1
2018 m. gruodis
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –
ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.
Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.
3
TURINYS
I. EUROPOS AREŠTO ORDERIS .............................................................................................. 4
2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas IK (C-551/18) .................................................................... 4
2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Marin-Simion Sut (C-514/17) ........................................ 6
II. VIEŠIEJI PIRKIMAI ............................................................................................................ 8
2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato –
Antitrust, Coopservice Soc. coop. arl (C-216/17) ....................................................................... 8
III. AUTORIŲ TEISIŲ APSAUGA .......................................................................................... 10
2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Imran Syed (C-572/17) ................................................. 10
IV. PREKIŲ ŽENKLAI ............................................................................................................. 11
2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas J. Portugal Ramos Vinhos SA (C-629/17) ..................... 11
V. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 13
2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Torsten Hein (C-385/17) .............................................. 13
VI. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS VIRŠENYBĖ ............................................................... 14
2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Minister for Justice and Equality, Commissioner of An
Garda Síochána (C-378/17) ...................................................................................................... 14
4
I. EUROPOS AREŠTO ORDERIS
2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas IK (C-551/18)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka
procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas
2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Europos arešto
orderio išdavimas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę – Turinys ir forma – 8 straipsnio 1 dalies
f punktas – Papildomos bausmės nenurodymas – Galiojimas – Pasekmės – Poveikis kalinimui
Belgijos pilietis IK Belgijoje buvo nuteistas pagrindine 3 metų laisvės atėmimo bausme. Tuo pačiu
nuosprendžiu už tą pačią nusikalstamą veiką jam buvo nustatyta papildoma bausmė, dėl kurios
skyrimo 10 metų laikotarpiui turėjo spręsti bausmių skyrimo teismas. Pagal Belgijos teisę papildoma
bausmė pradedama vykdyti, pasibaigus pagrindinei bausmei ir tik tada, kai bausmių skyrimo teismas,
prieš baigiant vykdyti pagrindinę bausmę, nusprendžia nuteistajam, kuriam buvo skirta papildoma
bausmė, toliau taikyti laisvės atėmimo bausmę, o ne paleisti jį į laisvę ir vykdyti jo priežiūrą.
Nepradėjęs atlikinėti laisvės atėmimo bausmės IK išvyko iš Belgijos, todėl dėl jo buvo išduotas
Europos arešto orderis (toliau – EAO), kuriame buvo nurodyta tik pagrindinė bausmė ir nebuvo
nurodyta papildoma bausmė. Sulaikius IK Nyderlanduose, buvo priimtas sprendimas, leidžiantis jį
perduoti Belgijai tam, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamą veiką, dėl kurios
jį prašyta perduoti. IK buvo perduotas Belgijos institucijoms ir įkalintas. Įkalinimas buvo pagrįstas
nuosprendžiu dėl pagrindinės ir papildomos bausmių. 2018 m. birželio ir liepos mėnesiais bausmių
skyrimo teismas sprendė dėl papildomos bausmės IK skyrimo. Vykstant šiam procesui, IK teigė, kad
Nyderlandų institucijos negalėjo jo perduoti, jog jam būtų vykdoma papildoma bausmė, ir kad
teismas, vykdydamas šią bausmę, negalėjo nuspręsti taikyti laisvės atėmimo bausmės, nes Belgijos
institucijų išduotame EAO tai nebuvo nurodyta. Belgijos teisminė institucija Nyderlandų
institucijoms pateikė papildomą prašymą duoti sutikimą dėl papildomos bausmės, tačiau Nyderlandų
institucijos netenkino šio prašymo. 2018 m. liepos 31 d. bausmių skyrimo teismas atmetė IK
argumentus ir nusprendė palikti jį įkalintą. IK šį nuosprendį apskundė kasacine tvarka prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo
2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto
2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas)
8 straipsnio 1 dalies f punktą reikia aiškinti taip, kad EAO, kuriuo remiantis atitinkamas asmuo buvo
perduotas, nenurodžius už tą pačią nusikalstamą veiką tuo pačiu teismo nuosprendžiu paskirtos
papildomos bausmės, kurią bausmių skyrimo teismas nustatys pabaigus vykdyti pagrindinę bausmę,
bet nurodžius tik pagrindinę laisvės atėmimo bausmę, draudžiama, kad pasibaigus pagrindinei
bausmei ir šiuo tikslu bausmių skyrimo srityje kompetentingam nacionaliniam teismui priėmus
formalų sprendimą vykdant šią papildomą bausmę asmuo būtų laikomas įkalintas.
ESTT nurodė, kad negalima iš karto atmesti galimybės, jog asmeniui skirta papildoma bausmė, kuri
nebuvo nurodyta EAO, tam tikromis aplinkybėmis gali pagrįsti atsisakymą vykdyti tokį orderį. Reikia
nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (EAO nebuvo nurodyta
papildoma bausmė), buvo paveiktas vykdančiosios teisminės institucijos įgaliojimų, kurie jai suteikti
Pagrindų sprendimo 3–5 straipsniais, vykdymas arba buvo nepaisyta Pagrindų sprendimo 8 straipsnio
1 dalies f punkte numatyto dėl galiojimo keliamo reikalavimo.
Teisingumo Teismas nurodė, kad pagrindinėje byloje vykdančioji teisminė institucija galėjo remtis
Pagrindų sprendimo 3–5 straipsnių nuostatomis. Tačiau reikia nustatyti, ar papildomos bausmės EAO
nenurodymas nepažeidžia Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies f punkte numatyto reikalavimo
dėl galiojimo. Šioje nuostatoje reikalaujama, kad būtų nurodyta „skirta bausmė, jei yra priimtas
galutinis teismo sprendimas“. Pagrindų sprendimo priede yra pateikta konkreti forma, kurią
išduodančioji teisminė institucija turi užpildyti, nurodydama prašomą informaciją. Tos formos
c punkto 2 papunktyje nurodoma „skirtos laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas“.
5
Teisingumo Teismo teigimu, Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies f punktu siekiama, kad
vykdančiosios teisminės institucijos sužinotų laisvės atėmimo bausmės, dėl kurios prašoma perduoti
ieškomą asmenį, trukmę, tai yra informaciją, skirtą minimaliems formaliems duomenims pateikti, kad
vykdančioji teisminė institucija galėtų greitai įvykdyti EAO. Nagrinėjamu atveju IK skirta pagrindinė
3 metų laisvės atėmimo bausmė viršijo privalomą 4 mėnesių ribą, todėl bausmės nurodymas buvo
pakankamas, norint įsitikinti, kad EAO atitinka Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies f punkte
numatytą galiojimui keliamą reikalavimą.
Tokiomis aplinkybėmis vykdančioji teisminė institucija privalėjo perduoti asmenį, dėl kurio buvo
išduotas EAO, tam, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neliktų nenubaustas, o jam paskirta
bausmė būtų įvykdyta. Taigi, tai, kad EAO nebuvo nurodyta papildoma bausmė, neturi jokio poveikio
po perdavimo vykdant šią bausmę EAO išdavusioje valstybėje narėje. Šios išvados negali paneigti
IK ir Nyderlandų vyriausybės pateiktas argumentas, kad iš esmės vykdančiosios teisminės institucijos
sprendimas yra dokumentas, kuris pagrindžia laisvės atėmimą išduodančiojoje valstybėje narėje,
todėl negalima vykdyti bausmės, dėl kurios nebuvo priimtas vykdančiosios teisminės institucijos
sprendimas ir nebuvo duotas leidimas perduoti asmenį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad
vykdančiosios teisminės institucijos sprendimo dalykas nėra leisti, kaip nagrinėjamu atveju, vykdyti
laisvės atėmimo bausmę išduodančiojoje valstybėje narėje – šiuo sprendimu tik leidžiama perduoti
atitinkamą asmenį. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo pagrindas – išduodančiojoje valstybėje
narėje paskelbtas vykdytinas nuosprendis, kurį reikalaujama nurodyti pagal Pagrindų sprendimo
8 straipsnio 1 dalies c punktą.
Teisingumo Teismas nepritarė ir nuomonei, kad tuo atveju, jei būtų vykdoma bausmė, apie kurią
nebuvo pranešta vykdančiajai teisminei institucijai, būtų pažeistas specialumo principas. Pagrindų
sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo
persekiojimo, jis negali būti nuteistas ir iš jo negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y.
ne tą, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą, tačiau šio straipsnio 3 dalies g punkte
numatyta galimybė tuo tikslu prašyti, kad vykdančioji teisminė institucija duotų savo sutikimą po
perdavimo. Papildomas sutikimas gali būti duotas tik dėl kitos nusikalstamos veikos, o ne tos, kuri
buvo perdavimo pagrindas, ir ne tos, kuri susijusi su ta pačia nusikalstama veika. Teisingumo Teismas
padarė išvadą, kad specialioji taisyklė, įtvirtinta Pagrindų sprendimo 27 straipsnyje, taikytina tik
kitoms nusikalstamoms veikoms nei tos, kurios buvo perdavimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju
asmeniui papildoma bausmė buvo skirta ne po jo perdavimo. Ji buvo skirta už tą pačią nusikalstamą
veiką tuo pačiu teismo nuosprendžiu, kaip ir pagrindinė bausmė. IK papildoma bausmė buvo skirta
už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo išduotas ir įvykdytas EAO, todėl klausimas, ar ta bausmė
gali būti vykdoma, nors vykdančioji teisminė institucija apie ją nežinojo, nepatenka į specialiosios
taisyklės taikymo sritį.
Taip pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad negalima daryti išvados, jog turint omenyje tai, kad
papildoma bausmė nebuvo nurodyta EAO, atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimo principą, jos
vykdymas gali lemti laisvės atėmimo priemonės taikymą, tik jeigu vykdančioji teisminė institucija
apie ją iš anksto buvo informuota pagal Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 3 dalį ir jeigu ji dėl šios
papildomos bausmės nenusprendė pasiremti vienu iš atsisakymo pagrindų ar nustatyti EAO vykdymo
sąlygą, kad išduodančioji valstybė narė pateiktų tam tikras garantijas pagal šio sprendimo 3–
5 straipsnius. Siekiant veiksmingo teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, išduodančiosios
ir vykdančiosios teisminės institucijos turi taip visapusiškai naudotis priemonėmis, numatytomis, be
kita ko, minėto Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje, kad tai skatintų tarpusavio
pasitikėjimą, kuris yra tokio bendradarbiavimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju EAO turėjo būti
paminėta papildoma bausmė. Vis dėlto tai, kad papildoma bausmė nebuvo nurodyta EAO, nepaveikė
vykdančiosios teisminės institucijos įgaliojimų pagal Pagrindų sprendimo 3–5 straipsnius vykdymo.
Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo
2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto
2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 8 straipsnio 1 dalies f punktą
reikia aiškinti taip, kad Europos arešto orderyje, kuriuo remiantis atitinkamas asmuo buvo perduotas,
nenurodžius už tą pačią nusikalstamą veiką tuo pačiu teismo nuosprendžiu jam paskirtos papildomos
6
bausmės – ją bausmių skyrimo teismas nustatys pabaigus vykdyti pagrindinę bausmę, – o nurodžius
tik pagrindinę laisvės atėmimo bausmę, pagrindinės bylos aplinkybėmis ta nuostata nedraudžiama,
kad, pasibaigus pagrindinei bausmei ir šiuo tikslu bausmių skyrimo srityje kompetentingam
nacionaliniam teismui priėmus formalų sprendimą, vykdant šią papildomą bausmę asmuo būtų
laikomas įkalintas.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208554&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=876511
2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Marin-Simion Sut (C-514/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –
Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – 4 straipsnio 6 punktas – Europos
arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas – Nusikalstama veika, už kurią išduodančiojoje
valstybėje narėje baudžiama laisvės atėmimo bausme, o vykdančiojoje valstybėje narėje – tik bauda
Rumunijos teismo sprendimu Rumunijos piliečiui M. S. S. buvo paskirta 1 metų ir 2 mėnesių laisvės
atėmimo bausmė už transporto priemonės vairavimą be galiojančio registracijos numerio ženklo, be
galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir avarijos sukėlimą. M. S. S. išvykus iš Rumunijos į Prancūziją,
Rumunijos valdžios institucijos išdavė Europos arešto orderį (toliau – EAO) dėl M. S. S. perdavimo,
kad būtų įvykdytas teismo sprendimas. 2015 m. vasario mėnesį M. S. S. išvyko į Belgiją ir ten jis nuo
to laiko gyvena su savo žmona bei užsiima savarankiška veikla.
Prokuroras paprašė perduoti M. S. S. Pastarasis nesutiko su perdavimu ir paprašė bausmę vykdyti
Belgijoje. Belgijos pirmosios instancijos teismas įsakė vykdyti EAO. M. S. S. minėtą nutartį
apskundė apeliaciniam teismui, remdamasis Belgijos įstatymo dėl EAO 6 straipsnio 4 punktu, kuriuo
perkeliamas į Belgijos teisę 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl
Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario
26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, (toliau – Pamatinis sprendimas) 4 straipsnio 6
punktas.
Valstybės narės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad M. S. S. gali būti laikomas „prašomu perduoti
asmeniu, esančiu vykdančiojoje valstybėje“. Be to, už nusikalstamas veikas, už kurias prašomam
perduoti asmeniui paskirta laisvės atėmimo bausmė, Belgijoje baudžiama baudomis.
Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti
aiškinamas taip, kad kai asmuo, dėl kurio yra išduotas EAO, susijęs su laisvės atėmimo bausmės
vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs šeimos, socialiniais ar
profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių, susijusių su to asmens
socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios
išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik bauda.
Teisingumo Teismas nurodė, kad Pamatiniame sprendime yra aiškiai išvardyti EAO privalomo
nevykdymo (3 straipsnis) ir neprivalomo nevykdymo (4 ir 4a straipsniai) motyvai ir garantijos, kurias
šiais konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė narė (5 straipsnis). Nors Pamatinio
sprendimo bendra struktūra pagrįsta tarpusavio pripažinimo principu, toks pripažinimas vis dėlto
nereiškia absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį. Pamatinio sprendimo sistema palieka
valstybėms narėms galimybę konkrečiais atvejais leisti kompetentingoms teisminėms institucijoms
nuspręsti, kad skirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Tai
pasakytina, pavyzdžiui, apie Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, kuriame nurodytas EAO
neprivalomo nevykdymo pagrindas, kuriuo remdamasi vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti
vykdyti tokį orderį, jeigu jis buvo išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą
dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis
ar gyventojas ir toji valstybė įsipareigoja vykdyti šią bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo pagal savo
vidaus teisę.
7
Minėtam neprivalomo nevykdymo pagrindui yra taikomos dvi sąlygos: pirma, prašomas perduoti
asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis ar gyventojas ir, antra, toji valstybė
imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto, visų pirma iš
žodžio „gali“, matyti, kad kai valstybė narė pasirenka šią nuostatą perkelti į nacionalinę teisę,
vykdančioji teisminė institucija vis dėlto turi turėti tam tikrą diskreciją vertindama, ar reikia atsisakyti
vykdyti EAO. Pagal suformuotą ESTT jurisprudenciją sprendime Popławski ši institucija turi galėti
atsižvelgti į šioje nuostatoje nurodyto neprivalomo nevykdymo pagrindo siekiamą tikslą leisti
vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti
asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę.
Dėl pirmosios sąlygos, nurodytos Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, Teisingumo Teismas
jau yra pažymėjęs, kad prašomas perduoti asmuo „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje, jeigu jis
turi realią gyvenamąją vietą šioje valstybėje ir joje „yra“, kai, nuolat tam tikrą laikotarpį gyvendamas
šioje valstybėje narėje, jis sukūrė ryšius su šia valstybe, panašius į ryšius, atsirandančius dėl gyvenimo
valstybėje. Kalbant apie antrąją sąlygą, numatytą Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, kaip
Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad atsisakymas vykdyti
EAO reiškia, jog vykdančioji valstybė narė turi prisiimti tvirtą įsipareigojimą įvykdyti prašomam
perduoti asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, prieš atsisakydama vykdyti EAO,
vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti galimybę realiai įvykdyti laisvės atėmimo bausmę
pagal jos vidaus teisę. Jei vykdančioji valstybė narė negali įsipareigoti veiksmingai įvykdyti tokios
bausmės, vykdančioji teisminė institucija privalo įvykdyti EAO.
Kai vykdančioji teisminė institucija nustato, kad dvi aukščiau paminėtos sąlygos yra tenkinamos, ji
turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis arešto orderį išdavusioje valstybėje skirtos
bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Taigi, vykdančiajai teisminei
institucijai suteikta galimybė atsisakyti perduoti prašomą asmenį gali būti įgyvendinta tik, jeigu ta
teisminė institucija, patikrinusi, ar asmuo patenka į šios nuostatos taikymo sritį ir ar laisvės atėmimo
bausmė, paskirta tam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje, gali būti veiksmingai vykdoma
vykdymo valstybėje narėje, mano, kad egzistuoja teisėtas interesas, pateisinantis išduodančioje
valstybėje narėje paskirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. S. S. gyvena Belgijoje, kaip tai suprantama pagal Pamatinio
sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, todėl pirmoji sąlyga yra tenkinama. Dėl antrosios sąlygos prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių buvo
išduotas EAO, Belgijoje baudžiamos ne laisvės atėmimo bausme, o bauda. Teisingumo Teismas
pažymėjo, kad Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte nėra elementų, kurie šioje nuostatoje
nurodytą antrąją sąlygą leistų aiškinti kaip savaime užkertančią kelią vykdančiosios valstybės narės
teisminei institucijai atsisakyti vykdyti EAO, jeigu tos valstybės narės teisėje numatyta tik bauda už
nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis. Šia nuostata tiesiog reikalaujama, kad
vykdančioji valstybė narė įsipareigotų pagal savo vidaus teisę vykdyti su laisvės atėmimu susijusią
bausmę, numatytą išduotame EAO.
Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad toks teisės aktas, kuriuo apribojamos situacijos, kai
vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti EAO, tik palengvina prašomų perduoti asmenų
perdavimą, vadovaujantis Pamatinio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu abipusio pripažinimo
principu. Taigi, valstybės narės nacionalinis įstatymų leidėjas turi teisę įgyvendinti neprivalomo
nevykdymo pagrindą, numatytą Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 dalyje, nustatydamas, kad jei
nusikalstama veika, kuria grindžiamas EAO, šioje valstybėje narėje baudžiama tik bauda, vykdančioji
teisminė institucija negali įsipareigoti vykdyti laisvės atėmimo bausmę šio straipsnio tikslais.
Socialinės reintegracijos tikslas, kad ir koks svarbus jis būtų, iš tikrųjų negali kliudyti tam, kad
įgyvendindamos šį pamatinį sprendimą valstybės narės pagal jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą esminę
taisyklę apribotų situacijas, kai galima atsisakyti perduoti asmenį, kuriam taikomas minėto
4 straipsnio 6 punktas.
8
Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų
sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš
dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4 straipsnio
6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, susijęs
su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs
šeimos, socialiniais ar profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių,
susijusių su asmens socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą
veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik
bauda, jeigu pagal šią teisę tai netrukdo veiksmingai įvykdyti laisvės atėmimo bausmės prašomam
perduoti asmeniui šioje valstybėje narėje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą
pateikęs teismas.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208964&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1763188
II. VIEŠIEJI PIRKIMAI
2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato – Antitrust,
Coopservice Soc. coop. arl (C-216/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2004/18/EB – 1 straipsnio 5 dalis –
32 straipsnio 2 dalis – Viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymas –
Preliminariosios sutartys – Išlyga dėl preliminariosios sutarties taikymo išplėtimo kitoms
perkančiosioms organizacijoms – Skaidrumo ir vienodo požiūrio į ūkio subjektus principas –
Paskesnių viešojo pirkimo sutarčių apimties nenustatymas arba nustatymas remiantis įprastais
perkančiųjų organizacijų, kurios nėra preliminariosios sutarties šalys, poreikiais – Draudimas
Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl ASST Valcamonica (socialinės ir sveikatos priežiūros teritorinė
įstaiga) generalinio direktoriaus priimto Dekreto Nr. 1158/2015, kuriuo nuspręsta prisijungti,
nerengiant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, prie pradinės sutarties, sudarytos 2016 m.
vasario 1 d. – 2021 m. vasario 15 d. laikotarpiui. Tuo tikslu ASST Valcamonica generalinis
direktorius paprašė išplėsti viešojo pirkimo sutarties, kurią iš pradžių Gardos ežero regiono ASST
generalinio direktoriaus priimtu Dekretu Nr. 828/2011 (toliau – Dekretas Nr. 828/2011) nuspręsta
sudaryti su ATE Markas, taikymą. Minėtu dekretu ATE Markas patikėta teikti valymo, atliekų
surinkimo ir šalinimo paslaugas devynerius metus. Su šiuo viešuoju pirkimu susijusių specifikacijų
5 punkte buvo numatyta išlyga dėl „sutarties taikymo išplėtimo“ (toliau – išlyga dėl išplėtimo), kuri
suteikė teisę šioje išlygoje nurodytai vienai ar daugiau institucijų prašyti subjekto, su kuriuo sudaryta
viešojo pirkimo sutartis, išplėsti šios sutarties taikymą jų naudai „tokiomis pačiomis sąlygomis,
kokios taikytos sudarant atitinkamą viešojo pirkimo sutartį“. Šioje išlygoje, kurioje, be kita ko, buvo
paminėta ASST Valcamonica, buvo nurodyta, kad subjektas, su kuriuo sudaryta viešojo pirkimo
sutartis, nebuvo įpareigotas patenkinti prašymo dėl taikymo išplėtimo.
Coopservice, kuri iki tol užtikrino ASST Valcamonica patalpų valymą, ir AGCM (Konkurencijos ir
rinkos priežiūros tarnyba) kiekviena atskirai pateikė skundus Italijos Lombardijos regiono
administraciniam teismui. Administracinis teismas atmetė abu šiuos skundus, motyvuodamas tuo,
kad preliminarųjį susitarimą gali sudaryti konkretus ūkio subjektas ir viena perkančioji organizacija,
veikianti savo pačios vardu, taip pat kitų perkančiųjų organizacijų, kurios, nors ir paminėtos
susitarime, tiesiogiai nėra jo šalys, vardu.
Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos
derinimo (toliau – Direktyva 2004/18/EB) 1 straipsnio 5 dalis ir 32 straipsnis turi būti aiškinami taip,
kad pagal juos leidžiama sudaryti preliminariąją sutartį, pirma, pagal kurią perkančioji organizacija
9
veikia savo ir kitų konkrečiai nurodytų perkančiųjų organizacijų, kurios vis dėlto tiesiogiai nėra šios
sutarties šalys, vardu ir, antra, kurioje nenustatyta paslaugų apimtis, kurios galės reikalauti šios
sutarties nepasirašiusios perkančiosios organizacijos sudarydamos šioje sutartyje numatytas
paskesnes sutartis, arba ji nustatyta remiantis įprastais jų poreikiais.
Pirmiausia Teisingumo Teismas pasisakė dėl perkančiosios organizacijos teisės veikti savo ir kitų
aiškiai nurodytų perkančiųjų organizacijų, kurios vis dėlto tiesiogiai nėra preliminariosios sutarties
šalys, vardu. ESTT nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/18/EB 32 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą
sutartys pagal preliminarųjį susitarimą sudaromos laikantis procedūrų, taikomų tik perkančiosioms
organizacijoms ir ūkio subjektams, kurie nuo pat pradžių buvo šio preliminariojo susitarimo šalys.
Kita vertus, šios nuostatos nepadeda nustatyti, ar reikalavimas nuo pat pradžių būti preliminariojo
susitarimo šalimi taikomas ir perkančiosioms organizacijoms, ir ūkio subjektams, ar tik jiems.
Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/18/EB 32 straipsnio 4 dalies antrąją
pastraipą, siejamą su šios direktyvos 11 konstatuojamąja dalimi, ir 18 punktą, esantį šios direktyvos
VII A priedo dalyje, padarė išvadą, kad reikalavimas nuo pat pradžių būti preliminariojo susitarimo
šalimi taikomas tik ūkio subjektams, nes neįmanoma, kad varžytųsi perkančiosios organizacijos.
Be to, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 2004/18/EB 32 straipsnio 2 dalies antra
pastraipa siekiama leisti perkančiajai organizacijai suteikti kitoms perkančiosioms organizacijoms
galimybę pasinaudoti preliminariuoju susitarimu, tik jeigu ji ketina sudaryti sutartį su ūkio subjektais,
kurie nuo pat pradžių yra šio susitarimo šalys.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2004/18/EB
32 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nereikalaujama, jog „antraeilė“ perkančioji organizacija,
kaip antai ASST Valcamonica pagrindinėje byloje, būtų pasirašiusi preliminarųjį susitarimą, kad
galėtų sudaryti paskesnę viešojo pirkimo sutartį. Pakanka, kad tokia perkančioji organizacija būtų
potenciali naudos iš šio preliminariojo susitarimo gavėja nuo jo sudarymo momento, nes buvo aiškiai
nurodyta viešojo pirkimo dokumentuose įtraukiant aiškią nuorodą, kuria apie šią galimybę
informuojama tiek „antraeilė“ perkančioji organizacija, tiek bet kuris suinteresuotasis ūkio subjektas.
Ši nuoroda gali būti pateikiama tiek pačiame preliminariajame susitarime, tiek kitame dokumente,
kaip antai specifikacijose esančioje išlygoje dėl išplėtimo, jeigu paisoma viešumo ir teisinio
saugumo, taigi ir skaidrumo reikalavimų.
Taip pat Teisingumo Teismas pasisakė dėl perkančiųjų organizacijų, kurios nėra preliminariosios
sutarties šalys, teisės nenustatyti paslaugų apimties, kurios galės būti reikalaujama, kai jos sudarys
paskesnes viešojo pirkimo sutartis, arba ją nustatyti remiantis savo įprastais poreikiais. Visų pirma,
ESTT atkreipė dėmesį, kad preliminariojo susitarimo tikslas yra nustatyti sąlygas, taikomas sutartims,
kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį, visų pirma kainą ir atitinkamais atvejais
numatomus kiekius.
Atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/18/EB 9 straipsnio 9 dalį, VII A priedo dalyje „Skelbimai dėl
sutarčių“ esantį 6 punkto c papunktį, 32 straipsnio 2 dalies penktą pastraipą, šioje direktyvoje
įtvirtintus skaidrumo ir vienodo požiūrio principus, ESTT pažymėjo, kad paslaugų bendrosios
apimties nurodymas preliminariajame susitarime yra privalomas.
Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos
derinimo 1 straipsnio 5 dalis ir 32 straipsnio 2 dalies ketvirta pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad
pagal jas perkančioji institucija gali veikti savo ir kitų aiškiai nurodytų perkančiųjų organizacijų,
kurios tiesiogiai nėra preliminariosios sutarties šalys, vardu, jeigu paisoma viešumo, teisinio
saugumo, taigi, ir skaidrumo reikalavimų, ir draudžiama, kad perkančiosios organizacijos, kurios nėra
šios preliminariosios sutarties šalys, nenustatytų paslaugų apimties, kurios galės būti reikalaujama,
kai jos sudarys šią sutartį įgyvendinančias sutartis, arba ją nustatytų remdamosi savo įprastais
poreikiais, nes, jei jos taip darytų, būtų pažeisti skaidrumo ir vienodo požiūrio į ūkio subjektus,
suinteresuotus sudaryti šią preliminariąją sutartį, principai.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
10
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=209348&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=2900246
III. AUTORIŲ TEISIŲ APSAUGA
2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Imran Syed (C-572/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės –
Direktyva 2001/29/EB – 4 straipsnio 1 dalis – Platinimo teisė – Pažeidimas – Parduoti skirtos prekės
su autorių teisės ir gretutinės teisės saugomais atvaizdais – Sandėliavimas komerciniais tikslais –
Nuo prekybos vietos atskirtas sandėlis
I. Syed Stokholme (Švedijoje) valdė mažmeninės prekybos parduotuvę, kurioje be kitų prekių
prekiavo ir drabužiais bei aksesuarais su roko muzikos atvaizdais. Tokias prekes jis laikė ir su
parduotuve sujungtame sandėlyje bei kitame sandėlyje, esančiame Stokholmo priemiestyje. Byloje
nustatyta, kad prekiaujant kai kuriomis iš šių prekių buvo pažeistos teisės į prekių ženklus ir autorių
teisės. I. Syed buvo iškelta baudžiamoji byla. Prokuroras teigė, kad I. Syed neteisėtai padarė viešai
prieinamus drabužius ir vėliavas su autorių teisės saugomais atvaizdais. Todėl, anot prokuroro, visos
parduotuvėje ir sandėliuose buvusios prekės su šiais atvaizdais buvo parduodamos arba viešai
platinamos. Pirmosios instancijos teismas pripažino I. Syed kaltu pažeidus teisę į prekių ženklus dėl
visų aptiktų prekių ir Įstatymą dėl intelektinės nuosavybės teisių į literatūros ir meno kūrinius, kiek
tai susiję su jo valdomoje parduotuvėje esančiomis prekėmis su autorių teisės saugomais atvaizdais,
taip pat su abiejuose sandėliuose laikytomis prekėmis, tapačiomis toms, kurios buvo parduodamos
parduotuvėje. Šis teismas nusprendė, kad sąvoka „prekių pardavimas“ apima ir tapačias parduotuvėje
esančioms prekėms prekes, laikomas sandėliuose. Kita vertus, nacionalinis teismas manė, kad
negalima pripažinti, jog sandėliuose buvusios kitos prekės taip pat buvo parduodamos. Apeliacinis
teismas nesutiko su išvada dėl sandėliuose esančių prekių. Taigi, Švedijos teismams kilo klausimas,
ar autoriaus išimtinė platinimo teisė gali būti pažeista taip pat dėl to, kad prekėmis prekiaujantis
asmuo sandėliuose laiko prekes su tapačiais atvaizdais.
Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų
aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad
dėl to, jog prekybininkas sandėlyje laiko prekes su sandėliavimo valstybėje narėje galiojančios
autorių teisės saugomais atvaizdais, gali būti pažeidžiama išimtinė šios teisės turėtojo platinimo teisė,
kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, jei prekybininkas, negavęs autorių teisių turėtojo leidimo,
parduotuvėje siūlo pirkti prekes, identiškas toms, kurias jis laiko sandėlyje be šio teisių turėtojo
leidimo. Be to, pasisakyta, ar atstumas tarp sandėlio ir prekybos vietos yra reikšmingas.
Teisingumo Teismas nurodė, kad viešam platinimui būdingos kelios operacijos, apimančios
veiksmus bent jau nuo pardavimo sutarties sudarymo iki jos įvykdymo pristatant prekes vienam iš
visuomenės narių. Todėl prekybininkas yra atsakingas už visas savo arba savo vardu įvykdytas
operacijas, dėl kurių įvyksta viešas platinimas valstybėje narėje, kurioje platinamoms prekėms
taikoma autorių teisių apsauga.
ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą platinimo teisę galima
pažeisti veiksmu, atliekamu prieš parduodant autorių teisės saugomą kūrinį ar jo kopiją be šios teisės
turėtojo leidimo ir turint tikslą įvykdyti tokį pardavimą. Kita vertus, nors pardavimo įvykdymas nėra
būtinas tam, kad būtų konstatuotas platinimo teisės pažeidimas, vis dėlto reikia įrodyti, kad
atitinkamos prekės iš tiesų yra skirtos viešai platinti be šios teisės turėtojo leidimo, be kita ko,
prekiaujant jomis valstybėje narėje, kurioje atitinkamas kūrinys yra saugomas.
Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, ESTT nurodė, kad reikia nustatyti, ar sandėliavimas
gali būti laikomas iki pardavimo atliekamu veiksmu, kuriuo gali būti pažeista išimtinė platinimo teisė.
Visų pirma, pažymėta, kad prekių su autorių teisės saugomais atvaizdais sandėliavimas gali būti
11
laikomas tokiu veiksmu, jeigu įrodyta, kad tokios prekės faktiškai skirtos viešai parduoti be autorių
teisių turėtojo leidimo. Todėl tai, kad asmuo, kuris parduotuvėje prekiauja prekėmis su autorių teisės
saugomais atvaizdais be šios teisės turėtojo leidimo, sandėlyje laiko joms tapačias prekes, gali būti
netiesioginis įrodymas, kad sandėliuotos prekės taip pat skirtos parduoti šioje parduotuvėje, todėl
toks sandėliavimas gali būti laikomas iki pardavimo atliekamu veiksmu, kuriuo gali būti pažeista šio
turėtojo platinimo teisė.
Kita vertus, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vien iš fakto, kad sandėlyje laikomos
prekės yra tapačios suinteresuotojo asmens parduotuvėje parduodamoms prekėms, negalima daryti
išvados, jog sandėliavimas yra veiksmas, atliekamas turint tikslą parduoti valstybės narės, kurioje
šios prekės yra saugomos autorių teisės, teritorijoje. Negalima atmesti galimybės, kad tokiomis
aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, visos sandėlyje laikomos prekės ar jų dalis nėra
skirtos parduoti valstybės narės, kurioje yra saugomi ant jų pavaizduoti kūriniai, teritorijoje, net jei
šios prekės yra tapačios toms, kurios parduodamos prekybininko parduotuvėje. Todėl šiuo klausimu
Teisingumo Teismas pateikė gaires. Nustatant atitinkamų prekių paskirtį, reikia atsižvelgti į visas
faktines aplinkybes, kurios gali padėti įrodyti, kad šios prekės yra laikomos sandėlyje turint tikslą jas
parduoti valstybėje narėje, kurios teritorijoje ant jų esantys atvaizdai yra saugomi autorių teisės, be
šios teisės turėtojo leidimo. Nors, vertinant šias aplinkybes, atstumas tarp sandėlio ir prekybos vietos
gali būti netiesioginis įrodymas, kad atitinkamos prekės yra skirtos parduoti šioje prekybos vietoje,
vien šis netiesioginis įrodymas negali būti lemiamas. Tačiau į jį galima atsižvelgti išsamiai
analizuojant visas potencialiai svarbias aplinkybes, kaip antai nuolatinį prekių tiekimą iš atitinkamo
sandėlio į parduotuvę, apskaitą, pardavimų ir užsakymų mastą, palyginti su sandėlyje laikomų prekių
kiekiu, arba galiojančias pirkimo–pardavimo sutartis.
Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam
tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog dėl to, kad prekybininkas
sandėlyje laiko prekes su sandėliavimo valstybėje narėje galiojančios autorių teisės saugomais
atvaizdais, gali būti pažeidžiama šioje nuostatoje apibrėžta išimtinė šios teisės turėtojo platinimo
teisė, jei prekybininkas, negavęs autorių teisių turėtojo leidimo, parduotuvėje siūlo pirkti prekes,
tapačias toms, kurias jis laiko sandėlyje, su sąlyga, kad sandėliuotos prekės faktiškai skirtos parduoti
valstybės narės, kurioje šie atvaizdai saugomi, teritorijoje. Atstumas tarp sandėlio ir prekybos vietos
savaime negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar sandėliuotos prekės yra skirtos parduoti tos
valstybės narės teritorijoje.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=209343&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=2900246
IV. PREKIŲ ŽENKLAI
2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas J. Portugal Ramos Vinhos SA (C-629/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Prekių ženklų teisė –
Direktyva 2008/95/EB – 3 straipsnio 1 dalies c punktas – Registracijos pripažinimo negaliojančia
pagrindai – Žodinis prekių ženklas, sudarytas vien iš žymenų ar nuorodų, kurie gali būti naudojami
atitinkamų prekių arba paslaugų charakteristikoms žymėti – Kitos prekių ar paslaugų
charakteristikos – Prekių gamybos įrenginys – Žodinis prekių ženklas, kurį sudaro vyno produktus
žymintis žymuo ir geografinis pavadinimas, kuris yra prekių ženklo savininko įmonės pavadinimo
žodinis elementas
2012 m. J. Portugal Ramos Vinhos pareiškė ieškinį dėl Adega Cooperativa de Borba priklausančių
kelių nacionalinių prekių ženklų, naudojamų vyno produktams žymėti, kurių vienas yra sudarytas iš
žodinio žymens „adegaborba.pt“, registracijų panaikinimo. Šis ieškinys buvo atmestas pirmojoje ir
12
apeliacinėje instancijoje. Teismai nusprendė, kad žodinis žymuo „adegaborba.pt“, kai jį naudoja
Borba (Portugalija) regiono gamintojas, kaip yra šiuo atveju, nepatenka į CPI (Pramoninės
nuosavybės kodeksas) 223 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį. Lisabonos apeliacinis teismas
sprendė, kad terminas „adega“ yra skiriamasis terminas vyno sektoriuje ir juo nurodomi vynai, kurie
yra gaminami Adega Cooperativa de Borba kooperatyvui priklausančių gamintojų. J. Portugal
Ramos Vinhos apskundė minėtą sprendimą Aukščiausiajam Teismui. Prašymą priimti prejudicinį
sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad ginčijamą prekių ženklą naudoja juridinis asmuo, t. y.
Adega Cooperativa de Borba, kurio įmonės pavadinime taip pat yra terminas „adega“ (liet. „rūsys“).
Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2008/95 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau –
Direktyvos 2008/95/EB) 3 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad turi būti
atsisakoma registruoti tokį prekių ženklą, sudarytą iš žodinio žymens, kaip nagrinėjamas pagrindinėje
byloje, kuris nurodo vyno produktus ir kuriame yra geografinis pavadinimas, kai šiame žymenyje yra
terminas, kuris, pirma, yra paprastai naudojamas įrenginiams arba patalpoms, kuriose gaminamos
tokios prekės, nurodyti ir, antra, yra vienas iš žodinių elementų, sudarančių įmonės, siekiančios
įregistruoti šį prekių ženklą, pavadinimą.
Teisingumo Teismas, remdamasis ankstesne savo praktika, pažymėjo, kad Direktyvos 2008/95/EB
3 straipsnio 1 dalies c punkte vartodamas atitinkamus žodžius Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė,
pirma, kad rūšis, kokybė, kiekis, paskirtis, vertė, geografinė kilmė arba prekių pagaminimo ar
paslaugų suteikimo laikas turi būti laikomi prekių ar paslaugų savybėmis, ir, antra, patikslino, kad šis
sąrašas nėra baigtinis, nes gali būti atsižvelgiama ir į kitas prekių ar paslaugų savybes. Sąjungos teisės
aktų leidėjo pasirinkimas vartoti žodį „savybė“ leidžia manyti, kad minėtoje nuostatoje nurodyti tik
tie žymenys, kurie skirti žymėti prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos, savybei, kurią
lengvai atpažįsta suinteresuotieji asmenys. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas darė išvadą, kad
atsisakyti registruoti žymenį pagal Direktyvos 2008/95/EB 3 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti
galima tik jei būtų pagrįsta manyti, jog suinteresuotieji asmenys jį iš tikrųjų atpažins kaip vienos iš
minėtų savybių apibūdinimą.
ESTT atkreipė dėmesį, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas terminas „adega“ portugalų kalboje turi
dvi reikšmes. Pirmoji atitinka požeminę patalpą, kurioje yra pirmiausia saugomas vynas. Antroji
susijusi su patalpomis ar įrenginiais, kuriuose gaminami vyno produktai, pavyzdžiui, vynas. Taigi,
šiuo atveju terminas yra susijęs su prekės, pavyzdžiui, vyno, gamybos vieta arba įrenginiais, kuriuose
ji yra gaminama, jis yra iš esmės nuoroda, kuri gali būti naudojama šios prekės charakteristikai, kurią
lengvai atpažintų suinteresuotieji asmenys, žymėti. Toks terminas turi būti laikomas apibūdinančiu
juo nurodomą prekę. Apibendrindamas ESTT nurodė, kad kai žymuo, skirtas prekei žymėti, yra
sudarytas iš dviejų žodinių elementų, t. y. aprašomojo termino ir geografinio pavadinimo, pavyzdžiui,
šiuo atveju „Borba“, susijusio su tos prekės geografine kilme, kuris irgi apibūdina tą prekę, žymuo,
sudarytas iš šių dviejų žodinių elementų, turi būti vertinamas kaip apibūdinamasis ir neturintis
skiriamojo požymio.
Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 2008/95 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti
3 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad turi būti atsisakoma registruoti tokį prekių
ženklą, sudarytą iš žodinio žymens, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris nurodo vyno
produktus ir kuriame yra geografinis pavadinimas, kai šiame žymenyje yra terminas, kuris, pirma,
yra paprastai naudojamas įrenginiams arba patalpoms, kuriose gaminamos tokios prekės, nurodyti ir,
antra, yra vienas iš žodinių elementų, sudarančių įmonės, siekiančios įregistruoti šį prekių ženklą,
pavadinimą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208553&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=876511
13
V. DARBO TEISĖ
2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Torsten Hein (C-385/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas –
Direktyva 2003/88/EB – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – 7 straipsnio 1 dalis – Valstybės
narės teisės aktai, pagal kuriuos kolektyvinėse sutartyse leidžiama numatyti galimybę apskaičiuojant
atostoginius atsižvelgti į sutrumpinto darbo laiko laikotarpius – Aiškinamųjų sprendimų poveikis
laiko atžvilgiu
T. Hein įmonėje Holzkamm dirbo betonuotoju. Jų darbo santykius reglamentuoja kolektyvinė
statybos sektoriaus sutartis. 2015 m. T. Hein iš viso 26 savaites dirbo sutrumpintą darbo laiką. 2015
ir 2016 m. jis panaudojo 30 atostogų dienų, į kurias įgijo teisę 2015 m. Nacionaliniame Darbuotojų
minimalių atostogų įstatyme įtvirtinta, kad apskaičiuojant atostoginius pagal įstatymą
neatsižvelgiama į sumažėjusį darbo užmokestį dėl sutrumpinto darbo laiko, prastovų arba nebuvimo
darbe ne dėl darbuotojo kaltės referenciniu laikotarpiu. Kolektyvine sutartimi galima nukrypti nuo
minėto įstatymo nuostatų. Statybų sektoriuje taikomos kolektyvinės sutarties šalys pasinaudojo šia
galimybe ir kolektyvinėje statybų sektoriaus sutartyje numatė specialiąsias nuostatas, be kita ko, dėl
teisės į atostogas atsiradimo ir per atostogas gauto užmokesčio, vadinamųjų „atostoginių“. Pagal
kolektyvinę sutartį atostoginiai skaičiuojami nuo referenciniu laikotarpiu gauto bruto darbo
užmokesčio, todėl jie sumažėja, jeigu darbuotojas per šį referencinį laikotarpį dirbo sutrumpintą
darbo laiką, nes apskaičiuojant atostoginius atsižvelgiama į darbo užmokesčio sumažėjimą dėl
sutrumpinto darbo laiko. T. Hein mano, kad dėl referenciniu laikotarpiu sutrumpinto darbo laiko
neturėtų sumažėti jam priklausantys atostoginiai.
Šioje byloje Teisingumo Teismas pasisakė, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau –
Direktyva 2003/88/EB) 7 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip
draudžiančias tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos,
siekiant apskaičiuoti atostoginius, leidžiama kolektyvinėje sutartyje numatyti galimybę atsižvelgti į
sumažėjusį darbo užmokestį dėl to, kad per referencinį laikotarpį buvo dienų, kai dėl sutrumpinto
darbo laiko faktiškai darbas nebuvo atliekamas ir dėl to darbuotojas už minimalias kasmetines
atostogas, jam priklausančias pagal Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį, gauna mažesnius
atostoginius, nei būtų gavęs tokiu atveju, kai atostoginiai būtų skaičiuojami remiantis vidutiniu darbo
užmokesčiu, kurį darbuotojas būtų gavęs referenciniu laikotarpiu neatsižvelgus į tokį sumažėjimą.
Taip pat spręsta, kiek, nepažeidžiant ES teisės, gali būti sumažinami atostoginiai.
Teisingumo Teismas, primindamas sprendime Maschek pateiktus išaiškinimus, pažymėjo, kad
ypatingos svarbos ES socialinės teisės principas yra tas, jog kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent
keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad
Direktyvoje 2003/88/EB teisė į kasmetines atostogas ir teisė į užmokestį už atostogas pripažįstamos
sudedamosiomis vienos teisės dalimis.
Visų pirma, ESTT pasisakė dėl minimalių kasmetinių atostogų trukmės ir darbo užmokesčio, kurį
darbuotojas turi teisę gauti per šias atostogas. Teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas yra,
pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių atlikimo ir, antra,
turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui. Atsižvelgdamas į sprendime Dicu pateiktus aiškinimus,
Teisingumo Teismas nurodė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas iš principo turi būti
nustatoma atsižvelgiant į faktinio darbo pagal darbo sutartį laikotarpį. Esant tokiai situacijai,
darbuotojas teisę į kasmetines mokamas atostogas pagal Direktyvos 2003/08/EB 7 straipsnio 1 dalį
gali įgyti tik už laikotarpius, per kuriuos faktiškai dirbo, nes pagal tą nuostatą neįgyjama teisė į
atostogas už sutrumpinto darbo laikotarpius, per kuriuos toks darbas nebuvo atliekamas. Kita vertus,
minėta direktyva nedraudžia nacionalinės teisės nuostatose ar kolektyvinėse sutartyse suteikti
darbuotojams teisę į ilgesnes kasmetines mokamas atostogas, nei užtikrina pati direktyva,
neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojo darbo laikas buvo sumažintas dėl sutrumpinto darbo laiko.
14
Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl užmokesčio, pakartojo ankstesnę jurisprudenciją, pagal
kurią Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalyje esanti frazė „mokamos kasmetinės atostogos“
reiškia, jog „kasmetinių atostogų“ laikotarpiu, kaip suprantama pagal šią direktyvą, išsaugomas darbo
užmokestis, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį.
ESTT pažymėjo, kad teisių į kasmetines mokamas atostogas padidėjimas viršijant minimalų lygį,
reikalaujamą pagal Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį, arba galimybė įgyti teisę į ištisines
kasmetines mokamas atostogas yra darbuotojams palankios priemonės, kurios viršija šioje nuostatoje
numatytus minimalius reikalavimus, todėl nėra jos reglamentuojamos. Šios priemonės negali būti
skirtos kompensuoti neigiamam poveikiui dėl darbuotojui sumažėjusio užmokesčio už šias atostogas,
antraip būtų pakenkta teisei į kasmetines mokamas atostogas pagal minėtą nuostatą, kurios
sudedamoji dalis yra darbuotojo teisė poilsio ir atsipalaidavimo laikotarpiu naudotis tokiomis
ekonominėmis sąlygomis kaip ir susijusiosios su jo darbo atlikimu.
Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kai užmokestis, sumokėtas remiantis Direktyvos 2003/88/EB
7 straipsnio 1 dalyje numatyta teise į kasmetines mokamas atostogas, yra, kaip pagrindinėje byloje
nagrinėjamoje situacijoje, mažesnis už įprastą darbo užmokestį, kurį darbuotojas gauna faktinio
darbo laikotarpiais, toks darbuotojas gali būti paskatintas nesinaudoti kasmetinėmis mokamomis
atostogomis, bent jau tokio darbo laikotarpiais, nes tuomet dėl to sumažėtų jo darbo užmokestis.
Šioje byloje išaiškinta, kad dėl savo išimtinio ir neprognozuojamo pobūdžio už viršvalandžius gautas
užmokestis iš principo neįeina į įprastą darbo užmokestį, kurio darbuotojas gali reikalauti už
Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalyje numatytas kasmetines mokamas atostogas. Kita vertus,
priešinga išvada turi būti daroma, jei viršvalandžiai daugiausia yra prognozuojami ir įprasti.
Taigi, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį ir Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias tokius
nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, siekiant apskaičiuoti
atostoginius, kolektyvinėje sutartyje leidžiama numatyti galimybę atsižvelgti į sumažėjusį užmokestį
dėl to, kad per referencinį laikotarpį buvo dienų, kai dėl sutrumpinto darbo laiko darbas faktiškai
nebuvo atliekamas ir dėl to darbuotojas už minimalias metines atostogas, jam priklausančias pagal
7 straipsnio 1 dalį, gavo mažesnius atostoginius nei įprastas darbo užmokestis, kurį jis gauna darbo
laikotarpiais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinės teisės
aktus kuo labiau atsižvelgdamas į Direktyvos 2003/88 tekstą ir tikslą taip, kad už minėto 7 straipsnio
1 dalyje numatytas minimalias atostogas darbuotojams sumokėti atostoginiai nebūtų mažesni už
įprastą vidutinį darbo užmokestį, kurį jie gauna faktinio darbo laikotarpiais.
Be to, ESTT pabrėžė, kad ES teisė turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionaliniams teismams,
remiantis nacionaline teise, saugoti darbdavių teisėtus lūkesčius, siejamus su tuo, kad tebegalioja
nacionalinių aukščiausiųjų teismų jurisprudencija, patvirtinanti kolektyvinės statybos sektoriaus
sutarties nuostatų, reglamentuojančių mokamas atostogas, teisėtumą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208963&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1646947
VI. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS VIRŠENYBĖ
2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Minister for Justice and Equality, Commissioner of An Garda
Síochána (C-378/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vienodas požiūris užimtumo srityje – Direktyva
2000/78/EB – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Priėmimas į policijos pareigūno pareigas –
Nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą konkrečioje
15
srityje – Įgaliojimai netaikyti Sąjungos teisės neatitinkančių nacionalinės teisės aktų – Sąjungos
teisės viršenybė
Airijoje kilo ginčas, ar Darbo santykių komisija, kuri kaip įstaiga turi bendrą pareigą užtikrinti
nacionalinės ir Sąjungos teisės, susijusios su lygybe užimtumo srityje, laikymąsi, turi teisę netaikyti
nacionalinės teisės nuostatų, kurias ji laiko prieštaraujančiomis Sąjungos teisei. Šioje byloje
Teisingumo Teismas sprendė, ar Sąjungos teisė, visų pirma, jos viršenybės principas, turi būti
aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje,
pagal kurias nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą
konkrečioje srityje, neturi jurisdikcijos nuspręsti netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios
nacionalinės teisės normos.
Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad pirmiausia reikia atskirti įgaliojimus netaikyti Sąjungos
teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos konkrečiu atveju nuo platesnį poveikį turinčių
įgaliojimų panaikinti tokią nuostatą, kad ji apskritai nebegaliotų. Iš tiesų valstybės narės turi nustatyti
teismus ir (arba) institucijas, turinčius jurisdikciją tikrinti nacionalinės teisės nuostatos galiojimą, ir
numatyti teisinės gynybos priemones ir procedūras, leidžiančias ginčyti šį galiojimą, o jeigu skundas
pagrįstas, – panaikinti tą nuostatą ir prireikus nustatyti tokio panaikinimo padarinius. Tačiau,
remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą
reikalaujama, kad nacionaliniai teismai, įpareigoti taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jiems
suteiktą jurisdikciją, turėtų pareigą užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, prireikus savo
iniciatyva netaikydami bet kurios joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo
prašyti, kad ši nacionalinė nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis
priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta.
Pareiga netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų tenka ne tik nacionaliniams
teismams, bet ir visoms valstybės institucijoms, įskaitant ir administracines institucijas, kurios
įpareigotos taikyti Sąjungos teisę pagal joms suteiktą atitinkamą jurisdikciją. Vadinasi, pagal
Sąjungos teisės viršenybės principą ne tik teismai, bet ir visos valstybės narės institucijos privalo
užtikrinti visišką Sąjungos teisės normų veiksmingumą.
ESTT pabrėžė, kad iš tiesų būtų prieštaringa, jeigu privatūs asmenys galėtų remtis konkrečios srities
Sąjungos teisės nuostatomis įstaigoje, kuriai pagal nacionalinę teisę suteikta jurisdikcija nagrinėti
ginčus šioje srityje, tačiau tokia įstaiga neturėtų pareigos taikyti šių nuostatų ir neprivalėtų netaikyti
joms prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų.
Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sąjungos teisė, visų pirma jos viršenybės principas, turi būti
aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje,
pagal kurias nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą
konkrečioje srityje, neturi jurisdikcijos nuspręsti netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios
nacionalinės teisės normos.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208381&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=897695
16