2 0 1 4 m . N r . 2 ( 1 4 )

didelė akcininkų savivertė gali būti kliūtis dialogui, tačiau blaivus protas ir verslo

interesai turėtų būti svarbiau.Š. MaČiuLis

RedaKCiJos žodis

Suteikime galimybę VISIEMS vaikams

www.saf.lt

nUmeRio sKaičiUsTiek procentų respondentų praėjusio„Teisės žinių“ numerio apklausoje atsakė, kad Lietuvoje reikėtų liberalizuoti darbo santykius, prieš tai tinkamai šią temą paaiškinus piliečiams.

62,5%

Bet kurios įmonės kūrimosi pradžia ir planai dažniausiai būna labai optimistiški. Tačiau ilgainiui plėtojant verslą neretai tarp akcininkų iškyla vienokių ar kitokių nesutarimų, kuriuos ne vi­sada pavyksta greitai, lengvai ir taikiai išspręsti. Todėl šiame numeryje rasite informacijos apie tai, kokias teises, pareigas ir atsakomybę turi įmonės akcininkai, kaip užkirsti kelią akcinin­kų ginčams ir kaip juos spręsti, jei jų nepavyko išvengti. Apie tai išsamios informacijos rasite numerio svečio – Derybų cen­tro įkūrėjo ir vadovo Šarūno Mačiulio, straipsnyje. Jis atskleis, kokie yra esminiai ginčų sprendimo būdai ir kaip spręsti įmo­nėse iškilusius konfl iktus.

Įmonės valdymas labai susijęs su svarbia informacija, kurią ne visada turi visi akcininkai. Skaitydami teisininkės Linos Zubo­vienės straipsnį sužinosite, ar bet kuris įmonės akcininkas turi

teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais ir gauti rei­kiamą informaciją.

Verslas ne tik kuriamas, bet neretai ir perkamas arba parduo­damas. Ar naujasis savininkas atsako už ankstesniųjų savinin­kų padarytus teisinius pažeidimus? Apie tokią praktiką sužino­site perskaitę teisininko Jono Masioko straipsnį.

Jei turite klausimų, idėjų dėl leidinio turinio ar formos, siųskite mums – būsime Jums labai dėkingi. Rašyti galite elektroninio pašto adresu teise@vipcommunications.lt.

Įdomaus skaitymo!

„GLiMstedt teisės ŽiniŲ“ redakciJa

Glimstedt teisės žinios

inteRaKtYvUs tURinYs

Kviečiame Jus prisidėti prie šio leidinio turinio kūrimo. Siųskite klausimus, siūlykite temas, diskutuokite.

El. paštas: naujienos@vipcommunications.lt

Sekite mus tinkle: www.linkedin.com/company/245835

GLIMSTEDT svečias

Šarūnas Mačiulis

Bloga taika ar geras karas?

Akcininko teisė gauti

informaciją

15

7

12

16

4

18

Priverstinis akcijų pardavimas – kada jį taikyti?

8Mėnesio tema

8

Norėdami užsiprenumeruoti

GLIMSTEDT teisės žinias

spauskite čia:

GLIMSTEDT žmogus

Linas Sesickas

„CC Creative Commons“ prieš „© visos teisės saugomos“

Ar naujasis įmonės savininkas atsako už ankstesniųjų savininkų fi nansinius pažeidimus?

3

Glimstedt teisės žinios

tema

Bloga taika ar geras karas? Akcininkų ginčai, taikytinos priemonės,patinių situacijų sprendimai

Tinkamas bendrovių valdymas yra jų konkurencingumo (kon­kurencinių gebėjimų) stiprinimo būtina sąlyga. Tuo tikslu papras­tai yra nustatomi jų gerojo val­dymo standartai (reikalavimai). Taip pat yra itin svarbu tinkamai ir laiku sureguliuoti bendrovių akcininkų tarpusavio santykius ir taip užbėgti už akių jų galimiems nesutarimams, kurie gali tapti ak­cininkų ginčais. Akcininkų ginčai (ypač teisminiai) yra kraštutinė jų nesutarimų sprendimo prie­monė. Kreditorių ir (ar) investuotojų (ri­zikos kapitalo fondų, komercinių bankų, kredito unijų ar kitų fi nansinių įstaigų) požiūriu, verslai, kuriuos drasko jų daly­vių rietenos, tampa beverčiais (jų vertė yra lygi nuliui, o kai kuriais atvejais ir mi­nusinė).

Perspektyvias ir pelningai veikiančias įmo­nes neretai sužlugdo ne verslo nesėkmės (klaidingi verslo sprendimai ar tinkamų ir laiku atliktų sprendimų nebuvimas), o akcininkų nesutarimai. Užsitęsę akcininkų ginčai nuridena bendroves į bedugnę: vi­sišką žlugimą (bankrotą). Kodėl?

Atsakymas paprastas. Verslo dalyvių gin­

vadovauJantYsis Partneris

Linas sesickas

čų alinama bendrovė tampa nenuspė­jama, sumažėja jos gebėjimai vykdyti fi ­nansinius ir kitokius įsipareigojimus. Visa bendrovės akcininkų energija, kūrybinis potencialas yra nukreipiami ne verslo veiklai plėtoti, o ginčui eskaluoti. Ginčas neretai sutrikdo ir bendrovės valdymo organų veiklą. Iškilęs į viešumą, jis ken­kia bendrovės reputacijai, taip pat turi neigiamos įtakos klientų pasitikėjimui bei kelia nesaugumo jausmą bendrovės darbuotojams.

Gali būti įvairių akcininkų ginčų (nesuta­rimų) priežasčių, pavyzdžiui, skirtingas bendrovės veiklos strategijos ir (ar) takti­kos suvokimas. Vieniems bendrovės akci­ninkams yra artimesnė agresyvi (ambicin­ga, tačiau ne visais atvejais pamatuota) bendrovės plėtra (stipriai įtempiant jos generuojamus piniginius srautus ir (ar) skiriant visas bendrovės laisvas lėšas to­lesnei veiklos plėtrai (reinvesticijoms)), balansavimas, o kai kuriais atvejais ir są­moningas sąžiningos konkurencijos ribų peržengimas pasitelkiant ant teisėtumo ribos balansuojančias leistinos reklamos priemones. Kiti pasirenka laipsnišką, san­tūrų (konservatyvų) ar tolydų bendrovės veiklos auginimą. Požiūrių į bendrovės veiklą gali būti įvairiausių. Akcininkams svarbu suderinti šiuos požiūrius ir spren­dimų priėmimo tvarką.

Viena iš pagrindinių akcininkų nesutari­mų priežasčių yra akcininkų suvokimas

(nebūtinai visais atvejais teisingas ir ade­kvatus) apie neproporcingus akcininkų laiko ir (ar) piniginius įnašus į bendrovę (vieniems akcininkams gali atrodyti, kad jų indėlis į bendrovės plėtrą (pelno au­ginimą) neatitinka jų akcijų dalies toje bendrovėje). Taip pat kyla nesutarimų dėl dividendų mokėjimo tvarkos ir dydžio (kurią pelno dalį reinvestuoti, o kurią skir­ti dividendams išmokėti), kokius atlygi­nimus nustatyti bendrovėje dirbantiems akcininkams (atitinkančius rinkos sąlygas, didesnius, o gal mažesnius atsižvelgiant į tai, kad bendrovėje dirbantis akcininkas turi interesą valdyti bendrovės veiklos sąnaudas bei didinti jos pelną, kurio da­lis gali būti skirta dividendams išmokėti). Akcininkų ginčus gali sąlygoti interesų konfl iktai, mažųjų akcininkų interesų ne­sutapimas su didžiųjų akcininkų. Akcinin­kų nesutarimus gali nulemti ir jų asmeni­niai nesutarimai bei kitos priežastys.

Atriboti bendrovės akcininkų ginčus nuo jos strateginės ir kasdienės veiklos prak­tiškai neįmanoma. Todėl bendrovės akci­ninkams, prieš iškasant karo kirvį, patar­tina vadovautis taisykle „septynis kartus išmatuok, o tik po to pjauk“. Akcininkų ginčų sprendimą teisminėmis priemonė­mis reikėtų traktuoti kaip kraštutinę prie­monę (lot. ultima ratio), kurią pasitelkti būtų galima tik tuo atveju ir tik tada, kai būtų išnaudotos visos kitos taikaus susi­tarimo priemonės.

ne visus ginčus, susijusius su bendrovės plėtra ir (ar) valdymu,

įmanoma išspręsti taikiu būdu.

4

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

tema

Bloga taika ar geras karas? Akcininkų ginčai, taikytinos priemonės,patinių situacijų sprendimai

Kokios priemonės gali užkirsti kelią akci­ninkų ginčams? Prevencinės priemonės gali būti labai paprastos. Svarbu jų laiku imtis. Versle labai svarbu laiku — nei per anksti, nei per vėlai — priimti sprendi­mus.

Vienas iš būdų užkirsti kelią akcininkų ginčams dar bendrovės steigimo metu yra tinkamos akcininkų struktūros parin­kimas. Sudėtingiausia, o kartu didžiau­sias valdymo ir sprendimų priėmimo problemas potencialiai nulemianti yra tokia struktūra, kai du asmenys (ar as­menų grupės) visas bendrovės akcijų suteikiamas balsavimo teises yra pasida­linę lygiomis dalimis. Tokiu atveju kilus nesutarimams, akcininkai paprastai vi­sais esminės reikšmės bendrovės veiklai turinčiais klausimais balsuoja skirtingai. Pagal Lietuvos įstatymus sprendimai lai­komi priimtais tada, kai už juos balsuo­ja dauguma bendrovės akcininkų. Kai nėra įstatymų reikalaujamos daugumos, neretai susiklosto situacija, kai sprendi­mai bendrovėje faktiškai nebepriima­mi. Tokiais atvejais vienam akcininkui balsuojant už tam tikrą sprendimą, o kitam akcininkui balsuojant prieš, spren­dimas laikomas nepriimtu. Įmonės val­dyme susiklosto patinė situacija (angl. deadlock situation).

Jei bendrovės steigimo ar pradiniame verslo plėtros etape neįmanoma susitarti dėl tinkamos bendrovės akcininkų struk­tūros ir akcijų paskirstymo, patartina su­sitarti dėl to, kad vienam akcininkui (ar akcininkų grupei) būtų suteikta daugiau

bendrovės akcijų suteikiamų balsavimo teisių, išsaugant tas pačias bendrovės akcijų dalis (akcijų nuosavybės teises bei teises į dividendus).

Tinkamai parengta akcininkų sutartis yra veiksminga ir laiku parengta priemonė, galinti padėti užkirsti kelią galimiems akcininkų ginčams. Akcininkų sutarties pavadinimai gali įvairuoti. Sutartis gali būti pavadinta ir akcininkų investicijų sutartimi ar jungtinės veiklos sutartimi. Tokia sutartimi yra siekiama sukurti sąly­gas veiksmingam bendrovės valdymui ir veiklai. Akcininkų sutartys reglamentuoja reikšmingiausius klausimus, susijusius su bendrovės valdymu (akcininkų susitari­mai dėl balsavimo esminiais klausimais, bendrovės valdymo organų struktūra bei jų kompetencijos apimtis ir ribos).

Akcininkų sutartį galima prilyginti vedy­bų sutarčiai. Apie akcininkų sutartį patar­tina pagalvoti dar bendrovės steigimo metu arba, blogiausiu atveju, išryškėjus bet kokioms prielaidoms kilti akcininkų tarpusavio nesutarimams. Minėto po­būdžio akcininkų sutartys ne tik padeda įtvirtinti įmonės steigimo etape akcinin­kų žodžiu sutartas verslo vystymo sąly­gas, bet ir padeda veiksmingai apsaugoti visų bendrovės akcininkų interesus. Gerai parengta ir išsami akcininkų sutartis gali maksimaliai sumažinti galimybę ateityje kilti akcininkų ginčams ir tokiu būdu ap­saugoti įmonę nuo galimo žlugimo.

Daugeliu atvejų steigdami įmonę akci­ninkai (verslo partneriai) žodžiu susitaria dėl „įnašų“ į bendrovę — investuojamų

sumų, verslo plėtrai skiriamo akcinin­ko laiko ir pan. Paprastai aptariamas ir būsimo pelno paskirstymas, dividendų mokėjimo tvarka. Tačiau įmonės pelnui išaugus, vienam ar keliems akcininkams laikytis išankstinių susitarimų gali tapti nebenaudinga, o neįforminti raštu tokie susitarimai tampa beverčiais. Rašytinė akcininkų sutartis netgi ginčo metu gali padėti veiksmingai ginti akcininkų ir pa­čios bendrovės interesus, nes įstatymu ne viskas reglamentuota, o teismų prak­tika šioje srityje labai menka.

Sutartyje akcininkams siūloma susitarti dėl įmonės finansavimo, dividendų, va­dovo atlyginimo ir darbo užmokesčių dydžio ir nustatymo tvarkos, akcininkų atsakomybės už skirtingas verslo sritis, bendrovės pagrindinių veiklos tikslų ir jų siekimo strategijos, bendrovės valdy­mo organų įgaliojimų atlikti konkrečius veiksmus. Galiausiai akcininkų sutartyje būtina aptarti ir akcininko pasitraukimo iš bendrovės atvejus — už kokią kainą bus išperkamos pasitraukiančio partne­rio akcijos, kas tą kainą nustatys ir pan. Akcininkų sutartyje galima numatyti ir gerokai platesnes akcininkų, ypač mažes­niųjų, teises į informaciją apie bendrovės veiklą, kadangi įstatyminis reglamenta­vimas šioje srityje smulkiesiems akcinin­kams yra nepalankus.

Ne visus ginčus, susijusius su bendrovės plėtra ir (ar) valdymu, įmanoma išspręsti taikiu būdu. Išmintis, kad bloga taika yra geriau nei geras karas, neretai pamiršta­ma. Kartais konfliktas bendrovėje kyla dėl

5

Glimstedt teisės žinios

tema

to, jog akcininkas, turintis akcijų daugu­mą, ignoruoja mažųjų akcininkų intere­sus, taip pat naudojasi bendrovės turtu kaip savo asmenine nuosavybe painio­damas asmeninius ir bendrovės intere­sus. Arba toks akcininkas, kuris dažniau­siai yra ir bendrovės vadovas, nukreipia bendrovės lėšas neaiškiems projektams fi nansuoti ar itin maža kaina parduoda valdomos bendrovės produkciją su juo susijusioms bendrovėms ar brangesne nei rinkos kaina perka paslaugas ar dar­bus iš trečiųjų asmenų.

Kilus akcininkų ginčui neretai akcininkas, kuris yra ir bendrovės direktorius, sąmo­ningai apriboja kito akcininko galimybes gauti informaciją apie bendrovę, dėl ko tampa sunkiau ginti savo teises.

Teisminėje praktikoje sprendžiant akci­ninkų ginčus taikomi skirtingi jų spren­dimo būdai ir priemonės. Tai ir juridinio asmens veiklos tyrimas, priverstinis ak­cijų pardavimas, turto administratoriaus skyrimas. Priešiškai nusiteikę akcininkai gali mėginti sušaukti bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą, kad kiti akcininkai apie tai nesužinotų ir tokiame susirinki­me vienašališkai priima esminės reikšmės bendrovės veiklai turinčius sprendimus. Arba apribojus kitų akcininkų balsavimo teises, visuotinio akcininkų susirinkimo metu būna ženkliai padidinamas ben­drovės įstatinis kapitalas ir tuo pasinau­dojant sumažinama priešingos pusės akcininkų turimų akcijų suteikiamų bal­savimo teisių svarba bendrovės visuoti­niame akcininkų susirinkime.

Atsiradus patinėms situacijoms, akcinin­kai, turintys vienodą akcijų (balsų) skai­čių, krizines situacijas gali spręsti naudo­

dami skirtingas priemones. Tradiciškai išskiriamos šios:

„Rusiška ruletė“ — tai gana drastiškas patinės situacijos sprendimo būdas, kai viena iš šalių pateikia pranešimą kitai ša­liai, kuriame nurodo fi nansinę sumą, ku­ria vertina savo interesą versle (bendro­vės akcijas). Pranešimą gavusi šalis turi teisę parduoti arba pirkti savo akcijų dalį pagal pateiktas sąlygas;

„Teksaso dvikova“ — tai patinės situaci­jos sprendimo būdas, kai kiekviena šalis turi atsiųsti kitai šaliai užantspauduotą fi nansinį pasiūlymą arbitrui (asmeniui, ar­bitruojančiam šį ginčą). Nurodoma kaina, už kurią pasiūlymą pateikęs akcininkas norėtų (galėtų) įsigyti kito akcininko akci­jas. Užantspauduoti vokai atplėšiami tuo pat metu. Laimi tas pasiūlymas, kuriame yra nurodyta aukščiausia kaina. Jį patei­kęs asmuo privalo nupirkti kito akcininko akcijas, o pralaimėjusysis (mažesnės ver­tės pasiūlymą pateikęs) —parduoti;

„Olandiškas aukcionas“ — tam tikra „Teksaso dvikovos“ atmaina, kai ginčo šalys (akcininkai) siunčia antspauduotus pasiūlymus, kuriuose turi nurodyti mi­nimalią kainą, už kurią sutiktų parduoti jiems priklausančias akcijų dalis. Laimi tas, kuris pateikia didžiausią minimalią kainą. Laimėtojas turi nupirkti pralaimė­jusios pusės akcijas už tą kainą, kurią jis nurodė savo pasiūlyme;

„Daugelio variantų procedūra“ — švel­nesnis variantas, kai šalys nenori įsipar­eigoti taikyti dramatiškesnių išsiskyrimo procedūrų. Numatomi keli variantai pa­tinei situacijai sureguliuoti. Šalys turi pa­sirinkti vieną iš pasiūlytų variantų. Atvi­

rų sąlygų privalumas yra tas, kad šalys, matydamos laukiančias drastiškas pase­kmes, sutinka pasirinkti švelnesnį (kom­promisinį) variantą. Tačiau kai ginčo šalys yra rimtai sukonfl iktavusios, jam įgyven­dinti paprastai reikia pasitelkti trečiąjį as­menį (arbitrą), kuris privaloma tvarka turi nustatyti, kurį iš pasiūlytų variantų šalys turi pasirinkti;

„Atvėsinimas/mediacija” nėra skirta ak­cininkų santykiams nutraukti. Paprastai ji numato nuostatas, kad šalys naudo­sis tarpininko paslaugomis tol, kol suras joms abiem priimtiną sprendimą. Regla­mentuojant šią ginčų sprendimo pro­cedūrą, numatoma, kad tais atvejais, jei tarpininkaujantis asmuo nesugeba sude­rinti šalių interesų ir pasiekti jų tarpusavio sutarimo, jis turi teisę priimti sprendimą dėl šalių interesų suderinimo taikant pro­tingumo kriterijų. Tai švelnus nesutarimų sprendimo variantas. Jo nuostatos pa­prastai atspindi saliamonišką sprendimą. Tuo atveju, jei bendrovės akcininkams nepavyksta išspręsti nesutarimų taikant mediaciją, bendrovė paprastai yra likvi­duojama;

„Sulaikymo požiūris“ — toks variantas, kai akcininkų ginčų, sąlygojusių bendro­vės patinę situaciją, sprendimo sutartinės nuostatos numato drausminantį poveikį akcininkui, kuris savo veiksmais (ar nevei­kimu) sukuria patinę situaciją. Patinė situ­acija susidaro tada, kai vienas akcininkas nusiunčia pranešimą kitam akcininkui, kuriuo informuoja apie patinės situaci­jos atsiradimą (tam nereikia organizuoti akcininkų susirinkimų, kurių metu būtų siekiama išspręsti kilusius ginčus). Sutar­tinės nuostatos tokiais atvejais numato bendrovės akcijų dalies sąžiningos (tei­singos) rinkos kainos (vertės) nustatymo procedūrą. Paprastai akcijų dalies vertę nustato ekspertas ar auditorius (kai ku­riais atvejais abu kartu konsultuodamie­si). Atlikus bendrovės (verslo) vertinimą, šalis, pateikusi pranešimą dėl patinės si­tuacijos sprendimo, turi (a) arba nupirkti kitos šalies akcijas už 125 proc. sąžiningos kainos, (b) arba parduoti savo akcijų dalį už 75 proc. sąžiningos kainos. Šių nuosta­tų trūkumas yra tas, kad patinės situacijos retai būna greitai ir veiksmingai išspren­džiamos, o dėl to verslą gali ištikti paraly­žius dėl sprendimų nebuvimo.

vadovauJantYsis Partneris

Linas sesickas

6

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

Akcininkai savo teise gauti infor­maciją apie bendrovę, kurios akci­jų turi, dažniausiai susidomi prieš visuotinį akcininkų susirinkimą, kuomet reikia suformuoti savo po­ziciją sprendžiamais klausimais, ar kilus akcininkų ginčui. Tuomet ir kyla klausimas, ar bet kuris akcinin­kas turi teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais, taip pat ir tais, kuriuose yra konfi dencia lios informacijos.

Kokią informaciją apie bendro-vę gali gauti akcininkas Teisės aktuose įtvirtinta ribota akcinin­ko teisė gauti informaciją. Galimos gau­ti informacijos apie bendrovę apimtis priklauso nuo akcininko turimų akcijų skaičiaus. Akcinių bendrovių įstatymas (toliau ABĮ) išskiria dvi akcininkų grupes: akcininkai, turintys bent vieną įmonės ak­ciją, ir akcininkai ar akcininkų grupė, tu­rintys 50 ar daugiau procentų bendrovės akcijų. Toks akcininkų skirstymas pagal turimų akcijų skaičių motyvuojamas tuo, kad akcininkas ar akcininkų grupė, turin­tys 50 procentų ir daugiau akcijų, gali nu­lemti pagrindinių bendrovės sprendimų priėmimą ir dėl to turi turėti išsamią infor­maciją apie bendrovę. Tuo tarpu mažie­siems akcininkams suteikiama tik ribota informacija, siekiant apsaugoti bendrovę nuo nesąžiningos konkurencijos.

Akcininko teisė gauti informacijąABĮ 18 straipsnyje numatyta, kad visi ak­cininkai, nepriklausomai nuo jų turimų akcijų skaičiaus, turi teisę susipažinti ir (ar) gauti kopijas šių dokumentų: ben­drovės įstatų, metinių ir tarpinių fi nan­sinių ataskaitų rinkinių, bendrovės me­tinių ir tarpinių pranešimų, auditoriaus išvadų ir audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, ste­bėtojų tarybos pasiūlymų ar atsiliepimų visuotiniams akcininkų susirinkimams, akcininkų sąrašų, stebėtojų tarybos ir valdybos narių sąrašų, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, taip pat stebėtojų tarybos ir valdybos posėdžių protokolų ar kitų do­kumentų, kuriais įforminti šių bendrovės organų sprendimai, jeigu šie dokumen­tai nėra susiję su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, konfi dencialia informacija. Taigi bet kuris akcininkas gali susipažinti tik su tais dokumentais, kurie yra vieši, ir bendrovės organų sprendi­mais, jei jie nėra susiję su konfi dencia­liais klausimais. Kas bendrovėje laikytina konfi dencialia informacija, komercine (gamybine) paslaptimi, nustato valdyba ar bendrovės vadovas, jeigu bendrovėje valdyba nesudaroma.

Nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojus ABĮ 18 straipsnio pakeitimui, su visais ben­drovės dokumentais, taip pat ir turinčiais konfi dencialios informacijos, gali susipa­žinti akcininkas ar akcininkų grupė, tu­rintys 50 procentų ir daugiau bendrovės akcijų ir pateikę bendrovei jos nustatytos formos rašytinį įsipareigojimą neatskleis­ti komercinės (gamybinės) paslapties, konfi dencialios informacijos. Iki minėto pakeitimo su visais bendrovės dokumen­tais galėjo susipažinti tik akcininkai, turin­tys daugiau nei 50 procentų akcijų, todėl formaliai bendrovėse, kuriose yra du ak­cininkai, turintys po 50 procentų akcijų, nei vienas akcininkas neturėjo teisės susi­pažinti su visais bendrovės dokumentais, nebent visą informaciją galėtų gauti dėl bendrovėje užimamų pareigų.

Įstatuose galima suteikti dau-giau teisių akcininkamsPažymėtina, kad įstatymai nedraudžia bendrovės įstatuose numatyti daugiau

teisininkė, advokatė

Lina ZuBovienė

teisių akcininkams, nei yra įtvirtinta ABĮ. Taigi bendrovės įstatuose teisę susipa­žinti su visais bendrovės dokumentais galima suteikti ir mažiau nei 50 procentų turintiems akcininkams. Taip pat įstatuo­se galima detalizuoti susipažinimo su bendrovės dokumentais ar kita informa­cija, dokumentų pateikimo akcininkams tvarkas, numatyti atlyginimą už bendro­vės dokumentų ar kitos informacijos pa­teikimą, tačiau toks atlyginimas negali viršyti dokumentų ir kitos informacijos pateikimo išlaidų.

Informacijos akcininkui patei-kimasBendrovė, gavusi akcininko rašytinį pra­šymą pateikti bendrovės dokumentus, ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reika­lavimo gavimo dienos privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti kopijas dokumentų, kuriuos jis turi teisę gauti vadovaujantis įstatymu ir bendrovės įstatais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog ABĮ 18 straips­nyje įtvirtinta bendrovės pareiga pateik­ti reikalaujamus dokumentus nereiškia pareigos siųsti prašomus dokumentus akcininkui registruotu paštu. Tačiau bendrovės vadovas privalo akcininkui ar jo įgaliotam asmeniui pateikti prašomus dokumentus susipažinti, taigi turi tinka­mai informuoti apie tokios galimybės laiką ir vietą, ir tai padaryti per įstatymo nustatytą terminą (žr. nutartis bylose N5 –1298/2006, N5 –1298/2006 ir kt.).

Kilus ginčui dėl to, ar prašomi bendro­vės dokumentai buvo pateikti akci­ninkui, bendrovės vadovas turi įrodyti, jog akcininkui buvo sudarytos sąlygos susipažinti su prašomais dokumentais, todėl dokumentų pateikimas akcininkui susipažinti ar jų išsiuntimas turėtų būti tinkamai įformintas. Už teisės aktuose numatytos informacijos nepateikimą akcininkui teismas bendrovės vadovui gali skirti baudą nuo dviejų iki dešimties tūkstančių litų (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 505 straipsnis).

teisininkė, advokatė

Lina ZuBovienė

tema

7

Glimstedt teisės žinios

mėnesio tema

Priverstinis akcijų pardavimas – kada jį taikyti?

Ši teisinės gynybos priemonė gali būti taikoma tada, kai tarp akci­ninkų kyla ginčas, kurio neregu­liuoja akcininkų sutartis (dažnai tokios paprasčiausiai ir nebūna), įstatai (nuostatai) ar specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, be to, leidžia konstatuoti akci­ninko veiksmuose tam tikro ne­teisėtumo bendrovės atžvilgiu elementų ar apskritai galima da­ryti išvadą, kad akcininko elgesys yra nukreiptas prieš bendrovės (ir kartu kitų akcininkų) interesus. Pažymėtina, kad šis institutas tu­rėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai tarp akcininkų ki­lęs nesutarimas yra sietinas su vie­no akcininko (ar jų dalies) veiks­mais, nukreiptais prieš bendrovės interesus, darančiais žalą ben­drovei ar kitaip turinčiais įtakos bendrovės veiklai, prieštaraujan­čiais bendrovės veiklos tikslams. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors paprastai priverstinis

akcijų pardavimas suprantamas kaip priemonė priversti kitą ak­cininką parduoti turimas akcijas, tam tikrais atvejais priverstinis akcijų pardavimas gali būti prie­monė akcininkui, kuris negali įgyvendinti savo, kaip bendrovės akcininko, teisių, realizuoti savo akcijas rinkos kaina, įpareigojant liekančius akcininkus jas nupirkti ir taip pasitraukiant iš bendrovės.

vYresnYsis teisininkas, advokatas

audrius ŽvYBas

Priverstinio akcijų pardavimo institutas numato dvi galimybes, kuriomis savo teises ginantys akcininkai gali pasinau­doti: akcininkai gali reikalauti, kad teis­mas įpareigotų tam tikrus pažeidimus darančius akcininkus parduoti turimas akcijas, taip pat galima prašyti, kad teis­mas įpareigotų atsakovą nupirkti be­sikreipiančio akcininko akcijas. Nors iš pirmo žvilgsnio šie abu reikalavimai yra panašūs, jiems tenkinti yra reikalingos skirtingos aplinkybės. Be to, abu šie rei­kalavimai skiriasi ir ekonominėmis pa­

teismai yra pasisakę, kad akcininkai, nevykdę pareigų veikti sąžiningai ir protingai bendrovės ir kito akcininko

atžvilgiu, nebuvę lojalūs bendrovei, yra laikytini veikę priešingais bendrovės veiklos

tikslams interesais.

8

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

sekmėmis, kurios bus aptartos šiek tiek vėliau.

Ne bet kuris akcininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio akcijų pardavi­mo. Įstatymas nustato, kad dėl privers­tinio akcijų pardavimo gali kreiptis tik tie akcininkai (ar jų grupė), kurių turimų akcijų nominali vertė sudaro bent 1/3 viso bendrovės įstatinio kapitalo. Toks reguliavimas užtikrina, kad ši priemonė nebus naudojama pavienių akcininkų, siekiant daryti įtaką kitiems akcininkams dėl nereikšmingų klausimų, kad ji bus taikoma tik išskirtinais atvejais. Kartu šis reguliavimas verčia akcininkus tam tikra prasme burtis į dvi stovyklas – palaikan­čiųjų ieškinį bei atsakovų. Tokį grupavimą skatina ir įstatymo nuostatos, kurios įpa­reigoja kitus akcininkus informuoti apie inicijuotą ieškinį ir tapti bendraieškoviais (arba bendraatsakoviais). Toks reguliavi­mas turi ir ekonominę reikšmę, nes lei­džia sujungti kelių akcininkų finansinius išteklius, kurie bus reikalingi atsiskaitant su pasitraukiančiais akcininkais.

Akcininkas, siekiantis priverstine tvarka įsigyti kito akcininko (ar jų grupės) akci­jas, turi įrodyti dvi esmines aplinkybes: (i) kad konkretaus akcininko, kurio akcijas prašoma įpareigoti parduoti, veiksmai prieštarauja bendrovės veiklos tikslams; ir (ii) kad negalima pagrįstai manyti, jog tokie veiksmai ateityje pasikeis.

Įrodinėjant pirmąją aplinkybę yra svar­būs tie faktai, kurie patvirtina, jog konkre­taus akcininko veiksmai pastaruoju metu yra nukreipti prieš bendrovės interesus, prieštarauja bendrovės veiklos patvirtin­tiems planams, kitaip daro žalą bendro­vei ir pan. Tai gali būti pačios įvairiausios aplinkybės: akcininkas netvirtina ben­drovės finansinės atskaitomybės doku­mentų, nors nenurodo jokių objektyvių priežasčių; akcininkas balsuoja už spren­dimus, kurie kertasi su bendrovės veiklos tikslais; akcininkas imasi veiksmų, ne dėl bendrovės, o dėl kito juridinio asmens interesų; akcininkas reiškia ieškinius ben­drovei be jokio objektyvaus pagrindo ar tik norėdamas kenkti valdymo orga­nams ar konkretiems akcininkams; akci­ninkas skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie bendrovę, kuri menkina bendrovės reputaciją ar kitaip daro žalą bendrovei; akcininkas naudoja iš bendro­vės gautą informaciją savo asmeninėms reikmėms arba kitų juridinių asmenų, kuriuose jam priklauso kapitalas, intere­sams; ir t.t. Taigi nei įstatymas, nei teismų

praktika nenustato išsamaus bendrovės interesams kenkiančių veikų sąrašo, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tai turėtų būti vertinama individualiai ir atsižvelgiant į kontekstą. Svarbu ir tai, kad tie veiksmai, kurie vienos bendrovės atžvilgiu nebuvo pripažinti kaip prieštaraujantys bendro­vės veiklos tikslams, kitu atveju galėtų būti tokiais pripažįstami būtent dėl indi­vidualaus kiekvienos situacijos pobūdžio ir visų aplinkybių visumos.

Itin svarbu pažymėti, kad veiksmai, kurie gali būti pripažinti prieštaraujantys ben­drovės veiklos tikslams, nebūtinai turi būti neteisėti savo prigimtimi, t. y. tarp priverstinio akcijų pardavimo sąlygų nėra minimas akcininko veiksmų neteisėtu­mas. Vadinasi, netgi ir savo esme visiškai legalūs veiksmai, kuriuos konkretus ak­cininkas atlieka bendrovės atžvilgiu, gali būti laikomi prieštaraujančiais bendrovės veiklos tikslams ir dėl to jie taps šio kon­kretaus akcininko neteisėtais veiksmais priverstinio akcijų pardavimo prasme. Pavyzdžiui, akcininko inicijuoti ginčai ar priimti sprendimai gali būti teisėti ir ne­pažeidžiantys jokių imperatyviųjų teisės normų ar susitarimų, tačiau jei tokiais teisminiais ginčais ar priimtais sprendi­mais yra iš esmės veikiama bendrovės nenaudai, jei taip ginamos kitų subjektų teisės, jei taip galiausiai menkinama ben­drovės reputacija ar mažinama jos akcijų vertė, tokie savo esme teisėti veiksmai gali būti pripažįstami prieštaraujančiais bendrovės veiklos tikslams, o juos atlikę akcininkai įpareigojami parduoti savo ak­cijas. Tokios praktikos yra laikomasi ir itin negausioje Lietuvos teismų praktikoje

nagrinėjant bylas dėl priverstinio akcijų pardavimo.

Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kaip turi būti sprendžiama, ar konkretūs veiksmai yra laikytini prieštaraujančiais bendrovės veiklos tikslams. Teismai yra pasisakę, kad akcininkai, nesąžiningai ir neprotingai veikę bendrovės ir kito akcininko atžvilgiu, nebuvę lojalūs ben­drovei, yra laikytini veikę priešingais bendrovės veiklos tikslams interesais. Tais atvejais, kai akcininkas kartu yra ir bendrovės valdymo organo narys, prie­šingi bendrovės tikslams veiksmai turė­tų būti vertinami per juridinio asmens valdymo organų teisių ir pareigų priz­mę, t. y. turi būti analizuojama, ar toks akcininkas tinkamai vykdė bendrovės valdymo organo (direktoriaus, valdybos nario) pareigas, o konstatavus netinka­mą vykdymą kartu gali būti konstatuoti ir bendrovės tikslams priešingi paties ak­cininko veiksmai.

Pastarasis aspektas yra itin aktualus ben­drovėms, kuriose akcininkai ar jų grupės turi po 50 procentų akcijų, o bendrovės vadovas yra vienas iš akcininkų. Tokiose bendrovėse dažnai susidaro situacija, kai dėl kilusio ginčo per akcininkų susi­rinkimus sunku priimti bet kokį sprendi­mą, nes vadovas riboja kitos grupės ak­cininkų teisę gauti svarbią informaciją, sudaro abejotinos reikšmės sandorius, o akcininkai neturi galimybių tokio vado­vo pakeisti, nes neturi balsų daugumos. Patekus į minėtą situaciją ir turint infor­macijos apie vadovo, kuris yra ir akcinin­kas, neteisėtus veiksmus ar veiksmus,

mėnesio tema

9

Glimstedt teisės žinios

kurie prieštarauja bendrovės veiklos tikslams, yra tikslinga inicijuoti priversti­nį akcijų pardavimą ir taip spręsti susida­riusią patinę situaciją.

Vis dėlto net ir konstatavus, jog tam tikri akcininko veiksmai prieštarauja bendro­vės veiklos tikslams, nebūtinai bus taiko­mas priverstinis akcijų pardavimas. Tam reikia antrojo elemento – pademons­truoti, jog nėra prielaidų manyti, jog to­kie veiksmai ateityje pasikeis. Šis kriterijus yra pakankamai subjektyvus, vertinamo­jo pobūdžio, o teismų praktikoje išsamiau analizuotas iki šiol nebuvo. Atsižvelgiant į teismų sprendimų motyvus, manytina, kad daugkartinis veiksmų, prieštaraujan­

mėnesio tema

čių bendrovės veiklos tikslams, pobūdis galėtų būti vertinamas kaip įrodymas, jog ir ateityje tokie veiksmai nesiliaus. To­kią pat išvadą galėtų suponuoti ir kiti ak­cininko veiksmai, kurie aiškiai rodytų, jog bendrovės tikslams priešinga veikla bus tęsiama nepaisant jokių kitų jau pritaiky­tų gynybos priemonių – priimtų teismo sprendimų, paskirtų nuobaudų, sudarytų susitarimų ir pan.

Priverstinio akcijų pardavimo institu­tas ne tik suteikia galimybę reikalauti iš kito akcininko parduoti turimas akcijas, tačiau ir teisę reikalauti nupirkti turimas akcijas. Šiuo atveju taip pat būtina įrody­ti dvi aplinkybes – (i) kad besikreipiantis

akcininkas neturi galimybių įgyvendinti savo, kaip bendrovės akcininko, teisės dėl kito akcininko veiksmų ir (ii) kad nėra prielaidų manyti, jog tokie veiksmai atei­tyje pasikeis. Taigi akcininkas (ar jų gru­pė), kuris turi pagrįstų įrodymų teigti, jog kito akcininko veiksmai neleidžia tinkamai ir efektyviai įgyvendinti akci­ninko teisių, gali kreiptis į teismą ir rei­kalauti įpareigoti kitą akcininką nupirk­ti besikreipiančio asmens akcijas.

Įstatyme nepateikiama jokio veiksmų, kurie gali būti laikytini trukdančiais akcininkui tinkamai įgyvendinti jo tei­ses, sąrašo, tačiau analizuojant teismų praktiką ir teisės doktriną manytina, kad jais galėtų būti laikomi įvairūs veiksmai, pavyzdžiui: atsisakymas akci­ninkui pateikti reikalaujamą informaci­ją apie bendrovę, kurią teisės aktai įpa­reigoja pateikti, kai bendrovės vadovas (atsakingas už informacijos pateikimą asmuo) kartu yra ir akcininkas; dividen­dų neskyrimas, kai bendrovės rezulta­tai sudaro prielaidas juos skirti ir kai nėra jokių projektų, dėl kurių reikėtų kaupti rezervus; neinformavimas apie šaukiamus akcininkų susirinkimus, kai bendrovės vadovas kartu yra ir akci­ninkas; ir pan. Nors daugeliu atveju šis priverstinis išpirkimas bus daugiausiai naudojamas mažumos akcininkų, įma­nomi ir atvejai, kai akcininkas, turintis absoliučią daugumą akcijų, irgi bus pri­verstas kreiptis į teismą dėl turimų akci­jų priverstinio išpirkimo, jei bendrovės įstatai numato itin kvalifikuotą daugu­mą tam tikriems sprendimams priimti (pavyzdžiui, jei vadovo atšaukimas, di­videndų skyrimas ar kiti klausimai turi būti priimami vienbalsiai, tuomet ir 10 proc. akcijų turintis akcininkas gali blo­kuoti tokius sprendimus ir tapti atsako­vu byloje, kurioje iš jo bus reikalaujama nupirkti kitų akcininkų turimas akcijas).

Taigi lyginant šias dvi priverstinio akci­jų pardavimo instituto grupes, galima daryti išvadą, jog tam tikrais atvejais ak­cininkai turi diskrecijos teisę, kurį būdą pasirinkti ir kuriuo remtis teisme – ar reikalauti kitų parduoti savo akcijas, ar prašyti teismo įpareigoti kitus nupirk­ti jų turimas akcijas. Kai kuriais atvejais pasirinkimas tiesiogiai priklausys nuo besikreipiančiojo akcininko ekonominės galios, t. y. ar toks akcininkas turi lėšų iš­pirkti kitų akcijas, ar vis tik jam geriau reikalauti kitų nupirkti jo akcijas ir gau­tus pinigus investuoti kitose srityse.

Priverstinis akcijų pardavimas galėtų būti

taikomas gerokai dažniau, kai tik yra nustatomos visos

jam reikalingos sąlygos.

10

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

Ar manote, kad mažieji akcininkai turi pakankamai teisių daryti įtaką įmonės valdymui?

klausimas

• Taip, manau, kad jie gauna pakankamai informacijos ir turi teisių, jog galėtų paveikti įmonėje priimamus

sprendimus.

• Taip, nes turintiesiems mažiau akcijų tenka ir mažiau atsakomybės.

• Ne, nes dažniausiai jie neturi visos informacijos apie įmonę, todėl negali priimti sprendimų.

• Ne, nes 50 ir daugiau proc. akcijų turintieji visada nulemia, kokie pagrindiniai sprendimai bus priimti.Ne, nes 50 ir daugiau proc. akcijų turintieji visada nulemia, kokie pagrindiniai sprendimai bus priimti.

Tiek vienu, tiek ir kitu atveju teismui priėmus sprendimą ieškinį tenkinti, yra paskiriami ekspertai, kurie nustato priverstinai parduodamų ar išperkamų akcijų rinkos vertę. Taigi akcijos yra per­leidžiamos ne už nominalią, tačiau už objektyvią rinkos vertę, kurią turi su­mokėti akcijas įsigyjanti šalis. Ši aplin­kybė yra itin svarbi, nes taip akcininkui yra suteikiama teisė realizuoti savo ak­cijas bendrovėje, atsižvelgiant į bendrą bendrovės vertę, kartu tai užtikrina tų akcininkų, iš kurių akcijos priverstinai yra nuperkamos, interesų apsaugą, nes už iš jų paimamą nuosavybę yra

teisingai ir adekvačiai atlyginama. Vis dėlto daugeliu atvejų akcininkai atsi­sako naudotis šiuo institutu būtent dėl fi nansinių išteklių stygiaus (neturėdami lėšų nupirkti kitos pusės akcijų) ar ne­norėdami įsivelti į kelis mėnesius ar net ilgiau trunkančius teisminius ginčus.

Retą naudojimąsi šiuo institutu nule­mia ir kitos fi nansinės priežastys – pa­pildomai turi būti sumokama eksper­tams, kurie nustatinėja akcijų vertę (teismas gali nuspręsti šių ekspertų darbą apmokėti bendrovės, dėl kurios akcijų kilo ginčas, lėšomis), be to, ša­lims privalomai turi atstovauti advoka­

tai. Nežiūrint šių aspektų, priverstinis akcijų pardavimas galėtų būti taikomas gerokai dažniau, kai tik yra nustatomos visos jam reikalingos sąlygos, nes tai leidžia veiksmingai ir kompromiso pa­grindu (vieniems tenka akcijos, kitiems – akcijų rinkos kaina) spręsti akcininkų tarpusavio ginčus ir išvengti ilgus me­tus trunkančio akcininkų karo, kuris re­tai kada baigiasi abi puses tenkinančiu rezultatu – dažnai visiškai sunaikina pačią bendrovę ir pakenkia visiems ak­cininkams.

vYresnYsis teisininkas, advokatas

audrius ŽvYBas

mėnesio tema

11

Glimstedt teisės žinios

Glimstedt svečias

Š. Mačiulis: „Požiūris „nesvarbu kiek prarasiu, svarbu, kad atkeršysiu“ keičiasi“

Šarūnas MaČiuLis

Š. Mačiulis yra ofi cialus Lietuvos pra­monininkų konfederacijos mediatorius, Rusijos Federacijos pramonės ir preky­bos rūmų tarpininkų kolegijos narys. Š. Mačiulis bendradarbiauja su Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų bei Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijomis.

Konsultuojate derybų, konfl iktų klau-simais, inicijuojate derybas ir jose ats-tovaujate klientams. Kada derybos yra efektyvus ginčų sprendimo būdas?

Esminiai ginčų sprendimo būdai yra keturi: derybos, mediacija, arbitražas, teismas. Pirmieji trys būdai vadinami alternatyviais teismui, nors dėl arbitra­žo kai kurie specialistai diskutuoja. Taigi patys taikiausi yra pirmi du būdai, abu jie yra derybiniai. Skirtumas tik toks, kad mediacijos procesą organizuoja ir veda susitarimo link neutralus, neša­liškas asmuo, o klasikinėse derybose šalys pačios sėda prie derybų stalo ir siekia susitarimo bendraudamos tie­

siogiai. Sunku vienareikšmiškai teigti, kas yra efektyviau: mediacija ar klasiki­nės derybos. Mediacija naudojama, kai šalims pačioms susitarti nepavyksta, tačiau ji taip pat gali būti efektyvi, kai šalių galių balansas yra nevienodas. Ir derybos, ir mediacija turi pranašumų prieš teismą: šie procesai yra konfi den­cialūs, neformalūs – mediacijos sesijas sudaro etapai, principai, šalių sutarimu laikomasi mandagumo taisyklių; trunka greičiau – kai kuriuos nekomplikuotus

Per savo septynerių metų praktiką Šarūnas Mačiulis – Derybų centro įkūrėjas ir vadovas, psichologas, vers­lo mediatorius ir derybų treneris­konsultantas – tei­gia dalyvavęs sprendžiant tik penkis ar šešis ginčus tarp akcininkų, nes akcininkai – tai aukštą savivertę turintys žmonės, kurie dažnai vadovaujasi požiūriu „nesvarbu kiek prarasiu, svarbu, kad atkeršysiu“.

Tačiau akcininkų požiūris keičiasi. Apie tai – šio mė­nesio interviu su „Teisės žinių“ svečiu.

12

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

Glimstedt svečias

ginčus pavyksta išspręsti vieno ar kelių susitikimų metu; kainuoja pigiau dery­bos, kurias veda pačios šalys, jos gali nekainuoti visai arba labai simboliškai; ir, svarbiausia, nesupriešina partnerių – padeda išsaugoti ar net sustiprinti san­tykius.

Ar gali geras derybininkas, jau kilus tei-siniams ginčams, papildyti įprastas teisi-ninkų paslaugas?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų pa­sigilinti į procesus, kurie apibūdinami žodžiu „ginčas“. Dauguma mūsų kas­dien turi vienokių ar kitokių ginčų, kurių metu gimsta arba negimsta tiesa. Argu­mentuojame gindami savo nuomonę ar interesus, dalyvaudami susirinkimuose, priimdami vienokius ar kitokius sprendi­mus tiek profesinėje veikloje, tiek asme­niniame gyvenime. Lygiai taip pat ir gin­čas, sprendžiamas pasitelkus teisininkus, nebūtinai liečia žmonių santykius, įsitiki­nimus, tad ir nesukelia priešiškumo. Jei ginčo šalys „nekibirkščiuoja“, kam jiems dar vienas asmuo be teisininko?

Tačiau jei ginčas procesine prasme pe­rauga į sąvoką „konfliktas“ (pavyzdžiui, tarp akcininkų, tarp akcininkų ir sam­domų vadovų), kurią suprantame kaip priešiškus interesus, norus, ketinimus, poreikius – realius ar įsivaizduojamus, grasinimus ar veiksmus, tada ir specia­lių derybinių žinių bei įgūdžių neturintis teisininkas vargu ar yra šalims reikalin­gas asmuo. Juk tokiu atveju ne teisinis kazusas lėmė ginčą, o kažkokio tariamo ar tikro fakto – įvykių ar veiksmų – inter­pretacijų sukeltos emocijos.

Kokios įmonės, organizacijos Lietuvoje dažniausiai samdo išorinį derybų kon-sultantą? Ar tai tik didelių įmonių „pra-banga“?

Jeigu kalbame apie tradicines, klasikines verslo derybas, o ne konflikto sprendi­mą, tai dažniausiai derybininką samdo vidutinės ir didžiosios įmonės. Išorinis derybininkas padėtų naudoti daugiau strategijų, be to, profesionalus derybi­ninkas gali tinkamai paruošti derybų komandą, paskirti vaidmenis ir pamoky­ti, kaip efektyviai juos naudoti. Tyrimais įrodyta, kad derybų komanda pasiekia geresnių rezultatų nei vienas derybi­ninkas. Kai derybų objekto pradinė kai­na yra keli šimtai tūkstančių (IT ir kitų verslų, kurių pelningumas didesnis – ir keliasdešimt tūkstančių), derybininką samdyti ne tik atsiperka, tai duoda aiš­

kios papildomos finansinės ir psicholo­ginės naudos, kurią galima išmatuoti.

Mažosios įmonės derybininką samdo mokymams arba stambioms deryboms, pavyzdžiui, parduodant įmonę ar pritrau­kiant papildomas investuotojų lėšas.

Konfliktams spręsti derybininką (media­torių) samdo ir mažosios įmonės, nes tai nėra didelė finansinė našta. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis mėnesius vis daugiau įmonių patiki Derybų centrui spręsti konfliktus darbo vietoje. Nesuta­rimų kyla tarp darbuotojų, tarp darbuo­tojų ir vadovų. Dažnai tokie konfliktai išsprendžiami per vieną ar dvi dienas. Tačiau būna ir rimtesnių susidūrimų (kai įsitraukia ne vienas ar du asmenys, bet ir asmenų grupės), kuriems reikia vady­binių sprendimų. Tuomet paprastos me­diacijos gali neužtekti, reikia pasitelkti daugiau priemonių.

Ar dažnai tenka dalyvauti sprendžiant tos pačios įmonės akcininkų ginčus? Su kokiomis problemomis dažniausiai susi-duriama tokiuose ginčuose?

Akcininkai kreipiasi nedažnai. Per savo septynerių metų praktiką padėjau spręsti penkis ar šešis ginčus. Ir galima numanyti kodėl. Akcininkai – tai aukštos savivertės žmonės. Būtent tai padeda pasiekti verslo aukštumų, skatina pa­tiems spręsti kylančias problemas, ta­čiau būtent ji tampa ir kliūtimi, kai reikia kalbėti apie emocinius, psichologinius dalykus su svetimu žmogumi. Vyrai nuo mažens mokomi neverkti, nesiskųsti,

būti savarankiški. Tačiau ši tendencija kinta ir naujieji vadovai, pavyzdžiui, bai­gę studijas ne Lietuvoje ar turintys dar­binės praktikos užsienio kapitalo įmo­nėse (ypač skandinavų), jau turi kitokį požiūrį. Jie pragmatiškiau vertina verslo klausimus ir nesiremia požiūriu „nesvar­bu kiek prarasiu, svarbu, kad atkeršysiu“. Kita vertus, sprendžiant ginčus tarp dar­buotojų ar tarp darbuotojų ir vadovų, paaiškėja latentinis akcininkų konfliktas. Tuomet taikomos į mediaciją panašios procedūros, kurios padeda išvengti sti­presnių konfliktų ateityje.

Artimiausiu metu Derybų centras kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija pristatys naują ginčų sprendimo strate­giją Lietuvos įmonėms.

Ko rekomenduotumėte imtis kilus akci-ninkų konfliktui? Ir ko nereikėtų imtis?

Yra penki konfliktų sprendimo būdai: varžymasis, kompromisas, bendradar­biavimas, vengimas, prisitaikymas. Jei bent vienai šaliai tolesni santykiai svar­besni už kilusį konfliktą, tuomet gali būti naudingas kompromisas arba prisitaiky­mas. Tačiau jei kilęs konfliktas liečia inte­resus, geriausias būdas – bendradarbia­vimas.

Kilus ginčui, svarbiausias dalykas yra tarp­asmeninis bendravimas. Jei jis yra įma­nomas ir konstruktyvus, nepereinama į argumentus ad hominem (liet. argumen­tus prieš žmogų), tai tikimybė, kad ginčas bus suvaldytas arba išspręstas konstruk­tyviai, yra labai didelė. Jau minėjau, kad

13

Glimstedt teisės žinios

Glimstedt svečias

didelė akcininkų savivertė gali būti kliūtis dialogui, tačiau blaivus protas ir verslo in­teresai turėtų būti svarbiau.

Taigi, prieš pradedant rimtą pokalbį, la­bai svarbu suprasti, kas netenkina, kas kelia grėsmę, pyktį, nusivylimą, ką no­rėtųsi pakeisti ir kodėl. Antras žingsnis – susitarti dėl bendravimo formos, pa­vyzdžiui, šalių pageidavimai rašomi ant lentos ir vėliau aptariami, kiekvienas ne­pertraukinėdamas išklauso kitų, o savo pastabas užsirašo ir pasako vėliau. Šalys gali susitarti, kad bet kuriai pageidau­jant gali būti skelbiama pertrauka atsi­kvėpti, apmąstyti išgirstą informaciją, palyginti, kiek ji atitinka prieš tai buvusį įsivaizdavimą apie situaciją, pasitarti. Reikia išmokti bendrauti be papildomų emocijų – vengti neigiamas emocijas su­keliančių pasisakymų ar demonstruoti pranašumą. Taip pat būtina aptarti, kaip įsipareigojimai bus įgyvendinami ir ko­kios sankcijos gresia už jų nevykdymą.

Ką daryti, kai derybinės pozicijos yra silpnesnės, pavyzdžiui, esant mažuoju akcininku?

Pradėkime nuo to, kad niekas neturi ab­soliučios galios, nes jei turėtų – derybų nebūtų, tik įsakymai, kam, ką, kaip ir kada daryti. Kiekvieną poziciją galima sustiprinti.

Ar pasikeitė verslo derybų praktika Lie-tuvoje per pastaruosius metus?

Lietuvoje yra keliasdešimt tūkstančių įmonių, tad daryti kažkokius apibendri­nimus būtų nekorektiška, nes tokių žinių neturiu, o ir tyrimų daroma labai mažai. Derybų centras atlieka tik kokybinius ty­rimus, o jie irgi neatspindi bendros ten­dencijos. Tai, ką pastebiu aš – lekcijų tipų mokymai organizacijų nebepatenkina, nes tokios žinios jau tapo nemokamos. Tai rodo, kad deryboms skiriamas dide­lis dėmesys. Įmonėms reikia kokybiškų įgūdžių, konkrečių pavyzdžių ar atvejų analizės. Nenuostabu, juk 2008­ųjų krizė privertė įmones pasitempti, žengti į už­sienio rinkas, tad išaugo specifinių dery­binių žinių ir įgūdžių poreikis.

Ką dar pastebiu? Įmonėms deklaruo­jant socialinę atsakomybę, vis mažiau naudojami nesąžiningi derybų būdai, daugiau rūpinamasi reputacija. Tačiau vis dar nemažai įmonių atstovų naudo­ja pozicines derybas, o tai rodo, kad kai kurie vadovai dar nesijaučia saugūs ir galvoja apie didesnę momentinę naudą, uždarbį nei apie vertės kūrimą ir ilgalai­kę naudą.

Klientams atstovaujate ne tik Lietuvoje, bet ir NVS šalyse. Kokia derybų specifika Rytų šalyse?

Vedant tarpkultūrines derybas reikia turėti daugiau žinių. Pavyzdžiui, poso­vietinėse šalyse vesti derybas man ne­sudėtinga, nes įmonėms vadovaujantys žmonės yra mano kartos, tad bendrauti yra lengviau, turime vieną istorinę patir­tį, prisiminimų ir daug temų kontaktui užmegzti bei palaikyti.

Rytuose kitaip klostosi santykiai, kitoks požiūris į priėmimą, statusą, laiką. Pa­vyzdžiui, Kaukaze ar Centrinėje Azijoje priimta vaišinti svečius, dovanoti do­vanas. Jei vakarietį vaišina gausiais val­giais restorane, tai visiškai nereiškia, kad sandoris bent šiek tiek priartėjo. Tiesiog ten taip priimta. Todėl siųsti į tas šalis vadybininkus beprasmiška, nes jiems kelionės į egzotines šalis yra atostogos ir premija per se. Be to, kolektyvinėse Rytų kultūrose labai svarbus statusas, viešbu­tis, kur apsistojai, pareigos, turimų įmo­nės akcijų skaičius, tad siunčiant ne akci­ninką, reikėtų jam suteikti įgaliojimų.

Ar yra „gudrybių“, kurios derybose leis-tų pasiekti rezultatą kitai pusei net ne-pajutus, kad ji nusileido?

Yra. Tai manipuliacijos, kurių pats sten­giuosi nenaudoti ir nerekomenduoju naudoti savo mokymų dalyviams ar kli­entams. Anksčiau ar vėliau vis tiek suvo­kiama, kad buvo manipuliuojama, o tai didžiulė žala verslo santykiams.

14

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

Glimstedt žmoGUs

Praktikos sritys ▪ Nekilnojamasis turtas

▪ Teisminės bylos

▪ Nemokumas, restruktūrizavimas ir fi nansinis gaivinimas

Išsilavinimas

1996–1999 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Suteiktas teisės magistro laipsnis.

1996–1998 m. Vilniaus universiteto Tarptautinė verslo moky­kla, Ekonomikos fakultetas. Suteiktas tarptautinio verslo ma­gistro laipsnis.

1993–1995 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Suteiktas tarptautinių santykių magistro laipsnis.

1993–1995 m. Vilniaus universiteto Filosofi jos fakultetas. Su­teiktas fi losofi jos magistro laipsnis.

1994 m. Halio universiteto (Jungtinė Karalystė) Politikos moks­lų fakultetas.

1994 m. Europos teisės vasaros mokykla (Briuselis).

1989–1993 m. Vilniaus universiteto Filosofi jos fakultetas. Su­teiktas fi losofi jos bakalauro laipsnis.

Projektai

▪ UAB „Pajūrio rezidencija“ reorganizavimas;

▪ Europos investicijų banko užsakymu – ES fi nansų inžineri­jos priemonės urbanistinės plėtros srityje JESSICA galimy­bių studijos rengimas;

▪ konsultacijų teikimas Lietuvos respublikos vyriausybei dėl daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos fi nansa­vimo modelio;

▪ teisinės pagalbos teikimas UAB „Universalios valdymo sis­temos“ sprendžiant UAB „Kriptonika“ akcininkų ginčą;

▪ UAB „Mažoji Venecija“ konsultavimas nekilnojamojo turto klausimais;

▪ Šiaulių savivaldybės administracijos konsultavimas viešų­jų pirkimų ir koncesijų klausimais.

Kalbos

Lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių

Apie save

Nors kartais atrodo, kad visą Lino laiką užima profesinė advokato veikla bei kiti verslai, vis dėlto GLIMSTEDT vado­vaujantysis partneris randa laiko ir laisvalaikiui. Pailsėti nuo aktyvios veiklos padeda kasdieniu įpročiu tapęs rytinis bė­giojimas, taip pat savaitgalio pramogos netoli Trakų esan­čioje sodyboje, kur aplink ežerą išsibarstę pušynai leidžia mėgautis nuostabiu gamtos grožiu.

Išskirtinį gyvenimo džiaugsmą kasdien teikia kartu su žmo­na Diana auginamos keturios dukros: Augustė, Joana, Patri­cija ir Paulina. Mergaitės su kaupu užpildo Lino laisvalaikį savo mažais ir dideliais džiaugsmais, rūpesčiais ir pramušt­galviškais žaidimais, kurie geriausiai padeda pamiršti profe­sinio gyvenimo įtampą.

Vadovaujantysis partneris Linas Sesickas

L. Sesicko gyvenimo kredo: Niekada negana!

15

Glimstedt teisės žinios

tema

Perkant verslą beveik visada yra tam tikra rizika, kad naujasis sa­vininkas gali patirti nuostolių dėl nepasiteisinusių verslo planų. Tačiau be rizikos, kurią lemia išo­riniai veiksniai, rizika gali būti su­sijusi su ankstesniais įmonės įsipa­reigojimais, apie kuriuos naujasis verslo savininkas nieko nežinojo, sudarydamas sandorį. Žinoma, egzistuoja akcijų pardavėjo atsa­komybė už esminės informacijos apie bendrovės įsipareigojimus ir turto būklę pateikimą. Kita ver­tus, ir pats pirkėjas turi pasidomė­ti bendrovės, kurios akcijas perka, būkle, išsiaiškinti, kurie bendro­vės sudaryti sandoriai gali būti rizikingi. Siekdami išvengti tokios rizikos, pirkėjai, prieš sudarydami verslo perleidimo sandorius, pa­prastai samdo teisininkus ir audi­torius, kurie atlieka išsamų fi nan­sinį bei teisinį įmonės patikrinimą

(angl. due diligence). Dažniausiai tokio patikrinimo rezultatai nule­mia ir sandorio kainą.

Tačiau ar visada pirkėjas, gavęs visą rei­kiamą informaciją, gali būti ramus, kad jam tapus teisėtu savininku valstybė ne­pareikš bendrovei pretenzijų dėl buvusio akcininko paskirto vadovo sudarytų san­dorių teisėtumo ir mokestinių prievolių vykdymo. Net ir atlikus išsamų teisinį ir fi ­nansinį auditą, ne visada pavyksta nusta­tyti slaptą riziką, ankstesnių vadovų su­darytus neteisėtus sandorius. Pavyzdžiui, priešpriešinių mokestinių patikrinimų metu gali būti nustatomi fi ktyvūs san­

doriai, apgaulingas apskaitos vedimas, dokumentų klastojimas. Ne visada šiuos pažeidimus įmanoma aptikti formaliai ti­krinant įmonės dokumentus.

Naujasis savininkas, suprantama, negali būti traukiamas baudžiamojon atsako­mybėn už ankstesnio savininko veikas, jeigu jis apie tai nežinojo. Tačiau rizika naujajam savininkui gali kilti ir dėl to, kad atsakomybėn gali būti traukiamas ne jis pats, o jo įsigytas juridinis asmuo, kuris vertinamas kaip savarankiškas tei­sinių santykių subjektas, turintis sava­rankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnu­mą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad

Ar naujasis įmonės savininkas atsako už ankstesniųjų savininkų fi nansinius pažeidimus?

Partneris

Jonas Masiokas

Kokia rizika gresia naujajam akcijų savininkui, iliustruoja

teisminės praktikos pavyzdžiai: juridiniai asmenys nuteisiami

už buvusių vadovų padarytus finansinius pažeidimus.

16

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

tema

juridinio asmens baudžiamoji atsako­mybė yra išvestinė iš fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir, sprendžiant dėl juridinio asmens baudžiamosios at­sakomybės, atsižvelgiama į konkretaus fizinio asmens, dažniausiai įmonės va­dovo, veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pa­žymėjęs, kad tokiu atveju svarbu nu­statyti, ar juridinio asmens savininkas (akcininkas) užtikrino veiksmingą fizinio asmens, veikusio juridinio asmens var­du, kontrolę, ar toleravo jo pažeidimus.

Teisminėje praktikoje gausu atvejų, kai įmonės – juridiniai asmenys – nubau­džiamos už mokestinių prievolių vengi­mą, dokumentų klastojimą, apgaulingą apskaitos vedimą kartu su jų vadovais. Tačiau ar juridinis asmuo gali būti bau­džiamas tuo atveju, kai pasikeičia jo savininkas ir vadovas, kuris nežino apie ankstesnio vadovo neteisėtą veiką?

Kokia rizika gresia naujajam akcijų sa­vininkui, iliustruoja teisminės praktikos pavyzdžiai: juridiniai asmenys nutei­siami už buvusių vadovų padarytus fi­nansinius pažeidimus. Vienoje byloje žemesniųjų instancijų teismai kaltais dėl sukčiavimo, vengiant mokestinės prievolės valstybei, pripažino tiek buvu­sį bendrovės direktorių, tiek ir patį juri­dinį asmenį, nors visi fiktyvūs sandoriai buvo sudaryti iki akcijų perleidimo ir naujasis akcininkų savininkas, paskyręs bendrovės vadovu kitą asmenį, nežino­

jo apie buvusio vadovo piktnaudžiavi­mus. Prieš sudarant akcijų pirkimo–par­davimo sutartį, akcijų pirkėjas pavedė savo advokatams ir auditoriams atlikti išsamų bendrovės veiklos dokumentų patikrinimą. Jokių neteisėtų sandorių nebuvo nustatyta. Naujajam akcininkui perėmus bendrovės valdymą, mokesčių administratorius, atlikęs priešpriešinius patikrinimus keliose įmonėse, nustatė, kad ankstesnioji bendrovės vadovybė porą metų sudarinėjo fiktyvius sandorius su įmonėmis, kurios realios veiklos ne­vykdė – joms buvo pervesta apie 2 mln. litų bendrovės lėšų. Nors savininkas ir pasikeitė, juridinis asmuo buvo nuteis­tas kartu su buvusiu vadovu. Juridi­niam asmeniui buvo paskirta 300 000 Lt bauda. Teismai atmetė juridinio asmens prieštaravimus dėl baudžiamosios at­sakomybės ir konstatavo, kad akcinin­ko pasikeitimas nėra pagrindas atleisti juridinį asmenį nuo baudžiamosios at­sakomybės. Tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs juridinio asmens kasacinį skundą, atleido juridinį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasa­cinė byla Nr. 2K­7­84/2012).

Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad sprendžiant dėl juridinio asmens bau­džiamosios atsakomybės reikia įvertinti, ar nauji juridinio asmens savininkai, įsi­gydami juridinį asmenį, žinojo ar bent turėjo ir galėjo žinoti apie fizinio asmens juridinio asmens naudai (interesams)

padarytas arba daromas nusikalstamas veikas, juridiniam asmeniui gresiančią baudžiamąją atsakomybę, ar įsigiję ju­ridinį asmenį toleravo juridinio asmens interesais padarytas arba daromas nusi­kalstamas veikas, pripažino šių veikų nu­sikalstamus rezultatus ir pan., ar priešin­gai – apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti, nebuvo suinteresuoti tokia nusikalsta­ma veika ir jos rezultatais. Aukščiausia­sis Teismas, atleisdamas juridinį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnio vadovo mokestinius pažei­dimus ir fiktyvius sandorius, atsižvelgė į tai, jog byloje nėra įrodymų, kad nau­jieji savininkai žinojo ar galėjo numanyti apie buvusio vadovo bendrovės naudai daromas nusikalstamas veikas. Taip pat teismas pažymėjo, kad perėmę verslą naujieji savininkai iš karto suformavo naujus bendrovės valdymo organus, be to, iki sandorio sudarymo buvo atliktas bendrovės veiklos patikrinimas ir pik­tnaudžiavimų nenustatyta.

Taigi, įsigyjant verslą, negalima apsiri­boti vien tik buvusių savininkų ir vado­vų pareiškimais apie bendrovės veiklos teisėtumą, reikia atlikti profesionalią bendrovės verslo analizę, peržiūrėti su­darytus sandorius ir akcijų pirkimo–par­davimo sutartyse numatyti pirkėjo atsa­komybę už nuslėptą informaciją.

Partneris

Jonas Masiokas

17

Glimstedt teisės žinios

aktualijos

Pastabesni „GLIMSTEDT Teisės ži­nių“ skaitytojai praėjusio numerio pabaigoje pastebėjo „CC“ ženkliu­ką bei informaciją, skelbiančią, kad visiems GLIMSTEDT teisininkų straipsniams, publikuojamiems „Teisės žiniose“, suteikiame licen­ciją pagal „Creative Commons Attribution­NoDerivatives 4.0 Li­cense“. Nuo šiol tokiu būdu mes aiškiai nurodome, kad suteikiame teisę GLIMSTEDT teisininkų para­šytais tekstais laisvai dalintis, juos kopijuoti bet kokia forma ir tiks­lais, įskaitant ir komercinius, tačiau prašome nurodyti straipsnio auto­rių ir dalintis ištisais straipsniais, jų nemodifi kuojant, nekuriant išves­tinių kūrinių. Ši mūsų suteikiama licencija „Creative Commons“ ter­minais vadinama Attribution­No­Derivatives licencija ir žymima CC BY­ND ženklu.

Šiame „Teisės žinių“ numeryje trumpai pristatome, kas yra „Creative Commons“, kur ši licencija gali būti naudojama, ir siūlome įvertinti, ar Jūsų veikloje ji netu­ri būti naudojama vietoje įprasto užrašo „© visos teisės saugomos“.

„Creative Commons“ yra ne pelno sie­kianti organizacija, įkurta JAV, kurios tikslas sukurti teisines ir technines prie­mones, tarptautiniu mastu skatinančias inovacijas, kūrybą, dalinimąsi turiniu elektroninėje erdvėje, kartu gerbiant autorių teises. Ši organizacija ir inicia­tyva gyvuoja jau nuo 2001 metų. Lietu­voje daug kas, išgirdęs šį pavadinimą, nustemba – kodėl iki šiol apie tai nieko negirdėjau? Iš tiesų su „Creative Com­mons“ licencijomis susiduriame bene

kiekvienas ir ne taip retai, tačiau ne visa­da tai pastebime. Štai keletas gerai žino­mų pavyzdžių, kur jos naudojamos.

Jau nuo 2009 metų visi „Wikipedia“ teks­tai yra licencijuojami pagal „Creative Commons“. „Wikipedia“ suteikia teisę jais laisvai dalintis, kopijuoti, perdirbti su sąlyga, kad bus nurodomas šaltinis ir kad dalinantis bet kokiu išvestiniu kūri­niu į jį bus suteikiamos tokios pačios ar analogiškos teisės (angliškai „Creative Commons“ terminais vadinama Attribu­tion­ShareAlike licencija, žymima ženklu CC BY­SA). Skelbdamas nuotraukas tin­klapyje „Flikr“, kiekvienas gali nurodyti, kokias teises suteikia savo nuotraukai. „Flikr“ svetainėje taip pat yra galimybė atlikti nuotraukų paiešką pagal licenci­

asociJuota Partnerė, advokatė

Giedrė riMkūnaitė-Manke

„CC Creative Commons“ prieš „© visos teisės saugomos“

iš tiesų daugelis internete skelbiamam turiniui

naudojančiųjų © ženkliuką net neturi ketinimo uždrausti jį

kopijuoti ar kitaip naudoti.

18

Glimstedt teisės žinios

Į turinį

aktualijos

jos tipą, pavyzdžiui, ieškant vien tik nuo­traukų, kuriomis galima laisvai dalintis. Visų kiekvieną dieną naudojamoje „Go­ogle“ paieškoje taip pat yra galimybė ieškoti „Creative Commons“ licencijomis pažymėto turinio, pasirenkant jam su­teiktas teises.

„Creative Commons“ licencija yra alter­natyva visų įprastam ženklui ©, žymin­čiam, kad visos teisės į turinį saugomos ir be atskiro autoriaus teisių turėtojo sutikimo kūrinio negalima kopijuoti, viešai skelbti, modifikuoti ar pan. As­muo, norintis naudoti kūrinį (straipsnį, nuotrauką ar pan.), pažymėtą © ženklu, privalo kreiptis į autorių ir gauti jo su­tikimą (išskyrus tam tikras įstatymuose numatytas išimtis, pavyzdžiui, kūrinio naudojimas asmeniniais tikslais). Tačiau šiais laikais jau tampa savaime supran­tama, kad internete esantis turinys yra

kopijuojamas, juo yra dalinamasi tiek asmeniniais, tiek komerciniais tikslais. Iš tiesų daugelis internete skelbiamam turiniui naudojančiųjų © ženkliuką net neturi ketinimo uždrausti jį kopijuoti ar kitaip naudoti. Tai yra daroma tiesiog todėl, kad taip daro visi. Tad tokiais atvejais „Creative Commons“ licencija yra naudinga tiek autoriui, tiek visuo­menei. „Creative Commons“ leidžia pa­prastu būdu informuoti visuomenę, ar autorius sutinka, kad kūrinys būtų nau­dojamas, ir kokiomis sąlygomis – taigi yra aišku, kokius veiksmus galima atlikti nepažeidžiant autoriaus teisių.

„Creative Commons“ licencija yra patei­kiama trimis kalbomis: teisine, visiems suprantama ir kodu. Teisinė kalba – tai vi­sas licencijos (sutarties) tekstas. Supran­tant, kad paprastai interneto vartotojai neskaito viso mažu šriftu pateikiamo

teksto, pagrindinės licencijos nuostatos yra pakartojamos visiems suprantamais žodžiais ir grafiškai (iliustruojant pa­veikslėliu). Tuo tarpu licencijos kodas yra atpažįstamas paieškos sistemų ir kitos programinės įrangos.

Kol kas ne visi „Creative Commons“ li­cencijų tekstai yra išversti į lietuvių kalbą ir visiškai suderinti su Lietuvos autorių teises reglamentuojančiais teisės aktais. Pavyzdžiui, paskutinės licencijų versijos (4.0), kurią naudojame ir mes „Teisės ži­nioms“, lietuvių kalba dar nėra. Tačiau tai nereiškia, kad šios licencijos versijos negalima naudoti Lietuvoje. Todėl skati­name visus „Teisės žinių“ skaitytojus su­sipažinti su „Creative Commons“ licen­cijomis, suprasti jų esmę ir naudoti savo veikloje internetinėje erdvėje.

asociJuota Partnerė, advokatė

Giedrė riMkūnaitė-Manke

19

Glimstedt teisės žinios

20

Glimstedt teisės žinios

GLIMSTEDT

Jogailos g. 4LT­01116 Vilnius, LietuvaTel. +370 5 269 0700Faks. +370 5 269 0701El. paštas: vilnius@glimstedt.ltwww.glimstedt.lt

Kviečiame Jus prisidėti prie šio leidinio turinio kūrimo. Siųskite klausimus, siūlykite temas, diskutuokite. El. paštas: naujienos@vipcommunications.lt

Sekite mus tinkle: www.linkedin.com/company/245835

koNtaktai

teisės žiniosGlimsteDt

Norėdami užsiprenumeruoti GLIMSTEDT teisės žinias, spauskite čia:

Visiems GLIMSTEDT teisininkų straipsniams, publikuojamiems šiose „Teisės žiniose“, suteikiame licenciją pagal „Creative Commons Attribution­NoDerivatives 4.0 License“.