15. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967)

Kūrybos temos: Individo egzistencijos prasmės klausimas; Pasirinkimo klausimas; Pareiga; Meilės tema; Individo vadavimasis iš dogmų; Poeto laisvės tema; Konfliktas su visuomene; Kūrybinės savirealizacijos tema;

Iš romano „Altorių šešėly“

Dabartis savaime kuria ateitį.

Tiesa yra nepasakomoje, neišreiškiamoje mintyje, mūsų nepraskleidžiamoje dvasios kertelėje - ir juo giliau, juo geriau.

Vanduo - geras daiktas ir žemė - geras daiktas, o kai sumaišome abudu, pasidaro purvas.

Citatos:

,,Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka./ Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys,-/ Ir jų regėjimais žaviesi tu pats,/ Patirdamas tolimą,/ paslaptingąją,/ nesibaigiamąją,/ vientisą būtį.‘‘ (eil. ,,Tarp dviejų aušrų‘‘)

,,Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki,/ Būti vergu savosios žemės tu nemoki.‘‘ (eil. ,,Skriski, are‘‘)

,,Paniekinę žemės vylingus sapnus,/Padangėje ištiesė savo sparnus./ Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,/ Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.‘‘ (eil. ,,Margi sakalai‘‘)

Kontekstai :

Altorių šešėly – psichologinis, intelektualis romanas Biografinis- studijavo Seinių kunigų seminarijoje, tačiau negalėdamas suderinti kunigystės su savo poetiniu talentu, pasitraukė iš kunigystės. (Siejasi su ,,Altorių

šešėly‘‘).Tarpukariu Lietuva buvo religinga valstybė, todėl, toks nuodėmingas kunigo kelio atsiakimas, sukėlė pasipiktinimą dalyje visuomenės. Vėliau šis romanas tarnavo sovietinei, ateistinei propagandai, kūrinys buvo interpretuojamas, kaip kritika religijai ir išryškinantis katalikybės ydas. Kultūrinis- eilėraščių ciklas ,,Parafrazės‘‘ paremtas Liudviko van Bethoveno muzikos motyvais.

Istorinis- vėlyvojoje poezijoje mąstoma gyvenimo prasmės ir beprasmybės klausimais, kurie buvo aktualūs du pasaulinius karus išgyvenusioje Europoje. (eil. ,,Mocartas‘‘, ,,Don

Kichotas‘‘).

Gyvenimo prasmės klausimas Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje

Lietuvių filosofas, egzistencialistas Juozas Girnius teigė: ,,Ne laimė, o prasmė yra pagrindinis dalykas, nes be prasmingo gyvenimo negali būti nė

laimingo gyvenimo.‘‘ Su šiuo teiginiu sutiktų galbūt kiekvienas, kuris ieškojo ar ieško gyvenimo prasmės. Dažnai ją atrasti reikia daug laiko ir pastangų,

kartais netgi viso gyvenimo. Gyvenimo prasmės klausimą analizavo ir garsus lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas, studijavęs Seinių

kunigų seminarijoje ir vėliau pasitraukęs iš kunigavimo, savo veikloje nejautė visišo dvasinio pasitenkinimo. Tačiau supratęs, kad jam yra skirtas poetinis

talentas, įprasmino savo gyvenimą literatūroje. Šie V. Mykolaičio-Putino išgyvenimai atsispindėjo romane ,,Altorių šešėly‘‘, kuriame pagrindinis veikėjas

klierikas Liudas Vasaris bando atrasti gyvenimo prasmę studijuodamas kunigų seminarijoje. Tačiau jauno klieriko pastangos tampa bevaisės, supratus,

kad jo gyvenimas skirtas poezijai, o ne kunigystei. Tačiau nuolatinės dogmos, pagal kurias turėjo gyventi Liudas Vasaris, tėvų viltis, kad šeimoje jie turės

kunigėlį, seminarijos peršama mintis, jog vienintelė prasmė- atsiduoti tikėjimui ir Dievui, privertė Vasarį stengtis ieškoti prasmės kunigystėje. Nuolat

plėšomas skirtingų jausmų pagrindinis veikėjas visgi paklūsta savo širdies jausmui ir pasirenka poeto kelią. Taigi, Vincas Mykolaitis-Putinas romane

,,Altorių šešėly‘‘ atskleidė kaip sunku yra atrasti savo gyvenimo prasmę ir ją atradus vadovautis mintimis vedančiomis prasmės link. Tik prasmingas

gyvenimas suteikia individui laimę.

Savęs pažinimo svarbos tema Vinco Mykolaičio putino kūryboje

Vincas Mykolaitis – Putinas yra galimai ryškiausias Lietuvos poetas bei rašytojas kūręs XX amžiuje. Dar labai religingoje, tarpukario Lietuvoje pasirodęs romanas

,,Altorių šešėly“ visuomenėje sukėlė savotišką audrą. Kunigo pasirinkimas atsisakyti švento kelio buvo sutiktas gan priešiškai. Tačiau buvo įžvelgta ir savęs pažinimo

problema, su kuria susidūrė pagrindinis romano veikėjas, jaunas kunigas Liudas Vasaris. Savęs pažinimo procesas bei jo trūkumas yra viena iš svarbiausių temų romane

,,Altorių šešėly“. Romane būtų galima išskirti kelis Liudo Vasario savęs pažinimo etapus ir , turbūt, pats pirmasis, tai būtų vaikystės etapas, į kurį pagrindinis veikėjas sugrįžta

tik mintimis. Prisimenama Liudo Vasario jaunystė. Tačiau savo jaunystę ir joje taip puoselėtas senąsias patriotines vertybes Liudas Vasaris prisimena jau tik kunigų

seminarijoje, kai susiduria su lenkiško šovinizmo nuotaikomis. Jau pačioje romano pradžioje iškyla neryški pagrindinio veikėjo dilema, kai tenka pasirinkti tarp patriotizmo ir

religinio nuosaikumo, nepaisančio lenkiško šovinizmo seminarijoje. Vargu ar Liudas Vasaris išvis išsprendė šią dilemą, jis ją greičiau ignoravo, su draugais seminarijoje

dainuodavo patriotines dainas, tačiau niekad nesiskundė ar kitaip nepasipriešino lenkiškam šovinizmui. Ši trumpa ir, atrodytų, nesvarbi romano situacija, tarsi, veidrodis

atspindi begalę kitų Liudo Vasario gyvenimo etapų, kurių metu nebuvo priimti asmeniniai sprendimai. Liudo Vasario jaunystę būtų galima apibūdinti, kaip kupiną

pasirinkimų, tačiau savęs pažinimas Liudui Vasariui buvo beveik svetimas. Tolimesni savęs pažinimo etapai ypač išryškėja Liudui Variui bendraujant su trim, jo gyvenime

svarbiausiomis moterimis: Liuce, baroniene Rainakiene ir Aukse. Beveik visą romaną Liudas Vasaris ieško savo vietos pasaulyje ir bando atrasti pats save. Esminiai gyvenimo

pasirinkimai, kurių vėliau Liudas Vasaris atsisako, parodo savęs pažino svarbą ir tai, kad per gyvenimą ilgai buvo plaukiama tempiant kažkokios svetimos jėgos, bet savęs

nepažystant. Dažna situacija Liudo gyvenime buvo nulemta ne jo, jis tiesiog būdavo įtraukiamas į įvykių sūkurį, kuriam pasipriešinti Liudui Vasariui pritrūkdavo valios,

paprasčiausiai dėl, to kad Liudas Vasaris dar nebuvo pažinęs pats savęs.

Apie romaną ALTORIŲ ŠEŠĖLY

Svarbiausia problema – žmogaus pašaukimo (tai tarsi nuo jo paties nepriklausantis noras daryti būtent tai ir tik tai), prigimties sudėtingumo, kūrėjo laisvės, talento, tikėjimo ir kitos

problemos.

Konfliktas – vidinis, kai susikerta kunigystės priedermė su savo teisių reikalaujančiomis kūrybinėmis galiomis.

Veikėjas (personažas, herojus, charakteris).

Pagrindinis veikėjas – Liudas Vasaris (tai pirmasis romanas lietuvių literatūroje, kuriame taip nuosekliai skverbiamasi į veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, savijautą). Per visą

romaną eina tik du veikėjai: Liudas ir Liucija.

Veiksmas.

Istoriniai įvykiai neryškūs; nors sukurta plati tarpukario Lietuvos panorama, romane svarbiausia – vyksmas Vasario sieloje.

Fabula ir erdvė. Fabula – nuosekli kūrinio vaizduojamų įvykių seka.

Kiekvienas aiškesnius fabulos kontūrus turintis kūrinys remiasi erdvių priešprieša. Romane „Altorių šešėly“ matome seminarijos, apskritai dvasininkų aplinkos priešpriešą

pasaulietiškai aplinkai (šiose abiejose erdvės veikia Liudas Vasaris, jas jungia kelionės).

Erdvių palyginimas visuomet slepia jų vertinimą. Tad ir analizuojant tekstą svarbu ne tik aptikti nuorodas į vieną ar kitą erdvę, bet ir išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, tų santykių

pokyčius. Pasakotojas.

„Visažinis“, nes romane kalbama trečiuoju asmeniu („jis“ ir „ji“) – į veiksmą žvelgiama iš šalies. Pasakotojas stebi įvykius į juos nesikišdamas, bet matydamas personažų poelgius,

žinomas slapčiausias jų mintis, praeitį, jausenas.

Vertybės. Vasario idealas – dvasios pilnatvė. KAROLINA, MANVYDAS, 2013, SANTARA

16. Jurgis Savickis (Modernizmas, XX a.)

Kūrybos temos: Žmogaus vienišumas

Jauno žmogaus brendimas

Gyvenimas savyje ???

Meilės tema

Žmogaus būtis

Žmogiški ryšiai

ŽMOGAUS KANČIA

Kultūros, meno tema

Miesto ir kaimo santykis

Vertybių kaita

Jauno žmogaus branda Jurgio Savickio kūryboje

Anot Oskaro Vaildo: „Patirtis - tai tiesiog vardas, kuriuo vadiname savo klaidas.“ Tik su padarytomis klaidomis, ar įgyta patirtimi žmogaus asmenybė

gali tobulėti. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaiko poelgis, teisingas jo, bet klaidingas kitų akimis, subrandino vaiko asmenybę, padėjo pasijusti

savarankišku. Jurgį Savickį vieni priskiria ekspresionistams, kiti impresionistams, o treti modernistams arba egzistencialistams. Rašytojui būdingas

estetiškumas, efekto psichologijos siekimas atsispindi ir šioje novelėje. Pagrindiniai novelės veikėjai – vaikas ir vagis yra tarsi vienas kito priešingybės.

Kaltas ir nekaltas. Vagis čia vaizduojamas tarytum kankinys: „Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir

krauju.“ Toks vaizdas vaikui priminė patį Kristų ir mažasis užsispyrė vagį išlaisvinti. Suaugęs žmogus taip nepasielgtų. Kaip priešpriešą vaikui galima

paminėti Jono Biliūno, tokio paties pavadinimo apsakymą, kuriame jaunas vyras, Jokūbas, užklupęs vagį nusikaltimo vietoje jį užmuša. Vis dėlto,

negalima sakyti, kad vaikas vagį išlaisvino dėl gailesčio. Tai veikiau buvo jo noras pasijusti suaugusiu, priimti savarankišką sprendimą, juk antrą kartą

sugavus vagį vaikas to fakto neanalizavo. Po savo drastiško poelgio vaikas pratrūksta, ašaromis jis tarytum apsiplauna prieš naują pradžią, juk tą vakarą

jis buvo įrašytas „žmonių tarpan“. Apsakymas baigiamas viltingai: „Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.“ Galima spręsti, kad vaiko akistata su vagimi turės

įtakos jaunuolio ateičiai, tačiau gerąja prasme. Novelėje „Vagis“ Jurgis Savickis atskleidžia, kaip vaikAS, PRIIMDAMAS SPRENDIMUS, MOKOSI

PAŽINTI SAVE, BRĘSTA..

Žmogaus kančios tema Jurgio Savickio novelėje ,,Vagis“ Jurgis Savickis – žymus XXa. lietuvių prozininkas, modernistas. Jis laikomas ir ekspresionistu tačiau jo kūryboje galima aptiktiir kitų

modernistiniųkrypčių požymių . Prigimties išdaigas atsveria žmogiški, šilti ryšiai,grožio,meno ir kultūros idealai. J.Savickio proza yra moderni,

potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio

suvokimą. Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią

priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame jau apsakymo pradžioj:,, jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai

įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju”,-imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis

įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Vaikas – kankinys, nes tokių

kaip jis absurdiškame pasaulyje liko vienetai. Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią.

Apsakymas baigiamas viltingai: ,,jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai

tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties… Mano nuomone, šioje novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė, jo asmenybės

formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema, ir visa tai vainikuoja itin skausmingos ir kupinos apmaudo žmonių kančios.

Kontekstai:

Impresionistinis: daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui, nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita, daug kalbama apie meilę.

Ekspresionistinis: vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija, pasaulio katastrofos nuojauta.

Kultūrinis: yra tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.

Kūrybos kontekstas :Savickio kūrybai poveikį darė: teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis.

Atsirado tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras..

Biografinis kontekstas: Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai,

rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir

socialinių luomų žmonėmis.

Istorinis kontekstas: Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki

1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų

Sąjungoje.

Citatos:

„Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug

brangaus.“

„Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.“

Sima, Simonas, 2013

17. Jonas Aistis (XXa. pr. – XXa. pab. Neoromantizmas, egzodo autorius)

Kūrybos temos

Meilė tėvynei

Vaikystės prisiminimai

Gamtos grožis, ilgesys

Asmuo ir gamta

Žmogaus išpažintis

Kūrybos ir gyvenimo sankirta

Kūrybos proceso

Egzistencija Lietuva

Yra rašyta pastraipa apie žmogaus ir medžio paralelę. rb

Žmogaus jausmų išryškinimas Jono Aisčio kūryboje (abstraktu)

„Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ , - taip lietuvių lyrikas, eseistas Jonas Aistis perteikė apgaulingos laimės

verpeto apsupto žmogaus būseną. Jonas Aistis XXa. trečios – ketvirtos dešimties iškilusios neoramonatikų kartos poetas, vadinamas„liūdnojo veido riteriu“ dėl savo

jautraus bei asmeniško santykio su aplinka ir nekintančia lyrine tonacija. Jono Aisčio poezijoje pagrindinis lyrinis subjektas yra pavargęs, nusivylęs žmogus,

pasmerktas pralaimėti. Autorius savo eleginiuose eilėraščiuose stengėsi atskleisti jo būsena bei jausmus. Poetas rėmėsi atgaivinta katarskio terorija , kuri teigė, jog

lyrika gimsta iš kančios, o liūdesys ir grožis neatsiejamos lyrikos vertės sąvokos. Žmogaus kasdieniškų, pesimistiškų jausmų išreiškimo pavyzdžiu galime laikyti

lyrinio subjekto būsena eilėraštyje „Džazas“. Lyrinį subjekta supa tamsi, nuvarginta rutina: „Juoda kava, pilkų veidų dar keletas / Ir dirbtinį linksmumą rodo džazas“, -

kurios pilkos spalvos asocijuojasi su nereišmingumu. Lyrinio subjekto būseną atskleidžia jo veikla: „Abuojimu ir šypsena it mirusio/ Žiūriu , kaip žaidžia cigaretės

dūmas / ... Gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia , su mirštančia Europa“ , - pagrindinis veikėjas atskleidžia mirties nuojautą – jo šypsena it murusio,

jis gyvena kartu su mirštančia Europa. Tai kartu atskleidžia ir gyvenimo paradoksą – gyventi su mirštančiu pasauliu. Liūdesys ir kančia tai yra kasdieniniai žmogaus

jausmai, kuriuos jis pats pasirenka, kaip Jonas Aistis perteikė šią mintį eilėraštyje „Tu vis“ : „Tu vis, žmogau, eini erškėčiais, usnėm / Ir nuostabu! Tu žemės kryžių

pats imi“. Autorius džiaugiasi, kad lyrinis subjektas pats pasirinko savo kančia, nes tai atskleidžia jo laisvę ir neramią širdi ir tai yra geriau nei nešti kito užkrautą

naštą. Tokį žmogaus kančios, liūdesio ir kitokių jausmų vaizdavimą galima sieti su autoriaus sunkia vaikyste, sunkius išgyvenimus patirtus gimnazijoje. Visa tai kas jį

užgrūdino gyvenime,atsispindejo jo kūryboje. Kūryboje , kurioje savo išskirtinumu ir pesimistiškumu,perteikiant žmogaus jausmus , savaip parodytas žmogaus

kasdieniškumas , priverčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą.

Kančios ir džiaugsmo tema Jono Aisčio kūryboje

Jono Aisčio pasaulėjautai būdingiausi dalykai – kančia ir džiaugsmas; jis jaučia pasaulį nepaprastai kentėdamas ir nepaprastai džiaugdamasis – kaip vaikas, todėl ir semantinis eilėraščio ,,Poezija” kalbos organizavimas pagrįstas šių prasmių (kančios ir džiaugsmo pasakoje) simboliais bei ženklais. Kančios ženklai ( prigesęs vakaras, degantys, įtūžę slibino nasrai, urvas, olos, krūpčiojantys nakties šešėliai, liepsnojantis laužas, marios kraujo ), kiekvienoje strofoje tarsi voratinklio gijos persipynę su džiaugsmo ženklais ( Pegasas, žalvario žąslai, pasaka, gražios žvaigždėtos naktys, išvaduota karalaitė ), sudaro kontrastus, kurie ir yra semantinio šio teksto kalbos organizavimo pagrindas. Kančia Aisčiui – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėraštyje ” Septynios psalmės ” visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – ” kaip aštrūs kalavijai “. Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę . Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme. Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė: Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėraščiu „ Šv. Sebastijonas ” iš rinkinio „ Be tėvynės brangios ”). Taigi Jonui Aisčiui kančia ir džiaugsmas yra pagrindiniai kūrybos įkvepėjai.

Gamtos tema Jono Aisčio eilėraštyje “Augo sode”

Jonas Aistis - vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje

itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.Jonas Aistis savo eilėraščiu nenuklysta į neaprėpiamas platybes. Jis žvelgia į save

patį ir mus supančią gamtą. Aprašo sodą, medžius, krūmus. Nors veiksmas vyksta labai siaurame rate, bet mintims poetas suteikia didelę laisvę. Kalbėdamas apie

augalus, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui. Eileraštyje nedaug žodžių, bet jie išreiškia gilias mintis, svajones,

abejones, įprasmina laimės troškimą. Nors eilėraščio erdvė apibrėžta, tačiau poeto vaizdinė kalba sustiprina jausmus, padeda įsigilinti į žodžių prasmę, leidžia suvokti

nesustabdomą laiko tėkmę. Eilėraštį „Augo sode“ sudaro trys posmeliai. Juose cikliškai keičiasi metų laikai. Tai vasara, ruduo ir žiema. Pirmojoje strofoje metų laiką

apibūdina žodžiai: „Augo sode serbenta/Ašarinėm kekėm-“. Tai vasaros apibūdinimas, nes tik šiuo metų laiku serbentų krūmai pasipuošia nuostabiomis uogų kekėmis.

Mažai žodžių, bet prieš mus iškyla gražūs serbentų krūmai ir malonūs vasaros prisiminimai. Antrojoje strofoje apibūdina rudenį: „Buvo melynas ruduo,/Raudonavo

vyšnios-“. Skaitytojas mintimis sugrįžta į sodą, kuriame skynė ir valgė šias nuostabias uogas. Poetas to ir siekia, norėdamas sustiprinti sekančios eilutės žodžių prasmę

ir potyrį. Trečioje strofoje autorius aprašo žiemą. Ne šalčiu, bet švelnumu padvelkia žodžiai: „Apkaišys baltais sniegais/Saulė vyšnios šaką“. Keičiantis metų laikams,

keičiasi ir lyrinio subjekto nuotaika. Vasaros metu vyrauja tyra, švelni, paslaptinga, lyriška nuotaika, kuri išsakoma žodžiais: „Buvo meilė taip šventa!/ Niekam

nepasakėm...“. Aprašydamas rudenį autorius su nostalgija apie galingą, nesustabdomą laiko tėkmę, verčia susimastyti apie žmogaus bejėgiškumą prieš laiką: „Bėga

dienos kaip vanduo,/ Kaip vanduo negrįžta“. Abejone ir giliu liūdesiu žiemos apibūdinime nuskamba poeto žodžiai: „Bet ar laimė vėl kada/ Bus girta kaip vakar?!“ Tai

tylus, skausmingas, lydimas skaudžios abejonės šauksmas, išsiveržęs iš poeto širdies, kuris suvirpina kiekvieną skaitytoją. Tai žodžiai , kurie mus sujaudina savo

atvirumu, nuoširdumu, giliu supratimu to, kad viskas praeina. Poeto meninė kalba remiasi vaizdingais žodžiais kaip „serbenta ašarinėm kekėm“, „meilė taip šventa“,

„mėlynas ruduo“, „apkaišys baltais sniegais“, „ ar laimė vėl kada bus girta kaip vakar?!“.„Augo sode“ vos trijų posmelių eilėraštis, tačiau skaitytojas randa jame savo

širdžiai artimų, suprantamų minčių, pergyvenimų ir net svajonių.

Kontekstai

Elegiškos poezijos kūrėjas

Jonas Aistis negalėjo ilgai džiaugtis vaikyste, nes nuo mažumės buvo pratinamas prie darbo. Jo šeima buvo varginga, o aplinkinių patyčios dar labiau slėgė J. Aistį.

Baigęs pradžios mokykla su pagirimu, Jonas Aistis susidūrė su sunkumais „Aušros“ gimnazijoje. Buvo užsidaręs, nekalbus, o savo jausmus pradėjo išreikšti

poezijoje.

Jono Aisčio poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotes žaismo.

Eilėraščiose perteiktas Lietuvos peizažas jau muziejinis, tokio kaimo, kokį vaizdavo J.Aistis jau nebėra, jis yra išlikęs tik Rumšiškėse, poeto gimtinėje.

Jono Aisčio poezijoje labai svarbus netikėtumo efektas, paradoksas, ekspresyvus vaizdai, praskaidrinantys pilko gamtovaizdžio monotoniją.

Citatos

„Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ „It gyvatės gėluo“

„Mano širdis nuvargusi, nualusi, / Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.“ „Džazas“

„Ėjau laukais, ėjau ir pievom, / Kiek suopolio graudaus, kiek skurdo!“ „Ėjau laukais“

„Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti, / Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu! „ (eil. „Žvilgsnis“)

„Aš žinau, tau sakė - tai vėjelis rožėse:/ Sielvartas ir džiaugsmas pinasi kartu...“ (eil. „Aš žinau“)

Neringa, Edgaras, Ervinas

18. Henrikas Radauskas (1910 - 1970, modernistas, egzodas) Kūrybos temos

Kūryba, kūrėjas (jo misija)

Gamtos grožis (kaip įkvėpimas kūrybai)

Priešprieša neoromantizmui

Meilė

Atsiribojimas nuo realybės (aš nestatau namų...)

Pasakiškos tikrovės kūrimas

Mirtis (vėlyvojoje kūryboje)

Kūrybos tema Henriko Radausko poezijoje

XXa. viduryje (katastrofų laikotarpiu) dauguma egzodo kūrėjų rašė tėvynės meilės, ilgesio, pasiaukojimo jai temomis. Henrikas Radauskas, lietuvių modernizmo atstovas, priešingai nei dauguma, sugebėjo tarp kūrybos ir gyvenimo išlaikyti „estetinę distanciją“ (t.y. poeto kūryboje neatsispindėjo tuo metu pasaulyje vykę įvykiai). Kūryba, poeto manymu, privalo turėti estetinę vertę, o ne auklėti ar skatinti dirbti tautos labui. Eilėraštyje „Dainos gimimas“ rašoma: „Aš nevedu tautos,/ aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Pasakymas, kad kūrėjas „neveda tautos“ parodo, jog jis nesiekia būti tautos vedliu, keliančiu tautines idėjas ir raginantis jomis vadovautis. Lyrinis subjektas pasirenka tiesiog laisvai kurti: sėdėjimas po baltos akacijos šakomis įprasmina kūrybinę veiklą. Neįprastas požiūris į kūrybą (ji neturi mokyti, diegti tam tikro supratimo apie tautiškumą) atskleidžiamas ne tik eilėraštyje „Dainos gimimas“, bet ir daugelyje kitų Henriko Radausko kūrinių. Pavyzdžiui, eilėraščio „Kaštanas pradeda žydėti“ pirmoji eilutė („Velniop nueina aukštas menas“) taip pat parodo ne tik lyrinio subjekto, bet ir paties autoriaus požiūrį į kūrybą. Henrikas Radauskas teigė, kad poezija turinti būti „lengva“, neįpareigojanti ir kurti „pasakišką“ pasaulį. Tačiau tokiam pasauliui atsirasti trukdo realybė, kuria poetas dažnai nusivilia. Tam, kad kūrybai būtų atlaisvintas kelias, tikrovė turi būti panaikinta, „nužudyta“. Apie tai rašoma eilėraštyje „Mūza“: „..ji pro langą išmeta vaikus ir pelargoniją, ir kanarėlę.“ Ji (mūza) sunaikina realų pasaulį, kad kūrėjas galėtų sukurti kitą – pasakiškąjį („Paduoda vyrui stilių ir lentelę/ ir ima neskubėdamas diktuoti.“). Taigi Henriko Radausko poezijoje atskleidžiamas požiūris į kūrybą yra kitoks nei įprasta daugeliui egzodo kūrėjų: poezija privalo turėti ne didaktinę, o estetinę vertę, o tam, kad galėtų būti kuriamas pasakiškas šios poezijos pasaulis, tikrovė turi būti sunaikinta.

Priešprieša neoromantizmui H. Radausko poezijoje

Poetas Henrikas Radauskas buvo modernizmo atstovas, protestavęs prieš neoromantišką kūrybą. Jo kūryboje gausu meninių, kultūrinių įvaizdžių: graikų ir

romėnų dievybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, Kentauras, Chimera), literatūros kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir

Dezdemona), kompozitorių (Bachas, Vivaldis, Skarlatis), dailininkų (Vermejeris, El grekas, Dega, Deni), pasakų veikėjų (princų, karalių), egzotiškų terminų ir

svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale), scenografijos elementų („Tirštoj Itališkoj dangaus mėlynėj/du medžiai rieda tartum rutuliai"), bet kitaip nei

neoromantikų kūryboje, neaptiksime tautinių ir biblinių motyvų, lietuviško peizažo. H.Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio

gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams. Kai kada net apsimetama, kad tam nėra kompetencijų: „Aš nieko

nežinau, aš nieko neturiu“. Be to, beveik nėra ir lyrinio subjekto vidinių išgyvenimų ir aiškiai įvardijamos dvasinės būsenos. „Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį“, -

teigiama eilėraštyje „Miesto sode“ ir kai kam gali pasirodyti, jog tai pasakotojo būsena, tačiau iš tiesų tik išreiškiama laikinumo, absurdo tema, nes žiedai eilinį kartą

„Pražydės ir nuvys“. Pasakotojas išlaiko „poetinę distanciją“, situaciją stebi iš šalies. Eilėraštyje „Bepročio šokis rašoma“: „štai prasideda bepročio šokis“, - sudaroma

iliuzija, jog eilėraščio žmogus sėdi nuošalyje ir stebi pasirodymą. Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos ironizuoti – romantikų mėgstama

žydra spalva tampa "mėlynų melodijų melais" (eil."Poetai romantikai"). H.Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę

patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui: augalai „atplėšiami“

nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma“, kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje. Todėl gamta neatspindi žmonių nuotaikų, o pati

tampa veikėja, kaip jau minėtame eilėraštyje „Miesto sode“ ar „Fontanas“, kuriame „dvi varnos kranksi nežinia kodėl“. H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks

kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių

samplaika. Labai taisyklinga, skaidri H.Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija – klasikinės poezijos bruožas, bet vaizdo dinamiškumas –

modernus (vis dėlto, poetas dažniausiai įvardijamas modernistu). Taigi, galima teigti, jog H. Radauskas vengė jo jaunystės metais dar tebevyravusio Neoromantizmo

bruožų, kad pasireikštų kaip originalus kūrėjas, o vėliau tik išlaikė savą eilėraščių stilių.

Gamta H.Radausko kūryboje Gamtos temą galima įžvelgti, ko gero, kiekvieno rašytojo darbuose. Tačiau kiekvienas kūrėjas gamtą, jos vaizdus, savo kūryboje pateikia vis kitaip. (beprasmis sakinys čia-rb)Vieni kūrėjai kurdavo gamtos grožį ir taip žadino kūrybines galias, o kiti tokie kaip modernistas Henrikas Radauskas,savo eilėraščiams taikė tapytojišką fono principą. Poeto kūryboje dažnai visumos kontekste staiga blyksteli koks vaizdas arba detalė tokiu ryškumu, tarsi būtų užfiksuota dailininko teptuku, pavyzdžiui eilėraštyje „Begalinis liūdesys“ užfiksuojamas vaizdas: „Ant melsvo fono-žvaigždės blyškios“. Poetas stengiasi vaizduoti gamta pačiomis ryškiausiomis spalvomis, nes gamta poetui yra tikra „ brangakmenių kasyklą“. Žinoma tie brangakmeniai, praktiškai niekam nereikalingi, tačiau žavi mus neišpasakytu grožiu. Pavyzdžiui eilėraštyje „Pirmas ledas“ užfiksuojamas brilijantinis gamtos grožis : „išbarstytos briliantų eilės”, „pabalino beržyno tinklą”. Tai įrodo, jog dažname H.Radausko eilėraštyje peizažas spindi tauriųjų metalų šviesa, žėri brangakmenių spalvomis. Toks gamtos grožio išaukštinimas tik įrodo, jog modernisto H.Radausko kūryboje didžiausia gyvenimo vertybė buvo gamtos grožis. Taigi, modernistas H.Radauskas, kitaip nei kiti rašytojai, gamtą ir jos grožį aukština vaizduodamas ją lyg tapytojo nutapytą paveikslą. Yra klaidų... įterpiniai... Kontekstai

Kultūrinis: gausu graikų, romėnų mitologijos būtybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Orfėjas); literatūros kūrinių personažų (pvz.: Tristanas ir Izolda); kompozitorių (Bachas, Vivaldi, Skarlati); dailininkų (El Grekas, Dega, Deni); filosofų (Spinoza); pasakų veikėjų (princai, karaliai); svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale);

Istorinis: istoriniai įvykiai neminimi, nes poezija „neturi spręsti politinių problemų, ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams“, išlaikoma „estetinė distancija“; Vadintas „menų alkoholiku“

Literatūrinis: iš Vakarų Europos skverbėsi įvairūs modernieji sąjūdžiai, kurie darė įtaką daugelio poetų kūrybai („miestietiškoji“ poezija). Skelbiamas meno apolitiškumas; dominuoja ne realusis, o pasakiškasis pasaulis; nėra autobiografiškumo bei įprastinių lietuviškų motyvų (kalbama apie miestą, o gamta – tik priemonė atskleisti lyrinio subjekto vidinį pasaulį). Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. dirbo Klaipėdos

radiofone, nuo 1959 m. – Kongreso bibliotekoje Vašingtone, todėl buvo apsiskaitęs ir galėjo panaudoti įvairius kultūrinius motyvus savo eilėraščiuose.

Egzodo autorius: 1944 m. pasitraukė į Vakarus, metus gyveno Berlyne, 1949 m. persikėlė į JAV. emigracijoje daug bendravo su A. Škėma.

1955 m. lietuvos rašytojų draugijos apdovanotas premija už rinkinį „Žiemos daina“, atsiimdamas apdovanojimą, kalboje viešai išdėstė savo nuomonę,

jog „poezija <...> tikslo neturi <...> poezija privalo kutri estetines vertybes, o ne šildyti skaitytoją“.

Citatos

„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ („Pasaka“)

„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos.“ („Dainos gimimas“)

„Aš nieko nežinau,/ Aš nieko neturiu,/ Brendu per tuštumą be jokių žiburių.“ („Aš nieko nežinau“)

„Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,/ Ir kanarėlė pradeda žydėt.“ („Mūza“)

„Koks tu vienas, vienišas esi/ Laimėj, baimėj, meilėj ir mirty.“ („Vienatvė“)

„Ir pareini namo apakęs,/ Ir plunksna rašalą taškai.“ („Kaštanas pradeda žydėti“) „Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės / Ir miršta žmonės ir namai.“ („Poetai arba katastrofa“) „Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango pradeda žydėt.“ („Kaštanas pradeda žydėt“)

Vakaras. Nereikia nieko, / Tik sėdėti ir žiūrėt, / Kaip ta saulė mus palieka, <...> Taip sėdėti ir žiūrėti / Be jokios, jokios minties“ („Vakaras“)

Mantė, Paulius, Evelina

19. Alberas Kamiu (Katastrofų laikotarpis, XX a. vid.) – rašytojas, filosofas... Kūrybos temos

Gyvenimas tarp žmonių

Būties prasmė

Žmogaus galimybės

Meilė, aistra

Egzistencializmas

Žmogaus vieta ir esmė pasaulyje

Žmonių solidarumas

Maištas

Pasiaukojimas

Teisybė, teisingumas

Absurdas

Istorija

Nesupratimas ir mirtis

Laisvė Atsakomybė

Absurdo bei maišto temos A. Kamiu kūryboje

Alberas Kamiu – XX amžiaus vidurio, katastrofų laikotarpio egzistencialistas, Nobelio premijos laureatas, viena ryškiausių to meto asmenybių Europoje.

Jis jungė filosofiją ir literatūrą, abi jas laikė žmogaus pasaulio pažinimo būdais. Šiuo požiūriu A. Kamiu tęsė tradiciją, pradėtą vokiečių mąstytojo Nyčės, kuris savo

filosofijai taip pat rinkosi literatūrą. A. Kamiu visapusiškas autorius, filosofavęs ir kūręs daugeliu temų, tačiau garsiausi ir geriausiai vertinami kūriniai: „Sizifo mitas“,

„Svetimas“ ir daugelis kitų yra parašyti maišto bei absurdo temomis. Romane „Svetimas“ autorius rašo apie jaunuolio Merso gyvenimo tarpsnį, apimantį laikotarpį

nuo jo mamos mirties iki jo paties absurdiškos, nenatūralios gyvenimo pabaigos. Merso savo mąstymu, veiksmais ir jausmais buvo kitoks nei didžioji dauguma. Jis

nesigilina į savo gyvenimą. Jis tiesiog rūko, geidžia, valgo, eina į darbą, daro tai, kas jam malonu, arba tai, kas yra būtina jo išgyvenimui, bet nei vienam iš savo

veiksmų nesuteikia daug prasmės. Pavyzdžiui, kuomet Mari, moteris, kuri yra pasiryžusi praleisti su juo savo gyvenimą, paklausė ar jis ją norėtų vesti ją, Merso tik

išrėžė ,,man vis tiek <...> tai neturi reikšmės‘‘. Tačiau visą savo gyvenimą beprasmiškai praleidęs Merso, teismo salėje susidūręs su absurdu, nukreiptu prieš save,

galima sakyti, trumpam praregėjo. Vaikinas buvo kaltinamas žmogžudyste, tačiau teismo salėje nei karto nebuvo paminėtas nei žmogžudystės motyvas, nei

priežastys. Anot prokuroro Merso buvo nusikaltėlis, nes neverkė per mamos laidotuves, nes jau kita diena po mamos mirties linksmai leido laiką su mergina Mari ir,

nes bendravo su žmogumi, kuris nepagrįstai buvo laikomas suteneriu. Visa tai siutino Merso ir jis pirma kartą pratrūko, negalėjo susitaikyti su tokiu absurdišku

elgesiu, tačiau buvo jau per vėlu... Absurdiškų veiksmų, atsitiktinių ir nereikšmingų įvykių vedamas vaikinas nesistengė priešintis, bet plaukė pasroviui ir baigė

gyvenimą tragiškai, tačiau kitame savo kūrinyje, filosofinėje esė „Sizifo mitas“ Alberas Kamiu aprašo paprasto mirtingojo Sizifo pasipriešinimą – maištą prieš bausmę

už dievų išdavystę. Sizifas buvo nubaustas visą likusį gyvenimą atlikti beprasmišką darbą – ridenti akmenį į kalna, nuo kurio jis vis tiek nurieda: „ Jie ne be pagrindo

manė, jog nesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą.“ Tačiau Sizifas nepasidavė dievų bandymui jį sužlugdyti ir vykdė bausmę diena iš dienos,

nesustodamas, tačiau suprasdamas savo darbo absurdiškumą ir taip nugalėdamas savo bausme jis tapo laisvu – aukštesniu už savo likimą. Taigi Albero Kamiu

filosofinėje kūryboje yra plėtojamos maišto ir absurdo temos, tačiau kūrėjas jas pateikia kaip priešpriešas: „Beviltiškumui ir absurdui galima pasipriešinti tik

maištaujant."

Kontekstai

Istorinis kontekstas – Pirmas ir Antras pasauliniai karai buvo absurdiškų įvykių šaltinis Kamiu kūrybai. A. Kamiu išgyveno du Pasaulinius karus, atominių

bombų mėginimus, Holokaustą.

Biografinis kontekstas – dažnai minimas Alžyras, Prancūzija, Viduržemio jūra ir kitos gimtojo krašto vietos.

Antikos motyvai kūrinyje – „Sizifo mitas“.

Egzistencializmo tema Albero Kamiu kūryboje

Alberas Kamiu vienas ryškiausių XX a. kūrėjų ir mąstytojų. Apibūdinti šią asmenybę būtų labai sudėtinga, mat pats Alberas Kamiu neigė

esąs filosofas ar egzistencialistas: ,,Ne, aš nesu egzistencialistas. Aš ir Žanas Polis Sartras, mes abu nustembame, kai susikerta mūsų vardai“. Išgirdus

tokį kategorišką teiginį ir savotišką atsiribojimo nuo žymaus prancūzų egzistencialisto, galima sudvejoti ar tikrai Albero Kamiu kūryboje nagrinėjama

egzistencializmo tema? Analizuojant Albero Kamiu kūrybą paaiškėja, kad visgi egzistencializmo tema yra labai svarbi jo kūriniuose, nepaisant

kategoriškų autoriaus teiginių. Albero Kamiu romane ,,Svetimas“ išryškėja protesto prieš visuomenės standartus tema. Pagrindinis veikėjas Merso savo

egzistavimo prasmę įžvelgia, tik elgdamasis, kaip jam norisi, nepaisydamas visuomenės normų. Tad šioje situacijoje persipina protesto ir egzistavimo

prasmės temos. Svarstoma: ,,galbūt gyventi neprotestuojant yra beprasmiška?“ O galbūt yra beprasmiška protestuoti prieš visuomenės normas, juk

pagrindinis romano veikėjas Merso už savo protestą sumoka maksimalią kainą – jis nuteisiamas mirties bausme. Egzistencializmo ir gyvenimo prasmės

temos iškyla ir kitame Albero Kamiu Romane ,,Maras“. Šiame romane svarstoma ar ,,prisitaikėlio“ gyvenimas, ko nors vertas? Romane įprasminami

pasiaukojančių veikėjų veiksmai. Daktaras Rije atsisako pasiduoti įsivyravusiai anarchijai ir pasiaukodamas gydo segančiuosius maru. Nors pats daktaras

Rije gali prarasi savo gyvybę, jo gyvenimas prasmingas, priešingai negu tų, kurie nerizikuoja savo gyvybe ir nepadeda kitiems. Egzistencializmo tema

Albero Kamiu kūryboje užima ypatinga vietą, ji persipynusi su protesto tema. Albero Kamiu propaguotas protestavimas prieš tam tikras visuomenės

normas yra įprasminamas jo kūryboje, mat gyvenimas nepasipriešinant neteisybei, kad ir kaip ji suvokiama, anot šio prancūzų rašytojo yra beprasmis.

Citatos „Beviltiškumui ir absurdui galima pasipriešinti tik maištaujant." „Vienintelė žmogaus priedermė – meilė. Tai vienintelė paguoda absurdo kupiname pasaulyje.“ „Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.." „Absurdo žmogumi negimstama, juo tampama.“ „Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė!“

„Genijus – tai intelektas, suvokiantis savo ribas.“

„Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.“

„Jei esi visiškai tikras dėl savo nevilties, privalai elgtis taip, tarsi turėtum viltį, - arba nusižudyti. Kančia neduoda jokių teisių.“

Aš netikiu Dievu ir nesu ateistas

Tėra viena laisvė – išsiaiškinti santykius su mirtimi. Po to jau viskas įmanoma. Negaliu priversti tave tikėti Dievą. Tikėti Dievą – tai susitaikyti su mirtimi.

Kai susitaikysi su mirtimi, Dievo problema bus išspręsta – bet ne atvirkščiai.

Laisvas tas, kuris gali nemeluoti.

Aš netikiu beviltiškais poelgiais. Tikiu tik pagrįstais veiksmais. Tačiau manau, kad pagrįsti veiksmą ne taip jau sunku.

Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.

Tiesa, kaip ir šviesa, akina. melas, priešingai, yra švelni prieblanda, kurioje visi daiktai įgyja paslaptingos vertės.

Arnas, Povilas, Vytautas

20. Salomėja Nėris (1904 – 1945m, neoromantizmas) Kūrybos temos

Tėvynės ilgesys

Meilė tėvynei

Įsipareigojimas tėvynei

Klaidų apmąstymas

Asmeninis pasaulis

Žmogaus ir gamtos ryšys

Moters likimas

Meilė

Laikinumas (gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka): ,,Diemedžiu žydėsiu”.

Meilė (,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių.”)

Motinystė (,,Saulės auksaplaukis / Krykščia man ant kelių -”. ,,Tai baltaplaukis mano vaikelis! / Kur tu iries?”)

Tėvynė: ,,Atlanto nugalėtojui”, ,,Tu nubusi”, ,,Sūnus palaidūnas”. Vienišumas: ,,Keleivis”, ,,Klajūnėlis”, ,,Amžinas keleivi”, ,,Pavasaris kalėjime”.

Jaunystė: ,,Saulės kūdikėlis”, ,,Nepažįstamai draugei”, ,,Ant laukinio žirgo”. Laisvė: ,,Bangų barami”, ,,Visur aš ją matau”, ,,Ledinėj dykumoj”.

Kontekstai

Biografinis – gimė Kiršų kaime, natūralios gamtos vaizdai paveikė Salomėjos Nėries kūrybą. Eilėraštis beveik visada prasideda nuo gamtos vaizdo ar detalės, poetinis vyksmas dažnai vyksta gamtoje arba jos fone: atrodo, kad gamta galima išreikšti viską.

Istorinis - 1940-1945 metų laikotarpis, prasidėjus II pasauliniui karui su mažu sūnumi pabėgo į Rusiją. Tuo metu S. Nėries kūryboje išryškėja apmąstymai, prisiminimai pasiekia ir rašytojos vaikystę, ankstyvuosius jaunystės metus, pirmuosius kūrybinius bandymus, daugelį kitų biografinių detalių.

Kūrybinis – Salomėjos Nėries stilistinės rašymo priemonės labai artimos lietuvių liaudies politikai.

Biografinis kontekstas:

-Upelė Širvinta, diemedis minimi S. Nėries eilėraščiuose, nes tokioje aplinkoje ji augo.

-Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę.

-Karo metų lyrikoje išsiskiria namų pasiilgimo, papratso ryšio su artimais žmonėmis motyvai.

-Rašydama apie moters likimą, S. Nėris rėmėsi savo motinos paveikslu.

Literatūrinis kontekstas:

-Dangaus motyvas dažnas to laikmečio poetų kūryboje.

-Putinas tėvynėje išskyrė kalnelį – Aušrakalnį, S. Nėris – upelę Širvintą.

-Kultūros ašis yra medis, kuris aptinkamas daugelio rašytojų kūryboje.

-Dažnas moters likimo motyvas, kaip ir kitų poečių, ypač J. Degutytės.

Tėvynės ilgesio tema Salomėjos Nėries eilėraštyje „Tėvynei“ Neoromantizmo epochos poetės Salomėjos Nėries eilėraštyje „Tėvynei" išryškėja tėvynės ilgesio tema. Šį eilėraštį S.Nėris parašė Antrojo pasaulinio katro metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui patraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje “Tėvynei”. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: ”Mane — kaip lauko žolę — girdė/ Gimtosios žemės syvai…”. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis kalbančiosios pasiryžimas sugrįžti į tėvynę: “Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,/ Kol gyvą pamatysiu”. Eilėraščio žmogui nėra svarbu, ar tėvynė bus graži, ar joje bus sunku gyventi. Jam svarbiausia bet kokia kaina sugrįžti į gimtąją žemę, numalšinti ilgesio skausmą ir įrodyti, kad neišdavė ir nepardavė tėvynės. Tarp lyrinio subjekto ir gimtinės yra didelis geografinis atstumas :”Šimtus aš mylių eisiu pėsčia”. Tačiau dvasinis ryšys yra glaudus, o pasiryžimas sugrįžt — begalinis: “Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…”. Lyrinio subjekto nebaugina jokie pavojai, svarbiausia — galutinis tikslas. Eilėraščio žmogų slegia ne tik ilgesio skausmas, bet ir kaltė dėl išduotos tėvynės, kurioje jis yra tapatinamas su Judu, už trisdešimt sidabrinių išdavusiu Jėzų. Paskutinėje strofoje lyrinis subjektas retoriniu sušukimu (“Neišdaviau, mieloji!”) nori pateisinti save ir išpirkti kaltę, todėl yra pasiryžęs šimtus mylių eiti keliais, kol sugrįš į gimtąjį kraštą. Kalbančioji nepaisant to, kad tėvynė yra “sukruvinta ir apiplėšta”, vis tiek ketina grįžti, nes “širdis gi nemeluoja” — ji ilgisi gimtinės. Eilėraščio laikas yra nepastovus: nuo kalbėjimo apie esamą laiką pereinama prie būsimojo, kartais sugrįžtama į praeitį. Esamuoju laiku yra kalbama apie tėvynę ir nepaisant išsiskyrimo likusią meilę jai. Esamasis laikas parodo, kokia skaudi realybė — tėvynė yra “sukruvinta ir apiplėšta”. Būtasis laikas parodo, kokia anksčiau buvo gimtoji žemė, kaip ji “savo syvais girdė” kalbėtoją. Būsimuoju laiku išreiškiamas lyrinio subjekto pasiryžimas išpirkti savo kaltę ir sugrįžti į tėvynę. Lyrinio subjekto esama erdvė yra jam nemiela, nemaloni. Jis nesugeba adaptuotis svetimoje žemėje. Eilėraščio žmogų kankina kaltės, išsiskyrimo jausmas, ramybės neduoda mintis, kaip sugrįžti į jam mielą, saugią gimtąją aplinką. Skaitant eilėraštį “Tėvynei”, tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo “aš” atsivėrimas sudaro įspūdį, jog eilėraštis yra pačios poetės lyrinė išpažintis. Jame S.Nėris išlieja tai, kas slegia jos širdį palikus gimtinę — meilė, ilgesio jausmas, kančia, nostalgija. Citatos

„Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.“ Kur baltas miestas

„Ir nenoriu sau geresnio nieko, tik prie žemės prisiglaust brangios." Maironiui

„Bet kojos žengt nedrįsta – tiek daug, tiek daugel klydę." Tolimas sapnas

V. Mykolaitis – Putinas, apie Salomėją Nerį: ,Salomėja Nėris, be abejo, bus pirmutinė, kuri mūsų literatūrai davė tokį skaistų moters sielos vaizdą. Tiesa, jis nekomplikuotas, bet spalvingas ir gražus. Ir mūsų

dienomis, kada gyvenime taip retai sutiksi savęs nenužudžiusią moterį, šis paveikslas yra itin brangintinas. ”

J. Vaičiūnaitė, apie Salomėją Nerį:

Salomėja Nėris atėjo mūsų literatūron su jaunatviška giedra poezija. Jos eilėraščių pirmasis rinkinys ,,Anksti rytą” (1927) buvo kupinas entuziazmo,

optimizmo, šviesios mergautinės nuotaikos. Jau pats rinkinio pavadinimas išreiškė jo pagrindinę tematiką ir vykusiai simbolizavo poetės pasaulėvaizdį:

visas pasaulis, visi jo reiškiniai jai atrodė žavėtinai skaidrūs, lyg saulės nušviesti ankstų rytą. Tai buvo grynai jaunatviška poezija, kurią dengė lengvas

melancholijos bei liūdesio šešėlis. Tačiau jau tas pirmasis rinkinys parodė ryškų jaunosios poetės talentą.

22. Antanas Škėma (modernizmas, egzistencializmas XX a. vidurio, egzodo autorius)

Kūrybos temos

Žmogaus egzistencija

Emigracija (jos poveikis žmogui)

Kūryba

Kančia

Meilė

Susvetimėjimas

Absurdas

Mirties baimė

Asmenybės susiskaldymas

Laisvė (arba jos nebuvimas)

Darbas (jo poveikis žmogui)

Žmogaus likimas katastrofų laikotarpiu

Gyvenimo prasmė

Egzistencinis klausimas Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje“,- teigia kinų filosofas Lao Dzė. Šia mintimi savo romaną „Balta drobulė“ pradeda XXa. lietuvių modernistas Antanas Škėma. Žmogaus egzistencijos tema yra viena svarbesnių šio autoriaus kūryboje. Žmogus, nuolat mąstydamas apie gyvenimo beprasmiškumą, niekada nebus visiškai laimingas. Škėma savo romane ir vaizduoja žmogų, suprantantį aplinkui esantį absurdą ir dėl to itin kenčiantį. „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę<..> optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas- blogis, nes gyvenimas-karas“, -taip filosofo A.Šopenhauerio mintis ėmė į save pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Tokių minčių lydimas jaunystėje jis pabandė nusižudyti, tačiau paskutinę akimirką išsigando. Garšva pasirinko gyvenimą, tačiau pesimistu išliko visą gyvenimą. Tik romano pabaigoje skaitytojas pamato kitokį veikėjo veidą. Jis laimingas. „Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gelėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų<..>Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Romaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo“. Garšva išprotėja ir tik tada, kai nieko nebesupranta, pasijaučia laimingas. Tie, kurie jaučia ir supranta tikrąjį gyvenimo skausmą, negali būti laimingiausi žemėje. Taigi, Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“ vaizduoja palaužtą kasdienybės žmogų, kuris gyvenimo džiaugsmą pajunta tik išprotėjęs - tai yra nebesuprasdamas viso aplink esančio absurdo.

Absurdo tema Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

XX a. modernusis lietuvių rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ kalba apie pasaulio absurdiškumą, dažną beprasmiškumą bei ribotumą.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva yra emigrantas iš Lietuvos, dirbantis liftininku didžiausiame Niujorko viešbutyje: „Vien keturiasdešimt

keltuvininkų”. Tapęs emigrantu ir pradėjęs dirbti keltuvininku Garšva tarsi praranda teisę būti savimi, nes taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį:

„Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnės su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais „auksinėmis“

sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės“. Šis monotoniškas ir neperspektyvus darbas jį paverčia

tarsi robotu, neleidžia pasireikšti jo meniškajai pusei. Garšva supranta, kad jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač meninkas, nereikalingas jį supančiai

aplinkai, kuri trokšta tik pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, bet intelektas ir erudicija Garšvai trukdo pristaikyti prie visuomenės, jis jaučiasi joje

svetimas, kenčia. Liftas romane tampa tarsi XX a. gyvenimo kalėjimo simboliu - Graikų mitologinio Sizifio mito ir egzistencializmo derinys: „Up ir

down, up ir down. Senos legendos nežūsta. Kai Sizifis nugrius, kitas atsirems į akmenį“, „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji

dievai čia perkėlė Sizifą“. Šiuolaikinis pasaulis romane vaizduojamas sustabarėjęs, dirbtinas, kupinas dviveidžių, siekiančių tik materialinių vertybių ir

pamirštančių meną, meilę, individualumą bei artimą tarpusavio ryšį žmonių. Garšvos beprasmiškas darbas dėl pragyvenimo šalitinio yra pavyzdys,

atskleidžiantis XX a. problemas bei absurdiškumą.

Gyvenimo prasmės tema A. Škėmos romane „Balta drobulė“

Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ išryškėja viena pagrindinių autoriaus kūrybos temų – tai gyvenimo prasmė. Pagrindinis romano veikėjas į Niujorką emigravęs

keltuvininkas bei poetas Antanas Garšva jau nuo paauglystės bando atsakyti į egzistencinius klausimus skaitydamas filosofų veikalus, kurių pesimistiškos mintys net

sukelia gimnazistui norą nusižudyti. Vėliau emigravęs į JAV ir dirbantis keltuvininku Garšva suvokia gyvenimo absurdą ir prilygina save A. Kamiu aprašytam Sizifui

: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą.“ Garšva suvokia savo darbo beprasmiškumą, kas jį paverčia absurdo žmogumi.

Savo gyvenimą poetas siekia įprasminti kūryba ir taip palikti savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Norėčiau parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raidė lyg

neišskaptuojamas ornamentas. (...) Aš visą laiką sergu šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“ Kūryba Garšvai buvo lyg manija, poetas netgi susidėdavo su

moterimis ne dėl meilės, o ieškodamas kūrybinio įkvėpimo, medžiagos eilėraščiams. Kūryba jam kaip dvasinė vertybė, kaip savęs išreiškimas. Deja, kūrinio pabaigoje

veikėjas suvokia, jog didžioji gyvenimo prasmė ir yra pats gyvenimas: „Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir

praradau daug laiko.“ Poetas galiausiai atranda harmoniją, savo santykį su pasauliu, ryžtasi nešvaistyti laiko, gyventi „čia ir dabar“. Gaila, veikėjo gyvenimas

pasibaigia tragiškai, jis netenka proto, virsta laimingiausiu pasaulyje idiotu, taip ir neparašiusiu vienintelio gyvenime eilėraščio. Taigi, romane „Balta drobulė“

kalbama apie nelengvas pagrindinio veikėjo gyvenimo prasmės paieškas.

Kontekstai

Kultūrinis. Vartojami užsienio kalbų žodžiai (O.K., Bye), Vakarų kultūros įtaka.

Biografinis. Autoriaus panašumas į Garšvą: motina uždaroma į psichiatrinę, vardas-Antanas, pedagogai tėvai, atostogos Palangoje, vaikystės prisiminimai( Austrijos kurorte dovanų gautos vyšnios), bendri vaikystės žaidimai, istorinė situacija, ironiškas požiūris į pasaulį, gyvenimas JAV, darbas lifte.

Istorinis. Pirmasis pasaulinis karas, pilietinis karas Rusijoje, tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacijos XXa.

Filosofinis. Minimos Artūro Šopenhauerio mintys, filosofinės idėjos.

Religinis. Turino drobulė, scena Juozapato pakalnėje-egzistencialistinio paskutinio teismo groteskas.

Romanas „Balta drobulė“ yra autobiografiškas, nes A. Škėma, kaip ir pagrindinis veikėjas, emigravo į JAV, dirbo keltuvininku, turėjo inteligentus tėvus, motina gulėjo psichiatrijos ligoninėje, prieš emigruojant į JAV abu gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje.

Škėmai didelę įtaką kūryboje darė A. Kamiu filosofinės idėjos, esė „Sizifo mitas“, taip pat tokie filosofai kaip Šopenhaueris ir Nyčė bei lietuvių rašytojai, tokie kaip A. Nyka – Niliūnas ir H. Radauskas.

Šio romano pagrindu 2012 metais Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas spektaklis (rež. Jonas Jurašas). Anot Henriko Radausko, Antanas Škėma pirmasis parodė, kaip jaučiasi kaimo žmogus miesto kultūroje.

Bendravo ir mokėsi iš poeto Henriko Radausko, tai turėjo įtakos jo kūrybai.

Citatos „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.“ (originalas Lao Dzė)

„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni

išsiskyrę“

„Gyvenimas-blogis, nes gyvenimas-karas“

„Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“.

„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę.”

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.”

„Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.”

„Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ („Balta drobulė“)

Eglė, Martynas, Rasa

23. Justinas Marcinkevičius (1930 – 2011 m. – sovietinis laikotarpis, Nepriklausomybė)

Kūrybos temos

Meilė tėvynei. Įsipareigojimas tėvynei

Lietuvos istorija Tėvynės likimas

Gamta

Meilė Darbas

Kūryba, kūrėjas

Knyga, raštas

Atsakomybė

Pareiga

Asmuo istorijos/politikos verpetuose

Atsiminimai/ atmintis

Kalba

Tautinė tapatybė

Kontekstai

Just. Marcinkevičius Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

Sovietiniais laikais kūrybai būdinga EZOPINĖ kalba.

Drama „Mažvydas“ baigta rašyti pirmosios lietuviškos knygos 430- ųjų pasirodymo metinių išvakarėse, suvaidinta Klaipėdos dramos teatre, spektaklį režisavo Povilas Gaidys.

Draminė trilogija Mindaugas (1968) – apie Lietuvos valstybingumą, Katedra (1971) – apie dvasinių vertybių formavimąsi, Mažvydas (1977)- apie raštijos formavimąsi , parašyta sovietiniais, lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pagrindus tarpukariu Lietuvoje padėjo V. Krėvė, B. Sruoga, klestėjimo metais.

Remtasi pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo bendriausiais biografiniais faktais.

Kūrybinis/kultūrinis kontekstas - minimi lietuvių istorijoje žymus veikėjai, ypač daug „Mažvyde“.(Pvz.: Mindaugas, Mažvydas, Stuoka Gucevičius,Leninas)

Istorinis kontekstas - Poetas yra dėmesingas ir istoriniam laikui. Į tolimą Lietuvos valstybės pradžią mus nukelia „Mindaugas“, į raštijos pradžią „Mažvydas“.

Religinis kontekstas - poeto kūryboje svarbi žmogaus dvasios analizė. Amžinybę patiria sąžiningai gyvenantys ir dirbantys, su triukšminga dabarties akimirka

sutampa gyvenimo vartotojai. Daug religinių apeigų aprašymų draminėje trilogijoje „Mažvydas“

Biografinis kontekstas- Marcinkevičiaus motina mirė, kai poetui buvo 14m. Jos prisiminimas tapo svarbiu motyvu,tačiau tėvas retai minimas poeto.(„Dienoraštyje

be datų“)

Pareigos tema Justino Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“

Justino Marcinkevičiaus, žymaus XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo, kūryboje viena iš svarbiausių temų yra pareiga. Apie pareigą tėvynei ir gimtajai kalbai Just. Marcinkevičius rašo sovietmečiu sukurtoje poetinėje dramoje „Mažvydas“. Pagrindinį veikėją Martyną Mažvydą dramaturgas vaizduoja gyvenantį ir klebonaujantį Ragainėje praėjus penkiolikai metų nuo pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo” (1547) – išleidimo. Mažvydas, palikęs mylimąją Mariją Lietuvoje ir atvykęs į Rytų Prūsiją studijuoti, pasilieka čia, nes jaučiasi įsipareigojęs tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms: „Aš privalėjau čia atvykti, čia, / Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių / Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.“ Nors jaunystėje, atvirkščiai, kartojo, jog ,,geriau prarasti Lietuvą nei Dievą“, dabar Mažvydas savo gyvenimo tikslu iškelia būtent Lietuvą, o save įsivaizduoja kaip Lietuvos kūrėją, lietuvių tautos didvyrį: ,,<...> aš turėjau / ateiti į čia privalėjau / prakalbinti jų sielas / suteikt amžinybėje balsą / tai žemei / tai Lietuvai / Aš jos liežuvis / kurs šaukia / istorijos tamsai ir vėjui: / aš čia aš čionai.“ Taip pat protestantų pastoriaus tikslas neleisti Prūsijos kunigaikščiui (kuris siekia knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją) pavergti, germanizuoti Lietuvos: „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu.“ Ši noras tampa priežastimi mokyti špitolninkus, bažnyčios tarnus, skaityti, tarti žodį „Lietuva“. Martynas Mažvydas ne tik tėvynei, bet ir kalbai jaučia asmeninę ir visuomeninę pareigą. Jis supranta, jog reikia išsaugoti gimtąją kalbą įprasminant ją istorijoje: ,,Argi ne kvailys! <...> ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ Suabejojęs savo pašaukimu Mažvydas nesuabejoja ties raštijos klausimu. Pasak pastoriaus, kalbą reikia įprasminti raštu, nes tik tuo atveju nei kalbai, nei tautai negresia išnykimas. Taigi, Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje „Mažvydas“ pavaizdavo, jog pareiga tarnauti Lietuvai ir lietuviškam raštui gali būti svarbesnė nei asmeninis gyvenimas ar laimė, jog dėl pareigos tėvynei galima išsižadėti netgi Dievo.

Atsakomybės tema Justino Marcinkevičiaus kūryboje

Justinas Marcinkevičius – Xxa. antros pusės – XXIa. pr. poetas modernistas, dramaturgas, prozininkas, klasikinių tradicijų sekėjas, kuriantis savotiškas

metaforas bei aukštinantis atlaidumo, užuojautos ir gerumo idėjas. Poeto eilėraščius persmelkia būties grožio pajautimas, meilė bei užuojauta viskam, kas kaip žmogus

auga, žydi, vysta, brolystės su visomis gyvybės apraiškomis jausmas. Žodis bei kalba poetui yra ne tik tautiškumo pagrindas , bet ir kūrybinės galios išraiška.

Draminėje trilogijoje „Mažvydas“ pats Mažvydas pirmiausiai iškyla kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o jį kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios

Lietuviškos knygos autorių, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Kai tirva suklumpa prieš Mažvydą, atgailaudamas šitokia pažiūra į žmogų, kaip į didžiausią

vertybę, būdinga visai Justino Marcinkevičiaus kūrybai, šiame kūrinyje ypač akivaizdi, dažnai orientuota į konkretų žmogiškumo pasireiškimą, gerais darbais paremtą

meile, iškelta prieš abstraktų humanizmą. Centriniai trilogijos personažai daug kuo artimi, juos sieja meilė, atsakomybė , tėvynei, noras aukotis dėl jos, istorinės

visuomeninė būties poveikis individui, skaudus pažinimo kelias, kurį kiekvienam lemta nueiti. Mažvydo pastangos suvienyti kraštą žodžiu panašėja į vienijimą

kalaviju. Mažvydas prieš pareigą teisus – jis privalėjo ginti žodį, suteikti Lietuvai balsą, nesiduoti įveikiamas nehumaniškų istorinių aplinkybių. Bet nusižengta

etiniams principams - moters, tėvynės meilei; išdavystė atsigręžia tragiškais likimais. Mažvydas suprasdamas savo situaciją retoriškai klausia: „Ar Mažvydui- ar man-

kas nors dar liko. Visų pirma man liko skausmas“,- taip išreiškiamas savęs gailėjimas, dvasinis kankinimasis. Draminė trilogija „Mažvydas“ tapo svarbiu

nepriklausomos Lietuvos kūriniu, literatūros paveldu, o pats J.Marcinkevičius išliko įvertintas ne tik Lietuvos nacionaliniais apdovanojimais, bet ir Lietuvos žmonių

atmintyje.

Citatos

,,Bijau prisipažinti, kad ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast.“

„Klausykitės gerai... Širdim klausykit! / Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų / Pajusite medaus ir kraujo skonį, / Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, / Užuosit šieno ir liepynų kvapą, / Regėsit baugų debesio šešėlį / Per lauką bėgant ... Taigi pamėginkim. / „El – ie“ tai „Lie“, „tė –u“ tai „tu“,/ „vė – a“ tai „va“... / Lie – tu – va!“

„Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas.“

„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom suglebusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“ („Dienoraštis be datų“)

Nežinau, gal tai erezija, bet man atrodo, kad ne tikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, kiek žmogui gera padarai. Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi. (J.

Marcinkevičius - “Mažvydas”)

Kur du lietuviai - ten peilis prie gerklės. (J. Marcinkevičius - “Mažvydas”) „Neliks duonos su druska – liks tėvynė.“

„Ką aš pasakysiu, kai manęs/ Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats/ Savęs klausiu? Ką aš pasakysiu?/ Galbūt aš pasakysiu: Lietuva.“ (iš „Mažvydo“ apie laimę)

„Veizėk, žmogau, ant pareigos,/ Nebodams meilės nei ligos./Ant lietuvystės/ Ir kunigystės/ Stovėl lig pabaigos.“ („Mažvydas“)

Vadovaudamiesi autoriaus koncepcija, kad „istorija yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko – tęsiasi ir vyksta mumyse“ (6 p.), bandome atsakyti

ir į kitą klausimą: ką šie tragizmo ženklu pažymėti herojai reiškia dabarties žmogui?

Milda, Ingrida, Meida

24. MARIUS KATILIŠKIS (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus), XX a. antros pusės egzodo literatūra

Kūrybos temos

Prieškario kaimo gyvenimas

Žmonių tarpusavio ryšiai

Gyvenimo prasmės paieškos

Meilė

Karas

Gamtos ir žmogaus paralelė

Darbas

Žmonių tarpusavio ryšiai

Žmonių ir gamtos priklausomybė

Kaimo žmonių gyvenimas prieškariu

Gimtosios žemės, Tėvynės ilgesys

Kontekstai

M. Katiliškio vaikystės pasaulį supo miškų lankas, tėvų sodybą globė beržai, šermukšniai, vikšnos, į namus vedė liepų alėja. Kaip prisimena artimieji, visus tuos medžius sunešė iš miško ir sodino Marius arba jo motina. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane “Išėjusiems negrįžti”. Kadangi Marius Katiliškis buvo kilęs iš kaimo, didmiestis šiam rašutojui buvo svetimas, todėl, pasitraukus iš Lietuvos, Amerikoje, jis nusipirko sklypą Lemonte, kad pasijustų arčiau žemės.

Manoma, jog Katiliškio polinkį į gamtą lėmė lietuvių filosofo A. Maceinos raštai: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai.“

1944 m. M. Katiliškis pasitraukė į JAV, todėl jam artimi pokario išeivijos jausmai, tėvynės ilgesys.

M. Katiliškio vaikystėje miškai ir medžiai užėmė didelę dalį jo gyvenime. Aplink namus buvo prisodinta daug medžių, kuriuos, kaip prisimena artimieji, pasodino pats Marius Katiliškis su motina.

Po tarnybos kariuomenėje Marius Katiliškis gįžęs į Pasvalį įsidarbino Pasvalio bibliotekoje, kurioje prasiplėtė būsimo rašytojo literatūros akiračiai ( ryšiai su rašytojais, šviesiais krašto žmonėmis).

Žmonių ir gamtos priklausomybė (nukrypta...)

Mariaus Katiliškio plėtojama žmonių ir gamtos priklausomybė nuo aukštesnės jėgos ypač išryškėja dviejuose romano „Miškais ateina ruduo” gaisruose, kuriuos abu padegė – kaip duodama suprasti – Krivickas Vargdienis, nes jis pavydi Doveikai turtų ir susipykęs su juo dėl daržinės. Krivickas Vargdienis, savo ,,Everyman” (Kiekvienio) tipo pavarde, apskritai yra aiškiausia romano simbolinė figūra. Jo motyvacija – klasinis pavydas: paskutinius romano gaisrus būtų galima iššifruoti, kaip 1941 ir 1944 metus tautos istorijoje, tačiau Marius Katiliškis visur pasilieka subtilus, jo simbolika niekur nesubanalinta – ji glūdi romano gilesnėje plotmėje ir išsiveržia tik epinių proporcijų monumentalios metaforos forma. Pirmasis gaisras, nors taikstėsi į Doveikos žemes, nusiaubė valdišką mišką ir sumobilizavo visas kaimynų jėgas jj numalšinti. Gaisro priežastis nebuvo tiksliai nustatyta, nors, komisijos nuomone, – „ugnis savaime kilti negalėjo. Ją atnešė iš kitur ir paliko”. Šis gaisras lyg užantspauduoja Tiliaus ir Monikos ramybės galą, kadangi jo metu Agnė pastebi jų santykius ir vėliau, atsitiktinai sutikusi Doveiką, jam praneša apie įvykius jo namuose – apie Tiliaus ir Monikos meilę. Antrasis gaisras sudaro foną romano atomazgai. Vargdienis šį sykį sėkmingai padega Doveikos daržinę, kaip tik tą naktį, kai Doveika slaptai grįžta iš miesto, tikėdamas sučiupti Tilių ir Moniką kartu. Dėl to Doveika nušauna Vargdienį, o paskui, taikydamas į Moniką, peršauna ir Tilių. Iš tiesų, miškais ateina ne tik ruduo, bet ir gaisrai, kurie kartu nulemia Doveikos galą ir Basiuliškių pertekliaus žlugimą. Katiliškio romano veikėjai, sudaryti iš dvejopo savybių komplekso – gobšumo ir „vargdienių” priespaudos, iš vienos pusės, neryžtingumo, apatijos, nepatyrimo, iš kitos – tampa ne tik likimo aukomis, bet ir nesąmoningais jo įrankiais. Taigi nepriklausomybės epochos išvaduoto žmogaus potencijoms, pagal Katiliškį, nebuvo lemta išsivystyti – ir dėl aplinkybinių, ir dėl vidinių dėsnių.

Gamtos ir žmogaus paralelė

Marius Katiliškis savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Rašytojas nuo mažumės jautė meilę miškui, medžiams. Todėl miškas ir medis rašytojo kūryboje yra

ypatingai svarbi gamtos ir žmogaus gyvenimo dalis. Romane „Miškais ateina ruduo“ - miškai fiksuojami dar romano pavadinime, o jo struktūroje jie tampa vienu svarbiausių

vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas: „Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“. Autorius ne kartą pabrėžia tą ypatingą

savojo pasaulio uždarumą: „uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške“. M. Katiliškis ne kartą pabrėžia tą ypatingą savo kuriamo

pasaulio uždarumą. „Miškų ratas”, „miškų lankas” - rašytojo itin mėgstamas vaizdinys, simbolizuojąs uždarą erdvę - apskritimą. Taigi ir šiame romane kuriamas pasaulis ir jo

žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema

neakcentuota, bet ji yra veikėjų nuojautose („Geriau negalvoti, kas bus žiemą /.../ žiema žymi negandą ir vargą“).Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie

įspūdingiausiai rodo metų laiką, plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Išsiskiria trys miško naikinimo aprašymai - pavasarį, vasarą, rudenį. Miškas pasmerktas. Iš jo

traukiasi gyvatės - pati gyvybės, gyvasties esmė. Išpranašavęs artėjant blogus laikus, miršta senasis Baikštys, nusinešdamas su savimi archajiškų vertybių atmintį. Romane

išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus, Agnės, Monikos ir Doveikos. Jis sudaro dvi opozicines poras: Tilius ir Agnė priklauso “miško žmonių” poliui, o Monika ir

Doveika - civilizacijos poliui. Visus keturis Katiliškis „patikrina“ mišku. Tiliui miškas yra namai, kuriuose telpa visas jo gyvenimas („Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš

visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“). Agnė tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais („Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė

alksnynėlyje“; „Ji buvo kaip tas medelis...“). O Monikai gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui („Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama,

neperlendama“). Doveikos valdose ypač gražus ir švarus miškas. Bet šeimininko santykis tik pragmatiškas („Ten žaliavo turtai, lobis, kapitalas...“). Storiausiu brūkšniu brėžiama

romano pagr. herojaus Tiliaus likimo linija. Jo gyvenimas tarsi pakartoja visos „miško tautos” epopėją. Autorius nuolat pabrėžia Tiliaus gamtiškumą. Šio žemės ir gamtos vaiko

prigimtis graži, sveika ir natūrali. Tik miške, lauke, dirvoje jis jaučiasi savo vietoje. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo

formos, kokią didelę kainą tenka užmokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią. Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai - miško, žmogaus ir tautos istorinės lemties -

sugula į vieną. Taigi matome, jog gamta yra neatsiejama M. Katiliškio kūrybos dalis.

Citatos

„Mat gamta, kaip Dievo kvėpsimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visą, kas nereikalinga ir negera.“

„Tarp miško sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“.

„Geriau negalvoti, kas bus žiemą /.../ žiema žymi negandą ir vargą“.

„Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“.

„Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“; „Ji buvo kaip tas medelis...“.

„Ak tu žeme, žemele juodoji! – sušuko nebeįsitekdamas savyje. Ir eidamas toliau kartojo, kokia tu didelė ir brangi. “

„Mat gamta, kaip Dievo kvėpsimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visą, kas nereikalinga ir negera.“

„Kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis. “

„Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pėdos, mūsų praeitis, mūsų nueitas kelias – švarut švarutėliai užneštas ir užpustytas“.

Darbą parengė: PAULINA, ROKAS, 4A

25. Juozas Aputis 1936-2010m (prozos modernėjimas XXa. II pusė—XXI a. pirmas dešimtmetis)

Kūrybos temos :

kaimas

laikas

žmogaus vienišumas

gyvenimo prasmė

išėjimo iš namų

praradimo tema

svetimumas

sovietinis laikas

lietuvių tautos likimas

Žmogaus jautrumas (baimė įžeisti)

Kūrybos proceso

Ribinės gyvenimo sitacijos

Kontekstai

Biografinis. Autorius gimė Balčios kaime, todėl mini Žemaitijos vietovaržius: Balčios upelį, Žalpę, Šešuvės slėnį. Daug dėmesio skiriama

vaikystės laikui, iškylančiam kaip tėvų ir namų aplinkos prisiminimų žemė, į kurią nuolatos traukia grįžti.

Istorinis. Vaizduojamas pokaris, kolūkių gyvenimas, kaimo situacija. Apsakyme „Šunelis alksnio viršūnėje“ paminėti 1947 metai atkreipia

dėmesį, jog veiksmas vyksta pokariui, ginkluoto pasipiešinimo sovietų valdžiai metais. Rašytojo kūriniuose atsiranda sudėtingų metaforų, kurias

kartais reikia tiesiog iššifruoti – ezopinė kalba.

Literatūrinis. J. Aputis — iškiliausias modernios psichologinės novelės autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją. Juozas Aputis yra išvertė V.

Bykovo, A. Čechovo, A. Platonovo, V. Šuktino, J. Trifonovo ir kt. Prozos, paskelbė kritikos straipsnių ir recenzijų.

???

Žmogiškumas ir dvasingumas laikomi svarbiausiomis vertybėmis, kurias būtina perduoti ateities kartoms ir apginti nuo įvairiais pavidalais

besireiškiančio smurto. Didelę reikšmę turi atminties galia, meilė, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, kuriuose ieškoma būdų, kaip gyventi

pakitusiame pasaulyje. Apie tai savo novelėse rašo Juozas Aputis. Kaimo vaizdais autorius atskleidžia žmonių požiūrius, bruožus. Pavyzdžiui

kūrinyje ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu“ pasakotojas vaizduoja atsitiktinius miesto žmones, kuriems kaimas yra tik etnografinis reiškinys . Parodomi

naivūs miestiečiai ,,džinsuoti praeities mokytojai“ , kurie kaimą mato tik literatūriškai , kaip gražų , bet netikrą paveikslą. Liaudišku komiškumu ir

tikroviškais charakteriais rašytojas artimas P. Cvirkai. Simpatijas paprastiems veikėjams lydi jų nelaimių, gyvenimo vargų apmąstymai, priežasčių ir

sprendimų ieškojimai, teikiantys Apučio novelei intelektualumo. Filosofiškas požiūris į tautos ir asmens egzistenciją primena J. Grušo ir Just.

Marcinkevičiaus idėjinius kūrinius. Negalima nepaminėti ir to , kad J.Apučio novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš

nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, didelio dėmesio žmogui, skriaudos temos ar kreipimųsi į žmogaus sąžinę .Taigi rašytojas subtilia ir lyriška

novele atskleidžia žmonių bruožus ir vertybes. visa tai pateikia sukurdamas socialinę aplinką , kaimo buitį. (Deja, tema neatskleista, nėra analizės,

net pavadinimo . rb)

Gimtųjų namų tema Juozo Apučio kūryboje

Juozas Aputis debiutavo tuo metu, kai literatūroje vyravo epiniai kūriniai, jis pasirinko lyrinės poezijos kryptį. Dėl tematikos yra laikomas kaimo

rašytoju. Net miestietiškuose apsakymuose veikėjai inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys ryšį su kaimu. J. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie

senojo lietuviškojo kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus. „Jų tėvų ir senelių patirtis aiškiai

bylojo, koks varganas, koks nepaprastai varganas šitas kelias“ („Šūvis po Marazyno ąžuolu“), – praeitis — atskaitos taškas dabarčiai įvertinti. Rašytojui

vertinga tik tai, kas tikra, todėl novelių pasakotojas neretai šaiposi iš domėjimosi senove, nepiktai pašiepia senosios kartos atstovus, sugundytus naujojo

laiko vilionių. „Visiems aišku — žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekam namuos“. Ne viename kūrinyje vaizduojamos šeimos

modelyje, aukštinamos tradicinės vertybės — atjauta, ištikimybė, rūpertingumas. Apibendrinus pateiktus pavyzdžius ir išsakytas mintis, galima teigti,

kad gimtųjų namų motyvas, yra viena iš svarbiausių kūrybos temų Juozo Apučio kūryboje.

Citatos

„Autorius sugeba į daug ką pažiūrėti kito žmogaus akimis, įlįsti į svetimą kailį, stengiasi suvokti, kaip ir kodėl tas jaučia ir mąsto. Čia senokai

literatūros išsižadėta realizmo stiprybė – atsitolinti nuo savo egocentrizmo“. (Jūratė Sprindytė, „Literatūra ir menas“)

“Vargas yra negerai, kai jis ypač didelis, kai prislegia žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau iki tam tikros ribos jis yra beveik būtinas

kiekvienam, kad žmogus nesijaustų galintis pasaulį sau palenkti”,— sako prozininkas.

„Viską užsidirbk savo penkiais pirštais! Nestingu didesnių ar mažesnių nuodėmių ir kaip koks Dostojevskio herojus dėl jų išgyvenu. Išgyvenimai

žmogų švarina ir gražina, bet ar nuo to geriau aplinkiniams?“ (Juozas Aputis)

,,Tarp žmonių visada esti tokių, kurie, nepretenduodami būti kokiais nors švyturiais, iš tikrųjų jais būna – be pasipūtimo, be įtampos, be

pretenzijų. Lietuvai verkiant reikia tokių žmonių.“

,,Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik

vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti.“

Raimonda. Rima

28. Česlovas Milošas (20 a. antra pusė – 21 a. pradžia)

• Tėvynė ir tapatybė • Žmogaus santykis su istorine tiesa • Artimo meilė • Tikėjimas ir viltis

Vertybių nykimas. Senosios kultūros naikinimas

• Kūrėjo misija pasaulyje • Vilniaus ilgesys • Žmogaus laisvė

• Ilgesio

• Tėvynės

Tėvynės ir tapatybės tema Česlovo Milošo kūryboje

Česlovas Milošas - XX a. ir XXI a. pradžioje gyvenęs ir kūręs poetas bei rašytojas save laikė senosios LDK valstybės piliečiu. Natūralu, kad žmogaus, kuris

turi tokią savitą nuomonę apie savo tautybę, kūryboje išryškėja ir tėvynės tema. Tėvynės ieškojimas Česlovo Milošo kūryboje, tai nesibaigiantis procesas, kuriam nėra

pateikiamas aiškus atsakymas įvardinant valstybę, vietoj jos tėvynė suvokiama, kaip gimtinė. Tai atsiskleidžia Česlovo Milošo romane ,,Isos slėnys“. Isos upe autorius

įvardiją, mums gerai žinomą Nevėžį, būtent šį kraštą Nevėžio slėnį, kartu su Vilniaus miestu, Česlovas Milošas įvardiją, kaip savo gimtinę, kuriai suteikiamas ir tėvynės

vaidmuo. Stiprus žmogaus sąryšis su gimtinės gamta, tarsi, užgožia poreikį turėti gimtąją valstybę, kurią galima suvokti, tik kaip ekonominę struktūrą. Gamta romane

,,Isos slėnys“ net mitologizuojama, jos aprašymui autorius skyrė ištisus puslapius, kuomet skaitytojas pasineria į savotišką, aplaiduojantį Česlovo Milošo sukurtą

pasaulį. Vaizduojamame pasaulyje svarbu gamta ir tik ji, šis pasaulis persipina ir su realiu pasauliu, kuris taip pat egzistuoja romane, tad sukuriamas pusiau realus

vaizdas, atrodytų, idealistinis pasaulis. Nors Česlovas Milošas kūryboje atsiriboja nuo, bet kokios tikslios tėvynės sampratos, kalba yra tapusi šio poeto tautybės

,,matuokliu“. Anot paties poeto, gimtoji kalba jį, net savotiškai įpareigoja: ,,kiekvienas poetas priklauso nuo praeities kartų, kurios rašė jo gimtąja kalba“. Tad nors

Česlovas Milošas augo Lietuvoje, tikru lietuviu jo laikyti negalime, o ir jis pats save akivaizdžiai siejo ne tik su Lietuva. Šio žymaus kūrėjo, Nobelio premijos laureato,

kūryboje svarbią vietą užima tapatybės ieškojimo tema, tačiau tapatybė ir tėvynė nėra aiškiai apibrėžiamos. Nėra pateikiamas ir tikslus atsakas į klausimą, kokios gi

tautybės buvo Česlovas Milošas.

Kontekstai • Istorinis - Č. Milošas esė Pavergtas protas' pažymėjo, kad netekęs istorinės atminties, žmogus lieka be šaknų, tampa silpnas ir pažeidžiamas. • Savo kūriniuose Č. Milošas kūrė legendą apie Lietuvą ir jos garbingą praaitį - Lietuva buvo pristatyta pasauliui, kaip jo kultūros, istorijos dalyve. • Esė Pavergtas protas' laisvo žmogaus samprata yra neatskleidžiama nuo mastymo laisvės, kritiško ir blaivaus proto.

Biografinis. Gimė Lietuvoje, turėjo pasitraukti iš Lietuvos, kūryboje galima pastebėti aprašoma gimtųjų Šetenių vietoves, į Lietuvą sugrįžo po 50

metų, Nobelio premijos laureatas.

Istorinis. Sovietinio gyvenimo realijos, dvarų naikinimas, aplinkos nesaugojimas ( eil. ,,Sodyba“)

Tėvynės tema Česlovo Milošo eilėraštyje ,,Mano tėvynėje“

Česlovo Milošo eilėraštyje ,,Mano tėvynėje“ lyrinis subjektas turėjo pasitraukti iš savo tėvynės, bet išvykęs jos nepamiršta ir prisimena ,,Mano tėvynėj,

kurion nesugrįšiu,/ Ežeras girioj be galo platus tyvuliuoja,/ Viską regiu stebuklingai, sakytum, sapnuoju,“ Tačiau kartu su prisiminimais slypi ir baimė,

kad daugiau jos gali nebepamatyti ,,Ir vandenų tamsus šnabždesys atmintyje išliko,/ Ir erškėčiuotos dugno žolės susiviję,“ Erškėčiuotas ežero dugnas

nusako lyrinio subjekto nuojautą, kuri baugina jį, kad jo tėvynės dar laukia baisūs įvykiai po kurių jos daugiau nebepamatys. Jis vis svajoja kad sugrįš į

savo gimtinę ir galės joje gyventi, bet tai lieka tik jo svajonėse, nes jam nėra jokių galimybių į ją ir jam lieka tik vienas būdas joje gyventi tik

prisiminimuose. Todėl jis suprasdamas žino, kad į ją grįš tik po savo mirties ,,Ten ir mano baimė. Jau supratau,/ Jog ten jis bus, pakol mirtis ateis ir tas:

jau viską tu įvykdei.“ Taigi lyrinis subjektas išvykęs iš savo tėvynės jos nepamiršta ir nori į ją sugrįžti, bet negali ir supranta tai, kad i ją grįš tik po

mirties, o iki tol ji gyvuos jo prisiminimuose.

Citatos

,,Faktiškai mano poezija, galima suprasti kaip kovą su nusiminimu, kaip priemonę jam išvengti“ Č. Milošas

,,Danguj manajam tas erškėčiuotas ežeras užmigęs.“ (,,Mano tėvynėje“ iš rinkinio ,,Išgelbėjimas“)

,,Prisiminiau, kur posūkis, bet upės neatpažinau;/ Spalva it rūdijančio sunkvežimių tepalo./ Ir nei meldų, nei vandens lelijų.“ (,,Sodyba“ iš ciklo

,,Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“)

Aš neturiu išminties, nei įgūdžių, nei tikėjimo / Bet aš gavau jėgos, ji plėšo pasaulį pusiau – eilėraštis Trys Žiemos 1936m.

Aš esu tik žmogus, man reikia aiškių ženklų – eilėraštis Miestas be vardo 1969 m.

Indrė, Šarūnas

30. Vytautas Mačernis (Egzistencializmas, XXa. 2-4dešimt.)

Kūrybos temos:

Tėvų žemė, namai

Gimtinės svarba (Šarnelė)

Tiesos ieškojimas

Gyvenimo prasmės ieškojimas

Praeities ir dabarties priešprieša

Kūryba TEMA?????

Nepriklausomoje Lietuvoje gyvenantis talentingas jaunas rašytojas Vytautas Mačernis priskiriamas prie jaunosios žemininkų kartos, tačiau vienintelis žemininkas

nepatyręs išeivio likimo. Brandžius eilėraščius, sonetus parašė dar būdamas paaugliu. Poetui rūpėjo aplinkui vykstantys istoriniai įvykiai, juos perteikė rašydamas apie

gimtąjį kraštą. Taigi V.Mačernio pagrindinis kūrybos šaltinis buvo gimtieji namai. Poetui gimtoji žemė - kūrybinių galių ir prasmingo gyvenimo šaltinis, ten ir gimė

didžioji jo kūrybos dalis. Namų reikšmę ryškiausiai atskleidžia eilėraščių ciklas „Vizijos“. Kiekvienoje ciklo dalyje lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas –

nuo pilnatvės jausmo iki tuštumos, nuobodulio. Perteikiant dvasines būsenas poetas supriešina namų ir pasaulio erdves, namuose pajuntamos vizijos, kuriose atgyja

jo gimtinė, senolė, kuri yra jo dvasinių ieškojimų lėmėja ir vertintoja, o plati pasaulio erdvė – tamsi, purvina, joje žmogus supilkėjęs, neatpažįstantis savęs. „Kai saulė

sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę“,- šviesus gimtųjų namų paveikslas įkvepia gyventi ir kurti, padeda suvokti savos egzistencijos

paskirtį. Poetas tiki, kad būties tiesų suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasaulinių katastrofų laikais, kad poeto išskirtinė misija – atverti būties tiesas ir

„išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų“. Aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus atsiskleidžia Visatos pilnatvėje, padeda pajusti gyvenimo prasmę, tai akimirkos, kai

žmogus trykšta noru sužinoti kas dar nepažinta, neatrasta. V.Mačernio didžiausias tikslas ir buvo savo kūryba išmokyti žmoniją geisti akimirkų, dėl kurių verta gyventi

ir iš kurių susideda tikrasis gyvenimas. V.Mačernis kurdamas kėlė sau didelius reikalavimus – nepasiduoti tuštybei, neiššvaistyti savęs kasdienybėje, siekti „būti

visiškai grynu ir švariu“, todėl pagrindiniu kūrybos šaltiniu laikė namus, kuriuose pirmiausia gausu prisiminimų apie gražią vaikystę. Jau vaikystėje žmogus pradeda

pažinti pasaulį, mokytis vertybių, kurias įskiepija šeima, o prisiminimai vaikystę, gimtąjį kraštą įkvepia kūrybą, atveria egzistencijos prasmę.

Kontekstai:

Kultūrinis – dažnai sonetų žmogus prisidengia kaukėmis: Don Žuano, Don Kichoto, Sančos Pančo,Pegaso,Veneros, Mikelandželo ar Budos mokinio.

Istorinis – poetas liko neabejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – nacistinės Vokietijos įsiveržimui,

galiausiai – Antram pasauliniam karui. Jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Pasaulis įvardintas pikto vakaro,

klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais.

Citatos:

„Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug/ spalvų, kurios blunka“,- iš eilėraščių ciklo „Songs of Myself“ XV giesmės.

„Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas.“

„...mokėkime gyventi dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau

kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“

„Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai jėgos neišsenka, kaip minkštame fotelyje...“

„Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, /Maitinu geriausiais žemės vaisiais: /Mokslu ir menu“,- eilėraštis „Pantera“.

Indruuuutė

31. Bronius Krivickas (Laisvės kovos, XX a. vidurys, pokaris)

Kūrybos temos

Egzistencija

Gyvenimo tikslas

Laisvė

Mirties riba

Veikiantis ir kenčiantis žmogus

Garbė Tėvynė

Pasiryžimas kovoti

Partizanų gyvenimas Likimas

Kenčiančio ir pasiryžusio kovoti žmogaus tema Broniaus Krivicko eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“

Partizano, laisvės kovotojo, Broniaus Krivicko poezijoje labiausiai išryškėja veikiančio ir kenčiančio žmogaus tema. Savo eilėraštyje „Dovydas prieš

Galijotą“ poetas, kalba apie 1951 metų Lietuvos padėtį TSRS. 1951 metai partizanų veikla ėjo į pabaigą, tiksliau sakant, partizanų pasirpiešinimas labai

nusilpo, vieni partizanai pasidavė, kiti buvo nužudyti. Eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ lyrinis subjektas vaizduojamas patekęs į beviltišką situaciją:

„Kad visoj tautoj jau nėr kas gina“. Šis tautos pasidavimas lyriniam subjektui sukelia apmaudą ir kančias: „Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus/ Geležis,

įkaitus raudonai“. Kančia tarsi ir duoda stimulą veikti, todėl pats poetinis žmogus nesiruošia pasiduoti, jis nusitekęs ryžtingai, nedvejoja: „Ir todėl štai

prieš tave aš stosiuos!“ Toks pasiryžimas leidžia kalbėti apie žmogaus atsidavimą idėjoms, apsisprendimą, sugebėjimą pasiaukoti. Nors lyrinis subjektas

ir yra tik piemuo (Kalnuose palikęs savo bandą), bet jis stoja prieš didelį siaubūną, kuris yra „į kalną panašus“. Tai atspindi tuometinę lietuvos padėtį,

Lietuva – agrarinis kraštas, piemuo, kuris stengiasi pasipriešinti. SSRS – milžinas Galijotas, kuris atrodo neįveikiamas. Viliamasi, kad lyrinio subjekto,

piemens, pastangomis, kaip ir biblinėje istorijoje, milžinas bus įveiktas: „Ir išdidęs milžinas pakilo,/<...>/ Ir stambus it skydas smilkinys/ Nuo svaidyklės

vieno smūgio skilo.“ Taigi partizaninio judėjimo poeto Broniaus Krivicko eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ pagrindinė tema yra veikiantis ir

kenčiantis žmogus, kuris kovoja net tuomet, kada visi kiti bijo tai padaryti. (neatskleista – rb) Kitų žmonių abėjingumas sukelia kančia lyriniam

subjektui, ko pasekoje kyla stimulas kovoti.

Kontekstai

Istorinis: partizaninis judėjimas.

Kaip ir viduramžiuose lyrinis subjektas nebijo mirties.

Kaip ir romantizme gamta vaizduojama įspūdinga ir didinga. Taip pat vaizduojamas vienišas klajojantis žmogus.

Buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Citatos

„Praktiškas gyvenimas rodo, kad mūsų kriticizmas neretai virsta skepticizmu ir visišku nusivylimu bet kuriais visuomeniniais idealais."

„Mes patys sveiku kritiškumu turime įvertinti padėtį. "

„Mes turim pramatyt realius kelius ir visas kliūtis, kurias susitiksime beartėdami savo idealo link. Ne tik pramatyt, bet žingsnis po žingsnio savo darbu, o ne fantazija, veržtis pirmyn."

,,Ruduo rudai raudonas ir auksinis.../Atūš, atūš tuoj iš žiemių žiema!..“ (eil. ,,Rudens melodija“)

,,Šoka girioj sniego sūkuriai,/ O jis guli nuo žaizdų parpuolęs./Šluosto kraują jo plaukais žaliais“ (eil. ,,Partizano mirtis“)

,,-Eikit čia jūs, Sibiro vilkai!/Jūs, lavonus draskančios hienos!/Man dar liko šoviniai keli./Aš dar kausiuos mirštantis ir vienas!“ (eil. ,,Partizano mirtis“) Eimantas, Aurelija

35. Jurgis Kunčinas (postmodernizmas, 1947- 2002 m.) Kūrybos temos

Sovietinis laikotarpis

Meilė

Vidiniai žmogaus pasaulis, jausmai

Kūryba

Žmonių prisitaikymas prie laikotarpio

Miestas, Vilnius

Laisvė

Bohema

Kasdienybės tėkmė

Istorija

Vidiniai žmogaus jausmai Jurgio Kunčino romane „Tūla“

Jurgis Kunčinas – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“,

išleistas 1993 metais. Svarbiausias šios istorijos personažas – paprasta mergina Tūla, kurią prisimena ir apie kurią pasakoja pagrindinis romano veikėjas. Nuo pirmųjų

iki paskutiniųjų romano puslapių pasakojas įtaigiai kuria intymią atmosferą, atskleisdamas pačias slapčiausias savo ir Tūlos meilės istorijos akimirkas, negailestingai

apnuogindamas savo nuopuolio istoriją. Romane pinasi Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių pasaulis. Pasak Vytauto

Kubiliaus, „visur jo žodis liejasi itin laisvai, šmaikščiai, žaismingai, be sunkios vidinės įtampos ir stilizacijos pastangų, sugerdamas tirštą laiko atmosferą“. Tekstas

labai jausmingas, labai poetiškas ir gražus. Siužetas menkai išvystytas, kadangi Kunčinas telkėsi ties atstumto ir nebereikalingo žmogaus jausena, kryžminti jį su

nepasiekiama svajone – mylėti Tūlą. „Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltame ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo

vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais,

leidžiasi į ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kakės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip

panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus.“ (p. 10-11). Romanas tarsi vienas nesibaigiantis nelaimingos meilės eilėraštis. Tai iš tikrųjų labai jautrus tekstas. Mano

nuomone, šį romaną puikiai suprastų gyvenimu ir meile nusivylę žmonės, gyvenimo prasmės ieškantys jautruoliai. Taigi, remiantis šiais argumentais, galima teigti, jog

Jurgio Kunčino romane „Tūla“atskleidžiami žmogaus vidiniai jausmai, kurie siejami su praeities meile.

(Remtasi Maištingos Sielos blogu, http://sielamaistinga.blogspot.com)

Meilės tema Jurgio Kunčino romane „Tūla“

Jurgio Kunčino romanas „Tūla“- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. kiekvieno dėmesį pritraukianti meilės istorija, besiplėtojanti tolerancija

nekvepiančioje visuomenėje. Pagrindinis personažas, valkata, visuomenės atstumtas ir pasmerktas menkysta bei ji, Tūla, paprasta, subtili mergina. Kaip gali egzistuoti

meilė tarp tokių dviejų skirtingų žmonių? Romane besiskleidžiantis visuomenės atstumtasis, klajojantis po tamsiausius Vilniaus užkampius, puolantis bedugnėn, telieka

gyvas tik meilės prisiminimu apie ją, tyrą ir dorą merginą, Tūlą, "netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius

ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmasis juos pakartos neklaustas..." „Tūla“ – tai neįmanomos meilės regimybė, pasakojama pagrindinio herojaus akimis. Tikriausiai

menkai lietuvių literatūroje nagrinėjama meilės tema girtuoklio, prasigėrusio, valkatos akimis. Jo meilė buvo neišpasakytai didelė ir graži, mylėjo jis ir Vilnių, ir vyną, o

labiausiai Tūlą. Vilniaus bohema, nuspalvintas Užupio vaizdas, naktinis kūrėjo gyvenimas, jo mintys, persikūnijimas. Meilė Tūlai - meilė meilei. Plaukiančios,

nenuoseklios mintys, skaudžios XXa. antrosios pusės aktualijos, graudi meilės istorija, savianalizė.

Bohemiškas pasaulis J. Kunčino romane „Tūla“

J. Kunčino ir R. Gavelio pagrindinė kūrybos tema buvo Vilnius sovietmetis, tačiau J.Kunčinas rašė ir apie bohemišką menininko pasaulį. Bohemišką

gyvenimo būdą labiausiai idealizavo romantikai. Girtuokliavimas, šlaistymasis gatvėmis, ,,vivere pericolosamente“ (gyventi pavojuje) buvo kasdienybė

menininkams kaip ir pasakotojui J. Kunčino romane ,,Tūla“. Tokiu būdu visi menininkai ieškojo įkvėpimo miesto gyvenime ir visuomenėje. Nors

romano pasakotojas svaiginosi alkoholiu ir nuolat gyvendavo pavojuje, nepaisant visko, jo tikroji mūza buvo Tūla, bet tik jos netekęs pradėjo kurti

laiškus Tūlai. Rašė daug ir viską: ,,viską taip suveldavau, kad nė pats nesusigaudydavau, kur teisybė, kur tylia beprotybe dvelkiąs pramanas“. Tokį

pasakotojo rašymą negalima pavadinti tik laiškais žmogui, tai buvo kūryba, menas skirtas žmogui. Gyvendamas gatvėj, gerdamas vyną ar alų nebuvo

toks kūrybingas, kaip ligoninėje Vasaros gatvėje ,,po blausia šio refektoriumo lempa“. Taigi J. Kunčino romane atskleidžiamos bohemiško pasaulio

sunkumai ir menininkų išgyvenimai.

Kontekstai

Jurgis Kunčinas dar vadinamas sovietmečio bohemos metraštininku. Romane „Tūla“ veiksmas vyksta sovietiniu laikotarpiu, aštuntojo – devintojo dešimtmečio sandūroje. (Istorinis kontekstas)

Minimi kultūriniai statiniai: Bernardinų, Misionierių, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, Vizitiečių, Šv. Baltramiejaus bažnyčios. (Kultūrinis kontekstas)

Bernardinų bažnyčia, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. (Biografinis kontekstas)

Istorinis: sovietinė okupacija: kūrinyje išryškėja cenzūra, to meto gatvių pavadinimai.

Biografinis: beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkrečios vietos ir pavadinimai. Minimi Lietuvos miestai, tokie kaip: Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Konkrečios vietovės: Užupis, Paupio gatvė, Krivių gatvė. Pastatai: „Ryto“ kavinė,

Citatos

„Kuo didesnis vienišius ar slapukas, tuo daugiau jam reikia minios dėmesio...“

„Žmogaus, turinčio humoro jausmą, bijo net Šėtonas!"

„Tokių damų nėra, jos amžinai ką nors persūdo - sriubą, pamokslą, išpažintį.“

„Antraeiliai dalykai ilgainiui virsta svarbiausiais.“

„Tik motorų ir elektronikos gausa skiria mus nuo ansktyvųjų viduramžių, visa kita užkoduota nuo geležies amžiaus.“

,,Mane dar traukė prie stabiliai gyvenančių žmonių, tik dažniausiai jie man niekuo negalėdavo padėti.“

,,O pažadėtam kvartale, / baltom lelijom tarp krūtų / visa kaip augalas žalia, / nuoga ant lango sėdi tu“ "netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš

tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmasis juos pakartos neklaustas..."

"Mylėjau tave, bijojau, kad nueisi, pasiklysi mieste, prasmegsi pamiršto uždengti vandentiekio ar dujotekio angoje ir tiesiog ištirpsi rūke."

"Vilniuje, Tūla, Tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebuvo - nei Tavęs, nei prošvaistės tarp žemų užupio debesų. Žvelgiau į savo apšepusį veidą

balų ir alaus bokalų veidrodėliuose ir nežinojau ką veikti toliau - gyventi ar nebegyventi."

Kęstutis, Daiva, Deividas

36. Marius Ivaškevičius (postmodernizmas, XXa. pb. – XXI a.) Kūrybos temos

Istorinis laikas

Kūryba

Tautinė tapatybė, jos praradimas ir paieškos

Emigracija

Globalumas

Žmogaus, piliečio vieta pasaulyje

Tautinės tapatybės paieškos Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“

XX a. pab. – XXI a. pr. rašytojo, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūryboje itin išryškėja tautinės tapatybės ieškojimo tema. Ne išimtis – jo pjesė „Madagaskaras“,

parašyta ir suvaidinta 2004 m. „Madagaskare“ autorius atgaivina tarpukario Lietuvos kultūros veikėjus, jų grandiozinius užmojus ir utopines svajones. Kone

kiekvienas veikėjas turi prototipą – realų istorinį asmenį: veikėja Salė – poetė Salomėja Nėris, Kazimieras Pokštas – tai pakeista Kazimiero Pakšto, tarpukario

geopolitiko pavardė ir t.t. K. Pakšto tikslas perkelti Lietuvą į Madagaskarą, sukurti „atsarginę tėvynę“, „rezervinę Lietuvą“ – tai pagrindinė idėja, kuria remiamasi

kūrinyje. Geopolitikas ragina lietuvius atsigręžti „veidu į jūrą“, jam svarbus tėvynės likimas („... kaipo prisiminimą, iš skausmingos nostalgijos atkurtume pirmąją

Lietuvą, suniokotą ir nutautintą barbarų svetimų“), meilė jai svarbesnė už meilę moteriai. Pakštui rūpi išsaugoti lietuvybę netgi toli nuo tikrosios Lietuvos – Afrikoje,

Madagaskare. Veikėjas siūlo lietuviams gelbėtis kitos tautos sąskaita. Perkeltieji lietuviai turėtų išlaikyti tautiškumą, primesti vietiniams lietuvišką kultūrą –

Madagaskarą paversti „skarotąja Lietuva“. Visai kitokį santykį su tėvyne turi Salė. Meilė tėvynei nublanksta prieš meilę vyrui, susižavėjimas kairiųjų pažiūrų slibinu,

simbolizuojančiu komunistinę sistemą, atitolina veikėją nuo Lietuvos. Tik pjesės pabaigoje Salė supranta savo klaidas dėl pasidavimo priešingai sistemai: „Meilės

tautoj neatradusi trokštu abejingumo...“ Kūrinyje subtiliai atskleidžiamas ir paties autoriaus požiūris į Pakšto numatytą Lietuvos likimą – tarsi nežymus vienos raidės

veikėjo pavardėje pakeitimas (Pakštas – Pokštas) siūlo traktuoti veikėjo idėjas nerimtai – lyg pokštą. M. Ivaškevičius pjesėje į lietuvių kultūrą, istoriją žvelgia kritiškai,

taip ragindamas pernelyg neniekinti ir negarbinti savo tautos. Pjesėje išsakytos veikėjų idėjos dėl Lietuvos likimo, jų situacijos nepaisant prabėgusio laiko aktualios ir

šiandien – sprendžiame valstybės, neseniai atkūrusios nepriklausomybę, problemas – emigracija, tapatybės išsaugojimas, lietuvių vieta pasaulyje...

Kontekstai

Biografinis kontekstas. Gimė ir augo Lietuvai esant SSRS sudėtyje, vėliau išgyveno šios sistemos subyrėjimą. „Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę.“

Istorinis kontekstas. Mariaus Ivaškevičiaus kūryboje daug istorinio laiko ženklų, atgimstančių realių asmenybių. Pvz. romane „Žali“ – partizanas J. Žemaitis, pjesėje „Madagaskaras“ – geografas Kazimieras Pakštas, poetė Salomėja Nėris...

Kūrybinis kontekstas. Marius Ivaškevičius daugiausia rašo apie emigraciją ir tautinės lietuvio tapatybės paieškas, jo kūrybai būdingas intertekstualumas. Kritinis požiūris į lietuvių kultūrą ir istoriją (atsiskleidžiantis pjesėje „Madagaskaras“) panašus į A. Škėmos požiūrį – jis taip pat kritikavo per didelį savo tautos

aukštinimą, akcentavo būtinybę plėsti kultūrinę patirtį, neužsidaryti sentimentalumo, nacionalizmo „gete“

Kazimiero Pakšto idėjos interpretacija Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“

Marius Ivaškevičius visada itin originaliai interpretuoja opius lietuvių istorijos ir kultūros siužetus, nevengia autoironijos ir absurdo. Tai dažnai žeidžia

niūroką statistinį lietuvį ir daro kūrinius skandalingus. Autorius svarsto Kazimiero Pakšto idėją susijusia su Lietuvos valstybe pjesėje „Madagaskaras“.

Šios pjesės pagrindinio veikėjo Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena keisčiausių XX a. pradžios lietuvių asmenybių, siūlęs Lietuvą iškelti į Afriką. Pasak

paties autoriaus, „ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant, – tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir

neišsikėlė; pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip

dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo

perkelta“. Nujausdamas Lietuvos likimą, pagrindinis veikėjas Pokštas ieško priemonių, kaip išgelbėti mūsų tautą, kaip įgyvendinti amžiną lietuviškąją

utopiją – sutelkti krūvon visus lietuvius. K. Pakštas kalba apie vietą, vienoje iš Afrikos šalių: „Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą žemės tuštumą, kurioj

ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva.“ Ši kolumbiška asmenybė, visą gyvenimą besiveržusi į naujas erdves, numatė perkelti Lietuvą į kurią nors Afrikos šalį ir

sukurti ten "atsarginę" tėvynę.

Citatos

„Lietuva prieš dvidešimt metų išniro į pasaulį su savo senais lozungai, kuie nebeveikia – nebeužveda, nebeuždega žmonių. Laisvė nėra galutinis tikslas. Reikia turėti idėja, kur visa tauta turi judėti“

„Man keista: maišto dvasia prieš dvidešimt metų virto revoliucija. Šiandien mes nesugebam parodyti nė šimtosios savo charakterio dalies. Kenčiam ir skirtomės.“

„Nelygindami tautų mes nežinotume, ar turime problemų, ar lietuviškas rasizmas yra normalu. Tik pamatęs, kad egzistuoja kitokia visuomenė, gali pamatyti savo socialinį ir visuomeninį netobulumą ir kryptį, kur dar galima augti“

„Valstybės sienos neegzistuoja ir neturi egzistuoti“ „Atsigręžkime veidu į jūrą”

„Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą žemės tuštumą, kurioj ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva.“

„Gerbiamas ambasadoriau. Mane nuo jūsų pramatymų išmušė tautinis prakaitas.“

Dovilė, Aistė