Balys SruogaBalys Sruoga

Balys SruogaBalys Sruoga

Trumpa biografija, asmenybės bruožai, veikla. ,,Dievų miškas”:,,Dievų miškas”: istorinė situacija Lietuvoje, Štuthofas, kūrinio žanras, stilius, reikšmė.

Parengė Panevėžio r. Raguvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita KarpavičienėParengė Panevėžio r. Raguvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita Karpavičienė

BiografijaBiografija Gimė 1896 m. Baibokų kaime, Biržų apskr., ūkininko šeimoje. Mokėsi Panevėžyje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. Dirbo mokytoju Vilniuje, Spaudos biure, Lietuvos dienraščio

redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį Vilkolakio teatrą, dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jį perkėlus į Vilnių ir grįžęs iš koncentracijos stovyklos – Vilniaus universitete.

1943–1945 m. kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Gdansko.

Mirė 1947 m. Vilniuje, sulaukęs 51 metų. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Balio Sruogos kapasBalio Sruogos kapas

AsmenybėAsmenybė B. Sruoga buvo ypatinga asmenybė. Turėjo

didelę vidinę energiją, tačiau ne pastovią, o pulsuojančią: čia linksmas, kūrybingas, čia liūdnas, bejėgis. Savo kitoniškumą mėgo pabrėžti ir išvaizda, rūbais.

Buvo rašto, knygos žmogus.

Daugybė slapyvardžių (apie 40) rodo B. Sruogos keitimosi, literatūrinio apsimetimo, pagaliau ir žaidimo pomėgį. Šį pomėgį labai atitiko kelionės.

TalentaiTalentai Poetas Prozininkas Dramaturgas Teatrologas Literatūros ir tautosakos tyrinėtojas Vertėjas Publicistas

„„Dievų miškas“ Dievų miškas“ –

tai atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga.

* * *

Žinomiausias ir populiariausias rašytojo kūrinys,

vienas savičiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių.

Istorinė situacija LietuvojeIstorinė situacija Lietuvoje

1943 m. Lietuvoje buvo paskelbta savanorių registracija į lietuviškąjį SS legioną ir įvairias reicho tarnybas, jaunimas slapstėsi kur kas įmanė, prasidėjo suėmimai ir trėmimai į Vokietiją.

Kovo 16-osios naktį rašytojas buvo areštuotas „keletui parų“, kurios nusitęsė į dvejus koncentracijos stovyklos metus.

Kartu su B. Sruoga buvo suimti 46 gana gerai Lietuvoje žinomi žmonės: profesoriai, advokatai, karininkai, pedagogai, valstybinių įstaigų tarnautojai ir kt.

Vėliau išaiškėjo, kad lietuviai inteligentai suimti už „pasipriešinimo judėjimą“, kuriame, beje, nė vienas iš suimtųjų nebuvo aktyviai dalyvavęs.

B. Sruoga į tą sąrašą pateko greičiausiai dėl bendro antifašistinio nusiteikimo, o patį suėmimą nulėmė kritiška hitlerinės armijos padėtis Rytų fronte, nepavykęs mėginimas sudaryti lietuviškąjį SS legioną, pastangos dėl to įbauginti Lietuvos visuomenę.

Buvo planuojama suimtuosius likviduoti, tik paskutiniu momentu sprendimas buvo pakeistas, matyt, bijant galimos visuomenės reakcijos.

Štuthofas (Stutthof) Štuthofas (Stutthof) Įkurta 1939 m.

Jis apibūdinamas kaip „eilinė“, „provincinė“

stovykla, nes turėjo mažiau kalinių, buvo atokiai nuo

Berlyno ir aukščiausių SS pareigūnų. Tačiau nuo kitų

hitlerinių mirties fabrikų ji skyrėsi nebent tik savo dydžiu

(per jos krosnis perėjo ne milijonai, kaip Osvencime,

Mauthauzene ar Dachau, o „tik“ 80 000 kalinių).

Štuthofas oficialiai nebuvo laikomas naikinimo

stovykla, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo.

Skirtumas buvo tas, kad čia žmogų nukankindavo,

čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti

iš bado.

Štuthofe mirė du iš trijų patekusių.

Kalinys vidutiniškai išlaikydavo tik 3–4 mėnesius.

Čia nuolat būdavo apie 4 tūkst. kalinių.

Daug B. Sruogos situaciją lageryje lėmė darbas

lagerio raštinėje ir geras kalbų mokėjimas. Jis leido

palaikyti ryšius su įvairių kraštų kaliniais – lenkais, rusais,

vokiečiais, danais, estais, čekais, norvegais (iš viso

lageryje buvo apie 50 tautybių žmonių).

Rašytojas lageryjeRašytojas lageryje

Sunkiomis lagerio

sąlygomis jis stengėsi išlikti

savimi. Pvz.: demonstratyviai

nenešiojo lagerio kepurės

(„politinis kalinys nepridengta

galva“, „išdidus ir nenešiojantis

kepurės“, „vienplaukis, liesas ir

aukštas tarsi keršto simbolis“ –

toks išlikęs kalinių atmintyje).

(B. Sruogos Nr. 21319)

Kaip pasipriešinimą lagerio vidinei nuostatai reikia suprasti B. Sruogos pastangas organizuoti šiokią tokią kultūrinę veiklą: kasdien vienas ar kitas kalinys pasakojo ką nors iš savo buvusios specialybės. Buvo aiškinamasi ekonomikos, istorijos, meno, pramonės, politikos, filosofijos ir kiti klausimai.

Tokių improvizuotų paskaitų metu B. Sruoga

pasakodavo apie rusų ir ukrainiečių literatūras, teatrą,

alpinizmą.

Štuthofo koncentracijos stovykla (1945 m., kairėje – barakas, kur 1943 m. gyveno lietuvių grupė)

1943 m. rudenį persikėlus į

naująją stovyklą, B. Sruoga

ėmėsi burti literatūra

besidominčius grupės kalinius

į glaudesnį būrelį. Kalbėdavosi

apie literatūrą, skaitydavo

savo parašytus kūrinėlius, juos

aptardavo. Vėliau ėmė rengti

ir programėles visam blokui.

1944 m. pavasarį B. Sruoga ėmėsi kūrybos ir pats:

Aš taip ilgiuosi kūrybinio darbo... Mano dabartinės padėties beprasmiškumas veda į pasiutimą... Kūryba jam tapo savotiška užuovėja nuo lagerio tikrovės, kitu pasauliu, kuriame stengdavosi pamiršti ir aplinką, ir savo nedalią, vienintelė priemonė neišeiti iš proto.

Lageryje buvo parašyti keli straipsniai teatro

temomis, keletas komedijų, poetinė drama „Pavasario

giesmė“, straipsnių literatūros teorijos klausimais.

Jonas Šernas, „bambizas nuo Biržų“, išgelbėjęs

rašytojo gyvybę, išgelbėjo ir jo lagerinius kūrinius, kurių

Sruoga, išdalijęs visą maistą ir sunkesnius drabužius,

nemetė net sunkiausiomis žygio minutėmis, ant mirties

slenksčio.

Į Vilnių Balys Sruoga

buvo parvežtas 1945 m.

gegužę.

Rašytojų sąjungos

dėka gavęs kelialapį,

rašytojas išvyksta gydytis į

Birštoną, ten iš karto imasi

atsiminimų knygos „Dievų „Dievų

miškasmiškas“..

B. Sruoga, grįžęs iš Štuthofo

SugrįžimasSugrįžimas

Ši knyga jam – ne tik liudytojo žodis ir žuvusių

draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas

atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis

išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas

surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje aplinkoje.

Gal dėl to prie rankraščio sėdi ypač daug, po

8–12 valandų per parą. Rudenį darbas buvo baigtas.

Kūrinio įvertinimasKūrinio įvertinimas

„„Dievų miškas“Dievų miškas“ sulaukė netikėtos reakcijos:

tekstą buvo siūloma taisyti,

jis buvo nepagrįstai įvertintas kaip „ciniškas šaipymasis

iš vokiškųjų grobikų aukų“.

Knyga pasirodė po rašytojo mirties praėjus 10 metų –

1957 m.

Kūrinio ypatumaiKūrinio ypatumaiTai ne vienintelė knyga apie šią stovyklą, tačiau

ji skiriasi nuo kitų: B. Sruoga beveik niekur nepraveria vidinių išgyvenimų (tai gana neįprasta memuarinėje literatūroje).

Atsiribojimas nuo savo išgyvenimų, kaip ir apskritai rašytojo vengimas kalbėti apie Štuthofą, ,,Dievų miške” reiškė nenorą draskyti dar skaudžias praeities žaizdas.

Kita vertus, sava kančia ir nelaimė B. Sruogai nebuvo vienintelis ir tuo labiau esminis dalykas kalbant apie Štuthofą.

Jam, rašytojui humanistui, buvo kur kas svarbiau suvokti matytų ir išgyventų baisybių mastą, pobūdį ir priežastis, atskleisti esmę fašizmo, kuris jam pirmiausia buvo visiškas žmogiškumo paniekinimas, atsisakymas nuo tūkstantmečių žmonijos kultūros ir etikos normų.

B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus:

kaip ir kodėl fašizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi.

ProblematikaProblematika

Kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti iš paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis?

M. K. Čiurlionis. Sonata Nr. 5. Finale

Kūrinio žanrasKūrinio žanras

„ „Dievų miškas“ – Dievų miškas“ – dokumentas ir literatūros kūrinys.dokumentas ir literatūros kūrinys.

Dokumentikai atstovauja tiksliai registruojami įvykiai, jų aplinkybės, autentiškos pavardės, tikri veiklos ir gyvenimo faktai, pagaliau asmeninė istorija – du kartus patekta į klipatų gretas ir abu kartus per plauką išvengta mirties.

Meniniu kūriniu (net romanu) šis tekstas vadinamas pirmiausia dėl jo stiliaus – tariamai objektyvaus, nešališko, o iš tikrųjų giliai ironiško santykio su patirtu siaubu.

StiliusStilius

Ypač gili ir prasminga kūrinio potekstė, kurioje skausmas, pasipiktinimas ar gailestis lieka kaip vidinė tragedija, „asmeninis reikalas“.

Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką“ kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę.

Savotiškas ironiškas autoriaus požiūris į vaizduojamą tikrovę.

Juoko prasmėJuoko prasmė

Ironiškasis požiūris formuoja itin savitą groteskinį kūrinio pasaulį, kuriame ašaromis atmieštas juokas dengia skausmo grimasą, atveria tragiškąjį tikrovės paradoksalumą ir anormalumą, o svarbiausia – žmogaus situacijos tokioje aplinkoje siaubą.

„Dievų miške“ juokiamasi, galima sakyti, iš visko.

R. Radzevičius. ,,Kritimas”

Tas požiūris – savotiškas

ginklas prieš žmogiškos būties

pamatų ir normų iškraipymą,

aplinkos brutalumą, netikrumą

dėl savo ateities ir net

gyvybės.

M. K. Čiurlionis. ,,Šaulys”

Ironija – pastanga

išlikti žmogumi bet

kokioje situacijoje,

nepasiduoti niokojančiam

lagerio poveikiui.

R. Radzevičius. ,,Viltis”

„„Dievų miške“Dievų miške“ ironija reiškia ir kritišką savisaugos distanciją tarp individo ir jam svetimos aplinkos, aktyvų, net piktą nepasitenkinimą ja, nepritarimą, kvietimą prie kitų vertybių.

„„Dievų miškas“Dievų miškas“ liudija, kad juokas – „šviesos ginklas“, „didžiausia išmintis“.

Kūrinio reikšmėKūrinio reikšmė

Šiuo metu Balio Sruogos knyga – pripažinta

memuarinės lietuvių literatūros klasika, apibūdinama kaip

„vienas originaliausių veikalų gausioje Europos

memuaristikoje apie hitlerinius konclagerius“, „unikalus

kūrinys lietuvių prozoje“, „ironiškosios literatūros

šedevras“.