Download - Ekonomines Minties Istorija
EKONOMINĖS MINTIES ISTORIJA
F. ListasListas vokietis, būdamas 28m. užėmė aukštas pareigas. Jo teorijoje vadovaujanti doktrina
merkantilizmas arba kameralistika, tai valstybės valdymo teorijos taikymas praktikoje siekiant
apginti šalies ekonomiką. Tuo metu Vokietija buvo susiskaldžiusi, atsilikusi po karų. Labiau
išsivysčiusi buvo Anglija. Vokietijoje jau tuo metu buvo dėstoma ekonomika, Smito teiginiai,
tačiau jie buvo išversti neteisingai ir dėstomo tiek kiek buvo reikalinga valdininkams.
1834m. Vokietijoje sudaryta muitų sąjunga ir nuo tų metų prasideda ekonominis Vokietijos
susijungimas.
F. Listas įkuria pirmąją prekybos ir pramonės sąjungą, kurios pagrindinis uždavinys
kovoti dėl ekonominės vienybės. Kadangi Listo teiginiai buvo labai recingi ir valdžia neigiamai
reagavo i juos ir siūlė arba kalėjimą arba išvykimą į JAV. JAV Listas domisi ekonomika,
ūkininkauja, paruošia ekonomikos programas, įžvelgia, kad pagrindinis konkurentas yra Anglija. Į
Vokietiją grįžta anksčiau laiko, pradeda vadovauti pramoninėje veikloje, įsigija AB, įsivelia į aferas
ir vėl išvyksta į JAV.
Pagrindiniai du Listo veikalai:
1. „Natūrali politinės ekonomijos sistema“ .
2. „Politinės ekonomijos nacionalinė sistema“ .
„Politinės ekonomijos nacionalinėje sistemoje“ plėtojama Vokietijos nacionalinė stiprumo
idėja, kurios garantas pramonės augimas ir jos apsauga nuo užsienio konkurentų.
Listo mintys patiko stambiems pramonininkams, tačiau kai kurie sluoksniai nesutiko su jo
siūloma muitų sistema. Jis teigia, kad reikia kolonizuoti „laisvas“ pietryčių žemes. Listas kritikavo
klasikinę mokyklą, ją vadino kosmopolitine, nes ji nemato atskirų nacionalinių ypatumų ir tik
primeta bendras taisykles ir dėsnius. Visiška prekybos laisvė galėtų duoti naudą pasauliniam ūkiui
mainomųjų verčių požiūriu, tačiau stabdytų gamybos jėgų vystymąsi besivystančiose šalyse.
Protekcionizmas yra būtent ta priemonė , kuri leidžia konkuruoti besivystančiai šaliai lygiomis su
užsienio konkurentais ir apsaugoti nacionalinę pramonę kol šalis atsistos ant kojų. Į kiekvieną
ekonominį sprendimą sprendimą pvz. sukurti naują ekonomikos šaką, reikai žiūrėti ne tiesioginio
pelningumo požiūriu, bet ilgalaikiu tokio sprendimo tiesioginiu ir netiesioginiu padarinių požiūriu.
Jo teorijoje buvo mėginama atsakyti kokiu būdu galima likviduoti atsilikimą tų šalių, kurios dėl
vienokių ar kitokių istorinių sąlygų atsidūrė galinėse eilėse. Listas kaltinamas kaip nacizmo
pradininkas ekonomikoje.
Ž. Š. Sismondis
1773-1842Šveicarų ekonomistas, kuris pirmasis nuodugniai kritikavo nacionalizmą nebūdamas
marksistu. Politinę ekonomiją jis laiko ne mokslą apie buržuazinį turtą ir jo didėjimo būdus, bet
kaip socialinių mechanizmų tobulinimą žmonių gerovės labui. Jo veikalas „APIE KOMERCINĮ
TURTĄ“, kuriame apibrėžiami naujieji ekonomikos principai bei aiškinami turto ir gyventojų
skaičiaus santykiai. Aiškinant turtą Sismondis teigia, kad gamyba savitikslė, o nacionalinis turtas
nėra turtas, nes didžiajai gyventojų daugumai iš jo atitenka tik trupiniai. Sismondis teigia, kad
ekonomika už griežtai nustatytų dėsnių ir taisyklių turi matyti gyvą žmogų ir jo reikmes. Pagr.
Prieštaravimą matė tarp gamybos ir vartojimo. Iškėlė rinkos ir realizacijos problemas, kurių
svarbiausia pasekmė- krizės. Sismondžio kapitalizmo modelis- kapitalizmas išnaudoja darbininkus
ir kadangi darbo jėgos pasiūla dėl natūrinių dėsnių visada viršija paklausą, susidaro galimybė
visuomet laikyti badautiną darbo užmokesčio dydį . Sismondis veda link to, kad būtent dėl to mažo
DU ir mašinų užtikrinimo naujų prekių gamyba, perprodukcijos krizės yra neišvengiamos.
Sismondis mato sprendimą trijuose visuomenės sluoksniuose tai amatininkai, tarnautojai, kurie
netik sukuria papildomą paklausą, bet ir atstovauja kaip smulkieji gamintojai. Sismondis atmeta
padr. Smito teiginį apie konkurenciją ir teigia, kad suteikus laisvę veikti visiems gyventojų
sluoksniams jie laimi visi. Kapitalizmas kaip pelnas sukaupiamas mažos “saujelės” rankose vėl
iššaukia krizes. Sismondis siūlo:
Įmonės darbuotojų socialinį aprūpinimą įmonininkų sąskaita.
Nustatyti DU minimumą.
Užtikrinti darbuotojų dalyvavimą pelnuose.
Tik Sismondis pastebėjo, kad kiekviena tauta yra veikiama dviejų pavojingų situacijų:
1. Ji gali nusigyventi kai vartojama per daug.
2. kai vartojama per mažai.
Kapitalizmas yra ydinga ekonominė santvarka, kadangi visuomeninis gamybos pobūdis yra
ribojamas privatinės nuosavybės, todėl dalį gamybos reikia atiduoti smulkiems gamintojams.
Sismondžio pagr. Teorijos teiginys: Kad gamyba visuomet turi sekti vartojimą ir plėsti tiek kiek
plečiasi vartojimas.
Sismondžio pažiūrų reakcingumas ir utopiškumas pasireiškia tuo, kad jis nesuprato
pažangiųjų stambiosios kapitalistinės gamybos tendencijų ir išeities kelių ieškojo senuosiuose
gamybos santykiuose ir tradicijose, kurios jau nebeatitiko pasikeitūsių ekonominių sąlygų.
Smitas ir Rikardas nagrinėjo kaip sukuriamas turtas, kaip jis cirkuliuoja ir kaip
pasiskirsto tuometinėje visuomenėje (buržuazijoje). Sismondis svarbiausią dėmesį skiria, kaip
valstybė turėtų pakreipti gamybą, vadovauti turto gamybai, cirkuliacijai ir pasiskirstymui. Skirtingai
nuo Smito ir Rikardo, kurie kapitalizmą laikė natūralia visuomenės būkle, jis kritikavo kapitalizmą.
Pripažindamas Smito ir Rikardo teiginius, kad vertę sukuria darbas, o pelnas ir renta yra išskirta iš
darbui sukurto produkto. Sismondis žiūrėjo į pelną kaip į darbininkų apiplėšimą.Smukdo
smulkiuosius gamintojus, menkina DU, tuo pablogino darbininkų padėtį to pasekoje yra
perprodukcijos krizės.
Maržinalistinė kryptis ekonomikoje
Maržinalizmas susiformavo per paskutinius XIX a. 30 metų. Tai buvo didžiausiais pokytis
tiek visuomenės moksluose, tiek humanitariniuose, ir ypač ekonomikoje.
Pagrindinė maržinalizmo idėja – tarpusavyje susijusių ribinių dydžių nagrinėjimas įmonės
mastu, o taip pat visame šalies ūkyje.
Maržinalizmas apima neoklasikinę teoriją ir keinsizmą. Ekonomika tampa mokslu, kuris
tiria ryšį tarp turimų tikslų ir duotų ribotų priemonių, kurių panaudojimas yra alternatyvus.
Maržinalizmo idėja geriausiai atspindi ribinio naudingumo esmę.
Vienas iš maržinalizmo atstovų teigė, kad reikia atsisakyti sąvokos „prekė“.
Maržinalistai bandė rasti principą, kuriuo būtų galima pagrįsti grynąjį ekonomikos mokslą ir
teigė, kad toks principas esąs kiekvieno žmogaus siekis gauti kuo didesnį malonumą kuo
mažesnėmis pastangomis.
Ribinis naudingumas aiškinamas kaip:
1. Kiekviena daikto savybė, tenkinanti bet kurio žmogaus poreikį.
2. Maržinalistai kalba apie naudingumą ne apskritai, o apie naudingumą konkretaus
vieneto, kuris reikalingas žmogui.
Tai galima pritaikyti tiek gamybai, tiek vartojimui. Kiekvieno konkretaus daikto
naudingumas priklauso nuo poreikio intensyvumo, bei nuo turimo to daikto kiekio.
Daikto naudingumas yra jo turimo kiekio funkcija, o naudingumo laipsnis – ribinis
naudingumas, tas naudingumas, kurį turi paskutinis, tai yra ribinis daikto vienetas. Kiekvienas
įsigyjamas papildomas daikto vienetas tenkina žmogų vis mažiau.
Ne pirmas, ne vidutinis, ne didžiausiais naudingumas, bet paskutinis ribinis naudingumas
lemia visų tos rūšies daiktų naudingumą.
Ši taisyklė gali būti taikoma ne tik konkrečiam žmogui, bet ir mainams.
Maržinalistai teigė, kad ribinis naudingumas nulemia ir to daikto kainą. Pirkėjo subjektyvus
vertinimas nulemia aukščiausią ribą, o pardavėjo – žemiausią. Šis santykis ir apsprendžia kiekvienų
mainų lygybės esmę, ir kartu yra priežastis, kodėl kiekvienas perkantis gali gauti naudą, o
parduodantis – pelną.
Maržinalizmo pradininkas buvo J. Walrasas. Šveicaras. 1886 m. paskelbė sukūręs ribinio
naudingumo teoriją, kuri dar vadinama „ribinių dydžių teorija“.
Kiti atstovai: Dževonsas ir Mengeris panašiu laiku pateikė ekonomikos teorijas, susijusias su
ribiniais dydžiais.
Iki 1976 m. pradininku yra laikomas J. Walrasas.
G. Gesonas. 1854 m. jis išleido knygą, kurioje taip pat dėstoma ribinio naudingumo esmę.
Ir jau nuo 1976 m. jau būtent jis laikomas maržinalizmo pradininku. Jo nuopelnas yra siauras, nes
jis buvo ne ekonomistas, o teisininkas. Tuo metu dirbo draudimo įstaigoje. Išleido knygą „Gesono
įstatymai“. Jos pagrindinės idėjos:
1. Didėjant esamai gerovei, ribinės gerovės naudingumas mažėja.
2. Pirkėjas siekia išleisti savo biudžeto lėšas taip, kad skirtingus poreikius patenkintų
vienodai.
Žiuli Diupui. Pagrindinis jo nuopelnas – ribinio naudingumo perkant tos pačios prekės
papildomą vienetą už tą pačią kainą analizė.
Antuanas Kiurno. Prancūzas. Laikomas matematinių metodų ekonomikoje pradininku. Jo
veikalas – „ Matematinių principų tyrimas turto teorijoje“, 1838m. Savo veikale, remdamasis
priklausomybių analize, suformulavo ekonominės pusiausvyros sąvoką, paklausos funkcijos, ir
elastingumo sąvokas. Teigė, kad ekonomika turi būti analizuojama kaip visuma, tik pusiausvyros
negalima pagrįsti matematiniais metodais.
Johanas Fon Tiunenas. Vokietis. Jis teoriją vystė nuo XIX a. pradžios iki 7-o dešimtmečio.
Jis į ekonomiką įveda ribinės analizės dydžius, siekiant maksimalių reikšmių funkcijose su daugeliu
kintamųjų. Pagal Fon Tiuneną maksimali žemės renta užims 1-ą vietą koncentriniame žiede nuo
realizuojamų rinkų, o paskutiniame žiede, kuris simbolizuoja izoliuotą valstybę, bus lygi nuliui.
Tuo pačiu jis padėjo pagrindus neoklasikinei pasiskirstymo teorijai, kurioje buvo pagrįstas
maksimalus darbo našumas.
Klasikinė politinė ekonomija Maržinalizmas
Kaina
Kainos nustatyme svarbiausias dalykas yra darbo
sąnaudos (DU)
Kainos nustatyme svarbiausią vietą užima vartojimo
apskaita, t.y. kaip pakinta vartojimo poreikis,
pridėjus dar vieną to paties produkto vienetą. Mainų
ir vartojimo sfera, kur pagrindinė prekės vertė yra
maržinalistinės ekonominės analizės rezultatas.
Mokslas
Tam tikrų atskirų ekonomikos sričių įtaka
ekonominiam gyvenimui, ir tarpusavio ryšiai
(gamyba, vartojimas).
Ekonomika traktuojama kaip tarpusavyje susijusių
šeimininkaujančių subjektų visuma, kuri naudojasi
materialiniais, finansiniais ir darbo resursais.
Atsirado matematinių mokslų svarba. Matematikos
mokslas naudojamas ne tik analizei, bet ir
optimaliems sprendimams rasti.
Pinigai
Nagrinėjamas pinigų neutralumas tam tikru trumpu
periodu. (Jie nenagrinėjo infliacijos ir pan.)
Širmieji pastebėjo, kad pinigų nuvertėjimas gali
turėti ir pozityvų poveikį – skatina gamybą.
Pinigų funkcijos
Pinigai – būtina mainų priemonė. Pinigams pagrindinės funkcijos nepriskyrė, o išskyrė
lėšų vartojimo, vertės mato, apskaitos, ir santaupų
funkcijas. (pinigai – visa tai, kas daro pinigus).
Fišeris ir Pigu pateikė mainų lygtį : PxQ=mxv
P – kainų lygis
Q– visų kainų kiekis
m – pinigų masė
v – apyvartos greitis
Ši lygtis taikoma tuo atveju, jei nesieti pinigų su medžiagų verte, o visų kainų – su apyvartos
greičiu. Tuomet trumpu laikotarpiu bus pusiausvyra.
Pigu pasiūlė įskaityti šeimininkaujančių subjektų motyvus makrolygyje, t.y. jų polinkį į
likvidumą. Nuo likvidumo dydžio priklausytų kainų korekcija.
Išskiriami du maržinalizmo etapai:
XIX 70-80m. K. Mengeris, Bem Bavrekas, Dyzeris. Priklausė austriškajai mokyklai.
XIX a. 90m. Maršalas (angl.), Paretto (JAV), DŽ.B. Klarkas (JAV). Jie priskiriami
amerikietiškajai mokyklai.
K. Mengeris. (1840-1921). Austrų maržinalistas, dirbęs Prahos ir Vienos universitetuose.
Vadovavo politinės ekonomijos katedrai. Jo veikalas – „Politinės ekonomijos pagrindai“ – tyrimas
apie visuomenės mokslą ir politinės ekonomijos metodus. Tame veikale išsamiai pateikia ribinio
naudingumo analizę. Mengeris nenaudojo matematinių ir geometrinių iliustracijų, o bazine
kategorija laikė prekės vertę, tačiau jos nesiejo su gamybos sąnaudomis, o siejo tik su ribiniu
naudingumu. Pirmenybę savo teorijoje jis skyrė vartojimui. Didžiausią vietą užima
makroekonominė analizę, kitaip sakant, ekonominiams santykiams tarp klasių priešpastato vieno
ūkininkaujančio subjekto ekonominių santykių ir rodiklių analizę. Todėl jo teorija vadinama
„Robinzonų ūkis“.
Teigė, kad ekonomines problemas įmanoma išsiaiškinti makrolygyje.
Mengeris pateikė ekonominių gėrybių padalijimą pagal eiliškumą, ir sudėtinius gėrybių
gamybos principus. Jei turime aukštesnio lygio gėrybes, tai jos turi būti pertvarkomos į žemesnio
lygio gėrybes tol, kol gauname pirmo eiliškumo gėrybes, kurios gali būti tiesiogiai pritaikytos mūsų
poreikiams tenkinti.
Tarpai tarp gėrybių pasikeitimų nedingsta, o betarpiškas žmonių poreikių patenkinimas yra
nulemtas pirmo eiliškumo gėrybių pasiskirstymo.
Tolimesnių eilių gėrybės reikalauja, kad jas kokių nors tarpinių operacijų pagalba būtų
galima naudoti poreikiams tenkinti. Aukštesnės eilės gėrybės naudojamos kaip gamybos priemonės,
o galimi laikotarpiai, kada aukštesnės eilės gėrybės formuojamos į žemesnes, tas procesas yra
sąlygojamas turimų kompleksinių gėrybių kiekiu.
Džonas Beicas KLARKAS (1847–1938)
Gimė JAV, studijavo Šveicarijoje ir Vokietijoje. Nuo 1872 m. tapo profesoriumi.
Pagrindinius darbus sukūrė dirbdamas Kolumbijos universitete, XIX a. pab. „Turto filosofija“
ir „Turto paskirstymas“.
Klarkas akcentavo pagrindines maržinalistines idėjas:
1. Visuomenės pajamų paskirstymą reguliuoja įstatymai, kurie esant visiškai laisvai
konkurencijai gali garantuoti kiekvienos gamybos faktoriuje jos sukuriamo turto dalį.
2. Turtas – tai kiekybiškai riboti materialios žmonių gėrovės šaltiniai.
3. Kiekvienas gamybos faktorius visuomeniniame produkte turi tą turto dalį, kurią gamina.
4. Pajamų rūšys gaunamos pagal atliktą darbą, įdėtą kapitalą bei atlyginimo ir kapitalo
procentinį koordinavimą.
5. Visų visuomenės pajamų paskirstymas į tokias rūšis (DU+Π+%) tampa ekonomikos mokslo
objektu.
6. Apibūdinant pajamas sveiku protu, nei viena iš visuomeninių klasių , užimtų gamyboje,
neturi pretenduoti į kitą klasę.
7. Ekonomine prasme, produkcijos gamyba neužbaigta iki tol, kol prekybininkas nepateikia jos
pirkėjui ir neįvyko pardavimo aktas.
STATIKA IR DINAMIKA.
Tai reiškia, kad pusiausvyrai pavaizduoti ekonomikoje, naudojama statinė būklė. Tačiau to
nepakanka, kai norime paaiškinti, kodėl ekonomika išeina iš pusiausvyros , pasikeitus vienam ar
keliems reiškiniams. Tuomet ekonomika turi būti nagrinėjama, atsižvelgiant į aplinkos pokyčius ir
jų įtaką ekonomikos reikšmingumui.
„Ekonomika vėl pasiekia pusiausvyrą po kurio laiko, netgi esant kai kurių reiškinių
disproporcijoms“.
Dž. Klarkas rėmėsi Malthus‘o teorijomis.
Pagrindiniai Dž. Klarko dėsniai
Ribinio našumo dėsnis
Pagrindas – ribinio naudingumo koncepcija.
Daugiau orientuodamasis į produkto kainą nei į naudingumą, Klarkas teigia, kad vartotojai savo
pinigus paskirsto pirma vertingesnėms prekėms ir tik po to – mažiau vertingoms.
Teigia, kad kiekviena prekė pritraukia savo pirkėjų grupę ir todėl jos kaina atspindi ne bendrą
visiems naudingumą, bet elementarių naudingumų junginį. Remdamasis tuo teiginiu, jis sako, kad
skirtingoms klasėms būdingi skirtingi naudingumai, netgi toms pačioms prekėms.
Specifinio naudingumo dėsnis
Pagal kurį, prekės gamyboje dalyvaujantys faktoriai (darbas, kapitalas, žemė, įrengimai,
verslininko veikla) įneša specifinį indėlį į prekės vertę, o rezultate kiekvienas gamybos faktorius
gauna tą vertės kiekį, kurį jis sukuria.
Kapitalas duoda procentinę rentą, verslininkystė – pelną, darbas – atlyginimą. Todėl, kai mainai
veikiami konkurencijos, jie – ekvivalentiškesni.
Statikos sąlygomis verslininko įtaka yra kaip gamybos organizatorius, todėl verslininkas gauna
uždirbtą atlyginimą, kaip darbininkas. Verslininko pelnas lygus nuliui, o kainą sudaro atlyginimas
plius investicijos.
Dinaminėje būsenoje verslininkas tampa novatoriumi, nes diegdamas naujoves jis siekia
sumažinti kaštus, ir jau tada už tai jis gauna papildomą atlyginimą – pelną, vadinamąjį atlygį už
techninį progresą.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis
Jame teigiama, kad įvedus naują gamybos faktorių, nepakeičiant kitų faktorių, duoda mažėjantį
produkcijos prieaugį. Iš to išplaukia, kad esant ribotam gamybos faktorių kiekiui, didinti vieną iš jų
naudinga tol, kol to įdėjimo vertė prilygsta sukuriamo produkto vertei.
Kalbant apie darbo jėgos, kaip faktoriaus įtaką, nauji darbininkai bus samdomi tol, kol jiems
mokami darbo užmokesčiai bus mažesni arba lygūs jų sukurtai produkto vertei.
Kiekvienas verslininkas apskaičiuoja duotą kainų lygį ir gamybos faktorių atžvilgiu imasi tokių
veiksnių, kurie padės sukurti norimo produkto vertę su mažiausiomis sąnaudomis, o tai jis gali
pasiekti tik lygindamas kiekvieno gamybos faktoriaus sukurto produkto ribinę vertę.
Optimaliausias darbo ir kapitalo derinys yra toks, kuriam esant kiekvieno faktoriaus sukuriamo
produkto ribinė vertė yra lygi jo kainai. Todėl turi būti pasiekiama pusiausvyra, kur iš vienos pusės
paklausos apimties priklausomybė nuo gamybos faktorių, iš kitos pusės – sukurtų vertybių,
paskirstymo vertės dydį ir priskirto kiekvieno faktoriaus priklauso nuo kainų, egzistuojančių tuo
laikotarpiu gamybos faktorių ir prekių rinkoje ir nuo ribinio kiekvieno faktoriaus sukurto produkto
dydžio.
Klarkas teigė, kad būtent tuomet, kai darbininko darbo rezultatai didina įmonės pelną, įmonė
randasi „abejingumo zonoje“. Kai darbdavys įtraukia nedaug papildomų darbuotojų, esant tokiam
pat apmokėjimui, nes priešingu atveju jis rizikuoja turėti nuostolių.
ŠUMPETERIS daro išvadą, kad gamybos faktoriaus kainą sąlygoja jos tam tikras
deficitiškumas.Tai verčia galvoti, kad „teisingas atlyginimas“ visada prilygsta ribiniam darbo
našumui, kuris gali būti atitinkamai žemesnis už kitų gamybos faktorių (pvz. kapitalo) našumą. Ir
jei darbininkai kuria nedidelę turto dalį ir gauna ją visą pilnai, tai jiems nėra ko siekti revoliucijos.
Įmonės kapitalo didėjimą lydi ne tik vienos rūšies gamybos koncentracija, bet ir beveik visada
vienu metu gamybos specializacija , kuri reikalauja atitinkamo darbo prieaugio. Todėl anot
Šumpeterio, tas dėsnis negali būti taikomas idealiai.
SANTRAUKOS
„Ekonominis nacionalizmas: F. Listas, V.Rošeris, B.Hildebrandas, K.Knysas.
Nutolimas nuo klasikinės politinės ekonomijos teorijų.“
Šiame darbe trumpai apžvelgsime XIX amžiaus Vokietijos, Austrijos bei kitas politinės
ekonomijos mokyklas ir jų atstovus, o taipogi istorinę vokiečių mokyklą ir jos atstovus,
propagavusius ekonominį nacionalizmą. Didžiausią dėmesį skyrėme Frydricho Listo idėjoms ir
darbams, t.y. jo įnašui į politinės ekonomijos raidą. Šiame darbe galima matyti esminius klasikinės
politinės ekonomijos ir ekonominio nacionalizmo skirtumus, nukrypimus.
ISTORINĖ VOKIEČIŲ MOKYKLA, JOS ATSTOVAI
Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem
Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl
Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai
kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V. Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio
pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra
aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas
priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė. Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis
glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir
civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio
vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija.
B. Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad
istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam
mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti
kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio
tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių
dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga
yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B. Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug
vietos skyrė F. Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė
paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo
negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros
laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas.
K. Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik
neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet
ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija,
susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje
istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės
ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami
įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.)
pažiūras.
V. Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž. B. Sėjumi, rašė apie tris gamybos
veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei
gamybai”. V. Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų
įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji
vertė, rašė V. Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B. Hildebrandas
atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu.
Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.
B. Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam
darbininkų darbą. N. Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip
žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji
istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos
atšakų.
FRYDRICHAS LISTAS
Politinėje ekonomijoje Listas kritikavo klasikinę mokyklą, kurios įsikūnijimas jam buvo
Adamas Smitas. Tačiau faktiškai jo kritika nepaliesdavo klasikų mokymo pagrindo – vertės ir
pajamų teorijos. Šios ekonominės teorijos sritys Listo ypatingai nedomino. Labiausiai jis domėjosi
ekonominės politikos klausimais, dar daugiau – pirmiausia užsienio prekybos politikos klausimais.
Adamo Smito politinės ekonomijos sistemą Listas pavadino kosmopolitine. Jis kaltino šią
sistemą tuo, kad ji nemato įvairių šalių ūkio raidos nacionalinių ypatumų ir dogmatiškai primetanti
joms bendrus „natūralius“ dėsnius ir ekonominės politikos taisykles. „Kaip būdingą savo siūlomos
sistemos skiriamąjį bruožą, - rašė Listas, - aš teigiu nacionalumą. Visas mano rūmas grindžiamas
nacijos kaip vidurinio nario tarp individo ir žmonijos, prigimtimi“.
Skirtingos nacijos, sako Listas, yra skirtingose išsivystymoi stadijose. Tokiomis sąlygomis
visiška jų prekybos laisvė galbūt ir duotų kokią nors abstrakčią naudą visam pasauliniam ūkiui
mainomųjų verčių, t.y. iš esmės darbo sąnaudų, požiūriu, bet kliudytų vystytis atsilikusių šalių
gamybinėms jėgoms. Listui gamybynės jėgos – šiaip visuma visuomeninių sąlygų, be kurių negali
būti „nacijos turto“.
Norint įtraukti į gamybą nenaudojamus išteklius, įveikti atsilikimą, leistina ir reikia plėtoti tas
šakas, kuriose darbo našumas esamu momentu yra mažesnis negu užsienyje. Listas rašė: „Vadinasi,
šį verčių nuostolį reikia traktuoti tik kaip nacijos pramoninio ugdymo kainą“. Pramonės raida buvo
jo pažiūrų alfa ir omega. Jis rašė, kad ta nacija, kuri verčiasi tik žemės ūkiu, yra panaši į žmogų,
turintį darbui tik vieną ranką. Pramonės augimą Listas siūlė forsuoti pasitelkus auklėjamąjį
protekcionizmą – sistemą valstybinių priemonių, saugančių nacionalinę pramonę nuo užsienio
konkurencijos tol, kol ji „atsistos ant kojų“ ir galės konkuruoti su užsieniečiais „lygiomis“. Jis
manė, kad prekybos laisvė būsianti įgyvendinta kažkokioje neapibrėžtoje ateityje, kai visų
pagrindinių nacijų išsivystymo lygis bus vienodas.
Visai aktualiai dabartinės padėties ir šiuolaikinių pažiūrų aspektu skamba toks Listo teiginys:
„Galima iškelti kaip taisyklę, kad nacija tuo turtingesnė ir galingesnė, kuo daugiau pramonės
gaminių ji eksportuoja, kuo daugiau žaliavų ji importuoja ir kuo daugiau ji vartoja tropikų zonos
produktų“. Kaip pavyzdį galime nurogyti dabartinį Kinijos užsienio prekybos pasiekimą, su tuo
neabejotinai susijusį Juanio kurso kilimą. Kinija šiandien yra antra Europos Sąjungos importo
partnerė pagal importo į Europos Sąjungą dydį. Tuo tarpu Europos Sąjungos eksportas į šią šalį
didėja vangiai. Eksporto lyderė į Kiniją šiandien – Vokietija.
Didelės ateities buvo skirta sulaukti Listo minčiai, kad į kiekvieną ekonominį sprendimą,
pavyzdžiui, į sprendimą sukurti naują gamybos šaką, reikia žiūrėti ne tik tiesioginio efektyvumo (o
tai įprastinėmis sąlygomis tolygu rentabilumui) požiūriu, bet ir ilgalaikių bei netiesioginių to
sprendimo padarinių požiūriu. Tokios situacijos gerai žinomos kiekvienam ekonomistui, o ir ne tik
ekonomistui. Pavyzdžiui, jeigu tam tikroje vietovėje statoma nauja įmonė, tai gali susidaryti nemaža
papildoma naud aliaudies ūkiui, į kurią tiesiogiai neatsižvelgta apskaičiuojant tos gamybos
rentabilumą: gerėjančios gyventojų darbo ir gyvenimo sąlygos, kylanti darbo jėgos kvalifikacija,
susidariusios sąlygos į apyvartą įtraukti tuos išteklius, kurių dar nebuvo naudota pramonėje tame
regione ir t.t.
Listo teorija buvo mėginimas atsakyti į labai svarbų klausimą: kokiu būdu kapitalizmo
rėmuose gali būti likviduotas ekonominis šalių atsilikimas dėl istorinių ir ūkinių aplinkybių. Kaip
daugelis kitų ekonomistų idėjų, ji galėjo būti panaudota ir buvo naudojama tiek reakciniams, tiek
pažangiems tikslams. Listo veikalai yra originalūs ir moksliškai vertingi tuo, kad juose rimtai
gvildenama ūkinė politinė problema, susijusi su silpnai išsivysčiusių šalių ekonominio augimo
sunkumais ir veiksniais.
IŠVADOS
Ekonominis nacionalizmas pakankamai stipriai nukrypsta nuo klasikinės politinės
ekonomikos teorijų. Čia egzistuoja dominuojantis valstybės vaidmuo užsienio prekybos politikoje.
Jei natūralu, kad valstybė turėtų skatinti užsienio prekybą bei jos balansą, tai ekonominio
nacionalizmo šalininkai pasakytų, kad nebūtinai turi egzistuoti balansas jei tam tikra šalis yra
atsilikusi kai kuriose pramonės srityse. Šių pramonės sričių importas turėtų nūti blokuojamas
pasitelkus muitus ir kitas užsienio prekybos politikos priemones. Galima apibendrinti nemažai tokių
skirtumų, tačiau apsiribojame ekonominio nacionalizmo priežąstimis ir pasėkmėmis:
Ekonominio nacionalizmo priežąstys:
1. Perprodukcija;
2. Nekontroliuojama kreditų sistema;
3. Silpna bankinė sistema;
4. Turtinė nelygybė
Ekonominio nacionalizmo pasėkmės:
1. Ekonominis klestėjimas trumpuoju laikotarpiu (pvz. Didžioji Britanija, Vokietija
iki II – ojo pasaulinio karo);
2. Pasaulio prekybos mažėjimas;
3. Tarptautinių santykių pablogėjimas;
4. Valstybės kišimasis į ekonomiką;
5. Ilguoju laikotarpių Pasaulio lyderiai suprato tarptautinio bendradarbiavimo
svarbą. To pasekoje buvo įkurtos tokios organizacijos kaip Tarptautinis valiutos
fondas (IMF), Pasaulio bankas.
SANTRAUKA
„NETOBULOS KONKURENCIJOS RINKOS TEORIJOS“Edvardas Čemberlinas ir Džoan Robinson
EDVARDAS ČEMBERLINAS (1899 – 1967)
Edvardas Čemberlinas – ekonomistas teoretikas (JAV). Jis padėjo pagrindus monopolinės
konkurencijos teorijoje. Jis šią rinką aiškina kaip konkurenciją tarp monopolistų, kurių produktai
kitaip nei tobulojoje konkurencijoje, yra diferencijuoti. Terminas „ monopolinė konkurencija“,
kurią vartojame ir šiandien yra įvestas būtent Čemberlino. Jis nustatė, kad didžioji dalis ekonominių
situacijų savyje turi ir monopoliją, ir konkurenciją. Monopolistas siūlo diferencijuotas prekes, todėl
ir pakėlęs kainas klientų nepraras.
Čemberlinas į paklausą pasižiūrėjo naujai. Skirtingai nuo neoklasikinio modelio kur
paklausos apimtis ir jos elastingumas vaidina pagrindinį vaidmenį, Čemberlino modelyje šiuos
faktorius verslininkas gali paveikti formuodamas mūsų skonius ir nusiteikimus prekių atžvilgiu. Tai
yra kaina nėra viską lemiantis veiksnys, kadangi pagrindinis paklausos sudarymo akcentas
sudaromas reklamos, produkto kokybės ir prekių aptarnavimo pagrindu. Reklama leidžia padidinti
produkto pardavimą neatsižvelgiant į jo kainą. Nors reklama padidina išlaidas, tačiau informuoti
klientai perka prekių daugiau, todėl šios išlaidos sugrįžta su kaupu.
Čemberlinas atskleidžia, kad firma esanti monopolinės konkurencijos rinkoje, maksimizuoja
savo pelną esant mažesnei produkto gamybos apimčiai, tačiau didesne kaina. Jo manymu firmos
nėra atsakingos už tokią ekonomikos padėtį. Jis teigia, kad monopolistai atsakingi tik tuo atveju,
jeigu jų gaminamo produkto skirtumai yra dirbtiniai ir nepadaro jo (produkto) realiai
kokybiškesnio. Šiuo atveju Čemberlinas mano, kad firma norėdama parduoti didesnį produkto
kiekį, turės arba sumažinti produkto kainą, arba padidinti produkto pardavimų stimuliacijos išlaidas,
tai yra skirti daugiau lėšų reklamai (pirkėjams informuoti).
Čemberlinas į savo kainos teoriją įvedė sąvoką „papildomos realizacijos išlaidos“, kurias jis
analizuoja kaip išlaidas paklausos prisitaikymui prie produkto. Gamybos išlaidos yra būtinos tam ,
kad sukurtų produktą ar paslaugą, pristatytų ją vartotojui ir įteiktų jam tą produktą tokį, kuris
patenkintų paklausos sąlygas. Papildomos realizacijos išlaidos yra reikalingos tam kad sukurtų
produktui rinką arba paklausą.
Monopolijos ir konkurencijos susiliejimas – esminis reiškinys Čemberlino teorijoje,
monopolija yra visoje rinkos kainų nustatymo sistemoje. Čemberlinas mano, kad sąlygos
įtakojančios monopolijos atsiradimą yra: patentinės teisės, firmos reputacija, neatkartojamos firmos
ypatybės, natūrali ribota pasiūla.
DŽOAN VAJOLET ROBINSON (1903 – 1983)
Džoan Robinson yra priskiriama prie ryškiausių praėjusiu šimtmečio ekonomistų. Ji kaip ir
Čemberlinas tyrė tas pačias problemas: poslinkį rinkos konkurencijos mechanizme, monopolinės
rinkos problemas bei monopolijos kainų rinkodaros mechanizmą.
Robinson nuomone, monopolinėje rinkoje yra svarbiausia turėti diferencijuotą produktą.
Tačiau vien turėti diferencijuotą produktą neužtenka, kad firma išsilaikytų netobuloje
konkurencijoje. Ypatingą dėmesį savo tyrime ji skyrė didžiųjų kompanijų poelgiams, turinčioms
aukštą gamybos koncentracijos lygį. Monopolija, Robinson buvo ne tik kaip ekonomikos reiškinys,
bet ir kaip koncentruota gamyba. Koncentruotą gamybą ji siejo su firmos ekonomija (kaip
taupymą), kadangi dalis pastoviųjų kaštų, tenkančių produkto vienetui didėjant gamybos apimčiai,
sumažėja. Lygindama firmų elgesį tobulos ir netobulos konkurencijos sąlygomis, Robinson parodė,
kad didžiosios kompanijos turi didesnę galimybę palaikyti aukštesnę kainą netobulos konkurencijos
sąlygomis ,nei galėtu turėti - tobuloje konkurencijoje. Ypatingą dėmesį Robinson skyrė tokių
stambių kompanijų charakteringam bruožui, kaip kainų manevravimas. Pagrindiniu klausimu jos
tyrime tapo kaina, kaip instrumentas, kuriuo galima paveikti paklausą ir reguliuoti realizaciją.
Būtent ji įvedė į ekonomikos teoriją sąvoką – „diskriminaciją kainomis“. Atkreipė dėmesį į kainų
formavimo politinę problemą, kuri visiškai neegzistavo tobulos konkurencijos sąlygomis. Tobulos
konkurencijos sąlygomis paklausa yra absoliučiai elastinga, menkiausias nukrypimas nuo
pusiausvyros taško, sąlygoja arba visišką pirkimų nutrūkimą, arba pirkimų didelį padidėjimą, tačiau
bet kokiu atveju, konkurencija kainą grąžins į pusiausvyrą. Netobulos konkurencijos atveju,
skirtingose pirkėjų grupėse yra skirtingas elastingumas kainos atžvilgiu, todėl yra netikslinga
nustatyti visose rinkose vienodai aukštą kainą. Norint maksimizuoti pelną, išleidžiant naują
diferencijuotą prekę, iš pradžių nustatoma labai aukšta kaina. Aptarnavus turtingiausių rinkos
pirkėjų segmentą, kaina sumažinama, ir pritraukia mažiau pasiturinčius pirkėjus. „Grietinėlės
nugrėbimo“ taktika pagrįsta, kainų diskriminacija atskiroms pirkėjų grupėms su skirtingais pajamų
šaltiniais.
Anot Džoan Robinson, tobulos konkurencijos sąlygomis verslininkas mažiau suinteresuotas
monopolizuoti gamybą, nei netobulos konkurencijos rinkos sąlygomis. Monopolistas reikalauja
ryškaus produkto diferencijavimo laipsnio.
Monopolinėje rinkoje su jos netobula konkurencija, galima situacija reikalaujanti
paaiškinimo „koks bus perkamos produkcijos kiekis“, nes rinka susideda ne iš begalybės
konkuruojančių tarpusavyje pirkėjų, o iš vienalyčiai apjungtų pirkėjų. Šią paklausos koncentracijos
situaciją , kada rinkoje veikia daug smulkių pardavėjų ir vienu – vieninteliu pirkėju, ji pavadino
monopsonija , t.y. pirkėjų – monopolija.
Savo tyrinėjimų rezultate Džoan Robinson padarė išvadą, kad kainų manevravimo galimybė
pakerta pagrindinius klasikinės teorijos postulatus: nepriklausomas kainų rinkodaros procesas,
simbolizuoja paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, esant optimaliam resursų panaudojimui ir
visuomenės gerovės optimizavimui. Tame ir yra principinis skirtumas nuo Čemberlino, kuris manė,
kad būtent monopolinės konkurencijos mechanizmas geriausiu būdu tarnauja ekonominės gerovės
interesams.
NEOKLASIKINĖS KRYPTIES ATSTOVAI
Dž.Robinson (1903-1983)
Ji baigė Kembridžą. Pagrindinė knyga – “Netobulos konkurencijos teorija” (1933)
E.Čemberlinas (1899-1967)
Baigė Ajovos universitetą. Pagrindinė knyga –“Monopolistinė konkurencija” (1933)
Pagrindinis skirtumas tas, kad Dž. Robinson akcentuoja įmonės monopoliją ir oligopoliją,
E.Čemberlinas – produkto ar ba prekės monopoliją.
Ir vieno ir kito ekonomisto darbai yra atsakas į rinkos monopolistinės struktūros atsiradimą ir
išsivystymą.
Skirtingai nuo Maršalo, Dž. Robinson ir E.Čemberlinas savo tyrinėjimuose glaudžiau susieti
konkurencines kainas su realia konkurencine tikrove. Jie pasisako prieš teiginį, pagal kurį
gamintojas negali paveikti rinkos kainų. Tokia galimybė atsiranda turint išskirtinę padėtį rinkoje,
kurioje nedidelis tiekėjų skaičius arba kurioje ribotas atitinkamos kokybės prekių kiekis.
Abu sutinka, kad ekonomikos teorija neturi apsiriboti tik vieno tipo produktų konkurencijos analize. Neribota ir efektyvi konkurencija yra tik laisvos rinkos sąlygomis, nes ji priverčia gamintojus mažinti gamybos kaštus ir mažinti kainas, esant tokioms
sąlygoms:
1. Laisvas įėjimas į rinką.
2. Neapribotas informacijos gavimas.
3. Nekliudomas naujų technologijų panaudojimas.
4. Laisvas lėšų, darbo jėgos persikėlimas iš vienos sferos į kitą.
Tokios sąlygos buvo būdingos Maršalo laikams.
XX a. visiškai laisvos rinkos jau nebebuvo ir jos ribojimas nepaliaujamai didėjo. Tipinė rinka
tampa simetrine arba nesimetrine oligopolija, kada dominuoja 2-3 kompanijos.
OLIGOPOLIJA – tai rinka, kurioje keletas firmų parduoda standartizuotą arba diferencijuotą prekę.
Įėjimas į tokią rinką kitoms firmoms sudėtingas, nes reikalingi dideli kapitaliniai įdėjimai, veikia
patentinės apsaugos barjerai ir kitos kliūtys.
Savo darbuose Dž. Robinson ir E.Čemberlinas parodė, kad realios rinkos yra tarp dviejų
kraštutinumų: grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos.
Grynosoji konkurencija – tai savotiškas laisvosios rinkos idealas, kuriame paklausos ir pasiūlos
dėsnis veikia grynu pavidalu.
Grynoji monopolija – tai situacija, kai rinkoje vienas pardavėjas, nėra prekių pakaitalų, yra rinkos
barjerai, neleidžiantys ateiti konkurentams, o paklausa absoliučiai neelastinga.
Anksčiau buvo manoma, monopolija nubraukia konkurenciją, tačiau Čemberlinas tai paneigė ir
tvirtino , kad dabartinėmis sąlygomis tipišku reiškiniu yra konkurencijos ir monopolijos
suderinimas, kurio modelis – monopolinė konkurencija.
Pagal Čemberliną, monopolinė konkurencija atsiranda produktų diferencijavimo pagrindu. Jis
ypatingą dėmesį skyrė prekių pardavimo organizavimui, reklamos panaudojimui, Jis atskleidė
“pardavimų kaštų” sąvoką. Įvardijo tai, kaip konkurencijos instrumentą ir taip parodė reklamos
įtaką paklausos formavimui. Paklausą, anot Č. Apsprendžia ne tik pajamos, interesai, bet ir prekių
pardavėjų organizuotas jų pardavimas. Robinson šią problemą sprendė kitaip , jos nuomone
produkto diferencijavimas nėra vienintelė sąlyga monopolijai susidaryti. Monopolijos prielaida ir
netobulos konkurencijos susiformavimo priežastimi, taip pat yra gamybos koncentracija.
Netobula konkurencija sukuria situaciją, panašią monopolijai. Esant bet kokiai monopolijos formai
pasiūlos elastingumas labai sumažėja, laisvosios konkurencijos nėra. Kaino nustatomos aukščiau
vidutinių ir ribinių kaštų ir būtent jos yra monopolinio pelno šaltinis. Robinson daro išvadą, kad
monopolija turi labai neigiamą įtaką ekonominės sistemos efektyvumui. Ji detaliai išanalizavo
oligopoliją, kaip netobulos konkurencijos formą. Ji nurodo tokias konkurencijos formas, kaip:
Kainų lyderiai + kaštai + gamintojų ir tiekėjų šakiniai susitarimai, valdžios ribojimai.
Robinson atkreipė ypatingą dėmesį į kainų diskriminavimo praktiką, kada tiekimo rinkos
pasidalijimo pagalba, prekės rinka suskaidoma į segmentus, kuriuose įvairus kainų lygis. Ji
nagrinėja "“grietinėlės nugriebimo"” praktiką, kada organizuojamas prekių pardavimas įvairioms
gyventojų grupėms , atsižvelgiant į jų perkamąją galią.
Esant oligopolijai firmos gali sumažinti produkcijos išleidimą šiek tiek padidindamos kainas. Vieną
produktą gali keisti kitu tos pačios rūšies brangesniu produktu. Čia padidėja prekės ženklo ir
reklamos vaidmuo. Pirkėjui tenka atsižvelgti į prekės kokybę, transportavimo išlaidas, aptarnavimą,
pakuotę, dizainą, pardavimo kreditą ir t.t.
Siūlydama savo teoriją, Robinson laikėsi antimonopolinės pozicijos, kovojo prieš monopolijų
valdžią. Profsąjungose ji matė veiksnį, stabdantį ir veikiantį prieš verslininkų monopoliją.
Verslininkų monopolijos priežastis - darbo rinkos netobulumas.
Čemberlinas manė kitaip, pagal jį diskriminuojami ne darbininkai, o verslininkai, nes darbininkų
darbas labai aukštai apmokamas. Teigė, kad darbininkai taip pat gali būti monopolistai naudodami
profsąjungas.
Visumoje netobulos ir monopolinės konkurencijos teorija yra tolesnis neoklasikinės teorijos
žingsnis, kainų ir kainodaros rinkos formų ir struktūros, rinkos instrumentarijaus ir konkurencinės
kovos priemonių srityse.
PAGRINDINIAI AKCENTAI
Abiejų pradinė užduotis – išsiaiškinti nustatytos kainos situacijoje mechanizmą, kada gamintojas
tampa savo produkto monopoliniu savininku.
Čemberlinas manė, kad greitai išperkamų prekinių ženklų monopolija skatina vienarūšių prekių
konkurenciją rinkoje, o tai nulemia dviejų pradų derinį:
1. Diferencijuoto produkto turėjimą
2. Prekių pakaitalų – substitutų išleidimą(Č. Sąvoka)
3. Robinson padarė išvadą, kad netobulos konkurencijos sąlygomis realiame pasaulyje atsiranda
didesnė galimybė gamybos faktorių eksploatacijos tendencijai. Tai sustiprėja didžiųjų įmonių
dėka, kurios praryja anksčiau tarpusavyje konkuravusias firmas, kas lemia rinkos vieneto
valdymo dydžio padidėjimą. Yra tai skatina dar nesąžiningesnį vertybių paskirstymą.
Džonas Meinardas Keinsas
Dž. Keinsas (1883 - 1946) buvo anglų ekonomistas, pirmasis, kurį Anglijos karalienė
įšventino į lordus. Keinsas buvo Maršalo mokinys.
Pagrindiniai darbai: „Indijos pinigų apyvarta ir finansai“ (1913 m.), „Ekonominės
Versalio taikos sutarties pasekmės“. Paruošė mokslo srities straipsnius: „Tikimybių traktatas“,
„Pinigų reformos traktatas“, „Laisvosios verslininkystės pabaiga“ (traktatas apie pinigus). Veikalas:
„Bendroji užimtumo palūkanų ir pinigų teorija“ (1936 m.).
Keinas įveda naujas sąvokas: efektyvi paklausa, ribinis potraukis vartoti ir taupyti,
ribinis kapitalo efektyvumas, ribinė paklausa ir pasiūla, visiškas užimtumas, likvidumas...
Keinas teigė, kad valstybinis ekonomikos reguliavimas remiasi viso šalies kapitalo
efektyviu panaudojimu. Visuminis produktas skirstomas į elementus, vartojimo išlaidas, faktines
išlaidas, pridėtines išlaidas ir visumines vartotojų pajamas. Tyrinėdamas ekonominius procesus,
orientuojasi į visuminį psichologinį faktorių, koncentruojasi ties veiksnių pasirinkimu ir išskiria
pagrindinius veiksnius:
1) Pinigai atspindintys vertybinius rodiklius.
2) Darbas, išreiškiantis užimtumo lygį, kuris matuojamas „darbo vienetu“, kuris lygus vieno
nekvalifikuoto darbininko darbo valandai.
Kūrinyje „Bendroji užimtumo palūkanų ir pinigų teorija“ Keinas suformulavo 3 pagrindinius
teiginius:
1) Nedarbas rinkos ekonomikoje – rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija į visišką
užimtumą. Teigia, kad atvirkščiai, ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje esant
dideliam nedarbui. Tokią būseną vadina nedarbo pusiausvyra.
2) Nedarbo priežastys – didelio masto nedarbo priežastis yra visuminis paklausos
nepakankamumas.
3) Nedarbo panaikinimas – siekiant įveikti bedarbystę, reikia padidinti visuminę paklausą, ir
geriausias būdas tai padaryti yra padidinti vyriausybės išlaidas ir/arba sumažinti mokesčius.
Pagrindinė Keinso veikalo „Bendroji užimtumo palūkanų ir pinigų teorija“ idėja – valstybė
pajėgi bei atsakinga valdyti visuminę paklausą ir toliu būdu užtikrinti nepertraukiamą gerovę.
Efektyvi paklausa, bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos metodas
Keinas teigė, kad aukštai išvystytos rinkos ekonomikos problema – prekių ir paslaugų
realizavimas užtikrinantis pelno maksimumą. Tai užtikrina tinkamas visuminės paklausos lygis,
leidžiantis atitinkamą prekių realizavimą, visuminės gamybos mastus, užimtumą ir jo dinamiką.
(Neoklasikų nuomonė buvo priešinga, jie ekonomikos kėlimą pasiekti siūlė pasiūlos metodu).
Kaip užtikrinti šį stabilumą? – tai bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos analizės metodas
– tai pagrindinė Keinso idėja. Keinso modelis teigia, kad auganti bendroji paklausa visada
sąlygoja didesnį produkto gamybos lygį. Kai kainos ir darbo užmokestis yra pastovūs, o
ekonomikoje yra nepanaudotų išteklių, bendrąją pasiūlą formuoja visi 4 ūkio sektoriai ir ją
sudaro 4 struktūrinės dalys:
1) Namų ūkių vartojimas (C)
2) Firmų investicijos (I)
3) Vyriausybės prekių ir paslaugų pirkimas (G)
4) Grynasis eksportas (NX)
Bendrąją paklausą lemia 3 veiksniai:
1) Palūkanų poveikis
2) Turto poveikis (piniginių santaupų nuvertėjimas - infliacija)
3) Importo poveikis
Dž. Keinas pabrėžia, jog verslininkai nori investuoti tada, kai investicija atneša papildomo pelno, ir
suformulavo, kad paklausa investicijoms svarbi kaip pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis.
Svarbus makroekonomikos tikslas: makroekonomika turi stabilizuoti visuminę paklausą.
Ekonomikos pusiausvyra bus tada, kai bendroji paklausa bus lygi bendrajai pasiūlai (AD=AS).
Vartojimo prekių rinkos teorija. Multiplikatorius
Keinas išskiria 2 rinkos dalis:1. Vartojimo prekių rinka2. Gamybos išteklių rinka.
Teigia, kad vartojimo polinkį lemia poreikis vartoti ir visuminių pajamų apimtis.Keinso teorija teigė, kad valstybės nesikišimo principu veikianti rinkos ekonomika gali
pasilikti didelio mąsto bedarbystė būsenoje, ir šį teiginį jis aiškino atsiribodamas nuo tarptautinės prekybos, vyriausybės išlaidų, mokesčių, amortizacijos, nepaskirstyto pelno, ir tokį reiškinį vadino paprasta ekonomika.
Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis, kiek kartų pasikeis pusiausvyros BNP, pasikeitus bet kuriam bendrųjų išlaidų (AE) elementui.
, kur MPC – ribinis polinkis vartoti
, kur MPS – ribinis polinkis taupyti
Keinas nustatė taupymo paradoksą, kai visuomenės pastangos daugiau taupyti gali sumažinti BNP, o tuo pačiu ir apriboti galimybę taupyti ateityje.
Keinas nustatė taisyklę, kurios esmė – užimtumo didinimas betarpiškai susijęs su investicijomis, stimuliuoja investicijų ir užimtumo didinimą pramonės šakose, gaminančiose išteklius, būtinus vartojimo prekių gamybai.
Gamybos išteklių poreikis ir likvidumo spąstai
Gamybos išteklių poreikis rinkoje priklauso nuo:1. Ribinio kapitalo efektyvumo2. Palūkanų normos
Ribinis kapitalo efektyvumas priklauso nuo pelno, kurio tikimasi ateityje. Jo esmė – gamybos apimties prieaugis, gautas padidinus kapitalo veiksnio sąnaudas vienu vienetu. Ribinio
kapitalo efektyvumo pokyčiams įtakos turi šešėlinė ekonomika, panika visuomenėje, techninis perginklavimas.
Keinso nuomone, ribinis kapitalo ir darbo produktas kinta atvirkščiai darbo ir kapitalo kiekio didinimui.
Realioji kapitalo kaina – tai prekių ir paslaugų suma, rodanti kapitalo vieneto išlaikymo kaštus.
Norint nustatyti kainų pokyčių įtaką investicijoms, reikia atsižvelgti į dvi tendencijas:1) Palūkanų normos poveikį ( kaina didėja, investicijos (iš gyventojų pusės), didėja)2) Ateities perspektyvų poveikis (spėjimai, kaip ateityje keisis palūkanų norma).
Investicijų aktyvumo smukimas sąlygoja bendrą gamybos nuosmukį ir nedarbo didėjimą. Keinas teigė, kas bendrąją paklausą vyriausybė gali įtakoti 2-iem politinėmis priemonėmis:
1. Fiskaline politika2. Monetarine politika
Monetarinės politikos poveikis gali būti analizuojamas 3-is etapais:1. Monetarinės politikos poveikis palūkanų normai.2. Palūkanų normos poveikis investicijoms3. Investicijų pokyčio poveikis visuminei paklausai (pasireiškia per multiplikatorių)
Darbo užmokestis ir infliacijos teorija
Keinas teigė, kad nedarbo lygis ir infliacijos tempas – tai du rodikliai, rodantys ekonomikos sveikatos būklę.
Nedarbas – tai nevisiškas užimtumas, kuris iššaukia dalies BNP, kuris liko nepagamintas, praradimą, neekonominio pobūdžio socialines problemas.
Nedarbo tipai: Migracinis, struktūrinis, ciklinis.Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas, ir nesukelia infliacijos padidėjimo.
1% nedarbo – 2% BNP. Visiško užimtumo apibrėžti negalima. Ji reikia nustatyti konkrečios šalies, situacijos atveju
(gali būti 3, 5, 6 %). Nedarbo pasekmes sudaro makroekonominiai ir makroekonominiai nuostoliai. Keinso teorija tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios
bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa ir investicijų paklausa.
AD= C+S=C+I
Keinas buvo darbo užmokesčio mažinimo šalininkas. Teigdamas, jog darbo užmokesčio mažinimas duotų teigiamą įtaką ribiniam polinkiui vartoti, ribiniam kapitalo efektyvumui ir palūkanų normai, kas savo ruožtu paveiktų visumines pajamas ir visuminį vartojimą.
Teigė, kad darbo užmokestis neturėtų kilti daugiau, nei kyla darbo našumas visoje ekonomikoje. Jei darbo užmokestis kyla sparčiau, atsiranda infliacija.
Keinso nuomone, ekonomikos augimas įmanomas visiško užimtumo ir atitinkamo santaupų lygio sąlygomis.
1960-1970 metais Keinso pasekėjų pagrindinis makroekonominės politikos uždavinys – didinti užimtumą, pagrindinį vaidmenį skiriant mokesčių – biudžeto reguliavimui. Siekiant atstatyti visišką užimtumą, reikia, kad bendrosios išlaidos gerokai padidėtų, tačiau mokesčių didinti nereikia. (Pats Keisas teigė, atvirkščiai, mažinti mokesčius ir didinti išlaidas, arba atvirkščiai).
Neokeinsimo teorijos ( neokeynesian theory) tęsdamos Keinso tradiciją, remiasi
makroekonominiais ir kiekybiniais modeliais, agreguotų rodiklių analize,
psichologiniu metodu, pripažįsta kiekybinių proporcijų pokyčius nacionalinių pajamų
paskirstyme dinamikos sąlygomis.
Neokeinsizmas į investicijų multiplikatorių įveda akseleratoriaus reiškinį – investicijų
pokyčio priklausomybės nuo nacionalinių pajamų dydžio pokyčio rodiklį. Multiplikatoriaus –
akseleratoriaus koncepcija traktuoja ekonominio vystymosi mechanizmą kaip techninį-
ekonominį procesą. Šioje teorijoje ryšis tarp kaupimo ir vartojimo nagrinėjamas per sistemą
“multiplikatorius-akseleratorius”. Multiplikatorius išveda ekonomiką iš depresijos, o
pagyvėjimo ir pakilimo fazėse įsijungia akseleratorius, kuris spartina tolesnį investicijų
prieaugį. Neokeinsistai mato krizės galimybę, jei visi ištekliai yra pilnai panaudoti, esant
duotam taupymo ir vartojimo polinkiui. Priemone, stabdančią ekonomikos nuosmukį, pasiekus
pilną užimtumą, nuomone, būtų valstybinis reguliavimas per automatinius stabilizatorius
(pajamų apmokestinimo, darbo užmokesčio, mažmeninių kainų, draudimo, nedarbo pašalpų
reguliavimas). Jo pagalba valstybė gali apriboti taupymo polinkį, užtikrinti nepertraukiamą
“multiplikatoriaus-akseleratoriaus” sąveiką.
Santaupų koncepcijoje ypatingas vaidmuo skiriamas piniginio kapitalo kaupimui ir
kapitaliniams įdėjimams. Harodas bendrovių santaupas ta dalimi, kokia jos kaupiamos
darbuotojų asmeniniams tikslams, priskiria asmeninėms santaupoms. Bendrovių santaupų
perteklius virš dalies skiriamos darbuotojų asmeniniams tikslams yra vadinamas bendrovių
pridėtinėmis santaupomis, kurios panaudojamos kaip investicijos, atnešančios pelną. Harodas
išskiria kapitalą skirtą asmeninių vartojimo reikmių tenkinimui ir kapitalą naujoms
investicijoms. Toks kapitalo dalijimas reikalingas kapitalo kaupimo proceso analizei. Kad
pasiekti santykį tarp piniginio kapitalo kaupimo ir realių kapitalinių įdėjimų, užtikrinantį
dinamišką pusiausvyrą, neokeinsistai numato valstybės kontrolės funkciją.
Ekonominės dinamikos išlyginimo koncepcija apima dinaminės pusiausvyros matematinę
interpretaciją. Tai ekonomikos plėtros funkcinės lygtys, kapitalo kaupimo lygtys, atspindinčios
tik kaupiamosios produkcijos dalies judėjimą.
Ekonomikos plėtros koncepcija apima R. Harodo ir E. Domaro modelius, kurie buvo
suformuluoti beveik vienu metu. Modeliai skiriasi tuo, kad Harodo modelio pagrindą sudaro
idėja apie investicijų ir santaupų lygybę, o Domaro modelyje – piniginių pajamų (paklausos) ir
gamybinių pajėgumų (pasiūlos) lygybė.
Remiantis neokeinsistų darbais išvystytose šalyse buvo koreguotos valstybinio reguliavimo
programos.
Kita neokeinsizmo banga susijusi su taip vadinama neoklasikine sintezę, atstovaujama P.
Samuelsono, Dž. Hikso, R, Solou ir kitų darbais, kuriuose bandoma apjungti neoklasikinę,
keinsistinę ir monetaristinę teorijas.
Maršalo neoklasikinėje teorijoje tyrimų branduolį sudarė mikroekonomikos kategorijų
sąveika (kaina, kaštai, verslininko veikla). Keinsas parodė agreguotų dydžių ( visuminės
paklausos ir visuminės pasiūlos, bendro nacionalinio produkto struktūros) makroekonominę
sąveiką.
Neoklasikinės sintezės teorijos atstovai siekia apjungti mikroekonominę ir
makroekonominę analizę.
Amerikiečių ekonomistas 1970 m. Nobelio premijos laureatas P. Samuelsonas – autorius
vieno iš populiariausių “Ekonomikso” vadovėlių, kurio išleidimas buvo pakartotas 12 kartų,
knygoje “Ekonominės analizės pagrindai”(1947), plačiai panaudodamas matematinį aparatą,
pateikė pagrindinius neoklasikinės sintezės teorinės ekonomikos skyrius. Jis rėmėsi tuo, kad
kiekviena analizės sfera (kainos teorija, apmokestinimo sistema, gamybos veiksnių
suderinimas, gamybos organizavimas nacionaliniu mastu) yra bendros koncepcijos konkreti
išraiška. Visos analizės sferas jungiančia grandimi buvo dvi idėjos: rezultatų maksimizavimas
ir judėjimo pusiausvyros link principas.
Samuelsonas siekė konkretizuoti analizę, priartinti ją prie praktikos. Kartu su R. Solou jis
analizuoja, kokiu būdu galima maksimizuoti atitinkamos struktūros gamybą. Esant
struktūriniams pokyčiams nesubalansuotai auga atskiros šakos ir gamybos.
Samuelsonas laikėsi pažiūros, kad priklausomai nuo konkrečių sąlygų gali būti panaudoti
tiek Keinso rekomenduoti biudžetiniai, tiek Fridmeno pinigų-kredito ekonomikos pusiausvyros
reguliavimo metodai. Jis kitaip suvokė, negu monetaristai, pusiausvyros suirimo mechanizmą,
kovos su infliaciją priemones. Samuelsono nuomone, griežta pinigų-kredito politika, nukreipta
kovai prieš infliaciją, gali duoti negatyvias pasekmes., nes gamybos netektys ilgame
laikotarpyje bus didesnės, negu infliacijos nuostoliai.
Kito žymaus neoklasikinės sintezės atstovo anglų ekonomisto 1972 m. Nobelio premijos
laureato Džono Hikso pagrindinis dėmesys skiriamas ekonomikos pusiausvyros problemai. Jis
kelia klausimus, kaip pasiekiama pusiausvyra, kokį vaidmenį turi vartotojo elgsena, kaip
pasiekiamas pusiausvyros pastovumas dinamiškai besivystančio ūkio sąlygomis. Šios
problemos nagrinėjamos pagrindiniame Hikso veikale “Vertė ir kapitalas” (1939). Analizės
instrumentu buvo paimtas IS-LM modelis, kuris naudojamas visuose dabartiniuose ekonomikos
teorijos vadovėliuose. Hiksas siekia nustatyti rinkos elgsenos dėsnį. Nagrinėjama vartotojo
reakcija į rinkos parametrų pokyčius. Jis atsiriboja nuo ribinio naudingumo koncepcijos. Vietoj
mažėjančio ribinio naudingumo jis siūlo taikyti mažėjančios ribinės pakeitimo normos principą.
Rusų kilmės amerikiečių ekonomistas 1973 m. Nobelio premijos laureatas Vasilijus
Leontjevas, skirtingai nuo Samuelsono, kuris naudojo įvairus analizės metodus ir tyrinėjo daug
problemų, pagrindinį dėmesį sutelkė metodo “sąnaudos-produkcija” sukūrimui. Jis iškėlė sau
uždavinį išnagrinėti ekonomikos sistemos elementų tarpusavio sąveiką ir ryšius kaip vieną
visumą. Analizės instrumentu buvo paimta balansų, dalinančių ūkį į šakas, sistema. Ji leido
nustatyti koks produkto, sukurto vienoje šakoje, kiekis dalyvauja kitų šakų produkto kūrime.
Teorinis “sąnaudų-produkcijos” modelis leido suformuoti JAV ekonomikos daugiašakį modelį,
taip vadinamą tarpšakinį dinaminį balansą. Jis buvo taikomas ekonominės politikos variantams
skaičiuoti, dviejų ekonomikų struktūrinių savybių palyginimo analizei arba tos pačios
ekonomikos įvairiais laikotarpiais struktūrinių charakteristikų analizei. Leontjevo darbų
ypatumas, kad jis ekonomikos pusiausvyros teorija glaudžiai siejo su JAV faktinių realių
duomenų naudojimu.
Prancūzų ekonomistas 1988 m.Nobelio premijos laureatas Morisas Alle pagilino
ekonomikos pusiausvyros teoriją, parodydamas ekonomikos augimo, investicijų ir palūkanų
normų tarpusavio sąveikos įtaką pusiausvyrai. Jis įveda rinkų ekonomikos sąvoką, įrodydamas
daugybės rinkų ir kainų sistemų buvimą. Vietoje vidaus nacionalinio produkto termino pasiūlė
įvesti grynojo suvartojamo realaus produkto 1 gyventojui kategoriją.
Prancūzų kilmės amerikiečių ekonomistas 1983 m. Nobelio premijos laureatas Žeraras
Debrė bendrosios ekonominės pusiausvyros problemą susiejo su pusiausvyros matematine
analize.
Amerikiečių ekonomistas 1987 m. Nobelio premijos laureatas Robertas Solou tyrinėjo
įvairius ekonominio augimo teorijos aspektus, pagrindė kokybinių veiksnių įtakos mokslo ir
technikos pažangos spartinimui, intensyviam ekonomikos augimui, vaidmenį.
XX a. 6-tajame – 7-tajame dešimtmečiuose atsirado nauja ekonomikos teorijos kryptis,
susijusi su ortodoksinės Keinso ekonomikos teorijos peržiūrėjimu, kuris buvo pavadintas
pokeinsizmu. Jos formavimuisi turėjo įtaką institucionalizmas, marksizmas, monetarizmas. Iš
vienos pusės, tai angliškasis kairysis keinsizmas, kurio centras buvo Kembridže ir lyderiai –
Dž. Robinson, N. Kaldoras, P. Srafa (neorikardininkas), o iš kitos,- tai amerikietiškasis
pokeinsizmas, atstovaujamas R. Klauerio, P. Devindsono, S, Vaintraubo, G. Minskio ir kitų.
Angliškojo pokeinsizmo metodologija remiasi klasikine politinės ekonomijos teorija,
keinsizmu ir marksizmu. Pradžioje ši kryptis turėjo kairiojo keinsizmo pavadinimą, nes
efektyvios paklausos išplėtimo pagrindiniu veiksniu pripažino darbo užmokesčio augimą ir
siūlė riboti monopolijos valdžią, vykdyti socialines reformas. Tas sąlygojo Kembridžo
mokyklos savotišką vystymąsi, kas atsispindėjo kapitalo kaupimo, ekonomikos plėtros ir
produkto paskirstymo teorijoje, atnaujintoje rikardinėje ir marksistinėje vertės koncepcijoje.
7-tajame dešimtmetyje Kembridžo mokykla įgijo ypatingą populiarumą, kas paaiškina,
kodėl padidėjo jaunų ekonomistų domėjimasis marksizmu. Atsirado poreikis atnaujinti teoriją,
perkeliant dėmesį į fundamentinių veiksnių, apsprendžiančių šalies industrinio vystymosi
dinamiką, analizę. Į pirmą vietą iškilo tokios problemos kaip kapitalo kaupimas, gyventojų
skaičiaus didėjimas, gamybos ekspansija, pajamų paskirstymas, techninė pažanga ir
struktūriniai pokyčiai.
Amerikietiškojo pokeinsizmo atstovai reikalavo atstatyti tikrąją keinsistinės revoliucijos
dvasią, tikrąją Keinso teorijos prasmę. Jie tvirtino, kad vyresnioji kartą, įskaitant Hanseną,
Samuelsoną, Hiksą, iškreipė Keinso teoriją.
8-tajame dešimtmetyje pokeinsizmo angliškoji ir amerikietiškoji kryptys kėlė sau tikslą
užbaigti Keinso ekonomikos teorijos revoliuciją ir sukurti naują mikro ir makroekonomikos
sintezę. Tačiau 9-tajame dešimtmetyje, įvykus ideologiniam ir politiniam posūkiui į
konservatizmą, radikalus pokeinsizmas neteko savo populiarumo. Išsiplėtė pokeinsizmas, kuris
susijęs su tolesniu Keinso teorijos atnaujinimu ir jos pritaikymu šiuolaikinei makroekonominei
politikai, kada padidėjo infliacijos ir ekonomikos internacionalizacijos vaidmuo.
Pokeinsizmas (post keynesian) - tai šiuolaikinės ekonomikos teorijos, kuriose toliau
ieškoma priemonių, leidžiančių vykdyti efektyvią reguliuojančią politiką nestabilios
rinkos ekonomikos sąlygomis.
Dabartinio pokeinsizmo tyrimų pagrindinės problemos yra tokios: kainodara, pinigų
paklausa ir pasiūla, finansų rinkos ir jų poveikis į ekonomikos nestabilumą ir infliaciją.
Šiuo metu pokeinsizmas kainodarą laiko naujosios makroekonomikos pagrindu.
Kainodaros teorijos tikslas yra parodyti kainų formavimosi ypatumus realiai egzistuojančiose
reguliuojamose prekių ir darbo jėgos rinkose, kada vyrauja stambios įmonės, galinčios tam
tikrose ribose reguliuoti kainas ir gamybos apimtis, derinti su profsąjungų viešpatavimu ir
darbo užmokesčio kolektyvinėmis sutartimis, valstybės kišimusi į kainodarą. Netobulos
konkurencijos sąlygomis kainos greitai nekinta ir yra neelastingos, neleidžia trumpu laikotarpiu
atvesti į naują paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą. Todėl įmonės į rinkos pokyčius ir svyravimus
reaguoja gamybos mastu, kas ir yra ilgalaikio nukrypimo nuo pusiausvyros pasekmė, kuriai
būdinga pusiausvyra su nepilnu gamybinių pajėgumų ir darbo jėgos panaudojimu.
Pokeinsistai, remdamiesi transaksacinės arba kontraktinės ekonomikos koncepcija, aiškina
konkurencijos netobulumą, nes šiuolaikiniame ūkyje visi santykiai turi sutartinį pobūdį. Juo
pasireiškia kainų silpno judėjimo ir nelankstumo makroekonominė priežastis. Sutartis negali
remtis kainų kitimu ir numato pastovias kainas, kas sudaro sąlygas prognozuoti, planuoti ateitį.
Tas sąlygoja darbo užmokesčio pastovumą, kuris vėliau sąlygoja gamybos kaštų pastovumą ir
sudaro įmonei pagrindą nustatyti savo produkcijos kainas. Šią tendenciją stiprina valstybinis
darbo užmokesčio minimumo ir pajamų perskirstymo reguliavimas.
Pokeinsistai ekonominio nestabilumo šaltinį mato pinigų paklausos formavimo
neapibrėžtume. Pinigų paklausos apimtis priklauso nuo nuolatinio aktyvų portfelio kitimo,
subjektyvių vertinimų, kurie kinta veikiant įvairiems veiksniams, pradedant valstybine politika
ir baigiant informacijos netikrumu. Vienas iš aktyvų portfelinio požiūrio pinigų ekonomikos
nepastovumo autorių yra amerikiečių ekonomistas 1981 m. Nobelio premijos laureatas D.
Tobinas, finansinio ekonomikos nepastovumo teorijos kūrėjas amerikiečių ekonomistas G.
Minskis.
Dabartinės diskusijos liečia makroekonominės politikos tikslus ir priemones, ypač kokią
įtaką ekonominiam augimui turi biudžeto deficitas. Didelio valstybės biudžeto deficito
ekonomikai būdingas aukštas vartojimo lygis ir mažos investicijos, lėti augimo tempai ir
neigiamas užsienio prekybos balanso saldo. Todėl pereinama prie aktyvios pinigų-kredito
politikos, kaip pagrindinės netiesioginio poveikio priemonės į ekonomiką. Tradicinius
biudžetinės ir pinigų-kredito politikos metodus reikia papildyti pajamų politika, kuri yra
verslininkų, profsąjungų ir valstybės laisvanoriški susitarimai apie pajamų didinimo tempus,
orientuotus pagal darbo našumo augimą. Jos pagalba pokeinsistai tikisi išspręsti užimtumo ir
infliacijos problemas. Kartu su tuo iškyla darbo užmokesčio lygio nustatymo problema, kurią
siūloma spręsti per visuomeninio arbitražo ir kontrolės formas kartu su valstybinėmis
komisijomis, kurios galėtų įsikišti į darbo ginčus, nustatant darbo užmokesčio lygį, atitinkantį
darbo jėgos paklausos ir pasiūlos santykį duotame ekonomikos sektoriuje. Tuo pačiu valstybė
paimtų rinkos funkcijas, kurias ji vykdė grynosios konkurencijos sąlygomis.
6-to dešimtmečio pabaigoje ekonomikos moksle labai padidėjo institucionalizmo įtaka.
Tas, pirmiausia, buvo susiję su mokslo ir technikos revoliucija bei jos pasekmėmis
ekonomikoje. Antra, visuomenėje pasikeitė valstybės vaidmuo. Naują vystymosi postūmį gavo
tokios institucionalizmo idėjos kaip ekonomikos mokslo dalyko išplėstinė traktuotė,
visuomenės vystymosi šaltinių analizė, labai įvairus rinkos vertinimas. Ekonomikos teorijoje
labai didelis dėmesys pradedamas skirti techninių veiksnių vaidmeniui ir tai tampa pagrindu
aiškinant kapitalizmo transformaciją ir kuriant socialines institucines teorijas, kurios atsispindi
industrinės, poindustrinės ir informacinės visuomenės koncepcijose.
7.2. Istorizmo metodas politinėje ekonomijoje
Kaip matėme istorinė mokykla pradėjo formuotis Vokietijoje, šalyje ekonomiškai mažiau
išvystytoje negu Anglija. Vokietijoje buvo gilios istorinio tyrimo tradicijos ir jos, neturint
gilesnių sisteminės teorinės analizės tradicijų, leido susiformuoti naujos krypties ekonomikos
teorijai. Istorinės mokyklos atstovus jungia: 1) neigiama pažiūra į klasikinės politinės
ekonomijos doktrinas, 2) istorizmo šalininkai, nežiūrint kokių krypčių bebūtų, atiduoda
pirmenybę šiam metodui tirdami nacionalinį ūkį.
Skiriama ankstyvoji ir naujoji istorinės mokyklos. Ankstyvajai istorinei mokyklai
priklauso A.H.Miulerio (1779-1829), V.Rošerio (1817- 1894), K.Kniso (1821-1898),
B.Hildenbrando (1812-1878) ir kitų darbai. Ankstyvoji istorinė mokykla susiformavo 1840 –
1860 metų laikotarpiu. Jos atstovai manė, kad pirm negu pereiti prie apibendrinimų reikia
ištirti kaip atsirado ir vystėsi ekonominiai ir teisiniai institutai.
Rošeris siūlė papildyti bendrąją koncepciją ekonominio vystymosi istorija. Tai būtų
atitinkamas teorijos priedas. Hildenbrandto nuomone, politinė ekonomija privalo tirti tautos
ekonominio vystymosi procesus. Savo veikale “Dabarties ir ateities politinė ekonomija” jis
abejoja ekonominių dėsnių, suformuluotų klasikinėje politinėje ekonomijoje, egzistavimu.
Knisas veikale “Politinė ekonomija istorizmo metodo požiūriu” teigė, kad ekonomikos
mokslas gali tik aprašyti ekonominių procesų atsiradimą ir vystymąsi, tačiau negali duoti
adekvataus jiems apibendrinimo.
Žymiai argumentuotesnį vaizdą ką turi tyrinėti ekonomikos mokslas pateikia naujoji
istorinė mokykla. Jai priskiriami G.Šmolerio (1838-1917), G.F.Knapo (1842-1926),
M.Veberio (1846-1920), V.Zombarto (1863-1941), A.Vagnerio (1835-1917), K.Biuchero
(1847-1930) ir kitų darbai. Naujoji vokiečių istorinė mokykla jau neneigia ekonominių
dėsnių. Jos atstovai remiasi tuo, ekonomikos dėsniai negali būti atskleisti loginiu metodu. Jų
tyrimų centre – praktinės problemos, o ne teoriniai apibendrinimai. Tyrimuose daug dėmesio
skiriama etikai, moralės principams. Plačiai ir giliai nagrinėjama teisinės normos ir jų įtaka
ekonominiams santykiams, ūkio mechanizmui. Teisinės ekonomikos tvarkos, besiremiančios
istorizmu, tikslai iš karto neduodami. Šie tikslai atsiranda palaipsniui analizuojant istoriniu
aspektu ūkio praktiką. Teisinės ekonomikos tvarkos teisingumas atsiranda iš neplanuotos
ūkinės praktikos ,- tvirtina Knapas, pinigų teorijos ir ūkio istorijos darbų autorius.
Teisės ir ekonomikos ryšio problemai pašvęsti A.Vagnerio darbai. Juose atkreipiamas
dėmesys į tai, kad asmenybės ekonominė padėtis priklauso ne tiek nuo prigimtinės teisės arba
gabumų, kiek nuo šiuolaikinės teisinės organizacijos, kuri pati yra istorinio vystymosi
produktas. Istorinės mokyklos įtakoje atsirado daug ekonomikos istorijos darbų, tyrimų, skirtų
įvairių epochų ūkio mechanizmams – vergovės, vidurinių amžių, buržuazijos atsiradimo.
Istorikai ir ekonomistai Vokietijoje manė, kad panašaus pobūdžio tyrimai padėjo suvokti
esamų socialinių problemų esmę.
Ankstyvosios ir naujosios istorinės mokyklų atstovų darbai pripildyti iliustracijų, faktinių
duomenų, nuorodų į šaltinius. Rošerio “Liaudies ūkio pagrinduose” nuorodos neretai užima
daugiau vietos negu pagrindinis tekstas. Knygos įvade Rošeris rašo, kad ši knyga yra ne tik
vadovėlis, bet ir mokslo apie liaudies ūkį istorija.
Kokios pagrindinės ankstyvosios ir naujosios vokiečių istorinių mokyklų ekonominės
idėjos?
Istorinės mokyklos ekonomistai ne tik kritikuoja politinės ekonomijos teorijos klasikus už
pernelyg didelį teoretizavimą, bet ir išsako įsitikinimą, kad universalios schemos neatneša
naudos ūkinei praktikai. Kiekvienos šalies liaudies ūkis turi savo ypatumus, savo normas ir
santykių formas. Politinės ekonomijos uždavinys – ištirti liaudies ūkį konkrečioje realybėje,
istoriniame vystymesi. Istorizmo principo esmė ne aprašinėjimas, o ekonominių ryšių ir
priklausomybių atskleidimas.
Pirm negu padaryti kažkokius tai apibendrinimus, vokiečių autoriai siekė surinkti kuo
gausesnę medžiagą apie praeities ir dabarties įvykius. Tai atitiko senas vokiečių kameralinių
(terminas nuo kameralinių valdybų, kurios buvo sukurtos vokiečių valstybių valdovų ir kurios
turėjo nuosavus ūkius. Šiems ūkiams universitetų specialiuose fakultetuose bei kameralinėse
mokyklose buvo ruošiami darbuotojai ir dėstomi dalykai buvo pavadinti kameraliniais)
mokslų tradicijas.
Istorinės mokyklos atstovai rėmėsi tuo, kad įvairiose šalyse sąlygos yra skirtingos.
Ekonominė realybė prieštaringa ir nevienareikšmė. Todėl ekonominės rekomendacijos ir
ekonominė politika turi būti ruošiamos konkrečioms sąlygoms. “Vienodo ekonominio idealo
tautoms negali būti, lygiai kaip rūbas nesiuvamas pagal vienodą matą”,- rašė Rošeris
“Liaudies ūkio pagrinduose”.-Visi ekonomistai nori sukurti ir pateikti liaudies ūkio geriausią
idealą. Tačiau tektų, kad patenkinti tiesą ir praktikos poreikius, pateikti tiek idealų, kiek bus
individualybių.Tačiau ir to per mažai. Tektų nuolatos, kas keletą metų pervertinti savo
idealus, nes su kiekvienu liaudies poreikių pokyčiu keičiasi ir ekonominis idealas”. Atsisakius
panašių ekonominių idealų (šių dienų žodžiais liaudies ūkio formų) ruošimo, tektų, pagal
Rošerį, užsiimti “liaudies ūkio anatomija ir fiziologija”, t. y. ūkinės veiklos sąlygų tyrimu ir
konkrečių rekomendacijų rengimu, atsižvelgiant į praktikos interesus ir poreikius.
Liaudies ūkis yra viena visuomeninio gyvenimo pusių. Būtina vertinti visą įvairovę ir
visą sudėtingumą konkrečių ryšių visuomenėje – tradicijų, etninių ypatumų, papročių,
nacionalinių interesų, geopolitinės padėties. Žmonės savo veikloje vadovaujasi netik naudos ir
turto siekiu. Už šio siekio tikrovėje gali slėptis plati gama užmanymų ir norų, kurie bus labai
įvairūs ir keisis priklausomai nuo jų padėties visuomenėje, amžiaus, lyties ir kitų bruožų. Ir
svarbiausia, be ekonominės naudos motyvų žmogus vadovaujasi gausybe kitokių įvairiausių
siekių, kaip bendrumo jausmas, šeimos rūpesčiai, visuomeniniai interesai ir pan.
Ekonomikos teorija neatsitiktinai vadina politine ekonomija. Toks pavadinimas reiškia,
kad kartu su ekonominių procesų analize, labai didelę reikšmę turi teisėtvarkos, valstybinio
valdymo taisyklių, moralės ir kitų neekonominių reiškinių, kurie įtakoja ekonomiką, analizė.
Istorinių mokyklų ekonomistai nepretenduoja į gilesnius klasikinės politinės ekonomijos
teorijos tyrimus. Jie iš kitų pozicijų vertina ekonomikos mokslo dalyką, jo uždavinius,
ekonominės tikrovės pažinimo metodus. Jie praplėtė ir konkretizavo politinės ekonomijos
tematiką, iškėlė ir pagrindė eilę nuostatų, kurios svarbios ir šiandien. Jų įtakoje valstybės
vaidmuo ir funkcijos ekonomikoje rado vietą Keinso ekonominėje teorijoje, yra įsitvirtinę
šiuolaikinėje makroekonomikoje. Jų nuopelnas, kad padėjo pagrindus ekonominei
sociologijai, įrodę socialinių ir ekonominių reiškinių vienybę. Šios mokyklos atstovų darbai
atskleidė būtinumą skleisti ekonomines žinias, parodė statistikos faktų reikšmę, ekonominio
gyvenimo istoriją, giliai ir visapusiškai pagrindė ekonominės organizacijos vaidmenį, teisės
normatyvų svarbą ekonomikoje.
Vokiečių istorinė mokykla plėtėsi. Šiuo metu ji vyrauja Vokietijos ekonominėje teorijoje.
Plito ir kitose šalyse. Vyraujančios ekonominės sistemos vietą buvo užėmusi Jungtinių
Amerikos Valstijų ekonomikos teorijoje institucionalizmo pavadinimu.