Individo padėtis tarptautinėje teisėje

Diplomatas - diplomatinį rangą turintis LR pilietis, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Reikia skirti 2 rūšis:

diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.

Diplomatų privilegijos ir imunitetai.

Tai skirtingos sąvokos. Pirmu atveju kalbam kaip apie institucijas, o antru - apie funkcijų atlikimą. Kai kurie autoriai pateikia bendrą. Diplomatų imunitetai ir privilegijos - visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei diplomatinėms atstovybėms priimančioje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos diplomatinių atstovybių funkcijos. Reikia skirti imunitetą nuo privilegijos. Imunitetas TT gali būti suprantamas kaip išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi. Kalbant apie privilegijas - tai pirmenybės, kurios teikiamos diplomatams ir atstovybėms. Privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Pirmą kartą visapusiškai imunitetai ir privilegijos buvo įtvirtinti Vienos konvencijoj dėl diplomatinių santykių.

Diplomatų imunitetai ir privilegijos: užtikrinamas asmens neliečiamumo imunitetas, artimas atstovybės imunitetui (29 konvencijos str.). Priimanti valstybė turi reikšti diplomatui tinkamą pagarbą ir imtis visų reikalingų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam pasikėsinimui į jo asmenį, laisvę ir garbę. Asmuo neliečiamas - negali būti areštuojamas ar bet kokia forma sulaikomas. Bet gali būti sulaikytas betarpiškai darant nusikaltimą. Paaiškėjus, kad diplomatas - paleidžiamas. Paskui g.b.paskelbtas persona non grata. Turi palikti šalį, jei nepalieka, imunitetas dingsta.

Valstybė gali savo nuožiūra atsisakyti imuniteto, pvz., Gruzija, sužinojusi, kad Gruzijos diplomatas nušovė žmogų, atsisakė imuniteto (čia JAV buvo). Imunitetas užtikrina diplomato privačios rezidencijos neliečiamybę. Imunitetas ir jurisdikcija: baudžiamoji, civilinė, administracinė. Negali

būti taikoma atsakomybė už pažeidimus: baudžiamoji - 100%, jei valstybė neatsisako. Diplomatas kaip asmuo negali būti atvesdinamas kaip liudytojas (jei tik pats sutinka). Administracinė atsakomybė - taip pat 100%, o civilinė - jau su klausimu (pvz., avarija? Paprastai atlyginama). VK praktika - jokiu būdu nenagrinėti būtų teisme. Kiti sako, kad civilinė jurisdikcija taikoma, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo (bet nebūtinai).

Diplomatas atleidžiamas nuo bet kokių muitų ar mokesčių, išskyrus mokesčius už paslaugas.

Diplomato bagažas nėra tikrinamas kertant valstybės sieną, bet jei yra pagrindo manyti, kad daromas nusikaltimas, diplomato bagažas patikrinamas, bet turi dalyvauti diplomatas, o jei negali, tai atstovybės darbuotojas. Asmeninio naudojimo daiktai neapmuitinami.

Privilegijos. Diplomatams - pagarba, priėmimai. Mini savo valstybės šventes. Paskutiniai į priėmimą atvyksta turintys aukščiausią rangą (ir pirmi išeina).

Kiekvienas asmuo, turintis diplomatines privilegijas ir imunitetus, pradeda jais naudotis nuo atvykimo į priimančios valstybės teritoriją. Šį momentą reikia skirti nuo momento, kai diplomatas pradeda vykdyti savo funkcijas.

Pilietybės sąvoka, įgijimas ir netekimas.

Pirmiausia, pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinė teisė, identifikuodama savo tikslais konkrečios valstybės piliečius (diplomatinė gynyba ir pan.), paprastai vadovaujasi tais kriterijais, kuriais vadovaujasi ši valstybė, nustatydama, kas yra jos piliečiai.

Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje ar tarptautinėse erdvėse (atvirojoje jūroje, Antarktidoje, kosminėje erdvėje ir pan.). Iki šiol tarptautinėje teisėje neabejotinai pripažinta, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas.

Principas, pagal kurį pilietybės nustatymas yra valstybės vidaus reikalas, nustatytas ir 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, liečiančių pilietybės įstatymų koliziją, 1 straipsnyje:

,,Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, liečiančius pilietybę."

Tarptautinė teisė reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pavyzdžiui, jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas - asmuo, turintis dvi - gubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas).

Yra 2 pilietybės įgijimo būdai:

gimimo faktas (filiacija);

natūralizacija (kai pilietybė suteikiama susidarius t.t. sąlygoms.

Filiacija. Reglamentuodami pilietybės įgijimą gimimo faktu, atskirų valstybių įstatymai paprastai laikosi šių principų:

nacionalinio arba kraujo teisės (ius saguinis);

teritorinio arba žemės teisės (ius soli);

mišraus.

Pagal 1-ą - naujagimio pilietybė priklauso nuo tėvų pilietybės ir nepriklauso nuo gimimo vietos.

Pagal 2-ą - vaiko pilietybė nepriklauso nuo tėvų pilietybės ir yra suteikiama pagal gimimo vietą.

3-ias būdas pasaulyje dažniausiai naudojamas. Šiuo atveju pilietybė suteikiama savo piliečių vaikams, taip pat daliai užsieniečių vaikų, gimusių valstybės teritorijoje.

Natūralizacija - pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsienio valstybės piliečiu, įvaikinimas) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės netekimas asmens prašymu, pilietybės pakeitimas ir pan.).

Be bendrosios tvarkos (filiacija ir natūralizacija) pilietybė gali būti suteikiama ir išimtine tvarka. Tai dažniausiai būna reintegracija - senosios pilietybės gražinimas.

Pilietybė gali pasikeisti ir tada, kai valstybės teritorijos dalis pereina kitai valstybei. Automatiškas gyventojų pilietybės pasikeitimas ryšim su teritorijos perėjimo kitai valstybei vadinamas transferu. Kitas būdas yra optacija, kai perėjus teritorijai kitai valstybei, gyventojams suteikiama pilietybės pasirinkimo galimybė.

Pilietybė pasibaigia mirtimi. Valstybių įstatymai dauguma atveju numato išėjimą iš pilietybės - kai asmuo įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į valdžios organus su prašymu (dažniausiai emigruoti iš šalies). Nacionaliniai įstatymai paprastai yra nurodomi ir pagrindai, dėl kurių negalima išeiti iš pilietybės (paprastai tai būna tebesitęsiantis teismo procesas arba tardymo veiksmai ir pan. situacijos).

Pilietybės atėmimas. Dažniausiai taikomas už veiksmus, kurie pagal valstybės įstatymus laikomi nesuderinamais su atitinkamos valstybės pilietybe. Valstybių nacionaliniai įstatymai nustato ir automatišką pilietybės netekimą (pvz. tarnyba be leidimo kitos šalies karinėse pajėgose, kitos valstybės pilietybės įgijimas, gyvenimas užsienyje su negaliojančiu pasu t.t. laiką ir pan.).

Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų valstybių pilietybės įstatymus vieno asmens atžvilgiu, pavyzdžiui, jo vedybų atveju, kurių pagrindu pagal antros valstybės įstatymus sutuoktinis galėtų įgyti šios valstybės pilietybę. Paprastai valstybės įstatymai nepripažįsta savo piliečiams kitos valstybės pilietybės, arba dvigubos pilietybės atveju pripažįsta savo piliečiui tik savo pilietybę su visomis iš pilietybės galinčiomis išplaukti pasekmėmis pagal šios valstybės įstatymus: pareiga atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius ir pan. Tačiau kilus pilietybių kolizijai tarptautinėje plotmėje, tarptautinės teisės požiūriu reikėtų vadovautis efektyvumo principu. Kartu reikia pabrėžti, kad vidaus teisėje efektyvumo principas gali būti suprantamas kitaip negu tarptautinėje teisėje. Pavyzdžiui, 1991 metų Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 3 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama ,,nutraukus faktinius ryšius su Lietuvos valstybe". Pagal šio Įstatymo 21 straipsnį asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jei jis ilgiau kaip trejus metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu Lietuvos Respublikos piliečio pasu arba stoja kitos valstybės tarnybon ar tampa kitos valstybės pareigūnu be Lietuvos Respublikos kompetentingų organų leidimo.

Tarptautinė teisė nedraudžia valstybei nustatyti, kad jos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, praranda jos pilietybę. Todėl, pavyzdžiui, nekelia jokių abejonių tarptautinės teisės požiūriu 1991 metų Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktas, nustatantis, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Tačiau jei Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis su kita valstybe numatytų dvigubos pilietybės galimybę, ši nuostata būtų netaikoma, nes Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 36 straipsnis nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu išdėstytos šiame įstatyme, tai taikomos

tarptautinės sutarties taisyklės. Žinoma, yra gana daug tarptautinių sutarčių, kuriomis siekiama išspręsti pilietybių daugeto koliziją, paprastai suteikiant bipatridui pasirinkimo {optacijos) galimybę. Vienu iš tokių pavyzdžių yra 1963 metais Europos Tarybos rėmuose Strasbūre sudaryta konvencija dėl pilietybių daugeto atvejų sumažinimo.

Įvairių valstybių pilietybės įstatymai gali nustatyti įvairius pilietybės įgijimo pagrindus. Asmuo pilietybę gali įgyti gimdamas (filiacijd), arba vėliau įgyti ją pagal valstybės įstatymus (natūralizacija), paprastai pragyvenęs šios valstybės teritorijoje tam tikrą laiką, nustatytą jos įstatymais (sėslumo cenzas), ir išlaikęs kalbos, konstitucijos

pagrindų egzaminą ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: 1) išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (moka kalbėti ir skaityti lietuviškai); 2) turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų; 3) turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba nuolatinių legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje; 4) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą; 5) yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Supaprastintas pilietybės įgijimo būdas įvairiose valstybėse gali būti taikomas, pavyzdžiui, vedybų su tos valstybės piliečiu ar piliete atveju arba tos valstybės tautybės asmeniui prašant suteikti jam pilietybę. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalis asmens santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu (piliete) atveju kartu su joje paminėtomis sąlygomis numato sutrumpintą 3 metų sėslumo cenzą - jei jis (ji) gyvena šioje santuokoje pastaruosius trejus metus Lietuvoje.

Įvairių valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vis dėlto vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo pagrindais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje ar už jos ribų (jus sanguinis, arba kraujo teisės principas), arba savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės (jus soli, arba žemės teisės principas). Jus sanguinis principą pirmiausia taiko Europos valstybių įstatymai, jus soli - Lotynų Amerikos valstybių įstatymai (pastarasis pasirinkimas savo laiku buvo susijęs su siekimu palengvinti emigrantų padėtį ir sukurti homogenišką visuomenę).

Lietuvos pilietybės įgijimas gimstant pirmiausia pagrįstas kraujo teisės principu. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 8 straipsnis ,,Vaikų, kurių tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pilietybė" skelbia:

,,Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo to, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų."

Tačiau Pilietybės įstatyme žemės teisės principas vyrauja, kai vaiko gimimo metu tik vienas tėvų buvo Lietuvos pilietis:

,,9 straipsnis. Vaikų, kurių vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, pilietybė.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu

vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu:

1) jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje;

2) jis gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, nustatoma pagal tėvų susitarimą.

Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos."

Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 10 straipsnį, asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, gimusio vaiko pilietybės klausimas sprendžiamas tik pagal žemės teisės principą:

,,Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę."

1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės. Ši Europos Tarybos konvencija skirta ne tik pilietybės koliziniams klausimams reguliuoti, bet taip pat ir pilietybės pasikeitimo valstybių teisių perėmimo atvejais bei karinės prievolės klausimams spręsti, kai prievolininkas turi daugiau nei vieną pilietybę. Konvencijos 2 straipsnis lakoniškai apibrėžia pilietybę kaip ,,teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris, tačiau, nerodo jo etninės kilmės". Patvirtintas klasikinis principas, kad ,,kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai", tačiau čia pat įtvirtinama, kad ,,šią teisę kitos valstybės pripažins tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines sutartis, paprotinę tarptautinę teisę bei visuotinai pripažintus pilietybės teisės principus.

Pabėgėliai ir jų teisinis statusas.

Prieglobsčio teisė. Suprantama kaip valstybės teisė leisti užsieniečiui, kuris tėvynėje persekiojamas už politinę, mokslinę, religinę veiklą arba pažiūras, įvažiuoti ir gyventi priglobiančioje valstybėje, naudojantis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ir galimumu netrukdomai išvažiuoti.

Prieglobsčio suteikimas yra kiekvienos valstybės tradicinė suvereni teisė.

Tarptautinėje praktikoje yra dvi prieglobsčio

Teritorinis prieglobstis yra visuotinai pripažintas šiuolaikinės tarptautinės teisės institutas, kurio pagrindinės normos yra išdėstytos 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir 1967 m. Deklaracijoje dėl teritorinio prieglobsčio.

Diplomatinis prieglobstis, suteikiamas diplomatinių atstovybių patalpose, yra tik lokalinis tarptautinės teisės institutas, paplitęs Lotynų Amerikoje. Jį reguliuoja 1928 m. Havanos konvencija.

1946 m. Generalinė Asamblėja įsteigė Tarptautinę pabėgėlių organizaciją. 1950 m. ji buvo perorganizuota į Jungtinių Tautų Vyriausiąjį pabėgėlių komisariatą. Komisariatas rūpinasi materialine pagalba pabėgėliams, ieško jiems prieglobsčio.

Pagal 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, pabėgėliu reikia laikyti asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Juo reikia taip pat laikyti apatridą, kuris negali grįžti į valstybę, kurioje jis ankščiau nuolat gyveno, dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Pabėgėliais nelaikomi asmenys, kurie dėl ekonominių priežasčių siekia patekti ar jau pateko į kitos valstybės teritoriją, net ir tada, kai tai daryti juos skatina skurdas ar badas.

Pabėgėlio statusas neatskiriamas nuo teisės į prieglobstį. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad ,,persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis". Nors Visuotinė žmogaus teisių deklaracija įtvirtina šią teisę, atrodo, kad teisė į prieglobstį dar netapo bendrosios tarptautinės teisės pripažinta žmogaus teise. 1967 m. Generalinės Asamblėjos Deklaracija dėl teritorinio prieglobsčio šios teisės expressis verbis neskelbia, apsiribodama savo 1 straipsnyje tuo, kad nustato, jog ,,prieglobstis, kurį kokia nors valstybė, pasinaudodama savo suvereniteto teisėmis, suteikia asmenims, turintiems pagrindo remtis Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 14 straipsniu, įskaitant asmenis, kovojančius prieš kolonializmą, turi būti gerbiamas visų kitų valstybių".

Taigi asmens teisė gauti teritorinį prieglobstį ir atitinkama valstybės pareiga jį suteikti gali tiesiogiai išplaukti tik iš 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ar kitų sutarčių.

Teisė į diplomatinį prieglobstį yra paprotinė norma Lotynų Amerikoje, įtvirtinta Amerikos Valstybių Organizacijos konvencijose - 1928 m. Havanos konvencijoje, 1933 m. Montevideo konvencijoje ir 1956 m. Karakaso konvencijoje, kur numatoma, kad persekiojamiems dėl politinių priežasčių asmenims gali būti suteiktas prieglobstis kitos valstybės - konvencijos dalyvės diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, karinėje bazėje ar kariniame laive. Ši norma susiformavo pirmiausia dėl to, kad ilgą laiką Lotynų Amerikos valstybių politiniam gyvenimui buvo būdingi dažni valstybiniai perversmai, kurių metu nuverstosios vyriausybės nariai bei šalininkai buvo priversti ieškoti prieglobsčio nuo naujos chuntos persekiojimų.

1951 m. Ženevos Konvencija dėl pabėgėlių statuso reguliuoja, tik teritorinio prieglobsčio suteikimą. Absoliučios teisės į prieglobstį ji nesuteikia ir yra skirta daugiau pabėgėlių statusui apibrėžti po to,

kai jiems jau suteiktas prieglobstis. Paprastai prieglobsčio suteikimą reguliuoja ir valstybės vidaus įstatymai. Lietuvoje tam yra skirtas 1995 m. liepos 4 d. Įstatymas dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso. Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui reiškia valstybės globos jam suteikimą. Pabėgėlis negali būti išsiųstas į Šalį, kurioje jam gresia persekiojimas. Suteikiant prieglobstį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl rasės, pilietybės, tautybės, lyties ir pan. Pabėgėliams turi būti garantuotas nacionalinis režimas tokiose srityse, kaip religijos laisvė, teisė kreiptis į teismą, pradinis mokymas, apmokestinimas, pagrindinės darbo teisės ir socialinio aprūpinimo garantijos. Turto įsigijimo ir naudojimosi, o taip pat įsidarbinimo srityje jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas, tai yra tokios teisės, kurios jau suteiktos bet kokiam kitam užsieniečiui. Toks pat režimas naudojamas teisei praktikuoti savo profesiją, teisei kilnotis.

Užsieniečių teisinė padėtis ir režimas.

Užsieniečiais vadinami užsienio valstybės piliečiai, laikinai ar nuolatos esantys atitinkamos valstybės teritorijoje. Užsieniečio teisinę padėtį reguliuoja valstybių, kuriose jis yra, vidaus įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Tarptautinėje praktikoje labiausiai paplitę du užsieniečių režimai:

nacionalinis;

didžiausio palankumo.

Nacionalinis režimas, kai valstybėje užsieniečiai valstybėje naudojasi lygiomis su tos valstybės piliečiais teisėmis (išskyrus kai kurias politines teises, pvz. Rinkimų teisę).

Didžiausio palankumo režimas, kai valstybė suteikia užsieniečiams tokias teises, kokiomis jos teritorijoje naudojasi kitų valstybių piliečiai. Toks režimas paprastai

nustatomas tarptautinėmis sutartimis (pvz. dėl prekybos) tiesiog, arba panaudojant vadinamąją nediskriminavimo išlygą.

Nacionalinis režimas paprastai nustatomas vidaus įstatymais savitarpiškumo pagrindu.

Valstybės, nustatydamos užsieniečiams konkretų teisinį režimą, neretai atsižvelgia į tai, laikinai ar nuolat jie gyvena valstybėje. Paprastai užsieniečiai nesinaudoja politinėmis teisėmis - rinkimų teise, teise užimti valstybinius postus ir t.t. buvimo valstybėje jiems nereikia atlikti karinės prievolės. Neretai užsieniečiams ribojama teisė įsigyti nekilnojamą turtą.

Paprastai užsieniečiai į valstybės teritoriją gali įvažiuoti tik gavę vizas, išduotas atitinkamų valstybės organų, dažniausiai konsulinių arba diplomatinių atstovybių. Vizos būna įvairios: daugkartinės (įvažiavimo, išvažiavimo), tranzito.

Tarptautinė teisė taip pat reguliuoja užsienio piliečių režimą svečiose valstybėse. Jau klasikinėje tarptautinėje teisėje nusistovėjo papročiai, nustatantys valstybių elgesio su užsieniečiais standartus (minimum standards of treatment of aliens). Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima: užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę į humanišką elgesį, teisę į tai, kad suimtas ar teisiamas jis turėtų teisę į baudžiamojo proceso garantijas, teisę kreiptis į teismą, teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą, teisę į kompensaciją, kai užsieniečio turtą nusavina užsienio valstybė ir t.t.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnis nustato, kad ,,Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves,

apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje." Formulė ,,garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui" liečia tiek piliečius, tiek užsieniečius, tiek asmenis be pilietybės. Tiesa, Europos žmogaus teisių konvencija neturi daug nuostatų, skirtų būtent užsieniečių teisių apsaugai: Konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją, Ketvirtojo protokolo 4 straipsnis draudžia kolektyviai išsiųsti iš šalies užsieniečius, Septintojo protokolo 1 straipsnis leidžia išsiųsti teisėtai atvykusį užsienietį tik pagal sprendimą, priimtą pagal įstatymą, taip pat suteikia jam teisę pateikti argumentų prieš išsiuntimą ir reikalauti, kad jo išsiuntimo byla būtų peržiūrėta, ir reikalauti, kad jis būtų pristatytas kompetentingam valdžios organui ar pareigūnui, sprendžiančiam jo išsiuntimo klausimą. Reikia pažymėti, kad nei Europos žmogaus teisių konvencija, nei bendroji tarptautinė teisė nenustato pareigos valstybėms įsileisti užsieniečius, neįpareigoja suteikti jiems prieglobstį. Nėra taip pat ir bendro draudimo išsiųsti užsieniečius. Užsieniečių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija.

Pagal 1985 m. Deklaracijos 1 straipsnį užsieniečiu laikomas ,,bet koks asmuo, kuris nėra pilietis valstybės, kurioje jis, ar ji, yra." Plačiąja prasme terminas ,,užsienietis" apima

tiek kitos valstybės piliečius, tiek asmenis be pilietybės. Be abejo, asmens be pilietybės tarptautinis teisinis statusas yra šiek tiek siauresnis - nėra valstybės, kuri vykdytų jo diplomatinę gynybą.

Paprastai diplomatinę gynybą galima vykdyti tik savo piliečių atžvilgiu, todėl net valstybė, kurioje apatridas nuolat gyvena, negali vykdyti jo diplomatinės gynybos.

Elementarus tarptautinės teisės principas yra tai, kad valstybė turi teisę ginti savo pavaldinius, kai jiems padaryta žala priešingais tarptautinei teisei kitos valstybės veiksmais, iš kurios jiems nepavyko gauti savo reikalavimų patenkinimo įprastiniu keliu. Imdama į savo rankas vieno savo pavaldinių bylą arba imdamasi diplomatinių veiksmų ar kreipdamasi į tarptautines teismines institucijas, valstybė iš tikrųjų gina savo teises - jos teisę užtikrinti, savo pavaldinių asmenyje, pagarbą tarptautinės teisės normoms.

Bendroji tarptautinė teisė nepripažįsta užsieniečio teisės atvykti į užsienio valstybę - pastaroji pati nustato užsieniečių atvykimo ir buvimo jos teritorijoje taisykles. 1985 m. Deklaracijos dėl asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, žmogaus teisių 2 straipsnis ryšium su tuo nustato, kad ,,niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad įteisintų bet kurio užsieniečio neteisėtą atvykimą arba buvimą, ar jokia jos nuostata negali būti aiškinama, kaip apribojanti bet kurios valstybės teisę priimti įstatymus ir taisykles, liečiančias užsieniečių atvykimą ir jų buvimo sąlygas bei tvarką, ar nustatyti skirtumus tarp piliečių ir užsieniečių. Tačiau šie Įstatymai ir taisyklės neturi prieštarauti šios valstybės tarptautiniams įsipareigojimams, įskaitant įsipareigojimus žmogaus teisių srityje."

1985 m. Deklaracija išvardija pagrindines užsieniečių teises ir laisves, kurios kartu yra ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: teisę į gyvybę ir asmens neliečiamybę, savavališko arešto ar suėmimo draudimą, teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą, lygiateisiškumą prieš teismą, minties, sąžinės ir įsitikinimų laisvę ir t.t. Kartu Deklaracija įtvirtina, pavyzdžiui, ir teisę išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas, teisę pervesti į užsienį pajamas, santaupas ar kitas pinigines lėšas. Deklaracija, darydama nuorodą į apribojimus, kurie demokratinėje visuomenėje gali būti nustatyti įstatymais tam, kad apsaugotų nacionalinį saugumą, visuomenės saugumą, viešąją tvarką, visuomenės sveikatą ar moralę, pripažįsta užsieniečiams taip pat ir šias teises ir laisves: teisę palikti šalį, teisę į išraiškos laisvę, taikių susirinkimų teisę, teisę turėti turtą tiek atskirai, tiek kartu su kitais. Be to, pripažįstama užsieniečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti šalyje gyvenamąją vietą. Teisėtai esančio valstybės teritorijoje užsieniečio sutuoktinis ir nepilnametis ar išlaikomas vaikas gali užsienietį lydėti, atvykti pas jį ir pasilikti su juo. Deklaracija taip pat skelbia ekonomines ir socialines užsieniečių teises: teisę į saugias bei sveikas darbo sąlygas, teisę į teisingą darbo užmokestį, lygų apmokėjimą už lygų darbą, teisę stoti į profsąjungas, teisę į sveikatos apsaugą, medicininį aptarnavimą,

socialinį aptarnavimą, mokslą, poilsį. Deklaracija nustato, kad iš užsieniečio negali būti savavališkai atimamas jo teisėtai įgytas turtas. Užsienietis gali laisvai bet kuriuo metu susisiekti su savo pilietybės valstybės konsulatu ar diplomatine atstovybe, o jei jų buvimo šalyje nėra, - su kitos valstybės, kuriai patikėta ginti jo pilietybės valstybės interesus buvimo valstybėje, konsulatu ar diplomatine atstovybe.

Bendroji tarptautinė teisė nedraudžia nacionalizuoti užsieniečių turtą ar kitaip jį nusavinti visuomenės interesais. Tačiau visuotinai pripažinta, kad tokiu atveju užsienietis turi gauti greitą, visišką ir tikrą kompensaciją.

Pastaruoju metu užsieniečių teisinį režimą vis plačiau reguliuoja tarptautinės sutartys. Dvišalėmis sutartimis abiejų valstybių piliečiams gali būti suteikiamas nacionalinis režimas (atitinkantis savo valstybės piliečių režimą su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, neliečiantis rinkimų teisės), abipusiškumo režimas (kai valstybė A suteikia valstybės B piliečiams tokį režimą, kokį valstybė B suteikia valstybės A piliečiams), didžiausio palankumo režimas (valstybė A suteikia valstybės B piliečiams ne blogesnį režimą nei jau suteiktas bet kokios trečios valstybės piliečiams). Tam tikros konvencijos yra priimtos ir Europos Tarybos rėmuose, pavyzdžiui, užsieniečių atvykimo ir buvimo sąlygoms skirta 1955 m. Europos Tarybos Konvencija dėl įsikūrimo. 1985 ir 1990 m. kai kurios Europos valstybės sudarė vadinamąsias Šengeno konvencijas, kuriose nustatė bendros vizų politikos taisykles, bendrą išorinių sienų kontrolę.