INTERTEKSTUALUMAS: TEORIJA IR PRAKTIKA

1

STUDIJ KNYGA

UDK 801.7(675.8) Me-127 Apsvarst ir rekomendavo spausdinti Filologijos fakulteto mokslo taryba (2002 06 07; protokolas Nr. 36) Recenzavo: prof. K. V. Nastopka dr. G. Drukut ISBN 9986-19-547-0 Irina Melnikova, 2003 Vilniaus universiteto leidykla, 2003 Turinys vadins pastabos ......................................................................5 j dalis. Pamatins teorijos problemos...........................................9 i Teksto problema...............................................................................9 Intertekstualumas greta kit recepcini teorij ...................... 21 Teorijos kilms problema ir jos pagrindins svokos............ 30 Tekstas tekste................................................................................. 46 Atviras" tekstas ir interpretacijos ribos.................................. 57 Erdvs ir laiko problema: intertekstinis aspektas................... 68 Montaas ....................................................................................... 77 Vertikalusis montaas ir intermedialumo problema............. 85 Spalva........................................................................................... 100 II dalis. Intertekstins analizs bandymai............................. 111 JOHN FOWLES Juodmedio boktas ........................................ 111 JOHN FOWLES: Msl................................................................... 134 LUIS BUNUEL: Kuklus buruazijos avesys ........................... 149 KRZYSZTOF KIELOWSKI: Trys spalvos: Mlyna. Balta. Raudona.......................................... 166 SALVADOR DALI: Narcizo metamorfoz................................. 192 Vietoj ivad ........................................................................... 208 Literatra................................................................................. 209 Rodykl...................................................................................... 215 Knyga - tai veidrodis: Jei j vilgtels bedion, vargu ar i jos pavelgs apatalas... Georg Christoph Lichtenberg vadins pastabos Skaitytoj dmesiui siloma knyga skiriama vienai i iuolaikini teksto

analizs/interpretacijos teorij - intertekstualumui. Intertekstu-alumas (pranc. intertextualit, ang. intertextuality) - tai samprata, perengianti tikrosios" literatrologuos rmus. Atsiradusi teorikai apmstant XX amiaus antrosios puss menin praktik, intertekstualumo svoka tapo pasaulio ir savs suvokimo enklu iuolaikiniam mogui, suprantaniam pasaul kaip tekst ir mananiam, kad viskas kakada jau buvo pasakyta, o k nors nauja galima sukurti tik mozaikos principu - dliojant i jau inom element (anot Rolando Barthes'o, tekstas - tai naujas sen citat audinys"). Tad

2

reikinys, vadinamas intertekstualumu, paia plaiausia prasme yra ne kas kita kaip savo ir svetimo odio sveika arba tekst dialogas.

Ms laikais intertekstualumas tapo vienas i daniausiai vairi poststruktralistins kritikos mokykl atstov moksliniame diskurse vartojam termin, jis pavirto madingu odiu, kurio reikm

6 kiekvienas apibria (jeigu apskritai imasi io varginanio darbo) savaip. Taiau geriau, kad

nuomons apibriant termin skirtsi, negu kad jis (kaip ir bet kuris kitas) bt vartojamas be iankstins kritins analizs (vien tam, kad kas nors atrodyt iuolaikika): juk nuomoni skirtumas netrukdo (veikiau, atvirkiai, - padeda) sudaryti palyginti neprietaring koncepcij, kokia atrodo esanti intertekstualumo teorija.

Nepaisant to, kad visai neseniai tik kai kurie iuolaikins literatros kritikos atstovai greta odio intertekstualumas vartojo od teorija (daniau - reikinys, terminas, svoka, kategorija, geriausiu atveju -koncepcija), pastarj deimtmet vis daugiau kalbama apie interteks-tualum kaip apie tekst skaitymo teorij, silani savo analizs/ interpretacijos priemoni rinkin.

Kaip teigia Julia Kristeva, senovje veiksmaodis skaityti turjo reikm, kuri verta priminti, kad bt galima geriau suprasti paios literatrins praktikos prasm. Skaityti reik rinkti, parinkti, pasiklausyti, sekti pdsakais, pririnkti, pagrobti. Tad skaitymas, prancz mokslininks nuomone, reikia tam tikr agresyv bendrininkavim ir aktyv svetimo turto pasisavinim. Savo ruotu raymas yra skaitymas, virts gamyba, industrija, o raymas-skaitymas - tai polinkis agresyvum ir totalus bendrininkavimas1. Kristevos mintis iskaido intertekstualumo teorijos pamat sudarani aktyvaus dialogikumo idj, pasireikiani tiek teksto (dialogas kaip jo sandaros principas), tiek metateksto (dialogas kaip teksto skaitymo-interpretavimo principas) lygmeniu.

Kadangi dialogo idja yra pamatin, ji lemia mediagos idstymo ypatumus, tarp j ir tai, kad tekstas, sumanytas kaip studij knyga, prasideda epigrafu. Kaip inoma, epigrafas - tai uraas, pateiktas pirma krinio ar jo dalies. Tai yra citata i kito daugiau ar maiau inomo teksto, leidianti ireikti autoriaus idj, poir, prisidengus tam tikra kauke. Taigi pats epigrafas yra ne kas kita kaip interteks-tinis elementas - svetimo odio dialogas su savuoju. O epigrafo reikm, nortume tiktis, praskaidrs skaitant tekst.

1 , ", . , : , 2000, 490.

7 Knyg sudaro dvi skirtingos dalys, kuri pirmoji yra interteksti-nio pobdio (silanio /

reikalaujanio kreiptis cituojamus tekstus) ir kuri geriausia apibdinti intertekstualiai - Levo Karsavino odiais: Malonus skaitytojau, tave kreipiuosi a. [...] Tu maa k rasi ia mano - ir nortsi, kad nieko mano ia nebt, - bet utai tu perskaitysi daug pasiskolinto i imintingiausij ir dievobaimingiau-sij [...], tau tikriausiai arba ivis neinom, arba inom tik i nuogird"2. ia imtasi bandymo apibrti intertekstualumo teorijos itakas, esm, pagrindines svokas, problemas ir pateikti j sprendimo variantus. Ne maiau svarbu sudaryti kuo isamesn vairiakalb literatros apie intertekstualum sra, kuris leist skaitytojui kreiptis pirminius altinius arba j vertimus ypa dominaniais klausimais. Antroje knygos dalyje pateikiama autorinio praktinio teorijos taikymo pavyzdi, naudojant paius vairiausius, priskiriamus estetins komunikacijos sferai (kinematografinius, vaizduojamojo meno ir, inoma, groins literatros) tekstus.

Knygos tikslas - idstyti teorijos pagrindus, iskleisti problem spektr ir parodyti jos taikymo konkretiems tekstams efektyvum -demonstruoja jos aktualum, nes skaitytojas iki iol neturi galimybs susipainti su teorija ir jos problemomis lietuvi kalba: pastaruoju metu vis daniau leidiami vairioms teksto analizs teorijoms skirt tyrinjim vertimai, bet intertekstualumas nesulaukia dmesio. Taiau usienyje susidomjimas teorija ne tik nemaja, bet, atvirkiai, didja. Antai 2000 metais buvo ileista Grahamo Alleno monografija Intertextuality3, autoriaus apibriama kaip pirmasis isamus teorijos tyrinjimas angl kalba. Allenas aprao termin istorij praddamas nuo itak (Ferdinandas de Saussure'as, Michailas Bachtinas, Julia

3

Kristeva) ir mgina irykinti jos sveikos su struktralistinmis, poststruktralistinmis, semiotinmis, dekonstruktyvistinmis, psichoanaliti-nmis teorijomis plotmes bei aptarti postkolonijins, marksistins ir feministins kritikos problemas, susijusias su intertekstualumu.

2 , Saligia", ., , -: , 1994, 24.

3 Allen Graham, Intertextuality, London; New York, 2000. 8 Alleno monografij galima pavadinti pakankamai trumpa intertekstualumo istorijos apvalga,

visikai tinkama pirmai painiai su terminais ir vardais, bet nepakankama nuodugnesniam tyrinjimui ir juo labiau praktiniam taikymui.

Knyga, kuri skaitytojas laiko rankose, skiriasi nuo pirmiau mintos ne tik tuo, kad rodo teorijos taikymo efektyvum praktikai analizuojant tekst. Kartu autor smoningai iskaido ir aptaria in-tertekstualumo problemas, prietaravimus, ji silo j sprendimo bdus, nepretenduodama absoliut galimo atsakymo teisingum. O tai, manoma, provokuoja dialog su skaitytoju, - kaip atviras klausimas, kur reikia atsakyti savaip. Ir jeigu manoma kalbti apie koki nors visa aprpiani uduot", tai ji ir ikyla kaip knyga-klausimas. Beje, toks uduoties apibrimas konceptualiai atitinka joje dstom teorij, kuri taip pat bt galima pavadinti teorija-klausimu.

I dalis PAMATINS TEORIJOS PROBLEMOS Teksto problema 9 Paiu bendriausiu pavidalu intertekstualumo teorija yra semiologin, poststruktralistin

skaitymo (suvokimo) arba teksto interpretavimo teorija. Ji apvelgia reikmingus prasms atsiradimui teksto (jo element) ryius su kitais tekstais. Jos uduotis, anot Michailo Jampols-kio, - suteikti nauj impuls teksto funkcionavimo supratimui ten, kur vir mimezs (pamgdiojimo, sutapimo, imitacijos) li blyksteli nauji semiozs idiniai"4.

Teorijos dmesio objektas - iuolaikinio mstymo ontologizuotas tekstas. ia prasme intertekstualumo teorija traukiama bendrj iuolaikinio mokslo kontekst, nes bet koks mokslas, net ir ne humanitarinis, i dalies yra teksto mokslas arba veiklos, kurianios groinius tekstus, forma. Toks bendros moksl paradigmos keitimas lm do-

4 , . , : ", 1993, 419.

10 m reikin: literatros mokslas pereng savo ribas ir pradtas nagrinti kaip mokslo modelis

apskritai, kaip universalus problem laukas, kuriame sukuriama tekst analizs, bendros visiems objekt tiriantiems mokslams, metodika"5.

vardijant intertekstualumo teorij kaip poststruktralistin, i pat pradi svarbu paymti, kad poststruktralizmas yra idj ir vaizdini, iaugusi i struktralizmo ir turini pasaulirin reikm, kompleksas. Ir nepaisant to, kad skirtumas tarp struktralizmo ir poststruktralizmo itin nepatikimas"6, tyrintojai stengiasi apibrti pagrindinius principus, atskirianius du glaudiai susijusius reikinius.

Tai vis pirma abejons egzistavusiomis ir i dalies iki iol aptinkamomis pozityviomis tiesomis ir sitikinimais principas. Poststruktralizmas atmeta anksiau viepatavusi logocentrin tradicij, t. y. pastang visame kame aptikti grietai apibrt tvark ir toki pai prasm, pirmin prieast ir kt, ir silo orientuotis aidimo princip. Poststruktralizmo, kaip iuolaikinio mokslo tipo, specifika yra ta, kad jis egzistuoja ne kaip apibrt ties rinkinys, bet kaip problem laukas - dialogikai tempta polemin erdv, kurioje aminai vary-damosi vairios kilms koncepcijos nuginija viena kitos teis autori-tetingesns argumentacins sistemos vaidmen"7.

4

Poststruktralisti-nio problem lauko atsiradimas susijs su bandymais isprsti tam tikrus struktralistins nuostatos prietaravimus, o j atsiradim pirmiausia liudija poiris tekst.

Bet kuriam tyrinjimo objektui reikia nors paties bendriausio apibrimo. iuo atveju intertekstualumo objekt ir vien pagrindini

5 , . . , : , 1996, 5-6.

6 Culler Jonathan, Deconstruction: Theory and Criticism afterStructuralism, Lon-don, 1983,30. Neatsitiktinai dauguma t, kuri vardai siejami su poststruktralizmu, pavyzdiui, Michelis Foucault, Jacues'as Lacanas, Julia Kristeva, Roland'as Barthes'as, Grard'as Genette'as ir kt., savo mokslin keli pradjo kaip struktralistai (isamesn literatra iuo klausimu pateikta: 1996; , , : , 1998,26). -.,-,. . ;.,>..

7 , 1998,26. , , 11 svok - teksi - galima preliminariai apibrti taip, kaip tai daro struktralistai: tekstas yra

bet kokia organizuota enkl seka []8. Tekstas gali bti tiek odio meno krinys, tiek tapybos drob, filmas, architektros paminklas ir kt. Struktralistai iskiria iuos tekstui bdingus poymius:

S Ireiktum: Tekstas ufiksuotas tam tikrais enklais ir iuo poiriu prieingas netekstinms struktroms [...]. Ireiktu-mas, kaip neireiktumo priepriea, veria nagrinti tekst kaip tam tikros sistemos realizavim, jos material knijim"9.

/ Atribojim: Tekstas prieingas visiems materialiai knytiems enklams, neeinantiems jo sudt, pagal traukimo-netrauki-mo princip"10.

S Struktrikum: Kiekvienam tekstui bdinga vidin organizacija: jame slypi tekst struktruojantis kodas.

Taigi, straktralist supratimu, tekstas yra imanentin, apibr-| ta struktra. Ir i pirmo vilgsnio i pozicija nesukelia joki prietaravim. Taiau kai jie pradeda kalbti apie teksto funkcijas kultros l sistemoje (btent: 1) adekvat reikmi perdavim, 2) nauj prasmi j krim ir 3) atminties funkcij11), i karto kyla daug klausim.

Pirmoji Jurijaus Lotmano iskirta funkcija - adekvatus reikmi l perdavimas - gali bti vykdyta, kai tekstas yra maksimaliai viena-Ireikmis. Ar tai manoma susidrus su groiniu tekstu? Teigiamas \ atsakymas, matyt atrodo itin abejotinas.

Antroji funkcija, paverianti tekst ne pasyvia, iorins informa-|cijos talpykla, bet prasms generatoriumi12, yra susijusi su treija \ (atminties funkcija), kuri yra ne kas kita kaip teksto gebjimas isau-I goti savo ankstesnij kontekst atminim. Teksto atmintis - tai pra-

8 , , : 5 , 1995, 13.

9 , ", ., ^, -: , 1998 ( -v 1970), 61.

10 Ten pat, 62. 11 , ", , 1998, 423-436. *"*^'!~ l l2 Ten pat, 427. 12 smin erdv, teksto sukuriama apie save, erdv, kuri engia tekstas, pagaliau tam tikri

teksto santykiai su kultros tradicija apskritai. Tekstai, ilaikantys kultrin aktyvum, kaupia informacij ir apauga" naujomis prasmmis. (Ms laik Hamletas - tai ne tik Shakespeare'o pjess tekstas, bet ir atminimas vis io krinio scenini, literatrini ir kitoki interpretacij. Maa to, tai atminimas anapus teksto esani vyki, su kuriais gali asocijuotis Shakespeare'o tekstas.) Struktralisto Lotmano iskiriama teksto atminties funkcija aktualizuoja Michailo Bachtino mint apie tai, kad teksto bties vykis [ ] ikyla dviej smoni, dviej subjekt

5

paribyje, kad tekstui, kuriam tarpininkaujant mogus ireikia save, priklauso tiek tai, k j traukia autorius, tiek tai, k vykstant dialogui su juo traukia skaitytojas13.

Btent teksto atminties funkcija prietarauja struktralistiniam teksto, kaip udaros, autonomikos struktros, kurios prasm nepriklauso nuo j suvokianio subjekto, nagrinjimo principui. Beje, atminties funkcija leidia suabejoti galimybe iskirti tok gyvo" teksto poym kaip atribojimas (bet kuriuo atveju - suabejoti jo suabsoliutinimu). Abejoni prieast galt paaikinti gyvo ir negyvo kno palyginimas.

Gyv kn galima apibrti tik slygikai. Spinduliuodamas ilumin, intelektin ir bet kuri kit energij, jis sukuria aplink save lauk, perengiant jo matom apibri, kontr ribas, o atals", negyvas, nespinduliuojantis jokios energijos knas yra apibrta esyb. Kaip ir knus, tekstus galima suskirstyti tariamai gyvus ir tiek pat tariamai negyvus (folkloras, pirmykts mitologijos ir pan.), ukietjusius", kuri ribos ir prasm nepriklauso nuo Kito vilgsnio. Tokie erdvikai ir laikikai nutol tekstai neatsitiktinai patrauk struktralist dmes (folklor skmingai tyrinjo Vladimiras Proppas, o pirmyktes mitologijas - Claudas Levi-Straussas), nes struktrinis metodas pasirodo efektyvesnis analizuojant tipinius krinius arba susiduriant su tolimais,

13 , ", M., , : , 1986, 301.

13 mums svetimais kultriniais kontekstais, nepasiekiamais i vidaus ir todl redukuojamais

tam tikras konstantines, juos apibdinanias struktras14. O poststruktralistinis poiris yra tas bendrosios metodologijos pagrindas, kuris leido sukurti teorij(as), orientuot(as) pirmiausia gyv, iuolaikini tekst tyrinjim.

Teksto problem, teksto sampratos keitimsi puikiai iliustruoja Roland'o Barthes'o mokslini pair evoliucija. Jos etapai - nuo etojo deimtmeio darb Nulinis raymo laipsnis15, Mitologijos16 per struktralistin laikotarp (Pasakojim struktrins analizs vadas17) iki poststruktralizmo (S/Z16, Teksto malonumas19) - tarsi ymi paios problemos raidos etapus, kai buvo silomas skirtingas jos sprendimas. Teksto svoka pasirod esanti ta sritis, kurioje vyko Barthes'o mokslins paradigmos pasikeitimas, tai yra perjimas nuo krinio kaip struktros, kurios funkcionavimas aikinamas, sampratos prie teksto - metodologini operacij lauko20 - teorijos. Kadangi is perjimas

14 , . , -: , 1998, 281.

15 Barthes Roland, Ledegrezerodel'criture, Paris, 1953; Bartas Rolanas, Nulinis raymo laipsnis", vert Galina Bauyt-epinskien, Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, 22-65; , ", : , : , 2000, 50-98.

16 Barthes Roland, Mythologies, Paris, 1957; Baitas Rolanas, I knygos 'Mitologijos'", vert Galina Bauyt-epinskien, Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991,66-133; , , : , 2000.

17 Barthes Roland, Introduction a l'analyse structurale ds rcits", Communications, Paris, 1966, 8,1-27; Bartas Rolanas, Pasakojim struktrins analizs vadas", vert Genovait Drukut, Bartas, 1991, 225-264; , . ", : , : , 2000,196-239.

18 Barthes Roland, S/Z, Paris, 1970; , S/Z, : Ad Marginm, 1994. 19 Barthes Roland, LePlaisirdu tente. Paris, 1973; Bartas Rolanas, Tekstomalo-numas", vert

Genovait Drukut, Bartas, 1991, 274-316; , ", ., : . , : , 1994, 462-519.

20 Textual Strategies: Perspectives in Post-Structural Criticism, ed. with an introd. by J. V. Harari, London, 1980, 38.

6

14 geriausiai iliustruoja intertekstualumo teorijos radimosi keli, prasminga pateikti trump jo

apvalg. Struktralistinis Barthes'o laikotarpis - tai mokslikumo ir mokslingumo siekis. Jis kalba apie

semiologij kaip reikmi moksl, apie tai, jog struktralistins veiklos (nesvarbu, reflektyvios ar poetins) tikslas - rekonstruoti 'objekt', kad jis ioje rekonstrukcijoje tam tikru bdu atskleist objekto veikimo ('funkcij') taisykles"21. Taigi ia Barthes'o dmesio centre yra tekstas kaip individualus universali pasakojimo dsni knijimas: kiekvienas pasakojimas turi tinkam analizei struktr22, kuri manoma apibrti remiantis lingvistikos modeliu23.

Taiau jau io laikotarpio darbuose pradeda formuotis bsimosios konotacij teorijos ir konotatyvins semiologijos apibros. Problemos, su kuriomis susidr Barthes'as, jo paintis su Jacues'o Lacano, Michelio Foucault darbais, Michailo Bachtino dialogine koncepcija, Umberto Eco, Jacques'o Derrida ir Julios Kristevos mintimis privert j perirti savo nuostatas ir atsisakyti variusi rm, tiesiogine ir perkeltine prasme atverti" tekst.

Struktralizmas nagrinja savo objekt kaip produkt, kaip nejudr ir tinkam taksonomikam apraymui ir modeliavimui 'daikt', o Barthes'o poststruktralizmas, prieingai, silo perkelti dmes nuo struktros semiologijos prie struktravimo semiologijos, nuo statiko 'enklo' ir jo tvirtos 'reikms' analizs prie dinaminio 'enklinimo' proceso tyrinjimo ir prasiskverbti verdani 'prasmi' arba netgi 'prieprasmi' magm, odiu, pereiti nuo fenoteksto prie genoteksto"24. Fenotekstas (phno-texte) ir genotekstas (gno-texte) - Kristevos terminai25, sukurti pagal biologini fenotipo ir genotipo svok analogi-

21 Bartas Rolanas, Struktralistin veikla", vert Galina Bauyt-epinskien, Bartas, 1991, 159.

22 Bartas Rolanas, Pasakojim struktrins analizs vadas", vert Genovait Drukut, Bartas, 1991, 226.

23 Ten pat, 227. 24 , - , ", , 1994, 11. 25 r. Kristeva Julia, Semeiotike. Rechetches paur une semanalyse. Paris: Seuil, 1969, 280-283. 15 j26. Fenotekstas - tai hierarchikai organizuotas, struktruotas semiotinis produktas, turintis

gana stabili prasm. Pavyzdiui, realiai egzistuojanios natraliosios kalbos frazs, skirtingi diskurso tipai, odiniai tekstai, knijantys tam tikr subjektyvi intencij ir atliekantys instrumentin funkcij. Jie skirti veikti komunikacijos partnerius. Fenotekstas - struktra, paklstanti komunikacijos taisyklms ir numatanti sakymo akto subjekt ir adresat. Fenotekstas - tai tik semiotinio objekto avanscena; u jo slepiasi 'antroji scena', kur vyksta intensyvus semiotinis darbas [...]. i 'antrj scen' Kristeva ir pavadino genotekstu [...]. Genotekstas - tai suvereni 'skirtumo' karalyst, kurioje nra centro ir periferijos, nra subjektyvumo, nra komunikacins uduoties; tai nestruktraota prasmin daugyb, gyjanti struktrin tvarkingum tik fenoteksto plotmje, tai savotikas kultrinis tirpalas, besikristalizuojantis fenotekste"27.

Kristevos pasilyta fenoteksto irgenoteksto priepriea primena plaiai inom Barthes'o opozicij, suprieinani dvi svokas - krin ir tekst: Barthes'o krin galima slygikai gretinti su Kristevos fenoteks-tu, o Barthes'o lkto svok - su jos genotekstu. Barthes'o dmesio objektu tampa ne struktr turintis krinys, o tekstas kaip struktravimo procesas. Straipsnyje Nuo krinio prie teksto" Barthes'as rao, kad krinys apsiriboja apibrtu signifikatu, kuriam galima priskirti du reikms pavidalus: arba mes laikome j atviru, ir tada krinys yra paodini reikmi mokslo (filologijos) objektas, arba mes laikome signifikat slaptu, gelminiu, kurio reikia iekoti, ir tada

7

krinys priklauso hermeneutikos, interpretacijos (marksistins, psichoanalitins, temins ir pan.) sriiai. Todl, jo nuomone, perasi ivada, kad visas

26 Genotipas - genetin, paveldima organizmo konstitucija, jo vis gen visuma; vieninga sistema, kurioje bet kuris genas gali atsidurti sudtingoje sveikoje su likusiais genais. Fenotipas - vis organizmo poymi ir savybi visuma, susiformuojanti jo individualios raidos metu. Susiklosto dl genotipo ir gyvenamosios aplinkos slyg sveikos.

27 r. Kristeva Julia, La rvolution du langage potigue: L'avant-garde a lafin du XJXe sicle: Lautreamont etMallarm, Paris, 1974,83-84; , - , ", , 1994, 38.

16 krinys apskritai funkcionuoja kaip enklas. O tekste, prieingai, sig-nifikatas iki begalybs

atidedamas ateiiai. Logika, reguliuojanti tekst, pagrsta ne suvokimu (iaikinimu, k reikia krinys), o metonimija; kuriant asociacijas, tarpusavio ssajas, perklimus, sau ijim usitikrina simbolin energija. Krinys geriausiu atveju maai simbolikas, jo simbolika greitai pavirsta niek, t. y. sustingsta apimta nejudrumo; taiau tekstas itisai simbolikas. Krinys, suprastas, suvoktas ir priimtas kaip visa jo simbolins prigimties visuma, - tai ir yra tekstas"28.

I tokios teksto sampratos gimstanti Barthes'o teksto analiz nekelia tikslo registruoti ir aprayti struktr, nemgina pasekti, kas lemia t ar kit tekst, nesistengia apibrti nei vienintels prasms, nei vienos i galim teksto prasmi. Tai - skaitymas-aidimas, kuriame od aidimas reikia suprasti atsivelgiant vis jo daugiareikmikum. aidia pats tekstas, ir skaitytojas taip pat aidia: jis aidia Tekst (kaip aidim), ieko tokios praktins formos, kurioje jis atkurt save, taiau siekia, kad i praktika neapsiribot pasyvia vidine mimeze (o pasiprieinimas tokiai operacijai kaip tik ir yra Teksto esm), kartu jis aidia Tekstu. Tekstas, Barthes'o manymu, primena naujo tipo muzikin partitr: iuolaikinje muzikoje atlikjo vaidmuo sugriautas, jis veriamas bti partitros bendraautoriumi, savitai j papildyti. Kaip kad muzikos krinys, tekstas taip pat reikalauja i skaitytojo veiklaus bendradarbiavimo. Kodl daugelis nuobodiauja skaitydami sudting tekst, irdami avangardinius filmus ar paveikslus? Todl, kad egzistuoja protis apriboti skaitym vartojimu. O mogus nuobodiauja, kai jis negali pats kurti teksto aisdamas juo, inarstyti j dalimis, paleisti j veikti29.

Pats rykiausias Barthes'o silomos teksto analizs pavyzdys yra jo darbas S/Z (1979), eis kartus apimtimi pranokstantis jame nagrinjam Honor de Balzaco novel Sarrasine. Barthes'o dialogas su Bal-zacu nukreiptas prie teksto usisklendim, usidarym, apipavi-

17 dalint pasisakymo baigtinum. Barthes'as-poststruktralistas atvirai perorientuoja savo

kritikos tiksl, ireikdamas abejon modelio, pagal kurio taisykles sukuriama prasm, egzistavimu. Ankstyvajam Barthes'ui naratyvas atrodo ilgas sakinys", o vlyvajam fraz nustoja bti teksto modelis. Maa to, Barthes'o, Balzaco skaitytojo, veiklus bendradarbiavimas" visikai sugriauna tekst kaip struktr: jis dalija tekst smulkiausias skeveldras" - minimalius vienetus, prieinamus silomai j konotatyvins reikms analizei, -leksijas (iskirdamas 561 leksij), dl to pokalbis apie prasm apskritai darosi abejotinas30.

Tokioje situacijoje sudtinga kalbti ne vien apie teksto komunikacin funkcij, bet ir apie skaitytojo veiklos ribas. Knygoje S/Z Bart-hes'as rao: Nra nieko, kas egzistuot anapus teksto, neegzistuoja ir tekstas kaip ubaigta visuma, kuri, kita vertus, bt jo vidinio sutvarkymo, vienas kit papildani element suderinimo altinis. Reikia ilaisvinti tekst nuo visko, kas jam netapatu, ir tuo pat metu ilaisvinti i visumos jungo. Daugialypiam tekstui nebdinga naratyvin struktra, gramatika arba pasakojimo logika. Jei kartais jos ir inyra, tai tik tada, kai susiduriame su nevisikai daugialypiais tekstais31.

O savotikoje 1974 m. mokslinje autobiografijoje, trauktoje knyg Semiologija kaip nuotykis, klausim kas yra tekstas?" jis atsako taip (beje, ir pirmiau pateiktos, ir ios mintys priskiriamos tam paiam jo pair raidos etapui):

8

Tekstas - tai ne estetinis produktas, o enklinimo veikla; tai ne struktra, o struktr kuriantis procesas; tai ne pasyvus objektas, o darbas ir aidimas; tai ne savyje udar enkl visuma, kuriai suteikta prasm ir kuri galima atkurti, o erdv, kurioje nubrtos prasmini postmi linijos. Teksto lygmuo yra ne reikm, bet Signifikantas semiotine ir psichoanalitine ios svokos prasme32.

28 , ", , 1994, 416-417. 29 Ten pat, 421-422. . 30 ia kyla gana populiari nuolat islystanios prasms idja. 31 , 1994, 15. 32 , ", Arbor Mundi, . 2, , 1993, 82;

Barthes Roland, L'Aventure smiologique, Paris: Seuil, 1985. 18 Taigi, viena vertus, jis apibdina tekst kaip absoliuiai amorfik mas, su kuria skaitytojas

gali daryti visk, kas jam aus galv. Kita vertus, Semiologijos kaip nuotykio frazs (pvz., struktr kuriantis procesas", prasmini postmi linijos") tarsi mgina usikabinti" u svok struktra, struktravimas33.

akivaizd prietaravim tikriausiai galima vertinti kaip turint poststraktralistin pobd, kaip nesmoning pripainim, kad tekstas, kuris yra metodologini operacij laukas, vis dlto apriboja skaitytojo / interpretuotojo laisv (prie io klausimo dar teks grti).

Su teksto svokos reikms kaita susijusi ir struktralizmui bei poststruktralizmui bendra autoriaus mirties idja - atskiras filosofijos subjekto mirties (arba jo - subjekto - decentravimo) problemos aspektas. Bendrj subjekto decentravimo problem34 nagrinjo Lacanas, Der-rida, Barthes'as bei Foucault. Pastarasis 1969 metais straipsnyje Kas yra autorius?" kritikavo autoriaus, kaip suverenaus ir smoningo savojo krinio krjo, samprat. Jo poiriu, autorius nra neisemiamas prasmi, kurios pripildo krin, altinis. Jis nra pirmesnis u savo krinius. Jis - tik tam tikras funkcinis principas, kuriam tarpininkaujant ms kultroje gyvendinamas apribojimo, iimties ir pasirinkimo procesas. Autorius - tai ideologinis produktas, kuriuo paymimas prasms plitimo bdas35.

Foucault poiriui subjekt apskritai ir autori konkreiai pritar daugelis mokslinink. Bet labiausiai j ipltojo Rolandas Barthes'as. Jo autoriaus vaidmens apibrimas tapo poststruktralistins minties gaire. Barthes'o nuomone, nors autorius laikomas savo kri-

33 T pat galime pastebti ir Sarrasine'o analizje, kurioje struktralistins priemons akivaizdiai susipina su poststruktralistinmis idjomis: struktralistinis klasifikavimo siekis nuolat ima prietarauti pastaboms dl to, kad traukiam taisykli ir termin neverta suvokti pernelyg rimtai.

34 Tradicinis poiris mog kaip individ (vientis, nedalom subjekt) pakeiiamas prieingu: mogus suvokiamas kaipdividas - i principo iskaidyta, fragmentika, iardyta, netekusi vientisumo Naujj laik asmenyb, kuri nebesuvokiama kaip tapati sau, savo smonei.

35 Foucault Michel, What i an Author?", Textual Strategies: Perspectives in Po-ststructuralist Criticism, ed. with an introd. by Harari, London: Methuen, 1980,159.

19 nio tvu ir eimininku, tekste nra tvysts rao. Teksto ir krinio metaforos ia dar labiau

isiskiria. Krinys yra savaime iauganio, isirutuliojanio organizmo vaizdinys, o teksto metafora yra tinklas. Tekstas gali isiskleisti tik kaip element derinimo ir sistemikos organizacijos padarinys. Be abejo, Autoriaus mkla gali pasirodyti Tekste, savo tekste, - bet jau tik sveio teismis. Jis ia negauna daugiau joki tvysts privilegij, o tik vaidmen aidime, kitaip tariant, jis yra popierinis autorius"36.

Apibendrinant Barthes'o pair raidos rezultatus ir pokyius, galima sakyti, kad jis: S abejoja teksto, kaip enklo, struktra (tekstas - tai ne stabilus enklas, o jo atsiradimo slyga);

9

S laiko skaitytoj visateisiu teksto bendraautoriumi (autoriumi?)37; S kelia teksto sveikos su kitais tekstais, t. y. intertekstualumo,

problem. Pati intertekstualumo problema nra nauja38, taiau pastaruoju metu jai skiriamas iskirtinis

dmesys, kadangi terminas intertekstua-lumas apibdina iuolaikin postmodernistin mstym kaip citavimo proces.

Intertekstualumo teorijos poiriu, nuoroda kit tekst, kuris gali egzistuoti to paties autoriaus tekstuose, kitame [gretimame] mene, gretimame diskurse arba ankstesnje (ir net vlesnje) literatroje, visikai arba i dalies formuoja teksto prasm. i tez leidia konkretinti intertekstualumo teorijos objekt: tekstas kaip tarpusavio sveikos su ki-

36 , 1994, 419-420. 37 domu, kad i tez dar 1890 metais mgino pagrsti Oscaras Wilde'as es The Critic a

Artist", trauktame rinkin Intentions". 38 XX amiaus mokslinje praktikoje seniai egzistuoja altini kritika" - skoliniu ir tak

teorija, vartojanti reminiscencijos svok, nagrinjanti literatrins citacijos, imitacijos, stilizacijos problemas ir kt. Kaip pavyzd galima pateikti tiek M. Gerenzono darb ..Pukino plagiatai" ( ., , , 1926,114-119), tiek klasikin ia prasme Viktoro irmunskio knyg Baironas ir Pukinas (1924), birioje skoliniai fiksuojami kaip faktas, taiau pats skolinimosi mechanizmas ikeliamas u tyrinjimo rib.

20 tais tekstais procesas. Orientuota skaitytoj, i teorija silo bdus taip suvokiamam tekstui

analizuoti, modeliuoja skaitymo mechanizm", atsivelgdama jo praktin taikym. Teisybs dlei btina pasakyti, kad tokiam (recepciniam) inter-tekstualumo teorijos

suvokimui pritaria ne visi tyrintojai. tai Igoris Smirnovas39 intertekstualumo teorij laiko generatyvine, o interteks-tinius santykius - turiniais ontologin status. Jis stengiasi konceptualizuoti teksto-teksto santykius literatroje kaip krybinio akto pagrind, tai yra kaip tekst kuriant santyk. Interteksto iskyrimas tampa ieities taku generatyviniam procesui, dl kurio pertvarkomi ankstesni ir kuriami nauji literatros kriniai, rekonstruoti [...]. Tai nereikia, kad intertekstin analiz padeda atkurti tikrj menins informacijos perdirbimo sek. Ontologikumas iuo atveju leidia numanyti, kad intertekstas konstituojamas ne kaip iskaidomo teksto recepcijos, bet kaip teksto krimo proceso produktas"40.

Galimyb suvokti intertekstualum kaip teksto krimo teorij atrodo abejotina. Pirma, apibrdamas tarptekstinius santykius kaip kurianius tekst, Smirnovas i esms silo schem tekstas pirmtakas + tekstas sekjas (pre-tekstas > tekstas). Generatyvinio proceso rekonstrukcija, jo poiriu, stengia pademonstruoti ir paaikinti pradinio teksto perdirbimo principus, tai yra iskirti objektyvi (arba pretenduojani objektyvum) pirmins estetins informacijos apdorojimo schem, atkurti konkret tekst, pirmini nagrinjamo teksto atvilgiu, sra". Kita vertus, Smirnovo abejons pretenzijomis objektyvum veria j pripainti tyrinjimo paklydim galimyb. Kitais odiais, jis abejoja objektyvumu ir kartu pretenduoja autoriaus sumanymo identifikavim. Btent nuo to intertekstualumo teorija (tiek slygikai grieta, tiek ir paia plaiausia vlyvojo Barthes'o ir Kriste-vos prasme) atsiriboja pirmiausia, ir neatsitiktinai: filologija (ir ne tik

39 Konstancos universiteto profesorius, Vienoje 1985 metais ijusios ir Sankt Peterburge 1995 metais perleistos knygos Interteksto krimas ( ) autorius.

40 , : . . , -: , 1995, 5-7.

21

10

ji) neturi instrument rinkinio" autoriaus sumanymo adekvatumui apibrti. Todl paios pretenzijos lieka tik pretenzijomis - kaip rodyti, kad tai" autoriaus sumanymas, o ne subjektyvi skaitytojo interpretacija?

Antra, kadangi intertekstualumo teorija yra poststruktralistin, t. y. joje neegzistuoja vientisas subjektas-autorius kaip altinis ir autoritetas, j domina ne atkrimo, deifravimo, bet prasms krimo'procesas41 . Be to, kai prasm jau pati savaime prarado apibrtos ir baigtins status, noras j deifruoti atrodo itin nepatikimas.

Intertekstualumas greta kit recepcini teorij Intertekstualumo kaip recepcins teorijos apibrimas leidia j lyginti su kitomis teorijomis,

kurios domisi teksto suvokju42. Nors t pai problem galima suformuluoti ir kitaip: intertekstualumo teorijos vieta greta kit iuolaikini teorij, nes praktikai visoms vienaip ar kitaip rpi skaitytojo vaidmuo formuojant teksto prasm.

4' Apie tradicin generatyvinio (daugiausia mginanio atsakyti j klausim: k norjo pasakyti autorius?") ir interpretacinio (bandanio apibrti, k kalba tekstas nepriklausomai nuo autoriaus intencij) poiri suprieinim, apie problemas, susijusias su j priepriea, r. antrj skyriaus Intentio Lectoris" dal A web of critical options" Umberto Eco knygoje: Eco Umberto, The Limits of Interpretation, Bloomington: Indiana U. R, 1990, 50-52.

42 Isamesn tradicij, mokykl, iuolaikini interpretacijos ir recepcijos teorijos problem apvalg r: Eco Umberto, Intentio Lectoris: The State of the Art", Eco,

22 Daugel ami autoriaus-krjo teiss atrod nelieiamos. Tradicin literatros moksl, meno

painim ir kitas sferas, susijusias su krybikos ir genialios asmenybs kultu, kvp Autoriaus-Dievo idja. Autoriaus biografija, jo nuomon apie savo krinius, politinis ir socialinis kontekstas buvo nagrinjami kaip autoriaus intencij rekonstrukcijos pagrindas. Ir tekstas, kaip spjama, turjo tam tikr autentik, galutinai apibriam prasm. Pagrindinis io poirio bruoas buvo tikjimas teksto galimybe atspindti socialin tikrov ir autoriaus sitikinimus.

Teorij, kvpt rus formalizmo, prancz struktralizmo ir angl-amerikiei naujosios kritikos, credo - tekstas, tekstas ir dar syk tekstas. ia prioritetas perkeltas nuo Autoriaus intencijos prie Teksto intencijos, jo struktros. Formalioji teksto struktra i struktralizmo pozicij buvo nagrinjama pati savaime ir dl savs paios. Struktralistins analizs procesas yra ne kas kita kaip tekste gldinios absoliuios menins vertybs iklimas. Taiau btent struktralizmas nurod kitus prieigos prie skaitytojo etapus. Kokia buvo esmin struktralizmo pamoka? sismoninimas, kad centr ir Dievo viet um struktros efektas. O vliau Autoriaus kultas uleido viet Skaitytojo kultui.

Tarp tekst, atlikusi ypating vaidmen keiiant poir autori ir skaitytoj, verta paminti Romano Jakobsono Lingvistik ir poetik (1952), kurioje skaitytojas laikomas visateisiu komunikacijos dalyviu. Ir tik po to Autoriui buvo leista numirti", kad gimt skaitytojas.

Tarp pirmj naujo poirio tekst teoretik buvo Umberto Eco. Jo atviro krinio idja kilo 1959 metais43, nors pats Eco iuolaikini

1990; Suleiman S. R., Introduction: Varieties of Audience-Oriented Criticism", The Reader in the Text, ed. S. R. Suleiman and I. Crosman, Princeton U. E, 1980; Stai-ger J., Interpreting Films. Studies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. E, 1992; Reader-Response Criticism: From Formalism to Post-Stmctura-lism, ed. by J. P. Tompkins, Baltimore: The John Hopkins U. E, 1980; Holub R. B., Reception Theory:A Critical Introduction, Methuen, 1984; , . . , , 1985.

43 Atviro krinio poetika, sukurta 1959 metais, tapo knygos/Kviras krinys pirmuoju skyriumi - Opera aperta, Milano: Marzorati, 1962; ang. vertimas: Eco Umberto, The Open Work, Cambridge: Harvard U. E, 1989 revised. v

11

23 interpretacij teorij apvalg pradeda nuo Wayne'o Bootho. Darbe Interpretacijos ribos**

jis paymi, kad visas teorijas, susijusias su literatros tyrinjimu, tai jau keli deimtmeiai persekioja skaitytojo mkla. Siekdamas rodyti i tez, jis mgina pasekti, kaip ir kokiu mastu vairs tyrintojai ir skirtingos literatrins tradicijos nagrinja skaitytojo vaidmens problem, kurios atsiradim nulm pakits poiris autori.

1961 metais Boothas atsisak realios autoriaus figros ir prakalbo apie implikuot [numanom] (implied author) autori45. Jo supratimu, raytojas (realus autorius) raydamas sukuria ne tiesiog ideal, beasmen mog apskritai, bet numanom savo paties variant, kuris skiriasi nuo numanom autori, aptinkam kit kriniuose. Kad ir kaip mes vadintume - oficialiuoju raaniuoju" arba antruoju autoriaus a", - akivaizdu, kad tai vaizdinys, kur susikuria skaitytojas teksto suvokimo metu. Kad ir kaip autorius stengtsi bti beasmenis, skaitytojas neivengiamai atsikurs raaniojo vaizdin46. Be to, vairiuose to paties autoriaus kriniuose skaitytojas susiduria su skirtingais implikuotais autoriais. Pavyzdiui, Henry Fieldingo romane Jonathan Wilde (Donatanas Vaildas) numanomas autorius susirpins visuomeniniais reikalais ir iame pasaulyje pasiekusi valdi moni neabotos garbtrokos padariniais. Kitame Fieldingo krinyje Joseph Andreivs (Dozefas Endriusas) autorius atrodo smojingas ir nerpestingas, o paskutiniojo (Amelia) puslapiuose jis isiskiria sentencij rimtumu47. I esms implikuotas autorius - tai autoriaus vaizdinys, kur skaitytojo smonje formuoja tai, k Eco vadina teksto pasakojimo strategijomis (r. toliau).

Paskelbus Bootho koncepcij literatros studij erdvje atsirado dvi nepriklausomos tyrinjim kryptys: struktrin-semantin ir her-meneutin. Pirmosios - struktrins-semantins - istorija prasidjo

44 Eco, 1990, 46-50. 45 Booth Wayne, TheRhetoric ofFiction, Chicago: Chicago U. E, 1961. 46 Ten pat, 70-71. 47 Ten pat, 72. ,.. -. . . ,,::. : ,. . .,. ,,;,..... , -. ' : ;,;,,,. 24 nuo rinkinio Communications 8, pasirodiusio 1966 metais. ia pirm kart buvo paskelbtas

Barthes'o darbas vadas pasakojamj tekst struktrin analiz" (1966). Jame Barthes'as (vis dar struktralis-tas) kalba apie autori, kuris negali bti sutapatintas su pasakotoju. ia pat Tzvetanas Todorovas48 pateikia opozicij pasakotojo vaizdi-nys-autoriaus vaizdinys ir stengiasi nauju rakursu permstyti pirmtak teorijas. Ir pagaliau Gerardas Genette'as49 pradeda pltoti balso ir fokalizacijos teorijas.

Atuntajame deimtmetyje, ikilus Kristevos teksto produktyvumo idjai, po Lotmano ir Riffaterre'o darb prasidjo diskusija apie Ma-ria'os Corti50 ir Seymouro Chatmano51 inagrint svok implikuotas skaitytojas (implied reader). Abu autoriai kildina savo svokos apibrim tiesiogiai i Wayne'o Bootho darb, ignoruodami pana apibrim, pasilyt Iserio (pltojusio kit tyrinjim ak) 1972 metais. O gino dl neempirinio autoriaus (autoriaus mklos") itakas Corti velg Foucault straipsnyje Kas yra autorius?" (1969). diskusijos skur pateko ir Eco pozicija - jo nagrinjama pavyzdinio skaitytojo52 koncepcija, paskelbta knygoje Skaitytojo vaidmuo (The Rok of the Rea-der)53, kuri traukti es, sukurti nuo 1959 iki 1971 met.

48 Todorov Tsvetan, Les categories du rcit littraire", Communications 8: L*ana-fyse structurale du rcit, 1966.

49 Genette Gerard, Frontires du rcit", Communications 8: L ^analyse structurale du rcit, 1966.

50 Corti Maria, An Introduction to Literary Semiotics, Bloomington: Indiana U. R, 1978 (ital leidinys - 1976).

51 Chatman Seymour, Story and Discourse, Ithaca: Cornell U. P., 1978.

12

52 Pagal recepcini poiri tipologij (r. Staiger J., InterpretingFilms. Studies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. R, 1992, 35-47), Eco teorija kartu su Barthes'o, Cullerio, Riffaterre'o, Fisho, Iserio teorijomis atstovauja textual-activated (aktyvaus teksto) poiriui: tekstas nustato aidimo taisykles skaitytojui, kur konstituoja tekstins konvencijos. Reader-activated (aktyvaus skaitytojo) ir context-activated (aktyvaus konteksto) teorijos pabria (atitinkamai) skaitytojo aktyvum arba recepcijos istorinio ir teorinio konteksto vaidmen. Taiau aktyvaus teksto koncepcija neveikia be aktyvaus skaitytojo ir be aktyvaus konteksto. Todl tokia tipologija neatrodo pagrsta.

53 Eco Umberto, The Role of the Reader, Bloomington: Indiana U. R, 1979. domu, kad originali io darbo antrat - Lector in fabula. O jo anglikojo varianto pava-

25 Antr - (neo)hermeneutm - krypt reprezentuoja vadinamosios Konstancos recepcijos

mokyklos atstovo Wolfgango Iserio teorija, kurioje skaitytojo vaidmens problema tyrinjama kitame teoriniame kontekste (Gadameris, Ingardenas, Jaussas)54.

Nors ir trumpai apibdinant tradicij, reikia apibrti svarbiausio jos atstovo - Hanso Georgo Gadamerio - esmines koncepcijos nuostatas. Anot Gadamerio, hermeneutika pagal pirmin paskirt buvo menas paiam interpretuojant iaikinti ir perteikti tai, kas pasakyta kit ir pasiekia mus kaip tradicija, jeigu tai nra tiesiogiai suprantama. [...] Hermeneutikos sritis i principo ima aprpti visas prasms iraikas. Prasms iraikos - tai pirmiausia visi kalbiniai pasakymai. Ne be pagrindo hermeneutikos - meno perduoti tai, kas pasakyta svetima kalba, kad kitas suprast, - pavadinimas kilo i Hermio, diev inios aikintojo monms, vardo. Prisiminus i hermeneutikos pavadinimo kilm, pasidaro visikai aiku, kad ia susiduriame su kalbos vyksmu, su vertimu i vienos kalbos kit, taigi su dviej kalb santykiu. Taiau kadangi versti i vienos kalbos kit galime tik suprasdami to, kas pasakyta, prasm ir atkurdami j kitos kalbos terpje [Medium], tai toks kalbos vyksmas suponuoja supratim"55.

dinimas (The Role of the Reader) buvo adaptacijos prie kalbos konvencij rezultatas: Eco paaikina, kad jeigu lotynika antrat bt iversta paodiui, ji netekt prasms. Originalus pavadinimas - tai perfrazuotas Italijoje populiarus prieodis lupus in fabula", vartojamas situacijoje, kai kas nors, apie kur k tik kalbjo ia esantys, netiktai pasirodo (lietuvi kalba tai bt: vilk mini - vilkas ia"). Vietoje vilko" [lupus] (pasakos personao) originaliame pavadinime Eco mini skaitytoj. O amininkui, sismoninusiam skaitytojo likim", suprantama, kodl jis lengvai atmenamas" (r. , : , : - , 2000, 130).

54 Iser Wolfgang, The Implied Reader: Patiems ofCommunication in Prose Fiction from Bunyan to Beckett, London, 1974; Iser Wolfgang, The Act ofReading, London, 1974; Ingarden Roman, The Literary WorkofArt, Evanstone, ., 1973; Jauss Hans Robert, Literary History a a Challenge to Literary Theory", New Directions in Literary History, ed. Ralf Cohen, London, 1974,11-41; bendra apvalga: Eagleton Terry, (vadas l literatros teorij, Vilnius: Baltos lankos, 2000; , , ", , , , , 1985, 3-69.

55 Gadamer Hans-Georg, Estetika ir hermeneutika", Gadamer H.-G., Istorija. Menas. Kalba, sudar ir vert Arnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999,58.

26 Pagrindins filosofins (paties Gadamerio apibrimas) Gadamerio hermeneutikos svokos

yra supratimas ir interpretacija. Aptariam problem kontekste ypa svarbu pabrti filosofo tez apie kalbin supratimo esm, apie supratimo proces kaip kalbos vyk56. Bet koks ms mstymas ir painimas visuomet suponuoja kalbin pasaulio aikinim"57. Supratimo kalbin prigimt lemia tai, kad supratimas gali kilti tik kaip dialogo padarinys. K nors isakyti - vadinasi, atsakyti kieno nors uduot klausim: Tik u kokio nors pasakymo slypintis klausimas suteikia jam prasm"58. O

13

tai ir yra dialogas. iuo atvilgiu galima prisiminti ir Michailo Bachtino odius, akivaizdiai atliepianius Gadamerio miniai: prasmmis a vadinu atsakymus klausimus. Tai, kas neatsako jok klausim, mums yra netek prasms"59.

Taiau vartodami Gadamerio svok supratimas mes neturime pamirti ypating Martino Heideggerio suteikt konotacij: supratimas nra viena painimo sudedamj dali" (kartu, tarkim, su aikinimu), - tai veikiau egzistencijos charakteristika, mogaus bties bdas. Todl pats interpretavimas suvokiamas ne kaip iorin procedra (ar tikslas), bet kaip egzistencin interpretatoriaus bsena.

Pagrindinis hermeneutins teksto interpretacijos principas formuluojamas taip: visum reikia suprasti remiantis paskirybe, o pa-skiryb - remiantis visuma. [...] dalys, kurias apibria visuma, savo ruotu apibria i visum"60. i formuluot yra ne kas kita kaip hermeneutinio rato apibrimas, kur Gadameris papildo dar viena charakteristika, jo vadinama pilnatvs numanymu: itaip suformuluoiau prielaid, vairuojani bet kok supratim. Ji reikia, kad suprantama tik tai, kas tikrai sudaro pilnutin prasms vienyb. Skaitydami tekst, visuomet darome i pilnatvs prielaid"61.

56 r., pvz., -, ", .-., , : , 1991, 43-44. [Nors tai ne vienintelis darbas, kuriame jis dsto t pai mint.]

57 Gadamer Hans-Georg, mogus ir kalba", Gadamer, 1999,82. T 58 Gadamer Hans-Georg, Semantika ir hermeneutika", Gadamer, 1999,104..,. .'t , 1986, 369.

60 Gadamer Hans-Georg, Apie supratimo rat", Gadamer, 1999,27. 61 Ten pat, 31. 27 Taigi hermeneutikoje iki Gadamerio interpretacija ikyla kaip iankstinis, pirminis supratimo

etapas ir btina slyga, o supratimas savo ruotu yra interpretacijos rezultatas. O filosofinje hermeneutikoje padtis pasikeiia: kadangi interpretatorius i pat pradi turt bti trauktas interpretuojamo teksto vid, grietos ribos tarp interpretacijos ir supratimo nustatyti nemanoma. Kad bt galima suprasti tekst, btina j isiaikinti (interpretuoti), taiau tam, kad bt galima j isiaikinti, btina turti (arba gyti) iankstin supratim apie j: Kas nori suprasti tekst, nuolatos daro apmatus. Kai tik pasirodo pirmoji teksto prasm, interpretatorius i anksto apmeta sau visumin prasm. Savo ruotu pirmoji teksto prasm pasirodo tik todl, kad tekstas skaitomas jau laukiant tam tikr dalyk, skaitomas tam tikros prasms link. Toki iankstini apmat, aiku, nuolat peririm atsivelgiant tai, kas pasirodo toliau gilinantis prasm, pltojimas ir yra supratimas to, kas parayta"62.

Be to, viena vertus, Gadameris tarsi nutrina supratimo kriterijus ir mastelius, inyksta interpretacijos teisingumo garantijos, nra reikalo kalbti ir apie autoriaus intencijas: Meno kalba suponuoja paiame krinyje gldini prasms gaus, kuri padaro krin neisemiam, kad ir kiek bandytume j iversti svokas. Dl to mgindami suprasti meno krin negalime pasitenkinti patikima hermeneutikos taisykle, kuri sako, kad teksto keliam udavin suprasti apria mens auctoris (autoriaus mintis, intencija, krinio sumanymas). Prieingai - kaip tik pritaikius hermeneutin poir meno kalbai paaikja, kad subjektyvaus manymo anaiptol nepakanka supratimo objektui apibdinti"63. Kita vertus, kaip manoma ir apskritai ar manoma galvoti apie kriterijus ten, kur kalbama apie suvokim kaip interpretatoriaus bties bd?

Tsdamas Gadamerio hermeneutin tradicij, taiau j schematizuodamas, tarsi naikindamas jos egzistencines savybes, Iseris mgina suderinti hermeneutikos nuostatas su tam tikrais struktralizmo

62 Ten pat, 29. * 63 Gadamer Hans-Georg, Estetika ir hermeneutika", Gadamer, 1999,61. 28

14

elementais. Pirmojoje Iserio knygoje64 i idj samplaika beveik nepastebima - ji pasireikia

vien nuorodomis Mukarovsk. O antrojoje65 beris pagrindia savo mintis, cituodamas Jakobsono, Lotmano, Hirs-cho, Riffaterre'o ir ankstyvuosius Eco darbus. Atspirties taku pasirinks Romano Ingardeno pasilyt literatrinio krinio neapibrtumo kategorij, Iseris sudaro literatrinio teksto tui viet arba neapibrtumo ruo (indetermimcies) koncepcij. Jo poiriu, tekstas yra savotika schema, pasiyminti vidine logika ir apriorine prasms vienybe. Ji sudaryta i tarp, tui viet ir neapibrtumo ruo, kurie aktyvina skaitytojo smon, skatina intensyviai iekoti interpretacij ir pagaliau kuriuos privalo upildyti ir paaikinti (konkretizuoti, Iserio terminais) skaitytojas, kad atkurt mint prasms vienyb. Pagrindin, esmin skaitytojo uduotis - sujungti teksto vienetus taip, kad atsirast ne tik prasm, bet ir prasminta vienov.

Beje, Iserio poiriu, vienintels teisingos interpretacijos galimyb -iliuzija. Neapibrtumai" gali bti interpretuoti vairiausiai (net absoliuiai prieingai), taiau rezultatas turi bti tam tikra vienov. Iserio numanomas skaitytojas (implied reader) turi atskleisti potenciali teksto reikmi daugyb. Dirbdamas su alia mediaga, koks atrodo ess paraytas, bet dar neperskaitytas tekstas, skaitytojas turi teis daryti ivadas, sudaranias palankias slygas daugybei teksto ryi ir referencij atverti. Sekdamas Mukarovskiu, Iseris mano, kad implikuotas skaitytojas nustato naujas skaitymo formas66, kurios vliau praranda pirminio emocinio suvokimo naujum ir yra formalizuojamos" prisitaikant prie platesni skaitaniosios publikos sluoksni skonio. Idealiu atveju toks skaitytojas privalo suprasti visas teksto konotacijas.

64 Iser Wolfgang, Der implizite Leser, Mimich: Fink, 1972; Iser Wolfgang, The Implied Reader, Baltimore: John Hopkins U. E, 1974.

65 TserV/olfgan&DerAktdesLesens, Munich: Fink, 1976;IserWolfgang, TheAct ofReading, Baltimore: John Hopkins U. R, 1978.

66 Be to, kai kurie tekstai (elitiniai, pavyzdiui, Joyce'o romanai) orientuoti j naujo" tipo implikuotj skaitytoj, kadangi anaiptol ne kiekvienas gali visapusikai suvokti tok tekst.

29 Nepaisant vis naujovi, Iserio koncepcijoje mes i esms susiduriame su hermeneutinio rato

idja: tam, kuris pradeda skaityti tekst, yra bdinga iankstin nuostata, sivaizdavimas to, kuo gali bti is tekstas (Gadamerio iankstinio supratimo terminas). Iankstins nuostatos suformuota ms skaitymo strategija yra nuolat koreguojama paties teksto, i tarpusavio sveika grsta hermeneutiniu principu -dalys apibriamos visumos ir savo ruotu apibria visum". Todl skaitytojas pareigojamas atkurti tekst taip, kad nepaeist jo vidinio nuoseklumo. Iserio silomas skaitymo modelis yra i esms funkciona-listinis: dalis privalu tiksliai derinti prie visumos"67. Taigi formaliai tarsi atviras tekstas recepcijos estetikoje faktikai yra udaras".

Kartu recepcinis poiris sunkiai duodasi apibriamas prasms krimo /atkrimo terminais. Viena vertus, skirting interpretacini sprendim galimyb, atrodyt, leidia kaip analizs uduot vardyti prasms krim. Kita vertus, smoninga orientacija apriorin prasms vienyb, interpretacij kaip visumos siek (pasmons lygmeniu jis egzistuoja gerokai daniau, nei gali pasirodyti i pirmo vilgsnio), faktinis teksto udarumas" veikiau suteikia galimyb kalbti apie jo prasms atkrim (apie galim prasmi rekonstrukcij).

Abiej krypi (struktrins bei hermeneutins) atstov teorijoms bdingas skirtingas teorinis statusas, taiau svarbiausia - tai bendras tyrinjim atmosferos pokytis, susijs su domjimusi skaitytojo vaidmeniu teksto suvokimo procese. Naujos estetini ir semiotini tyrinjim tendencijos buvo neatsitiktins ir neturjo sprogimo bruo. Tai buvo nuosekli pair transformacija ir tam tikri sintezs bandymai68 . iuo atvilgiu intertekstualumo teorija, atsiradusi iuolaikini tyrinjim erdvje, yra artimesn pirmajai krypiai, kuriai atstovauja Barthes'as, Genette'as, Kristeva ir kiti. ; ..4,;.

67 Eagleton, 2000, 90.

15

68 Kaip dar vien pavyzd Eco pateikia Roberto Holubo knyg Reception Theory" (London: Methuen, 1984), kurioje greta vokiei recepcijos teorijos pirmtak minimi rus formalistai, Ingardenas, Mukarovskio estetika, Gadamerio hermeneutika.

30 Teorijos kilms problema ir jos pagrindins svokos Intertekstualumo teorijos altini apibrimas bei intertekstualumo atstov srao"

formavimas yra nelengvas udavinys, nes kiekvienas tyrintojas savaip ipleia vien ir kit rat. Intertekstinio diskurso kertins figros neabejotinai yra Michailas Bachtinas ir Julia Kristeva. Taiau poiris Bachtino ir Kristevos pirmtakus skiriasi.

Tarkim Judith tili ir Michaelas Wortonas69 teigia, jog intertekstualumo idj itakas galima matyti Platono dialoguose bei Michelio de Montaigne'io veikaluose. O vliau graik ir prancz filosof idjas ipltojo Michaelas Riffaterre'as, Jacues'as Derrida ir Haroldas Bloomas. Toks poiris tiek idj itakas, tiek j reikjus kelia abejoni, kuri vien verta paaikinti i karto, o kitas teks pakomentuoti kiek vliau. Bloomo teorij70 galima laikyti intertekstine tik tiek, kiek ji yra takos ir intertekstualumo koncepcij sintezs bandymas: orientacija subjekt neleidia jo laikyti intertekstualistu", taiau kai kurias intertekstualumo teorijos idjas galima velgti ir jo pairose.

69 Intertextuality: Theories and Practices, ed. J. tili, M. Worton, Manchester, New York, 1990.

70 Haroldo Bloomo literatrins takos teorijos esmin nuostata numano autoriaus rungtynes" su pirmtako() tekstais, kai pirminis tekstas radikaliai transformuojamas. i transformacij jis vadina klaidingu skaitymu [misreading]. O gimsta jis kaip takos baims [anxiety afinfluence] rezultatas. Todl rimtas, vertas dmesio krinys, slygotas kovos su pirmtaku(ais), visada suponuoja baim, egzistencin ilges, nerim, knyt retorinmis figromis, takos baims tropais. (r. Bloom Harold, TheAmdety oflnflu-ence, London, 1975; Bloom Harold, A Map of Misreading, London, 1975; , . , : , 1998.)

31 Kitokios nuomons laikosi Michailas Jampolskis71. Jis pagrstai kildina teorij i trij altini:

Jurijaus Tynianovo bei Michailo Bachtino teorini pair ir Ferdinando de Saussure'o anagram koncepcijos.

Tynianovo darbuose iskiriamos dvi idjos, kurios turjo takos intertekstualumo sampratos formavimui:

1. Parodijos, kaip dviplanio teksto (parodijos prasms susiformavimo mechanizm sudaro teksto sveika su kitu, parodijuojamu tekstu), idja72.

2. Idja, kad kiekvienas teksto elementas turi konstrukcin funkcij, kylani i dviej santyki tip:

S i santykio su kit sistem elementais, skaitant neliteratrinius, buitinius ir kitus, kyla autofunkda; S i santykio su tos paios sistemos elementais kyla sinfunkcija73.

Antroji idja leidia traukti santyki lauk visikai kitokio pobdio reikinius74, skirting meno ri tekstus.

Jay'aus Claitono ir Erico Rothsteino75 nuomone, intertekstualumo istorija prasidjo nuo Ferdinando de Saussure'o idj perprasmi-nimo, pateikto Derrida darbe Apie gramatologij (1967)76. O vliau, pltojant Kristevos pradinius teiginius, susiformavo trys kryptys:

71 , 1993, 33. 72 , ", ., . . ,

: , 1977, 284-310. 73 , ", , 1977, 270-282. 74 , 1993, 33. 75 Influence and Intertactuality in Literary History, ed. Jay Clayton & Eric Rot-hstein,

Madison: The University of Wisconsin Press, 1991. 76 Derrida Jacues, Of Grammatology, London: The John Hopkins UP, 1976; ,

, : Ad Marginm, 2000; [pirm kart ileista 1967 metais]. 32 I tikrj mokslinink, kurie teorikai ir praktikai nagrinjo teksto sveikos su kitais tekstais

ir skaitytojo su tekstu, brys gana gausus (j galima visikai pagrstai papildyti Umberto Eco, Gerardo Genette'o, Renatos Lachmann ir daugelio kit vardais). Toli grau ne visi minti tyrintojai galbt sutikt bti vadinami intertekstualistais" (nebent paia plaiausia prasme). Taiau mginimai pasekti pagrindini idj, susijusi su intertekstualumu, raidos istorij leidia nubrti in-tertekstualumo teorijos kontrus.

Julia Kristeva, su kuria siejamas intertekstualumo svokos pasirodymas, intertekstualumo problem apmsto susipainusi su Michailo Bachtino mintimis, idstytomis 1924 met darbe Turinio, mediagos ir formos problema odinje meninje kryboje77. Aptardama Bachtino pairas kaip vien i akivaizdiausi bandym veikti formalistin poir tekst, Kristeva paymi, kad vietoje statistinio teksto skaidymo Bachtinas pasil model, kuriame literatrin struktra ne egzistuoja, o sudaroma kitos struktros atvilgiu. Toks struktralizmo dinamizavimas manomas tik tada, kai literatrinis odis suvokiamas kaip tekstini ploktum susikirtimo vieta, vairi raymo bd dialogas - paties raytojo, gavjo (arba personao) ir pagaliau raymo, sukurto dabartinio ar ankstesnio kultrinio konteksto. Bachtino atradimu laikoma tai, kad jis pripasta, jog bet koks tekstas sukuriamas kaip citat mozaika, bet koks tekstas yra kokio nors kito teksto sugrimo" ir transformavimo produktas. Kartu vietoje intersubjektyvumo ikyla intertekstualumo svoka78. Bachtino dialogo teorija atskleidia ne tik subjektyv, bet ir komunikacin, o tiksliau, intertekstin raymo prad. io dialogikumo erdvje tokia svoka kaip asmenyb -raymo subjektas pradeda blankti uleisdama viet kitam reikiniui -raymo ambivalentikumui79.

Taigi Kristevos intertekstualumo sampratoje iskirtin reikm turi trys principiniai teiginiai: " , 20- , : Next, 1994, 257-320. 78 , , , , ", , 2000, 428-

429. [Kristeva Julia, Semiotike:Recherches pour une sitna-nalyse, Paris, 1969]. 79 Ten pat, 423. 33 1. Intertekstas (viena i pagrindini intertekstualumo teorijos svok), jos poiriu, yra citat

sankirtos erdv (bet ne takini" citat rinkinys). Bet koks tekstas yra ne kas kita kaip intertekstas. 2. Intertekstas raomas skaitant svetimus diskursus ir todl bet koks odis (tekstas) yra toks

kit odi (tekst) susikirtimas, kuriame galima perskaityti ma maiausiai dar vien od (tekst)80.

3. Intertekstin struktra ne egzistuoja, o sudaroma kitos struktros atvilgiu81. Pradedant Kristeva intertekstualumas (paslpta ir akivaizdi citata: pamgdiojimas, plagiatas,

parodija ir 1.1.) nagrinjamas ne kaip literatros metodas, smoningai naudojamas autoriaus, bet kaip savotikas kolektyvins pasmons atskleidimas. Kaip teigia Barthes'as: Kiekvienas tekstas yra praeities citat audinys. Kodo, formuli, ritmini modeli nuotrupos, socialini dialekt fragmentai ir kt. eina tekst ir jame pertvarkoma, nes visada esama kalbos iki teksto ir aplink j. Be abejo, intertekstualumo - kiekvieno teksto slygos - negalima redukuoti iki altini ar tak

17

problemos; intertekstas yra bendrasis anonimini formuli (kuri kilm vargu ar galima nustatyti), nesmoning ar savaimini citat (pateikt be klaustuk) laukas"82.

Sukonkretinti bei struktruoti Barthes'o ir Kristevos poir tekst kaip praeities citat audin skmingai mgino Michaelis Riffaterre'as, atsisakydamas pernelyg plataus tekst santyki apibrimo. Vadindamas tekst kit tekst presupozicij ansambliu" ir kalbdamas apie tai, kad tekstualumo idja neatskiriama nuo intertekstualumo ir juo pagrsta83, Riffaterre'as nagrinja teksto suvokimo proces ir atitinkamai skaitytojo problem. Anot jo, skaitytojo poiris tekst (skaitymo-suvokimo procesas) priklauso pirmiausia nuo jo lingvistins kompetencijos, apimanios skaitytojo gebjim iskaidyti kalbos

80 Ten pat, 429. 81 Ten pat, 428. 82 Barthes Roland, Theory of the Text", Untying the : A Post-structuralist Reader, ed.

Robert In Young, London: Romledge, 1981, 39. . _, i; ,, 83 Riffaterre Michael, Semiotics ofPoetry, Bloomington; London, 1978. ' " 34 figras (tropus) ir agramatizmus (ungrammaticals]) - odius, posakius, suvokiamus kaip

svetimus" tekste-sistemoje, kurioje jie atsiskleidia. Tai kito teksto siverimo enklai. (odis, pripastamas agramatizmu nagrinjamame tekste, kitame tekste - kitoje sistemoje -gali bti normatyvinis.)

Be lingvistins, skaitytojas privalo turti ir literatrin kompetencij, apimani mitologijos, literatros tem painim ir 1.1. Btent literatrin kompetencija leidia skaitytojui atkreipti dmes prasminius tarpus (pavyzdiui, citavim be nuorod). Krinys, anot Riffater-re'o, diktuoja skaitytojui suvokim: jis sudarytas taip, kad skaitytojo dmesys patraukiamas tam tikr teksto atkarp. Jei suvokiantysis nepajgus akimirksniu iifruoti nuorodos, tai gali veikti tik jo reakcij esm, bet ne pat jam nesuprantam frazi tinklo suvokim. Netgi nestengdamas sugretinti teksto (arba jo atkarpos) su atitinkamu in-tertekstu (tekstu, kur nurodo pirmasis), skaitytojas jauia (velgia) gretinimo btinyb, iskaido agramatizm. Kartu agramatizmai pasirodo es enklai, nurodantys nugrimzdusios" prasms vietas. Mgindamas igelbti, sugauti" prasm, skaitytojas ieko paaikinimo kitose teksto dalyse, vidinje nuorod sistemoje.

Riffaterre'o poiriu, skaitymo proces sudaro dvi stadijos - euristin (heuristic) ir retroaktyvi (retroactive). J iskyrimas susijs su reikms (meaning) ir prasms*4 (significance) atskyrimu.

Reikm (meaning) yra mimezs lygmeniu nuosekliai ireiktos informacijos seka. Tuo tarpu formalij ir semantin vienov, aprpiani visus neaikum" indeksus (t. y. visus teksto elementus, nurodanius k nors kit"), jis vadina prasme (significance). Reikms atvilgiu tekstas yra nuosekliai atsirandani informacijos vienet seka. O prasms atvilgiu tekstas pasirodo kaip semantinis vienetas85.

Euristinis skaitymas (nuo pradios iki galo) - tai pirmas interpretacijos etapas, kuriame pagaunama" reikm. O skaitytojo uduotis - per reikm suvokti prasm (paversti informacin sek prasmin-

84 Riffaterre'o vartojama svoka significance implikuoja procesualumo aspekt: prasms formavim, enklinimo proces, prasms krimo efekt.

85 Riffaterre, 1978, 2-3. 35 tu vienetu - tekstu). io suvokimo bdas yra retroaktyvus skaitymas -antrasis interpretacijos

etapas: teksto perprasminimas, mginimai susieti j vien visas teksto gijas, sismoninti tai, kad prasminiai agramatizmai yra vienos struktros - temins, simbolins ir kt. - variacijos. Btent iuo etapu konstruojama prasm.

Pereinant nuo reikms prie prasms atrodo btina interpretants (interpretant) svoka, kuri pirmasis pavartojo Charlesas Peirce'as86 ir, daugumos tyrintoj nuomone, ji anaiptol nevienareikm ir neaiki. Kitaip nei Ferdinando de Saussure'o, kurio teorijoje enkl konstituoja jo

18

padtis sistemoje, o referento problema ikeliama u nagrinjimo rib (t. y. de Saussure'as sustoja prie dvinario modelio signifikantas-signifi-katas), Peirce'o sampratoje enklas tampa enklu tiek, kiek reprezentuoja objekt tarpininkaujant interpretacij sekai. Peirce'as priskiria enklui triados struktr (objektas-enklas-interpretant) ir teigia, kad sivaizdavus sudtingiausi, isami, baigtin interpretant tai bus ne kas kita, o pats objektas, ikils smonje. Kitaip nei Saussure', nagri-njus statik enkl struktr, Peirce' domino semiozs dinamika, kuri jis suprato kaip enklo funkcionavimo proces. iame procese aptinkama, kad kiekvienas enklas neivengiamai yra ankstesnio u j enklo interpretacija, t. y. semiozs procese nra nei baigtinio objekto, nei baigtins interpretants, ir tik dl i enklo ir objekto santyki mes pastame kai k, kas yra anapus enklini sistem rib.

Riffaterre'as suvokia interpretant kaip enkl, iveriant" teksto paviriaus enklus, paaikinant, kas slypi teksto gelmse87. Inter-

86 Pierce Charles, Questions Concerning Certain Faculties Claimed for Man", Piene on Signs, ed. J. Hoopes, The University of North Carolina Press, 1991, 49; Pierce Charles, Logic a Semiotic: The Theoiy of Signs", Philosophical Writings of Pierce, ed. by J. Buchler, Dover Publications, 1955, 99-100.

87 Riffaterre, 1978, 81. Umberto Eco, kurio aikinimu remiasi Riffaterre'as (r. 2-j skyriaus Interpretants pastab knygoje Riffaterre Michael, Semiotics ofPoetry, Bloomington, London, 1978, 182), apibria interpretant kaip kitos semiotins sistemos enklo tarpininko ekvivalent (real arba menam), arba apibrim (paaikinim) tos paios semiotins sistemos terminais, arba enkl, nurodant j vienetin objekt, numatant universalios kvantifikacijos (kiekio apibrimo) element, arba nustatyt" konotacij (pavyzdiui, uo ireikia itikimyb, atsidavim)" (Eco Umberto, A Theory of Semiotics, Bloomington: Indiana U. P., 1976, 70).

36 pretants svoka, kurios funkcija - kreipti skaitytoj, rodyti jam keli lyginamojo arba

struktrinio skaitymo metu, btina Riffaterre'ui, kad galt apibdinti enklus skaitant: jis iskiria leksemines ir tekstines interpretantes.

Leksemines (kxematic) interpretantes vadinamos dvilypiais enklais (dual signs), odiais tarpininkais, kadangi jos aktualizuoja dar vien tekst kito ribose (viduje). Dvilyp enkl (leksemin interpretant) Riffaterre'as lygina su odi aismu, kalambru. I pradi dvilypis enklas suvokiamas kaip kakas svetima, nebdinga skaitomam tekstui, bet apibrus jo genealogij" atkuriamas skaitymo mimetizmas (sunaikinamas tariamas enklo ir teksto nesuderinamumas). Lek-semin interpretant - tai odis, atsirads dviej semantini arba formalij asociacij sek susikirtimo vietoje, odis, kurio reikms negalima pavadinti nei metaforine, nei metonimine. Kaip dvilypis enklas interpretant atstovauja" kitam tekstui nagrinjamame tekste ir kartu nurodo pastarojo prasm.

Vienas i Riffaterre'o pateikiam pavyzdi - Gerard'o de Ner-valio rinkinio Les Chimres pirmojo soneto pavadinimas EI Desdi-chado". Tradicin antrats funkcija - daugiau ar maiau informuoti skaitytoj, apie k bus kalbama. Ispanikas odis, pavartotas prancz kalba rayto soneto pavadinimui, neatlieka prastos antrats funkcijos, taiau suponuoja slaptj reikm. EI Desdichado" ia yra lek-semin interpretant, kuri nurodo epizod i Walterio Scotto Aivenho (Ivanhoe):

His suit of armour was formed of steel, richly inlaid with gold, and the device of his shield was a young oak-tree pulled up by the roots, with the Spanish word Desdichado signifying Disinherited" (Ivanhoe, chap. viii)88.

88 Plieniniai jo arvai buvo gausiai inkrustuoti auksu, ant skydo pavaizduotas jaunas su aknimis irautas uolas k uraas ispan kalba Desdichado, reikiantis neteks palikimo" (Skotas Valleris,Aivenhas, Vilnius: Vaga, 1979,76).

37

19

I tolesns pasakojimo pltots Scotto romane matome, kad Neteks Palikimo riteris yra ne

kas kitas, o Riardas Litairdis. Ir antrasis Nervalio soneto posmas Jesuisletnebreux,leveuf,rinconsol, --.-

93 Laivas.kuriamejibuvo.tarsispindmtissostasbli^jovandenyje..." (Shakespe-are William, Antony and Cleopatra". Shakespeare W., The Complete Works, New York: Dorset Press, 1988, 934.)

39 atveju, kai fragmentas negali gauti pakankamai svarios motyvacijos pasakojimo logikos, jis

pavirsta anomalija, kuri dl savo motyvacijos veria skaitytoj iekoti kitos logikos, kito paaikinimo, nei tas, kur galima igauti i paties teksto. Ir ios logikos paiekos nukreipiamos anapus teksto, intertekst erdv"94.

Anomalin teksto fragment Jampolskis vadina citata: citata yra teksto fragmentas, paeidiantis linijin jo pltot. Jis yra tikinamai integruojamas tekst interteksto dka95. Taigi intertekst Jampolskio koncepcijoje vadinamas tekstas, kur nurodo citata. Kaip ir Riffater-re'as, jis sukonkretina vartojam termin reikm. Beje, jo poiriu, tai, kas tradicikai laikoma citata, gali ja ir nebti, o tai, kas citata tradicikai nelaikoma, gali ja tapti"96.

Antroji teiginio dalis (tai, kas citata tradicikai nelaikoma, gali ja tapti") nekelia abejoni. Tai galt rodyti vienas i jo pateikiam pavyzdi.

Carlo Dreyerio filmas Vampyras (Vampire, 1932) prasideda tuo, kad herojus Deividas Grjus pasirodo ant ups kranto, kur mato keist viebut. Antrame filmo plane mums rodoma viebuio ikaba -angelas su sparnais, vienoje rankoje laikantis akel, kitoje - vainik. Grjus apsistoja viebutyje ir nakt, kai pradeda snausti, regi t pai ikab (ji rodoma stambiu planu) bei netoliese stovinios pilies savinink. O ios pilies gyventojai tapo vampyro aukomis. Neskaidri ikabos reikm, kuri rodoma kelis kartus ir kiekvien syk stambiu planu, leidia suvokti j kaip anomalin teksto fragment (citat). is fragmentas-citata negali gauti svarios motyvacijos i pasakojimo logikos ir veria skaitytoj nukreipti vilgsn anapus teksto.

akel ikabos angelo rankoje kelia asociacij su Enjo aukso akele i Vergilijaus Eneidos, btinos jam, kaip inome, kad galt perplaukti Stiks, pasinerti eli karalyst ir gyvas sugrti.

94 , 1993, 61. 95 Ten pat, 61. 96 Ten pat. 'H^: .-.: 40 mogui taiau nevalia poemi gelmenis engti, rcfe? >: Kol auksalaps akos nebus

nusilaus nuo medio. f .>-. 4. , (J mat kaip dovan jai buvo grai Prozerpina Liepusi einant atnet. Nulauus akel, atauga Lygiai auksin kita,...) [eta giesm, 140]97.

Intertekstin nuoroda Eneid metaforikai prilygina Grjaus nuotyk pasinrimui mirusij karalyst. Filme taip pat egzistuoja ir tiesiogin nuoroda Eneid: tarp patarnaujanio vampyrui daktaro ir Grjaus vyksta pokalbis apie girdim lojim ir vaiko riksm. Filmo fonogramoje i gars nra (!), taiau btent juos girdi Enjas Tartare:.

Cerberis, Orko uva trigalvis, urve palei keli Loja trejais nasrais, net dreba vli karalyst, " ' Greit pasigirsta garsai ir vaikikas verksmas gailingas. ; * ;. Kdiki vls verk

prieTartaro pirmojo slenksio... ;:-:. V [eta giesm, 417, 426]98. Anomalij, atrodyt, nebelieka, taiau kodl akel ir vainik laiko angelas, neturintis jokio

ryio su Eneid, ir kodl itas angelas paverstas ikaba viebuio, kur Grjus palieka po praleistos ten keistos nakties, kai pasirodo vaiduoklis" ir teikia jam knyg apie vampyrus?

Tarkime, kad keistoji ikaba cituoja" Charleso Baudelaire'o sonet Varg mirtis (La mort ds pauvres), kuriame ikyla mirties viebuio" vaizdis:

C'est l'auberge fameuse inscrite sur le livre, Ou l'on pourra manger, et dormir, et s'asseoir;

21

' C'est un Ange qui tient dans ss doigts magntiues > s Le sommeil et le don ds reves extatiques,..." f .

97 Vergilijus, Eneida, i lotyn kalbos vert Antanas Dambrausakas, VirniusfVaga, 1989, 110. 98 Ten pat, 118. 99 Tai smukl garsioji, rayta knygoje,/ Kur galsime valgyti ir miegoti, ir sdti; Tai

Angelas, kuris laiko savo pirtais magnetiniais/ Mieg ir dovan sapn (le reve - taip pat ir svajon) ekstazik" (Baudelaire Charles, La mort ds pauvres", Baudelaire C., Les fleurs du mal, Paris, 1964,148; paodinis vertimas Genovaits Drukuts).

41 Intertekstas, kur kreipms, pakankamai motyvuoja angelo figr. Taiau Riffaterre'as

pademonstravo, kad Baudelaire'o sonetas inter-tekstualiai susijs su Jeano Cocteau 1922 met eilraiu Geroji ir blogoji pus (L'endroit et l'envers), kuriame taip pat sukuriamas mirties viebuio vaizdis ir pasirodo mistikoji knyga" - vienas i pagrindini Dreyerio filmo vaizdi):

Nous lisons un c6t de la page du livre; L'autre nous st cach. Nous ne pouvons pls , .i,>^.,:*- t;*.;, , [suivre, '-' ' ' '-Vr^;;-.' -' "*-Savoir ce qui e pass aprs100. O toliau Cocteau eilratyje randame ikabos ant mirties viebuio motyv: Carvotreauberge,6mort,neporteaucune s ,; . [enseigne. J'y voudrais voir, de loin, un beau cygne qui [saigne Et chante, cependant que lui tordez le cou. -'- "'"' Ainsi je connaitrais ce dont je ne me

doute: ' - L'endroit oule sommeil interrompra ma route, r Et s'il me faut marcher beaucoup101. Ikaba ir knyga ia tampa ateities pranayste. Kita vertus, kaip parod Riffaterre'as,

pranaik reikm gyja ne pats gulbs vaizdis, o tekste paslptos paragramos102. Cocteau eilratyje ikaba (enseigne) yra

100 Mes skaitome vien knygos puslapio pus, / Kita nuo ms paslpta. Mes nebegalime toliau skaityti, / Suinoti, kas vyksta po to" (Cocteau Jean, Posie 1916-1923, Paris: Gallimard, 1925,431).

101 Nes js viebutis, o mirtie, neturi jokios ikabos (enseigne), /A ten noriau i tolo pamatyti nuostabij gulb (cygne), kraujuojani (qui saigne) / Ir giedani tol, kol jai nenusuka kaklo./ Taip a suinoiau tai, ko netariu: / Viet, kur miegas nutrauks mano kelion, / Ir ar ilgai dar man liko eiti" (tenpat, 432).

102 Paragrama - vienas i anagramos tip. Anagramavimo principas - tai odio--temos, odio-rakto, urayto netiesioginiu bdu, pakartojimas eiliuotame krinyje. Saussure'as ikl hipotez, kad anagramos principas - dievo arba didvyrio vardo perteikimo bdas, primenantis odio uminim aradose, - lm daugelio Homero poem ir Ved himn fragment garsin sudt. Vadovaudamasi Saussure'o Anagramo-

42 veiksmaodio kraujuoti (saigner) paragrama, o gulb (cygne) - odio enklas (signe)

homonimas. Taigi kraujuojantis enklas" ir yra tai, kas paskelbia likim, imoko apie likim. Todl galima teigti, jog ikaba turi pranaik funkcij: ji suponuoja nuorod krauj (kraujo enklas) ir siejasi su vampyrizmo tema. Pateiktoji analiz gali sukelti prietaravim. Mums gali priekaitauti, kad neturime joki duomen apie Dreyerio paint su Baudelaire'o ir Cocteau eilraiais ir 1.1. Taiau iuo atveju, kaip mes mginome parodyti, is klausimas nereikmingas. Netgi jei Dreyeris turjo galvoje kak visikai kita, Bau-delaire'as ir Cocteau leidia traukti ikab filmo tekst ir todl atlieka intertekstin funkcij nepriklausomai nuo autoriaus ketinim"103.

22

Jampolskio pavyzdys vargu ar gali bti suvoktas kaip tradicin citata, bet Dreyerio teksto anomalijos, be abejons, tampa intertekstin-mis citatomis. Taiau tradicin citata (prieingai, nei mano Jampolskis) visada bus intertekstin citata: kai tekste pasirodo iskiriamas autoriaus svetimas odis, jis bet kuriuo atveju (netgi tada, kai pavartotas siekiant skmingai pratsti kalbin veikl, t. y. atrodyt, ilaikyti pasakojimo linijikum) yra kitos sistemos enklas ir galbt maiau, bet vis tiek suardo pasakojimo linijin sklaid.

Jeano-Luco Godard'o filmo Iki paskutinio atodsio (A Bout de souf-fle, 1959) pavyzdys, pateikiamas Jampolskio siekiant pademonstruoti abejoni keliant teigin, kad tai, kas tradicikai prasta laikyti citata, gali ja ir nebti, labiau susijs su kita problema, btent: jeigu tradicin" citata neiskirta, j ne visada galima atpainti kaip toki.

se" pateiktais principais, Rristeva silo paragramatin poetins kalbos koncepcij, pagrst

trimis tezmis: 1) poetin kalba - tai begalinis kodas; 2) literatros tekstas dvilypis - tai skaitymas-raymas; 3) literatros tekstas - tai tarpusavio priklausomybi tinklas. Matricin (nelinijin) literatrinio vaizdio krimo model ji vadinaparagra-matiniu tinklu (dinamin ir erdvin schema, vaizduojanti poetins kalbos prasms dau-gialypikum). iame tinkle atskiri elementai pasirodo kaip 'grafo' virns (anot Kunigo teorijos). Tai leidia mums formalizuoti simbolin kalbos funkcionavim: iskirti jame dinamin poym, judri 'gram' (tai yiaparagram), kuri ne tiek ireikia, kiek sukuria vienoki ar kitoki prasm" (, , ", , 2000, 493).

103 , 1993, 63-68. 43 Bandydama pakabinti Mielio kambaryje Renoiro paveikslo afi--reprodukcij, Godardo

filmo veikja Patricija jai ieko vietos tai ant vienos, tai ant kitos sienos, paskui susuka ritinl ir iri pro j Miel. iame epizode, - paymi Jampolskis, - nra nieko, kas paeist pasakojimo linijin sklaid. Vis dlto pats Godardas sakydavo, kad iame epizode paslpta citata. Tuo momentu, kai Patricija iri pro ritinliu susukt afi, reisierius cituoja scen i Samuelio Fullerio Keturiasdeimties autuv (Forty guns) - filmo, kuriame vienas i veikj velgia savo antagonist pro ginklo taikikl. i citata atlieka dvejop funkcij. Viena vertus, ji aktualizuoja anro klausim - nurodo juodojo filmo" anr ir suteikia anr atitinkanius skaitymo kodus. Kita vertus, Fullerio filmas suteikia gilesn Patricijos ir Mielio santyki prasminim, - santyki, kuriems pltojantis Mielis pasirodo kaip auka, taikinys. Be Godardo pagalbos i citata i esms nematoma, ji dingsta nepaeistame pasakojimo linijikume. Taigi smoningai pavartota autoriaus citata irovui tokia neatrodo104.

Be citatos termino, Jampolskis vartoja dar dvi svokas - hipercitata ir klaidinanti () citata: Citata tampa hipercitata tuo atveju, kai vieno altinio nepakanka jos 'normalizavimui' teksto audinyje"105. Hipercitata galtume laikyti ikab Dreyerio Vampyro tekste, nes jos reikm nepaaikinama vien nuoroda Vergilijaus Eneid: ji reikalauja kreiptis Baudelaire'o ir Cocteau intertekstus. Klaidinanti citata savo ruotu yra teksto fragmentas, sukeliantis anomalij, kuri negali bti neutralizuota gretinant vien tekst su kitu106. Kada ikyla tokia situacija? Kai autorius smoningai terpia tekst papildomas anomalijas, t. y. nurodo klaidingus altinius. Pavyzdiui, kai autorius Carlas Dreyeris skelbia, jog filmas tono knygos puslapiai (Leavesfrom Satan's Book, 1919) yra Mary Corelli romano tono sielvartai, o anos d'Ark kania (The Passion ofjoan ofArc, 1928) Josepho Delthey romano ekranizacija, jis smoningai klaidina skaitytoj. Tarp literatros altini"

w Ten pat, 62. 105 Ten pat, 68. 106 Ten pat, 93. 44

23

bei film nra joki ryi. Esant tokiai situacijai, Jampolskio poiriu, skaitytojui-

interpretuotojui lieka vienintel ieitis: jis priverstas vesti kontekst autoriaus figr, be kurios interpretacija puikiausiai apsieina veikianio intertekstualumo atvejais. Autoriaus vedimo klaidinanio citavimo kontekst logika apibriama bent jau tuo, kad autorius i tikrj atsako u melaging nuorod. Msls minimo paieka perkeliama autoriaus psichologijos srit"107.

Mgindamas paaikinti klaidinanias Dreyerio nuorodas, jo biografas Drouzy teig suprats j atsiradimo prieast: Dreyeris buvo vaikis ir visada slp jo atsisakiusi tv istorij. Kurdamas savo tekstus, jis bijojo isiduoti, nukreipti irov slaptuoju pdsaku; bijojo, kad pasmon j iduos, kad kilms drama, kuri jis taip stengsi istumti, bus aptikta jo istorijose, tai kodl jis buvo labiau links slapstytis u daugiau ar maiau inomo raytojo, slpti j kankinanias problemas po kito kryba108.

Vadindamas Drouzy motyvacij psichologine, Jampolskis nejuia priveria grti prie autoriaus mirties problemos ir isiaikinti gana svarb reikin: aptartuoju Dreyerio atveju kreipimasis biografij yra ne tiek psichologizavimas, kiek kreipimasis intertekst, i esms lygiai tok pat, kaip ir kiekvienas kitas (kaip Scotto Ivanhoe Nervalio soneto atveju). Autoriaus figra (vienu ar kitu pavidalu) intertekstualumo teorijos kontekste gali tapti intertekstu, kurio funkcija - nesuprantam, anomalini fragment neutralizavimas, prasms ipltimas ar formavimas. Taiau atsakingas u citat iskyrim, u teksto prasms, kuri padeda formuoti ie kreipiniai, krim pasirodo ess tik skaitytojas.

Todl tiek kai autorius tikrai terpia papildomas anomalijas (klaidinanios citatos atvejis), tiek kai susiduriame su Jampolskio vadinama hipercitata, intertekstini ryi sudarymo procesas, be abejo, tampa

107 Ten pat. 108 Drouzy M., Carl Th. Dreyern Ntisson, Paris: Cerf, 1982,256: r. , 1993,94. 45 sudtingesnis, bet i principo nesikeiia109: skaitytojas priverstas iekoti to (t) interteksto(),

kuriuos traukus atkuriamas teksto liniji-kumas. Kartu su citatos, hiperdtatos bei klaidinanios citatos svokomis Jampolskis vartoja ir

interpretants termin. Nurodydamas Riffaterre', jis (matyt, nevisikai teistai) vadina interpretante treij tekst. Jis vedamas dvilyp intertekstini anomalij schem, kurios negali normalizuoti vienas intertekstas"110. Tokio treiojo teksto pavyzdys, kaip paymi Jampolskis, yra angelo figra Vampyro ikaboje, kurios nepaaikina vien nuoroda Vergilijaus Eneid. Taiau ikaba (teksto vienetas) jau apibdinta kaip hipercitata, nukreipianti kelis (Baude-laire'o ir Cocteau) intertekstus. Pasirodo, sudedamsias" hipercita-tos dalis manoma laikyti interpretantmis? iuo atveju, - kai vienas sudtingas vizualus enklas sukonstruotas" i keli, teigiamas atsakymas manomas. Deja, kitais atvejais gali kilti abejoni. Kita vertus, angelo figros vaidmuo tekste atitinka Jampolskio citatos (arba Riffaterre'o leksemins interpretants) apibrim.

Kadangi bet kuri koncepcija reikalauja neprietaringos terminijos, termin dubliavimas, matyt, neturi prasms. vesdami kaip vien i pagrindini citatos svok, suteikdami jai terminologin prasm ir pagaliau apibrdami j kaip anomalin teksto fragment, mes vengiame btinybs vartoti interpretants termin: praktikai viskas, k Riffaterre'as vadina interpretante (ir leksemine, ir tekstine), atitinka Jampolskio vartojamos intertekstins citatos svok. O pastarj savo ruotu galima nagrinti kaip vien i konstrukcijos tekstas tekste atmain, aikiausiai demonstruojani pat intertekstualumo fenomen.

109 r., pvz., , . . : ' '", : , 2, -; , 1999, 121-126.

110 , 1993, 82.

24

46 Tekstas tekste Teksto tekste struktra numano vieno teksto traukim kit. Patys paprasiausi tokios

struktros pavyzdiai - tapybos drobs, kuriose nupieti veidrodiai (pavyzdiui, van Eycko Bankininko Arnolfinio ir jo monos portretas, Velazquezo Meninas), pjes pjesje (pelkautai" Hamlete, Goethe's Vilhelmo Meisterio marionei teatras"). ia personaai suvaidina t situacij, kuri jie jau traukti.

Naudojant teksto tekste konstrukcij, kuri Jampolskis, sekdamas Andr Gide'u, vadina heraldine" (heraldikoje herbo viduje galima matyti to paties, tik sumainto herbo pakartojim), vyksta teksto su-dvejinimas, kuris niekada nra paprastas pakartojimas. is reikinys ypa akivaizdus tapyboje, kai vaizduojamas veidrodis: pavyzdiui, Velazuezo paveiksle suvokjo matymo perspektyv, i kurios jis mato Vener nugara, papildo vilgsnio perspektyva i veidrodio gilumos -Veneros veidas. Van Eycko portrete is efektas dar sudtingesnis: paveikslo gilumoje kabantis veidrodis" i nugaros atspindi Arnolfinio bei jo monos figras (paveiksle juos matome en face) ir i stebtojo puss einanius sveius, kuriuos eimininkai pasitinka. Taigi i veidrodio gilumos einanti vilgsnio perspektyva statmena paveikslo erdvei (irima suvokjo kryptimi) ir i ios erdvs isprsta"111.

Faktikai tok pat vaidmen veidrodis atliko baroko interjere, iplsdamas architektrin erdv, kad sukurt iliuzin begalyb (veidrodio atspindys veidrodyje). Sudvejindamas veidrodis ikreipia ir taip apnuogina tai, kad atvaizdas, kuris atrodo 'natralus', yra projekcija, kurioje slypi tam tikra modeliavimo kalba"112.

Lotmano ikelti sudvejinto" teksto struktriniai-semiotiniai aspektai neaprpia visos reikini, susijusi su veidrodiu ir veidrodi-

111 , ", , 1998, 433. 112 Ten pat. 47 ne konstrukcija, gausos. Pastaroji atsiskleidia, kai mginame apmastyti tradicin, kasdien

veidrodio vartojim realiame gyvenime: veidrodis sukuria ms atspind, atvaizd. Viena vertus, tas atspindys -jau nebe a": a iriu savo atspind, ir tiek. Taiau, kita vertus, kas vyksta, kai mogus iri veidrod? Jis vertina save kito akimis. Tai yra tai, k jis mato veidrodyje (atspindys) - tai a, o tas, kuris iri, atitinkamai - tu113.

Bet juk veidrodyje - kitas, mes suvokiame j kaip treij asmen jis. Kas vyksta? Veidrodis tampa virtualaus(i) pasaulio() krju, sakymo operatoriumi, jungikliu, kuriam tarpininkaujant a pavirsta tu, tu -kitu ir 1.1., mechanizmu", sukelianiu simbolines transformacijas, susijusias pirmiausia su tapatybs klausimu, reikmingu bet kuriai meno formai.

Veidrodin optika leidia Edgarui Allanui (Viljame Vilsone) materializuoti asmenybs susidvejinimo" metafor. Nervalio Bisetro karaliuje protagonisto likimo posk taip pat lemia senovikas veidrodis i poliruoto plieno. Veidrodis sukuria simbolines transformacijas Lewiso Carrollo Alisoje, Oscaro Wilde'o Doriane Grjuje, Jameso Joy-ce'o Ulise. vardijim galima tsti be galo. O jo altiniai - kultriniai semiotini transformacij, susijusi su veidrodiu, altiniai - kildinami i mitologijos: i mito, pasakojanio apie Atns Persjui padovanot metalin skyd, kuris leido velgti Medz Gorgon j neirint ir igelbjo Persjo gyvyb; i Ovidijaus Metamorfozse papasakotos istorijos apie Narciz, irjus savo atspind Stikso vandenyse, kuri ne kart perpasakota tiek literatroje, tiek tapyboje (Ca-ravaggio, Dali). Paios savaime Ovidijaus Metamorfozs perdirba mitus pagal transformacijos, pasikeitimo, uolio princip. Tad ir atspindys ia tampa bendrojo metamorfozs dsnio atskiras momentas. Atspindys (veidrodis) - tai ir metamorfozs prieastis, ir jos mechanizmas.

25

113 r. Eco Umberto, Mirrors", Iconity: Essays on the Nature ofCulture, Festsch. ftrThomas A. Sebeok, Tbingen, 1986,215-237; , ", , 1994, 113.

48 Kaip veikia veidrodio mechanizmas ir koks jo poveikio rezultatas, puikiai rodo klasikinis

pavyzdys - Diego Velzquezo Meninas (Las Meninas), kuriame veidrodis egzistuoja kaip daiktas ir kartu jis kaip materiali reikm inyksta, palikdamas stebtojui pat veidrodi-kumo princip: veidrodis-objektas gyja papildom veidrodio-prie-mons funkcij. (Tie, kurie domjosi veidrodikumo semiotika, negaljo apeiti Velzquezo drobs, tarp j - Foucault114, Eco, Lotmanas, Johnas Searle'is"5ir kt.)

Taigi D. Velizquezo Meninas [Las Meninas] (1656) - drob, iki XIX amiaus turjusi pavadinim Karalikoji eima. Prie mus Alkaza-ras, Ispanijos karali rmai, kuri viena patalpa paversta tapytojo dirbtuve. Centrin scena - grimo atneimas infantei (princesei) - slygota grieto rm etiketo: viena i freilin (jas ir vadino meninomis), paduodama infantei sot su vandeniu, prilenkia kel, kita pritupia pagarbiai nusilenkdama. Artimiausios figros - mgstamiausia infants nyktuk, berniukas neauga ir uo.

Literatroje, skirtoje Velazquezo krybai, egzistuoja skirtingos Meninu siueto ir anro interpretacijos. Paveiksl galima skaityti kaip:

S grupin portret (ankstesnis pavadinimas - eima); ^ rm buities scen; S tapybos alegorij (paveikslo sukrimo paveikslas"). Kodl drob galima laikyti grupiniu portretu? Mes matome konkrei istorini asmenybi

atvaizdus, ir tai pasakytina ne tik apie infant Margarit, Pilypo IV dukter, bet ir apie rmininkus: tai donja Marija Augustina Sarmiento, donja Isabel de Velasco, nyktuk vokiet Mari-Barbola, nyktukas Nicolasito Pertusato, donja Marcela de Ul-loa, Jose Nieto Velzuezas (mogus dur angoje tolimajame plane).

H4 , , -: A-cad, 1994; Foucault Mi-chel, Les mots et les choses. Paris: Gallimard, 1966.

115 Searle John R., Las Meninas and the Paradoxes of Pictorial Representation", The Language oflmages, ed. by W. J. T. Mitchell, Chicago & London: The University of Chicago Press, 1980, 247-259.

49 Dailininkas - pats Velazquezas (tai vienintelis patikimas jo autoportretas). Kai paminime

vardus, paveikslas tampa grupiniu portretu. Taiau! Jeigu Veluzquezas tap paprast grupin infants ir aplinkini portret, - kodl tokia

iplsta vaizdavimo erdv? Modeliai ne vien pozuoja, bet ir veikia erdvje, pernelyg plaioje statikam vaizdui. Tas veiksmas leidia teigti, jog portretas gyja ipltoto siuetinio veiksmo bruo, virsta kasdienio rm gyvenimo paveikslu.

Bet k vaizduoja pavaizduotas tapytojas Velzquezas drobje, kurios priekins puss irovas (skaitytojas) nemato? Galimi keli atsakymo klausim variantai:

S galbt - karalikj por, kadangi tarp paveiksl, kabani ant tolimosios sienos, galima maryti veidrod ir atspind jame (tai yra mes dar nepastebjome t, kuri veidai atsidr tolimajame plane, elyje): objektas (jei ne vaizdavimo, tai, be abejo, visuotinio dmesio) yra ikeltas u paveikslo rib. Tai karalikoji pora - Pilypas IV ir jo antroji mona Marija Ana. Vis dlto stebjimo procesas pasirodo ess abipusis: tie, kuriuos mes matome paveiksle, iri karalikj por, ir atvirkiai. alys, atskirtos rmo, pasirodo kaip viena kitos irovs. S o galbt - Meninas (inoma, kad vykstant darbui prie Meninu karalius ir karalien danai lanksi Velzquezo atelj, kad pamatyt, kaip tapomas paveikslas). Sutikus su ia prielaida, paveikslas tampa savs paties atvaizdu

26

tiesiogine prasme. Be to, tapyba ia pavaizduota, atspindta, mgdiojam, aidiama ir cituojama: paveikslai tolimajame plane skirti mitologiniams siuetams, pasiskolintiems i Ovidijaus Metamorfozi (!) - krinio, danai vadinamo tapytoj biblija". Vienas j vaizduoja Marsijo ir Apolono rungtynes (Jordaenso kompozicijos kopija), kitas - Arach-ns ir Atns varybas (Rubenso kopija).

Marsijas (satyras i Bakcho palydos) buvo puikus fleitininkas. Apolonas, supyks ant savo menu besididiuojanio Marsijo, pakvie-te j muzikinms rungtynms - fleita prie lyr. Rungtyni nugaltojui buvo suteikta teis irinkti bausm pralaimjusiajam. Pripaintas

50 nugaltoju Apolonas sak pririti Marsij prie puies ir nudirti jam od. i rungtyni

vaizdas tapyboje atrodo taip: Marsijas (be tradicini oiakojo satyro bruo) groja fleita, o Apolonas ididiai j iri. Arachn - lidiet mergina, garsjusi rankdarbi menu, ipuikusi pakviet rungtyni iminties deiv Minerv. Arachn nunr skar, vaizdavusi Olimpo diev meils pramogas. Tai sukl Minervos t. Deiv pavert Arachn voru, kabaniu ant savo silo. Scena vaizduoja audiani Arachn, o Minerva, apsivilkusi kario arvais, atidiai stebi jos darb116.

Jordaenso ir Rubenso kopijos yra citata, reikalaujanti paaikinimo ir tam tikro interteksto. Kreipimasis intertekst leidia aktualizuoti prasmin varyb su dievais linij, kuri, be abejo, paslpta forma egzistuoja Velazquezo tekste. O interteksto (Metamorfozi bei j siuetus vaizduojani drobi) traukimas teksto prasms formavim leidia kalbti apie visikai kitok nei mintieji perskaitym: diev varovai sumokjo u lum, - kas laukia dailininko, stojusio varybas su karaliais?..

Taiau klausimas k vaizduoja pavaizduotasis Velazquezas", kaip ir klausimas apie prasm, lieka atviras. Kodl? Mes nematome to, k jis tapo, ir kartu to, k jis mato (beje, atvirkioji drobs pus uima didel paveikslo dal). Bet mes matome tai, ko jis nemato (atspind veidrodyje). Drob pasirodo esanti dviej nevienakrypi naratyvini (pasakojimo) struktr susidrimas. i situacija dubliuojama sistema Ve-Idzuezas /figr atspindys veidrodyje: veidrodis, netiktai ikylantis kambario viduje, visiems nematomas, atspindi ne tik figras, kurias velgia dailininkas, bet ir figras, kurios iri dailinink. ia vaizdavimo aismas trap santyk traukia abi nematomybs formas. Veidrodis parodo tai, kas neivengiamai dukart nematoma paveiksle117.

Dviej tuo pat metu tekste esani naratyvini struktr priepriea ireikiama dar viena reikminga detale: atspinddamas k

116 r. , , : -, 1996; , , : , 1990.

117 , 1994, 46. 51 nors" (karalikj por), veidrodis nukrypsta u drobs rib, sugriauna Meninu erdvs ribas.

Taiau jis yra greta dur, kurios taip pat yra semiotinis objektas, beje, turintis tiesiog prieingas funkcijas: veidrodis ia suardo irovo atvilgiu udar paveikslo erdv (suardo teksto rmus iapusins realybs link), o durys atveria tos realybs, kurioje egzistuoja drobs personaai, rmus, t. y. ipleia anapusin realyb.

Koks gali bti io dvigubo ipltimo, dvigubo teksto rib sugriovimo rezultatas? tekst traukiamas irovo vilgsnis, o j sukru-siojo poiris paalinimas i teksto. Taiau kieno vilgsniui tekstas pristatomas? - Tas (tie), kur nukreipti vis persona vilgsniai, tas, kur mes galime matyti tik kaip atspind, yra toje paioje vietoje, kurioje yra ir irovas-skaitytojas. Ir persona vilgsniai (ir pirmiausia pavaizduotojo Velazquezo vilgsnis) rao" irov tekst118, beje, vi