95

Gydymo principai. GST, kaip ir kitas traumas, svarbu pradėti gydyti per pirmąją – „auksinę valandą“ [36]. Vi-sas gydymas susideda iš stabilizavimo ūmios fazės metu ir palaikomojo gydymo bei reabilitacijos. Ūmios fazės metu svarbiausia užtikrinti pakankamą deguonies patekimą į smegenis, smegenų perfuzijos kontrolę ir mažinti padidė-jusį IKS [25]. IKS mažinamas medikamentinėmis ir kon-servatyviomis priemonėmis, t.y. pakeliant paciento galvū-galį ir ištiesiant kaklą, siekiant palengvinti veninio kraujo nutekėjimą iš galvos ar skiriant raminamųjų, analgetikų ir pan. [37]. Kad IKS mažinti gali būti skiriami hipertoniniais natrio druskų tirpalai, osmodiuretikai ar diuretikai, tačiau šie medikamentai turi būti skiriami atsargiai, įvertinant pa-ciento bendrą būklę, gretutines ligas ir homeostazės poky-čius [38, 39]. Hiperventiliacija taip pat mažina IKS, nes mažėjant organizme CO2 susitraukia kraujagyslės ir suma-žėja į smegenis patenkančio kraujo kiekis, tačiau tai gali sukelti smegenų išemiją ir padidinti pažeidimo zoną, todėl gali būti naudojama tik trumpą laikotarpį [25, 40].

Pastaruoju metu GST gydymui rekomenduojama nau-doti pakopų sistemos protokolus. Pirmą pakopą sudarantys veiksniai yra galvos pakėlimas bent 35 laipsnių kampu, maksimali sedacija, SPS palaikymas per 60mmHg, IKS – mažiau 20mmHg, SpO2 > 97 proc. Svarbu kuo greičiau at-likti kompiuterinės tomografijos tyrimą ir įvertinti smege-nų pažeidimus bei skubios operacijos būtinumą. Antra pa-kopa – tai paciento sedacija ir slopinimas, reguliari osmo-terapija (osmodiuretikai ir/arba hipertoniniai natrio druskų tirpalai), saiki hiperventiliacija, palaikant parcialinį CO2 30 – 35mmHg, ir likvoro drenažas. Hipotermija, barbitūratai ir dekompresinė kraniotomija yra paskutiniai IKS mažini-mo pasirinkimo metodai ir neturėtų būti taikomi rutiniškai kiekvienam pacientui, o kiekvienu atveju sprendžiama in-dividualiai [41]. Galbūt ateityje GST gydymui bus skiria-mas gydymas hiperbariniu deguonimi, tačiau kol kas nėra patikimų mokslinių tyrimų, įrodančių ir paaiškinančių šio metodo efektyvumą gydant GST [42].

Prognozė. GST prognozė priklauso nuo traumos sun-kumo [43]. Dauguma patirtų traumų būna lengvos ir ne-sukelia invalidumo ar ilgai išliekančių neurologinių pa-žeidimų. Tačiau vidutinio sunkumo ir sunkios GST gali sukelti ilgai besitęsiančius sveikatos sutrikimus [44] (3 lentelė). Ilgalaikiai sveikatos sutrikimai nustatomi 10 proc. lengvų, 66 proc. vidutinių ir 100 proc. sunkių GST metu [45]. Dauguma vidutinio sunkumo GST sukeltų pažeidimų išnyksta po trijų savaičių [46]. Koma, ypač besitęsianti, yra blogos prognozės rodiklis [25]. Prognozė skiriasi priklau-somai nuo GST sunkumo ir pažeidimo vietos. Jei traumos metu nustatoma subarachnoidinė hemoragija, šių ligonių mirštamumas padidėja du kartus [47]. Naujausios studijos

parodė, kad dekompresinė kraniotomija ryškiai sumažina IKS, tačiau nepagerina pacientų pasveikimo kokybės, o net ją pablogina (4 pav.) [48]. Daugiau nei 90 proc. pacientų, patyrusių vidutinę GST, gali gyventi nepriklausomi, tačiau jiems reikalinga psichologinė, socialinė ir finansinė pagal-ba [46]. Taip pat prognozę blogina šie faktoriai: draudžiamų medžiagų vartojimas (narkotikai, alkoholis), amžius (ma-žiau nei 2 m. ir vyresni nei 16 m.) [49]. Pacientų, patyrusių GST, mirštamumas priklauso ne tik nuo traumos sunkumo laipsnio, bet ir nuo šalies sveikatos sistemos efektyvumo (5 pav.). Lietuvos statistikoje įtrauktas tik mirtingumas nuo išorinių priežasčių (eismo įvykiai, kritimai, apsinuodijimai, nušalimai, nuskendimai). Šis rodiklis 2010 metais buvo 123,1/100 000 gyventojų ir pastaraisiais metais šis rodiklis mažėja dėl mažėjančių eismo įvykių skaičiaus (mirtingu-mas eismo įvykių metu 2000 m. 22/100 000 gyventojų, o 2010m. sumažėjo iki 11,3/100 000 gyventojų) [50].

Baigtys. Medicininėje literatūroje apžvelgtose studi-jose galvos smegenų traumos baigtys įvertintos naudojant Glasgow baigčių skalę. Naudojant šią skalę pacientai skirs-tomi į tokias grupes: miręs, vegetacinės būklės, sunkus ne-įgalumas, vidutinis neįgalumas ir pasveikimas [51]. Visose studijose rasta blogos baigties koreliacija su didesne galvos smegenų trauma pagal Glasgow skalę [15, 16, 18, 10] (6 pav.) (4 lentelė). Be to, GST baigčiai turi įtakos pacientų amžius. Mirčių kiekis proporcingai didėja, didėjant trau-mas patyrusių žmonių amžiui. Mažiausias mirštamumas stebėtas 5 – 14m. amžiaus žmonių grupėje (7 pav.).

Galvos smegenų trauma gali sukelti fizinius, emoci-nius, kognityvinius, elgesio sutrikimus [52-55]. Gali dingti rega, klausa ar uoslė [25]. Potrauminių komplikacijų rizika taip pat priklauso nuo patirtos traumos sudėtingumo laips-nio [56] (8 pav.).

APIBENDRINIMASGalvos smegenų traumas patyrusių pacientų gydymo

aktualumas visame civilizuotame pasaulyje didėja. Šiuo metu nėra veiksmingo ir efektyvaus gydymo, kuris sugebė-tų užkirsti kelią GST antriniams pažeidimams.

Visų pirma, siekiant surasti racionalų GST gydymo ke-lią, reiktų išsiaiškinti GST priežastis ir atlikti, įvertinti bei susisteminti epidemiologinius tyrimus visoje Lietuvoje. Tai padėtų nustatyti prevencinių metodų efektyvumą, ko-ordinuotų medicininę pagalbą pacientams, teiktų naudingą informaciją apie medicinos centrų ir medicinos specialistų darbo optimizavimo kokybę ir kiekybę. Adekvati GST pa-tyrusio paciento stebėsena labai svarbi antrinio galvos sme-genų pažeidimo prevencijai ir savalaikei gydymo taktikai parinkti, t.y. kada taikyti konservatyvaus gydymo metodus, o kada chirurginį gydymą.

96

Literatūra1. Xiong Y, Lee CP, Peterson PL. Mitochondrial dysfunction follo-

wing traumatic brain injury. In: Miller LP and Hayes RL, eds. Co-edi-ted by Newcomb JK. Head Trauma: Basic, Preclinical, and Clinical Di-rections. New York: John Wiley and Sons, Inc 2000;257-280.

2. Poirier M P. Conclussions: Assessment, management, and recom-mendations for return to activity. Clinical Pediatric Emergency Medicine. 2003;4(3):179-185.

3. Maas AI, Stocchetti N, Bullock R. Moderate and severe traumatic brain injury in adults. Lancet Neurol. 2008;7(8):728-741.

4. Faul M, Xu L, Wald MM, Coronado VG. Traumatic Brain Injury in the United States: Emergency Department Visits, Hospitalizations and Deaths 2002–2006. Atlanta (GA): Centers for Disease Control and Pre-vention, National Center for Injury Prevention and Control. 2010.

5. Finkelstein E, Corso P, Miller T. The Incidence and Economic Bur-den of Injuries in the United States. New York (NY). Oxford University Press. 2006. Available at: http://www.cdc.gov/traumaticbraininjury/pdf/BlueBook_factsheet-a.pdf

6. Bruns J, Hauser J. The epidemiology of traumatic brain injury. New York, U.S.A Epilepsia. 2003;10:2-10.

7. Hillier SL, Hiller JE, Metzer J. Epidemiology of traumatic brain injury in South Australia. Brain Inj. 1997;11(9):649-659.

8. Servadei F, Antonelli V, Betti L, Chieregato A, Fainardi E, Gardi-ni E, et al. Regional brain injury epidemiology as the basis for planning brain injury treatment. The Romagna (Italy) experience. J Neurosurg Sci. 2002;46(3-4):111-119.

9. Andersson EH, Bjorklund R, Emanuelson I, Stalhammar D. Epi-demiology of traumatic brain injury: a population based study in western Sweden. Acta Neurol Scand. 2003;107(4):256-259.

10. Coronado VG, Xu L, Basavaraju SV, McGuire LC, Wald MM, Faul MD, Guzman BR, Hemphill JD. Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Surveillance for traumatic brain injury related deaths United States, 1997-2007. MMWR Surveill Summ. 2011;60(5):1-32.

11. Myburgh JA, Cooper DJ, Finfer SR, Venkatesh B, Jones D, Higgins A, et al. Epidemiology and 12-month outcomes from traumatic brain injury in Australia and New Zealand. J Trauma. 2008;64(4):854-862.

12. Masson F, Thicoipe M, Aye P, Mokni T, Senjean P, Schmitt V, et al. Epidemiology of severe brain injuries: a prospective population-based study. J Trauma. 2001;51(3):481-489.

13. Andersson EH, Bjorklund R, Emanuelson I, Stalhammar D. Epi-demiology of traumatic brain injury: a population based study in western Sweden. Acta Neurol Scand. 2003;107(4):256-259.

14. Raja IA, Vohra AH, Ahmed M. Neurotrauma in Pakistan. World J Surg. 2001;25(9):1230-1237.

15. Wu X, Hu J, Zhuo L, Fu C, Hui G, Wang Y, et al. Epidemiology of traumatic brain injury in eastern China, 2004: a prospective large case study. J Trauma. 2008;64(5):1313-1319.

16. Stranjalis G, Bouras T, Korfias S, Andrianakis I, Pitaridis M, Tsa-mandouraki K, et al. Outcome in 1,000 head injury hospital admissions: the Athens head trauma registry. J Trauma. 2008;65(4):789-793.

17. Rosso A, Brazinova A, Janciak I, Wilbacher I, Rusnak M, Mau-ritz W. Severe traumatic brain injury in Austria II: epidemiology of hospi-tal admissions. Wien Klin Wochenschr. 2007;119(1-2):29-34.

18. Preikšaitis A., Ročka S. Ligoninėje gydytos galvos smegenų traumos epidemiologija Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lithuanian Surgery. 2007;5(1):18–32.

19. Moppett IK. Traumatic brain injury: assessment, resuscitation and early management. Br J Anaesth. 2007;99(1):18-31.

20. Masson F, Thicoipe M, Aye P, Mokni T, Senjean P, Schmitt V, et al. Epidemiology of severe brain injuries: a prospective population-based study. J Trauma. 2001;51(3):481-489.

21. Park E, Bell JD, Baker AJ. Traumatic brain injury: can the con-

sequences be stopped? CMAJ. 2008; 178(9):1163-1170.22. Kushner D. Mild traumatic brain injury: toward understanding

manifestations and treatment. Arch Intern Med. 1998;158(15):1617-1624.23. Saatman KE, Duhaime AC, et al. Classification of traumatic brain

injury for targeted therapies. Journal of Neurotrauma. 2008;25(7):719-738.24. Marion DW. Introduction. In Marion DW. Traumatic Brain Inju-

ry. Stuttgart: Thieme. 1999;9-21.25. Parikh S, Koch M, Narayan RK. Traumatic brain injury. Interna-

tional Anesthesiology Clinics. 2007;45(3):119-135.26. Jennett B. Archives of Disease in Childhood. 1998;78(5):403-

406. Available at: http://adc.bmj.com/content/78/5/403.full27. Valadka AB. Injury to the cranium. In Moore EJ, Feliciano DV,

Mattox KL. Trauma. New York: McGraw-Hill, Medical Pub. Division. 2004; 385-406. Available at: http://books.google.lt/books?id=VgizxQg-8QQC&pg=PA385&hl=lt

28. Martens P, Mullie A. Some of the lessons learned from Peter Sa-far. European Journal of Emergency Medicine. 2003;10(4):257.

29. Ghajar J. Traumatic brain injury. Lancet. 2000;356(9233):923-929.30. Gruen P. Surgical management of head trauma. Neuroimaging

Clinics of North America. 2002;12(2):339-343.31. Narayan RK, Kishore PR, Becker DP, et al. Intracranial pressure:

to monitor or not to monitor? A review of our experience with acute head injury. J Neurosurg. 1982;56:650-659.

32. Balestreri M, Czosnyka M, Hutchinson P, Steiner LA, Hiler M, Smielewski P, et al. Impact of Intracranial Pressure and Cerebral Perfu-sion Pressure on Severe Disability and Mortality After Head Injury Neu-rocritical Care. 2006;04:8-13.

33. Tolias C, Sgouros S. Initial Evaluation and Management of CNS Injury. 2011. Available at: http://emedicine.medscape.com/article/434261-overview

34. Czosnyka M, Pickard JD. Monitoring and interpretation of in-tracranial pressure. Journal of Neurology, Neurosurgery, and Psychiatry. 2003;75(6):813–821.

35. Howells T, Elf K, Jones PA, Ronne-Eengstrom E, Piper I, et al. Pressure reactivity as a guide in the treatment of cerebral perfusion pressu-re in patients with brain trauma. Neurosurgery. 2005;102:311-317.

36. Lerner EB, Moscati RM. The golden hour: scientific fact or me-dical “urban legend”? Acad Emerg Med. 2001;8:758-760.

37. Salomone JP, Frame SB. Prehospital care. In Moore EJ, Feliciano DV, Mattox KL. Trauma. 2004; 117-118.

38. Roberts I, Smith R, Evans S. Doubts over head injury studies. British Medical Journal. 2007;334(7590):392-394.

39. Maas AI, Stocchetti N, Bullock R. Moderate and severe traumatic brain injury in adults. Lancet Neurology. 2008;7(8):728-741.

40. Diringer MN, Videen TO, Yundt K, Zazulia AR, Aiyagari V, et al. Regional cerebrovascular and metabolic effects of hyperventilation after severe traumatic brain injury. Neurosurgery 2002;96(1):103-108.

41. Maas AI, Dearden M, Teasdale GM, Braakman R, Cohadon F, Iannotti F et al. EBIC-guidelines for management of severe head inju-ry in adults. European Brain Injury Consortium. Acta Neurochir (Wien). 1997;139:286-294.

42. Tsang KK, Whitfield PC. Traumatic brain injury: review of cur-rent management strategies. Br J Oral Maxillofac Surg. 2011; Apr 27.

43. Rao V, Lyketsos C. Neuropsychiatric sequelae of traumatic brain Injury. Psychosomatics. 2000;41(2):95-103.

44. Brown AW, Elovic EP, Kothari S, Flanagan SR, Kwasnica C. Congenital and acquired brain injury. 1. Epidemiology, pathophysiology, prognostication, innovative treatments, and prevention. Archives of Phy-sical Medicine and Rehabilitation 89. 2008.

45. Frey LC. Epidemiology of posttraumatic epilepsy: A critical re-view. Epilepsia. 44 (Supplement 10): 2003;11-17.

46. Crooks CY, Zumsteg JM, Bell KR. Traumatic brain injury: A re-view of practice management and recent advances. Physical Medicine and

97

Rehabilitation Clinics of North America. 2007;18(4):681-710.47. Armin SS, Colohan AR, Zhang JH. Traumatic subarachnoid he-

morrhage: Our current understanding and its evolution over the past half century. Neurological Research. 2006;28(4):445-452.

48. Cooper DJ, Rosenfeld JV, Murray L, Arabi YM, Davies AR, et al. Decompressive Craniectomy in Diffuse Traumatic Brain Injury for the DECRA Trial Investigators and the Australian and New Zealand Intensive Care Society Clinical Trials Group. J Med. 2011;364:1493-1502.

49. Zink BJ. Traumatic brain injury outcome: Concepts for emergen-cy care. Annals of Emergency Medicine. 2001;37(3):318-332.

50. Higienos institutas. Sveikatos informacijos centras. Mirties prie-žastys. 2010;18. http://sic.hi.lt/data/Mirties_priezastys_2010.pdf

51. Jennett B, Bond M. Assessment of outcome after severe brain damage. Lancet. 1975;1(7905):480-484.

52. Draper K, Ponsford J. Long-term outcome following traumatic brain injury: A comparison of subjective reports by those injured and their relatives. Neuropsychological Rehabilitation. 2009;19(5):645-661.

53. Rutherford GW, Corrigan JD. Long-term Consequences of Traumatic Brain Injury. Journal of Head Trauma Rehabilitation. 2009;24(6):421-423.

54. Temkin N, Corrigan JD, Dikmen SS, Machamer J. Social functi-oning after traumatic brain injury. Journal of Head Trauma Rehabilitation. 2009;24(6):460-467.

55. Velikonja D. Profiles of emotional and behavioral sequelae follo-wing acquired brain injury: Cluster analysis of the Personality Assessment Inventory. J Clin Exp Neuropsychol. 2010;32(6):610-621.

56. Agrawal A, Timothy J, Pandit L, Manju M. Post-trauma-tic epilepsy: An overview. Clinical Neurology and Neurosurgery. 2006;108(5):433-439.

TRAUMATIC BRAIN INJURY EPIDEMIOLOGY, MONITORING, TREATMENT AND OUTCOMES

Alina Vilkė, Paulius Kondrotas, Diana Bilskienė, Andrius Macas, Arimantas Tamašauskas, Rimantas VilcinisSummaryKey words: traumtaic brain injury, epidemiology, monitoring, trauma

scale.The purpose of this article is to provide information for medical per-

sonnel with a comprehensive review of traumatic brain injury epidemiol-ogy, treatment and outcomes. At present, traumatic brain injury (TBI) is a major public health concern and a leading cause of disability worldwide, especially in children and young adults. Just how major is difficult to de -termine because many patients with mild head injuries are significantly undiagnosed. Trends continue to display a steady increase in the number of individuals sustaining head injuries. TBI is a non-specific term descri-bing blunt, penetrating, or blast injuries to the brain. TBI can be classified as mild, moderate, or severe, typically based on the Glasgow Coma Scale and/or neurobehavioural deficits after the injury. Epidemiological studies helps to sustain and lower the injury rate by providing usefull informa-tion for prevention programs. Since we lack such information in Lithuania we tried to compare and overwiev excisting trials worldwide and provi-de general information for traumatic brain injury treatment and possible outcomes.

Correspondence to: paulius@medplast.lt

Gauta 2012-03-28

98

Raktažodžiai: darbo aplinka, triukšmas, ekspozicijos lygio vertė, svertinis garso slėgio lygis.

SantraukaTriukšmas pramonės įmonėse yra pakankamai dide-lė problema, daranti įtaką nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skaičiui. Triukšmo detalus tyrimas ir jo vertinimas pramonės įmonėse gana sudėtingas, brangus darbas, reikalaujantis kruopštumo ir spe-cialių žinių. Šiame darbe eksperimentiniais tyrimais buvo siekiama patikslinti triukšmo ekspozicijos ly-gio įvertinimą pagal garso slėgio lygį ir jo poveikio trukmę priklausomai nuo cecho darbuotojų funkcijų pasiskirstymo. Triukšmo lygio matavimams buvo naudojamas 1 tikslumo klasės garso lygio matuoklis Larson-David LD-824 su laisvojo lauko mikrofonu G.R.A.S. AF 40 su stiprintuvu 26 AK. Kiekvienos zo-nos triukšmo lygis buvo nustatomas daugkartiniais matavimais. Darbo dienos ekspozicijos lygis (LEX,8h) buvo gaunamas taip, pirma, įvertinamas energinis garso slėgio lygio vidurkis (Lp,AeqT,m), po to vertina-mas kiekvienos atliekamos užduoties laikotarpio indėlis į bendrą ekspozicijos lygį (LEX,8h,m). Buvo nustatyta, kad mažiausias darbuotojus veikiančio triukšmo ekspozicijos lygis šioje įmonėje yra 79 dB(A), didžiausias 87 dB(A). Kiekvieno darbuotojo garso ekspozicijos lygio ištyrimas leido sumažinti triukšmo poveikį darbo organizavimo priemonėmis.

ĮVADASNauji technologiniai procesai padeda verslininkams

stiprinti savo lyderystę pasaulinės ekonomikos plotmėje, inovatyvios technologijos padeda žmogaus kasdieninė-je būtyje, tačiau šių technologinių procesų galingumo ir spartos augimo pasekmė dažnai yra didėjantis triukšmas. Triukšmas yra vienas iš kenksmingiausių ir dažniausiai pasireiškiančių neigiamų veiksnių darbo aplinkoje. Mi-lijonai Europos Sąjungos (ES) gyventojų skundžiasi pra-leidžiantys daugiau kaip 25 % savo darbo laiko trukmės triukšmingoje aplinkoje. Kiekvieną dieną beveik 30 % darbingo amžiaus žmonių susiduria su padidinto triukš-mo poveikiu, o didelė dalis profesinėms ligoms skirtų lėšų

TRIUKŠMO POVEIKIO DARBO APLINKOJE NAUJOS ĮVERTINIMO IR VALDYMO GALIMYBĖS

KAZYS ALGIRDAS KAMINSKAS1 , ALEKSANDRAS JAGNIATINSKIS2

1Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakultetas, 2Termoizoliacijos mokslo institutas

yra išmokama triukšmo pažeistiesiems darbuotojams [1].Pastaraisiais dešimtmečiais techniškai išsivysčiusiose

šalyse vyksta triukšmo poveikio žmogui intensyvus valdy-mas. ES Tarybos 1989 metais buvo priimta su darbuoto-jų darbo sauga triukšmingose patalpose susijusi direktyva 89/391/EEB, kuri apibrėžė darbuotojus veikiančio triukš-mo ekspozicijos lygių ribas. Jos buvo naudojamos darbda-vių kaip rodiklis, kad reikia vykdyti triukšmo darbo vietoje prevenciją. Šios direktyvos nuostatų įgyvendinimo privalu-mai ir trūkumai paskatino Europos Sąjungos šalis ją atnau-jinti ir iki 2006 metų vasario 15 dienos įgyvendinti naują Europos Parlamento bei Tarybos direktyvą 2003/10/EB, parengtą 2003 metų vasario 6 dieną. Ši direktyva aprašo mažiausius reikalavimus sveikatos bei darbo saugos srity-se, susijusius su fizinių veiksnių (triukšmo) keliama rizika darbuotojų atžvilgiu [2,3]. Direktyvoje nustatyti būtiniausi reikalavimai apsaugai nuo rizikos, kurią kelia ar gali su-kelti triukšmas darbuotojų sveikatos ir saugumo atžvilgiu. Šie reikalavimai taikomi, kai darbuotojai patiria arba gali patirti triukšmo poveikio pasekmes, ypač riziką klausos atžvilgiu. Lietuvoje jos reikalavimai perkelti į darbuotojų apsaugos nuo triukšmo keliamos rizikos nuostatus (toliau Nuostatai) [4].

Pagrindinė naujos direktyvos ypatybė yra nustatymas aiškios ir nuoseklios prevencijos, kuri turėtų užtikrinti svei-katos apsaugą darbininkams, susiduriantiems su padidintu triukšmu darbo aplinkoje [2]. Tam tikslui direktyvoje ir Nuostatuose yra nustatytos skirtingos triukšmo ekspozici-jos lygio vertės. Ribinė ekspozicijos lygio vertė yra LEX,8h= 87 dB(A). Taip pat direktyvoje ir Nuostatuose yra nustaty-tas apatinis ir viršutinis slenkstis prevencijos veiksmams pradėti: viršutinė ekspozicijos lygio vertė LEx,8h=85 dB(A), žemutinė ekspozicijos lygio vertė LEx,8h=80 dB(A) [2;4].

Laikantis Nuostatų draudžiama viršyti ribinę triukšmo ekspozicijos lygio vertę. Darbininkas neturi gauti dides-nį nei numatytą garso ekspozicijos lygį. Kai viršijamos žemutinės triukšmo ekspozicijos lygio vertės, darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus asmeninėmis klausos apsau-gos priemonėmis. Kai yra viršijama viršutinė ekspozicijos riba, asmeninės klausos apsaugos priemonės naudojamos privalomai. Jeigu nepaisant priemonių, kurių buvo imtasi, išsiaiškinama, kad ir toliau viršijamos triukšmo poveikio

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Kazys Algirdas Kaminskas, el. p. algirdas.kaminskas@vgtu.lt

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2012, Volume 22, Number 3, p. 98-101

99

ribos, darbdavys privalo nustatyti priežastis, dėl kurių po-veikio vertės yra viršijamos ir taikyti pakeitimus saugos ir prevencijos formų atžvilgiu [4].

Vadovaujantis Nuostatų 12 p. [4] triukšmo ekspozici-jos lygis nustatomas pagal naują tarptautinio standarto LST ISO 9612:2009 „Akustika. Darbo vietų triukšmo ekspozi-cijos nustatymas. Ekspertinis metodas. (Acoustics - De-termination of occupational noise exposure - Engineering method (ISO 9612:2009)“ [5] versiją. Standarte yra pateik-tos trys skirtingos strategijos, kurios naudojamos nustatyti triukšmo ekspoziciją dirbantiems jo poveikio aplinkoje. Šiame darbe eksperimentiniais tyrimais buvo siekiama pa-tikslinti triukšmo ekspozicijos lygio įvertinimą pagal garso slėgio lygį ir jo poveikio trukmę priklausomai nuo cecho darbuotojų funkcijų pasiskirstymo.

Darbo tikslas - eksperimentiniais tyrimais patikslinti triukšmo ekspozicijos lygio įvertį pagal realiose sąlygose išmatuotą garso slėgio lygį ir jo poveikio trukmę.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKADarbo vietų triukšmo tyrimams atlikti buvo pasirinkta

pramonės įmonė Vilniaus miesto pakraštyje. Matavimai bei skaičiavimai buvo atliekami griežtai vykdant visas standar-te LST ISO 9612:2009 [5] nurodytas procedūras. Pagal ekvivalentinio garso slėgio lygio matavimus skirtingose cecho zonose ir darbininkų atliekamų funkcijų bei tam skir-to laiko pasiskirstymą kiekvienam darbuotojui buvo nusta-tytas jį veikiančio triukšmo 8 valandų garso ekspozicijos lygis LEx, 8h.

Atsižvelgiant į gamykloje darbo organizavimo ypatu-mus, kai darbuotojai visą savo darbo dieną (8 h) praleidžia skirtingo triukšmo zonose, tyrimams pagal standarto LST ISO 9612:2009 10 p.pasirinkta antra triukšmo poveikio lai-ko trukmės įvertinimo strategija, vadinama kiekvieno atlie-kamo darbo įvertinimu.

1 paveiksle parodytos įmonės zonos, kurios pažymėtos nuo 1 iki 7. Šiame paveiksle nuo t1 iki t7 pažymėtas laiko tarpsnis, reikalingas konkrečiam darbuotojui atlikti darbo užduotį atitinkamoje zonoje. Turi būti įvykdyta sąlyga: t1 + t2 + t3 + t4 + t5 + t6 + t7 = 8h. Nuo L1 iki L7 pažymėti A sver-

tinių garso slėgio lygių vidurkiai kiekvienoje zonoje.Įgyvendinant šią strategiją įmonė (1 pav.) buvo su-

skirstyta į 7 matavimo zonas, kurios charakterizuoja ten atliekamus darbus (operacijas) bei ten vyraujantį triukšmo lygį. Teisingam įvertinimui būtina žinoti darbuotojų laiko trukmės pasiskirstymą vienos minutės tikslumu kiekvieno-je darbo zonoje. Šiam tikslui buvo vykdomas atsitiktinai pasirinktos pamainos (iš viso 20 darbuotojų) darbo laiko trukmės chronometražas per visą darbo pamainą (8 darbo valandas). Kiekvienam darbuotojui individualiai buvo nu-statoma laiko trukmė, praleidžiama kiekvienoje darbo zo-noje. Siekiant užtikrinti teisingą darbuotojų identifikavimą, jiems iš abiejų kūno pusių buvo prikabinamos kortelės su identifikacijos numeriu.

Sudarius darbuotojų laiko trukmės, praleistos kiekvie-noje iš darbo zonų, aprašą buvo nustatomas kiekvienos dar-bo zonos ekvivalentinis A svertinis garso lygis. Triukšmo matavimams buvo taikoma mikrofono pozicija pagal LST ISO 9612:2009 standarto 12.4 p., kuris teigia, kad stovin-čioje pozoje dirbančiam darbuotojui matavimai turi būti atliekami 1,55 m ± 0,075 m aukštyje nuo darbuotojo atra-mos taško (grindų). Matuojamosios vietos buvo pasirinktos 0,1 m - 0,4 m atstumu nuo darbuotojo galvos ausies kanalo toje pusėje kur triukšmas didesnis.

Triukšmo lygio matavimams buvo naudojamas 1 tiks-lumo klasės garso lygio matuoklis Larson-Davis LD-824 su laisvojo lauko mikrofonu G.R.A.S. AF 40 ir stiprintuvu 26 AK.

Kiekvienos zonos triukšmo lygis buvo nustatomas daugkartiniais matavimais. Darbo ekspozicijos lygis (LEX,8h) buvo gaunamas prieš tai įvertinus energinį garso slėgio lygio vidurkį (Lp,AeqT,m) bei kiekvieno atliekamo dar-bo laikotarpio indelį į bendrą ekspozicijos lygį (LEX,8h,m).

Triukšmo lygis buvo nustatomas kaip energinis matavi-mų rezultatų vidurkis, apskaičiuojamas pagal formulę:

dB(A) (1)

čia: Lp,A,eqT,m,i –triukšmo lygis i-ame tiriamos zonos taške;i – atlikto matavimo numeris;I – visų atliktų matavimų skaičius.Apskaičiavę energinį garso slėgio lygio vidurkį toliau

galime skaičiuoti garso ekspozicijos lygį, atitinkantį kie-kvienos darbo operacijos laikotarpio indeliui į visos dienos triukšmo ekspozicijos lygį. Jis skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko sandą pagal formulę:

dB(A) (2)

= ∑

=

I

i

imeqTALpmT I

L1

10/,,,,, 101lg10pAeq,

0,, lg10

TTLL m

mm += TpAeq,EX,8h

1 pav. Gamyklos darbuotojų judėjimo shema

100

čia: LEX,8h,m – darbuotojo m darbo zonos ekspozicijos lygis;

Tm – laiko intervalas kurį darbuotojas praleidžia m zo-noje per 8 h pamainą;

T0 – atskaitos trukmė (8 h).Darbuotojo per visą darbo pamainą gaunamas triukšmo

ekspozicijos lygis apskaičiuojamas pagal zonų ekspozicijų lygių energinį sumavimą:

dB(A) (3)

TYRIMO REZULTATAINagrinėjamos įmonės teritorijos 7 zonų tyrimo rezul-

tatų suvestinė pateikta 1 lentelėje. Ekvivalentinis triukšmo lygis keičiasi nuo 89 dB(A) iki 53 dB(A), skirtumas tarp triukšmingiausios ir tyliausios zonos sudaro net 36 dB(A). Pagal atliktą judėjimo grafiką nustatyta, kad vidutiniškai visa grupė kartu sudėjus 55 % savo darbo laiko praleidžia

padidinto triukšmo zonoje, 13 asmenų iš 20 apie 65 % ir daugiau darbo trukmės praleidžia padidinto triukšmo zono-je ir tik 3 iš 20 asmenų didžiausią darbo trukmės dalį pralei-džia neveikiami padidinto triukšmo. Mažiausią pamainos dalį padidinto triukšmo zonoje praleidžiantis darbuotojas beveik 7 kartus trumpiau būna pagrindiniame ceche, lygi-nant su tais, kurie ilgiausiai dirba padidinto triukšmo zo-noje. Pastovaus triukšmo šaltiniai įmonės pagrindiniame ceche aptarnaujami trumpai ir jų skleidžiamo garso slėgio lygių skirtumas buvo beveik 7 dB(A).

Atlikus skaičiavimus pagal (1-3) formules nustatyta vi-sos dienos triukšmo ekspozicija, t.y. koks garso energijos kiekis veikia kiekvieną 8 valandas dirbantį pamainos dar-buotoją. Visų nagrinėjamų darbuotojų triukšmo ekspozici-jos lygių pirminiai rezultatai yra pavaizduoti 2 paveiksle. Iš pateiktų rezultatų galime spręsti, kad vidutinis darbuotojus veikiančio triukšmo ekspozicijos lygis yra 84 dB(A). Ma-žiausia darbuotojus veikiančio triukšmo ekspozicija šioje įmonėje yra 79 dB(A), didžiausia 87 dB(A). Skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio ekspozicijos lygių buvo beveik 9%.

Kaip matome, yra darbuotojų, kurių 8 h triukšmo po-veikio ekspozicijos lygis viršija 85 dB(A). Tačiau yra dar-buotojų, atliekančių panašias funkcijas, o jiems nustatytas ekspozicijos lygis yra mažesnis nei 85 dB(A). Todėl kei-čiant atliekamų darbo užduočių grafiką ir funkcijų pasis-kirstymą tarp darbuotojų galima perskirstyti triukšmo po-veikio trukmę taip, kad pamainoje neliktų nepriimtinomis triukšmo sąlygomis dirbančių darbuotojų. Atitinkamas dar-buotojų triukšmo ekspozicijos lygių išsidėstymas po atliktų organizacinių priemonių yra pateiktas 3 pav.

Atitinkamas darbuotojų darbo savaitės grafikas buvo pateiktas įmonei ir po atliktų gamyklos administracijos or-ganizacinių pertvarkymų buvo suderintas su darbuotojais. Taip pat buvo atliktas kiekvieno pamainos darbuotojo (20 asmenų) darbo laiko trukmės paskirstymas per 40 valandų darbo savaitę ir atlikti skaičiavimai pagal (1-3) formules

= ∑

=

M

m

L mL1

10/,10lg10 EX,8hEX,8h

1 lentelė. Kiekvieno pamainos darbuotojo darbo trukmės pasiskirsty-mas per 8 h pamainą (minutėmis) pagal zonas ir atitinkantis ekviva-lentinis A svertinis garso slėgio lygio vidurkis (dB(A))

Darbuotojas 1 zona 89,2

dB(A)

2 zona 60,0

dB(A)

3 zona 64,0

dB(A)

4 zona 61,0

dB(A)

5 zona 53,2

dB(A)

6 zona 78,3

dB(A)

7 zona 64,1

dB(A) 1 187 0 0 107 121 65 0 2 354 54 7 65 0 0 0 3 345 26 12 97 0 0 0 4 423 5 5 47 0 0 0 5 127 0 0 353 0 0 0 6 315 0 1 159 1 0 4 7 226 3 18 211 0 22 0 8 386 0 0 94 0 0 0 9 322 0 19 139 0 0 0 10 82 0 81 317 0 0 0 11 214 7 4 236 14 0 5 12 355 8 6 63 0 48 0 13 59 0 254 167 0 0 0 14 308 6 51 115 0 0 0 15 337 32 32 79 0 0 0 16 299 7 29 141 2 0 2 17 301 29 20 130 0 0 0 18 319 5 2 80 0 74 0 19 348 5 11 116 0 0 0 20 75 71 34 300 0 0 0

2 pav. Visos pamainos darbuotojus veikiančio triukšmo dienos (8 h) ekspozicijos lygiai priklausomai nuo vykdomų užduočių (skaičiais pa-žymėtas darbuotojo identifikavimo numeris)

3 pav. Triukšmo ekspozicijos lygių pasiskirstymas po darbo dienos funkcijų koregavimo (skaičiais pažymėtas darbuotojo identifikavimo numeris)

101

[5], siekiant nustatyti visos darbo savaitės triukšmo ekspo-ziciją, t. y. koks garso energijos kiekis veikia kiekvieną 40 valandų dirbantį darbuotoją, taip pat triukšmo ekspozici-jos neapibrėžtis U, apskaičiuotas pagal standarto LST EN ISO 9612:2009 C priedo formules. Skaičiavimai parodė, kad viršutinės ekspozicijos lygio vertės nėra didesnės už LEX,40h=85 dB(A). Įvertinus ir išplėstinę neapibrėžtį +U nei vienam darbuotojui praktiškai neviršijama ribinė ekspo-zicijos lygio vertė LEX,40h= 87 dB(A). Tačiau, siekiant iki mažiausio lygmens sumažinti riziką darbuotojų klausos pa-kenkimui, buvo rekomenduota visiems darbuotojams dėvė-ti klausos organų apsaugines priemones.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS1. Įmonės ceche atlikti matavimai parodė, kad

triukšmo lygis skirtingo darbo zonose keičiasi nuo 53 iki 89 dB(A). Įrenginių spinduliuojamo A-svertinio garso slė-gio lygio skirtumo diapazonas sudarė beveik 7 dB(A).

2. Skirtingas operacijas atliekančius darbuotojus veikia skirtingo ekspozicijos lygio LEX,8 triukšmas ir pri-klausomai nuo darbo funkcijų pasiskirstymo jis kito nuo 79 dB(A) iki 87 dB(A).

3. Įmonės skirtingose zonose chronometražo pagal-ba nustatytas darbuotojų padidinto triukšmo zonose pralei-džiama laiko trukmė skyrėsi beveik 7 kartus, kuris gali būti optimizuotas pagal triukšmo ekspozicijos lygio analizės rezultatus.

4. Kiekvieno darbuotojo garso ekspozicijos lygio ištyrimas leido sumažinti triukšmo poveikį darbo organi-zavimo priemonėmis. Keičiant atliekamų darbo užduočių grafiką ir funkcijų paskirstymą darbo pamainoje galima perskirstyti triukšmo poveikio laiko trukmę taip, kad pa-mainoje neliktu nepriimtinomis triukšmo sąlygomis dir-bančių darbuotojų.

5. Siekiant iki mažiausio lygmens sumažinti riziką darbuotojų klausos pakenkimui rekomenduotina visiems darbuotojams pastoviai dėvėti klausos organų apsaugos priemones.

Literatūra1. EU-15 figures. Reported in Eurostat. Work and health in the

EU: a statistical portrait. 2002, ISBN 92-894-7006-2.2. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2003/10/EB „Dėl

būtiniausių sveikatai ir saugai taikomų reikalavimų, susijusių su fizinių veiksnių (triukšmo) keliama rizika darbuotojų atžvilgiu“. Luxembourg: Publication Office of the European Union, 2003.

3. De Sagastuy J. B. A new directive on noise. Magazine of the European Agency for Safety and Health at Work, 2005, 8/EN:3 – 5.

4. Lietuvos Respublikos Socialinės Apsaugos ir Darbo ministro ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro Įsakymas. „Dėl dar-buotojų apsaugos nuo triukšmo keliamos rizikos nuostatų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2005-04-26; 53-1804.

5. LST ISO 9612:2009. Akustika „Darbo vietų triukšmo ekspo-zicijos nustatymas. Ekspertinis metodas” (Acoustics - Determination of occupational noise exposure - Engineering method (ISO 9612:2009)).

A NEW EVALUATION AND MANAGEMENT OPTIONS OF NOISE EXPOSURE EFFECT IN WORKING ENVIRONMENT

Kazys Algirdas Kaminskas, Aleksandras JagniatinskisSummaryKey words: working environment, noise, value of exposure level,

weighted sound pressure levelNoise in industry is a big problem that affects occupational accidents

and diseases. Noise analysis and a detailed assessment in the industry rather is complicated, expensive job that requires diligence and expertise. In this paper, experimental study was carry out to clarify the level of noise exposure evaluation from the sound pressure level and duration of expo-sure, depending on the distribution of plant staff functions. For noise level measurements have been used of class 1 sound level meter Larson - David LD-824 with the free-field microphone G.R.A.S. AF 40 with amplifier 26 AK. Noise level in each area was determined by multiple measurements. Working day exposure level (LEX,8h) was obtained as follows, first, eva-luating the average of energetic sound pressure level ((Lp,AeqT,m), then was performed assessment of sound pressure level contribution for each task period to the overall exposure level (LEX,8h,m). It was found that the mini-mum level of noise exposure for the employee in this plant is 79 dB(A), maximum of 87 dB(A). The examination of sound exposure level for each employee allowed reduction the noise impact by work organization.

Correspondence to: algirdas.kaminskas@vgtu.lt

Gauta 2012-04-12

102

Raktažodžiai: elektros trauma, kvalifikaciniai požymiai, elektros poveikis, elektros smūgis

SantraukaStraipsnyje teisiniu ir techniniu aspektais aptariami elektros poveikio žmogaus organizmui ypatumai.Elektros poveikis gyvam žmogaus organizmui ana-lizuojamas teisės ir elektrotechnikos mokslų aspek-tais. Klausimai nagrinėjami naujų mokslo laimėji-mų ir tarptautinių normų pagrindu. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktus nurodyti saugos rei-kalavimai elektrotechniniams gaminiams. Aptartos sveikatos sutrikdymo masto ir sunkių traumų požy-mių reglamentavimo Lietuvoje problemos. Išnagri-nėtas elektros srovės poveikio gyvajam organizmui mechanizmas. Suformuluotos apibendrinančios iš-vados.Straipsnis skirtas elektrotechnikos ir medicinos specialistams, taip pat teisininkams, kurių profesi-nė veikla susijusi su sveikatos sutrikdymo ir mirties priežasčių, ryšium su elektros poveikiu, nustatymu.

ĮVADASŠiuolaikiniam laikotarpiui būdingas intensyvus moks-

linis – techninis progresas elektros energijos panaudojimo srityje, o žmogaus gyvenimas be elektros energijos vartoji-mo ir elektros įrenginių panaudojimo tiek buityje, tiek pro-fesinėje ar bet kurioje kitoje žmogaus veiklos srityje tapo neįmanomu. Šis procesas, be jo teigiamos įtakos, iškelia vis naujas problemas ir žmogaus apsaugos nuo elektros ke-liamo pavojaus srityje.

Žmogaus veiklos srityse naudojami įrenginiai, jų eks-ploatavimas nesilaikant saugos reikalavimų gali būti potencialiai pavojingais. Elektros įrenginių pavojus nor-malaus jų veikimo režime nepasireiškia, tačiau esant tam tikroms sąlygoms jie gali pasireikšti kaip žmogaus gyvybei ir sveikatai keliančių pavojingų ir kenksmingų veiksnių šaltiniai. Esminis šių veiksnių ypatumas, kad jie egzistuoja užslėptai. Daugelyje atvejų jų negalima kontroliuoti regos, klausos ir kitais jutiminiais organais, kas ir sudaro poten-cialų pavojų.

Elektros kenksmingų ir pavojingų veiksnių sąlygota žmogaus mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra tiriami me-dicinos, teisės ir inžineriniu aspektais. Tiriant ir vertinant tokių elektros pavojingų ir kenksmingų veiksnių sukeltų nepageidaujamų įvykių priežastis ir vertinant jų pasekmes, tarpusavyje persipina trijų mokslo krypčių: teisės, elektro-technikos ir medicinos žinios. Šių žinių sandūroje vienos iš šių krypčių specialistui neišvengiamai tam tikru lygiu rei-kalingos ir kitų dviejų mokslo krypčių žinios.

Šiame straipsnyje aptariamos kai kurios elektros kenks-mingų pavojingų veiksnių sukeltų nepageidaujamų įvy-kių, susijusių su žmogaus sveikatos sutrikdymu ir mirtimi, problemos bendrame teisės, elektrotechnikos ir medicinos mokslų kontekste. Klausimai sprendžiami teisės ir elektro-technikos mokslų ribose, nenagrinėjant elektros žmogaus organizme sukeliamų biologinių ir fiziologinių procesų.

Darbo tikslas - teisės ir elektrotechnikos mokslų as-pektu išanalizuoti įvykių, susijusių su elektros poveikiu žmogaus organizmui, tyrimo ypatumus šiuolaikinių moks-lo pasiekimų ir reikalavimų kontekste.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAITyrimo objektą sudaro elektros pavojingų ir kenks-

mingų veiksnių poveikio mechanizmo gyvam žmo-gaus organizmui analizė elektrotechniniu aspektu teisės aktų reikalavimų apimtyje, remiantis elektrotechnikos, teisės ir medicinos mokslų žinių integracijos princi-pu. Elektros srovės pavojingumo vertinimas atliekamas Tarptautinės Elektrotechnikos komisijos dokumento IEC 479 ir Lietuvos standarto LST EN 61140:2002 „Apsauga nuo elektros smūgio. Bendrieji reikalavimai įrenginiui ir įrangai (IEC 61140:2001)“ pagrindu.

Apsaugos nuo elektros keliamo pavojaus regla-mentavimas ir žinių integracija. Apsaugos nuo elektros pavojingų ir kenksmingų veiksnių metodologijos, būdų, metodų ir priemonių tyrimas bei jų taikymas yra technolo-gijos mokslų sritis ir elektros inžinerijos dalykas, o teisinių pasekmių vertinimas – teisės mokslų dalykas. Jų analizė nėra šio straipsnio tikslas. Todėl šiame straipsnyje riboja-masi tik ta teisinių ir elektrotechnikos mokslų žinių apim-timi, kuri aktuali ir reikšminga medicinos specialistams,

ĮVYKIŲ, SUSIJUSIŲ SU ELEKROS POVEIKIU ŽMOGAUS ORGANIZMUI, TYRIMO YPATUMAIEGIDIJUS RADZEVIČIUS1, LIONGINAS RADZEVIČIUS2

1Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teisės katedra, 2Tarptautinė socialinės apsaugos asociacija (ISSA), Elektros sekcija

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Adresas susirašinėti: Lionginas Radzevičius, el. p. lionginas.radzevicius@gmail.com

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI

2012, Volume 22, Number 3, p. 102-110

103

tiriant žmogaus sveikatos sutrikdymo ar jo mirties atvejus. Apsauga nuo galimo elektros keliamo pavojaus, taip pat

reikalavimai elektrotechniniams gaminiams ir įrenginiams reglamentuojami teisės aktais, techninio turinio standartais.

Europos Sąjungos šalyse apsaugos nuo elektros įrengi-nių keliamos rizikos reikalavimai sietini su Europos Parla-mento ir Tarybos direktyva 2006/95/EEB [1].

Lietuvoje saugos reikalavimus elektrotechniniams ga-miniams nustato Elektrotechninių gaminių saugos techni-nis reglamentas [2], kuris taikomas visiems kintamosios įtampos nuo 50 V (voltų) iki 1000 V ir nuolatinės įtampos nuo 75 V iki 1500 V į rinką tiekiamiems elektrotechni-niams gaminiams.

Esminis nurodytų dokumentų reikalavimas yra tas, kad Europos Sąjungoje visi į rinką tiekiami elektrotechniniai gaminiai turi būti paženklinti „CE“ žymeniu (ženklu) ir turi būti patvirtinti EB atitikties deklaracija. Šiuo atveju elek-tros gaminiu vadinamas gamintojo pagamintas ir į rinką tiekiamas, su elektros vartojimu, jos keitimu ir pan. susijęs gaminys. Elektros įrenginiu vadinamas įrengtas ir naudoja-mas elektrotechninis gaminys.

Elektrotechninio gaminio gamintojas, pažymėjęs gami-nį žymeniu CE, tuo deklaruoja, kad jo gaminys atitinka Eu-ropos Sąjungos standartų reikalavimus, t. y. jis yra saugus.

Tarptautiniu lygiu reikalavimus elektrotechniniams ga-miniams nustato Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC) IEC standartai, o Europos Sąjungoje ir Europos elek-trotechnikos komiteto (CENELEC) standartai EN. Daugu-ma tarptautinių IEC ir EN standartų turi Lietuvos standartų statusą.

Bendrus žmonių ir gyvūnų apsaugos nuo elektros smū-gio reikalavimus reglamentuoja Lietuvos standartas LST EN 61140:2002 [3], atitinkantis tarptautinį standartą IEC 61140:2001.

Elektros įrenginiai turi būti įrengti ir eksploatuojami pagal atitinkamų taisyklių reikalavimus, nenukrypstant nuo jų gamintojo techninėje dokumentacijoje nurodytų saugos reikalavimų.

Nors elektros įrenginiams apsaugos nuo elektros atžvil-giu aukščiau nurodytuose teisės aktuose keliami konkretūs reikalavimai, tačiau praktiškai mirčių ir sveikatos sutrikdy-mų dėl elektros poveikio pasitaiko neretai. Ši problema ak-tuali ne tik tarptautiniu mastu, bet ir Lietuvoje. Tai dalinai patvirtina Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje elektros traumas patyru-sių ir gydytų asmenų statistiniai duomenys [4]. Nerimą ke-lia ir elektros traumatizmas darbo santykių srityje. Tai atsi-spindi Valstybinės darbo inspekcijos ataskaitose [5]. Pagal jas 2009 metais elektros traumatizmas su mirties pasekme sudarė net 10 %, o 2010 metais – 4,1 % atvejų.

Pabrėžtina, kad visais elektros sukeltais žmogaus svei-katos sutrikdymo ar mirties atvejais yra vertinamos prie-žastiniais ryšiais su tuo susijusios teisinės pasekmės. Kad šios pasekmės būtų objektyviai įvertintos, būtinas išsamus ir kompetentingas įvykio priežasčių tyrimas. Sveikatos su-trikdymo ir mirties priežasčių nustatymas yra medicinos ekspertų ir specialistų dalykas. Įvykio techninių ir orga-nizacinių aplinkybių tyrimas ir priežasčių nustatymas yra elektrotechnikos ekspertų ir specialistų dalykas. Teisinis tyrimas, aplinkybių vertinimas ir procesinių sprendimų pri-ėmimas taikant teisės normas priskiriamas atitinkamų pa-reigūnų kompetencijai. Šiame tyrimų procese medicinos, elektrotechnikos ir teisės žinių panaudojimo aspektu griež-ta žinių diferenciacija yra neperspektyvi, o progresyvesniu laikytinas žinių integracijos principas.

Loginiu požiūriu teisinga, kad pradinėje tyrimų stadijo-je nustatomos žmogaus sveikatos sutrikdymo arba mirties priežastys elektros poveikyje. Šių uždavinių sprendimas priskiriamas atitinkamų medicinos srities specialistų, kaip specialių žinių subjektų, kompetencijai. Jų išvadų pagrindu tęsiamas elektrotechninis tyrimas, vėliau atliekamas teisi-nis vertinimas, priimami procesiniai ir kiti sprendimai. Tai-gi medicinos specialisto išvados tampa vienomis svarbiau-sių, kadangi bet kokio pobūdžio netikslumai arba tyrimo neišsamumas, nustatant sveikatos sutrikdymo mastą arba mirties priežastį pradinėje tyrimų stadijoje, gali turėti įta-kos tolimesniems tyrimams ir procesiniams sprendimams.

Kaip rodo teismo ekspertų praktika, medicinos specia-listai, nustatydami elektros traumų priežastis ir neturėdami atitinkamų elektrotechnikos žinių, susiduria su sunkumais. Tai paaiškinama tuo, kad elektros srovės tekėjimo gyvu žmogaus kūnu procesas remiasi elektrotechnikos mokslu. Tad elektros srovės poveikyje gyvajame organizme vyks-tančių biologinių ir fiziologinių procesų tyrimas negali būti vykdomi atsiribojant nuo elektrotechnikos dėsningumų. Todėl kai kuriuose teismo medicinos šaltiniuose nurodoma, kad teismo medicinos specialisto kompetencija yra nusta-tyti organizmo sužalojimo požymius ir jų pagrindu kons-tatuoti sveikatos sutrikdymo ar mirties priežastis, o klau-simus, susijusius su elektros srovės tekėjimo gyvu kūnu, turėtų spręsti elektrotechnikos specialistai. Mūsų nuomone, nors toks požiūris yra logiškas, tačiau norint nustatyti žmo-gaus sveikatos elektra sutrikdymo ar mirties požymius bei priežastis ir kad jos vėlesniuose tyrimuose atitiktų elektro-technikos ekspertų išvadas, medicinos specialistas turi ži-noti elektros srovės vyksmo gyvajame kūne mechanizmą, ką ir numatoma šiame straipsnyje aptarti platesniu aspektu, juolab, kad medicinos specialistų išvadose jau dabar varto-jama sąvoka „techninė elektros srovė“.

Sprendžiant nurodytus klausimus, kartu būtina atsi-

104

žvelgti į šiuolaikinio laikmečio mokslo ir technikos pro-greso laimėjimus. Atliekant tyrimus, jų metodologija nau-jausių mokslo laimėjimų pagrindu turi būti atsinaujinanti, o tyrimai turi remtis mokslo visuomenėje aprobuotais me-todais.

Tyrimų svarba ir jų reglamentavimas. Teisiniu po-žiūriu žmogaus teisė į jo gyvybės apsaugą reglamentuo-ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str., pagal kurį „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“ [6]. Iš šios konstitucinės nuostatos išplaukia atitinkama baudžiamoji, administracinė, civilinė atsakomybė. Tai rodo teismo me-dicinos specialisto arba eksperto, nustatančio sužalojimo ar mirties priežastis, ne tik moralinį, bet profesinį atsakin-gumą ir sprendžiamų klausimų svarbą, kadangi medicinos specialisto nustatytos mirties ar sužalojimo priežasties pagrindu gali būti tęsiamas elektrotechninis tyrimas, ver-tinamos teisinės pasekmės ir priimami procesiniai ir kiti teisiniai sprendimai.

Atsižvelgiant į elektros poveikio žmogaus organizmui medicinos ir elektrotechnikos žinių sandūroje sudėtingu-mą, sveikatos sužalojimo elektra arba mirties priežasčių nustatymas atskirais atvejais dažnai būna sudėtingas. Todėl tokius tyrimus būtina atlikti vadovaujantis šiuolaikinės ty-rimo metodologijos principais ir patikslintais, teisės aktuo-se įteisintais kriterijais.

Dabar Lietuvoje nustatant sveikatos sutrikdymus, tarp jų ir elektros traumų atvejais, vadovaujamasi keliais teisės aktais: Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis [7] ir Sunkių traumų kvalifikaciniais požymiais [8]. Pirmas teisės aktas susijęs su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatų įgyvendinimu. Antrasis sietinas su Ne-laimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais [9], tiriant su darbo santykiais susijusius nelaimingus atsi-tikimus ir Mirtinų ir sunkių buitinių nelaimingų atsitikimų, susijusių su elektra, šilumos ir dujų įrenginių pavojingais ir kenksmingais veiksniais, tyrimo tvarka [10], tiriant su darbo santykiais nesusijusius nelaimingus atsitikimus. An-tru atveju, lengvų traumų atvejais, tyrimą atlieka darbdavio sudaryta dvišalė komisija, sunkių traumų ir mirties atvejais tyrimą atlieka Valstybinė darbo inspekcija, o su darbo san-tykiais nesusijusių nelaimingų atsitikimų atvejais - Valsty-binė energetikos inspekcija.

Kadangi elektros sąlygojančių kenksmingų ir pavojin-gų veiksnių požiūriu šių veiksnių prigimtis ir įtaka gyva-jam organizmui yra ta pati, todėl medicinos žinių ribose žmogaus sveikatos sutrikdymo elektra mastas ir mirties elektros traumos atvejais priežastys, esant toms pačioms aplinkybėms, yra tos pačios. Tokiais atvejais, apsaugos nuo elektros požiūriu, gali skirtis tik nelaimingo atsitikimo techninės ir organizacinės priežastys, kurios ir tiriamos re-

miantis medicinos specialisto išvadomis. Kadangi elektros kenksmingi ir pavojingi veiksniai elektrosaugos požiūriu yra tos pačios prigimties, metodologiškai būtų tikslinga visų nurodytų teisės aktų terminus, jų sąvokas sutapatin-ti, jas harmonizuojant su tarptautiniuose teisės aktuose ir kituose šaltiniuose vartojamais, ir įteisinti vienodus krite-rijus.

Sunkių traumų kvalifikacinių požymių [8] 2.23 p. nu-rodyta, kad prie sunkių traumų požymių priskiriama „elek-tros trauma, dėl kurios netenkama sąmonės arba sutrinka kvėpavimas ir širdies veikla“. Pabrėžtina, kad šis kriterijus labiau būdingas tik elektros smūgio atveju, o prie elektros traumų priskiriami ir kitų elektros veiksnių galimos ir su-keltos traumos. Tad įteisintos elektros traumos sąvokos apibrėžtis neatspindi visų galimų elektros traumų.

Mūsų nuomone, moksliniu požiūriu, elektros sąvokos apibrėžtyje nurodyti požymiai taip yra abstraktūs. Pagal jį medicinos specialistui po įvykusios traumos nustatyti elek-tros traumos sunkumą yra problematiška. Metodologiniu požiūriu šis elektros traumos sąvokoje nurodytas kriterijus nepakankamai įvertina ir elektros poveikio gyvajam orga-nizmui mechanizmą. Todėl, mūsų nuomone, šiuos kriteri-jus tikslinga būtų patikslinti, įvertinant kiekvienu konkre-čiu atveju poveikio elektra į poveikio gyvam žmogaus or-ganizmui mechanizmą. Tai leistų įvertinti visas atitinkamą elektros traumą sąlygojusias priežastis ir išsamiau įvertinti iš jų išplaukiančias pasekmes.

Sunkių traumų kvalifikaciniai požymiai buvo patvirtinti 2001 metais. Po 2001 m. mūsų šalyje įvyko esminiai po-kyčiai ir apsaugos nuo elektros srityje, ypač Lietuvai 2004 metais tapus Europos Sąjungos nare ir derinant nacionalinę teisę su Europos Sąjungos teisės normomis ir standartais.

Elektros poveikis gyvam žmogaus organizmui. Tenka konstatuoti, kad apsaugos nuo elektros požiūriu elektros po-veikio gyvajam organizmui mechanizmas, tiek medicinos, tiek elektrotechniniu požiūriu, yra pakankamai sudėtingas.

Elektros srovės tekėjimas laidininku dažniausiai yra orientuotas atitinkamo vienodo elektrinio laidumo laidi-ninko tūryje ir jame pasiskirsto maždaug vienodu tankiu. Elektros srovei tekant žmogaus organizmu, kurių atskirų organų elektrinis laidumas yra skirtingas, elektra per žmo-gaus kūną pasiskirsto netolygiai.

Elektrotechnikos mokslo dėsniai suformuluoti elektros srovei tekant vienalytės struktūros kietais, laidininkais, lai-džiais skysčiais ir dujomis. Žmogaus kūnas yra sudėtingas elektrai laidus kūnas, kurį sudaro elektros srovei laidžių raumenų, nervų, kraujagyslių, organų, kraujo ir medžia-gų apytakos sistemos. Tai ir komplikuoja elektrotechnikos mokslo dėsnių taikymą gyvuoju organizmu tekant elektros srovei.

105

Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau, net į mokslines pretenduojančių, publikacijų apie sužalojimus elektra. Ten-ka konstatuoti, kad dalis jų yra tik švietėjiško pobūdžio, be ženklesnio mokslinio pagrindimo, o kartais su gerokai pasenusiais, dažniausiai sovietmečio literatūros šaltiniuose aprašytais, teiginiais ir sąvokomis, nesiremiant dabarti-niais mokslo šaltiniais. Ši problema egzistuoja ne tik Lietu-voje, bet ir tarptautiniu mastu.

Dominique Folliot savo straipsnyje „Elektra - fizio-loginis poveikis“ [11] pabrėžia, kad, nagrinėjant elektros keliamą pavojų, elektrofiziologijoje ir elektros sukeltų nelaimingų atsitikimų prevencijoje trūksta techninių ir medicininių sąvokų vienodo aiškinimo. Siekiant išvengti dviprasmiškumo jis siūlo vadovautis Tarptautinės Elektro-technikos Komisijos (IEC) Tarptautinime elektrotechnikos žodyne skyriuje „Elektrobiologija“ terminais ir apibrėži-mais. Todėl šia nuostata vertėtų vadovautis ir Lietuvos lei-diniuose.

Nagrinėjant apsaugos nuo elektros klausimus, pirmiau-sia būtina žinoti elektros poveikio žmogui galimas aplinky-bes, elektros riziką sukeliančius pavojingus ir kenksmin-gus veiksnius, jų prigimtį ir poveikį šiuolaikinių mokslo pasiekimų šviesoje ir remtis tarptautiniais aprobuotais ir praktikoje taikomais principais ir normomis. Ši problema ypač suaktualėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir pe-rėjus nuo sovietinių, GOST-ais vadinamų, standartų bazės prie tarptautinių standartų IEC, EN ir kitų bazės, kadangi apsaugos nuo elektros srityje ženkliai pasikeitė terminai, sąvokos bei jų apibrėžtys ir reikalavimai. Šiuo metu turėtu-me vadovautis jais arba atitinkamuose tarptautinių organi-zacijų šaltiniuose nurodytais. Kartu pasikeitė ir kai kurios nuostatos ir požiūriai.

Pagal medicinos enciklopediją [12] sąvoka trauma reiškia išorinio veiksnio sukeltą organizmo organų ar au-dinių sužalojimą arba stiprų psichinį sukrėtimą. Šie bendri požymiai būdingi ir elektros traumos atveju. Tačiau šiame kontekste elektros trauma iš visų kitų išsiskiria pagal elek-tros sukeliamus specifinius žalojančius veiksnius. Siekiant įvertinti jų pavojingą ar kenksmingą elektros žalojantį po-veikį žmogaus organizmui, būtina žinoti žalojančių veiks-nių prigimtį, kilmę, ypatumus, savybes ir vyksmo gyvaja-me kūne procesą.

Pagal medicinos enciklopediją [13] elektros trauma, organizmo sužalojimas elektros srove. Tačiau ši sąvoka neapima visų galimų elektros traumų, todėl yra tikslintina.

Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių [14] 10 p. nurodyta, kad „apsauga nuo elektros – techninių ir organizacinių priemonių ir teisės aktų, skirtų žmonėms apsaugoti nuo pavojingų ir kenksmingų elektros srovės, elektros lanko, elektromagnetinio lauko ir statinės elektros

poveikio, visuma“. Šiame teisės akte ženkliai išplėsta elek-tros traumos sąvoka, lyginant su enciklopedijoje nurodyta.

Bendru atveju prie elektros traumų turėtų būti priskiria-mos visos elektros pavojingų ir kenksmingų veiksnių su-keltos traumos. Pagal dabartinę elektros traumos sampratą, prie elektros traumų turėtų būti priskiriamos tos, kurias sukelia pavojingi elektros reiškiniai, kurie žmogaus kūne pasireiškia elektros energijos įtakoje. Tokiu atveju prie elektros traumų turėtų būti priskiriamos elektromagnetinių laukų, statinės elektros, elektros lanko ir per organizmą te-kančios elektros srovės sąlygotos traumos. Tarptautiniuose standartuose elektros srovės poveikis gyvajam organizmui vadinamas elektros smūgiu.

Elektromagnetiniai laukai gali būti gamtinės ir techni-nės kilmės. Jie pavojingumo požiūriu dažniausiai pasireiš-kia kaip kenksmingi veiksniai. Jų poveikis priklauso nuo elektromagnetinės bangos į organizmą ar į jo organo prasi-skverbimo gylio, kuris savo ruožtu priklauso nuo elektro-magnetinės bangos parametrų ir kūno elektrinių savybių. Apsauga nuo elektromagnetinių laukų kenksmingo povei-kio organizmui reglamentuojama atitinkamomis higienos normomis. Toks principas šiuolaikinio mokslo požiūriu yra teisingas, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose įteisina-mos normos ir kriterijai ir poveikio vertinimas ir reikalavi-mai turi išplaukti iš tarptautiniuose šaltiniuose nurodytų, o ne iš įvairių laisvai interpretuojamų.

Elektros traumos atveju kitu elektros sukeltos rizikos šaltiniu gali būti statinė elektra, sukelianti elektros išly-džius.

Išlydžiu vadinamas elektros srovės tekėjimas dujomis. Kad vertintume išlydžio poveikį žmogaus organizmui, bū-tina žinoti išlydžio, kaip fizinio reiškinio, prigimtį, jo reiš-kimosi procesą ir jo galimą žalojantį poveikį.

Išlydžio atveju elektros srovė gali siekti šimtus ir tūks-tančius amperų (A), o šią srovę sukėlusi įtampa iki milijar-do voltų (V).

Išlydžiai gali būti gamtinės ir dirbtinės kilmės. Elektros išlydžių sąlygotos elektros traumos gali būti sukeltos elek-tros srovės ir gali būti terminės prigimties. Išlydis kartu yra ir šilumos šaltinis. Išlydžio vietoje temperatūra gali siekti 2000-5000o C .

Tipinis gamtinės kilmės statinės elektros sukeltas iš-lydis yra žaibas. Žaibas - tai didelės galios trumpalaikis statinės elektros sukeltas elektros išlydis atmosferoje. Šis išlydis susidaro tarp įsielektrinusių gretimų debesų, debesų ir žemės arba tame pačiame debesyje.

Dirbtinių išlydžių šaltiniais gali būti techniniai ir technologiniai įrenginiai bei įelektrintos medžiagos. Tai techninės kilmės išlydžių šaltiniai. Dažnai tokių išlydžių šaltiniais yra aukštos įtampos elektros įrenginiai. Papras-

106

čiausias išlydis yra kibirkštinis, kurį dažnai įprasta vadinti kibirkštimi. Tokie išlydžiai pasitaiko dažniausiai.

Prie elektros traumų priskirtini ir elektros lanko sukelti kūno sužalojimai. Elektros lankas, kartais dar vadinamas Voltos lanku, taip pat yra išlydis, kai tarp dviejų, skirtingą elektrinį potencialą (potencialų skirtumas vadinamas įtam-pa) turinčių dalių, pramušamas izoliacinis oro tarpas ir jame aukštos temperatūros poveikyje jonizuojasi oras, ku-ris praranda izoliacines savybes ir pasidaro laidus elektros srovei. Oro tarpe susidariusia elektros srovei laidžia plaz-ma pradeda tekėti elektros srovė. Elektros lanko tempera-tūra atskirais atvejais gali siekti 3000 – 5000o C. Todėl šios temperatūros poveikyje galimi nudegimai, o akinančios šviesos ultravioletinių ir infraraudonųjų spindulių srautas gali kenksmingai paveikti regos organus.

Iš visų elektros traumų labiausiai pasitaikančiomis ir pavojingiausiomis laikytinos per gyvo žmogaus kūną pra-tekančios elektros srovės sukelti gyvo organizmo sužalo-jimai. Tokių sužalojimų mechanizmas yra pakankamai iš-samiai išnagrinėtas K.Brikmanno ir H.Schaeferio [15]. Ši monografija nepraradusi vertės ir šiais laikais ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių, nagrinėjant elektros poveikio žmo-gaus organizmo mechanizmą.

Kai kuriuos teismo medicinos požiūriu elektros srovės sukeltus sužalojimus labai glaustai pateikia V. L. Popovas [16] ir O. V. Kočinas [17].

Žmogaus gyvybei ir sveikatai pavojingas srovės dydis vadinamas elektros smūgiu.

Šis poveikis pasireiškia tik susidarius atitinkamoms są-lygoms. Srovės poveikis gyvajam organizmui yra labai su-dėtingas ir daugiareikšmis. Tad šį reiškinį tikslinga aptarti išsamiau, kadangi pastaruoju metu tiek populiariuose, tiek medicinos šaltiniuose pasirodo vis įvairesnių netikslių jo interpretacijų.

Tarptautinė elektrotechnikos komisija (IEC) teikia to-kius terminus: elektros smūgis, elektros šokas, elektrizacija ir elektrokjucija.

Elektros smūgis – fiziopatologinis efektas, kurį sukelia per kūną tekančios išorinės elektros srovės tiesioginis arba netiesioginis poveikis.

Elektrizacija – elektros krūvių organizme sužadinimas per kūną tekančia elektros srove.

Elektrokjucija – per kūną tekančios elektros sukeltas organizmo sužalojimas mirties atveju.

Elektros srovė – tai kryptingas elektros krūvių judėji-mas elektros srovei laidžiose terpėse. Elektros srovė cha-rakterizuojama elektros srovės stipriu I, kuris lygus elek-tros krūviui, praeinančiam pro laidininko skerspjūvio plotą per laiko vienetą ir matuojamas A.

Būtinoji sąlyga elektros srovei per žmogaus organiz-

mą pratekėti yra prisilietimo įtampa arba žingsnio įtampa. Prisilietimo įtampa Upr – tai potencialų skirtumas φ1

– φ2 tarp žmogaus kūno dalių, kurias kūno dalimis liečia žmogus. Pavyzdžiui, žmogui viena ranka prisilietus prie gyvenamajame būste įrengtos vienfazio tinklo fazinio laido L (dažnai su rudos spalvos izoliacija) gyslos, kurios poten-cialas yra φ1 , o kita ranka - prie nulinio darbinio laido N (mėlynos spalvos izoliacija) gyslos, kurios potencialas φ2 = 0, prisilietimo įtampa Upr = φ1 - φ2 = 220 V.

Maždaug tokio paties dydžio prisilietimo įtampa elek-tros tinkluose su įžeminta neutrale (TN tinklai), jeigu žmo-gus su kojomis ar su elektrai laidaus pado avalyne, stovė-damas ant žemės ar ant srovės laidaus ant žemės padėto daikto paviršiaus, viena ranka prisilies prie fazinio L laido (1 pav.). Skirtumas tik tas, kad pirmuoju atveju elektros srovė tekės grandine „ranka- ranka“, o antruoju – „ranka – kojos“. Nustatant elektros srovės poveikį žmogaus or-ganizmui tai labai svarbu, kadangi nuo „srovės kelio“ per žmogaus organizmą dažnai priklauso pasekmės. Pavojin-giausias kelias, kai elektros srovė teka per galvą, širdį ir kvėpavimo organus.

Žingsnio įtampa – tai įtampa tarp žmogaus kojų, kurio-mis žmogus kojomis liečia žemę, skirtingose vietose žemės nenulinio potencialo zonoje. Toks atvejis yra tada, kai ant žemės, kurios elektrinis potencialas lygus φž = 0, stovi arba eina žmogus, kojomis ar elektros srovei laidžios avalynės

1 pav. Elektros grandinė „kairė ranka-kojos“

batais remdamasis į žemės skirtingas vie-tas, žemės nenulinio potencialo zonoje, ku-rioje žemės elektrinis potencialas nelygus nuliui (φž ≠ 0).

Žemės nenulinio potencialo zona, ku-rioje φž ≠ 0, susida-ro esant įžemėjimui (susidarius elektros grandinei tarp aukštes-nio už žemės elektrinį potencialą turinčiam laidininko ir žemės). Pavyzdžiui, ant žemės nukritus elektros aukš-tos įtampos oro linijos laidui, kurio potencia-las žemės atžvilgiu yra φEL = 10 000 V. Tokiu atveju įžemėjimo (lie-timosi su žeme, sąlyčio

107

su žeme) vietoje tekanti elektros srovė gruntu pasiskirsto mažėjančiu tankiu. Todėl atskirų žemės taškų elektrinis po-tencialas tampa nevienodu. Tolstant nuo įžemėjimo vietos, žemės elektrinis potencialas mažėja pagal hiperbolės dėsnį ir maždaug nutolus apie 20 m nuo įžemėjimo vietos φž vertė tampa artima nuliui.

Nenulinio potencialo zona susidaro maždaug 20 m spinduliu aplink įžemėjimo vietą. Žmogui patekus į šią zoną ir kojomis besiremiant į skirtingas žemės vietas, prie atitinkamų sąlygų elektros srovė gali tekėti per kojas su-sidariusia elektros grandine „koja – koja“. Todėl tokiais atvejais, nežinant saugių artėjimo prie įžeminimo vietos buvimo žemės nenulinio elektrinio potencialo zonoje būdų, nesaugu priartėti prie įžemėjimo vietos arčiau kaip 20 m.

Žmogaus kūno „koja – koja“ elektros grandine elek-tros srovė rimtų sužalojimų nesukelia, kadangi ji neteka per gyvybę užtikrinančius organus (širdį, plaučius ir t. t.). Tačiau, pasireiškus elektros srovės sukeltiems kojų raume-nų traukuliams, žmogus gali nugriūti. Nugriuvęs kitomis kūno vietomis gali liesti kitas skirtingą potencialą turinčias žemės vietas ir tokiu atveju per žmogaus kūną elektros sro-vė gali pratekėti kitomis elektros grandinėmis, tarp jų ir per gyvybiškai svarbius organus.

Kadangi žmogaus kūnas yra laidus elektrai, tiek prisi-lietimo, tiek žingsnio įtampos atveju žalingu ir pavojingu veiksniu yra elektros srovė, kurios vertė priklauso nuo ją sukėlusios įtampos ir žmogaus kūne susidariusios elektros grandinės varžos, kuri vadinama žmogaus varža. Ši varža, paprastai suskaidoma į dvi dedamąsias: kūno varžą ir odos varžą.

Kalbant apie žmogaus kūną, pabrėžtina, kad žmogaus atskirų dalių ir organų elektrinis laidumas, kartu ir elektri-nė varža, yra nevienodi. Pats pavojingiausias žmogui elek-tros srovės kelias yra „ranka – ranka“ ir „ ranka – kojos“, kadangi tokias atvejais didžioji srovės dalis teka per širdį, plaučius ir galvą.

Turint omenyje žmogaus kūno, kaip elektros laidinin-ko, sudėtingumą, tiksliai nustatyti organizmo elektrinę var-žą yra problematiška.

Elektros poveikis gyvam žmogaus organizmui priklau-so nuo įtampos ir jos formos. Elektros srovę gali sukelti nuolatinė ir kintamoji elektros įtampa.

Įtampa yra nuolatinė, kurios dažnis f = 0, o kintamoji, kurios dažnis f ≠ 0.

Nuolatinė įtampa gali būti nepulsuojanti, išlyginta pul-suojanti ir impulsų pavidale. Nepulsuojančios įtampos šal-tiniai yra, pavyzdžiui, akumuliatoriai. Praktikoje labiausiai paplitusi nuolatinė įtampa, kintamąją išlyginus. Nuolatinė įtampa gali būti ir impulso pavidalo. Kai kurios nuolatinės įtampos kreivės pateiktos 2 pav.

Pramonėje ir buityje plačiausiai paplitusi elektros įtam-pa, kurios dažnis yra 50 Hz.

Sinusinės kintamosios įtampos ir jos sukeltos elektros srovės formos pateiktos 3 pav.

Pavojingumo atžvilgiu sudėtingesnis ir pavojingesnis organizmui yra kintamosios elektros srovės poveikis. Nuo-latinės – mažiau pavojingas.

Paprastumo sumetimais pirmiau aptarsime nuolatinės įtampos sukeltos elektros srovės atvejį, o po to kintamo-sios.

Nuolatinės srovės atveju per žmogaus kūną pratekan-čios srovės stipris I gali būti skaičiuojamas pagal žinomą Omo dėsnį:

Ižm = Upr / Ržm (1)

arba Ižm = Užn / Ržm, (2)

čia:Upr, Užn – atitinkamai prisilietimo ir žingsnio įtampa, V;

a) b) c) d)

a)

b)

c)

d)

2 pav. Kai kurios išlygintos pulsuojančios ir impulsinės nuolatinės įtampos kreivės

3 pav. Kintamosios elektros įtampos u ir jos sukeltos elektros srovės i kreivės (Uef - įtampos efektinė vertė).

108

Ižm – per kūno tekančios elektros srovė, A;Ržm – žmogaus kūno varža, Ω. Žmogaus kūno varža Ržm susideda iš dviejų dedamųjų:

kūno varžos Rk ir odos varžos Ro, t. y. Ržm = Rk + Ro (3)Žmogaus kūno varžos dydis priklauso nuo elektros sro-

vės per žmogaus kūną elektrinės grandinės (4 pav.).Kaip matyti iš 2 pav., elektros srovei tekant per kūną,

elektros srovei tekant skirtingomis elektros grandinėmis, žmogaus varžų vertės bus nevienodos: “ranka – ranka” Ržm = 1000 Ω; „ranka – koja“ Ržm = 1000 Ω; „koja – koja“ Ržm = 1000 Ω; ranka – kojos Ržm = 750 Ω.

Žmogaus kūno varža nėra pastovaus dydžio. Pagal mokslinę terminologiją - žmogaus kūno varža yra netiesi-nė. Kūno elektrinė varža kinta dėl įvairių priežasčių. Ji ma-žėjančiai pasikeičia esant neblaiviam, sergant kai kuriomis ligomis, susijaudinus ir kitais atvejais. Kūno varžos dydis taip pat priklauso nuo įtampos dydžio ir srovės tekėjimo per žmogaus organizmą trukmės. Esant didesnei įtampai, kūno varža sumažėja. Ilgesnį laiką per kūną tekant elektros srovei, kūno varža taip pat mažėja. Šios savybės kompli-kuoja tyrimus ir skaičiavimus. Todėl daromos atitinkamos prielaidos ir žmogaus kūno varža apytikriai gali būti verti-nama pagal 4 pav. pateiktą schemą.

Didžiausią elektrinę varžą turi oda. Jos dydis priklauso nuo odos būklės ir savybių: epidermio sluoksnio storio, taip pat nuo odos užterštumo, drėgnumo ir kt. Odos sužeidimo vietose odos varža gali būti lygi nuliui. Jos vertė nevienoda ir atskirose kūno vietose. Mažiausia yra vadinamuose aku-punktūros taškuose.

Pabrėžtina, kad kintamosios srovės atveju pagal 4 pav. pateiktą schemą ir 3 formulę vertinti odos varžą galima tik atskirais atvejais. Tekant kintamajai elektros srovei,

o elektrinėje schemoje vaizduojama lygiagrečiu odos akty-viosios Ro ir kondensatoriaus Co jungimu. Dėl šio reiškinio įtampos ir elektros srovės kreivių (4 pav.) fazės nesutampa.

Šis „kondensatorinis“ reiškinys pasireiškia tik esant žemoms įtampoms. Esant didesnėms įtampoms, odos sluoksnis kontaktinių paviršių vietose pramušamas ir odos varža šiose vietose tampa lygi nuliui. Tuo pačiu išnyksta ir „kondensatorinis“ reiškinys. Tokiu atveju žmogaus kūnu tekančios elektros srovės grandinės varža tampa lygi kūno varžai Rk.

Tokiais atvejais tekančios elektros srovės per žmogaus kūną skaičiavimas suprastėja ir per žmogaus kūną prate-kančios skaičiavimai gali būti atliekami pagal 1, 2 ir 3 for-mules, analogiškai kaip ir nuolatinės įtampos atveju.

Laikoma, kad žmogui nekenksminga ir nepavojinga yra iki 50 V įtampos sukelta elektros srovė. Nors, atskirais atvejais, ir šių dydžių įtampos sukeltos elektros srovės gali būti pavojingos. Aukštesnės įtampos sukeltos srovės dirgi-na organizmą ir gali būti labai pavojingos.

Elektros srovei tekant žmogaus kūnu, dėl jos elektros grandinėje esančių organų ir audinių elektros varžos R, juose elektros energija virsta šiluma. Išsiskiriantis šilumos kiekis W priklauso nuo elektros srovės Ižm, organo arba au-dinio elektrinės varžos R ir tekėjimo trukmės t ir gali būti vertinamas pagal Džaulio – Lenco dėsnį išreiškiančią for-mulę

W = I2Rt. (4)Per žmogaus organizmą tekant prisilietimo įtampos

sukeltai elektros srovei, turi būti vertinama odos varža Ro kūno dalių su elektros įtampa turinčiomis dalimis kontak-tiniuose paviršiuose (lietimosi vietose), o žingsnio įtampos atveju – kojų lietimosi su žeme vietose.

Kontaktiniuose paviršiuose elektros srovės poveikyje odoje vyksta pakitimai ir elektrinės odos varža mažėja, odos sluoksnis didesnės elektros įtampos poveikyje pramu-šamas ir odos varžos dydis tampa lygus nuliui (Ro = 0), gali susiformuoti elektros žymės. Tačiau ne visada.

Elektros srovės pavojus priklauso ir nuo kintamosios įtampos dažnio. Žemo dažnio (10 – 100 Hz) srovės yra pa-vojingiausios. Fibriliacijos atžvilgiu širdis jautriausia yra 10 Hz dažnio elektros srovei. Šio dažnio elektros srovė yra 3-5 kartus pavojingesnė už nuolatinę elektros srovę.

Iš nurodyto išplaukia, kad kūno sužalojimus, per jį te-kant elektros srovei, sąlygoja šie elektriniai parametrai: srovės stipris, įtampa, varža, laikas ir dažnis.

5 pav. pateikta Vokietijos Tiksliosios mechanikos ir elektrotechnikos instituto iliustracija, vaizduojanti proce-sus, vykstančius širdyje, elektros smūgio atveju.

Srovės poveikis atskiriems organams vertinamas kieky-biniu rodikliu – elektros kiekiu. Esant žemoms įtampoms 4 pav. Žmogaus kūnu tekančios elektros srovės grandinės ir jų varžos

pasireiškia dar viena žmogaus odos varžos savybė. Kontaktinio lietimosi vietose odos sluoksniai tampa, tar-tum, kondensatoriaus plokštelėmis. Todėl, vertinant šį reiškinį, odos varža kontaktinių paviršių vietose ver-tinama elektrotechni-kos moksle vartojamos kompleksinės varžos, susidedančios iš akty-viosios ir reaktyviosios talpinės varžų pavidalu,

109

( < 1000 V), pasekmės priklauso nuo elektros kiekio Q, praėjusio per širdį, kuris lygus srovės I ir laiko t sandaugai ir išreiškiamas formule

Q = It. (5)Tai atsispindi Tarptautinės Elektrotechnikos komisijos

(IEC) pateiktose kreivėse (6 pav.) 6 pav., priklausomai nuo elektros srovės stiprio I mi-

liamperais (mA) ir tekėjimo trukmės t mikrosekundėmis pavojingumo, išskirtos 4 zonos: 1 zona – didesnių pokyčių nesukelianti; 2 zona – trumpalaikė elektros srovė dažniau-siai didesnio poveikio nesukelianti; 3 zona – apsunkintas kvėpavimas, galimas širdies skilvelių virpėjimas; 4 zona – širdies skilvelių virpėjimas.

APIBENDRINIMASAtsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutrikdymo masto nu-

statymo elektros poveikyje ir elektros traumų tyrimas tiek medicinos, tiek elektrotechnikos mokslų požiūriu yra pa-kankamai sudėtingas, paremtas medicinos ir elektrotechni-kos žinių integracijos principu. Dar sudėtingesnis yra mir-ties priežasčių nustatymas, ypač kai nėra matomų specifi-nių kūno audinių pažeidimų. Tokiais atvejais tyrimą būtina atlikti, vadovautis elektros poveikio mechanizmo tyrimu.

Mirties atveju, kai akivaizdūs išoriniai sužalojimai arba elektros žymės, nustačius jų prigimtį ir lokalizaciją, tikslin-ga smulkiai aprašyti sužalojimų vietų požymius, formą ir matmenis ir su kokios medžiagos paviršiais buvo kontak-tuojama. Tai ypač svarbu, kai randamos elektros žymės. Svarbu nustatyti, su kokio metalo ar kitos medžiagos pavir-šiumi kontaktuojant jos susidarė.

Klaidinga manyti, kad elektros žymės susiformuoja vi-sais atvejais.

Kaip nurodo V. L. Popovas [16], 10-12 % tirtų mirties nuo elektros srovės poveikio atvejų elektros žymių nebuvo rasta.

Elektros žymių lokalizacijos nustatymas, jų požymiai,

formos, matmenų ir medžiagų, su kurių paviršiais kontak-tuojant jos susidarė, yra svarbūs tolimesniam elektrotech-nikos specialistų tyrimui.

Laikantis tokio požiūrio, medicinos specialisto išvados bus labiau pagrįstos, tiksliau galima bus atlikti įvykio prie-žasčių tyrimą elektrotechnikos žinių apimtyje ir, galiausiai, bus sudarytos galimybės priimti sprendimus dėl teisinių ir kitų pasekmių.

IŠVADOS1. Elektros poveikio gyvajam organizmui srityje bū-

tinas neatidėliotinas elektrotechnikos ir medicinos mokslų krypčių terminų, sąvokų ir jų apibrėžčių suderinimo klau-simo sprendimas.

2. Lietuvos medicinos terminologijoje ir teisės ak-tuose tikslinga įgyvendinti ir praktinėje veikloje vadovau-tis Tarptautinės Elektrotechnikos komisijos (IEC) žodyno skyriuje „Elektrobiologija“ ir dokumente IEC 479, Lietu-vos standarte LST EN 61140:2002 terminais ir sąvokomis.

3. Lietuvos teisės aktuose, nustatant sveikatos masto sutrikdymo ir sunkių traumų požymius, jie elektros trau-mos atžvilgiu suvienodintini.

4. Įvertinant elektros srovės poveikio žmogaus orga-nizmui mechanizmo sudėtingumą, elektros traumų atvejais skirtini kompleksiniai medicininiai – elektrotechniniai tyri-mai.

5. Tarptautinės Darbo Organizacijos (ILO), Tarp-tautinės Elektrotechnikos komisijos (IEC) rekomendacijų dokumentų pagrindu tikslinga parengti ir praktikoje įgy-vendinti elektros poveikio žmogaus organizmui tyrimo metodiką.

Literatūra1. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/95/EEB dėl vals-

tybių narių įstatymų, susijusių su elektrotechniniais gaminiais, skirtais

5 pav. EKG ir kraujospūdžio pokyčiai elektros smūgio atveju6 pav. Tarptautinės Elektrotechnikos komisijos dokumente IEC 479 pateiktos kreivės.

110

naudoti tam tikrose įtampos ribose, suderinimo (kodifikuota redakcija). Oficialusis leidinys L 374 , 27/12/2006 p. 0010–0019.

2. Elektrotechninių gaminių saugos techninis reglamentas, patvirtin-tas Ūkio ministro ir Lietuvos standartizacijos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 351/61(Ūkio ministro ir Lietuvos stan-dartizacijos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 200/57 redakcija) (Žin., 1999, Nr. 90-2663; 2001, Nr. 54-1932).

3. Lietuvos standartas LST EN 61140:2002. Apsauga nuo elektros smūgio. Bendrieji reikalavimai įrenginiui ir įrangai (IEC 61140:2001).

4. Adukauskienė D., Vizgirdaitė V., Mažeikienė S. Elektros traumos. Medicina. (Kaunas), 2007; 43(3).

5. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socia-linės apsaugos ir darbo ministerijos ataskaitos http://www.vdi.lt/index.php?1716170122

6. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014).7. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, patvirtintos

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr, V-298/158/A1-86 (Žin., Nr. 2003, Nr. 52-2357).

8. Sunkių traumų kvalifikaciniais požymiai, patvirtinti Lietuvos Res-publikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 397 (Žin., Nr. 2001, Nr. 64-2377).

9. Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai, patvir-tinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 (Žin., Nr. 2004, Nr. 136-4945).

10. Mirtinų ir sunkių buitinių nelaimingų atsitikimų, susijusių su elektros, šilumos ir dujų įrenginių pavojingais ir kenksmingais veiksniais, tyrimo tvarka, patvirtinta Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energe-tikos ministerijos viršininko 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1V-116 (Žin., 2012, Nr. 11-495).

11. Stellman JM. Encyclopaedia of Ocupational Health and Safety. 4the ed ,Geneva. International Labour Office, 1998: 4V.

12. Medicinos enciklopedija. 2 t. Valstybinė enciklopedijų leidykla. Vilnius, 1993.

13. Medicinos enciklopedija. 1 t. Valstybinė enciklopedijų leidykla. Vilnius, 1991.

14. Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 (Žin., Nr. 2010, Nr. 39-18787).

15. Der Elektrounfall. Rerausgegeben von K.Brikmann und H.Schaefer. Springer-Verlag. Berlin Heideberg New York, 1982.

16. Попов. В. Л. Судебно-медицинская экспертиза. Справочник. Специальная литература. Санкт-Петербург, 1997.

17. Кочин О. В. Электротравма. Медицина неотложных состояний, 2009; 5(24).

SPECIFICITY OF RESEARCHES OF ACCIDENTS OF ELECTRIC EFFECT ON HUMAN BODY

Egidijus Radzevičius, Lionginas RadzevičiusSummaryKey words: electrical injury, electric shock, qualifying indication,

electric effectThis article discusses legal and technical aspects of electric effect on

human body.Electric effect on a living human being is analyzed by loo-

king at the legal and electrotechnical aspects. Issues are examined on the basis of new scientific developments and international stan-dards, taking into account safety requirements for electrotechnical products provided for in the European Union law. The article exa-mines the regulation of the scope of health disorders and characte-ristics of heavy injuries in Lithuania. It also analyses the mechanism of electric effect on a human body and offers a set of conclusions. This article has been designed for experts of electrotechnics and medical science, as well as lawyers examining the causes of health injuries and death which include electric effect.

Correspondence to: lionginas.radzevicius@gmail.com

Gauta 2012-04-17

111

Key words: primary class pupils, Attention-deficit/hype-ractivity disorder, Comorbidity, Psychosocial problems.

SummaryBackground and objectives. AD/HD is one of the most common psychiatric disorders of childhood, with an estimated prevalence 8-11%. Comorbidi-ty is characteristic of this disorder. The authors of this paper are trying to compare manifestation of health and psycho-social problems of the children with AD/HD in groups (with and without bronchial asthma) with the general population. Material and methods. Health and psycho-social problems were evaluated in three groups of I-IV grade school-children: 1) Primary school children representing general population (N=178). 2) Pri-mary school children with AD/HD, but not suffering from bronchial asthma (N=36). 3) Primary school children with AD/HD and suffering from bronchial asthma (N=36). Results. In the group of children with AD/HD and bronchial asthma headaches, stomachaches, aller-gy, sleep problems, inclination to depression were more frequent in comparison with the group of chil-dren with only AD/HD (p≤0,05). In the group of children with only AD/HD, unwilled urination pro-blems, disorders and habits of psychological- neu-rological nature (such as tics, speech impediment, nail biting) are more frequent. Problems of social behavior are also more frequent within the group of children with AD/HD (p≤0,05). Conclusions. Primary school pupils representing general population face least health and psycho-social problems if compared with the children with AD/HD. Children suffering from AD/HD and bron-

HEALTH AND PSYCHO-SOCIAL PROBLEMS OF THE CHILDREN WITH ATTENTION-DEFICIT/

HYPERACTIVITY DISORDER: COMPARATIVE ANALYSIS

VIKTORIJA PIŠČALKIENĖ1, NIJOLĖ ZINKEVIČIENĖ2

1Department of Nursing, Faculty of Health Care, Kauno Kolegija/ University of Applied Sciences, Kaunas, Lithuania

2Department of Foreign Languages, Kauno Kolegija/ University of Applied Sciences, Kaunas, Lithuania

chial asthma more often complain of somatic symp-toms (headaches, stomachaches), allergy, sleep pro-blems, inclination to depression, if compared with the children with only AD/HD. Nevertheless, in the group of children with AD/HD (without bronchial asthma) problems of enuresis, speech impediment and social behavior are more evident.

INTRODUCTIONAttention-deficit/hyperactivity disorder (AD/HD) is

one of the most common psychiatric disorders of childho-od, with an estimated prevalence 8-11%. AD/HD manifests itself by specificity of gender, as this disorder is 2–3 times more frequent among boys than girls. There is evidence of both a genetic and environmental component to AD/HD. Etiology of activity and attention disorder is inherent or acquired morphological and (or) functional changes in the central nerve system that manifest themselves by very pro-nounced excitement, but insufficient inhibition processes. In the pre-forehead meninx of the children with AD/HD a lack of neuro-transmissors - dopamine, noradrenalin etc. – is defined that determines problems of attention and self-regulation (1, 5).

Comorbidity is typical of attention-deficit/hyperactivity disorder – people with this disorder are likely to get sick with different diseases. Concerning the temporal order of occurrence, psychiatric conditions may be present before the appearance of first definite ADHD symptoms (“pre-co-morbidity”, such as temperament factors, sleep disturban-ce, autism spectrum disorders and atopic eczema). They may coincide with the time when AD/HD symptoms reach a clinically significant level (“simultaneous comorbidity”: enuresis, encopresis, developmental dyslexia). The ma-jority of comorbidity, however, appears after the onset of AD/HD in the course of disease (“post-comorbidity”: tic

VISUOMENĖS SVEIKATA

ISSN 1392-6373SVEIKATOS MOKSLAI2012, Volume 22, Number 3, p. 111-121

Žurnalo tinklalapis: http://sm-hs.eu Correspondence to: Viktorija Piščalkienė, e-mail: Viktorija.piscalkiene@go.kauko.lt

112

disorder, depression and suicidality, anxiety disorders, ob-sessive compulsive disorder, bipolar disorder, conduct and substance use disorders, obesity and personality disorders) (26). Children with multiple comorbid disorders had poo-rer psychosocial across a range of domains compared with children with none and 1 comorbid disorder (10).

Attention-deficit/hyperactivity disorder is closely rela-ted with allergic diseases, such as eczema, atopic dermati-tis, rhinitis and bronchial asthma. From 10 to 60% children with AD/HD may suffer from one or several symptoms of allergy. Answering the question what develops first – AD/HD or allergic illnesses – we presume that allergic illnesses are a potential cause or exacerbation factor of AD/HD symptoms. (14, 20, 25). Since, at least for a subgroup of these children, a common biological background for both AD/HD and atopy may be assumed that may involve brain catecholamine, our hypothesis was that in a group of aller-gic children signs of AD/HD should appear more often than in controls. Higher prevalence rates of asthma in children with AD/HD suggested a common etiology, but further re-search failed to identify any substantial pathophysiological relationship (2, 20).

The relationship between AD/HD and sleep problems (insomnia) is a complex one that poses many challenges in clinical practice. Parents of children with AD/HD reported significantly more sleep problems than parents of normally developing children. An estimated 25-50% of children and adolescents with attention-deficit/hyperactivity disor-der (AD/HD) experience problems with sleep. The most common sleep problems reported in children with AD/HD include delayed sleep onset, sleep or bedtime resistance, prolonged tiredness upon waking and daytime sleepiness. (26, 27). Attention deficits have been reported in up to 95% of OSA (obstructive sleep apnea) patients (9). Sleep pro-blems in children with AD/HD are common and associated with poorer child, caregiver, and family outcomes (24). It is important to note that treatment by psycho-stimulants makes influence on manifestation of sleep problems. The aim of treatment for attention-deficit/hyperactivity disorder (AD/HD) is to decrease symptoms, enhance functionality,

and improve well-being (10). Almost a third of stimulant treated AD/HD children were reported to display increased sleep latency or insomnia every night versus 10% of untre-ated children with AD/HD (22).

A matter of concern is that children and teenagers are likely to experience more frequent traumas and accidents. Researches show that due to hyperactivity and carelessness, these children experience major injuries 10 times more often than children without this disorder (6, 13). Cross-sectional case-control study indicates that though treatment

by stimulants increases the costs of health care services, probability of traumas and accidents decreases (12).

Coexistence of tics and attention-deficit/hyperactivi-ty disorder (AD/HD) has important clinical and scientific implications. Tourette’s syndrome is a neuropsychiatric di-sorder characterized by motor and phonic tics. According to different scientific sources, about 10 percent of children suffer from them. The cause is unknown but there are strong genetic factors (15, 18, 19, 21).

Among the children with AD/HD, cases of nocturnal enuresis or even encopresis (1, 5, 28) occur.

Researches show that annual health care service costs for children with AD/HD are higher than for the general po-pulation. Services of psychical health care of children with AD/HD are far more expensive, as they visit primary health care specialists 1,6 times more often and 10 times more of-ten apply for consultations at psychical health care specia-lists. Medicaments are often prescribed for children of this group, and that condition 3-4 times higher pharmacy fills (7). Compared with the group of children with bronchial asthma, it is evident that health care services for children with AD/HD are bigger (4, 8). More precise comparative research on AD/HD groups’ health care service costs show differences among ethnic groups of children with AD/HD. Among children with AD/HD nonwhite Americans use fe-wer AD/HD related services that white Americans (17).

Children with attention-deficit/hyperactivity disor-der are often impulsive, aggressive and tend to provoke conflict situations when communicating with adolescents and adults (16). Scientific studies found a high incidence of comorbidity in children and adolescent psychiatry. In population of children and adolescents is most often des-cribed and researched comorbidity of depression, anxiety disorders and antisocial behavior disorders (3). Most ado-lescents (69.8%) continued to meet full criteria for AD/HD, were known to specialist services and exhibited high levels of antisocial behavior, criminal activity and substance use problems (11). Family and educational institution envi-ronment makes a big influence on child’s social behavior. Positive microclimate can “soften” children’s with AD/HD social behavior problems, whereas bad microclimate can make them “sharper” (16).

The aim of the research is to compare manifestation of health and psycho-social problems of children with AD/HD and general population.

As attention-deficit/hyperactivity disorder can progress and manifest itself in later age evoking psychological, so-cial, physical problems, early identification of this disorder is of high importance. Health and psycho-social problems should be noticed on time and evaluated. Application of

113

timely means in decreasing health problems of the children with AD/HD prevents complications and is an important factor of child’s harmonious development.

Attention-deficit/hyperactivity disorder belongs to di-sorders of neuro-biological nature. Reasonably we can make a presumption that this disorder is not clinically different from the cultural point of view. There are at-tention-deficit/hyperactivity disorder diagnostic criteria (DSM-IV, The Diagnostic and Statistic Manual of the Ame-rican Psychiatric Association; ICD X International classifi-cation of diseases). In Lithuania these terms have been used since 1997, when TLK-10 – International Disease Classi-fication, 10th edition was started to be used. Nevertheless, health indicators of children with AD/HD may differ, as they depend on health priorities provided in different coun-tries, financial, human health care system resources. The

sed in three groups. Totally the sample of the respondents was 250 primary class pupils from different regions of Li-thuania 55,6% (N=139) boys and 44,4% (N=110) girls.

Primary class pupils representing general population. The concept “general population” was chosen in order not to use authoritarian concepts “normal population” and “control group”, as in this group naturally might be very different pupils (with different learning achievements; one or two even with AD/HD). When forming the sample of the respondents, the criterion of representativeness was taken into consideration. We have chosen probabilistic – systema-tic selection of respondents. Therefore, every third pupil of each class was included into the list of respondents, if his/her parents voluntarily agreed to participate in the inquiry. General population was represented by 178 primary class pupils (48,6% (N=86) boys and 51,4% (N=91) girls). In or-

Health problemsHeadache The problem exists – headaches are not related with other diseases (infections, flu). This occurred 3 or more

times during the last half a year.

Stomachache The problem exists – stomachaches are not related with the diseases of the digestive tract. This occurred at least 3 times during the last half a year.

Allergy The problem exists – when a child is allergic to dust mites, food products (eggs, nuts, citruses, milk products etc.), blooming plants, cut grass, sand etc., sneezing, coryza, skin rash, itching may also occur.

Ticks The problem exists – expressed symptoms of face twitch or blink.

Enuresis The problem exists – when a child wets his bed at night or his trousers at day time at least 2 times in half a year.

Encopresis The problem exists – when a child unwillingly evacuated at least 2 times in half a year.

Psycho-social problems and habitsFear of nocturnal parting

The problem exists – if a child at least 2 times in half a year was afraid to sleep alone. Therefore he or she slept with parents, brothers/sisters who do not fully accept that or were trying to change such behavior but without results.

Problems of falling asleep

The problem exists – when a child at least once a week has difficulties of falling asleep and is lieing with his open eyes willing to sleep, though any social factors (toys, parents’ wishes) do not affect positively.

Awakening The problem exists – when a child several times per month or often awakes and is lieing without falling asleep.

Children’s experienced fears

The provided situations allowed determining certain children’s fears. A child is afraid 1) to go by car, bus, train; 2) to ride carousels or use a lift; 3) of big gatherings of people; 4) to stay alone at home; 5) to be in closed premises (lifts, telephone booths, to go in the tunnel;) 6) to be in open places (squares, to go by bridge); 7) of strangers (to visit unknown people) 8) to speak in public (e.g. to ask in the shop); 9) of spiders, mice, rats, frogs; 10) of lightning, thunder, darkness; 11) of height.

Nail biting The problem exists– if a child is inclines to bite nails.

Stammer The problem exists – frequent repetition of vowels and consonants, frequent repetition of the beginning of a word, long pauses, breaking the rhythm of speech expression.

Inclination to depression

The problem exists – if a child was sad, spiritless, in a bad mood, mood swings could be noticed at least a couple of times in recent half a year.

Self-injury The problem exists – if a child more than once has consciously injured himself.

Smoking The problem exists– parents have seen or know that their child has tried to smoke.

Using alcohol The problem exists– parents have seen or know that their child has tried to use alcohol.

Lying The problem exists– if a child often or constantly (every day) lies.

Stealing The problem exists – if a child has tried to steal something (valuable or not) in the last half a year.

Damaging somebody’s property

The problem exists – if a child has tried to encroach on somebody’s property in the last half a year.

Running away from home

The problem exists – if a child at least once per half a year ran away from home (without informing parents) and returned in the morning of the next day.

Table 1. Criteria of health and Psycho-social problems and habits assessment

educational and social outcomes of this disorder and ways of elimination also differ by cultural specificity, as they depend on society attitudes, so-cial, economic situation, traditions of education at school and at home.

The research that this article presents had an aim to disclose Li-thuanian primary class pupils’ with AD/HD health, psycho-social pro-blems and to compare them with the general population of the same age. As comorbidity is typical of AD/HD, there might be children with not only this disorder, but with one or more physical and psychical he-alth problems. We have noticed that there is a lack of global cross-sectio-nal case control studies that could disclose differences and similarities of different people with AD/HD di-sorder. By this article we are trying to present health and psycho-social problems of the children with only AD/HD and with AD/HD and bron-chial asthma.

MATERIALS AND METHODSThe participants of the research

were parents of I-IV class pupils who assessing their children’s health and psycho-social problems. Health and psycho-social problems were asses-

114

der to select as different geographical territory as possible, the research covered several territorial units of Lithuania: Kaunas city, Kaunas district, Siauliai city, Kedainiai city and district, Radviliskis city, Akmene city, Klaipeda dis-trict, Alytus city, Skuodas district. The average of age of the children representing general population was 7,9 years.

Primary class pupils with attention-deficit/hyperactivi-ty disorder (without bronchial asthma). The respondents of this group have children with attention-deficit/hyperactivi-ty disorder that has been diagnosed by children’s psychia-trists. 36 primary class pupils with AD/HD (without bron-chial asthma) were included into this group: 86,1% (N=31) boys, 13,9% (N=5) girls. The average of this group chil-dren’s age was 8,3 years.

Primary class pupils with attention-deficit/hyperacti-vity disorder and bronchial asthma. For these children children’s psychiatrist has diagnosed attention-deficit/hy-peractivity disorder, whereas children’s pulmonologist has confirmed bronchial asthma. This sample was formed of 36 primary class pupils with AD/HD and bronchial asthma: 61,1% (N=22) boys, 38,9% (N=14) girls. The average of age was 8,7 years.

A questionnaire was prepared for the parents who as-sessed their children according to two large spheres consis-ting of particular features: the first was “Health problems”, the other – “Psycho-social problems and habits”. The rese-arch was carried out according to the adapted questionnaire of G.Esser, B. Blanz, B. Geisel, M.Laucht (1989), that was created for evaluation of 6-14 year-old children’s health, peculiarities of psychological and social behavior from the point of view of their parents (23). Health problems were assessed according to seven spheres such as headaches, sto-machaches, allergy, ticks, enuresis, encopresis, and growth disorders. For assessment of psycho-social problems 14 sp-heres were chosen: sleep problems ( fear of nocturnal par-ting, difficulties of falling asleep, awakening), experienced fears, nail biting, ticks, inclination to depression, self-inju-ry, smoking, using alcohol, lying, stealing, damaging other people’s property, running away from home. According to the criteria below, it was assessed whether children’s health and psycho-social problems manifested themselves during the last half a year (Table 1).

Children’s health was assessed according to features that imply particular illnesses, such as allergies, involun-tary muscle twitches – neurotic ticks, speech problems (stammer) or symptoms, such as headaches, stomachaches. That means that one group of questions allowed making conclusions about particular disorders of children’s health, whereas the other group of questions let us determine com-plaints that do not belong to separate group of illnesses, but

may be one of the features of concrete illness. For exam-ple, stomachache can be one of the gastritis symptoms, and headache – one of the features of migraine. For statistical data calculation the nominal scale was chosen, where the format of answers “It occurs constantly” and “It occurs” were joint into one answer format “The problem exists”; whereas the format “It does not occur” was left as inde-pendent - “The problem does not exist”. Such evaluation format allowed performing a comparative test of three un-related sample means (Anova test) and finding statistically significant differences. Such evaluation formal also allows disclosing probability (%) of particular health and psycho-social problems in the groups of analyzed population.

RESULTSThis part of the article presents the results of the rese-

arch that will allow making conclusions about children’s particular health and psycho-social problems and deter-mine complaints that do not belong to separate group of illnesses, but may be one of the features of concrete ill-ness. On the basis of the complaints, such as long-term he-adaches, it is possible to make a presumption that a child is sick with migraine. When a child complains of chronic stomachaches, he might be sick with gastritis or gastric ul-cer. More precise diagnostics requires objective medical research, such as ultrasound, laboratory research, compu-ted tomography etc. In the context of this research, it was meaningful to look at the manifestation of the mentioned problems subjectively, depending on parents’ opinion.

Answer coding was used – the problem exists (1), the problem does not exist (0) that allowed finding the mean of categories and disclosing the probability (%) of health and psycho-social problems’ manifestation. Statistical differen-ces were determined by using Anova test that allows com-paring means of several groups and finding statistically significant differences.

The research showed that headaches and stomachaches were the most frequent among the children with AD/HD and bronchial asthma. In general, it can be stated that every second child of this population suffers from these symptoms. Headaches and stomachaches are not so frequ-ent among the population of children with only AD/HD (without bronchial asthma). 19% of primary class pupils with AD/HD suffer from chronic headaches; 22% of them feel chronic stomachaches. It does not mean that headaches and stomachaches do not occur in the population of prima-ry class pupils. Headaches are typical of 11% of the general population pupils, whereas 14% of them suffer from sto-machaches. Having applied the Anova test for evaluation of unrelated samples, statistically significant differences

115

were acquired. They show that children with AD/HD and bronchial asthma more frequently experience headaches (F=14,852, p=0,00), stomachaches (F=20,665, p=0,00) compared with the children representing AD/HD and ge-neral population (Fig. 1).

The information provided by parents about their chil-dren’s disorders of allergic nature showed that 8% children from the general population and 6% children with AD/HD (without bronchial astma) suffer from allergy (Fig. 2). In the group of the children with AD/HD and bronchial asth-ma this disease is especially frequent - 89%. On the basis of the research results, it is possible to make a conclusion that nine children out of ten with AD/HD suffer from disor-ders of allergic nature. The parents of this group of children identify the following reasons of allergy: food products of protein nature (eggs, nuts), pollen, must, animal dandruff, dust, cut grass etc. Statistically significant differences allow stating that primary class children with AD/HD and bron-chial asthma are far more sensitive to different irritative agents that arise allergy. They also more often experience

different manifestations of allergic nature: allergic rhinitis, atopic dermatitis, eczema (F=112,983, p=0,00).

Parents’ inquieries showed that the problem of noctur-nal enuresis is most typical of children with AD/HD. 1/3 (31%) of the primary class pupils with AD/HD face this problem (Fig. 3). This problem is not so relevant to the ot-her two groups. This problem is not significantly relevant to the other two analyzed population groups, as it is typical to a several times smaller part of children. Having applied the Anova test, statistically significant differences were acquired. They show that children with AD/HD suffer from nocturnal enuresis much more than those with AD/HD and bronchial asthma and the general population (F=14,875, p=0,00). There were no statistically significant differences showing that encopresis is more typical of any particular group of children (F=2,161, p=0,117).

While assessing manifestation of stammer in all the three groups, it was evident that children with AD/HD suffer most from this problem (22%). Children with AD/HD and bronchial asthma as well as the children of ge-

Fig. 1. Manifestation of headaches and stomachaches in the analyzed groups of primary class pupils (mean)

Fig. 2. Manifestation of allergy in the analyzed groups of primary class pupils (mean)

Fig. 3. Manifestation of nocturnal enuresis and encopresis in the ana-lyzed groups of primary class pupils (mean)

Fig. 4. Psychological-neurological disorders and habits in the analy-zed groups of primary class pupils (mean)

116

neral population more seldom have stammer problems (F=2,886, p=0,05). The research showed that there were no relevant differen-ces in manifestation of ticks in the analyzed groups of populations (F=2,254, p=0,107).

In comparison with the general popu-lation, nail biting is more typical of the chil-dren with AD/HD (F=14,602, p=0,00). 36% children with AD/HD and 25% children with AD/HD and bronchial asthma have a habit of nail biting, whereas in the general popu-lation of children of the same age this pheno-

seldom - 17% of children representing this group experien-ce fear of nocturnal parting and difficulties of falling asleep. Manifestation of sleep problems is least in the general po-pulation. Statistically significant differences allow stating

Samples

To g

o by

car

, bu

s

To r

ide

caro

usel

s, lif

ts

Big

at

heri

ngs o

f pe

ople

Stay

ing

alon

e at

ho

me

Clo

sed

prem

ises

Ope

n pl

aces

Stra

nger

s

Publ

ic

spea

king

Spid

ers,

mic

e, fr

ogs

Lig

htni

ng,

thun

der

Hei

ght

Existing fears

Sample of the general population

5,9% 37,7% 16,7% 45,1% 40% 14,9% 20% 38,5% 68,3% 80,4% 59,6%

Sample of AD/HD 8,8% 29,4% 11,8% 36,4% 45,5% 23,5% 23,5% 26,5% 47,1% 73,5% 66,7%

Sample of AD/HD and bronchial asthma

6,2% 43,8% 34,4% 51,6% 59,4% 18,8% 37,5% 51,6% 58,1% 87,1% 53,3%

menon is not widely spread and reaches 7% (Fig. 4).Sleep problems are most typical of children with AD/

HD and bronchial asthma. 42% of them suffer from diffi-culties to fall asleep, 19% have a fear of nocturnal parting and 22% face problems of awakening at night. The group with AD/HD also faces this problem, though much more

Table 2. Situations that expose children’s fears

Fig. 5. Manifestation of sleep problems in the analyzed groups of pri-mary class pupils (mean)

Fig. 6. Manifestation of psychological problems in the analyzed groups of primary class pupils (mean)

Fig. 7. Use of toxic substances in the analyzed groups of primary class pupils (mean)

Fig. 8. Social behavior problems in the analyzed groups of primary class pupils (mean)

117

that primary class pupils with AD/HD (with and without bronchial asthma) far more of-ten experience fear of noctur-nal parting than those repre-senting the general population (F=5,666, p=0,00). Falling asleep problems (F=12,322, p=0,00) and nocturnal awake-ning (F=14,107, p=0,00) are most typical of the children with AD/HD and bronchial as-thma (Fig. 5).

Parents whose children have AD/HD and bronchial as-thma, indicated their children’s inclination to depression (Fig. 6). Almost 1/3 of the children representing this group have this problem, whereas even in the group of AD/HD children this problem is several times

(F=22,835, p=0,00), inclination to run away from home F=3,006, p=0,05) are most typical of the children with AD/HD (without bronchial asthma).

When assessing situations where fears manifest, it becomes evident that primary class pupils are mostly afraid of lightning (thunder), spiders (or mice, frogs) and height (Table 1). Though in particular situations, children’s fe-ars differ according to the groups of populations. General population (68,3%) is mostly afraid of spiders, mice and frogs. It is interesting to note that children with AD/HD without bronchial asthma are least afraid of spiders, mice and frogs. The applied Anova test that compares results of several groups, shows that children of the general popu-lation are most inclined to be afraid of spiders, mice and frogs (Anova test, when F=3,389, p=0,03). Children with AD/HD and bronchial asthma feel more fears associated with social circumstances. According to their parents (fos-ter-parents), not less than every third child (34,4%) feels bigger or smaller fear to be in a big gathering of people, whereas in the groups of general population and AD/HD without bronchial asthma manifestation of such fear is several times less (Anova test, when F=2,919, p=0,05). Children with attention-deficit/hyperactivity disorder and bronchial asthma two times less experience fear of stran-gers (Anova test, when F=4,120, p=0,01).

In order to determine relations between children’s health and social problems, Spearman correlation coefficient (R) was applied. It allows evaluation of direct relations between

Hea

dach

e

Stom

acha

che

Tick

s

Alle

rgy

Slee

p pr

oble

ms

Stam

mer

Noc

turn

al

enur

esis

Enc

opre

sis

Nai

l biti

ng

Incl

inat

ion

to

depr

essi

on

Incl

inat

ion

to

self-

inju

ry

Smok

ing

Usi

ng a

lcoh

ol

Lyin

g

Incl

inat

ion

to

stea

ling

Incl

inat

ion

to d

amag

e ot

her

peop

le’s

pr

oper

ty

Incl

inat

ion

to

runn

ing

away

fr

om h

ome

Headache*** * ** ** * - - * ** - * - - - - *

Stomacha-che

*** * ** ** - - - * ** - - - - - - -

Allergy ** ** - ** - - - * ** - * - - - - -

Sleep problems

** ** * ** * * - * ** - * * - - * -

Nocturnal enuresis

- - - - * * * ** ** - * - ** ** * -

Encopresis- - - - - - * * ** * * * * * - -

Inclination to depression

** ** * ** ** ** ** ** * * ** - * ** - -

Inclination to smoking

* - - * * - * * ** ** * - ** *** ** **

Inclination to alcohol

- - - - * * - - - - - * - - -

Table 3. Correlation between health and psycho-social problems (*Correlation is significant at the 0,05 level; ** Correlation is significant at the 0,01 level; ***Correlation is significant at the 0,00 level)

less. Inclination to depression is very rare in the group of the general population, as it was identified only by 1% of parents. This conclusion is statistically reliable. (F=22,097, p=0,00). The research showed that children’s inclination to self-injury is not a widely spread phenomenon, and it is not typical of any particular group of children (F=2,498, p=0,08).

A very important fact that acquires further research is that the problem of smoking is relevant already in the group of primary class pupils with AD/HD (Fig. 7). According to their parents, their children have already tired smoking. 1/3 of the primary class pupils with AD/HD have already tried smoking, what shows their interest on this harmful habit, that might increase and become a dependence. This pro-blem was identified by 17% parents whose children have AD/HD and bronchial asthma. Smoking is not typical of the general population of children, as they have not tried it (F=31,176, p=0,00).

By this research we were trying to find out the dissemi-nation of different social behavior problems in the popu-lation of primary class pupils (Fig. 8). 1/25 of the prima-ry class pupils with AD/HD have inclination to steal and damage other people’s property, whereas in the group of AD/HD and bronchial asthma children manifestation of this problem reaches only several percents. The problem is least relevant to the general population. All social beha-vior problems, such as lying (F=8,875, p=0,00), stealing (F=23,435, p=0,00), damaging other people’s property

118

variables. The more Spearman correlation coefficient is clo-ser to 1, the stronger relation between variables is. Descrip-tion of correlation meanings between two attributes: very weak mutual relation, when r =0,00-0,19; weak relation, when r=0,20-0,39; moderate relation, when r=0,40-0,69; strong relation, when r=0,70-0,89; very strong relation, when r=0,90-1,00 (Table 3). Relations between health and social problems are analyzed not according to three groups of respondents, but by assessing them in general (Table 2).

The matrix above illustrates systematic and in many cases statistically reliable relations. It is evident that the variable “Headaches” has the strongest correlation with the variables “Stomachaches” (r=0,45, p=0,00), „Sleep problems“ (r=0,22, p=0,00), „Inclination to depression (r=0,33, p=0,00). The variable “ Stomachaches” mos-tly correlates with the variables “Headaches” (r=0,45, p=0,000), „Allergy“ (r=0,36, p=0,00), „Inclination to de-pression“ (r=0,32, p=0,00), „Sleep problems“ (r=0,24, p=0,00). For determination of the relation between sleep problems and other health and social behavior problems, general index was calculated. It consists of nocturnal fear to sleep alone, difficulties of falling asleep and nocturnal awakening problems. Several statistic relations were de-termined that show the relation between the variable “Al-lergy” and “Headaches” (r=0,30, p=0,00), „Stomachaches” (r=0,36, p=0,00) and “Inclination to depression” (r=0,31, p=0,00). The variable “Sleep problems” mostly correlates with the variables reflecting headaches (r =0,22, p=0,00), stomachaches (r=0,24, p=0,00), allergy (r=0,26, p=0,00) and inclination to depression (r=0,25, p=0,00). The varia-ble “Nocturnal enuresis” mostly correlates with the varia-bles “Nail biting” (r=0,22, p=0,00), „Inclination to depres-sion“ (r=0,23, p=0,00) and the variables reflecting social problems: „Lying“ (r=0,20, p=0,00) and “Inclination to stealing” (r=0,30, p=0,00). Concerning the relation betwe-en the variable “Encopresis” with the other variables, it is evident that it mostly correlates with the variable “Inclina-tion to depression” “ (r=0,29, p=0,00). The variable “In-clination to depression” has the strongest correlation with “Smoking” (r= 0,21, p= 0,00), „Inclination to stealing“ (r=0,23, p=000) and the variables reflecting headaches, stomachaches, allergy, sleep, nocturnal enuresis and en-copresis problems. The variable “Smoking” is mostly sta-tistically related with the other social behavior problems, such as “Inclination to stealing” (r=0,50, p=0,00), „Lying“ (r=0,35, p=0,00), „Inclination to damaging other people’s property” (r=0,32, p=0,00), „Inclination to run away from home” (r=0,24, p=0,00), the variables of psychological origin “Inclination to depression” (r=0,21, p=0,00), „Nail biting“ (r=0,23, p =0,00). It is interesting that the variable

“Use of alcohol” has no direct relation with the variable “Smoking”, but has very weak mutual relation with the variables “Sleep problems”, “Stammer”, “Lying” (r<0,20).

Children with frequent headaches more often suffer from stomachaches, allergy, sleep problems and are more often inclined to depression. Headaches are less associa-ted with the problems of psychological and social origin. Practically, the same health problems are also typical for the children who suffer from stomachaches. Allergic chil-dren are more often inclined to depression; they suffer from headaches, stomachaches, and sleep problems. Children with sleep problems often complain of headaches, stoma-chaches, inclination to depression; they are often allergic. The biggest concern is about the children who are incli-ned to depression, as they also have problems of somatic, neurological, psychological origin and social behavior. The children of this group suffer from headaches, stoma-chaches, allergy, sleep, nocturnal enuresis and encopresis, ticks. They also have social behavior problems (smoking, stealing, lying). The children who have already tried to smoke, have other psychological and social behavior pro-blems, such as nail biting, inclination to depression and other inclinations, such as stealing, lying, damaging other people’s property, running away from home (Table 3).

DISCUSSIONThis article analyzes attention-deficit/hyperactivity di-

sorder (AD/HD) from the point of view of primary class pupils’ health assessment. This disorder is most often noti-ced in pre-school age and manifests itself in the context of child’s school activity. This factor explains the exceptional interest of educational science to the above mentioned di-sorder and ellimination of its consequences. However, the research conducted in the Western countries prove that at-tention-deficit/hyperactivity disorder is closely associated with health disorders, as comorbidity is its typical feature. This disorder may develop and continue in later age cau-sing psychological, social, physical problems. This factor explains the exceptional interests of educational, medical, nurse, psychology sciences in the analyzed disorder and elimination of consequences. People with attention-defi-cit/hyperactivity disorder are more often sick with somatic and/or psychical illnesses (6,10,26).

The research showed that Lithuanian children with AD/HD have more explicit health and psychological problems than children of the same age in the general population. It became evident that manifestation of these problems are affected by comorbidity of this disorder. The research re-sults presented in this article coinside with the results of the research conducted by foreign researchers. This allows

119

stating that children with AD/HD suffer from headaches, stomachaches more often than those without this disorder (26). Though the differences within the group of AD/HD children’s subgroups - diagnosed and not diagnosed bron-chial asthma – disclose new facts. The comparative ana-lysis allows stating that headaches and stomachaches of somatic origin are most typical of the primary class pupils with AD/HD and bronchial asthma. The children represen-ting this group are often more sensitive to allergens. Wes-tern researchers prove that the manifestation of disorders of psychological – neurological origin is more often identified within the group of children with AD/HD in comparison with those children who do not have it (1,5,15,21). Primary class pupils with AD/HD (without bronchial asthma) more often face nocturnal enuresis problem than the children re-presenting other groups. Disorders of psycho-neurological origin (ticks, stammer) and the habit of nail biting are more typical of the children with AD/HD. Parents whose chil-dren have AD/HD and bronchial asthma identified inclina-tion to depression as typical to their children more often than parents of the children representing other groups.

Parents of children with AD/HD reported significantly more sleep problems than parents of normally developing children. Both children groups with AD/HD more often face sleep problems than the general population group.

Children with AD/HD more often face social behavior problems than those who do not have this disorder. The most typical problems are inappropriate behavior with contem-poraries, teachers, parents, usage of toxic substances, smo-king, lying, running away from home (11,16). The general population group has least social behavior problems. The problem of smoking is already relevant among the primary class pupils, but it is typical only of the children represen-ting the AD/HD group. This group is also leading in social behavior problems, such as lying, stealing, damaging other people’s property, inclination to run away from home.

Children with frequent headaches more often suffer from stomachaches, allergy, and sleep problems and are more often inclined to depression. Headaches are less as-sociated with the problems of psychological and social origin. Practically, the same health problems are also ty-pical for the children who suffer from stomachaches. Al-lergic children are more often inclined to depression; they suffer from headaches, stomachaches, and sleep problems. Children with sleep problems often complain of headaches, stomachaches, inclination to depression; they are often al-lergic. The biggest concern is about the children who are inclined to depression, as they also have problems of soma-tic, neurological, psychological origin and social behavior. The children of this group suffer from headaches, stoma-

chaches, allergy, sleep, nocturnal enuresis and encopresis, ticks. They also have social behavior problems (smoking, stealing, and lying). The children who have already tried to smoke, have other psychological and social behavior problems, such as nail biting, inclination to depression and other inclinations, such as stealing, lying, damaging other people’s property, running away from home.

The research results presented in this article contribu-te to scientific knowledge about children’s with AD/HD health and psycho-social problems in three aspects. The first aspect is that health and psycho-social problems of primary school (particular age groups) children with AD/HD are analyzed. Another aspect is that the indications of the children with AD/HD are compared with the general population of the same age. The third aspect is special, as it has not been sufficiently disclosed in the scientific area of Western countries. We have tried to look for differences of health and psycho-social problems among the subgroups of children with AD/HD - with and without bronchial asthma.

CONCLUSIONSThe comparative analysis allows stating that headaches

and stomachaches are mostly typical of the primary class pupils with AD/HD and bronchial asthma. The children re-presenting this group are often more sensitive to allergens. Parents whose children have AD/HD and bronchial asthma identified inclination to depression as typical to their chil-dren more often than parents of the children representing other groups.

Primary class pupils with AD/HD (without bronchial as-thma) more often face nocturnal enuresis problem than the children representing other groups. Disorders of psycho-neurological origin (ticks, lying) and the habit of nail biting are more typical of the children with AD/HD. This group is also leading in social behavior problems, such as lying, stealing, damaging other people’s property, inclination to run away from home.

Both children groups with AD/HD more often face sleep problems than the general population group. The problem of smoking is already relevant among the prima-ry class pupils, but it is typical only of the children repre-senting the AD/HD group. The general population group has least social behavior problems. Children with AD/HD experience more frequent fears associated with social cir-cumstances. Children facing somatic problems, such as headaches, stomachaches, are inclined to experience other health problems. Children inclined to depression mostly face the problems of somatic, psychological and neurolo-gical origin. Children with at least one social behavior pro-blem also face other social behavior problems.

120

Acknowledgments The authors of the paper are thankful to Prof. Habil. Doctor Gedi-

minas Merkys (Kaunas University of Technology) and Assoc. Professor Doctor Algirdas Alisauskas (Siauliai University) for their support in or-ganization of this research. We are also thankful to Diana Marcinkiene, Gerda Visockyte, Audrone Sakalyte, Kristina Sejuniene, Vytautas Pokstas, Morta Smitaite, Lina Girlakyte, students of the Faculty of Social Welfa-re and Disability Studies (Siauliai University), Raimonda Pucetiene and Jurate Raubiene, students of the Faculty of Health Care (Kauno kolegija/University of Applied Sciences) who helped in carrying out parents’ inqui-ry; all the parents for participation in the research.

References1. Barkley R. A. Attention-deficit/hyperactivity disorder: A

handbook for diagnosis and treatment, 1998, New York: Guilford Press. 2. Brawley A, Silverman B, Kearney S, Guanzon D, Owens M,

Bennett H, Schneider A. Allergic rhinitis in children with attention-deficit/hyperactivity disorder. Ann Allergy Asthma Immunol 2004; 92(6):663-7.

3. Burgic-Radmanovic M., Burgic S. Comorbidity in children and adolescent psychiatry. Psychiatr Danub 2010; 22(22): 298-300.

4. Chan E, Zhan C, Homer CJ. Health care use and costs for chil-dren with attention-deficit/hyperactivity disorder: national estimates from the medical expenditure panel survey. Arch Pediatr Adolesc Med. 2002; 156(5):504-11.

5. Cooper P, Bilton K. Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder, 2002, London: David Fulton Publishers.

6. Garzon DL, Huang H, Todd RD. Do attention-deficit/hype-ractivity disorder and oppositional defiant disorder influence preschool unintentional injury risk? Arch Psychiatr Nurs 2008; 22(5): 288-96.

7. Guevara J, Lozano P, Wickizer T, Mell L. Gephart H. Utili-zation and cost of health care services for children with attention –deficit/hyperactivity disorder. Pediatrics 2001;108(1):71-78.

8. Hakkaart-van Roijen L, Zwirs BW, Bouwmans C, Tan SS, Schulpen TW, Vlasveld L, Buitelaar JK. Societal costs and quality of life of children suffering from attention deficient hyperactivity disorder (ADHD). Eur Child Adolesc Psychiatry 2007; 16(5): 316-26.

9. Youssef NA, Ege M, Angly SS, Strauss JL, Marx CE. Is ob -structive sleep apnea associated with ADHD? 2011; 23(3):213-24.

10. Klassen AF, Miller A, Fine S. Heath –related quality of life in children and adolescents who have a diagnosis of attention-deficit/hype-ractivity disorder. Pediatrics 2004; 114(5): 541-547.

11. Langley K, Fowler T, Ford T, Thapar AK, Van den Bree M, Harold G, Owen MJ, O’Donovan MC, Thapar A. Adolescent clinical outcomes for young people with attention-deficit/hyperactivity disorder. Br J Psychiatry 2010, 196 (3): 235-40.

12. Leibson CL, Barbaresi WJ, Ransom J, Colligan RC, Kemner J, Weaver AL, Katusic SK. Emergency department use and costs for youth with attention-deficit/hyperactivity disorder: associations with stimulant treatment. Ambul Pediatr 2006; 6(1): 45-53.

13. Leibson CL, Katusic S, Barbaresi W, Ransom J, O‘Brien P. Use and costs of medical care for children and adolescents with and without Attention-deficit/hyperactivity disorder. The Journal of the Ame-rican Medical Association 2001; 285(1):60-66.

14. Mogensen N, Larsson H, Lundholm C. Association betwe-en childhood asthma and ADHD symptoms in adolescence – a pros-pective population-based twin study. Allergy [serial online] 2011 John Wiley&Sons A/S [cited 2011 May 21]. Available from: http://onlinelibra-ry.wiley.com/doi/10.1111/j.1398-9995.2011.02648.x/full

15. Monfrais-Pfauwadel MC, Lacombe I. Attention deficits in the school aged stuttering child: constituent trait or comorbidity. Rev Laryn-gol Otol Rhinol (Bord) 2002;123(5):291-5.

16. Piscalkiene V. Experimental training of children with atten-tion-deficit/hyperactivity disorder. US-China Education Review 2009; 6

(8, serial number 57): 17-30.17. Ray GT, Levine P, Croen LA, Bokhari FA, Hu TW, Habel LA

Attention-deficit/hyperactivity disorder in children:excess costs before and after initial diagnosis and treatment cost differences by ethnicity. Arch Pediatr Adolesc Med 2006; 160(10):1063-9.

18. Rickards H. Tourette‘s syndrome and other tic disorders. Pract Neurol; 2010; 10(5):252-9.

19. Schlander M, Schwarz O, Rothenberger A, Roessner V. Tic disorders: Administrative prevalence and co-occurrence with attention-deficit/hyperactivity disorder in a German community sample. Eur Psy-chiatry [serial online] 2010 Pubmed [cited 2010 April 26]. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20427154

20. Schmitt J, Romanos M, Schmitt NM, Meurer M, Kirch W. Atopic Eczema and Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder in a Popu-lation-Based Sample of Children and Adolescents. The Journal of the American Medical Association 2009;301(7):724-726.

21. Simpson H A, Jung L, Murphy T K. Update on Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder and Tic Disorders: A Review of the Cur-rent Literature. Curr Psychiatry Rep. [serial online] 2011 SpringerLink [cited 2011 July 27]. Available from: https://springerlink3.metapress.com/content/7v211xp8n762w75k/resource-secured/?target=fulltext.pdf&sid=m2ecsmbmjkihul45ka4kwx55&sh=www.springerlink.com

22. Stein M. Unravelling sleep problems in treated and untreated children with AD/HD. Journal of child and adolescent psychopharmaco-logy 2009; 9(3): 157-168.

23. Strukturier Interview zur Erfassung von kinderpsychiatrischen Auffälligkeiten. „Mannheimer Eltern-interview, MEI“ von G.Esser, B. Blanz, B. Geisel, M.Laucht, 1989, Beltz Test GmbH, Weinheim.

24. Sung V., Hiscock H., Sciberras E., Efron D. Sleep problems in children with attention-deficit/hyperactivity disorder. Arch Pediatr Ado-lesc Med 2008; 162(4): 336-342.

25. Suwan P, Akaramethathip D, Noipayak P. Association between allergic sensitization and attention deficit/hyperactivity disorder (ADHD). Asian Pac J Allergy Immunol 2011; 29(1): 57-65.

26. Taurines R, Schmitt J, Renner T, Conner AC, Warnke A, Ro-manos M. Developmental comorbidity in attention-deficit/hyperactivity disorder. Atten Defic Hyperact Disord 2010; 2(4):267-89.

27. Weiss MD, Salpekar J. Sleep problems in the child with at-tention-deficit/hyperactivity disorder: defining aetiology and appropriate treatments, CNS Drugs 2010; 24(10): 811-28.

28. Zh Nevrol. Attention-deficit/hyperactivity disorder and enuren-sis in children and adolescents. Zh Nevrol Psikhiatr Im S S Korsakova, 2010;110(2):50-5.

VAIKŲ, TURINČIŲ AKTYVUMO IR DĖMESIO SUTRIKIMĄ, SĄVEIKATOS IR PSICHOSOCIALINĖS PROBLEMOS: PALYGINAMOJI ANALIZĖ Viktorija Piščalkienė, Nijolė ZinkevičienėRaktažodžiai: pradinių klasių mokiniai, aktyvumo ir dėmesio sutriki-

mas (ADS), komorbidiškumas, psichosocialinės problemos.Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) vienas iš dažniausiai sutin-

kamų vaikų psichinės sveikatos sutrikimų. Šio sutrikimo paplitimas siekia 8-11%. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimui būdingas komorbidiškumas. Šį su-trikimą turintys asmenys pasižymi didesne tikimybe sirgti somatinėmis ir/ar psichinės sveikatos ligomis. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (AD/HD) neigiamai paveikia vaiko kognityvinę sferą, socialinį elgesį ir socialinę adaptaciją. Šiame straipsnyje siekiama palyginti sveikatos ir psichosoci-alinių problemų raišką vaikų, turinčių AD/HD, grupėse (turinčių ir netu-rinčių bronchinę astmą) su bendra populiacija.

Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo I-IV klasių mokinių tėvai, kurie vertino savo vaikų sveikatos ir psichosocialines problemas. Tyrimas buvo atliekamas pagal adaptuotą G.Esser, B. Blanz, B. Geisel, M.Laucht (1989) klausimyną, skirtą vertinti 6-14 metų amžiaus vaikų

121

sveikatą, psichologinius bei socialinio elgesio ypatumus tėvų požiūriu. Sveikatos ir psichosocialinės problemos buvo vertinamos trijose grupėse: 1) „Mišrią“ populiaciją atstovaujantys pradinių klasių mokiniai. Pasirin-kus tikimybinę - sisteminę tiriamųjų atranką, kas trečias kiekvienos klasės mokinys buvo įtrauktas į tiriamųjų sąrašą (N=178, amžiaus vidurkis 7,9 metai). 2) Pradinių klasių mokiniai, turintys AD/HD be bronchinės astmos (N=36, amžiaus vidurkis 8,3 metai). 3) Pradinių klasių mokiniai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą bei bronchinę astmą (N=36, amžiaus vi-durkis 8,7 metai). Statistinė duomenų analizė buvo atliekama taikant kelių nesusijusių grupių vidurkių palyginimo testą One-Way Anova ir statistinio ryšio stiprumą ir pobūdį nusakantį Spearmen'o koreliacijos koeficientą (R).

Rezultatai. Vaikų, turinčių AD/HD ir bronchinę astmą, grupėje daž-nesni galvos (47%), pilvo (59%) skausmai, alergija (89%), miego pro-blemos (nuo 20 iki 40%), polinkis į depresiją (28%) lyginant su vien tik AD/HD turinčių vaikų grupe(p≤0,05). Vaikų, turinčių tik AD/HD grupėje, dažnesnės nevalingo šlapinimosi problemos (31%), psichologinio-neu-rologinio pobūdžio sutrikimai ir įpročiai, tokie kaip tikai, mikčiojimas, nagų kramtymas (nuo 17 iki 36%). Socialinio elgesio problemos, tokios kaip bandymas rūkyti (31%), melavimas (56%), bandymas kažką pavogti (28%), gadinti svetimą turtą (25%) dažniau būdingos tik AD/HD turinčių

vaikų grupėje (p≤0,05). Vaikus, kuriuos vargina somatinio pobūdžio pro-blemos, tokios kaip galvos, pilvo skausmai dažniau linkę patirti ir kitas sveikatos problemas (p≤0,05). Daugiausia sąsajomis su somatinio, psi-chologinio, neurologinio pobūdžio problemomis pasižymi vaikai, turintys polinkį į depresiją. Vaikai, kurie turi bent vieną socialinio elgesio proble-mą, pasižymi ir kitomis socialinio elgesio problemomis (p≤0,05).

Išvados. Lyginant su AD/HD turinčiais pradinukais mažiausiai sveikatos ir psichosocialinėmis problemomis pasižymi „Mišriai“ popu-liacijai atstovaujantys vaikai. Vaikai, turintys AD/HD ir bronchinę ast-mą, daugiau pasižymi somatinio pobūdžio nusiskundimais (pilvo, galvos skausmai), alergija, miego problemomis, polinkiu į depresiją ne vien tik AD/HD turintys vaikai. Tačiau vaikų, turinčių tik AD/HD (be bronchinės astmos) grupėje dažniau išryškėjusios nevalingo šlapinimosi, logopedinės ir socialinio elgesio, problemos.

Adresas susirašinėti: Viktorija.piscalkiene@go.kauko.lt

Gauta 2012-04-24