ALEKSANDRO STULGINSKIO
UNIVERSITETAS
Rolandas BLEIZGYS, Jonas ČĖSNA
GYVULININKYSTĖS
TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
Mokomoji knyga
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
2
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
Žemės ūkio inžinerijos fakultetas
Šilumos ir biotechnologijų inžinerijos katedra
Rolandas Bleizgys, Jonas Čėsna
Gyvulininkystės technologijų inžinerija
Mokomoji knyga
Akademija, 2012
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
3
UDK 631.22:636.083 (075.8)
Rolandas Bleizgys, Jonas Čėsna
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
Mokomoji knyga
Recenzavo:
doc. dr. Henrikas Novošinskas, Šilumos ir biotechnologijų inžinerijos katedra, ASU
doc. dr. Dainius Steponavičius, Žemės ūkio mašinų katedra, ASU
Aprobuota:
Šilumos ir biotechnologijų inžinerijos katedroje 2011 11 24, protokolo Nr. 11/12-04.
Žemės ūkio inžinerijos fakulteto metodinėje komisijoje 2012 01 16, protokolo Nr. 82
Kalbą redagavo Laima Jonikienė
Maketavo Vita Spūdytė
Viršelio dailininkė Danguolė Raudonienė
© Rolandas Bleizgys, Jonas Čėsna, 2012
© Aleksandro Stulginskio universitetas, 2012
ISBN 978-609-449-018-7
SL399. 2012 12 04. Aut. l. 4,0. Užs. Nr. 69. Leido ASU Leidybos centras – 2012. Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
4
TURINYS
ĮVADAS ...................................................................................................................... 5
SĄVOKOS .................................................................................................................. 7
1. GYVŪNŲ GEROVĖS REIKALAVIMAI ............................................................... 9
2. APLINKOSAUGOS REIKALAVIMAI GYVULININKYSTĖJE .......................... 11
3. GALVIJŲ TVARTŲ TECHNINĖS SISTEMOS .................................................. 14
3.1. Galvijų laikymo būdai ............................................................................................... 14
3.2. Reikalavimai galvijų guoliavietėms ........................................................................... 17
3.3. Saitinis galvijų laikymas ............................................................................................ 18
3.4. Besaitis galvijų laikymas ........................................................................................... 19
3.5. Mėsinių galvijų laikymas .......................................................................................... 25
3.6. Techninės priemonės mažinti darbo sąnaudoms tvartuose ........................................ 26
3.7. Mechanizuotas karvių melžimas ............................................................................... 29
3.8. Melžimo automatizavimas ........................................................................................ 33
3.9. Melžimo įrenginių parametrų skaičiavimas ............................................................... 37
4. KIAULIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS ............................................................ 39
4.1. Kiaulių laikymo technologijos .................................................................................. 39
4.2. Žindamų paršavedžių su paršeliais laikymas .............................................................. 39
4.3. Nujunkytų paršelių laikymas ..................................................................................... 40
4.4. Penimų kiaulių laikymas ........................................................................................... 42
5. PAUKŠTIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS ......................................................... 47
5.1. Vištų dedeklių laikymas ............................................................................................ 47
5.2. Broilerių laikymas ..................................................................................................... 48
6. TVARTŲ MIKROKLIMATAS ............................................................................ 50
6.1. Reikalavimai tvartų mikroklimatui ............................................................................ 50
6.1.1. Šilumos mainai tarp gyvulio ir aplinkos ............................................................. 50
6.1.2. Reikalavimai tvartų oro drėgniui ........................................................................ 55
6.1.3. Oro judėjimo greitis ........................................................................................... 55
6.1.4. Oro švaros rodikliai ............................................................................................ 56
6.1.5. Apšvietimas ........................................................................................................ 57
6.2. Tvartų vėdinimo sistemos ......................................................................................... 58
6.3. Vėdinimo sistemų parametrų skaičiavimas ................................................................ 60
6.4. Tvarto šilumos balanso skaičiavimas ......................................................................... 63
LITERATŪRA .......................................................................................................... 66
PRIEDAI .................................................................................................................. 68
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
5
ĮVADAS
Svarbiausios nuostatos, garantuojančios gyvulių gerovę, efektyvią gamybą, vienodas konku-
rencines sąlygas, saugų maistą, švarią aplinką, saugų darbą, išdėstytos Europos Sąjungos (ES) di-
rektyvose, reglamentuose, ISO standartuose. ES gyvulių laikymo nuostatos perkeltos į Lietuvos
Respublikos teisės aktus, norminius dokumentus, geros ūkininkavimo praktikos reikalavimus.
Bendrieji statinių projektavimo ir statybos reikalavimai išdėstyti Lietuvos statybos techniniuose
reglamentuose.
Geriausia, kai gamyba ne tik konkurencinga (pelninga), bet ir gyvulių laikymo sąlygos ati-
tinka natūralias laikymo reikmes, mažai teršiama aplinka. Nuolatos ieškoma būdų siekiant:
- tobulinti laikymo technologijas, gerinant gyvulių laikymo sąlygas ir mažinant aplinkos
taršą;
- taupyti darbo laiką ir darbo jėgą;
- mažinti energijos sąnaudas;
- mažinti produkcijos savikainą;
- gerinti produktų kokybę.
Tai verčia diegti naujoves gyvulininkystėje, gyvulių laikymui kurti ir diegti kuo pigesnes,
modernias technologijas. Iki 1980 metų Europoje gyvulininkystės technologijos buvo orientuoja-
mos į ekonomiką ir geresnes darbo sąlygas, o nuo praeito amžiaus 8-o dešimtmečio vidurio re-
miami alternatyvūs sprendimai, gerinantys gyvulių laikymo sąlygas. Nuo 9-o dešimtmečio pra-
džios vis svarbesnis tampa gyvulių laikymas neteršiant aplinkos. Pastaraisiais metais labiau su-
reikšminamos etologinės ir ekologinės nuostatos, kurios skatina grįžti prie natūralesnių gyvulių
laikymo sąlygų. Ryškėja tendencija palaidus galvijus laikyti erdviuose neapšiltintuose tvartuose,
nes sumažėja pastato kaina ir pagerėja gyvulių fiziologinė būklė. Ieškoma būdų, kaip mažinti dar-
bo sąnaudas, siūlomi įvairūs nauji techniniai sprendimai. Sukurti įvairūs robotai mėšlo takams ir
šėrimo takui valyti, įvairūs įrenginiai guoliaviečių valymui, automatizuojamas šėrimas, plačiau tai-
komos automatinės melžimo sistemos. Didžiausias efektas automatizuojant technologinius proce-
sus tvartuose pasiekiamas automatizavus melžimą. Ne tik sumažinamos darbo sąnaudos karvidėje,
išvaduojamas darbuotojas iš griežto darbo ritmo ir gali daugiau laiko skirti laisvalaikiui, gyvulių
priežiūrai, bet ir gerėja pieno kokybė, gaunamas didesnis produktyvumas. Plačiau taikomos senso-
rinės gyvulių monitoringo sistemos ligų prevencijai ir ankstyvai diagnozei, gyvulių aktyvumo, ru-
jos kontrolei. Tai padeda taupyti ne tik darbo laiką, bet ir iš anksto užkirtus kelią ligoms pagerina
gyvulių sveikatą, mažina išlaidas gydymui ir patiriamus produkcijos nuostolius. Šiuolaikinė fermų
įranga yra labai sudėtinga, tačiau ji dažnai visai išvaduoja žmogų iš darbo tvarte arba palengvina
darbą įvairiems specialistams. Norint efektyviai panaudoti modernią tvartų įrangą, būtina parinkti
tinkamą gyvulių laikymo technologiją, tinkamai suplanuoti tvartą. Pasirenkant ir diegiant gyvulių
laikymo technologiją, reikia gerai išanalizuoti ir teisingai įvertinti technologinius procesus, inžine-
rines sistemas tvartuose, esant įvairiems gyvulių laikymo būdams. Pirmiausia reikia apsispręsti,
kokį tvartą statyti: apšiltintą, neapšiltintą ar net visiškai atvirą. Nuo to priklausys kokia bus tvarte
temperatūra, ir tik tai įvertinus galima spręsti apie įvairių darbų mechanizavimą, įrangos naudoji-
mą tvarte. Norint sėkmingai diegti modernias technologijas, reikia teisingai įvertinti gyvulių pro-
duktyvumą, sveikatingumą, kraiko poreikį, kapitalo poreikį, darbo sąnaudas, įvairias specifines iš-
laidas, poveikį aplinkai, reikalavimus produkcijos kokybei ir kt. veiksnius.
Ši mokomoji knyga skirta studentams, studijuojantiems dalyką Gyvulininkystės inžinerija
(studijų programa Bendroji agroinžinerija). Taip pat ji naudinga ir kitų studijų programų (Žemės
ūkio mechanikos inžinerija, Žemės ūkio inžinerija ir vadyba) studentams, studijuojantiems Gyvu-
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
6
lininkystės technologijų inžinerijos dalykus. Mokomoji knyga suteiks žinių apie gyvūnų gerovės ir
aplinkosaugos reikalavimus, palankias aplinkai ir gyvūnams gyvulininkystės fermų technologijas ir
įrenginius. Knygoje pateikiama informacija apie technologinius procesus galvijų, kiaulių ir paukš-
čių tvartuose, jų vertinimo kriterijus, tvartų suplanavimo principus bei technologinę įrangą, tvartų
vėdinimo sistemas, jų projektavimą. Įgytos žinios padės studentams spręsti inžinerines problemas,
susijusias su gyvulininkystės technologiniais procesais.
Dėkojame knygos recenzentams doc. dr. Henrikui Novošinskui ir doc. dr. Dainiui Stepona-
vičiui už vertingas pastabas ir patarimus.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
7
SĄVOKOS
Aptvaras – aptverta teritorija gyvūnams laikyti (ir) ar ganyti.
Boksas – šoninėmis pertvaromis atitverta be ėdžių vieta palaidam galvijui gulėti (tvartas su
tokiais gardais vadinamas boksiniu tvartu).
Didelė (stambi) kiaulių ferma – daugiau kaip 2000 penimų kiaulių arba daugiau kaip
750 paršavedžių vietų.
Diendaržis – aptvaras lauke prie tvarto gyvuliams pasivaikščioti ir laikyti.
Ėdžios – atitverta vieta pašarui dėti šeriant gyvulius.
Ėdimo takas – takas, kuriame stovi ėsdami palaidi galvijai.
Ferma – tvartas ar keli tvartai su pagalbiniais statiniais (pašarų ir kraiko saugyklos bei san-
dėliai, mėšlidės, inžineriniai įrenginiai ir tinklai, vidaus keliai ir bandokeliai, tvoros ir
kt.) ir teritorija.
Gardas – pastate aptverta vieta vienam ar keliems gyvūnams laikyti.
Galvijų prieauglio tvartas – tvartas galvijų prieaugliui nuo 6–8 mėnesių amžiaus laikyti.
Gilusis tvartas – tvartas žemomis guoliavietės grindimis, nuo kurių mėšlas šalinamas 1–2
kartus per metus.
Karvidė – tvartas karvėms laikyti.
Kiaulidė – tvartas kiaulėms laikyti.
Kombinuotasis boksas – šoninėmis pertvaromis ir ribotuvu priekyje atitverta vieta prie
šėrimo tako arba stalo nepririštai karvei ar veršingai telyčiai stovėti, gulėti ir ėsti.
Kreikiama guoliavietė – guoliavietė, klojama kraiku, siekiant įrengti minkštą ir šiltą guolį.
Maža kiaulių ferma – iki 399 penimų kiaulių arba iki 79 paršavedžių vietų.
Melžykla – patalpa ar atskira vieta tvarte, kurioje melžiamos karvės.
Mėšlas – grynos ar apdorotos gyvulių ir (ar) paukščių išmatos ar kraiko ir išmatų mišinys.
Mėšlo takas – takas, per kurio visą plotį šalinamas mėšlas.
Mėšlidė – statinys ar įrenginys mėšlui kaupti ir laikyti.
Mocionas – priverstinis arba laisvas gyvūnų pasivaikščiojimas lauke jų sveikatingumui ge-
rinti.
Nekreikiama guoliavietė – guoliavietė, klojama mažai šilumai laidžiais paklotais, siekiant
įrengti minkštą ir šiltą guolį.
Nujunkytas paršelis – kiaulės jauniklis po nujunkymo iki 10 savaičių amžiaus.
Paršelis – kiaulės jauniklis nuo gimimo iki nujunkymo.
Pastato vėdinimas – reikiamų pastato vidaus oro parametrų (temperatūros, drėgnio, sudė-
ties ir kt.) palaikymas natūraliu ar dirbtiniu būdu keičiant patalpos orą.
Patalpos mikroklimatas – patalpos temperatūros, oro švaros, apšviestumo, triukšmo ir kt.
rodiklių visuma.
Penima kiaulė – kiaulė nuo 10 savaičių amžiaus iki paskerdimo.
Perdarynė – iš vieno ar abiejų šonų atitverta vieta su ribotuvu priekyje prie šėrimo tako ar-
ba stalo pririštam gyvuliui stovėti, gulėti ir ėsti.
Priešmilžio gardas – gardas, į kurį suvaromos karvės prieš melžimą.
Pusgilis tvartas – tvartas neiškeltomis guoliavietės grindimis, nuo kurių mėšlas šalinamas
kas keliolika dienų ar kas 2–3 mėnesiai.
Pusšiltis tvartas – tvartas apšiltintu stogu arba perdanga ir neapšiltintomis sienomis, ku-
riame šaltuoju metų laiku palaikoma teigiama temperatūra.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
8
Pusskystis mėšlas – mėšlas, turintis 12–20 proc. sausųjų medžiagų.
Sanitarinė apsauginė zona – aplink stacionarų taršos šaltinį arba keletą šaltinių esanti te-
ritorija, kurioje dėl galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai galioja nustatytos spe-
cialiosios žemės naudojimo sąlygos.
Seklusis tvartas – tvartas iškeltomis guoliavietės grindimis, nuo kurių mėšlas šalinamas
kasdien arba kas kelios dienos.
Skystasis mėšlas – mėšlas, turintis ne daugiau kaip 12 proc. sausųjų medžiagų.
Srutų kauptuvas – statinys srutoms kaupti ir laikyti. Į jį gali patekti ir skystojo mėšlo.
Srutos – skystis, susidedantis iš gyvūnų šlapimo, kritulių ir kitokių iš mėšlo ištekančių ar
nuo mėšlinų paviršių nutekančių nuotekų.
Sutartinis gyvulys (SG) – sutartinis vienetas, naudojamas mėšlo šaltinio dydžiui išreikšti.
Vienas SG atitinka mėšlo šaltinį, kurio per metus generuojamame mėšle yra 100 kg
bendrojo azoto.
Šaltasis tvartas – tvartas neapšiltintomis sienomis ir stogu arba perdanga ir nereguliuojama
vidaus temperatūra.
Šiltasis tvartas – tvartas apšiltintomis sienomis ir stogu arba perdanga ir reguliuojama tei-
giama temperatūra.
Šėrimo vietos plotis – šėrimo stalo, ėdžių arba lovio išilginė dalis, skiriama vienam gyvu-
liui ėdimo metu.
Šėrimo pertvara – pertvara su fiksavimo įrenginiu ar be jo palaidų gyvulių tvarte tarp šė-
rimo ir ėdimo takų.
Šėrimo stalas – nepertverta šėrimo vieta lygiu dugnu šėrimo take.
Šėrimo takas – takas, kuriuo važiuojant šeriami gyvuliai.
Šiltasis tvartas – tvartas apšiltintomis sienomis ir stogu arba perdanga ir reguliuojama tei-
giama temperatūra.
Tirštojo mėšlo mėšlidė – atvira ar dengta mėšlidė, įrengta kaip aikštelė su sienelėmis (bū-
tina mėšlui, turinčiam mažiau kaip 25 proc. sausųjų medžiagų) arba borteliais (galima
mėšlui, turinčiam daugiau kaip 25 proc. sausųjų medžiagų) ir srutų kauptuvu tirštajam
mėšlui kaupti ir laikyti.
Tirštasis mėšlas – mėšlas, turintis ne mažiau kaip 20 proc. sausųjų medžiagų;
Tvartas – pastatas ūkiniams gyvūnams, išskyrus bites, laikyti.
Tvartas su nuožulniomis grindimis – tvartas, kuriame įrengtos kreikiamos 8–10 proc.
nuolydžio grindys gyvuliams vaikščioti ir gulėti.
Tvarto technologinė įranga – poilsio boksų, perdarynių atitvaros, gardų tvoros, ėdžios,
šėrimo, girdymo, melžimo, kreikimo, mėšlo šalinimo įrenginiai, guoliavietės, šėrimo ir
ėdimo takai ir kt.
Veršiavimosi patalpa – patalpa veršingoms telyčioms ir karvėms veršiuotis.
Veršidė – tvartas veršeliams iki 6–8 mėnesių amžiaus laikyti.
Vidutinė kiaulių ferma – nuo 400 iki 1999 penimų kiaulių arba nuo 80 iki 749 paršave-
džių vietų.
Žindama (laktuojanti) paršavedė – paršavedė nuo paršiavimosi iki paršelių nujunkymo.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
9
1. GYVŪNŲ GEROVĖS REIKALAVIMAI
Gyvulininkystės ferma ir jos statiniai turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad būtų išvengta
gamybinio (nutrynimas, žaizdos, sumušimas, sąnarių sutinimas, nagų pažeidimas, uodegos ir spe-
nių sužalojimas, plaučių uždegimas, tešmens uždegimas, perkaitimas) ir infekcinio pobūdžio ligų.
Gyvūnus turi prižiūrėti pakankamas kvalifikuotų darbuotojų skaičius. Kad gyvūnus bet kuriuo
metu būtų galima kruopščiai apžiūrėti, turi būti tinkamas apšvietimas tvartuose. Judėjimo laisvė,
atsižvelgiant į gyvūno rūšį, neturi būti varžoma. Jei gyvūnas yra pririštas arba laikomas atskirtas,
turi būti suteikta vieta, atitinkanti jo fiziologines ir etologines reikmes. Gyvūno laikymo vietos
statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos ir įranga, prie ku-
rių gyvūnai gali prisiliesti, neturi būti kenksmingos gyvūnams ir turi būti pritaikytos taip, kad jas
būtų galima valyti ir dezinfekuoti. Atitvarose negali būti aštrių kampų, galinčių sužeisti gyvūnus.
Oro apykaita, dulkėtumas, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija turi atitikti
normas. Pastatuose gyvūnus negalima laikyti nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be
atitinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepa-
kanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas. Visa gyvūnų sveikatai
ir gerovei svarbi automatinė ar mechaninė įranga turi būti bent kartą per dieną tikrinama. Surastus
gedimus nedelsiant reikia pašalinti arba, jei to padaryti negalima, turi būti imamasi priemonių ap-
saugoti gyvūnų sveikatą ir gerovę. Jei gyvūnų sveikata ir gerovė priklauso nuo dirbtinio ventilia-
vimo sistemos, reikia įrengti atsarginę ventiliavimo sistemą, kad būtų išsaugota gyvūnų sveikata ir
gerovė dirbtinai ventiliavimo sistemai sugedus. Gyvūnai šeriami jų amžių ir rūšį atitinkančiais pa-
šarais. Jie turi gauti pašaro jų fiziologines reikmes atitinkančiais laiko tarpais. Šėrimo ir girdymo
įranga turi būti suprojektuota, sukonstruota ir įrengta taip, kad būtų kuo labiau sumažinta pašaro
ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos galimybė.
Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 01:2009 nustato pagrindinius
technologinius reikalavimus projektuojant galvijų laikymo ir jų priežiūros pastatus, patalpas ir
leidžia įgyvendinti svarbiausias nuostatas, garantuojančias galvijų gerovę. Galvijų pastatai turi būti
taip suprojektuoti ir pastatyti, kad būtų išvengta galvijų sužalojimo.
Būtiniausius kiaulių apsaugos reikalavimus nustato Kiaulidžių technologinio projektavimo
taisyklės ŽŪ TPT 02:2010.
Bendrieji kiaulių gerovės reikalavimai:
kiaulių laikymo patalpoje nuolatinis triukšmas neturi viršyti 85 dBA;
kiaulių laikymo patalpos apšviestumas turi būti ne mažesnis kaip 40 Lx ne trumpiau
kaip 8 val. per parą;
guoliavietė turi būti komfortiška fiziškai ir termiškai, sausa ir švari, patogi atsigulti ir
atsikelti. Kiaulė turi matyti kitas kiaules. Tačiau savaitę prieš paršiavimąsi ir paršiuo-
jantis paršavedės ir kiaulaitės gali būti laikomos uždarame (nepermatomomis pertva-
romis) garde;
kiaulės privalo turėti nuolatinį priėjimą prie kraikui naudojamų arba kitų medžiagų,
kad galėtų jas tyrinėti ir jomis užsiimti. Šios medžiagos gali būti šiaudai, šienas, medis,
pjuvenos arba medžiagų mišinys, kuris nekenkia kiaulių sveikatai;
grindys turi būti lygios, bet neslidžios, įrengtos taip, kad kiaulės nesusižeistų ar neken-
tėtų;
visos kiaulės turi būti šeriamos bent vieną kartą per parą. Jeigu šeriama grupė kiaulių
normuotai arba automatine sistema kiaulės periodiškai šeriamos individualiai, visos
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
10
grupės kiaulės turi turėti galimybę prieiti prie pašaro vienu metu;
visos vyresnės kaip dviejų savaičių kiaulės turi turėti nuolatinį priėjimą prie pakanka-
mo kiekio šviežio vandens;
agresyvios, kitų agresyvių puolamos, sergančios arba sužeistos kiaulės laikinai gali būti
laikomos individualiuose garduose;
medžiagos, naudojamos kiaulidžių statybai, pirmiausia kiaulių gardai ir jų įrenginiai, su
kuriais kiaulės gali liestis, turi būti nepavojingos kiaulėms, lengvai valomos ir dezinfe-
kuojamos.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
11
2. APLINKOSAUGOS REIKALAVIMAI
GYVULININKYSTĖJE
Šios grupės reikalavimų tikslas – mažinti neigiamą ūkių poveikį aplinkai, ypač paviršinių ir
požeminių vandenų taršą. Reikalavimai skirti mėšlo ir srutų tvarkymo bei naudojimo reglamenta-
vimui taip, kad, nedarant žalos aplinkai, būtų galima mėšlą bei srutas kaupti ir efektyviai naudoti
laukams tręšti. Norint sumažinti vandens taršą nitratais, fermose, kuriose laikoma daugiau kaip
10 SG, išskyrus fermas su giliais tvartais, privalu įrengti mėšlides (aikšteles, rezervuaro ar lagūnos
tipo). Jose turi tilpti kiaulių ir paukščių 8 mėnesių mėšlas, o galvijų, arklių, avių ir kitų gyvūnų –
6 mėnesių mėšlas. Mėšlidėje ir srutų kauptuve turi būti įrengtas užtikrinantis visą eksploatavimo
laikotarpį sandarumą hidroizoliacinis sluoksnis. Mėšlas Lietuvoje neturi būti skleidžiamos nuo
gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d., taip pat ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės. Per metus į
dirvą patenkančio (tręšiant mėšlu, mineralinėmis trąšomis, ganant gyvulius) bendrojo azoto kiekis
neturi viršyti 170 kg/ha. Gyvulių tankis ūkyje negali būti didesnis kaip 1,7 sutartinio gyvulio vie-
nam hektarui žemės ūkio naudmenų (Nitratų direktyva 91/676/EEB). Jeigu gyvulių tankis dides-
nis, reikia įsigyti papildomai žemės arba mėšlo perteklių perduoti kitam ūkiui, kuriame gyvulių
tankis yra mažesnis negu nustatyta norma. Pagrindinius technologinius reikalavimus projektuojant
mėšlo, gamybinių, buitinių ir paviršinių nuotekų šalinimo, kaupimo ir tvarkymo statinius gyvuli-
ninkystės, paukštininkystės ir žvėrininkystės ūkiuose nustato mėšlo ir nuotekų tvarkymo statinių
technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 03:2010.
Norint apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo biologinės, cheminės ir fiziki-
nės taršos, nustatytos šios sanitarinės apsaugos zonos ir atstumai, kur draudžiama statyti gyvena-
muosius namus ir visuomeninius objektus, nesusijusius su šia ferma:
- galvijų kompleksai (nuo 1200 iki 6000 karvių) – 300 m;
- galvijų fermos (mažiau kaip 1200 karvių) – 100 m;
- kiaulių fermos – 500 m;
- paukštynai – 1000 m.
Mažiausias atstumas nuo fermos statinio iki paviršinio vandens telkinio priklausomai nuo
pakrantės terasos pločio, jos šlaito nuolydžio, grunto filtracijos savybių yra 50–150 m. Mažiausias
atstumas nuo tvarto iki gyvenamojo namo – 15 m, nuo mėšlidės iki gyvenamojo namo – 20 m.
Atstumas nuo mėšlidžių, srutų kauptuvų iki vandens kaptažo įrenginių (šachtinių, gręžtinių šuli-
nių ir kt.), kuriems apsaugoti nėra nustatytų apribojimo juostų, turi būti ne mažesnis kaip 50 m
požeminio vandens srauto kryptimi ir 25 m prieš srautą.
Laikant gyvulius išsiskiria „šiltnamio“ dujos (metanas – CH4, anglies dioksidas – CO2, azoto
suboksidas – N2O) ir dujos, tiesiogiai žalojančios ekosistemą (amoniakas – NH3). Ribojama šių
dujų bei sieros vandenilio (H2S) koncentracija tvarto ore, nes jos kenkia gyvuliams ir žmonėms,
žaloja ekosistemas. Labiausiai rūpinamasi riboti amoniako sklidimą į aplinką, amoniakas, paveiktas
lauko oro deguonies ir drėgmės, virsta azoto nitratine ir nitritine rūgštimis, kurios iškrisdamos su
lietumi ar sniegu žaloja visą ekosistemą (2.1 pav.). Taip pat kontroliuojama ir siekiama mažinti
azoto suboksido (N2O) ir metano (CH4) emisiją ir sklidimą į aplinką, nes pastarosios dujos skatina
šiltnamio efektą ir planetos atšilimą. Gyvulininkystėje į aplinką išskiriama NH3 dujų apie 90 % nuo
bendros amoniako dujų emisijos, N2O dujų – 65 %, CH4 dujų – 35 – 40 %, CO2 dujų – 9 %.
Daugiausia amoniako išsiskiria į aplinką laikant galvijus (apie 50 %), kiaules – 22%, paukščius –
7 %, naudojant mineralines trąšas – 18 %, o laikant arklius, avis ir kitus gyvūnus – 3 %.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
12
2.1 pav. Gyvulininkystės įtaka rūgštiems lietums
Anglies dioksidas (CO2) yra medžiagų apykaitos produktas, kurį iškvėpuoja gyvuliai. Šiek
tiek CO2 išsiskiria pūvant gyvulių išmatoms, pašarams, kaistant giliam kraikui. Išsiskiriantis CO2
kiekis tiesiai proporcingas gyvulių išskiriamai bendrajai šilumai. Anglies dioksido dujų indėlis į
šiltnamio reiškinį lyginant su kitomis dujomis yra apie 55 %. Nuo 1750 m. CO2 koncentracija at-
mosferoje padidėjo apie 100 ppm ir dabar lygi 380 ppm. Metinis jų prieaugis 1995–2005 m. pa-
siekė net 1,9 ppm/m., o per visą matavimų laikotarpį (1960–2005 m.) sudarė 1,4 ppm/m. Per in-
dustrinę erą padidėjusi atmosferinio CO2 koncentracija sustiprino jo energetinį poveikį iki
+1,66±0,17 W/m2 (tai stipriausias poveikis iš visų šiltnamio dujų).
Metanas (CH4) skatina planetos atšilimą. Jis formuojasi anaerobinėje šiltoje aplinkoje. 75%
išsiskyrusio metano dujų tenka atrajojantiems gyvuliams. Daugiausia metano gaminasi atrajojimo
metu, ypač jei gyvuliai ėda daug ląstelienos turinčius pašarus. Iš mėšlo metano išsiskiria mažiau,
negu iš gyvulių virškinimo organų. Duomenys apie metano emisiją iš skystojo ir kraikinio mėšlo
panašūs. Naujausiais tyrimais, skaičiuojant vienai karvei, tvarte per metus išgaruoja 73–146 kg
metano. Penimų kiaulių kiaulidėse analogiška reikšmė – apie 1,7 kg. Metano gaminimosi paste-
bimai sumažinti neįmanoma, o jo sklidimą į aplinką iš mėšlo galima sumažinti gaminant biodujas.
Azoto suboksidas (N2O) formuojasi anaerobinėje aplinkoje, vykstant denitrifikacijos proce-
sui kraikiniame ir skystajame mėšle. N2O skatina šiltnamio efektą ir ardo planetos stratosferoje
esantį ozono sluoksnį. Per metus karvidėje išgaruoja 1,3–1,4 kg, skaičiuojant karvės vietai, azoto
suboksido.
Sieros vandenilis (H2S) labai nuodingos dujos, kurios gaminasi iš proteinų, ypač jei jų sudė-
tyje daug sieros, anaerobinėmis sąlygomis. Jos intensyviau išsiskiria, kai skystasis mėšlas kanaluose
laikomas ilgiau kaip 3 savaites, o ypač daug išsiskiria maišant storą skystojo mėšlo sluoksnį. Ne-
kreikiant iš penimos kiaulės vietos per metus išsiskiria apie 0,3 kg H2S. Taikant kraikinę gyvulių
laikymo technologiją, H2S tvarto ore nebūna.
Amoniakas (NH3) tvarte intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam
karbamidui (CO(NH2)2. Išmatose ir mėšle azotas stipriai sujungtas, todėl jo perėjimas į amoniakinį
azotą vyksta urino bakterijoms lėtai ardant baltymus. Tai aerobinis procesas. Neoficialus standartinis
maksimalus NH3 emisijos intensyvumas yra 8,8 kg karvei per tvartinį 190 dienų laikotarpį ir 3 kg
per metus iš penimos kiaulės vietos. Svarbiausia kontroliuoti amoniako emisiją iš tvartų ir mėšlidės.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
13
Nustatyta, kad gyvulininkystės technologiniuose procesuose amoniako emisija pasiskirsto taip: iš
tvarto – 37 %; iš mėšlidės – 20 %; iš skleidžiamo mėšlo – 38 %; ganant gyvulius – 5 %.
Siekiant mažinti amoniako emisiją rekomenduotina taikyti šias priemones:
Mažinti baltymų kiekį pašaruose. Paaugusias kiaules šeriant mažiau baltymingu pašaru
negu paršelius, amoniako emisija sumažėja 35 %.
Laikyti produktyvesnius gyvulius, nes jų atliekos išskiria mažiau amoniako skaičiuojant
produkcijos vienetui. Dvi karves, duodančias po 5000 kg pieno per metus, pakeitus
viena 10000 kg produktyvumo, amoniako emisija sumažėja 30–40 %.
Jeigu tvarto grindys vientisos ir nekreikiamos ar mažai kreikiamos, jų paviršius turi bū-
ti lygus (be įdubimų ar griovelių), kad šlapimas tekėtų į kanalą. Negalima naudoti len-
tų gultų, nes po jais renkasi šlapimas.
Laikant galvijus ant gilaus kraiko ir parinkus tinkamą kraiko storį galima sumažinti
amoniako emisiją į aplinką, kadangi storas kraiko sluoksnis sugeria drėgmę, o kuo ma-
žiau drėgmės, tuo mažiau vyksta garavimas. Gausesnis šiaudų kraikas gali sumažinti
amoniako emisiją tiek tvarte, tiek mėšlidėje. Ypač amoniako emisija mažėja kreikiant
durpėmis, nes jos rūgština mėšlą (mažėja pH) ir amoniaką sujungia chemiškai.
Tvarkant mėšlą reikia siekti, kad šviežio mėšlo kontaktas su aplinkos oru būtų kuo ma-
žesnis ir mėšlą reikia kuo mažiau maišyti.
Intensyvinant tvarto vėdinimą, labiau garuoja amoniakas. Rekomenduotina mažinti
tvartų vėdinimo intensyvumą, tačiau jis neturėtų būti mažesnis nei reikia perteklinei
drėgmei pašalinti. Nerekomenduotina intensyvinant vėdinimą mažinti amoniako kon-
centraciją tvarto ore, jeigu patalpoje oro santykinis drėgnis ir CO2 koncentracija atitin-
ka reikalavimus.
Mažinti mėšlu užterštą plotą. Kai bekraikė laikymo technologija, įrengiami grotelėmis
dengti kanalai mėšlui surinkti. Teršiamos grindys daromos su nuolydžiu, kad šlapimas
tekėtų į kanalą. Iš kanalo mėšlas turi periodiškai ištekėti į lauko mėšlidę. Kanalo sienos
lygios, kad mėšlas nepriliptų.
Mažėjant oro ir mėšlo temperatūrai, amoniako emisija mažėja.
Valyti iš tvartų šalinamą orą. Tam tinka įvairūs biologiniai filtrai.
Kraikinio mėšlo mėšlidėje nėra efektyvaus būdo mažinti NH3 emisiją. Čia reikia taikyti
kompleksines priemones: uždengti mėšlo rietuvę šiaudais, durpėmis, plėvele; mažinti mėšlo pavir-
šių (pvz., mėšlidę statant aukštomis sienomis); palaikyti didelį sausųjų medžiagų kiekį (pvz., už-
dengiant stogą virš mėšlidės). Jeigu lauko rietuvė nedengiama plėvele ar šiaudais, durpėmis, ji
kraunama „A“ raidės forma, kad nubėgtų krituliai; palaikyti žemesnę kaip 50oC temperatūrą tiek
mėšlidėje, tiek lauko rietuvėje. Tam įmaišoma šiaudų ar kitų organinių atliekų, kad anglies ir azo-
to santykis būtų didesnis kaip 25 (C:N25).
Norint sumažinti amoniako ir nemalonių kvapų sklidimą iš skystojo mėšlo rezervuarų, re-
komenduotina mėšlo paviršių uždengti dangčiu, paliekant vėdinimo angas metanui pasišalinti;
apipilti kapotų 4 cm ilgio šiaudų, keramzito sluoksniu; užkloti brezentu, sintetine plėvele; nesuar-
dyti natūralios plutos, kuri susidaro, kai mėšle sausųjų medžiagų yra ne mažiau kaip 7 % ir kai
šviežias mėšlas atiteka į rezervuaro dugną.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
14
3. GALVIJŲ TVARTŲ TECHNINĖS SISTEMOS
3.1. Galvijų laikymo būdai
Galvijų laikymo būdas pasirenkamas priklausomai nuo jų laikymo paskirties (pienui, mėsai,
veislei), galvijų amžiaus, fiziologinės būklės, nuo ūkyje taikomų šėrimo, mėšlo šalinimo sistemų,
prisitaikant prie ekonominių ir kitų vietos sąlygų.
Galvijų fermoje gali būti taikomos dvi gyvulių laikymo sistemos:
tvartinė-ganyklinė – žiemą gyvuliai laikomi tvarte, o vasarą ganomi ganyklose;
tvartinė – gyvuliai žiemą ir vasarą laikomi tvarte.
Tvartinė-ganyklinė sistema pranašesnė tuo, kad ganymo metu sumažėja darbų ūkyje, didžią-
ją dalį pašarų gyvuliai gauna iš kultūrinės ganyklos, sumažėja papildomai gaminamų pašarų kiekis.
Be to, grynas oras, saulė teigiamai veikia galvijų, ypač prieauglio organizmą – skeleto, virškinamo-
jo trakto ir kitų organų vystymąsi. Veršeliai užsigrūdina, tampa atsparesni įvairioms ligoms. Tvar-
tinė sistema taip pat turi savo pranašumų – jei karvės laikomos pririštos, jos įpranta prie savo vie-
tos ir šalia stovinčių gyvulių, sumažėja stresų dėl hierarchinės bandos struktūros formavimosi. Vi-
sus metus laikant galvijus tvarte, galima geriau organizuoti individualų šėrimą, daug patogiau
melžti, kadangi nereikia kilnojamųjų melžimo aikštelių ar keletą kartų per dieną parginti karves iš
ganyklos į tvartą. Tvartinė sistema dažnai taikoma laikant labai aukšto produktyvumo karves, taip
apsaugant jas nuo stresų, ganyklose pasitaikančių parazitų, užtikrinant visus metus pastovią opti-
malią mitybą.
Galvijų ūkio statiniai pagal paskirtį skirstomi į šias grupes:
pagrindiniai gamybiniai pastatai ir priestatai;
priežiūros paskirties statiniai (pašarų saugyklos ir sandėliai, mėšlidės, inžineriniai
įrenginiai ir tinklai, buities, veterinarinės ir kitos paskirties statiniai).
Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų nomenklatūra ir patalpos pateikta 3.1 lentelėje
(Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 01:2009). Mėsinių galvijų
auginimo ūkiuose pastatų patalpų nomenklatūra nustatoma pagal taikomą technologiją.
3.1 lentelė. Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų nomenklatūra ir patalpos
Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų
nomenklatūra Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų patalpos
Saitinio karvių laikymo karvidė
1. Karvių laikymo patalpa 2. Patalpa arba vieta inventoriui 3. Patalpa arba talpykla koncentruotų pašarų atsargai laikyti 4. Gardas arba vieta karvėms veršiuotis 5. Patalpa pieno šaldytuvui, kitos pagalbinės patalpos
Besaičio karvių laikymo karvidė
1. Karvių laikymo patalpa 2. Patalpa arba vieta inventoriui 3. Gardas karvėms veršiuotis 4. Patalpa arba vieta karvių melžimo aikštelei ar robotui 5. Patalpa karvių melžimo įrangos kompiuteriniam valdymui 6. Kitos pagalbinės patalpos
Pieno blokas prie saitinio laikymo karvidžių
1. Pieno surinkimo, pirminio paruošimo, laikymo ir įrengimų plovimo patalpa (priklausomai nuo įrengimų komplekto plovimo patalpą galima atskirti)
2. Įrengimų patalpa (vakuumo siurblių, šaldymo kompresorių bei techninės prie-žiūros įrengimams pastatyti. Techninei priežiūrai galima skirti atskirą patalpą)
3. Pieno kokybės nustatymo laboratorija (projektuojama nurodžius projektavimo
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
15
Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų
nomenklatūra Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų patalpos
užduotyje) 4. Plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo ir paruošimo patalpa – sandėlis 5. Patalpa (-os) veterinarijos gydytojui ir veterinariniams preparatams laikyti
(projektuojama nurodžius projektavimo užduotyje) 6. Inventorinė, sandėlis ir kitos pagalbinės patalpos
Melžimo-pieno blokas prie besaičio laikymo karvidžių
1. Melžykla (melžimo aikštelės patalpa su priešmilžio karvių sukaupimo vieta tvarte) su priešmilžio gardu
2. Pieno surinkimo, pirminio paruošimo, laikymo ir pieno indų plovimo patalpa 3. Įrengimų patalpa (vakuumo siurblių, šaldymo ir suslėgto oro kompresorių bei
techninio aptarnavimo įrengimams pastatyti. Techninei priežiūrai galima skirti atskirą patalpą)
4. Patalpa arba talpykla koncentruotųjų pašarų atsargai laikyti (pagal taikomą te-chnologiją)
5. Melžimo įrangos plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo ir paruošimo patalpa – sandėlis
6. Karvių veterinarinės priežiūros patalpa (patalpa arba gardas su karvių fiksavi-mo įrenginiais, poilsio boksais arba be jų prie melžyklos arba tokios vietos su karvių fiksavimo įrenginiais karvidėje)
7. Patalpa (-os) veterinarijos gydytojui ir veterinariniams preparatams laikyti (projektuojama nurodžius projektavimo užduotyje)
8. Inventorinė, sandėlis ir kitos pagalbinės patalpos
Veršiavimosi skyrius
1. Besiveršiuojančių karvių laikymo patalpa ar gardas karvidėje. Vietų skaičius – iki 2 % nuo karvių ūkyje skaičiaus
2. Patalpa naujagimiams veršeliams iki 10–14 dienų laikyti vieniniuose garduose. Vietų skaičius – ne mažiau kaip 5 % nuo karvių ūkyje skaičiaus (priklauso-mai nuo taikomos technologijos)
3. Virtuvėlė- plovykla (patalpa arba vieta) 4. Patalpa arba talpykla laikinai pašarų atsargai laikyti 5. Patalpa arba vieta melžimo įrangai pastatyti ir pienui surinkti 6. Patalpa arba vieta inventoriui 7. Patalpa arba vieta kraikui saugoti (priklausomai nuo taikomos technologijos)
Veršidė
1. Veršelių laikymo patalpa 2. Virtuvėlė-plovykla (patalpa arba vieta). Gali būti viena veršidei ir naujagimių
veršelių patalpai 3. Patalpa arba talpykla pašarų atsargai laikyti 4. Patalpa arba vieta inventoriui 5. Patalpa arba vieta kraikui saugoti (priklausomai nuo taikomos technologijos)
Prieauglio tvartas
1. Prieauglio laikymo patalpa 2. Patalpa arba vieta inventoriui 3. Patalpa arba vieta pašarų atsargai laikyti
Diendaržiai Aptvarai atskiroms galvijų grupėms
Pastabos:
1. Priklausomai nuo taikomos technologijos patalpų sudėtį pastatuose, nurodytą 3.1 lentelėje, leidžiama keisti.
2. Melžimo-pieno ir pieno blokai (su pagalbinėmis patalpomis) jungiami su karvidėmis arba suplanuojami karvidžių
pastatuose.
Galvijai laikomi šiltuose, šaltuose ir pusšilčiuose tvartuose. Pririšti galvijai laikomi tik šiltuo-
se tvartuose. Šaltuose ir pusšilčiuose tvartuose laikomi galvijai turi būti palaidi, o jų guoliavietės
kreikiamos arba išklotos apšiltintais paklotais. Tvarte gali būti taikomos įvairios galvijų laikymo te-
chnologijos: saitinis arba besaitis laikymas.
Saitiniai tvartai būna:
su trumpu galvijų pririšimu;
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
16
su ilgu galvijų pririšimu.
Besaitis laikymas būna:
boksinis;
kombiboksinis;
pusiau gilus;
gilus;
su nuožulniomis grindimis.
Įvairių karvidžių suplanavimo pavyzdžiai pateikti 3.1 pav.
3.1 pav. Karvidės (21 m pločio) suplanavimo variantai (Bleizgys ir kt., 2000)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
17
3.2 pav. Šilumos mainai tarp karvės ir aplinkos (Bleizgys, 2006)
3.2. Reikalavimai galvijų guoliavietėms
Kai karvidėje sausa ir nėra skersvėjų, o guoliavietė šilta, švari ir patogi, karvės gali ištverti
labai žemas temperatūras. Tvarte labai svarbi yra guoliavietė. Joje gyvulys turi gerai pailsėti, nepa-
tirdamas traumų ir stresų. Tai labai svarbus karvę supančios aplinkos aspektas. Jo tinkamai neįver-
tinus, sutrinka normali karvės organizmo veikla. Pasikeičia gyvulio energinis balansas, labai padi-
dėja energijos nuostoliai. Esant žemoms oro temperatūroms, suintensyvėja šilumos mainai tarp
gyvulio ir aplinkos. Kad palaikytų pastovią kūno temperatūrą, gyvuliams būtinas papildomas ener-
gijos šaltinis, kurį galima gauti kartu su pašarais, todėl didės pašarų sąnaudos. Labai svarbu suvok-
ti, kad gyvulį reikia ne tik sočiai šerti, bet ir didelį dėmesį skirti jo judėjimo laisvei, guoliavietės
švarai, patogumui, šiltumui ir t. t.
Karvių guoliavietės gali būti išklojamos guminiais kilimėliais, čiužiniais, smėliu, šiaudais ir t.
t. Tinkamai įrengta guoliavietė – pagrindinis geros galvijo savijautos veiksnys. Geriausia, kai kar-
vės guli 50–60 % (12–14 val.) paros laiko. Jos atrajoja ilgesniais periodais, o kai guli, į tešmenį in-
tensyviau teka kraujas. Kai sutrikdomas karvės poilsio režimas, pvz., nepatogi guoliavietė, pasikei-
čia ir karvių elgsena, ir psichika. Tokie pokyčiai gali sukelti stresą. Tyrimais nustatyta, kad ar daž-
nai ir ar ilgai karvė gulės, priklauso nuo guoliavietės pakloto. Paklojus minkštą, šiltą paklotą, kar-
vės guli 60–65 proc. paros laiko. Jei guolis kietas ir šiltas – 50–55 proc., o esant šaltam ir kietam
(pvz., betonas) paklotui – tik 25–30 proc. paros laiko. Karvei gulint ant betono dažnai sužeidžiami
speniai ir tešmuo.
Švari, sausa, šilta, minkšta ir patogi – tai pagrindiniai reikalavimai, kurie yra keliami guolia-
vietėms. Švari guoliavietė sumažina galimybę karvėms susirgti tešmens ir kitomis ligomis, suma-
žėja ligų plitimo ir užsikrėtimo rizika, taip pat sutrumpėja paruošimo melžti laikas. Sausa guolia-
vietė – tai švari karvė, nes mažiau mikroorganizmų dauginasi, plinta ir patenka į karvės organizmą
(ypač per spenių angas). Patogi guoliavietė skatina karves naudotis poilsio vieta, sumažina susiža-
lojimų skaičių, stresą ir nuovargį. Pagrindinis kriterijus, užtikrinantis guoliavietės patogumą, –
tinkamas paklotas ir jos dydis. Ar guoliavietės patogios, galima spręsti pagal karvių gulėjimo daž-
numą ir poilsio trukmę. Paprastai guoliavietės temperatūra yra žemesnė negu gyvulio kūno tem-
peratūra, todėl šilumos srauto kryptis yra nuo gyvulio į grindis. Esant karščiams, tai yra privalu-
mas, tačiau kai tvarte šalta – didelis trūkumas. Kai gyvulys atsigula šaltoje aplinkoje, prasideda in-
tensyvus šilumos atidavimas (3.2 pav.).
Temperatūrų skirtumas tarp
grindų ir tešmens (jautriausios
vietos) siekia iki 30oC. Karvei at-
sigulus ant šiltų ir gerai apšiltintų
grindų, šilumos srauto tankis
būna nedidelis, o atsigulus ant
šaltų, blogos šilumos izoliacijos
grindų (temperatūra mažesnė
kaip 0 oC) šilumos srauto tankis
būna labai didelis. Atsigulus ant
betono, šilumos srauto tankis
nuo galvijo per betoną išlieka
didelis 490–550 W/m2. Šaltos
guoliavietės grindys labai nei-
giamai veikia gyvulio organizmo
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
18
fiziologines funkcijas. Ant grindų paklojus guminius kilimėlius, šilumos srautas nuo tešmens per grin-
dis būna 50–120 W/m2.
Karvei atsigulus ant šiaudų pakloto, šilumos srautas nuo gyvulio būna apie 40–70 W/m2,
jeigu šiaudai bus drėgni, šilumos srautas padidės kelis kartus. Per betoną ir smėlį šilumos srautas
didelis išlieka gana ilgai. Per paklotus, kurių geros termoizoliacinės savybės, didesnis šilumos srau-
tas būna tik per pirmąsias kelias minutes karvei atsigulus, o vėliau sumažėja 2–3 kartus.
3.3. Saitinis galvijų laikymas
Saitinis laikymas – tai pririštas galvijų laikymas. Šio laikymo būdo pagrindiniai trūkumai: ri-
bojama gyvulio laisvė, karvės mažiau juda, visame tvarte turi būti šilta (pliusinė temperatūra), sunku
užtikrinti karvių švarą, didelės darbo sąnaudos, blogos darbo sąlygos. Tai lemia, kad mažėja šių kar-
vidžių populiarumas. Labiau tinka palaidų karvių laikymas, todėl naujai statant numatyti saitinį lai-
kymą nerekomenduotina. Prognozuojama, kad ES valstybėse pririštų karvių laikymas bus uždraus-
tas. Pasirinkus saitinį laikymą, karvės laikomos individualiose perdarynėse ir paleidžiamos individua-
liai ar grupėmis. Pririšamos dažniausiai individualiai, rečiau grupėmis. Gyvulių gerovei pagerinti
žiemą karves rekomenduotina išleidinėti į diendaržius, o vasarą – ganyti. Taikant šį laikymo būdą,
karvės tvartuose yra rišamos. Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietose (melžti
galima ir melžimo aikštelėse, tada karves reikia paleisti melžimui ir vėl pririšti po melžimo), todėl
galima taupyti pašarus tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Be to, kiekviena
karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes,
dėl to mažiau patiria stresų. Iš karvių primelžiama daugiau pieno, sumažėja pašarų poreikis, tačiau
padidėja pieno gamybos darbo sąnaudos. Rekomenduojama karves bent 2 kartus per savaitę išvaryti
mocionui į diendaržius su kieta ar žolės danga. Pagal karvių pririšimo būdą gali būti keli saitinio lai-
kymo variantai: trumpas pririšimas, kai galvijai gulėdami galvą laiko virš ėdžių ar šėrimo stalo ir ilgas
pririšimas, kai galvijai gulėdami visu kūnu yra guoliavietėje (3.3 pav.).
3.3 pav. Karvių perdarynės: a – ilga perdarynė; b – trumpa perdarynė
Tvarte guoliavietės turi būti tinkamai įrengtos – sausos, šiltos, pakankamai minkštos. Pririštų
karvių tvarte svarbu įrengti tinkamo ilgio perdarynes. Jei perdarynė per ilga, gyvulys ją labiau už-
teršia, todėl švarai palaikyti reikia daugiau darbo. Per trumpose perdarynėse laikomos karvėms
dažniau serga nagų bei sąnarių ligomis, tešmens uždegimais. Susirgimų gali padažnėti ir dėl per
didelio guoliavietės grindų nuolydžio, kuris turėtų būti ne didesnis nei 2 %. Perdarynių grindys
įrengiamos 0,12–0,2 m aukščiau mėšlo šalinimo kanalo dugno, išklotos šilumą izoliuojančiomis
medžiagomis (dangomis arba kraiku).
Stambioms karvėms rekomenduotini perdarynės matmenys:
ilgis (nuo ėdžių iki mėšlo tako) – 1,75 m;
plotis – 1,2 m.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
19
3.4 pav. Boksas galvijams (Romaniuk, 2000)
Kai perdarynės ilgesnės, reikia daugiau kraiko šiaudų ir daugiau darbo perdarynei valyti.
Perdarynės viena nuo kitos atskiriamos pertvaromis, kurių ilgis ne trumpesnis kaip pusė perdary-
nės ilgio. Kreikiama 2 kartus per parą per kiekvieną kreikimą po 0,5 kg šiaudų karvei. Kai grindys
užklotos kilimu, užtenka mažiau šiaudų. Geriau tinka smulkinti šiaudai. Ėdžių dugnas iškilęs per
15 cm virš perdarynės grindų. Ėdžių sienelės prie perdarynės aukštis virš grindų ne didesnis kaip
25 cm, tačiau, norint sumažinti pašaro nuostolius, pageidautina, jog ėdžių sienelė iškiltų virš dug-
no 15–20 cm. Norint apsaugoti gyvulio kaklą nuo žalojimo, galima prie ėdžių sienelės viršaus pri-
tvirtinti elastingą juostą ar padaryti išėmas kaklui.
3.4. Besaitis galvijų laikymas
Besaitis laikymas – tai palaidas galvijų laikymas. Palaido laikymo karvidės būna kelių ti-
pų: boksinės (būna su nekreikiamais boksais ir atvirais mėšlo takais arba su grotelėmis dengtais
mėšlo takais; su kreikiamais boksais); kombiboksinės; su giliomis ar pusiau giliomis guoliavietėmis
(kraikinis laikymas); su nuožulniomis (gyvulių nutrypiamomis) grindimis.
Boksinis tvartas. Taikant boksinį karvių laikymą, kiekvienai karvei poilsiui įrengiamas
boksas, kurio matmenys turi atitikti jos masę ir matmenis. Tada boksus prižiūrėti nesudėtinga. Jei
guoliavietė per trumpa, karvė gulėdama ar stovėdama negali patogiai laikyti užpakalinių kojų, su-
sižeidžia nagas, suserga sąnarių, tešmens ligomis. Per ilga guoliavietė teršiama mėšlu, todėl karvės
būna nešvarios. Pagrindiniai bokso matmenys apskaičiuojami pagal tokias lygtis:
L = lk + ll 0,922 + 0,20 , (3.1)
čia L – bokso ilgis m;
lk – karvės galvos ir kaklo ilgis m;
ll – karvės liemens ilgis iki krūtinės m.
B = hk 0,85 , (3.2)
čia B – bokso plotis m;
hk – karvės aukštis m.
Priklausomai nuo karvės masės, kar-
vės galvos ir kaklo ilgis būna 0,60–0,80 m,
liemens ilgis iki krūtinės – 1,65–1,80 m, o
karvės aukštis – 1,40–1,60 m. Įvertinus
karvės matmenis, rekomenduotini tokie
boksų matmenys: bokso plotis – 1,20–1,25
m, bokso ilgis – 2,30–2,40 m (prie sienos
boksas pailginamas iki 2,50–2,60 m). Tra-
dicinių boksų pertvaros lankstomos iš 50
mm skersmens plieninių cinkuotų vamz-
džių. Taip pat jos gali būti pagamintos iš
medžio. Sekcijos pertvarų aukštis 1,5 m.
Virš boksų 0,5 m atstumu nuo sienos pri-
tvirtinamas metalinis vamzdis arba medinis
tašelis – sprando užtvara, kuri priverčia
besikeliančią karvę atsitraukti (3.4 pav. ).
Taip ji neužteršia bokso grindų.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
20
Boksai (3.5 pav.) būna gilūs (gausiai kreikiami įvairiais pakratais) arba seklūs (pakloti gumi-
niai kilimėliai, čiužiniai arba kt. dangos). Boksų matmenys priklausomai nuo galvijo masės pateikti
3.2 lentelėje.
3.2 lentelė. Boksų matmenys (ŽŪ TPT 01:2009)
Gyvulio amžius mėn.
Gyvulio masė kg
Bokso plotis
m
Bokso
ilgis L m
Sprando užtvaros
aukštis H m
Atstumas nuo bokso galo iki sprando
užtvaros L1 m
Atstumas nuo bokso galo iki
krūtinės atramos L2
m
3–6 100–160 0,65xx 1,3–1,5x 0,70 1,10 1,15
6–9 160–230 0,75 1,5–1,8 0,80 1,20 1,25
9–12 230–300 0,85 1,6–1,9 0,85 1,25 1,30
1–15 300–360 0,95 1,8–2,1 0,95 1,45 1,50
15–24 360–550 1,10 2,0–2,3 1,05 1,60 1,65
suaugę 550–700 1,15–1,20 2,2–2,4 1,10 1,70 1,75
700 1,20–1,30 2,4–2,6 1,20 1,80 1,85
x Pirmoji reikšmė, kai gyvulys guldamas ar keldamas gali iškišti galvą į priekį ir pasukti į šoną už bokso, o antroji
– kai bokso priekyje įrengta pertvara. Dažniausiai pirmoji reikšmė pasirenkama vidinės eilės ir priešpriešiniams
boksams, o antroji – įrengtiems prie sienos. xx Kai bokso šoninė pertvara ištisinė, plotis padidinamas 10 %.
Boksų grindys gali būti periodiškai kreikiamos šiaudais ir kitais pakratais arba išklojamos gu-
miniais kilimėliais, įvairiais čiužiniais, perpjautomis automobilių padangomis, kurios apipilamos pju-
venomis, smėliu. Svarbiausia, kad paklotas turėtų geras šilumos izoliacines savybes. JAV kraikui
dažnai naudojamas smėlis, kuris ankščiau buvo laikomas vienu iš geriausių guoliavietės paklotų, nes,
palyginti su mažai pakreiktu betonu ar mediena, toks paklotas mažiausiai žaloja spenius ir tešmenį.
Tyrimais nustatyta, kad gyvuliams gulėti smėliu pakreiktose guoliavietėse gana patogu, tačiau karvės
mieliau renkasi ir gulasi ant gumos granulių pripildytų čiužinių. Kreikiamo guoliavietes smėlio
sluoksnis turi būti 12–15 cm storio. Smėlis guoliavietėje keičiamas kas 1–2 savaitės. Vienas iš jo
trūkumų – sudėtingas pašalinimas iš tvarto. Jeigu smėlis nelabai suspaustas, šlapimas į jį įsigeria labai
greitai. Visi mėšle esantys mikroorganizmai lieka ant smėlio paviršiaus. Kad smėlyje ir ant jo pavir-
šiaus nesikauptų mikroorganizmai, reikia įrengti drenažą. Geras drenažas padės guoliavietės kraiko
paviršiui greitai išdžiūti. Pakratams naudojant smėlį, tinka tik tokios mėšlo tvarkymo sistemos, ku-
rios suprojektuotos su smėlio nusodintuvais arba kitaip smėlį nuo mėšlo atskiriančiais įrenginiais.
Gilus (kreikiamas) boksas karvėms prie sienos Seklūs (nekreikiami) priešpriešiniai boksai karvėms
3.5 pav. Boksai karvėms (boksų matmenys su simbolių paaiškinimu pateikti 3.2 lentelėje)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
21
Kai karvės guli ant guminių kilimėlių, palaikyti jų švarą nesudėtinga. Ant kilimėlio pavir-
šiaus nesikaupia nešvarumai, bakterijos. Karvės noriai gulasi ir keliasi, be to, ant šio tipo pakloto
jos neslidinėja. Kilimėliai turi gerą šilumos izoliaciją. Išklojus guoliavietes guminiais kilimėliais,
sumažėja darbo krūvis, nes nereikia kas dieną kreikti, lengviau boksus išvalyti, be to, gyvuliai bū-
na sveikesni. Guminis kilimėlis sušvelnina smūgius, t. y. apsaugo karvių kelius nuo smūgių, kai
jos gulasi ar keliasi. Tyrimai rodo, kad karvės iš visų paklotų tipų dažniausiai renkasi tas guoliavie-
tes, kuriose patiesti gumos pripildyti čiužiniai arba panašaus minkšto paviršiaus kilimėliai. Karvės
ilgiausiai (50–65 % laiko) guli ant minkštų ir šiltų paklotų. Geriausiai karvių poreikius atitinkantys
paklotai yra storas šiaudų (8–10 cm) ar pjuvenų sluoksnis (ne mažiau kaip 10 cm), guminiai kili-
mėliai, gumos granulių pripildyti čiužiniai. Taip pat paklotams gali būti naudojamas smėlis, „van-
dens lovos“. Paklotams netinka medis, betonas. Jeigu grindys užklotos kilimu, jo paviršių taip pat
rekomenduotina plonai pakreikti.
Bokso grindys iškeliamos virš mėšlo (vaikščiojimo) tako per 20–25 cm. Geriausias bokso
grindų nuolydis – 5 %. Kai nuolydis 2 % gulėdamos karvės slenka į priekį, kai nuolydis 4 % –
karvės nejuda. Todėl kai nuolydis mažesnis kaip 4 % įrengiama krūtinės atrama. Sprando užtvara
saugo boksą nuo taršos ekskrementais. Ji gaminama iš vamzdžio ar elastingos medžiagos ir pritvir-
tinama bokso viršuje tokioje vietoje, kad stovint galvijui ekskrementai nekristų ant bokso grindų.
Užtvarą eksploatacijos metu gali tekti perstumti, pvz., norint naujas karves pripratinti prie boksų,
pirmąsias dvi savaites sprando užtvara per 15 cm pastumiama į priekį. Veršelio bokse sprando už-
tvara dažnai neįrengiama.
Išeidamos iš boksų, karvės pakratus kojomis po truputį išnešioja į mėšlo taką. Kad pakratai
geriau laikytųsi, patariama boksų galuose, ties mėšlo taku, padaryti 5–10 cm slenkstelius. Optima-
lios kraiko sunaudojimo normos boksuose esant kilimėliams – 0,25 kg vienam gyvuliui per parą,
nesant kilimėlių – 0,5 kg vienam gyvuliui per parą. Jei naudojamas kraikas, boksai kas 5–10 dienų
gausiai kreikiami. Ėdžios įrengiamos kitoje mėšlo tako pusėje. Gyvulius šeriant prie šėrimo stalo ir
kai pašaras ant jo būna visą laiką, šėrimo vietų skaičius turi būti ne mažesnis nei viena dviem kar-
vėms. Minimalus bendras plotas vienai karvei bet kurio išplanavimo boksinėje patalpoje turėtų
būti 6,0 m2. Boksų skaičius turi būti ne mažesnis arba lygus laikomų gyvulių skaičiui. Vienas iš
galimų karvidės suplanavimo variantų pateiktas 3.6 pav. (keturių eilių boksinė karvidė).
Geriausia melžimo-pieno bloką (su pagalbinėmis patalpomis) įrengti šalia gyvulių laikymo
patalpos ir sujungti su karvide. Tuomet paprasčiau plėsti ūkį ir reikia mažesnių rekonstrukcijų
tvarte didinant karvių skaičių. Bet kurio išplanavimo patalpoje prieaugliui ar suaugusiam galvijui
turi būti skiriama ne mažiau kaip 1 m2 ploto kiekvienam 100 kg gyvulio svorio. Mažinant gardo
plotą vienam galvijui, didėja jų agresyvumas, kraiko sunaudojimas, susižalojimo galimybė ir stre-
sas. Takai boksiniame tvarte gali būti ištisiniai betoniniai ar grotų grindų su mėšlo kanalais po jo-
mis. Laikomos nepririštos karvės melžiamos atskirose melžimo aikštelėse, todėl tvarte reikia įreng-
ti priešmilžio gardą. Jame, priklausomai nuo gyvulių stambumo, vienai karvei reikia skirti 1,5–
1,7 m2 ploto. Kad karvės sklandžiau patektų į melžimo aikštelę, priešmilžio gardas daromas pail-
gas. Esant galimybei, mėšlo takai (tik ne ėdimo takas) panaudojami kaip priešmilžio gardas. Kar-
vės girdomos iš grupinių girdyklų. Girdyklas įrengiant prie ėdžių, viena girdykla skiriama 5–6 gal-
vijams. Jei girdyklos įrengiamos atskiroje aikštelėje, tai vienvietė girdykla skiriama 10–12 galvijų,
dvivietė – 15–20 galvijų. Kamerinės (lovio tipo) girdyklos 0,6 m ilgio atkarpa atitinka vieną kar-
vės gėrimo vietą. Apsaugant nuo užteršimo gyvulių ekskrementais, grupinės girdyklos statomos
ant 0,15–0,20 m aukščio laiptelio, kuris pro girdyklos kraštą prasikiša 0,3–0,4 m.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
22
3.6 pav. Keturių eilių boksinės karvidės schema (Zagorskis, 2003)
Kombiboksinis laikymas. Kombinuotuosiuose boksuose karvės ėda ir guli. Juose, kaip ir
rišamų karvių tvarte, prieš gulėjimo vietą įrengiamos ėdžios (3.7 pav.). Karvės gali būti fiksuoja-
mos iš užpakalio metaliniu puslankiu ar pakabinama virvute. Čia, kaip ir rišamų karvių tvarte, gy-
vulius galima šerti normuotai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų produktyvumą. Jei karvėms pašarų
duodama iki soties, jos kombinuotuosiuose boksuose nefiksuojamos ir gali į juos ateiti ir išeiti ka-
da nori. Besaičio kombiboksinio laikymo patalpos technologinių elementų matmenys gali būti
analogiški saitinio laikymo patalpų matmenims. 500–600 kg svorio karvei kombinuotojo bokso
plotis – 1,10 m, ilgis 1,60–1,65 m, kai mėšlas iš takų šalinamas skreperiniu transporteriu, arba
1,65–1,70 m, kai mėšlas valomas traktoriniu buldozeriu. Kombiboksinio laikymo patalpose vi-
suomet įrengiami platūs mėšlo šalinimo takai. Kombinuotojo bokso priekinės užtvaros, nelei-
džiančios karvei ėdant per daug pasitraukti į priekį ir taip iš dalies apsaugančios karvės guoliavietę
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
23
3.7 pav. Kombinuotasis boksas karvėms
nuo užteršimo, nuo ėdžių į karvės pusę
atlenkiamos 6–8 cm. Ėdžių dugnas turi
būti 5–7 cm aukščiau už bokso grindis,
o ėdžių sienelė iš karvės pusės – ne
aukštesnė kaip 26 cm. Mėšlo takas įren-
giamas 20–25 cm žemiau už bokso grin-
dis. Kombibokse karvę fiksuojant, virvu-
tė pritvirtinama taške, esančiame 85 cm
aukštyje virš grindų. Kad karvės (ypač
pirmaveršės ir telyčios) greičiau apsi-
prastų, pirmomis dienomis kombinuo-
tuosiuose boksuose jas reikia laikyti pri-
rištas už kaklo. Gyvuliams pripratus, šie saitai pašalinami. Taip laikomos karvės grupuojamos pagal
tuos pačius principus kaip ir poilsio boksuose. Karves galima šerti normuotai ir melžti aikštelėse.
Kombiboksiniai tvartai nėra populiarūs, nes jie turi daug reikšmingų trūkumų: kombinuoto-
jo bokso grindys užteršiamos ekskrementais; gali užsikimšti mėšlo takų grotelės, nes gyvuliai ma-
žiau vaikšto; dėl žemos ėdžių sienelės dideli pašarų nuostoliai; dėl trumpų kombinuotojo bokso
grindų, didesnė sužalojimų nuspaudžiant rizika; karvės, kurios yra hierarchijos apačioje, neturi ga-
limybės pabėgti nuo agresyvių karvių. Šis laikymo būdas dažniausiai taikomas pertvarkant saitinio
laikymo tvartus besaičiam laikymui.
Kraikinis laikymas. Šiuose tvartuose įrengiamos gilios ar pusgilios guoliavietės. Iš gilios
guoliavietės mėšlas šalinamas 1–2 kartus per metus, o iš pusgilės – kartą per 1–2 mėnesius. Šių
tvartų privalumai:
šiltas ir patogus guolis, jeigu guoliavietė tinkamai pakreikta;
mažesnė rizika paslysti, sveikiau kojoms;
karvės natūraliai gula ir keliasi;
karvės ilgiau guli.
Pagrindinis jų trūkumas – reikia daug šiaudų pakratams.
Karvių laikymas ant gilaus kraiko yra palankus tuose ūkiuose, kurie turi daug pakratų ir gali
kiekvienai karvei kraikui kasdieną skirti 8–10 kg šiaudų. Mėšlas iš tokio tvarto šalinamas kartą per
metus, pasibaigus tvartiniam laikotarpiui. Taip laikomiems gyvuliams nereikia įrengti boksų, su-
taupoma metalo, atpinga karvės stovėjimo vieta, be to, pagaminama daug geros kokybės mėšlo,
kuriam laikyti nebūtina mėšlidė (jei mėšlas išlaikomas tvarte bent 6 mėn.). Tačiau šiuo atveju
kiekvienai karvei reikia skirti iki 10 m2 tvarto grindų ploto. Giliame tvarte gyvulių laikymo patalpa
(grupinis gardas) skirstoma į dvi zonas – įgilintos gausiai kreikiamos guoliavietės ir aukščiau esan-
tis nekreikiamas ėdimo takas, kuris ribojasi su šėryklomis ar šėrimo stalu (3.8 pav.). Karves laikant
ant gilaus kraiko, patalpos vidaus aukštis nuo grindų iki statybinių konstrukcijų apačios turėtų būti
bent 3,5 m. Langai, prie kurių gali prieiti galvijai, iki 2,4 m aukščio nuo grindų turi būti apsaugoti
grotomis iš vidaus. Guoliavietės ploto norma karvei giliame tvarte yra 5 m2, nekreikiamo ėdimo
tako plotis, tenkantis vienai karvei yra 2,2 m. Iš guoliaviečių zonos abiejų galų (kad karvių migra-
cijos kelyje nebūtų aklitakių) į ėdimo taką turi būti laiptai po 0,2 m pločio vienam galvijui, tačiau
ne siauresni kaip 2,0 m. Laiptų pakopos gali būti išskleidžiamos į visas tris puses arba turėti tik tie-
sų nusileidimo taką su šoninėmis tvoromis. Didžiausias laiptinės aukštis (vertikalus atstumas tarp
guoliavietės dugno ir ėdimo tako paviršiaus) – 0,8 m.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
24
3.8 pav. Karvidės su gilia guoliaviete ir plačiu ėdimo taku skerspjūvis (Kavolėlis, 2006)
Laiptų pakopų aukštis – 0,15–0,20 m, plotis – 0,4–0,5 m, jos turi būti neslidžios. Bendras
laiptų nuolydis neturi viršyti 17 %. Ėdimo tako grindys gali būti ištisinės arba grotų su mėšlo ka-
nalais po jomis.
Pusgilės karvidės skerspjūvis pateiktas 3.9 pav. Tirštasis mėšlas iš guoliavietės šalinamas 1–2
kartus per mėnesį.
3.9 pav. Karvidės su pusgilia guoliaviete ir siaurais ėdimo takais skerspjūvis (Kavolėlis, 2006)
Ėdžių ir šėrimo stalo konstrukcinių elementų matmenys yra tokie pat, kaip ir boksinio kar-
vių laikymo atveju. Karvių girdymas organizuojamas taip pat, kaip ir boksiniame tvarte.
Galvijų laikymas ant nuožulnių grindų. Populiarėja tvartai su nuožulniomis savaime
nusivalančiomis grindimis (3.10 pav.).
3.10 pav. Tvarto karvėms (arba prieaugliui) su nuožulniomis grindimis skerspjūvis (Kavolėlis, 2006)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
25
Kreikiama aukščiausioje guoliavietės vietoje. Gyvuliams judant, išmatos kartu su šiaudais
nutrypiamos į mėšlo šalinimo taką. Mėšlo judėjimas nuolydžiu priklauso nuo gyvulių skaičiaus, jų
svorio, kraiko. Kraikui geriausia tinka smulkinti šiaudai. Remiantis įvairių autorių rekomendaci-
jomis, guoliavietės plotas vienam gyvuliui, kai jo svoris mažesnis kaip 300 kg, lygus 2,5 m2, o di-
desniems gyvuliams (300–600 kg) – apie 3,5 m2. Rekomenduojamas guoliavietės nuolydis 6–
10 %. Kuo gyvulys lengvesnis, tuo didesnis gali būti nuolydis. Tokie tvartai turi privalumų, lygi-
nant su gyvulių laikymu ant gilaus kraiko, kadangi gyvuliui reikia mažesnio ploto ir 3–5 kartus
mažiau kraiko. Karvėms skirto gardo su nuožulniomis grindimis matmenys:
guoliavietės plotis – 5,5 m;
guoliavietės plotas – 4,0 m2/karvei;
guoliavietės nuolydis – 8–10%;
ėdimo tako plotis – 3,2 m.
Šiaudų kraiko reikmė per parą – 4 kg gyvuliui.
3.5. Mėsinių galvijų laikymas
Mėsiniai galvijai dažniausiai laikomi žiemą palaidi tvarte, o vasarą ganomi. Pigiausi ir gerai
gyvuliams tinka neapšiltinti tvartai. Įrengtini dvejopi tvartai:
Žindenėms su veršeliais iki 6–8 mėn. ir prieaugliui. Šiuose tvartuose taikomos kraiki-
nio laikymo technologijos, tvarto išplanavimas mažai skiriasi nuo pieninių galvijų tvar-
to išplanavimo. Tačiau mėsiniai galvijai dažniausiai stambesni, todėl atitinkamai padi-
dinami guoliaviečių, ėdimo takų plotai, o jeigu galvijai su ragais (mėsiniai galvijai daž-
niausiai nenuraginami), plotai dar 20 % padidinami.
Mėsiniams galvijams labiausiai tinka gilus ar pusiau gilus su šiaudais kreikiamomis
guoliavietėmis tvartas. Pasirenkant tvarto tipą atsižvelgiama į kraiko reikmes, statybos
išlaidas, darbo sąnaudas, mėšlo naudojimo sąlygas.
Mėsinių galvijų tvartų tipai ir jų taikymo sąlygos:
Su gilia guoliaviete ir plačiu ėdimo taku, kuris valomas kasdien ar po juo įrengiamas
grotelėmis dengtas mėšlo kanalas. Guoliavietė įgilinta iki 1 m. Šiaudų kraiko reikmė –
5 kg gyvuliui per parą. Mėšlas iš guoliavietės pašalinamas 1–2 kartus per metus.
Su pusiau gilia guoliaviete ir siauru ėdimo taku. Guoliavietė įgilinta iki 40 cm. Šiaudų
kraiko reikmė – 7 kg gyvuliui per parą. Mėšlas pašalinamas kas 3 mėn.
Seklus, kai kreikiamas visas gardas. Guoliavietė šiek tiek įgilinta. Šiaudų kraiko reikmė
– 7 kg gyvuliui per parą. Mėšlas pašalinamas kas mėnesį.
Tvartas su nuožulniomis gyvulių nutrypiamomis guoliavietėmis. Šiaudų kraiko reikmė
– 1–3 kg gyvuliui per parą. Mėšlas iš ėdimo tako šalinamas kasdien. Kasdien gali tekti
rankiniais įrankiais valyti guoliavietės kraštą.
Rekomenduotini takų ir guoliavietės matmenys mėsinių galvijų tvarte pateikti 3.3 lentelėje.
Kai karvės veršiuojasi rudenį, guoliavietės plotas, kurio reikia veršeliui, padidinamas 1,5 m2. Kai
karvės su ragais, ėdžių ilgis ir guoliavietės plotas padidinamas 20 %. Kai ėdžiose visą laiką yra pa-
šaro, vieną ėdimo vietą galima skirti 2 gyvuliams.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
26
3.3 lentelė. Rekomenduojami gilaus ir pusgilio tvarto ėdimo tako ir guoliavietės matmenys
(Kavolėlis, 2006)
Gyvuliai Ėdžių ilgis m/gyvuliui
Ėdimo tako plotis m Guoliavietės plotas m2/gyvuliui siauras platus
Karvės (600–800 kg) Buliai
0,75–0,90 1,80–2,00 3,20–3,60 1 m2/100 kg masės
Nujunkyti veršeliai iki 1 metų (200–500 kg)
0,50–0,60 1,40–1,65 2,40–2,80 2,5–3,5
Prieauglis vyresnis nei 1 metų (300–700 kg)
0,55–0,70 1,55–1,80 2,60–3,20 3,0–4,5
Kai neišskirtas ėdimo takas (seklus tvartas), bendrasis gardo plotas 20 % didesnis nei 3.3 len-
telėje nurodytas guoliavietės plotas.
3.6. Techninės priemonės mažinti darbo sąnaudoms tvartuose
Vis svarbiau ir aktualiau mechanizuoti bei automatizuoti technologinius procesus tvartuose.
Karvidėje darbuotojas vidutiniškai sugaišta 4–9 val. per metus mėšlo šalinimui, o melžimui – net
15–49 val. (3.4 lentelė). Darbo sąnaudoms didžiausią įtaką turi technologinių procesų mechaniza-
vimas ir automatizavimas tvartuose.
3.4. lentelė. Darbo sąnaudos karvidėje (Jungbluth, 2005)
Melžimas Šėrimas Mėšlo šalinimas Ūkio valdymas Kiti darbai
Darbo val./karvei per metus 15–49 7–15 4–9 8–14 6–13
Daugiausia laiko sugaištama karvidėse melžimui, tai sudaro apie pusę viso darbo laiko. Šėri-
mas sudaro apie 12 %, mėšlo šalinimas – apie 9 % visų darbo sąnaudų (3.11 pav.).
Kiti darbai
13%
Ūkio valdymas
17%
Mėšlo šalinimas
9%
Šėrimas
12%
Melžimas
49%
3.11 pav. Darbo sąnaudų vidutinė struktūra karvidėje
Nauji techniniai sprendimai karvidėse labai mažina darbo sąnaudas. Sukurti įvairūs robotai
mėšlo takams ir šėrimo takui valyti, įrenginiai boksų valymui, vis plačiau taikomos automatinės
melžimo sistemos, automatizuojamas šėrimas. Melžiant karves robotais, žmogus visiškai išvaduo-
jamas iš šio sunkaus darbo. Modernizuojant šėrimą reikia gerai tarpusavyje suderinti visą šėrimo
įrangą: ėdžias ir šėrimo pertvaras, automatinius (kompiuterizuotus) šėrimo koncentruotais pašarais
įrenginius arba bėgiais judančius vagonėlius koncentruotiems pašarams į ėdžias tiekti, mobilius
pašarų dalytuvus. Pašarų dalytuvai būna mobilūs ir stacionarūs. Mobilūs dalytuvai būna traktori-
niai ir elektrifikuoti. Stacionarūs pašarų dalytuvai gali turėti transporterius ėdžiose ir virš ėdžių.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
27
Prie stacionarių pašarų dalytuvų priskiriami ir vamzdiniai dalytuvai, kuriuose pašarai transportuo-
jami siurbliais sudarant slėgį (hidrauliniai) ar suspaustą orą (pneumatiniai).
Mobilūs pašarų dalytuvai patikimesni, o vienam sugedus, lengvai galima pakeisti kitu. Jais
galima pašerti ne vieną, o kelias gyvulių grupes. Tačiau, dalijant pašarus šiais dalytuvais, tvarte turi
būti įrengti platūs pašarų takai. Šėrimo mašinoms reikia 4,0–5,0m pločio šėrimo tako. Pašarų daly-
tuvų talpa būna 5–20 m3. Dalytuvo talpa parenkama taip: 8–10 karvių reikia apie 1 m3. Dalytuvo
gale būna hidrauline pavara valdoma freza, skirta pašarams (silosui) pakrauti. Galimos tokios paša-
rų smulkintuvų-dalytuvų konstrukcijos: dalytuvas su horizontaliu vienu, dviem, trimis arba ketu-
riais sraigtais. Taip pat dalytuve gali būti sumontuotas vienas arba daugiau vertikalių sraigtų. Šie
pašarų dalytuvai, priklausomai nuo jų konstrukcijos, gali atlikti įvairias operacijas:
maišyti – dalinti;
smulkinti – maišyti – dalinti;
pakrauti – smulkinti – maišyti – dalinti.
Pašarų dalytuvams keliami zootechniniai ir ekonominiai reikalavimai:
tolygiai paskirstyti pašarą ėdžiose. Pašaro masės netolygumas, palyginus su skirta nor-
ma, negali būti didesnis kaip 15 %;
dalijant neturi būti pašaro nuostolių;
mobiliais dalytuvais pašarus reikia išdalyti per 30 min, o stacionariais – per 20 min;
dalijimo metu pašarai neturi susisluoksniuoti pagal frakciją;
dalytuvas turi dirbti tyliai, būti lengvai išvalomas.
Geriausia įvairioms gyvulių grupėms sudaryti visavertį racioną taikant visaverčio raciono sis-
temą. Žoliniai pašarai, grūdai ir priedai sumaišomi į homogeninį mišinį. Visavertis racionas gali
būti sudaromas naudojant stacionarius ar mobilius pašarų maišytuvus-dalytuvus su svarstyklėmis.
Mobili sistema sudaryta iš savaeigio ar prie traktoriaus prikabinamo maišytuvo-dalytuvo su svars-
tyklėmis pašarų sudedamosioms dalims surinkti, sverti, smulkinti, maišyti ir dalyti ant šėrimo stalo
(3.12 pav.). Mobilius maišytuvus-dalytuvus naudoti patogiau negu stacionarius, tokiu atveju nela-
bai svarbi pašarų laikymo vieta, o galvijus galima šerti ir atokiai esančiuose pastatuose.
3.12 pav. Galvijų šėrimo mobiliu dalytuvu schema (Zagorskis, 2003)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
28
3.13 pav. Skystojo mėšlo šalinimo sistema: 1 – skystojo mėšlo
kanalas; 2 – perpumpavimo šulinys; 3 – siurblys; 4 – skystojo
mėšlo tiekimo vamzdis; 5 – skystojo mėšlo rezervuaras;
6 – ventiliatorius (Šileika, 2000)
Mėšlo šalinimo iš tvartų technologija priklauso nuo mėšlo rūšies. Kraikinio mėšlo šalinimui
naudojami įvairūs mechaniniai įrenginiai. Sekliuose tvartuose iš atvirų gyvulių vaikščiojimo takų
mėšlas šalinamas skreperiniu (grandikliniu) transporteriu su lynine ar hidrauline pavara, traktori-
niu buldozeriu. Iš gilių ar pusgilių gardų, veršiavimosi, sanitarinio aptarnavimo gardų – traktoriniu
krautuvu, buldozeriu. Iš mėšlo kanalų saitiniame galvijų tvarte – strypiniu transporteriu. Iš seklių
tvartų mėšlas šalinamas 2–3 kartus per dieną. Tinkamiausia priemonė yra skreperinis (grandiklinis)
transporteris. Pagal judėjimo būdą skreperiniai transporteriai būna šių tipų:
- pirmyn ir atgal judantis transporteris (strypinis transporteris);
- uždaru ratu judantis transporteris (žiedinis transporteris);
- transporteris su darbine ir tuščiąja eiga (pvz., delta skreperis, mechaninis semtuvas).
Strypinis transporteris įrengiamas kanale. Būna vieno ir dviejų strypų transporteriai. Prie
strypo pritvirtinti grandikliai. Strypui judant pirmyn (transportuojant mėšlą), kampas tarp grandik-
lio ir strypo stačias, o strypui grįžtant – smailas.
Žiedinį transporterį sudaro prie grandinės ar plieninio lyno pritvirtinti grandikliai. Grandinė
apjuosia varančiąją ir judėjimo kryptį keičiančias žvaigždutes. Transporteris juda išilgai gardų už-
daru ratu. Žiedinis transporteris mėšlą gali pakrauti ir į transporto priemonę.
Skystasis mėšlas tekus, jį
galima pumpuoti, todėl jam ša-
linti naudojami mechaniniai ir
hidrauliniai įrenginiai. Hidrauli-
nę mėšlo šalinimo sistemą suda-
ro grotelėmis uždengti išilginiai
ir skersiniai kanalai. Išilginiai su-
rinkimo kanalai išbetonuojami
išilgai karvidžių arba išilgai kiau-
lių gardų. Išilginiai kanalai su-
jungiami skersiniu kanalu. Ši
sistema (3.13 pav.) tinkamiausia
didelėse fermose, nes lengva
mechanizuoti skystojo mėšlo
tvarkymą.
Įrengiant grotelėmis deng-
tus mėšlo šalinimo kanalus,
mėšlo šalinimo sistemos būna:
Cirkuliacinė. Mėšlo kanalai sujungiami žiedu, kad cirkuliacinis propelerinis maišiklis
mėšlą galėtų išmaišyti kiekvieną dieną. Maišiklis ir siurblys sumontuojami už tvarto esan-
čiame šulinyje. Eksploatacijos pradžioje kanalai užpildomi vandeniu, o cirkuliacinis mai-
šiklis junginėjamas nuo pirmosios eksploatacijos dienos. Šulinys, kuriame įrengtas prope-
lerinis cirkuliacinis maišiklis ir siurblys, pumpuojantis mėšlą į rezervuarą, uždengiamas
dangčiu bei aptveriamas tvora, kad neprieitų žmonės, nes iš jo sklinda kenksmingos du-
jos.
Su savaiminio tekėjimo kanalais. Iš išilginio kanalo mėšlas išteka į skersinį kanalą ar-
ba tiesiai į duobę. Kanalo dugno nuolydis 1–3 %. Jo gale įrengiamas 8–20 cm aukš-
čio slenkstis. Eksploatacijos pradžioje kanalas iki slenksčio viršaus užpildomas vande-
niu. Kad kenksmingos dujos iš duobės nesklistų į tvartą bei nepūstų vėjas, įrengiama
užtvara.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
29
3.14 pav. Karvės tešmens sandara: 1 – liaukų
audinys; 2 – jungiamasis audinys; 3 – arterija;
4 – vena; 5 – pieno latakai; 6 – ketvirčių cis-
ternos; 7 – spenių cisternos; 8 – nervai, 9 –
spenio kanalas (Kantminas, 1989)
Su vandens srove išplaunamais kanalais. Kanalo gale įrengiama sandariai užsidaranti
sklendė. Prisipildžius kanalui, sklendė atidaroma. Išbėgus mėšlui kanalas išplaunamas
vandens srove.
Skystąjį mėšlą transportuojant į siurblinę transporteriais, siurblinėje būtina numatyti maišy-
mo – homogenizavimo įrenginį. Negalima skysto mėšlo tiesiogiai transporteriais tiekti į kaupimo
rezervuarus.
Kai skystasis mėšlas šalinamas per grotas į po jomis įrengtus mėšlo sukaupimo kanalus, kana-
luose gali būti visas norminis laikotarpio arba 1–2 mėnesių mėšlo kiekis. Kanaluose talpinant viso
norminio laikotarpio skystąjį mėšlą, kaupimo laikotarpiu jis nemaišomas, tik prieš išvežant į tręši-
mo laukus išmaišomas ir homogenizuojamas specialiu maišytuvu.
3.7. Mechanizuotas karvių melžimas
Viena iš svarbiausių geros kokybės pieno gamybos prielaidų yra tinkama melžimo technolo-
gija, melžimo įranga ir higiena. Melžimas sudaro 40–50 proc. bendrųjų darbo sąnaudų tvarte, to-
dėl ypač svarbu efektyviai mechanizuoti melžimo procesą. Apskaičiuota, kad melžti 60 karvių per
dieną – tai tas pats, kaip per metus pakelti 110 tūkst. kg svorį. Nuo melžimo kokybės priklauso
pieno kokybė ir gyvulių produktyvumas. Didinant pieno ūkio rentabilumą labai svarbu fermoje
įrengti optimalią melžimo sistemą. Ją pasirenkant reikia įvertinti investicijų ir patalpos poreikį,
žmogaus darbo kelią, melžimo sąlygas ir galimybę išplėsti melžimo vietas, padidėjus karvių ban-
dai, būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius.
Pienas susidaro ir kaupiasi karvės tešmenyje.
Tešmuo be pieno sveria 11–27 kg, o su pienu –
iki 60 kg. Jame telpa 18–25 l pieno. Tešmenį su-
daro nevienodai išsivystę atskiri ketvirčiai. Kiek-
vienas ketvirtis sudarytas iš pieno liaukų, kuriose
susidaro pienas, ir pieno cisternų, kuriose kaupiasi
susidaręs pienas (3.14 pav.). Pieno liaukų audinys
sudarytas iš daugybės smulkių pūslelių, vadinamų
alveolėmis, ir iš jų išeinančių latakėlių, kurie suei-
na į ketvirčio cisterną. Ši nuo spenio cisternos at-
skirta gleivinės raukšle. Spenio cisterna baigiasi
spenio kanalu, jį uždaro specialus žiedinis raumuo,
vadinamas sfinkteriu.
Visas pieno gamybai reikalingas medžiagas
atneša kraujas. Kad pasigamintų litras pieno, per
tešmenį turi pratekėti 400–500 litrų kraujo. Ląste-
lės, išsidėsčiusios alveolių ir latakėlių vidiniame paviršiuje, atrenka iš pratekančio kraujo pieno ga-
mybai reikalingas medžiagas ir jas perdirba. Ląstelių viduje formuojasi pieno lašeliai, kurie patenka į
alveoles, iš jų vėliau pienas išspaudžiamas į tešmens ketvirčio cisterną. Didžioji dauguma pieno (80–
90 %) būna alveolėse ir latakėliuose, o ne ketvirčio cisternoje, todėl visą pieną galima išmelžti tik ta-
da, kai jis išspaudžiamas iš alveolių ir latakėlių į ketvirčio cisterną. Pieną iš alveolių išspaudžia susi-
traukdamos raumeninės skaidulos, kai iš hipofizio liaukos išsiskiria oksitocino hormonas.
Ruošiant karvę melžimui (šiltu vandeniu apiplaunant tešmenį, jį apšluostant ir masažuojant,
numelžiant pirmąsias pieno čiurkšles) sudirginamos tešmens nervų galūnės. Dirgikliai, pasiekę gal-
vos smegenis, išskiria iš hipofizio liaukos oksitocino hormoną. Oksitocinas pradeda veikti po 30–60
s nuo sudirginimo. Tai ir laikoma pieno atleidimo pradžia (3.15 pav.), todėl negalima pradėti ruošti
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
30
karvę melžimui anksčiau kaip minutę iki melžiklių uždėjimo. Oksitocinas veikia tik 4–5 min, vėliau
atleidimas pasibaigia, ir neišmelžtas pienas lieka alveolėse ir latakėliuose iki kito melžimo.
3.15 pav. Pieno atidavimo (oksitocino išsiskyrimo) refleksai (Bleizgys, 2006)
Nespėjus pamelžti karves per 6 min, alveolėse liekąs pienas slopina pieno gamybos procesą.
Tokios alveolės pieno nebegamina ir pradeda nykti. Dėl to mažėja karvės pieningumas, ji anksčiau
užtrūksta, dažniau serga tešmens uždegimais. Kai prieš melžimą arba melžiant karvė mušama arba
junta kitokį nemalonų dirginimą, pieno atleidimas stabdomas. Tada išsiskiria adrenalino hormo-
nas, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą, tokia karvė pieno neatleidžia.
Mašinomis melžti tinka karvės, kurių speniai būna 5–9 cm ilgio ir 2–3 cm skersmens. At-
stumas tarp priekinių spenių turi būti 6–20 cm, o tarp užpakalinių – 6–14 cm. Melžimo procesą
reguliuoja karvė. Visos karvės yra skirtingos ir turi skirtingą pieno tekėjimo modelį. Net tos pačios
karvės pieno tekėjimo modelis kinta laktacijos periodo metu ir net nuo ryto iki vakaro. Melžimo
technologija pateikta 3.16 paveiksle.
3.16 pav. Karvės melžimo fazės
Visi darbai suskirstyti į tris fazes: priešmelžiminė (masažo), melžimo, baigiamoji melžimo fa-
zė. Priešmelžiminės fazės metu karvės tešmuo ir speniai nuvalomi švariu drėgnu rankšluosčiu, tada
apie 30 sekundžių masažuojamas tešmuo, numelžiamos 2–3 čiurkšles pieno iš kiekvieno spenio į
indą pieno mėginiams. Išankstinio melžimo tikslas yra patikrinti karvės sveikatos būseną, taip pat
Tešmens apiplovimas, masažas, melžimas
Pašaras
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
31
pašalinti didžiausią bakterijų kiekį. Skaidulos arba pasikeitusi pieno spalva rodo tešmens ligą. Nes-
veikos karvės turėtų būti melžiamos atskiru aparatu ir jų pienas negali būti maišomas su kitų kar-
vių pienu. Ant paruoštų spenių uždedami melžikliai. Melžimo fazės metu pienas intensyviai mel-
žiamas iš tešmens. Baigiamosios melžimo fazės metu tešmuo pamasažuojamas, išmelžiamos pasku-
tinės čiurkšlės ir nuimami melžikliai, dezinfekuojami speniai.
Pririštos karvės melžiamos stovėjimo vietoje – perdarynėje. Karvės gali būti melžiamos į
melžtuves (tvarte įrengta vakuumo linija) arba į pieno liniją (tvarte įrengta vakuumo ir pieno lini-
ja). Melžiant karves į melžtuves darbuotojui reikia nešioti pieną į surinkimo patalpą, todėl melži-
mas užtrunka ilgiau, ir vienas operatorius per valandą pamelžia apie 15 karvių. Melžiant į pieno
linijas darbas organizuojamas taip pat, kaip melžiant į melžtuves, tačiau nereikia operatoriui nešio-
ti pieno, pagreitėja melžimas, per valandą pamelžia apie 25 karves.
Laikant karves palaidas melžimo centrą rekomenduotina įrengti atskirame pastate ar karvidės
priestate. Nedidelėje fermoje melžykla gali būti pačioje karvidėje. Bendriausiu atveju melžimo
centrą sudaro: melžykla; priešmilžio gardas; įėjimo ir išėjimo iš melžyklos takai, vartai; pieno auši-
nimo ir laikymo patalpa; įrenginių patalpa. Projektuojant melžimo centrą numatoma racionali gy-
vulių judėjimo schema, efektyvi mechanizacija ir automatizacija, tinkamos higienos, sanitarijos,
elektrosaugos sąlygos, galimybė ateityje išplėsti centrą bei įrengti tobulesnius įrenginius.
Palaidai laikomoms karvėms melžti gali būti įrengiamos šios melžyklos: „Eilutė“, „Tandem“
(„Autotandem“), „Eglutė“, „Lygiagreti“, „Karuselė“ (3.6 lentelė). „Tandem“ aikštelės yra papras-
tos, tačiau jose palyginti mažas našumas (20–30 karvių per val.). “Autotandem“ rekomenduoja-
mos didesnės kaip 22 (keturių vietų) ir turint daugiau kaip 40 karvių.
3.5 lentelė. Melžimo aikštelės dydis priklausomai nuo karvių kiekio (Kavolėlis, 2006)
Melžimo aikštelės dydis (melžtuvų kiekis)
Melžtuvų automatizacija
Operatorių kiekis Našumas karvės/h
Bandos dydis (melžiamos ir užtrūkusios), kai melžimo trukmė 2 val.
„Tandem“ 2 2
Neautomatizuoti 1
27–32 55–65 2 3 35–40 70–80 2 4 Automatizuoti 55–60 110–120
„Eglutė“ 1 4
Neautomatizuoti
1
25–28 50–55 2 3 30–35 60–70 2 4 40–45 80–90 2 5 47–57 95–105 2 5
Automatizuoti 50–55 100–110
2 6 57–62 115–125 2 7 65–70 135–140
„Lygiagreti“ 2 8
Automatizuoti
1 75–80 150–160 2 10
2
93–98 185–195 2 12 110–120 220–240 2 16 135–155 270–310
„Karuselė“ 12
Automatizuoti
1
60–70 120–140 16 70–90 140–180 20 90–110 180–220 24
2 110–130 220–260
32 150–170 300–340 „Melžimo robotas“
1 Automatizuoti
– – 65–70 2–4 – – 90–140
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
32
Šių aikštelių trūkumai (ypač esant daug melžimo vietų) yra ilgas darbo kelias vienai karvei
pamelžti (apie 11 m) ir didelės patalpos ploto sąnaudos. Melžimo aikštelėje „Eglutė“ karvės stovi
30 laipsnių kampu į melžimo duobės išilginę ašį, todėl trumpesnis darbo kelias operatoriui, reikia
mažiau ploto. Per valandą operatorius gali prižiūrėti 16 melžtuvų ir pamelžti 80 karvių. Didelės
„Eglutės“ (25) rekomenduojamos ne mažesnėse kaip 60 karvių bandose. „Lygiagrečioje“ aikštelė-
je karvės stovi stačiu kampu į melžimo duobę. Melžikliai uždedami tarp užpakalinių kojų, todėl
apribojamos kontrolės galimybės. Ši aikštelė dažniausiai tinka įvairiais tvartų rekonstrukcijos atve-
jais, kai maža vietos ir reikia trumpos aikštelės. Šioje aikštelėje yra trumpas darbo kelias. Melžimo
aikštelėje „Karuselė“ geriausios darbo sąlygos, susidaro tik apie 5 m darbo kelias vienai karvei pa-
melžti. Darbo našumas labai didelis. Vienas operatorius dirba su 12–18 melžtuvų ir pamelžia 80–
100 karvių per valandą, tačiau dėl didelių kapitalo sąnaudų šias aikšteles tikslinga naudoti tik dide-
liuose tvartuose. Duomenys, reikiami parinkti melžimo aikštelės dydžiui, pateikti 3.5 lentelėje.
„Karuselės“ tipo melžyklos būna dviejų modifikacijų:
kai operatorius dirba „Karuselės“ viduje. Skirta ne mažiau kaip 120 karvių. Populia-
riausias dydis – 22–36 melžimo vietų;
kai operatorius dirba „Karuselės“ išorėje. Skirta ne mažiau kaip 180 karvių. Mažiausias
melžimo vietų skaičius – 32.
Melžimo įrenginių privalumai ir trūkumai pateikti 3.6 lentelėje. Melžyklose gali būti įreng-
tos koncentruotųjų pašarų šėryklos.
Apytiksliai 2/3 melžimo bloko kainos sudaro techninė įranga, o 1/3 statybinė dalis. Jei lai-
koma iki 120 karvių, įprasta įrengti „eglutės“ arba „lygiagretaus“ tipo melžimo aikštelę su 2x4 ar-
ba 2x6 melžimo vietomis, kadangi tokiose aikštelėse sėkmingai gali dirbti vienas darbuotojas. Ta-
čiau pasirinkus minėto tipo melžimo sistemą, pageidautina įrengti palyginti didelę priešmilžio pa-
talpą. Tai didina išlaidas statyboms. Taigi tokias aikšteles paprastai apsimoka įrengti, jei bandoje
daugiau kaip 120 melžiamų karvių, melžimo aikštelėse įrengiama 2x8 ir daugiau melžimo vietų.
Dideliuose (500 ir daugiau karvių) tvartuose paprastai įrengiamos didelės „eglutės“ arba „lygiagre-
taus“ tipo aikštelės su 2x12 melžimo vietų. Didelėse aikštelėse dirba daugiau kaip 4 darbuotojai.
Labai didelei karvių bandai pamelžti geriausiai tinka „karuselės“ tipo aikštelė, kurios pagrindinis
privalumas – didelis našumas, tačiau investicijos į tokią aikštelę paprastai yra 30–40 proc. dides-
nės, palyginti su investicijomis į „eglutės“ tipo aikštelę. Palaido laikymo tvarte karvės taip pat gali
būti melžiamos automatizuotai – melžimo robotu.
3.6 lentelė. Melžimo įrenginių privalumai ir trūkumai
Melžimo aikštelės tipas Privalumai Trūkumai
„Tandem“
- karvės, kurioms melžti sugaištama daugiau laiko, nemažina darbo našumo;
- tešmuo ir karvė labai gerai matomi
- didesnės darbo sąnau-dos;
- mažesnis našumas ir brangesnė negu tiek pat vietų „Eglutės“ tipo
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
33
Melžimo aikštelės tipas Privalumai Trūkumai
„Eglutė“
- pigiausia lyginant su kitomis aikštelėmis;
- mažos darbo sąnaudos; - tešmuo ir karvė gerai
matomi
- karvės, kurioms melžti sugaištama daugiau lai-ko, ilgina visos grupės melžimo trukmę;
- besispardydamos kar-vės gali sužeisti opera-torių ir sugadinti įrangą
„Lygiagreti“
- mažos darbo sąnaudos; - reikia mažesnės patal-
pos
- sudėtingesnė ir bran-gesnė už analogišką „Eglutės“ tipo;
- tešmuo ir karvė blogiau matomi;
- karvės, kurioms melžti sugaištama daugiau lai-ko, ilgina visos grupės melžimo laiką
Melžimo aikštelės tipas Privalumai Trūkumai
„Karuselė“
- geros darbo sąlygos; - mažos darbo sąnaudos
- sudėtinga ir brangi; - nėra galimybių išplėsti; - reikia daugiau vietos; - kai operatorius dirba
„Karuselės“ išorėje, blogai matoma karvė
3.8. Melžimo automatizavimas
Laikant karves apie pusė bendrų darbo sąnaudų tvarte sudaro melžimas. Automatizavus mel-
žimą ne tik sumažinamos darbo sąnaudos karvidėje, išvaduojamas darbuotojas iš griežto darbo
ritmo ir gali daugiau laiko skirti laisvalaikiui, gyvulių priežiūrai, bet ir gerėja pieno kokybė, mel-
žiama karves daugiau kaip 2 kartus per parą ir gaunamas didesnis produktyvumas. Melžimo robo-
tai pradėti kurti prieš 30 metų. Dar 1980 m. Švedijoje gimė idėja sukurti melžimo robotą, t. y.
melžti karves nenaudojant žmogaus darbo jėgos. Kompanija „DeLaval“ (Švedija) po dvejų metų
intensyvių ieškojimų užpatentavo melžimo robotą. Po dešimtmečio (1992 m.) vienoje Olandijos
gamybinėje fermoje įrengtas pirmasis melžimo robotas. Melžimo robotai pradėjo populiarėti nuo
1997 m. Dabar pasaulyje karves melžia daugiau kaip 14 000 robotų, daugiausia jų yra Europoje
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
34
(Nyderlanduose, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje). Prognozuojama, kad 2020 metais pasaulyje
bus daugiau kaip 50 tūkst. melžimo robotų.
Robotizuotuose tvartuose karvės melžiamos labai įvairiai: nuo 2 iki 8 kartų, tačiau daugelyje
ūkių karvė per parą melžiama vidutiniškai 2,6 karto. Pasirinkus visiškai automatinę melžimo sistemą,
sumažėja investicijos į pastatą, nes reikia mažesnės melžimo aikštelės bei mažiau vietų prie šėrimo
tako (gyvuliui nebūtina individuali vieta prie šėrimo tako). Kiekviena karvė gali būti melžiama pagal
jai palankiausią grafiką. Taip melžiamos karvės būna ramesnės, patiria mažiau stresų, pieno kokybė
būna geresnė negu melžiamų neautomatizuotomis sistemomis. Ne mažiau reikšmingas robotų priva-
lumas – mažesnis ūkininko užimtumas, jis išvaduojamas iš griežtos darbo dienos darbotvarkės, gali
laisviau planuoti dieną. Mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, pagerėja robotais melžiamų karvių
sveikata, sumažėja hierarchinė kova tarp gyvūnų, jie tampa ramesni ir meilesni.
Automatiniai melžimo robotai gaminami su vienu arba su keliais melžimo boksais.
Vieno melžimo bokso sistema – tai „tandemo“ tipo melžimo boksas su roboto „ranka“
ir jutiklių sistema. Kompaktiškam melžimo robotui nereikia daug ploto, todėl tvarte
paprasta rasti vietą jam įrengti. Tokiame robote per dieną melžiama vidutiniškai 150–
180 kartų. Robotas, priklausomai nuo pagrindinio valymo ir tarpinių valymų skaičiaus,
melžia 20–22 valandas, todėl karvę melžiant 2,7–3,2 karto per parą, galima pamelžti
56–60 karvių. Jei karvių produktyvumas gana didelis (9000–10000 kg pieno iš karvės
per metus) ir gerai organizuojamas darbas, be problemų galima primelžti iki
600 000 kg pieno per metus. Toks robotas paprastai statomas 65–70 karvių tvartuose.
Daugiaboksinė sistema – tokia sistema, kai viena roboto ranka aptarnauja 2–4 karves,
kurios, kaip ir „tandemo“ tipo melžimo aikštelėje, stovi viena paskui kitą. Šalia jų va-
žinėja roboto „ranka“ ir aptarnauja melžiamas karves. Jei įrengti du melžimo boksai,
galima pamelžti iki 80 karvių, jei trys – iki 110 karvių, o jei keturi – iki 140 karvių.
Populiariausias ir dažniausiai naudojamas melžimo robotas su vienu melžimo boksu
(3.17 pav.), kuriame pamelžiama apie 60 karvių. Kai karvių yra daugiau, naudojami keli robotai.
Melžimo technologija robote:
1. Karvė įeina į melžimo boksą.
2. Fiksuojama karvės stovėjimo vieta.
3. Valomas tešmuo ir surandami speniai.
4. Uždedami melžikliai ir pradedamas melžimas.
5. Baigus melžti, nuimami melžikliai.
6. Dezinfekuojami speniai, plaunami ir dezinfekuojami
melžimo įrenginiai.
3.17 pav. Automatinio melžimo technologija (Bleizgys, 2008)
Automatinės melžimo sistemos (AMS) atlieka šias funkcijas:
atpažįsta gyvulį (naudojamos panašios sistemos, kaip ir kitoje melžimo įrangoje: davik-
lis ant kaklo ir kt.);
pateikia kombinuotuosius pašarus (tai skatina gyvulį lankyti melžimo boksą);
valo ir masažuoja tešmenį. Naudojamas vienas didelis šepetys; priešingomis kryptimis
besisukantys šepečiai arba apvynioti ritiniai drėgnai nuvalo tešmenį, vėliau jis džiovi-
namas. Taip pat speniai gali būti plaunami ir džiovinami melžiklyje. Ši sistema turi
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
35
penktą valymui skirtą melžiklį, kuriame cirkuliuojant suspaustam orui ir plovimo skys-
čiui, plaunami speniai, taip pat juo atskiriamos numelžtos pirmosios pieno čiurkšlės;
matuoja pieno srautą iš kiekvieno tešmens ketvirčio;
individualiai nuima kiekvieną melžiklį;
apipurškia ir dezinfekuoja spenius;
plauna melžikius;
kaupia duomenis apie melžimo eigą.
AMS matuoja ir saugo šiuos melžimo parametrus:
melžimo laiką (valanda, kada buvo melžiama karvė);
melžimo trukmę;
melžimo dažnumą;
trukmę tarp melžimų;
melžiklių uždėjimo trukmę;
melžikių nukritimų, nepasisekusių melžimų skaičių;
pieno kiekį (iš ketvirčio, vieno melžimo, per dieną, per metus ir t. t.);
pieno temperatūrą, laidumą, spalvą, somatinių ląstelių skaičių;
suėstų kombinuotųjų pašarų kiekį.
Melžimo bokso pakraštyje yra svarbiausia ir sudėtingiausia įrangos dalis – roboto „ranka“
(dažniausiai gaminama valdoma hidrauline pavara „ranka“), kuri nuvalo, nuplauna spenius, užde-
da melžiklius, numelžia pirmąsias čiurkšles, dezinfekuoja spenius ir tešmenį. Spenių padėtis nusta-
toma lazeriniais, ultragarsiniais jutikliais. Paprastai papildomai dar naudojama videokamera. Karvė
įeina į melžimo boksą viliojama kombinuotaisiais pašarais arba valdant gyvulių judėjimą tvarte ki-
tu būdu (3.18 pav.). Karvės stovėjimo vieta fiksuojama kompiuteriu valdant ir stumdant šėrimo
lovį arba uždarant galinius vartus. Melžikliai uždedami ant kiekvieno spenio individualiai, griežta
eilės tvarka. Kiekvienas ketvirtis melžiamas individualiai pirmosios čiurkšlės atskiriamos. Pieno
kokybė nustatoma ketvirčiuose arba visame tešmenyje.
Sėkmė ir darbo laiko taupymas automatinėje melžimo sistemoje labai priklauso nuo to, ar vi-
sos karvės reguliariai ateis į melžimo boksus. Paprastai visiškai automatizuoto melžimo sistema
grindžiama gyvulių noru paėsti. Karvių judėjimas taip organizuojamas, kad jos į robotą nukrei-
piamos eidamos paėsti arba tada, kai paėda. Gyvulius vienu ar kitu keliu nukreipia skirstymo var-
tai, kuriuose įrengti karvių atpažinimo jutikliai. Siekiant reguliuoti karvių judėjimą, tvarte galima
diegti kelias bandos valdymo strategijas: laisvas karvių judėjimas; reguliuojamas (priverstinis) kar-
vių judėjimas; reguliuojamas-laisvas karvių judėjimas (3.18 pav.).
Laisvas karvių judėjimas. Jos bet kuriuo metu laisvai gali prieiti prie guoliaviečių, ėdžių ir
melžimo roboto. Karvė kada nori ėda, guli ar eina į melžimo robotą, t. y. pati nusprendžia, kada ir
kaip dažnai reikia melžtis. Esant šiai sistemai, labai svarbu, kad tvartas būtų kompaktiškas su
trumpu keliu. Norint paskatinti karves eiti į melžimo boksą, melžimo patalpoje papildomai duo-
dami kombinuotieji pašarai. Tačiau dažniausiai apie 25 proc. karvių reikia suvaryti melžimui, todėl
būtina dažnai kontroliuoti, ar karvės reguliariai melžiamos.
Reguliuojamas (priverstinis) karvių judėjimas. Taikant šią sistemą, ėdžios atskirtos
nuo guoliaviečių ir karvės prie ėdžių (šėrimo tako) gali patekti tiktai per selektinius vartus, įreng-
tus prieš melžimo įrenginį. Karvė čia identifikuojama, nustatoma, kiek praėjo laiko nuo paskutinio
melžimo, ir pagal tai gyvulys nukreipiamas į melžimo robotą arba į šėrimo taką. Tokiu būdu pasi-
ekiama, kad karvės kuo dažniau ateitų prie roboto. Po melžimo gyvulys nukreipiamas per vartus į
šėrimo vietą, jeigu melžimas nepavyko – grąžinamas atgal į priešmilžio patalpą prie roboto.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
36
Laisvas karvių judėjimas. Jos bet ku-
riuo metu laisvai gali prieiti prie guolia-
viečių, ėdžių ir melžimo roboto. Karvė
kada nori ėda, guli ar eina į melžimo ro-
botą, t. y. karvė pati nusprendžia, kada ir
kaip dažnai reikia melžtis.
Reguliuojamas (priverstinis) karvių
judėjimas. Taikant šią sistemą, ėdžios at-
skirtos nuo guoliaviečių ir karvės prie
ėdžių (šėrimo stalo) gali patekti tiktai per
selektinius vartus, įrengtus prieš melžimo
įrenginį.
Reguliuojamas-laisvas karvių judė-
jimas. Tai labai panaši į reguliuojamo ju-
dėjimo sistemą. Tačiau ją taikant, tvarte
įrengiami papildomi vartai-1 , kuriuose
identifikuojamos karvės. Per juos karvės,
kurių nereikia melžti, gali tiesiai iš gulė-
jimo vietos patekti prie ėdžių.
3.18 pav. Karvių judėjimo tvarte valdymo sistemos
Reguliuojamas-laisvas karvių judėjimas. Tai labai panaši į reguliuojamo judėjimo sis-
temą. Tačiau ją taikant, tvarte įrengiami papildomi vartai. Per juos karvės, kurių nereikia melžti,
gali tiesiai iš gulėjimo vietos patekti prie ėdžių. Taigi gyvuliai lengviau patenka prie ėdžių, dažniau
ėda, todėl daugiau suėda.
Visiškai automatizuota melžimo sistema gali būti pritaikyta prie įvairių gyvulių laikymo ir šėri-
mo technologijų, tačiau roboto negalima statyti tvarte, kuriame karvės laikomos ant gilaus kraiko, nes
į automatinę melžyklą jos turi ateiti pakankamai švarios. Automatinei melžimo technologijai įdiegti
keliama ir daugiau reikalavimų. Pavyzdžiui, jei guoliavietės netinkamos, karvėms nepakanka pašarų,
jos nepailsėjusios, vaikščiojimo takai nepatogūs, tokia sistema neveiks, roboto našumas nebus išnau-
dojamas. Kad ir koks bebūtų geras ir modernus robotas, jokios naudos nebus, jei karvės neis melžtis.
Būtina taip išplanuoti karvidę, kad vienaip ar kitaip karvės būtų priverstos užsukti į melžyklą.
Geriausiai tinka boksiniai tvartai. Robotą tvarte reikia įrengti toje vietoje, kad karvės į jį pa-
tektų iš „švarios“ vietos. Tinka ir šalti tvartai, tačiau turi būti užtikrinama, kad melžimo robotas
neužšals. Geriausia jį įrengti uždaroje, apšiltintoje patalpoje. AMS kelia specifinius reikalavimus
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
37
pieno aušinimui ir įrenginių valymui bei dezinfekcijai. Reikia įvertinti, kad melžiama 24 val. per
parą ir išlaikomas nedidelis, bet nenutrūkstamas pieno srautas. Visa banda pamelžiama su 4 mel-
žikliais ir pieno linija yra naudojama visą parą, todėl labai svarbu, kad įranga būtų tinkamai plau-
nama ir dezinfekuojama. Norint gyvulį pripratinti prie melžimo roboto, reikia nedaug pastangų.
Pastebėta, kad karvės labai lengvai prisitaiko prie naujausių melžimo technologijų. Paprastai tely-
čios prisitaiko per 2–3 dienas, kai kurioms reikia net 2 savaičių.
3.9. Melžimo įrenginių parametrų skaičiavimas
Karvių bandai pamelžti reikiamas melžtuvių skaičius apskaičiuojamas šia lygtimi (Kantminas,
1989):
(3.3)
čia mm – melžiamų karvių skaičius vnt.;
t – vienos karvės melžimo trukmė min;
T – visos bandos melžimo trukmė min.
Visos bandos melžimo trukmė priklauso nuo darbotvarkės, karvių produktyvumo, melžimų
dažnio ir kitų veiksnių. Paprastai visa karvių banda turi būti pamelžta per 90...135 min.
Vienos karvės melžimo trukmė priklauso nuo melžimo technologijos ir organizavimo, melži-
mo įrenginių tipo, melžėjų kvalifikacijos ir kitų sąlygų. Apytikriai galima laikyti, kad melžiant karves
į melžtuves t = 8...10 min, į pieno liniją t = 6...8 min, melžiant melžyklose t = 6...7 min. Į vienos
karvės melžimo trukmę t įeina ne tik melžimas, bet ir pagalbinės operacijos bei melžtuvo prastovos:
,tttt prrm (3.4)
čia tm – melžtuvo darbo laikas;
tr – rankų darbo trukmė;
tpr – melžtuvo prastovų trukmė.
Rankų darbo trukmė, melžiant vieną karvę, susideda iš šių dalių:
,ttttt pnmuur (3.5)
čia tu – melžiklių užmovimo ant spenių trukmė;
tmu – melžimo užbaigimo (baigiamojo masažo) trukmė;
tn – melžiklių nuėmimo trukmė; tp – melžtuvo pernešimo prie kitos karvės trukmė (šių dydžių reikšmės apytiksliai tokios: melžiant
karves perdarynėse į pieno linją tu = 0,3, tmu = 0,4, tn = 0,17 ir tp = 0,3 min, o melžiant melžyklose
tu = 0,25, tmu = 0,3, tn = 0,08 ir tp = 0,15 min).
Melžtuvais melžiamų karvių skaičius mm yra 10...15 % mažesnis už bendrą melžiamų karvių
skaičių, nes bandoje visada yra užrūkusių arba rankomis melžiamų karvių.
Apskaičiuotas melžtuvų skaičius suapvalinamas iki sveiko skaičiaus ir pagal jį, atsižvelgiant į
karvių laikymo technologiją, parenkamas melžimo įrenginys.
Optimalus melžtuvų, kuriais be prastovų gali dirbti vienas operatorius, skaičius surandamas
iš tokios formulės:
.t
ttn
r
rmo 1
1 (3.6)
Melžtuvo melžimo trukmė melžiant vieną karvę 6...7 min, nes tiek laiko trunka pieno atlei-
dimas. Į rankų darbo trukmę 1rt įskaitomas ir karvės tešmens paruošimas melžimui
,T
tmn m
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
38
(0,5...0,75 min) bei operatoriaus perėjimai (0,2...0,3 min), taip pat rankų darbo, sugaišto melžtuvo
priežiūrai, tr trukmė. Bendra operatoriaus rankų darbo 1rt trukmė esti tokia: melžiant į melžtuves –
3...4 min, melžiant į pieno vamzdyną – 2...3 min, o melžiant melžyklose – 0,1...1,0 min.
Iš 3.6 lygybės gauname, kad 1
01
rrm tntt , o iš čia apskaičiuojame melžtuvo darbo laiką
tm:
).n(tt rm 101 (3.7)
Karvių, kurias galima pamelžti melžimo įrenginiu per nustatytą melžimo laiką T, skaičius
apskaičiuojamas tokia formule:
.
tt
n)n(tTQ
rm
mrk 1
01 1
(3.8)
Valandinį melžimo įrenginio našumą galima apskaičiuoti pagal tokią formulę:
.T
QQ kį (3.9)
Operatorių skaičius, būtinas karvių bandai laiku pamelžti, apskaičiuojamas pagal tokią for-
mulę:
.T
tmz rm
m
1
(3.10)
Vieno operatoriaus darbo našumas surandamas iš tokios formulės:
.t
q
r
m 1
60 (3.11)
Melžimo įrenginių našumas nustatomas iš tokios formulės:
.T
mQ m60 (3.12)
Melžimo įrenginių skaičius apskaičiuojamas pagal tokią formulę:
,Q
Qn
įį (3.13)
čia Qi – parinkto melžimo įrenginio našumas pagal jo techninę charakteristiką.
Faktiškas melžimo įrenginio našumas Qf surandamas pagal tokią formulę:
.qzQ mmf (3.14)
Melžimo įrenginio našumui didžiausią įtaką turi operatoriaus darbo našumas qm.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
39
4. KIAULIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS
4.1. Kiaulių laikymo technologijos
Kiaulių fermoje dažniausiai yra kelios kiaulidės. Vienoje įrengiami paršiavimosi gardai, ir jo-
je laikomos tik žindamos paršavedės su paršeliais iki jų nujunkymo. Kita kiaulidė skiriama atskir-
toms nuo paršelių ir sukergtoms paršavedėms. Kitoje laikomi nujunkyti paršeliai ir penimos kiau-
lės. Specializuotose kiaulidėse galima racionaliai išplanuoti pastato vidų, išdėstyti gardus, lovius,
pertvaras, sudaryti optimalų mikroklimatą.
Kiaulių laikymo technologijos skiriasi pagal kraiko naudojimą, gardo grindų įgilinimą, gardo
grindų paviršių, mėšlo šalinimo dažnį. Taikant bekraikę ir seklaus kraiko sistemą gardo grindys neį-
gilinamos, o mėšlas nuo vientisų grindų šalinamas kasdien. Taikant pusgilio kraiko sistemą – gardo
grindys įgilinamos apie 30 cm, o mėšlas šalinamas vidutiniškai kas 10 dienų. Taikant gilaus kraiko
sistemą – gardo grindys įgilinamos apie 90 cm, o mėšlas šalinamas pasibaigus gamybos ciklui. Tai-
kant sistemą su nuožulniomis grindimis gyvuliai guli ir vaikšto ant 8–10 % nuolaidžio grindų.
Kiaulių fermas pagal gamybos apimtį ir intensyvumą galima suskirstyti:
Intensyvios gamybos. Yra ne mažiau kaip 2000 penimų kiaulių arba ne mažiau kaip
750 paršavedžių vietų. Gyvuliai dažniausiai laikomi ant grotelinių grindų ir neišeina į
lauką, kiaulidės vėdinamos mechaniškai, paršeliai ir nujunkyti paršeliai šildomi. Tai-
komas trifazis kiaulių grupavimas, kai nujunkomi paršeliai iš paršiavimosi sekcijos (pa-
talpos) pervaromi į kitą nujunkytų paršelių sekciją (patalpą), o iš pastarosios į penimų
kiaulių sekciją (patalpą).
Pusiau intensyvios gamybos. Gyvulių guoliavietės grindys vientisos, kreikiamos ar ne-
kreikiamos. Kreikiant šildomi tik paršeliai. Patalpos vėdinamos natūraliai ar mechaniškai.
Ekologinės gamybos. Gyvulių guoliavietės kreikiamos. Gyvuliai ne mažiau kaip 150
dienų per metus turi turėti galimybę būti lauke. Patalpos vėdinamos natūraliai. Pa-
grindinė pašarų dalis – ekologiškai išauginti.
4.2. Žindamų paršavedžių su paršeliais laikymas
Laikant paršavedes ir kiaulaites grupėmis reikia imtis priemonių jų agresyvumui sumažinti.
Paršiavimosi garde, kuriame paršavedės laikomos laisvai (palaidos), turi būti priemonės, apsaugan-
čios paršelius nuo nugulimo. Kiekvienai sukergtai kiaulaitei ir kiekvienai paršavedei (laikomoms
grupėse) turi būti skirtas ne mažesnis kaip atitinkamai 1,64 m2 ir 2,25 m2 bendras laisvas (be per-
tvarų, įrangos) grindų plotas. Kai grupę sudaro ne daugiau kaip 6 minėti gyvūnai, laisvas grindų
plotas turi būti 10 % padidintas. Kai grupę sudaro 40 arba daugiau gyvūnų, laisvas grindų plotas
gali būti 10 % sumažintas. Paršavedžių ir kiaulaičių garde turi būti medžiagų, kuriomis jos galėtų
laisvai užsiimti (manipuliuoti).
Žindamas paršavedes su paršeliais geriausiai laikyti atskirame pastate ar atskiroje patalpoje,
sudalintoje į sekcijas. Viena sekcija paprastai skiriama vienai paršavedžių technologinei grupei
(apie 8–16 paršavedžių). Ji vienu metu užpildoma ir ištuštinama.
Paršavedės su paršeliais gali būti laikomos:
- garde su paršavedę fiksuojančiu narvu;
- laisvai (be fiksavimo);
- grupiniame garde, kai viename garde laikomos kelios paršavedės su paršeliais. Tinka
ekologiškai ūkininkaujant.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
40
4.1 pav. Žindamų paršavedžių gardas su paršavedės narvu
ir su stogeliu virš paršelių guoliavietės
Vienas svarbiausių paršavedžių kiaulidžių vidaus įrenginių yra paršavedžių gardai. Gardai
skirstomi:
- paprasti (juose paršavedės laikomos iki paršelių nujunkymo, o gardo vidaus išplanavi-
mas nekeičiamas);
- kombinuoti (juose paršavedės taip pat laikomos iki paršelių nujunkymo, tačiau gardo
vidaus išplanavimas keičiamas);
- specializuoti (šie gardai skirti tik paršiavimuisi, nes juose paršavedė su paršeliais laiko-
ma pirmąsias 10–15 dienų, paskui paršavedė su paršeliais perkeliama į kitus gardus).
Gardo grindys būna: vientisos, su 1 m pločio grotelių juosta, įrengta paršavedės gale (iš da-
lies grotelinės grindys), arba ištisinių grotelių. Paršelių guoliavietės plotas ne mažesnis kaip 0,7 m2.
Ji įrengta taip, kad paršavedė matytų paršelius, tačiau ne arčiau kaip 30 cm nuo jos guolio. Gardo
su paršavedę fiksuojančiu narvu mažiausi matmenys: ilgis – 2,3 m, plotis – 2,5–1,6 m (pirmoji
reikšmė stambioms paršavedėms). Mažiausias gardo plotas paršiavimosi metu – 4 m2. Gardo per-
tvarų aukštis – 60–70 cm. Laikant laisvai gardo plotas – 6–8 m2. Jame pertvaromis atskiriama pa-
ršelių zona, įrengiami įtaisai paršeliams nuo nugulimo apsaugoti. Garde įrengiamos šėryklos ir gir-
dyklos paršavedei ir paršeliams.
Paršavedei optimali temperatūra prieš paršiavimąsi – 18 oC, paršiuojantis – 22 oC, o apsiparšia-
vus – 19 oC. Kai temperatūra aukštesnė,
sumažėja pieningumas. Jei paršavedė per
parą suėda 7–8 kg pašarų, nereikia aukš-
tesnės kaip 15 oC temperatūros. Parše-
liams iki 14 d. optimali temperatūra –
28 oC, mažiausia – 24 oC, o nuo 14 iki
28 d – optimali 23 oC, mažiausia 18 oC.
Žindamų paršavedžių (paršiavimo-
si) gardas su narvu ir iš dalies grotelinė-
mis grindimis ir su stogeliu virš paršelių
guoliavietės parodytas 4.1 pav.
Paršeliai papildomai šildomi inf-
raraudonųjų spindulių lempomis, elekt-
ra ar karštu vandeniu šildomais grindų
paneliais. Virš jų guoliavietės dažnai
įrengiamas stogelis.
4.3. Nujunkytų paršelių laikymas
Laikant grupėmis nujunkytus paršelius ir penimas kiaules turi būti imtasi priemonių, užker-
tančių kelią jų kovoms, kurios peržengia natūralios elgsenos ribas. Jeigu kiaulės smarkiai kovoja,
reikia nustatyti agresyvumo priežastis ir imtis tinkamų priemonių agresyvumui sumažinti, pvz.,
jeigu įmanoma, gausiai pakreikti šiaudais ar kita medžiaga tyrinėjimui. Labai agresyvios kiaulės tu-
ri būti atskirtos nuo kitų kiaulių. Grupėje laikomam nujunkytam paršeliui ar penimai kiaulei rei-
kiamas minimalus laisvas grindų plotas pateiktas 4.1 lentelėje (Kavolėlis, 2007).
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
41
4.1. lentelė. Minimalus laisvas grindų plotas kiaulei, priklausomai nuo jos masės (ŽŪ TPT 02:2010)
Masė kg Plotas m2
iki 10 0,15 daugiau kaip 10 iki 20 0,20 daugiau kaip 20 iki 30 0,30 daugiau kaip 30 iki 50 0,40 daugiau kaip 50 iki 85 0,55 daugiau kaip 85 iki 110 0,65 daugiau kaip 110 1,00
Nujunkomi paršeliai kuo greičiau suskirstomi į technologines grupes. Pageidautina, kad į
vieną gardą suvaromų paršelių masė nesiskirtų daugiau kaip 2 kg.
Paršeliams laikyti taikomos šios sistemos:
bekraikė sistema, kai gardo grindys vientisos ir kai iš dalies grotelinės. Rekomenduoti-
na, kad 1/3 gardo grindų būtų vientisos (guoliavietė). Virš guoliavietės įrengiamas
terminis gaubtas. Nenaudojant kraiko paršelius reikia šildyti;
seklaus kraiko sistema. Gardo grindys iš skysčiams nelaidaus betono su šilumą izoliuo-
jančiu sluoksniu. Šiaudų kraiko reikmė – 0,15–0,30 kg paršeliui per parą;
gilaus kraiko sistema. Šiaudų kraiko reikmė 0,5–1,0 kg paršeliui per parą.
Viename garde gali būti laikoma 25–100 paršelių, tačiau nerekomenduotina laikyti daugiau
kaip 40. Gardas turėtų būti stačiakampis, kai šonas su ėdimo ar tuštinimosi taku trumpesnis. Kai
garde 40 paršelių, rekomenduotinas gardo plotis (prie šėrimo tako) – 2,4 m, o gylis – 4,8 m. Gar-
do pertvarų aukštis – 0,6–0,8 m.
Paršelių grupėje gali būti apie 0,5–0,7 % agresyvių ir silpnų paršelių, kuriuos puola agresy-
vūs. Mažinant agresyvumą:
- numatyti atskirus gardus agresyviems bei skriaudžiamiems paršeliams iškelti (apie 5 %
nuo bendro paršelių vietų skaičiaus);
- padidinti norminį gardo plotą. Ypač jeigu grupė maža, šis plotas turėtų būti padidintas
iki 30 %.
Šeriant normuotai iš lovio visi paršeliai turi ėsti vienu metu. Minimalus lovio ilgis – 15 cm
paršeliui, o plotis – 15–20 cm. Šeriant automatinėmis šėryklomis ėdimo vietų skaičius parenkamas
pagal gamyklos rekomendaciją (paprastai 4–12 paršelių viena ėdimo vieta). Girdyklos išdėstomos
taip, kad paršeliai galėtų nuolat prie jų prieiti. Numatyti priemones iš girdyklų ištekėjusiam van-
deniui nuvesti. Viena girdykla skiriama 10–15 paršelių. Girdyklos aukštis virš grindų: kandiklinės
– 25–55 cm, dubeninės – 20–30 cm.
Bekraike technologija laikomų paršelių tvarto planas pateiktas 4.2 pav. Guoliavietė uždengta
termogaubtu ir papildomai šildoma karšto vandens vamzdžiais šildomomis grindimis. Garde lai-
komi 25 paršeliai.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
42
4.2 pav. Nujunkytų paršelių kiaulidė su iš dalies grotelinėmis grindimis (Kavolėlis, 2007)
4.4. Penimų kiaulių laikymas
Penimos kiaulės laikomos vienoje grupėje (viename garde) nuo jos suformavimo iki skerdi-
mo. Pageidautina, kad vienos grupės kiaulių masė nesiskirtų daugiau kaip 10 %. Viename garde
galima laikyti nuo 10–12 iki 300 kiaulių.
Penimoms kiaulėms laikyti taikomos šios sistemos:
bekraikė, kai grindys grotelinės ar vientisos;
gilaus kraiko;
pusgilio kraiko;
seklaus kraiko;
su nuožulniomis gyvulių pakreikiamomis ir nuvalomomis grindimis.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
43
Bekraikėje kiaulidėje su grotelinėmis ar vientisomis grindimis grindys turi būti pagamintos
iš tvirtos nesideformuojančios, atsparios organinių substancijų poveikiui medžiagos ir lengvai va-
lomos bei dezinfekuojamos, nei per slidžios, nei per šiurkščios, kad gyvuliai neslidinėtų ir nebūtų
žalojamos kojos. Vientisų grindų paviršius lygus ir pasviręs link mėšlo surinkimo kanalo. Jeigu dėl
mėšlo šalinimo sistemos negalima naudoti kraiko, garde turi būti medžiagų, įtaisų kiaulėms tyrinė-
ti, knisti, manipuliuoti.
Gilaus kraiko kiaulidėje (4.3 pav.) gardo grindys turi būti sandarios ir atsparios besifermen-
tuojančio mėšlo veikimui.
4.3 pav. Gilaus kraiko penimų kiaulių kiaulidė (Kavolėlis, 2007)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
44
Garde laikoma 50 kiaulių. Kreikti galima šiaudais, pjuvenomis, durpėmis. Kreikimui netinka
lapuočių medžių pjuvenos, nes jose yra tanino (rūgščių), kurios gali pažeisti kiaulių odą. Ėdimo
zona turi būti lengvai dezinfekuojama. Laiptelių tarp kraiko zonos ir ėdimo zonos matmenys
1010 ar 1012 cm. Po girdyklomis rekomenduojama įrengti šulinėlį vandens nuostoliams su-
rinkti ir nuvesti. Kad mėšle vyktų fermentaciniai procesai, kraiką galima kas savaitę pabarstyti
kreida (50–100 g/m2 ) ir įterpti nitrifikacijos procesą skatinančių bakterijų. Išvarius gyvulius mėš-
las išvalomas traktoriniu buldozeriu.
Pusgilėje kiaulidėje (4.4 pav.) guoliavietė kreikiama, o ėdimo takas nekreikiamas. Į išvalytą
gardą įmetami šiaudų rulonai, ryšuliai, kuriuos kiaulės pačios sudrasko ir pasikreikia. Po vienos
dviejų savaičių mėšlas išstumiamas buldozeriu.
4.4 pav. Pusgilė penimų kiaulių kiaulidė (Kavolėlis, 2007)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
45
Kiaulidėje su nuožulniomis gyvulių pakreikiamomis ir nuvalomomis grindimis grindys san-
darios, tvirtos ir lygios su 8–10 % nuolydžiu link mėšlo kanalo (4.5 pav.). Garde laikomos 22
kiaulės, jis turi būti stačiakampis, trumpesnė kraštinė išilgai mėšlo tako. Kraikas sumetamas į šiau-
dadėžes, iš jų kiaulės šiaudus išpešioja. Vaikštant kiaulėms šiaudai su ekskrementais slenka link
mėšlo tako, iš jo mėšlas paprastai šalinamas kas antrą dieną rankinėmis priemonėmis ar skreperiniu
transporteriu. Minimali šiaudų kraiko reikmė – 150 g per parą gyvuliui, tačiau gali būti sukrei-
kiama po 0,5 kg. Girdyklos įrengiamos kuo arčiau mėšlo tako.
4.5 pav. Penimų kiaulių kiaulidė su nuožulniomis grindimis (Kavolėlis, 2007)
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
46
Kiaules galima šerti įvairiai paruoštais pašarais: skystais (jovalu), sausais, drėkintais. Šerti sau-
sais pašarais paprasčiausia ir pigiausia, juos lengva išskirstyti rankomis. Tačiau kiaulės geriau įsisavina
skystus pašarus ir geriau auga. Drėkinami pašarai tinka, kai kiaulės laisvai prieina prie pašarų. Šėri-
mas skystais pašarais tinkamiausias didelėms kiaulių bandoms ir kai pašarai ruošiami vietoje, varto-
jamas alternatyvus pigesnis pašaras. Norint paruošti skirtingos sudėties pašarus įvairioms kiaulių gru-
pėms reikia įrengti kelias pašarų talpyklas. Šėrimo būdų palyginimas pateiktas 4.2 lentelėje.
4.2 lentelė. Šėrimo būdų palyginimas
Šėrimo būdas Privalumai Trūkumai
Sausais pašarais
- paprasta technika (lovius ir kitas šėryklas galima užpildyti ranko-mis);
- mažos investicijos;
- pigi eksploatacija.
- transportuojant pašarai gali susifrakcionuoti;
- nujunkyti paršeliai ir penimos kiaulės pašarus blogiau įsisavina, ypač jeigu arti nėra vandens;
- labiausiai tinka granuliuoti pašarai.
Skystais pašarais
- galima naudoti pigesnius pašarus;
- geriau įsisavina pašarus nujunkyti paršeliai, penimos kiaulės ir žin-damos paršavedės;
- gerai tinka sumaišyti ir paskirstyti didelį kiekį pašarų.
- didelės investicijos;
- brangi eksploatacija;
- sunkiau paruošti tinkamos sudėties pašarus įvairioms kiaulių grupėms, ypač jei tiekiamasis vamzdis vienas;
- rizika, kad maišytuve liks pašarų;
- rizika, kad pus sintetinės amino rūgštys.
Drėkinamais pašarais
- gerai įsisavina pašarus nujunkyti paršeliai ir penimos kiaulės;
- mažos investicijos;
- pigi eksploatacija.
- galima taikyti, kai laisvas priėjimas prie pašarų;
- būtina kasdieninė apžiūra.
Kuo kiaulė jaunesnė, tuo santykinai didesnė vandens reikmė. Trūkstant vandens krenta ape-
titas, blogiau įsisavinami pašarai, padidėja nervingumas, pablogėja kūno organų veikla. Vandens
reikmė priklauso nuo aplinkos oro temperatūros, drėgnio ir judėjimo greičio; pašarų savybių (sau-
sųjų medžiagų, proteinų, mineralinių medžiagų kiekio); gyvulio masės; paršavedės pieningumo (1
kg pieno pagaminti reikia 4 kg vandens); sveikatos būklės. Apytikriai vandens reikmė suaugusiai
kiaulei per parą – 10 % kūno masės. Kiaulė turi turėti galimybę gerti bet kuriuo paros metu.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
47
5. PAUKŠTIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS
5.1. Vištų dedeklių laikymas
Vištas reikia auginti atskiroje patalpoje. Vištų dedeklių laikymo būdai:
Ant grindų. Taip laikomos vištos gali būti išleidžiamos į lauką arba ne. Kad vištidėje
tilptų daugiau paukščių, gali būti įrengtos lentynos.
Tradiciniuose narvuose.
Pagerintuose narvuose.
Vis dažniau atsisakoma tradicinių narvų dedeklėms vištoms laikyti ir pasirenkamas labiau
etiniais ir moraliniais principais paremtas laikymo būdas – pastate višta laisvai juda (dažnai gali iš-
eiti ir į lauką), kapsto kraiką, naktį tupi ant laktų.
Vištų laikymo reikalavimai:
patalpa turi būti gerai ir vienodai apšviesta. Svarbu, kad neliktų tamsių kampų;
lizduose neturi kilti skersvėjų;
įėjimas į lizdus turi būti gerai matomas;
kad vištos priprastų dėti lizduose, pageidautina dėjimo periodo pradžioje apšviesti lizdų
vidų;
dėjimo periodo pradžioje kraiko storis neturi viršyti 2 cm. Šviesus kraikas labiau tinka
negu tamsus;
lesyklas ir girdyklas reikia įrengti arti lizdų 2–3 m atstumu. Netoli įrengtos girdyklos
privilioja vištas prie lizdų;
jei lizdai įrengti virš mėšlo duobės, grotelinės grindys įrengiamos su 7o pakilimu link
lizdų;
prieš lizdus kas 2 m įrengiamos jiems statmenos pertvaros, kurios skatina tolygiau už-
imti lizdus;
lizdai atidaromi tik prieš dėjimo pradžią;
ant grindų padėti kiaušiniai surenkami ankstų rytą, ir tai daroma kelis kartus per dieną.
Paukščiai daug laiko praleidžia ant grindų, todėl jos turi būti gerai izoliuotos nuo drėgmės ir
apšiltintos. Be to, pageidautina, kad vištos tolygiai pasiskirstytų patalpoje, o tam reikia, kad oro
srautai ir temperatūra būtų vienoda visame grindų paviršiuje. Vištoms kapstantis kyla daug dulkių,
todėl geras vėdinimas būtinas. Jeigu prie paukštidės įrengtas lauko aptvaras, pastatas išilgine ašimi
nukreipiamas iš šiaurės į pietus, kad ir atidarius lauko landas patalpa būtų vienodai apšviesta ir ne-
perkaistų nuo saulės. Virš mėšlo kanalo, dažniausiai 80–90 cm aukštyje virš jo dugno, įrengiamas
dangtis iš medinių, plastikinių grotelių ar vielos tinklo. Jų plotas turi sudaryti 2/3 bendrojo grindų
ploto. Pro dangčio tarpus paukščių išmatos sukrenta į kanalą. Lesyklos, girdyklos ir lizdai įrengia-
mi virš mėšlo kanalo dangčio (5.1 pav.).
Viena girdyklų eilė sumontuojama 30–50 cm atstumu nuo lizdų. Kapstymosi zona kreikiama
smėliu, šiaudais, medžio drožlėmis ar kitomis medžiagomis ir užima 1/3 bendrojo grindų ploto.
Vienai vištai turi tekti 0,025 m2 kreikiamo ploto. Vištų laikymo tankis: 1 m2 naudingo grindų plo-
to neturi būti daugiau kaip 9 vištos. Laktos būtinos paukščiams ilsėtis tupint. Mediniai, plastikiniai
laktų strypeliai arba vielos tinklu padengtos lentynos įrengiamos keliais lygiais. Laktų paskirtį at-
lieka ir mėšlo kanalo dangtis. Priklausomai nuo laktų konstrukcijos, lizdai įrengiami tarp laktų ar-
ba jų šone. Reikia įrengti tinkamas neaštriomis briaunomis laktas, kuriose vienai vištai būtų skirta
ne mažiau kaip 15 cm. Laktų negalima rengti virš kraiko. Tarpas tarp horizontaliai išdėstytų stry-
pelių turi būti ne mažesnis kaip 30 cm, o tarp laktos ir sienos – ne mažesnis kaip 20 cm.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
48
5.1 pav. Vištų dedeklių paukštidės skerspjūvis
Jei dedeklės vištos gali išeiti į lauko aptvarus, per visą pastato ilgį turi būti padarytos kelios
mažiausiai 35 cm aukščio ir 40 cm pločio landos, vedančios tiesiai į lauką. Skaičiuojama, kad
1 000 vištų vištidėje iš viso turi būti skirta 2 m bendro pločio landų. Lauko aptvarai turi būti pa-
kankamo ploto ir tinkamo grunto, kad neužsiterštų. Aptvare reikia įrengti priedangą paukščiams
nuo blogo oro ir nuo plėšrūnų apsaugoti. Vištas galima išleisti ir į ganyklą. Pageidautina, kad joje
augtų keletas medžių, krūmų, kad paukščiai turėtų kur pasislėpti nuo plėšrūnų. Vištos noriai lesio-
ja žolę, ryja akmenukus, todėl gali sumažėti visaverčių lesalų suvartojimas, kristi produktyvumas.
Kreikti galima iki 8 mm stambumo žvyru, medžio drožlėmis, kvietiniais, ruginiais šiaudais.
Smėlis ir žvyras turi būti sausi, medžio drožlės – be dulkių ir chemiškai neapdorotos. Šiaudai švarūs
ir nesupeliję. Kreikiama 1–2 cm sluoksniu. Norint išvengti vandens garų kondensacijos tarp grindų
ir kraiko, kai žema patalpos temperatūra, pirmiausia reikia patalpinti vištas ir tik tada kreikti.
Palaidos vištos daugiau juda, todėl ir daugiau sulesa negu narvuose laikomi paukščiai. Lesalų
sąnaudos padidėja 10 %, kai vištos vaikšto tik patalpoje, ir 15 %, kai jos išeina į lauko aptvarus. Per
parą višta vidutiniškai sulesa 120–125 g visaverčių lesalų. Didelėse paukštidėse turėtų būti įrengtos
bent dvi lesalų saugyklos. Kad būtų stimuliuojama virškinimo sistema, per mėnesį višta turėtų sules-
ti 3 g žvyro, akmenėlių, kurių skersmuo 4–6 mm. Paukštidėje turi būti įrengtos pailgos formos le-
syklos, jose vienam paukščiui skirta ne mažiau kaip 10 cm, arba apvaliosios lesyklos, vienam paukš-
čiui skiriant ne mažiau kaip 4 cm. Lesalai ir išgeriamo vandens kiekis labai susiję. Normaliomis sąly-
gomis lesalų ir išgeriamo vandens santykis yra 1:2. Kai vandens trūksta, neįsisavinami ir lesalai.
Paukštidėje turi būti įrengtos pailgos lovelio formos girdyklos, jose vienai vištai skirta 2,5 cm, arba
apvalios lovelio formos girdyklos, jose vienai vištai skirta 1 cm. Papildomai naudojant nepelines gir-
dyklas, viena ji skiriama 10 vištų. Jei įrengtos specialios gėrimo vietos (pvz., ant laktų tupinčioms
vištoms), kiekviena višta turi pasiekti dvi dubenines arba dvi nepelines girdyklas.
Lizdai turi būti lengvai prieinami, pageidautina juos įrengti patalpos viduryje. Rekomenduo-
jama įrengti ne mažiau kaip vieną lizdą 7 vištoms. Jei naudojami grupiniai lizdai, 120 vištų turi te-
kti ne mažiau kaip 1 m2. Patariama įėjimą į lizdą apšviesti, tačiau viduje turi būti tamsu.
5.2. Broilerių laikymas
Broileriai dažniausiai auginami ant kraiko, bet galima auginti ir ant lysčių ar vielos tinklo
grindų bei narveliuose. Auginant ant gilaus kraiko 1 m2 laikoma 12–18 vienadienių viščiukų. Viš-
čiukų tankumas laikymo vietoje turi būti ne didesnis kaip 33 kg kūno masės į vieną m2. Visiems
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
49
viščiukams broileriams turi būti nuolat prieinami naudingo ploto paviršiuje sausi ir purūs pakratai.
Pirmąsias dvi savaites broilerių auginimo patalpa intensyviai apšviečiama, vėliau apšvietimas gali
būti ne toks intensyvus, bet jo trukmė turi būti ne mažesnė kaip 14 val. per parą. Kraikui naudo-
jamos pjuvenos, drožlės, šiaudai, durpės ir kt. Kraiko drėgnumas neturėtų būti didesnis kaip 25 %.
Pirminis pakreikimas – 5–6 cm kraiko. Vienam viščiukui skiriama 2,5 cm lesinimo ir 1 cm girdy-
mo lovelių krašto. Pirmą savaitę viščiukai lesinami iš padėklų ir lovelių, girdomi iš vakuuminių
girdyklų, kurios turi būti kiekvieną dieną plaunamos. Auginant broilerius narveliuose, auginimo
pabaigoje vienam paukščiui turi tekti 0,029 m2 narvelio grindų ploto, arba 0,0200 m2/kg kūno
masės. Vasarą, kai lauke temperatūra aukštesnė kaip 20oC, reikiamas kraigo plyšio plotas ar ištrau-
kiamųjų šachtų plotas 1000 paukščių yra toks: viščiukų-broilerių auginimo patalpoje – 4,5 m2 (ar-
ba apie 4 % grindų ploto). Vasarą sienose atidaromų angų bendras plotas 1 000 paukščių turėtų
sudaryti 6 % (broilerių) paukštidės grindų ploto. Vėdinimo angos mažinamos, mažėjant lauko
temperatūrai ir broilerių augimo pradžioje. Žiemą pirmąją broilerių auginimo savaitę jas galima
visai uždaryti. Žiemą geriausiai patalpa vėdinasi tada, kai oro įėjimo angų bendras plotas lygus oro
šalinimo angų plotui.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
50
6. TVARTŲ MIKROKLIMATAS
6.1. Reikalavimai tvartų mikroklimatui
Mikroklimatas – patalpos terminių ir oro švaros rodiklių visuma, apšviestumas, triukšmas.
Terminiams rodikliams priskiriama oro temperatūra, jo judėjimo greitis, santykinis drėgnis. Oro
švarą apibūdina kenksmingų dujų (amoniako, anglies dioksido, sieros vandenilio ir kt.), dulkių ir
mikroorganizmų koncentracijos.
Iš visų mikroklimato veiksnių didžiausią įtaką pašarų įsisavinimui, kartu ir gyvulių produk-
tyvumui turi oro temperatūra. Tai galima paaiškinti tuo, kad gyvulio organizme nuolat vyksta nuo
temperatūros priklausantys biocheminiai procesai (maisto medžiagų virtimas mėsa, pienu ar kiau-
šiniais). Be to, maisto energija būtina gyvulių organizmo fiziologinėms funkcijoms palaikyti. To-
dėl svarbu, kad veikia gyvulių termoreguliacijos mechanizmas ir pasikeitus aplinkos oro tempera-
tūrai išlieka pastovi gyvūnų kūno temperatūra: žinduolių kūno temperatūra 36–39 oC, paukščių –
40–43 oC.
6.1.1. Šilumos mainai tarp gyvulio ir aplinkos
Optimali (rekomenduotina) temperatūra, tai temperatūros intervalas, kuriame gyvulių pro-
duktyvumas didžiausias, pašarų sąnaudos mažiausios, o lėšos mikroklimatui palaikyti ekonomiškai
pagrįstos. Tiek dėl per žemos, tiek per aukštos temperatūros suvartojama daugiau pašarų, mažėja
produktyvumas, didėja gyvulių sergamumas, gyvuliai gali žūti, todėl labai svarbu sudaryti optima-
lų mikroklimatą visais metų laikais. Optimalių temperatūrų sritis priklauso nuo gyvulių rūšies,
amžiaus, svorio. Jauniems gyvuliams šis diapazonas siauresnis nei suaugusiems gyvuliams.
Žemiausia leistina (skaičiuojamoji) temperatūra – tai optimalios oro temperatūros riba, že-
miau kurios gyvulys kūno temperatūrai palaikyti pradeda pereikvoti pašarus. Ji dar vadinama žie-
mos laikotarpio patalpos oro skaičiuojamąja temperatūra, nes pagal ją apskaičiuojamas reikiamas
pastato išorinių atitvarų apšiltinimas ir šildytuvų našumas. Temperatūrai nukritus žemiau kritinės,
organizmas norėdamas išlaikyti pastovią kūno temperatūrą privalo jos pasigaminti papildomai.
Tam sunaudojama papildoma energija, kurios galima gauti iš pašarų. Suprantama, kad šie pašarai
negali būti panaudoti produkcijos (mėsos, pieno) gamybai. Dėl ilgalaikio žemų temperatūrų po-
veikio gyvuliai gali susirgti ir net žūti. Padidėjus oro temperatūrai, sumažėja produktyvumas, ka-
dangi organizmas stengiasi išlaikyti pastovią temperatūrą. Gyvuliai suėda mažiau pašarų ir duoda
organizmui mažiau energijos, nes dėl aukštos aplinkos oro temperatūros jie išspinduliuoja į aplin-
ką per mažai šilumos, tada jie bando padidinti šilumos išspinduliavimą į aplinką (pvz., dažniau
kvėpuodami), o tam taip pat būtina energija. Ribotas pašarų (energija) kiekis ir šilumos išspindu-
liavimas į aplinką sudaro energijos trūkumą ir mažina gyvulių produktyvumą. Vasarą tai pasireiš-
kia įvairiai: mažėja kiaulių priesvoriai, karvių išmilžiai, gyvuliai blogiau apvaisinami.
Norint užtikrinti gyvulio organizmo termostabilią būseną, pirmiausia reikia užtikrinti šilu-
mos mainų pusiausvyrą tarp gyvulio ir aplinkos. Gyvulio šilumos balanse didžiausią dalį sudaro
laisvosios ir slaptosios šilumos atidavimas. Laisvoji šiluma atiduodama į aplinką konvekcija, spin-
duliavimu, laidumu. Slaptoji šiluma – su vandeniu per odą (prakaito išgarinimui), su vandeniu per
kvėpavimo sistemą. Jeigu gyvulio kūno paviršiaus audinių šiluminė varža pastovi, tai didėjant ap-
linkos temperatūrai gyvulio laisvosios šilumos atidavimas mažėja pagal tiesę G-L (6.1 pav.). Taške
L tiesė kerta abscisių ašį. Šiame taške gyvulio kūno temperatūra lygi aplinkos temperatūrai, todėl
laisvosios šilumos į aplinką neatiduodama. Intervale G-L šilumos atidavimui įtakos turi daug
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
51
veiksnių: organų ir audinių šiluminė varža, per odą pratekančio kraujo kiekis, gyvulio termoregu-
liacinis mechanizmas ir t. t. Tiesė, vaizduojanti laisvosios šilumos atidavimą, bus statesnė, jeigu
gyvulio organizmo šilumos saugojimo mechanizmas veiks neintensyviai.
6.1 pav. Gyvulio termoreguliacinės zonos, kūno temperatūra ir šilumos atidavimas priklausomai nuo
aplinkos temperatūros; TNZ – termoneutrali zona (Баротфи, 1988)
Gyvulys kūno temperatūrą palaikys pastovią tik tuomet, jeigu laisvosios šilumos atidavimo
sumažėjimas bus kompensuojamas slaptosios (su vandens garais) šilumos atidavimo padidėjimu
(K-F intervalas 6.1 pav.). Gyvulio organizmo slaptosios šilumos atidavimas didėja didėjant aplin-
kos temperatūrai, didinant pašarų suvartojimą ir mažėja intensyvinant tvarto vėdinimą. Esant že-
mai tvarto oro temperatūrai, gyvulio organizmo slaptosios šilumos atidavimas minimalus (J-K in-
tervalas) ir sąlygojamas pasyvia difuzija per odą ir kvėpavimo takus.
Gyvulio organizmo išskirtos bendrosios šilumos atidavimas aplinkai paveiksle pateikta A-B,
B-C, C-D, D-E ir E-F intervalais. Intervalas D-E yra termoneutrali zona (termoneutrali aplinkos
temperatūra), kurioje gyvulio organizme pagaminta šiluma atiduodama į aplinką be papildomų
energijos sąnaudų. Šioje temperatūrinėje aplinkoje gyvulio su pašarais gaunama energija efektyviau-
siai virsta į produkciją. Tik maža su pašarais gautos energijos dalis iš organizmo pašalinama šiluminės
energijos pavidalu, todėl labai svarbu tvarte palaikyti termoneutralią aplinkos temperatūrą.
Termoneutralios zonos ribos priklauso nuo: gyvulio amžiaus; kūno paviršiaus audinių ter-
moizoliacinių savybių; maistinių medžiagų sunaudojimo; gyvulio elgsenos, termoreguliacijos pro-
ceso ir kt. Šios zonos ribas galima keisti įtakojant šilumos gamybą ir atidavimą. Termoneutralią
zoną apriboja kritinės temperatūros (taškai D ir E). Kai aplinkos temperatūra aukštesnė už maksi-
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
52
malią kritinę temperatūrą, gyvulio organizmo šilumos išskyrimas didėja. Tvarte esant aukštoms
oro temperatūroms, gyvulys šilumą į aplinką atiduoda sunkiau. Tačiau, jeigu gyvūno organizmas
neturėtų šilumos išskyrimą reguliuojančio mechanizmo, jis žūtų nuo šilumos smūgio. Padidėjus
gyvulio kūno temperatūrai, veikiama nervų sistema, išsiskiria adrenalinas ir noradrenalinas, kurie
turi savybę padidinti energijos sąnaudas. Gyvulio kūno temperatūrai padidėjus, taip pat suintensy-
vėja cheminiai procesai, padidėja šilumos gamyba organizme.
Temperatūrai esant žemesnei už minimalią kritinę, padidėja gyvulio organizmo šilumos iš-
skyrimas į aplinką. Gyvulio kūno temperatūra bus pastovi tik tuomet, jeigu padidėjusį šilumos iš-
skyrimą kompensuos papildomos šilumos gamyba. Šilumos gamybos kiekis, sumažėjus aplinkos
temperatūrai, priklauso nuo gyvulio organizmo gebėjimo jį kompensuoti. Čia labai svarbus vaid-
muo atitenka gyvulio organizmo šilumos saugojimo mechanizmui (kūno audiniams, odai, kailiui
bei oro sluoksnio storiui gyvulio kailyje), kuris atlieka organizmo šilumos izoliacijos funkciją ir
padeda išvengti didelių šilumos nuostolių.
Kiekvienai gyvulių grupei galima nustatyti tokį temperatūros intervalą (B-C), kuriame gyvu-
lys jau nepajėgus didinti šilumos gamybą. Jeigu aplinkos temperatūra ir toliau kris, tai gyvulio ga-
minama šiluma bus mažesnė už šilumos atidavimą ir kūno temperatūra mažės. Mažėjant kūno
temperatūrai mažės šilumos atidavimas (B-A), ir gyvulys žus dėl sušalimo.
Kritinei aplinkos temperatūrai turi įtakos įvairūs veiksniai:
termoizoliacinės gyvulio odos savybės;
maistinių medžiagų suvartojimas (didėjant pašarų sąnaudoms, intensyvėja šilumos ga-
myba, todėl gyvulys gali ištverti žemesnę temperatūrą);
kūno adaptacija (esant ilgam žemų arba aukštų temperatūrų poveikiui, kinta kritinė gy-
vulio kūno temperatūra. Laikant gyvulius šaltyje, ji mažėja, o laikant karštyje – didėja);
gyvulio kūno paviršiaus ploto santykis su mase (suaugusių gyvulių paviršiaus plotas ma-
sės vienetui yra mažesnis. Nors jaunų gyvulių pagaminamos šilumos kiekis masės viene-
tui yra didesnis, tačiau dėl didesnio sąlyginio paviršiaus ploto jie šilumos atiduoda dau-
giau nei suaugę);
oro judėjimo greitis (oro greičio padidėjimas proporcingai padidina šilumos nuostolius,
todėl žemutinė kritinė temperatūra padidėja);
šiluminės savybės guoliaviečių grindų (gyvuliai, gulintys ant grindų su dideliu šilumos
imlumu, praranda daugiau šilumos, nei gulintys ant gerai izoliuotų grindų, todėl gyvu-
liui, gulinčiam ant grindų su bloga šilumine izoliacija, kritinė minimali temperatūra pa-
didėja);
šilumos mainai spinduliavimu (esant žemoms aplinkinių kūnų temperatūroms, padidėja
gyvulio šilumos atidavimas spinduliavimu. Šilumos nuostolius dėl spinduliavimo gali-
ma sumažinti padidinus aplinkos paviršių temperatūrą).
Vienas svarbiausių mikroklimato veiksnių yra oro temperatūra, kuri dažniausiai turi įtakos
kitiems mikroklimato veiksniams. Pagal daugelio mokslininkų tyrimų duomenis (6.2 pav.), aplin-
kos oro temperatūrai nukritus iki –15 oC, primilžis sumažėjo nuo 0,5 iki 2,0 litrų per parą iš kar-
vės, o temperatūrai pakilus iki +30 oC, primilžis sumažėjo 2–4 litrus per parą iš karvės. Taigi,
aukštos temperatūros pavojingesnės už žemas. Kai patalpos temperatūra +25 °C ir aukštesnė, labai
padidėja drėgmės kiekis ore, dėl to gali perkaisti gyvulio organizmas. Ilgesnį laiką veikiant padi-
dintam drėgnumui, sutrinka visos gyvulio organizmo funkcijos, gyvulys gali gauti šilumos smūgį.
Nuomonių apie optimalią oro temperatūrą karvei yra įvairių. Apibendrinus įvairių mokslininkų at-
liktų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad optimali produktyvių karvių laikymo temperatūrą yra
nuo –7 iki +22 ºC. Šie rezultatai gauti ištyrus įvairių veislių galvijų laikymą esant skirtingoms
temperatūroms.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
53
6.2 pav. Oro temperatūros įtaka karvės produktyvumui (Neiman-Sorensen, Tribe, 1987)
Galvijų patalpose normuojami oro parametrai palaikomi galvijų zonoje, t. y. erdvėje 1,5 m
aukštyje virš grindų. Šiltų galvijų laikymo patalpų rekomenduotina temperatūra pateikta 6.1 lentelėje.
6.1 lentelė. Šiltų galvijų laikymo ir pagalbinių patalpų temperatūros žiemos ir pereinamuoju
laikotarpiu (ŽŪ TPT 01:2009)
Patalpa
Temperatūra oC
pastato apšiltinimui ir šildymui apskaičiuoti
Optimali patalpos temperatūra oC
(kai lauke vidutinė gruodžio–vasario mėn.
temperatūra)
Pereinamojo laikotarpio
temperatūra oC
vėdinimo įrengimų našumui
apskaičiuoti
gausiai kreikiant
nekreikiant gausiai
kreikiant nekreikiant
Pieniniai galvijai
Karvidė ir daugiau kaip 1 metų prieauglio patalpa
3 5 5 10 10
Nuo 6 iki 12 mėn. prieaug-lio patalpa
3 5 7 12 12
Nuo 1 iki 6 mėn. veršelių ir veršiavimosi patalpos
5 10 10 15 15
Veršelių iki 1 mėn. patalpa 5 15 10 17 17
Mėsiniai galvijai
Karvidė ir prieauglio nuo 2–3 sav. patalpa
nenormuojama 5* nenormuojama 10* nenormuojama
Veršiavimosi ir veršelių iki 2–3 savaičių patalpa
3 - 5 - 10
Pagalbinės patalpos
Ne darbo metu Darbo metu
Melžykla 5 18**
Pieno šaldytuvo patalpa 10 16
Plovykla 10 18
Garažas Nenormuojama
Pašarų saugyklos Nenormuojama
Pastabos: * Patalpos temperatūra laikant tik mėsai auginamą prieauglį ant ištisinių grotelių grindų.
** Oro temperatūra operatoriaus darbo vietoje.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
54
Įvertinus reikalavimus karvidžių mikroklimatui ir Lietuvos klimatines sąlygas, taikytini šie
tvartai galvijams:
šaltas tvartas. Patalpos oro temperatūra jame tik keliais laipsniais aukštesnė nei lauko
oro temperatūra. Išorinių atitvarų vidutinis šilumos perdavimo koeficientas
U.>3,0 W/(m2·K). Stogo konstrukcija ir vėdinimo sistema turi užtikrinti, kad nesidarytų
kondensatas ant jo vidinio paviršiaus. Tvarte oro temperatūra tik 4–6,5 oC didesnė nei
lauke;
šiltas tvartas. Pastatas apšiltintas, jo U<1,0 W/(m2K), patalpos oro temperatūra tei-
giama, apšiltinami rišamų galvijų tvartai, melžyklos. Jo atitvarų (U) šilumos perdavimo
koeficiento reikšmės W/(m2·K) gali būti tokios: Ust (stogas – lubos) – 0,25; Us (sienos)
– 0,5; UL (langas) – 3,0 (dviejų stiklų) bei 5,7 (vieno stiklo); Ud (durys) – 2,5. Ant šil-
tų tvartų išorinių atitvarų vidinio paviršiaus neturi kondensuotis vandens garai. Van-
dens garų kondensacija leidžiama tik ant langų vidinio paviršiaus. Savitieji šilumos
nuostoliai per grindis ir pamatus (skaičiavimams imant grindų perimetrą) W/(m·K):
1,5 – kai grindys ir pamatai neapšiltinti; 0,9 – kai grindys ir pamatai apšiltinti;
pusšiltis tvartas. Jame stogas apšiltintas, o sienos neapšiltintos. Stogo konstrukcijos
šilumos perdavimo koeficientas Ust<1,0 W/(m2·K), o sienų Us>3,0 W/(m
2·K). Apšiltin-
tas stogas sumažina šilumos nuostolius ir galimybę vandens garams kondensuotis ant
jo vidinio paviršiaus. Teigiama temperatūra tokiame pastate galima tik esant palan-
kioms klimatinėms ir eksploatacinėms sąlygoms. Karvidėje oro temperatūra būna 10–
11 oC aukštesnė nei lauke.
Gamybiniais tyrimais įrodyta, kad penimos kiaulės gali būti auginamos patalpoje, kurioje
žiemą temperatūra nukrenta iki 14oC šalčio, jeigu yra termogaubtai kiaulėms gulėti. Termo-
gaubtų grindys kreikiamos arba šildomos karšto vandens vamzdžiais. Aukščiausia leistina arba
vasaros laikotarpio vėdinimo įrenginių reikalingo našumo skaičiuojamoji temperatūra – 2 – 3
laipsniais aukštesnė už šilčiausio (liepos) mėnesio 13 val. vidutinę lauko oro temperatūrą, kuri
apytikriai yra 21oC, o šią temperatūrai atitinkantis oro santykinis drėgnis – 61%. Apšiltintų kiau-
lidžių temperatūros reikšmės pateiktos 6.2 lentelėje.
6.2 lentelė. Apšiltintų kiaulidžių optimali (skliausteliuose – žiemos laikotarpio skaičiuojamoji) tem-
peratūra, kai skirtingos laikymo sistemos (ŽŪ TPT 02:2010)
Kiaulių kategorija Gyvulio masė kg
Ant groteli-nių
grindų
Ant apšiltintų betono grindų ar
seklaus kraiko
Ant gilaus krai-ko ar gausiai
kreikiant
Nujunkyti paršeliai 7→30 30→22 (22) 26→20 (20) 24→14 (5)
Penimos kiaulės 30→100 22→17 (17) 18→14 (14) 14→8 (5)
Nesukergtos, paršingos paršavedės, kuiliai
150–350 18–20 (18) 12–18 (12) 10–14 (5)
Žindamos paršavedės 150–250 18–20 (18) 12–20 (12) 10–14 (5)
Pastaba. Nešildomoje patalpoje, kai lauke daugiau kaip 20 oC šalčio, palaikyti aukštesnės kaip 5 oC
temperatūros negalima, nes oras būtų labai užterštas
Optimali temperatūra vienadienių viščiukų zonoje (po augintuve) 32 oC, o patalpoje – apie
22 oC, jiems paaugus iki 4 savaičių, užtenka 20 oC temperatūros ir paukščių zonoje, ir patalpoje.
Vištoms dedeklėms rekomenduojama temperatūra 12–16 oC. Per šalčius ji gali nukristi iki 5 oC.
Sumažėjus temperatūrai dedeklių patalpoje, vištos daugiau sulesa, mažiau deda kiaušinių. Trumpa-
laikis temperatūros sumažėjimas neturi didelės įtakos bendriems gamybos rezultatams, tačiau
svarbu, kad vasarą temperatūra neviršytų 30 oC. Jei to išvengti neįmanoma, reikia įrengti papildo-
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
55
mus ventiliatorius, kad suintensyvėtų oro judėjimas aplink paukščius. Nustatyta, kad pirmąją sa-
vaitę mažiausiai viščiukų krenta, kai jų zonoje temperatūra 32 oC.
Gerai apšiltinus paukštidės stogą, sienas ir pamatus taupomas kuras, sumažėja vandens garų
kondensacijos pavojus, o vasarą mažiau patenka saulės šilumos. Tik gerai apšiltintą pastatą galima
efektyviai vėdinti. Rekomenduojama tokia konstrukcijų šiluminė varža m2K/W:
stogas 3,5–7,0 (akmens vatos sluoksnio storis 13–27 cm);
sienos 3,5–4,5 (13–17 cm);
pamatai virš grunto 1,0–1,4;
įgilinta pamatų dalis 0,35–0,53.
6.1.2. Reikalavimai tvartų oro drėgniui
Oro drėgnumo poveikis gyvulių produktyvumui yra netiesioginis. Drėgname ore greičiau
vystosi grybelinės ligos, susirgę gyvuliai tampa neramūs dėl niežėjimo, mažėja jų produktyvumas.
Drėgnuose tvartuose gyvuliai dažnai serga. Nustatyta, kad padidėjus karvidėje drėgnumui iki 90
%, sumažėja primilžis 1,4 kg, o esant 100 % drėgnumui, primilžis sumažėja 4,3 kg. Esant dideliam
drėgnumui ir sumažintai oro temperatūrai, gyvulių odos temperatūra būna žemesnė 21–30 %,
pulsas dažnesnis 4–9 %, hemoglobino kiekis mažesnis 10–18 %, eritrocitų – 9–13 %. Kai per ma-
žas oro drėgnumas, gyvuliai serga pneumonija. Ypač žalingas aukštas oro drėgnumas esant žemai
oro temperatūrai, jei gyvulių kailis nuolat drėgnas. Tai viena peršalimo ligų ar net gyvulių kritimo
priežasčių. Didelis oro drėgnumas esant karštam orui sukelia tvankumo jausmą, gyvuliai neišspin-
duliuoja pakankamo šilumos kiekio, nes per daug drėgname ore sunku išgarinti kūno drėgmę. Gy-
vuliai nori gerti. Jeigu laiku neatvėsinamos patalpos (pavyzdžiui, intensyviai ventiliuojant), gyvu-
liai gali gauti šilumos smūgį. Kai labai drėgna, pavojinga, kad kondensuosis vandens garai ir drėks
pastato konstrukcijos. Kai drėgnis mažas – padidėja dulkėtumas.
Apšiltinto tvarto oro didžiausią leistiną (skaičiuojamoji reikšmė) santykinį drėgnį i, %,
geriausia susieti su jo temperatūra šia regresijos lygtimi:
i = 95 – 1,5 ti , (6.1)
čia ti – patalpos oro temperatūra, ti 0 oC.
6.1.3. Oro judėjimo greitis
Jeigu oro judėjimo greitis gyvulio zonoje labai mažas (0,01–0,05m/s), tai rodo, kad oro apy-
kaita ir vėdinimas patalpoje nepakankama. Oro judėjimo greičio padidėjimas nuo 0,1 iki 0,4 m/s
tolygus temperatūros sumažėjimui 5 oC. Per didelis oro judėjimo greitis atšaldo gyvulius, o mažas
– rodo, kad gyvulių zona nepakankamai vėdinama.
Žiemą oro judėjimo greitis kiaulių zonoje turi būti ne didesnis kaip 0,2 m/s (žindomų pa-
ršelių zonoje – 0,15 m/s ). Vasarą oras judėdamas dideliu greičiu vėsina gyvulius, todėl greitis gali
būti dvigubai didesnis negu žiemą.
Oro judėjimo greitis galvijų tvarte pasirenkamas atsižvelgiant į patalpos temperatūrą ir
galvijų amžių. Norminis oro judėjimo greitis pateiktas 6.3 lentelėje.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
56
1.3 lentelė. Norminis oro judėjimo greitis (ŽŪ TPT 01:2009)
Patalpa
Skaičiuojamasis oro judėjimo greitis patalpoje m/s
žiemą pereinamuoju
laikotarpiu vasarą
Karvidė ir vyresnio kaip 6 mėn. prieauglio apšiltinta patalpa 0,3 0,5 1,0
Karvidė ir vyresnio kaip 6 mėn. prieauglio šalta patalpa 0,2 0,4 1,0
Iki 6 mėn. veršelių ir veršiavimosi patalpos, melžimo ir veterinarinių procedūrų patalpos
0,1 0,2 0,5
Pastaba. Vasaros metu vėdinimui karvidėje ir vyresnio kaip 12 mėn. prieauglio patalpose įrengiami oro
cirkuliaciją intensyvinantys ventiliatoriai, padidinantys oro judėjimo greitį patalpoje iki 2 m/s.
6.1.4. Oro švaros rodikliai
Ribojama kenksmingų dujų: anglies dioksido (CO2), amoniako (NH3) ir sieros vandenilio
(H2S) koncentracija tvarto ore, nes jos kenkia gyvuliams ir žmonėms. Taip pat rekomenduotina
riboti amoniako sklidimą į aplinką, nes amoniakas, paveiktas lauko oro deguonies ir drėgmės, virs-
ta azoto ir nitritine rūgštimis, jos iškrisdamos su krituliais žaloja visą ekosistemą. Leistina kenks-
mingų dujų koncentracija tvarto ore pateikta 6.4 lentelėje.
1.4 lentelė. Kenksmingų dujų koncentracija tvarto ore
Dujos Rekomenduotina koncentracija Didžiausia leistina
ppm mg/m3 ppm mg/m3
CO2 < 2000 < 3800 3000 5700
NH3 < 10 < 7 20 15
H2S 0 0 5 7
Pastaba: ppm = cm3/m3
Anglies dioksidas (CO2) yra medžiagų apykaitos produktas, kurį iškvėpuoja gyvuliai.
Šiek tiek CO2 išsiskiria pūvant gyvulių išmatoms, pašarams, kaistant giliam kra ikui. Išsiski-
riantis CO2 kiekis tiesiai proporcingas gyvulių išskiriamai bendrajai šilumai. Vidutinė CO2 lygina-
mosios emisijos reikšmė – 51 cm3/kJ (0,185 m3/kWh). Ji kinta nuo 47 cm3/kJ (ekstensyviai še-
riant) iki 56 cm3 (intensyviai šeriant). Į šias reikmes įskaitytas ir iš mėšlo išsiskiriantis CO2 kiekis,
kuris sudaro apie 4 % bendrojo kiekio. Taip pat CO2 gali patekti į patalpą, kai ji šildoma šildy-
tuvais, deginančiais dujas ar kitą kurą. Kai tvarte daug CO2, gyvulių organizme susilpnėja
oksidacijos procesai, sumažėja kūno temperatūra, padidėja audinių rūgštingumas. Padidėjus
CO2 koncentracijai ore, pakyla arterinis gyvulių kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas ir pu l-
sas: kvėpavimo organams ir širdžiai tenka papildomas krūvis. Vienintelis būdas palaikyti nor-
malią CO2 koncentraciją – pakankamas tvarto vėdinimas.
Amoniakas (NH3) tvarte intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam
karbamidui. Jei gyvuliai ilgiau kvėpuoja oru, kuriame yra net ir nedidelė NH3 koncentracija, pa-
blogėja jų sveikatingumas, mažėja produktyvumas. Kai į kraują patenka daug amoniako, labai su-
dirginama nervų sistema (galvos, nugaros ir ypač pailgosios smegenys), prasideda kūno traukuliai,
o protarpiais tarp jų pasireiškia koma, pakyla kraujospūdis, paralyžiuojamas kvėpavimo centras ir
gyvulys krinta.
Sieros vandenilis (H2S) gaminasi pūvant baltymams anaerobinėmis (be oro sąlygomis), t. y.,
kai skystasis mėšlas kanaluose laikomas ilgiau kaip 3 savaites. Tai labai nuodingos dujos. Taikant
kraikinę gyvulių laikymo technologiją H2S tvarto ore nebūna. Pastebimos H2S koncentracijos atsi-
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
57
randa maišant ilgai stovėjusį skystą mėšlą. Pageidautina, kad tvarto ore H2S visai nebūtų, nes tai
labai nuodingos dujos. Kad iš lauko mėšlidės maišant mėšlą dujos nepatektų į gyvulių zoną, mėšlo
kanale, jungiančiame tvartą su mėšlide, įrengiama hidraulinė užtvara.
Dulkėtumas. Svarbiausi dulkių šaltiniai yra pašarai, kraikas, gyvulių odos ir plaukų dalelės.
Dulkės skirstomos į stambiąsias ir smulkiąsias. Stambiosios apsunkina kvėpavimą, tačiau smulkio-
sios (ne didesnės nei 10 mikronų skersmens) labiau kenkia sveikatai, nes nusėda plaučių alveolėse.
Normaliomis sąlygomis bendroji dulkių koncentracija kiaulidės ore būna žiemą – 2,6 mg/m3, o
vasarą – 2,2 mg/m3. Didžiausia leistina dulkių koncentracija – 3,0 mg/m3. Leistina dulkių ben-
droji koncentracija galvijų šiltame tvarte 35 mg/m3, o šaltame – 25 mg/m3.
Norint sumažinti dulkių koncentraciją naudotinos šios priemonės:
- prie pašarų maišytuvų įrengti dulkių surinkiklius;
- į sausuosius pašarus įmaišyti riebalų;
- naudoti uždaras sausųjų pašarų šėryklas;
- į patalpą purkšti vandenį, aliejaus ir vandens emulsiją ar rapsų aliejų.
Kvapų koncentracija. Kvapai susideda iš daugiau kaip 200 substancijų. Ypač gausu organinių
rūgščių, amoniako ir fenolio. Kvapų koncentracija matuojama kvapų vienetais (OU) 1 m3 oro.
1 OU tai toks kvapas, kurį pradeda užuosti žmogus. Kvapų emisija mažinama analogiškomis prie-
monėmis kaip ir amoniako emisija. Svarbu, kad iš tvarto pasklidę kvapai nedarytų neigiamo po-
veikio kaimynams.
6.1.5. Apšvietimas
Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be ati-
tinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka
esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas. Veršeliams dirbtinio apšvietimo
trukmė turi atitikti natūralaus apšvietimo laiką, t. y. nuo 900 iki 1700 val. Be to, turi būti tinkamas
šviestuvas (stacionarus arba nešiojamas), kuriuo pasišviečiant veršelius galima apžiūrėti bet kokiu pa-
ros metu.
Natūraliai apšviesti sienose, stoge įrengiami stiklo ar skaidraus plastiko langai. Langų ben-
dras plotas ne mažesnis kaip 10 % grindų ploto.
Dirbtinio apšviestumo normos grindų bei darbo vietos lygiu pateiktos 6.5 lentelėje.
6.5 lentelė. Dirbtinio apšviestumo normos grindų bei darbo vietos lygiu
Patalpa Apšviestumas Lx
Gyvulių patalpos - veršiavimosi, apžiūros gardas - melžimo vieta pririštų karvių tvarte - kitas plotas
100–200
120 50–100
Melžykla - tešmens lygiu - kitas plotas
200–400 100–200
Pieno aušinimo ir laikymo patalpa 100–200
Nesukergtos paršavedės, kuiliai, darbo zona 200
Žindamos paršavedės su paršeliais 100
Nujunkyti paršeliai, penimos kiaulės 50
Tarnybinės patalpos 100
Broilerių patalpų apšviestumas turi siekti 20 liuksų. Didesnis už normą apšviestumas gali su-
kelti paukščių kanibalizmą. Apšviečiant kaitrinėmis lempomis ir norint gauti 5 liuksų apšviestumą,
lempos kabinamos maždaug 2 m aukštyje, kad 15 W galios tektų 18 m2 grindų ploto. Didesniam
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
58
apšviestumui gauti lempų galia proporcingai didinama. Apšviečiant natūraliai, reikia numatyti ga-
limybę užtamsinti langus, jeigu pasireikštų paukščių kanibalizmas.
6.2. Tvartų vėdinimo sistemos
Tvarto vėdinimas – reikiamų pastato vidaus oro parametrų (temperatūros, drėgnio, sudėties
ir kt.) palaikymas natūraliu ar dirbtiniu būdu keičiant patalpos orą. Visuose tvartuose turi būti
įrengtos vėdinimo sistemos: natūrali arba mechaninė. Jeigu mechaninė vėdinimo sistema įrengta
gyvulių laikymo patalpoje, reikia pasirūpinti avarine natūralaus vėdinimo sistema, kuri garantuotų
gyvulių sveikatą ir gerovę sugedus pagrindinei sistemai. Taip pat reikia įrengti aliarminę
signalizaciją, kuri įsijungtų, kai vėdinimas nepakankamas.
Pagal veikimo principą vėdinimo sistemos skirstomos į 3 grupes:
- natūralios oro traukos;
- dirbtinės oro traukos;
- kombinuotos.
Esant natūraliai oro traukai, oro apykaita tarp pastato vidaus ir išorės vyksta natūraliu būdu.
Varomoji jėga yra pastato vidaus ir išorės oro slėgių skirtumas, kuris atsiranda dėl skirtingų
patalpos ir lauko oro temperatūrų.
Dirbtinę oro trauką sudaro ventiliatoriai.
Kombinuotoje vėdinimo sistemoje panaudota natūrali ir dirbtinė oro trauka.
Pagal konstrukciją vėdinimo sistemos skirstomos į plyšines ir šachtines.
Plyšinė vėdinimo sistema (6.3 pav.) įrengiama tvarte be pastogės. Ją sudaro angos sienose
švariam lauko orui įeiti ir plyšys stogo kraige užterštam orui šalinti. Skersvėjams išvengti ir kad
oro judėjimo greitis gyvulių zonoje žiemą neviršytų 0,2 m/s, angos orui įeiti tolygiai išdėstomos
išilginių sienų viršuje. Orą galima įleisti ir pro pradarytus langus. Tam, kad vėjas nepūstų į gyvu-
lius, vyris įrengiamas lango apačioje, o lango viršus atsidaro į vidų. Angas orui įeiti galima už-
dengti tinklu, jis sulaiko vėją, bet tolygiai praleidžia orą. Tada angų plotas padidinamas. Jei tinklo
poringumas (skylučių ploto santykis su tinklo plotu) 25 %, angos plotas padidinamas 1,8 karto.
6.3 pav. Natūrali plyšinė vėdinimo sistema: 1 – užuolaidomis reguliuojama oro įėjimo anga;
2 – užteršto oro šalinimo plyšys; 3 – oro apykaitos reguliavimo sklendė
Šachtinė vėdinimo sistema (6.4 pav.) įrengiama tvarte su pastoge. Norint patogiai reguliuoti
vėdinimo intensyvumą, ir kad oro trauka šachtoje neapsiverstų, iš patalpos užterštam orui ištraukti
užtenka vienos šachtos, tačiau angų švariam lauko orui įeiti, įrengtų sienų viršuje, turi būti kuo
daugiau. Tada įeinantis oras gerai susimaišo su patalpos oru ir į gyvulių zoną patenka sušilęs. Daž-
niausiai šachta projektuojama pereinamajam laikotarpiui, o atšilus orui vėdinimas suintensyvina-
mas atidarant langus ir duris. Vasarą atidarytų langų, durų plotas penimų kiaulių kiaulidėje – apie
4 % grindų ploto. Žiemą orui įeiti angų plotas sudaro 75 % šachtos skerspjūvio ploto.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
59
6.4 pav. Natūrali šachtinė vėdinimo sistema: 1 – tiekiamasis kanalas; 2 – oro apykaitos reguliavimo
sklendė; 3 – ištraukiamasis kanalas (šachta)
Šachtos įrengimo ypatumai (Kavolėlis, 2003):
šachta turi būti ne žemesnė kaip 4 m;
šachta turi iškilti virš kraigo ne mažiau kaip 0,5 m;
atstumas tarp šachtos viršaus ir stogelio turi būti ne mažesnis kaip pusė šachtos viduti-
nio skersmens;
tarp šachtos viršaus ir stogelio nereikia kalti lentelių (žaliuzių), nes sumažėja anga, per
kurią išeina oras. Kad į patalpą nelytų, stogelio briauna iškišama per trečdalį šachtos
skersmens;
šachtos sienos dvigubos (iš lentų, plastiko) ir apšiltintos taip, kad jų šilumos perdavimo
koeficientas būtų ne didesnis kaip 0,5 W/(m2K), pvz., apšiltintos 10 cm storio minera-
linės vatos sluoksniu;
traukai reguliuoti lengvi vožtuvai šachtoje įrengiami kuo aukščiau. Netempiant lyno,
vožtuvas turi būti atsidaręs, todėl jo ašis perkeliama į šoną nuo svorio centro. Kad vož-
tuvas neįstrigtų, jo plotis už šachtos vidinį plotį turi būti mažesnis bent 3 cm. Trauką
reguliuoti taip pat galima šachtos apačioje pritvirtinta užstūma;
kai perdanga netvirta, šachta statoma ant atramų.
Angos orui įeiti įrengiamos įvairiai:
sienų viršuje kas 0,5–10 m įmontuojami 10–15 cm skersmens vamzdeliai. Kad siena
nešlaptų, vamzdeliai kelis centimetrus iškišami į patalpą ir kad ištekėtų kondensatas,
pritvirtinami su nuolydžiu į lauko pusę;
pritaikomos orlaidės;
įrengiami pramoniniu būdu gaminami įtaisai šviežiam orui įleisti;
norint sulaikyti vėją, angos gali būti uždengiamos tinklu. Jeigu tinklo poringumas
25 %, angų plotas padidinamas 1,8 karto;
įrengiamos specialios angos šviežiam orui imti iš pastogės.
Mechaninės (priverstinio oro judėjimo) vėdinimo sistemos įrengiamos didelėse melžyklose,
priešmilžio patalpose, kiaulidėse. Mechaninės vėdinimo sistemos ventiliatorių našumas parenka-
mas priklausomai nuo jų darbo režimo. Angų orui įeiti ar šalinti plotas turi būti toks, kad pasiprie-
šinimas orui judėti būtų apie 10–30 Pa. Jeigu ventiliatoriai žiemos ir pereinamuoju laikotarpiu
įpučia ar ištraukia visą vėdinti reikiamą orą, jų našumas apskaičiuojamas vandens garų pertekliui
pašalinti, pasirenkant pereinamojo laikotarpio patalpos ir lauko (7 oC mažesnė nei patalpos) oro
temperatūrą bei ją atitinkančias oro santykinės drėgmės reikšmes. Kai ventiliatoriai įpučia ar iš-
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
60
traukia visą vasaros laikotarpiu vėdinti būtiną orą, jų našumas apskaičiuojamas šilumos pertekliui
pašalinti, pasirenkant patalpoms 3 oC aukštesnę nei lauko oro temperatūrą.
Taikant mechaninę vėdinimo sistemą būtina numatyti avarinę natūralaus vėdinimo sistemą,
kuri garantuotų galvijų sveikatą ir gerovę sugedus pagrindinei sistemai. Taip pat reikia įrengti
aliarminę signalizaciją, kuri įsijungtų, kai sugenda vėdinimo sistema arba vėdinama nepakankamai.
Atsižvelgiant į natūralaus ir mechaninio vėdinimo privalumus ir trūkumus, pastaruoju metu
paukštidėse pradedamos diegti vadinamosios hibridinės vėdinimo sistemos. Nedidelio našumo,
tikslius mikroklimato parametrus pirmosiomis viščiukų gyvenimo dienomis palaikantys ventiliato-
riai įrengiami tik broilerių patalpose. Paukštidžių ventiliavimo sistema panaši į karvidžių. Tačiau
angos šviežiam orui įeiti ir užterštam šalinti automatiškai reguliuojamos. Šviežias oras į paukštidę
įeina per angas šoninėse sienose, išdėstytose per visą sienos ilgį. Angų plotas reguliuojamas vožtu-
vais, pakeliamomis ir nuleidžiamomis užuolaidomis ar pradarant langus. Užterštas oras šalinamas
per reguliuojamą kraigo plyšį ar šachtas. Svarbiau tinkamai įrengti angas orui įeiti negu oro šali-
nimo angas. Kuo pastatas aukštesnis, tuo jis efektyviau vėdinasi, todėl visų natūraliai vėdinamų
pastatų stogo nuolydis turi būti nuo 1/3 (18,5o) iki 1/5 (27o), pastato plotis – apie 12 metrų. Vasa-
rą, kai lauke daugiau kaip 20 oC temperatūra, reikiamas kraigo plyšio plotas ar ištraukiamųjų šach-
tų plotas 1000 paukščių yra toks: vištų dedeklių paukštidėje – 3,4 m2 (arba apie 2 % grindų ploto).
Vasarą sienose atidaromų angų bendras plotas 1 000 paukščių turėtų sudaryti 3 % (vištų) paukšti-
dės grindų ploto. Žiemą geriausiai patalpa vėdinasi tada, kai oro įėjimo angų bendras plotas lygus
oro šalinimo angų plotui.
6.3. Vėdinimo sistemų parametrų skaičiavimas
Natūralios traukos ir dirbtinės traukos, šachtinės bei plyšinės vėdinimo sistemų parametrai
skaičiuojami šiek tiek skirtingai. Tačiau abiem atvejais išeities taškas yra patalpos oro apykaita.
Gyvulininkystės patalpų vėdinimas skaičiuojamas pagal anglies dioksido CO2 arba vandens garų
kiekį ore (Kantminas, 1989).
Oro apykaita pagal anglies dioksido kiekį apskaičiuojama pagal šią formulę:
,pp
mpV
išvCO
2 (6.2)
čia VCO2 – oro apykaita pagal anglies dioksido kiekį patalpos ore m³/h; m – gyvulių skaičius patalpoje;
p – anglies dioksido kiekis, išskiriamas vieno gyvulio per valandą, litrais (žr. 2, 3 priedai);
piš – anglies dioksido švariame tiekiamame ore 1/m³ (lygus 0,3–0,4 1/m³);
pv – ribinis leistinas anglies dioksido kiekis patalpos ore 1/m³.
Jeigu vienoje patalpoje laikomi įvairių rūšių gyvuliai, patalpos oro apykaita apskaičiuojama
pagal tokią formulę:
,pp
mp
Vcoišv
n
iii
12 (6.3)
,mp...mpmpmpmp nn
n
iii
332211
1
čia np...p,p,p 321 anglies dioksido kiekis, išskiriamas kiekvienos rūšies gyvulio per valandą, litrais;
nm...m,m,m 321 kiekvienoje grupėje esančių gyvulių skaičius vnt.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
61
Oro apykaita pagal vandens garų kiekį patalpos ore apskaičiuojama pagal tokią formulę:
,gg
GmgV
išvOH
2 (6.4)
čia g – vandens garų kiekis, išskiriamas vieno gyvulio per valandą, g (žr. 2 ir 3 priedus);
giš – įleidžiamo oro drėgmė g/kg sauso oro;
gv – absoliutinė patalpos drėgmė, kuriai esant santykinė oro drėgmė neviršija leistinų ribų;
G – drėgmės kiekis, kuris išgaruoja nuo laisvų garavimo paviršių g/h.
Laikant vienoje patalpoje įvairių rūšių gyvulius, oro apykaita apskaičiuojama pagal tokią
formulę:
,gg
Gmg
Višv
n
iii
OH
1
2 (6.5)
čia ,mg...mgmgmgmgn
innii
1332211 ng...g,g,g 321 atitinkamos grupės gyvulių išskiriamas
vandens garų kiekis g/h.
Skaičiuojama tam laikotarpiui, kai oro temperatūra artima 0 °C, o drėgmė didelė (lapkričio ar
kovo mėn.). Tolesniam ventiliacijos skaičiavimui imama ta oro apykaita, kurios reikšmė didesnė.
Oro apykaitos kartotinumas parodo, kiek kartų per valandą visas patalpų oras bus pakeistas
šviežiu. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
,V
VK
p
(6.6)
čia K – oro apykaitos kartotinumas;
V – oro apykaita m³/h;
Vp – patalpų tūris m³.
Gyvulininkystės patalpų oro apykaitos kartotinumas svyruoja nuo 1 iki 5. Jeigu K didesnis
nei 5, patalpoje gali susidaryti stiprios šalto oro srovės, kenksmingos gyvulių sveikatai. Tokiu atve-
ju reikia patikrinti, ar gyvulių išskiriamos šilumos pakaks tiekiamam orui sušildyti.
Natūralios traukos kanalinės (šachtinės) vėdinimo sistemos ištraukiamųjų kanalų bendras
skerspjūvio plotas Aiš apskaičiuojamas pagal formulę:
,V
Aiš3600
(6.7)
čia V – apskaičiuota oro apykaita m3/h;
υ – oro greitis kanale m/s.
Oro greitį galima apskaičiuoti pagal šią formulę:
),tt(h, išv 1330 (6.8)
čia h – kanalo aukštis m; tv – patalpos vidaus oro temperatūra °C; tiš – lauko oro temperatūra °C.
Ištraukiamųjų kanalų skaičius surandamas pagal formulę:
,a
An
iš
išiš (6.9)
čia aiš – vieno ištraukiamojo kanalo skerspjūvio plotas m².
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
62
Tiekiamųjų kanalų suminis skerspjūvio plotas apskaičiuojamas pagal tokią formulę:
,A)(A išt 1 (6.10)
čia β – oro natūralaus patekimo į patalpas koeficientas (plytiniams ir miliniams pastatams jis lygus 0,3, o mediniams 0,5).
Tiekiamųjų kanalų skaičius surandamas pagal formulę:
,a
An
t
t
t (6.11)
čia at – vieno tiekiamojo kanalo skerspjūvio plotas m².
Esant plyšinei vėdinimo sistemai, ištraukiamojo oro kanalo skerspjūvio plotas (plyšio kraige
plotas) apskaičiuojamas pagal formulę:
,)TT(Hg
TzVA
išv
aiš
2
3600
1 (6.12)
čia V – reikiama oro apykaita m3/h; z – temperatūros zonos koeficientas (z=4,2);
Ta – absoliuti lauko oro temperatūra K;
g – laisvojo kritimo pagreitis m/s2 ;
H – kraigo aukštis m; Tv – Tiš – vidaus ir lauko oro temperatūrų skirtumas K.
Tiekiamųjų kanalų (plyšių plotas sienose) plotas priimamas 30 % mažesnis nei ištraukiamųjų.
Oro srauto greitis ištraukiamajame kanale apskaičiuojamas m/s:
,
A
A
A
)TT(Hg
v
t
iš
iš
išv
2
2
1
(6.13)
čia Tiš – įeinančio šviežio (lauko) oro temperatūra K;
At – tiekiamųjų oro kanalų plotas pastogėje m2;
Aiš – ištraukiamųjų oro kanalo plotas kraige m2.
Dirbtinės traukos kanalinės ventiliacijos sistemos parametrų skaičiavimas. Venti-
liatoriaus našumas Vv apskaičiuojamas pagal formulę:
.V)...(Vv 32 (6.14)
Jeigu Vv gaunamas mažesnis kaip 8000 m³/h, pasirenkama ventiliacijos sistemas su vienu
ventiliatoriumi.
Ventiliacijos kanalų skersmuo D apskaičiuojamas pagal formulę:
,V
D v
30
1 (6.15)
čia υ – oro greitis kanaluose m/s (jis imamas 10–15 m/s).
Slėgio nuostoliai ortakiuose surandami pagal formulę:
,HHH vt (6.16)
čia Ht – trinties slėgio nuostoliai Pa;
Hv – vietiniai slėgio nuostoliai Pa.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
63
Trinties slėgio nuostoliai apskaičiuojami pagal tokią formulę:
,D
LH t
2
2 (6.17)
čia – oro trinties koeficientas (apvaliam skardiniam kanalui = 0,02, o stačiakampiam mediniam kanalui
= 0,05);
– oro tankis lygus 1,2 kg/m³;
– oro greitis kanale m/s;
L – kanalo ilgis; D – kanalo skersmuo m.
Jei kanalas yra stačiakampio skerspjūvio, tai į 6.17 formulę vietoj D įrašomas ekvivalentinio
skerspjūvio skersmuo, kuris apskaičiuojamas pagal formulę:
,hb
bhDe
2 (6.18)
čia b – stačiakampio kanalo plotis m; h – kanalo aukštis m.
Vietiniai slėgio nuostoliai apskaičiuojami pagal formulę:
,H iv
2
2
(6.19)
čia i – vietinių pasipriešinimo koeficientų suma skaičiuojamame kanale.
Pagal apskaičiuotą našumą ir slėgį parenkamas ventiliatorius, kurio parametrai artimiausi ap-
skaičiuotiesiems.
6.4. Tvarto šilumos balanso skaičiavimas
Parenkant ar skaičiuojant gyvulininkystės patalpų šildymo sistemą, pirmiausia reikia patik-
rinti, ar patalpą apskritai reikia šildyti, todėl reikia apskaičiuoti patalpos šilumos balansą. Patalpos,
kurioje pagrindinis šilumos šaltinis yra gyvulių išskiriama šiluma, šilumos balansas gali būti iš-
reikštas šia lygtimi:
,QQQ vkg (6.20)
čia Qg – šilumos kiekis, kurį išskiria visi patalpoje laikomi gyvuliai, W;
Qk – šilumos nuostoliai per pastato atitveriančias konstrukcijas W;
QV – šilumos nuostoliai su pašalinamu iš patalpos oru W.
Visų gyvulių išskiriamas šilumos kiekis apskaičiuojamas pagal formules:
,mqQg (6.21)
arba ,qm...qmqmqmQn
inniig
12211 (6.22)
čia q – vieno gyvulio išskiriamas šilumos kiekis W.
Šilumos nuostoliai per pastato atitveriančias konstrukcijas (sienas, langus, lubas, duris ir t. t.)
apskaičiuojami pagal formulę:
,)tt(AUQn
iišviik
1 (6.23)
čia Ui – konstrukcijų šilumos perdavimo koeficientas W/(m² · K);
Ai – atitveriančių paviršiaus plotas m²;
tv – patalpos vidaus oro temperatūra °C; tiš – lauko oro temperatūra (-22 °C).
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
64
Šilumos nuostoliai per nešildomas grindis skaičiuojami kaip nuostoliai per be galo storą sie-
ną. Jie skaičiuojami taip: grindų plotas dalijamas į keturias zonas (6.5 pav.), tam tikslui plane, ly-
giagrečiai pastato sienoms, nubrėžiamos 2 m pločio juostos. Pirmosios (skaičiuojant nuo išorės
sienų) zonos kampuose esantis plotas įskaitomas du kartus. Kitos dvi zonos eina lygiagrečiai pir-
majai. Vidury grindų likęs plotas sudaro ketvirtąją zoną.
6.5 pav. Grindų zonų sąlyginiai šilumos perdavimo koeficientai Us (Kantminas, 1989)
Kiekvienos zonos šilumos nuostoliai apskaičiuojami pagal formulę:
),tt(AUQ išvssz (6.24)
čia Us – sąlyginis grindų zonos šilumos perdavimo koeficientas W/(m² · K);
As – atitinkamos grindų zonos plotas m².
Šilumos nuostoliai per visas grindis surandami sudedant šilumos nuostolius per visas zonas:
.QQ zgr (6.25)
Šilumos nuostoliai dėl ventiliuojamo oro apskaičiuojami pagal tokią formulę:
),tt(cVQ išvv (6.26)
čia c – oro savitoji šiluma, lygi 1,3 kJ/(m³ · K) arba 0,361 W/(m3·K );
V – oro apykaita m³/h.
Jeigu susumavus skaičiavimo rezultatus šilumos balanso lygties kairioji pusė lygi dešiniajai
arba didesnė už ją, patalpos papildomai šildyti nereikia; priešingu atveju patalpą reikia šildyti. Pa-
pildomas šilumos kiekis, būtinas patalpai šildyti, randamas iš formulės:
.QQQQ gvkp (6.27)
Pagal šį dydį parenkami arba skaičiuojami gyvulininkystės patalpų šildymo įrenginiai.
Šildyti dažniausiai reikia kiaulides ir paukščių laikymo patalpas. Žindamų paršavedžių su pa-
ršeliais patalpose dažniausiai įrengiamos bendrojo patalpos šildymo ir vietinio šildymo sistemos
(priemonės), kitose gyvulių laikymo patalpose – bendrojo šildymo priemonės.
Bendrojo šildymo priemonės:
šilumos generatoriai, kūrenami gamtinėmis ar suskystintomis dujomis, dyzelinu, rapsų
aliejumi;
elektros kaloriferiai;
lygieji ar briaunuoti vamzdžiai, prijungti prie vandens katilo;
infraraudonųjų spindulių dujų degikliai.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
65
Vietinio paršelių šildymo priemonės (ŽŪ TPT 02:2010):
100, 150, 250 W galios infraraudonųjų spindulių lempos ar analogiški spinduliuotuvai;
elektra ar karštu vandeniu šildomi kilimėliai paršeliams gulėti;
infraraudonųjų spindulių degikliai.
Virš žindančių paršelių ir virš nujunkytų paršelių guoliavietės rekomenduotina įrengti ter-
mogaubtą (termostogelį), kuris sumažina šilumos išsisklaidymą.
Apytikrė šildytuvų galia laikant kiaules ant grotelinių grindų, kai pastatas gerai apšiltintas, o
lauke 22 oC šalčio, W/gyvuliui:
nesukergta ir paršinga paršavedė – 210;
žindanti paršavedė – 500 (kartu su vietiniu paršelių šildymu);
nujunkytas paršelis – 80;
penima kiaulė – 110.
Visas paukščių laikymo patalpas, taip pat ir vištų dedeklių, reikia šildyti, nes papildoma ši-
luma leidžia patalpą intensyviau vėdinti ir sumažinti drėgmę, kenksmingų dujų koncentraciją. Re-
komenduotina parinkti tokią šildytuvų galią, kad, esant lauke –20 oC šalčio, vienam paukščiui te-
ktų toks šilumos srautas:
iki 1 savaitės broileriui – 4,8 W;
2 savaičių broileriui (0,30 kg) – 3,3 W;
6 savaičių broileriui (1,85 kg) – 3,1 W;
8 savaičių broileriui (3,5 kg) – 5,5 W (paaugusius broilerius reikia intensyviai vėdinti,
o su šalinamu oru netenkama daug šilumos);
vištai dedeklei, laikomai ant grindų mažame pulke – 7,8 W;
vištai dedeklei, laikomai ant grindų dideliame pulke – 1,9 W.
Paukščiams šildyti naudojami šildymo būdai ir šildytuvai:
Radiacinis, kai virš paukščių (dažniausiai 75–120 cm aukštyje) pakabintas šildytuvas
skleidžia infraraudonuosius spindulius. Šie spinduliai gerai šildo paviršių (paukštį) ir
mažai šildo orą. Toks šildytuvas dar vadinamas bruderiu, augintuve. Jame deginamos
gamtinės ar suskystintos dujos. Įrengus radiacinius šildytuvus, kitokie šildytuvai nebe-
reikalingi. Radiaciniams šildytuvams priskirtinos ir infraraudonųjų spindulių lempos,
kurios Lietuvoje naudojamos mažiems paršeliams, broileriams papildomai pašildyti.
Erdvinis, kai šildomas patalpos oras. Tam naudojami dujomis ar skystaisiais degalais
kūrenami šilumos generatoriai.
Orinis, kai šildomas į patalpą įpučiamas oras. Dujomis kūrenamas šildytuvas montuo-
jamas viduje prie paukštidės lauko sienos ir ortakiu sujungiamas su lauku. Kartais šil-
dytuvas montuojamas lauke.
Centrinė vandens šildymo sistema su 50 mm skersmens vamzdžiais, sumontuotais prie
išilginių paukštidės sienų.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
66
LITERATŪRA
1. Aplinkosaugos reikalavimai mėšlui tvarkyti. Patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu
Nr. D1-367/3D-342 (V. Ž., 2005, Nr. 92-3434).
2. Aksenavičius, D. Mėšlo ir nuotekų tvarkymas. Kėdainiai. Akademija, 2004, 39 p.
3. Bakutis, B., Rutkovienė, V. Ekologinė gyvulininkystė. Kaunas. Akademija, 2000, 88
p.
4. Bleizgys, R. Automatinės melžimo sistemos. Mano ūkis, 2008, vasaris, p. 54–57.
5. Bleizgys, R., Čėsna, J., Kavolėlis, B. Perspektyvios galvijų laikymo technologijos.
Kaunas. Akademija, 2000, 56 p.
6. Bleizgys, R., Kavolėlis, B., Jukna, Č., Bakutis, B., Zakas, F., Kaunas, R. Galvijų lai-
kymas šaltuose tvartuose. Kaunas. Akademija, 1999, 32 p.
7. Bleizgys, R., Liniauskienė, E. Karvių šiluminio komforto zonos valdymo galimybės
šaltuosiuose tvartuose. Vagos, 2006, Nr. 73 (26), p. 57–63.
8. R. Bleizgys, J. Čėsna. Gyvulininkystės fermų įranga /metodinė priemonė laboratori-
niams darbams. Kaunas. Akademija, 2006, 48 p.
9. Caenegem, L. V., Wechsler, B. Stallklimawerte und ihre Berechnung. FAT. –
Tänikon TG. 2000, 89 S.
10. Intas, V. Mėšlo utilizavimas. Vilnius. Informacijos ir leidybos centras, 1991, 123 p.
11. Jungbluth, T., Büscher, W., Krause, M. Technik Tierhaltung. Stuttgart. Verlag Eugen
Ulmer, 2005, 304 S.
12. Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 01:2009, patvirtintos
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 3D-
602.
13. Kantminas, J. Gyvulininkystės technologinių procesų mechanizavimas. Vilnius. Moks-
las, 1989, 434 p.
14. Kavolėlis, B. Galvijų fermų technologinio projektavimo taisyklės ir patarimai. Rau-
dondvaris. Milga, 2006, 88 p.
15. Kavolėlis, B. Kiaulių fermų technologinis projektavimas. Raudondvaris. Milga, 2007,
102 p.
16. Kavolėlis, B. Tvarto mikroklimatas. Kaunas. Akademija, 2003, 53 p.
17. Kiaulidžių technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 02:2010, patvirtintos Lietu-
vos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3D–50.
18. Kiaulių laikymo reikalavimai. Patvirtinta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
direktoriaus 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. B-65 (V. Ž., 2003, Nr. 9-334).
19. Manure Management. Treatment Strategies for Sustainable Agriculture. Edited by
C.H. Burton. UK, Bedford. Silsoe Research Institute, 1997, 181 p.
20. Mėšlo ir nuotekų tvarkymo statinių technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT
03:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gegužės 14 d.
įsakymu Nr. 3D-472.
21. Neimann–Sorensen, A., Tribe D.E. World Animal Science: Bioclimatology and the
adaptation of livestock, B– 5. Amsterdam – Oxford –NewYork – Tokyo. 1987, 278 p.
22. Priekulis, J. Lopkopibas mehanizacija. Jelgava. LUU, 2008, lpp. 355.
23. Romaniuk, W. Ekologiczne systemy gospodarki obornikiem i gnojowicą. Warszawa.
Instytut Budownictwa, Mechanizacji i Elektryfikacji Rolnictwa, 2000, 120 s.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
67
24. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės. Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro 2004-08-19 Įsakymas Nr. V-586 (V.Ž., 2004, Nr.134-
4878).
25. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 343,
1992 m. gegužės 12 (V. Ž., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43).
26. Stankūnienė, V. Karvių melžimas. Kaunas. 1999, 76 p.
27. Šileika, A. S. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. Kėdainiai. Vilainiai,
2000, 63 p.
28. Šileika, A. S. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. Kėdainiai. Vilainiai,
2007, 37 p.
29. Šileika, A. S. Mėšlidžių statyba įgyvendinant Europos Sąjungos nitratų direktyvą
91/676/EEB. Kėdainiai. Vilainiai, 2001, 43 p.
30. Šileika, A. S. Srutų talpyklų įrengimo grunte panaudojant atsparią plėvelę rekomenda-
cijos. Kėdainiai. Vilainiai, 2006, 30 p.
31. Tarybos direktyva 91/630/EEB nustatanti būtiniausius kiaulių apsaugos reikalavimus.
Priėmė ES Ministrų taryba 1991-11-19. Ją papildančios Direktyvos 2001/88/EB ir
2001/93/EB.
32. Tarybos direktyva 98/58/EB dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos. Priėmė ES Mi-
nistrų taryba 1998-07-20.
33. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės
ūkio šaltinių. Priėmė ES Ministrų taryba 1991-12-12.
34. Tarybos direktyva 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės. Priėmė
ES Ministrų taryba 1996-09-24.
35. Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos
valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d.
įsakymu Nr. 223 (V. Ž., 2002, Nr. 51-1974).
36. Zagorskis, S. Melžiamų karvių besaičio laikymo pastatai ir įrengimai. Kėdainiai.
LŽŪKT, 2003, 148 p.
37. Zähner, M., Keck, M. Ammoniak-Emissionen von Rindviehställen. Minderung beim
Bau und Management. FAT-Berichte. Ettenhausen. 2005, Nr. 641, S. 12.
38. И.Баротфи, П.Рафаи. Энергосберегающие технологии и агрегаты на
животноводческих фермахю. Москва. Агропромиздат, 1988, ст. 225.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
68
PRIEDAI
1 priedas. Sutartinių gyvulių (SG) skaičiaus ir mėšlo skleidimo ploto nustatytams
(vienai gyvūno vietai)
Gyvūnai Gyvūnų skaičius,
atitinkantis SG
Vienas gyvūnas
sudaro SG
Skleidimo
plotas ha
Paršavedės, kuiliai 2,9 0,35 0,21
Paršeliai iki 2 mėn. 100 0,01 0,006
Kiaulės nuo 2 iki 8 mėn. 10 0,1 0,06
Kiaulės per 8 mėn. 5 0,2 0,12
Karvės, buliai 1 1 0,59
Veršeliai iki 1 m. 4 0,25 0,15
Galvijai (prieaugis) nuo 1 iki 2 m. 1,4 0,7 0,41
Avys, ožkos 14 0,07 0,041
Arkliai per 1 m. 1 1 0,59
Kumeliukai iki 1 m. 2,5 0,4 0,24
Vištos (dedeklės) 140 0,007 0,0041
Broileriai (mėsiniai) 2500 0,0004 0,00024
Kiti paukščiai (antys, žąsys, kalakutai) 55 0,018 0,011
Triušiai (patinai ir patelės su prieaugliu 40 0,025 0,015
iki atjunkymo)
Audinės (suaugę gyvūnai) 40 0,025 0,015
Lapės (suaugę gyvūnai) 15 0,067 0,039
Stručiai (suaugę gyvūnai) 2,5 0,4 0,24
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
69
2 priedas. Vidutinis vieno galvijo išskiriamas į aplinką dujų, šilumos, vandens garų kiekis
esant aplinkos temperatūrai 10 oC (ŽŪ TPT 01:2009)
Galvijų grupė Galvijo masė kg
CO2 l/h
Šilumos srautas W Vandens garų g/h laisvosios bendrosios
Užtrūkusios karvės ir telyčios 2 mėnesiai iki veršiavimosi
400 500 600
132,2 146,9 161,6
475 528 580
720 800 880
337 374 412
Karvės, duodančios pieno per parą, kg 5
400 500 600
139,5 156,0 165,2
501 561 594
760 850 900
355 398 421
10
400 500 600
146,9 165,2 176,2
528 594 633
800 900 960
374 421 449
15
400 500 600
154,2 174,4 187,3
554 627 673
840 950 1020
393 444 477
20
400 500 600
161,6 183,6 198,3
580 660 712
880 1000 1080
412 468 505
25
400 500 600
168,9 192,8 209,3
607 693 752
920 1050 1140
430 491 533
Buliai
600 800 1000
187,3 220,3 257,0
673 792 924
1020 1200 1400
477 561 655
Veršeliai nuo atsivedimo iki 6 mėnesių
40 50 60 80 90 100 140 180
31,2 37,6 43,1 53,2 57,8 62,4 74,3 89,0
112 135 155 191 208 224 267 320
170 205 235 290 315 340 405 485
79 96 110 135 147 159 189 227
Prieauglis nuo 6 mėnesių, veršingos telyčios, penimi
galvijai
200 250
300 400 450 500
95,5 110,1
121,2 139,5 148,7 165,2
343 396
435 501 534 594
520 600
660 760 810 900
243 281
309 355 379 421
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
70
3 priedas. Vidutinis vienos kiaulės išskiriamas į aplinką dujų, šilumos, vandens garų kiekis
(ŽŪ TPT 02:2010)
Kiaulių grupė Kiaulės masė kg
CO2 l/h
Šilumos srautas W Vandens garų g/h laisvosios bendrosios
Paršavedė su paršeliais (vidutinis paršelių amžius 2 savaitės, paršelio svoris 4 kg, skaičius lizde – 10)
100*
150*
200*
250*
97,3 132,2 167,0 202,0
350 475 600 726
530**
720
**
910**
1100
**
248 337 426 515
Nujunkyti paršeliai
7 10 15 20
25 30 35 40
11,0 14,7 20,2 22,0
23,9 25,7 29,4 33,0
40 53 73 79
86 92 106 119
60 80 110 120
130 140 160 180
28 37 52 56
61 66 75 84
Penimos kiaulės
50 60 70 80 90
36,7 40,4 44,0 47,7 51,4
132 145 158 172 185
200 220 240 260 280
94 103 112 122 131
Penimos kiaulės, pakaitinis ir veislinis prieauglis, paršavedės ir kuiliai
100 110 120 150 200 300
55,1 56,9 58,7 60,6 73,4 101,0
198 205 211 218 264 363
300 310 320 330 400 550
140 145 150 154 187 258
Pastaba. * - nurodyta tik paršavedės masė; ** - nurodytas paršavedės ir paršelių šilumos srautas
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
71
4 priedas. Kraiko sunaudojimo normos vertinant jį pagal nesmulkintus šiaudus (ŽŪ TPT
01:2009)
Galvijų laikymo būdas
Kraiko poreikis vienam gyvuliui per parą kg
Pieninių veislių karvės
Veršeliai Pakaitinis prieauglis
Mėsai auginami galvijai
Žindenės su veršeliais
Saitinis (gaunant kraikinį mėšlą)
1–2,5
-
2
1
-
Besaitis ant kraiko 8–10 1,5 3–4 3–4 5–7
Besaitis su poilsio boksais: - su paklotu - su giliu kraiku
0,25 0,5
0,25 -
0,25 0,5
- -
- -
Besaitis kombinuotuose boksuose
1,5–3 - - - -
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA
72
5 priedas. Kraiko reikmė ir mėšlo kiekis gyvuliui (ŽŪ TPT 02:2010)
Kiaulių
kategorija Laikymo sistemos ypatumai
Kraiko
reikmė
kg/parą
Mėšlo
tipas
Mėšlo
kiekis
kg/parą
Mėšlo
kiekis
m3/mėn.
Kuiliai Vientisos kreikiamos grindys 3–4 Kraikinis 12–16 0,5–0,7
Nesukergtos
ir paršingos
paršavedės
Gilus kraikas 2–3 „ 10–14 0,45–0,6
Guoliavietė kreikiama, tuštini-
mosi zonos grindys vientisos 0,8–1,2 „ 12–17 0,45–0,65
Guoliavietės grindys vientisos,
tuštinimosi zonos – grotelinės 0,1–0,20 Skystas 10–15 0,3–0,45
Nuožulnios grindys 0,8–1,2 Kraikinis 12–17 0,45–0,65
Žindamos
paršavedės
Visas gardas kreikiamas 4–5 „ 14–16 0,6–0,7
Iš dalies ar visiškai grotelinės
grindys 0,05–0,1 Skystas 15–20 0,45–0,6
Nujunkyti
paršeliai
Guoliavietės grindys vientisos,
tuštinimosi zonos – grotelinės 0,05–0,10 „ 1–2 0,09–0,1
Guoliavietė kreikiama, tuštini-
mosi zonos grindys – vientisos 0,15–0,30 Kraikinis 1,5–2,5 0,1–0,15
Gilus kraikas 0,5–1 „ 2–3 0,15–0,2
Penimos
kiaulės
Guoliavietės grindys vientisos,
tuštinimosi zonos – grotelinės 0,05–0,1 Skystas 5–8 0,15–0,25
Guoliavietės grindys kreikiamos,
tuštinimosi zonos – vientisos 0,3–0,5 Kraikinis 3–5 0,2–0,4
Gilus kraikas 1–3 „ 4–7 0,25–0,35
Nuožulnios grindys 0,1–0,3 „ 3–4 0,2–0,3