Gogolis lietuviškai

(t

Nikolajus Gogolis XIX a. rusu literaturoje bu-vo nauja, originali pajega. Ištisi gyvenimo klo-dai, iki tol visiškai nejudinti, su juo tvirtai iejoi literatura. Gogolis parode savo meto gyvenimapro ryšku didinamaji stikla, be priedu ir be pa-gražinimu, 0 ŽIDones jame be jokiu kaukiu irskraisciu, tokius, kokius mate skvarbi satyrikoakis.

Nauja linkme jo komedijose ir apysakose bu-vo ne vien demaskuojamasis pobudis, bet ir kal-bos priemones. Jau pirmas apysaku rinkinys "Va-karai vienasedyje ties Dikanka" gausiai pažereneiprastu, iki tol negirdetu kalbos turtu, atejusiuiš Ukrainos buities. Velesniuose kuriniuose, kuriškeliamos i dienos šviesa kitos gyvenimo sritys-gubemijos ir miestu, valdininku ir dvarininkusantykiai, - siubtelejo i literatura velgi nevarto-tos kalbos.

18 Užsako Nr. 6164' 273

Gogolio stilius nepaprastai ivairus ir sudetin-gas: cia yra ir ukrainieciu, ir rusu tarmiu elemen-tu; kaimo ir miesto ,kalbos; bursos, amatininku,valdininku žargono; archaizmu, neologizmu ir sve-timžodžiu; taikIiu tikriniu vardu, rusišku ir uk-rainietišku idiomu, patarIiu ir priežodžiu, knygi-nes kalbos posakiu ir kanceIiariniu štampu, - vi-sa tai supinta i nuostabu individualios kalbosaudini. Iš ivair-iu šaltiniu paimtoms kalbos priemo-nems GogoIis suteike nauja funkcija, meistriškaiapibudinancia vaizduojama situacija ar heroju, arrašytojo santyki su tikrove.

Nuo to laiko, kai pasirode GogoIio kuriniai, jauyra prasIinke daugiau kaip šimtas metu, ir per talaika rusu kalba labai pakito: pasipilde jos žody-nas, bet iškrito daug pasenusiu žodžiu; rados nau-ju žodžiu reikšmiu, 0 ~šseko daug senuju. GogoIioraštu vertejui del to reikia buti labai apdairiam:jis turi išsiaiškinti, kurie rašytojo kalbos elemen-tai jau jo laikais buvo archainiai, kas jo kalbojeindividualu, specifiš,k.ai gogoIiška, kur jis savometo žodžiu reikšmes yra išpletes ar susiaurines.

SIidi Gogolio kalbos vieta yra lokalinis bei re-gioninis elementas - ukrainietybes, ypac semanti-nes. Žodžio forma, rodos, ta pati rusu žodžio, betvisai kita reikšme. Cia vertejus tyko pavojus, ky-lantis iš kalbu panašumo, kada, rades, regis, ru-siškai skambanti žodi, taria, kad jis ta pati ir reiš-kia, kaip rusu kalbos Žodis. Musu vertejai Gogo-lio tekstus veikiausiai aiškinosi, pasikliaudamirusu kalbos mokejimu, be didesniu atodaitu i uk-rainieciu kalba.

GogoIio sakinys turi ypatybiu, labai jam bu-dingu ir ryškiai skirianciu ji iš kitu rašytoju. Tai,

274

I,t

pirmiausia, jo didžiuliai, kartais kone per visapuslapi nusidrieke periodai, kur rašytojo kalbaišsiliejusi kaip upe lygumoje, - vienu išsišakoju-siu sakiniu apibrežia ištisa paveiksla.

GogoIis - didelis dialogo meistras. Kritikosnurodoma ypatinga Nozdriovo kalbesena ("Miru-sios sielos") - žaibiškas jo šnekos tono kaitalioji-masis:-cia jis draugiškas, malonus, cia šiurkšciaiplustamas; cia pilasi visokios pravardes, cia malo-nybiniai žodeliai. Priešybe Akakijaus Akakijevi-ciaus kalba ("Apsiaustas"): šis užuitas, užsivertesnuobodžiu darbu valdininkelis, iprates perrašine-damas raštus, matyti tik nuotrupas, ir šneka be-veik be jokio ryšio, tik nuotrupomis, vien "prie-linksniais, prieveiksmiais ir pagaliau tokiais žo-delyciais, kurie neturi jokios prasmes". .

Visos tos kalbos priemones - tai tik atskiri di-delio žodžio meistro kalbos elementai. Rašytojomenine nuožiura šiuos elementus jungia i vienti-sa, be galo ivairu ir turtinga stiliu. Sunkiausiavertejui yra vykusiai perteikti kaip tik ta subtiliosnuotaikos gaubiama Gogolio stiliu.. Gerai pažista-mas Gogolio"juokas pro ašaras", bet tai ne vie-nintele jo juoko forma. Stai "Sorocincu jomar-kas" - pirmoji "Vakaru vienasedyje" apysaka-kupina linksmo, šviesaus humoro, bet koks krau-pus kitos apysakos "Vijaus" juokas. 0 "Senujulaiku dvarininku" juokas? 0 "Peterburgo apysa-ku", "Revizoriaus", "Mirusiu sielu" juokas? '

Nesupratus kurinio vyraujancio tono ir pagrin-dines idejos, lengva šviesu Gogolio humora pa-versti gaižiu, kandžiu juokavimu arba jo "juokapro ašaras" suvulgarinti ir nustelbti. Kad galetumadekvaciai perteikti GogoIio juoka su visa jo

275

griaunamaja ir valomaja galia, reikia isijautimodovanos, t. y. gebejimo ir pastangu aplinkini pa-sauli suvokti maždaug taip, kaip rašytojas ji yrasuvokes. Salia gero rusu kalbos mokejimo ir šio-kios tokios pažinties su ukrainieciu kalba, reikiatureti prieš akis ir gausia gimtosios kalbos leksi-ka, ypac pažinti jos satyrines priemones, prieitiprie specialaus liaudinio žodyno. 0 šalia to Gogo-lio vertejui butinos visos tos savybes, be kuriuneimanomas padorus meninis didelio rašytojo ver-timas: talentas, erudic:::ija,geras literaturinis sko-nis, lankstumas, išradingumas ir t. t. Kuo toliaunuo Gogolio tebuna visi tie mieli žmones, kuriemsvertimo kurybiškumas yra nežinoma žeme ir kurievertimo išminties ieško vien žodynuose. Gogoliovertej~s turi jausti nemaža atsakingumo ir nusi-manyti, kad jam teko laime versti dideles meninesreikšmes kurinius, kur esama tobulos vienybestarp turinio ir formos, tarp vaizdo ir žodžio, kurmenininko žodis yra buves aštrus ginklas prieš vi-sa, kas buvo atgyventa, ir tokia pat jega bei pras-me jis privalo tureti ir dabar. .

Paciuose ankstyvuosiuose XIX a. pabaigos irXX a. pradžios vertimuose Gogolio žodis negalejovisa jega suskambeti jau vien del labai netobulosir nenusistovejusios ano meto musu raštu kalbos.Antra vertus, visiems truko paprasciausio teorinionusimanymo: kas yra literaturos kurinio verti-mas, kuo jis skiriasi nuo mokyklinio vertimo, ko-kios yra gero vertimo ypatybes ir t. t. Tuo metudar nebuta ne tik vertimo teorijos, bet ir atskirusvarbesniu jai prielaidu. Taigi, kai kalbama apiemenkus ankstesniuosius vertimus, reikia atsiminti,kad tada dar žabalineta tamsoje, ir ne vienu ver-

276

,.

teju ka1te, jei jie, turedami geru noru ir užmoju,daug kur nepataike ir daug ko neiveike.

Šiokia tokia pažanga padaryta velesniuose bur-žuazinio meto vertimuose. Taciau daugumoje june tik neperduodama pagrindine originalo nuo-taika, bet labai laisvai žiurima ir i originalo vaiz-dus. Nenuvokdami ar nepripažindami, kad verti-mas turi perteikti tolimo laiko ir kitos tautos gal-vojimo bei -raiškos buda, dalis to meto vertejupasineše i per dideli svetimo teksto lietuvinima.

"Taraso Bulbos" 1 vertime daugiausia lietuvi-nami vietu ir personažu vardai; pavyzdžiui, žino-moji Zaporože virtusi Užuslenksciais, 0 zaporo-~ieciai - užuslenkstenais; pavardes sulietuvintos:Borodatas (=Barzdyla)2, Borodavka (=Karpa),Diogtiarenka (=Degutininkas), Dolotas (=Ka1tas),Golopytenka (=Grynakanopis), Gustas (=Tiršti-mas), Metelica (=Sluotele), Remenius (=Diržas),Tovkacius (=Stumeika), Vertychvistas (=Gražia-uodegis), Ivanas Zakrutyguba (=Jonas Užriesta-lupis). . .; kitur savaip pertvarkomi pavaTdžiu gar-su junginiai ar palietuvinamos priesagos: Bovdiu-ga (=Baudingas), Dimitrovicius (=Demitrynas),Popovicius (=iPapynas, plg. kažkodel popa visurvertime keiciama i papa), Prokopovicius (=Proko-pynas), Pipsyšokas (=Pidsytukas)... Prie ju šlie-jasi lietuvinami bendriniai žodžiai, skoliniai, pvz.,cervoncai visur - raudonieji, plytos - demenysr

lGo g 0 Ii s N. Tarasas Bulba. Verte A. Valaitis. Ko, 1924.2 Cia pirma pateikiama originalo formos tominiame Gogolio

raštu vertimu' leidime (Gogolis N. Raštai. V., 1953. t. 2,skliaustuose - "sulietuvintoji" forma (1924 m. leidimas).

277

(laiptai iš lauko buvo nugristi raudonu demenu),lempele - žibele (prieš paveiksla žibejo žibele).

o kiek dar buta nerangaus ir netiksIaus verti-mo, matyti, sugretinus apysakos ištraukas iš 1924ir 1953 metu vertimu:

"Sustojo sunaus už-mušejas ir žiurejo ilgaiI nebekvepuo jantI ku-na. Jis ir mires buvogražus: stamantus joveidas, nesenai dar pil-nas. jegos ir neatlaiko-mo moterims žavejimo,vis dar rode stebuklin-gajj grožI; juodi ant-akiai kaip gedulos ak-sOinas labiau skyre nu-balusius jo veido bruo-žus. "Kuo gi ne kazo-kas buvo?" pasake Ta-rasas: "ir augšto lie-mens, ir juodais ant-qkiais, ir veidas kaipbajoro, ir ranka tvirtakoyoje! Prapuole! Pra-puole nega'fbingai kaipniekingas šuvaf"

"Tevai, ka tu pada-rei! Tai tu ji užmušei?"pasake prijojes tuo tar-pu Ostapas.

Tarasas linktelejogalva.

"Sustojo sunažudys irilgai žiurejo i bedvasllavona. Jis ir negyvasbuvo gražus: drasus joveidas, neseniai darreiškes jega ir žavuma,prieš kurI negalejo at-silaikyti moterys, dar irdabar buvo nuostabiaigražus; juodi antakiai,kaip gedulingas akso-mas, ryškino jo išbalu-sio veido bruožus.

-Kuo gi ne kazo-kas butu buves? - ta-re Tarasas: - ir aukš-to stogo, ir juodbruvys,ir veidas kaip bajoro, irmušyje turejo stipriaranka! Pražuvo, pražu-vo negarbingai, kaipbiaurus šuo!

- Teve, ka tu pada-rei? Tai tu ji užmušei? -paklause tuo metu pri-jojes Ostapas.

Tarasas linktelejogalva.

Domingai pasižiure-jo mirusiam i akis Os-tapas. Gaila jam buvobrolio, ir pratare jis ciapat: "Tinkamai atiduo-sim jI žemei, kad nepa-sityciotu juo priešai irneišnešiotu jo kunoplešrieji paukšciai".

"PalAidos ji ir bemusuI" pasake Tarasas:"bus jam raudoto ju, irgarbstytojul" (p. 135).

. Idemiai pažiurejovelioniui i akis Ostapas.Pagailo jam brolio, irpratare jis cia pat: .

- Palaidokime jI pa-do"riai,kad neišniekintujo priešai ir neišnešiotujo kuno plešrieji paukš-ciai.

- Palaidos ji ir bemusuI ,... atsake Tara-sas, - atsiras, ir kasrauda jo, ir kas maldo!"(t. 2, p. 151). .

Pirma karta apysaka vertes Antanas Valaitisverstineje literaturoje žinomas ne tuo vienu ver-timu, bet yra bandes iveikti ir kitus gana žymiusrašytojus (verte A. Mickeviciaus "Pona Tada",Getes "Fausta" ir kt.). Jo darbas, turint galvojene per aukšciausia anuometini verstines literatu-ros lygi, apskritai neblogas. Geriau žinantys anometo santykius ir viešaja ~alba iš karto bus linkemanyti, kad keistos lietuvinimo pastangos šiamevertime nera vertejo pramone. Cia veikiausiai buspridejes ranka lietuviu kalbos "lietuvintojas" Sta-sys Dabušis. Atsiverciame ji liaupsinancia ir jopaties iniciatyva išleista knyga3, ir cia randame,kad vertimo kalba tikrai yra taises S. Dabušis. Tai-gi aišku, kas cia ka yra "pagerines".

3 S tas i 0 Dab u šio i n d e Ii s i 1i etu v i U kult u r a.20 metu kulturinio darbo sukakciai pamineti. Su prof. M. Nie-dermann'o prakalba. Kaunas, 1938 m., p. 230.

218 219

Antrakart, jau tarybiniais metais apysaka ver-te Motiejus Miškinis, rusu klasikos žinovas, ge-riau nei kas kitas jautes Gogolio kurybos dvasia irstiliu. Tominio vertimu leidimo "Tarasa Bulba" re-dagavo pajegus grožines prozos vertejas ir redak-torius Dominykas Urbas, 0 redagavimo darbe tal-kino žinomi musu prozaikai bei dramaturgai-Juozas Ba1tušis ir Augustinas Gricius, kaip Redak-cines komisijos nariai. Be tu personaliniu prana-šumu, vertimas galejo remtis ir tvirtesniu literatu-riniu bei kalbiniu pagrindu - pakitusia bendrajavertimu kultura ir tarybines Kalbotyros laimeji-mais (akademinis "Lietuviu kalbos žodynas" , nau-ji aiškinamuju rusu kalbos žodynu leidimai, dvi-kalbiai žodynai, gramatikos darbai ir' kt.).

Abu vertimai gerokai skiriasi, nors ir ne visitie skirtumai yra vienokios reikšmes. Yra lygia-reikšmiu skirtumu, nes vienur kitur galima ir taip,

. ir taip sakyti: keli vertejai ne vienaip formuos tapati originalo sakini ar posaki, 0 sakinyje skirtin-gai rinksis sinonimus. Lygiareikšmiai, sakysim,bus prapuole II pražuvo (orig. nponaJI), tuo tarpu IIIItuo metu (B 3TOBpeM5I)... Reikšmes atžvilgiutas pat yra sunaus užmušejas ir sunažudys, bet gy-vojoje kalboje ir raštuose pažyminio kilmininkoposakis dažnai linkstama keisti sudurtiniu žodžiu,kuris stilistiškai tartum taiklesnis ir ryškesnis; šiuo-syk to žodžio daryba ir originala atitinka: CbIHO-y6Him:a: sunažudys, plg. dar tevažudys. Tokio ati-tikimo ne tik nera ko vengti, bet, kur .galima,reikia ji ir palaikyti. Tai juk gramatines sandarosatitikimas, 0 ne kopijavimas. Tas pat pasakytinadel sudurtinio tarinio konstrukcijos gaila jam bu-vo, kuri stiliaus ryškumo sumetimais gali buti

keiciama vien veiksmažodžiu pagailo; plg. darbaisu jam buvo - pabaisa, maža ju liko - pama-žo.. .

Pirmajame vertime kliuva negyvi ir ne iprastisakyme.i, pvz.: stamantus veidas (My)i{ecTBeHHoeJtHuo); nebekvepuojantis kunas (6e3,U.bIxaHHbIifTpyn); aukštas liemuo (cTaHoMBbICOKHif;lietuviš-kai apie žmogu sakoma aukšto stogo, didelio au-gumoJ;_veidas rode stebukliriga groži (BbIpa)KaJIOqY,U.HYlOKpacoTY);domingai pažiurejo (npHCTaJIb-HOnorJI5I,U.eJI);juodais antakiais (qepHo6poBbIif;ciareikejo laikytis kaip tik originalo formos, nes ke-liomis eilutemis anksciau tas posakis rašytojo jaupavartotas); niekingasšuo (no,U.JIa5Ico6aKa).

Nesuprasta sudurtine tariamosios nuosakoskonstrukcija: aeM 6bI He Ka3aK6bIJI?Taigi cia nekuo gi ne kazokas buvo? ir ne kuo gi ne kazokasbutu?, kaip verstu nemokantys sudurtiniu asme-navimo formu, bet, kaip yra antrajame vertime,kuo gi ne kazokas butu buves?

Paskutinis ištraukos sakinys, rodos, paprastas,bet jis bene labiausiai skiria abu vertejus: 6Y.lI.YTY Hera nJI.aKaJIbIUHUbI II YTeWHIIUbI - vieno.ju iš-verstas daiktavardiškai ir ne visai tiksliai: Busjam raudo toju ir garbstytoju; antro: atsiras ir kasrauda jo, ir kas maldo. Drasiai ir gražiai sustili-zuotal

Kaip matyti, pirmas vertimas dar šiurkštokas,mažiau gludintas; antras gramatiškai ir semantiš-kai kur kas tikslesnis, stilistiškai niuansuotas.

Tarybiniais metais verciant Gogoli pažengta iprieki visu pirma savosios kalbos požiuriu: cia jaunebera erzinanciu vietu, kaip ankstesniuose ver-timuose; nera atveju, del kuriu reikia susimastyti:

280 281

kuo cia \Tertejas nori nustebinti? Antra vertus, di-džiumai vertimu negalima prikišti ir kalbos vi-dutiniškumo ar prastumo. Kalba apskritai gera:žodynas pakankamai turtingas,. fraze dažniausiaipakilusi viršum "verteju kalbos" lygio (tik kiekmedine ir sausoka yra seniau verstu "Peterburgoapysaku" kalba). Nemaža raiškos priemoniu sem-tasi iš gyvosios liaudies kalbos, to neišsemiamošaltinio, iš kur galima visados vertimu kalba pa-pildyti ir atgaivinti. Ypac ja reikia papildineti ver-ciant Gogoli, nes jis ir pats ieškojo ir yra vartojesliaudies kalbos turto. Tokie vertimu žodžiai ar iš-tisi posakiai (iš. M. Miškinio vertimu), kaip: skau-džia! a p taI ž e; kažka pasakojo bin g u s ber-

. nelis; e r tI 1i 0 jos i senis; lek v i e n u g a is t u;k e b r i n 0 kalvis; žmoniu n i u k s I1l.a s daresitylesnis; ka nors n u g vel b e; velnias p a g v e 1-b e žirga; r i e j es c i 0 bus; sub e 1d e naujuskailinius; s u g a r g e j 0, s u Žv i e g e durys;s m y g s 0 j 0 tankus usai; šv y k s 0 jo langelis,žiburelis. "; už e jog 1u mas gera darba pada-ryti; geras u ž a u n in kas ir t. 1.- butu galimaapsciai pririnkti, -:- jie daro ivairesne ir turtinges-ne visa musu vertimu kalba.

Daugumas Gogolio raštu versti drasiai, su ge-ra stiliaus nuojauta, del to išvengta pažodiškumoatveju. Galima cia priminti pavyzdžiu, kaip geraitvarkyta sunkiau iveikiami atvejai. Stai daiktavar-

I dine kalba, kur reikia, verciama veiksmažodine:TaK 6bIJIOTHXO,aTO cKpHn Mopo3a nOJ{ canoro;\{CJIbImaJICH.3anOJIBepCTbI- buvo taip tylu, jog užpuses varsto galejai girdeti, kaip girgžda po ko-jomis sniegas. . .

I Nemechaniškai, prasmingai perteikiami bud-vardiniai pažyminiai: JIHJIHHHbIenJIeaH - lelijosbaltumo peciai; CTOHT nOJ{06JIaCTHbIe J{y6bI - sto-vi debesis pareme ažuolai; nOKpbITbIHCBHHII.OBbIMMaTOM - blausus kaip švinas ir 1. 1.

. Frazeologizmai ir idiomos, kuriu gausu Gogo-lio raštuose ir dauguma ju gana sunku versti, ap-skritai verciami vykusiai: a OH .u:aBaH60r HorH-ir jis pasileido, kiek tik iškerta; Bce 6bIJIH XO:>Ka-'JIbIe, e3:>KaJIbIe- ir vetyti, ir metyti; ayTb Heno.u:ca.u:HJI :>KHBOTa CO cMexy - tik tik negavo tru-kio besijuokdamas; Ha CHJIYHorH YHec- vos kailisveika išneše; XOTb CBHTbIe BbIHOCH- nors iš pir-kios bek; KaK BKonaHHbIH CTOHJI- kaip i žemeibestas stovejo; 6aTIOmKH,H 3H6HY- dievuleliau,man šalta; 6e.u:HaHrOJIOBymKa- vargšele tu ma-no/ ir 1.1.

Taciau negalima tvirtinti, kad dabartiniai Go-golio raštu vertimai yra visais atžvilgiais pavyz-diniai. Atkuriamasis vertimo metodas .kartais virs-ta nereikalingu "laisviu" ir ivairiu nukrypimu šal-tiniu; kurybiško vertimo dingstimi supnistinamipuikus, bet sunkiai iveikiami vaizdai; neprilygs-tant rašytojo kalbos jegai, nuciuožiama paviršiu-mi. Vietomis tokiu lekštumu atsiduoda ir Gogolioraštu vertimai. Antai "Pasakojime apie tai, kaipIvanas Ivanovicius susivaidijo su Ivanu Nikifo-rovicium" abieju Ivanu ir ju buities vaizdavimasmirgete mirga spalvomis: CJIaBHaH6eKema HBaHaHBaHoBHaa. TIpeKpacHbIHaeJIOBeKHBaH HBaHo-BHa... Xopomee BpeMHcerOJ{HH. aYJ{HbIHropoJ{MHpropo.u:. PocKombI - lietuviškai vis: puikus irpuiku. Ar bereikia labiau išsikvepusio vaizdo? Už

282 283

. 1

toki suprastinima negalima dovanoti ne vieno ra-šytojo, juo labiau Gogolio, vertejui.

Rašytojo kalbos suprastinimas nera koks for-malus vertimo atvejis. Drauge su tuo sumažinamakurinio itaigos galia, jo. idejinis bei socialinis po-veikis. Neistengiant kiek galint prilygti originalokalbai, blogai patarnaujama ir savajai: nepasinau-dojama puikia jai ugdyti priemone, kokia yra ori-ginalo kalbos turtingumas. .

"TaTase Bulboje", kautyniu aprašyme, minimišaunamojo ginklo vardai: pymbe-caMOnaJIir nM-IUaJIb ~ vertime jie vienu žodžiu apibendrinami:šautuvas. Taip kautyniu vaizdas istoriškai supras-tintas, labiau priartintas prie musu dienu. Gogolisnesako pymbe, 0 nMIUaJIb,t. y. kalba apie senoviniprimityvu ginkla, užtaisoma per vamzdi,o mumsšautuvas - jau modemesnis ginklas; galbut rei-ketu vartoti senoviškiau skambanti, istorinese dai-nose ir pasakose pažistama: šaudykle, 0 vietojepymbe-caMOnaJI- dagtinis šautuvas. - faH.lI.YK"Tarase Bulboje" verciama - kareivis, 0 "Nosy-je" - tarnas. Kažin, ar buvo reikalas išsižadetigaiduko, kuris jokiu budu nereiškia paprasto "ka-reivio" ar paprasto "tarno"?

Iš dalies cia, matyti, bus atsiliepes verteju pa-megimas lietuvinti svetimžodžius, nors dažnaitai nieko neduoda: kito laikotarpio ar kito kraštopareigu, irankiu, aprangos vardai musišku atitik-menu neturi. Tie vardai yra tam tikru ist.oriniuir socialiniu salygu padaras. Norint geriau tas sa-lygas parodyti, nera ko visur perdetai bijoti sve-timžodžiu. Del to visai pagristai Gogolio raštu ver-timuose nelietuvinama tokie žodžiai: gorodnicas,cumakas, ponomarius. ..i bešmetas, kapotas, kap-

284

I

J

tonas, kuntušas, plachta, svitka, šarovarai, šemize-te, žiponas. . .i ekipažas, kibitka. . .

Reikia priminti analogiškas ištisas svetimoskalbos atkaTpas. "Sorocincu jomarke" kiekvienamskyreliui duodami ukrainietiški epigrafai. Rusiš-kame tekste jie turi savo prasme, nes tarp rusu irukrainieciu kalbu ne toks atstumas, kaip tarp lie-tuviu ir ukrainieciu. Rusu skaitytojui toks epigra-fas yra ir puošiamasis, ir prasminis teksto elemen-tas. Mums daugiau puošiamasis: musu skaitytojasjau prasmes nebesugauna, prieš akis jam tera vienišviršinis, grafinis vaizdas, - tai tušcia teksto vie-ta. Kas kita, jei epigrafai butu išversti ir sueiliuotilietuviškai, 0 ukrainietiški tekstai nukelti i išna-šas ar komentarus.

3

Tarybiniais metais rusu klasiku vertimai kilo'tam tikromis pakopomis: pirma buvo leidžiamiserijomis, 0 veliau tominiais leidimais. Gogolistaip pat leistas atskiromis knygomis, kol pasireng-ta tominiam leidimui, kuris buvo realizuotas 5 to-mais (1953-1954). Šiam leidimui beveik viskas(išskyrus "Mirusias sielas" ir "Revizoriu") išvers-ta iš naujo. Vertimu darbas buvo pavestas tikdviem vertejams: didžiausia dali - Gogolio pro-za - išverte M. M i š k i n i s, dramas ir dramufragmentus - A. G r i c ius (tik viena fragmenta"Po spektaklio" - M. Miškinis). .

Kaip Gogolio vertimai iš leidimo i leidima ge-rejo, yra pasekes akad. J. Balcikonis. Palygines

735

"Mirusiu sielu" tris leidimus (1938, 1946 ir 1950),recenzijoje jis teigia, kad apskritai vertimo kal-ba "žymiai pagerejo" :"Valstybines leidyklos rei-kalauja, kad vertimu kalba butu taisyklinga, sklan-di ir gyva. Leidyklu redaktoriai atsideje rupinasi,kad knyga neišeitu su kokiais kalbos trukumais".Taigi del to "paskutinio leidimo kalba daug šva-resne, ištaisytas nemažas skaicius klaidu, buvusiupirmajame leidime" 4. Aišku, kad 4-ajame, tomi-niame,. "Mirusiu sielu" ieidime (1954) vertejas suredaktoriumi dar karta teksta yra perakeje.

Skaitydami tomini Gogolio vertimu leidima,gerai juntame, kad musu vertimai yra neabejo-tinai išauge. Vis de1to ir gerai pateiktu Gogolio.vertimu turbut dar nelaikysime galutiniu žodžiuir netarsime; kad po Miškinio ir Griciaus prie Go-golio nebera kas veikti. Mat, didelio rašytojo žo-dis yra tas pat, kas ir žymaus dailininko drobe:kieksyk ja žiuresi, vis ka nors nauja rasi, ka busianksciau pražiurejes. Del nepaprasto kalbos ivai-rumo ir stiliaus priemoniu sudetin,gumo del aibesbuitiniu ir istoriniu realiju Gogolio raštuose yrakur klupti ir pajegiam vertejui ar redaktoriui.

~ Ba I c iko n i s J. Rinktiniai raštai. V., 1978,t. I, p. 207.