1. Bizantijos imperija.......................................................................................................................................................... 1BIZANTIJOS SANTYKIAI SU KAIMYNAIS.....................................................................................................................23. Bizantijos kultūra............................................................................................................................................................ 54. Islamo atsiradimas ir svarbiausieji jo bruožai................................................................................................................. 85. Arabų kalifatas.............................................................................................................................................................. 106. Islamo šalių kultūra....................................................................................................................................................... 127. Valstybės Vakarų Europoje l tūkstm. pab.-II tūkstm. pr...............................................................................................148. Valstybių susikūrimas Šiaurės ir Rytų Europoje...........................................................................................................169. Europa tampa krikščioniškuoju žemynu....................................................................................................................... 1710. Normanų žygiai............................................................................................................................................................. 1911. Kijevo Rusia.................................................................................................................................................................. 2212. Rytų Pabaltijys l ir II tūkstm. sandūroje.........................................................................................................................2313. Krikščionių bažnyčia......................................................................................................................................................2514. Erezijos viduramžiais. Husitų judėjimas........................................................................................................................ 2715. Vienuolynai ir jų vaidmuo vidurinių amžių visuomenės gyvenime...............................................................................2916. Kryžiaus karai................................................................................................................................................................3117. Feodalizmas Vakarų Europoje...................................................................................................................................... 3318. Valstietis viduramžių visuomenėje................................................................................................................................ 3519. Miestai ir miestiečiai...................................................................................................................................................... 36Prekyba viduramžiais........................................................................................................................................................... 3820. Mokymas ir mokslas...................................................................................................................................................... 3921. Menas............................................................................................................................................................................ 4022. Badmečiai, epidemijos ir kitos nelaimės........................................................................................................................4223. Viduramžių žmogaus pasaulėvaizdis............................................................................................................................. 4424. Mąstymo savitumas viduramžiais................................................................................................................................. 4625. Mongolai totoriai ir jų užkariavimai.............................................................................................................................. 4826. Lietuvos valstybės susikūrimas ir jos kovos su riterių ordinais.................................................................................... 5127. Lietuvos valstybės stiprėjimas.......................................................................................................................................5128. Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštas................................................................................................................................ 5329. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vytauto laikais.........................................................................................................5530. Luominės monarchijos Prancūzijoje susikūrimas ir raida..............................................................................................5731. Karaliaus valdžia ir visuomenė Anglijoje..................................................................................................................... 6035. Atgimimas Italijoje.........................................................................................................................................................6236. Renesanso kultūros plitimas Europoje. Renesanso menininkai ir mąstytojai................................................................ 6437. Didžiųjų geografijos atradimų priežastys ir prielaidos. Portugalai atranda kelią į Indiją.............................................. 6638. Kristupas Kolumbas atranda Ameriką. Pirmoji kelionė aplink pasaulį........................................................................ 6839. Senosios Amerikos civilizacijos.....................................................................................................................................7040. Didžiųjų geografijos atradimų padariniai.......................................................................................................................7241. Reformacija Europoje.....................................................................................................................................................7442. Katalikų bažnyčios atsinaujinimas ir kontrreformacija.................................................................................................7743. LDK valstybė ir visuomenė nuo XVI a. pr. iki Liublino unijos....................................................................................7944. Reformacija ir kontrreformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje........................................................................ 8045. Liublino unija................................................................................................................................................................. 8346. Olandijos ir Anglijos iškilimas.......................................................................................................................................8547. Absoliutizmas Vakarų Europoje.................................................................................................................................... 8848. Rusija XVII-XVIII a..................................................................................................................................................... 9150. Vokietijos žemės ir Prūsijos iškilimas............................................................................................................................9751. Lenkijos-Lietuvos valstybė: smukimas, reformų mėginimai...................................................................................... 10252. Šiaurės Amerikos kolonizacija ir JAV susikūrimas..................................................................................................... 10553. Europiečių skverbimasis į kitus žemynus XVI-XVIII a.............................................................................................. 108

1. Bizantijos imperija

Rytų Romos imperija po tautų kraustymosi395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Rytų Romos

imperija apėmė Balkanų, Mažosios Azijos pusiasalius, Siriją ir Egiptą. ŠI galinga šalis dar buvo vadinama Bizantija. Tas pavadinimas kilo iš Bizantijo miesto - senovės graikų kolonijos, - kuris 330 m., perkėlus į jį imperijos sostinę, buvo pavadintas Konstantinopoliu.

Bizantijoje klestėjo dideli ir turtingi miestai: Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija. Imperijos nedraskė dideli vidaus nesutarimai. Mažai čia buvo ir maištingų vergų, nes žemę dirbo laisvieji valstiečiai, kurie prireikus tapdavo kariais - šalies gynėjais. Karo vadai ir kariuomenė neturėjo tokio savarankiškumo ir galios, kaip Romos legionai ir jų vadai. Imperatoriaus valdžia Bizantijoje buvo stipri. Per didžiules permainas, V a. sužlugdžiusias Romos imperiją ir pakeitusias Europą, Bizantija ne tik išliko, bet tapo galingiausia to meto valstybe, kurioje klestėjo ūkis ir kultūra.

Konstantinopolis - antroji RomaImperijos sostinė buvo Konstantinopolis. Jame gyveno imperatorius, patriarchas, aukštieji valdininkai, daug žymių mokslininkų ir menininkų, klestėjo amatai ir prekyba. Sostinę puošė daug pastatų, ypatingai graži ir didinga buvo Sofijos katedra. Konstantinopolis buvo įsikūręs jūros ir sausumos kelių sankryžoje. Prekyba miestui davė daug pajamų, kurių dalis buvo skirta jį tvarkyti, puošti, statyti pastatus. Sostinės gyventojai vandeniu buvo aprūpinami centralizuotai iš po miestu įrengtų rezervuarų. Šaltinių vanduo šiuos rezervuarus pasiekdavo vandentiekiu. Miesto dydis, turtai, grožis stebino bei žavėjo ir imperijos gyventojus, ir svetimšalius keliautojus. Dydžiu, turtais, prabanga, kultūra Konstantinopoliui negalėjo prilygti joks kitas europiečiams žinomas miestas. Apie jį buvo pasakojama ir rašoma su nuostaba, susižavėjimu ir pagarba. Jis buvo vadinamas "pasaulio miestu", "antrąja Roma". Savo reikšme istorijoje Konstantinopolis gali būti lyginamas su Roma.Imperijos valdymasImperiją valdė imperatorius. Jam buvo pavaldūs visi gyventojai, pradedant Stačiatikių bažnyčios galva -Patriarchu ir baigiant laisvaisiais valstiečiais. Jokios kitos to meto Europos šalies valdovas neturėjo tokios galios. Katalikiškoje Europoje karaliai dėl valdžios varžydavosi su vasalais ar popiežiumi ir dažnai jiems pralaimėdavo. Bizantijos imperatoriai į kitus valdovus žiūrėjo iš aukšto ir laikė juos esant žemesnio rango.

Didžiulę valstybę tvarkė imperatoriaus paskirti valdininkai. Jie kontroliavo visas valstybės gyvenimo sritis, prižiūrėjo, kad viskas būtų tvarkoma pagal imperatoriaus leidžiamus įstatymus.

Bizantijos ūkis

Per imperijos žemes ir jos krantus skalaujančiomis jūromis vyko intensyvi prekyba tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai. Sostinės prekyvietėse buvo galima įsigyti kiniško šilko, indiškų prieskonių ir dramblio kaulo, vertingos medienos, kailių iš Šiaurės šalių ir įvairių kitokių prekių. Ilgą laiką Bizantijos pirkliai daugiausia prekiavo su Rytų šalimis, nes Europoje amatai buvo menkai išsivystę, viešpatavo natūrinis ūkis. Konstantinopolio ir kitų miestų pirkliai pasiekdavo tolimiausius imperijos valdų kampelius. Pirkliai perpardavinėdavo prekes, atgabentas iš Kinijos ir Indijos. Iš tų šalių buvo atvežami prieskoniai, šilkas, dramblio kaulo dirbiniai, įvairios prabangos prekės. Kol prekės iš Kinijos ir Indijos pasiekdavo Bizantiją, o vėliau Europą, jos būdavo kelis kartus perparduodamos ir perkraunamos, gabenamos sausumos ir vandens keliais.

Imperijos turtus didino ir amatininkų darbas. Jų dirbtuvėse buvo gaminamas stiklas, audžiami vilnoniai ir šilkiniai audiniai, gaminami ginklai, aukso dirbiniai; buvo statomi laivai, klestėjo keramika. Šilko paslaptį bizantiečiams atskleidė du vienuoliai, kurie, rizikuodami gyvybėmis, iš Kinijos pargabeno šilkverpių. Amatininkai savo gaminiais aprūpino imperijos gyventojus. Daug prekių bizantiečiai parduodavo ir kitose šalyse. Įvairiose Azijos, Europos, Šiaurės Afrikos šalyse archeologai randa Bizantijos amatininkų dirbinių liekanų, monetų. Tai patvirtina didelius šios šalies prekybos mastus.

Pirkliai, amatininkai mokėjo valdovui mokesčius. Prekyba iždui duodavo tokių didelių pajamų, kokių viduramžiais neturėjo joks kitas valdovas. Nemažai pajamų imperatorius gaudavo iš jam priklausiusių dirbtuvių, kasyklų, kuriose dirbo vergai. Lyginant su Europa, Bizantijos žemdirbiai išaugindavo gausesnį derlių.

Klestinti prekyba, amatai, žemės ūkis, patogi geografinė padėtis, aukšta kultūra lėmė Bizantijos galią ir svarbų vaidmenį, kurį ši šalis vaidino viduramžiais.

BIZANTIJOS SANTYKIAI SU KAIMYNAIS

Bizantijos kaimynai ir kariuomenė

Bizantijos valdovų žemės driekėsi nuo Dunojaus upės Europoje iki Egipto. Im­perijos pasienyje gyveno daug tautų, su kuriomis buvo nuolatos kovojama. Tais laikais valstybių sienos dažnai kišdavo. Jas galėjo pakeisti kaimynų įsiveržimai. Nuo jų imperiją saugojo kariuomenė, kurios pagrindą sudarė valstiečiai. Laisvieji valstiečiai nemokėjo mokesčių, bet turėjo eiti karinę tarnybą. Imperatoriai, nenorėdami prarasti karių, įstatymais stengėsi neleisti valstiečiams nuskursti, draudė prašyti turtingųjų globos, prarasti laisvę. Ilgainiui valstiečiai nusigyveno ir nuo karinės tarnybos buvo atleisti. Vietoj jos privalėjo mokėti mokesčius, už kuriuos buvo samdomi kariai. Samdiniai stengėsi gerai uždirbti ir išlikti gyvi. Karinę tarnybą ėjo ir Bizantijos pajungtos tautos, pavyzdžiui, bulgarai. Kol imperatoriaus iždas gaudavo didelių pajamų, buvo galima išlaikyti didelę samdinių armiją, statyti tvirtoves ir laivus, gaminti daug ginklų. Bet I tūkstm. pab., sumažėjus iždo pajamoms, karinė imperijos galia pradėjo silpti.

Bandymai atkurti Romos imperijąImperatoriaus Justiniano laikais (527-565 m.) buvo pamėginta atkurti Romos imperiją. Bizantijos karvedžiai buvusiose Vakarų Romos imperijos valdose kovėsi su ten savo valstybes įkūrusiais barbarais. Imperijos kariai užkariavo vandalų karalystę Šiaurės Afrikoje, ostgotų valdas Italijoje ir vestgotų valstybę Pirėnuose. Ilgi ir brangiai kainuojantys karai ištuštino valstybės iždą ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Mirus imperatoriui Justinianui, Bizantija prarado iš barbarų atkovotas žemes.

Karai su PersijaStiprus ir pavojingas imperijos priešas buvo Persija, pagal valdžiusią dinastiją dar vadinama Sasanidų imperija. Bizantija nuolatos su ja kariavo dėl rytinių žemių. Persai šiuose karuose pasiekdavo didelių pergalių. Jie užėmė Siriją. Didelis Antiochijos miestas buvo sugriautas, o visi jo gyventojai išvaryti į nelaisvę ir apgyvendinti Persijoje. 602 m. persų kariuomenė pasiekė vakarinę Mažosios Azijos pusiasalio dalį ir priartėjo prie Konstantinopolio, bet buvo priversta pasitraukti. Vėliau persai užgrobė Palestiną ir Egiptą. Varginantys ir permainingi karai tęsėsi ištisus dešimtmečius. Jie baigėsi, kai Sasanidų imperiją ir jos valdas 642 m. užgrobė musulmonai arabai.

Kovos su arabaisVII a. pirmoje pusėje arabų gentys, gyvenusios arabų pusiasalyje, priėmė naują tikėjimą - islamą ir susivienijo į didelę bei galingą valstybę. Greitai jie tapo visų kaimyninių šalių, tarp jų ir Bizantijos, siaubu. Arabai nugalėjo Persiją, užgrobė Bizantijos valdas - Siriją ir Egiptą. 717 m. jie puolė ir du metus apsiautę laikė Konstantinopolį. Sostinę išgelbėjo atkaklus gyventojų pasipriešinimas, "graikų ugnis", bulgarų pagalba, neįprastai dideli žiemos šalčiai ir badas, siautęs arabų stovykloje.

Arabai, gyvenę dykumose, greitai įsiviešpatavo didelėje Viduržemio jūros dalyje. Jie užėmė Kretą, Kiprą, Siciliją. Arabų jūrininkai ir plėšikai ilgam sutrikdė Bizantijos prekybą.

Bizantija ir slavaiŠiaurinė Bizantijos siena Europoje ėjo Dunojaus upe. Ją saugojo tvirtovės. Už Dunojaus gyveno slavai, kurie veržėsi į imperiją ir siekėjoje apsigyventi. Bizantijos imperatoriai, nepajėgdami atlaikyti nuolatinio slavų spaudimo ir norėdami įsigyti sąjungininkų, leido jiems įsikurti Balkanuose. Už tai slavai turėjo padėti imperijai apsiginti nuo kitų barbarų. Slavų gentys gyveno bendruomenėmis, mokėjo imperatoriui mokesčius ir gynė imperijos sienas.

VII a. prie imperijos sienų iš rytų atsikraustė bulgarai. 679 m. jie persikėlė per Dunojų ir su ten gyvenusiais slavais sukūrė valstybę, kuriai vadovavo bulgarų

Justinianas ir jo svita. VI a. mozaika Ravenos katedroje

chanas Asparuchas. Per porą šimtmečių bulgarai asimiliavosi su slavais. Valdant kunigaikščiui Borisui (852-888 m.), jie priėmė krikštą iš Bizantijos.

Įkūrę savo valstybes ir sustiprėję, naujieji gyventojai pradėjo nebepaisyti imperatoriaus valios. Dėl to tarp Bizantijos ir jos teritorijoje įsikūrusių Bulgarijos ir Serbijos nuolatos vyko kovos. Tik po ilgų karų Bulgarija tapo pavaldi imperijai. Kovojant su bulgarais pagarsėjo imperatorius Vasilijus II, dar vadinamas bulgarmušiu, po vieno mūšio įsakęs apakinti 15 000 belaisvių. Prijungus bulgarus, imperijos siena laikinai vėl pasiekė Dunojų. Bulgarai iš Bizantijos valdžios išsivadavo tik XII a. pab.1190 m. Serbija taip pat tapo nepriklausoma nuo imperatoriaus, o XIII-XIV a. ji labai sustiprėjo. Serbijos karalius Steponas Dušanas net skelbėsi serbų ir graikų valdovu, bet nugalėti Bizantijos nepajėgė.

Imperija ir normanaiPaskutiniaisiais I tūkstm. a. visa Europa patyrė normanų, atplaukiančių iš Skandinavijos, antpuolius. Į Bizantijos valdas normanai atplaukdavo ir iš šiaurės, per rytų slavų žemes (dabar Rusija ir Ukraina), ir iš vakarų, pro Gibraltaro sąsiaurį. Bizantiečiai su normanais prekiavo. Dalis ateivių imperijai net ėjo karinę tarnybą. Vėliau normanai užgrobė pietų Italiją ir Siciliją.

Kryžininkai nusiaubia KonstantinopolįNuo XI a. pab. vyko kryžiaus žygiai į Palestiną. Pradžioje imperija iš šių žygių turėjo naudos: žygių dalyviai, keliaudami per Bizantiją, pirko maistą, gyvulius joti ir nešti nešulius, ginklus. Jie kariavo su arabais ir turkais, didžiausiais imperijos priešais. Bet 1204 m. ketvirtojo kryžiaus žygio dalyviai, užuot plaukę į musulmonų žemes, užgrobė ir nusiaubė Konstantinopolį. Nukentėjo net bažnyčios. Užimtoje imperijos dalyje kryžininkai įkūrė valstybę - Lotynų imperiją. Vėliau Bizantijos gyventojams pavyko išvyti užkariautojus, bet imperija jau niekada nebeatgavo buvusios galybės, o Konstantinopolis - šlovės. Prekybą Viduržemio jūroje galutinai į savo rankas perėmė Venecija, kurios pastangomis kryžininkai puolė Konstantinopolį.

Išsivadavusios imperijos valdos apėmė Mažosios Azijos pusiasalio šiaurės vakarų dalį, nedideles sritis Balkanuose ir salas šiaurinėje Egėjo jūros dalyje. Valstybė nusilpo. Ją draskė vidaus vaidai. Tuo metu Bizantijai pradėjo grėsti naujas didelis pavojus.

Turkai osmanaiXI a. į Mažąją Aziją įsiveržė turkai seldžiukai. 1071 m. jie sumušė bizantiečių kariuomenę ir užgrobė didžiąją imperijos valdų dalį Mažojoje Azijoje. XIII a. pab. turkų chanas Osmanas sukūrė stiprią valstybę, kurios gyventojai buvo pradėti vadinti turkais osmanais, o valdovas - sultonu. Bizantijos imperatorius buvo priverstas pripažinti save sultono vasalu.

Galinga turkų osmanų valstybė palaipsniui pradėjo grobti kaimynines šalis. XIV a. pab. jie pavergė Bulgariją ir Serbiją. Virš Bizantijos pakibo didžiulė grėsmė, o ji neturėjo kuo pasipriešinti turkams. Iš buvusios imperijos valdų buvo likęs tik Konstantinopolis su nedidelėmis apylinkėmis.

Konstantinopolio žlugimasTurkų valdos ir galia buvo didžiulė. Jie turėjo galingą armiją, stipriausią tais laikais artileriją. Konstantinopolis, kažkada vadintas "pasaulio miestu", buvo silpnas ir bejėgis. 1453 m. turkai apsiautė Konstantinopolį, kurio sienas gynė tik 10 000 karių. Turkų patrankos dienų dienomis griovė miesto sienas. Viena ataka sekė

kitą. Tik vienos sienos turkai nepuolė, nes negalėjo įplaukti į sostinės vidaus uostą, Aukso Ragą, saugojusį miestą iš šiaurės. Įplaukti į uostą neleido storos grandinės. Tuomet turkai sugalvojo laivus į Aukso Ragą įvilkti sausuma. Jie paklojo lentas, ištepė jas riebalais ir pervilko savo laivus. Tai leido atakuoti silpną šiaurinę miesto sieną. Konstantinopolis krito 1453 m. gegužės 29 d. Paskutinis imperatorius Konstantinas XI žuvo. Žuvo beveik visi miesto gynėjai. Imperijos sostinė buvo siaubiama 3 paras. 60 tūkst. gyventojų turkai pardavė į vergiją. Konstantinopolis, pervadintas Stambulu, tapo turkų imperijos sostine. Šv. Sofijos katedrą turkai pavertė mečete. Taip pasibaigė tūkstantmetė Rytų Romos imperijos istorija.Artėjant Bizantijos žlugimui, daug mokslininkų, dvasininkų, menininkų kėlėsi gyventi į religiniu požiūriu giminingą Rusiją, kuri, kaip buvo manoma, tęsė žlungančios imperijos tradicijas. Graikų ugnis. Rankraščio miniatiūra. XIII a.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl Bizantija nuolatos kariavo?2.Žemėlapyje suraskite Bizantiją ir šalis, su kuriomis ji kovojo.3.Kokios Bizantijai buvo arabų užkariavimų pasekmės?4.Kokie Bizantijai buvo ketvirtojo kryžiaus žygio padariniai?5.Kada ir kodėl žlugo Bizantijos imperija?6.Kodėl turkams pavyko sutriuškinti Bizantiją?

3. Bizantijos kultūra

Bizantija - antikinės kultūros tradicijų tęsėjaBizantija nuo barbarų antpuolių nukentėjo nepalyginamai mažiau, nei Vakarų Romos imperija. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Bizantija ilgą laiką buvo vienintelė antikinės kultūros paveldėtoja ir saugotoja. Visas jos kultūrinis gyvenimas buvo susijęs su antika.

Iki VI a. Bizantijoje oficiali kalba buvo lotynų. Bet daug imperijos gyventojų kalbėjo graikiškai. Graikų kalba buvo vartojama ir krikščionių bažnyčioje. Todėl graikų kalba imperijoje palaipsniui įgijo vis didesnių teisių, o VII a. ji tapo valstybine. Bizantijoje daug išsilavinusių žmonių mokėjo skaityti bei rašyti graikų ir lotynų kalbomis. Tai labai svarbu, nes visa to laiko išmintis, visos žinios buvo užrašytos būtent tomis kalbomis. Kitur Europoje ankstyvaisiais viduramžiais labai mažai žmonių mokėjo skaityti ir rašyti graikiškai.Imperijoje buvo gerai žinoma antikinė graikų literatūra, jos filosofų, rašytojų ir poetų kūriniai. Visoje imperijoje raštininkai perrašinėjo senus rankraščius. Jie buvo ne tik perrašomi, bet ir naujai aiškinami bei komentuojami. Bizantijos imperatoriai ir mokslininkai didžiai vertino Graikijos išminčių kūrinius. Bet jie buvo krikščionys, todėl į pagonišką praeitį žiūrėjo kritiškai. 529 m. uždaryta pagoniška Atėnų akademija, įkurta garsaus graikų

mąstytojo Platono.Glaudžiai siejasi Bizantijos ir senovės Romos įstatymai. Bizantijos įstatymų rengėjai remdavosi Romos

įstatymų pavyzdžiais. Įstatymams rengti buvo sudaryta net speciali komisija, kurios nariai gerai išmanė Romos teisę. Parengti įstatymai dažnai atkartodavo ir papildydavo Romos teisę. Platus ir nuolatinis rėmimasis Romos teise padėjo išsaugoti ją nuo užmaršties. Įstatymai Bizantijoje būdavo sujungiami į rinkinius - kodeksus. Tokios įstatymų sistemos, kokia buvo Bizantijoje, viduramžiais neturėjo jokia kita valstybė. Įstatymai reguliavo valstybės ir visuomenės gyvenimą. Jie padėdavo valdininkams geriau valdyti šalį. Bizantijoje buvo suvokiama įstatymų svarba, todėl visi būsimi valdininkai būdavo su jais supažindinami. Tam pasitarnaudavo ir specialiai leidžiamos įstatymų santraukos - teisės vadovėliai.

Švietimas, mokslas ir menas

Buvusi Šv. Sofijos katedra Konstantinopoly/e

Iki XII a. Bizantijoje buvo daugiau raštingų žmonių (tarp jų daug pasauliečių), nei bet kur kitur Europoje. Veikė bažnytinės, valstybinės ir privačios mokyklos. IX a. vid. Konstantinopolyje buvo įkurtas pirmasis

universitetas. Aukštosiose mokyklose mokslus krimto būsimi dvasininkai, gydytojai, teisininkai. Bizantija kaimynams darė didelį įspūdį ne tik turtingumu, bet ir mokslu.

Rytų Romos imperijoje buvo rašomi metraščiai, šventųjų gyvenimų aprašymai, istorijos darbai. Bizantiečiai aprašydavo kovas ir susitikimus su įvairiais imperijos priešais ir svečiais: persais, arabais, normanais, rusais, pietų slavais, Venecijos ir kitų Italijos miestų pirkliais. Bizantiečiai gerai pažinojo aplinkinį pasaulį. Geografai rašė apie kaimynines šalis. Jie mokėjo braižyti planus bei žemėlapius. Įvairiuose metraščiuose, istorikų ir geografų darbuose gausiai aprašyti įvykiai, buities detalės. Labai daug žinių apie protėvius, savo šalių gyvenimą Bizantijos istorikų ir geografų užrašuose gali rasti rytų ir pietų slavai, Artimųjų Rytų šalių istorikai. Mokslo žinios buvo sisteminamos. Pavyzdžiui, Konstantinopolyje buvo parašyta "Istorijos enciklopedija" ir "Žodynas". Šiose knygose galima rasti įvairios informacijos, sužinoti žodžių reikšmes, perskaityti pasakojimus apie garsius žmones.

Šv. Kirilas. XIII-XIV a. freska (Berenda, Bulgarija Bizantija garsėjo savo teisininkais, matematikais, gydytojais, istorikais, geografais, architektais, dailininkais,

auksakaliais. Mokslininkų išradimai būdavo panaudojami praktinėms reikmėms. Bizantiečiai priešų laivus jūroje sudegindavo "graikų ugnimi". Tai buvo degus, chemikų sukurtas mišinys, liepsnojantis net vandenyje.Bizantija - turtinga šalis, joje daug lėšų buvo skiriama statybai. Jos sienas prie Dunojaus nuo slavų antpuolių gynė keliolika tvirtovių. Buvo pastatyti administraciniai pastatai, bažnyčios, vandentiekiai, tiltai, tiesiami keliai. Daugiatūkstantinis, gyventojų atžvilgiu, Konstantinopolis vandeniu buvo aprūpinamas iš Justiniano laikais pastatytų požeminių vandens rezervuarų, į kuriuos vanduo iš šaltinių atitekėdavo akvedukais. Vienas toks rezervuaras užėmė net 140*70 m. plotą, o jo lubas laikė 336-ios aštuonių metrų aukščio kolonos.

Justiniano laikais pastatyta ir pasaulinio garso Šv. Sofijos katedra. Šį didingą pastatą meistrai pastatė per 5 metus, tai buvo stebėtinai trumpas laikas. Tokios statybos viduramžiais trukdavo dešimtmečius. Nuo katedros pastatymo praėjo beveik pusantro tūkstančio metų. Per tą laiką pasikeitė šalies gyventojai, šalies ir sostinės pavadinimai, gyventojų religija, įvyko keletas žemės drebėjimų, o šis didingas pastatas, primindamas Bizantijos ir jos sostinės Konstantinopolio klestėjimo laikus, stovi iki šiol.

Bizantijoje didelis dėmesys buvo skirtas bažnyčių vidaus gražinimui. Sienas puošė mozaikos-paveikslai, sukurti įvairiaspalvius akmenukus arba stiklo gabaliukus įspaudžiant į neišdžiūvusį tinką. Paveikslai, ikonos buvo tapomi dažais ant lygios lentos auksiniame arba mėlyname fone. Tapyba, kaip ir visas menas, buvo religinio turinio. Joje atsispindėjo krikščioniški asketizmo idealai. Paveiksluose šventieji vaizduojami menko kūno, bet didelės dvasios žmonėmis. Šventųjų figūros statiškos ir plokščios, veidai susikaupę ir ramūs. Proporcijų paprastai nebuvo paisoma ir nebuvo siekiama jas teisingai perteikti. Iš vaizduojamos grupės dydžiu dažnai išsiskyrė reikšmingiausia figūra, pavyzdžiui, Kristus. Kitaip nei katalikiškoje Europos dalyje, Bizantijos dailininkų paveiksluose dažnai buvo vaizduojamas imperatorius, nes jis buvo pasaulietinis ir dvasinis valdovas.

Bizantija - krikščionybės skleidėja

Rytų Romos imperijoje ir Vakarų Europoje krikščionių bažnyčia vystėsi izoliuotai, formavosi skirtingos tradicijos. Romos popiežius ir Konstantinopolio

Kristus. XIV a. pab. ikona, Skopje meno galerija, Makedonija

Dievo Motinos ikona. XV a. pab.

patriarchas nuolatos varžėsi dėl įtakos krikščionių pasaulyje. (Romos katalikų ir Ortodoksų (stačiatikių) bažnyčios atsiskyrė 1054 m.) Ir Bizantijos, ir katalikiškų šalių misionieriai krikščionybę stengėsi skleisti pagonių žemėse. Tai turėjo didelės reikšmės tolimesnei tų šalių raidai. Krikštą priėmusios tautos drauge su tikėjimu perimdavo raštą, bažnyčių statymo, paveikslų tapymo, net šalių valdymo ir kitas tradicijas. Tai dažnai lemdavo tas faktas, kad pirmieji "specialistai" atkeliaudavo iš tų pačių šalių, kaip ir krikščionybė. Į apkrikštytas šalis mokyti vyko vienuoliai, kunigai. Kultūros plėtotei didelės reikšmės turėjo ir dvasininkų pavaldumas. Katalikai buvo pavaldūs Romos popiežiui, o stačiatikiai - Konstantinopolio patriarchui.

Vienuoliai Kirilas ir Metodijus, gyvenę IX a., yra garsiausi slavų misionieriai, krikščionybės platintojai, dažnai vadinami slavų apaštalais. Šie vienuoliai Bizantijoje vartotą graikų raidyną pritaikė slavų kalboms. Šiuo raidynu, Kirilo garbei vadinamu "kirilica", pravoslaviškos tautos naudojasi iki šiol. Kirilas ir Metodijus į slavų kalbą išvertė ir evangeliją.

Iš Bizantijos krikščionybę priėmė serbai, bulgarai, rusai. Bulgarų caras Borisas buvo pakrikštytas 864 m., o Kijevo Rusia krikščionybę priėmė 988 m. Bizantijos kultūra didelę įtaką padarė išjos krikščionybę priėmusioms tautoms. Bizantija joms perdavė tikėjimą, raidyną, bažnyčių statybos, ikonų tapymo, metraščių rašymo ir iliustravimo tradicijas. Ši įtaka ypač ryški Rusijoje.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl Bizantijoje išliko glaudūs ryšiai su antikine kultūra?2.Kas siejo Bizantijos ir antikinės Graikijos bei Romos kultūras?3.Kuo reikšmingi Bizantijos istorikų ir geografu darbai?4.Kokios tautos iš Bizantijos priėmė krikščionybę? Kokią reikšmę tai turi šių šaliųkultūrai?

2. ARABAI IR ISLAMAS4. Islamo atsiradimas ir svarbiausieji jo bruožai

Arabai ir jų verslaiArabų gentys gyveno Arabijos pusiasalyje, kurio vakarinę dalį skalauja Raudonoji jūra, rytinę - Persijos įlankos vandenys. Didelę pusiasalio dalį užima stepės, pusdykumės ir dykumos. Klajokliai arabai, vadinami beduinais, vertėsi klajokline gyvulininkyste. Jie augino ožkas, arklius, kupranugarius.

Sėslieji arabai gyveno oazėse ir vertėsi žemdirbyste. Jie augino javus, vaisius, daržoves. Oazių gyventojai prekiavo su klajokliais. Prekybinės gyvenvietės buvo įsikūrusios palei Raudonąją jūrą. Per jas ėjo senas prekybos kelias, Bizantiją jungęs su Indija ir Afrikos šalimis. Arabų gentys tarpusavyje dažnai kovodavo. Kovos kildavo dėl ganyklų arba ir net dėl genties nario įžeidimo ar nužudymo, nes arabų visuomenėje buvo gyvas kraujo keršto paprotys. Dauguma arabų garbino pagoniškus dievus. Visų arabų tikėjimo centras buvo Kaabos šventykla, kurioje stovėjo visų genčių stabai. Kaabos šventykla buvo Mekoje, viename iš stambiausių arabų centrų. Čia gimė Mahometas, žmogus, sukūręs islamą, suvienijęs arabus ir padėjęs pagrindą arabų valstybei.

Pranašas Mahometas ir jo mokymasMahometas gimė apie 570 m. Būdamas vaikas, jis neteko tėvo, o vėliau ir motinos. Našlaitį auklėjo senelis, vėliau dėdė. Vaikystėje jis piemenavo. Vėliau ėmė tarnauti pas turtingą pirklio našlę, kurią vedė. Taip Mahometas tapo turtingu ir gerbiamu Mekos pirkliu. Apie 40-uosius savo gyvenimo metus Mahometas pradėjo girdėti balsus ir matyti vizijas. Apleidęs verslą, jis pasitraukė į dykumą, norėdamas išsiaiškinti šiuos neįprastus reiškinius. Vieną naktį, Mahometo pasakojimu, jam pasirodė archangelas Gabrielius ir įsakė skelbti, jog yra tik vienas Dievas - Alachas, o jis, Mahometas, esąs jo pranašas. Nuo tada Mahometas ėmė skelbti naująją religiją. Naujoji religija

buvo pavadinta islamu, o ją išpažįstantys - musulmonais. Naujoji religija sukėlė Kaabos šventyklą Mekoje pri­žiūrinčios genties diduomenės priešiškumą, nes ji bijojo netekti naudos, kurią teikė stabų kultas. Mahometas ir 70 jo pasekėjų, kartu su šeimomis, buvo priversti palikti Meką ir išvykti į Jatribo miestą, Mekos varžovą. Vėliau Jatribas buvo pavadintas Medina, t.y. pranašo miestu. Pabėgimas iš Mekos į Mediną vadinamas hidžra (622 m. liepos 16 d.). Ji žymi musulmonų eros pradžią. Po neilgai trukusios kovos Mahometas tapo Medinos religinės bendruomenės vadovu ir miesto valdytoju - teisėju ir karo vadu. Nauja religija greitai pritraukė daug šalininkų. Kaaba buvo paskelbta musulmonų šventove, o joje buvę genčių stabai sunaikinti. Per gana trumpą laiką Arabijos pusiasalyje įsigalėjo vieno Dievo Alacho ir jo pranašo Mahometo kultas. Praėjus dviems metams po hidžros, Mahometas mirė. Jis palaidotas Medinoje.

Musulmonai tiki, kad yra tiktai vienas Dievas - Alachas, o jo pranašas -Mahometas. Nors islamas pripažįsta, kad Abraomas, Mozė ir Jėzus Kristus taip pat buvo pranašai, tačiau didžiausiu pranašu laiko Mahometą. Alachas, musulmonų manymu, sukūrė pasaulį ir žmogų, turintį nemirtingą sielą. Po mirties musulmonai patenka į rojų arba į pragarą.

Dažnai musulmonas, ištikus nelaimei sako: "Taip buvo parašyta". Tikėjimas, jog viskas, kas vyksta, yra neišvengiama, vadinamas fatalizmu. Tikėjimas arabus darė bebaimiais, nes, jų manymu, niekas neatsitinka be Alacho valios.

Pagrindinės musulmono priedermėsMahometas, kaip ir Jėzus Kristus, sakė pamokslus, tačiau nieko nerašė. Todėl po pranašo mirties 632 m. kalifas Abu-Bakras nusprendė surinkti visas pranašo pasakytas kalbas. Šie surinkti tekstai ir sudarė šventąją islamo knygą - Koraną, kurį musulmonai privalo skaityti tik arabų kalba. Koraną sudarė 114 skyrių, vadinamų suromis. Koranas reguliuoja visuomeninį ir asmeninį musulmonų gyvenimą. Korane nurodytos pagrindinės musulmono priedermės.

Pirmoji musulmono pareiga - tikėti vienintelį Dievą Alachą ir jo pranašą Mahometą. Islamas kiekvieną musulmoną įpareigoja melstis penkis kartus per dieną. Jis gali melstis bet kur, tačiau esant galimybei tai daryti privalo mečetėje. Prieš pradėdamas maldą, jis turi atlikti ritualinį apsiplovimą, nusiauti batus, atsiklaupti ir melstis atsigręžęs veidu į Meką. Kiekvienoje mečetėje kryptį į Meką rodo jos sienoje esanti niša - mirabas.Aukojimas yra ne mažiau svarbi kiekvieno musulmono priedermė. Musulmonas privalo dalį pinigų arba derliaus paaukoti savo bendruomenės vargšams. Paprastai tai sudaro dešimtadalį musulmono pajamų.

Islamo plitimas 622-733 m.Pasninkas yra ketvirtoji musulmono priedermė. Devintą - Ramadano - mėnesį musulmonai

pasninkauja nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Valgyti ir gerti leidžiama tiktai naktį.Kiekvienas musulmonas, jeigu tik gali, nors kartą privalo aplankyti šventąjį Mekos miestą.

Tikintysis, aplankęs Meką, prie savo pavardės prisideda žodelį "chadži". Jei musulmonas negali aplankyti Mekos dėl kokių nors priežasčių, jis gali apmokėti kito musulmono kelionę.

Be šių penkių musulmono priedermių, kiekvienas išpažįstantis islamą privalo laikytis ir kitų labai svarbių reikalavimų - nevalgyti kiaulienos, negerti alkoholio, nežaisti azartinių žaidimų, nelupikauti.

Islamas leidžia daugpatystę. Žmonos privalo klausyti savo vyrų. Nuo X a. įsigalėjo paprotys moteriai slėpti savo veidą. Net ir dabar kai kuriose šalyse šis paprotys tebėra gyvas.

Musulmonai turi skleisti, platinti savo tikėjimą, todėl islamas pateisina "šventąjį karą" - džihadą prieš kitatikius.

Klausimai ir užduotys

1.Kokią įtaką arabų veiklai turėjo gamtinės sąlygos ?2.Apibūdinkite arabų visuomenę iki islamo įsigalėjimo.3.Palyginkite Mahometo ir Jėzaus Kristaus gyvenimus.4.Kokios svarbiausios musulmono priedermės?5.Kokį vaidmenį arabų genčių gyvenime suvaidino naujoji religija?6.Nustatykite, kokias tikinčiųjų gyvenimo puses reguliavo islamas.

5. Arabų kalifatas

Arabų užkariavimaiPirmieji musulmonų užkariavimai prasidėjo dar esant gyvam Mahometui. Jis privertė paklusti islamo nepriėmusias arabų gentis. Greitai visame Arabijos pusiasalyje gyvenusios gentys buvo įtrauktos į musulmonų kuriamą valstybę. Po Mahometo mirties arabai pradėjo "šventąjį karą" - džihadą su kitomis šalimis.

Arabų užkariavimai, prasidėję 632 m., buvo sėkmingi. Iš pradžių per trumpą laiką arabai užgrobė Bizantijai priklausiusias Sirijos ir Palestinos provincijas, Persiją bei Egiptą. Užkariavę šiaurės Afriką, arabai persikėlė per Gibraltarą ir užgrobė Ispaniją. Po to jie užpuolė Frankų karalystę. Tačiau 732 m., prie Puat-je, frankų kariuomenė, vadovaujama Karolio Martelio, sumušė arabus. Taip buvo sustabdytas jų veržimasis į Vakarų Europą. Musulmonai užgrobė Vidurinę Aziją, Užkaukazę, Afganistaną, Šiaurės Vakarų Indiją. Taip daugiau kaip šimtmetį trukusių užkariavimų dėka arabai išplėtė savo valstybės sienas nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Kinijos ir Indijos rytuose.

Arabų pergales lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia jie buvo puikūs kariai. Arabų gentys, kovodamos tarpusavyje, įgijo didelę kariavimo patirtį. Musulmonai buvo bebaimiai, nes, pasak islamo, vardan tikėjimo kritusio musulmono laukiąs rojus.

Noras praturtėti buvo ne mažiau svarbi priežastis, skatinusi arabus dalyvauti karuose. Po sėkmingo antpuolio penktadalis grobio atitekdavo kalifui, o likusi dalis - jo kariams. Jie pasidalydavo grobį tarpusavyje. Vieną ketvirtadalį grobio pasiimdavo pėstininkai, o trys ketvirtadaliai atitekdavo raiteliams.

Arabų žygių aukomis tapdavo nusilpusios šalys. Bizantijos imperijos provincijų - Sirijos, Palestinos, Egipto gyventojai, kentėję nuo sunkios mokesčių naštos ir religinių imperatoriaus persekiojimų, arabus sutiko kaip išvaduotojus.

Kalifato valdymasSukurtoji arabų valstybė vadinama kalifatu. Ją valdė kalifas, pranašo vietininkas. Kalifui valstybėje priklausė aukščiausia pasaulietinė ir dvasinė valdžia. Pirmieji kalifai buvo pranašo giminaičiai arba jo draugai ir gyveno Medinoje. Prasidėjus tarpusavio kovoms dėl valdžios, nugalėjo turtingiausios Mekos šeimos - Omejadų atstovas Otomanas. Omejadų sostine tapo Damaskas. Užkariautus kraštus kalifai pavesdavo valdyti emyrams, kurie rėmėsi karine arabų jėga. Provincijose emyrai buvo pasaulietiniai ir dvasiniai vadovai. 750 m. po įvykusio

perversmo į valdžią atėjo naujos Abasidų dinastijos atstovai, kurie sostinę iš Damasko perkėlė į Bagdadą. Abasidai sukūrė centrinį valdymo aparatą, kuriam vadovavo viziris. Viziriui valdyti šalį padėjo daugybė tarnautojų, kurie tvarkė finansus, nustatinėjo muitus bei kitas rinkliavas, ir didelis šnipų tinklas. 800 m. informatorių sąraše buvo "1700 pagyvenusių moteriškių". Šnipinėjimo tarnybai vadovavo Bagdado pašto viršininkas.

Kalifato visuomenėKalifato šalių visuomenėje gyventojų daugumą sudarė musulmonai. Iš jų palankiausiai buvo vertinami arabai. Visa valdžia priklausė arabams. Antrą gyventojų grupę sudarė islamą priėmę nukariautų šalių gyventojai. Jie praktiškai turėjo tokias pat teises, kaip ir arabai. Trečią gyventojų grupę sudarė krikščionys ir žydai, toleruojami dėl to, kad buvo minimi Biblijoje. Krikščionys ir žydai privalėjo mokėti žemės ir pagalvės mokesčius. Šių tautų atstovai galėjo verstis beveik visais amatais, tačiau niekada nebūdavo skiriami aukštoms karinėms ar valdytojų pareigoms. Miestuose jie gyveno bendruomenėmis ir išpažino savo religiją. Islamas draudė kalifo pavaldinį krikščionį, žydą ir musulmoną paversti vergu, todėl vergai buvo gabenami iš užsienio. Jie dirbo žemės ūkyje, statybose, tarnavo kariuomenėje. Daugelis vergų tarnavo turtingiesiems.

Musulmonų šeimose pagrindinį vaidmenį vaidina vyrai. Mahometui esant gyvam, svarbus vaidmuo teko ir moterims. Vėliau jos buvo išstumiamos iš visuomeninio gyvenimo ir visą laiką praleisdavo namuose. Nuo IX a. vid. moters padėtis ėmė blogėti, mat prestižu tapo turėti gražių vergių. Moterys privalėjo slėpti savo veidą, nes to reikalavo papročiai. Tačiau moters padėtis visuomenėje priklausė ir nuo to, kuriam luomui ji priklausė. Vergė galėjo išsilaisvinti pagimdydama šeimininkui vaiką. Laisvoji moteris, ypač miestietė, turėjo paveldėjimo ir nuosavybės teises. Iširus santuokai, ji galėjo atsiimti kraitį.

Kalifato šalių ūkisMusulmoniškose šalyse beveik visur ūkininkauti buvo galima tik drėkinant žemę. Daugelyje šių šalių žemei drėkinti buvo naudojamas šadufas ir norija. Žemei įdirbti valstiečiai naudojo kauptuką ir arklą. Buvo auginami ryžiai, šparagai, cukranendrės, alyvos, abrikosai, apelsinai, granatai, datulės. Valstiečiai sudarė apie 80% visų kalifato gyventojų. Kiti gyventojai - miestiečiai - daugiausiai vertėsi amatais ir prekyba. Amatininkai gamino kilimus, keramikos dirbinius, ginklus, indus. Damasko ginklai, Maroko ir Kordobos odos gaminiai buvo žinomi ne tik musulmoniškajame pasaulyje.

Arabų kalifatas prekiaujant buvo tarpininkas tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Arabai kontroliavo visus pagrindinius prekybos kelius. Iš Indijos ir Kinijos arabų pirkliai gabeno prabangos prekes. Vergus, druską, metalus ir miško medžiagą jie įsigydavo Afrikoje ir Europoje. Nemažą prekių dalį sudarė ir pačių arabų amatininkų dirbiniai. Arabai atsiskaitydavo auksinėmis monetomis - denarais ir sidabrinėmis - dirhemais. Ilgos ir sunkios kelionės dykumomis ir jūromis buvo pavojingos, pirkliai jose rizikavo netekti ne tik prekių, bet ir pinigų. Pavojai juos vertė ieškoti kitų atsiskaitymo formų. Taip atsirado čekiai. Jau IX a. puikiai dirbo bankai. Čekį buvo galima išrašyti Bagdade, o pinigus pasiimti Maroke.

Kalifato suirimasDidžiulę kalifato valstybę valdyti iš vieno centro buvo sunku. Dalį savo valdžios kalifas perdavė provincijų valdytojams emyrams. Pastarieji stengėsi tapti savarankiškais valdovais. Dar VII a. tarp musulmonų išryškėjo nesutarimai. Vieni iš jų, be Korano, šventomis laikė ir sunas, knygas, kuriose aprašomas Mahometo gyvenimas ir jo poelgiai. Šie musulmonai imti vadinti sunitais. Tačiau kiti islamo išpažintojai - šiitai - šių knygų šventomis nepripažino ir pradėjo su sunitais kariauti. Religiniai nesutarimai tarp sunitų ir šiitų taip pat buvo svarbi kalifato suirimo priežastis. Pirmiausiai atskilo labiausiai į vakarus nutolusi kalifato dalis ir 756 m. susikūrė Kordobos kalifatas. VIII a. pab. nepriklausoma tapo šiaurės Afrika. Po šių permainų Bagdado kalifatui tepriklausė Arabija, Palestina, Sirija, Egiptas.

Kalifo valdžia silpo. Ją po truputį perėmė didieji viziriai, dažnai priimdavę lemiamus sprendimus. Be to, kalifate įsigalėjo turkai, nes čia iš belaisvių turkų buvo sudaromi ištikimi kariniai daliniai. Ilgainiui turkai į savo rankas perėmė ir patį kalifą. Prie kalifato žlugimo ypač prisidėjo turkai seldžiukai, užkariavę Iraną, Iraką, dalį Mažosios Azijos. Galutinai arabų kalifatą mongolai totoriai sunaikino XIII a. vid.

Klausimai ir užduotys

L Kokios arabų užkariavimų priežastys?2.Kodėl keitėsi kalifato sostinė?3.Kokios šiandieninės valstybės yra įsikūrusios buvusioje Arabų kalifatoteritorijoje?

::

4.Kuo vertėsi kalifato gyventojai?5.Kodėl buvo naudojami čekiai?6.Kokios kalifato suirimo priežastys?

6. Islamo šalių kultūra

Mokslo suklestėjimasViduriniais amžiais arabai išgarsėjo kaip labai išsimokslinusi tauta. Iš tiesų musulmonai labai didelį

dėmesį skyrė mokslui. Korane sakoma: "Nuo gimimo iki mirties siekite mokslo". Mokslu rūpinosi kalifai. Abasidų dinastijos kalifas Al Mamunas (813-833) įsakė surasti ir išversti į arabų kalbą svarbiausius ir žinomiausius graikų ir helenistinio laikotarpio Egipto mokslininkų darbus. Bagdade jis įkūrė observatoriją ir biblioteką, kurioje buvo apie 100 tūkst. knygų. Bagdadas tapo svarbiausiu intelektualiniu centru arabų pasaulyje. Vėliau, arabų kalifatui suskilus į atskiras valstybes, iškilo nauji mokslo centrai: Damaskas, Kairas, Samarkandas, Kordoba, Sevilija, Granada. Knygų rinkiniais garsėjo Kairas, Kordoba. Daugelyje miestų prie mečečių buvo įkurtos bibliotekos. Kairo ir Bagdado universitetai skatino mokslo suklestėjimą. Aukštosiose mokyklose buvo mokoma Korano teisės, matematikos, medicinos. Bagdade, kalifų nurodymu, buvo pastatyti Išminties Namai, kuriuose dirbo daug mokslininkų.

Ypač savo darbais garsėjo arabų geografai. Jie ne tik studijavo knygas apie kitus kraštus, bet ir patys daugelį jų aplankė bei aprašė. Arabų keliautojai ir geografai pabuvojo Afrikoje ir Azijoje, sudarė šių že­mynų žemėlapius. Per arabus Europą pasiekė kinų išradimai - popierius, parakas, kompasas, trikampė burė.Daug naujovių arabai įnešė ir į matematiką. Jie ėmė naudoti indų skaičius ir dešimtainę sistemą su nuliu. Patogūs skaičiuoti ir imti plačiai naudoti skaičiai buvo pavadinti arabiškais, nors arabai jų nesukūrė. Arabų matematikai sukūrė algebrą, vystė trigonometriją ir geometriją. Matematikos pasiekimus arabai pritaikė astronomijoje. Jie sugebėjo apytikriai apskaičiuoti meridianą, sukonstravo astroliabiją,aprašė matomų Žvaigždžių padėtį. Astronomija padėjo tiksliai nustatyti maldų arba Ramadano pradžią. Samarkande, Bagdade, Kordoboje buvo pastatytos observatorijos. Vienas žinomiausių astronomų Al Birunis (973-1048) spėjo, kad Žemė sukasi apie Saulę.

Svarbus arabų mokslas buvo alchemija, šiuolaikinės chemijos motina. Alchemikai ieškojo eliksyro, galinčio prailginti gyvenimą, bei filosofinio akmens, galinčio visus metalus pakeisti į auksą. Arabų chemikai pirmieji pradėjo distiliuoti alkoholį, gaminti sirupus ir eliksyrus.

Islamo šalyse didesni miestai turėjo ligonines. Gydytojų pareiga buvo gydyti pacientus ir mediciniškai patarti. Ligoninėse pageidaujantys privalėjo būti mokomi higienos. Iš vieno žymiausių arabų gydytojo, Avicenos (980-1037), medicinos vadovėlių mokėsi viduramžių Europos gydytojai.

Islamo šalių literatūra

Arabų šalyse labai mėgiama buvo poezija. Iki šių dienų išliko daug poezijos kūrinių. Poetai ir muzikantai, apdainavę karo žygius, meilės džiaugsmus, gyveno valdovų rūmuose.Ypač populiari buvo meilės tema. Nors poetai rašė arabiškai, tačiau nemažai kūrinių buvo parašyta persų ir kitomis kalbomis. Be poezijos, labiausiai žinomos ir skaitomos mūsų dienomis yra garsiosios pasakos "Tūkstantis ir viena naktis". Jos parašytos arabų kalba. Vieni pasakų siužetai yra atkeliavę iš Indijos, kiti - iš Persijos arba Arabijos. Žinomos pasakos apie stebuklingąją Aladino lempą bei Ali-Babą ir keturiasdešimt plėšikų buvo sukurtos Egipte. Tačiau daugumoje pasakų veiksmas vyksta Bagdade. Pagrindiniai pasakų veikėjai yra kalifas ir viziris. Pasakos "Tūkstantis ir viena naktis" yra svarbus istorinis šaltinis susipažįstant su arabų kalifato tautų gyvenimu.

Islamo šalių architektūra

Patys gražiausi musulmonų architektūros statiniai - rūmai ir mečetės. Mečetės paplito kartu su islamo įsigalėjimu. Mečetės planas atitiko Mahometo būsto planą. Rūmai ir mečetės daugiausiai buvo statomi iš vietinių statybos medžiagų. Nemažai statybos elementų arabai pasisavino iš kitų šalių. Iš Bizantijos arabų meistrai perėmė kupolą, iš Persijos - arką. Mečečių vidui puošti buvo naudojami stiuko lipdiniai, emaliuotas fajansas, mozaika, kolonos, ažūriniai langai. Tačiau pastatų viduje nerasime paveikslų, ku­riuose būtų vaizduojami žmonės, gyvuliai. Tai uždraudė dar Mahometas, bijodamas, kad musulmonai negrįžtų į stabmeldystę. Todėl arabai ieškojo naujų išraiškos formų. Pastatus jie ėmė puošti arabeskomis, kaligrafijomis, pynėmis. Ne visur buvo laikomasi Mahometo draudimo. Apie kasdienį arabų gyvenimą daug sužinome iš Persijoje pieštų miniatiūrų, nes jose vaizduojami tiek žmonės, tiek ir kiti gyvi padarai.

Ne mažiau puošnūs buvo arabų meistrų pastatyti rūmai. Visame pasaulyje savo grožiu garsėjo Kordobos (VII a.), Omejadų (VIII a.) mečetės, Alahambros rūmai (XIV a.).

Islamo šalių kultūros reikšmėNukariavę aukštos kultūros šalis, arabai nesistengė primesti joms savo kultūros, papročių, bet patys daugelį dalykų perėmė.

Kalifate gyvenusias tautas jungė islamas ir arabų kalba. Nemažai mokslininkų ir šviesuolių nebuvo arabai, tačiau daugiausia rašė arabų kalba. Bendras islamo šalių kultūros lygis buvo aukštesnis negu tuometinės Vakarų Europos. Kai Vakarų Europoje sunyko raštingumas (V-X a.), miestai buvo apleisti, senjorai viešpatavo savo niūriose pilyse, Rytų šalyse klestėjo amatai ir prekyba, vystėsi mokslas. Arabai ne tiek patys sukūrė originalią kultūrą, kiek išradingai ją perėmė iš nukariautų šalių. Iš indų - skaičius, iš kinų -kompasą, paraką, popierių, iš graikų - antikinio pasaulio palikimą, ypač buvo vertinami Aristotelio darbai. Šiuos pasiekimus arabai perdavė ir europiečiams. Arabų viešpatavimo laikais nukariautų tautų kultūrų pasiekimai susiliejo į vieningą visumą. Jie buvo tarpininkai tarp antikinio pasaulio ir Europos. Kartu su daugeliu sąvokų į Europos kalbas pateko ne vienas arabų kalbos žodis, vartojamas iki šiol: admirolas, sirupas, algebra, eliksyras, islamas, musulmonas, mečetė, muedzinas, alkoholis ir t.t. Viduriniais amžiais arabų mokslas, arabų mokslininkų veikalai buvo labai vertinami. Arabų mokslininkai turėjo didelį autoritetą mokslo pasaulyje.

Klausimai ir užduotys

1.Kokios mokslo šakos buvo labiausiai išvystytos arabų šalyse?2.Kokią įtaką islamo šalin mokslui turėjo senovės graiku, indų, kinų palikimas?3.Kokius arabų literatūros kūrinius jūs esate skaitę? Papasakokite. Ką tas kūrinyspasako apie arabų gyvenimą?4.Kokius statybos elementus arabų šalių architektai perėmė iš kitų šalių?5.Kuo islamo šalių menas skiriasi nuo kitų šalių meno?

3. EUROPA7. Valstybės Vakarų Europoje l tūkstm. pab.-II tūkstm. pr.

Iki Vakarų Romos imperijos žlugimo į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus upių valstybių nebuvo. Didžiuliuose miškais apaugusiuose plotuose gyveno barbarų tautos. Bet viduramžiais padėtis pakito: visoje Europoje susikūrė naujos valstybės.

Germanų gentys sukuria valstybes. Karolio Didžiojo imperijaKarolis Didysis

V a. pab. Vakarų Romos imperijos teritorijoje apsistojo germanų gentys: van­dalai - Šiaurės Afrikoje, vestgotai - Ispanijoje, ostgotai - Italijoje, anglai ir saksai - Britanijoje. Čia jie įkūrė savo ilgiau ar trumpiau gyvavusias valstybes.

Viena iš germanų genčių - frankai - sumušė ro­mėnų kariuomenę ir užėmė Galiją. Vėliau jie užka­riavo daugelį germanų genčių, gyvenusių į rytus nuo Reino. Frankų valstybės valdovu tapo karo va­das Chlodvigas. Tai valstybei buvo lemta augti ir stiprėti.

Nuo 768 iki 814 m. frankus valdė Karolis Didy­sis. Jis išplėtė frankų valstybę. Karolio kariuomenė du kartus perėjo Alpes ir įsiveržė į Italiją. Šiaurinė Italijos dalis buvo prijungta prie Karolio valstybės. Frankų valdovas siekė prijungti ir Ispaniją, kurią buvo užkariavę arabai. Bet ilgos kovos su karin­

gais musulmonais buvo nesėkmingos.

Labai sunkiai Karoliui sekėsi pajungti ir saksų gentis, gyvenusias į šiaurės rytus nuo frankų valdų,tarp Reino ir Elbės upių. Net nukariauti saksai apie 30 metų atkakliai priešinosi, dažnai sukildavo, nes nenorėjo tapti krikščionimis. Galiausiai Karolis dalį saksų įsakė perkelti į kitas frankų valstybės dalis. Saksų diduomenei jis davė žemės, ir ji nebesipriešino frankų valdžiai. Kita saksų žemių dalis buvo išdalyta frankų karvedžiams ir vyskupams.

Karolio Didžiojo valdomoje valstybėje gyveno visos Europos krikščioniškosios tautos, išskyrus Airijos, Anglijos ir Bizantijos gyventojus. 800 m. Karolis Romoje buvo paskelbtas imperatoriumi.

Karolio Didžiojo valstybėje susiformavo viduramžių visuomenė su jos luomais, feodų dalijimu, valdymo tvarka ir įstatymais.

Valstybių susiskaldymas

Po Karolio Didžiojo mirties imperiją valdė jo sūnus Liudvikas Pamaldusis. Liudviko Pamaldžioje sūnūs 843 m. Verdene susitarė

valstybę pasidalyti. Vėliau padalytos Karolio Didžiojo imperijos vietoje susidarė trys valstybės: Prancūzija, Vokietija ir Italija.

Šalys, atsiradusios po padalijimo, nebuvo vieningos. Jas sudarė atskirų feodalų žemės - hercogystės, grafystės. Pavyzdžiui, Prancūziją sudarė net 16 stambių feodalinių valdų. Stambieji feodalai savo valdose buvo visagaliai šeimininkai, o tos valdos - tarsi mažos valstybės. Jie rinkdavo mokesčius, teisdavo gyventojus. Kunigaikščiai, hercogai ir grafai sakydavo, kad karalius - tik pirmasis iš lygiųjų.

X-XIII a. Vakarų Europos valstybės neturėjo vieningos ir aiškiai apibrėžtos teritorijos. Valstybę sudarė žemės, kurių šeimininkai prisiekdavo karaliui ir tapdavo jo vasalais. Bet hercogas ar grafas galėdavo tapti ir kitos, kaimyninės šalies karaliaus vasalais. Pavyzdžiui, dalis Prancūzijos žemių šeimininkų buvo Anglijos karalių vasalai. Pats karalius valdė nedidelę teritoriją - domeną

Centrinės valdžios silpnėjimą ir valstybių susiskaldymą lėmė;keletas priežasčių.Viduramžiais už karinę tarnybą valdovas savo pavaldiniams duodavo žemės - feodą. Gavęs feodą, žmogus iš

pajamų, kurias teikė ta žemė ir joje dirbę valstiečiai, turėjo pats apsiginkluoti ir suburti kariauną. Su ta kariauna buvo tarnaujama karaliams. Ilgainiui feodalai tapo labai galingais, savarankiškais ir jau nebenorėdavo tarnauti.

Skaidyti jėgas ir silpninti centrinę valdžią skatino vengrų ir ypač normanų žygiai. Netikėti puldinėjimai įvairiose vietose vertė statyti įtvirtintas pilis, laikyti stiprius karinius būrius, galėjusius atremti plėšikiškus antpuolius. Tai didino atskirų feodalų galią. Ūkiniais interesais suvienyti šalis viduramžiais taip pat nepavyko, nes vyravo natūrinis ūkis, prekyba buvo menka.

Tik XIV-XV a. vėl stiprėjo karalių valdžia ir kūrėsi vieningos valstybės.

Šventoji Romos imperijaPo Karolio Didžiojo imperijos padalijimo Vokietijos karaliai, ilgiau nei Prancūzijos ar Italijos valdovai, išlaikė stiprią valdžią. Jiems pavyko užkariauti dalį Italijos. Vokietijos karalius OtonasI 962 m. buvo paskelbtas Romos imperatoriumi. Jo valdoma valsty-be buvo vadinama Šventąja Romos imperija. Imperijoje gyveno daug tautų, ji susidėjo iš atskirų karalių, kunigaikščių, hercogų -imperatoriaus vasalų - valdų. Viduramžiais Imperija buvo didžiau­sia ir galingiausia valstybė, o imperatoriaus nuomonė buvo labai svarbi sprendžiant įvairias Europos problemas.

Šventosios Romos imperijos imperatoriusOtonas III su dvasininkais ir kunigaikščiais,

laikančiais jo skydą ir kardą. X a. pab.Miniatiūra

Pirėnų pusiasalis viduramžiais. RekonkistaPirėnų pusiasalis, politine prasme, viduramžiais nebuvo vieningas.

Popiežius Leonas III karūnuoja Karolį Didįjį imperatoriaus karūna, 800 m.

Ispanija tebuvo geografinis pusiasalio pavadinimas.711-713 m. musulmonai arabai nukariavo visą pusiasalį, išskyrus pačią šiaurinę dalį, kurioje išliko kelios

nedidelės krikščioniškosios valstybės. Arabai dar bandė veržtis net į frankų valdas, bet 732 m. jie dukart pralaimėjo. Dėl

Ispanijos tarp musulmonų ir krikščionių užvirė atkaklios kovos, kurios tęsėsi iki XV a. pab. Tos kovos vadinamos re-konkista. Pirėnų pusiasalio šiaurės valstybės - Kastilija, Navara, Aragonas, vėliau Portugalija - nuolatos kariavo su arabais. Jų kovą rėmė Prancūzija ir kitos krikščioniškos šalys. Krikščionių kovą palaikė ir musulmonų valdomos teritorijos senieji gyventojai krikščionys, sudarę pusiasalio gyventojų daugumą. Rekonkista lengvino tai, kad XI a. stipri Ispanijos arabų valstybė - Kordobos kalifatas - pradėjo silpti ir skaidytis. Per ilgus kovų su arabais amžius Pirėnuose susikūrė stiprios centralizuotos Ispanijos ir Portugalijos valstybės, kuriose svarbų vaidmenį vaidino Katalikų bažnyčia.

Klausimai ir užduotys

1.Papasakokite apie Karolio Didžiojo imperiją.2.Kodėl ir kada buvo padalyta Frankų imperija?3.Kuo viduramžių valstybės, gyvavusios po imperijos

padalijimo, skiriasi nuo šiandieninių valstybių?4.Kokios viduramžių valstybių susiskaldymo priežastys?

5.Kuri valstybė viduramžių Europos gyvenime vaidino svarbiausią vaidmenį?6.Kas yra rekonkista? Kada ir kaip ji baigėsi?

8. Valstybių susikūrimas Šiaurės ir Rytų Europoje

Šiaurės Europos šalysl šiaurę nuo Šventosios Romos imperijos, Jutlandijos ir Skandinavijos pusiasaliuose, I tūkstm. pab. gyveno danų, švedų ir norvegų protėviai, vadinami normanais. VIII-XI a. jie nuolatos puldinėjo Europos šalis. Tūkstantmečių sandūroje, vėliau nei Vakarų Europos tautos, skandinavai tapo krikščionimis ir sukūrė stiprias valstybes.

Tarp šiaurės tautų labai svarbų vaidmenį vaidino danai. Danų karalius Kanutas (1017-1035) be Danijos dar valdė Norvegiją, Švediją, Angliją bei Škotiją. Po Kanuto mirties valstybė suiro, bet Danija, Švedija ir Norvegija išliko tampriai susietos.

Kanutas Didysis - danų ir anglų karalius. Kanutas Didysis ir jo žmona stato kryžių

Valstybių susikūrimas Rytų ir Pietryčių EuropojeCentrinėje ir Rytų Europoje, į rytus nuo germanų, gyveno slavai. Jie buvo da­bartinių čekų, slovakų, lenkų, bulgarų, serbų, kroatų, rusų, ukrainiečių, baltarusių protėviai. Slavų kraštuose krikščionybę platino Bizantijos ir vokiečių misionieriai, todėl vienos slavų tautos tapo katalikiškomis, o kitos priėmė stačiatikybę.

Slavų žemėse I tūkstm. pab. susikūrė valstybės. VII a. pab. susikūrė Bulgarijos karalystė, kuri pasiekė savo galybę IX a. Vėliau ši valstybė nusilpo ir susiskaldę, o ją užkariavo Rytų Romos imperija. IX a. susikūrė Kijevo Rusia, kurioje gyveno rusų, baltarusių, ukrainiečių protėviai, o X a. pr. - Čekijos kunigaikštystė, vėliau tapusi karalyste.

Čekija buvo Šventosios Romos imperijos dalis. Čekijos karalius net siekė tapti jos imperatoriumi, bet 1278 m., kovodamas dėl valdžios, pralaimėjo vienam vokiečių kunigaikščiui, viduramžiais garsios valdovų giminės atstovui Rudolfui Habsburgui. Čekijoje gyveno daug imigrantų iš Vokietijos, kurie greitai įsigalėjo miestuose. Jau XII a. Čekijos diduomenė buvo pradėjusi kalbėti vokiškai. Paprasta liaudis kalbėjo čekiškai.

Lenkijos valstybės įkūrėju laikomas kunigaikštis Mieško iš Piastų giminės. Mieško suvienijo slavų gentis,

Kautynės tarp krikščionių ir musulmonų. XIII a. ispanų rankraščio miniatiūra

gyvenusias palei Vyslos upę. 966 m. jis vedė čekų princesę Dubravką ir buvo pakrikštytas. Lenkija labai sustiprėjo valdant kunigaikščiui Boleslavui Narsiajam. Po jo mirties Lenkijos valstybė susiskaldę į atskiras kunigaikštystes. Tik 1295 m. Pšemislas Didžialenkis atstatė karalystę.

Vengrai ir jų valstybės susikūrimasIX a. pabaigoje iš Rytų, Uralo prieškalnių, į Centrinę Europą atkeliavo vengrai. Jie buvo klajokliai,

gyvulių augintojai. Vengrai apsistojo Dunojaus vidurupyje. Senieji tų vietų gyventojai turėjo pasitraukti arba paklusti ateiviams. Jų kalba skyrėsi nuo kaimynų slavų. Vengrų kalba yra gimininga estų ir suomių kalboms.

Vengrai buvo labai karingi. Jų raiteliai nuolatos puldinėjo kaimynus; nusiaubė šiaurinę Italiją, Prancūziją ir Vokietiją. Krikščioniškai Europai tai buvo baisūs laikai. Nuo jūros Europos gyventojus nuolatos puldinėjo vikingai, iš rytų- vengrai. Tik po to, kai 933 ir 955 m. vengrus sumušė Vokietijos valdovai, jie liovėsi siaubę kaimynų šalis. Ilgainiui vengrai tapo žemdirbiais ir pradėjo gyventi sėsliai. Į jų žemes vyko misionieriai, ir vengrai palaipsniui priėmė krikščionybę. X a. pab. susikūrė Vengrijos karalystė. Ją valdė Arpadų dinastijos valdovai.

Klausimai ir užduotys

1.Kokios slavų valstybės susikūrė I tūkstm. pab. ?2.Kodėl vienos slavų tautos priėmė katalikybę, o kitos stačiatikybę?3.Kuo ypatinga vengrų tautos istorija?4.Pagal kokius požymius tautos skirstomos į slavus, germanus?Kokias tautų grupes dar žinote?

9. Europa tampa krikščioniškuoju žemynu

Krikščionybės plitimasKrikščionybė atsirado Romos imperijos valdomoje Palestinoje. Naujos religijos išpažinėjus imperatoriai persekiojo, bet, nepaisant to, ji plito visoje valstybėje. Krikščionimis tapdavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai - nuo vergų iki aristokratų. Krikščionybė imperijoje tapo vyraujančia religija. Ją priimdavo ir barbarai, veržęsi į Romos imperiją. Jai nepavaldi Europos dalis tebebuvo pagoniška.

Bažnyčia krikščionybę skleidė pagonių žemėse. Jos pastangų dėka iki X a. pab. beveik visa Europa jau buvo krikščioniška.

V-VI a. krikščionimis tapo Airijos, Anglijos gyventojai. 496 m. apsikrikštijo didžiausios Vakarų Europoje frankų valstybės valdovas Chlodvigas. Vėliau frankų valstybė labai išaugo ir tapo imperija. Šioje imperijoje gyveno daug tautų ir visos jos laisva valia ar prievarta tapo krikščioniškomis. Iš frankų imperijos krikščionybė plito į kaimynines šalis. IX a. krikščionimis tapo čekų ir slovakų protėviai. 966 m., valdant pirmajam valdovui Mieško, krikščionybę priėmė lenkai. 1000 m. Lenkijoje įkurta Gniezno arkivyskupystė, kuriai vėliau buvo pavaldūs ir Lietuvos katalikai. X a. pab.-XI a. krikščioniškomis šalimis tapo Danija, Norvegija, Švedija, Islandija, Vengrija.

XI a. pab. tik nedidelis Europos kraštelis prie Baltijos jūros - mūsų protėvių ir jų kaimynų žemė - dar tebebuvo pagoniškas. Dar tūkstantmečių sandūroje į baltų žemes vyko misionieriai, bet jų veikla buvo nesėkminga. Praėjus dviems šimtams metų, į Dauguvos žiotis atsikraustė nauji krikščionybės skleidėjai. 1186 m. jie pastatė bažnyčią ir įkūrė pirmąją vyskupystę. Vyskupas Albrechtas pasikvietė riterius kalavijuočius, kurie ginklu turėjo priversti pagonis nusileisti. Riteriai Dauguvos žiotyse pasistatė pilį ir 1201 m. įkūrė Rygos miestą. 1226 m. į Prūsijos pasienį mozūrų kunigaikščio Konrado pakviesti iš Vengrijos atvyko vokiečių ordino riteriai, vadinami kryžiuočiais. XIII a. pirmoje pusėje riteriai užkariavo latvių, estų, prūsų žemes, o jų gyventojus privertė priimti katalikybę. Tik lietuviai sugebėjo atsispirti kryžiuočiams ir liko laisvi.

1251 m. Lietuvos kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionybę. Bet jis 1263 m. žuvo tarpusavio kovose. Lietuva dar šimtą metų liko pagoniška šalimi. 1387 m. Lietuva krikštą priėmė iš Lenkijos, kurios karalaitę vedė didysis kunigaikštis Jogaila. 1413 m. pusbroliai Jogaila ir Vytautas apkrikštijo žemaičius. Po žemaičių krikšto Europoje nebeliko pagoniškų šalių.

Kaip plito krikščionybė

Krikščioniškų šalių valdovai vertė krikštytis savo pavaldinius. Prie krikščioniškų šalių prijungtų žemių gyventojai pagonys turėdavo atsisakyti savo tikėjimų. Karolis Didysis, frankų imperijos valdovas, užkariavo ir paėmė savo valdžion daug pagoniškų tautų. Už atsisakymą priimti krikščionybę, už bažnyčių griovimą, misionierių užpuldinėjimą, jo nurodymu, pagonys buvo baudžiami mirtimi. Labai atkakliai Karoliui Didžiajam ir krikščionybei priešinosi užkariauti saksai. Bet kareiviai palaužė jų pasipriešinimą, sugriovė pagoniškas šventyklas, ištrėmė, išžudė nepaklusniuosius.

Chlodvigo krikštas 496 m

Daugiausia, skleidžiant krikščionybę, nuveikė misionieriai. Jais tapdavo labiausiai išsilavinę ir pasišventę tikėjimui dvasinin­kai. Jie vykdavo į pagoniškus kraštus ir vietiniams žmonėmsaiškindavo krikščioniškąjį tikėjimą, ragindavo atsisakyti savo dievų. Skleidžiant krikščionybę Europoje pasižymėjo airių vienuoliai. Vienas garsiausių misionierių buvo šv. Patrikas, skleidęs krikščionybę Airijoje. Jo šalininkai darbavosi Airijoje, Škotijoje, Anglijoje, o vėliau žemyninėje Europoje. VI-VII a. dabartinės Vokietijos ir Prancūzijos teritorijose apaštalavo apie tris šimtus misionierių.

Pagonys misionierių skelbiamos krikščionybės visaip vengė. Jie manė, kad išdavus savo dievus, juos ištiks nelaimės, badas, ligos, gaisrai, tvanai, žemė nebeduos derliaus. Todėl pagonys dažnai misionierius nužudydavo. Vokiečių protėviai 754 m. užmušė garsų airių vienuolį Vinfridą Bonifacijų, vadinamą "vokiečių apaštalu". Žinoma, kad daug misionierių nužudė prūsai, lietuviai, lyviai, estai ir latvių protėviai.

997 m. į prūsų žemę atvyko Prahos vyskupas Adalbertas Vaitiekus. Prūsai jį sutiko priešiškai ir neilgai trukus, bijodami savo dievų užsirūstinimo, nužudė. Vėliau žuvusiojo kūną už didelę kainą iš prūsų išpirko Lenkijos karalius Boleslovas I. Adalbertas buvo palaidotas Gniezno katedroje. Aprašant misionieriaus Brunono žūtį Lietuvos pasienyje 1009 m., Kvedlinburgo analuose (pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose) paminėtas Lietuvos vardas.

Misionieriai, gyvendami tarp pagonių, gerai pažindavo jų gyvenimą ir jį aprašydavo. Tokie užrašai ir net žinios apie jų nužudymus yra svarbus pagoniškų tautų pažinimo šaltinis.

Daug misionierių žuvo nuo stabmeldžių rankų, bet dar daugiau jų ilgus metus gyveno pagoniškuose kraštuose, skleidė tikėjimą, krikštijo ir mokė žmones. Dalis pagonių sutikdavo krikštytis ir net patys tapdavo misionieriais. Dažnai net pagoniškų kraštų valdovai netrukdydavo plisti krikščionybei. Šalis tapdavo krikščioniška, kai jos valdovas apsikrikštydavo.

Kartais pagonys kunigaikščiai, užmezgę santykius su krikščioniškomis šalimis, krikštydavosi ir vesdavo princeses krikščiones. Taip krikščionybė atėjo į Frankų valstybę, Lenkiją, Rusią, Lietuvą. Priėmęs krikštą, valdovas popiežiaus vardu būdavo karūnuojamas - paskelbiamas karaliumi.

Sutikęs krikštytis, kunigaikštis būdavo supažindinamas su svarbiausiomis krikščioniškojo tikėjimo tiesomis. Vėliau jį, jo artimuosius ir dvariškius pakrikštydavo aukšto rango dvasininkas. Krikšto dienomis vykdavo didelės iškilmės. Suvažiuodavo daug dvasininkų ir pasauliečių svečių. Eiliniai žmonės būdavo krikštijami didelėmis grupėmis. Jie dažnai net nesuprasdavo krikšto reikšmės, todėl dar ilgai atlikinėdavo pagoniškas apeigas, gar­bindavo pagonių dievus. Per krikštą ir po jo būdavo naikinami stabai, užgesinama šventa ugnis, griaunamos pagoniškos šventovės. Jų vietoje atvykę meistrai statė bažnyčias. Statybose kartais būdavo naudojami pagonių garbinti akmenys ir medžiai.

Krikščionybės įsigalėjimo reikšmėŠalis, priėmusi krikščionybę, tapdavo krikščioniškos Europos dalimi. Tikyba viduramžiais buvo svarbiausia tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenimo dalis. Tarp krikščioniškų šalių užsimegzdavo įvairiausi ryšiai. Į pakrikštytą šalį atvykdavo mokyti vienuoliai, būdavo kuriami vienuolynai, o juose - mokyklos. Su krikščionybe ateidavo ir raštas, nauja moralė, pastatų statymo, puošimo, net valstybių valdymo tradicijos. Naujoms krikščioniškoms valstybėms didelę įtaką turėjo ne tik pats tikėjimas, bet ir šalies, iš kurios būdavo priimamas krikštas, pavyzdys.

Katalikų bažnyčia ir krikščionybė vienijo politiškai ir tautiškai susiskaldžiusią Europą. Katalikybė jungė Europą ir kalbiniu atžvilgiu, nes dvasininkai mokėjo lotynų kalbą. Ji artino tautas ir valstybes. Krikščionybė - viduramžių visuomenės gyvenimo pagrindas. Ja rėmėsi moralė, įstatymai, tradicijos, šventės, žmonių pažiūros. Dauguma krikščioniškos Europos tautų priklausė Katalikų bažnyčiai. Bulgarai, serbai, rytų slavai krikščionybę priėmė iš Bizantijos ir tapo stačiatikiais. Dėl religinių skirtumų ilgainiui vis labiau ryškėjo katalikiškų ir

stačiatikiškų tautų kultūrų skirtumai, formavosi Rytų ir Vakarų Europos kultūros sritys.

Klausimai ir užduotys1.Kaip buvo skleidžiama krikščionybė?2.Su kokiais sunkumais pagonių žemėse susidurdavo misionieriai?3.Kodėl pagonys priešiškai žiūrėjo į misionierių veiklą?4.Kodėl pirmosios bažnyčios buvo statomos pagonių kulto vietose?5.Kokią reikšmę tautai turėdavo krikščionybės priėmimas?6.Kaip siejasi krikščionybė ir Rytų bei Vakarų Europos kultūra?

10. Normanų žygiai

Normanų puolimai Vakarų EuropojeI tūkstm. pab. Europos gyventojai kentėjo nuo plėšikiškų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai - žmonės iš šiaurės - dabartinių danų, švedų, norvegų protėviai. Europoje jie dar vadinti tiesiog danais, švedais, Rusioje -variagais, o Bizantijoje - rusais. Jie patys save vadino vikingais. Normanai buvo ir pirkliai, ir amatininkai, ir žemdirbiai, bet labiausiai jie išgarsėjo kaip žiaurūs plėšikai. Jų žygiai tęsėsi nuo VIII a. pab. iki XII a. pirmos pusės.

Pirmą kartą normanų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios Britanijos krantų. Greitai apie juos sužinojo vokiečių, prancūzų ir kitų Europos tautų gyventojai. Anglijoje ir Airijoje normanai įkūrė kolonijas. Anglijos valdovai nuolatos su jais kovojo. Tose kovose žuvo daug žmonių, joms buvo skirta daug pinigų, bet išstumti atėjūnų taip ir nepavyko. Vėliau, XI a. pr. anglams trumpam pavyko išsivaduoti.

Niekas nebuvo apsaugotas nuo normanų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis, lankais ir skydais jie puldinėjo kaimus, miestus. Jų žvilgsnius ypač traukdavo vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie grobdavo viską: metalus, įrankius, vyno statines ir net žmones, kuriuos vėliau parduodavo. Bremeno vyskupas Rimbertas, kuris yra aprašęs ir vikingų žygius į mūsų protėvių žemes, kronikoje

Vikingai drąsiai keliavo

nežinomomis upėmis ir

jūromis. Rytuose, plaukdami

upėmis per Europos žemyno

gilumą, jie pasiekdavo Kaspijos

ir Juodąją jūras, Bizantiją. Vieni vikingai į Rytų

Romos imperiją atkeliaudavo per Juodąją, kiti-per Viduržemio jūrą,

prieš tai praplaukę Gibraltarą.

Skandinavų protėviai plaukiojo ir šiaurės Atlante. 875 m. jie

pasiekė Islandiją ir apsigyveno šioje tolimoje saloje. Tūkstant­

mečių sandūroje normanai, vadovaujami Eriko Raudono­jo, pasiekė Šiaurės Ameriką.

Jų gyvenvietės Šiaurės Amerikoje, Niūfaundlende, gyvavo net iki XIV a. vid.

Ameriką skandinavai atrado 500 metų prieš Kolumbą, bet apie tai Europa nieko nežino­

jo, o patys vikingai tam įvykiui neteikė didelės reikšmės

Normanų žygių geografija

pasakoja ir apie Hamburgo, tuo metu vadinto Hamaburgu, nusiaubimą 845 m. Įveikę sienas ir gynėjus, normanai keletą dienų plėšė, o po to padegė miestą.

Labiausiai nuo "žmonių iš šiaurės" kentėjo upių ir jūrų pakrančių gyventojai. Būtent čia viduramžiais gyveno daugiausiai žmonių, buvo įsikūrę kaimai, pilys, vienuolynai ir miestai. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis ir siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios dešimtys laivų, kurių kiekviename būdavo 40-60 karių įgula. Kronikose aprašyta, kaip Ispaniją (net ir musulmonų valdomą šalies dalį) siaubė vikingai, atkeliavę net šešiasdešimčia laivų. Tokia kariauna drąsiai puldavo net didelius ir gerai įtvirtintus miestus. Normanai nusiaubė Hamburgą, Kelną. 885-886 m. jie 10 mėnesių laikė apsiautę Paryžių. Prancūzijos sostinės nepavyko užimti. Už tai atėjūnai suniokojo aplinkinius kaimus ir miestelius.

Per Gibraltaro sąsiaurį normanai pasiekė Viduržemio jūrą. Čia IX a. šeimininkavo arabai, nuo kurių galingo laivyno skandinavai ne kartą kentėjo. Silpstant arabams, normanai drąsiau plaukiojo Viduržemio jūroje ir net užėmė Siciliją ir Pietų Italiją.

Tik pradėję žygius VIII a. pab.~IX a. pr., vikingai plėšikaudavo mažai nukentėdami. Tuo metu krikščioniškos Europos gyventojai nebuvo pasirengę atremti netikėtus antpuolius. Kariniai feodalų būriai buvo silpni. Riteriai, įpratę kovoti sausumoje, gerai pasiruošę ir su garbingu priešu, nesugebėdavo atremti netikėtai užpuolančių ir greitai pasitraukiančių plėšikų. Ateivių iš šiaurės puldinėjimai skatino skaidyti feodalinių valstybių karines jėgas: visur turėjo būti būriai, pasiruošę per keletą valandų atskubėti į pagalbą užpultiesiems. Per puolimus nuken­tėdavo ir normanai. Iš Skandinavijos arba iš visoje Europoje buvusių stovyklų atkeliaudavo nauji būriai, kurie nesilpdami vėl puldavo aptiktas gyvenvietes.Užimtose žemėse vikingai įsirengdavo laikinas arba nuolatines stovyklas ar net kolonijas. Garsi ir

DDDrakarai. Centre - Vilhelmas užkariautojas. Bajo kilimo detalė, XI a. pab.

didelė normanų kolonija įsikūrė Prancūzijos šiaurės vakaruose, Senos žemupyje. Prancūzijos karalius, nepajėg­damas išvyti atėjūnų, 911 m. su jų vadu Rolo sudarė sutartį, kuria leido pasilikti užimtose žemėse. Kitais

metais Rolo apsikrikštijo ir tapo hercogu, Prancūzijos karaliaus vasalu Robertu. Naujasis vasalas pasižadėjo ginti valdomą kraštą nuo naujų atėjūnų. Ši Prancūzijos provincija iki šiol vadinama Normandija. 1066 m. Normandijos hercogas Vilhelmas užkariavo Angliją ir tapo jos karaliumi.

Normanai ir baltaiBaltų žemėse vikingai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija archeologų randamos Bizantijos ar arabų monetos, jų

X a. pab. vikingų namo rekonstrukcija. Danija

strėlių antgaliai, kiti skandinaviškos kilmės daiktai ir net kapai sėlių, kuršių, žiemgalių žemėse. Rašytinių šaltinių apie jų apsilankymus yra labai mažai: ir normanai, ir mūsų protėviai tuo metu buvo pagonys ir nerašė kronikų. Skandinavų puldinėjimai atsispindi tautosakoje. Senose liaudies dainose kartais minimi "barzdoti vyrai, vyrai iš jūrų", ištrypę gėles. Yra ir padavimų apie piktus "žuvėdus". Senose Vakarų Europos kronikose yra žinių ir apie normanų žygius į mūsų protėvių žemes.

Baltų žemėse buvo įsikūrusios kelios vikingų gyvenvietės. Dabartinės Latvijos teritorijoje, prie Gruobinios, archeologai atrado ir ištyrinėjo jų stovyklą bei prekybos centrą Sėburgą. Sembų žemėje (prie dabartinio Karaliaučiaus) ir prūsų žemėse (dabartinėje Lenkijoje) buvo Viskiautų ir Truso gyvenvietės. Tokiose nuolatinėse gyvenvietėse archeologai randa ne tik įvairių vikingų naudotų daiktų, bet ir laivų statyklų liekanų, ateivių kapų. Apie tai liudija vietos gyventojams nebūdingos įkapės.Normanai RusiojeNormanai savo laivais lengvai pasiekdavo rytinę Baltijos jūros pakrantę. Plaukdami Dauguvos, Nevos ir kitomis upėmis per baltų ir rytų slavų žemes į žemyno gilumą, jie pasiekdavo į Juodąją ir Kaspijos jūras įtekančių Dniepro ir Volgos upių aukštupius, o po to - Juodąją jūrą ir Bizantiją. Tas upių kelias vadinamas keliu "iš variagų į graikus". Vikingai keliaudami ir plėšikavo, ir prekiavo. Iš Rytų Europos gyventojų baltų, slavų, Volgos bulgarų, stepių klajoklių jie pirko odos, kailių, medaus, vergų. Už tai mokėdavo prabangos prekėmis,metalais, ginklais, sidabrinėmis monetomis, kurių variagai gaudavo iš Bizantijos ir arabų pirklių.

Žemių, per kurias ėjo upių kelias iš variagų į graikus, gyventojai dar buvo pagonys ir neturėjo savo valstybių. Seniausiame Kijevo metraštyje -"Būtųjų metų pasakojimas" - rašoma, kad normanų kunigaikščio kariai užėmė Kijevą ir pradėjo valdyti visą rusų žemę. Taip normanai prisidėjo prie Rytų slavų valstybės įkūrimo, nors savo valstybingumo ir neturėjo. Kaip ir kitur, Rusioje normanai greitai asimiliavosi - susiliejo su vietiniais gyventojais.

Normanų žygių pabaigaNormanų puldinėjimai ir plėšikiškas gyvenimo būdas negalėjo labai ilgai tęstis. Per tris šimtus metų trukusią ekspansiją jie išeikvojo daug jėgų. Bet ne tai nulėmė žygių pabaigą. Bėgant metams Europoje išaugo kariniai riterių būriai, miestų galia, o tuo pačiu ir sugebėjimas atremti plėšikiškus antpuolius. Normanai laikui bėgant taip pat keitėsi. Užgrobtose krikščionių žemėse jie ilgainiui pradėdavo sėsliai ir taikiai gyventi, tapdavo krikščionimis, asimiliuodavosi. Apie juos žinojo ir stengėsi apkrikštyti misionieriai. Nuo IX a. krikščionybė skverbėsi į Skandinaviją. Misionieriai stengėsi apkrikštyti šiuos pavojų kėlusius pagonis. Žinoma, kad 826 m. Danijos pasienyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. X a. apsikrikštijo skandinavų valdovai ir jų pavaldiniai. Tapę krikščionimis, normanai nebegalėjo ir nebenorėjo plėšikiškai puldinėti tikėjimo brolių. Skandinavija tapo krikščioniškos Europos dalimi. XI a. vis mažiau ir mažiau plėšikų normanų pasirodydavo Europos šalių pakrantėse.

Kaip tik tuo metu Danijos ir Švedijos gyventojus pradėjo puldinėti kuršiai. Jie grobė visokį turtą, net bažnyčių varpus. Nemažiau už kuršius tuo pat metu plėšikiškais išpuoliais pasižymėjo ir pagonys estai.

Klausimai ir užduotys

1.Kas buvo normanai? Kur jų tėvynė? Kodėl jie įėjo į Europos istoriją?2.Kodėl vikingai rengė žygius į tolimas šalis?3.Žemėlapyje suraskite šalis, kurias pasiekdavo vikingai. Kokias išvadas galitepadaryti apie jų gyvenimo būdą, charakterį?4.Kaip vikingų žygiai prisidėjo prie feodalinių valstybių susiskaldymo?5.Iš kokių šaltinių žinome apie normanų žygius?6.Pirmuoju asmeniu parašykite pasakojimą apie vikingų žygį per mūsų protėviųžemes.

11. Kijevo Rusia

Rytų slavai ir jų kaimynai. Kijevo Rusios susikūrimasDideliuose Rytų Europos plotuose mūsų eros pradžioje gyveno Rytų slavų gentys - rusų, ukrainiečių, baltarusių protėviai. Rytų slavų kaimynai vakaruose buvo vakarų slavai (slovakai ir lenkai), baltai (lietuvių ir latvių protėviai) ir estai. Pietų stepėse tuo metu viešpatavo klajoklių gentys.

Rytų slavai buvo žemdirbiai. VIII-IX a. slavų visuomenėje formavosi feodaliniai santykiai, spartėjo turtinė nelygybė. Stambūs žemės savininkai buvo kunigaikščiai ir bajorai, nuo jų priklausė valstiečiai.

Rusų metraščiuose minima virš 10 genčių ir genčių sąjungų, kurios vėliau įėjo į seniausios rusų valstybės - Kijevo Rusios sudėtį.

Apie rusų valstybės - Kijevo Rusios įkūrimą žinių randame seniausiame rusų metraštyje "Būtųjų metų pasakojimas". Šį metraštį XII a. Kijeve parašė vienuolis Nestoras. Metraščio pasakojimu, apie 882 m. iš Novgorodo atvykęs variagų kunigaikščio Riuriko karvedys Olegas su kariais užėmė Kijevą ir pradėjo jį valdyti. Olegas (882-912) tapo pirmuoju visos Rusios valdovu. Kijevo Rusia buvo pirmoji rytų slavų valstybė. Joje gyveno dabartinių rusų, ukrainiečių, baltarusių protėviai.Kijevo Rusios kunigaikščiai kasmet su savo kariauna, kurią sudarydavo keli šimtai vyrų, vykdavo į pavaldžias gentis "pasižmonėti". "Pasižmonėjant" būdavo surenkama duoklė, o gentis turėdavo išlaikyti kunigaikštį ir jo palydą. Kunigaikštis leisdavo nusikaltusius, spręsdavo ginčus. Nepaklusnieji būdavo žiauriai baudžiami.

Rusioje buvo nemažai didelių, tų laikų supratimu, miestų. Skandinavai Rusią vadino "miestų šalimi" (Gardarika). Iš miestų ypatingą reikšmę turėjo Novgorodas, Kijevas, Smolenskas, Pskovas. Didieji miestai mokesčius mokėjo didžiajam kunigaikščiui. Novgorodas buvo didelis prekybos centras. Jame prekiavo ne tik Rusios, bet ir užsienio šalių pirkliai. Svetimšaliai vertino kailius, kurių buvo galima nusipirkti šiame šiaurės mieste.Rusios kunigaikščiai dažnai organizuodavo karinius žygius.

Juose be rusų dalyvaudavo samdyti variagai. Tokiais karo žygiais pasižymėjo kunigaikštis Sviatoslavas (945-972). Jis nugalėjo Pavolgio bulgarus, chazarus, valdžiusius Volgos ir Dono žemupio vandens kelius.

Sviatoslavas kariavo ir su Bizantija. 972 m. jį, grįžtantį iš žygio prieš Bizantiją, prie Dniepro slenksčių užpuolė klajokliai pečenegai. Kunigaikštis žuvo. Iš jo kaukolės pečenegai pasidarė paauksuotą vyno taurę. Ilgus amžius rusai kovojo su pietų stepėse gyvenusiais klajokliais. IX-X a. pietinėse stepėse viešpatavo pečenegai, XI a. juos pakeitė polovcai.

Kijevo Rusios krikštasRusia iki X a. pab. buvo pagoniškas kraštas. Rusios gyventojai, kaip ir kiti pagonys, garbino gamtos jėgas. Pagrindiniai dievai buvo Perūnas (perkūnas) ir Jarila (saulė). Religines apeigas atlikdavo prie akmeninių ar medinių savo dievų stovylų-stabų. Dievams buvo aukojami gyvuliai.

Prekiaudami ir kariaudami Rusios gyventojai dažnai susitikdavo su krikščionimis, ypač bizantiečiais. Per Rusią ėjo "didysis vandens kelias iš variagų į graikus".

988 m. kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (980-1015) (Sviatoslavo sūnus) krikščionybę stačiatikybės forma priėmė iš Bizantijos. Kunigaikštis ir diduomenė krikštijosi pirmieji. Po to buvo apkrikštyti ir kiti šalies gyventojai.

Rusioje įsikūrė vienuolynai. Vienuoliai Rusioje skleidė krikščionybę, o su ja ir mokslą, meną, raštą. Vienuoliai rašė metraščius. Kartu su stačiatikybe iš Bizantijos atėjo cerkvių statymo, ikonų tapymo, giedojimo tradicijos. Iš Bizantijos Rusia perėmė ir raštą, kuriuo, nedaug pakeitus, naudojamasi iki šiol. Slavišką abėcėlę, vadinamą kirilica, IX a. graikų raidyno pagrindu sukūrė vienuoliai misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie išvertė evangeliją ir kitą graikų bažnytinę literatūrą.

Rusios Stačiatikių bažnyčios vadovą-metropolitą skirdavo Konstantinopolio patriarchas. Vyskupai buvo skiriami tik pritarus Kijevo kunigaikščiui. Į Rusią atvyko daug mokytų vienuolių iš Bizantijos. Rusioje plito iš Bizantijos nešama kultūra.

Archeologai drėgnoje Novgorodo žemėje randa beržo tošies ritinėlių. Jie primarginti įvairiausių užrašų. Jie, taip pat užrašai ant amatininkų dirbinių, liudija, kad Rusios miestuose būta nemažai raštingų žmonių.

Kijevo Rusios kunigaikščio kariauna

Kijevo Rusios suklestėjimas ir suirimasKijevo Rusia XI-XII a. buvo didžiausia Europos valstybė. Jos suklestėjimo laikotarpis - Jaroslavo valdymo metai (1019-1054). Jaroslavas pasižymėjo kaip tikras viduramžių švietėjas. Ne be pagrindo jis buvo pavadintas Išmintinguoju. Jam valdant Rusioje plito raštija, miestų statyba, švietimas. Jis pradėjo kurti pirmąjį rašytinių įstatymų sąvada "Rusų tiesa". Tarptautinis Kijevo Rusios autoritetas buvo didelis. Jaroslavo duktė Ana tapo prancūzų karaliaus Henriko I žmona. Panašius dinastinius ryšius Rusia turėjo su Švedija, Norvegija, Vengrija, Bizantija, Vokietija. Kijevo Rusios valstybę, kaip ir daugelį kitų, sudarė stambių kunigaikščių ir bojarinų paveldimos valdos, kurios vadinamos tėvonijomis. Kunigaikščiai ir bojarinai turėjo didelę valdžią.

Atskirų žemių kunigaikščiai kovai su priešais turėjo dideles kariaunas. Tai didino jų savarankiškumą, nepriklausomybę nuo didžiojo kunigaikščio. Ilgainiui jie atsisakydavo jam paklusti. Šalies atskirų dalių uždarumą skatino ir tai, kad tuo metu viešpatavo natūrinis ūkis. Atskiro kunigaikščio valdoje būdavo pasigaminama visa, kas būtina. Valstiečiai, mokėdami duokles, aprūpindavo žemvaldžius maisto produktais. Amatininkai pagamindavo reikiamų įrankių, ginklų, baldų, statybinių medžiagų. Prekiauta tik druska, metalu ir prabangos dalykais.

Dideli ir stiprūs miestai stengėsi išsikovoti savarankiškumą, nemokėti kunigaikščiui mokesčių. Visa tai nulėmė, kad didžiulė Kijevo Rusia pradėjo skilti į atskiras valstybėles-kunigaikštystes.

1132 m. metraštininkas rašė, kad "iškriko visa Rusios žemė". XII a. silpnėjo Kijevo kunigaikščio valdžia. Atsirado keletas nepriklausomų kunigaikštysčių, kurios skaldėsi kunigaikščių sūnums dalijantis tėvų valdas. XIII a. pr. Kijevo Rusios teritorijoje buvo apie pusė šimto kunigaikštysčių. Didžiausios iš jų buvo Vladimiro, Galičo, Volynės.

Susiskaldymas atitiko kunigaikščių interesus. Jie tapo vienvaldžiai savo valdų šeimininkai, bet tos valdos buvo silpnos. Tai buvo labai pavojinga, nes Europai, ne tik Rusiai, pradėjo grėsti didelis pavojus iš rytų - mongolai-totoriai.

Klausimai ir užduotys

1. Iš kokių šaltinių žinome apie Kijevo Rusios įkūrimą?2.Kaip kunigaikštis valdydavo šalį?3.Suraskite žemėlapyje reikšmingiausius senosios Rusios miestus.4.Kada Rusia tapo krikščioniška šalimi? Kokia krikšto reikšmė?5.Kodėl ir kaip pasikeitė Kijevo Rusia XII a. ? Kokia šių pasikeitimų reikšmė

12. Rytų Pabaltijys l ir II tūkstm. sandūroje

Rytų Pabaltijo gyventojai ir jų kaimynaiI tūkstm. pab. Rytų Pabaltijyje gyveno baltų ir ugrofinų gentys, iš kurių vėliau susiformavo lietuvių, latvių, estų tautos. Lietuvių, jotvingių, aukštaičių, žemaičių, kuršių, skalvių, žiemgalių, sėlių, latgalių genčių teritorijos apėmė

ne tik dabartinę Lietuvos ir Latvijos teritoriją, bet ir didelę Baltarusijos dalį. Dabartinėje Kaliningrado srityje bei Šiaurės Vakarų Lenkijoje gyveno prūsai. Baltų gentims būdinga savita materialinė kultūra, laidojimo papročiai, jos kalbėjo panašiomis kalbomis.

Didysis Tautų kraustymasis baltų gentims nepadarė didesnės įtakos. Tuo metu, kai kitos Europoje gyvenusios tautos kėlėsi į naujas vietas, į Romos imperijos teritoriją, mūsų protėviai liko prie Baltijos jūros. Vis tik tautų kraustymasis nepraėjo be pėdsakų. Archeologų tyrimai rodo, kad per tautų kraustymą-si į Lietuvos teritoriją, matyt, bus atklydusios klajoklių grupės. Nemuno žemupio kapinynuose yra įkapių, kurios būdingos tautų kraustymesi dalyvavusioms tautoms. Klajoklių strėlių antgalių randama ir tyrinėjant piliakalnius bei kapinynus įvairiose Lietuvos vietovėse. Tai rodo, kad tuo metu vyko kovos tarp baltų genčių ir ateivių.

Po Didžiojo tautų kraustymosi Europoje įvyko daug pasikeitimų. VI-X a. beveik visoje Europoje atsirado naujos valstybės, daugelio šiuolaikinių valstybių pirmtakės. Į rytus nuo baltų ir estų žemių susikūrė Rusios, o pietuose -Lenkijos valstybės. Su jomis X-X1I a. mūsų protėviai dažnai kariaudavo. XI a. Rusios metraščiuose, aprašant įvairius žygius, dažnai minimas Lietuvos vardas.

V-X a. Europoje išplito krikščionybė, o su ja ir raštas, aukštesnio lygio kultūra. Vėliausiai šie pokyčiai pasiekė Rytų Pabaltijį, šalis, kuriose gyveno lietuvių, latvių, estų, lyvių protėviai ir išnykusi prūsų tauta. I tūkstm. pab. Rytų Pabaltijį pasiekė misionieriai ir pirkliai iš katalikiškos Europos. Apie jų apsilankymus byloja rašytiniai šaltiniai. Senuosiuose rankraščiuose anksčiausiai, IX a., pradėtas minėti kuršių ir prūsų vardas, nes jie gyveno labiausiai į vakarus nutolusiose Rytų Pabaltijo žemėse.

Pirmuosius misionierius pagonys sutiko labai priešiškai, juos nužudydavo. Aprašant misionieriaus Brunono Bonifacijaus mirtį, 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Nuo VIII iki XI a. Europą ir mūsų protėvių žemes puldinėjo Skandinavijos gyventojai -vikingai. Vikingai į rytus, į žemyno gilumą, dažnai keliavo Dauguvos ir kitomis upėmis. Su jais buvo kariaujama ir prekiaujama. Archeologai patvirtina buvus tarpusavio prekybą. Pabaltijyje randama monetų iš arabų valdytų šalių ir Bizantijos, jas čia atgabeno skandinavų pirkliai. Baltai iš skandinavų įsigydavo ginklų, sidabro, papuošalų. Rytinėje Baltijos pakrantėje vikingai buvo įkūrę kelias kolonijas (gyvenvietes). Skandinavų sagos ir metraščiai pasakoja apie vikingų ir Pabaltijo gyventojų susirėmimus.

Baltų genčių žemės vikingams nebuvo labai svetingos ir patrauklios. Lyginant su Vakarų Europa, kraštas buvo retai apgyvendintas. Nebuvo čia turtingų vienuolynų,

miestų, žemvaldžių dvarų. Nebuvo čia nei didelių grobių, nei lengvų pergalių. Vietiniai gyventojai, kaip ir kiti pagonys, buvo labai karingi. Normanus, plaukiančius tankių miškų

apsuptomis upėmis, mūsų protėvių žemėse pasitikdavo keliolikos metrų aukščio piliakalniai. Ant jų stovėjo pilys - ąžuolo rąstų įtvirtinimai. Kilus pavojui čia susitelkdavo apylinkių gyventojai. Kiekvienas vyras tais laikais buvo karys, ne tik žemdirbys, žvejas ar medžiotojas. Užpultieji galėjo gintis keletą savaičių. Vikingus traukdavo pilys, nes jose buvo sukaupta daugiausia turto, gyveno kunigaikščiai, kunigais vadinti.

Du vikingų žygius į kuršių žemes aprašė Bremeno arkivyskupas Rimbertas. Jis rašė, kad 853 m. danai norėjo, kaip įprasta, apiplėšti kuršius. Bet šie nugalėjo atėjūnus, dalį jų išžudė, o turtą pagrobė. Kitais metais švedų karalius suorganizavo naują žygį. Jie užėmė Sėburgo pilį (Gruobinia, Latvijoje) ir patraukė į kuršių žemių gilumą. Po penkių dienų kelionės vikingai pasiekė vieną didžiausių tame krašte - Apuolės pilį. Ji stovėjo ant piliakalnio, Luobos ir Brūkio santakoje, dabartiniame Skuodo rajone. Po 8 dienų kovos gynėjai paprašė taikos. Gavę daug gėrybių ir paėmę įkaitus, švedai grįžo į tėvynę.

Baltų gyvenvietės ir verslai

IX-XII a. mūsų protėviai gyveno kelių skirtingų tipų gyvenvietėse. Tam tikros teritorijos centras buvo įtvirtintas piliakalnis su jame stovėjusia medine pilimi. Jose gyveno tų laikų diduomenė, genčių vyresnieji. Metraščiuose jie vadinami kunigais (kunigaikščiais). Tvirtovės sienos - ąžuolo rąstų statinių tvora. Tai -gynybos centrai. Tuo metu Lietuvoje buvo apie 400 įtvirtintų piliakalnių. Kilus pavojui, piliakalniuose slėpdavosi žmonės, atbėgę iš šalia buvusių gyvenviečių ir kaimų. Gyvenvietėse prie piliakalnių gyveno amatininkai, pirkliai ir žemdirbiai. Jų namai buvo statomi iš gulsčių rąstų.Pagrindiniai baltų verslai - žemdirbystė ir gyvulininkystė. Žemdirbiai augino rugius, kviečius, miežius, soras. II tūkstm. pr. pradėtos naudoti sukamosios girnos. Kronikose pasakojama apie naminių gyvulių l- karvių, avių, ožkų bandas. Tarp visų piliakalniuose randamų kaulų kiaulių ir jaučių kaulai sudaro net 90%. Mūsų protėviai augino ir daug žirgų, kuriais jodavo į karo žygius. Kai kurios gentys žirgus arba jų aukas (galvą) laidojo kartu su mirusiu vyru. Medžioklė, bitininkystė, žvejyba, riešutų, uogų rinkimas buvo papildomi verslai. Laukinius žvėris medžiojo dėl

avijai iš Žemaitijos. XI-XIIa.

mėsos ir kailių, kurie, manoma, buvo brangi prekė. Archeologų tyrinėjimai liudija amatus buvus gana aukšto lygio. Gotlande randama daug įvairių papuošalų, kurie atgabenti iš baltų žemių. Saaremos saloje (Estija) rastos vietos, kur, archeologų spėjimu, per metus buvo išlydoma kelios tonos geležies. Lietuvos teritorijoje naudota atvežtinė arba išgauta iš balų rūdos geležis. Išjos kalviai gamino įrankius, ginklus ir papuošalus. X a. dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėta žiesti puodus.

ReligijaRytų Pabaltijo gyventojai ilgiausiai Europoje, net iki XIL-XIV a., išsaugojo pagoniškąjį tikėjimą. Apie dvasinę protėvių kultūrą, pagonišką baltų religiją mums liudija laidojimo papročiai, tautosaka ir rašytiniai šaltiniai. Pastarieji yra gana nepatikimi, nes metraščius rašę krikščionys pagonybę laikė dideliu blogiu. Metraščių pasakojimuose apie pagonis yra daug išmislų.

Visiems pagonims būdinga daugiadievystė. Ir mūsų protėviai garbino daugybę dievų ir deivių. Jie sudievino visą aplinką, įvairias gamtos jėgas. Dievybėmis laikė žemę, saulę, mėnulį, griaustinį ir t.t. Išlikę senųjų pagoniškų dievų vardai: Perkūnas, Laima, Žemyna, Ragana, Medeina. Manoma, kad būta ir pagoniškų šventyklų. Perkūno garbei buvo kūrenama šventoji ugnis, kurią prižiūrėjo vaidilutės. Baltai, norėdami apsaugoti būsimą derlių ir nusipelnyti dievų palankumo, atlikdavo įvairias magines apeigas. Rašytiniuose šaltiniuose minimi šventi miškai, medžiai, garbinami gyvūnai.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip Didysis tautų kraustymasis palietė mūsų protėvių žemes?2.Iš kokių šaltinių sužinome apie Rytų Pabaltijo gyventojų verslus?3.Kurie verslai buvo svarbiausi, o kurie vaidino pagalbinį vaidmenį?4.Kuo skyrėsi mūsų protėvių ir kitų Europos tautų religijos II tūkstm. pr. ?5.Kokią reikšmę baltams turėjo pirmieji misionierių apsilankymai?

4. DVASININKIJA IRKRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA

13. Krikščionių bažnyčia

Krikščionių bažnyčios skilimas

Krikščionių bažnyčią skaidė Rytų ir Vakarų krikščionių vadovų nesutarimai. Vakarų krikščionims vadovavo Romos popiežius. Jis laikė save švento Petro įpėdiniu ir Dievo vietininku žemėje. Rytų Romos imperijos krikščionių vadovas Konstantinopolio patriarchas nepripažino popiežiaus viršenybės. Popiežius ir patriarchas nesutarė norėdami valdyti daugiau krikščionių.

Didelis konfliktas kilo tuomet, kai popiežius 1054 m. Sicilijai paskyrė arkivyskupą. Iki tol Sicilija buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Susipykę popiežius ir patriarchas prakeikė vienas kitą ir atskyrė nuo bažnyčios. Tai reiškė, kad krikščionių pasaulis suskilo į dvi dalis: Katalikų ir Stačiatikių.

Bažnyčios problemos ir Kliuni reforma

I tūkstm. pab. Bažnyčią draskė daug problemų. Vyskupai, kunigai, vienuolynų viršininkai - abatai ir pats popiežius dažnai buvo priklausomi nuo pasauliečių. Feodalas, įkūręs bažnyčią ar vienuolyną, laikė save jų šeimininku. Jis pats parinkdavo kunigą ar abatą. Imperatorius skyrė vyskupus. Net popiežiai būdavo paskiriami pagal įtakingų pasauliečių užgaidas. Paskyrimus nulemdavo turtai ir giminystės ryšiai. Taip gavę pareigas, dvasininkai būdavo priklausomi nuo juos paskyrusių pasauliečių. Kunigais, abatais, vyskupais neretai tapdavo nepasirengę, to neverti žmonės. Atsirado daug vyskupų, kunigų, vienuolių, kurių gyvenimas beveik nesiskyrė nuo pasauliečių. Kunigai vesdavo, turėdavo šeimas ir visiškai nesirūpindavo tikinčiaisiais. Kai kurie vienuoliai gyveno sočiai ir linksmai, tesirūpindami žemės valdymu, valstiečių priežiūra ir mokesčių rinkimu. Toks nutolimas nuo Kristaus ir apaštalų gyvenimo pavyzdžio griovė Bažnyčios autoritetą. Tuo piktinosi kai kurie vienuoliai ir giliai tikintys pasauliečiai. Jie siekė pakeisti padėtį. Kilo judėjimas už Bažnyčios reformavimą, jos sustiprinimą. Judėjimą pradėjo Kliuni vienuolyno vienuoliai.

Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną Burgundijoje 910 m. įkūrė Vilhelmas iš Akvitanijos, kaip jis pats sakė, "Dievo malone grafas ir hercogas". Vilhelmas nesistengė pats valdyti vienuolyno. Kliuni nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą ar priklausomybę nuo pasauliečių. Abatą rinko vienuolyno bendrija. Abatais tapdavo neeilinės asmenybės, pamaldūs ir protingi vyrai, kurie dažniausiai ilgai valdydavo. Popiežiaus leidimu kliuniečiai steigė naujus vienuolynus. Tokių vienuolynų po dviejų šimtų metų buvo daugiau kaip tūkstantis.

Kliuni vienuolyno vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. 1063 m. juos aplankęs dvasininkas rašė: "studijų, darbo ar švento skaitymo metu be reikalo niekas nevaikšto ir nekalba. Tarnavimas Dievui taip užpildo jų dieną, kad be būtiniausių darbų vargu ar lieka laiko bendrauti ir kalbėtis".

Vienas iš kliuniečių, vienuolis Hildebrantas, buvo svarbiausias popiežių patarėjas. 1073 m. pats Hildebrantas tapo popiežium Grigaliumi VII. Tai buvo griežtas, protingas, reiklus sau ir kitiems žmogus. Jis visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius greitai ėmėsi reformų. Buvo nustatyta, kad popiežių rinks kardinolai, susirinkę į konklavą. Jis uždraudė simoniją - bažnytinių pareigų pirkimą, pasaulietinę investitūrą - įgaliojimų suteikimą. Tai reiškia, kad vyskupui ar abatui įgaliojimus galėjo suteikti ne pasauliečiai, kaip anksčiau, bet popiežius. Naujasis popiežius griežtai reikalavo laikytis celibato, t.y. draudė kunigams vesti. Vedę ir nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami. Grigalių VII rėmė kunigai ir vienuoliai, susiję su Kliuni vienuolynu. Tokia popiežiaus valdžia nepatiko kunigaikščiams, siekusiems išlaikyti savo valdžios viršenybę. Vis tik popiežius šiuos pakeitimus galėjo įgyvendinti, nes Vokietijos imperatorius Henrikas IV, kurio interesai buvo labiausiai pažeisti, buvo dar vaikas, o imperijoje nebuvo stiprios valdžios. Henrikui IV užaugus ir sustiprinus savo valdžią, tarp jo ir popiežiaus didėjo nesutarimai.

Ėjimas į Kanosą

Didelis konfliktas iškilo, kai Milano gyventojai išvijo vedusius kunigus ir juos palaikiusį vyskupą. Naujo imperatoriaus paskirto vyskupo milaniečiai nepriėmė. Juos palaikė popiežius. Imperatoriui, galingiausiam tų laikų valdovui, tai nepatiko. 1076 m. jis sukvietė į Vormsą sau pavaldžius vyskupus ir paskelbė, kad popiežius nušalinamas. Popiežių valdovas net pavadino "plėšriu vilku". Grigalius VII, savo ruožtu, imperatorių atskyrė nuo Bažnyčios, o jo vasalus atleido nuo ištikimybės priesaikos. Prieš imperatorių sukilo vasalai ir ruošėsi išrinkti naują valdovą. Henrikui IV nieko kito neliko, tik vykti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežių imperatorius rado Kanosos pilyje, Šiaurės Italijoje, bet Grigalius VII nenorėjoje priimti. Tuomet imperatorius viduržiemyje (1077 01 25) basas, apsirengęs atgailautojo rūbais, tris dienas stovėjo prie pilies vartų ir meldė atleidimo. Galiausiai popiežius priėmė Henriką IV ir jam atleido.Bažnyčia po Kliuni reformosVėliau imperatorius ir jo įpėdiniai tęsė kovą prieš Bažnyčios savarankiškumo augimą, bet popiežiai išsaugojo savo galią. 1122 m. tarp imperatoriaus ir popiežiaus Vormse buvo pasirašyta sutartis - konkordatas. Vormso konkordate

buvo nustatyta, kad vyskupus skiria dvasiškiai. Investitūra - įgaliojimų suteikimas -susideda iš dviejų dalių: žiedo ir lazdos, simbolizuojančių dvasinę valdžią, juos įteikia popiežius, o imperatorius įteikia skeptrą, reiškiantį dalinį vyskupų priklausymą nuo pasaulietinės valdžios.

Bažnyčia XI-XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. Ji valdė didelius žemės plotus, turėjo kitokio turto. Popiežiaus nurodymų klausė vyskupai, kunigai, vienuoliai, tikintieji. Vienuoliai tapdavo karalių auklėtojais, mokytojais ir patarėjais. Popiežius Inocentas III (1198-1216) sakė, kad popiežiai pašaukti valdyti tautas ir valstybes. Taip ir buvo tikrovėje. Popiežiai karūnuodavo karalius. Susipykę su popiežiumi, valdovai dažniausiai pralaimėdavo. Popiežiui nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos karaliai, Vokietijos imperatoriai, nors pastarieji laikas nuo lako vėl atsisakydavo tokio pripažinimo. Popiežių vasalais save pripažino Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai.

Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai, nežiūrint valstybių sienų ar tautų. Katalikų bažnyčia, krikščionių tikėjimas, lotynų kalba vienijo tautiškai ir politiškai susiskaldžiusią Europą.

Klausimai ir užduotys

1. Kada ir kodėl suskilo Krikščioniu bažnyčia?2.Kokių negerovių buvo Katalikų bažnyčios gyvenime tūkstantmečių sandūroje?3.Papasakokite apie Kliuni vienuolyną ir jo tikslus.4.Kokias reformas įvykdė popiežius Grigalijus VII?5.Paaiškinkite, ką reiškia posakis "ėjimas į Kanosą ".6.Kuo rėmėsi ir kuo pasireiškė popiežių galia XI-XII a. ?

14. Erezijos viduramžiais. Husitų judėjimas

Erezijos ir kova prieš jasKatalikų bažnyčioje buvo žmonių, kurie kitaip, nei įprasta, suprato tikėjimo teiginius, teigė įvairias naujoves, kritikavo vadovybę. Jie buvo vadinami atskalūnais, eretikais. Erezija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia "atskiras tikėjimas".

Ankstyvaisiais viduramžiais krikščionybėje reiškėsi įvairios kryptys, skirtingai buvo suprantamos atskiros tikėjimo idėjos. Visuomet buvo žmonių, kurie priešindavosi Bažnyčios vadovybei, kritikuodavo popiežių, vyskupus, kunigus, kitaip aiškino tikėjimo tiesas.

Eretikai labai aktyviai veikė XII-XIII a. Jų judėjimo centrai buvo Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje.Valdensų, dar vadintų Liono vienuoliais, erezijos pradininkas buvo turtingas audinių pirklys Pjeras Valdas,

gyvenęs XII a. pab. Lione. Vieną dieną jis metė savo užsiėmimą ir atsisakė turto. Jis ir jo bendraminčiai teigė gyveną pagal Kristaus pavyzdį. Bažnyčios vadovus, popiežių jie kaltino Kristaus dvasios išsižadėjimu. Todėl valdensai buvo paskelbti eretikais ir pradėti persekioti.

Henrikas IV Kanosoje kreipiasi į grafienęMatildą ir Kliuni abatą Hugo, prašydamas

padėti išmelsti atleidimą. XII a. pr.miniatiūra

Katarai (gr. katharos - "švarus") neigė bažnytinę žemėvaldą, dešimtinę, turtą. Nuosavybę jie laikė velnio išmone pražudyti sielai. Katarai reikalavo gyventi asketiškai, kukliai kaip apaštalai, neturėti turto.

Eretikai aktyviai veikė Albi mieste, Rytų Prancūzijoje. Todėl jie vadinami albigiečiais. Daug eretikų gyveno Tulūzos grafo Raimundo VI valdose. Jiems nužudžius popiežiaus pasiuntinį, popiežius Inocentas III albigiečius atskyrė nuo Bažnyčios. Prieš juos paskelbtas kryžiaus žygis, kuris tęsėsi nuo 1209 iki 1229 m. Eretikai buvo žudomi, miestai griaunami. Kryžiaus žygio dalyviai nusiaubė Pietų Prancūziją. Tuo pasinaudojo Prancūzijos karalius, prijungdamas priešo valdą Tulūzos grafystę prie savo domeno.Eretikai buvo nuoširdžiai ir giliai tikintys žmonės. Bet kritiškas jų požiūris į Bažnyčią, reikalavimas atsisakyti turto,

raginimas keisti tikėjimo tradicijas kėlė Katalikų bažnyčios vadovybės pyktį. Todėl eretikai buvo nuolatos persekiojami. Viena iš plačiai eretikams taikomų bausmių buvo atskyrimas nuo Bažnyčios. Atskirtasis netekdavo visų teisių. Jo negynė įstatymai. Kartais nuo Bažnyčios būdavo atskiriamos didelės sritys, kuriose buvo daug eretikų. Tuomet užsidarydavo bažnyčios, vaikai likdavo nekrikštyti, nebuvo galima laidoti mirusiųjų kapinėse. Prieš tokius eretikų kraštus kartais buvo skelbiami niokojantys kryžiaus žygiai.

XIII a. pr. susikūrė nauji vienuolių pranciškonų ir dominikonų ordinai. Šie ordinai neturėjo jokio turto, žemės. Vie­nuoliai keliaudavo po įvairias šalis ir gy­vendavo iš tikinčiųjų aukų. Ilgesniam laikui jie apsistodavo miestuose. Būdami

mokyti jie įkurdavo mokyklas, profesoriaudavo universitetuose. Šių ordinų vie­nuoliai buvo ištikimi ir tiesiogiai pavaldūs popiežiui.

XIII a. kovoti su eretikais buvo įsteigtas specialus Bažnyčios teismas - inkvizicija (lotyniškai -

"ištyrimas"). Inkvizitoriai dažniausiai būdavo dominikonai. Inkvizicijos teismas apie vieno ar kito žmogaus mintis ir elgesį dažnai sužinodavo iš skundikų. Įtariamąjį erezija suimdavo ir stengdavosi išsiaiškinti, ar tikrai jo mintys ir veikla yra eretiškos. Tardant neretai kankindavo. Kaltieji būdavo perduodami pasaulietinės valdžios teismui. Pati žiauriausia bausmė - sudeginimas ant laužo. Inkvizitorių aukomis tapdavo ne tik kritikuojantys Bažnyčią ar tikėjimą, bet kartais ir mokslininkai, kitaip, nei įprasta, aiškinę įvairius klausimus.Inkvizitorių aukomis tapo ir buvo sudeginti ant laužo Žana d'Ark,

Džordanas Brunas, Janas Husas ir dešimtys kitų žymių asmenybių.Inkvizicijos teismai Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje gyvavo iki XVIII a.

Husas ir husitaiXV a. pr. Centrinę Europą sukrėtė husitų judėjimas. Šio judėjimo pradininkas buvo kunigas ir Prahos universiteto profesorius Janas Husas. Jis smerkė Bažnyčios ydas: turto siekimą, bažnytinių pareigų pirkimą, indulgencijų pardavinėjimą. Kaip ir anglų teologas bei profesorius Džonas Vilklifas iš Oksfordo, Husas sakė, kad popiežiaus ir bažnytinių susirinkimų sprendimai yra teisėti, jeigu jie atitinka Šventojo Rašto teiginius. Vienintelis tikėjimo šaltinis yra Biblija. Jis reikalavo, kad Bažnyčia atsisakytų turto, kad pamaldos vyktų gimtąja tikinčiųjų kalba. Husas parengė čekų kalbos gramatiką. Tuo metu Čekijoje buvo įsigalėję vokiečiai. Husas pasisakė prieš svetimtaučių viešpatavimą Čekijoje.

Daug kam nepatiko maištingojo profesoriaus mintys. Prahos arkivyskupas atskyrė jį nuo Bažnyčios, bet Husas toliau tęsė savo veiklą.

Konstancos mieste, Pietų Vokietijoje, vyko Bažnyčios susirinkimas. Jo dalyviai be kitų klausimų, nagrinėjo ir Huso, kuris turėjo daug pasekėjų, veiklą. Nors imperatorius pažadėjo, kad Husui nieko blogo neatsitiks, tačiau, atvykęs į Konstancą, jis buvo suimtas ir apkaltintas erezija. 1415 m. Husas buvo sudegintas ant laužo.

Huso nužudymas Čekijoje sukėlė didžiulį nepasitenkinimą, nukreiptą prieš Katalikų bažnyčią ir vokiečius. 1419 m. Prahoje kilo sukilimas. Daug vokiečių žuvo arba turėjo bėgti iš Bohemijos (taip vokiečiai vadino Čekiją) miestų.

Šv. Pranciškus Asyžietis

Inkvizicija

Šv. Pranciškus Asyžietis

Šalyje buvo griaunami vienuolynai, nusavinamos Bažnyčios žemės. Husitų sostine tapo Taboras. Jį įkūrė ir įtvirtino patys husitai. Popiežius prieš husitus paskelbė keletą kryžiaus žygių, bet husitai sumušdavo riterius. Riteriai buvo nepratę kovoti su tokia kariuomene. Pagrindiniai husitų ginklai buvo spragilai, ištiesinti dalgiai, kirviai, lazdos, ilgi kabliai, skirti riterį nutraukti nuo arklio. Husitai naudodavo ir nedideles patrankas, kuriomis šaudydavo į riterius. Riterių atakas jie sustabdydavo vežimų užtvaromis. Sustatę vežimus ratu, jie greitai galėjo įkurti laikiną, bet sunkiai riteriams įveikiamą stovyklą.

Vadovaujami karvedžio Jano Žižkos, Prakopo ir kitų vadų, husitai ne tik sėkmingai apsigindavo, bet ir surengdavo žygius į kitas šalis. Husitų kariai pasiekė Austriją, Vengriją, Brandenburgą, Sileziją, net Baltijos jūros pakrantes.

Tik 1434 m. imperatoriaus kariuomenė mūšyje prie Lipanų miestelio, į rytus nuo Prahos, sumušė pagrindines husitų jėgas.

Klausimai ir užduotys

1.Kas yra eretikai ir erezija?2.Kodėl ir kaip buvo kovojama su eretikais viduramžiais?3.Kas yra inkvizicija?4.Papasakokite apie J. Huso veiklą.5.Kodėl kilo husitų karai?

15. Vienuolynai ir jų vaidmuo vidurinių amžių visuomenės gyvenime

VienuoliaiSvarbi viduramžių visuomenės dalis buvo dvasininkai - kunigai ir vienuoliai. Vienuoliai - tai tikintieji, atsisakę įprasto pasaulietinio gyvenimo - "pasaulio tuštybės", šeimos, turto, namų ir pasišventę tarnauti Dievui. Pirmieji krikščio­nių vienuoliai atsirado III-IV a. Jie atsiskirdavo nuo visuomenės ir gyveno la­bai asketiškai.

Viduramžiais vienuoliais tapdavo įvairios kilmės žmonės, bet dažniausiai toks likimas tekdavo žemvaldžių sūnums ir dukroms. Tais laikais tėvo val­das paveldėdavo vyriausias sūnus, o kitiems likdavo dvi galimybės: tarnauti kokiam nors didikui (mergaitėms - ištekėti) arba tapti vienuoliu. Žmonės buvo labai pamaldūs, todėl kiekvienai šeimai būdavo garbė vieną ar kelis

Jano Huso sudeginimas 1415 m., miniatiūra

jaunesniuosius vaikus dar vaikystėje atiduoti į vienuolyną. Turtingų tėvų dukros, tapdamos vienuolėmis, į vienuolyną atsinešdavo ir kraitį.

Stojantys į vienuolyną duodavo neturto, paklusnumo įžadus, pasižadėdavo nevesti. Vienuoliai darė viską, ko reikėjo Bažnyčiai ir jos galiai stiprinti. Jie buvo aktyviausi krikščionybės skelbėjai pagonių žemėse, kovojo su erezijomis. Vienuoliai visoje Europoje įsteigė šimtus vienuolynų, kurie tapo svarbūs religinio, kultūrinio, ūkinio gyveninio centrai.

Viduramžiais buvo ir tokių vienuolių, kurie gyveno ne vienuolynuose, o pa­vieniui, atsiskyrę. Jie dėvėjo šiurkštaus audinio rūbu, žiemą ir vasarą keliaudavo basi arba apsiavę menku apavu, maitinosi iš išmaldos, dažnai garsėjo pamaldumu ir

šventumu. Apie juos pasakojamos legendos. Tokie vienuoliai būdavo labai gerbiami, nes jie, kaip buvo aiškinama, pavieniui grumdavosi su velniu, su kūno ir sielos geiduliais.

Vienuolių ordinaiSeniausias vienuolių ordinas - benediktinai. Jį 528 m. įkūrė šv. Benediktas Nursietis. Vėliau buvo įsteigta naujų vienuolijų. Kryžiaus žygių į Palestiną metu susikūrė kariniai tamplierių, joanitų, kryžiuočių arba teutonų ordinai. Šių ordinų nariai, be vienuoliams įprastų pasižadėjimų nevesti, neturėti turto, paklusti vadovybei, įsipareigodavo ginklu kautis prieš kitatikius. Joanitai saugojo ir rūpinosi žygiuose sužeistų ir susirgusių kryžininkų ligoninėmis. Vienas iš šių karinių ordinų - kryžiuočiai -1226 m. atsikraustė prie Baltijos jūros ir kartu su 1202 m. įkurto kalavijuočių karinio ordino broliais siaubė pagonių prūsų, lietuvių, latvių ir estų protėvių žemes. Kariniams vienuolių ordinams vadovavo didieji magistrai, o kitiems - abatai arba generolai.

XIII a. kilus dideliam eretikų sąjūdžiui, nukreiptam prieš turtą ir turtingą Bažnyčią, kaip atsakas į tai, susikūrė dominikonų ir pranciškonų ordinai. Jie neturėjo jokio turto, jų nariai misdavo iš tikinčiųjų aukų ir dažniausiai gyvendavo miestuose tarp pasauliečių. Išsilavinę dominikonai pagarsėjo kaip mokytojai, profesoriai, uolūs eretikų persekiotojai priklausė daug garsių vyrų, tarp jų - Tomas Akvinietis. Dominikonai ir pranciškonai buvo tiesiogiai pavaldūs popiežiui.

Vienuolynų buvo visoje Europoje. Jų skaičius viduramžiais iki pat Reformacijos augo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIII a., net ir pagonims kunigaikščiams valdant, gyveno ir veikė vienuoliai. Lietuvai 1387 m. tapus krikščioniška šalimi, čia įsikūrė dešimtys vienuolynų ir šimtai vienuolių. XVI a. LDK veikė 36 vienuolynai.

Vienuolių gyvenimas ir veiklaKiekvienas vienuolių ordinas turėjo savo regulą - taisykles, pagal kurias buvo tvarkomas jo gyvenimas, nustatytos narių pareigos, ordino santykiai su Bažnyčios vadovybe. Regula griežtai reglamentavo vienuolio gyvenimą ir vienuolyno veiklą. Vienuolyne buvo griežtai nurodyta, kaip rengtis, kada valgyti, melstis, giedoti, dirbti ir miegoti.

Benediktinai gyveno labai uždarą gyvenimą: beveik visa, ko reikėjo vienuolynui, buvojo teritorijoje. Vienuolynui vadovavo abatas, paprastai renkamas iš kilmingų brolių. Jam neprieštaraudami privalėjo paklusti visi vienuoliai. Pa­grindinė šio ordino idėja - "Malda ir darbas". Penkis kartus per dieną ir du kartus naktį vienuoliai susirinkdavo vienuolyno bažnyčioje ir bendrai melsdavosi. Šv. Benedikto parengti įstatai taip pat reikalavo mokytis ir dirbti.

Vienuoliai dirbo žemę, rūpinosi daržais ir gyvuliais, darbavosi vienuolyno dirbtuvėse, kurių būdavo ne viena. Jie prižiūrėjo, kaip dirba vienuolynui priklausančių kaimų žmonės. Žemes ir kaimus vienuolynams dovanodavo arba testamentu paskirdavo turtingi žemvaldžiai.

Vienuoliai iš savo ūkio apsirūpindavo maistu, rūbais, statybinėmis medžiagomis. Per amžius jų ir vienuolynams priklausiusių valstiečių darbu būdavo sukaupiami dideli turtai. Tai leido kurti naujus vienuolynus, steigti mokyklas, šelpti vargšus, priglausti piligrimus ir rūpintis ligoniais.

Labiausiai išsilavinę vienuoliai mokė vienuolynų mokyklose. Vienuoliai skriptoriai skriptoriumuose metų metais rašydavo arba perrašinėdavo knygas, saugomas vienuolynų bibliotekose. Perrašyti manuskriptai patekdavo į kitus vienuolynus, kur taip pat buvo daromi nuorašai. Taip plito knygos. Perrašinėdami ir platindami vienuoliai ateities kartoms išsaugojo knygas, kurių originalai seniai ir nesugrąžinamai pražuvo istorijos vingiuose.

Tais laikais Europoje buvo rašoma žąsies plunksna ant pergamento, specialiai išdirbtos veršelio arba avies odos. Pergamentas ir kiti reikmenys buvo gaminami vienuolynų dirbtuvėse. Knygą kurdavo keletas žmonių. Vieni rašė tekstą, kiti piešė antraštines raides ir iliustracijas, vadinamas miniatiūromis, dar kiti įrišdavo knygą.

Vienuolynuose taip pat buvo rašomos kronikos, o vienuoliai mokslininkai kurdavo savo darbus.Vienuoliai buvo raštingiausi ir labiausiai išsimokslinę viduramžių žmonės. Dažniausiai tik jie tapdavo

mokslininkais, mąstytojais, mokytojais, skriptoriais, menininkais. Vienuolynai buvo religijos, mokslo, švietimo, knygų perrašinėjimo ir saugojimo centrai.

Būdami išsimokslinę, vienuoliai greitai perimdavo patirtį, perduodavo ją kitiems, panaudodavo naujoves ir gerai tvarkėsi savo valdose. Patirtis plito per rašomas instrukcijas, steigiant naujus vienuolynus. Ją skleidė ir keliaujantys vienuoliai. Išlikusios žymesnių vienuolių biografijos liudija, kad jie per savo vienuoliavimo laiką gyvendavo keliuose to paties ordino vienuolynuose, net esančiuose skirtingose šalyse.

Vienuoliai dirba. XII a. pr. miniatiūra

Klausimai ir užduotys

1.Kas yra vienuolis?2.Kodėl ir kaip buvo tampama vienuoliais?3.Papasakokite apie vienuolio benediktino dienotvarkę ir jo gyvenimą.4.Kokią vienuolyno veiklos dalį jūs laikote reikšmingiausia? Atsakymą pagrįskite.5.Sukurkite trumpą pasakojimą, panaudodami šias sąvokas: skriptorius,miniatiūra, viduramžiai, vienuolynas, pergamentas.

16. Kryžiaus karai

XI-XIII a. Vakarų Europa vykdė karines ekspedicijas prieš kitatikius. Šios ekspedicijos vadinamos kryžiaus žygiais.

Kryžiaus žygių priežastysViduriniais amžiais buvo populiarios maldininkų kelionės į šventąsias vietas. Daugelis maldininkų vyko į Palestiną lankyti vietovių, kuriose gyveno Jėzus Kristus. Padėtis pasikeitė XI a. vid., kuomet Palestina pakliuvo į turkų seldžiukų valdžią. Turkai maldininkus plėšė ir kankino. Europą pasiekusios žinios apie tas piktadarystes kėlė didelį krikščionių pasipiktinimą.

Ne mažiau svarbios buvo politinės priežastys. 1078 m. turkams užėmus Jeruzalę, kilo didžiulis nepasitenkinimas Europoje. Bizantijos imperatorius Aleksijus kreipėsi į popiežių Urboną II, prašydamas pagalbos.

Kryžiaus žygiai patraukė daug Vakarų Europos bežemių ir beturčių riterių. Tai buvo jauniausieji feodalų sūnūs, negavę palikimo. Jie mielai vyko kariauti,

Popiežius Urbonas II kviečia tikinčiuosius į kryžiaus žygį

nes Rytų šalys buvo turtingos. Nemaža riterių troško nuotykių ir karų.

Kryžininkų užkariavimaiPopiežius 1095 m. Klermone įvykusiame Katalikų bažnyčios susirinkime pakvietė visus tikinčiuosius išvaduoti Kristaus karstą iš netikėlių musulmonų rankų. Žygio dalyviams jis pažadėjo atleisti nuodėmes. Vaduoti Kristaus karsto pirmiausia metėsi varguomenė. 1096 m. apie 40 tūkst. menkai ginkluotų žmonių, vadovaujamų atsiskyrėlio Petro Amieniečio ir riterio Valterio Beturčio, patraukė į Rytus. Dalis kryžininkų nuo bado ir ligų mirė pakelyje, o likę gyvi, Bizantijos imperatoriaus nurodymu, buvo perkelti į Mažąją Aziją, kur juos išžudė turkai seldžiukai.Istorikai pirmuoju kryžiaus žygiu laiko ne varguomenės, bet riterių žygį. Riteriai vaduoti Šventosios žemės patraukė 1096 m. rudenį. Kryžininkai iš Prancūzijos ir Italijos susitiko ties Konstantinopoliu. Jie prisiekė Bizantijos imperatoriui, jog jam sugrąžins atkovotas iš musulmonų žemes, kurios anksčiau priklausė imperijai. Po priesaikos kryžininkai persikėlė į Mažąją Aziją. Riterių žygis buvo sunkus. Jie kentė nuo turkų seldžiukų antpuolių, maisto stokos bei nepalankaus klimato. Vargais negalais pasiekė. Siriją, kryžininkai apgulė ir užėmė Antiochiją.

1099 m. liepos 15 d. po apgulties jie užėmė Jeruzalę. Užėmę Jeruzalę, nugalėtojai išžudė daug miesto gyventojų - žydų ir musulmonų.

Kryžiuotis. XIII a. miniatiūraKryžininkų valstybės

Žygio vadovai užkariautose teritorijose įsteigė keletą valstybių: Jeruzalės karalystę, Edesos ir Tripolio grafystes bei Antiochijos kunigaikštystę. Kryžininkai Jeruzalės karaliaus vainiką pasiūlė Gotfridui iš Bulonės, kuris pasižymėjo narsa ir gailestingumu, tačiau pastarasis atsakė, jog nenori nešioti auksinio vainiko, nes Jėzus Kristus nešiojo erškėčių vainiką. Gotfridas iš Bulonės pasitenkino "Šventojo karsto gynėjo" titulu. Po jo mirties pirmuoju Jeruzalės karalystės karaliumi tapo jo brolis Balduinas. Užkariautojams atkakliai priešinosi vietiniai gyventojai. Jie puldinėjo ir žudė kryžininkus ir atsisakydavo vykdyti jų įsakymus.

Ketvirtasis kryžiaus žygisIšlaikyti užgrobtas teritorijas kryžininkai galėjo tik padedant Vakarų Europos riteriams. Gintis nuo priešų buvo įkurti trys riterių vienuolių ordinai - joanitų, tamplierių ir teutonų vokiečių.

Praradę Jeruzalę, musulmonai siekė susigrąžinti užgrobtas žemes. Riteriai iš Europos norėjo pašalinti musulmonų keliamą pavojų ir praplėsti užkariautas teritorijas. Todėl buvo surengti dar septyni žygiai.

į204 m. buvo suorganizuotas ketvirtasis žygis. Kryžininkai planavo užimti Egiptą. Tai turėjo palengvinti Palestinos, o kartu ir Jeruzalės atsiėmimą iš musulmonų rankų. Tačiau kryžininkai neturėjo pinigų sumokėti už kelionę. Kaip tik tuo metu į kryžiuočius kreipėsi nuversto nuo sosto Bizantijos imperatoriaus sūnus Aleksijus, prašydamas padėti jo tėvui. Kryžininkai sutiko padėti imperatoriaus sūnui. Jie užėmė Konstantinopolį. Kadangi imperatorius už suteiktą pagalbą negalėjo atsilyginti, kryžiuočiai apiplėšė Konstantinopolį. Bizantijos vietoje kryžiuočiai įsteigė Lotynų imperiją. Po šių lemtingų Konstantinopoliui įvykių Venecija įsiviešpatavo Viduržemio jūroje. Bizantijos imperija buvo atkurta tik 1261 m.

Kryžiaus karų padariniaiPer karus tarp Vakarų Europos ir Rytų kraštų užsimezgė prekyba. Vakaruose iškilo Venecijos, Genujos, Pizos, Marselio uostai, kurių laivai plukdė kryžininkus į Rytus. Rytų uostuose pirkliai įsigydavo daug prabangos prekių, prieskonių, meno dirbinių, ginklų, audinių ir jas gabendavo į Europą. Šiuos daiktus pirko riteriai. Vystantis prekybai ėmė vystytis ir amatai. Europiečiai išmoko austi šilkinius audinius, daryti veidrodžius, geriau apdoroti metalus.

Kryžiaus žygiai veikė ir pačią viduramžių Europą. Ruošdamiesi karui kryžininkai dažnai turėjo parduoti dalį savo žemių arba jas įkeisti, kad gautų pinigų išsirengti į žygį. Dalis riterių žuvo, dėl to sumažėjo vidutinių vasalų. Jų žemė atiteko didesniems senjorams, kurių galybė dėl to dar labiau išaugo. Likę gyvi, kryžininkai grįžo namo nieko neturėdami ir vėl buvo priversti skolintis pinigų. Iš tokių nusigyvenusių senjorų rankų daugelis miestų lengviau galėjo išsipirkti sau laisvę. Išsipirkę laisvę miestai įgydavo vis daugiau politinės reikšmės.

Per kryžiaus žygius daugelis baudžiauninkų gavo laisvę. Kartais valstiečius iš baudžiavos į laisvę paleisdavo ir išvykstantys vaduoti šventosios žemės riteriai bei grafai.

Per kryžiaus žygius buvo susipažinta ir su daugeliu rytietiškų augalų. Europoje imta auginti ryžius, grikius,

citrinmedžius, abrikosus, arbūzus, pradėta vartoti cukranendrių cukrų.Europiečių buityje įvyko nemažai pasikeitimų. Prieš valgį buvo pradėta plauti rankas, maudytis karštose

voniose.Per kryžiaus žygius padidėjo ir Katalikų bažnyčios prestižas. Sutvirtėjus popiežiaus pozicijoms kovojant su

kunigaikščiais, jis įvedė karo žygio mokestį dvasininkijos reikmėms. Dalis jo lėšų buvo skiriama kovoti su eretikais. Kryžiaus karai Europoje gimdė netoleranciją, žydų pogromus Anglijoje, Prancūzijoje. XIII a. Europoje žydams išskiriami specialūs kvartalai - getai. Paaštrėjo prieštaravimai tarp krikščionių ir musulmonų.

Klausimai ir užduotys

1.Kokios kryžiaus karų priežastys?2.Kuo svarbus pirmasis ir antrasis kryžiaus žygiai?3.Ar kryžiaus žygiai pasiekė savo tikslą?4.Kokią įtaką kryžiaus žygiai turėjo politinei Vakarų Europos šalių raidai?5.Ką naujo kryžiaus žygiai įnešė į Vakarų Europos buitį ir kultūrą?

5. PASAULIEČIŲ GYVENIMAS

17. Feodalizmas Vakarų Europoje

Feodalizmas. Feodalinės sutarties sudarymo ritualasPo Romos imperijos žlugimo Europoje buvo neramu. Iš pietų į ją ėmė veržtis arabai. VIII a. į ją veržėsi normanai, sukėlę daug baimės Europos gyventojams. IX a. į Europą įsiveržė karingos vengrų gentys. Europos valstybių valdovai nesugebėjo organizuoti efektyvios gynybos ir apsaugoti gyventojų. Todėl laisvi žmonės ėmė ieškoti galingųjų globos. Naudodamiesi karalių silpnumu, grafai ir kunigaikščiai jiems patikėtas valdyti žemes ėmė laikyti savomis ir nebepaklusti.

Senjorijų nesiejo jokie ryšiai. Ekonominis senjorijų gy­venimas buvo uždaras. Vyravo natūrinis ūkis. Tokiu būdu

valstybės suskilo į įvairaus dydžio senjorijas.Senjorai, norėdami užsitikrinti asmeninį saugumą, statė

pilis su tvirtais mediniais bokštais.Nuo IX a. tarp senjorų susiformavo tam tikri ryšiai. Jie susisiedavo vienas su kitu tardami

iškilmingą priesaiką. Šisįsipareigojimas buvo abipusis. Senjoras gaudavo vasalo ir jožmonių pagalbą, o vasalas -žemės valdą- feodą.

Feodalo pilyjeFeodo perdavimas vykdavo pagal tam tikrą ritualą. Jį sudarė trys dalys -atsidavimas, priesaika ir investitūra.

Kilmingasis, be ginklų, vienplaukis, priklaupdavo prieš senjorą ir, padavęs senjorui rankas, tardavo: "Pone, aš tampu jūsų žmogumi už žemę, kurią man paskyrėte". Taip būsimasis vasalas savo atsidavimą pareikšdavo būsimajam senjorui.

Tuomet senjoras pasižadėdavo jį globoti. Vasalas atsikeldavo ir, uždėjęs ranką ant Biblijos arba relikvijų, senjorui prisiekdavo ištikimybę. Pastarasis jį pabučiuodavo ir įteikdavo ietį, žemės grumstą ar medžio šakelę - simbolį, kuris reiškė feodo įteikimą. Šis aktas vadinamas investitūra.

Tas, kuris gaudavo feodą, buvo vadinamas vasalu, o kuris jį įteikdavo - senjoru. Feodas vasalui būdavo duodamas iki gyvos galvos. Po vasalo mirties feodas grįždavo senjorui, kuris jį atiduodavo naudoti vasalo sūnui. Pamažu feodai tapo paveldimi. Kartais sutartys tarp senjorų ir vasalų būdavo sudaromos ne tik žodžiu, bet ir raštu.

Kartais tais neramiais laikais silpni kilmingieji savininkai, negalėdami apginti savo žemės ir turtų, ieškodavo globėjo. Jie kreipdavosi į kaimynystėje gyvenantį galingesnį senjorą ir jam simboliškai padovanodavo savo žemę. Pastarasis šią žemę, kaip feodą, įteikdavo per tą patį ritualą.

Vasalų pareigosVasalas, gavęs feodą, kartu su senjoru privalėjo dalyvauti karo žygyje. Jis vykdavo savo lėšomis, raitas ir ginkluotas, su senjoro nustatytu karių skaičiumi. Karių skaičius priklausė nuo feodo dydžio. Karo tarnyba nebuvo ilga. Ji trukdavo mėnesį, kartais du. Vasalas senjorą privalėjo remti ir pinigais: išperkant senjorą iš nelaisvės, ištekant vyresniajai dukteriai, įšventinant į riterius vyres­nįjį sūnų ar vykstant į kryžiaus žygį.

Senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą tiktai tuomet, kai vasalas nevykdė savo įsipareigojimų. Jeigu vasalas gerai atlikdavo savo pareigas, tai senjoras jį turėjo ginti ir globoti. Jeigu senjoras nevykdydavo savo įsipareigojimų, tai vasalas galėjo nevykdyti savųjų.

Feodalinė hierarchijaPo vasalo mirties feodo paveldėtojas turėjo pareikšti savo ištikimybę senjorui. Jeigu per nustatytą laiką vasalo įpėdinis neatvykdavo pas savo senjorą prisiekti ištikimybės, tai netekdavo feodo. Bet jau nuo XI a. feodas Prancūzijoje tapo paveldimas. Stambieji senjorai, galėdami išdalyti žymiai daugiau feodų, tapo galingesni, o kiti - silpnesni. Patys galingiausi senjorai - grafai ir hercogai turėjo didelius žemės plotus. Jų vasalais tapo baro­nai, turintys mažiau žemės, bet irgi turintys vasalų. Pastarųjų vasalais tapo pilininkai, o jų vasalais - paprasti riteriai, kurie neturėjo vasalų. Jie turėjo tik kelias baudžiauninkų šeimas, kurios jį išlaikė.

Taip susiformavo hierarchinė visuomenė, kurios viršūnėje buvo karalius. Karalius galėjo tiesiogiai įsakyti savo vasalams -grafams ir hercogams, tačiau negalėjo įsakyti grafų ir hercogų vasalams. Viduriniais amžiais galiojo taisyklė: "Mano vasalo vasalas - man ne vasalas". Tačiau ilgainiui vasalas galėjo turėti ne vieną feodą, o keletą, gautų iš skirtingų senjorų. Tai leido to meto teisė, tačiau apie tai, jog vasalas turėjo pirmąjį senjorą, jis privalėjo pranešti kitiems senjorams.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl silpnieji ėmė ieškoti galingųjų globos?2.Kokios yra pagrindinės feodalinės sutarties dalys?3.Kokios buvo vasalų pareigos? Ar jie turėjo teisių?

4.Ar senjorai, vasalų atžvilgiu, turėjo pareigų?

18. Valstietis viduramžių visuomenėjeViduriniais amžiais valstiečiai sudarė apie 95% gyventojų. Žemdirbiai savo darbu maitino visuomenę.

Ankstyvaisiais viduramžiais valstiečiai priklausė nuo dvasinių ar pasaulietinių senjorų. Iki XI a. pradžios beveik visi valstiečiai prarado laisvę. Didžioji valstiečių dalis tapo baudžiauninkais. Be senjoro leidimo jie negalėjo palikti žemės. Prancūzijoje jie buvo vadinami servais, o Anglijoje - vilanais. Senjoras servus teisė, galėjo parduoti su žeme, keisti arba atiduoti.Laisvųjų valstiečių padėtis buvo geresnė. Jie galėjo, sumokėję mokesčius, kilnotis iš vienos vietos į kitą, vesti savo noru.

Visi valstiečiai gyveno vargingai. Jų būstas - medinė lūšna, apdengta šiaudais. Gyvenamojoje patalpoje stovėjo stalas, suolai, skrynia drabužiams, šiaudiniai čiužiniai, keletas puodų. Tai buvo visi valstiečio rakandai. Valstiečiai maitinosi prastai: valgė pupas, avižų, miežių arba rugių košes. Duonos retai turėdavo.Valstiečių padėtis ėmė keistis nuo Kryžiaus karų (XI a. pab.-XIII a.) epochos. Dalis valstiečių išsipirko laisvę, daliai ji buvo suteikta. XV a. pab. dauguma Prancūzijos ir Anglijos valstiečių tapo laisvi.

Valstiečio ūkis ir prievolėsValstiečiai turėjo sklypus, kuriuose ūkininkavo. Miškai, pievos, vandenys buvo senjoro nuosavybė, tačiau jais naudojosi ir valstiečiai.

Valstiečio ūkio padargai buvo menki. Medinis plūgas, kuriuo tada buvo ariama, neapversdavo žemės, o tiktai ją purendavo. Kas neturėjo plūgo, žemę sukasdavo kastuvu. Vietoj akėčių valstiečiai naudodavo šakotą rąstą, kurį patys vilkdavo per suartą lauką. Javus pjaudavo pjautuvais, kuldavo mediniais spragilais arba lazdomis. Javus išvėtydavo kastuvu mesdami pavėjui. Stigo pašaro, dėl to mažai buvo laikoma karvių ir arklių.

Valstiečio ūkyje vyravo smulkūs gyvuliai: avys, ožkos, kiaulės. Nelaikant daug gyvulių, žemė buvo menkai tręšiama. Valstiečiai, nenorėdami nualinti žemės, palikdavo ją keleriems metams dirvonuoti. Taip ilsėdavosi maždaug pusė dirbamos žemės. Prasti darbo įrankiai, arklių ir trąšų trūkumas buvo menko derliaus priežastys. Dažnai kilus sausrai, užėjus lietums ar šalnoms būdavo sunaikinamas visas derlius, ir prasidėdavo badas. Jis tęsdavosi ištisus mėnesius ar net metus.

Už naudojimąsi žeme valstiečiai privalėjo atlikti tam tikras prievoles senjorui. Valstiečių darbai senjoro ūkyje vadinami lažu. Per savaitę valstietis senjoro ūkyje dirbdavo tris dienas. Valstietis privalėjo suarti ir apsėti senjoro lauką, vėliau nupjauti, suvežti javus, juos iškulti bei išvėtyti. Be to, jis taisė senjoro namą, tiesė kelius, statė tiltus, spendė spąstus žvėrims, žvejojo. Senjoro ūkyje dirbo ir valstietis, ir jo šeimos nariai. Žmona ir dukterys padėdavo dirbti ūkio darbus. Jos audė senjorui drobes. Vaikai rinko uogas ir grybus.

Be priverstinio darbo valstiečiai privalėjo atiduoti senjorui duoklę grūdais, gyvuliais, paukščiais, kiaušiniais, medumi, sviestu, vynu, aliejumi. Valstietis atiduodavo ir dalį savo šeimoje išaudžiamos drobės, verpalų bei odų.

Be to, valstietis privalėjo naudotis senjoro krosnimi, malūnu, vyno spaudimo presu. Už naudojimąsi senjoro nuosavybe valstiečiai privalėjo atsilyginti. Senjorai ėmė mokestį net už tilto pervažiavimą, plaukimą upe, važiavimą keliu.

Valstietis privalėjo mokėti Bažnyčiai dešimtinę, tai yra dešimtąją derliaus ir gyvulių prieauglio dalį.

Pažanga žemės ūkyjeXII-XIII a. įvyko didelių pasikeitimų žemės ūkyje. Atsirado žymiai daugiau vandens malūnų, buvo pradėti statyti vėjo malūnai. Pasirodė daugiau geležinių įrankių. Imtas plačiai naudoti geležinis kirvis. Ūkyje žagrę pamažu keitė ratinis plūgas su geležiniu rėžtuvu ir verstuve, kurį traukė dvi, o kartais net ir trys jaučių poros. Naudojant šį plūgą buvo žymiai geriau įdirbamos sunkios molingos dirvos. Tuo metu pradėti naudoti žymiai tobulesni arklių pakinktai, leidę labiau panaudoti arklio jėgą. Padidėjo dirbamos žemės plotas. Trilaukio įvedimas sumažino pūdymuojančios žemės plotus, ėmė ilsėtis jau ne pusė dirbamos žemės, o tik jos trečdalis. Ėmus laikyti daugiau gyvulių žemė buvo geriau tręšiama. Šiek tiek padidėjo derliai.

Klausimai ir užduotys1.Kokiu būdu valstiečiai patekdavo senjoro priklausomybėn?2.Kokios buvo valstiečio pareigos senjorui?3.Apibūdinkite valstiečio ūkį.4.Kokios buvo svarbiausios žemės ūkio pakilimo priežastys?

19. Miestai ir miestiečiai

Miestų kūrimasis ir valdymasAnkstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Nuo XI a. jų skaičius ėmė augti.

Manoma, jog miestų vystymąsi lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba. Ūkis viduramžiais buvo natūrinis - t.y. viskas, ko reikėjo, buvo pasigaminama namie, žinoma, išskyrus druską, metalus. Kiekvienas valstietis viską gamindavosi pats. Ilgainiui atsirado labiau įgudusių ir geriau išmanančių tam tikrą amatą valstiečių. Dažnai, negalėdami pakelti savo senjoro išnaudojimo, jie bėgdavo į besikuriančius miestus. Miestai kūrėsi prie senjorų pilių, bažnyčių, upių, perkėlų, tiltų, prekybos kelių sankryžose. Gindamiesi nuo plėšikų ir riterių miestiečiai aplink gyvenvietę iškasdavo griovį, supildavo pylimą, ant kurio pastatydavo statinių tvorą. Ilgainiui šiuos įtvirtinimus pakeitė mūro sienos. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, už tai privalėjo mokėti duoklę savo amato gaminiais.

Dažnai patys senjorai jėga paimdavo tai, kas jiems patikdavo. Sustiprėja miestai pradėjo kovoti su senjorais. Kova dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Tačiau miestiečiai savo laisvę iš senjoro atgaudavo sumokėdami išpirką.

Iškovoję laisvę, miestai steigė savivaldybes. Jie turėjo savo iždą, kariuomenę, teismą. Miestui vadovavo miesto taryba, renkama iš pačių miestiečių. Jos vadovas buvo meras arba burmistras. Miesto taryba paprastai posėdžiaudavo rotušėje. Joje būdavo laikomi miesto svorio ir ilgio matai. Paprastai miesto rotušės bokšte puikuodavosi laikrodis, kuris būdavo neatskiriama miesto gyvenimo dalis. Rotušės aikštė buvo prekybos sandėrių ir miesto gyvenimo centras. Joje būdavo atliekamos bausmės, vykdavo karnavalai ir įvairios šventės.

Miestiečių užsiėmimai

Pagrindiniai miestiečių verslai - prekyba ir amatai. Vieni miestiečiai, neturėdami daug pinigų, prekiavo tuo, kas buvo reikalingiausia miesto ir kaimo gyventojams. Kiti, turtingesni pirkliai, prekiavo su kitomis šalies sritimis ar net su kitomis šalimis. Šie pirkliai turėjo būti turtingi, nes prekiauti su užsienio pirkliais reikėjo daugiau pinigų. Miestuose pirkliams priklausė mūriniai namai ir prekių sandėliai. Turtingi pirkliai buvo miesto tarybos nariai. Kartu su riteriais ir kilmingaisiais gyventojais jie sudarė miesto patriciatą - valdančiąją miesto viršūnę.

Pirkliai leisdavosi į tolimas keliones, kurios tais laikais buvo gana pavojingos. Keliuose šeimininkavo plėšikai, o taip pat senjorai, kurie dažnai apiplėšdavo pirklius uždėdami didžiulius mokesčius. Prekyba tais laikais buvo pavojingas užsiėmimas. Tai vertė pirklius burtis į gildijas - pirklių sąjungas. Pati žymiausia iš jų buvo Hanza, jungusi vokiečių miestų pirklius ir šeimininkavusi Baltijos jūroje.

Didžiąją miestų gyventojų dalį sudarė amatininkai. Jie gamino audinius, siuvo drabužius, gamino apavą, darbo įrankius ir ginklus. Amatininkas turėjo savo dirbtuvę, kuri buvo pirmame jo namo aukšte. Dirbtuvėje kartu su šeimininku dirbo jo padėjėjas - pameistrys bei keletas mokinių. Amatininkai viduramžių mieste dažnai gyveno vienoje gatvėje. Taip Vilniaus mieste iki šių dienų liko Stiklių, Mėsinių, Odminių ir kitos gatvės, liudijančios apie šių profesijų amatininkų gyvenamąsias vietas.

Vienos profesijos amatininkai burdavosi į sąjungas, vadinamas cechais. Kiekvienas cechas turėjo savo įstatus, kuriuose buvo nustatytas mokinių ir pameistrių skaičius, darbo dienos trukmė, atlyginimas už darbą. Cechas kontroliavo savo amatininkų gaminių kokybę. Cechų įstatai gynė amatininkus nuo jų konkurentų, kurie nepriklausė cechui. Cechas ypač rūpinosi savo narių gaminių kokybe. Vėliau cechų įstatai ėmė trukdyti vystytis amatams, nes draudė naudotis naujais technikos pasiekimais. Cechai turėjo savo vėliavą, savo šventąjį -- globėją, ir vietą įvairiose miesto iškilmėse. Cechai susirgusiam nariui suteikdavo materialinę paramą. Cecho nariai buvo laidojami už cecho lėšas.

Norėdami tapti meistrais, cecho nariais, pameistriai turėdavo pagaminti savo amato gaminį -šedevrą. Tai rodė, jog pameistrys yra įsisavinęs savo amato paslaptis. Jeigu cecho meistrams gaminys patikdavo ir atitikdavo visus reikalavimus, tai pameistrys, surengęs puotą cecho nariams, tapdavo meistru ir galėdavo savarankiškai, laikydamasis cecho taisyklių, verstis amatu. Ne visi amatai buvo vienodai gerbiami. Labiausiai vertinamas buvo auksakalių cechas.

Be pirklių ir amatininkų miestuose svarbią vietą užėmė lupikautojai, kurie už tam tikrą mokestį skolindavo pinigus. Kadangi tais laikais vystantis prekybai ir amatams reikėjo gana daug pinigų, tai lupikautojai už didelius procentus skolindavo pinigus. Lupikautojus smerkė Katalikų bažnyčia.

Prekyba viduramžiaisJau II tūkstm. pr. buvo stambių pirklių, kurie atgabendavo retų ir brangių prekių iš tolimų šalių.

Nuo XI a. žymiai išaugo vietos prekyba. Pirkliai vis dažniau kaimuose pardavinėjo miestų amatininkų pagamintus gaminius ir supirkdavo vilną, grūdus, miško medžiagą, reikalingus miestų amatininkams. Prekiauti trukdė blogi keliai, lėtas transportas, didžiuliai muitai, plėšikai. Tai vertė pirklius samdyti karių būrius, kurie saugojo prekių karavanus. Nors prekyba jūra nėra brangi, tačiau ir čia pirklių tykojo daug pavojų. Jų laivus puldinėjo piratai. Todėl prekių pilni laivai plaukiojo pakrantėmis.

Pirkliai, norėdami parduoti savo prekes, vykdavo į muges. Flandrijos ir šiaurės Italijos pirkliai paprastai keliaudavo į Sampanės mugę, kuri trukdavo ištisus metus. Prekybos raida paspartino ir aukso monetų gamybą. Italų ir žydų bankininkai pradėjo naudotis čekiais.

Žydai viduramžių miesteViduriniais amžiais žydai paplito po Vakarų Europą. Jie

kūrėsi miestuose. Juose gyvendavo atskiruose kvartaluose - getuose. Krikščionys gana įtariai žiūrėjo į žydus, gyvenusius uždarose bendruomenėse, kalbėjusius jiems nesuprantama kalba ir išpažinusius kitokį tikėjimą. Žydai miestuose vertėsi amatais ir prekyba. Būdami geri amatininkai ir prekybininkai jie būdavo kviečiami į kitas šalis, kad paskatintų jų ūkio vystymą­ si. Nemaža žydų vertėsi lupikavimu. Žydai pinigų skolintojai savo rankose sukaupdavo didžiulius turtus. Jie suteikdavo paskolas net valdovams. Per epidemijas ir kitas stichines nelaimes krikščionys dažnai nusiaubdavo getus, nes manė, kad dėl nelaimių kalti judėjai. Likę gyvi žydai kraustydavosi į kitas šalis ieškodami ramaus gyvenimo.

Miestiečių buitisViduramžių miestas dažniausiai būdavo netaisyklingos struktūros, nes formavosi stichiškai. Namai glaudėsi aplink didžiuosius miesto pastatus - katedrą, miesto rotušę arba pilį. Miestų valdžia rengė šulinius, grindė gatves. Namų statybai būdavo naudojama vietinė medžiaga - medis, akmuo arba plytos. Miestiečio namas paprastai būdavo dviejų aukštų. Pirmame aukšte būdavo parduotuvė arba amatininko dirbtuvė. Antrame namo aukšte gyveno namo šeimininkai. Eiliniai miestiečiai turėjo paprastus medinius baldus. Tiktai turtingųjų baldai buvo drožinėti. Jie naudojo varinius indus.

Miesto gatvės buvo siauros ir niūrios. Jose nebuvo šaligatvių ir kanalizacijos. Šeimininkės visas atliekas pildavo tiesiai į gatvę. Gatvės buvo nešvarios ir bjauriai dvokė. Gatvių nešvarumuose murdėsi kiaulės, paukščiai ir šunys. Dėl antisanitarinių sąlygų miestuose dažnai kildavo epidemijos.

Klausimai ir užduotys

1.Kokios pagrindinės miestų atsiradimo priežastys ?2.Kodėl ilgainiui pablogėjo miestiečių ir senjorų santykiai?3.Kuo svarbi miestui buvo rotušė?4.Kokie svarbiausi miestiečių verslai?5.Kodėl kiekvienas amatininkas norėjo būti cecho narys?

Žydų sudeginimas viduramžiu mieste

20. Mokymas ir mokslas

MokyklosLabiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Net raštą pasauliečiai vadindavo "dvasininkų gudrybe". Pasauliečiai, net karaliai, buvo mažai raštingi arba išvis beraščiai. Garsusis Frankų imperijos valdovas Karolis Didysis labai rūpinosi mokymu, mokyklų kūrimu, domėjosi astronomija, didžiai vertino išsilavinimą, bet pats mokėjo tik skaityti. Rašyti jis neišmoko. Viduramžiai tęsėsi apie tūkstantį metų. XV a. buvo daugiau raštingų žmonių nei Karolio Didžiojo laikais, bet vis tik dauguma gyventojų liko beraščiai.

Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose. Jose buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti, giedoti, lotynų kalbos. Mokyklose mokėsi vienuoliai, rečiau - pasauliečiai. Visi mokiniai, nepaisant amžiaus skirtumo, mokėsi vienoje klasėje.

Kuriantis ir augant miestams, juose steigėsi miestų mokyklos ir universitetai. Miestai buvo ne tik ekonominio gyvenimo centrai. Juose virė žymiai intensyvesnis gyvenimas nei kaime. Vis daugiau ir daugiau miestiečių ėmė mokytis rašto. Pirkliai turėjo vesti sąskaitų knygas.

XII a. miestų mokyklos pradėjo konkuruoti su vienuolynų mokyklomis. Mokyklas išlaikydavo miesto bendruomenė arba turtingi miestiečiai. Miestuose daugiau dėmesio buvo skiriama pasauliečiams svarbiems dalykams - skaičiavimui, geografijai, gamtos mokslams.

Viduramžiais buvo mokoma dialogo forma: mokytojas klausia - mokiniai atsako. Žinias reikėjo "iškalti". Daug buvo mokomasi atmintinai. Mokyklose ir universitetuose mokė vienuoliai.

Vidurinių amžių pradžioj e (V-X a.) knygų buvo labai mažai. Jas perrašinėjo vienuoliai. Iliustruotos knygos buvo tikri meno kūriniai, kuriuos galėjo įsigyti tiktai turtuoliai. Knyga buvo prabangos liudininkas.

Nors knygos buvo brangios, jau XIII a. pab. Vakaruose pasirodė pirmieji knygynai. Vis dažniau šalia lotynų kalba parašytų knygų atsirasdavo italų, prancūzų, vokiečių ar anglų kalbomis parašytų veikalų.

Universitetai

Mokyklose mokiniai išmokdavo lotynų kalbos. Todėl toliau mokytis jie galėjo bet kuriame Europos universitete. Visuose universitetuose, nesvarbu kokioje šalyje jie buvo įsikūrę, mokyta tik lotyniškai. Lotynų kalba buvo ne tik mokymo, bet dažnai ir bendravimo universitete kalba. Viena pirmųjų aukštųjų mokyklų viduramžiais - Akademija, imperijos sostinėje Achene įkurta Karolio Didžiojo nurodymu. Šioje Akademijoje mokė labiausiai išsilavinę Europos žmonės iš įvairių krikščioniškų šalių. Universitetai pradėjo steigtis nuo XII a., kuomet Europoje sparčiai augo miestai. Studentai studijavo teologiją, mediciną, teisę ir kitus mokslus. Dažniausiai universitetai atsirasdavo ten, kur gyveno garsus profesoriai. Kaip geri profesoriai garsėjo vienuoliai dominikonai. Profesoriai skaitydavo paskaitas, aiškindavo studentams nesuprantamus dalykus. Siekiant išnagrinėti sudėtingus klausimus, būdavo organizuojami disputai. Universitetai buvo nepriklausomi nuo miesto valdžios ar feodalų. Jie turėjo atskirą teismą, nemokėjo jokių mokesčių. Universitetui vadovavo rektorius.

Daug viduramžių studentų buvo vargšai. Vieni studentai ieškodavo darbo mieste, kiti elgetavo. Tai kėlė konfliktus tarp studentų ir miestiečių. Norėdami padėti tokiems studentams kai kurie turtingieji steigė kolegijas-bendrabučius. Prancūzijos karaliaus kapelionas Robertas Sorbona 1257 m. įsteigė teologų kolegiją-bendrabutį. Nuo šios kolegijos ir kilo Paryžiaus universiteto Sorbonos vardas.

Viduramžių pabaigoj e, XIV-XV a., Europoje veikė 50-60 universitetų. Garsiausi iš jų - Paryžiaus, Bolonijos, Oksfordo. Paryžiaus universitetas jau XIII a. pr. buvo vadinamas "filosofų meka". Jame profesoriavo garsūs viduramžių filosofai Tomas Akvinietis ir Rodžeris Bekonas. Bolonijos universitetas garsėjo juristais ir teisės studijomis. Garsiausi Europos universitetai, įsteigti viduramžiais, veikia iki šiol.

Vakarų Europos universitetams pavyzdžiu buvo Paryžiaus universitetas. Jame rektorių rinko profesoriai ir studentai. Universitete buvo keturi fakultetai: Filosofijos, Teologijos, Teisės ir Medicinos. Ne visi universitetai turėjo po keturis fakultetus. Atėjęs studijuoti į universitetą, studentas privalėjo baigti Filosofijos fakultetą. Po to galėjo studijuoti kituose fakultetuose. Kiekvienam fakultetui vadovavo dekanas, o Filosofijos fakulteto dekanas vadinosi rektoriumi. Rektoriaus valdžia buvo didelė. Paryžiaus universiteto rektoriui pakluso visi Lotynų kvartale (jame buvo universitetas) gyvenantys ir su juo susiję žmonės - knygų perrašinėtojai, rašymo priemonių gamintojai, turtingų studentų tarnai, viešbučių ir smuklių savininkai.

Miestai, turėję universitetus, smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, XIII a. pab. Paryžiaus universitete buvo 5 tūkst. mokytojų ir studentų, kurie sudarė 10% miesto gyventojų.

Lietuvoje universitetas buvo įkurtas 1579 m. Iki tol LDK didikų sūnūs dažniausiai studijuodavo Prahoje ir Krokuvoje. Prahos universitetas buvo seniausia aukštojo mokslo įstaiga Šventosios Romos imperijoje, įkurta 1348 m. Prahoje studijavo apie trys šimtai studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Krokuvos universitete nuo 1409 m. veikė lietuvių studentų bendrabutis - bursa.

Mokslas

Viduramžiais svarbiausias žmogaus protui keliamas uždavinys buvo Dievo pažinimas. Manyta, kad tai padaryti galima gilinantis į Senąjį ir Naująjį Testamentus, perprantant jų paslaptis. Buvo tikima, kad supratus Biblijoje aprašytų įvykių, minčių reikšmę, bus galima atsakyti į daugelį žmogui rūpimų klausimų, paaiškinti nesuprantamus reiškinius. Mokslininkai ir mąstytojai pirmiausia stengdavosi paaiškinti, ką vienas ar kitas įvykis, reiškinys gali reikšti, o ne ieškoti jo priežasčių. Buvo manoma, jog viskas vyksta todėl, kad taip turi būti.

Ir kosmosas ir gamta buvo laikomi Dievo kūriniais, dieviškos tvarkos pavyzdžiu. Dalis mokslininkų stengėsi pažinti šiuos Dievo kūrinius, nes manyta, jog taip galima pažinti ir kūrėją. Vis tik viduramžiais gamtai pažinti buvo skiriamas antraeilis dėmesys. Vienas pirmųjų tai darė vienuolis pranciškonas, profesorius Rodžeris Bekonas. Jis teigė, jog tikrovę galima pažinti ją stebint, atliekant bandymus. Pats mokslininkas eksperimentavo su magnetine rodykle ir didinamaisiais stiklais. Visa tai buvo nauja ir neįprasta. Už savo veiklą mokslininkas buvo persekiojamas ir sėdėjo kalėjime. Viduramžiais į visas naujoves buvo žiūrima labai įtariai. Naujų idėjų skelbimas buvo laikomas puikybe ir smerkiamas. Net žymūs dvasininkai, pradėję neįprastai aiškinti tikėjimo tiesas, skelbti negirdėtas mintis, galėjo skaudžiai nukentėti, patekti į inkvizicijos teismą.

Viduramžiais klestėjo astrologija ir alchemija. Astrologai iš planetų ir žvaigždžių išsidėstymo dangaus skliaute spėdavo ateitį. Žmonės buvo labai prietaringi, todėl astrologų patarimų reikėjo visiems. Astrologai sukaupė daug astronomijos žinių. Jos buvo reikalingos kai kurių religinių švenčių datoms apskaičiuoti. Alchemikai - šiandieninių chemikų pirmtakai. Jie ieškojo būdų, kaip vienas medžiagas paversti kitomis. Jie daug eksperimentuodavo bandydami įvairius metalus paversti auksu. Aišku, šio tikslo jie nepasiekė, bet sukaupė daug chemijos žinių. Jie atrado metalo lydinių, dažų, vaistų gamybos būdų, sukūrė ir naudojo įvairius prietaisus.

Viduramžiais buvo rašomos kronikos. Tai svarbus praeities pažinimo šaltinis. Istorikai aprašydavo praeities įvykius neieškodami jų priežasčių. Vienas ar kitas netikėtas istorijos vingis buvo aiškinamas Dievo valia. Viduramžių istorikai savo pasakojimus dažniausiai pradėdavo Senajame Testamente aprašytu pasaulio sutvėrimu. Biblija ilgus amžius buvo bene vienintelis tolimos praeities pažinimo šaltinis.

Visi mokslo darbai buvo rašomi lotynų kalba.

Klausimai ir užduotys1. Kaip buvo mokoma viduramžių mokyklose ir universitetuose?2.Kuo viduramžių mokyklos skyrėsi nuo šiandieninių? Nurodykite kuo daugiau skirtumų.3.Kuo reiškėsi universitetų autonomija?4.Kodėl XV-XVl a. LDK didikų sūnūs mokėsi užsienio universitetuose?5.Kuriuose universitetuose mokėsi jaunuoliai iš LDK? Kurių dabartinių valstybių teritorijose yra šie universitetai?6.Kokie uždaviniai buvo keliami mokslui viduramžiais?7.Kaip suprantate posakį "filosofų meka "?

21. Menas

ArchitektūraSvarbiausia meno šaka viduriniais amžiais buvo architektūra. Visi kiti menai buvo jos tarnaitės. Iki šiol išlikusios viduramžiais statytos katedros ir bažnyčios liudija žmogaus genijų.

Ankstyvaisiais viduramžiais dažniausiai buvo statomi mediniai pastatai.

XI-XII a. Europoje dažniau imta statyti mūrinius pastatus. Nuo XI iki XVI a. Vakarų Europoje pastatyta daugiau kaip 500 katedrų, keletas tūkstančių vienuolynų ir bažnyčių. Bažnyčių statybą lėmė tai, kad išaugo gyventojų, taigi ir tikinčiųjų, skaičius, baigėsi normanų antpuoliai, ir Vakaruose prasidėjo ekonominis pakilimas.

Statytojai daug statybos elementų perėmė iš senovės Romos, todėl to laikmečio architektūrą vadiname romaniškąja. Bažnyčios pastatas orientuotas į rytus -tikintieji turi būti atsisukę į Jeruzalę. Bažnyčia yra Dievo namai: tikintieji čia ateina pasimelsti. Tačiau bažnyčia tarnauja ir žmonėms - čia susirenka amatininkai, joje kalbama, kartais ir pernakvojama, jei pastaroji yra prie maldininkų kelių.

Romaniškojo stiliaus bažnyčia - pailgo stačiakampio plano statinys, kurio gale buvo pusiau apvalus išlinkimas, vadinamas absida. Absidoje būdavo įrengiamas altorius. Vėliau bažnyčios planas tapo panašus į kryžių. Bažnyčios vidus paprastai buvo dalijamas į centrinę navą ir dvi šonines, žymiai žemesnes navas. Kaip ir romėnų bazilikos, pirmųjų

bažnyčių lubos buvo medinės, todėl dažnai nukentėdavo per gaisrus. Nuo XI

a. vietoj medinių lubų imta daryti arkines (išlenktas) akmenines lubas. Jos labai sunkios, todėl buvo statomos storos sienos. Pastato viduje sunkiems skliautams išlaikyti buvo statomos masyvios kolonos su kapiteliais. Lauko sienos buvo stiprinamos pilioriais, prišlietais prie sienos nuo žemės iki stogo. Bažnyčių langai nedideli, todėl viduje būdavo tamsu. Bažnyčios vidus būdavo papuoštas freskomis, vaizduojančiomis scenas iš šventųjų gyvenimo. Ties didžiosiomis durimis paprastai būdavo papuošimai iš akmens ar marmuro, vaizduojantys gyvulius arba žmones. Romaninio stiliaus bažnyčios sukuria tvirtybės ir jėgos įspūdį. Būdingiausi šio stiliaus pastatai yra Puatjė katedra (Prancūzija), Vormso katedra (Vokietija). Lietuvoje romaninių bažnyčių nėra išlikę.

XII a. pab. romaninį pastatų stilių ėmė keisti naujas - gotikos architektūros stilius, užgimęs šiaurės Prancūzijoje. Šio stiliaus atsiradimą istorikai sieja su miestų ir prekybos išaugimu. Greitai jis paplito ir kitose vakarų Europos kraštuose, pasiekęs ir Lietuvą. Gotikos bažnyčių planas liko toks pat kaip ir romaninių bažnyčių - lotyniškasis kryžius. Pasikeitė ir bažnyčių išvaizda, ir jų konstrukcija. Svarbiausi gotikos elementai - smailioji arka ir kryžminiai skliautai. Dabar skliautas rėmėsi į keturis stulpus - piliorius. Išorinėms sienoms sustiprinti buvo imta statyti kontraforsus, kurie darniai susiliejo su pastatu. Kontraforso panaudojimas leido statyti plonesnes sienas, lubų skliautus kelti aukštyn, navas praplėsti ir padidinti langus.

Bažnyčios tapo aukštesnės, erdvesnės, šviesesnės ir grakštesnės. Jų platūs ir dideli langai buvo išpuošti vitražais - paveikslais, sudėtais iš permatomo stiklo gabalėlių- vaizduojančiais šventųjų gyvenimo scenas. Gotikos architektūra yra šviesos architektūra. Gotikos bažnyčios skendi šviesoje. Kai kurių bažnyčių aukštis siekia net 40 metrų.

Bažnyčios išorė taip pat buvo puošni. Bažnyčios fasado centre paprastai buvo didžiulis apvalus langas, vadinamas rože, pro kurį į vidų sklido švelni šviesa. Visas statinio fasadas papuoštas statulomis, kurių būdavo net keli šimtai. Tačiau įspūdingiausias buvo bažnyčios portalas, kurį taip pat puošė įvairios šventųjų statulos bei paskutiniojo teismo scenos.

Žymiausios gotikos stiliaus bažnyčios - Reimso, Paryžiaus Dievo Motinos, Šartro katedros (Prancūzija), Kelno katedra (Vokietija), Vilniaus Šv. Onos bažnyčia.Skulptūra ir tapybaMenininkai puošė bažnyčias skulptūromis, piešiniais. Iš piešinių ir skulptūrų tikintieji galėjo sužinoti visą šventąją istoriją. Skulptūra viduriniais amžiais buvo neatskiriama bažnyčios puošybos dalis. Skulptūros dažniausiai vaizduodavo šventuosius, vyskupus, didikus. Bažnyčiose taip pat buvo daug paveikslų su Jėzaus

Špejerio romaninė katedra. Vokietija

Dievo Motinos katedra (Notre Dame) Paryžiuje. XIV a.

Kristaus, Dievo Motinos ir šventųjų atvaizdais. Skulptūrose ir paveiksluose šventieji būdavo pernelyg aukšti arba žemi. Tapytojai ir toli ir arti esančius daiktus tapydavo vienodo dydžio. Figūroms būdavo suteikiamos

Kairėje: medinė Dievo Motinos

Dešinėje: Dievo Motina su

su kūdikiu statula. XII a., kūdikiu.

Dramblio kaulo Prancūzija

skulptūra. Luvro muziejus,XIV a.

nenatūralios pozos ir gestai, kad galima būtų perteikti religinius jausmus - tikėjimą, atgailą už nuodėmes, nuolankumą.

LiteratūraViduriniais amžiais riteriai poetai kūrė eiliuotus romanus ir poemas, kuriuose apdainuodavo karinius žygdarbius. Žinomiausia riterių poema yra

"Rolando giesmė". Manoma, jog ji buvo sukurta XI-XII a. Joje aprašoma, kaip Karolis Didysis su savo kariais traukėsi iš Ispanijos. Traukimąsi pridengė grafo Rolando vadovaujamas riterių būrys. Šis žygis buvo surengtas siekiant užkariauti, tačiau jis pavaizduotas kaip krikščionių karas prieš musulmonus. Grafas Rolandas nepriekaištingas riteris. Jis žūva, tačiau nesulaužo ištikimybės priesaikos senjorui - Karoliui Didžiajam.

XIII a. literatūros kūrinių atsirado ir miestuose. Miestiečių sukurti herojai būdavo apsukrūs, linksmi ir sumanūs žmonės. Pagrindinis jų priešas visada būdavo riteriai. Liaudies kūryboje sumanus miestietis - Lapinas visuomet išsisukdavo iš sunkios padėties ir apgaudavo Vilką - riterį.

Klausimai ir užduotysL Išvardykite būdingus romaninės architektūros bruožus.2.Išvardykite būdingus gotikos architektūros bruožus.3.Nustatykite romaninės ir gotikos architektūros skirtumus.4.Nubraižykite romaninės bažnyčios planą.

22. Badmečiai, epidemijos ir kitos nelaimės

"Blogi" metai ir badmečiaiViduramžiais Europoje didžiąją dirbamos žemės plotų dalį užėmė javų - rugių, kviečių, miežių, avižų - pasėliai. Nedideliuose daržuose valstiečiai augino žirnius, pupas, kopūstus, svogūnus, salotas, krapus, aguonas, ropes. Soduose vaisius nokino obelys, kriaušės, vyšnios, vynuogės, svarainiai. Valstiečiai laikė karves, avis, kiaules, naminius paukščius. Kasdieniai maisto produktai buvo duona ir įvairios košės. Pienas, sūris, žuvis, kiaušiniai, mėsa buvo valgomi rečiau. Kuklų valstiečių stalą paįvairindavo grybai, uogos, riešutai, laukinių paukščių kiaušiniai. Diduomenė maitinosi sočiau ir šiek tiek įvairiau.

Derliai viduramžiais buvo menki. Pagrindinė jo dalis turėjo būti saugoma sėjai ir atiduodama žemės savininkui bei valstiečio šeimininkui - feodalui. Tik menka viso derliaus dalis tekdavo valstiečio šeimai. Vidutiniškai užderėjus javams jie galėjo sulaukti pavasario nekęsdami bado. Sukaupti kokių nors atsargų juodai dienai pusbadžiu gyvenę žmonės beveik neturėjo galimybių. Tai labai skaudžiai atsiliepdavo nederliaus metais. O jie ištikdavo gana dažnai.

Viduramžių kronikose mirgėte mirga užrašai apie įvairias oro negandas, kitokias nelaimes, labai

pakenkdavusias žmonėms. 783 m. buvo tokie karščiai, rašoma Loršo vienuolyno analuose, kad daug žmonių mirė nuo kaitros. Kitur pasakojama apie baisias nesibaigiančias liūtis, supūdžiusias pasėlius. 873 m. didelę derliaus dalį sunaikino skėriai, užplūdę Europą. 994-995 m. ypatingai šalta žiema užsitęsė net iki gegužės mėn. Vėliau atšilo, bet netikėtos šalnos sušaldė jau pradėjusius augti augalus. Po to šalnas pakeitė sausra.

Stichinės nelaimės dažnai ne tik pakenkdavo derliui, bet ir visai jį sunaikindavo. Kartais javai neužderėdavo dėl nežinomų priežasčių. Valstiečiai neturėjo didesnių maisto atsargų. Todėl nederliaus metais kildavo badas, kartais labai baisus. Badaudavo ištisos šalys. Žmonės išpjaudavo visus gyvulius, suvalgydavo viską, ką tik buvo įmanoma valgyti. Dažnai, gelbėdamiesi nuo mirties, jie žudydavo ir ėsdavo vieni kitus. Tūkstančiai žmonių tapdavo bado aukomis. Ištuštėdavo kaimai ir miestai. 1317 m. per badą Briugės mieste iš 3,5 tūkst. Gyventojų mirė daugiau kaip pusė. Išbadėjusių vargetų būriai bastydavosi keliais ieškodami mažiau nukentėjusių vietų, ieškodami išsigelbėjimo. Vieniems pasisekdavo. Kiti mirdavo išsekę ar žūdavo nuo išbadėjusių žmonių, tapusių žmogėdromis, rankų.

Juodoji mirtisDažnai su badu

ateidavo ir ligos. Išsekę, nusilpę žmonės tapdavo epidemijų aukomis. Jokių medicinos priemonių, galinčių sustabdyti ligų plitimą, tais laikais nebuvo. Didžiausia maro epidemija, pavadinta "Juodąja mirtimi", prasidėjo 1348 m. Manoma, kad baisi liga pirklių laivais į pietų Europą atkeliavo iš Arti­mųjų Rytų. Ją platino juodosios žiurkės, blusos, užsikrėtę žmonės. Jūrininkai dažnai susirgdavo dar nepasiekę Europos krantų. Kartais išmirdavo visa įgula, ir laivas vaiduoklis klajodavo Viduržemio jūra, kol nuskęsdavo ar suduždavo. Žmonės, pasiėmę bangų išmestus daiktus, taip pat susirgdavo. Maras keletą metų siautėjo visoje Europoje, pradedant pietinėmis šalimis ir baigiant šiaurinėmis, tarp jų ir Lietuva. Išmirdavo kaimai ir miestai. Kartais mirusieji savaitėmis gulėdavo nepalaidoti.

Epidemijos išvakarėse visoje Europoje gyveno apie 73,5 mln. žmonių. Juodoji mirtis pareikalavo 20-25 mln. gyvybių. Per keletą metų mirė trečdalis Europos gyventojų. Labiausiai nukentėjo varguomenė ir miestiečiai. Dėl nešvaros, užteršto vandens, antisanitarinių sąlygų liga labiausiai plito miestuose.

Niekas nežinojo epidemijos priežasčių. Vieni manė, kad tai Viešpaties bausmė už nuodėmingą gyvenimą. Tokie žmonės išsigelbėjimo ieškojo melsdamiesi ir atgailaudami už padarytas nuodėmes. Dievobaimingų žmonių būriai žiauriai plakdamiesi, žaizdoti, giedodami keliavo Europos keliais. Jie manė, kad Dievas su­stabdys ligos plitimą. Kiti ligos "priežastis " rado žemėje. Jie apkaltino žydus.

Žydai viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo vieninteliai kitatikiai. Krikščionių ir judėjų gyvenimo būdas, tradicijos, papročiai, šventės, net užsiėmimai labai skyrėsi. Prietaringi ir įtarūs viduramžių žmonės į kitatikius žiūrėjo labai priešiškai. Tarp krikščionių ir žydų kildavo įvairių nesutarimų, kurie kartais pasibaigdavo žydų namų siaubimu, jų mušimu ir žudymu. Nepasitikėjimas ir nesantaika per marą žydams tapo didele nelaime. Juos pradėta kaltinti dėl ligos plitimo, nors žydai irgi mirdavo. Atsirasdavo "liudininkų", mačiusių, kaip esą žydai nuodija šulinius. Kilo pogromų banga. Krikščionys puolė žydus, vijo juos iš miestų, net žudė. Kai kur buvo padegti žydų getai. Išsigelbėdavo tik sutikę krikštytis.

Badmečių ir juos lydėjusių epidemijų pavojus sumažėjo tik naujaisiais laikais. Atradus Ameriką, į Europą atkeliavo labai derlingas ir maistingas augalas - bulvė. Naujaisiais laikais XVIII a. atrasti ir

Maro paplitimo XIV a. žemėlapis

skiepai, neleidžiantys taip greitai plisti užkrečiamoms ligoms.

Klausimai ir užduotys

1.Kuo skiriasi viduramžiais ir šiandien gyvenančių žmonių mityba? Kas lemia šiuos skirtumus?2.Kodėl viduramžiais dažnai kildavo badas? Nurodykite gamtines ir visuomenines priežastis.3.Kodėl viduramžiais kildavo epidemijos, nusinešdavusios milijonų gyvybes?4.Enciklopedijose suraskite daugiau žinių apie "juodąją mirtį ".5.Kaip žmonės aiškino epidemijų priežastis ir kaip su jomis kovojo?

23. Viduramžių žmogaus pasaulėvaizdis

Gyvenamoji aplinka formuoja pasaulėvaizdįViduramžių visuomenė - tai kaimo ir žemdirbių visuomenė. Miestų tuomet buvo maža. Didžiąją Europos dalį užėmė miškai, plytėjo pelkės, liūnai ar dykvietės. Didžiuliai miškai buvo mažai ištyrinėti. Juose žmogaus vaizduotė apgyvendino vilkolakius, kitas paslaptingas, piktas būtybes. Per visus viduramžius nuo V iki XV a. žmonės keitė kraštovaizdį: kirto miškus, arė pievas, sausino pelkes, statė miestus. Bet tai vyko labai lėtai.

Žmonės gyveno labai uždarą gyvenimą nedideliuose kaimuo­se. Didesnės gyvenvietės ir miestai išaugdavo upių slėniuose, derlingesnėse vietose, jūrų pakrantėse, kelių sankryžose. Ir valstiečiai, ir žemvaldžiai bendraudavo su nedaugeliu žmonių, gyvenusių kaimynystėje. Gyvenimo cen­tras buvo senjoro pilis, bažnyčia, vienuolynas.

Per miškus, dažnai paupiais, vingiavo prasti keliukai. Jie jungė kaimus ir negausius miestus.

Dar XV a. taip buvo įsivaizduojami tolimiyų kraštu gyventojai

Viduramžiais keliauta labai retai. Vasarą ar žiemą, kuomet keliai būdavo pravažiuojami, į keliones leisdavosi pirkliai, pašto žygūnai. Populiariausios kelionės - šventų vietų lankymas. Keliauninkai, vadinami piligrimais, norėdami aplankyti šventas vietas, leisdavosi į pavojingas ir sunkias keliones. Kelių šimtų kilometrų atstumą tekdavo keliauti keletą savaičių. Atstumas būdavo nusakomas laiku, kurį reikėjo sugaišti kelionėje. Iš Lietuvos į Italiją kelionė trukdavo 5, o kartais ir daugiau savaičių. Į tolimas keliones, jei įmanoma, buvo vykstama vandens keliais. Bet dauguma žmonių gyveno sėslų ir uždarą gyvenimą ir niekur iš gimtų vietų neišvykdavo.

Žinios apie pasaulįŽmogaus žinios apie aplinkinį pasaulį dažniausiai siekė artimiausią aplinką, kaimą, parapiją. Ir valstietis, ir riteris, nematęs kaimyninių ar tolimesnių kraštų, juos vaizdavosi tokiais pat, kaip ir tie, kuriuose jie gyveno. Žmogus žinojo tik tai, ką pats matė ar girdėjo. Iki XII a. skaityti mokantis pasaulietis buvo didelė retenybė. O ir skaityti nebuvo ko. Biblija buvo vienintelė ir pagrindinėknyga, iš kurios buvo galima sužinoti apie kitas šalis ir jų praeitį. Apie gyvenimą kituose kraštuose papasakodavo pirkliai ir kiti keliauninkai, dažnai pasakojimus pagražindami prasimanymais. Daugumos žmonių geografijos žinios buvo labai menkos. Net ir kryžiaus žygių dalyviai pradžioje neturėjo supratimo, kur yra Jeruzalė.

To meto mokyti vyrai be Europos žinojo dar esant Aziją ir Afriką. Žinios apie tuos kraštus buvo miglotos. Jie pažinojo tik artimas Europai vietas, esan­čias Viduržemio jūros pakrantėse. Apie tai, kas galėtų būti Afrikos ar Azijos gilumoje, žmonės tik spėliojo. Buvo pasakojami nebūti dalykai apie pasakiškai turtingas šalis, krikščionių kunigaikščių valstybes, esančias pagonių apsuptyje, trikojus, begalvius žmones, keistus gyvūnus ir verdančias jūras.

Žemėlapiai turėjo nurodyti šventas vietas. Bet jie buvo labai netikslūs. Žemėlapių centre visuomet būdavo šventasis miestas Jeruzalė. Jie vaizduodavo tris pasaulio dalis - Europą, Aziją ir Afriką, kurias skyrė Viduržemio jūra.

Europiečių žinias praplėtė kryžiaus žygiai. Tūkstančiai žmonių patys pamatė, sužinojo apie musulmoniškų Artimųjų Rytų gyvenimą, galėjo stebėti kitokį gyvenimo būdą, pažinti kitokius papročius, tradicijas. Po kryžiaus žygių žmonės pradėjo daugiau keliauti, labiau domėtis kitais kraštais.

Žinias apie Aziją praturtino Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. 1271-1295 m. jis aplankė Kiniją ir kitas Rytų šalis. Sugrįžęs Markas Polas aprašė Azijos tautų gyvenimą. Europiečiams knyga kėlė didelį susidomėjimą. Ja buvo naudojamasi sudarant žemėlapius.

Viduramžiais manyta, kad Žemė yra visatos centras. (Tokios pažiūros vadinamos geocentrinėmis.) Žemė buvo vaizduojama kaip diskas. Jį gaubia dangus, kuriuo keliauja Saulė, Mėnulis ir kitos planetos. Tik XV a. pab.-XVI a. Kristupo Kolumbo, Mikalojaus Koperniko ir kitų keliautojų bei mokslininkų atradimai praplėtė geografijos žinias ir iš esmės pakeitė žmonių požiūrį į žemę.

Religijos vaidmuo dvasiniame visuomenės gyvenime

Krikščionybei teko svarbiausias vaidmuo viduramžių visuomenės dvasiniame gyvenime. Tuo metu žmogus ir tikėjimas buvo neatskiriami. Žmogus visuomenės nariu tapdavo tik įsitraukęs į krikščioniškąją bendruomenę, t.y. pakrikštytas. Nekrikštyti ar atskirti nuo Bažnyčios net nebūdavo laidojami kapinėse. Dvasininkai pasauliečiams turėjo didelį autoritetą ir poveikį. Jie buvo labiausiai išsilavinę ir, skirtingai net nuo turtingų pasauliečių, raštingi. Šventasis Raštas, didžiausias to meto išminties ir žinių šaltinis, kuriame buvo randami atsakymai į visus klausimus, buvo prieinamas tik dvasininkams, nes iki vė­lyvųjų viduramžių mokančių skaityti lotyniškai pasauliečių beveik nebuvo. Žmogus savo gyvenimą, sunkumus, džiaugsmus, nelaimes aiškino Dievo valia. Galvota, kad įvairios nelaimės, badmečiai, epidemijos, karai yra bausmė už nuodėmingą gyvenimą. Užgriuvus nelaimėms religingumas dar sustiprėdavo. Žmonės giedodavo, melsdavosi, plakdavosi, pasninkaudavo, prašydavo Viešpaties atleidimo.Viskas Viešpaties valioje , - buvo viską paaiškinantis posakis žemiškąjį gyvenimą buvo žiūrima kaip į

laikiną, kurį pakeis amžinasis. Pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas labai panašus į žemišką. Net pragaras žmonėms atrodė esąs kažkur netoliese. Dažnai ugnikalnių krateriai buvo laikomi pragaro vartais.

Menininkai viduramžiais vaizdavo ne supančią tikrovę, bet Šventojo Rašto, tikėjimo pasaulį. Buvo tapomi ne amžininkai, bet šventieji, Biblijos pasakojimų veikėjai. Net galingų valdovų portretai buvo piešiami labai retai. Iki XVI a. dailininkai nesistengė pavaizduoti tikrų piešiamo žmogaus bruožų. Vi­duramžių menininkai nesidomėjo ir kasdieniu gyvenimu: darbu, karais, kelionėmis, nebuvo gėrimasi gamta.

Klausimai ir užduotys

1.Kaip gyvenimo sąlygos veikė žmogaus pasaulėvaizdį?2.Paaiškinkite, kodėl viduramžių žemėlapiai buvo labai netikslūs.3.Palyginkite savo geografijos žinias su viduramžių geografų žiniomis.4.Kaip keitėsi geografijos žinios viduramžiais?5.Kodėl įvairius netikėtus įvykius žmonės aiškino Dievo valia?6.Kodėl viduramžių mene mažai dėmesio buvo skirta realiam gyvenimui?

24. Mąstymo savitumas viduramžiais

Nepastebima tikrovės kaitaViduramžiais visuomenės gyvenimas kito labai lėtai. Vidutinė gyvenimo trukmė tuo metu buvo 30-40 metų. Todėl žmogus beveik nepastebėdavo jokių gyvenimo sąlygų pasikeitimo. Žmonės mirdami palikdavo tokį patį pasaulį, kokį rasdavo gimdami. Šiandien kiekvienas žino, kad praeityje gyventa kitaip, kad laikui bėgant viskas keičiasi. Viduramžiais nebuvo visa keičiančio, griaunančio ir kuriančio laiko pojūčio. Metų metais žmonės gyveno tokį patį, nesikeičiantį gyvenimą. Priklausomai nuo metų laikų dirbo tuos pačius darbus, šventė tas pačias šventes. Kasmetinės šventės, primenančios tuos pačius įvykius, buvo tarsi laiko kartojimosi atspindys. Atrodė, kad pasaulis nesikeičia, kad laikas eina ratu ir viskas tik kartojasi. Protas buvo pripratęs prie pastovumo ir kartojimosi. Žmonės manė, jog net Biblijos personažai gyveno tokioje pat visuomenėje, dėvėjo tokius pat rūbus, dirbo kaip ir jų laikais. Koks nors neįprastas įvykis, pavyzdžiui, saulės užtemimas, kometos pasirodymas, žemės drebėjimas sukrėsdavo, sujaudindavo visuomenę. Tokie įvykiai būdavo ilgai prisimenami ir aiškinami kaip ką nors reiškiantys dangaus ženklai.

Laiko suvokimasŽmonėms atrodė, jog laikas slenka lėtai ir vienodai. Posakis "laikas - pinigai" atsirado gerokai vėliau. Kiekvienus metus į atskiras dalis skaidė skirtingi žemės ūkio darbai ir religinės šventės, primenančios Kristaus gyvenimo įvykius, šventųjų dienas. Metraštininkai, norėdami patikslinti vieno ar kito įvykio datą, kaip orientyrą minėdavo vieną ar kitą šventę.Ilgainiui krikščionybė sukūrė laiko linijiškumo pojūtį, tikėjimą, kad pasaulis gyvuoja nuo sukūrimo ir per dabartį artėja prie pasaulio pabaigos. Gyvenamasis laikmetis buvo suvokiamas kaip laikotarpis pakeliui į pasaulio pabaigą, kuri, rodėsi, yra visai arti. Buvo atvejų, kai žmonės patikėdavo, kad tuoj bus pasaulio pabaiga. Tuomet jie tapdavo pamaldesni, kai kurie net išdalydavo savo turtą. Galvota, jog, artėjant pasaulio

pabaigai, žmonija vis blogėjanti. Buvo populiarūs aiškinimai, kad praeityje ir valdovai geresni, ir žmonės sotesni, sveikesni, doresni buvę, kad iš ateities negalima nieko gero laukti. Toks požiūris išnyko tik bai­giantis viduramžiams, Renesanso epochoje.

Prietaringumas. Ydos ir dorybėsPrietaringumas - vienas būdingiausių viduramžių žmogaus bruožų. Karaliai, karvedžiai bei eiliniai žmonės prieš imdamiesi kokio reikšmingesnio darbo didelį dėmesį skirdavo įvairiems gera ar bloga reiškiantiems ženklams.

Stebuklai buvo savaime suprantamas, įmanomas ir kasdieniškas dalykas. Viduramžių kronikose užrašyta daug atsitikimų, kai velnias apsėda žmogų arba ragana, padedant velniui, atlieka įvairius neįtikėtinus darbus. Raganavimas piktindavo visus, ir retas žmogus suabejodavo jo tikrumu. Raganavimu dažniausiai buvo kaltinamos moterys. Jos laikytos blogesniais už vyrą sutvėrimais, velnio talkininkėmis. Manyta, jog velnias talkininke dažniausiai pasirenka būtent moterį.

Elgesio vertinimui viduramžiais didžiausią įtaką darė krikščionybė. Pasaulis buvo suprantamas kaip gėrio ir blogio kovos arena. Žmonės įsivaizdavo, jog velnias nuolatos skatina daryti pikta, tolti nuo doro gyvenimo. Tai, kas trukdė gyventi taip, kaip mokė Kristus, gundė žmogų linksmo, sotaus, malonaus gyve­nimo vilionėmis, laikyta blogiu, piktų jėgų darbu. Sekti Kristumi - didžiausiu to meto autoritetu - buvo didžiausia dorybė.

Viena didžiausių ydų buvo puikybė. Manyta, jog "pasikėlęs į puikybę" žmogus negali sulaukti Dievo pagalbos, o jo darbai turi baigtis nesėkme. Puikybės priešingybė - kuklumas buvo vadinamas dorybių ir geradarystės motina. Žmonės, vadovaudamiesi šiuo požiūriu, stengdavosi neišsiskirti iš aplinkinių, nepa­žeisti tradicijų. Bet koks bandymas pasipuikuoti, įvairios naujovės buvo smerkiamos. XIII a. Italijoje, Prancūzijoje, o vėliau ir Vokietijoje veikė įstatymai, nukreipti prieš prabangą ir puošnumą. Tuo metu buvo sakoma: "rengtis reikia taip, kad dori žmonės nekaltintų puikybe, o jaunimas - skurdu". Baimė išsiskirti, pažeisti tradicijas buvo tokia stipri, jog net mokslininkai vengdavo skelbti naujas idėjas. Mokslininkui svarbiausia buvo gerai išmanyti pirmtakų darbus.

Kita didelė yda - godumas. 1415 m. Konstancos bažnytiniame susirinkime svarstytas Ordino noras užgrobti Žemaitiją. Žemaičių pasiuntiniai kreipimesi į susirinkimo dalyvius godumą vadino "visų nedorybių šaltiniu". Godumo priešingybė - dosnumas laikytas didele dorybe ir labai teigiama žmogaus savybe. Viduramžių visuomenė niekino taupumą. Sukauptas turtas buvo naudojamas vaišėms, medžioklei, dovanoms pirkti, išlaikyti gausų tarnų būrį. Įvairiomis progomis daug buvo aukojama elgetoms. Viduramžių riteris didžiuodavosi, kad padėjo vargšams, našlėms ir našlaičiams. Manyta, jog neturtas Dievui malonesnis. Būdavo žmonių, kurie atsisakydavo savo turto. Jie apdovanodavo vargšus, žemę atiduodavo Bažnyčiai, o patys tapdavo vienuoliais. Kuklus, asketiškas gyvenimas buvo aukštinamas. XII a. įvairiose šalyse kilo religiniai judėjimai, nukreipti prieš prabangą ir turtingą gyvenimą. Šių judėjimų nariai atsisakydavo turto ir kvietė kitus vadovautis Kristaus gyvenimo pavyzdžiu. 1210 m. Pranciškus iš Asyžiaus, prieš tai gyvenęs pasiturinčiai, įkūrė naują vienuolių pranciškonų ordiną. Pranciškus pasisakė už neturtą, apaštališkai paprastą gyvenimą. Jis turėjo daug pasekėjų.

Didžiausia viduramžių dorybė buvo ištikimybė ir duoto žodžio laikymasis. Vasalas prisiekdavo senjorui ir nesulaužydavo duoto žodžio net tada, kai laikydavo senjorą neteisiu. 1077 m. popiežiui Grigaliui VII pavyko priversti nusileisti Šventosios Romos imperijos imperatorių, galingiausią to meto valdovą, tik po to, kai jis atleido imperatoriaus vasalus nuo duotos priesaikos. Nuo priesaikos atleisti vasalai galėjo nebeklausyti savo senjoro. Priesaikos, duotojo žodžio sulaužymas laikytas didele gėda. Ją užsitraukę nebebuvo gerbiami. Viduramžiškame grafų Pliaterių herbe buvo įrašyti žodžiai: "Geriau mirtis nei ne­šlovė". Šlovė ir garbė tuomet buvo suprantama kiek kitaip nei šiandien. Janas Dlugošas, kunigas ir istorikas, gyvenęs XV a., pagarbiai rašė, kad karalius Jogaila kartais plaudavęs kojas vargšams ir patarnaudavęs jiems prie stalo. Neaišku, ar tai tiesa, bet Dlugošo požiūris atspindi to meto žmonių pažiūras.

Mąstymo atspindžiai įstatymuoseViduramžių visuomenės, kaip ir kiekvienos civilizuotos bendruomenės, gyvenimą reguliavo įstatymai.

Įstatymai yra labai svarbus praeities pažinimo šaltinis, tam tikra prasme - jos veidrodis. Įstatymuose, teismų aprašymuose atsispindi ne tik nusikaltimai, visuomenės gyvenimas, bet ir galvosena.

Viduramžiais bausmė už padarytą nusikaltimą priklausė nuo to, kokio luomo žmogus bei prieš kokio luomo ir lyties asmenį įvykdė nusikaltimą. Nusikaltimai, padaryti naktį, miške, netoli kryžiaus buvo vertinami griežčiau. Teismuose didelę reikšmę vaidino priesaika. Atsisakęs prisiekti buvo laikomas kaltu. Trūkstant įrodymų, galėjo būti skiriami išbandymai, vadinti ordalija, arba Dievo teismu. Kaltinamasis turėdavo įkišti ranką į verdantį vandenį ar paimti iki raudonumo įkaitintą geležį. Po keleto dienų teisėjai,

apžiūrėję ranką, nuspręsdavo, kaltas ar ne. Buvo manyta, jog jei žmogus nekaltas, tai Dievas neleis kilti sunkioms pasekmėms. Teisumą galėjo išaiškinti ir dvikova. Kartais už kaltinamąjį galėdavo kautis jo atstovas. Žmonės manė, kad teisusis, padedant Dievui, turi laimėti.

Kaltieji būdavo nuteisiami laisvės atėmimu, piniginėmis baudomis arba mirties bausme. Nusikaltėliai galėjo būti pasmerkiami mirčiai sudeginant ar paskandinant. Už ypač sunkius nusikaltimus būdavo baudžiama ketvirčiavimu Gėdingiausią bausmė - pakorimas. Bausmės būdavo vykdomos viešai, stebim miniai. Pagarbą įstatymui siekta sustiprinti kelioms savaitėms paliekant kartuvėse lavoną arba nusikaltėlio galvą pasmeigiant ant kuolo prie miesto vartų ai tilto, kad kiekvienas matytų. Už "nusikaltimus" galėjo būti teisiami ir net mirties bausme baudžiami gyvuliai.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl viduramžiais manyta, kad visuomenė nesikeičia?2.Kas leidžia teigti, kad žmonės buvo prietaringi?3.Palyginkite šiandieninę ir viduramžių gėrio ir blogio sampratas.4.Įvertinkite tiesos nustatymo teismuose viduramžiais būdus.

6. MONGOLŲ TOTORIŲ EKSPANSIJA

25. Mongolai totoriai ir jų užkariavimai

Mongolai. Čingischano užkariavimai

Mongolai XIII a. pr. gyveno dabartinės Mongolijos šiaurinėje dalyje ir gretimose teritorijose. Viena jų gentis vadinta totoriais, todėl mongolai vadinami mongolais totoriais. Mongolai augino arklius, galvijus, avis. Su savo gyvuliais, ieškodami ganyklų, Azijos plotais keliavo ir mongolai. Gyvuliai klajokliams teikė visa, kas buvo reikalinga: maisto, rūbų, odos statyti palapines, kuro. Mon­golų genčių valdovai buvo vadinami chanais.

Chanas Temučinas (1155-1227), vėliau vadintas Čingischanu, 1206 m. mongolų diduomenės susirinkime buvo paskelbtas vyriausiuoju valdovu.Klajokliai buvo geri raiteliai. Iš jų Čingischanas galėjo sukurti didelę ir judrią raitelių kariuomenę. Joje buvo labai griežta drausmė. Pabėgus iš mūšio lauko vienam kariui, mirtimi buvo baudžiama

dešimt. Užkariaujamuosiuose žygiuose mongolai įgijo kariavimo patirties, išmoko apsupti pėstininkus, apsiausti ir šturmuoti įtvirtintus miestus. Panaudodami degančios naftos statines, jie padegdavo besiginančius miestus ir tvirtoves. Mongolai naudojo įvairią to meto techniką: sienų griovimo, akmenų svaidymo mašinas. Žemdirbių tautos negalėjo atsispirti milžiniškai raitelių armijai.

Čingischanas greitai pajungė kaimynines gentis. Po to jo kariauna patraukė į Kiniją. Šią didžiulę, turtingą šalį XIII a. pab. galutinai nukariavo tik Čingischano vaikaičiai. Dalis laukų virto ganyklomis, daug žmonių žuvo, miestai ir kaimai buvo sugriauti. Nukariavę ir pradėję valdyti Kiniją, mongolai perėmė kinų kalbą, raštą, šalies valdymo tvarką.

1219 m. mongolai patraukė į Vidurinę Aziją. Jų kariauna nukariavo klestinčią ir turtingą Chorezmo valstybę. Dideli ir klestintys miestai - Samarkandas, Buchara, Urgenčas -- buvo nusiaubti. Jų gyventojai žuvo arba buvo paversti vergais. Mongolai sugriovė ir apleido gerai veikusią laukų drėkinimo sistemą. Derlingi laukai virto dykumomis, arba juose buvo ganomi gyvuliai. Dalis mongolų kariaunos iš Chorezmo patraukė į vakarus. Jie iš pietų apėjo Kaspijos jūrą, nusiaubė šiaurinį Iraną, Azerbaidžianą, užpuolė Gruziją. Perėję Kaukazą, nukariautojai pasiekė Dono žemupį, kur stepėse gyveno klajokliai polovcai. 1223 m. prie Kalkos upės įvyko didelis mūšis. Polovcai ir kelių rusų kunigaikščių kariuomenės pralaimėjo. Dauguma rusų ir polovcų karių žuvo. Po šio mūšio mongolai grįžo atgal į rytus, į Užvolgio stepes. 1227 m. Čingischanas mirė. Jo įpėdiniams atiteko didžiulė imperija, kurios teritorija driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Kaspijos jūros. Čingischano sūnūs, o vėliau vaikaičiai tęsė nukariavimų žygius.

Čingischano palikuonių karo žygiaiVakarines mongolų imperijos valdas valdė Čingischano anūkas Batu. 1236 m. jo kariauna patraukė į vakarus. Ji nukariavo Pavolgio Bulgariją, polovcus ir tautas, gyvenusias Volgos ir Dono žemupyje. Rusia tuo metu buvo susiskaldžiusi į daugelį kunigaikštysčių. Mongolai, degindami ir žudydami, peržy-giavo per visą Rusią. Tik Novgorodas išvengė mongolų antpuolio, nes prasidėjo 1238 m. pavasario polaidis. 1240 m. jie užėmė Kijevą- senosios Rusios sostinę.

Rusų kunigaikštystės tapo visiškai priklausomos nuo mongolų valstybės -Aukso Ordos. Šios valstybės sostinė buvo Sarajaus miestas Volgos žemupyje. Jos chanai valdė Pavolgį, Šiaurės Kaukazą, Krymą, Chorezmą. Rusijoje mongolų valdininkai, vadinti baskakais, rinko duoklę. Kunigaikščiai galėjo valdyti kunigaikštystes tik gavę Aukso Ordos chano sutikimo raštą-jarliką.

1241 m. iš Rusios mongolų raitelių armija įsiveržė į Lenkiją, Čekiją ir Vengriją. Keliuose mūšiuose mongolai sutriuškino lenkų-vokiečių, čekų ir vengrų riterius. Degindami, griaudami ir plėšdami mongolai pasiekė Adrijos jūros pakrantes. Anksčiau tankiai apgyvendintos Lenkijos, Čekijos ir ypač Vengrijos sritys po šio antpuolio ištuštėjo. Tuo metu mirė didysis chanas, ir tarp mongolų kilo nesutarimai. Todėl jie nebetraukė į Europos gilumą, bet grįžo į savo valdas.

XIIIa. vid. mongolai užėmė Iraną, Mesopotamiją, Siriją. 1258 m. po ilgos apsiausties jie užgrobė svarbiausią to meto islamo pasaulio miestą – Bagdadą Siaubiant miestą žuvo daug senovės rankraščių, meno dirbinių. Mongolai įveikdavo miestų sienas ir armijas, bet nepajėgė atsispirti aukštesnei vietos gyventojų kultūrai. Užėmę Bagdadą, mongolai priėmė islamo tikėjimą, kuris palaipsniui išplito jų valdose.

Chano Timuro imperijaIš daugybės chanų, valdžiusių po Čingischano mirties, savo galia ir žygiais išsiskyrė chanas Timuras, dar

vadintas Tamerlanu arba Timurlenku - Raišuoju Timuru, valdęs 1336-1405 m. Jis surengė žygių į Iraną, Šiaurės Indiją, Mesopotamiją, Siriją. Nors jis buvo musulmonas, užkariaujamuose žygiuose buvo siaubiamos ir musulmonų žemės. 1402 m. Timuro kariuomenė iš rytų įsiveržė į Mažąją Aziją. Čia buvo galingos turkų osmanų valstybės, pavergusios Balkanų tautas, centras. Turkai-osmanai ruošėsi galutinai užgrobti Bizantijos imperijos likučius ir Konstantinopolį. Timuro kariuomenė prie Angaros miesto (dab. Ankara) sumušė turkus osmanus. Sultonas buvo nužudytas. Osmanai kelis dešimtmečius nebegalėjo rengti naujų didelių žygių.

Mongolų galios mažėjimasMongolų chanų valstybių viduje nuolatos vykdavo kovos dėl valdžios. Mongolų valstybės kariaudavo ir

tarpusavyje. Ilgainiui patys mongolai labai pasikeitė. Nukariavę aukštesnės kultūros šalis, jie asimiliuodavosi su vietiniais gyventojais - perimdavo jų kalbą, kultūrą, o dažnai ir religiją.

XIVa. pab. sustiprėjo rusų kova prieš Aukso Ordos viešpatavimą. Kovai vadovavo Maskvos didieji kunigaikščiai. Maskva labai sustiprėjo valdant Ivanui Kalitai (1325-1340). Išaugus Maskvos galiai, rusų kariuomenė 1378 m. su mušė mongolų totorių būrius prie Vožos upės, Riazanės kunigaikštystėje. Norėdami už tai nubausti Maskvą, mongolai 1380 m. organizavo naują žygį. Kariuomenės susitiko Kulikovo lauke, vietoje, kur į Doną įteka Nepriadvos upe lis. Rusai, vadovaujami kunigaikščio Dmitrijaus, sumušė mongolus. XIV a.

pab.-XV a. mongolų galia menko ir 1480 m. rusai galutinai nusimetė mongolų jungą. XV-XVI a. mongolų imperija suskilo į daugybę nedidelių valstybėlių-chanatų.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir mongolai totoriaiXIII a. pr. Lietuva regione buvo galingiausia valstybė, valdžiusi ir kai kurias slavų žemes. Todėl LDK teko

susidurti ir su totoriais, kurie tuo metu veržėsi ne tik į rusų žemes, bet ir į Europos gilumą. Metraštyje rašoma, kad jau 1234 m. Mindaugo pirmtakas kunigaikštis Ringaudas Nemuno aukštupyje (dab. Baltarusija) kovėsi su totoriais "nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo". Mongolams veržtis į LDK trukdė didžiuliai miškai, bet, nepaisant to, jie buvo pasiekę net Aukštaitiją. Daugiausiai Lietuvos didieji kunigaikščiai su mongolais varžėsi dėl rusų žemių. 1324 m. į Vilnių pas Gediminą buvo atvykę totorių pasiuntiniai derėtis, bet, matyt, derybos nepavyko, nes jau po metų totoriai siaubė Lietuvai pavaldžias rusų kunigaikštystes.

XIV a. silpstant mongolų galiai, Lietuvos didieji kunigaikščiai palaipsniui plėtė savo valdas rusų žemėse. 1362 m. Algirdo kariuomenė sumušė mongolus prie Mėlynųjų Vandenų upės (pietinio Bugo intakas). Ši didelė pergalė leido LDK įsigalėti net Dniepro žemupyje.

XIV a. pab. tarp mongolų chanų kilo nesutarimai dėl valdžios. Tuos nesutarimus Vytautas Didysis stengėsi išnaudoti plėsdamas savo galią Rytuose. Jis parėmė didžiojo chano Timuro nušalintą ir Lietuvoje pagalbos ieškojusį chaną Tochtamišą. Todėl Vytautas prieš mongolus surengė tris žygius, pasiekdamas net Krymą.

1399 m. Vytauto vadovaujamoje kariuomenėje prieš mongolus žygiavo Lietuvos ir lenkų kariniai būriai, l 600 kryžiuočių iš Ragainės ir chanas Tochtamišas su šalininkais. Su chano Timuro armija jie susitiko prie Vorsklos upės (kairysis Dniepro intakas). Rugpjūčio 12d. Vytauto kariuomenę mongolai apsupo ir sutriuškino. Didžioji žygio dalyvių dalis žuvo. Pats Vytautas, pasinaudodamas tamsa, išsigelbėjo. Vorsklos mūšio pralaimėjimas susilpnino Vytauto galią.

Mongolų užkariavimų reikšmėMongolai totoriai nukariavo ir valdė didžiulius Eurazijos plotus, kuriuose gyveno daugybė tautų. Jie sužlugdė daug valstybių, sugriovė daug miestų, išžudė tūkstančius žmonių. Per jų žygius žuvo daug senovinių rankraščių, sunaikinti kultūros paminklai. Mongolai labai pakeitė užkariautų tautų istoriją. Rusija daugiau nei dviem šimtams metų buvo atskirta nuo Europos. Mongolų užkariavimų rezultatas: susikūrė didžiulė imperija. Jai vadovavo didysis chanas, o kiti chanai iki XIII a. pab. buvo jam pavaldūs. Didžiojo chano valdose XIII a. antroje pusėje labai pagyvėjo prekyba ir kultūriniai ryšiai. Nuo Artimųjų Rytų ir Rusijos iki Tolimųjų Rytų chano valdomis keliavo pirklių karavanai. Kinijos geležies ir vario dirbiniai, o ypač šilkas ir porcelianas, buvo pardavinėjami visoje Eurazijoje. Kiniją pasiekdavo Irano, Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos pirkliai.

Klausimai ir užduotys

1.Kur buvo mongolų totorių tėvynė?2.Koks buvo pagrindinis mongolų verslas ir kaip jis veikėjų gyvenimo būdą?3.Suraskite žemėlapyje teritoriją, kurią užkariavo Čingischano kariuomenė.4.Kokių dabartinių Europos tautų protėviai nukentėjo nuo mongolų totoriųantpuolių? Kokiai Europos tautai mongolų jungas turėjo didžiausią reikšmę?

7. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ XIII-XV a.

26. Lietuvos valstybės susikūrimas ir jos kovos su riterių ordinais

Baltų žemės II tūkstm. pr. ir Ordinų atsikraustymas į PabaltijįI tūkstm. po Kr. Lietuvos teritorijoje susiformavo baltų gentys. Kelios gentys sudarė genčių sąjungą.

Žmonės gyveno bendruomenėmis. Bendruomenės nariai gyveno šeimomis. Šeima turėjo paveldimą dirbamosios žemės plotą. Bendruomenės nariai saugojo pilis-slėptuves, gynėsi nuo priešų. Bendruomenei vadovavo seniūnas. Kelios arba keliolika bendruomenių sudarė taip vadinamą žemę. Žemei vadovavo kunigaikštis. Iki Lietuvos valstybės susidarymo Aukštaitijoje buvo keturios žemės - Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upytė, o Žemaitijoje - penkios: Keklys, Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Knituva.

XII a. pab. į Pabaltijį keliavo vokiečių pirkliai ir misionieriai. Pagonys jiems priešinosi, net nužudydavo atvykėlius. Kovoti su pagonimis 1202 m. popiežius įsteigė karinį vienuolių Kristaus riterių ordiną, vadinamą Kalavijuočiais. Jis įsikūrė Rygoje. Kalavijuočiai palaipsniui pajungė dabartinių latvių protėvius ir veržėsi į Lietuvos teritoriją. Didžiausias mūšis įvyko 1236 m. prie Šiaulių. Kalavijuočiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą.

Besikuriančiai Lietuvos valstybei didelį pavojų kėlė ir 1230 m. kovą prieš prūsus pradėjęs vokiečių riterių, vadinamų kryžiuočiais, ordinas. Po Šiaulių (Saulės) mūšio Romos popiežius, siekdamas sustiprinti užkariautojų galią, sujungė abu ordinus. Nuo tada Kalavijuočių ordinas imtas vadinti Livonijos ordinu. Kryžiuočių ordino sostinė buvo Marienburgas.

Lietuvos valstybės susidarymasLietuvos valstybės susikūrimo procesą spartino vokiečių riterių ordinų atsikraustymas ir

tai, jog kaimynai jau turėjo savo valstybes.Svarbus dokumentas, liudijantis apie Lietuvos valstybės pradžią yra Hipatijaus metraštis.

Šiame rusų žemėse parašytame dokumente, aprašant 1219 m. taikos sutartį su Voluinės kunigaikščio Romano našle, buvo minimas 21 kunigaikštis, tarp jų ir Mindaugas. Mindaugas pamažu vienus kunigaikščius pajungdamas, kitus žudydamas privertė pripažinti jo valdžią Lietuvoje. Būtent jis ir tapo ne tik pirmuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet ir pirmuoju (ir paskutiniuoju) Lietuvos karaliumi.

Mindaugo giminaičiai - Tautvilą, Danielius ir jų dėdė Vykintas buvo nepatenkinti Mindaugo iškilimu. Tai 1248 m. sukėlė vidaus karą. Mindaugo priešus rėmė Rygos vyskupas Mikalojus, Livonijos ordinas, dalis žemaičių, jotvingiai. Įvertinęs savo sunkią padėtį, Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą, žadėdamas krikštytis.

Tais pačiais metais Mindaugas, jo žmona Morta, sūnūs Ruklys ir Rupeikis buvo pakrikštyti. Popiežius Inocentas IV išdavė raštą, kuriuo Mindaugui ir jo valstybei buvo suteikta popiežiaus globa ir apsauga. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas kartu su žmona Morta buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Atsidėkodamas Livonijos ordinui už suteiktą pagalbą jis atidavė didelę Žemaitijos dalį. Atiduoti žemaičiai nė nemanė pripažinti ordino globos. Jie nuolatos puldinėjo Klaipėdos (Memelio) ir kitas riterių pilis.

1259 m. ordinas Karšuvoje pasistatė Georgenburgo (Jurbarko) pilį turėjusią tapti riterių atramos tašku Žemaitijoje. Kitais metais žemaičiai užpuolė Georgenburgą. Apgultiems riteriams į pagalbą iš Klaipėdos išžygiavo ordino kariuomenė. Tuo metu žemaičiai įsiveržė į Kuršą. Riterių kariuomenė, norėdama sumušti žemaičius, pakeitė žygio kryptį.

Kariuomenės susitiko 1260 m. prie Durbės ežero. Mūšyje triuškinančią pergalę pasiekė žemaičiai. Po šios pergalės prieš kryžiuočių ordiną prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, vadovaujamas Herkaus Manto. Net 14 metų (1260-1274) kovoję prūsai buvo nugalėti.

Po Durbės mūšio žemaičiai vėl grįžo Lietuvai, bet 1263 m. karalius Mindaugas buvo nužudytas.

27. Lietuvos valstybės stiprėjimas

Gediminąičių dinastijos pradžia

Nuo XIII a. pab. iki 1572 m. Lietuvos valstybę valdė Gediminaičių dinastija. Valdovų dinastijos dažnai vadinamos ne pradininkų, o labiausiai nusipelniusių tos dinastijos atstovų vardais.

Gediminaičių dinastijos pradininku laikomas Skalmantas. Jo sūnus Būtigeidis apie 1285 m. tapo didžiuoju kunigaikščiu. Vėliau, apie 1292 m., didžiojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus Butivydas, Gedimino tėvas. Iš Butivydo valdžią paveldėjo Vytenis, valstybę valdęs 1295-1316 m.

Vyteniui, kaip ir jo pirmtakams, svarbiausias uždavinys buvo - valstybės gynimas nuo kryžiuočių. Kryžiuočiai, pajungę prūsus, 1283 m. pasiekė Nemuną. Vokiečių ordinui atsikrausčius prie Nemuno, didelę svarbą įgijo lietuvių pasienio pilys. Buvo įvesta pastovi pilių sargyba. Vytenis sugebėjo ne tik apsiginti, bet ir surengti išpuolius į Vokiečių ordino valdomas žemes. Jis sėkmingai kovojo ne tik su Vokiečių, bet ir su Livonijos ordinu.

Gedimino politikaPo Vytenio mirties nuo 1316 m. Lietuvą ėmė valdyti jo brolis Gediminas. Jis savo sostinę iš pradžių perkėlė iš Kernavės į Senuosius Trakus, o vėliau iš Trakų į Vilnių. Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. Gedimino laiškuose, kuriuos jis siuntė popiežiui, pranciškonų, dominikonų ordinų vienuoliams, o taip pat Vakarų Europos miestams. Laiškuose jis rašė, jog yra pasiruošęs priimti krikštą ir kvietė atvykti gyventi į Lietuvą žemdirbius, amatininkus, riterius. Tačiau Gediminas krikšto nepriėmė, nes krašte kilo didelis nepasitenkinimas tokiu Gedimino ketinimu. Nors Gediminas ir neapsikrikštijo, tačiau buvo sudarytos ketverių metų paliaubos su kryžiuočiais, kurias patvirtino pats popiežius.Pasibaigus paliauboms, vokiečių ordino puolimai į Lietuvą smarkiai suaktyvėjo. 1329 m. jungtinė Čekijos karaliaus ir Vokiečių ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaitiją ir užgrobė keletą pilių. 1336 m. riteriai sunaikino Pilėnų pilį, kurią gynė, kaip manoma, Gedimino brolis Margiris.

Gediminas tęsė ankstesnių valdovų politiką - prie Lietuvos jungė rusų žemes. Į LDK sudėtį įėjo Polocko, Turovo, Minsko kunigaikštystės.Vienos rusų žemės buvo įjungtos jėga, kitos - vedybomis. Gedimino sūnus Algirdas vedė Vitebsko kunigaikščio dukterį Mariją ir paveldėjo Vitebsko kunigaikštystę.

Prijungus rusų žemes, Lietuvos plotas smarkiai išaugo. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdomą teritoriją sudarė ne tik lietuviškos pagonių, bet ir prijungtos dabartinės baltarusių, rusų bei ukrainiečių stačiatikių žemės.

Išaugus valstybės teritorijai, Gediminas šias žemes pavedė valdyti vietininkams. Vietininkai buvo didžiojo kunigaikščio sūnūs. Jie privalėjo rinkti mokesčius, o vėliau juos mokėti į didžiojo kunigaikščio iždą. Esant būtinybei, jie kartu su savo kariuomene privalėjo vykti į karą.

LDK Algirdo ir Kęstučio laikaisPo Gedimino mirties 1341 m. LDK sostą paveldėjo jo sūnus Jaunutis. Tačiau po kelerių metų jo broliai

Kęstutis ir Algirdas pašalino Jaunutį iš sosto.LDK valdovu tapo Gedimino sūnus Algirdas. Jis prisijungė didžiulius ukrainiečių žemių plotus, iš totorių

statytinio Fiodoro atėmė Kijevą ir pavedė jį valdyti savo sūnui Vladimirui. Kilo karas su totoriais. 1363 m. Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė prie Mėlynųjų Vandenų sumušė totorius.

Algirdas siekė, kad "visa Rusija priklausytų Lietuvai". Jis net tris kartus apgulė Maskvą, tačiau jos įveikti nepavyko.

Vakarinių LDK sienų gynybai nuo kryžiuočių vadovavo Algirdo brolis Kęstutis. Kryžiuočių ordinas tuomet rengė niokojančius karo žygius - "reizus". Per šiuos žygius riteriai savo kariuomenę padalydavo į nedidelius būrius ir siaubdavo kraštą. Būriai apsupdavo pasirinktą teritoriją ir, žygiuodami pirmyn, viską pakeliui naikindavo. Paimtus į nelaisvę gyventojus riteriai žudydavo arba išsivarydavo į nelaisvę. Jie išsigabendavo gyvulius bei kitą turtą. Iš Prūsijos ir Livonijos riteriai buvo įsiveržę į Lietuvą 1345-1382 m. net 96 kartus. Lietuviai per tą patį laikotarpį surengė apie 50 atsakomųjų žygių.

Didžiausią pralaimėjimą LDK kariuomenė patyrė Strėvos mūšyje 1348 m. Mūšiui vadovavo Algirdas ir Kęstutis. Lietuviams talkino Volynės, Brastos, Polocko, Vitebsko, Smolensko pulkai. Mūšyje žuvo du Gediminaičiai - Narimantas ir, matyt, Manvydas. 1362 m. kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį. 1370 m. jie laimėjo ir Rūdavos kautynes, kurios vyko ordino žemėje, netoli Karaliaučiaus. Tuo metu vokiečių riterių būriai ėmė rodytis Vilniaus apylinkėse ir kelti grėsmę LDK sostinei.

Vidaus padėtis po Algirdo mirties Vilniaus pilis XIV a. pab. Rekonstrukcija

1377 m. mirus Algirdui, sostą užėmė jo sūnus Jogaila, kuris siekė tapti vienvaldžiu LDK valdovu. 1380 m. jis sudarė su Vokiečių ordinu slaptą sutartį, kuria įsipareigojo nepadėti Kęstučiui ginti vokiečių plėšiamas žemes. Kęstutis, sužinojęs apie ją, 1381 m. staiga užpuolė Vilnių, ir Jogailą su visa šeima paėmė į nelaisvę. Jogailai pasižadėjus nekariauti prieš Kęstutį, jam valdyti buvo pavesta Krėva ir Vitebskas. Tačiau vos tik Kęstutis išvyko iš Vilniaus, Jogailos šalininkai, kuriems vadovavo miestietis Hanulas (Hanikė) įvykdė perversmą. Jogaila Vokiečių ordino paprašė paramos ir, ją gavęs, užėmė Trakų pilį. Kęstutį rėmė tik žemaičiai. 1382 m. rugpjūčio mėn. Kęstučio ir Vytauto vadovaujama žemaičių kariuomenė atžygiavo prie Trakų. Jogailos kariuomenę sudarė ne tik jo šalininkai, bet ir į pagalbą atvykę vokiečių ordino riteriai.

Abiems pusėms nenorint kariauti buvo pradėtos derybos. Jogaila suėmė derėtis atvykusius Vytautą ir Kęstutį. Kęstutis buvo įkalintas Krėvos pilyje ir nužudytas. Taip nuo savųjų rankų žuvo žymiausias lietuvių karvedys. Kęstučio kūnas buvo atgabentas į Vilnių ir pagal pagonių papročius iškilmingai sudegintas. Vytautas iš Krėvos pilies pabėgo.

Vytautas pradėjo kovą dėl tėvo palikimo, tačiau iš niekur negavęs paramos, nuvyko pas kryžiuočius. Vytautas buvo pakrikštytas Vygando vardu ir gavo valdyti keletą ordino pilių prie Nemuno. Iš čia jis pradėjo puldinėti Lietuvą. Jogailos padėtis Lietuvoje buvo netvirta. Tuomet ir buvo pradėtos derybos su Vytautu. Jogaila jam pažadėjo grąžinti tėvo palikimą. 1384 m. vasarą Vytautas sudegino Marienburgo bei dar dvi ordino pilis prie Nemuno ir grįžo namo.

Klausimai ir užduotys

1.Kiek laiko Gediminaičių dinastija valdė LDK?2.Kokiomis priemonėmis Gediminas bandė įveikti vokiečiu ordinu agresiją?3.Kokiomis aplinkybėmis žuvo Kęstutis?4.Kuo Algirdas ir Kęstutis nusipelnė Lietuvai?

28. Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštasKrėvos sutartis ir jos įgyvendinimo pradžia

Po sėkmingo vidaus karo Jogaila įsitvirtino didžiojo kunigaikščio soste. Jis neskubėjo priimti krikšto iš ordino rankų. Jogailai tuo metu priimtinesnis buvo iš Lenkijos atėjęs pasiūlymas.

Po Lenkijos karaliaus mirties šalį valdė duktė Jadvyga. Lenkijos ponai ėmė ieškoti jai jaunikio. Jie įžvelgė, kad sąjunga su Lietuva gali būti naudinga, todėl nutarė Jadvygos ranką ir Lenkijos sostą pasiūlyti Jogailai. Abi šalys turėjo bendrą priešą - Vokiečių ordiną.1385m. vasarą į Lietuvą atvyko Lenkijos ponų delegacija. Po ilgų derybų rugpjūčio 15 d. Krėvoje buvo pasirašyta sutartis. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasižadėjo apsikrikštyti, vesti Jadvygą ir karūnuotis Lenkijos karaliumi. Jis taip pat pažadėjo apkrikštyti Lietuvą, prijungti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes prie Lenkijos Karalystės.1386m. žiemą Jogaila su savo broliais ir pusbroliu Vytautu, atvykę į Krokuvą, buvo pakrikštyti. Jogaila gavo Vladislavo, o Vytautas - Aleksandro vardus. Jogaila vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Kitais metais Jogaila atvyko į Lietuvą ir pradėjo Lietuvos krikštą.

Lietuvos krikštasJogaila su dvasiškių ir didikų būriu iš Lenkijos pradėjo krikštyti aukštaičius, tai reiškė - krikštyti Lietuvą. Kaip pasakoja lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, Vilniuje buvo sunaikinti pagoniškojo kulto dalykai - užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventieji miškai. Lietuviai buvo krikštijami būriais. Kiekvienas vyrų ar moterų būrys gaudavo vieną vardą. Pavyzdžiui, vienam vyrų būriui būdavo duodamas Petro, kitam - Pauliaus, trečiam - Jokūbo vardas. Moterys tokiu pat būdu tapdavo Onomis, Elenomis. Manoma, jog buvo apkrikštyta apie 30 tūkst. žmonių. Bajorai buvo krikštijami atskirai su savo šeimomis.

Lenkų kunigai nemokėjo lietuviškai, todėl jų pamokslai buvo verčiami į lietuvių kalbą. Manoma, jog pats Jogaila buvo išvertęs į lietuvių kalbą maldas: "Apaštalų išpažinimą" ir "Tėve mūsų". Kartu su Jogaila krikštijime dalyvavo ir jo pusbrolis Vytautas. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. Vėliau Jogaila važinėjo su palydovais po Lietuvą, krikštijo ir steigė pirmąsias bažnyčias bei parapijas. Pirmosios bažnyčios ir parapijos buvo įsteigtos Ukmergėje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Obeliuose, Maišiagaloje. Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupystės pagrindine bažnyčia tapo Vilniaus katedra pavadinta Šv. Stanislovo vardu. J. Dlugošas teigia, kad šios katedros pagrindinis altorius buvo pastatytas ten, kur senovėje buvo kūrenama šventoji ugnis.

Jogailos privilegijosPer krikštą Jogaila suteikė keletą labai svarbių

privilegijų. Pirmoji privilegija buvo suteikta Vilniaus vyskupui. Jam buvo dovanojama daug pastatų ne tik Vilniaus Žemutinėje pilyje, bet ir Vilniaus apylinkėse bei kitose Lietuvos vietovėse. Kartu su žeme Vilniaus vyskupui buvo dovanoti ir valstiečiai. Pirmąsias bažnyčias Jogaila aprūpino žeme bei dešimtine. Taip Lietuvoje pradėta bažnytinė žemėvalda.

Antroji privilegija buvo skirta Lietuvos bajorams. Joje buvo skelbiama, jog kiekvienas bajoras ar karys, jų palikuonys, priėmę katalikų tikėjimą, turėjo teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, pakeisti, dovanoti viską, ką valdė iš savo tėvų palikimo. Ši privilegija patvirtino bajorų teisę į turimą nuosavybę, kartu nustatė, kad bajorai privalėjo dalyvauti valdovo pilių statybose, ir ginti šalį nuo priešų. Valstiečiams, skirtingai negu bajorams, nuosavybės teisė į žemę nebuvo patvirtinta.

Be šių privilegijų, Jogaila davė privilegiją Vilniaus miestiečiams, suteikdamas jiems Magdeburgo teises.Lietuvos krikštas 1387 m. buvo pirmas žingsnis Lietuvos visuomenę įvedantis į krikščioniškąją Vakarų

Europos visuomenę.

Krėvos sutarties pasekmėsKrėvos sutartis buvo pirmas bandymas suvienyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos

karalystės jėgas kovojant su vokiečių riterių valstybe Vokiečių ordinu. Lietuvai priėmus krikščionybę, buvo žengtas pirmas politinis žingsnis šia linkme. Buvo sudarytos prielaidos antrajam žingsniui - šių valstybių karinių pajėgų suvienijimui. Svarbiausias šių jėgų suvienijimo rezultatas LDK, vadovaujamos didžiojo kunigaikščio Vytauto, ir Lenkijos karalystės, Vadovaujamos karaliaus Jogailos, pergalė Žalgirio lauke.

Nors šia sutartimi Jogaila ir įtraukė LDK į Lenkijos karalystę, tačiau greit; ji ėmė kovoti už valstybinį

savarankiškumą.

1385 m. Krėvos sutartis

Mes, Jogaila, Dievo galia didysis Lietuvių kunigaikštis, Rusijos viešpats ir tėvonis visiems, kuriems tai dera ir kurie išvys šį raštą, skelbiame mums šviesiausios valdovės Elžbietos, Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos irt.t. karalienės raštu padarytą pasiūlymą <...>. Kilnusis valdovas Jogaila Lietuvių irt.t. didysis kunigaikštis nusiuntė savo nepaprastus pasiuntinius pas Lenkijos karalystės valdytojus ir po to pas jos karališkąją didenybę <...>. O jo pasiuntiniai, kunigaikštis Borisas ir Hanulas, Vilniaus vaitas, tie ponai Vengrijos karalienei taip išdėstė ir pasakė: nors daug imperatorių, karalių ir visokių valdovų labai troško, ir net reikalavo su tuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu jungtuvėmis sudaryti amžiną giminystę, tačiau šį dalyką visagalis Dievas paliko jos karališkosios didybės asmeniui. Todėl, Šviesiausioji valdove, atsižvelgdama į tą išganingąją paslaptį, jūsų didenybė tegu priima tą viešpatį Jogailą, didjjį kunigaikštį, į savo sūnus, o geriausiąją valdovę Jadvygą, jūsų brangiausiąją dukterį, Lenkijos karalienę, tegu sujungia su juo teisėta moteryste. <...> Jogaila, didysis kunigaikštis, su visais savo dar neapkrikštytais broliais, artimaisiais, kilmingaisiais didikais ir smulkiais žemdirbiais, gyvenančiais jo žemėse, geiste geidžia ir prašyte prašo juos priglausti prie šv. Romos bažnyčios katalikų tikėjimo. Šio svarbiausio reikalo akivaizdžiam patvirtinimui ir užtikrinimui tas Jogaila, didysis kunigaikštis, žada visus savo turtus panaudoti ir išleisti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, trūkumams pašalinti. <...> Jogaila prižada ir apsiima savo lėšomis ir pastangomis grąžinti visas Lenkijos karalystės užimtąsias dalis ir skriaudas, padarytas ar užimtas bet kieno rankomis. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila prižada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms iš Lenkų žemės paimtiems ir karo belaisviams išvestiems, grąžinti ankstyvesniąją laisvę taip, kad kiekvienas vyras ar moteris galės vykti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila prižada savo Lietuvos ir Rusijos žemes amžinai prišlieti prie Lenkijos karalystės. Taigi šį pareiškimą nutarėme įteisinti, prikabindami savo ir mūsų minėtųjų brolių antspaudus, ir tuo būdu galutinai patvirtinti. Duota Krėvoje, garbingosios mergelės šv. Marijos dangun ėmimo vigilijoje, pirmadienį, 1385 viešpaties metais.

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955, t. 1, p. 59.

Klausimai ir užduotys

1.Kokios Krėvos sutarties sudarymo pagrindinės priežastys?2.Kodėl LDK savo sąjungininke pasirinko Lenkiją ?3.Kuo svarbios didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijos, suteiktos Lietuvosdvasininkams, bajorams ir miestiečiams?4.Kokią reikšmę Lietuvos visuomenei turėjo krikštas?5.Kuo svarbi Krėvos sutartis?

29. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vytauto laikais

Vytauto valdymasPo Lietuvos krikšto aukščiausia valdžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėj priklausė Jogailai. Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, gyveno Lenkijoje. LDK jis pavedė valdyti savo broliui Skirgailai. Vytautas, negalėdamas atgauti tėvų palikimo, antrą kartą pabėgo į Vokiečių ordiną. Ordine jis praleido du metus Jogaila, matydamas, jog Vytauto įtaka (jį rėmė žemaičiai) Lietuvoje išaugo, pasiūlė taiką. 1392 m. vasarą Vytautas antrą kartą paliko Ordiną ir grįžo į Lietuvą. Jogaila Astravo dvare pasirašė sutartį su Vytautu ir pavedė jam valdyti

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę,. Po Vytauto mirties LDK žemės turėjo atitekti Lenkijos karaliui.Tapęs Lietuvos valdytoju, Vytautas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią Jis ėmė tramdyti neklusnius

dalinius kunigaikščius iš jų atimdamas valdytas žemes ir į jų vietą skirdamas savo vietininkus bajorus, kurie vykdė jo valią. Bajorams už tarnybą Vytautas atsilygindavo žeme su priklausomais valstiečiais.Valstiečiai atiduoti bajorams virsdavo baudžiauninkais. Bajorai tapo svarbiausia Vytauto atrama.

Vytautas vykdė lanksčią užsienio politiką. Jis normalizavo santykius su Vokiečių ordinu atiduodamas Žemaitiją, kuri buvo Jogailos pažadėta už pagalbą vidaus kare su Kęstučiu. Atiduodamas 1398 m. Žemaitiją kryžiuočiams Vytautas tikėjosi ją greitai atsiimti.

Vytautas ir toliau jungė prie LDK rusų žemes. Jo valdymo metais buvo prijungta Smolensko kunigaikštystė ir žemės buvusios į pietus nuo jos. Be to, Vytautas prisijungė ir že­mes, buvusias tarp Dnestro ir Dnepro upių Juodosios jūros pakrantėje. Vytautui valdant LDK turėjo didžiausią savo is­torijoje teritoriją.

Žalgirio mūšisVokiečių ordinui atiduoti žemaičiai 1404 m. sukilo, tačiau vieni įveikti ordino riterių neįstengė. Lietuva tuomet negalėjo jiems padėti. Tačiau 1409 m. žemaičiai vėl užpuolė

vokiečių ordino pilis. Į pagalbą žemaičiams atėjo LDK. Tuo metu ordinas kariavo ir su Lenkija. Kadangi visos valstybės nebuvo pasirengusios karui, jos sudarė paliaubas.

Jau 1409 m. žiemą Vytautas ir Jogaila ėmė ruoštis karui. Jie nusprendė su­vienyti abiejų valstybių jėgas, žygiuoti į Mozūriją ir iš ten pulti ordino sostinę Marienburgą.

1410 m. birželio 3 d. Vytauto vadovaujama 40 pulkų 15 tūkst. karių LDK kariuomenė pajudėjo Červinsko link. Po beveik keturių savaičių, įveikusi apie 500 km, ji susitiko su Lenkijos kariuomene. Susijungusios Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės peržengė ordino sieną ir žygiavo į Marienburgą. Ordino kariuo­menė jų laukė prie Tanenbergo pasiruošusi kovai. Liepos 15d. prasidėjo mūšis.

Vyriausias sąjungininkų kariuomenės vadas buvo Jogaila. LDK kariuomenei vadovavo Vytautas. Vokiečių ordino kariuomenės vadas Ulrichas fon Jungingenas pradėjo mūšį. Vytauto kariai puolė priešą, bet po valandos pradėjo trauktis. Riteriai juos persekiojo. Mūšio lauke liko tiktai lenkų kariuomenė ir trys Smolensko pulkai. Po šešių valandų kautynių vienas Smolensko pulkas beveik visas žuvo. Riteriai ėmė supti sąjungininkus. Pergrupavę jėgas, į mūšį staiga sugrįžo lietuviai. Ordino kariuomenė buvo nugalėta. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė - magistras Ulrichas fon Jungingenas, maršalas Frydrichas fon Valenrodas.

Daug riterių pateko į nelaisvę. Tokio stambaus pralaimėjimo riteriai nebuvo patyrę per visą savo istoriją.

Sąjungininkai užimti Marienburgo, kuriame užsidarė 5 tūkst. karių, neįstengė. LDK kariuomenė pasitraukė iš ordino teritorijos. Karą tęsė Jogaila. 1411 m. Torunėje buvo sudaryta taika. Lenkija atgavo Dobrynės žemę. Ordinas atsisakė savo teisių į Žemaitiją iki Vytauto ir Jogailos mirties.

Paskutiniai Vytauto valdymo dešimtmečiai

Ulrichas fon Jungingenas – didysis Vokiečių ordino magistras, žuvęs Žalgirio mūšyje

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pagal Nesvyžiaus Radvilų portretų galerijos paveikslą

Po Žalgirio mūšio vyko ginčai su Vokiečių ordinu dėl sienų. Įtampa tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos-Lietuvos valstybių vėl peraugo į karą. Lietuva ir Lenkija įsiveržė į ordino valdas. Magistras paprašė taikos. 1422 m. Melno taikos sutartimi Lietuva galutinai atgavo Žemaitiją.

Vytautas siekė Lietuvos karaliaus vainiko, kurį 1429 m. Lucke įvykusiame suvažiavime jam pasiūlė Vokietijos imperatorius Zigmantas. Nors Jogaila ir pritarė šiam Vytauto žingsniui, tačiau tam pasipriešino Lenkijos ponų taryba. Karūnacija turėjo įvykti 1430m. rugsėjo 8 d. Bet imperatoriaus pasiuntiniai, gabenę karūną, buvo sulaikyti Lenkijoje. Nesulaukę karūnacijos svečiai ėmė skirstytis. Lydėdamas namo Jogailą nuo žirgo nukrito Vytautas, kuris kiek pasirgęs mirė. Vytautas palaidotas Vilniaus katedroje. Deja, jo kapas iki šiol dar nėra surastas. Taip baigė gyvenimą žymiausias Lietuvos valdovas viduriniais amžiais, ne tik išsprendęs pagrindinę problemą - sutriuškinęs Vokiečių ordiną, bet ir padėjęs pagrindus tolesnei LDK raidai.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl Vytautas turėjo dukart ieškoti Vokiečių ordino pagalbos?2.Kodėl Jogaila, kovojęs dešimt metų su Vytautu, pavedė jam valdyti LDK ?3.Ar pavyko sąjungininkams įgyvendinti savo planą Žalgirio mūšyje?4.Kokios Žalgirio mūšio pasekmės Lietuvai ir Lenkijai?5.Už kokius nuopelnus Vytautas imtas vadinti Didžiuoju?

8. CENTRALIZUOTŲ VALSTYBIŲ SUSIKŪRIMAS

30. Luominės monarchijos Prancūzijoje susikūrimas ir raidaFeodalinis Prancūzijos susiskaldymas

XI a. Prancūzija buvo susiskaldžiusi į daugelį feodalų valdomų valstybėlių. Jų valdovai - hercogai ir grafai - savo žemėse buvo visiškai savarankiški. Jie rinko mokesčius, muitus, kaldino monetas, turėjo kariauną ir įtvirtintas pilis. Nevengdavo feodalai ir plėšikauti. Karalius keliaudavo po šalį tik gerai ginkluotos sargybos lydimas.

Formaliai stambieji feodalai buvo karaliaus vasalai, bet tikrovėje jie buvo beveik nepriklausomi ir galėjo karaliaus neklausyti.

Daugelio stambių didikų valdos buvo didesnės nei karaliaus, kuris valdė nedidelę teritoriją prie Paryžiaus ir Orleano. Tai buvo asmeninė karaliaus valda, vadinama domenu. Karalius naudojosi tik tomis pajamomis, kurias teikė jo domenas. Kitur mokesčių rinkti valdovas negalėjo Karaliaus kariuomenė buvo ne didesnė nei kitų stambių feodalų. Kilus karui, valdovas kviesdavosi savo vasalus su kariaunomis, bet ne visuomet sulaukdavo jų paramos. Karaliaus nurodymai besąlygiškai galiojo tik jo domene. Prancūzijoje nebuvo valdžios, kuri būtų privertusi visus gyventojus laikytis bendrų įstatymų. Šalyje nuolatos kildavo tarpusavio vaidai ir kovos, siautėjo nebaudžiami plėšikai, kai kada ir labai kilmingi. Vaidais, netvarka buvo nepatenkinta didelė Prancūzijos gyventojų dalis. Feodaliniu susiskaldymu ypač pik­tinosi miestiečiai. Viduramžiais miestai įsikurdavo senjorų žemėse, nes visa žemė priklausė jiems. Todėl miestų gyventojai kentėdavo nuo jų užgaidų. Pirkliai ir amatininkai buvo nepatenkinti dideliais mokesčiais ir ypač muitais, kuriuos rinkdavo stambių valdų šeimininkai. Dėl įvairių mokesčių ir daugybės muitų labai išaugdavo prekių kainos.

Prancūzijos vienijimasMiestai, riteriai, valstiečiai, kentėję nuo stambiausiųjų feodalų visagalybės, rėmė karalių, kuris norėjo turėti daugiau valdžios ir suvienyti Prancūziją. Bet vienyti šalį buvo labai sunku.

Henrikas Plantagenetas, Normandijos kunigaikštis, valdė didelę Vakarų Prancūzijos dalį iki pat Pirėnų. 1154 m. šis didikas tapo Anglijos karaliumi. Nepaisant to, Anglijos karaliai, kaip žemių Prancūzijoje valdytojai, buvo laikomi Prancūzijos karalių vasalais. Prancūzijos karalius nesutarimų atveju turėjo teisę kviesti vasalus į teismą. 1200 m. Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas pakvietė į savo teismą Anglijos karalių Joną Bežemį. Kuomet pastarasis atsisakė atvykti, buvo paskelbta, kad Anglijos karalius netenka valdų Prancūzijoje. Jono Bežemio vasalai Prancūzijoje apleido savo senjorą. Anglijos karalius neteko Normandijos ir kitų valdų Prancūzijoje, išskyrus Akvitaniją. Anglijos karaliai buvo ne vieninteliai Prancūzijos karalių ir šalies suvienijimo priešai.

Didelę dalį Pietų Prancūzijos valdė Tulūzos grafai. Jie buvo labai galingi ir nepriklausomi. Karaliui nugalėti grafus ir pajungti Tulūzą padėjo palankios tam aplinkybės.

Grafų valdose buvo labai daug eretikų albigiečių. 1209 m. popiežius prieš juos paskelbė Kryžiaus žygį. Į kovą prieš eretikus stojo prancūzų ir kitų šalių riteriai. Net 20 metų tęsėsi niokojantis žygis. Tulūzos grafai prarado buvusią galią. Jų žemės buvo prijungtos prie Prancūzijos karaliaus valdų.

Naujai prijungtose žemėse karalius paskyrė savo atstovus, uždraudė feodalų tarpusavio kovas. Kilusius nesutarimus išspręsdavo karaliaus teismas, į kurį per 40 dienų galėjo kreiptis silpnesnysis. Visose karaliaus valdose apyvartoje buvo karaliaus pinigų kalyklose nukaldintos monetos. Tai lengvino ir skatino prekybą. Mokesčiai iždui buvo renkami visoje šalyje.Karalius Pilypas IV Gražusis (1285-1314) labai sustiprino savo valdžią ir išplėtė karalystės ribas. Jis prijungė Šampane ir Navarą. Karalius buvo tiek stiprus ir pasitikintis savimi, kad nebijojo konflikto su popiežiumi. Jis pareikalavo, kad mokesčiai būtų mokami ir nuo Bažnyčios žemių. Popiežius protestavo, grasino atskirti nuo Bažnyčios, bet nieko negalėjo pakeisti.

Generalinių luomų susirinkimas

Karaliai, valdydami šalį, kovodami su priešais, stengėsi turėti kuo didesnę gyventojų paramą. Karalius Pilypas IV 1302 m. per konfliktą su popiežiumi Bonifacu VIII sušaukė Generalinių luomų susirinkimą. Karalius siekė, kad šalies gyventojai pritartų jo politikai. Susirinkime dalyvavo dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų atstovai. Kiekvienas luomas turėjo vieną balsą. Dvasininkų ir bajorų balsai nulemdavo sprendimus. Kiekvienais metais, siekdamas, kad būtų pritarta mokesčiams, karalius sušaukdavo tokį susirinkimą. Gavęs pritarimą, karalius galėjo nebijoti kritikos ir nepasitenkinimo. Pradžioje atstovus kviesda­vosi pats karalius, o nuo XIV a. pab. jie buvo renkami.

Šimtametis karasVienijant šalį tarp Prancūzijos ir Anglijos karalių vis dažniau kildavo nesutarimų dėl Anglijos valdovų žemių Prancūzijoje - Akvitanijos ir Flandrijos.

1337m.. tarp Anglijos ir Prancūzijos kilo karas, kuris su pertraukomis tęsėsi iki 1453 m. Todėl jis vadinamas Šimtamečiu. Karas prasidėjo, kai po Prancūzijos karaliaus Pilypo IV sūnų mirties neliko sosto įpėdinio. Anglijos karalius Eduardas III buvo Prancūzijos karaliaus giminaitis. Todėl jis panoro tapti ir Prancūzijos karaliumi. Prancūzai su tuo nesutiko.

Karo pradžia buvo labai sėkminga anglams. 1340 m. jie sumušė Prancūzijos laivyną. Anglų kariuomenė užėmė Normandiją. 1346 m. prancūzai buvo sumušti prie Krėsi miestelio, Flandrijos pasienyje. 1356 m. jie vėl pralaimėjo prie Puatjė miesto. Anglams į nelaisvę pateko net pats Prancūzijos karalius Jonas Gerasis. Karalius mirė nelaisvėje po 8 metų. Anglai ir jų rėmėjai viešpatavo didelėje Prancū­zijos dalyje -pietuose, šiaurėje ir vakaruose.Anglai mūšio lauke buvo pranašesni. Ypač daug žalos prancūzų riteriams

padarydavo jų pėstininkai-lankininkai. Lankininkas, ginkluotas dideliu lanku, galėjo nukauti riterį. Anglai turėjo patrankų ir pirmieji jas panaudojo kare. Prancūzų riteriai buvo nedrausmingi, kovojo labai neorganizuotai. Visa tai ir lėmė prancūzų pralaimėjimus.

Karas atnešė Prancūzijai daug nelaimių. Gyventojai buvo nepatenkinti pralaimėjimais, plėšikų siautėjimais, išaugusiais mokesčiais. Galvas pakėlė Prancūzijos vienybės priešai stambūs senjorai. Prancūzija labai nukentėjo nuo maro epidemijos, siautusios visoje Europoje. 1358 m. Šiaurės Prancūzijoje kilo didelis valstiečių sukilimas - Žakerija.

Prancūzija nebepajėgė kariauti. 1360 m. Prancūzijos karalius su anglais pasirašė taikos sutartį, kuria pri­pažino didelius anglų užkariavimus.

Taiką Prancūzijos karalius panaudojo savo valdžiai ir kariuomenei stiprinti. Buvo sukurti nauji raitelių ir pėstininkų būriai, suremontuotos pilys, pastatytas naujas laivynas. Prancūzai pasigamino patrankų.

1369 m. vėl buvo atnaujinti karo veiksmai. Dabar sėkmė lydėjo prancūzus. Jie sumušė anglus ir atsiėmė anksčiau prarastas tvirtoves bei žemes. 1396 m. buvo sudaryta Prancūzijai palanki taika. Bet 1415 m. Anglijos karalius vėl pradėjo karinius veiksmus ir užėmė visą šalies šiaurę. Anglus parėmė ir vienas galingiausių Prancūzijos feodalų Burgundijos hercogas, valdęs dideles teritorijas Prancūzijos rytuose ir šiaurėje. Po šių nesėkmių Prancūzija vėl pasirašė taikos sutartį, pagal kurią neteko savarankiškumo. Prancūzijos karaliumi buvo paskelbtas 10 mėn. amžiaus Anglijos karalius. Mirusio Prancūzijos karaliaus sūnus su tuo nesutiko.

1428 m. anglai vėl pradėjo pulti dar neužimtą pietų Prancūzijos dalį. Jie apsupo Orleaną. Orleano tvirtovė stabdė anglų puolimą į pietus. Jeigu Orleanas būtų užimtas, anglai būtų galėję pulti tolyn į pietus, nes toliau didelių tvirtovių nebuvo. Orleano apsiaustis truko 200 dienų. Padėtis atrodė beviltiška. Bet greitai įvykiai pradėjo keistis. Tie pasikeitimai buvo susiję su Žana d'Ark.Žana d'Ark, jauna valstietė, pati tikėjo ir visiems sakė gavusi Dievo pavedimą išvaduoti savo šalį. Žana d'Ark su draugais nuvyko pas karalių ir įtikino jį savo galia. Karalius pritarė Žanos norams išvaduoti apsiaustą Orleaną, nes čia sprendėsi Prancūzijos likimas. Žana d'Ark su bendražygiais ir prancūzų kariuomene stojo į kovą prie Orleano. Po keleto dienų anglai, priversti nutraukti tvirtovės apsiaustį, pasitraukė. Žana d'Ark pati dalyvavo kautynėse, buvo sužeista. Apie nepaprastą pergalę ir šventą mergelę žinia pasklido visoje Prancūzijoje. Žanai d'Ark, patarus karaliui, nuvyko į Reimsą, kur būdavo vainikuojami Prancūzijos karaliai, ir iškilmingai karūnavosi. Tai pakėlė Karolio VII, kaip teisėto Prancūzijos karaliaus, autoritetą.

Kovos tęsėsi. Burgundai, anglų sąjungininkai, apsiautė Kompjeno tvirtovę, kurioje buvo ir Žana. Ji su būriu karių surengė išpuolį prieš apsiautėjus, bet nebespėjo grįžti į tvirtovę. Žana pateko į burgundų

Šimtametis karas 1337-1453 m.

nelaisvę. Šie ją perdavė anglams. Karalius, kuriam Žana tiek padėjo, net nebandė jos išvaduoti. Anglai įrodinėjo, kad Žanai d'Ark padėjo ne Dievas, bet velnias, o ji pati esanti ragana. Nors Žana tardoma laikėsi tvirtai ir protingai atsakinėjo į visus kaltinimus, ji buvo apkaltinta raganavimu ir 1431 m. Ruane sudeginta ant laužo.

Prancūzai kovojo sėkmingai. 1453 m. Anglijos karalius paprašė taikos. Pagal taikos sąlygas anglams Prancūzijoje liko tik Kale uostas.

Karo metais Prancūzijos gyventojų sumažėjo trečdaliu. Vieni žuvo kovose, kitus nužudė siautėjantys kareiviai. Daug daugiau žmonių mirė per maro epidemiją. Išnyko šimtai kaimų. Buvę derlingi laukai apaugo miškais ir krūmynais. Karas atnešė didelių nuostolių, bet Prancūzijos vienybė sustiprėjo.

Po karo Prancūzijos karaliai toliau plėtė savo karalystės ribas. Nugalėję savo priešininkus, jie prisijungė Burgundiją ir Bretanę. XVI a. Prancūzija buvo centralizuota, viena didžiausių valstybių Europoje.

Klausimai ir užduotys

1.Apibūdinkite XI a. Prancūziją. Kokie faktai leidžia teigti, kad valstybė buvo susiskaldžiusi?2.Kaip Prancūzijos karaliams pavyko suvienyti šalį?3.Kodėl karalius sušaukdavo Generalinių luomų susirinkimą?4.Kodėl XII-X1V a. tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo daug nesutarimu?5.Kodėl tarp Anglijos ir Prancūzijos kilo karas? Kodėl jis vadinamas Šimtamečiu karu?6.Kaip baigėsi Šimtametis karas, kokie jo politiniai padariniai?

31. Karaliaus valdžia ir visuomenė Anglijoje

Anglijos karalių valdžiaTūkstantmečių sandūroje Anglija labai kentėjo nuo danų vikingų puldinėjimų. XI a. pr. Angliją ir Škotiją valdė danų karalius Kanutas. Po karaliaus Kanuto mirties Anglija atgavo savarankiškumą. Ją valdė karalius Eduardas (1042-1066). Po vaikų neturėjusio Eduardo mirties karaliumi buvo išrinktas anglosaksų hercogas Haroldas. Tuo buvo nepatenkintas Normandijos valdovas Vilhelmas. Jis pats norėjo tapti Anglijos karaliumi. Vilhelmas su savo vasalų ir kitų Prancūzijos riterių kariuomene persikėlė per Lamanšą, išsilaipino Anglijos pietuose ir prie Hastingso miesto sumušė Anglijos kariuomenę. Karalius Haroldas žuvo. 1066 m. Kalėdų dieną Vilhelmas Londone buvo karūnuotas - tapo Anglijos karaliumi Vilhelmu I Užkariautoju.

Prancūzijos karaliaus vasalas tapo karaliumi. Anglosaksai nenorėjo atėjūną pripažinti karaliumi ir keletą kartų sukilo prieš užkariautojus. Sukilimai buvo numalšinti. Iš sukilimuose dalyvavusių anglų feodalų buvo atimtos jų valdos. Jų žemė atiteko prancūzams. Už kiekvieno prancūzo nužudymą, jeigu kaltininkas likdavo

nežinomas, būdavo baudžiama visa apylinkė. Po normandų užkariavimo daug laisvųjų anglų valstiečių tapo priklausomais žmonėmis -baudžiauninkais. Tuo jie buvo labai nepatenkinti. Valstiečiai traukdavo į miškus, puldinėdavo feodalus, karaliaus miškuose medžiodavo žvėris, nors tai būdavo draudžiama. Šie vyrai buvo vadinami laisvaisiais šauliais. Laisvuosius šaulius liaudis labai gerbė. Apie juos, o ypač apie Robiną Hudą, yra išlikę daug pasakojimų.

Užkariavęs Angliją, Vilhelmas apie septintadalį žemių pasiėmė sau. Jam atiteko ir beveik visi miškai. Vilhelmas tebeturėjo visas valdas Prancūzijoje. Jo vasalai, dalyvavę žygyje, tai pat gavo žemės, bet jų valdos buvo daug mažesnės

už karaliaus. Visi, gavę žemės Anglijoje, buvo dėkingi karaliui ir prisiekdavo jam ištikimai tarnauti. Jeigu kas pasipriešindavo, tai karalius ir jo vasalai greitai nugalėdavo nepaklusnųjį. Karalių rėmė daug smulkių feodalų ir miestai, kuriems buvo naudinga stipri karaliaus valdžia.Anglijos karalius XII a. savo šalyje turėjo didelę valdžią. Visi laisvieji gyventojai galėjo kreiptis į karaliaus teisėjus ir ginti savo teises. Ne didieji senjorai, bet karaliaus teisėjai rūpinosi teisingumu. Teisėjai važinėjo po šalį ir teisė nusikaltusius, nagrinėjo įvairiausius konfliktus. XII a. antroje pusėje Anglijoje buvo įsteigti prisiekusiųjų teismai, karaliaus vardų teisę visus laisvus gyventojus. Prisiekusiaisiais teisėjais būdavo išrenkami garbingi žmonės. Tokie teismai saugodavo laisvus žmones nuo feodalų savivalės. Nelaisvus žmo­nes teisė ir baudė jų šeimininkai.

Karalius atskiroms grafystėms skirdavo valdytojus - šerifus. XII a. pab. karaliaus vasalai buvo atleisti nuo karinės tarnybos. Vietoj jos jie turėjo mokėti skydo mokestį. Surinkti pinigai buvo skiriami samdyti kariuomenę. Karaliaus žinioje buvo paklusni ir apmokyta kariuomenė. Atskiri senjorai nebeteko turėtos didelės karinės galios.

Stiprindamas valdžią karalius siekė pajungti sau ir Katalikų bažnyčią, bet Kenterberio arkivyskupas Tomas Beketas nenorėjo paklusti karaliui. Tuomet karaliaus Henriko II riteriai dvasininką nužudė. Šalyje kilo didelis nepasitenkinimas. Žudikus smerkė net eiliniai žmonės. Karalius turėjo atgailauti.

Valdant karaliaus Henriko II sūnui Ričardui Liūtaširdžiu! ir jo broliui Jonui Bežemiui (1199-1216) padidėjo kova prieš karalių siekimą stiprinti savo valdžią. Siekdamas pajungti Katalikų bažnyčią, Jonas Bežemis susipyko su popiežiumi ir pralaimėjo. Jis pripažino save popiežiaus vasalu ir įsipareigojo mokėti mokesčius. Kovojant su Prancūzijos karaliumi buvo prarasta dalis Anglijos karalių valdų Prancūzijoje.

Daug sunkumų Jonas Bežemis patyrė ir šalies viduje. 1215 m. kilo prieš karalių nukreiptas sukilimas, kuriame dalyvavo ir stambieji feodalai, baronai, riteriai ir miestiečiai. Jie siekė išsikovoti daugiau teisių. Karalius turėjo sutikti su sukilėlių reikalavimais ir pasirašė "Didžiąją laisvių chartiją".

Didžioji laisvių chartijaŠiame dokumente buvo išvardytos laisvųjų Anglijos gyventojų teisės. Karalius pažadėjo, kad feodalų valdos bus paveldimos, o mokesčiai už jas nebus didinami. Chartijoje nustatyta, kad feodalus teis "lygiųjų" teismas, kad nė vienas laisvasis Anglijos gyventojas nebus suimtas ar nubaustas be teismo sprendimo. Buvo garantuota prekybos laisvė, miestų savivalda. Karalius įsipareigojo neįvesti naujų mokesčių be Didžiosios tarybos pritarimo. Taip jis įsipareigojo, valdydamas šalį, atsižvelgti į įtakingų gyventojų interesus. Dalis "Didžiosios laisvių chartijos" teiginių yra ir šiuolaikinėse konstitucijose.

"Didžiojoje laisvių chartijoje" karalius pažadėjo svarbius sprendimus priimti tik pasitaręs su Didžiąja taryba. Įjos sudėtį įėjo stambieji feodalai. Iš Didžiosios tarybos palaipsniui išsivystė parlamentas. Nuo 1265 m. buvo šaukiami parlamentai, kuriuose dalyvaudavo ir išsakydavo nuomonę dvasiškių, riterių, miestiečių atstovai. Be parlamento sutikimo karalius negalėjo įvesti naujų mokesčių. Ilgainiui parlamentas pradėjo svarstyti įstatymus. Karalius turėjo atsižvelgti į turtingųjų gyventojų atstovų nuomonę. XIV a. Anglijos parlamentas pasidalijo į Lordų ir Bendruomenių rūmus. Lordų rūmuose posėdžiaudavo karaliaus pakviesti įžy­miausi Anglijos didikai ir dvasininkai. Bendruomenių rūmų nariai buvo renkami po du iš kiekvienos grafystės ir miesto.

Anglija - centralizuota valstybėXIII-XIV a. Anglija tapo centralizuota valstybe. Aukščiausia valdžia šalyje priklausė karaliui ir parlamentui. Visi laisvieji gyventojai buvo pavaldūs centrinei valdžiai. Mokesčiai iždui buvo renkami visoje šalyje. Anglijos valstybės teritoriją sudarė visos Anglijos žemės, o ne karaliaus ir jo vasalų valdos. Anglijoje nebuvo teritorijų, kurios nebūtų buvusios Anglijos valstybės dalimi.

Anglijos karalystė, centralizuotai valdoma ir turėjusi 4 mln. gyventojų, buvo viena stipriausių to meto Europoje.

XV-XVI a. Angliją valdę karaliai sutvirtino savo valdžią, o parlamento įtaka sumažėjo.

Klausimai ir užduotys

1.Kokiomis aplinkybėmis ir kada Angliją pradėjo valdyti Normandijos hercogas?2.Kodėl Anglijos karalius buvo galingiausias žmogus Anglijoje?3.Kuo karaliaus valdžia XII a. Anglijoje skyrėsi nuo karalių valdžios kitosešalyse, pvz., Prancūzijoje?4.Kokias šalies gyventojų teises saugojo "Didžioji laisvių chartija "? Kokiomisaplinkybėmis buvo parašytas šis dokumentas?5.Kokią reikšmę valdant Angliją turėjo parlamentas?

10. RENESANSO EPOCHA35. Atgimimas Italijoje

XIV-XVI a. Europos, pirmiausia Italijos, kultūriniame gyvenime atsirado daug naujovių, visuomenės gyvenimą, menininkų kūrybą, mąstytojų mintis ir net madas atskyrusių nuo viduramžių kultūros.

Mokslininkai ir menininkai, nusivylę viduramžių kultūra, gėrėjosi pagoniškąja antika, joje ieškojo naujų idėjų. Mėginimas atgaivinti antikos kultūrą yra labai svarbus Renesanso, naujos epochos, bruožas. Iš čia kilo viso laikotarpio

pavadinimas Atgimimas, arba prancūziškai Renesansas.

Humanistai matė akivaizdžius savo laikmečio ir viduramžių kultūros skirtumus. Savo laikus jie vadino naujaisiais, o laikotarpį, buvusį tarp antikos ir Renesanso, - viduramžiais, kartais net paniekinamai tamsiaisiais viduramžiais.

Renesansas dažnai laikomas perėjimo iš viduramžių į naujuosius laikus pradžia.

Italija - Renesanso tėvynė

Viduramžių Italija skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Čia klestėjo laisvi nuo feodalų priespaudos miestai-respublikos. Dėl patogios geografinės padėties Florencija, Milanas, Venecija, Genuja tapo amatų, finansų ir prekybos centrais. Juose gyveno ir dirbo amatininkai, padieniai darbininkai, pinigų keitėjai, bankininkai, pirkliai. Italijos miestuose buvo gerbiami gabūs, aktyvūs, turtingi, išsilavinę miestiečiai. Šiuose miestuose mažiau nei kitur įsišaknijo viduramžiški asketizmo idealai. Miestiečiams rūpėjo žemiški reikalai.

Italijos miestuose buvo daugiau nei bet kur kitur Europoje išsilavinusių pirklių, gydytojų, teisininkų, finansininkų, notarų, mokytojų. Italijos miestų ūkinis gyvenimas skatino domėtis geografija, mokytis svetimų kalbų, pažinti kitas šalis ir jų kultūrą. Italijoje mokslo buvo galima siekti privačiose ir komunų išlaikomose mokyklose. Miestuose ir jų uostuose nuolatos lankėsi skirtingų tautų ir šalių žmonės. Jie, kaip ir italų pirkliai,

dažnai atveždavo įvairių naujienų, žinių iš tolimų kraštų. Italų miestiečio akiratis neapsiribojo arti­miausia jo aplinka.

HumanizmasRenesanso kultūra labai skyrėsi nuo viduramžių kultūros. Viduramžiais viso dvasinio gyvenimo centras buvo Dievas ir jo malonės siekimas. Dorybėmis laikyti turtų, malonumų išsižadėjimas, at­ gaila, kančia, asketiškas gyvenimas.

Svarbiausias Renesanso bruožas - dėmesys žemiškajam gyvenimui, pa­ garba žmogui, jo galių aukštinimas. Labiau nei kilmė ir dievobaimingu­mas pradėtas vertinti kūrybiškumas, išsilavinimas, savarankiškumas, laisvė, aktyvumas, fizinė jėga. Buvo manoma, kad žmogaus vertė priklauso nuo jo paties proto, išsilavinimo ir pastangų. Žmogaus vertės pripažinimas atsispindėjo ir buities pasikei­ timuose. Tuo metu vietoj suolų pradėta naudoti kė­des.

Šios pažiūros atsispindi to meto menininkų kūryboje. Paveiksluose, net ir religiniuose, buvo vaizduojami ne išsekę, pavargę, kenčiantys, bet sveiki, stiprūs, gražūs žmonės. Pozuotojais dažnai būdavo pasirenkami eiliniai miestiečiai ar kaimiečiai. Tuo metu suklestėjo portretinė tapyba, ko išvis nebuvo viduramžiais. Vaikai Renesanso dailėje, kitaip nei viduramžiais, buvo vaizduojami kaip vaikai, o ne kaip maži suaugę. Tikroviškai buvo tapoma gamta, buitis. Realumo to meto dailininkų kūriniams teikė pradėtas taikyti linijinės perspektyvos dėsnis. Paveikslai jau nebebuvo "plokšti" kaip viduramžių miniatiūros. Menininkai, norėdami tikroviškiau atvaizduoti žmogų, tirdavo jo kūno sandarą.

Rašytojai kūriniuose vaizdavo apsukrų, protingą miestietį, kuris gyveno ir veikė įprastoje aplinkoje. Tuo metu populiari tapo biografinė literatūra. Dėl dėmesio žmogui, jo galių išaukštinimo Renesanso menininkai, mokslininkai, mąstytojai vadinami humanistais (lot. numanus - žmogiškas). Humanistai dažnai rašė kūrinius ne tik lotynų, bet ir gyvosiomis kalbomis.

Humanizmas yra svarbiausia Renesanso kultūros dalis. Humanistai optimistiškai žvelgė į ateitį. Jie nebepranašavo pasaulio pabaigos.

Mokslininkų dėmesys nuo religinės tematikos vis labiau krypo į žemę. Gamtos ir žmogaus pažinimas tapo svarbiu mokslininkų uždaviniu. Buvo pradėta tirti gyvūnų ir augalų gyvenimą. Atsirado pirmieji zoologijos, botanikos sodai. Net menininkai pradėjo skirti didelį dėmesį gamtai, ja gėrėtis. Viduramžiais gamta tebuvo fonas, kuriame vyko aprašomi įvykiai.

Mokslas, mokymasis, išsilavinimas Renesanso laikais įgijo didelę vertę. Karaliai nesididžiuodami bendraudavo su išsilavinusiais humanistais. Išaugo susidomėjimas gamtos ir humanitariniais mokslais, kalbomis. Mokslininkų paskaitos, net ir matematikos temomis, domino ne tik studentus, bet ir miestiečius. Kūrėsi nauji universitetai. Juose, kaip ir viduramžiais, buvo mokoma lotynų kalba, todėl Italijoje mokėsi jaunuoliai, atvykę iš įvairių šalių.

Atgimimo kultūra ir antikaRenesanso menininkai, mąstytojai viduramžių kultūra beveik nesidomėjo. Jų dėmesį traukė antikinė Senovės Graikijos ir Romos kultūra, kurios nemaža pėdsakų buvo Italijos žemėje. Viduramžiais antikos kultūra, kaip pagoniška, buvo menkai vertinama.

Humanistai mokėsi senųjų graikų, lotynų ir hebrajų kalbų. Mokėdami šias kalbas, jie skaitė Senovės Romos įstatymus, graikų ir romėnų filosofų, rašytojų kūrinius, studijavo Senąjį ir Naująjį Testamentus, senus religinius tekstus lygino su vėlesniais jų nuorašais ir vertimais. Tarp senųjų rankraščių bei vėlesnių jų kopijų ir vertimų

Pieta Mikelandželas 1499 m. Tai vienintelis kūrinys, kurį autorius pasirašė

Džokonda arba Mona Liza

jie pastebėjo neatitikimų. Buvo iškelta kritiškumo moksle idėja, kritiškai analizuojami senieji rankraščiai. Renesanso epochoje buvo atrasta išlikusių, bet iki tol nežinomų antikinių rankraščių.

Pažinus antikos kultūrą, buvo prieita išvada, kad nieko tobulesnio sukurti negalima, kad būtina taip kurti, kaip kūrė tos senos praeities žmonės. Tai, kad tolimos praeities kultūra buvo tobulesnė nei viduramžių, nestebino humanistų. Jie manė, kad istorija nuolatos kartojasi, kad kultūros pakilimo ir nuosmukio laikotarpiai keičia vienas kitą.

Renesanso rašytojai, skulptoriai sekė antikos autorių darbais. Atgimė portretinė skulptūra. Pradėtas vaizduoti apnuogintas žmogaus kūnas. Skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Atsirado mitologinių siužetų. Pasiekti antikos meistriškumo lygį buvo laikoma didele garbe. Renesanso kūrėjai neretai jos nusipelnydavo. Buvo tokių Renesanso autorių kūrinių, parašytų senąja lotynų kalba, kurių amžininkai neatskirdavo nuo antikinių. Mikelandželo iškalta Bakcho skulptūra taip pat buvo palaikyta antikine.

Ne tik italai, bet ir iš kitų šalių atkeliavę architektai tyrinėjo antikinių pastatų likučius, planus, aprašymus. To meto pastatai - bažnyčios, koplyčios, vilos, gyvenamieji namai, rūmai - dažnai primena antikinius. { architektūrą grįžo kolonos, antikinė pastatų puošyba. Gotikos vertikalių linijų pastatus, arkas pakeitė Renesanso horizontalių linijų pastatai.

Klausimai ir užduotys

/. Kuo viduramžių Italija skyrėsi nuo likusios Europos dalies? Kaip šie skirtumai prisidėjo prie Renesanso kultūros atsiradimo?

2.Kuo viduramžių kultūra skyrėsi nuo Renesanso? Kaip šie skirtumai atsispindėjodailėje, literatūroje, moksle?3.Kokie svarbiausi Renesanso kultūros bruožai?4.Paaiškinkite Renesanso ir humanizmo reikšmę.5.Kas sieja antikos ir Renesanso kultūras?

36. Renesanso kultūros plitimas Europoje. Renesanso menininkai ir mąstytojai

Renesanso idėjų sklidimasXIV~XVI a. Renesanso epochoje Italija kultūra pranoko daugelį šalių. Su to meto Italija galėjo lygiuotis tik Nyderlandai. Išsilavinę Europos šalių žmonės Italiją laikė labai įdomia šalimi. Turtingesnieji stengėsi ją aplankyti. Susidomėjimą Italija Renesanso laikmečiu didino ir antikos kultūra, kurios pėdsakų Italijoje buvo daugiau nei likusioje katalikiškoje Europoje.

Europoje garsėjo ir Italijos universitetai. Juose mokėsi įvairių šalių diduomenės atžalos. Į Italiją vyko įvairių šalių menininkai, mokslininkai. Jie lankydavosi bibliotekose, studijavo senuosius manuskriptus, antikos pastatų brėžinius, gėrėjosi senosiomis skulptūromis ir pastatais. Svetimšaliai susitikdavo ir bendraudavo su Italijos humanistais. Turtingesni įsigydavo antikinės kultūros relikvijų, Renesanso menininkų darbų, knygų. Žmonės, pabuvoję Renesanso tėvynėje, išsiveždavo naujų idėjų, sustiprindavo savo humanistines pažiūras. Išsilavinę italų humanistai dažnai vyko į kitas šalis. Jie ieškodavo darbo didikų rūmuose, bėgdavo nuo persekiojimų. Turtingi aristokratai, net karaliai, priimdavo humanistus savo dvaruose. Italų meistrai projektavo ir statė pastatus Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Humanistai didikų dvaruose tarnavo mokytojais, rūmų istorikais, gydytojais, botanikos sodų prižiūrėtojais. Jų išsilavinimas, erudicija, sugebėjimai įvairiose srityse išgarsindavo humanistus, darė jų idėjas populiariomis ir net madingomis.

XV-XVI a. Renesanso idėjos išplito visoje Europoje. Jos veikė visų šalių visuomenės gyvenimą, meną, keitė žmonių pažiūras.

Knygų spausdinimas paspartino idėjų plitimą

Labiausiai prie Renesanso kultūros ir idėjų plitimo prisidėjo Mainco miestiečio Johano Gutenbergo apie 1440 m. išrasta knygų spausdinimo mašina. Gutenbergas sukūrė surenkamąjį šriftą. Iš atskirų švininių raidžių būdavo galima surinkti bet kokį tekstą. Pirmoji Gutenbergo išspausdinta knyga buvo Biblija. Knygų spausdinimo būdas buvo laikomas paslaptyje, bet praėjus 15 metų iš Vokietijos jis pasklido po Europą. Spaustuvių šeimininkais dažnai tapdavo išsilavinę žmonės, kurie be kitų knygų spausdindavo ir humanistų darbus. Knygų spausdinimas suteikė galimybę su humanistų mintimis susipažinti įvairių šalių gyventojams. Dauguma knygų buvo spausdinamos lotyniškai - to meto mokslo kalba. Humanistai rašė ir savo gimtosiomis kalbomis. Spausdintos knygos atpigo, jos buvo dauginamos dideliais tiražais. To meto pažangių žmonių knygų rinkiniuose buvo galima rasti įvairių žymaus Nyderlandų dvasininko humanisto Erazmo Roterdamiečio darbų. Visoje Europoje buvo skaitomas A. Paladžio veikalas "Keturios knygos apie architektūrą", Leono Batistos Alberčio - "Dešimt knygų apie architektūrą", "Apie tapybą", Nikolo Makiavelio - "Valdovas". Spaudos dėka paplito Bokačo novelės, Petrarkos meilės lyrika, Servanteso "Don Kichotas" ir kitų autorių knygos. Knygos skleidė įvairias žinias ir skatino plisti raštingumą.

Humanistai kritikavo valdovų savivalę, žmogaus laisvių suvaržymą, todėl jų mintimis dažnai pasiremdavo įvairios maištingos asmenybės. Pavyzdžiui, Vokietijoje humanistų idėjos buvo panaudotos prieš Katalikų bažnyčią.

Europoje plitusios knygos dažnai skelbė idėjas, kurios buvo nepriimtinos įtakingiems žmonėms, Katalikų bažnyčios vadovybei. Todėl jau XVI a. atsiranda draudžiamų knygų sąrašai.

Renesanso menininkai ir mąstytojaiRenesanso laikais buvo daug garsių asmenybių, nusipelniusių įvairiose meno ir mokslo srityse. Dešimtys to meto dailininkų, rašytojų, mokslininkų, mąstytojų vardų įrašyta į kultūros istoriją.

Vienas iš jų - Leonardas da Vinči (1452-1519), didi ir įvairiapusė asmenybė. Jis buvo tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, gamtos tyrinėtojas, inžinierius. Pagal jo projektą buvo iškastas kanalas, teikęs Milanui geriamąjį vandenį. Jo užrašuose yra parašiuto, malūnsparnio, įvairių kitokių prietaisų brėžinių. Stebina Leonardo da Vinči sugebėjimas rašyti tekstą taip, kaip jis matomas veidrodyje. Aukščiausiu menu Leonardas da Vinči laikė tapybą. Ir mūsų laikais jis žinomas kaip tapytojas, nors per visą gyvenimą nutapė tik keliolika paveikslų. Garsiausias jo kūrinys "Mona Liza", dar vadinamas "Džokonda". Norėdamas gerai pažinti žmogaus kūno sandarą, Leonardas da Vinči skrosdavo lavonus. Dailininkas vaikščiodavo gatvėmis, stebėdavo žmones, bendraudavo su jais, o vėliau savo pastebėjimus panaudodavo tapydamas paveikslus. Leonardas da Vinči daug keliavo. Mirė šis didis florentietis Paryžiuje.

Mikelandželas Buonorotis (1475-1564) nemažiau žinomas už Leonardą da Vinči. Tai - garsus architektas, tapytojas, poetas, karo inžinierius. Jis vadovavo ir Šv. Petro bazilikos Romoje statybai. Labiausiai jis išgarsėjo savo skulptūromis. Mikelandželas vaizdavo stiprius, ryžtingus, nebijančius sunkumų žmones. Vienas garsiausių darbų yra skulptūra "Dovydas". 5,5 m aukščio skulptūra vaizduoja legendinį jaunuolį, dvikovoje įveikusį milžiną. Ji buvo pastatyta Florencijoje ir nuo to meto laikoma miesto globėja.

Rafaelis Santis (1483-1520) gyveno ir dirbo Florencijoje, vėliau persikėlė į Romą. Jis - garsus tapytojas ir architektas. Labiausiai Rafaelis išgarsėjo kaip dailininkas, tapęs amžininkų portretus, paveikslus religine tematika. Žymiausias jo paveikslas "Siksto madona", sukurtas Šv. Siksto vienuolyno bažnyčiai. "Siksto madona" - tai realistiškai nutapyta motina su kūdikiu.

Albrechtas Diureris (1471-1528) žymiausias vokiečių Renesanso epochos dailininkas. Diureris labiausiai išgarsėjo savo graviūromis, kuriomis buvo iliustruojamos spausdintos knygos. Diurerio darbai greitai paplito visoje Europoje.

Erazmas iš Roterdamo (1467-1536) - dvasininkas, teologijos mokslų daktaras, vienas garsiausių humanistų. Erazmo darbai buvo žinomi visoje Europoje. Jis kritikavo tamsumą, visuomenės trūkumus, aukštino laisvą, protingą žmogų. Labiausiai paplitęs Erazmo darbas - "Adagia". Ši knyga - tai sentencijų, priežodžių, patarlių, posakių rinkinys. Jame sudėtos daugelio antikos mąstytojų mintys. "Adagia" vien tik XVI a. susilaukė 120 leidimų. Erazmas buvo vienas žinomiausių, labiausiai gerbiamų ir daug nuveikusių humanistų. Net šešios jo knygos pateko į draudžiamų knygų sąrašus. Vengdamas persekiojimų, mąstytojas nuolatos keliavo. Gyvendamas Šveicarijoje, 1516 m. Jis užbaigė didžiausią savo darbą -naują Naujojo Testamento vertimą į lotynų kalbą. Erazmas ne tik išvertė, bet ir pataisė įvairius šios svarbiausios krikščionims knygos netikslumus. Jis nuolatos vertė įvairius tekstus iš graikų kalbos, skelbdavo senus, mažai kam žinomus praeities autorių darbus.

Mokslas griauna viduramžišką pasaulio vaizdą

XVI a. Europą sudrebino moksliniai atradimai, griovę viduramžišką geocentrinį pasaulio supratimą, keitę žmonių pažiūras. Vienas garsiausių tų laikų mokslininkų lenkų dvasininkas Mikčiojus Kopernikas (1473-

1543). Jaunystėje jis studijavo Krokuvos, Bolonijos, Padujos, Feraros universitetuose Italijoje, gilinosi į astronomijos, matematikos paslaptis, mokėsi graikų kalbos. Po ilgų dangaus šviesulių stebėjimų ir skaičiavimų Kopernikas padarė išvadą, kad Žemė sukasi apie Saulę ir kartu apie savo ašį. Žemė yra ne Visatos centras, o tik viena iš planetų. 1543 m. išspausdintas Koperniko darbas "Apie dangaus sferų sukimąsi" sujaudino Europos protus, griovė viduramžių žinių ir mąstymo pagrindus, požiūrį į Visatos sandarą.

Italų vienuolis ir humanistas Džordanas Brunas (1548-1600) priėjo išvadą, kad ne tik Žemė, bet ir Saulė nėra Visatos centras. Visata yra begalinė, o žvaigždės - tolimos saulės. Brunas už savo pažiūras buvo pasmerktas ir kaip eretikas 1600 m. sudegintas ant laužo vienoje iš Romos aikščių.

Kitas italas Galileo Galilėjus (1564-1642), pirmasis stebėjęs dangaus kūnus teleskopu, patvirtino Koperniko ir Bruno mintis.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip Renesanso idėjos iš Italijos plito Europoje?2.Kaip knygų spausdinimo išradimas prisidėjo prie idėjų plitimo Europoje?3.Kokius žinote žymiausius italų Renesanso epochos dailininkus? Kaip jų darbuoseatsispindi humanistų idėjos?4.Kuo reikšminga Erazmo Roterdamiečio veikla?5.Kokie XVI a. mokslo atradimai griovė viduramžiais gyvavusias pažiūras?

11. DIDIEJI GEOGRAFIJOS ATRADIMAI

37. Didžiųjų geografijos atradimų priežastys ir prielaidos. Portugalai atranda kelią į Indiją

Didžiųjų geografijos atradimų priežastysDidžiaisiais geografijos atradimais laikomi trys reikšmingi įvykiai: Amerikos atradimas, jūrų kelio į Indiją atradimas bei pirmoji kelionė aplink pasaulį. Pagrindinė priežastis, XV-XVI a. paskatinusi europiečius mestis į pavojingas ir ilgas keliones, buvo Europos šalių siekimas prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų. Tiek sausumos, tiek vandens prekybos kelius su Rytų šalimis tuomet kontroliavo musulmonai.

Po Bizantijos žlugimo, 1453 m., turkams užėmus Konstantinopolį, europiečiai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Jau nuo seno Vakarų Europoje buvo nepaprastai vertinami iš Rytų šalių gabenami prieskoniai - pipirai, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras bei prabangos prekės - šilkas, kvepalai, perlai, dramblio kaulas. Šios retos prekės iš Kinijos, Indijos arba centrinės Azijos į Europą patekdavo per Artimuosius Rytus sausuma ("šilko keliu") arba vandeniu ("pipirų keliu"). Artimuosiuose Rytuose arabai parduodavo prekes venecijiečiams ir genujiečiams. Pastarieji jas perparduodavo kitų Europos šalių pirkliams. Venecija ir Genuja iš šios prekybos turėjo didelę naudą. Tai gerokai pakėlė prieskonių ir prabangos prekių kainas Vakaruose. Norint jomis apsirūpinti be tarpininkų, reikėjo rasti naują kelią.

Keliones į Rytus skatino ir troškimas pažinti naujas šalis, nes apie jas buvo pasakojama kaip apie pasakiškai turtingas šalis, kuriose gausu brangiųjų metalų ir brangakmenių. Be to, keliautojai girdėjo, jog kažkur yra šalis, kurioje gyvena paslaptingas krikščionių karalius, didelės valstybės valdovas vyskupas Jonas. Vieni galvojo, jog jis valdo didelę Afrikos žemyno dalį, kiti jo valstybę manė esant Azijos centre. Europiečiai tikėjosi padėti Jonui kovoti su kitatikiais.

Didžiųjų geografijos atradimų techninės prielaidosEuropiečiai didžiųjų kelionių išvakarėse turėjo nemažą jūreivystės patirtį. Labiausiai patyrę buvo portugalų ir ispanų jūrininkai. Portugalija nuo XI a. pradėjo iš arabų atsikovoti savo teritorijas, esančias Pirėnų pusiasalyje. Nuolatiniai karai suformavo visuomenę, siekiančią naujų užkariavimų. Jų jūrininkai turėjo tinkamą patirtį. XV a. portugalai pradėjo veržtis į Afriką. Plaukdami į pietus, išilgai Atlanto vandenyno pakrantės, jie kūrė atramos punktus.

Iki XIII a. laivai buvo vairuojami laivo gale esančiu irklu, vėliau irklas buvo pakeistas vairu, pritvirtintu prie laivo vyriu. Šis patobulinimas leido padidinti laivų dydį.

Svarbi techninė atradimų prielaida - naujo tipo laivas karavelė, pradėtas statyti XIII a. Karavelė turėjo du arba tris stiebus. Ant pagrindinio stiebo buvo kabinama keturkampė burė, ant kitų - trikampės. Didžioji burė, esant palankiam vėjui, užtikrindavo greitą plaukimą. Trikampės burės, pučiant nepalankiam vėjui, leido manevruoti. XV a. pab. karavelė vidutiniškai buvo nuo 25 iki 30 m ilgio ir nuo 6 iki 8 m pločio. Ji galėjo plaukti 12-15 km per valandą greičiu. Laivo ekipažą sudarė apie 40 žmonių. Šis laivas galėjo įveikti vande­nyną, gabenti daug žmonių, krovinių, karinės technikos, pabūklų.

Keliones žymiai palengvino kompasas, kuris Vakarus iš Kinijos pasiekė per arabus. Patobulintas ir įdėtas į dėžutę, jis tapo nepakeičiamu instrumentu, padedančiu orientuotis vandenyne. Anksčiau jūrininkai orientuodavosi pagal Šiaurinę žvaigždę, tačiau esant apsiniaukusiam dangui, ji nebuvo matoma. Niekas nedrįsdavo nutolti nuo kranto. Kompasas jūrininkams leido saugiau jaustis vandenyne.

Perversmas įvyko ir kartografijoje. Portugalai patobulino žemėlapius - portulanus. Jie buvo žymiai tikslesni už įprastus žemėlapius.

Tuo metu paplito ir astroliabija, kurios pagalba buvo nustatoma laivo padėtis vandenyne.

Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją

Portugalų ir ispanų jūrininkai buvo sukaupę didelę jūreivystės patirtį. Portugalijos princas Henrikas Jūreivis (1394-1460) skatino jūreivystę. Jis įsteigė locmanų mokyklą, kuri po kiekvienos ekspedicijos gaudavo naujausios informacijos. Čia buvo ruošiamos visos kelionės. Taip kiekviena ekspedicija vyko vis labiau į pietus palei vakarinę Afrikos pakrantę. Portugalai, tyrinėdami Afrikos pakrantes, pasiekė Azorų salas, Žaliąjį Ragą, Gvinėjos įlanką. 1487 m. Bartolomėjus Diasas pasiekė pietinį Afrikos kyšulį, jį apiplaukė ir išplaukė į Indijos vandenyną. Jūrininkai atsisakė plaukti toliau ir grįžo namo. Jūreiviai, tikėdamiesi, jog greitai bus atrastas jūrų kelias į Indiją, kyšulį pavadino Gerosios Vilties vardu. Indijos ieškoti Portugalijos karalius pasiuntė Vaško da Gamos vadovaujamą ekspediciją. 1497 m., praėjus puspenkto mėnesio nuo išvykimo, portugalai pasiekė Afrikos rytinę pakrantę. Vaško da Gamai pavyko rasti arabą locmaną, kuris nuplukdė portugalų laivus per Indijos vandenyną. 1498 m. gegužės mėn. portugalų laivai jau buvo prie Kalikuto miesto. Prisipirkę prieskonių portugalai patraukė atgal. Kelionėje žuvo du trečdaliai jūrininkų. Pargabenti prieskoniai kainavo 60 kartų brangiau negu ekspedicijos organizavimo išlaidos.

Portugalai pradeda Azijos kolonizacijąPo šios kelionės portugalai, norėdami gauti didžiausią naudą iš prekybos prieskoniais, stengėsi ją perimti į savo rankas. Nepajėgdami užkariauti Indijos ir kitų Azijos šalių, jie užgrobdavo tik svarbiausias tvirtoves Indijos vandenyno pakrantėje. Norėdami įsitvirtinti pakrantėse jie ėmė statyti atramos punktus -tvirtoves. Būdami geriau ginkluoti ir turėdami geresnį laivyną jie išstūmė iš Indijos vandenyno arabus, užgrobė jūros kelius į Indiją ir ėmė kontroliuoti prekybą. Verždamiesi į rytus jie pasiekė Zondo ir Molukų salas, vėliau Kinijos ir Japonijos krantus. Užkariautas teritorijas portugalai siekė paversti kolonijomis. Užkariautojai iš gyventojų pusvelčiui supirkinėjo prieskonius, Indijos valdovus vertė prieskoniais mokėti duoklę. Portugalai įsitvirtino kai kuriose Afrikos ir Azijos pakrantėse ir pradėjo šių žemių kolonizaciją.

Klausiniai ir užduotys1.Kokius {vykius vadiname didžiaisiais geografijos atradimais?2.Kokios didžiųjų geografijos atradimų priežastys?3.Kokie technikos pasiekimai leido įgyvendinti keliautojų svajones?4.Kokie karavelės ir šiuolaikinio laivo panašumai bei skirtumai?5.Kuo karavelė buvo pranašesnė už anksčiau naudotus laivus?6.Kodėl portugalai tapo didžiųjų geografijos atradimų pradininkais?7.Ką darė portugalai, norėdami į savo rankas perimti prekybą su Rytų šalimis

38. Kristupas Kolumbas atranda Ameriką. Pirmoji kelionė aplink pasaulį

Kolumbas atranda AmerikąIspanų jūrininkai taip pat prisidėjo prie didžiųjų geografijos atradimų istorijos. Bet naujų žemių ieškoti jie vyko į Vakarus, nes visus kitus jūros kelius kontroliavo portugalai. Šią kelionių kryptį pasirinko didis keliautojas Kristupas Kolumbas. Jis nusprendė, kad kelio į Indiją reikia ieškoti vykstant į Vakarus. Jis buvo įsitikinęs, jog Žemė yra apvali, ir kad pasiekti Kiniją arba Japoniją galima plaukiant į Vakarus.

Viduramžiais daugelis tikėjo, jog Žemė yra diskas, esantis viduryje vandenų. Kiti manė, jog Žemė laikėsi ant keturių dramblių nugarų, o vykstant į Pietus kyla temperatūra. Buvo manoma, jog pavojinga vykti į pietines jūras, nes laivai gali išvirti.

Iš pradžių Kolumbas savo idėją pateikė Portugalijos karaliui, tačiau pastarojo ji nesudomino. Idėja susidomėjo Kastilijos karalienė Izabelė ir parėmė pinigais. 1492 m. rugpjūčio 3 d. trys nedidelės karavelės išplaukė iš Ispanijos. Jomis plaukė 90 jūreivių, pasiryžusių pasiekti turtingąją Indiją. Kelionė nuvargino jūreivius, ir jie ėmė reikalauti grįžti namo, tačiau Kolumbas atkakliai plaukė tolyn į Vakarus. Po 70 dienų varginančios kelionės K. Kolumbas pasiekė pirmąsias salas. Jis apsidžiaugė manydamas, kad pasiekė Kiniją arba Japoniją. K. Kolumbas išsilaipino ir Ispanijos karaliaus vardu paskelbė, jog šios teritorijos priklauso Ispanijos karaliui ir yra jo valdos. Po to sugrįžo į Europą, kur buvo iškilmingai sutiktas. Iš trijų K. Kolumbo

laivų į Ispaniją grįžo tiktai vienas. Iš tikrųjų Kolumbas nepasiekė Rytų. Jo kelionė baigėsi Antilų salose, o jis pats, to nežinodamas, atrado naują žemyną. Vėliau, po kelių metų, jis dar keletą kartų nuvyko į tas pačias salas

K. KolumbasJis gimė Genujoje 1451 m. Plaukioti pradėjo 14 metų. 1476 m. jis įsikūrė Lisabonoje ir

įsidarbino jūros žemėlapių braižymo dirbtuvėje. Kolumbas buvo įsitikinęs, jog žemė yra apvali. Būdamas ryžtingas ir drąsus, jis įveikė nežinomą vandenyną. Kai 1492 m.

pasiekė Karibų salas, manė, jog atvyko į Japoniją, nors iš tiesų

atvyko į Kubą. Po šios kelionės jis dar triskartus nuvyko į Antilų jūrą tarp 1493 ir 1504 m.K. Kolumbas mirė 1506 m., taip ir nesužinojęs,

ir įžengė į Amerikos žemyną. Ispanų kolonistai, karininkai, misionieriai, buvę jo palydoje, įsikūrė atrastose žemėse. Kolumbas mirė 1506 m. įsitikinęs, jog pasiekė žemes, artimas Indijai ir kad gyventojai, kuriuos jis sutiko, yra indėnai. K. Kolumbo klaidą ištaisė Amerigas Vespučis. Keliaudamas į Ameriką jis suprato, jog atrastos žemės yra naujo kontinento, kuris nėra Indija, dalis. Jo garbei naujai atrastas žemynas ir buvo pavadintas Amerika.

Pirmoji kelionė aplink pasaulįPortugalas F. Magelanas pabandė įrodyti K. Kolumbo hipotezę dėl Žemės apvalumo. 1519 m. jis pradėjo savo kelionę į Vakarus, kuri tapo didžiausia iš visų iki tol buvusių. F. Magelanas turėjo penkis laivus ir du šimtus septyniasdešimt žmonių. Išplaukę iš Ispanijos, jie perkirto Atlanto vandenyną, priplaukė Pietų Ameriką ir tęsė kelionę į pietus, kol pasiekė piečiausią kontinento tašką. Vienas laivas sudužo, antrasis pabėgo. Liko tiktai trys, kurie praplaukė siaurą sąsiaurį tarp Pietų Amerikos ir Ugnies Žemės salos. Po septyniolika mėnesių trukusios kelionės ekspedicija išplaukė į atvirą vandenyną. Jį Magelanas pavadino Ramiuoju, nes jis buvo žymiai ramesnis už Atlanto vandenyną. Sąsiauris, kurį jis praplaukė, iki šiol vadinamas Magelano vardu. Paskui ekspedicijos dalyviai drąsiai plaukė į šiaurę ir šiaurės vakarus nežinomu vandenynu. Tai buvo pati sunkiausia kelionės dalis. Niekas nežinojo, kiek laiko jinai tęsis. Keturis mėnesius, tai yra šimtą aštuonias dienas, jūreiviai praleido atvirame vandenyne turė­dami labai menkas maisto ir vandens atsargas. Pagaliau jie pasiekė Filipinų salas. Susirėmimuose su vietiniais gyventojais žuvo ekspedicijos vadas F. Magelanas ir nemažai ispanų. Ispanai atkakliai ieškojo Prieskonių salose. Teko atsisakyti dar vieno laivo ir jį sudeginti. Teliko du. Grįžtant namo, vieną laivą užgrobė portugalai, bet antrasis laivas "Viktorija" su aštuoniolikos žmonių įgula po trijų metų kelionės grįžo namo. Pargabenti jūrininkų prieskoniai padengė visas kelionės išlaidas. Taip baigėsi pirmoji kelionė aplink pasaulį. F. Magelanas savo kelione įrodė ne tik, kad Žemė yra apvali, bet ir tai, kad ją galima apkeliauti vandens platybėmis. Jis įrodė, kad yra laiko juostos - laiko skirtumai, susidarę dėl Žemės sukimosi. Taip buvo patvirtinti A. Vespučio ir K. Kolumbo teiginiai.Ispanų užkariavimaiPortugalai pasitenkino Afrikos ir Azijos pakrantėse įsteigdami savo faktorijas ir tvirtoves, o ispanai Amerikoje sukūrė tikrą imperiją. Ji pavergė Amerikos tautas. Ispanijos vyriausybė siuntė vieną ekspediciją po kitos, tikėdama rasti aukso.

Amerikos užkariavimą pradėjo F. Kortesas, kuris 1519 m. su 400 konkista-dorų būriu išsikėlė į Meksikos pakrantę. Ispanams padėti atskubėjo gentys, kentusios actekų, viešpatavusių tuo metu Meksikoje, priespaudą. Actekams kėlė baimę pirmąkart į žemyną atgabenti arkliai ir patrankos. Užėmęs actekų sostinę ir sučiupęs šalies valdovą, Kortesas ėmė valdyti actekų šalį. Jis apiplėšė valdovo rūmus ir visi actekų lobiai - auksiniai daiktai ir brangakmeniai atiteko Ispanijos karaliui ir Kortesui.

Pietų Amerikos užkariavimą pradėjo Pisaras, kuris su 200 žmonių būriu užpuolė Peru. Jo vadovaujami kariai suėmė inkų valdovą ir pareikalavo didžiulės išpirkos. Gavę milžinišką išpirką- kambarį aukso, ispanai belaisvio nepaleido. Inkų valdovas buvo nuteistas myriop. Ispanai toliau šeimininkavo Peru sostinėje. Jie plėšė šventyklas. Dalydamiesi grobį, visus auksinius ir sidabrinius dirbinius išlydė, šitaip sunaikindami vertingus inkų meno kūrinius.

Amerikos gyventojų pavergimasPer trumpą laiką ispanai užgrobė Pietų Ameriką. Tiktai rytinę jos dalį, Braziliją, užėmė portugalai. Kolonijose šeimininkavo ateiviai. Vietos gyventojus jie pavertė vergais ir vertė dirbti nepakeliamus darbus. Dėl sunkaus darbo plantacijose, nepakenčiamų gyvenimo sąlygų ir žiauraus elgesio, o ypatingai dėl europiečių atvežtų infekcinių ligų, čiabuviai masiškai mirė. Plantacijose ėmė trūkti darbo rankų. Portugalų pirkliai į šias salas ėmė gabenti juodaodžius Afrikos vergus. Taip Amerikos žemyne atsirado juodaodžiai gyventojai. Prekyba vergais davė didelį pelną.

Pasaulio pasidalijimasJau XV a. Portugalija ir Ispanija pradėjo derybas dėl teisės skleisti tikėjimą visuose žemynuose. Konfliktas tarp šių šalių buvo neišvengiamas. Tačiau 1494 m. tarp Ispanijos ir Portugalijos karalių sudaryta Tordesiljo sutartis šį ginčą iš­sprendė taikiai. Buvo susitarta, kad žemės ir jūros, esančios į rytus nuo 30 dienovidinio, priklauso Portugalijai, o žemės ir jūros, esančios į vakarus, - Ispanijai. Skiriamoji linija buvo pravesta tik Atlanto vandenyne, tad Ispanijos ir Por­

tugalijos interesai dėl Ramiojo vandenyno neišvengiamai susidūrė jau F. Magelano kelionėje.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl K. Kolumbas nutarė ieškoti Indijos plaukdamas į Vakarus?2.Kodėl naujai atrastas žemynas pavadintas Amerigo Vespučio vardu?3.Kuo svarbi ir reikšminga F. Magelano kelionė aplink pasaulį?4.Kaip elgėsi ispanai, užkariavę Pietų ir Centrinę Amerikas?5.Kodėl Ispanijai ir Portugalijai reikėjo sudaryti Tordesiljo sutartį?6.Kaip Amerikos žemyne atsirado juodaodžių?

39. Senosios Amerikos civilizacijos

Maždaug 30 tūkst. m. prieš Kr. iš Azijos į Amerikos žemyną per Beringo s. šiaurį atkeliavo pirmieji žmonės. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba, rinkim Mokslininkai mano, kad seniausia Amerikos žemyne yra olmekų civilizacija (1200 m. pr. Kr.-200 m.). Apie ją žinoma labai mažai.

MajaiXV a. pab. atvykę į Amerikos žemyną, europiečiai rado majų civilizaciją. Majai buvo įsikūrę dabartinės Meksikos pietuose, Centrinės Amerikos dalyje i Gvatemaloje. Jų valstybėje buvo didelių miestų. Teotiuakane gyveno daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų.

Pagrindinis majų užsiėmimas buvo žemdirbystė. Žemę dirbo mediniais arba akmeniniais darbo įrankiais. Jie kirto miškus, degino medžius ir šitaip paruoš tuose žemės sklypuose sėjo kukurūzus, kurie buvo pagrindinis majų maistas Be kukurūzų jie augino medvilnę, sėjo pupeles, sodino pomidorus, kakavos medžius. Kakavos gėrimą gėrė tik diduomenė ir žyniai. Majai valgė kalakutų ii šunų mėsą.

Majai buvo politeistai. Savo dievus jie vaizdavo pusiau žvėrimis, pusiau žmonėmis. Dievams buvo aukojami gyvuliai arba žmonės. Tarpininkai tarp dievų ir žmonių buvo žyniai. Jų pareigos buvo paveldimos. Tiktai žyniai, majų įsitikinimu, galėjo sutramdyti dievų pyktį. Jie spėdavo ateitį ir nurodydavo palankų laiką sėti ar pjauti. Žyniai sudarė tikslų kalendorių, išstudijavo Saulės ir Mėnulio judėjimą. Majai prie šventyklų statė observatorijas. Jie mokėjo apskaičiuoti metų laiką, buvo geri matematikai. Majai naudojo dvidešimtame skaičiavimo sistemą.

Majai turėjo savo raštą, kurio nedaug pavyzdžių išliko ir iki šiol, nes pirmieji europiečiai, pasirodę Amerikos žemyne, visus jiems nesuprantamus raštus naikino. Šiuo metu majų raštas yra perskaitytas

ActekaiXV a. actekai iš šiaurės atsikraustė į Mechiko slėnį, išvaikė vietinius gyventojus toltekus. Mechiko ežero viduryje jie įkūrė Tenočtitlano miestą.

Europiečiams pasirodžius Amerikoje, actekų civilizacija buvo pasiekusi aukščiausią vystymosi tašką. Jie mokėjo statyti daugiaaukščius pastatus. Miesto gatves atstojo kanalai. Akvedukais miestiečiai buvo aprūpinami gėlu vandeniu.

Actekų berniukai lankė mokyklas, kurias baigę tapdavo žyniais, mokslininkais arba kariais. Actekai turėjo savo raštą, kurio kol kas niekas neperskaitė.

Actekai nukariautas gentis privertė nusausinti pelkes, auginti sodus ir daržus. Actekai augino kukurūzus, vanilę, pupeles, kakavmedžius, iš kurių darė gėrimą "šokolatl".

Svarbiausia auginama kultūra - kukurūzai. Jų auginimas reikalavo tik 70 darbo dienų per

metus. Likusį laiką actekai galėjo kariauti arba statyti šventyklas. Kiekvienas vedęs vyras turėjo teisę gauti žemės, bet tik su ta sąlyga, jog reguliariai ją dirbs.

Kilmingieji valdė žemę. Valstiečiai mokėjo kilmingiesiems mokesčius pro­ duktais. Visuomenėje nemaža buvo karių, amatininkų ir vergų.

Didelės įtakos joje turėjo ir pirkliai, kurie sukaupė didžiulius turtus. Jie pa­siekdavo valstybės sieną, beieškodami prabangos prekių -jaguarų kailių, puošnių paukščių plunksnų ir t.t.

Actekų valdymo laikais sostinė išaugo iki 200 tūkst. gyventojų. Nuo XV a. jie pradėjo užkariauti kaimynines gentis. XVI a. 2-ojo dešimtmečio pab. imperijoje jau buvo nuo 10 iki 20 mln. gyventojų.Actekai garbino kukurūzų ir lietaus dievą Tlaloką, nukariautų vietinių gyventojų dievą. Jie manė, jog dievai maitinosi "brangiu vandeniu" - žmonių krauju. Jei dievai yra alkani, jie pyksta ir sukelia badą, epidemijas, žemės drebėjimus. Norėdami pamaitinti dievus, actekai šventyklose aukodavo žmones. Per specialias apeigas žyniai perpjaudavo aukai krutinę ir išplėšdavo širdį. Per nenutrūkstamus karus actekų paimti belaisviai būdavo aukojami dievams.

InkaiInkų gentis, XIII a. įsikūrusi derlingose Kusko plynaukštėse, XV a. pradėjo užkariauti kaimynines gentis. Šių genčių kultūra buvo aukštesnė už nukariautojų. XVI a. pr. inkų imperija apėmė visą Andų plynaukštę. Inkų gentyje išrinkti valdytojai prižiūrėjo užkariautas gentis.

Nukariauti kaimai dalį žemės privalėjo skirti imperatoriui ir Saulės Dievui (iš tikrųjų jo dvasininkams). Kiekvienas kaimas sudarė bendruomenę. Dirbama žemė kiekvienai šeimai buvo padalijama po lygiai. Bendruomenė rėmė našles ir vaikus. Jos nariai atlikdavo nustatytas prievoles: prižiūrėdavo galvijus, verpdavo lamos vilnas. Visi gyventojai imperatoriui privalėjo dirbti veltui.

Imperijos gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Valstiečiai augino lamas mėsai ir nešti nešuliams. Inkai augino daug augalų, kurių nežinojo europiečiai: pupelių, bulvių. Bulvės buvo konservuojamos džiovinant saulėje. Imperatorius įsakydavo jas laikyti sandėliuose ir per badmečius dalydavo valstiečiams. Inkai kaimynines tautas išmokė drėkinti žemę ir austi. Jie mokėjo kalnuose puikiai įrengti terasas. Inkai buvo puikūs statybininkai. Jie mokėjo apdoroti auksą, sidabrą, odą, bet nežinojo geležies.

Pagrindinis inkų Dievas buvo Saulė. Kiekvienas miestas turėjo savo atskirą dievybę (medį, upę, kalną).Imperatorius visuomet buvo renkamas iš tos pačios inkų šeimos. Jis turėjo ir religinę valdžią. Imperatorius

pirmasis su auksiniu kastuvu pradėdavo kasti lauką.

Klausimai ir užduotys1.Kokios civilizacijos gyvavo prieškolumbinėje Amerikoje?2.Kokie žymiausi Amerikos civilizacijų pasiekimai?3.Kuo skyrėsi XVa. pab. Europos ir Amerikos civilizacijos?

Actekų šventykla Meksikoje

Actekai dievams aukoja žmogų. XVI a. rankraštis

40. Didžiųjų geografijos atradimų padariniai

Nauji prekybos keliai ir prekybos apimčių išaugimasDidieji geografijos atradimai daug ką pakeitė Europos ir pasaulio gyvenime. Pirmiausia įvyko dideli

pokyčiai pasaulinėje prekyboje. Iki geografijos atradimų pagrindiniai prekybos keliai kryžiavosi Viduržemio jūroje. Joje prekybos su Rytų šalimis monopolį turėjo Venecijos pirkliai. Prekyba gana intensyviai vyko ir Baltijos jūroje, kurioje šeimininkavo Hanzos pirkliai. Po didžiųjų geografijos atradimų iškilo nauji prekybos keliai. Jie persikėlė į Atlanto ir Indijos vandenynus. Tai sąlygojo Ispanijos ir Portugalijos, Anglijos ir Olandijos valstybių vaidmens išaugimą. Greitai jos tapo pirmaujančiomis pasaulinėje prekyboje. XVI a. pr. iškilo tokie prekybos centrai, kaip Lisabona ir Sevilija, o vėliau - Antverpenas, tapęs pagrindiniu pasaulinės prekybos centru. Genujos ir Venecijos miestų, atsidūrusių nuošalyje nuo prekybos kelių, reikšmė sumenko. Kasdien į Antverpeną atvykdavo 200-250 laivų. Jame buvo įsikūrusios turtingiausių pirklių ir palūkininkų kontoros. Iš kolonijų į Europą plaukė auksas, sidabras, prieskoniai. Į kolonijas buvo gabenami amatininkų dirbiniai, gyvuliai, maisto produktai. Išaugo prekybos apimtys. Iš prekybos gaunamas didelis pelnas viliojo pirklius. Dėl daugelio priežasčių vandenynuose buvo didelė rizika netekti laivų. Tai vertė pirklius vienytis į bendroves, kurių pirmąją, pavadinę Ost Indijos kompanija, 1600 m. įkūrė anglų pirkliai. Vėliau, 1602 m., jų pavyzdžiu pasekė Olandijos pirkliai. Tiek anglų, tiek olandų pirklius globojo tų šalių valstybių vyriausybės, kurios kompanijoms suteikdavo ypatingas teises prekiauti su kuria nors šalimi. Prekybinių bendrovių atsiradimas sudarė sąlygas pervežti daugiau prekių. Pagyvėjo prekyba tarp kontinentų. Prekyba tapo pasauline.

Atradimų poveikis Europos ūkio raidaiGeografijos atradimai turėjo svarbią reikšmę visai Europos ir pasaulio ekonomikos raidai. Šalia riterio-

konkistadoro dabar pasirodo pirklys-bankininkas, kurio ginklu tampa pinigai ir kreditas. Labiausiai naudojami Europoje buvo sidabriniai taleriai, auksiniai dukatai ir ispanų pistoliai. Metaliniai pinigai patys savaime buvo prekė ir kartu atsiskaitymo priemonė. Po Meksikos ir Peru užkariavimo į Europą ėmė plūsti sidabras ir auksas. Buvo imta kalti žymiai daugiau sidabrinių ir auksinių monetų. XVI a. Europoje pinigų kiekis padidėjo 13 kartų. Pakilo kainos. Įvyko tikra kainų revoliucija. Maisto produktų kainos išaugo 4-5, o pramonės gaminiai - apie 3 kartus. Greičiausiai kainos pašoko Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Tauriųjų metalų perkamoji galia krito, nes norint nupirkti tą patį prekių kiekį, reikėjo žymiai daugiau šių metalų. Apie 1580 m. Ispanijoje buvo juokaujama, kad "netoli tas laikas, kai žmogui prasimaitinti reikės tiek aukso ir sidabro, kiek jis pats sveria".

Atradimų padarinių prieštaringumasĮ kolonijas plūstelėjo misionieriai, konkistadorai, pirkliai, karaliaus valdininkai ir įvairiausio plauko perėjūnai, trokštantys greitai praturtėti. Beveik niekam iš šių ateivių nerūpėjo vietinių gyventojų kultūra, kalba. Juos domino tik turtas. Tai ir lėmė, jog atvykėliai šiuose kraštuose elgėsi kaip užkariautojai, nesiskaitydami su jokiomis priemonėmis. Daugiausia įdarbinti cukranendrių plantacijose (nuo didžiųjų geografijos atradimų pradžios cukrus europiečiams tapo kasdienio vartojimo produktu) indėnai mirdavo nuo ligų, sunkaus, nepakeliamo darbo ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Kolonistai pradėjo gabenti į Ameriką negrus iš Afrikos.

Iš Senojo į Naująjį pasaulį buvo atgabentas ir indėnams nežinomas gyvulys - arklys.Iš Amerikos į Europą buvo atgabenti augalai, paukščiai ir produktai, be kurių neįsivaizduojamas

šiandieninis pasaulis, - bulvės, pomidorai, tabakas, kava, kalakutai, kokainas, kakava.

Atradimų poveikis pasaulio suvokimui bei moksluiDidieji geografijos atradimai ne tik smarkiai pakeitė Europos šalių ūkį, bet ir turėjo svarbios reikšmės to laikmečio žmogaus pasaulėvaizdžio kitimui. Jeigu iki didžiųjų geografijos atradimų dar buvo abejojama, jog žemė yra apvali, tai po F. Magelano kelionės ši abejonė išnyko. Buvo suvokta, jog žemė yra rutulio formos, apie kurią, plaukiant iš rytų į vakarus, galima apiplaukti. Taip pat buvo suvoktas ir žemės rutulio dydis. Atradimai sparčiai paskatino geografijos vystymąsi. Jūreivystės vystymasis vertė sudarinėti tikslesnius žemėlapius. Vakarų Europos valstybės pradėtos specialios, jūrininkus ruošiančios mokyklos. Dar daugiau iškilo išsilavinusių žmonių poreikis. Atradus naujas, nekrikščioniškas tautas ir susidūrus su jų kultūros pasiekimais iškilo svarbūs pasaulio pažinimo klausimai.

Klausimai ir užduotys1. Kokios valstybės ir kodėl iškilo po didžiųjų geografijos atradimų?2. kokios priežastys pirklius vertė burtis į bendroves?3. kodėl įvyko kainų revoliucija?4. koks didžiųjų geografijos atradimų poveikis Europos ekonominei raidai?5. kaip ir kodėl geografijos atradimai paveikė to meto žmonių pasaulėžiūrą?

12. REFORMACIJA41. Reformacija Europoje

Reformacijos pradžiaViduramžių Europą galima vadinti katalikišku žemynu. Išskyrus keletą stačiatikių tautų, europiečiai buvo katalikai. Katalikų bažnyčia buvo galingiausia, vienijanti ir vienodinanti Europą organizacija. Jos rankose buvo švietimas, mokslas, kultūra. Ji darė didelį poveikį valstybių valdovams. XVI a. pr. kilo judėjimas už Katalikų bažnyčios pertvarkymą. Šis judėjimas, vadinamas Reformacija, pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visuomenę.

Reformacija prasidėjo Vokietijoje. Tam šioje šalyje buvo gera dirva. Kai kurių žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Katalikų bažnyčios galia. Jie norėjo užvaldyti Bažnyčios turtus, sumažinti popiežiaus įtaką. Todėl kunigaikščiai palaikė Katalikų bažnyčios priešininkus. O jų Vokietijoje netrūko. Įvairūs gyventojų sluoksniai buvo nepatenkinti dideliais mokesčiais Bažnyčiai. Didžioji surinktų pinigų dalis atitekdavo Romai.

Nuoširdžiai tikėję, išsimokslinę dvasininkai piktinosi negerovėmis, vėsėjusiomis Bažnyčios viduje. Eiliniai kunigai buvo prastai išsilavinę ir skurdžiai gyveno. O vyskupai turtais, prabanga varžėsi su kunigaikščiais. Godumas ir turto siekimas nustumdavo dvasinius reikalus. Didelį dvasininkų pasipiktinimą kėlė indulgencijų pardavinėjimas. Indulgencijos - tai nuodėmių atleidimo raštai. Buvo skelbiama, jog nusidėjėlis, nusipirkęs indulgenciją, gauna nuodėmių atleidimą.

Martynas Liuteris ir jo veiklaVienuolis augustijonas Martynas Liuteris buvo Vitenbergo universiteto teologijos profesorius. Dirbdamas savo darbą jis gerai išstudijavo Bibliją. Liuteris priėjo išvados, jog indulgencijų pardavinėjimas prieštarauja Kristaus mokymui. Profesorius nusprendė su savo išvadomis supa­žindinti visuomenę. Jis lotyniškai surašė 95 tezes. Liuteris tvirtino, jog indulgencijos negali išgelbėti sielos. 1517 m. spalio 31 d. savo raštą jis iškabino ant Vitenbergo pilies bažnyčios vartų. Šis įvykis laikomas Reformacijos pradžia. Pagal to meto universitetų tradiciją toks rašto iš­kabinimas reiškė kvietimą diskutuoti. Bet niekas neišdrįso su Liuteriu ginčytis. Greitai kažkas raštą išvertė į vokiečiųkalbą. Per keletą mėnesių išspausdintos Liuterio mintys apskriejo Vokietiją ir visą Europą. Kilo ginčai. Jų metu paaiškėjo, jog dalis Liuterio minčių labai panašios į anglo Viklifo, čeko Jano Huso ir kitų eretikų skelbtas idėjas. Neišsigandęs tokių sugretinimų, Liuteris atšovė, jog Husas sudegintas neteisėtai ir kad popiežius taip pat gali klysti. Greitai jis ėmė tvirtinti, kad nebereikia siųsti pinigų į Romą, o popiežius išvis nereikalingas. Liuteris sakė, kad krikščionių bendruomenės gali pačios save valdyti. Jis aiškino, kad

Reformacijos pradininkas Martynas Liuteris

Indulgencijų pardavinėjimas XVI a. graviūra

tikėjimo pagrindas yra Šventasis Raštas, kurį tikintieji turi pažinti skaitydami patys, o ne klausydami kunigų perpasakojimų. Bažnyčia, Liuterio manymu, turinti atsisakyti turimų turtų ir rūpintis tik dvasiniais reikalais. Švietimą, ligonių slaugą reikia perduoti pasauliečiams. Vienuoliai, jo nuomone, daug daugiau naudingo nuveiktų išėję iš vienuolynų ir gyvendami pasaulietišką gyvenimą. Pats M. Liuteris vėliau atsisakė vienuolystės ir vedė buvusią vienuolę.

Liuteris buvo kviečiamas atvykti į Romą, bet jis to vengė. Tada popiežius maištingąjį vienuolį atskyrė nuo Bažnyčios ir paskelbė eretiku. Liuteris kartu

su studentais viešai sudegino popiežiaus raštą. Po to jis dar aršiau puolė popiežių ir per amžius nusistovėjusią tvarką. Liuteris kunigaikščius ragino savo valdose sukurti naują krikščionišką Bažnyčią, kuri būtų nepriklausoma nuo popiežiaus. Daug kunigaikščių rėmė šias mintis.

1521 m. Vormse susirinko reichstagas, kuriame posėdžiavo kunigaikščiai, vyskupai ir kiti įtakingiausi Vokietijos žmonės. Imperatoriui garantavus saugumą į jį atvyko ir Liuteris. Pakeliui ir pačiame mieste "profesorių Martyną" sveikino minios žmonių. Reichstage kilo aršūs ginčai. Dalis kalbėjusių reikalavo, kad Liuteris atsisakytų savo minčių. Juos palaikė ir imperatorius. "Negali taip būti, kad vienas žmogus būtų teisus, o visas katalikiškas pasaulis klystų", -kalbėjo Karolis V. Bet Liuteris negalėjo būti suimtas, nes imperatorius jam garantavo saugumą. Buvo tikimasi profesorių sučiupti, kai baigsis garantijos laikas. Liuterio šalininkai, vadovaujami Saksonijos kunigaikščio, inscenizavo profesoriaus pagrobimą. "Pagrobėjai" Liuterį paslėpė Vartburgo pilyje. Čia jis gyveno svetimu vardu ir į vokiečių kalbą vertė Šventąjį Raštą.

Liuteris pasislėpė, bet niekas negalėjo sustabdyti jo idėjų plitimo. Vienuoliai palikdavo vienuolynus, vesdavo. Kunigaikščiai užiminėjo bažnytines žemes. Iš bažnyčių buvo metami, net naikinami paveikslai, įvairūs papuošalai, vertybės. Liuterio šalininkų nuomone, jos simbolizavo Bažnyčios turtingumą. Kuni­gaikščiai nutraukdavo santykius su popiežiumi. Jie patys imdavo vadovauti Bažnyčiai savo žemėse, skirti dvasininkus. Daug kur sunyko vienuolynai. Bažnyčiai po visų pertvarkymų likdavo tik dvasiniai reikalai. Švietimą, sergančiųjų slaugą, vargšų šelpimą perėmė pasaulietinė valdžia. Labai sumažėjo mokesčiai Bažnyčiai. Apeigose įsigalėjo vokiečių kalba.

Religinės kovos ir Augsburgo taikaImperatorius Karolis V buvo katalikybės šalininkas. Jis priešinosi Reformacijai. Todėl tarp jo ir Reformacijos šalininkų kilo religinės kovos. Imperatorius ir jo bendraminčiai pralaimėjo. 1555 m. Augsburge buvo pasirašyta taikos sutartis. Buvo susitarta, kad religija kunigaikštystėse bus tokia, kokios norės jų šeimininkai, o Vokietijoje bus laikomasi principo "kieno valdžia, to ir religija".

Protestantai (taip buvo vadinami žmonės, stoję prieš Katalikų bažnyčią, naujų krikščionybės krypčių šalininkai) nugalėjo šiaurės Vokietijoje. Pietūs išliko katalikiški. Vienas pirmųjų katalikybės atsisakė didysis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas. 1525 m. po susitikimo su Liuteriu, jis paleido ordiną. Buvęs magistras vedė ir tapo pasauliečiu. Juo pasekė dauguma brolių. Prūsija tapo kunigaikštyste ir niekuo nesiskyrė nuo kitų pasaulietinių valstybių. Nepa­norę atsisakyti katalikybės, vienuoliai išvyko iš Prūsijos.

Naujai Vokietijoje susikūrusi Bažnyčia buvo pavadinta Liuteronų bažnyčia, nes jos idėjinius pagrindus

sukūrė Martynas Liuteris.

Valstiečių karasĮvykiai Vokietijoje išjudino ir valstiečius. Juos taip pat užvaldė maištinga dvasia. Vokietijoje buvo pamokslininkų, sakiusių, jog atėjo metas sukilti prieš pa vergėjus. Remdamiesi Biblija jie aiškino, jog visi žmonės turi būti lygus. Vienas iš tokių pamokslininkų buvo aktyvus Reformacijos šalininkas Tomas Miunceris. Šis išsilavinęs kunigas ragino žemėje sukurti Dievo karalystę, kurioje nebus neteisybės. Liaudžiai patiko Miuncerio mintys. Sukilimas prasidėjo 1525 m. Dėl didelių mastų jis vadinamas valstiečių karu. Sukilę valstiečiai reikalavo panaikinti prievoles, lažą, duokles, dešimtinę. Jie siekė laisvės, teisės medžioti, žvejoti, netrukdomai rinkti malkas, norėjo atgauti anksčiau valdytas bendruomenės žemes.

Sukilėliai siaubė pilis ir vienuolynus, žudė dvarininkus. Tuomet Vokietijos kunigaikščiai suvienijo savo jėgas ir stojo į karą prieš valstiečius. Sukilėlius pasmerkė ir Liuteris. Jis ragino negailestingai išžudyti "maištininkus". Kunigaikščių kariuomenė sumušė valstiečių būrius. Jie sugavo, o vėliau nužudė T. Miuncerį. Sukilime žuvo apie 100 tūkst. žmonių. Valstiečiai nieko nepasiekė.Reformacijos plitimasApie Liuterio pradėtą kovą prieš popiežių sužinojo visas katalikiškas pasaulis. Reformacijos idėjos įvairiose šalyse rasdavo šalininkų. Siekdami sumažinti Bažnyčios politinį vaidmenį Reformaciją parėmė kelių šalių valdovai. Didikai palaikė Reformaciją, nes norėjo užvaldyti Bažnyčios žemes. Dažnai net katalikų dvasininkai pritardavo Liuteriui ir tapdavo jo šalininkais. Jie manė, kad Reformacija padės atsikratyti Bažnyčioje kerojusių negerovių. Reformacija palietė visas Europos šalis.

Skandinavijos šalių karaliai nutraukė ryšius su popiežiumi ir patys tapo Bažnyčios vadovais savo šalyse. Vienuolynai buvo uždaryti, o jų turtas - nusavintas. Apeigose ir religinėje literatūroje įsigalėjo skandinavų kalbos.

Latvijoje, Estijoje, Prūsijoje taip pat įsigalėjo protestantizmas. Lemiamą reikšmę tam turėjo vyraujantis vokiečių vaidmuo tose šalyse.

Reformacijos pradžioje Anglijos karalius Henrikas VIII (1509-1547) palaikė popiežių. Bet po keleto metų karalius panoro išsiskirti su karaliene ir vesti kitą moterį. Popiežius tokiam karaliaus apsisprendimui nepritarė ir skyryboms nedavė savo sutikimo. Popiežius ir karalius susipyko. Tuomet Anglijoje buvo paskelbta, kad Bažnyčia yra nepriklausoma nuo popiežiaus. Taip atsirado Anglikonų bažnyčia. Jos galva tapo karalius. Šalyje buvo uždaryta virš 800 vienuolynų. Jų turtas atiteko pasauliečiams. Religinės apeigos ir Bažnyčios hierarchija beveik nepasikeitė.

Reformacija Šveicarijoje. Žanas Kalvinas - "Ženevos popiežius"Liuterio idėjos greitai pasiekė pietinę Vokietijos kaimynę - Šveicariją. Žymiausias Reformacijos judėjimo veikėjas šioje šalyje buvo prancūzas Žanas Kalvinas. Bet jis siekė reformuoti Bažnyčią vadovaudamasis savo, o ne Liuterio idėjomis. Kalvinas sakė, kad Dievas nulėmė kiekvieno žmogaus likimą. Jeigu žmogų lydi sėkmė, jis

praturtėja, reiškia, jis yra Dievo išrinktasis. Kalvinistai propagavo darbą, taupumą, kuklų, asketišką gyvenimą, neturtingą Bažnyčią. Jie save vadino reformatais. Taip buvo pabrėžiamas skirtumas nuo Liuterio pasekėjų, vadintų liuteronais arba evangelikais.

Kalvinistų veiklos centras buvo Ženeva. Šiame mieste Kalvinas turėjo didelę valdžią. Ženevoje buvo uždrausti šokiai, pasilinksminimai, azartiniai žaidimai, papuošalai. Visi miestelėnai privalėjo anksti gulti, kad ryte galėtų kibti į darbą. Valdžios atstovai bet kada galėjo užeiti į įtartinus namus ir nubausti nenorinčius paklusti nustatytai tvarkai. Nepaklūstantys buvo negailestingai baudžiami. Mirties bausmei pasmerkti net 56 žmonės. Už Kalvino kritiką 1553 m. ant laužo buvo sudegintas ispanas gydytojas, filosofas, gamtininkas ir humanistas M. Servetas.

Kalvino idėjos plito Prancūzijoje, Nyderlanduose, Škotijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Pats Kalvinas aktyviai propagavo savo mintis įvairiose šalyse. Jis susirašinėjo su Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliumi Žygimantu Augustu, kuriam dedikavo keletą knygų.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl Vokietijoje kilo Reformacija?2.Kokios svarbiausios M. Liuterio idėjos?3.Kodėl M. Liuteriui pavyko įgyvendinti savo mintis?4.Kodėl Reformacijos idėjos plito įvairiose šalyse? Kam buvo naudinga

Žanas Kalvinas (1509-1564), XVI a.

Reformacija?5.Žemėlapyje suraskite šalis, kuriose nugalėjo Reformacija.

42. Katalikų bažnyčios atsinaujinimas ir kontrreformacija

Katalikų bažnyčios pastangos sustabdyti Reformacijos plitimąDėl Reformacijos mažėjo popiežiaus įtaka. Bažnyčia neteko daug turtų. Reformacija grasino visai Katalikų bažnyčiai. Todėl Bažnyčia, jos vadovybė kovojo prieš Reformacijos plitimą. Ši kova ir visa prieš Reformaciją nukreipta veikla vadinama kontrreformacija.

1545 m. Triente (Tridente), pietinėse Alpių prieškalnėse, Katalikų bažnyčios vadovai susirinko aptarti susidariusią padėtį ir nuspręsti, kaip sustabdyti Reformaciją. Susirinkimas visus, atskilusius nuo katalikybės, paskelbė eretikais. Nuspręsta aktyviau kovoti su protestantų idėjų plitimu. Numatyta daugiau spausdinti katalikiškos religinės literatūros bei trukdyti plisti ir kitokioms katalikybei kenkiančioms knygoms. Buvo sudarytas draudžiamų knygų sąrašas, pavadintas "Index". Dabar kiekvienas galėjo sužinoti, kokios knygos yra pavojingos ir jų neskaityti. Tas draudžiamų knygų sąrašas, vis papildomas, išsilaikė iki XX a.

Susirinkimas nustatė, kad Biblijos aiškinimas yra Bažnyčios pareiga. Buvo uždrausta pirkti bažnytines pareigybes. Susirinkime sutarta, kad į svarbiausias Bažnyčios hierarchijos vietas kandidatai bus atrenkami ypač rūpestingai. Vyskupai buvo įpareigoti stebėti jų vyskupijose gyvenusių dvasininkų elgesį, rūpintis tinkamu kunigų pasirengimu, išsimokslinimu. Numatyta kurti naujas katalikiškas švietimo įstaigas. Tarp vyskupų ir po­piežiaus turėjo būti palaikomas nuolatinis ryšys.

Susirinkimas darbą baigė 1563 m. Triente aktyvūs buvo naujai susikūrusio Jėzuitų ordino nariai.

Jėzuitų ordinas ir jo veiklaIspanas Ignacas Lojolą ir jo bičiuliai įkūrė naują vienuolių or­diną. Taip jie siekė prisidėti prie Bažnyčios stiprinimo. Nauja vienuolija pavadinta Jėzaus draugija arba Jėzuitų ordinu. 1540 m. popiežius palaimino Lojolą ir jo ordiną. Ordino šūkis "Viskas didesnei Dievo garbei", o tikslas - Katalikų bažnyčios stiprinimas. Pirmuoju ordino vadovu - generolu - tapo pats Ignacas. Generolas buvo tiesiogiai pavaldus popiežiui.

Jėzuitai skyrėsi nuo kitų ordinų. Vienuoliai išlaikydavo savo vardus. Ordino tvarka buvo griežta. Vienuoliai privalėjo besąlygiškai paklusti vadovybei. Ordinas stengėsi, kad jo nariai būtų išsilavinę. Stojančius į Jėzaus draugiją kruopščiai atrinkdavo.

Išsilavinę jėzuitai tapdavo karalių patarėjais, nuodėmklausiais, princų auklėtojais ir taip įgydavo didelę įtaką. Įvairiose šalyse jie kūrė mokyklas, kuriose mokė, auklėjo ir kartu nuo protestantų įtakos saugojo jaunąją kartą. Dažnai geriausi mokiniai tapdavo ordino nariais. Jėzuitų mokyklose didelis dėmesys buvo skiriamas humanitariniam lavinimui. Mokyklą baigę jaunuoliai galėjo diskutuoti įvairiais pasaulėžiūros klausimais. Tai buvo svarbu norint sustabdyti Liuterio ir kitų protestantų minčių plitimą.

Jėzuitai buvo aktyvūs misionieriai. Jie platino katalikybę Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, tarp Amerikos indėnų. Jėzuitai turėjo didelę įtaką Kinijos imperatoriaus dvare. XVII a. šio ordino nariai įkūrė Paragvajaus valstybę Pietų Amerikoje. Jėzuitai buvo uoliausi katalikybės gynėjai, platintojai ir stiprintojai.

Kovos tarp protestantų ir katalikų PrancūzijojeĮvairiose šalyse tarp Reformacijos šalininkų ir jos priešininkų - katalikų - kildavo nesutarimų, peraugdavusių į ginkluotą kovą, net priešininkų žudynes.Prancūzijoje buvo daug Žano Kalvino pasekėjų, kurie čia buvo vadinami hugenotais. Hugenotų ir katalikų santykiai buvo įsitempę ir peraugdavo į įvairius konfliktus. 1572 m. katalikai smogė kitatikiams žiaurų smūgį. Tam buvo panaudotos karaliaus sesers ir kalvinisto Henriko Navariečio vestuvės. Į iškilmes susirinko daug hugenotų. Katalikai iš anksto pasirengė antpuoliui. Naktį į rugpjūčio 23 d. nuskambėjus sutartam signalui - bažnyčių varpams - prasidėjo hugenotų žudynės. Rugpjūčio 23 d., šv. Baltramiejaus diena, išaušo kruvina. Vien Paryžiuje nužudyta daugiau nei 3 tūkst. žmonių. Žudymų banga nusirito per visą Prancūziją Nuo tų laiku rugpjūčio 24 d. klastingas ir negailestingas priešų sudorojimas vadinamas "Baltramiejaus naktimi". Kovos

Jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola pas popiežių Paulių III

Prancūzijoje tęsėsi keletą dešimtmečių. Tik 1598 m. Nante buvo pasirašytas ediktas, kuris leido hugenotams laisvai išpažinti savo tikėjimą. Vėliau hugenotų persekiojimas Prancūzijoje atsinaujino.

Kova už katalikybęIspanijos karaliai buvo aršūs katalikybės gynėjai. Savo valdose jie be gailesčio persekiojo protestantus ir eretikus. Ramybę prarado musulmonai ir judaizmą išpažįstantys žydai. Kitatikiai buvo verčiami pereiti į krikščionybę, krikštytis. Kai kurie musulmonai ir žydai, bijodami mirties, atsisakydavo tėvų tikybos. XVI a. Ispanijoje ant laužų sudeginta apie 10 tūkst. žmonių. Iš šalies pabėgo virš pusės milijono žydų. Tarp pabėgėlių buvo daug išsilavinusių žmonių, amatininkų, pirklių. Tai silpnino Ispaniją, jos ekonominę galią.

Ispanijos karaliai XVI a. valdė Nyderlandus. Šioje šalyje plito Liuterio, Kalvino ir kitų Reformacijos ideologų mintys. Daug gyventojų atsimetė nuo katalikybės. Protestantus Nyderlanduose žiauriai persekiojo inkvizitoriai, palaikomi Ispanijos karaliaus. Todėl Nyderlanduose prasidėjo kova prieš svetimšalių valdymą. Karas kilo 1566 m. ir tęsėsi keletą dešimtmečių. Tik 1609 m. Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę. Išsivadavus iš ispanų priespaudos, Nyderlanduose įsigalėjo religinė tolerancija - pakantumas. Šioje šalyje kartu gyveno įvairių tikybų žmonės, buvo gerbiamos visos religijos. Nyderlanduose prieglobstį rasdavo kitose šalyse dėl tikėjimo persekioti žmonės.

Katalikų pastangos sustabdyti Reformacijos plitimą davė savų vaisių. Ispanija, Portugalija, Italija, Lenkija, Lietuva, dalis vokiečių žemių liko katalikiškos. Vis tik Reformacija pakeitė religinį Europos veidą, sugriovė buvusią religinę vienybę. Greta katalikų atsirado naujos krikščioniškos Bažnyčios. Jos įsigalėjo Skandinavijos šalyse, daugelyje vokiečių kunigaikščių valdomų žemių, Olandijoje, Šveicarijoje, Anglijoje. Kai kuriose šalyse gyvavo ir katalikų, ir protestantų religinės bendruomenės. Visos šios permainos labai sumažino Katalikų bažnyčios vaidmenį Europos gyvenime.

Klausimai ir užduotys

1.Kas yra kontrreformacija?2.Kokiomis priemonėmis Katalikų bažnyčia kovojo su Reformacijos plitimu?3.Kodėl susirinko Tridento bažnytinis susirinkimas?4.Kaip jėzuitai stiprino Bažnyčią?5.Kaip su kitatikiais kovojo Ispanijos karaliai? Kokie šios kovos padariniai?

13. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ XVI A.43. LDK valstybė ir visuomenė nuo XVI a. pr. iki Liublino unijos

Lietuvos vidaus ir užsienio politika1506 m. Vilniuje mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Jis įpėdinio nepaliko. Todėl LDK Ponų taryba didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Aleksandro brolį Žygimantą. Šiuo poelgiu norėta pabrėžti LDK savarankiškumą. Lenkijos ponai ir bajorija stengėsi išlaikyti ryšį su Lietuva, todėl jie Lenkijos karaliumi taip pat išrinko Žygimantą.

1544 m. Žygimantas Senasis pavedė savo sūnui Žygimantui Augustui valdyti LDK. Po ketverių metų, jam mirus, Žygimantas Augustas tapo ir Lenkijos

karaliumi. Jam valdant, LDK gyvenime vis aktyviau ėmė reikštis bajorai. Vykstant nepaliaujamiems karams su Maskva, bajorai privalėjo mokėti mokesčius. Bajorai, pajutę, jog nuo jų priklauso valstybės saugumas, ėmė kelti savus reikalavimus. Jie reikalavo, kad dvasininkai ir miestiečiai,kurie turėjo žemės valdų, atliktų karo tarnybą, kad butų didinama samdinių kariuomenė. Jie prašė panaikinti muitus savo dvaruose pagamintiems produktams, kuriuos gabeno parduoti į užsienį. Bajorai norėjo, kad valstybėje galiotų ne tik Ponų tarybos, bet ir bajorų patvirtinti įstatymai.

Sudėtingiausia LDK užsienio politikos problema XVI a. karai su Maskva bei totoriais, puldinėjusiais pietines valstybės žemes. Nors Žygimantas Senasis ir stengėsi sureguliuoti santykius derybomis, tačiau tai jam nepavyko. LDK ir Maskva nuolatos kariavo. LDK neteko Smolensko. Nors 1514 m. LDK kariuomenė sumušė dvigubai didesnę maskvėnų kariuomenę prie Oršos, tačiau puolimo sustabdyti nepavyko. Maskvos kariuomenė pasiekė net Ašmeną bei Krėvą ir grasino LDK sostinei Vilniui. 1522 m. sudarytos paliaubos tęsėsi neilgai. Karai atsinaujino 1534 m. ir tęsėsi keletą dešimtmečių.

LDK visuomenėLDK visuomenė XVI a. sparčiai keitėsi. LDK valdė Ponų taryba. Jos įtakai vis labiau ir labiau ėmė priešintis bajorai. Jie pradėjo reikalauti ekonominių ir politinių teisių. Miestiečiai visuomenės gyvenime nevaidino tokio vaidmens, kaip Vakarų Europoje.Visuomenę išlaikė valstiečiai, kurie sudarė pagrindinę gyventojų dalį. Po Lietuvos krikšto pradėti atidavinėti bajorams valstiečiai buvo galutinai įbaudžiavinti, XVI a. įvykdžius Valakų reformą. Valstiečiai gavo žemės, už kurią jie privalėjo eiti lažą, mokėti činšą bei duoti duoklę. Valstiečiai visiškai priklausė nuo dvaro savininko.

Lietuvos StatutaiJau XV a. antroje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras išleido teisyną. Tačiau XVI a. iškilo

poreikis sudaryti naują įstatymų rinkinį. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo sudarytas 1529 m. Statutas parašytas LDK slavų kanceliarine kalba, o vėliau išverstas į lotynų ir lenkų kalbas. Jis įteisino vadovaujantį didikų vaidmenį valstybės politiniame gyvenime. Bajorams reikalaujant, šį Statutą buvo pradėta peržiūrėti jau 1551 m. 1566 m. pasirodė Antrasis Lietuvos Statutas, kuris įteisino įvykdytas XVI a. vid. reformas: administracinį teritorinį valstybės suskirstymą į apskritis (pavietus), bajorų renkamus apskrities, žemės, pilies ir pakamario teismus, bajorų dalyvavimą apskričių seimeliuose ir LDK seime, spartesnį valstiečių vertimą baudžiauninkais. Jame buvo įteisintos didesnės bajorų luomo teisės.

Klausimai ir užduotys

1.Kodėl išaugo bajorų luomo reikšmė?2.Apibūdinkite LDK visuomenę XVI a.3.Kokią reikšmę XVI a. LDK gyvenimui turėjo karai su Maskva?4.Kodėl iškilo būtinybė parengti Lietuvos Statutus?

44. Reformacija ir kontrreformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Reformacijos plitimas1387 m. Lietuva tapo krikščioniška šalimi, bet net XVI a. katalikybė nebuvo tarp valstiečių pilnai įsigalėjusi. Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio teigimu, daug žmonių jo vyskupijoje nemokėjo "Tėve mūsų" ir net persižegnoti. Valstiečiai garbino senuosius dievus ir atlikinėjo pagoniškas apeigas. Jėzuitas Petras Skarga šiuo požiūriu Lietuvą lygino su Indija. Tai lėmė keletas priežasčių. Lietuvoje nebuvo nė vienos kunigus rengusios mokyklos. Todėl dvasiškiai buvo svetimšaliai, nemokėję lietuviškai. Bažnyčių buvo mažai. Valstiečiai labai retai jas aplankydavo. Niekas jiems neaiškino krikščioniškojo tikėjimo.

Vokietijoje kilusi Reformacija greitai plito Europoje. Lietuvos kaimynai šiaurėje ir vakaruose tapo protestantais. 1525 m. nuo katalikybės atsimetė Kryžiuočių ordino didysis magistras. Prūsija tapo pasaulietine protestantiška valstybe. Protestantizmas įsigalėjo latvių ir estų žemėje. Reformacijos idėjos skverbėsi ir į Lietuvą.LDK iki 1579 m. nebuvo aukštųjų mokyklų. Todėl didikų sūnūs mokėsi Vakarų Europos universitetuose, kur susitikdavo ir klausydavo protestantų profesorių. XVI a. Vakaruose, daugiausia Prahos ir Krokuvos universitetuose, studijavo apie 500 jaunuolių iš LDK. Gyvendami užsienyje dalis didikų sūnų tapdavo protestantais. Grįžę į Lietuvą, jie skleidė Liuterio, Kalvino ir kitų protestantų idėjas. Protestantai į lietuvių ir lenkų kalbas ėmėsi versti Šventąjį Raštą. Šį sumanymą rėmė galingiausias Lietuvos didikas Mikalojus

Radvila Juodasis.Kaip ir kitose šalyse Lietuvoje protestantai didelį dėmesį skyrė

švietimui. Jie steigė mokyklas Vilniuje, Kėdainiuose, Biržuose. Vilniuje 1539 m. mokyklą įkūrė protestantas Abraomas Kulvietis. Šioje mokykloje mokė žymūs protestantai Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis. Kulviečio mokykloje mokėsi, ruošėsi studijoms universitetuose apie 60 jaunuolių. Mokykloje, suprantama, buvo skleidžiamos protestantų mintys, kritikuojama Katalikų bažnyčia.

Protestantai turėjo daug priešininkų. Jų paragintas karalius Žygimantas Senasis pasmerkė Abraomo Kulviečio veiklą. Todėl protestantai mokytojai 1542 m. iš Vilniaus išvyko į Prūsiją, kur juos svetingai priėmė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Ra­polionis tapo naujai įsteigto protestantiškojo Karaliaučiaus universiteto profesoriais. Su jais į Prūsiją persikėlęs Martynas Mažvydas

studijavo tame universitete. Jį rėmė kunigaikštis. Mažvydas 1547 m. išspausdino pirmąją knygą lietuvių kalba "Katekizmą". "Katekizmas" buvo skirtas Prūsijos lietuviams.

Lietuvos visuomenė ir Reformacija Reformacija sėkmingai plito ten, kur ją palaikė dvasininkai, karaliai, diduomenė,

miestiečiai.XVI a. Lietuvą valdė keli didieji kunigaikščiai, kurie kartu buvo ir

Lenkijos karaliai. Žygimantas Senasis (1506-1548) buvo nusiteikęs prieš Reformaciją. Jis draudė į savo valdas įvežti protestantų knygų, pasmerkė Kulviečio ir jo bendraminčių veiklą Vilniuje. Jo sūnus Žygimantas Augustas (1544-1572) nebuvo uolus katalikas. Jis nevaržė protestantų veiklos ir net susirašinėjo su Žanu Kalvinu. Valdovo bibliotekoje buvo svarbiausi Liuterio ir Kalvino raštai. Pastarasis jam dedikavo kai kurias knygas. Daug didikų tapo kalvinistais. Miestų gyventojai, atsimetę nuo katalikybės, dažniausiai tapdavo liuteronais. Pats valdovas, nors ir pasižymėjo didele tolerancija, liko kataliku.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras buvo tolerantiškas valdovas katalikas. Jo laikais protestantai nebuvo persekiojami. Bet karalius palaikė į Lietuvą atvykusius didžiausius protestantų

Valerijonas Protasevičius, nuo 1556 m.Vilniaus vyskupas, pakvietęs jėzuitus į

Lietuvą,

Mikalojus Radvila Juodasis

priešus jėzuitus ir rėmė jų kuriamą Vilniaus universitetą.Zigmanto III Vazos laikais (1587-1632) protestantai Lietuvoje prarado turėtas pozicijas. Dauguma

protestantų grįžo prie katalikybės. Valdovas iš svarbių valstybinių postų šalino nekata-likus. Nenorėję atsisakyti naujojo tikėjimo neteko karaliaus malonės.

Lietuvos didikai iš pradžių palaikė Reformaciją. Jie tikėjosi, kad Bažnyčios žemės ir turtai atiteks valstybei arba jiems patiems, kad, nutraukus ryšius su popiežiumi, sustiprės politinis šalies savarankiškumas. Perėję į protestantizmą didikai į savo dvarus kvietėsi protestantų dvasininkus, pamokslininkus, mokytojus, pirko, platino ir net spausdino knygas. Jų valdose stovėjusios bažnyčios perėjo į protestantų rankas. Žemesniųjų luomų žmonės privalėjo derintis prie šeimininkų. Įtakingiausi LDK kancleris Mikalojus Radvila Juodasis didikai, tapę protestantais, buvo Radvilos. Mikalojus Radvila Juodasis buvo Lietuvos etmonas ir Vilniaus kancleris. Radvilos globojo protestantus, turėjo spaustuvę, rėmė Šventojo Rašto vertimą.

Dvasininkai Lietuvoje liko ištikimi katalikybei. Stanislovas Rapolionis, prieš tapdamas protestantu, buvo vienuolis pranciškonas, bet tai buvo išimtis. Nė vienas vyskupas Lietuvoje neatsisakė katalikybės. Priešingai, jie organizavo kovą prieš protestantus. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. į Lietuvą pakvietė jėzuitų.

Jėzuitų veikla. Universiteto įkūrimasJėzuitai, atvykę į Lietuvą, ėmėsi aktyvios veiklos. Bažnyčiose, gatvėse, aikštėse jie aiškino tikėjimo tiesas, diskutavo su protestantais. Pamokslus jėzuitai sakė lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai. Kaip ir kituose

kraštuose jie leido knygas, kūrė mokyklas. Vieną spaustuvę jėzuitams padovanojo didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Knygos kartais buvo dalijamos nemokamai. Vilniuje, Kražiuose, Kaune ir kitose LDK vietose jie įkūrė mokyklas - kolegijas. Vilniaus kolegija 1579 m. tapo pirmąja Lietuvos aukštąja mokykla - universitetu. Mokyklose ir universitete lotyniškai mokė vienuoliai profesoriai, atvykę iš įvairių šalių. Studentai buvo mokomi lietuvių, lenkų, gudų kalbų, kuriomis kal­bėjo dauguma Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų. Jėzuitai norėjo, kad būsimi dvasininkai tikėjimo tiesas sugebėtų aiškinti liaudžiai suprantama kalba. XVI a. pab. universitete mokėsi apie 800 studentų. Universiteto spaustuvėje knygos buvo spausdinamos ir lietuvių kalba. Jėzuitai garsėjo kaip geri mokytojai, todėl į jų mokyklas tėvai noriai leido savo atžalas.

Katalikų ir protestantų varžymasisLietuvoje tarp katalikų ir protestantų nekilo žiaurių karų, nebuvo

liejamas kraujas dėl tikėjimo. Tiek protestantai, tiek katalikai stengėsi savo padėtį sustiprinti kultūrine veikla. Lietuvoje kūrėsi mokyklos, įvairiomis kalbomis buvo leidžiama literatūra. XVI a.-XVII a. pirmoje

pusėje išspausdinta daug knygų. Mažvydas pirmąją knygą lietuvių kalba išleido 1547 m. Po "Katekizmo" greitai lietuvių kalba pasirodė daug naujų leidinių. Vien protestantiškoje Prūsijoje iki XVI a. pab. išleista 16 knygų, skirtų to krašto gyventojams lietuviams. Knygos buvo spausdinamos ir

Lietuvoje. Kanauninkas M. Daukša išleido katalikišką "Katekizmą" ir "Postilę". Greitai po to Merkelis Petkevičius išleido reformatų "Katekizmą", o nežinomas vertėjas į lietuvių kalbą išvertė reformatų "Postilę". XVII a. pr. jėzuitas Konstantinas Sirvydas parengė lietuviškus pamokslus ir lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną. XVI ir XVII a. sandūroje pasirodė ir daug kitų autorių knygų.

Petras Skarga, Vilniaus kolegijosrektorius (1574-1579), pirmasis Vilniaus

akademijos rektorius (1579-1584).1612 m. paveikslas

Mikalojaus Daukšos "Postilės " (1599 m.) titulinis lapas

XVI a. pab. Lietuvoje išryškėjo katalikų persvara. Tai lėmė valdovų pozicija, katalikų dvasininkijos, jėzuitų kontrreformacinė veikla. Didikai palaipsniui grįžo prie katalikybės. Nenorėję to daryti, Zigmanto Vazos laikais (1587-1632) neteko svarbių valstybinių postų. Katalikai iš protestantų atsiėmė bažnyčias. Sunyko protestantiškos mokyklos. Biržų ir Kėdainių Radvilos ir jų valdų gyventojai liko ištikimi naujajam tikėjimui.

Klausimai ir užduotys

1.Kaip protestantizmas skverbėsi į Lietuvą?2.Kokiomis priemonėmis protestantai skleidė savo idėjas Lietuvoje?3.Koks buvo LDK valdovų požiūris į plintančią Reformaciją?4.Kaip į plintančią Reformaciją žiūrėjo skirtingi visuomenės sluoksniai?5.Kaip katalikai kovojo su Reformacijos idėjų plitimu Lietuvoje?6.Kokią reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo Reformacija ir kontrreformacija?7.Kas nulėmė katalikybės pergalę prieš protestantizmą Lietuvoje?

45. Liublino unija

Lietuvos tarptautinė padėtis XVI a.

Jau nuo XV a. vid. sparčiai keitėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Maskvos kunigaikštyste. Sustiprėjusi Maskvos kunigaikštystė, prie kurios šliejosi rusų žemės, 1478 m. numetė Aukso Ordos jungą ir ėmė vienyti rusų žemes. Tarp LDK ir Rusijos prasidėjo karai dėl rusų žemių, įeinančių į LDK. Šiuose karuose Rusijai padėjo Krymo chanatas, atsiskyręs nuo yrančios Aukso Ordos. Prasidėję karai nuo 1487 m. su pertrūkiais tęsėsi iki 1537 m. LDK prarado didžiules teritorijas.

Rusija, valdant Ivanui IV, siekė įsitvirtinti prie Baltijos jūros. Tam reikėjo užgrobti silpną Livoniją, į kurią pretendavo ir LDK. 1558 m. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Livoniją ir užėmė Narvą bei Tartu. LDK su Livonija pasirašė pagalbos sutartį ir pasiuntė kariuomenę į Livoniją, kuriai vadovavo Mikalojus Radvila Juodasis ir Jonas Chodkevičius. Rusijos kariuomenė ėmė veržtis į LDK pavaldžias rusų žemes. 1563 m. ji užėmė Polocką. Kitais metais Rusijos ka­riuomenė atsidūrė šimtas kilometrų nuo Vilniaus. LDK nepajėgė viena kariauti su Rusija.

Derybos dėl unijos su LenkijaLDK valdančioji viršūnė suprato, jog vienintelė pagalba įmanoma iš Lenkijos karalystės, su kuria ją siejo ilgamečiai ryšiai nuo Krėvos sutarties sudarymo laikų.

LDK bajorija tikėjosi, jog unija palengvins karo su Rusija naštą. Tuo tarpu ponai, gynę LDK savarankiškumą, nepageidavo Lenkijos įstojimo į karą. Todėl pirmosios LDK delegacijos derybos Varšuvos seime 1563-1564 m. buvo nesėkmingos. Jos buvo atnaujintos tik 1569 m. Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai siekė, kad būtų sudaryta lygiateisė abiejų valstybių sąjunga. Su šiuo lietuvių reikalavimu nesutiko lenkai. Lietuvos delegacijai vadovavęs Mikalojus Radvila Rudasis buvo nepalaužiamas LDK savarankiškumo gynėjas. LDK delegacija protestuodama paliko Liublino seimą ir išvyko namo. Jiems išvykus, lenkai iš Žygimanto Augusto išreikalavo, kad Voluinės, Braclavo, Kijevo ir Palenkės žemės būtų prijungtos prie Lenkijos. LDK bajorija Lenkijai pasipriešinti negalėjo, nes kariavo su Rusija. Todėl LDK atstovai buvo priversti grįžti į Liubliną. Dabar jiems vadovavo Jeronimas Chodkevičius, pakeitęs nenorėjusį į seimą vykti Mikalojų Radvilą Rudąjį.

Liublino unijos aktasPo ilgų ir varginančių derybų 1569 m. liepos l d. buvo pasirašytas unijos aktas. Jis skelbė, jog Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną valstybę, valdomą vieno valdovo. Valstybėje yra vienas įstatymų leidžiamasis organas - seimas, bendra užsienio politika ir bendri pinigai. Valstybės valdovą renka bendras Respublikos seimas, Krokuvoje valdovas vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Abiejų valstybių bajorams, lenkams - LDK, o lietuviams -- Lenkijoje, laisvai, be muitų buvo galima prekiauti jų dvaruose išaugintais ir pagamintais produktais.

Kiekviena valstybė išsaugojo savo pavadinimą, teritoriją, valstybės sienas, kariuomenę, teisę, iždą ir visą vykdomąją valdžią, LDK delegacijai pavyko išsiderėti nuolaidų, kurios formaliai LDK teises sulygino su Lenkijos karalystės. Liublino unija nesuliejo abiejų šalių į vieną valstybę. LDK valstybingumo tradicijos išliko iki pat Abiejų tautų Respublikos žlugimo, bet jos vaidmuo bendros valstybės gyvenime tolydžio menkėj o.

Sudaryta unija su Lenkija padėjo laimėti Livonijos karą. Tačiau ji sudarė sąlygas toliau nykti LDK vals­tybingumui. Liublino unija sudarė palankias sąlygas lenkų kultūrai ir kalbai skverbtis į LDK. Sustiprėjo bajorų ir miestiečių lenkėjimas.

Klausiniai ir užduotys

Liublino pilis, pastatyta XIV a.

1.Kas vertė LDK su Lenkijos karalyste sudaryti uniją?2.Kodėl Rusija siekė užimti Livoniją?3.Kodėl Rusija iš Livonijos karo veiksmus perkėlė į LDK rusų žemes?4.Kuo skyrėsi LDK atstovų ir Lenkijos karalystės atstovų požiūriai į būsimą uniją?5.Kokie svarbiausi Liublino unijos punktai?

Kokią reikšmę Liublino unija turėjo vėlesnei LDK raidai?

Liublino unijos akto ištraukos

Senuosius sąjungos susitarimus atnaujinome ir suderinome, kaip žemiau nusakyta. Kad Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas vienalytis kūnas, taip pat viena bendra neišskiriama valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą (visuomenę).O kad tom dviem tautom visiems laikams įsakinėtų viena galva, vienas valdovas ir vienas bendras karalius, kuris bus renkamas bendrais lenkų ir lietuvių balsais ir rinkimus atliekant Lenkijoje, o paskui patepimą Lenkijos karaliumi ir vainikavimą darant Krokuvoje. Tų rinkimų pagal Aleksandro privilegiją kurios nors šalies neatvykimas negali sukliudyti <...> Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimas ir jo apšaukimas (pakėlimas), kuris anksčiau buvo vykdomas Lietuvoje, privalo būti panaikintas taip, kad ateityje neliktų jokio ženklo ar panašumo, kuris rodytų ar reikštų Lietuvos didžiojo kunigaikščio kėlimą, arba inauguraciją. O kadangi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės titulas ir urėdijos pasilieka, tad renkant ir vainikuojant, jis turi būti kartu apšauktas ir Lenkijos karaliumi, o tuo pačiu ir Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Podliasės ir Infliantijos didžiuoju kunigaikščiu <...>. Abiejų tautų seimas ir taryba visuomet turi būti bendri karalystės, Lenkijos karaliaus, bendro valdovo viršenybėje, ir posėdžiauti ponai turi patys kartu su kitais ponais, kaip atstovai su atstovais, ir tartis bendrais reikalais tiek seime, tiek ir be seimo Lenkijoje ir Lietuvoje <...> Pinigai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje turi būti kalami bendru susitarimu vienodi ir lygaus svorio, dydžio ir prabos, ir užrašo monetoje; tai privalo įvykdyti jo karališkoji didenybė ir tai privalės vykdyti jo karališkosios didenybės įpėdiniai <...>.Jokių kitų seimų, atskirų Lenkijos ir Lietuvos luomams, nuo šio laiko karalius nešauks, bet visada šauks bendrus seimus tų abiejų tautų, kaip vienam kūnui, Lenkijoje, kur jo karališkajai malonybei ir Lenkijos bei Lietuvos tarėjams atrodys tinkamiausia <...>.

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Kaunas, 1964, p. 52-53.

14. PASAULIS ABSOLIUTIZMO IR ŠVIETIMO EPOCHOJE

46. Olandijos ir Anglijos iškilimas

Nyderlandų nepriklausomybės karasNyderlandais viduramžiais buvo vadinamos žemės Šiaurės jūros pakrantėje, Reino, Maaso ir Šeldos upių žemupiuose. Ten gyvavo keliolika grafysčių ir laisvųjų miestų. Jų gyventojai kalbėjo flamandų, olandų, prancūzų kalbomis.

Nyderlanduose anksti išsivystė amatai ir manufaktūros, pirmiausia audimo, laivų statyba. Pramonės ir prekybos centrais buvo Briuselio, Antverpeno, Amsterdamo, Utrechto miestai. XV a. pab. visus Nyderlandus užvaldė Austrijos Habsburgai. Kai Habsburgams atiteko ir Ispanijos sostas, Nyderlandai tapo priklausomi nuo Madrido, bet kiekviena iš 17 jų provincijų turėjo savo luomų susirinkimus, kurių atstovai sudarydavo visos šalies Generalinius luomus. Be jų sutikimo negalima buvo uždėti mokesčių Nyderlandų gyventojams. Iš Nyderlandų Ispanijos karalius gaudavo 2/5 visose jo valdose surenkamų mokesčių.

Reformacijos judėjimas apėmė ir Nyderlandus, kur atsirado daug Kalvino pasekėjų. Imperatorius paskelbė įstatymus prieš protestantus. Ispanijos karalius, Pilypas II (1556-1598) sustiprino protestantų persekiojimą ir savavališkai uždėjo naujus mokesčius, padidino muitus įvežamai vilnai. Tai kėlė visų Nyderlandų gyventojų, ne tik protestantų, bet ir katalikų, nepasitenkinimą. Didikai rašė peticijas, reikalaudami nelaužyti Nyderlandų savivaldos, sušvelninti prieš protestantus nukreiptus įstatymus. Tačiau Pilypas II nuolaidų nedarė.

1566 m. Nyderlanduose prasidėjo kalvinų prastuomenės riaušės prieš Katalikų bažnyčią. Minios užpuldinėjo bažnyčias, naikino šventųjų paveikslus ir statulas, išvydavo dvasininkus. Buvo nusiaubta daugiau kaip 5 tūkst. bažnyčių ir vienuolynų. Išgąsdinti riaušių Nyderlandų didikai ir bajorai padėjo jas nuslopinti, bet Pilypas II, norėdamas nubausti maištingą kraštą, pasiuntė savo karvedį kunigaikštį Albą su 30 tūkst. ispanų karių. Alba

susidorojo su kaltais ir įtariamaisiais, mirtimi nubaudė 8 tūkst. žmonių. Jų turtas atiteko karaliaus iždui, buvo įvestas 10% mokestis nuo kiekvieno prekybos sandėrio, kuris skurdino pirklius ir žlugdė krašto ūkį.

Atsaku į ispanų žiaurumus tapo partizanų veiksmai tiek sausumoje, tiek jūroje, kur buvo skandinami ispanų laivai. 1572 m. tokie veiksmai peraugo į didelį sukilimą. Pilypas II atšaukė Albą ir padarė kai kurių nuolaidų. Tačiau sukilimas užgeso tik Pietų Nyderlanduose (dabartinėje Belgijoje). Tuo tarpu 7 šiaurės provincijos 1579 m. pasirašė sutartį dėl naujos valstybės -Jungtinių provincijų sukūrimo. Pagal didžiausią provinciją valstybė imta vadinti Olandija. 1609 m. buvo sudarytos paliaubos, kurios reiškė, kad Ispanija pripažįsta Olandijos nepriklausomybę.

Olandijos ūkio suklestėjimasDar tebevykstant karui su Ispanija, Olandijoje pradėjo kilti ūkis. Didėjo gelumbės, šilko, lino audinių gamyba. Olandijoje miestų gyventojų dalis buvo didesnė nei kurioje kitoje Europos šalyje. Olandų laivynas XVII a. buvo didesnis už Anglijos bei Prancūzijos ir beveik lygus visų Europos šalių laivynams kartu. Prekybos laivai perveždavo įvairių šalių krovinius, todėl olandai buvo praminti jūrų vežikais. Didžiulę reikšmę turėjo žvejyba ir nuo XVI a. pab. banginių medžioklė, kurios

baze tapo Špicbergeno sala. Olandai parduodavo didžiulius kiekius sūdytų silkių ir banginių taukų, naudojamų muilui bei žvakėms gaminti.Svarbiausias prekybos ir laivybos miestas Amsterdamas palaipsniui tapo ir didžiausiu Europos finansiniu centru, kurio bankininkai teikė paskolas ne tik Olandijos, bet ir kitų šalių pirkliams ir monarchams. Milžiniškus pelnus olandai gaudavo iš prekybos prieskoniais. 1602 m. buvo įkurta Ost Indijos kompanija, kuri steigė faktorijas Malajų salyne, Ceilono saloje, Indijos pakrantėse, prekiavo su Kinija ir Japonija. Olandai nesunkiai beveik visiškai iš užjūrių prekybos išstūmė portugalus.

Olandijoje tarpo intensyvus žemės ūkis, jo gamyba augo ne išariant naujus žemių plotus, o didinant žemdirbystės ir gyvulininkystės produktyvumą. Iš tankiai apgyventos Olandijos buvo išvežami sūris ir sviestas.

Grūdų olandai įsiveždavo iš Baltijos jūros šalių.

Anglija XVII a. pr.Tais laikais Anglija buvo palyginti nedidelė valstybė, turinti 5 mln. gyventojų. Tai sudarė mažiau nei pusę Ispanijos gyventojų skaičiaus ir tik ketvirtadalį Prancūzijos. Ūkio sankloda ir valstybės santvarka Anglija žymiai skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Baudžiava joje buvojau išnykusi. Valstiečiai - žemės laikytojai - mokėjo piniginę duoklę žemės savininkams (džentelmenams). Žemvaldžiai, remdamiesi įstatymais, pasiimdavo savo dalį kaimo bendruomenės laukų ir atribodavo ją akmenų užtvaromis arba medžių juostomis (aptvėrimais). Ap­tvertą žemę dvarininkai dideliais sklypais nuomodavo vadinamiesiems fermeriams, kurie ūkininkaudavo su samdinių pagalba.

Daugelis džentelmenų steigė manufaktūras, tapo prekybos kompanijų dalininkais. Kitaip nei Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių bajorai, jie nesibodėjo giminiuotis su miestiečiais. Anglijoje nebuvo draudžiama miestiečiams pirkti dvarus ir tapti bajorais.

Manufaktūrose buvo audžiami vilnoniai audiniai - gelumbė, flanelė, - išsiplėtė stiklo, muilo, parako gamyba, daugėjo spaustuvių, augo akmens anglių gavyba, plėtėsi užsienio prekyba. XVII a. pr. Londonas virto didžiausiu Europos miestu. Vis dėlto prekyba ir laivininkyste tada dar pirmavo Olandija, o ne Anglija.

Anglijoje nuo XIII a. karalius valdė tardamasis su parlamentu, kurį sudarė dveji rūmai. Bendruomenių rūmų deputatus rinkdavo turtingieji gyventojai, daugiausia žemvaldžiai ir pirkliai. Be parlamento pritarimo neįsigaliodavo nė vienas įstatymas dėl naujų mokesčių. Parlamentas nenoriai tvirtindavo mokesčius.

Anglijos karaliaus valdžia buvo silpnesnė negu kitų didžiųjų Europos valstybių valdovų, tačiau jis buvo ir Anglikonų bažnyčios galva. Ši Bažnyčia buvo išlaikiusi daugumą katalikiškų apeigų ir vyskupų valdžią. Tai kėlė kalvinų (puritonų) nepasitenkinimą. Jie reikalavo iš bažnyčių pašalinti paveikslus bei statulas, muziką ir giedojimą, panaikinti vyskupų valdžią. Puritonai smerkė prabangą ne tik bažnyčioje, bet ir buityje. Jie didžiausiomis dorybėmis pripažino kuklumą ir kartu atkaklų darbą bei turto kaupimą. Puritonizmas išplito tarp miestiečių, pasiturinčiųjų valstiečių ir džentelmenų. Bendruomenių rūmuose atsirado deputatų puritonų. Tai didino nesutarimus tarp parlamento ir Škotijos Stiuartų dinastijos, kuri valdė Angliją nuo XVII a. pr. Jos karaliai parlamentą stengėsi paversti paklusniu arba visai panaikinti.

Parlamentui atsisakius patvirtinti naujus mokesčius, Karolis I (1625-1649) jį paleido ir vienuolika metų nešaukė. Devyni deputatai buvo uždaryti į kalėjimą. Valdžia įvesdavo naujus mokesčius, didino muitus įvežamoms ir išvežamoms prekėms. Sustiprėjo puritonų persekiojimas. Nemažai jų dvasininkų pateko į kalėjimus, kai kuriuos plakdavo rimbais, kitiems net nukirsdavo ausis. Tačiau puritonizmas plito, darėsi vis priešiškesnis Anglikonų bažnyčiai ir ka­raliui. Karolis I mėgino taip pat ir Škotijoje įvesti anglikonų tikėjimą. Škotai sukilo ir įsiveržė į šiaurės Angliją. Karaliaus kariuomenė pralaimėjo, nes neužteko pinigų jai papildyti. Rinkti naujų mokesčių be parlamento pritarimo Karolis I jau nedrįso. 1640 m. jam pagaliau teko sušaukti parlamentą.

XVII a. vid. Anglijos revoliucijaŠis parlamentas jau nepaisė monarcho: nutarė įkalinti jo patarėjus, panaikino įvestus mokesčius, paleido iš

kalėjimų puritonus, taip pat priėmė įstatymą, draudžiantį paleisti Bendruomenių rūmus be jų pačių pritarimo.Tačiau Karolis I nenorėjo valdyti parlamento nustatytomis sąlygomis. 1642 m. sausio mėn. jis išvyko į

Anglijos šiaurę, kur jį palaikė dauguma bajorų. Parlamentą rėmė Rytų ir Pietryčių Anglijos puritoniška buržuazija ir bajorija, miestų, pirmiausia Londono, prastuomenė, taip pat dalis valstiečių. Tarp karaliaus ir parlamento prasidėjo kova. Parlamentas turėjo daugiau lėšų ir gausesnę armiją. Tačiau karaliaus šalininkai bajorai - kavalieriai buvo labiau patyrę kariai negu parlamento miestiečių pašauktiniai ir samdiniai. Padėtis pasikeitė, kai O. Kromvelis iš puritonų sudarė naujo tipo kariuomenę.

Oliveris Kromvelis (1599-1658) buvo gana išsilavinęs, bet nelabai turtingas džentelmenas, karštas puritonas. "Naujojo pavyzdžio" armijoje Kromvelis įvedė griežtą drausmę, karininkais skirdavo ne tik bajorus, bet ir raštingus neturtingus miestiečius. 1645 m. vasarą karaliaus armija buvo sutriuškinta. Karolis I pasitraukė į Škotiją, bet škotai išdavė jį parlamentui. Menkai saugomam karaliui pavyko pabėgti, jis bandė toliau kariauti, tačiau pralaimėjo ir vėl pateko į nelaisvę. Dėl jo likimo iškilo parlamento ir armijos nesutarimų.Parlamente vyravę turtingieji miestiečiai nenorėjo panaikinti monarchijos ir išplėsti rinkimų teisių. Jie nerimavo, kad aukščiausia valdžia gali atitekti armijos vadovybei, o suteikus teisę balsuoti nepasiturintiems, į

Oliveris Kromvelis

Bendruomenių rūmus pateks kraštutinių pertvarkymų šalininkai. Tokiais buvo leveleriai ("lygintojai"), vadovaujami puritono Džono Liberno (1618-1657). Leveleriai reikalavo panaikinti monarchiją ir Lordų rūmus, visiems suaugusiems vyrams suteikti rinkimų teisę, priimti pagalbos neturtingiesiems įstatymą, pripažinti sąžinės laisvę. Taigi leveleriai, pralenkdami savo laikus, siekė sukurti demokratinę respubliką. Jie turėjo šalininkų tarp "naujojo pavyzdžio" armijos karininkų ir kareivių.

Parlamentas nutarė paleisti armiją, tačiau ji įžengė į Londoną ir iš Bendruomenių rūmų pašalino sau priešiškus deputatus. Kromvelis tuo metu veikė kartu su leveleriais. Šiems reikalaujant buvo nutarta teisti karalių už "nusikaltimus

tautai". 1649 m. sausio mėn. Karolis I buvo nuteistas mirti ir nukirsdintas vienoje Londono aikščių. Pirmą kartą pasaulyje valdovą nuteisė ir nubaudė tautos vardu. Po karaliaus nukirsdinimo buvo panaikinti Lordų rūmai, o Anglija paskelbta respublika.Ji nebuvo demokratinė. Ir parlamentas, ir dauguma aukštųjų armijos karininkų, vadovaujami Kromvelio, stojo prieš levelerius, mėginusius visiškai pakeisti santvarką. Leveleriai toliau siekė visuotinės rinkimų teisės, rengė maištus, tačiau Kromvelis juos lengvai numalšindavo. Anglijos respublika iškart ėmėsi slopinti sukilimą Airijoje. Kromvelis su didele kariuomene išsikėlė Airijoje ir po daugelio mūšių pasiekė pergalę. Kromvelio kariuomenė griovė namus, atiminėjo maisto atsargas, degino javus laukuose. Airiai mirdavo badu, o dar dažniau nuo ligų, kurios apnikdavo išsekusius žmones. Salos gyventojų sumažėjo beveik perpus.

Kromvelis kariavo ir su Škotija, kuri atsisakė pripažinti Anglijos respubliką. Škotai buvo nugalėti, visa šalies teritorija užimta anglų kariuomenės. Pirmą kartą istorijoje Anglija, Airija ir Škotija tapo viena valstybe.

1653 m. Kromvelis pasiskelbė respublikos valdytoju, vadinamu lordu protektoriumi. Iš tikrųjų jis įvedė karinę diktatūrą, turėjo didesnę valdžią negu anksčiau karalius. Niekada savo istorijoje Anglija dar neturėjo tokios stiprios armijos bei laivyno. Kromvelis stengėsi paversti Angliją stipriausia jūrų valstybe Europoje, užgrobti kolonijų. Anglija sėkmingai kariavo su Olandija, Portugalija, Ispanija, iš pastarosios atėmė Jamaikos salą Karibų jūroje. Tačiau šios pergalės brangiai kainavo, smarkiai padidėjo mokesčiai. Stiprėjo nepasitenkini­mas Kromvelio valdymu. Kai 1658 m. O. Kromvelis mirė, lordu protektoriumi paskirtas jo sūnus valdžios neišlaikė. Tarp karininkų įvyko skilimas, pasiturintieji bijojo maištų, troško ramybės. Tai galėjo užtikrinti įprasta valstybės santvarka - monarchija.

Konstitucinės monarchijos susiformavimas1660 m. karaliumi buvo paskelbtas Stiuartų dinastijos princas Karolis II. Jis žadėjo valdyti drauge su parlamentu. Anglikonų bažnyčia vėl tapo valstybine, bet puritonams buvo pripažinta tikėjimo laisvė. Savo pažadų Karolis II laikėsi tik iš dalies. Atsinaujino kivirčai su parlamentu, valdžia stengėsi apriboti puritonų teises, susidorodavo su politiniais priešininkais.

Juos apkaltindavo sąmokslų rengimu ir nuleisdavo, kartais net mirties bausme. Norėdamas užkirsti kelią savivalei, parlamentas 1679 m. priėmė įstatymą, vadinamą "Habeas Corpus Act". Pagal jį suimtajam per 24 valandas turėjo būti pateikiamas kaltinimas. Iki teismo buvo galima įkalinti tik nuo 3 iki 20 dienų.

Didelį nepasitenkinimą kėlė Stiuartų užsienio politika ir jų palankumas katalikams. Karolis II sudarė sąjungą su Prancūzija ir palaikė ją kare su protestantiška Olandija, skyrė savo patarėjais katalikus. O anglikonai ir puritonai, kad ir nesutardami tarpusavyje, buvo labai priešiški katalikams. Jie manė, kad Stiuartai, prancūzams padedant, likviduos Anglijos Reformaciją ir atkurs katalikybę. Tie nepagrįsti būgštavimai paspartino perversmą.

Stiuartų priešininkas kreipėsi į Olandijos valdytoją, karaliaus Jokūbo II (1685-1688) žentą Vilhelmą Oranietį kviesdamas atvykti "atkurti laisvę" ir ginti protestantizmo. Vilhelmas su nedidele rinktine kariuomene 1688 m. rudenį išsikėlė Anglijoje ir žygiavo į Londoną beveik nesutikdamas pasipriešinimo. Karalius Jokūbas II pabėgo į Prancūziją.

Parlamentas pasiūlė sostą Vilhelmui. Prieš karūnavimą jis turėjo patvirtinti "Teisių bilį" (įstatymą), draudžiantį karaliui sustabdyti įstatymų galiojimą, įvesti mokesčius ir rinkti kariuomenę be parlamento sutikimo. Tokie draudimai buvo skelbiami ir anksčiau, tačiau nuo tol įsipareigojimas jų laikytis virto karaliaus įžengimo į sostą sąlyga. Vadinasi, buvo pripažįstama, kad monarchas gauna valdžią iš tautos, su kuria sudaro sutartį. Tad kėslai atgaivinti absoliutizmą tapo negalimi. Po 1688 m. perversmo Anglijoje buvo smarkiai apribota karaliaus valdžia. XVIII a. pirmoje pusėje įsitvirtino konstitucinė monarchija. Vyriausybės, kurią pradėta vadinti Ministrų kabinetu, veiklai ėmė vadovauti ministras pirmininkas. Jis buvo atsakingas Bendruomenių rūmams: šiems pareiškus nepasitikėjimą, privalėjo su visu kabinetu atsistatydinti.

Anglijos tapimas pirmaujančia kolonijine ir jūrų valstybeXVII a. Anglija ir Prancūzija varžėsi dėl vyravimo jūrose ir kolonijose. Jau amžiaus pradžioje, kare dėl Ispanijos sosto paveldėjimo, Anglija atėmė iš Prancūzijos kai kurias valdas Amerikoje. Lemiamas buvo

Septynerių metų karas (1756-1763). Jo pasekmė: anglams atiteko visos prancūzų valdos Šiaurės Amerikos žemyne ir Indijoje. Tai pirmiausia lėmė Anglijos vyriausybės dėmesys kariniam jūrų laivynui ir kolonijų nukariavimams. XVIII a. Anglija jau turėjo didžiausią ir geriausią pasaulyje karinį laivyną.

Šiaurės Amerikos kolonijų atsiskyrimas - JAV susikūrimas - susilpnino Anglijos kolonijinę galybę. Tačiau anglai greitai atsigavo po patirtų nuostolių. Jie toliau nukariavo Indiją, pradėjo kurtis neseniai atrastame Australijos žemyne. Anglų keliautojai, kurių žymiausias buvo kapitonas Džeimsas Kukas, atrado daugybę salų Ramiajame vandenyne.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios buvo sukilimo prieš Ispanijos karaliaus valdžią Nyderlanduose priežastys?

2.Apibūdinkite Olandijos ūkio pasiekimus XVII a.3.Suraskite pasaulio žemėlapyje Špicbergeno, Ceilono (Šri Lankos), Jamaikos salas ir Malajų salyną.

47. Absoliutizmas Vakarų Europoje

Absoliutizmas ir jo formavimosi prielaidosAbsoliutizmu vadinama stipri, nevaržoma monarchų valdžia, nustatanti mokesčius ir skirianti aukštuosius valstybės pareigūnus, neatsižvelgdama į parlamento ar panašių institucijų nuomonę. Absoliutizmas XVI a. susiformavo Ispanijoje ir Prancūzijoje. XVII ir XVIII a. absoliutizmas įsitvirtino beveik visose Europos šalyse.

Absoliutinėje monarchijoje didžiulę galią įgijo valdininkai. Bajorija liko svarbiausiu ir privilegijuotu luomu, bet jos savarankiškumas tapo apribotas.

Absoliutizmas sustiprindavo valstybės karinę galią, tai skatino kaimynus dėl gynybos įvesti tokią pat valdymo tvarką. Nenorinčioms ar negalinčioms to padaryti šalims grėsė pavojus netekti netgi nepriklausomybės. Taip atsitiko trijų galingų absoliutinių monarchijų - Rusijos, Prūsijos ir Austrijos - apsuptai Lenkijos-Lietuvos valstybei.

Absoliutinei monarchijai reikėjo daug lėšų, tad valdovai ir jų ministrai didino mokesčius ir ieškojo naujų pajamų

šaltinių: globojo pramonę bei prekybą, steigė valstybines manufaktūras, rūpinosi padidinti eksportą ir sumažinti importą. Kita vertus, turėdami neapribotą valdžią daugelis valdovų švaistė lėšas prabangai ir pasilinksminimams, nekreipdami dėmesio į liaudies skurdą.

Ispanijos absoliutizmo suklestėjimas ir smukimas1479 m. Kastilijos valdovės Izabelės ir Aragono karaliaus Ferdinando vedybų pasekmė: buvo sudaryta dviejų valstybių unija, kuri reiškė Ispanijos karalystės sukūrimą.

Vienintelė Ferdinando ir Izabelės duktė ištekėjo už Austrijos Habsburgų dinastijos princo. Jų sūnus Karolis I 1516 m. tapo Ispanijos karaliumi, o 1519 m. buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Karolio V vardu. Užgrobtų teritorijų Amerikos žemyne dėka jo valdose, kaip tada sakydavo, "niekados nenusileido saulė". Karolis I, privertęs visiškai paklusti anksčiau turėjusius plačią savivaldą miestus, įtvirtino absoliutizmą Ispanijoje. Šių miestų sukilimus jis nuslopino bajorijos pašauktinių ir samdomos kariuomenės pagalba. Miestų savivalda buvo apribota, jų atstovai luominėse atstovybėse - kortesuose neteko įtakos. Greitai ir bajorija prarado savarankišką vaidmenį. Kortesai nuolankiai pritardavo naujiems mokesčiams, o Karolio I įpėdinis Pilypas II juos labai retai bešaukdavo. Karolis I ir Pilypas II gynė katalikybę nuo Reformacijos ir musulmoniškos Turkijos grėsmės, bet Katalikų bažnyčią, nepaisydami Romos popiežiaus teisių, taip pat pajungė absoliutizmui.Ispanija XVI a. buvo galingiausia Europos valstybė, jai priklausė Nyderlandai, Pietų Italija su Sicilijos bei Sardinijos salomis, Milano kunigaikštystė Šiaurės Italijoje, valdos Amerikoje ir Filipinų salynas Pietryčių Azijoje. Pirmoje XVI a. pusėje ispanai įsiveržė į Šiaurės Afriką, užėmė svarbiausius jos uos tus: Alžyrą, Oraną, Tunisą, Tripolį. 1580 m. išmirus portugalų karalių dinastijai, Pilypas II derybomis ir ginkluota jėga įgijo Portugalijos sostą. Jo valdžioje atsidūrė portugalų kolonijos ir atramos taškai užjūriuose. XVI a. ir XVII a. pirmoji pusė vadinama ispanų kultūros "aukso amžiumi": klestėjo šalies universitetai, kūrė įžymūs rašytojai ir dailininkai, buvo statomi didingi rūmai ir bažnyčios. Pilypas II karalystės sostinę perkėlė į Madridą, kuris greitai tapo vienu didžiausių Europos miestų.

Kita vertus, kad toliau vyrautų Vakarų Europoje ir vakarinėje Viduržemio jūros dalyje, Ispanijai teko ilgai ir sunkiai kariauti su Prancūzija, Turkija, Anglija, sukilusiais Nyderlandais. Ispanijai vienu metu tekdavo kariauti su keletu priešų, kurie neretai veikdavo susitarę, kaip Prancūzija su Turkija XVI a. pirmoje pusėje ir Anglija su Nyderlandais XVI a. pab. Valdant Pilypui II Ispanija patyrė didelių nesėkmių: prarado valdas Šiaurės Afrikoje, Šiaurinius Nyderlandus; didžiulį ispanų laivyną, vadinamą "Nenugalimąja armada", 1588 m. sutriuškino anglai.

Ispanijos nesėkmes lėmė ir vidaus padėtis. Dideli lobiai, plūstantys iš Amerikos kolonijų, šalies nepraturtino. Lėšos išsekdavo iš užsienio perkant pramonės gaminius ir grūdus dėl milžiniškų karinių išlaidų. Gyventojų skaičius augo, o skurdas didėjo. Keturiuose žemynuose išmėtytas Ispanijos valdas buvo sunku tvarkyti iš vieno centro. Tai dar vargais negalais sekėsi Pilypui II - gabiam, išsimokslinusiam, tvirtos valios ir aukštos moralės žmogui. Daug prasčiau ėjosi silpniems jo įpėdiniams. Portugalija atsiskyrė nuo Ispanijos ir vėl tapo nepriklausoma karalyste. Anglija ir Prancūzija užgrobė kai kurias Ispanijai priklausiusias Vest Indijos salas, o Prancūzija - pietinių Nyderlandų dalį. Viešpataujant paskutiniajam Habsburgų dinastijos karaliui, silpnapročiui Karoliui II, kuris buvo tarsi žaisliukas besivaržančių didikų rankose, Ispanija virto antraeile valstybe. 1700 m. jam mirus kilo karas dėl Ispanijos paveldėjimo, per kurį šalį niokojo Prancūzijos, Austrijos, Anglijos armijos. Galų gale karaliumi tapo prancūzų Burbonų dinastijos princas. Ispanija išlaikė užjūrių kolonijas, bet Europoje prarado pietinius Nyderlandus ir visas valdas Italijoje.

Prancūzijos monarchijos stiprėjimas karaliaus Henriko IV ir Rišeljė laikaisReliginiai karai Prancūzijoje išvargino abi puses - tiek katalikus, tiek hugenotus. Henrikas IV Burbonas,

matydamas, jog įsitvirtinti valdžioje neužtenka hugenotų mažumos paramos, priėmė katalikybę ir katalikų buvo pripažintas karaliumi. 1598 m. Nanto mieste Henrikas IV paskelbė pakantumo įsaką (ediktą), kuriuo suteikė hugenotams steigti tikėjimo laisvę, teisę savas mokyklas, užimti visas pareigas administracijoje ir kariuomenėje. Kaip garantiją laisvėms bei teisėms hugenotai gavo beveik 100 tvirtovių, kuriose galėjo laikyti savas ginkluotąsias pajėgas. Ypatingai karalius rūpinosi šalies ūkio pakilimu: rėmė žemdirbystę, sumažino mokesčius valstiečiams, globojo pramonę, smarkiai padidindamas muitus įvežamoms prekėms, kad jos nestelbtų prancūziškų. Buvo tvarkomi sausumos keliai, kasami kanalai, jungiantys laivybai tinkamas upes.

Henrikas IV Prancūzijoje atkūrė absoliutizmą, nustojo šaukęs Generalinius luomus, pats asmeniškai spręsdavo svarbiausias valstybės problemas. Jo veiklą nutraukė žudiko durklas. Sostas atiteko mažamečiui sūnui Liudvikui XIII (1610-1643). Šalyje prasidėjo netvarka, didikai savivaliavo. Liudvikas XIII pasirodė silpnas valdovas, bet pirmuoju ministru jis vykusiai pasirinko įžymų valstybės veikėją, energingąjį kardinolą Rišeljė. Šis faktiškai valdė šalį aštuoniolika metų ir didžiai sustiprino karaliaus valdžią bei Prancūzijos galybę. Buvo panaikinti administraciniai didikų žemvaldžių įgaliojimai, visa valdžia provincijose sutelkta karaliaus valdininkų, vadinamųjų

intendantų, rankose.Rišeljė negailestingai baudė maištaujančius ir savivaliaujančius didikus bei bajorus, sugriovė nemažai jų pilių.

Buvo likviduotas ir hugenotų savarankiškumas, iš jų atimtos tvirtovės, bet paliktos tikėjimo laisvė ir teisė užimti valstybines pareigas. Ūkio politikoje Rišeljė rėmė manufaktūrų steigimą, skatino prekybos laivyno plėtimą; buvo kuriamos kolonijos Kanadoje ir Vest Indijos salose. Tačiau smarkiai padidėjo mokesčiai valstiečiams, tai siejosi su karo išlaidomis. Rišeljė siekė Prancūzijai iškovoti vyravimą Europoje.

Liudviko XIV viešpatavimas - absoliutizmo viršūnėMirus Rišeljė ir Liudvikui XIII Prancūzijoje vėl atsinaujino sumaištis, kilo sukilimai prieš absoliutizmą (vad. Fronda). Liudvikas XIV (1643-1715) buvo paskelbtas karaliumi turėdamas tik penkerius metus, bet kol jis sulaukė pilnametystės maištai buvo nuslopinti ir absoliutizmas atkurtas. Čia dideli nuopelnai buvo pirmojo ministro Mazarinio. Jam mirus, pirmasis ministras nebebuvo skiriamas, juo tarsi tapo pats karalius. Liudvikas XIV turėjo gabių padėjėjų - ministrų, tokių, kaip finansų tvarkytojas Kolberas, karo reikalų - Luvua ir kt.

Kolbero vykdoma merkantilizmo politika, manufaktūrų rėmimas, im­porto apribojimas aukštais muitais ireksporto skatinimas ižde leido sukaupti pakankamai pinigų. Jie buvo panaudojami didžiausiai ir geriausiaiEuropoje armijai apginkluoti ir išlaikyti, kariauti. Iki XVII a. pab. Prancūzija išplėtė savo teritoriją, prisijungė dalį pietinių Nyderlandų, Šventosios Romos imperijos žemes kairiaja­me Reino krante, tačiau Liudviko XIV grobuoniškumas sukėlė prieš jį kitas Europos valstybes. Liudvikas XIV,

1685 m. panaikindamas tikėjimo laisvę hugenotams, užsitraukė visų protestantų neapykantą. Iš Prancūzijos pabėgo keli šimtai tūkstančių hugenotų, daugiausia amatininkų ir pirklių, tai sukėlė sunkias pasekmes šalies ūkiui. Nesibaigiantys karai išsekino valstybę, mokesčiai padidėjo kelis kartus, valstiečiai visiškai nuskurdo.

Liudvikas XIV lėšas švaistė prabangai, Versalyje, netoli Paryžiaus pasistatė didingus rūmus, kuriuose nuolatos gyvendavo keli tūkstančiai dvariškių ir tarnų. Jis, tiesa, globojo rašytojus ir menininkus, už tai jie turėdavo šlovinti Liudviką XIV, pataikūnų vadinamą "karaliumi-saule". Didikai telkėsi apie karaliaus rūmus ir galutinai nustojo maištauti, gaudami dideles algas ir visokių dovanų. Valdininkais Liudvikas XIV skirdavo ir bajorus, bet daugiausia išsilavinusius miestiečius. Karaliaus valia valdininkams buvo įstatymas, jie neturėjo savarankiškumo. Liudviko XIV absoliutizmo esmę geriausiai išreiškė jo paties žodžiai: "Valstybė - tai aš".

Klausimai ir užduotys

1.Nurodykite svarbiausius skirtumus tarp luominės ir absoliutinės monarchijų.2.Kaip ir kada susikūrė Ispanijos karalystė?3.Apibūdinkite priežastis, dėl kurių Ispanijai nepavyko ilgiau vyrauti Europoje.4.Koks buvo karaliaus Henriko IV ir Rišeljė vaidmuo Prancūzijoje {tvirtinant absoliutizmą?5.Apibūdinkite Henriko IV, Rišeljė ir Liudviko XIV ūkio politikos panašumus ir skirtumus.

48. Rusija XVII-XVIII a.Didžioji sumaištis ir Romanovų dinastijos įsitvirtinimasXVI a. antroje pusėje Rusijos teritorija labai smarkiai padidėjo, buvo prijungti Volgos upės vidurupis ir žemupis, vakarinė Sibiro dalis. Tačiau Rusija neturėjo išėjimo į Baltijos jūrą.

1598 m. mirė paskutinis Riuriko dinastijos caras, ir sostas atiteko didikui Borisui Godunovui. Caru Borisu buvo nepatenkinti dauguma senųjų didikų bojarinų. Jie skleidė gandus, kad neaiškiomis aplinkybėmis miręs jauniausias Ivano IV sūnus, mažametis Dimitrijus, buvo nužudytas Boriso įsakymu. Kaip tik tada Lenkijos valdomoje Ukrainoje pasirodė apsišaukėlis, pasivadinęs išsigelbėjusiu caraičiu Dimitrijųmi. Jį parėmė lenkų didikai, norėję gauti sau naudos, apie jį būrėsi kazokai. 1604 m. apsišaukėlis su nedidele kariuomene įsiveržė į Rusijos valstybės žemes.

Už jį stojo prieš Borisą nusiteikę bojarinai, taip pat kazokai, valstiečiai, miestiečiai, iš naujo "gero" valdovo laukę visokių lengvatų. Kova vyko permainingai, tačiau Boriso mirtis problemą išsprendė Dimitrijaus naudai. Jis įžengė į Maskvą ir 1605 m. vasarą karūnavosi caru. Tačiau prieš jį greitai subrendo bojarinų sąmokslas. Maskvoje pasipiktinimą kėlė Dimitrijaus nepagarba seniesiems papročiams. Mažiau kaip metus valdęs Dimitrijus buvo nužudytas.

Caru tapo sąmokslo vadovas, kunigaikštis Vasilijus Šuiskis, bet ramybės šalyje nebuvo. Tarp valstiečių, kazokų ir smulkiųjų bajorų kilęs pasipiktinimas, kad didikai nužudė "gerą" valdovą, virto tikru vidaus karu, apėmusiu didžiąją valstybės dalį iki Uralo. Pagal žymiausio sukilimo vado pavardę, jis dar vadinamas Bolotnikovo sukilimu. Sukilėliai priėjo prie Maskvos, bet valdžiai pavyko juos nugalėti, pasidavęs į nelaisvę, Bolotnikovas buvo nužudytas. Tačiau sumaištis nesibaigė. Atsirado kitas apsišaukėlis, apie kurį telkėsi kazokai, sutriuškintų sukilėlių likučiai ir nemažai bajorų iš Lenkijos-Lietuvos valstybės.Ši kariuomenė vėl apsupo Maskvą. Tiktai su Švedijos karaliaus atsiųstų dalinių pagalba pavyko apginti Maskvą. Pasinaudojusi sumaištimi, Rusijai paskelbė karą Lenkijos-Lietuvos valstybė, kurios kariuomenė apsupo Smo­lenską ir žygiavo link Maskvos. 1610 m. vasarą etmonas S. Žolkevskis sumušė rusų kariuomenę ir jos

sąjungininkus švedus, Maskvoje buvo nuverstas caras Vasilijus. Bojarinai pakvietė į sostą Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto III sūnų. Lenkų kariuomenė užėmė Maskvą. Tačiau Žygimantas III siekė tiesiog prijungti Rusiją prie Lenkijos-Lietuvos valstybės. Švedai tuo tarpu užėmėNovgorodą su gretimomis žemėmis. Atrodė, kad Rusijai gresia nepriklausomybės praradimas. Šalį niokojo ne tik svetimšaliai, bet taip pat kazokai ir įvairios plėšikaujančios gaujos. Gelbėti Rusiją telkėsi pašauktinių būriai, kuriuos organizavo miestietis Kuzma Mininas. Karo vadu buvo paskirtas kunigaikštis Dimitrijus Požarskis. 1612 m. lenkų įgula Maskvoje buvo priversta pasiduoti.

1613 m. sušauktas Zemskinis susirinkimas iš bojarinų, bajorų, dvasininkų ir miestų atstovų caru išrinko šešiolikmetį Michailą Romanovą iš senos bojarinų giminės. Jo valdžią greitai pripažino visa Rusija, bet dar kelis metus tęsėsi karas su Švedija ir Lenkijos-Lietuvos valstybe. Taikos sutartimi su Švedija Rusija neteko Suomių įlankos pakrančių su Nevos žiotimis. Su Lenkijos-Lietuvos valstybe 1618 m. Rusija sudarė tik paliaubas, atsisakydama Smolensko su gretimomis žemėmis. Dėl sukilimų, karų Rusija patyrė didžiulių nuostolių, bet didžioji sumaištis galų gale baigėsi, valstybės vienybė buvo atstatyta.

Vidaus padėtis ir karai XVII a. antroje pusėjePatvaldystė (absoliutizmas) Rusijoje galutinai įsitvirtino antrojo Romanovų dinastijos caro Aleksiejaus (1645-1676) laikais. Palaipsniui neteko reikšmės bojarinų dūmą ir Zemskinis susirinkimas - dvi įstaigos, kiek pri­menančios Vakarų Europos luomų susirinkimus. { Bojarinų dūmą, kuri buvo tarsi aukštieji rūmai, caras skirdavo vis daugiau jam ištikimų asmenų, neatsižvelgdamas į jų kilmingumą. Be to, carui dūmos nutarimai nebuvo privalomi. Zemskiniai susirinkimai dar buvo sušaukti 1649 ir 1653 m. 1649 m. susirinkimo priimtas įstatymų sąvadas -teisynas galutinai įtvirtino baudžiavą, uždrausdamas valstiečiams iš vieno dvarininko persikelti pas kitą. Caro asmuo buvo sutapatintas su valstybe, už nusikaltimus prieš jo asmenį ir garbę teisynas numatė tik vieną bausmę - mirties. 1653 m. Zemskinis susirinkimas svarstė vieną klausimą - sukilusios prieš lenkų valdžią Ukrainos prijungimą prie Rusijos.

Patvaldystę stiprino ir Stačiatikių bažnyčios reformos, įvykdytos XVII a. vid. Rusijos Bažnyčios galva, patriarchas Nikonas, suvienodino pamaldų apeigas ir maldų knygas, padarė kitų pakeitimų. Pertvarkymams priešinosi dalis dvasininkų ir tikinčiųjų. Senųjų apeigų gynėjai pavadinti sentikiais buvo atskirti nuo Stačiatikių bažnyčios ir persekiojami. Sentikių persekiojimas ar bent jų teisių varžymas Rusijoje tęsėsi iki pat XX a. pr.

Patvaldystei teko grumtis su įvairiais maištais miestuose ir didžiuliu kazokų bei valstiečių sukilimu 1670-1371 m., kuriam vadovavo Dono kazokas Stepanas Razinas. Sukilimas apėmė didžiulius plotus, bet jis vyko gaivališkai, nebuvo vieningos vadovybės. Valdžia, sutelkusi jėgas, sumušė sukilėlius, pats Razinas buvo pagautas ir Maskvoje nubaustas mirtimi - ketvirčiuotas.XVII a. antroje pusėje Rusija taip pat kariavo su užsienio valstybėmis. Karas su Lenkijos-Lietuvos valstybe su pertrūkiais tęsėsi nuo 1654 iki 1667 m. Jo pasekmė: Rusija atsiėmė Smolenską bei kitas 1618 m. prarastas žemes, prisijungė kairiakrantę Ukrainą ir Kijevą dešiniajame Dniepro krante. Iki XVII a. pab. Rusija prisijungė Sibirą, jos sienos rytuose ribojosi su Ramiojo vandenyno jūromis. Sibiro nukariavimo pasekmė: Rusija tapo didžiausia pasaulio valstybe. Prie Amūro upės rusams pasipriešino Kinija. 1689 m. Nerčinsko sutartimi Rusija pažadėjo nesiskverbti į žemes dešiniajame Amūro krante.

Petras I ir jo pertvarkymaiXVII a. pab. technikos, karybos ir kultūros atžvilgiu Rusija atsiliko nuo Vakarų Europos. Rusija neturėjo nė vieno universiteto, labai mažai buvo ir kitų mokyklų, nedaug spausdinama knygų. Pertvarkyti Rusiją ėmėsi caro Aleksiejaus sūnus Petras I (1682-1725). 1689 m. jis nušalino regentę savo seserį ir pradėjo valdyti vienas. Petras I pirmas iš Rusijos valdovų išvyko į užsienį. Porą metų jis keliavo po vokiečių valstybes, Angliją, Olandiją, domėjosi karo dalykais, laivų statyba, valstybės valdymu, gamtos mokslais, į Rusiją pasikvietė nemažai specialistų. Grįžęs Petras I ėmėsi prievarta keisti senuosius rusų papročius, pertvarkyti šalies valdymą, kariuomenę, švietimą, kurti laivyną.

Petras I iš rekrutų sukūrė nuolatinę kariuomenę, bajorams įvedė privalomą karinę tarnybą, įsteigė nemažai naujų mokyklų, vietoje bojarinų tarybos įkūrė senatą, kurio visus narius skyrė pats. Buvo sudarytos savotiškos ministerijos -kolegijos: užsienio reikalų, karo, valstybės pajamų ir išlaidų, teisingumo ir kt. Visa šalis tapo padalyta į gubernijas, kurias valdė gubernatoriai. Siekiant papildyti iždą, buvo įvestas pagalvės mokestis, kurį privalėjo mokėti visi valstiečiai vyrai. Pagalvės mokestis smarkiai padidino iždo pajamas. 1701 m. jos sudarė 2,5 mln. rublių, o 1724 m. - 8,5 mln. rublių.

Buvo panaikintos Stačiatikių bažnyčios patriarcho pareigos, Baž­

nyčiai valdyti sukurtas švenčiausias sinodas, pavaldus senatui. Taip Stačiatikių bažnyčia tapo visiškai priklausoma nuo valstybės. 1713 m. sostinė iš Maskvos buvo perkelta į naujai įkurtą Peterburgo miestą Ne-vos žiotyse. Petras I taip pat vertė bajorus rengtis europietiškais rūbais, skustis barzdas. Tiesa, bajorai ir pirkliai galėjo jas nešioti, sumokėję nemažą "barzdos mokestį".

Petras I kerpa barzdas. Karikatūra

Rusijos virtimas jūrų valstybe ir imperijaPetras I dėl išėjimo į Juodąją jūrą pradėjo karą su Turkija. 1696 m. rusų kariuomenė paėmė Azovo tvirtovę Dono upės žiotyse, kur pradėjo kurti Rusijos karo laivyną. Petras I, kariaudamas prieš Švediją, kuriai tada priklausė Suomių įlankos pakrantės, Estija ir dalis Latvijos su Rygos miestu, ryžosi Rusijai "prakirsti langą" į Europą per Baltijos jūrą. 1700 m. prasidėjęs karas tęsėsi iki 1721 m., jis buvo pavadintas Didžiuoju Šiaurės karu. Iš pradžių sekėsi švedams. Jų karalius Karolis XII sutriuškino rusus prie Narvos, bet švedai toliau nesiveržė į Rusiją, o įžengė į Lenkijos-Lietuvos valstybę, siekdami priversti Augustą II atsisakyti sosto. Tai jiems pavyko, bet per tą laiką Petras I, iš švedų nukariavęs Nevos žiotis ir dalį Suomijos įlankos pakrantės, čia pradėjo statyti tvirtoves ir kurti karo laivyną.

Lemiamas mūšis tarp Petro I ir Karolio XII vadovaujamų armijų įvyko prie Poltavos (kairiakrantėje Ukrainoje). Jis baigėsi rusų pergale. Karolis XII su kariuomenės likučiais pabėgo į Turkiją. Rusai įsitvirtino prie Baltijos, jų laivynas jūrų mūšiuose nugalėjo švedus. 1721 m. Nyštadto taika Švedija atidavė jai priklausiusią Livoniją su Rygos ir Talino uostais, Nevos žiotis ir Karelijos sąsmauką su Viborgo uostu. Rusija prasiveržė prie Baltijos jūros, buvo pripažinta didžiąja valstybe ir veikliai ėmė dalyvauti Europos politikoje. Savo pergalei pažymėti Petras I 1721 m. priėmė imperatoriaus titulą, Rusija tapo imperija. Netrukus, nesulaukęs nė 53 metų amžiaus, Petras I mirė. Tačiau jo pertvarkymai pasiliko patvarūs, nepaisant netvarkos ir rūmų perversmų laikotarpio, kuris tęsėsi ligi 1762 m.Rusijos galybės augimas Jekaterinos II laikais

1762 m. buvo nuverstas menko proto Petras III, imperatore tapo jo žmona Jekaterina II. Kilusi iš smulkių vokiečių kunigaikščių giminės, gabi, gerai išsilavinusi, persiėmusį prancūzų švietėjų idėjomis Jekaterina II savo valdymo laikais (1762-1796) sustiprino patvaldystę ir įgijo didžiulį populiarumą tarp rusų bajorijos. Buvo sušvelninti kai kurie žiaurūs įstatymai, įsteigta nemažai vidurinių mokyklų, nors universitetas buvo tik vienas, Maskvoje. Valdžia dar labiau pajungė Stačiatikių bažnyčią, suvalstybino jos žemes. Tačiau baudžiava ne tik nesušvelnėjo, bet atvirkščiai tapo dar sunkesne.

Atsakas į tai - didžiulis valstiečių sukilimas 1773-1775 m. Jam vadovavo kazokas Jemeljanas Pugačiovas, kuris pasiskelbė tariamai išsigelbėjusiu imperatoriumi Petru III. (Pastarasis po perversmo buvo įkalintas ir pa­smaugtas.) Sukilėliai žudė dvarininkus, plėšė jų turtą, užėmė daug miestų prie Volgos, Uralo kasyklas ir ga­myklas, ruošėsi žygiuoti į Maskvą, bet negalėjo laimėti mūšiuose prieš valdžios kariuomenę. Sukilimas buvo numalšintas, Pugačiovas sugautas ir nubaustas mirtimi. Taip baigėsi paskutinis Rusijoje valstiečių karas. Ka­dangi visus sukilimus pradėdavo kazokai, tai valdžia griežtai apribojo jų savivaldą. Kita vertus, valdžia paliko kazokams daug laisvės ūkinei veiklai, priėmė juos valstybės tarnybon. Nuo tada maištingi kazokai tapo patikima caro valdžios atrama.

Jekaterina II stiprino kariuomenę bei laivyną ir plėtė imperiją. 1768-1774 m. pergalingo karo su Turkija pasekmė: Rusija gavo žemių Šiaurės Kaukaze, aplink Azovo jūrą ir prie Juodosios jūros, tarp Dniepro ir Pietų Bugo upių. 1783 m. prie Rusijos prijungtas Krymas. Plėšikų lizdas, iš kurio totoriai keletą amžių siaubė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos žemes, nustojo egzistavęs, {kurtas Kryme Sevastopolio uostas tapo Rusijos karo laivyno tvirtove. Prijungus Krymą kilo naujas Rusijos ir Turkijos karas (1787-1791). Jį Tur­kija taip pat pralaimėjo, turėjo pripažinti Krymą Rusijai ir atiduoti jai žemes Juodosios jūros pakrantėje iki Dniestro upės.

Rusija stengėsi pajungti Lenkijos-Lietuvos valstybę, paversti ją savo vasale. Jekaterina II prijunginėjo Lenkijos-Lietuvos žemes palaipsniui, kartu su Prūsija ir Austrija vykdė jos padalijimus. Padalijimų pasekmė: Rusijos sienos pasislinko keliais šimtais kilometrų į vakarus, jos valdžion pateko milijonai ukrainiečių, baltarusių, lenkų ir lietuvių.

Rusijos ūkis ir visuomenė XVIII a.XVIII a. smarkiai augo Rusijos ūkis: didėjo žemės ūkio ir pramonės gamyba. Uralo gamyklos, kuriose geležis buvo lydoma medžio anglimi, gamino metalo daugiau negu Didžioji Britanija. Rusija gamino pakankamai patrankų ir šautuvų, statė karinius laivus. Buvo išariami didžiuliai derlingų stepių plotai, daugiausia atkovotose

iš Turkijos žemėse. Pavolgio ir Juodosios jūros pakraščių stepėms apgyvendinti Jekaterina II kvietėsi vokiečių kolonistus, kurie nemokamai gaudavo nuosavybėn žemės sklypų. Augo Rusijos užsienio prekybos apimtis: ji išveždavo Sibire sumedžiotų žvėrelių kailių, grūdų, linų, kanapių, metalo ir kitų prekių. Augo miestų gyventojų skaičius, pirmiausia Peterburgo bei Maskvos.

Tačiau.Rusija nuo Vakarų Europos buvo atsilikusi švietimo srityje. Beveik visi valstiečiai ir dauguma miestiečių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, mokyklų skaičiumi ji negalėjo lygintis net su Lenkija ar Lietuva. Dauguma valstiečių nešė baudžiavos jungą, kartais baudžiauninkus pardavinėdavo kaip vergus. Valdininkai piktnaudžiavo, ėmė kyšius. Imperatorių pastangos pažaboti šias blogybes mažai ką pakeisdavo. Rusija buvo bajorų ir valdininkų imperija.

Klausiniai ir užduotys

/. Kokios buvo didžiosios sumaišties XVII a. pr. priežastys?2.Kokios buvo XVII a. Stačiatikių bažnyčios reformos pasekmės?3.Kodėl Rusijai reikėjo priėjimo prie Baltijos ir Juodosios jūrų?4.Apibūdinkite Petro I veiklos reikšmę Rusijai.5.Apibūdinkite Jekaterinos II asmenybę ir jos valdymo reikšmę Rusijai.Kokios buvo svarbiausios didžiųjų valstiečių sukilimų Rusijoje priežastys?

49. Švietimo amžius ir apšviestasis absoliutizmas

Švietimo ištakos ir svarbiausi bruožaiXVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje vyko kultūrinis sąjūdis, gavęs Švietimo vardą. Mąstytojai, vadinami švietėjais, kritikavo feodalinę valstybės santvarką ir siūlė ją patobulinti. Pirmą kartą istorijoje labai susidomėta mokslu ir švietimu, kurie, kaip atrodė, galį atvesti žmoniją į "aukso amžių". Tokį požiūrį grindė nauji mokslo atradimai ir technikos pasiekimai. Švietėjai karštai svarstė geresnės santvarkos projektus.

Švietėjai rėmėsi pasaulietine XVII a. filosofija. Jos pradininkai buvo anglas Frensis Bekonas ir prancūzas Renė Dekartas. Naujai pasaulėžiūrai formuotis padėjo gamtos mokslų laimėjimai.

Reformacijos ir kontrreformacijos religiniai ginčai Švietimui taip pat buvo labai reikšmingi. Reformacijos veikėjai ir Katalikų bažnyčią ginantys teologai atvirai svarstė daugelį anksčiau nekritikuotų tikybos tiesų. Švietimo amžiaus šūkiu, anot didžiojo vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724-1804), gyvenusio ir kūrusio Rytų Prūsijos sostinėje Karaliaučiuje, buvo žodžiai: "Turėk drąsos pats naudotis savo protu!"

Švietėjai tikėjo, kad žmonija eina pažangos keliu, nors ne visada jis tiesus, jame pasitaiką ir nukrypimų. Daugelis švietėjų tiesmukiškai laikė viduramžius "tamsos amžiais", kai esą nebuvę nei pažangos, nei kultūros pasiekimų. Švietėjai smerkė religinį nepakantumą, netinkamus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Buvo sukurta geresnės valstybės santvarkos projektų, numatančių pirmiausia panaikinti absoliutizmą.

Dauguma švietėjų tikėjosi valstybės gyvenimą pakeisti taikiais pertvarkymais. Pertvarką turėjo daryti apsišvietę ir laikęsi švietėjų pažiūrų valdovai.

Naujos filosofijos, ekonomikos, gamtos mokslų teorijos sparčiai plito Europoje ir Amerikoje. Tam padėjo didėjantis spaustuvių skaičius ir knygų tiražai, Europos apsišvietusiųjų sluoksnių suartėjimas pasitelkiant prancūzų kalbą. XVIII a. prancūzų kalba pasidarė visuotina bendravimo priemonė, naudojama vietoje lotynų kalbos. Su anglų, vokiečių, italų mąstytojų veikalais kitų tautų skaitytojai susipažindavo iš prancūziškų vertimų. Švietėjų sąjūdis apėmė visas Europos šalis.

Anglų švietėjaiŠvietimo idėjų pradininkai buvo anglų mąstytojai. Jie gyveno šalyje, kur XVII a. vid. revoliucija ir 1688 m. perversmas apribojo karaliaus valdžią, paskelbė "Habeas Corpus Act". Džonas Lokas (1632-1704) knygoje "Du traktatai apie valdymą". Jis teigė, kad reikią atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, viršenybė turi priklausyti pirmajai, t.y.

parlamentui. Kita vertus, parlamentas taip pat privaląs nepažeidinėti prigimtinių piliečių teisių. Vykdomoji valdžia - karalius su savo ministrais - valdo prižiūrimi parlamento, kuris turįs teisę

nušalinti ministrus ir net karalių, jeigu jie laužo įstatymus. Kai vykdomoji valdžia nepaiso parlamento, ir jos veiksmai kelia grėsmę piliečių gyvybei, nuosavybei bei laisvei, esąs leistinas sukilimas prieš karalių "kaip tironą".

Loko teorija padarė didelį poveikį demokratijos raidai Anglijoje ir Šiaurės Amerikoje. Prancūzų švietėjai išplatino Loko idėjas, keldami pavyzdžiu Anglijos valstybės santvarką, spaudos laisvę ir dažnai nepastebėdami jos trūkumų. Tačiau palyginti su žemyno valstybėmis Anglija atrodė artimesnė pažangos idealams. Todėl anglų švietėjai nekūrė visuotinės pertvarkos planų, nors negailestingai išjuokdavo įvairias ydas, kaip darė didysis satyrikas Džonatanas Sviftas.

Prancūzų švietėjų idėjos, jų įtaka Europai ir pasauliuiVienas prancūzų Švietimo pradininkų buvo kilmingas bajoras Šarlis Luji Monteskjė (1689-1755). Jis pavyzdžiu laikė Anglijos santvarką. Knygoje "Įstatymų dvasia" Monteskjė aiškino teisės kilmę ir išplėtojo valdžių atskyrimo teoriją. Pasak Monteskjė, įstatymų atsiradimą ir jų pobūdį lemia ne kieno nors užgaidos, o daugelis labai įvairių veiksnių: šalies gamta bei klimatas, jos gyventojų užsiėmimai, būdas ir papročiai, religija. Įstatymų leidžiamoji valdžia turinti priklausyti tautos atstovams, o vykdomoji monarchui. Tačiau tautos privalo prižiūrėti, kaip karalius ir jo ministrai laikosi įstatymų. Teisminė valdžia turinti būti nepriklausoma nuo kitų dviejų, o teisėjų sprendimai visada atitikti įstatymus ir visuomenės interesus.

Monteskjė

Dekartas

Kitas prancūzų švietėjas Volteras (1694-1778), pasiturinčio Paryžiaus miestiečio sūnus, buvo visapusiškas kūrėjas - poetas, dramaturgas, romanų ir politinių brošiūrų autorius, istorikas ir filosofas. Jam buvo gerai žinomos Loko ir Monteskjė idėjos, bet jis manė, kad asmens bei minties laisvė gali būti pasiekta ir absoliutinėje monarchijoje. Reikia tik apsišvietusio valdovo.

Volteras ragino sudaryti karalių ir filosofų sąjungą prieš Katalikų bažnyčią. Šią Bažnyčią jis išjuokdavo, kaltino nebūtomis nuodėmėmis. Ta kritika buvo labai perdėta ir šiurkšti, bet tuometinėje Prancūzijoje dauguma aukštųjų dvasininkų iš tikrųjų beveik nesirūpino Kristaus mokymo skelbimu, gyveno prabangiai ir palaidai. Voltero rašiniai daug prisidėjo prie to, kad XVIII a. Europoje nemaža dalis bajorijos ir turtingųjų miestiečių atsitraukė nuo Bažnyčios. Tačiau Volteras nebuvo bedievis. Puldamas katalikybę, jis kartu įrodinėjo, kad žmo­nėms būtina tikėti Dievą, nes tik atpildo aname pasaulyje baimė sulaiko nuo nusikaltimų šiame.

Volteras susirašinėjo su monarchais, kurie prašydavo jo patarimų, ilgai gyveno Prūsijos karaliaus Frydricho II rūmuose. Tarp švietėjų šlove su Volteru galėjo varžytis tik Žanas Žakas Ruso (1712-1778). Jis gimė Ženevoje, amatininko šeimoje, anksti neteko tėvų. Dideli gabumai jam, savamoksliui, padėjo tapti žinomu mąstytoju, kurio idėjomis domėjosi visi apsišvietę žmonės.

Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę, jis manė, kad tik pati tauta galinti nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka esanti respublika, kurios valdyme dalyvauja visi piliečiai. Jis lyg ir piršo mintį, jog prievarta reikia visiškai sugriauti senąją santvarką. Tokias išvadas Prancūzijos revoliucijos metais padarė jakobinai, kurie laikė Ruso savo mokytoju. Ruso buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjimą Dievu vertino kaip pavojų visuomenei.

Tarp prancūzų švietėjų buvo ir socializmo šalininkų. Vienas jų - XVII a. pab.-XVIII a. pr. gyvenęs kaimo klebonas Žanas Meljė. Veikale "Testamentas" jis ragino, panaikinus privatinę žemės nuosavybę, atiduoti žemę visiems bendrai naudotis, panaikinti luomus ir net valstybę, kaip žmonėms priešišką ir svetimą jėgą. Todėl Meljė laikomas ir anarchizmo pradininku. Nuosaikesnis socialistas buvo abatas Gabrielis Mabli. Jis žmonijos nelaimių priežastimi taip pat laikė privatinę nuosavybę, bet įrodinėjo, kad blogybes galima sušvelninti išmintingais įstatymais, kurie apribotų prabangą bei žmonių gobšumą.

XVIII a. vid. grupė švietėjų, vadovaujamų rašytojo ir filosofo Deni Didro, ėmėsi leisti "Enciklopediją", arba "Mokslų, menų ir amatų aiškinamąjį žodyną", kuriame buvo išdėstytos tuometinio mokslo sukauptos žinios. Enciklopedijai rašė Volteras, Monteskjė, Ruso ir daugelis kitų. Aiškindami filosofijos ir politikos dalykus, jie kritikavo Prancūzijos santvarką, luominę nelygybę bei Bažnyčią. Enciklopedijos leidimas, nepaisant valdžios trukdymų, buvo užbaigtas 1772 m. Šio garsiausio XVIII a. veikalo, daug prisidėjusio platinant pasaulyje Švietimo idėjas, iš viso pasirodė 29 didžiuliai tomai.

Švietimo apraiškos Vokietijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyseŠvietimo idėjos plito visoje Europoje, pasiekėjos valstybių kolonijas Amerikoje. Savotiškų bruožų turėjo Švietimas Vokietijoje. Jos švietėjai mažiau domėjosi geriausios valstybės santvarkos įvedimo ir valdžių atskyrimo klausimais. Jie beveik nekritikavo Bažnyčios bei religijos. Tačiau Vokietijoje plačiai paplito vieningos žmonijos idėjos. Kantas svajojo apie amžiną taiką, kuri įsiviešpatausianti tada, kai būsianti sukurta viso pasaulio valstybių sąjunga. Filosofas Johanas Fichtė teigė, kad apsišvietusio europiečio tėvynė - visa Europa. Vokiečių švietėjai daugiausia buvo "apšviestojo absoliutizmo" šalininkai, jie tikėjo, kad jeigu monarchas veikia vardan visuomenės gerovės, jo valdžia neprieštarauja žmonių laisvei. Tokio monarcho pavyzdžiu buvo laikomas Prūsijos karalius Frydrichas II.

Būdingas švietėjams bruožas - siekimas sušvelninti žiaurias to meto teismų skiriamas bausmes, panaikinti kankinimus tardant, bausmes už raganavimą. Čia daugiausia nuveikė italų ir ispanų švietėjai. Didelę įtaką turėjo italo Cezare Be-karija veikalas "Apie nusikaltimus ir bausmes", išleistas 1764 m. Visų šalių švietėjai skatino valdovus daryti pertvarkymus ir palaikė jų pastangas, daromas ta linkme.

Apšviestasis absoliutizmasNuo XVIII a. vid. daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pažangius pertvarkymus, siekdami sutvirtinti savo valdžią. Pertvarkymų būta įvairių, bet svarbiausi šie: 1) administracijos centralizacija; 2) teismų ir baudžiamųjų įstatymų reforma; 3) parama pramonei ir žemdirbystei, baudžiavos palengvinimasarba panaikinimas; 4) finansų tvarkymas, taupant lėšas ir vienodžiau paskirstant mokesčius, pirmiausia labiau apmokestinant bajoriją; 5) švietimo plėtojimas, naujų mokyklų steigimas; 6) religiniopakantumo įstatymų priėmimas, Bažnyčios žemėvaldos mažinimas, vienuolynų uždarymas.Monarchai skelbė, kad jų tikslas - valdinių gerovė. Prūsijos karalius Frydrichas II sakydavo:"Karalius yra pirmas valstybės tarnas".

"Apšviestojo absoliutizmo" reformos buvo vykdomos daugumoje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolio karalystėje, Danijoje, Švedijoje ir kitur. Rusijos imperatorė Jekaterina II, susirašinėjanti su prancūzų švietėjais, taip pat steigė mokyklas, švelnino žiaurius įstatymus. Tiesa, baudžiavos ji

nepanaikino ir valstybės lėšų netaupė.Kaip nuosekliausias "apšviestojo absoliutizmo" valdovas pasižymėjo Austrijos imperatorius Juozapas II (1780-

1790), kuris taip ryžtingai vykdė pertvarkymą, kad pastarąjį galima pavadinti revoliucija "iš viršaus". Buvo panaikinta baudžiava, kaip "prieštaraujanti žmogaus orumui ir laisvei", bajorijai įvesti mokesčiai, kurių ji anksčiau nemokėjo. Imperatorius stengėsi centralizuoti valstybę, panaikinti kraštų savivaldą, valstybės įstaigoseir teismuose vokiečių kalbą padaryti privaloma.

Juozapas II išgarsėjo savo politika Bažnyčios atžvilgiu. Jis išleido įsaką dėl religinio pakantumo, kuriuo protestantai ir žydai gavo teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Buvo uždaryta daug vienuolynų, paliekant tik tuos, kurių vienuoliai mokė vaikus ir slaugė ligonius. Imperatorius vėlėsi ir į Bažnyčios vidaus gyvenimą. Jo reformos kėlė bajorijos, dvasininkijos nevokiškų Habsburgų monarchijos žemių gyventojų nepasitenkinimą. Po Juozapo II mirties daugelis naujovių buvo panaikintos.

Klausimai ir užduotys

1.Kuo pasižymėjo Renesanso humanistų ir švietėjų idėjos?2.Apibūdinkite skirtumą tarp anglų ir prancūzų švietėjų.3.Kuo Ž. Meljė ir G. Mabli idėjos skyrėsi nuo kitų prancūzų švietėjų idėjų?4.Kas buvo XVIII a. "Enciklopedija " ir kokią ji turėjo reikšmę?5.Apibūdinkite " apšviestoji absoliutizmą" ir jo valdovų pertvarkymus.

50. Vokietijos žemės ir Prūsijos iškilimas

Vokietija po Trisdešimties metų karoTrisdešimties metų karas baigėsi 1648 m. Vestfalijos taika. Pagal jakai kurios Vokietijos žemės atiteko Prancūzijai ir Švedijai. Kalvinams, kaip anksčiau liuteronams, buvo pripažinta tikėjimo laisvė, nors taisyklė -

"kieno valdžia, to ir religija" - liko galioti, t.y valdovas galėjo valdiniams primesti savo tikėjimą. Tačiau nepatenkinti valdiniai gavo teisę emigruoti, neprarasdami nuosavybės. Visos imperijos valstybės-kunigaikštystės, grafystės, laisvieji miestai ir kt. gavo visišką suverenumą, su išlyga, kad jos negali sudaryti sąjungų prieš imperatorių su svetimomis valstybėmis. Vokiečių žemės labai nukentėjo per Trisdešimties metų karą. Savos ir svetimšalių armijos plėšė bei niokojo kraštą, karą lydėjo badas ir užkrečiamų ligų epidemijos. Per Trisdešimties metų karą kaimo gyventojų sumažėjo apytiksliai 40%, miestų - 30%. Mažiausiai nukentėjo Austrija, palyginti nedaug Čekija ir kitos Habsburgų valdos.

Habsburgų monarchijos stiprėjimas ir teritorijos plėtraHabsburgų monarchiją sudarė grynai vokiška Austrija (jos vardu dažnai vadinama visa valstybė), Čekija, šiaurinė bei vakarinė Vengrijos dalys, kuriai tada priklausė ir dabartinės Slovakijos teritorija. Monarchija buvo valdoma iš Vienos, bet įvairiuose kraštuose veikė skirtingi įstatymai, kartais būdavo šaukiami luomų susirinkimai, vokiškose žemėse vadinami landtagais, kuriuose vyravo bajorijos atstovai. Didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčia, ją karštai rėmė visi Habsburgai. Trisdešimties metų karo laikotarpiu Čekijoje iš protestantų didikų buvo atimti dvarai, visos nekatalikų religijos (išskyrus žydų) paskelbtos už įstatymo ribų, protestantai privalėjo atsiversti į katalikybę arba išvykti iš šalies.

XVII a. antroje pusėje Habsburgų monarchijoje pastebimas ūkio pakilimas: vystėsi amatai ir manufaktūros, kurias steigti skatino valstybė, augo žemės ūkio gamyba, pradėta auginti kukurūzus ir kitas naujas kultūras. Drauge tapo sunkesnė baudžiava Čekijoje ir Vengrijoje, didėjo lažo dienų skaičius. Valdžia mėgino apriboti dvarininkų savivalę valstiečių atžvilgiu, kas buvo viena iš Habsburgų siekimo savo monarchijoje įtvirtinti absoliutizmą apraiškų. Tokį siekimą sąlygojo ir išorės pavojus, karai su Turkija ir Prancūzija.

Habsburgai nuo XVI a. pr. varžėsi su Turkija dėl Vengrijos, kurios centrinė dalis su sostine Buda (dabartinis Budapeštas) atsidūrė tiesioginėje sultono valdžioje, o pietrytinė - Transilvanijos kunigaikštystė - vasalinėje priklausomybėje. Turkų jungas vengrų žemėse buvo lengvesnis negu kitose užgrobtose krikščionių šalyse, nes jie bijojo, kad vengrai gali vieningai stoti Habsburgų pusėn. Vykstant vengrų sukilimui prieš Habsburgus 1683 m. milžiniška turkų armija įsiveržė į Austriją ir apgulė Vieną. Į pagalbą atskubėjo lenkų kariuomenė, va­dovaujama karaliaus Jono III Sobieskio. Turkai prie Vienos buvo visiškai sutriuškinti.

Toliau kovoti su Turkija Habsburgai, Lenkijos-Lietuvos valstybė, Romos popiežius ir Venecija sudarė Šventąją sąjungą, prie kurios vėliau prisijungė Rusija. Imperatoriaus armija, vadovaujama įžymaus karvedžio Eugenijaus Savojiečio, pasiekė daug puikių pergalių; nugalėta Turkija 1699 m. pasirašė jai nenaudingą Karlovicų taiką. Prie Habsburgo monarchijos buvo prijungta visa Vengrija, įskaitant Transilvaniją, jos teritorija padidėjo beveik dvigubai.

Išmirus ispaniškajai Habsburgų šakai, dėl Ispanijos paveldėjimo kilo karas su Prancūzija (1701-1714 m.). Taikos sutartimi imperatorius prijungė prie savo valdų pietinius Nyderlandus, Milano kunigaikštystę ir kai kurias kitas žemes Italijoje. Habsburgų monarchijos teritorija dar labiau padidėjo, buvo susilpnintas pavojingas priešas - Prancūzija, bet iškilo varžovas pačioje Vokietijoje -Prūsijos karalystė.

Brandenburgas ir PrūsijaVokietijos rytuose dar XII a. pab. susikūrė Brandenburgo kunigaikštystė, kurią valdė Hohencolernų giminė. Išjos buvo kilęs paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas. 1525 m. jis drauge su didžiuma ordino riterių išsižadėjo katalikų tikėjimo ir, priėmęs Liuterio mokymą, pasiskelbė pasauliečiu Prūsijos kunigaikščiu. Tais pat metais Krokuvoje buvo pasirašyta sutartis tarp Lenkijos ir Prūsijos. Prūsija virto Lenkijos karaliaus lenu.

1618 m., išmirus Albrechto vyriškosios giminės palikuonims, lenas grįžo Lenkijai, tačiau jos karalius atidavė Prūsijos sostą Brandenburgo kunigaikščiui. Tad Prūsija ir Brandenburgas, skiriami lenkų žemių, atsidūrė vieno kunigaikščio valdžioje.

Tiek Brandenburgas, tiek Prūsija buvo palyginti neturtingos kunigaikštystės. Žemės čia nederlingos, daug smėlynų ir pelkių. XVII a. nemaži plotai plytėjo labai retai gyvenami. Nei Brandenburge, nei juo labiau Prūsijoje nebuvo tokių turtingų miestų, kaip kad Pietų ar Pareinės Vokietijoje ir Hanzos sąjungos šiaurėje. Hohencolernų valdos buvo vien žemės ūkio kraštai. Per Trisdešimties metų karą Brandenburgas smarkiai nukentėjo, gyventojų sumažėjo perpus, tačiau pagal Vestfalijos taiką Hohencolernai išplėtė savo valdas. Jiems atiteko rytinė Pomeranijos dalis, tai suteikė tiesioginį priėjimą prie Baltijos jūros. Valstybės galią pradėjo kurti kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas (1640-1688). Jis nuosekliai didino kariuomenę, įsitikinęs, kad tik jai padedant savo valstybę pavers galinga jėga. 1655 m. Frydrichas Vilhelmas tapo Švedijos, užpuolusios Lenkiją ir Lietuvą, sąjungininku. Jo kariuomenė, drauge su švedais, užėmė Varšuvą. Tačiau kai švedams pradėjo nesisekti, jis nuo jų atsimetė ir padėjo išvyti iš Lenkijos. Atsidėkodamas Lenkijos karalius 1657 m. panaikino Prūsijos leno statusą.

Frydricho Vilhelmo sūnui Frydrichui I iš imperatoriaus pavyko gauti karaliaus karūną. (Pagal viduramžiais įsigalėjusią tvarką kunigaikščiui pačiam skelbtis karaliumi nederėjo. Tam reikėdavo popiežiaus arba imperatoriaus sutikimo.) 1701 m. Prūsija buvo paskelbta karalyste, tai ją išskyrė iš kitų vokiečių valstybių.

XVIII a. Prūsijos vardas prigijo visoms Hohencolernų valdoms.

Prūsijos valstybės ūkis, administracija, kariuomenėKaip ir visoje Vokietijos dalyje į rytus nuo Elbės, baudžiava Brandenburge ir Prūsijoje viduramžių pabaigoje ne išnyko, bet dar labiau sustiprėjo. Bajorai dvarininkai - junkeriai plėtė palivarkus, didino lažo dienų skaičių, mažino valstiečių sklypus, iš kai kurių išvis atimdavo žemę. Praradę žemę, valstiečiai virsdavo junkerių kumečiais. Palivarkuose ir valstybės dvaruose auginami rugiai, kviečiai ir miežiai, taip pat galvijai turėjo didelę paklausą užsienio rinkoje. Per Baltijos jūros uostus jie buvo gabenami į Angliją, Olandiją, net į Viduržemio jūros šalis. XVII a. antroje pusėje, kai dėl kazokų maištų Ukrainoje ir karų su Rusija bei Švedija grūdų išvežimas iš Lenkijos-Lietuvos valstybės beveik nutrūko, žemės ūkio produktų paklausa Europos rinkose smarkiai išaugo. Tad junkeriai, plėsdami gamybą, gaudavo neblogų pajamų.

Prūsija nebuvo turtinga valstybė, tad jau Frydrichas Vilhelmas rūpinosi apmokestinti valdinius ir turėti sąžiningus mokesčių rinkėjus. Tuometinėse Europos valstybėse nemažai surinktų pinigų nepatekdavo į iždą. Frydrichui Vilhelmui pavyko išgyvendinti valdininkų piktnaudžiavimus, sukurti veiklią, daugmaž sąžiningą administraciją. Jis ir jo įpėdiniai, norėdami padidinti valstybės pajamas, tankiau apgyvendinti savo valdas, kvietėsi kolonistus iš kitų vokiečių valstybių. Persikėlėliams duodavo žemės, suteikdavo teisę nekliudomai išpažinti savo tikėjimą. Kai Prancūzijoje buvo atšauktas Nanto ediktas, persekiojami hugenotai gavo prieglobstį Prūsijoje. Hugenotai, kurių dauguma buvo miestiečiai amatininkai ir pirkliai, taip pat teisininkai, gydytojai, daug prisidėjo prie Hohencolernų valdų ūkio ir kultūros plėtotės.

Prūsijos galybę labai sustiprino karalius Frydrichas Vilhelmas I (1713-1740), pramintas karaliumi "seržantu". Jis iš pat jaunumės nekentė rūmų blizgesio ir palaido gyvenimo, taip būdingo XVIII a. Europos diduomenei. Vos įžengęs į sostą, naujasis karalius smarkiai sumažino išlaidas rūmams išlaikyti ir visiškai neskyrė lėšų kultūrai bei menui. Menininkus jis laikė veltėdžiais ir paleistuviais.Armijai išlaikyti buvo skiriama beveik 80% valstybės iždo išlaidų. Karių skaičius pasiekė 83 tūkst. Savo karine galybe Prūsija tapo ketvirtąja (po Rusijos, Prancūzijos ir Austrijos) valstybe Europoje, nors teritorijos dydžiu buvo dešimta, o gyventojų skaičiumi - trylikta. Surinkti reikiamą kiekį kareivių ne buvo paprasta. Savanorių mažai atsirasdavo, nes kariuomenėje viešpatavo griežčiausia drausmė, tarnyba buvo menkai apmokama. Karalius surado išeitį - imti rekrutus. Dešimčiai valstiečių kiemų apytikriai tekdavo vienas šaukiamasis. Tarnauti reikėdavo dvidešimt metų, tačiau dalis rekrutų buvo šaukiama tik dviejų mėnesių pratyboms.

Karininkais tapdavo junkerių sūnūs. Daugelis junkerių vaikų nuo 12 metų būdavo atskiriami nuo šeimos ir siunčiami į kadetų mokyklas, rengiančias karininkus. Tėvams nenorint atiduoti vaikų, juos paimdavo jėga. Tačiau junkeriai greitai apsiprasdavo. Karininko profesija tapo pragyvenimo šaltinis jų jaunesniesiems sūnums, kurie ne-paveldėdavo dvarų.

Prūsijoje įsigalėjo absoliutizmas, bet jis turėjo bruožų, nebūdingų kitoms Europos šalims. Ten valdovai reikalus paprastai pavesdavo tvarkyti ministrams. O Prūsijoje monarchai patys prižiūrėjo administracijos veiklą ir kariuomenę. XIX a. vokiečių istorikai ne be pagrindo teigė, kad Prūsijos valstybė yra Hohencolernų

kūrinys, ypač karaliaus Frydricho II (1740-1786).

Frydricho II vidaus ir užsienio politikaFrydrichas II jaunystėje domėjosi filosofija, istorija, muzika, menu. Švietėjų idėjos padarė įtakos Frydricho II vidaus politikai. Frydrichas II išvis nekreipė dėmesio į tikybos skirtumus. Kai popiežius panaikino Jėzuitų ordiną, Prūsijos karalius savo valstybėje suteikė jiems prieglobstį, nes vertino juos kaip gerus ir patyrusius mokytojus.

Frydricho II valdymo metais Prūsijoje buvo įvykdyta teismų reforma, uždrausti kankinimai tardant (naudojami norint priversti įtariamąjį prisipažinti nusikaltus ir išduoti bendrininkus). Karinė drausmė liko barbariškai griežta; dezertyrams būdavo nukertamos nosys ir ausys.

Karalius "filosofas", kaip dažnai vadintas Frydrichas II, rūpinosi mokslininkais ir menininkais. Jis įsteigė Berlyno karališkąją mokslų akademiją, stengėsi plėsti ir liaudies švietimą. Pagal 1763 m. išleistą įstatymą vai­kai nuo 5 iki 13 metų privalėjo lankyti mokyklą; už šios prievolės vengimą grėsė baudos. Trūkstant lėšų, mokytojų ir vadovėlių, įstatymas daug kur šalyje liko tik popieriuje. Tačiau labai reikšminga tai, kad Prūsija buvo pirmoji Europos valstybė, kurios valdžia mėgino įvesti visuotinį pradinį mokymą.

Valstiečių ir junkerių santykiai kaime beveik nepasikeitė. Karaliaus mėginimai apriboti baudžiavą nebuvo sėkmingi. Junkeriai buvo Hohencolernų atrama, ir veikti prieš juos Frydrichas II negalėjo. Jis tik palengvino valstiečių padėtį valstybės dvaruose. Gyvai domėdamasis ūkio reikalais karalius įsakė visoje valstybėje sodinti neįprastą tada augalą - bulves.

1740 m. Prūsija netikėtai užpuolė Austriją ir užėmė šiai priklausančią Sileziją. Habsburgų monarchijos teritorija buvo kelis kartus didesnė, joje gyveno daugiau žmonių, tad Frydrichui II teko pradėti vadinamąjį "žaibišką" karą (vokiškai "Blitzkrieg"). Prūsijos kariuomenė stengėsi viename ar keliuose lemiamuose mūšiuose sutriuškinti priešininką, kol šis nespėjo sutelkti visų jėgų. Karas dėl Silezijos, tiesa, truko keletą metų, bet Austrijai taip ir nepasisekė atsikovoti prarastos srities.

Vis tik ji nenorėjo su tuo susitaikyti ir užsitikrino kitų didžiųjų valstybių -Prancūzijos bei Rusijos paramą. Stengdamasis aplenkti priešus, Frydrichas II 1756 m. vėl pirmas užpuolė Austriją. Prasidėjo Septynerių metų karas, kuriame Prūsijos sąjungininkė buvo viena Anglija. Tačiau ji su Prancūzija kovėsi tik jūrose ir užjūrio kolonijose. O Prūsijai teko grumtis su trimis didžiosiomis valstybėmis, kurios gyventojų skaičiumi buvo dešimteriopai pranašesnės.Karas vyko labai permainingai. Nuo visiško sutriuškinimo Prūsiją gelbėjo gera armija, Frydricho II karvedžio gabumai, o svarbiausia - tai, kad priešininkai nebuvo vieningi, veikė kas sau. Rusų kariuomenė užėmė Rytų Prūsiją su Karaliaučiumi ir net įžengė į Berlyną, bet 1762 m. pr. Rusijos imperatorius Petras III nutraukė karą su Prūsija. Nebenorėjo kariauti ir anglams pralaimėjusi Prancūzija. Likusi viena Austrija galutinai atsisakė teisių į Sileziją. Prūsija atsilaikė prieš tris Europos galybes, jos armija buvo pripažinta geriausia.

1763 m. taika nereiškė, kad Frydrichas II atsisakė nukariavimų politikos. Ją tęsė Lenkijos-Lietuvos valstybės atžvilgiu, kuri XVIII a. išgyveno nuosmukį. Stiprėjant Rusijos galiai, atrodė, kad ji prijungs silpną kaimyne.. Tad Prūsija skubėjo tartis su Rusija. Naudodamasis ryšiais su švietėjais, Frydrichas II Europoje platino gandus apie tariamą kitatikių persekiojimą ir kraštutinį religinį nepakantumą, kuris esą viešpatauja Lenkijoje ir Lietuvoje. Prūsijos karaliaus pastangų dėka 1772 m. Peterburge buvo pasirašytas Rusijos, Prūsijos ir Austrijos trišalis susitarimas dėl Lenkijos-Lietuvos pasidalijimo. Prūsijai atiteko žemės aplink Vyslos žemupį. Jose gyveno tik truputį daugiau kaip pusė milijono žmonių, tačiau Prūsijos karalystės sritys buvo pagaliau sujungtos, o Lenkija neteko išėjimo į jūrą.

Prūsija - didžioji valstybėPasibaigus Septynerių metų karui, Prūsija buvo pripažinta didžiąja valstybe. Ilgo Frydricho II valdymo pabaigoje jos gyventojų skaičius pasiekė 5,5 mln., t.y., palyginti su 1740 m., padidėjo daugiau nei dvigubai. Tiesa, šiuo atžvilgiu ji dar toli atsiliko nuo kitų didžiųjų valstybių - Rusijos, Prancūzijos, Habsburgų monarchijos ir Anglijos. Tačiau veikli administracija, gerai tvarkomi finansai ir, svarbiausia, drausminga didžiulė kariuomenė užtikrino jai garbingą vietą tarp Europos valstybių. Kariuomenės išlaikymas daug kainuodavo, bet

ūkiui tai nebuvo nepakeliama našta. Mat Hohencolernai nedaug išleisdavo rūmų reikalams, griežtai kontroliavo ir kitas išlaidas. Prūsijoje buvo daug raštingų žmonių, didelė dalis miestiečių ir valstiečių vaikų gaudavo pradinį išsilavinimą.

Prūsija pasiliko absoliutine monarchija, valstiečiai toliau nešė baudžiavos jungą, naujų žemių grobimas buvo užsienio politikos tikslas. Per antrąjį ir trečiąjį Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimą Prūsija prisijungė didžiumą lenkų žemių su sostine Varšuva ir lietuvių Užnemunę. 1795 m. beveik 40% Prūsijos gyventojų nemokėjo vokiškai.

Klausimai ir užduotys

1.Apibūdinkite Trisdešimties metu karo pasekmes Vokietijai.2.Su kuo kariavo Habsburgų monarchija XVII a. pab.-XVIII a. pr. ir kokių laimėjimų ji pasiekė ?3.Kaip buvo sukurta Prūsijos karalystė?4.Kuo skyrėsi Prūsijos ir kitų Europos valstybių absoliutizmas?5.Apibūdinkite Frydricho II asmenį ir jo vidaus politiką.6.Kodėl Prūsija Septynerių metų kare įstengė sėkmingai kovoti su trimis didžiosiomis valstybėmis?

51. Lenkijos-Lietuvos valstybė: smukimas, reformų mėginimai

LDK valdovų rinkimas, valstybės vidaus problemosPo Liublino unijos bendra Lenkijos-Lietuvos valstybė buvo vadinama Abiejų Tautų Respublika arba Žečpospolita. Bevaikiui Žygimantui Augustui 1572 m. mirus buvo renkamas naujas valdovas. Į sostą pretendavo švedų karalius, Rusijos caras Ivanas IV, Prancūzijos karaliaus brolis Henrikas Valua. Valdovu tapo Henrikas Valua, nes jis pažadėjo lenkų ir lietuvių bajorams nesiekti paveldėti sosto, atkariauti Lietuvos ir Lenkijos seniau valdytas rusų žemes, be senato sutikimo neskelbti karo ir taikos, kas dveji metai šaukti seimą. Bajorai galėjo atsisakyti klausyti valdovo, jeigu jis nevykdytų įsipareigojimų.

Henrikas Valua valdė Lenkiją ir Lietuvą tik penkis mėnesius. 1574 m., mirus broliui, jis pabėgo į Prancūziją ir tapo jos karaliumi Henriku III.

Naujuoju valdovu buvo išrinktas Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras. LDK didikai jį pripažino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Renkami karaliai dėl valstybės valdymo su Seimu sudarydavo sutartį, vadinamą "pacta conventa". Valdovas valstybėje turėjo mažai galios. Karo ir taikos klausimus jis galėjo spręsti tik pritarus Seimui ir Senatui. Senatoriai kontroliavo valdovo veiklą. Teismas buvo nepavaldus karaliui. Karalius su senatorių žinia iki gyvos galvos galėjo skirti valstybės pareigūnus ir senatorius, seniūnus valstybės dvarams valdyti. Seimas kontroliavo užsienio politiką ir krašto finansus. Didžiausią galią valstybėje turėjo bajorai, per savo atstovus seimuose sprendę valstybės reikalus.

Bajorų laisvių pagrindą sudarė garsusis "liberum veto", visiškai įsigalėjęs Saksų dinastijos valdovų valdymo laikais. Nuo 1573 iki 1763 m. iš vykusių 137 seimų 53 išsiskirstė nepriėmę sprendimo. Tai silpnino valstybę.

LDK užsienio politika po Liublino unijosSteponas Batoras vykdė energingą užsienio politiką. Jis organizavo tris kariuomenės žygius į Livoniją ir sėkmingai užbaigė Livonijos karą. Abiejų Tautų Respublika privertė Rusiją atsisakyti Livonijos, Polocko ir Veližo. Didžioji Livonijos dalis buvo įtraukta į abiejų tautų Respublikos sudėtį. Tačiau vis labiau ir labiau šiame Baltijos regione ėmė įsigalėti Švedija. Ji valdė Taliną, Narvą ir siekė užvaldyti visą Livoniją. Po Stepono Batoro mirties karaliumi buvo išrinktas Zigmantas Vaza, Švediją valdžiusios dinastijos atstovas, Žygimanto Augusto sesers sūnus. Tačiau po kelerių metų jis tapo ir Švedijos karaliumi. Negalėdamas valdyti tuo pat metu dviejų valstybių, Zigmantas Vaza Švediją pavedė valdyti savo dėdei Karoliui IX. 1600 m. kilo Švedijos karas su Abiejų Tautų Respublika dėl Livonijos. Švedų kariuomenė įsiveržė į Livoniją. LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius prie Salaspilio (Kircholmo) 1605 m. sumušė daugiau kaip triskart gausesnę priešo kariuomenę.

Ši Chodkevičiaus pasiekta pergalė pristabdė priešo veržimąsi. 1629 m. Altmarko sutartimi Švedijai atiteko šiaurinė Livonija su užimta Ryga, o Latgala su Daugpiliu liko Respublikos valdžioje. Kuršo kunigaikštystė kaip ir anksčiau tebebuvo Lenkijos-Lietuvos vasalinėje priklausomybėje. XVII a. pr. toliau tęsėsi LDK ir Lenkijos karai su Rusija. Prie LDK prijungta Smolensko vaivadija.Derybų dėl Liublino unijos metu prisijungusi Ukrainos žemes, Lenkija vykdė religinę ir socialinę šių žemių vietinių gyventojų priespaudą. 1648 m. prasidėjo ukrainiečių kazokų sukilimas. Jam vadovavo Bogdanas Chmelnickis, kuris, norėdamas gauti karinę paramą, buvo priverstas susijungti su Rusija. 1654 m. Ukrainos etmonas B. Chmelnickis pasirašė Ukrainos ir Rusijos sujungimo aktą. Tuojau pat Rusija pradėjo karą prieš LDK. Jos kariuomenė užėmė Smolenską, Vitebską, Polocką, Vilnių. Netrukus į Lenkijos ir Lietuvos teritoriją įsiveržė Švedijos kariuomenė. Kėdainiai tapo bajorų - Švedijos šalininkų centru. Todėl neatsitiktinai šiame mieste 1655 m. spalio 20 d. buvo pasirašytas Kėdainių unijos aktas. Iš LDK jį pasirašė

Jonušas Radvila su l 134 bajorais, o iš švedų pusės - Švedijos vietininkas Rygoje

Steponas Batoras, LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1576-1586)

Jonas Karolis Chodkevičius

Magnus de la Gardis. Šia sutartimi nutraukta unija su Lenkija ir sudaryta sutartis su Švedija. Tačiau vis labiau ir labiau augo nepasitenkinimas švedų valdžia. 1656 m. prasidėjo sukilimas prieš švedus Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Švedų kariuomenė buvo priversta palikti užgrobtas žemes. 1660 m. Olyvos sutartimi Abiejų tautų Respublikai liko Kuršas ir Latgala su Daugpiliu.Sudariusi taiką su Švedija, Lenkija ir Lietuva galėjo mesti visas savo jėgas kovai prieš Rusiją. Karas su ja baigėsi 1667 m. Andrusovo kaime sudarytomis paliaubomis. Rusija atgavo Smolenską, Černigovą, Starodubą ir prisijungė visą kairiakrantę Ukrainą Kijevu dešiniajame krante. Vėliau 1686 m. su Maskva buvo sudaryta Amžinoji taika. Po Andrusovo paliaubų Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos sienos nepakito iki pirmojo padalijimo.

XVII a. pab. Baltijos jūros pakrantėje viešpatavo Švedija, tačiau prieš ją ėmė formuotis valstybių sąjunga. Jos vadovu tapo Rusijos caras Petras I. Šią sąjungą sudarė Rusija, Brandenburgas, Danija. Rusija norėjo atimti iš Švedijos užgrobtas Baltijos pakrantes. Lenkijos-Lietuvos valdovas Augustas II nutarė stoti į šią sąjungą. 1700 m. prasidėjo karas su Švedija. Karo veiksmai vyko skirtingose vietose - Danijoje, prie Rygos ir Narvos. Švedai laimėjo visas pirmąsias kovas. Švedijos karalius Karolis XII sumušė Petro I kariuomenę prie Narvos, o vėliau Augusto II kariuomenę prie Rygos. Tuomet švedai užėmė dalį Lietuvos ir žygiavo į Lenkiją, norėdami priversti Augustą II atsisakyti sosto. Jiems tai pavyko. Karaliumi tapo jų statytinis Stanislovas Leščinskis.

1709 m. mūšyje švedai prie Poltavos (Ukraina) buvo sumušti. Po Poltavos mūšio karo veiksmai vėl persikėlė į Livoniją bei Baltijos jūrą ir tęsėsi iki 1721 m., kada buvo sudaryta Ništato taika. Estija ir dalis Latvijos su Baltijos uostais Talinu ir Ryga, o taip pat dalis Karelijos atiteko Rusijai. Po šio karo Baltijos regione ėmė vyrauti Rusija.

XVII-XVII .a. karai, vykę beveik be pertraukų, Lietuvai padarė didelių nuostolių - ištuštėjo iždas, LDK kelis kartus buvo užėmusios Rusijos, Švedijos kariuomenės. Jos siaubė kaimus ir miestus. Gyventojus plėšė ne tik svetima, bet ir sava kariuomenė, nemažai jų žuvo nuo kareivių rankų, bet dar daugiau -nuo bado bei maro.

Anarchija ir smukimas

Švedijai pralaimėjus Šiaurės kare, į Lenkijos ir Lietuvos valstybės sostą grįžo Augustas II. Jis pabandė sustiprinti savo valdžią, bet tam pasipriešino bajorija. Augustas II turėjo sutikti, kad nesutarimus sureguliuoti padėtų Petras I. Konfliktas baigėsi susitarimu, 1717 m. patvirtintu Nebyliajame seime, nes jame bajorijos atstovai tylėjo, negalėdami pasipriešinti Rusijos atstovo diktatui. Rusų kariuomenė buvo apsupusi seimo pastatą. Bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Valdovas nebegalėjo pradėti karo be Seimo sutikimo. Nebylusis seimas apribojo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės skaičių. Lenkija tegalėjo turėti tik 18 tūkst, o LDK - 6 200 karių. Šis seimas pademonstravo, jog Rusija visą Lenkijos-Lietuvos valstybę ima į savo protektoratą ir bando reguliuoti jos vidaus gyvenimą. Pirmieji reformų mėginimaiPo Augusto II mirties 1733 m. prasidėjo kova dėl karaliaus valdžios. Į sostą pretendavo Stanislovas Leščinskis bei Augusto II sūnus Augustas III, kurį parėmė Rusija. Po įvairių peripetijų, padedant Rusijos kariuomenei, valdovu buvo išrinktas Augustas III.

Jo valdymo metais šalies politiniame gyvenime susidarė dvi galingos politinės grupuotės. Vadinamai Respublikonų grupuotei Lenkijoje vadovavo Potoc-kių giminė, o Lietuvoje jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Jie propagavo bajorų laisves ir teises, "liberum veto" teisę ir priešinosi valstybės reformoms.

Antrosios didikų politinės grupuotės - "Familijos" vadais buvo Čartoriskiai. Ši grupuotė siūlė didinti kariuomenės skaičių, reformuoti seimą ir seimelius, panaikinti "liberum veto". Šių grupuočių kova žlugdė valstybę.

Po Augusto III mirties, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

1764-1766 m. Stanislovo Augusto palaikoma Čartoriskių grupuotė ėmė vykdyti reformas. Buvo panaikinta "liberum veto" teisė seime sprendžiant ūkinius klausimus, panaikinta seimo atstovų priesaika seimelių instrukcijoms, nustatyta seimo tvarka, padidinta kariuomenė. Reformos turėjo sustiprinti valstybę. Rusija ir

(XVII a. vid.-XVIII a. pab.)

Prūsija tuo buvo labai nepatenkintos. Rusija per savo pasiuntinį N. Repniną 1767 m. suorganizavo bajorų konfederacijas, kurios susibūrė Radome. Prie jos prisijungė ir LDK konfederatai bei pats karalius. 1767-1768 m. Varšuvoje vyko konfederacinis seimas. Seimas priėmė nutarimus, kurie panaikino pradėtas vykdyti reformas, pripažino Rusijos imperatorę Jekateriną II Abiejų Tautų Respublikos politinės santvarkos saugotoja.

Didikai, nepatenkinti Rusijos įtaka Lenkijos-Lietuvos valstybei, 1768 m. suorganizavo konfederaciją Baro mieste. Ji siekė ginti valstybės savarankiškumą ir ją stiprinti reformomis. Tačiau Stanislovo Augusto Poniatovskio pakviesta Rusijos kariuomenė Baro konfederatus sumušė.

1772 m. Prūsijos karalius Frydrichas II Rusijos valdovei Jekaterinai II pasiūlė pasidalyti Lenkijos-Lietuvos valstybę. Į dalybas buvo įtraukta ir Austrija. 1772 m. rugpjūčio 5 d. Peterburge buvo pasirašyta trišalė - Austrijos, Prūsijos ir Rusijos konvencija, įteisinusi pirmąjį Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimą. Valstybės pakraščius prisijungė trys kaimyninės valstybės.

Klausimai ir užduotys

1. Kodėl Lenkijos-Lietuvos valdovų valdžia buvo silpna?2.Palyginkite Lenkijos-Lietuvos ir kaimyninių šalių valdovų valdžią.3.Išvardykite svarbiausias Lietuvos užsienio politikos problemasXVI a. pab.-XVII a.4.Išvardykite svarbiausias Lenkijos-Lietuvos valstybės XVIII a. vidaus problemas.5.Kodėl XVIII a. Lenkijos-Lietuvos valstybėje nepavyko įgyvendinti reformų?

52. Šiaurės Amerikos kolonizacija ir JAV susikūrimas

Kolonizacijos pradžiaNeaprėpiami Šiaurės Amerikos plotai buvo labai retai gyvenami indėnų. Pirmosios europiečių kolonijos jos rytinėje pakrantėje atsirado XVII a. pr. 1607 m. anglai įkūrė Virdžinijos koloniją. Jos plantacijose buvo auginamas tabakas, kurį parduodavo Europoje. Plantacijose dirbdavo vadinamieji "sutartiniai tarnai", o vėliau iš Afrikos atvežami vergai negrai. "Sutartiniais tarnais" būdavo vargingi išeiviai iš Anglijos, neturintys lėšų susimokėti už plaukimą per Atlantą. Kelionę apmokėdavo plantatoriai. Pasibaigus sutarties laikui, šie tarnai tapdavo laisvi. O negrai ir jų palikuonys likdavo vergais visam laikui.

Šiaurinėje Atlanto pakrantės dalyje, vėliau pavadintoje Naująja Anglija, klimatas buvo vėsus, dirvos mažai derlingos. Tačiau tai nebaugino anglų puritonų, kuriuos tėvynėje persekiojo karaliaus valdžia ir Anglikonų bažnyčia. 1620 m. vėlų rudenį prie Naujosios Anglijos krantų laivu "Maiflauer" atplaukę puritonai įkūrė pirmąją savo koloniją. Puritonai laikė save Dievo išrinktaisiais ir ieškojo žemės, kur galėtų laisvai išpažinti savo tikėjimą.

Po "Maiflauer" į Ameriką plaukė kiti laivai su puritonais. 1630 m. jie įkūrė Bostono miestą, Masačiūsetso kolonijos sostinę. Naujosios Anglijos kolonistai

sėjo javus, augino gyvulius, vertėsi žvejyba ir banginių medžiokle. Todėl jiems vergų darbo beveik nereikėjo. Tačiau kolonistai atiminėjo iš indėnų žemę, siundė vienas gentis prieš kitas, o kartais ir tiesiogiai naikindavo vietinius gyventojus "raudonodžius".

Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje kūrėsi ne tik anglai. XVII a. pr. olandai įsteigė Naujųjų Nyderlandų koloniją, o švedai - Naujosios Švedijos. Greitai olandai išvijo švedus, o 1664 m. Naujuosius Nyderlandus užėmė anglai. Olandų Naujojo Amsterdamo miestas buvo pavadintas Niujorku. Pavojingesni nei olandai anglams buvo prancūzai. 1608 m. jie iš Didžiųjų ežerų ištekančios Šv. Lauryno upės žiotyse pastatė Kvebeko fortą, kuris buvo Kanados kolonijos pradžia. Ilgą laiką apaugusi gūdžiais miškais Kanada traukė vien kailių pirklius, medžiotojus ir žvejus. XVII a. antroje pusėje karaliaus Liudviko XIV įsakymu į Kanadą buvo perkelti 4 tūkst. prancūzų valstiečių. Prancūzų keliautojai pasiekė Misisipės upę ir, plaukiodami ja, atrado Meksikos įlanką. Teritorija abiejose Misisipės pakrantėse buvo paskelbta Prancūzijos karaliaus valda ir jo garbei pavadinta Luiziana. Joje kolonistų buvo dar mažiau negu Kanadoje. Jie telkėsi pačiose Misisipės žiotyse aplink Naujojo Orleano uostą. Prancūzai geriau negu anglai sutarė su indėnais. Prancūzų kolonistų buvo mažai ir žemių iš indėnų jie beveik negrobė.

Anglų kolonijų valdymas ir ūkisPersikėlėliai iš Anglijos Atlanto vandenyno pakrantėje įsteigė iš viso 13 kolonijų. Kiekvienai iš kolonijų Anglijos karalius skirdavo gubernatorius. Tačiau kolonijos turėjo plačią savivaldą, pasiturintys jų gyventojai vyrai rinkdavo atstovaujamuosius susirinkimus. Gubernatoriai valdė remdamiesi kolonijų konstitucijomis (chartijomis), ir reikėjo, kad jų sprendimams pritartų atstovaujamieji susirinkimai.

1760 m. trylikoje Atlanto pakrantės kolonijų gyveno jau 1,6 mln. žmonių, kurių penktadalis buvo negrai. Kolonistų sparčiai daugėjo dėl imigracijos. XVII a. į kolonijas kėlėsi beveik vieni anglai, o XVIII a. vis daugiau atvykdavo airių, škotų ir vokiečių.

Plėtojosi kolonijų ūkis, augo miestai: Bostonas, Niujorkas, Filadelfija. Kolonijose vyravo žemdirbystė, bet Naujojoje Anglijoje plėtojosi laivininkystė, prekyba su užjūrių šalimis ir pramonė. Čia buvo statomi greitaeigiai buriniai laivai, lydomas ketus, gaminami stiklo ir geležies dirbiniai, iš cukranendrių melasos verdamas romas. Šiaurinės kolonijos išveždavo geležį, romą, o jose pastatyti laivai sudarė trečdalį Anglijos jūrų laivyno. Naujosios Anglijos pirkliai plaukdavo į Karibų jūros salas ir Afriką, vertėsi vergų prekyba.

Šiaurinių kolonijų žemėse vyravo vidutinio dydžio ūkiai - fermos. Daugelis fermerių nuomodavo sklypus iš

stambių žemvaldžių, kuriems žemę dovanodavo Anglijos karalius. Nuomos mokestis nebuvo didelis. Žemyno gilumoje plytėjo nedirbamos žemės, į kurias fermeriai galėjo išsikelti.

Pietinėse kolonijose pramonė ir laivininkystė beveik nesiplėtojo. Nors ir jose buvo fermų, tačiau vyravo plantacijos. Jų savininkai turėjo po keliolika, keliasdešimt, o kartais ir po šimtą vergų negrų, augino tabaką, indigą, ryžius ir medvilnę. Šie augalai greitai nualindavo dirvą, ir vergvaldžiams tekdavo kurti naujas plan­tacijas. Todėl jie slinko į vakarus ir stūmė iš gimtųjų vietų indėnus.

Toli gražu ne visi baltieji Šiaurės Amerikos gyventojai buvo turtingi, bet ten nebuvo tokio skurdo kaip Europoje. Čia niekas nemirdavo badu, dauguma baltųjų kolonistų gyveno geriau negu bet kurios kitos pasaulio šalies žmonės. Kolonistai, ypač Naujojoje Anglijoje, buvo raštingi. Čia įsikūrė ir aukštųjų mokyklų - koledžų. XVIII a. vid. kolonijose veikė daug bibliotekų, buvo leidžiami laikraščiai.Anglijos ir Prancūzijos kova Šiaurės AmerikojeAnglų ir prancūzų kolonijos Šiaurės Amerikoje tapo nuolatinių ginčų ir karų tarp šių dviejų Europos valstybių priežastimi. Mat prancūzų Luiziana trukdė anglų kolonistams keltis toliau į vakarus, užimti naujų labai retai indėnų gyvenamų derlingų žemių. Anglijos kolonijos buvo tarsi prispaustos prie Atlanto vandenyno Prancūzijos valdų - Luizianos ir Kanados.

Lemiama kova dėl viešpatavimo Šiaurės Amerikoje įsiliepsnojo Septynerių metų kare. Nors prancūzus rėmė dauguma indėnų, tačiau kareivių jie turėjo kelis kartus mažiau nei anglai. Kanadoje ir Luizianoje negyveno nė 100 tūkst. baltųjų, o anglų kolonijose - daugiau kaip milijonas. Ši persvara, kaip ir didesnis Anglijos valdžios rūpestis savo valdų plėtimu, ir nulėmė Anglijos pergalę. Jai atiteko Kanada (ji tada nesiekė Ramiojo vandenyno, o apėmė tik šv. Lauryno upės slėnį ir Didžiųjų ežerų šiaurines pakrantes) ir Luiziana iki Misisipės upės. Prancūzai buvo išstumti iš Šiaurės Amerikos žemyno.

Nepriklausomybės karo priežastys ir JAV paskelbimasPasibaigus Septynerių metų karui, 13 kolonijų gyventojai tikėjosi, kad jiems nebebus kliūčių keltis į prijungtas žemes. Tačiau Anglijos vyriausybė siekė apriboti kolonijų savivaldą, gauti iš jų daugiau pajamų. Karaliaus Jurgio III įsaku kolonistams buvo uždrausta be leidimo užimti žemes už Apalačių kalnų. Anglijos parlamentas išleido žyminės rinkliavos įstatymą, įvedė kolonijų pramonės ir prekybos apribojimus. Pasipiktinę kolonistai atsisakė mokėti žyminę rinkliavą, ir valdžiai teko ją atšaukti. Užtat parlamentas nustatė didelius muitus įveža­moms iš Anglijos prekėms. Tada prasidėjo tų prekių boikotas - kolonijų gyventojai atsisakė jas pirkti.

Įžymūs kolonijų žmonės, kaip mokslininkas ir rašytojas Benjaminas Franklinas, įrodinėjo, kad Anglijos parlamentas negalįs nustatyti mokesčių ir muitų jų gyventojams, kurie neturi savo atstovų tame parlamente. Jeigu jiems nepripažįstamos lygios teisės, tai lieka viena išeitis - atsiskirti nuo Anglijos.

Įtampa didėjo ir 1775 m. Masačiūsetse prasidėjo karo veiksmai, kurie persimetė ir į kitas kolonijas. Kolonijų atstovų kongresas, susirinkęs Filadelfijoje, nutarė iš savanorių sudaryti bendrą armiją. Jos vadu paskyrė Virdžinijos plantatorių Džordžą Vašingtoną, įgijusį patirtį kovose su indėnais ir prancūzais.

1776 m. liepos 4 d. Filadelfijos kongresas priėmė "Nepriklausomybės deklaraciją", kuri skelbė apie 13 kolonijų atsiskyrimą nuo Anglijos ir savarankiškos valstybės sukūrimą. Deklaraciją parengė įžymus mąstytojas ir politinis veikėjas, Virdžinijos plantatorius Tomas Džefersonas. Deklaracija nustatė naujos valstybės - demokratinės respublikos santvarkos pagrindus. "Nepriklausomybės deklaracijos" mintys nebuvo T. Džefersono atradimas. Jis tik apibendrino tai, ką skelbė XVIII a. švietėjai, kai kurie XVII a. puritonų pamokslinin­kai ir leveleriai. Tačiau iš deklaracijos, daugumai pietinių kolonijų atstovų reikalaujant, teko išmesti pastraipą, smerkiančią negrų vergiją. Mat vergijos panaikinimas galėjo visiškai nuskurdinti plantatorius.

Nepriklausomybės karo eiga ir pasekmėsAnglija į Ameriką atgabeno naujų kariuomenės dalinių, sutelkė prie jos krantų beveik pusę savo galingiausio pasaulyje karinio jūrų laivyno. Savų kareivių neužteko, buvo pasamdyta keliasdešimt tūkstančių vokiečių. Nuo metropolijos nenorėjo atsiskirti ir dalis kolonistų, gavusių už tai lojalistų vardą.

Pirmaisiais karo metais amerikiečių armija buvo nedrausminga, prastai apginkluota bei prastai išmokyta. Dauguma jos karininkų neišmanė karybos, ir mokytis jiems teko mūšiuose. Amerikiečiai didelių nuostolių patirdavo turėdami keleriopą persvarą, jie bėgdavo iš kautynių lauko. Visišku pralaimėjimu baigėsi žygis į Kanadą. Prancūzų kolonistai, kuriems Anglijos valdžia pripažino tam tikrą savivaldą ir teisę išpažinti katalikybę, nepalaikė įsiveržėlių, žadančių juos išvaduoti. Vienu metu anglams pavyko užimti net JAV sostinę Filadelfiją.

Vašingtonui pavyko pamažu sudrausminti ir išmokyti kariuomenę. Amerikiečiai sugebėjo pasinaudoti nesantaika tarp Anglijos ir jos varžovių - Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos, kurios rėmė sukilusias kolonijas. Ypač svarbi buvo Prancūzijos parama: pinigai, ginklai ir karo patarėjai. Galop Prancūzija su JAV pasirašė sąjungos sutartį ir pasiuntė joms į pagalbą sausumos kariuomenę bei laivyną. Amerikiečių kovai pritarė Europos šviesuomenė. Nemažai pažangių žmonių nuvyko į Ameriką ir kovėsi Vašingtono kariuomenėje. Tarp jų buvo būsimasis 1794 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje vyriausiasis vadas Tadas Kosciuška.

Karas anapus vandenyno kėlė nepasitenkinimą ir pačioje Anglijoje. Karalius ir vyriausybė buvo kaltinami, kad, nedarydami nuolaidų kolonijoms, sukėlė karą ir nepajėgė jo laimėti. Kai 1781 m. amerikiečių ir prancūzų kariuomenė prie Jorktauno (Virdžinijoje) privertė pasiduoti dideles anglų pajėgas, Londonas suprato, kad susigrąžinti kolonijų nepavyks. Prasidėjo derybos, kurios baigėsi taikos sutartimi 1783 m. Anglija pripažino JAV nepriklausomybę, vakarinė naujosios respublikos siena ėjo Misisipės upe, Meksikos įlankos pakrantės buvo atiduotos Ispanijai, o Kanada liko anglų valdžioje. Ten įsikūrė lojalistai, kurių žemes ir turtą konfiskavo JAV valdžia. Nepriklausomybės karas kartu buvo ir revoliucija. Ji panaikino karaliaus valdžią, feodalizmo užuomazgas, atneštas iš metropolijos. Šiaurinėse valstijose buvo uždrausta vergija.

Tomas Džefersonas, JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius

"Bostono arbatėlė ". Kolonistai, persirengę indėnais, išbėrė arbatą į vandenyną. Taip buvo protestuojama prieš per didelius Anglijos nustatytus muitų mokesčius. Po šių įvykių prasidėjo karo veiksmai tarp Anglijos ir jos kolonijų Amerikoje

1787 m. buvo priimta JAV konstitucija, kuri galioja ir dabar. Respublikos vykdomoji valdžia priklausė gyventojų ketveriems metams renkamam prezidentui, o įstatymų leidžiamoji - kongresui, kurį sudarė dveji rūmai: aukštieji -Senatas - ir žemieji - Atstovų rūmai. Atstovų rūmų deputatai buvo renkami pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių, o į Senatą kiekviena valstija siųsdavo po du atstovus. Valstijose buvo savi įstatymų leidžiamieji susirinkimai. Rinkimų teisę iš pradžių turėjo tik suaugę baltieji vyrai - kokio nors turto savininkai. 1791 m. konstituciją papildė vadinamasis "Teisių bilis". Juo piliečiams buvo suteikta žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės laisvė. Konstitucija ir "Teisių bilis" JAV įtvirtino demokratinę santvarką, tačiau joje buvo du labai neigiami dalykai - negrų vergija ir indėnų engimas bei naikinimas.

Klausimai ir užduotys

1.Kas būdinga anglų kolonijų kūrimuisi Šiaurės Amerikoje?2.Kuo skyrėsi šiaurinių ir pietinių anglų kolonijų ūkio raida?3.Nurodykite priežastis, nulėmusias Anglijos pergalę su Prancūzija, varžantis dėl vyravimo Siaurės Amerikoje.4.Paaiškinkite anglų kolonijų nepriklausomybės karo priežastis.5.Kuo Europos valstybės prisidėjo prie JA V pergalės kare?6.Apibūdinkite svarbiausias karo pasekmes.

53. Europiečių skverbimasis į kitus žemynus XVI-XVIII a.

Geografijos atradimų tąsa ir reikšmė pasaulio pažinimuiDidieji geografijos atradimai nesibaigė Magelano kelione aplink pasaulį ir ispanų konkistadorų nukariavimais Amerikoje. Olandų, anglų, portugalų, ispanų, prancūzų jūrininkai Indijos ir Ramiajame vandenyne atrado daugelį salų, nemažai jūrų ir įlankų. 1542 m. portugalų laivai pasiekė Japoniją, 1577-1580 m. anglų jūrininko ir pirato Frensio Dreiko ekspedicija antrąkart apiplaukė Žemės rutulį. Dreikas, kaip ir Magelanas, iš Atlanto į Ramųjį vandenyną pateko per labai siaurą ir pavojingą laivams Magelano sąsiaurį. Tik XVII a. pradžioje olandų jūrininkai pasiekė Ugnies žemės ir viso Pietų Amerikos žemyno piečiausią kyšulį - Horno ragą. Nuo tada laivai tarp abiejų vandenynų plaukiodavo šiuo keliu. XVII a. vid. olandai taip pat atrado salas, pavadintas Naująja Zelandija, Tasmanijos salą ir pasiekė Australijos pakrantes. Tačiau europiečiai neskubėjo keltis į tolimas ir, kaip tada atrodė, neturtingas teritorijas, kurių negausūs, pirmykščiai gyventojai neturėjo nei aukso, nei miestų, nei valstybių. Juk daug arčiau, už Atlanto

vandenyno, plytėjo Amerika, paprasčiau pasiekiamos buvo ir didžiosios Rytų šalys - Indija, Malajų salynas, Pasaulio vaizdas Europos geografu akimis, 1583 m.

Kinija. Beveik nesidomėjo europiečiai ir Afrikos žemynu, pasitenkindami jo Atlanto ir Indijos vandenynų pakrančių tyrinėjimais, atramos punktų (faktorijų) kūrimu ir vergų prekyba.Ne visos kelionės buvo vykdomos dėl turto ir pelningos prekybos. Tiesa, pasaulio pažinimo ir prekybos tikslai dažnai būdavo glaudžiai susiję. Pavyzdys - šiaurinio kelio į Indiją ieškojimas XVI a. antroje pusėje. Anglai ir olandai vylėsi patekti į Rytus plaukdami palei šiaurinį Azijos pakraštį, trumpesniu keliu ir išvengdami susidūrimų su portugalais. Olandai pasiekė Naujosios žemės salas, vieno jų keliautojo vardu pavadinta Barenco jūra, anglai Dvinos upės žiotyse užmezgė prekybą su Rusija. Tačiau greitai teko įsitikinti, jog dėl ledų plaukioti palei šiaurinius Azijos krantus neįmanoma.

Daugelio šalių jūrininkai mėgino atrasti vadinamą Pietų žemyną, kurį esant tikėjo tuometiniai geografai. Jie įrodinėjo, kad sausuma abiejuose Žemės pusrutuliuose pasiskirsčiusi vienodai ir Šiaurės pusrutulio sausumą turi atsverti didžiulis žemynas pietuose. Ugnies žemė, Australija, Naujoji Zelandija buvo laikomos salomis ir pusiasaliais, priklausančiais tariamajam žemynui, kuris esą turįs daug gamtos turtų ir gyventojų. Vienas XVIII a. anglų geografas "apskaičiavo", jog Pietų žemyne gyvena 50 mln. žmonių. Tiktai įžymus anglų jūrų keliautojas Džeimsas Kukas išsklaidė iliuzijas apie Pietų žemyną. 1772-1775 m. kelionėje aplink Žeme, Kuko laivai perkirto pietų poliarinį ratą, bet plaukiodami sutikdavo tik plūduriuojančius ledkalnius. Tai rodė, kad sausuma gali būti tik prie pietų poliaus, kur dėl šalčių ir ledynų nėra nei augmenijos, nei žmonių.

Kukas taip pat bandė surasti kelią iš Ramiojo į Atlanto vandenyną palei Šiaurės Amerikos krantus, bet susidūrus su ledkalniais sumanymo teko atsisakyti. Kita Kuko ekspedicija tyrinėjo Australijos ir Naujosios Zelandijos pakrantes, atrado Havajų salyną. Vienoje iš jo salų didysis keliautojas, atsitiktinai susidūręs su vietiniais gyventojais, 1779 m. žuvo. Kuko ir kitos XVIII a. anglų ir prancūzų ekspedicijos buvo mokslinio pobūdžio, jose dalyvaudavo astronomai, botanikai ir kitų gamtos mokslų žinovai. Tuo jos esmingai skyrėsi nuo Kolumbo, Magelano ir kitų XVI-XVII a. kelionių. XVIII a. pab. europiečiai gana tiksliai įsivaizdavo Žemės rutulį. Visiškai ar beveik neištirtomis liko poliarinės sritys, Centrinė Azija ir didesnė dalis Afrikos.

Kolonijos Centrinėje ir Pietų Amerikoje

Jau XVI a. ispanų valdžion pateko Centrinė Amerika ir didesnė Pietų Amerikos dalis. Tik Ramiojo vandenyno pakrantėje, Čilės pietuose jiems narsiai priešinosi karingųjų araukanų gentys, kurių ispanams taip ir nepavyko nukariauti. Rytinėje Pietų Amerikos dalyje, Atlanto pakrantėje, Brazilijoje palaipsniui įsitvirtino portugalai. Antilų salos (vadinamoji Vest Indija) buvo pirmiausia užgrobtos ispanų, kurie čia labai greitai išnaikino indėnus. XVII a. vid. Jamaiką iš ispanų atėmė anglai, o Haitį ir keletą mažesnių salų - prancūzai. Kaip tik anglai ir prancūzai Vest Indijoje išplėtė plantacijų ūkį, kuriame dirbo negrai - vergai. Tuo tarpu Pietų Amerikos žemyne anglai, prancūzai ir olandai įsitvirtino tik Gvianos pakrantėje prie Atlanto.

Milžiniškos Ispanijos kolonijos buvo suskirstytos į vicekaralystes, kuriose aukščiausią valdžią turėjo vicekaraliai, skiriami iš ispanų didikų. XVIII a. pab. buvo keturios vicekaralystes: Naujoji Ispanija (Meksika), Peru, Naujoji Granada (dabartinės Kolumbijos bei Venesuelos žemės), Rio de la Plata (dabartinė Argentina, Paragvajus ir Urugvajus). Jose tada gyveno tik apie 17 mln. žmonių. Iš maždaug 3,2 mln. baltųjų 1/20 sudarė gimusieji pačioje Ispanijoje, bet jie užimdavo aukščiausias pareigas administracijoje, kariuomenėje. Baltieji, gimę kolonijose, - kreolai, buvo laikomi "pusiau baltaisiais". Iš Ispanijos emigruodavo nedaug žmonių. Už vandenyno leisdavosi daugiausia vieni vyrai. Kolonijose jie vesdavo vietines indėnes arba negres. Europiečių keliautojai stebėjosi, kad daugelis kreolų turi tamsoką odą ir storas lūpas. Nesantuokiniai baltųjų ir vietinių moterų vaikai nebuvo laikomi kreolais.

Baltųjų ir indėnų palikuonis vadindavo metisais, o baltųjų ir negrų - mulatais. Ir vieni, ir kiti, buvo laikomi žemesnės kilmės už kreolus, bet aukštesnės už indėnus bei negrus. Negrai daugiausia gyveno tik Vest Indijoje ir Karibų jūros pakrantėse, o indėnai sudarė didžiąją ispanų kolonijų gyventojų dalį. Gausiausiai jų gyveno Meksikoje ir Peru, kur kentė sunkų jungą. Ispanijos karaliai draudė indėnus versti vergais, tačiau jie vis tiek buvo labai žiauriai išnaudojami. Indėnus prievarta siųsdavo dirbti į sidabro kasyklas kalnuose, kur jie mirdavo nuo nepakeliamo darbo ir ligų. Indėnų žemdirbiai, gyvenę bendruomenėmis, privalėjo mokėti didelius mokesčius, atlikti visokias prievoles. Ten, kur bendruomenės buvo sugriautos, indėnams tekdavo nuomoti sklypus iš dvarinin­kų - kreolų. Šių nuomininkų padėtis priminė Europos baudžiauninkų, tačiau dvarininkų savivaliavimas kolonijose buvo kur kas baisesnis.

Indėnai beveik neturėjo galimybių išsimokslinti, jų kalbomis nebuvo nei mokyklų, nei knygų. Katalikų bažnyčia gindavo indėnus nuo žemvaldžių ir kolonijinės valdžios žiaurumų. Indėnų maištus ir sukilimus ispanų valdžia nesunkiai nuslopindavo. Kreolus metropolija gynė ir nuo engiamųjų tamsiaodžių maištų, ir nuo Olandijos, Anglijos, Prancūzijos bandymų užgrobti naujas valdas Pietų bei Centrinėje Amerikoje. Ispanija savo kolonijas nuo kitų valstybių kėsinimosi sugebėdavo apsaugoti ne tiek ginkluota jėga, kiek diplomatija, pasi­naudodama varžovų nesutarimais.

Brazilija buvo labai retai apgyvendinta indėnų genčių, tad portugalų plantacijose ir kasyklose dirbo beveik vieni vergai negrai. XVIII a. Brazilijoje daugiau negu bet kurioje kitoje šalyje buvo išgaunama aukso ir

deimantų. Reikėjo dar daugiau vergų, kuriuos gabendavo iš Afrikos.

Prekyba vergais

Afrikos žemyne, į pietus nuo Sacharos dykumos, gyveno juodosios rasės žmonės - negrai. Jų gentys kalbėjo skirtingomis kalbomis, buvo nevienodai išsivysčiusios. Atogrąžų miškuose ir savanose daugelis genčių vertėsi medžiokle ir vaisių rinkimu, neturėjo valstybingumo pradmenų. Tačiau Nigerio upės basei ne, Gvinėjos įlankos, Angolos bei Rytų Afrikos pakrantėse susikūrė genčių sąjungos, panašios į ankstyvojo feodalizmo valstybes. Jos statė miestus, turėjo kariuomenę, bet buvo atsilikusios nuo Europos. Kai XV a. portugalai pasiekė "juodosios "Afrikos krantus, jie pradėjo versti negrus vergais ir jais prekiauti. Iš pradžių vergus gabeno į Europą, kur jie dirbdavo tarnais. Tačiau ši prekyba nebuvo didelė. Pirma, tarnų nedaug reikėjo. Antra, daugelyje Europos šalių vergija buvo draudžiama. Vienas Prancūzijos statuto straipsnis skelbė: "Karalystėje visi žmonės yra laisvi. Kai tik vergas peržengia mūsų sienas ir apsikrikštija, tampa laisvas". Atradus Ameriką, vergų prekyba išsiplėtė. Vergai pasidarė svarbiausia darbo jėga cukrašvendrių, tabako, kavos, kakavos plantacijose.

Iki Amerikos atradimo vergų pirkliai į Europą atvežė keliasdešimt tūkstančių negrų. O nuo XVI a. pr. iki XIX a. vid. buvo išvežta apie 20 milijonų negrų. Didelė jų dalis kelionėje žuvo. Prekyba vergais iki šiol tebėra juodžiausia dėmė Vakarų Europos istorijoje. Vergai buvo pati pelningiausia "prekė", išvežama iš Afrikos.

Prekyba vergais vertėsi ne tik europiečiai. Savo valdinius ir karo belaisvius parduodavo negrų karaliukai ir genčių vadai. Nusikalstama prekyba skatino Afrikoje karus, ardė ir taip nestiprias negrų valstybes. Prekyba vergais labiausiai alino išsivysčiusias gentis, nes labiau atsilikusių, gyvenusių žemyno gilumoje vergų pirkiai dažniausiai nepasiekdavo.

Prekyba vergais nuo XVIII a. pr. pirmavo anglai. Tačiau prieš ją pakilo visuomenė. Pačioje XIX a. pr. Didžiosios Britanijos parlamentas paskelbė prekybą vergais neteisėta. Anglų karo laivai Atlanto vandenyne persekiojo vergų pirklius. Sulaikytųjų laivų kapitonai būdavo pakariami, o jūreiviai siunčiami į katorgą.. Netrukus ir kitos Vakarų Europos šalys bei JAV prekybą vergais paskelbė neteisėta. Tačiau kontrabandininkai ja užsiėmė dar keletą dešimtmečių.

Europiečiai Rytų šalysePirmieji Indijos pakrantes, jau XV a. pab., pasiekė portugalai. Jie nepajėgė nukariauti didelių žemės plotų, tad įkūrė tik atramos punktus Indijoje, Ceilono saloje, Malajų salyne ir pietinėje Kinijos pakrantėje (Makao miestą). Svarbiau siu portugalų atramos punktu tapo Gao miestas Indijoje, Arabijos juros pakrantėje. Iš Rytų šalių portugalai išveždavo auksą, dramblio kaulą, indigą, ryžius, cukrų, medvilnės audinius, arbatlapius. Ypač daug buvo išvežama prieskonių, už kuriuos pirkliai gaudavo didžiules pajamas. Pavyzdžiui, centnerį pipirų, kuris Indijoje kainavo 3 dukatus, Lisabonoje parduodavo už 40 dukatų.

XVI a. antroje pusėje portugalus ir ispanus ėmė lenkti olandai. Jų laivai plaukė į Indiją, prekiavo ir piratavo. Olandai Ceilono saloje ir Malajų salyne kūrė atramos punktus ir kolonijas, išstumdami portugalus. Į Rytus ėmė veržtis ir anglai, kurie XVII a. pr. jau pasiekė Indiją ir Malajų salyną. Prancūzija pradėjo skverbtis į Rytus vėliau už kitas Vakarų Europos valstybes, bet XVII a. vid. ji jau turėjo atramos punktus Madagaskaro saloje ir Indijoje.

Su Rytais daugiausia prekiavo galingi pirklių susivienijimai - anglų, olandų ir prancūzų Ost Indijos kompanijos. Valstybės joms suteikdavo išskirtines teises ne tik prekiauti, bet ir statyti tvirtoves, turėti ne tik prekybos, bet ir karinį laivyną, taip pat samdomąją sausumos kariuomenę. Kompanijos kariavo ir tarpusavyje. Po smarkių kovų olandai išstūmė anglų Ost Indijos kompaniją iš Malajų salyno (Indonezijos). Anglų kompanijai teko varžytis su prancūzų Ost Indijos kompanija Indijoje. XVIII a. anglai ir prancūzai net kelis kartus kariavo dėl viešpatavimo šioje šalyje. Karų pasekmė: prancūzai buvo išstumti iš Indijos.

Ost Indijos kompanijos prekes įsigydavo Rytų šalyse žemomis kainomis, o parduodavo Europoje aukštomis. Nemažai lėšų kompanijos surinkdavo iš karo grobio, nukariautų žemių gyventojų mokamų mokesčių bei įvairių rinkliavų. Už tas lėšas dažnai būdavo perkamos prekės. Tuo tarpu pramonės gaminių iš Europos į Rytus ligi XIX a. pr. veždavo nedaug. Pavyzdžiui, XVIII a. vid. anglai tik penktadalį perkamų Rytuose prekių apmokėdavo savo pramonės gaminiais, o kitą, didžiąją, dalį - auksu bei sidabru.

Į tolimas užjūrių šalis skelbti Kristaus mokymo vykdavo ir katalikų dvasininkai. Ypatingai daug nuveikė jėzuitas, Ispanijos baskas Pranciškus Ksavjė. Jis XVI a. vid. apkrikštijo dešimtis tūkstančių Indijos, Malajų salyno ir Japonijos gyventojų. Vėliau jėzuitai prasiskverbė į Kiniją, jie tapo pirmaisiais europiečiais - šios milžiniškos šalies tyrinėtojais ir kinų kalbos žinovais.

Klausimai ir užduotys

1.Kokius žinote didžiuosius XVa. pab.-XVIII a. keliautojus?2.Apibūdinkite indėnų padėtį Ispanijos kolonijose, paaiškinkite terminus: kreolai,metisai, mulatai.

3.Kodėl atradus Ameriką išsiplėtė prekyba vergais?4.Kodėl Portugalija nepajėgė toliau pirmauti prekyboje su Rytų šalimis?5.Papasakokite apie krikščionybės platinimą Amerikoje ir Rytų šalyse.