didaktika

Literatūra: Jovaiša 2001, 79-133

DIDAKTIKOS DALYKAS Didaktika – mokymo ir mokymosi mokslas. Didaktikos terminas atėjo iš graikų kalbos: didaskein – mokyti, didaktikos - pamokantis. Klausimai: ko mokyti, kaip mokyti kilo žmonijos kultūrinio vystymosi pradžioje, nes nuo jų sprendimo priklausė, kaip jaunoji karta pasirengs spręsti gyvenimo uždavinius ir net paties gyvenimo pažanga. Pirmosios mokyklos Graikijoje atsirado VII – VI a. pr. Kr., Kinijoje – 2400 m. pr. Kr., bet reikėjo daug šimtmečių, kol tie klausimai buvo išnagrinėti kaip mokslinė problema. Pirmasis toks veikalas pasirodė 1632 m., tai čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio “Didžioji didaktika”. Nuo to laiko atlikta daug mokslinių tyrimų, tačiau mokymo mokslas dar nėra toks, kad sėkmingai išspręstų visas problemas, visiškai patenkintų mokytojų ir mokinių poreikius.

Mokymo procesas yra labai sudėtingas. Jame susitinka du skirtingi subjektai – mokytojas ir mokinys. Jie abu turi įvairius įgimtus duomenis, nevienodą išsilavinimą ir išsiauklėjimą, skirtingą gyvenimo patirtį, skirtingai žiūri į vertybes, supami skirtingos socialinės aplinkos. Juos įtakoja ir konkreti epocha, socialinis bei kultūrinis gyvenimas.

Reikia studijuoti, ką žmonijos mąstymas ir mokslas apie mokymą yra pasiekęs. Mokymo proceso bendrieji ypatumai ir dėsningumai, reikalavimai ir taisyklės, kuriuos kūrybingi mokytojai taiko praktikoje, gali būti labai veiksmingi, padėti kurti tinkamas mokymo metodikas ir pasiekti puikių rezultatų. Tiksliau suprasti didaktikos dalyką padės jos pagrindinių sąvokų apžvalga.

PAGRINDINĖS DIDAKTIKOS SĄVOKOS Taigi didaktika tiria mokymą ir mokymąsi, jį reikia suprasti dvejopai: 1) kaip aktualų, dabar vykstantį procesą (pvz., per konkrečią pamoką); b) kaip ilgalaikį, permanentinį procesą.

Mokymo procesas – ilgalaikė mokytojų ir mokinių sąveika, turinti tikslą parengti pastaruosius tolesniam mokymuisi ir praktinei veiklai.

Mokymas –tikslinga mokytojo ir mokinio sąveika, stimuliuojanti ir organizuojanti mokinio aktualią pažintinę ir praktinę veiklą, siekiant plėtoti mokymosi aktyvumą, veiklos savarankiškumą ir kūrybingumą, ugdyti asmenybę.

Mokymasis – tikslinga mokinio sąveika su mokymosi šaltiniais įsisavinant žinias, įvaldant veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas. Mokymosi tikslas – įsisavinti ir išmokti konkrečią mokymo medžiagą. Mokymosi proceso tikslas – pasirengti, kad būtų galima aktyviai, savarankiškai ir produktyviai dalyvauti gamybiniame, socialiniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime.

Įsisavinimas – tikslingas sąmonės procesas, kuriuo tikrovės reiškiniai bei vertybės tampa individo vidiniu turiniu.

Išmokimas – patirties sąlygotas individo vidinių ir išorinių veiksmų pakitimas, t.y. naujų veiksmų įvaldymas, įgalinantis veikti naujomis aplinkos sąlygomis. Tai antrinė prisitaikymo prie aplinkos forma, bendra žmonėms ir gyvūnams, tačiau žmogus mokosi ir tokiais būdais, kurie gyvūnams yra neprieinami. Kai kalbama apie veiksmų išmokimą sakoma, jog jau įvaldyti mokėjimai ir įgūdžiai.

Yra įvairių išmokimo rūšių:

1. Incidentinis (atsitiktinis) išmokimas – atsitiktinis įspūdžių įgijimas ir išlaikymas;

2. Latentinis (paslėptas) išmokimas – nesąmoningas objektų, jų požymių ar veiksmų perėmimas, kai stebima kas nors įsidėmima ir tai, į ką dėmesys nebuvo kreipiamas (kreipiant mokinių dėmesį į tam tikrus demonstruojamo paveikslo objektus, įsidėmimi objektai, į kuriuos nebuvo sutelkiamas dėmesys);

1


3. Modelinis išmokimas – naujo elgesio išmokimas, priklausantis nuo įgytų kito žmogaus elgesio stebėjimo įspūdžių ir jų pritaikymo sau;

4. Socialinis išmokimas – nesąmoningas socialinio elgesio normų ir būdų perėmimas;

5. Pedagoginis išmokimas – mokymosi ir saviauklos rezultatas;

6. Biologinis išmokimas – biologinių reakcijų pakitimas dėl aplinkos pakitimo.

Mokomoji medžiaga – kultūros vertybių visuma, kurios mokomasi. Ji sukaupta vadovėliuose, uždavinynuose, žinynuose, videokasetėse, kompiuterių atmintyje ir kitur.

Mokymo ir mokymosi priemonės – visi reikmenys, tikslingai panaudojami mokymo procese. Kiekviena vertybė, daiktas, reiškinys, veiksmas, panaudotas kuriuo nors tikslu, tampa priemone.

Mokytojas – kvalifikuotas ugdymo veikėjas, dirbantis formaliojoje mokymo institucijoje (pvz. bendrojo lavinimo mokykloje), kuris moko. Dėstytojas – kvalifikuotas ugdymo veikėjas, dirbantis profesinio mokymo įstaigoje.

Mokinys – asmuo, kuris kieno nors yra mokomas. Moksleivis – asmuo, lankantis mokyklą.

Mokytojo ir mokinio sąveika – jų bendravimas ir bendradarbiavimas veikiant vienas kito sąmonę ar elgesį.

MOKYMO IR MOKYMOSI TIKSLAI

Juos galima klasifikuoti taip:

I. Pažinimo tikslai:

1. Žinojimas

2. Supratimas

II. Lavinimo tikslai:

3. Mokėjimai

4. Gebėjimai

III. Auklėjimo mokant tksl.:

5. Įsitikinimai, motyvacija

6. Dorovė. 1. Žinojimas – žinių įsisavinimo padarinys. Žinios – informacija apie tikrovę, apibendrinta žmonijos patirtis. Tačiau pasiekti žinojimą maža. Tik senoji mokykla pasitenkindavo tuo.

2. Supratimas – vaizdinio ir abstraktaus mąstymo rezultatas, pasiekiamas atskleidus daiktų ir reiškinių ryšius, prasmę. Siekiant supratimo, naujai įgyjamos žinios siejamos su ankstesnėmis; tai, kas nauja, analizuojama, sintetinama, įsisąmoninama ieškant tarpdalykinių ryšių, perkeliama į kitas situacijas. Supratimas tikrinamas įvairiais būdais: turimas žinias mokiniai aiškina kitais žodžiais, apmąsto kita forma negu išmoko.

3. Mokėjimas – teorinių, praktinių ir vertinamųjų veiksmų lavinimo rezultatas, rodantis praktinę mokinių kompetenciją. Suformuoti mokėjimą padeda įgūdžių lavinimas. Įgūdžiai –automatizuoti veiksmai, formuojami pratybomis.

4. Gebėjimai – gabumų lavinimo rezultatas. Gabumai – įgimti pradmenys, įgalina lengvai, greitai ir kokybiškai dirbti. Mokymo tikslas – ugdyti gebėjimus mokymo dalykams, ypač tiems, kurių mokantis greičiau atsiskleidžia intelektiniai, specialieji, praktiniai sugebėjimai.

5. Įsitikinimai – tiesos apie gamtos, kultūros, žmogaus ir žmonių santykius, dvasinį gyvenimą žinojimo ir supratimo rezultatas, veikiantis asmenybės emocijas ir valią, veiklą ir elgesį. Mokymo procese formuojami pasaulėžiūros, moralės, estetikos įsitikinimai, grindžiami humanistinėmis pažiūromis, jų motyvais.

6. Dorovė – motyvų, kylančių iš pasaulėžiūros, dorovinių įsitikinimų ir dorovinės patirties, padarinys. Mokymo procesas – pagrindas doroviniam elgesiui formuoti.

Mokymasis mokykloje – veikla, kuria siekiama mokymo tikslų. Svarbu skatinti mokymosi motyvaciją, nes mokymas šiandien negali apsiriboti vien žinių, mokėjimų bei įgūdžių perteikimu,

2


3

jis turi ugdyti savarankišką, aktyvią, atsidavusią tėvynei asmenybę. Vienas iš veiksnių - tinkamas bendravimas.

Formuluojant konkrečios pamokos mokymo tikslus labai gerai pasitarnauja B.Bloomo pažinimo taksonomiją (žinios – žemiausias lygis, vertinimas - aukščiausias).

PAŽINIMO TAKSONOMIJA PAGAL B.BLOOMĄ

ŽINIOS atgaminti, atpažinti, išmokti,

nustatyti apibrėžti

mokinys gali atsiminti, apibrėžti, atpažinti. Informacija gali būti fakto, taisyklės,

diagramos, garso ir kt. forma.

SUPRATIMAS pasakyti savais žodžiais, perfrazuoti,

perpasakoti, pakeisti, išversti

mokinys suteikia informacijai kitokią formą arba atpažįsta ją

pateiktą kitokia forma.

TAIKYMAS apibendrinti, parinkti,

taikyti, perkelti, klasifikuoti

mokinys gali taikyti žinias

atlikdamas konkrečias užduotis

ANALIZĖ atskirti, aptikti, klasifikuoti, išplėsti,išvesti,

palyginti

mokinys gali suskaidyti informaciją į sudedamąsias dalis,

tiksliai apibūdinti šių dalių ryšius.

SINTEZĖ sudaryti, sukurti, suformuluoti

rašyti, braižyti

remdamasis informacija mokinys pats gali sukurti produktą – rašytinį, žodinį, vaizdinį.

VERTINIMAS patvirtinti, įvertinti, nutarti

gali taikyti standartą spręsdamas apie kokį nors dalyką.


4

BLOOM‘S TAXONOMY

Benjamin Bloom identified six levels within the cognitive domain, from the simple recall or recognition of facts, as the lowest level, through increasingly more complex and abstract mental levels, to the highest order which is classified as evaluation.

Verb examples that represent intellectual activity on each level are listed here:

1. Knowledge: arrange, define, duplicate, label, list, memorize, name, order, recognize, relate, recall, repeat, reproduce state.

2. Comprehension: classify, describe, discuss, explain, express, identify, indicate, locate, recognize, report, restate, review, select, translate.

3. Application: apply, choose, demonstrate, dramatize, employ, illustrate, interpret, operate, practice, schedule, sketch, solve, use, write.

4. Analysis: analyze, appraise, calculate, categorize, compare, contrast, criticize, differentiate, discriminate, distinguish, examine, experiment, question, test.

5. Synthesis: arrange, assemble, collect, compose, construct, create, design, develop, formulate, manage, organize, plan, prepare, propose, set up, write.

6. Evaluation: appraise, argue, assess, attach, choose compare, defend estimate, judge, predict, rate, core, select, support, value, evaluate. Šaltinis: Bloom‘s Taxonomy. URL: http://www.officeport.com/edu/blooms.htm

http://www.officeport.com/edu/blooms.htm


5

MOKYMOSI VEIKSNIAI Visų pakopų moksleivių mokymasis skirtingas, bet kartu turi ir daug bendrų bruožų. Mokytojas turėtų žinoti, kokie veiksniai lemia sėkmingą mokymąsi ir tas žinias taikyti mokydamas. Veiksniai skirstomi į psichologinius, fiziologinius, socialinius, pedagoginius.

1. Psichologiniai mokymosi veiksniai a) Nusiteikimas mokytis. Jo pagrindas – teigiamas vidinis santykis su savo pareigomis, tarp jų ir pareiga mokytis. Nusiteikimas mobilizuoja pažintines galias (atmintį, mąstymą, vaizduotę) ir valią. Nusiteikimą mokytis pradeda formuoti šeima. Ikimokyklinio amžiaus vaikams kyla noras, jei bendra šeimos atmosfera yra teigiama mokyklos atžvilgiu, jei vaikas šeimoje nepajunta mokyklai priešiškų pažiūrų, nėra gąsdinamas “piktais mokytojais”. Nusiteikimą mokytis palaiko sėkmės išgyvenimas, pasiekimų – gerų rezultatų perspektyva. Nesėkmės vienus mokinius skatina pasitempti, kitus žlugdo, trečius daro abejingais. Todėl reikia žinoti, kaip nesėkmė paveiks konkretų mokinį.

b) Stropumas. Tai kruopštumas, atsakingas mokymasis ir darbas, skatinamas nusiteikimo. Kai nusiteikimas mokytis nuslūgsta, stropumą skatina kiti veiksniai – noras lenktyniauti, gerų pažymių tikimybė, kurie t. p. tampa mokymosi motyvais. Stropumą tenka palaikyti pedagoginėmis priemonėmis. Ilgesnė stropi veikla tampa įpročiu gerai mokytis.

c) Charakteris. Svarbi yra valia. Ji lemia moksleivių veiklą ir elgesį, atkaklumą ir ištvermę įveikiant sunkumus, aktyvumą, ryžtingumą. Atkaklumas labai reikalingas, nes mokymasis – sunkus darbas. T. p. svarbu yra valdyti emocijas, įsisąmoninti savo pareigas. Darbštumas - toks charakterio bruožas, kuris kompensuoja gebėjimus mokytis. Charakteris žmogui nėra įgimtas, jį reikia išsiugdyti.

d) Dėmesys. Be jo neįmanoma jokia veikla. Svarbu sudominti, silpnai besimokančius moksleivius, tada jie bus dėmesingi, imlūs, lengviau supras, mažiau pavargs. Visa tai teisinga, bet kartais nepavysta, tad reikia kelti realius tikslus, skirti tokias užduotis, kurios moksleiviams nėra nei per lengvos, nei per sunkios. Dažnai tenka užduotis diferencijuoti ir individualizuoti. Mokiniams svarbu išmokti prisiversti koncentruoti dėmesį. Galima skirti prieinamas kūrybines užduotis, kūryba patraukia, sutelkia dėmesį, teikia pasitenkinimą ir stiprina interesą.

e) Pažinimo procesų aktyvumas. Mokantis svarbu, kad būtų aktyvūs suvokimas, atmintis, mąstymas ir vaizduotė. Suvokimas būna aktyvus, kai mokinys ne tik žiūri, bet ir mato, ne tik girdi, bet ir klauso, t.y. kai įsisąmonina pojūčiais pajuntamą mokymo medžiagą. Atmintis - išmokimo pamatas. Atmintį galima lavinti ir pasiekti jos didelį imlumą, atgaminimo aktyvumą. Tam reikia žinoti savo atminties rūšį (regimoji, girdimoji, motorinė) ar tipą (konkretus vaizdinis, abstraktus žodinis, loginis ar mechaninis). Aktyvus mąstymas tobulina suvokimą ir atmintį. Svarbu panaudoti mąstymo operacijas: lyginimą, analizę, sintezę, apibendrinimą, konkretinimą. Kad mąstymas būtų aktyvus, jį reikia skatinti abejonėmis, netikrumo, naujumo jausmais, probleminiais klausimais, nes taip duodamas impulsas svarstyti, samprotauti. Didelės reikšmės mąstymo aktyvinimui turi teorinė ar praktinė veikla, kuri reikalauja iš moksleivio ne vien geros atminties, aiškaus mąstymo, bet ir vaizduotės.

f) Savarankiškumas. Tai svarbus subrendusios asmenybės bruožas. Savarankiškumo plėtotei reikia laisvės – veiklos tikslų, priemonių ir būdų pasirinkimo. Principas – laisvė visiems. Tačiau reikia suvokti atsakomybę už veiklos rezultatus. Be atsakomybės tikrasis savarankiškumas prarandamas.

g) Įgimti gabumai. Jie sąlygoja lengvą, greitą ir kokybišką išmokimą. Mokantis reikia stebėti, kas lengviau sekasi.

2. Fiziologiniai mokymosi veiksniai. Normalus fizinis moksleivių vystymasis sąlygoja psichinės ir praktinės veiklos sėkmę. Anatominiai- fiziologiniai sutrikimai vienaip ar kitaip sumažina mokymosi galimybes, kartais prisireikia specialių mokyklų. Nenormalų vystymąsi lemia paveldėtos savybės, sunkio infekcinės ligos, traumos.


6

a) Ligos – dažnas atsilikimo ir nepažangumo veiksnys. Jos kyla dėl įvairių priežasčių, bet visų pirma dėl imuniteto stokos. Svarbu stiprinti sveikatą, organizmo atsparumą. Tam reikia profilaktinių priemonių: tinkamo higieninio režimo, fizinės mankštos.

b) Bioritmas. Turi didelės įtakos mokymosi sėkmei, nes sąlygoja gerą organizmo tonusą. Palankiausios mokymuisi valandos yra tokios: 10.00 – 13.00, 15.00 – 17.00, 20.00 – 22.00, tačiau laikas gali įvairuoti priklausomai nuo individualių skirtumų ir įpročių. Darbingiausios savaitės dienos: antradienis, ketvirtadienis, penktadienis. Svarbus miego ritmas. Vyresniems moksleiviams ir studentams reikia miegoti 8 val. Geriausias laikas: 23.00 – 7.00. Miego stoka greit išsekina smegenų nervinę ląstelę, todėl mažėja psichinis aktyvumas, darbingumas.

c) Darbingumas. Galvos smegenų ląstelei tenka didžiausia įtampa mokantis. Jai išsekus prarandamas darbingumas. Pagal protinio darbo higienos reikalavimus reikia derinti intelektinę įtampą ir atsipalaidavimą. Apskaičiuota, kad I klasės mokiniams pamoka neturi tęstis ilgiau kaip 20-30 min., vyresniems 40-50 min., po jų būtinos pertraukos. Mokantis pamokas namie, po 40-50 min. reikia daryti 10-15 min. pertraukas. Per pertrauką smegenų ląstelės pailsi, jei gauna pakankamai deguonies. Labai svarbu atsipalaiduojant pakeisti minčių kryptį, protinį darbą fiziniu, sužadinti teigiamas emocijas. Džiugus gyvenimo stilius didina protinį darbingumą. T. p. svarbu kaitalioti pozą.

d) Galvos skausmai trikdo mokymosi sėkmę. Jie kyla dėl įvairių priežasčių, vis dėlto galvos skausmų sukėlėjai dažnai esti patys moksleiviai, kai nesilaiko mokymosi ritmo, režimo, nevėdina kambario, nebūna grynam ore, nehigieniškai maitinasi, neišsimiega.

3. Socialiniai veiksniai Aplinka t. p. turi lemiamos reikšmės mokymosi (ne)sėkmei.

a) Šeima - artimiausia mokiniui socialinė aplinka. Jos ekonominės, kultūrinės sąlygos, tradicijos, dvasinio gyvenimo poreikis ir stilius formuoja vaikų nuostatas ir interesus. Todėl mokykla turi glaudžiai bendradarbiauti su šeima sudarant tinkamas mokymosi sąlygas. Šeima aprūpina mokinį mokymosi reikmenimis. Ypač svarbu sudaryti palankų kultūrinį klimatą, kuriame mokinys nuolat jaustų iš aplinkinių žmonių pagarbą mokslui. Šeimoje perimama pagarba mokslui, jo prestižas tampa rimtu mokymosi motyvu.

b) Nuolatinė darbo vieta. Būtina įrengti bent kampelį, nes mokymosi sėkmė nukenčia, jei vaikas blaškomas iš vienos vietos į kitą.

c) Šeimos darna. Nedarniose šeimose vaikai nedrausmingi, mokosi silpniau.

d) Santykiai grupėje - Jos kelia reikalavimus mokymo organizavimui.

e) Socialinė, ekonominė, kultūrinė šalies situacija. Kvalifikuotų darbininkų poreikis, atskirų profesijų socialinis prestižas, apmokėjimo už darbą sistema, mokyklų prieinamumas (geografinis, ekonominis), įsidarbinimo perspektyvos turi svarbią reikšmę.

4. Pedagoginiai mokymosi veiksniai. Kad mokiniai blogai mokosi, kalti ne vien įgymiai, ne vien socialinė aplinka, bet ir mokymo proceso organizacija, pedagoginiai santykiai. Būtina laikytis mokymo dėsnių ir principų, tinkamai naudoti mokymo metodus ir formas. Tai stiprina pedagoginių veiksmų veikimą. Juos galima taip apibūdinti:

Sužadinti teigiamą nuostatą, pareigos jausmą, motyvus vykdyti uždavinius. Sukurti tikrumo jausmą, kad darbai bus teisingai vertinami. Skirti užduotis, reikšmingas mokinio pažangai. Skirti pakankamai sunkias, bet įveikiamas užduotis, palaikyti pasitikėjimą savimi. Išmokyti mokymosi metodikos. Užtikrinti sistemingą, dėmesingą, bet nepriekabę kontrolę, ugdyti savikontrolės įgūdžius. Formuoti stropumo, sistemingo mokymosi įgūdžius. Sudaryti psichologines, higienines, socialines sąlygas mokykloje, šeimoje.


7

MOKYMO IR MOKYMOSI PRINCIPAI

• Asmenybės aktyvumo mokantis (ne tik pažintinės galios, bet ir emocijos, motyvacija)

• Mokymo ir auklėjimo vienovės (mokyklos uždavinys – ne tik mokyti, to turi paisyti mokytojai, mokymo planų, programų, vadovėlių sudarytojai)

• Vaizdumo (tikrovės pažinimas prasideda nuo juslių: regėjimo, klausos, motorikos, uoslės, skonio, lytėjimo; jų pagalba sąmonėje kuriami vaizdiniai, o iš jų – abstrakčios sąvokos);

• Mąstymo logikos (siekti objektyvaus tikrovės pažinimo, klasikinės yra empirizmo ir racionalizmo teorijos, tik jų sąsaja leidžia pažinti tikrovę objektyviai);

• Sąmoningumo ir kūrybingumo (viskas, ko mokoma, turi būti suprantama, plėtoti mąstymą ir kūrybinę vaizduotę, kuri padeda rasti naujus, originalius sprendimus);

• Išsamaus ir tvirto išmokimo (neperkrauti turinio, ne per greitas tempas, kartoti);

• Grupinio ir individualaus mokymo derinimo (derinti frontalų, diferencijuotą, individualų darbą).

MOKYMO IR MOKYMOSI VYKSMO YPATUMAI Ilgalaikis mokymo procesas tvarkomas valstybės, mokslinių institucijų, pedagogų. Jį tvarkant remiamasi didaktikos nustatytais principais, socialinės, kultūrinės krašto raidos poreikiais. Svarbesni praktinio mokomojo darbo ypatumai yra šie:

1. Mokymo proceso struktūra modeliuojama įvairiai. Jos komponentai yra šie:

Mokymo tikslai, mokymo turinys, mokymo principai, metodai ir priemonės, mokytojas ir mokinys, jų bendravimas, aktuali kultūrinė ir psichologinė situacija, sąlygos.

2. Mokymo proceso nuoseklumas Mokymo procesas turi remtis logika, mokytojui reikia derintis prie mokinio amžiaus, patirties, individualių skirtybių.

Kaip sudaryti tinkamą mokymo turinį? Įvairios mokymo turinio parengimo teorijos, visgi jos taip ir neišsprendė problemos, todėl nuolat vykdomos reformos.

• didaktinio formalizmo (lavinti protą, mažiau žinių);

• didaktinio materializmo (kaip galima daugiau žinių);

• egzempliarinės (mokyti esminių dalykų);

• utilitarinės (mokyti tik naudingų, praktinių dalykų);

• integralinės – kompleksinės (kompleksines žinias apie atskirus tikrovės objektus);

• didaktinio programavimo (mokymo turinį skaidyti mažiausiais žingsniais).

Reikia remtis atitinkamos mokslo disciplinos vidine logika. Tačiau mokymo turinys negali visiškai sutapti su mokslo disciplinos turiniu. Svarbus mokinių amžius, išsilavinimo lygis. Todėl į mokymo turinį turi įeiti tik atitinkamos mokslo disciplinos pagrindai. Kas yra pagrindai? Šiuo klausimu ginčijamasi. Kartais mokymo turinys perkraunamas. Kokia logika tuos pagrindus išdėstyti? Nuoseklumas, pagrįstumas, sistemingumas. Mokymo proceso logika plaukia ir iš visuomenės kultūros keliamų reikalavimų. Būtina išlaikyti santykį tarp mokymo programų apimties ir laiko, skirto joms išeiti. Ne tik įsiminti, bet ir praktiškai panaudoti, mokymo ir lavinimo vienovė (minimumą mokslinių ir technologinių žinių, mokėjimų, įgūdžių, reikalingų tolesniam savarankiškam mokymuisi), mokymo ir auklėjimo vienovė (medžiaga turi padėti formuoti mąstymą, pasaulėžiūrą, dorovės įsitikinimus.)


8

Kaip išdėstyti mokymo turinį? Jis išdėstomas temomis. Mokymo tema – t.t. mokymo(si) proceso atkarpa. Einant temą ilgiau sustojama prie atskirų mokymosi momentų, mokytojai turi skirti laiką suvokimui organizuoti, mąstymui plėtoti, žinioms įtvirtinti ir t.t. Per mokslo metus tokių momentų yra daug, jie vadinami mokymo proceso grandimis. Vienai temai prireikia keleto grandžių. Kaip planuoti temos ar viso kurso dėstymą? Logika tokia: • pažintiniai, lavinamieji, auklėjamieji tikslai ir jų realizavimo būdai (dabar: nuostatos, gebėjimai, žinios);

• temos mokslinė esmė, pagrindinės idėjos, faktai, įvykiai, turinio apimtis, reikalingas laikas, pamokų skaičius, kiekvienos pamokos tema, tikslai, reikalingų užduočių parinkimas;

• atsižvelgimas į visus mokymo principus, būtinų metodų ir priemonių pasirinkimas;

• mokytojo ir mokinių sąveikos organizavimas, aktyvumo derinimo numatymas;

• objektyvių sąlygų apskaičiavimas, galimų situacijų numatymas.

Mokymo proceso nuoseklumas pamokoje;

Kiekviena pamoka turi savo temą, gali būti platesnės temos potemė. Pamokos projektavimo pagrindas yra mokymo proceso struktūra. Be to, pamoką sąlygoja jos specifiniai veiksniai: pamokos laikas, mokinių sudėtis, intelektinės ir praktinės mokinių veiklos pobūdis, mokinių ir mokytojo veiklos išsami organizacija. Imliausi mokiniai būna antrą ir trečią pamoką pirmoje dienos pusėje, antroje dienos pusėje – 13.00 – 15.00 ir 17.00 – 19.00. Šiam laikui turi būti planuojamos sunkiausi dalykai ir sunkiausios užduotys. Kiekvienoje klasėje yra vis kitokia mokinių sudėtis amžiaus, išsilavinimo ir išsiauklėjimo požiūriais. Planuojant pamoką reikia į tai atsižvelgti ir diferencijuoti bei individualizuoti mokymą, prognozuoti mokinių pajėgumą ir darbo su jais variantus. Mokymo proceso organizacija yra efektyvi, jei visa klasė aktyviai atlieka reproduktyvias ir produktyvias užduotis. Dažnai klausiama, kokia mąstymo logika, mokant per pamoką naujos medžiagos, yra efektyvesnė: indukcija ar dedukcija? Už dedukciją: mokyti protauti nuo visumos (taisyklių, dėsnių) einant prie jos dalių, mokant įrodinėti, grįsti ir šitaip greičiau išmokyti. Induktyvus mokymas labiau ugdo savarankiškumą ir kūrybingumą, nes mokiniai turi gebėti pastebėti t.t. požymius, o po to savarankiškai sintetinti, apibendrinti. Tinka kalboms, literatūrai, istorijai. Indukcija labiau tinka žemesnėse, o dedukcija – vyresnėse klasėse. Geriausia taikyti abi atsižvelgiant į sąlygas.

Koks turi būti pamokos turinys? Išmokimas būna tvirtesnis, sąmoningesnis, prasmingesnis, kai nesiribojama atskiromis idėjomis, sąvokomis, o ieškoma ryšio su kitomis dalyko temomis, jų samprata kituose moksluose, atskiri mokymo dalykai integruojami. Dedukcija neišvengiama, kai reikia įgytas žinias taikyti praktikoje, t.y. atliekant pratimus. Pratybos palengvina išmokimą, įgūdžių formavimąsi. Efektyvios tik tada, kai aiškus jų tikslas, operacijų seka ir grįžtamoji informacija apie pasiekimų lygį ir klaidas.

Atskirų pamokos etapų ir žingsnių eiga. Kiekviena pamoka turi savo etapus. Kiekvienas mokymo etapas turi savo didaktinius veiksmus. Apie tai plačiau, kai nagrinėsim pamoką.

3. Mokymo proceso dėsningumai

Konkretaus ir abstraktaus sąveika Reikia išmokyti abstrakčiai mąstyti, o abstraktus mąstymas remiasi konkrečiu. Abstraktus vystosi lėčiau negu konkretus. Vaikystėje dominuoja ikioperacinis, intuityvus, veiksminis – vaizdinis mąstymas, suaugę mąsto operacijomis (analizė, sintezė, lyginimas, abstrahavimas, konkretizavimas), jos sąveikauja, todėl mokant reikia derinti vaizdumą su žodžiu, rodymą su pasakojimu (demonstracija) ir atvirkščiai (iliustracija). Abu mąstymo tipai tarpusavy susiję. Mokantis formuojasi skirtingi mąstymo tipai. konkretus-vaizdusis, abstraktusis ir mišrusis.


9

Loginio ir kūrybinio mąstymo ryšys Mokyklos uždavinys – ugdyti loginį mąstymą, o šiandien – labiau negu bet kada kritinį ir kūrybinį mąstymą. Kūrybiškumas – aukščiausia savarankiškumo forma. Kūrybinis mąstymas yra loginio mąstymo tęsinys. Kūrybinio mąstymo požymiai:

• savarankiškas sunkios problemos iškėlimas;

• stiprus noras, motyvacija ją išspręsti;

• mąstymo eiga gali būti logiška (įrodinėjama), sutraukta (euristinė) ar spontaniška (įžvalga);

• mąstymo rezultatas skirtingas nuo žinomų sprendimų, originalus.

Mokymo procese mokytojas turi derinti reproduktyvų ir produktyvų mąstymą, suteikti mokiniams progą savarankiškai mąstyti. Kūrybinis mąstymas galimas per visų dalykų pamokas: matematikos, darbų, dailės, literatūros, socialinių mokslų.

Stropumo ir mokymosi sėkmės sąveika Stropumas ir sėkmė yra neatsiejami mokymosi motyvai. Palaikyti mokinių stropumą ir sudaryti sąlygas išgyventi sėkmę. Reikia individualizuoti mokymą atsižvelgiant į mokinio asmenybę, jo sugebėjimų lygį, charakterį.

Veiklos rezultatų žinojimo ir objektyvaus vertinimo ryšys Negali būti veiklos tobulinimo neturint grįžtamosios informacijos, jos rezultatų. Tada aiškėja trūkumai bei keliai, kaip juos pašalinti. Svarbus yra objektyvus, teisingas rezultatų vertinimas.

Mokymo turinys, priemonės, metodai, formos priklauso nuo mokymo tikslų, uždavinių Mokymo priemonės ir veiksmai su jomis turi atitikti mokymo tikslus ir uždavinius, o šie –visuomenės poreikius. Mokymo tikslai nulemia, ko ir kaip mokyti.

Mokymo ir auklėjimo, mokymosi ir mokinių gebėjimų vienovė Neapsiriboti psichinių procesų/savybių lavinimu. Mokant auklėjama, o auklėjant mokoma.

Mokymo ir mokymosi ryšys Mokymosi efektą lemia mokinių ir mokytojo aktyvumo lygis. Geriausiai, kai abu aktyvūs, daug dirba. Svarbus bendravimo krypties pobūdis. Bendravimo rūšys: individualus vienkryptis, individualus dvikryptis, frontalus vienkryptis, frontalus dvikryptis, grupinis, kolektyvinis. Tobulas bendravimas – dvikryptis, vengti vienakrypčio bendravimo.

Mokymosi efektą t. p. sąlygoja mokytojo - mokinių santykių pobūdis. Senoji mokykla santykius grindė prievarta, vėliau – interesais (pastiprinimas – geri pažymiai, dar vėliau – probleminis mokymas). Bendraujant su visais mokiniais, lengvai pastebimi jų pasiekimai, trūkumai, sunkumai, kuriuos mokytojas padeda įveikti.

Mokymosi efektas priklauso nuo mokymo turinio apimties, sudėtingumo, mokymo tempo.

4. Mokymosi fazės. Tai laiko momentai, sudarantys jo visumą:

• nusiteikimas mokytis (dėl išorinių stimulų ir vidinių motyvų);

• pradinis susitelkimas (kyla klausimai, prisimenamas tvarkaraštis, pasirenkamas dalykas);

• mokymosi sąlygų sudarymas (pasirūpinama priemonėmis, sutvarkoma aplinka);

• mokymosi būdų bei metodų numatymas;

• mokymosi eigos organizavimas (ką pirmiau, ką paskiau, pertraukos);

• užduočių atlikimas

• rezultatų kontrolė ir savikontrolė (išsiaiškinamos pasiekimų ir trūkumų priežastys);

• atliktų užduočių, išmokimo reikšmės ir prasmės supratimas (vertinama, kokiu lygiu);


10

• panaudotų priemonių sutvarkymas;

• naujų mokymosi užduočių numatymas, planavimas.

Šių mokymosi fazių supratimas padeda tinkamai organizuoti savo darbą.

5. Mokymosi sunkumai. Reikia žinoti, kokių būna sunkumų, kad galėtum pašalinti kliūtis: subjektyvias ar objektyvias.

Objektyvios: Aplinka (blogas oras, triukšmas, netinkama temperatūra, apšvietimas, psichologinis klimatas, buitinės sąlygos). Reikia laikytis higienos ir buities kultūros reikalavimų, tada bus užtikrintos tinkamos mokymuisi sąlygos.

Mokymo turinys gali būti kliūtis, kai: a) per didelė medžiagos apimtis; b) sudėtinga ir įvairi jos vidinė struktūra; c) turinio abstraktumas viršija konkretumą; d) naujumo laipsnis prašoka mokinių mąstymo sugebėjimus; d) mokymo turinys nepatrauklus, apsunkina dėmesį

Mokymo organizacija – kai a) sumažėja savarankiškumas b) neigiama grupės nuostata c) perkrovimas mokomaisiais dalykais, visokiais darbais.

Mokytojas – neigiamos jo asmenybės savybės (žeminimas, patyčios, įžeidimai, prievarta), jei nesilaiko didaktikos reikalavimų, dirba nemetodiškai, tai mokiniams sukelia daug sunkumų.

Subjektyvios kliūtys glūdi sveikatos, psichinės veiklos ir asmenybės sutrikimuose.

Sveikatos: biologinio vystymosi sutrikimai, infekcijos, traumos, netinkama higiena.

Psichiniai sutrikimai: a) intereso dalykui ir mokymuisi nebuvimas; b) valingo dėmesio trūkumai (nesugeba susikaupti); valios trūkumai (trūksta ištvermės, atkaklumo); c) užmiršimas – netvirto išmokimo padarinys (reikia lavinti atmintį); d) žinių spragos (išmokti savarankiškai dirbti su vadovėliu); analitinio – sintetinio arba abstraktaus – apibendrinamojo mąstymo įgūdžių stoka; e) nesugebėjimas žinias pritaikyti praktikoje.

Asmenybės trūkumai: riboto mokslumo (daug pastangų – prasti rezultatai), pasiduoda kitų įtakai, nesavarankiškas, perdėtas interesas kuriai nors sričiai, perdėtas ambicingumas, agresyvumas, vengia bendrauti.

Pedagogas turi visas tas kliūtis pastebėti ir padėti pašalinti, nes nepažangumo priežastys – mokymosi sunkumų priežastys.

VADOVĖLIŲ VERTINIMO KRITERIJAI DALYKINIAI

Ar vadovėlio medžiagoje nėra dalykinių klaidų? Ar pristatomos tik šiuolaikinį mokslo lygį atitinkančios sąvokos, teorijos, interpretacijos? Ar sąvokos, dėsniai, teorijos apibūdinamos pakankamai aiškiai? Ar medžiagos atranka yra pagrįsta? Ar tolerantiškai vertinamos lytys, amžiaus grupės, mažumos, kitos valstybės, tautos, rasės?

PEDAGOGINIAI Ar vadovėlis atitinka Bendrąsias programas ir Išsilavinimo standartus? Ar medžiagos apimtis atitinka amžiaus ypatumus? Ar sudaryta galimybė diferencijuoti mokymą(si)? Ar metodinė sistema tinkama įvairiems mokymosi stiliams? Ar numatytos ir paaiškintos savarankiško darbo su juo galimybės? Ar vadovėlis ugdo moksleivių kūrybines galias? Ar pateikta vaizdinė medžiaga pasižymi įvairove?

PSICHOLOGINIAI Ar kalbos stilius, sudėtingumas atitinka šio amžiaus grupės ypatumus? Ar pateikta medžiaga orientuota į moksleivių gyvenimo patirtį ir kontekstą? Ar tinkamai ir visapusiškai panaudojama vaizdinė medžiaga? Ar vadovėlis dera su kitais tos srities, klasių, amžiaus grupių vadovėliais?

didaktika

Documents