LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Vaida Valeišytė

Gliukokortikoidų poveikis arklių biocheminiams kraujo

rodikliams

Influence of glucocorticoids on biochemical blood

parameters of horses

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Vita Riškevičienė

KAUNAS 2014

2

DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Gliukokortikoidų poveikis arklių

biocheminiams kraujo rodikliams“

1. Yra atliktas mano pačios: Vaidos Valeišytės,

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje,

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

(data) Vaida Valeišytė (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) Vaida Valeišytė (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) Prof.dr. Vita Riškevičienė (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimų komisijos įvertinimas

(data) (gynimo komisijos sekretorės(-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

3

Turinys

Santrumpos .......................................................................................................................................... 5

Santrauka ............................................................................................................................................. 6

SUMMARY ........................................................................................................................................ 7

Įvadas ................................................................................................................................................... 8

1. Literatūros apžvalga ................................................................................................................... 10

1.1. Gliukokortikoidai ................................................................................................................ 10

1.1.1. Gliukokortikoidų farmakodinamika ............................................................................ 10

1.1.2. Gliukokortikoidų farmakokinetika .............................................................................. 12

1.1.3. Teigiamas gliukokortikoidų veikimas ......................................................................... 13

1.1.4. Neigiamas gliukokortikoidų veikimas ......................................................................... 13

1.1.5. Gliukokortikoidų poveikis medžiagų apykaitai ........................................................... 15

1.2. Angliavandeniai .................................................................................................................. 15

1.2.1. Angliavandenių skilimas virškinamąjame trakte ......................................................... 15

1.2.2. Angliavandenių rezorbcija ........................................................................................... 16

1.2.3. Angliavandenių pasiskirstymas organizme ................................................................. 17

1.2.4. Angliavandenių, gliukagono ir insulino tarpusavio ryšiai ........................................... 18

1.3. Bendrieji baltymai ............................................................................................................... 19

1.3.1. Baltymų virškinimas, rezorbcija ir pasiskirstymas organizme .................................... 20

1.4. Trigliceridai ........................................................................................................................ 21

1.4.1. Trigliceridų skaidymas virškinamąjame trakte............................................................ 22

1.4.2. Trigliceridų rezorbcija ir resintezė .............................................................................. 23

1.4.3. Insulino poveikis trigliceridų apykaitai ....................................................................... 24

1.5. Dažniausiai pasitaikančios senų arklių kaulų ir sąnarių ligos ............................................. 25

2. Darbo metodika ir organizavimas .............................................................................................. 27

2.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas ........................................................................ 27

4

3. Tyrimo rezultatai ........................................................................................................................ 30

4. Rezultatų aptarimas .................................................................................................................... 42

Išvados ............................................................................................................................................... 44

Padėkos .............................................................................................................................................. 45

Panaudotos literatūros sąrašas ........................................................................................................... 46

5

Santrumpos

DNR - Deoksiribonukleorūgštis

GRE - Gliukokortikoidų receptoriaus elementas

RNR – Ribonukleininė rūgštis

KPG – Gliukokortikoidus prijungiantis globulinas

ATP – Adenozin 5' trifosfatas

ŽGR α – Ribonukleininės rūgšties izoforma alfa

ŽGR β - Ribonukleininės rūgšties izoforma beta

AKTH -Adrenokortikotropinis hormonas

AH – Augimo hormonas

TSH – Skydliaukę stimuliuojantis hormonas

LH – Liuteinizuojantis hormonas

pH – Vandenilio potencialas

LPL – Lipoproteinlipazė

GKR – Gliukokortikoidai

Kšb - Karščio šoko baltymai

6

Santrauka

Šio darbo tiklas buvo nustatyti senų arklių sveikatos palaikymui naudojamų

gliukokortikoidų poveikį kraujo biocheminiams rodikliams ir įvertinti kaip pasikeičia kraujo

gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracija kraujyje panaudojus ilgo ir trumpo

veikimo gliukokortikoidų dozės.

Tyrimams buvo atrinkta 18 senų sportinių veislinių žirgų, kurie anksčiau intensyviai

buvo naudojami sportinėje veikloje. Visi jie eržilai, turintys negalavimų susijusių su senomis

sąnarių ir nugaros traumomis.

Sudarytos trys žirgų grupės. I gr. žirgams buvo taikomas palaikomasis gydymas

naudojat trumpo veikimo gliukokortikoidų preparatą po 2,0 ml / 100 kg svorio. Organizme

preparatas išlieka iki 24 val. II gr. žirgams buvo naudojamas ilgai veikiantis gliukokortikoidų

preparatas po 10,0 ml neatsižvelgiant į arklio svorį. III gr. – kontrolinė. I ir II grupių žirgų kraujas

buvo imamas 6 kartus, o kontrolinės – vieną kartą. Prieš preparato suleidimą ir po suleidimo praėjus

1, 2, 3, 4 ir 7 d. ir nustatoma gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracija.

Tyrimo metu nustatyta, kad naudojant preparatus ilgo ir trumpo veikimo su

gliukokortikoidais, pakinta medžiagų apykaita ir padidėja gliukozės, trigliceridų ir bendrųjų

baltymų koncentracija kraujyje.

Raktiniai žodžiai: Gliukokortikoidai, gliukozė, trigliceridai, bendrieji baltymai, arkliai.

7

SUMMARY

Aim of the study: The aim of this study was to establish, how the results of old horses

biochemistry blood tests, such as glucose, total proteins and triglycerides change after the use of

long acting or short acting glucocorticoids.

Methods: There were 18 old sport horses in this study. All of them were stallions,

who had old joint and back traumas.

The horses were divided into the three groups: horses from the first group were treated

with the short acting glucocorticoids – 2,0 ml / 100 kg. It remains in the body for up to 24 hours.

Horses from the second group were treated with long acting glucocorticoids – 10,0 ml. It remains in

the body for up to 4 days. The third was control group of horses.

Blood samples from the horses of the first and second group were taken 6 times.

Blood samples from the control group were taken once. Before the injection and after the injection

of glucocorticoids, the concentration of glucose, total protein and triglycerides were carried out.

Results: The test results showed, that the use of long and short acting glucocorticoids

can change the metabolism. After the use of glucocorticoids, the concentration of glucose,

triglycerides and total proteins have increased.

Key words: glucocorticoids, glucose, tryglycerides, total protein, equine.

8

Įvadas

Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje vis daugėja auginamų žirgų kiekis.

Žmonės augina ne tik arklius norėdami palengvinti kasdieninius sunkius fizinius darbus, tačiau

kasmet vis daugiau įsigyjama žirgų, naudojamų sportui ir kitoms laisvalaikio pramogoms.

Arklių amžius, lyginant su kitais naminiais gyvūnais yra pakankamai ilgas, bet arkliai

savo gyvenimo eigoje patiria daug įvairių traumų. Ypač tai aktualu sportinių žirgų tarpe. Be to,

arkliai retai yra eutanazuojami ar skerdžiami mėsai, todėl senatvės sulaukusiems ir aktyviame

sporte jau nedalyvaujantiems žirgams ar arkliams, kaip ir kitiems gyvūnams, pasireiškia sveikatos

sutrikimų, susijusių su seniai patirtomis traumomis ir sužeidimais (Šniukšta, 1996). Žirgams

pasenus, jų organizme metaboliniai procesai vyksta lėčiau, dėl susidėvėjimo keičiasi audinių

struktūra, jų funkcinės galimybės ir savybės. Todėl norint užtikrinti gyvūnų gerovės reikalavimus ir

palengvinti senų arklių senatvę vis dažniau ieškoma būdų kaip jiems padėti, pašalinti

pasireiškiančius negalavimus ir skausmą (Joanne et al., 2012). Spręsti šią problemą Lietuvoje yra

sudarytos pakankamai geros sąlygos. Veterinarinės farmacijos kompanijos rinkai siūlo įvairių

maisto papildų, priedų ir vitaminų, o taip pat ir vaistų. Tačiau dažnai be tiesioginio teigiamo

poveikio daugelis vaistinių preparatų gali sukelti organizme ir daug įvairių nepageidaujamų

metabolinių pakitimų.

Labai plačiai veterinarinėje praktikoje arklių sąnarių ir traumų gydymui bei skausmo

malšinimui yra naudojami steroidiniai vaistai nuo uždegimo – gliukokortikoidai, pasižymintys ir

analgetiniu veikimu (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Jie puikai veikia antialergiškai, slopina kitų

uždegimo reakcijų ir simptomų pasireiškimą, mažina edemų susidarymą, naujagimiams skatina

surfaktanto gamybą, jungiamojo audinio vystymąsi. Pastarasis gliukokortikoidų veikimas užtikrina,

kad pažeisti sąnariai liktų judrūs.

Tačiau, mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad visuomet, prieš pradedant gydymui

naudoti gliukokortikoidus, yra būtina, nepaisant jų teigiamų savybių, įvertinti ar galimas vaisto

neigiamas veikimas nesukels žalos organizmui (Soma et al.,2005).

Gliukokortikoidai pasižymi stipriu priešuždegiminiu veikimu ir šalina jo sukeltus

padarinius, tačiau kartu stipriai slopina organizmo imunitetą (Lucizova et al., 2009), dėl ko

organizmas tampa neatsparus patogeniniams mikroorganizmams. Stipriai gliukokortikoidai veikia ir

medžiagų apykaitą: sutrikdo angliavandenių (Cartmill et al., 2003), baltymų ir riebalų normalų

metabolizmą pakeisdamį jų koncentracijos pokyčius kraujyje. Persiskirsčius medžiagų apykaitos

9

produktams organizme prasideda su tuo susijusios ligos: diegliai, neurologiniai sutrikimai,

traukuliai ir kt. Jei preparatas būna vartojamas ilgesnį laiką ir didesnėmis dozėmis negu

rekomenduojama, arkliui gali išssivystyti laminitas. Didžioji dalis laminitų, arkliams nepagydoma ir

arkliai tampa nedarbingi ar turi baigti sportinę karjerą (Straisser, 2002).

Gliukokortikoidai, kaip ir dauguma farmacinių preparatų, yra išleidžiami įvairiomis

vaistinėmis formomis (Sojka et al., 2008; Špakauskas,Matusevičius, 2006). Jie skiriasi savo

veikimo principu ir poveikiu organizmui. Tuo vadovaujantis mes iškėlėme sau darbo tikslą

nustatyti senų arklių sveikatos palaikymui naudojamų gliukokortikoidų poveikį kraujo gliukozės,

bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracijai kraujyje panaudojus ilgo ir trumpo veikimo

gliukokortikoidų preparatus.

Šiam tikslui pasiekti buvo numatyta išspręsti šiuos uždavinius:

1. Atlikti trumpo veikimo gliukokortikoidais gydomų arklių kraujo biocheminius tyrimus

ir nustatyti gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracijos kitimo dinamiką

po vaisto panaudojimo.

2. Atlikti ilgo veikimo gliukokortikoidais gydomų arklių kraujo biocheminius tyrimus ir

nustatyti gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų koncentracijos kitimo dinamiką po

vaisto panaudojimo.

3. Palyginti skirtingo veikimo laiko gliukokortikoidų poveikį arklių biocheminiams

kraujo rodikliams.

10

1. Literatūros apžvalga

1.1. Gliukokortikoidai

Gliukokortikoidai yra steroidiniai hormonai, kuriems būdingas priešuždegiminis

veikimas. Jie stipriai slopina uždegimo procesus ir visas alerginio proceso patogenezės grandis,

yra svarbūs ne tik uždegiminių ir imuninių procesų reguliacijai, bet turi ženklią įtaką

angliavandenių, baltymų bei riebalų metabolizmui (Rush et al., 2000).

Natūralius gliukokortikoidus (hidrokortizoną ir kortikosteroną) gamina antinkščių

žievinės dalies pluoštinė zona. Tačiau hormono sintezę reguliuoja pogumburys ir hipofizė.

Sumažėjus gliukokortikoidų koncentracijai kraujo plazmoje arba esant stresinei būklei,

pogumburys išskiria kortikoliberiną, kuris skatina adrenokortikotropinio hormono išskyrimą iš

hipofizės (Špakauskas,Matusevičius, 2006). Veikiant šiam hormonui antinksčiuose suintensyvėja

gliukokortikoidų ir mineralkortikoidų sintezė. Todėl, sergant kai kuriomis centrinės nervų sistemos

ligomis, normalus gliukokortikoidų kiekis kraujyje gali sumažėti. Reikiamam balansui palaikyti ar

uždegiminių ligų ir simptomų gydymo tikslais naudojami pusiau sintetiniai ir sintetiniai

gliukokortikoidai (Sojka et al., 2008). Sintetiniai gliukokortikoidai yra sintetinami iš cholio

rūgšties arba steroidinių sapogeninų, randamų augaluose.

Dauguma gliukokortikoidų gerai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto, per odą ir

kvėpavimo takų gleivinę (Rush et al., 2000), todėl jie yra išleidžiami įvairiomis vaistinėmis

formomis: geriamieji bei injekciniai tirpalai, tepalai, kremai, akių lašai, suspencijos, milteliai,

tabletės, draželės ir purškalai (Sojka et al., 2008). Kadangi gliukokortikoidų receptorius turi

didžioji dalis organizmo ląstelių, jie lengvai patenka į audinių ląsteles ir sukelia platų poveikį

(Hayes et al., 1990).

1.1.1. Gliukokortikoidų farmakodinamika

Visi vaistai, taip pat ir gliukokortikoidai, patekę į organizmą kinta ir jungiasi prie

įvairių organizmo medžiagų, tiesiogiai veikdami patį organizmą. Daugumos žinomų

gliukokortikoidų poveikį organizme palaiko plačiai paplitę gliukokortikoidų receptoriai įvairių

audinių ląstelėse. Gliukokortikoidų receptoriai priklauso branduolinių receptorių šeimai ir apima

steroidų, sterolių, skydliaukės hormonų, retino rūgšties receptorius (Magee et al., 2002).

Gliukokortikoidų receptoriai sąveikauja su genų taikinių aktyvatoriais ir reguliuoja jų

transkripciją.

11

Kol nėra hormoninio stimulo, gliukokortikoidų receptoriai citoplazmoje (raumenų,

odos, kepenų, limfinio ir riebalinio audinio), sudaro oligomerinius kompleksus su karščio šoko

baltymais (Kšb) (Soma et al., 2005). Svarbiausios iš jų yra dvi karščio šoko baltymų molekulės,

nors taip pat dalyvauja ir kiti baltymai.

Laisvam hormonui iš plazmos ar tarpląstelinio skysčio patekus į ląstelę, jis susijungia

su receptoriumi ir sužadina konformacinius jo pokyčius, kurie leidžia receptoriui atsiskirti nuo

karščio šoko baltymo. Tada hormono ir receptoriaus kompeksas transportuojamas į branduolį, kur

sąveikauja su DNR ir branduolio receptoriais (Soma et al., 2005). Kaip homodimeras jis jungiasi

prie reaguojančio geno aktyvatoriaus, gliukokortikoidų receptoriaus elementų (GRE).

Gliukokortikoidų receptorių elementai sudaro dvi sekas, kurios susijungia su hormono

receptoriumi (Soma et al., 2005).

Be jungimosi prie gliukokortikoidų receptoriaus elementų, hormoną prisijungęs

receptorius dar sudaro kompleksus ir su kitų genų transkripcijos faktoriais, kurie stimuliuoja

augimo faktorių, uždegiminių citokinų sekrecijos reguliaciją, o taip pat ir augimą, uždegimą bei

imunosupresiją slopinančius gliukokortikoidų poveikius. Šie faktoriai tampa naujais taikiniais

kurti naujos kartos selektyvaus atsako ar selektyvinius audiniams gliukokortokoidų antagonistus

(Toutain et al., 1984).

Yra nustatyti du gliukokortikoidų receptoriaus genai: vienas koduoja klasikinį

gliukokortokoidų receptorių, kitas - mineralkortikoidų receptorių (Soma et al., 2006). Atitinkamai

prijungus arklio gliukokortikoidų receptorius prie RNR, gaunamos dvi labai homologiškos RNR

izoformos žGR α ir žGR β. žGR α yra klasikinis hormono aktyvinamas gliukokortikoido

receptorius, kuris prisijungęs hormoną moduliuoja į gliukokortokoidus reaguojančių genų raišką.

žGr β, priešingai - neprisijungia gliukokortikoidų ir transkripciniu požiūriu yra neveiklus. Tačiau

žGR β geba slopinti hormono aktyvinto žGR α poveikį gliukokortikoidams, nereaguojantiems

genams ir atlieka fiziologinio endogeninio gliukokortikoidų veikimo inhibitoriaus vaidmenį

(Toutain et al., 1984). Kada RNR yra veikiamas ribosomose, yra sintetinami įvairūs baltymai.

Svarbiausias iš jų yra baltymas lipokortinas, kuris slopina fermentą fosfolipazę A2. Slopinant šio

fermento aktyvumą mažėja prostaglandinų ir leukotrienų, kurie yra svarbūs uždegimo procese

(Gupta, Lalchhandama, 2002).

Gliukokortikoidai, slopindami fosfolipazę ir arachidono rūgšties metabolizmą,

neleidžia susidaryti arachidono rūgščiai. Jie blokuoja ciklooksigenazę ir lipoksigenazę. Taip pat

vyksta kolageno, citokinų, proteazės sintezės slopinimas, dėl to yra slopinamas uždegimas ir,

galbūt, net laisvųjų radikalų susidarymas (Amsterdam, Sasson, 2002).

Gliukokortikoidai veikia ir alerginį uždegimą. Veikdami į visas uždegimo

patogenezės grandis: gleivinės paburkimą, liaukų hipersekreciją, kvėpavimo takų praeinamumo

12

sutrikimus, lygiųjų raumenų spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūno reakciją

ir kitas (Kroker, 2003).

Svarbus gliukokortikoidų poveikis pastebimas širdies ir kraujagyslių sistemai, skeleto

raumenims bei centrinei nervų sistemai. Jie veikdami kartu su mineralkortikoidais turi įtakos

didinant vandens ir natrio reazorbciją distaliniuose inkstų kanalėliuose ir lėtinant jų išsiskyrimą iš

organizmo (Matusevičius, Špakauskas 2006).

Gliukokortikoidai svarbūs ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams, bet jie

veikia baltymų, angliavandenių ir riebalų apykaitą. Slopina gliukozės patekimą į ląsteles, skatina

gliukoneogenezę. Dėl to pasireiškia hiperglikemija, o viršijus inkstų gliukozės reabsorbcijos

slenkstį sukelia gliukozuriją. Gliukokortikoidai slopina baltymų sintezę, skatina katabolinius

procesus-ypač odoje, raumenyse ir kauluose. (Rang et al.,2003).

1.1.2. Gliukokortikoidų farmakokinetika

Gliukokortikoidams patekus į kraujotaką jie organizmo yra įvairiai apdorojami, tik

labai maža dalis hormono iš organizmo pašalinama nepasikeitusio. Kraujo plazmoje

gliukokortikoidai jungiasi prie cirkuliuojančių baltymų (transkortinų ir albuminų) (Špakauskas,

Matusevičius, 2006).

Normaliomis sąlygomis gliukokortikoidus prijungiantis globulinas (KPG) ir kepenyse

sintetinamas α2 globulinas prisijungia 40-70 proc. cirkuliuojančio hormono. Globulinų likučiai yra

laisvi arba laisvai su albuminais susijungiantys, galintys veikti ląsteles - taikinius (Magee et al.,

2002). Jei gliukokortikoidų plazmoje yra per didelis kiekis, gliukokortikoidus prisijungiantis

globulinas įsotinamas ir laisvų gliukokortikoidų koncentracija greitai didėja.

Gliukokortikoidų gyvavimo pusperiodis kraujotakoje yra labai įvairus: nuo 60

minučių iki savaitės laiko. Jis pailgėja, jei skiriami dideli preparato kiekiai, jei pacientą veikia

stresas ar jis turi kepenų pažeidimų (Soma et al., 2005). Vandenyje tirpūs gliukokortikoidų esteriai

sušvirkšti į veną veikia greitai ir trumpai - iki 24 h. Vandenyje netirpios esterių suspencijos

pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai, net iki keleto savaičių. Didžiausias gliukokortikoidų

poveikis pasireiškia po 4-8 dienų (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Nepanaudoti gliukokortikoidai yra suskaidomi ir pašalinami iš organizmo. Sintetiniai

gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai, organizme metabolizuojami lėčiau nei natūralūs.

Pakeitus steroido radikalus metilo ir hidroksilo grupėmis gliukokortikoidas tampa atsparesnis

reduktazių poveikiui ir pasidaro metaboliškai stabilesnis (Diederich et al., 2002).

Gliukokortikoidai iš pradžių biotransformuojami iki aktyvių metabolitų, vėliau – iki neaktyvių.

Vaisto biotransformacija dažniausiai vyksta kepenyse. Kai kurie preparatai dar prieš jiems

13

pasiekiant kepenis yra pakeičiami inkstuose ar kituose audiniuose, turinčiuose mineralkortikoidų

receptorių (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Tik maža, nepakitusi patekusių į sisteminę

kraujotaką gliukokortikoidų dalis išsiskiria su šlapimu. Apie 99 proc. hormono

biotransformuojama ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai – sulfatų pavidalu (Ungemach,

2003).

1.1.3. Teigiamas gliukokortikoidų veikimas

Gliukokortikoidai, dėl gero pasiskirstymo organizme ir įvairių vaistinių formų dažnai

naudojami gyvulių gydymui. Jie mažina hialuronidazės aktyvumą, slopina jungiamojo audinio

vystymąsi. Todėl silpnėja uždegimo bei randėjimo procesas, alerginis jautrumas. Silpnina

hipofizės adrenokortikotropinę funkciją (Toutain et al., 1984), didina kiaušidžių jautrumą

gonadotropiniams hormonams. Raumenų ląstelėse mažina gliukozės įsisavinimą, kas padidina

gliukozės koncentraciją kraujyje ir kompensuoja jos trūkumą (Sojka et al., 2008).

Veikdami visas tris uždegimo fazes (pažeidimą, eksudaciją ir proliferaciją) slopina

uždegimą.

Stabilizuodami ląstelės lizosomų membranas, gliukokortikoidai riboja proteolitinių

fermentų plitimą, todėl mažėja širdies, inkstų ir kraujagyslių endotelio ląstelių uždegiminis

pažeidimas. Kadangi stabilizuojasi lizosomų membranos, mažėja ir neuždegiminis audinių

pažeidimas (Soma et al.,2005). Slopinant ciklooksigenazės indukcinio fermento formos raišką

uždegiminėse ląstelėse taip pat mažėja fermentų, galinčių sintetinti prostaglandinus kiekis.

Veikiant gliukokortikoidams didėja trombocitų ir eritrocitų skaičius, tačiau mažėja bazofilų ir

putliųjų ląstelių išskiriamo histamino (Garcia et al., 1998) todėl sutraukiamos kraujagyslės ir

sumažinamas jų pralaidumas.

1.1.4. Neigiamas gliukokortikoidų veikimas

Literatūroje teigiama, kad be teigiamos gydomosios pusės gliukokortikoidai dažnai

gali turėti ir stiprų pašalinį poveikį. Nors šis poveikis neatsiranda nuo vienkartinio panaudojimo, bet

didelės gliukokortikoidų dozės sukelia reikšmingus pokyčius organizme (Špakauskas,

Matusevičius, 2006).

Naudojant gliukokortikoidus, slopinama antikūnų gamyba, AKTH, AH, TSH, LH

išskyrimas iš posmegeninės liaukos, o tai silpnina imuninius procesus (Soma et al., 2006).

Gliukokortikoidai kraujyje didina neutrofilų koncentraciją, o sumažina limfocitų (T ir B),

14

monocitų, eozinofilų ir bazofilų kiekį (Lucizova et al., 2009). Neutrofilų didėja dėl stipresnio jų

pirmtakų srauto iš kaulų čiulpų į kraują ir dėl sumažėjusios emigracijos iš kraujagyslių.

Limfocitų, monocitų, eozinofilų ir bazofilų sumažėja dėl jų judėjimo iš kraujagyslių į

limfoidinį audinį (Robson, 2003). Mažėja audinių makrofagų ir kitų antigeną pateikiančių ląstelių

funkcija. Sumažėja ląstelių geba reaguoti į antigenus ir mitogenus. Makrofagai silpniau fagocituoja

ir naikina mikroorganizmus, ir gamina navikų nekrozės faktorių α, interliaukiną-1

(metaloproteinazes ir plazminogeno aktyvatorių) (Robson, 2003). Makrofagai ir limfocitai gamina

mažiau interliaukino-12 ir interferono-γ, svarbių TP1 ląstelių veiklumo ir ląstelių imuniteto

induktorių (Luzicova et al, 2009).

Gliukokortikoidai sumažina prostaglandinų, leukotrienų ir trombocitus aktyvinančio

faktoriaus sintezę (Soma et al., 2006). Esant susilpnėjusiam imunitetui po gliukokortikoidų

vartojimo skiepijimas būna netikslingas. Skiepijimas gali būti atliekamas tik praėjus dviems

mėnesiams po pasveikimo, kai išnyksta buvęs ir ilgai trunkantis gliukokortikoidų veikimas

(Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Naudojant sintetinius mineralkortikoidų preparatus paveikiama angliavandenių,

riebalų ir baltymų apykaita. Didinamas transmirazių aktyvumas (Robson, 2003). Jie skatina amino

rūgščių dezamininimą ir neigiamo azoto balanso susidarymą, dėl to padidėja bendrųjų baltymų

kiekis kraujyje (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Aktyvina gliukoneogenezės procesus ir

glikogeno sintezę badaujant. Taip pat aktyvinamas fermentas gliukozės 6-fosfatazė. Jis taip pat

didina gliukozės kiekį kraujyje (Cartmill et al., 2003). Stimuliuodami baltymų ir RNR sintezę

kepenyse gliukokortikoidai sukelia katabolinius ir anabolinius poveikius limfoidiniam

jungiamajam, raumenų, riebaliniam audiniams ir odai (Soma et al., 2006). Stimuliuoja insulino

išsiskyrimą į kraujotaką, taip pat veikia lipolizę ir lipazę (Caltabilota et al., 2009). Dideli

gliukokortikoidų kiekiai sumažina raumenų masę, sukelia silpnumą, plonina odą. Jaunikliams

gliukokortikoidų naudojimas stabdo jų augimą (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Gliukokortikoidai, naudojami netinkamai dozuoti ar ne tuo tikslu (Soma et al., 2005),

padidina intrakranialinį spaudimą, sukelia riebalų persiskirstymą.Dėl to riebalų padaugėja vidaus

organuose, snukio ir sprando srityse. Kada įvyksta riebalų persiskirstymas ir jų koncentracija

sumažėja riebaliniame audinyje, riebalų padaugėja kraujyje (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Arkliams ilgai naudojant gliukokortikoidus, dėl medžiagų apykaitos sutrikimo

atsiranda elgsenos pokyčiai, inicijuojamos skrandžio opos ir laminitai (Soma et al., 2006. Orsini et

al, 2008).

15

1.1.5. Gliukokortikoidų poveikis medžiagų apykaitai

Organizme pagrindinė medžiagų apykaita vyksta kraujo pagalba. Svarbiausios

medžiagos, patenkančios iš aplinkos yra angliavandeniai, baltymai ir riebalai. Kiekviena iš šių

medžiagų yra unikali ir pasižymi skirtingu patekimo keliu, skilimu ir veikimo mechanizmu

organizme (Catabilota et al. 2009).

Naudojant gliukokortikoidus yra sutrikdomas normalus maisto medžiagų judėjimas ir

jų įsisavinimas. Tai padidina gliukozės, trigliceridų ir bendrųjų baltymų kiekį kraujyje (Soma et

al., 2005; Špakauskas, Matusevičius, 2006; Sojka et al., 2008).

1.2. Angliavandeniai

Gliukozė – tai gerai organizmo įsisavinamas angliavandenis ir natūralus saldiklis,

kurio pagrindinę dalį arkliai gauna su augaliniu pašaru (Frape, 2012). Į organizmą su pašaru

patenka polisacharidai ir disacharidai, kuriuos skaidant susidaro monosacharidai, sujungti

glikozidinėmis jungtimis. Skylant glikogenui susidaro gliukozė, kuri toliau skildama glikolizės ir

glikogenolizės metu, išskiria laisvają energiją ATP pavidalu (Deusinglaan, 2013).

Gliukozė audiniuose panaudojama kaip energijos medžiaga (Haller 1998), kaip

junginys, būtinas biosintezės procesams, o jos perteklius kaupiamas glikogeno pavidalu kepenyse

(Praškevičius ir kt., 2002).

1.2.1. Angliavandenių skilimas virškinamąjame trakte

Angliavandeniai pradedami skaidyti burnoje (Frape, 2012). Veikiant fermentui

amilazei, krakmolo ir glikogeno molekulės skyla į tarpinius mažesnės molekulinės masės

junginius - dekstrinus. Dalinė polisacharidų hidrolizė yra vienintelė cheminė reakcija, vykstanti

burnoje. Čia ji trunka neilgai – kol maistas smulkinamas. (Deusinglaan., 2013)

Skrandyje angliavandenių skaidymas labai mažas, nes seilių amilazę inaktyvuoja

rūgščios skrandžio sultys, o skrandžio liaukos neišskiria angliavandenius veikiančių fermentų.

Pagrindinis angliavandenių skaidymas vyksta plonosiose žarnose (Vervuert et al., 2008a). Pašarui

patekus iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, rūgštys neautralizuojamos kasos, tulžies bei žarnų

išskiriamomis šarminėmis medžiagomis. Žarnų pH tinka amilazei veikti (Ellis et al., 2005). Kasa į

dvylikapirštę žarną išskiria α-amilazę (Frape, 2012) kuri krakmolą suskaido į dekstrinus, turinčius

nuo 3 iki 8 gliukozės likučių, sujungtų α-1,4- ir α-1,6- glikozidiniais ryšiais (Mirón et al., 2004), ir

16

disacharidus (maltozę ir izomaltozę). Dvylikapirštėje žarnoje skaidant α-gliukozidazei

(gliukoamilazė, maltazė ir izomaltazė) galutinis produktas yra gliukozė (Ellis at al., 2005).

Skaidant sacharozei susidaro fruktozė ir gliukozė iš sacharozės, o laktozės skaidymas beveik

nevyksta (Coss-Bu et al., 2009).

Dekstrinai skaidomi kasos α-amilazės ir α-gliukozidazės dviem etapais. Pirmasis

etapas greitas: jo metu susidaro maltozė, izomaltozė ir oligosacharidų mišinys. Antrasis etapas

lėtas: jo metu oligosacharidai skaidomi iki maltozės ir gliukozės ( Frape, 2012 ). Plonųjų žarnų

enterocitai išskiria sultis, kuriose daug viškinimo fermentų. Sultys į žarnyno spindį nepatenka, bet

pasiskirsto eritrocitų membranų paviršiuje (Coss-Bu et al., 2009). Eritrocitų išskiriami fermentai

karbohidralazės: sacharazė, skaidanti maltozę ir sacharozę, oligo-1,6- glikozidazė, skaidanti α-1,6-

glikozidines jungtis oligosachariduose ir izomaltozėje. Arklio organizmas netoleruoja laktozės ir

jos skaidymas beveik nevyksta. Ji pašalinama iš organizmo su išmatomis ( Frape, 2012). Veikiant

visoms šioms karbohidrazėms, oligosacharidai ir disacharidai suskaidomi į monosacharidus.

(Fombelle et al.,2004) Žarnyne susidaro pagrindiniai monosacharidai: gliukozė, fruktozė ir

galaktozė (Coss-Bu et al., 2009).

1.2.2. Angliavandenių rezorbcija

Norint, kad angliavandeniai būtų panaudojami organizme, jie iš žarnų turi būti

pernešami į kraują. Angliavandenių rezorbcija vyksta dviejų rūšių membranine pernaša: aktyvioji,

vykstanti prieš koncentracijos gradientą ir paprastoji difuzija (Roden et al., 2003).

Rezorbcija vyksta paeiliui. Pradžioje iš dvylikapirštės žarnos, paskui tuščiosios, ir

angliavandenių likučiai rezorbuojami klubinėje žarnoje (Frape, 2012). Manoma, kad manozė,

ksilozė ir arabinozė rezorbuojamos paprastosios difuzijos būdu, o daugelis kitų monosacharidų

rezorbcijos metu aktyviai pernešamos per enterocito membraną (Dashty, 2013).

Nustatyta, kad gliukozės pernašai svarbus Na+ ir K

+ siurblys (Frape, 2012). Na

+ kartu

su monosacharidu pernešamas į ląstelės vidų. Na+

pernešamas pagal koncentracijos gradientą.

Panaudojama Na+

elektrocheminio potencialo energija, kuri aktyvina membranoje esantį gliukozės

nešiklį (Dashty, 2013). Eritrocitų membranos Na+ ir K

+ siurblys yra aktyvus ir pašalina iš ląstelės

patekusį Na+, pakeisdamas jį K

+(Roden et al., 2003). Na

+ pernašai prieš koncentracijos gradientą

reikia ATP teikiamos energijos. Šio fermento yra žarnyno gleivinės ląstelių membranose, o

fermentą aktyvina natrio jonai (Frape, 2012). Perkėliklio paviršiuje yra vieta monosacharidui ir

Na+

prijungti. Dėl to monosacharidų reazorbcijos greitis tiesiogiai priklauso nuo Na+

koncentracijos. Enterocituose gali vykti ir nuo Na+ nepriklausoma gliukozės pernaša, tačiau ji

neveiksminga (Dashty, 2013).

17

Difuzijos būdu monosacharidai pernešami tuo atveju, kai jų koncentracija enterocito

išorėje didesnė negu viduje (Roden et al., 2003).

1.2.3. Angliavandenių pasiskirstymas organizme

Norint suprasti kada, kurioje organizmo dalyje ir kaip gliukokortikoidai paveikia

gliukozę, reikia žinoti ir suprasti biologinį gliukozės pasiskirstymą organizme.

Rezorbavęsi iš žarnyno į kraują monosacharidai, iš kurių daugiausia yra gliukozė,

vartų vena atnešami į kepenis (Frape, 2012). Kepenų vartų venos kraujyje gliukozės kiekis nėra

pastovus. Tai priklauso nuo suėsto pašaro kiekio ir sudėties. Pastovų gliukozės kiekį kraujyje

palaiko kepenys (Deusinglaan, 2013). Kepenų vartų vena atnešamas gliukozės perteklius, kepenų

ląstelių paverčiamas glikogenu ir kaupiamas kepenyse (Reaven, 2003). Po ėdimo gyvulio kraujyje

gliukozės kiekis labai padidėja ir kepenys nespėja viso gliukozės pertekliaus sukaupti, todėl cukrų

kiekis kraujyje gali trumpam padidėti (maistinė hiperglikemija) (Sojka et al.,2008). Tačiau toks

gliukozės perteklius kelių valandų laikotarpyje greitai išsiskiria per inkstus, ir cukraus kiekis

kraujyje vėl tampa normalus (Deusinglaan, 2013).

Kepenų ląstelėse vyksta labai įvairūs monosacharidų tarpusavio pasikeitimo procesai.

Galaktozė ir fruktozė virsta gliukoze, vyksta glikogeno sintezė (glikogenogenezė), jo skilimas

(Deusinglaan, 2013). Glikogenui skylant, susidaro laisva gliukozė, kuri palaiko pastovų gliukozės

kiekį kraujyje, kai jos nepatenka iš virškinimo trakto (glikogenolizė) (Frape, 2012). Naudojant

gliukokortikoidus jie aktyvina gliukoneogenezę, todėl gliukozės koncentracija kraujyje gali

smarkiai padidėti (Špakauskas,Matusevičius, 2006).

Gliukozė, rezorbuota į kraują iš virškinimo trakto arba kai jos trūksta, susidariusi

skylant glikogenui patenka į didįjį kraujo apytakos ratą ir išnešiojama po visų organizmo audinių

bei organų ląsteles (Frape, 2012). Naudojant gliukokortikoidus arklių gydymui (Abraham et al.,

2012), gliukozę bandant pernešti per organų ląsteles, gliukozės metabolizmas yra sutrikdomas ir

jos koncentracija kraujyje padidėja (Rang et al.; 2003). Kai gliukozę pavyksta pernešti per ląstelės

sieneles, čia ji panaudojama energijai gauti, vyksta jos oksidacija. Gliukozės oksidacija, kurios

metu išsiskiria energija, akumuliuojama makroenerginiuose junginiuose. Visa tai vyksta

anaerobiniu ir aerobiniu būdu (Deusinglaan, 2013). ˵Anaerobinio gliukozės kitimo galutinis

produktas yra pieno rūgštis. Aerobinio - vanduo ir anglies dvideginis. Anaerobinio gliukozės

oksidacijos proceso energetinė vertė yra kur kas mažesnė negu aerobinio. Tačiau anaerobinis

gliukozės kitimas ypač svarbus tuomet, kada audiniai negauna pakankamai deguonies. Tai būdinga

raumenų audiniams, kai atliekamas daug energijos reikalaujantis darbas. Anaerobinė gliukozės

oksidacija, kai pradinis junginys yra gliukozė - vadinama glikolize, kai pradinis junginys

18

glikogenas – glikogenolizė ʺ (Frape, 2012). Arkliui daug ir intensyviai dirbant dėl naudojamų

gliukokortikoidų gali sumažėti gliukozės įsisavinimas raumenyse, dėl to padidės gliukozės

koncentracija kraujyje (Sojka et al., 2008).

1.2.4. Angliavandenių, gliukagono ir insulino tarpusavio ryšiai

Gliukozei patekus iš virškinamojo trakto, jos koncentraciją ir pasiskirstymą

organizme lemia ne tik ląstelių mitybiniai poreikiai, bet jos koncentracijos kitimus kraujyje įtakoja

ir hormonai: insulinas - kuris mažina gliukozės kiekį kraujyje; natūralūs gliukortikoidai,

gliukagonas, tiroksinas, augimo hormonas ir kiti, kurie didina gliukozės kiekį kraujyje vienu ar

kitu būdu, slopindami jos pasisavinimą ląstelėse (Turner et al., 2011).

Insulinas - tai baltymas, sudarytas iš dviejų polipeptidinių A ir B grandinių, kurį

gamina kasos B ląstelės (Bailey et al., 2008). Insulinui būdingas rūšinis savitumas. Įvairių gyvūnų

rūšių insulinas skiriasi tam tikromis amino rūgštimis (Yeo et al., 2010). Šie skirtumai keičia

insulino antigenines savybes. Pavyzdžiui žmogaus ir arklio insulinas skiriasi dviemis

aminorūgštimis (A ir B grandinėse) (Turner et al., 2011).

Insulino sintezę ir sekreciją veikia daug veiksnių: gliukozė, galaktozė, aminorūgštys,

virškinimo sistemos hormonai, gliukagonas ir kt. Sekreciją slopina somatostatinas, α adrenerginiai

antagonistai, gliukokortikoidai, nutukimas, sunkus fizinis darbas, alkis (Praškevičius ir kt., 2002).

Insulino sekrecija gali būti dviejų tipų: padidėjusi (hiperinsulinemija), ir sumažėjusi

(hipoinsulinemija). Hiperinsulinemija gali pasireikšti iš karto po ėdimo (Vervuert et al., 2009). Tai

nebus patologinis reiškinys. Tačiau neatmetama galimybė, kad tai gali būti vienas iš lemiamų

veiksnių, sukeliančių laminitus sportiniams žirgams (Geor, 2008; Keisler, 2006; Treiber et al.,

2006; Hess et al., 2005; McGowan et al., 2004;). Kada insulino sekrecija sumažėja arba išvis

išnyksta, susergama cukriniu diabetu. Ligos metu gliukozės įsisavinimas audiniuose mažėja, o

plazmoje didėja (Haller, 2003). Kaip cukrinis diabetas, taip ir sintetiniai gliukokortikoidai mažina

gliukozės įsisavinimą audiniuose, taip sukeldami jų koncentraciją kraujyje (Turner et al., 2011).

Gliukozė labai glaudžiai susijusi su insulino koncentracija kraujyje. Gliukozės

koncentracija arklio kraujyje yra proporcinga insulino koncentracijai (Vervuert et al., 2009). Jis

būtinas, kad raumenys ir daugelis kitų audinių pasisavintų iš kraujo gliukozę (Haller, 2003).

Insulinas vaidina svarbų vaidmenį reguliavimo procese, mažina gliukozės išsiskyrimą iš kepenų ir

paspartina glikogeno nusodinimą (Robertson, 2007). Taip pat aktyvina gliukozės nešiklį ir spartina

palengvintą gliukozės pernašą pro raumenų, riebalinio audinio ir kitų audinių ląstelių membranas

(Praškevičius ir kt., 2002) (išskyrus kepenų, nervinių ląstelių ir eritrocitų membranas). Nors

insulinas neskatina gliukozės pernašos į kepenų ląsteles, bet jis sužadina kepenų heksokinazės

19

izofermentą – gliukokinazę (Turner et al., 2011), kurios pagalba prasideda gliukozės fosforilinimas

ir susidaro gliukozės-6- fosfatas (Praškevičius ir kt., 2002). Kada gliukozės koncentracija plazmoje

pasidaro per maža, išsiskiria gliukagonas ir suaktyvina gliukozės skilimą iš glikogeno, esančio

kepenyse (Haller, 2003).

Normali alkanų (prieš ėdimą) arklių insulino koncentracija yra 20 mlU/L (Suagee et

al., 2010). Koncentruotais pašarais šeriamiems arkliams sumažėja jautrumas insulinui (Treiber et

al., 2006; Treiber et al., 2005; Hoffman et al., 2003), padidėja kortizolio gamyba (Saul et al.,

2011), iškyla rizika nutukti (Treiber et al., 2006; Hoffman et al., 2003;) padidėja dieglių tikimybė

(Turner, 2011). Didėjant kortizolio koncentracijai kraujyje, slopinamas insulino poveikis, ir taip

didinama gliukozės koncentracija kraujyje.

Kai gydymui naudojami gliukokortikoidai, organizmas pripranta prie pastovios jų

koncentracijos organizme ir sumažėja natūralaus kortizolio gamyba (Sojka et al.,2008). Taip

atsiranda pastovus slopinamas insulino poveikis kraujyje ir didėja gliukozės koncentracija(Turner

et al., 2011). Jei gliukokortikoidai bus naudojami ilgą laiką ir didelėmis dozėmis, jautrumas

insulinui sumažės, dėl ko gali pasireikšti hiperglikemija ir gliukozurija (Treiber et al., 2006).

1.3. Bendrieji baltymai

Baltymai-makromolekulės, sudarytos iš L-α-aminorūgščių, kurios tarpusavyje

sujungtos peptidiniais ryšiais (Kocer et al., 2005; Lee, 2006). Baltymai kitaip negu kiti polimerai

yra labai sudėtingi, turi pirminę, antrinę, tretinę ir ketvirtinę struktūras (Praškevičius ir kt., 2002).

Baltymų klasifikacijos nėra vieningos, tačiau juos galima klasifikuoti atsižvelgiant į jų tirpumą,

molekulių formą, biologines funkcijas ir hidrolizės produktus (Frape, 2012).

Normali baltymų koncentracija arklio kraujyje yra 56-76 g/l (Kahn et al.,2012).Visi

kraujo plazmos baltymai yra sintetinami kepenyse (Majorek et al., 2012). Jie skirstomi į tris

pagrindines grupes:

1. Prealbuminai yra mažos molekulinės masės polianijoniniai globuliniai baltymai, todėl

elektroforezės metu greičiausiai juda anodo link (Berman et al., 2000). Prealbuminai gali

lengvai pereiti per membranas, kada padidėjęs jų pralaidumas. Jie atlieka pernašos

funkciją: gali nespecifiškai prisijungti ir pernešti įvairias medžiagas (pavydžiui-tiroksiną)

(Hawkins et al., 1982). Šio baltymo koncentracija kraujyje sumažėja esant kepenų cirozei,

lėtiniam hepatitui, laminitams, ūmių infekcijų metu, piktybinių navikų atsiradimų atvejais.

Didesnė prealbuminų koncentracija randama jauniems kumeliukams, nei suaugusiems

arkliams (Berman et al., 2000).

20

2. ˵Albuminai - pagrindiniai kraujo serumo baltymai,kurių molekulinė masė 66,300 mMW.

Jų sudėtyje yra daug glutamo rūgšties. Albuminai yra homogeniškiausia kraujo plazmos

baltymų frakcija. Apie 40 proc. jų cirkuliuoja kraujyje, likusi dalis – tarpląsteliniuose

skysčiuose. Jie pirmieji išsiskiria iš kraujo esant audinių traumoms ʺ(Berman et al., 2000).

Baltymai sintetinami kepenyse (Majorek et al., 2012) ir atlieka dvi svarbias funkcijas:

Pirmoji - prisijungia vandenį, todėl palaiko kraujo osmosinį slėgį ir yra įvairių hidrofobinių

medžiagų nešikliai (Mathews, 2008).

,,Antroji baltymų funkcija yra pernešti cinką, kalcį, varį, įvairius cheminius preparatus.

Albuminų sintėzė priklauso nuo mitybos, hormonų pusiausvyros, bendrosios sveikatos

būklės, kepenų, streso ir albuminų koncentracijos audiniuose. Sergant įvairiomis kepenų

ligomis, mažėja kraujo osmosinis slėgis, daugėja neląstelinio skysčio ir patinsta minkštieji

audiniai“ (Frape, 2012).

3. Globulinai - silpnai rūgščių ir neautraliųjų paprastųjų ir sudėtingųjų globulinių baltymų

mišinys. Elektroforezės metu globulinai pasiskirsto į tris pagrindines frakcijas: α-, β- ir γ-

globulinus. γ- globulinų frakciją sudaro įvairių imunoglobulinų mišinys.

Globulinų koncentracija padidėja ūminių uždegimų metu, esant lūžiams, navikams ir

prie tam tikrų infekcijų. Kaip ir kiti baltymai, jie yra sintetinami kepenyse, todėl kiekis tiesiogiai

priklauso nuo kepenų funkcinės būklės (Jain, 1993).

1.3.1. Baltymų virškinimas, rezorbcija ir pasiskirstymas organizme

Baltymai organizme per virškinimo trakto sieneles tiesiogiai nesirezorbuoja, todėl jie

virškinimo trakte hidrolizuojami. Arklio skrandis yra labai mažas. 1g pašaro skrandyje atitinka 1

kg kūno masės (Meyer et al., 1995).

Hidrolizė prasideda skrandyje, tačiau ji yra tris kartus mažesnė nei plonosiose

žarnose. Baltymų hidrolizę katalizuoja virškinimo sultyse esančios peptidhidrolazės. Skrandžio

sultyse yra druskos rūgšties, fermentų, mineralinių medžiagų, gleivių, vandens ir kitų juginių

(Meyer et al., 1995). Druskos rūgštis susidaro skrandžio gleivinės dengiamosiose ląstelėse iš

kraujo atnešamų medžiagų-karbonatų, chloridų (Hymoller et al., 2012). Druskos rūgštis palaiko

reikiamą skrandžio sulčių pH, aktyvina profermentus, veikia baktericidiškai pašaro masę,

koaguliuoja baltymus, dėl ko juos geriau veikia fermentai, skatina kasos sulčių sekreciją (Julliand

et al., 2006), stimuliuoja skrandžio motoriką ir kartu pašaro masės pernašą iš skrandžio į

dvylikapirštę žarną. Skrandyje hidrolizuojantis baltymams susidaro pradiniai baltymų skilimo

produktai-įvairūs polipeptidai ir nedaug laisvų aminorūgščių (Julliand et al., 2006). Lieka ir

nehidrolizuotų baltymų.

21

Toliau virškinimas vyksta dvylikapirštėje žarnoje. Čia veikia kasos ir žarnų sulčių

fermentai: tripsinas, chimotripsinas, karboksipeptidazės A ir B, elastazė, tripeptidazės,

dipeptidazės, aminopepsidazė (Meyer et al., 1995). Veikiant tripsinui ir chimotripsinui

hidrolizuojasi tiek pepsino nepaveikti baltymai, tiek polipeptidai, susidaro mažesnės santykinės

molekulinės masės peptidai bei laisvosios aminorūgštys (Hymoller et al., 2012).

Karboksipeptidazės ir elastazė hidrolizuoja peptidus toliau ir susidaro 3-4 aminorūgščių likučių

peptidai. Šie patenka į plonosios žarnos gleivinės ląstelių mikroporas ir prasideda jų pasieninis

(membraninis) virškinimas (Frape, 2012). Taigi, veikiami viso peptidhidrolazių komplekso,

baltymai suskyla iki aminorūgščių, kurios per plonosios žarnos sieneles rezorbuojasi į kraują.

Pernašai reikalingi ATP ir natrio jonai (Hymoller et al., 2012). Rezorbuotos aminorūgštys vartine

vena nunešamos į kepenis. Kepenyse didelė aminorūgščių dalis suvartojama savitųjų organizmo

baltymų sintezei (albuminų, globulinų, fermentų ir kt.) (Majorek et al., 2012). Kita dalis, kuri

kraujo atnešama į atskirus organus ir audinius, yra suvartojama ląstelių baltymų ir įvairių kitų

organizmui reikalingų junginių sintezei (Frape, 2012). Gydymui naudojant gliukokortikoidus

aktyvinama transminazė, dėl to didėja amino rūgščių dezamininimas ir aktyvinamas neigiamo

azoto balanso susidarymas, to pasekmės - kraujyje padaugėja bendrųjų baltymų koncentracija

(Diederich et al., 2002).

Visa, kas buvo nesuvirškinta plonojoje žarnoje, patenka į storąją žarną. Arklio

virškinimo traktas yra ypatingas tuo, kad turi dvi gaubtines žarnas: mažąją ir didžiąją (Hummel et

al., 2008). Pagrindiniai fermentacijos procesai ir vyksta jose.

„Storosiose žarnose aminorūgštys veikiamos žarnyno mikrofloros išskiriamų

fermentų įvairiai kinta. Jos čia deamininamos, dekarboksilinamos, trumpėja aromatinių rūgščių

šoninės grandinės ir susidaro aminai, įvairios rūgštys. Žarnyne susidarę putrescinai ir kadaverinas

rezorbuojasi į kraują. Jie ypač nuodingi organizmui ir sukelia parezę, traukulius, aritmiją, dieglius,

sumažėja kraujospūdis. Organizmas, gindamasis nuo šių medžiagų, jas skaido specialiais

fermentaisˮ (Frape, 2012).

1.4. Trigliceridai

Trigliceridai - neautralieji riebalai, sudaryti iš glicerolio ir riebalų rūgščių eterių. Jie

labai svarbūs organizmui, nes gali kauptis praktiškai gryni ir nehidratuoti (Praškevičius ir kt.,

2002). Trigliceridai yra pagrindinis energijos šaltinis. Jiems skylant susidaro dvigubai daugiau

energijos, nei skylant angliavandeniams (Robertson, 2003). Kai kurių gyvūnų organizme riebalai

atlieka ne tik rezervinę funkciją, bet ir izoliacinę – šilumos palaikymo (Frape, 2012). Tai ypač

svarbu žiemą. Taip pat riebalai svarbūs kaip apsauginę funkciją atliekantis audinys, nes jie saugo

22

vidaus organus nuo mechaninių pažeidimų. Jų randama po oda, pilvo ertmėje, jie sudaro riebalines

pertvaras tarp organų (Shelness et al., 2001).

Daugiausia lipidų yra gyvūninės kilmės produktuose, bet žolėdžiai juos gauna ir su

augaliniais produktais aliejų pavidalu (Frape, 2012). Jie labai svarbūs, nes turi polinesočiųjų

riebalų rūgščių (linolo, linoleno, arachidono), kurios organizme negali susidaryti, o yra

priskiriamos prie vitaminų. Iš polinesočiųjų riebalų rūgščių taip pat susidaro ir labai svarbi

organizmui medžiaga – prostaglandinai (hormonai) (Abraham et al., 2012). Širdis, kepenys, inkstai

net ir ramybės būsenoje 50 proc. energijos poreikio patenkina skaidydami trigliceridus (Olivecrona

et al., 1997).

1.4.1. Trigliceridų skaidymas virškinamąjame trakte

Lipidai burnoje nevirškinami, nes seilėse nėra jų skaidymui reikalingų fermentų.

(Frape, 2012)

Skrandyje prasideda pirminis skaidymas. Šis procesas aktyviausias naujagimiams, nes

pas juos veikia liežuvio lipazė, kuri hidrolizuoja tik emulsintus pieno riebalus (Ghio et al., 2007).

Pieno riebalai gaunami su motinos pienu pirmomis gyvenimo savaitėmis (Frape, 2012). Nors

skrandyje yra tinkama pH lipazei veikti (Mattijssen et al., 2011), tačiau į šį procesą prisijungia ir

pepsinas, kuris hidrolizuoja nedidelį kiekį lipidų ir jie patenka į dvylikapirštę žarną. Didžioji dalis

jų būna net nepradėta skaidyti. Lipazė skrandyje skaido tik tuos trigliceridus, kurie turi tris

glicerolio atomo grupes (Hughes et al., 1996). Tokios atskilusios trumpos grandinės yra

hidrofilinės (tirpios vandenyje), ir jos per skrandžio sienelę patenka į kepenų vartų veną (Frape,

2012; Teusink et al., 2003). Tačiau pas suaugusius gyvulius, kad prasidėtų riebalų virškinimas, yra

per mažai lipazės, todėl beveik visi riebalai virškinami plonosiose žarnose (Ghio et al., 2007).

Pagrindinis lipidų virškinimas vyksta dvylikapirštėje žarnoje (Teusink et al., 2003).

Čia veikiant tulžiai ir kasos sultims rūgštus skrandžio turinys yra neautralizuojamas ir paverčamas

šarminiu. Šio proceso metu susidaro CO2, kuris padeda maišyti pašarą virškinimo metu (Green et

al., 1981). Riebalai yra hidrofiliniai (Hughes et al., 1996), todėl vandens aplinkoje jų įtemptis labai

didelė. Tai trukdo virškinimo fermentams įsiskverbti į juos. Kad fermentai galėtų skaidyti riebalus,

jie yra emulsinami (Frape, 2012). Emulsinimas - tai koks procesas, kurio metu dideli riebalų lašai

yra susmulkinami į mažesnius (Mattijssen et al., 2011),. Geriausi emulsikliai yra tulžies rūgštis,

kuri nuolatos iš kepenų teka į dvylikapirštę žarną, monoacilgliceroliai ir laisvųjų riebalų rūgščių

mišiniai. Tulžies rūgščių druskos (Riley et al., 1979) didina riebalų ląstelių dispersiją, palaiko ir

stabilizuoja susidariusią emulsiją.

23

Dvylikapirštėje žarnoje lipidus skaido kasos lipazė (Miles et al., 2004), fosfolipazė ir

cholesterolesterazė. Kasos lipazėje yra hidrofilinė dalis, kuri jungiasi su trigliceridais (Frape,

2012). Lipazė skaido sočiąsias riebalų rūgštis ir tik tuos trigliceridus, kurie yra neilgų

grandinių(Hughes et al., 1996). Skaidymo metu susidaro α (2)- monoacilglicerolis ir dvi laisvosios

riebalų rūgštys. Iki glicerolio ir laisvųjų riebalų rūgščių suskyla tik ketvirtadalis trigliceridų (Miled

et al., 2001). Dažniausiai trigliceridų virškinimo metu išsiskiria riebalų rūgštys-natrio druska arba

kitaip muilai (Redgrave, 2004) . Riebalų likučiai, nukeliauja į storajį žarnyną, kur jie veikiami

mikrofloros dar skaidomi, bet dideli kiekiai ten nebesusidaro, todėl tai virškinimo procese nėra

svarbi vieta (Frape, 2012).Taip pat jie stimuliuoja baltymų ir RNR sintezę kepenyse, kas paveikia

limfoidinį audinį, veikia lipolizę ir lipazę (Sojka et al., 2008).

1.4.2. Trigliceridų rezorbcija ir resintezė

Katalizuojant lipoliziniams fermentams, trigliceridai virškinimo trakte suskaidomi iki

monoacilglicerolių, glicerolio ir riebalų rūgščių (Mattijssen et al., 2011).

Arklių, panašiai kaip ir žmonių (Abraham et al., 2010; Carmela et al., 2011),

virškinimo trakte riebalų rezorbcija prasideda praėjus 20-30 min. po paėdimo ir vyksta

proksimalinėje žarnų dalyje, o kraujyje trigliceridai atsiranda praėjus 2-3 val. (Lambert et al.,

2012; Robertson, 2002). Greičiausiai rezorbuojasi aliejai. Kada sutrinka lipidų rezorbija, jie yra

pašalinami su išmatomis. Lipidai rezorbuojami lėčiau nei angliavandeniai ir baltymai (Frape,

20112). Kada riebalų lašeliai yra 0,5 nm jie gali būti rezorbuoti į limfinius takus nehidrolizuoti -

pinocitozės būdu į chilomikronus (Pan et al., 2011; Peterson et al., 1990;).

Arkliai kitaip nei kiti gyvūnai skiriasi tuo, kad jų kūno sudėtyje esantys riebalai

įtakoja virškinamų riebalų sudėtį (Frape, 2012).

Riebalų pakeitimas vadinamas riebalų resinteze (Pan et al., 2011). Trigliceridų

resintezei naudojamos egzogeninės ir endogeninės riebalų rūgštys. Dalis trigliceridų

resintezuojama žarnyno epitelio ląstelėse, naudojant tik egzogenines riebalų rūgštis. Šiuo atveju

susidaro riebalai, kurie kaupiasi riebaliniame audinyje (Spanger et al., 2003). Šie riebalalai yra

panaudojami tik trūkstant maisto medžiagų – badaujant (Guo et al., 2006; Storer et al., 2005).

Resintezės produktų intensyvumas priklauso nuo glicerolfosfato, monoacilgliceroliu ir riebalų

rūgščių kiekio žarnų gleivinės epitelyje. Laisvasis glicerolis, susidaręs virškinimo metu žarnyno

spindyje, su krauju patenka į kepenų vartų veną (Teusink et al., 2003) ir trigliceridų resintezei

žarnyno epitelio ląstelėse nenaudojamas. Lipidų resintezei naudojamas endogeninis

glicerolfosfatas, kuris susidaro angliavandenių metabolizmo metu (Storer et al., 2005).

24

Resintezė vyksta dviems būdais: β-monoacilgliceroliniu ir α-glicerolfosfatiniu.

Pirmasis būdas vyksta lygiajame endoplazminiame tinkle, o antrasis - grūdėtame

endoplazminiame tinkle (Kitazawa et al., 2011; Tabata et al., 2009). Galutinis produktas tiek

vienu, tiek kitu atveju yra trigliceridai.

Resintetinti trigliceridai dėl per didelio savo tūrio negali rezorbuotis į kraujo

kapiliarus, todėl pirmiausia jie jungiasi į chilomikronus (0,5-1,0 µm skersmens) ( Storer et al.,

2005), kurie skverbiasi iš enterocitų į limfą. Chilomikronai yra lipoproteinai (lipidai susijungę su

baltymais). Prisijungimas vyksta endoplazminiame tinkle ir Goldžio aparate, taip lipidams

suteikiamos hidrofilinės savybės (Redgrave, 2004). Chilomikronų sudėtyje yra 2 proc. baltymų ir

98 proc. lipidų (Sukonina et al., 2006). Kartu su resintetintais trigliceridais į chilomikronų sudėtį

įeina ir nehidrolizuoti trigliceridai. Chilomikronai patenka į limfą ir pro krūtininį limfos lataką į

kraujotaką ( Frape, 2012).

Suėdus pašaro su daugiau riebalų, po 5-6 valandų lipidų migracija iš žarnyno epitelio

ląstelių yra didžiausia. Kada lipoproteinai patenka į limfą, ji tampa neskaidri ir klampesnė (Bishop

et al., 2008). Šis reiškinys vadinamas alimentine hiperlipemija (Shelness et al., 2001). Jos metu

kraujagyslėse vyksta chilomikronų irimas, katalizuojant lipoproteinlipazei (LPL) (Olivecrona et

al., 1997). Ją sintetina riebalinio audinio ląstelės, skersaruožių raumenų, miokardo,

funkcionuojanti pieno liauka, blužnis, plaučiai ir aorta. Kai chilomikronai praeina pro kapiliarus,

lipoproteinlipazė hidrolizuoja chilomikronuose esančius trigliceridus į β(2)-monoacilglicerolius ir

laisvąsias riebalų rūgštis (Shelness et al., 2001). Chilomikronams suirus, kraujo plazma pašviesėja

ir praskystėja.

Didžioji dalis riebalų nukeliavę į kepenis yra verčiami į ketonus. Likusioji dalis β(2)-

monoacilglicerolių ir laisvųjų riebalų rūgščių tiesiogiai difunduoja į audinių ląsteles (Frape, 2012),

kuriose bus naudojamos riebalų sintezei, o kita dalis nekovalentiniais ryšiais jungiasi su kraujo-

plazmos baltymais abluminais ir išnešiojami po audinius ir organus (Geesje et al., 2010). Gydant

sintetiniais gliukokortikoidai aktyvinama baltymų ir RNR sintezė kepenyse, dėl to yra paveikiamas

limfoidinis audinys (Soma et al., 2006). Gliukokortikoidai įtakoja lipolizę ir lipazę (Caltabilota et

al., 2009), didina intrakranialinį kraujagyslių spaudimą, kas sukelia riebalų persiskirstymą ir jo

padaugėja kraujyje (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

1.4.3. Insulino poveikis trigliceridų apykaitai

Insulinas aktyvina riebalų rūgščių ir lipidų sintezę, slopina riebalų skaidymą ir mažina

ketoninių medžiagų susidarymą kepenyse (Sojke et al., 2008). Lipogenezę aktyvina skatindamas

25

gliukozės patekimą į riebalinio audinio ląsteles bei jos skilimą: 3-glicerolfosfato ir acetil-CoA

susidarymą, kurie būtini riebalų rūgščių ir trigliceridų sintezei (Kitazava et al., 2011).

Insulinas kaip ir sintetiniai gliukokortikoidai stabdo lipolizę (Caltabilota et al., 2009)

kepenyse ir riebaliniame audinyje. Jis stabdo hormonams jautrią lipazę - trigliceridlipazę,

aktyvindamas jos defosforilinimą (Caltabilota et al., 2009). Slopindamas laisvų riebalų rūgščių

išssikyrimą iš riebalinio audinio mažina ketoninių medžiagų susidarymą kepenyse (ketogenezę)

(Pan et al., 2011).

1.5. Dažniausiai pasitaikančios senų arklių kaulų ir sąnarių ligos

Pagrindinės arklių kaulų ir sąnarių ligos atsiranda dėl mechaninių pažeidimų ir

medžiagų apykaitos sutrikimų (Treiber et al, 2006). Dažniausiai arkliams šios ligos pasireiškia

senstant, kaip sunkaus darbo ar sporto pasekmė. Sportiniams žirgams ligos diagnozuojamos

dažniau, dėl patirto didelio krūvio, treniruočių ir sportinių varžybų metu patirtų traumų (Hermsen,

2002).

Dažniausiai pasitaikančios senų arklių ligos yra: sausgyslių uždegimas, sausgyslių

makšties uždegimas, sąnario sumušimas, sąnario uždegimas, aseptinis vietinis gyvuonies

uždegimas ir laminitas (Noreika, 2008).

Nors kiekviena iš šių ligų turi skirtingą patogenezę, tačiau visos jos pasireiškia

panašiais klinikiniais simptomais ir jų priežastys yra panašios. Dažniausios minėtų ligų priežastys

yra įvairūs patempimai, paslydimai, suspaudimai, sužeidimai (Hermsen, 2002) ir medžiagų

apykaitos sutrikimai (Frape, 2012), kurių per visą ilgą arklio gyvenimą pasitaiko labai daug ir

gyvuliui senstant jie pasunkina uždegiminių procesų eigą (Taylor & Francis, 2011), sukelia

skausmą, ir diskomfortą. Dažniausiai dėl ligų pakinta sąnario lankstumas, judėjimo amplitudė, ir

taip pasikeičia arklio stovėsena, judėjimas (Raes et al, 2009).

Kada tokie seni arkliai vis dar naudojami darbui, jie būna piktesni, nes jaučia

nuolatinį skausmą (Chalaye et al, 2013), kartais vien dėl to, kad yra priversti judėti ar pakinktų

spaudimo (LaCarrubba et al, 2010).

Esant laminitui, arklys stovėdamas nuolatos laiko pakėlęs vieną koją, kad spaudimas

joje būtu kuo mažesnis (Davis, 2012). Garde arklys būna neramus, nes nuolatos jaučia skausmą,

gali būti pakilusi kūno temperatūra, karštos kanopos, gali neduoti jų išvalyti, ir šitaip jose pradeda

kauptis patogeniniai mikroorganizmai, pasireiškia uždegimai ir toks arklys būna priverstinai

brokuojamas, nes pradeda nebepaeiti (Taylor et al, 2010).

26

Norint pagelbėti ir pagerinti senų ir traumuotų arklių gyvenimo sąlygas, dažnai

palaikomajam gydymui yra naujami gliukokortikoidai (Orsini et al, 2008). Jie ne tik sumažina

uždegimą, bet ir apmalšina skausmą, gyvulio savijauta pagerėja (Sojka et al., 2008).

27

2. Darbo metodika ir organizavimas

2.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas

Tyrimai atlikti „X žirgyne“, 2012 - 2014 magistrantūros studijų metais. Tyrimai

atliekami vasaros metu nedarant pašalinės intervencijos, o derinant bandymo eigą prie rutininių

klinikinių procedūrų.

Tyrimams atrinkta 18 senų sportinių veislinių žirgų, kurie anksčiau intensyviai buvo

naudojami sportinėje veikloje. Visi jie eržilai, turintys negalavimų, susijusių su senomis sąnarių ir

nugaros traumomis.

Tyrimui naudotų žirgų amžius svyravo nuo 15 iki 23 metų, svoris 470 – 660 kg. Per

visą savo gyvenimą jie yra patyrę nemažai traumų, sužeidimų. Dabar jau dalis intensyviai

nebenaudojami ir laikomi lengviems pasijodinėjimams, kiti visiškai nenaudojami ir tiesiog stovi

garduose.

Vadovaujantis iki tol buvusiais atliktais tyrimais, klinikine apžiūra ir patikrinimu prieš

eksperimentą tiriamieji žirgai neturėjo medžiagų apykaitos, neurologinių, dermatologinių arba

endokrininių ligų ir su jomis susijusių požymių bei biocheminių pokyčių kraujyje.

Nei vienas iš žirgų per pastaruosius tris mėnesius negavo priešuždegiminių,

hormoninių vaistų ar preparatų, galinčių įtakoti medžiagų apykaitą ir kraujo biocheminius pokyčius.

Paskutinė vakcinacija buvo atlikta vidutiniškai prieš tris mėnesius.

Kiekvienas žirgas buvo laikomas atskirame garde, šeriamas tris kartus per dieną (ryte,

per pietus ir vakare). Gaudavo traiškytų avižų, ryte papildomai - šienainio, per pietus - šieno, o

vakare – šiaudų. Priėjimas prie vandens nevaržomas.

Atliekant eksperimentą buvo stebima ar nesikeičia suvartojamo geriamojo vandens

kiekis gliukokortikoidinių preparatų vartojimo metu dėl poliurijos ir polidipsijos galimybės.

Reguliariai tikrinama sveikatos būklė.

Tyrimams atlikti žirgai suskirstyti į 3 grupes. I ir II iš jų buvo tiriamosios, o trečioji-

kontrolinė:

I gr. – 4 žirgai, (2 trakėnų ir 2 arabų veislės). Jų palaikomasis gydymas buvo

atliekamas naudojat trumpo veikimo gliukokortikoidų preparatą, kurio 1 ml tirpalo veiklioji

medžiaga deksametazono natrio fosfatas sudarė 2,64 mg. Pagalbinės preparate esančios medžiagos

sudarė: iki 1,0 ml - natrio edetato dihidratas, natrio citrato dihidratas, natrio

metilparahidroksibenzoatas, metilpirolidonas, druskos rūgštis (konc.), injekcinis vanduo.

28

Kiekvienam žirgui buvo leidžiama po 2,0 ml preparato 100 kg gyvo svorio.

Organizme preparatas išlieka iki 24 val.

II gr. 5 žirgai, (1 arabų, 2 trakėnų ir 2 sustambinti žemaitukai). Jų palaikomasis

gydymas buvo atliekamas naudojat ilgo veikimo preparatą kurio 1,0 ml tirpalo veiklioji medžiaga

prednizolono acetatas sudarė 7,5 mg, o deksametazono natrio fosfatas 2,5 mg. Pagalbines preparate

esančias medžiagas sudarė etilo parahidroksibenzoatas - 0,1 mg ir propilo parahidroksibenzoatas

0,1 mg.

Kiekvienam žirgui buvo leidžiama po 10,0 ml preparato neatsižvelgiant į gyvulio

svorį. Organizme preparatas išlieka iki 5 dienų.

III gr. - kontrolinė gr. Ją sudarė 9 tiriamieji:- 5 trakėnų, 2 arabų ir 1 sustambintų

žemaitukų veislės žirgai. Šios grupės žirgams medikamentinis gydymas nebuvo taikomas.

I ir II grupių žirgų kraujas buvo imamas 6 kartus.

Norint sužinoti arklių būklę ir stebėti duomenų kitimą, pirmą kartą kraujas buvo

imamas prieš preparato suleidimą. Kiti kraujo ėmimai buvo atliekami praėjus 1 d, 2 d, 3 d, 4 d ir 7 d

po preparato suleidimo.

Kontrolinės grupės 9 žirgų kraujo mėginiai buvo imti vieną kartą, o tyrimo rezultatai

naudoti kaip kontrolė.

Mėginiai buvo paimti iš jungo venos į mėgintuvėlius su antikoaguliantu EDTA

(etilendiamintetraacetato) dikalio ir trikalio druskomis. Mėgintuvėliai su kraujo mėginiais

transportavimo metu į laboratoriją laikyti 5 - 100

С temperatūroje. Atsiskyręs serumas

nucentrifuguotas, biocheminiai rodikliai ištirti automatiniu biocheminiu analizatoriumi SELECTRA

JUNIOR (Vital Scientific). Kraujyje buvo nustatoma gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų

koncentracija.

Kraujo mėginiai buvo tiriami LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulių reprodukcijos

laboratorijoje.

Darbo vykdymo schema yra pateikiama 1 paveiksle.

29

8 senų arklių

I grupė

Trumpo veikimo

gliukokortikoidai

n=4

II grupė

Ilgo veikimo

gliukokortikoidai

n=5

Kontrolinė grupė

Be gliukokortikoidų

n=9

Kraujo ėmimo intervalas:

prieš vaistų suleidimą,po 1, 2,

3, 4 ir praėjus 7 d.

Kraujo ėmimo intervalas:

prieš vaistų suleidimą, po 1,

2, 3, 4 ir praėjus 7 d.

Kraujas imtas vieną

kartą.

Gliukozė Bendrieji baltymai Trigliceridai

1 pav. Tyrimų atlikimo schema

Kraujo biocheminiai tyrimai

30

3. Tyrimo rezultatai

2 pav. Gliukozės kiekio kitimas arklių kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo

palaikomajam gydymui. (Duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai *- p<0,05; **p<0,01)

Kaip parodyta 2 pav., pirmą dieną po gliukokortikoidų suleidimo į veną I grupės

gliukozės koncentracija kraujyje padidėjo 7,6 proc. ( nuo 5,25 ± 0,47 mmol/l iki 5,65 ± 0,28 mmol/l

), o II grupės 11,7 proc.( nuo 5,68 ± 0,52 mmol/l iki 6,35 ± 0,3 mmol/l ).

Palyginus antros dienos rezultatus, su rezultatais gautais prieš vaistų suleidimą,

gavome, kad gliukozės koncentracija I grupės arkliams padidėjo net 16,7 proc ( nuo 5,25 ± 0,47

mmmol/l iki 6,13 ± 0,14 mmol/l ), kai tuo tarpu II grupės 18,2 proc.( nuo 5,68 ± 0,52 mmol/l iki

6,93±0,4mmol/l ). Iš grafiko matyti, kad antrą dieną tiek I, tiek ir II grupės arklių kraujyje gliukozės

kiekis nepasiekė kontrolinės grupės vidurkio ( 7,08 ± 0,35 mmol/l ).

Tyrimo metu buvo naudoti du skirtingo veikimo gliukokortikoidų preparatai (ilgo ir

trumpo veikimo). I grupei naudotas trumpesnio veikimo preparatas, kurio pikas buvo antroji diena,

tuo tarpu II grupės pikas tuo metu dar nebuvo prasidėjęs. Jis pasireiškė 4 dieną po vaistų suleidimo.

I grupės trečiąją dieną pastebimas gliukozės mažėjimas kraujyje 5 proc. ( nuo 6 ± 0,12

mmol/l iki 5,7 ± 0,34 mmol/l ). II grupės trečiąją dieną gliukozės koncentracija kraujyje padidėja

4,3 proc. ( nuo 6,93±0,4 mmol/l iki 7,23±0,28 mmol/l ).

** *

* * * **

*

0,00

1,00

2,00

3,00

4,00

5,00

6,00

7,00

8,00

9,00

Be GKR 1d. 2d. 3d. 4d. 7d.

Gli

uk

ozės

ko

nce

ntr

aci

ja k

rau

jyje

, m

mo

l/l

Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis)

1 grupė

2 grupė

Kontrolinė

31

Ilgo veikimo gliukokortikoidinių vaistų veikimo pikas ( II gr. ) prasidėjo tik ketvirtąją

dieną, ir buvo statistiškai patikimai aukštesnis nei kontrolinės grupės vidurkis net 6,3 proc.

(p<0,05).

Septintąją dieną II grupės gliukozės koncentracija tolygiai sumažėja iki 1,4 proc. ir

beveik susilygina su pirmos dienos rezultatais, kada dar nebuvo vartojami gliukokortikoidai.

Jei palyginame bendrą gliukozės kiekio kitimą nuo pirmos dienos kada

gliukokortikoidai nebuvo vartojami gydyme ir vaistų eliminacijos dienos, gauname, kad I grupės

gliukozės koncentracija pakilusi 22,8 proc. ( p<0,01 ) ( nuo 5,25 ± 0,47 mmol/l iki 6,45 ± 0,83

mmol/l ), o II grupės gliukozės koncentracija pakilusi 0,8 proc. ( nuo 5,68 ± 0,52 mmol/l iki 5,73 ±

0,2 mmol/l ).

32

3 pav. Bendrųjų baltymų kiekio kitimas arklių kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo

palaikomajam gydymui.

Kaip matyti3 pav., nei vienos grupės, baltymų koncentracija po trumpo ir ilgo veikimo

gliukokortikoidų preparatų panaudojimo neviršijo rekomenduojamų bendrųjų baltymų normos ribų

( 56-76 g/l ) (Kahn et al.,2012), tačiau lyginant su pradiniais duomenimis, nustatytais iki prepratų

panaudojimo bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo ženkliai

padidėjo. Tiek I grupės tiek ir II grupės bendrųjų baltymų kiekis, pradedant nuo pirmos dienos po

vaistų suleidimo iki paskutinės vaistų veikimo dienos, tolygiai didėjo.

Tyrimo pradžioje I grupės bendrųjų baltymų kiekis buvo 66,83 ± 1,26 g/l, arba 2,1

proc. didesnis nei kontrolinės grupės ( 65,47 ± 1,38 g/l ) ir 2,7 proc. didesnis už pradinę bendrųjų

baltymų koncentraciją kraujyje, nustatytą prieš gliukokortikoidų panaudojimą ( 65,03 g/l ).

II grupės bendrųjų baltymų kiekis buvo 65,93 ± 1,52 g/l, arba 2,6 proc. didesnis už

kontrolinės grupės bendrųjų baltymų kiekį ir 2,7 proc. didesnis už pradinį bendrųjų baltymų kiekį

nustatytą prieš gliukokortikoidų panaudojimą.

Praėjus dviems dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo I grupės bendrųjų baltymų

kiekis sumažėjo 0,43 g/l arba 0,6 proc., kai tuo tarpu II grupės bendrųjų baltymų kiekis 2 d. po

vaistų suleidimo ir toliau tolygiai kilo iki 67,38 ± 1,96 g/l ir padidėjo 1,9 proc. lyginant su pirmąja

diena.

Trečiąją dieną po vaistų suleidimo I grupės bendrųjų baltymų kiekis buvo jau 3,9 proc.

didesnis nei kontrolinės grupės tačiau 1,1 proc. mažesnis nei II grupės baltymų kiekis kraujyje tuo

pačiu metu. II grupės bendrųjų baltymų kiekis trečiąją dieną po vaistų suleidimo buvo 5,1 proc.

didesnis nei kontrolinės grupės.

56,00

58,00

60,00

62,00

64,00

66,00

68,00

70,00

72,00

Be GKR 1d 2d 3d 4d 7d

Ben

drų

jų b

alt

ym

ų k

on

cen

tra

cija

kra

ujy

je, g

/l

Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis)

1 grupė

2 grupė

Kontrolinė

33

Ketvirtąją dieną po gliukokortikoidų panaudojimo bendrųjų baltymų koncentracija

kraujyje tiek I tiek II grupėje pasiekė piką ir I grupės bendrųjų baltymų koncentracija nuo pradinių

duomenų padidėjo 5,9 proc., o II grupės - 5,2 proc. Lyginant abi grupes su kontrolinės grupės

bendrųjų baltymų kiekiu, nustatyta, kad I grupės bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje buvo

didesnė 5,2 proc., o II grupės bendrųjų baltymų koncentracija bus didesnė 5,9 proc.

Praėjus septynioms dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo bendrųjų baltymų

koncentracija kraujyje I grupėje sumažėjo 3,4 proc., o II grupėje 1,3 proc

34

4 pav. Trigliceridų kiekio kitimas arklių kraujyje po gliukokortikoidų panaudojimo

palaikomajam gydymui.

Kaip parodyta 4 pav. naudojant gliukokortikoidus arklių palaikomajam gydymui,

trigliceridų koncentracija kraujyje virš normos ribų ( 4 – 44 mg/dl ) ( Kahn et al., 2012 ) nepakilo,

tačiau pastebėtas dėsningas trigliceridų koncentracijos didėjimas kraujyje tiek po trumpo ( I gr. ),

tiek po ilgo (II gr.) veikimo gliukokortikoidų pavartojimo.

I grupės trigliceridų koncentracijos didėti pradėjo jau pirmąją dieną po

gliukokortikoidų suleidimo ir padidėjo 25,2 proc., lyginant su trigliceridų kiekiu nustatytu prieš

gliukokortikoidų pavartojimą ( 16,45 ± 2,83 mg/dl ). II grupės arklių trigliceridų koncentracija

kraujyje pirmą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo buvo didesnė 24,6 proc. lyginat su

pradiniais duomenimis. I ir II grupes lyginant tarpusavyje, II grupės arklių trigliceridų kiekis buvo

11 proc. didesnis, nei I grupės arklių trigliceridų kiekis kraujyje.

Po 2 d. po gliukokortikoidų suleidimo I grupės trigliceridų koncentracija buvo net

62,6 proc. didesnė lyginant su pradiniais duomenimis ( 16,45 ± 2,83 mg/dl ) ir 8 proc. didesnė nei

kontrolinės grupės ( 24,6 ± 4,57 mg/dl ). I grupės arklių trigliceridų koncentracijos duomenis

lyginant su II grupės duomenimis, nustatyta, kad I grupės arklių trigliceridų koncentracija buvo 6,8

proc. didesnė nei II grupės arklių. II grupės trigliceridų duomenis palyginus su kontrolinės arklių

grupės trigliceridų duomenimis, nustatyta, kad II grupės trigliceridų koncentracija tik 1,3 proc.

viršijo kontrolinės grupės arklių trigliceridų koncentraciją, kai tuo tarpu I grupės arklių trigliceridų

koncentracija buvo net 8,1 proc. didesnė nei kontrolinės grupės arklių.

Praėjus trims dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo I grupės arklių trigliceridų

koncentracija ( 25,23 ± 1,98 mg/dl ), lyginant ją su kontrolines grupės trigliceridų koncentracija,

buvo didesnė 2,5 proc. Tuo tarpu II grupės trigliceridų kiekį kraujyje ( 25,63 ± 5,08 mg/dl ) lyginant

0

5

10

15

20

25

30

35

Be GKR 1d 2d 3d 4d 7d

Tri

gli

cerid

ų k

on

cen

tra

cija

kra

ujy

je,

mg

/dl

Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis)

1 grupė

2 grupė

Kontrolinė

35

su kontrolinės grupės trigliceridų kiekiu nustatyta, kad II grupės trigliceridų koncentracija yra 4,1

proc. didesnė nei kontrolinės grupės.

Didėjimo tendencija pastebima ir ketvirtą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo, II

grupės arklių trigliceridų koncentracija kraujyje padidėja 9,5 proc. ( 26,95 ± 4,29 mg/dl ) lyginant

su kontrolines grupes duomenimis ( 24,60 ± 4,57 mg.dl ) ir 8,6 proc., lyginant su I grupės arklių

trigliceridų koncentracija ( 24,63 ± 3,61 mg/dl ). Tuo tarpu I grupės trigliceridų koncentracija

kraujyje buvo tik 0,1 proc. didesnė už kontrolinės grupės trigliceridų koncentraciją kraujyje.

Praėjus septynioms dienoms, kada gliukokortikoidų veikimo laikas jau yra pasibaigęs

I grupės trigliceridų koncentacija vis dar net 51,6 proc. buvo padidėjusi, lyginant su pradiniais

duomenimis kurie gauti prieš naudojant glukokortikoidus ir 1,4 proc. didesnė, lyginant su

kontrolinės grupės trigliceridų koncentracijos kiekiu.

II grupės arklių trigliceridų koncentracija buvo 4,9 proc. mažesnė, lyginant su

kontrolinės grupės trigliceridų koncentracija, bet lyginant su pradiniais duomenimis prieš

gliukokortikoidų panaudojimą trigliceridų kiekis buvo 30,9 proc. padidėjęs. I grupės trigliceridų

kiekį ( 24,95 ± 3,31 mg/dl ) palyginus su II grupės trigliceridų kiekiu ( 23,4 ± 2,68 mg/dl ),

nustatyta, kad I grupės trigliceridų koncentracija buvo 6,6 proc. didesnė, nei II grupės trigliceridų

koncentracija kraujyje.

36

5 pav. Individuali analizė arklių parodžiusių ryškiausią atsaką į ilgo ir trumpo veikimo

palaikomąjį gydymą gliukokortikoidais, jų palyginimas tarpusavyje ir su bendru I ir II

grupių gliukozės vidurkiu.

Kaip parodyta 5 pav. pirmo kraujo ėmimo metu, kada gliukokortikoidai dar nebuvo

panaudoti arklių gydymui A arklio iš I grupės gliukozės koncentracija kraujyje buvo 61,4 proc.

(5,70 mmol/l ) didesnė nei B arklio ( 3,50 mmol/l ), tuo tarpu nuo I grupės bendro vidurkio( 2 pav. )

A arklio gliukozės koncentracija skyrėsi tik 7,9 proc. B arklio iš II grupės, gliukozės koncentracija

nuo II grupės bendro vidurkio ( 2 pav. ) buvo 62,3 proc. mažesnė.

Pirmą dieną po gliukokortikoidų suleidimo A arklio ir B arklio gliukozės

koncentracija kraujyje buvo vienoda ( 5,9 mmol/l ). A arklio gliukozės koncentracija lyginant su I

grupės bendruoju gliukozės vidurkiu ( 2 pav. ) buvo 4,2 proc. mažesnė. Lyginant B arklį su II

grupės bendruoju vidurkiu ( 2 pav. ), B arklio gliukozės koncentracija buvo 7,6 proc. mažesnė.

Kaip matyti 5 pav., antrą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo abiejų grupių arkliai

pasiekė gliukozės padidėjimo piką. A arklio gliukozės koncentracija kraujyje pakilo iki 6,2 mmol/l ,

o B arklio iki 8,5 mmol/l ir buvo 27 proc. didesnė nei A arklio, tačiau A arklio gliukozės

koncentraciją lyginant su I grupės bendru gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 6,13 mmol/l ) gauta,

kad A arklio gliukozės koncentracija buvo 1,1 proc. didesnė. Iš 2 pav. ir 5 pav. matyti, kad tiek

vertinant gliukozės padidėjimą po trumpo veikimo GKK panaudojimo individualiai ( A arklio ), tiek

vertinant bendrą I grupės arklių gliukozės koncentracijos kraujyje vidurkį, gliukozės koncentracijos

pikas pasiekiamas po preparato suleidimo praėjus 2 dienoms. Tuo tarpu vertinant gliukozės

padidėjimą po ilgo veikimo GKK panaudojimo individualiai ( B arklio ) gliukozės koncentracija

0,00

1,00

2,00

3,00

4,00

5,00

6,00

7,00

8,00

9,00

Gli

uk

ozės

ko

nce

ntr

aci

ja k

rau

jyje

, m

mo

l/l

Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis)

A arklys

B arklys

Be GKR 1 d 2 d 3 d 4 d 7d

37

kraujyje buvo 18,5 proc. didesnė, lyginant su visų II grupės arklių gliukozės kiekio vidurkiu ( 6,93

mmol/l ). Tačiau kaip matyti 2 pav., visų II grupės arklių gliukozės koncentracijos pikas yra

ketvirtąją dieną.

Trečią dieną po gliukokortikoidų panaudojimo A arklio gliukozės koncentracija

kraujyje ir visų I grupės arklių gliukozės koncentracijos vidurkis ( 2 pav. ) buvo lygūs ( 6, 0 mmol/l

). Tačiau yginant individualiai ryškiausią atsaką parodžiusio A arklio ( trumpo veikimo GKK )

gliukozės koncentraciją ( 6,0 mmol/l ) ir B arklio ( ilgo veikimo GKK ) gliukozės koncentraciją

kraujyje ( 7,3 mmol/l ) nustatyta, kad ilgo veikimo GKK gydyto B arklio gliukozės koncentracija

kraujyje buvo 17,8 proc. didesnė. B arklio gliukozės koncentraciją ( 7,3 mmol/l ) lyginant su II

grupės bendru gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 2 pav. ), nustatyta, kad bendrai gliukozės

koncentracija 0,9 proc. yra mažesnė nei vertinant individualiai ( B arklio ).

Praėjus keturioms dienoms po gliukokortikoidų panaudojimo A arklio gliukozės

koncentracija ( 5,9 mmol/l ) lyginant su I grupės bendru gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 5,7

mmol/l; ( 2 pav. ) buvo 3,4 proc. didesnė. Tuo tarpu lyginant A arklio gliukozės koncentraciją su B

arklio gliukozės koncentracija, A arklio gliukozės koncentracija praėjus 4 dienoms po GKK

suleidimo, buvo 13,2 proc. mažesnė. B arklio gliukozės koncentracija lyginant su II grupės bendru

gliukozės koncentracijos lygiu (2 pav.), B arklio gliukozės koncentracija buvo mažesnė 10,7 proc.

` Praėjus reikalingam gliukokortikoidų pasišalinimui laikui, A arklio gliukozės

koncentracija kraujyje ( 4,4 mmol/l ) lyginant su B arklio gliukozės koncentracija kraujyje ( 6,3

mmol/l ) buvo mažesnė 31,7 proc. Tuo tarpu lyginant A arklio gliukozės koncentraciją su I grupės

bendruoju gliukozės koncentracijos vidurkiu ( 6,45 mmol/l; 2pav.), A arklio gliukozės koncentracija

bus mažesnė 31,8 proc. II grupės bendrąjį gliukozės koncentracijos vidurkį ( 5,73 mmol/l; 2 pav. )

lyginant su B arklio gliukozės koncentracija, nustatyta, kad B arklio gliukozės koncentracija 9,9

proc. buvo didesnė nei bendras II grupės arklių gliukozės koncentracijos vidurkis.

38

6 pav. Individuali analizė arklių, parodžiusių ryškiausią atsaką į ilgo ir trumpo veikimo

palaikomąjį gydymą gliukokortikoidais, jų palyginimas tarpusavyje ir su bendru I ir II

grupių bendrųjų baltymų vidurkiu.

Kaip parodyta 6 pav. kada gliukokortikoidai dar nebuvo panaudoti arklių gydyme A

arklio bendrųjų baltymų kiekis kraujyje (65,5 g/l ) 6,02 proc. mažesnis nei B arklio bendrųjų

baltymų kiekis ( 69,7 g/l; ). Tačiau lyginant A arklio bendrųjų baltymų kiekį su I grupės bendruoju

baltymų kiekio vidurkiu ( 65,03 g/l; 3 pav.) gausime, kad A arklio bendrųjų baltymų kiekis kraujyje

0,7 proc. bus didesnis nei I grupės bendrasis baltymų vidurkis. II grupės bendrąjį baltymų kiekį

(65,93 g/l; 3 pav. ) lyginant su B arklio bendrųjų baltymų kiekiu, 5,7 proc. B arklio bendrųjų

baltymų kiekis bus didesnis nei II grupės bendrųjų baltymų kiekio bendrasis vidurkis.

Pirmą dieną po gliukokortikoidų panaudojimo A arklio bendrųjų baltymų kiekis ( 66,0

g/l ) buvo 1,2 proc. mažesnis nei I grupės bendrojo baltymų vidurkio ( 66,83 g/l; 3 pav. ), taip pat

11,8 proc. mažesnis ir už B arklio bendrąjį baltymų vidurkį ( 67,3 g/l ). Pagal grafiką matome, kad

pirmąją dieną po gliukokortikoidų panaudojimo B arklio bendrųjų baltymų kiekis pasiekia piką (

73,8 g/l ), o lyginant su II grupės bendrųjų baltymų kiekio vidurkiu ( 67,18 g/l; 3 pav. ), B arklio

bendrųjų baltymų kiekis buvodidesnis 9,8 proc., nors II grupės bendrųjų baltymų koncentracijos

pikas kraujyje buvotik ketvirtąją dieną po gliukokortikoidų suleidimo.

Antrąją dieną po gliukokortikoidų suleidimo, A arklio bendrųjų baltymų kiekis

kraujyje ( 68,2 g/l) padidėja 2,7 proc. lyginant su II grupės bendrųjų baltymų vidurkiu ( 66,4 g/l; 3

pav. ), tačiau 4,3 proc. buvo mažesnis už B arklio bendrųjų baltymų koncentraciją kraujyje ( 71,3

g/l ). B arklio bendrųjų baltymų koncentracija po piko tolygiai pradeda maž4ti ir nukrenta ( 71,3

58,00

60,00

62,00

64,00

66,00

68,00

70,00

72,00

74,00

Ben

drų

jų b

alt

ym

ų k

on

cen

tra

cija

kra

ujy

je,

g/l

Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis)

A arklys

B arklys

Be GKR 1 d 2 d 3 d 4 d 7d

39

g/l), nors išlieka didesnė 5,8 proc. nei II grupės bendrųjų baltymų koncentracijos vidurkis ( 67,38

g/l; 3 pav.).

Po trijų dienų nuo gliukokortikoidų suliedimo A arklio bendrųjų baltymų kiekis ( 69,1

g/l ) nepasiekia ir buvo mažesnis 2,5 proc. nei B arklio bendrųjų baltymų koncentracija ( 70,9 g/l ),

Tačiau lyginant A arklio bendrųjų baltymų koncentraciją su I grupės baltymų koncentracija ( 68,5

g/l; 3 pav. ), A arklio bendrųjų baltymų koncentracija bus didesnė 1,5 proc. II grupės bendrųjų

baltymų koncentraciją ( 68,8 g/l; 3 pav. ) lyginant su B arklio bendrųjų baltymų koncentracija, 2,9

proc. II grupės bendrųjų baltymų koncentracija bus mažesnė nei B arklio.

Praėjus keturioms dienoms nuo vaistų vartojimo pradžios A arklio bendrųjų baltymų

koncentracija pasiekia didėjimo piką ( 70,2 g/l ) ir beveik susilygina su B arklio bendrųjų baltymų

koncentracija ( 70,4 g/l ). Lyginant A arklio bendrųjų baltymų koncentraciją su I grupės bendrųjų

baltymų vidurkio rezultatais ( 69,0 g/l; 3 pav. ), A arklio bendrųjų baltymų kiekis 3,1 proc. didesnis

nei I grupės bendrųjų baltymų vidurkis. Tuo tarpu B arklio bendrųjų baltymų kiekį lyginant su II

grupės bendrųjų baltymų vidurkiu ( 69,55 g/l; 3 pav. ), B arklio bendrasis baltymų kiekis buvo1,2

proc. didesnis nei II grupės bendrasis baltymų vidurkis.

Praėjus eliminacijos laikui tiek A arklio bendrųjų baltymų ( 63,6 g/l ), tiek B arklio

bendrųjų baltymų koncentracija ( 67,2 g/l ) buvo didesnė nei I ir II gliupių bendrųjų baltymų

vidurkio rezultatai. A arklio bendrųjų baltymų kiekis nuo I grupės bendrųjų baltymų vidurkio ( 62,8

g/l; 3 pav. ) didesnis 1,2 proc., tuo tarpu B arklio bendrųjų baltymų kiekis už II grupės bendrųjų

baltymų vidurkį ( 65,0 g/l; 3 pav. ) buvo didesnis 3,2 proc. Tarpusavyje lyginant A arklio ir B arklio

bendruosius baltymus, B arklio bendrųjų baltymų koncentracija 5,3 proc. didesnė., nei A arklio

bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje.

40

7 pav. Individuali analizė arklių, parodžiusių ryškiausią atsaką į ilgo ir trumpo veikimo

palaikomąjį gydymą gliukokortikoidais, jų palyginimas tarpusavyje ir su bendru I ir II

grupių trigliceridų vidurkiu.

Kaip nurodoma literatūroje bendrųjų baltymų koncentracijos norma yra 4 - 44

mg/dl(Kahn et al.,2012).

Kaip parodyta 7 pav. A arklio trigliceridų koncentracija kraujyje ( 16,5 mg/dl ) pirmo

kraujo ėmimo metu, kada dar nebuvo naudoti gliukokortikoidai buvo 0,6 proc. didesni nei I grupės

trigliceridų bendras vidurkis ( 16,4 mg/dl; 4 pav. ). Lyginat A arklio trigliceridų koncentraciją su B

arklio trigliceridų koncentracija kraujyje ( 7,3 mg/dl ), A arklio trigliceridų koncentracija 44,2 proc.

didesnė. II grupės trigliceridų koncentraciją ( 18,6 mg/dl, 4 pav.) lyginant su B arklio trigliceridų

koncentracija, II grupės trigliceridų koncentracija buvo didesnė 39,2 proc.

Pirmą dieną po gliukokortikoidų suleidimo A arklio trigliceridų koncentraciją kraujyje

( 14,4 mg/dl ) lyginant su B arklio trigliceridų koncentracija ( 7,5 mg/dl ), buvo 52,1 proc. didesnė.

Tačiau A arklį lyginant su I grupės bendru trigliceridų koncentracijos vidurkiu kraujyje ( 21,9

mg/dl; 4 pav. ) gausime, kad A arklio trigliceridų koncentracija 65,7 proc. mažesnė nei I grupės

bendro trigliceridų vidurkio koncentracija kraujyje. II grupės bendrąjį trigliceridų vidurkį ( 24,7

mg/dl; 4 pav. ) lyginant su B arklio trigliceridų koncentracja kraujyje, 30,4 proc. B arklio

trigliceridų koncentracija kraujyje bus mažesnė nei II grupės trigliceridų koncentracijos vidurkius.

Lyginant pirmąją dieną ( 6,6 mg/dl ) su sekančia diena po vaistų suleidimo B arklio

trigliceridų koncentracija kraujyje sumažėjo 22 proc. Taip pat B arklio trigliceridų koncentraciją (

6,6 mg/dl ) palyginus su II grupės trigliceridų bendruoju vidurkiu (24,9 mg/dl; 4 pav ) , B arklio

trigliceridų koncentracija mažesnė 73,5 proc. A arklio trigliceridų koncentraciją ( 25,3 mg/dl )

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00Tr

iglic

eri

dų

ko

nce

ntr

acija

kra

ujy

je, m

g/d

l

Laikas nuo tyrimo pradžios iki pabaigos (dienomis)

A arklys

B arklys

Be GKR 1 d 2 d 3 d 4 d 7d

41

lyginant su B arklio trigliceridų koncentracija, A arklio trigliceridų koncentracija 73,9 proc.

didesnė, tačiau A arklio trigliceridų koncentraciją lyginant su I trigliceridų bendruoju vidurkiu (26,7

mg/dl; 4pav. ), A arklio trigliceridų koncentracija 5,2 proc. mažesnė.

Trečiąją kraujo ėmimo dieną po vaistų panaudojimo A arklio trigliceridų

koncentracija ( 27,4 mg/dl ) 67,5 proc. didesnė lyginant su B arklio trigliceridų koncentracija ( 8,9

mg/dl ). I grupės trigliceridų koncentraciją lyginant ( 25,2 md/dl; 4 pav. ) su A arklio trigliceridų

koncentracija, 8,0 proc bus didesnė A arklio trigliceridų koncentracija negu I grupės trigliceridų

koncentracijos vidurkis. Tačiau B arklio trigliceridų koncentracija 8,9 proc. mažesnė negu II grupės

trigliceridų vidurkio duomenys ( 25,6 mg/dl; 4 pav. ).

Ketvirtojo kraujo ėmimo metu A arklio trigliceridų koncentracija ( 13,6 mg/dl )

pasiekia piką. Jei A arklio trigliceridų koncentraciją palyginsime su I grupės bendruoju trigliceridų

vidurkiu ( 24,6 g/dl; 4 pav.), 44,7 proc. I grupės bendrasis trigliceridų vidurkis bus didesnis, nei A

grupės trigliceridų kiekis. B arklio trigliceridų koncentraciją ( 28,6 mg/dl ) lyginat tarpusavyje su A

arklio trigliceridų koncentracija, B arklio trigliceridų koncentracija bus 52,4 proc. didesnė, nei A

arklio. II grupės trigliceridų vidurkį ( 26,9 mg/dl, 4 pav. ) lyginant su B arklio trigliceridų

koncentracija, skirtumas tarp abiejų grupių bus 5,9 proc.

Praėjus gliukokortikoidų eliminacijos laikui iš organizmo, A arklio trigliceridų

koncentracija ( 33,0 mg/dl ) 24,5 proc. didesnė lyginant su I grupės trigliceridų vidurkiu ( 24,9

mg/dl; 4 pav.) ir 60,6 proc. didesnė už B arklio trigliceridų koncentraciją ( 13,0 mg/dl ). II grupės

trigliceridų koncentraciją lyginant su B arklio trigliceridų koncentracija, II grupės trigliceridų

koncentracija didesnė 44,4 proc. nei B arklio trigliceridų kiekis.

42

4. Rezultatų aptarimas

Mūsų darbo tikslas buvo nustatyti senų arklių sveikatos palaikymui

naudojamų gliukokortikoidų poveikį kraujo gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų

koncentracijai kraujyje panaudojus ilgo ir trumpo veikimo gliukokortikoidų preparatus.

Literatūroje nurodoma, kad arklių kraujyje gliukozės koncentracijos norma svyruoja nuo

3,4 - 7,7 mmol/l (Kahn et al., 2012). Savo tyrimais nustatėme, kad iki gliukokortikoidų pavartojimo

vidutinis gliukozės kiekis I gr. arklių kraujyje buvo 5,25 ± 0,47 mmol/l, o II gr. - 5,68 ± 0,52

mmol/l.

Po trumpo veikimo gliukokortikoidų panaudojimo gliukozės ir trigliceridų koncentracija

arklių kraujyje tolygiai didėjo iki antrąją dieną po preparato suleidimo pasiekė gliukozės piką

6,13±0,14 mmol/l ir trigliceridų piką 26,75 ± 1,08 mg/dl, o bendrųjų baltymų kiekis maksimalią

reikšmę - 69,08 ± 1,11 g/l pasiekė tik ketvirtąją dieną po gliukokortikoidų injekcijos. Kaip

nurodoma literatūroje, bendrųjų baltymų koncentracijos norma yra 56 – 76 g/l, o trigliceridų - 4 –

44 mg/dl (Kahn et al., 2012).

Pasibaigus gliukokortikoidų veikimui gliukozės ir trigliceridų kiekiai kraujyje išliko

aukštesni nei buvo iki preparato panaudojimo. Tačiau baltymų koncentracija kraujyje po preparato

veikimo buvo sumažėjusi 2,2 g/l žemiau pradinio kiekio.

Naudojant ilgo veikimo gliukokortikoidus trigliceridų koncentracija pirmąją dieną po

gliukokortikoidų suleidimo 25,1 proc. padidėjo, lyginant nuo pradinių duomenų16,45 ± 2,83 mg/dl,

kada vaistas dar nebuvo naudotas. Likusias tris dienas trigliceridų koncentracija tolygiai didėjo,o

veikimo pikas (II gr.) prasidėjo tik ketvirtąją dieną, ir buvo statistiškai patikimai aukštesnis nei

kontrolinės grupės vidurkis net 6,3 proc. (p<0,05). Gliukozės koncentracija kraujyje, lyginant su jos

kiekiu prieš preparato suleidimą, padidėjo 32,5 proc.

Praėjus vaistų eliminacijos laikui, I gr. trigliceridų koncentracija nors ir buvo 1,8

mg/dl sumažėjusi lyginant su piko diena ( 26,75 ± 1,08 mg/dl ), tačiau iki pradinio kiekio - 16,45 ±

2,83 mg/dl, nebuvo grįžusi. Yra nustayta, kad gliukokortikoidai arkliams kaip ir žmonėms (Viguerie

et al., 2011; Lambert et al., 2012) slopina prostaglandinų, leukotrienų ir trombocitus aktyvinančio

faktoriaus sintezę, tokiu būdu sumažindami uždegiminį atsaką, tačiau vartojami ilgai susilpnina

organizmo imuninį atsaką ir gyvūnas tampa neatsparus infekcijoms (Soma et al., 2006).

II gr. arklių (kuriems buvo leidžiami ilgo veikimo gliukokortikoidų preparatai)

bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje po gliukokortikoidų suleidimo tolygiai didėjo 3,4 proc. iki

ketvirtosios dienos, kol pasiekė maksimumą - 69,55 ± 2,57 g/l. Praėjus septynioms dienoms ir

vaistui pasišalinus iš organizmo, bendrųjų baltymų koncentracija kraujyje ne tik sumažėjo iki

43

kiekio, kuris buvo prieš vaistų suleidimą - 65,93 ± 1,52 g/l, bet dar labiau sumažėjo iki 65,08 ± 1,15

g/l.

Kaip teigia mokslininkai Špakauskas ir Matusevičius (2006), naudojant sintetinius

mineralkortikoidų preparatus paveikiama baltymų apykaita. Didinamas transmirazių aktyvumas, jie

skatina amino rūgščių dezamininimą ir neigiamo azoto balanso susidarymą, ko pasėkoje padidėja

bendrųjų baltymų kiekis kraujyje (Caltabilota et al.,2009), tačiau preparatui veikiant ilgiau,

slopinama naujų baltymų sintezė ir jų kiekis kraujyje pradeda mažėti. Mažėjant baltymų, slopinama

antikūnų gamyba, silpnėja organizmo imuniniai procesai (Lucizova et al., 2009).

Soma et al., (2005) teigia, kad gydymui naudojami gliukokortikoidai sutrikdo normalų

maisto medžiagų judėjimą ir jų įsisavinimą. To pasėkoje tokių medžiagų, kaip gliukozė, trigliceridai

ir bendrieji baltymai kiekis kraujyje padidėja, o ląstelės, negaudamos reikiamo kiekio energetinių ir

struktūrinių komponentų, yra pažeidžiamos. Todėl, kaip teigia mokslininkai, dideli gliukokortikoidų

kiekiai sumažina raumenų masę, sukelia silpnumą, plonina odą (Špakauskas, Matusevičius, 2006;

Sojka et al., 2008).

Savo tyrimuose lygindami trumpo (I grupė) ir ilgo (II grupė) veikimo gliukokortikoidų

veikimą tarpusavyje nustatėme, kad arklių, kurių gydymui buvo naudojami trumpo veikimo

gliukokortikoidai gliukozės piką pasiekia antrąją dieną po vaisto suleidimo, kai tuo tarpu II grupės,

kuriai buvo naudojami ilgo veikimo gliukokortikoidai, gliukozės piką pasiekia ketvirtąją dieną po

vaisto suleidimo. Mūsų tyrimai parodė, kad trumpo veikimo gliukokortikoidai veikia trumpiau, bet

greičiau nei ilgo veikimo gliukokortikoidai. Remdamiesi kitų mokslininkų tyrimais su arkliais

(Abraham et al., 2010), avims (Franco et al., 2007), pelėms (Onishi et al., 2013) ir žmonėms

(Carmela et al., 2011) galime teigti, kad palaikomąjam gydymui panaudoti gliukokortikoidai

slopino gliukozės ir trigliceridų metabolizmą ir jų patekimą į ląsteles, dėl ko šių medžiagų

koncentracija kraujyje padidėjo ir išliko padidėjusi net ir pasibaigus vaistų veikimui, kadangi

gliukokortikoidai įtakoja riebalų apykaitą ir fermentą lipazę kaip yra nustatęs mokslinikai

Caltabilota (2009) ir Abraham (2011) su bendraautoriais.

44

Išvados

Apibendrinus atlikto bandymo duomenis, padarėme tokias išvadas:

1. Po trumpo veikimo gliukokortikoidų panaudojimo gliukozės ir trigliceridų koncentracija

kraujyje tolygiai didėja ir piką pasiekia antrąją dieną po preparato suleidimo, o bendrųjų

baltymų kiekis tik ketvirtąją dieną.

2. Pasibaigus gliukokortikoidų veikimui gliukozės ir trigliceridų kiekiai kraujyje išlieka

aukštesni nei buvo iki preparato panaudojimo.

3. Po ilgo veikimo gliukokortikoidų panaudojimo gliukozės, bendrųjų baltymų ir trigliceridų

koncentracija kraujyje tolygiai didėja ir piką pasiekia ketvirtąją dieną po preparato suleidimo.

4. Pasibaigus ilgo veikimo gliukokortikoidų veikimui gliukozės ir trigliceridų kiekiai kraujyje

išlieka aukštesni nei buvo iki preparato panaudojimo.

5. Tyrimai parodė, kad trumpo veikimo gliukokortikoidai veikia trumpiau, bet greičiau nei ilgo

veikimo gliukokortikoidai. Gliukokortikoidai slopina gliukozės ir trigliceridų metabolizmą ir

patekimą į ląsteles, dėl ko padidėja šių medžiagų koncentracija kraujyje.

45

Padėkos

Noriu padėkoti LSMU VA dėstytojams, kurie dvejus magistrantūros studijų metus

padėjo man kryptingai gilinti žinias, ruošti magistrinį darbą ir atlikti tyrimus.

Noriu padėkoti magistrinio darbo vadovei Gerb.Prof.dr.Vitai Riškevičienei, kuri

visokeriopai rėmė darbo rašymą, mane skatino nepalūžti ir palaikė moraliai sukniais darbo rašymo

etapais, bei daug padėjo rašant magistrinį darbą.

Taip pat dėkoju Gerb.dr.Sigitai Kerzienei, kuri nuoširdžiai skyrė savo asmeninį laiką

atliekant statistinius skaičiavimus ir taisant mano klaidas.

Norėčiau padėkoti „X žirgyno“ veterinarijos gydytojui, su kurio priežiūra ir pagalba

surinkau mėginius ir galėjau atlikti magistrinio darbo metu reikalingus tyrimus.

Norėčiau padėkoti LSMU Veterinarijos akademijos „Gyvulių reprodukcijos

laboratorijojos“ kolektyvui už kantrybę ir supratingumą atliekant biocheminius kraujo tyrimus.

Pabaigoje dėkoju savo artimiesiems, kurie mane rėmė materealiai, dvasiškai,

psichologiškai ir neleido palūžti sunkiame magistrinio darbo rašyme.

46

Panaudotos literatūros sąrašas

Abraham G., Allersmeier M., Schusser G.F., Ungemach F.R. Serum thyroid hormone, insulin,

glucose, triglycerides and protein concentrations in normal horses: Association with topical

dexamethasone usage. Germany. Vet.J 188 (3). 2011. P. 307-12

Amsterdam A., Sasson R. The anti-inflammatory action of glucocorticoids is mediated by cell type

specific regulation of apoptosis. Mol Cell Endocrinol. 2002. 189 (1–2). P. 1–9.

Bailey S.R, Habershon-Butcher J.L, Ranson K.J, Elliott J, Menzies-Gow N.J. Hypertension and

insulin resistance in a mixed breed population of ponies predisposed to laminitis. Am J Vet Res 69.

2008. P. 122-9.

Berman H.M., Westbrook J., Feng Z., Gilliland G., Bhat T.N., Weissig H., Shindyalov I.N., Bourne

P.E. The Protein Data Bank. Nucleic Acids Research 28. 2000. P. 235–242.

Bishop J.R, Stanford K.I, Esko J.D. Heparan sulfate proteoglycans and triglyceriderich lipoprotein

metabolism. Curr Opin Lipidol 19. 2008. P. 307–13.

Caltabilota T.J., Thompson D.L. Hyperleptinemia in Horses: Does a Single Injection of

Dexamethasone Enhance the Identification Process? LSU Agricultural Center, Baton Rouge.

Journal of Equine veterinary science.Volume 29. Issue 5. USA, 2009. P. 433-434.

Carmela A., Sagcal-Gironella P., Catherine M.T. Sherwin, Tirona R. G., Rieder M. J., Brunner H.

I., Vinks A.A. Pharmacokinetics of Prednisolone at Steady State in Young Patients With Systemic

Lupus Erythematosus on Prednisone Therapy: An Open-Label, Single-Dose Study. Clinical

Therapeutics/Volume 33, Number 10, 2011. P. 1524-36.

Cartmill J.A., Thompson D.L., Gentry Jr., L.R., Pruett H.E., Johnson C.A.. Effects of

dexamethasone, glucose infusion, adrenocorticotropin, and propylthiouracil on plasma leptin

concentrations in horses. Domest anim endocrinol. 24 (1). 2003. P. 1-14.

Chalaye P., Devoize L., Lafrenaye S., Dallel R., Marchand S. Cardiovascular influences on

conditioned pain modulation. Pain. 154 (8). 2013. 1377-82.

Coss-Bu., Jorge A., Sunehag A. L., Haymond M. W. Contribution of galactose and fructose to

glucose homeostasis. Metabolism 58 (8). 2009. P. 1050-8.

Dashty M. A quick look at biochemistry: Carbohydrate metabolism. Netherlands. Ciln. Biochem.

46(15) 2013.P. 1339-52.

Davis E. Managing pain in laminitis. Vet.J. 14(2). 2012. P. 13-15.

Deusinglaan A. A quick look at biochemistry: Carbohydrate metabolism. The Canadian Society of

Clinical Chemists 32(2).2013. P. 173-51

Diederich S., Eigendorff E., Burkhardt P., Quinkler M., Bumke- Vogt C., Rochel M. 11β-

hydroxysteroid dehydrogenase types 1 and 2: an important pharmacokinetic determinant for the

47

activity of synthetic mineralo- and glucocorticoids. J Clin Endocrinol Metab. 87 (12). 2002. P.

5695–5701.

Ellis A.D, Hill J. Digestive physiology of the horse. In: Nutritional Physiology of the Horse.

Nottingham, UK: Nottingham University Press; 2005. P. 34-7.

Fombelle A., Veiga L., Drogoul C., Julliand V. Effect of diet composition and feeding pattern on

the prececal digestibility of starches from diverse botanical origins measured with the mobile nylon

bag technique in horses. Journal of Animal Science 82. 2004. P. 3625–3634.

Franko K.L., Giussani D.A., Forhead A. J., Fowden A.L. Effects of dexamethasone on the

glucogenic capacity of fetal, pregnant,and non-pregnant adult sheep. Great Britain. J. Endocrinol.

191(1). 2007. P. 67-73.

Frape D. Equine nutrition and feeding. Fourth edition. United Kingdom. 2012. P. 314-315; 114,

198, 119, 258.

Geesje M., Thie D., Franssen R., Mooij H.L., Visser M.E., Hassing H.C., Peelman F., Kastelein J.

J.P., Piterfy M., Nieuwdorp M. The metabolism of triglyceride-rich lipoproteins revisited: New

players, new insight. Antherosclerosis. 211(1). 2010. P. 1-8.

Geor R.J. Metabolic predispositions to laminitis in horses and ponies: obesity, insulin resistance and

metabolic syndromes. J Equine Vet Sci 28. 2008. P.753-9.

Ghio A., Bertolotto A., Resi V., Volpe L., Cianni G. Trigliceride metabolism in pregnancy.

Advances in clinical chemistry. 2011. P. 133-53.

Green P.H., Riley J.W. Lipid absorption and intestinal lipoprotein formation, Aust. N. Z. J. Med. 11

(1). 1981. P. 84-90.

Guo W., Xie W., Han J. Modulation of adipocyte lipogenesis by octanoate: involvement of reactive

oxygen species, Nutr. Metab. 3. 2006.P. 30-36.

Gupta B. B., Lalchhandama K. Molecular mechanisms of glucocorticoid actio. Current science. 83

(9). 2002. P. 1103–1111.

H. Haller. The clinical importance of postprandial glucose. Diabetes reaserch. 40. 2003. P. 43-9.

Hayes R.C., Gilman A.G., Rall T.W., Nies A.S., Tayler P., Goodman and Gilman’s.

Adrenocorticotropic hormone: adrenocortical steroid and the synthetic analogs: inhibitors of the

synthesis and action of adrenocortical hormones. In The Pharmacological Basis of Therapeutics, 8th

ed. New York. Pergamon Press. 1990. P. 1442–1447.

Haller H. The clinical importance of postprandial glucose. Diabetes reaserch. 23. 1998. P. 27-32.

Hawkins J.W., Dugaiczyk A. The human serum albumin gene: structure of a unique locus. Gene 19.

1982. P. 55–58.

Hermsen J. Arkliai. Enciklopedinis žinynas. Vaga. Vilnius. 2002. p. 270-273.

48

Hymøller L., Dickow M.S., Brøkner C., Austbø D., Jensen S.K. Cereal starch, protein, and fatty

acid pre-caecal disappearance is affected by both feed technological treatment and efficiency of the

chewing action in horses. Livestock sience. Volume 150. 2012. P.159-169.

Hoffman R.M, Boston R.C, Stefanovsky D, Kronfeld D.S, Harris P.A. Obesity and diet affect

glucose dynamics and insulin sensitivity in Thoroughbred geldings. J Anim Sci 81. 2003.P. 2333-

2345.

Hughes T.A., Heimberg M., Wang X., Wilcox H., Hughes S.M., Tolley E.A., Desiderio

D.M., Dalton J.T. Comparative lipoprotein metabolism of myristate, palmitate, and stearate in

normolipidemic men, Metabolism 45 (9).1996. P. 1108–1118.

Hummel J., Fritz J., Kienzle E., Medici E.P., Lang S., Zimmermann W., Streich W.J., Clauss M.

Differences in fecal particle size between free-ranging and captive individuals of two browser spe-

cies. Zoo. Biol. 27. 2008. P. 70–77.

Yeo R., Sawdon M. Hormonal control of metabolism: regulation of plasma glucose. Anesthesia and

intensive care medicine. 14(7). 2010. P. 296-300.

Jain N.C. Esentiels of veterinary hematology. 1993. P. 351-352.

Joanne I.L., McGowan C.M., . Clegg P.D, Chandler K.J., Pinchbeck G.L. A survey of health care

and disease in geriatric horses aged 30 years or older. Liverpool. 192(1). 2012.P.57-64.

Julliand V., De Fombelle A., Varloud M. Starch digestion in horses. The impact of feed processing.

Livest. Sci. 100. 2006. P. 44–52.

Kahn C.M. and Line S. The Merck Veterinary Manual, 10th edition. Editorial Board: Allen D.G.,

Constable P.D., Davies P.R., Quesenberry K.E., Reeves Ph.T., Sharma J.M., Smith R.K.W.,

Treadwell T. Whitehouse station. N.J. USA. 2010. P.2300-2343 (2943).

Keisler F.N, Elliot SB, Brandt LE. Physical characteristics, blood hormone concentrations and

plasma lipid concentrations in obese horses with insulin resistance. USA. 228(9). 2006. 1383-90.

Kitazawa M., Nagano M., Masumoto K.H., Shigeyoshi Y., Natsume T., Hashimoto S.

Angiopoietin-like 2, a circadian gene, improves type 2 diabetes through potentiation of insulin

sensitivity in mice adipocytes. Endocrinology 152(7). 2011. P. 2558-67.

Kocer A., Walko M., Meijberg W., Feringa B.L. A light-actuated nanovalve derived from a channel

protein. Science 309. 2005. P. 755–758.

Kroker R. Anhang A: Hinweise zu Arzneimittelkombinationen. Pharmakotherapie bei Haus- und

Nutztieren 6. Auflage, Parey Buchverlag, im Blackwell Verlag GmBH, Berlin. 6. 2003. P. 451–452.

LaCarrubba., Johnson P.J., Wiedmeyer C.E., Ganjam V.K. Laminitis and the equine metabolic

syndrome. Equine practic. 26(2). USA. 2010. P.239-255.

Lambert J.., Parks E.J. Postprandial metabolism of meal triglyceride in humans.Biocim biophys

acta. 1821(5). 2012. P. 721-726.

49

Lee L.A., Wang Q. Nanomedicine 2. 2006. P. 137–149.

Luzicova E.M., EfimovaO.A.. Reaction of Bcl-2-positive splenic cells to glucocorticoids. Bull exp

bio med. 147(2). Russia. 2009. P.257-261.

Magee M.H., Blum R.A., Lates C.D., Jusko W.J.,. Pharmacokinetic/ pharmacodynamic model for

prednisolone inhibition of whole blood lymphocyte proliferation. British Journal of clinical

pharmacology 53, 2002. P. 474–484.

Majorek K.A., Porebski P.J., Dayal A., Zimmerman M.D., Jablonska K., Stewart A.J., Chruszcz

M., Minor W. Structural and immunologic characterization of bovine, horse, and rabbit serum

albumins. Mol immunol. 52(3-4). USA. 2012. P.174-182.

Mathews K.A. The therapeutic use of 25% human serum albumin in critically ill dogs and cats. Vet

Clin North Am Small Anim Pract 38. 2008.P. 595-605.

Mattijssen F., Kersten S. Regulation of triglyceride metabolism by Angiopoietin-like proteins.

Biochim biopsy act. 1821(5). 2011. P.782-9.

McGowan C.M., Frost R., Pfeiffer D.U., Neiger R. Serum insulin concentrations in horses with

equine Cushing’s syndrome: Response to a cortisol inhibitor and prognostic value. Equine

Veterinary Journal 36, 2004. 295–298.

Meyer H., Radicke S., Kienzle E., Wilke S., Kleffken D., Illenseer M. Investigations on pre-ileal

digestion of starch from grain, potato and manioc in horses. J. Vet. Med. A 42. 1995. P.371–381.

Miled N., Canaan S., Dupuis L., Roussel A., Riviere M., Carriere F., Caro A., Cambillau C., Verger

R. Digestive lipases: from three-dimensional structure to physiology, Biochimie 82. 2000. P.973-

981.

Miles J.M., Park Y.S., Walewicz D., Russell-Lopez C., Windsor S., Isley W.L., Coppack S.W.,

Harris W.S. Systemic and forearm triglyceride metabolism. Fate of lipoprotein lipase-generated

glycerol and free fatty acids. Diabetes 53(3). Rochester. 2003. P. 521-7.

Miles J.M., Park Y.S., Walewicz D., Russell-Lopez C., Windsor S., Isley W. L., Coppack S.W.,

Mirón J., González M.P., Vázquez J. A., Pastrana L., Murado M.A. A mathematical model for

glucose oxidase kinetics, including inhibitory,deactivant and diffusional effects, and their

interactions. Enzyme and microbial technology. 34(5). 2004. P. 513-522.

Noreika A. Arklio piršto ligos:mokomoji knyga veterinarijos studentams. Kaunas. LVA Spaudos ir

leidybos skyrius. 2008. p. 40-60 (130).

Olivecrona T., Hultin M., Bergo M., Olivecrona G. Lipoprotein lipase: regulation and role in

lipoprotein metabolism, Proc. Nutr. Soc. 56 (1997). P. 723–729.

Onishi H., Isoda Y., Matsuyama M. In vivo evaluation of chondroitin sulfate-glycyl-prednisolone

foranti-arthritic effectiveness and pharmacokinetic characteristics. J. Farm. 456(1). Ebara. 2013. P.

113-120.

50

Orsini J., Galantino-Homer H., Pollitt C.C. Laminitis in Horses: Through the Lens of Systems

Theory. Journal of equine veterinary science. 29(2). 2008. P. 105-114.

Pan X., Mahmood Hussain M. Gut triglyceride production. Biochim biopsy acta. 1821(5). 2011. P.

727-735.

Peterson J., Bihaint B., Bengtsson-Olivecrona G., Deckelbaum R. J., Carpentier Y. A, Olivecrona

T. Fatty acid control of lipoprotein lipase: a link between energy metabolism and lipid

transportation. Columbia. 87(3). 1998. P. 909-913.

Praškevičius: A., Ivanovienė L., Rodovičius H. Biologinės membranos, biologinė oksidacija,

fotosintezė. KMU spaudos ir leidomi centras. 2002. p. 23-32.

Raes E.V., Vanderperren K., Pille F., Saunders J.H.. Ultrasonographic findings in 100 horses with

tarsal region disorders. Vet. J. 186(2). 2009. P. 201-209.

Rang H.P., Dale M.M., Ritter J.M., Moore P. Pharmacology, 5th edition. Churchill Livingstone.

2003. P. 816-820.

Reaven G.M. Role of insulin resistance in human disease. Diabetes 37 Banting lecture, 2003. P.

1595–1607.

Redgrave T.G. Chylomicron metabolism, Biochem. Soc. Trans. 32. 2004. P. 79–82.

Riley J.W., Glickman R.M. Fat malabsorption—advances in our understanding. Am J med. 68(6).

1997. P. 980-988.

Robertson D.M. Metabolic cross talk between the colon and the periphery: implications for insulin

sensitivity. Proc Nutr Soc 66. 2007. P. 351-61.

Robertson M.D., Henderson R.A, Vist G.E, Rumsey R.D. Extended effects of evening meal

carbohydrate-to-fat ratio on fasting and postprandial substratemetabolism,Am. J. Clin. Nutr. 75

.2002. P. 505–510.

Robertson M.D., Parkes M., Warren B.F., Ferguson D.J.P., Jackson K.G., Jewell D.P., Frayn K.N.

Mobilisation of enterocyte fat stores by oral glucose in humans, Gut 52. 2003. P. 834–839.

Robson D. Review of the properties and mechanisms of action of cyclosporine with an emphasis on

dermatological therapy in dogs, cats and people. Veterinary Records 152, 2003. P. 768–772.

Roden M., Bernroider E. Hepatic glucose metabolism in humans—its role in health and disease.

Best pract. res. clin. Endocrinol. Metab. 17(3). 2003. P. 365-382.

Rush B.R, Raub E.S, Thomsen M.M, Davis E.G, Matson C.J, Hakala J.E. Pulmonary function and

adrenal gland suppression with incremental doses of aerosolized beclomethasone dipropionate in

horses with recurrent airway obstruction. J Am Vet Med Assoc 217. 2000. P. 359–364.

Shelness G.S., Sellers J.A. Very-low-density lipoprotein assembly and secretion. Curr. Opin.

Lipidol. 12. 2001. P. 151–157.

51

Sojka J., Jedra U., Hester N., Jackson P., Juarez A. Topical dexamethasone and dimethyl sulfoxide

solutions do not result in detectable blood levels of dexamethasone. Journal of equine veterinary

science. 28(12). 2008. P. 739-742.

Soma L.R., Uboh C.E., Luo Y., Guan F., Moate P.J., Boston R.C. Pharmacokinetics of

dexamethasone with pharmacokinetic/pharmacodynamic model of the effect of dexamethasone on

endogenous hydrocortisone and cortisone in the horse. J Vet Pharmacol Ther 28. 2005. P. 71–80.

Soma L.R., Uboh C.E., Luo Y., Guan F., Moate P.J., Boston R.C. Pharmacokinetics of

methylprednisolone acetate after intra-articular administration and its effect on endogenous

hydrocortisone and cortisone secretion in horses. Am J Vet Res 67. 2006. P. 654–662.

Spranger J., Kroke A.,. Mohlig M, Hoffmann K.,. Bergmann M.M, Ristow M., Boeing H., Pfeiffer

A.F. Inflammatory cytokines and the risk to develop type 2 diabetes: results of the prospective

population-based European Prospective Investigation into Cancer and Nutrition (EPIC)-Potsdam

Study, Diabetes 52. 2003. P. 812–817

Storer W.A, Thompson D.L Jr., Waller C.A, Cartmill J.A. Endocrine profiles in hyperleptinemic

and normal mares in response to common feeding practices. 19th Symposium Proceedings. Savoy:

Equine Science Society. 2005. P. 144-151.

Strasser H. Hoof Mechanism. Hoof care highlights. Natural horse magazine 4. 2002. P. 10-15.

Sukonina V., Lookene A., Olivecrona T., Olivecrona G. Angiopoietin-like protein 4 converts

lipoprotein lipase to inactive monomers and modulates lipase activity in adipose tissue. Proc Natl

Acad Sci USA 2006. P. 17450–17455.

Špakauskas V., Matusevičius A. Gyvūnų gydymas gliukokortikoidais. Veterinarija ir zootechnika.

35(57). Kaunas. 2006.

T.Šniukšta,. Veterinarinė ortopedija. Vilnius. Mintis. 1996. p. 63-64. (195p.)

Tabata M., Kadomatsu T., Fukuhara S., Miyata K., Ito Y., Endo M., Urano T., Zhu H.J., Tsukano

H., Tazume H., Kaikita K., Miyashita K., Iwawaki T., Shimabukuro M., Sakaguchi K., Ito T.,

Nakagata N., Yamada T., Katagiri H., Kasuga M., Ando Y., Ogawa H., Mochizuki N., Itoh H.,

Suda T., Oike Y. Angiopoietin-like protein 2 promoteschronic adipose tissue inflammation and

obesity-related systemic insulin resistance, Cell Metab. 10. 2009. P. 178–188.

Taylor & Francis. Fever and associated clinical haematologic and blood biochemical changes in the

goat and other animal species. Vet Q. 7(3). 2011. P. 200-216.

Taylor F.G.R., Brazil T.J., Hillyer M.H. Diagnostic techniques in equine medicine. Second edition.

Elsevier. China. 2010. P. 277-280

Teusink B., Voshol P.J., Dahlmans V.E., Rensen P.C., Pijl H., Romijn J.A, Havekes L.M.

Contribution of fatty acids released from lipolysis of plasma triglycerides to total plasma fatty acid

flux and tissue-specific fatty acid uptake. Diabetes 52. 2003. P. 614-620.

52

Tiley, H.A., Geor, R.J., McCutcheon, L.J., Effects of dexamethasone on glucose dynamics and

insulin sensitivity in healthy horses. American Journal of Veterinary Research 68. 2007. P. 753–

759.

Toutain P.L., Brandon R.A., De Pomyers H., Alvinerie M., Baggot J.D. Dexamethasone and

prednisolone in the horse: pharmacokinetics and action on the adrenal gland. Am J Vet Res 45.

1984. P. 1750–1756.

Treiber K.H. Hess T.M., Kronfeld D.S., Boston R.C., Geor R.J., Freire M. Glucose dynamics

during exercise: dietary energy sources affect minimal model parameters in trained Arabian

geldings during endurance exercise. Equine Vet J Suppl 36. 2006. P. 631-6.

Treiber K.H., Boston R.C., Kronfeld D.S., Staniar, W.B., Harris, P.A. Insulin resistance and

compensation in Thoroughbred weanlings adapted to high-glycemic meals. Journal of Animal

Science 83. 2005. P. 2357–2364.

Treiber K.H., Kronfeld D.S., Hess T.M. Evaluation of genetic and metabolic lipase-generated

glycerol and free fatty acids. Diabetes 53.2004. P. 521–527.

Treiber K.H., Hess T.M., Kronfeld D.S., Byrd B.M., StaniarW.B., Splan R.K., Laminitic metabolic

profile in genetically predisposed ponies involves exaggerated compensated insulin resistance.

Journal of Animal Physiology and Animal Nutrition 89. 2005. P. 431–431.

Treiber, K.H., Kronfeld, D.S., Hess, T.M., Byrd, B.M., Splan, R.K., Staniar, W.B., Evaluation of

genetic and metabolic predispositions and nutritional risk factors for pasture-associated laminitis in

ponies. Journal of the American Veterinary Medical Association 228, 2006. P. 1538–1545.

Turner S.P., Hess T.M., Treiber K., Mello E.B., Souza B.G., Almeida F.Q. Comparison of Insulin

Sensitivity of Horses Adapted to Different Exercise Intensities. Journal of veterinary equine

science. 31(11). 2011. P. 645-649.

Ungemach F.R. Pharmaka zur Beeinflussung von Entzündungen. Pharmakotherapie bei Haus- und

Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach & R. Kroker, eds.), 6. Auflage, Parey Buchverlag, im

Blackwell Verlag GmBH, Berlin 6. 2003. P. 323–357.

Vervuert I., Voigt K., Hollands T. Effect of feeding increasing quantities of starch on glycaemic and

insulinaemic responses in healthy horses. Vet J 182. 2009. P. 67–72.

Vervuert I., Voigt K., Hollands T., Cuddeford D., Coenen M. Effect of feeding increasing quantities

of starch on glycaemic and insulinaemic responses in healthy horses. Vet J. 181(2). 2009. P. 67-72.

Vervuert I., Voigt K., Hollands T., Cuddeford D., Coenen M.. Effects of processing barley on its

digestion by horses. Verterinary Record 162, 2008. P. 684–688.

Viguerie N., Picard F., Hul G., Rousselį B., Barbe P., Iacovoni J. S. ,Valle C., Langin D., Saris W.

H.M. Multiple effects of a short-term dexamethasone treatment in human skeletal muscle and

adipose tissue. Psychio genomic. 44(2). France. 2011. P. 141-151.