Janina Čižauskienė

KAI KRITO OBELŲ

ŽIEDAI

UDK 888. 2-3

Či 231

© ČiţauskieneJ. 2009

ISBN 978-9955-35-070-5

Elektroninį knygos variantą, Janinos Čižauskienės leidimu, paruošė ir viešai išleido:

Danutė Martinkėnienė ir Benediktas Balčiūnas

2010

Prieš metus buvo išleista mano prisiminimų knygutė “Kai krito obelų ţiedai“ 300

ekzempliorių tiraţu. Per trumpą laiką buvo išpirktos visos knygos ir pati paskutinė, kurią sau

buvau pasilikusi. O dar ir dabar atsiranda besiteiraujančių, gal dar liko kokia knygelė.

Ką gi belieka šios knygos turinį įvesti į interneto portalą. Nors joje rašiau apie savo

kaimyninių apylinkių ţmones, bet ji tinka visiems Lietuvos kaimo ţmonėms. Visiems, kurie

ant savo pečių pernešė abiejų okupacijų sunkumus ir dabar prislėgti kur kas sunkesnės

vargo ir rūpesčių naštos, uţdėtos savųjų valdţiaţmogių, jau laisvoje tėvynėje.

Taigi skaityk, kaimo ţmogau, prisimindamas, kad tavo gyvenimo kelyje buvo ne tik vargai ir

pasityčiojimai. Buvo ir šviesesnių valandėlių. Prisimink ir tai.

Su pagarba Janina Čiţauskienė

MANO SKAITYTOJUI

„Toks lyriškas pavadinimas, ir tiek daug kraujo tavo prisiminimuose?“-

nustebo mano paţįstama mokytoja, kuriai parodţiau juodraštį. Ką padarysi,

jei tais metais kaip visuomet ţydėjo obelys visame savo graţume, o

gimtojoje –ţemėje liejosi kraujas.

Jei būčiau poetė, sukurčiau graţiausią poemą, jei būčiau rašytoja –

paršyčiau romaną Tau, kaimo ţmogau. Tai ti pakėlei tiek neteisybės ir

skriaudų, kantriai nešei savo vargo naštą, iškentei abiejų okupantų

ţeminimą, patyčias, bet ir dabar laisvoje Lietuvoje Tu tik runkelis,

purvabrydis. Ţmogumi Tave pavadina tik, kai reikalingas Tavo balsas, kad

tavo rankosiškeltų tuos ponus į valdţios olimpą. Paskui Tu vėl pamirštamas,

ir vėl nepritekliai prislegia Tavo pečius. O skriaudos, daromos savos valdţios,

yra skaudţiausios.

Ţinoma nepalengvinsiu Tavo gyvenimo, nuo to geriau nebus, bet skiriu Tau

ţiupsnelį savo prisiminimų. Tai mano ir dviejų vyresnių mano bendradarbių

išgyvenimai, nepagraţinti, neiţgalvoti. Sudėjau juos į vieną veikėją – Juozą.

Kas čia paminėta – ne visos Lietuvos, netgi ne apskrities mastu. Tai tik bus

mano, kur gyvenu, ir kaiminystėse apylinkėse, rašiau, ką gerai ţinau pati ir

ką girdėjau iš pirmųjų lūpų. Daug čia paminėtų ţmonių nebėra tarp gyvųjų,

kurie dar gyvi – paskaitę atpaţinsite savę, išsakytas savo mintis apie tai, kas

ir šiadien Jus neramina.

Tikiuosi neapkaltinsite manęs uţ kai kuriuos netikslumus ir klaidas. Jei

sutikęs kuris ir išbarsite, tai pagalvosiu, kad taip ir turi būti.

Autorė

Gimnazistas

Saulė jau krypo į vakarų pusę, kai Juozas išsiruošė namo. Laukė dar ilgai, gal atvaţiuos Danutės tėvas su motociklu ir parveš, kaip

parveţė Velykų atostogoms. Danutė metais vyresnė ir mokosi aukštesnėje klasėje, netolima Juozo kaimynė. Jos tėvas tarnauja pasienio policijoje, turi motociklą su priekaba. Ir šiandien,

prasidedant vasaros atostogoms, Danutės tėvas atvaţiavo motociklu, tik be priekabos, tad Juozui vietos nebebuvo. Išėjus iš miesto pasivijo arkliniu veţimu ţmogus ir pasiūlė pavėţėti,

bet Juozas padėkojo ir atsakė netoli einąs - negi sakysi, kad tau daugiau kaip trisdešimt kilometrų ţygiuoti. Oras buvo nepaprastai graţus: geguţė - graţiausias metų mėnuo. Kelias ėjo per šilus.

Prisiminė Juozas girdėtus pasakojimus apie miškuose siautėjusius plėšikus, uţpuldavusius į Rygą vaţiuojančius ţmones. Seni tai pasakojimai, iš anų „carinių" laikų. „Iš manęs jie nieko neatims, -

nusijuokė Juozas, - kad ir būtų kokių plėšikų. Iš meldų močiutės pintame krepšelyje keletas knygų, baltiniai, pora sunešiotų kojinių. Net gimnazisto uniforminis kostiumėlis liko pas šeimininkę - atvaţiuos

į turgų tėvai, paims." Gimnazisto uniforma... Kiek vargo buvo, kol ją įsigijo ir apie

gimnaziją tik svajoti tegalėjo. Tėvas nenorėjo net girdėti apie to- limesnį jo mokslą, girdi, uţteks ir pradinės mokyklos keturių skyrių, sūnus turi likti namuose, dukterį galima ir pamokyti kiek. Motina

reikalavo leisti bent jau čia, miestelio mokykloje, baigti šešis skyrius, kurie neseniai buvo atidaryti. Gana daţnai aštrūs ginčai būdavo tarp

tėvų. Pagaliau nutarė - tegu abu su vyresne seserimi baigia tuos

šešis skyrius, toliau bus matyt, gal kurį ir leis į gimnaziją. Taip abu baigė mokslus šioje mokykloje. Tėvas liko prie savo nuomonės - mokyti reikia dukterį Anelę, o Juozui ūkis atiteks. Motina vėl

prieštaravo - Anelei mokslas nesiseka, jai labiau draugės, šokiai rūpi. Po ilgų, įnirtingų derybų ir barnių motina pasiekė savo - tėvas buvo uţkurys šiuose namuose ir turėjo nusileisti. Juozas stojamuosius

išlaikė į trečiąją klasę, nors padirbėti teko gerokai. „Mokykis, vaikeli, mokykis, - kalbėjo motina. - Jei tau gerai seksis, tai ir tėvas negalės prieštarauti."

Dabar mokslo metai baigti su pagyrimu, todėl ir kelias į namus atrodo toks mielas, ir pavasaris toks graţus, juo labiau, kai pačiam tik

šešiolika. Eidamas mišku gėrėjosi tylia vėsa, paukštelių balsais, švelniai ţaliuojančia pakelės ţole. Baltaţiedės plukės jau buvo daugumoje nuţydėjusios, tik tankumynuose dar bolavo tarsi kilimai

po rusvomis eglių kojomis. Dar keletas vaţiuotų aplenkė Juozą, kai kurie kvietė sėsti j ratus, bet jis ir vėl mandagiai atsisakė - taip smagu ir lengva buvo kvėpuoti tyru, kvapiu miško oru.

Saulė jau kybojo ant medţių viršūnių, kai Juozas išėjo iš miškų, o iki namų dar apie aštuoniolika kilometrų, bet tai nieko nereiškia jaunam tokį ramų, malonų pavasario vakarą. Iš balų pradėjo kilti lengvas

rūkas, kuo toliau, tuo labiau tirštėdamas. Rūkas... Juozas prisiminė, kaip jis maţas klausdavo mamos: - Mama, iš kur tokie dūmai?

- Tai ne dūmai, tai rūkas, - atsakydavo mama. - O iš kur jis atsiranda, kas jį padaro? - Nagi kaip mes ant plytos verdame sriubą, vanduo garuoja, kyla

garai. Juozas ţino, kad puoduose verdant vanduo garuoja, bet kad visame lauke garuotų, jam neaišku:

- Mama, o kas dabar tą vandenį laukuose verda, kad jis taip

garuoja? - Kad tu klausi ir klausi, kaip ţydas kelio! - mama nebeturi kantrybės.

Tada Juozukas eina aiškintis pas močiutę (motinos mamą). Jam neaišku, iš kur tas rūkas. - Tai, vaikuti, dūmai nuo nedorėlio Kaino aukuro, - aiškina močiutė. -

Broliai Kainas ir Abelis buvo piemenys, aukodavo Dievuliui aukas - tai avinėlį, tai oţiuką uţmušę iš savo bandos. Abelis aukodavo kur geresnį gyvulėlį, o Kainas parinkdavo kokį sergantį, prastą. Dievui

ţinoma labiau patikdavo Abelio auka, ir iš dangaus nusileisdavo ugnis, uţdegdavo jo aukurą. Iš Kaino aukuro tik dūmai versdavosi,

bet ugnis neįsidegdavo. Kainas, matydamas, kad Dievas labiau myli Abelį, iš pavydo brolį uţmušė. Taip iki šiol Kainas bando įdegti ugnį ant savojo aukuro, bet tik dūmai tumulais virsta, veltui brolţudys

mėgina permaldauti Dievą. Baisu, būdavo maţajam Juozukui pasilikti vienam, kai kildavo rūkas: rodėsi išnirs iš kokio tumulo baisusis Kainas, toks barzdotas,

pusnuogis, su kuoka rankoje, ir kaip trenks ir jam, kaip tam broliui Abeliui. Baimės apimtas glaudėsi prie močiutės. - Nereikia bijoti, vaikuti, - vėl ramina močiutė. - Dievulis neleidţia

skriausti nekaltų, jis teisingas ir gailestingas, tik reikia jo klausyti. Jei neklausysi, pavers druskos stulpu, kaip Loto pačią. Ir vėl pasakoja močiutė, kaip Dievui nusidėjo Sodomos ir Gomoros

miestų gyventojai, kaip siuntė pranašus juos įspėti, bet šie tik juokėsi ir pranašus nuţudydavo. Tai ir nutarė Dievas juos sunaikinti sieros ir ugnies lietumi. Ir tik vienam dorajam Lotui su savo šeima liepė bėgti

iš degančio miesto neatsigręţiant. Bet jo ţmona buvo labai ţingeidi ir nepaklausė Dievo, pasiţiūrėjo atgal į liepsnojantį miestą ir pavirto negyvu druskos stulpu.

- O kas yra „ţingeidi"? - nesupranta Juozukas.

- Tai labai smalsi moteris, nori visur viską ţinoti. Čia Juozukas prisimena kaimynę Klinskienę, kuri atėjusi tuoj klausia: „Ar ţinai, rūtela, kad kunigo bernas pieno bidonus išmėtė? Ar jau

suţinojo, kas Gikonių dvaro sodą nusiaubė? Kaţin, ar jį pirkusiam ţydeliui daug nuostolio padarė?" - Močiute, o kada senąją Klinskienę Dievas pavers į druskos stulpą?

- Nereikia, vaikuti, kitam blogo linkėti. Klinskienę eina į baţnyčią, meldţiasi, o kad nori daug ţinoti, tai čia jos silpnybė, ne nuodėmė. Kai dangų uţgoţdavo tamsūs debesys, pradėdavo griaudėti, ţaibuoti,

Juozukas vėl prie močiutės, taip drąsu būdavo su ja: - Močiute, o iš kur ta ugnis aukštai švysčioja?

- Tai, vaikuti, šventasis Alijošius savo geleţiniais ratais virš debesų vaţiuoja, arkliai auksinėm pasagom ugnelę skelia. Vaizduodavosi Juozukui šventojo Alijošiaus ratai, turbūt panašūs j

kaimyno Liauškos šienagrėbę, kurios vienas ratas labai jau j šalį nukrypęs. Juozukas dar nori klausti, kodėl Alijošius nevaţinėja ţiemą, bet čia pat pats padaro išvadą - gal tas Alijošius neturi rogių, tik tuos

suklypusius geleţinius ratus. Daug tokių neginčijamų, bet suprantamų tiesų pateikdavo močiutė, į kiekvieną klausimą atsakydavo, pateikdama vis naujų biblijos personaţų. Dabar jau dveji

metai, kaip kapuose ilsisi geroji močiutė. Įsigilinęs į vaikystės prisiminimus nepajuto Juozas, kaip tuos kilometrus atėjo, namai jau netoli. Sustojo ant tilto per Nemunėlį

pasigėrėti tokiu tyliu vakaru. Iš rūko sienos matėsi tik medţių viršūnės, dangaus skliaute šypsojosi mėnulis, kaţkur sugirgţdėjo šulinio svirtis ir paupio krūmuose suokė lakštingalos, joms nenorėjo

nusileisti varlės, perrėkdamos viena kitą. „Kokia tu graţi, mano tėvyne, - galvojo Juozas, kartodamas Maironį. - Ne veltui bočiai tave

taip gynė, ne veltui dainiai plačiai išgyrė." Jei reikės, ir jis mokės mirti

uţ tėvų ţemę. Pievų takeliu pasuko savojo kiemo link. Iš rugių lauko iššoko pabaidytas zuikis ir nukūrė tolyn, priţadindamas iš miego „vau-

gintinės Kastulės" šunį, kurio lojimas sutrikdė puikaus vakaro tylą. „Vaugintinė Kastulė" - net nusijuokė Juozas. Tai jie, penkto skyriaus išdykėliai sugalvojo, kai senoji Lisienė vyrui mirus atsiveţė iš kaţkur

nuo Ukmergės savo giminaitę Astutę - tegu gyvena ir mane priţiūri, palaidoja. Astutė nebuvo graţuolė, bet liekna, graţiai nuaugusi, ilgos, storos kaštoninės kasos. O jau linksma ir darbininkė gera, o jau balsą

turėjo - antrindavo dainoms ir giesmėms, tik dainuodama prie ţodţio pridėdavo raidę „v":

Gale darţelio vauga veršketėlis, Tai tau, jaunas berneli, vant rankelių vynioti. Arba:

Vamţinąjį vatilsį duok mirusiems Viešpatie ir Vamţinoji šviesa jiems tešviečia. Vamen. Todėl Lisienės augintinei penktokų sugalvota pravardė „vaugintinė"

labai greitai prilipo Astutei, o pagal Lisienę ir vardas virto Kastule - „vaugintinė Kastulė". Štai ir gimtųjų namų kiemas, obelys tik ruošiasi ţydėti, o vyšnios

baltais smulkiais ţiedlapiais nuklojo visą takelį iki pat slenksčio. „Tarsi manęs laukdami nubarstė takelį vyšnių ţiedlapiais", - nusišypsojo Juozas, glostydamas pribėgusį šunelį Mudrį. Nors buvo pavargęs, į

vidų eiti neskubėjo, atsisėdo po langais ant suoliuko. Dţiugus Mudrio inkštimas turbūt paţadino troboje miegančius, girgţtelėjo durys, pasirodė susirūpinęs mamos veidas:

- Kas gi tau, vaikeli mano, ar atsitiko kas? - Ne, mama, nieko neatsitiko, baigiau trečią klasę, su pagyrimu, na ir nebelaukiau jūsų atvaţiuojant arkliais, ir taip gal pavargę patys.

- Pavargai, sūneli, pavargai. Pamįslyk, pėsčiam iš Birţų pareiti, -

kalbėjo mama įleisdama į vidų. - Išalkai. Vasara be rūpesčių Ūkio darbai ėjo vienas paskui kitą. Grįţęs Juozas kita dieną jau

vagojo bulves, su seserim rinko nuo sudygusių mieţių lauko akmenis. Nors jų ūkelis nedidelis, tik 13 hektarų, bet tvarkingas, tėvo priţiūrėtas, patys padaro visus darbus. Dar nesibaigė pasėlių

ravėjimas, jau uţgriuvo šienapjūtė. Patikdavo Juozui rytais su tėvu rasotoje pievoje pradalgę varyti, krauti jau sausą kvepiantį šieną į kupetas. O kaip gera naktį miegoti ant tokio šieno - nepalyginsi su

jokiais, nors ir minkščiausiais patalais! Vakar grėbiant šieną į talką atėjo ir Danutė su savo mama. Ach, kokia laiminga ir graţi buvo

diena, nors Danutė ir neskyrė jam didesnio dėmesio! Gaila, kad diena tokia trumpa, talkininkės, padirbėjusios bent trejetą valandų, atsisveikino.

Vakare po darbų nusimaudęs Nemunėlyje, Juozas ilgai negalėjo uţmigti ant ką tik įveţto šieno: prieš akis stovėjo Danutė su balta linine suknele, su grėbliu rankose. „Nejau taip ir įsimylima? - svarstė

Juozas. - Kodėl anksčiau būdavo toks ramus, sveikas miegas, o dabar negaliu uţmigti ir gana...?" Nors ir maţai miegojęs, rytą pakilo anksti - paskutiniąsias pradalges

reikės varyti, įdienojus sudţiūvusį šieną krauti į kūgius. Dirbant pagal berţynėlį ir prisėdus pailsėti, ateidavo Margevičiaus senelis, besidomintis tarptautine padėtimi. Prajuokindavo Juozą savo

klausimais, bet stengdavosi atsakyti seneliui. Ir šį kartą, atsigėrus vandens ir atsisėdus atvėsti, atėjo senukas su savo klausimu: - Tu dabar mokytas, viską ţinai, tai pasakyk, ar kitajai su austrijokais

nesimuša? Sesuo Anelė nusikvatoja, o Juozas kantriai aiškina, kad niekas dar nesimuša.

- Negali būti taip, kad sviete nebūtų vainos tarp karalysčių... -

stebėjosi senelis. Kitą dieną veţant šieną vėl senelis prie Juozo: - Ar germanas didelis vaja kas, negi ir jis su niekuo nesimuša?

Juokingas seneliukas, bet Juozas kantrybės turi jam ramiai paaiškinti. Baigus šienavimą, tėvas jam nupirko seną dviratį „ImperiaP. Juozas

rūpestingai jį perdaţė, ir dabar jau jis nebe piemuo. O tas dviratis iškėlė jį į vyrus. Buvo laukiama Panevėţio vyskupo Kazimiero Paltaroko apsilankymo

mūsų parapijoje ir tam ruošiamasi. Sekmadienį kunigas pakvietė jaunimą sutartą dieną ateiti sutvarkyti šventorių, papuošti baţnyčią,

klebonijos patalpas ir didţiulį kiemą. Susirinko nemaţai jaunimo ir pagyvenusių, darbo uţteko visiems: merginos pynė vainikus, plovė baţnyčios langus, vyrai atveţė ąţuolo šakų, ruošė patalpas

pagalbiniame klebonijos pastate - turėjo atvykti ne tik kaimyninių parapijų kunigai, bet ir iš toliau, tad reikės apnakvydinti. Vyresnieji vyrai pjovė ţoles kieme ir šventoriuje, moterys su grėbliais grėbė ir

gabeno prie atokiau stovinčių tvartų. Pabaigus tvarkytis, „vaugintinė Kastulė" pakvietė merginas pavakariu ateiti pas ją: padainuosim, pailsėsim po tokio įtempto

darbo. Kvietė tik merginas, bet, ţinoma, galvojo, kad ir bernai susipras ateiti, kad ir nekviesti. Taigi po vakarinės ruošos Juozas nusimetęs marškinius prausėsi prie šulinio. Anelė grįţdama iš

ganyklos su pilna milţtuve pieno net nusistebėjo: „Negi ir tu, visčiuk, eisi vakaroti?" Niekojai neatsakė, tik greit pavalgęs vakarienės patraukė į Lisienės kiemą, kur jau stoviniavo keletas mergaičių,

patvoryje sustoję pypkiavo vyrai. Juozas gana nepatogiai jautėsi - prie vyrų eiti kaţkaip nedrąsu, prie merginų - tuo labiau. Bet čia Kastulė pakvietė merginas į ratuką ir pati uţtraukė:

Močiute, noriu miego, Širdele, neutmiegu. Krenta sode vobuoliliai, Negaliu miegoti. Pora vyrukų, numetę papirosų nuorūkas, taip pat įsisuka į ratelį.

Tuomet ir Juozas įsidrąsina, perskiria rankomis susikibusias merginas ir įsisuka į ratelį. Čia lyg tyčia atsirado ir Kyselio bernas Anicetas, smagiai traukdamas armoniką ir pats pritardamas:

Buvo geras kunigėlis, Išmokino poterėlių. O tas velnias su nagom Išmokino su mergom! Tuomet ir kiti vyrai pasijudino ardyti ratelį ir vesti merginas šokti polkutę. Juozas nusilenkė Kastulei ir pasileido smagiai suktis. Kastulė

šoko lengvai, tai jie lyg skraidyte skraidė, atrodo, kojomis ţemės nesiekdami. „Ţiūrėk, kaip raito kojas gimnazistas!", -nusistebėjo Blaţio Jurgis. O Juozui širdyje buvo taip gera, lengva, kad jis pirmą

kartą šoko ir kad ţinojo savo maţąją paslaptį -Danutės tėvas pakvietė jį į dviratininkų garbės eskortą lydėti vyskupą. Šito jis, išskyrus tėvus, dar niekam nepasakė.

Rytojaus dieną jau prieš pietus miestelyje buvo didelis sujudimas: šauliai nurodinėjo, kur įsikurti su savo palapinėmis prekeiviams „karabelnikams", kur statyti arklius su veţimais, kiti gaisrinėmis

ţarnomis laistė kelią, kad nedulkėtų. Susirūpinęs lakstė katalikiškojo jaunimo „Pavasaris" kuopelės pirmininkas Kazys Glemţa prie jų pastatytų sutikimo vartų, vadinamų „bromu". Šventoriaus kampe

rikiavosi jaunieji angelaičiai, vadovaujami VDU studentės Eugenijos

Bičiūnaitės. Šalia su savo vėliava stovėjo pranciškonai - tretininkai, jau pasiruošę ţygiuoti, nors iki vyskupo atvykimo dar geras pusvalandis. Danutės tėvas surikiavo aštuonias poras dviratininkų,

kurie turėjo pasitikti vyskupo svitą nuo ţydų bromo ir lydėti iki pavasarininkų kryţiaus ir mūsiškio bromo. Ţydų bromas buvo pusiaukelėje tarp kapinių ir Gervelėnų kaimo.

Prie ţydų bromo vyskupas su savo palyda sustoja, pasisveikina su ţydų bendruomenės atstovais. Po šios ceremonijos du motociklininkai stoja vyskupo korteţo priešakyje, dviratininkai išsi-

rikiuoja iš abiejų šonų, ir visi pajuda į Kvetkus. Čia prie pavasarininkų kryţiaus ant trijų kelių kryţkelės vyskupo laukė minia, vėl sveikinimo

kalbos, kurias išsako angelaičiai, tretininkai, katalikiškosios moterų organizacijos atstovė, jaunalietuviai, pavasarininkai. Kadangi čia buvo daug organizuotų ir eilinių tikinčiųjų ir visi norėjo lydėti vyskupą iki

baţnyčios, todėl suiro dviratininkų eilės, ir Juozas buvo nustumtas į šalį. Pasivijo jis koloną tik prie pat didţiųjų šventoriaus vartų. Bet nuotaika buvo tokia pakili, šventiška, kaip gera, kad ir pats esi tos

dţiugios visuomenės dalelė. Praėjo tos tikrai šventiškos dienos, praėjo ir daug vienodų, nelengvais ţemės darbais uţpildytų dienų, artėjo naujieji mokslo

metai. Tėvas jau neprieštaravo dėl tolimesnio Juozo mokymosi gimnazijoje. Taip jau antrą rudenį atsisveikinęs su namiškiais jis išvaţiavo „semtis svieto gudrybių", kaip pasakytų kaimynas Liauška.

Mokslo metai prasidėjo kaip įprasta, tik jautėsi įtampa dėl kaimyninių valstybių: Vokietija pareikalavo iš Lenkijos Dancigo koridoriaus, Lenkija nesutiko atiduoti, tikėdamasi Anglijos-Prancūzijos paramos.

Vokietija paskelbia Lenkijai karą, ir beveik per pusantros savaitės Lenkija kapituliuoja. Bet tai vyksta toliau nuo mūsų, tai negalėjo labai

sudrumsti jaunystės svajonių. Buvo abejonių, jei pavasarį vokiečiai

atplėš Klaipėdos kraštą, tai gali pareikalauti ir visos Lietuvos. Vilnius mūsų Išgirdome dţiugią ţinią - pagal 1939 m. spalio mėn. 10 dienos

pasirašytą savitarpio bendradarbiavimo sutartį SSSR grąţino mums Vilnių. Su kokiu dţiaugsmu buvo sutikta ši ţinia! Visi, kurie turėjo radijo imtuvus, prigludę klausėsi pranešimų, kaip

mūsų kariai įţengia į Vilnių, kaip juos pasitinka buvę pavergti lietuviai. Laikraščiuose ir ţurnaluose pasirodė nuotraukos su Vilniaus baţnyčių architektūriniais fragmentais, Gedimino pilies, Trijų kryţių

kalno ir daug kitų. Visa gimnazija ėjo į baţnyčią padėkoti aukščiausiajam uţ tą malonę,

kad išsipildė sena lietuvių svajonė. Vakare buvo surengtas literatūrinis vakaras, kur savo kūrybą Vilniaus tema skaitė ar deklamavo visų klasių moksleiviai. Juozas nerašė referato, juo labiau

jam nesisekė sukurti eilių, kaip kai kuriems gimnazijos poetams, tad gavęs „Kario" ţurnalą išmoko eilėraštį ir deklamavo taip karštai įsijausdamas į kiekvieną ţodį, taip išraiškingai:

Vėl sapnavos Vilnius, vilkas geleţinis, Nešantis ramybę Panerių kalnams. Ir vėl dydis vairas mylimos Tėvynės Buvo atiduotas Lietuvos vadams. Ir laimėjo, pateko į dešimtuką su vyresniųjų klasių mokiniais kelionei į išvaduotą Vilnių. O tenai, Dievuli brangus! Kokia groţybė baţnyčių, Katedra, Šv. Onos,

kaip ţaisliukas priešais šv. Jono, tautos šventovė Aušros vartai, Šv. Teresės, Šv. Rapolo ir kt. Didţiausią įspūdį paliko šventųjų apaštalų Petro ir Povilo baţnyčia su daugybe skulptūrėlių, Gedimino pilis -

tiesa, tik griuvėsiai, bet brangūs lietuvio širdţiai. Į kalną kopė su

Danute susikabinę rankomis ir ţiūrėjo iš ten: koks didingas ir graţus atrodė miestas su baţnyčių bokštais, tekančia Nerimi ir Vilnele. Jaunas krūtines uţliejo karšta pasididţiavimo savo Tėvyne banga.

Tai buvo pirma ir paskutinė tokia smagi ir maloni kelionė į Vilnių Juozo gyvenime. Kalėdų atostogoms parvaţiavęs Juozas turėjo ką papasakoti jų

troboje susirinkusiems kaimynams. Prisidėjo ir Liauškos Jeronimas, tarnaujantis kariuomenėje Kupiškio mieste. Tai jis buvo su tais, kurie įţengė į Vilnių. Ne tik papasakojo, kaip juos sutiko, bet ir padėjo ant

stalo nosinaitę su ţiupsneliu Panerių ţemės. Apstojo seni ūkininkai tą ţemę tyrinėti, vertinti, skirstė sugrubu-

siais pirštais, uostė, aptarinėjo, kas tokioje ţemėje gali augti. Jeronimo tėvas net palaiţė, išspjovė ir pareiškė, kad niekam tikusi ţemė, smėliukas ir tiek, ir ko tas Smetona taip reikalavo to „vi-

lensko" krašto. Čia Juozas ir Jeronimas nebeišlaikė, pradėjo įrodinėti, kad čia mūsų Tėvynės ţemė, kunigaikščių miesto ţemė, ir mes ją ginsime, ar jūs nesuprantat? Vyrai pripaţino: nors ţemė ir

nederlinga, bet kad Vilnius mūsų, tai jau gerai. Tik Liauška kartojo, kad ţemė nederlinga ir jokio pelno neduos. Juozas lankydamas mokyklą kiekvienais metais dalyvaudavo Vasario

16-os minėjime. Ir šiemet nepraleido progos pabūti. Dalyvavo šioje šventėje kaip niekada daug ţmonių. Prieš mišias aikštėje prieš šventorių išsirikiavo šauliai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai,

mokiniai ir šiaip daug ţmonių. Giedant tautos himną, trispalvė vėliava lėtai kilo buomu aukštyn, išsiskleidė ir didingai suplevėsavo, lengvo vėjo pajudinta. Į padangę iškilo geltona, ţalia, raudona raketos ir,

pabirusios šimtais maţų švie-suliukų, krito ţemyn. Po pamaldų baţnyčioje, kaip ir kitais metais, minėjimas mokyklos klasėje. Šiemet ţmonių susirinko tiek, kad nebetilpo ne tik didţiojoje, bet ir gretimoje

klasėje, bet visų nuotaika buvo puiki. Pasisakė kiekvienos

organizacijos atstovai, vieni ilgiau, kiti trumpiau, pagrindinė pasisakymų tema buvo Vilniaus atgavimas. Ilgiausiai kalbėjo šaulių vietinės rinktinės vadas, atsargos karininkas Kazimieras Ţilinskas. Jis

patikino, kaip karštai šauliai myli Tėvynę, o dar labiau myli brolį lietuvį - pilkasermėgį artoją, dėl jo laimės tai jau tikrai negailės net gyvybės. Nei vienu ţodţiu niekas neuţsiminė, kaip tą Vilnių

„atvadavome", gal tik patylomis buvo kalbama, kad mainais uţ grąţintą Vilnių į Lietuvą buvo įvesti kai kurie Sovietų Sąjungos kariniai daliniai. Baţnyčiose po kiekvienų šv. Mišių giedant suplikacijas buvo

pridėta: „Visai krikščionijai taiką ir vienybę teikis duoti, meldţiam tave, Viešpatie."

Ta 1940 metų Vasario 16-oji liko Juozo atmintyje visam gyvenimui, tai buvo paskutinė nepriklausomos Lietuvos šventė.

Tankai sudundėjo Baigėsi antrieji mokslo metai gimnazijoje, septynioliktasis pavasaris neša tarsi ant sparnų, vėl krinta ant tako obelų ţiedlapiai, taip

linksma ir smagu. Išbučiavo Juozas grįţęs namo seserį, mamą, pakštelėjo į ţandą tėvui, net ir šunelį Mudrį būtų pabučiavęs, tik susilaikė, kad namiškiai nesijuoktų. Tą pačią dieną išėjo abu su

seserim Anele vagoti bulvių lauko. Ak, tie ţemės darbai kaime! Dar nebaigi vienų, jau kiti vejasi, ir visur reikalingos jo jaunos rankos. Šeštadienio pavakare nusiprausęs Juozas paėmė knygą, bet skaityti

nesisekė ir taip parūpo nuvaţiuoti į Kvetkus pas buvusius mokslo draugus. Birţelio 13-oji šv. Antano atlaidai, visuomet tą dieną keliamos tautinės vėliavos prezidento Antano Smetonos pagerbimui.

Šiandieną taip pat prie visų namų švietė vėliavos, ant namų durų, kur gyveno koks Antanas, puikavosi ţali vainikai, prikaišioti rausvų pinavijų ţiedų. Nors atlaidų apeigos įvyks tik rytoj, vietiniai šauliai

tvarkė aikštelę geguţinei. Gyvenimas ėjo sena vaga, nors radijas

pranešinėjo kaskart vis neramesnes ţinias: SSSR pateikė Lietuvai ultimatumą, pasikeitė ir Vyriausybė. Rytojaus dieną vyko atlaidai, ţmonių susirinko daug, bet ir baţnyčioje

jautėsi kaţkoks nerimas, tas pats buvo jaučiama ir vykstančioje geguţinėje: vyrai maţiau šoko, daugiau kalbėjosi sustoję būreliais. Net vienas šaulių, kontroliuojantis bilietus ir dėl savo grieţtumo

vadinamas „varunknosiu", rodos, pamiršo savo pareigas - tik kartą praėjo tarsi nesavomis kojomis nuplėšdamas nuo bilieto kontrolę. Dūdų orkestras linksmai grojo, merginos dainuodamos vedė ratukus,

įtraukdamos ir vyrus, ir vis tik kaţkur buvo tas nerimastingas laukimas kaţko nepaprasto.

Tai buvo paskutinė šaulių organizacijos ruošta geguţinė, paskutinė nepriklausomos Lietuvos diena. Pirmadienio popietę tėvas atsigulė pokaičio, nusnausti, kaip pats

sakydavo. Juozas vėl šoko ant dviračio ir - į Kvetkus pas suolo draugą Algį. Ten besėdint pasigirdo mašinų riaumojimas ir su didţiausiu triukšmu, ţlegsėdami geleţiniais vikšrais, įvaţiavo į miestelį

svetimos šalies tankai. Ant kovinių mašinų šono raidės „CCCP", gal penki jų buvo, gal septyni - apstulbę ţmonės, netikėtumo priblokšti, net nebesuskaičiavo. Ant pirmojo tanko, kartu su šalmuotu, dulkinu

tankistu iš liuko pusiau išlindęs stovėjo ... šaulių būrio vadas Kazimieras Ţilinskas, tas pats, kuris per Vasario šešioliktąją kalbėjo nesigailėsiąs paaukoti gyvybės uţ Lietuvos laisvę.

Parvaţiavo Juozas namo, pastatė prie darţinės dviratį, pasiėmė dalgį ir nuėjo tėvui padėti šienauti. Ne tiek pjauti, kiek pasikalbėti su tėvu apie tai, ką matė miestelyje, ir apie Ţilinską, kuris niekaip nedavė jam

ramybės. - Ar jis buvo su šaulio uniforma? - paklausė tėvas. - Ne, su tokiu ilgu mėlynu kombinezonu ir balta kepure...

- Matai, sūnau, jei būtų buvęs uniformuotas sutikęs svetimos šalies

tankus, tai būtų lygu ir Šaulių sąjungos, ir Tėvynės išdavimui. Dabar kas kaip išmano, taip savo kailį gelbsti. Ţilinskas buvo šaulių vadas, 1918 metais kovojo prieš raudonuosius, ţmona vadovavo moterims

šaulėms, pati carinio generolo emigranto JAV duktė - taigi jis turėjo savo išskaičiavimus prieš lipant ant tanko. Parėjęs saulei leidţiantis namo, kieme rado aršiausią davatkėlę

Albinutę, kalbančią su motina: - Ar nebuvo Šventajam rašte parašyta, kad antikristas atvaţiuos geleţiniame pečiuje? Va, dabar ir išsipildė. Sugriaus baţnyčias,

kunigus pasodins į kalėjimus. Viešpatie išganytojau, kas bus, kas bus?

- Kunigus gal ir į kalėjimus pasodins, o davatkas tai visas sušaudys, bus pakurti tam antikristo geleţiniam pečiui, - pasakė tėvas, plaudamas prie šulinio rankas.

- Negalvojau, Pranai, kad tu toks cicilistas, nors pono Dievo bijotum, taip kalbėdamas. Pamatysi šėtono darbus greit! - Albinutė, net pamėlynavusi iš pykčio, išlėkė iš kiemo.

PO STALINO SAULE Dalinai išsipildė Albinutės pranašystė: kunigas buvo nušalintas nuo

klebonijos ūkio tvarkymo, darbus priţiūrėjo valdţios paskirtas ūkvedys, vietinis kalvis Alfredas Ušackas. Baţnyčios, ţinoma, niekas nesikėsino griauti.

Kaip tik buvo šv. Jono atlaidai, ir ţmonių daug buvo, tik nebebuvo uniformuotų šaulių, o aikštelėje dūdų orkestras trenkė rūstųjį internacionalą. Į paruoštą tribūną pakyla mokyklos vedėjas Jonas

Vilimas, jis kalba apie tai, kad dabar ir aukštasis mokslas bus pasiekiamas kiekvienam, visi būsim lygūs, niekas neţemins paprasto darbininko. Jaunimas jau plėšė turbūt savo kūrybos dainušką:

Skleidţias rūkas pabaliais, Jau rytas raudonas. Ramsto bobos pagaliais Griūvantį Smetoną. Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Buvo paskelbti rinkimai į Lietuvos Seimą, bet Juozas dar neturėjo aštuoniolikos ir nedalyvavo.

Kitą sekmadienį buvo minėjimas 1919 metais nuţudytų revoliucinio komiteto narių Raščiūnų miškelyje. Kaip tokią progą praleisti, tai ir Juozas su draugu Algirdu numynė dviračiais. Ten ţmonių nemaţai

buvo: ţuvusiųjų artimieji, aplinkinių kaimų gyventojai, iš Rokiškio Komunistų partijos komiteto atstovas, kuris ir pradėjo tą minėjimą. Kalbėjo vėl mokytojas Vilimas, primindamas, jog jie ţuvo uţ tai, kad

norėjo šviesesnių dienų savo vaikams ir visiems tokiems pat varguoliams. Nustebino Juozą tai, kad

tarp devynių nuţudytųjų net keturi kvetkiečiai: Pranas Liolys, Viktoras Kubilius, Antanas Kubilius (Roksalės k.), Antanas Kubilius (Gačionių k.), vieno klasės draugo dėdė. Čia pat stovėjo ir tas draugas su tėvu.

O mokytojas kaip tik kalbėjo apie tai, kad vyresnysis brolis baltagvardietis kovojo generolo Kolčiako armijoje, jaunesnysis Antanas - Raudonosios armijos gretose. Revoliucine dvasią atsinešė

ir į tėviškę, norėjo ją matyti kitokią. Ţinojo - uţ laisvę reikia mokėti krauju, tai jie ir sumokėjo uţ mūsų šviesesnę ateitį, uţ mūsų laimę. Štai jie devyni: Pranas Liolys, Viktoras Kubilius, Antanas Kubilius,

Antanas Kubilius, Snarskis Mulokas, Mieţinskas, Butėnas ir neţinomas asmuo iš Latvijos.

Giliai susimąstęs Juozas vaţiavo namo, net kartais neatsakydamas į Algirdo klausimus: „Kaip suprasti, kad šauliai, kurie ţadėjo mirti uţ pilkasermėgį artoją, nieko nedarė, nors jų buvo visoje Lietuvoje

kelios dešimtys tūkstančių. O šitie be ţodţių ryţosi mirti dėl tų pilkasermėgių artojų." Norėjo vėl įspūdţiais pasidalinti su tėvu, bet troboje susirinkę kaimynai aptarinėjo į Seimą išrinktus tautos

atstovus, kurie, anot Liauškos, „galbūt ir organizavo parašų rinkimą

uţ tai, kad Lietuva būtų priimta į SSSR." Nenorėdamas klausyti senųjų kaimynų ginčų, Juozas nuėjo į darţinę

ir atsigulė ant kvepiančio šieno prėslo ir mąstė: „Kodėl tos graţios kalbos apie Tėvynę Lietuvą liko tik kalbomis, kodėl Lietuvos kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio, nors visi buvo davę priesaiką

ginti Tėvynę - tiek karininkai, tiek eiliniai kareiviai. Kodėl Šaulių sąjungos atstovai taip nuolankiai sutiko svetimus kareivius? O štai šiandieną paminėtieji vyrai ir suklupdyti prie duobės neprašė

pasigailėjimo, nes ţinojo, kad laisvė perkama tik krauju." Prisiminė prieš trejetą metų vienoje geguţinėje vyrai, kasę kanalą per Roksalės

miškus, dainavo dainą, kurios ţodţiai ir gaida buvo tokia liūdnoka: apie jaunuolį, kuris pro grotuotą kalėjimo langą negalėjo atsisveikinti su mylimąja, o daina

baigėsi taip: Pastatė mane prie duobelės, Perskaitė mirties sprendimą, Sakė, kad buvai komunistas, Platinai laisvę tarp ţmonių. Kai po poros dienų Suvainiškiuose gyvenęs policininkas Štaras atjojęs ant juodo ţvilgančio arklio klausinėjo buvusius toje geguţinėje apie

dainininkus, vaugintinė Kastulė ir paklausė: - Tai kas čia blogo, dainavo tie vyrai labai graţiai? - Gal ir graţiai dainavo, - sutiko ponas Štaras, - bet ta daina

draudţiama. Ta draudţiama daina plito ir toliau, vienas nuo kito nusirašinėdavo. Taip Juozo vaizduotėje tie kovotojai rodosi apgaubti aureole, ir jis

nebenorėjo būti karininku, draugiškai sutinkančiu svetimos valstybės

tankus, o būtent kovotoju uţ darbo ţmonių, savo Tėvynės ateitį. Gyvenimas ėjo savo vaga. Buvo ruošiami projektai dalinti beţemiams stambių ūkininkų ţemes, paliekant savininkams po 30 ha. Jaunimas

šoko, dainavo, juo labiau, kad anksčiau geguţinės būdavo tik atlaidų dienomis, dabar - kas antrą sekmadienį. Iš vieno tokio vakarėlio prieš pat mokslo metų pradţią Juozas ėjo su Danute. Sustojo abu ant tilto

per Nemunėlį, naktis buvo šilta, graţi, ţvaigţdėta. Juozas, uţsirėmęs ant tilto aptvaro, audė graţias ateities svajones, neprisipaţindamas, kad tai jų abiejų su Danute ateitis. Danutė nebuvo taip optimistiškai

nusiteikusi: - Tau, Juozuk, gerai, tu vidutinioko ūkininko vaikas, o mano tėvas,

pats ţinai, buvo taip dabar vadinamas liaudies engėjas... - Na jau, - net pyktelėjo Juozas, - to negali būti! Tavo tėvas pasienio policininkas, ėjo savo pareigas ir ţmonėms tikrai niekuo neuţkliuvo.

Čia prisiminė Juozas, kad Danutės tėvas patyliukais išvyko kaţkur darbo ieškoti, palikęs šeimą. Dingo iš Kvetkų ir šaulių vadas Ţilinskas. Bet negali būti, kad būtų persekiojami ţmonės, dirbę

pasieniečiais ar buvę šauliai. Kas bebūtų, bet Danutės skriausti jis neleis, ir apkabinęs labai nedrąsiai, bet karštai ją pabučiavo į lūpas. Prasidėjo nauji mokslo metai, gimnazijoje pasikeitė dalis mokytojų,

įsikūrė komjaunimo organizacija, į kurią pradţioje niekas, be keleto ţydukų, nestojo. Bet toliau radosi vis daugiau, kalbino ir Juozą. Kadangi jo vizijose dar neišblėso komunisto aureolė, tai nutarė stoti į

komjaunimą. Apie savo planus pasisakė parvaţiavęs tėvams. Motina tik skėstelėjo rankomis: - Sūneli, kaipgi tu dabar prie bedievių prisirašysi, ką ţmonės

pasakys?

- Palauk, dar palauk, - tėvas buvo santūresnis. - Įstoti lengva, bet

išstoti sunkiau, gerai reikia pagalvoti, tai nulems tolimesnį tavo gyvenimą. Sesuo Anelė uţtraukė: „Kompartija, komjaunimas, penki šimtai, apsiavimas. " Juozas tik piktai dėbtelėjo į ją akimis. Neskubėti stoti į komjaunuolių gretas patarinėjo ir Danutė. Tai prilaikė, bet Juozas nenuslopino minties būti aktyviu komjaunuoliu, juo labiau, kad vis

daţniau spaudoje pasirodydavo ţinomų rašytojų pasisakymai uţ tarybinę Lietuvą. „Išbėgo gauja prispaudėjų/Iš tėviškės mūsų ţalios"- dţiūgavo Kazys Jakubėnas. Jam pritarė Antanas Miškinis, tik dar

linksmiau: „Tai dainuok, šalie gimtoji,/ Tai į darbą su daina/Tegu ţydi,teţaliuoja/Mūs Tarybų Lietuva!" Dainavo Vytautas Montvila ir

Salomėja Neris, Teofilis Tilvytis ir Jonas Šioţinys, rašė Petras Cvirka ir Antanas Venclova, smagias karikatūras piešė Stepas Ţukas. Naujas gyvenimas virte virė. Artėjant pavasariui reikėjo ruoštis egzaminams,

čia dar sportinės varţybos visokie minėjimai - tik spėk suktis. Per rūpesčius pamiršo ir anketą uţpildyti stojimui į VLKJS. „Gal po egzaminų suspėsiu?" - galvojo Juozas.

Pagaliau atostogos. Juozas šoka ant dviračio ir jau gerai ţinomu keliu pasileidţia namo. O graţu, darţeliuose raudonuoja bi- junai, kvepia ką tik praţydę jazminai. Prie namų darţelyje Anelė

raišioja pinavijų ţiedus, kad kuo ilgiau nepraţydėtų, dar išsilaikytų iki Joninių. Rytoj šv. Antano atlaidai, Juozas vaţiuos pasveikinti klasės draugo Antano, tik uţsuks ir pas Danutę. Danutė ruošėsi rytą vėl į

Birţus kokiais ten reikalais pas buvusią buto šeimininkę. Čia Juozas ilgai neuţsibuvo, greit vėl namo, tik atsisveikindamas ilgai laikė Danutės rankas savosiose. Pagaliau sutarę sekmadienį susitikti

geguţinėje, pasibučiavo ir išsiskyrė. Tik keletą ţingsnių nuėjus, Danutė tarsi kieno pastūmėta skubiai pribėgo prie Juozo, apkabino ir

karštai pabučiavusi pamojavo ranka. Ir nuėjo ... visiems laikams iš jo

gyvenimo. Birţelio 14-os rytą Juozas ilgiau pamigo. Atsikėlęs Kaip visuomet prie šulinio nusiprausė ir dainuodamas apie raudonus bijūnus įėjo trobon.

Kaţkodėl nei tėvas, nei mama, netgi Anelė taip keistai paţiūrėjo į jį. - Kas nutiko, ko jūs tokie paniurę? - Tu dar neţinai? Šį rytą išveţė kelias ūkininkų šeimas, tarp jų ir

tavosios Danutės. Juozas jaučia, tartum trobos sienos griūva ant jo ir sunkiai prislegia. Nerasdamas vietos, sėda ant dviračio ir vaţiuoja pas tą buvusį

mokyklos draugą, kurio dėdė 1919 metais nuţudytas - jų šeima dabar gerbiama, gal ką pasakys, gal ką ţinos? To draugo tėvas

patarė pačiam vaţiuoti pas ją. Būtent šito Juozas ir norėjo, tik reikia pirmiausia kreiptis į savo valsčių. Sulaukęs pirmadienio, niekam nieko nesakęs Juozas vėl sėda ant dviračio ir patraukia į Panemunį.

Valsčiaus sekretorius paţįstamas, tas pats Ušackas, kuris buvo klebonijoje ūkvedţiu, į jį kreipiasi Juozas, bet tas negalėjo nieko patarti ir nukreipė pas pirmininką. Valsčiaus pirmininkas Karvelis, dar

gana jaunas vyras, išklausė Juozą ir patarė: - Jaunuoli, turėk kantrybės, palauk, kol jie ten nuvaţiuos, įsikurs, parašys tau laišką - na, tuomet ir kalbėsime apie leidimą tamstai

vaţiuoti pas savąją Danutę. Taip nuramintas Juozas grįţo į namus ir įsijungė į ūkio darbus. Tik jau nebepildė anketos stojimui į VLKJS, bet komunisto vardas jo

mintyse liko šviesus. Netilpo jaunoje galvoje, kaip anie ryţosi mirti, negi tam, kad kiti ţmonės būtų ištremti į Sibiro taigas? Ir eidavo kasdieną į paštą, tikėdamasis sulaukti laiško iš Danutės. Ir sulaukė...

Karas Tą ţinią atveţė iš pieninės grįţęs tėvas. Juozas nenorėjo patikėti, tai vėl nuskuodė pas klasės draugą Antaną ir ten išgirdo per radiją: „...šį

rytą fašistinė Vokietija, nepaskelbusi karo, uţpuolė taikingą mūsų

šalį." Tą patį pranešė ir mama, grįţusi iš baţnyčios. „Kodėl dabar tas nelauktas karas, kai man svajonėse planai tolimesnei ateičiai su Danute?" - galvojo Juozas.

Po pietų vėl susirinko kaimynai ir susėdę po obelim aptarinėjo padėtį. - Vokietis kariauti moka, gali ir sumušti rusus... - pranašavo

Liauška. - Na jau šį kartą gali būti kitaip, - prieštaravo Šimanavičiu-kas. - Kokia teknika, lėktuvai, tankai, kur jau juos beišvys, ir dar dainuoja,

kad „...nėr pasauly jėgos, mūs galybei lygios." - Ir gaidys gana garsiai gieda, kol galvą nukerta, - atsakė

Liauška. Kalbėjo vyrai, diskutavo, karo sėkmę lėmė vieni rusams, kiti vokiečiams, bet kaimynas Povilonis apibendrino:

- Mums nuo to geriau nebus, rusas ar vokietis bizūną laikys. Rytojaus dieną lyg ir buvo ramu. Mūšiai vyko kaţkur toliau, kartais aukštai praskrisdavo lėktuvai, kieno jie, niekas neţinojo.

Pavakariu atėjo seniūnas (dabar jau vadinamas apylinkės pirmininku), reikalaudamas iš kiekvieno kiemo po ţmogų apkasams kasti prie tilto. Ţinoma, Juozas noriai sutiko. Čia buvo ir daugiau

jaunų vaikinų, ir darbas ne toks sunkus kaip su tėvu, kai kasė griovį per savo lauką, reikėjo dirbti po prakaitu. Čia išmeti keletą kastuvų ţemės ir vėl kalbi. Kartais uţskrenda lėktuvai, tada darbą priţiūrintis

kariškis liepia išsiskirstyti ir gultis ant ţemės. Lėktuvui nuskridus, ţmonės vėl pamaţu susirenka. Pradţioje buvo tik Kvetkų apylinkės ţmonės, rytojaus dieną vis daugėjo - iš Medikių, Aukštadvario, net iš

Suvainiškių apylinkių, iš viso dirbo apie keturis šimtus ţmonių. Iškasė anapus tilto gilius griovius, turbūt ruošėsi tiltą sprogdinti, bet nesuspėjo...

Pietų metu įlėkė į miestelį vokiečių motociklininkų būrys, uţeidinėjo į

kiekvieną namą, klausdami ar nėra russe komunist, na, ţinoma, ir paprašyti atsigerti milch. Jei šeimininkė duodavo kiaušinių, dėjosi į plieninius šalmus. Tarp jų buvo ir klaipėdiečių, mokančių lietuviškai,

tie ir paaiškino - kai pradėjo veţti į Sibirą, ţmonės mūsų prašė gelbėti, kitaip būtų visus išveţę, tai mūsų kariuomenė ir pradėjo puolimą net karo nepaskelbusi. Kai kurios merginos mėtė vokiečiams

gėles, o davatkėlė Albinutė, dėkodama, kad išgelbėjo baţnyčią ir tikėjimą, siekė bučiuoti ranką akiniuotam vokiečiui, bet tas atsitraukė, tai jai beliko tik pabučiuoti kitelio skverną. Šis vokiečių būrys

neuţtruko, nulėkė toliau Latvijos pasienio link. Ţinoma, apkasų kasti niekas nebeišėjo, ir Juozas uţsuko pas

bendramokslį Algirdą. Visi buvo nustebinti, kad taip greitai pasikeitė valdţia. Algirdo tėvas išėjo apsidairyti, visiems liepęs būti namie. Nelauktai įlėkė Jurgis Pavilonis, ieškodamas Algirdo tėvo:

- Reikia tvarką įvesti, reikia daugiau ţmonių! Gal reikės keletą areštuoti, o gal net sušaudyti! Graţuolis bernas, visuomet linksmas, šokiuose raitydavęs fokstrotus,

valsus, dabar paraudusiomis akimis, pajuodusiom lūpom, rankoje parabelis. Ţinojo visi, kad keliolika buvusių šaulių tūnojo miške, laukdami laisvės valandos, na čia ant to dţiaugsmo paėmė po

taurelę, uţ tai tokie karingi atrodė. Po kurio laiko pasigirdo daugelio mašinų ūţimas, tai Juozas su Algirdu negi iškentės nenubėgę paţiūrėti.

Miestelio pradţioje, prie naujosios pieninės pastato, Jurgis ir keliolika jo vyrų, iškėlę rankas virš galvos, klūpėjo prieš vokiečių automatų vamzdţius. Patys vokiečiai pasipiktinę ūkavo „ komunist, komunist". Tuo metu priėjo vieno iš klūpojusių ţmona Stefanija Gavėnienė, beveik uţ rankos tempdama vietinį ţydelį Zrolką kaip vertėją. Vos pastarasis pradėjo kalbėti, kad čia mūsų ţmonės, paţįstami, vokiečiai

suspigo Jude, jude ir, stumdydami jį nuvarę keletą ţingsnių į šoną,

nušovė. Tuomet Gavėnienė bėgo pas arčiausia gyvenantį mokyklos vedėją Vilimą. Atėjęs mokytojas aiškino vokiečiams, kad šie vyrai laukė jų, vokiečių, kad jie yra mūsų partizanai. Mokytojas neţinojo,

kad vokiečiai tiek Prancūzijoje, tiek kitose uţkariautose šalyse gauna į kailį, tad ţodis „partizanas" jiems buvo kaip adatos dūris į uţpakalį. „Partisanen, partisanen" suriko ant mokytojo. Kadangi mokytojas

priklausė komunistų kuopelei, tai skubiai pasišalino, dţiaugdamasis, kad jo neištiko Zrolkos likimas. Jurgį Povilonį, Joną Morkūną ir Romualdą Švedą vokiečiai sušaudė.

Tik vėliau paaiškėjo, kad Jurgio būrys, pasiruošęs įvesti tvarką, susidūrė su besitraukiančiais tarybiniais aktyvistais, juos sustabdė,

suvarė į mokyklos kiemą, bet dar nepradėjus aiškintis, pasigirdo artėjančių mašinų ūţimas. Iš dulkių debesio išniro lengvoji mašina, ant kurios kapoto.,.O Dieve Šventas... raudona vėliava! Neįţiūrėjo

sukilėlių akys raudoname fone balto apskritimo su svastika, Jurgis davė komandą neįleisti į Kvetkus raudonųjų ir pirmas pykštelėjo iš parabelio. Kaip maitvanagiai vokiečiai puolė prie šių vyrų, tris nušovė

vietoje, likusius uţdarė į pienines patalpas ir, pastatę sargybą, leidosi medţioti komunistų po visą miestelį. Išsigandęs Juozas pamaţu slinko atgal, apsidairė, bet Algirdo

nebebuvo šalia. Čia jį sustabdė šalmuotas vokietis ir parode eiti, mokyklos kiemą. Ten jau buvo nemaţas būrys iš tų, kurie prieš pietus kasė apkasus, ir turbūt iš tų tarybinių aktyvistų, dar keletas

rusų kareivių. Juozas norėjo paaiškinti, kad jie buvo mobilizuoti prie apkasų kasimo darbų, bet kaip tyčia ir vokiškus ţodţius pamiršo. Tik po kurio laiko šiaip taip pradėjo ranka rodyti arčiau stovinčiam

vokiečiui į upės pusę ir aiškinti: „Das Dort ist mein Haus." Jo laimei, vokiečio būta dar ţmogiško, pasitaręs su kitu, matyt, vyresniu, liepė Juozui eiti namo, o jis palydėsiąs. Einant su vokiečiu tai vienoje, tai

kitoje vietoje pasigirsdavo šūvių papliūpos. Vokietis aiškino, kad tai

naikinami didţiojo reicho priešai, negali būti kieno nors keliama ranka prieš reicho kareivius, kaip čia dabar įvyko, nors nei vienas kareivis dar neţuvo, tik menkas pykštelėjimas ir beprasmė trijų vyrų mirtis.

Sukrėstas Juozas parėjės namo negalėjo net pasakyti, ką išgyveno. Naktį gulėjo prie atviro lango ir jau nebe apie Danutę galvojo, o apie sėjančią mirtį hitlerinę kariauną.

O naktis buvo tyli, vasaros naktis. Mėnulio pilnatis, kaip visuomet, šypsojosi ţiūrėdama į ţemę. Bet gal pamatęs tiek gulinčių lavonų, pasibaisėjo ir savo veidą prisidengė debesėliu.

Ankstų rytą uţskridę tarybiniai lėktuvai numetė bombas netoli baţnyčios, kur po senais šventoriaus medţiais stovėjo vokiečių

mašinos. Čia ţalos nepadarė, bet netoli kapinių apdauţė jau pajudėjusių vokiečių mašinų koloną. Ilgai dar ant kelio stovėjo sudegusio sunkveţimio ir lengvosios mašinos griaučiai, o kapuose

atsirado trys mediniai berţo kryţiai su plieniniais šalmais. Po bombardavimo aprimę vokiečiai iš miestelio patraukė į artimiausius kaimus su visa savo karine technika. Viena mašina su keliolika

kareivių sustojo ir Juozo namo pasodėje. Mašiną pastatė po medţiais, o vokietukai pabiro rinkti kiaušinių, pieno, lašinių ar dešrų, mainais siūlydami „Erzač" košės pusfabrikačių. Buvo mandagūs, kalbėjo apie

greitą pergalę ir piršosi merginoms. Vienas jaunas šviesiaplaukis priskreto prie Anelės, tik niekaip negalėjo ištarti jos vardo: - Anna?

- Ne, Anelė. - Adelaid? - A-n-e-1-ė.

- Angella! - pagaliau apsidţiaugė vokietis. - Ja, ja - pritarė Anelė, nors vokiškai nemokėjo, ir Juozui teko būti vertėju.

Nepatiko, oi nepatiko Juozui tas sesers maivymasis prieš vokietį, juo

labiau, kad ir antras atėjęs kalbėjo, kaip greit jų kareiviai pereis visą Rusiją, Donbaso anglis bus jų, Uralo plienas ir Ukrainos kviečiai ir tokios graţios lietuvaitės kaip „froilen Angella" bus jų, ir vis glostė

Angelės ranką. Kitu atveju būtų Juozas trenkęs tam vokiečiui, bet akyse stovėjo vakarykštė diena, kruvini nuţudytųjų kūnai. Reikėjo nepasitenkinimą slėpti. Tai nors sesei priminė, kad neuţsimirštų, kad

Liauškos Jeronimo laiškas dar guli ant stalelio po veidrodţiu. - Na ir kas? - atšovė Anelė. - Jeronimas kaţin ar bėra gyvas, o ko man nepajuokauti su vokiečių kariu?

Ant rytojaus, vokiečiams išvaţiavus, Anelė po sodo medţiais rinko visokius jų paliktus menkniekius. Rado moteriškas „gifiūrines"

pirštinaites, dėţutę pudros, skutimosi peiliukų. Juozą gi sudomino suglamţytas ir numestas popieriaus lapas. Prisiminė, kai kiti kareiviai vaikščiojo po vienkiemius kiaušiniaudami, vienas atsisėdęs kaţką

rašė. Paėmė Juozas tą popieriaus lapą - parašyta tik keletas ţodţių: „Der liebe Jezus hailige mich." Kodėl prašė Jėzaus pagalbos jaunutis vokietukas? Kokia baimė jį slėgė? Ţygiavo pirmyn triumfuodami,

nesutikdami didelio pasipriešinimo. Tai kas neramino šį vaikiną? Visaip spėliojo Juozas, tik vėliau daţnai pagalvodavo, gal tas vokietukas buvo antifašistas ir negalėjo susitaikyti su tokiu savosios

kariaunos ţvėriškumu. Pavakary susirinko ir kaimynai, visi aptarinėjo įvykius. Jau ţinojo kad nuţudyta Gasiūnienės šeima, trys ţmones ir du jaunuoliai, dirbę prie

apkasų kasimo. Prie senosios pienines trys la- vonai, prie naujosios taip pat trys sukilėliai, vienas iš jų tarpo pačiame miestelio centre. Pakelėje netoli kapinių jaunas ţydas,

antras jau minėtas Zrolka, kurio mirtį matė ir Juozas. Tik vieno nesuprato senieji vyrai - kai kovoja vieni prieš kitus ir ţūsta ţmonės,

tai toks jau karo dėsnis. Bet čia nuţudyti beginkliai, tai jau nebe

karas, tai ţudynės. Senasis Liauška neturėjo jokios ţinios apie savo sūnų Jeronimą, todėl traukė pypkę be perstojo. Kai tik prasidėjo karas, Liauška tikėjo

tarybinės kariuomenės pergale - kaip netikėsi, jei toje kariuomenėje jo sūnus tarnauja, o kuris tėvas nesididţiuoja savo vaikais. Dabar matydamas pergalingą vokiečių ţygiavimą, keikė juos paskutiniais

ţodţiais, net kiti vyrai pradėjo jį tramdyti. Ant prieklėčio kvatojo merginos: Adelė, Kastulė ir pas Simanavičius atostogaujanti Liucija. Pastaroji kaţkuo Juozui priminė Danutę - gal

kad kasos tokios storos ir ilgos. Taigi šitoji Liucija gyrėsi, rodydama siaurutį aukso ţiedelį, kurį jai dovanojo vokietis ir vesti paţadėjęs, kai

baigsis karas. Kastulė negalėjo pasigirti ţiedu, bet prancūziškų kvepalų nemaţą flakonėlį išsitraukė iš kišenės. Na negali atsilikti ir Anelė - iš po pagalvės uţvalkalo ištraukia šilkines kojines. Ak,

pliuškės jūs, pliuškės, radot kuo girtis, kareivių dovanomis, uţ ką gi jau taip apdovanojo? Čia kad šoks visos trys ant jo - neprasimanyk visokių pletkų, proto turėk taip kalbėdamas. Nusispjovęs Juozas

skubiai nuėjo tolyn, bet negalėjo merginoms atleisti, nutarė perfrazuoti vieną dainą ir joms pritaikyti: Ar aš tau, sese, nesakiau? Ar aš ţodelio netariau: Nemylėk rusų,

vokiečių, Turėsi liūdnų atminčių. Vokietis tavęs nemylės, Rusas pavalkiojęs pames. O tikras sūnus Lietuvos nenorės imt tokios ţmonos.

Tu jų šilkines kojines, Uţ kelias šnapso taureles parduodi garbę Lietuvos, kareiviui svetimos tautos. Nebe uţbaigė dainos Juozas, kiti įvykiai uţgoţė tą ţavėjimąsi vokiečių

kareiviu. Dar dvi dienas dundėjo vokiečių karinė technika į rytus, bet jau nebesustojo, daugiau jau jie nebesirodė, tik du ar trys vokietukai liko saugoti prie klebonijos sukrautų kūro statinių. Ţmonės lengviau

atsikvėpė. Buvęs smetoninis seniūnas organizavo nuţudytųjų

laidojimą, tuos tris, tikriau sakant keturis, sukilėlius palaidojo tėvai. Liko Gasiūnienės šeima trys ţmonės, viena iš jų devynerių metų mergaitė, du ţydeliai. Tarybinių aktyvistų kūnus surinko iš atokesnių

vienkiemių, paupio krūmų, kur mėgino pasislėpti ir buvo nuţudyti. Valdţią palaikė likę gyvi sukilimo dalyviai ir kiti prie jų prisijungę buvę šauliai, jiems teko svarbiausia, anot jų pačių, - apsikuopti nuo

raudonojo maro. Tai ir pradėjo suiminėti komunistinės kuopelės narius. Vienoje mokyklos klasėje buvo kariniai belaisviai, kitoje - vietiniai tarybiniai aktyvistai. Tai taip vadinamai stovyklai, vėliau ir

ţydų getui vadovavo šaulys Kleopas Mickevičius. Belaisviams maistą rinkdavo pas ūkininkus, vietiniams atnešdavo artimieji, ţydus

leisdavo sargybinio lydimus pareiti į namus ką nors pasiimti. Suėmė ir keletą ţemę gavusių naujakurių. Juozui teko uţeiti pas Petrą Šmylą, jis kartais pasiūdavo kam nors švarką ar kelnes. Atėję

baltaraiščiai pasakė: „Na ruoškis, eisime ţemės matuoti!" Ţmogus tylėdamas atsistojo, susiieškojo švarų lininį pagalvės uţvalkalą, įsidėjo duonos puskepalį, lašinių gabalėlį, saują svogūnų laiškų,

nusimovė nuo piršto ir ţmonai padavė sutuoktuvinį ţiedą, paglostė vaikams galvas, pabučiavo tėvams rankas ir ramiai išėjo. Išėjo pasiruošęs sumokėti uţ ţemę pačia brangiausia kaina.

Tuos naujakurius įpareigojo atsiskaityti su ūkininkais uţ naudojimąsi ţeme, apšaukė komunistais ir po kelių dienų paleido. Karinius belaisvius išdalino ūkininkams, vietinius aktyvistus išveţė į

Rokiškį. Baigiantis pirmajam liepos mėnesio dešimtadieniui, miestelio ţydai buvo suvaryti į getą, t.y. patalpą po mokykla. Gyvenimas po svastika

Tą vakarą pas Juozo tėvus kaţkokiu reikalu uţsuko kaimyninio kaimo vyrukas, aktyvus baltaraištis Petras Kalpokas. Troboje, kaip visuomet

pavakariais, buvo keli kaimynai. Puiki proga Petrui pasididţiuoti, kad

esą susitvarkėme su ţydais be didelio triukšmo. - O ką tau bloga jie padarė, kad į kalėjimą juos išgrūdai? -kaip visuomet neiškentė Liauška.

- Kaip tai ką bloga padarė? - nustebo Petras. - Taigi jie ţydai! - Seniai ţinom, kad jie ţydai, bet ką jie tau padarė? Gal kad pusbonkėlę ar papirosų pakelį parduodavo ir pinigų palaukdavo?

- Kaip tu nesupranti, vokiečiai prieš ţydus kovoja! - Tai tegu vokiečiai juos ir varinėja, ir į sklepus uţdarinėja, o ko jūs lendate? Nuo kada ţydai pasidarė tavo priešai?

- Nejau nesupranti, seni, kad vokiečiai kviečia ir mus padėti ir tuo uţsitikrinti sau geresnį gyvenimą naujojoje Europoje, kai laimės prieš

Rusiją! - Geresnio gyvenimo kiekvienas norėtų, tik gerai pagalvokit, vyrai, nenusideginkite nagų, pergalė kad nepavirstų smėlio kauburėliu, -

Liauška negalėjo dovanoti vokiečiams uţ Jeronimą, nuo kurio nėra jokios ţinios, todėl nekentė vokiečių ir tų, kurie jiems talkina. Petras nepatenkintas išėjo, nors tėvas dar prašė pasilikti, papasakoti,

gal ką ţino apie padėtį fronte. Juozui rūpėjo pasiţiūrėti, kaip atrodo miestelis be ţydų. Nieko naujo nepamatė, tik pro Lifšico namo langą matyti ant stalo atverstas

Eismaičio „Sakalėlis" IV skyriui, turbūt jo anūkę Sorę atrado besikartojančią kai kuriuos puslapius. Kelio dulkėse suminta Rachelės Šterenfildaitės skudurinė lėlė, netoli mokyklos pakelės ţolėje maţas

vaikiškas batukas. Taip graudu pasidarė Juozui, kodėl turi kentėti vaikai, kurie norėjo mokytis iš „Sakalėlio", ţaisti kad ir su skudurine lėle, o maţos kojelės su maţais batais bėgioti ţydinčia ţeme? Kodėl?

Pagalbiniame klebonijos pastate, vadinamame „būdinkeliu", girdėjosi vyrų juokas, ţvygavo merginos. Tai baltaraiščiai kirkino merginas, dvi komjaunuoles, mobilizuotas jiems gaminti maistą. Kapinėse ant

palaidotų sukilėlių kapų dar nenuvytę gėlės, ant Gasiūnienės šeimos

kapo tik kryţiaus ţenklas, įspaustas kastuvo kotu. Uţ kapinių mūro du tarybinių aktyvistų kapai, tie lyg paprasti ţemės kauburėliai. „Kodėl šie ţmonės mirė? - galvojo Juozas. - Jie juk nieko bendro

neturėjo nei su vienais, nei su kitais?" Po dviejų savaičių ţydai buvo išveţti į Rokiškį, o dar po savaitės nuţudyti, kartu su jais nuţudyti ir apylinkės pirmininkas Marijonas

Piurka, Panemunio valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Alfredas Ušackas, mokyklos vedėjas Jonas Vilimas. Ignotas Kyburys, Jonas Gasiūnas, Vytautas Šeškus buvo išveţti į Panevėţio kalėjimą,

vėliau nuţudyti. Kalbant apie ţydus reikia pripaţinti, kad šaudė ne vokiečiai, o jų padlaiţiai, parsidavėliai lietuviai. Tai jie stovėjo

sargyboje prie pasmerktųjų mirties kelio, tai jie patys gyrėsi ir didţiavosi tuo. Vienas jų, Juozas Minkėnas, didţiavosi, kad dalyvavo ţydų šaudyme ir šaltai pasakojo, kad mūsų miestelio Fridos

Robčinienės dviejų metukų dukrelė uţspringo motinos krauju (laikė vaiką prispaudusi prie krūtinės), ir kaip kūkčiojančią gyvą turėjo įmesti į duobę.

Ne visi šauliai uţsirišo baltus raiščius, ne visi dalyvavo ţudynėse. Neprisidėjo Petras Dobilas, Leonas Kvetkas, Petras Juknevičius, Bronius Jokubėnas ir dar kai kurie atsisakė, pasiteisinę lauko darbais.

Artėjo mokslo metų pradţia, reikėjo apsispręsti. Tėvo paklaustas, Juozas atsakė „Aš manau, gal tegu šiais metais palieka gimnazija, matysime toliau." „Gerai, sūnau, - apsidţiaugė tėvas, -tokie neramūs

čėsai, gal tikrai protingiau bus palaukus." Ne dėl neramių čėsų Juozas atsisakė tolimesnio mokymosi, bet galvojo -gal greit, kaip kad ţada vokiečiai, baigsis karas, sugrįš Danutė, ir planuos ateitį toliau.

Rugpjūčio pabaiga, paskutiniai atlaidai miestelyje. Juozas susitiko su buvusiais šios mokyklos draugais Kaziu, Jonu - jie irgi dar neapsisprendę, ką toliau daryti. Algirdo nerado namuose, jo motina

pasakė, kad gavęs gerą tarnybą Panevėţyje. Baţnyčioje, kaip

visuomet, ţmonių suplaukė iš tolimų kaimų, priklausančių mūsų parapijai. Pasibaigus mišparams, chorui bebaigiant giedoti „Labanaktis,Jėzau", Papilio parapijos kunigas Bardišauskas apsivilkęs

liturginiais rūbais išėjo prie altoriaus, atsisuko į ţmones, persiţegnojo ir pradėjo: - Prieš daugelį šimtų metų Viešpats Dievas apsireiškęs Abraomui

pasakė: „Išaukštinsiu tavo giminę iki dangaus ţvaigţdţių ir pagausinsiu kaip jūros smiltis..." Ilgai pasakojo, kaip Dievas mylėjo ir globojo savo išrinktąją ţydų

tautą, o baigiamieji kunigo ţodţiai buvo: - Kai Pilotas nusiplovęs rankas tarė: „Atiduodu jums nekaltą kraują",

ţydų minia šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!" Ir štai, mieli broliai ir seserys, atėjo diena, kai ši tauta pati savo lūpomis ištarusi sau prakeikimą Viešpaties Dievo valia yra baudţiama.

Ėjo Juozas namo, kelio nematydamas, galvoje netilpo mintys: kaipgi čia išeina? Dievas, kuris be galo teisingas, be galo gailestingas, be galo myli ţmones... ir tuo pačiu keršija uţ savo sūnaus mirtį niekuo

nenusikaltusiems ţmonėms? Tie, kurie Kristų prie kryţiaus prikalė, tai tuos ir bausk, ar jų vaikus ar bent jau anūkus! Bet uţ ką bausti šituos vargšus mūsų miestelio ţydus? Kuo kalta maţoji Robčinaitė,

uţspringusi motinos krauju? Kuo kaltas senelis Liteisas, uţmuštas metant į sunkveţimį, įsiūbavus kaip rąstą? Kuo kalta medicinos fakulteto studentė Ita Šterenfil-

daitė? Ne, čia niekaip galai nesiriša, negali būti tokia Dievo valia! Greičiau tai ţmogaus, įsivaizduojančio save Dievu, pamišimas! Rugsėjo mėnesio 8-oji nepriklausomoje Lietuvoje buvo švenčiama

kaip tautos šventė. Tą dieną ir buvo atidengtas paminklas ţuvusiems sukilėliams, dabar vadinamiems partizanais. Buvo sekmadienis, kunigas baţnyčioje pakvietė visus dalyvauti iškilmėse, atvyko

partizanų delegacijos iš Suvainiškio, Panemunio, Čedasų. Mokyklos

mokiniai taip pat įpareigoti dalyvauti. Paminklą atidengė Panemunio valsčiaus viršaitis Ignotas Vileniškis. Savo kalboje (pagal specialybę jis advokatas) perskaitė vardinį sąrašą ir pasveikino visus buvusius

partizanus (mūsų vadinamus baltaraiščiais), padėkojo ţuvusiųjų tėvams, kad išaugino didvyrius. Toliau įvardijo komunistus - tautos priešus. Pirmoji pavardė buvo mokytojo Jono Vilimo. Pastarasis

įvardijamas kaip tėvynės išdavikas, tautos budelis. Po jo sekė komjaunimo sekretorius Vytautas Šeškus, Alfredas Ušackas, Marijonas Piurka, Ignotas Ky-burys, Jonas Gasiūnas, Povilas Kalendra

ir eilė kitų, naujakurių, gavusių ţemės Tarybų valdţios metais. Nors įvardijami kaip komunistai, bet jie gal nėra ir stovėję šalia tikro

komunisto. Ir vėl nustebo ir pasipiktino Juozas, išgirdęs, kad mokytojas Vilimas, jo buvęs mokytojas, apšauktas tautos budeliu, išdaviku. Negalima

patikėti, kad mokęs visus mylėti Dievą ir Tėvynę, gerbti tėvus, nebijoti net ir juodţiausio darbo, gali būti išdavikas. Reikalaudavo iš mūsų kiekvieną sekmadienį eiti į baţnyčią ir pats eidavo ne tik

švenčių dienomis, bet ir kiekvieną pavakarę per geguţines ir spalines pamaldas. Reikalavo sveikintis su kiekvienu, ar tai būtų skrybėlėtas ponas, ar elgeta, kretantis ant lazdos. Kaip apmaudu būdavo Juozui,

kai miestelio pienininkas Baranauskas į pasveikinimą ne tik kad neatsakydavo, bet ir galvos į tą pusę nepasukdavo. Tai kodėl, uţ ką nuţudė mokytoją ir dar

apšaukė tautos budeliu? Tiesa, pono Ignoto motina ir brolio šeima išveţta j Sibirą, bet kuo čia dėtas mokytojas? O gal uţ tas savo skriaudas ir keršija dabar Ignotas? Toks jau lietuvio būdas: uţ

skriaudą reikia atkeršyti, nesvarbu, kaltas tas ar nekaltas. Kaip ir anksčiau, Juozas retkarčiais uţsukdavo pas Algirdo tėvus. Jo motina kartą pasigyrė, kad Algirdas dirba vertėju pas Panevėţio

karinį komendantą, ne tik padeda tardyti suimtuosius, bet ir pats štai

šituo šalikėliu tris komunistus pasmaugė. O siaube, negi Algirdas jau tiek nuţmogėjo? Ir kaip gali būti vertėju, jei abu jie kartu mokėsi gimnazijoje vokiečių kalbos ir tik šiaip taip gali susikalbėti, kartais

pirštų ir mimikos pagalba? Ne, negali būti, Algirdas negalėjo pavirsti budeliu... Motinos mėgsta didţiuotis savo sūnumis, bet čia kalbama apie trijų ţmonių gyvybes, ir dar parodomas rausvas, su ruoţeliais

šilkinis šalikėlis... Nebeţinai, ką ir galvoti... Rūškana spalio mėnesio diena. Juozas, nuveţęs j pieninę pieną, suţinojo, kad šiandien perlaidos mokytoją Vilimą. Motinai ir ţmonai

prašant. Rokiškio apskrities karo komendantas leido kūną išsikasti iš masinės duobavietės ir perlaidoti. Tad parvaţiavęs pavalgė ir išėjo j

miestelį. Prie didţiųjų šventoriaus vartų stovėjo arkliu pakinkytas veţimas su eglaitėmis kampuose ir dideliu karstu viduryje. Velionio mokytojo ţmona norėjo palaidoti su visomis baţnytinėmis apeigomis,

kaip kiekvieną mirusįjį, deja... kunigas pasislėpė, pasakęs, kad išvykęs. Vienas velionio palydovų raitas nujojo į Papilį pas kunigą Bardišauską, bet ir to nerado. Tuomet nutarė laidoti be baţnytinių

pamaldų: atėjo kelios miestelio moterys, pulkelis mokyklos mokinių, prisistatė ir ponas Ignotas Vileniškis su kitu nepaţįstamu vyru ir, tarpusavyje patylomis kalbėdami, ėjo paskui karstą. Prie kapinių

vartų Ignotas pareiškė, kad kapinėse tėvynės išdavikui vietos nėra. Nepadėjo nei ţmonos, nei vaikų, nei motinos ašaros. Nubėgo ţmona skambinti j Rokiško komendantūrą - telefonas buvo tik mokykloje,

bet naujoji mokvklos vedėja neleido skambinti. Taip ir palaidojo moky- tojo palaikus prie gimtųjų namų, po jo paties sodinta obelaite. Kad ir

kaip norėjo Ignotas, bet nelipo prie mokytojo nei tautos budelio, nei Tėvynės išdaviko etiketė - jo buvę mokiniai su pagarba pamini, jo palaikai ilsisi tėviškės ţemėje, o Ignotas pabėgo su besitraukiančiais

vokiečiais, savo kaulus paguldė tolimojoje Australijoje, ir čia niekas jo

geruoju nebeprisimena. Ţaibo karas stringa Visas ruduo nelinksmas, dienos daugiausia niūrios, be saulės, tik

kūlimo talkos praskaidrindavo gyvenimą, ypatingai jaunimui. Vokiečių ţadėtas ţaibiškas karas prieš Tarybų Sąjungą įstrigo prie Leningrado ir Maskvos, nors jie gyrėsi savo pergalėmis ir daugybe paimtų j

nelaisve tarybinių karių ir karininkų. Miestelio parduotuvėje dailiuose rėmuose ant sienos puikavosi portretas ţmogaus pamišėlio akimis, ruda uniforma, ant rankovės svastika. Grįţęs į gimtine Algirdas jau

nebesididţiavo savo nuopelnais Panevėţio komendantūroje, vertėsi gana kukliai, nusipirko arkliuką, veţimėlį ant dviejų ratų, vadinamą

„bėda", veţdavo iš Panemunio pašto laikraščius ir čia pardavinėdavo. Kiekvieną dieną išeidavo dienraštis „Ateitis", dukart per savaitę „Ūkininko patarėjas" ir savaitinis ţurnalas „Savaitė". Kadangi radijo

aparatas maţai kas turėjo, tai laikraščiai buvo vienintelis informacijos šaltinis. Nors vokiečiai ir gyrėsi kovų laimėjimais, bet visgi prisipaţindavo, kad nuo Maskvos „planingai pasitraukė tam, kad

pavasariui atėjus vėl pultų su nauja jėga, ir šį kartą tikrai laimės." Vieną dieną atėjo pas juos Liauška toks laimingas, su sūnaus Jeronimo laiškeliu rankoje ir padavė Juozui: „Še, skaityk!" Jeronimas

rašė trumpai, kad esąs sveikas ir gyvas, kartu su plieniniais vermachto kariais muša bolševikus. „ Kaipgi čia dabar išeina? - stebėjosi ir pats Liauška, ir Juozo tėvas. - Šį rudenį jau

ţadėjo grįţt į namus atitarnavęs, o dabar nei iš šio, nei iš to išėjo bolševikų mušti, lyg tai be jo nebūtų kam juos muša?" Iki šiol Liauška nekentė vokiečių uţ jų tą ţaibinį karą, pradanginusį jo sūnų, dabar

pradėjo domėtis vokiečių pergalėmis ir sielvartauti dėl jų nesėkmių. Pradėjo reikštis ir tarybiniai partizanai, nors dar labai neţymiai. Miestelyje apsigyveno paskirtas policininkas, buvo organizuojami

savisaugos daliniai, jaunimas kviečiamas į reicho darbo tarnybą.

Ţinoma, atsirado vienas kitas, susiviliojo paţadais, bet dauguma dirbo savo ūkiuose, kaip anksčiau. Jaunimui buvo nuobodu. Vokiečiai, įnirtę dėl savo nesėkmių ir dėl to, kad jų neklauso, uţdraudė bet

kokius viešus vakarus. Tad sekmadienių vakarais susirinkdavo vienoje ar kitoje gryčioje, jei dar armoniką kas turėdavo, tai ir šokdavo iki vidurnakčio.

Prieš pat naujuosius 1943 metus Liauškos Jeronimas parvyko atostogų dviem savaitėms. Kaip ir buvo rašęs, su vokiška karine uniforma, tik labai jau suvargęs. Pailsėjęs namuose, kitą vakarą jau

atėjo pas Juozo tėvus. Čia kaip daţną vakarą buvo susirinkę ir daugiau vyrų:

- Na, pasakok, pasakok, kaip tu ten patekai, kaip einasi fronte? - Oi, vyručiai, jūs neţinote visko... Jau pirmame mūšyje dėl mūsų vadukų išdavystės patekome vokiečiams. Nors buvome lietuviai, ne

rusai, patalpino mus netoli Alytaus tokiame barake, aplink aptverta tankia spygliuotos vielos tvora. Vieną kartą per dieną pripildavo į tokius lovius neplautų maţų bulvelių, kurias beveik mušdamiesi tuoj

prarydavome. Nurovėme ir suvalgėme su visomis šaknelėmis ir ţolę, augančią anapus tvoros, kiek galima pasiekti. Ir kai pasiūlė tokią galimybę - kovoti kartu su pergalingąja vokiečių kariuomene, didelė

dalis čia esančių nuskupyrusių, pusgyvių lietuviukų sutikome. Ţinoma, dar liko tokių uţsispyrėlių, kurie nesutiko, tolimesnio jų likimo neţinau. Tai štai kaip mes su kokiu dţiaugsmu įsijungėme į

vokiečių kariuomenę vykdyti istorinės uţduoties. Ir laiško neleido parašyti, kol nenuvykome į vietą, ten apvilko vokiška mundiruote, parašėme pa-

siţadėjimą, tuomet davė feldposto numerį ir leido trumpai parašyti ir perduoti dalinio vadui...

- Toliau ką galvoji, vėl eisi mušti bolševikų? - nerimo Bruzgulio

bernas Jonas. - Jei negrįšiu į dalinį, gali nukentėti tėvai, brolio šeima, o bolševikų išmušti jau nebepajėgsime. Vokiečių karo mašina jau apgręţta nach

Vaterland, neţinau, kaip baigsis mūšiai prie Stalingrado, ten hitlerininkai giliai įklimpo, uţnugaryje partizanai verčia nuo bėgių traukinius, degina sandėlius - per didelį kąsnį apţiojo vokietis, juo ir

paspringo. O man pačiam pasitaikius progai beliks pakelti rankas rusams, gal liksiu gyvas? - ir čia pat uţtraukė, apkabindamas Anelę: Jei dar gyvas sugrįšiu iš karo, Susitiksim pakluonėj po berţu... Nepraėjo ir mėnuo nuo to vakaro, miestelyje ir valsčiaus centre

pasirodė ant sienų plakatai su karikatūra: Stalinas, vienoje rankoje vedinas Čerčiliu, antroje Ruzveltu, bėga nuo liepsnose skęstančio miesto - „Stalingrado ugnies ţenklai" - skelbė plakato uţrašas.

Baţnyčiose buvo laikomos pamaldos uţ didvyriškai ţuvusius prie Stalingrado. Laikraščiai rašė, kad Stalingrado didvyrių ţygis ir ţūtis įkvepia ir sustiprina kareivius siekti galutinės pergalės.

Suaktyvėjo ir tarybinių partizanų veikla: jie nieko nenuţudė, neplėšikavo, tik uţėję į kurio nors stambesnio ūkininko namas reikalavo maisto. Taip karų atėję į Mitlanų kaimą pas ūkininką

Povilonį, ten kaip tik buvo pasiruošta mirusios dukters Danutės laidotuvėms. Atvykėliai paprašė įdėti maisto dvidešimčiai ţmonių, apgailestaudami, kad esą priversti tą daryti, mandagiai padėkoję

išsinešdino. Kiti ţmonės pranešdavo į Papilį, taip vadinamiems atsparos punkto policininkams. Bet ką jie galėjo padaryti gerai ginkluotiems raudoniesiems, tuo labiau, kad iš fronto pasiekdavo

nedţiuginančios ţinios? Vokiečiai traukėsi, kaip skelbė, planingai trumpino kai kuriuos fronto ruoţus. Ir tokiu neramiu metu pasipiršo Anelei Pūtelių malūno darbi-

ninkas Melchijoras Jankūnas. Vyras buvo, kaip sakoma, iš stuomens

ir liemens, patiko Anelei, tai ir be didelių iškilmių atšoko vestuves, šeima pasipildė dar vienu nariu. Vokiečiai negalėjo atleisti lietuviams uţ pasyvumą ir savo įniršį

nugręţė į baţnyčią: atvaţiavę kaţkokie jų ekspertai apţiūrėjo varpus ir nustatė, kad jie iš tokio metalo, kurio kaip tik dabar trūksta didţiajai reicho pergalei pasiekti. Buvo pareikalauta varpus nukabinti

ir išveţti į Rokiškio geleţinkelio stotį. Ţmonės keiksnojo Panemunio valsčiaus viršaitį Ignotą, kad jis neapgynė varpų, paaukojo vokiečiams, bet ir pačiam Ignotui padai jau svilo, kur jis ten

besirūpins varpais. Vieną balandţio dieną apie 11 valandą pasigirdo varpų skambėjimas, ţmonės ţinojo, kad tai paskutinis kartas ir

skubėjo pasiţiūrėti, atsisveikinti. Varpai skambėjo ilgai ir taip gailiai, atrodė, kad jie savo metaliniais balsais uţ ką tai atsiprašo, kaţko skundţiasi. Pagaliau nutilo, vyrai uţsidėjo kepures (kol varpai

skambėjo, stovėjo be kepurių). Graudu buvo ir Juozui klausant paskutinio varpų aido. Prisiminė, kaip vasaros vakarais jie skambėdavo „ant poterių", kaip sakydavo močiutė, ir liepdavo jam

ţegnotis. Ir nutilus varpams, jų aidas dar plevendavo ore, vakaro tyloje, kol nuguldavo ant kaimyninės Latvijos kalvų ir padūmavusių Roksalės miškų. Kaip paaiškino miestelio seniūnas, varpus dabar

išlydys ir gamins šovinius. Bet senasis Liauška labai suabejojo, ar su šitais varpais ruskį įveiks kas, nebent nei lydyti nereikia, „čielą" paleisti ant galvų, tuoj bent šimtas ivanų kojas uţverstų. Liauška

dabar jau nebekentė vokiečių, kam jo Jeronimą paviliojo. Tie varpai jau nebegalėjo pakeisti karo eigos, nors ir iš visų Lietuvos baţnyčių būtų buvę nukabinti ir išlydyti. „Čia tik kerštas", - pritarė Liauškai ir

Juozo tėvas. Netgi kiekvienam kaimiečiui buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo. Tą patvirtino ir iš fronto bėgantys vokiškomis

uniformomis latvių kareiviai. Ištrūkę iš Kursko katilo, jie keliaudavo

miškais, uţeidami į pamiškės vienkiemius, kaimus, mainydami ginklus į maistą ir civilinius drabuţius. Keliolikos vyrų būre- lis susėdo vieną rytmetį prie sinagogos augančių drebulių. Moterys

atnešė pieno, duonos, sustojo ir vyrai vaţiuojantys į pieninę. Ginklų vyrai iš latviukų nepirko, dar pabijojo, tik parodė į arčiau miško esančius kaimus ir kaip ten saugiau nusigauti. Kaţkas pranešė ir

policininkui. Po to, kai tie vyrai, nuėjo į laukus, pasirodė ir policininkas, klausinėjo moterų, kaţką uţsirašinėjo. Ką jis galėjo padaryti, jei prieš kelias dienas patį vaţiuojantį iš Panemunio visai

netoli Kvetkų išlindę iš pakelėje augančių rugių sustabdė tarybiniai partizanai? Nemušė, nesityčiojo, tik pareikalavo atiduoti ginklą ir

pasakė: „Pranešk savo viršininkams, kad ginklas bus panaudotas pagal paskirtį, o tu vaţiuok namo ir toliau eik savo pareigas!" Pats policininkas Sapkus po keleto dienų susiruošė ir su ţmona bei

sūneliu, susikrovęs būtiniausius daiktus, išvaţiavo. Įpusėjus liepos mėnesiui jau aiškiai girdėjosi patrankų dundesys. Vokiečiai skubiai statė medinius stulpus ir tiesė lauko telefono liniją

nuo Papilio iki Latvijos pasienio ir dar toliau. Apmirė ir okupacinės valdţios gyvenimas, išvaţiavo su ţmona ir Ignotas Vileniškis, jį pasekė dar vienas kitas.

O ţmonės ir toliau dirbo savo darbus - vasara buvo gana karšta, pribrendo rugiai, reikėjo pjauti, statyti į gubas, o nuvargus nėra kada galvoti apie karą.

Vokiečiai su visa karine technika uţgriuvo liepos paskutinėmis dienomis, išsiskirstė po kaimus. Vėl prie Juozo namų pasodėje bent septyni kareiviai pasistatė patranką. Šį kartą uţkariautojai nebeatrodė

tokie išdidūs ir drąsūs, buvo gana draugiški, pripaţino, kad karas pralaimėtas, daţnas patylomis pasakydavo „Hitler kaput“, aiškino esą apsupti ir jei nepavyks prasiverţti prie jūros, visiems bus kaput. Jų

radistas tarsi kokį burtaţodį vis kartojo ţodį „bakeki, bakeki". Kitas

vokietukas paaiškino, kad mūšiai eina prie Bakiškių kaimo, o kitos dienos pavakariu atsisveikino ir pasakė, kad šiąnakt jie atsitrauksią, rytoj laukite rusų.

Išvadavimas Ţmonės turėjo išsikasę ţemines, tai iš vakaro sulindo net po keturias

šeimas. Vakare dar girdėjosi vokiškas erzeliavimas, mašinų ūţimas, bet greit viskas nutilo. Paryčiui pasigirdo vienišas motociklo burzgimas, dar po kurio laiko per viršų pradėjo kaukti patrankų

sviediniai - tai vokiečiai pasitraukę į Latviją nuo Striuobukų kalno apšaudė Kvetkus. Didelio nuostolio nepadarė, apardė porą gyvenamų

namų ir gretimame Andrišionių kaime sudegino dvi sodybas, bet ţmonių aukų nebuvo. Bet tai suţinojo vėliau, dabar ţmonės tyliai sėdėjo savo ţeminėse.

Lindėjo su visais ir Juozas, nulindęs į patį tolimiausią kampą. Lindėjo ir galvojo, kodėl vokiečiai pralaimėjo šį karą? Kai ţudė ţydus, buvo teigiama, kad būtent jie, vokiečiai, vykdo Dievo valią, netgi ant jų

dirţų sagčių buvo uţrašyta „Gott mit uns", o dabar juos atstūmė bedieviai. Taip išeitų, kad Dievas bolševikų rankomis baudţia vokiečius? Bet jei jau bausti, tai Juozo nuomone tuos, kurie sėdi giliai

po ţeme, įsiruošę sau būstines ir toliau duoda sėjančius mirtį nurodymus. Kuo kalti eiliniai kareiviai, kuo kaltas tas jaunutis, gal šešiolikmetis, kareivėlis, nemokėjęs net ir granatos išmesti -

norėdamas Nemunėlyje uţmušti ţuvies, nusitraukė abi rankas? Kaip plūsdamas krauju šaukė „Mutfer", kol vienas iš vyresnių šūviu į galvą jį pribaigė. Kuo kaltas tas, kuris maldavo „Meine Hebe Jėzus, heilige mich"? Ar tas, kuris rodė nuotrauką „meine Grethen, mein Kind"? Tebūnie prakeikti visi, sukėlę karą ir pasiuntę dešimtis tūkstančių į mirtį!

Juozo mintis nutraukė ţeminės angoje pasirodţiusi galva su pilote,

ant kurios puikavosi penkiakampė ţvaigţdutė: - Nemcy jiest? Vychodite na ruţe! - Kaţkodėl niekas nenorėjo pirmas išlįsti. - Nu, poskoreil

Tuomet Juozo tėvas išropojo, paskui jį ir moterys, kurioms jau buvo laikas pas gyvulius. „Mes čia savi, mes sovietskije liu- di", - kalbėjo tėvas. Kareivis visus apţiūrėjo, paprašė uţsirūkyti ir

pareiškė: „Vam voina uţe zakončilasj, vy svobodny, i Litva budet svobodnaja sovietskaja." Juozas net apsidţiaugė, gal dabar bus kokių ţinių ir nuo Danutės. Bet

per paskutines dienas taip įprato, kad nenorėjo lįsti iš ţeminės. Buvo savotiškai įdomu: dieną dirbdavo, kirto rugius ar kitus ūkio darbus

dirbo, nakčiai vėl sulįsdavo į ţeminę. Patrankos dundėjo atrodo visai netoli. Jų ţeminėje buvo ir kaimyno Šimavičiaus šeima, su jais kartu ir giminaitė Liucija. Kaţkuo ji priminė Juozui Danutę - tokios pat

storos ilgos kasos, tik šitoji linksma, kvatoklė. Danutė buvo daugiau lyg susimąsčiusi, rimta. Kai vakarais susirinkdavo ţeminėje ir uţskrisdavo rusų lėktuvai, prabildavo vokiečių priešlėktuviniai

pabūklai, senoji Šimavičienė melsdavosi arba giedodavo psalmę „Dievas leidţia balsą ir dreba ţemė", Liucija sakydavo: „Ne, močiute, ne Dievas tai, o vokiečių patrankos leidţia balsą." Net ţado

netekdavo senoji: „Ak tu bedieve, uţtrauksi praţūtį mums visiems." Liucija tyli, Alpis, Anelė ir Juozas patyliukais juokiasi. Kitą kartą pradėjus šaudyti, senoji sušunka „Pasiruoškite mirti!" ir pradeda

kalbėti roţančių. Kai vėl tik sugriaudė pabūklas, pradėjo byrėti ţemė ant galvų, jau Liucija šaukia: „Pasiruoškite mirti!". Jaunieji uţsiėmę burnas negali sulaikyti juoko, o senoji grasina visomis pragaro

bausmėmis. Tai buvo savotiškai įdomu, dabar anot to kareivėlio „vam voina zakončilasj".

Kitą dieną parūpo Juozui nueiti į miestelį paţiūrėti, kas darosi Tiltas

per Nemunėlį besitraukiančių vokiečių buvo susprogdintas, tas pats tiltas, ant kurio stovėjo paskutinį vakarą jie su Danute. Tokie nelinksmi prisiminimai apniko Juozą. Miestelio namai atrodė kaţkokie

suzmekę, darţelių gėlės apdulkėjusios iš anapus upės per miestelį matėsi einant kolonas karių, kurie traukė: „Maskva moja, ty samaja liubimaja". Karstydamas per tilto griuvėsius, šiaip taip perėjo per upę

ir sustojo prie pirmos miestelio trobos. Keliu ėjo jau kita karių kolona, šitie nedainavo, vedė juos švariai apsivilkę, blizgančiais antpečiais karininkai, o kareivėliai

dulkini, palaidinės prakaitu permirkusios, kai kurie kruvinais bintais ant galvos, kaklo. Tai štai jie, išvaduotojai. Taip norėjosi Juozui prieiti

bent prie vieno iš jų vyresniųjų ir paklausti apie tremtinių likimą, bet ta nelemta rusų kalba, lyg ir mokėjo, bet dabar pamiršo. Gyvenimas įeina į vėţes

Ėjo ir praėjo kareivių kolonos, pravaţiavo karinė technika, tik retkarčiais pasirodydavo 2-3 kareivių būreliai, ar tai ieškodami savo dalies, o gal dezertyrai, kas besupras. Jie prašydavo tabako,

„vodkos", lašinių, bet nieko blogo nedarydavo ţmonėms. Ţmonės grįţo prie kasdienių darbų, susikūrė apskrities ir valsčiaus tarybinė valdţia. Netrukus seniūnas (dabar jau vadinamas apylinkės

pirmininku) atnešė ir prievolės pristatymo valstybei lapelius - kiek pieno, mėsos, kiaušinių, grūdų privalo pristatyti kiekvieno ūkio savininkas. Privalomieji pristatymai ne naujiena, tuos reikėjo vykdyti

ir vokiečių okupacijos metais, tik dabar didelė dalis vasarojaus ir ţiemkenčių vokiečių išvaţinėta, išguldyta - ką čia daryti? O skaičiuoja nuo turimos ţemės ploto. Kaimo vyrai nutarė, reikia kreiptis į valsčių,

bet ir viena diena praeina, ir antra - tėvas vis kalba kad reikia, bet nedrįsta ten eiti. Juozas, turėdamas savų planų, nelaukdamas sėda ant dviračio ir nuvaţiuoja išsiaiškinti. Paties vykdomojo komiteto

pirmininko neranda, bet vienas iš darbuotojų, paţįstamas iš pradinės

mokyklos laikų, pataria pakalbėti su partorgu. Partorgas mandagiai priima, išklauso, uţsirašo iš kokio kaimo ir priţada nuvykus į vietą apţiūrėti ir perskaičiuoti prievolių kiekį:

„Ţinoma, vokiečiai padarė daug nuostolių mūsų liaudies ūkiui, bet mes apţiūrėsime, įvertinsime ir dalį privalomųjų pri- statymų nurašysime", - kalbėjo partorgas. Čia Juozas išdrįsta

paklausti apie Danutę, kad jis norėtų pas ją nuvaţiuoti. „Kodėl gi ne, berneli, galėsi. Tarybų Sąjunga plati, keliai atviri, tik aš manau, kad pirma reikėtų į kariuomenę tamstai?" - tokie buvo partorgo ţodţiai,

bet Juozui smagu pasidarė ir jis linksmai mynė dviračio pedalus namo. Pasivijo iš matymo paţįstamą ţmogų iš tolimesnio Bariškių

kaimo - vyras ėjo šalikele basas, batai šniūreliu surišti pakabinti ant peties. Juozas jį uţkalbino, nulipo nuo dviračio ir ėjo drauge. Pasirodo, ir tas ţmogelis taip pat buvo valsčiuje dėl patirtų nuostolių

įvertinimo, ir jam partorgas paţadėjo padėti, išeinant net ranką padavė. „Yra gerų ţmonių ir tarp komunistų", - kalbėjo ţmogus. Prisiminė Juozas anuos 1940-uosius metus, kai prie sušaudytų

Raščiūnų miške kapo stovėjo - taip, yra ţmonių, kurie krūtine stoja uţ liaudį ir mirti, jei reikės, nebijo. Toliau tas ţmogelis pasuko pievų taku namų link, Juozas vėl sėdo ant dviračio, bet nuotaika buvo tokia

giedra po daugelio tamsių dienų. Neilgai teko dţiaugtis, jau rugpjūčio pabaigoje gavo šaukimą atvykti į Rokiškio karinio komisariato medicininę komisiją. Pasitarė su kitais

kaimynų vyrais, su buvusiais klasės draugais -nuomonė buvo visų beveik vienoda - netarnavom vokiečiui, netarnausim ir rusui, juo labiau, kad amerikonai nepripaţino Pabaltijo okupacijos. Taip ramino

save ir kitus tie, kurie klausėsi uţsienio radijo. Na ir prasidėjo pasiruošimas: kas darţinėje, kas ant pirties ar tvarte darėsi kokią slėptuvę. Dieną dirbo, kaip paprastai, ūkio darbus, tik jei gaudavo

ţinių, kad miestelyje milicija, tuomet slėpdavosi. Rusų kareiviai dar

negaudė naujokėlių, tik vėliau buvo tam suorganizuoti „istrebiteljnyj bataljon" iš vietinių, taip vadinami „stribai". Jie kartais pranešdavo vyrams apie gaudynes. Taip įvyko graţią rudens popietę kūlimo

talkoje pas vieną ūkininką kaimyną. Tiesa, reikia pasakyti, kad Juozo tėvas iš kaimyninio Papilio valsčiaus vieno netolimo kaimo atėjo „uţkuriu", o dabar broliui, likusiam namuose mirus jo ţmonai, bijoda-

mas, kad turėtos ţemės neatimtų, atidavė 6 ha Juozo tėvui. Dabar jis jau turėjo viso devyniolika ha per du kaimus, per du valsčius. Taigi tą dieną tame kaime kūlimo talkoje ir dirbo Juozas. Netikėtai uţlėkė

Papilio stribai, ir ten dirbusių vyrų pareikalavo dokumentų. Ir taip keturis jaunus vyrus, tarp kurių buvo ir Juozas, uţdarė to paties

ūkininko klėtyje. Šeimininkas, kurio mobilizacijos metai jau nebesiekė, graţiai paprašė „mielus svetelius" prie stalo išgerti ir uţkąsti. Ţinoma, sveteliai neatsisakė. Pats šeimininkas, eidamas į

kamarą alaus įleisti, greit atlenkė klėties langelį prilaikančius vinis ir tylomis pasakė, kad kol stribukai vaišinasi, vyrams galima bėgti. Tik temstant kaip reikiant įšilę stribukai liepia šeimininkui kinkyti arklį ir

veţti naujokus į Papilį. O tų jau ir pėdos ataušusios! Oi kaip keikėsi stribukai, vienas kitą kaltino, bet kad patalkių alutis toks skanus ir taip veikia, tai ir pamiršo prie klėties sargybą pastatyti.

Po to Juozas pradėjo labiau saugotis, viešai prie darbo nebesirodė, juo labiau, kad daţniau ir stribukai pradėjo lankytis, dabar jau vadinami liaudies gynėjais.

Praėjo ruduo, prasidėjo pirmas ţiemos mėnuo, sniego dar nebuvo, kai vienose tokiose gaudynėse bėgantis iš namų lauku buvo nušautas Juozas Augustavičius. Tuomet jau kaimus krėtė specialus

kariuomenės dalinys, ir Augustavičius pirmoji jų auka mūsų apylinkėje. Po poros savaičių laidojo Petrą Skruodį ir Edvardą Kudūkį, ţuvusius šukuojant Roksalės miškus. Dar po savaitės Petrą Čepą iš

Latvygalos kaimo, surastą ir nuţudytą namuose. Taip jau metų

pabaigoje ant sniego raudonavo lietuvių kraujas. „Išsmaugs mus kaip viščiukus, - kalbėjo vyresni vyrai, jau atitarnavę nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. - Reikia organizuotis ir toliau nuo namų

pasitraukti, bet į sovietinę kariauną neisime." Pas kaimyną Šimavičių pradėjo gana daţnai lankytis stribukai. Senoji Šimavičienė gyrėsi esą tokiam jų viršininkui Jonui labai patinkanti jos dukterėčia Liuciją, ta

pati kvatoklė Liucija, kuri iš visko juokiasi. Vieną vakarą Juozas išlindęs iš savo

slėptuvės ţiūri, kodėl pas kaimynus taip šviesu? Reikia paţiūrėti. Tyliai prislinko prie lango: viduje girdėti garsiai kalbant, Liucijos

juokas, bet nesimato, langai uţdangstyti. Tik atsivėrus durims einant vienam stribukui į lauką, Juozas spėjo pamatyti uţ stalo sėdintį geltonais pagonais jauną vyrą, apsikabinusį Liuciją. Ir vos pats spėjo

uţ medţio uţsiglausti, bet išėjęs į lauką stribukas jo nepamatė. „Ak tu, rupūţe raudonoji, tai čia ir yra anot senosios Šimavičienės leitenantas Jonas. Mūsų broliai lietuviai ţūsta, o čia...", - net ţodţių

neberanda Juozas. Ne, tam Jonui priekaištų neturi, gal jis turėjo kokių prieţasčių nueiti į stribukus, bet Liucija... Rytojaus vakarą pasidėjęs ant girnų spingsulę Juozas toliau kūrė

vokietmečiu perfrazuotą dainą „Ar aš tau sese nesakiau", bet šį kartą kiek kitaip:

Atėjo niekšai iš rytų, Patvindė ţemę mūs krauju, O tu, sesute, pamiršai Ir su tuo niekšu draugavai. Nemindyk ţalių rūtelių, Nevirkdyk senų tėvelių,

Negilink tautai tų ţaizdų, Gana primirkusių krauju. Bet daina lieka daina, nelabai ji Liuciją paveiks, reikia rimtai įspėti

pačius Šimavičius, juo labiau, kad ir jų Alpis slapstosi. Taip vieną vakarą nuėjo keli vyrai ir pasakė: „Negerai, kaimyne, kai tokie svečiai pas jus lankosi, nenorėtumėm toliau šito." Kad šoko senoji: „Ko jūs

nevidonai norite, patys sau galo ieškote, kaip kokie kurmiai slapstotės po urvus ir dar Liucytei pavydit! Tas Jonas ją myli, ţada ţenytis, o jūs..." „Labai gerai, niekas nieko nepavydi, nei Jono meilės,

nei laimės, tik tegu išteka ir išvaţiuoja iš čia, kitaip gali būti liūdniau," - rimtai įspėjo vyrai.

Jau po šventų Kalėdų Šimavičienė skundėsi Juozo motinai: „Ir ţinok, ţmogau, ką daryti? Liucija tiesiog pati pasiūlė Jonui, kad greičiau metrikuotis, ir aš išeinu pas tave į Panemunį". Nustebo

Jonas nuo tokio pasiūlymo: „Lengva pasakyti, bet sunku padaryti, aš vesčiau Liuciją, kuri man labai patinka, bet toliau operatyvinio vargu ar pakilsiu, o jei vesiu rusaitę ar kokio partinio darbuotojo dukterį, tai

jau galiu tikėtis ir paaukštinimo pareigose. Reikia ţiūrėti į ateitį". „Tai ką galvoji, vaike, - net uţ galvos stvėrėsi senoji, - Liucytė tave taip myli, be to, jai jau grasino ir vietiniai berniokai".

- Kas, kas grasino, kokie vietiniai? Pasakyk, mes juos tuoj patvarkysime! - net pašoko Jonas. Gerai, kad senoji laiku prisiminė savo Alpį ir prikando lieţuvį:

- Na gal ir nerimtai, gal pajuokavo, kad nemylėtų svetimų, kai savi priversti slapstytis. O Jonas jau primygtinai klausinėjo apie kaimynų vyrus. Nuo tokių

bobučių plepumo galbūt ţuvo ne vienas, o Jonas dar keletą kartų buvo uţsukęs pas Šimavičius, bet jau nebesimeilino Liucijai, tik klausinėdavo apie vyrus. Šimavičiai pasistengė išveţti Liuciją į

Panevėţį pas motiną. Pati Liucija vis dar nenustojo vilties apsukti

galvą, jei ne lietuviškam Jonui, tai rusiškam Ivanui, bet vis tiek būti raudonojo viršininko ţmona. Kruvinieji 1945-ieji

Naujų metų diena iš ryto buvo apniukusi, bet į pavakarę praskaidrėjo ir nušvito saulutė. Ţmonės spėliojo, kad bus laimingi metai. Baigsis karas. Kad baigsis, buvo aišku - mūšiai jau vyko Rytprūsiuose,

tarybinė kariuomenė nesulaikomai verţėsi pirmyn, buvo svarbu sulaukti karo pabaigos. Po karo, kaip per radiją teigė LLA vadovybė, Amerika pagal Atlanto chartiją ruošiasi atstatyti Pabaltijo kraštams

prieškarinę padėtį, t.y. nepriklausomybę. Tai kas benorės eiti į tarybinę kariuomenę, nebent kuriuos nutvėrė

netyčia. Tuoj po Naujųjų metų vyrai suţinojo, kad ţiauriai nuţudytas Kostas Januševičius iš netolimo Jakniūnų kaimo: NKVD kareiviai ištraukė jį iš

slėptuvės namuose, mušė ne tik šautuvų buoţėmis, bet ir mėsai kapoti kirvuku, sukapojo lūpas, išmušė dantis. Ką turėjo išgyventi jo motina, prašydama kareivių, kaip didelės malonės, kad greičiau sūnų

nušautų. Mušdami išsivarė iš namų, nors vaikinas nebegalėjo paeiti, buvo lūţęs kojos kaulas. Kai nebegalėdamas iš skausmo paeiti krito ant keliuko, tik tuomet jį nušovė.

Dabar pamatė vyrai, kad blogai, tikrai išsmaugs visus kaip viščiukus, reikia organizuotis, kovoti. Dauguma išlindo iš savo slėptuvių, buvo sudaromi būriai su savo išrinktais vadais, įrenginėjamos ţeminės

miškuose. Kai kurie Juozo klasės draugai nutarė po Vasario 10-ios LTSR Vyriausybės paskelbtos amnestijos, kaip bus - taip, bet vaţiuos į karinį komisariatą „prisiduoti". Su jais kartu ir svainis Meliusis.

- Aš jau nebegaliu taip daugiau, - skundėsi jis. - Ateina kareiviai rusai, viską išverčia, ţmoną, vaikelį gąsdina, geriau jau vienas ţūsiu, negu Aneliutei ir sūneliui nelaimę uţtrauksiu.

Motina uţsiašarojusi prieina, apkabina čia ţentą, besiruošiantį į

sovietinę kariuomenę, čia sūnų Juozą, pasiruošusį traukti į Birţų girią, kur bazuojasi didesni būriai. - Tėvai, ko tu tyli, ko nieko nesakai? - kreipiasi į vyrą. -Patartum ką,

nuramintum. - Kas kaip išmano, taip save gano... - ištaria tėvas. - Ką aš galiu patarti, kai tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės mirtimi dvel-

kia... Meliusis tą pačią dieną išvaţiavo. Juozas dar lauke draugų, kai pasiekė ţinia, kad miškiniai nušovė malūno savininką (dabar

vedėją) Juozą Ţilinską. Savo nelaimei tą dieną į malūną atveţė grūdus malti Jemeljanas Aleinikovas iš Apaščios kaimo. Atėję į

malūną miškiniai pastarąjį ir stvėrė, uţlauţė ir su viela surišo uţ nugaros rankas. Pamatęs tai Ţilinskas pasipriešino: - Neţudykit, ţmonės bijos į mano malūną ir malti vaţiuoti.

- Mes šitą niekšelį nuo pat Pandėlio sekėme, dabar jau gaus ko nusipelnė. - Mano malūne neţudykite ţmonių! - šuktelėjo Ţilinskas. Jis manė

turintis tam teisę, ne kartą yra padėjęs ir maistu, ir pinigais šiems vyrams. - Pasitrauk, ponas Ţilinskai! - patarė prieš metus pas jį siuvęs

kriaučiukas Albertas. - Jei neklausysi, gulsi kartu su juo. Pasmerktasis prašė vandens, jo viela suverţtos rankos mėlynavo, pats vyrukas beveik alpo. Ţilinskas šoko jam paduoti vandens,

tuomet vienas iš miškinių pastūmė ir jį prie Aleinikovo ir pasakė: - Gal tikrai nori mirti kartu su juo? Kadangi Ţilinskas buvo paėmęs „gramelį" naminukės, tai ir atsakė:

- Galite ţudyti, nieko daugiau iš jūsų ir nelaukiu, bent ţmonės ţinos, kad bandţiau apginti ţmogų nuo ţvėrių. Taip nuvarė juos kokius 150 metrų nuo namų ir buvo abu nušauti.

Juozas vėl pradėjo abejoti, ar tai, ką miškiniai daro, teisinga?

Greit vėl panaši ţinia: atrado Simanių miške prie medţio pririštą, ţiauriai sumuštą, negyvą Stasį Dagilį iš Rimšių kaimo. Du to Dagilio broliai išėjo į tarybinę kariuomenę ir kovojo Kuršo fronte. Stasys buvo

trumparegis, todėl atleistas nuo karinės tarnybos ir dirbo Pakriaušės lentpjūvėje. Tokie ţygdarbiai nepatiko Juozui: ar tai kova dėl laisvos Lietuvos? Čia

gi ţudomi beginkliai, tie patys lietuviai. Na, jei jis buvo priešas, tai turi būti surengtas jam partizanų teismas, ir jei tokį paaiškėjus reikia likviduoti, tai kultūringiau, nekankinant. Ar galima pavadinti kova

prikelti naktį iš patalo beginklį ţmogų, pusnuogį nusivaryti į mišką, pririšti prie medţio ir ištaškyti smege-

nis? Ar suverţus viela rankas, alpstantį dar gerokai apdauţyti ir nušauti? O jei ir mane įtrauks į panašias ţudynes? Gal dar palaukti savo slėptuvėje? Vokietija jau parklupdyta, iki pergalės tik savaičių

klausimas, gal... Tokios mintys sukosi Juozo galvoje. Balandţio mėnesį vėl jauno vaikino Aleksio Juozapavičiaus laidotuvės. Paskui karstą ėjo velionio tėvai, abu suvargę, seneliai, keletas

kaimynų, kiti gal pabijojo dalyvauti laidotuvėse. Juozas daţnai matydavo Aleksą miestelyje - aukštas, graţus, šviesiaplaukis, giedojo baţnyčios chore. Vėliau papasakojo gimnazistas Vytautas Kubilius

(seimūno Andriaus tėvas), kaip jis su Vytautu Bruzguliu eidami pėsti iš Birţų nuo Paškučių kaimo tiesiai per girelės mišką girdėjo, kaip netoli esančių namų kareiviai keikdamiesi mušė velionį, kaip jis

šaukėsi Dievo. Ir galvojo Juozas, kodėl Dievas tokias kančias skiria geriausiems? Kodėl Lietuvos ţemė plūsta krauju, ne priešo, o savųjų? Kunigas kalėdodamas sakė, kad mes turbūt nusidėjome Dievui, bet

uţ ką? Ir vėl svyravo, nesiryţo nei į tarybinę kariuomenę, nei į partizanų būrius. Nors partizanai ne kartą buvo apsilankę ir kvietė eiti drauge. Vėl suţinojo, kad verţiantis iš apsupties Birţų girioje ţuvo

bendramokslis Viktoras, vėliau Jonas Aţubalis, o priešams jokio

nuostolio nepadaryta. Skrebiškių kaime partizanai prisėlino pavakariu prie pirties ir pro langelį įmetė granatą. Pirtelėje tuo metu prausėsi penki vyrai ir 10-ties metų vaikas. Trys iš jų ţuvo vietoje, likusieji

suţeisti, vaikas buvo palindęs po krosnim, tai liko gyvas. Galbūt vienas iš ţuvusiųjų - malūno vedėjas Braškys galėjo būti kuo nors jiems nusikaltęs, bet kiti kuo kalti? Ar tai didvyriškas ţygdarbis, ar

didelė ţala priešui? Tokios mintys neleido Juozui pasukti tikro partizano keliu. Pagaliau geguţės 9-oji, ilgai lauktos pergalės saliutai. Karas,

nusinešęs milijonus ţmonių gyvybių, baigėsi. Belieka laukti, kol amerikonai pareikalaus iš rusų palikti Lietuvą ir kaimynines Pabaltijo

šalis. Gal tikrai Lietuva bus laisva, o ką aš? Ką pasakysiu tiems, kurie kovojo, kai tuo tarpu sėdėjau įsikasęs į šiaudus? Gal dabar eiti pas juos? Juozą labiausia traukė jų dainuojamos dainos:

Jaunystėj mirti taip sunku, Bet uţ Tėvynę tai smagu. Uţ brangią ţemę Lietuvos Negaila gyvybės savos. Toliau dainoje prašoma mylimos mergaitės:

Mergaite, manęs neliūdėk, Tik mano kapą priţiūrėk. Tu gailių ašarų neliek, Nebeprikelsi - man vis tiek. Dainos ţodţiai lyg gydomasis balzamas buvo abejonių kankinamai jo

sielai. „Reikia dabar jau eiti pas partizanus, - nutaria Juozas, tik tėvas prilaiko: - jei jau dešimt mėnesių buvai prie namų, pabūk dar keletą dienų."

Vieną sekmadienį, birţelio mėnesio pradţioje, miestelio baţnyčios

šventoriuje Panemunio valsčiaus milicijos viršininkas Kazys Viršila perskaitė Justo Paleckio kreipimąsi į tautiečius ryšium su vasario 10-ios amnestija. Kreipimosi tekste kviečiami nacionalistinių gaujų

dalyviai išeiti iš miškų, priduoti turėtus ginklus ir pradėti ramų, atkuriamąjį darbą. Uţtikrinamas visiškas dovanojimas uţ padarytus nusikaltimus. Po minėto kreipimosi suaktyvėjo ir partizanų veikla -

pakelėse, ant medţių ar tam skirtuose rėmeliuose ant stovų atsirado išklijuotų atsišaukimų: „Broliai lietuviai! Artėja laisvės valanda, uţjūrio broliai tiesia jums pagalbos ranką! Tik nesudėkite ginklų, tęskite

šventą kovą, būkite verti laisvės!" Baudţiamosios ekspedicijos kurį laiką nebesilankė, leido pagalvoti, apsispręsti. Ko dabar klausyti?

Partizanai perspėdavo, kad negalvotų registruotis, grasino mirtimi. Po daugelio metų Juozas pagalvos - kokie buvome kvaili, taigi ne Amerikos Prezidentas, ne Senatas tiesė tą pagalbos ranką, o tie patys

taip vadinami „dipukai", išnešę kudašių iš Lietuvos artėjant Tarybinei armijai, o mes jais tikėjom. Paklausę J. Paleckio kreipimosi, tai vienas, tai kitas pradėjo

registruotis. Į tai partizanai atsakė ţudynėmis, padegimais: smarkiai sumuštas buvo Ţanas Klusys, kuris po keleto metų ir mirė jaunas, kiek maţiau gal teko Ernestui Šinkūnui, Petrui Morkūnui ir kt.

Atsakas, kaip ir galima buvo tikėtis, - didesnės stribukų ir rusų kareivių pajėgos pradėjo šukuoti miškus, daryti kratas po namus. Ţuvusių partizanų kūnų nebedavė saviesiems palaidoti, o numesdavo

valsčių miestelių aikštėse. Taip moterys, nuėjusios į atlaidus Papilio baţnyčioje, pasakojo, kad ant grindinio prieš stribų būstinę numesti du nušauti partizanai. Vienas jaunas vienmarškinis, antras vyresnis,

smetonine kariška uniforma. Prie ţuvusiųjų besisukiojantis stribukas aiškino, kad tas kariškis esąs Ţilinskas iš Pavariškių vienkiemio, atsargos karininkas. Kaţkodėl šiaip jau ţuvusius partizanus

numesdavo ant grindinio pusnuogius, o karininkus, jei būdavo

uniformuoti, palikdavo taip. Prasidėjo trėmimai, iš Skrebiškių kaimo ištremta Petronio šeima - partizano Jono Petronio motina ir sesuo. Jonas buvo miške, vadovavo

būriui, brolis Viktoras kovojo Tarybinės armijos gretose prie Liepojos, bet tai nepadėjo. Gikonių miške pagal Latvijos pasienį apsupus NKVD kareiviams vėl ţuvo Juozo bendramokslis Pranas Povilonis ir Adolfas

Ajutis, kurio gerai ir nepaţino. Kareiviai buvo iš kaimyninės Latvijos, Neretos valsčiaus, tai ţuvusiųjų kūnus paliko vietoje. Savieji parsigabeno, palaidojo artimiausiame nuo namų miške, vėliau

perlaidojo kapinėse. Graţų liepos mėnesio vieną sekmadienį įvyko ir Mitlanų kaimo

tragedija: Petro Švedo sūnus Pranas dar prieš Naujuosius metus pagal šaukimą nuvaţiavo į Birţų apskrities karinį komisariatą, gavo į rankas šaukimą pasiruošti karinei tarnybai. Pranas gal būtų taip ir

daręs, bet vyresnis brolis su savo svainiu slėpėsi bunkeryje po klėtimi ir nepritarė, kad Pranas eitų į tarybinę kariuomenę. Tai vis ta amerikoniška propaganda ir paţadai apie greitą išvadavimą. Daţnai

apsilankantiems stribukams ir kareiviams tėvas sakydavo, kad Pranas išvaţiavo pagal šaukimą į kariuomenę ir nieko apie jj neţino, gal kartais banditai jį nušovė. Gal taip ir būtų

praėję, bet kaţkuris iš kaimynų ar buvusių draugų suţinojo apie jų slėptuvę ir pranešė į Papilį. Tą sekmadienį nuo pat ryto kareiviai ir stribai apsupo namus ir ėjo tiesiog prie klėties, kur malkų eilėmis

uţmaskuotas įėjimas į bunkerį. Tėvas prisiekinėjo, klaupėsi ant kelių prieš kareivius, norėdamas įtikinti, kad ten nieko nėra. „Šaukite mane vietoje, šaukite", - maldavo jis. Matydamas, kad kareiviai pradėjo

versti malkų eiles, tėvas susiėmęs rankomis galvą bėgo miškelio link ir uţ keliolikos metrų krito pakirstas kulkų. Neţinia, kaip pasisekė vyriausiam broliui, nors ir suţeistam pabėgti. Jo svainis ir brolis

Pranas ţuvo, nors kai stribai pakinkė arklį ir į veţimą įmetė visus tris

nuţudytuosius, Pranas dar dejavo ir kilnojo ranką. Galbūt pusgyvį ir numetė ant grindinio, kur prieš savaitę gulėjo Ţilinsko ir jo bendraţygio kūnai. Namai, ţinoma, liko nusiaubti, gyvuliai, padargai,

drabuţiai, net indai - viskas buvo išsidalinta Papilio stribų, vadovaujamų Benjamino Gaidamavičiaus. Reta Tėvynės ţemės pėda liko neaplaistyta jaunu, karštu krauju.

Miškuose vyrai laukė išauštant laisvės valandos, kaip ţadėjo ir ţada amerikonai, tuo tarpu Papilyje prie stribų būstinės daţnai buvo numetami kruvini lavonai. Tas pats ir Panemunio rinkos aikštėje -

netoli baţnyčios gulėdavo partizanų kūnai. Nutilo partizanų dainos, kaimuose nebebuvo ruošiami „robaksai" (t.y. šokiai). Tyliai lindėjo

vyrai miško ţeminėse, tik nepametė vilties sulaukti to ţadėtojo išvadavimo. Sesuo ir motina įkalbinėjo Juozą legalizuotis, bet jis vis dar delsė, vis dvejojo, ir nei pas partizanus, nei legalizuotis

neskubėjo. Juozas suţinojo, kad ir Jono Petronio kūnas vokiška karine uniforma numestas Papilyje. Čia dar paţįstamas stribukas pasakojo tėvui apie

jo ţūtį: „Buvome pasaloje, ir kai tas banditas sukniubo, norėjau bėgti tuoj prie jo, gal reikia pribaigti, tik mūsų viršininkas Ušakovas perspėjo, kad bandito kuprinėje gali būti granatų. Bet ten buvo tik

apdţiovintas sūris ir pusė kepalo krauju sumirkusios kaimiškos duonos."

Kai Juozas lankė gimnaziją, Jonas Petronis buvo jau vyresnėje klasėje. Vokiečių okupacijos metais, uţdarius universitetą, Jonas, humanitarinių mokslų studentas, išvyko į vokiečių kariauną. Artėjant

frontui prie Lietuvos, pasitraukė iš karinio dalinio, sulaukė tarybinės kariuomenės ir tais pačiais metais organizavo partizanų būrį, kuriam ir vadovavo. Jis nebūtų galėjęs uţmušti prie medţio pririšto ţmogaus,

nebūtų tykiai prislinkęs pro langą įmesti granatos. Jei kas nusikalto

drausmei, išdavė draugus, tam buvo pačių partizanų teismai. Jis kovojo tik dėl Tėvynės laisvės ir tikėjo, kad Amerika, matydama krauju plūstančią Lietuvą, tikrai išties pagalbos ranką. Tuo tikėjo ir

karininkai Bronius Ţilinskas iš Pavariškių, ir Petras Blėka iš Čedasų, ir daug jaunų vyrų, kurių suţaloti kūnai puvo numesti valsčių miestelių aikštėse. Tai jiems skirti kamajiškių partizanų sukurtos dainos

ţodţiai: Jo kūnas, kulkų suvarpytas, Rankos sunertos ant galvos Vi tai, kad buvo pasiryţęs Kovot ir mirt dėl Lietuvos. Jono Petronio ţūtis pagaliau nulėmė Juozo apsisprendimą, kaip bus,

taip - motinos perţegnotas, kartu su tėvu vieną rugpjūčio rytą išvaţiavo į Rokiškio karinį komisariatą. Ten buvo keliolika vyrų iš kitų

valsčių ir to paties Panemunio, Minkūnų, Mikoliškių kaimų. Uţpildė ten kaţkokius blankus. Kadangi Juozas ginklo neturėjo, miške nebuvo, tai greitai ir paleido. Ilgiau uţtruko tie, kurie atėjo su

ginklais. Karinis komisaras išdavė „spravkes", palinkėjo sėkmės dirbant tarybinės tėvynės labui. „Na štai ir pasibaigė vargai, dabar galėsiu namie ramiai gyventi," - taip pagalvojo Juozas ir nenujautė,

kad ateityje dar bus visokių negandų. Baigėsi vasaros darbai, prasidėjo kūlimo talkos. Kur jaunimas, ten linksma, jei dar armonika atsiranda, tai ir nuovargį kaip ranka nuima. Kadangi tėvas turėjo

ţemės savo vardu ir Papilio valsčiuje, ir Panemunio, tai ir kūlimo talkos būdavo per dvi vietas. Į kūlimo talkas daţniausiai eidavo Juozas, rečiau tėvas. Taip

jis talkininkavo Gervelėnų kaime pas vieną ūkininką, padėjusį jiems. Baigus darbus, visiems nusiprausus, šeimininkas kaip įprasta pakvietė prie stalo. Kokios gali būti patalkės be alaus, o koks alus, jei nemuša

į galvą. Prie stalo sėdėjo neseniai legalizavęsis buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Čerka. Nuo alaus įsidrąsinęs

kuliamosios savininkas (kartu ir mašinistas) Pranas pradėjo

priekaištauti Čerkai: - Tai išdavei Lietuvą? - Ne, vyrai. Po Potsdamo ir Jaltos konferencijų, kur Amerikos

prezidentas Ruzveltas, Anglijos premjeras Čerčilis kartu su Stalinu kėlė šampano taures, pripaţindami Tarybų Sąjungos teisę į Pabaltijo respublikas, mūsų kova jau beviltiška.

- Bet turėjom įrodyti visam pasauliui, kad mes nenorime vergauti, kaip suomiai, kurie apgynė savo ţemę nuo rusų. - Jei norėjome imti pavyzdį iš suomių, tai reikėjo jau 1940-iais

neįsileisti Raudonosios armijos dalinių taip lengvai, reikėjo priešintis. Turėjome keliasdešimt tūkstančių puikiai paruoštos kariuomenės, dar

tiek pat Šaulių sąjungos narių, galėjome kovoti, bet mūsų vyriausia valstybės galva viską palikusi pasiraitę kelnes ir pabėgo. Dabar kovoti beprasmiška. Rusams mes ţymių nuostolių nepadarėme, o kiek savų

ţmonių, tų pačių lietuvių nuţudyta? Ar tai galima pavadinti kova? - Ţmonės gerbia tuos, kurie ţudo išdavikus, - nepasidavė Pranas. - Štai broliai Bitinai garsėja savo ţiaurumu, bet tikri lietuviai jais

didţiuojasi. - Broliai Bitinai nepripaţino jokios drausmės, pasitraukė iš būrio, organizavo savo kaţkokį būrį ir veikia jie ten pagal Nemunėlį, tik

išgirstame tai vienoje, tai kitoje vietoje nuţudytas ţmogus. Jų ţmonės bijo, ant baimės pagrindo nesukursime laisvos Lietuvos. - Tai kodėl mūsų nuţudytus vyrus numeta ant grindinio, dar ir

šeimas į Sibirą išgrūda? - Ţiaurumas šaukia ţiaurumą, mes tuo nieko nelaimėsime. Kiek vyrų jau suguldėme ant grindinio ir kiek dar suguldysime, dek šeimų,

niekuo nenusikaltusių senelių, vaikų ištremsime į Sibirą? Kupiškyje tarnavau su kapitonu Tilindţiu, jis pats organizavo partizanų būrį ir jam vadovavo, bet šiemet leido, kas nori, tegu legalizuojasi. Su rusais

ilgai nepakariausime, o tikėtis Amerikos, kad pareikalaus juos

pasitraukti iš Pabaltijo kraštų, tai tik Iliuzija... Tokios kalbos uţsitęsė iki vėlyvos nakties, tai Juozas grįţęs namo ir nenorėdamas ţadinti saviškių, kad atrakintų duris, atsigulė darţinėje

ant šieno. Ar jau buvo kiek numiegojęs, ar tik snustelėjo, kai išgirdo baladojant trobos duris. Dauţė stipriai, lyg kokiu sunkiu įrankiu. Kas tai galėtų būti, stribai ar ... Kaip mat visi miegai išlakstė ir nieko

nelaukdamas Juozas nušliauţė tarp susigulėjusio šieno prėslo ir lentinės sienos. Netrukus darţinės durys atsidarė ir tėvo balsas: - Juziuk, ar tu čia esi?

- Patylėk, seni, jei yra, mes patys surasime, - šiurkštus prikimęs balsas.

Ant prėslo atsidūrė du - vienas su ţibintuvėliu švietė, antras durtuvu badė prėslą. - Nėra to parsidavėlio, - pasakė tas pats uţkimėlis, šokdamas nuo

kopėčių, - kur jis galėtų būti? - Gal įgėręs pasiliko, kur talkininkavo... Bet į tą kiemą jie nebebuvo nuėję. Jei būtų suradę Juozą, ta naktis

tikrai būtų buvusi jam paskutinė. Čia apsilankė, kaip vėliau suţinojo, tą vakarą minėtieji broliai Bitinai. Girdėjo Juozas apie Bitinus, kur pasisuka, ten ţiauriai nuţudomas

ţmogus. Po daugelio metų jau nepriklausomoje Lietuvoje perskaitys Juozas „Aukštaitijos partizanų prisiminimus", ten suvainiškėnas Vladas Plumpa apie brolius Bitinus atsiliepia gana gerai. Jo nuomone,

broliai Bitinai visus komunistus šaudė be pasigailėjimo, lenktyniaudami tarp savęs, kas daugiau nušaus. Vy- tautas Bitinas net keturiasdešimt šešis komunistus nušovė, kaip teigia

V. Plumpa. Iš kur tiek komunistų atsirado? Tuo laikotarpiu kaimuose nebuvo nė vieno tikro komunisto. Komunistais buvo apšaukiami pieno priėmimo punktų vedėjai, malūnų ar lentpjūvių darbininkai,

apylinkės pirmininkai, sekretoriai, netgi dešimtkiemių įgaliotiniai. Ką

turėjo ţmogus daryti, jei pasišaukia jį į valsčių ir liepia dirbti apylinkės pirmininku ar sekretoriumi? Į visus jo pateiktus argumentus atsakymas tik vienas: nemoki - išmokysime, nenori - priversime. Tiek

iš vienos, tiek iš kitos pusės kartuvių kilpa virš galvos. Taip ir turėjo sutikti, ir mirė be kaltės kalti. Teko girdėti Juozui apie brolių Bitinų ţiaurumą. Tai jų sąskaitoje

stribukas Antanas Butėnas. Rado jo lavoną perpjautu pilvu, išluptomis akimis ir į akiduobes prikimšta pjuvenų. Tai į jų rankas pateko Birţų apskrities komunalinio ūkio direktorius, buvęs tarybinis

partizanas Karoblis: smarkiai sumuštą iš Kubilių kaimo dar varėsi į mišką, tik kai ţmogus nebegalėjo paeiti, jie peiliu atpjovė paţandės

nuo ausų iki gerklės, kad kuo ilgiau kankintųsi, ir paliko mirti. Tai jie Pūtelių malūno darbininką Vytautą Adomėną surištomis rankomis ir kojomis įmetė į Nemunėlio upę. Šimtą kartų teisingi kapitono Juozo

Čerkos ţodţiai: „Mes rusams ţymių nuostolių nepadarėme, tik savų lietuvių dešimtis tūkstančių išţudėme." Ar tai galima pavadinti kova uţ Lietuvos laisvę? Kai vienas Bitinų ţuvo ir buvo numestas Papilyje,

ţmonės ėjo ţiūrėti ne tam, kad neţymiai su pagarba nusilenkti kaip Ţilinskui, Petroniui, Aukštikalniui, net ir Švedams. Čia ėjo įsitikinti, kad vienas iš apylinkėje siautėjusių budelių jau tikrai nebegyvas.

Teisingi ir tie Čerkos ţodţiai, kad ţiaurumas iššaukia ţiaurumą. 1945-ieji artėjo į pabaigą. Ne visi vyrai legalizavosi, dalis dar liko miške, laukdami išvadavimo, ir toliau vyko ţudynės. Norėdama įrodyti, kad

vyksta klasių kova, tarybinė valdţia ir mūsų miestelyje iš vietinio jaunimo organizavo gynybinį būrį, tik jau pavadino ne „istrebiteljnyj bataljon", o liaudies gynėjai. Nuėjo į tą

būrį daug jaunesni uţ Juozą berniokai - Petras, Stepas, Alfonsas, Antanas, dar broliai Rubliauskai. Nė vienas jų nelaikęs rankose ginklo, dabar išdidţiai ţingsniavo, uţsikabinę ant peties šautuvus,

beveik siekiančius kulnus. Senasis Liauška teisingai įvertino: „Vakar

su botagu paskui karvės uodegą lakstė, šiandien jau kačergą uţsikabinęs eina. Oi prisišauks bėdos tokie kareivos!" Gaila buvo ţiūrėti į tuos vaikinukus, bet jiems viršininkai paţadėjo - metus

patarnausit čia, paskui išleisim mokytis kur panorėsite. Neilgai jie „gynė liaudį" - jau kitų metų balandţio mėnesį išvaikė juos miškiniai. Nukentėjo tik abu broliai Rubliauskai -vienam peršovė ranką, kitam

kojos kaulas buvo sutrupintas, dar vienam seniokui prireikė medicininės pagalbos. Po to trys iš jų įsiprašė išleidţiami į vairuotojų kursus, likusieji dar išsilaikė iki rudens, paskui vienus paleido, kitus

perkėlė į Panemunį. Taip ir baigė klasinę kovą mūsų vietiniai stribukai.

Nebesirinkdavo vakarais kaimynai Juozo namuose, jei ir uţeidavo, tai dieną - ką gali ţinoti, vakare eidamas, ką sutiksi: ir vieni blogai, ir kiti negerai. Pradėjo ţmonės kiek lengviau atsipūsti, kai 1946-iais gavo

laikinus asmens liudijimus, taip vadinamus „bekono pasus". Artėjo rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, kaipgi be tapatybės liudijimo dalyvausi balsavime. Balotiravosi mūsų apskrityje LTSR AT

pirmininkas Justas Paleckis ir kaţkokios ţynybos vadovas Feliksas Bieliauskas, bet Juozui visa tai nerūpėjo - jis suţinojo, kad Danutė ištekėjo uţ kito, tokio pat tremtinio kaip ji pati. Vaikščiojo Juozas

ţemės po kojomis nejausdamas ir galvojo: „Turbūt nemylėjo ji manęs, kaip aš ją, būčiau pėsčiomis į Sibirą nuėjęs, jei tik būtų kokią ţinutę davusi. Gal jos meilė nebuvo tikra, kad taip greitai pamiršo?"

Paniuro Juozas, uţsisklendė savyje, tik vienas būdamas daţnai pusbalsiu niūniuodavo:

Ak, gėlės, jūs gėlės graţuolės, Kodėl gi neţydit ilgai? Ak mano, ak mano mergaite,

Kodėl tu mane pamiršai? Kai Juozo tėvas gavo pranešimą apie privalomą miško paruošų plano vykdymą, jis su dţiaugsmu išsiruošė į darbus. Jo jaunos rankos

prašėsi darbo, ir širdies ţaizdas rodėsi geriau pagydys. Juo labiau, kad ne vienas buvo ir dirbant, ir vakarais grįţus nakvoti. Gailėjosi tiktai, kad labai greitai viskas baigėsi - per savaitę tą planą įvykdė ir

net viršijo. Grįţus namo, atėjo apylinkės pirmininkas ir prašo vaţiuoti į Panemunį, kur įvyks susitikimas su kandidatu į TSRS Aukščiausiąją

Tarybą Justu Paleckiu. Reikalaujama, kad iš kiekvienos apylinkės atvyktų po 15-20 ţmonių. Ne daug kas nori, miškiniai perspėjo

ţmones, kad nevaţiuotų, tai ir atsikalbinėja: vieniems laiko nėra, kiti tiesiog bijo. Susidomėjo Juozas, sutiko vaţiuoti, jei dar keletą vyrų pasiseks prikalbinti.

Prie Panemunio progimnazijos durų susirinkę apie kokius keturis šimtus ţmonių. Privaţiuoja trys lengvosios mašinos, iš viduriniosios išlipa skrybėlėtas ponas ir su palyda eina prie laukiančių ţmonių. Kaip

jau lietuviams įprasta, svečius tos mokyklos direktorius pasitinka su duona, druska ir taurele, muzikantai -vienas su armonika, antras su smuiku - uţtraukia kaţkokį maršą. Justas Paleckis pasisveikina su jį

sutikusiu direktoriumi, paima taurelę ir priėjęs prie muzikanto su smuiku pasiūlo: „Išgerk uţ mane taurelę, o aš uţ tave pagrosiu". Ką jis gros, spėlioja Juozas, internacionalą ar Katiušą, o gal „Ir platus gi

kraštas mūs gimtasis". Bet jo nuostabai iš po gerai valdomo stryko pasigirsta paprasta lietuviškose mokyklose dainuotos dainos melodija:

Ten, kur ţaidţia Nemunėlis, Kur Šešupė mūs miela,

Ten laukai mūs tėviškėlės, Ten garbinga Lietuva. Juozas pats nejaučia, kaip pradeda niūniuoti pusbalsiu. Sugrojęs

keletą tos dainos posmelių, Paleckis atiduoda smuikelį muzikantui ir pats pakviečia ţmones į mokyklos salę. Mokyklos direktorius pristato svečią, sakydamas: „Čia mūsų dabartinis pre-

zidentas draugas Justas Paleckis". Po tokio pristatymo pats Paleckis atsistoja uţ stalo ir pareiškia: „ Aš bent kiek patikslinti noriu pranešėją. Apie buvusį prezidentą sakoma „Mes neturim Vilniaus švento/ uţtat laikom prezidentą, /prezidentas kaip karalius/kelia puotas, ruošia balius". Aš tik Lietuvos Socialistinės Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Nekeliu puotų ir dirbu savo krašto, savo liaudies gerovei. Jei išrinksite į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, stengsiuos pateisinti jūsų pasitikėjimą".

Tokiu savo paprastumu papirko daugelį rinkėjų. Buvo kaime įvairiausių nuomonių - visai neiti balsuoti, ar vietoje Paleckio įrašyti kitą pavardę; buvo ir grasinimų iš miškinių pusės, bet pas mus viskas

vyko sklandţiai. Atrodo, kad jau gyvenimas grįţo į senąją vagą. Artėjo pavasaris, prasidės ţemės darbai, padargų remontas, kasdien prie Gavėno kalvės stovėdavo po keletą arklinių veţimų - tai arklius

kaustyti, tai plūgo noragus smailinti ar akėčioms kuolus nukalti. Nei arkliams pasagų, nei „uknolių" nėra, galima dar gauti tik keičiant į lašinius, sviestą. Taigi rūpesčių ūkininkui per akis. Čia ir šienapjūtė

artėja. Iš visko matyti, koks storas bus šiemet pradalgys. Prieš pat šienapjūtę grįţo Juozo svainis Meliusis: išbalęs, suvargęs, kosčiodamas, bet... linksmas. Pasakojo apie savo karinę tarnybą, jie

keli vyrai buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, kiti net rankose ginklo nelaikę. „Kol juos apmokė, suformavo ir uţgaišome. Buvome pasiųsti kaip rezervinis dalinys ten kaţkur prie Dunojaus, maistas prastas ir to

kartais nepristatydavo, karinės uniformos senos, gal kartais nuo

ţuvusiųjų nurengtos. Gerai, kad kovoti nebeteko, karas baigėsi ten anksčiau, negu Kuršo fronte". Daug graţių ir juokingų nuotykių pasakojo Meliusis. Juozui įstrigo tik pasakojimas, kaip jie dainavo:

„Išvedė mus apie 30 vyrų, surikiavo ir davė komandą „sagom", toliau „piesnia". Kadangi lietuvių buvome keliolika, tai kaţkuris ir uţtraukė: Naujokėliai kur stovėjo, oi, Ten ţolelė neţydėjo, oi, oi, oi Toliau dainą

pagavo visi ir jau skambiai traukė: Mūs naujokus kaip bekonus, oi, Susodino į vagonus, oi, oi, oi. Motinėlė išaugino, oi, O kur veţa nieks neţino, oi, oi, oi.

Rusas karininkas išbėgo į priekį: „ Stoj, što za piesnia takaja, čiort pobieri. Oi, oi, oi - vy soldaty a nie voljnyje, i piesnia dolţna bytj

soldatskaja", - ir pragertu balsu pats uţtraukė: „Vstavaj strana ogromnaja, vstavaj na smiertnyj boj...". „Tai kad mes tokios nemokam", - atsakė dainą vedęs vyras. „Kak ţe nemokam, -

nusistebėjo karininkėlis, - nada mokam", - ir vėl komanda „zapie-vai". Pasirodo, be dainos ţygiuoti negali, tai kaţkuris iš to būrio ir uţtraukė „Katiušą". „Nu ladna", - numojo ranka ruselis.

Į miestelį pradėjo kas antrą savaitę atvaţiuoti vyrukai su kino aparatūra, po seanso šokiai, jei, ţinoma, atsirasdavo armonikie-rius. Jaunimas linksmiau leido laiką. Palengva Juozo širdyje tolo Danutės

paveikslas, juo labiau, kad čia gretimo kaimo ţvitriaakė geltonkasė Bronytė akių nuo jo nenuleidţia. Grįţo ir Liauškos Jeronimas, ir keista, pastarasis nors ir belaisvis buvo, bet ne toks suvargęs kaip

Meliusis, Tarybinės armijos kareivis - nugalėtojas. „Sakiau, vyrai, kad pirmai progai pasitaikius pakelsiu rankas prieš rusus, ne mes tą pragarą uţmaišėme. Jei prieš savo valią buvai įtrauktas į šią

mėsmalę, tai ţiūrėk, kad tik gyvas išliktum. O mus karinius lietuvius šefavo kaţkokia labdaringa organizacija, siuntinius siųsdavo, ir bado neteko daug patirti." Grįţo ir kiti buvę Lietuvos kareiviai, paskui 29-

ojo korpuso kariai, tarnavę vokiečių pagalbiniuose batalionuose ir

pagaliau iškėlę rankas prieš rusus. Kiekvienas jų nuėjo skirtingais keliais: Antanas patraukė į mišką ir vėliau ţuvo nuo savųjų, Stasys įstojo į kolūkį, dirbo kalvio padėjėju, Jeronimas išvyko j Panevėţį,

įsidarbino kaţkurioje atstatomoje gamykloje. Gal ir Juozas butų į miestą išdūmęs ir darbą susirasti nebūtų buvę sunku. Dirbant pabaigti vidurinę vakarinę mokyklą - labai viliojamai

atrodė. Tik tokioms jo svajonėms nebuvo lemta įvykti. Netikėtai mirė tėvas: susiruošė vieną rudens rytą vaţiuoti į malūną ir sukniubo, arklį iš tvarto bevesdamas. Gal tai atsiliepė visi išgyvenimai. Ţinojo

Juozas, kad ne kartą stribai tėvą prie sienos statė, ţadėdami nušauti, jei nepristato sūnaus bandito. Kitą kartą liepia susikrauti

reikalingiausius daiktus ir ruoštis tremčiai į Sibirą, ir vėl dėl bandito sūnaus. Kai Juozas legalizavosi, vėl kiti ieškojo išdaviko ir parsidavėlio sūnaus, taip pat grasindami. Tėvas nė karto nesiskundė, jam

nepriekaištavo. Dabar ţiūrėjo Juozas į šiurkščias, įdirţusias velionio rankas, sudėtas ant krūtinės, ir galvojo: „Ak tėve, mano tėve, dabar galėjom ramiai pagyventi, bet tu mus palikai. Kaip man trūks tavo

patarimo, tavo tvirto peties atsiremti gyvenimo negandose". Blogai, kad ir motinos sveikata pablogėjo, skundėsi silpnumu, galvos svaigimu, daţniau gulėdavo, negu dirbdavo. Ateidavo sesuo Anelė

padėti, bet ir jai savų rūpesčių uţteko: „ Niekaip negaliu atpenėti ir ant kojų pastatyti savojo kareivėlio", - skundėsi ji. Ką bedarysi, teko Juozui paimti ūkį į savo rankas ir ieškoti jaunos šeimininkės, juo

labiau, kad to reikalavo ir pasiligojusi motina. Ne iš didelės meilės, greičiau reikalo verčiamas, pasipiršo Bronytei. Jos tėvai mielai sutiko išleisti dukrelę į marčias. Pati nuotaka, tik įpusėjus devynioliktuosius,

net tirpo iš laimės. Tik ji norėjo vestuvių su muzikantais, svečiais, dainomis. Juozo giminės tam prieštaravo dėl neseniai palaidoto tėvo. Ką padarysi, reikėjo ir Bronytei sutikti su kuklesnėmis vestuvių

iškilmėmis, juo labiau, kad ne muzika, triukšmas ir svečių linkėjimai

nulemia gyvenimą. 1947-ieji. PASKOLOS PASIRAŠYMAS

1947-jų pavasaris, Juozas jau pilnateisis ūkio šeimininkas. Apylinkės pirmininkas jau jo vardu atneša visokius pranešimus. Lauke graţiai ţaliuoja dar tėvo pasėti ţiemkenčiai, bet vasarines kultūras jau pats

planuoja sėti. Smagu, kai tau tik dvidešimt treji ir jautiesi ūkio šeimininkas, savarankiškai gali tvarkytis. Pavasaris pats graţiausias metų laikas,

obelys dar tik pradeda ţydėti, o vyšnių ţiedlapiai nukloja keliuką baltu kilimu, lyg vyskupo laukiant, - pagalvojo Juozas. Paskelbta

valstybinė paskola liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti, iš kiekvieno gyventojo buvo prašoma pasirašyti pagal išgales, kiek kas gali. Juozas paliko ţmonai pinigus, kuriuos skyrė prisidėti prie šios

paskolos, ir švilpaudamas išėjo ruošti dirvos aviţų sėjai. Atėjo jie tuo baltu, ţiedlapių nuklotu taku. Bronytė atbėgo į lauką - duok, aš paakėsiu, o tu eik su jais pasikalbėti, iš manęs pinigų neima,

sako, per maţai. Juozą pasitiko ir pasisveikino inteligentiškos išvaizdos vyras, prisistatęs esąs Rokiškio apskrities raikoopsąjungos pirmininkas Pipikas. Klausimas aiškus, dėl ko jie čia atėję, tik štai dėl

sumos reikia tartis, ţmona pasiūliusi juokingai maţą sumelę. Juozas norėjo paaiškinti, kad tokia jų reikalaujama suma perdaug didelė - tėvo laidotuvės, jo paties vestuvės - ir taip jau kaimynams įsiskolinęs,

o uţ pieną, mėsą, pristatomus valstybei, tik kapeikas tegauna. - Ką jūs čia mus mulkinate: sodyba tvarkinga, langinės ir durys štai neseniai daţytos, sodelis graţus, gėda ir pasiūlyti tokią maţą sumelę,

kai mūsų tarybinė valstybė prašo padėti, - nenusileido draugas Pipikas.

- Niekas man to nedavė, - atkirto Juozas, - kiek čia mūsų su tėvu

darbo įdėta. Kiek suprantu, jei stogai būtų kiauri, tvoros išvirtusios, langai skudurais uţkamšyti, kiemas dilgynių uţgoţtas, tai ir su tokia paskolos sumele sutiktumėte?

Kuo toliau kalbėjo Juozas, tuo labiau kėlė kalbos toną ir Pipikas, ir tai, matyt, nepatiko jo palydovams, kurių buvo du, vienas lietuvis stribukas, antras gal iš garnizono kareivėlis, mongolo veidu ir

kreivomis kojomis. Tas mongolas staiga pašoko šaukdamas „svoloči, kulaki" ir tvojo Juozui į galvą. Subangavo ţemė po Juozo kojomis, vos išsilaikė nenuvirtęs, akis aptraukė raudona migla, iš prakirsto

antakio ant baltų ţiedų kilimo lašėjo kraujas. Ranka to azijato gal buvo su kastetu? Iš tolimos atminties atplaukė kadaise girdėti

ţodţiai: „ Miela ţeme, jau tu nebe mano. Tu, lietuvį, tylėt tegali... " Atrodė, pats Juozas tylėjo, o kalbėjo

kaţkas kitas: - Uţmuškite ir pasiimkite viską, gal susirinksite ir didesnę sumą, negu reikalaujate.

- Kam taip grieţtai, draugas? - išgirdo Pipiko balsą. - Čia mūsų vyrukas pasikarščiavo, supraskite, jo tėvas ir broliai ţuvo karo metais, pats augo Vaikų namuose.

- Ne aš sukėliau tą karą, tai kodėl jis mane dauţo? - priekaištavo Juozas, ir jo galvoje švystelėjo mintis, gal pasirašyti reikalaujamą sumą ir... viską metus išeiti pas miškinius? Nusibraukė drobinių

marškinių rankove nuo akių kraują, ir ... sutiko pasirašyti pusę reikalaujamos sumos. Nusileido ir draugas Pipikas, dar kiek pasiderėjęs, sutiko su šešiasdešimt procentų ir, palinkėjęs sėkmės

pavasario darbuose, išėjo iš kiemo. Ėjo Juozas vėl į lauką, dabar jau ne tokia įkaitusia galva, ir mintijo, kad kerštas blogas patarėjas. Jis pats gali išeiti į mišką, bet kaip

mama, Bronytė ir tas, kuris dar ateis į šį pasaulį, kas jų laukia? Bet ir

pamuštas antakis ugnimi dega. „Mane, lietuvį, gali dauţyti kaţkoks azijatas, - dabar Juozas net pavydėjo tiems ţuvusiems, kurių kūnai buvo pamesti miestelių aikštėse, - juos tik negyvus spardė stribukai.

O mane gyvą dauţo svetimos rasės atėjūnas. Bet palauk, tas ar kitas azijatas, ar negras - tik ginkluotas draugo Pipiko palydovas, tai kodėl DRAUGAS Pipikas nesu-

draudė, neįspėjo pirmiausia to kreivakojo, kad neturi teisės kiekvienas dauţyti tarybinių ţmonių?" Pririšo arklį pievelėje nakčiai, pats parėjęs ilgai sėdėjo sodelyje, ţiūrėjo į raudonuojančius

saulėlydţius ir atrodė jam, kad tai raudonuoja kraujas. Kraujas iš daugelio sutryptų širdţių,ir tų, kurie ţuvo kovodami, ir likusių gyvų,

jaučiančių paniekintą ţmogaus orumą, sutryptą savigarbą. Nesulaukdama vakarienės pareinant, Bronytė atėjo ieškoti. Prigludo prie peties: neišgyvenk, pasispausime, surinksime ir tuos pinigus,

atsiskaitysime. Ne pinigai - norėjo šūktelti Juozas - čia daugiau negu pinigai, bet ar ji supras, apie ką jis dabar galvoja. Todėl tik uţdėjo ranką jai ant pečių ir pasakė: „Gerai, einam vakarieniauti".

Laikraščiai rašė, kad „Lietuvos darbo ţmonės, atsiliepdami į Partijos ir Vyriausybės kvietimą, su didţiausiu pakilimu pasirašo valstybinę paskolą, įvykdydami ir viršydami duotąjį planą". Ach su kokiu

pakilimu pučiamas propagandos burbulas. 1948-ieji. PRIVALOMIEJI PRISTATYMAI

Ţiemkenčiai rugiai ir plotelis kviečių, šiais metais jau paties Juozo pasėti, graţiai uţderėjo, net talkos prireikė nupjovimui. Dienos pasitaikė graţios, tai netruko ir į klojimą suveţti. Ir kvepėjo iš tolo

duonele. Bet dar nebuvo baigta veţti, dar lauke gubose tebestovėjo kviečiai, o tarybiniai aktyvistai jau lodė kaimų šunis, vaikščiodami ir ragindami pirmuosius grūdus pristatyti valstybei. Jau du kartus

apsilankė ir Juozo kieme. Nelaukiami, nekenčiami tokie svečiai, nors

jiems atėjus Bronytė skaniausiais obuoliais vaišina, bet geriau kad nesilankytų. Taip ir šį kartą, norint išvengti jų pakartotinio vizito, Juozas paţadėjo po trijų dienų į grūdų priėmimo punktą pristatyti

300 kg duoninių grūdų uţ ţemę, esančią Papilio valsčiaus ribose. Dvi dienas abu su Bronyte dar senelio spragilais klojime ant grindinio kūlė rugius. Trečią

dieną, nuveţę pas kaimyną, išvalė, supylė į maišus, kad rytą anksčiau galėtų išvaţiuoti, nes ten eilės didelės, ilgai tenka laukti. Dar pasigėrėjo, kokie graţūs rugeliai, grūdas į grūdą, net gaila išveţti. Bet

ką padarysi, jei valdţia reikalauja. Vėlai vakare išgirdo beldimąsi į duris. Juozas nuėjo atidaryti, ir j vidų

sugriuvo keletas „miško brolių": - Kinkyk greičiau arklį ir sukrauk tuos maišus su grūdais! - Vyrai, - Juozas kreipėsi į Joną Marciuką, paţįstamą nuo gimnazijos

metų, - negaila man tų grūdų, bet neuţnerkite man kilpos ant kaklo, pasirašiau rytoj pristatyti, o jums per dvi dienas vėl paruošiu.

- Parsidavėli! Šunie! Dar drįsti sakyti, kad stribams nuveţti paţadėjai, o Lietuvos laisvės kovotojams gaila! - ir šiuos ţodţius palydėjo smūgis šautuvo buoţe į nugarą.

Pasikinkę arklį, susikrovė maišus ir išvaţiavo. Rytojaus dieną, po pietų, vėl pasirodė aktyvistai ir jau supykę dėl netesėto paţado. Ţmona vėl pasitiko juos su pintine graţių, raudonšonių obuolių, bet

tie nenorėjo. Gal būtų ir valgę obuolius, bet jiems vadovavusi mergina LLKJS Birţų apskrities komiteto įskaitos skyriaus vedėja Otilija Burbulytė nenorėjo ir klausyti apie tai, kad nesuspėjome

paruošti grūdų. Ir čia atsitik gi šitaip, į kiemą sugrįţo naktį išvaţiuotas arklys, ir linksmai suţvengęs sustojo prie tvarto.

- Kas čia, iš kur? - šoko klausinėti ta panelė. Keli stribukai, atėję

kartu su ja, puolė apţiūrinėti veţimą, ten rado tuščius maišus, kiti nulėkė į klojimą, o ten švieţiai iškulti šiaudai. - Aha, banditams grūdus išveţei, kraugery! Sabotaţnike! Ban-

doposobnike! - ir kiekvieną tokį ţodį lydėjo smūgiai ar kojos spyriai. Toje egzekucijoje pasiţymėjo vienas iš stribų, kuri šaukė Jokūbu. Kalbėjo švariai lietuviškai, tai tas uţlauţė Juozui rankas uţ nugaros,

arklio pavadėliu surišo lyg didţiausiam nusikaltėliui. - Veţkite į Papilį, išsiaiškinsime, - paliepė draugė Otilija. Vienas iš stribų šūktelėjo: „Atsisveikink su boba, daugiau šio krašto

nebematysi", ir tuo pačiu arkliu buvo išveţtas į Papilį. Kietai su-' kando dantis Juozas, ţinojo, kuo tai gali baigtis: sakysi teisybę -būsi

banditų rėmėjas, ryšininkas. Meluosi - būsi sabotaţnikas, vis vien nuteis. Papilyje atrišo rankas, įstūmė į stribų būstinę ir uţrakino, kol ateis

viršininkas. Jo laimei, Bronytė neišsigando, atlėkė dviračiu į Papilį, sulaukė iš kaimo grįţusio atsakingo uţ grūdų prievolių pristatymą LKP Birţų apskrities komiteto sekretoriaus Petro Eiduko, išklojo jam visą

teisybę. Sekretorius kartu su Bronyte atėjo pas NKVD viršininką Ušakovą, čia vėl Bronytė viską papasakojo. Dabar išsišaukė Juozą, tas turėjo dar kartą smulkiai pasakyti miškinių išvaizdą, kokie ginklai.

Turėjo atsakyti į Ušakovo klausimus. Viršininkas buvo nepatenkintas, kad Juozas nepranešė apie tai rytą pats. O kaip pranešti? Jų buvo keturi, bet yra ir daugiau, praneši, tuo pats sau mirties sprendimą

pasirašysi - ţmonės to ir bijo. Vis tik pritarus draugui Eidukui, Juozą paleido, pastarasis priţadėjo pasirūpinti, kad į jų kaimą atvaţiuotų kuliamoji ir kad per tas kelias dienas joks aktyvas nebeuţsuks. Ir

šiandieną, po daugelio metų, Juozas išgirdęs Petro Eiduko pavardę su dėkingumu jį prisimena ir palinki jam sveikatos. Prisimena ir ano

ţmogaus iš Bariškių kaimo ţodţius: „Yra gerų ţmonių ir tarp

komunistų." O laikraščiai rašė, su kokiu dţiaugsmu Respublikos ţemdirbiai pirmuosius savo išauginto derliaus grūdus veţa į priėmimo punktus,

organizuodami raudonąsias gurguoles ir pavieniai. Nors visi puikiai ţino, kad tiek valstybinė paskola, tiek ir privalomieji pristatymai beveik mušte išmušti. Bet tokia jau buvo ta raudonoji propaganda,

nesiskirianti nuo gebelsinės. Nuo to laiko galutinai pasikeitė Juozo nuomonė apie tuos laisvės kovotojus. Net pačiam keista, tačiau jis maţiau kaltino tarybinius aktyvistus, toks nepavydėtinas jų darbas.

Bet štai tie broliai lietuviai kodėl taip daro? Dėl jų galėjai išdardėti į Sibirą kaip tarybinės šalies priešas. Po daugelio metų jau laisvoje

Lietuvoje Juozas perskaitys priverstinio emigranto į JAV, kraštotyrininko Broniaus Kvyklio ,,Mūsų Lietuva" II tomą, kur rašoma apie šioje apskrityje veikusius

partizanus: ,,Ilgą. laiką jie gynė gyventojus nuo bolševikų savivalės". Perskaitys ir piktai nusijuoks - kaip tie ponai iš anapus vandenyno supranta gynimą. Jei tau tas gynėjas trenkia šautuvo buoţe į nugarą,

kad vos ant kojų išsilaikai, išveţa paruoštus grūdus ir palieka tave sudoroti tai bolševikų savivalei, ar tai galima pavadinti gynimu? Galbūt del tokios gynybos gavo kelialapį į Sibiro platybes ne vienas

kaimo ţmogus. Praėjo tie metai, atsiskaityta su privalomaisiais pristatymais, mokesčiai visi sumokėti. Bet artėjo kur kas sunkesnis laikotarpis ir

išbandymas ţemdirbiui - tais pačiais metais (1948 metai) Res-publikoje paskelbtas Partijos ir Vyriausybes nutarimas ,,Del ko-lektyvinių ūkių organizavimo". Ar kas begalėjo būti blogiau?

1949-ieji. KOLŪKIŲ ORGANIZAVIMAS Jau metų pradţioje pradėjo šaukti gyventojų susirinkimus, kuriuose aiškino ţemės ūkio artelės įstatus ir pranašumus prieš pavienį

ūkininkavimą. Kaimo vyrai vėl pradėjo vakarais rinktis tai pas vieną

tai pas kitą ir kalbėti, kad pas mus Lietuvoje neįmanoma tokia tvarka. Mūsų ţemės nederlingos, reikalaujančios daug darbo įdėti, jei nori derlių išauginti. Negali gi visų suvaryti į tuos kolektyvinius ūkius,

savanorių vargu ar bus, po šautuvu varyti valdţia gal nesiims. ,,Laikysimes iš paskuniųjų",-pareiškė senasis Liauška, jį palaikė daugiau vyrų, netgi našlė vaugintinė Kastulė, kurios vyras ţuvo prie

Liepojos. Visas Rokiškio apskrities partinis tarybinis aktyvas jau nebe tik šaukė gyventojus į susirinkimus, agituodami stoti į kolūkį, bet ir po namus lankėsi tuo pačiu klausimu. Lengviau buvo Juozui su, Birţų

apskrityje esančia ţeme - ten paţadėjo, jei atsiranda keletas stojančių į kolūkį, jis pareiškimą tuoj pat parašys. Bent jau iš tos

pusės buvo ramiau, taip daţnai nesilankė nelaukiami svečiai. Ir taip per va- sarą nepraeidavo nė mėnuo, kad nebūtų susirinkimo ar po kiemus

nesilankytų svečiai, anot Alpio, „skelbdami raudonąją evangeliją." Atėjo ruduo, tokie susirinkimai dar padaţnėjo. Tą dieną Panemunio valsčiaus partorgas Gauryla Mišiniovas ir dar du vyrai iš apskrities

komiteto, lydimi kelių stribukų, vaikščiojo po kiemus ir po parašu reikalavo susirinkti dešimtkiemio įgaliotinio seklyčioje. Čia vėl buvo aiškinami ţemės ūkio artelės įstatai ir raginama rašyti pareiškimus.

Ne tik geruoju agitavo, pats Gauryla net Sibiru grasino: „ Aš galiu padaryti, kad išvaţiuosit pas baltąsias meškas." Ko norėti iš beveik beraščio ţmogaus, antra vertus, gerai ţinojo ţmonės, kad metų

pradţioje kelios šeimos buvo ištremtos pas „baltąsias meškas". Vis tiek neatsirado nė vieno, norinčio rašyti pareiškimą į kolūkį - ne taip lengva atsisakyti savo gero, kas metų metais uţgyventa. Nors ir

ţinojo, kad tai neišvengiama. Išdalino visiems popieriaus lapus su atspausdintu tekstu, belieka tik parašą padėti. Būtų vyrai ėję namo, bet prie durų stovėjo ginkluoti

stribukai, ir net gamtos reikalo atlikti galėjai išeiti tik jų lydimas.

Slinko valandos, ţmonės sėdėjo, prakaituotose rankose laikydami blankus su pareiškimo tekstu, ir vis skaitė, lyg pirmą kartą matydami. Jau ir po vidurnakčio, pavargo ţmonės, palūţo jų atsparumas, juo

labiau, kad slėgė ne tik bemiegė naktis, bet ir didėjanti mokesčių ir prievolių našta, ir Sibiro tremties baimė -ką gali ţinoti, ką jie gali tau pripaišyti, kokius nusikaltimus. Pirmoji pakyla Kastulė: „Leiskit

pagaliau namo, pasirašysiu, kad sutinku nors ir į grabą gultis". Visų galvos pasisukę į jos pusę, o ji greitai pasirašiusi blanką numetė ant partorgo stalo ir išėjo pro duris. Vyrai dar kurį laiką tylėjo, paskui

vienas, kitas numojo ranka „prieš vėją nepapūsi" ir pasirašė pareiškimus, tarp jų ir

Juozas. Buvo jau trečia valanda ryto, kai Juozas išėjo iš prirūkyto kambario ir pasuko namų link. Lyg tyčia ėjo per savąjį berţynėlį,

kurio labiausiai ir gailėjo atiduoti į kolūkį. Sustojęs tarp jų glostė, kalbino medţius, tarsi maldaudamas jų atleidimo: „Iškirs jus visus, išnaikins mano baltaliemenius brolius, nuniokos svetimos rankos,

nebegaivinsit jūs savo vešlia ţaluma karštomis vasaros dienomis, neberaminsit tyliu ošimu, nebekukuos gegutė pavasario rytais..." Staiga iš uţ vieno berţo „Stok!", ir priešais išdygo keturi ginkluoti

vyrai: - Tai pardavei Lietuvą, į raudonąjį ubagyną įstojai, išsigandai keleto apsnūdusių stribų?!

Juozas, ţinoma, išsigynė, kad dar nepasirašęs pareiškimo į „ubagyną", bet to jiems buvo negana: - Klaupkis, apţiok pistoleto vamzdį, persiţegnok ir prisiek Lietuvos

kovotojams, kad niekuomet nebūsi kolkoznikas. Ţinok gerai, jei nesilaikysi duoto ţodţio, išklosime visą tavo šeimą!

Pasakė tuos ţodţius ir nušlamėjo ţingsniai per nukritusius lapus, tik

negreit dar išnyko naminės degtinės tvaikas, tvyrojantis ore. Ilgai dar klūpojo Juozas, persmelktas baimės ir rudeninės drėgmės: „ Kad juos kur Perkūnas nutrenktų ir tuos stribus, aktyvistus, ir tuos laisvės

kovotojus. Irgi mat kovotojai: ant krūtinės automatai, ant kaklo ţiūronai, uţ dirţo granatos - taigi galėjo tekštelti bent vieną granatą prie klojimo, kur buvome susirinkę -ir apsnūdę stribai, ir partiniai

aktyvistai būtų išbėgioję, ir ţmonės tikrai pagalvotų, kad yra dar tokių kovotojų, kuriems rūpi jų tolimesnis gyvenimas. Bet kam jiems rizikuoti su ginkluotais, nors ir apsnūdusiais stribais, daug geriau

gąsdinti tokius kaip aš, beginklius. Ne, čia jau nebe tie, kur ateidavo pas mus, prašydavo tėvo tabako, kurie taip graţiai apdainuodavo

savo tragišką dalią: „ Eina motina verkdama, Savo sūnaus ieškodama. Oi neverki, motinėle, Uţ tėvynę galvą dėjo " Taip dauguma jų padėjo galvas uţ tėvynę, kiti legalizavosi ir pasitraukė į miestus, dar kiti, kaip ir Juozas, dirba ţemę, nebe-

tikėdami jokiais amerikiečiais, tiesiančiais rankas iš anapus Atlanto. Pasiliko tie, kurie pradţioje pasiskubino išsikruvinti rankas ir gerai ţinojo, kas jų laukia. Tai jau nebe kovotojai uţ laisvę, bet į kampą

uţspęsti ţvėrys, kurie beviltiškai draskosi ir plėšo, kas prie jų prisiartina. Ką reikėjo daryti? Vieni reikalauja į kolūkį stoti ir grasina Sibiru, kiti vėl įspėja, kad „išklosime visą šeimą", ir tai gali įvykdyti

greičiau, negu pirmieji. Jau spėjo nuţudyti iš kaimyninės Kraštų apylinkės naujai susikūrusio kolūkio brigadininkę Eugeniją Palmonaitę, jie gali „iškloti" ir jo šeimą, kaip išklojo toje pačioje

Kraštų apylinkės Kerpiškių kaimo Butėno, Kontrimo ir Uţkurėlio

šeimas, palikdami vaikus našlaičiais. Nebesu-galvodamas, ką daryti, Juozas vėl vaţiuoja į Panemunį pas tą patį Gaurylą ir pareiškia: - Greičiau pabaikite suvaryti visus į tą kolūkį, arba atiduokite man

pareiškimą! - Ką! - nustebo partorgas Gauryla. - Tu kalėjimo pasiilgai, nori griauti tik pradėtą organizuoti kolūkį?

- Radau prie durų raštelį, kuriame miškiniai grasina nuţudyti. - Ne, tu nebijok, - atlyţo Gauryla, - mes į apylinkes pasiųsime liaudies gynėjus ir tuos miškinius sunaikinsim.

Ir tikrai, dar tą savaitę keletas liaudies gynėjų tikrai vaikščiojo po apylinkės kiemus, bet Juozo tas nenuramino. Jis, pasitaręs su kitais

kaimo vyrais, nutarė vaţiuoti į Vilnių, priėjo prisidėjo svainis Meliusis - kaip karo dalyvis, našlė Kastulė - kaip ţuvusiojo kario našlė ir didţiaţemis Balčius: „Eisime pas patį Paleckį, jis mūsų apygardos

deputatas į TSRS Aukščiausiąją Tarybą ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, tai turi patarti, padėti." Ilgokai teko laukti prie Paleckio priimamojo, bet baigiantis darbo

valandoms draugas Paleckis juos priėmė. Paspaudė kiekvienam ranką, paprašė sėstis, pasiteiravo, kokiu reikalu atvykę. Jie visi vienas per kitą pradėjo aiškinti, kokios nederlingos mūsų ţemės, nieko gero

nebus suėjus į kolūkius - kol kiekvienas rūpinasi, mėšluoją tą ţemę, tai ir derlius dar pakenčiamas. Taigi reikia dar leisti pavieniui dirbti, kaip iki šiol.

- Draugai! - nutraukė juos Justas Paleckis.- Negi manote, kad mes, Respublikos valdţia, nieko nedarėme, kad nebūtų skelbiama ta kolektyvizacija Lietuvoje? Deja, Maskva į tai neatsiţvelgė ir priėmė

tokį nutarimą, o mes turime vykdyti, to norim ar nenorim, - jo balse galima buvo jausti nuovargio gaideles, bet jis kalbėjo. - Mūsų ţmonės darbštūs, tvarkingi, jei kolūkyje dirbsite kaip savo ūkyje, tai

gyvenimas tikrai pagerės. Gausite galingos ţemės ūkio technikos,

trąšų, bus kvalifikuotų specialistų. Na, ţinoma, pradţioje bus sunkiau, ţmonės pripratę prie savo nuosavybės, bet tai laikina. Metai kiti, ir tikrai nesigailėsite, svarbu ir tai, kam patikėsite vadovavimą kolūkiui.

- Gal gyvenimas ir pagerės, bet ką dabar daryti mums, kaimiečiams? - nebeiškentė Juozas ir papasakojo apie tarybinių aktyvistų grasinimus, susitikimą su miškiniais ir jų grasinimus.

Draugas Paleckis, atrodo, nustebo: - Dėl to, kad nestojate į kolūkį, į Sibirą tikrai netrems, tam yra kitos priemonės - per mokesčius, privalomuosius pristatymus. Nebent

platintumėte kokius antitarybinius atsišaukimus ta tema, tuomet gal ir susidomėtų kai kurie saugumo organai. Negerai, kad keletas

parašo pareiškimus, tuo tarpu kiti dar neapsisprendţia, o tokie nemokšos partorgai tuos pirmuosius kaip pavyzdį nuro- do kitiems, tuo pastatydami juos prieš, liaudiškai tariant, įsiutusius

vilkus. Reikia, kad didesnė dalis kaimo iškart pasirašytų pareiškimus į kolūkį, tiek neišţudys. Miškiniai jau baigia savo dienas, nors nuţudyti dar gali ne vieną. Nedaug jų liko, tačiau jų vadai, susirinkę šių metų

vasario 16-tą, priėmė savo nutarimą mobilizuoti šaukiamojo amţiaus jaunuolius į Lietuvos kariuomenę. Draugai, nors jūsų vaikai, kaip galiu spręsti, dar maţi, bet ţiūrėkite, kad kaimynai, giminaičiai

nesileistų suviliojami jų paţadais. Jokia Amerika ar Anglija nesiruošia ir neateis jūsų apginti nuo kolektyvizacijos, Lietuva yra Tarybų Sąjungos sudėtyje, tokia ir liks. Tie, kurie miškuose dar likę, patys

įklimpę iki kaklo į praţūties liūną, dar nori įklampinti ir jaunus, niekuo dėtus vaikinus.

Palinkėjo draugas Paleckis sėkmės, vėl padavė kiekvienam ranką, netgi palydėjo iki kabineto durų. Išėjo ţmonės apsiraminę, lyg kaţką

šviesaus širdyje išsinešdami - su jais kalbėjosi ne bet kas, o pats

Respublikos Prezidentas, tik dabar kitaip vadinamas. Geleţinkelio stotyje kelias valandas teko laukti traukinio. Gavę atsisėsti, Kastulė ir Balčius tuoj uţmigo, o Juozas su Meliusiu dar ilgai

kalbėjo: - Gal tikrai paskubėjom su tais pareiškimais? - dėstė Juozas. - O jei Amerika atsiţvelgdama, kad ţmonės kratosi tos kolektyvizacijos ir

kad jaunimas protestuodamas prieš tai eina pas miškinius, gal... - Liaukis pliaukšt tokius niekus! - nutraukė Meliusis. - Amerikos dėka tūkstančiai vyrų sugulė po velėna. Jei nepadėjo tuomet, nejau galvoji

ateis dabar mūsų vaduoti? Meliusis, pasirėmęs alkūne į suolo atramą, pradėjo snūduriuoti, o

Juozas nenorėjo miego ir galvojo toliau: Justo Paleckio ţodţiai ramino, guodė, ir kolūkinė ateitis nebeatrodė tokia juoda. Bet vėl tarsi ţaibas perskrosdavo ţodţiai: „Išklosime visą tavo šeimą!" Tiesa,

miškinių nebedaug liko, bet beginklius ţmones „iškloti" daug ir nereikia. Be to, jei jiems paklus dalis šaukiamojo jaunimo ir išeis į miškus? Tie jų vadai, jei nelauktų iš uţsienio pagalbos, ar imtųsi tokio

ţygio? Ar jiems tiktai rūpi tuos jaunuolius į mirties liūną įtraukti? Tik daug vėliau, praėjus gal keliolikai metų, įsikalbėjęs su vienu tokių nelaimėlių partizano motina, Juozas supras, kad Justas Paleckis

teisus buvo kalbėdamas apie tuos jaunuolius. Nepraėjo ir mėnuo, kai iš dviejų kaimų buvo organizuotas pirmasis kolūkis jų apylinkėje. Respublikinė spauda rašė: „Lietuvos kaimų

ţmonės noriai buriasi į organizuojamus kolūkius, gerai ţinodami, kad tik čia jų laimė ir šviesi jų pačių ir jų vaikų ateitis."

Gyvenimas kolūkyje Pradţiai reikėjo suveţti sėklai skirtus grūdus į jau suvisuomenintas ūkininkų klėtis, vėliau ir grūdus, skirtus gyvulių pašarui, proporcingai

nuo turimos ţemės, suvaryti gyvulius į bendrus tvartus. Sunkiausia

buvo kaimiečiui skirtis su arkliu - ėjo ţmogelis ţiūrėti į tą fermą, kaip laikosi jo arklelis, vis atnešdamas tai runkelį, tai duonos kriaukšlę. Ir į darbą einant kiekvienas taikėsi paimti savo arklį. Kolūkio pirmininku

buvo pačių išrinktas maţai raštingas ţmogus, sąskaitininku - Juozo mokyklos draugas. Taip praėjo pavasario darbai, šienapjūtė kaţkuo buvo panaši į linksmas kaimo talkas. Baigiantis vasarai kiekvieno

pasėtus praeitais metais ţiemkenčius jau nuėmė bendrai. Taip buvo planuojama iškulti, atiduoti kiek skirta valstybei, apskaičiuoti, kiek palikti gyvuliams, likusius pasidalinti uţ darbadienius. Pirmaisiais

kolūkiniais metais išėjo ne tiek jau ir maţai, „pusiau su velniu" - kaip įvertino senasis Liauška.

- Tai labai gerai, gali dţiaugtis, nors tu tik kokį lentgalį nuobliavai (senasis Liauška dirbo statybininkų brigadoje) ir tavo sūnus į miestą išdulkėjo, ir dabar po lygiai gausime grūdų...

- O tu paţiūrėk, kokie kviečiai mano ţemėje uţaugo - kaip mūras, o iš tavo dirsių nebent ragana kukulį iškepti sugebėtų... Tokie ir panašūs ginčai dar kildavo tarp kaimynų. Ţmonės nelaikė

nuodėme „nukniaukti" bent pusmaišį grūdų samagonui išsivaryti. Tik kai buvo nuteisti du kolūkiečiai, parsiveţė iš lauko po arklinį veţimą šieno pagrėbstų ir gavo po dvidešimt metų uţ visuomeninio turto

grobstymą, tuomet ţmonės pradėjo vengti, nebent kuliant javus į kišenę įsipildavo grūdų. Uţ tai pradėjo vagiliauti cukrinius runkelius ir daryti alų, vadinamą „gorgeliu", brigadininkui pavaišinti.

Brigadininkas gali ne tik kokį darbadienį prirašyti, bet ir nematyti, kad sodybinis sklypelis keletu arų praplėstas ar pievos pašonėje kokią pradalgę uţgriebei iš ūkio

ploto. Taip tie brigadininkai įprato vaišinami, kad dainą apie juos sudėjo:

Pasakyk, pasakyk, brigadieriau, Kiek darbadienių aš jau turiu? Neţinau, neţinau, kolūkieti, Nes kasdien samagoną aš geriu. Nespjaudavo į tą samagoną ir pirmininkas. Kol pradţioje buvo tas beraštis ţmogelis, ţiūrėjo labiau tvarkos, bet po metų jį pakeitė iš

rajono atsiųstas komunistas. Ţmonės mielai jį priėmė galvodami, kad tas tikrai pakels ūkio ekonomiką. Bet po kurio laiko ir tas pradėjo išgėrinėti „gorgelį", net rajono vadovai, atvykę į kolūkį, negalėdavo

surasti pirmininko. Taip kolūkio pirmininkai keitėsi - vienas prasigerdavo, tą pakeisdavo kitu, nors visi būdavo vienodi. Buvo

tokia nuomonė - jei komunistas ką blogo padarė, tai jį siunčia į Partinę mokyklą arba kolūkio pirmininku. Vienam iš tokių kadrų vadovaujant net nuo senų pastatų šiaudinius stogus nuplėšė karvėms

pašarui. Pavasarį daug tokių karvių reikėjo kelti, jau nebepaėjo. Ne ką geresnė padėtis ir kiaulių fermoje, negalėjai atskirti, kas tai - kiaulė ar liesas šernas. Kolūkis dabar jau buvo sustambintas,

prijungiant kaimyninį, ţemės virš trijų tūkstančių ha. Kad ir kaip sunku buvo tais metais, uţ darbadienius gaudavo tik kelis šimtus gramų grūdų, bet kaimo ţmonės mokėjo suktis: laikė karvę,

nusipenėdavo kiaulę, kartais ir dvi, tik su pinigais sunkiau, kai reikėdavo mokėti uţ pasodybinį sklypelį. Dar tie laisvės kovotojai nedavė ramybės: pirmaisiais kolūkio gyvavimo metais jie ţiauriai

sumušė sąskaitininką Petrą ir Juozo svainį Meliusį. Pastarasis buvo sandėlininkas ir nenorėjo duoti jiems rakto sandėlio apiplėšimui. Ir pas Juozą vieną ankstų rytą atėjo ir pareiškė norintys papjauti porą

vištų, gauti samagono, ir kad stiprus būtų, nes jie čia šiandieną iki vakaro būsią. Vaikščiojo Juozas, vietos nerasdamas, o jie ramiausiai

įsitaisė darţinėje ant šieno. „Kas bus, jei stribukai uţsuks?“ Tuomet

būsiu pasobnikas, ir niekuo nepasiteisinsiu. Jei praneši saugumiečiams apie šiuos svečius, tai tik pasirašysi mirties nuosprendį sau ir visai šeimai. Čia jų tik trys,

jei šituos paimtų, likusieji nepagailės." Iš tų, kurie miegojo darţinėje, vienas toks ilgais, ant pečių krintančiais plaukais visai nematytas. Antras tai Ţilinskas iš Lat-

vygalos kaimo, jį dar paauglį matydavo baţnyčioje. Trečias taip pat iš matymo lyg ir paţįstamas, bet į jų klausimą „ar mus paţįsti?" Juozas tik galvą papurtė: „Ne, jūs turbūt ne iš mūsų krašto". Ţinojo gerai,

kad dar keletas ir paţįstamų yra miške., Pas kitus kolūkiečius taip pat apsilankydavo, kaip Šimavičiaus Alpis vėliau pasakė: „Buvo prieš

keturias dienas, ant tvarto įsikasę į šiaudus net dvi dienas taip. Kai anksti rytą išėjo, tėvas suklupdė mus visus prieš šventą paveikslą prašyti, kad „tie kovotojai greičiau galą gautų".

Ir kaip jiems to nelinkėti, jei nebe laisvės kovotojai, kaip jie save vadino, o plėšikai, ţmogţudţiai. Taip vieno kolūkiečio kieme papjovė kiaulę ir kaip tyčia uţėjo stribukai: „ O, šeimininkė pavaišins

skerstuvėmis". Ką bedarysi, išvirė mėsos, pridėjo raugintų kopūstų ir paprašė prie stalo. Kad nors pavalgę būtų tuoj išėję, bet kur tau. Vieną vyrą paleido į miestelį nupirkti degtinės, na ir prasėdėjo bent

dvi valandas, šeimininkai suspėjo ir skerdieną sutvarkyti. Vos tik sutemus atėjo ir laisvės kovotojai tuo pačiu reikalu: „Na, gaspadoriau, vaišinai stribus, tai ir mums gal nepagailėsi?". Vyras

liepė ţmonai pakurti krosnį ir išvirti vyrams valgyti. - Mes patys mokame išsivirti ir išsikepti, nešk čia visą mėsą! - vienas jų įrėmė pistoletą ţmogui į nugarą, nuvarė į kamaraitę, kur buvo

išdėliota skerdiena. - Imkit, vyrai, kiek reikia, - tepratarė šeimininkas. Matydama, kad visa mėsa dingsta svečių kuprinėse, ţmona

atsiklaupusi ant kelių prašė nors kelius gabalėlius mėsos palikti

vaikams į mokyklą pietums įdėti. Vienas vyrų spyrė koja klūpančiai moteriai į krūtinę ir keikdamiesi išėjo pro duris. Kad mėsą išsinešė, dar galiu suprasti, bet spirti į krutinę motinai, kuri prašė tik

gabalėlį palikti vaikams... Ir tai darė tie, kurie vadino save Lietuvos laisvės kovotojais. Tai nenuostabu, kad išvargę ţmonės jų jau nebeapkentė, ir išgirdę, kad kuris iš jų ţuvo, pasakydavo: „Ačiū

Dievui, vienas jau uţvertė kojas". Taip ir ėjo diena po dienos gyvenimas kolūkyje. Juozas su ţmona dirbo laukininkystėje, vaikus, dabar jau du, priţiūrėjo motina.

Tvarkingai priţiūrint savo ūkelį galima buvo pragyventi, nors uţ darbadienius priskaičiuodavo tik po 150-200 gramų grūdų, ir tai ne

vien duoniniais. Bet ţmonės buvo draugiški, linksmi, dirbant susėdus ar šiaip jau poilsiui „zakurkai", kaip vyrai sakydavo, moterys uţtraukdavo dainą. Rytą, jei daugiau būdavo susirinkę, tuoj

pradėdavo kolūkietišku himnu: Labas rytas, sveiki gyvi, Kaip gyvenat kolektyve? Tarboj duona, griovy pienas-Taip ir laidţiam linksmas dienas.

Ţmonės buvo optimistiškai nusiteikę, tikėjo nebe Amerika, miškiniais, bet tuo, kad sąţiningai dirbant gyvenimas turi pagerėti. Tik neţiūrint kolūkiečių gerų norų, ūkio gamybinis pajėgumas nekilo. Ir tai buvo

ne vien kolūkio pirmininkų kaltė. Buvo duodami iš rajono planai, kiek ūkis turi laikyti karvių ir kiaulių, kiek mėsos, pieno ir grūdų privalo pristatyti valstybei. Kiek lieka ţmonėms, maţai kam rūpėjo. Ne

paslaptis, kad kolūkio kasą, sandėlį ir kiaulių fermą daţnai apiplėšdavo ir tie laisvės kovotojai, antraip ar kolūkio pirmininkas komunistas būtų likęs gyvas, gyvendamas kaime? Nors kolūkio

ekonominiai rodikliai ir taip buvo prasti, beveik priešpaskutiniai rajone, bet vadovaujant Pranui Krajauskui dar ţemiau nudardėjo. Gerai, kad šitas vadovas ilgai neuţsibuvo, po metų per ataskaitinį

susirinkimą kolūkis buvo perskirtas pusiau, viena pusė pasivadino

„Lenino vardo" kolūkiu, išsirinko pirmininke buvusią Papilio MTS vyriausią agronomę Eugeniją Jakusevičienę. Ţinoma, tai buvo padaryta laimi-

nant aukščiausiai Respublikos valdţiai. Netrukus Jakusevičienė buvo išrinkta į TSRS Aukščiausiosios Tarybos (Tautybių Tarybos) deputatus. Padedant Respublikos valdţiai, to ūkio ekonominiai

rodikliai sparčiai kilo. Dėl to ir leniniečiai šaipėsi iš mūsų, likusių senajame kolūkyje: Eina kolūkietis „ Lenino keliu", Kostiumas jam naujas, šlipsas po

kaklu. Mūs vadovė veda laimingu keliu, O jūs kvetkiečiai dvėskit sau badu.

Tame Lenino kolūkyje ţmonės uţdirbdavo nepalyginsi su mūsų. Ten visas dėmesys buvo skiriamas pienininkystei, o dirbantieji ţmonės buvo antroje eilėje. Pačios melţėjos sakydavo, kad prie susirgusios

karvės pati pirmininkė galėjo per naktį budėti, o jei susirgo melţėja - ak, nebus tos, jos vietoje bus kita, mokame uţ darbą gerai. Pas mus, „Lenino keliu" atsiskyrus, kolūkio pirmininku paliko prieš

kelis metus jau vadovavęs ir prasigėręs Lionginas Juodelis. Pastarasis ţinojo, kad dirba tik laikinai, tai ir nesistengė. Į kaimyninį Lenino kolūkį atvykdavo Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus.

Apsilankė ir mūsų kolūkyje. Pamatęs kokia padėtis, galbūt ir nutarė padėti. Negerai, kai šalia klestinčio „Lenino keliu" gyvena ubagai, ir tas kontrastas labai aiškiai matosi. Taip 1959 metų pavasarį mūsų

kolūkis buvo reorganizuotas į tarybinį ūkį, prijungiant dar labiau nuskurdusį kaimyninį „Marytės Melnikaitės" kolūkį. Prasidėjo naujas gyvenimas.

Gyvenimas gerėja Taip gyvenimas tarybiniame ūkyje pradėjo gerėti. Tas pats sodybinis sklypelis 0.60 ha, karvė ir prieauglis, bet uţ darbą jau mokėjo

pinigais, tai daug reiškia. Po trejų metų buvo įvesta elektra net ir

nuošaliausiuose vienkiemiuose, Kultūros namuose tris dienas (vakarais) per savaitę demonstruodavo kino filmus, atvaţiuodavo profesionalūs teatrai su naujais spektakliais ir vietiniai

saviveiklininkai daţnai pasirodydavo. Vienu laiku net dūdų orkestras buvo organizuotas. Nebeliko ir anų laisvės kovotojų, ilgą laikų šiurpinusių apylinkės ţmones.

Galima jau ramiai gyventi ir dirbti, bet vėl gyvenimą kartais apkartindavo skyrių valdytojai ar kaip juos paprasčiau vadindavo - ūkvedţiai. Daţnai būdavo paskiriami anksčiau kitoje darbovietėje

prasigėrę komunistai. Jei tokio nepavaišinsi, tau ir darbą maţiau apmokamą skirs, ir prirašyti uţ darbą pamirš. Ţinoma, tik

nepamiršdavo nė vienas jų prirašyti savo niekur nedirbančioms ţmonoms ir saviesiems „kumbratams". Kai dirbantieji, pasiţiūrėję į iškabintus „tabelius", pradėjo skųstis, tai ūkio vadovai nutarė viešai

tabelių neberodyti, o pasitikrinti gali pas skyriaus buhalterį. Negerai, kad mūsų ţmonės nevieningi, atsiranda pataikūnų, kurie lankstosi prieš kiekvieną tokį girtuoklį-perėjūną, gerbia, vaišina, nuteikinėja

prieš kaimynus. Juozas dirbo sąţiningai kiekvieną darbo dieną, jį gerbė ir ūkio vadovai, ir darbo draugai. Bet uţteko tik neišeiti į darbą vieną

vienintelį kartą - lapkričio pirmąją - ir jau uţsitraukė jauno skyriaus valdytojo rūstybę. Skorochodovas, tokia juokinga to vyruko pavardė, bet vyrai vadino jį lietuviškai - Greitaeigiu. Beje, tik pavardė jo

rusiška, pats lietuvis. Taigi šitas Greitaeigis, tą dieną nesulaukęs Juozo darbų paskirstymo vietoje, atėjo į namus ir pasakė: - Šiandieną eisi iš kiaulidės mėšlo išmesti.

- Ne, - atsakė Juozas, - jei būtų eilinis sekmadienis, eičiau į darbą, bet šiandieną mirusiųjų atminimo diena, ir aš į jokį darbą neisiu.

- Na, paţiūrėsime... - grėsmingai ištarė Greitaeigis.

- Ţiūrėk, jei ką matysi, - atsakė Juozas. Rytojaus dieną Juozą paskyrė dirbti su keturiomis moterimis prie grūdų valymo, kitas dvi dienas - tas pats. Po savaitės nuėjus į

skyriaus kontorą pamatė, kad su juo kartu dirbusios moterys per dieną uţdirbo po 3,2 rub., o jam po 0,92 rub. Jei būtų susipratęs ir Greitaeigį pakvietęs, pavaišinęs, gal tas būtų ir tylomis sutvarkęs,

bet Juozas stvėrė uţ atlapų Greitaeigį: - Kodėl taip uţrašei? Aš dirbau dar daugiau, nei tos moterys. - Čia klaida, ištaisysim...

Pasibaigus mėnesiui ţiūri Juozas, kad jam tų trijų dienų visai nėra uţrašyta. Greitaeigis vėl paţadėjo uţrašyti, bet praėjo dvi savaitės ir

neuţrašė. Juozui jau savigarba nebeleido kreiptis į vadovą, trauk jį velnias. Vieną pavakare Juozas eidamas iš darbo susitiko ir Greitaeigį kaip tik

ant lieptelio per paţliugusį griovį. Juozas pareikalavo paaiškinti, kodėl jam neuţrašė tų dienų, pareikalavo tuoj pat į savo uţrašų knygutę uţsirašyti, kad sekančią savaitę viskas būtų tabelyje. Greitaeigis buvo

girtutėlis ir pareiškė: - Tu man nenurodinėsi, ką rašyti, ko nerašyti, o rytoj į darbą gali neateiti, nes tu man nereikalingas, aš tau ir ganyklą karvei pavasarį

skirsiu uţ dviejų kilometrų. Tas Greitaeigio grasinimas Juozui priminė anų metų partorgo Gaurylos ţodţius apie galimybę jį išveţti į Sibirą.

- Ak tu, utėliau nelaimingas, tu dar man grasini!? - ir stvėręs uţ kalnieriaus švystelėjo į griovį tą partinį pijokėlį. Pavojaus nuskęsti nebuvo, tik sniegas paţliugęs, o apačioje ledas.

Rytą Juozas nebenuėjo į skyriaus kontorą, o tiesiai pas ūkio direktorių, reikia paklausti, ką toliau daryti. Ant laiptų sutiko partinės organizacijos sekretorių:

- Tai ką, vakar norėjai nudaigoti skyriaus valdytoją?

- Nenudaigoti norėjau, o kad jis bent kartą išsipagiriotų ir galima būtų pakalbėti, o tam labai tinka šaltos paţliugusio sniego vonios. - Betgi tu partiją paţeminai, pavadindamas partiniu utėliumi...

- Aš ir neţinojau, kad jis partinis, - nuoširdţiai nustebo Juozas. - Kas gali patikėti, kad kiekvieną dieną gerdamas gali būti partiniu? - Nereikėjo, Juozai, taip daryti, - apgailestavo sekretorius. -Tu geras

ţmogus, pavyzdingas darbininkas, per ateinantį ketvirčio susirinkimą rekomendavau tau skirti piniginę premiją. Dabar neţinau, ką bedaryti, direktorius nesutinka, girdi, jei skirsime jam premiją,

ţmonės pagalvos gal uţ tai, kad norėjo griovyje prigirdyti skyriaus valdytoją.

- Nejau galvojate, kad uţ trisdešimt ar penkiasdešimt rublių aš turiu leistis kiekvieno piemens įţeidinėjamas. Nereikia man jokios premijos, tik nesileisiu kokio valkatos ţeminamas. Nemaţai grasinimų

savo laiku girdėjau ir iš vienos, ir iš kitos pusės. - Suprantu, Juozai, bet nebedaryk taip daugiau. Su tuo vyruku mes ir patys galvojame atsikratyti, ne iš vieno ţmogaus gauname

nusiskundimų, ir apskaita skyriuje supainiota. Pakentėk, greitai tas vyrukas išeis, - išleisdamas pro duris pridūrė sekretorius. Sekančiais metais prieš visuotinį susirinkimą tas pats sekretorius

prašo Juozą pasisakyti iš tribūnos. Iš karto jis nesutiko, bet vėliau pagalvojo, gal čia bus proga pasisakyti prieš tokius partijos atsiųstus girtuoklius, ir sutiko. Mintyse susikūrė, ką reikės sakyti, ir nustebo,

kai prieš pat susirinkimą sekretorius padavė popieriaus lapą su tekstu, kurį turės iš tribūnos perskaityti. Tai įvardijama kaip pasisakymas? Ką bedarysi, perskaitė, tarsi nesavomis lūpomis

tardamas ţodţius, kurie vėlėsi ant lieţuvio tarsi pakulos. Nuo tos dienos ir nutarė - daugiau niekuomet niekas neįkalbės jo pasisakyti.

O gyvenimas tikrai gerėjo. Galima buvo laikyti daugiau gyvulių,

bendrame lauke pasėdavo mieţių ir iškuldavo uţ nedidelę kainą, belikdavo tik namo parsiveţti. Iš asmeninio ūkio pajamos nemaţos, uţ darbą ūkyje vėl neblogai mokėjo. Tik nepatiko Juozui tas

priverstinis ţmonių iškeldinimas iš numatytų melioruojamų laukų, sukeliant į gyvenvietes. Gerai apmokėjo ţmonėms uţ jų sodybas, tai vieni kėlėsi į gyvenvietę, kiti patraukė į didesnius miestus, palikdami

tuščius namus, ţaliuojančius sodus. Juo- zas iki šiol negali pamiršti, kaip naikinami (ne tas ţodis gal geriau tiktų ţudomi) tie sodai. Kai obelys, pačiame ţydėjime tarsi pamergės

vestuvių palydoje baltai pasipuošusios, buldozerio stumiamos griuvo į duobes. Ţemė aplink buvo nubarstyta baltais jų ţiedlapiais, tarsi

obelų ašaromis. Vaikščiojo Juozas kaip nesavomis kojomis ir galvojo, ar turi sąţinę tie ţmonės, kurie suplanavo tokias sodų ţudynes. Antra vertus, planai, visur planai - iki kurio laiko laukus numelioruoti ir

priduoti eksploatacijai. Bet vis tik tas obelis galėjo išversti ir palaidoti rudenį, kai lapai jau krinta. Ne vien Juozui, ir daugumai kaimo ţmonių sunku buvo ant širdies, matant tokią sodų ţūtį. Labiausiai

pergyveno Juozo motina, ko nealpo pamačiusi tolimesnio kaimyno, išsikėlusio į miestą, sodo naikinimą. Pamėlusiomis lūpomis šnabţdėjo: „Dieve, Dieve gailestingasai, - ir pasišaukusi sūnų kalbėjo

jam - Juziuk, priţadėk man, kol aš gyva, nepalik namų, neţudyk sodo medţių." Juozas ir pats nenorėjo palikti savo namų, kur kiekvienas kampelis brangus. Ir sodelis, jo paties sodintas, ir skiepytos obelaitės

jau derlių veda. Ne, į gyvenvietę jis nesikeis, juo labiau, kad lieka ir daugiau kaimynų. Taip buvo naikinami kaimai. Dainuojanti revoliucija

Prasidėjo taip vadinama „perestroika", susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), buvo reikalaujama kultūrinio ir ekonominio suvereniteto TSRS sudėtyje. Brolių estų iniciatyva buvo

organizuotas Baltijos kelias, kai susikibę rankomis vieningai

stovėjome. Lietuvos Komunistų partija pasivadino Lietuvos Demokratine darbo partija. Juozas ramiai sekė įvykių eigą, tylomis daug kur pritardamas. Bet

kuo toliau, tuo labiau viskas virto aukštyn kojomis. Jei Sąjūdţio steigėjai pabrėţtinai kvietė bendromis pastangomis ţeng- ti tiesos ir teisybės link, tai kita dalis suprato, kad miško brolius reikia

aukštinti, o komunistus smerkti. Na ir prasidėjo miškinių garbinimas beveik kaip šventųjų, o buvę liaudies gynėjai, LKP nariai kaip tautos budeliai turi būti teisiami. Jei taip darytų tremtiniai, gyvi likę miškiniai

ar ţuvusiųjų artimieji, tai dar būtų suprantama. Bet kaip suprasti, kai apie atpildą šaukia buvę tos pačios Komunistų partijos nariai, dargi

vadovaujantys? Perskaitė Juozas laikraštyje vieno rajono buvusio LKP komiteto sekretoriaus, tūlo Povilo Kuncės ţodţius - „LDD partijos kojos

atsirėmusios į kruviną, dar senelio Lenino sumūrytą pamatą." Taigi šitas vyras taip pat stovėjo ant to kruvino pamato. Stovėjo ir išdidţiai dairėsi į mus, eilinius ţmogelius. Tik Sąjūdţio bangai pakilus, nušoko

nuo to pamato, bet jo papadės liko kraujuotos ir ţymi, kur jis nupėdino j Sąjūdţio pusę. Dargi pirštu rodydamas į Brazauską, Genzelį, Stakvilevičių, Rupeiką, Petkevičių ir kitus - štai jie, tikrieji

kolaborantai! Ko jau ko, bet išverstakailių Juozas tiesiog negali pakęsti. Gerai prisimena klasės draugo Algirdo tėvą, buvusį aktyvų šaulių sąjungos narį, stovėjusį garbės sargyboje prie organizacijos

vėliavos valstybinių švenčių metu. 1940 metais vos tik tarybiniai tankai pravaţiavo, tas ţmogus j švarko kišenėlę įsikišo raudoną nosinaitę a la fantasia, mitingo metu jau kalba liaupsindamas Tarybų

valdţią. 1941 metais tik nustojus vokiečių karinėms mašinoms vaţiuoti keliais, Algirdo tėvui jau baltas raištis ant rankovės, jis karinių rusų belaisvių stovyklos komendantas. 1944 metais rugpjūčio

pabaigoje tas ţmogus suimamas tarybinių saugumo organų ir

nugabenamas į Latvijos pasienio miestelį Neretas, kur buvo įsikūręs „Smerš". Iš ten po poros dienų pėsčiomis vėl pareina į namus. Ne vienas iš bendraţygių buvo jo išduotas ir gavo po dvidešimt penkeris

metus, o jis būdavo siunčiamas netgi į sanatorijas pasigydyti. Ţinoma, ne uţ tai, kad mokėjo mūryti krosnis. Ne jis vienas toks buvo, tokių kaip Kleopas buvo ir daugiau. Geras jo

paţįstamas, neraštingas ţmogelis nebuvo nei šaulys, nei kitaip kaip nepasiţymėjo, dirbavosi savo keliuose hektaruose. Prasidėjus karui pirmomis dienomis keletas buvusių šaulių- sukilimo

dalyvių laikėsi artimiausiame miške. Tai jie šitą ţmogų pasiųsdavo į miestelį suţinoti naujienų: ką ţmonės šneka, ar nėra kareivių ar

ginkluotų tarybinių aktyvistų. Bet jis vargšas ţmogelis praţiopsojo tą momentą, kai sukilėliai išėjo iš miško sulaukę pravaţiuojančių vokiečių ir patraukė į miestelį savo tvarkos įvedinėti. Kai ţmogelis

nuskubėjo į miestelį ir iš tolo pamatė „kariautojus" apsuptus vokiečių, nebedrįso eiti arčiau. Vėliau dėl pomėgio išgerti ir baltaraiščių štabas neskyrė jam rimtesnio darbo, tik pas ūkininkus parinkti maisto,

tabako mokyklos patalpose uţdarytiems rusų kariniams belaisviams. Bet kai buvo atidengiamas paminklas trims pačių vokiečių nuţudytiems sukilėliams, kai Ignotas Vileniškis įvardino ir pakvietė

arčiau paminklo visus, kurie „stojo ginti Tėvynės", kartu su kitais pakvietė ir šį ţmogų. Ir stovėjo pasitempęs, su tokia veido išraiška, tarsi jis vienas būtų priešus nugalėjęs.

Vokietmečiu nebuvo ruošiami vieši šokių vakarai (kaip galima linksmintis, kai didţiojo Reicho kareiviai lieja kraują rytuose), todėl jaunimas ţiemos šeštadienių vakarais susirinkdavo tai vienoje, tai

kitoje gryčiutėje. Tas ţmogelis ir nugirdo, kaip vienas iš ten besilankančių jaunuolių padainavo:

Kai komunistams šautuvus parduos, Visi baltaraiščiai miškan išvaţiuos. Kaip galima nutylėti apie tokį pavojų! Ţmogelis tuoj nubėgo pas vietinį policininką ir pranešė. Ţinoma, dainininkas ir dar vienas

vyrukas buvo išveţti į priverčiamojo darbo stovyklą. Kai grįţo tarybinė kariuomenė, tas ţmogus vėl landţiojo po valdţios įstaigas, aiškindamas savo nuopelnus, kaip jis maitino karinius rusų

belaisvius, daţniau pradėjo lankytis pas Papilio valsčiaus viršininkus. Na, ţinoma, yra reikalų: mokesčius sumokėti, dėl prievolių, gal dar kokių nenumatytų atsiranda, bet kad beveik kiekvieną savaitę, o

kada net po du kartus į Papilį? Kaimy- nams jau kaţkas neaišku pasidarė. Nenuostabu, kad kai kurie to

kaimo ţmonės įtarė, jog jis prisidėjo ir prie Petro Švedo šeimos tragedijos. Galėjo taip būti, kai gyvas likęs vyresnysis brolis Juozas (tą dieną nors ir suţeistam jam pavyko pabėgti) nutarė legalizuotis,

tai tas pats ţmogelis vėl bėgo į Papilį pas NKVD viršininką sutarti tuo reikalu - ţodţiu, padėjau kaimynui grįţti į normalų gyvenimą. Bet nė vienas to kaimo ţmogus nebūtų išdrįsęs be „smertelno" reikalo

apsilankyti tokioje įstaigoje kaip NKVD, o šis vyras ir čia turbūt jautėsi kaip pas kaimyną uţ stalo. Dabar jau apie keturiasdešimt metų kaip tas ţmogus miręs, gal ir

nereikia minėti bloguoju, bet tai tiesiog tipinis to meto lietuvis - įtikti visoms valdţioms, kokia ji bebūtų. Daug tuo metu buvo išdavysčių, aukų, daug ţmonių suklydo, bet ir

šiandieną daug Lietuvoje tokių, pradedant nuo valdţios viršūnių - tai ir Seimo nariai, aukšti valdininkai, lakstantys iš vienos partijos į kitą, iš frakcijos į frakciją. Tokie nesidrovėdami lips per galvas, nustums į

šalį ir be gailesčio sutryps pasitaikančius jų kelyje į valdţią, garbę, pinigus. Ir tai ţmonės su aukštuoju išsilavinimu, turintys puikią

gyvenimo patirtį. Tai gal ir neverta kalbėti apie neraštingus kadaise

gyvenusius ţmogelius. Tokią nuomonę Juozas susidarė ir apie tuos, kurie draskydami nuo savo nugaros raudono kailio skutus puola kaltinti kitus. Kai kurie ir

mūsų ūkio pirminės partinės organizacijos nariai virto aktyviais sąjūdiečiais. Ne organizacijai vadovavę sekretoriai liko savo vietoje: Julius, Valentinas, Bronė į politiką nesivėlė. Pasiţymėjo Bronė,

būdama dar tarybinio ūkio partsekretore -taip atrodo, kad iki jos čia buvo vien vagys, girtuokliai, įvairūs iškrypėliai. Na, ir stojo kovoti duodama nedviprasmiškai suprasti, kad „aš partija, aš Tarybų

valdţia". Kone kasdien draugiški teismai, kaip Čilėje po Prezidento Aljendės mirties, šalinimas iš ūkio, net liaudies teismai. Kad jau nors

pati labai būtų teisinga. Dauguma dirbančiųjų jai linkėdavo, kad „po mirties velnias karštą geleţį po lieţuviu pakištų". Ir vis tik ši moteris verta pagarbos, ji

nenuėjo su kitais į Sąjūdį, neatgailavo ir nedrabstė purvu savo bendrapartiečių. Nuostabą kėlė ir besaikis miškinių garbinimas, neţiūrint jų kovos

nuopelnų, tu, ţmogau, turi nulenkti galvą prieš jų atminimą, tik ne visi verti tokios pagarbos. Kaip galima laikyti didvyriais tuos, kurie 1947 metais kovo mėnesio pabaigoje prieš pat šv. Velykas išţudė net

tris Kerpiškių kaimo šeimas, apylinkės pirmininką Kontrimą su ţmona, palikdami našlaitėmis penkias dukras, iš kurių vyriausiai trylika, jauniausiai treji metukai, Butėną su ţmona, jų kaimyną Uţkurėlį

Antaną su ţmona Emilija, liko trys našlaičiai vaikai, jauniausia aštuonių mėnesių. Nuţudę ţmones, susikrovė į veţimus ką vertingesnio rado - staltieses, raštuotus rankšluosčius, ţieminius

rūbus ir maisto produktus. Nesugrąţino ir arklių, kuriais tą turtą išveţė. Tokie „ţygdarbiai", kad ir kaip juos teisintų, liks juoda, kruvina dėme kovų uţ Lietuvos laisvę vėliavoje.

Skrebiškių dvaro buvusį kumetį, vėliau naujakurį Joną Sakalauską

nuţudė tik dėl to, kad eidamas perkelti ganykloje arklio atrado pakrūmėje geriančius (ne vandenį) Mykolą Suveizdį, Vladą Butėną ir dar du, kurių nepaţino. Ţinoma, palikti gyvo ţmogaus jau

nebegalėjo, o apkaltinti nebuvo kuo. Bet kai yra reikalas, kaltę lengva surasti, tai ir nusivedė ţmogų į netolimo kaimyno namus, ten suruošė „partizanų teismą" - girta ranka prikeverzojo „esi kaltinamas, kad esi

naujakurys" (vėliau rašė Pandėlio rajono laikraštis „Spalio pergalė"). Po tokiu kaltinamuoju aktu privertė ţmogų pasirašyti. Kadangi buvo neraštingas, tai po savo mirties nuosprendţiu padėjo tris kryţiukus.

Kas pasakys, ką teko jam iškentėti? Rado dukterys lavoną išmuštais dantimis, peiliu suraiţytas veidas, kaklas. Kaip pavadinti tokius

kovotojus - „garbingu Lietuvos partizano vardu"? Jie paliko paskui save telkšančias kraujo ir našlaičių ašarų balas. Buvo stengiamasi pateisinti ţiaurius miškinių susidorojimus su

beginkliais kaimų gyventojais, esą jie tai darė švento keršto jausmo vedami uţ ištremtus savo artimuosius. Galbūt ir turėjo tokią teisę, tik kodėl nepripaţįstama tokia pat švento keršto teisė

nuėjusiems į liaudies gynėjus? Tie, kurie ėjo jau vėliau tarnauti j tuos būrius uţ atlyginimą. „Jei lietuvis lietuvio eina ţudyti uţ pinigus, tai jau galima vadinti mėsininku", - taip pasakė senasis Liauška, kol

buvo dar gyvas. Kiti taip pat ėjo švento keršto jausmo vedami. Labai teisingai apibūdina poeto Vlado Mozuriūno ţodţiai:

Kada tėvas ţuvo, šautuvą jam davė, Jam, šešiolikmečiui mėlynom akim. Paverkė berniukas, apkabinęs klevą, Ir išėjo priešam uţmokėt ugnim.

Galbūt dėl to išėjo šešiolikmečiai į mišką „uţmokėti ugnimi".

Norbertas Tauterys, jo tėvas nušautas, motina tremtyje, broliai Algirdas ir Vytautas ţuvo partizanaudami. Edvardo Ţilinsko tėvas ţuvo miške, motina su vyresniu broliu ištremta. Edvardas Bičiūnas,

tėvus ištrėmus, išėjo su vyresniu partizanaujančiu broliu. Galima suprasti, kodėl šie vaikinukai, dar nepilnamečiai, paskelbus mobilizaciją į Lietuvos kariuomenę, klausydami LLA kreipimosi, išėjo

partizanauti. Lietuvos laisvės armijos vadai tikėjo, kad dabar reikia parodyti uţjūrio ponams: vykstant prievartinei kolektyvizacijai, Lietuvos jaunimas masiškai papildo partizanų būrius. Taigi laukiame

ţadėtosios pagalbos, ir kuo greičiau. Bet pylėsi vėl tik graţūs paţadai, kaip ir anksčiau, o šitie jauni vaikinai laistė krauju Lietuvos ţemę.

Šitie įvardinti vaikinukai išėjo savo noru, bet kodėl išėjo Valdas Karosas iš Latvygalos kaimo? Jo tėvas pokario metais dirbo Birţuose Astravo malūno vedėju, motina miškinių nuţudyta kartu su apylinkės

pirmininko Kontrimo šeima, buvo atėjusi priregistruoti prievolių kvitų, o ţudikams liudininkai nereikalingi (ţudė dieną). Dabar knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai", IV dalis, viena moteris

(slapyvardis ar tai Snieguolė, ar tai Barškuolė) pasakoja: „Valdas labai nekentė savo tėvo, kuris buvo „skrebas". Dėl to ir išėjo pas partizanus". Visai kitaip parodo buvę Valdo Karoso

kaimynai Antanas ir Petronėlė Koplūnai: „Išeidamas partizanauti prašė priţiūrėti jo gyvulius, išglostė, išbučiavo tuos gyvulius kaip brolius, atsisveikino ir su kitais kaimynais. Dar Antanas klausė, tai kur

eisi su miškiniais, jei nenori, tai Valdas atsakęs, jei neisiąs, tai jį nuţudys, pasirinkimo jis neturįs, o čia gal dar pasiseks pabėgti nuo jų". Taip ir išėjo, dar septyniolikos neturėdamas, ir ţuvo. Tas pats su

Algiu Ikamu. Vieną dieną dirbant Juozas nėjo į namus pietų, atsisėdo ţilvičio pavėsyje šalia Emilijos Ikamienės, Algio motinos. įsikalbėjus ji papasakojo: „Parėjo jis nakčia toks suvargęs, atsiklaupė ir

bučiuodamas man rankas pasakė. „Atleisk man, mama, negalėjau aš

kitaip" ir papasakojo, ko iš jo buvo reikalaujama. Jų namai netoli miško, tai miškiniai retkarčiais uţsukdavo. Kai 1952 metų rudenį Algis gavo šaukimą atlikti karinę tarnybą tarybinėje kariuomenėje,

miškiniai tuoj prisistatė ir tiesiog pareikalavo eiti su jais kovoti uţ Lietuvą. Jei nepaklausys jų, nuţudys motiną ir sudegins namus. Motina po tėvo mirties jam buvo brangiausia pasaulyje, ką daryti? Eiti

su miškiniais - motiną gali išveţti į Sibirą, eiti į kariuomenę - motiną gali nuţudyti, ir to greičiau gali laukti negu iš pirmųjų. Vis tik Algis į kariuomenę išvaţiavo, paţadėjęs miškiniams pirmai progai pasitaikius

pabėgti. Pasisekė, paspruko iš Vilniaus geleţinkelio stoties, sodinant naujokus į vagonus. Beveik keturis metus pravaikščiojo su miškiniais.

Tą paskutinį kartą uţbėgo auštant, pasiėmė truputį maisto, pasakė, kad greitai vėl susitiksime. Susitikome... Tą patį rytą, kai mane atveţė į miestelį, gulėjo jis negyvas, kruvinas sunkveţimio kėbule prie

stribukų kojų. Pasirodo, eidamas Roviškėlių miškeliu uţėjo ant pasalos." Keista buvo Juozui, kad motina su ašaromis akyse nekeikė tų, kurie

nušovė jos sūnų, bet tuos, kurie privertė jį išeiti į mišką. Dabar Juozas suprato ir anuomet pasakytus J. Paleckio ţodţius: „Patys miškiniai įklimpę iki kaklo į praţūties liūną ir dar nori įklampinti

jaunas, niekuo dėtus vaikinus." Tai tik tie, kurie siautėjo mūsų apylinkėse, o kiek buvo tokių visoje Lietuvoje? Buvo atkasinėjami ir perlaidojami ţuvusiųjų partizanų palaikai,

klojamos ant jų karstų tautinės vėliavos, deginamos ţvakutės. Ir jei kas išdrįso pavadinti bent kurį iš jų ţmogţudţiu, plėšiku ar banditu, tuoj buvo patrauktas baudţiamojon atsakomybėn. Kaimo ţmonės,

išgyvenę tą pokario metų košmarą, gerai ţinojo, kurio atminimui nulenkti galvą ir kurį pavadinti jo „nuopelnus" atitinkančiu įvardţiu. Teismas gali priversti tylėti, bet neprivers gerbti tų, kurie to neverti.

Kaip ir trispalve vėliava uţkloti ir ţvakių šviesa nušviesti jų juodų

darbų. Tuomet ir buvo pradėta skirstyti ţmones į savus ir priešus - jei nebuvai įkalintas, ištremtas, nekeikei komunistų Sąjūdţio mitinguose, tai labai abejotina, ar tu lietuvis... O kaip graţiai buvo kalbama, kad

laisvoje Lietuvoje bus reikalingas kiekvienas ţmogus, kiekvienas medis, netgi kiekvienas pakelės akmuo... Labai nusivylė Juozas Sąjūdţiu ir jo vadovais.

Lietuva jau laisva 1990-ųjų metų kovo 11-oji, atkuriama Lietuvos Nepriklausomybė. Apsidţiaugė Juozas, prisiminė tarpukario metų gyvenimą, gimnazisto

metus (buvo baigęs keturias klases), suduţusias svajones. Nors jau senatvė, bet dţiugu, kad nebevaldys svetimi, niekas nebeţemins,

nebesityčios, savai valdţiai artojai reikalingi. Bet jau klausydamas per radiją pirmųjų Atkuriamojo seimo posėdţių stebėjosi, kam tiek daug kalbama, ginčijamasi iki uţkimimo dėl menkniekių. Buvo svarstoma

dėl buvusios Lietuvos atributikos patvirtinimo. Ir štai visas rytinis posėdis praėjo besiginčijant dėl valstybės herbo: pakelta ar nuleista turi būti ten vaizduojamo ţirgo uodega? Ąţuolo šaką ar kardą rankoje

turi laikyti raitelis? Ar ne juokinga, kad pusę dienos garbūs vyrai ir moterys ginčijasi dėl arklio uodegos. Taip ir norėjosi Juozui jiems patarti -jei ten karţygis

šuoliuoja į mūšį, tai iškėlęs kardą, priešo su ąţuolo saka juk neuţmuši. Jei ţirgas lekia šuoliais, uodega iškelta. Štai, jei artojas iškinkęs iš plūgo arklį joja ţingine, tai arklio uodega nuleista ir

ţmogus su šaka rankoje (nebūtinai ąţuolo) gainioja puolančius bimbalus. Štai ir visa išmintis, o tiems ponams neaišku. Kitą kartą vėl rašytoja Vidmantė Jasiukaitytė pareiškė viešai

nepasitikėjimą Parlamento pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Na ir prasidėjo: spaudoje, radijo laidose buvo linksniuojamas rašytojos tėvas, skaičiuojami būti ir nebūti jo nusikaltimai, į pačią rašytoją taip

pat pradėta ţiūrėti įtariai - tik pamanykite, nepasitikėti ponu

Landsbergiu, tai tas pats kaip Viešpačiu Dievu. Pavasario metas ir darbų dar maţai, tai ir ţiūrėdavo Juozas per televizorių transliuojamus Parlamento posėdţius. Ţavėjosi

parlamentaru, nepriklausomybės akto signataru Jokūbu Minkevičiumi. Viename posėdyje ponas Landsbergis jo paklausė: - Jus bendradarbiavote su KGB? Į tai Jokūbas Minkevičius atsakė:

- Nebendradarbiavau, aš buvau kadrinis tų struktūrų darbuotojas, bet ţmonės manimi pasitikėjo, gerai mane paţindami, ir buvau išrinktas pirmame rinkimų ture. O jei jums neįtinku, galiu pasitraukti - ir

nunešęs parlamentaro mandatą, padėjo ant pirmininkaujančio stalo. Vytautui Landsbergiui net lūpa atvipo, pritilo visi esantys salėje, o

Minkevičius ramiai pasuko durų link. Šitas ţmogus turėjo savigarbos ir ryţto daugiau, nei visi dabartiniai Seimo nariai ir Vyriausybė kartu paėmus. Jei ponas Jokūbas būtų pradėjęs pūsti į Landsbergio dūdą,

jo „enkavedistiška" praeitis būtų pamiršta, ar bent jau palikta „Dievo teismui". Nenorėjo Jokūbas išversti kailio, kaip dauguma prisiplakėlių, virtusių dešiniaisiais, todėl ir atsirado statistų, skaičiuojančių jo

jaunystes nuodėmes. Ką ten apie gyvus Landsbergiui neįtikusius kalbėti, jei mirusieji jam pavojų kelia! Gal dėl to ir buvo perkelti keturių

komunarų palaikai į Aukštųjų Šančių kapines. Nors tie sutrūniję kaulai ar Salomėjos Nėries paminklas tikrai jokio pavojaus Lietuvos nepriklausomybei nekėlė.

Prasidėjo blokada. Kaimiečiai neišsigando, suprato, kad kitaip ir būti negali atsiskyrus nuo Tarybų Sąjungos. Kaimo ţmonės ne tokius sunkumus pakėlė ir čia ištvers. Mūsų šaunieji parlamentarai priţadėjo

dalgiais, grėbliais talkininkauti derliaus nuėmimo darbuose, kadangi nebuvo kuro ţemės ūkio technikai. Įdomu, išskyrus Virmantą Velikonį, Petrą Poškų, na ir dar vieną kitą, likusieji kaţin ar yra matę

dalgį? Tai ir buvo pagerbti ketureiliu: Ištuštėjo parduotuvės, Tuščia tuščia, kur dairais. Seka pasakas lietuviams Parlamentas vakarais. Taip, ką jau ką, bet pasakas sekti mokėjo. Ne visi taip kliedėjo, buvo ir protingų, kaip K. Antanavičius, M. Stakvilevičius, Č. Kudaba, B.

Rupeika, tas pats V.Velikonis ir kiti, kurie nesekė pasakų, o rūpinosi normalizuoti santykius su kaimynine šalimi, kad kaip nors lengviau pakelti ţmonėms tą blokadą.

Vos tik truputį atsileido blokados varţtai, parlamentarai vėl prakalbo apie sovietinio monstro griovimą, t.y. kolūkių panaikinimą, atkuriant nuosavybę į ţemę buvusiems savininkams, nors keli iš mūsų

kolūkinio elito jau buvo gavę ţemės pagal valstiečių ūkio įstatymą, dar ankstesnės vyriausybės priimtą, ir jau pradėjo ūkininkauti.

Kolūkio laukuose kaip ir kasmet vyko derliaus nuėmimas, tvarkė linus, gamino kukurūzų silosą, rovė runkelius. Daugiau ţmonių būdavo drauge prie darbo ir aptarinėdavo „monstro griovimą".

Netikėjo ţmonės, kad neatsiklausę jų nuomonės gali daryti ką sugalvoję. Tokias nuotaikas padėjo palaikyti ir radijo laidose daţnai kalbantieji jedinstvininkai.

Su darbais uţsiėmus, nebebuvo laiko taip daţnai prie televizoriaus ar radijo sekti Parlamento posėdţius, bet vienas svarsto- mas klausimas labai sudomino Juozą - tai V. Čepaičio parengtas

desovietizacijos projekto pristatymas. Pagal šį projektą būtų pasalinti iš atsakingų pareigų buvę atsakingi LKP ir Vyriausybės darbuotojai. Tuo labai apsidţiaugė parlamentaras kunigas A. Svarinskas, net

nesusilaikė nusistebėjęs: „Trisdešimt metų aš laukiau šio momento." Bet kiti netgi priekaištauti jam ėmė, jų nuomone, kunigas turėtų pasisakyti uţ gailestingumą, atlaidumą o ne dţiaugtis kerštu. Šio

įstatymo svarstymas įstrigo artėjant sausio neramumams. Spaudoje pasirodė uţuominos, kad Parlamente sėdi KGB agentas slapyvardţiu Juozas, po kurio laiko paaiškėjo, kad tai tas pats V. Čepaitis, kuris

paruošė desovietizacijos projektą. Vis tik įdomu, jei tie, kurie ţinojo

apie V. Čepaičio ryšius su KGB, tai kodėl tylėjo, kai jis buvo atsakinguoju Sąjūdţio sekretoriumi? Kodėl prakalbo tik jam pateikus minėtą projektą? Kas gali pasakyti, ar tikrai pats Čepaitis buvo laisvos

Lietuvos priešas, ar buvę komunistai (kurių Parlamente buvo apie šešiasdešimt procentų) pasistengė jį išguiti, uţuot patys būtų išguiti. Sausio 13-oji

Kai sausio 10 dieną išgirdo Parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimąsi per televiziją „Mieli Lietuvos ţmonės, atvykite apginti teisėtai išrinktą savo valdţią"; kai duktė iš Kauno paskambino

ir pasakė, kad su vyru ir broliu vyksta prie Parlamento rūmų, Juozas pasakė: „Vaţiuokite, vaikai, aš visa širdimi su jumis." Kaimietis myli

tėvynę ir gerbia savo išrinktą valdţią, pasiruošęs pakelti visus sunkumus vardan Lietuvos ateities. Tik nebetiki graţiais ţodţiais, jau ţino iš patirties - kas graţiai kalba, pavojaus valandą pirmas parodo

kulnus. Iš dalies tokia Juozo nuomonė pasitvirtino ir šį kartą. Tomis pavojingomis Lietuvos nepriklausomybei dienomis kaimynai vėl susirinkdavo tai

pas vieną, tai pas kitą prie televizoriaus ekrano, kaip anomis, pirmos tarybinės okupacijos, dienomis prie radijo. Juozas tik gyvulius pašerti ir pats pavalgyti nuo televizoriaus pasitraukdavo. Gerai įsiminė sausio

13-ios išvakarėse posėdţio metu Gedimino Ilgūno ţodţius, atsakant į Mindaugo Stakvilevičiaus paklausimą: „ Kas bus atsakingas, kas apsaugos čia susirinkusius ţmones?" Ponas Ilgūnas atsakė: „ Mes

turime nusilenkti tiems, kurie aukosis dėl tėvynės laisvės". Ţinoma, nusilenkti geriau, nei pačiam aukotis. Tik kaţkodėl pats ponas Ilgūnas nenorėjo aukotis, ir jam būtų nusilenkusi tauta. Atrodo, lyg

uţplanuotos buvo tos aukos. Niekas negali pateisinti šių ţudynių vykdytojų, bet ar mūsų tautos išrinktieji gali ranką prie širdies pridėję pasakyti: „Taip, mes padarėme viską, kad apsaugotume ţmones."

Jie, patys uţsibarikadavę, saugomi kelių šimtų ţaliūkų vyrų,

vadovaujamų buvusio politruko Jono Gečo (LTSR Ministrų Tarybos partsekretriaus), persimetę per pečius dujokaukes, svarstė emigracinės vyriausybės sudarymą ir darbą. Gal ir reikalingas buvo

toks įstatymas, bet nors keletas iš Parlamento narių tarpo privalėjo būti ten, kur aidėjo šūvių papliūpos ir priešmirtiniai klyksmai. Ţinojo, kokia grėsminga situacija, kai beginkliai ţmonės krūtinėmis uţtvėrė

kelią tankams. Ţuvusiųjų laidojimo išvakarėse susijaudinęs Zigmas Vaišvilas šnekėjo: „Tai yra labai svarbu, tai labai didinga". Taip, didinga ir įspūdinga

būtų buvę, jei prieš atţlegančius tankus būtų atsistojęs ponas Zigmas Vaišvila (KAM ministras?). Jei vietoje ţuvusios L. Asanavičiutės po

tanko vikšrais būtų patekusi karingoji Zita Sličytė ar auksaburnė Birutė Valionytė. Deja, tarp ţuvusiųjų nebuvo nė vieno ne tik pačių parlamentarų ar jų artimųjų, nebuvo nė vieno Sąjūdţio aktyvisto, nei

Lietuvos laisvės lygos nario. Ţuvo eiliniai ţmonės, jauni vaikinukai, nešaukę iš aukštų tribūnų apie meilę tėvynei. Uţgeso tarsi vėjo uţpūstos ţvakės, nesitikėję nei aukštų postų, nei tūkstantinių rentų,

nei prestiţinių ţemės sklypų. Ţinoma, stoti prieš tankus reikia kur kas didesnio ryţto,

nei sukurti naują partiją arba dangstytis ţuvusiųjų nuopelnais, juos priskiriant sau. Labai teisingi rašytojo Vytauto Bubnio ţodţiai: „ Dabar atsiranda daug tokių, kurie pasitepę kaktą ţuvusiųjų krauju ropščiasi

ant altoriaus." Dar nenudţiūvo nuo grindinio ţuvusiųjų kraujas, dar tebevirpėjo erdvėje jų priešmirtinis šauksmas, kai parlamentaras Kazimieras

Motieka iš tribūnos reikalauja sudaryti komunistų sąrašus, kaltindamas juos dėl ţudynių prie televizijos bokšto. Su tokia neapykanta ponas Motieka vienas galėjo sulydyti priešo tankus į

geleţies gabalus. Kas dabar pasakys, ar tai tikrai buvo lietuvio

patrioto neapykanta priešui, ar sąskaitų suvedinėjimas su vakarykščiais idėjos draugais, juos apkaltinus, save parodyti švarų kaip angelą? Dar prieš tragiškąją dieną parlamentaras Vladislovas

Švedas labai prašėsi į tribūną, norėdamas pasakyti tik porą ţodţių. Pirmininkaujantis posėdţiui ponas Motieka neleido, dėl to susilaukė priekaišto iš Vidmantės Jasiukaitytės, K. Antanavičiaus, Č. Juršėno,

bet Motieka buvo neperkalbamas. Kas ţino, gal tie „teeskapesninko" Švedo nepasakyti ţodţiai būtų kaip nors pakeitę anų tragiškų įvykių eigą kita linkme.

Juozas svarsto, dėlioja mintis: vis dėlto LKP (TSKP) sudėtyje buvo nemaţai puikių ţmonių. Tai ar juos reikia bausti, jei jie neišdavė savo

įsitikinimų ir tuo nusikalto? Tegu laikas parodys, kad jie klydo. Juozui atrodė, kad šitie labiau verti pagarbos, negu tie, kurie iš Parlamento tribūnos viešai atgailavo, prisiekinėjo įstoję į Komunistų partiją tam,

kad suţlugdytų ją iš vidaus. Tiesiog koktu buvo klausyti Vl. Kuzmicko, Č. Stankevičiaus, L. Sabučio, N. Rasimavičiaus, Tupiko, Hofertienės atgailos. Pagalvojo, kokių menkystų būta toje Komunistų partijoje.

Netgi komunistinės ideologijos tėvas Lionginas Šepetys, visuomet „ėjęs su liaudimi", pasirodo, buvo verčiamas tai daryti. Jei tie sovietiniai desantininkai būtų įţengę į Parlamento rūmus, šitie

patriotai iš vidinių kišenių išsitraukę partbilietus su didţiojo vado bareljefu ir pareiškę „Mes pasirašėme po nepriklausomybės aktu norėdami suţlugdyti nepriklausomybę". O dabar jie baisėjosi

buvusiais komunistais (neišvertusiais kailio) ir smerkė reikalaudami bausmės. Ateina Juozui į galvą seniai, labai seniai „Trimito" ţurnale skaityti ţodţiai:

Ar tu su tais, kur tėviškę pardavę, Ir motiną, ir seserį parduos. Ir bėgs klaikiam būryj ir lyg paklydę avys, Be jausmo ir be gyvų akių veiduos. Po keleto metų pasirodė, kad šiuose ţodţiuose yra dalis tiesos -mūsų išrinktieji, nors ir sakosi tarnaujantys tautai, bet jiems rūpi tik pinigai,

privilegijos, įvairios lengvatos sau ir draugų rateliui. Ţmonės jiems nerūpi, ir jų akyse nematysi ţmogiško, šilto jausmo, tik lito atspindį.

Kelionė į Vilnių Atsipeikėję nuo sausio 13-ios įvykių sukrėtimo, mūsų garbieji vyrai ir

moterys vėl prakalbo apie privatizaciją, apie kolūkių kaip sovietinio palikimo likvidavimą. Vėl sujudo ţmonės kaip uţkliudytas bičių avilys. Ţemė grąţinama savininkams, tai gerai, o kaip ją dirbti, jei nebebus

kolūkinės technikos. Arklių maţai beliko, ir tie patys daugiausia ţmonėms išdalinti. Didţiausia kiaulystė būtų išardyti kolūkius. Tuo labai susirūpinę vyresnio amţiaus ţmonės: „Daug negandų

pakėlėme, daug vargo nepriteklių tame kolūkyje buvo, dabar, kada gyvenimas prašviesėjo, tegu leidţia bent jau tą gyvenimą ramiai uţbaigti."

Dabar Juozas nebegali ir pasakyti, kas tuomet organizavo tą kelionę į Vilnių dalyvauti protesto akcijoje prieš kolūkių ardymą. Pats kolūkio pirmininkas pakvietė, kad vaţiuotų kuo daugiau ţmonių. Juozas

pagalvojo: „Štai dabar pasakysiu savo nuomonę, ne ūkio susirinkime iš tribūnos, ne iš partorgo duoto lapelio, o savais, iš širdies plaukiančiais ţodţiais." Iškart sutiko. Teisybė,

nebebuvo su kuo pasitarti, jo svainis Maliusis jau miręs, Al-pis numojo ranka, girdi, tegu jaunesni vaţiuoja, kiti kaimynai tik savo kieme drąsūs, o kai rimtas reikalas, slepiasi uţ kitų nugaros.

Iš kolūkio vaţiavo nedaug. Sėdėdamas pirmininko „Nivoje", Juozas

pamaţu dėstė mintis, ką pirmiausia reikės pasakyti: „Ponai, neskubėkite griauti, ką mes sūriu prakaitu per dešimtis metų pastatėme. Taip, į tą sovietinį monstrą buvome prievarta sugrūsti,

atidavėme ne tik savo ţemę, bet ir gyvulius, ūkinius pastatus, pagaliau ir savo sveikatą. Dabar fermos pilnos gyvulių, daugiabučiai gyvenamieji namai apgyvendinti dirbančiųjų šeimomis, kokia ţemės

ūkio technika - visa tai pasiekėme savo darbu. Ne vienas iš kolūkiečių tarpo mirė pačiame pajėgume, daugiausiai, kurie dirbo su chemikalais, jie dirbo vardan ateities, kad klestėtų gimtasis kaimas, o

jūs norite viską paversti griuvėsių krūva. Mes, čia susirinkę, prašome savo ir anų mirusiųjų vardu nenuniokoti Lietuvos kaimo. Pagaliau

renkite referendumą, tegu tauta pasisako." Taip visą kelią iki Vilniaus mintijo Juozas, o ţodţiai taip ir verţėsi, kad būtų išsakyti. Prie Parlamento rūmų juos pasitiko nuolatiniai mitinguotojai, išvadino

raudonosiomis utėlėmis, kaimo kvailiais, padugnėmis, smirdţiais. Turbūt tai ir buvo A.Terlecko megztųjų berečių brigada, nes vėliau šis ponas atsiprašė susirinkusiųjų. Parlamento pirmininkas ponas

Landsbergis nesiteikė išeiti iš rūmų, nors susirinkusiųjų delegacija (susirinkę buvo keliolika tūkstančių) ruošėsi jį pasveikinti su tradiciniu kaimiškos duonos kepalu ant raštuoto rankšluosčio. Tiesiog buvo

pareikalauta pasitraukti nuo rūmų. Ką gi bedarysi, teko visiems pereiti į Kalnų parką. Gerai, kad kartu su ţmonėmis buvo Parlamento nariai A. Brazauskas, V. Velikonis, M. Pronskus, A. Šimkus ir kiti,

kurių Juozas nepaţinojo. Jie ramiai kalbėjo, ramino, guodė įsiaudrinusius ţemdirbius, ir tai buvo nors dalinė kompensacija dėl tokio valdţios akibrokšto, dėl neišklausyto jų pareiškimo.

Sunkia širdimi Juozas griţo namo - laisvoje Tėvynėje savos valdţios paţemintas ir įţeistas labiau nei anuomet to kreivakojo azijato. Tokia pat nuotaika buvo ir visų susirinkusių kaimo ţmonių. Prisiminė Juozas

prieš keturiasdešimt metų savo kelionę į Vilnių, kaip juos "kaimo

kvailius" priėmė Justas Paleckis, kaip nuoširdţiai kalbėjo, kad kolektyvizacijos reikalauja Maskva. O kas dabar reikalauja iš Landsbergio Vyriausybės griauti kolūkius? Per uţdarytus Parlamento

rūmų langus matėsi daug galvų (turbūt visos konservuotos), gal ir ponas Landsbergis iš ten ţiūrėdamas i ţmones kikeno kaip visuomet. Bijoti nebuvo ko, ţemdirbiai ne jedinsuininkai į rūmus nesiverš.

„Vadinasi, kai pavojus iškyla, - galvojo Juozas. - tuomet ir mes esame „mieli Lietuvos ţmonės", o pavojui praėjus vėl tampame kaimo kvailiais, iš kurių galima tyčiotis, ţeminti." Prisiminė ir ţento

pasakojimą, kaip tomis tragiškomis sausio dienomis susirinkę prie Parlamento ţmonės skandavo "Landsbergis! Lietuva!" ir taip daug

kartų. Ar neapsiriko ţmonės iškeldami ant didvyrių pjedestalo anaiptol ne didvyrį, o tik didybės manija sergantį ligonį? Kai kalba nuo Maţvydo bibliotekos laiptų su keliomis dešimtimis megztųjų

berečių, sako, kad kreipiasi į tautą. Kai susirinko tūkstančiai tautiečių iš visos Lietuvos, tuomet spokso pro langą, tarsi varnėnas iš savo inkilo. Taip išeina, kad megztosios beretes yra tauta, o šitie susirinkę

- šunauja? Nors šis ţodis buvo taikomas ţurnalistams, bet kartu ir mums. Tai kas pagaliau tas ţmogus, kuris laikomas Lietuvai laisvę atnešęs? Genijus, ar...apgailėtinas apsimetėlis „kretinas?" Šito Juozas

nebesupranta, kodėl jis uţsimojo griauti „sovietinį monstrą", kaip biblinis Samsonas filistie-čių šventovę, kuri ir patį uţgriuvo. Tas „sovietinis monstras" pono Landsbergio, ţinoma, neuţgrius, jo

griuvėsiai prislėgs mus, kaimo kvailius. Taip, kurie turėjo ţemės, tie atsiims, galės ūkininkauti, o kurie neturėjo - daug tokių, kaip jiems gyventi? Sugriauti tai sugriauti, tam didelio proto nereikia, bet kaip

toliau ţmonės gyvens?

Kolūkių griūtis

1992 metų pavasaris, prasidėjo kolūkių griovimo audra. Kolūkis buvo padalintas į keturias bendroves. Nenustačius ţemės nuosavybės teisių, ţemė buvo dalinama pagal anksčiau priimtą „Valstiečių ūkio

įstatymą". Taip buvusių tremtinių ţemėse įsikūrė neteisėti savininkai. Tai būtent jie, prisigrobę technikos, gyvulių, išdidţiai ţengia pirmose nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gretose. Nors dar vakar ţengė į

šviesų komunizmo rytojų, dabar pakišę po balkiu partbilietus nedvejodami pasuko kitu keliu. Vėliau premjeras Gediminas Vagnorius aiškino, kad LDDP nariai išgrobstė, pasisavino, išpardavė

ţmonių uţdirbtą turtą. Labai teisingai, bet ką reikia dėl to kaltinti: ar tuos, kurie priėmė tokius idiotiškus įstatymus, ar tuos, kurie labai

apdairiai juos pritaikė sau? Taip tremtinių buvusių ūkininkų Prano Jokubėno, A. Kyburio, J. Balčiūno, J. Baublio ţemės atiteko niekuomet savo ţemės

neturėjusiems. Nors tikrieji tos ţemės šeimininkai būtent dėl tos ţemės iškentė Sibiro tremtį, kai kurie ir liko amţinam poilsiui tarp sniegynų. Juozas neiškentė vienai tokiai ūkininkei nepriminęs:

- Ar jūs atsiklausėte tikrųjų tos ţemės savininkų? - Iš kur mes galime ţinoti, kieno ta ţemė? - atsakė poniutė. Teisingai, jie negalėjo to ţinoti, bet labai puikiai ţinojo, kad nei jų

tėvai, nei seneliai neturėjo savo ţemės, arba kitaip tariant turėjo tiek, kiek iškratė iš naginių, bet ir ta buvo iš svetimo lauko. Taigi gal reikėjo suţinoti, kieno ta ţemė?

Toks pat idiotiškas įstatymas buvo ir su investiciniais (baltaisiais) čekiais. Pajus iš kolūkio apskaičiuotas neatsiţvelgiant į išdirbtų metų skaičių, o pagal uţdarbį. Tai ar gali ūkio buhalteris lygintis su lauko

darbininku? Lauko darbininkas per keturis mėnesius neuţdirbs tiek, kiek buhalteris per mėnesį. Be to, visas per-

sonalas, pradedant pirmininku ir baigiant brigadininku, visi

specialistai dar prisidėjo ir metines premijas, kurias neţinia uţ ką sau pasiskirdavo. Taip ir gavosi, kad jų rankose liko du trečdaliai kolūkinio turto. Dar buvo ţalieji čekiai, pagal taupomąsias knygutes

kiekvienam gyventojui. Ir tie buvo paskirti vienodai, neţiūrint į tai, ar tas ţmogus dirbo visuomenei naudingą darbą, ar tik vagiliavo ir su meškere Nemunėlyje kilbukus gaudė. Visa tai buvo pavadinta labai

graţiai - ţemės ūkio reforma. Tik niekas negalvojo, kaip pasikeis ţemdirbių gyvenimas, niekas gerai neišaiškino ir tų čekių vertės. Ir štai tos reformos rezultatai aiškūs - išdraskyti visuomeninės, ūkinės

paskirties pastatai, išsidalinta technika, išpjauti gyvuliai, čia dirbę ţmonės pasmerkti nedarbui. Kas ką nutverdamas tempė, slėpė,

paskui, ţinoma, pasiėmė. Eidamas paupio krūmuose galėjai rasti pastatytą traktorinę priekabą, senoje apleistoje negyvenamo kiemo darţinėje įvarytą traktoriuką ar kitą inventorių. Kodėl tokiu gyvybiškai

svarbiu klausimu nebuvo išklausyta ţmonių nuomonė referendumu? Parlamento pirmininkas Landsbergis skubėjo tik priimti įstatymą, leidţiantį persikelti ţemę iš vienos vietos į kitą. Nors pasakyta, kad

ţemė nekilnojamas turtas, taip buvo nuo senovės. Tuoj po šio įstatymo priėmimo ţemės plotelis, priklausantis poniai Landsbergienei, iš Anykščių rajono tik suūţė, kaip toje pasakoje,

pakilo ir nuskrido Vilniaus link. Tokio stebukladario burtininko galia pradėjo skraidyti ne tik laukai ir miškai, netgi eţerai. Tai kas pasakė, kad ţemė nekilnojamas turtas?

Nors pavasaris pačiame graţume, bet ta diena buvo apniukusi. Juozas suţinojo, kad tą dieną bus likviduojama penimų kiaulių ferma. Kitaip tariant, išeinantiems ūkininkauti pagal turimos ţemės kiekį

proporcingai vienam ha priklauso po kiaulę. „Na, -pagalvojo Juozas, - aš ūkininkauti nesiruošiu, ne tas amţius, bet jei duoda tiems

dešimtimis, tai po teisybei ir man, kolūkyje išdirbusiam beveik

keturiasdešimt metų, gal porą paršelių duos, koks skirtumas, kad aš lieku su savo pajais bendrovėje, o jie išeina ūkininkauti, viskas taigi iš to paties kolūkio."

Stovėjo Juozas prie kiaulių fermos durų su maišu po paţastimi ir matė, kaip vyriausieji ūkio specialistai, išdirbę ūkyje po tris keturis metus, palyginti dar jauni, dabar varėsi po pusšimtį ir daugiau

kiaulių. Ir ne bet kokių, o peniukšlių, kuriuos galima tą pačią dieną veţti į mėsos kombinatą kaip pirmarūšius bekonus. Ūkio likvidacinės komisijos pirmininkas pasakė Juozui: „Tu negausi nei vieno kiauliuko,

be reikalo lauki". Taigi tu suprask - lieki bendrovėje ir tau nieko nepriklauso. O tą komisiją sudarė pats kolūkio pirmininkas, vyriausioji

buhalterė ir partinės organizacijos sekretorė. Juos patvirtino rajono ţemės ūkio gamybinė valdyba ir palaimino (ne baţnyčia) rajoninė Sąjūdţio taryba, ţmonių vėl niekas neklausė.

Pūtė ţvarbus vėjas, ir ant sodelio takų biro balti obelų ţiedlapiai. Ėjo Juozas nieko nematydamas, tarsi ir ţemės po kojom nejausdamas. Jautėsi taip, kaip apiplėštas, sutryptas, kaip dar niekuomet: „Ir tai

laisvoje Lietuvoje! Kaip suprasti, kai jaunas vaikinas, tik ką grįţęs iš tarnybos kariuomenėje, varosi pulką kiaulių, nors kolūkyje nei dienos dar neišdirbo? Tas vaikinas gavo ţemės ir eina ūkininkauti, jam

priklauso, valstybė privalo paremti jaunus ūkininkus. O Juozui jau niekas nebepriklauso? Na gerai, uţsimanė ūkininkauti, tegu padeda pati valstybė, tėvai, kodėl kaţkokia „troika" nieko neatsiklaususi

dalina tai, kas mūsų per daugelį metų uţdirbta? Tai jau panašu į komunistinę mafiją, kitaip nepavadinsi... Ne, šitaip negali būti!" - ir nieko nesakęs nei ţmonai, nei kaimynams, Juozas vaţiuoja į rajono

centrą. Lietuvą laisvam gyvenimui pakėlė ir ruošė Sąjūdis, tai ir eina pas atsakingą Sąjūdţio grupės pirmininką. Tas vyrukas taip graţiai

kalbėjo tada, kad laisvai Lietuvai bus reikalingas kiekvienas ţmogus,

kiekvienas medelis, kiekvienas pakelės akmuo. Papasakoja jam, kokie rūpesčiai jį slegia. Dabar tas vyrukas kraipo galvą gūţčioja pečiais, paima kaţkokius popierius, paskaito, kaţką

pabraukia, kaţkam paskambina ir pagaliau pareiškia: - Su įstatymais nebuvo prasilenkta. - Kad jus kur velnias nujotų su visais tokiais įstatymais! -Juozas

nejuokais supyksta. - Išeina, jei tie ūkininkai, kurie išsivarė dešimtis kiaulių, su įstatymu neprasilenkė, tai tas įstatymas tarsi girta boba - stovėjo išsiskėtusi ant kelio, o jie susitiko, pasisveikino ir pro

tarpukojį pralindo su visomis kiaulėmis, supraskite, neprasilenkė! Grįţtant namo, Juozas ramino save: „Negerai, nereikėjo taip, gal tas

vyrukas ir gero norėjo, bet reikia vadovautis pagal gautas instrukcijas. Ne, nėra teisybės, reikia vaţiuoti pas patį Landsbergį, turi gi kas nors sustabdyti šį išprotėjimą. Pats ponas Landsbergis gal

neţino, kas čia dedasi, kaip apiplėšiami kaimo ţmonės?" Ketvirtą kartą savo gyvenime Juozas išsiruošė į Vilnių. Šį kartą patartas kaimynų, gal ten patars, nurodys, kaip toliau gyvensime, ko

dar galima laukti? Atėjo Juozas prie Parlamento, čia kaip ir prieš tai tebestovėjo barikados. Kaţkas jam patarė eiti į rūmus iš Maţvydo bibliotekos

pusės. Pasisekė, priėjęs prie apsaugos vyrų ir pareiškė: - Norėčiau pas poną Landsbergį svarbiu reikalu! Išvirto juoku apsauginiai ir pasigirdo Juozui, kad tai kvatoja anų metų

enkavedistas: „Atsisveikink su boba, čia daugiau nebegrįši!" Tarsi verdančiu vandeniu nutvilkė - kad tik nesugriūčiau. - Ponas Landsbergis nepriima pavienių asmenų.

„Taip, taip, ponas Landsbergis priima tik uţsieniečius, kaip aš anksčiau nesusipratau. Kur ten jam kalbėti su kaimo mėšlaveţiu, -

kalbėjo sau Juozas eidamas iš rūmų. - Nerūpime mes, kaimo

ţmonės, šitai valdţiai, ne mūsų ji." Dar kartą apvogtas

Įvyko didţioji ţemės ūkio reforma, kolūkis buvo padalintas į keturias bendroves, kurios metus šiaip taip pragyvenusios taip pat subyrėjo. Jų turtas buvo padalintas ne pagal išdirbtus metus, o pagal uţdarbį.

Didelė dalis ţemės ūkio technikos liko jaunimui, kurie su ja dirbo. Juozas gi daugiausia dirbo su šakėmis, nors ir tos nebuvo kolūkio, o jo paties. Negali skųstis, kad ir šį kartą nieko negavo - jam atiteko

dvi leisgyvės karvės, kurias pats bendrovės vadovas graţiai paprašė pasiimti, jam teko pusė plytinio tvarto sienos, dar kaţkoks agregatas

kaupams ţemėmis uţberti (bet be traktoriaus) ir dar dešimt porų darbinių pirštinių. Su tokiu turtu ant ţemės neatsistosi ir nepradėsi ūkininkauti. Arkliai, ir tie jau anksčiau buvo tyliai išsidalinti ar

parduoti saviems. Su skaudama širdimi ţiūri Juozas į dirvonuojančią savo ţemę, kurios dirbti jau nebepajėgia. Nėra nei sveikatos, nei pinigų, kad galėtum pagalbininkus samdyti. Taigi ţemė, kurią

brangino ir dirbo seneliai, tėvai, dėl kurios ir pats iškentė tiek nuoskaudų, paţeminimų, dabar baigia piktţolėmis uţaugti. Retai besiklauso Juozas ir per radiją transliuojamų Seimo posėdţių,

jam atrodo, kad ten tie visi mūsų išrinktieji girti, tik ieško priekabių vienas prie kito, kaip kaimo bernai norėdami sukelti muštynes. Ginčijasi iki uţkimimo dėl dviejų bankų griūties. Turėjo ir Juozas

taupomajame banke keletą tūkstančių „juodai dienai", dabar jie pavirto keletu dešimčių litų. Ginčijasi dėl bankų griūties, tai kodėl, kai buvo griaunamas ţemės ūkis, daromi milijardiniai nuostoliai, tylėjo.

Dešinieji net pasišokinėdami plojo katutes - įveikėme sovietų monstrą! Taip norėtųsi paklausti ,kodėl ponai, taip graţiai mokantys kalbėti tiek Seime, tiek agronomų seklyčioje, leidote dar kartą ir jau

galutinai apiplėšti kaimo ţmones? Ar tai buvo daroma vardan

Lietuvos, ar kad grupelė gabių aferistų praturtėtų? Priimami absurdiški nutarimai. Ţmogus, sulaukęs pensinio amţiaus, kreipiasi į Socialinio aprūpinimo skyrių ir ten suţino, kad treji metai

tarnauti tarybinėje kariuomenėje į darbo staţą neįskaitomi. Į tarybines Ginkluotąsias pajėgas mūsų jaunuoliai ėjo pašaukti atlikti būtinąją karinę tarnybą, ar galėjo nepaklusti? O štai partinių

nomenklatūrininkų niekas nevertė, jie savo noru dirbo rajoniniuose komitetuose ir LKP Centro Komitete. Dirbo ir didţiavosi, bet jiems tie metai į darbo staţą įskaitomi. Bet kitaip ir būti negali, tarp signatarų

ir Seimo narių du trečdaliai buvusių komunistų, tai negi jie save gali skriausti. Uţskaitomas darbo staţas ir buvusiems liaudies gynėjams,

tuo pripaţįstama, kad jie tuo laiku buvo reikalingi. Tai kam tuomet iš jų tyčiojamasi? Nepatiko ir prasidėjusi landsberginė „raganų medţioklė". Komunistai, kurie (kaip maldoje sakoma) sėdo pono

Landsbergio pusėje, jų darbelių niekas nemini, bet kurie ką nors pasakė ne taip ar išdrįso pakritikuoti, prieš tuos buvo siundomos megztosios beretės ir dar apšaukiami kaip KGB talkininkai.

Štai kodėl Juozas tą 1992 metų rudenį balsavo uţ LDDP. Ne suklaidintas, kaip buvo teigiama konservatorių, o turėdamas aiškią savo nuomone. Ir ne dėl „šlapios dešros" ant kaimiečio stalo, ne toks

jau retas svečias ir naminė dešra, ir gabaliukas kumpio. Balsavo uţ LDDP dėl to, kad nusivylė šiuolaikine Aukščiausiąja Taryba. Rinkimus pralaimėję konservatoriai visai pablūdo, ţurnalistus išvadino šunauja,

ţmones įvardino kaip gyvatyną. Su tuo dar neapsipratome, vėl nauja etiketė - runkeliai. Na ką gi, mes kaimiečiai ir auginame runkelius, todėl nelabai įsiţeidţiame taip pavadinti. Jau ţinome, kad ponas

Landsbergis mėgsta pasityčioti iš kitų, klijuodamas savotiškas etiketes. Taip buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų pavadina nelaimingu neūţauga, premjerą A. Šleţevičių - Guliveriu.

Konservatorių vadovas pasirodė visai iš kitos pusės, iš blogosios:

pilnas neapykantos, pagieţos, pykčio visiems ir viskam. Galima smerkti blogus ţmonių darbus, bet tyčiotis iš to, kas nuo paties ţmogaus nepriklauso, tai

paţemina ne juos, o patį tokį etikečių klijuotoją. O gal ponas Landsbergis turėjo patobulintą mitinio Prokrusto lovą ir galėjo bet kokio ūgio vyrus sulyginti? Ţinoma, galima ir pačiam ponui Vytautui

priklijuoti atitinkamą etiketę, tiktų ir P. Cvirkos kupriukas muzikantas, ar V. Hugo Kvazimodas iš „Paryţiaus katedros ', bet to niekas neišdrįs, kadangi šis ţmogus ant savo pečių Lietuvai nepriklausomybe

atnešė. Nenuostabu, kad nešdamas tokią sunkią naštą ir į kuprą susirietė.

Gerai pagalvojus, tai tas „neūţauga" A. Sniečkus ne griovė, o statė, graţino Lietuvą ir uţ tai gavo pylos nuo Maskvos ponų, ypač uţ Trakų pilies atstatymą. „Guliveris" A. Sleţevičius, būdamas Premjeru,

stabilizavo ekonominę padėtį, padidino pensijas. Tai buvo nuoširdus, mokantis bendrauti ir su kaimo ţmonėmis vadovas. Juozas tuo įsitikino, kai Premjeras lankėsi Birţuose. Gal daug būtų nuveikęs

ţmonių gerovei, jei juoda katė (ar kita kokia) nebūtų perbėgusi kelio tarp Premjero ir Algirdo Brazausko. O ką nuveikė ponas Vytautas, padedamas Gedimino, akivaizdu: dilgynių guotais apaugę fermų,

kaimo kultūros namų, vaikų darţelių griuvėsiai, usnimis ir kiečiais vešintys buvę dirbami laukai, be gailesčio kertami miškai. Joks okupantas nesugalvojo taip nusiaubti krašto, kaip tai padarė

nepriklausomos valstybės valdţios vyrai. Atėję į valdţią konservatoriai pradėjo labai graţiai: pirmąjį Seimo posėdį atidaryti pakvietė vyriausią amţiumi Seimo narį, rašytoją Joną

Avyţių. Stebėjosi Juozas ţiūrėdamas per televizorių, kodėl lenininės premijos laureatas LKP CK narys nuėjo su Landsbergio partija, konservatoriais. Tik daug vėliau pats J. Avyţius pamatė, kad jo

romano „Sodybų tuštėjimo metas" neigiami herojai - tiek Adomas

Vainoras, tiek šaunus husaras, bet nevykęs ūkininkas Pauga garbinami kaip tautos didvyriai. Tuomet galbūt rašytojas suprato, į kokį purvą bus įklimpę. Kai viename Seimo posėdyje tvirtinant Kazį

Pėdnyčią generaliniu prokuroru, rašytojas J. Avyţius paprieštaravo šiai kandidatūrai, oho kad sukėlė audrą. Rašytojas kaipmat buvo sukritikuotas, nusodintas

ir nuo to laiko daugiau nebuvo jo girdėti Seimo posėdţiuose pasisakant, o netrukus dėl ligos pasitraukė ir po kurio laiko mirė. Tiesa, prie mirusio rašytojo karsto ponas Landsbergis pasakė labai

graţią kalbą, įvardindamas, kad pastarasis nušvietė pokario rezistencinę kovą, ţinoma, vėl apversdamas aukštyn kojomis.

Toliau konservatorių valdymas aiškus ir nepamirštamas, iš Premjero A. Kubiliaus ne kartą teko girdėti tik „susiverţkime dirţus", nors patys ir negalvojo dirţų verţtis. Buvo kuriamos įvairios komisijos -

saulėtekio, saulėlydţio ir labai romantišku pavadinimu - naujas gaivus vėjas, kuris nebent iš Premjero uţpakalio padvelkė ir nuo to kaimo ţmonėms tik sunkiau ne tik gyvent, bet ir kvėpuoti pasidarė.

Prezidentai Pagal Konstituciją, kurią tauta referendumu priėmė (1992 spalio 25 dieną), įkurta Prezidento institucija. Taip Juozui pirmą kartą

gyvenime teko rimtai rinkti aukščiausią šalies vadovą. Pradţioje buvo daugiau kandidatų: A. Brazauskas, K. Antanavičius, K. Uoka, J. Petraitis, S. Lozoraitis. Pirmame rinkimų ture liko tik A. Brazauskas ir

S. Lozoraitis. Prieš antrąjį rinkimų turą Juozas kalbėjo kaimynams : „Balsuokite tik uţ Algirdą Brazauską. Tas antrasis kandidatas Stasys Lozoraitis gal ir labai geras ţmogus, bet jis čia negyveno, neţino

mūsų visų vargų. O štai Brazauskas tą 1991 metų geguţės dieną, kai mus išvijo nuo Parlamento rūmų, ėjo su mumis į Kalnų parką, jis

lietaus merkiamas stovėjo kartu su mumis, jam nesvetimos kaimiečių

bėdos, tad būdamas Prezidentu tikrai mums padės". Vėliau Juozas klausėsi inauguracinės naujojo Prezidento kalbos, gerai įsiminė ţodţius: „Visos mano mintys - tik apie Lietu-

vą, visi jausmai tik jai ir jos ţmonėms. Lietuva yra visų mūsų rūpestis ir meilė, todėl tegu klesti mūsų brangi Tėvynė." Tikrai šie Prezidento ţodţiai pateisino ţmonių pasitikėjimą. Deja, tai buvo tik ţodţiai. Jau

kovo mėnesio pabaigoje buvo suformuota nauja Vyriausybė, Premjeru paskirtas Adolfas Šleţevičius, kuris rimtai ėmėsi darbo, sumaţėjo ţmonių skirstymas į priešus ir patriotus, pagerėjo politinė

atmosfera, 1993 metų birţelio mėnesį buvo įvesta nacionalinė valiuta ir laikinieji pinigai talonai (vadinamosios „vagnorkės") buvo pakeisti į

litus. Viskas rodė, kad einama prie stabilios tvarkos valstybėje ir tikrai dirbama ţmonių gerovei kelti. Net supyko Juozas, kai parvaţiavęs iš Kauno sūnus įsijungė kasetę ir pasigirdo:

Išsirinkom Prezidentą, O protingi klausia kam? Prezidentas atsistojęs, O man ţmonės tik bim-bam. - Ką jūs, paršai, išmanote, tik šaipytis iš visko ir sugebate! Mes gerai

ţinome, ką rinkome. Rinkome tikėdami, kad Prezidentas pristabdys tą kolūkių griūtį. Toliau jau ir pats pradėjo abejoti savo išrinktuoju Prezidentu, kai tas

dar kojų gerai neapšilęs savo poste 1994 metais jau rašo laišką NATO Generaliniam sekretoriui O'Solanai, prašydamas priimti Lietuvą į šią karinę organizaciją. Kas taip išgąsdino Jo Ekscelenciją, koks

pavojus gresia šaliai? Tokiu svarbiu klausimu reikia atsiklausti tautos, negali vien Prezidentas to nuspręsti. Praėjus keliems metams, jau prezidentaujant V. Adamkui, šis klausimas iškilo visu rimtumu. NATO

ponai pradėjo lankytis Lietuvoje, o ţmonės reikalauti referendumo. Vienoje televizijos laidoje Juozas piktinosi, kai Krašto apsaugos viceministras J. Gečas net springdamas įrodinėjo, kad daugiau nei

šešiasdešimt procentų apklaustų ţmonių pasisako uţ stojimą į NATO.

Betgi kaimuose niekuomet niekas mūsų neklausė, ir ne tik kaimuose, bet ir provincijos miestuose to nebuvo. Ponas Gečas tvirtina, esą tauta

šešerius metus tylėjo, t.y. pritarė, o kai viską paruošėme, tai dabar tautos valios atsiklausti nebūtina. Taip mūsų Prezidentui pageidaujant, buvusiam politrukui ir valdančiajai daugumai pritariant,

mes ir sugarmėjome į NATO. Jau tuomet Juozas ir pagalvojo: „O gal tikrai Prezidentui ţmonės tik bim-bam?" Nepatiko Juozui, ir ne tik jam, ir daugeliui ţmonių, kai

1995 metais Prezidentas su delegacija nuvykęs į Izraelį prašo atleidimo uţ tuos lietuvius, kurie ţudė ţydus. Ar įgaliojo tauta

Prezidentą tą daryti? Atsiprašyti gali nebent uţ savo giminaičius, jei tokių būtų buvę, o ne uţ visą tautą. Ir ką tas padėjo santykiuose tarp Izraelio ir Lietuvos? 1997 metais rugsėjo mėnesį atidengiamas

paminklas prieš du šimtus metų gyvenusiam ţydų Gaonui Elijui. Tam skirtame iškilmingame Seimo posėdyje Izraelio ambasadorius pareiškia tiesiai šviesiai, kad lietuviai „ţydšaudţių tauta". Tai spjūvis į

veidą visai mūsų tautai, bet niekas neatsiprašo. Atrodo, kuo labiau ţydų atsiprašinėjama, tuo labiau pastarieji puola. Jei atsiprašinėjame, vadinasi, esame kalti? Kuo čia dėti visi Lietuvos ţmonės dėl kokio

šimto ar dviejų šimtų išsigimėlių sadistų, kurių atrasi visose tautose, neišskiriant ir Izraelio? Pagaliau tegu atsiprašo tie Sąjūdţio aktyvistai, kurie klojo tautines vėliavas ant pargabentų iš Sibiro ţydšaudţių

karstų, tuo didţiai pagerbdami jų ţygdarbį. 1995 metais dalį Lietuvos ţmonių sukrėtė komercinių bankų griūtis. Premjeras A. Šleţevičius buvo apkaltintas, kad suspėjo savo asmeninį

indėlį atsiimti iš bankrutuojančio banko. Ţinoma, tai buvo prieţastis atleisti Premjerą iš einamų pareigų. Bet seimūnai LDDP nariai skilo pusiau - vieni palaikė Premjerą, kiti pritarė Prezidento pasiūlymui

atleisti. Prasidėjo tarpusavio maišalynė, nesutarimai, tai ir atvedė prie

to, kad 1996 metų Seimo rinkimuose vėl laimėjo konservatoriai. Ţmonės buvo tiesiog pritrenkti, kai tų pačių metų gruodţio pradţioje Prezidentas Seimui pristato patvirtinti Premjeru Gediminą Vagnorių,

tą patį, kuris sugriovė visą Lietuvos ūkį, paliko krūvas griuvėsių, dirvonuojan- čias ţemes! Tokį reikėjo uţ grotuotų langų patupdyti, o čia

paskiriamas Ministru Pirmininku. Teisinosi ponas Brazauskas, esą privalėjo bendradarbiauti su nauja Seimo dauguma, tai pasitaręs su Seimo pirmininku V. Landsbergiu ir pristatė Vagnoriaus kandidatūrą.

Atrodė, kad mūsų išrinktasis Prezidentas kaţkoks bestuburis - prisiekė dirbti Lietuvai ir jos ţmonėms, o ne vienai kokiai tai partijai,

gerai matė G. Vagnoriaus valdymą ir tarsi pasityčiodamas iš ţmonių vėl paskyrė jį toliau baigti griauti Lietuvos ūkį. Ką turėjo daryti Prezidentas, jei Landsbergis priminęs jo raudonos uodegos galiuką -

turėjo taikytis prie konservatorių arba atsisakyti savo posto, pareikšdamas, kad nebegali leisti ir toliau griauti Lietuvos. Bet to nepadarė, labai jau saldus ir viliojantis ţodis „valdţia". Pamatėme,

kad ponas Brazauskas su tais, kurie apdūmė ţmonėms akis, prisiplėšė turto, pasistatė pilaites, apsitvėrė aukštomis tvoromis ir vilkinių šunų padedami saugo savo šventą ir neliečiamą nuosavybę.

Galutinai nusivylė Juozas savuoju Prezidentu, kai jau Premjeru būdamas išsiskyrė su savo ţmona. To jau niekaip negalėjo suprasti. Koks velnias į senatvę apsėdo poną Algirdą? Vyras, bebaigiąs

septintą dešimtį, staiga meta ţmoną ir nuo vyro pavilioja palyginti su juo jauną moterį. Išeitų, kad savo inauguracinėje kalboje Prezidentas melavo, sakydamas, kad visos mintys tik Lietuvai? Gal taip

kalbėdamas jau galvojo apie naujos šeimos sukūrimą. Tiesą pasakius, gal ir nedera kištis į pono Brazausko asmeninį gyvenimą, bet nusiţiūrėję j buvusį partijos vadovą ir pas mus atsirado du tokie

„jaunikaičiai". Tik neseniai vedţioję uţ rankučių anūkus, netruko

mesti ţmonas ir sukūrė naujas šeimas. Ir tai ne kokie prasigėrėliai, padugnės, o padorių, rimtų šeimų galvos. Tai jau kaţkas panašaus į moralinio pūvinio uţkratą.

Galvojo Juozas apie save: tiesą pasakius, Bronytės jis taip nemylėjo, iki šiol širdyje tik pirmoji jo meilė Danutė, tik jos negali pamiršti, nors kiek teko girdėti, jau nebėra gyvos. Bronytei stengėsi būti geras,

švelnus, visur padėdavo, graţiai sutardavo. Tai gal ir jam reikėjo skirtis? Ne, ne tik jausmai valdo ţmogų, yra dar pareiga šeimai, pareiga visuomenei. Antra vertus, jei nebelieka

meilės, savitarpio supratimo, kai gyvenimas virsta erškėčiuotu keliu, gal pateisinamos ir skyrybos?

Nebėra Juozui su kuo mintimis pasidalinti. Bronytei to nepasakysi, ta atšaus: „ Eik, glušai, niekų nepliauškęs!" Tai ir nueina kartais pas savo vienmetį Šimavičiaus Alpį, tik tas jau nebeprigirdi gerai. Ir dabar

Juozas dėsto, kaip galėjo buvęs Prezidentas nei iš šio, nei iš to mesti ţmoną, kai tiek metų kartu pragyventa. - Ak, - atsako Alpis, - jei tas ponas būtų kolūkyje guminius batus po

purvą valkiojęs, nebūtų jam ir į galvą šovusi tokia mintis. Dabar iš dyko buvimo tai pasiunta. Ne jis vienas toks. - Taip, daug valdţioje tokių: ir Landsbergis, ir Paulauskas, ir netgi

Sakalas, kuriam taip pat jau plunksnelės byra... - Trauk paraliai tuos ponus ir jų bobas, - nutraukia Alpis. -Štai išsirinkome naują Prezidentą, amerikoną. Uţ kurį tu balsavai? -

netikėtai paklausė Juozo. Pastarasis net pasimetė, ar sakyti, kad jis balsavo uţ Povilionį? Bet į Alpio klausimą atsako klausimu: - O tu uţ kurį?

- Aš tai uţ tą prokurorą, kaip ten jo pavardė - nebeprisimenu, negi rinksiu Prezidentu kokį seną apuoką, kaip aš pats. Jau turėjome tokį - Leonidą Breţnevą - vadinamą gyvu lavonu.

Juozui aišku, kad Alpis jau nebeprisimena Paulausko pavardės, juo

labiau nebeprisimins kandidatavusio R. Povilionio. Aiškink jam, šauk į ausį, kad Povilionis priešinasi mūsų karių (taip vadinamų taikdarių) siuntimui į svetimus kraštus, kur karą pradėjo JAV. Nors uţsienio

reikalų ministras A.Valionis aiškina, kad tie lietuviai taikdariai ten kovoja uţ Lietuvos nepriklausomybę. Ir nusišnekėk tu ţmogau šitaip...

Bet Alpiui visa tai būtų sunku paaiškinti - jis pradeda kalbėti, kas jau nekartą buvo jų diskutuota: kodėl nekandidatavo į Prezidento postą mūsų ţemietis filologijos mokslų daktaras profeso-

rius Vytautas Kubilius? Uţ jį būtų balsus atidavę daug Birţų krašto ţmonių! Tas ţmogus vargingu keliu, sunkiais karo ir pokario metais

siekė mokslo, jis mokėjo puikiai naudotis dalgiu, kastuvu, kirviu, esant reikalui ir plūgu, paţino gerai kaimiečių darbus ir tikrai butų vertas būti artojų šalies vadovu. Pagaliau gal ir gerai, kad Alpis rinko

Paulauską, vis tik jaunas, energingas vyras. Bet laimėjo V. Adamkus. Reikia pripaţinti, kad balsuoja daugiausia pensininkai, jaunimas labai jau abejingas viskam. Pagyvenusios moterys balsuoja taip, kaip

pataria kunigėlis. Gal ir gerai amerikonas, gamtosaugininkas, tikėsimės, kad pasirūpins ir mūsų kraštu. Juozas neįţiūri jokių šio Prezidento nuopelnų tėvynei Lietuvai. Kai tarybinė kariuomenė

pergalingai ţengė pirmyn, šis jaunas vyrukas, apsirėdęs vermachto uniforma, išnešė kudašių. Tuo tarpu kiek jo vienmečių ţuvo kovodami uţ Lietuvos laisvę. Kandidatuodamas į Prezidentus, ponas

Adamkus turėjo ne sienas nuklijuoti priešrinkiminiais plakatais, o apvaţiuoti visus Respublikos buvusių valsčių miestelius, aplankyti tas vietas, kur puvo numesti kovotojų kūnai, ir jei ne pabučiuoti ţemę,

tai bent gėlių puokštę toje vietoje padėti. Mes tikėjome, kad Prezidentas susirūpins gamtos apsauga, pagalvos apie negailestingai naikinamus miškus. Uţsienio valstybės, turėdamos

nepalyginti didesnes teritorijas, perka mūsų medieną. Nuo to kenčia

ir miško fauna. Prieš dvidešimt metų pavasariais būdavo kiškiai bent po kelis pakrūmiais šokinėja, stirnų pulkeliai pešioja besikalančią ţolytę. O dabar ar bepamatysi? Medţiotojų priviso daugiau negu anų

vargšų ţvėrelių. Antra tiek įvairaus plauko brakonierių, negailestingai statančių kilpas miške ar tinklus upėse. Gamtos apsaugos inspektoriai negali suspėti. Galvojome ir laukėme to iš Prezidento, gal padidins

gamtos apsaugos inspektorių etatų skaičių rajonuose bent iki 6-8 ţmonių, ţinoma, atitinkamai maţinant ministerijose bezdančių sėdėtojų skaičių. Tas pats ir su upėmis, uţterštos, vietomis ţolėmis

uţaugusios, kad ir mūsų Nemunėlis jau beveik merdėja, tik vienu pa- kraščiu dar vanduo sruvena, ties kaimo centru vidurys upės uţaugęs

ţolėmis. Tarybiniais metais specialistai tyrė upės dugno gruntą, buvo planuojama valyti. Todėl ir laukėme iš pono Adamkaus sprendimų, liečiančių gamtosaugą, bet į ţilą jo galvą neatėjo tokios mintys.

Pasirodo, jis tik JAV Mičigano eţero dumblą mokėjo semti. Uţ tai gal net perdaug gailestingas buvo ţmogţudţiams, plėšikams, suteikdamas jiems laisvę pirma laiko. Tie išėję įrodė, kad nepamiršo

savo įpročio ir dėkingi Prezidentui, pasiuntė anapilin ne vieną uţ jį balsavusįjį. Baigėsi Adamkaus kadencija, vėl nauji veidai sušmėţavo. Šį kartą

tauta pasirinko jauną, atrodo, buvusį lakūną R. Paksą. Koks jis būtų buvęs Prezidentas - neaišku, bet atrodo ryţtingas, savarankiškas. Juozui patiko jo ţodţiai, kai dar Premjeru buvo tvirtinamas Seimo

posėdyje. Į pono Landsbergio klausimą „Jūs buvote Komunistų partijos narys?", R. Paksas atsakė: „Jei nebūčiau buvęs komunistu, manęs į lėktuvą niekas nebūtų leidę įsėsti". Labai trumpai ir aiškiai,

vadinasi, buvau toks, koks tuomet ir turėjau būti, jokio atsiprašinėjimo, gailėjimosi, kaip kiti Seimo nariai, buvę politrukai. Sekė Juozas per televizorių ir tolimesnius naujojo Prezidento

ţingsnius. Patiko ir jo devizas: Tvarka bus! Bet kad ir kokie geri norai

būtų, ką gali padaryti vienas, kai iš visų pusių, kaip sakoma, verčia mūrus. Gal kuo ir buvo kaltas Prezidentas, bet, atrodo, nuo pat pirmos

dienos jau buvo pradėtas ruošti sąmokslas. Tą parodė ir sukeltas sąmyšis apkaltos ruošimo metu. Vėl buvo supriešinti ţmonės, vieni uţ Paksą, kiti prieš. Prezidentas pradėjo vaţinėti po rajonus, susitikti su

ţmonėmis. Ką darė jo priešai? Paskui Pakso korteţą vaţiavo nusamdytas autobusas pilnas jaunimo (taip pat samdyto), deginančio ţvakutes, dedančio vainikus ir netgi karstą Paksui veţiojančius. Kaip

rašė M. Povilionienė, vaţinėjusi Pakso palydoje, beveik visuose rajonuose buvo tie patys jaunuoliai, nuteikti prieš Prezidentą. Netgi

mokyklą lankantys vaikai susirinkę kartu su suaugusiais šaukė „Šalin Paksą!" Juozas vėl nesitraukė nuo televizoriaus ir galvojo: „Ţmonės, kam jūs

stumiate vaikus į šitą politikos mėšlyną? Mūsų rajone dar kultūringai praėjo Pakso apsilankymas ir anie priešiškai nusiteikę buvo santūrūs, o štai kaimyniniame rajone prie įėjimo į Kultūros namus sutinkančių

Prezidentą priešiškai ţmonių tarpe Juozas pamatė ir vieną paţįstamą, iškėlusį sugniauţtą kumštį ir kaţką rėkiantį. Po keleto metų sutiko jį kapinėse ir paklausė, ką jam Prezidentas Paksas blogo padarė, jei

taip puola - „Oi brolau, sumokėjo uţ tai, išgėrėme ir šaukėm, kaip liepė". Na štai, kaip sakoma, kvailas šuo ir poną Dievą aploja". Spaudoje buvo rašoma, kad Kauno rajone kaţkoks pilietis prie kelio

pastatė kaliausę, prie jos tautinę trispalvę ir prezidentinę vėliavą. Vietoj to, kad tokį iškrypėlį pasiuntus pas psichiatrus, ţurnalistai iš didţiųjų laikraščių vaţiuoja, daro nuotraukas, ima interviu - tik

paţiūrėkite, kokia neapykanta dega tauta tokiam Prezidentui. Jei tai būtų taip pasityčiota iš ţemaičių vaikio Paksiuko, tai čia jau jų reikalas, bet tas ţmogelis pasityčiojo iš Prezidento institucijos ir iš

Lietuvos ţmonių, balsavusių uţ R. Paksą. Pagaliau ir iš tautinės

vėliavos. Ir visa tai pateisinama, dabar demokratija, ką nori, tą daro. Pakso priešai surado jo dėdę, kuris taip pat (reikia manyti buvo priverstas) pasmerkti savo giminaitį. Ţodţiu, buvo daroma viskas,

kad Paksas būtų priverstas atsistatydinti arba kilpą ant kaklo uţsinerti. Reikia pripaţinti, kad lakūno nervai plieniniai, tokio nesiliaujančio puolimo, ţeminimo nei Brazauskas, Paulauskas,

Sakalas, Kubilius, juo labiau Landsbergis nebūtų išlaikę. Būtų buvę apvilkti tramdomaisiais marškiniais ar paleidę kulką sau į kaktą. Paksas pergyveno, nepalūţo.

Garbėtroška A. Paulauskas pasiekė savo, tapo nors ir laikinai einančiu pareigas Lietuvos Prezidentu. Taigi Paksą į Prezidento postą išrinko

tauta, o nušalino grupė intrigantų. Ir dar pareiškė esą jis buvo išrinktas tik dalies tautos, o štai Adamkus (antrai kadencijai) išrinktas visos tautos. Nors uţ Paksą tuomet balsavo

šešiasdešimt tūkstančių rinkėjų daugiau negu dabar uţ Adamkų. Ponas Adamkus „gavo" balsų daugiau uţ Prunskienę tik dėl to, kad uţlūţo kompiuteriai. Įdomu, kodėl neuţlūţo tie kompiuteriai, kai buvo

balsuojama dėl stojimo į Europos Sąjungą? Jei ne tie nelaimingi kompiuteriai, nebūtų į Prezidento postą patekęs karšinčius, kuris net skaitydamas priesaikos tekstą suklydo ir prisiekė „...saugoti Lietuvos

ţmonių vientisumą". Paksui buvo iškelta tiek kaltinimų, apšauktas tėvynės išdaviku, parsidavėliu Maskvai, sukčiautoju. Uţkliuvo ir tai, kam eina į

baţnyčią, kam maudosi jūroje, kam duktė studentė dalyvavo draugės Daktaraitės gimtadienyje. Lygiai taip pat kaip stalinizmo laikais, kai iš komjaunimo šalinamas vyrukas, kam iš šokių vakaro palydėjo buoţės

dukterį. Iš Paksui iškeltų kaltinimų liko tik vienas pagrindinis - pilietybės suteikimas Jurijui Borisovui. Tai labai didelis nusikaltimas, dėl kurio Prezidentui Paksui visą amţių teks atgailauti, taip nutarė

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Tuo tarpu Prezidentas V.

Adamkus suteikia pilietybę kaţkokiam Mansurui Sadekovui, apie kurį niekas Lietuvoje nėra girdėjęs, kokie jo nuopelnai. Kodėl niekas nepareiškė jokių protestų ponui Adamkui? Tiesą pasakius, peršasi

tokia nuomonė, kad tas senelis nieko neţino, ką jam patarėjai paduoda, jis tą ir pasirašo. Negana to, Prezidentas apdovanoja Gedimino ordinu Rusijos pilietį buvusį KGB pulkininką Vladimirą

Jakuniną. Dėl šio tai jau buvo keliamas klausimas Seime, ar teisėtai padarė Adamkus, ir balsuojama dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą. Ţinoma, nesurinko reikiamo skaičiaus balsų, dauguma Seimo narių,

kaip daţnai būna, išėjo iš salės. Pagaliau ir tam pačiam J. Borisovui pats Adamkus pirmoje kadencijoje įteikė auksinį Dariaus ir Girėno

ţenklelį uţ nuopelnus vystant sportinę aviaciją. Bet ponas Adamkus Amerikos statytinis, jam viskas leistina daryti. Buvę Pakso priešai neturi kito kelio kaip uţmerkti akis dėl Adamkaus daromų šunybių,

negi kels jam tuos pačius kaltinimus kaip Paksui. Dar gimnazistu būdamas Juozas buvo su ekskursija nuvykęs į Kauną, tuomet vadinamu laikinąja sostine. Praeinant pro šalį apţiūrėjo

Prezidento A. Smetonos rezidenciją - dviejų aukštų rūmai, prie vartų sargyba - nepalyginsi su dabartine prezidentūra: tarybiniais buvę Parodų rūmai sausakimšai prifarširuoti Prezidento padėjėjų, patarėjų,

konsultantų ir dar visokių klerkų. Bet pabandyk, ţmogau, ten patekti kokiu nors reikalu, ar kalbės kas nors iš tų ponų su tavimi? Ministerijose vėl pilna valdininkų labai reikalingų, nors kiekvienais

metais ţmonių skaičius Lietuvoje maţėja, o valdininkų daugėja. Gal teisus Juozas Erlickas teigdamas, kad „valdininkai veisiasi kvadratiniu - lizdiniu būdu."

Seno kaimiečio pamąstymai

Pavasaris, pats obelų ţydėjimas, vėl takai nubarstyti baltais

ţiedlapiais. Kaip graţu dabar būtų numirti, galvoja Juozas, palydėjęs į kapines uţ savę daug jaunesnį giminaitį. Laidotuvių dalyviai nuvaţiavo į Papilį, kur buvo uţsakyti gedulingi pietūs. Juozas pasiliko,

susitaręs, kad anie grįţtant jį paims. Laiko turėjo pavaikščioti po kapines. Aplankė buvusių klasės draugų Prano, Jono, Adolfo, Petro, antro Jono kapus, ilgai sustoja prie svainio Meliusio kapo. Galėjo dar

gyventi ir gyventi, pamatyti laisvą Lietuvą, bet mirė dar jaunas, taip pat pavasarį ţydint obelims. Gal atsiliepė kontūzijimas fronte, gal ir gėrimas - dirbo kolūkyje brigadininku. O gal miško brolių smūgiai -

buvo ţiauriai sumuštas, kad neina į mišką su jais, o dirba brigadininku.

Prie tėvų kapo atsisėda ant suolelio - galbūt paskutinį kartą jus, mieli tėveliai, aplankau, gal kitą kartą jau kiti mane čia atveš? Ne, Juozas nebijo mirties, tik jam nepatinka dabartinės mirusiojo laidotuvės.

Anksčiau būdavo - lydi į kapus mirusį, pirma neša kryţių, paskui kryţių eina kunigas, prie karsto artimieji, paskui karstą giedantieji ir visi kiti. Dabar nuo baţnyčios vartų visi

sėda į mašinas ir lekia, atrodo, kuo greičiau tuo mirusiuoju nusikratyti kaip nereikalingu balastu ir greičiau sėsti prie šermenų stalo, tai svarbiausia laidotuvių dalis. Nejaugi paskutinį kartą pagerbiant velionį

nebegalima to kelio iki kapinių pėsčiomis nueiti? Kunigas taip pat sėda į mašiną ir mirusio palydą pirmas nuvaţiavęs pasitinka prie kapinių vartų.

Keičiasi laikas, keičiasi ţmonės ir kunigai. Teisybę pasakius dabar kunigai puolami, iš jų tyčiojamasi labiau negu tarybiniais laikais. Prieš kokius ketveris metus mūsų kunigas padarė avariją, buvo lengvai

suţalotos dvi moterys. Ir štai apskrities laikraštyje reportaţas ir nuotrauka, kurioje kunigas liturginiais rūbais su maldų knyga rankoje. Kodėl? Kai avariją padaro policininkas, būtinai parašo

„neuniformuotas, ne tarnybos metu, buvo blaivus". O kunigas?

Galima suprasti, kad kunigas apsivilko baţnytinius rūbus einant laikyti mišių, sėdo į mašiną, dar pasiėmė keleivių ir pavaţiavęs trenkėsi į kitą mašiną. Avariją padarė eilinis pilietis Virginijus Luima, tai kam

rodyti nuotrauką, kur jis su baţnytine uniforma? Beje, ta nuotrauka paimta iš vieno renginio, vykusio prieš porą metų iki tos avarijos. Gal kunigams iš viso draudţiama sėsti prie mašinos vairo? Daugelis

parapijos tikinčiųjų buvo tuo pasipiktinę. Apie jaunuosius kunigus ko tik neprirašoma ar per televiziją nerodoma. Nepagalvojama, kad jie ateina iš tos pačios

degraduojančios, moraliai pūvančios visuomenės. Teisus buvo monsinjoras A. Svarinskas sakydamas, kad iš tų mūsų garbinamų

Vakarų plūstelėjo dvasinio nuosmukio, moralinio supuvimo banga. Tai ko mes reikalaujame iš kunigų, jei jie tokie pat ţmonės, su visomis silpnybėmis ir ydomis?

Nesupranta Juozas ir dabartinės mokyklos, kad mokytojas neturi teisės mokinio bausti, nes tai bus vaiko orumo ţeminimas. Mokiniai - atvirkščiai - gali iš mokytojo tyčiotis, niekas jų uţ tai nebaus, net

tėvas negali paimti neklauţadai dirţo. Toks pedago- ginis vaikų auklėjimas parodė savo rezultatus: kalėjimai uţpildyti daugiausia jaunais ţmonėmis. Kas suskaičiuos, kiek sunkių

nusikaltimų padaro nepilnamečiai? Nusikaltimų daugėja ir ţiaurėja, kaimuose gyventi nesaugu, vakare atsigulęs neţinai ar rytą atsikelsi. Mūsų valdţios ponai pataikaudami Briuseliui panaikino mirties

bausmę, esą niekas neturi teisės atimti ţmogui gyvybę. Taip, nusikaltėliui atimti gyvybę negalima, tai būtų nusiţengimas ţmogiškumui. O jis niekuo dėtą ţmogų gali ţudyti, badyti peiliu,

deginti ir uţ tai gaus aštuonerius metus kalėti. Kalėjimuose kurorto sąlygos, juos lanko kunigai, domisi uţsieniečiai jų gyvenimo sąlygomis, netgi kardinolas A. Bačkis pabuvojo pas kalinius, tik

neteko girdėti, kad šis aukštas baţnyčios hierarchas būtų apsilankęs

senelių namuose. Atrodo, kad kalėjimuose patalpinti geriausieji mūsų tautos sūnūs, verti uţuojautos ir dėmesio. Teisėjai, skirdami bausmę, lengvinančia aplinkybe laiko tai, kad nusikaltėlis baigęs ...tik devynias

klases. Anoje nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug jaunimo, baigusio tik pradinės mokyklos keturis skyrius, dalis nebuvo ir tiek baigę, bet nebuvo tokių sunkių nusikaltimų. Keistai atrodo, kai uţmušus ţmogų

keliems chuliganams teismas stengiasi nustatyti, kieno buvo suduotas mirtinas smūgis, vietoje to, kad visus bausti. Prieš keletą metų buvo nuteistas kaţkurio rajono pensininkas aštuoneriems

metams kalėti - ţmogus, negalėdamas savo darţo kitaip apginti nuo vagių, aptvaru paleido elektros srovę. Jauna vagilė naktį atėjusi į

darţą buvo mirtinai nutrenkta. Ar teisinga bausti ţmogų, kuris rūpinasi, kaip apsaugoti savo turtą? Ţinoma, jei tai būtų įvykę prie kokio seimūno ar kito aukšto valdininko darţo, jis nebūtų

baudţiamas, nes saugojo savo turtą. Pasirodo, mūsų įstatymai ne visiems vienodi. Valdininkai uţ nieką nekaltinami, juos visuomet išteisins, juo labiau Seimo nariai.

Prisimename, kaip Seimo narė Laima Andrikienė neatsargiai vaţiuodama suvaţinėjo ţmogų. Net trys ekspertų komisijos tyrė šį įvykį. Dvi komisijos nustatė ponios Andrikienės kaltę,

trečioji padarė išvadą, kad ţmogus mirė nuo širdies priepuolio. Taigi ţmogus nutarė mirti ir tai padaryti jam labai patiko uţgriuvus ant ponios Andrikienės automobilio - pati tinkamiausia vieta. Buvęs

Krašto apsaugos ministras J. Oleka vaţiuodamas uţmušė iškart net du ţmones, ir nieko, pasirodo, tie seni ţmonės ėjo per gatvę nenustatytoje vietoje, be to, jie buvo Antrojo pasaulinio karo kovų

veteranai. Visoje Europoje gerbiami kovotojai prieš fašizmą, tik, ţinoma, ne mūsų nepriklausomoje Lietuvoje. Tai kokią gi bausmę galima skirti ponui Olekui? Tik padėką uţ tokį ţygdarbį? Buvęs

Prezidento A. Brazausko „kūnsargis", girtas vienoje kavinėje šaudęs į

jam neįtikusį darbuotoją, pasirodė nepakaltinamas, nes jam, matote, laikinai buvo išsijungusi sąmonė. Kiekvienam girtam išsijungia sąmonė, bet neţiūrint to yra baudţiami. Atrodo, ne maţiau nutarimų

priima mūsų seimūnai, kai jiems išsijungia sąmonė, taip galima kartais pagalvoti. Padaręs nusikaltimą girtas vairuotojas ar eilinis pareigūnas

baudţiami. Bet yra privilegijuotoji klasė, kurie uţ nieką negali būti kaltinami. Net ir ţmogaus ţūties atveju nevienodai, vienaip padedama eiliniam darbuotojui, kitaip privilegijuotajam. 2002 metų

rugsėjį ţuvusio avarijoje Seimo nario Rimanto Ruzo našlei teismas priteisė neturtinės ţalos aštuoniasdešimt tūkstančių litų, dukroms

150000 Lt ir kas mėnesį po 302 litus. Berods, tais pačiais metais buvo apiplėšta ir nuţudyta vieno rajono kaimo laiškanešė. Jos likusiems našlaičiams vaikams niekas neskyrė tūkstantinių sumų ir

neturtinės ţalos nepriteisė, kadangi iš tų ţmonių ţudiko nieko neišreikalausi. Ponia Ruzgienė išsireikalavo tokias sumas iš Seimo kanceliarijos, nors automobilis buvo tvarkingas ir vairuotojas blaivus.

Viršytas greitis? Betgi šalia vairuotojo sėdėjęs Seimo narys galėjo to neleisti. Velionis R. Ruzas buvo vienas iš protingiausių Seimo narių ir negaila, kad padedama jo šeimai. Bet reikia atidţiau ţiūrėti ir į kitus

likusius našlaičiais, našlėmis, našliais. Nepriklausomybės akto signatarai išsireikalavo tūkstantines rentas, ţemės sklypus prestiţinėse Vilniaus miesto vietose, net ir laidotuvės

valstybės lėšomis. Ir kas jie? Dauguma buvę komunistai ir jų pamaina - šlovingojo komjaunimo nariai. „Komjaunuoliai nesvyruoja niekada". Taip, nesvyruoja, skubiai metasi j tą pusę, iš kur pučia

palankus vėjas! Mes jais visais patikėjome, jie buvo „epochos protas, garbė ir sąţinė". Net jei jie krauju būtų pasirašę nepriklausomybės aktą, vis tiek reikia sąţinės turėti tiek reikalauti dėl savęs. Jau tuomet

pamatėme, kad ne Lietuvos ţmonės, ne valstybės ateitis jiems rūpi,

tik gerinti savo asmeninę gerovę sau ir savo giminaičiams. Jų pavyzdţiu pasekė ir šios kadencijos seimūnai, reikalaudami tūkstantinių rentų pagal išsėdėtas Seime kadencijas iki gyvos galvos.

Jie vargšai besėdėdami prarado savo specialybes ir nebesugebės niekur įsidarbinti. Ponai mieli, yra darbo birţa, kur padeda įsidarbinti, galima ir patiems pasekti buvusio Seimo nario V. Šustausko

pavyzdţiu -dirba taksistu. Galima dar įsidarbinti apsauginiais, vairuotojais, barmenais, moterys bus padavėjomis. Kai ţinai, kad jie gyveno gerai po raudona vėliava, dar geriau po trispalve, tai

pagalvoji: stos ir po juoda su kaukole piratų vėliava, kad tik matys iš to sau naudos.

O kiek daug atsirado kovojusių uţ laisvę, besididţiuojančių savo ţygdarbiais. Būrių vadai, net apygardų vadai - įdomu, kaip kovotojai ţuvo, o vadai liko gyvi? Gal teisingai pasakė nepriklausomybės akto

signataras N. Medvedevas: „Kurie kovojo, tie ţuvo. Kurie liko gyvi - liko tik išdavystės kaina." Dabar daţnai pasirodo spaudoje, kad pokario metais ţmones ţudė ne miškiniai, bet jais apsimetę

enkavedistai. Gal kur nors ir buvo taip, bet mūsų apylinkėse ţudė savi, gerai paţįstami kovotojai uţ Lietuvą. Griauzdţių kaime 1947 metų kovą ţudynes vykdė tos pačios apylinkės kovotojai. Kaip

pasakojo vienos šeimos našlaičiu su dviem sesutėmis likęs Petras Uţkurėlis, tuomet jam buvo penkeri metai, suguldė ant grindų abu tėvus, motina dar prašė pagailėti

vaikų, palikti nors vieną tėvų gyvą. Priminė vienam iš jų, kaip lydėjo kadaise iš geguţinės. Tam gal ir pabudo ţmogiškumo jausmas ir jis pasiūlė vadui:

- Gal tikrai bobą paliekam gyvą. - Tai tu gulk čia vietoje jos, - riktelėjo vadas.

Ar gali tų šeimų vaikai pamiršti, ar gali dovanoti ir netgi gerbti tokius

kovotojus? Tai buvo jau ţmogţudţiais, banditais virtę vyrai. Išėję su kilniais tikslais - kovoti uţ Lietuvos laisvę, jei ne tie graţūs paţadai iš anapus Atlanto, gal ir būtų likę gyvi. Jei būtų likę gyvi, labai būtų

buvę reikalingi savo kraštui. Nei drąsos, nei sumanumo jiems netrūko. Senieji papiliečiai dar prisimena, kaip Jonas Marciukas apgavo stribus.

Vieną ţiemos vakarą Marciukas prie senųjų Kubilių kaimo kapinių laukė gal kokio ryšininko, uţslinko debesėlis ir per trumpą laiką uţklojo geroką sluoksnį sniego - kur beeitum, pėdos bus aiškios. Kas

beliko daryti? Nors ir labai rizikuodamas Marciukas atėjo iki Papilio ... atbulomis. Priėjęs prie pirmo namo paprašė įleisti ir šeimininkui

Januševičiui pasakė: - Rytą nueik ir pranešk stribams, kad Marciukas darţinėje nakvojo. Pats tuo tarpu įsitaisė tvarto kampe ant šiaudų glėbio. Rytą

šeimininkas krūpčiodamas iš baimės taip ir padarė, kaip buvo liepta. Na ir sujudo stribynas! Vadovaujami būrininko Jankausko, kokie aštuoni stribai paknopstomis pasileido kapinių link. Pėdos sniege

aiškios, Marciuko batų numerį jie ţinojo, taigi šį kartą jis nebeišsisuks. Nubėgę iki kapinių mato, kad išminta vienoje vietoje ir pėdsakų nebėra. Nebeišneša jų galvos, kur galėjo pradingti banditas!

Devyniolikmetis Vladas Butėnas buvo stribų apsuptas vienos Paškučių kaimo sodybos rūsyje. Galbūt atsidūrus akistatoje su mirtimi atsiranda ir drąsos. Atsidaręs rūsio duris vyrukas šaukdamas „Ţūkite,

kraugeriai!" metė link stribų paprastą pašarinį runkelį. Tie sukrito ant ţemės galvodami, kad granata, o jis tiesiog peršoko per jų nugaras ir pabėgo.

Laukdami ir tikėdami greitu išvadavimu gal ir ţudė, norėdami įsipjauti kuo daugiau brūkšnelių ant savo šautuvo buoţės. Kaip anksčiau minėti broliai Bitinai, kad prieš Ameriką galėtų pasirodyti ir pasakyti -

rusams ţalos beveik nepadarėm, bet uţ tat kiek savo tautiečių

paklojom. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek visokio plauko ekstrasensų, aiškiaregių, būrėjų, pranašautojų? Globojusi Prezidentą Paksą aiškiaregė Lolašvili

teigė, kad ji kalbasi su pačiu Dievu. Mums, kaimo runkeliams, nesuprantama, nejau Dievas neberado tinkamesnio pašnekovo, kaip kirpėja iš Stalino tėvynės. Ekstrasensas iš Panevėţio atvykęs į

Kupreliškį kaipmat parodė kanalizacijos šulinyje uţmūrytus posūnio nuţudytus tėvus ir sesutę. Bet neţinojo, kad jo paties sūnus padarė nusikaltimą. Juozas netiki ir niekuomet nepatikės įvairaus plauko

šarlatanais. Valdţios vyrai (ir moterys) skundţiasi, kad kaimas prasigėręs. Čia jau

sovietmečio palikimas. Galima sutikti, bet ne maţiau kaip miestas. Ko reikalauti iš kaimo, jei patys Seimo nariai girti šlitinėja posėdţių metu, savo gimtadienio proga siūlo išgerti savo kolegoms. Tai kam,

ponai, girdote tą kaimą? Kam leidţiate atidaryti visokius alaus barus, alus į namus, pilstomas alus, birţiečių, Blindos, Kipšo, porterio ir dar daug visokių rūšių? Stipresnių gėrimų kiekvienoje maisto

parduotuvėje, kavinėje, kioskelyje ir net degalinėje. Ir dar mėgstate teigti, kad sovietmečiu prasigėrė kaimas. Klystat, ponai, sovietmečiu ţmonės turėjo darbą ir jį saugojo, jei išgerdavo po darbo, o rytą vėl

eidavo ir dirbdavo per dieną. Daugiau išgerti pradėjo jau nepriklausomybės metais, kai sugriovė kolūkį, neteko ţmonės darbo, nutrūko staţas. Kas belieka matant, kai bendros gėrybės, prie kurių

esi prisidėjęs, nuplaukė į šalį, kai praturtėjo apsukrieji. Dabar jie solidūs ūkininkai, verslininkai, gerbiami piliečiai, o tu tik varganas runkelis. Kiekvieną kartą įsijungęs televizorių tegirdi tik - viskas

brangsta ir brangs toliau. Dar Sąjūdţio metais ponia K. Prunskienė aiškino, kad nepriklausoma Lietuva bus visai kitokia nei

tarybinė ar smetoninė. Na štai ir yra visai kitokia - netvarka, chaosas,

ko nebuvo nė prie vienos valdţios. Kultūrinis darbas kaime, galima sakyti, visai numiręs. Vienintelis kultūros ţidinys, tai alaus baras, ten visuomet pamatysi būrelį

sėdinčių vyrų, neretai ir moterų. Juozas gerai prisimena, kokios būdavo šienapjūtės, kūlimo talkos - putojo ąsočiuose naminis alus, gėrė ţmonės ir dainavo. Teisingi šlagerių dainininko V. Siškausko

dainuojami ţodţiai: „Lietuva visa skambėjo šienapjūtėj nuo dainų/ Sūrus prakaitas varvėjo, buvo linksma ir smagu. " Taip, dainos skambėjo potalkių metu ir šiokiadienių vakarais, daina lietuvį lydėjo

nuo pat vaikystės per visą gyvenimą. Kaip rašė mūsų poetas Maironis: „Ir plaukė tos dainos per Lietuvą mūsų kaip Nemuno mielo

blaivioji vilnis." Dabar nebeišgirsi dainuojant, juo labiau grojant armonika, akordeonu, nebent prisigėrusių riaumojimą. Dabartinės ekrano ţvaigţdės ne dainuoja, tik vapa į mikrofoną, jų

besiklausydamas ne pailsi, o nuvargsti. Tik bedvasiai negyvi ţodţiai. Ko reikalauti iš jų, jei cinikas blevyzgius Algis Greitai (Ramanauskas) - ekrano ir scenos įţymybė. Bibliotekų lentynose pilna šleikščiai

saldţių uţsienio rašytojų meilės romanų. Pavartė kartą Juozas anūko skaitomą knygą iš mūsų bibliotekos, tai buvo O. Matusevičiūtės istorinis romanas „Amţinas Lietuvos vainikas", paskutinis knygos

išdavimo skaitytojui įrašas 2004 metai. Ketvertą metų šios jau laisvoje Lietuvoje išleistos knygos niekas neskaitė. Kas sava, lietuviška - pamirštama? Prisimena Juozas, kaip jis skaitė V. Krėvės

„Dainavos šalies senų ţmonių padavimus", kaip norėjo būti panašus į Merkinės bajoro sūnų Zubrį. Dabar televizoriaus ekranuose tik uţsienio filmai, sprogimai, šaudymai, vien virsta, dega mašinos, guli

lavonai. Ir dar stebimės, kad jaunimas padaro tiek nusikaltimų? Kaip auklėjame, tą ir turime!

Prisimena Juozas seną, nuo laiko parudavusį sąsiuvinį, laikomą giliai

stalčiuje. Slėpė jį ir tarybiniais metais. Ten pirmame puslapyje parašyta:

Kai tu būsi senutėlis, Utsidėki akinius Ir su savo sena boba Perskaityk atminimus. Tai klasės draugo Algimanto ketureilis atminčiai. O pats jis su tėvais pasitraukė į Vakarus. Suradus tokį sąsiuvinį galėjai būti apkaltintas

palaikantis ryšius su dipukais. Kitame lape: Kam albumas reikalingas? Kam į jį rašyt prašai ? Jei širdis norės pamiršti, Neišgelbės uţrašai. Tai Tacijanos, ji ir Algimantas jau mirę. Toliau visų bendraklasių uţrašyta vis atminčiai: „Ilgai atminčiai" nuo Kazio, Antano, Birutės ir kitų. Kaip gyvi iškyla jie visi - vikrūs, lankstūs berneliai, beţaidţiantys

„kvadratą", ilgakasės grakščios mergaitės, ţavinčios nepakartojamu jaunystės ţavesiu. Kokios jos buvo graţios, tokių dabar retai bepamatysi! Dabar penkiolikmetės išsidaţiusios vaikščioja išverstais

pilvais su bamboje įvertu auskaru ir tuo didţiuojasi, auskarėlių uţtenka ir skruostuose, antakiuose, net nosies šnervėse (piktam buliui verdavo grandį). Nors tie blizgučiai nei groţio, nei proto

nepriduoda. Gaila, kad mūsų jaunimėlis uţmiršta kas sava, lietuviška ir mėgdţioja laukinius Vakarus. Netgi savo gimtosios kalbos išsiţada

ir vos šiek tiek pramokę švebeldţiuoja angliškai, tuo prajuokindami

anglus. Ar ne teisus humoristas Tomas Ţiūra: O, Lietuva brangi, didvyrių ţeme, Kas liko tau iš didţios praeities? Anūkai tavo praţūtį tau lemia, Visi lig vieno angliškai kalbės. Viskas nuplaukė j praeitį: vaikystė, gimnazisto metai, kilnios graţios svajonės. Dauguma mokslo draugų jau mirę, ir paties gyvenimas

artėja prie finišo. Prie kapinių vartų sustojo automobilis. Šį kartą jį dar parveš iš

kapinių namo. Kitą kartą gal jau atveš į kapines amţinam poilsiui, gal jau neteks pamatyti ţydinčių obelų. Bet gyvenimas vis tik graţus, netgi kai atsėlina nelaukta senatvė ir... krinta obelų ţiedai.

Lietuvai (stojus į ES ir pagyvenę ţmonės turi galimybę išvykti į kitas šalis. Autorė Dubline, prie Karališkojo kanalo, viešnages pas dukterį metu. 2005 m.

Papilio mokytojos Irenos Naktinienės poezijos knygos ,,Metų kraitis"

pristatymas mūsų mokykloje. 2002 m. 123

Kultūros namų etnografinis ansambliukas..

Linksmos kombainininkų palydos į laukus. 1982 m.

Vyskupo sutikimui pasiruošę dviratininkai. Pirmoje eilėje prie motociklo pasienio policininkas Urbonas, šalia jo šaulių būrio vadas

Kazimieras Ţilinskas. Tas pats, kuris stovėjo tanko liuke šalia tarybinio tankisto įvaţiuojant į mūsų miestelį. 1938 m.

Mokyklos vedėjas Jonas Vilimas su antro ir ketvirto skyriaus mokiniais. 1937 m.

Didţiojo šeštadienio naktį baţnyčioje budėdavo vietiniai jauni vyrai,

įmi-tuojantys romėnų kareivius, saugančius Kristaus karstą. 1935 m.

Mergaitės, barščiusios gėlės po kunigo kojom, einant procesijoje su Šven-ščiausiuoju. Vėliau iš šio būrelio šešios buvo Sibiro tremtinės. 1938 m.

Nepriklausomybės medis, prie kurio būdavo buomas ir švencių

dienomis pakeliama tautinė vėliava. Dabar apgailėtinai atrodo, kadangi po elektros laidais, tai šakos apgenėtos, dalis nudţiuvusios. Gal būt tokia ir ta mūsų nepriklausomybė?

Ir smagūs jaunieji saviveiklininkai. 1984 m.