HERBERTAS ŠELTONAS

MAISTAS

IR

SVEIKATA

Leidykla „ALKA“

VILNIUS 1993

ĮŽANGA Vis daugiau žmonių ima suprasti, kaip svarbu yra

teisingai derinti maisto produktus. Tikiuosi, kad ši nedidelė knyga patenkins minėtu klausimu nelabai išprususio eilinio skaitytojo poreikius. Knyga parašyta paprasta kalba, ir joje pateikta pakankamai specialių žinių, kad skaitytojas gautų aiškų atsakymą jam rūpimu klausimu.

Kadangi knyga skiriama eiliniam skaitytojui, o ne vegetarui, tai joje pateiktus meniu sudaro maistas tiek vegetarui, tiek ir ne vegetarui. Taip buvo pasielgta ne dėl kompromiso ir jokiu būdu neagituojant atsižadėti vegetariško maisto, bet siekiant patenkinti visų skaitytojų poreikius.

Skaitant medicininę literatūrą, galima sutikti priešingų nuomonių, pavyzdžiui, taip vadinamosios gydymo krypties, o taip pat specialios dietos šalininkai nesutinka su tuo, kad vienus maisto produktų derinius vartoti būtų teisinga, o kitus - ne. Jų nuomone žmogaus skrandis gali lengvai ir paprastai suvirškinti visus maisto produktų derinius. Autorius nesistengia įrodyti, kad tokia nuomonė yra neteisinga, bet knygoje pateikti faktai kalba patys už save. Reikalui esant, įrodymą, paneigiantį aukščiau minėtą nuomonę, skaitytojas galėtų rasti mano knygoje „Ortotrofija”, kuri yra antras mano veikalo „Higiena” tomas.

Daugiau nei 31 metai, kuriuos paskyriau mitybos klausimams, stebėdamas jaunus ir senus, sveikus ir ligotus, vyrus ir moteris, turtingus ir beturčius, išsilavinusius ir neraštingus, iš jų 25 metai, pašvęsti nuobodžiai praktikai, o likęs laikas praleistas įstaigose duoda man teisę šiuo klausimu pareikšti autoritetingą nuomonę. Daugiau, nei 40 metų domėjausi įvairiais mitybos klausimais. Gydžiau tūkstančius žmonių, skyriau jiems reikalingą mitybos režimą. Tegu pats skaitytojas teisia mano mintis, kurias ilgalaikis patyrimas

duoda man teisę išsakyti daugiau pagrindo, nei toks patyrimas, įgytas ligonius nuodijant maistu. Mažai gydytojų studijuoja mitybos mokslą, dar mažiau taiko jį gydydami savo ligonius. Paprastai jie sako: „valgykite viską, kas jums patinka”.

Daktaro H.Šeltono mokykla, propaguojanti sveiką gyvenimo būdą, buvo įkarta 1928 metų birželio 10 dieną San-Antonijo mieste. Per visą šį laiką joje apsilankė ligoniai iš įvairiausių JAV, Kanados vietovių, o taip pat iš kitų pasaulio kraštų. Meksika, Argentina, Nikaragva, Kosta Rika, Naujoji Zelandija, Brazilija, Venesuela, Kuba, Havajai, Australija, Anglija, Airija, Pietų Afrika, Aliaska ir kitos pasaulio šalys siuntė savo ligonius į šią mokyklą. Nuostabūs rezultatai, kuriuos pasiekėme ir pasiekiame gydydami įvairiausias ligas, dargi tais atvejais, kai ligos yra neišgydomos, liudija metodų ir priemonių, naudojamų Sveikatos mokykloje, neabejotinai didelę reikšmę.

Šioje knygoje nebandoma tvirtinti, kad kokia nors mitybos programa arba kokia tai maisto produktų derinimo programa turėtų pagydyti ligonį. Netikiu, kad galima butų tokiu būdu įveikti ligą. Aš tvirtinu ir pasiruošęs įrodyti, kad visais negalavimų atvejais, kai organiniai pakitimai nėra per daug dideli, pašalinus priežastį, gyvybinės jėgos ir gyvybiniai procesai, veikdami išvien su gyvybę palaikančiomis medžiagomis, turėtų atstatyti pašlijusią sveikatą. Maistas tėra viena iš normalių gyvybę palaikančių medžiagų.

Laikydami, kad paisyti higienos reikalavimų yra būtina, turėtume stengtis įvairiomis higienos priemonėmis padėti ligoniui, kadangi tik tokiu atveju jis galėtų pagrįstai tikėtis įveikti savo ligą. Blaiviai protaujantis skaitytojas turėtų suprasti, kad higieniškos priemonės yra vienintelis pagrįstai vartojamas ir radikaliai veikiantis maistas, kurį kas nors kada nors yra skyręs ligoniui bet kuriame pasaulio taške.

Tikėkimės, kad ateis metas, kai visos ligos bus išgydomos taikant patikimus higienos principus. Atskleidę tikruosius principus pastebėtume, kad juos galima taikyti ne vienai ar dviem ligoms, bet visoms ligoms. Tie patys pagrindiniai principai tiktų visoms ligoms. Netgi tais atvejais, kai svarbiausias vaidmuo tektų chirurgijai, reikėtų taikyti higieniškus gydymo principus.

Sveikatos mokykla yra įsikūrusi saulėtuose pietvakariuose, kur pučia pietų vėjai, naktys vėsios, žiemos trumpos ir švelnios, visą žiemą šviečia saulė, kur derlinga dirva ir ištisus metus gausu geriausių pasaulyje vaisių ir daržovių. Palankios gamtos sąlygos kartu su mūsų dideliu patyrimu gydant įvairiausias ligas, įgalina mus gydyti ligonį pačiu efektyviausiu būdu.

Sveikatos mokykloje mes taikome viską, kas būtina gyvybei palaikyti: orą, vandenį, saulę, poilsį, miegą, pratimus, švarą, emocijų kontrolę. Fiziologinis poilsis - badavimas taip pat svarbus mūsų gydymo sistemoje. Gydant ligonį vis dėlto svarbiausia yra pašalinti priežastį, sukėlusią negalavimą. Gydyti nepašalinant ligos priežasties tolygu bandyti išblaivyti girtuoklį tuo metu, kai jis tebegeria. Nedarome šios kvailystės.

Mūsų ligoniai maitinami teisingais maisto produktų deriniais. Šie klausimai bus nagrinėjami žemiau.

Skaitytojas turi žinoti, jog maisto produktų derinimo taisyklės, aprašytos tolimesniuose knygos puslapiuose, nėra vien teoriniai samprotavimai, bet praktikoje nuodugniai patikrinti teiginiai.

Kodėl reikia laikytis tvarkos valgant įvairius maisto produktus? Kodėl negalima valgyti bet kaip, bet ką, nieko nesirenkant? Kodėl turėtume į panašius dalykus atkreipti dėmesį? Argi gyvūnai laikosi šių taisyklių?

Atsakyti į aukščiau išvardintus klausimus nėra sunku.

Pradėkime nuo paskutinio klausimo. Gyvūnai minta labai paprastai ir pasitenkina nedideliu maisto produktų derinių skaičiumi. Pastebėsime, kad grobuonys nevartoja angliavandenių su baltymais. Jie nevartoja rūgščių su baltymais. Besiganąs miške elnias ėda labai neįvairų maistą. Voveraitė, graužianti riešutus, minta tik riešutais ir niekuo daugiau. Pastebėta, kad paukščiai vienu dienos metu lesa vabzdžius, kitu - grūdus. Natūraliose sąlygose nė vienas gyvūnas neturi tokio didelio maisto produktų pasirinkimo, kokį turi civilizuotas žmogus. Pirmykštis žmogus vieno davinio metu nevalgė tokios gausybės maisto produktų. Valgė paprastai - kaip gyvūnai.

Vėliau įsitikinsime, kad žmogaus virškinamojo trakto fermentai veikia tam tikrose, griežtai nustatytose ribose. Jeigu valgysime nepaisydami šių ribų, pastebėsime kokį nors virškinimo sutrikimą. Atsižvelgdami į ribotas fermentų veikimo galimybes, turėtume teisingai derinti maisto produktus, nevalgyti bet kaip ir bet ką, kadangi tokiu būdu suvalgytą maistą organizmas geriau ir efektyviau įsisavintų.

Neįsisavintas maistas neduoda naudos. Valgyti ir tuo pačiu metu gadinti maistą virškinamajame trakte - reikštų veltui naikinti jį. Dar blogiau, sugadintas maistas gamina nuodus, kurie yra labai kenksmingi. Todėl teisingai derindami maisto produktus ne tik geriau maitintumėmės (organizmas geriau juos įsisavintų), bet ir apsisaugotume nuo apsinuodijimo.

Jeigu žmonės, turintys alergiją maistui, išmoktų teisingai derinti valgomus maisto produktus, daugumoje atvejų minėtoji alergija visiškai išnyktų. Tokie žmonės kenčia ne nuo alergijos, bet dėl to, kad jų organizmas neįsisavina maisto. Alergija - tai terminas, taikomas baltyminiam apsinuodijimui. Neįsisavindamas maisto, organizmas apsinuodija juo, kadangi maistas pūna. Tai yra viena iš

baltyminio apsinuodijimo formų. Nenormalus virškinimas cirkuliuojančiam kraujui perduoda ne maistines medžiagas, bet nuodus. Pilnai įsisavinti baltymai nėra nuodingos medžiagos.

Šią knygą skiriu mąstančiam skaitytojui tikėdamas, kad jis pilnai pasinaudos visa joje pateikta informacija, sukaupta per tokį ilgą laiką. Tikiuosi, kad ši informacija įgalins jį pagerinti savo sveikatą, o gyvenimą prailgins ir praturtins. Abejojančiam te pasakysiu viena: pabandykite ir įsitikinsite patys. Teisingai sakoma, kad atmesti ką nors neįsigilinus - reikštų vengti sužinoti ką nors naujo. Nevenkite gilinti savo žinių, siekti geresnės sveikatos, patys patikrinkite tas paprastas taisykles, pateiktas šioje nedidelėje knygoje.

MAISTO PRODUKTŲ KLASIFIKACIJA

Maistas - tai tokia medžiaga, kuri organizme virsta jo

ląstelių ir skysčių dalimi. Visas netinkamas maistas, pavyzdžiui, vaistai yra nuodai. Jeigu norime, kad suvalgyta medžiaga butų tikras maistas, joje neturi būti nenaudingų arba kenksmingų ingredientų. Pavyzdžiui, tabakas yra sudarytas iš baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir vandens. Lyg ir galėtų būti maistas. Vienok be šių medžiagų jame yra labai daug nuodų. Vienas jų, labiausiai virulentinis, mokslui yra žinomas. Todėl tabakas nėra maistas.

Maisto produktai, kuriuos gauname iš sodo, daržo arba maisto produktų parduotuvių, yra sudaryti iš vandens ir keleto organinių junginių, būtent baltymų, angliavandenių (cukraus, krakmolo, pentozių), riebalų (aliejaus), mineralinių druskų ir vitaminų. Daugiau ar mažiau juose yra netinkamos vartojimui arba sunkiai virškinamos medžiagos – atmatos.

Maisto produktai, kuriuos gauname iš sodo, daržo arba

perkame maisto produktų parduotuvėje, yra žaliava mityboje.

Jie yra labai įvairūs, patogumo dėlei klasifikuojami pagal savo sudėtį ir kilmę. Kad skaitytojui būtų lengviau derinti įvairius maisto produktus, pateiksime tokią maisto produktų klasifikaciją:

B a l t y m a i . Baltyminis maistas - tai tas, kurio sudėtyje yra aukštas baltymų procentas. Štai svarbiausi produktai:

riešutai (dauguma), virti mėsos produktai (išskyrus riebalus), visi javai, sūris, sausos pupos, alyvos, sausi žirniai, avokado, sojos pupelės, pienas.

R i e b a l a i : provanso aliejus, stalo sviestas, sojos aliejus, grietinėle, saulėgrąžų aliejus, riešutų aliejai, sezamo aliejus, surogatiniai aliejai, kukurūzų aliejus, riešutai (pekano), avokadas, dauguma riešutų, riebi mėsa, kiaulienos lydyti taukai, medvilnės aliejus, taukai.

A n g l i a v a n d e n i a i . Tai krakmolas ir cukrus. Angliavandenius aš skirstau į tokias 3 grupes: krakmolas, cukrus ir sirupai, saldūs vaisiai:

Krakmolas: visi javai, džiovintos pupos (išskyras sojos), džiovinti žirniai, bulvės (visų rūsių), kaštonai, žemės riešutai (arachis), melionmoliūgiai, moliūgai, artišokai;

Vidutinio krakmolingumo: kalafiorai, burokai, morkos, griežčiai, puteliai (avižų šaknys).

Sirupai ir cukrus: geltonas smulkus cukrus, baltas cukrus, pieno cukrus, klevo sirupas, švendrinis cukrus, medus

Saldūs vaisiai: bananai, finikai, figos, razinos, muskato vynuogės,

džiovintos slyvos, churma, džiovintos, kriaušės Rūgštus vaisiai: Daugiausiai rūgščių turi rūgštūs vaisiai. Štai

pagrindiniai: apelsinai, greipfrutai, ananasai, granatai, pomidorai, citrinos, rūgštūs obuoliai, rūgščios vynuogės, rūgštūs persikai, rūgščios slyvos;

Pusiau rūgštūs vaisiai: nekonservuotos figos, kriaušes, saldžios vyšnios, saldūs persikai, saldūs obuoliai, abrikosai, mango, mėlynės;

Nekrakmolingos ir žalios daržovės: Jas sudaro visos sultingos daržovės, nepriklausomai

nuo jų spalvos (žalios, raudonos, geltonos, baltos ir t.t.) Pagrindinės yra šios:

salotos, salierai, cikorijos (prancūziškos), kopūstai, kalafiorai, Briuselio kopūstai, špinatai, kiaulpienės, burokų lapai, ropės lapai, ropės, rūgštynės (rūgščios), tūbės, daržo kopūstai, brokoliai (šparaginiai kopūstai), aliejinė ropė, rapsas, mangoldai, pašariniai kopūstai, puriena lukšta (pelkinė), ochra, žali kukurūzai, kinietiški kopūstai, agurkai, kaliaropė, ropinis kopūstas, petražolė, svogūnų laiškai, česnakai, rabarbarai, bambuko daigai, svogūnai, šparagai, porai, saldieji pipirai, salotos, ridikėliai, vasarinis moliūgas;

Melionai, aguročiai: vandeninis melionas, muskato melionai, amalas, lipčius, kantalupa, bananinis melionas, kalėdiniai melionai, persiškas melionas.

VIRŠKINIMAS Sukramtyti ir nuryti maisto produktai sudaro maistinę

žaliavą. Jos neperdirbęs organizmas nesugeba paimti baltymų, angliavandenių, riebalų. Iš pradžių jis turi žaliavą suskaidyti, išvalyti, titruoti (atlikti su ja visą eilę operacijų), kitaip sakant ją suvirškinti. Nors virškinimo procesas iš dalies yra mechaniškas, kadangi maistas sukramtomas, nuryjamas ir suplakamas skrandyje, bet virškinimo fiziologiją iš pagrindų sudaro cheminiai maisto, perėjusio visą skrandžio-žarnyno traktą, pakitimai. Mums nėra reikalo skirti daug dėmesio maisto virškinimui žarnyne, todėl giliau panagrinėsime virškinimo procesus burnoje ir skrandyje.

Cheminiai .maisto pokyčiai virškinimo procesuose atsiranda veikiant agentų grupei - negyviems fermentams. Kadangi enzimai veikia tam tikrose, griežtai nustatytose ribose, būtina giliau panagrinėti paprastas teisingo maisto produktų derinimo taisykles, kurios buvo nustatytos po ilgai trukusių tyrimų. Pasaulio fiziologai atskleidė labai daug faktų, susijusių su ribotomis enzimų veikimo galimybėmis, iš kitos pusės tie patys fiziologai stengėsi užmaskuoti jų svarbą ir pateikti mums fiktyvią informaciją tik tam, kad mes ir toliau valgytume bei gertume taip, kaip iki šiol buvome įpratę, t. y. be jokios sistemos. Jie užkirto kelią bet kokiems mėginimams pritaikyti praktikoje gausybei svarbiausių žinių, kurias jie įgijo nepaprastai didelių pastangų dėka. Visiškai kitaip elgėsi natūralios higienos šalininkai. Gyvenimo taisykles mes sudarinėjome remdamiesi biologijos ir fiziologijos dėsniais.

Prieš nagrinėdami gerklės ir skrandžio enzimus, trumpai išsiaiškinkime, kas aplamai yra enzimai. Tai yra fiziologiniai katalizatoriai. Chemijoje yra žinoma, kad daugelis medžiagų, betarpiškai nesijungiančių viena su kita, jungiasi padedant trečiajai medžiagai. Ši trečia medžiaga

neįeina į junginio sudėtį ir nedalyvauja reakcijoje, bet pačiu savo dalyvavimu iššaukia jungimosi reakciją. Tokia medžiaga (agentas) vadinasi katalizatoriumi, o pats procesas - katalize. Augalų ir gyvūnų organizmai gamina tirpstančius koloidinius katalizatorius, tačiau tik nedaugelis pastarųjų yra atsparus temperatūrai, kurią jie (augalai ir gyvūnai) panaudoja savyje įvairiuose vienų junginių skaidymo, o kitų junginių sudarymo procesuose. Tokie katalizatoriai vadinami „enzimai”. Daug enzimų mokslui yra žinoma. Visi jie greičiausiai yra baltyminės kilmės. Enzimai, dalyvaujantys virškinimo procesuose, skaido sudėtingas maisto medžiagas į paprastesnius junginius, kurie patenka į kraują ir kuriuos organizmo ląstelės panaudoja naujų ląstelių statyboje.

Kadangi enzimų vaidmuo virškinimo procesuose labai primena fermentaciją, anksčiau šios medžiagos buvo vadinamos fermentais. Bet fermentaciją atlieka gyvi fermentai - bakterijos. Fermentavimo būdu gaunami produktai skiriasi nuo produktų, gaunamų enzimams skaidant maistą, ir kaip maisto medžiagos negali būti vartojami. Bakterijos (kai kurios jų yra labai virulentiškos) dar sukelia puvimą, kuris organizmui yra nuodingas.

Kiekvienas enzimas turi specifini poveikį, t. y. veikia tik vieną maisto medžiagų klasę. Enzimai, veikiantys angliavandenius, neveikia ir negali veikti baltymų, druskų, riebalų. Jų poveikis yra specifiškesnis, negu to reiktų laukti. Virškinant giminingas medžiagas, pvz., disacharidus (kompleksinis cukrus) enzimas, veikiantis maltozę, neveikia laktozės. Kiekvieną cukraus rūšį veikia tam tikras enzimas. Fiziologas Chauel sako, kad pilnai neįrodyta, jog bet koks atskirai paimtas enzimas galėtų veikti medžiagas, turinčias skirtingą cheminę sandarą.

Šis enzimų specifinis aktyvumas turi didelę reikšmę, kadangi įvairių virškinimo stadijų metu kiekvienai stadijai

reikalingas kitoks enzimas, ir skirtingi enzimai tik tokiu atveju susidoros su savo darbu, jeigu ankstesnį darbą tinkamai atliko ankstesnėje stadijoje veikę enzimai. Pavyzdžiui, jeigu pepsinas neišskaidė baltymų į peptonus, tai enzimai, skaidantys peptonus į aminorūgštis, neveiks proteinų.

Medžiaga, kurią veikia enzimas, vadinama substratu. Krakmolas yra ptialino substratas (seilių amilazė). Daktaras Norman (New York) sako: „Tirdamas atskirų enzimų veikimą, prisimeni Emil Fišerio žodžius, kad kiekviena spyna atidaroma tik savo raktu. Fermentas - tai spyna, o jo substratas - tai raktas, ir jeigu raktas neatitinka spynos, reakcija neįvyksta. Todėl ar ne logiška būtų galvoti, kad valgant kartu skirtingų tipų angliavandenius, riebalus ir baltymus kenkiama virškinimo ląstelėms? Jeigu panašios, bet ne identiškos „spynos” sudarytos iš vieno ir to paties ląstelių tipo, logiška butų galvoti, kad maisto maišymas šių ląstelių fiziologines funkcijas silpnina iki kraštutinumo”. Garsus fiziologas Fišer mano, kad įvairių enzimų specifiškumas susijęs su medžiagos, kurią jie veikia, struktūra. Greičiausiai kiekvienas enzimas atitinka tam tikrą struktūrą.

Virškinti pradedama burnoje. Visi maisto produktai kramtant skaidomi į smulkesnes dalis: jie kruopščiai su-vilgomi seilėmis. Cheminiu požiūriu tik krakmolas pradedamas burnoje virškinti. Burnos seilės, kurios paprastai esti šarminis skystis, turi enzimą, vadinamą ptialinu. Ptialinas veikia krakmolą, išskaidydamas jį į maltozę (kompleksinį cukrų). Pastarąją žarnyne veikia jos enzimas maltoza, paversdamas ją į paprastą cukrų (dekstrozę, sacharoze). Ptialino poveikis į krakmolą yra paruošiamasis, kadangi amilizė (pankreatino sekrecijos enzimas) galinti skaidyti krakmolą, pastarąjį veikia stipriau, negu ptialinas, taigi, krakmolas, nesuvirškintas burnoje ir skrandyje, gali būti

suskaidytas į maltozę ir achroodekstriną, žinoma, su sąlyga, kad jis nebuvo fermentuojamas iki pasiekė žarnyną.

Silpnos rūgšties, o taip pat stiprios šarminės reakcijos veikiamas ptialinas yra. Jis gali veikti tik silpnai šarminėje terpėje. Dėl ribotų enzimų veikimo galimybių darosi svarbu, su kuo mes valgome krakmolą, nes tuo atveju, kai deriname jį su rūgščiais produktais arba produktais, išsaukiančiais rūgščią sekreciją skrandyje, ptialinas nustoja veikęs. Apie tai dabar ir pakalbėsime.

Skrandžio arba gastronominių sulčių sudėtis gali kisti nuo neutralios iki stipriai rūgštinės, priklausomai nuo suvalgyto maisto. Sultyse yra 3 enzimai: pepsinas, veikiantis baltymus, lipazė, nežymiai veikianti riebalus ir renenas, sutraukiantis pieną į varškę. Šiuo atveju mus domina tik pepsinas. Jis pradeda virškinti visų rusių baltymus. Tai labai svarbu, kadangi pasirodo, jog tai vienintelis enzimas, turintis tokią savybę, įvairiose baltymo virškinimo stadijose veikia stiprūs enzimai, skaidantys baltymą. Įsidėmėtina, kad nė vienas jų neveikia baltymo stadijoje, laikiniu požiūriu ankstesnėje už tą, kurioje jis yra tinkamas. Pavyzdžiui, erisinas, kurio yra žarnyno ir pankreatino sultyse, neveikia kompleksinių baltymų, o tik peptidus ir polipeptidus, išskaidydamas juos į aminorūgštis. Prieš tai nepaveikus pepsinui, išskaidančiam baltymus į peptidus, erepepsinas neveiks baltyminio maisto. Pepsinas veikia tuk rūgščioje terpėje ir suyra veikiant šarmui. Žema temperatūra, iki kurios atšaldomi gaivinantys gėrimai, sulėtina ir dargi nutraukia pepsino veikimą. Veikiant alkoholiui, šis enzimas virsta nuosėdomis (kaip žinome jo tirpalas yra koloidinio charakterio).

Taip, kaip maisto išvaizda, kvapas arba mintis apie jį gali sukelti seilių išsiskyrimą, tie patys faktoriai gali sukelti skrandžio sulčių išsiskyrimą. Vienok seilių išsiskyrimui

didžiausią reikšmę turi maisto skonis. Fiziologas Karlson daug kartų nesėkmingai bandė iššaukti skrandžio sulčių išsiskyrimą, savo globotinius versdamas kramtyti įvairias medžiagas, arba dirgindamas burnos nervines galūnes maistingomis medžiagomis. Kitais žodžiais tariant kai medžiagos, patenkančios į burną, negali būti suvirškintos, sekretas skrandyje neišsiskiria. Organizmui ne tas pats, ką ketinama suvalgyti, vėliau galėsime įsitikinti kad keičiantis maisto išvaizdai, keičiasi išskiriamo sekreto pobūdis (kiekis ir sudėtis).

Eksperimentiškai tirdamas „sąlyginius” refleksus Pavlovas pastebėjo, kad skrandyje išsiskiria sultys ne vien tuo atveju, kai maistas patenka į burną. Pakanka tik paerzinti šunį skaniu maistu. Jis atskleidė tą faktą, kad net garsai arba kai kurie kiti veiksmai, po kurių paduodamas maistas, sukelia sekreto išsiskyrimą.

Toliau nagrinėsime, kaip keičiasi išskiriamo sekreto pobūdis priklausomai nuo maisto produkto rūšies. Iš pradžių aptarsime tokio organizmo prisitaikymo ribas. Mak-Leodo knygoje „Fiziologija šiuolaikinėje medicinoje” sakoma: „Pavlovo stebėtos šuns skrandžio liaukų atsakomosios reakcijos į mėsą, duoną, pieną dažnai minimos literatūroje. Jos įdomios todėl, kad įrodo, jog skrandžio sekrecijų liaukos į įvairias maisto medžiagas reaguoja skirtingai. Tokia adaptacija įmanoma todėl, kad skrandžio išskiriamą sekretą pagamina 5 mln. mikroskopinių liaukų, esančių skrandžio sienelėse ir išskiriančių įvairias skrandžio sulčių sudedamąsias dalis. Įvairių komponenčių skirtingi kiekiai ir proporcijos gali keisti skrandžio sulčių pobūdį priklausomai nuo to, ką reikia virškinti. Tokiu būdu, sultys gali būti neutralios, silpnai rūgščios arba stipriai rūgščios. Priklausomai nuo aplinkybių, sultyse gali būti daugiau arba mažiau pepsino. Turi įtakos ir laiko faktorius. Skrandžio

sultys vienoje virškinimo stadijoje gali labai skirtis nuo sulčių kitoje stadijoje priklausomai nuo to, kokių reikalauja virškinamas maistas.

Pasirodo, kad seilių sekreto pobūdis taip pat priklauso nuo maisto produktų rūšies ir virškinimo poreikių. Pavyzdžiui, silpnos rūgštys išsaukia gausų seilių išsiskyrimą, tuo tarpu silpni šarmai visiškai jo neiššaukia. Nemalonios ir nuodingos medžiagos taip pat išsaukia seilių išsiskyrimą, kuris reikalingas nuplauti pasibjaurėjimą sukėlusias medžiagas. Fiziologai pastebėjo, kad esant burnoje netgi 2 skirtingiems liaukų tipams, sekrecijų sudėtis gali žymiai keistis.

Eksperimentai su šunimis puikiai demonstruoja organizmo sugebėjimą keisti išskiriamų seilių sekreto pobūdį priklausomai nuo maisto rūšies. Pamaitinkite šunį mėsa išsiskirs tirštos tąsios seilės, kurių didžiausią kiekį išskiria pažandinės liaukos. Pamaitinkite sausa ir sumalta mėsa, paausinės liaukos išskirs gausią ir skystą sekreciją. Patekus į burną mėsai, išsiskiria gleivėta sekrecija, kuri suvilgo maisto gabalėlį tam, kad lengviau būtų jį nuryti. Skysta vandeninga sekrecija, išskiriama veikiant sausiems milteliams, nuplauna miltelius iš burnos. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad išskiriamų sulčių pobūdis priklauso nuo to, ką reikia daryti su patekusiu burnon maistu.

Jau anksčiau buvo pažymėta, kad ptialinas neveikia cukraus. Valgant cukrų gausiai išsiskiria daug seilių, kuriose nėra ptialino. Jeigu valgomas sudrėkęs krakmolas, seilės iš viso neišsiskiria. Ptialinas neišsiskiria, patekus burnon mėsai arba riebalams. Tai tik keletas pavyzdžių. Pasirodo, skrandžio sekretas yra jautresnis maisto medžiagų pokyčiams, negu seilių sekretas. Visa tai svarbu žmogui, kuris norėtų taip maitintis, kad jo organizmas kuo efektingiau virškintų. Sekančiuose skyriuose šiuos klausimus aptarsime smulkiau.

Yra pagrindo manyti, kad žmogus, kaip ir žemesnieji gyvūnai, gilioje senovėje instinktyviai vengė žalingų maisto derinių, o mūsų laikais Šiuos instinktus galima pastebėti tik mažai civilizuotose tautose ir mažuose vaikuose, kurių tėvai auklėdami dar nesugadino. Bet kai tik žmogus išaukštino intelektą, priešpastatydamas jį instinktui, veikiančių jėgų ir aplinkybių chaose jis buvo priverstas ieškoti išeities, pasitelkdamas pagalbon primityvų bandymų ir klaidų metodą. Bent jau taip jis elgėsi iki tol kol nesukaupė pakankamai žinių. Sukaupus jų, jam atsivėrė galimybė keisti savo elgesį.

Užuot atmetus taip nelengvai įgytas žinias apie virškinimo fiziologiją, nepalankiai jas išaiškinus, kaip elgiasi profesionalus fiziologai, mums, protaujančioms būtybėms reiktų šiomis žiniomis pilnai pasinaudoti praktikoje. Jei virškinimo fiziologijoje atskleistų principų laikymasis įgalintų geriau suvirškinti maistą, o tuo pačiu padėtų mums geriau maitintis, tik nenusimanėlis galėtų ignoruoti juos kurie mums, sveikiems ir sergantiems, yra labai svarbūs.

TEISINGI IR KENKSMINGI MAISTO PRODUKTŲ

DERINIAI Kad aiškiai suprastume, kokius maisto produktų

derinius vartoti nederėtų, būtina peržiūrėti visus galimus derinius ir trumpai juos aptarti virškinimo požiūriu išdėstytu praeitame skyriuje. Mąstančiam skaitytojui turėtu būti įdomu gilintis į visa tai.

Rūgščių ir krakmolų deriniai Praeitame skyriuje išsiaiškinome) kad silpna rūgštis

naikina seilių ptialiną. Sunaikinus ptialiną, nevirškinamas krakmolas. Fiziologas Stailz sako: Jeigu pradedama valgyti

nuo rūgštaus, sunku numatyti, kokia bus hidrolizė (krakmolo virškinimas veikiant enzimams kurį sukelia seilės). Vis dėlto pusryčiaudami pastoviai valgome rūgščius vaisius prieš košę ir nepastebime, kad mums kenktų. Nesuvirškintą šioje stadijoje krakmolą pankreatino sultys vėliau visai neblogai suvirškins.

Vis dėlto būtų protinga daryti prielaidą, kad juo didesni atlieka darbą seilės, tuo lengvesnis kitų sekrecijų uždavinys ir didesnė tikimybė to, kad maistas bus pilnai suvirškintas.

Chauel yra pasakęs, kad tipažą greitai suardo druskos rūgštis, kurios rūgštingumas 0,2%, taigi tuo atveju, jeigu rūgštingumas vaidina kokį nors vaidmenį virškinant maistą skrandyje, tai lipazos veikimas, panašiai kaip ir ptialino, turėtų apsiriboti ankstyvąja virškinimo stadija, kol skrandžio sulčių rūgštingumas dar nėra normalus (iš italų šaltinių).

Rūgštynių rūgštis, praskiesta 1:100000, pilnai sustabdo ptialino veikimą. 1-2 arbatiniuose šaukšteliuose acto yra pakankamai acto rūgšties, kad virškinti seilėmis taptų neįmanoma. Rūgšties kiekio, esančio pomidoruose, ananasuose, rūgščiuose obuoliuose, rūgščiose vynuogėse ir kituose rūgščiuose vaisiuose, uogose, apelsinuose, greipfrutuose, citrinose pakanka, kad suardytų seilių ptialiną ir virškinti krakmolą taptų neįmanoma.

Nesuvokdamas priežasties, daktaras Chauel rašo: „Daug žmonių, kurie, valgydami kurį nors dienos davinį, negali valgyti apelsinų, teisingai daro, valgydami juos 15-30 minučių prieš valgį”.

Visi fiziologai yra vieningos nuomonės, kad rūgštys, dargi silpnos, naikina ptialiną. Iki tol, kol nebus įrodyta, kad seilės sugeba virškinti krakmolą be ptialino, mes ir toliau tvirtinsime, kad rūgšties su krakmolu derinys yra blogai virškinamas. Rėksmingi tvirtinimai žmonių, kurie niekada rimtai nesidomėjo žmogaus mitybos klausimais, kad bet koks

maisto produktų derinys, kuris visiems patinka, yra teisingas, pagrįstas prietarais arba aklu fanatiškumu.

Todėl mes kartojame: valgykite rūgštis ir krakmolus skirtingu laiku.

Baltymų derinys su krakmolais Čitednen įrodė, kad druskos rūgštis, kurios

koncentracija 0,003% jau gali nutraukti ptialino, skaidančio krakmolą (emilolitinis veikimas) veikimą, o tolesnis, dargi nežymus rūgštingumo padidėjimas ne tik pristabdo šį veikimą, bet ir sunaikina patį enzimą. Savo „Fiziologijos vadovėlyje” Chauel rašo apie skrandžio lipazą: „Ji greitai suyra, jeigu HC1 rūgštingumas 0,2%, todėl tuo atveju, jeigu rūgštingumas vaidina kokį nors vaidmenį virškinant maistą skrandyje, tai jo veikimas, panašiai kaip ir ptialino, turėtų apsiriboti ankstyvąja virškinimo stadija, kol skrandžio sulčių rūgštingumas dar nėra normalus. Šiuo atveju mes nekalbame apie lipazos irimą veikiant skrandžio druskos rūgščiai, o tik apie ptialino irimą veikiant tai pačiai rūgščiai'“.

Fiziologas Stailz rašo: „Rūgštis, ypač pageidautina virškinant maistą skrandyje, yra visiškai netinkama virškinant seilėmis“. Toliau jis rašo apie pepsiną: „Baltymai virškinami tik esant rūgščiai reakcijai, o skrandžio rūgščiu reakcijai esant šarminei, jie nebevirškinami, todėl sąlygos prie kuriu virškinama veikiant pepsinui, tiksliai sutampa su sąlygomis, kurios neleidžia virškinti seilėmis“.

Jis rašo apie seilių enzimą ptialiną: „Enzimas nepaprastai jautrus rūgščiai. Kadangi skrandžio sultys neabejotinai yra rūgštis, galima tvirtinti, kad skrandyje maistas negali būti virškinamas seilių pagalba“. Skrandžio sultys ardo ptialiną ir tuo pačiu neleidžia virškinti krakmolo Kaip gi virškinamas krakmolingas maistas?

Atsakymas į šį klausimą glūdi virškinimo sistemos

sugebėjime keisti savo sekrecijų sudėtį priklausomai nuo konkretaus maisto. Šiuo atveju, žinoma, reikia neperžengti šio prisitaikymo mechanizmo ribų. Daktaras Kebot (Harvardas), kuris nebuvo nei maisto specialaus derinimo metodo gynėjas, nei priešininkas, rase: „Kai valgome angliavandenius, skrandis išskiria sultis, savo sudėtimi besiskiriančias nuo tų, kurios išskiriamos į skrandį patekus baltymams. Taip skrandis reaguoja į jam statomus reikalavimus. Tai vienas iš daugelio atskirų organizmo dalių kurios paprastai laikomos spontaniškomis, neturinčiomis dvasios ar nesugebančiomis pasirinkti, pasirinkimo ir protingo vadovavimo pavyzdžių.“ Paslaptis glūdi štai kur: valgant krakmolingą maistą, skrandis išskiria vieną sulčių rūšį, valgant baltymingą maistą - kitą sulčių rūšį.

Pavlovas sakė, kad kiekviena maisto rūšis suaktyvina virškinimo liaukas tam tikru, jai vienai būdingu būdu kad sulčių stiprumas keičiasi priklausomai nuo maisto kokybės, kad maisto produkto sudėties kitimas virškinimo procese iššaukia tam tikrus liaukų aktyvumo pasikeitimus, kad stipriausios sultys išsiskiria tuomet, kai šito būtinai reikia.

Valgant duoną, skrandyje išsiskiria mažai druskos rūgšties. Sultys turi beveik neutralią reakciją. Suvirškinus visą duonos krakmolą, skrandyje išsiskiria daug druskos rūgšties tam, kad butų galima suvirškinti duonos baltymą. Krakmolas ir baltymai virškinami skirtingu laiku. Kad suvirškintų mišrios sudėties maisto produktą, skrandis gali tiksliai pritaikyti virškinimui reikalingą savo sulčių sudėti ir išskirti sultis kaip tik tada, kada to reikia. Čia slypi atsakymas tiems, kurie nepritaria idėjai, kad maisto produktus reikia teisingai derinti, sakydami, kad „pati gamta kombinuoja įvairias maisto medžiagas viename ir tame pačiame maisto produkte“. Suvirškinti mišrios sudėties maisto produktą ir suvirškinti įvairių maisto produktų mišinį toli gražu nėra tas

pat. Vienam maisto produktui, sudarytam, pvz., iš krakmolo bei baltymo, organizmas reikalingu momentu gali lengvai išskirti jo virškinimui reikalingas sultis. Bet valgant du maisto produktus, kuriems virškinti reiktų nevienodos sudėties sulčių vienu ir tuo pačiu metu, skrandis nepajėgus to padaryti. Jeigu duona valgoma kartu su mėsa, tai vietoj neutralių skrandžio sulčių, išskiriamų tuo atveju, kai šie produktai būtų valgomi atskirai, išsiskiria stipriai rūgščios sultys, ir krakmolas toliau nebevirškinamas.

Niekada nereiktų pamiršti, kad pirmoje stadijoje krakmolai ir baltymai virškinami priešingos sudėties sultyse. Krakmolui suvirškinti reikalinga šarminė terpė, baltymui - rūgštinė. Prof. Matram (Londonas) savo knygoje „Fiziologija“ rašo, kad virškinant maistą skrandžio sultyse, joks virškinimas seilėmis nebeįmanomas. Jis sako: „Dabar skrandžio sultys virškina baltymą, o seilės krakmolą. Todėl akivaizdu, kad siekiant kuo efektyviau suvirškinti maistą, mėsą (baltymus) reikėtų valgyti pirmoje eilėje, o krakmolingą maistą - antroje, kaip paprastai ir diktuoja instinktas. Mėsa valgoma prieš pudingą, ir taip valgyti yra ekonomiškiausia.“

Matram aiškina taip: „Skrandžio periferijoje maistas suplakamas su skrandžio sultimis. Nejudančioje skrandžio dalyje maistas ir toliau yra seilių virškinamas, tuo tarpu apatinėje dalyje, dėl rūgštinės sulčių terpės, seilės virškinti negali”. Tai reikštų, kad jeigu pirmiausia valgote baltymą, po to krakmolą, tai baltymas bus virškinamas apatinėje skrandžio dalyje, o krakmolas - viršutinėje. Jeigu teisinga, kad tarp maisto skrandyje egzistuoja kokia tai skiriančioji linija, tai vis dėlto teisingai elgiasi žmonės, dėl kokių nors priežasčių nevalgantys baltymų kartu su krakmolu. Anglijoje priimta mėsą valgyti pradžioje, o pudingą vėliau. Mūsų šalyje egzistuoja panašus paprotys desertą valgyti pabaigoje. Vienok ir čia, ir ten baltymai ir krakmolas valgomi kartu.

Paprastai žmonės valgo mėsą, kiaušinius, sūrį kartu su duona. Dešrelės, sumuštiniai su kumpiu, kapoti šniceliai, tešla su kiaušiniais ir kiti panašūs baltymo deriniai su krakmolu yra įprastinis reiškinys mūsų mityboje. Taip maitinantis, baltymas su krakmolu rūpestingai sumaišomas visame skrandyje vienodai.

Chauel tvirtina panašiai: „Labai svarbu žinoti, kokiu laipsniu seiles paveikia krakmolą. Kramtant burnoje maistas rūpestingai sumaišomas su seilėmis, arba bent turėtų būti sumaišytas, bet didele maisto dalis paprastai nuryjama per greitai, enzimui dar nebaigus virškinti krakmolo. Skrandžio sultyse pakankamai rūgščių, kad suardytų ptialiną, ir todėl anksčiau buvo laikoma, kad maistui patekus į skrandį, seiles nustoja virsianti, ir aplamai virškinimo procese jos nevaidina svarbesnio vaidmens. Patyrinėjus giliau, pasirodė, kad dalis maisto vieną valandą arba daugiau gali būti skrandyje neveikiama skrandžio rūgščių. Todėl reiktų galvoti, kad skrandyje seilės ir toliau gali virškinti maistą.

Aišku, seilės gali efektyviai virškinti skrandyje tik suvalgius nedideli maisto kiekį, pvz., duonos su mėsa duonos su sūriu, duonos su kitokiais baltymais. Valgydami kapotą šnicelį arba dešreles, iš pradžių valgome mėsą, po to bulkutę. Jie suvalgomi drauge, rūpestingai sukramtomi, sumaišomi, ir nuryjami kartu. Skrandyje nėra mechanizmo, galinčio atskirti šias rūpestingai sumaišytas medžiagas, ir išdėstyti jas skirtingose skrandžio ertmės vietose.

Gamtoje nepastebėsite tokio maisto maišymo – gyvūnai noriai valgo, bet tik vieną maisto rūšį vieno valgymo metu. Mėsėdžiai nemaišo krakmolų su baltymais. Paukščiai lesa vabzdžius vienu dienos metu, o grūdus kitu metu. Žmogui, žinoma geriau sekti tokiu gyvenimo būdu kadangi Matram siūloma valgymo tvarka negali duoti idealių rezultatų.

Aukščiau pateiktos informacijos pagrindu siūlome

antrą maisto derinimo taisyklę: valgykite angliavandenius ir baltymus skirtingu laiku.

Tai reikštų, kad košės, duona, bulvės ir kitas krakmolingas maistas turi būti valgomas atskirai nuo mėsos, kiaušinių, sūrio, riešutų ir kito baltymingo maisto.

Baltymo derinys su baltymu Norėdamas gerai suvirškinti du nevienodos kilmės ir

skirtingų sudėčių baltymus, skrandis turi skirtingu laiku išskirti skirtingas sultis. Pavyzdžiui, stipriausios sultys pienui virškinti išsiskiria paskutine virškinimo valandą, o mėsai - pirmą valandą. Kokią reikšmę turi sulčių išskyrimo momentas? Kasdieninėje mityboje paprastai jo nepaisome, o mūsų fiziologai tokiems dalykams neskiria jokio dėmesio. Kiaušiniams virškinti stipriausios sultys išsiskiria vienu metu, o mėsai arba pienui kitu. Todėl logiška būtų galvoti, kad kiaušinius, mėsą, pieną reiktų valgyti atskirai. Dar ne per vėlu atitaisyti žalą, kurią patyrė sergantys tuberkulioze, kai juos maitino netinkamu kiaušinių ir pieno deriniu. Pastebėta, jog daug amžių ortodoksiniai žydai jau nevalgo mėsos su pienu vienu dienos metu.

Viso šito reikia paisyti todėl, kad kiekvieną baltyminį maistą atitinka kitoks virškinimo procesas, kuris neįmanomas, jeigu kartu suvalgomi du skirtingi baltymai. Tai nereiškia, kad 2-jų skirtingų mėsos rūšių arba 2-jų rūšių riešutų negalima valgyti vienu metu. Tai reiškia, kad baltymų deriniai: mėsa su kiaušiniais, mėsa su riešutais, mėsa su sūriu, kiaušiniai su pienu, kiaušiniai su riešutais, sūris su riešutais, pienas su riešutais yra nevartotini. Vienu metu suvalgytas baltyminis maistas turi būti efektyviai suvirškintas. Mūsų taisyklė: valgykite tik vienos rūšies baltyminį maistą vienu metu.

Šiai taisyklei buvo mėginama prieštarauti, girdi, įvairūs baltymai labai skiriasi amino rūgščių sudėtimi, o organizmui

reikia duoti pakankamą kai kurių amino rūgščių kiekį. Taigi vienu metu reiktų valgyti daugiau, nei vienos rūšies baltyminį maisto produktą, nes tik tokiu atveju organizmas gautų reikiamą aminorūgščių kiekį. Bet prieštarauti nėra prasmės, kadangi dauguma žmonių maitinasi daugiau, negu vieną kartą per dieną, o baltymų yra beveik kiekviename maisto davinyje.

Rūgšties su baltymu derinys Pirmoje baltymų virškinimo stadijoje, kuri vyksta

skrandyje, baltymus skaido enzimas pepsinas. Pepsinas veikia tik rūgštinėje terpėje, šarminėje terpėje jis nebeveikia. Skrandžio sulčių sudėtis kinta nuo neutralios iki stipriai rūgščios priklausomai nuo to, koks maistas patenka į skrandį. Suvalgius baltymus, išsiskiria rūgščios skrandžio sultys, kadangi jos sudaro palankias sąlygas pepsinui veikti. Kartais klaidingai galvojama, kad rūgštis valgant kartu su baltymais, jos padeda virškinti baltymus (kadangi pepsinas veikia tik rūgščioje aplinkoje). Atvirkščiai rūgštys neleidžia išsiskirti skrandžio sultims. Vaistinės ir vaisinės rūgštys pakenkia skrandžiui, ardydamos pepsiną arba sekreciją. Jeigu burnoje arba skrandyje yra rūgštaus maisto, skrandžio sultys neišsiskiria. Garsus rusų fiziologas Pavlovas akivaizdžiai įrodė, kaip neigiamai virškinimą veikia rūgštys - tiek vaisinės, tiek ir galutiniai fermentacijos produktai. Neleisdami išsiskirti skrandžio sultims rūgštūs vaisiai neleidžia virškinti baltymo, ir baltymas pradeda pūti.

Normalus skrandis išskiria tiek rūgšties, kiek reikia pepsinui baltymą suvirškinti. Nesveikuojantis skrandis gali išskirti arba per daug rūgšties (padidintas rūgštingumas) arba per mažai (sumažintas rūgštingumas). Visais atvejais, valgant rūgštis su baltymais, kenkiama skrandžiui. Nors pepsinas veikia išimtinai druskos rūgštyje (neturiu įrodymo, kad kitos

rūgštys aktyvizuotų šį enzimą), bet tuo atveju, kai skrandyje per daug rūgšties, ji stabdo pepsino veikimą. Rūgšties perteklius ardo šį enzimą.

Remdamiesi šiais paprastais fiziologijos faktais, siūlome: valgykite rūgštis ir baltymus skirtingu laiku.

Riebalų derinys su baltymais Mak-Leod savo veikale „Fiziologija šiuolaikinėje

medicinoje” rašo: „Įrodyta, kad riebalai sulėtina virškinimą skrandyje..., į skrandį patekęs aliejus iššaukia vėlesnį skrandžio sulčių pasirodymą skrandyje esantis aliejus užlaiko skrandžio sulčių išsiskyrimą vėliau į jį patekusiam maistui, kuris kitomis sąlygomis yra lengvai organizmo įsisavinamas“. Šiais žodžiais išreikšta svarbi informacija kurios reikšmė retai kada pilnai suvokiama. Dauguma autorių, rašančių apie maisto produktų derinius, ignoruoja šį labai svarbų riebalų poveikį skrandžio sultims.

Valgant maistą su riebalais, skrandyje mažiau išsiskiria žadinančios apetitą sekrecijos, sumažėja „cheminės sekrecijos“ kiekis, sumažėja skrandžio liaukų aktyvumas, pepsino kiekis ir druskos rūgšties kiekis skrandžio sultyse, beveik dvigubai gali sumažėti skrandžio tonusas. Toks lėtinąs virškinimą poveikis gali trukti dvi arba daugiau valandų.

Tai reikštų, kad baltyminį maistą negalima valgyti kartu su riebalais. Kitais žodžiais tariant, tokie produktai, kaip grietinėlė, sviestas, visokiausi aliejai, riebi mėsa ir t.t. nevartotini kartu su riešutais, sūriu, kiaušiniais, mėsa. Reikia pažymėti, kad tokie maisto produktai, kurių sudėtyje yra riebalų (riešutai, sūris, pienas) virškinami ilgiau, negu baltyminis maistas be riebalų.

Ketvirtoji mūsų taisyklė: riebalus ir baltymus valdykite skirtingu laiku. Gerai žinoma, kad nevirtos žalios daržovės kompensuoja lėtinantį riebalų poveikį, todėl vartojant

riebalus su baltymais, reiktų valgyti daug žalių daržovių. Cukraus derinys su krakmolu Krakmolas paprastai pradedamas virškinti burnoje ir,

esant palankioms sąlygoms, toliau virškinamas skrandyje. Cukrus nevirškinamas nei burnoje, nei skrandyje, o tik plonojoje, žarnoje. Cukrų vartojant karta su kitokiu maistu, cukrus kurį laiką užsilaiko skrandyje, laukdamas, kol bus suvirškintas kitas maistas. Skrandžio žilumoje ir drėgmėje cukrus turi savybę labai greitai rūgti, todėl tokia mityba beveik neišvengiamai iššaukia rūgimą.

Želė, džemai, vaisiniai saldainiai, cukrus (baltas ir geltonas) runkelių, švendrinis arba pieno, medus, juodas sirupas, sirupai ir t.t., dedami į pyragaičius, duoną, sausainius, košes, bulves ir t.t., iššaukia rūgimą. Milijonų žmonių plačiai paplitęs įprotis pusryčių metu valgyti košę su cukrumi, o vėliau kentėti nuo per didelio rūgštingumo, atsiraugėjimo ir kitokių nevirškinamo požymių, būtų juokingas, jeigu nebūtų toks tragiškas. Saldūs vaisiai, vartojami kartu su krakmolais, taip pat sukelia rūgimą. Duona, kurioje yra finikų, razinų, figų ir t.t., kuri yra labai populiari „sveiko maisto” gerbėjų tarpe, yra dietiniai nuodai. Daugelis mano, kad vietoje cukraus vartojant medų, galima išvengti rūgimo, bet tai netiesa. Medus su karštomis spurgomis, sirupas su karštomis spurgomis - visa tai neišvengiamai sukelia rūgimo procesą. Yra pagrindo manyti, kad cukrų vartojant su krakmolu, sutrinka krakmolo virškinimas. Cukrui patekus į burną, gausiai išsiskiria seilės, bet jose nėra ptialino, kadangi pastarasis neveikia cukraus. Jeigu krakmolą valgome kartu su cukrumi, medumi, sirupu, želė, džemu ir t.t., tai cukrus trukdys virškinti krakmolą. Vėliau arba neišsiskirs ptialinas, arba nebus virškinamas krakmolas.

Redžinald Augustin sako: maisto produktai, patys savaime arba tam tikruose deriniuose sveiki ir tinkami vartojimui, dažnai kenkia organizmui, suvalgyti kartu su kitais maisto produktais. Pavyzdžiui, duona, suvalgyta kartu su sviestu, nesukelia nemalonių pasekmių, bet jeigu dar valgomas ir cukrus, tai pastarąjį organizmas įsisavins pirmiausia, o krakmolas bus virškinamas vėliau. Cukraus derinys su krakmolu sukelia rūgimą ir tuo pačiu kenkia organizmui. Taigi mūsų taisyklė: krakmolą ir cukrų valgykite skirtingu laiku.

Mityba melionais Daug žmonių skundžiasi, kad melionai nepatinka

jiems. Kai kurie iš jų, norėdami savo žiniomis pasirodyti šiuolaikiškesniais, sakosi turį alergiją melionams. Aš maitinau melionais apie šimtą tokių žmonių ir pastebėjau, kad melionai nesukelia jiems nemalonumų, ir menama alergija tebuvo jų vaizduotės padarinys. Melionas yra labai sveikas maisto produktas ir taip lengvai virškinamas, kad netgi silpnai virškindamas, organizmas lengvai su juo susidoroja.

Vis dėlto suvalgius melioną, dažnai negaluojama, kenčiama. Kodėl? Melionas virškinamas ne skrandyje. Jis labai lengvai suvirškinamas žarnyne. Melionai, suvalgyti deramu būdu, skrandyje teužsilaiko tik kelias minutes, po to patenka į žarnyną. Jeigu valgome juos kartu su kitais maisto produktais, kurie ilgai virškinami skrandyje, tai melionai užsilaiko skrandyje. Supjaustyti ir šiltoje vietoje, jie labai greitai pūna, todėl suvalgyti kartu su kitais maisto produktais, jie išsaukia dujų atsiradimą ir sukelia kitokių nemalonumų.

Turiu pacientą, kuris sako, kad kiekvieną kartą valgydamas melioną, pilvo srityje jaučia didelį skausmą, atsiranda daug dujų, ir jis jaučia kitokius nemalonumus. Jis

tvirtina, kad melionai „jam kenkia“, kad jis niekuomet jų negalėdavo valgyti. Aš gausiai maitinau šį pacientą melionais, ir jam neatsirasdavo nei dujų, nei skausmų, nei kitokių nemalonumų. Kaip man tai pavyko padaryti? Maitinau jį tik melionais, be jokių kitokių maisto produktų. Jis valgė jų tiek, kiek norėjo, bet jo maistą sudarė tik melionai. Jis netrukus pastebėjo, kad melionas jam „naudingas”, kad jis melionui neturi alergijos. Mūsų taisyklė: melionus valgykite atskirai nuo kito maisto.

Reikia pažymėti, kad visų rūšių melionus reikia valgyti atskirai nuo kito maisto. Juos reikia valgyti ne tarpuose tarp pagrindinių valgymų, bet kaip pagrindinį valgymą. Visą maistą turi sudaryti tik melionai. Bandžiau melionus valgyti kartu su šviežiais vaisiais, ir pasirodė, kad šitas derinys nesukelia jokių nemalonumų, ir norint jį galima vartoti.

Pieną gerkite atskirai Gamtoje egzistuoja taisyklė, kad bet koks žvėrelis pieną

geria atskirai. Iš tiesų, ankstyvuoju savo gyvenimo periodu jauni žinduoliai kitokio maisto kartu su pienu nevartoja. Pagaliau ateina laikas, kai jie nustoja ėsti ir daugiau niekad negeria pieno. Pienas - jauniklių maistas. Išaugę jie neturi jam poreikio. Pieno pramonė ir mediko profesija mus išmokė kas dieną išgerti kvortą pieno - kad liktume visą gyvenimą žindukliais. Ši komercinė programa neatspindi žmogaus poreikių. Kadangi piene yra baltymo ir riebalų (grietinėlė), jis nevartotinas kartu su kitais maisto produktais, išskyrus rūgščius vaisius. Pienui patekus į skrandį, jis sutraukiamas į varškę. Skrandyje sutrauktas pienas aptraukia kito maisto dalelytes, ir izoliuoja jas nuo skrandžio sulčių. Dalelytės tol nevirškinamos, kol nesuvirškinamas sutrauktas pienas. Mūsų taisyklė: pieną gerkite atskirai nuo kito maisto.

Maitinant vaikus pienu, galima pradžioje duoti vaisių,

o po pusvalandžio pieno. Bet vaisiai turi būti rūgštus. Desertai Desertai valgomi po pagrindinio maisto pabaigoje,

paprastai po to, kai smogus jau pasisotinęs. Labai dažnai po to, kai jis pavalgė daugiau, nei jam reikėtų. Prie desertų reikėtų priskirti pyragaičius, spurgas, pudingus, ledus, saldžius vaisius ir pan. - jie labai blogai derinasi beveik su visomis maisto rūšimis. Juose nieko nėra vertingo, ir todėl jie nepageidautini. Mūsų taisyklė: venkite desertų.

Daktaras Tilden pataria: jeigu turite suvalgyti gabaliuką pyrago, valgykite jį ir daug nevirtų daržovių salotų, daugiau nieko nevalgykite. Daktaras Charvej Villy kartą pasakei kad pyragas yra neabejotinai maistingas, tik reikia jį suvirškinti. Suvalgytas kartu su kitu maisto produktu, kaip kad yra įprasta daryti, jis yra blogai virškinamas. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus desertus. Atšaldyti desertai, pvz., ledai, taip pat kenkia virškinimo procesui. Šiuo atveju dėl šalčio.

NORMALUS VIRŠKINIMAS Savo fiziologijos vadovėlyje Cbauel rašo: „baltymų

puvimas storojoje žarnoje - pastoviai sutinkamas ir normalus reiškinys. Jis rašo: „Jeigu laikysime, kad bakterijų sukeliamas rūgimas - įprastinis reiškinys skrandžio-žarnyno trakte, tai kyla klausimas, ar normaliems virškinimui bei mitybai reikalingas rūgimas”. Šį klausimą nuodugniai išnagrinėjęs ir remdamasis atliktais eksperimentais, jis nedaro jokių išvadų, bet samprotauja taip: „Protinga būtų likti nuosaikiam ir laikyti, kad nors iš bakterijų ir negalima laukti jokių teigiamų rezultatų, bet pats organizmas prisitaiko ir neutralizuoja jų kenksmingą poveikį”.

Jis nurodo, kad puvimo bakterijos skaido baltymus į aminorūgštis, ir gaunami tokie nuodingi produktai, kai indolilacto rūgštis, fenolo rūgštis, fenilpropioninė rūgštis, fenilacto rūgštis, riebios rūgštys, anglies dvideginis, vandenilis, metanas, sieros vandenilis ir t.t. Jis priduria, kad dauguma šių produktų patenka į išmatas, kita dalis į šlapimą. Pabaigoje jis nurodo: „Galima būtų įrodyti, kad ir kitos daugiau ar mažiau nuodingos medžiagos, priskiriamos aminų grupei, susidaro toliau veikiant bakterijoms į baltymo amino rūgštis”. Laikyti, kad toks toksinų susidarymo procesas yra normalus arba būtinas virškinimo procesui, būtų nelogiška. Man atrodo, kad Chauel ir kiti fiziologai tiesiog plačiai paplitusį reiškinį laiko normaliu reiškiniu. Jie neuždavė sau klausimo, kodėl virškinamajame trakte egzistuoja rūgimas ir puvimas. Kokia šito priežastis? Jie prileidžia, kad tai apsinuodijimo šaltinis. Chauel sako: „Gerai žinoma, kad pernelyg didelė bakterijų veikla gali pakenkti normaliai žarnyno veiklai. Gali atsirasti viduriavimas arba rimtesnės mitybos sistemos ligos tik dėl to, kad susidarė tokie nuodingi produktai, kaip aminai. Taip ir liko neaišku, ką jis vadina „pernelyg didele bakterijų veikla”.

Jau ne kartą esu nurodęs, kad neprotinga yra įprastą reiškinį laikyti normaliu. Tas paprastas faktas, kad baltymų puvimas storojoje civilizuoto žmogaus žarnoje yra įprastinis reiškinys, pats savaime nepakankamai įrodo jį esant normalų. Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą, ir atsakyti į jį. Kodėl baltyminis puvimas taip plačiai paplitęs? Nekenktų išsiaiškinti, ar jis vaidina kokį nors naudingą vaidmenį?

Ar persivalgymas, pernelyg didelis baltymų vartojimas, neteisingų baltymų derinių vartojimas, valgymas fizinio krūvio arba emocinės įtampos sąlygomis (esant nuovargiui, nerimui, pykčiui, skausmui, nerviniam susijaudinimui, uždegimui ir t.t.), kurie sulėtina ir nutraukia virškinimą, nėra

rūgimo ir puvimo priežastys? Ar pablogėjęs virškinimas nėra kurios nors kitos priežasties pasekmė? Ar turime pagrindo laikyti, kad civilizuoto žmogaus Šiuolaikiniai mitybos įpročiai yra normalūs? Kodėl turėtume laikyti normaliu tai, kad esame ligotų ir nusilpusių būtybių rasė?

Dvokiančios išmatos, palaidi viduriai, vidurių užkietėjimai, sunkus tuštinimasis, išpūsti viduriai, kolitai, hemorojai, kraujavimai ir kiti panašūs reiškiniai, būdingi šiuolaikiniam gyvenimui, lydi mus todėl, kad puvimas žmogaus virškinamajame trakte laikomas normaliu reiškiniu. Nors įvairiais žodžiais, tačiau pastoviai tvirtiname vieną ir tą patį: „Kaip bebūtų, taip ir turi būti”.

Tai, kad egzistuoja gyvūnai, kurių virškinimo trakte nėra baltyminio puvimo, tai, kad egzistuoja žmonės, kurių mityba ir gyvenimo įpročiai įgalina juos tuštintis be kvapo ir dujų, tai, kad pakeitus įpročius, keičiasi ir rezultatai - fiziologai neįvertina šių faktų svarbos. Puvimą virškinamajame trakte Chauel laiko normaliu reiškiniu, ir visiškai nesidomi sąlygomis, kuriose atsiranda ir veikia pepsinas.

Iš virškinamojo trakto kraujas turi gauti vandens amino rūgščių riebias rūgštis, gliceriną, monosacharidus, mineralines druskas ir vitaminus. Į kraują neturi patekti spiritas, acto rūgštis, protaminai, sieros vandenilis ir t.t. Virškinamasis traktas organizmui turi teikti virškinamas medžiagas, o ne nuodus.

Virškinami krakmolai ir sudėtingas cukrus skyla į paprastą cukrų, vadinamą monosacharidu, kuriuos organizmas jau gali įsisavinti. Rūgdami krakmolai ir cukrus skyla į anglies dvideginį, acto rūgštį, spiritą ir vandenį -medžiagas, netinkamas vartojimui (išskyrus vandenį), kurios yra nuodai. Virškinami baltymai skyla į aminorūgštis - organizmui reikalingas medžiagas. Pūdami baltymai skyla į

visokius ptomainus ir laikomainus, kurie yra nuodai. Tai būdinga visoms kitoms medžiagoms. Veikiamos enzimų, jos skyla į naudingas organizmui medžiagas, veikiamos bakterijų - į netinkamas organizmui medžiagas. Pirmuoju atveju susidaro maistingos medžiagos, antruoju atveju - nuodingos medžiagos.

Kokia prasmė kiekvieną dieną gauti teoriškai reikalingą kalorijų kiekį? Tik tam, kad virškinamajame trakte maistas putų ir rūgtų? Maistas gesdamas neatiduoda organizmui savo kalorijų. Kokia prasmė vartoti daug baltymų? Tam, kad virškinamajame trakte jie putų? Tokie baltymai neatiduoda organizmui savo aminorūgščių. Kokią naudą duoda turtingas vitaminais maistas, jeigu jis genda skrandyje ir žarnose? Toks maistas neaprūpina organizmo vitaminais. Kokia nauda iš maisto produktų, kuriuose gausu mineralinių druskų, jeigu jie pūna virškinamajame trakte? Netinkamas maistas neaprūpina organizmo mineralinėmis druskomis. Rūgdami angliavandeniai virsta ne monosacharidais, bet spiritu ir acto rūgštimi. Riebalai, kurie skrandyje ir žarnyne apkarsta, nesuteikia organizmui riebių rūgščių ir glicerino. Kad turėtume naudos iš suvalgyto maisto, reikia jį suvirškinti, jis neturi pūti.

Kalbėdamas apie indolą, skatolą, fenolą, Chauel nurodo, kad adsorbuotas fenolas (karbolinė rūgštis) dalinai jungiasi su sieros rūgštimi į eterio sieros rūgštį arba fenolsulfanilinę rūgštį, ir tokiame pavidale patenka į šlapimą. Tas pat vyksta ir su kreozoliu - priduria jis. Indolas ir skatolas adsorbuoti jungiasi su deguonimi į indeksilą ir skatoksilą, po to jungiasi su sieros rūgštimi panašiai, kaip fenolas, ir patenka į šlapimą indoksilo sieros rūgšties ir skatoksilo sieros rūgšties pavidalu. Šiuos nuodus galima aptikti šlapimo sudėtyje, o jų kiekis atspindi puvimo laipsnį žarnyne. Žinoma, organizmai gali toleruoti ir toleruoja šiuos nuodus, kaip kad elgiasi ir su

kitais nuodais, bet būtų labai neprotinga galvoti, kad tokiais atvejais pats organizmas prisitaiko neutralizuoti šiuos bakterijų veiklos produktus. Žinoma, nepatogumai, patiriami susikaupus dujoms žarnyne, iš burnos sklindant nemaloniam kvapui, kuris atsiranda maistui pūnant ir rūgstant žarnyne, esant nemaloniam išmatų kvapui - tiek pat nepageidautini, kaip ir, nuodai. Gerai žinoma, kad nemalonaus kvapo iš burnos gali nebūti, galima virškinti be dujų, o tuštintis be kvapo. Mano nuomone, užuot įprastinį reiškinį laikę normaliu, dargi neišvengiamu, vertingiau būtų išsiaiškinti šio reiškinio priežastis ir nustatyti, ar iš tikrųjų jis yra normalus. Jeigu pasirodytų įmanoma išvengti apsinuodijimo puvimo ir rūgimo produktais, jeigu būtų įmanoma iš organizmo pašalinti bakterijų veiklos produktus, man atrodo, pageidautina būtų taip elgtis. Jeigu pripažįstama, kad pernelyg didelis bakterijų aktyvumas gali paleisti vidurius ar sukelti pavojingesnius reiškinius ir ligas, tai ko laukti iš ilgiau trunkančios bakterijų veiklos, kuri be ko kito yra ir „pernelyg intensyvi”. Štai kaip reiktų sudaryti klausimą.

Visa, kas mažina virškinimo galią, visa, kas lėtina virškinimo procesą, visa, kas laikinai neleidžia virškinti, yra paranku bakterijoms išvystyti savo veiklą. Persivalgant (kai viršijamos enzimų galimybės), valgant pavargus, valgant tiesiog prieš darbą, valgant sušalus arba perkaitus, sergant karštine, kuomet ką nors skauda, rimto uždegimo atveju, valgant neišalkus, kai žmogus neramus, susirūpinęs, apimtas baimės, pykčio ir t.t. - visais aukščiau minėtais atvejais bakterijoms sudaromos palankios sąlygos išvystyti savo ardomąją veiklą. Vartojant prieskonius, actą, spiritą ir kitokias virškinimą stabdančias medžiagas, leidžiama bakterijoms daugintis ir suaktyvinti savo veiklą. Jeigu atidžiai išanalizuotume civilizuoto žmogaus mitybos praktiką, lengvai surastume 101 priežastį dėl kurios taip visuotinai

paplitę rūgimo ir puvimo procesai žarnyne, net jeigu nelaikytume šių procesų normaliais bet galbūt neišvengiamais. Yra labai daug priežasčių, dėl kurių gali sutrikti virškinimas.

Viena labiausiai paplitusių virškinimo sutrikimo priežasčių yra netinkamų maisto produktų derinių vartojimas. Visuotinai nepaisomos ribotos enzimų veikimo galimybės, ir valgoma bet kaip, bet ką ir bet kuria tvarka, todėl beveik visi žmonės reguliariai skundžiasi skrandžio negalavimais. Kai maisto produktai tarpusavyje derinami teisingai, šito neatsitinka. Šitai reikėtų teisingai suprasti. Teisingai derinant maisto produktus, virškinimas tik pagerės, nors produktai gali būti ir šiuo atveju nesuvirškinti, jeigu nepašalinsime kitokių priežasčių. Pavyzdžiui, jeigu blogai virškinama dėl to, kad nerimaujama, tai atsipalaidavus nuo nerimo jausmo, virškinimas gali tapti normaliu. Bet reiktų atsiminti, kad nerimas kartu su neteisingu maisto produktų derinimu duos blogesnius rezultatus, negu nerimo jausmas kartu su teisingu maisto produktų derinimu.

Reks Bač, kažkada Aliaskoje ieškojęs aukso, taip rašė apie aukso ieškotojus: „Mes valgėme daug blogai iškeptos duonos, pilnai neišvirusių pupų ir riebios kiaulienos. Nespėjome atsitokėti, kai šitie produktai mums paskelbė karą, tikras šauksmas dykumoje buvo ne vilko staugimas, šiaurinės gagaros kvatojimas ir ne amerikietiško elnio vestuvinis riaumojimas - tai buvo aukso ieškotojo, kenčiančio dėl blogo virškinimo, atsiraugėjimas.” Mūsų fiziologai, nekreipdami dėmesio į akivaizdžius faktus, laikytų šį atsiraugėjimą, puvimo procesų išpūstą pilvą, nemalonų kvapą turinčias išmatas, dujų susikaupimą normaliu reiškiniu. Maitinantis aukščiau aprašytu būdu vidurių užkietėjimas, paleisti viduriai - labai dažnas reiškinys. Vaistams, kurie laikinai palengvina negalavimus bei ligas, atsiradusias dėl blogo

maisto virškinimo skrandyje ir žarnyne, kiekvienais metais išleidžiama milijonai dolerių. Amerikiečiai suvartoja krūvas vaistų, kad neutralizuotų rūgštingumą, dujas, sumažintų skausmą, dargi galvos skausmą, kurio priežastimi yra nesuvirškintas maistas. Kad geriau virškintų, jie vartoja ir kitokius vaistus, pavyzdžiui, pepsiną.

KAIP VARTOTI BALTYMUS

Kadangi visi fiziologai yra tos nuomonės, kad skrandyje

išskiriamų sulčių sudėtis priklauso nuo virškinamo maisto pobūdžio, kad kiekvienas virškinamas maisto produktas reikalauja tam tikros, tik jam vienam būdingos skrandžio sulčių išskyrimo kaitos, darosi aišku, kad sudėtingi maisto produktų mišiniai labai apsunkina virškinimą. Paprastas patiekalas lengviau suvirškinamas, tuo pačiu jis yra sveikesnis.

Visuotinai priimti valgymo įpročiai nesiderina nė su viena praeitame skyriuje išdėstyta taisykle, ir nors dauguma žmonių įsigudrina gyventi bent jau keletą metų „džiaugdamiesi” savo skausmais ir kančiomis, dažnais ligos priepuoliais”, kai kurie jų linkę bet kokiu būdu pateisinti savo mitybos įpročius. Kai kalbama apie teisingą maisto „produktų derinimą, paprastai jie sako, kad reguliariai valgo netinkamus derinius ir niekuo nesiskundžia. Jų nuomone, gyvenimas ir mirtis, sveikata ir liga - gryniausias atsitiktinumas. Tenka apgailestauti, kad jų požiūriui pritaria visi gydytojai.

Daugiau nei 80 metų, pašvęstų sveikų ir ligotų, stiprių ir silpnų, jaunų ir senų žmonių mitybos klausimams parodė, kad, pradėjus teisingai derinti maisto produktus, pastebimai pagerėja sveikata, kadangi virškinimo organai lengviau atlieka savo darbą. Tokiu būdu geriau virškinama, geriau

maitinamasi ir mažiau apsinuodijama. Žinau, kad taip maitinantis, maistas mažiau rūgsta, pūna, mažiau pasigamina dujų, mažesnis mitybos sutrikimų skaičius. Žmonių sukauptas patyrimas mitybos srityje neturėtų jokios reikšmės, jeigu jo negalima būtų paaiškinti atitinkamais principais, kuriuos esu išdėstęs jau anksčiau. Knygoje pateikti maisto produktų derinimo principai remiasi praktiškai patikrinta virškinimo fiziologija.

Kiekvienais metais vaikams išpjaunama daugybė migdolinių liaukų. Taip atsitinka todėl, kad vaikų virškinimo trakte maistas pastoviai rūgsta dėl reguliariai vartojamos dietos iš mėsos ir duonos, košės ir cukraus, pyragų su vaisiais ir t.t. Kol tėvai neišmoks maitinti savo vaikų, kreipdami dėmesį į ribotas enzimų veikimo galimybes, ir nesiliaus maitinę juos taip vadinamu „subalansuotu” maistu, dabar tokiu madingu, jų vaikai ir toliau kentės ne tik nuo peršalimų ir tonzilitų, bet taip pat ir nuo gastritų, viduriavimų, vidurių užkietėjimų, karstinių, įvairių vaikiškų ligų, poliomelito ir t.t.

Labiausiai paplitę deriniai - duona ir mėsa arba dešrelės, sumuštiniai, kapotas šnicelis, kumpis su rugine duona ir t.t., duona ir kiaušiniai, duona ir sūria, bulvės ir mėsa, bulves ir kiaušiniai (pavyzdžiui, kiaušiniai bulvių mišrainėje), košės su kiaušiniais (paprastai pusryčiams) ir t.t. Neįprasta valgyti pirmiau baltymus po to angliavandenius. Maistas valgomas kartu, ir į skrandį patenka be jokios tvarkos. Valgydami pusryčius, žmonės paprastai pradžioje valgo košę (su pienu, grietinėle ir cukrumi), po to kiaušinius su senesne duona. Kadangi tokius pusryčius valgo dauguma amerikiečių, neturėtume stebėtis, kodėl jų skrandžiai taip dažnai nevirškina, kodėl selterio vanduo turi tokią didelę paklausą.

Kadangi fiziologiniu požiūriu pirmoji krakmolo virškinimo stadija ir pirmoji baltymo virškinimo stadija

vyksta priešingose sąlygose, krakmolas virškinamas šarminėje terpėje, baltymas - rūgščioje. Šias dvi maisto rūšis negalima valgyti kartu.

Fiziologai gerai žino, kad nesuvirškintas krakmolas absorbuoja pepsiną, todėl jų nuomone, reikia vartoti krakmolą su baltymais. Bandymai parodė, kad šis užlaikymas neilgas - baltymai pradedami virškinti po 4-5 minučių. Bet yra pagrindo laikyti šituos duomenis neteisingais. Jeigu, vartojant tokį derini, vieninteliu trūkumu būtų baltymų virškinimo užlaikymas 4-6 minutėmis, tai tokį derinį valgančiųjų išmatose nebūtų randamas toks didelis nesuvirškinto baltymo kiekis. Esu įsitikinęs, kad baltymai virškinami vėliau, negu rodo bandymai.

Jau žinome, kad neprotinga yra valgyti daugiau, negu vienos rūšies baltymus iš karto. Tai teisinga ne tik todėl, kad virškinimo procesas darosi sudėtingesnis ir sulėtėja, bet ir todėl, kad šiuo atveju suvalgoma per daug baltymų. Pastaruoju metu skiriama labai daug dėmesio baltyminiam maistui, ir stengiamasi pateisinti pernelyg didelį jo suvartojimą. Norėtųsi įspėti skaitytoją, kad visa tai nesąmonė.

Atskiroms maisto rūšims išskiriamos skrandžio sultys tarp savęs taip skiriasi, kad Pavlovas tiesiog kalba apie „pieno sultis”, „duonos sultis”, “ ir „mėsos sultis”.

Kad suvirškintų du skirtingos kilmės ir sudėties baltymus, skrandis turi išskirti skirtingo tipo virškinamąsias sultis. Šios skirtingos savo stiprumu ir sudėtimi sultys virškinimo metu išsiskiria skirtingu laiku. Vienas Pavlovo bendradarbis įrodė, kad be viso to, kas jau minėta, virškinant skirtingus baltymus skirtingi yra sulčių išsiskyrimo greičiai bei bendras jų kiekis. Suvalgyto maisto pobūdis apsprendžia ne tik sulčių pobūdį, bet ir bendrą jų rūgštingumą. Virškinant mėsą - rūgštingumas didžiausias, virškinant duoną - mažiausias. Skrandis turi nuostabią savybę reguliuoti sulčių

išsiskyrimo pradžios laiką - pačios stipriausios sultys mėsai virškinti išsiskiria pirmąją virškinimo valandą, duonai - trečią valandą, pienui - paskutinę virškinimo valandą.

Kadangi kiekvienai maisto rūšiai būdinga tam tikra sulčių sudėtis bei jų išsiskyrimo greitis, tai maistas, kurio virškinimui reikia skirtingų sekrecijų, pvz., duona ir mėsa, neturi būti valgomas vienu metu. Pavlovas įrodė, kad duonai virškinti išsiskiria 5 kartus daugiau pepsino, negu pienui, nors baltymų kiekis juose yra vienodas, tuo tarpu mėsos azotui reikia daugiau pepsino, negu pienui. Šios skirtingos maisto rūšys gauna tiek enzimų, kiek reikia joms suvirškinti. Lyginant vienodus produktų svorius galima pastebėti, kad mėsai reikia daugiausiai sulčių, pienui - mažiausiai, bet lyginant vienodus azoto svorius, duonai reikia daugiausiai sulčių, mėsai - mažiausiai. Kadangi rūgštys, cukrus ir riebalai sulėtina sulčių išskyrimo greitį, neprotinga šiuos produktus valgyti kartu su baltymais. Trumpai aptarsime šiuos derinius.

Lėtinantis riebalų poveikis (sviesto, grietinėlės, augalinio aliejaus, margarino ir t.t.) skrandžio sekrecijai, kuris baltymo virškinimą prailgina 2 valandomis arba daugiau, baltymų vartojimą kartu su riebalais daro netikslingu. Kadangi riebioje mėsoje, keptoje mėsoje ir riebiuose kiaušiniuose, piene, riešutuose ir panašiuose į juos produktuose yra riebalų, tai to užtenka, kad šie produktai būtų ilgiau virškinami, negu liesa mėsa, kietai virtas kiaušinis arba kiaušinių paštetas. Riebi ir ypač kepta mėsa gali pridaryti daug nemalonumų. Todėl reikėtų laikytis taisyklės: jokių baltymų nevartoti su riebalais.

Galima pašalinti lėtinantį riebalų poveikį skrandžio sulčių išskyrimo greičiui, jeigu vartosime daug žalių daržovių, ypač nevirtų. Šiuo atveju labai padeda kopūstas. Dėl šios priežasties sūrį, riešutus geriau valgyti kartu su žaliomis daržovėmis, nei su rūgščiais vaisiais, nors tai

laikoma ir nelabai skanu. Cukrus lėtina skrandžio sulčių išskyrimo greitį ir lėtina

jo sienelių susitraukimo greitį, todėl neleidžia deramai virškinti baltymus. Šiuo atveju cukrus, nevirškinamas nei burnoje, nei skrandyje, užsilaiko skrandyje tol, kol bus suvirškinti baltymai ir, žinoma, rūgsta. Negalima valgyti baltymų nė su viena cukraus rūšimi. Gydytojo Normano bandymai parodė, kad po valgio suvalgius grietinėlę su cukrumi, baltymai virškinami keliomis valandomis ilgiau.

Visų rūšių rūgštys iššaukia žymiai vėlesnį skrandžio sulčių išsiskyrimą. Taigi, rūgštys trukdo virškinti baltymus. Išimtį sudaro sūriai, riešutai ir avokado. Virškinant šiuos produktus, turinčius grietinėlės arba aliejaus (pastarieji, panašiai kaip ir rūgštys, išsaukia vėlesnį skrandžio sulčių išsiskyrimą) nepastebima žymesnio virškinimo procesų sutrikimo.

Su baltyminiais produktais geriausiai derinasi nekrakmolingi produktai ir sultingos daržovės: špinatai, mangoldai, daržiniai kopūstai, burokėlių lapai, garstyčių lapai, ropės lapai, kinietiški kopūstai, brokoliai, šparagai, žalios pupos, ochra, briuselio kopūstai, visos švelnių melionmoliūgių ir moliūgų rūšys, svogūnai, salierai, agurkai, ridikai, rūgštynės, vandeninė pipirnė, cikorijos, kiaulpienės, lapiniai kopūstai, rapsai (aliejiniai griežčiai), eskariol (salotos) bambuko atžalos ir kiti nekrakmolingi produktai.

Žemiau išvardintos daržovės blogai derinasi su baltymais: ropė, moliūgas, morkos, putelis, kalafiorai, kolrabi, griežtis, pupos, žirniai, artišokai, bulvės, įskaitant saldžiąją bulvę. Kadangi šios daržovės yra kiek krakmolingos, jos geriausiai tinka papildyti krakmolingą maistą. Pupeles ir žirnius, kuriuose yra tiek baltymų, tiek krakmolo, geriausia valgyti su žaliomis daržovėmis be kitokių baltymų ir be krakmolo.

Žemiau pateiktame meniu rasite teisingus baltyminio maisto derinius. Baltyminį maistą geriau valgyti vakarienės metu be rūgščių ir augalinio aliejaus, o taip pat be aliejinių padažų. Kiekis nustatomas individualiai.

Daržovių salotos

žalias melionmoliūgis burokėlių lapai špinatai ankštinės pupos riešutai riešutai

Jeigu riešutai cukruje - išgerkite labai daug vandens

(sulčių), po to valgykite juos su tais pačiais žalėsiais (pagal Šeltoną, nereiktų valgyti rūgščių kartu su baltymais, o juk rūgštynėse ir rabarbaruose yra labai daug rūgščių).

Daržovių salotos

mangoldas lapinis kopūstas šparagai moliūgas riešutai avokado

šparagai garstyčių lapai gelt. moliūgas ankštinės pupos riešutai avokado

brokoliai ropės lapai nevirtas kukurūzas žali žirneliai riešutai avokado

špinatai geltonas moliūgas riešutai kopūstas saulėgrąžų sėklos

mangoldai špinatai moliūgai brokoliai riešutai riešutai

mangoldai burokėlių lapai varškė saulėgrąžų sėklos

geltonas moliūgas mangoldai varškė moliūgai avokado

špinatai baltasis kopūstas žaliasis meliomoliūgis špinatai varškė riešutai

burokėlių lapai brokoliai žali žirneliai žali žirneliai varškė riešutai

moliūgas raudonas kopūstas brokoliai avokado varškė

špinatai šparagai kopūstas artišokai nelydytas sūris avokado

troškinti baklažanai moliūgai mangoldai mangoldai kiaušiniai avokado

špinatai garbanoti kopūstai moliūgai ankštinės pupos kiaušiniai saulėgrąžų sėklos

ropių lapai troškinti baklažanai ankštinės pupos mangoldai kiaušiniai sojos atžalos

mangoldai šparagai moliūgai žalios pupos mušta aviena graikiški riešutai

melionmoliūgis burokėlių lapai garbanotas kopūstas saulėgrąžų sėklos nelydytas sūris

šparagai šparagai žalios pupos brokoliai graikiški riešutai kiaušiniai

troškinti baklažanai burokėlių lapai garbanotas kopūstas saulėgrąžų sėklos avokado

virtas garuose svogūnas moliūgas šveicariškas burokas garstyčių lapai nelydytas sūris pekan (riešutai)

melionmoliūgis ankštinės pupos ropės lapai troškinta aviena rostbifas

raudonasis kopūstas briuselio kopūstai špinatai garbanotas kopūstas varškė riešutai

KAIP VALGYTI KRAKMOLĄ Vienas autorius yra pasakęs: „Nevalgykite kartu

daugiau, nei du maisto produktus, kuriuose gausu cukraus ir krakmolo”. Kai valgote duoną su bulvėmis, jūs pernelyg daug suvartojate krakmolo. Valgydami žirnius, duoną, bulves, cukrų, sausainius ir (po pietų) desertą, jūs turite gauti dar vitamino B kompleksą, geriamos sodos ir žinoti arčiausiai gyvenančio artrito ir kitų ligų specialisto adresą”.

Jau 50 metų higienos specialistai ragina valgyti tik vienos rūšies krakmolą ir nevartoti kartu su juo saldumynų. Cukrus, sirupai, medus, sausainiai, pyragai ir t.t. buvo draudžiami vartoti kartu su krakmolu. Tiems, kurie ateina pas mus pasitarti, mes nesakome: „Valgydami šiuos produktus su krakmolingu maistu, gerkite sodą. Nepatariame vengti rūgimo, kuris šiuo atveju neišvengiamas”.

Higienos specialistai laiko beprotybės viršūne vartoti nuodus, o po to priešnuodžius. Mūsų nuomone geriau nevartoti nuodų.

Cukrus, valgomas kartu su krakmolu, iššaukia rūgimą, skrandžio ligas ir virškinimo sutrikimus. Tie, kurie mėgsta medų ir klaidingai mano, kad jį galima bet kaip valgyti, turėtų žinoti, kad taisyklė „nevalgyti saldumynų su krakmolu” galioja ir medui. Medus arba sirupas su sausainiais, medus arba cukrus su koše - panašūs deriniai sukelia rūgimą. (Kiek tai liečia razinų valgymą su koše arba razinas bulkutėje, tai šiuo atveju geriau nevartoti sodos, o pasinaudoti vaikiška

kūryba: iš pradžių valgyti razinas, o po to visa kita). Soda neutralizuos atsiradusias rūgštis, bet tai nesustabdys rūgimo.

Daugiau nei 50 metų higienos specialistai ragino kartu su krakmolingu maistu vartoti didelį nevirtų daržovių kiekį (išskyrus pomidoras ir kitokius rūgščius žalėsius). Tokios salotos turi labai didelį vitaminų ir mineralinių druskų kiekį. Šiose daržovėse vitaminai natūralus, o ne gauti dirbtiniu būdu. Nė vienas vitaminų pakaitalas niekada netenkindavo higienos specialistų. Mes vartojame arba natūralius produktus, arba nieko. Vitaminai tabletėse - tai komercinė prabanga, gydantis fetišas.

Vitaminai vienas kitą papildo. Mums reikia ne B komplekso vitaminų, bet visų rūšių vitaminų. Nevirtų daržovių salotos mums duoda keletą žinomų vitaminų, o taip pat tuos, kurie yra jų sudėtyje, bet dar mokslininkų neatrasti. Mitybos procese vitaminai ne tik sąveikauja vienas su kitu, jie sąveikauja su mineralinėmis druskomis. Pastarąsias taip pat turi daržovių salotos. Vartoti vitamininius preparatus, kuriuose yra kalcio, geležies ir kitokių mineralų, mes nepatariame, kadangi šie mineralai turi neįprastą mums formą. Nėra geresnio maistinių medžiagų šaltinio už augalijos karaliją - nei laboratorija, nei chemija nesugeba sukurti mums priimtinų produktų.

Higienos specialistai pataria valgyti nedaugiau vieną krakmolą iš karto ne todėl, kad šių produktų virškinimo procesai skirtingi, bet todėl, kad suvalgant iš karto du arba daugiau krakmolingu produktų, neišvengiamai persivalgoma šiomis medžiagomis. Mūsų nuomone geriausia (tai ypač svarbu ligonio mityboje) apsiriboti vienos rūšies krakmolu. Žmonėms, sugebantiems puikiai save kontroliuoti, galima leisti valgyti du krakmolingus produktus iš karto, bet tokių individų pasitaiko labai retai. Mūsų taisyklė: valgyti tik vienos rūšies krakmolingą maisto produktą, iš karto!

Bendrai kalbant, daugumos maisto produktų sudėtyje yra angliavandenių, riebalų, baltymų ir celiuliozės, todėl galima būtų šiek tiek suabejoti draudimu maišyti baltymus su krakmolu. Norėčiau parodyti, kuo skiriasi gamtos sukurti maistinių medžiagų deriniai nuo atsitiktinių, dažnai valgomų skirtingų maisto produktų kombinacijų.

Virškinimo traktas sugeba virškinti gamtinius maisto medžiagų derinius ir aiškiai nesugeba gerai virškinti atsitiktinius, bet kokius maisto produktų derinius, paplitusius šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje. Virškinimo traktas palyginti lengvai susidoroja su gamtiniais maisto medžiagų deriniais. Bet viena yra valgyti vienos rūšies produktą, kokia bebūtų jo sudėtis, ir visai kas kita suvalgyti du skirtingus maisto produktus. Virškinimo sultys lengvai suvirškina vieną produktą, pvz., javus, kurių sudėtyje yra tiek baltymų, tiek ir krakmolo, bet sunkiai virškina du produktus, pvz., duoną su sūriu. Tilden dažnai kartodavo, kad sumuštinių gamta nesukuria.

Visiškai aišku, kad mūsų virškinimo sistema, lengvai virškinanti gamtinius maistinių medžiagų derinius, sunkiai virškina negamtinius maisto produktų derinius. Šiuolaikiniai civilizuoto žmogaus mitybos įpročiai taip skiriasi nuo sutinkamų gamtoje ir pirmykščių žmogaus įpročių, kad negalima jų laikyti normalios mitybos įpročiais.

Žmonės nepakankamai skiria dėmesio savo mitybai. Tiesa, gamta toleruoja šiuos maisto medžiagų derinius, ir jie lengvai suvirškinami. Bet ortodoksalūs dietologai nepastebi, kad organizmas sugeba prisitaikyti prie konkretaus produkto tiek rūgščių ir fermentų koncentracijos sultyse požiūriu, tiek sekrecijų išskyrimo momento požiūriu. Tuo atveju, jeigu skrandyje atsiduria du skirtingi maisto produktai, skrandis nepajėgus patenkinti skirtingus produktų virškinimo poreikius. Kenon parodė, kad tuo atveju, jeigu krakmolas yra

pakankamai seilių suvilgomas, skrandyje jis būtų virškinamas 2 valandas. Jeigu krakmolas suvalgomas kartu su baltymais, tai šiuo atveju skrandžio liaukos paskandins maistą rūgščiose sultyse, ir seilės nustos virškinti krakmolą.

Kenon sako, kad seilių paskirtis yra pradėti virškinti krakmolą. „Štai kodėl, priduria jis, jūs privalote kramtyti duoną, košę ir kitokį krakmolingą maistą labai rūpestingai. Štai kodėl negalima kiekvieną maisto kąsnį užgerti vandeniu. Nors valgant vandenį galima vartoti (būtina padėti organizmui virškinti), bet negalima burnoje juo silpninti seilių poveikį krakmolui”.

Krakmolas pradedamas virškinti burnoje, bent jau taip turėtų būti, bet jie užsibūna burnoje labai neilgą laiko tarpą ir patenka skrandin, virškinimui dar tik prasidėjus. Skrandyje seiles gali virškinti ir virškina dar ilgą laiką tuo atveju, jeigu krakmolas buvo suvalgytas teisingai. Jeigu su krakmolu valgysime rūgštis ir baltymus, tai jo virškinimas sulėtės arba visai sustos. Jeigu valgant geriamas vanduo, tai skrandyje seilių poveikis krakmolui susilpnės (kaip ir burnoje), ir netiesa, kad valgant reikia gerti. Geriausia vandenį gerti 10-15 min. prieš valgį. Jeigu vanduo geriamas valgant, tai jis praskiedžia skrandžio sultis ir greitai palieka skrandį, nusinešdamas su savimi skrandžio sultis ir enzimus.

Žemiau siūlome teisingą krakmolingo maisto produktų derinių meniu. Patariama krakmolingą maistą valgyti pietų metu. Krakmolingą maistą reikia valgyti neužsigeriant, rūpestingai sukramtyti, prieš nuryjant suvilgyti seilėmis. Salotose, kurios valgomos su krakmolingu maistu, neturėtų būti rūgščių. Vakare patariame valgyti daug salotų su baltymais, o dieną - su krakmolu. Maisto kiekį derinyje reikia nusistatyti individualiai.

Daržovių salotos ropės lapai špinatai moliūgas raudonas kopūstas kaštonai virti šakniavaisiai

špinatai ankštinės pupos ankštinės pupos troškinti baklažanai kokoso riešutai garuose virti šakniavaisiai

ankštinės pupos ropės lapai burokai artišokai airiškos bulvės

špinatai garbanotas kopūstas burokai artišokai bulvės

burokėliai burokėliai morkos moliūgai bulvės artišokai

burokėlių lapai burokėlių lapai ryžiai moliūgai bulvės

ropės lapai burokėliai šparagai Ryžiai ryžiai

špinatai kukurūzas ankštinės pupos ryžiai arachisai

burokėlių lapai kalafiorai kalafiorai morkos troškintas melionmoliūgis

kopūstas šparagai ankštinės pupos baltasis melionmoliūgis troškinti melionmoliūgiai batatas

garbanotas kopūstas burokėlių lapai ankštinės pupos kalafiorai ropė saldi bulvė

žaliasis melionmoliūgis šparagai troškintas melionmoliūgis arachisai

ropės lapai šveicariški burokėliai brokoliai žirniai arachis moliūgas

burokėlių lapai geltonos pupelės duona iš grubiai maltų garbanotas kopūstas miltų bulvės

ankštinės pupos špinatai brokoliai ankštinės pupos moliūgai ryžiai

kopūstas ryžiai burokėliai burokėliai šparagai troškintos pupelės

burokėliai burokėliai moliūgai ankštinės pupos troškinti šakniavaisiai arachisai

burokėlių lapai špinatai garuose virti šakniavaisiai trošk. moliūgas

moliūgas ankštinės pupos burokėliai moliūgai bulvės bulvės

špinatai ankštinės pupos ropė kopūstas artišokai saldi bulvė

ankštinės pupos burokėliai artišokai brokoliai batatas

špinatai briuseliniai kopūstai bulvės kaštonai

KAIP VALGYTI VAISIUS

V.G.Porter savo knygoje apie mitybą sako, kad mityba

vaisiais -tai vienas iš kenksmingų dietinių susirgimų. Bet jis sutinka, kad vaisiai, suvalgyti atskirai nuo kito maisto, nesukelia jokių nemalonumų. Kiti gydytojai taip pat mano, kad vaisiai slopina virškinimą, bet nė vienas jų nieko nežino apie maisto derinimą. Jie pastebėjo, kad vartojant vaisius su kitokiu maistu, dažnai sutrinka virškinimas, ir dėl šito kaltino

vaisius, o ne kitokį maistą. Vaisiai nėra vien malonumas akims, nosiai ir liežuviui -

juose yra maistingų, be priemaišų, tikrų maistinių elementų miliniai. Kai kurie jų (labai nedaug) savo sudėtyje turi daug baltymų - tokią išimtį sudaro avokado ir alyvos, juose yra cukraus. Skanus juose esančių rūgščių mišinys, juose gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų. Kartu su riešutais (kurie botaniniu požiūriu taip pat priskirtini vaisiams) ir žaliomis daržovėmis, vaisiai yra idealus maistas žmogui.

Mityba vaisiais teikia daug džiaugsmo. Bet juos reikia valgyti atskirai nuo kitokių produktų. Vaisinės rūgštys blogai derinasi tiek su krakmolu, tiek su baltymais, jų cukrus nesiderina nei su baltymais, nei su krakmolu. Avokado ir alyvų aliejus blogai derinasi su baltymais. Štai kodėl sutrinka virškinimas, valgant vaisius su mėsa, kiaušiniais, duona ir t.t. Burnoje ir skrandyje vaisiai arba mažai virškinami, arba visai nevirškinami, ir kaip taisyklė, greitai patenka žarnynan, kur labai nedaug virškinami, nes jiems to pakanka. Valgyti juos su kitokiu maistu, ilgai virškinamu skrandyje, reikštų užlaikyti juos skrandyje tol, kol bus suvirškintas kitas maistas. Tokiu atveju jie, veikiami bakterijų, pradeda pūti.

Negalima valgyti vaisių tarp pagrindinių valgymų. Šiuo atveju jie patektų į skrandį tuo metu, kai jis nebaigęs virškinti ankstesnio maisto - to pasėkoje sutriktų virškinimas. Mūsų taisyklė: VAISIUS VALGYKITE ATSKIRAI (arba valgykite juos 6-30 min. prieš valgį).

Įprotis tarp pagrindinių valgymų gerti daug vaisių sulčių (citrinų, apelsinų, greipfruto, tomatų ir t.t.) yra daugelio žmonių, manančių, kad jie maitinasi teisingai, nevirškinimo priežastimi.

Prisiminkime daktaro Valterio gyvenimo patyrimą. Siekdamas atstatyti pašlijusią sveikatą, jis išsiugdė savyje „vilko apetitą”, ko pasėkoje - skrandžio sutrikimas. Jį kankino

troškulys, o vandens gerti nemėgo, tai prisiminęs vaisių teikiamą naudą, gėrė vaisių sultis (kadangi jam išsivystė neurozė, kurią jis klaidingai palaikė alkio jausmu). Pastangos pašalinti neurozę mitybos būdu tolygios pastangoms benzinu gesinti ugnį. Tas, kuris skrandžio sudirgimą klaidingai palaiko alkio jausmu, ir kuris visą laiką „malšina troškulį” vaisių sultimis, kenkia virškinimui.

Žalios daržovės idealiai derinasi su riešutais. Rūgštūs vaisiai neblogai derinasi su riešutais. Šiuo atveju turima omenyje baltymingi riešutai, bet ne krakmolingi (krakmolingiems priklauso kokoso riešutai, gilės ir t.t.) Saldūs vaisiai ir riešutai ypač blogai derinasi tarpusavyje, nors ir malonus yra šio derinio skonis. Avokado, kuriuose baltymų daugiau, negu piene, blogai derinasi su kitokiais baltymais. Kadangi avokado sudėtyje yra daug riebalų, jie prailgina kitų baltymų virškinimą. Avokado derinasi su rūgščiais vaisiais, bet su saldžiais jų geriau nevalgyti, jie nesiderina su riešutais. Kai kas teigia, kad melionai padeda virškinti baltymus, ir todėl pataria valgyti juos su baltymais. Tai blogas derinys. Jeigu tiesa, kad melione yra enzimai, galintis virškinti baltymą, tai turime dar vieną priežastį, kodėl nereikėtų jo derinti su baltymais. Iš aplinkos gaudamas tokią „pagalbą”, skrandis silpnina savo sugebėjimą virškinti maistą. Jeigu ligonio skrandis blogai virškina, tai reikia šalinti šio negalavimo priežastį, arba priežastis, ir po to duoti virškinamajam traktui pakankamai poilsio, kad tas atsistatytų, ir ligonis pasveiktų.

Maitindamas ligonius vaisiais, priėjau išvados, kad geriau jiems duoti saldžius vaisius atskirai nuo labai rūgščių vaisių. Todėl aš neduodu jiems finikų, figų arba bananų su apelsinais, greipfrutais arba ananasu. Cukrus, medus ir kiti saldumynai labai nesiderina su greipfrutais.

Žemiau pateiktame meniu rasite teisingus vaisinius

derinius. Rekomenduojame valgyti juos pusryčiams. Ne-vartokite vaisių su cukrumi! Vartokite bet kokius vaisius. Jų kiekį nuspręskite patys.

apelsinai mango figos greipfrutai vyšnio persikai abrikosai abrikosai apelsinai melionmedžio v. vyšnios churma abrikosai slyvos greipfrutai obuoliai bananai obuoliai vynuogės kriaušės figos vynuogės bananai mango vyšnios su grietine (be

cukraus) churma vyšnios finikai abrikosai finikai vyšnios obuoliai obuoliai persikai vynuogės kriaušė lygus persikas finikai stiklinė rūgštaus pieno bananai kriaušės figos stiklinė rūgštaus pieno

Galima būtų pasiūlyti labai skanų patiekalą iš vaisių

salotų su baltymais. Jo sudėtis: greipfrutas, apelsinas, obuolys, ananasas, salotos, salierai, 4 uncijos (120g) varškės arba 4 uncijos riešutų arba didelis avokado kiekis. Pavasarį galima paruošti skanias salotas iš šviežių vaisių - persikų, slyvų, abrikosų, vyšnių, lygaus persiko, salotų, salierų.

Saldžių vaisių - bananų, razinų, figų, džiovintų slyvų ir

kt. negalima dėti į salotas, jeigu ketiname ten dėti baltymų.

MITYBOS PROGRAMA SAVAITEI Visi meniu, pateikti šioje knygoje, skaitytojui tebus

pavyzdys, kaip reiktų derinti maisto produktus, tuo pačiu įgalins jį patį sudaryti nuosavą meniu. Mano nuomone svarbiausia žinoti, kaip sudaryti savo meniu, negu turėti meniu, sudarytą visiems metame. Žmogus, suvokęs maisto produktų derinimo principus, nesunkiai sudarys savo meniu, kokiose aplinkybėse ir sąlygose jis beatsidurtų.

Išmokę teisingai derinti maisto produktus, darysite tai automatiškai. Tegul jūsų draugai valgo savo maistą, valgydami prie bendro stalo, neskaitykite jiems paskaitų apie dietą.

Žemiau pateikta dviejų savaičių mitybos schema, iliustruojanti teisingą maisto derinimą skirtingu metų laiku. Vadovaukitės ja, sudarydami savąjį meniu.

Pavasario-vasaros meniu

I pusryčiai II pusryčiai pietūs Sekmadienis arbūzas daržovių salotos: daržovių salotos: vyšnios mangoldai ankštinės pupos abrikosai moliūgai riešutai bulvės Pirmadienis persikai daržovių salotos: daržovių salotos: vyšnios burokėlių lapai špinatai abrikosai morkos kopūstas troškintos pupos varškė

Antradienis melionas daržovių salotos: daržovių salotos: melionmoliūgiai brokoliai artišokai kukurūzas avokadas Trečiadienis uogos su grietinėle

daržovių salotos: daržovių salotos:

(be cukraus) kalafiorai melionmoliūgiai ryžiai ropės lapai mušta aviena Ketvirtadienis persikai daržovių salotos: daržovių salotos: abrikosai žali kopūstai burokėlių lapai slyvos morkos ankštinės pupos saldžios bulvės riešutai Penktadienis vandeninis daržovių salotos: daržovių salotos: melionas troškintas

baklažanas moliūgai

mangoldai špinatai duona iš grubiai kiaušiniai maltų miltų Šeštadienis bananai daržovių salotos: daržovių salotos: vyšnios žalios pupos kopūstas stiklinė rūgštaus bulvės brokoliai pieno sojos atžalos

Rudens-žiemos meniu

I pusryčiai II pusryčiai pietūs Sekmadienis vynuogės daržovių salotos: daržovių salotos: bananai kinietiškas

kopūstas špinatai

finikai šparagai moliūgas tr. šakniavaisiai tr. pupos Pirmadienis churma daržovių salotos: daržovių salotos: kriaušės kopūstas briuselio kopūstai vynuogės kalafiorai ankštinės pupos batatai riešutai Antradienis obuoliai daržovių salotos: daržovių salotos: vynuogės ropės lapai kopūstas dž. figos ryžiai moliūgas avokadas Trečiadienis kriaušės daržovių salotos: daržovių salotos: churma brokoliai špinatai bananai ankštinės pupos st. rūgštaus pieno bulvės Ketvirtadienis melionmedžio daržovių salotos: daržovių salotos: vaisiai melionmoliūgiai raudoni kopūstai apelsinai pastarnokai ankštinės pupos duona iš rupių

miltų saulėgrąžų sėklos

Penktadienis churma daržovių salotos: daržovių salotos: vynuogės morkos mongoldai finikai špinatai moliūgas garuose virti nelydytas sūris šakniavaisiai Šeštadienis greipfrutas daržovių salotos: daržovių salotos: žirniai špinatai kopūstas garuose virti kokosos riešutai svogūnai mušta aviena

KAIP IŠGYDYTI VIRŠKINAMOJO TRAKTO

SUSIRGIMUS Pati geriausia mityba neduos naudos, jeigu virškinimo

traktas neparuoš maisto taip, kad jį organizmas galėtų įsisavinti. Amerikiečių tauta kenčia dėl blogo virškinimo. Medicinos „mokslas” siūlo tik vaistus, leidžiančius atsikvėpti nuo įvairaus virškinimo sutrikimų arba „pagalbą” skrandžiui, pvz., pepsiną. Bet vaistai nepadeda virškinti, nepagerina virškinimo sistemos darbo. Priešingai, ilgalaikis jų vartojimas toliau kenkia virškinimui.

Maistas virškinamas žymiai efektyviau, jeigu jį suvalgome būdami ramūs, dėl nieko nesijaudindami. Pavalgius būtiną pailsėti. Paprastai maistas ryjamas paskubomis, nesukramtytais gabalais, ir „valgytojas” tuoj po to skuba į darbą, neduodamas poilsio nei savo dvasiai, nei kūnui. Visa tai kartojasi diena iš dienos, metų metais, kol neateina atpildas. Stipresni ilgiau išlaiko, bet ir jiems pakenkia toks gyvenimo būdas.

Visuotinas nervingumas. Susilpnėja šalinimo funkcijos.

Panašiais atvejais pakeitus vien mitybą, neįmanoma atstatyti pašlijusios sveikatos, kol nebus pašalinti nervingumo šaltiniai. O vaistai tik pakenktų.

Reikia gyventi laikantis fiziologinių ir biologinių dėsnių, grįžti prie sveiko gyvenimo būdo. Nustoti kaupti energiją, būtinas sveikatai nervų poilsis reikalauja nesivaikyti reikalų ir malonumų, pabėgti iš apnuodytos didmiesčio atmosferos, suartėti su gamta. Turime pasirinkti: arba laikytis fiziologinių dėsnių ir pragyventi ilgą, vaisingą ir laimingą gyvenimą, arba nepaisyti jų, užsitarnauti ligas ir pernelyg ankstyvą mirtį. Maža įveikti vieną kenksmingą įprotį, reikia keisti netinkamą gyvenimo būdą.

Antras žingsnis - reikia gyventi higieniškai, racionaliai maitintis, ilsėtis, miegoti, daryti pratimus, juoktis, priiminėti oro vonias, maudytis, gerti švarų vandenį, priiminėti saulės vonias, turėti sveikus dvasinius ir moralinius interesus. Palaipsniui sveikata grįš. Vien tik dieta neapsaugos jus nuo ligų ir negrąžins sveikatos. Būtina nuosekliai laikytis visų tarpusavyje susijusių higieniškų normų. Nereiktų sekti nemokšų ir nepatyrusių žmonių pavyzdžiu, kurie vienpusiškai taiko tik 1-2 higienos elementus.

Nesveikuojant verta badauti. Sutrikus virškinimui, šis metodas duoda virškinimo sistemai poilsį. Badaujant beveik visi organai ilsisi arba bent jau nėra tokie aktyvus. Tačiau valymosi organų aktyvumas padidėja. Protinio, fizinio ir fiziologinio (badavimo) poilsio kombinacija - idealus apsivalymo metodas.

Badauti geriausia ne namuose, o Higienos institute, stebint patyrusiam higienistui. Čia lengviau badauti, atsikratyti netikusių įpročių ir įtvirtinti naujus, gerus įpročius. Pacientui reikėtų pasilikti Institute tol, kol nauji įpročiai netaps jų asmenybės dalimi. Atstatyti pašlijusią sveikatą reikia daug pastangų, ir čia viskas priklauso nuo paciento.

ŠIEK TIEK APIE DAKTARĄ ŠELTONĄ IR JO KNYGĄ

„TEISINGAI DERINKIME MAISTO PRODUKTUS“ Daktaras Herbertas Šeltonas yra turbūt pats didžiausias

pasaulyje autoritetas ir pats autoritetingiausias pasaulyje gydytojas. Jis yra puikus medikas - tyrinėtojas, medikas - praktikas ir sveikatos apsaugos organizatorius. Neveltui jis dar 50-siais metais rašė, kad 30000 žmonių pabuvojo jo Sveikatos mokykloje San-Antonijuje, ir jo vadovaujami, badaudavo nuo keleto dienų iki kelių mėnesių. Apie badavimą jis pateikė daugiau eksperimentinės medžiagos, negu bet kuris kitas šiuolaikinis gydytojas ir turbūt, daugiau negu aplamai bet kuris gydytojas per visą istoriją. Dauguma jo pacientų jau buvo išbandę visus kitus gydymo būdus - vaistus, operacijas, procedūras, masažus, terapiją, dirbtinę karštinę, elektrą, savitaigą ir t.t. - viskas buvo veltui. Galų gale jie pamėgino gydytis badaudami. Širdies ligas, vėžį, sinusitą artritą, auglius, kataraktą, mažakraujystę, sklerozę, sifilį, raupus, spuogus inkštirus, egzemą ir kitas odos ligas. Daktaras Šeltonas rašė, kad 95% jo instituto pacientų pagijo arba jų stovis gerėjo, kiti gydytojai, ilgą laiką stebėję jo pacientus, patvirtino didelį jo gydymo efektyvumą. Iš kelių šimtų astmatikų, kuriuos d-ras Šeltonas gydė badavimu, tik 3 nepagijo. D-ras Šeltonas teigia, kad jis gydė šimtus pacientų su aštriomis ligų formomis, ir “nė vienas nemirė, nė vieno būklė nepablogėjo”. (Cituojama, remiantis De-Vriz).

Visi specialistai įsitikinę, kad teigiamas badavimo poveikis, jeigu po to neteisingai maitinamasi, nėra stabilus. Šeltono knyga gali vadovautis tiek tie, kurie badauja, tiek tie, kuriems atsibodo burzgimas pilve ir ligos, kurių niekaip nepavyksta pagydyti.

Būdinga, kad pilnas gydomojo badavimo kursas pagal

prof. Nikolajevo (arba d-ro Vivini) metodiką su tolimesne jo mitybos programa neišgydo nuo meteoriorizmo, atsirūgimo, gargaliavimo pilve ir netgi nedidelių skausmų, kadangi tipiška šio susirgimo priežastis (bloga mityba) nepašalinama. Logiška, kad vėl pradėjus veikti tai pačiai priežasčiai, atsinaujina ir jos pasekmės - patologiniai reiškiniai.

Galima tvirtinti, kad tuo atveju, jeigu ši knyga būtų pateikta mokslo populiarinimo knygų konkursan, kurį organizuoja „Literaturnaja gazeta”, tai ji tikriausiai būtų įvertinta aukščiausiais balais, kadangi rusų kalba išleistų knygų tarpe ir, galimas daiktas, visame pasaulyje, nerasime panašių knygų šiuo klausimu.

Tenka apgailestauti, kad mūsų mitybos tradicijos, tiek šeimyninės, labai tolimos nuo Šeltono rekomendacijų. Todėl, galimas daiktas, ne kiekvienas ją priims, perskaitęs vieną kartą. Beveik visos autoriaus rekomendacijos puikiai argumentuotos.

Šios recenzijos autorius maitinosi taip pat visiškai neteisingai. Ir man reikėjo 2-3 dienų, kad persiorientuočiau, tame tarpe ir psichologiškai. Iš tikrųjų, gamta niekados nekūrė sumuštinių, ir žmonės, kurių įpročiai ir skoniai nėra dar civilizacijos sugadinti, maitinasi instinktyviai teisingai.

Atsiminkime, kaip valgo maži vaikai. Motina reikalauja, kad jie viską valgytų su duona (arba dešrelę su koše). Bet vaikas instinktyviai stengiasi valgyti iš pradžių sūrį arba mėsą, o po to košę arba bulves. Kartais, praėjus kuriam laikui po valgio, jis staiga paprašo duonos ir su apetitu ją suvalgo be nieko. Pats stebėjau, kaip valgo paprasti žmonės: jakutai, evenkai, buriatai, kirgizai, kazachai, tikri sibiriečiai - rusai.

1957 metais aukštai Tian-Šanio kalnuose stebėjau ryškų pavyzdį, kai kirgizų piemenys pakvietė mane „Beš-Barmakui”. Pamatęs, kiek man buvo skirta suvalgyti mėsos (apie 2,5 kg) aš su nerimu ir netgi su pasibaisėjimu

prisiminiau įsimintinus „Pakeltos velėnos” puslapius (ten labai vaizdžiai aprašoma, kaip kazokai pirmą kartą gyvenime persivalgę mėsos ir labai kentėjo nuo viduriavimo. Bet nepaisant visų būkštavimų, ir tik todėl, kad džiovintus abrikosus valgiau prieš mėsą, o duoną po to, jokios patologijos neatsirado.

Pasistenkime reziumuoti d-ro Šeltono rekomendacijas. Jas galima suprasti, tik atsižvelgus į produktų klasifikaciją. Ją reiktų papildyti, kad riešutų tarpe jis išskiria taip vadinamus krakmolingus - kokosą, kaštoną, giles ir t.t?

1. Valgykite rūgščius produktus 15-30 min. prieš valgį.

2. Valgykite rūgščius produktus ir krakmolą skirtingu laiku.

3. Valgykite rūgščius produktus ir baltymus skirtingu laiku.

4. Valgykite krakmolą ir baltymus skirtingu laiku. 5. Valgykite tik vienos rūšies baltyminį maistą iš

karto. 6. Valgykite baltymus ir riebalus skirtingu laiku. 7. Valgykite baltymus ir cukrų skirtingu laiku. 8. Valgykite krakmolą ir cukrų skirtingu laiku. 9. Gerkite pieną atskirai nuo kitokio maisto (galima

gerti, praėjus 30 min. po to, kai suvalgėte rūgščių vaisių. 10. Valgykite melionus atskirai nuo kito maisto. 11. Valgykite saldžius ir rūgščius vaisius skirtingu

laiku. 12. Valgykite cukrų ir rūgščius vaisius skirtingu laiku. 13. Valgykite žalėsius su rūgščiais vaisiais, varške

(arba riešutais). 14. Valgykite žalėsius su saldžiais ir pusiau saldžiais

vaisiais, nededami ten nieko daugiau. 15. Nevalgykite daugiau, negu 2 produktus, kuriuose

daug cukraus ir krakmolo. 16. Vandenį gerkite 15 min. prieš valgi (geriau 15 min.

prieš rūgštis: rūgščius vaisius, pomidorus, rabarbarus, spanguoles, rūgštynes).

17. Venkite desertų. Jeigu turite suvalgyti desertą, suvalgykite daug žalėsių, o po to sekančio valgymo metu nieko nevalgykite. Ypač venkite atšaldytų desertų, pvz., ledų.

18. Ryte geriausiai valgykite vaisius (galima po to ir grietinės, grietinėlės, rūgštaus pieno ir t.t.), dieną krakmolą, vakare baltymus.

19. Gerai derinasi: riebalai su krakmolu, melionai su kitais nerūgščiais sultingais vaisiais, nekrakmolingi žalėsiai su krakmolu arba baltymu, arba riebalais, ypač su gamtiniais baltymų ir riebalų deriniais (grietine, sūriu, riešutais ir -t.t.) Ypač efektingas šiuo atveju nevirtas kopūstas. (Antiseptinės šviežio kopūsto arba žalėsių savybės padės jums ir tuo atveju, jeigu baltymas, pvz., kefyras pasirodė per rūgštus “Viskas, kas trukdo virškinti, visa, kas lėtina virškinimo procesus, kas laikinai juos stabdo, suaktyvina kenksmingų bakterijų veiklą. Persivalgius, valgant pavargus, prieš darbo pradžią, sušalus (sušalus reikėtų prieš valgį išgerti karšto vandens), perkaitus, sergant drugiu, esant skausmams, rimtam uždegimui, neišalkus, susirūpinus, sunerimus, apimtam baimės, pykčio ir t.t.) visais šiais ir analogiškais atvejais susidaro palankios sąlygos bakterijoms gadinti maistą. Prieskoniai, actas, spiritas ir t.t., lėtinantys virškinimą, suaktyvina bakterijas.

20. Tipiškos dietinės ir nedietinės „bjaurybės”: majonezas, visokie sumuštiniai, išskyrus duoną su sviestu, konservai tipo žuvis aliejuje arba tomatų padaže, sūrelis su razinomis, varške marmeladu ir t.t. (jeigu baltymas gerai sumaišytas su žaliava ruošiant kepti duoną, pvz., su kiaušiniu ar lecitinu, tai tokia duona nekenkia), mėsa su tomatų arba kitokiu rūgščiu arba aitriu padažu.

Tipinė mitybos schema pagal Šeltoną: 1 pusryčiai: melionas arba saldūs vaisiai (galima pusiau rūgštūs

vaisiai arba uogos su grietine ar grietinėle). Jeigu šiuo metu turite keletą vaisių rūšių, valgykite tokia tvarka: nuo pusiau rūgščių iki saldžių, po to galima užsigerti rūgščiu pienu.

2 pusryčiai: nekrakmolingi žalėsiai, pusiau krakmolingas

produktas, baltymas su žalėsiais. Nereiktų valgyti vieno derinio, kurio neaptaria

Šeltonas, bet kurį visai teisėtai draudžia valgyti kai kurie specialistai (Indra Devis, Polis Bregas ir kt.) - tai krakmolas su produktais, kuriuose yra sieros: kopūstu, kalafiorais, rope, žirniais, kiaušiniais ir t.t. Prof. Nikolajev čia priduria ir figas, morkas, svogūnus, česnakus, o mes dar pridurtume linų sėklas, remdamiesi eksperimentais.

Visa, kas anksčiau aprašyta, yra taip toli nuo mūsų įpročių, kad ne kiekvienas galės iš karto persiorientuoti į tokią mitybos schemą. Daugumai žmonių bus patogiau paruošti save laikotarpyje nuo kelių dienų iki kelių savaičių, kai užuot valgę įprastinius produktų derinius, jie valgys tuos pačius produktus, bet tam tikra tvarka, pvz., ne duoną su dešra, bet dešrą, o po to duoną.

Pabaigoje priminsiu jums, kad visos rekomendacijos ir meniu, pateikti šioje knygoje, tėra orientyras skaitytojui, padedantis suprasti principus ir vėliau automatiškai teisingai derinti maistą.