gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai · gyventojø senëjimas ir jo...

Gerontologija 2006; 7(4): 188–200 GERONTOLOGIJA

Mokslinis straipsnis

Gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai

V. Kanopienė, S. MikulionienėMykolo Romerio universitetas, Socialinės politikos fakultetas

Santrauka

Tikslas. Straipsnyje siekiama įvertinti Lietuvos gyventojų demografinio senėjimo procesą (retrospekcija, dabartis ir per-spektyva), atskleisti šio proceso keliamus iššūkius Lietuvos visuomenės raidai ir išryškinti kontroversišką diskusiją dėl galimų iššūkių sveikatos apsaugos sistemai.

Duomenys ir metodai. Gyventojų senėjimo proceso di-namika analizuojama remiantis mūsų šalies ir Europos Sąjungos statistikos padalinio – Eurostato demografinės statistikosduomenimis. Taikomi tyrimo metodai – statistikos duomenų analizė, mokslinių tyrimų duomenų antrinė analizė bei Europos Bendrijų Komisijos dokumentų analizė.

Rezultatai ir aptarimas. Atlikta statistikos duomenų, mokslinių tyrimų rezultatų bei konceptualiųjų ES dokumentų analizė leidžia daryti šias išvadas:• Nors gyventojų amžiumi Lietuva kol kas yra viena jauniau-

sių ES šalių narių, šiuo metu Lietuvoje stebimas itin spartus gyventojų senėjimo procesas, dėl kurio šio amžiaus viduryje (2050 m.) Lietuva pereis į kitą šalių grupę, kuri gyventojų senatvės lygio požiūriu užima vidurinę poziciją ES šalių konktekste.

• Sutariama, kad intensyvus vyresniosios kartos gausėji-mas (ypač pačių vyresniųjų) visuomenėje iš esmės keičia visuomenės demografinę ir socialinę struktūrą, gamybos,paskirstymo ir vartojimo sistemas, o sveikatos apsaugos sistemai kelia finansavimo užtikrinimo, aukštos kokybėspaslaugų subalansuotos plėtros bei jų prieinamumo visiems, taip pat sveikos gyvensenos propagavimo iššūkius.

• Pastaruoju metu vienaveiksnėms linijinėms gyventojų senėjimo pasekmių sveikatos apsaugos sistemai prognozėms (sparčiai didėjant pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių skaičiui, ateityje nepaliaujamai augs poreikis sveikatos priežiūros ir slaugos paslaugoms, o tai gali tapti visuomenei nepakeliama našta) vis dažniau priešpastatomi subtilesni, daugiaveiksniai globos ir slaugos reikalaujančių pagyve-nusių žmonių skaičiaus kaitos vertinimai (atsižvelgiantys į pagyvenusių žmonių išsilavinimo, šeiminės padėties, aktyvumo ir kitų charakteristikų istorines tendencijas, taip pat į įgyvendinamos aktyvaus senėjimo politikos vaidmenį būsimųjų vyresniųjų kartų sveikatos būklei).

Raktažodžiai:gyventojai, demografinis senėjimas, gyvenimo trukmė,

sveikatos priežiūra, poreikis paslaugomsAdresas: S. Mikulionienė

Valakupių g. 5, LT–10101 Vilnius Tel. (8-5) 2799446 El. paštas [email protected]

189Gyventojø senëjimas ir jo iššûkiai sveikatos apsaugos sistemai

ĮvadasLietuva patiria savo istorijoje intensyviausią gyvento-

jų senėjimo bangą – XX–XXI a. sandūroje demografinėssenatvės lygis pasiekė tokį mastą, kad pagyvenusių žmo-nių skaičius viršijo vaikų skaičių. Vienas svarbiausių gy-ventojų senėjimo bruožų yra spartesnis, lyginant su kito-mis pagyvenusio amžiaus grupėmis, pačių vyriausiųjų (80 metų ir vyresnių) gyventojų skaičiaus didėjimas – ilgėjant gyvenimo trukmei, daugėja asmenų, kurie, peržengę se-natvės amžiaus slenkstį bei (dauguma) palikę darbo rin-ką, pragyvena dar nemažą savo gyvenimo tarpsnį. Tačiau gyvenimo šiame amžiaus tarpsnyje kokybė labai priklau-so nuo valstybės teikiamos paramos, arba socialinės bei sveikatos politikos efektyvumo.

Todėl demografinio senėjimo problemos ir šio proce-so keliami iššūkiai užima vis reikšmingesnę vietą Euro-pos Sąjungos valstybių narių, tarp jų ir Lietuvos politinė-je darbotvarkėje, taip pat ir moksliniame diskurse. Reikia pažymėti, jog akademikų ir praktikų dėmesys gyventojų senėjimo keliamam poveikiui socialinės ir sveikatos ap-saugos sistemoms nėra tolygus: vieni autoriai pernelyg sureikšmina pesimistines prognozes, kiti – priešingai, ne-įvertina kylančių problemų masto.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti Lietuvos gyventojų de-mografinio senėjimo tendencijas bei perspektyvas, įvertin-ti šalies demografinės senatvės lygį ir aptarti, kokią įtakąspartus pagyvenusių ir senyvo amžiaus asmenų skaičiaus didėjimas turės sveikatos priežiūros, slaugos ir ilgalaikės globos paslaugų sistemoms. Tyrimo metodai – ES šalių ir Lietuvos demografinės statistikos duomenų analizė beiinterpretacija, Europos Bendrijų Komisijos dokumentų tu-rinio analizė (kontentanalizė), antrinė šalies bei užsienio autorių atliktų tyrimų duomenų analizė.

Sąvokų apibrėžimasSiekiant išvengti dviprasmybių ir neaiškumų, prieš pra-

dedant gyventojų senėjimo demografinę analizę, glaustaiapibūdinsime pamatines sąvokas ir svarbiausius rodiklius, taikomus šiame straipsnyje.

Gyventojų senėjimas / demografinis senėjimas – gy-ventojų amžiaus struktūros kaita, pasižyminti pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių absoliutaus skaičiaus ir / arba jų santykinės dalies visuomenėje didėjimu.

Gyventojų senėjimas vyksta dėl dviejų priežasčių – gimstamumo mažėjimo (todėl mažėja pačių jauniausiųjų kohortų skaičius ir dalis, atitinkamai didėja vyresnio am-žiaus gyventojų grupių proporcijos) bei gyvenimo truk-

mės ilgėjimo (todėl gausėja išgyvenančių iki pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų skaičius).

Senatvės riba – senatvės riba yra sutartinė, parenka-ma priklausomai nuo analizės tikslų. Plačiausiai paplitu-sios yra dvi:• JTO rekomenduojama – 60 m. ir vyresni gyventojai;• PSO rekomenduojama – 65 m. ir vyresni gyventojai.

Rodikliai:Gyventojų senatvės lygis – apibrėžto vyresnio amžiaus

žmonių skaičiaus ir visų gyventojų skaičiaus santykis (pa-prastai 60+ / visi gyventojai arba 65+ / visi gyventojai).

Gyventojų vidutinis amžius – visų gyventojų amžiaus sumos ir gyventojų skaičiaus santykis.

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – tikimybinis ro-diklis, kuris parodo, kiek vidutiniškai metų gyvens kiek-vienas gimęs, jeigu visą būsimą tiriamosios kartos gyve-nimą mirtingumo lygis kiekvienoje gyventojų amžiaus grupėje liks nepakitęs [8].

Vyresnio amžiaus žmonių priklausomybės rodiklis – vyresnio amžiaus žmonių (65 m. ir vyresnių) skaičiaus ir 15–64 metų žmonių skaičiaus santykis (akademinėje literatūroje pasitaiko ir kitokių amžiaus grupavimų, pvz., 60+ / 15–59 arba 65+ / 20–64).

Gyventojų senėjimo raiška LietuvojePastarųjų dešimtmečių Lietuvos, kaip ir kitų Europos

šalių, demografinės raidos būdingas bruožas – gyvento-jų senėjimas.

Gyventojų senėjimo eiga. Apžvelgiant ilgalaikę ret-rospektyvą, Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros po-kyčiai vertintini kaip itin dinamiški. Jeigu XIX–XX a. sandūroje vos vienam iš dešimties (1897 m. 9,3%, [32]) Lietuvos gyventojų1 buvo sukakę 60 ir daugiau metų, tai XX–XXI a. sandūroje tokio amžiaus jau buvo vienas iš penkių (2001 m. – 19,3%, 2006 m. pradžioje – 20,4%) [6, 12]) Lietuvos gyventojų. Vadinasi, per šimtmetį pa-gyvenusių (60 metų ir vyresnių) žmonių dalis visuome-nėje padvigubėjo. O Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė per visą XX amžių pailgėjo maždaug trimis dešimtmečiais2.

XX. a. antroje pusėje reguliariai vykdytų gyventojų surašymų bei einamosios statistikos duomenys leidžia detaliau atskleisti Lietuvos gyventojų amžiaus struktū-ros kaitą ir šiandieninę situaciją (žr. 1 priedą ir 1 pav.). 1 Tuometiniai Kauno ir Vilniaus gubernijų gyventojai [32].2 1896–1897 m. tuometinėje Kauno gubernijoje gyvenusių vyrų (lietuvių)

vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (VTGT) buvo 41 metai, moterų (lietuvių) – 42 metai [31]. O 2005 m. Lietuvos gyventojų VTGT sudarė 71 metus: 65 metus vyrams ir 77 metus moterims [8].

V. Kanopienë, S. Mikulionienë190

2006 m. pradžioje iš 3 mln. 403 tūkst. Lietuvos gyventojų vaikai iki 14 metų sudarė 17% (560 tūkst.), 15–59 metų gyventojai – 63% (2 mln. 149 tūkst.), 60 metų ir vyresni žmonės – 20% (694 tūkst.), 65 metų ir vyresni žmonės – 15% (522 tūkst.), o 80 metų ir vyresni žmonės – 3% (100 tūkst.) [14].

Įvertinant vaikų iki 14 metų, 15–59 metų ir 60 metų ir vyresnių gyventojų proporcijų kaitą, vaizdžiai pademons-truotą 1 paveiksle, pagrįstai galima teigti, kad XX a. ant-roje pusėje Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra nuolat senėjo: 15–59 metų gyventojų daliai nežymiai svyruojant 58–63% ribose, vaikų proporcija bendrame gyventojų skaičiuje 1959–2006 m. sumažėjo dešimčia procentinių punktų (nuo 27% 1959 m. iki 17% 2006 m.), o 60 metų ir vyresnių žmonių dalis bendrame gyventojų skaičiuje mi-

nėtu laikotarpiu padidėjo aštuoniais procentiniais punktais (nuo 12 proc. 1959 m. iki 20 proc. 2006 m.) [14].

Remiantis statistikos duomenimis apie tam tikro am-žiaus gyventojų absoliutaus skaičiaus dinamiką, galima įvertinti, kokia kryptimi ir kokiu mastu keitėsi kiekvienos amžiaus grupės dydis (2 pav.).

Lyginant šiandienos statistikos duomenis (2006 m.) su pirmojo pokario gyventojų surašymo (1959 m.) duo-menimis [14], galima konstatuoti, jog šiandienos vyres-

1 priedas. Lietuvos gyventojai amžiaus grupėmis, 1959–2006 m.

1959 1970 1979 1989 2001 2006

Tūkstančiais

Iš viso 2711,4 3118,9 3391,5 3674,8 3484 3403,3

0–14 metų 729,6 847 802,1 832,2 680 560,4

15–59 metų 1659,5 1803,6 2098,5 2264,5 2131,5 2148,9

60 metų ir vyresni 322,2 466,9 490,3 578,1 672,2 694

65 metų ir vyresni 209,2 311,2 385,6 391,2 489,3 521,8

80 metų ir vyresni 33,5 49,1 68,1 97,4 80,7 100,3

Procentais

Iš viso 100 100 100 100 100 100

0–14 metų 26,9 27,2 23,7 22,7 19,5 16,5

15–59 metų 61,2 57,9 61,8 61,6 61,2 63,1

60 metų ir vyresni 11,9 14,9 14,5 15,7 19,3 20,4

65 metų ir vyresni 7,7 10 11,4 10,7 14,0 15,3

80 metų ir vyresni 1,2 1,6 2 2,7 2,3 2,9

Šaltinis: [14].

1 pav. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra 1959–2006* m. % * 1959, 1970, 1979, 1989 ir 2001 m. – gyventojų surašymų duomenys, 2006 m. – einamosios statistikos duomenys sausio 1 d. Šaltinis: [14].

1 Taikomas indeksuotų skaičių metodas, kuriuo kaip atskaitos taškas fiksuo-jami 1959 m.. Šių metų duomenys sąlygiškai prilyginami „1“, o kiekvienų kitų metų duomenys išreiškiami nuokrypiu nuo 1959 m. duomenų, matuo-jamu kartais.

2 pav. Visų Lietuvos gyventojų skaičiaus ir gyventojų skaičiaus amžiaus grupėmis pokyčiai1 1959–2006 m. Šaltinis: [14], S. Mikulionienės skaičiavimai.


nio amžiaus žmonių skaičius, kokiu pjūviu beimtume, per pastaruosius penkis dešimtmečius (1959–2006 m.) patyrė ženklų prieaugį: 60 m. ir vyresnių žmonių absoliutus skai-čius padidėjo 2,2 karto, 65 metų ir vyresnių – 2,5 karto, o 80 metų ir vyresnių – patrigubėjo (2 pav.). Tuo tarpu vai-kų iki 14 metų skaičius Lietuvoje dabar ženkliai mažes-nis nei buvo prieš penkis dešimtmečius – 2006 m. minėto amžiaus vaikai sudarė kiek daugiau nei tris ketvirtadalius (0,77 karto) to, kas buvo 1959 m. (2 pav.).

Apibendrinant būtina akcentuoti, jog dabartinis mo-mentas Lietuvos gyventojų senėjimo istorijoje ypatingas tuo, kad XX–XXI a. sandūroje gyventojų senatvės lygis pasiekė tokį mastą, jog pagyvenusių žmonių Lietuvoje tapo daugiau nei vaikų: 60 metų ir vyresnių gyventojų skaičius (694 tūkst., o tai sudarė 20,4%, [13]) 134 tūks-tančiais viršija vaikų iki 14 metų skaičių (560 tūkst., o tai sudarė 16,5%, [13]).

Minėtas pokytis Lietuvos gyventojų amžiaus struktū-roje yra esminis, nes, vaikų ir pagyvenusių žmonių skai-čiaus santykiui apsivertus „kojomis aukštyn“, nuo šiol Lietuvos visuomenę pagrįstai galime vadinti demografiš-kiai brandžia visuomene.

Gyventojų senėjimo dinamika. Vertinant Lietuvos gy-ventojų senėjimo proceso dinamiką, svarbu pabrėžti, jog šiuo metu Lietuva patiria iki šiol intensyviausią gyventojų demografinio senėjimo bangą (4 pav.) Tarp 1959–1970–1979 m. gyventojų surašymų Lietuvos gyventojų viduti-nis amžius didėjo gana sparčiai – per metus vidutiniškai beveik pusę procento: 0,41% (1959–1970 m.) ir 0,36% (1970–1979 m.). Kitas dešimtmetis (tarp 1979 ir 1989 m. gyventojų surašymų) pasižymėjo savotišku „atokvė-piu“, demografinio senėjimo sulėtėjimu. Tuomet gyven-tojų vidutinio amžiaus vidutinis metinis prieaugis tesiekė

0,2%. Tuo tarpu paskutinė XX a. dekada Lietuvoje įžy-mi didžiausiu demografinio senėjimo šuoliu: laikotarpiutarp 1989 ir 2001 m. surašymų vidutinis šalies gyventojų amžius didėjo itin sparčiai – kasmet vidutiniškai 0,63% (4 pav.) [14].

Per penkerius metus, praėjusius nuo pastarojo gyven-tojų surašymo, Lietuvos gyventojai „paseno“ netgi trim metais: 2006 m. pradžioje Lietuvos gyventojų vidutinis amžius sudarė jau 40,1 metų [13]. Pastarųjų penkerių me-tų (2001–2006 m.) Lietuvos gyventojų vidutinio amžiaus pokytį išreiškus prieaugio tempais, vidutinis metinis gy-ventojų vidutinio amžiaus prieaugis sudarė 0,69%. Tokios tendencijos nesudaro jokių prielaidų tikėtis, kad Lietuvos gyventojų demografinio senėjimo procesas, prasidėjęs darXIX a. pabaigoje ir itin suintensyvėjęs XX a. pabaigoje, artimiausioje ateityje galėtų sustoti.

Lietuvos gyventojų senėjimas Europos šalių konteks-te. Norint įvertinti Lietuvos gyventojų demografinės se-natvės mastą, prasminga palyginti Lietuvos ir kitų šalių situaciją. Kadangi Eurostat skelbiami duomenys grupuo-jami kiek kitaip (senatvės kriterijumi laikoma 65 metų ri-ba), tad toliau tekste, siekiant duomenų palyginamumo, vartosime 65 metų senatvės kriterijų.

Lyginant Lietuvos gyventojų senatvės lygį su ES-25 šalių vidurkiu, 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis Lie-tuvoje kol kas išlieka šiek tiek mažesnė nei ES-25 ša-lyse: 2004 m. pradžioje 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje ES-25 šalyse buvo 16,5%, o Lietuvoje 15% [5]. Tačiau gyventojų senėjimo tempais Lietuva dukart lenkia bendruosius ES-25 ir ES-15 rodiklius. Pavyzdžiui, 1993–2004 m. ES-25 gyven-tojų senatvės lygis (65 metų ir vyresnių gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje) kasmet didėjo vidutiniš-kai 1,2%, o ES senbuvių (ES-15) gyventojų senatvės lygio vidutiniai metiniai prieaugio tempai buvo dar ma-žesni – po 1,1%. Tuo tarpu Lietuvos gyventojų senatvės

3 pav. Vaikų ir pagyvenusių žmonių dalis bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje 1959–2006 m. Šaltinis: [14].

4 pav. Lietuvos gyventojų vidutinis amžius 1959–2006 m. Šaltinis: [14].


lygis per tą patį laikotarpį didėjo kasmet vidutiniškai po 2,4%. (5 pav.).

Europos kontekste Lietuva, nepaisant spartaus gyven-tojų senėjimo, priskirtina prie demografiškai jauniausiųEuropos šalių (6 pav.). Gyventojų sudėtimi pagal amžių Lietuva yra tipiška Vidurio ir Rytų Europos valstybė. 2004 m. į ES stojančiųjų šalių dešimtuke ji užėmė vidurinę pozi-ciją (po demografiškai jauniausių šalių kandidačių – Kip-ro, Slovakijos, Maltos ir Lenkijos). Iš ES šalių senbuvių tik Airijos gyventojų senatvės lygis (11,1%, 6 pav.) buvo reikšmingai žemesnis nei Lietuvos (15%), Nyderlandų ir

Liuksemburgo gyventojų senatvės lygis (atitinkamai 13,6 ir 13,9%) – tik šiek tiek mažesnis nei Lietuvos.

Gyventojų senėjimo tendencijos ateityje. Kadangi Lie-tuvos gyventojų senėjimo tempai yra palyginti spartesni nei kitų šalių, numatoma, jog po kelių dešimtmečių (2050 m.) gyventojų senatvės lygio požiūriu Lietuva iš demog-rafiškai jaunesnių Europos šalių (ES-25) „klubo“ pereis įvidurinę grupę (6 pav.).

Vienas svarbiausių gyventojų senėjimo bruožų yra spartesnis, lyginant su kitomis pagyvenusio amžiaus gru-pėmis, pačių vyriausiųjų (80 metų ir vyresnių) gyventojų skaičiaus didėjimas. Antai, prognozuojama, jog iki 2050 m. Europos Sąjungos šalyse bendras šios amžiaus grupės asmenų skaičius padidės net 1,8 karto, o jų proporcija pa-didės nuo 4% 2004 m. iki 7,2% 2030 m. Lietuvos statisti-kos departamento [15] skaičiavimai rodo, jog mūsų šaly-je vyriausių gyventojų (80 metų ir vyresnių) skaičius taip pat didės spartesniais tempais, nei kitų amžiaus grupių, atitinkamai didės ir jų dalis bendrame gyventojų skaičiu-je – 2030 metais vienas iš dvidešimties asmenų jau bus peržengęs 80-ies metų ribą (1 lent.).

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Šiuo metu pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę (VTGT) Lietuva už-ima vieną paskutiniųjų vietų Europos Sąjungoje, pralenk-dama tik kaimynines Baltijos šalis (pagal vyrų ir moterų rodiklius) ir kai kurias Vidurio Europos valstybes (pagal

5 pav. Lietuvos gyventojų ir bendras ES šalių gyventojų senatvės lygis 1993–2004 m. %. Šaltinis: [23].

6 pav. Gyventojų senatvės lygis ES-25 šalyse, 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje 2002 ir 2050 m. Šaltinis: [23].


moterų rodiklius). Mūsų šalies moterų VTGT yra daugiau nei penkiais, o vyrų – beveik devyniais metais trumpes-nė, lyginant su bendraisiais ES šalių gyventojų duomeni-mis (žr. 2 lent.).

Nors Lietuvoje pastaraisiais metais mirtingumo rodik-liai svyruoja ir, kitaip nei daugumos ES valstybių, nėra pastebimas nuoseklus VTGT ilgėjimas, statistikai tikisi, jog perspektyvoje padėtis palaipsniui gerės: iki 2030 m. vyrų VTGT turėtų išaugti 6,2 metų (nuo 66,78 iki 73,0 metų), moterų – 4,5 metų (nuo 78,19 iki 82,7 metų) [15]. Nepaisant prognozuojamų teigiamų pokyčių, Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų naujųjų valstybių narių, VTGT ro-dikliai šio amžiaus viduryje išliks žemesni nei valstybėse senbuvėse [24: 42]:• tikimasi, kad ES-15 valstybėse moterų vidutinė tikėtina

gyvenimo trukmė 2050 m. sieks 86,9 metų, vyrų – 81,3 metų;

• ES-10 šalyse tikėtinos vidutinės moterų gyvenimo trukmės rodiklis 2050 m. numatomas 83,8 metų, vy-rų – 77,2 metų.Šiuo metu mūsų šalies moterys, sulaukusios 60-ties

metų, dar vidutiniškai gali tikėtis gyventi beveik 22 me-

tus, t. y. daugiau nei ketvirtadalį viso savo gyvenimo, vy-rai – atitinkamai daugiau nei 15 metų, arba penktadalį sa-vo gyvenimo3. Galima teigti, jog kaip ir jų bendraamžiai kitose ES valstybėse, Lietuvos piliečiai, peržengę senat-vės amžiaus slenkstį bei (dauguma) palikę darbo rinką, pragyvena dar nemažą savo gyvenimo tarpsnį4, tačiau šio gyvenimo tarpsnio kokybė, kitaip nei ankstesniais gyve-nimo metais, priklauso ne tik nuo jų pačių elgsenos ir pa-sirinkimų, bet ir nuo valstybės teikiamos paramos, arba socialinės bei sveikatos politikos efektyvumo.

Apibendrinant šį poskyrį, atskleidžiantį demografinioproceso – gyventojų senėjimo eigą, jo ypatumus bei atei-ties perspektyvą, svarbiausi momentai yra šie:• XX a. antroje pusėje vaikų proporcija bendrame gy-

ventojų skaičiuje 1959-2006 m. laikotarpiu sumažė-jo daugiau nei trečdaliu (nuo 27% 1959 m. iki 17% 2006 m.);

• 60 metų ir vyresnių žmonių dalis bendrame gyventojų

1 lentelė. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai* 2005–2030 metais

Amžiaus grupė Apibrėžto amžiaus gyventojų skaičius, tūkstančiais

Gyventojų skaičius 2030 m. lyginant su 2005 m., procentais

Apibrėžto amžiaus gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, procentais

2005 2030 2005 2030

0–14 metų 585 858 510873 87,2 17,2 16,4

15–59 metų 2127620 1755247 82,5 62,5 56,3

60 metų ir vyresni 692791 851074 122,8 20,3 27,3

80 metų ir vyresni 100419 157155 156,5 2,9 5,0

* Pateikti vidutinio varianto duomenys. Šaltinis: [15].

2 lentelė. Vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodikliai kai kuriose ES šalyse 2003 m.

Vyrai Moterys

Valstybė VTGTmetais

Valstybė VTGTmetais

Ilgiausia vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė

Švedija 77,9 Ispanija 83,6

Kipras 77,0 Prancūzija 82,9

Ispanija 76,9 Italija, Švedija 82,5

Trumpiausia vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė

Lietuva 66,5 Lietuva 77,7

Estija 66,0 Estija 76,9

Latvija 65,7 Vengrija 76,7

Latvija 75,9

ES-25 75,1 81,2

Šaltinis: [16].

3 2005 m. moterų VTGT, sulaukus 60 metų buvo 21,7, vyrų – 15,7 metų [12: 106].

4 2002 m. duomenimis, ES-15 valstybėse moterų VTGT, sulaukus 60 metų buvo 24,2 metai, vyrų – 20,1 metai, ES-10 šalyse – atitinkamai 21,7 ir 16,9 metų [24:43].


skaičiuje minėtu laikotarpiu padidėjo dviem trečdaliais (nuo 12% 1959 m. iki 20% 2006 m.);

• nors 80 metų ir vyresnių žmonių pogrupis Lietuvoje kol kas sąlygiškai negausus, tačiau būtent jis XX a. antroje pusėje didėjo sparčiausiais tempais: pačių vy-riausiųjų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiu-je 1959–2006 m. pasikeitė nuo 1,2% 1959 m. iki 2,9% 2006 m.

• XX–XXI a. sandūroje gyventojų senatvės lygis Lietu-voje pasiekė tokį mastą, kad pagyvenusių žmonių (60 metų ir vyresnių) tapo daugiau nei vaikų iki 14 metų (atitinkamai 20,4 ir 16,5%).

• remiantis nacionalinėmis gyventojų prognozėmis, Lie-tuvos gyventojų senėjimo procesas dar neišsisėmė, jis tęsis ir artimiausiais dešimtmečiais.

Gyventojų senėjimo iššūkiaiKodėl svarbu pažinti gyventojų senėjimo procesą ir

numatyti jo perspektyvas? Pagyvenusių žmonių gausėji-mas visuomenėje yra ir ateityje bus reikšmingas veiksnys, lemiantis giluminius visuomenės ekonominio ir sociali-nio gyvenimo pokyčius, teisinės bazės pokyčius, taip pat senatvės bei apskritai gyvenimo prasmės pokyčius. Dėl pasireiškimo masto ir negrįžtamumo gyventojų senėji-

7 pav. Gyventojų demografinio senėjimo veiksniai, esmė ir iššūkiai * Šių veiksnių įtaka yra specifinė (priklauso nuo aplinkybių).


mas iš esmės keičia visuomenės demografinę ir socialinęstruktūrą, gamybos, paskirstymo ir vartojimo sistemas, gyvenviečių socialinės infrastruktūros bruožus ir turi įta-kos praktiškai visų socialinių grupių ir sluoksnių sociali-nei padėčiai (7 pav.).

Esame liudininkai situacijos, kai socialiniai institutai, sukurti tada, kai Lietuvos gyventojai demografine pras-me buvo jaunesni, nebeatitinka naujų amžiaus proporcijų visuomenės (jai būdinga vis didėjanti vyresnio amžiaus žmonių dalis bendrame gyventojų skaičiuje). Šiuo požiū-riu ne išimtis ir sveikatos apsaugos sistema.

Sveikatos apsaugos sistemos pasaulio mastu labai vari-juoja pagal tai, kokios aprėpties ir kokybės sveikatos prie-žiūra jos gali užtikrinti pagyvenusiems žmonėms. Tačiau gyventojų senėjimo keliami iššūkiai sveikatos apsaugos sistemoms, ko gero, yra universalūs. Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kaip pagrindiniai minimi šie gyventojų senėjimo iššūkiai sveikatos apsaugai [28]:• sveikatos apsaugos tolydaus finansavimo užtikrini-

mas;• ligų prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos

paslaugų subalansuotos plėtros užtikrinimas;• kokybiškų paslaugų prieinamumo visiems visuomenės

nariams užtikrinimas;• sveikos gyvensenos propagavimas ir skatinimas.

Yra priimti reikšmingi Europos Komisijos dokumentai [26, 28], kuriuose suformuluoti svarbiausi valstybių narių sveikatos apsaugos tikslai (užtikrinti, kad paslaugos bū-tų prieinamos visiems šalių piliečiams, garantuoti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir išlaikyti tolydų sveikatos ap-saugos sistemų finansavimą) ir identifikuotos svarbiausiosproblemos šioje srityje.

Apibendrinant galima pridurti, jog valstybių, siekian-čių kontroliuoti šalies raidą gyventojų senėjimo sąlygomis, vienas pamatinių iššūkių yra subalansuoti žmonių lūkes-čius: kiek įmanoma, minimizuoti papildomas sąnaudas gyventojų senėjimo pasekmių įveikimui ir, kiek įmano-ma, maksimizuoti ilgesnės gyvenimo trukmės teikiamą asmeninę ir visuomeninę naudą.

Praktiškai kiekvieną minėtą gyventojų senėjimo kelia-mą iššūkį sveikatos apsaugos sistemai ne tik galima, bet ir būtina įtraukti į nacionalinį mokslinį diskursą, tačiau šio straipsnio tęsinyje plačiau panagrinėsime tik du sveikatos priežiūros, slaugos ir ilgalaikės globos paslaugų plėtros senstančioje visuomenėje aspektus. Pristatysime naujau-sioje tarptautinėje demografinėje literatūroje besirutuliuo-jančias diskusijas, kurias galėtume apibendrinti keliant du tyrimo klausimus. Kaip senstančioje visuomenėje keisis

(jeigu keisis) poreikis sveikatos priežiūros, slaugos ir ilga-laikės globos paslaugoms? Ir kitas klausimas: kaip sens-tančioje visuomenėje keisis (jeigu keisis) išlaidos sveika-tos priežiūros, slaugos ir ilgalaikės globos paslaugoms? Nepretenduojant į kitų specialistų veiklos sritis, diskusijas dėl minėtų klausimų pristatysime neišeinant už sociode-mografinio pažinimo paradigmos ribų.

Sveikatos priežiūros, slaugos ir ilgalaikės globos paslaugų poreikio ir išlaidų joms kaita senstančio-je visuomenėje Sveikatos priežiūros, slaugos ir ilgalaikės globos pa-

slaugų poreikis: argumentai „už“ ir „prieš“ jo didėjimą ateityje. Gyventojų senėjimas ir jo keliami iššūkiai kelia didžiulį susirūpinimą ne tik demografams, bet ir atitinka-moms valstybės institucijoms, kurios rengia ir įgyvendina įvairias sveikatos ir socialinės politikos priemones. Beveik neabejojama, jog šis procesas ateityje iššauks ryškų porei-kio ilgalaikės globos, slaugos ir sveikatos priežiūros pa-slaugoms didėjimą. Tačiau ar iš tiesų sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos institucijų klientų gausėjimo pro-gnozė yra tokia tvirta?

Literatūroje galima aptikti tiek argumentų, įrodančių, kad ateities sveikatos priežiūros sistemai, kaip ir sociali-nės paramos sistemai, gresia bankrotas dėl nepaliaujamo paslaugų poreikio didėjimo (tiesiogiai siejamo su vis di-dėjančiu pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių skaičiu-mi), tiek priešingus argumentus, atkreipiančius dėmesį į veiksnius, galinčius ateityje sušvelninti poreikį sveikatos priežiūros ir slaugos paslaugoms, nepaisant to, kad pagy-venusių ir senyvo amžiaus žmonių nuošimtis visuome-nėje didėja.

Kaip vienas svarbiausių paslaugų poreikį skatinančių veiksnių paprastai yra nurodomas aukštesnis vyresnių nei 65-ių metų asmenų sergamumas chroniškomis, įsisenėju-siomis ligomis, kurias paprastai lydi pastebimai sumažėjęs darbingumas ar netgi negalios atsiradimas [29]. Pagyve-nusio ir senyvo amžiaus žmonių ligos – širdies ir krau-jagyslių, onkologinės, lėtinės kvėpavimo sistemos ligos, sąnarių susirgimai, osteoporozė, demencijos – dažniausiai yra lėtinės ir ilgai trunkančios, todėl šios gyventojų grupės skaičius bendro tipo ligoninėse yra daug didesnis nei bet kurio kito amžiaus tarpsnio žmonių, jie yra ir pagrindiniai specializuotų medicinos (slaugos ligoninių) bei ilgalaikės priežiūros įstaigų klientai [11].

Kitas, ne mažiau svarbus poreikių sveikatos priežiū-rai, slaugai ir ilgalaikei globai plėtros senstančioje vi-suomenėje aspektas yra susijęs su šeimos globos funkci-


jų silpnėjimu, todėl numatomas paklausos institucinėms (formalioms) paslaugoms didėjimas. Tai yra susiję su tam tikrais socialiniais-demografiniais šiuolaikinės rai-dos ypatumais: • Šeimos globos funkcijos silpnėjimu – nepilnų šeimų

skaičiaus gausėjimas, šeimos struktūrų nestabilumas ir jų narių teritorinis mobilumas silpnina, daro frag-mentiškus „giminystės ryšių tinklus“, tuo pačiu silp-nėja šeimos narių galimybės rūpintis ir teikti reikiamą priežiūrą ir globą senyvo amžiaus giminaičiams.

• Tradiciškai rūpinimasis vyresnių kartų šeimos nariais yra moterų pareiga, tačiau aktyvi profesinė veikla, už-imtumo augimas bei įstatymu numetyto išėjimo į pen-siją amžiaus „senėjimas“ žymiai riboja jų galimybes prižiūrėti senyvo amžiaus artimuosius, ypač teikiant jiems nuolatinę globą.

• Mažėjant gimstamumui, jaunesnio amžiaus kohortos yra mažiau gausus, lyginant su vyresnėmis, kitaip ta-riant, kiekybiškai mažėja jaunesnio amžiaus giminai-čių, galinčių pasirūpinti vyresniaisiais, skaičius. Šią situaciją gerai iliustruoja numatomi vyresnio amžiaus žmonių priklausomybės rodiklio5 pokyčiai: Lietuvo-je iki šio amžiaus vidurio šis rodiklis padivigubės – nuo 22,3% 2004 m. iki 44,8% 2050 m. (8 pav.). Nors šiuo atžvilgiu padėtis mūsų šalyje yra kiek geresnė nei daugelyje kitų ES valstybių narių (8 pav.), tačiau laukiantys pokyčiai yra reikšmingi – šiuo metu vienas vyresnio amžiaus (65 metų ir vyresnis) amžiaus gyven-tojas tenka keturiems – penkiems darbingo amžiaus

žmonėms, tuo tarpu amžiaus viduryje šis santykis artės prie dviejų.Tuo tarpu visai pagrįstai prieštaraujama „paslaugų po-

reikio didėjimo“ nuostatoms atkreipiant dėmesį į faktą, kad mums šiandien nėra žinoma, kokios sveikatos būklės bus ateities pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių kartos. O daugelis požymių leidžia teigti, kad ateities vyresnio am-žiaus žmonių sveikatos būklė bus geresnė nei šiandien, tad jų skaičiaus gausėjimas vargu ar turės akivaizdžios įtakos sveikatos priežiūros paslaugų poreikio didėjimui. Vadinasi, tikėtina, kad ilgėjant gyvenimo trukmei, gerės ir pagyvenusių bei senų žmonių sveikata. Šis veiksnys yra laikomas pačiu svarbiausiu, kuris perspektyvoje turė-tų pristabdyti poreikių gydymui, slaugai ir ilgalaikei prie-žiūrai plėtrą [24]. Tokios prognozės yra grindžiamos, visų pirma, aukštesniu ateities pagyvenusio ir senyvo amžiaus kartų išsimokslinimo lygiu:• Nustatyta, jog išsimokslinimas yra vienas pagrindinių

socialinių faktorių, lemiančių vidutinę tikėtiną gyve-nimo trukmę [4];

• Išsimokslinimas įtakoja gyventojų sveikatos būklę ir sergamumą. Tai yra susiję su orientacija į sveiką gy-venseną ir susirgimų prevenciją – ši elgsena, kaip rodo ir Lietuvoje atlikti tyrimai, dažniau yra būdinga turin-tiems aukštąjį išsimokslinimą asmenims [9: 875–883; 2: 999–1006].Vis tik šis socialinis veiksnys nėra vertinamas viena-

reikšmiškai – gana dažnai yra akcentuojama, jog išsimok-slinimo augimas galėtų tik „nukelti“ poreikį paslaugoms į vėlesnį amžių, o ne jį apskritai sumažinti. Tokia nuomonė grindžiama kai kurių tyrimų išvadomis, kad potencialus sveikatos pagerėjimas dėl išsimokslinimo veiksnio įta-kos pastebimas tik iki 55–64 metų amžiaus, vėliau, tarp ilgaamžių, jo reikšmė mažėja iki minimumo [27].

Kitas veiksnys, leidžiantis numatyti, kad ateities pa-gyvenusių žmonių kartos galėtų reikalauti mažiau svei-katos bei socialinės apsaugos paslaugų ir, maža to, patys žymiai daugiau nei iki šiol prisidėti prie neformalaus šių paslaugų teikimo kitiems, yra vadinamosios aktyvaus se-nėjimo politikos įgyvendinimas. Ši politika yra grindžia-ma požiūriu, kad būtina įvairiais būdais skatinti visavertį vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą visuomenės gyve-nime – taikyti lanksčias išėjimo į pensiją formas ir ilgin-ti darbinio gyvenimo trukmę, remti pagyvenusių žmonių organizacijas, didinti jų vaidmenį politiniame gyvenime

8 pav. Vyresnio amžiaus žmonių priklausomybės rodiklis* ES šalyse ir Lietuvoje 1995–2050 m. * Vyresnio amžiaus žmonių (65 metų ir vyresnių) skaičiaus ir 15-64 metų žmonių skaičiaus santykis. Šaltinis: [21]

5 65 metų ir vyresnių žmonių skaičius, tenkantis 100-tui darbingo amžiaus (15-64 metų) asmenų.

6 Aktyvus ir sveikas senėjimas priklauso nuo sveikatos palaikymo, gy-venimo kokybės užtikrinimo visuose žmogaus gyvenimo tarpsniuose, todėl atsakas į senėjimą negali apsiriboti dėmesiu tik seniems žmonėms.


ir t.t. Principinės aktyvaus senėjimo politikos nuostatos, grindžiamos „gyvenimo raidos“ perspektyva6, yra integ-ruotos į svarbiausias Europos Sąjungos valstybių narių so-cialinės, užimtumo ir sveikatos politikos sritis [6].

Išlaidos sveikatos priežiūros, slaugos ir ilgalaikės glo-bos paslaugoms: argumentai „už“ ir „prieš“ jų didėji-mą ateityje. Išsivysčiusiose šalyse didžioji dalis sveikatos priežiūros išlaidų tenka seniems žmonėms, o beveik pusė jų skiriama asmenims, esantiems paskutiniųjų dviejų gy-venimo metų tarpsnyje [1]. Tai parodo ir išlaidų slaugos ir sveikatos priežiūros „amžiaus profilis“ – jos žymiai iš-auga vyresniame ir senyvame amžiuje. Tyrimų duomeni-mis, individualios išlaidos sveikatos priežiūrai iki 60 metų didėja labai nežymiai, sulaukus 70 metų – padvigubėja, sulaukus 80 metų – išauga keturis kartus [22].

Vadinasi, visuomenei demografiškai senėjant ir santy-kinai sparčiau augant paties seniausio (80 metų ir vyres-nių) gyventojų skaičiui, perspektyvoje bus ir žymiai dau-giau nei dabar asmenų, kuriems reikės gydymo, slaugos ar ilgalaikės priežiūros. Tačiau vis tik, ar išvadų eilutės „vis daugiau žmonių pasiekia senyvą amžių → daugėja sergančių ir neįgalių žmonių → sveikatos priežiūra ir il-galaikė globa reikalauja vis daugiau išteklių“ logika yra nepriekaištinga? Atsakant į šį klausimą, galima būtų pa-teikti keletą kontrargumentų.

Iš tiesų, kaip buvo pažymėta, tyrimai rodo, kad viduti-nės išlaidos senyvo amžiaus asmenų sveikatos priežiūrai yra didesnės nei išlaidos viduriniosios kartos sveikatos priežiūrai. Tačiau, kaip nurodo kai kurie autoriai, „tokiuo-se tyrimuose paprastai neatsižvelgiama į tai, jog 75-mečių mirtingumo lygis yra didesnis nei 40-mečių, o tai juk na-tūralu, kad žmogui, gyvenančiam paskutinius gyvenimo metus ar mėnesius dėl progresuojančios lemtingos ligos, kad ir kokio amžiaus jis būtų, tikėtina, prireiks daugiau gydymo ir slaugos. Tokiu būdu gyventojų senėjimo po-veikis išlaidų sveikatos apsaugai didinimui yra nepagrįs-tai perdėtas“ [10]. Vienas reikšmingiausių šios srities tyri-mų [30], kuris buvo atliktas remiantis Švedijos sveikatos draudimo longitudiniais duomenimis (1983–1992 metais mirusiųjų gyventojų kohorta), parodė, kad žmogaus ka-lendorinis amžius nėra statistiškai reikšmingai susijęs su išlaidų sveikatos priežiūrai dydžiu, tuo tarpu labai svarbus išlaidas, skiriamas sveikatai, prognozuojantis požymis yra laiko, likusio gyventi, trukmė (priešmirtiniai metai išlai-dų sveikatai požiūrių imliausi). Panašių išvadų priėjo ir tyrinėtojas A. Gray [10], apibendrinęs keleto tarptautinių tyrimų apie išlaidų sveikatos priežiūrai koreliacinius ry-šius su žmogaus amžiumi: kai tyrimuose atsižvelgiama į

žmogaus artumą mirčiai (išeliminuojami paskutinieji gy-venimo metai), tada paaiškėja, kad amžius savaime su iš-laidomis sveikatos priežiūrai koreliuoja labai silpnai7.

Kita vertus, išlaidos septyniasdešimtmečių ir vyres-nių asmenų sveikatos priežiūrai priklauso nuo konkretaus žmogaus sveikatos būklės: tikėtina, jog šio amžiaus žmo-gus, sunkiai sergantis arba turintis negalią suvartos dau-giau lėšų nei to paties amžiaus žmogus, neturintis rimtų sveikatos problemų. Rengiant prognozes apie gyventojų senėjimo įtaką išlaidoms sveikatos apsaugai ateityje, daž-niausiai remiamasi prielaida, kad ateities vyresniosios kar-tos sveikatos būklė bus tokia pati, kaip ir šiandienos. Ta-čiau kas gali paneigti, kad sėkmingai plėtojant prevencines programas ir rūpinantis sveikos gyvensenos praktikavimu visą gyvenimą, ateities vyresniosios kartos sveikatos prie-žiūrai prireikis mažiau lėšų nei šiandien? E.Crimmins ir bendraautorių tyrimai [3] bei K. G. Manton ir X. Gu ne-seniai atlikti tyrimai JAV [18; 19] sukėlė nemažą rezonan-są akademiniame pasaulyje. Pastarieji mokslininkai įtiki-namai įrodė, kad 1982–1999 metais neįgaliųjų nuošimtis tarp JAV pagyvenusių žmonių mažėjo kasmet vidutiniš-kai po 1,7% [19; 18].

Analogiški tyrimai yra atlikti ir Europos Sąjungos gy-ventojams [17]. Turimais duomenimis, autoriai formu-lavo išvadą, jog nėra kokių nors statistiškai pagrįstų įro-dymų, kad dėl gyventojų senėjimo turėtų didėti Europos pagyvenusių žmonių, reikalaujančių globos ir slaugos, skaičius. Tačiau autoriai pažymėjo, kad jų atliktas darbas yra tik hipotetinis sunkiai prognozuojamos ateities situa-cijos įvertinimas, nes kol kas trūksta tinkamos duomenų bazės. Mokslininkai W. Lutz ir S. Scherbov [17] taip pat pabrėžė, kad renkant statistikos duomenis būtina tiksliau atskirti įvairius negalės laipsnius (juk slaugos ir globos paslaugų pobūdis priklauso nuo negalės pobūdžio), bū-tina daugiau dėmesio skirti negalės pasiskirstymo pagal amžiaus grupes dėsningumų pažinimui, taip pat, rengiant neįgaliųjų gyventojų prognozes, būtina atsižvelgti į kin-tantį kiekvienos kartos išsilavinimo lygį (koreliacinis ry-šys tarp žmogaus sveikatos būklės ir jo išsilavinimo jau daugelio autorių įrodytas).

Taigi, būtų sunku pateikti tvirtą ir vienareikšmišką at-sakymą, kaip sparčiai senstančiose visuomenėse keisis poreikis ilgalaikės globos, slaugos ir sveikatos priežiūros paslaugoms. Matyt, tokio atsakymo paieškos yra įmano-7 Šios svarbios išvados paskatino kai kuriuos išlaidų sveikatos apsaugai

prognozių rengėjus atsižvelgti ne tiek į gyventojų kalendorinį amžių, kiek į jų „gyvenimo likutį“ – skaičiuojant būsimas išlaidas sveikatos priežiūrai atskirti „išlaidas merdėjimui“ (paprastai aprėpiami metai arba penkeri metai iki mirties) greta išlaidų sveikatos priežiūrai [20; 25 ir kt.].


mos tik sutelktomis įvairių mokslo disciplinų (demogra-fijos, ekonomikos, medicinos, sociologijos ir t.t.) tyrėjųpastangomis.

Išvados1. Nuo XX a. vidurio Lietuvos gyventojų amžiaus struk-

tūra nuolat senėjo, dėl šio proceso pagyvenusių ir se-nų žmonių skaičius viršijo vaikų skaičių: 2006 m. kas penktas šalies gyventojas buvo 60 metų ir vyresnis, tuo tarpu pačių jauniausiųjų (0–14 metų) proporcija tesudarė 17%. Kadangi Lietuvos gyventojų senėjimo tempai yra spartesni nei kitų Europos Sąjungos vals-tybių narių, šio amžiaus viduryje (2050 m.) gyventojų senatvės lygio požiūriu Lietuva iš demografiškai jau-nesnių ES šalių pereis į viduriniąją grupę – progno-zuojama, kad tuo metu per 28% šalies gyventojų bus 65 metų ir vyresni.

2. Vienas svarbiausių gyventojų senėjimo bruožų yra spar-tesnis, lyginant su kitomis pagyvenusio amžiaus gru-pėmis, pačių vyriausiųjų (80 metų ir vyresnių) gyven-tojų skaičiaus didėjimas – skaičiavimai rodo, kad po ketvirčio amžiaus vienas iš dvidešimties mūsų šalies gyventojų jau bus peržengęs 80-ies metų ribą.

3. Dėl pasireiškimo masto ir negrįžtamumo gyventojų senėjimas iš esmės keičia visuomenės demografinęir socialinę struktūrą, gamybos, paskirstymo ir varto-jimo sistemas. Vienas svarbiausių uždavinių, siekiant tolydžios visuomenės raidos demografinio senėjimo sąlygomis yra minimizuoti papildomas sąnaudas gy-ventojų senėjimo pasekmių įveikimui ir, kiek įmano-ma, maksimizuoti ilgesnės gyvenimo trukmės teikiamą naudą visuomenei ir individams.

4. Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kaip pa-grindiniai minimi šie gyventojų senėjimo iššūkiai svei-katos apsaugai: sveikatos apsaugos tolydaus finansavi-mo užtikrinimas; ligų prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuotos plėtros už-tikrinimas; kokybiškų paslaugų prieinamumo visiems visuomenės nariams užtikrinimas; sveikos gyvensenos propagavimas ir skatinimas.

5. Literatūroje galima aptikti nemaža argumentų, kad, spar-čiai didėjant pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių skaičiui, ateityje nepaliaujamai augs poreikis sveika-tos priežiūros ir slaugos paslaugoms, dėl to sveikatos priežiūros ir socialinės paramos sistemoms netgi gali grėsti bankrotas. Vienas svarbiausių veiksnių, kuris at-eityje ne tik galės pristabdyti šio poreikio augimą, bet ir paskatins aktyvesnį pačių pagyvenusių žmonių da-

lyvavimą teikiant neformalias paslaugas, yra aktyvaus senėjimo politikos įgyvendinimas Europos Sąjungos šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje.

Literatūra1. Ageing in OECD Countries: A Critical Policy

Challenge. Social Policy Studies, No. 20, OECD, Par-is, 1997.

2. Buivydaitė K, Domarkienė S, Rėklaitienė R, Ta-mošiūnas A. Vidutinio amžiaus Kauno gyventojų rūky-mo įpročių paplitimas, pokyčiai per 20 metų ir sąsajos su sociodemografiniais rodikliais. Medicina. 2003; 39(10):999–1006.

3. Crimmins E, Saito Y, Ingegneri D. Trend in Disabili-ty-free Life Expectancy in the United States, 1970–90. Po-pulation and Development Review. 1997; 23: 555–72.

4. Demografiniai, socialiniai ir teritoriniai sveikatosnetolygumai. Išsimokslinimas ir vidutinė būsimo gyve-nimo trukmė. Statistikos departamento interneto svetainė http://www.vsv.lt/statistika/statistika1/2173.html [prisi-jungta 2006 09 04].

5. Europe in Figures. Eurostat Yearbook 2005. Eurostat interneto svetainė http://epp.eurostat.ec.europa.eu [prisi-jungta 2006 09 19].

6. Europe‘s response to the World Ageing. Promoting economic and social progress in an ageing world. Commu-nication from the Commission to the Council and the Eu-ropean Parliament. A contribution of the European Com-mission to the 2nd World Assembly of Ageing. Commis-sion of the European Communities, Brussels, COM, 2002. Interneto svetainė The access to European Union Law (Eurlex) http://europa.eu.int/eur-lex/en/com/cnc/2002/co-m2002_0143en01.pdf [prisijungta 2006 06 01].

7. Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą. Vil-nius: Statistikos departamentas, 2002.

8. Gyventojai ir socialinė statistika. Statistikos departa-mento interneto svetainė http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1296 [prisijungta 2006 10 25].

9. Grabauskas V, Petkevičius J, Kriaučiūnienė V, Klumbienė J. Lietuvos gyventojų sveikatos skirtumai: iš-simokslinimas ir mitybos įpročiai. Medicina. 2004; 40(9): 875–83.

10. Gray A. Population Ageing and Health Care Ex-penditure. Ageing Horizons. 2005; 2: 15–20.

11. Kabašinskienė R. Paliatyvios pagalbos paslaugų organizavimas slaugos ligoninėje. Magistro diplominis darbas. Kaunas, 2005. Rankraštis. Kauno medicinos uni-versiteto interneto svetainė http://submit.library.lt//ETD-


afiles/KMU/etd-LABT20050614-131242-94288/unres-tricted/MT.pdf [prisijungta 2006 07 10].

12. Lietuvos demografijos metraštis 2005. Vilnius: Sta-tistikos departamentas, 2006.

13. Lietuvos gyventojai pagal amžių, 2006. Vilnius: Statistikos departamentas, 2006.

14. Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė rai-da. Vilnius: Statistikos departamentas, 2006.

15. Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės 2005-2030. Vilnius: Statistikos departamentas, 2004.

16. Life expectancy at birth. Eurostat interneto sve-tainė: http://epp.eurostat.cec.eu.int [prisijungta 2006 09 19].

17. Lutz W, Scherbov S. Will Population Ageing Ne-cessarily Lead to an Increase in the Number of persons with Disabilities? Alternative Scenarios for the European Union. European Demographic Research Papers. Vienna Institute of Demography. 2003: 3.

18. Manton KG. Hearing on Getting Older, Staying Heathier: the Demographics of Health Care. Testimony. Presented at the Joint Economic Comitee of the U.S.Con-gress. Thursday, July 22, 2004. Interneto svetainė: http://jec.senatve.gov/_files/Mantontestimony.pdf [prisijungta2004 12 17].

19. Manton KG, Gu X. Changes in the Prevalence of Chronic Disability in the United States Black and Non-black population above age 65 from 1982 to 1999. Pro-ceedings of the National Academy of Sciences U.S.A. 2001; 98 (11): 6354–9.

20. Miller T. Increasing Longevity and Medicare Ex-penditures. Demography. 2001; 38 (2): 215–26.

21. Old age dependency ratio. Ageig society. Eurostat interneto svetainė: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/ [pri-sijungta 2006 08 24].

22. Population Ageing: Background Review. Techni-cal and Policy Division. UNFPA interneto svetainė: http://www.unfpa.org/icpd5/meetings/brussels_ageing/reports/ageing.wpd [prisijungta 2006 09 19].

23. Population by sex and age on 1. January of each year. Eurostat interneto svetainė: http://epp.eurostat.ec.eu-ropa.eu/ [prisijungta 2006 09 04].

24. Social situation observatory. Demography monitor. The Hague, Netherlands, 2005.

25. Stearns SC, Norton EC. Time to include time to deth? The future of health care expenditure predictions. Health Economics. 2004; 13 (4): 315–27.

26. Supporting national strategies for the future of health care and care for the elderly. Council of the Euro-pean Union, Brussels, 10 March 2003. Council of the Eu-ropean Union interneto svetainė: http://ec.europa.eu/em-ployment_social/soc-prot/healthcare/healthcare_en.htm [prisijungta 2006 06 01.

27. The European Community Household Survey (ECHP), 1994 to 2001. http://forum.europa.eu.int/irc/dsis/echpanel/info/data/information.html [prisijungta 2006 06 01]

28. The future of health care and care systems for the elderly: guaranteeing accessibility, quality and financialviability. COM, 2001. The access to European Union Law (Eurlex) interneto svetainė: http://eur-lex.europa.eu/ [pri-sijungta 2006 06 01]

29. The State of Ageing and Health in Europe: Execu-tive Summary. International Longevity Centre-UK and The Merck Company Foundation, June 2006. Internatio-nal Longevity Centre interneto svetainė: www.ilcuk.org.uk [prisijungta 2006 10 10].

30. Zweifel P, Felder S, Meiers M. Ageing of Popula-tions and Health Care Expenditure: A Red Herring? Health Economics. 1999; 8: 485–96.

31. Птуха MB. Очерки по статистике населения. Москва, 1960.

32. Рашин AT. Россия за сто лет. Москва, 1956.

Straipsnis įteiktas redakcijai 2006 m.rugsėjo 14d.; parengtas spaudai 2006 m. lapkričio 27 d.

POPULATION AGEING AND ITS CHALLENGES TO THE

HEALTH CARE SYSTEM

V. Kanopienė, S. Mikulionienė

Mykolas Romeris University, Faculty of Social Policy

Summary

The aim. The article aims to evaluate the demographic aging of Lithuanian population (the past, present and future trends), to reveal what challenges this process poses to Lithuanian society, and to highlight the controversial debate on the feasible effect of population aging on the development of health care system.


Data and methods. The dynamics of population aging is investigated on the basis of national and Eurostat demographic data. The following research metods are applied: analysis of statistical information and indicators, secondary analysis and analysis of the official documents of the Commission of theEuropean Communities.

Results and discussion. Analysis of statistical information, evaluation of the results of socio-demographic investigations and content-analysis of the official EU documents enable todraw the following conclusions:

• Although at present Lithuania is one of the ‘youngest’ among the EU member states, the accelerating process of demographic aging will determine its shift to the other group characterized by the mid position in the classification of thecountries according to the level of population ageing.

• It is commonly agreed that the rapid increase of the older generations (and especially of the number of the oldest age cohorts) substantially changes the socio-demographic structure of society as well as the systems of production and consump-

tion. The global transformation of population age composition poses challenges to health care in respect of maintaining the financial sustainability of the system, the balanced develop-ment of high quality and affordable services and promotion of healthy lifestyles.

• Contrary to the traditional linear projections of the impact of the rapid population aging on the health care system (i.e. a considerable increase of the number of the elderly people cohorts will expand the demand in health and long-term care services), a new more sophisticated view on these issues has been recently expressed, namely that historic changes in the education and other social characteristics of the elderly as well as the active aging policies will positively affect the health status of coming elderly generations.

Keywords:population, population ageing, life expectancy, health care,

demand in services

gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai · gyventojø senëjimas ir jo...

Documents