SPECIALIOSIOS DALIES STRAIPSNIO STRUKTŪRA

Spec.dalies straipsniai turi 2 dalis: dispoziciją ir sankciją. Dispozicija – spec.dalies straipsnio struktūrinė dalis, kurioje apibrėžta konkreti nuskalstama veika (pvz., tas, kas nužudė

žmogų….). Ji yra svarbiausia spec.dalies straipsnio dalis. Ji turi būti tiksli ir aiški. Taikant BĮ būtina gerai ją išaiškinti. Dispozicijų rūšys:

1. Paprastoji dispozicija – tokia, kurioje nurodyta tik nusikalstamos veikos pavadinimas, neapibrėžiant veikos požymių (pvz.,129str.1d.). Paprastoji dispozicija naudojama tada, kai veikos požymiai yra aiškūs iš vieno nuskalstamos veikos pavadinimo. Ji taikoma kai viskas l.aišku, taip pat l.retai.

2. Aprašomoji dispozicija – kurioje nurodomas ne tik nusikalstamos veikos pavadinimas, bet ir apibrėžiami šios veikos pagrindiniai požymiai (pvz., 127str.)

3. Blanketinė dispozicija - nurodo nusikalstamos veikos pavadinimą, bet neapibrėžia požymių arba apibrėžia tik kai kurios veikos požymius ir kitiems reikalingiems požymiams nustatyti nukreipia į kitą teisės aktą (pvz., 279str.).

4. Nukreipiamoji dispozicija – tokia, kuri nurodo ne visus nuskalstamos veikos požymius, o likusiems nustatyti nukreipia į kitą BK straipsnį, į kitą to paties straipsnio dalį (pvz.,219str.2d, 3d.).

5. Kai kurios dispozicijos yra kompleksinės – taikomos kelios dispozicijų rūsšys, pvz. aprašomoji ir blanketinė ir pan.

Sankcija - spec.dalies straipsnio struktūrinė dalis, kurioje nurodoma bausmės rūšis ir dydis, taikomas už veikos, numatytos dispozicijoje, padarymą. Sankcija parodo, kaip įst.leidėjas įvertino nusikalstamą veiką, t.y. atskleidžiamas veikos pavojingumas.

Sankcijos gali būti:1. Paprasta – kai numato 1 poveikio priemonę. Pvz. Tik laisvės atėmimas.2. Alternatyvi – kai numato kelias poveikio priemones, bet taikoma viena iš jų. Pvz. Bauda arba laisvės atėmimas.

BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ AIŠKINIMAS IR JO REIKŠMĖ

Įstatymų aiškinimas yra tam tikra intelektinė veikla, skirta tikrajam jų turiniui pažinti. Taigi įstatymų aiškinimas yra tam tikras mąstymo procesas. Šio mąstymo proceso rezultatas išreikštas visuma samprotavimų, gramatinių sakinių, atskleidžiančių aiškinamosios t.normos turinį. T.normos yra bendros, abstrakčios, o gyvenimiškos situacijos – konkrečios.

Aiškinimo rūšys:1. Pagal aiškinimo subjektus:

Oficialus: Autentiškasis – atlieka institucija, įgaliota oficialiai aiškinti įstatymus (pvz. Seimas). Teisinis aiškinimas – atlieka teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Šis aiškinimas gali būti taip

pat ir norminis, pvz. AT išaiškinimai. Neoficialus:

Doktrininis – pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose ir pan.2. Pagal aiškinimo būdus:

Gramatinis / Loginis – gramatinis, loginis teksto aiškinimas. Istorinis – padeda atskleisti įst. priėmimo sąlygas ir pan. Sisteminis – normų visumos analizės būdas.

3. Pagal apimtį: Plečiamasis – negalimas BT, išskyrus atvejus kai lengvinama kaltininko atsakomybė. Siaurinamasis.

1

BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMO PRINCIPAIBaudžiamojo įstatymo galiojimas laike

Įstatymų rūšys:1) Liečiantys veikų nusikalstamumą – naikinantys nusikalstamos veikos požymius.2) Amenų baudžiamumą – bausmės už nusikastamą veiką rūšies ar dydžio kaita.3) Turintys įtakos asmens baudžiamumo teisinei padėčiai – dėl atleidimo nuo baudž. Atsakomybės ar bausmės.

Laiko principas – taikomas veikos padarymo momentu galiojęs įstatymas.Nusikalstamos veikos padarymo laikas:

laiką nulemia veikos padarymo laikas. Pvz: kai smogė, bet nenumirė. Nusik. Padarymo laikas yra visas laikas per kurį buvo vykdoma nusikalstamos veikos sudėtis. Kaita – taikomas įstatymas veikos pabaigai galiojęs. Jei su MGL ir valiutos kursu – tai veikos padarymo metu taikai tą įstatymą.

Tarpinis princpas – jeigu per laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjumo baudž. Įst. Pasikeitė ne vieną, o o du arba daugiau kartų tai teismai sprendžia.Įst. Galioja atgal: kai švelnesni ir panaikina veikos baudžiamumą ir Genocidas ir t.t nuo 99-105 str.

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS ERDVĖJE

T. normos galiojimas apribotas tam tikra erdve, laiku, asmenimis. Taip ir BĮ galioja tam tikru laiku, tam tikroje erdvėje. Įst. galiojimas erdvėje yra jo galiojimas veikų, padarytų tam tikroje teritorijoje, atžvilgiu. Su BĮ galiojimu erdvėje siejam tokie klausimai:

1. galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, padariusį nusikaltimą ne Lietuvoje;2. galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį pagal LR BĮ-mus, kuris nėra LR pilietis ir negyvena LR.

Teritorinis principas 4 str.BĮ galiojimą erdvėje reglamentuoja BK normos (4,5,6,7,8 str.). Jei nusikaltimas padarytas LR teritorijoje, BĮ sprendimas vienareikšmis (4str.1d.): visi asmenys, padarę nusikaltimą LR teritorijoje, atsako pagal LR BĮ. Tokiu teiginiu įtvirtintas teritorinis BĮ galiojimo erdvėje principas. Teorine prasme jis reiškia, kad visi asmenys, traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal tuos BĮ, kurie galioja nusikaltimo padarymo vietoje.

Valstybės teritorijoje galioja teritorinės jurisdikcijos pirmenybė. Valstybė pati baudžia esančius jos valioje, jos žemėje, jos valdžioje asmenis, įskaitant piliečius, taip pat nuolat gyvenančius asmenis be pilietybės (apatridus), užsieniečius, bet neturinčius diplomatinio imuniteto.

Apsprendžiant teritorinį principą, svarbu žinoti, kas yra LT teritorija. LT teritorija suprantama visa valstybės sienų ribose esanti žemė ir jos gelmės, teritoriniai vandens telkiniai bei oro erdvė virš jų. Apibendrinus, LT teritorija galima laikyti:

1. Sausumos teritoriją (sausumos dalį valstybės sienų ribose – žemės paviršių ir jos gelmes);2. Vandens teritoriją (vidaus vandenys ir teritorinė jūra, pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos, nustatytos

vadovaujantis valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymais, tarptautiniais susitarimais);3. Oro teritoriją (oro erdvė (oro stulpas) virš sausumos ir vandens teritorijų.

Išimtys: Imunitetai ( Prezidentas, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Teisėjai)Išimtį iš teritorinio įstatymų galiojimo principo sudaro asmenys, turintys diplomatinį imunitetą. Tai eksteritorialumas – nepriklausymas nuo valstybės jurisdikcijos. Juo naudojasi: diplomatinės atstovybės (jų patalpų, transporto neliečiamumas); diplomatinį imunitetą turintys asmenys. Eksteritorialumo klausimas aptariamas BK 4 str. 4d.

Vėliavos principas 4 str. 1d.Reiškia, kad nusikalstama veika laive/orlaivyje su LR vėliava ar skiriamaisiais ženklais taikoma šį laivą įregistravusios ir

suteikusios ženklus valstybės (LR) jurisdikcija. Bet tai nėra, LR teritorija, nėra teritorinio principo.PADARYMO VIETA:

2

Formali sudėtis – kur veikė asmuo arba turėjo veikti. Materiali sudėtis – kur atsirado baudž. Įst. Numatyti padariniai.

Išimtis: kai veika padaryta keliose valstybėse, tai laikoma jog padaryta LR. Jei buvo pradėta – baigta – nutrūko.

Pilietybės principas 5str.Kai nusikaltimas padaromas už LR teritorijos/laivo/orlaivio ribų, teritorinis principas yra papildomas personaliniu

(asmenybės) arba pilietybės principu. Šis principas (BK 5str.): LR piliečiai ir kiti nuolatiniai LT gyventojai už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal LR

BK. Įstatymas prilygina nuolatinius LT gyventojus piliečiams, bet jie nėra piliečiai. Pagal LR įstatymus, šie asmenys atsako tada, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir baudžiama pagal padarymo vietos įstatymą. Asmuo neturi būti teistas už tą veiką, įsiteisėjusiu teismo sprendimu išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmė nepaskirta dėl senaties ar kitais reabilituojančiais pagrindais.

Išimtys: 1) baudžiami tik už nusikaltimus, o ne baudžiamuosius nusižengimus.2) Tik esant abipusiam baudžiamumui.3) Kai skiriasi bausmės.4) Tik jei užsienyje nebuvo priimtas sprendimas, dėl padarytos nusikalstamos veikos.5) Kai nėra galiojančio kitos valstybės įstatymo.

Valstybės interesų apsaugos/individualių interesų apsaugos (realinis arba apsaugos) principas 6 str.Užsienio piliečiai, taip pat apatridai nuolat gyvenantys LT, padarę nusikaltimus užsienyje, traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BĮ tais atvejais, kai jų užsienyje padarytas nusikaltimas yra padarytas prieš LR/LR piliečių interesus (BK 114 – 128 str. – nusikaltimai LT valstybei).

Išimtys: Būtinas dvigubas baudžiamumas. Neturi būti priimtas kitos valst. Sprendimas.

Universalusis (kosmopolitinis) principas 7str. įgalina traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, padariusius veiką bet kur užsienyje, bet kokius užsienio piliečius (apatridus, kurie padaro nusikalstamą veiką tarptautinei teisėtvarkai arba tarptautinius nusikaltimus, t.y. nusikaltimus žmoniškumui, karinius nusikaltimus, prekyba žmonėmis, teroro aktai, orlaivio/ stacionarių platformų užgrobimas ir kt. Šis principas yra kosmopolitinės teorijos teiginio, kad teisėtvarka branginama visų valstybių, todėl kiekviena valstybė turi teisę bausti tokius asmenis. Už tarptautinius nusikaltimus asmuo turi būti baudžiamas nepriklausomai nuo veikos baudžiamumo pagal padarymo vietos įstatymą.

Atstovavimo principas (labiau teorinis) asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir esantis kitoje valstybėje ir keičiantis savo buvimo vietą gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal faktinę buvimo vietą. BK 8str.1d. reikalauja, kad už padarytą nuskalstamą veiką būtų baudžiama ir jos padarymo vietoje, ir LT. Be to, čia dar pažymima, kad jei nusikaltimo padarymo vietos ir LR įstatymai numato skirtingas bausmes, taikytina ne didesnė bausmė nei numatyta švelnesniajame įstatyme.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO VIETA

Kiekviena valstybė plečia savo jurisdikciją ir suformuluoja BĮ taip, kad galėtų bausti už kiek įmanoma platesnį veikų ratą. Tuo tikslu panaudojami įstatymo galiojimo erdvėje principai. Bet kiekvieną kartą sprendžiant patraukimą baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti nusikaltimo padarymo vietą.

Nuo seno žinomi 2 pagrindiniai veikos teritorijos nustatymo būdai:1. subjektyvusis teritorinis principas – vadovaujasi valstybės, kurios teritorijoje padaryta nusikalstama

veika.2. objektyvusis teritorinis principas – vadovaujasi valstybės, kurios teritorijoje atsiranda veikos pasekmės.

3

Veika ir pasekmės – 2 fundamentalūs veiksmai, leidžiantys apibrėžti veikos padarymo vietą. LT taikoma ubikvitacinė teorija, apibendrinanti 2 aukščiau minėtas teorijas (principus): nusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kur jis buvo pradėtas/baigtas, taip pat kur nutrūko/buvo užkirstas/nutrauktas.

Nusikaltimo vietos padarymo klausimus reglamentuoja BK 4str. 2,3d. BK 4str.2d. – nusikalstamos veikos padarymo vieta – tai vieta, kurioje asmuo veikė, turėjo ir galėjo veikti, vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai.

Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta – tai vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jei bendrininkai veikė keliose vietose – jų veikimo vieta. Teiginys “vieta, kurioje asmuo veikė” reiškia faktinę veiksmų atlikimo vietą, t.y. vietą, kur padarytas nusikaltimas, realizuota pavojinga veika kaip sudėties požymis. Teiginys “turėjo ir galėjo veikti” reiškia vietą, kur asmuo turėjo pareigą ir galimybę veikti, jei nusikaltimą padarė neveikimu. Bendrininkų nusikaltimas laikomas padarytu ten, kur jie veikė, bet kartais veikia per kelias valstybės. Plečiant valstybės jurisdikciją, įstatymas suformuluotas taip, kad kur bendrininkai beveiktų, juos būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LT baudžiamuosius įstatymus. Nors įstatymo teiginys neinformatyvus, jo esmė – galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LT įstatymus. Teorijoje teigiama, kad turi būti nustatyta tik 1 nusikaltimo padarymo vieta, dėl to ši norma turėtų būti aiškinama siaurinamai ir bendrininko atsakomybė siejama su vykdytojo veiksmais, nes visų bendrininkų veiksmai yra prielaida vykdytojui pasiekti nusikalstamą rezultatą. (Aksesorinė atsakomybė).

BK 4 str. 3 d.: kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir LT valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta LT teritorijoje, jei šioje teritorijoje ji buvo pradėta ar baigta, nutrūko ar buvo nutraukta. Remiantis šia nuostata, įstatymai leidžia patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, jei bent dalis veikos padaryta LT.

Nusikaltimai internete. Tada veikos padarymo vieta yra ten, kur asmuo veikė, kartu ir interneto serverio turinio vieta, bet jis transportuojamas, todėl nusikaltimo padarymo vieta yra virtuali erdvė. Kai kurios valstybės laiko, kad tokiu atveju padarytas nusikaltimas ten, kur vartotojas gavo informaciją.

NUSIKALTIMAS IR BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SAMPRATA IR RŪŠYS

Nusikalstama veika – tai pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Nusikalstamos veikos rūšys (BK 10 str.): nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas. Nusikalstamos veikos požymiai:

1. Nusikalstama veika – tai veika, kuri gali pasireikšti veikimu ar neveikimu. Veika turi pasireikšti objektyvioj tikrovėj. Veika padaroma dažniausia valingai ir sąmoningai.

2. Veikos pavojingumas – padarant nusikalstamą veiką yra kėsinamasi į visuotinai pripažintus gėrius, saugomas vertybes. Tai yra suprantama, kad yra visuotinai pavojinga. Pavojingos veikos požymius apibūdina:

1) Pavojingumo pobūdis – apibūdina tas vertybes, į kurias yra kėsinamasi nusikalstamos veikos darymu. Pobūdį apibūdinti gali :

I. objektas, II. kaltės forma,

III. padariniai (žalos dydis). Tai kokybinė charakteristika.

2) Pavojingumo laipsnis:Apibūdina:

I. kėsinimosi dalyko vertingumas,II. nusikalstamos veikos laikas ir vieta,

III. naudojami įrankiai, IV. padarytos žalos dydis, V. bendrininkavimo forma,

VI. nusikaltimo tikslai ir motyvai. Tai kiekybinė nusikalstamos veikos charakteristika.

4

3. Priešingumas teisei – veika yra uždrausta baudžiamuoju įstatymu (BK 2str.). Tai formalusis nusikalstamos veikos požymis.

NUSIKALTIMO SAMPRATA, RŪŠYS, KLASIFIKAVIMAS

Nusikaltimo samprata įtvirtinta BK 11str.1d. Nusikaltimas – tai pavojinga BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimo požymiai: 1. tai yra tam tikra veika; 2. pavojinga veika; 3. priešinga teisei veika; 4. veika, už kurią numatoma laisvės atėmimo bausmė.

Klasifikacija:I. Pagal objektą (pvz. turtiniai

nusikaltimai…) II. Pagal subjektą:

nusikaltimai už kuriuos atsako asmenys nuo 14m,

nuo 16m, nuo 18m.

III. Pagal kaltės formą (BK 11str.2d.): tyčiniai neatsargūs.

IV. Pagal nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį:

nesunkus apysunkis sunkus labai sunkus

Sunkumo laipsnis nustatomas pagal sankcijos maksimalią bausmę. Rengimasis daryti nusikaltimą BK 21 str. 1 d.: asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Bendra nusikalstamų veikų klasifikacija: A. baudžiamasis nusižengimas, B. neatsargus nusikaltimas, C. nesunkus tyčinis nusikaltimas, D. apysunkis tyčinis nusikaltimas, E. sunkus tyčinis nusikaltimas, F. labai sunkus tyčinis nusikaltimas.

Ši klasifikacija turi įtakos skiriant bausmę, taip pat baudos dydžiui (47 str.), teistumui. Už labai sunkių ir sunkių nusikaltimų padarymą, negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, galima tik palengvinti sankciją.

BAUDŽIAMOJO NUSIŽENGIMO SAMPRATA IR POŽYMIAI

Baudžiamojo nusižengimo samprata pateikiama BK 12 str. Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

5

Nusikalstama veika

Nusikaltimai Baudžiamieji nusižengimai

Bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu,Išskyrus areštą;

Numatyta laisvės atėmimo bausmė

Tyčiniai

Neatsargūs

Nesunkūs (max bausmė neviršija 3 metų l.a.)

Apysunkiai (max bausmė neviršija 6 metų l.a.)

Sunkūs (max bausmė neviršija 10 metų l.a.)

Labai sunkūs (max bausmė viršija 10 metų l.a.)

Baudžiamojo nusižengimo požymiai:1. tai yra tam tikra veika; 2. pavojinga veika; 3. priešinga teisei veika; 4. nenumatyta laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamasis nusižengimas nuo nusikaltimo skiriasi pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį, pagal šiuos skirtumus

diferencijuojamos bausmės. Baudžiamasis nusižengimas neužtraukia teistumo, priešingai nei nusikaltimas. BK visada nurodyta, kad nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas.

BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ ATRIBOJIMAS

Deliktas – žala padaroma civiline tvarka. Atribojimas nuo AT skirtumai:

1. Pagal nusikaltimo laipsnį ir pavojingumą. 2. Vagystė, kurios vertė iki 1 MGL užtraukia administracinę atsakomybę, daugiau nei 1 MGL – baudžiamąją. 3. Pagal priešingumo pobūdį.4. Skirtinga atsakomybė (bausmė, bauda, įspėjimas, atleidimas iš darbo ir pan.)5. Atribojamas nuo drausminių nusižengimų.

Administracinė ir baudžiamoji atsakomybė yra griežtai atribota.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIS

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES STRUKTŪRA. OBJEKTYVIEJI IR SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI. PAGRINDINIAI IR FAKULTATYVINIAI SUDĖTIES POŽYMIAI

Požymių yra tiek, kad jie apibūdina nusikalstamą veiką, jos išorinę matomą (objektyvią) pusę, taip pat tos veikos nematomą (subjektyvią) pusę – tai, kas vyksta kaltininko galvoje, taip pat tą veiką padariusį asmenį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad senojoje teorijoje sudėtis apibūdinama kaip 4 elementų visuma:

1. Objektas – tai į ką kėsinamasi; turtas, gyvybė ir t.t.2. Objektyvioji pusė – išoriškai matoma veikos pusė;3. Subjektas – asmuo, darantis nusikalstamą veiką; tiek fizinis tiek juridinis asmuo.4. Subjektyvioji pusė – nematoma nusikaltimo pusė.

Kiekvieną iš jų apibūdina objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Įrodinėjami objektyvieji ir subjektyvieji požymiai neišskiriant šių keturių elementų.

Objektyvieji sudėties požymiai: 1. Nusikalstamos veikos objektas arba BĮ saugomos vertybės – OBJEKTAS. 2. Pavojinga veika. Pagrindiniai 3. Pavojingi padariniai. * Požymiai 4. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir padarinių. *(įeina į kiekvieną n.s.) 5. Nusikalstamos veikos amžius.*materialioje sudėtyje

6. Padarymo laikas.7. Vieta. 8. Būdas.

Fakultatyviniai 9. Įrankiai Požymiai 10. priemonės. (įeina į kaikurias n. s.) 11. Kt. objektyvios aplinkybės.

12. Nusikalstamo subjekto dalykas. Turtas, pinigai, mašina, televizorius, orumas ir t.t.

6

12. Spec. subjekto požymiai.

Subjektyvieji sudėties požymiai: Pagrindiniai 1. Pakaltinamumas požymiai 2. Kaltė: 1. Tyčia 2. Neatsargumas.

Fakultatyviniai 3. Motyvas požymiai 4. Tikslas

Nuo seno požymiai skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvinius. Prie pagrindinių sudėties požymių priskiriami tie požymiai, kurie įstatymų leidyboje naudojami aprašant kiekvieną

nusikalstamą veiką. Jie įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, net ir tada kai jie neaprašyti dispozicijoje. Fakultatyviniai požymiai yra tokie, kurie naudojami konstruojant tik kai kurias nusikalstamas veikas, pvz.: dalykas.

Fakultatyviniai požymiai įrodinėjami tik tada, kai aprašyti konkretaus str. dispozicijoje.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES IR BAUDŽIAMOJO KODEKSO SPECIALIOSIOS DALIES STRAIPSNIO DISPOZICIJOS TARPUSAVIO SANTYKIS

Straipsnio dispozicija ir nusikalstamos veikos sudėtis – netapačios sąvokos. Pavojinga veika visais atvejais aprašoma dispozicijoje, išskyrus blanketines dispozicijas, kur nurodomi tik kai kurie

veikos požymiai. Subjekto požymis – amžius, dispozicijoje nenurodomas, o nurodomas BK 13 str. Subjektyvusis požymis – pakaltinamumas neaprašomas dispozicijoje, bet BK 17 ir 18 str. aprašoma priešinga būklė –

nepakaltinamumas. Subjektyvusis požymis – kaltė, kai ji tyčinė neaprašoma dispozicijoje. Neatsargi kaltė aprašoma arba dispozicijoje arba paskutinėje str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai, jeigu yra aprašyti dispozicijoje, yra įrodinėjami ir įgauna pagrindinių požymių reikšmę.

Vertybės – skyriaus pavadinimas – nusikaltimai žmogaus gyvybei

Pavyzdys: 129 str. 1 d. Nužudimas

Tas, kas nužudė kitą žmogų......

Nuoroda į dalykas subjektą (nukentėjusysis) Pavojinga veika ir pavojingi padariniai

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖČIŲ RŪŠYS IR BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ

I. Teorijoje n. sudėtys skirstomos įvairiais pagrindais. Didžiausią praktinę reikšmę turi skirstymas į:1. Pagrindines – numato minimalų kiekį požymių, būtinų nusikalstamą veiką pripažinti nusikaltimu. Pagrindinės

sudėtys įtvirtintos spec. d. straipsnių pirmosiose dalyse. 2. Kvalifikuotas – joje pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių nusikalstamą veiką bei

atsakomybę. Šios sudėtys numatytos spec. d. str. 2,3,4 ir t.t. dalyse. Pvz.: 129 str. 2d. Jei viena po kitos seka kelios kvalifikuotos sudėtys, po pirmos kvalifikuotos einančios vadinamos itin kvalifikuotomis.

7

3. Privilegojuota – ji pagrindinės atžvilgiu numato požymių lengvinančių nusikalstamą veiką bei kaltininko atsakomybę. Dažnai įtvirtinama atskiru str. Pvz.: 130 str. 129 atžvilgiu.

II. Kitas sudėčių skirstymas pagal objektyvių požymių aprašymą dispozicijoje, įtraukiant į ją pavojingus padarinius arba ne:

1. Formalios – sudėtis sukonstruota taip, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik padarius veiką (neaprašyti padariniai) pvz.: 227 str. 1 d. Nusikaltimas baigtas tik atlikus veiką.

2. Materialios – aprašoma ir veika ir padariniai. Kartais ir veika ir padariniai aprašomi tuo pačiu žodžiu (pvz.: 129 str.). nuo to ar sudėtis materiali – nusikaltimas bus baigtas atsiradus padariniams.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIS IR NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ KVALIFIKAVIMAS

Nusikaltimo kvalifikavimas – tai sulyginimas konkretaus gyvenime pasitaikiusio fakto su įst. ir padarymas teisiškai reikšmingas išvadas procesiniuose dokumentuose.

Kvalifikavimo procesą sudaro:1. Įstatymo turinio išsiaiškinimas;2. Konkretaus atvejo požymių nustatymas;3. Konkretaus atvejo sulyginimas su teisės norma.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES OBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

OBJEKTYVIŲJŲ POŽYMIŲ SAMPRATA

Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra tie, kurie charakterizuoja išoriškai matomą nusikalstamos veikos pusę, tai į ką veika kėsinasi, kaip veika pasireiškia konkrečiais veiksmais, kokius padarinius sukelia, kada konkrečiai įvyksta, kokioje, vietoje, kokie įrankiai ar priemonės panaudojamos darant nusikalstamą veiką, koks asmuo tą veiką padaro.

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO SAUGOMAS OBJEKTAS

Kiekviena nusikalstama veika kėsinasi į tam tikras vertybes. Tai kiekviena nusikalstama veika yra nukreipta į tam tikrą objektą. Tačiau objektas labai abstrakti sąvoka. Kiekviena nusikalstama veika pažeidžiamos vis kitokios vertybės, kurios skiriasi pagal savo vertę, reikšmę bei turinį. Kėsinimasis į tam tikras vertybes, visuomenės ar atskirų individų branginamus teisinius gėrius apsprendžia nusikalstamos veikos pavojingumą. Bet kokioje visuomenėje, teisės sistemoje veikos, kurios kėsinasi į bendražmogiškas vertybes, vertinamos neigiamai ir yra draudžiamos įstatymu. Tačiau kai kurios vertybės skiriasi. Jos sąlyginai vadinamos ideologinėmis.

Bendražmogiškos vertybės: sveikata, gyvybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir t.t. – tokios, kurios susijusios su žmogiška prigimtimi. Ideologinės vertybės priklauso nuo konkrečios visuomenės.

Vertybės kaip požymis įrodinėjamos kiekvienoje konkrečioje byloje. Tai nėra įrodinėjama tiesiogiai, procesiniuose dokumentuose nenurodoma, kokia vertybė konkrečiai pažeista, tai matoma iš įrodymų visumos. Šio požymio įrodinėjimas sąlyginai apima 2 etapus:

1. Nustatymą, kokią vertybę saugo baudžiamasis įstatymas;2. Į kokią vertybę pasikėsinta konkrečiu nusikaltimu.

Kad tai išaiškinti ir įrodyti naudojamas įstatymų aiškinimas.

BĮ saugo daug svarbiausių vertybių: žmogaus gyvybę, sveikatą, laisvę, valstybės saugumą, konstitucinę santvarką, nuosavybę, žmogaus garbę ir orumą, gamtą ir jos išteklius, intelektinę nuosavybę, transporto, eismo saugumą ir pan. Teisingo vertybių nustatymo reikšmė didelė. Nes tik tinkamai nustačius vertybes, teisingai kvalifikuojama veika.

8

Vertybės (objektas) yra visų BK spec. d. str. suskirstymo į skyrius kriterijus. Kiekviename skyriuje grupuojamos normos, kurioms būdingas vienas kėsinimosi objektas. Todėl priimant naują str. jis patalpinamas BK skyriuje pagal vertybes.

OBJEKTŲ (VERTYBIŲ) RŪŠYS

Vertybės skirstomos į vertikalias : Bendros – visos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės t.y visos BK spec. d. numatytos vertybės. Specialiosios – grupė vienarūšių vertybių, numatytų viename BK spec. d. skyriuje. Pvz.: nuosavybė. Tiesioginės – konkrečiame str. numatytos vertybės, nukenčiančios dėl nusikalstamo kėsinimosi.

Tiesioginis objektas klasifikuojamas į horizantalią klasifikaciją : Pagrindinis – vertybė, kuri saugoma konkrečiu BK str. Papildomas – objektas nusikaltimo esmės neišreiškia. Jis antraeilis, tačiau kiekvienu atveju jam

keliamas pavojus kėsinantis į pagrindinį objektą. Abstrakčiai parašytas BK. Pvz tas kas panaudos fizinį smurtą – sveikatos sutrikdymas.

Egzistuoja nusikalstamos veikos, kurias padarant kėsinamasi į keletą vertybių vienu metu. Pvz.: 180 str. “Plėšimas” – visais atvejais egzistuoja dvi vertybės:

1. Nuosavybė/turtas;2. Sveikata.

PAVOJINGA VEIKA KAIP SUDĖTIES OBJEKTYVUSIS POŽYMIS, VEIKOS FORMA

Baudžiamoji atsakomybė galima tik esant veikai: sąmoningai, išoriškai pasireiškiančiam žmogaus elgesiui.Veika gali būti baudžiama pati savaime (formalių sudėčių atvejais) arba tokia veika, kuri sukelia įstatymų numatytus

padarinius (materialių sudėčių atvejais). Nusikalstami padariniai atsiranda ne savaime, o dėl žmogaus veikos. Visuose BK str. nusikaltimai aprašyti skirtingais žodžiais. Tačiau visų nusikaltimų bendras vardiklis yra “pavojinga veika”.

Veika siejama su žmogaus poelgiu, išoriškai pasireiškiančiu elgesiu. Toks elgesys, kuris negali padaryti žalos BĮ saugomoms vertybėms, negali būti laikomas pavojinga veika, nors išoriškai pasireikštų. Pvz.: burtai, magija...

Ypatingų žmogaus savybių ar įgūdžių panaudojimas tam tikrais atvejais gali būti pripažintas pavojinga veika pvz.: hipnotizavimas. Sunkumų gali sukelti žodžių vertinimas. Iš BĮ pozicijų vertinama taip: jei tokie teiginiai turi realų pagrindą, kelia pavojų vertybėms, kaltininkas turi tikrą sumanymą – tai gali būti pripažįstama pavojinga veika. Tuo tarpu kritika, pažiūrų dėstymas žodžiais jeigu jais nesiekiama neteisėtų, smurtinių veiksmų, neįžeidžiama ir nešmeižiama nelaikoma pavojinga veika.

Pavojinga veika dispozicijoje gali būti išreikšta:1. Vienu žodžiu;2. Keliais žodžiais (keli žodžiai gali sudaryti vieną veiką ar kelias alternatyvias veikas pvz.: BK 225 str.)

Labai svarbu įvertinti normos tekstinę ir loginę struktūrą. Ar keli žodžiai sudaro vieną ar kelias veikas, kokia logine jungtimi jie sujungti, jei sujungti, kokia yra tikroji įstatymų leidėjo valia.

Terminai “pavojinga veika”, “kūno judesys” ir “veiksmas” nėra tapatūs.

PAVOJINGOS VEIKOS FORMOS

Veika – specifinis BT terminas. Tai nėra nei veikla, nei veikimas. Veika – tai draudimo pažeidimas. Veika apima dvi žmogaus elgesio formas: žmogaus poelgis:

1. Veikimą;2. Neveikimą;

Dauguma nusikalstamų veikų padaroma veikimu. Kai kurios nusikalstamos veikos padaromos ir veikimu ir neveikimu (pvz.: nužudymas). Kai kurie nusikaltimai padaromi tik neveikimu (pvz.: nesuteikimas pagalbos). Pavojingas veikimas dažniausiai suprantamas kaip fizinis smurtas, tačiau esant pavojingai veikai, veikimas gali būti ir nesmurtinis.

9

Veikų rūšys:1. Tęstinės – ginklo laikymas2. Trunkamos – ilgai trunka.

Veikimo atmainos:1. Fizinis poveikis, smurtinis veikimas;2. Nesmurtinis fizinis veikimas (pvz.: vagystė);3. Žodis (šmeižimas);4. Rašymas /piešimas (grasinimas, konkliudentinis veiksmas - įžeidimas).

Neveikimas – neatlikimas veiksmų, kuriuos asmuo turi ir gali atlikti arba netinkamas jų atlikimas. Tai neatlikimas kokios nors asmeniui numatytos pareigos (pvz.: nesuteikimas pagalbos; nepranešimas teisėsaugai). Neveikimas yra pasyvus žmonių elgesys/ pasyvi veiklos forma. Toks teiginys teisingas, bet ne visapusiškas, nes pasyvi veika jau savaime yra veika. Neveikimas:

Sąmoningas nieko nedarymas; Netinkamas veikimas;

Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai subjektas nevykdo jam pavestų pareigų, turėdamas galimybę jas vykdyti. Pareigą veikti tam tikru būdu gali sukelti tokie veiksmai:

1. Įstatymo nuostata/nurodymas2. Tarnybinė padėtis (susijusi su teisės aktais)3. Savarankiškas įsipareigojimas4. Ankstesnis žmogaus elgesys, sukėlęs pavojų įstatymo saugomoms vertybėms (pvz.: rizikingi veiksmai sukėlus

avariją).

Jeigu asmeniui nepavesta speciali pareiga atitinkamu būdu veikti, jis negali būti traukiamas atsakomybėn už neveikimą. Kiekvienu atveju nustatant galimybę veikti, būtina atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes.

Veikimas ir neveikimas yra valinga, sąmoninga veikla. Tai reiškia, kad kontroliuojama jo valios, tai nėra refleksyvi, nevalinga veikla. Asmens valią gali apriboti:

1. Nenugalimos jėgos veikimas (viesulas, potvynis)2. Fizinė kitų asmenų prievarta (pvz.: asmuo surišamas)

Nenugalima jėga – yra gamtos jėgų, gyvūnų, žmonių, kitų objektyvių veiksnių poveikis pvz.: liga, dėl kurios žmogus netenka galimybės veikti, atlikti savo pareigą.

Fizinė prievarta – fizinis poveikis žmogui, siekiant apriboti jo valios laisvę, siekiant priversti atlikti pavojingą visuomenei veiklą, nenaudingą jam pačiam arba neveikti.

Sprendžiant apie fizinę prievartą ir jos įtaką asmens valiai, būtina atsižvelgti į konkrečios situacijos specifiką, nes ne bet kokia prievarta ar valios varžymas eliminuos atsakomybę, o tik kai asmuo negalėjo visiškai veikti, tada eliminuojama atsakomybė. Kai asmuo turėjo alternatyvą – tik lengvinanti aplinkybė.

Pavojingos veikos požymiai:1. Išoriškai pasireiškiantis elgesys;2. Tiktai sąmoningas ir valingas reiškinys;3. BT reikšmingas pavojingumo laipsnis.

PAVOJINGI PADARINIAI KAIP OBJEKTYVUSIS SUDĖTIES POŽYMIS. PADARINIŲ RŪŠYS

Nusikaltimas, koks jis bebūtų, daro žalą, pažeidžia tam tikras vertybes. T.y. pavojingi nusikalstamos veikos padariniai (pavojingos pasekmės). Tai požymis konkrečiai įvardijantis tam tikro nusikaltimo daromą žalą. Pavojingi padariniai yra konkretaus nusikaltimo konkretus rezultatas, pasireiškiantis pokyčiais materialioje tikrovėje. Žala yra abstrakti, o padariniai – konkretūs (padariniai gali būti ne materialūs pvz.: nukentėjo valstybės prestižas).

10

Įstatymų leidėjas, formuluodamas sudėtis, dažnai įtraukia padarinius (BK 228 str. 1 d.). Kartais padariniai įvardijami tuo pačiu žodžiu kaip ir veika (BK 129 str., 178 str. 1 d.). Konkretizuojant nusikaltimų padaromą žalą, tam tikrais atvejais išskiriami nuostoliai, tai CT kategorija: dėl nusikaltimo negautos pajamos, kitokie neigiami materialiai pasireiškiantys nusikalstamos veikos rezultatai. Su padarinių įvardijimu spec. d. str. yra susijęs nusikalstamos veikos pavojingumas. Padariniai yra formalus kriterijus atriboti nusikaltimą nuo baudžiamojo nusižengimo ir baudžiamąjį nusižengimą nuo AT pažeidimo.

Nusikaltimo pavojingumas – pasekmių išraiška, akivaizdus konstruojant kvalifikuotas sudėtis (BK 178 str. 3 d.) arba laikant padarinius sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d.). Padariniai yra nors ir pagrindinis sudėties požymis, tačiau aprašomas ne visais atvejais. Kai padariniai neaprašyti – sudėtis formalioji. Padariniai neįrodinėjami pvz.: kontrabanda. Tais atvejais kai padariniai nėra nurodomi sudėtyje, nusikaltimu gali būti padaryta itin didelė žala. Tais atvejais kai padariniai aprašyti, konkrečiu atveju padaryta veika, o reikalaujami padariniai dar nekilo, tokia veika laikoma nebaigta, nutrūkusia parengtinės nusikalstamos veikos stadijoje. Asmens veiksmai kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti veiką. Padarinių aprašymas turi įtakos veikos baigtumui.

Pagal tai kokias vertybes pažeidžia, kaip nusikalstamos veikos padarymas įtakoja santykius tarp asmenų, padarinius galima skirstyti į:

1. Turtinio pobūdžio padariniai (turto sunaikinimas, pagrobimas);2. Fiziniai padariniai;3. Organizaciniai;4. Politiniai;5. Socialiniai;6. Ekonominiai;7. Moraliniai;

Dauguma atvejų padariniai pasireiškia kaip materialus pokytis, kurį galima išreikšti pinigine verte, kitais atvejais nematerialus pokytis – pvz.: didelė žala valstybės prestižui.

PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP PAVOJINGOS VEIKOS IR PADARINIŲ. JŲ NUSTATYMO YPATUMAI

Priežastinis ryšys – tai objektyvusis ryšys. Jis įrodinėjamas tik materialiose sudėtyse kai aprašyti nusikalstami padariniai. Išvada dėl priežastinio ryšio yra teisinė išvada, daroma nusikalstamą veiką tiriančio pareigūno kaltinamajame akte, išteisinamajame nuosprendyje. Yra daug teorijų apie priežastinį ryšį:

1. Adekvataus ryšio;2. Tiesioginio ryšio (paskutinė veika/veiksmas)3. Būtinojo ryšio;4. Būtinosios sąlygos;

Kai yra viena pavojinga veika, vienas padarinys, vienas kaltininkas nustatyti priežastinį ryšį nėra sunku, jei prie padarinių atsiradimo neprisidėjo papildomos sąlygos. (pvz.: smūgis peiliu į krūtinę). Kai kuriose nusikalstamose veikose priežastinio ryšio problema aktuali.

Priežastinis ryšys komplikuojasi kai prie pavojingų padarinių atsiradimo prisideda keletas faktų, keletas atskirų savarankiškų ar susijusių priežasčių (pvz.: smūgis peiliu į krūtinę, asmuo sužalojamas, vežamas į ligoninę ir ten miršta dėl gydytojo padarytos klaidos).

Priežastinio ryšio nustatymas sunkus nusikaltimuose transporto, eismo saugumui, nes nusikalstami padariniai kyla dėl kelių asmenų veikų (pvz.: girtas vairuotojas mirtinai sužaloja pėstyjį, einantį draudžiamoj vietoj).

Pirmasis išeities taškas, sprendžiant priežastinio ryšio klausimą yra tezė apie objektyvų priežastinio ryšio pobūdį. Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinys, egzistuojantis tikrovėje, nepriklausomai nuo žmogaus valios ir noro.

Tam tikri veiksmai, tam tikromis sąlygomis visada sukelia tam tikras pasekmes, norim mes to ar ne. Objektyvus priežastinio ryšio pobūdis reiškia, kad ryšys gali būti pažintas, nustatytas, remiantis subjektyviais ir objektyviais požymiais.

11

Objektyvus pobūdis taip pat reiškia, kad normalus žmogus, turintis normalius protinius gebėjimus, darydamas tam tikrą poelgį, gali numatytį priežastinio ryšio vystymosi eigą, t.y. prie kokių padarinių prives jo veika. Svarbios dvi sąvokos:

1. Priežastis – tai kas sukelia pasekmes. 2. Pasekmė – priežasties veikimo rezultatas.

Pasekmių rūšys:1. Fizinė žala2. Materiali žala3. Nemateriali žala.

Tiriant nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti būtinąjį ryšį tarp asmens pavojingos veikos ir BĮ numatytų padarinių. T.y. išgryninti priežastinį ryšį, atmesti šalutines priežastis ir nustatyti aktualius padarinius. Tais atvejais kai priežastinis ryšys yra komplikuotas, padarinių atsiradimas sąlygotas keleto priežasčių, priežastinį ryšį nustatyti gali padėti būtinosios sąlygos taisyklė – fakto nustatymas (ar kiltų pasekmės jei nebūtų padaryta pavojinga veika?)

Kai tiriant veiką nustatoma, kad prie padarinių atsiradimo prisidėjo kelių asmenų veiksmai ar neveikimas, t.y. veikia keli subjektai, ar kai priežastinio ryšio vystymasis komplikuojamas pašalinių jėgų poveikio.

Pasitelkiant būtinosios sąlygos taisyklę, nustatinėjama, ar padaryta veika buvo būtina pasekmių kilimo sąlyga. Atmetant atskiras priežastis, atskirų asmenų veiksmus bandoma atsekti, kieno veiksmai sukėlė padarinius. Kitas etapas – priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas. Priežastinis ryšys skirstomas į:

1. Būtinasis – jis dėsningas, reiškiniui būdingas ryšys. Jį galima numatyti bendrais bruožais prieš darant veiką. 2. Atsitiktinis – tai reiškiniui nebūdingas ryšys. Daug kartų pasikartojančiose situacijose jis paprastai nesukelia

padarinių, tačiau išimtinais atvejais gali sukelti.

Išvada apie priežastinio ryšio pobūdį labai svarbi, nes teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Jei priežastinis ryšys atsitiktinis – baudžiamoji atsakomybė negalima.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUBJEKTAS.

Požymiai, kurie apibūdina subjektą – specialieji subjekto požymiai. BK 13 str. nusako asmens amžių. Baudžiamoji atsakomybė kyla nuo šešiolikos metų.

Esant tokiam amžiui asmuo sugeba suvokti savo veiksmų socialinę reikšmę – intelektualinis momentas. Jis gali valdyti savo veiksmus, gali priimti socialiai reikšmingus sprendimus – valinis momentas.

Tai suponuoja galimybę patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. BK 13 str. 2 d. numato išimtis, kada asmenį galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn nuo 14 metų (plėšimas, nužudymas ir t.t.), taikant auklėjamojo poveikio priemones.

Emancipacija – nepilnamečių pripažinimas visateisiu asmeniu, tačiau BT tai nėra taikoma.

Amžiaus nustatinėjimo taisyklė – pažiūrimas asmens dokumentas (iki 16 metų – gimimo liudyjimas, nuo 16 metų – pasas). Asmuo yra gimęs sekančią dieną po gimtadienio. Pasitaiko atvejų, kad asmens dokumentų nėra (pamestas, slepiamas). Tokiu atveju taikoma teismo medicinos ekspertizė. Pasakoma, kokiais metais asmuo yra gimęs (pvz.: gimė 1980 m., o traukiama atsakomybėn 1981 m. Sausio 1 d.).

Kaltininko asmenybė – asmens padariusio nusikalstamą veiką požymiai, turintys įtakos baudžiamajai atsakomybei. Turi įtakos individualizuojant baudžiamąją atsakomybę, bausmę. Taip įgyvendinamas teisingumo principas. Taip pat įgyvendinama viena iš bausmės funkcijų – specialioji prevencija.

Jeigu asmeniui teistumas jau yra išnykęs, laikoma, kad jis yra neteistas. Tačiau tai turi įtakos asmenybei, jos apibūdinimui. Teistumo išnykimas daro teigiamą įtaką teisiamajam.

Subjekto požymiai: kaip pagrindinis požymis – amžius, dar yra specialieji požymiai. Subjekto požymių reikšmė turi įtakos veikos kvalifikavimui. Jie yra įrodinėjami.

Nusikaltėlio asmenybės požymiai yra taip pat įrodinėjami. Jie neturi įtakos veikos kvalifikavimui, tik turi įtakos individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę.

Amžius: Vaikas – asmuo iki 18m.

12

Mažametis asmuo iki 14 metų amžiaus. Nepilnamečiu asmuo laikomas nuo 14 iki 18 metų. Pilnametis – asmuo nuo 18 m. Kai kada atsakomybė kyla nuo 19 metų – dėl karinės tarnybos.

BK 11 skyrius “Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai”.

OBJEKTYVIEJI FAKULTATYVIEJI POŽYMIAI

1. Dalykas – tai yra materialaus pasaulio objektas, kurį veikiant yra daroma žala BĮ saugomoms vertybėms ar keliama tokios žalos grėsmė. Dalyku gali būti ir turtinės teisės, ir turtinės vertybės, ir kiti turtiniai interesai (BK 184 str.). Per dalyką yra daroma žala BĮ saugomoms vertybėms. Dalykas yra konkretus objektas. Ne visada žala padaroma dalyku. Dalykui padaroma žala nužudymu. Kontrabanda nėra padaroma žala dalykui. Dalykas pakankamai dažnai įtvirtinamas BK. Dalykas gali būti ir pagrindiniu požymiu, ir fakultatyviuju požymiu.

2. Būdas – parodo kaip padaryta nusikalstama veika. (pvz.: vagystė įsibraunant į patalpas; plėšimas panaudojant smurtą). Būdas taip pat būna įtvirtintas BK.

3. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės – materialaus pasaulio daiktai, kurie palengvina n.v. atlikimą, tačiau tiesiogiai BĮ saugomoms vertybėms žalos nedaro ir grėsmės nekelia.

4. Įrankiai – materialaus pasaulio daiktai, kuriais tiesiogiai daroma žala BĮ saugomoms vertybėms ar keliama tokios žalos grėsmė. (Pvz.: Automobilis kuriuo atvažiuojam į nusikaltimo vietą – priemonė. Automobilis, kuriuo pervažiuojama žmogų – įrankis.)

5. Laikas.6. Vieta.7. Aplinkybės.8. Specialaus subjekto požymiai – vienas iš subjekto požymių, įtvirtintų specialiojoje BK dalyje:

Požymiai, kurie apibūdina subjekto teisinę padėtį pvz.: pilietybė. Požymiai, kurie apibūdina subjekto socialinį vaidmenį (užimamos pareigos, profesija, veiklos pobūdis). Fizinės savybės (lytis, amžius). Požymiai, kurie apibūdina santykį su nukentėjusiuoju (giminystės ryšiai). Kiti santykiai (tarnybinė priklausomybė, kita priklausomybė).

Specialaus subjekto požymis yra įtvirtinamas tada, kai turi išskirtinių požymių. Tose veikose, kuriose specialaus subjekto požymis įtvirtintas kaip būtinas, jų vykdytoju gali būti tik asmuo turintis

specialaus subjekto požymius, tačiau bendrininkai gali ir neturėti specialaus subjekto požymių.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

PAKALTINAMUMAS

Tai yra pirmas subjektyvusis požymis ir prielaida kitiems subjektyviesiems požymiams, nes jeigu nėra pakaltinamumo, asmuo yra nepakaltinamas, nėra prasmės kalbėti apie kaltę, tikslus, motyvus (pgl. MRU dėstytojus). Tiriant veiką gali paaiškėti, kad asmuo tą veiką padarė negalėdamas kontroliuoti savo veiksmų, dėl to, kad jis tą veiką padarė inspiruotas aukštesniųjų jėgų ar dvasių. Įtariamojo elgesys, kuris sukelia abejonių dėl jo gebėjimo orientuotis objektyvioje tikrovėje, kelia abejonių dėl jo galėjimo/gebėjimo atsakyti už savo veiksmus. Jei asmuo nesuprato, ką daro, vargu ar jis supras, kad daro blogai ir jis nesupras jeigu jis bus baudžiamas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Pakaltinamumas – yra asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Vadinasi nepakaltinamumas – tai negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BĮ įtvirtinti nepakaltinamumo požymiai bei kriterijai:

1. Juridinis arba psichologinis kriterijus, kuris apibūdinamas dviem požymiais: Intelektiniu – negalėjimu suprasti savo veiksmų esmės Valiniu – negalėjimu jų valdyti.

Šie požymiai yra alternatyvūs.

13

2. Medicininis arba biologinis kriterijus – asmuo nesupranta savo veiksmų esmės, negali jų valdyti dėl psichikos sutrikimo. Medicininį kriterijų sudaro konkretūs psichiniai sutrikimai ir ligos bei kitokios patologinės būsenos. Šie psichikos sutrikimai gali būti ilgalaikiai ar trumpalaikiai, priklausyti nuo konkretaus asmens ir priklausyti nuo sąlygų, kuriomis jis gyvena. Psichikos ligos gali būti įgytos arba įgimtos, turinčios arba neturinčios tendencijos progresuoti ir nuo tų ligų gali būti pasveikstama arba nepasveikstama. Detalus šių psichikos ir ligų sutrikimas yra teismo psichiatrijos nagrinėjamas dalykas. (1961 m. BK 12 str. detalizuojami psichikos sutrikimai, o vadovėlyje jie apibūdinti).

Išvada apie nepakaltinamumą – teisinė išvada. Medikai gali nustatyti tik psichikos sutrikimus ir jų poveikį asmens psichikai, tačiau apie nepakaltinamumą sprendžia teismas.

Teisinė nepaltinamumo pasekmė numatyta BK 17 str. 2 d. – asmuo teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BĮ už jo padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos poveikio priemones. Teismas atsižvelgia į medikų išvadas. Kartais šių priemonių netaikymas priveda prie naujo nusikaltimo padarymo.

Pažymėtina, kad pakaltinamumo klausimas yra susijęs ir su asmens amžiumi. Nors amžius ir pakaltinamumas skirtingi požymiai (vienas objektyvus, kitas subjektyvus) asmens protiniai gebėjimai yra susiję su asmens fiziniu išsivystimu. Asmuo gali būti pripažintas ribotai pakaltinamu. Ribotas pakaltinamumas numatytas 2000 metų BK. Iki to laiko jis buvo numatytas 1995 m., bet straipsnis panaikintas jam neįsigaliojus. Teorijoje yra dvi nuomonės dėl riboto pakaltinamumo:

Asmuo arba yra pakaltinamas arba nepakaltinamas – nėra riboto nepakaltinamumo. Yra tarpinė būsena – ribotas nepakaltinamumas;

Įstatymų leidėjas konstruodamas ribotą pakaltinamumą numatė medicininį kriterijų su papildoma sąlyga: “dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas, pripažinti jį nepakaltinamu”.

Intelektinis kriterijus – apibrėžtas kaip asmuo negalėjo visiškai suvokti pavojingo n.v. pobūdžio. Įstatymo konstrukcija aiškintina taip: asmuo iš dalies galėjo suvokti dėl psichikos sutrikimo, o tas sutrikimas yra mažesnis ar lengvesnis. Ribotai pakaltinamam asmeniui švelninama baudžiamoji atsakomybė arba kai kuriais atvejais jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant priverčiamąsias medicinos priemones.

Nepakaltinamumo struktūra:

Teisinis kriterijus Medicininis kriterijus1. Intelektinis – negalėjimas suvokti

padarytos BK uždraustos veikos pavojingumo.

2. Valinis – negalėjimas valdyti savo veiksmų.

1. Lėtiniais psichikos sutrikimai;2. Laikini psichikos veiklos sutrikimai;3. Protinis atsilikimas;4. Kitokios psichopatologinės būsenos;

Nepakaltinamumui reikia abiejų kriterijų: teisinio ir medicininio.

Skirtumai tarp veiksnumo ir pakaltinamumo:1. Priklauso skirtingoms teisės šakoms: veiksnumas – CT, pakaltinamumas – BT. 2. Skiriasi amžiaus riba.

KALTĖ

Kitas pagrindinis ir svarbiausias požymis yra – kaltė. Nėra nė vienos sudėties nereikalaujančios kaltės įrodinėjimo. Kitose teisės šakose atsakomybė galima be kaltės. Kaltė – yra asmens padariusio pavojingą veiką vidinis (psichinis) santykis su kitais objektyviaisiais sudėties požymiais (pavojinga veika, pasekmėmis...). Kaltė yra pagrindinis sudėties požymis įrodinėjamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Kaltė yra psichinis santykis. Lietuvos BT kaip ir kitų šalių BT fizinių asmenų atžvilgiu galioja psichologinė kaltės teorija. Kaltė suprantama kaip psichikos ir jo valios santykis su jo veiksmais. Kad asmuo būtų kaltas, jis turi būti protingas – pakaltinamas, adekvačiai suvokti tikrovę, savo asmenybę, gamtos dėsnius ir pan. Kaltę galima suprasti kaip tam tikrą psichikos procesą.

14

1. Kaltės formos nustatymas;Kaltė kaip asmens psichinis santykis gali pasireikšti dviem formomis:

Tyčine forma; BĮ 14 str. Neatsargia forma BĮ 14 str.

Kaltė gali būti tyčinė arba neatsargi. Šios dvi kaltės formos apima visas galimas asmens santykio su jo veika atmainas. Abiejų kaltės formų bendras pamatas – nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai, visų pirma pagrindiniai požymiai. Abi kaltės formos išreiškia psichinį santykį su pavojinga veika, pavojingais padariniais ir priežastiniu ryšiu. Taip pat egzistuoja santykis ir su fakultatyviniais požymiais.

2. Kaltės turinio nustatymas.Nustačius formą reikia nustatyti kaltės turinį. Kaltės turinys – tai konkretaus asmens konkretus psichinis santykis

(tyčia/neatsargumas) konkrečioje nusikalstamos veikos sudėtyje su konkrečiais objektyviaisiais požymiais. Kitaip tariant, tai vienos iš kaltės formų apibrėžimas, susietas su konkrečiu nusikaltimu ir jį padariusiu asmeniu.

Visi tyčiniai nusikaltimai, kurie sutampa pagal kaltės formą, skiriasi pagal kaltės turinį. Todėl turinio išsiaiškinimas yra būtina teisingo kvalifikavimo sąlyga. Negali būti atsakomybės be kaltės (Nullem crimen sine culpa).

Kaltės kriterijai (elementai) – konstruojant kaltės formas remiamasi intelektiniu ir valiniu kriterijais (elementais): Intelektinis yra susijęs su asmens proto galiomis, intelektinėmis galiomis ir suvokimu arba nesuvokimu tam tikrų

aplinkybių darant pavojingą veiką bei šios veikos pavojingumo, socialinės reikšmės, jos vertinimo. Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su asmens norėjimu ar nenorėjimu tam tikrų padarinių,

kilsiančių dėl jo veikos arba abejingumu jiems.

Intelektinis Valinis1. Suvokimas2. Numatymas

1. Norėjimas2. Nenorėjimas

Kaltės kriterijai padeda atskleisti kaltės formas: Tiesioginė tyčia; Netiesioginė tyčia; tik materiali Nusikalstamas pasitikėjimas; Nusikalstamas nerūpestingumas; Kazusas;

Suvokimas apima faktinių aplinkybių suvokimą ir padarinių numatymą – visą intelektinį kriterijų. Suvokimas (pavojingumo suvokimas):

1. Žala įstatymo saugomoms vertybėms, visuomenei.2. Grėsmė, sukelti įstatymo aprašytus padarinius;3. Faktinės aplinkybės, aprašytos įstatymo ir tam tikrais atvejais numatyti padariniai.

Numatymas – tai psichinis santykis su padariniais. Intelektinis kriterijus

Suvokimas Numatymas Valinis kriterijusTiesioginė tyčia Suvokė

pavojingumąNumatė Norėjo padarinių

Netiesioginė tyčia Suvokė Numatė Nenorėjo (nenorėjo, bet sąmoningaileido atsirasti)

Nusikalstamas pasitikėjimas Suvokė rizikingą pobūdį

Numatė Nenorėjo (lengvabūdiškai tikėjosiišvengti)

Nusikalstamas nerūpestingumas Nesuvokė Nenumatė Nenorėjo, tačiau turėjo juos numatyti

Kazusas 1. Nesuvokė2. Suvokė

1. Nenumatė2. Numatė

1. Negalėjo suprasti daromos veikos pavojingumo ir padarinių2. Pagrįstai tikėjosi išvengti.

15

TIESIOGINĖ TYČIA (TYČINĖ KALTĖS FORMA)

Tyčia – tai santykis su veika ir padariniais; tai psichinis santykis kai suvokiamos visos faktinės aplinkybės. Tai pati pirmoji kaltės forma įtvirtinta BĮ. Tai pati sunkiausia kaltės forma. Absoliuti dauguma nusikalstamų veikų

padaroma tyčia. Tyčinė kaltės forma įtvirtina LR BK 15 str. 15 str. 1 dalis išskiria tyčios rūšis: BK 15 str. 2 dalis apibrėžia tiesioginę tyčią: “nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, jei ją darydamas asmuo

suvokė pavojingą n.v. pobūdį ir norėjo taip veikti”. BK 15 str. 2 d. 1 p. aprašyta tiesioginė tyčia formaliose sudėtyse. Žodžiai: “asmuo suvokė pavojingos veikos

nusikalstama pobūdį” išreiškia intelektinį kriterijų (elementą), žodžiai: “norėjo taip veikti” – išreiškia valinį elementą. Materialiose sudėtyse veika padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį, numatė,

kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BĮ numatyti padariniai ir jų norėjo. 15 str. 2 d. 2 p. numatyta tiesioginė tyčia materialiose sudėtyse. Žodžiai: “asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį,

numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai” – išreiškia intelektinį tyčios kriterijų (elementą). Žodžiai: “ir jų norėjo” – išreiškia valinį elementą.

Psichinis santykis su daroma veika – asmuo supranta veikos pavojingą pobūdį (veikos pavojingumą). Pavojingumo supratimas susideda iš dviejų dalių:

1. Asmuo supranta faktinę veikos pusę – faktiškai atliekamus veiksmus (ima svetimą daiktą).2. Asmuo supranta veikos socialinę reikšmę. (supranta, kad paėmus svetimą daiktą visuomenė to netoleruoja).Nebūtina, kad asmuo žinotų įstatymus. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.

Kartais kaltininkai darydami veiką nesupranta jos pavojingumo, nors supranta visus objektyviuosius požymius, tačiau mano, kad taip elgtis galima, kad tai nepavojinga. Pvz.: žmogus eina mišku ir randa lagaminą, o ten prikrauta pinigų. Tada pasiima tuos pinigus ir mano, kad tai nenusikalstama. Įstatymas draudžia tokią veiką, nes didelės vertės radinio pasisavinimas draudžiamas.

Kai kurias atvejais asmuo objektyviai nesupranta pavojingumo, ko reikalauja įstatymas. Nėra vienos nuomonės, kurių objektyviųjų požymių suvokimas yra būtinas, norint nustatyti tyčią (ar objekto, ar veikos,

ar padarinių, ar priežastinio ryšio ir pan.). Pavojingumo suvokimo prielaida yra faktinių aplinkybių suvokimas. O faktinės aplinkybės – tai pati pavojinga veika ir kitos jos padarymo aplinkybės: veikos padarymo būdas, priemonės ar įrankiai, dalykas ar nukentėjusysis, padarymo laikas ar vieta.

BK 225 str. 1 d.- 5 alternatyvio veikos:Veika – paėmęs kyšį:

a) Intelektinis – asmuo supranta gaunantis neteisėtą atlygį;b) Asmuo supranta, kad atlygis jam duodamas už tarnybos veiksmų atlikimą ar neatlikimą;c) Asmuo supranta, kad atlygio davėjo suvokimas taip pat atitinka aukščiau nurodytus momentus (a ir b);d) Valinis – asmuo nori gauti atlygį.

Apibenrinimas: Intelektinis kriterijus – asmuo supranta, kad priima tam tikras vertybes kaip kyšį, jam duodamą neteisėtą atlygį už

tarnybos veiksmo atlikimą ir, kad duodantysis atlygį supranta kaip neteisėtą. Valinis kriterijus – asmuo nori taip elgtis, nori priimti šias vertybes.

NETIESIOGINĖ TYČIA

Netiesioginė tyčia BK 15 str. 3 d. Nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį, numatė, kad

dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai (intelektinis kriterijus) ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (valinis kriterijus). Netiesioginė tyčia galima tik materialiose sudėtyse, kai yra padariniai. Jeigu sudėtis formali galima tik tiesioginė tyčia.

16

APIBRĖŽTA IR NEAPIBRĖŽTA TYČIA

Kai kurios BĮ normos sukonstruotos taip, kad diferencijuoja/skirsto baudžiamąją atsakomybę priklausomai nuo padarinių išreikštumo laipsnio. 138 str, 140 str. – šios veikos skiriasi pagal padarinių išreikštumo laispnį. Kaltininkas darydamas veiką gali įsivaizduoti prie ko prives ta veika. Todėl tiriant nusikalstamą veiką ir nustatinėjant kaltę, nustačius tyčinę kaltę, reikia nustatyti tyčios apibrėžtumą – ar tyčia buvo apibrėžta ar neapibrėžta (konkretizuota ar nekonkretizuota). Tyčios apibrėžtumo išskyrimo pagrindas tyčios valinio kriterijaus ypatumai, norimų pasekmių/padarinių konkretizacijos laipsnis.

Apibrėžta tyčia laikoma tokia tyčia, kuomet asmuo darydamas pavojingą veiką supranta pavojingą jos pobūdį, numato kilsiančius pavojingus padarinius ir nori apibrėžtų padarinių, pvz.: šaudamas nušaut. Arba nori tam tikrų alternatyvių padarinių, pvz.: arba pavogti televizorių, arba šaldytuvą.

Neapibrėžta tyčia – yra tokia, kuomet asmuo supranta daromos veikos pavojingą pobūdį, numato kilsiančius padarinius ir jų nori, tačiau nekonkretizuoja jų išreikštumo laipnio. Pvz.: vagis įsibraudamas į gyvenamą ar negyvenamą patalpą, nori pagrobti tai, kas yra vertinga.

Tyčios apibrėžtumas labai svarbus kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Esant apibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, kokių pasekmių/padarinių kaltininkas norėjo,

už tokius jis ir atsakys. Jei pavyko pasiekti tokius padarinius, bus inkriminuojama baigtinė veika su konkrečiais padariniais. Jei nepavyko pasiekti padarinių, kurių asmuo norėjo, bus inkriminuojamas pasikėsinimas padaryti/pasiekti konkrečius padarinius.

Esant neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius, tais atvejais, kai jie yra. Ką kaltininkas padaro, už tai jis ir atsakys.

Kai padariniai nekyla , reikia kiek įmanoma detaliau, kiek įmanoma daugiau konkretizuoti tam tikram diapazone galėjusius kilti padarinius ir inkriminuoti reikia pasikėsinimą sukelti galėjusius kilti padarinius. Tokiais atvejais kai dėl galėjusių kilti padarinių yra dvejonių galimas dvejopas sprendimas:

1. Abejones aiškinti kaltininko naudai ir inkriminuoti mažesnius galėjusius kilti padarinius. Yra galimybė, kad kaltininko veika nebus deramai įvertinta.

2. Inkriminuoti didžiausius galėjusius kilti padarinius, o abejones dėl jų pašalins teismas, priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

NEATSARGI KALTĖS FORMA

Tradiciškai neatsargiai padaromos nusikalstamos veikos laikomos mažiau pavojingomis už tyčines ir toks vertinimas atsispindi BĮ sankcijoje. Tačiau pažymėtina, kad iš tiesų neatsargios veikos, asmenų aplaidumas dažnai sukelia daug didesnius padarinius nei tyčinės veikos. BK 16 str. 1 d. – išskiria dvi neatsargios kaltės rūšis:

1. Nusikalstamas pasitikėjimas BK 16 str. 2 d. – nusikaltimas ar nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo/neveikimo gali atsirasti BĮ numatyti padariniai (intelektinis kriterijus), tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (valinis kriterijus). Pvz.: vairuotojas važiuodamas gatve, nesilaikydamas saugaus atstumo trenkėsi į priešais važiuojantį automobilį, apysunkiai sužalojo vairuotoją ir dar pėstyjį. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju, veikiantis asmuo numato, kad dėl jo veikos gali atsirasti padariniai, jis taip pat numato, kad jie gali ir neatsirasti. Intelektinio kriterijaus skirtumas nuo tyčios – tyčioje asmuo supranta pavojingą veikimo pobūdį, asocialų neigiamą veikimo pobūdį ir numato būtinai kilsiančius padarinius. Pasitikėjimo atveju asmuo neveikia pavojingai. Jis veikia rizikingai ir jis supranta rizikingą savo veikimo pobūdį.

2. Nusikalstamas nerūpestingumas – antra neatsargios kaltės rūšis. BK 16 str. 3 d. – “n.v. padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jei ją padaręs asmuo, nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai (intelektinis kriterijus) nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numtatyti (valinis kriterijus).”

Išskiriami du nerūpestingumo vertinimo kriterijai:1. Objektyvusis – kaltininko turėjimas numatyti pavojingus padarinius; kylantis iš pareigų, teisės aktų, gyvenimiškos

patirties;

17

2. Subjektyvusis – asmens galėjimas numatyti pavojingus padarinius, reali galimybė konkrečioje situacijoje prognozuoti jos vystymąsi, numatyti priežastinio ryšio vystymąsi bent bendrais bruožais ir pan. Kiekvienas statistiškai, vidutiniškai protingas žmogus, turintis gyvenimiškos patirties gali numatyti savo vekimą, jo pobūdį, priežastinio ryšio vystymąsi, pasekmes, kurias sukels jo veikimas.

Šie du kriterijai įstatyme įtvirtinti žodžiais: “galėjo ir turėjo numatyti” – galėjimas ir pareiga.

MIŠRI (“DVIGUBA”) KALTĖ

Galiojant 1961 BK, buvo situacijų, kada aiškinant dispoziciją buvo galima padaryti tokią išvadą – dispozicijoje yra ir tyčinė ir neatsargi kaltė. 124 str. 3 d. tyčinis aborto padarymas sukėlęs nukentėjusiosios mirtį.

Veika – abortas padaromas tyčia, padariniai – nėštumo nutraukimas atsiranda irgi tyčia, o tai, kad nukentėjusioji dėl šio nėštumo nutraukimo miršta jau yra neatsargi ir išvestinė pasekmė.

Galimos ir kitokios situacijos kuomet vienoje sudėtyje galima sukonstruoti kaltininko skirtingą psichinį santykį su skirtingais sudėties objektyviaisiais požymiais. Pvz.: 2000 m. BK 149 str. 3 d. – iššaginimas. Tas, kas iššagino nepilnametį asmenį. Tas kas atlieka veiką tyčia, taip elgtis nori – sudėtis formali, o tai, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, jis nenumato nors gali ir turi numatyti. Kai kurių autorių nuomone, tai yra mišri kaltė. Tokia nuomonė yra neteisinga. Trečia situacijų grupė, kuomet pažeidžiant kokias nors taisykles, blanketinę normą, kyla BĮ numatyti padariniai. Pvz.: 281 str. 4 d. eismo saugumo taisyklės pažeidžiamos tyčia (nes veika pati savaime nėra nusikalstama). Veikos nusikalstamumą nulemia neatsargi kaltė. Tačiau kai kurių autorių nuomone tai yra mišri kaltė.

Teorijoje teigiama, kad nustatant mišrią kaltę, galima teisingiau kvalifikuoti veiką, geriau nustatyti veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei individualizuoti bausmę. 275 str. 2 d., tačiau kodeksas neįtvirtina ir mišrios kaltės formos.

Mišri kaltė pvz.: BK 251 str. 4 d. ir 275 str. 2 d.

Mišrios kaltės du atvejai:1. Skirtingas psichinis santykis su veika ir padariniais. BK 251 str. 4 d. ir 275 str. 2 d.2. Skirtingas psichinis santykis su skirtingais objektyviaisiais požymiais (santykis su veika ir dalyku). BK 149 str. 3, 4 d.,

150 str. 3, 4 d., 129 str. 1, 4 d., 135 str. 1, 4 d.

KAZUSAS IR JO BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ BE KALTĖS

Kazusas – tai tam tikra situacija, tam tikras kėblus, kokio nors reiškinio susiformavimas. BT kazusu vadinama tokia situacija kuomet kyla nusikalstami padariniai dėl asmens veikos, tačiau nesant kaltės.

Kazusa - yra padarinių sukėlimas be kaltės, arba asmens veiksmai be kaltės. Dažniausiai asmuo nenumato pavojingų padarinių kilimo galimybės, neturi ir negali jų numatyti arba, nors ir

turi, bet realiai negali numatyti. Pvz.: ginklas, iškritęs iš dėklo, pats savaime iššauna ir sužeidžia šalia buvusį žmogų.

kai asmuo supranta savo veiksmų rizikingą pobūdį (numato, kad dėl veikos gali atsirasti pavojingi padariniai), bet pagrįstai tikisi jų išvengti. Padariniai tokiu atveju kyla dėl kitų asmenų neatidumo ar dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Pvz.: medžioklėje varovai įsimaišo tarp žvėrių; automobilių lenktynių metu žiūrovai išeina į važiuojamają dalį.

Esant kazusui, asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas, nes nėra jo kaltės, vadinasi nėra ir sudėties.

SUVOKIMO KLAIDOS IR JŲ BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ

Kartais kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką, neteisingai suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį ar jos socialinę reikšmę. Tokiais atvejais, kai asmuo ne adekvačiai suvokia savo veiksmus, subjektyvus jo suvokimas atitolsta nuo objektyvios tikrovės, susiduriama su suvokimo klaida arba tiesiog klaida. BT išskiriamos dvi klaidų rūšys pagal pobūdį:

1. Juridinės (teisinės) klaidos – tai asmens apsirikimas dėl veikos teisinio vertinimo:a) Tariamas nusikaltimas – asmuo, darydamas veiką, nelaikomą nusikaltimu, mano darąs nusikaltimą. Pvz.: randa

piniginę su pinigais ir kredito kortelėmis. Jis mano, kad ją pavogė, nors iš tikrųjų rado. b) Daro nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad ji nenusikalstama. Pvz.: vyras jėga siekia lytinių santykių su žmona ir jų

pasiekia. Mano, kad nenusikalstama, nors tai yra nusikalstama.

18

2. Faktinės klaidos – asmens apsirikimas dėl faktinių veikos aplinkybių. Faktinės veikos aplinkybės gali būti sudėties požymiai, taigi toks apsirikimas gali turėti įtakos asmens veiksmų vertinimui. Pvz.: klaidos dėl objekto, dalyko, nukentėjusiojo. Norėjo nužudyti Petrą, o nužudė Joną. Asmuo gali norėti pasikėsinti į mažiau svarbią vertybę, o iš tikrųjų pasikėsina į labiau svarbią vertybę. Galimas pasikėsinimas į netinkamą objektą. Pvz.: kėsinamasi nužudyti jau mirusį žmogų. Tokiu atveju asmenys atsako už pasikėsinimą nužudyti. Galimos klaidos dėl objektyviųjų požymių: priežastinio ryšio vystymosi eigos, klaidos dėl priemonių. Panaudojamos netinkamos priemonės pvz.: užkeikimai. Panaudojamos didesnio poveikio priemonės nei norėta. Esant asmens klydimui, kvalifikuojant jo veiksmus, lemia jo kaltė – tyčia, jos apibrėžtumas. Asmens veiksmai vertintini taip, kad jis atsakytų už tai, ko norėjo. Jei kilo padariniai, inkriminuoti ir tuos kilusius padarinius.

Klaidos:1. Dėl faktinių aplinkybių (n.v. sudėties požymiai) – kaltininkas nesuvokia reikšmingos aplinkybės. 2. Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. 3. Dėl elgesio vertinimo.

Teisinė reikšmė:1. Šalina tyčią (dėl n.v. sudėčiai priklausančių faktinių aplinkybių). 2. LAT 1997 m. nutarimas “Dėl būtinosios ginties” nr. 4 šalina tyčią. 3. BK 2 str. 2 d. “Įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia”, tačiau 2 str. 3 d. – išimtis – negalėjimas žinoti

atleidžia nuo atsakomybės.

FAKULTATYVIEJI SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

Nusikalstamos veikos motyvas yra tos vidinės paskatos, kurios stumia kaltininką daryti nusikalstamą veiką. Tai varomoji asmens elgesio jėga. Nusikalstamos veikos tikslas yra tai, ką kaltininkas nori pasiekti darydamas nusikalstamą veiką. Tai jo siekiamas įsivaizduojamas idealus nusikalstamo elgesio rezultatas. Motyvai ir tikslai savo turiniu labai įvairūs ir juos nulemia asmens vertybinė orientacija. Fakultatyvieji požymiai:1. Tikslas – dėl ko ėmėsi nusikalstamos veikos.2. Motyvas – veikos priežastis (dėl palikimo).

19