taikomoji esamos bŪklĖs analizĖ - gpf.lt planavimas/tv... · rambyno kalnas buvo stipriai...

RAMBYNO REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMA

TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

Vilnius, 2018

Rambyno regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2018

2

RAMBYNO REGIONINIO PARKO TERITORIJOS TAIKOMĄJĄ

ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĘ ATLIKO:

PROJEKTO VADOVAS:

Marijus Pileckas

EKSPERTAI:

Justas Budriūnas – miškai

Dr.Zigmantas Gudžinskas – biologinė įvairovė

Dr.Zenonas Gulbinas – kraštotvarkinių konfliktų ir teisės aktų analizė

Aušra Kitovienė – miškai

Marijus Pileckas – rekreacija, kartografija, GIS

Gediminas Raščius – kraštovaizdis

Dr. Jonas Satkūnas – geologija ir geomorfologija

Dr.Vykintas Vaitkevičius – kultūros paveldas

Vaidotas Valskys – bendroji geografinė ir socialinė-ekonominė teritorijos analizė, GIS

Egidijus Žalneravičius – augalija, buveinės

Jevgenijus Žikulinas – kartografija


3

TURINYS

ĮVADAS .......................................................................................................................................... 5

1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga ..................................................................................... 6

1.1. Geografinė padėtis ir ribos ....................................................................................................6

1.2. Reljefas ...............................................................................................................................8

1.3. Hidrografinis tinklas .........................................................................................................12

1.4. Klimatas ...........................................................................................................................13

1.5. Kraštovaizdžio struktūra ..................................................................................................14

1.6. Žemėnaudų struktūra ........................................................................................................15

2. Miškų analizė .......................................................................................................................... 17

3. Gyvosios gamtos analizė ........................................................................................................ 23

3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga ...........................................................................23

3.2. Saugomų rūšių paplitimas ir jų būklės vertinimas ...........................................................26

3.3. Europinės svarbos buveinių paplitimas ir būklės vertinimas ...........................................33

3.4. Kertinių miško buveinių paplitimas ir būklės vertinimas ................................................37

3.5. Svetimžemių ir invazinių rūšių paplitimas ir pavojingumo vertinimas ...........................38

3.6. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų ir gamtotvarkos planų vertinimas ..........................40

4. Gamtos paveldo analizė .......................................................................................................... 42

5. Kultūros paveldo analizė ........................................................................................................ 44

5.1. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės........................................................................44

5.2. Siūlomos kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės .............................................46

6. Žemėvaldų analizė .................................................................................................................. 49

7. Socialinė ir ekonominė teritorijos analizė .............................................................................. 50

8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė .............................................................................. 52

9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė ........................................................................................... 57

9.1. Regioninio parko išorinių rbų ir buferinės apsaugos zonos optimizavimo poreikis ........57

9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis ........................58

9.3. Kitos probleminės situacijos ir arealai .............................................................................62

10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai ................................................. 65

SANTRUMPOS ............................................................................................................................ 67

Literatūra ir šaltiniai ...................................................................................................................... 68

PRIEDAI ....................................................................................................................................... 72

1 priedas. Valstybinės reikšmės miškai Rambyno regioniniame parke ........................................ 73

2 priedas. Miško ploto padidėjimas Rambyno regioniniame parke 2004–2014 m. ..................... 74

3 priedas. Miško įveisimas ir žemės apaugimas mišku Rambyno regioniniame parke ................ 75

4 priedas. Miško augavietės Rambyno regioniniame parke ......................................................... 76

5 priedas. Medynai Rambyno regioniniame parke ....................................................................... 77


4

6 priedas. Miškų grupės Rambyno regioniniame parke ............................................................... 78

7 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Rambyno regioniniame parke ................................ 79

8 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Rambyno regioniniame parke ................................. 80

9 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Rambyno regioniniame parke ............................ 81

10 priedas. Saugomų žinduolių, varliagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Rambyno

regioniniame parke ....................................................................................................................... 82

11 priedas. Europinės svarbos buveinių paplitimas Rambyno regioniniame parke ..................... 83

12 priedas. Kertinių miško buveinių paplitimas Rambyno regioniniame parke ........................... 84

13 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros paveldo

vertybių požymius turintys objektai Rambyno regioniniame parke ir jo prieigose ...................... 85

ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:15 000 ......................................................... 91


5

ĮVADAS

Rambyno regioninio parko planavimo schema rengiama vykdant projektą Nr. 05.5.1-

APVA-V-018-01-0003„Saugomų teritorijų planavimo dokumentų ir metodologinės

medžiagos (vertybių būklės vertinimui ir kraštovaizdžio analizei) parengimas“, finansuojamą

pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto

„Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“

05.5.1-APVA-V-018 priemonę „Biologinės įvairovės apsauga“ iš Europos Sąjungos

struktūrinių fondų lėšų.

Projekto vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos

ministerijos. Rambyno regioninio parko planavimo shemą pagal 2017 m. gegužės 30 d. sutartį

Nr. F4-2017-041/ 83 rengia VšĮ Gamtos paveldo fondas ir VĮ Valstybės žemės fondas.

Rambynoregioninio parko esamos būklės analizės metu buvo parengtos šios regioninio

parko teritorijos tyrimų ataskaitos:

1. Rambyno regioninio parko kultūros paveldo vertybių studija. Autorius – prof. dr.

Vykintas Vaitkevičius;

2. Rambyno regioninio parko negyvosios gamtos paveldo vertybės. Autorius – doc. dr.

Jonas Satkūnas;

3. Rambyno regioninio parko biologinės įvairovės ir jos vertybių studija. Autoriai –

doc. dr. Zigmantas Gudžinskas ir Egidijus Žalneravičius;

4. Rambyno regioninio parko miškų analizė ir siūlymai jų apsaugai ir tvarkymui.

Autorius – Justas Budriūnas.

Regioninio parko planavimo schemos rengėjai labai dėkoja už pastabas ir pasiūlymus

Rambyno regioninio parko specialistams.

http://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/del-2014-2020-metu-europos-sajungos-fondu-investiciju-veiksmu-programos-5-prioriteto-aplinkosauga-gamtos-istekliu-darnus-naudojimas-ir-prisitaikymas-prie-klimato-kaitos-05-5-1-apva-v-018-priemones-biologines-ivairoves-apsauga-is-europos-sajungos-struktu

http://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/del-2014-2020-metu-europos-sajungos-fondu-investiciju-veiksmu-programos-5-prioriteto-aplinkosauga-gamtos-istekliu-darnus-naudojimas-ir-prisitaikymas-prie-klimato-kaitos-05-5-1-apva-v-018-priemones-biologines-ivairoves-apsauga-is-europos-sajungos-struktu


6

1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga

Rambyno regioninis parkasįkurtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos –

Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir

draustinių įsteigimo“,siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą

bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Svarbiausios Rambyno regioninio parko vertybės – Ragainės vingio kraštovaizdis su

senvaginiais ežerais ir užliejamomis pievomis, raiškus Vilkyškių moreninis kalvagūbris su

eroziniu palikuoniu Rambyno kalnu ir biologinės įvairovės požiūriu vertingu Bitėnų–

Šereitlaukio mišku beisavitas Mažosios Lietuvos kultūros paveldas.

1.1. Geografinė padėtis ir ribos

Rambyno regioninis parkas yra Vakarų Lietuvoje, Mažosios Lietuvos

etnokultūriniame regione, Tauragės apskrities Pagėgių savivaldybėje (1 pav.). Pietuose

ribojasi su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Parko direkcija įsikūrusi Bitėnų kaime.

Atstumas iki Vilniaus 270 km, Kauno 140 km, Klaipėdos 100 km, Šiaulių 130 km, Tauragės

30 km, Pagėgių 10 km.

1 pav. Rambyno regioninio parko padėtis Lietuvoje.

Rambyno regioninio parko plotas 4812 ha. Tai vienas mažiausių Lietuvos valstybinių

parkų. Regioninio parko buferinės apsaugos zona užima 93 ha, ją sudaro 4 atskiri arealai

šiauriniuose parko pakraščiuose. Regioninio parko teritorija suskirstyta į funkcinio prioriteto

zonas (2 pav.). Didžiąją dalį (net 83,6 %) užima konservacinio prioriteto zona, kurią sudaro 8


7

draustiniai. Rekreacinio prioriteto zona sudaro 3,2 % regioninio parko ploto, ekologinės

apsaugos prioriteto zona 7,2 %, o ūkinio prioriteto zona 6,0 %.

2 pav. Rambyno regioninio parko esamos ribos ir zonos.

Gamtiniu požiūriu Rambyno regioninis parkas išsidėstęs Nemuno žemupyje ties

Nemuno ir Jūros santaka. Parkas apima Ragainės vingio dalį su senvaginiais ežerais,

užliejamomis pievomis ir Nemuno upės atkarpa, bei Vilkyškių kalvagūbrio dalį su Rambyno

kalnu, Bitėnų-Šereitlaukio, Rambyno ir Vilkyškių miškais, Vilkyškių miestelio dalimi,

Bitėnų, Bardėnų, Lumpėnų, Šereitlaukio, Pempynės, Opstainio, Keleriškių ir Raudondvario

kaimais ar jų dalimis. Rytinė regioninio parko dalis patenka į Pagėgių savivaldybės Vilkyškių

seniūniją, vakarinė – į Pagėgių savivaldybės Lumpėnų seniūniją.


8

Pietuose ir pietvakariuose Rambyno regioninio parko riba eina Nemuno vagos viduriu,

čia jis sutampa (ar bent jau turėtų sutapti) su valstybės siena. Rytuose regioninis parkas

ribojasi su Jūros upės žemupio užliejamomis pievomis. Šiaurėje regioninį parką supa žemės

ūkio naudmenos ir gyvenamos teritorijos.

1.2. Reljefas

Rambyno regioninio parko teritorija yra Vilkyškių gūbrio, priklausančio Vakarų

Žemaičių plynaukštei, pietinėje dalyje. Vakaruose nuo Vilkyškių gūbrio plytinčios žemumos

jau įeina į Vakarų Žemaičių lygumą ir Nemuno deltą, o į rytus nuo gūbrio tęsiasi Nemuno

žemupio lyguma.

Rambyno regioninio parko reljefo savastis yra sąlygota Nemuno slėnio ir jo vingio,

Vilkyškių gūbrio, Rambyno ir kitų kalvų, taip pat keimų, terasų, dubumų geomorfologine

įvairove. Šio parko ir apylinkių kraštovaizdį sudaro dvi kontrastingos reljefo formos: iškilus

Vilkyškių kalvagūbris ir Ragainės pralauža – Nemuno slėnio atkarpa, kur upė gūbryje

„išgraužė“ prataką ir padalijo jį į dvi dalis: šiaurinę (dešiniajame) ir pietinę (kairiajame) Nemuno

krante (3 pav.).

3 pav. Vilkyškių kalnagūbrį formavusios paskutiniojo ledyno plaštakos padėtis.

1 – Vilkyškių kalvagūbris; 2 – pagrindinė ledyno slinkimo Nemuno žemupyje kryptis; 3 – ledyno

plaštakos pakraštys; 4 – ledyno tirpsmo vandenų tekėjimo kryptis prieš Ragainės pralaužos

susidarymą; 5 – Ragainės pralauža; 6 – detalaus geomorfologinio žemėlapio plotas (žr. 4 pav.)


9

Vilkyškių kalvagūbris susidarė maždaug prieš 13 tūkst. metų priekinėje vadinamosios

Nemuno žemupio ledyninės plaštakos dalyje kartu su Pajūrio žemuma ir Vakarų Žemaičių

plynaukšte.

Geomorfologiniame žemėlapyje, sudarytame 1:50 000 masteliu, išryškėja pasagos

formos Vilkyškių kalvagūbrio dalis, priklausanti Rambyno regioniniam parkui (4 pav.).

Šiame žemėlapyje minėtą formą gerai ženklina moreninės nuogulos, pažymėtos tamsiai rusva

spalva (4 pav., 1 a). Aukščiausios pietinės kalvagūbrio dalies paviršių sudaro įvairaus

grūdėtumo, kai kur žvirgždingas smėlis (4 pav., 1 b, 1 c). Vietovės paviršius čia smulkiai

kalvotas, o Koplyčkalnis virš jūros lygio yra iškilęs net 74,8 m. Rytinio pasagos formos lanko,

besitęsiančio iki pat Vilkyškių miestelio, kalvų absoliutus aukštis dažnai siekia 60 m.

Vakarinis kalvagūbrio pasagos formos lankas su jo paviršiuje įsikūrusiu Bardėnų kaimu

gerokai žemesnis. Aukščiausias čia 41 m virš Nemuno iškilęs Rambyno kalnas, kurio

absoliutus aukštis – 45,8 metrų. Ši daugiausia iš smėlingų nuogulų supilta gūbrio dalis

labiausiai „nukentėjo“ nuo ledyno pakraštyje tyvuliavusio baseino, susidariusio iš tirpstančio

ledyno vandens, nes išsikišęs kalvagūbrio fragmentas buvo nuskalautas ir išliko tik kelios salų

tipo kalvos, tarp jų Rambynas. Rambyno kalnas buvo stipriai nuardytas istoriniais laikais

Nemuno erozinės veiklos ir nuošliaužų, tad iki šių dienų išliko tik šiaurinis kalvos pakraštys.

Vilkyškių kalvagūbrio – pasagos – centre esanti 20–30 m gylio dubuma ir į šiaurę

nuo jos iškylanti šiaurinė kalvagūbrio dalis parkui nepriklauso. Žemėlapyje dubumos plote

vyrauja mėlyna, pilka ir šviesiai rusva spalvos. Tai glaciodepresijos (ledyno guolio) dugnas,

sudarytas iš moreninio priemolio (šviesiai rusva spalva). Jo paviršius nelygus – čia daug

duburių, kuriuose suklotas aleuritingas arba molingas smėlis (mėlyna spalva). Žemiausios

duburių vietos užpelkėjusios (pilka spalva), o duburių pakrantėse pasitaiko neaukštų (2–3 m

aukščio) keimus primenančių iš smėlio sudarytų kalvelių. Priesmėlingi kalvagūbrio šlaitai

pakopomis nuolaidžiai leidžiasi į depresiją. Ypač status pietinis ir šiaurinis depresijos šlaitai ties

Pempyne ir Kerkutviečiais. Tikėtina, kad ši glaciodepresija yra nedidelio ledyno liežuvio

dubuma, likusi ištirpus santykinai storesniam ir „švaresniam“ (mažiau prisotintam morenine

medžiaga) ledui negu aplinkinis kalvagūbrį suformavęs ledas. Vėliau depresijos šlaitus skalavo

patvenkto prieledyninio baseino (ežero) vanduo. Tuo metu glaciodepresijos duburiuose ir

susiklojo mėlyna spalva žemėlapyje pažymėtos molingo smėlio nuogulos. Dalis šio baseino

vandens vėliau ištekėjo į Nemuno klonį prataka ties Bitėnais, kur dabar vingiuoja Bitės upelė.

Kita didesnė glaciodepresijoje patvenkto vandens dalis sruvo Lumpės kloniu į šiaurės vakarus.

Patvenktinio prieledyninio baseino abrazinė (ardomoji) veikla ypač pakeitė rytinį

Vilkyškių kalvagūbrio šlaitą. Baseino vanduo ne tik nuardė iš žvirgždingo bei įvairaus

grūdėtumo smėlio supiltą kalvagūbrio šlaitą, bet paplovė ir kalvagūbrio stuomenį, kurio apačia

sudaryta iš vandeningo smėlio. Šlaite susiformavo keli didžiuliai (net 30–40 m aukščio)

sufoziniai cirkai (nuošliaužos). Jų šlaitai dvipakopiai, išraižyti griovų, kurių dugno

pažemėjimai užpildyti smulkiu limnoglacialiniu (prieledyninio baseino) smėliu, užpelkėję (žr.

4, 5 pav.). Didžiausio senojo sufozinio cirko papėdėje įsikūręs Šereitlaukis. Priešingame

kalvagūbrio šlaite taip pat išplauta ryški panašaus skersmens sufozinio cirko niša, tik ne tokia

gili ir nuolaidesniais šlaitais. Vieno iš senųjų sufozinių cirkų papėdėje įsikūrusi ir Opstainio

gyvenvietė.


10

4 pav. Rambyno regioninio parko geomorfologinis žemėlapis (Guobytė, 2003). Paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos reljefas: 1 – Vilkyškių kalvagūbris: moreninis kalvagūbrio paviršius (a),

smėlinga supiltinė kalvagūbrio dalis (b) bei kalvagūbrio šlaituose išeinantys gilesnių sluoksnių smėliai (c); 2 –

moreninis glaciodepresijos dugnas; 3 – fliuvioglacialinės deltos (a) ir terasos (b); 4 – prieledyninio baseino

apskalauti kalvagūbrio šlaitai (a) ir fliuvioglacialinės lygumos (b); 5 – keimai, 6 – smėlingos (a) ir iš aleuritingo bei

molingo smėlio suklostytos limnoglacialinės lygumos. Poledynmečio ir holoceno laikotarpio reljefas: 7 – eolinis reljefas:

kauburiai ir kopos (a); papustytas fliuvioglacialinės terasos paviršius (b); 8 – žemesnioji (a) ir aukštesnioji (b) Nemuno

ir Jūros salpos; 9 – limninės (ežerinės) lygumos; 10 – žemapelkių (a) ir nenustatyto tipo pelkių (b) lygumos. Reljefo

formos: 11 – moreninės kalvos, 12 – smulkūs moreniniai gūbriai ir volai; 13 – fliuvioglacialinės kalvos, 14 – griovos;

15 – eroziniai šlaitai (a – masteliniai, b – nemasteliniai); 16 – fliuvioglacialiniai akumuliaciniai šlaitai (a –

masteliniai, b – nemasteliniai); 17 – ledo kontakto šlaitai (a – masteliniai, b – nemasteliniai); 18 – moreniniai

akumuliaciniai šlaitai (a – masteliniai, b – nemasteliniai); 19 – abrazinės pakopos; 20 – fliuvialiniai (upių terasų)

eroziniai (a) ir akumuliaciniai (b) šlaitai; 21 – glaciokarstinės dubumos (a – mastelinės, b – nemastelinės); 22 –

sufoziniai cirkai; 23 – reljefo polinkio kryptys. Kiti ženklai: 24 – aukštumų viršukalnės; 25 – piliakalniai; 26 –

kaimai ir miesteliai; 27 – parko riba.


11

5 pav. Rambyno parko ir apylinkių geomorfologinis žemėlapis 3 D vizualizacijoje.

Rytinės Vilkyškių kalvagūbrio dalies reljefą formavo daug geologinių procesų, todėl jis

labai įvairus. Ši kalvagūbrio dalis saugoma Vilkyškių geomorfologiniame draustinyje.

Ledyno tirpsmo vanduo, sruvęs nuo „išledėjančio“ kalvagūbrio pakraščių, sunešė

įvairiagrūdžio smėlio deltas Vilkyškių apylinkėse ir į vakarus nuo Pempynės (žr. 5 pav.).

Pačioje gūbrio papėdėje 20–16 m absoliučiame aukštyje išliko fragmentai fliuvioglacialinės

terasos, kurios dalį nuplovė pro kalvagūbrį prasiveržęs vandens srautas. Tekėdamas prataka, jis

vėliau suformavo dabartinį Nemuno slėnio geomorfologinį vaizdą. Ypač plati (net 0,5 km

pločio) terasa „išgraužta“ vakariniame Nemuno apjuostame kalvagūbrio šlaite ties Bitėnų

kaimu. Smulkų terasos paviršių sudarantį smėlį poledynmečio vėjai supustė į kauburius ir

nedideles kopas.

Pietinėje parko dalyje Nemunas daro vaizdingą taisyklingos formos, į pietus išgaubtą

Ragainės vingį. Tirpstant iš vakarų atslinkusiai paskutiniojo apledėjimo Nemuno žemupio

ledyno plaštakai, jos priekyje iškilęs kalvagūbris vertė Karšuvos žemumoje patvenktus

vandenis tekėti Baltijos jūros link, lygiagrečiai kalvagūbriui, Jūros–Šešupės–Įsručio–Priegliaus

kloniu (žr. 3 pav.). Tik prasigraužus pro Vilkyškių kalvagūbrį ir susidarius 1,5–2,5 km

pratakai, ledyno tirpsmo vandenys „išsikovojo“ tiesesnį kelią į Baltijos jūrą. Dabar Nemunas

vagą „griaužiasi“ pietiniame – Ragainės – krante, o šiauriniame – Rambyno regioninio parko –

krante klosto aliuvį (upės nuosėdas). Visame slėnyje plyti salpa. Žemesnis salpos lygis siaura

juosta išryškėja palei upės vagą, nuo aukštesnės salpos atskirtas neaukštais priekrantinio

pylimo fragmentais ir senvaginių ežerėlių virtine (žr. 4 pav.). Aukštesnėje salpoje likę tipiški

senvaginiai Bitežerio ir Merguvos ežerai, bylojantys, kad poledynmečiu čia buvo upės vaga.

Regioniniame parke esanti Ragainės vingio dalis saugoma Ragainės vingio hidrografiniame

draustinyje.


12

1.3. Hidrografinis tinklas

Rambyno regioninis parkas išsidėstęs hidrografiniu požiūriu ypatingoje vietoje –

Nemuno žemupyje, ties Nemuno ir Jūros santaka. Būdinga šios teritorijos ypatybė –

periodiški Nemuno ir Jūros upių potvyniai, užliejantys didelius salpų plotus (6 pav.).

Užliejamose salpose formuojasi biologinės įvairovės požiūriu itin vertingos aliuvinių pievų

buveinės.

6 pav. Potvynių veikiamos teritorijos (1 % užliejimo tikimybė) Rambyno regioniniame

parke ir jo aplinkumoje.

Potvyniai apriboja infrastruktūros plėtrą ir statybas. Saugomų teritorijų įstatymas

draudžia statyti pastatus vandens telkinių apsaugos zonose esančiose vidutinės ir didesnės už


13

vidutinę potvynių rizikos (vieno procento ir didesnės užliejimo tikimybės) teritorijose.

Draustiniuose esančiose užliejamose teritorijose taip pat draudžiama įrengti naujus su draustinio

paskirtimi nesusijusius vandens telkinius.

Vandens telkinių ilgiai ir plotai suskaičiuoti pagal 1:10 000 mastelio georeferencinį

duomenų rinkinį GDR10LT.

Į parką patenka 14,5 km ilgio Nemuno vagos atkarpa. Nemuno upės vaga užima 4,0 %

parko ploto. Jūros upės vaga į parką nepatenka, tik ribojasi. Kiti didesni upeliai parko

teritorijoje – Lankupė (Jūros intakas), Skriaudupis (įteka į Merguvos ežerą), Žiogis ir Bitė

(įteka į Nemuną ties Bitėnais).

Rambyno RP teritorijos hidrografinio tinklo tankis – 1,18 km/km²– yra artimas šalies

vidurkiui. Bendras visų parko upių ir upelių vagų ilgis sudaro apie 57 km. Upės, upeliai,

kanalai ir drenažo grioviai kartu užima 213 ha plotą(4,4 % parko teritorijos).

Ežerai užima 77 ha arba 1,6 % parko teritorijos. Tai užliejami senvaginiai Nemuno

salpos ežerai Ragainės vingyje. Trys didžiausi – Merguvos ežeras (44,4 ha), Bitežeris

(13,3 ha) ir Juodežeris (2,1 ha). Be jų yra dar apie 30 smulkesnių bevardžių ežerėlių, kurie

kartu užima 17,3 ha plotą.

Merguva – senvaginis ežeras vakarų Lietuvoje, Pagėgių savivaldybėje, apie 5 km į

pietus nuo Lumpėnų, priešais Ragainę, prie Nemuno dešiniojo kranto. Ilgis šiaurės vakarų –

pietryčių kryptimi 3,9 km, plotis iki 0,2 km. Gylis siekia ~3,5 m. Ežeras senvaginis, lanko

formos, protaka jungiasi su Nemunu. Potvynių metu užliejamas Nemuno vandens. Krantai

žemi, aplink plyti sukultūrintos lankos. Įteka Skriaudupis. Į pietryčius nuo Merguvos yra

Bitežeris ir Juodežeris – tos pačios senvagės dalys.

Dirbtinės vandens talpyklos – kūdros ir tvenkiniai – užima 7,2 ha arba 0,15 % parko

teritorijos. Didžiausias – Šereitlaukio dvaro malūno tvenkinys (2,9 ha).

Dėl gamtinių ypatybių pelkės parke yra retos ir užima nedidelius plotus. Bendras visų

pelkių plotas sudaro tik 6,1 ha (0,13 % parko teritorijos).

Regioninio parko planavimo schemos sprendiniai nenustato paviršinių vandens

telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų. Įgyvendinant tvarkymo priemones ir

vykdant veiklą paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrančių apsaugos juostose

turi būti laikomasi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško

naudojimo sąlygų patvirtinimo“ XXIX skyriaus ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų

įstatymo 20 straipsnio reikalavimų.

1.4. Klimatas

Parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje ir priklauso Vidurio žemumos klimatinio rajono

Nemuno žemupio parajoniui. Dėl nedidelio atstumo nuo Baltijos jūros ir išsidėstymo Vakarų

Žemaičių lygumos pietinėje dalyje vietovės klimatas turi daugiau jūrinio klimato bruožų.

Pastebimai mažesnė metinė temperatūros amplitudė. Žiemos žymiai šiltesnės negu rytinėje

Lietuvos dalyje (sausio mėn. vidutinė daugiametė temperatūra siekia apie −3,5 °C). Dėl

Baltijos jūros poveikio ir klimato kaitos žiemos čia yra nepastovios, su dažnais atlydžiais,

sniego danga ilgiau neužsilaiko – tai sumenkina galimybes vystyti žiemos turizmą. Vidutinis

kritulių kiekis per metus siekia apie 750 mm (didesnis negu šalies vidurkis). Drėgmės kiekis

ore ir debesų vandeningumas yra padidėjęs dėl gana nedidelio atstumo nuo jūros. Didžioji


14

dalis kritulių iškrenta šiltuoju metų laiku – 475 mm, tuo tarpu šaltuoju metų laiku – 275 mm.

Vidutinis metinis vėjo greitis yra ženkliai didesnis negu rytinėje Lietuvos dalyje ir siekia apie

4–4,5 m/s. Didesnį vėjuotumą įtakoja plokščias Nemuno deltos reljefas, nesudarantis kliūčių

plūsti jūrinėms oro masėms iki pat Vilkyškių gūbrio.

1.5. Kraštovaizdžio struktūra

Lietuvos kraštovaizdžio morfologinio rajono lygmenyje visas Rambyno regioninis

parkas patenka į Vakarų Pabaltijo žemumų ruožo (B) Vakarų Žemaičių žemumos srities

(B.III) Vakarų Žemaičių pietinę mažai miškingą agrarinę lygumą (B.III.8).

Pagrindinius parko kraštovaizdžio gamtinius bruožus lemia Vilkyškių moreninio

kalvagūbrio formos ir Nemuno slėnis Ragainės vingyje. Šioje vietoje pro moreninį gūbrį (per

Ragainės pralaužą) kažkada prasigraužę ledyno tirpsmo vandenys sutrumpino sau kelią į

Baltijos jūrą.

Rambyno regioninio parko gamtinę keterą formuoja kalvotas kraštovaizdis –

Vilkyškių moreninis gūbrys (G), nuo kurio atsiveria platūs panoraminiai vaizdai.

Parke svarbia dalį užima slėninis kraštovaizdis. Rytiniu Rambyno regioninio parko

pakraščiu driekiasi Jūros senslėnis (S'), upės santakoje su Nemunu atsiveriantis į Nemuno

slėnį (S), kuris žemiau Jūros žiočių pereina į deltinį slėnį (D) – Ragainės vingį su aiškiai

išreikštais žiogiais – Bitežerio, Juodežerio, Merguvos senvaginiais ežerais.

Lygumų kraštovaizdis užima vakarinę parko teritorijos atšaką, kur plyti molinga

banguota lyguma (L'').

Bendras kraštovaizdžio pobūdis (sukultūrinimas arba natūralumas) morfostruktūriniu

funkciniu požiūriu vertintas pagal Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, patvirtintą

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703.

Natūralaus pobūdžio miškingas gamtinis kraštovaizdis išskiriamas didelėje parko

dalyje. Miškingas (m) kraštovaizdis (miškas 90–100 %, agro <10 %) apima pietinę Vilkyškių

gūbrio atkarpą su Šereitlaukio mišku.

Mišraus pobūdžio miškingas mažai sukultūrintas kraštovaizdis užima šiaurvakarinį

regioninio parko kyšulį. Miškingas agrarinis (ma) kraštovaizdis (miškas 50–70 %, agro 30–

40 %, urbo <5 %) plyti Bardinų ir Bitėnų kaimų apylinkėse.

Sukultūrintas agrarinis kraštovaizdis užima upių slėnius. Agrarinis (a) kraštovaizdis

(agro 80–90 %, urbo <10 %, miškas <20 %) išskirtas ties Jūros ir Nemuno santaka. Plačią

juosta palei Nemuno vaga žemiau Jūros žiočių – Ragainės vingį – užima agrarinis ežeruotas

(ae) kraštovaizdis (agro 40–60 %, ež. 30–50 %, miškas <20 %).

Iš dalies urbanizuotas kraštovaizdis išskirtas šiaurrytiniame regioninio parko kyšulyje.

Agrarinis mažai urbanizuotas kraštovaizdis (au') kraštovaizdis (agro 60–80 %, urbo 10–20 %,

miškas <20 %) apima Vilkyškių miestelio apylinkes.

Rambyno regioninio parkas pasižymi vidutiniu kraštovaizdžio estetiniu potencialu.

Parke aiškiai išsiskiria trys pamatiniai vizualinės struktūros tipai: vidutinės vertikaliosios

sąskaidos pusiau atvirų erdvių kraštovaizdis (V2H2-d), vidutinės vertikaliosios sąskaidos

uždarų erdvių kraštovaizdis (V2H0-c) ir silpnos vertikaliosios sąskaidos pusiau atvirų erdvių

kraštovaizdis (V1H2-a). Pirmasis vizualinės struktūros tipas apima Vilkyškių miestelio

apylinkes, antrasis – Šereitlaukio ir Bitėnų kaimų apylinkes, trečiasis – Nemuno slėnį.


15

Pastarojo tipo kraštovaizdžio erdvinėje struktūroje yra raiškūs vertikalių ir horizontalių

dominančių kompleksai.

Rambyno regioninis parkas yra Lietuvos Respublikos gamtinio karkaso sudėtinė dalis.

Pagėgių savivaldybės bendrojo plano gamtinio karkaso kraštotvarkinio zonavimo brėžinyje

čia išskiriamos regioninės svarbos gamtinio kraštovaizdžio teritorijos – regioniniai migracijos

koridoriai (Nemuno ir Jūros slėniai) bei regioninė geoekologinė takoskyra (Vilkyškių gūbrys),

numatoma išlaikyti ir saugoti kraštovaizdžio natūralumą Bitėnų-Šereitlaukio miške, palaikyti

ir stiprinti kraštovaizdžio natūralumą miškingose-agrarinėse teritorijose (Vilkyškių gūbrio

dalyse ties Bitėnais, Bardėnais, Lumpėnais, Opstainiu ir Vilkyškiais), grąžinti ir gausinti

kraštovaizdžio natūralumą atkuriančius elementus Nemuno ir Jūros slėniuose. Vilkyškių

miestelyje išskiriamos miestiškojo kraštovaizdžio teritorijos (anksčiau suplanuotos

gyvenviečių plėtros zonose ir ūkinės integracijos stipriausio poveikio teritorijose).

1.6. Žemėnaudų struktūra

Parko teritoriją sudaro trys žemės naudojimo požiūriu skirtingi kompleksai: Ragainės

vingio užliejamos pievos, Bardėnų, Rambyno, Bitėnų–Šereitlaukio ir Vilkyškių miškų juosta

bei agrarinės Vilkyškių gūbrio teritorijos su gyvenvietėmis.

Parko žemėnaudų struktūra įvertinta pagal 1:10 000 mastelio georeferencinį duomenų

rinkinį GDR10LT. Apie pusę parko ploto sudaro miškai (49,2 %), kurie užima didesnę

Vilkyškių moreninio kalvagūbrio dalį. Atviri plotai, kuriuose vyrauja dirbama žemė (18,2 %)

bei pievos ir ganyklos (18,7 %) daugiausiai išsidėstę parko pietinėje ir šiaurrytinėje dalyse.

Vandens telkiniai užima 6,2 %, o užstatytos teritorijos ir keliai – 3,6 % parko teritorijos

(1 lentelė, 7 pav.).

1 lentelė.Rambyno regioninio parko žemės naudmenų struktūra (pagal GDR10LT).

Žemės naudmenų kategorijos Plotas, ha Dalis, %

Keliai 69,3 1,44

Upės 192,7 4,01

Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai 20,4 0,42

Ežerai 77,1 1,61

Kūdros 4,9 0,10

Pelkės 6,1 0,13

Tvenkiniai 2,3 0,05

Miškai 2363,4 49,24

Sodai 1,7 0,03

Užstatytos teritorijos 101,4 2,11

Gamybinės teritorijos 7,1 0,15

Dirbama žemė 871,1 18,15

Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai 138,4 2,88

Pievos ir ganyklos 895,5 18,66

Nenaudojama žemė 42,3 0,88

Kita 6,4 0,13

Iš viso: 4799,9 100, 00


16

7 pav. Rambyno regioninio parko žemės naudmenų struktūra(pagal GDR10LT).


17

2. Miškų analizė

Rambyno regioninio parko miškai patenka į VĮ Valstybinės miškų urėdijos Šilutės

regioninio padalinio(buv. Šilutės miškų urėdijos) Rambyno girininkijos teritoriją. Šilutės MU

miškai inventorizuoti palyginti neseniai – 2014 metais, o 2016 m. balandžio 12 d. patvirtintas

Šilutės MU vidinės miškotvarkos projektas, galiosiantis iki 2025 m.

Miškai užima 2510 ha, tai sudaro 52,2 % parko teritorijos. Iš esmės didžioji dalis parko

miškų teritoriškai yra susijungę į vieną masyvą. Didžiausias yra Bitėnų-Šereitlaukio miškas,

esantis parko centre ir sudarantis miško masyvų pagrindą. Kiti stambesni miškai – Rambyno,

Vilkyškių, Bardinų(8 pav.). Du pastarieji betarpiškai jungiasi su pagrindiniu miško masyvu

medynais ar savaime užželiančiomis atviromis erdvėmis.

8 pav. Rambyno regioninio parko miškai.


18

Rambyno RP buferinės apsaugos zona yra nemiškinga, daugiausia apima atviras ir

užstatytas teritorijas. Į regioninio parko buferinės apsaugos zoną patenka tik du miško sklypai

Bardinų kaimo rytinėje dalyje (859 kv. 37 ir 38 skl., pusamžiai savaiminės kilmės ąžuolo ir

drebulės medynai), užimantys 1,7 ha plotą arba vos 1,8 % buferinės apsaugos zonos ploto. Šie

du miško sklypai priskiriami IIA miškų grupei (31 – draustinių miškai).

Valstybiniai miškai parke sudaro 92,6 % viso miškų ploto (2 lentelė). Jie užima visą

pagrindinį Bitėnų–Šereitlaukio miško masyvą ir sudaro kitų miško masyvų pagrindą. Privatūs

miškai sudaro tik 7,4 % viso miškų ploto. Jie daugiausiai pasiskirstę Vilkyškių ir Rambyno

masyvuose, taip pat prisišlieję prie pagrindinio Bitėnų-Šereitlaukio masyvo pakraščių

(1 priedas). Parke 57 % visų medynų yra kultūrinės kilmės. Daugiausia tai pokario metais

apželdintos žemėsūkiui nenaudojamos žemės.

2 lentelė.Miškai Rambyno regioniniame parke Miškų valstybės kadastro duomenimis.

Kategorija Plotas, ha Dalis nuo regioninio

parko ploto, %

Dalis nuo miškų

ploto, %

Miškai, iš viso 2510 52,2 100,0

Miško žemė 2456 51,1 97,9

Apaugusi mišku žemė 2215 46,1 88,3

Savaiminės kilmės

medynai 1269 26,4 50,6

Kultūrinės kilmės

medynai 946 19,7 37,7

Neapaugusi mišku miško

žemė 241 5,0 9,6

Kirtavietės 35,7 0,7 1,4

Žuvę medynai 10,8 0,2 0,4

Miško aikštės 58,3 1,2 2,3

Žemė skirta miškui įveisti 66,3 1,4 2,6

Miško laukymės 51,5 1,1 2,1

Ne miško žemė 34 0,7 1,3

Žemė apauganti mišku 20 0,4 0,8

Valstybinės reikšmės miškai 2324 48,3 92,6

Miškų plotas parke per paskutiniuosius 10 metų padidėjo 146 ha (6,2 %) (2 priedas).

Labiausiai šį padidėjimą lėmė žemės ūkiui netinkamos žemės skyrimas miškui įveisti

Vilkyškių ir Bitėnų-Šereitlaukio miško masyvus jungiančioje parko dalyje, taip pat joje

vykstantis savaiminis žemės apaugimas mišku (3 priedas). Miško aikštės ir laukymės sudaro

4,3 % miškų ploto, jų yra visuose miško masyvuose, ir tai sudaro palankias sąlygas biologinei

įvairovei užtikrinti. Ateityje vertėtų numatyti priemones, kurios padėtų išlaikyti atviras erdves

miško masyvuose.

Parke vyrauja normalaus drėgnumo augavietės – Nb ir Nctrofotopai sudaro 70 % visų

augaviečių, ir jose miškas tradiciškai taip pat būdavo atkuriamas želdant. Laikinai ir pastoviai

perteklinio drėgnumo dirvožemiai sudaro 20,5 % visų augaviečių, jie išsimėtę beveik tolygiai

visoje miškingoje parko dalyje, kiek rečiau pasitaiko tik Bitėnų masyvo šiaurės rytinėje


19

dalyje, kur vyrauja Nb ir Nc augavietės. Pelkinės augavietės (daugiausia žemapelkės) parke

užima tik 3,1 % miškų ploto, tačiau santykinai nemažai yra šlaitinių augaviečių –4,4 %

(3 lentelė, 4 priedas).

3 lentelė.Miško augaviečių struktūra (%).

Dirvožemio drėgnumo laipsnis Dirvožemio derlingumo laipsnis

Iš viso: Indek

sas Tipas

a b c d Labai

nederlin

gas

Nederlin-

gas Derlingas

Labai

derlingas

N Normalaus drėgnumo

dirvožemiai - 21,2 49,7 1,1 72,0

Š Normalaus drėgnumo šlaitų

dirvožemiai (>15°) - 0,3 2,5 1,6 4,4

L Laikinai perteklingo drėgnumo

(glėjiški) dirvožemiai - 3,0 9,6 1,6 14,3

U Pastoviai perteklingo drėgnumo

(glėjiniai) dirvožemiai - 0,1 4,4 1,6 6,2

P Pelkiniai durpiniai dirvožemiai - 0,3 1,3 1,6 3,1

Iš viso: - 25,0 67,5 7,6 100,0

Vyraujančios augavietės nulėmė ir medynų rūšinės sudėties struktūrą. Parke dažniausiai

sutinkami pušynai (46,9 %) ir eglynai (17,5 %), beržynai sudaro 14,3 %, ąžuolynai ir

juodalksnynai sudaro atitinkamai 8,1 % ir 8,0 % (4 lentelė, 5 priedas).

4 lentelė.Medynų struktūra (%).

Vyraujanti

medžių

rūšis

Medynų brandumo grupės

Iš viso: 1 2 3 4 5 6

Jaunuo-

lynai Pusam-

žiai Pribręs-

tantys Brandūs Perbrendę

Pasiekę

gamtinę

brandą Ąžuolas

paprastasis 0,2 7,2 - 0,2 0,2 - 7,9

Ąžuolas

raudonasis - 0,2 - - - - 0,2

Beržas 1,5 5,3 1,7 2,5 1,4 2,0 14,3 Blindė - - 0,01 - - - 0,0 Baltalksnis - 0,4 0,2 0,3 - 0,1 1,1 Drebulė - 0,3 0,1 0,3 - 0,1 0,8 Eglė 11,0 3,6 0,3 2,3 0,1 0,3 17,5 Gluosnis - - 0,04 0,3 - 0,3 0,6 Juodalksnis 2,3 2,3 0,9 0,8 0,2 1,4 8,0 Klevas 0,1 0,5 0,02 0 0,04 - 0,6 Liepa - 0,5 0,8 0,1 - 0,1 1,5 Pušis 6,9 31,8 3,3 4,8 0,2 - 46,9 Skroblas - - 0,02 - - - 0,0 Uosis - 0,1 - 0,3 - - 0,4

Iš viso: 21,9 52,3 7,5 11,9 2,1 4,3 100,0

Amžiaus klasių struktūroje dominuoja pusamžiai medynai, tačiau atskirų medžių rūšių

pasiskirstymas brandumo grupėmis nėra vienodas ir tolygus.Netolygiausiai brandumo grupėse

pasiskirstę eglynai ir pušynai. Eglynuose net 63 % medynų yra jaunuolynai, 21 % pusamžiai.

Tuo tarpu pušynuose jaunuolynai tesudaro vos 14,6 %, o pusamžiai medynai – net 67,7 %.

Tolygiausiai brandumo grupėmis pasiskirstę beržynai ir juodalksnynai, tačiau šių abiejų


20

medžių rūšių medynuose pernelyg didelė yra brandžių ir perbrendusių medynų dalis – 30 %

juodalksnynuose ir net 40,7 % beržynuose. Taip pat labai netolygiai pasiskirstę ąžuolynai,

kurių net 91,7 % tenka pusamžiams medynams, ir tik 2,5 % – jaunuolynams.

Miškų grupės atitinka Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvus bei Rambyno

regioninio parko tvarkymo plane išskirtas kraštovaizdžio tvarkymo zonas (6 priedas). Miškų

priskyrimas miškų grupėms įtvirtintas Tauragės apskrities miškų tvarkymo schemoje,

patvirtintoje 2017 m. liepos 27 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-630. Daugiau nei pusė

Rambyno regioninio parko miškų priskiriama III miškų grupei (apsauginiams miškams).

Ekosistemų apsaugos miškai sudaro trečdalį viso miškų ploto, rekreaciniai miškai užima

3,9 %, ūkiniai miškai 11,3 % (5 lentelė).

5 lentelė.Miškų grupės (%).

Miškų grupės ir pogrupiai Dalis, %

II A. Ekosistemų apsaugos miškai 33,3

21. Draustinių miškai 32,8

22. Saugomų gamtinio kraštovaizdžio objektų, buveinių ir gamtos

išteklių sklypų miškai 0,1

24. Priešeroziniai miškai 0,4

II B. Rekreaciniai miškai 3,9

25. Miško parkai 3,3

28. Rekreaciniai miško sklypai 0,6

III. Apsauginiai miškai 51,4

31. Draustinių miškai 47,3

32. Valstybinių parkų apsauginių zonų miškai 4,1

IV. Ūkiniai miškai 11,3

Kirtimų apimtys valstybiniuose miškuose numatytos aplinkos ministro 2016 m.

patvirtintame Šilutės miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekte. Ūkinė veikla saugomose

teritorijose projektuota griežtai laikantis visų šią veiklą reglamentuojančių dokumentų,

nedarant neigiamos įtakos saugomiems kompleksams. Ugdomaisiais kirtimais bus siekiama

suformuoti atsparius ilgaamžius, vertingų medžių rūšių medynus, atitinkančius jų paskirtį arba

siekiama išsaugoti natūralią aplinką ir sudaryti optimalias sąlygas saugomiems objektams

išlikti bei gausėti. Atliekant ugdymo kirtimus, valksmų kirtimas neprojektuotas ir galimas tik

ten, kur nėra kelių ir kitų natūralių linijų, tinkamų medienai ištraukti.

Suprojektuota gamtosaugos ir specialiųjų, miško biologinę įvairovę praturtinančių

priemonių visuma pateikta atskiroje knygoje – VĮ Šilutės miškų urėdijos gamtosaugos

priemonių plane (aiškinamasis raštas – sudėtinė vidinės miškotvarkos projekto dalis) ir

VĮ Šilutės miškų urėdijos gamtosaugos žemėlapyje M 1: 50 000 bei urėdijos girininkijų

gamtosaugos žemėlapiuose M 1: 20 000. Prie urėdijos miškotvarkos projekto atskira knyga

parengtas urėdijos miškų rekreacinio sutvarkymo projektas ir miškų rekreacinio planavimo

schema M 1: 50 000.Taip pat yra specialiųjų miško kirtimų ir kitų kraštovaizdžio formavimo

darbų žinialapis, kuriame numatomos įvairios ūkinės priemonės: šienavimas, regyklų

atidengimas, objektų apžvalgos atidengimas, alėjų medžių lajų atlaisvinimas. Kol kas šios

priemonės nevykdomos arba vykdomos epizodiškai.Parko direkcijos darbuotojai šių

dokumentų kopijų neturi ir nėra su jais susipažinę, todėl kol kas trūksta koordinavimo ir


21

bendradarbiavimo tarp parko direkcijos ir Šilutės miškų urėdijos įgyvendinant numatytas

gamtosaugos ir rekreacijos priemones regioninio parko valstybiniuose miškuose.

Urėdijos miškotvarkos projekte suprojektuoti kirtimai pirmiems penkeriems metams,

todėl yra galimybė įtakoti ūkines priemones bei jų išdėstymą rengiant ir tvirtinant kitų

penkerių metų kirtimų planus, tačiau tam būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp parko ir

miškų urėdijos. Pirmam miškotvarkos projekto galiojimo penkmečiui parko teritorijoje

suprojektuota 91,5 ha pagrindinių kirtimų. Vyrauja plyni kirtimai (81,4 ha). Atvejinių kirtimų

suprojektuota tik 14,1 ha, iš jų 1,6 ha – II gr. miškuose. Ūkininkaujant parko miškuose,

laikomasi atskiroms miškų grupėms taikomų kirtimų apribojimų. Pagrindiniai kirtimai

suprojektuoti sklypuose, kurie brandą pasiekė prieš 10 ar daugiau metų. Kirtimo būdas

parenkamas atsižvelgiant į Miško kirtimų taisyklių reikalavimus. Projektuojant biržes kitiems

5 metams, parkas galėtų teikti savo siūlymus dėl konkretaus pagrindinių kirtimų būdo

parinkimo probleminiuose sklypuose.

Parko teritorijoje esančiuose privačiuose miškuose parengti tik 5 privačių miškų

individualūs vidinės miškotvarkos projektai, dviejose valdose pagal juos išduoti leidimai

pagrindiniams kirtimams.

Galiojančiame parko tvarkymo plane pateikiamos su miškų apsauga ir tvarkymu

susijusios nuostatos ir siūlomos priemonės paremtos galiojančiais ūkinę ir kitą veiklą

saugomose teritorijose reglamentuojančiais teisės aktais. Parko tvarkymo plane numatyti

miško želdinimo plotai ant Vilkyškių gūbrio, Velnio (Veleno) kalno ir Šereitlaukio kaimo

aplinkumoje; atvirų miško aikštelių ir pievų išsaugojimas Bitėnų, Šereitlaukio ir Rambyno

miškuose;miško parkų formavimas Bitėnų rekreacinėje zonoje, Bitėnų-Šereitlaukio miško

pakraštyje prie Pempynės dvarvietės ir Vilkyškių miške prie Raganų eglės; piliakalnių

aplinkos tvarkymo darbai (numiškinimas, šienavimas).

Konfliktinių situacijų dėl miško naudojimo tarp parko ir miškų urėdijos bei privačių

miškų savininkų nenustatyta.

Siūlymai dėl ūkininkavimo parko miškuose ir apmiškinimo reguliavimo:

1) reguliuoti atvirų erdvių savaiminį apaugimą mišku Vilkyškių ir Šereitlaukio

miškų masyvų jungimosi zonoje, taip pat Šereitlaukio miško masyvo viduryje, išsaugant

aikštes ir laukymes;

2) naujai miškui skirtuose plotuose ne ištisai želdyti, o tik vykdyti priemones,

skatinančias savaiminį žėlimą (dirvos mineralizavimas, suarimas), siekiant savaiminio žėlimo,

o neapželiančiuose plotuose taikyti dalinį želdymą;

3) perbrendusiuose ir gamtinę brandą pasiekusiuose medynuose vykdyti

priemones, skatinančias esamos rūšinės sudėties išsaugojimą, nykstant vyresniosios kartos

medyno medžiams, išvengti vyraujančios medžių rūšies pasikeitimo: vykdyti atrankinius ir

grupinius atrankinius kirtimus, taip pat dalinį želdymą atsirandančiose retmėse ar polajinį

želdymą. Tai ypač aktualu normalaus ir laikino perteklinio drėgnumo hidrotopuose.

Užmirkusios ir pelkinėse augavietėse paprastai be problemų atsikuria ta pati rūšis, ir rūšinė

kaita nevysta. Pastarosiose augavietėse galima kita problema – dėl kokio nors subjektyvaus ar

objektyvaus veiksnio (pvz., dėl bebrų užtvankos kad ir nežymiai pakilus vandens lygiui, ar

atsiradus kitiems nepalankiems išoriniams veiksniams) gamtinę brandą pasiekęs medynas,

kuriame medžiai jau baigia savo vegetavimą ir yra labai jautrūs didesniems aplinkos

pokyčiams, gali vienu metu žūti, dėl ko staiga sumažės iš dirvožemio išgarinamas vandens

kiekis, o dėl to savo ruožtu dirvožemis gali stipriai užmirkti ir pasikeisti ar netgi žūti visa


22

saugoma žolinė augmenija. Tokiuose medynuose būtina vykdyti atrankinius grupinius

kirtimus, siekiant naujos medyno kartos atsiradimo ir susiformavimo atskiromis nedidelėmis

grupėmis dabar esančio medyno viduje.Visoje parko teritorijoje plačiau projektuoti ir taikyti

neplynus (atvejinius ir atrankinius) pagrindinius kirtimus, formuoti įvairiaamžius ir mišrius

medynus;

4) siekiant sudaryti palankias sąlygas plėstis miegapelių populiacijai, plynose

kirtavietės paliekamus biologinės įvairovės medžius palikti grupėmis (ar juostomis,

jungiančiomis ilgų siaurų biržių priešingus kraštus), neiškertant šiose medžių grupėse senų

lazdynų krūmų;

5) Šneiderio kirmvabalio populiacijos išsaugojimui sanitariniais kirtimais sausas ir

džiūstančias pušis kirsti tik pilnai nukritus medžių žievei;

6) stebėti ir išskirti naujus potencialiai vertingus medynus ir teikti pasiūlymus jų

išsaugojimui.


23

3. Gyvosios gamtos analizė

3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga

Floros ir augalijos apžvalga.Rambyno regioniniame parke išsamūs floros tyrimai

per paskutinius kelis dešimtmečius nebuvo vykdyti. Ankstesnių tyrimų duomenimis, kurie

buvo vykdyti anksčiau buvusiame Rambyno kraštovaizdžio draustinyje, buvo užregistruotos

647 savaiminės augalų rūšys. Kadangi regioninio parko teritorija yra gerokai didesnė už

buvusį draustinį ir apima kai kurias antropogenines buveines, iš viso Rambyno regioninio

parko teritorijoje turėtų būti apie 700 savaiminių augalų rūšių. Be to, apžvalginių ir kitų

epizodinių tyrimų metu regioninio parko teritorijoje nustatyta apie 150 svetimžemių augalų

rūšių, iš kurių 14 rūšių yra laikomos invazinėmis.

Ypač didele augalų rūšių įvairove išsiskiria regioniniame parke nemažus plotus

užimančios įvairaus drėgnumo pievos. Jose telkiasi didžiausia saugomų rūšių įvairovė.

Daugiausia saugomų pievoms būdingų augalų rūšių aptinkama Ragainės vingyje esančiose

pievose, o Merguvos ežero šiaurinė pakrantė išsiskiria pačia didžiausia saugomų augalų rūšių

santalka. Didelę rūšių įvairovę pievose lemia tai, kad jos išsiskiria didele ekologinių sąlygų

įvairove: esama labai sausų karbonatinių smėlynų pievų, gana sausų stepinių pievų, vidutinio

drėgnumo mezofitų pievų, derlingame ir drėgname dirvožemyje įsikuriančių aukštųjų

eutrofinių žolynų pievų ir šlapių, periodiškai užliejamų aliuvinių pievų. Regioninio parko

teritorijoje aptinkama kitur Lietuvoje neaptinkamų rūšių, tokių kaip vaistinė raitinytė

(Gratiola officinalis), taip pat rūšių, kurių didžiausios ir gyvybingiausios populiacijos telkiasi

šiame regioniniame parke. Tarp tokių rūšių yra iečialapė kalpokė (Scutellaria hastifolia) ir

raudonžiedis berutis (Teucrium scordium). Sausose, daugiausiai miško pakraščiuose

išlikusiose karbonatinių smėlynų pievose aptinkama europinės svarbos rūšis – plikažiedis

linlapis (Thesium ebracteatum), taip pat smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius). XIX a.

smėlynų pievose buvo aptikta dabar nerandama, visoje Europoje sparčiai nykstanti rūšis –

mažasis varpenis (Botrychium simplex). Būtina atlikti tikslingus šios rūšies tyrimus, nes yra

tikimybė, kad likusiuose nedideliuose tokių buveinių plotuose gali būti išlikusi mažojo

varpenio populiacija.

Miškuose augalų rūšių įvairovė, palyginti su regioninio parko pievomis, yra gerokai

mažesnė. Nemažos įtakos miškų augalų įvairovei galėjo turėti tai, kad miškai yra gana

intensyviai naudojami ūkiniais tikslais ir juose yra daug svetimžemių medžių bei krūmų, kurie

akivaizdžiai daro neigiamą poveikį vietinių rūšių augalams.

Rambyno regioniniame parke pelkių buveinės yra labai mažos, bet jose telkiasi

savitos, tarpinėms pelkėms būdingos rūšys. Anksčiau šiose buveinėse buvo registruotas

patvankinis pataisiukas (Lycopodiella inundata), tačiau pastaruoju metu rūšies individų

neaptikta.

Vandens telkiniuose augalų rūšių įvairovė, kaip ir visoje šalyje, nedidelė.

Regioniniame parke, Merguvos ežero dumblingoje pakrantėje anksčiau buvo rasta tik vienoje

vietoje dabar šalyje registruota riestasėklė vandenė (Elatine hydripiper), tačiau per

paskutinius 30 metų šios rūšies augalų neaptikta, nes nebuvo vykdomi išsamūs tyrimai.

Antropogeninės kilmės buveinių floros įvairovė regioniniame parke nuosekliai

netyrinėta, tačiau šiose buveinėse apžvalginių ar fragmentiškų tyrimų metu užregistruota daug

svetimžemių augalų rūšių. Šiose buveinėse taip pat pasitaiko nemažai segetalinių ir

ruderalinių augalų rūšių.


24

Siekiant nustatyti dabartinę Rambyno regioninio parko augalų įvairovę ir įvertinti jų

būklę, būtini išsamūs floros tyrimai. Siekiant išsamiai įvertinti regioninio parko floros

įvairovę, tyrimai turėtų būti vykdomi ne trumpiau kaip tris vegetacijos sezonus. Kiekvienais

metais vegetacijos sezono metu tyrimai turėtų būti vykdomi ne mažiau kaip penkiais etapais

(nuo balandžio iki rugsėjo vidurio): ankstyvą pavasarį, pavasario viduryje, vasaros pradžioje,

vidurvasarį, ir vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje.

Anksčiau Rambyno regioniniame parke ar tam tikrose jo dalyse vykdytų botaninės

įvairovės tyrimų sąrašas pateiktas 6 lentelėje.

6 lentelė.Rambyno regioninio parko teritorijoje vykdyti moksliniai augalijos tyrimai.

Eil.

Nr. Tyrimų tema Metai

Tyrimus vykdžiusi įstaiga,

autorius

1. Nemuno žemupio pievos 1949–1952 LTSR MA Biologijos institutas

2. Rambyno draustinio introdukuoti medžiai 1964 Kauno Botanikos sodas

3. Rambyno draustinio augalų bendrijos 1975 LTSR MA Biologijos institutas

4. Rambyno landšaftinio draustinio

augalijos ir floros kartografavimas ir jų

apsaugos biologinių pagrindų nustatymas

(monografija išleista 1987 m.)

1978 LTSR MA Biologijos institutas

5. Miškotvarka (Žaliosios zonos parkinių

miškų miškotvarka)

1981 LTSR Miškų ūkio ir miško

pramonės ministerija

6. Kertinių miško buveinių paieška ir

išskyrimas 2002–2005 I. Budvytienė

7. Rambyno girininkijos vidinės

miškotvarkos projektas 2005–2014 AM VĮ valstybinis miškotvarkos

institutas

8. Nemuno slėnio ties Bitėnais augalijos

tyrimai

2006 Botanikos institutas

9. Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės

tyrimai

2009–

2015

Gamtos tyrimų centro Botanikos

institutas

10. EB svarbos natūralių buveinių

inventorizavimas visoje šalyje

2011–

2015

Gamtos tyrimų centro Botanikos

institutas

11. Šereitlaukio miško būklės tyrimai 2012–

2013

Klaipėdos universiteto Jūros

mokslų ir technologijų centro

Baltijos Pajūrio tyrimų ir

planavimo institutas

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad išsamūs floros ir augalijos tyrimai vykdyti

maždaug prieš 40 metų, o visi vėlesni tyrimai apėmė tik tam tikras teritorijos dalis, buvo

apžvalginio pobūdžio arba buvo koncentruoti į atskirus objektus (kai kurias rūšis, jų

populiacijų būklę, europinės svarbos buveines).

Grybų įvairovė.Grybų įvairovė dabartinėje Rambyno regioninio parko teritorijoje

išsamiai netyrinėta, tačiau ji buvo išsamiai tirta anksčiau buvusiame Rambyno kraštovaizdžio

draustinyje buvusiuose miškuose. 1975–1978 m. vykdytų tyrimų metu draustinio miškuose

(Rambyno ir Šereitlaukio miškai) buvo užregistruota 581 grybų rūšis. Iš jų 27 rūšys

aukšliagrybių (Ascomycetes), 84 rūšys afiloforiečių (Aphyllophorales), 444 rūšys agarikiečių

(Agaricales), 23 rūšys gasteromicetų (Gasteromycetes) ir 3 rūšys gleivūnų (Myxomycetes).

Didžiausia grybų rūšių įvairove išsiskiria miškai. Juose telkiasi visos iki šiol

užregistruotos saugomos grybų ir kerpių rūšys. Regioninio parko miškuose užregistruota apie

200 rūšių valgomieji grybai, iš kurių apie 60 rūšių grybai dažnai renkami. Teritorijoje taip pat


25

aptikti maždaug 100 rūšių grybai, augantys ant gyvų ir negyvų medžių bei ardantys jų

medieną.

Per paskutinį dešimtmetį Rambyno regioniniame parke vykdyti tik fragmentiški,

dažniausiai apžvalginio pobūdžio grybų tyrimai ir stebėjimai. Kiek daugiau duomenų surinkta

kertinių miško buveinių inventorizavimo metu. Visos kerpių įvairovės tyrimai teritorijoje

nevykdyti. Siekiant tiksliai įvertinti regioninio parko grybų ir kerpių įvairovę, būtini

sistemingi šios organizmų grupės tyrimai.

Gyvūnų įvairovė.Rambyno regioninio parko teritorijoje išsamūs gyvūnų įvairovės

tyrimai nebuvo atlikti. Kai kurių taksonominių grupių gyvūnai ištirti daugiau, o apie kai

kurias gyvūnų grupes duomenų beveik nėra.

Iš bestuburių gyvūnų išsamiausiai ištirti naktiniai drugiai, kurių tyrimai buvo vykdyti

2011 m. Tyrimų metu nustatyti 257 rūšių naktiniai drugiai, iš kurių 59 rūšys Lietuvoje yra

retos. Tyrimais nustatyta, kad iš naktinių drugių regioninio parko teritorijoje gausiausi yra

sprindžiai (Geometridae), kurių priskaičiuojama 112 rūšių, ir pelėdgalviai (Noctuidae), kurių

užregistruota 101 rūšis. Kitų taksonominių grupių naktinių drugių įvairovė gerokai mažesnė.

Regioninio parko teritorijoje taip pat užregistruoti į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir

grybų sąrašą bei Buveinių direktyvos II priedą įrašytos dieninių drugių rūšys ir kitos vabzdžių

– machaonas (Papilio machaon), juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne), Šneiderio

kirmvabalis(Boros schneideri), smilčiasprindis (Phibalapteryx virgata) ir kt.

Regioniniame parke aptinkami 4 rūšių ropliai – vikrieji driežai (Lacerta agilis),

gyvavedžiai driežai (Lacerta vivipara), gluodenai (Anguis fragilis), geltonskruosčiai žalčiai

(Natrix natrix). Be įprastinių varliagyvių, tokių kaip smailiasnukė varlė (Rana arvalis),

pievinė varlė (Rana temporaria), pilkoji rūpužė (Bufo bufo) kt., teritorijoje taip pat trijose

vietose registruota saugoma rūšis – raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina).

Bene išsamiausiai ištirti Rambyno regioniniame parke gyvenančių ar laikinai į jį

užsukančių paukščių įvairovė. Ji šioje teritorijoje, kaip ir kitose Klaipėdos krašto vietose, tirta

1999 m. Daugelio rūšių paukščiai yra įrašyti į įvairius saugomų rūšių sąrašus: Lietuvos

saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, Berno konvenciją, Bonos konvenciją, Paukščių

direktyvą. Be saugomų rūšių, kurios aptariamos toliau, regioniniame parke užregistruoti

miškiniai kalviukai (Anthus trivialis), juodieji strazdai (Turdus merula), strazdai giesmininkai

(Turdus philomelos), pilkosios devynbalsės (Sylvia curruca), rudosios devynbalsės (Sylvia

communis), juodagalvės devynbalsės (Sylvia atricapilla), sodinės devynbalsės (Sylvia borin),

tošinukės (Hippolais icterina), pilkosios pečialindos (Phylloscopus collybita), žaliosios

pečialindos (Phylloscopus sibilatrix), didžiosios zylės (Parus major), ilgauodegės zylės

(Aegithalos caudatus), kėkštai (Garrulus glandarius), varnos (Corvus cornix), kikiliai

(Fringilla coelebs), raudongalvės sniegenos (Carpodacus erythrinus), juodgalvės sniegenos

(Pyrrhula pyrrhula) ir kt.

Iš žinduolių geriausiai ištirti Rambyno regioniniame parke ištyrinėti šikšnosparniai.

Jų sistemingi tyrimai vykdyti 2002–2005 m. (7 lentelė). Iš viso šioje teritorijoje aptikti 9 rūšių

šikšnosparniai, tokie kaip vandenis pelėausis (Myotis daubentonii), Branto pelėausis (Myotis

brandtii), Natererio pelėausis (Myotis nattereri), rudasis nakviša (Nyctalus noctula), vėlyvasis

šikšnys (Eptesicus serotinus), šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilsonii), šikšniukas nykštukas

(Pipistrellus pipistrellus), Natuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii) ir rudasis ausylis

(Plecotus auritus).

Miškuose, ypač didžiausią masyvą sudarančiame Šereitlaukio miške, aptinkami

stambieji žinduoliai: šernai (Sus scrofa), stirnos (Capreolus capreolus), taurieji elniai (Cervus


26

elaphus), briedžiai (Alces alces). Aptinkama plėšriųjų žinduolių, tokių kaip rudosios lapės

(Vulpes vulpes) ir miškinės kiaunės (Martes martes). Miškuose gyvena invaziniai plėšrieji

žinduoliai – mangutai (Nyctereutes proyonoides). Iš smulkiųjų žinduolių vyrauja rudieji

pelėnai (Clethrionomys glareolus), paprastieji pelėnai (Microtus arvalis), pelkiniai pelėnai

(Microtus oeconomus). Regioniniame parke, Šereitlaukio miške yra gana gausi saugomos

rūšies – didžiosios miegapelės (Glis glis) populiacija. Didžiųjų miegapelių būklė ir gausumas

nuolat stebimi, joms keliami inkilai.

7 lentelė.Rambyno regioninio parko teritorijoje atlikti moksliniai gyvūnijos tyrimai.

Eil.

Nr. Tyrimų tema Metai

Tyrimus vykdžiusi įstaiga,

autorius

1. Dirvožemio smulkioji fauna 1962 LTSR MA Zoologijos ir

parazitologijos institutas

2. Klaipėdos krašto perinčių paukščių

atlasas. Klaipėdos krašto ornitologų

draugija.

1999 V. Jusys, M. Mačiulis,

R. Mečionis, A. Poškus,

G. Gražulevičius, A. Petraitis

3. Rambyno regioninio parko

šikšnosparniai

2002–2005 D. Makavičius, N. Vėlavičienė

4. Rambyno girininkijos vidinės

miškotvarkos projektas

2005–2014 AM VĮ valstybinis

miškotvarkos institutas

5. Rambyno regioninio parko naktiniai

drugiai

2011 D. Brazauskas, G. Švitra,

D. Lukoševičius

6. Miegapelių monitoringas 2013 D. Brazauskas

7. Valstybinė aplinkos monitoringo

programa

2006–2016 Rambyno regioninio parko

direkcija

Siekiant tinkamai organizuoti gyvūnų apsaugą Rambyno regioniniame parke, labai

svarbu atlikti visapusiškus įvairių taksonominių grupių gyvūnų tyrimus. Mažiausiai duomenų

yra apie daugumos vabzdžių ir kitų bestuburių gyvūnų įvairovę. Šių taksonominių grupių

tyrimams turėtų būti teikiamas prioritetas.

3.2. Saugomų rūšių paplitimas ir jų būklės vertinimas

Saugomos augalų rūšys.Rambyno regioniniame parke, remiantis Saugomų rūšių

informacinės sistemos (toliau – SRIS) duomenimis, užregistruotos 26 augalų rūšys, įrašytos į

Lietuvos respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, patvirtiną Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504. Iš jų 22 rūšys yra

induočiai augalai, likusios 4 rūšys – samanos ir kerpsamanės. Visas saugomų augalų rūšių,

užregistruotų Rambyno regioniniame parke, sąrašas, apsaugos statusas, gausumas ir

populiacijų būklės vertinimas pateiktas 8 lentelėje. Saugomų augalų rūšių paplitimo

žemėlapis nagrinėjamoje teritorijoje yra pateiktas 7 priede.


27

8 lentelė.Retosios augalų rūšys Rambyno regioniniame parke ir jų būklės vertinimas.

Rūšies pavadinimas Apsaugos

statusas Gausumas Būklė

Lotyniškas Lietuviškas

1 2 3 4 5

Allium angulosum Kampuotasis

česnakas

LRK 3(R)

kategorija

Gausiai Gera

Allium

scorodoprasum

Porinis česnakas LRK 3(R)

kategorija

Gausiai Gera

Allium vineale Dirvinis česnakas LRK 2(V)

kategorija

Negausiai Patenkinama

Amblystegium

tenax

Rinčiuotoji

bukasnapė

LRK 2(V)

kategorija

Nežinomas Nežinoma

Arctium

nemorosum

Miškinė varnalėša LRK 5(Rs)

kategorija


Bolboschoenus

maritimus

Pajūrinis liūnmeldis LRK 3(R)

kategorija

Gana gausiai Gera

Bromopsis erecta Stačioji dirsuolė LRK 1(E)

kategorija


Carex ligerica Laibastiebė viksva LRK 4(I)

kategorija


Carex muricata Ežinė viksva LRK 4(I)

kategorija


Cerastium

brachypetalum

Smulkiažiedė

glažutė

LRK 3(R)

kategorija


Cyperus fuscus Rudoji viksvuolė LRK 5(Rs)

kategorija

Gana gausiai Patenkinama

Dactylorhiza

baltica

(D. longifolia)

Baltijinė gegūnė LRK 5(Rs)

kategorija


Dianthus

arenarius

Smiltyninis

gvazdikas

LRK 2(V)

kategorija


Elatine

hydropiper

Riestasėklė vandenė LRK 4(I)

kategorija

Mažai Nežinoma

Epipactis

atrorubens

Tamsialapis

skiautalūpis

LRK 2(V)

kategorija


Gratiola

officinalis

Vaistinė raitinytė LRK 1(E)

kategorija


Hedera helix Gebenė lipikė LRK 1(E)

kategorija

Nežinoma Nežinoma

Huperzia selago Statusis atgiris LRK 5(Rs)

kategorija

Negausiai Gera

Lunaria rediviva Daugiametė blizgė LRK 5(Rs)

kategorija

Gana gausiai Gera

Neckera pennata Plunksninė pliusnė LRK 2(V)

kategorija


Platanthera

chlorantha

Žalsvažiedė blandis LRK 4(I)

kategorija


Porella

platyphylla

Plačialapė plikūnė LRK 2(V)

kategorija


Scutellaria

hastifolia

Iečialapė kalpokė LRK 2(V)

kategorija



28

8 lentelės tęsinys

1 2 3 4 5

Teucrium

scordium

Raudonžiedis berutis LRK 1(E)

kategorija

Gana gausiai Gera

Thesium

ebracteatum

Plikažiedis linlapis Berno

konvencija (I),

Buveinių

direktyva (II,

IV), LRK 2(V)

kategorija


Trichocolea

tomentella

Pūkuotoji apuokė LRK 2(V)

kategorija


Viola persicifolia Griovinė našlaitė LRK 1(E)

kategorija


Rūšys, kurios Rambyno regioninio parko teritorijoje minėtos literatūros ir kituose

šaltiniuose, bet nenurodytos jų tikslios radavietės ir apie jų buvimą teritorijoje nėra duomenų

SRIS, į šį sąrašą neįtrauktos. Tarp tokių rūšių yra patvankinis pataisiukas (Lycopodiella

inundata), mažasis varpenis (Botrychium simplex) ir kt.

Išnagrinėjus saugomų rūšių augalų paplitimą Rambyno regioninio parko teritorijoje

nustatyta, kad didžiausia tokių augalų santalka yra Ragainės vingio BAST, Šereitlaukio miško

BAST, tačiau pačia didžiausia įvairove išsiskiria Merguvos ežero šiaurinė pakrantė, kurios

didelė dalis dabar priskiriama rekreacinio prioriteto zonai. Šioje teritorijoje telkiasi

didžiausios ir svarbiausios daugumos unikalių, tik šiame parke arba beveik vien šiame parke

aptinkamų rūšių cenopopuliacijos (vaistinės raitinytės, riestasėklės vandenės, raudonžiedžio

beručio), šioje teritorijoje aptinkama gyvybingiausia regioniniame parke esančios plikažiedžio

linlapio populiacijos dalis.

Siekiant apsaugoti retų rūšių buveines ir populiacijas, būtina keisti parko funkcinių

zonų ribas. Didelę dalį dabar rekreacinio prioriteto zonai priskirto ploto būtina priskirti

konservacinio prioriteto zonai. Būtų tikslinga visą teritoriją priskirti Ragainės vingio BAST ir,

rengiant naują teritorijos gamtotvarkos planą, numatyti retų rūšių buveinių ir populiacijų

tvarkymo bei apsaugos priemones. Išsamiu šis siūlymas pagrįstas kitame skyriuje.

Būtina pabrėžti, kad nemažos dalies saugomų rūšių populiacijų būklė Rambyno

regioniniame parke dabar tiksliai nežinoma, nes duomenys apie jas yra palyginti seni arba

surinkti tik apžvalginių tyrimų metu. Pavyzdžiui, nėra duomenų apie 9 saugomų rūšių

populiacijų gausumą, nežinoma ir dabartinė jų populiacijų būklė. Kitų rūšių populiacijų būklė

įvertinta, tačiau ji ne visada atitinka tikrovę. Dėl to būtina Rambyno regioniniame parke atlikti

išsamų saugomų rūšių augalų būklės vertinimą, tuo pačiu įvertinti ir dabartinę parko floros

įvairovę. Tokie duomenys padėtų racionaliai ir pagrįstai organizuoti saugomų rūšių

populiacijų ir buveinių apsaugą.

Kaip minėta, teritorijoje yra plikažiedžio linlapio populiacija. Ši rūšis įrašyta ne tik į

Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, bet ir įtrauktą į Buveinių direktyvos II priedą. Populiacijos

apsaugai 2017 m. buvo parengtas ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos

ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-73 (TAR, 2017-05-17, Nr.

8251) patvirtintas Rambyno regioninio parko plikažiedžio linlapio (Thesium ebracteatum)

apsaugos 2018–2020 m.veiksmų planas. Rūšies populiacijos apsauga yra ypač svarbus

uždavinys, nes ši populiacija Lietuvoje yra labiausiai izoliuota nuo kitų populiacijų, kurios

daugiausia telkiasi rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.


29

Buveinių apsaugai skirtų teritorijų veikiančiuose ir derinamuose gamtotvarkos

planuose (Ragainės Vingio BAST, Šereitlaukio miško BAST) priemonių retų rūšių augalų

buveinių apsaugai nenumatyta. Apsaugos priemonės (invazinių rūšių augalų kontrolė ir

naikinimas, žolės pjovimas ir biomasės šalinimas ir kt.) nedideliuose (0,3–0,5 ha) plotuose,

apimančiuose konkrečias saugomų rūšių buveines, turėtų būti įtrauktos į gamtotvarkos planus

ir periodiškai įgyvendinamos.

Saugomos grybų rūšys.Remiantis SRIS duomenimis, Rambyno regioniniame parke

užregistruotos 8 saugomos grybų ir kerpių rūšys įrašytų į Lietuvos respublikos saugomų

gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, patvirtiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m.

spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (9 lentelė).

9 lentelė. Saugomos grybų rūšys Rambyno regioniniame parke ir jų būklės vertinimas.

Rūšies pavadinimas Apsaugos

statusas Gausumas Būklė


Arthonia vinosa Vyninė artonija LRK 2(V)

kategorija


Boletus erythropus Dėmėtasis

baravykas

LRK 3(R)

kategorija

Mažai Patenkinama

Cetrelia

olivetorum

Žalsvoji kežytė LRK 2(V)

kategorija


Fistulina hepatica Ąžuolinė kepena LRK 3(R)

kategorija

Mažai Patenkinama

Hygrophorus

atramentosus

Juosvoji guotė LRK 4(I)

kategorija

Nenurodytas Nežinoma

Hygrophorus

russula

Ūmėdinė guotė LRK 3(R)

kategorija

Nenurodytas Nežinoma

Physisporinus

vitreus

Švytruojančioji

minkštapintė

LRK 4(I)

kategorija

Labai mažai Nežinoma

Pluteus pellitus Baltoji skydabudė LRK 4(I)

kategorija

Mažai Nežinoma

Dauguma saugomų grybų rūšių augaviečių užregistruotos Šereitlaukio miške, o

Rambyno miške žinomos 3 saugomų grybų rūšių radavietės (8 priedas).

Duomenų apie saugomų grybų gausumą ir populiacijų būklę yra labai mažai.

Informacijos šaltiniuose nurodoma, kad gana gausios tik vienos rūšies kerpės, kitų rūšių grybų

populiacijų gausumas labai mažas arba nežinomas. Panašiai galima vertinti ir populiacijų

būklę. Patenkinamos būklės laikomos 4 rūšių populiacijos, o kitų 4 rūšių populiacijų būklė

nežinoma. Trijų rūšių grybai, kurių populiacijų būklė nežinoma, parko teritorijoje buvo aptikti

beveik prieš 40 metų – 1978 m., o naujesnių duomenų apie šiuos grybus iš parko teritorijos

nėra. Tai juosvoji guotė, ūmėdinė guotė ir baltoji skydabudė.

Svarbiausia visų grybų ir kerpių rūšių apsaugos sąlyga – palaikyti palankią jų

buveinių būklę. Kadangi svarbiausios šios grupės organizmų buveinės yra miškai, labai

svarbu užtikrinti jų tinkamą apsaugą ir naudojimą. Kaip minėta anksčiau, būtina užtikrinti,

kad visi Šereitlaukio miško BAST esantys miškai būtų priskirti prie specialiosios paskirties

(ekosistemų apsaugos miškų) grupės.

Saugomos gyvūnų rūšys.Rambyno regioniniame parke užregistruotų gyvūnų sąrašas

(10 lentelė) sudarytas remiantis Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS) esančiais

duomenimis. Dalis duomenų nebuvo panaudoti dėl to, kad kai kurių rūšių gyvūnų stebėjimo


30

vietos nurodytos labai netiksliai arba visai nenurodytos, nėra duomenų apie stebėjimo laiką,

gausumą, sunku nustatyti pateiktų duomenų patikimumą.

Regioninio parko teritorijoje SRIS duomenimis aptinkami 24 rūšių saugomi

paukščiai (9 priedas). Iš jų 12 rūšių yra įrašyti į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų

sąrašą, dar kitų 12 rūšių paukščiai saugomi pagal tarptautinius susitarimus (Paukščių

direktyvą, Berno konvenciją, Bonos konvenciją ir kt.) (10 lentelė).

10 lentelė.Rambyno regioninio parko saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklės vertinimas.

Rūšies pavadinimas Apsaugos statusas Dažnumas Būklė


1 2 3 4 5

Paukščiai

Accipiter gentilis Vištvanagis Berno konvencija (II),

Bonos konvencija (II),

LRK 3(R) kategorija

Gana retas Patenkinama

Acrocephalus

dumetorum

Sodinė nendrinukė Berno konvencija (II),

Bonos konvencija (II)

Retas Patenkinama

Aquila pomarina Mažasis erelis

rėksnys

Berno konvencija (II),


Paukščių direktyva (I),

LRK 3(R) kategorija

Retas Nežinoma

Bonasa bonasia

(Tetrastes

bonasia)

Jerubė Berno konvencija

(III), Paukščių

direktyva (I, II)

Retas Patenkinama

Caprimulgus

europaeus

Lėlys Berno konvencija (II),

Paukščių direktyva (I)

Retas Patenkinama

Ciconia ciconia Baltasis gandras Berno konvencija (II),



Gausus Gera

Cygnus cygnus Gulbė giesmininkė Berno konvencija (II),



LRK 3(R) kategorija

Retas Patenkinama

Circus pygargus Pievinė lingė Berno konvencija (II),



LRK 2(V) kategorija

Retas Patenkinama

Columba oenas Uldukas Berno konvencija

(III), Paukščių

direktyva (II), LRK

3(R) kategorija

Retas Patenkinama

Crex crex Griežlė Berno konvencija (II),



LRK 5(Rs) kategorija

Apyretis Patenkinama

Dendrocopos

medius (Leiopicus

medius)

Vidutinis margasis

genys




Dryocopus

martius

Juodoji meleta Berno konvencija (II),


Retas Patenkinama


31

10 lentelėstęsinys

1 2 3 4 5

Falco subbuteo Sketsakalis Berno konvencija (II),


LRK 3(R) kategorija

Retas Patenkinama

Ficedula parva Mažoji musinukė Berno konvencija (II),



Retas Patenkinama

Lanius collurio Paprastoji

medšarkė




Lullula

arborescens

Lygutė Berno konvencija

(III), Paukščių

direktyva (I)


Mergus

merganser

Didysis

dančiasnapis

Berno konvencija

(III), Bonos

konvencija (II),

Paukščių direktyva

(II), LRK 5(Rs)

kategorija


Miliaria calandra Pilkoji starta Berno konvencija

(III), LRK 4(I)

kategorija

Retas Patenkinama

Milvus migrans Juodasis peslys Berno konvencija (II),



LRK 2(V) kategorija

Retas Patenkinama

Milvus milvus Rudasis peslys Berno konvencija (II),



LRK 1(E) kategorija

Retas Patenkinama

Riparia riparia Urvinė kregždė Berno konvencija (II) Retas Patenkinama

Sylvia nisoria Raiboji devynbalsė Berno konvencija (II),



Retas Patenkinama

Streptopelia

turtur

Paprastasis

purplelis

Berno konvencija

(III), Paukščių

direktyva (II)

Retas Patenkinama

Upupa epops Kukutis Berno konvencija (II),

LRK 3(R) kategorija

Retas Patenkinama

Varliagyviai

Bombina

bombina

Raudonpilvė

kūmutė


Buveinių direktyva

(II, IV), LRK 5(Rs)

kategorija


Žinduoliai

Eptesicus

nilssonii

Šiaurinis šikšnys Berno konvencija (II),


Buveinių direktyva

(IV), LRK 4(I)

kategorija

Retas Patenkinama


32

10 lentelėstęsinys

1 2 3 4 5

Eptesicus

serotinus

Vėlyvasis šikšnys Berno konvencija (II),


Buveinių direktyva

(IV), LRK 5(Rs)

kategorija

Retas Patenkinama

Glis glis Didžioji miegapelė Berno konvencija (III),

LRK 2(V) kategorija

Apyretis Gera

Myotis

daubentonii

Vandeninis

pelėausis



Buveinių direktyva (IV)

Retas Patenkinama

Myotis nattereri Natererio pelėausis Berno konvencija (II),


Buveinių direktyva

(IV), LRK 3(R)

kategorija

Retas Patenkinama

Nyctalus noctula Rudasis nakviša Berno konvencija (II),


Buveinių direktyva

(IV), LRK 5(Rs)

kategorija

Retas Patenkinama

Pipistrellus

nathusii

Natuzijaus

šikšniukas



Buveinių direktyva (IV)


Pipistrellus

pipistrellus

Šikšniukas

nykštukas

Berno konvencija (III),


Buveinių direktyva

(IV), LRK 4(I)

kategorija


Plecotus auritus Rudasis ausylis Berno konvencija (II),


Buveinių direktyva

(IV), LRK 4(I)

kategorija

Retas Nežinoma

Vabzdžiai

Boros schneideri Šneiderio

kirmvabalis

Buveinių direktyva (II),

LRK 3(R) kategorija

Retas Patenkinama

Papilio machaon Machaonas LRK 4(I) kategorija Retas Patenkinama

Parnassius

mnemosyne

Juodasis apolonas Berno konvencija (II),

Buveinių direktyva

(IV), LRK 3(R)

kategorija

Retas Patenkinama

Peltis grossa Didysis

skydvabalis

LRK 3(R) kategorija Retas Patenkinama

Phibalapteryx

virgata

Smilčiasprindis LRK 4(I) kategorija Retas Patenkinama

Xestobium

rufovillosum

Ąžuolinis

skaptukas

LRK 4(I) kategorija Apyretis Patenkinama


33

Rambyno regioniniame parke užregistruoti 9 rūšių žinduoliai, įrašyti į saugomų rūšių

sąrašus. Iš jų 7 rūšys įrašytos į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą. Saugomų

varliagyvių grupėje – 1 rūšis – raudonpilvė kūmutė. Iš teritorijoje patvirtintų į Lietuvos

saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą įrašytų 6 vabzdžių rūšių, 2 rūšių vabzdžiai taip pat

įrašyti į Buveinių direktyvos II priedą (10 lentelė, 10 priedas).

Išnagrinėjus Rambyno regioniniame parke aptinkamų saugomų gyvūnų gausumą

nustatyta, kad daugelio jų populiacijos, turimais duomenimis, yra negausios. Negalima

atmesti, kad informacija apie daugelį rūšių yra neišsami, nes remiamasi pateiktais atskirų

stebėjimų duomenimis, o ne išsamiais, moksliškai pagrįstais tyrimais. Tik dalies gyvūnų rūšių

tyrimai ir stebėjimai atliekami sistemingai (pavyzdžiui, didžiosios miegapelės), todėl jų

gausumas ir populiacijų būklė įvertinta išsamiai ir atspindi tikrąją jų būklę.

Rambyno regioniniame parke, kaip ir kitose saugomose teritorijose, turėtų būti

vykdomi sistemingesni saugomų gyvūnų rūšių tyrimai. Jeigu apie paukščių ir kai kurių

žinduolių gausumą ir būklę yra tam tikrų duomenų, tai apie daugelio bestuburių populiacijų

būklę duomenų nedaug. Tam tikrų grupių saugomų gyvūnų, kaip ir visos jų įvairovės tyrimus

saugomose teritorijose turėtų vykdyti ne tik saugomose teritorijose dirbantys specialistai, bet

ir atskiras taksonomines grupes nuosekliai tiriantys mokslininkai.

3.3. Europinės svarbos buveinių paplitimas ir būklės vertinimas

Rambyno regioniniame parke iš viso inventorizuotos 13 tipų europinės svarbos

buveinės, kurios apima 127 atskirus plotus. Visas užimamas europinės svarbos buveinių

plotas parko teritorijoje sudaro 933,8 ha. Pagal plotus, didžiausią dalį sudaro pievų buveinės,

kurios užima 684,6 ha, toliau eina miškų buveinės, kurios užima 247,1 ha, o pelkių buveinių

yra labai mažai – vos 2,1 ha (11 lentelė). Regioniniame parke europinės svarbos buveinės

buvo inventorizuotos ir kartografuotos 2011–2014 m., įgyvendinant projektą „Europos

Bendrijos svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“.

11 lentelė. Europinės svarbos buveinių tipų pasiskirstymas Rambyno regioniniame parke.

Buveinės tipas Kartografuotų

plotų skaičius

Užimamas

plotas (ha)

Visų europinės

svarbos buveinių

dalis (%)

6210 Stepinės pievos 6 20,4 2,2

6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai 6 22,3 2,4

6450 Aliuvinės pievos 8 110,3 11,8

6510 Šienaujamos mezofitų pievos 19 531,7 56,9

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 4 2,1 0,2

9010 *Vakarų taiga 8 28,1 3,0

9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai 4 10,3 1,1

9050 Rūšių turtingi eglynai 3 6,1 0,7

9080 *Pelkėti lapuočių miškai 24 70,8 7,6

9160 Skroblynai 19 37,4 4,0

9180 *Griovų ir šlaitų miškai 14 42,4 4,5

9190 Sausieji ąžuolynai 6 41,0 4,4

91E0 *Aliuviniai miškai 6 11,1 1,2

Iš viso 127 933,8 100,0


34

Įvertinus Rambyno regioninio parko buveinių erdvinį pasiskirstymą ir pasiskirstymą

pagal tipus, galima teigti, kad didžiausius plotus užima europinės svarbos pievų buveinės, o

miškų buveinių, nepaisant gana reikšmingos miško masyvų dalies parko teritorijoje, yra

santykinai nedaug, jos labai fragmentuotos (11 priedas). Dėl to turi būti saugomos visos dabar

kartografuotos miškų buveinės, esančios buveinių apsaugai svarbiose teritorijose (Šereitlaukio

miškas, Ragainės vingis), o prioritetinės miškų buveinės privalo būti saugomos visoje parko

teritorijoje. Visi miškai, esantys buveinių apsaugai svarbiose teritorijose turi būti priskirti prie

II miškų grupės.

Pievų buveinės

6210 Stepinės pievos. Šio tipo buveinės – tai šiltų ir atvirų augaviečių pievos, kurios

formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose ir šlaituose, saulėtose

pamiškėse. Įsikuria ant sausų, bazinių, labai karbonatingų dirvožemių. Buveinėse vyrauja

vidutinio aukščio žolynas, kuriame aptinkama daug augalų rūšių. Dažnai šiose buveinėse

įsikuria gegužraibinių šeimos augalai. Paprastai šiose pievose auga pavieniai krūmai ar

medžiai. Stačiuose šlaituose esančiose stepinėse pievose gali būti atviro eroduoto dirvožemio

plotų. Stepinės pievos regioniniame parke gana retos, užima vidutinio dydžio plotus, tačiau

jos yra ypač vertingos biologinės įvairovės požiūriu. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės

inventorizuotos 6 plotuose ir užima 20,4 ha.

6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai. Tai tankių, aukštų žolynų buveinės, kurios

įsikuria trąšiame dirvožemyje. Šios buveinės neretai siauromis juostomis įsikuria upių

pakrantėse, nors kartais aptinkamos ir aplink stovinčio vandens telkinius. Buveinėse gruntas

palyginti nestabilus, papildomas vandens tėkmių ir potvynių sąnašomis, gausiai patręšiamas

vandens atneštomis maisto medžiagomis. Aukštieji eutrofiniai žolynai taip pat gali įsikurti

azotingose, drėgno ir puraus dirvožemio augavietėse pavėsingose pamiškėse. Buveinės žolyną

sudaro vešlūs aukštaūgiai augalai. Pakrančių buveinėse paprastai būna pavienių krūmų ir

medžių. Išskirtinis šių buveinių požymis – vijoklinių augalų įvairovė ir gausa. Pamiškėse

esančių buveinių bendrijas paprastai sudaro daugiamečiai augalai, prisitaikę augti pavėsyje.

Šio tipo pievų buveinės regioniniame parke telkiasi Ragainės vingyje, senvagių ir Nemuno

pakrantėse, bet užima nedidelius plotus. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos 6

plotuose ir užima 22,3 ha.

6450 Aliuvinės pievos. Šio tipo buveinės formuojasi upių slėnių salpose ir yra

užliejamos sezoninių potvynių metu. Priklausomai nuo reljefo ypatybių, buveinėse skiriasi

drėgmės rėžimas ir dirvožemio mechaninė bei cheminė sudėtis. Buveinėse vyrauja aukštaūgės

žolės, kurios neretai sudaro monodominantinius žolynus. Žolynai dažnai vienaaukščiai,

visiškai susivėrę. Šio tipo pievos regioniniame parke yra retos. Dauguma jų telkiasi Bitežerio

ež. Pakrantėse ir prie Šereitlaukio k., ties Jūros ir Nemuno santaka. Iš viso teritorijoje šio tipo

buveinės inventorizuotos 8 plotuose ir užima 110,3 ha.

6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Šio tipo buveinėms priklauso žemyninės

vidutinio drėgnumo trąšios pievos. Pagal edafines ir drėgmės sąlygas susiformuoja skirtingi

šio tipo pievų variantai – drėgnesniuose ir trąšiuose dirvožemiuose susidaro tankus, gana

aukštas žolynas, o skurdesniuose sausuose dirvožemiuose – retesnis ir žemesnis žolynas.

Šienaujamos mezofitų pievos yra dažniausiai regioniniame parke aptinkamos natūrinių pievų

buveinės. Didžiausi ir geriausiai išsilaikiusios struktūros buveinių plotai išlikę Ragainės


35

vingyje, o kitose regioninio parko dalyse jos pasiskirsčiusios netolygiai ir užima nedidelius

plotus. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos 19 plotų ir užima 531,7 ha.

Pelkių buveinės

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Šio tipo buveinės įsikuria reljefo įdubų pakraščiuose,

apyežerių duburiuose. Maitinamos krituliais ir gruntiniais vandenimis. Vanduo paprastai

telkšo žemiau samanų dangos, bet gali būti ir paviršiuje. Mikroreljefas dažnai nelygus, su

neaukštais kemsais. Geros būklės buveinėse krūmų projekcinis padengimas nedidelis. Žolių

ardas priklausomai nuo buveinės sąlygų būna įvairus, buveinėse dažniausiai vyrauja

stambiosios arba smulkiosios viksvos. Samanų danga paprastai ištisinė. Šio tipo buveinės

retos, užima labai nedidelius plotus. Iš viso parke inventorizuoti 4 šio tipo buveinių plotai ir

visi jie yra Šereitlaukio miške. Jie užima 2,1 ha.

Miškų buveinės

9010 *Vakarų taiga. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų nedaug

turinčiuose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio dirvožemiuose. Sausesniuose ir

mažiau trąšiuose dirvožemiuose vyrauja pušų medynai, o trąšesniuose ir drėgnesniuose –

eglynai. Buveinė išsiskiria negausia žolių augalų gausa ir įvairove bei tankia, dažniausiai

beveik ištisine samanų danga. Šio tipo miškų regioninio parko teritorijoje pasitaiko gana retai,

daugiausiai jų yra šiaurės vakarinėje Šereitlaukio miško dalyje. Buveinės užima gana

nedidelius plotus. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos 8 plotuose ir užima

28,1 ha.

9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai. Dažniausiai šio tipo miškai aptinkami vidutinio

drėgnumo ar laikinai perteklinio drėkinimo, bet neužmirkusiose augavietėse. Dirvožemiai

vidutiniškai derlingi, trąšūs. Medynų struktūra netolygi, paprastai išsiskiria du medžių ardai.

Krūmų ardas dažniausiai nėra tankus. Žolių ardas tankus, o samanų parastai labai negausu.

Šio tipo miškai regioniniame parke telkiasi Šereitlaukio miške, bet užima nedidelius plotus.

Visame parke inventorizuoti 4 plotai, kurie užima 10,3 ha. Dalis šiame miško masyve ir

Rambyno miške esančių miško buveinių, kurios potencialiai galėtų priklausyti šiam tipui, yra

pažeistos ūkinės veiklos ir neatitinka europinės svarbos buveinių kriterijų.

9050 Žolių turtingi eglynai. Šio tipo miškai įsikuria lengvos mechaninės sudėties,

pakankamai karbonatinguose, vidutinio drėgnumo ar gana šlapiuose, kartais šaltiniuotuose

dirvožemiuose. Medynai įvairiaamžiai, dažniausiai išsiskiria du medžių ardai. Medyne

vyrauja eglės, bet neretai pasitaiko nemažai lapuočių medžių. Krūmų ir žolių ardai paprastai

vešlūs. Samanų danga dažniausiai negausi. Šio tipo buveinės regioninio parko teritorijoje

gana retos ir užima nedidelius plotus. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos

3 plotuose ir užima 6,1 ha.

9080 *Pelkėti lapuočių miškai. Šio tipo miškų buveinės įsikūrusios perteklinio

drėgnumo dirvožemiuose. Pavasarį buveinės užliejamos kasmetinių polaidžio vandenų, o

vasarą gruntinio vandens lygis yra sulig žemės paviršiumi ar virš jo. Pelkėti lapuočių miškai

susiformuoja durpinguose lokaliose reljefo žemumose, palei ežerus, upes, apypelkius.

Medynai iš vieno arba dviejų ardų, medžiai dažniausiai auga ant įvairaus aukščio kupstų. Ant

šių kupstų taip pat įsikuria buveinei būdingi žoliniai augalai bei samanos, o drėgnuose arba

užlietuose tarpkupsčiuose dažnai auga aukštosios viksvos. Šio tipo miškų aptinkama įvairiose


36

regioninio parko dalyse ir sudaro dažnai vidutinio dydžio masyvus. Iš viso teritorijoje šio tipo

buveinės inventorizuotos 24 plotuose ir užima 70,8 ha.

9160 Skroblynai. Šio tipo buveinėms priskiriami plačialapių ir mišrūs miškai,

kuriuose, dažniausiai antrajame medžių arde įsikuria paprastasis skroblas. Skroblynai įsikuria

vidutinio drėgnumo priesmėlio ir žvyro ar sunkesniuose, molio ir priemolio dirvožemiuose.

Augavietės trąšios ar vidutiniškai trąšios, nuo sausų iki ganėtinai drėgnų. Medynas dviardis –

pirmajame arde parastai vyrauja ąžuolai arba kiti plačialapiai medžiai. Antrajame arde

dažniausiai vyrauja skroblas arba sudaro priemaišą. Šio tipo miškuose krūmų ardas

dažniausiai netankus. Žolių ardas vešlus, o samanų – menkai išsivystęs. Regioniniame parke

šio tipo buveinės telkiasi Šereitlaukio miške, užima palyginti nedidelius plotus. Iš viso

teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos 198 plotų ir užima 37,4 ha. Potencialiai šios

buveinės parko teritorijoje, atsižvelgus į buveinių sąlygas, galėtų užimti daug didesnius

plotus. Dalis Šereitlaukio miško buveinių, kurios potencialiai galėtų priklausyti šiam tipui, yra

pažeistos ūkinės veiklos ir neatitinka europinės svarbos buveinių kriterijų.

9180 *Griovų ir šlaitų miškai. Šio tipo buveinėms priskiriami miškai įsikuria

vidutinio drėgnumo trąšiose ir vidutiniškai derlingose augavietėse, karbonatinguose, drėgmei

laidžiuose priemolio ar molio, kartais žvyro dirvožemiuose. Dažniausiai užima nedidelius

plotus giliuose upelių slėniuose, stačiuose kalvų ir griovų šlaituose. Medynai dažniausiai

dviardžiai, vyrauja lapuočiai medžiai. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs, o samanų danga

dažniausiai neišsivysčiusi. Šio tipo buveinių regioniniame parke nedideliais plotais pasitaiko

Rambyno ir Šereitlaukio miškuose. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos 14

plotų ir užima 42,4 ha.

9190 Sausieji ąžuolynai. Buveinėms priklauso subatlantiniai, skurdžiuose ir

rūgščiuose, paprastai gana sausuose ar vidutiniškai drėgnuose smėlio arba priesmėlio

dirvožemiuose susidarantys miškai, kurių medyną sudaro paprastieji ąžuolai, paprastosios

pušys, kartais – karpotieji beržai. Medynai vienaardžiai arba dviardžiai. Krūmų ardas

palyginti retas, rečiau būna gana tankus. Žolių ardas beveik visada ištisinis, vyrauja

spygliuočių miškams būdingos augalų rūšys, ypač būdinga rūšis – lanksčioji šluotsmilgė.

Samanų danga gana vešli, dažnai ištisinė. Rambyno regioniniame parke šio tipo buveinių

nedaug, jos telkiasi Šereitlaukio miške. Iš viso teritorijoje šio tipo buveinės inventorizuotos 6

plotuose ir užima 41,0 ha. Dalis potencialiai šiam tipui priklausančių buveinių yra pažeistos

ūkinės veiklos arba jose įsiveisę daug svetimžemių medžių, krūmų ir žolių.

91E0 *Aliuviniai miškai. Tipiškos buveinės įsikuria upių slėniuose, kurie užliejami

kasmetinių pavasario potvynių, tačiau nėra nuolat užmirkę. Dirvožemiai labai trąšūs, laidūs,

geros aeracijos. Drėgnesnėse, nuolat užliejamose vietose, medyne vyrauja gluosniai, o

sausesnėse vietose kiti įvairių rūšių lapuočiai medžiai. Žolių arde vyrauja plačialapių miškams

būdingos rūšys, tačiau gausu nitrofilinių augalų. Samanų danga paprastai negausi, ryškesnė

drėgnesnėse vietose. Šio tipo miškų buveinės regioniniame parke nedažnos, užima nedidelius

plotus ir aptinkamos daugiausiai pietinėje Šereitlaukio miško dalyje. Iš viso teritorijoje šio

tipo buveinės inventorizuotos 6 plotuose ir užima 11,1 ha.

Rambyno regioniniame parke taip pat aptinkama dar kelių tipų europinės svarbos

buveinių, kurios užima nedidelius plotus, todėl vykdant inventorizaciją nebuvo

kartografuotos. Nepaisant to, kad buveinių plotai maži, jos yra labai svarbios visai regioninio

parko biologinei įvairovei. Iš tokių buveinių reikia paminėti karbonatinių smėlynų pievas

(6120 *Karbonatinių smėlynų pievos), kurių fragmentų pasitaiko gerai įšildomuose Rambyno

ir Šereitlaukio miškų pietiniuose pakraščiuose. Šiose buveinėse, kurios dažnai užima 100–150


37

m2 plotelius, auga europinės svarbos rūšis – plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum) ir yra

potenciali buveinė parko teritorijoje XIX a. registruotai, bet dabar neaptiktai, visoje Europoje

ypač retai rūšiai – mažajam varpeniui (Botrychium simplex). Karbonatinių smėlynų pievų

apsaugai ir būklės palaikymui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Nesusivėrusių žemyninių smiltpievių (2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės)

plotų, kurie ne visiškai atitinka europinės svarbos buveinių kriterijus, yra Šereitlaukio k.

pietinėje dalyje. Šiek tiek pakitusios dėl menko naudojimo ir iš dalies krūmais apaugančios

šio tipo buveinės užima apie 1,32 ha plotą. Teritorijoje būtų nuolat ganomi gyvuliai (ypač

avys), galėtų atsikurti būdingos sudėties ir struktūros žemyninės smiltpievės, kurios ypač

svarbios vabzdžiams.

3.4. Kertinių miško buveinių paplitimas ir būklės vertinimas

Remiantis 2002–2005 m. vykdytos kertinių miško buveinių inventorizacijos

duomenimis ir miškotvarkos dokumentuose pateikta informacija, Rambyno regioniniame

parke išskirta 11 kertinių miško buveinių, kurios užima 23,7 ha. Be to, išskirta 11 potencialių

miško kertinių buveinių, kurios užima 25,0 ha (12 lentelė, 12 priedas).

12 lentelė. Rambyno regioniniame parke inventorizuotos kertinės ir potencialios kertinės

miško buveinės.

Buveinės tipas Inventorizuotų plotų skaičius Plotas (ha)

Kertinės miško buveinės

B1 6 11,9

C1 5 11,9

Iš viso 11 23,7

Potencialios kertinės miško buveinės

B1 9 22,8

C1 1 0,9

D3 1 1,3

Iš viso 11 25,0

Plačialapių miškų (B1) tipui priskiriami 6 kertinių miško buveinių plotai ir

9 potencialių kertinių miško buveinių plotai. Šio tipo miškai įsikuria sausose, vidutinio

drėkinimo ir drėgnose augavietėse. Medynuose vyrauja plačialapiai medžiai, kurie sudaro ne

mažiau kaip 50 %. medyno tūrio. Miškuose gausu stambių medienos nuokritų bei biologiškai

senų medžių.

Šlapiųjų juodalksnynų ir beržynų (C1) tipui priskiriami 5 kertinių miško buveinių

plotai bei 1 potencialių kertinių miško buveinių plotas. Šio tipo miškai įsikuria ant durpinių

arba šlapių mineralinių dirvožemių, gruntinis vanduo dažniausiai būna nejudrus, paprastai

sulig ar virš dirvožemio paviršiaus. Daugiau kaip 50 % medynų tūrio sudaro juodalksniai arba

plaukuotieji beržai.

Upelių šlaitų (D3) tipui priskiriamas 1 potencialių kertinių miško buveinių plotas.

Šio tipo buveinės apima siauresnės nei 5 m tėkmės upelių slėnius, kurių pakrantės apaugusios

medžiais. Dėl palankesnių medžiams augti drėkinimo sąlygų, pakrantėse augantys medžiai

paprastai aukštesni ir gyvybingesni, aptinkama daugiau medžių rūšių nei aplinkiniuose

miškuose.


38

Išskirtinių priemonių kertinių ir potencialių kertinių miško buveinių apsaugai

Rambyno regioniniame parke taikyti nereikia. Svarbiausias jų vertingąsias savybes galima

išsaugoti taikant tokias pačias priemones, kokios yra taikomos europinės svarbos buveinių

apsaugai. Labai svarbu, kad buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje (Šereitlaukio miškas)

būtų pakeistas miškų priskyrimas grupėms. Dabar teritorijoje esantys miškai priskirti

specialios paskirties ir ūkinių miškų grupėms. Rengiant naują miškotvarkos projektą visi šioje

teritorijoje esantys miškai turi būti priskirti specialios paskirties (ekosistemų apsaugos miškų)

grupei. Toks pakeitimas sudarytų prielaidas užtikrinti tiek kertinių miško buveinių, tiek

potencialių kertinių miško buveinių, tiek ir europinės svarbos buveinių tinkamą apsaugą,

ilgalaikį stabilumą ir natūralią miško buveinių raidą.

3.5. Svetimžemių ir invazinių rūšių paplitimas ir pavojingumo vertinimas

Rambyno regioniniame parke iš viso užregistruota daugiau kaip 150 svetimžemių rūšių,

tarp kurių 14 rūšys yra įrašytos į Invazinių organizmų sąrašą. Invazinių rūšių sąrašas

pateikiamas 13 lentelėje.

13 lentelė.Rambyno regioniniame parke užregistruotos invazinės augalų rūšys.

Lietuviškas

pavadinimas

Lotyniškas

pavadinimas

Paplitimas ir

gausumas Buveinės

1 2 3 4

Dygliavaisis

virkštenis

Echinocystis

lobata

Nemuno slėnyje.

Gausiai.

Pakrantės, pievos,

krūmynai

Varpinė medlieva Amelanchier

spicata

Visoje teritorijoje.

Labai gausiai.

Miškuose, pamiškėse,

pievose.

Vėlyvoji ieva Prunus serotina Miškų masyvuose;

Gana gausiai.

Miškuose, pamiškėse,

krūmynuose.

Raukšlėtalapis

erškėtis

Rosa rugosa Pietinėje parko

dalyje, ypač

Ragainės vingyje.

Gana gausiai

Pakelėse, stepinėse

pievose, pamiškėse,

šlaituose.

Tankiažiedė rūgštynė Rumex confertus Visoje teritorijoje.

Ragainės vingyje –

labai gausiai.

Pievose, pamiškėse,

pakelėse, pakrantėse.

Kanadinė rykštenė Solidago

canadensis

Rytinėje ir šiaurinėje

teritorijos dalyse.

Gausiai.

Pievose, šlaituose,

pamiškėse, pakelėse.

Didžioji rykštenė Solidago gigantea Beveik visoje

teritorijoje, ypač

Šiaurinėje dalyje.

Labai gausiai.

Pievos, miškų

pakraščiai, kirtavietės,

šlaitai, pakelės.

Vienametė šiušelė Erigeron annuus Visoje teritorijoje.

Gana gausiai.

Pievose, pakelėse,

dykvietėse,

kirtavietėse,

pamiškėse.


39

13 lentelės tęsinys.

1 2 3 4

Gausialapis lubinas Lupinus

polyphyllus

Šiaurinėje ir rytinėje

teritorijos dalyse.

Gana gausiai.

Pievose, pakelėse,

miškų pakraščiuose,

dykvietėse.

Smulkiažiedė sprigė Impatiens

parviflora

Visoje teritorijoje.

Labai gausiai.

Miškuose, vandens

telkinių krantuose,

krūmynuose,

dykvietėse.

Kanadinė elodėja Elodea canadensis Vandens telkiniuose.

Gana gausiai.

Upėse, ežeruose,

kūdrose.

Uosialapis klevas Acer negundo Visoje teritorijoje,

daugiausia Nemuno

pakrantėse. Gana

gausiai.

Pakrantėse, pakelėse,

pamiškėse, dykvietėse.

Baltažiedė robinija Robinia

pseudoacacia

Atskirais židiniais

įvairiose parko

vietose. Negausiai.

Pamiškėse, miškuose,

šlaituose, pakelėse.

Ilgakotis lakišius Bidens frondosa Pietinėje ir rytinėje

teritorijos dalyje.

Gana gausiai.

Vandens telkinių

krantuose, šlapiuose

miškuose, pamiškėse.

Didžiausią pavojų natūralioms Rambyno regioninio parko buveinėms ir jų būklei kelia

raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), kanadinė rykštenė (Solidago canadensis), dygliavaisis

virkštenis (Echinocystis lobata), didžioji rykštenė (Solidago gigantea), tankiažiedė rūgštynė

(Rumex confertus), uosialapis klevas (Acer negundo), varpinė medlieva (Amelanchier spicata)

ir vėlyvoji ieva (Prunus serotina). Šių rūšių populiacijos gausios ir užima gana didelius

plotus. Ypač svarbu imtis kontroliuoti raukšlėtalapio erškėčio populiacijas, nes jos skverbiasi

į ypač vertingas ir nedidelius plotus užimančias sausas buveines – stepines pievas,

karbonatinių smėlynų smiltpievių fragmentus. Daugiausia problemų kyla dėl varpinės

medlievos kontrolės, kuri miškuose yra ypač plačiai paplitusi ir vietomis labai gausi, o

kontrolės metodai sudėtingi arba mažai efektyvūs. Taip pat būtina griežtai kontroliuoti dar

ribotai išplitusių rūšių invazinių augalų, tokių kaip baltažiedė robinija (Robinia

pseudoacacia), uosialapis klevas (Acer negundo) ir gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus)

populiacijas. Veiksmingiausia gausialapio lubino populiacijų kontrolės priemonė – nuolatinis

pievų ir kitų atvirų buveinių žolyno šienavimas ir ganiava.

Rambyno regioniniame parke be šalies mastu invaziniais pripažintų rūšių, aptinkamos

kelios svetimžemės rūšys, kurios invazinėmis yra šiame regione. Iš tokių reikia paminėti

raudonąjį ąžuolą (Quercus rubra) ir platanalapį klevą (Acer pseudoplatanus). Planuojant

miškotvarkos darbus būtina numatyti šių rūšių medžių laipsniško mažinimo medynuose

priemonių ir visiškai atsisakyti juos dirbtinai veisti miškų buveinėse.

Teritorijoje gana gausu ir kitų svetimžemių rūšių, kurios pastaruoju metu sparčiai plinta.

Iš tokių reikia paminėti penkialapį vynvytį (Parthenocissus quinqueflora), kuris įsikuria

miškų buveinėse. Miškuose Bitėnų k. apylinkėse jau dabar šios rūšies augalai kai kur sudaro

nemažus sąžalynus, o netolimoje ateityje, nesiėmus populiacijos kontrolės priemonių, rūšis

gali dar labiau išplisti ir turėti neigiamos įtakos miškų biologinei įvairovei.

Dalis svetimžemių augalų, pavyzdžiui, paprastoji karagana (Caragana arborescens),

putinalapis pūslenis (Physocarpus opulifolius), bulvinė saulėgrąža (Helianthus tuberosus) ir


40

kt., taip pat yra potencialiai invaziniai ir būtina stebėti jų populiacijų dinamiką bei laiku imtis

kontrolės priemonių, jeigu šie augalai imtų plisti. Kiti svetimžemiai augalai, tokie kaip

vaistinis smidras (Asparagus officinalis), geltonžiedis puikūnas (Mimulus guttatus) ir kt.,

nerodo invazyvumo požymių ir reikšmingo poveikio buveinėms, kuriose jie įsikuria, nedaro ir

yra maža tikimybė, kad ateityje tokios rūšys galėtų tapti invazinėmis.

3.6. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų ir gamtotvarkos planų vertinimas

Rambyno regioniniame parke yra trys buveinių apsaugai svarbios teritorijos:

Ragainės vingis (LTUSIU0003), Šereitlaukio miškas (LTUSIU0004) ir Nemuno upė

Rambyno regioniniame parke (LTUSIU0015). Buveinių apsaugai svarbių teritorijų steigimo

argumentai ir vertybės nurodytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio

22 d. įsakyme Nr. D1-210 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių

teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“.

Išsamūs buveinių apsaugos ir tvarkymo principai bei priemonės numatomos ir

apibrėžiamos buveinių apsaugai svarbių teritorijų gamtotvarkos planuose. Iš Rambyno

regioniniame parke esančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų, gamtotvarkos planas

patvirtintas Ragainės vingio BAST. Jo galiojimas baigiasi 2017 m. Šereitlaukio miško

gamtotvarkos planas parengtas 2013 m., tačiau iki šiol jis nepatvirtintas.

Visais atvejais buveinių tvarkymas ir naudojimas turi būti vykdomas griežtai

laikantis nuostatų, išdėstytų „Bendruosiuose buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų

nuostatais“, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr.

276 (TAR, 2014-03-21, Nr. 3385). Ypač svarbu šių nuostatų laikytis derinant miško kirtimus

Rambyno regioninio parko teritorijoje miškuose esančiose europinės svarbos buveinėse ir

kituose potencialiuose miškų plotuose.

Šereitlaukio miškas (LTUSIU0004). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima

didelę dalį Bitėnų botaninio-zoologinio draustinio teritorijos, dalį Šilėnų botaninio draustinio,

Bitėnų geomorfologinio draustinio, Šereitlaukio architektūrinio draustinio, Vilkyškių

geomorfologinio draustinio, taip pat dalį Rambyno regioninio parko ekologinės apsaugos ir

ūkinio prioriteto zonų. BAST įsteigtas siekiant saugoti europinės svarbos buveinėms (9020

Plačialapių ir mišrūs miškai, 9080 Pelkėti lapuočių miškai, 9160 Skroblynai, 9180 Griovų ir

šlaitų miškai, 9190 Sausieji ąžuolynai, 91D0 Pelkiniai miškai, 91E0 Aliuviniai miškai), taip

pat europinės svarbos rūšį – Šneiderio kirmvabalį.

Remiantis buveinių inventorizavimo duomenimis, Šereitlaukio miško BAST

europinės svarbos buveinės labai fragmentuotos, užima palyginti nedidelę visos teritorijos

dalį. Be jau minėtų buveinių, teritorijoje dar inventorizuoti keli pievų buveinių plotai – 6510

Šienaujamos mezofitų pievos ir 6210 Stepinės pievos. Taip pat inventorizuoti keli nedideli

pelkių buveinių plotai – 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai.

Šereitlaukio miško BAST gamtotvarkos planas parengtas 2013 m., tačiau iki šiol

nepatvirtintas. Planą parengė Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro

Baltijos Pajūrio tyrimų ir planavimo instituto specialistai. Svarbiausios nuostatos, būtinos

buveinių ir biologinės įvairovės apsaugai, gamtotvarkos plane yra numatytos, tačiau visiškai

neaptartos tarpinių pelkių ir liūnų apsaugos priemonės, nėra numatytos priemonės daugumos

invazinių ir pavojų keliančių svetimžemių rūšių gausumui (išskyrus gausialapį lubiną)

reguliuoti. Dėl to gamtotvarkos planą dar prieš tvirtinimą būtina papildyti ir pakoreguoti.


41

Ypač svarbu numatyti ilgalaikes invazinių rūšių populiacijų gausos naikinimo ir kontrolės

priemones. Miškotvarkos projektuose būtina numatyti laipsnišką svetimžemių ir invazinių

rūšių medžių ir krūmų (vėlyvųjų ievų, varpinių medlievų, platanalapių klevų, raudonųjų

ąžuolų ir kt.) gausos mažinimą medynuose, siekiant sustabdyti tolesnį jų plitimą ir gausėjimą

gamtinėse buveinėse. Pievų buveinėse, esančiose Šereitlaukio miško BAST, būtina naikinti ne

tik gausialapius lubinus, betir kitas invazines rūšis (kanadines rykštenės, didžiąsias rykštenes

ir kt.).

Ragainės vingis (LTUSIU0003). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima didelę

dalį Ragainės vingio hidrografinio draustinio ploto. BAST įsteigtas pievų buveinėms (6210

Stepinės pievos, 6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai, 6450 Aliuvinės pievos, 6510 Šienaujamos

mezofitų pievos) saugoti. Remiantis buveinių inventorizavimo duomenimis, didžiąją BAST

dalį užima kriterijus atitinkančios europinės svarbos pievų buveinės.

Teritorijos gamtotvarkos plane, patvirtintame 2007 m., numatytos svarbiausios

buveinių tvarkymo priemonės 2007–2017 m. laikotarpiui. Kadangi gamtotvarkos plano

galiojimas baigiasi 2017 m., jį būtina atnaujinti atsižvelgus į konkrečių buveinių būklę. Greta

buveinių būklės palaikymo priemonių, naujajame gamtotvarkos plane turi būti numatytos

teritorijoje plintančių invazinių rūšių augalų (raukšlėtalapių erškėčių, didžiųjų rykštenių,

kanadinių rykštenių, tankiažiedžių rūgštynių, dygliavaisių virkštenių, uosialapių klevų)

populiacijų kontrolės ir naikinimo priemonės.

Tikslinga pakeisti aplink Bitežerio ežerą esančios teritorijos zonavimą. Dabar šis

plotas yra priskirtas rekreacinio prioriteto zonai, bet zoną, kurioje vyrauja europinės svarbos

pievų bendrijos reikėtų priskirti prie konservacinio prioriteto zonos.

Nemuno upė Rambyno regioniniame parke (LTUSIU0015). Buveinių apsaugai

svarbi teritorija apima Nemuno vagą, kuri patenka į dalį Rambyno kraštovaizdžio draustinio ir

dalį Ragainės vingio hidrografinio draustinio teritorijų, taip pat dalį Rambyno regioninio

parko rekreacinio prioriteto zonos. BAST įsteigta siekiant saugoti europinės svarbos žuvų

rūšis (Baltijos lašišas, kartuoles, paprastuosius kirtiklius, salačius, upines nėges) ir ūdras.

Nemuno upės Rambyno regioniniame parke BAST gamtotvarkos planas neparengtas.


42

4. Gamtos paveldo analizė

Regioniniame parke yra du valstybės saugomi gamtos paveldo objektai – Raganų

eglė ir Ąžuolų alėja. Abu šie objektai yra Vilkyškių geomorfologiniame draustinyje. Raganų

eglė yra gerai pritaikyta lankymui, jos aplinka sutvarkyta, įrengtas privažiavimas ir

automobilių stovėjimo aikštelė, informaciniai stendai ir medinis takas su apžvalgos platforma.

Pro abu objektus ateityje turėtų eiti dviračių turizmo trasa (numatyta galiojančiame Parko

tvarkymo plane), taip pat siūloma įrengti pažintinį taką.

Gamtine ir kraštovaizdžio verte pasižymi išlikę senųjų dvarviečių ir kelių želdynai –

dvarų parkų fragmentai bei senosios alėjos. Šuo požiūriu ypač išsiskiria Šereitlaukio dvaro

sodybos (valstybės saugomas kultūros paveldo kompleksas) alėjos, nusidriekiančios iki

Koplyčkalnio ir dvaro malūno tvenkinio. Tai retų, saugomų šikšnorparnių rūšių buveinės.

Vertingos ir kitos išlikusios senosios alėjos: piečiau Koplyčkalnio (Šereitlaukio miško 54 kv.,

ilgis apie 270 m), piečiau Dalnico palivarko (Šereitlaukio miško 65 ir 71 kv., apie 390 m),

Bitėnų miško pietiniame pakraštyje (Bitėnų miško 60 kv., apie 190 m), prie buvusios

Stoškynės girininkijos (Bitėnų miško 26 kv., apie 100 m), Opstainio dvaro parke (abipus

senojo kelio, apie 270 m), Šereitlaukio dvaro parke (abipus senojo kelio, apie 340 m) bei prie

regioninio parko lankytojų centro (apie 280 m). Šie istoriniai želdynai turi būti saugomi ir

puoselėjami kaip svarbūs, charakteringi Mažosios Lietuvos tradicinio kraštovaizdžio

elementai.

Išskirtine verte pasižymi Rambyno kalnas – erozinis palikuonis, iškilęs 40 m virš

Nemuno. Tai nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, geotopas. Ant Rambyno kalno

įrengta apžvalgos aikštelė ir renginių vieta, laiptais galima nusileisti iki Nemuno. Rambyno

kalnas gausiai lankomas, pro jį eina pažintiniai takai, čia tradiciškai švenčiamos Joninės.

Parke taip pat yra keletas geomorfologiniu ir hidrogeologiniu požiūriu vertingų

objektų (geotopų), kurie kol kas neturi oficialaus apsaugos statuso. Iš jų vertingiausi ir

įspūdingiausi – Keturių kalvų geomorfologinis darinys, Drąsučių sufozinis cirkas ir

pradingstantis šaltinis, Šereiklaukio griova ir šaltinis bei Meškos vingio griova. Šiuos keturis

objektus (kompleksus) siūloma skelbti valstybės saugomais gamtos paveldo objektais.

Keturių kalvų geomorfologinis darinys yra įspūdingas kompaktiškas erozinis

masyvas, kurį galima būtų pavadinti „gamtine Kernave“. Jis plyti Bitėnų geomorfologinio

draustinio šiaurinėje dalyje. Čia yra išskirta 16,9 haploto ekologiniu požiūriu ypač vertinga

(neprivatizuojama) teritorija. Kaip rodo pavadinimas, kompleksą sudaro keturios kalvos, iš

kurių stambiausia – Kaskalnis. Ant Kaskalnio buvo įrengta apžvalgos aikštelė, tačiau ji yra

mažai naudojama ir nunykusi. Kalvų teritorija yra gerai tvarkoma, šienaujama, tačiau nėra

patogaus tako, kuriuo lankytojai galėtų ateiti ir pasigrožėti kalvų gamtovaizdžiu. Siūloma

įrengti pažintinį taką (priėjimą) nuo kitame Bitės upelio krante esančio Martyno Jankaus

muziejaus bei atnaujinti apžvalgos aikštelę ant Kaskalnio.

Šereiklaukio griovair šaltinisyra Vilkyškių geomorfologinio draustinio pietiniame

pakraštyje (Šereitlaukio miško 29 ir 16 kv.).Apie 0,6 km ilgio, 60 m pločio ir 7 m gylio

stačiais natūraliais šlaitais griovos dugnealma neišdžiūstantis šaltinis, duodantis pradžią

Šereiklaukio dvaro malūno tvenkinį maitinančiam upeliui. Griovos dugno ties šaltinio pradžia

LKS-94 koordinatės: 6104705; 378265. Šis šaltinis kol kas nėra ištirtas. Pažymėtina, kad

griovos aukštutinė dalis su šaltinio ištaka yra europinės svarbos miško buveinė.


43

Meškos vingio griova yra Bitėnų botaninio draustinio pietiniame pakraštyje

(Šereitlaukio miško 73 kv.). Tai maždaug 0,5 km ilgio stačiais natūraliais šlaitais įspūdinga

griova, kurios pradžioje šaltiniuoja sufoziniai cirkai. Griova susiformavusi pralaužtinio

Nemuno žemulio slėnio šlaite ir atsiveria į Nemuno slėnio (Ragainės vingio) salpą. Griovos

viršūnės dugno LKS-94 koordinatės: 6102025; 379105. Pažymėtina, kad griova yra europinės

svarbos ir potenciali kertinė miško buveinė. Pro griovą eina Šereitlaukio miško pažintinis

takas, tad yra puikios galimybės griovą eksponuoti.

Drąsučių sufozinis cirkas ir dingstantis šaltinis (upelis) yra Bitėnų botaninio

draustinio pietinėje dalyje (Šereitlaukio miško 14 kv.). Sufozinio cirko LKS-94 koordinatės:

6102150; 378410. Cirko gylis apie 5 m, diametras 20–30 m. Jo dugne trykštančiu šaltiniu

prasidedančio upokšnio ilgis – apie 0,4 km. Debitas 2 l/s, temperatūra 7 °C. Lietuvos geolo-

gijos tarnybos laboratorijoje 2017-09-11 buvo atlikta šaltinio vandens bendroji cheminė

analizė. Pagal jos rezultatus vanduo yra skaidrus, bespalvis, be kvapo, gėlas. Bendroji

mineralizacija nedidelė, atitinka reikalavimus geriamojo vandens kokybei. Nustatytas

ištirpusių mineralinių medžiagų kiekis – 177 mg/l, savitasis elektrinis laidis – 190 μS/cm.

Vanduo minkštas. Nustatytas bendrasis vandens kietumas yra 2,03 mg-ekv /l, beveik visas jis

– 2,00 mg-ekv/l yra karbonatinio tipo, t. y. virinant pasišalina iškrisdamas nuosėdomis. Pagal

savo cheminę sudėtį vanduo yra kalcio-magnio hidrokarbonatinio – chloridinio tipo, švelnaus

neutralaus skonio, t. y. vandenyje vyrauja kalcio ir magnio katijonai bei hidrokarbonatų ir

chloridų anijonai. Tai sąlygoja pakankamai gerai subalansuoti vandens cheminę sudėtį

sudarantys anijonų bei katijonų grupių elementai. Vanduo švarus, neužterštas azoto turinčiais

junginiais. Pristatytame vandens mėginyje nustatyta mažiau už 0,24 mg/l nitratų, bei mažiau

už 0,02 mg/nitritų kiekis. Surastas vandens mėginyje amonio kiekis – < 0,03 mg/l taip pat

neviršija leistinos ribinės vertės. Vandenilio jonų koncentracija (pH) – 7,12 atitinka neutralią

vandens tirpalo koncentraciją.

Drąsučių sufozinis cirkas ir dingstantis šaltinis (upelis) yra europinės svarbos ir

kertinė miško buveinė. Pro šį objektą taip pat eina Šereitlaukio miško pažintinis takas, tad yra

puikios galimybės šį unikalų darinį eksponuoti.

Regioninio parko geotopų potencialą sudaro ir kitos kalvos – Velnio, Dangaus,

Krakūzo, Koplyčkalnis, raguvos ir griova šalia Šereitlaukio I piliakalnio, Vilkyškių

kalvagūbrio pašlaitėse esančios gliaciokarstinės dubės. Tačiau reikalingi papildomi mokslinio

tyrimo ir inventorizavimo darbai, kad būtų pagrįstai nustatytas jų gamtinio paveldo

vertingumas.


44

5. Kultūros paveldo analizė

Rambyno regioninis parkas plyti tarp Jūros ir Nemuno, apima iš šiaurės į pietus

nusitęsusią Vilkyškių kalvagūbrio dalį, pietuose sutampa su Nemuno (Ragainės) vingiu ir

Lietuvos Respublikos siena. Tai priešistorinė Rambyno – didžios skalvių ir aplinkinių genčių

šventvietės erdvė. Istoriniais laikais ją užėmė vienas žymiausių visos Rytų Prūsijos dvarų

Šereitlaukyje (Šereiklaukyje). Lietuvių tautinio atgimimo metais ir vėliau, Klaipėdos kraštą

prijungus prie Lietuvos, kultūros židinys sugrįžo į Bitėnus prie Rambyno.

Daugiausiai trijų mokslo daktarų, docentų architekto Martyno Purvino, archeologo

Valdemaro Šimėno ir istoriko Vytenio Almonaičio pastangomis visapusiškai įdomus ir

vertingas Rambyno regioninio parko paveldas jau daugelį metų yra tyrinėjamas ir

skleidžiamas. Šiam darbui didelį dėmesį skiria parko direkcija, kaskart sutelkdama būrį

mokslo, kultūros ir visuomenės žmonių į „Rambyno“ žurnalo bendradarbių ratą. Tai

išskirtinis ir pavyzdinis Rambyno regioninio parko direkcijos veiklos bruožas. Šiandien tenka

ne apgailestauti dėl mokslinių ir taikomųjų tyrimų stokos, o džiaugtis jų kokybe ir žanrų

įvairove – parkas turi ne tik ataskaitų, studijų, investicijų galimybių tyrimų pluoštą, bet ir tris

puikaus keliautojo vadovo leidimus.

Tyrinėjimai tęsėsi ir per pastarąjį dešimtmetį, kuris praėjo po parko tvarkymo plano

parengimo. Būtina paminėti mokslinę diskusiją, kilusią dėl geologų išvados apie Nemuno

vagos pokyčius apie X–XI amžių – iki tol, teigiama, Nemunas nuo santakos su Jūra tekėjęs į

pietus, žemupyje Nemuno ir Priegliaus vaga, esą sutapusi. Reikšmingas archeologų įnašas,

tiriant Opstainio (Vilkyškių) piliakalnį ir papėdės gyvenvietę, Šereitlaukio piliakalnio papėdės

gyvenvietę, kuri buvusi įkurta virš senovės laidojimo vietos. Istorikai telkė dėmesį į Martyno

Jankaus darbus, Mažosios Lietuvos gyventojų savimonę ir likimus, senąsias krašto kapines.

5.1. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės

2017 m. rugpjūčio 30 d. duomenimis, Rambyno regioniniame parke yra 6 kultūros

paminklai, 29 valstybės saugomi kultūros paveldo objektai ir (arba) kompleksai ir 22 kultūros

paveldo objektų, įrašytų į Nekilnojamojo kultūros paveldo Registrą, t. y. turintys pradinę

teisinę apsaugą; 29 vietos ir statiniai turi kultūros paveldo objektų požymių, kurie ateityje turi

būti ištirti. Dar vienas kultūros paminklas, keturi valstybės saugomi kultūros paveldo objektai

ir (arba) kompleksai, du kultūros paveldo objektai, įrašyti į Registrą, yra parko prieigose (13

priedas).

Nacionalinis reikšmingumo lygmuo suteiktas Rambyno šventvietei, Šereitlaukio

piliakalniui, abiems Šereitlaukio kapinynams,Bitėnų-Užbičių kaimo evangelikų liuteronų

senųjų kapinių kompleksui ir jo sudedamosioms dalims: Martyno Jankaus, Vilhelmo

Storostos-Vydūno, Jono Vanagaičio kapams.

Archeologijos paveldas. Parke yra du archeologinės vertės požymių turintys ir du į

Registrą įrašyti kultūros paveldo objektai, likę 5 paskelbti kultūros paminklais. Už parko ribų

yra dar 5 tokios vietos.

Akmens amžiaus kaulinių dirbinių radimvietė Ragainės vingyje – Nemuno slėnyje ir

upės dugne – atveria naują svarbią žvalgymų ir tyrimų kryptį, kuri pagal galimybes turi būti

plėtojama.


45

Archeologinio paveldo branduolys – geležies amžiaus ir ankstyvųjų viduramžių

paminklai, kurie pagrįstai laikomi Vokiečių ordino nukariautos skalvių genties palikimu.

Senovės laidojimo vietos – plokštiniai kapinynai – neišvaizdūs ir paprastai neturi tvirčiau

pagrįstų ribų, tad jų nustatymas ir vertingųjų savybių atskleidimas galėtų būti vienu iš

artimiausių parko direkcijos bendradarbiavimo su archeologais tikslų.

Siektina nustatyti Rambyno kapinyno vietą – į Prūsijos (dabar – Vokietijos) muziejų

rinkinius patekę radiniai liudija ir patvirtina, jog šioje vietoje per du ir daugiau tūkstančius

metų virė gyvenimas, vedė kultūriniai ir prekybiniai keliai.

Svarbiausia mitologinė vertybė – Rambynas. Dangaus kalnas, Velnio kalnas ir Velnio

griova turi kultūros paveldo objektų požymių (mitologinius vardus), tačiau čia turėtų būti

surengti platesni žvalgymai.

Parke yra 18 valstybės saugomų ir 5 architektūros paveldo objektų požymių turinčios

vietos; už parko ribos – dar viena.

Šis paveldas nepasižymi įvairove. Iš esmės jį sudaro trijų dvaro sodybų, esančių

Vilkyškiuose, Pempynėje ir Šereitlaukyje gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, statyti XVIII–XX a.

Daugeliu požiūrių reikšmingiausias dvaras Šereitlaukyje, deja, neturi išlikusių rūmų.

Atkreiptinas dėmesys, kad tyrimų medžiagoje iki šiol buvo klaidingai nurodoma jų vieta.

Artimiausioje ateityje svarstytinas Vilkyškių katalikų ir evangelikų liuteronų

bažnyčių – XX a. pirmos pusės statinių – apsaugos klausimas.

Su dvarvietėmis tampriai susijęs želdynų paveldas. Šiuo metu valstybės saugomi

Vilkyškių ir Šereitlaukio dvaro sodybų parkų fragmentai, Šereitlaukio dvaro sodybos alėjų

atkarpos. Kultūros paveldo objektų požymių turi Raudondvario ir Opstainio dvaro sodybų

parkų fragmentai, Ąžuolų alėja (valstybės saugomas gamtos paveldo objektas šiauriniame

Vilkyškių miško pakraštyje) bei kitos senosios alėjos, išvardintos 39 psl. Turėtų būti surengti

nuodugnesniparko istorinių želdynų žvalgymai, siekiant nustatyti jų vertingumą.

Atskirai pabrėžtina, kad senieji pakelių medžiai laikytini vietos kraštovaizdžio

vertybe.

Architektūrinio pobūdžio etnokultūros paveldui atstovauja šeši dviejų sodybų pastatai

Bitėnuose, tačiau sunku numatyti kaip klostytis tolesnis šių valstybės saugomų objektų

likimas. Jį lems daugelio aplinkybių suma: valdytojų požiūris į paveldą, noras ir galimybės

statinius tvarkyti, prižiūrėti.

Vilkyškių miestelio istorinė dalis (u. k. 17124) turi ne tik architektūrinę, bet ir

urbanistinę vertę, kurios Nekilnojamojo kultūros paveldo Registro dokumentacija, deja,

neatspindi.

Teisinę apsaugą turinčių inžinerinio paveldo objektų parke iki šiol nėra. Atkreiptinas

dėmesys į visapusiškai vertingus senųjų kelių ruožus ir jų sudaromą tinklą. Didelę vertę turi

Ragainės vingyje nuo dviejų keltų per Nemuną vedę keliai (žvalgytina ir jų aplinka), taip pat

vaizdinga ir reikšminga senkelio atkarpa (senojo kelio Ragainė–Kaunas, arba Vokiečių ordino

valstybė, vėliau Prūsijos karalystė–Lietuvos Didžioji kunigaikštystė dalis) Opstainio dvaro

sodybos teritorijoje.

Istorinės vertybės. Parke yra vienas kultūros paminklas, du valstybės saugomi objektai

ir vienas į Registrą įrašytas istorijos paveldo objektas. Dar 8 vietos turi istorinės vertės

požymių.

Istorijos paveldas įvairus: kapai, įvairios paskirties statiniai, paminklai, menantys

XVIII–XX a. laikotarpį. Be mažiausios abejonės, tai reikšminga Mažosios Lietuvos istorijos

pasakojimo dalis.


46

Pagal pobūdį istorinėms yra artimos 15memorialinių vertybių (14 į Registrą įrašytų

objektų ir Koplyčkalnis – Šereitlaukio dvaro sodybos dalis – valstybės saugomas).

Šią paveldo dalį sudaro naujųjų ir naujausiųjų amžių laidojimo vietos – evangelikų

liuteronų kapinės. Visos jos, o tai tikrai retas atvejis, šiandien jau turi teisinę apsaugą. Dabar

reikia spręsti daugelio jų tvarkybos, tolesnės priežiūros ir lankymo klausimus.

Pažymėtina, kad Kultūros vertybių registre buvo neteisingai nurodyta Vilkyškių

evangelikų liuteronų trečiųjų senųjų kapinių vieta. Šių kapinių duomenysbuvo patikslinti

2017 m. gruodžio 4 d. Taip pat reikia ištirti XX a. pirmos pusės topografiniuose žemėlapiuose

Šereitlaukio miško pietiniame pakraštyje (77 kvartale, prie senojo kelio) pažymėtas kapines.

5.2. Siūlomos kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės

Rambyno regioninio parko kultūros paveldo vertybių apsaugos kryptys yra šios:

1) kultūros vertybių išsaugojimas vietoje;

2) kultūros vertybių tvarkyba ir naudojimas;

3) kultūros vertybių atgaivinimas;

4) kultūros vertybių pažinimas ir šių duomenų sklaida.

Pagrindinė nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos kryptis yra

išsaugojimas vietoje, pagrindinį dėmesį skiriant jų būklės stebėsenai, apsaugai nuo vizualinės

taršos, ryšių su aplinka išsaugojimui ir stiprinimui, pritaikymui lankyti.

Siekiama, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėms būtų parengti aktai,

įvardytos vertingosios savybės, nustatytos ir (arba) patikslintos teritorijų ribos (ypač svarbu

Vilkyškių miestelio istorinės dalies, Pempynės ir Šereitlaukio dvarų, Bitėnų etnokultūrinių

sodybų atveju), taip pat rengiami nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai,

sudaromi apsaugos reglamentai.

Atsižvelgiant į išskirtinę Rambyno reikšmę priešistoriniais, ankstyvaisiais istoriniais ir

naujausiais laikais siektina, kad aikštelėje apie 1811 m. suskaldyto šventojo akmens dalį (tą

pačią, ant kurios 1928 m. buvo iškalti Gediminaičių stulpai) būtų įrengtos vaizdo kameros,

vietos stebėjimas ir apsauga užtikrinta visą parą.

Rambyno regioniniame parke kultūros paminklai, valstybės saugomi ir į

Nekilnojamojo kultūros paveldo Registrą įrašyti kultūros paveldo objektai, vietovės, jų

teritorijos ir apsaugos zonos tvarkomos, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo

apsaugos įstatymu ir kitais kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais,

atsižvelgiant į nustatytus objektų apsaugos tikslus ir režimą, naudojimo ir pritaikymo

lankymui galimybes.

Kultūros objektų požymių turintys objektai ir vietovės yra tvarkomi, atsižvelgiant į jų

naudojimo ir pritaikymo lankymui galimybes.

Archeologijos ir mitologijos paveldo vertybės: senovės gyvenvietės, piliakalniai,

alkakalniai, plokštiniai kapinynai yra tvarkomi taikant reguliuojamos apsaugos režimą (KOr).

Pageidautina, kad šios vertybės būtų pažintinio turizmo dalis ir visuomeninių renginių vieta.

Atsižvelgiant į tai, jog parko archeologijos ir mitologijos paveldo vertybės per praėjusį

dešimtmetį buvo ir yra rūpestingai sutvarkytos, būtina užtikrinti jų priežiūrą (šienavimą,

atžalų kirtimą, genėjimą – ypač Rambyno aplinkoje, ant Šereitlaukio ir Opstainio (Vilkyškių)


47

piliakalnių, abiejuose Šereitlaukio kapinynuose); taip pat svarbu prižiūrėti ir gerinti saugią,

vertybėms nežalingą lankymą užtikrinančią infrastruktūrą: laiptus, takus, atokvėpio vietas.

Sukuriant ir pritaikant metalinį paviršių turi būti siekiama išlikusią Rambyno švento

akmens dalį apsaugoti nuo vandens ir atmosferinių reiškinių poveikio, nuo netinkamo

lankytojų elgesio kuriant ant šio akmens ugnį.

Architektūros paveldo vertybės – pastatai ir jų kompleksai, statiniai tvarkomi taikant

reguliuojamos apsaugos režimą. Šiose vertybėse turi būti atliekami įstatymų numatyta tvarka

suplanuoti ir suderinti tvarkymo ir (arba) restauravimo darbai, siekiama išsaugoti tradicinės

Mažosios Lietuvos etnoregiono medinės ir mūrinės architektūros pobūdį: dydžius, formas,

medžiagas bei spalvas.

Architektūros ir urbanistikos paveldo objektas – Vilkyškių miestelio istorinė dalis –

tvarkomas laikantis kraštovaizdžio atnaujinamojo tvarkymo (GEr) režimo.

Siekiama parko direkcijos žinion perimti ir kultūriniais tikslais, visuomenės

poreikiams panaudoti Šereitlaukio dvaro sodybos rūsį, kuris yra valstybės saugomoje kultūros

paveldo objekto teritorijoje (u. k. 661), tačiau neįvardytas kaip vertingoji savybė (iš esmės tai

palanki aplinkybė, atliekant tvarkymo ir pritaikymo darbus).

Tarpininkaujama ieškant lėšų Šereitlaukio dvaro sodybos svirno restauracijai,

siekiama, kad šis valstybės saugomas objektas būtų įtrauktas į kasmet teikiamą ir atnaujinamą

Kultūros paveldo departamento tvarkybos darbų programą.

Inžineriniu bei istoriniu požiūriu reikšmingi kultūros paveldo objektai (Ragainės

vingio senkelių ruožai, Bardėnų vėjo ir Šereitlaukio vandens malūnų vietos) tiriami,

tikslinama jų padėtis ir vertingosios savybės (Nemuno krantinė, senovės anglių degimo vietos

ir kai kurie kiti).

Istorijos ir memorialinio paveldo objektai– pastatai, vietos, paminklai, kapinės ir

pavieniai kapai tvarkomi, taikant reguliuojamos apsaugos režimą (KOr). Čia dėmesys

telkiamas į želdinius ir (arba) pažintiniam turizmui skirtą infrastruktūrą. Pirmiausiai

tvarkytinos senosios evangelikų liuteronų kapinės (abėcėlės tvarka): Bardėnuose, prie

Lumpėnų, Pempynės miške, Opstainyje, Opstainėliuose (Keleriškiuose), Šereitlaukyje,

Vilkyškiuose, taip pat Koplyčkalnis ir jo aplinka (Šereitlaukio dvaro sodybos teritorijoje). Be

to, svarbu pasiekti, kad savivaldybė suformuotų ir įregistruotų senųjų kapinių žemės sklypus

Pempynės miške, Opstainyje ir Vilkyškiuose.

Želdynų paveldo objektai– Vilkyškių, ir ypač Šereitlaukio dvaro parkai, senosios

alėjos prižiūrimos, laikantis reguliuojamos apsaugos režimo. Siekiama nustatyti Opstainio

dvaro parko vertingąsias savybes, pritaikyti jį lankymui.

Vieną iš žymiausių ir šiandien visapusiškai: istorine, kultūrine, pilietine prasme

reikšmingą paprotį virš Rambyno aukštai kelti vėliavą, siūloma atgaivinti įrengiant stiebą

(viršuje dar būtinas perkūnsargis?), iškeliant istorinę Lietuvos vėliavą su Vytimi.

Bitėnų-Užbičių senųjų kapinių tvarkymo ir priežiūros, pastarųjų metų Bitėnų-Šilėnų

senųjų kapinių atkūrimo patirtis perimtina, plėtotina. Reikia siekti, kad kasmet, arba etapais

per kelis metus, būtų vis atkuriamos vienos iš parke esančių senųjų evangelikų liuteronų

kapinių.

Siekiant pažinti, įtaigiau pristatyti ir skleisti kultūros paveldą siūloma:

1) remiantis daugeliu Rambynui skirtų darbų (archyvinių šaltinių, straipsnių, leidinių)

sukurti ir vietoje paskelbti glaustą, konkretų pasakojimą, kuris nusakytų vietos reikšmę,

paaiškintų kas šios vietos lankytojui darytina ir kas nedera (pirmiausiai apie neleistiną ugnies

kūrenimas ant išlikusios švento akmens dalies). Siekiant, kad minėtas pasakojimas jungtų


48

abipus Nemuno esančias Skalvos ir Mažosios Lietuvos dalis, svarbu Rambyno regykloje

rodyti (stendo forma?) kur kairiajame krante matyti Paskalvių piliakalnis, Vorpilis ir kitos

žymesnės šio krašto vietos;

2) iš esmės atnaujinti, pagyvinti archeologijos ir mitologijos paveldo vietų informacinę

infrastruktūrą tautosakos (pirmiausiai – pasakojamosios) kūriniais, kurie jučia ir nejučia

supažindina su senąja vietos gyventojų tarme, žadina vaikų smalsumą ir kursto šiuolaikinių

suaugusių žmonių vaizduotę. Petro Dusburgiečio kronikos dalys, Lietuvos metraščio

legendinė dalis (mitinis pasakojimas apie Palemoną ir lietuvių kilmę), Viliaus Kalvaičio

surinkta tautosaka, paskelbta dr. J. Basanavičiaus leidiniuose, tam tikra dalimi Martyno

Jankaus, Elzės Jankutės, Jurgio Dovydaičio ir kai kurių kitų tautosakos rinkėjų tekstai, o taip

pat garso įrašai tam puikiai tinka. Papildomas galimybes teikia Johaneso Bobrovskio grožinės

literatūros kūriniai, Lėnės Grigolaitytės prisiminimų knyga „Rojaus kelias“(1 ir 2

uždaviniams įgyvendinti gali būti pasitelkta virtuali erdvė, QR kodai);

3) sukurti, pažymėti ir aprašyti pažintinį taką Vilkyškių miestelyje, kuriuo einantis

lankytojas geriau ir išsamiau pažintų šią reikšmingą urbanistikos, architektūros ir istorijos

paveldo vietovę;

4) sukurti, pažymėti ir aprašyti pažintinį taką Šereitlaukio dvaro sodybos ir, svarstytina,

pirmojo kapinyno bei senovės gyvenvietės teritorijoje, kuriuo einančiam lankytojui atsivertų

galimybė geriau pažinti reikšmingą kultūros paveldo židinį, pagal galimybes, išgirsti /

pamatyti vietos pasakojimą;

5) sukurti, pažymėti ir aprašyti pažintinį taką Bitėnuose, abipus Bitės upelio,

L. Grigolaitytės prisiminimų motyvų pagrindu;

6) sugrįžti prie 2011 m. pavasarį Pagėgių savivaldybei teikto Valstybinės lietuvių

kalbos komisijos siūlymo grąžinti Šereitlaukio kaimui tikrąją formą Šereiklaukis, siekti

istorinio teisingumo (nors VLKK teiktam siūlymui pritarė, tikrasis pokytis Adresų registre

nėra įvykęs ir visur toliau naudojama n kaimo pavadinimo forma Šereitlaukis). Pasakojimas

apie XIII a. skalvių kunigaikštį Šereikį yra išskirtinis ir gaivintinas;

7) Rambyno regioninio parko rytinė ir šiaurės rytinė dalis plyti ant Vilkyškių

kalvagūbrio, tačiau gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad parkas aprėpia visą šio krašto

gamtos ir kultūros įvairovę. Siūloma svarstyti galimybę turistinius maršrutus pradėti

Gilandviršiuose (čia dunkso Šventkalniu vadinamas alkakalnis), kurie lengvai pasiekiami

Tilžės (Sovietsko) keliu, pravažiavus Tauragę. Nuo Gilandviršių kelias vestų į neleistinai

pamirštą Vartūliškių piliakalnį, Mažrimaičių Laumių kalną, pro Vilkyškius – tolyn, Opstainio

(Vilkyškių), Šereitlaukio piliakalnių ir Rambyno šventvietės link.

Pabrėžtina didelė Šereitlaukio senovės gyvenvietės, esančios prie Jūros ir Nemuno

santakos, kultūrinė, simbolinė reikšmė – Lietuvos metraščio legendinė dalis būtent čia kalba

apie į Lietuvą atplaukusio Palemono sūnaus Barkaus gyvenvietę; ypatinga Šereitlaukio

(Šereiklaukio) piliakalnio istorinė vertė – tai vienas iš nedaugelio piliakalnių Lietuvoje, kurių

kunigaikščių vardai yra žinomi.

Šereitlaukio dvaro sodybos memorialinė vertė ir kultūrinė reikšmė kyla iš naujųjų

amžių laikotarpio istorinių žinių apie dvaro šeimininkus, jų gyvenimo istorijas, politinę,

kultūrinę, ūkinę veiklą. Išskirtinis, per mažai žinomas iš Šereitlaukio kilusio visos Prūsijos

provincijos prezidento Heinricho Teodoro Schöno (1773–1856) atvejis.


49

6. Žemėvaldų analizė

Privati žemė sudaro nedidelę (11,6 %, 556,6 ha) Rambyno regioninioparko teritorijos

dalį (14 lentelė). Į parką patenka 647 privatūs žemės sklypai ar jų dalys, pagal plotą vyrauja

žemės ūkio paskirties sklypai.

Vyrauja valstybinė žemė. Didžiąją dalį valstybinės žemės sudaro miškų ūkio paskirties

žemė (44,5 %).Valstybinės reikšmės miškai užima net 2323,9 ha plotą (48,3 % parko

teritorijos). Taip pat nemažus plotus užima valstybinė žemės ūkio paskirties žemė (20,1 %).

Likusią dalį valstybinės žemės sudaro konservacinės (0,1 %) ir kitos paskirties (1,4 %)

sklypai. Laisvos valstybinės žemės plotai užima 1078,1 ha (22,4 %).

14 lentelė. Žemės nuosavybės formų ir tikslinės paskirties pasiskirstymas Rambyno

regioniniame parke.

Žemės nuosavybės formos ir tikslinė paskirtis Plotas, ha Dalis, %

Privati žemė 556,6 11,6

Žemės ūkio paskirties žemė 444,2 9,2

Miškų ūkio paskirties žemė 62,2 1,3

Kitos paskirties žemė 50,2 1,0

Valstybinė žemė 3176,9 66,0

Žemės ūkio paskirties žemė 965,8 20,1

Miškų ūkio paskirties žemė 2141,6 44,5

Valstybinės reikšmės miškai 2323,9 48,3

Konservacinės paskirties žemė 2,9 0,1

Kitos paskirties žemė 66,6 1,4

Laisvos valstybinės žemės plotai 1078,1 22,4

Iš viso: 4811,6 100,0


50

7. Socialinė ir ekonominė teritorijos analizė

Į Rambyno regioninį parką patenka Bardėnų, Bitėnų, Keleriškių, Lumpėnų, Opstainio,

Pempynės, Raudondvario ir Šereitlaukio kaimai ar jų dalys bei Vilkyškių miestelio dalis.

2011 metų gyventojų surašymo duomenimis,parke gyvena apie 740 žmonių. Parko teritorija

gyvenama retai– 15,5 žm./km²(vidutinis gyventojų tankumas Lietuvoje– 57 žm./km²).

Didesnę dalį gyventojų skaičiaus sudaro moterys – 410 (55,4 %). 100 vyrų tenka apie 124

moterų. 0–14 metų amžiaus gyventojaisudaro15 %, 15–64 metų – 61 %, vyresnių kaip 65

metų – 24 %.

Parko gyventojų išsilavinimo lygis nėra aukštas. Didelę dalį sudaro pagyvenę žemės

ūkiu besiverčiantys žmonės, neturėję galimybių gauti aukštesnį išsimokslinimą o miestuose

išsimokslinęs jaunimas atgal į tėviškę paprastai nesugrįžta. Todėl maža ne tik aukštąjį, bet ir

vidurinįjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalis. Statistikos departamento duomenimis, aukštąjį

išsilavinimą turi 7 % regioninio parko gyventojų, aukštesnįjį arba specialųjį vidurinį – 12 %,

vidurinį išsilavinimą – 26 %, pradinį ir pagrindinį – 41 %.

Gyventojų, kuriems pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, parke yra

200. Dauguma jų dirba Vilkyškių pieninėje. Gyventojų, kurie gauna pajamas iš savo ar

šeimos verslo, žemės ūkio veiklos, nuosavybės ar investicijų, parke yra apie 30. Gyventojų,

kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra pensijos, pašalpos, stipendijos ar kitoks valstybės

išlaikymas yra net 490.

Didžiausios parko gyvenvietės – Vilkyškiai (666gyventojai visoje gyvenvietėje, iš jų

430parko teritorijoje), Bardėnai (112 gyventojų visoje gyvenvietėje, iš jų 70 parko

teritorijoje)ir Bitėnai (76 gyventojai visoje gyvenvietėje, iš jų 70 parko teritorijoje).Vilkyškiai

yra seniūnijos centras. MiestelyjeveikiaVilkyškių pieninė, Johaneso Bobrovskio gimnazija,

vaikų darželis, evangelikųliuteronų ir katalikų bažnyčios. Nors į parką patenka keletas

Lumpėnų kaimo sodybų, pagrindinė gyvenvietės dalis yra už parko ribos.

Darbo jėgos išteklių struktūra parke atitinka bendrąsias Lietuvos kaimo

charakteristikas. Dabartinė jos kvalifikacinė (siauros specializacijos žemės ūkio ir kiti

neatitinkantys šiuo metu vyraujančios paklausos darbuotojai) bei amžiaus (didelė pensijinio

amžiaus gyventojų dalis) struktūra nesudaro prielaidų vystyti naujas, į kitas rinkas orientuotas

ekonomines veiklos rūšis, t. y. aplinka inovacijoms ir investicijoms yra nepalanki.

Parko vidaus rinka yra maža ir skurdi, nes didžiosios gyventojų dalies pajamos mažos

(pensija arba pajamos iš žemės ūkio veiklos). Dauguma parko gyvenviečių yra smulkios.

Toks gyvenviečių smulkumas neskatina mažmeninių paslaugų vystymosi, ką rodo menkas

tokio pobūdžio įstaigų tinklas. Be to, pastebimas pastovus gyventojų skaičiaus mažėjimas.

Taigi, ekonominių veiklos rūšių orientuotų į vietos rinką vystymas neturi palankesnių

perspektyvų.

GDR10LT duomenimis, Rambyno regioniniameparke iš viso yra 106,6 km kelių,

tačiau iš jų tik 17,6 km su danga (15 lentelė). Labai tankus lauko ir miško kelių tinklas, kurio

bendras ilgis siekia 56,4 km. 1 km² tenka: viso kelių – 2,22 km, su danga – 0,37 km, be

dangos – 0,94 km (Lietuvoje atitinkamai apie 0,94–0,8–0,3). Aktualus kelių gerinimas, ypač

rajoninio kelio Nr. 4229 atkarpoje Bitėnai–Šereitlaukis–Vilkyškiai bei planuojamose dviračių

turizmo trasų atkarpose Bitėnų-Šereitlaukio miške ir Vilkyškių geomorfologiniame

draustinyje.


51

15 lentelė. Rambyno RP kelių tipai (pagal GRD10LT).

Kelio tipas Ilgis km

Pėsčiųjų, dviračių ar apžvalginiai takai 25,0

Kelias su danga 17,6

Gruntkeliai 7,6

Lauko ir miško keliai 56,4

Iš viso: 106,6

Svarbiausias ir stambiausias ūkiniu požiūriu centras yra Vilkyškiai. Čia susitelkę

daugiausia įmonių. Didžiausia pramonės įmonė Rambyno regioniniame parke, o kartu viena

stambiausių Pagėgių krašto įmonių, yra Vilkyškių pieninė. Ji atsikūrė dar prieškariu

statytuose pastatuose ir tęsia populiarių „Tilžės“ sūrių gamybos tradicijas. Vilkyškių pieninės

centrinis padalinys yra Vilkyškiuose, įmonė taip pat turi filialus Tauragėje ir Kelmėje.

Veikiančių ūkio subjektų pajamos 2015 m. sudarė 439,5 mln. eurų. Didžioji dalis šių

pajamų tenka Vilkyškių pieninei. Parke registruotuose ūkio subjektuose iš viso dirba virš 600

darbuotojų, tačiau į šį skaičių įskaičiuojami visi Vilkyškių pieninės darbuotojai (t. y. dirbantys

ne tik Vilkyškiuose, bet ir Kelmės, Tauragės filialuose). Todėl realus darbuotojų skaičius

parko teritorijoje yra kelis kartus mažesnis (16 lentelė).

16 lentelė. Veikiantys ūkio subjektai Rambyno regioniniame parke Statistikos

departamento duomenimis.

Rodiklis 2015 m. 2016 m. 2017 m.

Veikiančių ūkio subjektų skaičius 9 11 12

Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė - - -

Apdirbamoji gamyba, kasyba ir karjerų

eksploatavimas bei kita pramonė 1 1 1

Statyba - - -

Prekyba, transportas ir saugojimas,

apgyvendinimas ir maitinimo paslaugų

veikla

2 2 2

Informacija ir ryšiai - - -

Profesinė, mokslinė ir techninė veikla,

administracinė ir aptarnavimo veikla 2 2 2

Viešasis valdymas, švietimas, žmonių

sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 1 1 1

Kitos paslaugos 3 5 6

Darbuotojų skaičius veikiančiuose ūkio

subjektuose 654 655 627

Šaltinis: https://osp.stat.gov.lt/detalioji-statistika

Daugiausia ūkininkų susitelkę Bitėnų kaime. Didelę dalį žemės ūkininkai nuomoja.

Regioninio parko valstybiniuose miškuose ūkininkauja VMU Šilutės regioninis padalinys.

Parduotuvės yra tik Lumpėnuose ir Vilkyškiuose. Vilkyškiuose yra viešbutis-kavinė

„Lavirga“, tačiau ši kavinė dirba tik pagal užsakymus ir turistų neaptarnauja.

Komunalinį ūkį tvarko Lumpėnų ir Vilkyškių seniūnijų komunalinio ūkio padaliniai.

Gyventojai šiluma ir kuru apsirūpina individualiai. Vilkyškiuose veikia vandens valymo

įrenginiai. Degalinių regioninio parko teritorijoje nėra.

https://osp.stat.gov.lt/detalioji-statistika


52

8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė

Rambyno regioninis parkas pasižymi dideliu pažintinio turizmo potencialu, kurį lemia

vaizdingas kraštovaizdis ir savitas Mažosios Lietuvos kultūros paveldas.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą Rambyno RP patenka į vidutinio

potencialo Pagėgių-Šilutės rekreacinį arealą. Šiam arealui nustatytas vidutinis rekreacijos

perspektyvinės plėtros lygmuo (plėtojamos regioninės reikšmės rekreacinės sistemos) bei

vidutinis rekreacijos plėtros valstybinio rėmimo lygis. Prioritetas teikiamas pažintinei

rekreacijai. Kitos vystytinos rekreacijos rūšys – verslinė rekreacija. Reikšmingų rekreacijos

aptarnavimo centrų parke bei jo artimiausioje aplinkoje nėra išskirta.

Geografinė padėtis ir pasiekiamumas. Parkas išsidėstęs Vakarų Lietuvoje, Nemuno

žemupyje, tarp tarptautinio Nemuno vandens kelio ir vaizdingo krašto kelio Nr. 141 Kaunas–

Klaipėda. Tai sudaro geras prielaidas pažintiniam turizmui vystyti. Vis dėl to dėl padėties

šalies pakraštyje ir didoko atstumo nuo pagrindinės autotransporto arterijos – automagistralės

Vilnius–Kaunas–Klaipėda – nėra paprasta sudominti ir pritraukti turistus iš tolimesnių

Lietuvos miestų ir regionų. Į pajūrį važiuojantys ar iš jo grįžtantys turistai ir poilsiautojai

dažniau renkasi greitesnį ir patogesnį kelią automagistrale. Regioninį parką patogu pasiekti

automobilių keliais. Krašto keliu Nr. 141 Kaunas–Klaipėda kursuoja tarpmiestiniai autobusai.

Nors Nemuno žemupys yra tarptautinis vandens kelias ir nacionalinė vandens turizmo trasa,

vandens susisiekimas nėra išvystytas.

Pažintinio turizmo potencialas. Ypatingas dėmesys skirtinas pažintinio turizmo,

apimančio tiek gamtinį, tiek kultūrinį krašto pažinimo aspektus, plėtrai, nes būtent ši

rekreacijos forma vaidina svarbiausią vaidmenį tiek ugdant gimtojo krašto sampratą bei meilę

šalies viduje, tiek reprezentuojant Lietuvą tarptautiniu mastu.

LR teritorijos bendrajame plane pažymima, kad pažintinio turizmo sistema plėtojama

turint tikslą atskleisti gamtinius bei kultūrinius krašto savitumus. Tvarkomi ir eksponuojami

pažintinę vertę turintys gamtiniai bei kultūriniai objektai, jų grupės bei kompleksai, reiškiniai.

Rambyno regioniniame parke gausu pažintiniu požiūriu patrauklių gamtinių ir

kultūrinių objektų ir kompleksų, kai kurie jų – saviti ir išskirtiniai. Ypač išsiskiria savitas ir

įvairus Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas. Žinomiausias parko gamtinis ir kultūrinis

objektas, jo vizitinė kortelė – Rambyno kalnas. Tačiau Rambyno regioninis parkas – tai ne tik

Rambynas. Turistai, atvykę aplankyti Rambyno kalną, dažnai būna nustebinti apylinkių

gamtos ir kultūros paveldo turtingumu bei savitumu. Atskleidžiat parko gamtos ir kultūros

paveldą labai pasitarnauja direkcijos pastangomis išvystyta informacinė sistema, įdomi parko

lankytojų centro ekspozicija, įrenti pažintiniai takai. Taip pat labai aktyvią veiklą vykdo

Martyno Jankaus muziejus, o Vilkyškiuose veikia Pagėgių krašto turizmo informacijos centro

filialas. Parko lankytojų centrą, direkcijos organizuojamas ekskursijas ir renginius kasmet

aplanko 2–3 tūkst. lankytojų. Be abejo, tai tik maža dalis parką aplankančių turistų. Ypač

daug lankytojų suplūsta per Jonines, kurios nuo seno švenčiamos ant Rambyno kalno.

Ragainės vingio ir Vilkyškių gūbrio kraštovaizdžiai pasižymi vaizdingumu. Jiems

apžvelgti skirtingose parko vietose yra įrengti net 4 apžvalgos bokštai, Bardėnų apžvalgos

bokštelis bei keletas apžvalgos aikštelių (regyklų). Apžvalgos bokštai yra neaukšti, tačiau jų

aukščio pakanka, nes bokštai įrengti gerai parinktose vietose.

Galiojančiame parko tvarkymo plane Vilkyškių kalvagūbrio keterą Vilkyškių

geomorfologiniame draustinyje bei Velnio kalvą Bitėnų geomorfologiniame draustinyje buvo


53

numatyta apmiškinti, siekiant padidinti kalvagūbrio vizualinį tūrį. Tačiau užaugantis miškas

„uždengia“ reljefą, dėl to sumažėja kraštovaizdžio vaizdingumas, įvairovė ir apžvelgiamumas.

Vilkyškių kalvagūbrio apželdinimas mišku gan intensyviai vyksta ir ateityje Vilkyškių

geomorfologiniame draustinyje liks vos keletas vietų, kuriose matysis kalvagūbrio reljefo

formos. Todėl Vilkyškių kalvagūbrio apželdinimą mišku reikia apriboti, saugoti išlikusias

atviro kraštovaizdžio erdves. Specialiaisiais kraštovaizdžio formavimo kirtimais tikslinga

atverti vaizdą nuo Šereitlaukio miške ir rytiniame jo pakraštyje pastatytų apžvalgos bokštų.

Rambyno regioninio parko kelių būklė, ypač lyginant su Rytų ir Pietų Lietuvos

valstybiniais parkais, yra ganėtinai gera. Regioninio parko teritoriją galima lengvai apvažiuoti

automobiliu ar dviračiu, pasiekti daugelį lankytinų gamtos ir kultūros objektų, pasigrožėti

vaizdingais kraštovaizdžiais. Tai sudaro palankias prielaidas vystyti pažintinį turizmą. Ir tik

Bitėnų-Šereitlaukio miške kelių būklė yra prastoka dėl miškų ūkio veiklos.

Lankant Rambyno regioninį parką bei vystant rekreacinę infrastruktūrą svarbu

atsižvelgti į pasienio ruože, valstybės sienos apsaugos zonoje(apima Ragainės vingio

hidrografinio draustinio dalį), pasienio juostoje (siauru ruožu driekiasi pagal Nemuno

pakrantę)ir pasienio vandenyse taikomą pasienio teisinis režimą. Pasienio juostoje ir valstybės

sienos apsaugos zonoje lankymasis yra ribojamas (leidimą lankytis galima gauti Bardėnų

kaime esančioje pasienio užkardoje), taip pat ribojama infrastruktūros plėtra. Tačiau šios

teritorijos nėra plačios ir didelių keblumų vystant rekreacinę infrastruktūrą nesudaro.

Autoturizmas Rambyno regioniniame parke yra daugiau tranzitinio pobūdžio. Pagal

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane pateiktą prioritetinių nacionalinės svarbos

specializuoto pažintinio turizmo trasų sistemą, Rambyno regioninį parką krašto keliu Nr. 141

Kaunas–Klaipėda kerta nacionalinis reprezentacinis kultūrinio turizmo maršrutas – „Lietuvos

istorijos ir kultūros vėrinys“ bei regioninis gamtinio ir kultūrinio pobūdžio maršrutas „Pajūrio

parkų žiedas“. Tuo pačiu keliu parką kerta ir Nacionalinio lygmens autoturizmo specialiajame

plane numatyta autoturizmo trasa „Nemuno kelias“. Nuo Mikytų iki Bitėnų taip pat veda

autoturizmo trasos „Via Hanseatica“ atšaka. Šios nacionalinio lygmens autoturizmo trasos

priskirtos pirmam įgyvendinimo etapui (2009–2017 m.).

Pagrindinis parko autoturizmo maršrutas eina rajoniniu keliu Nr. 4229 Bardėnai–

Bitėnai–Šeretlaukis–Vilkyškiai, pakeliui užsukant į Rambyno kalną bei parko lankytojų

centrą. Važiuojant šiuo maršrutu galima aplankyti svarbiausias parko gamtos ir kultūros

vertybes, sustojus pasivaikščioti pažintiniais takais, apžvelgti vaizdingus kraštovaizdžius. Prie

lankomų objektų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Rajoninio kelio dalis nuo Bitėnų

iki Vilkyškių yra žvyrkelis – šiuo metu pradėta kelio atkarpų rekonstrukcija ir, tikėtina,

ateityje kelias bus praplatintas bei išasfaltuotas. Tai stipriai pagerins sąlygas autoturizmui.

Dviračių turizmui vystyti Rambyno regioniniame parke turi būti skiriamas prioritetinis

dėmesys. Šiuo metu parke nėra įrengtų dviračių turizmo trasų, nors jos numatytos parko

tvarkymo plane bei Pagėgių savivaldybės bendrajame plane. Dviračių turizmas Lietuvoje

sparčiai populiarėja ir teritorijos, turinčios įrengtus dviračių takus, gali tikėtis pritraukti

daugiau turistų. Pagėgių savivaldybė labiausiai suinteresuota dviračių turizmo trasa nuo

Pagėgių iki Bitėnų, tačiau ne mažiau svarbios perspektyvinės dviračių turizmo trasos tarp

Bitėnų ir Šereitlaukio (per Bitėnų-Šereitlaukio mišką) bei nuo Šereitlaukio iki Vilkyškių.

Vystant parko dviračių turizmo sistemą reikia siekti, kad dviračių turizmo trasos kuo mažiau

sutaptų su intensyviai naudojamais automobilių keliais. Įrengti dviračių turizmo trasas per

Bitėnų–Šereitlaukio mišką bus sudėtinga, kadangi miškų urėdijos valdomi keliai yra prastos

būklės ir miškininkai nenori jų tvarkyti, nes nepageidauja didesnio lankytojų srauto.


54

Vandens turizmas. Rambyno regioninis parkas turi didelį vandens turizmo potencialą

(tarptautinis Nemuno vandens kelias, Nemuno ir Jūros nacionalinės vandens turizmo trasos),

tačiau jis yra menkai išnaudojamas. Nepaisant atskirų iniciatyvų, nepavyksta atgaivinti

reguliaraus turistų plukdymo Nemunu. Tam būtina valstybės parama, nes dėl nepakankamų

turistų srautų ir didelės plukdymo savikainos ši veikla nėra ekonomiškai rentabili. Nuo

Panemunės (Pagėgių sav.) iki Rambyno turistai plukdomi tik pagal užsakymą. Iš Jurbarko į

Nidą ir atgal turistai plukdomi taip pat nereguliariai. Tuo tarpu Jūros upe baidarėmis

plaukiantys turistai dažniausiai išlipa aukščiau parko ir iki Šereitlaukio prieplaukos neplaukia,

nes Jūra žemupyje yra lėta ir nevaizdinga,todėl plaukimas šioje atkarpoje gana nuobodus.

Nors prieš keletą metų parke buvo įrengta infrastruktūra vandens turizmui (kilnojamos

prieplaukos, poilsiavietės vandens turistams ir pan.), didesnė šios įrangos dalis (pavyzdžiui,

prieplaukos prie Bitėnų ir Šereitlaukio) dabar stovi nenaudojama.

Pėsčiųjų turizmas Rambyno regioniniame parke yra gana gerai išvystytas. Parke

įrengtos dvi pažintinių takų sistemos: Bitėnų–Rambyno ir Šereitlaukio miško (9 pav.).

Pažymėtina, kad turistai tiek Bitėnuose tiek Šereitlaukio miške turi galimybę rinktis įvairaus

pobūdžio ir ilgio takus.

9 pav. Esama rekreacinė infrastruktūra Rambyno regioniniame parke.


55

Poilsio gamtoje potencialas.Rambyno regioniniame parke trūksta poilsiui tinkamų

vandens telkinių ir tai apriboja poilsiavimo galimybes. Geresnės sąlygos tradicinėms

„verslinėms“ poilsio formoms – žvejybai, grybavimui, uogavimui. Pažymėtina, kad parko

miškai yra palankūs rekreacijai – vyrauja normalaus drėgnumo augavietės, gana daug pušynų

(jie sudaro apie pusę visų medynų).

Rekreacinė infrastruktūra ir jos poreikis.Rekreacinė infrastruktūra labiausiai

išvystytaBitėnų ir Šereitlaukio apylinkėse (žr. 9 pav.).

Rambyno regioniniame parke yra 4 rekreacinio prioriteto zonos (prie Bitėnų,

Bitežerio, Šereitlaukio malūno tvenkinio ir Jūros upės), tačiau jos yra mažai naudojamos.

Bitežerio, Jūros upės pakrantės ir Bitėnų rekreacinės zonos pietinės dalies (Merguvos

ežero šiaurrytinės pakrantės) rekreacinį naudojimą apriboja tai, kad šios teritorijos yra

periodiškai užliejamos, veikiamos ledonešio, todėl čia negalima įrengti stacionarios

rekreacinės infrastruktūros. Prie Bitežerio rekreacinės infrastruktūros nėra – prie ežero

nepoilsiaujama, jį lanko tik žvejai. Šalia Merguvos ežero (aukštesnėje vietoje prie kelio) yra

įrengtas apžvalgos bokštas ir automobilių stovėjimo aikštelė. Jūros upės pakrantėje ties

Šereitlaukiu esanti vandens turistams skirta kilnojama prieplauka ir poilsiavietė šiuo metu

nenaudojama. Svarstytinas šių ekstensyviai naudojamų teritorijų priskyrimo rekreacinio

prioriteto zonai tikslingumas. Tuo labiau, kad šiose teritorijose esančios aliuvinės pievos yra

ypač vertingos biologinės įvairovės požiūriu.

Prie Šereitlaukio dvaro malūno tvenkinio išskirtoje rekreacinio prioriteto zonoje taip

pat kol kas nėra rekreacinės infrastruktūros, tik „laukinė“ maudyklė. Pats tvenkinys nėra itin

patrauklus poilsiautojams, jo pakrantės šlapokos, apaugę alksnynais. Norint pritaikyti

tvenkinio pakrantes ir medynus rekreacijai, juos reikėtų tvarkyti. Aplink tvenkinį galima būtų

įrengti taką. Šiaurinėje zonos dalyje, aukštesnėje vietoje, yra laukymė. Čia galima būtų įrengti

stovyklavietę arba netgi kempingą, tačiau rekreacinėje zonoje kol kas nėra suformuotas žemės

sklypas. Taip pat neaišku, ar atsirastų investuotojas.

Pagrindinė parko poilsiavietė yra Bitėnų rekreacinio prioriteto zonoje. Tiesa, jos

įranga jau yra nusidėvėjusi ir ją būtina atnaujinti. Galiojančiame tvarkymo plane nurodoma,

kad šioje poilsiavietėje galima stovyklauti su palapinėmis. Taigi ją reikėtų žymėti kaip

stovyklavietę.

Bitėnų miške yra nuo sovietmečio likę mediniai poilsio nameliai „Bitutė“. Dabartinis

savininkas čia kurį laiką rengė vaikų stovyklas, tačiau dabar veiklos nevykdo. Pažymėta, kad

šią poilsio bazę kerta funkcinio prioriteto zonų ribos: rytinė dalis patenka į Šilėnų botaninį

draustinį, vakarinė – į Bitėnų rekreacinio prioriteto zoną. Rengiamame tvarkymo plane visą

poilsio bazės sklypą reikia priskirti rekreacinio prioriteto zonai.

Kaimo turizmo potencialas parke nėra išnaudojamas. Ypač tai pasakytina apie Bitėnų

kaimą, kurio gyventojai yra labiau susikoncentravę į žemės ūkio veiklą ir nenori verstis kaimo

turizmu net tose vietose, kur tam yra labai geros sąlygos (pavyzdžiui, sodybos rekreacinio

prioriteto zonoje, ant vaizdingo Nemuno slėnio šlaito).

Didžiausia kaimo turizmo sodyba parke – „Senasis Rambynas“. Ši sodyba įkurta

Rambyno kraštovaizdžio draustinyje, buvusios Bardėnų mokyklos vietoje. Savininkas

pageidauja plėtoti veiklą, įrengti aikštelę kemperiams. Svarstytina galimybė čia formuoti

rekreacinio prioriteto zoną (apimant ir dvi gretimas sodybas), numatant platesnes rekreacinės

infrastruktūros vystymo galimybes.

Parke būtinas bent vienas kempingas. Svarstytinos bent 5 vietos kempingo įrengimui:

prie kaimo turizmo sodybos „Senasis Rambynas“, Rambyno miško laukymėje prie Joninių


56

tako pradžios, šalia Bitėnų poilsiavietės (kitoje kelio pusėje), rekreacinio prioriteto zonoje prie

Šereitlaukio dvaro malūno tvenkinio bei Vilkyškių miestelyje šalia buvusios gaisrinės (čia yra

apie 1 ha ploto laisva teritorija su kūdra).

Reikia toliau plėtoti pažintinių takų sistemą. Bitėnų kaime prie Martyno Jankaus

muziejaus siūloma įrengti pažintinį taką „Rojaus kelias“, kad Bitėnus ir M. Jankaus muziejų

lankantys turistai galėtų geriau pažinti istorinę ir gamtinę kaimo aplinką keliaujant senaisiais

takais. abipus Bitės upelio. Čia ėjo istorinis takas per Bitės upę tarp Martyno Jankaus ir Lėnės

Grigolaitytės-Kondratavičienės sodybų, aprašytas Ullos Lachauer knygoje „Rojaus kelias“

(išversta į keliolika kalbų, kai kurie užsienio turistai aplanko Bitėnus būtent dėl šios knygos).

Takas eitų Bitės upelio slėniu link Bitėnų gandrų kolonijos, taip pat vertėtų įrengti trumpesnę

atkarpą bei atšaką iki Kaskalnio (ant Kaskalnio yra apleista apžvalgos aikštelė, ją reikėtų

atnaujinti).Šis takas harmoningai įsijungtų į Bitėnų-Rambyno pažintinių takų sistemą.

Į Šereitlaukio pažintinių takų sistemą siūloma įjungti istorinę Šereitlaukio dvaro

sodybą bei senovės gyvenvietę (Sidabrakalnį). Taip pat siūlomas pažintinio tako įrengimas

Vilkyškių miško šiaurinėje dalyje, apjungiant Raganų eglę, Ąžuolų alėją, Vilkyškių

ketvirtąsias senąsias kapines ir vaizdingą Vilkyškių (Opstainio) piliakalnį.

Kaip jau minėta, artimiausiu laikotarpiu didelį dėmesį būtina skirti dviračių turizmo

trasų projektavimui ir įrengimui.

Tvarkant ir pritaikant lankymui gamtos ir kultūros paveldo objektus bei kompleksus,

artimiausiu laikotarpiu pirmaeilį dėmesį siūloma skirti Šereitlaukio dvaro sodybai, senosioms

evangelikų liuteronų kapinėms, želdynų paveldo objektams (parkams, alėjoms), Keturių kalvų

geomorfologiniam kompleksui, Drąsučių sufoziniam cirkui bei Meškos vingio griovai

tvarkyti ir eksponuoti. Detalesni siūlymai dėl kultūros paveldo objektų tvarkymo ir

pritaikymo lankymui pateikiami kultūros paveldo analizės skyriuje.

Svarstytinas Opstainio buv. dvaro parko ir tvenkinių sutvarkymas ir pritaikymas

lankymui (čia yra išskirta rekreaciniu požiūriu ypač vertinga teritorija). Bitėnų kaime prie

Martyno Jankaus muziejaus reikėtų numatyti ir įrengti papildomą stovėjimo aikštelę

(dabartinės nepakanka). Taip pat stovėjimo aikštelė galėtų būti įrengta kitoje Bitės upelio

pusėje, pakelėje prie „Gyvenimo mokyklos“.

Pažymėtina, kad laiptai nuo Rambyno kalno į Nemuno slėnį yra prastos būklės, juos

reikėtų atnaujinti. Šie laiptai yra svarbūs Rambyno kalno – nacionalinės reikšmės vertybės –

lankymui.


57

9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė

9.1. Regioninio parko išorinių rbų ir buferinės apsaugos zonos optimizavimo poreikis

Pietinę ir pietvakarinę parko ribą būtina sutapatinti su valstybės siena (dabartinė,

Saugomų teritorijų valstybės kadastre įbrėžta riba ne visiškai sutampa).

Svarstytinas Vilkyškių urbanistinio draustinio šiaurinio pakraščio, esančio už buvusio

siaurojo geležinkelio, išjungimas iš regioninio parko. Pagal M. Purvino atliktus tyrimus, ši

teritorija nepatenka į Vilkyškių miestelio istorinį branduolį.Ji galėtų būti įjungta į regioninio

parko buferinės apsaugos zoną.

Svarstytinasparko ribos koregavimas Bitėnų geomorfologinio draustinio rytiniame

pakraštyje. Čia parko ribą tikslinga sutapatinti su keliu, siekiant didesnio ribos aiškumo

(10 pav.).

10 pav. Siūlomas Rambyno regioninio parko ribos koregavimas Bitėnų kaime.

Svarstytinas buferinės apsaugos zonos suformavimas vakariniame parko pakraštyje,

siekiant apsaugoti Rambyno kalno – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto –

vakarines prieigas ir nuo Rambyno apžvalgos aikštelės matomą vaizdą nuo statybų ar kito

pobūdžio vizualinės taršos (11 pav.). Pažymėtina, kad Rambyno kalnui nėra nustatyta

vizualinė apsaugos zona. Šioje teritorijoje yra 6 žemės sklypai, didesnė teritorijos dalis yra

užliejama.


58

11 pav. Siūloma buferinės apsaugos zona ties Rambyno kalnu.

9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis

Vilkyškių urbanistinio draustinio ribą būtinapriderinti prie urbanistinės vietovės –

Vilkyškių miestelio istorinės dalies (unikalus kodas 17124), architektūrinio komplekso –

Vilkyškių dvaro sodybos (u. k. 667) ir Vilkyškių evangelikų liuteronų pirmųjų senųjų kapinių

(u. k. 12566) ribų. Iš urbanistinio draustinio išjungiamose miestelio dalyse tikslinga

suformuoti gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną (12 pav.).

Pietinius Vilkyškių miestelio pakraščius, kurie dabar patenka į Vilkyškių

geomorfologinį draustinį, siūloma prijungti prie ekologinės apsaugos prioriteto zonos. Čia yra

gyvenamosios ir gamybinės teritorijos, nuotėkų valymo įrenginiai (12 pav.).


59

12 pav. Siūlomas ribų koregavimas Vilkyškių miestelyje.

Ribų koregavimas būtinas ir Šereitlaukio kultūros paveldo vertybių židinyje: riba tarp

Bitėnų botaninio-zoologinio draustinio (vakaruose) ir ekologinės apsaugos prioriteto zonos

(rytuose) neturėtų pusiau dalinti Šereitlaukio piliakalnio su gyvenviete ir antrojo šios vietovės

kapinyno. Šereitlaukio pirmasis kapinynas (unikalus kodas 16388), antrasis kapinynas (u. k.

38683) ir piliakalnis su gyvenviete (u. k. 38684) – visi kartu jie sudaro įspūdingą

archeologijos paveldo kompleksą – turėtų būti priskirti konservacinio prioriteto zonai.

Pabrėžtina, kad dvi iš šių trijų vietų yra paskelbtos nacionalinio lygmens kultūros

paminklais – tai aukščiausia Lietuvos kultūros paveldo vertybių kategorija.

Siūlomos svarstyti dvi alternatyvos:

1) ekologinės apsaugos prioriteto zonos vietoje, kuri apima abu Šereitlaukio kapinynus

ir piliakalnį su gyvenviete, steigti archeologinį draustinį;

2) atsižvelgiant į Šereitlaukio archeologijos ir architektūros paveldo vertybių židinio

reikšmę istoriniam Skalvos, vėliau Mažosios Lietuvos regionui, formuoti Šereitlaukio

kraštovaizdžio draustinį, kuris apimtų dabartinį Šereitlaukio architektūrinį draustinį bei

minėtas archeologines vertybes, vakaruose ribotųsi su Bitėnų botaniniu-zoologiniu, o

šiaurėje – su Vilkyškių geomorfologiniu draustiniu.

Kraštovaizdžio ir kultūros paveldo apsaugos požiūriu optimalesnis yra antrasis variantas

(13 pav.).


60

13 pav. Siūlomas Šereitlaukio kraštovaizdžio draustinis.

Aplink Bitežerio ežerą esanti teritorija šiuo metu priskirta rekreacinio prioriteto

zonai. Šioje teritorijoje, kuri yra Ragainės vingio BAST, įsteigtoje pievų buveinių apsaugai,

vyrauja rekreaciniais tikslais nenaudojamos aliuvinės pievos. Dėl to aplink Bitežerio ežerą

esančias aliuvinių pievų buveines siūloma priskirti konservacinio prioriteto zonai (Ragainės

vingio hidrografiniam draustiniui), rekreacinio prioriteto zonoje paliekant tik patį ežerą su

pakrantėmis.

Svarstytinas Jūros upės pakrantėje išskirtos rekreacinio prioriteto zonos pietinės

dalies statusas. Rekreacinė infrastruktūra čia nevystoma, plyti aliuvinių pievų buveinės. Šią

teritoriją taip pat derėtų prijungti prie Ragainės hidrografinio draustinio.

Merguvos ežero šiaurės rytinėje pakrantėje telkiasi pati didžiausia saugomų augalų

įvairovė. Tarp šioje vietoje aptinkamų rūšių yra šalyje kitur niekur neaptinkamų rūšių

(išsamiai aprašyta skyriuje apie augalų įvairovę). Dabar šiaurės rytinė Merguvos ežero

pakrantė priskirta rekreacinio prioriteto zonai ir yra ties kelių saugomų teritorijų sandūra –

Ragainės vingio BAST, Šereitlaukio miško BAST, Šilėnų botaninio draustinio ir Bitėnų

botaninio zoologinio draustinio. Siūloma šią teritoriją, kuri išsiskiria ypač didele rūšių

įvairove ir yra valstybinėje žemėje, priskirti konservacinio prioriteto zonai – Šilėnų

botaniniam draustiniui. Rekreacinio prioriteto zonoje tikslinga palikti nedidelę teritoriją

aplink Merguvos ežero apžvalgos bokštą (14 pav.).


61

14 pav. Siūlomas ribų koregavimas ties Merguvos ežeru.

Siekiant kompensuoti rekreacinio prioriteto zonos sumažėjimą, svarstytinas Bitėnų

(Šilėnų) kaime esančios ekologinės apaugos prioriteto zonos prijungimas prie rekreacinio

prioriteto zonos, numatant galimybes atkurti buvusias sodybas ir vystyti kaimo turizmą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Bitėnų miške esančią poilsio bazę „Bitutė“ kerta

funkcinio prioriteto zonų ribos: rytinė dalis patenka į Šilėnų botaninį draustinį, vakarinė – į

Bitėnų rekreacinio prioriteto zoną. Rengiamame tvarkymo plane visą poilsio bazės sklypą

reikia priskirti rekreacinio prioriteto zonai.

Svarstytina galimybė formuoti naują rekreacinio prioriteto zoną Lumpėnų kaime ties

kaimo turizmo sodyba „Senasis Rambynas“ (apimant ir gretimas sodybas), numatant

platesnes rekreacinės infrastruktūros vystymo galimybes. Dabar ši teritorija patenka į

Rambyno kraštovaizdžio draustinį (15 pav.).


62

15 pav. Siūloma rekreacinio prioriteto zona Lumpėnų kaime.

Parke esančios ūkinio prioriteto zonos (ūkiniai miškai) patenka į BAST „Šereitlaukio

miškas“, įsiterpia tarp botaninių draustinių. Ūkiniuose miškuose yra inventorizuota europinės

svarbos miško buveinių, kurios turi būti saugomos. Todėl ūkinio prioriteto zonas siūloma

prijungti prie ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonos.

9.3. Kitos probleminės situacijos ir arealai

Pažeistų teritorijų ir potencialių geologinės aplinkos taršos židinių tvarkymas.

Rambyno regioniniame parke yra 14 Valstybinėje geologijos informacinėje sistemoje

registruotų potencialių geologinės aplinkos taršos židinių: fermų, sąvartynų, valymo įrenginių

ir kt. (16 pav.). Iš jų 4 veikiantys ūkio objektai, 5 rekonstruoti ar rekultivuoti (t.y sutvarkyti)

objektai. Probleminiai yra privačioje nuosavybėje esantys 5 objektai (fermos, sandėliai). Taip

pat Valstybinėje geologijos informacinėje sistemoje registruotos 4 pažeistos teritorijos

(kasavietės), kurių dalis jau rekultivuota. Įvertinus šių objektų būklę ir sutvarkymo galimybes,

siūloma pirmiausia tvarkyti apleistą žvyro kasavietę ir gamybinių pastatų liekanas Vilkyškių

miestelio pietiniame pakraštyje, buvusį trašų sandėlį prie Šereitlaukio dvaro sodybos.

2002-2003 m. buvo įgyvendintos Rambyno kalno eroduojamo šlaito tvarkymo bei

apsaugos techninės priemonės. Būtina reguliariai stebėti ar nėra naujų deformacijų šlaite bei

infrastruktūros elementuose – laiptuose, aikštelėse – galimai besivystančių dėl nuošliaužinių ar

erozinių procesų.

Naudingųjų iškasenų telkinių ir požeminio vandens vandenviečių apsauga.

Regioniniame parke yra detaliai išžvalgytas Bitėnų smėlio telkinys (būklė – nenaudojamas) ir

prognozinis Merguvos žvyro plotas. Šie telkiniai nėra ir nebus naudojami, kadangi Saugomų


63

16 pav. Potencialių geologinės aplinkos taršos židinių išsidėstymas.

teritorijų įstatymas draudžia naujų naudingųjų iškasenų karjerų įrengimą. Vykdant kitą veiklą

Bitėnų smėlio telkinio teritorijoje turi būti laikomasi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo

sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 „Dėl

specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ XXIII skyriaus reikalavimų.

Vykdant veiklą AB „Vilkyškių pieninė“ ir Vilkyškių (Pagėgių sav.) požeminio

vandens vandenvietėse ir jų sanitarinės apsaugos zonose turi būti laikomasi Specialiųjų žemės

ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12

nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ XX

skyriaus reikalavimų.

Siūlymai dėl miškų priskyrimo miškų grupės tikslinimo. Šereitlaukio miško

BAST esantys miškai dabar priskiriami trims grupėms: ūkiniai miškai (IV grupė), apsauginiai

miškai (III grupė) ir specialios paskirties miškai (ekosistemų apsaugos miškai) (IIA grupė).

Įvertinus buveinių būklę ir saugomų rūšių įvairovę teritorijoje, tikslinga visoje Šereitlaukio

miško BAST esančius miškus priskirti prie ekosistemų apsaugos miškų grupės (IIA). Tik taip

galima užtikrinti europinės svarbos miškų buveinių apsaugą, natūralią potencialių buveinių

raidą ir saugomų augalų, grybų ir gyvūnų populiacijas. Nesant galimybės visą miško masyvą

priskirti prie II A grupės, dabar ūkinių miškų (IV) grupei priskirtus miškus reikėtų priskirti


64

prie apsauginių miškų (III) grupės, o Bitėnų miško 23 ir 24 kvartalus, kuriuose yra nemažai

europinės svarbos miškų buveinių – prie IIA miškų grupės.

Vilkyškių geomorfologiniame draustinyje prie IIB – rekreacinių miškų – grupės

priskirta dalis medynų, augančių rekreacijai nepalankiose ir sunkiai pritaikomose Uc

augavietėse, kuriuos tikslinga priskirti III grupės apsauginiams miškams.

Parke itin aktualus itin aktualus invazinių ir svetimžemių rūšių gausos

reguliavimas, kadangi invazinių rūšių populiacijos yra gausios ir plačiai išplitę (detalesni

siūlymai pateikti 3.5 poskyryje).

Taip pat opus klausimas – istorinių alėjų ir pakelės medžių išsaugojimas. kurie

istoriniai želdynai ir pakelės medžiai yra charakteringas, saugotinas Mažosios Lietuvos

tradicinio kraštovaizdžio elementas.

Vilkyškių gūbrio apmiškinimas. Pastaraisiais dešimtmečiais nemaži Vilkyškų

gūbrio plotai buvo apsodinti ar savaime užaugo mišku. Dideli miško įveismo plotai numatyti

miškotvarkos projekte bei galiojančiame parko tvarkymo plane (3 priedas). Miškai„uždengia“

raiškias reljefo formas ir lankytojams tampa sudėtinga jas pamatyti, taip pat dėl apmiškinimo

nyksta vertingos pievų buveinės. Būtina saugoti atvirą kraštovaizdį ir riboti apmiškinimą,

ypač Vilkyškių gūbrio zonoje, tęsti miškapievių tvarkymą, tvarkyti BAST „Šereitlaukio

miškas“ esančias pelkių buveines.

Pernelyg griežtos gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Galiojančiame

tvarkymo plane daugeliui kaimų (Bitėnams, Bardėnams, Opstainiui ir kt.) nustatytos GEk ir

GEr kraštovaizdžio tvarkymo zonos, nors šie kaimai nėra oficialiai pripažinti etnokultūriniais.

Taip pat GEr zona nustatyta ir visame Vilkyškių urbanistiniame draustinyje. Gyvenviečių

dalyse, kur nėra valstybės saugomų kultūros vertybių, tikslinga nustatyti funkcinį prioritetą

atitinkančias kraštovaizdžio tvarkymo zonas (GAi, GAe).

Statybų reguliavimas. Dabartiniame tvarkymo plane numatytos gyvenamosios

plėtros zonos (Šereitlaukio, Raudondvario kaimuose) nepasiteisino. Reikėtų svarstyti naujų

statybų galimybes draustiniuose esančiose gyvenamosiose kraštovaizdžio tvarkymo zonose.

Pagal galiojantį tvarkymo planą Regioninio parko draustiniuose galima statyti tik esamose ir

buvusiose sodybvietėse. Taip pat opus klausimas – rengiamame tvarkymo plane numatyti

aiškias galimybes buvusių sodybų atkūrimui. Atlikta XX a. pradžios 1:25 000 mastelio

topografinių žemėlapių analizė parodė, kad regioniniame parke yra apie 40 vietų, kuriose

galėtų būti atkurtos buvusios vienkieminės sodybos. Šias vietas tikslinga pažymėti parko

tvarkymo plane ir numatyti galimybę atkurti buvusias sodybas, formuoti sodybinius žemės

sklypus bei keisti žemės paskirtį į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos).

Vizualinė tarša. Parke yra nemažai ūkininkų, ypač Bitėnų kaime, kuris yra gausiai

lankomas turistų. Deja, “ūkinės” sodybų pusės dažnai yra ne itin tvarkingos, lankytojams

palieka nekokį įspūdį. Parko direkcija turėtų paskatinti ūkininkus geriau tvarkytis ir mažinti

vizualinę taršą.

Parką keta aukštos įtampos elektros perdavimo linijos. Ypač daug jų Bitėnų kaimo

apylinkėse (Bitėnų kaime, už parko ribos, yra 330 kV skirstomasis punktas). Antžeminės

aukštos įtampos linijos mažina kraštovaizdžio estetinę vertę. Siekiant mažinti vizualinį

poveikį kraštovaizdžiui, rekonstruojant aukštos įtampos linijas regioninio parko teritorijoje jos

turėtų būti kabeliuojamos.

Saugomam tradiciniam kraštovaizdžiui neigiamą poveikį gali daryti ir vėjo jėgainių

statyba. Vėjo jėgainių plėtra Regioninio parko aplinkumoje numatyta 2015 m. patvirtinus

Pagėgių savivaldybės teritorijos vėjo jėgainių parkų išdėstymo specialųjį planą.


65

10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai

Veiklą Rambyno regioniniame parke reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

įsakymai (17 lentelė).

17 lentelė. Veiklą Rambyno regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai.

Pavadinimas Patvirtinimo data Nr.

1 2 3

Lietuvos Respublikos įstatymai

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas 1993 m. lapkričio 9 d. Nr. I-301

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-1120

Lietuvos Respublikos miškų įstatymas 1994 m. lapkričio 22 d. Nr. I-671

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas 1995 m. liepos 5 d. Nr. I-1034

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240

Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas 1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros

paveldo apsaugos įstatymas

1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733

Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos

poveikio aplinkai vertinimo įstatymas

1996 m. rugpjūčio 15 d. Nr. I-1495

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai

Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų

patvirtinimo

1992 m. gegužės 12 d. Nr. 343

Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos aprašo

ir miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų

patvirtinimo

2001 m. rugsėjo 26 d. Nr. 1171

Dėl visuomenės informavimo, konsultavimo ir

dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų

planavimo nuostatų patvirtinimo

1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079

Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu

ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose

parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų

patvirtinimo

2004 m. gegužės 14 d. Nr. 583

Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo

nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo

patvirtinimo

1999 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1073

Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo 1999 m. balandžio 29 d. Nr. 490

Dėl Rambyno regioninio parko ir jo zonų bei

buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo

2005 m. lapkričio 21 d. Nr. 1254

Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių

teritorijų nuostatų patvirtinimo

2004 m. kovo 15 d. Nr. 276

Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai

svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto

pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo

2009 m. balandžio 22 d. Nr. D1-210

Dėl gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų

patvirtinimo

2008 m. balandžio 2 d. Nr. 318

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=4881

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=4881


66

17 lentelės tęsinys.

1 2 3

Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių

tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo

2002 m. sausio 31 d. Nr. 152

Dėl planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai

vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo

2004 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 967

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymai

Dėl Rambyno regioninio parko tvarkymo plano

patvirtinimo

2006 m. liepos 14 d. Nr. D1-346

Dėl Rambyno regioninio parko apsaugos reglamento

patvirtinimo

2002 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 428

Dėl saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo

taisyklių patvirtinimo

2014 m. sausio 8 d. Nr. D1-24

Dėl visuomenės dalyvavimo planų ir programų

strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrose

ir vertinimo subjektų, Europos Sąjungos valstybių

narių ir kitų užsienio valstybių informavimo tvarkos

aprašo patvirtinimo

2004 m. rugpjūčio 27 d. Nr. D1-455

Dėl planų ir programų atrankos dėl strateginio

pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo

patvirtinimo

2004 m. rugpjūčio 27 d. Nr. D1-456

Dėl teritorijų planavimo erdvinių duomenų

specifikacijos patvirtinimo

2013 m. gruodžio 31 d. Nr. D1-1009

Dėl teritorijų planavimo normų patvirtinimo 2014 m. sausio 2 d. Nr. D1-7

Dėl gamtinio karkaso nuostatų patvirtinimo 2007 m. vasario 14 d. Nr. D1-96

Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo

patvirtinimo

2005 m. sausio 20 d. Nr. 3D-37 /

D1-40

Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai

svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto

pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo

2009 m. balandžio 22 d. Nr. D1-210

Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo 2014 m. kovo 14 d. Nr. D1-281

Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir

apsaugos nuostatų patvirtinimo

2004 m. sausio 20 d. Nr. D1-35

Dėl valstybės saugomų gamtos paveldo objektų

sąrašo patvirtinimo

2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 652

Dėl gamtos paveldo objektų vertinimo ir

reikšmingumo nustatymo kriterijų aprašo

patvirtinimo

2009 m. liepos 8 d. Nr. D1-393


67

SANTRUMPOS

BAST – buveinių apsaugai svarbi teritorija

EB – Europos Bendrija

GDR10LT – Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 georeferencinių erdvinių

duomenų rinkinys

GF – Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fondas

GIS – geografinės informacinės sistemos

IĮ – individuali įmonė

KPD – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

LGT – Lietuvos geologijos tarnyba

LKS – Lietuvos koordinačių sistema

LRK – Lietuvos raudonoji knyga

MU – miškų urėdija

PTŽ – potencialus taršos židinys

RP – regioninis parkas

SRIS – Saugomų rūšių informacinė sistema

UAB – uždara akcinė bendrovė

VĮ – valstybės įmonė

VSTT – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos


68

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Almonaitis Vytenis, Almonaitienė Junona. Šiaurės Skalva. Kaunas, 2015 (3 atnaujintas

ir papildytas leid.)

2. Alšėnas Pranas. MartynasJankus, Mažosios Lietuvos patriarchas.Gyvenimas, darbai ir

likimo lemties vingiai. Torontas, 1967.

3. Balsas Darius, Jarockis Romas. Opstainių (Vilkyškių) piliakalnio gyvenvietės tyrimai,

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais. Vilnius, 2013, p. 41–44.

4. Bitinas Albertas, Damušytė Aldona, Stančikaitė Miglė, AleksaPaulius. Geological

development of the Nemunas River Delta and adjacentareas, West ithuania,Geological

Quarterly, 2002, Vol. 46(4), p. 375–389.

5. Bliujienė Audronė. Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai (Lietuvos

archeologija III). Klaipėda, 2013, p. 112–115.

6. Bukantis Arūnas. Lietuvos klimatas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

7. Guobytė R., Juodkazis V. Rambyno regioninio parko vertybės = Riches of Rambynas

Regional Park // Geologijos akiračiai. – 2003. – Nr. 2. – P. 47–54 : iliustr. – Santr. angl.

– Bibliogr.: p. 54.

8. Guobytė R., Jusienė A. Rambynas. Glacial morphology and stratigraphy of the

Vilkyškiai ice marginal ridge // The Quaternary of Western Lithuania: from the

Pleistocene glaciations to the evolution of the Baltic Sea: The INQUA Peribaltic Group

Field Symposium, May 27–June 02, 2007, Plateliai, Lithuania: Excursion guide. –

Vilnius: LGT, 2007. – P. 77–81: iliustr. – Bibliogr.: p. 80.

9. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius.Parengė Kostas Aleksynas.

Vilnius, 1998.

10. Jankevičienė R., Lekavičius A., Tučienė A,, Venckus Z., 1987. Rambynas – Vilnius.

11. Juozonis L. Įžymių žmonių gimtinės. Vilnius, 1988, t. 1.

12. Jusys V., Mačiulis M., Mečionis R., Poškus A., Gražulevičius G., Petraitis A., 1999.

Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas. – Kaunas.

13. Kiniulis Darius. Nemuno vingio paslaptys: nauji archeologiniai radiniai ties Ragaine ir

Tilže, Rambynas, 2016, Nr. 1–2, p. 46–51.

14. Klaipėdos krašto konfesinis paveldas: tarpdisciplininiai senųjų kapinių tyrimai (Acta

Historica Universitatis Klaipedensis XXV). Klaipėda, 2012.

15. Lachauer Ulla. Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai. Iš

vokiečių k. vertė Eugenijus Lukašovas. Vilnius, 2001.

16. Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktajame amžiuje.Paruošė

Vacys Milius. Vilnius, 1970.

17. Lietuvos nacionalinis atlasas. 2-asis leidimas. T. 1: Lietuva pasaulyje ir Europoje,

gamta ir kraštovaizdis. Vilnius: Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS-

Centras“, 2016.

18. Lietuvos piliakalniai. Atlasas.Sudarė Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela. Vilnius,

2005, t. 2. [Prieiga per internetą http://www.piliakalniai.lt].

19. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro skaitmeniniai duomenys © Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba, 2006–2017.


69

20. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas, patvirtintas

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl

Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“.

21. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (2002 m.)

22. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai. Vilnius, 1977, t.

3.

23. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000–2009, t. 1–4.

24. Meškauskienė Regina, Demereckas Kęstutis, Pancerova Jūratė, Norkutė Ona, Barasa

Darius, Mačiulienė Jolanta. Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai. Klaipėda, 2010.

25. Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės /3. Vakarų Lietuvos miestai ir

miesteliai /2. Vilnius, 2007, p. 360–371.

26. Nacionalinio lygmens autoturizmo specialusis planas (2009 m.)

27. Nacionalinis kraštovaizdžio tvarkymo planas (2015 m.)

28. Nacionalinių vandens turizmo trasų specialusis planas (2009 m.)

29. Pagėgių savivaldybės bendrasis planas (2008 m.).

30. Purvinas Martynas. Skalvių žemės centras – Rambynas: praeitis ir dabartis, Lietuvos

mokslas, 1993, t. 1, kn. 1, p. 16–23.

31. Purvinas Martynas. Šereitlaukio (Šereiklaukio) dvaro raidos bruožai, Kultūros

paminklai, 2004, t. 11, p. 170–183.

32. Purvinas Martynas. Tradicinės gyvensenos ypatybės Rambyno apylinkėse iki 1944 m.,

Rambynas, 2010, Nr. 1(3), p. 74–82.

33. Purvinas Martynas. Vilkyškių dvaro raidos bruožai, Rambynas, 2012, Nr. 1(5), p. 29–

31.

34. Purvinas Martynas. Rambyno regioninio parko teritorijoje būdingos tradicinės

architektūros istorinis tyrimas. [Rankraštis.] Kaunas, 2007.

35. Purvinas Martynas, Purvinienė Marija. Vilkyškiai. Mažosios Lietuvos paveldas,

Statyba ir architektūra, 1998, Nr. 3, p. 46–47.

36. Purvinas Martynas, Tutlys Almantas. Investicijų į Šereitlaukio dvaro kompleksą

galimybių studija. Pagėgiai, 2006.

37. Rambyno regioninio parko apsaugos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos

aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 428 „Dėl Rambyno regioninio

parko apsaugos reglamento patvirtinimo“.

38. Rambyno regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas,

patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr.

1254 „Dėl Rambyno regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų

plano patvirtinimo“.

39. Rambyno regioninio parko nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų

patvirtinimo“.

40. Rambyno regioninio parko Rambyno kalno Pagėgių savivaldybėje inžineriniai

geologiniai, hidrogeologiniai tyrinėjimai / Girdžius J.; UAB „Geotopa“. – Kaunas,

2002. – 16 p.: 3 graf. dok. – (LGT fondas; Nr. 5860).

41. Rambyno regioninio parko lankomų objektų žemėlapis https://goo.gl/diZU8B

42. Rambyno regioninio parko tinklapis http://www.rambynoparkas.lt/

https://goo.gl/diZU8B

http://www.rambynoparkas.lt/


70

43. Rambyno regioninio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos

aplinkos ministro 2006 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-346 „Dėl Rambyno regioninio

parko tvarkymo plano patvirtinimo“.

44. Rambyno regioninio parko tvarkymo planas. VĮ Valstybinis mškotvarkos institutas,

Kaunas, 2004.

45. Rašomavičius V., 2012. EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas. –

Vilnius.

46. Saugomų teritorijų tipinis apsaugos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 „Dėl Saugomų teritorijų tipinių

apsaugos reglamentų patvirtinimo“.

47. Safronovas Vasilijus. Praeities panauda palaikant lietuvišką tapatumo orientaciją

tarpukario Klaipėdoje, Nauji požiūriai į Klaipėdos miesto ir krašto praeitį (Acta

Historica Universitatis Klaipedensis XVII), 2008, p. 79–99.

48. Safronovas Vasilijus. Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriniame regione:

Prūsijos Lietuvos atvejis. Vilnius, 2015.

49. Skipitienė Giedrė, Skipitis Eugenijus. Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose. Klaipėda,

2006.

50. Šimėnas Valdemaras. Dėl Sareckos pilies lokalizacijos ir skalvių-lietuvių teritorijų ribų

XIII a. pabaigoje, Iš Lietuvos istorijos tyrinėjimų. Vilnius, 1991, p. 5–12.

51. Šimėnas Valdemaras. Neatsiskleidęs Rambynas. Archeologiniai Rambyno kalno ir jo

apylinkių tyrimai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Napoleono lobio paieškos,

Rambynas, 2012, Nr. 1(5), p. 8–11.

52. Šimėnas Valdemaras. Neatsiskleidęs Rambynas. Archeologiniai Rambyno kalno ir jo

apylinkių tyrimai nuo II pasaulinio karo iki šių dienų, Rambynas, 2013, Nr. 1(6), p. 10–

17.

53. Tauragės apskrities miškų tvarkymo schema. Parengė VĮ Valstybinis miškotvarkos

institutas, Kaunas, 2016. Patvirtinta LR aplinkos ministro 2017 m. liepos 27 d. įsakymu

Nr. D1-630.

54. Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998.

55. Vaitkevičius Vykintas, Baltrūnas Valentinas. Lietuva. 101 įdomiausia vieta. Vilnius,

2008.

56. Vaitkevičius Vykintas, Vaitkevičienė Daiva. Lietuva. 101 legendinė vieta. Vilnius,

2011.

57. VĮ Šilutės miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projektas. Parengė VĮ Valstybinis

miškotvarkos institutas, Kaunas, 2015. Patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos

ministro 2016 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-254.

58. VĮ Šilutės miškų urėdijos gamtosaugos priemonių planas. Parengė VĮ Valstybinio

miškotvarkos instituto kraštotvarkos skyrius, Kaunas, 2015.

59. VĮ Šilutės miškų urėdijos Rambyno girininkijos gamtosaugos žemėlapis M 1: 20 000.

Parengė VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto kraštotvarkos skyrius, Kaunas, 2015.

60. VĮ Šilutės miškų urėdijos miškų rekreacinio sutvarkymo projektas. Parengė VĮ

Valstybinio miškotvarkos instituto kraštotvarkos skyrius, Kaunas, 2015.

61. VĮ Šilutės miškų urėdijos miškų rekreacinio planavimo schema M 1: 50 000. Parengė

VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto kraštotvarkos skyrius, Kaunas, 2015.

62. Zalepūgienė Aušra, Fediajevas Olegas. Šereitlaukio kapinynas, Archeologiniai

tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais. Vilnius, 2009, p. 143–147.


71

63. XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Sudarytojos

Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius, 2014.


72

PRIEDAI


73

1 priedas.Valstybinės reikšmės miškai Rambyno regioniniame parke


74

2 priedas. Miško ploto padidėjimas Rambyno regioniniame parke 2004–2014 m.


75

3 priedas. Miško įveisimas ir žemės apaugimas mišku Rambyno regioniniame parke


76

4 priedas. Miško augavietės Rambyno regioniniame parke


77

5 priedas. Medynai Rambyno regioniniame parke


78

6 priedas. Miškų grupės Rambyno regioniniame parke


79

7 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Rambyno regioniniame parke


80

8 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Rambyno regioniniame parke


81

9 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Rambyno regioniniame parke


82

10 priedas. Saugomų žinduolių, varliagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Rambyno

regioniniame parke


83

11 priedas. Europinės svarbos buveinių paplitimas Rambyno regioniniame parke


84

12 priedas. Kertinių miško buveinių paplitimas Rambyno regioniniame parke


85

13 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros paveldo

vertybių požymius turintys objektai Rambyno regioniniame parke ir jo prieigose

Statu-

sas

Reikš-

mingu-

mas

Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos

1 2 3 4 5 6

Archeologijos paveldas

Pamin. Region. 3385 Opstainio piliakalnis Opstainio k., Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Pamin. Region. 23812 Opstainio, Vilkyškių

piliakalnis su gyvenviete

Raudondvario k., Vilkyškių

sen., Pagėgių sav.

Pamin. Region. 17188 Šereitlaukio, Šereiklaukio

senovės gyvenvietė

Šereitlaukio k., Vilkyškių


Regist. Region. 38684 Šereitlaukio, Šereiklaukio

piliakalnis su gyvenviete



Regist. Nacion. 38683 Šereitlaukio, Šereiklaukio

kapinynas II



Dalinai patenka į

Šereiklaukio

piliakalnio (kodas

17187) teritoriją

Pamin. Nacion. 17187 Šereitlaukio, Šereiklaukio

piliakalnio su gyvenviete

piliakalnis



Pamin. Nacion. 16388 Šereitlaukio, Šereiklaukio

kapinynas, vad.

Milžinkapiu



Tirt. Akmuo su smailiadugniu

dubeniu

Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6106968,

375363

Tirt. Akmens amžiaus

radimvietė

Ragainės vingis, Lumpėnų


LKS 6104586,

374507

Tirt. Senovės anglių degimo

vietos

Šereitlaukio miškas,

Vilkyškių sen., Pagėgių sav.

LKS 6104424,

377057

Už parko ribos

Regist. Region. 2520 Kerkutviečių kapinynas,

vad. Maro kalnu

Kerkutviečių k., Lumpėnų


Valst.

saug.

Nenust. 25177 Vėžininkų senovės

gyvenvietė

Vėžininkų k., Vilkyškių


Valst.

saug.

Nenust. 6881 Palumpių kapinynas Palumpių k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Region. 26020 Strazdų, Ječiškių

kapinynas

Strazdų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Pamin. Nenust. 6862 Lumpėnų kapinynas Lumpėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Architektūros paveldas

Valst.

saug.

Nenust. 659 Pempynės dvaro sodyba Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

2017 m. pabaigoje

numatoma patikslinti

ribas

Valst.

saug.

Nenust. 29884 Namas Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Pempynės dvaro

sodybos dalis

Valst.

saug.

Nenust. 29887 Tvartas Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 29885 Arklidė Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.


86

13 priedo tęsinys

1 2 3 4 5 6

Valst.

saug.

Nenust. 29886 Kumetynas Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Pempynės dvaro

sodybos dalis

Valst.

saug.

Nenust. 29882 Ponų namas Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 29883 Svirnas Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 661 Šereitlaukio dvaro sodyba Šereitlaukio k., Vilkyškių


Valst.

saug.

Nenust. 29909 Svirnas Šereitlaukio k., Vilkyškių

sen., Pagėgių sav. (LKS

6103704, 379827)

Šereitlaukio dvaro

sodybos dalis.

Nepažymėta

Kultūros vertybių

registro žemėlapyje.

Valst.

saug.

Nenust. 29910 Spirito varykla Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103651, 379829)

Valst.

saug.

Nenust. 29911 Vakarų kumetynas Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103695, 379755)

Valst.

saug.

Nenust. 29912 Rytų kumetynas Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103693, 379793)

Valst.

saug.

Nenust. 29913 Arklidė Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103807, 379943)

Valst.

saug.

Nenust. 29915 Bokštas Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103751, 379936)

Valst.

saug.

Nenust. 29914 Tvartas Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103621, 379781)

Siūl. Žlaugto bokštai Šereitlaukio k., Vilkyškių


Trys bokštai šalia

valstybės saugomo

ketvirtojo (29915)

Siūl. Rūsys Šereitlaukio k., Vilkyškių


Šereitlaukio dvaro

sodybos dalis

Valst.

saug.

Nenust. 667 Vilkyškių dvaro sodyba Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Didžioji dalis

patenka į Vilkyškių

(kodas 17124)

teritoriją

Valst.

saug.

Nenust. 30256 Valdybos namas Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Vilkyškių dvaro

sodybos dalis.

Patenka į Vilkyškių

(kodas 17124)

teritoriją

Valst.

saug.

Nenust. 30255 Svirnas Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Region. 30258 Arklidė Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 30257 Svečių namas Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 30254 Rūmai Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.


87

13 priedo tęsinys

1 2 3 4 5 6

Tirt. Sielininkų smuklė Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav. (LKS 6106358,

375113)

Tirt. Žandarmerija Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav. (LKS 6106046,

375307)

Tirt. Evangelikų liuteronų

bažnyčia

Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Vilkyškių (kodas

17124) dalis

Tirt. Šv. Onos bažnyčia Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Vilkyškių (kodas

17124) dalis

Už parko ribos

Valst.

saug.

Nenust. 658 Palumpių dvaro sodyba Palumpių k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Nenustatytos

teritorijos ribos

Etnokultūros paveldas

Valst.

saug.

Nenust. 1641 Bitėnų k.

etnoarchitektūrinė sodyba

I


Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 28227 Namas Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Bitėnų k.

etnoarchitektūrinės

sodybos I dalis Valst.

saug.

Nenust. 28228 Tvartas su daržine Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 28229 Rūsys Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 1642 Bitėnų k.

etnoarchitektūrinė sodyba

II


Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 28231 Tvartas su daržine Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Bitėnų k.

etnoarchitektūrinės

sodybos II dalis Valst.

saug.

Nenust. 28232 Rūsys Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Valst.

saug.

Nenust. 28230 Namas Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Inžinerinis paveldas

Tirt. Vėjo malūno vieta Bardėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6109643,

373206

Tirt. Vandens malūno vieta ir

užtvanka



LKS 6103921,

379624

Siūl. Senkelio ruožas Opstainio k., Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6106918,

380540

Siūl. Nemuno krantinė Ragainės vingis, Vilkyškių


LKS 6100453,

378484

Tirt. Ragainės vingio senkelio

ruožas I


Pagėgių sav.

LKS 6102134,

376601

Tirt. Ragainės vingio senkelio

ruožas II


Pagėgių sav.

LKS 6102484,

374897

Tirt. Vasaros tilto vieta Keleriškių k., Vilkyškių


LKS 6104031,

380874

Istorinis paveldas

Valst.

saug.

Region. 10562 Aušrininko,

spaustuvininko Martyno

Jankaus sodyba

M. Jankaus g. 3, 5, Bitėnų

k., Lumpėnų sen., Pagėgių

sav.


88

13 priedo tęsinys

1 2 3 4 5 6

Pamin. Nacion. 4141 Rašytojo Vilhelmo

Storostos-Vydūno kapas


Pagėgių sav.

Bitėnų-Užbičių

kaimo evangelikų

liuteronų senųjų

kapinių komplekso

dalis

Valst.

saug.

Nacion. 26395 Mažosios Lietuvos lietuvių

spaudos, visuomenės

veikėjo Martyno Jankaus

kapas


Pagėgių sav.

Regist. Region. 40580 Muziko, kultūros veikėjo

Valterio Kristupo Banaičio

kapas


Pagėgių sav.

Regist. Region. 40581 Gydytojo, visuomenės

veikėjo Valterio Didžio

kapas


Pagėgių sav.

Regist. Viet. 40582 Etninių tradicijų

puoselėtojos Elenos

Grigolaitytės-

Kondratavičienės kapas


Pagėgių sav.

Regist. Nacion. 40583 Mažosios Lietuvos

politikos ir visuomenės

veikėjo Jono Vanagaičio

kapas


Pagėgių sav.

Regist. Region. 4146 Paminklas žuvusiems

Pirmajame pasauliniame

kare


Pagėgių sav.

Vilkyškių (kodas

17124) dalis

Tirt. Bardėnų mokykla Bardėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6109387,

373131

Tirt. Šereitlaukio mokykla Šereitlaukio k., Vilkyškių


LKS 6103628,

378979

Tirt. Bitėnų mokykla Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6106494,

375378

Tirt. Pasienio policijos sodyba Šereitlaukio k., Vilkyškių


LKS 6103034,

380282

Tirt. L. Grigolaitytės sodyba Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6106689,

375498

Tirt. Raudondvario dvarvietė Raudondvario k., Vilkyškių


LKS 6108444,

379903

Tirt. Rūmų vieta Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103525, 379880)

Šereitlaukio dvaro

sodybos dalis. Iki

šiol buvo nurodoma

klaidingai, sodybos

pietvakarių pusėje.

Memorialinis paveldas

Regist. Vietinis 38752 Vilkyškių evangelikų

liuteronų trečiosios

senosios kapinės

J. Bobrovskio g., Vilkyškiai,


2017-12-04

patikslinti duomenys

Regist. Nenust. 38748 Vilkyškių evangelikų

liuteronų antrosios

senosios kapinės

J. Bobrovskio g., Vilkyškiai,


Regist. Nenust. 38669 Opstainėlių, Keleriškių

kaimų evangelikų

liuteronų senosios kapinės

Keleriškių k., Vilkyškių



89

13 priedo tęsinys

1 2 3 4 5 6

Regist. Region. 38670 Opstainio kaimo

evangelikų liuteronų

senosios kapinės

Opstainio k., Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Regist. Region. 12566 Vilkyškių evangelikų

liuteronų pirmosios

senosios kapinės

Šereikos g., Vilkyškiai,


Regist. Viet. 38643 Šereitlaukio kaimo


antrosios senosios kapinės


Pagėgių sav.

2017-02-06 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Viet. 38642 Šereitlaukio kaimo


pirmosios senosios kapinės



2017-02-06 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Nacion. 40544 Bitėnų-Užbičių kaimo


senųjų kapinių kompleksas


Pagėgių sav.

2017-02-15 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Region. 39070 Bitėnų-Šilėnų kaimo


senųjų kapinių kompleksas


Pagėgių sav.

2017-01-25 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Region. 39027 Bardėnų kaimo evangelikų

liuteronų senosios kapinės

Bardėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

2017-01-25 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Viet. 38641 Pempynės kaimo


senosios kapinės



2017-02-06 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Viet. 39025 Lumpėnų kaimo


senosios kapinės

Lumpėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

2017-01-25 suteikta

teisinė apsauga

Regist. Viet. 38753 Vilkyškių dvaro savininkų

Dreslerių kapai


Pagėgių sav.

Regist. Viet. 38750 Vilkyškių evangelikų

liuteronų ketvirtosios

senosios kapinės


Pagėgių sav.

Tirt. Koplyčios ir kapinių vieta,

vad. Koplyčkalniu

Šereitlaukio miškas,


Šereitlaukio dvaro

sodybos dalis. LKS

6103743, 377769

Tirt. Senosios kapinės Šereitlaukio miškas,


LKS 6101582,

378794

Už parko ribos

Regist. Viet. 38538 Strazdų, Ječiškių kaimų


senosios kapinės

Strazdų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Strazdų, Ječiškių

kapinyno (kodas

26020) teritorijoje

Mitologinis paveldas

Valst.

saug.

Nacion. 11219 Rambyno kalnas Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

Tirt. Akmens, vad. Užkeiktos

vestuvės, vieta



Šereiklaukio senovės

gyvenvietės (kodas

17188) teritorijoje.

LKS 6103415,

380334

Tirt. Kalnas, vad. Dangaus

kalnu

Pempynės k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6106132,

379606


90

13 priedo tęsinys

1 2 3 4 5 6

Tirt. Kalnas, vad. Velnio kalnu Bitėnų k., Lumpėnų sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6105455,

376649

Tirt. Griova, vad. Velnio griova Šereitlaukio k., Vilkyškių


6102271, 379617)

Dalinai patenka į

Šereiklaukio

kapinyno II ir

Šereiklaukio

piliakalnio teritoriją

Urbanistinis paveldas

Regist. Nenust. 17124 Vilkyškiai Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Želdynų paveldas

Valst.

saug.

Nenust. 30259 Parko fragmentai Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Vilkyškių dvaro

sodybos dalis

Valst.

saug.

Nenust. 29916 Parko fragmentai Šereitlaukio k., Vilkyškių


6103496, 380088)

Šereitlaukio dvaro

sodybos dalis.

Nepažymėta

Kultūros vertybių

registro žemėlapyje.

Tirt. Opstainio dvaro sodybos

parko fragmentai

Opstainio k., Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

LKS 6107021,

380687

Tirt. Raudondvario dvaro

sodybos parko fragmentai

Raudondvario k., Vilkyškių


LKS 6108363,

379881

Tirt. Ąžuolų alėja Vilkyškiai, Vilkyškių sen.,

Pagėgių sav.

Valstybės saugomas

gamtos paveldo

objektas

Sutrumpinimai:

Pamin. – kultūros paminklas

Valst. saug. – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas

Regist. – registrinis kultūros paveldo objektas

Siūl. – nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių požymius turinčiam objektuisiūloma suteikti

teisinę apsaugą

Tirt. – tirtinas nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių požymius turintis objektas

Nacion. – nacionalinis reikšmingumo lygmuo

Region. – regioninis reikšmingumo lygmuo

Viet. – vietinis reikšmingumo lygmuo

Nenustat. – reikšmingumo lygmuo nenustatytas


91

ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:15 000

taikomoji esamos bŪklĖs analizĖ - gpf.lt planavimas/tv... · rambyno kalnas buvo stipriai...

Documents