ĮMONĖS FINANSINĖ ANALIZĖ

1. ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS ESMĖ

Šio skyriaus tikslas:

paaiškinti finansinės analizės esmę ir reikšmę įmonei, jos tikslus; supažindinti su įmonės finansinės analizės tyrimo būdais; apibūdinti finansinės analizės duomenų šaltinius; paaiškinti finansinės analizės organizavimo principus.

Šiandieninėje nuolat kintančioje aplinkoje įmonėms išsilaikyti rinkoje darosi vis sudėtingiau. Naujų technologijų tobulėjimas, informacijos plitimo greitis, didėjanti konkurencija ir kiti veiksniai įmonių vadybininkus verčia nuolat tirti ne tik savo, bet ir konkurentų finansinę būklę, vertinti išorinę verslo aplinką. Nes tik tada galima priimti laiku ir tinkamus valdymo sprendimus.

Kiekvienoje įmonėje kasdien priimami sprendimai. Jie gali būti susiję su finansinių išteklių investavimu, jų gavimu ir panaudojimu. Kiekvienas sprendimas daro teigiamą ar neigiamą įtaką įmonės finansiniams rezultatams, finansinei būklei. Tačiau, tai dažniausiai būna akivaizdu tik po tam tikro laiko. Norint išvengti arba sumažinti neigiamas pasekmes, riziką, įmonės finansų vadovas turi nuolat analizuoti, planuoti, vertinti anksčiau priimtus sprendimus ir planuoti būsimus, pasinaudodamas finansinės analizės metodika. Tai yra būtina siekiant užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, gerus jos rezultatus ir veiklos nenutrūkstamumą .

Finansinė analizė yra vienas iš tinkamiausių, objektyviausių būdų vertinti informaciją.

1.1. Įmonės finansinės analizės reikšmė, tikslai

Finansinė analizė padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir perspektyvas. Pasitelkus jos būdus, galima įvertinti anksčiau priimtus sprendimus, taip pat numatyti būsimus sprendimus (žr. 1 pav.). Tai didžiausia jos reikšmė ir privalumas.

1 pav. Finansinės analizės vieta įmonės valdyme (Mackevičius, 1998)

Finansinė analizė padeda atsakyti į klausimą, ar įmonė eina teisinga linkme. Ji parodo, kokia yra įmonės padėtis rinkoje, koks rizikos laipsnis, plėtros galimybės ir veiklos perspektyvos.

Finansinė analizė yra įmonės finansinės veiklos tyrimo būdų visuma .

1.2. Finansinės analizės tyrimo būdai

Finansinės analizės tikslas – įmonės veiklos rezultatų, finansinės būklės įvertinimas ir ieškojimas būdų, kaip padidinti ūkinės veiklos efektyvumą. Šiam tikslui pasiekti gali būti taikomi tam tikri finansinei analizei būdingi

1

būdai. Finansinės analizės tyrimo būdai - tai būdai analizės šaltiniams apdoroti, susisteminti ir apibendrinti. Tiriant įmonių veiklą, gali būti taikomi įvairiausi tyrimo būdai, kurie taikomi ir kituose moksluose: ekonomikos teorijoje, vadyboje, statistikoje, matematikoje ir kt.

Įmonių finansinėje analizėje taikomi tyrimo būdai gali būti suskirstyti į tokias pagrindines grupes (žr. 3 pav.):

1) bendri ekonominiai,

2) matematiniai,

3) psichologiniai,

4) grafiniai,

5) specifiniai.

Finansinės analizės tyrimo būdai

Bendri ekonominiai

Matematiniai Psichologiniai Grafiniai Specifiniai

-Lyginimas

-Grupavimas

-Eliminavimas

-Balansinių ryšių

-Skaidymas

-Apibendrinimas

-Vidutiniai dydžiai

-Indeksai

-Koreliacija

-Dinamikos eilutės

-Tiesinis programavimas

-Analogijos ir asociacijos

-Smegenų “šturmas”

-“Kolektyvinis bloknotas”

-Kontroliniai klausimynai

-Kiti.

-Diagramos

-Linijiniai grafikai

-Finansinių koeficientų analizė

- SSGG analizė

-Kiti

3 pav. Finansinės analizės tyrimo būdai

Iš bendrų ekonominių būdų labiausiai paplitęs yra lyginimo būdas. Taikant šį būdą, galima išsiaiškinti nukrypimus nuo projektuojamų rodiklių dydžių, materialinių, laiko, piniginių normų, įvertinti rodiklio augimo tempus, dinamiką, tendencijas, galimybes bei kontroliuoti įmonės veiklą, numatyti jos perspektyvas. Analizei taikant lyginimo būdą, svarbu nepažeisti rodiklių palyginamumo, nes antraip neteisingai įvertintumėme realią padėtį. Lyginamus dydžius reikia įvertinti palyginamomis kainomis, tarifais, turi būti palyginami analizuojami periodai, taikoma vienoda rodiklių apskaičiavimo metodika, palyginama tiriamojo subjekto organizacinė struktūra

Grupavimas yra analizuojamų rodiklių jungimas į grupes pagal grupei būdingus požymius. Grupavimo būdas padeda nustatyti ekonominių reiškinių tarpusavio ryšius, atskirų rodiklių įtaką bendriems rodikliams.

Eliminavimas – tai toks analizės būdas, kurio esmė yra ta, kad tiriant vieno veiksnio įtaką, atsiribojama nuo visų kitų veiksnių įtakos. Tai grandininiai keitimai, skirtumų būdas ir saldo.

Grandininių pakeitimų būdo esmę sudaro tai, kad kiekvienas projektinis arba bazinis rodiklis iš eilės keičiamas faktiniu, kitus rodiklius imant nepakeistus. Rezultatas, gautas po kiekvieno pakeitimo, lyginamas su rezultatu, gautu iki to rodiklio pakeitimo. Apskaičiuotas nukrypimas rodo atitinkamo veiksnio įtaką rodiklio pasikeitimui.

Skirtumų būdo esmė yra ta, kad analizuojami rodikliai lyginami su baziniais ir taip apskaičiuojamas skirtumas, kuris vadinamas nukrypimu. Tiriant kiekybinio rodiklio pakitimo įtaką, jo nukrypimas nuo bazinio rodiklio dauginamas iš planinio kokybinio rodiklio.

2

Balansinių ryšių esmę sudaro tai, kad sudarytas balansas padeda ištirti atskirų rodiklių tarpusavio ryšį. Pavyzdžiui, balanso aktyve parodytą turto vertę lygindami su jo pasyve parodytais turto susidarymo šaltiniais, gauname duomenų apie jo naudojimo būklę.

Rodiklių skaidymas – tai sintetinių rodiklių skaidymas įvairiomis kryptimis: pagal formavimo veiksnius, kokybinius požymius, vietą ir laiką, sudedamąsias dalis.

Apibendrinimas yra skaidymo rezultatų įvertinimas ir informacijos parengimas sprendimams, išvadoms ir pasiūlymams priimti. Apibendrinant imama tik svarbiausia informacija, gauta detalizuojant rodiklius.

Vidutiniai dydžiai. Juos apskaičiuojant, ištiriama reiškinių visumos bendriausios ypatybės ir tipiškiausi bruožai. Vidutiniai dydžiai naudojami masiškiems, kokybiškai vienodiems reiškiams tirti.

Taikant indeksų būdą, galima išaiškinti analizuojamo rodiklio veiksnius, išmatuoti jų poveikio dydį. Indeksai yra santykiniai dydžiai, apibūdinantys ekonominio reiškinio pakitimą laiko ir vietos atžvilgiu. Juos galima taikyti analizuojant pardavimų apimtį, susidariusias išlaidas, pelningumą  bei kitus ekonominius procesus.

Iš matematinių būdų dažniausiai naudojamas koreliacijos būdas.

Koreliacija – tai būdas, kuriuo reiškiamas atitinkamų rodiklių tarpusavio priklausymo pobūdis ir matuojamas jų sąryšis. Koreliacinis ryšys parodo įvairaus masto priklausomybę tarp atskirų vienas su kitu susijusių, bet nevienodos krypties veiksnių. Kiek įvairūs veiksniai priklauso vienas nuo kito, rodo koreliacijos koeficientas, kurio ribos yra nuo 0 iki 1.

Dinamikos eilutės taikomos siekiant apibūdinti rodiklių kitimą laiko atžvilgiu, parodyti paeiliui einančias jų reikšmes, nustatyti raidos dėsningumus ir tendencijas. Šis būdas ypač veiksmingas jį taikant kartu su lyginimo būdu.

Tiesinis programavimas – tai būdas, padedąs apskaičiuoti optimaliausius variantus, rasti geriausią variantą, reikalingą sprendimui priimti. Pvz., šis būdas taikomas optimaliam mašinų darbo našumui apskaičiuoti, įmonės, padalinio pajėgumui nustatyti ir pan.

Psichologinių finansinės analizės būdų pagrindą sudaro euristika. Tai neformalizuoti ekonominių uždavinių sprendimo būdai. Taikant psichologinius finansinės analizės būdus naudojamasi individualia asmens nuomone ir kolektyviniu ekspertiniu įvertinimu. Šie metodai yra pagrįsti specialistų patirtimi ir intuicija, kuri pasireiškia sprendžiant ekonominius uždavinius ir ypač prognozuojant ekonomines situacijas.

Grafiniai būdai aiškiau iliustruoja analizės rezultatus, leidžia nustatyti ryšio tarp atskirų rodiklių ar veiksnių formą, parodo ekonominio reiškinio kitimą laike. Pavyzdžiui, įvairios diagramos, statistinės kreivės, lentelės ir t.t.

Prie specifinių būdų galima priskirti finansinių koeficientų, SSGG ir kt. analizę.

SSGG analizę sudaro keturi elementai:

-Stipriosios pusės (privalumai)

-Silpnosios pusės (silpnybės)

-Galimybės

-Grėsmės

SSGG (privalumų, silpnybių, galimybių grėsmių) analizė apibendrina įmonės silpnąsias ir stipriąsias puses, įvertina, su kokiomis grėsmėmis ir galimybėmis įmonė gali susidurti. Po šios analizės įmonės vadovai nusprendžia, kokie produktai bus gaminami, koks vadovavimo būdas labiausiai tinka įmonei, kiek pastangų bei lėšų reikia šiems sprendimams realizuoti. Visa tai padeda sudaryti strateginius tikslus įmonės tolesnei veiklai, kuriuos priėmus, kiekvienas įmonės skyrius susikuria sau atskirus rinkodaros ir funkcinius planus, atitinkančius ir dar labiau sustiprinančius bendrąjį įmonės planą.

Taigi, finansinė analizė – tai procesas, kurio metu, yra tiriama įmonės veiklos duomenys, taikant tam tikrus būdus ir metodus. Siekiant užtikrinti, kad šis procesas būtų naudingas, pirmiausia, reikia surinkti ir išnagrinėti patikimą ir savalaikę ekonominę informaciją.

3

1.3. Finansinės analizės duomenų šaltiniai

Finansinės analizės duomenų šaltiniai yra visa ekonominė informacija, kuri buvo surinkta įmonės veiklai analizuoti. Nuo šaltinių patikimumo bei jų panaudojimo priklauso finansinės analizės rezultatai. Jeigu informacija analizei bus pateikta ne visa ar per vėlai, tai analizės rezultatai bus nekokybiški ir netinkami valdymo sprendimams pagrįsti. Todėl pradedant analizuoti įmonės veiklą, reikia įsitikinti, ar surinkta visa reikalinga medžiaga, ar ji tikra ir teisinga, ar joje nėra klaidų ir sąmoningai iškraipytų duomenų.

Finansinės analizės šaltinius galima sugrupuoti taip:

planų ir normatyvų duomenys (tai rodikliai, pateikti įvairiuose planuose,  projektuose, pasiūlymuose, normatyvuose, standartuose ir pan.);

įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentai; neapskaitiniai šaltiniai: vidaus ir išorės.

Įmonių finansinės analizės šaltinių klasifikavimas priklauso nuo jų gausos, analizuojamo objekto ypatybių, keliamų analizei tikslų ir uždavinių.

Planų ir normatyvų duomenys – tai verslo planai, biudžetai, sąmatos, projektai, programos, standartai ir kiti parametrai. Šių šaltinių rodikliai analizės metu lyginami su faktiniais ir praėjusių laikotarpių veiklos rodikliais. Taip galima nustatyti įmonės veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas ir t.t.

 Įmonės finansinę analizę galima pradėti nuo verslo plano, nes jame pateiktos pagrindinės žinios apie veiklą, produkto ir jo rinkos aprašymas, planuojama apyvarta ir numatomas pelnas, papildomo kapitalo poreikis, pagrindinės rizikos rūšys. Gerai parengtas verslo planas turi parodyti, kad įmonė sugebės uždirbti pelną ir gauti pakankami įplaukų, kad galės atsiskaityti su kreditoriais, taip pat, kad investicija per laikotarpį atsipirks ir garantuos neblogą pelną. Labai daug informacijos įmonės biudžete, kuris skirstomas į veiklų ir finansinius. Veiklų biudžetai parodo planuojamą įmonės veiklą, juos sudaro pardavimų, gamybos, paslaugų, atsargų ir kiti biudžetai. Finansiniai biudžetai – iš anksto apibrėžtas ar esamas tam tikros veiklos įvertinimas. Standartais galima įvertinti visus išteklius, bet dažniausiai jie sudaromi pajamoms ir išlaidoms įvertinti.

Buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės duomenys . Buhalterinė apskaita yra ūkinių operacijų, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti. Buhalterinė apskaita sudaro nuo 60 iki 90 procentų visos įmonės ekonominės informacijos. Šią informaciją svarbu analizuoti vertinant, planuojant, prognozuojant įmonės veiklą ir siekiant užtikrinti jos tęstinumą.

Buhalterinės apskaitos sistemą sudaro 2 dalys:

1) finansinė apskaita

2) valdymo apskaita.

Finansinė apskaita yra svarbi įmonės valdymo sistemos dalis. Tvarkant finansinę apskaitą, pirmiausia, įvertinamos ūkinės operacijos ir įvykiai, registruojami jų duomenys, paskui jie grupuojami, apibendrinami ir parengiamos finansinės ataskaitos, kurios pateikiamos informacijos vartotojams. Finansinę apskaitą reglamentuoja verslo apskaitos standartai, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymai ir kiti teisės aktai. Finansinė apskaita tvarkoma vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais, todėl jos teikiamą informaciją gali suprasti vienodai įvairūs informacijos vartotojai.

Finansinės apskaitos galutinis produktas – finansinė atskaitomybė.

Finansinėse ataskaitose informacijos vartotojai randa informaciją apie įmonės turtą, kapitalą, įsipareigojimus, veiklos rezultatus ir kt. Apskaita pateikia praėjusių įvykių ir operacijų informaciją, kuri yra svarbi vertinant tam tikro laikotarpio įmonės veiklos rezultatus. Įvertinus praėjusio laikotarpio finansinius rezultatus, nustačius jiems įtakos turėjusius veiksnius bei priežastis, galima priimti perspektyvinius valdymo sprendimus. Naudojantis finansinės apskaitos duomenimis, galima numatyti būsimas pajamas ir išlaidas, įvertinti įmonės veiklos galimybes.

Finansinės apskaitos informacijai keliami šie reikalavimai:

1) tikslumas,

2) pateikimas laiku,4

3) pakankamumas,

4) tinkamumas sprendimams priimti.

Valdymo apskaita yra informacijos, reikalingos ūkio subjektui valdyti rinkimas, sisteminimas, įvertinimas ir pateikimas. Valdymo apskaitos informacija reikalinga įmonei valdyti. Valdymo apskaitos sistema įmonėse pasirenkama savarankiškai, skirtingai nei finansinė apskaita. Ji turi būti suprantama, tinkama, patikima, palyginama, pateikta laiku.

Valdymo apskaitos informacija dažniai naudojama šiems tikslams:

1) valdymo sprendimams priimti;

2) produkcijos kainoms nustatyti;

3) produkcijos kokybei gerinti;

4) investiciniams projektams įvertinti ir kt.

Taigi, valdymo apskaita yra svarbus finansinės analizės šaltinis.

Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug vertingos informacijos. Dabartiniu metu Lietuvoje išoriniams informacijos vartotojams pateikiami tokie finansinės atskaitomybės dokumentai:

balansas; pelno (nuostolių) ataskaita; pelno paskirstymo ataskaita; pinigų srautų ataskaita; nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; aiškinamasis raštas.

Kiekviena iš šių finansinių ataskaitų įvairiais aspektais apibūdina įmonės veiklą (žr. 1 lentelė). Atlikus šių ataskaitų analizę, galima vertinti įmonės veiklą ir jos rezultatus, dabartinę įmonės finansinę būklę bei prognozuoti veiklos perspektyvas. Finansinės atskaitomybės analizė – tai ne tik jose pateiktos informacijos nagrinėjimas, bet ir sugebėjimas apskaičiuoti ir paaiškinti naujus rodiklius. Todėl prieš analizuojant reikia patikrinti visus analizės šaltinius: 1) ar tinkamai įformintos visos finansinės ataskaitos; 2) ar laikomasi jų pateikimo terminų; 3) ar finansinių ataskaitų rodikliai suderinti vieni su kitais ir kt.

1 lentelė

Finansinės ataskaitos, jų apibūdinimas

Finansinės ataskaitos

Apibūdinimas

1.Balansas Finansinė ataskaita, kurioje parodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną

2.Pelno (nuostolių) ataskaita

Finansinė ataskaita, kurioje parodomos visos per ataskaitinį laikotarpį įmonės uždirbtos pajamos, patirtos sąnaudos ir gauti veiklos rezultatai

3.Pinigų srautų ataskaita Finansinė ataskaita, kurioje parodomos įmonės ataskaitinio laikotarpio pinigų ir pinigų ekvivalentų įplaukos bei išmokos

4.Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita

Finansinė ataskaita, kurioje pateikiama informacija apie nuosavo kapitalo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį

5.Aiškinamasis raštas Metinės finansinės atskaitomybės dalis, kurioje paaiškinamos balanse, pelno (n), pinigų srautų ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitose nurodytos sumos, taip pat atskleidžiama informacija, kuri nepateikta finansinės atskaitomybės ataskaitose

Vertinant įmonių finansines ataskaitas rekomenduojama jas nagrinėti keliais aspektais, tai yra atsižvelgiant į tokius vertinimo principus, kaip veiklos tęstinumas, pastovumas, sukauptų pajamų ir būsimų laikotarpių išlaidų atskleidimas. Veiklos tęstinumas reiškia, kad įmonė bus pajėgi tęsti savo veiklą. Pastovumo principas – įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės

5

nulemtų būtinybę pakeisti apskaitos politiką. Finansinės atskaitomybės straipsnių klasifikavimas ar informacijos pateikimo būdas gali būti keičiamas tik tada, kai paaiškėja, kad taikomi apskaitos metodai neleidžia teisingai parodyti įmonės veiklos rezultatų ir finansinės būklės. Sukauptų pajamų ir būsimų laikotarpių išlaidų atskleidimas – tai reiškia, kad neatsižvelgiant į mokėjimo laiką, pajamos ir išlaidos turi būti parodytos tais metais, kuriems priklauso.

Neapskaitiniai šaltiniai gali būti vidaus ir išorės. Vidaus - tai duomenys, kurie gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos, tai gali būti: akcijų rinkos duomenys, teisinė informacija, įvairūs techniniai dokumentai (brėžiniai, gamybos darbų grafikai ir kt). Išorės šaltiniais gali būti medžiaga, kuri gaunama už įmonės ribų. Pavyzdžiui, atsiliepimai masinės informacijos priemonėse, informacija statistiniuose leidiniuose, bankų, draudimo bendrovių, valstybinių įstaigų ir kita medžiaga.

Finansinės analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia išsamiai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą. Nuo šaltinių informacijos patikimumo, sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo priklauso analizės organizavimas ir rezultatai.

1.4. Finansinės analizės organizavimas

Finansinės analizės organizavimas bei jos eiga priklauso nuo finansinės analizės tikslų. Finansinę analizę gali atlikti įvairios institucijos, jos teikiama informacija domisi įvairūs vartotojai ir jie turi įvairių tikslų. Pavyzdžiui, įmonės vadovai suinteresuoti savo įmonės pelningumu, finansiniu stabilumu, veiklos efektyvumu ir pan. Mokesčių inspekcijos, statistikos departamentas, bankai ir kt. vartotojai turi savo tikslų. Todėl finansinės analizės organizavimas priklauso nuo finansinės analizės tikslų ir nuo to, kas ją atlieka.

Pagal tai, kas atlieka finansinę analizę galima skirti dvi jos rūšis:

vidinė finansinė analizė; išorinė finansinė analizė.

Vidinę analizę, pasinaudodami įmonės informacine duomenų baze, atlieka patys darbuotojai. Dažniausiai didelėse Lietuvos įmonėse finansinę analizę atlieka vyr. finansininkas arba specialioji tarnyba (finansų analitikai), mažesnėse – vyr. buhalteris. Įmonių vadovai, priimdami kasdieninius valdymo sprendimus, dažniausiai ir remiasi šios analizės teikiama informacija.

Išorinę finansinę analizę atlieka dažniausiai ekspertai, nedirbantys įmonėje. Pavyzdžiui, audito įmonės, konsultacinės firmos. Šie ekspertai turi mažesnes galimybes įvertinti įmonės finansinius rodiklius nei įmonės darbuotojai, todėl ši analizė ne tokia naudinga pačiai įmonei. Dažniausiai išorinius ekspertus įmonės samdosi turėdamos tam tikrus tikslus. Pvz., norėdamos gauti paskolą banke, bankui turi pateikti audituotą finansinę atskaitomybę. Tada samdosi audito įmonę, kad atliktų nepriklausomą finansinės atskaitomybės auditą.

Finansinė analizė gali būti atliekama įmonėje nuolat arba epizodiškai, t.y. kasdien arba tik pagal tam tikras užduotis bei įmonės kontrolės metu. Nuolatinės analizės uždavinys – kontroliuoti, kaip kiekvieną dieną naudojami materialiniai, finansiniai, darbo ištekliai visoje įmonėje, atskiruose jos padaliniuose, vertinama situacija rinkoje. Analitikai privalo nuolat nagrinėti finansinius rodiklius ir stebėti finansinės būklės pokyčius. Nuolat ir kokybiškai atliekama analizė gali padėti įmonei išvengti bankroto, krizinių situacijų.

Taigi, siekiant tinkamai atlikti finansinę analizę reikia ją atlikti tam tikru nuoseklumu:

1) analizės plano ir programos parengimas,

2) informacijos analizei rinkimas,

3) analizuojamų rodiklių parinkimas, skaičiavimas,

4) rodiklių analizavimas,

5) analizės rezultatų apibendrinimas, įforminimas,

6) rekomendacijų parengimas ir jų įgyvendinimo kontrolė.

Pirmajame analizės etape sudaroma analizės planas ir programa, atsižvelgiant į finansinės analizės tikslą. Konkretaus analizės tikslo nustatymas padeda sumažinti jos apimtis, nes nereikia atlikti nebūtinų darbų. Kitas svarbus etapas yra medžiagos analizei rinkimas ir sisteminimas. Toliau yra pasirenkami analizės būdai ir metodai, rengiamos darbinės lentelės, skaičiuojami rodikliai. Paskutiniuose analizės etapuose yra apibendrinama, įvertinama

6

surinkta informacija ir analizės metu apskaičiuoti rodikliai, parengiamos rekomendacijos. Paskutiniai etapai yra patys sudėtingiausi, nes reikalauja daugiausiai patirties, žinių ir išminties.

Finansinės analizės kokybė daug priklauso nuo analitiko profesionalumo, patirties, kvalifikacijos. Analitiko profesija siejama su buhalterio ir auditoriaus profesijomis. Vadinasi, analitikas, pirmiausia, turi būti geras buhalteris. Jis, kaip ir auditorius, privalo turėti aukštą profesinę kvalifikaciją, patirtį, loginį mąstymą ir pan. Analitikas turi sugebėti vertinti išorinę įmonės aplinką, suvokti verslo ypatumus, mokėti atskaitomybės skaičiuose įžvelgti ūkinius procesus, jų tarpusavio ryšius bei pasirinkti tinkamus analizės būdus.

7

2. FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Šio skyriaus tikslas:

supažindinti su finansinės analizės rūšimis; paaiškinti atskirų finansinės analizės rūšių esmę.

Finansinė analizė yra sudedamoji įmonės finansų valdymo dalis. Būtent, finansinė analizė padeda įmonės vadovams priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Siekdamas efektyviai valdyti savo įmonę, vadovas privalo nuolat analizuoti, planuoti, vertinti vykdomą veiklą. Finansinė analizė atliekama naudojant finansinių ataskaitų duomenis ir kitą informaciją. Šie duomenys tyrinėjami įvairiais aspektais, t. y. analizuojami jų pasikeitimai, struktūra, reikšmingumo lygis. Gali būti apskaičiuojami ir analizuojami įvairūs rodikliai, jie lyginami su įmonių konkurenčių analogiškais rodikliais, šakos vidurkiais, praėjusių laikotarpių bei planuotais duomenimis. Taip galima įvertinti įmonės padėtį konkurencinėje rinkoje, nustatyti, ar veiklos finansiniai rezultatai, finansinė būklė pagėrėjo, ar pablogėjo, tikslų pasiekimo lygį. Finansinės analizės metu galima atskleisti įvairių įmonės veiklos sričių darbo trūkumus, nustatyti priežastis bei numatyti jų šalinimo priemones, atskleisti vidinius rezervus ir galimybes efektyviau dirbti. Tačiau tam reikia pasirinkti tinkamą finansinės analizės metodiką, apskaičiuoti reikiamus rodiklius. Analizuojant labai svarbu ieškoti tam tikrų rodiklių tarpusavio ryšių. Tai padeda nustatyti naujas priežastis ir veiksnius, galinčius nulemti veiklos efektyvumą.

Finansinių ataskaitų rodikliai, priklausomai nuo jų turinio, struktūros, apskaičiavimo gali būti apskaičiuojami ir analizuojami naudojant įvairias finansinės analizės rūšis. Jos išskirtos yra į tris dideles grupes. Tai:

horizontalioji analizė; vertikalioji analizė; santykinė analizė.

Horizontalioji ir vertikalioji finansinės analizė yra pradinis analizės etapas, padedantis įvertinti atskirų rodiklių kitimo tendencijas, reikšmingumą įmonės veiklai. Santykinė arba kitaip vadinama finansinių koeficientų analizė tiria įmonės veiklos finansinį stabilumą, efektyvumą, pelningumą.

Horizontalioji analizė. Horizontalioji analizė – dažniausiai atliekama tada, kai finansinių ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio duomenimis, o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais.

Absoliučiais dydžiais - Tn-Tn-1

Procentais - ((Tn-Tn-1)/ Tn-1)*100%

Kur Tn;Tn-1 – konkretus rodiklis n-1 ir n laikotarpiais.

Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių, dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų ataskaitų duomenis. Horizontalioji analizė dažniausiai atliekama lyginant 2-5 metų duomenis. Atliekant horizontaliąją analizę, galima įvertinti ilgalaikio ir trumpalaikio turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų, apyvartinio kapitalo, grynųjų pinigų srautų pokyčius.

1 lentelėje pateiktas balanso horizontaliosios analizės pavyzdys. Iš horizontaliosios analizės matome, kad įmonės bendra turto vertė per 2007 metus padidėjo 20 tūkst. Lt, t.y. 11,11 proc. Šiam turto padidėjimui įtaką per nagrinėjamus metus padarė tiek trumpalaikio, tiek ilgalaikio turto padidėjimas. Ir ilgalaikis, ir trumpalaikis turtas padidėjo 10 tūkst. Lt, t.y. ilgalaikis turtas padidėjo 9,09 proc., o trumpalaikis turtas – 14,28 proc. Horizontalioji arba dinamikos nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų analizė rodo, kad per nagrinėjamą laikotarpį pasikeitė įsipareigojimai (+20 tūkst. Lt), kai tuo tarpu nuosavas kapitalas nekito. Tai ir turėjo įtakos nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų sumos 2007 m. palyginti su 2006 m. pasikeitimui, t.y. padidėjimui 11,11 proc.

1 lentelė

8

Balanso horizontalioji analizė

Straipsniai2007 m.(tūkst. Lt)

2006 m.(tūkst. Lt)

Pasikeitimai, 2007 m. palyginti su 2006 m. (+, -)

(Lt) (%)

TURTAS

Ilgalaikis turtas 120 110 10 9,09

Trumpalaikis turtas 80 70 10 14,28

TURTAS, IŠ VISO 200 180 20 11,11

NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI

Nuosavas kapitalas 150 150 0 0

Įsipareigojimai 50 30 20 66,67

NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI, IŠ VISO

200 180 20 11,11

Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenys ir tokiu būdu atskleidžiamos finansinių rezultatų kitimo tendencijos bei dėsningumai.

Darant horizontaliąją analizę, svarbu įvertinti 2 dalykus:

1) tinkamo lyginamo laikotarpio pasirinkimas;

2) bazinių metų, su kuriais lyginama, pasirinkimas.

Vertikalioji (struktūrinė) analizė. Vertikalioji analizė – tai struktūros analizė, kuri parodo tam tikro rodiklio dalį (išreikštą procentais) nuo pasirinktos bazės, prilyginamos 100 procentų. Vertikaliosios analizės tikslas – nustatyti, kokią dalį konkretus rodiklis (procentais) sudaro palyginti su tam tikra visuma. Vertikalioji (struktūrinė) analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Ją atlikus galima sužinoti, kokią dalį tam tikras rodiklis sudaro visumoje. Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. Kiekvienas rodiklis sudaro tam tikrą bazinio rodiklio procentą.

Vertikalioji balanso analizė, parodo, kokią dalį (procentais) sudaro atskiri balanso turto ir nuosavybės straipsniai bendroje turto ir nuosavybės sumoje, t. y. ši analizė pateikia įmonės turto ir finansavimo šaltinių struktūrą balanso sudarymo dieną. Atliekant vertikaliąją pelno (nuostolių) ataskaitos analizę, visi šios ataskaitos straipsniai dalinami iš pardavimų sumos (bazės), t.y. ši pelno (nuostolių) ataskaitos analizė parodo, kokia dalis pardavimų tenka sąnaudų padengimui ir kokia dalis lieka pelnui.

2 lentelėje pateiktas 2006-2007 m. balanso vertikaliosios analizės pavyzdys. Iš vertikaliosios balanso analizės matome, kad 2007 m. didžiausią turto dalį sudarė ilgalaikis turtas, t.y. 60 proc. viso turto, nors jo lyginamasis svoris 2007 m. palyginti su 2006 m. sumažėjo 1,1 punkto. Trumpalaikis turtas bendroje turto struktūroje sudaro 40 proc., jo lyginamasis svoris 2007 m. palyginti su 2006 m padidėjo 1,1 punkto. Vertikalioji 2006-2007 m. nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų analizė rodo, kad įmonės veikla finansuojama nuosavomis lėšomis, kadangi 2007 m. nuosavas kapitalas sudarė 75 proc, o skolintas tik 25 proc.. 2006 m. nuosavo kapitalo dalis bendroje nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dalyje buvo didesnė 8,3 punkto, t.y. 83,3 proc., o skolinto kapitalo lyginamasis svoris sudarė 16,7 proc. (2006 m. mažiau 8,3 punkto nei 2007 m.).

2 lentelė

9

Balanso vertikalioji analizė

Straipsniai

2007 m.(tūkst. Lt)

2006 m.(tūkst. Lt)

Lyginamieji svoriai (%) Pasikeitimai, 2007 m. palygintisu 2006 m.(+, -)

2007 m. 2006m.

(Lt) (Lt) (%) (%)

TURTAS

Ilgalaikis turtas 120 110 60,0 61,1 -1,1

Trumpalaikis turtas 80 70 40,0 38,9 +1,1

TURTAS, IŠ VISO 200 180 100,0 100,0 x

NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI

Nuosavas kapitalas 150 150 75,0 83,3 -8,3

Įsipareigojimai 50 30 25,0 16,7 +8,3

NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI, IŠ VISO

200 180 100,0 100,0 x

Taigi, atliekant finansinių ataskaitų vertikaliąją analizę, galima įvertinti: ar optimaliai ir racionaliai naudojamas turtas, finansavimo struktūros pokyčius – nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuojama įmonės veikla, įmonės pajamų ir sąnaudų struktūrą ir jų kitimo priežastis, įmonės finansinės būklės kitimo tendencijas ir kt. Ši analizės rūšis sudaro sąlygas susipažinti su finansinių ataskaitų rodiklių struktūra. Tačiau, atliekant vertikaliąją analizę, nepakanka apskaičiuoti tam tikrų rodiklių struktūros. Ši analizė padeda nustatyti ir rodiklių struktūros pokyčius per tam tikrą laikotarpį priežastis. Ji padeda išskirti svarbiausius, prioritetinius rodiklius. Vertikalioji analizė nustato konkrečių rodiklių tarpusavio ryšį ir įtaką, tai leidžia daryti tam tikras išvadas dėl vienų ar kitų rodiklių pasikeitimo priežasčių, nes bet koks finansinės ataskaitos rodiklio pasikeitimas gali daryti įtaką kito ar kelių rodiklių pasikeitimui.

Horizontaliosios ir vertikaliosios analizės rezultatai yra pagrindas santykinei analitinei analizei atlikti, t.y. apskaičiuoti įvairius santykinius rodiklius (finansinius koeficientus).

Santykinė analizė. Santykinė analizė teorijoje ir praktikoje kitaip vadinama finansinių koeficientų analize.  Ši analizės rūšis paplitusi atliekant tarpįmoninę ir tam tikro laikotarpio finansinių ataskaitų rodiklius. Santykiniai rodikliai objektyviau ir įvairiapusiškiau įvertina tiriamąjį objektą negu absoliutiniai rodikliai. Palyginkime dvi vienos šakos ir vienodo profilio įmones. Pirmoji įmonė gavo 50 000 Lt pelno, antroji – 100 000 Lt. Pagal pateiktą vieną rodiklį negalima daryti išvados, kad antroji įmonė dirbo pelningiau nei pirmoji. Dažniausiai vienas santykinis rodiklis mažai ką pasako. Kai kurie santykiniai rodikliai glaudžiai susiję, kinta priklausomai nuo kitų santykinių rodiklių, nes jiems daro įtaką tie patys veiksniai. Todėl kuri įmonė pelningesnė, galima pasakyti tik tada, kai abiejų įmonių pelno rodiklį palyginsime su pardavimų, turto, kapitalo ar kitais rodikliais. Šiuo atveju tik abiejų įmonių pelningumo finansinių koeficientų analizė gali įvertinti, kuri įmonė sugebėjo efektyviau dirbti, geriau panaudoti investicijas, kontroliuoti išlaidas.

Taigi, santykiniai rodikliai leidžia palyginti nevienodų dydžių įmonių veiklą.

Koeficientus reikia skaičiuoti ne mažiau kaip pagal 3 metų duomenis, kad būtų galima palyginti jų reikšmes ir nustatyti pokyčius.

Santykiniai rodikliai pasirenkami atsižvelgiant į analizės tikslą. Svarbu pasirinkti logiškai ir tarpusavyje matematiškai susietus rodiklius. Formulės, kuria remiantis apskaičiuojamas santykinis rodiklis, skaitiklis ir vardiklis turi būti teisingai įvertinti ir išmatuoti, turi būti to paties laikotarpio.

Santykiniai rodikliai nėra reikšmingi, jeigu jie nepalyginami su:

1) tos pačios įmonės praėjusio laikotarpio rodikliais,

2) numatytais tam tikrais parametriniais rodikliais,

3) tos pačios ūkio šakos kitų įmonių rodikliais,

4) pagrindinių konkurentų rodikliais,

10

5) ir pan.

Dažniausiai santykiniai rodikliai lyginami su šakiniais rodikliais. Skirtingos ūkio šakų ypatybės daro nevienodą įtaką joms priklausančių įmonių rodikliams.

Analizuojant santykinius rodiklius būtina prisiminti, kad jų patikimumas priklauso nuo informacijos, kuria remiantis jie buvo apskaičiuoti. Labai svarbu mokėti teisingai vertinti santykinius rodiklius.

Santykiniai rodikliai – tai vieno ar kelių absoliutinių rodiklių ir kito vieno ar kelių absoliutinių rodiklių santykis. Gali būti įvairios santykinių rodiklių kombinacijos, pavyzdžiui,

S1 = A/B; S2 = A+B/B; S3 = A-C/ A+B ir t.t.

Įmonės finansinei būklei įvertinti naudojama daug rodiklių. Šiuos rodiklius galima skirstyti į tokias pagrindines grupes:

Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo. Veiklos efektyvumo. Pelningumo: 1) veiklos; 2) investicijų.

11

3. MOKUMO IR LIKVIDUMO SĄVOKOS. TRUMPALAIKIO IR ILGALAIKIO MOKUMO ANALIZĖ

Šio skyriaus tikslas:

pateikti mokumo, likvidumo sąvokas; atskleisti mokumo analizės svarbą įmonei; supažindinti su trumpalaikio mokumo rodikliais, jų vertinimu; paaiškinti, kokia yra trumpalaikio turto sudėties analizės esmė; supažindinti su ilgalaikio mokumo rodikliais, jų vertinimu.

Kiekvienai įmonei svarbiausia yra sugebėti įvykdyti savo įsipareigojimus. Priešingu atveju įmonė praranda savo autoritetą, sugebėjimą konkuruoti rinkoje, nes kreditoriai su tokiais klientais nelinkę sudaryti sandorių. Nuo mokumo priklauso įmonės finansinė būklė ir veiklos rezultatai, tolesnė jos veikla, perspektyvos, ir kt. Nemoki įmonė negalės palaikyti normalių santykių su kitais rinkos dalyviais, praras kreditorių ir klientų pasitikėjimą, jai gali iškilti bankroto grėsmė. Mokumas yra būtina įmonės egzistavimo sąlyga. Todėl įmonė turi nuolat analizuoti mokumo rodiklius.

Mokumas apibūdinamas kaip mokamasis pajėgumas, sugebėjimas mokėti, galimybė ar pajėgumas padengti mokestinius reikalavimus (įsipareigojimus).

Mokumą galima apibūdinti, kaip įmonės sugebėjimą turimomis mokėjimo priemonėmis apmokėti trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Įmonės mokėjimo priemonės yra pinigai ir jų ekvivalentai, per vienerius metus gautinos sumos (pirkėjų įsiskolinimas ir pan.), atsargos, nebaigta gamyba ir kitas trumpalaikis turtas. Šiomis mokėjimo priemonėmis galima apmokėti trumpalaikius įsipareigojimus (finansinės skolos, skolos tiekėjams, gauti išankstiniai apmokėjimai, mokesčių įsipareigojimai ir kt).

Taigi, kad įmonė galėtų atsiskaityti su darbuotojais, valstybe, tiekėjais, kreditoriais, jai reikia turėti ne tik grynųjų pinigų ir jų ekvivalentų, bet ir materialų likvidų turtą, kurį galėtų greitai paversti grynaisiais pinigais, t. y. reikia turėti mokėjimo priemonių.

Trumpalaikis mokumas ir trumpalaikio turto likvidumas glaudžiai tarpusavyje susiję sąvokos.

Likvidumu vadinama trumpalaikio turto pavertimo pinigais galimybė, o trumpalaikis mokumas yra įmonės gebėjimas laiku padengti einamuosius piniginius įsipareigojimus tiekėjams, darbuotojams, valstybei ir kitiems kreditoriams.

Priklausomai nuo to, ar greitai įmonė sugeba turtą paversti pinigais, galimi įvairūs turto likvidumo, o kartu ir įmonės mokumo lygiai.

Turto likvidumas priklauso nuo 3 pagrindinių veiksnių:

1) kaip greitai galima turtą pirkti ir parduoti;

2) pirkimo arba pardavimo operacijų išlaidų;

3) stabilios ir prognozuojamos to turto kainos.

Jeigu turtas yra likvidus, įmonė turi mokėjimo priemonių skoloms sumokėti, bet, kai turi nelikvidų turtą, ji gali tapti nemokia.

Atliekant finansinę analizę įvertinamas įmonės likvidumas, mokumas, t.y. patikrinama ar pajėgi įmonė apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus jų terminui. Įmonės mokumas parodo jos finansinę būklę. Įmonės rizika labiausiai susijusi su įmonės mokumu ir sugebėjimu iš savo ūkinės-gamybinės veiklos gauti pinigų. Apie įmonės mokumo būklę galima spręsti iš santykinių rodiklių, apskaičiuotų iš finansinių ataskaitų duomenų. Santykiniai rodikliai leidžia sutelkti dėmesį į trumpalaikį pinigų srautų valdymą ir ilgalaikius įmonės įsipareigojimus.

Visus mokumo rodiklius siūloma suskirstyti į:

1) trumpalaikio mokumo;

2) ilgalaikio mokumo.

Įmonės trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių analizės pagrindinis šaltinis yra balansas.

12

3.1. Trumpalaikio mokumo analizė

Atlikti trumpalaikio mokumo analizę reikia tokiu nuoseklumu:

Pirma, apskaičiuoti ir išanalizuoti trumpalaikio mokumo rodiklius;

Antra, atlikti trumpalaikio turto sudėties analizę.

3.1.1. Trumpalaikio mokumo rodikliai, jų analizė

Siekiant įvertinti įmonės sugebėjimą vykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. įmonės trumpalaikį mokumą, yra skaičiuojami ir analizuojami tam tikri rodikliai:

1) apyvartinio kapitalo rodikliai;

2) bendrojo trumpalaikio mokumo;

3) greitojo trumpalaikio mokumo;

4) labai greito trumpalaikio mokumo;

5) absoliutaus trumpalaikio mokumo

6) ir kiti.

Įmonių finansinę būklę finansų analitikai pradeda analizuoti nuo apyvartinio kapitalo. Šis rodiklis apibūdina įmonių finansinę būklę ir daro įtaką kitiems finansiniams rodikliams.

13

Apyvartinis kapitalas – tai trumpalaikis turtas, likęs įmonės žinioje sumokėjus per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus .

Apyvartinį kapitalą galima apskaičiuoti dviem būdais.

Pirmuoju būdu:

Apyvartinis kapitalas = Trumpalaikis turtas – Trumpalaikiai įsipareigojimai

Šis rodiklis rodo, ar balanso sudarymo dieną įmonė turėjo pakankamai trumpalaikio turto trumpalaikiams įsipareigojimams padengti. Apyvartinio kapitalo reikšmė turi būti teigiama, t.y. kiekviena įmonė turi turėti pakankamą trumpalaikio turto sumą. Neigiama apyvartinio kapitalo reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo trumpalaikių įsipareigojimų. Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo aukštesnį įmonės likvidumo lygį ir ypač reikalinga tada, kai įmonė negali pasiskolinti lėšų. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės vykdyti ir plėsti savo veiklą, būti konkurencinga. Neįmanoma nustatyti, kokiu apyvartiniu kapitalu turėtų disponuoti įmonės, nes skirtingo dydžio ir profilio įmonėms reikia skirtingo dydžio apyvartinių lėšų. Apyvartinis kapitalas turi būti tokio dydžio, kad galėtų palaikyti tam tikrą užsibrėžtą gamybos ir pardavimų lygį, veiklos ciklo nenutrūkstamumą.

Atliekant analizę tikslinga apskaičiuoti apyvartinį kapitalą pagal kelių paskutinių laikotarpių duomenis, išanalizuoti jo struktūrą ir pokyčius per šį laikotarpį. Jeigu nustatoma, kad apyvartinio kapitalo reikšmė didėja, vadinasi, įmonės finansinė būklė gerėja ir artimiausiu metu jai nepritruks apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Apyvartinio kapitalo pokyčiai priklauso nuo pardavimų apimčių. Jo didėjimą gali sąlygoti besiplečianti įmonės veikla, didėjantys gamybos, pardavimų mastai ir atvirkščiai. Jeigu apyvartinio kapitalo suma mažėja nesikeičiant veiklos apimtims, tai reiškia, kad įmonė tampa silpnesnė, jai gali pritrūkti lėšų vykdyti savo kasdieninei veiklai .

Tačiau ne visada didėjantis teigiamas apyvartinis kapitalas reiškia, kad įmonė yra moki. Apyvartinio kapitalo padidėjimą gali lemti išaugusios didesniu mastu nei pardavimų apimtys atsargų, pirkėjų skolų ar kito trumpalaikio turto sumos. Kad tai išsiaiškintum, reikia išnagrinėti trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų atskirų dalių pasikeitimus.

Antruoju būdu:

Apyvartinis kapitalas = Pastovus kapitalas – Ilgalaikis turtas ,

kai

Pastovus (pagrindinis) kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai

Paprastai įmonė ilgalaikį turtą finansuoja iš nuosavo kapitalo ir ilgalaikių įsipareigojimų. Trumpalaikis turtas formuojamas iš nuosavo kapitalo ir trumpalaikių įsipareigojimų. Antruoju būdu apskaičiuotas apyvartinio kapitalo rodiklis apytikriai išreiškia savininkų nuosavybės dalį, skirtą trumpalaikiam įmonės turtui formuoti. Teigiama šio rodiklio reikšmė rodo, kad dalis nuosavo kapitalo buvo panaudota trumpalaikiam turtui formuoti. Kai reikšmė neigiama, tai reiškia, kad dalis ilgalaikio turto buvo įsigyta iš trumpalaikių įsipareigojimų.

Antrojo apyvartinio kapitalo apskaičiavimo būdo privalumas yra tas, kad galima nustatyti, kaip įmonė savo veikloje naudoja nuosavą kapitalą bei apyvartinio kapitalo, didinimo būdus. Vienas iš apyvartinio kapitalo didinimo būdų yra tai, kad savininkai gali didinti nuosavą kapitalą, papildomai išleisdami akcijų bei ieškoti įvairių rėmėjų (dotacijų arba subsidijų). Tai galima daryti ir naudojantis ilgalaikėmis paskolomis, bei parduodant neracionaliai naudojamą ilgalaikį turtą ir už šį turtą įsigyjant trumpalaikio turto, kurį naudojant uždirbamas pelnas.

Siekiant įvertinti skaitmeninę šio rodiklio reikšmę, skaičiuojamas:

Įmonė laikoma patikima, jeigu šis koeficientas yra tarp 1,2 ir 2. Mažesnis už 1,2 koeficientas yra pavojingas įmonei, nes reiškia, kad ji prasiskolinusi. Didesnis už 2 rodo, jog įmonė nesugeba pasinaudoti išorės galimybėmis, pvz., nesinaudoja galimybe formuoti dalies apyvartinio kapitalo įsiskolinimų tiekėjams ar įsipareigojimų pirkėjams sąskaita.

Be apyvartinio kapitalo rodiklių yra skaičiuojami ir kiti rodikliai įmonės trumpalaikiam mokumui įvertinti. Vienas iš dažniausiai vartojamų rodiklių yra bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas . Šis koeficientas dažnai yra vadinamas likvidumo arba padengimo koeficientu.

14

Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas apskaičiuojamas:

Kai

Trumpalaikis turtas = Atsargos + Debitorinis įsiskolinimas + Gryni pinigai + Kitas trumpalaikis turtas

Šis rodiklis parodo, kiek kartų trumpalaikis turtas didesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. padeda prognozuoti įmonės mokumo būklę artimiausiu metu. Egzistuoja vadinamoji saugumo riba, jis negali būti mažesnis nei 1,2. Savininkai pastebėję, kad jis sumažėjo iki 1, turi imtis priemonių padėčiai taisyti. Blogiausia padėtis, kai šis rodiklis yra mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. trumpalaikis turtas yra neigiamas, nes einamieji įsipareigojimai yra didesni už turimas mokėjimo priemones. Pavyzdžiui, bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas yra 2,7. Jis rodo, kad vienam trumpalaikių įsipareigojimų litui įmonė turi 2,7 Lt trumpalaikio turto. Jei bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas mažiau nei 1, tai įmonė artimiausiu laiku negali dengti savo įsipareigojimų. Kiekviena įmonė turi nustatyti tinkamiausią jai rodiklio lygį ir nuolat jį stebėti. Turėtų būti nuo 1,2 iki 2. Jeigu jis yra didesnis kaip 4, tai gali reikšti, kad įmonė nesugeba efektyviai panaudoti turto.

Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas dar neparodo, ar greitai įmonė gali sumokėti trumpalaikius įsipareigojimus, nes jį skaičiuojant neatsižvelgiama į trumpalaikio turto sudėtį bei kitus veiksnius. Pvz., didelis rodiklis gali būti gautas, kai yra atsargų perteklius arba pinigų deficitas. Taip pat iš anksto sumokėtos išlaidos, pvz., sumokėtas draudimas, nevirsta grynaisiais pinigais, bet parodo, kad sumažėja būtinybė sumokėti išlaidas ateityje.

Atsiradus būtinybei skubiai sumokėti trumpalaikius įsipareigojimus, įmonė turi turėti likvidaus turto, tačiau ne visas trumpalaikis turtas yra vienodai likvidus Todėl norint objektyviau įvertinti įmonės mokumo dabartinę būklę, t.y. sugebėjimą skubiai atsiskaityti su kreditoriais, reikia skaičiuoti ir antrąjį rodiklį – greitojo trumpalaikio mokumo koeficientą. Šis koeficientas dar gali būti vadinamas kritinio (skubaus) mokumo koeficientu. Skaičiuojant šį rodiklį, prie trumpalaikio turto priskiriama tik greitai parduodamas trumpalaikis turtas, t.y. likvidžiausios jo rūšys: pinigai ir jų ekvivalentai, vertybiniai popieriai, per vienerius metus gautinos sumos. Pinigų ekvivalentais laikomos trumpalaikės (iki 3 mėnesių) likvidžios investicijos, kurios gali būti greitai iškeičiamos į pinigus ir kurių vertės pasikeitimo rizika yra nereikšminga. Investicijos į nuosavybės vertybinius popierius nėra priskiriamos prie pinigų ekvivalentų.

Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas apskaičiuojamas:

Greitai realizuojamas turtas =Grynieji pinigai +Vertybiniai popieriai +Debitorinis įsiskolinimas = TT-Atsargos

Taigi, pirmiausiai apskaičiuojamas greitai realizuojamas turtas, kurį galima greitai paversti grynaisiais pinigais arba paimti jų iš banko. Prie šios grupės turto galima priskirti visą trumpalaikį turtą išskyrus atsargas, nebaigtą gamybą, pagamintą produkciją ir pan. Nes ne visos atsargos gali būti greitai paverstos pinigais, nes dalis jų gali būti pasenusios, sugedusios, ir pan.

Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas parodo įmonės įsipareigojimų apmokėjimo greitį, t.y. jų padengimą mobiliuoju turtu. Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas negali būti mažesnis nei 1. Tik didelės infliacijos metu, šis rodiklis būna mažesnis nei 1.

Svarbu nustatyti bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo koeficientų skirtumą. Optimali padėtis yra tokia, kai šių rodiklių skirtumas yra nedidelis. Tačiau praktikoje būna, kad bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas – didelis, o greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas – mažas. Tokia situacija rodo, kad įmonė turi daug atsargų, kurios gali būti nuolat kaupiamos ir yra nemobilios, įšaldytos. Pvz., jei 2,8 -1,3 =1,5, tai įmonė turi daug atsargų. Paprastai tokiais atvejai reiktų ištirti ne tik atsargų, bet ir viso trumpalaikio turto struktūrą, nustatyti jo didėjimo dinamiką. Kai kurie autoriai pasisako už didelį kiekį atsargų, kaip priemonę prieš infliaciją.

Bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo rodiklių analizė svarbi įmonei jos veiklos strategijos požiūriu. Šie rodikliai parodo įmonės įsipareigojimus, jų dydį, realumą, o kartu įgalina nustatyti veiklos plėtojimo strategiją. Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas ir greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas būtina sistemingai analizuoti ir nuosekliai tirti jų dinamiką, atskleisti jų pasikeitimų veiksmus ir priežastis. Maži trumpalaikio mokumo rodikliai rodo, kad įmonės finansinė būklė prasta, ateityje jos laukia tam tikri nesklandumai.

15

Gali būti skaičiuojami ir kiti trumpalaikio mokumo koeficientai: labai greito trumpalaikio mokumo ir absoliutaus mokumo koeficientai.

Labai greito trumpalaikio mokumo koeficientas apskaičiuojamas:

 

Absoliutaus mokumo koeficientas:

Skaičiuojant labai greito trumpalaikio mokumo koeficientą, tikslinga į formulės skaitiklį įtraukti ir kitą trumpalaikį turtą, nes jį sudaro trumpalaikės investicijos, terminuotieji indėliai ir kitas trumpalaikis turtas.

Absoliutaus trumpalaikio mokumo rodiklio reikšmė turėtų būti: 0,2 – 0,3. Absoliutaus trumpalaikio mokumo rodiklis rodo įmonės galimybę skolas sumokėti nedelsiant. Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo, kad įmonė turi pinigų ir bet kada gali sumokėti skolas, tačiau, pasak Jono Mackevičiaus, pinigai “neturi laukti” įsipareigojimų mokėjimo termino, jie turi būti įtraukti į apyvartą, aktyviai dalyvauti įvairiose veiklos srityse (pinigai turi uždirbti pinigus). Jeigu didėja skirtumas greitojo ir absoliutaus mokumo koeficientų, vadinasi lėšos “įšaldomos” gautinose sumose.

Analizuojant įmonės trumpalaikį mokumą gali būti skaičiuojamas santykis tarp grynųjų pinigų srautų ir trumpalaikių įsipareigojimų:

Duomenis apie grynuosius pinigų srautus galima pinigų srautų ataskaitoje. Šio santykinio rodiklio reikšmė didesnė nei 1 rodo, kad įmonės veikla garantuoja pakankamus pinigų srautus trumpalaikėms skoloms padengti. Jeigu šio rodiklio reikšmė mažesnė nei 1, tai rodo, kad įmonė neturi piniginių lėšų einamiesiems mokėjimams.

Trumpalaikio mokumo rodiklių analizė labai svarbi įmonei. Įmonei siekiant išvengti kritiškų situacijų, šie rodikliai turi būti analizuojami nuolat. Vertinant trumpalaikio mokumo rodiklius, svarbu tirti ne tik pačius rodiklius, bet ir trumpalaikio turto bei trumpalaikių įsipareigojimų struktūrą.

3.1.2. Trumpalaikio turto sudėties analizė

Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą, t.y. laikotarpį nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo ir jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę. Trumpalaikiam turtui priskiriamos atsargos, nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, pinigai ir jų ekvivalentai, kurių naudojimo laikotarpis nėra ribotas, bei kitas trumpalaikis turtas. Ne visas trumpalaikis turtas yra vienodai likvidus. Nelikvidžiam trumpalaikiam turtui priskiriama atsargos (medžiagos, žaliavos, skirtos gamybai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija ir pan.). Taigi, iš šio turto negalima gauti tuoj pat pinigų. Likvidžiam trumpalaikiam turtui priskiriama gautinos sumos, trumpalaikiai vertybiniai popieriai ir grynieji pinigai. Tačiau, jeigu gautinos sumos sudaro labai didelę trumpalaikio turto dalį, tai rodo blogą pirkėjų skolų valdymą, ir tikėtina, kad dalis pirkėjų skolų bus negrąžintos. Likvidžiausias trumpalaikis turtas yra pinigai ir vertybiniai popieriai bei terminuoti indėliai.

Taigi, analizuojant įmonės finansinę būklę, turi būti įvertinta trumpalaikio turto struktūra, atskirų sudedamųjų dalių pokyčiai per tam tikrą laikotarpį. Apskaičiuotas bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas tik apytiksliai parodo įmonės sugebėjimą laiku apmokėti skolas, jeigu neatsižvelgta į trumpalaikio turto sudedamąsias dalis.

PAVYZDYS. 3 lentelėje pateikti dviejų įmonių A ir B trumpalaikis turtas ir trumpalaikiai įsipareigojimai.

3 lentelė

Trumpalaikio turto struktūra:

A įmonė B įmonė

Litais Procentais Litais Procentais

16

TRUMPALAIKIS TURTAS

Atsargos 16000 80,0 8500 42,5

Gautinos sumos 3000 15,0 8000 40,0

Grynieji pinigai 1000 5,0 3500 17,5

Trumpalaikis turtas, iš viso 20000 100,0 20000 100,0

Trumpalaikiai įsipareigojimai, iš viso 10000 x 10000 x

Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas 2 x 2 x

17

Matome, kad abi įmonės turi po lygiai trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų, bet jų skolų apmokėjimo galimybės nevienodos. Įmonės A atsargos sudaro 80 proc. viso trumpalaikio turto. Ir tik 20 proc. mobilus trumpalaikis turtas (gautinos sumos bei pinigai). Akivaizdu, kad ši įmonė turi mokumo problemų, nors jos bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas – 2., kaip ir įmonės B. Tačiau įmonė B turi daugiau galimybių apmokėti savo trumpalaikes skolas, kadangi ji turi daugiau likvidaus turto nei įmonė A. Įmonės B likvidus turtas sudaro 57,5 proc. viso trumpalaikio turto. Įmonei A būtina peržiūrėti atsargas (gali būti, kad dalis jų pasenusios, netinkamos vartojimui – tokias reiktų nurašyti, o jeigu kokybiškos – reiktų sumažinti jų kiekį, dalį parduodant ir pan.), jų valdymą.

Taigi, trumpalaikio turto struktūra ir jos pokyčiai analizuojamu laikotarpiu gali teigiamai arba neigiamai veikti įmonės trumpalaikį mokumą. Likvidaus trumpalaikio turto kiekis, jo dalies didėjimas trumpalaikio turto sudėtyje, bei lyginant su trumpalaikiais įsiskolinimais teigiamai veikia įmonės trumpalaikį mokumą.

3.2. Ilgalaikio mokumo analizė

Įmonės vykdydamos savo veiklą naudojasi ne tik nuosavomis, bet ir skolintomis lėšomis. Skolos gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės. Trumpalaikės skolos – tokios, kurias reikia grąžinti per vienerius metus, ilgalaikės skolos mokėtinos vėliau negu po vienerių metų. Skolinimasis ir skolinimas yra visada susijęs su finansine rizika. Todėl tiek įmonės savininkams, tiek kreditoriams aktualu nustatyti, ar įmonė bus moki ne tik šiandien, bet ir po kelerių metų. Yra svarbu, ar įmonė pajėgs mokėti įsipareigojimus, susijusius su skolintomis lėšomis – grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas. Imant ir teikiant ilgalaikes paskolas, yra gana sunku ir ne visada galima iš anksto numatyti pasekmes. Todėl svarbu analizuoti įmonės ilgalaikį mokumą.

Įmonės sugebėjimą atsiskaityti už ilgalaikius įsipareigojimus pagal numatytus terminus parodo ilgalaikio mokumo rodikliai. Šie rodikliai skaičiuojami norint nustatyti įmonės finansavimo šaltinius ir skolų vaidmenį finansavimui, palūkanų sumokėjimo greitį, galimybes greičiau apmokėti skolas, prognozuoti finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą.

Įmonės veiklos finansavimo šaltiniai gali būti du - tai savininkų nuosavybė ir skolintas kapitalas. Įmonės, kuri savo turtą formuoja ne iš nuosavo kapitalo, o iš skolintų lėšų, veikla yra rizikingesnė, negu ta, kuri savo veiklą vykdo iš nuosavo kapitalo, kadangi už skolintą kapitalą reikia mokėti palūkanas ir grąžinti paskolą griežtai nustatytais terminais. Jeigu laiku negrąžinamas kreditas, nemokamos palūkanos, kreditoriai turi teisę imtis juridiškai pagrįstų veiksmų, kurie gali nulemti bankrotą. Be to, įmonė, kuri turi didelę dalį nuosavo kapitalo bendrame kapitale, turi galimybę skolintis už santykinai mažas palūkanas ir uždirbti daugiau pelno.

Tačiau didelė nuosavo kapitalo dalis, palyginti su skolintu kapitalu, ne visada rodo gerą įmonės valdymą. Skolintis verta todėl, kad skolinto kapitalo išlaidos dažnai būna mažesnės negu išlaidos patiriamos norint padidinti nuosavą kapitalą. Įmonė savo veikloje naudodama skolintas lėšas pasiekia aukštesnį nuosavo kapitalo pelningumą, išauga akcijų rinkos kaina, ji turi galimybę plėsti veiklą ir uždirbti pelną. Vadinasi, kreditai, jų naudojimas įmonės veikloje turi ir neigiamų, ir teigiamų pasekmių.

Todėl analizuojant įmonės ilgalaikį mokumą, reikia atkreipti dėmesį į du svarbius veiksnius:

1) skolų (įsipareigojimų) lygį;

2) skolų ir nuosavo kapitalo santykio kitimą per tam tikrą laikotarpį.

Taigi, šioms situacijoms nustatyti ir įvertinti skaičiuojami ilgalaikio mokumo rodikliai. Dažnai jie vadinami skolų rodikliais, nes jie susieti su ilgalaikėmis skolomis. Ilgalaikio mokumo rodiklių grupės ypatybė yra ta, kad jai priklauso tie rodikliai, kuriuos apskaičiuojant ilgalaikiai arba visi įsipareigojimai derinami su visu turtu arba nuosavu kapitalu.

Analizuojant įsiskolinimo rodiklius, vienas iš pagrindinių uždavinių yra nustatyti įmonės sugebėjimą grąžinti skolas, taip pat parodyti, iš kur ir kokias lėšas įmonė gauna skoloms grąžinti. Palyginus visus skolos rodiklius, galima įvertinti ne tik esamą veiklą, jos ateities perspektyvas, bet ir valdymo kokybę.

Svarbiausi ilgalaikio mokumo rodikliai yra šie:1) bendras skolos rodiklis,2) ilgalaikių skolų,3) ilgalaikių skolų apdraustumo,

18

4) skolų grąžinimo,5) finansinio sverto,6) pastovaus mokumo,7) auksinės balanso taisyklės

Bendras skolos rodiklis apskaičiuojamas:

Kuo mažesnis šis rodiklis, tuo geresnė įmonių finansinė būklė. Jis rodo, kokia dalis skolintų lėšų panaudojama formuojant įmonės turtą. Didėjantis rodiklis rodo, kad vis didesnė turto dalis priklauso skolintojams. Kreditorių nuomone, šis santykis turi būti mažas norint apsaugoti juos nuo rizikos patirti nuostolius įmonės bankroto atveju. Savininkai linkę gauti didesnį šį rodiklį, kad turėtų naudą, t.y. pelną iš gautų kreditų. Tokių dviejų dydžių santykis yra racionalus tol, kol didina įmonės pelną. Kuo didesnis skolos rodiklis, tuo žemesnis saugumo lygis. Šio rodiklio reikšmė turėtų būti 0,3 - 0,7.

Analizuojant bendrąjį skolos rodiklį, svarbu ne tik jį skaičiuoti, bet ir įvertinti jo susidarymo priežastis, apsvarstyti galimybes grąžinti skolą. Svarbu tirti įsipareigojimų struktūrą, nustatant, kokią dalį sudaro ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai.

Tuo tikslu reikia skaičiuoti ilgalaikių skolų koeficientą:

 

Šis koeficientas rodo, kokia dalis įmonės turto suformuota iš ilgalaikių skolų. Manoma, kad, analizuojant įmonės trumpalaikį mokumą, reikia panagrinėti ir šio koeficiento kitimą. Jeigu iš ilgalaikių įsipareigojimų finansuojamas įmonės turtas didėja, tai mažėja trumpalaikių skolų negrąžinimo rizika. Šis rodiklis vertinamas labai gerai, kai jis lygus arba mažesnis negu 30 proc., gerai – kai ne didesnis kaip 50 proc.

Ilgalaikės skolos dažniausiai apdraudžiamos ilgalaikiu turtu, kuris yra tam tikras garantas skoloms grąžinti.

Ilgalaikių skolų apdraustumo ilgalaikiu turtu koeficientas yra skaičiuojamas:

Šis rodiklis parodo ilgalaikių įsipareigojimų apdraustumo turimu turtu laipsnį, t.y. kiek kartų ilgalaikis turtas yra didesnis už ilgalaikius įsipareigojimus. Turimas ilgalaikes skolas įmonė grąžina ir palūkanas sumoka iš uždirbto pelno. Jeigu įmonė negali vykdyti įsipareigojimų, kurie numatyti sutartyje, vadinasi, ji yra nemoki ir jai gresia bankrotas.

Įmonės ilgalaikiam mokumui nustatyti skaičiuojami skolos padengimo koeficientai.

Ilgalaikės skolos padengimo koeficientas gali būti skaičiuojamas taip :

Šis rodiklis rodo, kiek kartų ūkinės veiklos pelnas gali būti didesnis už kredito grąžinimo sumas ir palūkanas. Taigi, jis apibūdina kredito saugumą, jo apdraustumą įmonės pelnu. Įprasta,   kad šis rodiklis nebūtų mažesnis kaip 1,5 - 2,0. Manoma, kad jeigu įmonės įplaukos iš jos veiklos sumažės 50 procentų, tai net ir tokiu atveju skolas ji galės grąžinti.

19

Skolos padengimo koeficientas skaičiuojamas ir kitu būdu, naudojant pelną, atskaičius palūkanas ir mokesčius, tai:

Jis turėtų būti ne mažesnis už 1.

Ilgalaikių skolų padengimo grynaisiais pinigų srautais koeficientas:

Didėjanti šio rodiklio reikšmė yra teigiamas ženklas, nes rodo gerą įmonės ilgalaikį mokumą, o mažėjanti reikšmė įspėja apie gresiančius sunkumus, susijusius su ilgalaikiu mokumu.

Labai svarbus rodiklis ilgalaikiam mokumui įvertinti yra finansinis svertas.

Finansinio sverto rodiklis gali būti skaičiuojamas dviem būdais:

1)  

2)

J. Mackevičius savo knygoje “Įmonių veiklos analizė” rašo, kad jeigu finansinis svertas, apskaičiuotas pagal 2 – ąją formulę, yra didesnis kaip 0,5 arba 50 proc., tai tokios įmonės yra labai įsiskolinusios. Tai atitinka skolinto (ilgalaikių įsipareigojimų) ir nuosavo kapitalo struktūrą: 33,3:66,7. Tai reiškia, kad skolinto kapitalo naudojimas pelnui didinti priimtinas tol, kol netrikdo įmonės pusiausvyros. Šis rodiklis gali būti vadinamas ir finansinės rizikos rodikliu: kuo didesnė skaitiklio reikšmė, tuo didesnė ir rizika, kad įmonė nes bankroto atveju su kreditoriais reikės atsiskaityti anksčiau, negu su savininkais. Įmonių vadovai turi nuolat atsiminti, kad paskolintas lėšas reikia grąžinti ir už jas reikia mokėti palūkanas, kad nuolatinis įsiskolinimas – viena iš bankroto sąlygų. Būtina pabrėžti ir tai, kad normalus įsiskolinimas iš tikrųjų padeda išsaugoti skolinto ir nuosavo kapitalo pusiausvyrą, ir gauti tam tikrą pelną.

Apie įmonės ilgalaikį mokumą galima spręsti ir iš auksinės balanso taisyklės koeficiento:

, kai

Pastovus kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai

Koeficientas rodo, kokia dalimi ilgalaikis turtas finansuojamas pastoviu kapitalu. Galioja verslo taisyklė: ilgalaikių investicijų negalima finansuoti trumpalaikėmis skolomis. Auksinės balanso taisyklės koeficientas neturėtų nukrypti nuo 1: geriausias variantas, kai koeficientas yra lygus 1 arba yra nedaug mažesnis.

Svarbu skolos rodiklius tirti dinamiškai. Jeigu rodikliai mažėja, vadinasi, kreditai naudojami neefektyviai. Tai gali būti siejama su pernelyg didelėmis investicijomis, įmonės veiklos plėtojimo planais ir kt.

20

4.VEIKLOS EFEKTYVUMO RODIKLIAI IR JŲ ANALIZĖ

Šio skyriaus tikslas:

atskleisti įmonės veiklos efektyvumo analizės esmę; supažindinti su sąnaudų lygio rodikliais, jų vertinimu; supažindinti su turto apyvartumo rodikliais, jų vertinimu;

Kiekviena įmonė, savo veiklos procese siekdama sukurti pelną, naudoja įvairius išteklius – finansinius, materialinius, darbo. Kuo racionaliau šie ištekliai panaudojami, kuo greičiau jie juda įmonės apytakos cikle, tuo greičiau virsta preke ir pinigais, tuo įmonė dirba efektyviau.

Taigi, efektyvumas suprantamas, kaip racionalus piniginių lėšų įmonės veiklos procese judėjimas, duodantis teigiamą rezultatą, t. y. greitą veiklos proceso ciklą, kurio metu ne tik sukuriamas pelnas, bet ir pinigų srautas, reikalingas veiklai palaikyti. Norint užtikrinti įmonės veiklos nenutrūkstamumą, piniginės lėšos vienu metu turi būti visose apytakos stadijose. Kuo greičiau šios lėšos iš vienos apytakos stadijos pereina į kitą, tuo mažesnio jų kiekio reikia gamybos, prekybos ar paslaugų procesui.

Prekybos įmonėje lėšų apytakos procesas vyksta greičiau, nei gamybos procese, aplenkdamas tokias stadijas, kaip nebaigtos gamybos, gatavos produkcijos. Paslaugų sferoje apytakos ciklas dar trumpesnis.

Nepriklausomai nuo veiklos srities pinigų cirkuliavimas ir jo greitis yra labai svarbūs įmonės finansinei būklei ir veiklos rezultatams.

Spartus piniginių lėšų apyvartumas sąlygoja tai, kad įmonei:

reikia mažiau lėšų tokioms pačioms veiklos apimtims palaikyti, dažnai užtenka savų lėšų (nereikia ieškoti išorinių finansavimo šaltinių).

dalis lėšų išlaisvinama ir panaudojama papildomam produkcijos kiekiui gaminti, papildomoms paslaugoms teikti, o tai - leidžia sukurti  papildomo pelno.

4.1. Sąnaudų lygio rodikliai ir jų vertinimas

Sąnaudų lygio rodikliai – tai rodikliai, kuriuos pasitelkus galima ištirti atskirų įmonės veiklos sričių efektyvumą patirtų išlaidų atžvilgiu. Pagrindinis šių rodiklių analizės duomenų šaltinis yra pelno (nuostolių) ataskaita. Būtent šioje ataskaitoje yra pateiktos įvairių rūšių sąnaudos, pardavimo pajamos, apskaičiuotas pelnas per 2 paskutiniuosius finansinius metus. Apskaičiuoti sąnaudų lygio rodiklius, tai reiškia, įvairių rūšių sąnaudas (pardavimo savikainą, veiklos ir k.) palyginti su pardavimo pajamomis.

Sąnaudos 1 pardavimo pajamų litui apskaičiuojamos:

Pagrindiniu sąnaudų lygio rodikliu laikomas pardavimo savikainos lygis. Jis apskaičiuojamas:

Šis rodiklis parodo įmonės pagrindines išlaidas vienam pardavimo pajamų litui. Iš šio rodiklio galima spręsti apie įmonės veiklos efektyvumą, sugebėjimą kontroliuoti išlaidas. Šio rodiklio ribos yra nuo 50 proc. iki 90 proc., t.y. 50 – 90 centų 1 pardavimo pajamų litui.

21

Kitas nemažiau svarbus rodiklis - Veiklos sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui:

Veiklos sąnaudos – tai patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimo apimtį, išskyrus finansinę, investicinę ir kt veiklą. Įprastine įmonės veikla laikomos pasikartojančios ūkinės operacijos, susijusios su visa įmonės veikla. Svarbu stebėti šio rodiklio pokyčius įmonėje per ilgesnį laikotarpį. Kuo jis mažesnis, tuo geriau (turėtų būti ne didesnis nei 17 – 18 procentų). Šio rodiklio mažėjimo tendencija gali rodyti, kad yra gerai parengta išlaidų mažinimo politika įvairiuose įmonės padaliniuose.

Pelno (nuostolių) ataskaitoje veiklos sąnaudos išskirtos į du straipsnius – pardavimo bei bendrosios  ir administracinės sąnaudos, tai galima apskaičiuoti šių sąnaudų lygį ir struktūrą.

Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos 1 pardavimo pajamų litui:

 

Apskaičiavus ir įvertinus šį rodiklį, gaunam informaciją apie išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (nėra pajamų be išlaidų). Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudoms priskiriama: nuostoliai dėl valiutų kursų pasikeitimo, mokėtinos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, palūkanos lizingo būdu įsigyjant turtą, palūkanų sąnaudos, susijusios su paskolomis ir pan.

Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų lygį galima apskaičiuoti ir kitu būdu:

 

Vertinant šį rodiklį, svarbu ne tik tai, kiek buvo uždirbta finansinės ir investicinės veiklos pajamų, bet ir kokios buvo šios pajamos. Šioms pajamoms priskiriama: palūkanos už suteiktas klientams ar įmonės darbuotojams paskolas, palūkanos už banke laikomus pinigus, pelnas dėl valiutų kurso pasikeitimo, dividendų pajamos ir pan.

Panašiai gali būti skaičiuojami ir kitos veiklos sąnaudų lygio rodikliai, kaip kitos veiklos sąnaudų ir pardavimo pajamų arba kitos veiklos pajamų santykis. Norint įvertinti sąnaudų lygį reikia skaičiuoti ir analizuoti ne mažiau kaip trijų metų rodiklius, stebėti jų kitimo tendencijas ir nustatyti pokyčių priežastis.

4.2.Turto apyvartumo rodikliai ir jų vertinimas

Turto apyvartumas parodo, kaip efektyviai naudojamas turtas įmonės veikloje. Turto apyvartumui didelę reikšmę turi tokie veiksniai, kaip pardavimo apimčių ir turto vertės pasikeitimai, pvz., padidėjus turto vertei, nesikeičiant pardavimo apimtims, sulėtėja turto apyvartumas. Turto apyvartumas turi didelę įtaką įmonės finansinei būklei.

Turto apyvartumui įvertinti naudojami rodikliai gali būti skaičiuojami kartais ir dienomis. Turto apyvartumo rodikliai kartais parodo, kiek kartų per metus ar kitą analizuojamą laikotarpį turtas perėjo visus apytakos etapus.

Turto apyvartumo rodikliai dienomis parodo, kiek dienų turtas išbūna lėšų apytakos etape.

Šie rodikliai apskaičiuojami kaip santykis: skaitiklyje – pardavimo pajamos, vardiklyje – tam tikra turto rūšis, pvz., ilgalaikis turtas, trumpalaikis turtas, gali būti atsargos ir kt.

22

Turto apyvartumo rodikliai gali būti :1) viso turto,2) apyvartinio kapitalo, 3) trumpalaikio turto,4) ilgalaikio turto.

Viso turto apyvartumas apskaičiuojamas:

Šis koeficientas dažniausiai skaičiuojamas kartais, jis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja turimą turtą veiklos procese, t.y. kiek vienas litas turto sukuria pardavimo pajamų. Įvairioms veiklos rūšims būdingas skirtingas gamybos ciklas: vienokios trukmės jis yra lengvojoje pramonėje, kitokios – mašinų, įrengimų gamybos pramonėje ar žemės ūkyje, tai turi įtakos ir turto apyvartumui. Labai skiriasi gamybos ir prekybos įmonių viso turto apyvartumo koeficientai. Gamybos įmonių koeficientas vertinamas labai gerai, kai didesnis negu 2, o prekybos – didesnis negu 5. Patenkinama gamybos įmonių koeficiento reikšmė – 1, o prekybos įmonių – 3.

Apyvartinio kapitalo apyvartumo koeficientas, kuris apskaičiuojamas:

Jis rodo, kiek apyvartinis kapitalas per ataskaitinį laikotarpį padaro apyvartų, t.y. kiek kartų jis yra atnaujinamas. Jeigu apskaičiuota reikšmė yra maža arba mažėja palyginti su ankstesnių laikotarpių reikšmėmis, tai yra neigiamas požymis. Tai gali reikšti, kad įmonė trūksta apyvartinių lėšų.

Tarp apyvartinio kapitalo ir trumpalaikio turto apyvartumų yra glaudus ryšys, todėl tikslinga skaičiuoti trumpalaikio turto apyvartumą:

Trumpalaikio turto apyvartumas parodo, kiek pajamų tenka kiekvienam trumpalaikio turto litui, kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau naudojamas trumpalaikis turtas. Pagal reikšmę galima spręsti apie trumpalaikio turto judėjimo greitį. Vertinant tiek trumpalaikio, tiek apyvartinio kapitalo reikšmes, būtina įvertinti atskirų trumpalaikio turto sudėtinių dalių apyvartumą, atsižvelgti į įmonės veiklos pobūdį ir apimtis.

Ypač svarbu skaičiuoti ir vertinti atskirų trumpalaikio turto sudedamųjų dalių - atsargų, debitorinio įsiskolinimo apyvartumą ir lyginti su kreditorinio įsiskolinimo apyvartumu.

Atsargų apyvartumo rodiklis (kartais):

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus buvo atnaujintos atsargos. Vidutinės atsargos apskaičiuojamos atsargų metų pradžioje ir pabaigoje sumą dalijant iš 2.

23

Atsargų apyvartumo rodiklis dienomis:

Arba 365/ Atsargų apyvartumas ( kartais)

Arba Atsargos laikotarpio pabaigoje/ Vienos dienos parduotų prekių savikaina

Atsargų apyvartumo rodiklis parodo ne tik, per kiek laiko, t.y. kiek kartų, apsisuka atsargos, iš daiktinės formos virsdamos pinigine forma, bet ir kiek dienų šios atsargos būna įmonėje. Sakykime, atsargų apyvartumas yra 10 kartų, vadinasi, šios atsargos įmonėje vidutiniškai būna 37 dienos (365/10).

Įvairių veiklos sričių atsargų apyvartumo rodikliai skiriasi. Atsargų apyvartumo rodiklio dydį lemia parduotų atsargų vertė (savikaina) ir vidutinis atsargų dydis. Teigiamai vertinamas greitas atsargų apyvartumas (didelė rodiklio reikšmė), kai atsargos greičiau iš daiktinės formos virsta pinigine, kitaip sakant, kai jos trumpesnį laikotarpį išbūna įmonėje. Tai geras atsargų valdymo požymis, nes turto – atsargų – kiekis, šiuo atveju, mažesnis, perkamas optimalus atsargų kiekis. Nedidelė rodiklio reikšmė rodo lėtą atsargų apyvartumą. Lėtas apyvartumas gali būti tada, kai įmonė yra sukaupusi daug didesnį atsargų kiekį negu reikia norint patenkinti gamybos poreikius. Didelės atsargos, gali būti dėl to, kad dalis atsargų yra pasenusios, netinkamos naudojimui. Todėl atsargas reikia peržiūrėti, jei tokių yra, jas reikia pašalinti. Atsargų apyvartumas gali būti lėtesnis ir dėl pardavimų mažėjimo, įmonėje lėtai vykstančių procesų. Tačiau atsargų apyvartumo rodiklių negalima vertinti vienareikšmiškai. Šie rodikliai gali būti mažesni dėl gamybos sezoniškumo, didelės infliacijos šalyje (tokiais atvejais atsargų įsigyjama daugiau dėl sezoniškumo ar kainų augimo). Todėl reikia panagrinėti ne mažiau kaip 3 metų rodiklius, išsiaiškinti jų pasikeitimų priežastis.

Didelis atsargų apyvartumas būna tada, kai parduodama produkcija yra paklausi, kai įmonėje yra gerai organizuoti pardavimo, tiekimo procesai, palankios rinkos sąlygos ir pan.

Jeigu analizės rezultatai rodo, kad atsargų apyvartumas lėtėja, tai naudinga apskaičiuoti   atsargų sudėtinių dalių: žaliavų ir medžiagų, nebaigtos gamybos, pagamintos produkcijos apyvartumą. Apskaičiuojama pagal tą pačią formulę, kaip ir skaičiuojant atsargų apyvartumą, tik vietoj atsargų imant atskiras atsargų sudėtines dalis, pvz., žaliavas ir medžiagas ir pan.

Kitas labai svarbus rodiklis yra debitorinio įsiskolinimo (pirkėjų įsiskolinimo arba gautinų sumų) apyvartumas. Jis skaičiuojamas:

kartais

 

dienomis

 

Šis rodiklis kartais parodo, kiek kartų per metus apmokamos pirkėjų skolos, t.y. kiek kartų per metus pirkėjų įsiskolinimai paverčiami pinigais. Jei skaičiuojamas dienomis, tai parodo dienų skaičių, kuris praeina nuo pardavimo skolon dienos iki skolos apmokėjimo.

Statistikos departamentas pateikia tokias orientacines debitorinio įsiskolinimo dienomis reikšmes: labai geras – mažiau kaip 30 dienų, geras – mažiau kaip 45, patenkinamas – mažiau kaip 60 dienų ir blogas – daugiau kaip 90 dienų.

Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas labai priklauso nuo kreditavimo politikos, t.y. nuo įmonės pirkėjams suteikiamų atsiskaitymo terminų. Paprastai įmonės savo pirkėjams suteikia 1-2 mėnesių skolos apmokėjimo terminus. Kuo ilgesni atsiskaitymo terminai suteikiami pirkėjams, tuo debitorinio įsiskolinimo apyvartumas mažesnis, kuo greičiau reikalaujama atsiskaityti už produkciją, tuo debitorinio įsiskolinimo apyvartumas didesnis.

4 lentelė Pirkėjų įsiskolinimo apyvartumas

24

Didesnis apyvartų skaičius parodo: Mažesnis apyvartų skaičius parodo:

1. Pirkėjai greičiau padengia savo skolas. 1. Pirkėjai lėčiau apmoka savo skolas.

2. Sumažėja pirkėjų skolų suma palyginti su pardavimo pajamomis.

2. Pirkėjų skolos palyginti su pardavimo apimtimis padidėja.

3. Turtas, sukauptas, kaip pirkėjų skolos, sumažėja, lyginant su pardavimo apimtimis.

3. Turtas, pirkėjų skolų pavidalu, padidėja, lyginant su pardavimo apimtimis.

Kyla klausimas, kokius atsiskaitymo terminus suteikti pirkėjams yra naudingiau įmonėms. Įmonei suteikus:

ilgesnius atsiskaitymo terminus pirkėjams galima padidinti įmonės pardavimus, tačiau atsiranda rizika, kad debitoriniame įsiskolinime didės abejotinų ir beviltiškų skolų dydis.

trumpesnius atsiskaitymo terminus pirkėjams arba reikalaujant atsiskaityti iš karto prarandama galimybė uždirbti papildomas pajamas, tačiau išvengiama nemokių pirkėjų.

Debitorinio įsiskolinimo apyvartumo rodiklius tikslinga lyginti su kreditorinio įsiskolinimo rodikliais. Debitorinio įsiskolinimo (mokėtinų sumų) apyvartumas parodo, per kiek laiko įmonė apmoka savo skolas tiekėjams.

Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas (kartais) skaičiuojamas:

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus padengiamos skolos tiekėjams.

Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis:

Šis rodiklis parodo per kiek laiko įmonė vidutiniškai atsiskaito su tiekėjais už įsigytas prekes.

Finansinėse ataskaitose pirkimų suma nepateikta, ją galima apskaičiuoti:

Pirkimai = Parduotų prekių savikaina + Atsargos laikotarpio pabaigai - Atsargos laikotarpio pradžiai

Priešingai nei debitorinio įsiskolinimo atveju, kai turi būti kontroliuojami savalaikiai atsiskaitymai, įmonės vadovai turi siekti maksimaliai išnaudoti galimybę pratęsti apmokėjimo terminus tiekėjams, kadangi tai yra finansavimo šaltinis, už kurį nereikia mokėti palūkanų. Tačiau įmonė turi nepažeidinėti nustatytų tiekėjo apmokėjimo terminų, nes tai gali pakenkti įmonės įvaizdžiui bei komerciniams ryšiams. Mažėjantis apyvartumas (kitiems veiksniams nesikeičiant) vienareikšmiškai rodo papildomo apyvartinio kapitalo finansavimo poreikį.

Įmonei naudinga prekybos skolas apmokėti per ilgesnį laiko tarpą, nes trumpėja pinigų apytakos ciklas (operacinis ciklas) ir kartu mažiau reikia apyvartinių lėšų. Apyvartinių lėšų poreikis priklauso nuo atsargų apyvartos trukmės, pirkėjų įsiskolinimo bei įsiskolinimo tiekėjams apmokėjimo apyvartos trukmės.

Pinigų apytakos ciklas (dienomis) apskaičiuojamas:

Atsargų apyvartumas (dienomis) + Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas (dienomis) – Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas (dienomis)

Veiklos apytakos ciklas (dienomis) apskaičiuojamas:

25

Atsargų apyvartumas (dienomis)+ Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas (dienomis)

Pavyzdžiui, atsargų apyvartumas yra 40 dienų, debitorinio įsiskolinimo apyvartumas – 30 dienų, o kreditorinio įsiskolinimo apyvartumo trukmė – 60 dienų. Pinigų apytakos ciklas – 10 dienų (40+30-60). Vadinasi, 10 dienų įmonei reikia apyvartinių lėšų, nes įmonės veiklos ciklas yra 70 dienų, o skolas tiekėjams turi padengti per 60 dienų. Tai reiškia, kad įmonė tai negalės padaryti pinigais, gautais per veiklos apytakos ciklą.

Jeigu įmonės veikla yra efektyvi, tai pinigų apytakos ciklas vyksta normaliai. Atsargos veiklos procese greitai paverčiamos produkcija, pardavimai užtikrina pinigines įplaukas, pelną, taip apsirūpinama apyvartinėmis lėšomis, garantuojamas įmonės mokumas. O jeigu sutrinka bent viena apytakos stadija, pablogėja turto likvidumas, tai paveikia ir įmonės mokumą, gali iškilti bankroto grėsmė.

Turto apyvartumo analizė baigiama ilgalaikio turto apyvartumo apskaičiavimu ir vertinimu. Ilgalaikio turto apyvartumo rodiklio kitimą lemia tiek pardavimų, tiek ilgalaikio turto vertė. Paprastai mažas rodiklio kitimas siejamas su pardavimų apimties kitimu, o didelis rodiklio pasikeitimas – su ilgalaikio turto vertės pasikeitimu.

Ilgalaikio turto apyvartumas (dienomis) apskaičiuojamas:

 

Labai skiriasi gamybos ir prekybos įmonių ilgalaikio turto apyvartumas. Gamybos įmonių ilgalaikio turto apyvartumo koeficientų orientacinės reikšmės: labai geras – didesnis negu 1,5, geras – didesnis negu 1, patenkinamas – 1, nepatenkinamas – mažesnis negu 1. Prekybos įmonių ilgalaikio turto apyvartumo koeficientai vertinami: labai gerai – didesnis negu 10, gerai – didesnis negu 3, patenkinamai – 3, nepatenkinamai – mažesnis negu 3.

Svarbu stebėti ir įvertinti šių rodiklių kitimą. Dažnai mažas rodiklio kitimas priklauso nuo pardavimo apimties kitimo, o didelis – nuo ilgalaikio turto vertės pasikeitimo.

26

5. PELNO IR PELNINGUMO ANALIZĖ

Šio skyriaus tikslas:

apibūdinti pelną; supažindinti su pelno analize; išryškinti veiksnius, darančius įtaką pelno dydžiui; supažindinti su pardavimų pelningumo analize; supažindinti su turto ir kapitalo pelningumo analize.

Pelnas – tai skirtumas tarp įmonės gaunamų pajamų ir joms uždirbti patiriamų sąnaudų. Jis suprantamas kaip teigiamas įmonės tam tikro laikotarpio veiklos rezultatas. Neigiamas rezultatas vadinamas nuostoliu.

Pelną galima apibudinti kaip finansinę naudą, įmonės veiklos vertinimo svarbiausią kriterijų, bei nuolatinį finansavimo šaltinį. Jis yra labai svarbus įmonei, jos plėtojimui, finansiniam verslo pajėgumui palaikyti. Taigi, pelnas yra labiausiai apibendrinantis įmonės veiklą rodiklis, padedantis įmonėms išgyventi konkurencinės rinkos sąlygomis. Jis susijęs su visais įmonės veiklos rodikliais: pajamomis, sąnaudomis, turtu, kapitalu, įsipareigojimais ir kt. Todėl pelnas yra laikomas įmonės veiklos efektyvumo vertinimo matu.

Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonės veiklos efektyvumą. Dvi įmonės, gaudamos tą patį pelną, gali būti labai skirtingos vertinant jų komercinės ar gamybinės veiklos efektyvumą. Todėl, norint įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, reikia atlikti ne tik pelno analizę, bet ir apskaičiuoti bei įvertinti pelningumo rodiklius.

Pelningumo rodikliai gali būti dviejų tipų:

1) Rodikliai, kurie rodo pelningumą parduotų prekių ir suteiktų paslaugų atžvilgiu (pardavimų pelningumas).

2) Rodikliai, kurie rodo pelningumą investicijų į įmonę atžvilgiu (turto ir kapitalo pelningumas).

Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu ryšį su pelnu. Ypač glaudus pelno ryšys su pardavimo pajamomis ir investicijomis: įmonės turtu ir kapitalu. Atsižvelgiant į šį ryšį, reikėtų skirti pardavimo, turto ir kapitalo pelningumo rodiklių grupes.

Pardavimo pelningumas – rinkos dalyvius, nes parodo pardavimo proceso pelningumą. Turto pelningumo rodikliais labiausiai suinteresuoti įmonių vadovai, kad galėtų racionaliau valdyti turtą, objektyviau įvertinti įmonės veiklą.Kapitalo pelningumas domina investuotojus, nes parodo jų investicijų pelningumą, potencialiems investuotojams padeda orientuotis, ar verta investuoti į šią įmonę, ar geriau rinktis kitus investavimo būdus.

5.1. Pelno analizė

Pelnas yra svarbus įmonės veiklos vertinimo rodiklis, todėl jis turi būti nuolat analizuojamas.

Atlikti pelno analizę galima tokiu nuoseklumu:

įvertinti pelno ar nuostolio absoliučias sumas analizuojamu laikotarpiu; ištirti grynojo pelno susidarymo šaltinius; atlikti pelno sudėties, struktūros ir dinamikos analizę per analizuojamą laikotarpį; įvertinti pelno kitimą nulėmusius veiksnius bei numatyti neigiamų veiksnių pašalinimo galimybes; atskleisti pelno didinimo rezervus.

Pelno analizei duomenys yra pelno (nuostolių) ataskaitoje. Šioje ataskaitoje matome, kad pelnas gali būti bendrasis, tipinės veiklos, įprastinės veiklos, pelnas prieš apmokestinimą ir grynasis pelnas ir, kaip jie susidarė (žr. 5 lentelėje). Panagrinėję šioje ataskaitoje pateiktas visų rūšių pajamas bei sąnaudas, galima įvertinti grynojo pelno susidarymą. Taip pat galima nustatyti, kokios pajamos ar sąnaudos turėjo įtakos pelno pokyčiui, t.y. padidėjimui ar sumažėjimui.

5 lentelė

Pelno apskaičiavimas

Pelno pavadinimas Apskaičiavimas

27

1. Bendrasis pelnas Pardavimo pajamos – Pardavimo savikaina

2. Tipinės veiklos pelnas Bendrasis pelnas - Veiklos sąnaudos

3. Įprastinės veiklos pelnasTipinės veiklos pelnas + Kitos veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos rezultatai

4. Pelnas prieš apmokestinimą Įprastinės veiklos pelnas + Pagautė – Netekimai

5. Grynasis pelnasPelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą – Pelno mokesčio sąnaudos

Atliekant finansinę analizę daugiausiai dėmesio skiriama bendrajam ir grynajam pelnui, jų pokyčiams ištirti, tačiau reikia paanalizuoti ir kitus.

Pelno struktūra ir dinamika nustatoma atlikus pelno (nuostolių) ataskaitos horizontaliąją ir vertikaliąją analizę.

Įmonės veiklos rezultatams įtaką daro tiek išorės veiksniai, tiek vidaus.

Išorės veiksniai gali būti politiniai, teisiniai, socialiniai, ekonominiai, technologiniai. Pvz., infliacijos, nedarbo lygis, ekonomikos augimas šalyje, teisinis reguliavimas, naujų technologijų diegimas ir kt. Visi šie veiksniai daro įtaką ne tik pelnui, bet ir įmonei, jos tolimesnei veiklai. Išorės veiksniai nepriklauso nuo įmonės vadovų kompetencijos, tiksliai įvertinti jų įtaką yra sudėtinga, tačiau juos reikia tirti.

Vidaus veiksniai, darantys įtaką pelnui, yra susiję su įmonės veikla. Nuo to, kaip įmonės vadovai sugeba nustatyti ir kontroliuoti jų įtaką pelnui, priklauso įmonės pelno dydis.

Vidaus veiksniai, darantys įtaką pelnui, yra šie:1) pardavimų apimtis;2) pardavimo kainos;3) pardavimo savikaina;4) produkcijos asortimentas ir struktūra.

Šių veiksnių įtaka pelnui, jos nustatymo metodai pateikti 6 lentelėje.

6 lentelė

Vidaus veiksnių įtaka pelnui, jos nustatymas

Vidaus veiksniai Veiksnio įtaka pelnui Veiksnio pasikeitimo įtakos pelnui nustatymas

Pardavimų apimtis Kuo daugiau parduodama produkcijos, kitoms sąlygoms nesikeičiant, kitoms sąlygoms nesikeičiant, gaunama pelno.

Bazinis pelnas dauginamas iš pardavimų pasikeitimo procento ir gautas rezultatas palyginamas su bazinio laikotarpio pelnu.

Pardavimo kainos Kuo aukštesnė kaina, kitoms sąlygoms nesikeičiant, tuo didesnis pelnas.

Pelnas, apskaičiuotas faktinėmis produkcijos pardavimo kainomis, lyginamas su pelnu, apskaičiuotu bazinėmis produkcijos pardavimo kainomis.

Pardavimo savikaina

Kuo mažesnė savikaina, kitoms sąlygoms nesikeičiant, tuo didesnis pelnas.

Faktiškas pelno rodiklis lyginamas su pelnu, perskaičiuotu esant bazinei tam tikrų gaminių savikainai.

Produkcijos asortimentas ir struktūra

Jeigu produkcija nevienodo pelningumo, tai, padidėjus pelningesnės produkcijos lyginamajam svoriui, pelnas padidės, ir atvirkščiai, padidėjus nuostolingos produkcijos svoriui, pelnas sumažės.

Saldinis metodas, kai iš pelno pokyčio bendrosios sumos atimamos apskaičiuotos sumos pagal konkrečius veiksnius.

28

Pavyzdys. Reikia apskaičiuoti veiksnius, turėjusius įtakos ataskaitinių metų pelno pasikeitimui, palyginti su praėjusiais metais. Duomenys analizei pateikti 7 lentelėje, o veiksnių apskaičiavimas – 8 lentelėje.

7 lentelė

Duomenys analizei (tūkst. Lt)

RodikliaiPraėjusieji metai

Ataskaitiniai metai

Praėjusių metų rodiklių perskaičiavimas pagal faktinę pardavimų apimtį

Pardavimo pajamos

8400 8550 8500

Pardavimo savikaina

6200 6340 6350

Bendrasis pelnas 2200 2210 2150

Iš 7 lentelės matyti, kad bendrasis pelnas ataskaitiniais metais padidėjo 10 tūkst. (2210-2200). Norint nustatyti veiksnių įtaką, reikia praėjusių metų rodiklius perskaičiuoti pagal ataskaitinių metų pardavimų apimtį, o po to skaičiuoti kiekvieno veiksnio įtaką (žr. 8 lentelė).

Pardavimų apimtis, palyginti su praėjusiais metais padidėjo 101,79 proc. (8550/8400x100).

8 lentelė

Veiksni ų, turėjusių įtakos bendrajam pelnui, apskaičiavimas (tūkst. Lt)

Veiksniai Apskaičiavimai Veiksnio įtaka

1) Pardavimo pajamų pasikeitimas2200 x 101,79 /100=2239,42200 - 2239,4=39.4

+39.4

2) Pardavimo kainos pasikeitimas8550 - 6350=22002200 - 2150=50

+50

3) Pardavimo savikainos pasikeitimas 2210 - 2200=10 +10

4) Produkcijos asortimento ir struktūros pasikeitimas 2150 - 2239.4= -89,4 -89.4

Bendras pelno pasikeitimas 2210 - 2200= 10 +10

Iš 8 lentelės matyti, kad bendrojo pelno padidėjimą (10 tūkst. Lt) teigiamai veikė pardavimo pajamų pasikeitimas (+39,4 tūkst. Lt), pardavimo savikainos sumažėjimas padidino pelną 10 tūkst. Lt, kainų pasikeitimas padidino pelną 50 tūkst. Lt. O produkcijos asortimento ir struktūros pasikeitimas neigiamai veikė bendrąjį pelną -sumažino net 89,4 tūkst. Lt. Tai rodo, kad ataskaitiniu laikotarpiu buvo pagaminta nemaža dalis nepelningos arba mažo pelningumo produkcijos. Todėl reikėtų detaliau ištirti produkcijos asortimentą, jo pelningumą.

Kiekviena įmonė siekia gauti kuo didesnį pelną, nes tai yra būtina sąlyga, norint išlikti konkurencinėje rinkoje. Viena iš pagrindinių pelno didinimo šaltinių yra nuolatinė ir išsami jo analizė.

5.2. Pardavimų pelningumo analizė

Pardavimo pelningumas parodo įmonės veiklos ir pardavimo proceso pelningumą, t.y. veiklos efektyvumą parduotos produkcijos atžvilgiu. Vertinant pardavimų pelningumą yra skaičiuojami ir analizuojami šie rodikliai: 1) bendrasis pardavimų pelningumas;2) veiklos pelningumas;3) finansinės ir investicinės veiklos pelningumas;4) įprastinės veiklos pelningumas;5) grynasis pardavimo pelningumas.

29

Jie apskaičiuojami tam tikros veiklos pelną dalijant iš pardavimo pajamų. Bet juos apskaičiuoti galima ir kitu būdu: pelną dalijant iš parduotų prekių savikainos.

Daugiausia dėmesio skiriama bendrajam ir grynajam pardavimo pelningumui.

Bendrasis pardavimų pelningumas apskaičiuojamas dviem būdais.

Pirmuoju:

 

Antruoju:

1–uoju būdu apskaičiuotas rodiklis rodo, kokia dalis bendrojo pelno tenka vienai daliai pajamų, tai yra pardavimų vienetui. Teigiamai vertinama, kai šis rodiklis yra 10-35 procentai. Rodiklio lygis žemesnis negu 10 procentų rodo, kas įmonė turi ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumų, o didesnis negu 35 procentai lygis rodo didelį gamybos pelningumą.

2- asis būdas. Šis rodiklis atspindi ribinį įmonės pelningumą, susijusį su pagrindine jos veikla. Jis padeda kontroliuoti parduodamų prekių savikainą ir kainodaros politiką, parodo vadovų sugebėjimą parduoti savo pagamintą produkciją brangiau negu šių prekių ar paslaugų savikaina.

Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu apskaičiuojamas bendrojo pardavimo pelningumo rodiklis, svarbu tirti ilgesnio laikotarpio dinamiką. Kuo didesnis bendrasis įmonės veiklos pelningumas, tuo geriau. Įmonė visuomet turi ieškoti būdų, kaip sumažinti produkcijos savikainą ir nustatyti optimalias jos pardavimo kainas. Skiringose įmonėse priklausomai nuo verslo pobūdžio bendrasis pelningumas gali būti skirtingas.

Manoma, kad bendrasis pardavimo pelningumas ilgu laikotarpiu turėtų būti stabilus, t.y. gali svyruoti ne daugiau kaip 5 proc. Bendrasis pardavimo pelningumas gali būti pakankamai aukštas ir stabilus, kai konkurencija yra silpna. Jeigu per analizuojamą laikotarpį yra pastebimas mažėjantis bendrasis pardavimo pelningumas, tai reiškia, kad sąnaudos, tenkančios parduotai produkcijai,  didėja daugiau nei pardavimo pajamos. Tokiu atveju reikėtų peržiūrėti produkcijos gamybos technologiją, gamybos įrenginių būklę, produkcijos asortimentą, nuodugniau atlikti produkcijos savikainos ir kainų analizę. Finansų analitikai iš bendrojo pardavimo pelningumo rodiklių pokyčių sprendžia apie kainodaros ir rinkodaros politiką, vadovų sugebėjimą parduoti produktus, konkurencijos lygį, produkcijos gamybos augimą ir kt.

PAVYZDYS. Remiantis pateiktais 9 lentelėje duomenimis įvertinti veiksnių įtaką bendrajam pelningumui.

9 lentelė

Duomenys bendrojo pardavimų pelningumo analizei

Rodikliai Ataskaitinis laikotarpis Ankstesnis ataskaitinis laikotarpis

Pasikeitimai (+-)

Lt %

Pardavimo pajamos, tūkst. Lt 7850 6500 1350 20,77

Pardavimo savikaina, tūkst. Lt 5300 4100 1200 29,27

Bendrasis pelnas, tūkst. Lt 2550 2400 150 6,25

Bendrasis pelningumas, proc. 32,48 36,92 - 4,44

30

Ataskaitiniais metais bendrasis pardavimo pelningumas sumažėjo 4,44 punkto. Galima nustatyti, kokią įtaką tam turėjo pardavimo pajamų ir bendrojo pelno pasikeitimas.

10 lentelė

Bendrojo pardavimo pelningumo pasikeitimo veiksnių skaičiavimas

Bendrasis pelnas

Pardavimų pajamos Bendrasis pardavimų pelningumas

Pasikeitimai (+-)

Bazė 2400 6500 36,92

1 keitimas 2400 7850 30,57 -6,35

2 keitimas 2550 7850 32,48 +1,91

Viso x x x -4,44

31

Išvados. Iš 10 lentelės matyti, kad bendrojo pardavimų pelningumo pasikeitimui (sumažėjimui 4,44 proc.) turėjo įtakos šie veiksniai: pardavimo pajamų ir bendrojo pelno pasikeitimas. Dėl pardavimo pajamų padidėjimo 20,77 proc., bendrasis pardavimų pelningumas sumažėjo 6,35 punkto. Dėl padidėjusio bendrojo pelno (6,25 proc.), bendrasis pardavimų pelningumas padidėjo 1,91 punkto. Taigi, dėl šių veiksnių bendrasis pardavimų pelningumas ataskaitiniais metais sumažėjo 4,44 punkto.Kitas labai svarbus pardavimų pelningumo rodiklis yra veiklos pelningumas.

  Veiklos pelnas = Pelnas prieš apmokestinimą + Palūkanų sąnaudos + Nusidėvėjimo išlaidos

Šis rodiklis atvaizduoja įmonės sugebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi. Jis tiriamas kartu su pardavimų augimu ir bendrojo pelno kitimu. Kai rodiklis mažesnis negu 5 proc. laikoma, kad yra nepatenkinamas.Veiklos pelningumo rodiklis yra vienas iš geriausių įmonės gamybos vadovų darbo efektyvumo matų, nes jis parodo, kiek vadovai sugeba iš įmonės gauti pelno, prieš išskaičiuojant iš jo sąnaudas, kurios neturi nieko bendro su gamybos pelningumu. Veiklos pelningumas gaunamas įvertinus ne tik parduotų prekių savikainą, bet ir veiklos sąnaudas.

Veiklos sąnaudos – tai patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimo apimtį, išskyrus finansinę, investicinę ir kitą veiklą. Veiklos sąnaudos gali būti pardavimo ir bendrosios. Pardavimo sąnaudos – tai ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudų dalis, susijusi su prekių pardavimu per ataskaitinį laikotarpį (prekybos patalpų nuomos ir naudojimo išlaidos, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos, prekybos darbuotojų darbo užmokestis ir kitos su pardavimais susijusios išlaidos. Bendrosios ir administracinės sąnaudos – tai įmonės valdymo išlaidos (pvz. administracinio ir ir bendro naudojimo patalpų išlaikymas, valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis, socialinis draudimas, reprezentacinės išlaidos ir kt.).

Jeigu, palyginę bendrojo pardavimų pelningumo ir veiklos pelningumo rodiklius, gauname didelį skirtumą, tai rodo, kad įmonė patyrė daug veiklos sąnaudų per analizuojamą laikotarpį. Tada reikia atlikti išsamesnę analizę, pasinaudojant įmonės apskaitiniais duomenų šaltiniais. Jeigu rinkoje didelė konkurencija, įmonė neišvengiamai patiria daugiau veiklos sąnaudų, pvz., išlaidų reklamai. Dažnai šios išlaidos padeda įmonei uždirbti didesnį pelną ateinančiais laikotarpiais. Kai kuriais atvejais bendrųjų ir administracinių sąnaudų didėjimas gali būti įmonei nebūtinas, pvz., administracijos atlyginimų nepagrįstas augimas, per didelės reprezentacinės išlaidos ir pan..

Analizuojant pardavimų pelningumą gali būti skaičiuojamas ir įprastinės veiklos pelningumas:

 

Šis rodiklis apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaitymo, todėl atspindi įmonės įprastinės veiklos efektyvumą ir vadovų veiklą, kuriant pelną iki mokesčių išskaitymo. Rodiklis parodo kitos veiklos bei pagautės ir netekimų poveikį veiklos efektyvumui. Palyginus su veiklos pelningumu šis rodiklis gali būti mažesnis dėl mažai pelningos (arba nuostolingos) kitos (ne tipinės) veiklos, dėl to, kad didelę įmonės nuosavybės dalį sudaro skolintas kapitalas ir tenka mokėti dideles palūkanas, dėl nepalankaus valiutų kurso pasikeitimo, dėl patirtų netekimų ir kitų veiksnių.

Tipinės, finansinės ir investicinės veiklos bei ypatingosios veiklos pajamos ir sąnaudos turėtų būti analizuojamos pasinaudojant atitinkamomis aiškinamojo rašto pažymomis.

Vienas iš informatyviausių, vertinančių veiklos pelningumą, yra grynojo pardavimo pelningumo rodiklis. Jis visapusiškiau nei kiti rodikliai atskleidžia įmonės finansinės veiklos galutinius rezultatus.

Grynasis pardavimų pelningumas apskaičiuojamas:

32

 

Šis rodiklis parodo, ar pelningas pardavimų procesas, ar ne, t.y. rodo tikrąjį pardavimo pelningumą įvertinus visas pajamas ir išlaidas, tiksliau šis rodiklis rodo, kokia dalis grynojo pelno tenka vienai daliai pajamų, tai yra kokia dalis grynojo pelno tenka pardavimų vienetui. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis svyruoja nuo 0,1 iki 0,25, nepatenkinamai vertinamas mažesnis kaip 0,05 proc.

Analizuojant pardavimų pelningumą svarbus rodiklis yra pinigų grąžos iš pardavimų koeficientas. Jis apskaičiuojamas:

 

Duomenis apie grynuosius pinigų srautus galima rasti pinigų srautų ataskaitoje. Šis rodiklis parodo, kiek gaunama pinigų iš kiekvieno pardavimų lito, ar pelnas padengtas pinigų srautais. Kartais pasitaiko, kad apskaičiuoti pardavimų pelningumo rodikliai geri ir linkę didėti per analizuojamą laikotarpį, o pinigų grąžos iš pardavimų koeficientas mažas (ar mažėja). Tai reiškia, kad grynųjų pinigų kiekis mažėja, t.y. gaunama nepakankamai pinigų iš kiekvieno pardavimų lito. Tai gali atsitikti, dėl atsargų, gautinų sumų padidėjimo ir kitų priežasčių.

Pelningumo rodikliai turi būti analizuojami nuosekliai, nes jie yra tarpusavyje susiję. Apskaičiuoti kelių metų analogiški rodikliai turi būti palyginami, nustatomos jų kitimo tendencijos. Tada galima įvertinti įmonės ūkinės –gamybinės veiklos ir pardavimų proceso pelningumą

Analizės rezultatai gali būti panaudojami ne tik vertinant praėjusių laikotarpių įmonės veiklą, bet ir planuojant būsimus pardavimus bei pagrindžiant būsimo pelningumo ir pinigų srautų prognozes.

Pardavimų pelningumo rodikliai yra labai aktualūs ir reikšmingi tiek įmonių vadovams, tiek išorinės informacijos vartotojams, skolinantiems lėšas ar teikiantiems materialinius išteklius. Pvz., investuotojai (privatūs asmenys, bankai, draudimo bendrovės) domisi šiais rodikliais, spręsdami, ar jų investiciniai sprendimai yra pelningi, ar ne pernelyg rizikingi, įmonių vadovai analizuoja šiuos rodiklius, priimdami sprendimus, susijusius su sąnaudų ar kainų kontrole.

33

5.3. Turto pelningumo analizė

Kiekviena įmonė savo veikloje naudoja ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Kai kurios tai daro efektyviau nei kitos. Turto naudojimo efektyvumą, vadovų sugebėjimą jį valdyti ir kontroliuoti galima įvertinti, apskaičiavus ir išanalizavus turto pelningumo rodiklius. Pagal šiuos rodiklius galima įvertinti įmonės ūkinę, gamybinę ir investicinę veiklą, todėl jie ypač aktualūs įmonių vadovams ir kitiems finansinės analizės informacijos vartotojams.

Turto pelningumas yra investicijų pelningumo matavimo būdas. Šis rodiklis parodo įmonės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą, t.y. ar turtas yra formuojamas skolintomis, ar nuosavomis lėšomis. Turto pelningumo rodiklis leidžia įvertinti, kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti turtą ir gauti pelną. Jis rodo visų įmonės išteklių panaudojimo efektyvumą.

 

Šis rodiklis rodo, kokia dalis pelno tenka visam turtui.  Didesnė rodiklio reikšmė rodo, kad efektyviau naudojamas turtas. Turtas naudojimo efektyvumas vertinamas labai gerai, jei šis rodiklis yra didesnis kaip 20 procentų, gerai – kai rodiklis didesnis negu 15 procentų, patenkinamai – jei rodiklis didesnis negu 8 procentai. Rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis kapitalo rinkoje, ir jei jis yra mažesnis, reikia ieškoti būdų padėčiai gerinti.

Kai kurios įmonės, ypač tos, kurios gamina ar parduoda sezoninius gaminius, per metus patiria nemažų turto svyravimų. Tam, kad būtų sumažinta šių svyravimų įtaka ir gautas tikslesnis rodiklis, skaičiuojant turto pelningumą, tikslinga skaičiuoti vidutinę turto vertę. Vidutinė turto vertė apskaičiuojama: turto vertė laikotarpio pradžiai plius turto vertė laikotarpio pabaigai ir padalijam iš dviejų. Tačiau jeigu verslui nebūdinga sezoninė veikla, tai vietoj vidutinio turto vertės, gali būti imama balanse rodoma viso turto vertė.

Kitas turto pelningumo rodiklis apskaičiuojamas kaip pelno prieš apmokestinimą ir vidutinės turto vertės santykis.

 

Šis rodiklis sutelkia dėmesį į tipinės veiklos pelną, kurį įmonė uždirbo, panaudodama savo turtą. Išlaidos, nesusijusios su įmonės ūkine-gamybine veikla, tokios, kaip: palūkanos, pelno mokesčiai valstybei, šiam rodikliui neturi jokio poveikio.

Turto pelningumo lygiui ir jo pasikeitimui, palyginti su planu ar praėjusiais laikotarpiais, turi įtakos grynojo pelno suma ir turto vertė bei jų pasikeitimas. Tarp turto pelningumo ir grynojo pelno yra tiesioginis ryšys. Didėjant arba mažėjant pelno sumai, atitinkamai didėja arba mažėja turto pelningumas. O tarp turto pelningumo ir turto vertės yra atvirkštinis ryšys. Turto vertei mažėjant, pelningumas didėja, ir atvirkščiai. Paprastai didėjanti turto vertė teigiamai veikia pelningumą tada, kai pelnas didėja taip pat arba net sparčiau negu turto vertė. Savo ruožtu mažėjanti turto vertė neigiamai veiks pelningumą tuo atveju, jei sumažės turto naudojimo efektyvumas. Norint gauti išsamesnės informacijos apie ilgalaikio ir trumpalaikio turto pasikeitimo įtaką pelningumui, juos reikia tirti atskirai.

Ilgalaikis turtas lemia įmonės gamybinį pajėgumą, o jo naudojimo gerinimas yra svarbiausia sąlyga gamybos efektyvumui didinti. Investuojant į ilgalaikį turtą, gerinant jo kokybę ir naudojimą, kyla darbo našumas, gerėja gamybos efektyvumas. Ilgalaikio turto naudojimo efektyvumas daro teisioginę ar netiesioginę įtaką pelningumui.

Trumpalaikio turto naudojimo efektyvumas pelningumui taip pat yra labai svarbus. Taupus ir racionalus trumpalaikio turto naudojimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys. Tinkamai naudojant trumpalaikį turtą ne tik mažėja žaliavų, medžiagų, kuro, elektros energijos išlaidos, taip pat spartėja trumpalaikio turto apyvartumas. Įmonės, siekdamos padidinti savo trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą, neretai mėgina likviduoti nereikalingas atsargas.Kartais tai gali neigiamai atsiliepti sandėlių ūkio būklei ir normaliai tiekimo padalinių veiklai. Trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą lemia parduotos produkcijos vertė ir vidutinė trumpalaikio turto likučių suma bei jų pasikeitimas. Todėl analizuojant būtina nustatyti šių veiksnių įtaką trumpalaikio turto naudojimo efektyvumo pasikeitimui. (Mackevičius J., 2005)

34

Analizuojant turto pelningumą svarbu atlikti turto pelningumo veiksnių analizę. Norint apskaičiuoti veiksnius, darančius įtaką turto pelningumui, reikia išskaidyti turto pelningumo formulę:

 

arba kitaip

 

Taip išskaidžius formulę, gaunami turto pelningumą įtakojantys veiksniai: 1) gynasis pardavimo pelningumas, 2) turto apyvartumas.

Šie veiksniai turto pelningumo rodikliui daro tiesioginę įtaką:

1) Didėjant pardavimo pelningumui, didėja turto pelningumas. Mažėjant pardavimų pelningumui, mažėja turto pelningumas.2) Greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė, tai ir turto pelningumas didėja. Jei turto apyvartumas sulėtėja, tai ir turto pelningumas sumažėja.

Norint detaliau ištirti turto pelningumui darančius veiksnius, jų sudedamąsias dalis, reikia atlikti piramidinę analizę. Piramidinė analizė pateikia daugiau apibendrintos informacijos įmonės veiklai įvertinti. Šioje analizėje susiejami įvairūs rodikliai, todėl padeda tiksliau prognozuoti pelną, pirmiausia, tą, kurį įmonė gali gauti iš investicijų. Taip pat padeda priimti investicijų sprendimus, įvertinti veiklos efektyvumą ir pan.

PAVYZDYS. Remiantis pateiktais 11 lentelėje duomenimis įvertinti veiksnių įtaką turto pelningumui. Turto pelningumą, galima išreikšti, kaip grynojo pelno, tenkančio 1 pardavimo litui (grynasis pardavimų pelningumas), ir pardavimo apimties, tenkančios 1 turto litui (turto apyvartumas), sandaugą. Tai reiškia, kad, kuo daugiau parduodama produkcijos kiekvienam turto litui, kuo daugiau tenka pelno kiekvienam pardavimų litui, tuo didesnis bus įmonės pelningumas.

11 lentelė Duomenys turto pelningumo analizei

RodikliaiAtaskaitinis laikotarpis

Ankstesnis ataskaitinis laikotarpis

Pasikeitimai (+-)

Lt %

Pardavimo pajamos, tūkst. Lt 7850 6500 1350 20,8

Grynasis pelnas, tūkst. Lt 1400 1100 300 27,3

Turtas, tūkst. Lt 4800 4300 500 11,6

Turto apyvartumas, kartais 1,6 1,5 0,1 -

Grynasis pardavimų pelningumas, proc. 17,8 16,9 - 0,9

Turto pelningumas, proc. 29,2 25,6 - 3,6

Ataskaitiniais metais turto pelningumas padidėjo 3,59 punkto. Reikia nustatyti, kokią įtaką tam turėjo pardavimo pajamų, turto apyvartumo ir grynojo pelno pasikeitimas.

12 lentelė Turto pelningumo pasikeitimo veiksnių skaičiavimas

Grynasis pardavimų pelningumas (%)

Turto apyvartumas (kartais)

Turto pelningumas(%)

Pasikeitimai (+-)

Bazė 16,9 1,5 25,6

1 keitimas 17,8 1,5 26,7 +1,1

2 keitimas 17,8 1,6 29,2 +2,5

35

Viso x x x +3,6

36

Išvados. Iš 12 lentelės matyti, kad turto pelningumo pasikeitimui (padidėjimui 3,6 proc.) turėjo įtakos šie veiksniai: grynojo pardavimų pelningumo ir turto apyvartumo pasikeitimas. Dėl grynojo pardavimų pelningumo padidėjimo 0,9 punkto, turto pelningumas padidėjo 1,1 punkto. Dėl padidėjusio turto apyvartumo 0,1 karto, turto pelningumas sumažėjo 2,5 punkto. Taigi, dėl šių veiksnių turto pelningumas padidėjo 3,6 punkto.

5.4. Kapitalo pelningumo analizė

Kitas investicijų pelningumo matavimo būdas yra kapitalo pelningumas. Kapitalo pelningumas parodo įmonės finansinės veiklos efektyvumą, atsižvelgiant į įmonės veiklos finansavimo struktūrą. Kapitalo pelningumo rodikliai ypač svarbūs investuotojams, kadangi pagal juos galima spręsti apie investicijų pelningumą, jų naudojimo efektyvumą ir galimybę gauti dividendų. Išanalizavus kapitalo pelningumo rodiklius, priimamas sprendimas: investuoti į įmonę ar ne. Šie rodikliai apskaičiuojami, naudojant tiek pelno (nuostolių) ataskaitos, tiek ir balanso duomenis.

Kapitalo pelningumui įvertinti yra analizuojami kapitalo pelningumo rodikliai. Dažniausiai skaičiuojami akcinio, nuosavo ir pastovaus kapitalo pelningumo rodikliai.

Akcinio kapitalo pelningumas:

 

Akcinio kapitalo pelningumas parodo, kiek įmonė gavo grynojo pelno akcininkų investicijų kiekvienam litui. Tai yra rodiklis, kuriuo yra labai susidomėję akcinio kapitalo investitoriai, nes jis rodo bendrą pelną, kurį jie gauna. Įmonėms, kurių svarbiausias tikslas maksimaliai didinti akcininkų turtą, tai yra pagrindinis rodiklis, pagal kurį sprendžiama apie ūkinės veiklos rezultatus. Tačiau skolinančiam bankui šis rodiklis nėra įdomus, jei jam nustatytais terminais yra mokami įsipareigojimai: grąžinama paskola ir palūkanos.

Nuosavo kapitalo pelningumas:

 

Nuosavo kapitalo pelningumas parodo nuosavo kapitalo sukurtą pelną ir tam tikru mastu – įmonės vadovybės darbo efektyvumą naudojant investuotą kapitalą. Šis rodiklis vertinamas labai gerai, jeigu jis yra didesnis negu 30 proc., gerai – didesnis nei 20 proc., patenkinamai – didesnis nei 10 proc. ir blogai, jeigu yra neigiamas.

Pastovaus kapitalo pelningumas:

 

Pastovų kapitalą (arba panaudotą kapitalą) sudaro visos akcininkų lėšos ir ilgalaikės skolos. Pastovų kapitalą, išreiškiant turto terminais, tai būtų: visas turtas atėmus trumpalaikius įsiskolinimus. Skaičiuojant pastovaus kapitalo pelningumą skaitiklyje yra naudojamas veiklos pelnas, nes ilgalaikės skolos yra  pastovaus kapitalo sudėtyje, ir jų pelnas turi būti vertinamas neįskaitant palūkanų poveikio. Skolintos lėšos turi duoti didesnę naudą, nei reikia sumokėti palūkanų. Taigi, pelnas, gautas naudojant paskolas įmonės veikloje, turi visiškai padengti palūkanas.

Pastovaus kapitalo pelningumo rodiklis rodo, ar efektyviai naudojami įmonės ištekliai, nepriklausomai nuo to, iš kokių lėšų (skolintų ar nuosavų) jie yra finansuojami. Šis rodiklis yra svarbus, sprendžiant apie įmonės gyvybingumą. Jis yra objektyviausias finansinės būklės matas, todėl jį visada nagrinėja ne tik įmonės vadovai, bet ir akcininkai, kreditoriai, įvairios finansinės institucijos.

Kuo rodiklis didesnis, tuo geriau. Lygindami šį rodiklį su alternatyviais kapitalo investavimo būdais, verslininkai gali spręsti, ar verta pelną reinvestuoti, ar geriau pasirinkti kitą investavimo galimybę.

37

Dideli (ar didėjantys) kapitalo pelningumo rodikliai rodo efektyvų vadovų darbą, įmonės akcijų pelningumo augimą bei naujų investicijų galimybes. Tačiau nuolat kyla klausimas, kaip, kokiais būdais pasiekti norimą investicijų pelningumo lygį. Efektyviausias būdas nuosavo kapitalo pelningumo veiksniams tirti yra Du Ponto piramidinė analizė. Atliekant šią analizę matyti, kad nuosavo kapitalo pelningumui daro įtaką įvairaus lygio veiksniai.

Pradedant piramidinę analizę, nuosavo kapitalo pelningumo formulė išskaidoma:

 

Taigi, nuosavo kapitalo pelningumui turi įtakos 3 veiksniai: 1) grynasis pardavimo pelningumas, 2) turto apyvartumas, 3) kapitalo struktūra.

Grynojo pelno suma, tenkanti kiekvienam nuosavo kapitalo litui, yra:a) tiesiogiai proporcinga pajamų pelningumui ir turto apyvartumui;b) atvirkščiai proporcinga rodikliui, kuris įvertina įmonės kapitalo struktūrą, t.y. parodo, kokia turto dalis formuojama iš  nuosavo kapitalo.

Akcininkams nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis yra pats svarbiausias, kadangi jis rodo, kaip atsiperka jų investuotas kapitalas. Todėl šis rodiklis, jo dinamika turi būti nuolat stebimi, tiriami veiksniai, darantys įtaką jo kitimui. Nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis atspindi įmonės valdymo kokybę.

Pastovaus kapitalo pelningumui turi įtakos ne tik grynojo pelno, bet ir nuosavo kapitalo bei ilgalaikių įsipareigojimų pokyčiai.

Siekiant aukštesnio investicijų pelningumo reikia atsižvelgti ir į įmonės veiklos ypatumus. Pvz.,  jei įmonėse turto apyvarta dėl verslo ypatumų lėta, reikia ieškoti būdų pardavimų pelningumui didinti. O kai kuriose įmonėse, pvz., vartojimo prekes gaminančiose įmonėse, yra didelės galimybės ir turto apyvartumui pagreitinti. Kapitalo formavimas priklauso nuo įmonės tikslų ir nuo išorinės verslo aplinkos poveikio. Tačiau ne tiek svarbu, kokie veiklos finansavimo šaltiniai yra naudojami. Svarbiausia, kad nebūtų peržengtos finansinio saugumo ribos, kad būtų pakankamai uždirbta pelno verslo išlaidoms padengti ir aukštam kapitalo pelningumui užtikrinti.

Praktiškai, pardavimų pelningumo, turto apyvartumo ir kapitalo struktūros tiesiogiai paveikti negalima. Jie yra veikiami daugybės veiksnių susijusių su sąnaudomis, pardavimų kainomis, prekių atsargomis, debitoriniu įsiskolinimu ir visa eile kitų. Analizė galėtų būti tęsiama smulkiai detalizuojant investicijų pelningumą lemiančius veiksnius naudojant piramidinę analizę. Įmonės vadybininkai, pasinaudoję finansinės analizės išvadomis, gali priimti konkrečius valdymo sprendimus investicijų pelningumui didinti.

38

6. ĮMONĖS VEIKLOS PROGNOZAVIMAS

Šio skyriaus , tikslas:

Išryškinti įmonės finansinės analizės svarbą prognozuojant įmonės veiklą;

Paaiškinti įmonės bankroto priežastis;

Supažindinti su E.Altman’o bankroto prognozavimo metodu.

Kiekvienos įmonės veikla visada yra susijusi su rizika. Konkurencinės rinkos sąlygomis jos išvengti neįmanoma. Visada egzistuoja rizika, kad priėmus neteisingus sprendimus, įmonę gali ištikti bankrotas. Todėl kiekviena įmonė turėtų iš anksto numatyti, tirti bankroto tikimybę, kitus nepageidaujamus reiškinius, tam, kad galėtų laiku juos pašalinti ar jų išvengti. Svarbu garantuoti įmonės veiklos tęstinumą, perspektyvas, nes tai yra aktualu ne tik pačiai įmonei, jos savininkams bei investuotojams, bet ir darbuotojams, tiekėjams, pirkėjams ir kt.

Verslo rizika – tai įmonės nesugebėjimas pajamomis dengti veiklos išlaidų, o finansinė rizika – tai nesugebėjimas – vykdyti savo įsipareigojimų (dengti finansavimo išlaidų). Verslo ir finansinė rizika sudaro bendrą riziką.

Viena iš veiksmingiausių priemonių, kaip išvengti bankroto bei pagerinti įmonės veiklą, yra įmonės finansinė analizė. Be analizės neįmanoma priimti teisingų valdymo sprendimų dėl investavimo, išteklių planavimo, tinkamo jų valdymo. Be analizės neįmanoma parengti ir perspektyvinių įmonės veiklos prognozių. Taigi, įmonėse, kuriose yra gerai organizuotas analitinis darbas, yra nuolat tiriama įmonės finansinė būklė, finansiniai rezultatai bei prognozuojami ateinančių laikotarpių rezultatai (pajamos, pinigų srautai, kapitalo struktūra ir įmonės finansinis stabilumas). Finansinės analizės metu pastebėti neigiami reiškiniai, rengiant prognozes yra pašalinami arba sumažinamas jų poveikis įmonės veiklai, jos finansinei būklei. Todėl galima numatyti artėjančią veiklos krizę ir sumažinti bankroto tikimybę.

Taigi, bankroto užuomazgas galima pastebėti analizuojant finansinę įmonės informaciją. Bankroto grėsmę rodo pastovus veiklos nuostolingumas sapyvartinių lėšų trūkumas, blogėjantis įmonės mokumas.

Įmonės bankroto priežasčių gali būti ir daugiau, ne tik tai, kad atsainius vadovų požiūris į finansinę analizę (neatliekama nuolatinė finansinių duomenų analizė). Kartais susiklosto tokios situacijos, kurių valdyti, kontroliuoti negali įmonės vadovai. Įmonių bankrotai vyksta nuolat, jų priežastys labai įvairios.

Yra skiriamos dvi bankroto priežasčių grupės:

1. Bendraekonominės. Tai tokios priežastys, kurių negali paveikti įmonių vadovai, nes nuo jų valios nepriklauso, pvz., infliacija, užsienio valiutos kursų svyravimai, darbo rinkos pokyčiai, naujų konkurentų atsiradimas, palūkanų normų padidėjimas ir kt.

2. Netinkamas vadovavimas įmonei. Tai priežastys, kurios priklauso nuo įmonių vadovų, jų profesionalumo, iniciatyvos, sugebėjimo vadovauti ir priimti teisingus sprendimus, pvz., nekokybiškas planavimas, netinkamas informacijos rinkimas ir naudojimas, finansinės analizės ir kontrolės ignoravimas.

Bankrutuojančių įmonių vadovai, kaip rodo daugelio įmonių praktika, nesugeba planuoti įmonių veiklos arba net visiškai jos neplanuoja. Jeigu įmonės veikla neplanuojama, vadinasi, neįvertinami vidiniai arba išoriniai veiksniai, darantys jai įtaką, nenustatomi pakeitimai, kuriuos reiktų padaryti ateityje. Daugelis vadovų nekreipia reikiamo dėmesio finansinei informacijai. Bankrotai dažniau vyksta tose įmonėse, kuriose nėra vidaus kontrolės sistemos ir kuriose neatliekama finansinė analizė.

Lietuvos Respublikos bankroto įstatyme pateiktas apibrėžimas: Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

Įmonei bankrotas gali būti paskelbtas, jei yra bent viena iš šių sąlygų:

1. Įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais, susijusių įsipareigojimų.

2. Įmonė neatsiskaito numatytais terminais su tiekėjais, už gauats prekes, suteiktas paslaugas ir pan.

3. Įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų.

39

4. Įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėtų būti išieškomos skolos.

5. Įmonė viešai paskelbė ar pranėšė kreditoriams, kad negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų.

Bankroto tikimybę nustatyti galima atliekant taikant įvairius metodus. Vienas iš dažniausiai naudojamų yra amerikiečių mokslininko E. Altman “zeta modelis”. E.Altman pateikia formulę, sudarytą iš finansinių koeficientų (žr. 13 lentelė). Šioje formulėje kiekvienas finansinis koeficientas tam tikru aspektu įvertina įmonės riziką. Kiekvienam iš penkių santykinių rodiklių buvo paskirti svertiniai koeficientai. Bendra bankroto prognozavimo formulė:

13 lentelė E. Altman formulės finansiniai koeficientai X Finansinio koeficiento apibūdinimas Finansinio koeficiento apskaičiavimas

X1 Trumpalaikio mokumo rizika Grynasis apyvartinis kapitalas/ Turtas

X2Nepaskirstyto pelno panaudojimas nuosavo kapitalo didinimui ir trumpalaikio turto finansavimui

Nepaskirstytas pelnas/ Turtas

X3 Turto panaudojimo efektyvumas (pelningumas)  Veiklas pelnas/ Turtas

X4 Ilgalaikio mokumo rizika Akcinis kapitalas rinkos kaina/ Įsipareigojimai

X5Viso įmonės turto panaudojimas pardavimų pajamoms uždirbti

Pardavimai/ Turtas

Jei pagal šitą formulę apskaičiuota Z reikšmė:

yra mažesnė už 1,8 - tai bankroto tikimybė labai didelė, patenka į intervalą 1,81-2,70, bankroto tikimybė didelė, patenka į intervalą 2,80-2,90, galimas bankrotas, yra didesnė už 3 -tai bankroto tikimybė labai maža.

E. Altman'o modelį galima naudoti apytiksliam bankroto diagnozavimui. Bankroto tyrimus reikia atlikti analizuojant ilgesnį laikotarpį (ne mažiau kaip 3 metus) ir nustatyti Z reikšmės dinamiką.

40

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

A

Apyvartinis kapitalas – tai trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumas. Apyvartinis kapitalas yra ta trumpalaikio turto dalis, kuri lieka įmonėje įvykdžius trumpalaikius įsipareigojimus. Kiekviena įmonė turi turėti pakankamą nuosavo trumpalaikio turtą sumą.

Atsargos – visas įmonės pirktas, pagamintas ar dar nebaigtas gaminti turtas, kurį ketinamas parduoti ar suvartoti per vieną ataskaitinį laikotarpį nuo metinės finansinės atskaitomybės sudarymo datos (įskaitant pastovų, t.y. pereinamąjį atsargų likutį, kuris, norint užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, paliekamas kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje). 

B

Balansas – tai sąskaitų likučių lentelė, kurioje pateikiami elementai – turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas – apibūdina įmonės finansinę būklę jos sudarymo dieną.

Bendrasis pelnas, nuostolis (-) – tai skirtumas tarp pajamų už parduotas prekes ir atliktas paslaugas ir parduotų prekių bei paslaugų savikainos (sąnaudų). 

D

Disponuojamas pinigų srautas – tai nepaskirstyto ataskaitinių metų pelno ir nusidėvėjimo atskaitymų suma. 

E

Efektyvumas – išteklių naudojimo veiksmingumas, kai norimas rezultatas pasiekiamas mažiausiomis sąnaudomis, arba kai naudojant turimus išteklius pasiekiamas maksimalus įmanomas rezultatas.

 F

Finansinė atskaitomybė – tai duomenų apie įmonės veiklą periodinis apibendrinimas ir susisteminimas tam tikru būdu, jos paskirtis - patenkinti vartotojų poreikius.

Finansinės ataskaitos –  tai apskaitos duomenų apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus, pinigų srautus ir kitus finansinius dalykus periodinis parengimas nustatyta forma siekiant patenkinti informacijos vartotojų poreikius. 

G

Grynasis pinigų srautas – tai grynojo pelno, nusidėvėjimo atskaitymų ir grynojo apyvartinio kapitalo pasikeitimo suma.

Grynasis pelnas, nuostolis (-) – tai galutinis įmonės veiklos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį rezultatas, išreikštas įmonėje liekančio pelno, kuris gali būti paskirstomas įvairioms įmonės reikmėms, arba patirto nuostolio, kurį reikia padengti, sumomis. 

I, Į

Įsipareigojimai (skolos ) – Tai vis įmonės įsiskolinimai bei įsipareigojimai (nepriklausomai nuo jų pobūdžio ir šaltinių) prekybos partneriams, kredito institucijoms, valdžios organams ir visiems kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims, jeigu tik šie įsiskolinimai turi būti apmokėti, o įsipareigojimai įvykdyti. Pagal skolinimosi trukmę įsipareigojimai skirstomi į ilgalaikius (daugiau nei vieneriems metams) ir trumpalaikius (iki vienerių metų). 

K

Kapitalo struktūra – ilgalaikio įmonės finansavimo šaltinių dalinė sudėtis, išreikšta procentais.

M

Materialusis turtas – tai viso turto ir nematerialiojo turto skirtumas.

Materialioji savininkų nuosavybė – tai viso savininkų nuosavybės ir nematerialiojo turto skirtumas. 

41

N

Nematerialusis turtas – tai nepiniginis turtas, neturintis materialiosios formos, kuriuo įmonė disponuoja ir naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės naudos.

Nepaskirstytas pelnas – tai įmonės ankstesnių ir ataskaitinių metų grynojo pelno dalis, likusi įmonės žinioje paskirsčius pelną įmonės reikmėms pagal įmonės nuostatus (statutą).

Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto turto dalis, likusi iš turto atėmus įsipareigojimus ir priklausanti savininkams. 

P

Pajamos – tai įmonės ar asmens uždirbtos lėšos arba gaunamos kaip investicijų grąža.

Pagamintos produkcijos atsargos – tai įmonėje visai pagamintos prekės ar atliktos paslaugos, tačiau per ataskaitinį laikotarpį neparduotos ir likusios įmonės žinioje.

Pardavimai ir paslaugos – tai per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos. Pardavimų ir paslaugų straipsnis rodo tik tipinės veiklos pajamas, gautas iš parduotų prekių ir suteiktų paslaugų. Pajamų už parduotas prekes rodiklis apima pajamas, gautas už perparduotas prekes bei pačios įmonės pagamintą ir parduotą produkciją. Pajamų už atliktas paslaugas rodiklis rodo pajamas, uždirbtas teikiant klientams paslaugas.

Parduotų prekių ir paslaugų savikaina – tai sąnaudos, patirtos uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas. Į šį rodiklį įskaitoma tik ta per ataskaitinį laikotarpį ar ankstesnius laikotarpius buvusių išlaidų bei susidariusių įmonės įsipareigojimų, įsigyjant prekybos ar gamybos atsargų, dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį parduotoms prekėms.

Pinigai – tai pinigai įmonės kasoje ir banko sąskaitoje.

Pinigų ekvivalentai – trumpalaikės (iki 3 mėn) likvidžios investicijos, kurios gali būti greitai iškeičiamos į žinomas pinigų sumas ir kurių vertės pasikeitimo rizika yra nereikšminga. Investicijos į nuosavybės vertybinius popierius nėra priskiriamos pinigų ekvivalentams.

Pinigų srautų ataskaita – tai finansinė ataskaita, kurioje nurodytos įmonės ataskaitinio laikotarpio pinigų ir pinigų ekvivalentų įplaukos ir išmokos.

Pinigų srautas – tai grynojo pelno nusidėvėjimo atskaitymų suma.

Pirkėjų įsiskolinimas (Debitorinis įsiskolinimas) – tai įmonės produkcijos pirkėjų ir paslaugų vartotojų neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai už jiems pateiktas prekes ir atliktas paslaugas.

Pelnas – veiklos rezultatas, skaičiuojamas iš pajamų atėmus sąnaudas, rezultatas rodomas pelno (nuostolių) ataskaitoje.

Pelnas prieš apmokestinimą – tai įmonės ūkinės – finansinės veiklos galutinis rezultatas per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, prieš atskaitant įstatymų nustatytas mokesčių sumas (pelno mokestį, palūkanas už valstybės kapitalo naudojimą, draudimo įmokas už valstybės ir savivaldybės kapitalą ir kt.).

Pelningumas - įmonės veiklos efektyvumas, vertybinių popierių ar jų portfelio pajamingumo vertinimas lyginant uždirbtą pelną ar pajamas (dividendus, palūkanas) su tam tikru pasirinktu dydžiu. Pelningumas gali būti vertinamas skaičiuojant grynąjį pelną, turto grąžą ar pajamingumą.

Pelno   (nuostolių) ar veiklos rezultatų ataskaitoje pateikiami elementai – pajamos ir sąnaudos – leidžia vertinti veiklos rezultatus.

Per vienerius metus gautinos sumos – tai visi trečiųjų asmenų įsiskolinimai įmonei nepriklausomai nuo įsiskolinimo pobūdžio ir šaltinio, padengtini ne vėliau kaip po ataskaitinių metų einančiais metais. Šiame straipsnyje taip pat parodoma ilgalaikių skolų įmonei dalis, kuri turi būti padengta ne vėliau kaip per po ataskaitinių metų einančius metus. Balanse rodoma visų gautinų sumų neto vertė, t.y. atskaičius beviltiškų įsiskolinimų dalį. 

S

Sąnaudos – prekių gamybos, paslaugų teikimo procese sunaudotų ekonominių išteklių vertė.

42

Savininkų nuosavybė (nuosavas kapitalas) – tai tokių buhalterinio balanso straipsnių suma: kapitalas, akcijų priedai (nominalios vertės perviršis), perkainojimo rezervas, rezervai, nepaskirstytasis pelnas (nuostolis), finansavimas (dotacijos, subsidijos), atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai. 

T

Turtas – visi ekonominiai ištekliai, turintys vertę, kurią galima patikimai išmatuoti, kuriais disponuodamas įmonė tikisi ateityje gauti naudos. Pagal naudojimo laiką turtas skirstomas į ilgalaikį (daugiau kaip 12 mėnesių) ir trumpalaikį (iki vienerių metų).   

43

ORIENTACINIS ĮMONĖS FINANSINĖS BŪKLĖS RODIKLIŲ VERTINIMO LYGIS

Orientacinis įmonės finansinės būklės rodiklių vertinimo lygis  

Eil.Nr.

Rodikliopavadinimas

Vertinimo lygis  

Labai geras Geras PatenkinamasNepaten kinamas

Blogas  

Pajamų apsaugos rodikliai  

1.Pardavimų bendrojo pelningumokoeficientas, procentais >35 >15 <15 <7 neigiamas

 

2.Pardavimų grynojo pelningumokoeficientas, procentais >25 >10 <10 <5 neigiamas

 

3.Veiklos pelningumo (rentabilumo) koeficientas Kuo didesnis, tuo geriau <5 neigiamas

 

4.Administracinių išlaidų koeficientas, procentais Kuo mažesnis, tuo geriau

 

5.Turto grynojo pelningumokoeficientas, procentais >20 >15 >8 <8 neigiamas

 

6.Nuosavo kapitalo grynojopelningumo koeficientas, procentais >10 >20 >10 <10 neigiamas

 

7.Turto pelningumo koeficientas, procentais Kuo didesnis, tuo geriau neigiamas

 

8. Palūkanų padengimo koeficientas >5 >3 >1.0 <1.0 <0.8  

9. Paskolų padengimo koeficientas >1.8 >1.3 >1.0 <1.0 0  

Finansinio sverto rodikliai            

10.Auksinės balanso taisyklėskoeficientas   <1.0 1.0 <1.0  

 

11. Įsiskolinimo koeficientas, procentais <30 <50 <70 >70 >100  

12.Ilgalaikio įsiskolinimo koeficientas,procentais 30 >20 >10 <10 <1.0

 

13.Trumpalaikio įsiskolinimokoeficientas, procentais <5 <30 <60 >60 100

 

14.Turto struktūros koeficientas,procentais Neturi būti ryškių svyravimų

 

15. Grynasis apyvartinis kapitalas, Lt Teigiamas dydis, kuo didesnis, tuo geriau  

16.Grynojo apyvartinio kapitalokoeficientas Kuo didesnis, tuo geriau

 

17. Einamojo likvidumo koeficientas >2.0 >1.5 >1.2 <1.2 <1.0  

18.Kritinio (greitojo) likvidumokoeficientas >1.5 >1.2 >1.0 <1.0 <0.5

 

19. Bendrojo likvidumo koeficientas >2.0 >1.5 >1.0 <1.0 <0.5  

20. Manevringumo koeficientas 0.6 0.5 0.4 0.3 0.1  

21.Pirkėjų įsiskolinimo koeficientas,dienomis

<30 <45 <60 >60 >90  

22. Atsargų apyvartumo koeficientas Kuo didesnis, tuo geriau  

44

23.Grynojo apyvartinio kapitaloapyvartumo koeficientas

Kuo didesnis, tuo geriau  

24.Turto apyvartumo (grąžos)koeficientas:

Gamyboje >2.0 >1.0 1.0 <1.0

Prekyboje >5.0 >3.0 3.0 <3.0

25.Debitorinio įsiskolinimo (gautinų sumų) koeficientas

Kuo didesnis, tuo geriau

26.Ilgalaikio turto apyvartumo (grąžos) koeficientas

  Gamyboje >1.5 >1.0 1.0 <1.0

  Prekyboje >10.0 >3.0 3.0 <3.0

27.Nuosavo kapitalo apyvartumo(grąžos) koeficientas

Kuo didesnis, tuo geriau

28.Apyvartinių aktyvų (trumpalaikio turto) koeficientas

Kuo didesnis, tuo geriau

29.Trumpalaikių įsipareigojimų apyvartumo koeficientas

Kuo didesnis, tuo geriau

Pinigų srauto ir finansinio svertoatitikimo rodikliai

30.Trumpalaikių įsipareigojimųpadengimo koeficientas

>2.0 >1.3 >1.0 <1.0 <0.7

31.Ilgalaikių įsipareigojimų padengimo koeficientas

Rodiklio dydis turi atitikti laikotarpį, kuriam yra suteiktos ilgalaikės paskolos

32.Grynojo apyvartinio kapitalo augimo koeficientas

2.0 >1.0 1.0 <1.0 0

33.Ilgalaikio turto finansavimokoeficientas

>1.0 1.0 <1.0 <0.5 0

45