią galvojo apie Urtę ir važiuodamas pro Šimonių ūkį pamatė moterį su maišu ant pečių, tačiau tuo metu pasibaidė žirgai ir jis išvirto iš vežimo bei prarado sąmonę. Kai pabudo, pamatė Urtę Šimonytę verkiančią prie jo ir prašančią jo atsikelti. Kai pamatė, jog jis gyvas ji pasitraukė nuo jo ir paprašė, kad šis užkeltų jai ant pečių maišą bei pasuko savo keliu. Namuose jos laukė Rožė, kurią prižiūrėjo ponia Bernotienė. Rožė matė, kad mama verkė, todėl verkė ir ji tyliai sau, o Urtės viduje vis graužė sąžinė dėl to, kas nutiko. Mirė Urtė ir Rožė persikėlė gyventi į Marės Bintakienės namus. Čia ji buvo nuolat užgauliojama, nes dėl savo ligos ji nieko negalėjo daryti, tik gulėti lovoje ir valgyti bei verkti. Jos pusbroliai ir pusseserės nuolat iš jos tyčiojosi ir mušė ją, o ir teta negailėjo jai blogų žodžių, tik Bintakis kartais ją užtardavo. Kartą pas juos į svečius atvažiavo Krustaičiai, kurie buvo seniau priešai su Bintakiais, bet bendros nelaimės žmones suartina. Jie turėjo sūnų, kuris pamatęs verkiančią Rožę, nusprendė ją paguosti. Mergaitė jautėsi nemylima, todėl jis ją guodė ir pasakė, kad jai niekas jos nemyli, tai jis ją mylintis. Mergaitei, retai girdinčiai tokius gražius žodžius, suvirpėjo širdis ir ji jau tada pamilo Ansiuką. Atėjo pavasaris ir Bintakis sumeistravo Rožei ramsčius, kad ji galėtų išeiti į lauką pasišildyti saulėje. Sėdėdama tokioje geroje atmosferoje ji ėmė sveikti ir net jos senelė tai buvo pastebėjusi. Vieną dieną čia atvyko Ansiukas. Jį pamačiusi Rožė nušvito ir pamanė, kad jis atėjo jos aplankyti, nors iš tikrųjų jį buvo atsiuntusi mama perduoti laiško, jis pabuvo su mergaite iš gailesčio ir tuomet išėjo. Greitai Bintakių šeimą papildė dar vienas vaikas ir kadangi Rožė nėjo į mokyklą, ji buvo pasodinta prie vygio jo prižiūrėti, todėl vėl visa išbalo ir dar labiau susirgo. Atėjo Kalėdos, atėjo Anei laikas išeiti iš Šimonių namų. Kadangi ji buvo labai jauna ir labiausiai išlepinta, niekas nenorėjo jos priimti į ūkį, todėl iš pradžių ji dirbo piemenaite ir tik vėliau, perėjusi į kitą ūkį, gavo geresnį darbą. Taip ji tarnavo šešerius metus, kol pakliuvo į Klaipėdos kraštą, kur gavo geresnį darbą, tačiau neilgai ji galėjo taip dirbti, nes pasiilgo tėvų, gimtinės ir ilgai nelaukusi parbėgo ji į Aukštujus, o tėvai nepyko, nes žinojo, kad Šimoniai negali tarnauti vokiečiams. O Šimonims gyventi savo namuose darosi vis sudėtingiau, nes Etmė ėmė nuo jų nusukinėti išimtinę, nebedavė jiems malkų, liepė visiškai patiems savimi rūpintis ir Vilius niekuo negalėjo padėti savo tėvams, nors žinojo, kad žmona yra neteisi. Nuo visų tų pykčių pasimirė Ilžė ir visi ją išlydėjo. Nuo to laiko marti pasidarė labai lipšni ir pakvietė Krizą gyventi su jais visais kartu vienoje stūboje, kur ji gamindavo jam valgyti. Krizo sveikata ėmė blogėti ir jis suprato, kad ateina paskutinioji. Čia apsilankė visa jo šeima, tačiau visi Šimonys nemėgo Etmės, todėl vėl visi susipyko.


Vieną dieną Etmė davė senukui gėrimo, nuo kurio jam vėl susuko vidurius, todėl jis viso jo neišgėrė, todėl jį ištuštino Jokūbėlis, Etmės sūnus. Iškart berniukas krito žemėn ir Krizas suprato, kad marti visą laiką jį nuodijo. Tuomet Etmės akys tapo kaip žvėries ir ji klykdama išnešė vaiką į lauką. Čia susirinko žmonės ir ėmė ją vadinti žmogžude ir visaip kitaip iš jos tyčiotis, o Vilius pats savęs nekentė už tai, kokį žvėrį vedė. Visus Aukštujus sukrėtė žinia apie tas skerdynes. Įvyko teismas, kuriame Vilius buvo nuteistas sėdėti kalėjime už tai, kad parūpino baltosios, kuri buvo skirta arkliams, o ne žmonėms nuodyti, o Etmei buvo nukirsta galva. Visi Šimonių daiktai buvo parduoti varžytinėse. Taip ir baigėsi Šimonių likimas.

2. Mano nuomonė apie knygą

Manau, kad šią knygą reikėtų perskaityti visiems, kurie mano, jog jų gyvenimas yra blogas, likimas sunkus ir viskas, ko jie imasi – nesiseka. Čia pamatysite, ką reiškia, kai gyvenime iš tiesų visos aplinkybės ir sutapimai susiklosto taip, jog žmonės viską gauna, rodos, lengva ranka, bet dar paprastesniu būdu viską ir praranda. Taip pat, skaitant šią knygą, pradedi mąstyti apie tai, kas iš tiesų yra tas likimas ir jog dažniausiai tu negali pakeisti tavęs laukiančios įvykių sekos – tik šiek tiek pakoreguoti, tačiau tai, ką tau lemta patirti, tikriausiai ir patirsi, todėl labai įdomu skaityti apie tai, kaip žmonės svajoja ir vėliau, išsipildžius toms svajonėms, gailisi, kad kažkada to norėjo. Man ši knyga labai patiko, nes čia svarbiausia buvo ne veiksmai, įvykiai, o žmonių likimai. Visas veiksmas vyksta keliomis siužetinėmis linijomis, žinoma, yra šiek tiek nenuoseklus, nes vis keičiasi pagrindiniai veikėjai ir jų gyvenimo istorijos, tačiau tai tik parodo, kaip mes ir mūsų giminės esame glaudžiai susiję ir jog dažnai iš protėvių klaidų pasimokydami, galime išvengti arba sušvelninti savo būsimas klaidas. Taip pat man patiko ir tai, jog autorė įasmenino ir savo negalią kūrinyje. Čia buvo veikėja vardu Rožė, kuri buvo Ievos Simonaitytės prototipas. Ji gyveno visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis ir iš mergaitės jausmų, aprašomų knygoje, mes galime suprasti, kaip autorė jautėsi vaikystėje ir su kokiomis problemos susidūrė. Pati autorė buvo labai įdomi asmenybė ir kupina įdomių minčių, todėl labai sunku įsivaizduoti, ką ji išgyveno būdama vaikas ir kaip ji su tuo susidorojo. Man patiko ir tai, jog šioje knygoje yra skatinamas patriotiškumas. Juk vien Mikėlio veikėjas parodo, kokia buvo daugelio tuometinių lietuvių nuomonė apie lietuvybės išsaugojimą. Visiems daug labiau rūpėjo žadami dideli pinigai, aprūpintas gyvenimas ir persekiojimo nebuvimas, tačiau už visą tai reikėjo sumokėti atsižadant savo kalbos, kultūros bei papročių. Bet man labai patiko, jog kūrinio pabaigoje buvo parodoma, kad žmogus be savo tėvynės negali ir jog Mikėlis vis dėlto sugrįžo paskutinį kartą pamatyti savo žemės vien tam, kad galėtų numirti be sąžinės priekaištų ir atsiprašyti brolio už tai, kad būdamas jaunas ir kvailas atsisakė būti lietuviu. Labai sužavėjo ir tai, kaip autorė perteikė problemas, būdingas visų laikų žmonėms. Viena iš tų problemų yra nesantuokiniai vaikai. Šioje knygoje ta situacija yra lyg vadovėlis jaunoms merginoms, kuo reikia tikėti, o ko verčiau pasisaugoti. Labai gerai yra aprašomos abiejų pusių mintys bei šeimų reakcijos į pasekmes, o tai labai pagyvina knygos skaitymą, nes visus įvykius tu išgyveni kartu su veikėjais: mėgini juos užjausti, teisti, pateisinti, o kartais ant jų pyksti. Tuomet tu gali iš tiesų įsijausti į knygą ir geriau ją išanalizuoti. Taip pat man labai patiko tai, kaip perteikiama žmonėse gyvenantis sąžinės jausmas. Kartais tau gyvenimas taip atkeršija, jog dėl savo padarytų skriaudų tu tiesiog negali kalbėti, o juk žodžiai yra praktiškai vienintelis būdas, kuriuo tu gali atsiprašyti kito žmogaus už padarytus blogus darbus. Taip buvo ir Anskiui, kuriam tai buvo žiauresnė bausmė už bet kokias galimas, nes jis juk buvo sakytojas, visas jo darbas buvo kalbėti, o kai reikėjo ištarti lemiamus žodžius, sąžinė užspaudė jam


lūpas ir tai buvo didžiausia bausmė, kokią jam galėjo suteikti gyvenimas. Tai mums parodo, kad gyvenime už kažką teisti ar nubausti gali tik pats Dievas ir mes ne teisėjai, kad galėtum tai daryti. Manau, kad ši knyga yra tokia rekomenduojama todėl, kad ją perskaitęs gali panaudoti beveik visuose rašiniuose, nes kai siužetas pasibaigia, tavo galvoje dar lieka daug klaustukų, į kuriuos gali atsakyti tik tu pats, nes ši knyga kiekvienam žmogui duoda skirtingų pamokymų, minčių apmąstymams ir parodo, kokie gali būti žmonių likimai. Tikriausiai ne vienas iš mūsų bandė sulyginti savo šeimų likimus. Žinoma, vienodų įvykių nenutinka, tačiau pati įvykių seka (t.y. geras įvykis, blogas įvykis, dar blogesnis įvykis, labai geras įvykis..) gali būti labai panaši ir niekas negali žinoti, kas dėl to kaltas.

3. Vieta ir laikas

1. Vieta – Aukštujų kaimas. Citata: Jeigu prisikeltų šiandien iš kapų vienas kitas senelis, kuris gimęs augęs Aukštuojuose, ar jis beatsisektų tenai? 5psl

2. Laikas – XVIII – XIX a. Citata: Bet nors kelios Šimonių kartos ir be jokių pažymėtinų prietykių gyveno – gimė, augo, karšo ir mirė, kaip visi kiti pasaulio piliečiai,- vėl kartą skaudžiai juos aplankė likimas, dar ne visai pasibaigus aštuonioliktajam amžiui. 73psl

4. Aforizmai

1. ...kam reikia žodžių jaunystėje,- svarbu, kad vienas kitą supranta. 54psl

2. ...pasitenkink tuo, ką turi, ir būsi laimingas... 57psl

3. O piktas pageidimas ir dievo bijantį žmogų persekioja. 97psl

4. ...juk neteisus grašis į kaupą neina... 105psl

5. ...kad reikės, bus ir išeitis. 107psl

6. Dievą kišenėj nešio, o velnią po laukus gainio... 121psl

7. Žmogus svajoja, o dievas valdo. 135psl

8. Nuo savo kryžiaus niekas neišbėgs. 136psl

9. Kada bėda pro šalį, tai ji jau nebe tokia baisi. 142psl

10. Taip, tik iškeliavus iš tėviškės, išėjus iš namų, težinai, kokie jie gražūs ir malonūs! 173psl

11. Kaip kas sau įsitrupina, taip turi ir išsrėbti. 180psl

12. ...širdies ant liežuvio nereikia nešioti. 212psl

13. Laimingajam laikas neribotas, laimingasis neskaito valandų. O kas laimingas? Laimingas tasai, kurį didžiosios, žodžiais neišreiškiamos meilės bangos paskandina savo gilybėse. 214psl

14. Kokiu saiku seikėsi, tokiu bus tau atseikiama... 308psl


15. Žinoma, kur du barasi, čia abu ir kaltu... 315psl

5. Nežinomi žodžiai

1. O kartais tos pačios mintys pakildavo su gandru, kuris už skūnios, sename klevo medyje, turėjo lizdą, su vyturėliu arba ir kitu aukštai lekiančiu paukščiu į padanges paskladinėti. 13psl

Skūnia – pašiurė, stoginė.

2. ...naktį kitose trobelėse pažvelgus pro langus į vidų, galima esą pamatyti neregėtą keistą žiburį, o jo šviesoje vaikščiojančios baltai apsirengusios freilinės. 17psl

Freilinė - aristokratinės kilmės merginų pareigybė karalienės, carienės arba princesės svitoje.

3. Pradėjo ūkis didėti, aruodai pildytis taip, kad iki naujos dagos jau nebeišsisemdavo. 72psl

Daga – kaitra, karštis.

4. Lininiais baltais kaip sniegas marškiniai, juoda kamzole, pilkomis milinėmis kelnėmis apsirengęs, su lazda rankoje eina Šimonis apžiūrėti savo laukų. 90psl

Kamzolė – liemenė.

5. Urtė ištraukė iš motinos skrynios naują, visai naują lastinginį jaką ir apsviliko. 170psl

Jakas – kailiniai.

6. Pamažu, visai pamažu ji maunasi tumpines.

Tumpinės – kumštinės pirštinės.

6. Pagrindinė mintis/idėjos

Manau, kad šiuo kūriniu norėta pasakyti, jog gyvenime viskas nebūna vienodai gerai arba vienodai blogai: visas gyvenimo kelias yra vingiuotas ir tu niekuomet negali žinoti, kada tavęs laukia stati įkalnė, o kada smagus nuolydis. Likimas niekada nėra vienodas, todėl žmonėms jis atneša įvairių išbandymų, kurie jiems suteikia gyvenimišką patirtį. Taip pat yra parodoma, kad dažniausiai šeimose likimai persiduoda iš kartos į kartą, todėl niekada nereikia stebėtis, jog tau ypatingai sekasi ar visiškai nesiseka – užtenka pažiūrėti į protėvių gyvenimus ir suprasi, iš kur tai paveldėta. Šimonių likimas buvo gan sunkus, tačiau gali pastebėti vis pasikartojančius įvykius kiekvieno smulkiau aprašyto veikėjo gyvenime: įvairios nuojautos, nelaimingi įvykiai ir problemų sprendimai juos visus suvienija.

7. Apie autorių

Ieva Simonaitytė - Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, buities ir išskirtinių lietuvninkų likimų vaizduotoja. Jos gyvenimo ir kūrybos kelias panašus į Žemaitės kelią. Abi rašytojos išsilavinimą pasiekė knygų skaitymu, gyvenimo patirtis ir įgimta dovana stebėti


aplinką ir žmones - abiejų kūrybos šaltinis. Ieva Simonaitytė gimė 1897m. sausio 23d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, dėl to negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912-1914m. I.Simonaitytė gydėsi Augenburgo sanatorijoje Vokietijoje. Iš ten grįžo pasveikusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje "Eglė", bendradarbiavo "Tilžės keleivyje" ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje. 1921m. I.Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A.Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, "Ryto" spaustuvėje korektore, "Prūsų Lietuvių balso" redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. I.Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami Mažosios Lietuvos laikraščiuose, tačiau iki 1935m. I.Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. Tais metais I.Simonaitytei už romaną "Aukštujų Šimonių likimas" paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936m. I.Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938-1939m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963m. I.Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1967m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. I.Simonaitytė mirė 1978m. rugpjūčio 27d. Vilniuje.

8. Problemos

Šiame kūrinyje buvo iškeliama nutautėjimo problema. Kodėl Mikėlis pasirinko skanesnę duoną, išmainydamas ją į gimtąją žemę? Kodėl net ir grįžęs į namus, kuriuose visi nekentė vokiečių, jis vis vien kalbėjo vokiškai, taip skaudindamas savo artimuosius? Kodėl Urtė, matydama, jog tėvai nelabai trokšta, jog ji važiuotų į Karaliaučių, vis vien taip veržiasi ten išvykti? Kodėl vis dėlto senatvėje Mikėlis sugrįžta į gimtąjį kraštą? Šios ir panašios problemos buvo nagrinėjamos kūrinyje.

Taip pat buvo iškelta pavydo problema. Kodėl žmonės vieni kitiems pavydi, nes kažko neturi, o net nesistengia tai gauti? Ar teisinga, kad vedami pavydo žmonės naikina kitų darbu sukauptą gėrį, manydami, kad taip vykdo Dievo valią? Kodėl žmonės vieni kitiems dažnai linki blogo, o po to graužiasi dėl to? Ar gerai, jog kai kitam žmogui nutinka kas nors blogo, visi aplinkui džiaugiasi? Į šiuos klausimus kūrinyje buvo atsakinėjama.

Taip pat buvo nagrinėjama ir meilės problema. Kodėl žmonės, norėdami patenkinti savo aistras, visus savo troškimus užslepia po žodžiu „meilė“? Ar teisinga kito žmogaus atžvilgiu, kalbėti apie jausmus, kurių iš tikrųjų nėra? Ar teisinga, jog trumpalaikio susižavėjimo vaisius, tai yra vaikas, turi kentėti dėl tėvų klaidų ir nepatirti tikrosios tėviškos meilės? Kodėl net ir senovėje egzistavo tokios problemos, kai moralės normos buvo daug griežtesnės? Į šiuos klausimus kūrinyje buvo bandoma atsakyti.

Iškeltas ir žmogiškumo klausimas. Ar galima gyventi šioje žemėje, kai žinai, kad kažkam atėmei gyvybę? Ar galima prašyti išsaugoti tave gyvą, jei pats kažką nužudai? Kodėl žmonės kartais nejaučia sąžinės priekaištų dėl tokių dalykų, kurie nėra atleistini? Ar teisinga, teisinti savo poelgius


savo impulsyvumu ar emocionalumu? Kodėl kiti žmonės pateisina tokį elgesį ir neskiria aukščiausiosios bausmės? Į šiuos klausimus kūrinyje nebuvo atsakinėjama.

Taip pat buvo nagrinėjama ir silpnavališkumo problema. Kodėl žmonės dažnai nemoka pasipriešinti savo žmonoms, tėvams ar vaikams ir pasiduoda didžiulei jų įtakai? Ar teisinga, kad nuo to jie turi kentėti patys, taip kankindami ir visus aplinkui gyvenančius žmones? Kodėl dažnai mes bandome teisinti žmones, kurie nėra verti pateisinimų ir mūsų ginybos? Ar teisinga senus žmones skriausti tiek morališkai, tiek fiziškai, kaip Vilius skriaudė savo tėvus dėl savo žmonos Etmės? Į šiuos klausimus kūrinyje buvo atsakoma.

Buvo iškeltas ir nuojautos klausimas. Ar galima pasitikėti tuo jausmu, kuris yra vadinamas nuojauta? Ar galima sakyti, kad nuojauta buvo teisinga, jei tai, ko tu tikėjaisi, ir atsitiko, ar tai greičiau tavo pačio tos minties įsikalbėjimas? Kodėl vieni žmonės nujaučia lemtingus likimo įvykius, o kiti pasitinka juos visiškai „akli“? Kaip žinoti, kada galima ko nors išvengti, o kada tai žūtbūt įvyks? Į šiuos klausimus kūrinyje nebuvo atsakoma.

9. Pasakojimo atomazga

Manau, kad pasakojimo atomazga vyksta tuomet, kai yra nužudomas Viliaus Šimonio sūnus Jokūbas, nes tuomet yra galutinai parodoma, koks negailestingas Šimoniams yra likimas, išaiškėja visos Etmės apgavystės, miršta ir paskutinis žymus Šimonių atstovas Krizas ir visas knygos siužetas artėja pabaigos link.

Citata: Jokūbėlis, meilusis, brangusis jo vaikas, susirietęs kaip kirmėlaitė, guli ant šaltosios, drėgnosios žemės. 398psl

10. Pagrindiniai veikėjai

Veikėjas Bruožas Citata

Vyriausiasis Šimonis Jis buvo senas Šiandieninis rūmų savininkas taipjau skaičių metų ant savo kupros neša. 17psl

Jis buvo uždaras Jie neišplepa kitiems savo sielos paslapčių. 17psl

Jis buvo pagonis Endriaus kunigaikštis nelekia, šuoliais nejoja, o tik kaip jo tėvas čia, bokšto viršūnėj, taip ansai ties anuo ąžuolu žiūri į tolį ir tyliai tyliai meldžiasi savo dievui Perkūnui. 19psl

Lydija Šimonytė Ji buvo rūpestinga Niekas neturi laiko pasirūpinti ligone; jei ne Šimonytė, supūtų


Dabarienė. 22psl

Matas Šimonis Jis buvo stropus Ir Matas per dieną stropiai dirbo drauge. 22psl

Jis buvo svajotojas Kaži kas jį vis ten traukė...pasvajoti? 22psl

Jis buvo kuklus Girtis jis nemėgsta, o motina tik be reikalo krimstųsi dėl sūnaus nemandagumo. 24psl

Jis buvo baimingas ir silpnas Tasai svajotojas, - jaunas, silpnutis ir baimingas... 25psl

Jis labai mylėjo savo motiną Matas pirmasis suklupo ties motinos lova; jis be galo myli savo motiną. 30psl

Jis buvo ramus Bet Matas ramus, vis dar ramus. 31psl

Jis buvo darbštus Nueina rytą Ašpurvis į Aukštujų atkalnį – Matas jau stovi ant kojų; vakare, nors ir kaži kaip vėlai, Matas dar vis tebedirba. 54psl

Jis buvo gražus Ji jau prisipažįsta sau, kad jis daug gražesnis už Ermanį. 55psl

Gerda Ašpurvytė Ji buvo kukli Iki tol Matas nėmaž nekreipė dėmesio į triūsiančią kuklią mergaitę. 48psl

Ji buvo daili ir baiminga Daili ji. Ir, rodosi, labai baiminga: nieko daugiau nebekalba,tik retkarčiais pakelia akis į Matą ir nurausdama greit vėl jas nuleidžia. 48psl

Ji buvo jautri Pamatė užuojautos ašaras ant jaunosios mergaitės veido Šimonis, ir linksmai sutvaksėjo širdis jo krūtinėje. 48psl

Ji turėjo geltonus plaukus Iš ten dar geriau galėjo stebėti gelsvaplaukę lietuvaitę. 48psl


Ji buvo išmintinga Juk daili mano Gerda ir labai išmintinga. 49psl

Etmonas Šimonis Jo išvaizda Jis žymiai paaugęs, sudrūtėjęs, dailesnis. Ir judrus, ir prašmatnus, tai čia, tai ten įpina vokiškų sakinių. 61psl

Jis buvo išpuikęs Ir tas mandrumas, Etmono, apsaugok dieve! 61psl

Jis turėjo sąžinę ...graužia Etmoną sąžinė... 63psl

Anikė Lamsotienė Ji buvo kukli Bet kukliai, lyg gėdingai, nuleidžia ji savo galvutę. 78psl

Ji buvo daili Anksti rytą atsikėlė jaunoji Lamsotienė linksma ir daili, kaip visada. 79psl

Jokūbas Šimonis Jis buvo jau senas Plaukai balti kaip žydinti obelis, kaip baltų dobilėlių laukas, per kurį jis žengia. 90psl

Jis turėjo gražias akis Jo akys skaidrios ir budrios kaip jaunuolio, tik pradedančio apsiprasti su pasauliu. 90psl

Jis buvo mylimas, griežtas ir teisingas

Kaimynai jį myli, bet ir bijo. Jis griežtas ir teisingas žmogus. 90psl

Jis buvo kuklus Kas jį tikrai pažįsta, tas žino, kad jis jau ne toks turtuolis, kaip piktų liežuvių skelbiama, ir kad jis niekada netroško begalinių turtų. 93psl

Jis buvo kietasprandis Bet jis bus toks pat kietasprandis buvęs, kaip ir Jokūbas. 95psl

Jis turėjo gerą vaizduotę Nė vienam neatėjo mintis į galvą, kad tai galėtų būti vėjai, Šimonio kur nors girdėta ar net paties sugalvota pasaka. 100psl

Jis buvo kantrus Juk ne žmogus, tik angelas tegali tokį kantrumą turėti, tokios siurbėlės nesunaikinti, nesutrypti


kojomis! 161psl

Krizas Šimonis Jis buvo išmintingas ir doras Krizas išmintingas vaikas, doras. 91psl

Jis buvo darbštus Darbštus, negirtuoklis, nepralaidokaus. 91psl

Jis buvo kantrus O rasi mano kantrumo, mano tylėjimo jis sugėdintas. 166psl

Ilžė Šimonienė Ji buvo daili ir išmintinga Ilžė ne tik daili, išmintinga, bet ir apsisukanti mergelė. 109psl

Ji buvo gudri Didžių galingų žodžių pasakyti jis niekada nemokėjo, ir buvo užtai labai laimingas, gavęs tokią gudrią ir išmintingą žmoną, kuri tuojau ir priežodį žino. 137psl

Anskis Šimonis Jis buvo tingus ir veidmainis Vaikeli, koks Anskis žmogus, žinau aš, žinai ir tu: tinginys, veidmainis. 117psl

Jis turėjo sąžinę Stengiasi Anskis nutildyti staiga atbudusią savo sąžinę, tik tai nepigiai pavyksta. 119psl

Jis buvo gražus Ir gražus jis vyras! 122psl

Mikėlis Šimonis Jo išvaizdą Ne sūnus, bet ponas įžengė pro duris, svetimas, aukštas ir puikus. Plaukai taip apkarpyti, kad pakaušyje nieko, o priešakyje kuodas, kreivu sklastymu nuverstas ant vieno šono. 130psl

Urtė Šimonytė Ji buvo protinga Vilius man pernai sakė, kad ji labai esanti moksli. 166psl

Ji buvo jautri O tu jau ir taip esi opi. 167psl

Ji buvo padori Dabar tu tokia padori mergelė, eini į bažnyčią, lankai visus surinkimus. 169psl

Ji buvo smalsi Ji baiminga, bet ir smalsi. 172psl


Ji buvo paklusni Paklusniausias mano kūdikis į ką dabar pavirto! 185psl

Ji buvo daili Bet daili mergelė... 190psl

Ji turėjo gerą balsą Tai gerklė! Tai tikrai dievo dovana! 198psl

Ji turėjo geltonus plaukus Tai buvo Urtė, gelsvaplaukė, skaisčiaveidė mergaitė, jų tarnaitė. 199psl

Ji buvo atkakli ...atkakliai, bet jau šiek tiek linksmesnė atsakė Urtė. 213psl

Ji buvo užsispyrusi Užsispyrėlė tu, bet vis tiek tu man prisipažinsi. 213psl

Ji buvo kilni Ir štai lyg žvynos nukrinta jam nuo akių, ir staiga jam pasirodo Šimonytė tokia kilni, tokia nepaprasta, beveik norėtų jis pasakyti – šventa. 255psl

Mikas Sobrys Jis buvo gražus, stiprus Mikas Sobrys, jaunas, gražus, stiprus. O jau akys, akys!.. 203psl

Jis buvo išdidus Ir vis dėlto ji tesvajojo apie Miką, apie tą gražųjį ir išdidųjį Miką Sobrį. 203psl

Jis buvo mandagus Labai mandagiai Mikas paėmė knygą ir padavė Urtei... 21psl

Etmė Šimonienė Ji buvo šykšti, pavydi, pikta Ir šykšti ji, ir pavydi, ir pikta, kartais lyg pasiutusi katė puolusi ant savo motinos. 216psl

Ji buvo griežta ...tai reikia man nors kiek griežtesnės žmonos, kuri tikrai mokėtų gyventi. 216psl

Ji buvo plepi Nubėgo Etmė prie kaimynės Gelžienės ir paklojo liežuvėlį... 308psl

Ji buvo veidmainė Bet Gelžienė pažįsta Etmę Šimonienę, pažįsta veidmainingą jos veidą, dvišakį jos liežuvį,


baisųjį jos godą. 308psl

Ji buvo godi Ne, tokių godišių Gelžienė nekenčia, baisiai nekenčia! 309psl

Vilius Šimonis Jis buvo lėtas Aš pats ne toks jau apsisukąs... 216psl

aukštujų Šimonių likimas

Documents