Aš čia stoviu jau milijonus metų, pats nežinau kiek. Aš

stoviu, aš matau, kaip dienas keičia žvaigždėtos naktys, žiemas pavasariai, o šiuos

vasaros, matau kaip auga ir miršta medžiai, viskas kinta tik

ne aš. Aš vienas ir vienišas.

Aš tik buvau vienišas, nes vieną dieną, nežinau kurią, tik žinau, kad

tada į upę virto sniegas mano viršūnėje, mano šlaite, pilkam,

stačiam ir vienišam šlaite, mažame kauburėlyje suneštų žemių, o gal vėjo nuardytų ir suneštų mano

dulkių plotelyje, pasirodė mažas, neįtikėtinai mažas, žalias, neįtikėtinai žalias daigelis.

Daigelis turėjo dar mažesnius du nepasakomai žalius lapelius. Jis buvo

toks mažas ir toks gležnas, kad linkdavo ir drebėdavo nuo menkiausio

vėjo gūsio, o atėjus aušrai daigelis suspindėdavo nepaprastu grožiu, kai

ryte išvysdavau ant jo kabančios rasos lašeliuose atsispindinčią saulę.

Jis augo, jis taip greitai augo ir keitėsi, kad vos po poros dienų begalėjau jį

pažinti, jis skubėjo gyventi. Vieną rytą, pamačiau, kad daigelio viršūnėje

pradėjo skleistis žali lapeliai ir iš po jų išlindo neapsakomo grožio mažyčiai

rusvi žiedeliai, jie buvo tokie švelnūs ir ryškūs, pasakų spalvos, per visą savo

gyvenimą nesu matęs nieko panašaus.

Tai buvo stebuklas, stebuklas, kuris privertė mane jaustis kitaip, ne taip kaip

visada, to aš nepatyriau per visą savo gyvenimą, ilgą gyvenimą. Aš negalėjau to

jausmo apibūdinti, aš žinojau, kad jis gimė manyje, kažkur giliai ir augo, augo

kaip ta gėlelė. Tai buvo nuostabu. Aš mylėjau! Aš – kalnas, be širdies, bet

myliu, visa siela myliu. Aš myliu!

Ji išdygo mano šlaite ir padovanojo, tai ko aš nežinojau esant. Aš

žiūrėjau į ją, kaip vėjas glosto jos žiedą, jos lapelius. Kaip aš

pavydėjau vėjui. Stebėjau ją dieną, lepinamą saulės spindulių, o naktį matydavau kaip ji suskleidžia savo

žiedelį ir stebi dangų.

Aš laukiau kol ji ką nors ištars, bet ji vis tylėjo, ji tikriausiai nemokėjo kalbėti. Aš jai norėjau tiek daug papasakoti: apie

vėją, apie paukščius, apie beribį dangų ir milijonus žvaigždžių jo tamsiame

skliaute, apie laiką, bet kalnas neturi lūpų, jis tylus. Aš pasakojau jai mintimis,

bet tikriausiai ji negirdėjo.

Aš supratau, kad visus tuos milijonus metų gyvenau tik dėl to, kad pamatyčiau ir įsimylėčiau šią,

savo gyvenimo gėlelę. Ji mano likimas ir niekas jos iš manęs

neatims.

Aš žiūrėjau į ją dienas ir naktis. Tik vieną vakarą, tą nelemtą vakarą,

pamačiau, kad jos žiedai nuskrenda nešami vėjo, vienas po kito. Jos grožis nyko. Jei turėčiau akis verkčiau, bet kalnas neturi

akių. Mano siela verkė.

Žiūrėjau visą naktį, mačiau kaip ji nyko, jos lapeliai nusviro, kotelis sulinko, ir tik tada kai ji išsitiesė visu savo mirštančiu kūneliu ant mano šlaito pirmą kartą paliečiau ją. Žinojau, kad ji mirė, mano siela raudojo.

Ryte jos jau nebebuvo, tik parudavęs kotas ir lapeliai gulėjo ant mano pilko akmenuoto

šlaito. Jos nebėra.

Aš verkiau jos dar milijoną metų, ant manęs nebeišdygo nė viena

gėlė, bet man jų ir nereikėjo, nes aš turėjau savo gėlelę savo sieloje. Ji

visada bus mano. Ji mano gyvenimo prasmė, mano gyvenimo

meilė.

Mane žemė pagimdė prieš milijonus metų, tik tam, kad ją matyčiau vos

kelias dienas, bet mylėčiau visą gyvenimą. Ji bus mano, net tada kai

vėjas ir vanduo mane ardys ir iš manęs liks tik kauburėlis žemės. Aš ją mylėsiu, kai jau manęs nebebus...

Teksto autorius: Giedrius Č.

PPS Inga