Johannesas Bobrovskis (1917–1965) – vokiečių rašytojas, brendęs

vokiečių ir lietuvių kultūrų sandūroje

Johanesas Bobrovskis gimė 1917 m. balandžio 9 dieną, Mozūrijos vokiečių šeimoje, kuri sūnaus gimimo metu buvo beveik atsitiktinai atsidūrusi Tilžėje.

Johaneso gimtasis namas Tilžėje stovėjo toje miesto dalyje, kur labiausiai reiškėsi lietuvybė: netoliese buvo miestelėnų mėgstamas

Jokubynės parkas su lietuvišku etnografiniu nameliu- muziejumi, mylimos karalienės Luizos skulptūra. Šiame parke vykdavo lietuviškos muzikos koncertai, Vydūno vadovaujamas choras giedojo lietuviškas giesmes.

Johaneso tėvas dirbo geležinkelių sistemoje, todėl dažnai tekdavo keisti darbo vietą.

1928 šeima persikėlė į Karaliaučių1928 -1937 m. Johanesas mokėsi Karaliaučiaus humanistinėje gimnazijoje.Laisvalaikiu mokėsi groti vargonais.

Didelę laiko dalį, o ypač vasaromis, J. Bobrovskispraleisdavo dešiniajame Nemuno krante, prie Jūros ir Nemuno santakos esančiuose kaimuose -Vilkyškiuose ir Mociškiuose, pas močiutę.

1937 m. Bobrovskis pradėjo dvimetę karinę tarnybątelegrafistu pranešimų skyriuje.1938 m. šeima persikėlė į Berlyną, Fridrichshageną.Berlyne Bobrovskis turėjo studijuoti meno istoriją, tačiau 1939 m. prasidėjus karui, jis, kaip jefreitoriusjame dalyvauja – Lenkijoje, Prancūzijoje, Tarybų sąjungoje (iki Novgorodo). 1941 birželio 28 d. pateko į Kauną ir stebėjo vokiečių policijos inscenizuotą pogromą, kurio metu nužudomi 3800 žydų. Žydų tautos tragedija jį labai sukrėtė, ji užima Bobrovskio kūryboje svarbią vietą.

1941 m. liepos – rugpjūčio mėn. Bobrovskis su savo kuopa pasiekė Šiaurės Rusijos Ilmenioežerą. Johanesas buvo telegrafistu pranešimų skyriuje.

1941 m.parašė savo pirmąsias odes.1941/42 metais - studijų semestras Berlyno Frydricho Wilhelmo universitete. Studijavo meno istoriją

1943 metais balandžio 27 d. Mociškiuose vedė

Johanną Buddrus.

1944 m. sausio mėn. praleido paskutines

atostogas Mociškiuose.

1945 metais gegužės 8 d. pateko į sovietų

nelaisvę.

Kalinamas netoli Rostovo esančiose anglies

kasyklose kartu su kitais 2000 vokiečių

belaisvių. Jų užduotis – kasti anglį.

Čia jis kaliniams skaitė eiles, dalyvavo

agitbrigados prieš fašizmą veikloje.

1949 metais buvo paleistas iš nelaisvės ir

grįžo pas žmoną į Rytų Berlyną.

1950 pradėjo dirbti lektoriumi vaikų

literatūros leidykloje.

1959 m. įsidarbino grožinės literatūros

lektoriumi leidykloje UNION.

1961 pasirodė pirmasis Bobrovskio

eilėraščių rinkinys „Sarmatijos metas“.

1962 metais kitas rinkinys – „Šešėlių krašto

upės“

1964m. Išleidžiamas pirmasis romanas -„Levino malūnas“

Pagal šį romaną DEFA kino studijoje sukurtas filmas.Leipcigo operoje pastatytas spektaklis

1965 m. romanas –„Lietuviški fortepijonai“

Į lietuvių kalbą išversta knyga pavadinta„ Lietuviški fortepijonai“.Režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pastatė spektaklį „Smėlio klavyrai“

1965 metų liepos mėnesį paguldomas į ligoninę

dėl trūkusio apendicito.

1965 metų rugsėjo 2 dieną miršta nuo bendro

sepsio.

Johanesas Bobrovskis turėjo keturias atžalas: vyresnes

dukteris Juliane ir Ulrike ir sūnus - Justą ir Adamą.

Palaidotas Berlyne – Frydrichshagene

Noriu iškeliauti. Mat vis dar nežinau, kas tai yra: iškeliauti. Bet ir neišmoksiu. Bet kaipgi iškeliausi pats nuo savęs? Juk aš ten esu buvęs, ir ten, ir ten, ir visados buvau vien čia, kur dabar esu, tai yra, su savim? Galėčiau čia dar pridurti: ir su saviškiais. Bet man to nereikia. Be to, man regisi, tai jau ir pasakyta.

Johanesas Bobrovskis