egzistencinė kalba ir kalbinė egzistencija (kačerauskas)

45

EGZISTENCIN KALBA IR KALBIN EGZISTENCIJATomas Kaerauskas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra,Saultekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva. Tel./faks. +370 5 274 4866,

el. patas [email protected]

Straipsnyje nagrinjamas kalbos ir egzistencijos santykis. Teigiama, kad egzistencija ir kalba, bdamos persipynusios, formuoja viena kit. Didioji autoriaus tez: egzistencin aplinka kuriama kaip ms veiklos ir kalbos sankirta. I jos ir kitos tezs: kalba neatsiejama nuo egzistencijos kaip ijimo mokyklos; svarbiausias mogaus krybos (kultros) sandas egzistencin kalba kaip gyvenimo pasakojimo veiksnys. Autorius vadovaujasi Husserlio gyvenamojo pasaulio (Lebenswelt) fenomenologija, Heideggerio bties myriop (Sein zum Tode) filosofija, Bachtino autoriaus ir herojaus sveikos teze. iame kontekste autorius pltoja kalbins egzistencijos ir egzistencins kalbos krybins sveikos nuostatas, kurios ikyla platesniame krybos fenomenologijos projekte. Teigiama, kad egzistencij kuriame analogikai kaip roman (ne dieno-rat), kur visi vykiai traukti darni dramin visum. Gyvenimo vykis tampa pasakojamo egzistencinio romano dalimi, kuri formuoja pasakotojo tapatyb. Pasak autoriaus, tapatjimo aplinka kalbin. Drauge tai dvasin aplinka, kuri randasi sveikaujant individ egzistenciniams siekiams. Taigi dvasin aplinka, sietina su gyvenamuoju pasauliu, yra ir ms tapsmo veiksnys, ir visuma, kuri kuriame kaip sambvio aplink egzistenciniams siekiams gyvendinti.

Reikminiai odiai: egzistencin kalba, kalbin egzistencija, dvasin aplinka, tapatumas, formavimas.

vadas

Kaip susij egzistencija ir kalba? Atrodo, eg-zistencija sietina su veiklos, sritimi, kal- sritimi, kal-ba su teorine ira. Veikdami vadovaujams tam tikromis teorinmis nuostatomis, subren-dusiomis kalbos aplinkoje, o veikla apibriama ir suprantama kalbos hermeneutinje aplinkoje, kuri drauge ms sieki, prasmi ir tiksl krybin visuma. Straipsnyje, vadovaudamasis egzistencins fenomenologijos bei hermeneu-tikos prielaidomis, sieksiu pa rodyti kalbos ir egzistencijos, ir ir ssajas. Tam pa-sitelksiu kalbins egzistencijos ir egzistencins kalbos svokas. i analogik, bet netapai svok sklaida kartu leis pltoti krybos fe-nomenologijos projekt: kalba, egzistencija ir kryba neiskiriami gyvenamosios aplinkos

sandai. ia, kaip ir kitur (Kaerauskas 2006a), rpimus klausimus skleisiu antikini paradig-m ir egzistencins fenomenologijos valg sankirtoje. Viena, antikinis palikimas reikalauja ms interpretacijos, kalbinio dirbimo, trauki-mo iuolaikin teorin diskurs. Be to, jis likt ms tiek teorins iros, tiek egzistencins veiklos nuoalje. Kita, antikins paradigmos, ikilusios iuolaikiniame mstyme, sudaro jo krybins tampos altin. Taigi pasitelksiu Gadamerio kalbinio supratimo koncepcij, Husserlio fenomeno samprat, Heideggerio egzistencinio projekto bei filosofins poetikos nuostatas, Arendt vita activa kaip gyvenimo meno samprat, Bachtino autoriaus ir herojaus sveikos idj. Platono ir Aristotelio paradig-

Santalka. Filosofija. 2007, T. 15, Nr. 3. ISSN 1822-430X print/1822-4318 online

46 Tomas Kaerauskas Egzistencin kalba ir kalbin egzistencija. 4552

mas1, kuri neileisiu i aki viso darbo metu, interpretuosiu mintj iuolaikini idj ir pltojamos krybos fenomenologijos konteks-te. Tiktina, kad tai sudarys krybin aplink skleisti kalbos ir egzistencijos ssajos tez.

Kalbin egzistencija

Perfrazuojant Aristotel (1929), esame . ia interpretuotinas ne tik kaip ia interpretuotinas ne tik kaip odis, bet ir kaip tvarka, kuria vadovaujams egzistuodami. Husserlio aplinka (Umwelt) ar gyvenamasis pasaulis (Lebenswelt) dvasin2visuma, kur fenomenai randa savo viet ms sieki, fantazij ir prasmi pasaulyje. Mes esa-me io pasaulio aktyvs (kuriantys) ir pasyvs (keniantys) dalyviai, kuri krybins nuostatos nulemtos bties myriop (Sein zum Tode), anot Heideggerio. Todl egzistencija neatsiejama nuo laikikos ir nuo kalbikos bties. Tarp iplaija (egzistencijos krimas) ir siaurja (menins krybos) prasme galioja analogija: ir viena, ir kita pltojame kaip kalbin hermeneu-tin visum, gyvenim kaip roman, kur vykiai rutuliojasi pagal ms drauge su kitais kuriam siuet. Tai gyvenamojo pasaulio , kur mes kuriame savo egzistencija. Egzistencinio siueto tampa kyla i to, kad mes iki pat mirties neinome jo pabaigos. ia prasme mes savo gyvenimo romano autoriai prilygstame jo herojams. Autoriaus ir herojaus analogija (ne tapatumas) pasireikia ir abipuse krybine sveika, apie kuri kalbsiu vliau.

odis exsistentia kils i veiksmaodio exsisto ieiti. Ieidami ne dingstame, priein-gai, pasirodome, t. y. pateikiame savo prajusio gyvenimo visum. Kaip minta, gyvenimo peripetij visuma, kurios atvilgiu suprastinas

kiekvienas vykis, ikyla, mums gulint mirties patale. ia prasme btis myriop artina mus prie ms gyvenimo siueto minimo, o kartu prie ms egzistencinio ir poetinio tapatumo. Kitaip sakant, ieidami ikylame kaip savo gyvenamo-sios aplinkos krybinis veiksnys, factor. Neatsi-tiktinai romnai apie kilus kar sakydavo: bel-lum exsistit. Krybos fenomenologijos kontekste karas dvasinis, tai pasakojamo egzistencinio siueto tampa, kuri suponuoja ijim nauj sambvio (Mitsein) ir sankrybos (Mitschp-fung) aplink. Aplinkos sankrjas yra ne tik fung) aplink. Aplinkos sankrjas yra ne tik fungasmuo, bet ir daiktas, ikylantis naujo pavidalo (dvasintas) poezijos posme siaurja prasme ir ms gyvenimo siuete plaija. Analogikas daikto dvasinimo veiksmas vaizdinio kni-jimas, leidiantis jam tapti ms dvasins ap-linkos dalimi, ipleiania egzistencin visum. Panaiai knijame Diev, kuris trauktas ms tiksl ir prasmi aplink, sprogdina j, vers-damas mus ieiti nauj egzistencin visum. Todl kuriame ne vieni, o su savo egzistencinio pasakojimo herojais. Herojus ia factor kaip factor kaip factorkrjas ir dirbjas: kurdami su herojaus pa-galba mes dirbame savo gyvenamj lauk. Tai neleidia sutikti su Heideggerio teze, kad mstymas pirmiau kultros3: egzistencijos (ijimo) apmstymas ir kultra (dirbimas) skleidiasi drauge kaip du krybins tampos (dvasinio karo) poliai.

Ieidami papasakojame savo gyvenimo isto-rij, kuri dalyvauja kuriant sambvio aplinkos . Pasakojimas neatsiejamas nuo ms veiklos ir tapsmo drauge kuriamoje aplinkoje. Taip susipina sambvis, kultra ir gyvenimo menas: egzistuojame bendrai kuriamoje aplin-koje, kurios herojai veria mus nuolat j plsti. Tai bendro aplinka, kuri pati ikyla kaip aplinka, kuri pati ikyla kaip kuriam egzistencini pasakojim sveika.

1 Platono ir Aristotelio ginas pagimd imtmeius tru-kusias diskusijas tikrovs ir svok prigimties klausi-mais.

2 Dvasinis ia vartoju Husserlio prasme: dvasinis (geistlich) kaip ms gyvenamosios aplinkos dalis (Husserl 1952).

3 Dieser Wesensblick in die Bestimmung der Philo-sophie ist dennoch weit genug, um jede Verknechtung ihres Denkens zu verwerfen, deren hilfloseste Art in der Ausflucht sich versteckt, die Philosophie als einen Ausdruck der Kultur (Spengler) und als Zierde eines schaffenden Menschentums gerame noch gelten zu lassen (Heidegger 1976: 200).

47Tomas Kaerauskas Egzistencin kalba ir kalbin egzistencija. 4552

Mano didioji tez: egzistencin aplinka kuria-ma kaip ms veiklos ir kalbos sankirta. I jos ir kitos tezs: kalba neatsiejama nuo egzistencijos kaip ijimo mokyklos; mogaus krybos (kul-tros) svarbiausias sandas egzistencin kalba kaip gyvenimo pasakojimo veiksnys.

Cultura apima dirbim, garbinim ir ugdy-m. Kultra analogika egzistencinei dirbimas reikia traukim kalbin , kuriame drau-ge vardijame egzistencins aplinkos herojus. dirbimas yra tikrovinimo, kuris analoginiu bdu apima daiktinim, dvasinim bei k-nijim, modusas. Egzistencins aplinkos san-kryba suponuoja herojaus knijim ir daikt dvasinim, iems nuvintant poetiniu aspektu. Krybos fenomenologijos kontekste Wittgens-teino (1990) aspekto nuvitimas (Erhellung des Aspektes) ir Heideggerio (1980) poetinis apviestumas (Lichtung) traktuotini analogi-Lichtung) traktuotini analogi-Lichtungkai kaip fenomeno naujybs gyjimas ms kuriamoje egzistencinje kalbinje aplinkoje, kuri jis savo ruotu prapleia nuolat versdamas mus i jos ieiti. Kitaip sakant, kuriamas herojus ms egzistencini sieki aplinkoje nuvinta nauju aspektu, kuris ipleia i aplink. kni-jamas kaip ms gyvenamosios aplinkos dalyvis tampa tikru perkeldamas ms siekius ir pra-plsdamas ms egzistencijos prasm. Taigi tikrumo kriterijus ia ne empirinis (juslinis pagavumas) ir net ne hermeneutinis (priklau-somyb suprantamai visumai), o egzistencinis (geba ieiti nauj gyvenamj visum) ir kry-binis (geba praplsti egzistencin aplink).

dirbami fenomenai prapleia ms egzis-tencin aplink, kuri sykiu ir ms ugdymo, tapsmo savimi laukas. Taip dirbdami lauk ir atkariaudami i jo naujus vardus ugdome save egzistencijai, ijimui. vardijimas ir dirbimas, nors ir nesutampa, eina ivien, kadangi tiek dirbame, tiek vardijame kalbos bei egzistenci-jos sveikos lauke. Tai suponuoja egzistencin kalb, kuria vardijame fenomen kaip ms aplinkos dal, kuri kaskart perkelia gyvena-mosios visumos ribas. Taip vyksta exsistus ex limitis, ijimas anapus teritorini rib. Terraia ms dirbama em, kuri atkariaujame

lopas po lopo i nevardytos, anonimins das Man (Heideggeris) stichijos. ia o ymi tiek netraukt egzistencin aplink fenomen, tiek turint daug vard ms egzistencinio pasakojimo heroj, pvz., Diev4. iuo atveju vardydami mes knijame Diev, padarydami j savo egzistencinio pasakojimo dalyviu, kuris kreipia ms istorij, mums ieinant naujus kalbins egzistencijos horizontus. ia prasme tai perklimas, maasis ijimas, egzistencijos mokykla. Dievas turi a matmen dvejo- matmen dvejo-pa prasme: jis knijamas ms egzistencinje aplinkoje ir kaip ms pasakojimo herojus analogikas meno kriniui, prapleianiam egzistencines ribas. Taigi egzistencin estetika sugrina prie antikins estetikos (a i) kaip juslikumo, kuris neatsiejamas nuo kni-kumo. Egzistencins krybos kontekste hero-jaus knijimas analogikas daikto dvasinimui, vienam ir kitam prapleiant gyvenamsias ribas. Metafora mini meno krinys perkelia ( ) nauj gyvenamj em dl kalbos ir egzistencijos sveikos. Tai atitinka Ricuro (1975) samprotavimus apie metaforos egzis-tencin ir pasaulvaizdin plotmes. Gadameris (1975) kalba apie meno krinio suvokim kaip paradigmin kalbin supratim. Heideggerio egzistencinis projektas taip pat kalbinis: kalba bties namai5. Kalbos ir egzistencijos analogija slytis dvasinje aplinkoje, dvasinje aplinkoje, kuri kupina krybins tampos.

Kitas kultros modusas garbinimas.Garbiname tai, kas yra toli ms atvilgiu, ko neturime po ranka, kas nedirbama. Pasak Hei-deggerio, Dievas, bdamas nelaikikas, neegzis-tuoja (myriop). Laikas tiek egzistencijos, tiek kalbos sandas. Laikas poezij persmelkia keliais lygiais: rimo neatsiejama nuo atpastamo ritmo kartots. Anot Gadamerio, atpastame tai, kas jau tarsi vyk mums. Kitaip sakant,

4 .5 Das Sein von jeglichem, was ist, wohnt im Wort. Da-

her gilt der Satz: Die Sprache ist das Haus des Seins (1997: 166).


vardytus poezijoje daiktus atpastame kaip ms egzistencins aplinkos dalyvius. ia pras-me daiktai laikinami dvejopai: ikildami ms egzistencini vyki skuryje ir inicijuodami iuos vykius. Su daiktais susijusi vyki atpa-inimas nereikia j pasikartojimo: kiekviena igyventa valanda unikali. Neirint to, ji susi-jusi su kitomis egzistencijos myriop valandomis ir kaip tokia yra nepaprastai talpi. Susiliesdamos igyvenama ir prisimenama valandos rezonuoja ir atveria vis naujas praeities prasmes mums ikylani dvasios sieki aplinkoje. Laikas, pulsuodamas poezijos rimu, ataidi egzistenciniu ritmu. Ms aplinkoje dvasinami daiktai aplinkoje dvasinami daiktai tampa ms i-jimo nauj egzistencin visu-m veiksniais, kitaip tariant, egzistencijos lauko dirbimo veiksniais. Todl vaidinamos, dekla-muojamos ir giedamos tragedijos metu mes, irovai, tampame jos dalyviais, kurie traukia vaizduojamus vykius savo i-jimo istorij. Egzistencinis laikas neatskiriamas nuo poetinio: jie rutuliojasi kaip vienas kito sskambis. Taip laiko analiz patvirtina kalbos ir egzistencijos analogijos tez.

Daiktavardis reikia ilaisvinim, reikia ilaisvinim, naujajame Testamente mirt, veiksmaodis atriti, ilaisvinti, isprsti, ieiti, grti ir galiausiai mirti. Tai atitinka exsistentia, kuria perengiame gyvenamj visum vardan naujos dvasins (kaip ir ir sveikos) sveikos) aplinkos. Mirties mes nepatiriame, mirtis me-tafora ta prasme, kad jos perspektyva perkelia () nauj dvasin () aplink, kuri persmelkia mums egzistencikai parankius daiktus. Metafora kaip ijimo figra bdinga tiek kalbai, tiek egzistencijai. Kitaip tariant, tai kalbins egzistencijos figra, rodanti vis nauj gyvenamj visum. Tai perjimo (exsistentia) laikikas vykis, persmelkiantis tiek kalb, tiek

egzistencij6. Nors visada naujas, egzistencijos vykis ritmikas: kartot kaip pakartotinis da-lyvavimas kalbos ir egzistencijos sveikoje, kuri kaskart ipleia ms gyvenamj visum7.

Grkime prie garbinimo. Garbinimas, at-rodo, nesusijs su paranki dirbam fenomen artuma, taiau fenomenai, perkeldami ms gyvenamsias ribas, sykiu yra be galo toli, to-liau u vardijimo galimybes. Todl vardijamas Dievas reikalauja septyniasdeimt dviej8 vard. Kurdami vis naujus vardus mes raome Diev ms gyvenimo pasakojim, kuris rutuliojasi drauge su ms krybins egzistencijos siekiais. Pasakojimo veiksmas nesutampa su gyvenimo vykiais, kaip herojaus tapatyb su autoriaus. Pasak Bachtino, reikia atsitraukti nuo savs laisvam siuetiniam herojaus judesiui pasau-lyje (2000: 135). Laikinis vykis pulsuoja tarp dviej egzistencins kovos (bellum exsistit) dalyvi autoriaus ir herojaus. Gyvendami mes pasakojame egzistencin pasakojim, apimant rilius vykius nuo gimimo iki mirties. Autorius kuria heroj, o herojus autori, kuris rayda-mas vardija savo siekius. Tikroji autoriaus eg-zistencijos istorija urayta jo krinyje, kur savo umojais jis varosi su herojumi, vienijaniu pasakojim. Autorius kovoja su savo herojumi dl vaidmens vientisame egzistenciniame pa-sakojime, kok skaitytojai regi tik po autoriaus ijimo. ia prasme mes gimstame prie pat mirt, sukr savo gyvenimo pasakojim ir juo praplt gyvenamosios aplinkos ribas.

Tarp gimimo ir mirties kalbin sveika: egzistencinio pasakojimo vykiai rutuliojasi gimimo ir mirties ritmu. Herojus mirta ir vl atgimsta karnavalo9 metu, kai ijuokiant pa-kartojamas tragikiausias ms vykis mir-tis. Ijuokimas ia tarnauja kaip vardijimas,

6 Anot Bachtino, , - , : , - (2000: 140).

7 Bachtino metaforikuku pastebjimujimu , (2000: 142).

8 Anot Eco (2001), tyrinjusiamjusiam Kabal.9 Bachtinas kalba apie karnavalizacij kaip lanksi

meninio pasaulvaizdio form, euristin princip, kaitos ir atsinaujinimo veiksn (1996: 199).


traukimas ms egzistencin aplink, kuri sykiu ir poetin. i aplink kuriame vis kitaip kartodami gimimo ir mirties vykius. Egzisten-cin kryba ( ) ikyla kaip besikartojantis atsinaujinimas dvasinje kalbos ir egzistencijos tampos aplinkoje. Dvasios karas, atkovojant naujus dirbamus gyvenamuosius laukus, vis naujus vardus ir vis naujus vykius, tuo inten-syvesnis, kuo didesn tampa tarp gimimo ir mirties. Gimimo pirmenyb mirties atvilgiu10panaikint egzistencini jg pusiausvyr. Nei gimimo, nei mirties mes nepatiriame: ir viena, ir kita ms kalbins egzistencijos veiksniai, kurie tampa tikri vardijami egzistenciniame pasakojime. Gimstame anksiau (kai randasi ms kalbin aplinka) ir daniau (kaskart kai kuriame nauj aplink) u ms fizin gimim. Mirtame analogikai vliau (kai ms dar-bai nebedalyvauja kit egzistencinje kryboje) ir daniau (kai ieiname nauj dvasin aplink) u fizin mirt. Be to, egzistencinis pasakojimas kaskart reikalauja kalbini gimimo ir mirties vyki tampos, kuri isikrauna naujoje gyve-namojoje erdvje.

Egzistenciniame pasakojime vardijami ne visi gyvenimo vykiai, kurie savo ruotu rutuliojasi veikiami juos vardijanios istorijos, apimanios vaizdinius, siekius ir prisiminimus. Egzistenciniame pasakojime, skirtingai nei dienoratyje, atrenkami ir grupuojami vykiai, kurie traukiami gyvenamj darni visum. i kalbin visuma yra egzistencin keliomis prasmmis: pirma, j kuriame savo gyvenimu, antra, mes nuolat perkeliame jos ribas (exsistus ex limitis), treia, ji ikyla (exsistit) kaip dirba-masis gyvenamojo lauko veiksnys (factormasis gyvenamojo lauko veiksnys (factormasis gyvenamojo lauko veiksnys ( ).

Egzistencin kalba

Gyvenamasis laukas yra metafora, siejanti egzistencij ir kalb, aplink ir kryb. Metafora

perkelia ( ) egzistencij pasakojim ir pasakojim egzistencij. Tai rib iplti-mas: tiek egzistencini, tiek kalbini. Drauge tai egzistencins tikrovs ipltimas kalbos figromis (metafora), kurios perkelia ms vaizdinius, siekius ir umojus. Prisiminkime Platono ir Aristotelio tikrovs sampratas. Platonui tikrov neatsiejama nuo , die-vikos tvarkos, kurios idjin ira drauge tik-rovina knus, apviestus ms idjini sieki. Kita vertus, ms, juslikai imli () sankrj, aplinkoje ikylantys knai pradeda prisiminti () ir atpainti dievikas idjas (Platonas 1999: 73ce). Taigi dievikos aplinkos sankrjai ir mes, aplinkos sankrjai ir mes, ir mums ikylantys knai. Tai Platono esteti-ka: knai rodo perkeldami drauge kuriam aplink. Krybos veiksnys ia jusli ir minties sveika, teikianti ms aplinkai judrum. Tai pltoja Aristotelis Metafizikoje(1924: A, 6), kur tikrovs samprata ipleiama galimybs () svoka11. Mediagos ir formos bei akto ir potencijos santykis taip pat kupinas tampos. Mes formuojame tikrov gy-vendindami savo galias. Dinamika bdinga ir Aristotelio poetikai (1986), kuri apima vyki (peripetij) ir sielos bsenos (katarsis) sveik. Dinamikos daugiasluoksns tikrovs samprata leidia kalbti apie vaizdin kaip mogaus tik-rovs veiksn.

Vaizdinys (figuraVaizdinys (figuraVaizdinys ( ) tampa gyvenamosios tik-rovs dalimi, teikianiu pavidal (figurorovs dalimi, teikianiu pavidal (figurorovs dalimi, teikianiu pavidal ( ) egzis-tencinei visumai. Metafora, turinti pasaulvaiz-din apsekt12, suponuoja kalbos ir egzistencijos ssajas, mums veikiant ir kalbant, t. y. dirbant savo gyvenamj lauk. Darbu kuriame savo eg-zistencin visum, anot Levino, intymi nam aplink, pripildyt moteriko velnumo (Levi-nas 1984). tai atsakome odiais: kaip sakoma

10 Ricuras ir Arendt Heideggerio biai myriop pries-uras ir Arendt Heideggerio biai myriop pries-urtato gimim.

11 Tikrovs judrumas vienas i argument, kuriais Aristotelis kritikavo Platono idj teorij (1924: A, 6; 9).

12 Ricras kalba apie metaforos matym kaip (voir (voir (comme), apimant ikonikum, etin bei egzistencin comme), apimant ikonikum, etin bei egzistencin commesluoksnius (1975).


metaforoje, moterys myli ausimis. dirbdami ir vardydami teikiame pavidal (figuroir vardydami teikiame pavidal (figuroir vardydami teikiame pavidal ( ) savo intymiai (kupin nabdesi13) gyvenimo nam erdvei. Drauge tai dvasins aplinkos forma-vimas (formovimas (formovimas ( ): dvasinis ia neatsiejamas nuo gyvybinio egzistencine prasme, t. y. judraus, dinamiko. Fenomeno dinamika pasireikia jo sveika su dvasine aplinka, kuri jis ijudi-na. odis dvasinis etimologikai sietinas su dvsti, t. y. mirti. Kalbins egzistencijos kontekste mirti reikia ne tik idvsti, t. y. i-leisti kvap, bet ir i-eiti nauj aplink. aplink. Mirti reikia tapti nejudriam atvilgiu dvasins aplinkos, kuri ms nebeformuojama. Tuomet formos () neibandome jos tampoje su mediaga (), perfrazuojant Aristotel (1924). Bdama egzistencin, dvasin aplinka drauge ir kalbin: kalbjimas ir ypa intymus nibdji-mas priklausomas nuo kvpavimo (dvsavimo). Kalbins egzistencijos ir egzistencins kalbos sveika apima ir kno dvasinimo bei dvasios knijimo sankab ms formuojamoje gyve-namojoje aplinkoje.

Formavimas () apima dirbim, tvarkym, ugdym ir krim. Mes dirbame savo gyvenimo lauk, savo egzistencija lopas po lopo ipldami j i beforms . ia prasme formuotina mediaga tai ms neatkovoti nekalai (Gerede Heideggeris), netraukti ms egzistencijos aplink. Heideggeris tai vadina das Man aplinka. Nedert ios befor-ms aplinkos tapatinti su popkultros visuma, kaip tai dar Horkheimeris su Adorno (1984). Popkultros apraikos taip pat gali isikovoti viet ms egzistenciniame projekte, jei jos at-laiko egzistencins krybos fenomen dvasin konkurencij14. Tai ms gyvenimo kova, kur ikeliame savo vaizdijam lkesi vliavas, kurdami egzistencin derm (tvark) ir ugdy-dami joje savo tapatyb. Egzistencin kalbin

visuma kaskart kyla kaip karas (bellum exsistit), kuriuo kovojame u gyvenamj intymi15 ap-link ms perkelianiam tapsmui. ia prasme tapsmas yra visuomet ijimas (exsistus) nauj gyvenimo ir kalbos lauk, kur dirbdami var-dijame, tikroviname ir dvasiname fenomenus. Fenomenas tai, kas ikyla (, exsisto) ms dvasinje tiksl ir prasmi aplinkoje, kuri kuriame kartu su kitais jos dalyviais. Dalyvavimas ( ) ia reikia sambv (Mit-sein, coexsistentia), t. y. kalbins egzistencijos ir egzistencins kalbos sankryb.

Egzistencija kaip dvasins aplinkos ir ms tapatybs joje formavimas ikyla kaip kry-bin egzistencija, mstymo ir veiklos tampa, gimdanti ms gyvenimo bd. Ir mstymas, ir veikla ia kalbiniai ta prasme, kad jie sklei-diasi ms kuriamoje aplinkoje, kur sie- aplinkoje, kur sie-kiai ir vaizdiniai tampa egzistencijos lauko dir-bimo veiksniais. Perfrazuojant Arendt (1960), mes nuolat gimstame vita activa (egzistencijos) ir vita contemplativa (filosofijos) sveikoje, kuri gyvina ms mirties vaizdinys. Egzistencin poetika (paodiui: ijimo kryba) skleidiasi filosofijos kaip biotechnikos (paodiui: gyveni-mo meno) dka. Filosofuoti reikia tobulinti ijimo men, kuriuo kuriame savo dvasin (ir kalbin) aplink.

Ivados

Egzistencin kalba ne sutampa su kalbine egzis-tencija, o sudaro du mogaus bties polius tarp gimimo ir mirties. Nei gimimo, nei mirties mes nepatiriame ir viena, ir kita yra ms kalbins aplinkos sandai, veikiantys ms egzistencin kryb. Egzistencija etimologine prasme yra ijimas: egzistuodami mes ieiname vis nauj kalbin visum, kuri turime dirbti kaip savo

13 Prisiminkime mirties laukimo aplink, pripildyt ke-turi moter baimi ir lkesi Bergmano (1972 m.)filme Riksmai ir nabdesiai (Viskningar och rop).

14 Kalbinio (naratyvinio ) tapatumo ir popkultros san-tyk nagrinjau kitur (Kaerauskas 2006b).

15 Heideggeris pasakyt: autentik (eigentlicheHeideggeris pasakyt: autentik (eigentlicheHeideggeris pasakyt: autentik ( ). Auten-eigentliche). Auten-eigentlichetikumas arba tikrumas sietinas su tikrovs samprata, kuri, tsdamas bties ir laiko tradicijas, pltoju kaip trauktum ms egzistencin projekt, apimant ms siekius, norus ir vaizdinius.


tapsmo aplink. dirbimas neatsiejamas nuo tikrovinimo ir vardijimo: ios aplinkos sandai tikri tiek, kiek jie yra ms egzistencinio pro-jekto veiksniai, drauge krybikai kreipiantys. vardydami iuos sandus (fenomenus) mes traukiame juos savo egzistencin pasakoji-m. Fenomenai vardyti daiktai, asmenys, vaizdiniai dalyvauja ms egzistenciniame pasakojime herojaus teismis. Egzistencinis pasakojimas analogikas romanui, kurio vykiai sudaro rili, bet judri derm. Mes tampame veikiami ms kuriamo pagrindinio herojaus paveikslo. Kalbinei () aplinkai krybin dvasi suteikia tampa tarp egzistencinio pa-sakojimo autoriaus ir herojaus. Dvasin aplink ir save joje formuojame (dirbame) egzistencinmis figromis, kurias vardijame ir btiname. Vardo ir bties analogij suponuoja ms egzistencinis pasakojimas gyvenimu kuriama rili mstymo ir veiklos visuma, kuri atkovojame i beforms nekal stichijos.

Heidegger, M. 1993. Sein und Zeit. Tbingen: Max Niemeyer Verlag.

Heidegger, M. 1997. Unterwegs zur Sprache. Stutt-gart: Verlag Gnter Neske.

Heidegger, M. 1976. Vom Wesen der Warheit, in Wegmarken. Gesamtausgabe, Bd. 9. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.

Horkheimer, M.; Adorno, T. W. 1984. Dialektik der Aufklrung, in Adorno, T. W. Gesammelte Schriften, Bd. 3. Frankfurt am Main: Suhrkamp.

Husserl, E. 1976. Die Krisis der europischen Wis-senschaften und die transzendentale Phnomenolo-gie. Haag: Martinus Nijhoff.

Husserl, E. 1952. Ideen zu einer reinen Phno-menologie und phnomenologischen Philosophie. 2. Buch, in Husserliana, Bd. IV. Haag: Martinus Nijhoff.

Kaerauskas, T. 2006a. Filosofin poetika. Vilnius: Versus Aureus.

Kaerauskas, T. 2006b. Naratyvinis tapatumas ir popkultra, Filosofija. Sociologija: 3.

Levinas, E. 1984. Totalit et Infini. Essai sur lExt-Ext-riorit. Haag: Martinus Nijhoff.

Platonas 1999. Faidonas. Vilnius: Aidai.

Ricur, P. 1975. La metaphore vive. Paris: Editions du Seuil.

Wittgenstein, L. 1990. Philosophische Untersu-chungen, in Wittgensteins Werkausgabes Werkausgabe , Bd. 1. Frankfurt am Main: Suhrkamp.

, . 2000. . -: .

Filmai

Bergman, I. 1972. Viskningar och rop.

Literatra

Arendt, H. 1960. Vita activa oder Vom ttigen Le-Vita activa oder Vom ttigen Le-Vben. Stuttgart: W. Kohlhammer Verlag.

Aristotele. 1924. Metaphysics. Ed. Ross, W. D.Oxford: At the Clarendon Press.

Aristoteles. 1986. Poetik. Stuttgart: Philipp Raclam Jun (vert. liet. k.: Aristotelis. 1990. Poetika, i Rinktiniai ratai).

Aristotelis. 1929. Politica. Recognovit Otto Im-misch. Leipzig u. Berlin: Lipsiae in aedibusB. G. Teubneri.

Bachtin, M. 1996. Dostojevskio poetikos problemos. Vilnius: Baltos lankos.

Eco, U. 2001. Tobulos kalbos paiekos Europos kult-roje. Vilnius: Baltos lankos.

Gadamer, H.-G. 1975. Wahrheit und Methode.Tbingen: Mohr (Paul Siebeck).

Heidegger, M. 1980. Holzwege. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann Verlag.


EXISTENTIAL LANGUAGE AND LINGUISTIC EXISTENCE Tomas Kaerauskas

The article deals with relation between the language and existence. The author presupposes that the existence and language are inseparable from each other because of interconnection. The great thesis is next: existen-tial environment has been created as an interconnection of our activity and language. From it follow other theses: the language is not to separate from the existence as a school of the exit; the main component of hu-man creation (culture) is existential language as a factor of lifes narrative. The author follows the Husserls phenomenology of living world (Lebenswelt), the Heideggers conception of being to the death (Sein zum Tode), and the Bachtins theses of interaction between the author and the hero, as well. In this context are developed the attitude of the creative interaction between existential language and linguistic existence. This attitude emerges in a wider project of cultures phenomenology. According to the author, we are creating our existence analogous to a roman (not a diary) where all events are included to a harmonious dramatic whole. A lifes event becomes a part of narrative existential roman which forms the identity of the narrator, on the other hand. According to the author, the environment of identitys becoming is linguistic one. Herewith it is a spiritual environment, which arises in the interaction of individual existential aspirations. In this way the spiritual environment as a part of living world is both the factor of our becoming and the whole that we are creating as the environment of coexistence for realization of existential aspirations.

Keywords: existential language and linguistic existence, spiritual environment, identity, formation.

teikta 2007-06-08, priimta 2007-07-05

egzistencinė kalba ir kalbinė egzistencija (kačerauskas)

Documents