aleksandro stulginskio universitetas...

ALEKSANDRO STULGINSKIO

UNIVERSITETAS

Rolandas BLEIZGYS, Jonas ČĖSNA

GYVULININKYSTĖS

TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA

Mokomoji knyga

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJŲ INŽINERIJA

2

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

Žemės ūkio inžinerijos fakultetas

Šilumos ir biotechnologijų inžinerijos katedra

Rolandas Bleizgys, Jonas Čėsna

Gyvulininkystės technologijų inžinerija

Mokomoji knyga

Akademija, 2012


3

UDK 631.22:636.083 (075.8)

Rolandas Bleizgys, Jonas Čėsna


Mokomoji knyga

Recenzavo:

doc. dr. Henrikas Novošinskas, Šilumos ir biotechnologijų inžinerijos katedra, ASU

doc. dr. Dainius Steponavičius, Žemės ūkio mašinų katedra, ASU

Aprobuota:

Šilumos ir biotechnologijų inžinerijos katedroje 2011 11 24, protokolo Nr. 11/12-04.

Žemės ūkio inžinerijos fakulteto metodinėje komisijoje 2012 01 16, protokolo Nr. 82

Kalbą redagavo Laima Jonikienė

Maketavo Vita Spūdytė

Viršelio dailininkė Danguolė Raudonienė

© Rolandas Bleizgys, Jonas Čėsna, 2012

© Aleksandro Stulginskio universitetas, 2012

ISBN 978-609-449-018-7

SL399. 2012 12 04. Aut. l. 4,0. Užs. Nr. 69. Leido ASU Leidybos centras – 2012. Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r.


4

TURINYS

ĮVADAS ...................................................................................................................... 5

SĄVOKOS .................................................................................................................. 7

1. GYVŪNŲ GEROVĖS REIKALAVIMAI ............................................................... 9

2. APLINKOSAUGOS REIKALAVIMAI GYVULININKYSTĖJE .......................... 11

3. GALVIJŲ TVARTŲ TECHNINĖS SISTEMOS .................................................. 14

3.1. Galvijų laikymo būdai ............................................................................................... 14

3.2. Reikalavimai galvijų guoliavietėms ........................................................................... 17

3.3. Saitinis galvijų laikymas ............................................................................................ 18

3.4. Besaitis galvijų laikymas ........................................................................................... 19

3.5. Mėsinių galvijų laikymas .......................................................................................... 25

3.6. Techninės priemonės mažinti darbo sąnaudoms tvartuose ........................................ 26

3.7. Mechanizuotas karvių melžimas ............................................................................... 29

3.8. Melžimo automatizavimas ........................................................................................ 33

3.9. Melžimo įrenginių parametrų skaičiavimas ............................................................... 37

4. KIAULIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS ............................................................ 39

4.1. Kiaulių laikymo technologijos .................................................................................. 39

4.2. Žindamų paršavedžių su paršeliais laikymas .............................................................. 39

4.3. Nujunkytų paršelių laikymas ..................................................................................... 40

4.4. Penimų kiaulių laikymas ........................................................................................... 42

5. PAUKŠTIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS ......................................................... 47

5.1. Vištų dedeklių laikymas ............................................................................................ 47

5.2. Broilerių laikymas ..................................................................................................... 48

6. TVARTŲ MIKROKLIMATAS ............................................................................ 50

6.1. Reikalavimai tvartų mikroklimatui ............................................................................ 50

6.1.1. Šilumos mainai tarp gyvulio ir aplinkos ............................................................. 50

6.1.2. Reikalavimai tvartų oro drėgniui ........................................................................ 55

6.1.3. Oro judėjimo greitis ........................................................................................... 55

6.1.4. Oro švaros rodikliai ............................................................................................ 56

6.1.5. Apšvietimas ........................................................................................................ 57

6.2. Tvartų vėdinimo sistemos ......................................................................................... 58

6.3. Vėdinimo sistemų parametrų skaičiavimas ................................................................ 60

6.4. Tvarto šilumos balanso skaičiavimas ......................................................................... 63

LITERATŪRA .......................................................................................................... 66

PRIEDAI .................................................................................................................. 68


5

ĮVADAS

Svarbiausios nuostatos, garantuojančios gyvulių gerovę, efektyvią gamybą, vienodas konku-

rencines sąlygas, saugų maistą, švarią aplinką, saugų darbą, išdėstytos Europos Sąjungos (ES) di-

rektyvose, reglamentuose, ISO standartuose. ES gyvulių laikymo nuostatos perkeltos į Lietuvos

Respublikos teisės aktus, norminius dokumentus, geros ūkininkavimo praktikos reikalavimus.

Bendrieji statinių projektavimo ir statybos reikalavimai išdėstyti Lietuvos statybos techniniuose

reglamentuose.

Geriausia, kai gamyba ne tik konkurencinga (pelninga), bet ir gyvulių laikymo sąlygos ati-

tinka natūralias laikymo reikmes, mažai teršiama aplinka. Nuolatos ieškoma būdų siekiant:

- tobulinti laikymo technologijas, gerinant gyvulių laikymo sąlygas ir mažinant aplinkos

taršą;

- taupyti darbo laiką ir darbo jėgą;

- mažinti energijos sąnaudas;

- mažinti produkcijos savikainą;

- gerinti produktų kokybę.

Tai verčia diegti naujoves gyvulininkystėje, gyvulių laikymui kurti ir diegti kuo pigesnes,

modernias technologijas. Iki 1980 metų Europoje gyvulininkystės technologijos buvo orientuoja-

mos į ekonomiką ir geresnes darbo sąlygas, o nuo praeito amžiaus 8-o dešimtmečio vidurio re-

miami alternatyvūs sprendimai, gerinantys gyvulių laikymo sąlygas. Nuo 9-o dešimtmečio pra-

džios vis svarbesnis tampa gyvulių laikymas neteršiant aplinkos. Pastaraisiais metais labiau su-

reikšminamos etologinės ir ekologinės nuostatos, kurios skatina grįžti prie natūralesnių gyvulių

laikymo sąlygų. Ryškėja tendencija palaidus galvijus laikyti erdviuose neapšiltintuose tvartuose,

nes sumažėja pastato kaina ir pagerėja gyvulių fiziologinė būklė. Ieškoma būdų, kaip mažinti dar-

bo sąnaudas, siūlomi įvairūs nauji techniniai sprendimai. Sukurti įvairūs robotai mėšlo takams ir

šėrimo takui valyti, įvairūs įrenginiai guoliaviečių valymui, automatizuojamas šėrimas, plačiau tai-

komos automatinės melžimo sistemos. Didžiausias efektas automatizuojant technologinius proce-

sus tvartuose pasiekiamas automatizavus melžimą. Ne tik sumažinamos darbo sąnaudos karvidėje,

išvaduojamas darbuotojas iš griežto darbo ritmo ir gali daugiau laiko skirti laisvalaikiui, gyvulių

priežiūrai, bet ir gerėja pieno kokybė, gaunamas didesnis produktyvumas. Plačiau taikomos senso-

rinės gyvulių monitoringo sistemos ligų prevencijai ir ankstyvai diagnozei, gyvulių aktyvumo, ru-

jos kontrolei. Tai padeda taupyti ne tik darbo laiką, bet ir iš anksto užkirtus kelią ligoms pagerina

gyvulių sveikatą, mažina išlaidas gydymui ir patiriamus produkcijos nuostolius. Šiuolaikinė fermų

įranga yra labai sudėtinga, tačiau ji dažnai visai išvaduoja žmogų iš darbo tvarte arba palengvina

darbą įvairiems specialistams. Norint efektyviai panaudoti modernią tvartų įrangą, būtina parinkti

tinkamą gyvulių laikymo technologiją, tinkamai suplanuoti tvartą. Pasirenkant ir diegiant gyvulių

laikymo technologiją, reikia gerai išanalizuoti ir teisingai įvertinti technologinius procesus, inžine-

rines sistemas tvartuose, esant įvairiems gyvulių laikymo būdams. Pirmiausia reikia apsispręsti,

kokį tvartą statyti: apšiltintą, neapšiltintą ar net visiškai atvirą. Nuo to priklausys kokia bus tvarte

temperatūra, ir tik tai įvertinus galima spręsti apie įvairių darbų mechanizavimą, įrangos naudoji-

mą tvarte. Norint sėkmingai diegti modernias technologijas, reikia teisingai įvertinti gyvulių pro-

duktyvumą, sveikatingumą, kraiko poreikį, kapitalo poreikį, darbo sąnaudas, įvairias specifines iš-

laidas, poveikį aplinkai, reikalavimus produkcijos kokybei ir kt. veiksnius.

Ši mokomoji knyga skirta studentams, studijuojantiems dalyką Gyvulininkystės inžinerija

(studijų programa Bendroji agroinžinerija). Taip pat ji naudinga ir kitų studijų programų (Žemės

ūkio mechanikos inžinerija, Žemės ūkio inžinerija ir vadyba) studentams, studijuojantiems Gyvu-


6

lininkystės technologijų inžinerijos dalykus. Mokomoji knyga suteiks žinių apie gyvūnų gerovės ir

aplinkosaugos reikalavimus, palankias aplinkai ir gyvūnams gyvulininkystės fermų technologijas ir

įrenginius. Knygoje pateikiama informacija apie technologinius procesus galvijų, kiaulių ir paukš-

čių tvartuose, jų vertinimo kriterijus, tvartų suplanavimo principus bei technologinę įrangą, tvartų

vėdinimo sistemas, jų projektavimą. Įgytos žinios padės studentams spręsti inžinerines problemas,

susijusias su gyvulininkystės technologiniais procesais.

Dėkojame knygos recenzentams doc. dr. Henrikui Novošinskui ir doc. dr. Dainiui Stepona-

vičiui už vertingas pastabas ir patarimus.


7

SĄVOKOS

Aptvaras – aptverta teritorija gyvūnams laikyti (ir) ar ganyti.

Boksas – šoninėmis pertvaromis atitverta be ėdžių vieta palaidam galvijui gulėti (tvartas su

tokiais gardais vadinamas boksiniu tvartu).

Didelė (stambi) kiaulių ferma – daugiau kaip 2000 penimų kiaulių arba daugiau kaip

750 paršavedžių vietų.

Diendaržis – aptvaras lauke prie tvarto gyvuliams pasivaikščioti ir laikyti.

Ėdžios – atitverta vieta pašarui dėti šeriant gyvulius.

Ėdimo takas – takas, kuriame stovi ėsdami palaidi galvijai.

Ferma – tvartas ar keli tvartai su pagalbiniais statiniais (pašarų ir kraiko saugyklos bei san-

dėliai, mėšlidės, inžineriniai įrenginiai ir tinklai, vidaus keliai ir bandokeliai, tvoros ir

kt.) ir teritorija.

Gardas – pastate aptverta vieta vienam ar keliems gyvūnams laikyti.

Galvijų prieauglio tvartas – tvartas galvijų prieaugliui nuo 6–8 mėnesių amžiaus laikyti.

Gilusis tvartas – tvartas žemomis guoliavietės grindimis, nuo kurių mėšlas šalinamas 1–2

kartus per metus.

Karvidė – tvartas karvėms laikyti.

Kiaulidė – tvartas kiaulėms laikyti.

Kombinuotasis boksas – šoninėmis pertvaromis ir ribotuvu priekyje atitverta vieta prie

šėrimo tako arba stalo nepririštai karvei ar veršingai telyčiai stovėti, gulėti ir ėsti.

Kreikiama guoliavietė – guoliavietė, klojama kraiku, siekiant įrengti minkštą ir šiltą guolį.

Maža kiaulių ferma – iki 399 penimų kiaulių arba iki 79 paršavedžių vietų.

Melžykla – patalpa ar atskira vieta tvarte, kurioje melžiamos karvės.

Mėšlas – grynos ar apdorotos gyvulių ir (ar) paukščių išmatos ar kraiko ir išmatų mišinys.

Mėšlo takas – takas, per kurio visą plotį šalinamas mėšlas.

Mėšlidė – statinys ar įrenginys mėšlui kaupti ir laikyti.

Mocionas – priverstinis arba laisvas gyvūnų pasivaikščiojimas lauke jų sveikatingumui ge-

rinti.

Nekreikiama guoliavietė – guoliavietė, klojama mažai šilumai laidžiais paklotais, siekiant

įrengti minkštą ir šiltą guolį.

Nujunkytas paršelis – kiaulės jauniklis po nujunkymo iki 10 savaičių amžiaus.

Paršelis – kiaulės jauniklis nuo gimimo iki nujunkymo.

Pastato vėdinimas – reikiamų pastato vidaus oro parametrų (temperatūros, drėgnio, sudė-

ties ir kt.) palaikymas natūraliu ar dirbtiniu būdu keičiant patalpos orą.

Patalpos mikroklimatas – patalpos temperatūros, oro švaros, apšviestumo, triukšmo ir kt.

rodiklių visuma.

Penima kiaulė – kiaulė nuo 10 savaičių amžiaus iki paskerdimo.

Perdarynė – iš vieno ar abiejų šonų atitverta vieta su ribotuvu priekyje prie šėrimo tako ar-

ba stalo pririštam gyvuliui stovėti, gulėti ir ėsti.

Priešmilžio gardas – gardas, į kurį suvaromos karvės prieš melžimą.

Pusgilis tvartas – tvartas neiškeltomis guoliavietės grindimis, nuo kurių mėšlas šalinamas

kas keliolika dienų ar kas 2–3 mėnesiai.

Pusšiltis tvartas – tvartas apšiltintu stogu arba perdanga ir neapšiltintomis sienomis, ku-

riame šaltuoju metų laiku palaikoma teigiama temperatūra.


8

Pusskystis mėšlas – mėšlas, turintis 12–20 proc. sausųjų medžiagų.

Sanitarinė apsauginė zona – aplink stacionarų taršos šaltinį arba keletą šaltinių esanti te-

ritorija, kurioje dėl galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai galioja nustatytos spe-

cialiosios žemės naudojimo sąlygos.

Seklusis tvartas – tvartas iškeltomis guoliavietės grindimis, nuo kurių mėšlas šalinamas

kasdien arba kas kelios dienos.

Skystasis mėšlas – mėšlas, turintis ne daugiau kaip 12 proc. sausųjų medžiagų.

Srutų kauptuvas – statinys srutoms kaupti ir laikyti. Į jį gali patekti ir skystojo mėšlo.

Srutos – skystis, susidedantis iš gyvūnų šlapimo, kritulių ir kitokių iš mėšlo ištekančių ar

nuo mėšlinų paviršių nutekančių nuotekų.

Sutartinis gyvulys (SG) – sutartinis vienetas, naudojamas mėšlo šaltinio dydžiui išreikšti.

Vienas SG atitinka mėšlo šaltinį, kurio per metus generuojamame mėšle yra 100 kg

bendrojo azoto.

Šaltasis tvartas – tvartas neapšiltintomis sienomis ir stogu arba perdanga ir nereguliuojama

vidaus temperatūra.

Šiltasis tvartas – tvartas apšiltintomis sienomis ir stogu arba perdanga ir reguliuojama tei-

giama temperatūra.

Šėrimo vietos plotis – šėrimo stalo, ėdžių arba lovio išilginė dalis, skiriama vienam gyvu-

liui ėdimo metu.

Šėrimo pertvara – pertvara su fiksavimo įrenginiu ar be jo palaidų gyvulių tvarte tarp šė-

rimo ir ėdimo takų.

Šėrimo stalas – nepertverta šėrimo vieta lygiu dugnu šėrimo take.

Šėrimo takas – takas, kuriuo važiuojant šeriami gyvuliai.

Šiltasis tvartas – tvartas apšiltintomis sienomis ir stogu arba perdanga ir reguliuojama tei-

giama temperatūra.

Tirštojo mėšlo mėšlidė – atvira ar dengta mėšlidė, įrengta kaip aikštelė su sienelėmis (bū-

tina mėšlui, turinčiam mažiau kaip 25 proc. sausųjų medžiagų) arba borteliais (galima

mėšlui, turinčiam daugiau kaip 25 proc. sausųjų medžiagų) ir srutų kauptuvu tirštajam

mėšlui kaupti ir laikyti.

Tirštasis mėšlas – mėšlas, turintis ne mažiau kaip 20 proc. sausųjų medžiagų;

Tvartas – pastatas ūkiniams gyvūnams, išskyrus bites, laikyti.

Tvartas su nuožulniomis grindimis – tvartas, kuriame įrengtos kreikiamos 8–10 proc.

nuolydžio grindys gyvuliams vaikščioti ir gulėti.

Tvarto technologinė įranga – poilsio boksų, perdarynių atitvaros, gardų tvoros, ėdžios,

šėrimo, girdymo, melžimo, kreikimo, mėšlo šalinimo įrenginiai, guoliavietės, šėrimo ir

ėdimo takai ir kt.

Veršiavimosi patalpa – patalpa veršingoms telyčioms ir karvėms veršiuotis.

Veršidė – tvartas veršeliams iki 6–8 mėnesių amžiaus laikyti.

Vidutinė kiaulių ferma – nuo 400 iki 1999 penimų kiaulių arba nuo 80 iki 749 paršave-

džių vietų.

Žindama (laktuojanti) paršavedė – paršavedė nuo paršiavimosi iki paršelių nujunkymo.


9

1. GYVŪNŲ GEROVĖS REIKALAVIMAI

Gyvulininkystės ferma ir jos statiniai turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad būtų išvengta

gamybinio (nutrynimas, žaizdos, sumušimas, sąnarių sutinimas, nagų pažeidimas, uodegos ir spe-

nių sužalojimas, plaučių uždegimas, tešmens uždegimas, perkaitimas) ir infekcinio pobūdžio ligų.

Gyvūnus turi prižiūrėti pakankamas kvalifikuotų darbuotojų skaičius. Kad gyvūnus bet kuriuo

metu būtų galima kruopščiai apžiūrėti, turi būti tinkamas apšvietimas tvartuose. Judėjimo laisvė,

atsižvelgiant į gyvūno rūšį, neturi būti varžoma. Jei gyvūnas yra pririštas arba laikomas atskirtas,

turi būti suteikta vieta, atitinkanti jo fiziologines ir etologines reikmes. Gyvūno laikymo vietos

statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos ir įranga, prie ku-

rių gyvūnai gali prisiliesti, neturi būti kenksmingos gyvūnams ir turi būti pritaikytos taip, kad jas

būtų galima valyti ir dezinfekuoti. Atitvarose negali būti aštrių kampų, galinčių sužeisti gyvūnus.

Oro apykaita, dulkėtumas, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija turi atitikti

normas. Pastatuose gyvūnus negalima laikyti nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be

atitinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepa-

kanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas. Visa gyvūnų sveikatai

ir gerovei svarbi automatinė ar mechaninė įranga turi būti bent kartą per dieną tikrinama. Surastus

gedimus nedelsiant reikia pašalinti arba, jei to padaryti negalima, turi būti imamasi priemonių ap-

saugoti gyvūnų sveikatą ir gerovę. Jei gyvūnų sveikata ir gerovė priklauso nuo dirbtinio ventilia-

vimo sistemos, reikia įrengti atsarginę ventiliavimo sistemą, kad būtų išsaugota gyvūnų sveikata ir

gerovė dirbtinai ventiliavimo sistemai sugedus. Gyvūnai šeriami jų amžių ir rūšį atitinkančiais pa-

šarais. Jie turi gauti pašaro jų fiziologines reikmes atitinkančiais laiko tarpais. Šėrimo ir girdymo

įranga turi būti suprojektuota, sukonstruota ir įrengta taip, kad būtų kuo labiau sumažinta pašaro

ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos galimybė.

Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 01:2009 nustato pagrindinius

technologinius reikalavimus projektuojant galvijų laikymo ir jų priežiūros pastatus, patalpas ir

leidžia įgyvendinti svarbiausias nuostatas, garantuojančias galvijų gerovę. Galvijų pastatai turi būti

taip suprojektuoti ir pastatyti, kad būtų išvengta galvijų sužalojimo.

Būtiniausius kiaulių apsaugos reikalavimus nustato Kiaulidžių technologinio projektavimo

taisyklės ŽŪ TPT 02:2010.

Bendrieji kiaulių gerovės reikalavimai:

kiaulių laikymo patalpoje nuolatinis triukšmas neturi viršyti 85 dBA;

kiaulių laikymo patalpos apšviestumas turi būti ne mažesnis kaip 40 Lx ne trumpiau

kaip 8 val. per parą;

guoliavietė turi būti komfortiška fiziškai ir termiškai, sausa ir švari, patogi atsigulti ir

atsikelti. Kiaulė turi matyti kitas kiaules. Tačiau savaitę prieš paršiavimąsi ir paršiuo-

jantis paršavedės ir kiaulaitės gali būti laikomos uždarame (nepermatomomis pertva-

romis) garde;

kiaulės privalo turėti nuolatinį priėjimą prie kraikui naudojamų arba kitų medžiagų,

kad galėtų jas tyrinėti ir jomis užsiimti. Šios medžiagos gali būti šiaudai, šienas, medis,

pjuvenos arba medžiagų mišinys, kuris nekenkia kiaulių sveikatai;

grindys turi būti lygios, bet neslidžios, įrengtos taip, kad kiaulės nesusižeistų ar neken-

tėtų;

visos kiaulės turi būti šeriamos bent vieną kartą per parą. Jeigu šeriama grupė kiaulių

normuotai arba automatine sistema kiaulės periodiškai šeriamos individualiai, visos


10

grupės kiaulės turi turėti galimybę prieiti prie pašaro vienu metu;

visos vyresnės kaip dviejų savaičių kiaulės turi turėti nuolatinį priėjimą prie pakanka-

mo kiekio šviežio vandens;

agresyvios, kitų agresyvių puolamos, sergančios arba sužeistos kiaulės laikinai gali būti

laikomos individualiuose garduose;

medžiagos, naudojamos kiaulidžių statybai, pirmiausia kiaulių gardai ir jų įrenginiai, su

kuriais kiaulės gali liestis, turi būti nepavojingos kiaulėms, lengvai valomos ir dezinfe-

kuojamos.


11

2. APLINKOSAUGOS REIKALAVIMAI

GYVULININKYSTĖJE

Šios grupės reikalavimų tikslas – mažinti neigiamą ūkių poveikį aplinkai, ypač paviršinių ir

požeminių vandenų taršą. Reikalavimai skirti mėšlo ir srutų tvarkymo bei naudojimo reglamenta-

vimui taip, kad, nedarant žalos aplinkai, būtų galima mėšlą bei srutas kaupti ir efektyviai naudoti

laukams tręšti. Norint sumažinti vandens taršą nitratais, fermose, kuriose laikoma daugiau kaip

10 SG, išskyrus fermas su giliais tvartais, privalu įrengti mėšlides (aikšteles, rezervuaro ar lagūnos

tipo). Jose turi tilpti kiaulių ir paukščių 8 mėnesių mėšlas, o galvijų, arklių, avių ir kitų gyvūnų –

6 mėnesių mėšlas. Mėšlidėje ir srutų kauptuve turi būti įrengtas užtikrinantis visą eksploatavimo

laikotarpį sandarumą hidroizoliacinis sluoksnis. Mėšlas Lietuvoje neturi būti skleidžiamos nuo

gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d., taip pat ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės. Per metus į

dirvą patenkančio (tręšiant mėšlu, mineralinėmis trąšomis, ganant gyvulius) bendrojo azoto kiekis

neturi viršyti 170 kg/ha. Gyvulių tankis ūkyje negali būti didesnis kaip 1,7 sutartinio gyvulio vie-

nam hektarui žemės ūkio naudmenų (Nitratų direktyva 91/676/EEB). Jeigu gyvulių tankis dides-

nis, reikia įsigyti papildomai žemės arba mėšlo perteklių perduoti kitam ūkiui, kuriame gyvulių

tankis yra mažesnis negu nustatyta norma. Pagrindinius technologinius reikalavimus projektuojant

mėšlo, gamybinių, buitinių ir paviršinių nuotekų šalinimo, kaupimo ir tvarkymo statinius gyvuli-

ninkystės, paukštininkystės ir žvėrininkystės ūkiuose nustato mėšlo ir nuotekų tvarkymo statinių

technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 03:2010.

Norint apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo biologinės, cheminės ir fiziki-

nės taršos, nustatytos šios sanitarinės apsaugos zonos ir atstumai, kur draudžiama statyti gyvena-

muosius namus ir visuomeninius objektus, nesusijusius su šia ferma:

- galvijų kompleksai (nuo 1200 iki 6000 karvių) – 300 m;

- galvijų fermos (mažiau kaip 1200 karvių) – 100 m;

- kiaulių fermos – 500 m;

- paukštynai – 1000 m.

Mažiausias atstumas nuo fermos statinio iki paviršinio vandens telkinio priklausomai nuo

pakrantės terasos pločio, jos šlaito nuolydžio, grunto filtracijos savybių yra 50–150 m. Mažiausias

atstumas nuo tvarto iki gyvenamojo namo – 15 m, nuo mėšlidės iki gyvenamojo namo – 20 m.

Atstumas nuo mėšlidžių, srutų kauptuvų iki vandens kaptažo įrenginių (šachtinių, gręžtinių šuli-

nių ir kt.), kuriems apsaugoti nėra nustatytų apribojimo juostų, turi būti ne mažesnis kaip 50 m

požeminio vandens srauto kryptimi ir 25 m prieš srautą.

Laikant gyvulius išsiskiria „šiltnamio“ dujos (metanas – CH4, anglies dioksidas – CO2, azoto

suboksidas – N2O) ir dujos, tiesiogiai žalojančios ekosistemą (amoniakas – NH3). Ribojama šių

dujų bei sieros vandenilio (H2S) koncentracija tvarto ore, nes jos kenkia gyvuliams ir žmonėms,

žaloja ekosistemas. Labiausiai rūpinamasi riboti amoniako sklidimą į aplinką, amoniakas, paveiktas

lauko oro deguonies ir drėgmės, virsta azoto nitratine ir nitritine rūgštimis, kurios iškrisdamos su

lietumi ar sniegu žaloja visą ekosistemą (2.1 pav.). Taip pat kontroliuojama ir siekiama mažinti

azoto suboksido (N2O) ir metano (CH4) emisiją ir sklidimą į aplinką, nes pastarosios dujos skatina

šiltnamio efektą ir planetos atšilimą. Gyvulininkystėje į aplinką išskiriama NH3 dujų apie 90 % nuo

bendros amoniako dujų emisijos, N2O dujų – 65 %, CH4 dujų – 35 – 40 %, CO2 dujų – 9 %.

Daugiausia amoniako išsiskiria į aplinką laikant galvijus (apie 50 %), kiaules – 22%, paukščius –

7 %, naudojant mineralines trąšas – 18 %, o laikant arklius, avis ir kitus gyvūnus – 3 %.


12

2.1 pav. Gyvulininkystės įtaka rūgštiems lietums

Anglies dioksidas (CO2) yra medžiagų apykaitos produktas, kurį iškvėpuoja gyvuliai. Šiek

tiek CO2 išsiskiria pūvant gyvulių išmatoms, pašarams, kaistant giliam kraikui. Išsiskiriantis CO2

kiekis tiesiai proporcingas gyvulių išskiriamai bendrajai šilumai. Anglies dioksido dujų indėlis į

šiltnamio reiškinį lyginant su kitomis dujomis yra apie 55 %. Nuo 1750 m. CO2 koncentracija at-

mosferoje padidėjo apie 100 ppm ir dabar lygi 380 ppm. Metinis jų prieaugis 1995–2005 m. pa-

siekė net 1,9 ppm/m., o per visą matavimų laikotarpį (1960–2005 m.) sudarė 1,4 ppm/m. Per in-

dustrinę erą padidėjusi atmosferinio CO2 koncentracija sustiprino jo energetinį poveikį iki

+1,66±0,17 W/m2 (tai stipriausias poveikis iš visų šiltnamio dujų).

Metanas (CH4) skatina planetos atšilimą. Jis formuojasi anaerobinėje šiltoje aplinkoje. 75%

išsiskyrusio metano dujų tenka atrajojantiems gyvuliams. Daugiausia metano gaminasi atrajojimo

metu, ypač jei gyvuliai ėda daug ląstelienos turinčius pašarus. Iš mėšlo metano išsiskiria mažiau,

negu iš gyvulių virškinimo organų. Duomenys apie metano emisiją iš skystojo ir kraikinio mėšlo

panašūs. Naujausiais tyrimais, skaičiuojant vienai karvei, tvarte per metus išgaruoja 73–146 kg

metano. Penimų kiaulių kiaulidėse analogiška reikšmė – apie 1,7 kg. Metano gaminimosi paste-

bimai sumažinti neįmanoma, o jo sklidimą į aplinką iš mėšlo galima sumažinti gaminant biodujas.

Azoto suboksidas (N2O) formuojasi anaerobinėje aplinkoje, vykstant denitrifikacijos proce-

sui kraikiniame ir skystajame mėšle. N2O skatina šiltnamio efektą ir ardo planetos stratosferoje

esantį ozono sluoksnį. Per metus karvidėje išgaruoja 1,3–1,4 kg, skaičiuojant karvės vietai, azoto

suboksido.

Sieros vandenilis (H2S) labai nuodingos dujos, kurios gaminasi iš proteinų, ypač jei jų sudė-

tyje daug sieros, anaerobinėmis sąlygomis. Jos intensyviau išsiskiria, kai skystasis mėšlas kanaluose

laikomas ilgiau kaip 3 savaites, o ypač daug išsiskiria maišant storą skystojo mėšlo sluoksnį. Ne-

kreikiant iš penimos kiaulės vietos per metus išsiskiria apie 0,3 kg H2S. Taikant kraikinę gyvulių

laikymo technologiją, H2S tvarto ore nebūna.

Amoniakas (NH3) tvarte intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam

karbamidui (CO(NH2)2. Išmatose ir mėšle azotas stipriai sujungtas, todėl jo perėjimas į amoniakinį

azotą vyksta urino bakterijoms lėtai ardant baltymus. Tai aerobinis procesas. Neoficialus standartinis

maksimalus NH3 emisijos intensyvumas yra 8,8 kg karvei per tvartinį 190 dienų laikotarpį ir 3 kg

per metus iš penimos kiaulės vietos. Svarbiausia kontroliuoti amoniako emisiją iš tvartų ir mėšlidės.


13

Nustatyta, kad gyvulininkystės technologiniuose procesuose amoniako emisija pasiskirsto taip: iš

tvarto – 37 %; iš mėšlidės – 20 %; iš skleidžiamo mėšlo – 38 %; ganant gyvulius – 5 %.

Siekiant mažinti amoniako emisiją rekomenduotina taikyti šias priemones:

Mažinti baltymų kiekį pašaruose. Paaugusias kiaules šeriant mažiau baltymingu pašaru

negu paršelius, amoniako emisija sumažėja 35 %.

Laikyti produktyvesnius gyvulius, nes jų atliekos išskiria mažiau amoniako skaičiuojant

produkcijos vienetui. Dvi karves, duodančias po 5000 kg pieno per metus, pakeitus

viena 10000 kg produktyvumo, amoniako emisija sumažėja 30–40 %.

Jeigu tvarto grindys vientisos ir nekreikiamos ar mažai kreikiamos, jų paviršius turi bū-

ti lygus (be įdubimų ar griovelių), kad šlapimas tekėtų į kanalą. Negalima naudoti len-

tų gultų, nes po jais renkasi šlapimas.

Laikant galvijus ant gilaus kraiko ir parinkus tinkamą kraiko storį galima sumažinti

amoniako emisiją į aplinką, kadangi storas kraiko sluoksnis sugeria drėgmę, o kuo ma-

žiau drėgmės, tuo mažiau vyksta garavimas. Gausesnis šiaudų kraikas gali sumažinti

amoniako emisiją tiek tvarte, tiek mėšlidėje. Ypač amoniako emisija mažėja kreikiant

durpėmis, nes jos rūgština mėšlą (mažėja pH) ir amoniaką sujungia chemiškai.

Tvarkant mėšlą reikia siekti, kad šviežio mėšlo kontaktas su aplinkos oru būtų kuo ma-

žesnis ir mėšlą reikia kuo mažiau maišyti.

Intensyvinant tvarto vėdinimą, labiau garuoja amoniakas. Rekomenduotina mažinti

tvartų vėdinimo intensyvumą, tačiau jis neturėtų būti mažesnis nei reikia perteklinei

drėgmei pašalinti. Nerekomenduotina intensyvinant vėdinimą mažinti amoniako kon-

centraciją tvarto ore, jeigu patalpoje oro santykinis drėgnis ir CO2 koncentracija atitin-

ka reikalavimus.

Mažinti mėšlu užterštą plotą. Kai bekraikė laikymo technologija, įrengiami grotelėmis

dengti kanalai mėšlui surinkti. Teršiamos grindys daromos su nuolydžiu, kad šlapimas

tekėtų į kanalą. Iš kanalo mėšlas turi periodiškai ištekėti į lauko mėšlidę. Kanalo sienos

lygios, kad mėšlas nepriliptų.

Mažėjant oro ir mėšlo temperatūrai, amoniako emisija mažėja.

Valyti iš tvartų šalinamą orą. Tam tinka įvairūs biologiniai filtrai.

Kraikinio mėšlo mėšlidėje nėra efektyvaus būdo mažinti NH3 emisiją. Čia reikia taikyti

kompleksines priemones: uždengti mėšlo rietuvę šiaudais, durpėmis, plėvele; mažinti mėšlo pavir-

šių (pvz., mėšlidę statant aukštomis sienomis); palaikyti didelį sausųjų medžiagų kiekį (pvz., už-

dengiant stogą virš mėšlidės). Jeigu lauko rietuvė nedengiama plėvele ar šiaudais, durpėmis, ji

kraunama „A“ raidės forma, kad nubėgtų krituliai; palaikyti žemesnę kaip 50oC temperatūrą tiek

mėšlidėje, tiek lauko rietuvėje. Tam įmaišoma šiaudų ar kitų organinių atliekų, kad anglies ir azo-

to santykis būtų didesnis kaip 25 (C:N25).

Norint sumažinti amoniako ir nemalonių kvapų sklidimą iš skystojo mėšlo rezervuarų, re-

komenduotina mėšlo paviršių uždengti dangčiu, paliekant vėdinimo angas metanui pasišalinti;

apipilti kapotų 4 cm ilgio šiaudų, keramzito sluoksniu; užkloti brezentu, sintetine plėvele; nesuar-

dyti natūralios plutos, kuri susidaro, kai mėšle sausųjų medžiagų yra ne mažiau kaip 7 % ir kai

šviežias mėšlas atiteka į rezervuaro dugną.


14

3. GALVIJŲ TVARTŲ TECHNINĖS SISTEMOS

3.1. Galvijų laikymo būdai

Galvijų laikymo būdas pasirenkamas priklausomai nuo jų laikymo paskirties (pienui, mėsai,

veislei), galvijų amžiaus, fiziologinės būklės, nuo ūkyje taikomų šėrimo, mėšlo šalinimo sistemų,

prisitaikant prie ekonominių ir kitų vietos sąlygų.

Galvijų fermoje gali būti taikomos dvi gyvulių laikymo sistemos:

tvartinė-ganyklinė – žiemą gyvuliai laikomi tvarte, o vasarą ganomi ganyklose;

tvartinė – gyvuliai žiemą ir vasarą laikomi tvarte.

Tvartinė-ganyklinė sistema pranašesnė tuo, kad ganymo metu sumažėja darbų ūkyje, didžią-

ją dalį pašarų gyvuliai gauna iš kultūrinės ganyklos, sumažėja papildomai gaminamų pašarų kiekis.

Be to, grynas oras, saulė teigiamai veikia galvijų, ypač prieauglio organizmą – skeleto, virškinamo-

jo trakto ir kitų organų vystymąsi. Veršeliai užsigrūdina, tampa atsparesni įvairioms ligoms. Tvar-

tinė sistema taip pat turi savo pranašumų – jei karvės laikomos pririštos, jos įpranta prie savo vie-

tos ir šalia stovinčių gyvulių, sumažėja stresų dėl hierarchinės bandos struktūros formavimosi. Vi-

sus metus laikant galvijus tvarte, galima geriau organizuoti individualų šėrimą, daug patogiau

melžti, kadangi nereikia kilnojamųjų melžimo aikštelių ar keletą kartų per dieną parginti karves iš

ganyklos į tvartą. Tvartinė sistema dažnai taikoma laikant labai aukšto produktyvumo karves, taip

apsaugant jas nuo stresų, ganyklose pasitaikančių parazitų, užtikrinant visus metus pastovią opti-

malią mitybą.

Galvijų ūkio statiniai pagal paskirtį skirstomi į šias grupes:

pagrindiniai gamybiniai pastatai ir priestatai;

priežiūros paskirties statiniai (pašarų saugyklos ir sandėliai, mėšlidės, inžineriniai

įrenginiai ir tinklai, buities, veterinarinės ir kitos paskirties statiniai).

Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų nomenklatūra ir patalpos pateikta 3.1 lentelėje

(Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 01:2009). Mėsinių galvijų

auginimo ūkiuose pastatų patalpų nomenklatūra nustatoma pagal taikomą technologiją.

3.1 lentelė. Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų nomenklatūra ir patalpos

Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų

nomenklatūra Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų patalpos

Saitinio karvių laikymo karvidė

1. Karvių laikymo patalpa 2. Patalpa arba vieta inventoriui 3. Patalpa arba talpykla koncentruotų pašarų atsargai laikyti 4. Gardas arba vieta karvėms veršiuotis 5. Patalpa pieno šaldytuvui, kitos pagalbinės patalpos

Besaičio karvių laikymo karvidė

1. Karvių laikymo patalpa 2. Patalpa arba vieta inventoriui 3. Gardas karvėms veršiuotis 4. Patalpa arba vieta karvių melžimo aikštelei ar robotui 5. Patalpa karvių melžimo įrangos kompiuteriniam valdymui 6. Kitos pagalbinės patalpos

Pieno blokas prie saitinio laikymo karvidžių

1. Pieno surinkimo, pirminio paruošimo, laikymo ir įrengimų plovimo patalpa (priklausomai nuo įrengimų komplekto plovimo patalpą galima atskirti)

2. Įrengimų patalpa (vakuumo siurblių, šaldymo kompresorių bei techninės prie-žiūros įrengimams pastatyti. Techninei priežiūrai galima skirti atskirą patalpą)

3. Pieno kokybės nustatymo laboratorija (projektuojama nurodžius projektavimo


15

Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų

nomenklatūra Pagrindinių gamybinių pastatų bei priestatų patalpos

užduotyje) 4. Plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo ir paruošimo patalpa – sandėlis 5. Patalpa (-os) veterinarijos gydytojui ir veterinariniams preparatams laikyti

(projektuojama nurodžius projektavimo užduotyje) 6. Inventorinė, sandėlis ir kitos pagalbinės patalpos

Melžimo-pieno blokas prie besaičio laikymo karvidžių

1. Melžykla (melžimo aikštelės patalpa su priešmilžio karvių sukaupimo vieta tvarte) su priešmilžio gardu

2. Pieno surinkimo, pirminio paruošimo, laikymo ir pieno indų plovimo patalpa 3. Įrengimų patalpa (vakuumo siurblių, šaldymo ir suslėgto oro kompresorių bei

techninio aptarnavimo įrengimams pastatyti. Techninei priežiūrai galima skirti atskirą patalpą)

4. Patalpa arba talpykla koncentruotųjų pašarų atsargai laikyti (pagal taikomą te-chnologiją)

5. Melžimo įrangos plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo ir paruošimo patalpa – sandėlis

6. Karvių veterinarinės priežiūros patalpa (patalpa arba gardas su karvių fiksavi-mo įrenginiais, poilsio boksais arba be jų prie melžyklos arba tokios vietos su karvių fiksavimo įrenginiais karvidėje)

7. Patalpa (-os) veterinarijos gydytojui ir veterinariniams preparatams laikyti (projektuojama nurodžius projektavimo užduotyje)

8. Inventorinė, sandėlis ir kitos pagalbinės patalpos

Veršiavimosi skyrius

1. Besiveršiuojančių karvių laikymo patalpa ar gardas karvidėje. Vietų skaičius – iki 2 % nuo karvių ūkyje skaičiaus

2. Patalpa naujagimiams veršeliams iki 10–14 dienų laikyti vieniniuose garduose. Vietų skaičius – ne mažiau kaip 5 % nuo karvių ūkyje skaičiaus (priklauso-mai nuo taikomos technologijos)

3. Virtuvėlė- plovykla (patalpa arba vieta) 4. Patalpa arba talpykla laikinai pašarų atsargai laikyti 5. Patalpa arba vieta melžimo įrangai pastatyti ir pienui surinkti 6. Patalpa arba vieta inventoriui 7. Patalpa arba vieta kraikui saugoti (priklausomai nuo taikomos technologijos)

Veršidė

1. Veršelių laikymo patalpa 2. Virtuvėlė-plovykla (patalpa arba vieta). Gali būti viena veršidei ir naujagimių

veršelių patalpai 3. Patalpa arba talpykla pašarų atsargai laikyti 4. Patalpa arba vieta inventoriui 5. Patalpa arba vieta kraikui saugoti (priklausomai nuo taikomos technologijos)

Prieauglio tvartas

1. Prieauglio laikymo patalpa 2. Patalpa arba vieta inventoriui 3. Patalpa arba vieta pašarų atsargai laikyti

Diendaržiai Aptvarai atskiroms galvijų grupėms

Pastabos:

1. Priklausomai nuo taikomos technologijos patalpų sudėtį pastatuose, nurodytą 3.1 lentelėje, leidžiama keisti.

2. Melžimo-pieno ir pieno blokai (su pagalbinėmis patalpomis) jungiami su karvidėmis arba suplanuojami karvidžių

pastatuose.

Galvijai laikomi šiltuose, šaltuose ir pusšilčiuose tvartuose. Pririšti galvijai laikomi tik šiltuo-

se tvartuose. Šaltuose ir pusšilčiuose tvartuose laikomi galvijai turi būti palaidi, o jų guoliavietės

kreikiamos arba išklotos apšiltintais paklotais. Tvarte gali būti taikomos įvairios galvijų laikymo te-

chnologijos: saitinis arba besaitis laikymas.

Saitiniai tvartai būna:

su trumpu galvijų pririšimu;


16

su ilgu galvijų pririšimu.

Besaitis laikymas būna:

boksinis;

kombiboksinis;

pusiau gilus;

gilus;

su nuožulniomis grindimis.

Įvairių karvidžių suplanavimo pavyzdžiai pateikti 3.1 pav.

3.1 pav. Karvidės (21 m pločio) suplanavimo variantai (Bleizgys ir kt., 2000)


17

3.2 pav. Šilumos mainai tarp karvės ir aplinkos (Bleizgys, 2006)

3.2. Reikalavimai galvijų guoliavietėms

Kai karvidėje sausa ir nėra skersvėjų, o guoliavietė šilta, švari ir patogi, karvės gali ištverti

labai žemas temperatūras. Tvarte labai svarbi yra guoliavietė. Joje gyvulys turi gerai pailsėti, nepa-

tirdamas traumų ir stresų. Tai labai svarbus karvę supančios aplinkos aspektas. Jo tinkamai neįver-

tinus, sutrinka normali karvės organizmo veikla. Pasikeičia gyvulio energinis balansas, labai padi-

dėja energijos nuostoliai. Esant žemoms oro temperatūroms, suintensyvėja šilumos mainai tarp

gyvulio ir aplinkos. Kad palaikytų pastovią kūno temperatūrą, gyvuliams būtinas papildomas ener-

gijos šaltinis, kurį galima gauti kartu su pašarais, todėl didės pašarų sąnaudos. Labai svarbu suvok-

ti, kad gyvulį reikia ne tik sočiai šerti, bet ir didelį dėmesį skirti jo judėjimo laisvei, guoliavietės

švarai, patogumui, šiltumui ir t. t.

Karvių guoliavietės gali būti išklojamos guminiais kilimėliais, čiužiniais, smėliu, šiaudais ir t.

t. Tinkamai įrengta guoliavietė – pagrindinis geros galvijo savijautos veiksnys. Geriausia, kai kar-

vės guli 50–60 % (12–14 val.) paros laiko. Jos atrajoja ilgesniais periodais, o kai guli, į tešmenį in-

tensyviau teka kraujas. Kai sutrikdomas karvės poilsio režimas, pvz., nepatogi guoliavietė, pasikei-

čia ir karvių elgsena, ir psichika. Tokie pokyčiai gali sukelti stresą. Tyrimais nustatyta, kad ar daž-

nai ir ar ilgai karvė gulės, priklauso nuo guoliavietės pakloto. Paklojus minkštą, šiltą paklotą, kar-

vės guli 60–65 proc. paros laiko. Jei guolis kietas ir šiltas – 50–55 proc., o esant šaltam ir kietam

(pvz., betonas) paklotui – tik 25–30 proc. paros laiko. Karvei gulint ant betono dažnai sužeidžiami

speniai ir tešmuo.

Švari, sausa, šilta, minkšta ir patogi – tai pagrindiniai reikalavimai, kurie yra keliami guolia-

vietėms. Švari guoliavietė sumažina galimybę karvėms susirgti tešmens ir kitomis ligomis, suma-

žėja ligų plitimo ir užsikrėtimo rizika, taip pat sutrumpėja paruošimo melžti laikas. Sausa guolia-

vietė – tai švari karvė, nes mažiau mikroorganizmų dauginasi, plinta ir patenka į karvės organizmą

(ypač per spenių angas). Patogi guoliavietė skatina karves naudotis poilsio vieta, sumažina susiža-

lojimų skaičių, stresą ir nuovargį. Pagrindinis kriterijus, užtikrinantis guoliavietės patogumą, –

tinkamas paklotas ir jos dydis. Ar guoliavietės patogios, galima spręsti pagal karvių gulėjimo daž-

numą ir poilsio trukmę. Paprastai guoliavietės temperatūra yra žemesnė negu gyvulio kūno tem-

peratūra, todėl šilumos srauto kryptis yra nuo gyvulio į grindis. Esant karščiams, tai yra privalu-

mas, tačiau kai tvarte šalta – didelis trūkumas. Kai gyvulys atsigula šaltoje aplinkoje, prasideda in-

tensyvus šilumos atidavimas (3.2 pav.).

Temperatūrų skirtumas tarp

grindų ir tešmens (jautriausios

vietos) siekia iki 30oC. Karvei at-

sigulus ant šiltų ir gerai apšiltintų

grindų, šilumos srauto tankis

būna nedidelis, o atsigulus ant

šaltų, blogos šilumos izoliacijos

grindų (temperatūra mažesnė

kaip 0 oC) šilumos srauto tankis

būna labai didelis. Atsigulus ant

betono, šilumos srauto tankis

nuo galvijo per betoną išlieka

didelis 490–550 W/m2. Šaltos

guoliavietės grindys labai nei-

giamai veikia gyvulio organizmo


18

fiziologines funkcijas. Ant grindų paklojus guminius kilimėlius, šilumos srautas nuo tešmens per grin-

dis būna 50–120 W/m2.

Karvei atsigulus ant šiaudų pakloto, šilumos srautas nuo gyvulio būna apie 40–70 W/m2,

jeigu šiaudai bus drėgni, šilumos srautas padidės kelis kartus. Per betoną ir smėlį šilumos srautas

didelis išlieka gana ilgai. Per paklotus, kurių geros termoizoliacinės savybės, didesnis šilumos srau-

tas būna tik per pirmąsias kelias minutes karvei atsigulus, o vėliau sumažėja 2–3 kartus.

3.3. Saitinis galvijų laikymas

Saitinis laikymas – tai pririštas galvijų laikymas. Šio laikymo būdo pagrindiniai trūkumai: ri-

bojama gyvulio laisvė, karvės mažiau juda, visame tvarte turi būti šilta (pliusinė temperatūra), sunku

užtikrinti karvių švarą, didelės darbo sąnaudos, blogos darbo sąlygos. Tai lemia, kad mažėja šių kar-

vidžių populiarumas. Labiau tinka palaidų karvių laikymas, todėl naujai statant numatyti saitinį lai-

kymą nerekomenduotina. Prognozuojama, kad ES valstybėse pririštų karvių laikymas bus uždraus-

tas. Pasirinkus saitinį laikymą, karvės laikomos individualiose perdarynėse ir paleidžiamos individua-

liai ar grupėmis. Pririšamos dažniausiai individualiai, rečiau grupėmis. Gyvulių gerovei pagerinti

žiemą karves rekomenduotina išleidinėti į diendaržius, o vasarą – ganyti. Taikant šį laikymo būdą,

karvės tvartuose yra rišamos. Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietose (melžti

galima ir melžimo aikštelėse, tada karves reikia paleisti melžimui ir vėl pririšti po melžimo), todėl

galima taupyti pašarus tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Be to, kiekviena

karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes,

dėl to mažiau patiria stresų. Iš karvių primelžiama daugiau pieno, sumažėja pašarų poreikis, tačiau

padidėja pieno gamybos darbo sąnaudos. Rekomenduojama karves bent 2 kartus per savaitę išvaryti

mocionui į diendaržius su kieta ar žolės danga. Pagal karvių pririšimo būdą gali būti keli saitinio lai-

kymo variantai: trumpas pririšimas, kai galvijai gulėdami galvą laiko virš ėdžių ar šėrimo stalo ir ilgas

pririšimas, kai galvijai gulėdami visu kūnu yra guoliavietėje (3.3 pav.).

3.3 pav. Karvių perdarynės: a – ilga perdarynė; b – trumpa perdarynė

Tvarte guoliavietės turi būti tinkamai įrengtos – sausos, šiltos, pakankamai minkštos. Pririštų

karvių tvarte svarbu įrengti tinkamo ilgio perdarynes. Jei perdarynė per ilga, gyvulys ją labiau už-

teršia, todėl švarai palaikyti reikia daugiau darbo. Per trumpose perdarynėse laikomos karvėms

dažniau serga nagų bei sąnarių ligomis, tešmens uždegimais. Susirgimų gali padažnėti ir dėl per

didelio guoliavietės grindų nuolydžio, kuris turėtų būti ne didesnis nei 2 %. Perdarynių grindys

įrengiamos 0,12–0,2 m aukščiau mėšlo šalinimo kanalo dugno, išklotos šilumą izoliuojančiomis

medžiagomis (dangomis arba kraiku).

Stambioms karvėms rekomenduotini perdarynės matmenys:

ilgis (nuo ėdžių iki mėšlo tako) – 1,75 m;

plotis – 1,2 m.


19

3.4 pav. Boksas galvijams (Romaniuk, 2000)

Kai perdarynės ilgesnės, reikia daugiau kraiko šiaudų ir daugiau darbo perdarynei valyti.

Perdarynės viena nuo kitos atskiriamos pertvaromis, kurių ilgis ne trumpesnis kaip pusė perdary-

nės ilgio. Kreikiama 2 kartus per parą per kiekvieną kreikimą po 0,5 kg šiaudų karvei. Kai grindys

užklotos kilimu, užtenka mažiau šiaudų. Geriau tinka smulkinti šiaudai. Ėdžių dugnas iškilęs per

15 cm virš perdarynės grindų. Ėdžių sienelės prie perdarynės aukštis virš grindų ne didesnis kaip

25 cm, tačiau, norint sumažinti pašaro nuostolius, pageidautina, jog ėdžių sienelė iškiltų virš dug-

no 15–20 cm. Norint apsaugoti gyvulio kaklą nuo žalojimo, galima prie ėdžių sienelės viršaus pri-

tvirtinti elastingą juostą ar padaryti išėmas kaklui.

3.4. Besaitis galvijų laikymas

Besaitis laikymas – tai palaidas galvijų laikymas. Palaido laikymo karvidės būna kelių ti-

pų: boksinės (būna su nekreikiamais boksais ir atvirais mėšlo takais arba su grotelėmis dengtais

mėšlo takais; su kreikiamais boksais); kombiboksinės; su giliomis ar pusiau giliomis guoliavietėmis

(kraikinis laikymas); su nuožulniomis (gyvulių nutrypiamomis) grindimis.

Boksinis tvartas. Taikant boksinį karvių laikymą, kiekvienai karvei poilsiui įrengiamas

boksas, kurio matmenys turi atitikti jos masę ir matmenis. Tada boksus prižiūrėti nesudėtinga. Jei

guoliavietė per trumpa, karvė gulėdama ar stovėdama negali patogiai laikyti užpakalinių kojų, su-

sižeidžia nagas, suserga sąnarių, tešmens ligomis. Per ilga guoliavietė teršiama mėšlu, todėl karvės

būna nešvarios. Pagrindiniai bokso matmenys apskaičiuojami pagal tokias lygtis:

L = lk + ll 0,922 + 0,20 , (3.1)

čia L – bokso ilgis m;

lk – karvės galvos ir kaklo ilgis m;

ll – karvės liemens ilgis iki krūtinės m.

B = hk 0,85 , (3.2)

čia B – bokso plotis m;

hk – karvės aukštis m.

Priklausomai nuo karvės masės, kar-

vės galvos ir kaklo ilgis būna 0,60–0,80 m,

liemens ilgis iki krūtinės – 1,65–1,80 m, o

karvės aukštis – 1,40–1,60 m. Įvertinus

karvės matmenis, rekomenduotini tokie

boksų matmenys: bokso plotis – 1,20–1,25

m, bokso ilgis – 2,30–2,40 m (prie sienos

boksas pailginamas iki 2,50–2,60 m). Tra-

dicinių boksų pertvaros lankstomos iš 50

mm skersmens plieninių cinkuotų vamz-

džių. Taip pat jos gali būti pagamintos iš

medžio. Sekcijos pertvarų aukštis 1,5 m.

Virš boksų 0,5 m atstumu nuo sienos pri-

tvirtinamas metalinis vamzdis arba medinis

tašelis – sprando užtvara, kuri priverčia

besikeliančią karvę atsitraukti (3.4 pav. ).

Taip ji neužteršia bokso grindų.


20

Boksai (3.5 pav.) būna gilūs (gausiai kreikiami įvairiais pakratais) arba seklūs (pakloti gumi-

niai kilimėliai, čiužiniai arba kt. dangos). Boksų matmenys priklausomai nuo galvijo masės pateikti

3.2 lentelėje.

3.2 lentelė. Boksų matmenys (ŽŪ TPT 01:2009)

Gyvulio amžius mėn.

Gyvulio masė kg

Bokso plotis

m

Bokso

ilgis L m

Sprando užtvaros

aukštis H m

Atstumas nuo bokso galo iki sprando

užtvaros L1 m

Atstumas nuo bokso galo iki

krūtinės atramos L2

m

3–6 100–160 0,65xx 1,3–1,5x 0,70 1,10 1,15

6–9 160–230 0,75 1,5–1,8 0,80 1,20 1,25

9–12 230–300 0,85 1,6–1,9 0,85 1,25 1,30

1–15 300–360 0,95 1,8–2,1 0,95 1,45 1,50

15–24 360–550 1,10 2,0–2,3 1,05 1,60 1,65

suaugę 550–700 1,15–1,20 2,2–2,4 1,10 1,70 1,75

700 1,20–1,30 2,4–2,6 1,20 1,80 1,85

x Pirmoji reikšmė, kai gyvulys guldamas ar keldamas gali iškišti galvą į priekį ir pasukti į šoną už bokso, o antroji

– kai bokso priekyje įrengta pertvara. Dažniausiai pirmoji reikšmė pasirenkama vidinės eilės ir priešpriešiniams

boksams, o antroji – įrengtiems prie sienos. xx Kai bokso šoninė pertvara ištisinė, plotis padidinamas 10 %.

Boksų grindys gali būti periodiškai kreikiamos šiaudais ir kitais pakratais arba išklojamos gu-

miniais kilimėliais, įvairiais čiužiniais, perpjautomis automobilių padangomis, kurios apipilamos pju-

venomis, smėliu. Svarbiausia, kad paklotas turėtų geras šilumos izoliacines savybes. JAV kraikui

dažnai naudojamas smėlis, kuris ankščiau buvo laikomas vienu iš geriausių guoliavietės paklotų, nes,

palyginti su mažai pakreiktu betonu ar mediena, toks paklotas mažiausiai žaloja spenius ir tešmenį.

Tyrimais nustatyta, kad gyvuliams gulėti smėliu pakreiktose guoliavietėse gana patogu, tačiau karvės

mieliau renkasi ir gulasi ant gumos granulių pripildytų čiužinių. Kreikiamo guoliavietes smėlio

sluoksnis turi būti 12–15 cm storio. Smėlis guoliavietėje keičiamas kas 1–2 savaitės. Vienas iš jo

trūkumų – sudėtingas pašalinimas iš tvarto. Jeigu smėlis nelabai suspaustas, šlapimas į jį įsigeria labai

greitai. Visi mėšle esantys mikroorganizmai lieka ant smėlio paviršiaus. Kad smėlyje ir ant jo pavir-

šiaus nesikauptų mikroorganizmai, reikia įrengti drenažą. Geras drenažas padės guoliavietės kraiko

paviršiui greitai išdžiūti. Pakratams naudojant smėlį, tinka tik tokios mėšlo tvarkymo sistemos, ku-

rios suprojektuotos su smėlio nusodintuvais arba kitaip smėlį nuo mėšlo atskiriančiais įrenginiais.

Gilus (kreikiamas) boksas karvėms prie sienos Seklūs (nekreikiami) priešpriešiniai boksai karvėms

3.5 pav. Boksai karvėms (boksų matmenys su simbolių paaiškinimu pateikti 3.2 lentelėje)


21

Kai karvės guli ant guminių kilimėlių, palaikyti jų švarą nesudėtinga. Ant kilimėlio pavir-

šiaus nesikaupia nešvarumai, bakterijos. Karvės noriai gulasi ir keliasi, be to, ant šio tipo pakloto

jos neslidinėja. Kilimėliai turi gerą šilumos izoliaciją. Išklojus guoliavietes guminiais kilimėliais,

sumažėja darbo krūvis, nes nereikia kas dieną kreikti, lengviau boksus išvalyti, be to, gyvuliai bū-

na sveikesni. Guminis kilimėlis sušvelnina smūgius, t. y. apsaugo karvių kelius nuo smūgių, kai

jos gulasi ar keliasi. Tyrimai rodo, kad karvės iš visų paklotų tipų dažniausiai renkasi tas guoliavie-

tes, kuriose patiesti gumos pripildyti čiužiniai arba panašaus minkšto paviršiaus kilimėliai. Karvės

ilgiausiai (50–65 % laiko) guli ant minkštų ir šiltų paklotų. Geriausiai karvių poreikius atitinkantys

paklotai yra storas šiaudų (8–10 cm) ar pjuvenų sluoksnis (ne mažiau kaip 10 cm), guminiai kili-

mėliai, gumos granulių pripildyti čiužiniai. Taip pat paklotams gali būti naudojamas smėlis, „van-

dens lovos“. Paklotams netinka medis, betonas. Jeigu grindys užklotos kilimu, jo paviršių taip pat

rekomenduotina plonai pakreikti.

Bokso grindys iškeliamos virš mėšlo (vaikščiojimo) tako per 20–25 cm. Geriausias bokso

grindų nuolydis – 5 %. Kai nuolydis 2 % gulėdamos karvės slenka į priekį, kai nuolydis 4 % –

karvės nejuda. Todėl kai nuolydis mažesnis kaip 4 % įrengiama krūtinės atrama. Sprando užtvara

saugo boksą nuo taršos ekskrementais. Ji gaminama iš vamzdžio ar elastingos medžiagos ir pritvir-

tinama bokso viršuje tokioje vietoje, kad stovint galvijui ekskrementai nekristų ant bokso grindų.

Užtvarą eksploatacijos metu gali tekti perstumti, pvz., norint naujas karves pripratinti prie boksų,

pirmąsias dvi savaites sprando užtvara per 15 cm pastumiama į priekį. Veršelio bokse sprando už-

tvara dažnai neįrengiama.

Išeidamos iš boksų, karvės pakratus kojomis po truputį išnešioja į mėšlo taką. Kad pakratai

geriau laikytųsi, patariama boksų galuose, ties mėšlo taku, padaryti 5–10 cm slenkstelius. Optima-

lios kraiko sunaudojimo normos boksuose esant kilimėliams – 0,25 kg vienam gyvuliui per parą,

nesant kilimėlių – 0,5 kg vienam gyvuliui per parą. Jei naudojamas kraikas, boksai kas 5–10 dienų

gausiai kreikiami. Ėdžios įrengiamos kitoje mėšlo tako pusėje. Gyvulius šeriant prie šėrimo stalo ir

kai pašaras ant jo būna visą laiką, šėrimo vietų skaičius turi būti ne mažesnis nei viena dviem kar-

vėms. Minimalus bendras plotas vienai karvei bet kurio išplanavimo boksinėje patalpoje turėtų

būti 6,0 m2. Boksų skaičius turi būti ne mažesnis arba lygus laikomų gyvulių skaičiui. Vienas iš

galimų karvidės suplanavimo variantų pateiktas 3.6 pav. (keturių eilių boksinė karvidė).

Geriausia melžimo-pieno bloką (su pagalbinėmis patalpomis) įrengti šalia gyvulių laikymo

patalpos ir sujungti su karvide. Tuomet paprasčiau plėsti ūkį ir reikia mažesnių rekonstrukcijų

tvarte didinant karvių skaičių. Bet kurio išplanavimo patalpoje prieaugliui ar suaugusiam galvijui

turi būti skiriama ne mažiau kaip 1 m2 ploto kiekvienam 100 kg gyvulio svorio. Mažinant gardo

plotą vienam galvijui, didėja jų agresyvumas, kraiko sunaudojimas, susižalojimo galimybė ir stre-

sas. Takai boksiniame tvarte gali būti ištisiniai betoniniai ar grotų grindų su mėšlo kanalais po jo-

mis. Laikomos nepririštos karvės melžiamos atskirose melžimo aikštelėse, todėl tvarte reikia įreng-

ti priešmilžio gardą. Jame, priklausomai nuo gyvulių stambumo, vienai karvei reikia skirti 1,5–

1,7 m2 ploto. Kad karvės sklandžiau patektų į melžimo aikštelę, priešmilžio gardas daromas pail-

gas. Esant galimybei, mėšlo takai (tik ne ėdimo takas) panaudojami kaip priešmilžio gardas. Kar-

vės girdomos iš grupinių girdyklų. Girdyklas įrengiant prie ėdžių, viena girdykla skiriama 5–6 gal-

vijams. Jei girdyklos įrengiamos atskiroje aikštelėje, tai vienvietė girdykla skiriama 10–12 galvijų,

dvivietė – 15–20 galvijų. Kamerinės (lovio tipo) girdyklos 0,6 m ilgio atkarpa atitinka vieną kar-

vės gėrimo vietą. Apsaugant nuo užteršimo gyvulių ekskrementais, grupinės girdyklos statomos

ant 0,15–0,20 m aukščio laiptelio, kuris pro girdyklos kraštą prasikiša 0,3–0,4 m.


22

3.6 pav. Keturių eilių boksinės karvidės schema (Zagorskis, 2003)

Kombiboksinis laikymas. Kombinuotuosiuose boksuose karvės ėda ir guli. Juose, kaip ir

rišamų karvių tvarte, prieš gulėjimo vietą įrengiamos ėdžios (3.7 pav.). Karvės gali būti fiksuoja-

mos iš užpakalio metaliniu puslankiu ar pakabinama virvute. Čia, kaip ir rišamų karvių tvarte, gy-

vulius galima šerti normuotai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų produktyvumą. Jei karvėms pašarų

duodama iki soties, jos kombinuotuosiuose boksuose nefiksuojamos ir gali į juos ateiti ir išeiti ka-

da nori. Besaičio kombiboksinio laikymo patalpos technologinių elementų matmenys gali būti

analogiški saitinio laikymo patalpų matmenims. 500–600 kg svorio karvei kombinuotojo bokso

plotis – 1,10 m, ilgis 1,60–1,65 m, kai mėšlas iš takų šalinamas skreperiniu transporteriu, arba

1,65–1,70 m, kai mėšlas valomas traktoriniu buldozeriu. Kombiboksinio laikymo patalpose vi-

suomet įrengiami platūs mėšlo šalinimo takai. Kombinuotojo bokso priekinės užtvaros, nelei-

džiančios karvei ėdant per daug pasitraukti į priekį ir taip iš dalies apsaugančios karvės guoliavietę


23

3.7 pav. Kombinuotasis boksas karvėms

nuo užteršimo, nuo ėdžių į karvės pusę

atlenkiamos 6–8 cm. Ėdžių dugnas turi

būti 5–7 cm aukščiau už bokso grindis,

o ėdžių sienelė iš karvės pusės – ne

aukštesnė kaip 26 cm. Mėšlo takas įren-

giamas 20–25 cm žemiau už bokso grin-

dis. Kombibokse karvę fiksuojant, virvu-

tė pritvirtinama taške, esančiame 85 cm

aukštyje virš grindų. Kad karvės (ypač

pirmaveršės ir telyčios) greičiau apsi-

prastų, pirmomis dienomis kombinuo-

tuosiuose boksuose jas reikia laikyti pri-

rištas už kaklo. Gyvuliams pripratus, šie saitai pašalinami. Taip laikomos karvės grupuojamos pagal

tuos pačius principus kaip ir poilsio boksuose. Karves galima šerti normuotai ir melžti aikštelėse.

Kombiboksiniai tvartai nėra populiarūs, nes jie turi daug reikšmingų trūkumų: kombinuoto-

jo bokso grindys užteršiamos ekskrementais; gali užsikimšti mėšlo takų grotelės, nes gyvuliai ma-

žiau vaikšto; dėl žemos ėdžių sienelės dideli pašarų nuostoliai; dėl trumpų kombinuotojo bokso

grindų, didesnė sužalojimų nuspaudžiant rizika; karvės, kurios yra hierarchijos apačioje, neturi ga-

limybės pabėgti nuo agresyvių karvių. Šis laikymo būdas dažniausiai taikomas pertvarkant saitinio

laikymo tvartus besaičiam laikymui.

Kraikinis laikymas. Šiuose tvartuose įrengiamos gilios ar pusgilios guoliavietės. Iš gilios

guoliavietės mėšlas šalinamas 1–2 kartus per metus, o iš pusgilės – kartą per 1–2 mėnesius. Šių

tvartų privalumai:

šiltas ir patogus guolis, jeigu guoliavietė tinkamai pakreikta;

mažesnė rizika paslysti, sveikiau kojoms;

karvės natūraliai gula ir keliasi;

karvės ilgiau guli.

Pagrindinis jų trūkumas – reikia daug šiaudų pakratams.

Karvių laikymas ant gilaus kraiko yra palankus tuose ūkiuose, kurie turi daug pakratų ir gali

kiekvienai karvei kraikui kasdieną skirti 8–10 kg šiaudų. Mėšlas iš tokio tvarto šalinamas kartą per

metus, pasibaigus tvartiniam laikotarpiui. Taip laikomiems gyvuliams nereikia įrengti boksų, su-

taupoma metalo, atpinga karvės stovėjimo vieta, be to, pagaminama daug geros kokybės mėšlo,

kuriam laikyti nebūtina mėšlidė (jei mėšlas išlaikomas tvarte bent 6 mėn.). Tačiau šiuo atveju

kiekvienai karvei reikia skirti iki 10 m2 tvarto grindų ploto. Giliame tvarte gyvulių laikymo patalpa

(grupinis gardas) skirstoma į dvi zonas – įgilintos gausiai kreikiamos guoliavietės ir aukščiau esan-

tis nekreikiamas ėdimo takas, kuris ribojasi su šėryklomis ar šėrimo stalu (3.8 pav.). Karves laikant

ant gilaus kraiko, patalpos vidaus aukštis nuo grindų iki statybinių konstrukcijų apačios turėtų būti

bent 3,5 m. Langai, prie kurių gali prieiti galvijai, iki 2,4 m aukščio nuo grindų turi būti apsaugoti

grotomis iš vidaus. Guoliavietės ploto norma karvei giliame tvarte yra 5 m2, nekreikiamo ėdimo

tako plotis, tenkantis vienai karvei yra 2,2 m. Iš guoliaviečių zonos abiejų galų (kad karvių migra-

cijos kelyje nebūtų aklitakių) į ėdimo taką turi būti laiptai po 0,2 m pločio vienam galvijui, tačiau

ne siauresni kaip 2,0 m. Laiptų pakopos gali būti išskleidžiamos į visas tris puses arba turėti tik tie-

sų nusileidimo taką su šoninėmis tvoromis. Didžiausias laiptinės aukštis (vertikalus atstumas tarp

guoliavietės dugno ir ėdimo tako paviršiaus) – 0,8 m.


24

3.8 pav. Karvidės su gilia guoliaviete ir plačiu ėdimo taku skerspjūvis (Kavolėlis, 2006)

Laiptų pakopų aukštis – 0,15–0,20 m, plotis – 0,4–0,5 m, jos turi būti neslidžios. Bendras

laiptų nuolydis neturi viršyti 17 %. Ėdimo tako grindys gali būti ištisinės arba grotų su mėšlo ka-

nalais po jomis.

Pusgilės karvidės skerspjūvis pateiktas 3.9 pav. Tirštasis mėšlas iš guoliavietės šalinamas 1–2

kartus per mėnesį.

3.9 pav. Karvidės su pusgilia guoliaviete ir siaurais ėdimo takais skerspjūvis (Kavolėlis, 2006)

Ėdžių ir šėrimo stalo konstrukcinių elementų matmenys yra tokie pat, kaip ir boksinio kar-

vių laikymo atveju. Karvių girdymas organizuojamas taip pat, kaip ir boksiniame tvarte.

Galvijų laikymas ant nuožulnių grindų. Populiarėja tvartai su nuožulniomis savaime

nusivalančiomis grindimis (3.10 pav.).

3.10 pav. Tvarto karvėms (arba prieaugliui) su nuožulniomis grindimis skerspjūvis (Kavolėlis, 2006)


25

Kreikiama aukščiausioje guoliavietės vietoje. Gyvuliams judant, išmatos kartu su šiaudais

nutrypiamos į mėšlo šalinimo taką. Mėšlo judėjimas nuolydžiu priklauso nuo gyvulių skaičiaus, jų

svorio, kraiko. Kraikui geriausia tinka smulkinti šiaudai. Remiantis įvairių autorių rekomendaci-

jomis, guoliavietės plotas vienam gyvuliui, kai jo svoris mažesnis kaip 300 kg, lygus 2,5 m2, o di-

desniems gyvuliams (300–600 kg) – apie 3,5 m2. Rekomenduojamas guoliavietės nuolydis 6–

10 %. Kuo gyvulys lengvesnis, tuo didesnis gali būti nuolydis. Tokie tvartai turi privalumų, lygi-

nant su gyvulių laikymu ant gilaus kraiko, kadangi gyvuliui reikia mažesnio ploto ir 3–5 kartus

mažiau kraiko. Karvėms skirto gardo su nuožulniomis grindimis matmenys:

guoliavietės plotis – 5,5 m;

guoliavietės plotas – 4,0 m2/karvei;

guoliavietės nuolydis – 8–10%;

ėdimo tako plotis – 3,2 m.

Šiaudų kraiko reikmė per parą – 4 kg gyvuliui.

3.5. Mėsinių galvijų laikymas

Mėsiniai galvijai dažniausiai laikomi žiemą palaidi tvarte, o vasarą ganomi. Pigiausi ir gerai

gyvuliams tinka neapšiltinti tvartai. Įrengtini dvejopi tvartai:

Žindenėms su veršeliais iki 6–8 mėn. ir prieaugliui. Šiuose tvartuose taikomos kraiki-

nio laikymo technologijos, tvarto išplanavimas mažai skiriasi nuo pieninių galvijų tvar-

to išplanavimo. Tačiau mėsiniai galvijai dažniausiai stambesni, todėl atitinkamai padi-

dinami guoliaviečių, ėdimo takų plotai, o jeigu galvijai su ragais (mėsiniai galvijai daž-

niausiai nenuraginami), plotai dar 20 % padidinami.

Mėsiniams galvijams labiausiai tinka gilus ar pusiau gilus su šiaudais kreikiamomis

guoliavietėmis tvartas. Pasirenkant tvarto tipą atsižvelgiama į kraiko reikmes, statybos

išlaidas, darbo sąnaudas, mėšlo naudojimo sąlygas.

Mėsinių galvijų tvartų tipai ir jų taikymo sąlygos:

Su gilia guoliaviete ir plačiu ėdimo taku, kuris valomas kasdien ar po juo įrengiamas

grotelėmis dengtas mėšlo kanalas. Guoliavietė įgilinta iki 1 m. Šiaudų kraiko reikmė –

5 kg gyvuliui per parą. Mėšlas iš guoliavietės pašalinamas 1–2 kartus per metus.

Su pusiau gilia guoliaviete ir siauru ėdimo taku. Guoliavietė įgilinta iki 40 cm. Šiaudų

kraiko reikmė – 7 kg gyvuliui per parą. Mėšlas pašalinamas kas 3 mėn.

Seklus, kai kreikiamas visas gardas. Guoliavietė šiek tiek įgilinta. Šiaudų kraiko reikmė

– 7 kg gyvuliui per parą. Mėšlas pašalinamas kas mėnesį.

Tvartas su nuožulniomis gyvulių nutrypiamomis guoliavietėmis. Šiaudų kraiko reikmė

– 1–3 kg gyvuliui per parą. Mėšlas iš ėdimo tako šalinamas kasdien. Kasdien gali tekti

rankiniais įrankiais valyti guoliavietės kraštą.

Rekomenduotini takų ir guoliavietės matmenys mėsinių galvijų tvarte pateikti 3.3 lentelėje.

Kai karvės veršiuojasi rudenį, guoliavietės plotas, kurio reikia veršeliui, padidinamas 1,5 m2. Kai

karvės su ragais, ėdžių ilgis ir guoliavietės plotas padidinamas 20 %. Kai ėdžiose visą laiką yra pa-

šaro, vieną ėdimo vietą galima skirti 2 gyvuliams.


26

3.3 lentelė. Rekomenduojami gilaus ir pusgilio tvarto ėdimo tako ir guoliavietės matmenys

(Kavolėlis, 2006)

Gyvuliai Ėdžių ilgis m/gyvuliui

Ėdimo tako plotis m Guoliavietės plotas m2/gyvuliui siauras platus

Karvės (600–800 kg) Buliai

0,75–0,90 1,80–2,00 3,20–3,60 1 m2/100 kg masės

Nujunkyti veršeliai iki 1 metų (200–500 kg)

0,50–0,60 1,40–1,65 2,40–2,80 2,5–3,5

Prieauglis vyresnis nei 1 metų (300–700 kg)

0,55–0,70 1,55–1,80 2,60–3,20 3,0–4,5

Kai neišskirtas ėdimo takas (seklus tvartas), bendrasis gardo plotas 20 % didesnis nei 3.3 len-

telėje nurodytas guoliavietės plotas.

3.6. Techninės priemonės mažinti darbo sąnaudoms tvartuose

Vis svarbiau ir aktualiau mechanizuoti bei automatizuoti technologinius procesus tvartuose.

Karvidėje darbuotojas vidutiniškai sugaišta 4–9 val. per metus mėšlo šalinimui, o melžimui – net

15–49 val. (3.4 lentelė). Darbo sąnaudoms didžiausią įtaką turi technologinių procesų mechaniza-

vimas ir automatizavimas tvartuose.

3.4. lentelė. Darbo sąnaudos karvidėje (Jungbluth, 2005)

Melžimas Šėrimas Mėšlo šalinimas Ūkio valdymas Kiti darbai

Darbo val./karvei per metus 15–49 7–15 4–9 8–14 6–13

Daugiausia laiko sugaištama karvidėse melžimui, tai sudaro apie pusę viso darbo laiko. Šėri-

mas sudaro apie 12 %, mėšlo šalinimas – apie 9 % visų darbo sąnaudų (3.11 pav.).

Kiti darbai

13%

Ūkio valdymas

17%

Mėšlo šalinimas

9%

Šėrimas

12%

Melžimas

49%

3.11 pav. Darbo sąnaudų vidutinė struktūra karvidėje

Nauji techniniai sprendimai karvidėse labai mažina darbo sąnaudas. Sukurti įvairūs robotai

mėšlo takams ir šėrimo takui valyti, įrenginiai boksų valymui, vis plačiau taikomos automatinės

melžimo sistemos, automatizuojamas šėrimas. Melžiant karves robotais, žmogus visiškai išvaduo-

jamas iš šio sunkaus darbo. Modernizuojant šėrimą reikia gerai tarpusavyje suderinti visą šėrimo

įrangą: ėdžias ir šėrimo pertvaras, automatinius (kompiuterizuotus) šėrimo koncentruotais pašarais

įrenginius arba bėgiais judančius vagonėlius koncentruotiems pašarams į ėdžias tiekti, mobilius

pašarų dalytuvus. Pašarų dalytuvai būna mobilūs ir stacionarūs. Mobilūs dalytuvai būna traktori-

niai ir elektrifikuoti. Stacionarūs pašarų dalytuvai gali turėti transporterius ėdžiose ir virš ėdžių.


27

Prie stacionarių pašarų dalytuvų priskiriami ir vamzdiniai dalytuvai, kuriuose pašarai transportuo-

jami siurbliais sudarant slėgį (hidrauliniai) ar suspaustą orą (pneumatiniai).

Mobilūs pašarų dalytuvai patikimesni, o vienam sugedus, lengvai galima pakeisti kitu. Jais

galima pašerti ne vieną, o kelias gyvulių grupes. Tačiau, dalijant pašarus šiais dalytuvais, tvarte turi

būti įrengti platūs pašarų takai. Šėrimo mašinoms reikia 4,0–5,0m pločio šėrimo tako. Pašarų daly-

tuvų talpa būna 5–20 m3. Dalytuvo talpa parenkama taip: 8–10 karvių reikia apie 1 m3. Dalytuvo

gale būna hidrauline pavara valdoma freza, skirta pašarams (silosui) pakrauti. Galimos tokios paša-

rų smulkintuvų-dalytuvų konstrukcijos: dalytuvas su horizontaliu vienu, dviem, trimis arba ketu-

riais sraigtais. Taip pat dalytuve gali būti sumontuotas vienas arba daugiau vertikalių sraigtų. Šie

pašarų dalytuvai, priklausomai nuo jų konstrukcijos, gali atlikti įvairias operacijas:

maišyti – dalinti;

smulkinti – maišyti – dalinti;

pakrauti – smulkinti – maišyti – dalinti.

Pašarų dalytuvams keliami zootechniniai ir ekonominiai reikalavimai:

tolygiai paskirstyti pašarą ėdžiose. Pašaro masės netolygumas, palyginus su skirta nor-

ma, negali būti didesnis kaip 15 %;

dalijant neturi būti pašaro nuostolių;

mobiliais dalytuvais pašarus reikia išdalyti per 30 min, o stacionariais – per 20 min;

dalijimo metu pašarai neturi susisluoksniuoti pagal frakciją;

dalytuvas turi dirbti tyliai, būti lengvai išvalomas.

Geriausia įvairioms gyvulių grupėms sudaryti visavertį racioną taikant visaverčio raciono sis-

temą. Žoliniai pašarai, grūdai ir priedai sumaišomi į homogeninį mišinį. Visavertis racionas gali

būti sudaromas naudojant stacionarius ar mobilius pašarų maišytuvus-dalytuvus su svarstyklėmis.

Mobili sistema sudaryta iš savaeigio ar prie traktoriaus prikabinamo maišytuvo-dalytuvo su svars-

tyklėmis pašarų sudedamosioms dalims surinkti, sverti, smulkinti, maišyti ir dalyti ant šėrimo stalo

(3.12 pav.). Mobilius maišytuvus-dalytuvus naudoti patogiau negu stacionarius, tokiu atveju nela-

bai svarbi pašarų laikymo vieta, o galvijus galima šerti ir atokiai esančiuose pastatuose.

3.12 pav. Galvijų šėrimo mobiliu dalytuvu schema (Zagorskis, 2003)


28

3.13 pav. Skystojo mėšlo šalinimo sistema: 1 – skystojo mėšlo

kanalas; 2 – perpumpavimo šulinys; 3 – siurblys; 4 – skystojo

mėšlo tiekimo vamzdis; 5 – skystojo mėšlo rezervuaras;

6 – ventiliatorius (Šileika, 2000)

Mėšlo šalinimo iš tvartų technologija priklauso nuo mėšlo rūšies. Kraikinio mėšlo šalinimui

naudojami įvairūs mechaniniai įrenginiai. Sekliuose tvartuose iš atvirų gyvulių vaikščiojimo takų

mėšlas šalinamas skreperiniu (grandikliniu) transporteriu su lynine ar hidrauline pavara, traktori-

niu buldozeriu. Iš gilių ar pusgilių gardų, veršiavimosi, sanitarinio aptarnavimo gardų – traktoriniu

krautuvu, buldozeriu. Iš mėšlo kanalų saitiniame galvijų tvarte – strypiniu transporteriu. Iš seklių

tvartų mėšlas šalinamas 2–3 kartus per dieną. Tinkamiausia priemonė yra skreperinis (grandiklinis)

transporteris. Pagal judėjimo būdą skreperiniai transporteriai būna šių tipų:

- pirmyn ir atgal judantis transporteris (strypinis transporteris);

- uždaru ratu judantis transporteris (žiedinis transporteris);

- transporteris su darbine ir tuščiąja eiga (pvz., delta skreperis, mechaninis semtuvas).

Strypinis transporteris įrengiamas kanale. Būna vieno ir dviejų strypų transporteriai. Prie

strypo pritvirtinti grandikliai. Strypui judant pirmyn (transportuojant mėšlą), kampas tarp grandik-

lio ir strypo stačias, o strypui grįžtant – smailas.

Žiedinį transporterį sudaro prie grandinės ar plieninio lyno pritvirtinti grandikliai. Grandinė

apjuosia varančiąją ir judėjimo kryptį keičiančias žvaigždutes. Transporteris juda išilgai gardų už-

daru ratu. Žiedinis transporteris mėšlą gali pakrauti ir į transporto priemonę.

Skystasis mėšlas tekus, jį

galima pumpuoti, todėl jam ša-

linti naudojami mechaniniai ir

hidrauliniai įrenginiai. Hidrauli-

nę mėšlo šalinimo sistemą suda-

ro grotelėmis uždengti išilginiai

ir skersiniai kanalai. Išilginiai su-

rinkimo kanalai išbetonuojami

išilgai karvidžių arba išilgai kiau-

lių gardų. Išilginiai kanalai su-

jungiami skersiniu kanalu. Ši

sistema (3.13 pav.) tinkamiausia

didelėse fermose, nes lengva

mechanizuoti skystojo mėšlo

tvarkymą.

Įrengiant grotelėmis deng-

tus mėšlo šalinimo kanalus,

mėšlo šalinimo sistemos būna:

Cirkuliacinė. Mėšlo kanalai sujungiami žiedu, kad cirkuliacinis propelerinis maišiklis

mėšlą galėtų išmaišyti kiekvieną dieną. Maišiklis ir siurblys sumontuojami už tvarto esan-

čiame šulinyje. Eksploatacijos pradžioje kanalai užpildomi vandeniu, o cirkuliacinis mai-

šiklis junginėjamas nuo pirmosios eksploatacijos dienos. Šulinys, kuriame įrengtas prope-

lerinis cirkuliacinis maišiklis ir siurblys, pumpuojantis mėšlą į rezervuarą, uždengiamas

dangčiu bei aptveriamas tvora, kad neprieitų žmonės, nes iš jo sklinda kenksmingos du-

jos.

Su savaiminio tekėjimo kanalais. Iš išilginio kanalo mėšlas išteka į skersinį kanalą ar-

ba tiesiai į duobę. Kanalo dugno nuolydis 1–3 %. Jo gale įrengiamas 8–20 cm aukš-

čio slenkstis. Eksploatacijos pradžioje kanalas iki slenksčio viršaus užpildomas vande-

niu. Kad kenksmingos dujos iš duobės nesklistų į tvartą bei nepūstų vėjas, įrengiama

užtvara.


29

3.14 pav. Karvės tešmens sandara: 1 – liaukų

audinys; 2 – jungiamasis audinys; 3 – arterija;

4 – vena; 5 – pieno latakai; 6 – ketvirčių cis-

ternos; 7 – spenių cisternos; 8 – nervai, 9 –

spenio kanalas (Kantminas, 1989)

Su vandens srove išplaunamais kanalais. Kanalo gale įrengiama sandariai užsidaranti

sklendė. Prisipildžius kanalui, sklendė atidaroma. Išbėgus mėšlui kanalas išplaunamas

vandens srove.

Skystąjį mėšlą transportuojant į siurblinę transporteriais, siurblinėje būtina numatyti maišy-

mo – homogenizavimo įrenginį. Negalima skysto mėšlo tiesiogiai transporteriais tiekti į kaupimo

rezervuarus.

Kai skystasis mėšlas šalinamas per grotas į po jomis įrengtus mėšlo sukaupimo kanalus, kana-

luose gali būti visas norminis laikotarpio arba 1–2 mėnesių mėšlo kiekis. Kanaluose talpinant viso

norminio laikotarpio skystąjį mėšlą, kaupimo laikotarpiu jis nemaišomas, tik prieš išvežant į tręši-

mo laukus išmaišomas ir homogenizuojamas specialiu maišytuvu.

3.7. Mechanizuotas karvių melžimas

Viena iš svarbiausių geros kokybės pieno gamybos prielaidų yra tinkama melžimo technolo-

gija, melžimo įranga ir higiena. Melžimas sudaro 40–50 proc. bendrųjų darbo sąnaudų tvarte, to-

dėl ypač svarbu efektyviai mechanizuoti melžimo procesą. Apskaičiuota, kad melžti 60 karvių per

dieną – tai tas pats, kaip per metus pakelti 110 tūkst. kg svorį. Nuo melžimo kokybės priklauso

pieno kokybė ir gyvulių produktyvumas. Didinant pieno ūkio rentabilumą labai svarbu fermoje

įrengti optimalią melžimo sistemą. Ją pasirenkant reikia įvertinti investicijų ir patalpos poreikį,

žmogaus darbo kelią, melžimo sąlygas ir galimybę išplėsti melžimo vietas, padidėjus karvių ban-

dai, būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius.

Pienas susidaro ir kaupiasi karvės tešmenyje.

Tešmuo be pieno sveria 11–27 kg, o su pienu –

iki 60 kg. Jame telpa 18–25 l pieno. Tešmenį su-

daro nevienodai išsivystę atskiri ketvirčiai. Kiek-

vienas ketvirtis sudarytas iš pieno liaukų, kuriose

susidaro pienas, ir pieno cisternų, kuriose kaupiasi

susidaręs pienas (3.14 pav.). Pieno liaukų audinys

sudarytas iš daugybės smulkių pūslelių, vadinamų

alveolėmis, ir iš jų išeinančių latakėlių, kurie suei-

na į ketvirčio cisterną. Ši nuo spenio cisternos at-

skirta gleivinės raukšle. Spenio cisterna baigiasi

spenio kanalu, jį uždaro specialus žiedinis raumuo,

vadinamas sfinkteriu.

Visas pieno gamybai reikalingas medžiagas

atneša kraujas. Kad pasigamintų litras pieno, per

tešmenį turi pratekėti 400–500 litrų kraujo. Ląste-

lės, išsidėsčiusios alveolių ir latakėlių vidiniame paviršiuje, atrenka iš pratekančio kraujo pieno ga-

mybai reikalingas medžiagas ir jas perdirba. Ląstelių viduje formuojasi pieno lašeliai, kurie patenka į

alveoles, iš jų vėliau pienas išspaudžiamas į tešmens ketvirčio cisterną. Didžioji dauguma pieno (80–

90 %) būna alveolėse ir latakėliuose, o ne ketvirčio cisternoje, todėl visą pieną galima išmelžti tik ta-

da, kai jis išspaudžiamas iš alveolių ir latakėlių į ketvirčio cisterną. Pieną iš alveolių išspaudžia susi-

traukdamos raumeninės skaidulos, kai iš hipofizio liaukos išsiskiria oksitocino hormonas.

Ruošiant karvę melžimui (šiltu vandeniu apiplaunant tešmenį, jį apšluostant ir masažuojant,

numelžiant pirmąsias pieno čiurkšles) sudirginamos tešmens nervų galūnės. Dirgikliai, pasiekę gal-

vos smegenis, išskiria iš hipofizio liaukos oksitocino hormoną. Oksitocinas pradeda veikti po 30–60

s nuo sudirginimo. Tai ir laikoma pieno atleidimo pradžia (3.15 pav.), todėl negalima pradėti ruošti


30

karvę melžimui anksčiau kaip minutę iki melžiklių uždėjimo. Oksitocinas veikia tik 4–5 min, vėliau

atleidimas pasibaigia, ir neišmelžtas pienas lieka alveolėse ir latakėliuose iki kito melžimo.

3.15 pav. Pieno atidavimo (oksitocino išsiskyrimo) refleksai (Bleizgys, 2006)

Nespėjus pamelžti karves per 6 min, alveolėse liekąs pienas slopina pieno gamybos procesą.

Tokios alveolės pieno nebegamina ir pradeda nykti. Dėl to mažėja karvės pieningumas, ji anksčiau

užtrūksta, dažniau serga tešmens uždegimais. Kai prieš melžimą arba melžiant karvė mušama arba

junta kitokį nemalonų dirginimą, pieno atleidimas stabdomas. Tada išsiskiria adrenalino hormo-

nas, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą, tokia karvė pieno neatleidžia.

Mašinomis melžti tinka karvės, kurių speniai būna 5–9 cm ilgio ir 2–3 cm skersmens. At-

stumas tarp priekinių spenių turi būti 6–20 cm, o tarp užpakalinių – 6–14 cm. Melžimo procesą

reguliuoja karvė. Visos karvės yra skirtingos ir turi skirtingą pieno tekėjimo modelį. Net tos pačios

karvės pieno tekėjimo modelis kinta laktacijos periodo metu ir net nuo ryto iki vakaro. Melžimo

technologija pateikta 3.16 paveiksle.

3.16 pav. Karvės melžimo fazės

Visi darbai suskirstyti į tris fazes: priešmelžiminė (masažo), melžimo, baigiamoji melžimo fa-

zė. Priešmelžiminės fazės metu karvės tešmuo ir speniai nuvalomi švariu drėgnu rankšluosčiu, tada

apie 30 sekundžių masažuojamas tešmuo, numelžiamos 2–3 čiurkšles pieno iš kiekvieno spenio į

indą pieno mėginiams. Išankstinio melžimo tikslas yra patikrinti karvės sveikatos būseną, taip pat

Tešmens apiplovimas, masažas, melžimas

Pašaras


31

pašalinti didžiausią bakterijų kiekį. Skaidulos arba pasikeitusi pieno spalva rodo tešmens ligą. Nes-

veikos karvės turėtų būti melžiamos atskiru aparatu ir jų pienas negali būti maišomas su kitų kar-

vių pienu. Ant paruoštų spenių uždedami melžikliai. Melžimo fazės metu pienas intensyviai mel-

žiamas iš tešmens. Baigiamosios melžimo fazės metu tešmuo pamasažuojamas, išmelžiamos pasku-

tinės čiurkšlės ir nuimami melžikliai, dezinfekuojami speniai.

Pririštos karvės melžiamos stovėjimo vietoje – perdarynėje. Karvės gali būti melžiamos į

melžtuves (tvarte įrengta vakuumo linija) arba į pieno liniją (tvarte įrengta vakuumo ir pieno lini-

ja). Melžiant karves į melžtuves darbuotojui reikia nešioti pieną į surinkimo patalpą, todėl melži-

mas užtrunka ilgiau, ir vienas operatorius per valandą pamelžia apie 15 karvių. Melžiant į pieno

linijas darbas organizuojamas taip pat, kaip melžiant į melžtuves, tačiau nereikia operatoriui nešio-

ti pieno, pagreitėja melžimas, per valandą pamelžia apie 25 karves.

Laikant karves palaidas melžimo centrą rekomenduotina įrengti atskirame pastate ar karvidės

priestate. Nedidelėje fermoje melžykla gali būti pačioje karvidėje. Bendriausiu atveju melžimo

centrą sudaro: melžykla; priešmilžio gardas; įėjimo ir išėjimo iš melžyklos takai, vartai; pieno auši-

nimo ir laikymo patalpa; įrenginių patalpa. Projektuojant melžimo centrą numatoma racionali gy-

vulių judėjimo schema, efektyvi mechanizacija ir automatizacija, tinkamos higienos, sanitarijos,

elektrosaugos sąlygos, galimybė ateityje išplėsti centrą bei įrengti tobulesnius įrenginius.

Palaidai laikomoms karvėms melžti gali būti įrengiamos šios melžyklos: „Eilutė“, „Tandem“

(„Autotandem“), „Eglutė“, „Lygiagreti“, „Karuselė“ (3.6 lentelė). „Tandem“ aikštelės yra papras-

tos, tačiau jose palyginti mažas našumas (20–30 karvių per val.). “Autotandem“ rekomenduoja-

mos didesnės kaip 22 (keturių vietų) ir turint daugiau kaip 40 karvių.

3.5 lentelė. Melžimo aikštelės dydis priklausomai nuo karvių kiekio (Kavolėlis, 2006)

Melžimo aikštelės dydis (melžtuvų kiekis)

Melžtuvų automatizacija

Operatorių kiekis Našumas karvės/h

Bandos dydis (melžiamos ir užtrūkusios), kai melžimo trukmė 2 val.

„Tandem“ 2 2

Neautomatizuoti 1

27–32 55–65 2 3 35–40 70–80 2 4 Automatizuoti 55–60 110–120

„Eglutė“ 1 4

Neautomatizuoti

1

25–28 50–55 2 3 30–35 60–70 2 4 40–45 80–90 2 5 47–57 95–105 2 5

Automatizuoti 50–55 100–110

2 6 57–62 115–125 2 7 65–70 135–140

„Lygiagreti“ 2 8

Automatizuoti

1 75–80 150–160 2 10

2

93–98 185–195 2 12 110–120 220–240 2 16 135–155 270–310

„Karuselė“ 12

Automatizuoti

1

60–70 120–140 16 70–90 140–180 20 90–110 180–220 24

2 110–130 220–260

32 150–170 300–340 „Melžimo robotas“

1 Automatizuoti

– – 65–70 2–4 – – 90–140


32

Šių aikštelių trūkumai (ypač esant daug melžimo vietų) yra ilgas darbo kelias vienai karvei

pamelžti (apie 11 m) ir didelės patalpos ploto sąnaudos. Melžimo aikštelėje „Eglutė“ karvės stovi

30 laipsnių kampu į melžimo duobės išilginę ašį, todėl trumpesnis darbo kelias operatoriui, reikia

mažiau ploto. Per valandą operatorius gali prižiūrėti 16 melžtuvų ir pamelžti 80 karvių. Didelės

„Eglutės“ (25) rekomenduojamos ne mažesnėse kaip 60 karvių bandose. „Lygiagrečioje“ aikštelė-

je karvės stovi stačiu kampu į melžimo duobę. Melžikliai uždedami tarp užpakalinių kojų, todėl

apribojamos kontrolės galimybės. Ši aikštelė dažniausiai tinka įvairiais tvartų rekonstrukcijos atve-

jais, kai maža vietos ir reikia trumpos aikštelės. Šioje aikštelėje yra trumpas darbo kelias. Melžimo

aikštelėje „Karuselė“ geriausios darbo sąlygos, susidaro tik apie 5 m darbo kelias vienai karvei pa-

melžti. Darbo našumas labai didelis. Vienas operatorius dirba su 12–18 melžtuvų ir pamelžia 80–

100 karvių per valandą, tačiau dėl didelių kapitalo sąnaudų šias aikšteles tikslinga naudoti tik dide-

liuose tvartuose. Duomenys, reikiami parinkti melžimo aikštelės dydžiui, pateikti 3.5 lentelėje.

„Karuselės“ tipo melžyklos būna dviejų modifikacijų:

kai operatorius dirba „Karuselės“ viduje. Skirta ne mažiau kaip 120 karvių. Populia-

riausias dydis – 22–36 melžimo vietų;

kai operatorius dirba „Karuselės“ išorėje. Skirta ne mažiau kaip 180 karvių. Mažiausias

melžimo vietų skaičius – 32.

Melžimo įrenginių privalumai ir trūkumai pateikti 3.6 lentelėje. Melžyklose gali būti įreng-

tos koncentruotųjų pašarų šėryklos.

Apytiksliai 2/3 melžimo bloko kainos sudaro techninė įranga, o 1/3 statybinė dalis. Jei lai-

koma iki 120 karvių, įprasta įrengti „eglutės“ arba „lygiagretaus“ tipo melžimo aikštelę su 2x4 ar-

ba 2x6 melžimo vietomis, kadangi tokiose aikštelėse sėkmingai gali dirbti vienas darbuotojas. Ta-

čiau pasirinkus minėto tipo melžimo sistemą, pageidautina įrengti palyginti didelę priešmilžio pa-

talpą. Tai didina išlaidas statyboms. Taigi tokias aikšteles paprastai apsimoka įrengti, jei bandoje

daugiau kaip 120 melžiamų karvių, melžimo aikštelėse įrengiama 2x8 ir daugiau melžimo vietų.

Dideliuose (500 ir daugiau karvių) tvartuose paprastai įrengiamos didelės „eglutės“ arba „lygiagre-

taus“ tipo aikštelės su 2x12 melžimo vietų. Didelėse aikštelėse dirba daugiau kaip 4 darbuotojai.

Labai didelei karvių bandai pamelžti geriausiai tinka „karuselės“ tipo aikštelė, kurios pagrindinis

privalumas – didelis našumas, tačiau investicijos į tokią aikštelę paprastai yra 30–40 proc. dides-

nės, palyginti su investicijomis į „eglutės“ tipo aikštelę. Palaido laikymo tvarte karvės taip pat gali

būti melžiamos automatizuotai – melžimo robotu.

3.6 lentelė. Melžimo įrenginių privalumai ir trūkumai

Melžimo aikštelės tipas Privalumai Trūkumai

„Tandem“

- karvės, kurioms melžti sugaištama daugiau laiko, nemažina darbo našumo;

- tešmuo ir karvė labai gerai matomi

- didesnės darbo sąnau-dos;

- mažesnis našumas ir brangesnė negu tiek pat vietų „Eglutės“ tipo


33


„Eglutė“

- pigiausia lyginant su kitomis aikštelėmis;

- mažos darbo sąnaudos; - tešmuo ir karvė gerai

matomi

- karvės, kurioms melžti sugaištama daugiau lai-ko, ilgina visos grupės melžimo trukmę;

- besispardydamos kar-vės gali sužeisti opera-torių ir sugadinti įrangą

„Lygiagreti“

- mažos darbo sąnaudos; - reikia mažesnės patal-

pos

- sudėtingesnė ir bran-gesnė už analogišką „Eglutės“ tipo;

- tešmuo ir karvė blogiau matomi;

- karvės, kurioms melžti sugaištama daugiau lai-ko, ilgina visos grupės melžimo laiką


„Karuselė“

- geros darbo sąlygos; - mažos darbo sąnaudos

- sudėtinga ir brangi; - nėra galimybių išplėsti; - reikia daugiau vietos; - kai operatorius dirba

„Karuselės“ išorėje, blogai matoma karvė

3.8. Melžimo automatizavimas

Laikant karves apie pusė bendrų darbo sąnaudų tvarte sudaro melžimas. Automatizavus mel-

žimą ne tik sumažinamos darbo sąnaudos karvidėje, išvaduojamas darbuotojas iš griežto darbo

ritmo ir gali daugiau laiko skirti laisvalaikiui, gyvulių priežiūrai, bet ir gerėja pieno kokybė, mel-

žiama karves daugiau kaip 2 kartus per parą ir gaunamas didesnis produktyvumas. Melžimo robo-

tai pradėti kurti prieš 30 metų. Dar 1980 m. Švedijoje gimė idėja sukurti melžimo robotą, t. y.

melžti karves nenaudojant žmogaus darbo jėgos. Kompanija „DeLaval“ (Švedija) po dvejų metų

intensyvių ieškojimų užpatentavo melžimo robotą. Po dešimtmečio (1992 m.) vienoje Olandijos

gamybinėje fermoje įrengtas pirmasis melžimo robotas. Melžimo robotai pradėjo populiarėti nuo

1997 m. Dabar pasaulyje karves melžia daugiau kaip 14 000 robotų, daugiausia jų yra Europoje


34

(Nyderlanduose, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje). Prognozuojama, kad 2020 metais pasaulyje

bus daugiau kaip 50 tūkst. melžimo robotų.

Robotizuotuose tvartuose karvės melžiamos labai įvairiai: nuo 2 iki 8 kartų, tačiau daugelyje

ūkių karvė per parą melžiama vidutiniškai 2,6 karto. Pasirinkus visiškai automatinę melžimo sistemą,

sumažėja investicijos į pastatą, nes reikia mažesnės melžimo aikštelės bei mažiau vietų prie šėrimo

tako (gyvuliui nebūtina individuali vieta prie šėrimo tako). Kiekviena karvė gali būti melžiama pagal

jai palankiausią grafiką. Taip melžiamos karvės būna ramesnės, patiria mažiau stresų, pieno kokybė

būna geresnė negu melžiamų neautomatizuotomis sistemomis. Ne mažiau reikšmingas robotų priva-

lumas – mažesnis ūkininko užimtumas, jis išvaduojamas iš griežtos darbo dienos darbotvarkės, gali

laisviau planuoti dieną. Mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, pagerėja robotais melžiamų karvių

sveikata, sumažėja hierarchinė kova tarp gyvūnų, jie tampa ramesni ir meilesni.

Automatiniai melžimo robotai gaminami su vienu arba su keliais melžimo boksais.

Vieno melžimo bokso sistema – tai „tandemo“ tipo melžimo boksas su roboto „ranka“

ir jutiklių sistema. Kompaktiškam melžimo robotui nereikia daug ploto, todėl tvarte

paprasta rasti vietą jam įrengti. Tokiame robote per dieną melžiama vidutiniškai 150–

180 kartų. Robotas, priklausomai nuo pagrindinio valymo ir tarpinių valymų skaičiaus,

melžia 20–22 valandas, todėl karvę melžiant 2,7–3,2 karto per parą, galima pamelžti

56–60 karvių. Jei karvių produktyvumas gana didelis (9000–10000 kg pieno iš karvės

per metus) ir gerai organizuojamas darbas, be problemų galima primelžti iki

600 000 kg pieno per metus. Toks robotas paprastai statomas 65–70 karvių tvartuose.

Daugiaboksinė sistema – tokia sistema, kai viena roboto ranka aptarnauja 2–4 karves,

kurios, kaip ir „tandemo“ tipo melžimo aikštelėje, stovi viena paskui kitą. Šalia jų va-

žinėja roboto „ranka“ ir aptarnauja melžiamas karves. Jei įrengti du melžimo boksai,

galima pamelžti iki 80 karvių, jei trys – iki 110 karvių, o jei keturi – iki 140 karvių.

Populiariausias ir dažniausiai naudojamas melžimo robotas su vienu melžimo boksu

(3.17 pav.), kuriame pamelžiama apie 60 karvių. Kai karvių yra daugiau, naudojami keli robotai.

Melžimo technologija robote:

1. Karvė įeina į melžimo boksą.

2. Fiksuojama karvės stovėjimo vieta.

3. Valomas tešmuo ir surandami speniai.

4. Uždedami melžikliai ir pradedamas melžimas.

5. Baigus melžti, nuimami melžikliai.

6. Dezinfekuojami speniai, plaunami ir dezinfekuojami

melžimo įrenginiai.

3.17 pav. Automatinio melžimo technologija (Bleizgys, 2008)

Automatinės melžimo sistemos (AMS) atlieka šias funkcijas:

atpažįsta gyvulį (naudojamos panašios sistemos, kaip ir kitoje melžimo įrangoje: davik-

lis ant kaklo ir kt.);

pateikia kombinuotuosius pašarus (tai skatina gyvulį lankyti melžimo boksą);

valo ir masažuoja tešmenį. Naudojamas vienas didelis šepetys; priešingomis kryptimis

besisukantys šepečiai arba apvynioti ritiniai drėgnai nuvalo tešmenį, vėliau jis džiovi-

namas. Taip pat speniai gali būti plaunami ir džiovinami melžiklyje. Ši sistema turi


35

penktą valymui skirtą melžiklį, kuriame cirkuliuojant suspaustam orui ir plovimo skys-

čiui, plaunami speniai, taip pat juo atskiriamos numelžtos pirmosios pieno čiurkšlės;

matuoja pieno srautą iš kiekvieno tešmens ketvirčio;

individualiai nuima kiekvieną melžiklį;

apipurškia ir dezinfekuoja spenius;

plauna melžikius;

kaupia duomenis apie melžimo eigą.

AMS matuoja ir saugo šiuos melžimo parametrus:

melžimo laiką (valanda, kada buvo melžiama karvė);

melžimo trukmę;

melžimo dažnumą;

trukmę tarp melžimų;

melžiklių uždėjimo trukmę;

melžikių nukritimų, nepasisekusių melžimų skaičių;

pieno kiekį (iš ketvirčio, vieno melžimo, per dieną, per metus ir t. t.);

pieno temperatūrą, laidumą, spalvą, somatinių ląstelių skaičių;

suėstų kombinuotųjų pašarų kiekį.

Melžimo bokso pakraštyje yra svarbiausia ir sudėtingiausia įrangos dalis – roboto „ranka“

(dažniausiai gaminama valdoma hidrauline pavara „ranka“), kuri nuvalo, nuplauna spenius, užde-

da melžiklius, numelžia pirmąsias čiurkšles, dezinfekuoja spenius ir tešmenį. Spenių padėtis nusta-

toma lazeriniais, ultragarsiniais jutikliais. Paprastai papildomai dar naudojama videokamera. Karvė

įeina į melžimo boksą viliojama kombinuotaisiais pašarais arba valdant gyvulių judėjimą tvarte ki-

tu būdu (3.18 pav.). Karvės stovėjimo vieta fiksuojama kompiuteriu valdant ir stumdant šėrimo

lovį arba uždarant galinius vartus. Melžikliai uždedami ant kiekvieno spenio individualiai, griežta

eilės tvarka. Kiekvienas ketvirtis melžiamas individualiai pirmosios čiurkšlės atskiriamos. Pieno

kokybė nustatoma ketvirčiuose arba visame tešmenyje.

Sėkmė ir darbo laiko taupymas automatinėje melžimo sistemoje labai priklauso nuo to, ar vi-

sos karvės reguliariai ateis į melžimo boksus. Paprastai visiškai automatizuoto melžimo sistema

grindžiama gyvulių noru paėsti. Karvių judėjimas taip organizuojamas, kad jos į robotą nukrei-

piamos eidamos paėsti arba tada, kai paėda. Gyvulius vienu ar kitu keliu nukreipia skirstymo var-

tai, kuriuose įrengti karvių atpažinimo jutikliai. Siekiant reguliuoti karvių judėjimą, tvarte galima

diegti kelias bandos valdymo strategijas: laisvas karvių judėjimas; reguliuojamas (priverstinis) kar-

vių judėjimas; reguliuojamas-laisvas karvių judėjimas (3.18 pav.).

Laisvas karvių judėjimas. Jos bet kuriuo metu laisvai gali prieiti prie guoliaviečių, ėdžių ir

melžimo roboto. Karvė kada nori ėda, guli ar eina į melžimo robotą, t. y. pati nusprendžia, kada ir

kaip dažnai reikia melžtis. Esant šiai sistemai, labai svarbu, kad tvartas būtų kompaktiškas su

trumpu keliu. Norint paskatinti karves eiti į melžimo boksą, melžimo patalpoje papildomai duo-

dami kombinuotieji pašarai. Tačiau dažniausiai apie 25 proc. karvių reikia suvaryti melžimui, todėl

būtina dažnai kontroliuoti, ar karvės reguliariai melžiamos.

Reguliuojamas (priverstinis) karvių judėjimas. Taikant šią sistemą, ėdžios atskirtos

nuo guoliaviečių ir karvės prie ėdžių (šėrimo tako) gali patekti tiktai per selektinius vartus, įreng-

tus prieš melžimo įrenginį. Karvė čia identifikuojama, nustatoma, kiek praėjo laiko nuo paskutinio

melžimo, ir pagal tai gyvulys nukreipiamas į melžimo robotą arba į šėrimo taką. Tokiu būdu pasi-

ekiama, kad karvės kuo dažniau ateitų prie roboto. Po melžimo gyvulys nukreipiamas per vartus į

šėrimo vietą, jeigu melžimas nepavyko – grąžinamas atgal į priešmilžio patalpą prie roboto.


36

Laisvas karvių judėjimas. Jos bet ku-

riuo metu laisvai gali prieiti prie guolia-

viečių, ėdžių ir melžimo roboto. Karvė

kada nori ėda, guli ar eina į melžimo ro-

botą, t. y. karvė pati nusprendžia, kada ir

kaip dažnai reikia melžtis.

Reguliuojamas (priverstinis) karvių

judėjimas. Taikant šią sistemą, ėdžios at-

skirtos nuo guoliaviečių ir karvės prie

ėdžių (šėrimo stalo) gali patekti tiktai per

selektinius vartus, įrengtus prieš melžimo

įrenginį.

Reguliuojamas-laisvas karvių judė-

jimas. Tai labai panaši į reguliuojamo ju-

dėjimo sistemą. Tačiau ją taikant, tvarte

įrengiami papildomi vartai-1 , kuriuose

identifikuojamos karvės. Per juos karvės,

kurių nereikia melžti, gali tiesiai iš gulė-

jimo vietos patekti prie ėdžių.

3.18 pav. Karvių judėjimo tvarte valdymo sistemos

Reguliuojamas-laisvas karvių judėjimas. Tai labai panaši į reguliuojamo judėjimo sis-

temą. Tačiau ją taikant, tvarte įrengiami papildomi vartai. Per juos karvės, kurių nereikia melžti,

gali tiesiai iš gulėjimo vietos patekti prie ėdžių. Taigi gyvuliai lengviau patenka prie ėdžių, dažniau

ėda, todėl daugiau suėda.

Visiškai automatizuota melžimo sistema gali būti pritaikyta prie įvairių gyvulių laikymo ir šėri-

mo technologijų, tačiau roboto negalima statyti tvarte, kuriame karvės laikomos ant gilaus kraiko, nes

į automatinę melžyklą jos turi ateiti pakankamai švarios. Automatinei melžimo technologijai įdiegti

keliama ir daugiau reikalavimų. Pavyzdžiui, jei guoliavietės netinkamos, karvėms nepakanka pašarų,

jos nepailsėjusios, vaikščiojimo takai nepatogūs, tokia sistema neveiks, roboto našumas nebus išnau-

dojamas. Kad ir koks bebūtų geras ir modernus robotas, jokios naudos nebus, jei karvės neis melžtis.

Būtina taip išplanuoti karvidę, kad vienaip ar kitaip karvės būtų priverstos užsukti į melžyklą.

Geriausiai tinka boksiniai tvartai. Robotą tvarte reikia įrengti toje vietoje, kad karvės į jį pa-

tektų iš „švarios“ vietos. Tinka ir šalti tvartai, tačiau turi būti užtikrinama, kad melžimo robotas

neužšals. Geriausia jį įrengti uždaroje, apšiltintoje patalpoje. AMS kelia specifinius reikalavimus


37

pieno aušinimui ir įrenginių valymui bei dezinfekcijai. Reikia įvertinti, kad melžiama 24 val. per

parą ir išlaikomas nedidelis, bet nenutrūkstamas pieno srautas. Visa banda pamelžiama su 4 mel-

žikliais ir pieno linija yra naudojama visą parą, todėl labai svarbu, kad įranga būtų tinkamai plau-

nama ir dezinfekuojama. Norint gyvulį pripratinti prie melžimo roboto, reikia nedaug pastangų.

Pastebėta, kad karvės labai lengvai prisitaiko prie naujausių melžimo technologijų. Paprastai tely-

čios prisitaiko per 2–3 dienas, kai kurioms reikia net 2 savaičių.

3.9. Melžimo įrenginių parametrų skaičiavimas

Karvių bandai pamelžti reikiamas melžtuvių skaičius apskaičiuojamas šia lygtimi (Kantminas,

1989):

(3.3)

čia mm – melžiamų karvių skaičius vnt.;

t – vienos karvės melžimo trukmė min;

T – visos bandos melžimo trukmė min.

Visos bandos melžimo trukmė priklauso nuo darbotvarkės, karvių produktyvumo, melžimų

dažnio ir kitų veiksnių. Paprastai visa karvių banda turi būti pamelžta per 90...135 min.

Vienos karvės melžimo trukmė priklauso nuo melžimo technologijos ir organizavimo, melži-

mo įrenginių tipo, melžėjų kvalifikacijos ir kitų sąlygų. Apytikriai galima laikyti, kad melžiant karves

į melžtuves t = 8...10 min, į pieno liniją t = 6...8 min, melžiant melžyklose t = 6...7 min. Į vienos

karvės melžimo trukmę t įeina ne tik melžimas, bet ir pagalbinės operacijos bei melžtuvo prastovos:

,tttt prrm (3.4)

čia tm – melžtuvo darbo laikas;

tr – rankų darbo trukmė;

tpr – melžtuvo prastovų trukmė.

Rankų darbo trukmė, melžiant vieną karvę, susideda iš šių dalių:

,ttttt pnmuur (3.5)

čia tu – melžiklių užmovimo ant spenių trukmė;

tmu – melžimo užbaigimo (baigiamojo masažo) trukmė;

tn – melžiklių nuėmimo trukmė; tp – melžtuvo pernešimo prie kitos karvės trukmė (šių dydžių reikšmės apytiksliai tokios: melžiant

karves perdarynėse į pieno linją tu = 0,3, tmu = 0,4, tn = 0,17 ir tp = 0,3 min, o melžiant melžyklose

tu = 0,25, tmu = 0,3, tn = 0,08 ir tp = 0,15 min).

Melžtuvais melžiamų karvių skaičius mm yra 10...15 % mažesnis už bendrą melžiamų karvių

skaičių, nes bandoje visada yra užrūkusių arba rankomis melžiamų karvių.

Apskaičiuotas melžtuvų skaičius suapvalinamas iki sveiko skaičiaus ir pagal jį, atsižvelgiant į

karvių laikymo technologiją, parenkamas melžimo įrenginys.

Optimalus melžtuvų, kuriais be prastovų gali dirbti vienas operatorius, skaičius surandamas

iš tokios formulės:

.t

ttn

r

rmo 1

1 (3.6)

Melžtuvo melžimo trukmė melžiant vieną karvę 6...7 min, nes tiek laiko trunka pieno atlei-

dimas. Į rankų darbo trukmę 1rt įskaitomas ir karvės tešmens paruošimas melžimui

,T

tmn m


38

(0,5...0,75 min) bei operatoriaus perėjimai (0,2...0,3 min), taip pat rankų darbo, sugaišto melžtuvo

priežiūrai, tr trukmė. Bendra operatoriaus rankų darbo 1rt trukmė esti tokia: melžiant į melžtuves –

3...4 min, melžiant į pieno vamzdyną – 2...3 min, o melžiant melžyklose – 0,1...1,0 min.

Iš 3.6 lygybės gauname, kad 1

01

rrm tntt , o iš čia apskaičiuojame melžtuvo darbo laiką

tm:

).n(tt rm 101 (3.7)

Karvių, kurias galima pamelžti melžimo įrenginiu per nustatytą melžimo laiką T, skaičius

apskaičiuojamas tokia formule:

.

tt

n)n(tTQ

rm

mrk 1

01 1

(3.8)

Valandinį melžimo įrenginio našumą galima apskaičiuoti pagal tokią formulę:

.T

QQ kį (3.9)

Operatorių skaičius, būtinas karvių bandai laiku pamelžti, apskaičiuojamas pagal tokią for-

mulę:

.T

tmz rm

m

1

(3.10)

Vieno operatoriaus darbo našumas surandamas iš tokios formulės:

.t

q

r

m 1

60 (3.11)

Melžimo įrenginių našumas nustatomas iš tokios formulės:

.T

mQ m60 (3.12)

Melžimo įrenginių skaičius apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

,Q

Qn

įį (3.13)

čia Qi – parinkto melžimo įrenginio našumas pagal jo techninę charakteristiką.

Faktiškas melžimo įrenginio našumas Qf surandamas pagal tokią formulę:

.qzQ mmf (3.14)

Melžimo įrenginio našumui didžiausią įtaką turi operatoriaus darbo našumas qm.


39

4. KIAULIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS

4.1. Kiaulių laikymo technologijos

Kiaulių fermoje dažniausiai yra kelios kiaulidės. Vienoje įrengiami paršiavimosi gardai, ir jo-

je laikomos tik žindamos paršavedės su paršeliais iki jų nujunkymo. Kita kiaulidė skiriama atskir-

toms nuo paršelių ir sukergtoms paršavedėms. Kitoje laikomi nujunkyti paršeliai ir penimos kiau-

lės. Specializuotose kiaulidėse galima racionaliai išplanuoti pastato vidų, išdėstyti gardus, lovius,

pertvaras, sudaryti optimalų mikroklimatą.

Kiaulių laikymo technologijos skiriasi pagal kraiko naudojimą, gardo grindų įgilinimą, gardo

grindų paviršių, mėšlo šalinimo dažnį. Taikant bekraikę ir seklaus kraiko sistemą gardo grindys neį-

gilinamos, o mėšlas nuo vientisų grindų šalinamas kasdien. Taikant pusgilio kraiko sistemą – gardo

grindys įgilinamos apie 30 cm, o mėšlas šalinamas vidutiniškai kas 10 dienų. Taikant gilaus kraiko

sistemą – gardo grindys įgilinamos apie 90 cm, o mėšlas šalinamas pasibaigus gamybos ciklui. Tai-

kant sistemą su nuožulniomis grindimis gyvuliai guli ir vaikšto ant 8–10 % nuolaidžio grindų.

Kiaulių fermas pagal gamybos apimtį ir intensyvumą galima suskirstyti:

Intensyvios gamybos. Yra ne mažiau kaip 2000 penimų kiaulių arba ne mažiau kaip

750 paršavedžių vietų. Gyvuliai dažniausiai laikomi ant grotelinių grindų ir neišeina į

lauką, kiaulidės vėdinamos mechaniškai, paršeliai ir nujunkyti paršeliai šildomi. Tai-

komas trifazis kiaulių grupavimas, kai nujunkomi paršeliai iš paršiavimosi sekcijos (pa-

talpos) pervaromi į kitą nujunkytų paršelių sekciją (patalpą), o iš pastarosios į penimų

kiaulių sekciją (patalpą).

Pusiau intensyvios gamybos. Gyvulių guoliavietės grindys vientisos, kreikiamos ar ne-

kreikiamos. Kreikiant šildomi tik paršeliai. Patalpos vėdinamos natūraliai ar mechaniškai.

Ekologinės gamybos. Gyvulių guoliavietės kreikiamos. Gyvuliai ne mažiau kaip 150

dienų per metus turi turėti galimybę būti lauke. Patalpos vėdinamos natūraliai. Pa-

grindinė pašarų dalis – ekologiškai išauginti.

4.2. Žindamų paršavedžių su paršeliais laikymas

Laikant paršavedes ir kiaulaites grupėmis reikia imtis priemonių jų agresyvumui sumažinti.

Paršiavimosi garde, kuriame paršavedės laikomos laisvai (palaidos), turi būti priemonės, apsaugan-

čios paršelius nuo nugulimo. Kiekvienai sukergtai kiaulaitei ir kiekvienai paršavedei (laikomoms

grupėse) turi būti skirtas ne mažesnis kaip atitinkamai 1,64 m2 ir 2,25 m2 bendras laisvas (be per-

tvarų, įrangos) grindų plotas. Kai grupę sudaro ne daugiau kaip 6 minėti gyvūnai, laisvas grindų

plotas turi būti 10 % padidintas. Kai grupę sudaro 40 arba daugiau gyvūnų, laisvas grindų plotas

gali būti 10 % sumažintas. Paršavedžių ir kiaulaičių garde turi būti medžiagų, kuriomis jos galėtų

laisvai užsiimti (manipuliuoti).

Žindamas paršavedes su paršeliais geriausiai laikyti atskirame pastate ar atskiroje patalpoje,

sudalintoje į sekcijas. Viena sekcija paprastai skiriama vienai paršavedžių technologinei grupei

(apie 8–16 paršavedžių). Ji vienu metu užpildoma ir ištuštinama.

Paršavedės su paršeliais gali būti laikomos:

- garde su paršavedę fiksuojančiu narvu;

- laisvai (be fiksavimo);

- grupiniame garde, kai viename garde laikomos kelios paršavedės su paršeliais. Tinka

ekologiškai ūkininkaujant.


40

4.1 pav. Žindamų paršavedžių gardas su paršavedės narvu

ir su stogeliu virš paršelių guoliavietės

Vienas svarbiausių paršavedžių kiaulidžių vidaus įrenginių yra paršavedžių gardai. Gardai

skirstomi:

- paprasti (juose paršavedės laikomos iki paršelių nujunkymo, o gardo vidaus išplanavi-

mas nekeičiamas);

- kombinuoti (juose paršavedės taip pat laikomos iki paršelių nujunkymo, tačiau gardo

vidaus išplanavimas keičiamas);

- specializuoti (šie gardai skirti tik paršiavimuisi, nes juose paršavedė su paršeliais laiko-

ma pirmąsias 10–15 dienų, paskui paršavedė su paršeliais perkeliama į kitus gardus).

Gardo grindys būna: vientisos, su 1 m pločio grotelių juosta, įrengta paršavedės gale (iš da-

lies grotelinės grindys), arba ištisinių grotelių. Paršelių guoliavietės plotas ne mažesnis kaip 0,7 m2.

Ji įrengta taip, kad paršavedė matytų paršelius, tačiau ne arčiau kaip 30 cm nuo jos guolio. Gardo

su paršavedę fiksuojančiu narvu mažiausi matmenys: ilgis – 2,3 m, plotis – 2,5–1,6 m (pirmoji

reikšmė stambioms paršavedėms). Mažiausias gardo plotas paršiavimosi metu – 4 m2. Gardo per-

tvarų aukštis – 60–70 cm. Laikant laisvai gardo plotas – 6–8 m2. Jame pertvaromis atskiriama pa-

ršelių zona, įrengiami įtaisai paršeliams nuo nugulimo apsaugoti. Garde įrengiamos šėryklos ir gir-

dyklos paršavedei ir paršeliams.

Paršavedei optimali temperatūra prieš paršiavimąsi – 18 oC, paršiuojantis – 22 oC, o apsiparšia-

vus – 19 oC. Kai temperatūra aukštesnė,

sumažėja pieningumas. Jei paršavedė per

parą suėda 7–8 kg pašarų, nereikia aukš-

tesnės kaip 15 oC temperatūros. Parše-

liams iki 14 d. optimali temperatūra –

28 oC, mažiausia – 24 oC, o nuo 14 iki

28 d – optimali 23 oC, mažiausia 18 oC.

Žindamų paršavedžių (paršiavimo-

si) gardas su narvu ir iš dalies grotelinė-

mis grindimis ir su stogeliu virš paršelių

guoliavietės parodytas 4.1 pav.

Paršeliai papildomai šildomi inf-

raraudonųjų spindulių lempomis, elekt-

ra ar karštu vandeniu šildomais grindų

paneliais. Virš jų guoliavietės dažnai

įrengiamas stogelis.

4.3. Nujunkytų paršelių laikymas

Laikant grupėmis nujunkytus paršelius ir penimas kiaules turi būti imtasi priemonių, užker-

tančių kelią jų kovoms, kurios peržengia natūralios elgsenos ribas. Jeigu kiaulės smarkiai kovoja,

reikia nustatyti agresyvumo priežastis ir imtis tinkamų priemonių agresyvumui sumažinti, pvz.,

jeigu įmanoma, gausiai pakreikti šiaudais ar kita medžiaga tyrinėjimui. Labai agresyvios kiaulės tu-

ri būti atskirtos nuo kitų kiaulių. Grupėje laikomam nujunkytam paršeliui ar penimai kiaulei rei-

kiamas minimalus laisvas grindų plotas pateiktas 4.1 lentelėje (Kavolėlis, 2007).


41

4.1. lentelė. Minimalus laisvas grindų plotas kiaulei, priklausomai nuo jos masės (ŽŪ TPT 02:2010)

Masė kg Plotas m2

iki 10 0,15 daugiau kaip 10 iki 20 0,20 daugiau kaip 20 iki 30 0,30 daugiau kaip 30 iki 50 0,40 daugiau kaip 50 iki 85 0,55 daugiau kaip 85 iki 110 0,65 daugiau kaip 110 1,00

Nujunkomi paršeliai kuo greičiau suskirstomi į technologines grupes. Pageidautina, kad į

vieną gardą suvaromų paršelių masė nesiskirtų daugiau kaip 2 kg.

Paršeliams laikyti taikomos šios sistemos:

bekraikė sistema, kai gardo grindys vientisos ir kai iš dalies grotelinės. Rekomenduoti-

na, kad 1/3 gardo grindų būtų vientisos (guoliavietė). Virš guoliavietės įrengiamas

terminis gaubtas. Nenaudojant kraiko paršelius reikia šildyti;

seklaus kraiko sistema. Gardo grindys iš skysčiams nelaidaus betono su šilumą izoliuo-

jančiu sluoksniu. Šiaudų kraiko reikmė – 0,15–0,30 kg paršeliui per parą;

gilaus kraiko sistema. Šiaudų kraiko reikmė 0,5–1,0 kg paršeliui per parą.

Viename garde gali būti laikoma 25–100 paršelių, tačiau nerekomenduotina laikyti daugiau

kaip 40. Gardas turėtų būti stačiakampis, kai šonas su ėdimo ar tuštinimosi taku trumpesnis. Kai

garde 40 paršelių, rekomenduotinas gardo plotis (prie šėrimo tako) – 2,4 m, o gylis – 4,8 m. Gar-

do pertvarų aukštis – 0,6–0,8 m.

Paršelių grupėje gali būti apie 0,5–0,7 % agresyvių ir silpnų paršelių, kuriuos puola agresy-

vūs. Mažinant agresyvumą:

- numatyti atskirus gardus agresyviems bei skriaudžiamiems paršeliams iškelti (apie 5 %

nuo bendro paršelių vietų skaičiaus);

- padidinti norminį gardo plotą. Ypač jeigu grupė maža, šis plotas turėtų būti padidintas

iki 30 %.

Šeriant normuotai iš lovio visi paršeliai turi ėsti vienu metu. Minimalus lovio ilgis – 15 cm

paršeliui, o plotis – 15–20 cm. Šeriant automatinėmis šėryklomis ėdimo vietų skaičius parenkamas

pagal gamyklos rekomendaciją (paprastai 4–12 paršelių viena ėdimo vieta). Girdyklos išdėstomos

taip, kad paršeliai galėtų nuolat prie jų prieiti. Numatyti priemones iš girdyklų ištekėjusiam van-

deniui nuvesti. Viena girdykla skiriama 10–15 paršelių. Girdyklos aukštis virš grindų: kandiklinės

– 25–55 cm, dubeninės – 20–30 cm.

Bekraike technologija laikomų paršelių tvarto planas pateiktas 4.2 pav. Guoliavietė uždengta

termogaubtu ir papildomai šildoma karšto vandens vamzdžiais šildomomis grindimis. Garde lai-

komi 25 paršeliai.


42

4.2 pav. Nujunkytų paršelių kiaulidė su iš dalies grotelinėmis grindimis (Kavolėlis, 2007)

4.4. Penimų kiaulių laikymas

Penimos kiaulės laikomos vienoje grupėje (viename garde) nuo jos suformavimo iki skerdi-

mo. Pageidautina, kad vienos grupės kiaulių masė nesiskirtų daugiau kaip 10 %. Viename garde

galima laikyti nuo 10–12 iki 300 kiaulių.

Penimoms kiaulėms laikyti taikomos šios sistemos:

bekraikė, kai grindys grotelinės ar vientisos;

gilaus kraiko;

pusgilio kraiko;

seklaus kraiko;

su nuožulniomis gyvulių pakreikiamomis ir nuvalomomis grindimis.


43

Bekraikėje kiaulidėje su grotelinėmis ar vientisomis grindimis grindys turi būti pagamintos

iš tvirtos nesideformuojančios, atsparios organinių substancijų poveikiui medžiagos ir lengvai va-

lomos bei dezinfekuojamos, nei per slidžios, nei per šiurkščios, kad gyvuliai neslidinėtų ir nebūtų

žalojamos kojos. Vientisų grindų paviršius lygus ir pasviręs link mėšlo surinkimo kanalo. Jeigu dėl

mėšlo šalinimo sistemos negalima naudoti kraiko, garde turi būti medžiagų, įtaisų kiaulėms tyrinė-

ti, knisti, manipuliuoti.

Gilaus kraiko kiaulidėje (4.3 pav.) gardo grindys turi būti sandarios ir atsparios besifermen-

tuojančio mėšlo veikimui.

4.3 pav. Gilaus kraiko penimų kiaulių kiaulidė (Kavolėlis, 2007)


44

Garde laikoma 50 kiaulių. Kreikti galima šiaudais, pjuvenomis, durpėmis. Kreikimui netinka

lapuočių medžių pjuvenos, nes jose yra tanino (rūgščių), kurios gali pažeisti kiaulių odą. Ėdimo

zona turi būti lengvai dezinfekuojama. Laiptelių tarp kraiko zonos ir ėdimo zonos matmenys

1010 ar 1012 cm. Po girdyklomis rekomenduojama įrengti šulinėlį vandens nuostoliams su-

rinkti ir nuvesti. Kad mėšle vyktų fermentaciniai procesai, kraiką galima kas savaitę pabarstyti

kreida (50–100 g/m2 ) ir įterpti nitrifikacijos procesą skatinančių bakterijų. Išvarius gyvulius mėš-

las išvalomas traktoriniu buldozeriu.

Pusgilėje kiaulidėje (4.4 pav.) guoliavietė kreikiama, o ėdimo takas nekreikiamas. Į išvalytą

gardą įmetami šiaudų rulonai, ryšuliai, kuriuos kiaulės pačios sudrasko ir pasikreikia. Po vienos

dviejų savaičių mėšlas išstumiamas buldozeriu.

4.4 pav. Pusgilė penimų kiaulių kiaulidė (Kavolėlis, 2007)


45

Kiaulidėje su nuožulniomis gyvulių pakreikiamomis ir nuvalomomis grindimis grindys san-

darios, tvirtos ir lygios su 8–10 % nuolydžiu link mėšlo kanalo (4.5 pav.). Garde laikomos 22

kiaulės, jis turi būti stačiakampis, trumpesnė kraštinė išilgai mėšlo tako. Kraikas sumetamas į šiau-

dadėžes, iš jų kiaulės šiaudus išpešioja. Vaikštant kiaulėms šiaudai su ekskrementais slenka link

mėšlo tako, iš jo mėšlas paprastai šalinamas kas antrą dieną rankinėmis priemonėmis ar skreperiniu

transporteriu. Minimali šiaudų kraiko reikmė – 150 g per parą gyvuliui, tačiau gali būti sukrei-

kiama po 0,5 kg. Girdyklos įrengiamos kuo arčiau mėšlo tako.

4.5 pav. Penimų kiaulių kiaulidė su nuožulniomis grindimis (Kavolėlis, 2007)


46

Kiaules galima šerti įvairiai paruoštais pašarais: skystais (jovalu), sausais, drėkintais. Šerti sau-

sais pašarais paprasčiausia ir pigiausia, juos lengva išskirstyti rankomis. Tačiau kiaulės geriau įsisavina

skystus pašarus ir geriau auga. Drėkinami pašarai tinka, kai kiaulės laisvai prieina prie pašarų. Šėri-

mas skystais pašarais tinkamiausias didelėms kiaulių bandoms ir kai pašarai ruošiami vietoje, varto-

jamas alternatyvus pigesnis pašaras. Norint paruošti skirtingos sudėties pašarus įvairioms kiaulių gru-

pėms reikia įrengti kelias pašarų talpyklas. Šėrimo būdų palyginimas pateiktas 4.2 lentelėje.

4.2 lentelė. Šėrimo būdų palyginimas

Šėrimo būdas Privalumai Trūkumai

Sausais pašarais

- paprasta technika (lovius ir kitas šėryklas galima užpildyti ranko-mis);

- mažos investicijos;

- pigi eksploatacija.

- transportuojant pašarai gali susifrakcionuoti;

- nujunkyti paršeliai ir penimos kiaulės pašarus blogiau įsisavina, ypač jeigu arti nėra vandens;

- labiausiai tinka granuliuoti pašarai.

Skystais pašarais

- galima naudoti pigesnius pašarus;

- geriau įsisavina pašarus nujunkyti paršeliai, penimos kiaulės ir žin-damos paršavedės;

- gerai tinka sumaišyti ir paskirstyti didelį kiekį pašarų.

- didelės investicijos;

- brangi eksploatacija;

- sunkiau paruošti tinkamos sudėties pašarus įvairioms kiaulių grupėms, ypač jei tiekiamasis vamzdis vienas;

- rizika, kad maišytuve liks pašarų;

- rizika, kad pus sintetinės amino rūgštys.

Drėkinamais pašarais

- gerai įsisavina pašarus nujunkyti paršeliai ir penimos kiaulės;

- mažos investicijos;

- pigi eksploatacija.

- galima taikyti, kai laisvas priėjimas prie pašarų;

- būtina kasdieninė apžiūra.

Kuo kiaulė jaunesnė, tuo santykinai didesnė vandens reikmė. Trūkstant vandens krenta ape-

titas, blogiau įsisavinami pašarai, padidėja nervingumas, pablogėja kūno organų veikla. Vandens

reikmė priklauso nuo aplinkos oro temperatūros, drėgnio ir judėjimo greičio; pašarų savybių (sau-

sųjų medžiagų, proteinų, mineralinių medžiagų kiekio); gyvulio masės; paršavedės pieningumo (1

kg pieno pagaminti reikia 4 kg vandens); sveikatos būklės. Apytikriai vandens reikmė suaugusiai

kiaulei per parą – 10 % kūno masės. Kiaulė turi turėti galimybę gerti bet kuriuo paros metu.


47

5. PAUKŠTIDŽIŲ TECHNINĖS SISTEMOS

5.1. Vištų dedeklių laikymas

Vištas reikia auginti atskiroje patalpoje. Vištų dedeklių laikymo būdai:

Ant grindų. Taip laikomos vištos gali būti išleidžiamos į lauką arba ne. Kad vištidėje

tilptų daugiau paukščių, gali būti įrengtos lentynos.

Tradiciniuose narvuose.

Pagerintuose narvuose.

Vis dažniau atsisakoma tradicinių narvų dedeklėms vištoms laikyti ir pasirenkamas labiau

etiniais ir moraliniais principais paremtas laikymo būdas – pastate višta laisvai juda (dažnai gali iš-

eiti ir į lauką), kapsto kraiką, naktį tupi ant laktų.

Vištų laikymo reikalavimai:

patalpa turi būti gerai ir vienodai apšviesta. Svarbu, kad neliktų tamsių kampų;

lizduose neturi kilti skersvėjų;

įėjimas į lizdus turi būti gerai matomas;

kad vištos priprastų dėti lizduose, pageidautina dėjimo periodo pradžioje apšviesti lizdų

vidų;

dėjimo periodo pradžioje kraiko storis neturi viršyti 2 cm. Šviesus kraikas labiau tinka

negu tamsus;

lesyklas ir girdyklas reikia įrengti arti lizdų 2–3 m atstumu. Netoli įrengtos girdyklos

privilioja vištas prie lizdų;

jei lizdai įrengti virš mėšlo duobės, grotelinės grindys įrengiamos su 7o pakilimu link

lizdų;

prieš lizdus kas 2 m įrengiamos jiems statmenos pertvaros, kurios skatina tolygiau už-

imti lizdus;

lizdai atidaromi tik prieš dėjimo pradžią;

ant grindų padėti kiaušiniai surenkami ankstų rytą, ir tai daroma kelis kartus per dieną.

Paukščiai daug laiko praleidžia ant grindų, todėl jos turi būti gerai izoliuotos nuo drėgmės ir

apšiltintos. Be to, pageidautina, kad vištos tolygiai pasiskirstytų patalpoje, o tam reikia, kad oro

srautai ir temperatūra būtų vienoda visame grindų paviršiuje. Vištoms kapstantis kyla daug dulkių,

todėl geras vėdinimas būtinas. Jeigu prie paukštidės įrengtas lauko aptvaras, pastatas išilgine ašimi

nukreipiamas iš šiaurės į pietus, kad ir atidarius lauko landas patalpa būtų vienodai apšviesta ir ne-

perkaistų nuo saulės. Virš mėšlo kanalo, dažniausiai 80–90 cm aukštyje virš jo dugno, įrengiamas

dangtis iš medinių, plastikinių grotelių ar vielos tinklo. Jų plotas turi sudaryti 2/3 bendrojo grindų

ploto. Pro dangčio tarpus paukščių išmatos sukrenta į kanalą. Lesyklos, girdyklos ir lizdai įrengia-

mi virš mėšlo kanalo dangčio (5.1 pav.).

Viena girdyklų eilė sumontuojama 30–50 cm atstumu nuo lizdų. Kapstymosi zona kreikiama

smėliu, šiaudais, medžio drožlėmis ar kitomis medžiagomis ir užima 1/3 bendrojo grindų ploto.

Vienai vištai turi tekti 0,025 m2 kreikiamo ploto. Vištų laikymo tankis: 1 m2 naudingo grindų plo-

to neturi būti daugiau kaip 9 vištos. Laktos būtinos paukščiams ilsėtis tupint. Mediniai, plastikiniai

laktų strypeliai arba vielos tinklu padengtos lentynos įrengiamos keliais lygiais. Laktų paskirtį at-

lieka ir mėšlo kanalo dangtis. Priklausomai nuo laktų konstrukcijos, lizdai įrengiami tarp laktų ar-

ba jų šone. Reikia įrengti tinkamas neaštriomis briaunomis laktas, kuriose vienai vištai būtų skirta

ne mažiau kaip 15 cm. Laktų negalima rengti virš kraiko. Tarpas tarp horizontaliai išdėstytų stry-

pelių turi būti ne mažesnis kaip 30 cm, o tarp laktos ir sienos – ne mažesnis kaip 20 cm.


48

5.1 pav. Vištų dedeklių paukštidės skerspjūvis

Jei dedeklės vištos gali išeiti į lauko aptvarus, per visą pastato ilgį turi būti padarytos kelios

mažiausiai 35 cm aukščio ir 40 cm pločio landos, vedančios tiesiai į lauką. Skaičiuojama, kad

1 000 vištų vištidėje iš viso turi būti skirta 2 m bendro pločio landų. Lauko aptvarai turi būti pa-

kankamo ploto ir tinkamo grunto, kad neužsiterštų. Aptvare reikia įrengti priedangą paukščiams

nuo blogo oro ir nuo plėšrūnų apsaugoti. Vištas galima išleisti ir į ganyklą. Pageidautina, kad joje

augtų keletas medžių, krūmų, kad paukščiai turėtų kur pasislėpti nuo plėšrūnų. Vištos noriai lesio-

ja žolę, ryja akmenukus, todėl gali sumažėti visaverčių lesalų suvartojimas, kristi produktyvumas.

Kreikti galima iki 8 mm stambumo žvyru, medžio drožlėmis, kvietiniais, ruginiais šiaudais.

Smėlis ir žvyras turi būti sausi, medžio drožlės – be dulkių ir chemiškai neapdorotos. Šiaudai švarūs

ir nesupeliję. Kreikiama 1–2 cm sluoksniu. Norint išvengti vandens garų kondensacijos tarp grindų

ir kraiko, kai žema patalpos temperatūra, pirmiausia reikia patalpinti vištas ir tik tada kreikti.

Palaidos vištos daugiau juda, todėl ir daugiau sulesa negu narvuose laikomi paukščiai. Lesalų

sąnaudos padidėja 10 %, kai vištos vaikšto tik patalpoje, ir 15 %, kai jos išeina į lauko aptvarus. Per

parą višta vidutiniškai sulesa 120–125 g visaverčių lesalų. Didelėse paukštidėse turėtų būti įrengtos

bent dvi lesalų saugyklos. Kad būtų stimuliuojama virškinimo sistema, per mėnesį višta turėtų sules-

ti 3 g žvyro, akmenėlių, kurių skersmuo 4–6 mm. Paukštidėje turi būti įrengtos pailgos formos le-

syklos, jose vienam paukščiui skirta ne mažiau kaip 10 cm, arba apvaliosios lesyklos, vienam paukš-

čiui skiriant ne mažiau kaip 4 cm. Lesalai ir išgeriamo vandens kiekis labai susiję. Normaliomis sąly-

gomis lesalų ir išgeriamo vandens santykis yra 1:2. Kai vandens trūksta, neįsisavinami ir lesalai.

Paukštidėje turi būti įrengtos pailgos lovelio formos girdyklos, jose vienai vištai skirta 2,5 cm, arba

apvalios lovelio formos girdyklos, jose vienai vištai skirta 1 cm. Papildomai naudojant nepelines gir-

dyklas, viena ji skiriama 10 vištų. Jei įrengtos specialios gėrimo vietos (pvz., ant laktų tupinčioms

vištoms), kiekviena višta turi pasiekti dvi dubenines arba dvi nepelines girdyklas.

Lizdai turi būti lengvai prieinami, pageidautina juos įrengti patalpos viduryje. Rekomenduo-

jama įrengti ne mažiau kaip vieną lizdą 7 vištoms. Jei naudojami grupiniai lizdai, 120 vištų turi te-

kti ne mažiau kaip 1 m2. Patariama įėjimą į lizdą apšviesti, tačiau viduje turi būti tamsu.

5.2. Broilerių laikymas

Broileriai dažniausiai auginami ant kraiko, bet galima auginti ir ant lysčių ar vielos tinklo

grindų bei narveliuose. Auginant ant gilaus kraiko 1 m2 laikoma 12–18 vienadienių viščiukų. Viš-

čiukų tankumas laikymo vietoje turi būti ne didesnis kaip 33 kg kūno masės į vieną m2. Visiems


49

viščiukams broileriams turi būti nuolat prieinami naudingo ploto paviršiuje sausi ir purūs pakratai.

Pirmąsias dvi savaites broilerių auginimo patalpa intensyviai apšviečiama, vėliau apšvietimas gali

būti ne toks intensyvus, bet jo trukmė turi būti ne mažesnė kaip 14 val. per parą. Kraikui naudo-

jamos pjuvenos, drožlės, šiaudai, durpės ir kt. Kraiko drėgnumas neturėtų būti didesnis kaip 25 %.

Pirminis pakreikimas – 5–6 cm kraiko. Vienam viščiukui skiriama 2,5 cm lesinimo ir 1 cm girdy-

mo lovelių krašto. Pirmą savaitę viščiukai lesinami iš padėklų ir lovelių, girdomi iš vakuuminių

girdyklų, kurios turi būti kiekvieną dieną plaunamos. Auginant broilerius narveliuose, auginimo

pabaigoje vienam paukščiui turi tekti 0,029 m2 narvelio grindų ploto, arba 0,0200 m2/kg kūno

masės. Vasarą, kai lauke temperatūra aukštesnė kaip 20oC, reikiamas kraigo plyšio plotas ar ištrau-

kiamųjų šachtų plotas 1000 paukščių yra toks: viščiukų-broilerių auginimo patalpoje – 4,5 m2 (ar-

ba apie 4 % grindų ploto). Vasarą sienose atidaromų angų bendras plotas 1 000 paukščių turėtų

sudaryti 6 % (broilerių) paukštidės grindų ploto. Vėdinimo angos mažinamos, mažėjant lauko

temperatūrai ir broilerių augimo pradžioje. Žiemą pirmąją broilerių auginimo savaitę jas galima

visai uždaryti. Žiemą geriausiai patalpa vėdinasi tada, kai oro įėjimo angų bendras plotas lygus oro

šalinimo angų plotui.


50

6. TVARTŲ MIKROKLIMATAS

6.1. Reikalavimai tvartų mikroklimatui

Mikroklimatas – patalpos terminių ir oro švaros rodiklių visuma, apšviestumas, triukšmas.

Terminiams rodikliams priskiriama oro temperatūra, jo judėjimo greitis, santykinis drėgnis. Oro

švarą apibūdina kenksmingų dujų (amoniako, anglies dioksido, sieros vandenilio ir kt.), dulkių ir

mikroorganizmų koncentracijos.

Iš visų mikroklimato veiksnių didžiausią įtaką pašarų įsisavinimui, kartu ir gyvulių produk-

tyvumui turi oro temperatūra. Tai galima paaiškinti tuo, kad gyvulio organizme nuolat vyksta nuo

temperatūros priklausantys biocheminiai procesai (maisto medžiagų virtimas mėsa, pienu ar kiau-

šiniais). Be to, maisto energija būtina gyvulių organizmo fiziologinėms funkcijoms palaikyti. To-

dėl svarbu, kad veikia gyvulių termoreguliacijos mechanizmas ir pasikeitus aplinkos oro tempera-

tūrai išlieka pastovi gyvūnų kūno temperatūra: žinduolių kūno temperatūra 36–39 oC, paukščių –

40–43 oC.

6.1.1. Šilumos mainai tarp gyvulio ir aplinkos

Optimali (rekomenduotina) temperatūra, tai temperatūros intervalas, kuriame gyvulių pro-

duktyvumas didžiausias, pašarų sąnaudos mažiausios, o lėšos mikroklimatui palaikyti ekonomiškai

pagrįstos. Tiek dėl per žemos, tiek per aukštos temperatūros suvartojama daugiau pašarų, mažėja

produktyvumas, didėja gyvulių sergamumas, gyvuliai gali žūti, todėl labai svarbu sudaryti optima-

lų mikroklimatą visais metų laikais. Optimalių temperatūrų sritis priklauso nuo gyvulių rūšies,

amžiaus, svorio. Jauniems gyvuliams šis diapazonas siauresnis nei suaugusiems gyvuliams.

Žemiausia leistina (skaičiuojamoji) temperatūra – tai optimalios oro temperatūros riba, že-

miau kurios gyvulys kūno temperatūrai palaikyti pradeda pereikvoti pašarus. Ji dar vadinama žie-

mos laikotarpio patalpos oro skaičiuojamąja temperatūra, nes pagal ją apskaičiuojamas reikiamas

pastato išorinių atitvarų apšiltinimas ir šildytuvų našumas. Temperatūrai nukritus žemiau kritinės,

organizmas norėdamas išlaikyti pastovią kūno temperatūrą privalo jos pasigaminti papildomai.

Tam sunaudojama papildoma energija, kurios galima gauti iš pašarų. Suprantama, kad šie pašarai

negali būti panaudoti produkcijos (mėsos, pieno) gamybai. Dėl ilgalaikio žemų temperatūrų po-

veikio gyvuliai gali susirgti ir net žūti. Padidėjus oro temperatūrai, sumažėja produktyvumas, ka-

dangi organizmas stengiasi išlaikyti pastovią temperatūrą. Gyvuliai suėda mažiau pašarų ir duoda

organizmui mažiau energijos, nes dėl aukštos aplinkos oro temperatūros jie išspinduliuoja į aplin-

ką per mažai šilumos, tada jie bando padidinti šilumos išspinduliavimą į aplinką (pvz., dažniau

kvėpuodami), o tam taip pat būtina energija. Ribotas pašarų (energija) kiekis ir šilumos išspindu-

liavimas į aplinką sudaro energijos trūkumą ir mažina gyvulių produktyvumą. Vasarą tai pasireiš-

kia įvairiai: mažėja kiaulių priesvoriai, karvių išmilžiai, gyvuliai blogiau apvaisinami.

Norint užtikrinti gyvulio organizmo termostabilią būseną, pirmiausia reikia užtikrinti šilu-

mos mainų pusiausvyrą tarp gyvulio ir aplinkos. Gyvulio šilumos balanse didžiausią dalį sudaro

laisvosios ir slaptosios šilumos atidavimas. Laisvoji šiluma atiduodama į aplinką konvekcija, spin-

duliavimu, laidumu. Slaptoji šiluma – su vandeniu per odą (prakaito išgarinimui), su vandeniu per

kvėpavimo sistemą. Jeigu gyvulio kūno paviršiaus audinių šiluminė varža pastovi, tai didėjant ap-

linkos temperatūrai gyvulio laisvosios šilumos atidavimas mažėja pagal tiesę G-L (6.1 pav.). Taške

L tiesė kerta abscisių ašį. Šiame taške gyvulio kūno temperatūra lygi aplinkos temperatūrai, todėl

laisvosios šilumos į aplinką neatiduodama. Intervale G-L šilumos atidavimui įtakos turi daug


51

veiksnių: organų ir audinių šiluminė varža, per odą pratekančio kraujo kiekis, gyvulio termoregu-

liacinis mechanizmas ir t. t. Tiesė, vaizduojanti laisvosios šilumos atidavimą, bus statesnė, jeigu

gyvulio organizmo šilumos saugojimo mechanizmas veiks neintensyviai.

6.1 pav. Gyvulio termoreguliacinės zonos, kūno temperatūra ir šilumos atidavimas priklausomai nuo

aplinkos temperatūros; TNZ – termoneutrali zona (Баротфи, 1988)

Gyvulys kūno temperatūrą palaikys pastovią tik tuomet, jeigu laisvosios šilumos atidavimo

sumažėjimas bus kompensuojamas slaptosios (su vandens garais) šilumos atidavimo padidėjimu

(K-F intervalas 6.1 pav.). Gyvulio organizmo slaptosios šilumos atidavimas didėja didėjant aplin-

kos temperatūrai, didinant pašarų suvartojimą ir mažėja intensyvinant tvarto vėdinimą. Esant že-

mai tvarto oro temperatūrai, gyvulio organizmo slaptosios šilumos atidavimas minimalus (J-K in-

tervalas) ir sąlygojamas pasyvia difuzija per odą ir kvėpavimo takus.

Gyvulio organizmo išskirtos bendrosios šilumos atidavimas aplinkai paveiksle pateikta A-B,

B-C, C-D, D-E ir E-F intervalais. Intervalas D-E yra termoneutrali zona (termoneutrali aplinkos

temperatūra), kurioje gyvulio organizme pagaminta šiluma atiduodama į aplinką be papildomų

energijos sąnaudų. Šioje temperatūrinėje aplinkoje gyvulio su pašarais gaunama energija efektyviau-

siai virsta į produkciją. Tik maža su pašarais gautos energijos dalis iš organizmo pašalinama šiluminės

energijos pavidalu, todėl labai svarbu tvarte palaikyti termoneutralią aplinkos temperatūrą.

Termoneutralios zonos ribos priklauso nuo: gyvulio amžiaus; kūno paviršiaus audinių ter-

moizoliacinių savybių; maistinių medžiagų sunaudojimo; gyvulio elgsenos, termoreguliacijos pro-

ceso ir kt. Šios zonos ribas galima keisti įtakojant šilumos gamybą ir atidavimą. Termoneutralią

zoną apriboja kritinės temperatūros (taškai D ir E). Kai aplinkos temperatūra aukštesnė už maksi-


52

malią kritinę temperatūrą, gyvulio organizmo šilumos išskyrimas didėja. Tvarte esant aukštoms

oro temperatūroms, gyvulys šilumą į aplinką atiduoda sunkiau. Tačiau, jeigu gyvūno organizmas

neturėtų šilumos išskyrimą reguliuojančio mechanizmo, jis žūtų nuo šilumos smūgio. Padidėjus

gyvulio kūno temperatūrai, veikiama nervų sistema, išsiskiria adrenalinas ir noradrenalinas, kurie

turi savybę padidinti energijos sąnaudas. Gyvulio kūno temperatūrai padidėjus, taip pat suintensy-

vėja cheminiai procesai, padidėja šilumos gamyba organizme.

Temperatūrai esant žemesnei už minimalią kritinę, padidėja gyvulio organizmo šilumos iš-

skyrimas į aplinką. Gyvulio kūno temperatūra bus pastovi tik tuomet, jeigu padidėjusį šilumos iš-

skyrimą kompensuos papildomos šilumos gamyba. Šilumos gamybos kiekis, sumažėjus aplinkos

temperatūrai, priklauso nuo gyvulio organizmo gebėjimo jį kompensuoti. Čia labai svarbus vaid-

muo atitenka gyvulio organizmo šilumos saugojimo mechanizmui (kūno audiniams, odai, kailiui

bei oro sluoksnio storiui gyvulio kailyje), kuris atlieka organizmo šilumos izoliacijos funkciją ir

padeda išvengti didelių šilumos nuostolių.

Kiekvienai gyvulių grupei galima nustatyti tokį temperatūros intervalą (B-C), kuriame gyvu-

lys jau nepajėgus didinti šilumos gamybą. Jeigu aplinkos temperatūra ir toliau kris, tai gyvulio ga-

minama šiluma bus mažesnė už šilumos atidavimą ir kūno temperatūra mažės. Mažėjant kūno

temperatūrai mažės šilumos atidavimas (B-A), ir gyvulys žus dėl sušalimo.

Kritinei aplinkos temperatūrai turi įtakos įvairūs veiksniai:

termoizoliacinės gyvulio odos savybės;

maistinių medžiagų suvartojimas (didėjant pašarų sąnaudoms, intensyvėja šilumos ga-

myba, todėl gyvulys gali ištverti žemesnę temperatūrą);

kūno adaptacija (esant ilgam žemų arba aukštų temperatūrų poveikiui, kinta kritinė gy-

vulio kūno temperatūra. Laikant gyvulius šaltyje, ji mažėja, o laikant karštyje – didėja);

gyvulio kūno paviršiaus ploto santykis su mase (suaugusių gyvulių paviršiaus plotas ma-

sės vienetui yra mažesnis. Nors jaunų gyvulių pagaminamos šilumos kiekis masės viene-

tui yra didesnis, tačiau dėl didesnio sąlyginio paviršiaus ploto jie šilumos atiduoda dau-

giau nei suaugę);

oro judėjimo greitis (oro greičio padidėjimas proporcingai padidina šilumos nuostolius,

todėl žemutinė kritinė temperatūra padidėja);

šiluminės savybės guoliaviečių grindų (gyvuliai, gulintys ant grindų su dideliu šilumos

imlumu, praranda daugiau šilumos, nei gulintys ant gerai izoliuotų grindų, todėl gyvu-

liui, gulinčiam ant grindų su bloga šilumine izoliacija, kritinė minimali temperatūra pa-

didėja);

šilumos mainai spinduliavimu (esant žemoms aplinkinių kūnų temperatūroms, padidėja

gyvulio šilumos atidavimas spinduliavimu. Šilumos nuostolius dėl spinduliavimo gali-

ma sumažinti padidinus aplinkos paviršių temperatūrą).

Vienas svarbiausių mikroklimato veiksnių yra oro temperatūra, kuri dažniausiai turi įtakos

kitiems mikroklimato veiksniams. Pagal daugelio mokslininkų tyrimų duomenis (6.2 pav.), aplin-

kos oro temperatūrai nukritus iki –15 oC, primilžis sumažėjo nuo 0,5 iki 2,0 litrų per parą iš kar-

vės, o temperatūrai pakilus iki +30 oC, primilžis sumažėjo 2–4 litrus per parą iš karvės. Taigi,

aukštos temperatūros pavojingesnės už žemas. Kai patalpos temperatūra +25 °C ir aukštesnė, labai

padidėja drėgmės kiekis ore, dėl to gali perkaisti gyvulio organizmas. Ilgesnį laiką veikiant padi-

dintam drėgnumui, sutrinka visos gyvulio organizmo funkcijos, gyvulys gali gauti šilumos smūgį.

Nuomonių apie optimalią oro temperatūrą karvei yra įvairių. Apibendrinus įvairių mokslininkų at-

liktų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad optimali produktyvių karvių laikymo temperatūrą yra

nuo –7 iki +22 ºC. Šie rezultatai gauti ištyrus įvairių veislių galvijų laikymą esant skirtingoms

temperatūroms.


53

6.2 pav. Oro temperatūros įtaka karvės produktyvumui (Neiman-Sorensen, Tribe, 1987)

Galvijų patalpose normuojami oro parametrai palaikomi galvijų zonoje, t. y. erdvėje 1,5 m

aukštyje virš grindų. Šiltų galvijų laikymo patalpų rekomenduotina temperatūra pateikta 6.1 lentelėje.

6.1 lentelė. Šiltų galvijų laikymo ir pagalbinių patalpų temperatūros žiemos ir pereinamuoju

laikotarpiu (ŽŪ TPT 01:2009)

Patalpa

Temperatūra oC

pastato apšiltinimui ir šildymui apskaičiuoti

Optimali patalpos temperatūra oC

(kai lauke vidutinė gruodžio–vasario mėn.

temperatūra)

Pereinamojo laikotarpio

temperatūra oC

vėdinimo įrengimų našumui

apskaičiuoti

gausiai kreikiant

nekreikiant gausiai

kreikiant nekreikiant

Pieniniai galvijai

Karvidė ir daugiau kaip 1 metų prieauglio patalpa

3 5 5 10 10

Nuo 6 iki 12 mėn. prieaug-lio patalpa

3 5 7 12 12

Nuo 1 iki 6 mėn. veršelių ir veršiavimosi patalpos

5 10 10 15 15

Veršelių iki 1 mėn. patalpa 5 15 10 17 17

Mėsiniai galvijai

Karvidė ir prieauglio nuo 2–3 sav. patalpa

nenormuojama 5* nenormuojama 10* nenormuojama

Veršiavimosi ir veršelių iki 2–3 savaičių patalpa

3 - 5 - 10

Pagalbinės patalpos

Ne darbo metu Darbo metu

Melžykla 5 18**

Pieno šaldytuvo patalpa 10 16

Plovykla 10 18

Garažas Nenormuojama

Pašarų saugyklos Nenormuojama

Pastabos: * Patalpos temperatūra laikant tik mėsai auginamą prieauglį ant ištisinių grotelių grindų.

** Oro temperatūra operatoriaus darbo vietoje.


54

Įvertinus reikalavimus karvidžių mikroklimatui ir Lietuvos klimatines sąlygas, taikytini šie

tvartai galvijams:

šaltas tvartas. Patalpos oro temperatūra jame tik keliais laipsniais aukštesnė nei lauko

oro temperatūra. Išorinių atitvarų vidutinis šilumos perdavimo koeficientas

U.>3,0 W/(m2·K). Stogo konstrukcija ir vėdinimo sistema turi užtikrinti, kad nesidarytų

kondensatas ant jo vidinio paviršiaus. Tvarte oro temperatūra tik 4–6,5 oC didesnė nei

lauke;

šiltas tvartas. Pastatas apšiltintas, jo U<1,0 W/(m2K), patalpos oro temperatūra tei-

giama, apšiltinami rišamų galvijų tvartai, melžyklos. Jo atitvarų (U) šilumos perdavimo

koeficiento reikšmės W/(m2·K) gali būti tokios: Ust (stogas – lubos) – 0,25; Us (sienos)

– 0,5; UL (langas) – 3,0 (dviejų stiklų) bei 5,7 (vieno stiklo); Ud (durys) – 2,5. Ant šil-

tų tvartų išorinių atitvarų vidinio paviršiaus neturi kondensuotis vandens garai. Van-

dens garų kondensacija leidžiama tik ant langų vidinio paviršiaus. Savitieji šilumos

nuostoliai per grindis ir pamatus (skaičiavimams imant grindų perimetrą) W/(m·K):

1,5 – kai grindys ir pamatai neapšiltinti; 0,9 – kai grindys ir pamatai apšiltinti;

pusšiltis tvartas. Jame stogas apšiltintas, o sienos neapšiltintos. Stogo konstrukcijos

šilumos perdavimo koeficientas Ust<1,0 W/(m2·K), o sienų Us>3,0 W/(m

2·K). Apšiltin-

tas stogas sumažina šilumos nuostolius ir galimybę vandens garams kondensuotis ant

jo vidinio paviršiaus. Teigiama temperatūra tokiame pastate galima tik esant palan-

kioms klimatinėms ir eksploatacinėms sąlygoms. Karvidėje oro temperatūra būna 10–

11 oC aukštesnė nei lauke.

Gamybiniais tyrimais įrodyta, kad penimos kiaulės gali būti auginamos patalpoje, kurioje

žiemą temperatūra nukrenta iki 14oC šalčio, jeigu yra termogaubtai kiaulėms gulėti. Termo-

gaubtų grindys kreikiamos arba šildomos karšto vandens vamzdžiais. Aukščiausia leistina arba

vasaros laikotarpio vėdinimo įrenginių reikalingo našumo skaičiuojamoji temperatūra – 2 – 3

laipsniais aukštesnė už šilčiausio (liepos) mėnesio 13 val. vidutinę lauko oro temperatūrą, kuri

apytikriai yra 21oC, o šią temperatūrai atitinkantis oro santykinis drėgnis – 61%. Apšiltintų kiau-

lidžių temperatūros reikšmės pateiktos 6.2 lentelėje.

6.2 lentelė. Apšiltintų kiaulidžių optimali (skliausteliuose – žiemos laikotarpio skaičiuojamoji) tem-

peratūra, kai skirtingos laikymo sistemos (ŽŪ TPT 02:2010)

Kiaulių kategorija Gyvulio masė kg

Ant groteli-nių

grindų

Ant apšiltintų betono grindų ar

seklaus kraiko

Ant gilaus krai-ko ar gausiai

kreikiant

Nujunkyti paršeliai 7→30 30→22 (22) 26→20 (20) 24→14 (5)

Penimos kiaulės 30→100 22→17 (17) 18→14 (14) 14→8 (5)

Nesukergtos, paršingos paršavedės, kuiliai

150–350 18–20 (18) 12–18 (12) 10–14 (5)

Žindamos paršavedės 150–250 18–20 (18) 12–20 (12) 10–14 (5)

Pastaba. Nešildomoje patalpoje, kai lauke daugiau kaip 20 oC šalčio, palaikyti aukštesnės kaip 5 oC

temperatūros negalima, nes oras būtų labai užterštas

Optimali temperatūra vienadienių viščiukų zonoje (po augintuve) 32 oC, o patalpoje – apie

22 oC, jiems paaugus iki 4 savaičių, užtenka 20 oC temperatūros ir paukščių zonoje, ir patalpoje.

Vištoms dedeklėms rekomenduojama temperatūra 12–16 oC. Per šalčius ji gali nukristi iki 5 oC.

Sumažėjus temperatūrai dedeklių patalpoje, vištos daugiau sulesa, mažiau deda kiaušinių. Trumpa-

laikis temperatūros sumažėjimas neturi didelės įtakos bendriems gamybos rezultatams, tačiau

svarbu, kad vasarą temperatūra neviršytų 30 oC. Jei to išvengti neįmanoma, reikia įrengti papildo-


55

mus ventiliatorius, kad suintensyvėtų oro judėjimas aplink paukščius. Nustatyta, kad pirmąją sa-

vaitę mažiausiai viščiukų krenta, kai jų zonoje temperatūra 32 oC.

Gerai apšiltinus paukštidės stogą, sienas ir pamatus taupomas kuras, sumažėja vandens garų

kondensacijos pavojus, o vasarą mažiau patenka saulės šilumos. Tik gerai apšiltintą pastatą galima

efektyviai vėdinti. Rekomenduojama tokia konstrukcijų šiluminė varža m2K/W:

stogas 3,5–7,0 (akmens vatos sluoksnio storis 13–27 cm);

sienos 3,5–4,5 (13–17 cm);

pamatai virš grunto 1,0–1,4;

įgilinta pamatų dalis 0,35–0,53.

6.1.2. Reikalavimai tvartų oro drėgniui

Oro drėgnumo poveikis gyvulių produktyvumui yra netiesioginis. Drėgname ore greičiau

vystosi grybelinės ligos, susirgę gyvuliai tampa neramūs dėl niežėjimo, mažėja jų produktyvumas.

Drėgnuose tvartuose gyvuliai dažnai serga. Nustatyta, kad padidėjus karvidėje drėgnumui iki 90

%, sumažėja primilžis 1,4 kg, o esant 100 % drėgnumui, primilžis sumažėja 4,3 kg. Esant dideliam

drėgnumui ir sumažintai oro temperatūrai, gyvulių odos temperatūra būna žemesnė 21–30 %,

pulsas dažnesnis 4–9 %, hemoglobino kiekis mažesnis 10–18 %, eritrocitų – 9–13 %. Kai per ma-

žas oro drėgnumas, gyvuliai serga pneumonija. Ypač žalingas aukštas oro drėgnumas esant žemai

oro temperatūrai, jei gyvulių kailis nuolat drėgnas. Tai viena peršalimo ligų ar net gyvulių kritimo

priežasčių. Didelis oro drėgnumas esant karštam orui sukelia tvankumo jausmą, gyvuliai neišspin-

duliuoja pakankamo šilumos kiekio, nes per daug drėgname ore sunku išgarinti kūno drėgmę. Gy-

vuliai nori gerti. Jeigu laiku neatvėsinamos patalpos (pavyzdžiui, intensyviai ventiliuojant), gyvu-

liai gali gauti šilumos smūgį. Kai labai drėgna, pavojinga, kad kondensuosis vandens garai ir drėks

pastato konstrukcijos. Kai drėgnis mažas – padidėja dulkėtumas.

Apšiltinto tvarto oro didžiausią leistiną (skaičiuojamoji reikšmė) santykinį drėgnį i, %,

geriausia susieti su jo temperatūra šia regresijos lygtimi:

i = 95 – 1,5 ti , (6.1)

čia ti – patalpos oro temperatūra, ti 0 oC.

6.1.3. Oro judėjimo greitis

Jeigu oro judėjimo greitis gyvulio zonoje labai mažas (0,01–0,05m/s), tai rodo, kad oro apy-

kaita ir vėdinimas patalpoje nepakankama. Oro judėjimo greičio padidėjimas nuo 0,1 iki 0,4 m/s

tolygus temperatūros sumažėjimui 5 oC. Per didelis oro judėjimo greitis atšaldo gyvulius, o mažas

– rodo, kad gyvulių zona nepakankamai vėdinama.

Žiemą oro judėjimo greitis kiaulių zonoje turi būti ne didesnis kaip 0,2 m/s (žindomų pa-

ršelių zonoje – 0,15 m/s ). Vasarą oras judėdamas dideliu greičiu vėsina gyvulius, todėl greitis gali

būti dvigubai didesnis negu žiemą.

Oro judėjimo greitis galvijų tvarte pasirenkamas atsižvelgiant į patalpos temperatūrą ir

galvijų amžių. Norminis oro judėjimo greitis pateiktas 6.3 lentelėje.


56

1.3 lentelė. Norminis oro judėjimo greitis (ŽŪ TPT 01:2009)

Patalpa

Skaičiuojamasis oro judėjimo greitis patalpoje m/s

žiemą pereinamuoju

laikotarpiu vasarą

Karvidė ir vyresnio kaip 6 mėn. prieauglio apšiltinta patalpa 0,3 0,5 1,0

Karvidė ir vyresnio kaip 6 mėn. prieauglio šalta patalpa 0,2 0,4 1,0

Iki 6 mėn. veršelių ir veršiavimosi patalpos, melžimo ir veterinarinių procedūrų patalpos

0,1 0,2 0,5

Pastaba. Vasaros metu vėdinimui karvidėje ir vyresnio kaip 12 mėn. prieauglio patalpose įrengiami oro

cirkuliaciją intensyvinantys ventiliatoriai, padidinantys oro judėjimo greitį patalpoje iki 2 m/s.

6.1.4. Oro švaros rodikliai

Ribojama kenksmingų dujų: anglies dioksido (CO2), amoniako (NH3) ir sieros vandenilio

(H2S) koncentracija tvarto ore, nes jos kenkia gyvuliams ir žmonėms. Taip pat rekomenduotina

riboti amoniako sklidimą į aplinką, nes amoniakas, paveiktas lauko oro deguonies ir drėgmės, virs-

ta azoto ir nitritine rūgštimis, jos iškrisdamos su krituliais žaloja visą ekosistemą. Leistina kenks-

mingų dujų koncentracija tvarto ore pateikta 6.4 lentelėje.

1.4 lentelė. Kenksmingų dujų koncentracija tvarto ore

Dujos Rekomenduotina koncentracija Didžiausia leistina

ppm mg/m3 ppm mg/m3

CO2 < 2000 < 3800 3000 5700

NH3 < 10 < 7 20 15

H2S 0 0 5 7

Pastaba: ppm = cm3/m3

Anglies dioksidas (CO2) yra medžiagų apykaitos produktas, kurį iškvėpuoja gyvuliai.

Šiek tiek CO2 išsiskiria pūvant gyvulių išmatoms, pašarams, kaistant giliam kra ikui. Išsiski-

riantis CO2 kiekis tiesiai proporcingas gyvulių išskiriamai bendrajai šilumai. Vidutinė CO2 lygina-

mosios emisijos reikšmė – 51 cm3/kJ (0,185 m3/kWh). Ji kinta nuo 47 cm3/kJ (ekstensyviai še-

riant) iki 56 cm3 (intensyviai šeriant). Į šias reikmes įskaitytas ir iš mėšlo išsiskiriantis CO2 kiekis,

kuris sudaro apie 4 % bendrojo kiekio. Taip pat CO2 gali patekti į patalpą, kai ji šildoma šildy-

tuvais, deginančiais dujas ar kitą kurą. Kai tvarte daug CO2, gyvulių organizme susilpnėja

oksidacijos procesai, sumažėja kūno temperatūra, padidėja audinių rūgštingumas. Padidėjus

CO2 koncentracijai ore, pakyla arterinis gyvulių kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas ir pu l-

sas: kvėpavimo organams ir širdžiai tenka papildomas krūvis. Vienintelis būdas palaikyti nor-

malią CO2 koncentraciją – pakankamas tvarto vėdinimas.

Amoniakas (NH3) tvarte intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam

karbamidui. Jei gyvuliai ilgiau kvėpuoja oru, kuriame yra net ir nedidelė NH3 koncentracija, pa-

blogėja jų sveikatingumas, mažėja produktyvumas. Kai į kraują patenka daug amoniako, labai su-

dirginama nervų sistema (galvos, nugaros ir ypač pailgosios smegenys), prasideda kūno traukuliai,

o protarpiais tarp jų pasireiškia koma, pakyla kraujospūdis, paralyžiuojamas kvėpavimo centras ir

gyvulys krinta.

Sieros vandenilis (H2S) gaminasi pūvant baltymams anaerobinėmis (be oro sąlygomis), t. y.,

kai skystasis mėšlas kanaluose laikomas ilgiau kaip 3 savaites. Tai labai nuodingos dujos. Taikant

kraikinę gyvulių laikymo technologiją H2S tvarto ore nebūna. Pastebimos H2S koncentracijos atsi-


57

randa maišant ilgai stovėjusį skystą mėšlą. Pageidautina, kad tvarto ore H2S visai nebūtų, nes tai

labai nuodingos dujos. Kad iš lauko mėšlidės maišant mėšlą dujos nepatektų į gyvulių zoną, mėšlo

kanale, jungiančiame tvartą su mėšlide, įrengiama hidraulinė užtvara.

Dulkėtumas. Svarbiausi dulkių šaltiniai yra pašarai, kraikas, gyvulių odos ir plaukų dalelės.

Dulkės skirstomos į stambiąsias ir smulkiąsias. Stambiosios apsunkina kvėpavimą, tačiau smulkio-

sios (ne didesnės nei 10 mikronų skersmens) labiau kenkia sveikatai, nes nusėda plaučių alveolėse.

Normaliomis sąlygomis bendroji dulkių koncentracija kiaulidės ore būna žiemą – 2,6 mg/m3, o

vasarą – 2,2 mg/m3. Didžiausia leistina dulkių koncentracija – 3,0 mg/m3. Leistina dulkių ben-

droji koncentracija galvijų šiltame tvarte 35 mg/m3, o šaltame – 25 mg/m3.

Norint sumažinti dulkių koncentraciją naudotinos šios priemonės:

- prie pašarų maišytuvų įrengti dulkių surinkiklius;

- į sausuosius pašarus įmaišyti riebalų;

- naudoti uždaras sausųjų pašarų šėryklas;

- į patalpą purkšti vandenį, aliejaus ir vandens emulsiją ar rapsų aliejų.

Kvapų koncentracija. Kvapai susideda iš daugiau kaip 200 substancijų. Ypač gausu organinių

rūgščių, amoniako ir fenolio. Kvapų koncentracija matuojama kvapų vienetais (OU) 1 m3 oro.

1 OU tai toks kvapas, kurį pradeda užuosti žmogus. Kvapų emisija mažinama analogiškomis prie-

monėmis kaip ir amoniako emisija. Svarbu, kad iš tvarto pasklidę kvapai nedarytų neigiamo po-

veikio kaimynams.

6.1.5. Apšvietimas

Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be ati-

tinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka

esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas. Veršeliams dirbtinio apšvietimo

trukmė turi atitikti natūralaus apšvietimo laiką, t. y. nuo 900 iki 1700 val. Be to, turi būti tinkamas

šviestuvas (stacionarus arba nešiojamas), kuriuo pasišviečiant veršelius galima apžiūrėti bet kokiu pa-

ros metu.

Natūraliai apšviesti sienose, stoge įrengiami stiklo ar skaidraus plastiko langai. Langų ben-

dras plotas ne mažesnis kaip 10 % grindų ploto.

Dirbtinio apšviestumo normos grindų bei darbo vietos lygiu pateiktos 6.5 lentelėje.

6.5 lentelė. Dirbtinio apšviestumo normos grindų bei darbo vietos lygiu

Patalpa Apšviestumas Lx

Gyvulių patalpos - veršiavimosi, apžiūros gardas - melžimo vieta pririštų karvių tvarte - kitas plotas

100–200

120 50–100

Melžykla - tešmens lygiu - kitas plotas

200–400 100–200

Pieno aušinimo ir laikymo patalpa 100–200

Nesukergtos paršavedės, kuiliai, darbo zona 200

Žindamos paršavedės su paršeliais 100

Nujunkyti paršeliai, penimos kiaulės 50

Tarnybinės patalpos 100

Broilerių patalpų apšviestumas turi siekti 20 liuksų. Didesnis už normą apšviestumas gali su-

kelti paukščių kanibalizmą. Apšviečiant kaitrinėmis lempomis ir norint gauti 5 liuksų apšviestumą,

lempos kabinamos maždaug 2 m aukštyje, kad 15 W galios tektų 18 m2 grindų ploto. Didesniam


58

apšviestumui gauti lempų galia proporcingai didinama. Apšviečiant natūraliai, reikia numatyti ga-

limybę užtamsinti langus, jeigu pasireikštų paukščių kanibalizmas.

6.2. Tvartų vėdinimo sistemos

Tvarto vėdinimas – reikiamų pastato vidaus oro parametrų (temperatūros, drėgnio, sudėties

ir kt.) palaikymas natūraliu ar dirbtiniu būdu keičiant patalpos orą. Visuose tvartuose turi būti

įrengtos vėdinimo sistemos: natūrali arba mechaninė. Jeigu mechaninė vėdinimo sistema įrengta

gyvulių laikymo patalpoje, reikia pasirūpinti avarine natūralaus vėdinimo sistema, kuri garantuotų

gyvulių sveikatą ir gerovę sugedus pagrindinei sistemai. Taip pat reikia įrengti aliarminę

signalizaciją, kuri įsijungtų, kai vėdinimas nepakankamas.

Pagal veikimo principą vėdinimo sistemos skirstomos į 3 grupes:

- natūralios oro traukos;

- dirbtinės oro traukos;

- kombinuotos.

Esant natūraliai oro traukai, oro apykaita tarp pastato vidaus ir išorės vyksta natūraliu būdu.

Varomoji jėga yra pastato vidaus ir išorės oro slėgių skirtumas, kuris atsiranda dėl skirtingų

patalpos ir lauko oro temperatūrų.

Dirbtinę oro trauką sudaro ventiliatoriai.

Kombinuotoje vėdinimo sistemoje panaudota natūrali ir dirbtinė oro trauka.

Pagal konstrukciją vėdinimo sistemos skirstomos į plyšines ir šachtines.

Plyšinė vėdinimo sistema (6.3 pav.) įrengiama tvarte be pastogės. Ją sudaro angos sienose

švariam lauko orui įeiti ir plyšys stogo kraige užterštam orui šalinti. Skersvėjams išvengti ir kad

oro judėjimo greitis gyvulių zonoje žiemą neviršytų 0,2 m/s, angos orui įeiti tolygiai išdėstomos

išilginių sienų viršuje. Orą galima įleisti ir pro pradarytus langus. Tam, kad vėjas nepūstų į gyvu-

lius, vyris įrengiamas lango apačioje, o lango viršus atsidaro į vidų. Angas orui įeiti galima už-

dengti tinklu, jis sulaiko vėją, bet tolygiai praleidžia orą. Tada angų plotas padidinamas. Jei tinklo

poringumas (skylučių ploto santykis su tinklo plotu) 25 %, angos plotas padidinamas 1,8 karto.

6.3 pav. Natūrali plyšinė vėdinimo sistema: 1 – užuolaidomis reguliuojama oro įėjimo anga;

2 – užteršto oro šalinimo plyšys; 3 – oro apykaitos reguliavimo sklendė

Šachtinė vėdinimo sistema (6.4 pav.) įrengiama tvarte su pastoge. Norint patogiai reguliuoti

vėdinimo intensyvumą, ir kad oro trauka šachtoje neapsiverstų, iš patalpos užterštam orui ištraukti

užtenka vienos šachtos, tačiau angų švariam lauko orui įeiti, įrengtų sienų viršuje, turi būti kuo

daugiau. Tada įeinantis oras gerai susimaišo su patalpos oru ir į gyvulių zoną patenka sušilęs. Daž-

niausiai šachta projektuojama pereinamajam laikotarpiui, o atšilus orui vėdinimas suintensyvina-

mas atidarant langus ir duris. Vasarą atidarytų langų, durų plotas penimų kiaulių kiaulidėje – apie

4 % grindų ploto. Žiemą orui įeiti angų plotas sudaro 75 % šachtos skerspjūvio ploto.


59

6.4 pav. Natūrali šachtinė vėdinimo sistema: 1 – tiekiamasis kanalas; 2 – oro apykaitos reguliavimo

sklendė; 3 – ištraukiamasis kanalas (šachta)

Šachtos įrengimo ypatumai (Kavolėlis, 2003):

šachta turi būti ne žemesnė kaip 4 m;

šachta turi iškilti virš kraigo ne mažiau kaip 0,5 m;

atstumas tarp šachtos viršaus ir stogelio turi būti ne mažesnis kaip pusė šachtos viduti-

nio skersmens;

tarp šachtos viršaus ir stogelio nereikia kalti lentelių (žaliuzių), nes sumažėja anga, per

kurią išeina oras. Kad į patalpą nelytų, stogelio briauna iškišama per trečdalį šachtos

skersmens;

šachtos sienos dvigubos (iš lentų, plastiko) ir apšiltintos taip, kad jų šilumos perdavimo

koeficientas būtų ne didesnis kaip 0,5 W/(m2K), pvz., apšiltintos 10 cm storio minera-

linės vatos sluoksniu;

traukai reguliuoti lengvi vožtuvai šachtoje įrengiami kuo aukščiau. Netempiant lyno,

vožtuvas turi būti atsidaręs, todėl jo ašis perkeliama į šoną nuo svorio centro. Kad vož-

tuvas neįstrigtų, jo plotis už šachtos vidinį plotį turi būti mažesnis bent 3 cm. Trauką

reguliuoti taip pat galima šachtos apačioje pritvirtinta užstūma;

kai perdanga netvirta, šachta statoma ant atramų.

Angos orui įeiti įrengiamos įvairiai:

sienų viršuje kas 0,5–10 m įmontuojami 10–15 cm skersmens vamzdeliai. Kad siena

nešlaptų, vamzdeliai kelis centimetrus iškišami į patalpą ir kad ištekėtų kondensatas,

pritvirtinami su nuolydžiu į lauko pusę;

pritaikomos orlaidės;

įrengiami pramoniniu būdu gaminami įtaisai šviežiam orui įleisti;

norint sulaikyti vėją, angos gali būti uždengiamos tinklu. Jeigu tinklo poringumas

25 %, angų plotas padidinamas 1,8 karto;

įrengiamos specialios angos šviežiam orui imti iš pastogės.

Mechaninės (priverstinio oro judėjimo) vėdinimo sistemos įrengiamos didelėse melžyklose,

priešmilžio patalpose, kiaulidėse. Mechaninės vėdinimo sistemos ventiliatorių našumas parenka-

mas priklausomai nuo jų darbo režimo. Angų orui įeiti ar šalinti plotas turi būti toks, kad pasiprie-

šinimas orui judėti būtų apie 10–30 Pa. Jeigu ventiliatoriai žiemos ir pereinamuoju laikotarpiu

įpučia ar ištraukia visą vėdinti reikiamą orą, jų našumas apskaičiuojamas vandens garų pertekliui

pašalinti, pasirenkant pereinamojo laikotarpio patalpos ir lauko (7 oC mažesnė nei patalpos) oro

temperatūrą bei ją atitinkančias oro santykinės drėgmės reikšmes. Kai ventiliatoriai įpučia ar iš-


60

traukia visą vasaros laikotarpiu vėdinti būtiną orą, jų našumas apskaičiuojamas šilumos pertekliui

pašalinti, pasirenkant patalpoms 3 oC aukštesnę nei lauko oro temperatūrą.

Taikant mechaninę vėdinimo sistemą būtina numatyti avarinę natūralaus vėdinimo sistemą,

kuri garantuotų galvijų sveikatą ir gerovę sugedus pagrindinei sistemai. Taip pat reikia įrengti

aliarminę signalizaciją, kuri įsijungtų, kai sugenda vėdinimo sistema arba vėdinama nepakankamai.

Atsižvelgiant į natūralaus ir mechaninio vėdinimo privalumus ir trūkumus, pastaruoju metu

paukštidėse pradedamos diegti vadinamosios hibridinės vėdinimo sistemos. Nedidelio našumo,

tikslius mikroklimato parametrus pirmosiomis viščiukų gyvenimo dienomis palaikantys ventiliato-

riai įrengiami tik broilerių patalpose. Paukštidžių ventiliavimo sistema panaši į karvidžių. Tačiau

angos šviežiam orui įeiti ir užterštam šalinti automatiškai reguliuojamos. Šviežias oras į paukštidę

įeina per angas šoninėse sienose, išdėstytose per visą sienos ilgį. Angų plotas reguliuojamas vožtu-

vais, pakeliamomis ir nuleidžiamomis užuolaidomis ar pradarant langus. Užterštas oras šalinamas

per reguliuojamą kraigo plyšį ar šachtas. Svarbiau tinkamai įrengti angas orui įeiti negu oro šali-

nimo angas. Kuo pastatas aukštesnis, tuo jis efektyviau vėdinasi, todėl visų natūraliai vėdinamų

pastatų stogo nuolydis turi būti nuo 1/3 (18,5o) iki 1/5 (27o), pastato plotis – apie 12 metrų. Vasa-

rą, kai lauke daugiau kaip 20 oC temperatūra, reikiamas kraigo plyšio plotas ar ištraukiamųjų šach-

tų plotas 1000 paukščių yra toks: vištų dedeklių paukštidėje – 3,4 m2 (arba apie 2 % grindų ploto).

Vasarą sienose atidaromų angų bendras plotas 1 000 paukščių turėtų sudaryti 3 % (vištų) paukšti-

dės grindų ploto. Žiemą geriausiai patalpa vėdinasi tada, kai oro įėjimo angų bendras plotas lygus

oro šalinimo angų plotui.

6.3. Vėdinimo sistemų parametrų skaičiavimas

Natūralios traukos ir dirbtinės traukos, šachtinės bei plyšinės vėdinimo sistemų parametrai

skaičiuojami šiek tiek skirtingai. Tačiau abiem atvejais išeities taškas yra patalpos oro apykaita.

Gyvulininkystės patalpų vėdinimas skaičiuojamas pagal anglies dioksido CO2 arba vandens garų

kiekį ore (Kantminas, 1989).

Oro apykaita pagal anglies dioksido kiekį apskaičiuojama pagal šią formulę:

,pp

mpV

išvCO

2 (6.2)

čia VCO2 – oro apykaita pagal anglies dioksido kiekį patalpos ore m³/h; m – gyvulių skaičius patalpoje;

p – anglies dioksido kiekis, išskiriamas vieno gyvulio per valandą, litrais (žr. 2, 3 priedai);

piš – anglies dioksido švariame tiekiamame ore 1/m³ (lygus 0,3–0,4 1/m³);

pv – ribinis leistinas anglies dioksido kiekis patalpos ore 1/m³.

Jeigu vienoje patalpoje laikomi įvairių rūšių gyvuliai, patalpos oro apykaita apskaičiuojama

pagal tokią formulę:

,pp

mp

Vcoišv

n

iii

12 (6.3)

,mp...mpmpmpmp nn

n

iii

332211

1

čia np...p,p,p 321 anglies dioksido kiekis, išskiriamas kiekvienos rūšies gyvulio per valandą, litrais;

nm...m,m,m 321 kiekvienoje grupėje esančių gyvulių skaičius vnt.


61

Oro apykaita pagal vandens garų kiekį patalpos ore apskaičiuojama pagal tokią formulę:

,gg

GmgV

išvOH

2 (6.4)

čia g – vandens garų kiekis, išskiriamas vieno gyvulio per valandą, g (žr. 2 ir 3 priedus);

giš – įleidžiamo oro drėgmė g/kg sauso oro;

gv – absoliutinė patalpos drėgmė, kuriai esant santykinė oro drėgmė neviršija leistinų ribų;

G – drėgmės kiekis, kuris išgaruoja nuo laisvų garavimo paviršių g/h.

Laikant vienoje patalpoje įvairių rūšių gyvulius, oro apykaita apskaičiuojama pagal tokią

formulę:

,gg

Gmg

Višv

n

iii

OH

1

2 (6.5)

čia ,mg...mgmgmgmgn

innii

1332211 ng...g,g,g 321 atitinkamos grupės gyvulių išskiriamas

vandens garų kiekis g/h.

Skaičiuojama tam laikotarpiui, kai oro temperatūra artima 0 °C, o drėgmė didelė (lapkričio ar

kovo mėn.). Tolesniam ventiliacijos skaičiavimui imama ta oro apykaita, kurios reikšmė didesnė.

Oro apykaitos kartotinumas parodo, kiek kartų per valandą visas patalpų oras bus pakeistas

šviežiu. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:

,V

VK

p

(6.6)

čia K – oro apykaitos kartotinumas;

V – oro apykaita m³/h;

Vp – patalpų tūris m³.

Gyvulininkystės patalpų oro apykaitos kartotinumas svyruoja nuo 1 iki 5. Jeigu K didesnis

nei 5, patalpoje gali susidaryti stiprios šalto oro srovės, kenksmingos gyvulių sveikatai. Tokiu atve-

ju reikia patikrinti, ar gyvulių išskiriamos šilumos pakaks tiekiamam orui sušildyti.

Natūralios traukos kanalinės (šachtinės) vėdinimo sistemos ištraukiamųjų kanalų bendras

skerspjūvio plotas Aiš apskaičiuojamas pagal formulę:

,V

Aiš3600

(6.7)

čia V – apskaičiuota oro apykaita m3/h;

υ – oro greitis kanale m/s.

Oro greitį galima apskaičiuoti pagal šią formulę:

),tt(h, išv 1330 (6.8)

čia h – kanalo aukštis m; tv – patalpos vidaus oro temperatūra °C; tiš – lauko oro temperatūra °C.

Ištraukiamųjų kanalų skaičius surandamas pagal formulę:

,a

An

iš

išiš (6.9)

čia aiš – vieno ištraukiamojo kanalo skerspjūvio plotas m².


62

Tiekiamųjų kanalų suminis skerspjūvio plotas apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

,A)(A išt 1 (6.10)

čia β – oro natūralaus patekimo į patalpas koeficientas (plytiniams ir miliniams pastatams jis lygus 0,3, o mediniams 0,5).

Tiekiamųjų kanalų skaičius surandamas pagal formulę:

,a

An

t

t

t (6.11)

čia at – vieno tiekiamojo kanalo skerspjūvio plotas m².

Esant plyšinei vėdinimo sistemai, ištraukiamojo oro kanalo skerspjūvio plotas (plyšio kraige

plotas) apskaičiuojamas pagal formulę:

,)TT(Hg

TzVA

išv

aiš

2

3600

1 (6.12)

čia V – reikiama oro apykaita m3/h; z – temperatūros zonos koeficientas (z=4,2);

Ta – absoliuti lauko oro temperatūra K;

g – laisvojo kritimo pagreitis m/s2 ;

H – kraigo aukštis m; Tv – Tiš – vidaus ir lauko oro temperatūrų skirtumas K.

Tiekiamųjų kanalų (plyšių plotas sienose) plotas priimamas 30 % mažesnis nei ištraukiamųjų.

Oro srauto greitis ištraukiamajame kanale apskaičiuojamas m/s:

,

A

A

A

)TT(Hg

v

t

iš

iš

išv

2

2

1

(6.13)

čia Tiš – įeinančio šviežio (lauko) oro temperatūra K;

At – tiekiamųjų oro kanalų plotas pastogėje m2;

Aiš – ištraukiamųjų oro kanalo plotas kraige m2.

Dirbtinės traukos kanalinės ventiliacijos sistemos parametrų skaičiavimas. Venti-

liatoriaus našumas Vv apskaičiuojamas pagal formulę:

.V)...(Vv 32 (6.14)

Jeigu Vv gaunamas mažesnis kaip 8000 m³/h, pasirenkama ventiliacijos sistemas su vienu

ventiliatoriumi.

Ventiliacijos kanalų skersmuo D apskaičiuojamas pagal formulę:

,V

D v

30

1 (6.15)

čia υ – oro greitis kanaluose m/s (jis imamas 10–15 m/s).

Slėgio nuostoliai ortakiuose surandami pagal formulę:

,HHH vt (6.16)

čia Ht – trinties slėgio nuostoliai Pa;

Hv – vietiniai slėgio nuostoliai Pa.


63

Trinties slėgio nuostoliai apskaičiuojami pagal tokią formulę:

,D

LH t

2

2 (6.17)

čia – oro trinties koeficientas (apvaliam skardiniam kanalui = 0,02, o stačiakampiam mediniam kanalui

= 0,05);

– oro tankis lygus 1,2 kg/m³;

– oro greitis kanale m/s;

L – kanalo ilgis; D – kanalo skersmuo m.

Jei kanalas yra stačiakampio skerspjūvio, tai į 6.17 formulę vietoj D įrašomas ekvivalentinio

skerspjūvio skersmuo, kuris apskaičiuojamas pagal formulę:

,hb

bhDe

2 (6.18)

čia b – stačiakampio kanalo plotis m; h – kanalo aukštis m.

Vietiniai slėgio nuostoliai apskaičiuojami pagal formulę:

,H iv

2

2

(6.19)

čia i – vietinių pasipriešinimo koeficientų suma skaičiuojamame kanale.

Pagal apskaičiuotą našumą ir slėgį parenkamas ventiliatorius, kurio parametrai artimiausi ap-

skaičiuotiesiems.

6.4. Tvarto šilumos balanso skaičiavimas

Parenkant ar skaičiuojant gyvulininkystės patalpų šildymo sistemą, pirmiausia reikia patik-

rinti, ar patalpą apskritai reikia šildyti, todėl reikia apskaičiuoti patalpos šilumos balansą. Patalpos,

kurioje pagrindinis šilumos šaltinis yra gyvulių išskiriama šiluma, šilumos balansas gali būti iš-

reikštas šia lygtimi:

,QQQ vkg (6.20)

čia Qg – šilumos kiekis, kurį išskiria visi patalpoje laikomi gyvuliai, W;

Qk – šilumos nuostoliai per pastato atitveriančias konstrukcijas W;

QV – šilumos nuostoliai su pašalinamu iš patalpos oru W.

Visų gyvulių išskiriamas šilumos kiekis apskaičiuojamas pagal formules:

,mqQg (6.21)

arba ,qm...qmqmqmQn

inniig

12211 (6.22)

čia q – vieno gyvulio išskiriamas šilumos kiekis W.

Šilumos nuostoliai per pastato atitveriančias konstrukcijas (sienas, langus, lubas, duris ir t. t.)

apskaičiuojami pagal formulę:

,)tt(AUQn

iišviik

1 (6.23)

čia Ui – konstrukcijų šilumos perdavimo koeficientas W/(m² · K);

Ai – atitveriančių paviršiaus plotas m²;

tv – patalpos vidaus oro temperatūra °C; tiš – lauko oro temperatūra (-22 °C).


64

Šilumos nuostoliai per nešildomas grindis skaičiuojami kaip nuostoliai per be galo storą sie-

ną. Jie skaičiuojami taip: grindų plotas dalijamas į keturias zonas (6.5 pav.), tam tikslui plane, ly-

giagrečiai pastato sienoms, nubrėžiamos 2 m pločio juostos. Pirmosios (skaičiuojant nuo išorės

sienų) zonos kampuose esantis plotas įskaitomas du kartus. Kitos dvi zonos eina lygiagrečiai pir-

majai. Vidury grindų likęs plotas sudaro ketvirtąją zoną.

6.5 pav. Grindų zonų sąlyginiai šilumos perdavimo koeficientai Us (Kantminas, 1989)

Kiekvienos zonos šilumos nuostoliai apskaičiuojami pagal formulę:

),tt(AUQ išvssz (6.24)

čia Us – sąlyginis grindų zonos šilumos perdavimo koeficientas W/(m² · K);

As – atitinkamos grindų zonos plotas m².

Šilumos nuostoliai per visas grindis surandami sudedant šilumos nuostolius per visas zonas:

.QQ zgr (6.25)

Šilumos nuostoliai dėl ventiliuojamo oro apskaičiuojami pagal tokią formulę:

),tt(cVQ išvv (6.26)

čia c – oro savitoji šiluma, lygi 1,3 kJ/(m³ · K) arba 0,361 W/(m3·K );

V – oro apykaita m³/h.

Jeigu susumavus skaičiavimo rezultatus šilumos balanso lygties kairioji pusė lygi dešiniajai

arba didesnė už ją, patalpos papildomai šildyti nereikia; priešingu atveju patalpą reikia šildyti. Pa-

pildomas šilumos kiekis, būtinas patalpai šildyti, randamas iš formulės:

.QQQQ gvkp (6.27)

Pagal šį dydį parenkami arba skaičiuojami gyvulininkystės patalpų šildymo įrenginiai.

Šildyti dažniausiai reikia kiaulides ir paukščių laikymo patalpas. Žindamų paršavedžių su pa-

ršeliais patalpose dažniausiai įrengiamos bendrojo patalpos šildymo ir vietinio šildymo sistemos

(priemonės), kitose gyvulių laikymo patalpose – bendrojo šildymo priemonės.

Bendrojo šildymo priemonės:

šilumos generatoriai, kūrenami gamtinėmis ar suskystintomis dujomis, dyzelinu, rapsų

aliejumi;

elektros kaloriferiai;

lygieji ar briaunuoti vamzdžiai, prijungti prie vandens katilo;

infraraudonųjų spindulių dujų degikliai.


65

Vietinio paršelių šildymo priemonės (ŽŪ TPT 02:2010):

100, 150, 250 W galios infraraudonųjų spindulių lempos ar analogiški spinduliuotuvai;

elektra ar karštu vandeniu šildomi kilimėliai paršeliams gulėti;

infraraudonųjų spindulių degikliai.

Virš žindančių paršelių ir virš nujunkytų paršelių guoliavietės rekomenduotina įrengti ter-

mogaubtą (termostogelį), kuris sumažina šilumos išsisklaidymą.

Apytikrė šildytuvų galia laikant kiaules ant grotelinių grindų, kai pastatas gerai apšiltintas, o

lauke 22 oC šalčio, W/gyvuliui:

nesukergta ir paršinga paršavedė – 210;

žindanti paršavedė – 500 (kartu su vietiniu paršelių šildymu);

nujunkytas paršelis – 80;

penima kiaulė – 110.

Visas paukščių laikymo patalpas, taip pat ir vištų dedeklių, reikia šildyti, nes papildoma ši-

luma leidžia patalpą intensyviau vėdinti ir sumažinti drėgmę, kenksmingų dujų koncentraciją. Re-

komenduotina parinkti tokią šildytuvų galią, kad, esant lauke –20 oC šalčio, vienam paukščiui te-

ktų toks šilumos srautas:

iki 1 savaitės broileriui – 4,8 W;

2 savaičių broileriui (0,30 kg) – 3,3 W;

6 savaičių broileriui (1,85 kg) – 3,1 W;

8 savaičių broileriui (3,5 kg) – 5,5 W (paaugusius broilerius reikia intensyviai vėdinti,

o su šalinamu oru netenkama daug šilumos);

vištai dedeklei, laikomai ant grindų mažame pulke – 7,8 W;

vištai dedeklei, laikomai ant grindų dideliame pulke – 1,9 W.

Paukščiams šildyti naudojami šildymo būdai ir šildytuvai:

Radiacinis, kai virš paukščių (dažniausiai 75–120 cm aukštyje) pakabintas šildytuvas

skleidžia infraraudonuosius spindulius. Šie spinduliai gerai šildo paviršių (paukštį) ir

mažai šildo orą. Toks šildytuvas dar vadinamas bruderiu, augintuve. Jame deginamos

gamtinės ar suskystintos dujos. Įrengus radiacinius šildytuvus, kitokie šildytuvai nebe-

reikalingi. Radiaciniams šildytuvams priskirtinos ir infraraudonųjų spindulių lempos,

kurios Lietuvoje naudojamos mažiems paršeliams, broileriams papildomai pašildyti.

Erdvinis, kai šildomas patalpos oras. Tam naudojami dujomis ar skystaisiais degalais

kūrenami šilumos generatoriai.

Orinis, kai šildomas į patalpą įpučiamas oras. Dujomis kūrenamas šildytuvas montuo-

jamas viduje prie paukštidės lauko sienos ir ortakiu sujungiamas su lauku. Kartais šil-

dytuvas montuojamas lauke.

Centrinė vandens šildymo sistema su 50 mm skersmens vamzdžiais, sumontuotais prie

išilginių paukštidės sienų.


66

LITERATŪRA

1. Aplinkosaugos reikalavimai mėšlui tvarkyti. Patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos

ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu

Nr. D1-367/3D-342 (V. Ž., 2005, Nr. 92-3434).

2. Aksenavičius, D. Mėšlo ir nuotekų tvarkymas. Kėdainiai. Akademija, 2004, 39 p.

3. Bakutis, B., Rutkovienė, V. Ekologinė gyvulininkystė. Kaunas. Akademija, 2000, 88

p.

4. Bleizgys, R. Automatinės melžimo sistemos. Mano ūkis, 2008, vasaris, p. 54–57.

5. Bleizgys, R., Čėsna, J., Kavolėlis, B. Perspektyvios galvijų laikymo technologijos.

Kaunas. Akademija, 2000, 56 p.

6. Bleizgys, R., Kavolėlis, B., Jukna, Č., Bakutis, B., Zakas, F., Kaunas, R. Galvijų lai-

kymas šaltuose tvartuose. Kaunas. Akademija, 1999, 32 p.

7. Bleizgys, R., Liniauskienė, E. Karvių šiluminio komforto zonos valdymo galimybės

šaltuosiuose tvartuose. Vagos, 2006, Nr. 73 (26), p. 57–63.

8. R. Bleizgys, J. Čėsna. Gyvulininkystės fermų įranga /metodinė priemonė laboratori-

niams darbams. Kaunas. Akademija, 2006, 48 p.

9. Caenegem, L. V., Wechsler, B. Stallklimawerte und ihre Berechnung. FAT. –

Tänikon TG. 2000, 89 S.

10. Intas, V. Mėšlo utilizavimas. Vilnius. Informacijos ir leidybos centras, 1991, 123 p.

11. Jungbluth, T., Büscher, W., Krause, M. Technik Tierhaltung. Stuttgart. Verlag Eugen

Ulmer, 2005, 304 S.

12. Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 01:2009, patvirtintos

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 3D-

602.

13. Kantminas, J. Gyvulininkystės technologinių procesų mechanizavimas. Vilnius. Moks-

las, 1989, 434 p.

14. Kavolėlis, B. Galvijų fermų technologinio projektavimo taisyklės ir patarimai. Rau-

dondvaris. Milga, 2006, 88 p.

15. Kavolėlis, B. Kiaulių fermų technologinis projektavimas. Raudondvaris. Milga, 2007,

102 p.

16. Kavolėlis, B. Tvarto mikroklimatas. Kaunas. Akademija, 2003, 53 p.

17. Kiaulidžių technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT 02:2010, patvirtintos Lietu-

vos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3D–50.

18. Kiaulių laikymo reikalavimai. Patvirtinta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos

direktoriaus 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. B-65 (V. Ž., 2003, Nr. 9-334).

19. Manure Management. Treatment Strategies for Sustainable Agriculture. Edited by

C.H. Burton. UK, Bedford. Silsoe Research Institute, 1997, 181 p.

20. Mėšlo ir nuotekų tvarkymo statinių technologinio projektavimo taisyklės ŽŪ TPT

03:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gegužės 14 d.

įsakymu Nr. 3D-472.

21. Neimann–Sorensen, A., Tribe D.E. World Animal Science: Bioclimatology and the

adaptation of livestock, B– 5. Amsterdam – Oxford –NewYork – Tokyo. 1987, 278 p.

22. Priekulis, J. Lopkopibas mehanizacija. Jelgava. LUU, 2008, lpp. 355.

23. Romaniuk, W. Ekologiczne systemy gospodarki obornikiem i gnojowicą. Warszawa.

Instytut Budownictwa, Mechanizacji i Elektryfikacji Rolnictwa, 2000, 120 s.


67

24. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės. Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2004-08-19 Įsakymas Nr. V-586 (V.Ž., 2004, Nr.134-

4878).

25. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 343,

1992 m. gegužės 12 (V. Ž., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43).

26. Stankūnienė, V. Karvių melžimas. Kaunas. 1999, 76 p.

27. Šileika, A. S. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. Kėdainiai. Vilainiai,

2000, 63 p.

28. Šileika, A. S. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. Kėdainiai. Vilainiai,

2007, 37 p.

29. Šileika, A. S. Mėšlidžių statyba įgyvendinant Europos Sąjungos nitratų direktyvą

91/676/EEB. Kėdainiai. Vilainiai, 2001, 43 p.

30. Šileika, A. S. Srutų talpyklų įrengimo grunte panaudojant atsparią plėvelę rekomenda-

cijos. Kėdainiai. Vilainiai, 2006, 30 p.

31. Tarybos direktyva 91/630/EEB nustatanti būtiniausius kiaulių apsaugos reikalavimus.

Priėmė ES Ministrų taryba 1991-11-19. Ją papildančios Direktyvos 2001/88/EB ir

2001/93/EB.

32. Tarybos direktyva 98/58/EB dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos. Priėmė ES Mi-

nistrų taryba 1998-07-20.

33. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės

ūkio šaltinių. Priėmė ES Ministrų taryba 1991-12-12.

34. Tarybos direktyva 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės. Priėmė

ES Ministrų taryba 1996-09-24.

35. Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos

valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d.

įsakymu Nr. 223 (V. Ž., 2002, Nr. 51-1974).

36. Zagorskis, S. Melžiamų karvių besaičio laikymo pastatai ir įrengimai. Kėdainiai.

LŽŪKT, 2003, 148 p.

37. Zähner, M., Keck, M. Ammoniak-Emissionen von Rindviehställen. Minderung beim

Bau und Management. FAT-Berichte. Ettenhausen. 2005, Nr. 641, S. 12.

38. И.Баротфи, П.Рафаи. Энергосберегающие технологии и агрегаты на

животноводческих фермахю. Москва. Агропромиздат, 1988, ст. 225.


68

PRIEDAI

1 priedas. Sutartinių gyvulių (SG) skaičiaus ir mėšlo skleidimo ploto nustatytams

(vienai gyvūno vietai)

Gyvūnai Gyvūnų skaičius,

atitinkantis SG

Vienas gyvūnas

sudaro SG

Skleidimo

plotas ha

Paršavedės, kuiliai 2,9 0,35 0,21

Paršeliai iki 2 mėn. 100 0,01 0,006

Kiaulės nuo 2 iki 8 mėn. 10 0,1 0,06

Kiaulės per 8 mėn. 5 0,2 0,12

Karvės, buliai 1 1 0,59

Veršeliai iki 1 m. 4 0,25 0,15

Galvijai (prieaugis) nuo 1 iki 2 m. 1,4 0,7 0,41

Avys, ožkos 14 0,07 0,041

Arkliai per 1 m. 1 1 0,59

Kumeliukai iki 1 m. 2,5 0,4 0,24

Vištos (dedeklės) 140 0,007 0,0041

Broileriai (mėsiniai) 2500 0,0004 0,00024

Kiti paukščiai (antys, žąsys, kalakutai) 55 0,018 0,011

Triušiai (patinai ir patelės su prieaugliu 40 0,025 0,015

iki atjunkymo)

Audinės (suaugę gyvūnai) 40 0,025 0,015

Lapės (suaugę gyvūnai) 15 0,067 0,039

Stručiai (suaugę gyvūnai) 2,5 0,4 0,24


69

2 priedas. Vidutinis vieno galvijo išskiriamas į aplinką dujų, šilumos, vandens garų kiekis

esant aplinkos temperatūrai 10 oC (ŽŪ TPT 01:2009)

Galvijų grupė Galvijo masė kg

CO2 l/h

Šilumos srautas W Vandens garų g/h laisvosios bendrosios

Užtrūkusios karvės ir telyčios 2 mėnesiai iki veršiavimosi

400 500 600

132,2 146,9 161,6

475 528 580

720 800 880

337 374 412

Karvės, duodančios pieno per parą, kg 5

400 500 600

139,5 156,0 165,2

501 561 594

760 850 900

355 398 421

10

400 500 600

146,9 165,2 176,2

528 594 633

800 900 960

374 421 449

15

400 500 600

154,2 174,4 187,3

554 627 673

840 950 1020

393 444 477

20

400 500 600

161,6 183,6 198,3

580 660 712

880 1000 1080

412 468 505

25

400 500 600

168,9 192,8 209,3

607 693 752

920 1050 1140

430 491 533

Buliai

600 800 1000

187,3 220,3 257,0

673 792 924

1020 1200 1400

477 561 655

Veršeliai nuo atsivedimo iki 6 mėnesių

40 50 60 80 90 100 140 180

31,2 37,6 43,1 53,2 57,8 62,4 74,3 89,0

112 135 155 191 208 224 267 320

170 205 235 290 315 340 405 485

79 96 110 135 147 159 189 227

Prieauglis nuo 6 mėnesių, veršingos telyčios, penimi

galvijai

200 250

300 400 450 500

95,5 110,1

121,2 139,5 148,7 165,2

343 396

435 501 534 594

520 600

660 760 810 900

243 281

309 355 379 421


70

3 priedas. Vidutinis vienos kiaulės išskiriamas į aplinką dujų, šilumos, vandens garų kiekis

(ŽŪ TPT 02:2010)

Kiaulių grupė Kiaulės masė kg

CO2 l/h

Šilumos srautas W Vandens garų g/h laisvosios bendrosios

Paršavedė su paršeliais (vidutinis paršelių amžius 2 savaitės, paršelio svoris 4 kg, skaičius lizde – 10)

100*

150*

200*

250*

97,3 132,2 167,0 202,0

350 475 600 726

530**

720

**

910**

1100

**

248 337 426 515

Nujunkyti paršeliai

7 10 15 20

25 30 35 40

11,0 14,7 20,2 22,0

23,9 25,7 29,4 33,0

40 53 73 79

86 92 106 119

60 80 110 120

130 140 160 180

28 37 52 56

61 66 75 84

Penimos kiaulės

50 60 70 80 90

36,7 40,4 44,0 47,7 51,4

132 145 158 172 185

200 220 240 260 280

94 103 112 122 131

Penimos kiaulės, pakaitinis ir veislinis prieauglis, paršavedės ir kuiliai

100 110 120 150 200 300

55,1 56,9 58,7 60,6 73,4 101,0

198 205 211 218 264 363

300 310 320 330 400 550

140 145 150 154 187 258

Pastaba. * - nurodyta tik paršavedės masė; ** - nurodytas paršavedės ir paršelių šilumos srautas


71

4 priedas. Kraiko sunaudojimo normos vertinant jį pagal nesmulkintus šiaudus (ŽŪ TPT

01:2009)

Galvijų laikymo būdas

Kraiko poreikis vienam gyvuliui per parą kg

Pieninių veislių karvės

Veršeliai Pakaitinis prieauglis

Mėsai auginami galvijai

Žindenės su veršeliais

Saitinis (gaunant kraikinį mėšlą)

1–2,5

-

2

1

-

Besaitis ant kraiko 8–10 1,5 3–4 3–4 5–7

Besaitis su poilsio boksais: - su paklotu - su giliu kraiku

0,25 0,5

0,25 -

0,25 0,5

- -

- -

Besaitis kombinuotuose boksuose

1,5–3 - - - -


72

5 priedas. Kraiko reikmė ir mėšlo kiekis gyvuliui (ŽŪ TPT 02:2010)

Kiaulių

kategorija Laikymo sistemos ypatumai

Kraiko

reikmė

kg/parą

Mėšlo

tipas

Mėšlo

kiekis

kg/parą

Mėšlo

kiekis

m3/mėn.

Kuiliai Vientisos kreikiamos grindys 3–4 Kraikinis 12–16 0,5–0,7

Nesukergtos

ir paršingos

paršavedės

Gilus kraikas 2–3 „ 10–14 0,45–0,6

Guoliavietė kreikiama, tuštini-

mosi zonos grindys vientisos 0,8–1,2 „ 12–17 0,45–0,65

Guoliavietės grindys vientisos,

tuštinimosi zonos – grotelinės 0,1–0,20 Skystas 10–15 0,3–0,45

Nuožulnios grindys 0,8–1,2 Kraikinis 12–17 0,45–0,65

Žindamos

paršavedės

Visas gardas kreikiamas 4–5 „ 14–16 0,6–0,7

Iš dalies ar visiškai grotelinės

grindys 0,05–0,1 Skystas 15–20 0,45–0,6

Nujunkyti

paršeliai


tuštinimosi zonos – grotelinės 0,05–0,10 „ 1–2 0,09–0,1

Guoliavietė kreikiama, tuštini-

mosi zonos grindys – vientisos 0,15–0,30 Kraikinis 1,5–2,5 0,1–0,15

Gilus kraikas 0,5–1 „ 2–3 0,15–0,2

Penimos

kiaulės


tuštinimosi zonos – grotelinės 0,05–0,1 Skystas 5–8 0,15–0,25

Guoliavietės grindys kreikiamos,

tuštinimosi zonos – vientisos 0,3–0,5 Kraikinis 3–5 0,2–0,4

Gilus kraikas 1–3 „ 4–7 0,25–0,35

Nuožulnios grindys 0,1–0,3 „ 3–4 0,2–0,3

aleksandro stulginskio universitetas...

Documents