konstitucinĖ jurisprudencija · 2015. 3. 9. · sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d....

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (26)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCIJOSMOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAIRECENZIJA

VENECIJOS KOMISIJOJEKONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

12

◆

bA

LAN

DIS

–bIR

žEL

IS

Nr. 2 (26)bALANDIS–bIRžELIS

2012ISSN 1822-4520


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

nr. 2 (26)baLandis–biRžeLis

2012

vilnius

issn 1822-4520

Redakcinė kolegija

PirmininkėToma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojasKęstutis Jankauskas

Nariai:Egidijus Šileikis Rima MekaitėRamunė SakalauskaitėValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2012

6

TURINYS

63

74

90

100

150

157

164

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straips-nio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respubli-kos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 „dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtin-tų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. balandžio 18 d.

dėl Lietuvos Respublikos seimo statuto 117 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos seimo 2008 m. lap-kričio 17 d. nutarimo nr. Xi-1 „dėl a. valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos seimo pirmininku“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respub-likos seimo statuto 115 straipsnio 6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straipsnio 2 daliai, 2012 m. gegužės 2 d.

dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punk-to (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. birželio 4 d.

dėl Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. birželio 19 d.

dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. birželio 29 d.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (nr. 1b-4/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įsta-tymui, 2012 m. balandžio 12 d.

dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (nr. 1b-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įsta-tymui, 2012 m. balandžio 12 d.

dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti, ar įstatymai, kuriais patvirtinti 2012 metų valstybės ir savivaldybių, valstybinio so-cialinio draudimo fondo biudžetai, taip pat su jais susiję įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. balandžio 25 d.

dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. gegužės 10 d.

dėl bylos pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos konstitucijai, nutraukimo, 2012 m. gegužės 11 d.

dėl pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respub-likos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. ge-gužės 30 d.

dėl pareiškėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio 2 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, 2012 m. birželio 25 d.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2012 m. balandžio 6 d.

dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2012 m. balandžio 17 d.

dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2012 m. gegužės 7 d.

dėl pareiškėjo prašymo, 2012 m. gegužės 15 d.

dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2012 m. birželio 25 d.

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

2012 m. balandžio 1–birželio 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti prašymai

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCIJOS

Įvadinės pastabos dėl vengrijos pagrindinio Įstatymo vertimo

vengrijos pagrindinis Įstatymas, 2011 m. balandžio 25 d.

venecijos komisijos nuomonė nr. 621/2011 (cdL-ad (2011) 016 dėl naujosios vengrijos konstitucijos

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis. Įstatymų konstitucingumas Lietuvos tarpukario konstitucijose ir jo kontrolės problema

Romualdas Kęstutis Urbaitis. konstitucinė kontrolė Lietuvoje ir kai kurie prob-leminiai jos aspektai

Prof. dr. Gediminas Mesonis. Jungtinių amerikos valstijų konstitucijos i patai-sos sampratos konstitucinėje jurisprudencijoje raidos pamokos

PRANEŠIMAI

Snježana Bagić. kroatijos Respublikos konstitucinio teismo patirtis priimant didelį socialinį poveikį turinčius sprendimus

Prof. dr. Ernest Petrič. keletas pastabų apie atnaujintą konstitucinių teismų funkcijos ir vaidmens sampratą (slovėnijos konstitucinio teismo pavyzdys)

190

198

203

205

212214216218220

223

225227266

277

288

302

326

311

331

339342

345

RECENzIJA

Agnė Juškevičiūtė-Vilienė. konstitucinė ekonomika

VENECIJOS KOMISIJOJE

venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2012 m. balandžio 1–birželio 30 d.

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA


nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 6.290 STRAIPSNIO 1, 3 DALIŲ, 6.1015 STRAIPSNIO 1 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

PRIVALOMOJO DRAUDIMO įSTATYMO (2004 M. KOVO 5 D. REDAKCIJA) 19 STRAIPSNIO 10 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS

VYRIAUSYBĖS 1991 M. GRUODŽIO 5 D. NUTARIMU NR. 530 „DĖL ASMENŲ DRAUDIMO VALSTYBĖS LĖŠOMIS IR KOMPENSACIJŲ

MOKĖJIMO JUOS SUŽEIDUS ARBA JIEMS ŽUVUS RYŠIUM SU TARNYBA SĄLYGŲ“ PATVIRTINTŲ ASMENŲ DRAUDIMO VALSTYBĖS LĖŠOMIS IR KOMPENSACIJŲ MOKĖJIMO JUOS SUŽEIDUS ARBA JIEMS ŽUVUS

RYŠIUM SU TARNYBA SĄLYGŲ 26 PUNKTO (2002 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M.

BIRŽELIO 23 D. NUTARIMU NR. 795 „DĖL EISMO įVYKIO METU PADARYTOS ŽALOS NUSTATYMO IR IŠMOKOS MOKĖJIMO TAISYKLIŲ

PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ EISMO įVYKIO METU PADARYTOS ŽALOS NUSTATYMO IR IŠMOKOS MOKĖJIMO TAISYKLIŲ 49 PUNKTO

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, prano kuconio, Gedimino me-sonio, egidijaus Šileikio, Romualdo kęstučio urbaičio, dainiaus žalimo,

sekretoriaujant sigutei brusovienei ir daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams sei-

mo nariui žilvinui Šilgaliui ir seimo kanceliarijos teisės departamento civilinės tei-sės skyriaus vedėjai dainai petrauskaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos vyriausybės atsto-vams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai Julianai ostrouch, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo minis-terijos teisės skyriaus vedėjo pavaduotojai Gintarei vizbaraitei, valstybinio sociali-nio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės skyriaus vedėjo pavaduotojui Ježiui miskiui ir Lietuvos Respublikos finansų ministe-rijos Finansų rinkų politikos departamento draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausiajai specialistei Jovitai burlėgienei,

◆ Dėl teisės aktų, susijusių su socialinio DrauDimo bei kitų išmokų įskaitymu į žalą 7

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2012 m. balandžio 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 pagal:

1) vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymus (nr. 1b-35/2008, 1b-23/2010, 1b-139/2010, 1b-13/2011), Lietuvos apeliacinio teismo prašymą (nr. 1b-10/2009), molėtų rajono apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-128/2010), vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-9/2011), klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-11/2011) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pa-sak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui;

2) kauno apygardos teismo prašymą (nr. 1b-6/2010) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak

pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio drau-dimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taiky-mo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiš-kėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą pada-riusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui;

2012 m. balandžio 18 d. nutarimas ◆8

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarny-ba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tar-nybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 da-liai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak


– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pa-sak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio drau-dimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taiky-mo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pa-sak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių sociali-nio draudimo įstaigų sąvokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimin-gų atsitikimų atveju, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-bės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laido-jimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos


29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiš-kėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą pada-riusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarny-ba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tar-nybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 da-liai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 „dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėji-mo taisyklių patvirtinimo“ (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 55 punk-tas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmo-kos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos kons-titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) vilniaus apygardos teismo prašymus (nr. 1b-71/2010, 1b-23/2011) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak


– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio drau-dimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taiky-


mo apimties, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarny-ba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pa-reiškėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių asmenų yra nustatyta vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011.

konstitucinis teismasnustatė:

I

1. visų pareiškėjų – vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, Lietuvos apeliacinio teis-mo, kauno apygardos teismo, vilniaus apygardos teismo, molėtų rajono apylinkės teismo, klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymai ištirti civilinio kodekso (to-liau – ir ck) 6.290 straipsnio 1, 3 dalių atitiktį konstitucijai grindžiami šiais argu-mentais.

1.1. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos ma-terialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. mokant išmokas, pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-dimo įstatymą valstybės prievolė jas mokėti nėra siejama su deliktine civiline atsa-komybe. taigi tokios išmokos negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės požiūriu, nes jų dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padary-tos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu. pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlyginti-nos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį visas draudimo išmokas išmokėju-sios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo. taigi pa-reiškėjams kyla abejonių, ar įstatymų leidėjas, nenustatęs, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nenukrypo nuo konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų.

1.2. pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinė valstybės pareiga teikti socialinę paramą perkeliama žalą padariusiam asmeniui, nes valsty-binio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtos socialinio draudimo išmokos,


kurios negali būti laikomos žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės požiū-riu, pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal to paties straipsnio 3 dalį jas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso tei-sę į žalą padariusį asmenį. taip yra pažeidžiamas konstitucijos 52 straipsnis, taip pat proporcingumo principas, nes minėtas asmuo privalo atlyginti daugiau žalos nei re-aliai jos padaryta.

1.3. pareiškėjai abejoja, ar įstatymų leidėjui nenustačius, kiek išmokėtos sociali-nio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nėra pažeidžiamas asmenų ly-gybės principas. pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybės ir jos konstitucinę socialinę pareigą įgyvendinančių institucijų turtiniai interesai yra gina-mi labiau nei žalą padariusio asmens interesai.

1.4. abejonės dėl ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalių atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui (konstituciniams teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisinio sau-gumo imperatyvams) iš esmės kyla dėl to, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti suformuluo-tos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyto tei-sinio reguliavimo neaiškumas, neapibrėžtumas ir kiti trūkumai grindžiami Lietuvos aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika sprendžiant su socialinio draudi-mo įstaigų regreso teisės taikymu susijusias bylas. prašyme teigiama, kad minėta teis-mų praktika yra nenuosekli ir prieštaringa, nes pačiu įstatyme įtvirtintu reguliavimu nėra nustatyta aiškių, vienareikšmių įskaitymo teisės ir regreso teisės taikymo ribų, dėl to žalą padariusio asmens deliktinės civilinės atsakomybės dydis gali skirtis.

2. pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymas (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieš-tarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, kons-tituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar ck 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstai-gų sąvokos, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti ck 6.290 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gy-vybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, ir ck 6.290 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens tai-kymo apimties, atitiktį toms pačioms konstitucijos nuostatoms.

to paties pareiškėjo prašymas ištirti ck 6.1015 straipsnio 1 dalies, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nuta-rimu nr. 795 „dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmo-


kos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimas nr. 795) (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir tai-syklės) 55 punkto atitiktį konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.

2.1. vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintame vidaus tarny-bos statute (toliau – ir vidaus tarnybos statutas) yra įtvirtintas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarny-ba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, t. y. juo reguliuoja-mi privalomojo draudimo santykiai. pagal draudimo teisės doktriną tai yra suminis, o ne nuostolių draudimas, todėl išmokos pagal tokią draudimo rūšį nėra pagrįstos konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu pi-niginiu ekvivalentu. taigi yra pagrindo manyti, kad suminio draudimo atveju re-gresas negalimas ir šiuo atveju taikytina įstatymo analogija – ck 6.1015 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad subrogacija netaikoma ir negalima draudimo nuo ne-laimingų atsitikimų bei ligos draudimo atveju. taigi suminio draudimo atveju drau-dikas neįgyja subrogacijos teisės į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos atveju, o socialinio draudimo įstaigai tokia teisė ir suminio drau-dimo atveju numatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstaty-me, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme ir ck 6.290 straipsnio 3 dalyje. pareiškėjui kyla abejonių, ar taip nėra įteisinta pirmenybė ginti valstybės institucijų interesus, palyginti su privataus draudiko interesais, ir ar nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kai realizuojamas atgręžtinis reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui su-minio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atveju. pareiškėjas taip pat abe-joja, ar nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, nes toks teisinis reguliavimas nėra aiškus ir darnus, juo sukuriamas vidinis civilinės teisės normų ir principų prieštaringumas.

2.2. abejonės dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-lomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punkto (2004 m. kovo 5 d. redakcija) ir vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų taisyklių (2008 m. vasario 13 d. redakcija) 55 punkto atitikties konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek juose nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos su-žalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygin-tinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, iš esmės grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl ck 6.290 straipsnio 1 da-lies atitikties toms pačioms konstitucijos nuostatoms. pasak pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo, nei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-lomojo draudimo įstatyme, nei taisyklėse nėra nuostatos dėl kompensacijų, mokėti-nų pagal vidaus tarnybos statutą, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį.


3. pareiškėjų – kauno apygardos teismo prašymas (nr. 1b-6/2010) ir vilniaus apygardos teismo prašymai (nr. 1b-46/2010, 1b-71/2010, 1b-23/2011) ištirti vyriau-sybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lė-šomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (toliau – ir vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas nr. 530) patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir sąlygos) 26 punkto (2002 m. gruo-džio 23 d. redakcija) atitiktį konstitucijai grindžiami šiais argumentais.

3.1. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos ma-terialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. vidaus tarnybos statute nustatyti atvejai, kada pareigūnams yra išmokamos draudimo išmokos bei kompen-sacijos, susijusios su privalomuoju pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimu nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, tačiau įstaigai, išmokėjusiai šias išmokas bei kom-pensacijas, atgręžtinio reikalavimo teisė nebuvo nustatyta. ck 6.290 straipsnio 3 da-lyje yra nustatyta regreso teisė socialinio draudimo įstaigoms. Ši nuostata papildyta specialiuose įstatymuose – valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, tačiau nei pagal ck 6.290 straipsnio 3 dalį, nei pagal šiuos įstatymus policijos departamentas prie Lietu-vos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir vRm) nėra socialinio drau-dimo įstaiga ir jam minėta teisė nėra nustatyta. tokia teisė nustatyta tik vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte. taip vyriausy-bė įsiterpė į įstatymų leidėjo kompetencijos sritį.

3.2. mokant vidaus tarnybos statute (40 straipsnio 1, 3 dalyse) nustatytas kom-pensacijas pareigūnams prievolės mokėti tokias išmokas atsiradimas nesiejamas su žalą padariusio asmens deliktinės atsakomybės dėl asmens sužalojimo ar mirties ki-limu. taigi šiuo atveju išmokos praranda žalos kompensuojamąją funkciją ir tampa baudimu. taip susidaro situacija, kai dalis konstatuotos žalos nėra pagrįsta konkre-čiai apskaičiuoto padarytos žalos dydžio įvertinimu, dėl to kyla abejonių, ar toks ža-los atlyginimas gali būti pripažintas teisingu.

sąlygų 26 punkte nenustačius, kiek išmokėtos išmokos pagal vidaus tarnybos statutą (40 straipsnio 1, 3 dalis) įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, kyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.

3.3. kompensacijos, mokamos pareigūnams pagal vidaus tarnybos statutą, nėra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, nes tokių kompensacijų išmokėjimas pagal ck 6.249 straipsnio 1 dalį nepripažintinas žala, be to, jis laikytinas papildoma parei-gūnų socialine garantija, kuri finansuojama ne iš „sodros“, o iš valstybės biudžeto. kita vertus, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinę valstybės pareigą teikti socia linę pa-ramą perkeliant žalą padariusiam asmeniui yra pažeidžiamas konstitucijos 52 straips-nis, taip pat proporcingumo principas, nes minėtas asmuo privalo atlyginti daugiau žalos nei iš tikrųjų jos padaryta, jeigu policijos departamento prie vRm iš mokėtos


kompensacijos, mokamos pagal vidaus tarnybos statutą, remiantis ck 6.290 straips - nio 1 dalimi įskaitomos į atlygintinos žalos dydį (jei šios kompensacijos prilyginamos socialinio draudimo įstaigų išmokoms), o pagal ck 6.290 straipsnio 3 dalį minėtas iš-mokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos, t. y. joms prilygintas policijos depar-tamentas prie vRm, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį.

3.4. motyvuojant tuo, kad socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal vidaus tarny-bos statuto 40 straipsnį išmokėtos išmokos į jį neįskaitomos, taip pat tuo, kad nei vi-daus tarnybos statute, nei jokiame įstatyme, kitaip nei valstybinio socialinio draudimo įstaigoms, įstaigoms, išmokėjusioms draudimo išmokas ir kompensacijas pagal vidaus tarnybos statutą, nenustačius regreso teisės išieškoti šias išmokas iš atsakingų asmenų, abejojama dėl sąlygų 26 punkto atitikties konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

3.5. abejonės dėl ginčijamos sąlygų 26 punkto nuostatos atitikties konstituci-niam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad „nėra aiškus ir darnus tei-sės normų turinys, <...> tokiu teisiniu reguliavimu sukuriamas vidinis civilinės teisės normų ir principų prieštaringumas“.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovų seimo narių konstanto Ramelio, Juliaus sabatausko, žilvino Šilgalio ir seimo kanceliarijos teisės departamento civilinės teisės skyriaus vedė-jos dainos petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalys, 6.1015 straipsnio 1 dalis, transporto priemonių val-dytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis neprieštarauja konstitucijai.

1. suinteresuoto asmens – seimo nario ž. Šilgalio pozicija grindžiama šiais sei-mo teisės departamento išdėstytais argumentais.

1.1. Ginčijamos ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalys išdėstytos ck 6 knygos XXii sky-riaus „civilinė atsakomybė“ trečiajame skirsnyje „deliktinė atsakomybė“. taikant ck normas, jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą (ck 1.9 straips-nio 1 dalis). nurodyto skyriaus 6.263 straipsnyje įtvirtintas pagrindinis deliktinės at-sakomybės principas – visiškas žalos atlyginimas, kilęs iš konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto konstitucinio žalos atlyginimo principo. Jis reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Jei-gu nukentėjusysis gavo daugiau nei jam padaryta nuostolių, tai gali būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas. atlyginant daugiau nei iš tikrųjų padaryta žalos, civili-nė atsakomybė siejasi ne tik su kompensuojamąja, bet ir su baudžiamąja funkcijomis, todėl yra pažeidžiamas konstitucinis žalos atlyginimo principas.

1.2. aiškinant visiško žalos atlyginimo principą atsižvelgtina ir į teismų prakti-ką. Lietuvos aukščiausiasis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje by-loje nr. 3k-7-496/2008 konstatavo: „<...> dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės


socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomi-nes, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemo-kiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsa-komybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. tokias atvejais regreso teisė įga-lina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.“

1.3. ck 6.113 straipsnio, 6.280 straipsnio 1 dalies normos turėtų būti taikomos ir nustatant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimtį. todėl, viena vertus, socialinio draudimo įstaigos turi į žalą padariusį asmenį reikalavimo teisę dėl visų nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo sumokėtų socialinio draudimo išmokų, išskyrus atvejus, kai nurodytos išmokos viršija padarytą žalą. kita vertus, jeigu dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtų nuostolių dydis yra mažesnis už asmens (nukentėjusiojo) iš socialinio draudimo įstaigų gautą išmokų dydį, negalima nurodytų dydžių skirtumo išieškoti iš žalą padariusio asmens, nes tai neatitiktų pagrindinės, kompensuojamosios, civilinės atsakomybės funkcijos ir būtų pažeistas visiško žalos atlyginimo principas.

1.4. Remiantis teismų praktika (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2004 m. bir-želio 7 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 3k-3-358/2004, 2007 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 3k-3-400/2007, 2006 m. sausio 11 d. nutartimi civi-linėje byloje nr. 3k-3-27/2006, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 3k-7-496/2008) daroma išvada, kad iš valstybinio socialinio draudimo fondo ir privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų yra atlyginama tik turtinė žala. todėl as-meniui iš valstybinio socia linio draudimo fondo ir privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokėtos socialinio draudimo išmokos turėtų būti įskaitomos tik į asmeniui atlygintinos turtinės žalos dydį.

1.5 statutiniai valstybės tarnautojai į kai kurių rūšių valstybinio socialinio drau-dimo schemas nėra įtraukti, tačiau jiems konstitucijos 52 straipsnyje nustatytos teisės laiduojamos specialiuose jų tarnybą reglamentuojančiuose statutuose. tai, kad išmo-kos mokamos iš valstybės biudžeto, nekeičia šių išmokų skyrimo ir mokėjimo tikslų bei paskirties. Jų dydžio nustatymo taisyklės pagrįstos valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintomis netektų kompensuojamų darbo pa-jamų skaičiavimo metodikomis. vienkartinės ir periodinės išmokos (netekto darbin-gumo, našlių ir našlaičių pensijos), kurių dydis susietas su nukentėjusio ar žuvusio asmens turėtų (netektų) darbo (tarnybos) pajamų dydžiu, o jų mokėjimo tikslas – kompensuoti asmens netektas darbo (tarnybos) pajamas, prilygintinos išmokoms, tapačioms iš valstybinio socialinio draudimo fondo mokamoms išmokoms. Šios iš-mokos įskaitytinos į atlygintinos turtinės žalos dydį.


1.6. pažymima, jog teismų praktika dėl to, kad deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, o socialinio draudimo įstaigos turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį dėl nukentėjusiajam sumokėtų to-kio dydžio socialinio draudimo išmokų, kiek sumokėta žalos atlyginimo, yra nuo-sekli (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-1331/2002, 2004 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-304/2004, 2006 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-166/2006, 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-400/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-496/2008). teismų nuomonė skyrėsi dviem klausimais: 1) ar visos socialinio draudimo įstaigų išmokos laikytinos žalos atlygini-mu pagal civilinę teisę, konkrečiai – dėl laidojimo pašalpos paskirties (ar tai socialinė parama, ar žalos atlyginimas); 2) ar regreso teisė į žalą padariusį asmenį yra absoliuti.

daroma išvada, kad teisės taikymo problemas dėl socialinio draudimo įstaigų regreso teisės ir jos apimties lėmė socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstaty-muose nustatytas teisinis reguliavimas. todėl teisės normos, kuriomis reguliuoja-ma socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, paskirtis (atlyginti žalą ar kompensuoti kokius nors kitus praradimus), turė-tų būti nustatyta valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, o ne civiliniame kodekse.

2. seimo nario k. Ramelio ir seimo kanceliarijos teisės departamento civilinės teisės skyriaus vedėjos d. petrauskaitės paaiškinimuose išdėstyti panašūs argumentai, kaip ir seimo nario ž. Šilgalio paaiškinimuose, taip pat pateikiami kiti paaiškinimai.

2.1. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą as-meniui, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstaty-muose įtvirtinti įvairius žalos atlyginimo būdus. alternatyvių žalos kompensavimo būdų darbuotojo (pareigūno) sužalojimo ar mirties darbe (einant tarnybines parei-gas) atveju nustatymas ne tik neprieštarauja konstitucijai – taip yra įgyvendinta joje įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga.

2.2. alternatyvūs žalos kompensavimo būdai, kai į žalos atlyginimo santykius įsi-terpia valstybė, gali būti įvairūs: privalomasis socialinis draudimas, privalomasis drau-dimas nuo nelaimingų atsitikimų ir pan., kai įstatymų nustatyta tvarka žala apdraustam asmeniui kompensuojama iš draudimo lėšų arba žalą patyrusiam asmeniui ji kompen-suojama iš valstybės biudžeto ar specialaus fondo. kad ir kaip alternatyvus žalos kom-pensavimas vadinamas, jo funkcija yra, vadovaujantis solidarumo ir (arba) viešojo intereso apsaugos principais, užtikrinti socialinę tam tikrų asmenų grupių apsaugą.

2.3. deliktinė teisė reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius iš neteisėtų veiksmų, todėl atsakingas už žalos padarymą asmuo privalo ją visiškai atly-ginti. žala apskaičiuojama pagal patirtos žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tačiau socialinio aprūpinimo teisėje padarytos žalos dydžio apskaičiavimas nėra tiesiogiai siejamas su konkrečia patirta žala, o apskaičiuojant kompensacijos dydį vadovauja-


masi objektyviais kriterijais pagrįsta metodika – atsižvelgiama į nukentėjusiojo paja-mas. deliktinės teisės, kuri yra civilinės teisės dalis, ir socialinio aprūpinimo teisės reguliavimo dalykas, tikslai ir funkcijos skiriasi, todėl civilinėje teisėje neturėtų būti teisės normų, reglamentuojančių socialinio aprūpinimo santykius. turtiniams santy-kiams socialinio aprūpinimo srityje civilinė teisė taikoma tiek, kiek tie santykiai ne-sureguliuoti socialinio aprūpinimo teisės normomis.

2.4. socialinio draudimo įstaigos – tai įstaigos, kurios administruoja valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas socialinio draudimo rūšis ir ku-rių teisės bei pareigos yra nustatytos konkrečias socialinio draudimo rūšis reglamentuo-jančiuose įstatymuose. pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį šis įstatymas netaikomas asmenims, kurie įstaty-mų nustatyta tvarka valstybės lėšomis yra apdrausti nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, draudimu ir (arba) kurių profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas kompensacijų mokėjimas juos sužeidus arba jiems žuvus dėl tarnybos. tai-gi įstatymų leidėjas nustatė, kad visuomeninius santykius, analogiškus įtvirtintiesiems nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, gali regla-mentuoti ir kiti įstatymai. toks įstatymas yra vidaus tarnybos statutas, kuriame inter alia nustatyta vidaus sistemos tarnybos pareigūnų teisė gauti kompensacijas pareigūno ar kursanto sveikatos sužalojimo ar mirties atveju.

Jeigu socialinio draudimo įstaigomis būtų laikomos tik tos įstaigos, kurios admi-nistruoja socialinio draudimo išmokas tų socialinio draudimo rūšių, kurios išvardy-tos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje, kitos įstaigos, mokančios tokios pat paskirties išmokas, neturėtų regreso teisės į žalą padariusius asmenis. tai reikštų, kad teisės pažeidimą padaręs asmuo nebūtų traukiamas atsakomybėn, jei žala padaryta statutiniam pareigūnui. toks įstatymo aiškinimas neatitiktų civilinės teisės principų (lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir kt.), kuriais būtina vadovautis aiškinant civilinį kodeksą.

socialinio draudimo įstaigų sąvokos apibrėžimas nėra civilinio kodekso regulia-vimo dalykas, ši sąvoka taikant šio kodekso normas aiškintina pagal bendrąsias teisės aiškinimo taisykles, ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus.

2.5. socialinio draudimo įstaigos ir draudimo bendrovės, kurios verčiasi priva-čiu draudimu, drausdamos nuo nelaimingų atsitikimų ar ligų, turi turėti lygias teises, tarp jų teisę į subrogaciją. socialinio aprūpinimo teisės paskirtis – užtikrinti jos gi-namų asmenų būtinąjį aprūpinimą įvykus nelaimei. asmenys, siekdami geresnio ap-rūpinimo įvykus nelaimei nei valstybės garantuotas socialinis aprūpinimas, gali tuo pasirūpinti papildomai drausdamiesi nuo įvairios rizikos. taigi socialinio draudimo sistema ir privatus sveikatos draudimas nėra alternatyvios sistemos.

negalima socialinio draudimo įstaigų ir privačių draudimo bendrovių pareiškė-jo ginčijamu aspektu tapatinti dėl šių priežasčių:

– socialinio draudimo teisės institutas pagrįstas solidarumo principu, o privatus draudimas – rizikos diferencijavimo principu;


– parama pagal socialinio aprūpinimo schemas paprastai teikiama beveik vi-siems valstybės gyventojams, o privataus draudimo paslaugų paklausa priklauso nuo vengiančių rizikos asmenų;

– socialinio draudimo sistema finansuojama privalomomis įmokomis, kurių dydį nustato valstybė, o privačios draudimo bendrovės įmokas apskaičiuoja atsi-žvelgdamos į draudžiamą riziką.

2.6. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-mo įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-bės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Šis įstatymas žalos, patirtos eismo įvykio metu, atlyginimo santykius reglamentuoja tiek, kiek to reikia tinkamam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimui užtikrinti. socialinio draudimo iš-mokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį klausimai nėra ir neturi būti transpor-to priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo regu-liavimo dalykas.

3. seimo narių k. Ramelio, J. sabatausko ir seimo kanceliarijos teisės depar-tamento civilinės teisės skyriaus vedėjos d. petrauskaitės paaiškinimuose išdėstyti panašūs argumentai, kaip ir seimo nario ž. Šilgalio paaiškinimuose, ankstesniuose seimo nario k. Ramelio ir seimo kanceliarijos teisės departamento civilinės teisės skyriaus vedėjos d. petrauskaitės paaiškinimuose, ir daroma išvada, kad pareiškėjo keliami ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų atitikties konstitucijai klausimai yra daugiau tinkamo teisės taikymo klausimai ir gali būti išspręsti kartu taikant deliktų ir socialinio aprūpinimo teisės normas, aiškiai atskiriant jų reguliavimo dalyką ir tinka-mai (nepažeidžiant teisės principų) jas aiškinant, o prireikus – ir tobulinant socialinį aprūpinimą reglamentuojančius įstatymus.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – vyriausybės atstovių teisingumo ministerijos teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos Julianos ostrouch, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės skyriaus vedėjos irenos Šambaraitės, Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departa-mento draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės daivos kemeklytės rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamas vyriau-sybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų taisyklių 55 punkte nustatytas reguliavi-mas neprieštarauja konstitucijai. tokia pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. teisingumo ministerijos teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. ostrouch ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės skyriaus vedėja i. Šambaraitė patei-kė šiuos paaiškinimus.


1.1. pagal konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo pada-ryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. iš konstitucijos neišplaukia, kad būtų galima nustatyti kokias nors žalos atlyginimo iš-imtis (konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). vidaus tarnybos sta-tuto, turinčio įstatymo galią, 49 straipsnio 1 dalyje nustatytas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje ar atsitikimų, su-sijusių su tarnyba, valstybės biudžeto lėšomis visą jų tarnybos laikotarpį, o 3 dalyje nu-statyta, kad pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato vyriausybė. tokia tvarka nustatyta vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvir-tintose sąlygose. toks reglamentavimas iš esmės atitinka teisėkūros teisėtumo princi-pą, pagal kurį reikalaujama, kad valstybės institucijos, kurdamos teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) ir subordinacijos pagal teisinę galią.

1.2. nors pagal vidaus tarnybos statutą įstaigai, išmokėjusiai draudimo išmokas ir kompensacijas, nesuteikta atgręžtinio reikalavimo teisė, tokia teisė grindžiama są-lygos 26 punktu. Jame nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kom-pensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso, t. y. įstatymo, nustatyta tvarka. tokia nuoroda į įstatymą preziumuoja šio teisės akto leidėjo poziciją, kad kai apdraustasis atitinka visas šiame teisės akte nurodytas sąlygas, t. y. jis yra atitinkamos srities pareigūnas, kuriam nu-tinka nurodytasis draudiminis įvykis ir kuriam išmokama atitinkama kompensaci-ja, susiklosto būtent socialinio draudimo teisiniai santykiai, kurie savo ruožtu sudaro galimybę įstatymo, t. y. civilinio kodekso, nustatytu būdu įgyvendinti regreso teisę.

1.3. vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo nr. 530 2.2 punkte nustaty-ta, kad valstybės institucijos, kuriose tarnauja (eina pareigas) ar tarnavo (ėjo parei-gas) apdraustieji, per 10 dienų nuo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus pranešimo apie išmokėtiną draudimo sumą turi pervesti į vals-tybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto sąskaitą sumą, lygią 3 procen-tams priklausančios išmokėti draudimo sumos, iš savo išlaidų sąmatose tam reikalui numatytų lėšų. Ši nuostata patvirtina, kad minėtas vyriausybės nutarimas ir juo pa-tvirtintos sąlygos reglamentuoja būtent socialinio draudimo teisinius santykius, t. y. policijos įstaigos šiuo požiūriu iš tiesų atlieka draudimo įstaigos funkciją, todėl joms taikytinos ck 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios regreso teisės įgyvendinimą.

2. Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento draudimo ir spe-cialios finansinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė d. kemeklytė pateikė šiuos paaiškinimus.

2.1. transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas žalą atlygina tiek, kiek ją atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui privalėtų eis-


mo įvykio kaltininkas. siekiant užtikrinti visiško žalos atlyginimo principo įgyven-dinimą ir atkurti padėtį iki žalos padarymo, tačiau nesuteikti galimybės nepagrįstai praturtėti, draudimo išmoka negali būti didesnė už nukentėjusio trečiojo asmens pa-tirtus nuostolius, už kuriuos yra atsakingas draudėjas. Šiuos principus įtvirtina ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įsta-tymas bei jo nuostatas detalizuojančios vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintos taisyklės, pagal kuriuos atlygintinos žalos dydį nustato draudi-kas vadovaudamasis pateiktais žalos aplinkybes, faktą ir dydį įrodančiais dokumen-tais. taigi tokiu reguliavimu įtvirtinamas nukentėjusiojo patirtos realios žalos, kuri įrodoma dokumentais, atlyginimo principas. tai, kad pagal ginčijamą teisinį regulia-vimą socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa, įskaito-mos į atlygintinos žalos dydį, iš esmės leidžia išvengti dvigubo nukentėjusiajam pa-darytos žalos atlyginimo ir galimo pasipelnymo iš patirtos žalos.

2.2. Įteisinus socialinio draudimo išmokų ar kompensacijų, kurios neturi rea-lios žalos atlyginimo požymių, susigrąžinimą iš už žalą atsakingo asmens, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas nebeatliktų savo funkcijos drausti civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo. pažymėtina, kad jei drau-dimo įmonė nevykdytų pareigos mokėti draudimo išmoką, socialinio draudimo iš-mokas ir kitas kompensacijas žalą padaręs asmuo turėtų mokėti net ir tuo atveju, kai reali žala jau atlyginta, o padaryta žala neviršija nustatytos draudimo sumos.

IV

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro tomo vaitkevičiaus ir Lietuvos Respublikos transporto prie-monių draudikų biuro direktoriaus algimanto križinausko rašytiniai paaiškinimai.

V

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai seimo narys ž. Šilgalis ir seimo kanceliarijos teisės departamento civilinės teisės skyriaus vedėja d. petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus ar-gumentus ir atsakė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.

suinteresuoto asmens – vyriausybės atstovai teisingumo ministerijos teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. ostrouch, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja G. vizbaraitė, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės skyriaus vedėjo pavaduotojas J. miskis ir Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento draudimo ir specialios finansinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė J. burlėgie-nė pritarė vyriausybės atstovės J. ostrouch ir buvusių vyriausybės atstovių i. Šamba-raitės bei d. kemeklytės rašytiniams paaiškinimams ir atsakė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.


konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar ck 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko su-brogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, ne-prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėjas nurodo, kad pagal ck 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikas neį-gyja subrogacijos į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos draudimo atvejais, o socialinio draudimo įstaigai tokia teisė numatyta ck 6.290 straips nio 3 dalyje, todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar tokiu teisiniu regu-liavimu nėra įteisintas prioritetinis valstybės institucijos interesų gynimas ir dėl to nepažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, teisinės valstybės principai.

2. ck 6.1015 straipsnio „draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“ 1 dalyje nustatyta: „Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, drau-dikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš at-sakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia. subro-gacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civili-nės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.“

taigi ck 6.1015 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyti atvejai, kad subrogacija (draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui) netaikoma, t. y. draudikui, iš-mokėjusiam draudimo išmoką, nepereina teisė iš atsakingo už padarytą žalą asmens reikalauti išmokėtų sumų.

3. pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų – policijos departamento prie vRm ir klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieš-kinį dėl žalos atlyginimo, kuriame prašoma priteisti iš atsakovų sumas, išmokėtas va-dovaujantis vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu.

vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje „kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta:

„1. žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, jei tarnybinių pareigų at-likimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūno mirties priežastis yra susijusi su jo tar-nybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, neatsižvel-giant į draudimo išmokas jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems


sukaks 24 metai, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvui ar motinai – ir nedar-bingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija.

2. žuvęs pareigūnas ar kursantas laidojamas valstybės lėšomis arba jo artimie-siems išmokama 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio piniginė kompensacija lai-dotuvių išlaidoms padengti. pareigūno ar kursanto, kuris žuvo užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas ar profesinio mokymo metu, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka apmoka valstybė. valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

3. pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdy-ta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su pa-didėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių parei-gų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kom-pensacija. nustatomos šios kompensacijos:

1) netekusiems 75–100 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 60 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;



4) netekusiems iki 40 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo ir dėl to pripažintiems netinkamais vidaus tarnybai – 30 mėnesių vidutinio darbo užmo-kesčio dydžio;

5) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių vidutinio darbo užmokes-čio dydžio;

6) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių vidutinio darbo užmo-kesčio dydžio;

7) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

4. kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar jo sveikatos sutrikdymo per pro-fesinį ar įvadinį mokymą atvejais kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuoja-mas pagal įvykio metu vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.

5. ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su pro-fesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar


įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrik-dymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.

6. Šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu:1) darydamas tyčinį nusikaltimą ar tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, pareigūnas

ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta;2) pareigūno mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežas-

tis buvo su tarnybinių pareigų atlikimu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narko-tinių, psichotropinių arba kitų svaigiųjų medžiagų, o kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo nesusijusi su jo profesiniu ar įvadiniu mokymu;

3) pareigūnas ar kursantas nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia susižalojo;4) pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo

sutrikdyta eismo įvykio metu, jei šis pareigūnas ar kursantas vairavo transporto prie-monę neturėdamas teisės jos vairuoti arba perdavė ją vairuoti asmeniui, apsvai-gusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų arba neturinčiam teisės jos vairuoti;

5) pareigūno ar kursanto sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu;

6) pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas.

7. Ginčai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją nagrinėjami teisės aktų nustaty-ta tvarka.

8. pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi vyriausybės tvirtinamu vidaus tar-nybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, trau-mų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu vyriausybės nustatyta tvarka.“

taigi pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama dėl kompensacijų, išmokėtų tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų mirties ir sveikatos su-trikdymo atvejais, priteisimo iš atsakovų.

4. minėta, kad ck 6.1015 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyti atvejai, kada su-brogacija (draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui) netaikoma, t. y. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, nepereina teisė iš atsakingo už padarytą žalą asmens reikalauti išmokėtų sumų.

pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama ne dėl draudimo išmokų priteisimo, todėl pareiškėjas neturi pagrindo savo nagrinėjamoje civilinėje byloje tai-kyti ck 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo.

vadinasi, pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje priėmė nu-tartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į konstitucinį teismą dėl inter alia ck 6.1015 straipsnio 1 dalies, kuri šioje jo nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi būti tai-koma.


pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nutartyje, kuria kreipėsi į konstitucinį teismą, nenurodo, jog ck 6.1015 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma jo nagrinėjamoje civili-nėje byloje, o savo abejones dėl galimo jos prieštaravimo konstitucijai grindžia teisi-nio reguliavimo, nustatyto ck 6.1015 straipsnio 1 dalyje ir 6.290 straipsnio 3 dalyje, skirtumais.

5. pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą teismas neturi locus stan-di kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreip-tis į konstitucinį teismą, o pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą konstitucinio teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pa-gal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar ck 6.1015 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą pada-riusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, neprieštarauja konstitu-cijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

II

Dėl Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

1. minėta, kad pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 da-liai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjų nuomone, pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio drau-dimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mo-kėjo žalą padaręs asmuo, todėl pareiškėjams kilo abejonių, ar įstatymų leidėjui ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nenustačius aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, t. y. į kokios žalos – turtinės ar neturtinės – atlyginimą šios išmokos gali būti įskaitomos, taip pat kiek jos gali būti išieškotos regreso tvarka iš žalą padariusio as-


mens, nenukrypo nuo konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų, žalą padariusiam asmeniui neperkėlė konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą, nepažeidė konstitucinių asme-nų lygybės, proporcingumo principų.

3. ck 6.290 straipsnio „socialinio draudimo išmokų įskaitymas“ 1 dalyje nusta-tyta: „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atė-mimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.“

4. ck 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata „socialinio draudimo išmokos, moka-mos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“ aiškintina socialinio draudi-mo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste.

4.1. valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos su-bjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato valstybinio socialinio draudimo įstaty-mas (įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalis).

valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 13 dalyje nustatyta: „valstybinis so-cialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraus tiesiems as-menims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių pra-rastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos“; šio straipsnio 11 dalyje nustatyta: „valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo iš-mokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudi-miniam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; šio įstatymo 11 straipsnyje „socialinio draudimo išmokos“ nustatyta: „socialinio draudi-mo išmokos – tai valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.“

4.2. pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą yra skiriamos ir mo-kamos senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos (įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis).

4.3. pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinys-tės (tėvystės) pašalpos (įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija).

4.4. pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įsta-tymą apdraustajam, dėl draudiminio įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo, iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe sociali-niam draudimui skirtų lėšų išmokama ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kom-pensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo


šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl drau-diminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo iš-moka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis).

4.5. pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą skiriama ir mokama nedarbo draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) antrasis skirsnis).

4.6. taigi socialinio draudimo išmokų sąvoka yra atskleista valstybinio socialinio draudimo įstatyme, o ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo iš-mokos“ yra valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės so-cialinio draudimo įstatyme, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.

4.7. pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį į atlygintinos žalos dydį įskaitomos ne visos socialinio draudimo išmokos, o tik išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvy-bės atėmimo atvejais.

4.7.1. socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvy-bės atėmimo atvejais, nustatytos inter alia nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. minėta, kad pagal šį įstatymą apdraustajam, dėl draudiminio įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo, iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skir-tų lėšų išmokama ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netek-to darbingumo periodinė kompensacija (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkri-čio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis). nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos:

– „nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pake-liui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos na-riams“ (2 straipsnio 1 dalis);

– „apdraustajam tapus laikinai nedarbingam dėl draudiminio įvykio <...> mo-kama ligos pašalpa, kurios dydis yra 100 procentų kompensuojamojo uždarbio, tai-komo ligos pašalpoms skaičiuoti. pašalpa mokama už darbo laiką pagal asmens darbo (pamainų) grafiką“ (15 straipsnis (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija);

– „kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms apskaičiuojamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų nustatyta


tvarka pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einan-čius 3 kalendorinius mėnesius, buvusius iki praeito kalendorinio mėnesio prieš lai-kinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį“ (13 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija);

– „Ligos pašalpa mokama už visą laikotarpį, patvirtintą nustatyta tvarka išduotu nedarbingumo pažymėjimu, nuo pirmos laikinojo nedarbingumo dienos iki darbin-gumo atgavimo dienos arba darbingumo lygio nustatymo dienos, taip pat ir už gydy-mosi laiką sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas. tuo atveju, kai ndnt nustato profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, ligos pašalpa mokama iki pirmos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos“ (14 straipsnio 1 dalis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija);

– „Ligos pašalpos, susižalojus darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba susirgus profesine liga, už laikotarpį nuo pirmos laikinojo nedarbingumo dienos mokamos iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socia-liniam draudimui skirtų lėšų“ (16 straipsnis);

– „Jeigu nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio terminuotai netenka iki 20 pro-centų darbingumo, jam išmokama netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, kurios dydis yra 10 procentų jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti“ (19 straipsnio 1 dalis);

– „Jeigu nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio terminuotai netenka daugiau kaip 20, bet mažiau kaip 30 procentų darbingumo, jam išmokama netekto darbingumo vien-kartinė kompensacija, kurios dydis yra 20 procentų jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti“ (19 straipsnio 2 dalis);

– „Jeigu nukentėjusiajam nustatytas neterminuotas darbingumo netekimas, nu-rodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, tai netekto darbingumo vienkartinė kompensaci-ja išmokama trigubai didesnė, negu nurodyta atitinkamai šio straipsnio 1 ar 2 dalyje“ (19 straipsnio 3 dalis);

– „mėnesio kompensuojamasis uždarbis vienkartinei kompensacijai apskaičiuo-jamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų nustatyta tvarka pagal nukentėjusio asmens draudžiamąsias pajamas, turė-tas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesi-nės ligos nustatymo mėnesį“ (19 straipsnio 4 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija);

– „mėnesio kompensuojamasis uždarbis vienkartinei kompensacijai apskaičiuo-ti negali būti mažesnis už einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nelai-mingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos nustatymo dieną, ketvirtadalį ir negali viršyti šių draudžiamųjų pajamų trijų su puse dydžių su-mos“ (19 straipsnio 5 dalis);

– „Jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio neteko 30 ir dau-giau procentų darbingumo, jam mokama netekto darbingumo periodinė kompensa-cija“ (20 straipsnio 1 dalis);


– „Jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mir-ties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. periodinę draudimo išmoką taip pat turi teisę gauti mirusiojo vaikai (įvaikiai), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba po jo mirties dienos įgijo teisę į jo išlaikymą“ (26 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 1 dalis);

– „Šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kas mėnesį mokama draudimo išmoka, lygi periodinei netekto darbingumo kompensacijai (šio Įstatymo 20 straips-nis), padalytai iš vienetu padidinto šio straipsnio 1 dalyje nustatytų asmenų skai-čiaus“ (26 straipsnio 2 dalis);

– „apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šei-mai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų drau-džiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui“ (27 straipsnio 1 dalis).

paminėtina, kad pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalį einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią; einamųjų metų drau-džiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laiko-tarpio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas.

pagal cituotose nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme numatytomis išmokomis kom-pensuojamos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesi-nių ligų negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams; šios išmokos apskaičiuojamos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nusta-tyta tvarka ir mokamos iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimin-gų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų.

4.7.2. socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nustatytos ir kituose socialinio draudimo santykius reguliuojan-čiuose įstatymuose.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos inter alia apdraustie-siems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų.

valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio (2008 m. spalio 20 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo ne-


tekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbin-gais arba iš dalies darbingais; šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvai-kiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš da-lies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo inva-lidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

4.8. taigi ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudi-mo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudi-mo įstatyme, valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sveika-tos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija.

5. ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų ck normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste.

5.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios ck nuostatos:

– „žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesio-giniai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebū-tų buvę neteisėtų veiksmų. piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“ (6.249 straipsnio 1 dalis);

– „padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę“ (6.251 straipsnio 1 dalis);

– „žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo“ (6.263 straipsnio 2 dalis);

– „Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą“ (6.263 straipsnio 3 dalis);

– „priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir koky-bės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuosto-lius“ (6.281 straipsnio 1 dalis);

– „kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos


padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai ne-nustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmes-tas“ (6.282 straipsnio 1 dalis);

– „Į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas“ (6.282 straipsnio 2 dalis);

– „teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia“ (6.282 straips-nio 3 dalis).

5.2. pagal cituotose civilinio kodekso nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo; atlygintinos žalos dydis gali būti sumažintas dėl nukentė-jusio asmens didelio neatsargumo, padėjusio žalai atsirasti arba jai padidėti, taip pat atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį.

5.3. ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant cituotų civilinio kodekso normų kontekste pažymėtina, kad „atlygintinos žalos dydis“, nu-rodytas ck 6.290 straipsnio 1 dalyje, yra dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmi-mo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padarytos žalos piniginė išraiška.

6. palyginus civiliniame kodekse nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą ir socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose, inter alia nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, nustatytą socialinio drau-dimo išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų teisinį reguliavimą matyti, kad pagal civiliniame kodekse nustatytą žalos atlygini-mo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę; pagal nelaimingų atsitiki-mų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe sociali-niam draudimui skirtų lėšų kompensuojamos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų negautos pajamos, o išmokų dydis nustatomas šio įstatymo nustatyta tvarka. taigi civiliniame kodekse nustatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas ir nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įsta-tyme nustatytos socialinio draudimo išmokos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų yra pagal paskirtį panašūs, tačiau pagal turinį skir-tingi teisiniai institutai: civiliniame kodekse nustatytu žalos atlyginimo teisiniu regu-liavimu sudaromos prielaidos visiškai atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą; nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatyto-mis socialinio draudimo išmokomis kompensuojamos dėl draudiminių įvykių (nelai-mingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atve-jais – jų šeimos nariams, t. y. atlyginama visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl ne-laimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų.


7. taigi ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kitų civilinio kodekso normų, reguliuojančių civilinę atsakomybę, ir šiame nutarime ci-tuotų socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų, inter alia nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, nuostatų kontekste, reiškia, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmi-mo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą pada-ręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turti-nės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nu-kentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.

8. minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ck 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškių so-cialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, t. y. į kokios žalos – turtinės ar ne-turtinės – atlyginimą šios išmokos gali būti įskaitomos. pareiškėjų nuomone, pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlyginti-nos žalos dydį ir išieškomos iš atsakingo už žalą asmens.

9. pareiškėjai, teigdami, kad ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, neatsižvelgia į kitas civilinio kodek-so normas, reguliuojančias civilinę atsakomybę, bei socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų, inter alia nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo įstatymo, nuostatas.

minėta, kad pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiš-kinamą kitų civilinio kodekso normų bei kitų įstatymų nuostatų kontekste, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įsta-tymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėju-siam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.

taip aiškinant ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ne-belieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne ck 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties konstitucijai, o jos aiš-kinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teismas, kaip jis yra kons-tatavęs, pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų


taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įga-liojimus taikyti teisės aktus (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lap-kričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo ne-išspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (konstitucinio teis-mo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (konsti-tucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežiny-bingi konstituciniam teismui (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

11. pažymėtina, jog tai, kad byloje dėl pareiškėjų prašymų nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui (konstitucinio teis-mo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 sprendimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą konstitu-cinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teismui.

konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisa-kymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą konstitu-cinio teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

12. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pa-gal pareiškėjų prašymus ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pa-reiškėjų, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, ne-prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

13. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) prašo ištirti, ar konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ck 6.290 straipsnio 1 da-lis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos.

taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, ck 6.290 straipsnio 1 dalyje esančią le-gislatyvinę omisiją – tai, kas šioje normoje įstatymų leidėjo nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. prašyme ginči-jama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, konstitucija draudžia.


14. minėta, kad valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 11 dalyje nustatyta: „valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvy-kiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; šio įstatymo 11 straipsnyje „socialinio draudimo išmokos“ nustatyta: „socialinio draudimo išmo-kos – tai valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socia-linio draudimo įstatyme, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.“

Šiame konstitucinio teismo nutarime taip pat minėta, kad ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuo-se įstatymuose (inter alia nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam ar jo šeimos nariams apdraustojo sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba pro-fesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbin-gumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudi-minio įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija.

taigi bendra socialinio draudimo išmokų sąvoka yra įtvirtinta valstybinio so-cialinio draudimo įstatyme, o konkrečios socialinio draudimo išmokų, inter alia mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, rūšys yra apibūdintos specialiuose socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.

15. konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislaty-vinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regu-liavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo daly-je), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitu-cija (konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad jo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo daly-je) nėra nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, bet tas teisinis reguliavimas pagal konstituciją (o jeigu yra ginčijamas seimo, vyriausybės, Respublikos prezidento po-įstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas bū-tent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), konstitucinis teismas konstatuoja, kad


byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko (konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

16. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad bendra socialinio draudimo išmokų sąvoka yra įtvirtinta valstybinio socialinio draudimo įstatyme, o konkrečios socialinio draudimo išmokų rūšys yra apibūdintos specialiuose socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose. taigi nėra pagrindo teigti, kad ši sąvoka turi būti nustatyta dar ir ck 6.290 straipsnio 1 dalyje.

be to, pažymėtina, jog, kaip minėta, konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinė-jantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. taigi nagrinėjamose by-lose taikydami įstatymus, kitus teisės aktus, juose vartojamas sąvokas turi aiškinti nagrinėjantys bylas teismai.

vadinasi, byloje dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymo (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gy-vybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra tyrimo dalyko.

17. pažymėtina, jog, kaip minėta, tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra ty-rimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui.



18. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pa-gal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 1 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios socia-linio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

III

Dėl Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

1. minėta, kad pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 3 da-lis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas iš-mokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo


iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjų nuomone, pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio drau-dimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o pagal 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mo-kėjo žalą padaręs asmuo, todėl pareiškėjams kilo abejonių, ar įstatymų leidėjas, ne-nustatydamas, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos regreso tvarka gali būti išieškotos iš žalą padariusio asmens, nenukrypo nuo konstitucijos 30 straipsnio 2 da-lyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų, žalą padariusiam asmeniui neper-kėlė konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą, nepažeidė konstitucinių asmenų lygybės, proporcingumo principų.

3. ck 6.290 straipsnio „socialinio draudimo išmokų įskaitymas“ 3 dalyje nu-statyta: „draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.“

4. ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų ck normų, nustatančių regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį, taip pat įsta-tymų, nustatančių socialinio draudimo išmokas, mokamas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nuostatų kontekste.

4.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios ck nuostatos:

– „Regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui rašytinės sutarties arba įstatymų pagrindu“ (6.111 straipsnis);

– „trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius“ (6.113 straipsnis);

– „civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustaty-tos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar su-tartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (6.246 straipsnio 1 dalis);

– „atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir ci-vilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveiki-mo) rezultatu“ (6.247 straipsnis);

– „žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesio-giniai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebū-tų buvę neteisėtų veiksmų. piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“ (6.249 straipsnio 1 dalis);

– „padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę“ (6.251 straipsnio 1 dalis);


– „žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo“ (6.263 straipsnio 2 dalis);

– „atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regre-so (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio“ (6.280 straipsnio 1 dalis).

pagal cituotose civilinio kodekso nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą as-muo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka rei-kalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

4.2. Šiame konstitucinio teismo nutarime minėta, kad pagal civiliniame kodekse nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsa-kingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę; pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsi-tikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų kompensuojamos dėl nelaimingų atsi-tikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų negautos pajamos, o išmokų dydis nustatomas šio įstatymo nustatyta tvarka. vadinasi, dėl sveikatos sužalojimo ar gy-vybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveika-tos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis.

Šiame konstitucinio teismo nutarime taip pat minėta, kad ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kitų civilinio kodekso normų, re-guliuojančių civilinę atsakomybę, bei šiame nutarime cituotų socialinio draudimo san-tykius reguliuojančių įstatymų, inter alia nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, nuostatų kontekste, reiškia, kad socialinio draudimo iš-mokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numa-tytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nu-kentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.

4.3. vadinasi, pagal ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo tei-sę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos da-lies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba ma-žesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nu-kentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi


reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, ku-ria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

5. minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja ck 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalau-ti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties. pareiškėjai, ginčydami ck 6.290 straipsnio 3 dalies atitinkama apimtimi atitiktį konstitucijai, preziumuoja, kad visos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, išieškomos iš žalą padariusio asmens.

6. pareiškėjai, teigdami, kad ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neatsižvelgia į kitas civi-linio kodekso normas, nustatančias regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį, taip pat į įstatymų, nustatančių socialinio draudimo išmokos, mokamas sveikatos su-žalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nuostatas.

minėta, kad pagal ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo tei-sę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos da-lies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba ma-žesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nu-kentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, ku-ria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

taip aiškinant ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ne-belieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne ck 6.290 straipsnio 3 dalies atitikties konstitucijai, o jos aiš-kinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

7. minėta, kad konstitucinis teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal konstituci-ją ir konstitucinio teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų lei-dėjo pareiga; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų prakti-kos dalykas, taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežiny-bingi konstituciniam teismui.


8. pažymėtina, jog, kaip minėta, tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyri-mo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui.



9. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pa-gal pareiškėjų prašymus ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiš-kėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

10. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiš-kėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų sąvokos, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 da-liai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, ck 6.290 straipsnio 3 dalyje esančią le-gislatyvinę omisiją – tai, kas šioje normoje įstatymų leidėjo nėra nustatyta, nors, pa-reiškėjo manymu, pagal konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. prašymuose ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, konstitucija draudžia.

11. ck 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „socialinio draudimo įstaigos“ aiškintina socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste.

11.1. minėta, kad valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybi-nio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktū-rą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato valstybinio socialinio draudi-mo įstatymas (įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalis).

11.2. valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 9 dalyje nustatyta: „valstybinio socia-linio draudimo fondo administravimo įstaigos (toliau – Fondo administravimo įstai-gos) – valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba), valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai (toliau – Fondo valdybos teritoriniai skyriai) ir kitos Fondo įstai-gos, susijusios su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu. valstybinio socia linio draudimo fondo administravimo įstaigos yra valstybės įstaigos.“

paminėtina, kad pagal valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lap-kričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 12 dalį vals-tybinis socialinio draudimo fondas yra valstybinio socialinio draudimo įstatymo


nustatyta tvarka valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie įtraukiami į apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame valsty-binio socialinio draudimo fondo biudžete ir yra naudojami valstybiniam socialiniam pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, sveikatos bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti.

11.3. taigi, ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju minėtose valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatose, socialinio draudimo įstaigos, nurodytos ck 6.290 straipsnio 3 dalyje, yra valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, susiju-sios su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu (valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, valstybinio so-cialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos).

12. minėta, jog konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omi-sijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (bū-tent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitucija.

konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad jo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo daly-je) nėra nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, bet tas teisinis reguliavimas pagal konstituciją (o jeigu yra ginčijamas seimo, vyriausybės, Respublikos prezidento po-įstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas bū-tent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), konstitucinis teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko.

13. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad socialinio draudimo įstaigos, nurodytos ck 6.290 straipsnio 3 dalyje, yra valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, susijusios su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu (valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės ap-saugos ir darbo ministerijos, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos terito-riniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos). taigi nėra pagrindo teigti, kad šių įstaigų sąvoka turi būti nustatyta ck 6.290 straipsnio 3 dalyje.

be to, pažymėtina, jog, kaip minėta, konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinė-jantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. taigi nagrinėjamose by-lose taikydami įstatymus, kitus teisės aktus, juose vartojamas sąvokas turi aiškinti nagrinėjantys bylas teismai.

vadinasi, byloje dėl pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo (prašymas nr. 1b-46/2010) prašymo ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo,


joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstai-gų sąvokos, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra tyrimo dalyko.




15. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar ck 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų sąvokos, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

IV

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

1. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laido-jimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjo nuomone, dalis pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą ir vidaus tarnybos statutą nukentėjusiajam moka-mų išmokų nėra žalos atlyginimas civilinės deliktinės atsakomybės požiūriu, nes jų dydis nepriklauso nuo faktiškai patirtos žalos dydžio, todėl įstatymų leidėjas, nenu-statydamas, kiek nukentėjusiajam išmokėtos socialinio draudimo ir kitos teisės ak-tuose numatytos išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti regreso tvarka išieškotos iš žalą padariusio asmens, nukrypo nuo konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų, konstitucinių as-menų lygybės, teisinės valstybės principų, žalą padariusiam asmeniui perkėlė kons-titucijos 52 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą teikti socialinę paramą.


3. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-mo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio „išmokos mokėjimo tvarka“ 10 dalyje buvo nustatyta:

„socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveika-ta ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. draudikas ar biuras moka nukentėjusiam tre-čiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengė socialinis draudi-mas ar privalomasis sveikatos draudimas. draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį.“

paminėtina, kad pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2 straipsnio 3 dalį biu-ras yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, pagal šio įstaty-mo 2 straipsnio 6 dalį draudikas – asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos europos sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar užsienio valstybės drau-dimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomąjį draudimą ir kuris yra biuro narys.

4. kaip minėta, ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „socialinio draudimo iš-mokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį“; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta: „draudimo išmokas išmo-kėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išsky-rus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.“

palyginus pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą transporto prie-monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, su nustatytuoju ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse, kurios taip pat ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, pažymėtina, kad jų turinys šios konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu iš esmės yra tapatus. Lyginamas ginčijamas teisinis reguliavimas skiriasi tik tuo, kad transporto priemo-nių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog į atlygintinos žalos dydį įskaito-ma ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa.

5. Šiame kontekste paminėtina, kad laidojimo pašalpa buvo numatyta nelai-mingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) 31 straipsnio „Laidojimo pašalpa“ 1 dalyje (2002 m. gruo-džio 10 d. redakcija): „apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmo-kama vienkartinė laidojimo pašalpa, lygi 100 einamųjų metų draudžiamųjų paja-mų, galiojusių tą mėnesį, kurį įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe ar ištiko ūmi profesinė liga. Ši pašalpa lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šei-mos nariui.“


seimas 2003 m. lapkričio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitiki-mų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą (su išim-timi įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d.), kuriuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio „vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus“ 1 dalyje nustatyta: „apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mi-rusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pa-keliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis da-limis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.“

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus teisinį reguliavi-mą, nustatytą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įsta-tymo (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) 31 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), su nustatytuoju nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio 1 dalyje, pažymė-tina, kad laidojimo pašalpa, numatyta nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) 31 straipsnio 1 daly-je (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), ir vienkartinė išmoka apdraustajam mirus, nu-matyta nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio 1 dalyje, yra ta pati socialinio draudimo išmoka, mokama dėl draudiminio įvykio mirusio apdraustojo asmens šeimos nariams.

vadinasi, teisinis reguliavimas, nustatytas transporto priemonių valdytojų ci-vilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies nuostatoje, pareiškėjo ginčijamu aspektu yra tapatus nustaty-tajam ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse.

6. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad:– pagal ck 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų

civilinio kodekso normų ir kitų įstatymų nuostatų kontekste, socialinio draudimo iš-mokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentė-jęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti as-muo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėju-siam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį;

– pagal ck 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo iš-mokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą pa-dariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja


atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlygina-ma nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

7. teisinį reguliavimą, nustatytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsa-komybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, aiškinant kartu su nustatytuoju ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse pažymėti-na, kad pagal jį socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį; draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą drau-diką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą drau-diką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos tur-tinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudi-ką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

8. minėta, kad pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas inter alia prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 da-lis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašal-pos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) ne-turtinę) ribų ir apimties. pareiškėjas, ginčydamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitinkama apimtimi atitiktį konstitucijai, preziumuoja, kad visos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atė-mimo atvejais, taip pat kompensacijos, mokamos pagal vidaus tarnybos statutą, iš-ieškomos iš žalą padariusio asmens.

9. pareiškėjas, teigdamas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos suža-


lojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygin-tinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neatsižvelgia į civilinio kodekso normas, nustatančias regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį, taip pat įstatymų, nustatančių socialinio draudimo išmokų, mo-kamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nuostatas.

minėta, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai suža-lojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį; draudimo išmokas išmokėjusios so-cialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudi-mo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmi-mo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudi-ką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei to-kio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlygina-ma nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

taip aiškinant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-jo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argu-mentais pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitikties konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

10. minėta, kad konstitucinis teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal konstitu-ciją ir konstitucinio teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų lei-dėjo pareiga; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų prakti-kos dalykas; taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežiny-bingi konstituciniam teismui.





12. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įsta-tymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužaloji-mo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, ne-prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

13. paminėtina, kad seimas 2007 m. gegužės 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomojo draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. transporto priemo-nių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 19 straipsnio „išmokos mokėjimo tvarka“ 10 dalyje nustatyta: „asme-nys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariu-sį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.“

palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straips-nio 10 dalyje, su nustatytuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 19 straipsnio 10 da-lyje pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-lomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nereguliuojami socialinio draudimo išmokų įskaitymo į atlygintinos žalos dydį san-tykiai. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje buvusios nuostatos nėra ir kitose šio įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) nuostatose. taigi teisinis regu-liavimas, nustatytas pareiškėjo ginčijamoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straips-nio 10 dalyje, pareiškėjo ginčijamu aspektu pakito iš esmės.

V

Dėl Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų drau-dimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žu-


vus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

1. minėta, kad pareiškėjai – kauno apygardos teismas (prašymas nr. 1b-6/2010) ir vilniaus apygardos teismas (prašymai nr. 1b-46/2010, 1b-71/2010, 1b-23/2011) inter alia prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakci-ja) tuo aspektu, kad regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensaci-jas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu.

pareiškėjai nurodo, kad pagal konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimą turi nustatyti įstatymas, tuo tarpu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu.

2. minėta, kad pareiškėjai – kauno apygardos teismas (prašymas nr. 1b-6/2010) ir vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar vyriau-sybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kom-pensacijas pagal vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėjai nurodo, kad policijos departamentas prie vRm, išmokėjęs kompen-saciją ir atlyginęs nukentėjusiajam daugiau žalos nei jos faktiškai buvo padaryta bei įgydamas reikalavimo teisę į išmokėtos sumos dalį, viršijančią nukentėjusiojo patir-tus nuostolius, įgyja daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, ir tokiu atveju valstybės interesai ginami labiau nei žalą padariusio asmens.

3. vyriausybė 1991 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, kuriuo patvirtino asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas (1 punktas). Šis nutarimas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

4. vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „Įstaigos, išmokėjusios drau-dimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius ju-ridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.“

5. sąlygų 1 punkte (2011 m. rugsėjo 7 d. redakcija) nustatyta:„pagal asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos su-

žeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas (toliau vadinama – draudimo sąly-gos) apdraudžiami:


1.1. vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų (valstybės sienos apsaugos tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nu-sikaltimų tyrimo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos, vadovybės apsaugos de-partamento prie vidaus reikalų ministerijos ir jiems pavaldžių padalinių, vidaus rei-kalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių) pareigūnai;

1.2. Lietuvos teisės universiteto policijos fakulteto studentai ir vidaus reikalų ministerijos valdymo srities aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų klausytojai (kursan-tai), policijos rezervo nariai jų stažuočių ir praktikos laikotarpiu;

1.3. privalomosios pradinės karo tarnybos kariai;1.4. profesinės karo tarnybos kariai;1.5. kariai savanoriai ir kiti aktyviojo rezervo kariai, taip pat parengtojo rezervo

kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių;1.6. asmenys, mobilizuoti ištikus ekologinei katastrofai, stichinei nelaimei ar iš-

kilus pavojui valstybės saugumui;1.7. kariūnai;1.8. civilinės krašto apsaugos tarnybos valstybės tarnautojai;1.9. karo prievolininkai, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą;1.10. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnai;1.11. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai;1.12. kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įs-

taigų ar valstybės įmonių pareigūnai;1.13. Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai;1.14. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai;1.15. (neteko galios); Nr. 1045, 2011-09-07, Žin., 2011, Nr. 113-5306 (2011-09-15)1.16. sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, teikiantys sveikatos priežiūros paslau-

gas pacientams, sergantiems ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, ar vykdan-tys epidemijų profilaktikos priemones ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose.“

kaip matyti iš vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų są-lygų 1 punkte esančio sąrašo, pagal sąlygas yra apdraudžiami įvairiose valstybės statu-tinėse institucijose arba sistemose tarnaujantys pareigūnai, kariai ir kiti asmenys.

iš pareiškėjų – kauno apygardos teismo prašymo nr. 1b-6/2010 ir vilniaus apy-gardos teismo prašymų nr. 1b-46/2010, 1b-71/2010, 1b-23/2011 bei jų nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose priimtos nutartys kreiptis į konstitucinį teismą, medžiagos matyti, kad vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąly-gų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktis konstitucijai yra ginčijama civilinių ginčų dėl žalos padarymo tarnybines pareigas einantiems policijos parei-gūnams ir įstaigų, pagal vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių kompen-sacijas šiems policijos pareigūnams, regreso teisės į žalą padariusį asmenį kontekste.

atsižvelgiant į tai, vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktis konstitucijai bus tiriama


tik policijos pareigūnų socialines garantijas nustatančio teisinio reguliavimo (vidaus tarnybos statuto) kontekste, t. y. tiek, kiek tame punkte nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka.

6. minėta, kad vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtin-tų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „Įstaigos, išmo-kėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nu-statyta tvarka.“

7. vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas aiškin-tinas inter alia vidaus tarnybos statuto nuostatų kontekste.

7.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios vi-daus tarnybos statuto nuostatos:

– vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje „kompensacijos pareigūno ar kursan-to mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nu-statyta:

„1. žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, jei tarnybinių pareigų at-likimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūno mirties priežastis yra susijusi su jo tar-nybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, neatsižvel-giant į draudimo išmokas jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvui ar motinai – ir nedar-bingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija.

2. žuvęs pareigūnas ar kursantas laidojamas valstybės lėšomis arba jo artimie-siems išmokama 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio piniginė kompensacija lai-dotuvių išlaidoms padengti. pareigūno ar kursanto, kuris žuvo užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas ar profesinio mokymo metu, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka apmoka valstybė. valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

3. pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdy-ta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su pa-didėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių parei-gų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar


padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kom-pensacija. nustatomos šios kompensacijos:




4) netekusiems iki 40 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo ir dėl to pripažintiems netinkamais vidaus tarnybai – 30 mėnesių vidutinio darbo užmo-kesčio dydžio;

5) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių vidutinio darbo užmokes-čio dydžio;

6) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių vidutinio darbo užmo-kesčio dydžio;

7) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

4. kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar jo sveikatos sutrikdymo per pro-fesinį ar įvadinį mokymą atvejais kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuoja-mas pagal įvykio metu vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.

5. ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su pro-fesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrik-dymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.

6. Šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu:1) darydamas tyčinį nusikaltimą ar tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, pareigūnas

ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta;2) pareigūno mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežas-

tis buvo su tarnybinių pareigų atlikimu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narko-tinių, psichotropinių arba kitų svaigiųjų medžiagų, o kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo nesusijusi su jo profesiniu ar įvadiniu mokymu;

3) pareigūnas ar kursantas nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia susižalojo;4) pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo

sutrikdyta eismo įvykio metu, jei šis pareigūnas ar kursantas vairavo transporto prie-monę neturėdamas teisės jos vairuoti arba perdavė ją vairuoti asmeniui, apsvai-


gusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų arba neturinčiam teisės jos vairuoti;

5) pareigūno ar kursanto sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu;

6) pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas.

7. Ginčai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją nagrinėjami teisės aktų nustaty-ta tvarka.

8. pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi vyriausybės tvirtinamu vidaus tar-nybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, trau-mų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu vyriausybės nustatyta tvarka.“;

– vidaus tarnybos statuto 49 straipsnyje „pareigūnų ir kursantų draudimas ir pa-reigūnų pensijos“ (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta:

„1. pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lė-šomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįž-tant iš jos. pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas.

2. kursantų sveikata ir gyvybė visam jų profesinio ar įvadinio mokymo laikotar-piui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu. kursanto sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi draudiminio įvykio mėnesį vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš 12.

3. pareigūnų ir kursantų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pri-pažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato vyriausybė. nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimin-gų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarką nusta-to vidaus reikalų ministras.

4. draudimo išmokos nemokamos šio statuto 40 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais.

5. pareigūnai valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu.

6. pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, regla-mentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką.

7. pareigūnai nedarbo socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalo-mai draudžiami nedarbo socialiniu draudimu.“

7.2. pažymėtina, kad pagal cituotą teisinį reguliavimą tiek kompensacijos parei-gūno mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais, tiek draudimo išmokos apskaičiuoja-


mos vidaus tarnybos statuto nustatyta tvarka ir jų dydis siejamas su pareigūnų darbo užmokesčiu.

7.3. Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinis teismas yra konstatavęs: „konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų parei-gūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierar-chinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarny-bos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsa-komybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiu-mi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepa-valdžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos“ (konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

7.4. konstitucinis teismas, tirdamas vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktį konstitucijai, yra konstatavęs, kad jame „in-ter alia eksplicitiškai įtvirtintas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tar-nyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos; skiriasi tik kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimo sąlygos. pagal statuto 49, 40 straips-nius (2006 m. liepos 19 d. redakcija) draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižalo-ja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padi-dėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. toks šių socialinių garantijų tarpusavio santykis matyti ir iš vidaus tarnybos statuto ir vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto“ (konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimas).

7.5. taigi vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas minėtų vidaus tarnybos statuto nuostatų kontekste reiškia, kad policijos įstaigos, išmokėju-sios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (iš-skyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybi-nių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveika-tai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo


ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka.

8. Šiame konstitucinio teismo nutarime minėta, kad pagal civiliniame kodek-se nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomy-bę. Šiame nutarime taip pat minėta, kad pagal civiliniame kodekse nustatytą teisi-nį reguliavimą asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka išreikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumą, kokią nu-kentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. tai reiškia, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį asmenį yra nustatyta įstatyme – civi-liniame kodekse.

taigi vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „įgyja reikalavimo (regre-so) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka“ reiškia, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensaci-jas nukentėjusiam pareigūnui ar jo šeimos nariams, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nuken-tėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

9. vadinasi, pagal pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą vyriausy-bės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas kai pa-reigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižalo-ja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su pa-didėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikala-vimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

10. minėta, kad pagal pareiškėjų – kauno apygardos teismo (prašymas nr. 1b-6/2010) ir vilniaus apygardos teismo (prašymai nr. 1b-46/2010, 1b-71/2010, 1b-23/2011) prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punktas (2002 m. gruo-džio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariu-sius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10.1. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „asmeniui padarytos mate-rialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“

konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (ne-turtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiš-


kai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra pa-neigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstaty-mą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų konstitucijoje įtvirtintų vertybių ap-sauga, taip pat kad konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais pa-darytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (konstitucinio teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pa-grindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.

konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisin-gai (konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). taigi pagal konstitu-ciją imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo jos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

10.2. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. kons-titucinis teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitu-cijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyven-dinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami konstitucijai ir teisei, kad konstitucija turi aukš-čiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti konstituciją.

konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hie-rarchiją. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis kons-titucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituci-niams įstatymams ir konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priima-mi remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio ga-liojimo (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d. nuta-rimai). konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius,


kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

11. sprendžiant, ar vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 pa-tvirtintų sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nu-statyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, kons-tituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame konsti-tucinio teismo nutarime, konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga. Šiame nutarime taip pat minėta, kad kons-titucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituci-niams įstatymams ir konstitucijai.

Šiame nutarime konstatuota, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį asmenį yra nustatyta įstatyme – civiliniame kodekse.

taigi policijos įstaigų, išmokėjusių draudimo sumas ir kompensacijas, reikalavi-mo (regreso) teisė į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis yra nustatyta ne tik ginčijamame vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), bet ir įstatyme.

vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį inter alia policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka, pažeidžia iš konstitucinio tei-sinės valstybės principo kylančią teisės aktų hierarchiją ir konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

12. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punktas (2002 m. gruo-džio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariu-sius juridinius ir fizinius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. minėta, kad pareiškėjai – kauno apygardos teismas (prašymas nr. 1b-6/2010) ir vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų


26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokė-jusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

pareiškėjai preziumuoja, kad pagal vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte nustatytą teisinį reguliavimą policijos departa-mentas prie vRm, išmokėjęs kompensaciją ir atlyginęs nukentėjusiajam daugiau ža-los nei jos faktiškai buvo padaryta bei įgydamas reikalavimo teisę į išmokėtos sumos dalį, viršijančią nukentėjusiojo patirtus nuostolius, įgyja daugiau teisių, nei jų turė-jo pradinis kreditorius, ir tokiu atveju valstybės interesai ginami labiau nei žalą pa-dariusio asmens.

14. pareiškėjai, teigdami, kad vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nėra nusta-tyta aiškios kompensacijas pagal vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įs-taigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neatsižvelgia į civilinio kodekso normas, nustatančias regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį.

minėta, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redak-cija), policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių parei-gų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nuken-tėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

taip aiškinant vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą ne-belieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal kons-titucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. vadinasi, pareiškėjų prašy-muose keliamas ne vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitikties konstitucijai, o jo aiš-kinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

15. minėta, kad konstitucinis teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal konstitu-ciją ir konstitucinio teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų lei-dėjo pareiga; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų prakti-kos dalykas; taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti


teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežiny-bingi konstituciniam teismui.




17. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pa-gal pareiškėjų – kauno apygardos teismo (prašymas nr. 1b-6/2010) ir vilniaus apy-gardos teismo (prašymas nr. 1b-46/2010) prašymus ištirti, ar vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 patvirtintų sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompensaci-jas pagal vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

VI

Dėl Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių pa-tvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudi-mo išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasa-rio 24 d. redakcija) patvirtintų taisyklių 55 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbin-gumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. vyriausybė 2004 m. birželio 23 d. priėmė nutarimą nr. 795 „dėl eismo įvy-kio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtino eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėji-mo taisykles. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004 m. birželio 30 d.


eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (2004 m. birželio 23 d. redakcija) 49 punkte buvo nustatyta: „socialinio draudimo išmokos, mokamos dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmi mo, ir laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. atsakingas drau-dikas ar biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmo-ką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šei-mos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pa-šalpas, gautas pagal teisės aktus.“

1.2. vyriausybė 2008 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą nr. 122 „dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo nr. 795 „dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakei-timo“, kuriuo pakeitė vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimą nr. 795 ir jį išdėstė nauja redakcija. Šis vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2008 m. vasario 24 d.

minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja inter alia vy-riausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų taisyklių 55 punktas. taigi pareiškėjo prašyme nurodyta ne vyriausybės nutarimo priėmimo, bet jo įsigaliojimo data.

vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. re-dakcija) patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iš-mokos mokėjimo taisyklių 55 punkte nustatyta: „socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės ak-tus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laido-jimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. atsakingas draudikas ar biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio draudimo išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašal-pas, gautas pagal teisės aktus.“

1.3. palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų taisyklių 49 punkte, su nustatytuoju vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtin-tų taisyklių 55 punkte matyti, jog jis skiriasi tik tuo, kad vyriausybės 2004 m. bir - želio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų taisyklių 55 punkte yra išvardyta daugiau išmokų, mokamų dėl eismo įvykio metu patirto svei-katos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, kurios yra įskaitomos į atlygintinos žalos dy-dį, – dar nurodytos ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ir kompensacijos.

1.4. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų taisyklių 55 punkto atitinkama apimtimi atitiktį konstitucijai, tačiau iš jo prašymo ir nagrinė-jamos civilinės bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykis, dėl kurio atsirado žala ir


dėl jos atlyginimo ir regresinio reikalavimo kilo ginčas, įvyko 2006 m. vasario 10 d. todėl pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikytinas ne ginčijamas vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų taisyklių 55 punkte, o vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtin-tų taisyklių 49 punkte nustatytas reguliavimas.

1.5. taigi konstitucinis teismas toliau tirs, ar vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmo-kos mokėjimo taisyklių 49 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustaty-ta aiškių socialinio draudimo išmokos ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, ne-prieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo nr. 795 preambulėje nurodyta, kad nutarimas priimamas vadovaujantis inter alia transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redak-cija) 19 straipsnio 16 dalimi. paminėtina, kad transporto priemonių valdytojų ci-vilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio „išmokos mokėjimo tvarka“ 16 dalyje nustatyta: „žalos nustatymo ir iš-mokų mokėjimo tvarką nustato vyriausybė.“

taigi vyriausybė eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mo-kėjimo taisykles patvirtino įgyvendindama įstatymą.

3. minėta, kad vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų taisyklių 49 punkte buvo nustatyta: „socialinio draudimo išmokos, mokamos dėl eis-mo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. atsakingas draudikas ar biuras moka nukentėju-siam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio mirš-ta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laido-jusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus.“

Šiame konstitucinio teismo nutarime taip pat minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. re-dakcija) 19 straipsnio 10 dalyje buvo nustatyta: „socialinio draudimo išmokos, moka-mos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. draudikas ar biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengė socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas. draudimo išmo-kas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį.“

palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutari-mu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mo-kėjimo taisyklių 49 punkte, su nustatytuoju transporto priemonių valdytojų civilinės


atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straips-nio 10 dalyje konstatuotina, kad pareiškėjo ginčijamu aspektu jis yra toks pat.

4. pareiškėjas, ginčydamas vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokė-jimo taisyklių 49 punkto atitiktį konstitucijai, nurodo, kad dalis pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą ir vidaus tarnybos statutą nukentėjusiajam mokamų išmokų nėra žalos atlyginimas civilinės delikti-nės atsakomybės požiūriu, nes jų dydis nepriklauso nuo faktiškai patirtos žalos dy-džio, todėl vyriausybė, nenustatydama, kiek nukentėjusiajam išmokėtos socialinio draudimo ir kitos teisės aktuose numatytos išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti išieškotos regreso tvarka iš žalą padariusio asmens, nukrypo nuo konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo institu-to principų, konstitucinių asmenų lygybės, teisinės valstybės principų, žalą padariu-siam asmeniui perkėlė konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą teikti socialinę paramą.

pareiškėjo prašymas ištirti vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisy-klių 49 punkto atitinkama apimtimi atitiktį konstitucijai yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti transporto priemonių valdytojų civilinės atsa-komybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitiktį konstitucijai.

5. Šiame konstitucinio teismo nutarime minėta, jog teisinį reguliavimą, nusta-tytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, aiškinant kartu su nu-statytuoju ck 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse pažymėtina, kad:

– socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskai-tomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nu-kentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį;

– draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nu-statyta tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, so-cialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socia-linio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nu-kentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala,


Šiame konstitucinio teismo nutarime taip pat minėta, jog taip aiškinant trans-porto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą; vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės pri-valomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies ati-tikties konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

paminėtina, kad šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – vil-niaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiš-kių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlyginti-nos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja konstituci-jos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukta.

6. konstatavus, kad teisinis reguliavimas, nustatytas vyriausybės 2004 m. bir-želio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nusta-tymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkte, ir teisinis reguliavimas, nustatytas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įsta-tymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, pareiškėjo ginčijamu as-pektu yra toks pat ir kad pareiškėjo prašymas ištirti vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitinkama apimtimi atitiktį konstituci-jai yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti transporto prie-monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitiktį konstitucijai, konstatuotina ir tai, kad, remiantis tais pačiais argumentais, kurių pagrindu nutraukta šios konstitu-cinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo (prašymas nr. 1b-46/2010) prašymą ištirti, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-mybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laido-jimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nu-trauktina ir konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą (nr. 1b-46/2010) ištirti, ar vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nuta-rimu nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos


mokėjimo taisyklių 49 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiš-kių socialinio draudimo išmokos ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, nepriešta-rauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, kons-tituciniam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nuta-rimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų drau-dimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; žin., 2002, nr. 124-5662) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudi-mo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juri-dinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. lie-pos 18 d. redakcija; žin., 2000, nr. 74-2262) 6.290 straipsnio 1 dalies tiek, kiek, pa-sak pareiškėjų, joje nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, ir tiek, kiek, pasak pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo (prašymas nr. 1b-46/2010), joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveika-tos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

3. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. lie-pos 18 d. redakcija; žin., 2000, nr. 74-2262) 6.290 straipsnio 3 dalies tiek, kiek, pa-sak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, ir tiek, kiek, pasak pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo (pra-šymas nr. 1b-46/2010), joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socia linio draudimo įstaigų sąvokos, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

4. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. lie-pos 18 d. redakcija; žin., 2000, nr. 74-2262) 6.1015 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

5. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija; žin., 2004, nr. 46-1498) 19 straipsnio 10 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra


nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvy-bės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, atitikties Lietu-vos Respublikos konstitucijai.

6. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu nr. 530 „dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mo-kėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asme-nų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; žin., 2002, nr. 124-5662) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompen-sacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu pa-tvirtinto vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

7. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu nr. 795 „dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmo-kos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto (žin., 2004, nr. 100-3718) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos ir lai-dojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (tur-tinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė pranas kuconis Gediminas mesonis egidijus Šileikis Romualdas kęstutis urbaitis dainius žalimas

paskelbta: Valstybės žinios, 2012, nr. 47-2309.

63

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 117 STRAIPSNIO 6 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,

TAIP PAT DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2008 M. LAPKRIČIO 17 D. NUTARIMO NR. xI-1 „DĖL A. VALINSKO IŠRINKIMO LIETUVOS

RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKU“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 115 STRAIPSNIO 6 DALIAI, 136 STRAIPSNIO 3 DALIAI,

139 STRAIPSNIO 2 DALIAI

2012 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, prano kuconio, Gedimino me-sonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, dainiaus žalimo,

sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės atstovams

seimo nariams vyteniui povilui andriukaičiui, Juliui sabatauskui,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2012 m. balandžio 19 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 2/2009 pagal pa-reiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos seimo statuto 117 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1 „dėl a. valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos seimo pirmininku“ pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstitucin-iam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos seimo statuto 115 straipsnio 6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straipsnio 2 daliai.


I

1. pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas ištirti seimo statuto 117 straipsnio 6 dalies atitiktį konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teisinis reguliavimas neturi sudary-ti prielaidų pažeisti lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo

2012 m. gegužės 2 d. nutarimas ◆64

(konstitucinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). balsuojančiajam turi būti suda-rytos vienodos sąlygos išreikšti savo valią tiek balsuojant „už“, tiek balsuojant „prieš“. tuo tarpu ginčijamu teisiniu reguliavimu tais atvejais, kai keliamas tik vienas kandi-datas, balsavimo sąlygos padaromos nelygiavertės: balsuojant „prieš“ reikia išbraukti kandidato pavardę, o balsuojant „už“ nereikia atlikti jokių aktyvių veiksmų, išreiš-kiančių balsuojančiojo valią, t. y. net nereikia užeiti į slapto balsavimo kabiną.

tais atvejais, kai keliamas tik vienas kandidatas, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį balsuojantysis privalo išbraukti pavardes tų kandidatų, prieš kuriuos bal-suoja, sudaromos realios galimybės kontroliuoti slapto balsavimo turinį, nes tie, ku-rie palaiko iškeltąjį kandidatą ir neturi nieko išbraukti balsavimo biuletenyje, gali neužeiti į slapto balsavimo kabiną. todėl seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje įtvir-tintas teisinis reguliavimas neatitinka slapto balsavimo imperatyvo ir prieštarauja konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas ištirti seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimo nr. Xi-1 „dėl a. valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos seimo pirmin-inku“ (toliau – ir seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1) atitiktį konstitu-cijai ir seimo statutui grindžiamas šiais argumentais.

2.1. pareiga laikytis įstatymo nustatytos procedūros leidžiant įstatymus įtvirtinta konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje, kuri, pareiškėjo nuomone, taikytina priimant ne tik įstatymus, bet ir kitus seimo teisės aktus.

preliminarus teisinis projekto vertinimas – sudedamoji įstatymų leidybos pro-cedūros dalis ir šio etapo praleidimas turėtų būti vertinamas kaip konstitucinių rei-kalavimų įstatymų leidybos procesui pažeidimas. be to, pagal seimo statutą to paties turinio įstatymo projektą, nesant ypatingų aplinkybių, seimas gali svarstyti tik po 6 mėnesių (seimo statuto 139 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 6, 7 dalys). tai turė-tų būti taikoma ne tik įstatymams, bet ir kitiems seimo priimamiems teisės aktams. pareiškėjo manymu, seimas, priimdamas 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimą nr. Xi-1, nesilaikė privalomosios teisės aktų priėmimo procedūros, nustatytos seimo statu-te, ir pažeidė seimo 136 straipsnio 3 dalį, 139 straipsnio 2 dalį, kartu ir konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį.

2.2. teisės aktų hierarchija reiškia, kad įstatymai negali prieštarauti konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – konstitucijai ir įstatymams; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. tačiau priimant ginčijamą nutarimą nebu-vo remiamasi seimo statutu (buvo pažeistos tam tikros seimo statuto nuostatos), tai-gi, pareiškėjo nuomone, nesilaikyta konstitucinio teisės aktų hierarchijos principo ir pažeista konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

2.3. atstovaudamas tautai, seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja konstitucija ir įstatymai, kitaip būtų pa-žeistas konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, kad valdžios ga-lias riboja konstitucija. seimas, leisdamas teisės aktus, privalo laikytis seimo statute nustatytos tvarkos ir negali savarankiškai nuspręsti ja nesivadovauti, nes taip viršytų

◆ Dėl žymėjimo balsavimo biuleteniuose balsuojant seime 65

savo įgaliojimus ir pažeistų konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį. taigi įstatymų leidėjas, priėmęs ginčijamą nutarimą nesilaikydamas privalomosios seimo statute nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos, pažeidė konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį.

2.4. balsuojant dėl seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimo nr. Xi-1 priėmi-mo nebuvo laikomasi slapto balsavimo imperatyvo, nes ne visi parlamentarai užėjo į slapto balsavimo kabiną (neužėjo tie, kurie balsavo „už“ ir neturėjo išbraukti vienin-telio kandidato pavardės), kaip tai numatyta seimo statuto 115 straipsnio 6 dalyje. taigi priimant ginčijamą seimo nutarimą buvo pažeista seimo statuto 115 straips-nio 6 dalis.

2.5. slapto balsavimo principas yra neatsiejamas nuo demokratinės teisinės vals-tybės. konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, suponuoja visuomenės demokratinės gyvensenos principus bei gina visuotinai pripažįstamus konstitucinius gėrius, tokius kaip laisvi, sąžiningi ir slapti rinkimai. tautos atstovai, reikšdami aukščiausią suverenią tautos valią, priva-lo elgtis taip, kad nebūtų pagrindo abejoti demokratinės respublikos garantuojamais konstituciniais gėriais. todėl renkant seimo pirmininką nesilaikius slapto balsavi-mo principo buvo pažeistas konstitucijos 1 straipsnis, konstitucinis teisinės valsty-bės principas.

2.6. slapto balsavimo institutas yra nustatytas siekiant apsaugoti balsuojančiuo-sius nuo jų valios atskleidimo, išvengti tiesioginės ar netiesioginės įtakos ir taip ne-pažeisti seimo nario laisvo mandato principo, įtvirtinto konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje. Renkant seimo pirmininką nebuvo laikomasi slapto balsavimo principo, to-dėl buvo sudarytos prielaidos daryti įtaką balsuojantiems seimo nariams ir taip pa-žeista konstitucijos 59 straipsnio 4 dalis.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovo seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko stasio Šed-baro rašytiniai paaiškinimai.

1. Rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad seimo statuto 117 straipsnio 6 da-lis neprieštarauja konstitucijai. seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

balsavimo biuletenių žymėjimo arba pildymo tvarka yra išimtinai seimo statu-to reguliavimo dalykas. Ji turi būti tokia, kad būtų sudarytos sąlygos objektyviai iš-reikšti seimo narių valią ir teisingai suskaičiuoti balsus. toks balsavimo biuletenių žymėjimo būdas, kai išbraukiamas kandidatas, prieš kurį balsuojama, ir paliekamas tas, už kurį balsuojama, savo turiniu ir teisine prasme niekuo nesiskiria nuo žymėji-mo būdo, kai pažymimas tas kandidatas, už kurį balsuojama, ir paliekamas nežymė-tas tas kandidatas, prieš kurį balsuojama.

2. Rašytiniuose paaiškinimuose taip pat teigiama, kad seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1 neprieštarauja konstitucijai ir seimo statutui. seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.


2.1. priėmus seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimą nr. Xi-1 oficiali seimo su-daryta balsų skaičiavimo komisija patvirtino balsavimo rezultatus, kartu patvirtinda-ma ir tai, kad buvo tinkamai laikomasi balsavimo tvarkos.

2.2. slapto balsavimo principas neįpareigoja išreikštos valios po balsavimo lai-kyti paslaptyje ir negali būti interpretuojamas kaip draudžiantis seimo nariui ją at-skleisti kitiems seimo nariams ar visuomenei. seimo nario teisė laisvai kalbėti dėl seime svarstomų klausimų kyla iš jo, kaip tautos atstovo, teisinio statuso.

2.3. seimo statuto 136 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad seimo kanceliari-jos teisės departamentas rengia išvadas dėl teisės akto projekto atitikties konstitucijai ir įstatymams, taikoma priimant įstatymus ir kitus norminius teisės aktus, nes seimo sta-tuto v dalis taikoma visiems seimo įstatymų ir kitų norminių aktų projektams, o gin-čijamas seimo nutarimas yra nenorminis teisės aktas. teisės departamentas neprivalo teikti išvadų dėl visų seimo priimamų nenorminio pobūdžio poįstatyminių teisės aktų, juo labiau nevertina seimo renkamų ir skiriamų pareigūnų kompetencijos ir tinkamu-mo užimti pareigas. taigi jo išvada priimant ginčijamą seimo nutarimą nebuvo būtina.

2.4. seimo statuto 139 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad analogiškas teisės akto projektas turi būti pateiktas iš naujo svarstyti ne anksčiau kaip po 6 mėnesių, taip pat taikoma tik įstatymų ir kitų norminių teisės aktų projektams ir neapima atvejų, kai seime priimamas nenorminis individualaus pobūdžio teisės aktas. seimo nenorminių teisės aktų priėmimo procedūra reguliuojama ne seimo statuto v dalies, o specialiosio-mis vi dalies nuostatomis. be to, seimo statuto 187 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad pakartotiniai seimo pirmininko rinkimai rengiami artimiausiame seimo posėdyje, taigi renkant seimo pirmininką seimo statuto 139 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma.

2.5. Ginčijamo seimo nutarimo prieštaravimas konstitucijai grindžiamas tuo, kad jis prieštarauja seimo statuto nuostatoms, todėl konstatavus, jog šis nutarimas neprieštarauja seimo statutui, darytina išvada, kad jis neprieštarauja ir konstitucijai.

III

konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo narių grupės atstovai seimo nariai v. p. andriukaitis, J. sabatauskas iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdės-tytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus dėl ginčijamo teisinio reguliavi-mo taikymo praktikoje ir atsakė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.


I

Dėl Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 117 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar seimo statuto (1998 m. gruo-džio 22 d. redakcija) 117 straipsnio 6 dalis neprieštarauja konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


2. pareiškėjo manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos pa-žeisti slapto balsavimo imperatyvą, nes tuo atveju, kai yra iškeltas tik vienas kandida-tas, balsuojantysis, kuris palaiko iškeltą kandidatą, balsavimo biuletenyje neturi nieko išbraukti ir neužeina į slapto balsavimo kabiną. Ginčijamu teisiniu reguliavimu balsuo-jantiesiems „prieš“ ir „už“ sudaromos nevienodos sąlygos balsuoti – vieniems reikia iš-braukti pavardę kandidato, prieš kurį balsuojama, kitiems nereikia atlikti jokių aktyvių veiksmų. taip sudaroma galimybė kontroliuoti balsuojančiojo balsavimo turinį.

3. seimas 1998 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos seimo statutą „dėl statuto pakeitimo“, kurio 1 straipsniu seimo statutą (1994 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija. seimo statutas (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) (toliau – ir seimo statutas) įsigaliojo 1999 m. vasario 1 d.

4. seimo statuto 117 straipsnyje „balsavimo biuleteniai“, kurio 6 dalį ginčija pa-reiškėjas, nustatyta:

„1. slapto ar atviro balsavimo biuletenio pavyzdį prieš balsavimą patvirtina seimas.2. dėl kurio nors pareigūno atleidimo ar nepasitikėjimo juo pareiškimo balsuo-

jama biuleteniais, kuriuose įrašyti teiginiai: „pasitikiu“ ir „nepasitikiu“ arba „atleisti iš pareigų“ ir „neatleisti iš pareigų“.

3. vienu biuleteniu gali būti balsuojama tik dėl vieno pareigūno atšaukimo arba ne-pasitikėjimo kolegialia institucija ar jos nariu pareiškimo arba vieno pareigūno atleidimo.

4. viename biuletenyje abėcėlės tvarka gali būti įrašomos tik kandidatų į tas pa-čias pareigas pavardės.

5. visais atvejais biuletenis turi turėti antraštę, kurioje aiškiai nurodyta, dėl ko balsuojama.

6. balsuojantysis biuletenyje išbraukia pavardes tų kandidatų, prieš kuriuos bal-suoja, arba tuos teiginius, kurie jam nepriimtini.

7. negaliojančiais pripažįstami nepatvirtinto pavyzdžio ar neantspauduoti biu-leteniai, taip pat tie, kuriuose palikta pavardžių daugiau, negu renkama pareigūnų, arba paliktas daugiau kaip vienas pasirinkti duotas teiginys.

8. papildomai įrašytos pavardės ar teiginiai neskaičiuojami.9. balsavimo biuleteniais balsų skaičiavimo protokolą pasirašo balsų skaičiavimo

grupės pirmininkas ir posėdžio pirmininkas.10. balsavimo biuleteniai saugomi seimo archyve iki seimo kadencijos pabaigos.“taigi seimo statuto 117 straipsnyje nustatyta, kokie biuleteniai turi būti naudojami

balsuojant seime slaptai ar atvirai (1 dalis) ir kas juose turi būti įrašyta (2, 4, 5 dalys), kaip turi būti balsuojama biuleteniuose darant atitinkamus žymėjimus (6 dalis), kaip skaičiuojami (7–9 dalys), kur ir kiek laiko saugomi balsavimo biuleteniai (10 dalis).

5. pareiškėjo ginčijamoje seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas žymėjimo balsavimo biuletenyje būdas, kurio, išreikšdamas savo valią, turi laikytis balsuojantis seimo narys. pagal seimo statuto 117 straipsnio 6 dalį balsuojantysis, siekdamas išreikšti savo valią, balsavimo biuletenyje turi išbraukti pavardes tų kandi-datų, prieš kuriuos jis balsuoja, arba tuos teiginius, kurie jam nepriimtini.


6. seimo statuto 117 straipsnio 6 dalies nuostatą aiškinant kartu su to paties straips-nio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad slapto arba atviro balsavimo biuletenio pavyzdį prieš balsavimą patvirtina seimas, pažymėtina, kad seimas turi patvirtinti tokį slapto ar atvi-ro balsavimo biuletenio pavyzdį, kad balsuojantysis biuletenyje turėtų galimybę išbrauk-ti pavardes kandidatų, prieš kuriuos jis balsuoja, arba teiginius, kurie jam nepriimtini.

7. pažymėtina, kad seimo statutas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas keičiamas nebuvo.

8. seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškinti-nas ir kitų seimo statuto nuostatų, kuriomis nustatyti balsavimo būdai ir tvarka, kon-tekste.

9. seimo statuto 118 straipsnio „klausimų pateikimas balsuoti“ 1 dalyje yra nu-statyta: „balsuoti gali būti pateiktas vienas teiginys arba du alternatyvūs teiginiai. pirmuoju atveju balsuojama „už“, „prieš“ arba „susilaikoma“. antruoju atveju bal-suojama „už pirmąjį teiginį“ arba „už antrąjį teiginį“.“

taigi seimo statuto 118 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kaip balsavimo biule-tenyje turi būti pateikiami klausimai balsuoti dėl vieno teiginio arba dėl dviejų al-ternatyvių teiginių. pažymėtina, kad tais atvejais, kai balsuojama dėl vieno teiginio, balsuojančiajam pateikiama keletas pasirinkimų: balsuoti „už“, „prieš“ arba susilaiky-ti. tais atvejais, kai balsuojama dėl dviejų alternatyvių teiginių, balsuojantysis priva-lo pasirinkti vieną iš jų.

10. pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje, aiškinamą kartu su seimo statuto 118 straipsnio 1 dalyje įtvir-tintu teisiniu reguliavimu, tais atvejais, kai seime balsuojama dėl vieno kandidato ar vieno teiginio, balsuojančiajam turi būti sudaryta galimybė balsuoti už keliamą kan-didatą ar teiginį, balsuoti prieš arba susilaikyti.

taigi seimo statuto 117 straipsnio 1, 6 dalyse, 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-tas teisinis reguliavimas suponuoja pareigą seimui prieš balsavimą patvirtinti tokį balsavimo biuletenio pavyzdį, kad tais atvejais, kai seime balsuojama dėl vieno kan-didato ar vieno teiginio, būtų sudaryta galimybė balsuoti už keliamą kandidatą ar teiginį, prieš keliamą kandidatą ar teiginį arba susilaikyti, kad balsuojantysis, reikš-damas savo valią, turėtų galimybę pasirinkti ir balsavimo biuletenyje išbraukti jam nepriimtinus pasirinkimus ir palikti neužbrauktą pasirinkimą, kuris jam priimtinas.

Šios konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad nors, kaip minėta, pareiškė-jai teigia, jog balsuojantysis, kuris palaiko iškeltą kandidatą, balsavimo biuletenyje neturi nieko išbraukti, jis neginčija seimo sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas bal-savimo biuletenio pavyzdys. taigi atitinkamo seimo sprendimo, kuriuo buvo patvir-tintas balsavimo biuletenio pavyzdys, atitiktis konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. seimo statuto 115 straipsnio „slaptas balsavimas“ (2000 m. spalio 10 d., 2010 m. kovo 25 d. redakcijos) 6 dalyje nustatyta: „balsavimo vietoje turi būti slapto balsa-


vimo kabina ir balsadėžė. pastaroji turi būti taip pastatyta, kad balsuojantieji, eidami prie jos, turėtų pereiti slapto balsavimo kabiną.“

12. pagal seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą pareiškėjo ginčijamą tei-sinį reguliavimą, kuriuo nustatyta, kad balsuojantysis biuletenyje išbraukia pavardes tų kandidatų, prieš kuriuos balsuoja, arba tuos teiginius, kurie jam nepriimtini, aiški-namą kartu su seimo statuto 115 straipsnio (2000 m. spalio 10 d., 2010 m. kovo 25 d. redakcijos) 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tais atvejais, kai balsuojama slap-tai, balsuojančiajam, norinčiam balsavimo biuletenyje išbraukti pavardes kandidatų, prieš kuriuos jis balsuoja, ar teiginius, kurie jam nepriimtini, turi būti sudaryta ga-limybė tai padaryti slapto balsavimo kabinoje, kurios neperėjus pagal seimo statuto 115 straipsnio (2000 m. spalio 10 d., 2010 m. kovo 25 d. redakcijos) 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą jam nebūtų galimybės eiti prie balsadėžės.

13. minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar seimo statuto 117 straipsnio 6 da-lis neprieštarauja konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui.

14. pareiškėjo manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos pažeisti slapto balsavimo imperatyvą, balsuojantiesiems „už“ ir „prieš“ sudaromos nevienodos sąlygos balsuoti ir kontroliuoti balsuojančiojo balsavimo turinį, taip pa-žeidžiant konstitucijos 1 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą.

pažymėtina, kad, kaip minėta, kiti pareiškėjo – seimo narių grupės pateikti ar-gumentai yra susiję su ginčijamo seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje nustatyto tei-sinio reguliavimo taikymu.

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją ir kons-titucinio teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klau-simus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

15. konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad šiame konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai, inter alia tai, kad valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai (konstitucinio teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

16. konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija. konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (inter alia konstitucinio teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai).


17. konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (konstitucinio teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).

18. pagal konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas, turintis įstatymo galią. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad šiame konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketi-nė norma, leidžianti seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus seimo funkcionavimo klausimus (konstitucinio teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas). tai-gi konstitucijoje yra įtvirtinta seimo diskrecija šioje srityje; kartu pažymėtina, kad sei-mas, nustatydamas savo struktūrą ir darbo tvarką, negali pažeisti konstitucijos principų ir normų (konstitucinio teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

19. minėta, kad pareiškėjo ginčijamoje seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas žymėjimo balsavimo biuletenyje būdas, kurio, išreikšdamas savo valią, turi laikytis balsuojantis seimo narys. taigi šioje nuostatoje seimas, pasinaudoda-mas konstitucijos jam suteikta diskrecija nustatyti savo darbo tvarką, nustatė, kaip balsuojančio seimo nario pasirinkimas turi būti pažymimas balsavimo biuletenyje.

minėta ir tai, kad pagal seimo statuto 117 straipsnio 6 dalį, aiškinamą kartu su kitomis seimo statuto nuostatomis, tais atvejais, kai seime balsuojama dėl vieno kan-didato ar vieno teiginio, balsuojančiajam, norinčiam išreikšti savo valią, turi būti su-daryta galimybė balsavimo biuletenyje išbraukti jam nepriimtinus pasirinkimus ir palikti neužbrauktą pasirinkimą, kuris jam yra priimtinas; tais atvejais, kai balsuoja-ma slaptai, balsuojančiajam turi būti sudaryta galimybė seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje nurodytus veiksmus atlikti slapto balsavimo kabinoje, kurios neperėjus pa-gal seimo statuto 115 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą jam nebūtų ga-limybės eiti prie balsadėžės.

20.taigi konstatuotina, kad pareiškėjo ginčijama seimo statuto 117 straips-nio 6 dalimi, aiškinama kartu su kitomis seimo statuto nuostatomis, yra sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti balsavimo slaptumą tuo atveju, kai sprendimas sei-me priimamas slaptu balsavimu. vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad seimo statuto 117 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos kontro-liuoti balsuojančiojo valią.

21. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad seimo statuto 117 straipsnio 6 dalis neprieštarauja konstitucijos 1 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

II

Dėl Seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. xI-1 „Dėl A. Valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku“ atitikties Konstitucijos


1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 115 straipsnio 6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straipsnio 2 daliai.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1 pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, seimo statuto 115 straipsnio 6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straipsnio 2 daliai.

2. seimas 2008 m. lapkričio 17 d. priėmė nutarimą nr. Xi-1 (įsigaliojusį tą pačią dieną), kuriame nustatyta:

„Lietuvos Respublikos seimas, vadovaudamasis seimo statuto 187 ir 190 straips-niais, nutaria:

1 straipsnis. išrinkti Lietuvos Respublikos seimo pirmininku seimo narį arū-ną vaLinskĄ.

2 straipsnis. nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“pažymėtina, kad seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1 – individua-

laus pobūdžio vienkartinio (ad hoc) taikymo teisės aktas. priėmus šį seimo nutarimą ir jį pritaikius, buvo sukurti konkretūs teisiniai santykiai – seimo pirmininku tapo seimo narys arūnas valinskas.

pažymėtina ir tai, kad pirmininkavimo seimui santykius reguliuoja jau kiti tei-sės aktai, inter alia atitinkamos seimo statuto nuostatos, kurios nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

3. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamas seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nu-tarimas nr. Xi-1 aiškintinas kitų su juo susijusių teisės aktų kontekste.

3.1. seimas 2009 m. rugsėjo 15 d. priėmė nutarimą nr. Xi-413 „dėl arūno va-linsko atleidimo iš seimo pirmininko pareigų“ (įsigaliojusį tą pačią dieną) (toliau – seimo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimas nr. Xi-413), kuriame nustatyta:

„Lietuvos Respublikos seimas, atsižvelgdamas į seimo narių grupės siūlymą at-leisti iš seimo pirmininko pareigų arūną valinską ir vadovaudamasis seimo statuto 218 straipsniu, nutaria:

1 straipsnis.atleisti arūną vaLinskĄ iš seimo pirmininko pareigų.2 straipsnis.nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“ pažymėtina, kad seimo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimas nr. Xi-413 – taip pat

individualaus pobūdžio vienkartinio taikymo teisės aktas, kurį priėmus a. valinskas neteko seimo pirmininko pareigų.

taigi priėmus seimo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimą nr. Xi-413 pasibaigė pa-reiškėjo ginčijamu seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimu nr. Xi-1 sukurti teisiniai santykiai – nuo seimo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimo nr. Xi-413 priėmimo dienos a. valinskas neteko seimo pirmininko pareigų.


3.2. seimas 2009 m. rugsėjo 17 d. priėmė nutarimą nr. Xi-416 „dėl i. degutienės išrinkimo Lietuvos Respublikos seimo pirmininke“ (įsigaliojusį tą pačią dieną) (to-liau – seimo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarimas nr. Xi-416), kuriuo seimo pirmininke išrinkta seimo narė irena degutienė.

3.3. apibendrinant pažymėtina, kad seimui priėmus 2009 m. rugsėjo 15 d. nu-tarimą nr. Xi-413 ir 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarimą nr. Xi-416 pasibaigė teisiniai santykiai, atsiradę seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimo nr. Xi-1, kuriuo seimo pirmininku buvo išrinktas a. valinskas, pagrindu.

3.4. taigi konstatuotina, kad priėmus seimo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimą nr. Xi-413 pareiškėjo ginčijamas seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1 nebegali būti taikomas ir šiuo aspektu jo galiojimas yra pasibaigęs.

4. konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teise-nai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti konstitucinio teismo teisę tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti konstitucijos 106 straipsnyje nu-rodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsi-žvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia konsti-tucinio teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

5. kaip minėta, į konstitucinį teismą su prašymu ištirti seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimo nr. Xi-1 teisėtumą kreipėsi pareiškėjas – seimo narių grupė.

6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos da-lis pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas nr. Xi-1 „dėl a. valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos sei-mo pirmininku“ pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 dali-ai, konstituciniam teisinės valstybės principui, seimo statuto 115 straipsnio 6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straipsnio 2 daliai, nutrauktina.


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija; žin., 1999, nr. 5-97) 117 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijai.

2. nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių gru-pės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos seimo 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimas


nr. Xi-1 „dėl a. valinsko išrinkimo Lietuvos Respublikos seimo pirmininku“ (žin., 2008, nr. 133-5109 ) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos seimo statuto 115 straipsnio 6 daliai, 136 straipsnio 3 daliai, 139 straip-snio 2 daliai.


konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė pranas kuconis Gediminas mesonis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis dainius žalimas


74

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 129 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO (2008 M. BIRŽELIO 12 D.

REDAKCIJA), 135 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO (2008 M. BIRŽELIO 12 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. birželio 4 d.Vilnius


sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdy-je 2012 m. gegužės 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011 pagal:

1) pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymus ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punk-

tas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-47/2009);

– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-8/2011);

2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respu-blikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011).

konstitucinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011.


I

pareiškėjų – vilniaus apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo prašymai iš-tirti baudžiamojo kodekso (toliau – ir bk) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) (prašymas nr. 1b-47/2009), 135 straipsnio 2 dalies 3 punk-

◆ Dėl bauDžiamosios atsakomybės už artimojo giminaičio ar šeimos nario nužuDymą 75

to (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011, 1b-8/2011) atitiktį konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiami šiais argumentais.

1. asmuo turi tam tikrų išskirtinių pareigų šeimos nariams ar artimiesiems gi-minaičiams, tačiau gyvenimo aplinkybės dažnai nulemia specifinius šeimos narių ar artimųjų giminaičių santykius, kurie susidarius konkrečiai situacijai taikant baudžia-mąją atsakomybę yra svarbesni nei vien formalus bendro gyvenimo ar giminystės ryšys. todėl bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas gali apriboti teismo galimybes tinkamai įvertinti konkrečią situaciją ir visas nusikalstamos veikos pada-rymo aplinkybes, paskirti teisingą bausmę.

2. žmogaus gyvybė, sveikata turi būti vertinamos ne pagal individualias ar ki-tokias žmogaus savybes. vilniaus apygardos teismas (prašymas nr. 1b-47/2009) pa-žymi, kad konstitucijos 19 straipsnyje garantuojama žmogaus teisė į gyvybę, kurią saugo įstatymas, šiame straipsnyje žmogaus gyvybė nediferencijuojama nei pagal svarbą, nei pagal kokius nors kitus požymius. Lietuvos apeliacinio teismo (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011), vilniaus apygardos teismo (prašymas nr. 1b-8/2011) nuomone, asmens sveikata pati savaime yra nekvestionuojama vertybė, todėl abejo-tinas jos diferencijavimas pagal svarbą, juo labiau prioritetiniu laikant vien šeiminį ar giminystės ryšį. todėl artimojo giminaičio ar šeimos nario gyvybė, sveikata nega-li turėti kokio nors kito reikšmingesnio požymio, pagal kurį jo gyvybė, sveikata būtų išskirta, palyginti su žmonėmis, kurie tokio požymio neturi.

3. taikant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį nužudymas, sunkus sveikatos sutrik-dymas pripažįstami kvalifikuotais dėl šeimos ar giminystės ryšio, nukentėjusiojo as-mens gyvybė, sveikata išskirtinai vertinama ne dėl nusikaltusio asmens padarytos veikos pavojingumo laipsnio, tai yra ne dėl subjekto tyčios, o dėl objektyvių, nei nuo objekto, nei nuo subjekto nepriklausančių, giminystės ryšių. Šiuo metu galiojančiuo-se bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straips-nio 2 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidą tokius pačius teisinius faktus – nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, nenustačius jokių kitų nu-sikaltimą kvalifikuojančių požymių, tik tarp kaltininko ir nukentėjusiojo esantį šei-minį ar giminystės ryšį, vertinti skirtingai.

4. pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011) remiasi ir oficialiąja konstitucine doktrina, išdėstyta konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – seimo atstovų seimo narių vidmanto žiemelio, konstanto Ramelio, seimo kanceliarijos teisės departamento baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vedėjo antano Jatkevičiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčija-mas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijai.

2012 m. birželio 4 d. nutarimas ◆76

suinteresuoto asmens atstovų rašytiniai paaiškinimai grindžiami iš esmės ana-logiškais argumentais.

1. bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas buvo pakeisti 2008 m. birželio 12 d. priimtu įstatymu nr. X-1597, kurio projekto aiškina-majame rašte teigiama: „Šiuo metu nužudymą, sunkų <...> sveikatos sutrikdymą kva-lifikuojančiu požymiu yra laikomi tie atvejai, kai kaltininkas šias veikas padaro savo motinos, tėvo ar vaiko atžvilgiu, tokią nuostatą grindžiant tuo, kad tokiomis veiko-mis yra pažeidžiami gamtos dėsniai. Įvertinant tai, jog baudžiamieji įstatymai saugo ne tik gamtos, bet ir kitais pagrindais atsiradusius gėrius, manytina, kad analogiško griežtesnio įvertinimo reikalauja ir tie atvejai, kai kaltininkas nusikalstamas veikas padaro prieš kitus artimuosius giminaičius <...>. santykių su šiais asmenimis turi-nį lemiantys moralės bei paprotiniai imperatyvai leidžia teigti, kad tokių imperatyvų nepaisęs asmuo pripažintinas pažeidusiu išskirtinės apsaugos reikalaujančias, visuo-menės gyvenimo sanklodą grindžiančias vertybes.“

2. Šeimos apsauga Lietuvos teisės sistemoje turi prioritetinę reikšmę. konstituci-jos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“ konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ taigi valstybė privalo užtikrinti šeimos apsaugą. Šeimos interesų apsaugai skirtas atitinkamas dėmesys ir visuotinėje žmo-gaus teisių deklaracijoje, tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

3. Ginčijamose nuostatose įtvirtinta pozityvi diskriminacija. pagal konstituciją pozityvi diskriminacija galima, nes ja siekiama apsaugoti tam tikras asmenų grupes ar suteikti joms papildomų garantijų.


I

1. kaip minėta, pareiškėjai – vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliaci-nis teismas prašo ištirti, ar baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) (prašymas nr. 1b-47/2009), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011, 1b-8/2011) neprieštarauja konsti-tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

nors pareiškėjai prašymuose nenurodo konkrečios bk 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcijos, iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad jie abejoja, ar konstitucijai neprieštarauja bk 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija).

atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymuose pateiktus argumentus, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja bk 129 straipsnio


2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija).

2. seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko-dekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas bau-džiamasis kodeksas.

seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodek-so, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu nr. viii-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu nr. iX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu nr. iX-994, įsigaliojimo ir įgy-vendinimo tvarkos įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatė, kad baudžiamasis kodek-sas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d., o 47 straipsnio 1 dalyje – kad įsigaliojus naujajam baudžiamajam kodeksui netenka galios senasis baudžiamasis kodeksas.

2.1. bk 129 straipsnyje „nužudymas“ buvo nustatyta:„1. tas, kas nužudė kitą žmogų,baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.2. tas, kas nužudė:1) mažametį;2) bejėgiškos būklės žmogų;3) savo motiną, tėvą ar vaiką;4) nėščią moterį;5) du ar daugiau žmonių;6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;8) dėl chuliganiškų paskatų;9) dėl savanaudiškų paskatų;10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui,baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės at-

ėmimu iki gyvos galvos.“taigi bk 129 straipsnyje buvo įtvirtinta diferencijuota baudžiamoji atsakomybė

už kito žmogaus nužudymą.2.2. bk 135 straipsnyje „sunkus sveikatos sutrikdymas“ nustatyta:„1. tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko

regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susir-go sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbin-gumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas,

baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.2. tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino:1) mažametį;


2) bejėgiškos būklės žmogų;3) savo motiną, tėvą ar vaiką;4) nėščią moterį;5) du ar daugiau žmonių;6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;8) dėl chuliganiškų paskatų;9) dėl savanaudiškų paskatų;10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui,baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.“taigi bk 135 straipsnyje nustatyta diferencijuota baudžiamoji atsakomybė už

sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą.2.3. palyginus bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte

nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju bk 129 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad bk 129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomy-bė už nužudymą, 2 dalies 3 punkte, 135 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji at-sakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, 2 dalies 3 punkte numačius požymius („savo motiną, tėvą ar vaiką“), baudžiamojoje teisėje vadinamus kvalifikuojančiais, ir atitinka-mai didesnes bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinka-mai bk 129 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.

3. seimas 2007 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko-dekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 1981, 1982, 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXvi, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 2561, 2571 straips-niais įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. Šio įstatymo 10 straipsniu pakeis-tas ir naujai išdėstytas bk 129 straipsnis, kuriame padidintos minimalios terminuoto laisvės atėmimo bausmės už nužudymą ribos: 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje minimali bausmės riba padidinta nuo penkerių iki septynerių metų laisvės atėmimo, o 2 dalyje – nuo penkerių iki aštuonerių metų laisvės atėmi-mo. maksimalios terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribos nebuvo keičiamos.

4. seimas 2008 m. birželio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko-dekso 42, 67, 129, 135, 138 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildy-mo 721, 722 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. birželio 27 d. Šio įstatymo 5 straipsniu pakeistas bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalies 3 punktas, o 6 straipsniu –135 straipsnio 2 dalies 3 punktas.

4.1. bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), ginči-jamame šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„2. tas, kas nužudė: <...>


3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės

atėmimu iki gyvos galvos.“4.2. bk 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), ginči-

jamame šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:„2. tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino: <...>3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.“4.3. taigi bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija),

135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) išplėstas nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėčių kvalifikuojantis požymis – apimti ne vien kal-tininko motina, tėvas ar vaikas, bet ir kiti artimieji giminaičiai bei kiti šeimos nariai.

pažymėtina, kad bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. re-dakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas byloje ginčijamu aspektu yra tapatus.

palyginus bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį re-guliavimą su nustatytuoju bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad bk 129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžia-moji atsakomybė už nužudymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrik-dymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numačius kvalifikuojančius požymius („savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį“) ir atitinkamai didesnes bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinkamai bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.

5. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti bk 129 straips-nio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), kuriuose nustatyta griežtesnė baudžia-moji atsakomybė atitinkamai už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudy-mą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą, atitiktį konstitucijai. pažymėtina, kad sąvokų „artimasis giminaitis“, „šeimos narys“ išaiškinimai yra pateikti bk 248 straipsnyje.

bk 248 straipsnio „sąvokų išaiškinimas“ 1, 2 dalyse nustatyta:„1. artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, se-

neliai ir vaikaičiai.2. nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tė-

vai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.“

aiškinant bk 248 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), konstatuotina, kad


nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusio asmens artimieji giminaičiai yra šio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o atitinkamą nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su šiuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, nusikal-timą padariusio asmens sutuoktinis, asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos aukščiausiojo teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nu-tartyse (Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos in-ter alia 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-551/2009, 2010 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-49/2010, 2010 m. lapkričio 2 d. nu-tartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-510/2010, 2011 m. sausio 13 d. nutartis baudžia-mojoje byloje nr. 2k-76/2011, 2011 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-101/2011) bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakci-ja), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) esančios sąvokos „artimasis giminaitis“, „šeimos narys“ aiškinamos ir taikomos pagal bk 248 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

6. tiriant bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitiktį konstituci-jai, reikšminga ir tai, kokios bausmės nustatytos už artimojo giminaičio ar šeimos na-rio nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą.

6.1. bk 42 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) „bausmių rūšys“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:1) viešųjų teisių atėmimas;2) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;3) viešieji darbai;4) bauda;5) laisvės apribojimas;6) areštas;7) terminuotas laisvės atėmimas;8) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.“seimas 2011 m. birželio 11 d. priėmė baudžiamojo kodekso 7, 42, 67, 68, 74,

1231, 125, 126, 134, 142, 144, 176, 177, 204, 205, 210, 211, 213, 220, 223, 225, 226, 227, 228, 2281, 229, 230, 2531, 255, 257, 263, 268, 278, 281, 297, 3081 straipsnių pakei-timo ir papildymo, kodekso papildymo 681, 682 straipsniais ir 44, 45 straipsnių pri-pažinimo netekusiais galios įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistos bk 42 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 1, 2 ir 6 dalys.

bk 42 straipsnio „bausmių rūšys“ 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nu-statyta:

„padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:1) viešieji darbai;


2) bauda;3) laisvės apribojimas;4) areštas;5) terminuotas laisvės atėmimas;6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.“aiškinant bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija),

135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį regu-liavimą kartu su nustatytuoju bk 42 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d., 2011 m. bir-želio 21 d. redakcijos) konstatuotina, kad už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą yra nustatytos griežčiausios bausmių rūšys: už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą yra nustatytos terminuoto lais-vės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, o už sunkų savo artimojo gi-minaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymą – terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

6.2. pagal minėtą teisinį reguliavimą asmuo, padaręs nusikaltimą, kuris atitin-ka bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje nustatytos nusikalti-mo sudėties požymius, yra baudžiamas terminuotu laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų, o padaręs nusikaltimą, kuris atitinka bk 129 straipsnio 2 da-lies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytos nusikaltimo sudėties po-žymius, – terminuotu laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, šios bausmės yra alternatyvios.

taigi konstatuotina, kad bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribos yra plačios, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė – alternatyvi.

6.3. minėta ir tai, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, padaręs nusi-kaltimą, kuris atitinka bk 135 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties po-žymius, yra baudžiamas terminuotu laisvės atėmimu iki dešimties metų, o padaręs nusikaltimą, kuris atitinka bk 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, – terminuotu laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.

taigi konstatuotina, kad bk 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribos yra plačios.

7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste reikšmingos ir kitos bk nuostatos, susijusios su skiriamų bausmių individualizavimu.

bk 54 straipsnyje „bendrieji bausmės skyrimo pagrindai“ nustatyta:„1. teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nu-

matančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio ko-dekso bendrosios dalies nuostatų.

2. skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;2) kaltės formą ir rūšį;3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;4) nusikalstamos veikos stadiją;


5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.3. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų

teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.“

bk 54 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės, inter alia bausmės skyrimo, pagrindai įtvirtinti ne tik bk specialiojoje dalyje, kurioje nustatytos bausmės už nužudymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir bk bend rosios dalies nuostatose. pagal jas teismas, skirdamas bausmę nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusiam asmeniui, privalo atsižvelgti į visas teisiš-kai reikšmingas nusikalstamos veikos ypatybes, inter alia jos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, taigi teismui yra nustatyta pareiga, laikantis įstatymų reikalavi-mų, individualizuoti bausmę, skiriamą nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą pa-dariusiam asmeniui.

8. apibendrinant nustatytąjį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad:– bk 129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą,

2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numačius kvalifikuojančius požymius („savo artimąjį gimi-naitį ar šeimos narį“) ir atitinkamai didesnes bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinkamai bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. re-dakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje;

– nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusio asmens artimieji gimi-naičiai yra šio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vai-kaičiai, o atitinkamą nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su šiuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuokti-niai, nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis, asmuo, su kuriuo nusikaltimą pada-ręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai;

– terminuoto laisvės atėmimo bausmių, nustatytų už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą, ribos yra plačios, o už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nustatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė – alternatyvi;

– teismui yra nustatyta pareiga, laikantis įstatymų reikalavimų, individualizuoti bausmę, skiriamą nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusiam asmeniui.

II

1. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti bau-džiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija),


135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitiktį konstituci-jos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės vi-suomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vie-nas iš prioritetinių uždavinių (konstitucinio teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). taigi demokratinėje teisinėje vals-tybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kurio-mis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (konstitucinio teismo inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padary-mą (konstitucinio teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

3. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingu-mą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtin-ti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti konstitucijos normų ir principų (konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), inter alia prigimtinio teisingumo ir proporcin-gumo principų, kitų teisinės valstybės principų reikalavimų, konstitucijos 29 straips-nyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo.

3.1. konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalsta-mų veikų pavojingumą (konstitucinio teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi.

3.2. konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svar-bius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pa-siekti (konstitucinio teismo inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (konstitucinio teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

3.3. konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir ki-toms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvir-


tinta formali visų asmenų lygybė. konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (konstitucinio teismo inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobū-džio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (konstitucinio teismo inter alia 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruo-džio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

4. minėta, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamos bk nuostatos, kuriose nustatyta baudžiamoji atsakomybė už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą, todėl svarbu atskleisti to-kių konstitucijoje įtvirtintų vertybių kaip žmogaus teisė į gyvybę (19 straipsnis), jo asmens neliečiamumas (21 straipsnis), artimos giminystės santykiai (31 straipsnis), šeima (31, 38 straipsniai), motinystė, tėvystė, vaikystė (38 straipsnis) sampratą.

4.1. konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“konstitucinis teismas, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime aiškindamas konstituci-

jos 19 straipsnį, konstatavo, kad teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė tei-sė; ji yra nedaloma.

4.2. konstitucijos 21 straipsnyje inter alia nustatyta:„žmogaus asmuo neliečiamas. <...>draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip

pat nustatyti tokias bausmes.su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar

medicinos bandymai.“konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta inter alia žmogaus teisė į jo asmens nelie-

čiamumą. asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizi-nis ir psichinis neliečiamumas (konstitucinio teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). nag rinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš konstituci-jos 21 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama žmogaus teisė į asmens neliečiamumą ir imamasi visų reikalingų prie-monių šiai teisei apsaugoti. žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga, inter alia nuo nusikalstamų veikų, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas.

4.3. konstitucijos 31 straipsnio nuostatoje „draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius“ yra expressis verbis įtvirtintos sąvo-kos „šeimos nariai“, „artimi giminaičiai“. nors šių sąvokų turinys nėra tapatus, jomis gali būti apimami ir tie patys asmenys; pažymėtina, kad sąvoka „artimi giminaičiai“ apima žmones, susijusius tam tikro laipsnio giminystės ryšiais, o sąvoka „šeimos na-riai“ gali apimti tiek žmones, susijusius tam tikro laipsnio giminystės ryšiais, tiek žmones, tokiais ryšiais nesusijusius (kaip antai sutuoktinius).

konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuo-menės ir teisinės valstybės siekis, taip pat jos 31 straipsnyje expressis verbis įtvirtintas


draudimas versti duoti parodymus prieš savo artimus giminaičius rodo, kad artimos giminystės ryšiai yra vertingi ir saugomi.

pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, turi diskreciją diferencijuoti tokią atsakomybę, atsižvelgdamas į nusikalstamą veiką padariusio asmens ir nukentėjusio nuo tos veikos asmens gimi-nystės ryšį, jos laipsnį.

4.4. konstitucijos 38 straipsnyje inter alia nustatyta:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. <...>tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais pilie-

čiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“4.4.1. konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsiparei-

gojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės verty-bės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (konstitucinio teismo 2000 m. bir-želio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). iš konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos na-rių teisės ir teisėti interesai (konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

4.4.2. tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai – konstituciškai vertingi. tėvai turi moralinių priedermių ir pil-nametystės sulaukusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). atitinkamos moralinės prie-dermės kyla ir kitiems šeimos nariams.

4.5. žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę, sveikatą, nustatyti griežtą baudžia-mąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant inter alia į tokio kėsinimo-si pavojingumą.

III

Dėl Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakci-ja) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

1. minėta, kad pareiškėjai – vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) (prašymas nr. 1b-47/2009), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. bir-


želio 12 d. redakcija) (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011, 1b-8/2011) nepriešta-rauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjų nuomone, kyla abejonių dėl nustatytojo teisinio reguliavimo atitik-ties konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes juo gali būti apribotos teismo galimybės tinkamai įvertinti konkrečią situaciją ir visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, paskirti teisingą bausmę; žmogaus gyvybė, sveikata turi būti vertinamos ne pagal individualias ar kitokias žmogaus sa-vybes, todėl artimojo giminaičio ar šeimos nario gyvybė, sveikata negali turėti kokio nors kito reikšmingesnio požymio, pagal kurį jo gyvybė, sveikata būtų išskirtos, paly-ginti su tais žmonėmis, kurie tokio požymio neturi. Ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidą tokius pačius teisinius faktus – nužudymą, sunkų sveikatos sutrik-dymą, nenustačius jokių kitų nusikaltimą kvalifikuojančių požymių, tik tarp kalti-ninko ir nukentėjusiojo esantį šeiminį ar giminystės ryšį, vertinti skirtingai.

3. kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame bk 129 straips-nio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatyta:

„2. tas, kas nužudė: <...>3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės

atėmimu iki gyvos galvos.“minėta ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame bk 135 straips-

nio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatyta:„2. tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino: <...>3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.“4. minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto

(2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. minėta, kad įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų po-būdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplin-kybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. taip pat minėta, kad iš konstitu-cijos preambulės, 19, 21, 31, 38 straipsnių išplaukia, jog žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę, sveikatą, nustatyti griežtą baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant į tokio kėsinimosi pavojingumą.

taip pat minėta, jog konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcin-gos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai


svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tiks-lams pasiekti. baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taiky-damas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkre-čiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką.

4.2. minėta ir tai, kad bk 129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsako-mybė už nužudymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straips-nio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numačius kvalifikuojančius po-žymius („savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį“) ir atitinkamai didesnes bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinkamai bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad nustatant griež-tesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudy-mą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji atitinkamai bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugo-ti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečia-mumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, taigi bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numatytais nusi-kaltimais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.

4.3. taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punk-te (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatęs griežtesnę baudžiamąją atsakomybę nei nustatytoji už nužudy-mą ir sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkamai bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, diferencijavo baudžiamąją atsakomybę už skir-tingo pavojingumo nusikaltimus: už nusikaltimus, kuriais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes, nustatyta atitinka-mai griežtesnė baudžiamoji atsakomybė. tokios griežtesnės baudžiamosios atsakomybės nustatymas reiškia pagrįstą jos diferencijavimą, leidžia teismui parinkti teisingą bausmę.

4.4. atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas atitinka konstitucinio teisinės valsty-bės principo reikalavimus.

5. minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitiktį inter alia konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

5.1. kaip minėta, konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. pagal konstitucinį asmenų lygy-


bės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apim-ties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

5.2. minėta, kad įstatymų leidėjas, bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. re-dakcija) nustatęs griežtesnę baudžiamąją atsakomybę nei nustatytoji atitinkamai bk 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, di-ferencijavo baudžiamąją atsakomybę už skirtingo pavojingumo nusikaltimus: už nu-sikaltimus, kuriais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes, nustatyta atitinkamai griežtesnė baudžiamoji atsa-komybė.

5.3. taigi konstatuotina, kad asmenų, nužudžiusių savo artimąjį giminaitį ar šei-mos narį arba sunkiai sutrikdžiusių jo sveikatą ir asmenų, kurie yra padarę tokias pa-čias veikas, tačiau jų su nukentėjusiuoju nesieja šeimos ar artimos giminystės ryšiai, padėtis nėra tokia pati, nes šiais ryšiais susiję asmenys kėsinosi ne vien į tokias kons-titucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir į tokias konstitucines vertybes kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė. minėtus skirtingo pavojingumo nusikaltimus žmogaus gyvybei ir sveikatai padariusiems asmenims nustatyta skirtinga baudžiamoji atsakomybė yra objektyviai pateisinama. taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamomis nuostatomis yra pažeidžia-mas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.

5.4. atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birže-lio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas atitinka asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.

6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad bk 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija, žin., 2008, nr. 73-2796) neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija, žin., 2008, nr. 73-2796) neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.



konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė pranas kuconis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis dainius žalimas


90

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS RELIGINIŲ BENDRIJŲ TEISĖS į IŠLIKUSį NEKILNOJAMĄJį TURTĄ ATKŪRIMO TVARKOS įSTATYMO

5 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, teismo posėdyje 2012 m. bir-želio 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 15/2009 pagal pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įsta-tymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straips-niui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

1. pareiškėjas – kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-cinę bylą, kurioje mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. kazimiero provincija, kaip teigiama pareiškėjo prašyme, atsikūrusi vėliau nei baigėsi Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustaty-tas terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo ir turto grąžinimo pateikti, prašė inter alia atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į tam tikrą nekilnojamąjį turtą kauno mieste atkūrimo pateikti ir kreiptis į konstitucinį teismą dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies atitikties konstituci-jai. Šia teisės norma esą antikonstituciškai siaurinamos religinių bendrijų galimybės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu prašymas pateikiamas vėliau nei per metus nuo Įstatymo įsigaliojimo, juo labiau kad panašios paskirties viešosios teisės akte – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme yra numatyta galimybė teismo tvarka piliečiams, praleidusiems šiame įstatyme nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, jį atnaujinti.

◆ Dėl religinių benDrijų nuosavybės teisių atkūrimo 91

2. pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, yra susiaurina-mos religinių bendrijų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paneigiami dalies visuomenės narių teisėti lūkesčiai gauti teisingą nusavinto nekil-nojamojo turto atlyginimą, kadangi religinė bendrija, per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nepateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, nebeturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, jog valsty-bė turi pareigą veikti taip, kad nuosavybės teisės savininkams būtų atkurtos; savinin-kai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina konstitucija.

II

1. atstovauti suinteresuotam asmeniui – seimui seimo pirmininko 2009 m. ge-gužės 13 d. potvarkiu nr. pp-40 buvo paskirtas seimo narys mantas varaška.

2. Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti m. varaškos rašyti-niai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarau-ja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

seimas, siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti religinių bendrijų pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituci-ją. Religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo procesas, prasidėjęs 1990 m. vasa-rio 14 d. priėmus įstatymą „dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, tęsiasi pagal šiuo metu galiojantį Religinių bendrijų teisės į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą ir nėra pasibaigęs.

pagal konstituciją seimas, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, turi atsižvelgti į socialinių, ekonominių ir kitų sąlygų pokyčius, de-rinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius. atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kar-tu neigiant kitų interesus. seimas, reglamentuodamas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, turėjo diskreciją nustatyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgy-vendinimo terminus, kurie sudarė prielaidas valstybei numatyti religinėms bendruo-menėms grąžinamo turto mastą, pasirengti nuosavybės teisių atkūrimo procesui, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, nekilnojamojo turto apyvartoje dalyvaujančių subjektų teisėtus lūkesčius ir teisinį tikrumą, pasiekti pusiausvyrą tarp religinių ben-drijų, kurioms atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigojimą atkurti ne visų religinių bendrijų nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, bet tik tų, kurios patenka į Įstatymo 2 straipsnyje api-brėžtą subjektų ratą ir kurios Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu laiku pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. dėl terminų neapibrėžtumo nebūtų galima


užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso, nes atsiradus vis naujam subjektui, dėl įvairių priežasčių praleidusiam Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, būtų įsiterpiama į jau susiklosčiusius santykius, nebūtų užtikrinti nekilnojamojo turto ekonominėje apyvartoje dalyvaujančių subjektų teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, t. y. galėtų būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

suinteresuoto asmens atstovas pažymi ir tai, kad religinių bendrijų ir fizinių as-menų, kaip asmenų kategorijų, nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų ir tvarkos skir-tumai yra grindžiami objektyviais šių subjektų padėties skirtumais ir negali būti vertinami kaip prieštaraujantys konstitucijos 29 straipsniui. Šių asmenų nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka reguliuojamos skirtingais įstatymais ir negali būti tapatinamos.

3. 2012 m. gegužės 30 d. konstituciniame teisme buvo gautas seimo pirminin-ko 2012 m. gegužės 25 d. potvarkis nr. pp-251, kuriuo atstovauti suinteresuotam as-meniui – seimui šioje konstitucinės justicijos byloje įgalioti seimo nariai vaidotas bacevičius ir Rima baškienė. Šiuo potvarkiu pripažintas netekusiu galios seimo pir-mininko 2009 m. gegužės 13 d. potvarkis nr. pp-40, kuriuo atstovauti seimui buvo įgaliotas seimo narys m. varaška.

4. parengus bylą ir ją paskyrus nagrinėti konstitucinio teismo posėdyje buvo gau-ti suinteresuoto asmens atstovų v. bacevičiaus ir R. baškienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jie savo pozicijos dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai nepateikia. paaiškinimuose nurodomi inter alia valstybės archyvų darbo, taip pat ka-talikų bažnyčios kanonų teisėje numatyto religinės bendrijos statusą turinčių subjektų formavimo ypatumai, kurie, atstovų nuomone, tam tikrais atvejais galėjo lemti tai, kad religinė bendrija (mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. kazimiero provincija) ne dėl savo kaltės nepasinaudojo teise Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu pateik-ti prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir grąžinti jį natūra.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

1. kaip minėta, pareiškėjas – kauno apygardos administracinis teismas prašo iš-tirti, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įsta-tymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. seimas 1995 m. kovo 21 d. priėmė Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 29 d.

2.1. Šiuo įstatymu yra reglamentuojama religinių bendrijų teisės į išlikusį nekil-nojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LtsR (tsRs) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, atkūrimo tvarka ir sąlygos (1 straipsnio 1 dalis).

2.2. Įstatymo 5 straipsnyje „prašymų dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžini-mo pateikimo tvarka“, kurio 1 dalis ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nu-statyta:


„Religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos.“

2.3. Įstatymo 5 straipsnis vėliau keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo.2.4. Šiame kontekste pažymėtinos ir kitos Įstatymo (su vėlesniais pakeitimais ir

(arba) papildymais) nuostatos:– „prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo ar kompensacijos už

jį išmokėjimo nurodomas religinės bendrijos pavadinimas, buveinės adresas, ne-kilnojamojo turto objektai, jų buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, nuosavybės praradimo priežastis ir laikas, dabartinis turto naudotojas“ (6 straipsnio 1 dalis); „prašyme nurodomas pageidavimas atgauti turtą natūra, ekvivalentine natū-ra arba gauti už jį kompensaciją. prie prašymo turi būti pridėti nuosavybės teisę pa-tvirtinantys dokumentai“ (6 straipsnio 2 dalis);

– „prašymai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi būti papildomi pa-gal šio įstatymo nuostatas“ (6 straipsnio 3 dalis);

– „nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pas-tatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžini-mo religinėms bendruomenėms“ nepriimami, o pareiškimai dėl turto grąžinimo arba jo išpirkimo nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka“ (15 straipsnio 3 dalis);

– „išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą šio įstatymo 4 straipsnyje, gali būti atkuriama grąžinant jį natūra vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos seimas“ (15 straipsnio 1 da-lis); „Religinės bendrijos prašymas dėl šio nekilnojamojo turto grąžinimo natūra turi būti pateiktas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės“ (15 straipsnio 2 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakcija);

– „išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus šį turtą: 1) gyvenamuosius namus ir butus, jei juose gyvena nuomi-ninkai; 2) pastatus ir kitus statinius, pertvarkytus, perstatytus taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvu-siojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų; 3) pastatus ir statinius, perduotus mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; 4) pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal per-leidimo momentu galiojusius įstatymus“ (4 straipsnio 1 dalis).

3. taigi ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatytas konkre-tus (fiksuotas) vienų metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti, t. y. religinių bendrijų gali-mybė teikti minėtus prašymus siejama su vienų metų trukme, skaičiuojama nuo Įsta-tymo įsigaliojimo dienos.


3.1. pažymėtina, kad nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienų metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti.

3.2. pažymėtina ir tai, kad nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuo-se taip pat nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienų metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminas, per kurį turi būti pateikti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantys dokumentai.

3.3. taip pat pažymėtina, jog nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straips-niuose nėra expressis verbis nustatyta, kad religinės bendrijos, praleidusios Įstatyme nustatytą terminą prašymams pateikti, netenka teisės į nuosavybės teisės atkūrimą pagal Įstatymą. visuminis teisinis reguliavimas, įtvirtintas cituotose Įstatymo, inter alia jo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija), 3 dalies, nuostatose, su-ponuoja tai, kad:

– ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas prašymų, atitinkančių Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintus turinio reikalavimus, atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminas, nėra absoliutus visose Įstatyme numaty-tose religinių bendrijų nuosavybės teisės atkūrimo situacijose, inter alia susijusiose su nekilnojamojo turto grąžinimu natūra išimtiniais atvejais, „kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės“ (15 straipsnio 2 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakci-ja); iš seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 ir 15 straipsnių papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, jog šiais pakeitimais, atsižvelgiant į daugkartinius religinių bendrijų prašymus grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, buvo siekiama nustatyti, kad išnykus aplinkybėms, dėl kurių išlikęs nekilnojamasis turtas buvo pri-skirtas prie valstybės išperkamo, „prašymo pateikimo terminas netaikomas“;

– religinės bendrijos prašymus dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo ga-lėjo teikti dar iki ginčijamo (nurodyta apimtimi) įstatymo įsigaliojimo, t. y. pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo re-liginėms bendruomenėms“, o šiuos prašymus papildyti – pagal ginčijamo įstatymo nuostatas.

4. vertinant, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną:

– kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosa-vybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą; kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos konstitucijos 23 straipsnio nor-mos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės


teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal konsti-tucijos 23 straipsnį (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustaty-tas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reika-lavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų san-tykių ypatumais (konstitucinio teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

4.1. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pa-gal konstituciją konstitucinis teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų sude-rinamumo, konkurencijos klausimų (konstitucinio teismo 1999 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsė-jo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai). konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal konstituciją nesprendžia vie-nodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai ku-rių iš jų) prieštaravimo konstitucijai ir kad konstitucinis teismas tam tikromis aplin-kybėmis negali to konstatuoti; tokiais atvejais turi būti vertinama pareiškėjo prašymo argumentų visuma (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

4.2. pažymėtina ir tai, kad konstitucinio teismo aktuose (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimuose) yra suformuota plati oficialioji konstitu-cinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina, kuri grindžiama inter alia nuostatomis, kad:

– Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; tokį pasi-rinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nu-statyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-jį turtą atkūrimo institutą (konstitucinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas);


– tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosa-vybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina konstitucija; kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-rimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas;

– konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikala-vimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą; dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavy-bės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (kons-titucinio teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

5. sprendžiant, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad ofi-cialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina, inter alia joje atskleisti reikalavimai piliečių prašymų atkurti nuosavybės tei-ses pateikimo terminams, mutatis mutandis taikytina religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniam reguliavimui, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminų nustatymui.

taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pa-teikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepa-grįstai ilgi religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

6. pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nurodyta apimtimi ginčijamą reglamentavi-mą, susijusį su religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminu:

– nustatė praėjus penkeriems metams nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, t. y. 1995 m.;

– susiejo su vienų metų „nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos“ terminu minėtam prašymui pateikti (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) ir su vienų metų „nuo prašymo at-kurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos“ terminu nuo-savybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis);

– susiejo ir su tais religinių bendruomenių prašymais dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo, kurie galėjo būti pateikti dar iki ginčijamo (nurodyta apimtimi) įstatymo įsigaliojimo (t. y. pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „dėl maldos namų


bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“), tuo aspektu, kad tokie anksčiau pateikti prašymai galėjo būti papildyti pagal ginčijamo įstatymo nuostatas (6 straipsnio 3 dalis), o prašymas dėl tam tikro nekilnojamojo turto grąžinimo natū-ra gali būti teikiamas, „kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės“ (15 straipsnio 2 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakcija).

7. pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neginčija minėtų terminų jų pakankamumo ir protingumo požiūriu, t. y. jis nepateikė argumentų, kad Įstatymo 5 straipsnyje nu-statytas vienų metų „nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos“ terminas prašymui atkurti nuosavybės teisę pateikti ir vienų metų „nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į iš-likusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos“ terminas nuosavybės teisę patvirtinan-tiems dokumentams pateikti yra konstituciškai nepakankami (neprotingi).

8. pažymėtina, jog iš pareiškėjo – kauno apygardos administracinio teismo pra-šymo matyti, jog mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. kazimiero provincija prašė, kad teismas kreiptųsi į konstitucinį teismą dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies atitik-ties konstitucijai, nes manė, jog ši teisės norma yra antikonstitucinė ir tuo požiūriu, kad panašios kaip Įstatymas paskirties viešosios teisės akte – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme yra numatyta galimybė teismo tvarka piliečiams, praleidusiems šiame įstatyme nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, jį atnaujinti.

Šiame kontekste paminėtina, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-jį turtą atkūrimas buvo pradėtas įgyvendinti 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymui „dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tačiau įstatymų leidėjas, reguliuoda-mas piliečių nuosavybės teisių atkūrimą, praleisto termino piliečių prašymams atkur-ti nuosavybės teises pateikti atnaujinimo institutą įtvirtino tik 2004 m. spalio 12 d., kai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo (įsigaliojusio 2004 m. spalio 26 d.) 1 straips-niu pakeitė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstė taip: „nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripa-žįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“

8.1. pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal konstituciją konstitucinis teismas ne-sprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų.

8.2. pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūri-mo santykius, pagal konstituciją gali nustatyti pakankamą (protingą) terminą asme-nų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir, jei tai nustato, neprivalo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą tiems asme-nims, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę. vien tai, kad įstatymų leidėjas,


reguliuodamas piliečių nuosavybės teisių atkūrimą ir įgyvendindamas savo diskreci-ją, nustato galimybę teismams atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateiki-mo terminą tiems piliečiams, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę, savaime nereiškia, kad tapatų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas pagal konstituciją privalo įtvirtinti ir tame įstatyme, pagal kurį atkuriamos religinių bendrijų – juridinių asme-nų, kurie pagal galimybes įgyvendinti savo teises iš esmės skiriasi nuo piliečių, – nuo-savybės teisės. iš konstitucijos, inter alia jos 23, 29 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo, nekyla įstatymų leidėjo pareigos expressis verbis nustatyti tokį re-liginių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą, kuris atitiktų nusta-tytą piliečių nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą, inter alia piliečių prašy-mų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti).

8.3. taigi nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, ginčijamu (nurodyta apim-timi) religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo teisiniu reguliavimu, nustaty-tu nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo prabėgus penkeriems metams, t. y. 1995 m., įtvirtindamas vienų metų terminą religinių bendrijų prašymams atkur-ti nuosavybės teisę pateikti, pagal konstituciją esą privalėjo ar dabar privalo expres-sis verbis įtvirtinti praleisto šio vienų metų termino atnaujinimo teisinį reguliavimą, juo labiau tokį, kuris nuo 2004 m. spalio 12 d. įtvirtintas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, ir juo labiau tuo požiūriu, kad, kaip minėta:

– nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra expressis verbis nu-statyta, kad religinės bendrijos, praleidusios Įstatyme nustatytą terminą prašymams pateikti, netenka teisės į nuosavybės teisės atkūrimą pagal Įstatymą;

– išimtiniais atvejais prašymas dėl tam tikro nekilnojamojo turto grąžinimo na-tūra gali būti teikiamas (tenkinamas), „kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numa-tytos aplinkybės“ (15 straipsnio 2 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakcija).

8.4. vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo san-tykius, pagal konstituciją turi diskreciją religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūri-mą, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti), expressis verbis reglamentuoti kitaip, palyginti su piliečių nuosavybės teisių atkūrimo, inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino atnaujinimo, reglamentavimu.

9. konstatuotina, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pakankamas (protin-gas) terminas religinių bendrijų prašymams atkurti nuosavybės teisę pateikti, joje nustatytu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti, kad religinių bendri-jų nuosavybės teisės atkūrimo terminai neiškreiptų paties nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo instituto, nėra paneigiami konstituciniai asmenų lygy-bės ir teisinės valstybės principai, nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių ap-saugos garantijos.


10. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Religinių bendri-jų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.


nutaria:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (žin., 1995, nr. 27-600) 5 straipsnio 1 dalis ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.




100

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS įSTATYMO, JO PAKEITIMO IR PAPILDYMO įSTATYMŲ NUOSTATŲ

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2012 m. birželio 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/20100-7/2011-38/2011 pagal kons titucinio teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu į vieną bylą sujungtus pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeiti-mo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., pagal įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-58/2009, 1b-60/2009, 1b-65/2009, 1b-10/2010, 1b-26/2010, 1b-147/2010, 1b-7/2011);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakei-timo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., pagal įsigaliojimo tvarką nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-53/2009, 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nepriešta-ravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-58/2009, 1b-65/2009, 1b-26/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos daly-vio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendro-

◆ Dėl pensijų fonDuose kaupiamų pensijų įmokų DyDžio sumažinimo 101

vėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-60/2009, 1b-10/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinkto-je pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek nuo 2009 metų sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kau-pimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pen-sijas“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-7/2011);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. nustatytas su-mažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovė-je, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-46/2011);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Lietu-vos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valsty-bės principui (prašymai nr. 1b-53/2009, 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 da-lis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. pakeitimais ir (arba) papildymais) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, neprieštaravo (-auja) Lietu-vos Respublikos konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2010 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenumatytas su-mažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų


kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisi-nės valstybės principui (prašymas nr. 1b-46/2011);

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos kons-titucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašy-mai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-60/2009, 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-53/2009, 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis neprieštaravo Lietu-vos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valsty-bės principui (prašymas nr. 1b-147/2010);

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalis neprieštaravo Lietu-vos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valsty-bės principui (prašymas nr. 1b-46/2011).


I

1. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-60/2009, 1b-10/2010, 1b-147/2010 grindžiami šiais argu-mentais.

1.1. pagal pensijų sistemos reformos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustaty-tą teisinį reguliavimą gyventojai, apsisprendę valstybinio socialinio draudimo įmo-kos dalį kaupti pensijų fonduose, valdomuose pensijų kaupimo bendrovių, sudaro sutartis dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijos sąskaitoje, atidarytoje pensijų kaupimo bendrovėje. sudarydami tokias sutartis iki ginčijamų Įstatymo pataisų įsi-galiojimo tiek pensijų kaupimo sistemos dalyviai (toliau – ir dalyviai), tiek pensijų kaupimo bendrovės iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos būtent tuo metu galiojusio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio įmokos, galėjo planuoti savo nuosavybės tei-sės dydį. Įstatyme nustatytas pervedamų įmokų dydis buvo vienas esminių veiksnių tiek kuriant pensijų kaupimo bendroves ir planuojant jų veiklą, tiek fiziniams asme-nims apsisprendžiant tapti pensijų fondų dalyviais ir kaupti Įstatyme nustatytas pen-sijų įmokas pensijų kaupimo bendrovėse. todėl tiek dalyviai, tiek pensijų kaupimo bendrovės turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti


Įstatyme nustatyto dydžio įmokas bus vykdomas arba, pasikeitus teisiniam regulia-vimui, jų patirti šių įmokų praradimai bus teisingai kompensuoti. Ginčijamais Įsta-tymo pakeitimais valstybė iš esmės apribojo asmenų galimybę planuoti savo ir savo šeimų pajamas, vienašališkai nukrypo nuo prisiimtų įsipareigojimų, nenumatydama adekvataus įmokų praradimų kompensavimo mechanizmo, ir taip nepagrįstai apri-bojo pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teises. kaupiamosios pensijų įmokos, pervedamos pensijų kaupimo bendrovei, dy-dis yra neatsiejamai susijęs su dalyvio nuosavybės teisės įgijimu ir realizavimu. todėl šio dydžio sumažinimas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki atitinkamų Įstatymo pataisų įsigaliojimo, pareiškėjo nuomone, laikytinas neleistina valstybės intervencija į šių asmenų nuosavybę.

1.2. pasak pareiškėjo, pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeiti-mo ir papildymo įstatymais, priimtais 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., yra įtvirtinta įstatymų grįžtamoji galia, t. y. juose nustatytos normos taikomos teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas retroaktyvų įstatymų galiojimą anksčiau sudarytų pensijų kaupimo su-tarčių subjektams, iš esmės suvaržė šių subjektų nuosavybės teisę ir pažeidė jų teisė-tus lūkesčius, nukrypo nuo konstitucijoje skelbiamų teisės normų ir principų.

2. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai nr. 1b-58/2009, 1b-65/2009, 1b-26/2010, 1b-147/2010, 1b-7/2011 grindžiami šiais argu-mentais.

2.1. pareiškėjo teigimu, be asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, valios ir sutikimo sumažinus į pensijų fondus pervedamų įmokų dydį buvo pažeisti jų teisėti lū-kesčiai, kad įmokų į pensijų fondus dydis nebus mažinamas, todėl pareiškėjas abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.2. Įstatymu įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo 2009 ir 2010 metais buvo sumažintas į pensijų fondus pervedamos įmokos dydis, reiškė ne tik tai, kad asmenys, kurie iki 2009 m. sausio 1 d. buvo sudarę pensijų kaupimo sutartis pensijų fonduo-se, ne dėl savo valios ir be savo sutikimo neteko teisės 2009 metais pensijų fonduo-se kaupti 2,5 procento, o vėliau – 3,5 procento savo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir pajamos), nors anksčiau pagal Įstatymą jie turėjo teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti, bet ir tai, kad buvo paneigta jų teisė gauti nuo anksčiau galiojusių Įstatymo nuostatų priklausančio dy-džio senatvės pensiją. dėl šių argumentų pareiškėjas abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. re-dakcijos) tiek, kiek kaupiamosios pensijų įmokos dydis 2009 metais sumažintas iki 3 procentų, o vėliau – iki 2 procentų pajamų, atitiktimi konstitucijos 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“.

2.3. pasak pareiškėjo, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę. tokios pačios pozicijos laikoma-


si ir europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje. todėl pareiškėjui kilo abejo-nių dėl minėto teisinio reguliavimo atitikties ir konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.

2.4. pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d., oficialiame leidinyje „valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d., o įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjo nuomo-ne, įstatymo įsigaliojimo nukreipimas į praeitį prieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat konstitucijos 70 straipsnio 1 daliai, pagal kurią seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pa-sirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

3. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-147/2010 grindžiamas ir šiais argumentais.

3.1. pasak pareiškėjo, asmenys, sudarę pensijų kaupimo pensijų fonduose sutar-tis, tačiau gaunantys pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos ar pagal autorines sutartis, ūkininkai ir jų partneriai (vėliau – savarankiškai dirbantys asmenys), kaip jie api-brėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), kurio-je jiems 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kau-piamosios pensijų įmokos dydis, taip pat asmenys, draudžiami valstybės biudžeto lėšomis, už kuriuos pagal šio straipsnio 4 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) kaupia-mosios pensijų įmokos neskaičiuojamos ir nemokamos, ne savo valia ir be savo su-tikimo neteko teisės 2009 ir 2010 metais pensijų kaupimo fonduose kaupti dalį savo pajamų, nors anksčiau pagal Įstatymą jie turėjo teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti. todėl pareiškėjas abejoja minėtų Įstatymo nuostatų atitiktimi konstituci-jos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensijas.

3.2. pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., oficialiame leidinyje „valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. kovo 5 d., taikomas nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjo nuomone, tokia šio įstatymo įsigalio-jimo tvarka prieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai.

4. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas nr. 1b-46/2011 grindžiamas šiais argumentais.

4.1. seimui 2010 m. birželio 30 d. pakeitus Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) ir panaikinus jos nuostatą „asmenims, tapusiems pen-sijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valsty-binio socialinio draudimo įmokos“, be šių asmenų ir pensijų fondų dalyvių asociaci-jos valios ir sutikimo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų į pensijų fondus pervedamos įmokos dy-dis, todėl minėti asmenys neteko pagal Įstatymą turėtos teisės pensijų fonduose nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupti 5,5 procento savo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valsty-binio socialinio draudimo įmokos, ir buvo pažeisti šių asmenų įgyti teisėti lūkesčiai


tai daryti, taigi pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. pareiškėjo many-mu, taip pat buvo paneigta jų teisė gauti būtent anksčiau galiojusių Įstatymo nuostatų nulemto dydžio senatvės pensiją, todėl jam kilo abejonių dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“.

4.2. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę. tokios pat pozicijos laikomasi ir europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje. todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos nuosta-tos atitikties ir konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.

4.3. pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu su-mažinęs asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir suvaržęs jų nuosavybės teises – atėmęs dalį jų turto ar jį sumažinęs, socialinės pa-dėties požiūriu diskriminavo šiuos asmenis, palyginti su pensijų fonduose pensijos ne-kaupiančiais asmenimis, kurių turtas nesumažintas ir nuosavybės teisės nesuvaržytos, ir pažeidė visų asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą konstitucijos 29 straipsny-je, nes tarp nurodytų asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

4.4. Įstatymų leidėjas, ginčijamomis įstatymų nuostatomis sumažindamas įmo-kas į pensijų fondus, nepagrįstai pažeidė asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, konstitucines teises ir teisėtus lūkesčius, jų sąskaita nepagrįstai suteikė pri-vilegijų asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, ir asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet nedalyvaujantiems pensijų kau-pimo sistemoje. dėl to kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas taip pat neatitinka proporcingumo, solidarumo principų.

4.5. pasak pareiškėjo, asmenys, apsisprendę dalį valstybinio socialinio draudi-mo įmokos kaupti privačiose pensijų kaupimo bendrovėse, turi teisę ir teisėtus lūkes-čius reikalauti, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio įmokas būtų vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, visi patirti praradimai jiems būtų teisingai kompensuoti. tačiau įstatymų leidėjas asmenims, da-lyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje, dėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažini-mo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo Įstatyme nenustatė, todėl buvo pažeisti ne tik šių asmenų teisėti lūkesčiai, bet ir nuosavybės neliečiamumas (valstybė paėmė turtą, už kurį nenumatė jokios kompensacijos), teisė į pensiją.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovo seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmi-ninko Rimanto Jono dagio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamais aspektais pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įsta-


tymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., pensijų sistemos reformos įsta-tymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), valstybinio sociali-nio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 da-lis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) neprieštaravo (-auja) konstitucijai.

1. kaupiamųjų pensijų įmokų dydžius pensijų kaupimo sistemos dalyvio pasi-rinktame pensijų fonde nustatyti ir juos keisti gali ne pensijų kaupimo sutarties ša-lys, o įstatymų leidėjas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2003 m. gruodžio 3 d. redakcija) nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 5,5 procen-to pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nereiškia, kad įstatymų leidėjas nega-lėjo jo pakeisti. Šių įmokų dydžių sumažinimą nulėmė valstybės ekonomikos krizė, per kurią visi kartu privalo dalytis užklupusiais sunkumais, neišvengiamai turi būti priimami nepopuliarūs politiniai sprendimai, kuriems tiesioginės įtakos turi pasau-lyje vykstantys ekonominiai procesai.

2. pensijų kaupimo sistemos dalyvių nuosavybe tampa apskaičiuotos ir atitinka-miems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams pervestos kaupia-mosios pensijų įmokos, o ne visos draudėjų apskaičiuotos ir į valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir vsdF) biudžetą pervestos valstybinio socialinio draudi-mo įmokos. mokėtinos kaupiamosios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudi-mo įmokų dalis) nėra pensijų kaupimo sistemos dalyvio nuosavybė, jų dydžio keitimas neturi įtakos bendram valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžiui (vienai jų daliai mažėjant, kita jų dalis proporcingai didėja) ir nevaržo nei pensijų kaupimo sistemos da-lyvio, nei pensijų fondus administruojančių bendrovių teisės į nuosavybę.

3. pagal konstitucinį principą lex retro non agit įstatymai paprastai neturi grįžta-mosios galios, išskyrus tam tikras išimtis, kai įstatymų leidėjas gali nustatyti grįžta-mąjį įstatymo galiojimą. Ši teisė įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta, bet nėra ir tiesiogiai uždrausta.

pagal konstituciją seimą saisto jo paties priimti įstatymai. Lietuvos Respubli-kos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai yra tvirtinami valstybinio socia-linio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biu-džetiniams metams (2 straipsnio 17 dalis), kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (2 straipsnio 2 dalis). tai suponuoja, kad valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudi-mo įmokų tarifai įsigalioja nuo biudžetinių metų pradžios. seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kuriuo buvo patvirtin-tas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pen-


sijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. todėl su šio įstatymo nuostatomis ir valstybinio socialinio draudi-mo fondo biudžeto sandaros įstatyme nustatyta vsdF biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsi-galiojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų ta-rifų pakeitimu, taikymas.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrės audronės morkūnienės, Lietuvos Respu-blikos finansų ministrės ingridos Šimonytės, Lietuvos Respublikos vertybinių popie-rių komisijos pirmininko viliaus Šapokos, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pirmininko mindaugo Šalčiaus rašytiniai paaiškinimai.

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specia-listai – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministras audrius bitinas, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinio draudimo ir pensijų de-partamento socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus vedėja inga buškutė.


I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymas nr. 1b-147/2010) ištirti Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. pakei-timais ir (arba) papildymais) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, atitiktį konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituci-niam teisinės valstybės principui, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasa-rio 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustaty-tas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, atitiktimi konstitucijai.

pareiškėjas taip pat prašo (prašymas nr. 1b-46/2011) ištirti Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2010 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenumaty-tas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pen-sijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., atitiktį konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos daly-viais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., atitiktimi konstitucijai.


2. nors pareiškėjas prašo (prašymai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-60/2009, 1b-10/2010, 1b-147/2010) ištirti Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybi-nio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pen-sijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį inter alia konstitucijos 29 straipsniui, prašymuose nėra išskirta ar-gumentų dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 29 straipsniui ir pareiš-kėjo abejonės šiuo aspektu yra tapačios jo abejonėms dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstitucijos 23 straipsniui. taigi konstitucinis teismas inter alia tirs, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redak-cijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pa-sirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo kons-titucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. minėta, kad pareiškėjas prašo (prašymas nr. 1b-46/2011) ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija):

– tiek, kiek joje asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. nustatytas sumažintas valstybinio socia-linio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskai-toje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mecha-nizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., neprieštaravo konstitucijos 23, 52 straipsniams, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

pažymėtina, kad pareiškėjo prašymai (nr. 1b-147/2010, 1b-7/2011) ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redak-cija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmo-kos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, taip pat tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pen-sijų įmokų kompensavimo mechanizmas, ginčijamais aspektais apima pareiškėjo pra-šymą nr. 1b-46/2011. taigi konstitucinis teismas inter alia tirs, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybi-nio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straips-nio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., pagal įsigaliojimo


tvarką, kuri nustatyta šio įstatymo 2 straipsnyje (prašymai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-58/2009, 1b-60/2009, 1b-65/2009, 1b-10/2010, 1b-26/2010, 1b-147/2010, 1b-7/2011), taip pat pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., pagal įsigaliojimo tvarką, kuri nustatyta šio įstatymo 2 straipsnyje (prašymai nr. 1b-53/2009, 1b-147/2010), neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. taigi darytina išvada, kad pareiškėjas abejoja ne visų šių įstatymų nuostatų, o tik pen-sijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priim-to 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnio ir pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnio atitiktimi konstitucijai.

5. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama inter alia valsty-binio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakci-jos) (prašymai nr. 1b-49/2009, 1b-53/2009, 1b-60/2009, 1b-147/2010), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) (prašymai nr. 1b-53/2009, 1b-147/2010), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (prašymas nr. 1b-147/2010) ir valstybinio sociali-nio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (prašymas nr. 1b-46/2011) nuostatų atitiktis konstitucijai.

pažymėtina, kad kiekvienas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taiko-mas įstatymas. valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad vsdF biudžetas atitin-kamiems biudžetiniams metams tvirtinamas priimant šio biudžeto rodiklių patvir-tinimo įstatymą (10 straipsnio 1 dalis), o metinis vsdF biudžetas baigiamas vykdyti gruodžio 31 d. (14 straipsnio 1 dalis).

5.1. konstitucinis teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime yra konstatavęs, kad teismo kreipimasis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra sa-vitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į konstitucinį teismą, kaip konstitucinio insti-tuto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Šiame sprendime taip pat konstatuota, kad net tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, in-ter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, konstitucinis teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes ne-galiojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir pa-prastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į konstitucinį teismą su atitinkamu prašymu, nagrinėjamoje byloje) negali būti tai-komas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčija-mas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui.


be to, minėtame konstitucinio teismo sprendime konstatuota, kad kiekvienas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir ter-minuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinka-mi biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 d.; po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pa-brėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biu-džetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai seimo ir vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebe-egzistuoja; tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami tei-sėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį.

pažymėtina, kad minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir šioje byloje.

5.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad net jeigu šioje konstitucinės justicijos byloje būtų nustatyta, kad, kaip mano pareiškėjas, ginčijamos valstybinio socialinio draudi-mo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos prieštaravo konstitucijai, jokia įstatymų leidėjo intervencija į atitinkamą teisinį re-guliavimą nebebūtų galima, nes minėti įstatymai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę ir nebeegzistuoja. taigi minėto teisinio reguliavimo tyrimas būtų savitikslis, o ne toks, kuris galėtų nulemti atitinkamų ginčų išsprendimą teisme ir tei-singumo įvykdymą atitinkamose bylose.

5.3. pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamos ir Įstatymo nuostatos, kuriomis su-mažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai nustatyti tuo pačiu metu, tiems patiems asmenims ir tokie patys, kaip ir ginčijamomis valstybinio socialinio draudimo fon-do biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatomis. todėl konstatuotina, kad, konstituciniam teismui ištyrus ginčijamų Įstatymo nuostatų atitik-tį konstitucijai, atitinkamus ginčus dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas galės įvykdy-ti teisingumą – išspręsti bylas nepriklausomai nuo to, ar ginčijamos valstybinio socia-linio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis, ar neprieštaraujančiomis konstitucijai.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir minėtas oficialiosios konstitucinės dokt-rinos nuostatas konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos bylos dalyje nėra ty-rimo dalyko.

5.4. konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas konstitucinio teismo atsisakymas nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, konstitucinis teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.


Ši konstitucinio teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir pra-šymų ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nag rinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (inter alia konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo na-grinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą konstitucinio teis-mo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

5.5. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šios konstitucinės justicijos bylos dalis dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių pa-tvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. ba-landžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies atitikties kons-titucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nu-trauktina.

6. taigi šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs, ar:– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstaty-

mo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis neprieštarauja konstitucijos 7 straips-nio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis neprieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenusta-čius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo konstitu-cijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų drau-dimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmo-kų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) konstitucijos 23, 52 straips-niams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.


II

1. minėta, kad pareiškėjas ginčija pensijų sistemos reformos įstatymo bei kai ku-rių jo pakeitimo ir (arba) papildymo įstatymų nuostatų, susijusių su sumažintų kau-piamųjų pensijų įmokų 2009–2011 metais nustatymu, atitiktį konstitucijai.

2. seimas 2002 m. gruodžio 3 d. priėmė pensijų sistemos reformos įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., kuriuo nustatė galimybę Lietuvos Respublikos gy-ventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, nuo 2004 m. sausio 1 d. kaupti šio draudimo įmokos dalį pasirinktose pensijų kaupimo bendrovėse ir teisę iš jose sukauptų lėšų (sukaupto pensijų turto) įstatymų nustatytomis sąlygomis gau-ti tam tikras pensijų išmokas kartu su, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valsty-binio socialinio draudimo įmokos dalį, proporcingai mažesne valstybine socialinio draudimo senatvės pensija.

Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas skirtas užtikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pa-jamas senatvėje. iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad Įsta-tymo paskirtis – suteikti darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių pasirūpinti geresne apsauga senatvėje, gauti didesnę pensiją ir garantuoti stabilų socialiai priim-tiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų.

2.1. paminėtina, kad pagal Įstatymą iki 2010 m. sausio 1 d. pensijų kaupimo sis-temos dalyviais galėjo tapti, t. y. pasirinkti kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje ir su pensijų kaupimo bendrove sudaryti pensijų kaupimo sutartį, asme-nys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pen-sijos amžiaus (2 straipsnio 2 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d. redakcijos).

seimas 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeitė Įstatymo 2 straips-nio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) ir 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), kuriose nustatė, kad pensijų kaupimo dalyviais gali tapti asmenys, turin-tys draudžiamųjų pajamų, nuo kurių privalomai skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asme-nis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, taip pat asmenys, pagal Lietuvos Respublikos europos sąjungos institucijų darbuotojų ir europos parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymą pasirinkę pensines teises perkelti į valstybinio socialinio draudimo fondą ir pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Res-publikos pensijų kaupimo įstatymą.

2.2. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) buvo nustatyta:„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procen-

to, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“


taigi visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2004 metais buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, kol 2007 metais buvo pasiektas 5,5 procento pajamų šios įmo-kos dydis.

2.3. pažymėtina, kad nuo 2007 metų įtvirtintas 5,5 procento pajamų kaupiamo-sios pensijų įmokos dydis vertintinas kaip nustatytas nenumatant termino. taip pat paminėtina, jog iš Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) projekto aiškinamojo rašto matyti, kad mažesnė nei 5 procentų pajamų dydžio kaupiamoji pensijų įmoka negarantuotų tinkamos investicinės grąžos pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir turėtų tik nedidelį poveikį reformuojant esamą pensijų sistemą.

3. seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, pagal jo 2 straipsnį turėjusį įsigalioti 2009 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu, kaip nurodyta šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte, siekdamas subalansuoti vsdF biudžetą, nusprendė pakeisti Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalį bei papildyti šį straipsnį 3, 4 dalimis ir jose nustatyti:

„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 pro-cento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“;

„3. nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorinę sutartį, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio so-cialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 pro-centas, 2010 metais – 2 procentai.

4. pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskai-čiuojamos.“

Lietuvos Respublikos prezidento 2008 m. gruodžio 29 d. dekretu „dėl Lietuvos Respublikos seimo priimto Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos sei-mui pakartotinai svarstyti“ šis įstatymas buvo grąžintas seimui pakartotinai svarstyti.

po pakartotinio svarstymo seimas 2009 m. sausio 15 d. priėmė pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „valstybės žiniose“ paskelb-tas 2009 m. sausio 17 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalis ir šis straipsnis papildytas 3, 4 dalimis.

Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 pro-

cento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir


2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“;

„3. nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio so-cialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuo-tos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.

4. pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskai-čiuojamos ir nemokamos.“

4. taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nu-statytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 pro-cento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų).

pažymėtina, kad iš pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtinumą mažinti kaupiamosios pensijų įmokos dydį lėmė sunki valstybės eko-nominė ir finansinė padėtis, tvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo siekiama ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti, kad labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, gaunančioms išmokas iš vsdF biudžeto, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku.

4.1. seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų siste-mos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. liepos 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. sausio 15 d. re-dakcija) ir joje nustatė:

„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 pro-cento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skai-čiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmo-kos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valsty-binio socialinio draudimo įmokos. asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio drau-dimo įmokos.“

4.2. seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 13 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. re-dakcija) ir joje nustatė:


„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procen-to, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sau-sio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos vyriausybė, kons-tatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos sei-mui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.“

4.3. apibendrinant minėtą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) įtvirtintą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

– 2009–2012 metais nustatyti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai pajamų;

– Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupiamosios pensijų įmokos dydis bus 5,5 procento (kaip turėjo būti pervedama pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. liepos 1 d., 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai pajamų; šios nuostatos 2010 m. birželio 30 d. priėmus pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pa-keitimo įstatymą neteko galios;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje nustatyta vyriausybės pareiga, konstatavus vals-tybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, pateikti seimui įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

4.4. paminėtina, kad seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respub-likos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigalio-jusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir joje nustatė:

„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procen-to, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sau-sio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 2 procentai, 2012 metais – 1,5 procento, 2013 metais – 2,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakci-ja) atitiktis konstitucijai šioje byloje nėra ginčijama.

5. minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) asmenims, kurie gauna pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos, pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kaip jie apibrėžti valstybinio socialinio draudimo įstatyme (t. y. jų žemės ūkio valdos ekonominis dydis yra lygus 4 europinio dydžio


vienetams arba didesnis; toliau – ūkininkai ir jų partneriai), 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

Šiame kontekste paminėtina, kad asmenys, kuriems Įstatymo 4 straipsnio 3 da-lyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pagal valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2008 m. gruo-džio 19 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą, 3, 5 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 straips-nio 1 dalies 1, 2, 8 punktus, 6 straipsnio 4 dalį tik nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti pri-valomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti. todėl šie asmenys pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), valstybi-nio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redak-cija), kuriose nustatyta, kad pensijų kaupimo sistemos dalyviu gali tapti visi asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papil-domai pensijos dalims gauti, išskyrus sulaukusius senatvės pensijos amžiaus ir drau-džiamus valstybės biudžeto lėšomis, pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d.

5.1. seimas 2009 m. vasario 17 d. priėmė pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad šio įstatymo nuo-statos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „valstybės žiniose“ jis paskelb-tas 2009 m. kovo 5 d. Šio įstatymo 1 straipsniu pakeista Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatyta:

„3. nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pa-jamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuo-tos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.“

pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redak-cija) nustatytas kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2009 metais – 1 procentas, o 2010 metais – 2 procentai pajamų) taikomas ne „ūkininkams ir jų partneriams“, o „savarankiškai dirbantiems asmenims“, kaip jie apibrėžti valstybinio socialinio drau-dimo įstatyme, t. y. išplėstas asmenų, kuriems nustatytos minėtos kaupiamosios pen-sijų įmokos, ratas.

paminėtina, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. ūkininkai ir jų partneriai valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio „pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 8 daly-je (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) įvardyti kaip savarankiškai dirbantys asmenys.

minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) nustatytas ir kitiems savarankiškai dirbantiems as-menims: individualių įmonių savininkams, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių


ūkinių bendrijų tikriesiems nariams, asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advo-katams, advokatų padėjėjams, notarams, antstoliams ir kitiems asmenims), išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, – kurie:

– tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sausio 1 d. buvo mažesnė už 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumą, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pa-grindinei ir papildomai pensijos dalims gauti pradėti privalomai drausti bei pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d. (valstybinio so-cialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. va-sario 17 d. redakcijos), 4 straipsnio 3 dalis (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 straipsnio 8 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija);

– tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sausio 1 d. buvo lygi 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumai arba didesnė, iki 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais (valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija), 4 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija), 4 straipsnio 7 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija).

5.2. paminėtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose (2008 m. gruo-džio 18 d. redakcija) 2009 metams buvo patvirtintos sumažinto tarifo valstybinio so-cialinio draudimo įmokos asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kurie nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrin-dinei ir papildomai pensijos dalims gauti, o šio straipsnio 1 dalies 4 punkte (2009 m. vasario 17 d. redakcija) 2009 metams buvo nustatytas sumažintas 10 procentų (o ne 28,5 procento, kaip nustatyta šio įstatymo 3 straipsnio „valstybinio socialinio draudi-mo įmokų tarifai 2009 metais“ 8 dalyje) valstybinio socialinio draudimo įmokos ta-rifas „savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami pensijų socia-liniu draudimu bei ligos ir motinystės socialiniu draudimu motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, išskyrus šio straipsnio 3 punk-te nurodytus asmenis“.

taigi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių pa-tvirtinimo įstatymo 6 straipsnyje asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikė-jo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams (1 dalies 1–3 punktai (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), taip pat savarankiškai dirbantiems asmenims (1 dalies 4 punktas (2009 m. vasario 17 d. redakcija) 2009 metams nu-stačius sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, kartu jiems buvo patvirtintas ir sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydžio tarifas, nustatytas Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija).

5.3. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) vėliau keičia-ma ir (arba) papildoma nebuvo.


6. minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nu-statyta, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudže-to lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

7. Ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo įtvirtintos sumažintos kaupia-mųjų pensijų įmokos, aiškintinas ir kitų Įstatymo bei kitų įstatymų nuostatų, įtvirti-nančių šių įmokų prigimtį, jų apskaičiavimo, mokėjimo, kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas bei tvarką, kontekste.

7.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatyme inter alia nustatyta, kad:– kaupiamoji pensijų įmoka – Įstatymo nustatyta valstybinio socialinio pensijų

draudimo įmokos dalis, kuria proporcingai mažinamas valstybinių socialinio drau-dimo senatvės pensijų dydis ir kuri kaupiama dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje (2 straipsnio 5 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), 6 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija);

– dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje jo vardu įrašomi jam tenkantys apskaitos vienetai (2 straipsnio 10 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija);

– už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuo-tą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma yra pensijų turtas (2 straipsnio 11 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), iš kurio moka-mos pensijų išmokos (5 straipsnio 2 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir kuris yra paveldimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka (5 straipsnio 3 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija).

taigi pagal Įstatymą kaupiamosios pensijų įmokos – tai valstybinio socialinio pensi-jų draudimo įmokos dalys, į kurias atsižvelgiant proporcingai mažinamas valstybinių so-cialinio draudimo senatvės pensijų dydis, kaupiamos pensijų kaupimo sistemos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje.

7.2. pažymėtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupi-mo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygos bei tvarka nustatytos ir sei-mo 2003 m. liepos 4 d. priimtame Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme (1 straipsnis), įsigaliojusiame 2003 m. liepos 30 d. Šiame įstatyme (su vėlesniais jo pa-keitimais ir (arba) papildymais) inter alia nustatyta, kad:

– pensijų fondas yra fiziniams asmenims, pagal pensijų sistemos reformos įsta-tymą dalyvaujantiems pensijų kaupime, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklau-santis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų kaupimo bendrovei ir kuris investuojamas pagal to pensijų fondo taisykles (3 straipsnio „pagrindinės šio Įstaty-mo sąvokos“ 10 dalis (2004 m. birželio 1 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos);

– pensijų fondo dalyvis turi teisę inter alia gauti šiame įstatyme nustatytas pensi-jų išmokas pagal savo vardu sukaupto pensijų turto dydį, taip pat testamentu palikti jam priklausančią pensijų turto dalį (5 straipsnio „pensijų fondo dalyvio teisės“ 1 da-lies (2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos) 4, 6 punktai);


– asmens (pensijų kaupimo sistemos dalyvio) nuosavybės dalis bendrojoje nuo-savybėje – pensijų fondą sudarančiame pensijų turte – nustatoma pagal to asmens pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių; ji yra paveldima (9 straipsnio „pensijų turtas“ 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos), 4 da-lis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos);

– kaupiamosios pensijų įmokos yra valstybinio socialinio draudimo įmokų da-lys, kurias vsdF valdyba laiko komerciniame banke patikėjimo teisės pagrindais ir per 60 (nuo 2011 m. sausio 1 d. – per 30) kalendorinių dienų nuo tos dienos, iki ku-rios draudėjai privalo pateikti vsdF įstaigoms informaciją apie kiekvienam apdraus-tajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas, perveda pensijų fondams vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (10 straipsnis „pensijų įmokų mokėjimo sąlygos ir terminai“ (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d., 2006 m. gruodžio 12 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos).

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu nr. 435 „dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų re-gistro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio so-cialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 25.5 punkte nustatyta, jog drau-dėjas vsdF įstaigoms pateikia duomenis:

– apie apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų paja-mų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas – kiekvieną ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos (2008 m. gegužės 7 d. redakcija);

– apie apdraustajam per kalendorinį mėnesį apskaičiuotas draudžiamųjų paja-mų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas – kiekvieną mėnesį, ne vėliau kaip iki kito kalendorinio mėnesio 15 dienos (2009 m. spalio 28 d., 2010 m. vasario 10 d. redakcijos).

taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą vsdF valdyba per 60 (nuo 2011 m. sausio 1 d. – per 30) kalendorinių dienų nuo kas ketvirtį (nuo 2009 m. lapkričio 6 d. – kas mėnesį) vsdF įstaigoms pateikiamos informacijos apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas gavimo dienos kaupiamąsias pensijų įmokas (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis) perveda atitinkamam pensijų fondui, kurį sudarantis pensijų turtas bendrosios dali-nės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui, o jo dalis nustatoma pagal šio asmens pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių.

7.3. paminėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), 6 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), taip pat pagal valstybi-nio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (2004 m. lapkričio 4 d. redakci-ja) ir pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnį (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d.,


2006 m. gruodžio 12 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos) kau-piamosios pensijų įmokos yra valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų dalys, kurias vsdF valdyba perveda atitinkamam pensijų fondui.

minėta, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), su-mažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socia-linio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. vadinasi, pakeitus (sumažinus) kaupiamosios pensijų įmokos tarifą – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmo-kos dalį, kartu proporcingai padidėja kita valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis ir valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prie-volės valstybei, bendras dydis nepakinta.

7.4. taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą pensijų kaupimo sistemos dalyvio nuosavybė yra nuo šio asmens draudžiamųjų pajamų apskaičiuota ir į jo asmeninę pensijų sąskaitą pensijų kaupimo bendrovėje pervesta sumokėtos valstybinio sociali-nio pensijų draudimo įmokos dalis – kaupiamoji pensijų įmoka, taip pat už ją įsigytas turtas ir iš jo gautos investicijų pajamos (sąnaudos), t. y. jų bendra suma, nuo kurios priklauso būsimos pensijų išmokos dydis.

pažymėtina ir tai, kad nei pensijų sistemos reformos, nei joks kitas įstatymas neį-pareigoja pensijų kaupimo bendrovių garantuoti tam tikro būsimos kaupiamųjų pen-sijų išmokos dydžio – jis priklauso nuo sukauptų lėšų dydžio ir investavimo veiklos finansinių rezultatų.

III

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti pensijų sistemos refor-mos įstatymo nuostatų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimu, atitik-tį konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kai kurių šio įstatymo pakeitimo ir (arba) papildymo įstatymų nuostatų ati-tiktį konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pagal konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis), seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Res-publikos prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo die-na (70 straipsnio 1 dalis).

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės vals-tybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia konstitucinio teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tik-ras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgy-vendinamos (inter alia konstitucinio teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).


pažymėtina, jog konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielai-das paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstituci-nį teisingumo principą.

pažymėtina ir tai, kad iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ap-saugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas.

3. asmens konstitucinė teisė įstatymų numatytais atvejais gauti senatvės pensiją yra viena svarbiausių socialinių teisių. konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės so-cialinė orientacija įpareigoja valstybę paisyti pensijų bei kitų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų, kylančių inter alia iš konstitucijos 52 straipsnio.

konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-ramos pagrindai. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad socialinės apsaugos, so-cialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės; įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucijos, šioje srityje turi plačią dis-kreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (inter alia konstitucinio teis-mo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

pagal konstitucijos 52 straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstituci-nį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo gali-mų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę para-mą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais (inter alia konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

4. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad naudodamasis diskrecija pasirinkti pensijų sistemą įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius konstitucijos 52 straipsny-je garantuojamų senatvės pensijų sistemos modelius, inter alia grindžiamus sena-tvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimu iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų arba būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduo-se, taip pat šių modelių derinimu. Įstatymu nustatydamas senatvės pensijų sistemos modelį įstatymų leidėjas privalo paisyti iš konstitucijos 52 straipsnio kylančių reika-lavimų, konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, pro-porcingumo principų.

pasirinkęs tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skir-tos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi paisyti ir konstituci-jos 46 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūki-


nes pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtik-rinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tik rų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veik los apribojimais ar draudimais (inter alia konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitu-cinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruo-jamuose pensijų fonduose, iš konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti šios vei-klos licencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (in-ter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas.

5. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė reikalauti mokėti konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpi-nimo išmokas kyla iš konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. ba-landžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); konstitucinė teisės į pensi-ją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje (kons-titucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokė-tinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal konstitucijos 23 straipsnį.

6. konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio ti-krumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situaci-jai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padė-tis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas, ir dėl to


teisinis reguliavimas koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensi-jas (konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucijoje įtvirtintas so-cialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas pa-skirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, nega-li paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (konstitucinio teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Šios bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pen-sijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensi-joms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia tei-singumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

7. pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, kons-titucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apim-ties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

8. taip pat pažymėtina, jog konstitucinis proporcingumo principas, kaip ne kar-tą yra pažymėjęs konstitucinis teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būti-nos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

taigi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to, sie-kiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, iškilus būtinybei laikinai sumažinti į specialius pensijų fon-dus pervedamą senatvės pensijai ar jos daliai kaupti skirtą lėšų dalį, įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį mažinimo mastą, koks yra būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir kuriuo nebūtų paneigiama tokios kaupiamosios pensijos esmė.

9. kaip minėta, asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. konstitucinis


teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės prin-cipo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo princi-pai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus as-meniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia konsti-tucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta ir tai, kad konstitucinių tei-sėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų valstybė privalo laikytis ir pensinio aprūpinimo santykiuose, todėl įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, gali būti daromi tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei, įvykus gaivalinei nelaimei ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų; tokie pakeitimai turi būti būtini kitų konstitucinių vertybių apsaugai užtikrinti ir daromi tik įstatymu ir nepažeidžiant konstitucijos (konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruo-džio 3 d. nutarimai).

10. pažymėtina, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų sena-tvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) re-zultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kau-piamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

11. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymu nustatyta pensinio aprū-pinimo sistema gali būti pertvarkoma (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gruodžio 14 d. nuta-rimas). pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti konstitucijos; pensi-jų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų konstitucijai ne-prieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, ati-tinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus (inter alia konstitucinio teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos


socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas (inter alia konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pen-sijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, konstitucijos 52 straipsnyje tiesio-giai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, privalo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

Šios bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei pa-dėčiai, nusprendęs pertvarkyti senatvės pensijų sistemą taip, kad joms skirtų lėšų surin-kimo ir pensijų mokėjimo teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, inter alia taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pen-sijų fonduose, privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų. Jeigu pertvarkant senatvės pensijų sistemą jos dalyvių praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą.

IV

Dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnio, Pensijų sistemos reformos įsta-tymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui, taip pat dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija), 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitik-ties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs, ar inter alia pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, pensijų sistemos reformos įsta-tymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis ne-prieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

pareiškėjas savo abejones dėl minėtų įstatymų nuostatų atitikties konstitucijai grindžia tuo, kad, jose įtvirtinus retroaktyvų šiuose įstatymuose nustatytų normų ga-liojimą teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo oficialaus pa-skelbimo, buvo suvaržyta asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, nuosavybės teisė, pažeisti jų teisėti lūkesčiai, nukrypta nuo konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies nuostatų.

2. minėta, kad seimas 2009 m. sausio 15 d. priėmė pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė


Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalį ir šį straipsnį papildė 3, 4 dalimis, kuriose nustatė:

„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 pro-cento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“;

„3. nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio so-cialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuo-tos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.

4. pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskai-čiuojamos ir nemokamos.“

pažymėtina, kad, kaip minėta, pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 1 straipsniu buvo įtvirtintos šios nuostatos:

– 2009 ir 2010 metais nustatytas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija), t. y. 2,5 procento pajamų mažesnis už 5,5 procento šių įmokų dydį, neterminuotai nuo 2007 metų nustatytą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija);

– 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupia-mosios pensijų įmokos dydis asmenims, kurie gauna pajamas iš sporto, atlikėjo vei-klos, pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, t. y. asmenims, kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija);

– kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lė-šomis, neskaičiuojamos ir nemokamos (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sau-sio 15 d. redakcija).

taigi Įstatymo 4 straipsnio (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 1 dalyje buvo nusta-tytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, 3 dalyje kaupiamųjų pensijų įmokų dydis 2009 ir 2010 metais nustatytas asmenims, kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, o 4 dalyje nustatyta, kad kaupia-mosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskai-čiuojamos ir nemokamos.

taip pat pažymėtina, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeiti-mo ir papildymo įstatyme, priimtame 2009 m. sausio 15 d., nebuvo nustatyta sumažin-tų ar tam tikriems asmenims nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo.

3. minėta, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papil-dymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje nustatyta: „Šis įstatymas įsi-


galioja 2009 m. sausio 1 d.“, tačiau oficialiai „valstybės žiniose“ jis paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. taigi šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta įstatymo grįžtamoji galia.

4. tiriant pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papil-dymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnio, kuriame nustatyta šio įstatymo grįžtamoji galia, atitiktį konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, pagal kurią ga-lioja tik paskelbti įstatymai, 70 straipsnio 1 daliai, pagal kurią seimo priimti įsta-tymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, kons-tituciniam teisinės valstybės principui, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, jų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų su-švelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit), svarbu įvertinti, ar įstatymų leidėjas galėjo, nepažeisdamas konstitucijos nuostatų, šiuo įstatymu nustatyti, kad kaupiamosios pensijų įmokos mažinamos arba kad tam tikriems asmenims jos ne-bemokamos.

4.1. pažymėtina, kad šioje byloje konstitucinis teismas taip pat tirs, ar:– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d.

redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų drau-dimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų kaupia-mųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.2. pareiškėjas savo abejones dėl minėto ginčijamo teisinio reguliavimo atitik-ties konstitucijai grindžia tuo, kad sudarydami sutartis dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijų sąskaitoje iki ginčijamo įstatymo įsigaliojimo tiek dalyviai, tiek pensi-jų kaupimo bendrovės iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos tuo metu galiojusiame Įstatyme nusta-tyto dydžio įmokos, galėjo numatyti savo nuosavybės teisės dydį, taigi turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamąsias pensijų įmokas bus vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, patirti praradimai jiems bus teisingai kompensuoti.

pareiškėjo teigimu, įstatymu sumažinus į pensijų fondus pervedamos įmokos dydį nepagrįstai apribotos pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo ben-drovių nuosavybės teisės, pažeisti jų teisėti lūkesčiai dėl iki šio sumažinimo Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamųjų pensijų įmokų arba dėl pasikeitus teisiniam reguliavi-


mui patirtų praradimų teisingo kompensavimo, taip pat paneigta pensijų kaupimo sistemos dalyvių teisė gauti tikėtino dydžio senatvės pensiją.

5. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų kaupiamųjų pensijų įmo-kų kompensavimo mechanizmo, 3 dalis, kurioje nustatytas kaupiamųjų pensijų dy-dis asmenims, tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjusiems tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, 4 dalis, kurioje nustatyta, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nepriešta-ravo (-auja) konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui, atsižvelgtina į tai, kad, kaip minėta:

– Įstatymo paskirtis – suteikti darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių pasirūpinti geresne apsauga senatvėje, gauti didesnę pensiją ir garantuoti stabilų so-cialiai priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų;

– būtinumą mažinti kaupiamosios pensijų įmokos dydį lėmė sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, tvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo sie-kiama ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti, kad labiausiai pažeidžiamoms gy-ventojų grupėms, gaunančioms išmokas iš vsdF biudžeto, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku;

– kaupiamoji pensijų įmoka – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, dalis, kurios dydį sumažinus proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, todėl valstybi-nio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta;

– už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinves-tuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima;

– būsimos kaupiamosios pensijos dydį lemia iš kaupiamųjų pensijų įmokų su-kauptų lėšų dydis ir jų investavimo finansiniai rezultatai; taigi šių kaupiamųjų pensi-jų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis.

5.1. minėta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinės apsaugos santykius, turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą; įstatymu gali būti nustatytas inter alia toks konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensi-jų sistemos modelis, pagal kurį senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų yra derinamas su būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose.

taigi įstatymų leidėjas, įgyvendindamas inter alia iš konstitucijos 52 straipsnio kylančius įgaliojimus, pensijų sistemos reformos įstatyme nustatė kaupiamąją sena-


tvės pensijos dalį, kuriai skirtos lėšos sukaupiamos (inter alia jas investuojant) speci-aliuose privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose.

5.2. minėta, kad teisė reikalauti mokėti konstitucijoje ir jai neprieštaraujan-čiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

minėta, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fon-duose, kaupiamos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokė-tinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų; tik asmens teisė į šiuo-se fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal konstitucijos 23 straipsnį.

5.2.1. Įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redak-cija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, o 4 dalyje (2009 m. sau-sio 15 d. redakcija) – tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskai-čiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmo-kų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik ko-regavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš konsti-tucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš konstitucijos 23 straipsnio ky-lantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

5.2.2. minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakci-ja) 2009 metais 1 procento, o 2010 metais 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis nustatytas asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos, pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kurie tik nuo 2009 m. sau-sio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, todėl šiuo atveju tų asmenų turtas negalėjo būti sumažintas.

taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. re-dakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš konstitucijos 23 straipsnio kylan-tys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

5.2.3. kaip minėta, pareiškėjas abejoja inter alia tuo, ar Įstatymu sumažinus į pensijų fondus pervedamos įmokos dydį nepagrįstai nebuvo apribotos pensijų kau-pimo bendrovių nuosavybės teisės, pažeisti jų teisėti lūkesčiai dėl iki šio sumažinimo Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamųjų pensijų įmokų.

taip pat minėta, jog nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kau-piamos specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pen-sijų fonduose, įstatymų leidėjas turi paisyti ir konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalių


nuostatų, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė, regu-liuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo princi-po, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

minėta ir tai, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kau-piama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pen-sijų fonduose, iš konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti šios veiklos li-cencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas.

kaip minėta, įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sau-sio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, ne-skaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinves-tuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

pažymėtina ir tai, kad sumažinus kaupiamųjų pensijų įmokų dydį pensijų kau-pimo bendrovės neteko ne pačios nepervestos kaupiamosios pensijų įmokos dalies, o tik tam tikrų su šių lėšų administravimu susijusių pajamų. taip pat pažymėtina, kad kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto, t. y. iki pensijų kaupimo sistemos dalyvių draudžiamųjų pajamų gavimo dienos, negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti. taigi pensijų kaupimo bendrovės negali turėti teisėto lūkesčio, kad į pensijų kaupimo fondus bus pervestos tam tikro iš anksto apskaičiuojamo dydžio kaupiamo-sios pensijų įmokos.

taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista konstitucijos 23 straipsnio saugomos pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, teisėti lūkesčiai.

5.3. minėta, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonomi-nė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pen-sijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia


teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, negali paneig-ti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti.

minėta ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redak-cija) įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą lėmė kilusi ekonomikos krizė, kai vals-tybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakito taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas senatvės pensi-joms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbusių asmenų pajamų.

5.4. minėta, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pen-sijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus admi-nistruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos kri-zei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pen-sijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės fi-nansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasi-renkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

5.4.1. vertinant, ar, kilus ekonomikos krizei Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, turėjo būti nustatytas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, pažy-mėtina, kad šių įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (at-sižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje – 2004 metais – buvo nustatytas netgi mažesnis, t. y. 2,5 procento pajamų, šių įmokų dydis) negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė.

5.4.2. vertinant, ar Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biu-džeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, turėjo būti nustatytas už tokius asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, pažymėtina, kad nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų už tokius asmenis dalimi proporcingai padidinama jų valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai nein-vestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, todėl įstatymų leidėjui nusprendus, kad kaupiamosios pensijų įmokos už tokius asmenis neskaičiuojamos ir nemokamos, privačiuose pensijų fonduo-se sukauptos lėšos išliko jų nuosavybė. taigi asmenų, draudžiamų valstybės biudžeto lė-šomis, teisė į senatvės pensiją nėra paneigiama, kadangi valstybė ir toliau savo lėšomis juos draudžia ir garantuoja jiems valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

5.4.3. minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakci-ja) 2009 metais 1 procento, o 2010 metais 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų


įmokos dydis nustatytas šioje dalyje nurodytiems asmenims, tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjusiems tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, todėl šiuo atveju kaupia-mosios pensijų įmokos nebuvo sumažintos. vadinasi, šie asmenys nebuvo įgiję teisėtų lūkesčių, kad jiems būtų mokamos kitokio dydžio kaupiamosios pensijų įmokos, nebu-vo pažeisti iš konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos imperatyvai ir įstatymų leidėjui nekyla pareiga nustatyti tokių įmokų kompensavimo mechanizmo.

5.4.4. taigi konstatuotina, kad, Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sau-sio 15 d. redakcija) nenustačius sumažintų ar už valstybės biudžeto lėšomis draudžia-mus asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, nebuvo pažeisti iš konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės princi-po kylantys imperatyvai.

6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kau-piamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kau-pimo bendrovėje, dydis, 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija), 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo (-auja) konstitucijos 23, 52 straipsniams, kons-tituciniam teisinės valstybės principui.

7. sprendžiant, ar pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir pa-pildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta šio įsta-tymo grįžtamoji galia, neprieštarauja konstitucijai, atsižvelgtina į tai, kad, kaip minėta:

– valstybinio socialinio pensijų draudimo įmoka yra piniginė prievolė valstybei, o kaupiamoji pensijų įmoka – jos dalis, kurios dydį sumažinus proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis (taip pat pro-porcingai didėja valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija) ir valstybinio so-cialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta; tačiau sumažinus į privačius pensijų fondus pervedamos kaupiamosios pensijų įmokos dydį, kuris yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus adminis-truojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai, turintys įtakos būsimos kaupiamosios pensijos dydžiui, būtų geri, sukaupiama mažesnė kau-piamoji pensija;

– kaupiamosios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalys) buvo pervedamos (mokamos) pensijų fondams kas ketvirtį, per 60 kalendorinių die-nų nuo tos dienos, kai vsdF valdybai nustatyta tvarka (iki kito ketvirčio pirmojo mė-nesio 15 dienos) buvo pateikiama informacija apie praėjusį ketvirtį pensijų kaupimo dalyvio gautų draudžiamų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumų apskaičiavi-mą; taigi minėto ginčijamo teisinio reguliavimo patvirtinimas buvo susijęs su ketvir-tinių, t. y. jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.), įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu bei su tų įmokų dydžio nustatymu (keitimu).

7.1. minėta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji


galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių su-bjektams (lex benignior retro agit); iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lū-kesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą nei tas teisės aktas paskelbiamas.

7.2. pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. re-dakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo pakeistas (su-mažintas) į pensijų fondus pervedamos kaupiamosios pensijų įmokos dydis, esantis ir viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūki-nės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai, turintys įtakos būsimos kaupiamosios pensijos dydžiui, būtų geri, taip pat pagal kurį valstybė už tam tikrus asmenis jokių lėšų į pensijų fondus nebeperveda, vertintinas kaip nepalankus pensijų kaupimo sis-temos dalyviams ir pensijų kaupimo bendrovėms, ir nors pagal turinį jis nepriešta-ravo (-auja) konstitucijai, tai nereiškia, kad galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.

pažymėtina ir tai, kad nors Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas kau-piamųjų pensijų įmokų dydis naujai asmenų grupei, pagal turinį neprieštaravo kons-titucijai, tai nereiškia, kad galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.

minėta, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papil-dymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio lai-kotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

8. taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straips-nyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pensijų sistemos re-formos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sau-sio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. minėta, kad seimas 2009 m. vasario 17 d. priėmė pensijų sistemos refor-mos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 traipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatė:

„3. nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pa-jamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos


Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuo-tos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.“

minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d.“, tačiau oficialiai „valstybės žiniose“ jis paskelbtas tik 2009 m. kovo 5 d.

10. pažymėtina, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 1 straipsniu įtvirtintos šios Įstatymo nuo-statos: 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kau-piamosios pensijų įmokos dydis taikomas ne „ūkininkams ir jų partneriams“ (kaip buvo nustatyta Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija), o „sa-varankiškai dirbantiems asmenims“, kaip jie apibrėžti valstybinio socialinio draudi-mo įstatyme (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija).

10.1. pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. re-dakcija) minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis 2009–2010 metais nustatytas šiems asmenims:

– asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autori-nes sutartis, taip pat ūkininkams ir jų partneriams (nuo 2009 m. sausio 1 d. vadina-miems savarankiškai dirbančiais asmenimis); Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) šiems asmenims 2009 metais taip pat buvo nustatytas 1 pro-cento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis; taigi šių asmenų atžvilgiu Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakci-ja) įtvirtintas teisinis reguliavimas išliko tapatus nustatytajam šio straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija);

– savarankiškai dirbantiems asmenims, – individualių įmonių savininkams, tik-rųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikriesiems nariams, asme-nims, kurie vertėsi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatams, advokatų padėjėjams, notarams, antstoliams ir kitiems asme-nims), – kurie, kaip minėta, tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sau-sio 1 d. buvo mažesnė už 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumą, pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d.;

– savarankiškai dirbantiems asmenims, – individualių įmonių savininkams, tik-rųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikriesiems nariams, asme-nims, kurie vertėsi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatams, advokatų padėjėjams, notarams, antstoliams ir kitiems asme-nims), – kurie, kaip minėta, tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sau-sio 1 d. buvo lygi 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumai arba didesnė, iki 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais.

10.2. taigi pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstaty-mo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 1 straipsniu pakeitus Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) minėtas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nustatytas


trims skirtingoms asmenų grupėms, o 2 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo grįžtamo-ji galia.

11. tiriant pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnio atitiktį konstitucijos 7 straipsnio 2 da-liai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pagal kurį tei-sės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir jų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kar-tu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit), svarbu išsiaiškinti, ar įstatymų leidėjas, nepažeisdamas konstitucijos nuostatų, galė-jo įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. va-sario 17 d. redakcija) 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kaupia-mosios pensijų įmokos dydis.

11.1. pažymėtina, kad šioje byloje taip pat tiriama, ar Įstatymo 4 straipsnio 3 da-lis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11.2. pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. vasario 17 d. redakcija) atitikties konstitucijai yra iš esmės analogiški jo argumentams dėl šio straipsnio 3 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties konstitucijai.

12. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakci-ja) neprieštarauja konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, joje įtvirtintas teisinis reguliavimas asmenų, gaunančių pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal auto-rines sutartis, taip pat ūkininkų ir jų partnerių (nuo 2009 m. sausio 1 d. vadinamų savarankiškai dirbančiais asmenimis), kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tap-ti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, atžvilgiu išliko tapatus šio straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytam teisiniam reguliavimui.

taigi konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. re-dakcija) neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek joje 2009 metais nu-statytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, taip pat ūkininkams ir jų partneriams (nuo 2009 m. sausio 1 d. vadinamiems savarankiškai dirbančiais asmenimis), kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) išplėtus asmenų, kuriems 2009–2010 metais nustatytas minėtas kaupiamosios pen-sijų įmokos dydis, ratą, prie šių asmenų, be ūkininkų ir jų partnerių, buvo priskir-ti ir kiti savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, asmenys, vertęsi in-


dividualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai ir kiti asmenys), jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sausio 1 d. buvo mažesnė už 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumą; vi-sus šiuos asmenis tik nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėta privalomai drausti valstybiniu socia liniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti ir nuo tada jie galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais.

taigi ir kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie įgijo teisę tap-ti pensijų kaupimo sistemos dalyviais tik nuo 2009 m. sausio 1 d., 2009 m. vasario 17 d. pri ėmus pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

13.1. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakci-ja) tiek, kiek joje 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų paja-mų kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d., neprieš-tarauja konstitucijai, pažymėtina, kad šiems asmenims 2009 metais nustatytas 1 pro-cento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis negali būti vertinamas kaip kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas. taigi šie asmenys ne-buvo įgiję teisėtų lūkesčių, kad į jų pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos kitokio dydžio kaupiamosios pensijų įmokos, nepažeisti iš konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos ir iš 52 straipsnio kylantys sociali-nės apsaugos imperatyvai.

13.2. taigi konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. re-dakcija), taip pat 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek jose 2009 metais nu-statytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, taip pat ūkininkams ir jų partneriams (nuo 2009 m. sausio 1 d. vadinamiems savarankiškai dirbančiais asmenimis), kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konsta-tuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek joje 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie pensijų kau-pimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d., neprieštarauja konsti-tucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek joje 2009–2010 metais nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensi-jų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atida-rytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems pensijų kaupimo sutartis, neprieš-tarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės princi-


pui, pažymėtina, kad, kaip minėta, tokiems asmenims ginčijamu teisiniu reguliavimu kaupiamųjų pensijų įmokų dydis sumažintas nuo 5,5 procento (2007–2008 metais) iki 1 procento pajamų 2009 metais ir iki 2 procentų pajamų 2010 metais.

minėta ir tai, kad pagal valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2009 m. vasario 17 d. redakcija) šiems savarankiškai dirbantiems asmenims (kaip ir asme-nims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams (6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai (2009 m. gruo-džio 18 d. redakcija) 2009 metais buvo patvirtintos sumažinto tarifo valstybinio soci-alinio draudimo įmokos. taigi toks kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimas minėtiems asmenims buvo susijęs su valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio jiems sumažinimu. todėl įstatymų leidėjas galėjo nustatyti ir tai, kad sumažinus ben-drą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį atitinkamai mažinama ir šios įmo-kos dalis, pervedama į privačius pensijų fondus.

taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redak-cija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariu-siems pensijų kaupimo sutartis, nustačius sumažintą bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį nepaneigta šių asmenų teisė į senatvės pensiją, nepažeisti iš konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos ir iš 23 straipsnio kylantys nuo-savybės teisės apsaugos imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

15. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pensijų sistemos re-formos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. sprendžiant, ar konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis, pažymėtina, kad jame įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamu aspektu yra analogiškas nustatytajam pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakei-timo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje.

taigi konstatavus, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakei-timo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad pensijų sis-temos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis prieštarauja konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. konstatavus, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintų ginčija-mų nuostatų grįžtamoji galia, taip pat pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straips-


nio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) įtvirtintos ginčija-mos nuostatos grįžtamoji galia, prieštarauja konstitucijai, konstatuotina, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., taip pat pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakei-timo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., įsigaliojo konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, 70 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakci-ja) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. nuo šių įstatymų oficialaus paskelbimo „valstybės žiniose“ dienos.

V

Dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. balan-džio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs, ar inter alia Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensi-jų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) atitikties konstitucijai ginčijamu aspektu iš esmės yra analogiški jo argumen-tams dėl šio straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties konstitucijai.

2. minėta, kad seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė pensijų sistemos refor-mos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą (oficialiai „valstybės žiniose“ paskelb-tą 2009 m. gegužės 12 d.), kurio 2 straipsnyje nustatyta jo įsigaliojimo data – 2009 m. liepos 1 d.; šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija).

pažymėtina, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 28 d., paskirtis, kaip matyti iš jo projekto aiš-kinamojo rašto, buvo sumažinti vsdF biudžeto išlaidas kilus ekonomikos krizei ir valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, nepaisant įvairių kitų priemonių ekono-mikos krizei įveikti taikymo, pakitus taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, surinkimas.

minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procen-to, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruo-


džio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos vals-tybinio socialinio draudimo įmokos. asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 pro-cento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socia linio draudimo įmo-kos. asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo ku-rių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

2.1. taigi seimui 2009 m. balandžio 28 d. priėmus pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą buvo pakeistas Įstatymo 4 straipsnio 1 daly-je (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis – nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. vietoj 3 procentų nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, t. y. jau 3,5 procento pajamų mažesnis negu turėjo būti pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas teisinis regu-liavimas, pagal kurį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 3 pro-centų pajamų šios įmokos dydis, išliko nepakitęs.

2.2. konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. re-dakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį inter alia 2009 ir 2010 metais nustatytas 3 procentų pajamų šios įmokos dydis, neprieštaravo konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. nustaty-tas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštarauja konstitu-cijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3. pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. re-dakcija) visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams, kuriems taikomas šioje da-lyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. buvo nustatytas vienodas sumažintas 2 procentų pajamų, o nuo 2011 m. sausio 1 d. – 5,5 procento kaupiamosios pensijų įmokos dydis (t. y. iki šių įmokų sumažinimo Įsta-tymo 4 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) nustatytas dydis).

2.4. pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) nustatytas skirtingas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis 2012–2014 metais:

– asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. lie-pos 1 d., nustatytas 6 procentų pajamų, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už buvusį 2007–2008 metais, kaupiamosios pensijų įmokos dydis;

– asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nustatytas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

3. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redak-cija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų


įmokų dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, kaupiamoji pensijų įmo-ka yra valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valsty-bei, dalis, kurios dydį sumažinus proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, todėl valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta; būsimos kaupia-mosios pensijos dydį lemia iš kaupiamųjų pensijų įmokų sukauptų lėšų dydis ir jų investavimo finansiniai rezultatai; taigi kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienin-telis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis.

4. minėta, kad asmens teisė į pensijų fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal konstitucijos 23 straipsnį. minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai su-mažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingu-mo, lygiateisiškumo reikalavimų.

4.1. pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balan-džio 28 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, nesuma-žino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investi-cijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavy-bės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

4.2. pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, sumažinus kaupiamųjų pensijų įmokų dydį pensijų kaupimo bendrovės neteko ne pačios nepervestos kaupiamosios pensijų įmokos dalies, o tik tam tikrų su šių lėšų administravimu susijusių pajamų. taip pat minėta, kad kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas, iš anksto, t. y. iki pensijų kaupimo dalyvių draudžiamųjų pajamų gavimo dienos, negali būti tiksliai nustatytas, nes jis priklauso nuo pensijų kaupimo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti. taigi, kaip minėta, pensijų kaupimo bendrovės negali tu-rėti teisėtų lūkesčių, kad į pensijų kaupimo fondus bus pervestos tam tikro iš anksto apskaičiuojamo dydžio kaupiamosios pensijų įmokos.

4.3. taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatytas sumažintas valsty-binio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensi-jų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nepažeisti iš konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.


5. vertinant, ar kilus ekonomikos krizei Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) nustačius sumažintą 2 procentų pajamų kaupiamųjų pensi-jų įmokų dydį turėjo būti nustatytas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompen-savimas, pažymėtina, kad, kaip minėta, asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgy-vendinamos; jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia sumažinti iš dirbančių asmenų pajamų surenkamų lėšų dalį, per-vedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisin-gą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

5.1. pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. re-dakcija) nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatyto 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydžio (t. y. jau 3,5 procento pajamų mažesnio negu pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) turėjo būti per-vedama nuo 2007 metų ir mažesnio net už pradinį – šioje dalyje 2004 metais nusta-tytą 2,5 procento pajamų – šių įmokų dydį) įtvirtinimas vertintinas kaip esminis šių įmokų sumažinimas asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d. (minėta, jog iš Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) projek-to aiškinamojo rašto matyti, kad mažesnė nei 5 procentų pajamų dydžio kaupiamoji pensijų įmoka negarantuotų tinkamos investicinės grąžos pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir turėtų tik nedidelį poveikį reformuojant esamą pensijų sistemą).

5.2. minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) nustatyta, kad 2012, 2013, 2014 metais asmenims, tapusiems pensijų kaupimo siste-mos dalyviais iki 2009 m. liepos 1 d., buvo nustatytas padidintas – 6 procentų paja-mų, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už buvusį 2007–2008 metais, kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

taigi toks teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), pagal kurį asmenims, tapusiems pensijų kaupimo siste-mos dalyviais iki kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo, 2012–2014 metais buvo nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, 0,5 procento pajamų didesnis už iki su-mažinimo nustatytą šių įmokų dydį, vertintinas kaip sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimas, atitinkantis iš konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio tei-sinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

5.3. pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 4 straipsnio 1 daly-je (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), pagal kurį asmenims, tapusiems pensijų kaupi-mo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 5,5 procento pajamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, vertintinas kaip atitinkantis iš konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius impera-tyvus, kadangi šiems asmenims kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nebuvo mažinamas.


5.4. minėta, jog pareiškėjas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą ginčija ir tuo aspektu, kad, pasak jo, įstatymu su-mažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį, pažeisti asmenų teisėti lūkesčiai, paneigta pensijų kaupimo sistemos dalyvių teisė gauti tam tikro tikėtino dydžio senatvės pensiją.

pažymėtina, kad, kaip minėta, kaupiamosios pensijos dydį lemia iš kaupiamųjų pensijų įmokų sukauptų lėšų dydis ir jų investavimo finansiniai rezultatai; taigi kau-piamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis. todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu re-guliavimu buvo pažeisti suinteresuotų asmenų teisėti lūkesčiai ateityje gauti tam tik-ro tikėtino dydžio pensiją.

6. taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtinus sumažintą valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydį ir numačius sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimą nepažeisti iš konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valsty-bės principo kylantys imperatyvai.

7. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo konstitucijos 23, 52 straipsniams, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

VI

Dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. bir-želio 30 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

1. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinis teismas tirs, ar inter alia Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensi-jų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-tybės principui ginčijamu aspektu yra iš esmės analogiški jo argumentams dėl šio straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) atitik-ties konstitucijai.

pareiškėjo teigimu, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redak-cija) asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos


1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. nustačius sumažintą kaupiamosios pensijų įmokos dydį, buvo pažeisti jų įgyti teisėti lūkesčiai pensijų fonduose nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupti 5,5 procento savo pajamų, paneigta jų teisė gauti anksčiau galiojusiose Įstatymo nuo-statose numatyto dydžio senatvės pensiją; be to, įstatymų leidėjas, sumažinęs kaupia-mąsias pensijų įmokas, pažeidė visų asmenų lygybės principą, įtvirtintą konstitucijos 29 straipsnyje, nes pensijų kaupimo sistemos dalyvių sąskaita nepagrįstai suteikė privi-legijų asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo pensijas, ir asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet nedalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje.

3. minėta, kad seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė pensijų sistemos refor-mos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 13 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija).

pažymėtina, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įsta-tymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., paskirtis, kaip matyti inter alia iš jo projekto aiškinamojo rašto, buvo sumažinti vsdF biudžeto išlaidas kilus ekonomikos krizei ir valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, nepaisant įvairių kitų priemonių ekono-mikos krizei įveikti taikymo, pakitus taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, surinkimas.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) buvo nustatyta:„1. pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procen-

to, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sau-sio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

taip pat minėta, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respub-likos vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.“

3.1. pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) išliko šioje dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, bet, skirtingai negu pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nenurodytas konkretus laikotarpis, iki kada šis sumažintas įmokų dydis bus taikomas.

atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. re-dakcija) nuo 2009 m. liepos 1 d. buvo nustatytas toks pat 2 procentų pajamų kaupia-mosios pensijų įmokos dydis, koks ir anksčiau buvo nustatytas šioje dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), taip pat atsižvelgiant į šio konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamosios dalies v skyriaus 4 punkte išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamosios pen-sijų įmokos dydis, nepažeisti iš konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės tei-sės apsaugos imperatyvai.


3.2. taip pat pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija), palyginti su anksčiau šioje dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) buvusiu įtvirtintu teisiniu reguliavimu, neliko nuostatų, pagal kurias:

– asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. nustatytas 5,5 procento kaupiamosios pensijų įmokos dydis;

– asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. lie-pos 1 d., 2011 metais nustatytas 5,5 procento, 2012–2014 metais – 6 procentų, nuo 2015 metų – 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

tačiau, kaip minėta, pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtinta vyriausybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, seimui pateikti įsta-tymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

4. sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinkto-je pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kom-pensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) visiems pensijų kaupimo sistemos daly-viams, kuriems taikomas šioje dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, kuris:

– asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d., atžvilgiu, atsižvelgiant į šio konstitucinio teismo nutarimo motyvuojamosios dalies v skyriaus 5.1 punkte išdėstytus argumentus, vertintinas kaip esminis šių įmokų su-mažinimas;

– asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo nuo 2009 m. liepos 1 d., atžvilgiu nevertintinas kaip šių įmokų sumažinimas; tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje neliko nuostatos, jog inter alia šiems asmenims nuo 2011 m. sausio 1 d. bus taikomas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, tokie as-menys, nors jiems ir nebuvo sumažintas minėtų įmokų dydis, iki pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. liepos 13 d., galėjo pagrįstai tikėtis šių įmokų dydžio pa-didinimo nuo 2011 m. sausio 1 d.

4.1. vertinant, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d., esmi-nis kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas buvo numatytas nenustačius sumažintų įmokų kompensavimo, pažymėtina, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straips-nio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtinta vyriau-sybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, seimui pateikti įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.


minėta, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus adminis-truojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansi-nes, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenka-mi įvairūs tokio kompensavimo būdai.

taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtin-tą teisinį reguliavimą asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d., atžvilgiu vertinant kartu su pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtin-tu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, numatęs padidinti kaupia-mosios pensijų įmokos tarifą konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, sudarė prielaidą kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas.

4.2. pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birže-lio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmenims, pensijų kaupimo siste-mos dalyviais tapusiems nuo 2009 m. liepos 1 d., nebuvo sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

5. minėta, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lū-kesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerb-ti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

5.1. taip pat minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapu-siems nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. bus taikomas 5,5 procento pa-jamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, taigi dėl šio teisinio reguliavimo jiems kilo teisėti lūkesčiai, kad šių įmokų dydis jiems bus padidintas.

5.2. vertinant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., kaip ir kitiems pensijų kaupimo sistemos daly-viams, kuriems taikomas šioje dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis ir nebe-nustatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. jiems bus taikomas 5,5 procento pajamų kau-piamosios pensijų įmokos dydis, atitiktį konstitucijai, pažymėtina, kad nors šiems asmenims dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvir-


tinto teisinio reguliavimo kilo teisėti lūkesčiai, jog nuo 2011 m. sausio 1 d. bus tai-komas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, tačiau šių lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės, kai valstybės ekonominė ir finansinė padė-tis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakito taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, surinkimas, yra konstituciškai pateisinamas.

pažymėtina ir tai, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnio nuostata, jog vyriausybė, kons-tatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti kau-piamųjų pensijų įmokų dydį ir kaip prielaida kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotųjų asmenų teisėtų lūkesčių ap-saugos užtikrinimas.

taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. re-dakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., kaip ir kitiems pen-sijų kaupimo sistemos dalyviams, kuriems taikomas šioje dalyje įtvirtintas teisinis re-guliavimas, nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis ir nebenustatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. jiems bus taikomas 5,5 pro-cento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nepažeistas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas.

6. minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašy-mą nr. 1b-46/2011 konstitucinis teismas tirs ir tai, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio so-cialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąs-kaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo konstitucijos 29 straipsniui.

pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. re-dakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, sumažinęs kaupiamąsias pensijų įmokas, pažeidė visų asmenų lygybės principą, nes pensijų kaupimo sistemos dalyvių sąskaita nepagrįstai suteikė privilegijų asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo pensijas, ir asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet ne-dalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje.

6.1. minėta, kad įstatymu gali būti nustatytas inter alia toks senatvės pensijų sis-temos modelis, pagal kurį senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų yra derinamas su būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose.

minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, jog senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, ir, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės eko-


nominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, ma-žindamas iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, turi laikytis iš konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia asmenų lygiateisiškumo principo, kuris, kaip minėta, būtų pa-žeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

6.2. minėta, kad kaupiamoji pensijų įmoka yra valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, dalis, kurios dydį sumažinus proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis ir valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės vals-tybei, bendras dydis nepakinta.

6.3. pažymėtina, kad tarp pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir asmenų, gau-nančių valstybines socialinio draudimo pensijas, yra esminis skirtumas, nes vieni jų moka valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas ir ateityje gaus valstybines so-cialinio draudimo senatvės bei kaupiamąsias pensijas, o kitiems jau yra paskirtos ir mokamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. taigi šios skirtingos as-menų grupės gali būti skirtingai traktuojamos ir joms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas.

pažymėtina ir tai, kad tarp pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir asmenų, turinčių draudžiamųjų pajamų ir mokančių valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas, bet nedalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, taip pat yra esminis skirtumas, nes tik pensijų kaupimo sistemos dalyviai yra sudarę sutartis su pensijų kaupimo bendro-vėmis dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies kaupimo ir investa-vimo. taigi, įstatymų leidėjui nusprendus sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, jis galėjo būti sumažintas tik tiems asmenims, kurie dalyvauja pensijų kaupimo siste-moje. taigi ir šios skirtingos asmenų grupės gali būti skirtingai traktuojamos ir joms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas.

taip pat pažymėtina, kad sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį pro-porcingai didėja pensijų kaupimo sistemos dalyvio valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. be to, sumažinus kaupiamosios pensijų įmo-kos dydį, t. y. valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) dalį, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) bendras dydis visiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir mo-kantiems valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas, – t. y. ir pensijų kaupimo sistemos dalyviams, ir asmenims, nedalyvaujantiems šioje sistemoje, – išliko vieno-das. taigi mokėtino valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prie-volės valstybei) dydžio aspektu šie asmenys traktuojami vienodai.

6.4. taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatytas sumažintas valstybinio


socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų są-skaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nepažeidžiamas iš konstitucijos 29 straipsnio kylantis asmenų lygiateisiškumo principas.

7. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensi-jų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69, 80 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (žin., 2009, nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (žin., 2009, nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 da-liai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; žin., 2009, nr. 6-160) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.

4. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija; žin., 2009, 54-2136) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.

5. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija; žin., 2010, nr. 82-4308) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos da-lies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitu-cijai.

6. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; žin., 2009, nr. 6-160) nepriešta-ravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.


7. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija; žin., 2009, nr. 25-971) neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

8. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; žin., 2009, nr. 6-160) nepriešta-rauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

9. nutraukti bylos dalį dėl:– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudže-

to 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruo-džio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos; žin., 2008, nr. 149-5998; žin., 2009, nr. 54-2133), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija; žin., 2008, nr. 149-5998) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (žin., 2009, nr. 151-6783) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 me-tų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (žin., 2010, nr. 153-7782) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.




KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-4/2012) IŠTIRTI, AR LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. GEGUŽĖS 23 D. NUTARIMO NR. 603 „DĖL BUTŲ IR KITŲ PATALPŲ SAVININKŲ BENDROSIOS

NUOSAVYBĖS ADMINISTRAVIMO PAVYzDINIŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS įSTATYMUI


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, Gedimino mesonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, dai-niaus žalimo,

sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vil-

niaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-4/2012) ištirti, ar Lietu-vos Respub likos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui.


nustatė:

pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar „Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (žin., 2011, nr. 125-5963) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administrato-rių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų butų ir kitų patalpų savinin-kų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (žin., 2011, nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendro-sios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos di-rektoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“, neprieštarauja

◆ Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą 151

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai“.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vy-riausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas nr. 603) 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įga-lioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bend-rosios nuosavybės administravimą, ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir nuostatai) 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata „mokes-tį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės admi-nistracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ neprieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

1.1. pareiškėjas prašo ištirti inter alia vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutari-mo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administrato-rių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atitiktį konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įsta-tymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

pažymėtina, kad vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto nuostata, kurios atitiktį konstitucijai ir vietos savivaldos įstatymui prašo ištirti pareiš-kėjas, yra platesnio teksto, išdėstyto šio vyriausybės nutarimo 2 punkte, dalis. vyriau-sybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2 punkte inter alia numatyta: „nustatyti, kad <...> 2.2. savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendi-me skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bend rosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezulta-tus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvir-tintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. <...>“

1.2. pareiškėjas prašo ištirti inter alia vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutari-mu nr. 603 patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administrato-rių“ atitiktį konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savi-valdos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

2012 m. balandžio 12 d. sprendimas ◆152

pažymėtina, kad nuostatų 8.1 punkto nuostata, kurios atitiktį konstitucijai ir vietos savivaldos įstatymui prašo ištirti pareiškėjas, yra platesnio teksto, išdėstyto šių nuostatų 8 punkte, dalis. nuostatų 8 punkte inter alia nustatyta: „administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja šiuos mėne-sinius mokesčius ir įmokas: 8.1. už namo bendrosios nuosavybės administravimą (šių nuostatų 5 punkte nurodytų administratoriaus funkcijų vykdymas) – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių; <...>.“

iš pareiškėjo prašymo argumentų nematyti, kad, jo nuomone, vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkte ir nuostatų 8.1 punkte nustaty-tas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direk-toriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, varžytų savivaldybių tarybų teisę tvirtinti šio mokesčio tarifą ar jo apskaičiavimo metodiką. pareiškėjas tik pažymi, kad jo na-grinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad mokesčius, jų dydį už bendrosios nuosavy-bės administravimą nustato savivaldybės.

taigi pareiškėjas ginčija tik tų vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu pa-tvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatų, pagal kurias savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administra-vimą, atitiktį konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos sa-vivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

2. pareiškėjo abejonės dėl vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatų atitikties konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straips-nio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) grindžiamos tais pačiais argumentais.

3. pareiškėjo manymu, vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias savival-dybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti admi-nistratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savi-valdos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), nes, pasak pareiškėjo, butų ir kitų patalpų savininkų „bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimas, jo veiklos teisinių pagrindų nustatymas, veiklos priežiūra ir kontrolė yra savarankiškoji savivaldybių funkcija“.

3.1. pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo išvadą, kad butų ir kitų patalpų savinin-kų „bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimas, jo veiklos teisinių pagrindų nustatymas, veiklos priežiūra ir kontrolė yra savarankiškoji savivaldybių funkcija“,


teigia, jog vyriausybė poįstatyminiu teisės aktu negali nustatyti reikalavimo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių būtų nurodytas mokestis už bendrosios nuo-savybės administravimą.

3.2. pareiškėjas minėtą savivaldybių savarankiškąją funkciją kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatos „administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas“ ir iš šios vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatos: „savarankiškosios (konstitucijos ir įsta-tymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos: <...> 42) pagal įstatymų nustaty-tą kompetenciją <...> savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.“

3.3. pažymėtina, kad nė viena iš šių pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų (civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalimi ir vietos savivaldos įstatymo 6 straips-nio 42 punktu) nėra reguliuojami santykiai, kurie būtų susiję su pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. santykiai, kurie re-guliuojami pareiškėjo ginčijamose vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų nuosta-tų) nuostatose. pareiškėjas nenurodė kitų vietos savivaldos įstatymo ar kitų įstatymų nuostatų, iš kurių būtų matyti, kad pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už ben-drosios nuosavybės administravimą yra savivaldybių savarankiškoji funkcija.

4. Ginčydamas vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punk-te (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuosta-tų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai pareiškėjas remiasi konstitucinio teismo aktais, kuriuose yra sufor-muota oficialioji konstitucinė vietos savivaldos doktrina. tačiau pareiškėjas remia-si tik atskirais oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentais ir nutyli inter alia nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja vyriausybė, vyriau-sybė privalo tai padaryti; toks vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra pri-valomas ir savivaldybių institucijoms (konstitucinio teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas nr. 603 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), kuriuo patvirtinti butų ir kitų patalpų savi-ninkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, buvo priimtas vadovaujantis civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „admi-nistratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. pavyz-


dinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina vyriausybė arba jos įgaliota institucija.“

pareiškėjas savo prašyme civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatytą tei-sinį reguliavimą, iš kurio matyti, kad vyriausybei yra suteikti įgaliojimai reguliuoti su butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimu susijusius santykius, nutyli ir visiškai neaptaria, koks yra šio, jo nutylėto, teisinio reguliavimo santykis su ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutari-mo nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija).

5. pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme pateikti atskiri (pavieniai) argumen-tai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punk-tui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) prieštarauja vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nu-tarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administra-cijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. sudaryti prielaidas infor-muoti butų ir kitų patalpų savininkus apie šį nustatytą mokestį.

5.1. pareiškėjas, remdamasis tuo, kad jo nagrinėjamoje byloje daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, daro išva-dą, kad savivaldybės ir turi prižiūrėti bei kontroliuoti, kad mokesčius administratoriai „imtų ne per didelius“. dėl to, pareiškėjo manymu, vyriausybė neturi kompetenci-jos nustatyti ne tik mokesčius, jų dydį už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įpareigota savivaldybės administracijos di-rektoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. pareiškėjas nepateikia jokių konstituci-nių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, jo manymu, vyriausybė negali įtvirtinti parei-gos savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

5.2. pareiškėjo teiginys, kad „kontroliuoti, ar savivaldybės administracijos di-rektoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių yra nurodytas konkretaus dydžio mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, turi savival-dybės (vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktas), teismai, bet ne vyriausy-bės atstovas“, niekaip nepagrindžia, kodėl vyriausybės nutarime ir juo patvirtintuose nuostatuose nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, prieš-tarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savival-dos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).


6. pažymėtina ir tai, kad iš pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teis-mo prašymo argumentų visumos matyti, jog jo argumentai yra nenuoseklūs, priešta-ringi: viena vertus, teigiama, kad jeigu įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas tiek, kiek jos yra joms priskir-tos; šias funkcijas ir jų įgyvendinimą gali apibrėžti tik įstatymai, o poįstatyminių aktų priėmimas, savivaldos teises siaurinantis ir (arba) ribojantis labiau negu nustatyta įstatymuose, būtų traktuotinas kaip ultra vires veikimas, „peržengiantis konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vietos savivaldos savarankiškumą“, t. y. pareiškėjas teigia, kad poįstatyminiais aktais negalima reguliuoti tų santykių, kurie yra suregu-liuoti ginčijamomis vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų nuostatų) nuostato-mis; kita vertus, pareiškėjas pažymi, kad „vyriausybės atstovas tinkamai savivaldybių administracinę priežiūrą galėtų atlikti įpareigodamas savivaldybę nustatyti tokį tei-sinį norminį reguliavimą, kuriame būtų įtvirtinta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nuro-dytas konkretaus dydžio mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. tokias galias vyriausybės atstovas turi pagal konstitucijos 123 straipsnio 2 dalį bei civili-nio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalį“, t. y. pareiškėjas mano, kad įpareigoti savivaldybę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nustatytas ginčijamose vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų nuostatų) nuostatose, galėtų vyriausybės atstovas poįstatyminiu aktu. Šiame kontekste paminėtina, kad civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemo-kamas. Jeigu akte, nustatančiame administravimą, atlyginimo dydis nenustatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę.“

7. atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškė-jo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vy-riausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) atitiktį konstitucijai ir vietos savivaldos įstatymui yra grindžiamas ne tais motyvais, kuriuos pareiškėjas eksplicitiškai nurodo, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas yra fiktyvus.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad fiktyvus pareiškė-jo prašymas vertintinas kaip nežinybingas konstituciniam teismui ir negali būti pri-imtas nagrinėti konstituciniame teisme (konstitucinio teismo 2007 m. sausio 31 d., 2008 m spalio 14 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

8. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teismui.

9. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina priimti nagrinėti pareiš-kėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakci-


ja) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosa-vybės administravimą, ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata „mokestį už bendrosios nuosavybės admi-nistravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ neprieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straips-nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Res-publikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-4/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuo-savybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto (2011 m. spa-lio 12 d. redakcija) „nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės adminis-travimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (žin., 2011, nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių““, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savi-valdos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė Gediminas mesonis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis dainius žalimas


157

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-5/2012) IŠTIRTI, AR LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. GEGUŽĖS 23 D. NUTARIMO NR. 603 „DĖL BUTŲ IR KITŲ PATALPŲ SAVININKŲ BENDROSIOS

NUOSAVYBĖS ADMINISTRAVIMO PAVYzDINIŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS įSTATYMUI


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, Gedimino mesonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, dai-niaus žalimo,

sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vil-

niaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-5/2012) ištirti, ar Lietu-vos Respub likos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui.


nustatė:

pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar „Lie-tuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (žin., 2011, nr. 125-5963) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administrato-rių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų butų ir kitų patalpų savinin-kų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (žin., 2011, nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendro-sios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos di-rektoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai“.



konstatuoja:

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar vy-riausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas nr. 603) 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įga-lioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už ben-drosios nuosavybės administravimą, ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir nuostatai) 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata „mokes-tį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės admi-nistracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ neprieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

1.1. pareiškėjas prašo ištirti inter alia vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutari-mo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administrato-rių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atitiktį konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įsta-tymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

pažymėtina, kad vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punk-to nuostata, kurios atitiktį konstitucijai ir vietos savivaldos įstatymui prašo ištirti pareiškėjas, yra platesnio teksto, išdėstyto šio vyriausybės nutarimo 2 punkte, da-lis. vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2 punkte inter alia numaty-ta: „nustatyti, kad <...> 2.2. savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bend-rosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už sa-vivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą me-todiką. <...>“

1.2. pareiškėjas prašo ištirti inter alia vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutari-mu nr. 603 patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administrato-rių“ atitiktį konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savi-valdos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

pažymėtina, kad nuostatų 8.1 punkto nuostata, kurios atitiktį konstitucijai ir vietos savivaldos įstatymui prašo ištirti pareiškėjas, yra platesnio teksto, išdėstyto šių


nuostatų 8 punkte, dalis. nuostatų 8 punkte inter alia nustatyta: „administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja šiuos mėne-sinius mokesčius ir įmokas: 8.1. už namo bendrosios nuosavybės administravimą (šių nuostatų 5 punkte nurodytų administratoriaus funkcijų vykdymas) – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių; <...>.“

iš pareiškėjo prašymo argumentų nematyti, kad, jo nuomone, vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkte ir nuostatų 8.1 punkte nustaty-tas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direk-toriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, varžytų savivaldybių tarybų teisę tvirtinti šio mokesčio tarifą ar jo apskaičiavimo metodiką. pareiškėjas tik pažymi, kad jo na-grinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad mokesčius, jų dydį už bendrosios nuosavy-bės administravimą nustato savivaldybės.

taigi pareiškėjas ginčija tik tų vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu pa-tvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatų, pagal kurias savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administra-vimą, atitiktį konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos sa-vivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

2. pareiškėjo abejonės dėl vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatų atitikties konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straips-nio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) grindžiamos tais pačiais argumentais.

3. pareiškėjo manymu, vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias savival-dybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti admi-nistratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savi-valdos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), nes, pasak pareiškėjo, butų ir kitų patalpų savininkų „bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimas, jo veiklos teisinių pagrindų nustatymas, veiklos priežiūra ir kontrolė yra savarankiškoji savivaldybių funkcija“.

3.1. pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo išvadą, kad butų ir kitų patalpų savinin-kų „bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimas, jo veiklos teisinių pagrindų nustatymas, veiklos priežiūra ir kontrolė yra savarankiškoji savivaldybių funkcija“, teigia, jog vyriausybė poįstatyminiu teisės aktu negali nustatyti reikalavimo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti


bendrosios nuosavybės administratorių būtų nurodytas mokestis už bendrosios nuo-savybės administravimą.

3.2. pareiškėjas minėtą savivaldybių savarankiškąją funkciją kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatos „administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas“ ir iš šios vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatos: „savarankiškosios (konstitucijos ir įsta-tymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos: <...> 42) pagal įstatymų nustaty-tą kompetenciją <...> savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.“

3.3. pažymėtina, kad nė viena iš šių pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų (civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalimi ir vietos savivaldos įstatymo 6 straips-nio 42 punktu) nėra reguliuojami santykiai, kurie būtų susiję su pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. santykiai, kurie re-guliuojami pareiškėjo ginčijamose vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų nuosta-tų) nuostatose. pareiškėjas nenurodė kitų vietos savivaldos įstatymo ar kitų įstatymų nuostatų, iš kurių būtų matyti, kad pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bend-rosios nuosavybės administravimą yra savivaldybių savarankiškoji funkcija.

4. Ginčydamas vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punk-te (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuosta-tų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai pareiškėjas remiasi konstitucinio teismo aktais, kuriuose yra sufor-muota oficialioji konstitucinė vietos savivaldos doktrina. tačiau pareiškėjas remia-si tik atskirais oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentais ir nutyli inter alia nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja vyriausybė, vyriau-sybė privalo tai padaryti; toks vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra pri-valomas ir savivaldybių institucijoms (konstitucinio teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas nr. 603 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), kuriuo patvirtinti butų ir kitų patalpų savi-ninkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, buvo priimtas vadovaujantis civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „admi-nistratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. pavyz-dinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina vyriausybė arba jos įgaliota institucija.“


pareiškėjas savo prašyme civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatytą tei-sinį reguliavimą, iš kurio matyti, kad vyriausybei yra suteikti įgaliojimai reguliuoti su butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimu susijusius santykius, nutyli ir visiškai neaptaria, koks yra šio, jo nutylėto, teisinio reguliavimo santykis su ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutari-mo nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija).

5. pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme pateikti atskiri (pavieniai) argumen-tai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punk-tui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) prieštarauja vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vyriausybės nu-tarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administra-cijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. sudaryti prielaidas infor-muoti butų ir kitų patalpų savininkus apie šį nustatytą mokestį.

5.1. pareiškėjas, remdamasis tuo, kad jo nagrinėjamoje byloje daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, daro išva-dą, kad savivaldybės ir turi prižiūrėti bei kontroliuoti, kad mokesčius administratoriai „imtų ne per didelius“. dėl to, pareiškėjo manymu, vyriausybė neturi kompetenci-jos nustatyti ne tik mokesčius, jų dydį už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įpareigota savivaldybės administracijos di-rektoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. pareiškėjas nepateikia jokių konstituci-nių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, jo manymu, vyriausybė negali įtvirtinti parei-gos savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

5.2. pareiškėjo teiginys, kad „kontroliuoti, ar savivaldybės administracijos di-rektoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių yra nurodytas konkretaus dydžio mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, turi savival-dybės (vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktas), teismai, bet ne vyriausy-bės atstovas“, niekaip nepagrindžia, kodėl vyriausybės nutarime ir juo patvirtintuose nuostatuose nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, prieš-tarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savival-dos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

6. pažymėtina ir tai, kad iš pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teis-mo prašymo argumentų visumos matyti, jog jo argumentai yra nenuoseklūs, priešta-


ringi: viena vertus, teigiama, kad jeigu įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas tiek, kiek jos yra joms priskir-tos; šias funkcijas ir jų įgyvendinimą gali apibrėžti tik įstatymai, o poįstatyminių aktų priėmimas, savivaldos teises siaurinantis ir (arba) ribojantis labiau negu nustatyta įstatymuose, būtų traktuotinas kaip ultra vires veikimas, „peržengiantis konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vietos savivaldos savarankiškumą“, t. y. pareiškėjas teigia, kad poįstatyminiais aktais negalima reguliuoti tų santykių, kurie yra suregu-liuoti ginčijamomis vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų nuostatų) nuostato-se; kita vertus, pareiškėjas pažymi, kad „vyriausybės atstovas tinkamai savivaldybių administracinę priežiūrą galėtų atlikti įpareigodamas savivaldybę nustatyti tokį tei-sinį norminį reguliavimą, kuriame būtų įtvirtinta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nuro-dytas konkretaus dydžio mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. tokias galias vyriausybės atstovas turi pagal konstitucijos 123 straipsnio 2 dalį bei civili-nio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalį“, t. y. pareiškėjas mano, kad įpareigoti savivaldybę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nustatytas ginčijamose vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų nuostatų) nuostatose, galėtų vyriausybės atstovas poįstatyminiu aktu. Šiame kontekste paminėtina, kad civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemo-kamas. Jeigu akte, nustatančiame administravimą, atlyginimo dydis nenustatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę.“

7. atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškė-jo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo vy-riausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) atitiktį konstitucijai ir vietos savivaldos įstatymui yra grindžiamas ne tais motyvais, kuriuos pareiškėjas eksplicitiškai nurodo, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas yra fiktyvus.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad fiktyvus pareiškė-jo prašymas vertintinas kaip nežinybingas konstituciniam teismui ir negali būti pri-imtas nagrinėti konstituciniame teisme (konstitucinio teismo 2007 m. sausio 31 d., 2008 m spalio 14 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).


9. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina priimti nagrinėti pareiškė-jo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo spren dime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosa-


vybės administravimą, ir šiuo vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų 8.1 punk - to (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata „mokestį už bendrosios nuosavybės ad ministravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ neprieštarauja konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, vietos savivaldos įstatymo 6 straips-nio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).


nusprendžia:

atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo nr. 603 „dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuo-savybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto (2011 m. spa-lio 12 d. redakcija) „nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės adminis-travimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (žin., 2011, nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių““, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savi-valdos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).


konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė Gediminas mesonis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis dainius žalimas


164

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR įSTATYMAI, KURIAIS PATVIRTINTI 2012 METŲ

VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ, VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETAI, TAIP PAT SU JAIS SUSIJĘ įSTATYMAI IR KITI

TEISĖS AKTAI NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, prano kuconio, Gedimino me-sonio, Ramutės Ruškytės, egidijaus Šileikio, algirdo taminsko, dainiaus žalimo,

sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-3/2012) ištirti, „ar:1. Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudže-

tų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (numeris: Xi-1823; valstybės žinios, 2011-12-31, nr. 163-7741) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijoje įtvir-tintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai;

2. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas (numeris: Xi-1826; valstybės žinios, 2011-12-29, nr. 161-7620) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijoje įtvir-tintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai;

3. Lietuvos Respublikos seimo nutarimas dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionalinio biudžeto planuojamų rodiklių (numeris: Xi-1824; valstybės žinios, 2011-12-24, nr. 158-7468); pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai;

4. Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudže-tų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (numeris: Xi-1823; valstybės žinios, 2011-12 31, nr. 163-7741); ta apimtimi, kuria juo patvirtinamos numatomos 2012 metų nacionalinio biudžeto pajamos (su europos sąjungos ir kita tarptautine finansine para-ma) ir numatomi 2012 metų nacionalinio biudžeto asignavimai (su europos sąjungos ir kita tarptautine finansine parama ir įskaitant dotacijas ir kompensacijas savivaldybių biudžetams), paskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, pagal normų turinį neprieštarauja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituci-jos 5 straipsnio 3 daliai ir konstitucijos 131 straipsnio 2 daliai;

◆ Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo 165

5. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudže-to 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas (numeris: Xi-1826; valstybės ži-nios, 2011-12-29, nr. 161-7620) ta apimtimi, kuria juo patvirtinamos numatomos 2012 metų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos ir išlaidos, pa-skaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, pagal normų turinį ne-prieštarauja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai;

6. Lietuvos Respublikos seimo nutarimas dėl 2012, 2013 ir 2014 metų naciona-linio biudžeto planuojamų rodiklių (numeris: Xi-1824; valstybės žinios, 2011-12-24, nr. 158-7468) pagal priėmimo tvarką ir normų turinį (ta apimtimi, jog pajamos ir išlaidos, paskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus) neprieštarau-ja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

7. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirti-nimo įstatymo projekto ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos seimui (numeris: 1182; valstybės žinios, 2011-10-18, nr. 125-5951) ir Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas dėl patobulinto Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirti-nimo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respubli-kos seimui (numeris: 1410; valstybės žinios, 2011-12-08, nr. 150-7066) ta apimtimi, jog pajamos ir išlaidos, paskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui;

8. Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo Įsta-tYmo (valstybės žinios, 2011-12-08, nr. 150-7031; numeris: Xi-1715) 2 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo ĮstatYmo (numeris: Xi-1752; vals-tybės žinios, 2011-12-08, nr.150-7051; valstybės žinios, 2012-02-14, nr. 20 atitai-symas) 5 straipsnio nuostatos, galimai sukuriančios teisės spragą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo ĮstatYmo (numeris: Xi-1752; valstybės žinios, 2011-12-08, nr. 150-7051; valstybės žinios, 2012-02-14, nr. 20 atitaisymas) 7 straipsnio nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo ĮstatYmas (numeris: Xi-1752; valstybės žinios, 2011-12-08, nr. 150-7051; valstybės žinios, 2012-02-14, nr. 20 atitaisymas) pagal priėmimo procedūrą neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.


12. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos vals-tybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įsta-tymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos seimui (numeris: 1190; valstybės žinios, 2011-10-18, nr. 125-5959) pagal normų turinį ta apimtimi, jog pajamos ir išlaidos, paskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims ir konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui;

13. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas dėl patobulinto Lietuvos Res-publikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Res-publikos seimui (numeris: 1410; valstybės žinios, 2011-12-08, nr. 150-7066) pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja seimo statuto 177 straipsnio 1 daliai ir konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui;

14. Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 17, 18 straipsnių, trečiojo, šeštojo skirsnių pavadinimų pakei-timo ir papildymo ir 21 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ĮstatYmas (nu-meris: Xi-1756; valstybės žinios, 2011-12-20, nr. 155-7350); pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

15. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14 straips-nių pakeitimo ir papildymo ir trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo įstatymo (nu-meris: Xi-1756; valstybės žinios, 2011-12-20, nr. 155-7350) 4 ir 6 straipsniai savo turiniu neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

16. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socia-linio draudimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo ĮstatYmas (numeris: Xi-1804; valstybės žinios, 2011-12-28, nr. 160-7570); pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės prin-cipui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių prin-cipui;

17. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pakei-timo įstatymo (numeris: Xi-1768 valstybės žinios, 2011-12-20, nr. 155-7351) pa-gal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisėtų lūkesčių principui; o 1 straipsnis savo turiniu neprieštarauja kons-tituciniam teisinės valstybės principui ir konstituciniam teisėtų lūkesčių principui;

18. Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo ĮstatYmas (numeris: Xi-1803; valstybės žinios, 2011-12-28, nr. 160-7569) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui;


19. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 5(1), 14, 19, 31, 32, 36, 43, 47, 49, 53, 57, 64, 66, 71, 71(1), 78, 79, 80, 83, 92 straipsnių pakeitimo ir pa-pildymo, 2 priedo papildymo, 82 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 63(1), 78(1), 89(1) straipsniais ĮstatYmas (numeris: Xi-1817; valsty-bės žinios, 2011-12-29, nr. 161-7616) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui;

20. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakei-timo ĮstatYmas (numeris: Xi-1822; valstybės žinios, 2011-12-28, nr. 160-7574) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos pream-bulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui;

21. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-nojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo ĮstatYmas (numeris: Xi-1821; valstybės žinios, 2011-12-28, nr. 160-7573) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui;

22. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo ĮstatYmo (numeris: Xi-1650, valstybės žinios, 2011-11-26, nr. 143-6706) 1 ir 3 straipsniai, 4 straipsnio 2 dalis ne-prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lū-kesčių principui;

23. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo (numeris: Xi-1652; valstybės ži-nios, 2011-11-26, nr. 143-6707) 1 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.


nustatė:

pareiškėjas – seimo narių grupė savo prašymo (nr. 1b-3/2012) rezoliucinėje dalyje prašo ištirti įstatymų, kuriais patvirtinti 2012 metų valstybės ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetai, atitiktį konstitucijai, taip pat su jais susijusių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį konstitucijai, o vieno iš jų – ir seimo sta-tutui, būtent ar:

– 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pa-tvirtinimo įstatymas (toliau – valstybės biudžeto įstatymas) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juo patvirtintos numatytos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus apskaičiuotos 2012 metų nacionalinio biudže-


to pajamos (su europos sąjungos ir kita tarptautine finansine parama) ir asignavi-mai (su europos sąjungos ir kita tarptautine finansine parama ir įskaitant dotacijas ir kompensacijas savivaldybių biudžetams), pagal normų turinį neprieštarauja kons-titucijos 5 straipsnio 3 daliai, 131 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirti-nimo įstatymas (toliau – valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymas) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juo patvirtintos numatytos 2012 metų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos ir iš-laidos, apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, pagal normų turi-nį neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– seimo nutarimas „dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionalinio biudžeto planuo-jamų rodiklių“ (toliau – ir seimo nutarimas) pagal priėmimo tvarką ir normų turinį tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– vyriausybės nutarimas nr. 1182 „dėl Lietuvos Respublikos 2012 metų valsty-bės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pro-jekto ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ (toliau – ir vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nutarimas nr. 1182) tiek, kiek biudže-to pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– vyriausybės nutarimas nr. 1410 „dėl patobulinto Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtini-mo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ (toliau – vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimas nr. 1410) tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės ak-tus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvar-ką – konstituciniam teisinės valstybės principui, seimo statuto 177 straipsnio 1 daliai;

– vyriausybės nutarimas nr. 1190 „dėl Lietuvos Respublikos valstybinio soci-alinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ (toliau – ir vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nutarimas nr. 1190) tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal ga-liojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 da-lims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnis neprieš-tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;


– valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas (toliau – ir valstybės ir savivaldybių įmonių įsta-tymo pakeitimo įstatymas) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, o šio įstatymo 5, 7 straipsniai pagal normų turinį – konstituci-niam teisinės valstybės principui;

– išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 17, 18 straipsnių, trečio-jo, šeštojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir papildymo ir 21 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas (toliau – išmokų vaikams įstatymo pakeitimo įstatymas) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 4, 6 straipsniai pagal normų turinį – konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal pri-ėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei-sinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, o šio įstatymo 1 straipsnis pagal normų turinį – konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstaty-mas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kons-tituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 51, 14, 19, 31, 32, 36, 43, 47, 49, 53, 57, 64, 66, 71, 711, 78, 79, 80, 83, 92 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 2 priedo papil-dymo, 82 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 631, 781, 891 straipsniais įstatymas (toliau – ir pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal pri-ėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei-sinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straips-nio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymas) 1, 3 straipsniai, 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mo-kėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straips-nio pakeitimo įstatymo (toliau – ir kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnoja-


mąjį turtą įstatymo pakeitimo įstatymas) 1 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

1. konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos dėl teisės akto atitikties konstitucijai nagrinėjimo konstituciniame teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja konstitucijai pa-gal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) konstitucijoje nustatytą pri-ėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl tei-sės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

aiškindamas šią konstitucinio teismo įstatymo nuostatą konstitucinis teis-mas yra ne kartą konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitik-ties konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrin-džiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai. va-dinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkre-čios konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuo-mone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžian-tys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuostatoms. priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitu-cijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu kons-titucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d. sprendimai).

3. pažymėtina, kad šie reikalavimai dėl pareiškėjo pozicijos dėl teisės akto ati-tikties konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį ir tos pozicijos juridinio pagrindimo mutatis mutandis taikytini ir tais atvejais, kai pareiškėjas gin-čija įstatymus pagal konstitucijoje nustatytą jų priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką (konstitucinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimas).

4. pažymėtina ir tai, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitu-cijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės


akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejo-ja, konkrečių konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė-jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių moty-vų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurody-toms konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti konstituciniame teisme bei pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčija-mą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d. sprendimai).

II

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti inter alia, ar jo prašyme nurody-ti įstatymai, kuriais patvirtinti 2012 m. valstybės ir savivaldybių, valstybinio socia-linio draudimo fondo biudžetai, ir seimo nutarimas „dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionalinio biudžeto planuojamų rodiklių“ pagal priėmimo tvarką ir normų turinį neprieštarauja konstitucijai (prašymo rezoliucinės dalies 1–6 punktai), vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nutarimas nr. 1182, vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nutarimas nr. 1190 bei vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimas nr. 1410 tiek, kiek atitin-kamų biudžetų pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus tei-sės aktus, neprieštarauja konstitucijai (prašymo rezoliucinės dalies 7, 12 punktai), o vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimas nr. 1410 pagal priėmimo ir įsigalioji-mo tvarką neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, seimo statuto 177 straipsnio 1 daliai (prašymo rezoliucinės dalies 13 punktas).

1.1. kaip minėta, pareiškėjas – seimo narių grupė abejoja inter alia, ar vyriau-sybės 2011 m. spalio 14 d. nutarimas nr. 1182, vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nu-tarimas nr. 1190 ir vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimas nr. 1410 pagal normų turinį tiek, kiek atitinkamų biudžetų pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pa-gal galiojančius ir priimtus teisės aktus, atitinka konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalis, 94 straipsnio 2 punktą, konstitucinį teisinės valstybės principą.

1.1.1. pareiškėjo manymu, vyriausybė, teikdama seimui valstybės biudžeto įsta-tymo projektą, patobulintus 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudže-tų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektus, 2012 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymo projek-tą ir seimo nutarimo projektą, vadovavosi ne tuo metu galiojusių įstatymų, bet kartu teikiamų ir tik ateityje galbūt įsigaliosiančių įstatymų projektų nuostatomis.

1.1.2. pareiškėjas savo prašyme remiasi konstitucijos 131 straipsnio 2 dalimi, kurioje inter alia nustatyta, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie


įstatymai nepakeisti. pareiškėjo nuomone, tai reiškia, kad jeigu kuriuose nors įsta-tymuose yra numatytos tam tikros išlaidos, vyriausybė, rengdama (sudarydama) valstybės biudžeto projektą, turi šiais įstatymais vadovautis, juos vykdyti. pagal kons-tituciją vyriausybė turi pareigą pateikti seimui tokį valstybės biudžeto projektą, ku-riame būtų paisoma šių įstatymų nuostatų dėl valstybės išlaidų.

1.1.3. tačiau pareiškėjas niekaip neargumentuoja savo teiginio, kuriuo grindžia-ma jo pozicija dėl minėtų vyriausybės nutarimų prieštaravimo konstitucijai, būtent kad vyriausybė vadovavosi ne tuo metu galiojusių įstatymų, bet ateityje galbūt įsiga-liosiančių įstatymų, kurių projektai parengti, nuostatomis. pareiškėjo prašyme ištirti minėtų vyriausybės nutarimų atitiktį konstitucijai nepatikslinta ir nepaaiškinta, ku-riais įstatymais vyriausybė turėjo vadovautis rengdama valstybės biudžeto projektą, nenurodyta, kokių įstatymų projektais ji iš tiesų vadovavosi, kurios vyriausybės tei-kiamų biudžetų projektuose nurodytos konkrečios išlaidos buvo suplanuotos vado-vaujantis ne įsigaliojusiais teisės aktais, o įstatymų projektais, ir kokios jos turėjo būti.

taigi pareiškėjas, abejodamas minėtų vyriausybės nutarimų atitiktimi konstitu-cijai, ne tik nepateikia iš esmės jokių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją, bet ir nenurodo jokių konkrečių šių nutarimų nuostatų, kurios jam kelia abejonių.

1.1.4. kartu pažymėtina, kad nors, kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti inter alia vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimo nr. 1410 atitiktį konstitucijai ir seimo statutui pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką, šiuo aspektu jis nepateikia iš viso jokių savo abejonę pagrindžiančių argumentų.

1.1.5. taigi, pareiškėjo prašymas ištirti vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nuta-rimo nr. 1182, vyriausybės 2011 m. spalio 14 d. nutarimo nr. 1190 ir vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimo nr. 1410 atitiktį konstitucijai pagal normų turinį tiek, kiek atitinkamų biudžetų pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, taip pat prašymas ištirti vyriausybės 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimo nr. 1410 atitiktį konstitucijai ir seimo statutui pagal priėmimo ir įsigalio-jimo tvarką neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžin-tinas pareiškėjui.

1.2. minėta, kad pareiškėjas – seimo narių grupė taip pat abejoja, ar valstybės biudžeto įstatymas, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymas ir sei-mo nutarimas „dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionalinio biudžeto planuojamų rodi-klių“ neprieštarauja konstitucijai pagal priėmimo tvarką ir normų turinį.

1.2.1. nors minėtieji įstatymai ir seimo nutarimas yra skirtingi teisės aktai, pareiš-kėjas savo abejones dėl jų atitikties konstitucijai grindžia analogiškais teiginiais, t. y. tuo, kad 2012 metų valstybės ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų pajamos ir išlaidos seime buvo patvirtintos vadovaujantis ne tuo metu galio-jusiais įstatymais, o galbūt ateityje įsigaliosiančiais įstatymais, kurių projektai parengti.

pareiškėjas teigia, kad seimas, tvirtindamas 2012 metų biudžetus, pirmiausia svarstė ir priėmė valstybės biudžeto, valstybinio socialinio draudimo fondo biudže-


to bei privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto įstatymus, o tik po to svarstė vyriausybės pateiktus atskirų įstatymų, darančių įtaką šių biudžetų pajamoms ir asi-gnavimams bei valstybės skolai, projektus ir juos priėmė, priešingai nei reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnį.

pareiškėjas pažymi, kad „valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo pagrindas yra konstitucija ir įstatymai, taip pat seimo statutas, kuriuose yra numatyta biudžeto su-darymo ir tvirtinimo tvarka bei terminai, skirti užtikrinti kitų metų biudžeto pa-tvirtinimą laiku ir jo kokybę“, nurodo, kad „tikslus nustatytos procedūros laikymasis garantuoja bendradarbiavimą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, užtikrina valdžių padalijimo principo laikymąsi“, o „seimo pareiga laikytis seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti vertinama kaip konstitucinė pareiga, įtvirtinta konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje“.

1.2.2. tačiau pareiškėjas niekaip neargumentuoja savo abejonių dėl minėtų ginčijamų įstatymų ir seimo nutarimo atitikties konstitucijai, nepatikslina ir nepa-aiškina, kuriais įstatymais turėjo būti vadovaujamasi tvirtinant valstybės biudžetą, nenurodo, ar iš tiesų jie įsigaliojo vėliau nei atitinkamus biudžetus patvirtinę įsta-tymai, nepatikslina, kurios konkrečios biudžetų santykius reguliuojančių įstatymų nuostatos, kuriose įtvirtintos atitinkamo biudžeto pajamos ir išlaidos, grindžiamos neįsigaliojusiais teisės aktais (įstatymų projektais) ir kokios jos turėtų būti, kurių būtent įstatymų ir kokie pakeitimai turėjo būti padaryti prieš tvirtinant atitinka-mą biudžetą.

pažymėtina, kad nors pareiškėjas savo prašyme minėtų įstatymų ir seimo sta-tuto atitiktį konstitucijai ginčija pagal priėmimo tvarką ir normų turinį, iš jo prašy-mo visumos neaišku, kuriais būtent savo teiginiais jis grindžia abejones dėl atitikties konstitucijai pagal priėmimo tvarką, o kuriais – pagal normų turinį. pareiškėjas, abe-jodamas minėtų įstatymų ir seimo nutarimo atitiktimi konstitucijai, nenurodo jokių konkrečių šių teisės aktų nuostatų, kurios jam kelia abejonių dėl atitikties konstituci-jai, taip pat nepateikia aiškių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją.

1.2.3. be to, pareiškėjas savo prašyme teigia, kad „taikant sisteminį ir loginį teisės aiškinimo metodus darytina išvada, kad analogiška tvarka turi būti taikoma ir ne tik valstybės biudžeto, bet ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto bei priva-lomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto priėmimo procedūroms“, tačiau niekaip nepagrindžia, kodėl kitų biudžetų (valstybinio socialinio draudimo fondo, privalo-mojo sveikatos draudimo fondo) priėmimo procedūra pagal konstituciją turėtų būti tokia pati, kaip valstybės biudžeto priėmimo procedūra.

1.2.4. taigi, pareiškėjo prašymas ištirti, ar valstybės biudžeto įstatymas, valsty-binio socialinio draudimo fondo biudžeto įstatymas ir seimo nutarimas „dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionalinio biudžeto planuojamų rodiklių“ neprieštarauja kons-titucijai pagal priėmimo tvarką ir normų turinį, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.


2. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti ir kitų tiesiogiai su valstybės ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais susijusių teisės aktų, būtent išmokų vaikams įstatymo pakeitimo įstatymo (prašymo rezoliucinės dalies 14 punktas), nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymo (prašymo rezoliucinės dalies 16 punk-tas), valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo (prašymo rezoliucinės dalies 17 punktas), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo (prašymo rezoliucinės dalies 18 punktas), pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo (prašymo rezoliucinės dalies 19 punk-tas), pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo (prašy-mo rezoliucinės dalies 20 punktas), socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (prašymo rezoliucinės dalies 21 punktas), atitiktį konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui pagal priėmimo tvarką.

2.1. pareiškėjas šių įstatymų atitiktimi konstitucijai abejoja remdamasis tuo pa-čiu argumentu, kad, laikantis konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperaty-vo ir nustatytos įstatymų leidybos procedūros, atskirų mokestinių įstatymų, darančių įtaką atitinkamo biudžeto pajamoms ir asignavimams, nustatančių naujus mokesčius ar naujus tarifus, iš esmės keičiančių apmokestinimo tvarką ir apmokestinimo teisi-nio reglamentavimo bei taikymo principus, projektai seime turėjo būti svarstomi ir šie įstatymai seime turėjo būti priimti pirmiau, ir tik po to galėjo būti svarstomi ir priimami įstatymai, kuriais patvirtinti 2012 metų valstybės ir savivaldybių, valsty-binio socialinio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetai.

2.2. tačiau pareiškėjas savo prašyme nenurodo, kada buvo priimti ir įsigaliojo šie įstatymai, nepaaiškina, kodėl šie įstatymai, pasak pareiškėjo, įsigalioję vėliau nei įsta-tymai, kuriais patvirtinti valstybės bei savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetai, apskritai negalėtų būti priimti ir įsigalioti vėliau nei įstatymai, kuriais patvirtinti 2012 metų valstybės ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetai, kodėl šių iš esmės savarankiškų ir atskirų įstatymų pakeitimui turėtų būti taikoma pareiškėjo nurodyta įstatymų priėmi-mo tvarka, t. y. kodėl įstatymai dėl šių įstatymų pakeitimo turėtų būti priimti ir įsigalioti iki įstatymų, kuriais patvirtinami 2012 metų valstybės bei savivaldybių, valstybinio so-cialinio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo biudžetai, priėmimo.

2.3. taigi pareiškėjo prašymas ištirti tiesiogiai su valstybės ir savivaldybių, vals-tybinio socialinio draudimo fondo biudžetais susijusių įstatymų atitiktį konstitucijai pagal priėmimo tvarką neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 da-lies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks pra-šymas grąžintinas pareiškėjui.

3. apibendrinant konstatuotina, kad, kaip minėta, pareiškėjas – seimo narių grupė neišdėstė aiškių teisinių motyvų, kodėl jis ginčija savo prašymo rezoliucinės dalies 1–7, 12–14, 16–21 punktuose nurodytų teisės aktų atitiktį konstitucijai pagal


priėmimo tvarką ir (arba) normų turinį, nepateikė argumentų savo abejonėms dėl šių teisės aktų atitikties konstitucijai pagrįsti, nenurodė, kaip konkrečios konstituci-jos nuostatos – normos ir (arba) principai, taip pat teisės aktų, kuriais nustatyta teisės aktų priėmimo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarka, nuostatos buvo pažeistos priimant ar paskelbiant ginčijamus įstatymus, seimo nutarimą ir vyriausybės nutarimus. tai-gi pareiškėjo prašymas nurodyta apimtimi neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų ir pagal šio įstatymo 70 straipsnį grąžin-tinas pareiškėjui.

4. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad yra pagrindas grą-žinti pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

– 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pa-tvirtinimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 5 straips-nio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juo patvirtintos numatytos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus apskai-čiuotos 2012 metų nacionalinio biudžeto pajamos (su europos sąjungos ir kita tarp-tautine finansine parama) ir asignavimai (su europos sąjungos ir kita tarptautine finansine parama ir įskaitant dotacijas ir kompensacijas savivaldybių biudžetams), pagal normų turinį neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 131 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtini-mo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 da-liai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juo patvirtintos numatytos 2012 metų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos ir išlaidos, apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, pagal normų turinį neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisi-nės valstybės principui;

– seimo nutarimas „dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionalinio biudžeto planuo-jamų rodiklių“ pagal priėmimo tvarką ir normų turinį tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui;

– vyriausybės nutarimas nr. 1182 „dėl Lietuvos Respublikos 2012 metų valsty-bės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pro-jekto ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priim-tus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– vyriausybės nutarimas nr. 1410 „dėl patobulinto Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtini-mo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojan-


čius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal priėmi-mo ir įsigaliojimo tvarką – konstituciniam teisinės valstybės principui, seimo statu-to 177 straipsnio 1 daliai;

– vyriausybės nutarimas nr. 1190 „dėl Lietuvos Respublikos valstybinio soci-alinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos ap-skaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja konstituci-jos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– išmokų vaikams įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieš-tarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal pri-ėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei-sinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstaty-mas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kons-tituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvar-ką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valsty-bės, teisėtų lūkesčių principams;

– pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal pri-ėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei-sinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstitucijos 69 straips-nio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams.

III

1. pareiškėjas – seimo narių grupė abejoja inter alia Valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnio atitiktimi konstituciniam teisinės vals-tybės principui (prašymo rezoliucinės dalies 8 punktas).

1.1. seimas 2011 m. lapkričio 22 d. priėmė valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 8 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo papildytas valstybės iždo įstatymo (2005 m. liepos 5 d. redakcija) 3 straipsnis, o 2 straipsniu, kurio atitiktimi konstitucijai abejoja pareiškėjas, nustatytas papildyto valstybės iždo įstatymo (2005 m. liepos 5 d. redakcija) 3 straipsnio (2011 m. lapkri-čio 22 d. redakcija) nuostatų taikymas.


valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnyje, kurį ginčija pareiškėjas, nustatyta: „Šio įstatymo nuostatos, be kita ko, taikomos ir arbitražo ar teis-mo sprendimų vykdymo procesui, kai antstoliai jau yra nukreipę išieškojimą į valstybės iždo bendrąją sąskaitą, bet dar nėra paskirstę ar išmokėję lėšų išieškotojams.“

taigi pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad papildyto valstybės iždo įstatymo (2005 m. liepos 5 d. redakcija) 3 straipsnio (2011 m. lapkričio 22 d. re-dakcija) nuostatos taikomos ir jau prasidėjusiems arbitražo ar teismo sprendimų vyk-dymo procesams, t. y. tiems procesams, kai antstoliai jau yra nukreipę išieškojimą į valstybės iždo bendrąją sąskaitą, bet dar nėra paskirstę ar išmokėję lėšų išieškotojams.

1.2. pareiškėjo manymu, valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstaty-mo 2 straipsniu pažeidžiamas įstatymo negaliojimo atgal principas, kuris yra sudeda-moji konstitucinio teisinės valstybės principo dalis.

1.3. pažymėtina, kad pareiškėjas, abejodamas valstybės iždo įstatymo 3 straips-nio papildymo įstatymo 2 straipsnio nuostatų atitiktimi konstitucijai, savo prašyme nepateikia jokių argumentų, kuriais pagrįstų šią savo poziciją. pareiškėjas tik pami-ni principą, kad įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), tačiau neatsižvelgia į nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias šio principo nuostatas, suformuluo-tas inter alia konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime, kaip antai į tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atga-line tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit) ir kad nei įstatymu, nei poįstatymi-niais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

pareiškėjas savo prašyme nepaaiškina, kodėl jo ginčijamam teisiniam reguliavi-mui neturėtų būti taikoma principo, kad įstatymas atgal negalioja, išimtis, nenurodo, ar ginčijami santykiai, į kurių reguliavimo sritį yra įsiterpiama valstybės iždo įstaty-mo 3 straipsnio papildymo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, yra galiojantys, ar pasibaigę, neaptaria ir nevertina, koks yra ginčijamo teisinio reguliavimo santykis su minėtomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis.

taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme pateikti argumentai nepagrindžia jo pozicijos dėl valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnio prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.4. vadinasi, prašymas ištirti valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnio atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.

2. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti inter alia, ar valstybės ir savi-valdybių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarau-ja konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, o šio įstatymo 5, 7 straipsniai pagal normų turinį – konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymo rezoliucinės dalies 9–11 punktai).


2.1. seimas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė valstybės ir savivaldybių įmonių įsta-tymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. (su atitinkama išimti-mi). Šio įstatymo 5 straipsniu, kurio atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, buvo pakeistas valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 13 straipsnis, o 7 straipsniu, ku-rio atitiktimi pareiškėjas taip pat abejoja, – valstybės ir savivaldybių įmonių įstaty-mo 15 straipsnis.

2.2. valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta: „Įmonei įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti skiriamos lėšos įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institu-cijos sprendimu. sprendimą iš įmonės lėšų arba iš įmonei skirtų lėšų sukurto turto verte registruoti įmonės savininko kapitalo ar turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė, atitinkančio kapitalo dalies padidėjimą priima vyriausybė arba savivaldybės taryba, vadovaudamasi vyriausybės nustatyta tvarka“.

2.2.1. pareiškėjo teigimu, valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) „nenustatant, kad valstybės įmonei įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti skiriamos lėšos įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu, atsiran-da teisės spraga“.

taigi pareiškėjas iš esmės ginčija ne įstatyme expressis verbis nustatytą teisinį re-guliavimą, bet, jo manymu, įstatyme esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šiame tei-sės akte nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal konstituciją įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, draudžia konstitucija.

2.2.2. pažymėtina, kad konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog tei-sės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuome-ninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės ak-tuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o le-gislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitucija (konstitucinio teismo 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). konstitucinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legisla-tyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradė-ta tik tuomet, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal konstituciją turi būti nustatytas būtent pa-reiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

2.2.3. pareiškėjas savo prašyme nepateikia argumentų, kodėl, jo nuomone, ne-nustatytasis teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent ginčijamame teisės akte


(būtent toje jo dalyje), taip pat nenurodo jokių konstitucijos nuostatų, kuriomis re-miantis toks teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas ginčijamoje nuostatoje.

2.2.4. vadinasi, pareiškėjo prašymas ištirti, ar valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnis pagal normų turinį neprieštarauja kons-tituciniam teisinės valstybės principui, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.

2.3. minėta, kad pareiškėjas taip pat abejoja valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio, kuriuo, kaip minėta, pakeistas valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 15 straipsnis, atitiktimi konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija), kuriuo reguliuojamas valstybės ir savivaldybės įmonių pelno (nuostolių) paskirstymas, inter alia nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės įmonių pelno dalis gali būti skiriama šių įmonių savininkėms – valstybei arba savivaldybei, įmonėms su-mokant į valstybės arba savivaldybės biudžetą pelno įmoką.

2.3.1. pareiškėjas savo abejones dėl valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad, pasak jo, šio straipsnio nuostatos nėra suderintos su civilinio ko-dekso nuostatomis.

2.3.2. pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatuota, pagal konstituciją kons-titucinis teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkuren-cijos klausimų (konstitucinio teismo 1999 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). Jei-gu įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų lei-dėjo pareiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai); tos pačios galios teisės aktų normų nesuderina-mumas gali rodyti teisinio reguliavimo nenuoseklumą ar net ydingumą, bet pats sa-vaime negali būti pagrindu vieną iš šių aktų pripažinti prieštaraujančiu konstitucijai (konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Jeigu konstitucinio teis-mo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui (inter alia konsti-tucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).

2.3.3. pareiškėjas savo prašyme remiasi konstitucinio teismo oficialiąja doktri-na, suformuluota konstitucinio teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarime, kad „seimo prerogatyva yra priimti <...> įstatymus ir poįstatyminius aktus, tačiau tik laikantis konstitucijoje nustatytos tvarkos ir visuotinai pripažintų teisės aktų suderinamu-mo principų“, tačiau iš jo prašymo argumentų visumos neaišku, kodėl konstitucinis teismas turėtų vertinti būtent ginčijamos nuostatos, o ne to kito teisės akto konsti-tucingumą, ir kodėl ginčijamo teisės akto nuostatos prieštarauja konkrečioms kons-titucijos nuostatoms.


2.3.4. taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar valstybės ir savivaldybės įmonių įstaty-mo pakeitimo įstatymo 7 straipsnis pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.

2.4. kaip minėta, pareiškėjas taip pat abejoja valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo atitiktimi konstitucijai pagal priėmimo tvarką.

2.4.1. pareiškėjo teigimu, seimas, priimdamas šį įstatymą, nesilaikė nustaty-tos įstatymų priėmimo procedūros (konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis), nes sei-mo teisės departamento 2011 m. spalio 25 d. priimtoje išvadoje „dėl valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19 straipsnių pakeiti-mo įstatymo projekto“, pasak pareiškėjo, buvo nurodyti galimi priimamo įstatymo projekto prieštaravimai konstitucijai. pagal seimo statuto 138 straipsnio 2 dalį, jei-gu teisės departamentas pateikia išvadą, kad projektas prieštarauja konstitucijai, teisės ir teisėtvarkos komitetas privalo preliminariai apsvarstyti šį projektą. tačiau ginčijamo įstatymo projektas nebuvo preliminariai apsvarstytas seimo teisės ir tei-sėtvarkos komitete.

2.4.2. pažymėtina, kad pareiškėjo minimoje seimo teisės departamento 2011 m. spalio 25 d. priimtoje išvadoje iš tiesų nebuvo nurodyta, kad priimamas teisės aktas gali prieštarauti konstitucijai, o buvo pateiktos kitos pastabos.

taigi pareiškėjo prašymas ištirti valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pa-keitimo įstatymo atitiktį konstitucijai pagal priėmimo tvarką yra grindžiamas ne tais motyvais, kuriuos pareiškėjas eksplicitiškai nurodo.

2.4.3. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą kons-titucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jei prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo atitiktį konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pagal priėmimo tvarką.

3. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti inter alia išmokų vaikams įstaty-mo pakeitimo įstatymo 4, 6 straipsnių, valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straips-nio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio atitiktį konstitucijai pagal normų turinį (prašymo rezoliucinės dalies 15, 17 punktai).

3.1. pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar „Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14 straipsnių pakeitimo ir pa-pildymo ir trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo įstatymo (numeris: Xi-1756; valstybės žinios, 2011-12-20, nr. 155-7350) 4 ir 6 straipsniai savo turiniu neprieš-tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims“, toks teisės aktas nėra ir niekada nebuvo priimtas, o iš pareiškėjo pra-šymo visumos matyti, kad iš tiesų jis abejoja išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 17, 18 straipsnių, trečiojo, šeštojo skirsnių pavadinimų pakeitimo


ir papildymo ir 21 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo nuostatų ati-tiktimi konstitucijai.

3.1.1. seimas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 17, 18 straipsnių, trečiojo, šeštojo skirsnių pavadinimų pakei-timo ir papildymo ir 21 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris įsi-galiojo 2012 m. sausio 1 d. (su atitinkama išimtimi). Šio įstatymo 4 straipsniu, kurio atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, buvo pakeistas išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnis, o 6 straipsniu, kurio atitiktimi konstitucijai pareiškėjas taip pat abejoja, pakeistas išmokų vaikams įstatymo 8 straipsnis.

išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnyje (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) inter alia nustatyti mažesni išmokų auginamiems ir (arba) globojamiems vaikams mokė-jimai.

išmokų vaikams įstatymo 8 straipsniu (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) regu-liuojamas globos (rūpybos) išmokos ir globos (rūpybos) išmokos tikslinio priedo mokėjimas.

3.1.2. pareiškėjas savo poziciją dėl ginčijamų nuostatų prieštaravimo konstitu-ciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams grindžia teiginiu, kad „teisėtų lūkesčių principas reikalautų nustatyti protingą (bent jau didesnį nei vieno mėnesio) terminą, leidžiantį subjektams racionaliai planuoti savo pajamas“, tačiau šio teiginio niekaip plačiau nepaaiškina ir nenurodo, kokia turėtų būti termino trukmė ir į ką at-sižvelgiant ji nustatytina, kaip būtent dėl tokio nenustatyto termino pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas; darant prielaidą, kad pareiškėjas iš tiesų abejo-ja ginčijamos nuostatos atitiktimi konstitucijai dėl to, kad nenustatytas jos įsigalioji-mo terminas, neaišku, kodėl ginčijama jos atitiktis konstitucijai pagal normų turinį.

3.1.3. pareiškėjas abejoja ir ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustaty-tos išmokos auginamiems ir (arba) globojamiems vaikams, atitiktimi konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, tačiau savo prašyme tik pateikia ginčijamo išmokų vaikams įstatymo pakeitimo įstatymo ir civilinio kodekso nuostatas, reguliuojančias globos santykius, tačiau nepagrindžia, kodėl ginčijamos teisės normos prieštarauja būtent minėtoms konstitucijos nuostatoms.

3.1.4. vadinasi, prašymas ištirti išmokų vaikams įstatymo pakeitimo įstatymo 4, 6 straipsnių atitiktį konstitucijai pagal normų turinį neatitinka konstitucinio teis-mo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.

3.2. kaip minėta, pareiškėjas abejoja inter alia, ar valstybinių šalpos išmokų įsta-tymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis savo turiniu neprieštarauja konsti-tuciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams.

3.2.1. seimas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. (su atitinkama iš-imtimi). Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis.


valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) nustatyta:

„Šalpos išmokoms administruoti skiriama iki 4 procentų šioms išmokoms mo-kėti skirtų lėšų, iš jų socialinį darbą dirbančių darbuotojų darbo užmokesčiui padi-dinti – 1 procentą šalpos išmokoms mokėti skirtų lėšų. konkretų šalpos išmokoms administruoti skiriamų lėšų procento dydį iki biudžetinių metų pradžios nustato so-cialinės apsaugos ir darbo ministras. Šalpos išmokoms administruoti panaudojama ne didesnė lėšų suma negu šalpos išmokoms administruoti nustatytas skiriamų lėšų procento dydis nuo panaudotų lėšų išmokoms mokėti.“

3.2.2. pareiškėjo prašyme nurodoma, kad ginčijamoje nuostatoje yra įtvirtinta, jog pagal šį įstatymą perskaičiuojamos iki šio įstatymo paskirtos tikslinės slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, tačiau pareiškėjas nepateikia jo poziciją dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstitucijai pagrindžiančių argumentų.

pareiškėjas teigia, kad, „remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, turi būti nustatytos taisyklės, įtvirtinančios jau paskirtų tikslinių kompensacijų nemažinimo taisykles“, tačiau nepaaiškina, kada ir kokie teisėti lūkesčiai buvo sukurti ir kaip jie ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami.

3.2.3. pareiškėjas taip pat teigia, kad, jo manymu, „teisėtų lūkesčių principas rei-kalautų nustatyti protingą (bent jau didesnį nei vieno mėnesio) terminą, leidžiantį subjektams racionaliai planuoti savo pajamas“, tačiau niekaip nepaaiškina ir nenuro-do, kokia turėtų būti termino trukmė ir į ką atsižvelgiant ji nustatytina, kaip būtent dėl tokio nenustatyto termino pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas; da-rant prielaidą, kad pareiškėjas iš tiesų abejoja ginčijamos nuostatos atitiktimi konsti-tucijai dėl to, kad nenustatytas jos įsigaliojimo terminas, neaišku, kodėl ginčijama jos atitiktis konstitucijai pagal normų turinį.

3.2.4. vadinasi, prašymas ištirti, ar valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straips-nio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis savo turiniu neprieštarauja konstituciniams teisi-nės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.

4. pareiškėjas – seimo narių grupė taip pat prašo ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1, 3 straips-niai, 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lū-kesčių principams (prašymo rezoliucinės dalies 22 punktas).

4.1. seimas 2011 m. lapkričio 10 d. priėmė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (su atitinkama išimtimi). Šio įstatymo 1, 3 straipsniais, kurių nuostatų atitiktimi konstitucijai pareiškėjas abejoja, buvo atitinkamai pakeisti piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 21 straipsniai, o 4 straipsnyje, kurio 2 dalies atitiktimi konstitucijai pareiškėjas taip pat abejoja, nu-statytas įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas.


piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) 2 dalyje, kuri, kaip minėta, pakeista pareiškėjo ginčijamu piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, inter alia nustatyta, jog piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsė-jo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba už išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginama šiame įstatyme nurody-tais būdais, išskyrus atlyginimą pinigais.

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) 2 dalyje, kuri, kaip minėta, pakeista pareiškėjo ginčijamu piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsniu, inter alia nustatyta, kad piliečiai, pa-teikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės tei-sių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašy-ti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakei-timo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, kurią taip pat ginčija pareiškėjas, nustatyta, kad vyriausybė iki 2012 m. vasario 1 d. turi parengti ir patvirtinti šio įstatymo įgyvendi-namuosius teisės aktus.

4.2. pareiškėjo teigimu, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas teisinis regulia-vimas, kuriuo nustatyta galimybė piliečiams, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę miestų teritorijose, pasirinkti atlyginimą už šią žemę pinigais, o ne kitais bū-dais, galėtų „pažeisti piliečių, kurie negalėjo pasirinkti tokio atlyginimo būdo kaip atlyginimas pinigais, interesus, jų teisėtus lūkesčius bei galėtų sukelti priešpriešą tarp šių piliečių bei piliečių, kurie, priėmus įstatymą, jau galėtų pasirinkti minėtą atlyginimo būdą“.

pareiškėjas pateikia konstitucinio teismo suformuluotas oficialiosios konstituci-nės teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos doktrinos nuostatas, tačiau nenurodo aiškių teisinių motyvų, kurie pagrįstų jo abejonę dėl ginčijamo reguliavimo atitikties nurodytiems principams. pareiškėjas nepaaiškina, kaip asmenys, kuriems jau atkurtos nuosavybės teisės į žemę miestų teritorijose, galėjo įgyti teisėtus lūkesčius pasinaudoti teise pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais.

4.3. pareiškėjas taip pat pažymi, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas piliečių pareiškimo dėl valios pakeitimo terminas (2012 m. birželio 1 d.) nėra protingas. tačiau pareiškėjas nepaaiškina, kodėl, jo manymu, gin-čijamoje nuostatoje įtvirtintas terminas nėra protingas ir kaip būtent įstatymų lei-dėjas, nustatydamas tokį terminą, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principus.


4.4. pažymėtina, kad dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-tą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad vyriausybė iki 2012 m. vasario 1 d. turi parengti ir patvirtinti šio įstatymo įgyvendi-namuosius teisės aktus, atitikties konstitucijai pareiškėjas savo prašyme nepateikė iš viso jokių jo abejonę pagrindžiančių argumentų.

4.5. konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta teisinių argumentų, pa-grindžiančių jo poziciją dėl minėtų ginčijamų nuostatų prieštaravimo konstitucijai.

vadinasi, pareiškėjo prašymas ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1, 3 straipsniai, 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. pagal kons-titucinio teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas grąžintinas pareiškėjui.

5. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis ne-prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymo rezoliucinės dalies 23 punktas).

5.1. seimas 2011 m. lapkričio 10 d. priėmė kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (su atitinkama išimtimi). Šio įstatymo 1 straipsniu, kurio nuostatų atitiktimi konsti-tucijai pareiškėjas abejoja, buvo pakeista kompensacijų už valstybės išperkamą nekil-nojamąjį turtą įstatymo 7 straipsnio 4 dalis.

kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) inter alia nustatyti atlyginimo už valsty-bės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai:

„tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2009 m. sau-sio 1 d. ir iki 2010 m. gruodžio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius išmokama 2011 metais, kai po 2011 m. sausio 1 d. – kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo (išskyrus piniginę kom-pensaciją už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises pri-imtas po 2012 m. sausio 31 d.). tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės iš-perkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš valstybės biudžeto ir savi-valdybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numaty-tų lėšų. kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto termino, piniginė kompensacija už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus piliečiams išmokama kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo. kai sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą dėl asmenų, išvardytų šio straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose, priimtas po 2009 m. sausio 1 d. ir iki 2010 m. gruodžio 31 d., jiems piniginė kompensacija išmo-


kama 2011 metais, kai po 2011 m. sausio 1 d. – kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo.“

5.2. pareiškėjo teigimu, iš kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo 7 straipsnio 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), kuri, kaip mi-nėta, buvo pakeista pareiškėjo ginčijamu kompensacijų už valstybės išperkamą ne-kilnojamąjį turtą įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, nuostatų nėra aišku, kada būtų išmokamos piniginės kompensacijos piliečiams už valstybės išperkamą mies-tų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d.

pareiškėjas remiasi konstitucinio teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo nuostatomis, pagal kurias „teisinis reguliavimas nustatant paskirtų piniginių kom-pensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mokamos periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (perio-diškumą) – nesvarbu, ar tai nustatyta įstatymu, ar pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus vyriausybės nutarimu – turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensaci-jos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti sumokėta asmenims, turintiems tei-sę gauti šias kompensacijas“.

5.3. konstatuotina, kad pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas ištirti, ar kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo 7 straipsnio 4 da-lis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinė-ti konstituciniame teisme.

6. pažymėtina, kad pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas turi ir kitų trūku-mų, inter alia jame nėra nurodytos teisės aktų, kurių atitiktį konstitucijai pareiškėjas prašo ištirti, redakcijos; pareiškėjo prašyme minima ir daugiau teisės aktų (pvz., Lie-tuvos Respublikos akcizų įstatymo 30, 31, 53 straipsnių ir Įstatymo 3 priedo pakeiti-mo ir papildymo įstatymas, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5, 12, 461, 51, 57 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymas), tačiau nei jų pačių, nei šių teisės aktų nuostatų atitiktimi konstitucijai vėliau neabejojama.

7. apibendrinant konstatuotina, kad, kaip minėta, pareiškėjas – seimo narių grupė neišdėstė aiškių teisinių motyvų, kodėl jis ginčija savo prašymo rezoliucinės dalies 8, 9–10, 15, 17, 22 punktuose nurodytų teisės aktų atitiktį konstitucijai pa-gal normų turinį, nepateikė argumentų savo abejonėms dėl šių teisės aktų atitikties konstitucijai pagrįsti. taigi pareiškėjo prašymas nurodyta apimtimi neatitinka kons-titucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų ir pagal šio įstatymo 70 straipsnį grąžintinas pareiškėjui.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

– valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnis neprieš-tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;


– valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo 5, 7 straipsniai pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– išmokų vaikams pakeitimo įstatymo 4, 6 straipsniai pagal normų turinį ne-prieštarauja konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valsty-bės principui;

– valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straips-nis pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lū-kesčių principams;

– piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pa-keitimo įstatymo 1, 3 straipsniai, 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams.

8. konstatuotina ir tai, kad kaip minėta, pareiškėjo – seimo narių grupės pra-šymas ištirti, ar valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstitucijai pagal priėmimo tvarką (prašymo rezoliucinės dalies 11 punktas) grindžiamas ne teisiniais motyvais, todėl pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsisakytina nagrinėti šį pareiškėjo pra-šymą.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respu-blikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsnio 1 dali-mi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 66 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 69 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija, žin., 2003, nr. 102-4582) 7 straipsnio 4 da-lis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija, žin., 2011, nr. 143-6707) neprieštarauja kons-tituciniam teisinės valstybės principui.

2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos seimo narių grupei prašymą (nr. 1b-3/2012) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (žin., 2011, nr. 163-7741) pagal priėmi-mo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juo patvirtintos numatytos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus apskaičiuotos 2012 metų nacionalinio biudžeto pajamos (su europos sąjungos ir kita tarptauti-ne finansine parama) ir asignavimai (su europos sąjungos ir kita tarptautine finan-


sine parama ir įskaitant dotacijas ir kompensacijas savivaldybių biudžetams), pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 131 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas (žin., 2011, nr. 161-7620) pagal priėmi-mo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juo pa-tvirtintos numatytos 2012 metų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pa-jamos ir išlaidos, apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos seimo nutarimas „dėl 2012, 2013 ir 2014 metų nacionali-nio biudžeto planuojamų rodiklių“ (žin., 2011, nr. 158-7468) pagal priėmimo tvarką ir normų turinį tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas nr. 1182 „dėl Lietuvos Respubli-kos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvir-tinimo įstatymo projekto ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ (žin., 2011, nr. 125-5951) tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlai-dos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas nr. 1140 „dėl patobulinto Lie-tuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektų pateikimo Lie-tuvos Respublikos seimui“ (žin., 2011, nr. 150-7066) tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvar-ką – konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos seimo statuto 177 straipsnio 1 daliai;

– Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas nr. 1190 „dėl Lietuvos Respubli-kos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos seimui“ (žin., 2011, nr. 125-5959) tiek, kiek biudžeto pajamos ir išlaidos apskaičiuotos ne pagal galiojančius ir priimtus teisės aktus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo (žin., 2011, nr. 150-7031) 2 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valsty-bės principui;


– Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo (žin., 2011, nr. 150-7051; atitai-symas – žin., 2011, nr. 20) 5, 7 straipsniai pagal normų turinį neprieštarauja konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 17, 18 straipsnių, trečiojo, šeštojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir papildymo ir 21 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas (žin., 2011, nr. 155-7350) pa-gal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 4, 6 straipsniai pagal normų turinį – Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymas (žin., 2011, nr. 160-7570) pa-gal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 4 straipsnio pa-keitimo įstatymas (žin., 2011, nr. 155-7351) pagal priėmimo tvarką neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, o šio įstatymo 1 straipsnis pagal normų turi-nį – konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymas (žin., 2011, nr. 160-7569) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituci-niams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 51, 14, 19, 31, 32, 36, 43, 47, 49, 53, 57, 64, 66, 71, 711, 78, 79, 80, 83, 92 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 2 priedo papildymo, 82 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papil-dymo 631, 781, 891 straipsniais įstatymas (žin., 2011, nr. 161-7616) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kons-tituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pa-keitimo įstatymas (žin., 2011, nr. 160-7574) pagal priėmimo tvarką neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (žin., 2011, nr. 160-7573) pagal priėmi-mo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams;

– Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (žin., 2011, nr. 143-6706)


1, 3 straipsniai, 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams.

3. atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas (žin., 2011, nr. 150-7051; atitaisymas – žin., 2011, nr. 20) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.


konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė pranas kuconis Gediminas mesonis Ramutė Ruškytė egidijus Šileikis algirdas taminskas dainius žalimas


190

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ

NUOSAVYBĖS TEISIŲ į IŠLIKUSį NEKILNOJAMĄJį TURTĄ ATKŪRIMO įSTATYMO NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA




sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos seimo narių grupės prašymą (nr. 1b-12/2012) „ištirti, ar Lietuvos Res-publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-mo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), kiek juose nustatyta, kad miesto vie-tovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poil-siaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama vals-tybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei teisin-gumo principams, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d., 2002 m. spa-lio 29 d. redakcijos)“.


nustatė:

pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 da-lis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. ba-landžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžina-ma natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, taip


pat piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pream-bulei (1997 m. liepos 1 d., 2002 m. spalio 29 d. redakcijos).


I

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti piliečių nuosavybės teisių į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudo-jama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastaty-tų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, atitiktį inter alia konstitucijai.

2. Ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) nustatyta:

„nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos:

1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar pilie-čiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pa status, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai pi-liečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mies-te trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vie-toje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. pi-liečiams, kuriems teismo sprendimu yra atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę na-tūra teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema, jeigu šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinan-čius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžintinų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo;

2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės tei-se gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus kuršių nerijos nacionalinio par-

2012 m. gegužės 10 d. sprendimas ◆192

ko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha vilniuje, kaune, klaipėdoje, Šiauliuose, pa-nevėžyje, alytuje, marijampolėje, druskininkuose, palangoje, birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudoja-mų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas;

3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują vyriausybės nustaty-ta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus kuršių nerijos nacionalinio parko teri-toriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus vilniaus, kau-no, klaipėdos, Šiaulių, panevėžio, alytaus, marijampolės, druskininkų, palangos, birštono miestus ir kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių re-gistrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal te-ritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numato-ma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįreng-to (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuo-jama vidutinė vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato vyriausybė.“

Ginčijamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. re-dakcija) nustatyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji:

„3) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teri-torijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eks-ploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objek-tų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir prieš-gaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrengi-niams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyven-tojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravi-metrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reika-lingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, rea-bilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudo-


jimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta seimas arba vyriausybė; žemės sklypų, numatomų per-duoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje;“.

3. pareiškėjo – seimo narių grupės prašymas ištirti ginčijamo įstatymo 5 straips-nio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) atitiktį konstitucijai minėta apimtimi grindžia-mas šiais argumentais.

pasak pareiškėjo, ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) nenumatyta buvusiems savininkams grąžinti natūra tokios mies-to vietovėse esančios žemės, kaip ta (kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploata-cijai), kuri pagal 4 straipsnio 11 dalį (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija), 12 straipsnį (2010 m. birželio 19 d. redakcija) grąžinama natūra, jei yra kaimo vietovėje, o pagal 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tokia žemė, esanti iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, priskirta valstybės išperkamai žemei.

pareiškėjas abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu teisingai, maksimaliai ir proporcingai suderinamos asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į miesto vietovėje esančią žemę, ir asmenų, faktiškai naudojančių ar nuomojančių šią žemę, reikalingą jų nuosavybės teise valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, teisės ir in-teresai, ar juo nėra suteikiamas nepagrįstas prioritetas žemės naudotojams ir nuomi-ninkams, kartu neproporcingai paneigiant asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, interesus, neužtikrinant jiems žemės grąžinimo, nepagrįstai apribojant jų teisę į nuosavybę.

pareiškėjo nuomone, iš esmės tokia pati žemė, t. y. fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai (kuri grąžinama natūra, jei yra kaimo vietovėje), tik dėl to, kad ji yra miesto, o ne kaimo vietovėje, negali tapti nei būtina visuomenės porei-kiams, nei tokia, kurios negalima grąžinti natūra dėl susiklosčiusių faktinių žemė-naudos santykių, taigi ji negali tapti negrąžinama natūra. tai, kad žemė yra kaimo arba miesto vietovėje, negali būti ta esmine aplinkybe, kuri lemtų minėtą skirtingą teisinį reguliavimą. Jeigu pripažįstama, kad tokią žemę galima grąžinti natūra kaimo vietovėje, ją turėtų būti galima grąžinti natūra ir miesto vietovėje.

teisiniu reguliavimu, įtvirtintu ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridi-nių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdo-


mų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natū-ra, sudaromos prielaidos nepagrįstai skirtingai traktuoti asmenis, siekiančius atkurti nuosavybės teises į žemę kaimo vietovėje ir į tokią pačią žemę miesto vietovėje, taip pat nepagrįstai suteikiama pirmenybė ne asmens teisei atkurti nuosavybės teises na-tūra, o fizinių ir juridinių asmenų panaudos ar nuomos teisėms. todėl pareiškėjui kyla abejonė, ar tokiu teisiniu reguliavimu nepaneigiamos asmenų teisės ir konstitu-cijos ginami teisėti lūkesčiai atkurti nuosavybės teises natūra į žemę miesto vietovėje, nepažeidžiami konstituciniai nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsau-gos, asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės, teisingumo principai.

4. pareiškėjas prašo ištirti, ar minėtos ginčijamo įstatymo nuostatos nepriešta-rauja inter alia konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (kons-titucinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). todėl pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo ati-tiktį inter alia konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. pareiškėjas prašo ištirti inter alia ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosa-vybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra grąžinama natūra, atitik-tį konstitucijai.

pažymėtina, kad tik ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) yra nustatyta, į kokią žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. bu-vusią nustatytąja tvarka miestams priskirtose teritorijose, nuosavybės teisės atkuria-mos grąžinant ją natūra. kituose šios dalies punktuose yra nustatyta, į kokią žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią nustatytąja tvarka miestams priskirtose teritorijose, nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn tam tikrą že-mės sklypą.

todėl pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) atitiktį konstitucijai minėtu aspektu traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2006 m. lap-kričio 16 d. redakcija) atitiktį konstitucijai minėtu aspektu.

6. iš prašyme pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straips-nio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) konstitucijai neprieštarau-ja tik tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės poreikio, miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reika-


linga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra.

7. taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti piliečių nuosavybės tei-sių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. balan-džio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės po-reikio, miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pasta-tytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, atitiktį konstitucijos 23, 29 straips-niams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamas teisiniais moty-vais, todėl priimtinas nagrinėti konstituciniame teisme.

II

1. pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter alia konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, nes abejoja, ar juo nepaneigiama kons-titucinė nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat ar neapribota asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, teisė į ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. tačiau jo prašyme nėra pateikta šią abejonę pagrindžiančių teisinių motyvų.

2. pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašy-me ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos po-zicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. aiškindamas šią konstitu-cinio teismo įstatymo nuostatą, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties konstitucijai pagal normų turi-nį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad tei-sės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai. priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim-tį laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (konstitucinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

3. pažymėtina, kad konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Šioje konstitucijos nuostatoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas Lietuvos ūkis: privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (konstitu-cinio teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). pareiškėjas savo prašyme neįvertina, kad ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio


16 d. redakcija) ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) reguliuojami piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santy-kiai, t. y. kitokie santykiai, nei tie, kurių pagrindai įtvirtinti konstitucijos 46 straips-nio 1 dalyje.

taigi pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konsti-tucijos 46 straipsnio 1 daliai neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, todėl pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straips-nį grąžintinas pareiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

III

1. pareiškėjas prašo ištirti, ar piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-jį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter alia šio įstatymo preambulei.

2. pagal konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį konstitucinis teismas nagrinėja, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarauja konstitucijai.

konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal kons-tituciją jis netiria teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui, taip pat įstaty-mo normų atitikties šio įstatymo bendrosioms nuostatoms ir nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų. prašymas ištirti teisės akto atitiktį tos pačios galios teisės aktui, taip pat įstatymo normų atitiktį šio įstaty-mo bendrosioms nuostatoms ir išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą yra nežinybingas konstituciniam teismui, todėl pagal kons-titucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisaky-ti jį nagrinėti.

3. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo prašy-mą ištirti, ar minėtos ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja šio įstatymo pre-ambulei.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, 70 straipsniu, Lietuvos Res-publikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

1. priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės poreikio, miesto vietovėse esanti fizi-nių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės tei-se jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų


ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąži-nama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos seimo narių grupei prašymą ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperka-ma valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 46 straipsnio 1 daliai.

3. atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakci-ja), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuo-mojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploata-cijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Res-publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d., 2002 m. spalio 29 d. redakcijos).




198

SPRENDIMAS

DĖL BYLOS PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS

RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 298 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, NUTRAUKIMO



sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui tei-

sėjui ernestui spruogiui, remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2012 m. gegužės 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą nr. 16/2010 pagal pa-reiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-18/2010) ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.


I

pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį teisė-jui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, ribojama teismų, nagrinėjančių bylas dėl neišmokėtų teisėjų at-lyginimų priteisimo, teisė vykdyti teisingumą, t. y. priteisti visą teisėjams priklausantį darbo užmokestį. Šį straipsnį taikant teisėjams yra nepagrįstai, antikonstituciniu būdu įsiterpiama į teisėjų nepriklausomumą, nes jie negali prisiteisti jiems teisėtai priklau-sančio atlyginimo. taigi kyla abejonių, ar darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja kons-titucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

abejones dėl darbo kodekso 298 straipsnio atitikties konstitucijai pareiškėjas grindžia oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“

◆ Dėl bylos nutraukimo 199

apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti tei-sėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas trak-tuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 3) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė pa-dėtis yra itin sunki; 4) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis pro-porcingumo principo reikalavimų.

II

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – sei-mo atstovo seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Jono dagio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavi-mas neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. konstitucijos 109 straipsnio normomis teismai neiškeliami į kitokį konstitu-cinį lygmenį nei kitos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos ar asmenys, o apibrėžiama šios valdžios funkcija – vykdyti teisingumą. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir lei-džiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. konstitucijos 5 straipsnio nuostatoje, kad valstybės valdžią Lietu-voje vykdo seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teismas, įtvirtintas fun-damentalus pagrindinių valstybės valdžios funkcijų atribojimo principas, pagal kurį valstybės valdžios institucijos nesiskiria savo svarba ar lygiu.

2. darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyta darbo ginčų komisijos ir teismo teisė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklau-santį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Galimo priteisti darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų dydis nustatomas ne pi-nigų suma, bet kalendoriniais – trejais – metais. savo pobūdžiu trejų metų terminas yra materialinis teisinis terminas. nors jis yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio sena-ties terminu, numatytu darbo kodekso 27 straipsnyje, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas, juo reglamentuojama ne teisės ginti pažeistus interesus trukmė, bet materia-linės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimas. todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti teismo, darbo ginčų komi-sijos sprendimu atnaujinamas ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra imperatyvus. Jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu tre-jus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, nes dar-bo kodekso 298 straipsnyje toks draudimas nenumatytas.

darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas turi tam tikrą teisinę prasmę ir paskirtį, juo nustatytos reikalavimų ribos. nagrinėjant teisminius ginčus ši darbo ko-


dekso norma sudaro prielaidas patenkinti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, reikalavimus dėl jam priklausančio darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, tačiau kartu įtvirtina tam tikras tokių reikalavimų tenki-nimo ribas. darytina prielaida, kad toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant, vie-na vertus, patenkinti darbuotojo reikalavimus, o kita vertus, dėl reikalavimų tenkinimo nesukurti tokios teisinės padėties, kad galėtų būti pažeisti kitų asmenų teisėti interesai.

3. Reguliuojant teisėjų, pareigūnų, darbuotojų ar valstybės tarnautojų darbo (plačiąja prasme) santykius siekiama užtikrinti jų stabilumą, tęstinumą ir profesinę karjerą, todėl darbo kodekso 298 straipsnio nuostatų netaikant teisėjams būtų pa-žeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

darbo užmokestis iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų mokamas ne tik teisė-jams, bet ir kitų sričių darbuotojams (mokytojams, gydytojams, valstybės tarnautojams). Jų darbo ar tarnybos santykių garantijos saugotinos tais pačiais teisiniais principais, kaip ir kitų viešajame ar privačiajame sektoriuje dirbančių asmenų, todėl nėra pagrindo dar-bo kodekso 298 straipsnio normą aiškinti kaip skatinančią teisėjus nebeiti savo pareigų, nes esą ilgiau negu trejus metus galima nemokėti teisėjams atlyginimo.

konstitucinio teismo nutarimuose yra suformuluoti bendrieji teisėjų veiklos, jų nepriklausomumo užtikrinimo principai. pabrėžtina, kad teisėjų ir teismų veiklos garantijos, darbo apmokėjimas ir kitos socialinės garantijos negali būti išimtinio dy-džio ir apimties. Jos turi atspindėti konstitucijoje įtvirtintą teisingos, darnios pilie-tinės visuomenės ir teisinės valstybės principą ir siekį. teisinės valstybės principas negali būti atsietas nuo socialinės valstybės ir socialinio valstybingumo principo.

III

konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas e. spruogis iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumen-tus ir atsakė į konstitucinio teismo teisėjų klausimus.


1. pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamame darbo ko-dekso 298 straipsnyje nustatyta: „darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir ki-tos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.“

taigi pagal darbo kodekso 298 straipsnį nustatytas trejų metų terminas, kuriuo ribojamas darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimas.

2. pareiškėjas prašo ištirti, ar darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pa-reiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės vals-tybės principui.

3. pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija darbo kodekso 298 straipsnyje nusta-tyto teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio

◆ Dėl bylos nutraukimo 201

ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimas yra ribojamas nustačius trejų metų terminą. todėl tokio teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai nėra tyrimo da-lykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

4. taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuo-statos netaikomos teisėjams, neprieštarauja konstitucijai, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ginčija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisėjams nesu-mokėto atlyginimo priteisimo bylose, pagal kurią, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstaty-mo ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis darbo kodekso nuostatomis, inter alia pagal analogiją tai-kant darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą taisyklę (Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje nr. a-822-790-09, 2009 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje nr. a-822-432-09).

taigi pareiškėjas ginčija ne darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio re-guliavimo atitiktį konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją.

5. konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal konstituciją ir konstitucinio teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klau-simus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsė-jo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rug-sėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (konstitucinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pa-koreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitin-kamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami jie taip pat pri-valo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų.

6. minėta, kad pareiškėjas ginčija ne darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją. taigi pareiš-


kėjas prašo išaiškinti, ar teismai, priteisdami teisėjams nesumokėtą atlyginimą, turi taikyti darbo kodekso 298 straipsnį.

pažymėtina, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi konstituciniam teismui (konstitucinio teis-mo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas).



8. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstitucinės justicijos byla pagal pareiškė-jo prašymą ištirti, ar darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja konstituci-jos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

nutraukti bylą pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (žin., 2002, nr. 64-2569) 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.




203

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS APELIACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO

129 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTAS (2008 M. BIRŽELIO 12 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA



Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teismo teisėjų egidijaus bieliūno, tomos birmontienės, prano kuconio, Gedimino mesonio, egidijaus Šileikio, algirdo taminsko, Romualdo kęstučio urbaičio, dainiaus žalimo,

sekretoriaujant sigutei brusovienei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

apeliacinio teismo prašymą (nr. 1b-14/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos bau-džiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.


nustatė:

pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. teismas nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu iš-tirti, ar baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


konstatuoja:

1. pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar baudžiamojo kodek-so 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. konstitucinis teismas 2012 m. gegužės 22 d. rašytinio proceso tvarka pradėjo nagrinėti bylą nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011 pagal:

1) pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymus ištirti, ar:– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punk-

tas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-47/2009);


– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui (prašymas nr. 1b-8/2011);

2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respub-likos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai nr. 1b-24/2010, 1b-3/2011).

3. konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašyme ginčijama tos pačios baudžiamojo kodekso nuostatos atitiktis konstituci-jai, dėl kurios konstitucingumo konstitucinis teismas jau yra pradėjęs nagrinėti bylą.

pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 da-lies 4 punktą, konstitucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištir-ti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu konstitucinis teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko.

4. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Lie-tuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nusprendžia:

atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą (nr. 1b-14/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 da-lies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


konstitucinio teismo teisėjai: egidijus bieliūnas toma birmontienė pranas kuconis Gediminas mesonis egidijus Šileikis algirdas taminskas Romualdas kęstutis urbaitis dainius žalimas


205

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO

KODEKSO 1891 STRAIPSNIS (2010 M. GRUODŽIO 2 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI



sekretoriaujant daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vilniaus

miesto 1 apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-15/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respubli-kos baudžiamojo kodekso 1891 str. „neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo nr. X-1199 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui ir Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezump-cijos principui“.


nustatė:

pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į konstitucinį teismą su pra-šymu „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo nr. X-1199 redakcija) neprieštarau-ja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.


konstatuoja:

1. baudžiamojo kodekso (toliau – ir bk) 1891 straipsnyje „neteisėtas praturtėji-mas“ (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatyta:

„1. tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 mGL vertės turtą, žino-damas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisė-tomis pajamomis,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo

baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas, jeigu jis iki pra-

2012 m. birželio 25 d. sprendimas ◆206

nešimo apie įtarimą įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę.

3. už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“2. taigi bk 1891 straipsnyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatyta bau-

džiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – didesnės negu 500 minimalių gyvenimo lygių (mGL) vertės turto turėjimą nuosavybės teise, žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis (1 dalis); numatytos tam tikros aplinkybės, kuriomis asmuo atleidžiamas nuo baudžiamo-sios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą (2 dalis); nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė už šiame straipsnyje numatytas veikas taikoma ir juridiniam asme-niui (3 dalis).

3. pareiškėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymas ištirti, ar bk 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 31 straips-nyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžiamas šiais argumentais.

3.1. pareiškėjas remiasi inter alia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostato-mis, pagal kurias įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, supran-tamas, neprieštaringas; teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; teisės pažeidimai, už kuriuos teisės ak-tuose nustatyta atsakomybė, turi būti tiksliai apibrėžti.

3.2. pareiškėjas mano, kad bk 1891 straipsnyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra neaiški, dviprasmiška ir nesuprantama. didesnės negu 500 mGL vertės turto, įgyto žinant arba turint ir galint žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis priemonėmis, turėjimas, pasak pareiškėjo, pats savai-me nėra pavojingas, jeigu jo įgijimas nesiejamas su kita nusikalstama veika, iš kurios rezultato tas turtas gali būti įgytas. turto turėjimas, kaip veika, pasak pareiškėjo, lei-džia daryti prielaidą, kad baudžiamoji atsakomybė pagal bk 1891 straipsnį gali būti taikoma vien už turto turėjimą neturint jokio nusikalstamo tikslo (pavyzdžiui, iš-vengti mokesčių, nuslėpti neteisėtas pajamas), todėl esą neaišku, „kieno nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai gali būti pažeisti nesant ryšio su jokia iki turto turėjimo padaryta nusikalstama veika ir su turimu turtu neatlikus jokių apsimesti-nių sandorių“.

3.3. pareiškėjas teigia, kad kyla neaiškumų dėl bk 1891 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos („turėjo“) baigtumo momento: „ar veika laikytina baigta pra-dėjus turėti, t. y. įgijus turtą, ar atlikus tam tikrus trunkamuosius veiksmus su turtu, įrodančius turto turėjimą“. pasak pareiškėjo, teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtais būdais, turėjimas nuo 2010 m. gruo-džio 10 d. asmeniui užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl asmuo, norėdamas iš-vengti baudžiamosios atsakomybės už tokio turto turėjimą, turėjo jo atsikratyti iki nurodytos dienos arba suspėti tai padaryti, iki toks jo turėjimas bus atskleistas tei-sėsaugos institucijų. taigi, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas, „kriminalizuodamas


būseną“ (didesnio negu 500 mGL vertės turto, netgi įsigyto iki minėto bk straipsnio įsigaliojimo momento, turėjimą), turėjo atsižvelgti į teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

pasak pareiškėjo, nėra aišku ir tai, kokiu momentu yra aktuali (asmeniui ap-kaltinti) turto vertė (esanti turto įgijimo ar jo turėjimo metu). problemiškai, pasak pareiškėjo, atrodo ir minėtame bk straipsnyje numatytos veikos subjektyviąją pusę apibūdinančios kaltės turinio nustatymas: „atsižvelgiant į tai, kad bk 1891 straips-nyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, kadangi jos baigtumo mo-mentas siejamas su turto turėjimu, nereikalaujant jokių iš to kylančių pasekmių, bei darant prielaidą, kad bk 1891 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti ir neatsar-gus, kyla klausimas, ar neatsargi kaltės forma iš viso galima formaliose nusikalstamų veikų sudėtyse, nes bk 16 str. neatsargumą sieja su nusikalstamais padariniais, kurie būdingi tik materialiosioms sudėtims.“

3.4. pareiškėjas mano, kad yra neaiškus bk 1891 straipsnyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas: ikiteisminio šios nusikalstamos veikos tyrimo pradžiai esą pakanka nustatyti, kad asmuo turi di-desnės negu 500 mGL (65 000 Lt) vertės turtą, o vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, esą nustatoma, ar tas asmuo galėjo turėti teisėtų pajamų šiam turtui įsigyti. Jeigu as-muo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, didesnės negu 500 mGL (65 000 Lt) vertės turtą įgijo pajamomis, kurios gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, tačiau neapskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, jis, pasak pareiškėjo, siekdamas išveng-ti baudžiamosios atsakomybės pagal bk 1891 straipsnį, turėtų atskleisti tų pajamų apskaitą reglamentuojančių normų pažeidimų aplinkybes (kurios savo ruožtu jam gali užtraukti baudžiamąją arba administracinę, inter alia mokestinę, atsakomybę), ir taip būtų netiesiogiai verčiamas duoti parodymus prieš save (apie galimus savo padarytus kitų teisės normų pažeidimus). Jeigu didesnės negu 500 mGL vertės tur-tas būtų įgytas iš šeimos nario ar artimojo giminaičio nusikalstamos veiklos pajamų, asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir duodamas parodymus prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį, pasak pareiškėjo, turėtų galimybę išvengti bau-džiamosios atsakomybės.

3.5. Galiausiai, prieš darydamas išvadą, kad yra pagrindas kreiptis į konstituci-nį teismą, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad „bk 1891 str. įtvirtinta teisės norma Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra nauja, teisminės praktikos jos taikymo ir aiškinimo atžvilgiu nėra suformuota, o kadangi ši norma neaiški, dviprasmiška ir nesuprantama, siekiant nepagrįstai nesuvaržyti pagrindinių žmogaus teisių, būtina įvertinti šios normos atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ir konstitu-cijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.

4. vertinant pareiškėjo argumentus pagal jų visumą ir nagrinėtos baudžiamo-sios bylos medžiagą pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip nurodyta jo prašyme, nagri-nėjo baudžiamąją bylą, kurioje fizinis asmuo kaltinamas pagal bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalį, tačiau jo abejonės dėl bk 1891 straipsnio


(2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) atitikties konstitucijai yra susijusios ir su šio bk straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu (ikiteisminio tyrimo, inter alia įro-dinėjimo, parodymų davimo aspektu), taigi – su šio bk straipsnio 1, 2 dalių (inter alia jų reikšmės, būtinumo) samprata.

4.1. pareiškėjas kai kuriuos jam kilusius neaiškumus dėl teisinio reguliavimo (būtent dėl bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objekto ir dėl sąvokos „turėjo“ turinio) traktuoja kaip pagrin-dą abejoti, ar ši veika apskritai yra pavojinga, taip pat ar, nesant nustatytos baudžia-mosios atsakomybės už atitinkamo turto įgijimą, galima kriminalizuoti jo turėjimą, tačiau jis:

– nepateikia jokių konstitucinių argumentų, kodėl, jo manymu, įstatymų lei-dėjas pagal konstituciją negali numatyti baudžiamosios atsakomybės už turto, ku-ris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimą nuosavybės teise ir kodėl neteisėtomis pajamomis įgyto turto turėjimas nuosavybės teise esą nekelia jokios grėsmės visuomenei ir valstybei (t. y. yra nepavojingas jokioms konstitucinėms vertybėms);

– nutyli nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstituci-nės doktrinos nuostatas, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala as-menų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsi-ras (konstitucinio teismo inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai); įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįsta-mos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (konstitucinio teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai); įstaty-mų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją (konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

4.2. pareiškėjo teiginiai, susiję su abejonėmis dėl bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kuriomis asmenys atleidžia-mi nuo baudžiamosios atsakomybės, teisiškai nepagrindžia, kodėl pareiškėjo nagri-nėjamoje baudžiamojoje byloje taikytina bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalis, jo nuomone, prieštarauja konstitucijos 31 straipsnyje, pasak pa-reiškėjo, įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui.

4.3. iš pareiškėjo argumentų neaišku, kodėl pagal bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą asmuo esą visais šio bk straipsnio taikymo atvejais būtų neišvengiamai priverstas duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius (t. y. negalėtų jokiais atvejais, tarp jų – ir pareiškė-jo nurodytuoju, atsisakyti duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius). pa-reiškėjas nepateikia jokių konstitucinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl galimybė atskleisti savo pajamų šaltinius, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalį, turėtų būti traktuojama


kaip asmens vertimas duoti parodymus prieš save arba kaip jam nustatyta pareiga įrodinėti savo nekaltumą.

4.4. pažymėtina, kad bk 1891 straipsniu (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija), inter alia jo 1 dalimi, nėra reguliuojamas nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas. taigi pareiškėjo argumentai, susiję su baudžiamojo proceso teisės normų taikymu, tiriant ir įrodinėjant bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalyje numa-tytas nusikalstamas veikas, teisiškai nepagrindžia, kad bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžia-mas nekaltumo prezumpcijos principas, verčiama duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.

4.5. pareiškėjo teiginiais, kuriais siekiama pagrįsti abejones dėl bk 1891 straips-nio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies prieštaravimo konstituciniam tei-sinės valstybės principui (inter alia neteisėto praturtėjimo sudėties neaiškumo, dviprasmiškumo ir nesuprantamumo požiūriu), iš esmės siekiama išsiaiškinti šio teisinio reguliavimo turinį, pareiškėjui kilusius minėtos nuostatos taikymo neaiš-kumus. iš pareiškėjo prašymo argumentų nematyti, kad jam kilę teisinio regulia-vimo neaiškumai negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę, inter alia teismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir yra tokie, kad užkerta kelią for-muotis teismų praktikai dėl bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) taikymo bei kelia esmines abejones dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą pa-gal šį bk straipsnį.

4.6. pareiškėjas abejoja dėl to, ar bk 1891 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikals-tama veika gali būti neatsargi ir ar tai būtų suderinama su bk 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu. be to, pareiškėjas įžvelgia tam tikrą ginčijamo teisinio reguliavi-mo nulemtą baudžiamojo proceso teisės normų ir mokestinių pažeidimų tyrimą re-guliuojančių teisės normų nesuderinamumą. Šiais aspektais pareiškėjas kelia ne tik bk 1891 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo, bet ir jos suderinamumo su žemes-nės nei konstitucija galios teisės aktų (inter alia paties bk) nuostatomis klausimus.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal konstituciją konstitucinis teismas, kaip jis ne kartą yra konstatavęs, nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų; jei-gu konstitucinio teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderi-namumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui, ir pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą (konstitucinio teismo inter alia 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimai).

5. atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškė-jo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymas ištirti bk 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) atitiktį konstitucijai iš esmės grindžiamas neaiškumais, ky-lančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje.


konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstituciją ir kons-titucinio teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įsta-tymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo par-eiga (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (konstitucinio teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas), taigi šiuos klausimus gali spręsti teismai, nagri-nėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). pra-šymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi konstituciniam teismui (konstitucinio teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsė-jo 5 d. sprendimai).


7. paminėtina, kad pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas jau buvo kreipęsis į konstitucinį teismą su prašymu (nr. 1b-6/2012) dėl to paties bk straips-nio atitikties konstitucijai. Šis prašymas konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. balandžio 6 d. potvarkiu nr. 2b-13 buvo grąžintas pareiškėjui dėl to, kad pareiškė-jo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip nepagrindė, kodėl bk 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) gali prieštarauti konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. atsižvelgiant į tai ir į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiš-kėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo nr. X-1199 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui ir Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezump-cijos principui“.


nusprendžia:

atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-15/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo nr. X-1199 redakcija)


neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.




KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2012 m. balandžio 6 d. Nr. 2B-13Vilnius

Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme 2012 m. kovo 30 d. gautas pareiš-kėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-6/2012) „ištirti, ar Lietu-vos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo nr. Xi-1199 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 str., 31 str. bei konstituciniam teisinės valstybės principui“.

pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurody-ti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisi-niai argumentai.

aiškindamas minėtą konstitucinio teismo įstatymo nuostatą konstitucinis teis-mas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprota-vimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų many-mu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties kons-titucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai laikytinas neatitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų.

pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas prašo ištirti, ar baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) neprieštarauja konstituci-jos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas cituoja konstitu-cijos 23 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 3 dalį, tačiau minėtų konstitucijos nuostatų neanalizuoja, neatsižvelgia į suformuluotą oficialiąją konstitucinę doktriną, nenuro-do, kuo grindžiamos jo abejonės dėl ginčijamo baudžiamojo kodekso 1891 straips-nio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) atitikties konstitucijos 23, 31 straipsniams ar cituotoms jų dalims.

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 213

abejones dėl baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. re-dakcija) atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas iš esmės grindžia teiginiu, kad ginčijamame straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis „neaiš-ki, dviprasmiška ir sunkiai suprantama“, tačiau jo pateikti samprotavimai neaiškūs, bendro pobūdžio. pareiškėjas nurodo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kuriomis atskleidžiami kai kurie konstitucinio teisinės valstybės principo aspektai, tačiau jų plačiau neanalizuoja ir nepaaiškina, kaip jie susiję su jo abejone.

konstatuotina, kad minėti pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip nepagrindžia, kodėl baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio 2 d. re-dakcija) gali prieštarauti konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. taigi pareiškėjo prašymas neatitinka konstitucinio teismo įsta-tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pa-reiškėjui. prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į konstitucinį teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25 straips-nio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-6/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo nr. Xi-1199 redakcija), neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 str., 31 str. bei konstituciniam teisinės vals-tybės principui“.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

konstitucinio teismo pirmininkas Romualdas kęstutis urbaitis


214

POTVARKISDĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2012 m. balandžio 17 d. Nr. 2B-17Vilnius

Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme 2012 m. balandžio 10 d. gautas pa-reiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (nr. 1b-9/2012) „iš-tirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo nr. Xi-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis regu-liavimas ta apimtimi, kuria „nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nu-sikaltimą, už kurį baudžiamajame kodekse nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psicho-tropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų“, vertinant (taikant ir aiškinant) jį kar-tu su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo nr. Xi-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog b ir c kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis ne-priekaištingos reputacijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.



atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, jog abejones dėl Ginklų ir šaudme-nų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas iš esmės grindžia tik bendro pobūdžio teiginiu, kad ginčijamo teisinio reguliavimo nulemtas


„absoliutaus pobūdžio imperatyvus ribojimas (draudimas) asmeniui įsigyti tam ti-kros kategorijos ginklą bei šaudmenis <...> gali būti akivaizdžiai neproporcingas ir dėl to neteisingas“. Šio savo teiginio pareiškėjas plačiau neaiškina ir niekaip nepagrin-džia, kodėl iš ginčijamo teisinio reguliavimo kylantis minėtas draudimas, jo many-mu, yra neproporcingas ir neteisingas, kokia iš konstitucijos kylanti asmens teisė juo pažeidžiama (konstituciškai nepagrįstai ribojama).

pareiškėjas nurodo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kuriomis atsklei-džiami kai kurie konstitucinio teisinės valstybės principo aspektai, taip pat nuostatą, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apy-vartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką, tačiau jų plačiau neanalizuoja ir nepaaiškina, kaip jos susijusios su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu.

konstatuotina, kad minėti pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip nepagrindžia, kodėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai gali prieštarauti konstituciniam teisinės valstybės principui. taigi pareiškėjo prašymas neatitinka konstitucinio teismo įsta-tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.



g r ą ž i n u pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (nr. 1b-9/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo nr. Xi-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtin-tas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria „nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelai-komas asmuo: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį baudžiamajame kodekse nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psi-chotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų“, vertinant (taikant ir aiškinant) jį kartu su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo nr. Xi-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog b ir c ka-tegorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištin-gos reputacijos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.




216

POTVARKIS


2012 m. gegužės 7 d. Nr. 2B-26Vilnius

Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme 2012 m. balandžio 24 d. gautas pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-10/2012) ištirti, „ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstaty-mo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (žin., 2005, nr. 71-2555) 41 straipsnio 1 da-lies nuostata ta apimtimi, kuria valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo vsdFv teritoriniame skyriuje dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.



atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, jog abejonę dėl valstybinių soci-alinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo vals-tybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos, atitikties konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pa-reiškėjas iš esmės grindžia bendro pobūdžio teiginiu, kad dėl ginčijamo teisinio regu-liavimo jis „administracinėje byloje negali vykdyti neformalaus teisingumo“, nes „yra priverstas taikyti jį varžančią normą“.


pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia argumentų, kodėl pritaikius ginčijamą nuostatą teismo sprendimas būtų neteisingas, koks ir pagal kokius kriterijus turėtų būti nustatomas laikotarpis, už kurį skiriama ir mokama valstybinė socialinio drau-dimo pensija, kodėl ir (ar) kokiais atvejais, jo nuomone, diskrecija nustatyti tokį lai-kotarpį turi priklausyti ne įstatymų leidėjui, o teismui.

pareiškėjas nurodo kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstitucinio teismo suformuluotas aiškinant konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisingumo principą, tačiau jų plačiau neanalizuoja, nepaaiškina, ko-dėl pritaikius ginčijamą teisės normą būtų priimtas savo turiniu neteisingas teismo sprendimas, kokios asmens teisės ir kaip būtų pažeistos. pareiškėjas neatsižvelgia į prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kaip antai į tai, kad pensijas bei įvairias socialinės paramos rūšis konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (inter alia konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), kad konstitucinis socialinių teisių statusas kartu ne-paneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar apriboji-mus (konstitucinio teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d. nutarimai).

konstatuotina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kodėl ginčijama vals-tybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalies nuostata gali prieštarauti konstitucijos 109 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui. taigi pareiškėjo prašymas neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.



g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (nr. 1b-10/2012) ištirti, „ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pen-sijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (žin., 2005, nr. 71-2555) 41 straipsnio 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria valstybinės socialinio draudimo pensijos skiria-mos ir mokamos ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo vsdFv teritoriniame skyriuje dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.




218

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2012 m. gegužės 15 d. Nr. 2B-31Vilnius

vadovaujantis Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 25 ir 84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymas (nr. 1b-13/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 da-liai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 da-lims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i konstitucinio teismo posėdžiui.bylai suteikiamas numeris 8/2012.pareiškėjas taip pat abejoja, ar Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo

2 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal „priėmimo pobūdį“ neprieštarauja teisinės valstybės principui, konstituciniams teisės aktų hierarchijos ir atsakingo valdymo imperatyvams, konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 1 daliai, 138 straips-nio 3 daliai.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme iš-tirti teisės akto atitiktį konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

pabrėžtina, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties konstituci-jai turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarau-ja konstitucijai. prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, jame turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkre-čiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. prie-šingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį konstitucijai laikytinas ne-atitinkančiu konstitucinio teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad nors pareiškėjas prašo tirti seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo atitiktį konstitucijai pagal „priėmimo pobūdį“, iš prašymo matyti, jog jam kilo abejonių dėl ginčijamo įstatymo atitikties konstitucijai pagal joje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo tvarką.

pažymėtina, kad savo abejonę dėl ginčijamo įstatymo pagal „priėmimo pobū-dį“ atitikties teisinės valstybės principui, konstituciniams teisės aktų hierarchijos ir

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 219

atsakingo valdymo imperatyvams, konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 1 daliai pareiškėjas iš esmės grindžia ne teisiniais argumentais, o seimo, jo teisės ir teisėtvarkos komiteto, teisės departamento, taip pat Lietuvos Respublikos preziden-tės veiklos priimant ginčijamą įstatymą vertinimu.

pareiškėjas teigia, kad „seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas privalėjo pateik-ti savo išvadas dėl priimamo įstatymo“, tačiau jis neatsižvelgia į nagrinėjamo prašy-mo kontekste ypač svarbų Lietuvos Respublikos seimo statuto 138 straipsnio 2 dalyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį teisės ir tei-sėtvarkos komitetas privalo preliminariai apsvarstyti įstatymo projektą, jeigu seimo teisės departamentas pateikia išvadą, kad projektas prieštarauja konstitucijai, taip pat į tai, kad seimo teisės departamentas tokios išvados nepateikė.

pažymėtina ir tai, kad savo abejonę dėl ginčijamo įstatymo pagal „priėmimo po-būdį“ atitikties konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai pareiškėjas iš esmės grindžia tik deklaratyviu teiginiu, jog šis įstatymas pagal „priėmimo pobūdį negali būti kildina-mas iš konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies, o verčiau priešingai – prieštarauja jai“.

konstatuotina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kodėl seimo rinkimų įsta-tymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal „priėmimo pobūdį“ gali prieštarau-ti teisinės valstybės principui, konstituciniams teisės aktų hierarchijos ir atsakingo valdymo imperatyvams, konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai. taigi toks pareiškėjo prašymas neatitinka konstitucinio teis-mo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.


vadovaudamasis konstitucinio teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymą ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal „priėmimo pobūdį“ neprieštarauja teisinės valstybės principui, konstituciniams teisės aktų hierarchijos ir atsakingo valdymo imperatyvams, Lietuvos Respublikos konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai.




220

POTVARKIS


2012 m. birželio 25 d. Nr. 2B-40Vilnius

Lietuvos Respublikos konstituciniame teisme 2012 m. birželio 8 d. gautas pareiš-kėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymas (nr. 1b-17/2012) „ištirti, ar Lietu-vos Respublikos vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu nr. 692 patvirtintos naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos 2.15 punkto (1999 m. birželio 2 d. nutarimo nr. 692 redakcija (žin., 1999, nr.50-1608) nuostata „laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomo-tų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plo-tuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne auk-ciono būdu besiribojančių nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuo-mininkams“ ta dalimi, kuria įtvirtintas laisvos valstybinės žemės, įsiterpusios tarp pri-vačių žemės sklypų ir išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), pardavimas ne aukciono būdu besiribojančių nekilnojamojo turto registre įregistruo-tų privačios žemės sklypų savininkams, neprieštarauja žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktui (2004 m. vasario 21 d. įstatymo nr. Xi-1313 redakcija), kad „vals-tybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija vyriausybės nustatyto dydžio, šių sklypų savininkams“, konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnį teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į konstitucinį teismą, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo konstitucijai teisiniai argumentai (2 dalies 5 punktas), turi būti suformuluotas teismo prašymas konstituciniam teis-mui (2 dalies 6 punktas), prie teismo nutarties turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (3 dalies 2 punktas).

konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į konsti-tucinį teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarau-ja konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobū-džio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo da-lis), jų manymu, prieštarauja konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami


teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties kons-titucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. taip pat konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal konstitucinio teismo įstatymą – ypač tais atvejais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukš-tesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, nutartyje privalo tiksliai nurodyti, ku-rios redakcijos teisės akto (jo dalies) atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama. konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad prie prašymo ištirti, ar ginči-jamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia kons-titucijai, turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teksto nuorašas – „valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas.

atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, jog pareiškėjas – vilniaus miesto 1 apylinkės teismas netiksliai nurodo ginčijamą nuostatą. Jis prašo ištirti, ar konsti-tucijai ir žemės įstatymui neprieštarauja „vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutari-mu nr. 692 patvirtintos naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos 2.15 punkto (1999 m. birželio 2 d. nutarimo nr. 692 redakcija (žin., 1999, nr.50-1608))“ nuostata, nors ginčijama nuostata yra įtvirtinta ne vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu patvirtintos naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos, o paties vyriausybės nutarimo 2.15 punkte. taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar konstitucijai ir žemės įstatymui neprieštarauja vy-riausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 punkto nuostata.

iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kurios redakcijos vyriausybės 1999 m. bir-želio 2 d. nutarimo 2.15 punkto atitiktis konstitucijai ir žemės įstatymui yra gin-čijama. nutartyje, kuria pareiškėjas kreipėsi į konstitucinį teismą, pažymėta, kad civilinės bylos išsprendimas yra neatsiejamas nuo šioje byloje ginčijamo įsakymo, priimto 2011 m. vasario 17 d., parengimo metu galiojusių vyriausybės 1999 m. bir-želio 2 d. nutarimo 2.15 punkto nuostatų vertinimo, tačiau pareiškėjas cituoja šio nu-tarimo 2.15 punktą, išdėstytą šiuo metu galiojančia 2011 m. kovo 16 d. redakcija, o rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar konstitucijai ir žemės įstatymui neprieštarau-ja šio nutarimo 2.15 punktas, išdėstytas 1999 m. birželio 2 d. redakcija. Šiame kon-tekste pažymėtina, kad šis vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas, inter alia vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu nr. 1500 „dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo nr. 692 „dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo“.

pareiškėjas prašo ištirti vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 punkto atitiktį inter alia konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų savo abejonei pagrįsti. taip pat pareiškėjas nepateikia teisinių argumen-tų, kodėl ginčijamas vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 punktas, jo ma-nymu, prieštarauja būtent žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktui, kuriame nustatytas tik vienas iš valstybinės žemės sklypų pardavimo be aukciono pagrindų,

2012 m. birželio 25 d. potvarkis ◆222

nors žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje yra išvardyti ir kiti valstybinės žemės skly-pų pardavimo be aukciono pagrindai, o pagal šios dalies 5 punktą valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami be aukciono ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

pažymėtina, kad prie pareiškėjo prašymo pridėtas ne oficialus ginčijamo nuta-rimo tekstas.

atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų ir 3 da-lies 2 punkto reikalavimų.



g r ą ž i n u pareiškėjo – vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą (nr. 1b-17/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu nr. 692 patvirtintos naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuo-mos tvarkos 2.15 punkto (1999 m. birželio 2 d. nutarimo nr. 692 redakcija (žin., 1999, nr. 50-1608) nuostata „laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomo-tų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų pla-navimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijo-se, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduo-dami ne aukciono būdu besiribojančių nekilnojamojo turto registre įregistruotų pri-vačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams“ ta dalimi, kuria įtvirtintas laisvos valstybinės žemės, įsiterpu-sios tarp privačių žemės sklypų ir išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), pardavimas ne aukciono būdu besiribojančių nekilnojamojo turto re-gistre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, neprieštarauja žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktui (2004 m. vasario 21 d. įstatymo nr. Xi-1313 redakcija), kad „valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija vyriausybės nustatyto dydžio, šių sklypų savininkams“, kons-titucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.





2012 M. BALANDŽIO 1–BIRŽELIO 30 D.KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. balandžio 11 d. potvarkiu nr. 2b-15 (Valstybės žinios, 2012, nr. 44-2156) priimtas pareiškė-jo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas (nr. 1b-8/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 6 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. re-dakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad notarų skaičių nustato Lietuvos Res-publikos teisingumo ministras pagal savo patvirtintą notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką, įstatyme nenustačius aiškių ir kon-krečių bend rųjų kriterijų ar principų, kuriais vadovaujantis turi būti nustatytas nota-rų skaičius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. balandžio 17 d. potvarkiu nr. 2b-18 (Valstybės žinios, 2012, nr. 46-2250) priimtas pareiškė-jo – seimo narių grupės prašymas (nr. 1b-7/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos sa-vivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biu-džetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio da-lis (procentais), taip pat šio įstatymo priedėlis (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 procentų dydžio gyventojų pajamų mokesčio dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsa-kingo valdymo principams.

3. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu „dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti, ar įstatymai, kuriais patvirtinti 2012 metų valstybės ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetai, taip pat su jais susiję įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2012, nr. 50-2487) priimtas pareiš-kėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymas (nr. 1b-3/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstaty-mo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redak-cija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

224

4. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. gegužės 7 d. potvarkiu nr. 2b-27 (Valstybės žinios, 2012, nr. 54-2675) priimtas pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymas (nr. 1b-11/2012) ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

5. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu „dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietu-vos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (Valstybės ži-nios, 2012, nr. 55-2727) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių gru-pės prašymas (nr. 1b-12/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punk-tas (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. ba-landžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės poreikio, miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomoja-ma žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pa-statytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. gegužės 15 d. potvarkiu nr. 2b-31 (Valstybės žinios, 2012, nr. 57-2866) priimtas pareiškėjo – Lie-tuvos Respublikos seimo narių grupės prašymas (nr. 1b-13/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakci-ja) neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2012 m. birželio 11 d. potvarkiu nr. 2b-37 (Valstybės žinios, 2012, nr. 66-3356) priimtas pareiškėjo – Lie-tuvos apeliacinio teismo prašymas (nr. 1b-16/2012) ištirti, ar Lietuvos Respubli-kos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis, 95 straipsnio 5 dalies 1 punktas ir 99 straipsnis pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

parengė Rytis Krasauskas

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCIJOS

įVADINĖS PASTABOS DĖL VENGRIJOS PAGRINDINIO įSTATYMO VERTIMO

Arnoldas MatijošiusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento vyriausiasis specialistas

vengrijos valstybingumas siekia viii–iX a., kai klajoklių gentys, vėliau sukū-rusios vengrų tautą, buvo išsirinkusios bendrą karalių. ilgą laiką vengrijoje galiojo aust rijos-vengrijos imperijos konstituciniai aktai. Griuvus berlyno sienai, vengrija 1989 m. galiojusios dar socialistinės vengrijos konstitucijos preambulę pakeitė taip, kad būtų įtvirtintos būdingos to laikotarpio mūsų žemyno dalies reformos ir šalis ga-lėtų veikti visiškai naujomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. vengrijos parla-mentui labai trūko laiko gerai apgalvotai konstitucinei reformai nuodugniai parengti, todėl buvo eita į politinį kompromisą ir sutarta 1949 m. konstitucija vadovautis kaip laikinąja. bet dar nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos vengrai puoselėjo idėją priimti konceptualiai visiškai naują konstituciją. iš tiesų, žlugus komunistiniam reži-mui iš visų vidurio ir Rytų europos valstybių vienintelė vengrija vis dar gyveno pa-gal savo senąją pokario metais priimtą konstituciją. konstitucijos idėjinių įkvėpėjų diskusijose apie naują XXi a. konstituciją vyravo daugiapartinės sistemos, parlamen-tinės demokratijos ir socialiai orientuotos rinkos ekonomikos sampratos.

naująją 2011 m. konstituciją (įsigaliojusią 2012 m. sausio 1 d.), pavadintą veng-rijos pagrindiniu Įstatymu, priėmė ir paskelbė vengrijos parlamentas. Lyginamuo-ju aspektu įdomu tai, kad pagrindiniu Įstatymu vadinama ir istoriškai, geografiškai bei politiškai vengrijai artimos kaimyninės austrijos konstitucija, taip pat vokietijos konstitucija. be abejo, kad ir kaip būtų pavadintas, tai yra aukščiausios galios teisės aktas, o ne paprastas (ordinarinės galios) įstatymas. visi pripažins, kad įdėmiau žvel-giančiam konstitucininkui daug svarbiau yra turinys, vidinės teisės normos ir prin-cipų sąsajos, galima sakyti, konstitucijos dvasia. tiek mokslinėje, tiek populiariojoje spaudoje* daug ir dažnai rašyta apie atskiras vengrijos konstitucijos nuostatas, atvi-rai kritikuotos kai kurios jos normos ir principai. netgi Lietuvos politikai jos nuo - statomis mėgino paremti savo konstitucinės reformos pasiūlymus ir politinius šū-kius. aktualu ir tai, kad šią konstituciją išsamiai išnagrinėjo ir labai patyrę vakarų demokratinių standartų žinovai iš įvairių europos tarybos valstybių narių, o jų nuo-

* dėmesio vertas mykolo Romerio universiteto profesoriaus Justino žilinsko straipsnis (Verslo klasė, 2012, nr. 3, p. 66–69).

226

monė, kaip ir pats konstitucijos tekstas, iki šiol lietuvių kalba nebuvo paskelbta. todėl nusprendėme šio „konstitucinės jurisprudencijos“ numerio skaitytojus supažindin-ti bent su pagrindiniais šių ekspertų nuomonės fragmentais – pateikti europos tary-bos komisijos „demokratija per teisę“ (vadinamosios venecijos komisijos) 2011 m. birželio 17–18 d. 87-ojoje plenarinėje sesijoje patvirtintos nuomonės nr. 621/2011 (cdL-ad (2011) 016 dėl naujosios vengrijos konstitucijos kai kurias svarbiausias kritines pastabas.

vengrijos pagrindinį Įstatymą iš anglų kalbos vertė ir europos tarybos komi-sijos „demokratija per teisę“ (vadinamosios venecijos komisijos) komentarų san-trauką parengė konstitucinio teismo teisės departamento vyr. specialistas arnoldas matijošius ir teisėjų padėjėjai ernestas milius ir Julija Šlekonytė.

arnoldas matijošius ◆

◆ Vengrijos pagrindinis įstatymas 227

VENGRIJOS PAGRINDINIS įSTATYMAS1

(2011 m. balandžio 25 d.)

Dieve, laimink vengrus!2

NACIONALINĖ PRIESAIKA mes, venGRŲ tautos atstovai, naujojo tūkstantmečio pradžioje, jausda-

mi atsakomybę už kiekvieną vengrą, skelbiame:didžiuojamės, kad prieš tūkstantį metų mūsų karalius šventasis steponas ant

tvirtų pagrindų įkūrė vengrijos valstybę ir pavertė mūsų šalį krikščioniškosios eu-ropos dalimi.

didžiuojamės savo protėviais, kurie kovėsi dėl mūsų šalies išlikimo, laisvės ir ne-priklausomybės.

didžiuojamės išskirtiniais intelektiniais vengrijos žmonių laimėjimais.didžiuojamės, kad mūsų žmonės per amžius gynė europą ir savo darbštumu ir

gebėjimais gausino bendras europos vertybes.pripažįstame krikščionybės vaidmenį išsaugant tautą. vertiname įvairias savo

šalies religines tradicijas.pažadame saugoti savo tautos intelektinę ir dvasinę vienybę, draskytą praėjusio

amžiaus audrų. Įvairių tautybių žmonės, gyvenantys kartu su mumis, sudaro vengri-jos politinę bendruomenę ir yra mūsų valstybės sudedamoji dalis.

Įsipareigojame puoselėti ir saugoti savo paveldą, savo unikalią kalbą, vengrijos kultūrą, vengrijoje gyvenančių tautų kalbas ir kultūras, gamtos ir žmogaus darbu sukurtus karpatų baseino išteklius. Jausdami atsakomybę už savo palikuonis, rū-pinsimės ateities kartų gyvenimo sąlygomis – išmintingai naudosime mūsų materia-liuosius, intelektinius ir gamtos išteklius.

tikime, kad mūsų tautos kultūra vertingai papildo vieningos europos įvairovę.Gerbiame kitų tautų laisvę ir kultūrą bei sieksime bendradarbiauti su kiekviena

pasaulio tauta.manome, kad svarbiausia žmogaus gyvenime yra jo orumas.manome, kad individo laisvė gali atsiskleisti tik bendradarbiaujant su kitais.manome, kad šeima ir tauta yra svarbiausi mūsų bendrabūvio pamatai, o pa-

grindinės mus siejančios vertybės yra ištikimybė, tikėjimas ir meilė.manome, kad bendruomenės stiprybė ir kiekvieno žmogaus garbė yra grindžia-

mos darbu, žmogaus proto gebėjimais.manome, kad mūsų pareiga yra padėti silpniesiems ir vargšams.

1 Šis pagrindinis Įstatymas (de jure valstybės konstitucija) priimtas 2011 m. balandžio 18 d. vengrijos parlamento posėdyje. – Čia ir toliau – vertėjo pastabos.

2 tai yra pirmoji vengrijos himno eilutė.

228

manome, kad bendras piliečių ir valstybės tikslas – pasiekti kuo daugiau gerovės, saugumo, tvarkos, teisingumo ir laisvės.

manome, kad demokratija būna tik ten, kur valstybė tarnauja savo piliečiams bei teisingai, nepiktnaudžiaudama ir nešališkai tvarko jų reikalus.

Gerbiame savo istorinės konstitucijos laimėjimus ir Šventąją karūną, įkūnijančią konstitucinį vengrijos valstybingumo tęstinumą ir tautos vienybę.

nepripažįstame savo istorinės konstitucijos veikimo sustabdymo dėl užsienio valstybių okupacijos. skelbiame, kad nėra senaties nežmoniškiems nusikaltimams, padarytiems vengrijos tautai ir jos piliečiams nacionalsocialistų ir komunistų dikta-tūrų laikotarpiais.

nepripažįstame 1949 metų komunistinės konstitucijos, kadangi ji buvo tironiš-ko valdymo pagrindas; todėl skelbiame ją negaliojančia.

pritariame pirmojo laisvo parlamento nariams, savo pirmuoju sprendimu pa-skelbusiems, kad mūsų dabartinė laisvė kilo iš mūsų 1956 metų revoliucijos.

pripažįstame, kad mūsų valstybės apsisprendimo teisė, prarasta 1944 metų kovo 19 dieną, buvo atkurta 1990 metų gegužės 2 dieną, kai buvo sudaryta pirmoji laisvuo-se rinkimuose išrinkta atstovaujamoji valdžios institucija. Šią datą laikome savo šalies naujos demokratijos ir konstitucinės santvarkos pradžia.

tikime, kad po keletą XX amžiaus dešimtmečių trukusio moralinio nuosmukio neabejotinai yra būtinas dvasinis ir intelektinis atsinaujinimas.

pasitikime bendrai kuriama ateitimi ir jaunosios kartos įsipareigojimais. tiki-me, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai savo talentu, kantrybe ir moraline stiprybe vėl su-kurs didžią vengriją.

mūsų pagrindinis Įstatymas yra mūsų teisinės tvarkos pagrindas: jis yra praei-ties, dabarties ir ateities vengrų susitarimas. tai tikrosios gairės, išreiškiančios tautos valią ir parodančios, kaip trokštame gyventi.

mes, vengrijos piliečiai, esame pasirengę bendromis tautos pastangomis sukur-ti tvarką savo šalyje.

PAGRINDINĖS NUOSTATOS

A straipsnis

mŪsŲ ŠaLies pavadinimas yra vengrija.

B straipsnis

1. vengrija yra nepriklausoma demokratinė ir teisinė valstybė.2. vengrijos valdymo forma yra respublika.3. viešosios valdžios šaltinis yra žmonės.4. žmonės savo valdžią įgyvendina per savo išrinktus atstovus arba – išskirtiniais

atvejais – tiesiogiai.


C straipsnis

1. vengrijos valstybės veikimas grindžiamas valdžių padalijimo principu.2. niekas negali savo veiksmais siekti jėga įgyti valdžios, ja naudotis arba siekti

išskirtinės valdžios. kiekvienas turi teisę ir pareigą teisėtais būdais priešintis tokiems mėginimams.

3. valstybė turi išimtinę teisę vartoti prievartą pagrindiniam Įstatymui ir įstaty-mams įgyvendinti.

D straipsnis

vengrų tauta yra viena ir nedaloma, todėl vengrija yra atsakinga už vengrų, gy-venančių už šalies ribų, likimą, skatina jų bendruomenes išlikti ir kurtis, remia jų pastangas išsaugoti savo, kaip vengrų, tapatybę, naudotis savo individualiomis ir ko-lektyvinėmis teisėmis, remia bendruomenių savivaldos steigimąsi, klestėjimą jų gim-tuosiuose kraštuose bei skatina jas bendradarbiauti tarpusavyje ir su vengrija.

E straipsnis

1. vengrija, remdama kuo didesnę europos tautų laisvę, gerovę ir saugumą, pri-sideda prie europos vienybės siekio.

2. kaip europos sąjungos valstybė narė, vengrija, vadovaudamasi tarptautine sutartimi, gali kartu su kitomis valstybėmis narėmis per europos sąjungos institu-cijas naudotis tam tikra pagrindiniame Įstatyme numatyta kompetencija – tiek, kiek yra būtina steigiamosiose sutartyse numatytoms teisėms ir pareigoms įgyvendinti.

3. europos sąjungos teisėje gali būti nustatyta privalomų bendrųjų elgesio taisy-klių, atitinkančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.

4. parlamentas dviem trečdaliais savo narių balsų įpareigoja valstybę laikytis šio straipsnio 2 dalyje minėtos tarptautinės sutarties.

F straipsnis

1. vengrijos sostinė yra budapeštas.2. vengrijos teritorija dalijama į apskritis, miestus, miestelius ir kaimus. miestai

ir miesteliai gali būti dalijami į rajonus.

G straipsnis

1. vengrijos piliečiui gimęs vaikas įgyja vengrijos pilietybę pagal kilmę. kiti vengrijos pilietybės atsiradimo ar įgijimo pagrindai gali būti nustatyti pagrindinia-me įstatyme.

2. vengrija gina savo piliečius.3. niekam negali būti atimta vengrijos pilietybė, įgyta pagal kilmę ar kitu teisė-

tu būdu.4. pilietybės klausimus išsamiai reglamentuoja pagrindinis įstatymas.

230

H straipsnis

1. vengrijos valstybinė kalba yra vengrų kalba. 2. vengrija saugo vengrų kalbą.3. vengrija saugo vengrų gestų kalbą kaip vengrijos kultūros dalį.

I straipsnis3

1. vengrijos herbas yra padalytas vertikalia linija skydas smailu pagrindu. kai-rėje skydo pusėje yra aštuonios horizontalios raudonos ir sidabrinės juostos. dešinės skydo pusės fonas yra raudonas, apačioje pavaizduotos trys žalios kalvos, ant aukš-čiausios iš jų, vidurinės, uždėta auksinė karūna, nuo kurios į viršų kyla sidabrinis pa-triarchinis kryžius. virš skydo yra vengrijos Šventoji karūna.

2. vengrijos vėliavą sudaro trys vienodo pločio horizontalios raudonos, baltos ir ža-lios spalvos juostos (iš viršaus į apačią), simbolizuojančios stiprybę, ištikimybę ir viltį.

3. vengrijos himnas yra Ferenco kölcsey poema „Himnas“ (Himnusz), kuriai muziką parašė Ferencas erkelis.

4. Gali būti naudojami ir kitokių istoriškai susiklosčiusių formų herbas ir vėlia-va. išsamias herbo ir vėliavos, taip pat valstybės regalijų naudojimo taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

J straipsnis

1. vengrijos valstybinės šventės yra:a) kovo 15 diena, skirta 1848–1849 metų revoliucijai ir nepriklausomybės ka-

rui atminti;b) rugpjūčio 20 diena, skirta valstybės įkūrimui ir valstybės įkūrėjui karaliui

šventajam steponui atminti;c) spalio 23 diena, skirta 1956 metų revoliucijai ir nepriklausomybės karui atminti.2. oficiali valstybės šventė yra rugpjūčio 20 diena.

K straipsnis

oficiali vengrijos valiuta yra forintas.

L straipsnis

1. vengrija saugo santuokos institutą, kuris suvokiamas kaip vyro ir moters są-junga, sudaryta jų laisvu sprendimu, ir šeimą kaip tautos išlikimo pagrindą.

2. vengrija remia pasiryžimą turėti vaikų.3. Šeimų apsaugą reglamentuoja pagrindinis įstatymas.

3 autentiškame vengrijos pagrindinio Įstatymo i straipsnyje yra vengrijos herbo ir vėliavos atvaiz-dai. – Vertėjo pastaba.


M straipsnis

1. vengrijos ekonomika grindžiama kuriančiu vertę darbu ir verslo laisve.2. vengrija užtikrina sąžiningos ekonominės konkurencijos sąlygas, imasi

veiksmų prieš bet kokį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, gina vartotojų interesus.

N straipsnis

1. vengrija įgyvendina suderinto, skaidraus ir tvaraus biudžeto valdymo prin-cipą.

2. už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto principo įgyvendinimą pirmiausia atsako parlamentas ir vyriausybė.

3. vykdydami savo pareigas, konstitucinis teismas, teismai, vietos savivaldy-bės ir kitos valstybės institucijos privalo paisyti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto principo.

O straipsnis

kiekvienas atsako pats už save ir privalo pagal savo gebėjimus bei galimybes pri-sidėti prie valstybės ir bendruomenės užduočių sprendimo.

P straipsnis

visi gamtos ištekliai, ypač žemės ūkio paskirties žemė, miškai ir geriamojo van-dens ištekliai, biologinė įvairovė, ypač vietinės gyvūnų ir augalų rūšys, taip pat kultū-ros vertybės yra bendras valstybės paveldas. valstybė ir kiekvienas asmuo privalo jį saugoti ir išlaikyti ateities kartoms.

Q straipsnis

1. siekdama kurti bei palaikyti taiką ir saugumą, užtikrinti tvarų žmonijos vys-tymąsi, vengrija stengiasi bendradarbiauti su visomis pasaulio tautomis ir šalimis.

2. siekdama įgyvendinti savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, vengrija laiduoja vengrijos teisės ir tarptautinės teisės darną.

3. vengrija sutinka su visuotinai pripažįstamomis tarptautinės teisės normomis. kiti tarptautinės teisės šaltiniai tampa vengrijos teisės sistemos dalimi paskelbus juos įstatymais.

R straipsnis

1. pagrindinis Įstatymas yra vengrijos teisės sistemos pagrindas.2. pagrindinis Įstatymas ir kiti įstatymai yra privalomi kiekvienam asmeniui.3. pagrindinio Įstatymo nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į jų tikslus, naciona-

linę priesaiką ir mūsų istorinės konstitucijos pasiekimus.

232

S straipsnis

1. Respublikos prezidentas, vyriausybė, parlamento komitetas arba parlamento narys gali teikti siūlymą dėl naujo pagrindinio Įstatymo priėmimo arba pagrindinio Įstatymo pakeitimo.

2. naujo pagrindinio Įstatymo priėmimui arba pagrindinio Įstatymo pakeitimui turi pritarti du trečdaliai visų parlamento narių.

3. parlamento pirmininkas pasirašo priimtą pagrindinį Įstatymą arba jo pakeiti-mo įstatymą ir siunčia jį Respublikos prezidentui. Respublikos prezidentas per pen-kias dienas nuo gavimo pasirašo pagrindinį Įstatymą arba jo pakeitimo įstatymą ir nurodo paskelbti jį oficialiajame leidinyje.

4. apibūdinant pagrindinio Įstatymo pakeitimą, kai jis skelbiamas, turi būti nu-rodyta pavadinimas, pakeitimo numeris ir paskelbimo data.

T straipsnis

1. visiems galiojanti elgesio taisyklė yra nustatoma teisės akte, kurį priima kom-petentinga pagrindiniame Įstatyme numatyta teisėkūros institucija. tokia taisyklė skelbiama oficialiajame leidinyje. pagrindiniame įstatyme gali būti nustatyta skirtin-ga vietos savivaldybių dekretų ir esant nepaprastajai padėčiai priimtų teisės aktų pa-skelbimo tvarka.

2. teisės aktai – tai parlamento aktai, vyriausybės dekretai, ministro pirmininko įsakymai, ministrų dekretai, vengrijos nacionalinio banko pirmininko įsakymai, sa-varankiškų reguliavimo institucijų įsakymai ir savivaldos institucijų įsakymai. be to, nacionalinės gynybos tarybos ir Respublikos prezidento nacionalinės krizės ar nepa-prastosios padėties metu priimti įsakymai taip pat yra teisės aktai.

3. Joks teisės aktas negali prieštarauti pagrindiniam Įstatymui.4. pagrindiniai įstatymai yra įstatymai, kuriems priimti arba pakeisti reikia dvie-

jų trečdalių visų posėdyje dalyvaujančių parlamento narių pritarimo.

LAISVĖS IR ATSAKOMYBĖ

I straipsnis

1. neatimamos ir neliečiamos pagrindinės žmoGaus teisės yra gerbiamos. Ginti šias teises yra svarbiausia valstybės pareiga.

2. vengrija pripažįsta pagrindines individualias ir kolektyvines žmogaus teises.3. iš pagrindinių teisių ir pareigų kylančios taisyklės išdėstomos įstatymuose. pa-

grindinė teisė gali būti ribojama tik tam, kad būtų galima įgyvendinti kitą pagrindinę teisę arba apsaugoti konstitucinę vertybę, ir tik tiek, kiek tai būtina, proporcingai sie-kiamam tikslui ir gerbiant tokios pagrindinės teisės esminį turinį.

4. vadovaujantis įstatymu įsteigti juridiniai asmenys taip pat turi pagrindines teises ir pareigas, pagal savo pobūdį taikomas ne tik fiziniams asmenims.


II straipsnis

žmogaus orumas yra neliečiamas. kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę ir žmogaus orumą. embriono ir vaisiaus gyvybė saugoma nuo apvaisinimo mo-mento.

III straipsnis

1. niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio orumą el-gesio arba būti tokiu būdu baudžiamas, arba būti pavergtas. prekyba žmonėmis yra draudžiama.

2. draudžiama atlikti medicinos ar mokslo eksperimentus su žmonėmis nepra-nešus jiems apie tai ir negavus laisva valia duoto jų sutikimo.

3. taikyti eugeniką, naudoti žmogaus kūną ir jo dalis, jas laikant pelno šaltiniu, ir klonuoti žmones yra draudžiama.

IV straipsnis

1. kiekvienas turi teisę į asmens laisvę ir saugumą.2. niekam negali būti atimta laisvė, nebent tai daroma dėl įstatyme nurodytų

priežasčių ir jo nustatyta tvarka. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos be teisės būti pa-leistam anksčiau laiko gali būti skiriamas tik už tyčinį smurtinį nusikaltimą.

3. sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, per trumpiausią įmanomą laiką turi būti arba paleidžiamas, arba atvesdinamas į teismą. teismas privalo išklausyti tokį asmenį ir nedelsdamas priimti sprendimą, kuriame būtų raš-tu išdėstyti motyvai, kodėl asmuo turi būti arba paleidžiamas, arba laikomas su-imtas.

4. asmuo, kurio laisvė buvo apribota neteisėtai arba be deramos priežasties, turi teisę gauti kompensaciją už patirtą žalą.

V straipsnis

Įstatymo nustatyta tvarka kiekvienas turi teisę gintis nuo bet kokio neteisėto už-puolimo ar tiesioginės grėsmės asmeniui arba nuosavybei.

VI straipsnis

1. kiekvienas turi teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo, namų, ryšių ir geros re-putacijos apsaugą.

2. kiekvienas turi teisę į asmens duomenų apsaugą, taip pat teisę gauti ir skleisti viešą susidomėjimą keliančius duomenis.

3. pagrindiniame įstatyme numatyta nepriklausoma institucija prižiūri teisės į asmens duomenų apsaugą, taip pat teisės gauti viešą susidomėjimą keliančius duo-menis įgyvendinimą.

234

VII straipsnis

1. kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę pasirinkti arba keisti savo religiją ar kitus įsitikinimus ir laisvę savo religiją ar kitus įsitikinimus skelbti arba susilaikyti nuo jų skelbimo, vienam ar kartu su kitais viešai, privačiai arba kitu būdu atlikti religines apeigas arba jų mokyti.

2. valstybė ir bažnyčios veikia atskirai. bažnyčios yra savarankiškos. valstybė ir bažnyčios bendradarbiauja, kartu siekdamos visuomeninių tikslų.

3. išsamias bažnyčioms taikomas taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

VIII straipsnis

1. kiekvienas turi teisę į taikų susirinkimą.2. kiekvienas turi teisę kurti organizacijas ir jungtis į jas.3. vadovaujantis teise į susirinkimą gali būti laisvai steigiamos ir veikti politinės

partijos. politinės partijos dalyvauja formuojant ir reiškiant žmonių valią. politinės partijos tiesiogiai nevykdo viešosios valdžios.

4. išsamias politinių partijų veiklos ir finansavimo taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

5. vadovaujantis teise į susirinkimą gali būti laisvai steigiamos ir veikti profesi-nės sąjungos ir kitokios interesams atstovaujančios organizacijos.

IX straipsnis

1. kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę.2. vengrija pripažįsta ir saugo spaudos laisvę ir įvairovę, laiduoja sąlygas laisvai

skleisti informaciją, būtiną demokratinei viešajai nuomonei formuoti. 3. išsamias taisykles, taikomas spaudos laisvei ir institucijai, prižiūrinčiai žinia-

sklaidos teikiamas paslaugas, jos produktus ir informacinių ryšių rinką, nustato pa-grindinis įstatymas.

X straipsnis

1. vengrija tiek, kiek nustatyta įstatyme, laiduoja mokslinių tyrimų ir meninės kūrybos laisvę, laisvę mokytis, stengiantis pasiekti aukščiausią įmanomą žinių lygį, ir mokymo laisvę.

2. valstybė neturi teisės spręsti mokslo tiesų klausimų; vertinti mokslinius tyri-mus yra tik mokslininkų teisė.

3. vengrija saugo vengrijos mokslų akademijos ir vengrijos menų akademijos mokslinę ir meninę laisvę. aukštąjį išsilavinimą teikiančios institucijos savarankiškai vykdo tyrimus ir pasirenka mokymo turinį bei metodus. Šių institucijų organizavimą ir finansinį valdymą reglamentuoja pagrindinis įstatymas.


XI straipsnis

1. kiekvienas vengrijos pilietis turi teisę į išsilavinimą.2. Laiduodama šią teisę, vengrija išplečia valstybinį švietimą ir padaro jį visiems

prieinamą, pradinį išsilavinimą – nemokamą ir privalomą, vidurinį išsilavinimą – ne-mokamą ir visiems prieinamą, o aukštąjį išsilavinimą – prieinamą kiekvienam pagal galimybes ir įstatymo nustatyta tvarka suteikia besimokantiesiems finansinę paramą.

XII straipsnis

1. kiekvienas turi teisę laisvai pasirinkti darbą ar profesiją arba užsiimti verslu. kiekvienas turi pareigą savo darbu pagal sugebėjimus ir galimybes prisidėti prie vi-suomenės turtinimo.

2. vengrija siekia sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas, kuris gali ir nori dirb-ti, turėtų tokią galimybę.

XIII straipsnis

1. kiekvienas turi teisę į nuosavybę ir paveldėjimo teisę. dėl nuosavybės atsiran-da socialinė atsakomybė.

2. nuosavybė gali būti paimama tik išimtiniais atvejais, siekiant tenkinti viešąjį interesą, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir būdais. už paimtą nuosavybę nedelsiant, besąlygiškai ir visiškai atlyginama.

XIV straipsnis

1. vengrijos piliečiai negali būti išsiunčiami iš vengrijos teritorijos ir gali bet kada sugrįžti iš užsienio. vengrijos teritorijoje gyvenantys užsieniečiai gali būti iš-siųsti tik vadovaujantis teisėtu sprendimu. kolektyvinis išsiuntimas draudžiamas.

2. Joks asmuo negali būti išsiųstas arba perduotas tokiai valstybei, kurioje jam kiltų pavojus būti nuteistam mirties bausme, būti kankinamam arba patirti kitokį ne-žmonišką elgesį ar bausmę.

3. ne vengrijos piliečiai, kuriems nei jų kilmės, nei kita šalis nesuteikia apsau-gos, pateikę prašymą gauna vengrijos prieglobstį, jeigu savo gimtojoje šalyje arba ša-lyje, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, yra persekiojami dėl priklausymo tam tikrai rasei, tautybei, socialinei grupei arba dėl savo religinių ar politinių įsitikinimų arba pagrįstai bijo būti persekiojami.

XV straipsnis

1. Įstatymui visi asmenys lygūs. teisnumas pripažįstamas visiems fiziniams as-menims.

2. vengrija kiekvienam laiduoja pagrindines teises, niekas nediskriminuojamas dėl rasės, odos spalvos, lyties, neįgalumo, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitiki-nimų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitu pagrindu.

236

3. moterys ir vyrai yra lygūs.4. vengrija imasi specialiųjų priemonių lygioms galimybėms įgyvendinti.5. vengrija imasi specialiųjų priemonių vaikams, moterims, pagyvenusiems ir

neįgaliems asmenims saugoti.

XVI straipsnis

1. kiekvienas vaikas turi teisę į apsaugą ir globą, būtiną tinkamam fiziniam, in-telektiniam ir moraliniam jo vystymuisi.

2. tėvai turi teisę pasirinkti, kaip auklėti savo vaikus.3. tėvai turi pareigą rūpintis savo vaikais iki jų pilnametystės. Ši pareiga apima ir

mokyklinio lavinimo vaikams teikimą.4. suaugę vaikai rūpinasi savo tėvais, kuriems reikalinga parama.

XVII straipsnis

1. darbuotojai ir darbdaviai bendradarbiauja tarpusavyje siekdami laiduoti įdar-binimą ir nacionalinės ekonomikos tvarumą, taip pat siekdami kitų visuomenės tikslų.

2. darbuotojai, darbdaviai ir atitinkamos jiems atstovaujančios organizacijos pa-gal įstatymą turi teisę derėtis tarpusavyje ir šių derybų pagrindu sudaryti kolektyvines sutartis, imtis kolektyvinių veiksmų ar rengti streikus, kad apsaugotų savo interesus.

3. kiekvienas darbuotojas turi teisę į sveikas, saugias ir orias darbo sąlygas.4. kiekvienas darbuotojas turi teisę turėti kasdienį ir savaitinį poilsio laikotarpį,

taip pat kasmetines mokamas atostogas.

XVIII straipsnis

1. vaikų darbas yra draudžiamas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai dar-bas nekelia pavojaus fiziniam, intelektiniam ar moraliniam jų vystymuisi.

2. vengrija imasi specialiųjų priemonių jaunimui ir tėvams darbo vietose apsaugoti.

XIX straipsnis

1. vengrija stengiasi visiems savo piliečiams suteikti socialinę apsaugą. kiekvie-nas vengrijos pilietis įstatyme numatytais atvejais turi teisę gauti paramą dėl moti-nystės, ligos ar neįgalumo, tapęs našliu ar našlaičiu arba praradęs darbą dėl nuo jo nepriklausiančių aplinkybių.

2. vengrija socialinės apsaugos priemones šio straipsnio 1 dalyje nurodytų ir kitų turinčių poreikių asmenų atžvilgiu įgyvendina per socialinių institucijų ir prie-monių sistemą.

3. socialinės apsaugos priemonių pobūdis ir mastas gali būti nustatoma įstatyme atsižvelgiant ir į paramos gavėjo elgesio naudingumą visuomenei.

4. vengrija padeda pragyventi vyresnio amžiaus žmonėms palaikydama visuo-tinę valstybės pensijų sistemą, grindžiamą socialiniu solidarumu, ir leisdama veikti


privačioms socialinėms įstaigoms. teisės gauti valstybės pensiją įgijimo tvarka gali būti nustatyta įstatyme atsižvelgiant į specialios moterų apsaugos reikalavimą.

XX straipsnis

1. kiekvienas turi teisę į fizinę ir psichikos sveikatą.2. vengrija, skatindama įgyvendinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę, užti-

krina, kad žemės ūkis būtų saugomas nuo genetiškai modifikuotų organizmų, laiduo-ja galimybę gauti sveiką maistą ir geriamąjį vandenį, organizuoja saugumo priemones darbe ir sveikatos apsaugos sistemą, remia sportą ir reguliarius fizinius pratimus, taip pat garantuoja aplinkos apsaugą.

XXI straipsnis

1. vengrija pripažįsta ir įgyvendina kiekvieno asmens teisę į sveiką aplinką.2. asmuo, padaręs žalos aplinkai, įstatymo nustatyta tvarka yra įpareigojamas ją

atkurti arba atlyginti visas tokio atkūrimo išlaidas.3. draudžiama į vengriją įvežti užterštas atliekas, kad jos čia būtų išpiltos.

XXII straipsnis

vengrija siekia kiekvienam laiduoti tinkamas gyvenimo sąlygas ir viešąsias pa-slaugas.

XXIII straipsnis

1. kiekvienas suaugęs vengrijos pilietis turi teisę balsuoti ir išsikelti kandidatu parlamento narių, vietos savivaldos atstovų ir merų, taip pat europos parlamento na-rių rinkimuose.

2. kiekvienas suaugęs kitos europos sąjungos valstybės narės pilietis, gyvenantis vengrijoje, turi teisę balsuoti ir išsikelti kandidatu vietos savivaldos atstovų ir merų, taip pat europos parlamento narių rinkimuose.

3. kiekvienas suaugęs asmuo, pripažintas pabėgėliu, imigrantu ar vengrijoje gy-venančiu piliečiu, turi teisę balsuoti vietos savivaldos atstovų ir merų rinkimuose.

4. pagrindiniame įstatyme teisė balsuoti arba jos įgyvendinimo mastas gali būti siejama su reikalavimu vengrijoje turėti gyvenamąją vietą, o asmeniui, keliančiam save kandidatu rinkimuose, gali būti nustatomi papildomi privalomi kriterijai.

5. vietos savivaldos atstovų ir merų rinkimuose rinkėjai gali balsuoti savo gyve-namojoje vietoje arba toje vietoje, kurią registravo kaip nuolatinę gyvenamąją. Rin-kėjai gali įgyvendinti savo teisę balsuoti savo gyvenamojoje vietoje arba toje vietoje, kurią registravo kaip nuolatinę gyvenamąją.

6. asmuo, teismo sprendimu už nusikaltimo padarymą nubaustas rinkimų tei-sės apribojimu arba pripažintas ribotai veiksniu, neturi teisės balsuoti ir išsikelti kan-didatu rinkimuose. Joks kitos europos sąjungos valstybės narės pilietis, gyvenantis

238

vengrijos teritorijoje, neturi teisės išsikelti kandidatu rinkimuose, jeigu pagal jo pi-lietybės valstybės įstatymus, teismo ar kitokį oficialų sprendimą tokia teisė toje vals-tybėje jam buvo atimta.

7. kiekvienas, turintis teisę balsuoti parlamento narių rinkimuose, turi teisę da-lyvauti nacionaliniame referendume. kiekvienas, turintis teisę balsuoti vietos savi-valdos atstovų ir merų rinkimuose, turi teisę dalyvauti vietos referendume.

8. kiekvienas vengrijos pilietis turi teisę pagal savo tinkamumą, kvalifikaciją ir profesinę kompetenciją dirbti valstybės tarnyboje. valstybės tarnybos pareigos, ku-rių negali eiti politinių partijų nariai ar jų vadovai, nustatomos pagrindiniame įsta-tyme.

XXIV straipsnis

1. kiekvienas turi teisę, kad jo reikalus valdžios institucijos spręstų nešališkai, sąžiningai ir per protingą laiką. Ši teisė taip pat reiškia, kad valdžios institucijos turi pareigą įstatymo nustatyta tvarka nurodyti savo sprendimų motyvus.

2. kiekvienas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti kompensaciją už valdžios institucijų veiksmais jam padarytą žalą.

XXV straipsnis

kiekvienas turi teisę kartu su kitais arba vienas bet kuriai viešąją valdžią įgyven-dinančiai institucijai pateikti peticiją, skundą arba pasiūlymą.

XXVI straipsnis

valstybė stengiasi panaudoti naujausius techninius sprendimus ir mokslo laimė-jimus, kad jos veikla taptų veiksminga, pagerėtų viešųjų paslaugų kokybė, padidėtų viešųjų reikalų tvarkymo skaidrumas ir būtų skatinamos lygios galimybės.

XXVII straipsnis

1. kiekvienas asmuo, teisėtai esantis vengrijos teritorijoje, turi teisę laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą.

2. kiekvienas vengrijos pilietis, būdamas užsienyje, turi teisę naudotis vengri-jos teikiama apsauga.

XXVIII straipsnis

1. kiekvienas turi teisę, kad jam keliami kaltinimai arba ginčai dėl teisių ir parei-gų per protingą laiką būtų išnagrinėti įstatyme nustatyto nepriklausomo ir nešališko teismo sąžiningame ir viešame procese.

2. niekas negali būti laikomas kaltu, kol jo kaltė pagal baudžiamąjį įstatymą nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.


3. kiekvienas kaltinamas asmuo visuose baudžiamosios bylos nagrinėjimo eta-puose turi teisę į gynybą. kaltinamojo gynėjas nėra traukiamas atsakomybėn už savo nuomonę, reiškiamą jį ginant teisme.

4. niekas negali būti pripažintas kaltu ar nubaustas už veiką, kuri jos padarymo metu pagal vengrijos teisę arba, vadovaujantis tarptautine sutartimi ar europos są-jungos teisės aktu, kitos valstybės teisę nebuvo laikoma nusikaltimu.

5. Šio straipsnio 4 dalies nuostata nedraudžiama traukti atsakomybėn ir bausti asmens už tokią veiką, kuri jos padarymo metu pagal visuotinai pripažintas tarptau-tinės teisės taisykles buvo laikoma nusikaltimu.

6. išskyrus įstatyme numatytas ypatingąsias bylas dėl teisinio nuostolių atlygini-mo, niekas negali būti persekiojamas arba nuteistas už nusikaltimą, už kurį jau buvo nuteistas arba dėl kurio buvo išteisintas vengrijoje arba, vadovaujantis tarptautine sutartimi ar europos sąjungos teisės aktu, pagal kitos valstybės teisę.

7. kiekvienas turi teisę prašyti atlyginti nuostolius, padarytus teismų, valdžios ar ki-tokių viešojo administravimo institucijų sprendimais, kuriais pažeisti teisėti jo interesai.

XXIX straipsnis

1. vengrijoje gyvenančios tautos yra valstybės sudedamoji dalis. kiekvienas vengrijos pilietis, priklausantis kuriai nors tautai, turi teisę laisvai reikšti ir saugoti savo tapatybę. vengrijoje gyvenančios tautos turi teisę vartoti gimtąją kalbą, tiek as-meniškai, tiek kolektyviai vartoti vardus ir pavadinimus gimtąja kalba, taip pat puo-selėti savo kultūrą ir gauti išsilavinimą gimtąja kalba.

2. vengrijoje gyvenančios tautos gali steigti vietos ir tautines savivaldybes.3. vengrijoje gyvenančių tautų teises, taip pat jų dalyvavimą vietos ir tautinių sa-

vivaldybių rinkimuose išsamiai nustato pagrindinis įstatymas.

XXX straipsnis

1. kiekvienas asmuo pagal savo galimybes ir tiek, kiek dalyvauja ekonominiame gyvenime, prisideda prie visuomenės poreikių tenkinimo.

2. tai, kiek prie visuomenės poreikių tenkinimo prisideda vaikus auginantys as-menys, turi būti nustatoma atsižvelgiant į vaikų auginimo išlaidas.

XXXI straipsnis

1. visi vengrijos piliečiai privalo ginti savo šalį.2. vengrija valstybės gynybai turi savanorių rezervo sistemą.3. Jeigu valstybę ištinka krizė arba parlamento sprendimu yra imamasi preven-

cinės gynybos priemonių, vengrijoje gyvenantys vengrijos pilietybę turintys pilna-mečiai vyrai turi atlikti karo tarnybą. Jeigu karo tarnyba su ginklu prieštarauja karo prievolę turinčio asmens sąžinei, jis atlieka tarnybą be ginklo. karo tarnybos formas ir išsamią jos atlikimo tvarką nustato pagrindinis įstatymas.

240

4. valstybės krizės laikotarpiu vengrijoje gyvenantys pilnamečiai vengrijos pi-liečiai pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka gali būti pašaukti atlikti darbų valstybės gynybos tikslais.

5. vengrijoje gyvenantiems pilnamečiams vengrijos piliečiams pagrindinio įsta-tymo nustatyta tvarka gali būti nustatyta prievolė vykdyti civilinės gynybos užduotis valstybės gynybos ar krizių valdymo tikslais.

6. kad būtų atlikti valstybės gynybos ar krizių valdymo uždaviniai, kiekvienas gali būti įpareigotas pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka teikti ekonominę ir finan-sinę pagalbą.

VALSTYBĖ

Parlamentas

1 straipsnis

1. venGRiJoJe pagrindinė tautai atstovaujanti institucija yra parlamentas.2. parlamentas:a) priima ir keičia vengrijos pagrindinį Įstatymą;b) priima įstatymus;c) priima valstybės biudžetą ir tvirtina jo vykdymą;d) pagal savo atsakomybės ir kompetencijos sritį pritaria iš tarptautinių sutarčių

kylantiems įsipareigojimams;e) renka Respublikos prezidentą, konstitucinio teismo narius ir jo pirmininką,

kurijos pirmininką, generalinį prokurorą, pagrindinių teisių komisarą ir jo pavaduo-tojus, valstybės audito tarnybos pirmininką;

f) renka ministrą pirmininką, sprendžia su pasitikėjimu vyriausybe susijusius klausimus;

g) paleidžia atstovaujamąją instituciją, kuri veikia pažeisdama pagrindinį Įsta-tymą;

h) sprendžia dėl karo paskelbimo ir taikos sudarymo;i) priima sprendimus dėl bet kokio ypatingojo teisinio režimo ir dalyvavimo ka-

rinėse operacijose;j) skelbia visuotinę amnestiją;k) atlieka kitus uždavinius ir įgyvendina kitus įgaliojimus, nustatytus pagrindi-

niame Įstatyme arba įstatymuose.

2 straipsnis

1. Įgyvendindami visuotinę ir lygią rinkimų teisę, parlamento narius tiesioginiu ir slaptu balsavimu renka rinkėjai, kuriems pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka lai-duojama teisė laisvai reikšti savo valią.


2. vengrijoje gyvenančių tautybių žmonių dalyvavimą parlamento darbe regla-mentuoja pagrindinis įstatymas.

3. išskyrus atvejus, kai parlamentas paleidžia pats save arba yra paleidžiamas, parlamento narių rinkimai paprastai vykdomi balandžio arba gegužės mėnesį, praė-jus ketveriems metams nuo kadenciją baigiančio parlamento išrinkimo.

3 straipsnis

1. parlamento įgaliojimai prasideda nuo jo steigiamojo (pirmojo) posėdžio ir trunka iki kito parlamento steigiamojo (pirmojo) posėdžio. Respublikos preziden-tas steigiamąjį (pirmąjį) posėdį sušaukia per trisdešimt dienų nuo rinkimų dienos.

2. parlamentas gali nuspręsti paleisti pats save.3. Respublikos prezidentas gali nuspręsti paleisti parlamentą ir kartu nustatyti

naujų rinkimų laiką, jeigu:a) parlamentas, pasibaigus vyriausybės įgaliojimų laikui, per keturiasdešimt die-

nų nuo pirmojo teikimo dienos nepaskiria į pareigas Respublikos prezidento teikia-mo kandidato į ministrus pirmininkus arba

b) parlamentas iki kovo 31 dienos nepatvirtina einamųjų metų valstybės biu-džeto.

4. prieš nuspręsdamas paleisti parlamentą, Respublikos prezidentas privalo pa-siteirauti ministro pirmininko, parlamento pirmininko ir parlamentinių frakcijų va-dovų nuomonės.

5. Respublikos prezidentas šio straipsnio 3 dalies a punkte nustatytą savo teisę gali įgyvendinti, iki parlamentas išrenka ministrą pirmininką. Respublikos preziden-tas 3 dalies b punkte nustatytą savo teisę gali įgyvendinti, iki parlamentas patvirtina valstybės biudžetą.

6. naujas parlamentas turi būti išrinktas per devyniasdešimt dienų nuo tos die-nos, kai parlamentas paleidžia save arba yra paleidžiamas.

4 straipsnis

1. parlamento nariai turi lygias teises ir pareigas, jie veikdami siekia patenkinti viešąjį interesą ir negalima teikti jiems jokių nurodymų dėl veiklos.

2. parlamento nariai yra neliečiami, jie turi teisę gauti tokį darbo užmokestį, koks laiduoja jų nepriklausomumą. pagrindiniame įstatyme nustatomos pareigos valstybės įstaigose, kurių parlamento nariai negali eiti, jame taip pat gali būti nusta-tyti kiti interesų konflikto atvejai.

3. parlamento nario įgaliojimai nutrūksta, kai:a) pasibaigia parlamento kadencija;b) jis miršta;c) paskelbiama apie atsiradusį interesų konfliktą;d) jis atsistatydina;

242

e) nebeliko sąlygų, būtinų jam išrinkti;f) jis vienus metus nedalyvauja parlamento darbe.4. parlamentas dviejų trečdalių posėdyje dalyvaujančių parlamento narių balsų

dauguma gali nuspręsti, kad nebeliko sąlygų, būtinų konkrečiam parlamento nariui į pareigas išrinkti, arba kad kilo interesų konfliktas, arba kad toks parlamento narys metus nedalyvavo parlamento darbe.

5. parlamento nario teisinį statusą ir darbo užmokestį nustato pagrindinis įsta-tymas.

5 straipsnis

1. parlamento posėdžiai yra vieši. bet kurio parlamento nario arba vyriausybės prašymu ir pritarus dviem trečdaliams visų parlamento narių parlamentas gali nu-spręsti posėdžiauti in camera4.

2. parlamentas iš savo narių išsirenka parlamento pirmininką, pirmininko pava-duotojus ir parlamento pareigūnus.

3. parlamentas iš savo narių sudaro nuolatinius komitetus.4. parlamento nariai savo veiklai derinti darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvar-

ka gali steigti parlamentines frakcijas. 5. parlamente yra kvorumas, jeigu posėdyje dalyvauja daugiau negu pusė jo narių.6. išskyrus pagrindiniame Įstatyme nustatytus atvejus, sprendimus parlamentas

priima paprasta posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. darbo tvarkos taisyk lėse gali būti nustatyta, kad konkretūs sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma.

7. savo darbo tvarką ir diskusijų taisykles parlamentas nustato darbo tvarkos taisyklėse, kurios patvirtinamos dviejų trečdalių posėdyje dalyvaujančių parlamen-to narių balsų dauguma.

8. eilinių parlamento posėdžių darbo tvarką nustato pagrindinis įstatymas.

6 straipsnis

1. Respublikos prezidentas, vyriausybė, kiekvienas parlamento komitetas ir par-lamento narys gali teikti įstatymų projektus.

2. parlamentas, iki paskutinio balsavimo pradžios gavęs įstatymo projekto pa-teikėjo, vyriausybės arba parlamento pirmininko pasiūlymą, gali teikti priimtą įsta-tymą konstituciniam teismui, kad šis ištirtų jo atitiktį pagrindiniam Įstatymui. parlamentas dėl šio pasiūlymo sprendžia po paskutinio balsavimo. Jeigu pasiūlymui pritariama, parlamento pirmininkas nedelsdamas kreipiasi dėl priimto įstatymo į konstitucinį teismą ir prašo ištirti jo atitiktį pagrindiniam Įstatymui.

3. parlamento pirmininkas per penkias dienas pasirašo įstatymą ir siunčia jį Res-publikos prezidentui. Respublikos prezidentas pasirašo įstatymą per penkias dienas nuo jo gavimo dienos ir nurodo jį paskelbti. Jeigu parlamentas pagal šio straipsnio 4 uždaras posėdis (lot.).


2 dalį kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti įstatymo atitiktį pagrindiniam Įstatymui, parlamento pirmininkas gali pasirašyti jį ir nusiųsti Respublikos preziden-tui tik jeigu konstitucinis teismas nustato, kad jis atitinka pagrindinį Įstatymą.

4. Jeigu Respublikos prezidentas mano, kad įstatymas arba kuri nors jo norma nea-titinka pagrindinio Įstatymo, ir nebuvo atliktas joks tyrimas pagal šio straipsnio 2 dalį, jis teikia įstatymą konstituciniam teismui, kad šis ištirtų jo atitiktį pagrindiniam Įstatymui.

5. Jeigu nesutinka su įstatymu arba kuria nors jo norma ir neįgyvendino savo pa-gal šio straipsnio 4 dalį turimos teisės, Respublikos prezidentas prieš pasirašydamas įstatymą gali vieną kartą grąžinti jį parlamentui dar kartą apsvarstyti ir kartu pateik-ti pastabas. parlamentas iš naujo svarsto tokį įstatymą ir vėl sprendžia jo priėmimo klausimą. Respublikos prezidentas taip pat gali įgyvendinti šią teisę, jeigu konstitu-cinis teismas, parlamento prašymu atlikęs tyrimą, nenustato jokios įstatymo neati-tikties pagrindiniam Įstatymui.

6. konstitucinis teismas, gavęs prašymą šio straipsnio 2 ar 4 dalyje nustatyta tvarka, kuo greičiau išnagrinėja jį, bet ne vėliau kaip per trisdešimt dienų. Jeigu kons-titucinis teismas nustato įstatymo neatitiktį pagrindiniam Įstatymui, parlamentas dar kartą jį svarsto, kad panaikintų neatitiktį.

7. Jeigu konstitucinis teismas, Respublikos prezidento prašymu ištyręs įstatymą, nenustato jo neatitikties pagrindiniam Įstatymui, Respublikos prezidentas nedelsda-mas pasirašo įstatymą ir nurodo jį paskelbti.

8. vadovaujantis šio straipsnio 2 ir 4 dalimis, konstitucinio teismo galima pra-šyti atlikti dar vieną pagal šio straipsnio 6 dalį apsvarstyto ir parlamento priimto įsta-tymo atitikties pagrindiniam Įstatymui tyrimą. konstitucinis teismas kuo greičiau išnagrinėja tokį prašymą, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų.

9. Jeigu parlamentas pakeičia Respublikos prezidento pakartotinai svarstyti grą-žintą įstatymą, pagal šio straipsnio 2 ir 4 dalis tiriant tokio įstatymo atitiktį pagrindi-niam Įstatymui yra nagrinėjamos tik pakeistos įstatymo normos arba tai, ar nepažeisti pagrindiniame Įstatyme nustatyti procesiniai įstatymo priėmimo reikalavimai. Jeigu parlamentas, nepakeitęs turinio, priima Respublikos prezidento pakartotinai svars-tyti grąžintą įstatymą, Respublikos prezidentas gali prašyti ištirti, ar nebuvo pažeisti pagrindiniame Įstatyme nustatyti procesiniai įstatymo priėmimo reikalavimai.

7 straipsnis

1. parlamento nariai gali teikti pagrindinių teisių komisarui, valstybės audito tarnybos vadovui, generaliniam prokurorui arba vengrijos valstybinio banko valdy-tojui klausimus dėl bet kurio jų kompetencijos dalyko.

2. parlamento nariai gali teikti vyriausybei ar bet kuriam jos nariui interpeliaci-ją arba klausimus dėl bet kurio jų kompetencijos dalyko.

3. pagrindinis įstatymas nustato parlamentinių komisijų atliekamų tyrimų tvar-ką ir pareigą atvykti į tokios komisijos posėdį.

244

Nacionalinis referendumas

8 straipsnis

1. parlamentas skelbia nacionalinį referendumą, kai jį pasiūlo ne mažiau kaip du šimtai tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. parlamentas gali skelbti nacionalinį referendumą, kai jį pasiūlo Respublikos prezidentas, vyriausybė arba šimtas tūkstan-čių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Galiojančio sprendžiamojo referendumo rezulta-tas parlamentui yra privalomas.

2. nacionalinis referendumas gali būti rengiamas klausimu, patenkančiu į parla-mento kompetencijos sritį ir atitinkančiu jo uždavinius.

3. negalima rengti nacionalinio referendumo dėl:a) klausimo, kuriuo siekiama pakeisti pagrindinį Įstatymą;b) įstatymų, reglamentuojančių valstybės biudžetą ir jo įgyvendinimą, mokes-

čius, pensijų ir sveikatos draudimo įmokas, muitų tarifus, pagrindines vietos mokes-čių taisykles, turinio;

c) parlamento narių, vietos savivaldos atstovų ir merų, europos parlamento na-rių rinkimų įstatymų turinio;

d) įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių;e) klausimų, susijusių su žmogiškaisiais ištekliais ir institucijų, patenkančių į

parlamento kompetencijos sritį, steigimu;f) parlamento paleidimo;g) privalomo atstovaujamosios institucijos paleidimo;h) karo padėties, krizės ir nepaprastosios padėties paskelbimo ir dėl prevencinės

gynybos padėties paskelbimo ar pratęsimo;i) klausimo, susijusio su dalyvavimu karinėse operacijose;j) amnestijos.4. nacionalinis referendumas yra galiojantis, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip

pusė visų piliečių, turinčių rinkimų teisę, o jo galia yra sprendžiamoji, jeigu daugiau kaip pusė visų teisėtai balsavusiųjų į pateiktąjį klausimą atsakė vienodai.

Respublikos Prezidentas

9 straipsnis

1. vengrijos valstybės vadovas yra Respublikos prezidentas, jis simbolizuoja tau-tos vienybę ir laiduoja demokratinį valstybės veikimą.

2. Respublikos prezidentas yra vyriausiasis vengrijos ginkluotųjų pajėgų vadas.3. Respublikos prezidentas:a) atstovauja vengrijai;b) gali lankytis parlamento posėdžiuose ir juose kalbėti;c) gali teikti įstatymų projektus;


d) gali inicijuoti nacionalinius referendumus;e) nustato parlamento narių, vietos savivaldybių ir merų, europos parlamento

narių rinkimų ir nacionalinių referendumų datas;f) priima sprendimą skelbti nepaprastąją padėtį;g) sušaukia parlamento steigiamąjį posėdį;h) gali paleisti parlamentą;i) gali teikti parlamento priimtus įstatymus konstituciniam teismui, kad šis iš-

tirtų jų atitiktį pagrindiniam Įstatymui arba grąžinti juos parlamentui toliau svarstyti;j) siūlo kandidatus į ministro pirmininko, kurijos pirmininko, generalinio pro-

kuroro ir pagrindinių teisių komisaro pareigas;k) skiria profesionalius teisėjus ir biudžeto tarybos pirmininką;l) tvirtina vengrijos mokslų akademijos prezidento paskyrimą ir m) nustato jos prezidiumo sudėtį.4. Respublikos prezidentas:a) parlamento sutikimu pripažįsta, kad būtina vykdyti tarptautinę sutartį;b) akredituoja ir priima ambasadorius ir pasiuntinius;c) skiria ministrus, vengrijos nacionalinio banko valdytoją ir valdytojo pava-

duotojus, savarankiškų reguliavimo institucijų vadovus ir universiteto profesorius;d) skiria universiteto rektorius;e) skiria generolus ir paaukština jų pareigas;f) suteikia įstatyme nustatytus pasižymėjimo ženklus, apdovanojimus ir vardus,

taip pat leidžia naudotis užsienio valstybės pasižymėjimo ženklais;g) įgyvendina teisę teikti malonę fiziniams asmenims;h) pagal savo kompetenciją ir įgaliojimus sprendžia teritorinio organizavimo

klausimus;i) sprendžia klausimus, susijusius su pilietybės suteikimu ir jos netekimu;j) sprendžia visus klausimus, pagal įstatymą priskirtus jo kompetencijai.5. visus sprendimus, Respublikos prezidento priimtus pagal šio straipsnio 4 dalį,

privalo kontrasignuoti vyriausybės narys. Įstatyme gali būti nustatyta, kad sprendi-mų, pagal įstatymą priskirtų Respublikos prezidento kompetencijai, kontrasignuo-ti nereikia.

6. Respublikos prezidentas atsisako vykdyti šio straipsnio 4 dalies b–e punktuo-se išvardytas pareigas, jeigu nėra teisės akte nustatytų sąlygų arba jeigu jis turi gerai pagrįstą priežastį nuspręsti, kad vykdydamas tokias pareigas labai sutrikdytų demo-kratinį valstybės veikimą.

7. Respublikos prezidentas atsisako vykdyti šio straipsnio 4 dalies f punkte išvardy-tas pareigas, jeigu jas vykdydamas pažeistų pagrindiniame Įstatyme įtvirtintas vertybes.

10 straipsnis

1. Respublikos prezidentą penkeriems metams renka parlamentas.

246

2. kiekvienas vengrijos pilietis, kuriam sukako 35 metai, gali būti renkamas Res-publikos prezidentu.

3. Respublikos prezidentu asmuo gali būti perrinktas tik vieną kartą.

11 straipsnis

1. Respublikos prezidentas renkamas ne anksčiau kaip likus šešiasdešimčiai dienų ir ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki einančio pareigas Respublikos prezidento įgaliojimų pabaigos; jeigu einančio pareigas Respublikos prezidento įga-liojimai nutrūksta prieš terminą, naujas Respublikos prezidentas turi būti išrinktas per trisdešimt dienų nuo įgaliojimų nutrūkimo dienos. Respublikos prezidento rin-kimų datą paskiria parlamento pirmininkas. parlamentas renka Respublikos prezi-dentą slaptu balsavimu.

2. iki Respublikos prezidento rinkimų turi būti iškeltos renkamų asmenų kandi-datūros. kad būtų galima iškelti asmens kandidatūrą, jai raštu turi pritarti ne mažiau kaip vienas penktadalis parlamento narių. iškeltos kandidatūros iki rinkimų pradžios turi būti teikiamos parlamento pirmininkui. kiekvienas parlamento narys gali siūlyti vieną kandidatūrą. siūlymas iškelti kelias kandidatūras negalioja.

3. Respublikos prezidentu išrenkamas asmuo, už kurį per pirmąjį balsavimą bal-suoja ne mažiau kaip du trečdaliai visų parlamento narių.

4. Jeigu per pirmąjį balsavimą Respublikos prezidentas neišrenkamas, rengia-mas antrasis balsavimas. per antrąjį balsavimą balsuojama už du daugiausia balsų per pirmąjį balsavimą surinkusius kandidatus. Jeigu per pirmąjį balsavimą pirmą vietą užima keli kandidatai, surinkę po lygiai balsų, toliau yra renkama iš jų. Jeigu per pirmąjį balsavimą tik antrąją vietą užėmę kandidatai surenka po lygiai balsų, to-liau yra renkama iš pirmąją ir antrąją vietas užėmusių kandidatų. per antrąjį balsa-vimą Respublikos prezidentu išrenkamas tas kandidatas, kuris, kad ir kiek asmenų dalyvautų balsavime, surenka daugiausia galiojančių balsų. Jeigu per antrąjį balsa-vimą nelaimi nė vienas kandidatas, iškėlus naujas kandidatūras rengiami nauji rin-kimai.

5. Rinkimai turi pasibaigti ne vėliau kaip per dvi iš eilės einančias dienas.6. išrinktasis Respublikos prezidentas parlamente prisiekia ir pradeda eiti pa-

reigas nutrūkus einančio pareigas Respublikos prezidento įgaliojimams. Jeigu einan-čio pa reigas Respublikos prezidento įgaliojimai nutrūksta prieš terminą, išrinktasis Respublikos prezidentas eiti pareigas pradeda aštuntą dieną po rinkimų rezultatų paskelbimo.

12 straipsnis

1. Respublikos prezidento asmuo yra neliečiamas.2. Respublikos prezidento pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis valsty-

binėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir politinėmis pareigomis arba įgaliojimais.


Respublikos prezidentas negali dirbti jokio kito darbo, už kurį atlyginama, ir negali gau ti užmokesčio už jokią veiklą, išskyrus tą, kuriai taikomos autorių teisių apsaugos normos.

3. Respublikos prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:a) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;b) jis miršta;c) jis daugiau kaip devyniasdešimt dienų negali vykdyti savo įgaliojimų;d) jis nebeatitinka sąlygų, būtinų į šias pareigas išrinkti;e) paskelbiama apie interesų konfliktą;f) jis atsistatydina;g) yra pašalinamas iš Respublikos prezidento pareigų.4. sprendimą dėl aplinkybių, dėl kurių Respublikos prezidentas daugiau kaip de-

vyniasdešimt dienų negalėjo vykdyti savo įgaliojimų, dėl to, kad nebeliko sąlygų, bū-tinų jam į šias pareigas išrinkti, ir dėl interesų konflikto dviejų trečdalių visų posėdyje dalyvaujančių parlamento narių balsų dauguma priima parlamentas.

5. išsamias Respublikos prezidento teisinio statuso taisykles ir jo atlyginimą nu-stato pagrindinis įstatymas.

13 straipsnis

1. ikiteisminis tyrimas dėl Respublikos prezidento gali būti pradėtas tik pasibai-gus jo įgaliojimų laikui.

2. Jeigu Respublikos prezidentas, vykdydamas savo pareigas, tyčia pažeidžia pa-grindinį Įstatymą ar bet kurį įstatymą arba padaro tyčinę nusikalstamą veiką, vienas penktadalis parlamento narių gali siūlyti pašalinti jį iš pareigų.

3. apkaltos procedūrai pradėti būtina gauti dviejų trečdalių visų parlamento na-rių daugumos pritarimą. balsavimas dėl apkaltos yra slaptas.

4. Respublikos prezidentas nuo parlamento sprendimo pradėti apkaltą iki apkal-tos procedūros pabaigos nevykdo savo funkcijų.

5. apkaltos procedūrai vadovauja konstitucinis teismas.6. konstitucinis teismas, nustatęs Respublikos prezidento atsakomybę pagal vie-

šąją teisę, gali pašalinti jį iš pareigų.

14 straipsnis

1. Jeigu Respublikos prezidentas laikinai negali eiti pareigų arba jeigu jo įgalioji-mai nutrūksta, Respublikos prezidento pareigas vykdo parlamento pirmininkas. Jos yra vykdomos tol, kol Respublikos prezidentas vėl gali eiti pareigas arba kai pareigas pradeda eiti naujas Respublikos prezidentas.

2. tai, kad Respublikos prezidentas laikinai negali eiti pareigų, pripažįsta parla-mentas, apsvarstęs Respublikos prezidento, vyriausybės arba bet kurio parlamento nario pasiūlymą.

248

3. parlamento pirmininkas, laikinai pavaduodamas Respublikos prezidentą, nevykdo savo, kaip parlamento nario, pareigų, o vykdyti jo, kaip parlamento pir-mininko, pareigas pavedama parlamento paskirtam parlamento pirmininko pava-duotojui.

Vyriausybė

15 straipsnis

1. vyriausybė yra vykdomosios valdžios institucija; jos kompetencijai priklauso visi reikalai, kurie pagal pagrindinį Įstatymą arba kitus įstatymus nėra aiškiai priskir-ti kitos institucijos kompetencijai. vyriausybė atskaitinga parlamentui.

2. vyriausybė yra aukščiausia viešojo administravimo institucija ir gali steigti įstatymuose numatytas viešojo administravimo institucijas.

3. veikdama pagal savo kompetenciją vyriausybė leidžia dekretus klausimais, kuriuos turi reglamentuoti pagal įstatymus, arba klausimais, kurie nėra reglamen-tuoti įstatymais.

4. vyriausybės dekretas negali prieštarauti įstatymui.

16 straipsnis

1. vyriausybės nariai yra ministras pirmininkas ir ministrai.2. ministras pirmininkas iš ministrų paskiria vieną arba du ministro pirminin-

ko pavaduotojus.3. Respublikos prezidento teikimu ministrą pirmininką renka parlamentas.4. ministras pirmininkas renkamas paprasta visų parlamento narių balsų daugu-

ma. ministras pirmininkas pradeda eiti pareigas savo išrinkimo dieną.5. Respublikos prezidentas pasiūlymą pagal šio straipsnio 3 dalį pateikia:a) naujai išrinkto parlamento steigiamajame posėdyje, jeigu suformavus naujai

išrinktą parlamentą nutrūksta ministro pirmininko įgaliojimai;b) per penkiolika dienų nuo ministro pirmininko įgaliojimų laiko nutrūkimo,

jeigu jie nutrūksta dėl ministro pirmininko atsistatydinimo iš pareigų, mirties, inte-resų konflikto, nebelikus sąlygų, būtinų jam išrinkti, arba dėl to, kad parlamentas bal-suodamas išreiškia savo nepasitikėjimą ministru pirmininku.

6. Jeigu parlamentas šio straipsnio 5 dalyje nustatytа tvarka neišrenka į ministro pirmininko pareigas pasiūlyto asmens, Respublikos prezidentas per penkiolika die-nų teikia naują kandidatūrą.

7. ministrus skiria Respublikos prezidentas ministro pirmininko teikimu. mi-nistrai pradeda eiti pareigas tą dieną, kuri nurodyta jų skyrimo rašte, arba, jeigu tokia data nenurodyta, savo paskyrimo dieną.

8. vyriausybė pradeda veikti paskyrus ministrus.9. vyriausybės nariai prisiekia parlamente.


17 straipsnis

1. ministerijų sąrašas nustatomas įstatyme.2. vyriausybės nustatytoms užduotims vykdyti gali būti skiriami ministrai be

portfelių.3. miestų ir apskričių valdžios institucijos yra vyriausybės institucijos, turinčios

bendrą valstybės teritorinio administravimo kompetenciją.4. pagrindinio įstatymo nuostatos dėl ministerijų ir viešojo administravimo ins-

titucijų sudarymo bei ministrų paskyrimo gali būti pakeistos įstatymu.5. vyriausybės pareigūnų teisinį statusą nustato įstatymas.

18 straipsnis

1. ministras pirmininkas nustato bendrą vyriausybės politiką.2. ministrai, atsižvelgdami į bendrą vyriausybės politiką, pagal savo kompeten-

ciją savarankiškai vadovauja valstybės valdymo sritims ir sau pavaldžioms instituci-joms, taip pat vykdo vyriausybės ar ministro pirmininko pavestas užduotis.

3. Įstatymo arba vyriausybės dekreto nustatyta tvarka vyriausybės nariai sava-rankiškai arba kartu su kitais ministrais pagal savo kompetenciją leidžia dekretus; tokie dekretai negali prieštarauti jokiam įstatymui, vyriausybės dekretui arba ven-grijos nacionalinio banko valdytojo dekretui.

4. vyriausybės nariai už savo veiksmus atsako parlamentui, o ministrai – minis-trui pirmininkui. vyriausybės nariai gali dalyvauti parlamento posėdžiuose ir juose kalbėti. parlamentas ar kuris nors parlamentinis komitetas gali įpareigoti vyriausy-bės narius atvykti į bet kurį savo posėdį.

5. vyriausybės narių teisinį statusą, atlyginimą, ministrų pavadavimą išsamiai nustato įstatymas.

19 straipsnis

parlamentas gali pareikalauti, kad vyriausybė pateiktų informaciją, kokios po-zicijos ji laikysis europos sąjungos institucijų, kurių veikloje dalyvauja, sprendimų priėmimo procese, ir gali pats pateikti valstybės poziciją dėl nagrinėjamų teisės aktų projektų. vyriausybė europos sąjungos sprendimų priėmimo procese turi atsižvelg-ti į parlamento poziciją.

20 straipsnis

1. nutrūkus ministro pirmininko įgaliojimams, nutrūksta ir vyriausybės įgalio-jimai.

2. ministro pirmininko įgaliojimai nutrūksta, kai:a) sušaukiamas naujai išrinktas parlamentas;b) parlamentas išreiškia nepasitikėjimą ministru pirmininku ir išrenka naują

ministrą pirmininką;

250

c) parlamentas išreiškia nepasitikėjimą ministru pirmininku, jo prašymu bal-suodamas dėl pasitikėjimo;

d) jis atsistatydina;e) jis miršta;f) nustatomas interesų konfliktas;g) nebeliko sąlygų, būtinų jam į šias pareigas išrinkti.3. ministro įgaliojimai nutrūksta, kai:a) pasibaigia ministro pirmininko įgaliojimų laikas;b) ministras atsistatydina;c) jis pašalinamas iš pareigų; d) jis miršta.4. parlamentas dviejų trečdalių posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma

sprendžia, ar nebeliko sąlygų, būtinų ministrui pirmininkui išrinkti, ir dėl galimo in-teresų konflikto.

21 straipsnis

1. vienas penktadalis visų parlamento narių gali raštu pareikšti nepasitikėjimą ministru pirmininku ir kartu pasiūlyti kitą asmenį į ministro pirmininko pareigas.

2. pritardamas nepasitikėjimo pareiškimui, parlamentas pareiškia, kad nepasiti-ki ministru pirmininku, ir tuo pat metu išrenka nepasitikėjimo pareiškime pasiūlytą asmenį į ministro pirmininko pareigas. tokiam parlamento sprendimui būtinas pa-prastos visų parlamento narių balsų daugumos pritarimas.

3. ministras pirmininkas gali pasiūlyti balsuoti dėl pasitikėjimo juo. parlamen-tas patvirtina, kad nepasitiki ministru pirmininku, jeigu balsuojant dėl šio ministro pirmininko pateikto pasiūlymo jam pritariama paprasta visų parlamento narių bal-sų dauguma.

4. ministras pirmininkas gali pasiūlyti, kad balsavimas dėl vyriausybės pateikto pasiūlymo būtų laikomas balsavimu dėl pasitikėjimo. Jeigu parlamentas nepritaria vy-riausybės teikiamam pasiūlymui, jis patvirtina, kad nepasitiki ministru pirmininku.

5. parlamentas, gavęs pasiūlymą pareikšti nepasitikėjimą arba gavęs ministro pirmininko pasiūlymą šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, sprendimą dėl pa-sitikėjimo priima ne anksčiau kaip po trijų dienų ir ne vėliau kaip po aštuonių dienų nuo tokio pasiūlymo gavimo dienos.

22 straipsnis

1. nuo savo įgaliojimų nutrūkimo dienos iki naujos vyriausybės sudarymo vy-riausybė veikia kaip laikinoji, tačiau negali tarptautinės sutarties pripažinti privaloma vykdyti, o dekretus gali leisti tik ypatingos skubos atvejais ir vadovaudamasi įstatymu.

2. Jeigu ministro pirmininko įgaliojimai nutrūksta jam atsistatydinus arba su-šaukus išrinktą naują parlamentą, ministras pirmininkas laikinai eina ministro pir-


mininko pareigas iki naujo ministro pirmininko išrinkimo, tačiau negali siūlyti atleisti iš pareigų ar skirti į pareigas ministro, o dekretus gali leisti tik ypatingos sku-bos atvejais ir vadovaudamasis įstatymu.

3. Jeigu ministro pirmininko įgaliojimai nutrūksta dėl mirties, nustačius inte-resų konfliktą, nebelikus sąlygų, būtinų jam išrinkti, arba dėl to, kad parlamentas, balsuodamas dėl pasitikėjimo ministru pirmininku, patvirtino, kad nepasitiki juo, ministro pirmininko pareigas, kol bus išrinktas naujas ministras pirmininkas, laiky-damasis šio straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų eina jo pavaduotojas; jeigu yra daugiau negu vienas ministro pirmininko pavaduotojas, šias pareigas eina ministro pirmininko pirmasis pavaduotojas.

4. ministras laikinai eina pareigas nuo ministro pirmininko įgaliojimų nutrūki-mo iki naujo ministro paskyrimo arba tol, kol kuris kitas naujos vyriausybės narys bus paskirtas laikinai eiti ministro pareigas, bet toks ministras dekretus gali leisti tik skubos tvarka.

Savarankiškos reguliavimo institucijos

23 straipsnis

1. parlamentas pagrindiniu įstatymu gali steigti savarankiškas reguliavimo institu-cijas konkretiems vykdomosios valdžios uždaviniams atlikti ir įgaliojimams įgyvendinti.

2. savarankiškų reguliavimo institucijų vadovus pagrindiniame įstatyme nusta-tytam laikotarpiui skiria ministras pirmininkas arba Respublikos prezidentas minis-tro pirmininko teikimu. savarankiškų reguliavimo institucijų vadovai skiria vieną ar daugiau savo pavaduotojų.

3. savarankiškų reguliavimo institucijų vadovai kasmet teikia parlamentui insti-tucijų veiklos ataskaitas.

4. veikdami pagal pagrindiniame įstatyme nustatytą kompetenciją savarankiš-kų reguliavimo institucijų vadovai įstatymo nustatyta tvarka leidžia dekretus, kurie negali prieštarauti įstatymams, vyriausybės dekretams, ministro pirmininko dekre-tams, ministro dekretams arba vengrijos nacionalinio banko valdytojo dekretams. savarankiškų reguliavimo institucijų vadovai savo pavaduotojus dekretu gali įgalioti laikinai leisti dekretus.

Konstitucinis Teismas

24 straipsnis

1. konstitucinis teismas yra aukščiausia institucija, sauganti pagrindinį Įstatymą.2. konstitucinis teismas:a) tiria priimtų, bet dar nepaskelbtų įstatymų atitiktį pagrindiniam Įstatymui;b) teisėjo iniciatyva tikrina konkrečioje byloje taikytino įstatymo atitiktį pagrin-

diniam Įstatymui;

252

c) gavęs konstitucinį skundą, patikrina konkrečioje byloje taikytino įstatymo ati-tiktį pagrindiniam Įstatymui;

d) gavęs konstitucinį skundą, patikrina teismo sprendimo atitiktį pagrindiniam Įstatymui;

e) vyriausybės, vieno ketvirtadalio visų parlamento narių arba pagrindinių tei-sių komisaro iniciatyva tikrina įstatymų atitiktį pagrindiniam Įstatymui;

f) tiria, ar įstatymai neprieštarauja tarptautinėms sutartims;g) vykdo kitas pagrindiniame Įstatyme ir pagrindiniame įstatyme nustatytas

funkcijas.3. konstitucinis teismas:a) pagal savo kompetenciją, nustatytą šio straipsnio 2 dalies b, c ir e punktuose,

panaikina visus pagrindiniam Įstatymui prieštaraujančius įstatymus ar jų nuostatas;b) pagal savo kompetenciją, nustatytą šio straipsnio 2 dalies d punkte, panaikina

visus pagrindiniam Įstatymui prieštaraujančius teismų sprendimus;c) pagal savo kompetenciją, nustatytą šio straipsnio 2 dalies f punkte, gali panai-

kinti visus tarptautiniam susitarimui prieštaraujančius įstatymus ar jų nuostatas; nu-stato kitas teisines pasekmes, numatytas pagrindiniame įstatyme.

4. konstitucinį teismą sudaro penkiolika narių, renkamų dvylikai metų dvie-jų trečdalių visų parlamento narių balsų dauguma. parlamentas dviejų trečdalių visų savo narių balsų dauguma iš konstitucinio teismo narių renka jo pirmininką; pirmi-ninkas skiriamas jo išrinkimo teisėju laikotarpiui. konstitucinio teismo nariai negali būti jokios politinės partijos nariais arba užsiimti kokia nors politine veikla.

5. konstitucinio teismo kompetenciją, struktūrą ir veiklą išsamiai nustato pa-grindinis įstatymas.

Teismai

25 straipsnis

1. teismai vykdo teisingumą. aukščiausia teisminė institucija yra kurija.2. teismai sprendžia:a) baudžiamąsias bylas, civilinius ginčus, kitus įstatymuose numatytus klausimus;b) dėl viešojo administravimo sprendimų teisėtumo;c) ar vietos savivaldos dekretai neprieštarauja įstatymams; jų panaikinimo klau-

simus;d) dėl nustatymo, ar vietos savivalda vykdo įstatyme nustatytas teisėkūros pareigas. 3. kurija ne tik sprendžia šio straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus, bet ir lai-

duoja teismų praktikos vienodumą, šiuo klausimu priima visiems teismams privalo-mus sprendimus.

4. teismų sistema yra daugiapakopė. atskirų kategorijų byloms nagrinėti, visų pirma administraciniams ir darbo ginčams, gali būti įsteigti specializuoti teismai.


5. teismų savivaldos institucijos dalyvauja organizuojant teismų darbą. 6. Įstatyme gali būti numatyta, kad nagrinėti tam tikros rūšies bylas pavedama

kitoms institucijoms.7. išsamias teismų darbo organizavimo ir veiklos taisykles, teisėjų teisinį statusą

ir atlyginimą nustato pagrindinis įstatymas.

26 straipsnis

1. teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; draudžiama jiems nurodinė-ti, kaip spręsti bylas. teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų tik dėl pagrindiniame įsta-tyme numatytų priežasčių ir jo nustatyta tvarka. teisėjai negali būti jokių politinių partijų nariais arba užsiimti kokia nors politine veikla.

2. pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka Respublikos prezidentas skiria pro-fesionalius teisėjus. teisėjais gali būti skiriami tik trisdešimties metų sukakę asme-nys. išskyrus kurijos pirmininką, teisėjų tarnybos santykiai pasibaigia jiems sulaukus bendro pensinio amžiaus.

3. kurijos pirmininką iš jos teisėjų devyneriems metams renka parlamentas Res-publikos prezidento teikimu. kurijos pirmininkas išrenkamas dviejų trečdalių visų parlamento narių balsų dauguma.

27 straipsnis

1. Jeigu įstatyme nenustatyta kitaip, teismai bylas sprendžia kolegijose.2. Įstatyme nustatytose konkrečių kategorijų bylose ir jame nustatytais būdais

neprofesionalūs teisėjai taip pat dalyvauja vykdant teisingumą. 3. tik profesionalūs teisėjai gali nagrinėti bylas po vieną arba būti teismo kolegi-

jų pirmininkais. Įstatyme nustatytais atvejais teismo sekretoriai taip pat gali nagrinėti bylas po vieną kaip teisėjai, tuomet taikomos 26 straipsnio 1 dalies nuostatos.

28 straipsnis

taikydami įstatymus teismai aiškina įstatymo tekstą pirmiausia atsižvelgdami į jo tikslus ir į pagrindinį Įstatymą. pagrindinio Įstatymo ir kitų įstatymų aiškinimas grindžiamas prielaida, kad jie atitinka bendruosius visuomenei naudingus morali-nius ir ekonominius tikslus.

Prokuratūra

29 straipsnis

1. Generalinis prokuroras ir prokuratūra prisideda prie teisingumo vykdymo už-tikrindami valstybės baudžiamąją galią. prokuratūra vykdo nusikalstamų veikų tyri-mą, imasi veiksmų prieš bet kokią kitą neteisėtą veiką ar neveikimą ir prisideda prie neteisėtos veikos užkardymo.

254

2. Generalinis prokuroras ir prokuratūra įstatymo nustatyta tvarka vykdo šias funkcijas:

a) įgyvendina su tardymo veiksmais susijusias teises;b) teismo posėdžiuose palaiko kaltinimą;c) prižiūri bausmių vykdymo teisėtumą;d) įgyvendina kitus įstatyme numatytus įgaliojimus ir uždavinius.3. prokuratūros tarnybai vadovauja generalinis prokuroras, kuris skiria prokuro-

rus į tarnybą. išskyrus generalinį prokurorą, visų prokurorų tarnybos santykiai pasi-baigia jiems sulaukus bendro pensinio amžiaus.

4. Generalinį prokurorą devyneriems metams iš kitų prokurorų renka parla-mentas Respublikos prezidento teikimu. Generalinis prokuroras išrenkamas dviejų trečdalių visų parlamento narių balsų dauguma.

5. Generalinis prokuroras kasmet teikia parlamentui savo veiklos ataskaitą.6. prokurorai negali būti jokios politinės partijos nariais arba užsiimti kokia nors

politine veikla.7. išsamias prokuratūros darbo organizavimo ir veiklos taisykles, generalinio

prokuroro ir prokurorų teisinį statusą ir atlyginimą nustato pagrindinis įstatymas.

Pagrindinių teisių komisaras

30 straipsnis

1. pagrindinių teisių komisaras įgyvendina pagrindinių teisių apsaugą, o jo atlie-kamą tyrimą gali inicijuoti kiekvienas asmuo.

2. pagrindinių teisių komisaras tiria arba paveda kitiems tirti tuos pagrindinių teisių pažeidimus, apie kuriuos jis sužino, ir siūlo taikyti bendrąsias ar specialiąsias žalos atlyginimo priemones.

3. pagrindinių teisių komisarą ir jo pavaduotojus šešeriems metams dviejų treč-dalių visų savo narių balsų dauguma išrenka parlamentas. pavaduotojai laiduoja atei-ties kartų interesų ir vengrijoje gyvenančių kitų tautų apsaugą. pagrindinių teisių komisaras ir jo pavaduotojai negali būti jokios politinės partijos nariais arba užsiim-ti kokia nors politine veikla.

4. pagrindinių teisių komisaras kasmet teikia parlamentui savo veiklos ataskaitą.5. išsamias taisykles, reglamentuojančias pagrindinių teisių komisaro ir jo pava-

duotojų veiklą, nustato įstatymas.

Vietos savivalda

31 straipsnis

1. vengrijoje vietos savivaldos institucijos tvarko vietos bendruomenių reikalus ir vietose įgyvendina viešąją valdžią.


2. vietos savivaldos institucijų kompetencijai priskiriamais klausimais įstatymo nustatyta tvarka gali būti rengiamas vietos referendumas.

3. vietos savivaldai taikomas taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

32 straipsnis

1. tvarkydamos vietos bendruomenės reikalus ir veikdamos pagal įstatymą, vie-tos savivaldybės:

a) leidžia dekretus;b) priima sprendimus;c) savarankiškai tvarko savo reikalus;d) nustato savo veiklos organizavimo ir struktūros taisykles;e) įgyvendina nuosavybes teises vietos savivaldos turto atžvilgiu;f) tvirtina biudžetą ir jo pagrindu savarankiškai finansuoja savo veiklą;g) gali užsiimti verslu, šiuo tikslu panaudodamos turimą turtą ir pajamas, bet ne-

sukeldamos pavojaus privalomiems atlikti uždaviniams;h) nustato vietos rinkliavų rūšis ir tarifus;i) gali kurti vietos savivaldybės simbolius, nustatyti vietos apdovanojimus ir gar-

bės vardus;j) gali prašyti kompetentingų institucijų informacijos, inicijuoti jose sprendimo

priėmimą arba pareikšti joms nuomonę;k) gali laisvai bendrauti su kitomis vietos savivaldybėmis, kurti jų interesams ats-

tovaujančias asociacijas, pagal savo kompetenciją bendrauti su kitų valstybių vietos savivaldybėmis, tapti tarptautinių vietos savivaldų organizacijų narėmis;

l) atlieka kitus uždavinius ir įgyvendina kitus įgaliojimus, numatytus įstatyme.2. veikdamos pagal savo kompetenciją ir vadovaudamosi įstatymu, vietos savi-

valdybės leidžia dekretus, kuriais reguliuoja vietos socialinius santykius, dar nesure-guliuotus įstatymu.

3. vietos savivaldybės dekretai negali prieštarauti jokiems įstatymams.4. vietos savivaldybės paskelbtus savo dekretus iš karto siunčia miesto ar aps-

krities administracijai. Jeigu miesto ar apskrities administracija nustato, kad vietos savivaldybės dekretas ar jo nuostatos yra neteisėti, ji gali kreiptis į teismą, kad jis pa-tikrintų vietos savivaldybės dekretą.

5. miesto ar apskrities administracija gali kreiptis į teismą su prašymu ištirti, ar vietos savivaldybė laikėsi įstatyme nustatytų teisėkūros pareigų. Jeigu per teismo sprendime nustatytą laiką vietos savivaldybė neįvykdo tokių savo pareigų, teismas, gavęs miesto ar apskrities administracijos prašymą, nurodo, kad tokios pareigos ne-vykdymo pasekmes panaikintų miesto ar apskrities valdžios administracijos vado-vas, veikdamas vietos savivaldybės vardu ir leisdamas reikiamus vietos dekretus.

6. vietos savivaldybių nuosavybė yra viešoji nuosavybė, naudojama vietos savi-valdybių tikslams įgyvendinti.

256

33 straipsnis

1. vietos savivaldybių uždavinius atlieka ir įgaliojimus įgyvendina vietos atsto-vaujamosios institucijos.

2. vietos atstovaujamosioms institucijoms vadovauja merai. apskrities atstovau-jamosios institucijos iš savo narių institucijos įgaliojimų laikui išsirenka pirmininką.

3. vietos atstovaujamosios institucijos gali pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka rinkti komitetus ir sudaryti administraciją.

34 straipsnis

1. vietos savivaldos ir valstybės institucijos bendradarbiauja siekdamos bendruo-menės tikslų. Įstatyme gali būti nustatyti privalomi vietos savivaldos institucijų užda-viniai ir įgaliojimai. vietos savivaldos institucijos turi teisę gauti atitinkamų biudžeto ir kitokių finansinių lėšų privalomiems uždaviniams atlikti ir įgaliojimams įgyvendinti.

2. vietos savivaldybėms pagal įstatymą gali būti leista privalomas pareigas įgy-vendinti naudojantis asociacijomis.

3. pagal įstatymą arba jo pagrindu išleistą vyriausybės dekretą merai ir apskrities atstovaujamųjų institucijų pirmininkai, vykdydami vietos savivaldos funkcijas, išim-ties tvarka kartu gali įgyvendinti valstybės administracijos uždavinius ir įgaliojimus.

4. vyriausybė per vyriausybines ir apskričių valdžios institucijas įgyvendina vie-tos savivaldos institucijų veiklos teisėtumo kontrolę.

5. kad savivaldybių biudžetas būtų subalansuotas, įstatyme gali būti nustatyta parei-ga vietos savivaldybėms skolinantis tam tikro įstatyme nustatyto dydžio sumas ar prisi-imant kitus įsipareigojimus laikytis tam tikrų sąlygų arba gauti vyriausybės pritarimą.

35 strаipsnis

1. vietos savivaldybių atstovus ir merus tiesioginiu slaptu balsavimu visuotiniuo-se lygiuose rinkimuose renka rinkimų teisę turintys piliečiai; rinkimuose pagrindi-nio įstatymo nustatyta tvarka laiduojama, kad rinkėjai galėtų laisvai reikšti valią.

2. vietos savivaldybių atstovai ir merai renkami penkeriems metams pagrindi-nio įstatymo nustatyta tvarka.

3. vietos savivaldos atstovaujamųjų institucijų įgaliojimai nutrūksta tą dieną, kurią vyksta visuotiniai vietos savivaldybių atstovų ir merų rinkimai. Jeigu dėl kan-didatų trūkumo rinkimai atšaukiami, vietos savivaldos atstovaujamųjų institucijų įgaliojimai pratęsiami iki pakartotinių rinkimų dienos. mero įgaliojimai nutrūksta naujo mero išrinkimo dieną.

4. pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka vietos savivaldos atstovaujamosios ins-titucijos gali nuspręsti save paleisti.

5. parlamentas, gavęs vyriausybės pasiūlymą, po konsultacijų su konstituciniu teismu gali paleisti vietos savivaldos atstovaujamąją instituciją, kurios veikla pripa-žinta neatitinkančia pagrindinio Įstatymo reikalavimų.


6. paleidus vietos savivaldos atstovaujamąją instituciją ar jai pačiai save paleidus nutrūksta ir atitinkamo mero įgaliojimai.

Viešieji finansai

36 straipsnis

1. parlamentas kasmet priima įstatymą dėl valstybės biudžeto ir jo įgyvendini-mo. iki įstatyme nustatytos datos vyriausybė pateikia parlamentui valstybės biudže-to ir jo įgyvendinimo įstatymo projektą.

2. visuose valstybės biudžeto ir jo įgyvendinimo įstatymo projektuose pagal tą pa-čią struktūrą, skaidriai ir pakankami išsamiai numatomos valstybės išlaidos ir pajamos.

3. priėmęs valstybės biudžeto įstatymą, parlamentas suteikia vyriausybei įgalio-jimus rinkti jame numatytas pajamas ir apmokėti jame numatytas išlaidas.

4. parlamentas negali priimti tokio valstybės biudžeto įstatymo, pagal kurį vals-tybės skola viršytų pusę bendrojo nacionalinio produkto.

5. kol valstybės skola viršija pusę bendrojo nacionalinio produkto, parlamentas gali priimti tik tokį valstybės biudžeto įstatymą, kuriame numatoma valstybės skolą mažinti proporcingai bendrajam nacionaliniam produktui.

6. Šio straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų išimtys įmanomos tik nepaprastosios tei-sinės padėties laikotarpiu ir tik tiek, kiek yra būtina nepaprastosios teisinės padėties įvedimo pasekmėms sušvelninti, arba, jeigu susidaro esminis ir ilgalaikis nacionali-nės ekonomikos nuosmukis, tiek, kiek yra būtina nacionalinės ekonomikos pusiau-svyrai atkurti.

7. Jeigu parlamentas iki kalendorinių metų pradžios nepriima valstybės biudže-to įstatymo, vyriausybei leidžiama pajamas rinkti ir išlaidas apmokėti pagal praėju-sių metų valstybės biudžeto įstatymą.

37 straipsnis

1. vyriausybė teisėtai ir tikslingai įgyvendina valstybės biudžetą, tam veiksmin-gai panaudodama viešąsias lėšas ir laiduodama skaidrumą.

2. išskyrus 36 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis, vykdant valstybės biudže-tą negalima prisiimti tokios skolos ar tokių finansinių įsipareigojimų, kurie valstybės skolą taip padidintų, kad ji viršytų pusę bendrojo nacionalinio produkto.

3. kol valstybės skola yra didesnė už pusę bendrojo nacionalinio produkto, iš-skyrus 36 straipsnio 6 dalyje numatytus atvejus, vykdant valstybės biudžetą negalima prisiimti tokios skolos ar tokių finansinių įsipareigojimų, kurie, palyginti su prieš tai buvusiais fiskaliniais metais, padidintų valstybės skolos dydžio santykį su bendruoju nacionaliniu produktu.

4. kol valstybės skolos dydis viršija pusę bendrojo nacionalinio produkto, kons-titucinis teismas pagal savo kompetenciją, įtvirtintą 24 straipsnio 2 dalies b–e punk-

258

tuose, gali vertinti tik įstatymų dėl valstybės biudžeto ir jo įgyvendinimo, valstybės mokesčių, rinkliavų, pensijų ir socialinio draudimo įmokų, muito tarifų ir valsty-bės nustatytų sąlygų vietos mokesčiams atitiktį pagrindiniam Įstatymui arba gali paskelbti šiuos įstatymus negaliojančiais, jeigu jais buvo pažeista teisė į gyvybę ir žmogaus orumą, asmens duomenų apsaugą, minties, sąžinės ir religijos laisvė arba teisės, kylančios iš vengrijos pilietybės. konstitucinis teismas turi neribotą kom-petenciją paskelbti šiuos įstatymus negaliojančiais, jeigu nebuvo laikytasi pagrindi-niame Įstatyme nustatytų jų priėmimo ir paskelbimo procedūrinių reikalavimų.

5. Įstatyme nustatomas valstybės skolos ir bendrojo nacionalinio produkto ap-skaičiavimo taisyklės, taip pat 36 straipsnio nuostatų ir jo 1–3 dalių nuostatų įgyven-dinimo taisyklės.

38 straipsnis

1. valstybės ir vietos savivaldybių nuosavybė yra nacionalinis turtas. naciona-linis turtas valdomas ir saugomas taip, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai, viešasis interesas ir, atsižvelgiant į ateities kartų poreikius, saugomi gamtos ištekliai. pagrindiniame įstatyme nustatomi nacionalinio turto išsaugojimo, apsaugos ir atsa-kingo naudojimosi juo reikalavimai.

2. atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, pagrindiniame įsta-tyme yra nustatoma išimtinės valstybės nuosavybės dydis ir išimtinės valstybės eko-nominės veiklos mastas, taip pat ypatingą reikšmę nacionalinei ekonomikai turinčio nacionalinio turto perleidimo apribojimai ir sąlygos.

3. nacionalinis turtas gali būti perleistas tik įstatyme nustatytais tikslais ir atsi-žvelgiant į jame nustatytas išimtis bei proporcingos vertės reikalavimą.

4. sutartys, pagal kurias nacionalinis turtas naudojamas ar perleidžiamas, gali būti sudaromos su organizacija, kurios nuosavybės struktūra yra skaidri ir kurios struktūra ir veikla yra tokia, kad ji gali valdyti perleistą ar skirtą naudoti nacionali-nį turtą.

5. valstybei ar vietos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios verslo organi-zacijos savarankiškai ir atsakingai tvarko savo finansus įstatymo nustatyta tvarka, lai-kydamosi teisėtumo, tikslingumo ir veiksmingumo reikalavimų.

39 straipsnis

1. subsidijos ar sutartinės išmokos iš valstybės biudžeto gali būti skiriamos tik tokioms organizacijoms, kurių nuosavybės struktūra yra skaidri ir kurių struktūra ir veikla yra tokia, kad jos gali panaudoti tokią paramą.

2. kiekviena viešąsias lėšas naudojanti organizacija viešai atsiskaito už jų panau-dojimą. valdant viešąsias lėšas ir nacionalinį turtą taikomi skaidrumo ir korupcijos naikinimo principai. duomenys apie viešąsias lėšas ir nacionalinį turtą yra visuome-ninės svarbos informacija.


40 straipsnis

siekiant prognozuoti įmokas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti, ir užti-krinti tinkamas vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo sąlygas, pagrindiniame įstatyme nustatomos pagrindinės apmokestinimo ir pensijų sistemos taisyklės.

41 straipsnis

1. vengrijos nacionalinis bankas yra vengrijos centrinis bankas. vengrijos naci-onalinis bankas atsako už pinigų politiką tiek, kiek nustatyta pagrindiniame įstatyme.

2. vengrijos nacionalinio banko valdytoją ir jo pavaduotojus šešeriems metams skiria Respublikos prezidentas.

3. vengrijos nacionalinio banko valdytojas kasmet teikia parlamentui vengrijos nacionalinio banko veiklos ataskaitą.

4. Įstatymo nustatyta tvarka ir pagal pagrindiniame įstatyme nustatytą kompe-tenciją vengrijos nacionalinio banko valdytojas leidžia dekretus, kurie negali prieš-tarauti įstatymams. Leisti dekretus pavaduodamas vengrijos nacionalinio banko valdytoją gali jo dekretu paskirtas valdytojo pavaduotojas.

5. išsamias vengrijos nacionalinio banko struktūros ir veiklos taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

42 straipsnis

taisykles, kuriomis vadovaujasi finansinių tarpininkų veiklą prižiūrinti institu-cija, nustato pagrindinis įstatymas.

43 straipsnis

1. valstybės audito tarnyba yra institucija, parlamentui atskaitinga už finansinį ir ekonominį auditą. valstybės audito tarnyba pagal įstatyme nustatytą savo kompe-tenciją atlieka valstybės biudžeto vykdymo, viešųjų finansų valdymo, viešųjų lėšų pa-naudojimo ir nacionalinio turto valdymo auditą. vykdydama savo veiklą valstybės audito tarnyba taiko teisėtumo, tikslingumo ir veiksmingumo kriterijus.

2. valstybės audito tarnybos pirmininkas dviejų trečdalių visų parlamento narių balsų dauguma renkamas dvylikai metų.

3. valstybės audito tarnybos pirmininkas kasmet teikia parlamentui valstybės audito tarnybos veiklos ataskaitą.

4. išsamias valstybės audito tarnybos struktūros ir veiklos taisykles nustato pa-grindinis įstatymas.

44 straipsnis

1. biudžeto taryba yra institucija, prisidedanti prie parlamento teisėkūros darbo ir tirianti, ar valstybės biudžetas yra ekonomiškai pagrįstas.

260

2. biudžeto taryba dalyvauja rengiant valstybės biudžeto įstatymą.3. kad būtų laikomasi 36 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų reikalavimų, prieš pri-

imant valstybės biudžeto įstatymą turi būti gautas išankstinis biudžeto tarybos pri-tarimas.

4. biudžeto tarybos nariai yra biudžeto tarybos pirmininkas, vengrijos nacio-nalinio banko valdytojas ir valstybės audito tarnybos pirmininkas. biudžeto tarybos pirmininką šešeriems metams skiria Respublikos prezidentas.

5. išsamias biudžeto tarybos struktūros ir veiklos taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

Vengrijos gynybos pajėgos

45 straipsnis

1. vengrijos ginkluotosios pajėgos vadinamos vengrijos gynybos pajėgomis. pa-grindiniai jų uždaviniai – užtikrinti nepriklausomybės, vengrijos teritorinio vienti-sumo ir sienų karinę gynybą, įgyvendinti kolektyvinę gynybą, vykdyti iš tarptautinių sutarčių kylančias taikos palaikymo užduotis ir atlikti humanitarinius veiksmus pa-gal tarptautinės teisės taisykles.

2. Jeigu tarptautinėje sutartyje nenustatyta kitaip, parlamentas, Respublikos pre-zidentas, nacionalinė gynybos taryba, vyriausybė arba kompetentingas ministras turi išimtinę teisę teikti nurodymus vengrijos gynybos pajėgoms vadovaudamiesi pagrindiniu Įstatymu ir pagrindiniu įstatymu. vengrijos gynybos pajėgos veikia pa-gal vyriausybės nurodymus.

3. vengrijos gynybos pajėgos dalyvauja užkertant kelią nelaimėms, jas likviduo-jant ir šalinant jų pasekmes.

4. profesionalūs vengrijos gynybos pajėgų nariai negali būti jokios politinės par-tijos nariais arba užsiimti kokia nors politine veikla.

5. išsamias vengrijos gynybos pajėgų organizavimo, valdymo ir veiklos taisykles nustato pagrindinis įstatymas.

Policija ir nacionalinio saugumo tarnybos

46 straipsnis

1. pagrindinės policijos pareigos – užtikrinti nusikalstamų veikų prevenciją ir ty-rimą, viešojo saugumo, teisės ir tvarkos, valstybės sienų apsaugą.

2. policijos veiklai vadovauja vyriausybė.3. pagrindinės nacionalinio saugumo tarnybų pareigos – saugoti vengrijos ne-

priklausomybę ir teisėtą tvarką, ginti nacionalinio saugumo interesus.4. nacionalinio saugumo tarnyboms vadovauja vyriausybė.5. profesionalūs policijos ir nacionalinio saugumo tarnybų darbuotojai negali

būti jokios politinės partijos nariais arba užsiimti kokia nors politine veikla.


6. išsamias policijos ir nacionalinio saugumo tarnybų struktūros ir veiklos taisy-kles, slaptų operatyvinių priemonių naudojimo ir metodų taikymo taisykles, taip pat taisykles, susijusias su nacionalinio saugumo veikla, nustato pagrindinis įstatymas.

Sprendimai dėl dalyvavimo karinėse operacijose

47 straipsnis

1. vyriausybė sprendžia dėl vengrijos gynybos pajėgų ir užsienio valstybių gin-kluotųjų pajėgų judėjimo kertant valstybių sienas.

2. išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, parlamentas dviejų treč-dalių posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma priima sprendimą dėl vengrijos gynybos pajėgų panaudojimo vengrijos teritorijoje ar už jos ribų, jų dislokavimo už-sienyje, taip pat dėl užsienio karinių pajėgų panaudojimo vengrijos teritorijoje ar už jos ribų arba dėl užsienio ginkluotųjų pajėgų dislokavimo vengrijoje.

3. vyriausybė priima sprendimą dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto vengrijos gy-nybos pajėgų ir užsienio karinių pajėgų panaudojimo, pagrįsto europos sąjungos arba Šiaurės atlanto sutarties organizacijos sprendimu, arba dėl kitokio šių dalinių judėjimo.

4. vyriausybė nedelsdama praneša parlamentui ir informuoja Respublikos pre-zidentą apie kiekvieną sprendimą, priimtą pagal šio straipsnio 3 dalį arba leidžiant vengrijos gynybos pajėgoms dalyvauti užsienyje vykstančiose taikos palaikymo ar humanitarinėse misijose.

YPATINGI TEISINIAI REŽIMAI

Bendrosios taisyklės, taikomos nacionalinės krizės ir nepaprastosios padėties atvejais

48 straipsnis

1. parlamentas:a) paskelbia kilus nacionalinę krizę, dėl karo padėties arba gresiant užsienio jėgų

tiesioginio ginkluoto užpuolimo pavojui (karo pavojui) sudaro nacionalinę gynybos tarybą;

b) paskelbia nepaprastąją padėtį dėl ginkluoto užpuolimo, kuriuo siekiama pa-keisti konstitucinę santvarką ar įgyti valdžią, arba dėl pavojingo masinio smurto pa-naudojant ginklus, kai kyla pavojus žmonių gyvybei ir nuosavybei.

2. sprendimas paskelbti apie bet kokio ypatingo teisinio režimo nustatymą, tai-kos sudarymą arba ypatingo teisinio režimo nustatymą pagal šio straipsnio 1 dalį priimamas ne mažesne kaip dviejų trečdalių visų parlamento narių balsų dauguma.

3. Jeigu parlamentas negali priimti tokių sprendimų, įgaliojimus paskelbti karo ar nepaprastąją padėtį, kilus nacionalinę krizę ir sudaryti nacionalinę gynybos tary-bą turi Respublikos prezidentas.

262

4. parlamentas laikomas negalinčiu priimti tokių sprendimų, jeigu nevyksta jo sesija ir jos sušaukti neįmanoma dėl neįveikiamų kliūčių, atsiradusių dėl laiko trūku-mo arba įvykių, dėl kurių būtina paskelbti karo ar nepaprastąją padėtį arba kilus na-cionalinę krizę.

5. parlamento pirmininkas, konstitucinio teismo pirmininkas ir ministras pir-mininkas vienbalsiai nusprendžia, ar parlamentas negali priimti minėtų sprendi-mų ir ar yra pateisinama paskelbti karo ar nepaprastąją padėtį arba kilus nacionalinę krizę.

6. kai tik atsiranda galimybė parlamentui susirinkti, jis savo pirmajame posėdy-je įvertina, ar buvo pateisinama paskelbti karo ar nepaprastąją padėtį arba kilus na-cionalinę krizę. toks sprendimas priimamas dviejų trečdalių visų parlamento narių balsų dauguma.

7. nacionalinės krizės arba nepaprastosios padėties laikotarpiu parlamentas ne-gali būti paleistas. nacionalinės krizės arba nepaprastosios padėties laikotarpiu ne-gali būti šaukiami ar vykdomi eiliniai parlamento rinkimai; tokiais atvejais naujas parlamentas turi būti išrinktas per devyniasdešimt dienų nuo nacionalinės krizės arba nepaprastosios padėties pabaigos. Jeigu jau yra įvykę eiliniai parlamento narių rinkimai, tačiau naujasis parlamentas dar nebuvo susirinkęs į savo steigiamąjį posė-dį, Respublikos prezidentas sušaukia jo steigiamąjį posėdį per trisdešimt dienų nuo nacionalinės krizės arba nepaprastosios padėties pabaigos.

8. Jeigu parlamentas pats save paleido arba buvo paleistas, nacionalinės krizės laikotarpiu jį gali sušaukti nacionalinė gynybos taryba, o nepaprastosios padėties lai-kotarpiu – Respublikos prezidentas.

Nacionalinė krizė

49 straipsnis

1. Respublikos prezidentas yra nacionalinės gynybos tarybos pirmininkas, o jos nariai yra parlamento pirmininkas, parlamentinių frakcijų vadovai, ministras pirmi-ninkas, ministrai ir patariamojo balso teisę turintis nacionalinių gynybos pajėgų šta-bo viršininkas.

2. nacionalinė gynybos taryba įgyvendina:a) parlamento jai suteiktus įgaliojimus;b) Respublikos prezidento įgaliojimus;c) vyriausybės įgaliojimus.3. nacionalinė gynybos taryba sprendžia dėl:a) vengrijos gynybos pajėgų panaudojimo vengrijoje ar už jos ribų, jų dalyvavi-

mo taikos palaikymo misijose, humanitarinės veiklos užsienyje arba dislokavimo ten;b) užsienio ginkluotųjų pajėgų panaudojimo vengrijos teritorijoje arba jų dislo-

kavimo vengrijoje;c) pagrindiniame įstatyme numatytų nepaprastųjų priemonių taikymo.


4. pagrindinio įstatymo nustatyta tvarka nacionalinė gynybos taryba gali leisti dekretus, kuriais gali sustabdyti kai kurių įstatymų taikymą, nukrypti nuo įstatymų nuostatų arba imtis kitų nepaprastųjų priemonių.

5. nacionalinės gynybos tarybos dekretai nustoja galioti pasibaigus nacionalinei krizei, išskyrus atvejus, kai parlamentas pratęsia jų galiojimo laiką.

Nepaprastoji padėtis

50 straipsnis

1. nepaprastosios padėties laikotarpiu gali būti panaudotos vengrijos gynybos pajėgos, jeigu policijos ir nacionalinio saugumo pajėgų pagalbos nepakanka.

2. nepaprastosios padėties laikotarpiu Respublikos prezidentas priima sprendi-mus dėl vengrijos gynybos pajėgų panaudojimo pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu to-kio sprendimo negali priimti parlamentas.

3. nepaprastosios padėties laikotarpiu pagrindiniame įstatyme numatytos nepa-prastosios priemonės paskiriamos Respublikos prezidento dekretu. Respublikos pre-zidentas dekretu gali sustabdyti kai kurių įstatymų taikymą, nukrypti nuo įstatymų nuostatų ir nustatyti kitas nepaprastąsias priemones.

4. Respublikos prezidentas nedelsdamas informuoja parlamento pirmininką apie nepaprastąsias priemones, kurių buvo imtasi. nepaprastosios padėties laikotar-piu vyksta nuolatiniai parlamento arba, jeigu jis negali vykdyti savo veiklos, parla-mento nacionalinės gynybos komiteto posėdžiai. parlamentas arba, jeigu jis negali vykdyti savo veiklos, parlamento nacionalinės gynybos komitetas turi įgaliojimus stabdyti Respublikos prezidento nustatytų nepaprastųjų priemonių taikymą.

5. dekretu nustatytos nepaprastosios priemonės lieka galioti trisdešimt dienų, išskyrus atvejus, kai parlamentas arba, jeigu jis negali vykdyti savo veiklos, parlamen-to nacionalinės gynybos komitetas pratęsia jų galiojimo laiką.

6. tokie Respublikos prezidento dekretai nustoja galioti pasibaigus nepaprasta-jai padėčiai.

Prevencinės gynybos padėtis

51 straipsnis

1. kilus ginkluoto užpuolimo iš išorės pavojui arba vykdant įsipareigojimus, pri-siimtus sudarius karinį aljansą, parlamentas konkrečiam laikotarpiui paskelbia pre-vencinės gynybos padėtį ir leidžia vyriausybei patvirtinti pagrindiniame įstatyme nustatytas nepaprastąsias priemones. prevencinės gynybos padėties laikotarpis gali būti pratęsiamas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytam ypatingam teisiniam režimui paskelbti arba jam pratęsti reikia dviejų trečdalių posėdyje dalyvaujančių parlamento narių daugu-mos pritarimo.

264

3. pateikusi prašymą paskelbti prevencinės gynybos padėtį, vyriausybė gali dekretu patvirtinti priemones, kuriomis nukrypstama nuo viešąjį administravi-mą, vengrijos gynybos pajėgas ir teisėtvarkos institucijas reglamentuojančių įstaty-mų nuostatų. apie tokias priemones ji nuolat informuoja Respublikos prezidentą ir kompetentingus parlamento nuolatinius komitetus. tokios priemonės lieka galioti iki parlamento sprendimo paskelbti prevencinės gynybos padėtį, tačiau ne ilgiau kaip šešiasdešimt dienų.

4. prevencinės gynybos padėties laikotarpiu vyriausybė gali leisti dekretus, ku-riais sustabdo kai kurių įstatymų taikymą, nukrypsta nuo įstatymų nuostatų, ir gali imtis kitokių pagrindiniame įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių.

5. tokie vyriausybės dekretai nustoja galioti pasibaigus prevencinės gynybos pa-dėties laikotarpiui.

Netikėtas užpuolimas

52 straipsnis

1. Į vengrijos teritoriją netikėtai įsiveržus užsienio ginkluotosioms pajėgoms, kol bus priimtas sprendimas paskelbti nepaprastąją padėtį arba kilus nacionalinę krizę, vyriausybė, – jeigu tai būtina pagal Respublikos prezidento patvirtintą ginkluotos gynybos planą, – pasitelkusi proporcingas užpuolimo mastui ir tinkamai pasirengu-sias pajėgas, turi nedelsdama imtis veiksmų užpuolimui atremti ir vengrijos teritori-niam vientisumui apsaugoti, tam pasinaudodama skubia vidaus ir sąjungininkų oro erdvės apsauga ir aviacijos pajėgomis, taip pat teisėtai santvarkai, gyvybei, nuosavy-bei, viešajai tvarkai apsaugoti ir visuomenės saugumui užtikrinti.

2. vyriausybė nedelsdama informuoja parlamentą ir Respublikos prezidentą apie veiksmus, kurių ėmėsi pagal šio straipsnio 1 dalį.

3. netikėto užpuolimo atveju vyriausybė gali leisti dekretus, kuriais sustabdo kai kurių įstatymų taikymą, nukrypsta nuo įstatymų nuostatų, ir gali imtis kitokių pa-grindiniame įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių.

4. tokie vyriausybės dekretai nustoja galioti pasibaigus netikėtam užpuolimui.

Ypatingas pavojus

53 straipsnis

1. ištikus gaivalinei ar pramoninei nelaimei ir dėl to kilus pavojui gyvybei ar nuosavybei arba siekiant sušvelninti jos pasekmes, vyriausybė gali paskelbti ypatingą pavojų ir imtis pagrindiniame įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių.

2. Ypatingo pavojaus laikotarpiu vyriausybė gali leisti dekretus, kuriais gali su-stabdyti kai kurių įstatymų taikymą, nukrypti nuo įstatymų nuostatų, ir gali imtis ki-tokių pagrindiniame įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių.


3. pagal šio straipsnio 2 dalį išleistas vyriausybės dekretas galioja penkiolika die-nų, išskyrus atvejį, kai vyriausybė, gavusi parlamento leidimą, pratęsia dekreto ga-liojimo laiką.

4. vyriausybės dekretas netenka galios, kai nelieka ypatingo pavojaus.

Ypatingo teisinio režimo atveju taikomos bendrosios taisyklės

54 straipsnis

1. nustačius ypatingą teisinį režimą naudojimasis pagrindinėmis teisėmis, išsky-rus ii, iii straipsniuose ir XXvii straipsnio 2–5 dalyse numatytas pagrindines tei-ses, gali būti sustabdytas arba apribotas daugiau negu leidžiama i straipsnio 3 dalyje.

2. nustačius ypatingą teisinį režimą negali būti sustabdomas pagrindinio Įstaty-mo veikimas ir negali būti ribojamas konstitucinio teismo darbas.

3. Ypatingas teisinis režimas pasibaigia institucijos, turinčios teisę jį paskelbti, sprendimu, jeigu nebėra sąlygų, dėl kurių jis paskelbtas.

4. išsamias ypatingo teisinio režimo taikymo taisykles nustato pagrindinis įsta-tymas.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

1. vengrijos pagrindinis Įstatymas įsigalioja 2012 m. sausio 1 d.2. parlamentas pagrindinį Įstatymą priima pagal 1949 metų XX įstatymo

19 straipsnio 3 dalies a punktą ir 24 straipsnio 3 dalį.3. su pagrindiniu Įstatymu susijusias pereinamojo laikotarpio nuostatas parla-

mentas priima šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.4. vyriausybė parlamentui teikia visų pagrindiniam Įstatymui įgyvendinti būti-

nų įstatymų projektus. *

mes, 2010 metų balandžio 25 dieną išrinkto parlamento nariai, suvokdami savo atsakomybę dievui ir žmonėms ir įgyvendindami savo konstitucinius įgaliojimus, skelbiame šį pirmąjį unifikuotą vengrijos pagrindinį Įstatymą.

Tegul bus taika, laisvė ir sutarimas.

Respublikos prezidentas Dr. Pál Schmitt parlamento pirmininkas Lásló Kövér

266

VENECIJOS KOMISIJOS NUOMONĖ NR. 621/2011 (CDL-AD (2011) 016

DĖL NAUJOSIOS VENGRIJOS KONSTITUCIJOS

I. DĖL PAGRINDINIŲ įSTATYMŲ

naujojoje, nuo 2012 m. galiojančioje, vengrijos konstitucijoje (toliau – konsti-tucija) įtvirtintas pagrindinių įstatymų (angl. cardinal law, vengr. sarkalotos törvény) institutas. Šiais įstatymais reglamentuojama itin daug konstitucijoje tiesiogiai nuro-dytų svarbiausių visuomenės gyvenimo sričių – joje yra daugiau nei 50 nuorodų į tokius įstatymus, o t straipsnio 4 dalyje pateikta jų apibrėžtis. pagal konstituciją pa-grindiniai įstatymai – tai specialūs teisės aktai, kurie priimami arba keičiami kvalifi-kuota15posėdyje dalyvaujančių parlamento narių balsų dauguma. Jais reguliuojama, pvz., šeimos politika (L straipsnis), ministrų ir kitų valdžios institucijų skyrimo tvar-ka (17 straipsnio 4 dalis), teismų sistema (25 straipsnis), pagrindinės viešųjų finansų, viešųjų paslaugų nuostatos, pensijų sistema (40 straipsnis), tautų teisės (XXiX straips-nio 3 dalis) ir kt.

venecijos komisijos nuomone, tokio pobūdžio įstatymai plačiai žinomi – šis ins-titutas yra įtvirtintas ir kitų valstybių konstitucijose, pvz., austrijos, kroatijos, pran-cūzijos. tokių įstatymų paskirtis – užtikrinti tam tikrų sričių teisinio reguliavimo stabilumą. tos sritys susijusios su konstituciniu reguliavimu, bet nėra tokios svar-bios, kad būtų tiesiogiai reguliuojamos konstitucija, pvz., rinkimai, parlamento darbo tvarka. dėl kvalifikuotos balsų daugumos reikalavimo pagrindiniais įstatymais regu-liuojamose srityse privalo būti neabejotinas sutarimas.

venecijos komisija išskyrė kelis probleminius konstitucijoje įtvirtinto pagrindi-nių įstatymų instituto aspektus:

1) Pagrindiniais įstatymais reglamentuojama pernelyg daug sričių. venecijos ko-misijos nuomone, tam tikrais atvejais pati konstitucija turėtų būti tikslesnė, t. y. tei-sinis reguliavimas turėtų būti nustatytas konstitucijoje, pvz., teismų sistema, o kai kurios sritys apskritai turėtų būti ordinarinės teisės reguliavimo dalykas ir priklausyti nuo daugumos politinės valios, pavyzdžiui, šeimos teisė, socialinė ir mokesčių politi-ka. venecijos komisija pripažino, kad valstybės turi nuožiūros laisvę pasirinkti kons-titucijos ir nacionalinių teisės aktų reguliavimo dalyką ir mastą, tačiau, jos nuomone, konstitucijoje nustatyta per daug pagrindiniais įstatymais reguliuojamų klausimų.

2) Lankstumo trūkumas. venecijos komisijos nuomone, nacionaliniai parlamen-tai turi veikti lanksčiai, kad valstybė galėtų prisitaikyti prie naujų sąlygų ir atlaikyti naujus išbandymus, nes demokratinės sistemos funkcionalumas grindžiamas gali-mybe keistis. todėl kuo labiau apribojama parlamento kompetencija priimti spren- 1 taikoma supermažoritarinė taisyklė – būtini du trečdaliai visų balsų. – Vertėjo pastaba.

◆ VENECIJOS KOMISIJOS NUOMONĖ DĖL NAUJOSIOS VENGRIJOS KONSTITUCIJOS 267

dimus paprasta balsų dauguma, tuo mažesnę reikšmę turės kiekvieni nauji rinkimai, o minėtoji kvalifikuota parlamento narių balsų dauguma – tuo didesnę galimybę įtvirtinti savo politines vertybes ir sustiprinti valstybės teisinę sistemą.

venecijos komisijos nuomone, rinkimai (pagal žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ežtk) protokolą nr. 1 jie turėtų garantuo-ti žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas) būtų ne-reikšmingi, jeigu įstatymų leidėjas neturėtų galimybių pakeisti įstatymų, kurie galėtų būti keičiami paprasta balsų dauguma. kai pagrindiniuose įstatymuose nustatomi ne tik bendrieji teisės principai, bet ir labai specifinės išsamios6taisyklės2, kyla pavojus demokratijos principui. be to, ateityje prireikus pertvarkyti tam tikrus teisinius insti-tutus dėl tokio reguliavimo gali kilti ir ilgalaikių politinių konfliktų bei būti daromas didelis spaudimas visuomenei.

venecijos komisijos nuomone, tokio pobūdžio įstatymai nėra pakankamai patei-sinami, nes paprastai būtent konstitucijoje reguliuojamos svarbiausios sritys, susiju-sios su valstybės funkcionavimu ir pagrindinių teisių apsauga, todėl būtina esmines garantijas išsamiai nustatyti pačioje konstitucijoje, o ne žemesnės galios teisės aktuo-se. be to, tam tikrose specifinėse srityse reikalavimas sprendimus priimti kvalifikuota balsų dauguma gali būti pateisinamas, pavyzdžiui, įtvirtinant pagrindines teises, už-tikrinant teismines garantijas ar nustatant parlamento darbo tvarką.

3) Pagrindinių įstatymų ir ordinarinės teisės atribojimas. venecijos komisijos nuomone, labai svarbu aiškiai atriboti pagrindinius įstatymus nuo kitų įstatymų ir konstitucijos, tačiau konstitucijoje nustatytas tik vienas skiriamasis pagrindinių įstatymų požymis – jie turi būti priimami arba keičiami kvalifikuota posėdyje da-lyvaujančių parlamento narių balsų dauguma, o pati konstitucija gali būti keičiama kvalifikuota visų parlamento narių balsų dauguma.

taigi venecijos komisija rekomendavo apriboti pagrindinių įstatymų reguliavi-mo sritis ir mastą tiek, kiek teisinio reguliavimo nustatymas tokiuose įstatymuose būtų aiškiai pateisinamas.

II. DĖL KONSTITUCIJOS AIŠKINIMO TAISYKLIŲ

vengrijos konstitucijos leidėjas R straipsnyje bando pateikti tam tikras kons-titucijos aiškinimo taisykles, pagrįstas pagrindiniais principais, vertybėmis ir šalti-niais, kurie turėtų būti naudojami aiškinant ir taikant konstituciją, tačiau venecijos komisija pažymėjo, kad šios taisyklės nepakankamai aiškios, be to, tam tikros kons-titucijos nuostatos, reikšmingos jos aiškinimui, nėra nuoseklios.

2 konstitucijos L straipsnio 3 dalis: „Šeimų apsaugą reglamentuoja pagrindinis įstatymas“; vii straips-nio 3 dalis: „išsamias bažnyčioms taikomas taisykles nustato pagrindinis įstatymas“; viii straipsnio 4 dalis: „išsamias politinių partijų veiklos ir finansavimo taisykles nustato pagrindinis įstatymas“; iX straipsnio 3 dalis: „išsamias taisykles, taikomas spaudos laisvei ir institucijai, prižiūrinčiai žinia-sklaidos teikiamas paslaugas, jos produktus ir informacinių ryšių rinką, reglamentuoja pagrindinis įstatymas“; ir pan.

268

R straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagrindinio Įstatymo nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į jų tikslus, nacionalinę priesaiką37ir istorinės konstitucijos pasiekimus. venecijos komisija pažymėjo, kad sąvoka „istorinė konstitucija“ (vartojama ir pream-bulėje) nėra aiški, be to, sąvoka „istorinės konstitucijos pasiekimai“ neapibrėžta, to-dėl, jos nuomone, ši konstitucijos aiškinimo gairė yra netiksli.

venecijos komisija pažymėjo, kad nei minėtame R straipsnyje, nei konstituci-jos 28 straipsnyje, kuriame nustatytos teisės aktų aiškinimo taisyklės, skirtos teis-mams, nepaminėti vengrijos tarptautiniai įsipareigojimai; be to, skyriuje „Laisvės ir atsakomybė“ nėra pateikta nuorodų į tarptautinius žmogaus teisių dokumentus. valstybėse, kuriose pasirinkta dualistinė tarptautinės ir nacionalinės teisės derini-mo sistema, užtikrinant pagarbą tarptautiniams žmogaus teisių dokumentams daug reikšmės teikiama teismų ir valdymo institucijų pareigai konstitucijos nuostatas dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių aiškinti atsižvelgiant į tarptautinius žmogaus teisių dokumentus. venecijos komisijos nuomone, ypač svarbu tokią pareigą kildin-ti iš Q straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta: „siekdama įgyvendinti savo įsipareigo-jimus pagal tarptautinę teisę, vengrija laiduoja vengrijos teisės ir tarptautinės teisės darną.“ pareiga aiškinti konstituciją atsižvelgiant į tarptautinius žmogaus teisių do-kumentus, kurių šalis vengrija yra, ypač svarbi i48straipsnio 3 dalies aiškinimui – joje nustatyta: „pagrindinė teisė gali būti ribojama tik tam, kad būtų galima įgyvendinti kitą pagrindinę teisę arba apsaugoti konstitucinę vertybę, ir tik tiek, kiek tai būtina, proporcingai siekiamam tikslui ir gerbiant tokios pagrindinės teisės esminį turinį.“ tokia pareiga reikštų, kad šie apribojimai turėtų atitikti ežtk nustatytus žmogaus teisių apribojimų pagrindus.

pagal R straipsnio 3 dalį nacionalinė priesaika yra pagrindinis visos konstitu-cijos aiškinimo šaltinis (nors paprastai tokios konstitucijų preambulės tėra vienas iš konstitucijos aiškinimo šaltinių), jai suteikta teisinė reikšmė, todėl venecijos komi-sija atkreipė dėmesį, kad daugybė preambulėje vartojamų sąvokų ir pareiškimų kelia abejonių – preambulės tekstui trūksta tikslumo, būtino teisiniam tekstui, ir joje yra daugybė potencialiai prieštaringų teiginių:

1) minėta, kad sąvoka „istorinė konstitucija“ neaiški, nes buvo įvairių vengrijos istorijos raidos etapų, todėl nėra bendro supratimo, kas yra „istorinė konstitucija“.

2) Jeigu nacionalinės priesaikos pastraipa, kurioje kalbama apie senąją 1949 m. konstituciją (toliau – senoji konstitucija) („nepripažįstame 1949 metų komunistinės konstitucijos, kadangi ji buvo tironiško valdymo pagrindas; todėl skelbiame ją nega-liojančia“), būtų suprantama tiesiogiai, galėtų kilti tam tikrų teisinių problemų. ve-necijos komisijos nuomone, jei buvo siekiama, kad ši pastraipa turėtų teisinę galią, ji gali būti skaitoma kaip skelbianti senosios konstitucijos negaliojimą ex tunc; an-traip būtų konstatuota, kad senoji konstitucija yra panaikinama. senosios konstitu-cijos negaliojimas ex tunc galėtų lemti tai, kad visi valstybės teisės aktai, priimti pagal 3 tai yra preambulė. – Vertėjo pastaba.4 tai romėniškas skaitmuo i, o ne raidė i. – Vertėjo pastaba.


senąją konstituciją, netektų teisinio pagrindo ir taptų negaliojantys. tokiu minėtos pastraipos aiškinimu galėtų būti remiamasi ignoruojant gausią vengrijos konstituci-nio teismo jurisprudenciją, kuri, nors ir pagrįsta „negaliojančia“ konstitucija, turėjo ypač didelį vaidmenį vengrijos, kaip demokratinės teisinės valstybės, raidai. pažy-mėtina ir tai, kad netgi konstitucinės institucijos (pavyzdžiui, parlamentas) netektų teisinio veikimo pagrindo ir galėtų būti laikomos teisiškai neegzistuojančiomis; taip būtų sukurtas teisinis paradoksas, nes be teisinio pagrindo veikiantis ar neegzistuo-jantis parlamentas negali priimti naujos konstitucijos.

venecijos komisija atkreipė dėmesį, jog minėta pastraipa gali būti laikoma ir politine deklaracija, kuri pati savaime nereiškia, kad visi teisės aktai, priimti pagal senąją konstituciją (ypač nuo 1989 m.), tampa negaliojantys; manytina, kad tokia formuluotė galėtų būti aiškinama kaip atribojanti dabartinę demokratinę sistemą nuo ankstesnio komunistinio režimo. senoji konstitucija buvo patvirtinta vengri-jos parlamento sprendimu ir konstitucijos pakeitimais, priimtais po 1989 ir 1990 m. rinkimų, tai aiškiai nustatyta ir pačioje nacionalinėjе priesaikoje („pripažįstame, kad mūsų valstybės apsisprendimo teisė, prarasta 1944 metų kovo 19 dieną, buvo atkurta 1990 metų gegužės 2 dieną, kai buvo sudaryta pirmoji laisvuose rinkimuose išrinkta atstovaujamoji valdžios institucija. Šią datą laikome savo šalies naujos demokratijos ir konstitucinės santvarkos pradžia“; „baigiamųjų nuostatų“ 2 dalyje – „parlamen-tas pagrindinį Įstatymą priima pagal 1949 metų XX įstatymo 19 straipsnio 3 dalies a punktą ir 24 straipsnio 3 dalį“). taigi senoji konstitucija laikoma teisiškai galiojusia.

vengrijos valdžios institucijų nuomone, teiginys dėl senosios konstitucijos nega-liojimo turėtų būti suprantamas kaip politinė deklaracija. venecijos komisija apgai-lestavo, kad nacionalinėjе priesaikoje, neatsižvelgiant į jos teisinę ir politinę reikšmę, buvo pateikta tokia svarbi deklaracija ir kartu įtvirtinti netinkami vidaus prieštaravi-mai. venecijos komisija pareiškė, jog ji tikisi, kad vengrijos konstitucinis teismas, in-terpretuodamas naująją konstituciją, suteiks tam tikro aiškumo šiuo opiu klausimu.

3) venecijos komisija pažymėjo, kad nors paprastai konstitucijų preambulėse arba pagrindinius principus nustatančiuose skirsniuose ir minimos vertybės, kurio-mis grindžiamos konstitucijos, turėtų būti vengiama konstitucijoje apibrėžti ar nusta-tyti vertybes, dėl kurių visuomenėje nėra bendro sutarimo. tokios vertybės, taip pat teisinė jų reikšmė turėtų būti paliktos etinėms visuomenės diskusijoms ar demokra-tinei įstatymų leidybos procedūrai, taip gerbiant tiek žmogaus teises, tiek kitus vals-tybės tarptautinius įsipareigojimus.

4) konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta: „taikydami įstatymus teismai aiški-na įstatymo tekstą pirmiausia atsižvelgdami į jo tikslus ir į pagrindinį Įstatymą. pa-grindinio Įstatymo ir kitų įstatymų aiškinimas grindžiamas prielaida, kad jie atitinka bendruosius visuomenei naudingus moralinius ir ekonominius tikslus.“ Ši taisyklė nustatyta skirsnyje „teismai“, todėl manytina, kad ši pareiga skirta ordinariniams teismams, o ne konstituciniam teismui. be to, ši taisyklė yra labai bendro pobūdžio, todėl venecijos komisija konstatavo, kad tai daugiau politinė deklaracija, o ne kons-

270

titucijos aiškinimo taisyklė, taigi minėta nuostata neturėtų būti naudojama konsti-tucijai aiškinti.

III. DĖL KAI KURIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ

1. Dėl santuokos ir šeimos institutų. konstitucijos L straipsnyje nustatyta kons-titucinė santuokos (ji apibrėžiama kaip „vyro ir moters sąjunga, sudaryta jų laisvu sprendimu“) ir šeimos (ji apibrėžiama kaip tautos išlikimo pagrindas) institutų ap-sauga. venecijos komisijos nuomone, šis santuokos apibrėžimas kritikuotinas, nes gali būti interpretuojamas kaip neapimantis vienos lyties porų sąjungos.

venecijos komisija atkreipė dėmesį, kad europos žmogaus teisių teismas (to-liau – ežtt) byloje Schalkas ir Kopfas prieš Austriją59konstatavo: „nors nuo konven-cijos priėmimo santuokos institutas patyrė daugybę socialinių permainų, europoje iki šiol nėra bendro sutarimo dėl tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimo – šiuo metu ne daugiau kaip šešios iš keturiasdešimt septynių konvenciją pasirašiusių valstybių yra įteisinusios tos pačios lyties asmenų santuoką. <...> teismas atkreipia dėmesį, kad ryškėja bendras europos sutarimas dėl tos pačios lyties porų santuo-kų teisinio pripažinimo; ši tendencija pastaraisiais dešimtmečiais paspartėjo. tačiau šiuo metu valstybės, kurios teisiškai pripažįsta tos pačios lyties porų santuoką, vis dar nesudaro daugumos. Ši sritis laikytina plėtojama teise, dėl kurios nėra bendro sutari-mo, todėl valstybėms narėms paliekama nuožiūros laisvė, kada tokią teisę įtvirtinti.“

kadangi šiuo metu nėra bendrų europos standartų dėl santuokos, venecijos ko-misija, atsižvelgdama į ežtt praktiką, padarė išvadą, kad vengrija turi teisę apibrėž-ti, kas yra santuoka, be to, neatrodo, kad pagal konstitucijoje pateiktą apibrėžtį būtų draudžiama tos pačios lyties asmenų sąjunga (nors tokioms sąjungoms ir netaikoma tokia pat apsauga kaip santuokai). Šiame kontekste venecijos komisija pažymėjo ir tai, kad nuo 2009 m. vengrijoje nustatyta tos pačios lyties asmenų civilinės partne-rystės teisinė apsauga (nors ir su tam tikrais apribojimais).

2. Dėl teisės į gyvybę. ii straipsnyje, įtvirtintame skyriuje „Laisvės ir atsakomybė“, nustatyta, kad „embriono ir vaisiaus gyvybė saugoma nuo apvaisinimo momento“. venecijos komisijos nuomone, tokia nuostata gali prieštarauti ežtk 8 straipsniui, nustatančiam teisę į privataus gyvenimo gerbimą; įstatymų leidėjas, reguliuodamas nėštumo nutraukimą, įsiterpia į moters privatų gyvenimą: moteriai tapus nėščiai, jos privatus gyvenimas tampa glaudžiai susijęs su besivystančiu vaisiumi.

pagal ežtt praktiką, kadangi abortų teisinis reguliavimas siejasi su tradiciniu privatumo ir viešųjų interesų derinimu, šis reguliavimas (ypač susijęs su abortais, kurie daromi siekiant išgelbėti nėščiosios gyvybę) taip pat turi būti vertinamas at-sižvelgiant į valstybės pareigą apsaugoti motinos fizinį10integralumą6. aiškindamas ežtk 2 straipsnį (teisės į gyvybę apsauga) ežtt yra pažymėjęs, kad šioje srityje 5 2010 m. birželio 24 d. sprendimas, pareiškimas nr. 30141/04.6 2006 m. vasario 7 d. sprendimas Tysiac prieš Lenkiją, pareiškimas nr. 5410/03.


nėra bendrų standartų, todėl kiekvienai valstybei palikta nuožiūros laisvė, atsižvel-giant į specifines aplinkybes ir visuomenės poreikius, nustatyti teisės į gyvybę apsau-gos pradžios momentą7.11venecijos komisija taip pat atkreipė dėmesį, kad vaiko teisių konvencijoje yra nustatyta, jog vaikui reikia atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gi-mimo, tiek gimus.

atsižvelgdama į tai venecijos komisija pažymėjo, jog minėtos nuostatos nereiš-kia, kad yra pripažįstama absoliuti vaisiaus teisė į gyvybę; jeigu ežtk 2 straipsnis būtų skirtas vaisiaus gyvybei apsaugoti ir jeigu ši apsauga, nenustačius tiesioginių apriboji-mų, būtų laikoma absoliučia, tai reikštų, kad abortai būtų draudžiami, net jei tolesnis nėštumas keltų didelį pavojų nėščiosios gyvybei. taigi negimusi gyvybė būtų laikoma aukštesne vertybe nei nėščiosios gyvybė. dėl to konstitucijos ii straipsnis neturėtų būti aiškinamas taip, kad negimusio vaiko gyvybė yra aukštesnė vertybė nei motinos gyvybė. be to, ši konstitucijos nuostata negalėtų būti laikoma nustatančia pareigą kriminalizuo-ti abortus. venecijos komisija pabrėžė, kad būtina įvertinti įvairias, dažnai prieštaringas, motinos ir negimusio vaiko teises ir laisves. Jeigu būtų toks interesų derinimas, manyti-na, kad ii straipsnyje nustatyta negimusio vaiko gyvybės apsauga atitiktų ežtk.

Šiuo metu nėra aišku, kaip vengrijos įstatymų leidėjas ketina reglamentuoti abortus; susirūpinimą kelia tai, kad naudojantis šiomis nuostatomis gali būti stengia-masi pateisinti teisės aktus, kuriais būtų ribojami ar net draudžiami abortai. veneci-jos komisijos nuomone, tokiu atveju vengrijos valdžios institucijos privalo atkreipti dėmesį į ežtt jurisprudenciją8.12

venecijos komisija taip pat pažymėjo, kad nors vengrija yra ratifikavusi ežtk protokolą nr. 6 (dėl mirties bausmės panaikinimo) ir protokolą nr. 13 (dėl mirties bausmės panaikinimo visais atvejais), yra nustačiusi itin aukštą žmogaus gyvybės ap-saugos standartą, deja, nei ii straipsnyje, nei jokiame kitame konstitucijos straipsny-je mirties bausmės panaikinimas nėra tiesiogiai įtvirtintas.

IV. DĖL KONSTITUCINIO TEISMO

venecijos komisija pažymėjo, kad nuo 1990 m. konstitucinis teismas užima la-bai svarbią vietą vengrijos stabdžių ir atsvarų sistemoje, be to, dėl savo jurispruden-cijos jis yra pelnęs ir tarptautinį pripažinimą.

konstitucijos 24 straipsnyje nėra nustatyta išsamių konstitucinio teismo įga-liojimų, struktūros ir veiklos taisyklių; tai turi reglamentuoti pagrindinis įstatymas.

1. Teisėjų skaičius ir kadencija. naujojoje konstitucijoje teisėjų skaičius padidin-tas nuo 11 iki 15, jų kadencija pailginta nuo devynerių iki dvylikos metų. be to, įga-liojimai išrinkti ir paskirti konstitucinio teismo pirmininką suteikti parlamentui (anksčiau tai darė pats konstitucinis teismas), pirmininko kadencijos terminas pail-gintas iki jo kadencijos pabaigos.7 2004 m. liepos 8 d. sprendimas Vo prieš Prancūziją, pareiškimas nr. 53924/00.8 Ypač į 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą A, B ir C prieš Airiją, pareiškimas nr. 25579/05.

272

venecijos komisija pripažino, kad daug kur įgaliojimus rinkti konstitucinio teis-mo pirmininką turi politiniai veikėjai, o ne konstitucinis teismas, tačiau pažymėjo ir tai, kad pagal senąją konstituciją teisėjai rinkdavo savo teismo pirmininką venecijos komisijos nuomone, tokia pirmininko rinkimų sistema tvirčiau garantuoja konstitu-cinio teismo nepriklausomumą. kitoje nuomonėje, kurioje venecijos komisija verti-no vengrijos konstitucinio teismo įstatymą, buvo dar kartą pabrėžta, kad ankstesnė rinkimo tvarka būtų buvusi aiškiai geresnis pasirinkimas9.13

venecijos komisijos nuomone, konstitucinio teismo įstatyme (konstitucijos 24 straipsnio 5 dalis) turėtų būti aiškiai nustatyta, kad konstitucinio teismo teisėjų kadencija nepratęsiama ir neatnaujinama, tuomet konstitucinio teismo teisėjai tap-tų labiau nepriklausomi nuo juos renkančių institucijų.

2. Konstitucinio Teismo įgaliojimai. pasak venecijos komisijos, tai, kad konstitu-cinės kontrolės sistemoje išsaugomas individualaus konstitucinio skundo institutas, yra teigiama, tačiau konstitucijoje nustačius konstitucinio teismo galių apribojimus gali būti sugriautas konstitucinio teismo (vengrijos teisinės sistemos konstitucingu-mo garanto) autoritetas.

2.1. pažymėtina, kad konstitucijoje nustatyti specialūs valstybės biudžeto valdy-mo kriterijai, taip pat griežti valstybės skolos apribojimai. tačiau, užuot įgaliojimus kontroliuoti valstybės biudžeto ir mokesčių teisinio reguliavimo konstitucingumą suteikus konstituciniam teismui, speciali teisė šioje srityje daryti įtaką teisiniam re-guliavimui perduota naujai įsteigtai biudžeto tarybai (44 straipsnis). be to, kons-titucinio teismo įgaliojimus tirti valstybės biudžeto, mokesčių teisinį reguliavimą lemia ne tik biudžeto tarybos veto teisė, bet ir peržengta 50 procentų bendrojo vi-daus produkto vertės valstybės skola: „kol valstybės skolos dydis viršija pusę bendro-jo nacionalinio produkto, konstitucinis teismas pagal savo kompetenciją, įtvirtintą 24 straipsnio 2 dalies b–e punktuose, gali vertinti tik įstatymų dėl valstybės biudže-to ir jo įgyvendinimo, valstybės mokesčių, rinkliavų, pensijų ir socialinio draudimo įmokų, muito tarifų ir valstybės nustatytų sąlygų vietos mokesčiams atitiktį pagrin-diniam Įstatymui arba gali paskelbti šiuos įstatymus negaliojančiais, jeigu jais buvo pažeista teisė į gyvybę ir žmogaus orumą, asmens duomenų apsaugą, minties, sąžinės ir religijos laisvė arba teisės, kylančios iš vengrijos pilietybės. konstitucinis teismas turi neribotą kompetenciją paskelbti šiuos įstatymus negaliojančiais, jeigu nebuvo laikytasi pagrindiniame Įstatyme nustatytų jų priėmimo ir paskelbimo procedūrinių reikalavimų.“

eksplicitiškai nustačius konstitucinio teismo įgaliojimų tikrinti tam tikrų teisės aktų atitiktį konstitucijai apribojimus minėtas teisinis reguliavimas leidžia atvirai pa-žeisti konstituciją be jokių pasekmių. venecijos komisijos nuomone, tokie konstitu-cinio teismo įgaliojimų apribojimai sudaro įspūdį, jog kontroliuoti valstybės skolos

9 Opinion On Act CLI of 2011 On The Constitutional Court of Hungary (Nr 665/2012 CDL-AD (2012) 2009 (priimta 2012 m. birželio 12 d. venecijos komisijos 91-ojoje sesijoje. toks teiginys yra nuomonės 9 punkte.


dydį yra toks svarbus tikslas, kad jo gali būti siekiama ir nekonstituciniais įstatymais. venecijos komisija pažymėjo, kad nustatyti apribojimai apima, pavyzdžiui, ir konsti-tucinio teismo įgaliojimus tirti valstybės biudžeto įgyvendinimą bei gali būti išplėsti į kitas sritis, kurios nebebūtų konstitucinės kontrolės objektas. venecijos komisija re-komendavo pagrindiniame įstatyme, kuriame apibrėžiami konstitucinio teismo įga-liojimai, struktūra ir veikla (kaip reikalaujama 24 straipsnio 5 dalyje), pateikti visus šiuo klausimu reikalingus patikslinimus ir išaiškinimus.

venecijos komisija taip pat pažymėjo, kad būtina suteikti konstituciniam teismui plačius įgaliojimus tikrinti svarbiausių principų ir visuomeninio gyvenimo nuostatų (įskaitant visas konstitucijos garantuojamas pagrindines teises) konstitucingumą. Jeigu pagal nustatytąjį teisinį reguliavimą konstitucinis teismas gali tikrinti teisės aktų atitik-tį tik ribotam kiekiui konstitucijos nuostatų, tai prieštarauja akivaizdžiam parlamento konstitucinės teisėkūros tikslui stiprinti pagrindinių teisių apsaugą.

2.2. venecijos komisija atkreipė dėmesį į tai, kad konstitucinis teismas vis dar turi galimybę taikyti sankcijas už piktnaudžiavimą mokesčių teisės srityje. 2011 m. gegužės 6 d. byloje jis tyrė, ar tai, kad net prieš penkerius metus gautoms pajamoms retroaktyviai taikomas 98 proc. pajamų mokestis, atitinka konstituciją. konstitucinis teismas konstatavo, kad retroaktyvus pajamų apmokestinimas (nekeičiant jokių įsta-tymų, jau pasibaigus mokestiniams metams) yra individo autonomijos didelio masto pažeidimas, todėl nepagrįstas ir pažeidžia žmogaus orumą.

venecijos komisija pažymėjo, kad pagal ežtt praktiką mokesčių įstatymai pa-tenka į ežtk protokolo nr. 1 1 straipsniu reglamentuojamą sritį; retroaktyvus ap-mokestinimas, dėl kurio piliečiams atsiranda papildoma mokesčių našta, laikytinas pažeidžiančiu ežtk protokolo nr. 1 1 straipsnį. venecijos komisija taip pat atkreipė dėmesį į ežtt praktiką, pagal kurią ežtk protokolo nr. 1 1 straipsnyje įtvirtinta są-voka „nuosavybė“ apima visas turtines teises, įskaitant socialines pašalpas (tiek sie-jamas su gyventojų dalyvavimu kaupiant lėšas, tiek su juo nesiejamas)10.14nors ežtt pripažįsta, kad valstybės turi didelę nuožiūros laisvę šioje srityje, ši laisvė nėra neri-bota – valstybė turi nustatyti pusiausvyrą tarp viešųjų interesų ir asmenų pagrindi-nių teisių apsaugos (nesukurti konkretiems privatiems asmenims neproporcingos ir pernelyg didelės naštos). būtina, kad valstybės, kuriose veikia konstituciniai teismai, suteiktų jiems įgaliojimus vertinti visų nacionalinių teisės aktų atitiktį konstitucijos garantuojamoms žmogaus teisėms.

3. Pakartotinė teisės akto patikra. konstitucijos 6 straipsnio 8 dalyje nustatytas tei-sinis reguliavimas taip pat laikytinas galimu konstitucinio teismo galių apribojimu. venecijos komisijos nuomone, pakartotinai kreipiantis į konstitucinį teismą dėl neįsi-galiojusio teisės akto atitikties konstitucijai ginčijamas teisės aktas turi iš esmės skirtis nuo pirmiau tirtojo, antraip pakartotinė teisės akto patikra būtų nereikalinga. minėto straipsnio 8 dalyje nustatyta pagreitinta patikros procedūra taip pat kelia abejonių, nes teismui turi būti suteikiamas protingas terminas bylai iš naujo nagrinėti.10 2010 m. gegužės 18 d. sprendimas Plalam S. P. A. prieš Italiją, pareiškimas nr. 16021/02.

274

Jeigu mano, kad reikia neatidėlioti teisės akto priėmimo, parlamentas gali nu-spręsti jį priimti be abejonių keliančios nuostatos, o šią nuostatą įtraukti vėliau pa-pildant priimtą teisės aktą arba pakeisti nuostatą taip, kad nekiltų abejonių dėl jos konstitucingumo.

4. Pareiga laikytis „suderinto, skaidraus ir tvaraus biudžeto valdymo principo“. n straipsnio 3 dalyje konstituciniam teismui nustatytas įpareigojimas vykdant savo pareigas gerbti „suderinto, skaidraus ir tvaraus biudžeto valdymo principą“. veneci-jos komisija konstatavo, jog tikisi, kad šis įpareigojimas susijęs su konstitucinio teis-mo, kaip viešosios institucijos, administraciniu valdymu, o ne skirtas konstitucijos aiškinimo taisyklėms nustatyti. venecijos komisijos nuomone, šis principas neturė-tų būti taikomas taip, kad būtų daroma neigiama įtaka konstitucinio teismo finansi-niam nepriklausomumui ar apskritai jo nepriklausomumui.

V. DĖL TEISMŲ

konstitucijoje nustatyti tik labai bendri vengrijos teismų sistemos veiklos pagrin-dai, o išsamios teismų darbo organizavimo ir veiklos taisyklės, teisėjų teisinis statusas ir atlyginimas yra pagrindinio įstatymo reguliavimo dalykas (konstitucijos 25 straips-nio 7 dalis). nors konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų, konstitucijoje nėra aiškiai konstatuota, kad teis-mai – tai savarankiška valstybės valdžią vykdanti institucija ir yra nepriklausomi; to-kios nuostatos galėtų būti kildinamos iš skyriaus „pagrindinės nuostatos“ c straipsnio. venecijos komisija rekomendavo į atitinkamą pagrindinį įstatymą įtraukti teisminės valdžios nepriklausomumo ir teismų savivaldos garantijas.

nors vengrija ir rengiasi esminei teismų reformai, informacijos apie ją kons-titucijoje labai mažai, vengrijos visuomenė taip pat menkai apie ją nusimano. ka-dangi teismams skirta konstitucijos dalis yra labai neapibrėžta ir bendro pobūdžio, neaišku, ar planuojama reforma iš esmės pakeis sistemą. venecijos komisija paska-tino vengrijos valdžios institucijas užtikrinti, kad ateityje keičiant teismų sistemą ir vykdant numatytą reformą būtų laikomasi valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principų, būtų užtikrinamas teisėjų nepriklausomumas, nešališkumas ir nebūtų kei-čiama jų įgaliojimų trukmė.

venecijos komisija kritikavo konstitucijos nuostatas dėl teismų sistemos, nes jos pernelyg bendro pobūdžio. konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „teis-mų sistema yra daugiapakopė“. kadangi konstitucijoje nėra jokių pereinamojo lai-kotarpio normų, sunku suprasti, ką reiškia sąvoka „daugiapakopė sistema“, ar išliks iki konstitucijos priėmimo veikę teismai ir kokią įtaką teisėjų teisiniam statusui tu-rės nauja teismų struktūra.

venecijos komisija atkreipė dėmesį, kad konstitucijoje nebeliko senosios kons-titucijos 50 straipsnyje nustatytos teisėjų nacionalinės tarybos (teismų savivaldos institucijos), todėl neaišku, ar ši institucija išliks, kokių priemonių bus imtasi teismų


savivaldai užtikrinti iki efektyvaus teismų reformos įgyvendinimo ir koks teismų sa-vivaldos mechanizmas bus nustatytas. vengrijai rekomenduota, nepaisant pasirinkto teismų savivaldos mechanizmo, nustatyti stiprias teismų savivaldos garantijas ir ne-sudaryti sąlygų kištis politikams.

pagal konstitucijos 25 straipsnio 1 dalį kurija (istorinis vengrijos aukščiausiojo teismo pavadinimas) yra aukščiausia vengrijos teisminė institucija. kadangi kons-titucijoje nėra jokių pereinamojo laikotarpio normų, pagrįstai kilo klausimai, ar teis-mo pavadinimo pakeitimas reiškia, kad tuometinį aukščiausiojo teismo pirmininką pakeis naujas kurijos pirmininkas, ir ar bus keičiami visi teisėjai.

pagal konstitucijos 26 straipsnio 2 dalį teisėjams taikomas bendras pensinis am-žius. suprasdama, kad teisėjų pensinio amžiaus sumažinimas nuo 70 iki 62 metų yra numatytos teismų sistemos reformos dalis, venecijos komisija vis dėlto manė, kad ši priemonė, turint omenyje teisėjų nepriklausomumą ir jų įgaliojimų netrumpinimą, abejotina. atsižvelgiant į skirtingus šaltinius, per metus į pensiją turėtų išeiti daugiau nei 300 labiausiai patyrusių teisėjų, atitinkamai reikės surasti tiek pat profesionalų jų vietoms užimti. tokios permainos gali pakenkti teismų pajėgumui, gali būti pažeis-ti tęstinumo ir teisinio saugumo principai ir mėginama nederamai kištis į teismų su-dėties formavimą.

konstitucijos 27 straipsnio 3 dalies nuostata „įstatyme nustatytais atvejais teis-mo sekretoriai taip pat gali nagrinėti bylas po vieną kaip teisėjai, tuomet taikomos 26 straipsnio 1 dalies nuostatos“ yra neaiški ir abejotina: ar gali teismo sekretorius, kuris nėra teisėjas, vykdyti teisėjo funkcijas? Jei taip, tokia nuostata gali prieštarauti europos teisėjų statuso standartams. venecijos komisijos nuomone, pagal konstitu-cijos 27 straipsnio 3 dalį nustatant tuos specialius atvejus būtina laikytis minėtų stan-dartų (ypač teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo).

VI. DĖL RELIGINIŲ BENDRIJŲ

vii straipsnyje įtvirtinta minties, sąžinės ir religijos laisvė. pagal šio straipsnio 2 dalį valstybė, siekdama visuomeninių tikslų, turi bendradarbiauti su bažnyčiomis. Šis įpareigojimas nereiškia, kad bažnyčios yra valstybinės (nors tokia tvarka europo-je ir egzistuoja) – konstitucijoje eksplicitiškai nustatyta, kad bažnyčios turi savival-dos teisę ir yra atskirtos nuo valstybės. pagal sutarties dėl europos sąjungos veikimo 17 straipsnį europos sąjunga turi palaikyti atvirą, skaidrų nuolatinį dialogą su baž-nyčiomis ir nereliginėmis organizacijomis, be to, kaip venecijos komisija pažymėjo 2004 m. gairėse dėl įstatymų, susijusių su religija ir tikėjimu, patikros11,15„teisės aktai, kuriuose pabrėžiami skirtingų religijų vaidmens valstybės istorijoje skirtumai, leisti-ni tiek, kiek jie nėra naudojami tebevykstančiai diskriminacijai pateisinti“ (ii dalies b skyriaus 3 punktas).

11 Guidelines for Review of Legislation Pertaining to Religion and Belief.

276

VII. DĖL SPAUDOS LAISVĖS

konstitucijos iX straipsnyje nustatyta vengrijos pareiga saugoti spaudos laisvę. venecijos komisijos nuomone, sprendimas spaudos laisvę įtvirtinti ne kaip indivi-dualią asmens teisę, o kaip valstybės įsipareigojimą, yra abejotinas. sudaromas įspū-dis, kad šios laisvės įgyvendinimas priklauso nuo valstybės valios ir jos pasiryžimo vykdyti šią savo pareigą. tokia teisinė technika gali neigiamai paveikti šios teisės ap-saugos turinį, kryptį ir kokybę, taip pat bylų dėl šios konstitucinės teisės pažeidimų nagrinėjimą.

be to, pagal iX straipsnio 3 dalį pagrindiniu įstatymu nustatomos išsamios tai-syklės, taikomos spaudos laisvei ir institucijai, prižiūrinčiai žiniasklaidos teikiamas paslaugas, jos produktus ir informacinių ryšių rinką, tačiau konstitucijoje nėra nu-matyta jokių šio įstatymo tikslų, turinio ar apribojimų. vos priėmus tokį įstatymą iš esmės neliks galimybės jį pakeisti paprasta parlamento narių balsų dauguma12. venecijos16komisija patarė kritikuojamą konstitucinę normą (ir kitas konstitucines nuostatas dėl laisvių) keisti taip, kad joje būtų aiškiai nustatyta, jog šios konstitucinės garantijos yra asmens teisės.

12 Rengiant vertimą spaudoje buvo pranešta, kad vengrijos parlamentas 2012 m. gegužės mėn. sutiko patobulinti šį organinį įstatymą, atsižvelgdamas į europos sąjungos komisijos kritiką. – Vertėjo pastaba.

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

įSTATYMŲ KONSTITUCINGUMAS LIETUVOS TARPUKARIO KONSTITUCIJOSE IR

JO KONTROLĖS PROBLEMA

Prof. habil. dr. Mindaugas MaksimaitisMykolo Romerio universiteto Teisės fakultetas

1. įSTATYMŲ KONSTITUCINGUMO PRINCIPO DEKLARAVIMAS LIETUVOS TARPUKARIO KONSTITUCIJOSE

konstitucijos poveikis teisėkūrai nevienareikšmis: konstituciniame akte papras-tai yra nustatoma valstybės valdžios institucijų kompetencijos ribos, šių institucijų teisės kuriamosios galios ir pagrindinės procedūros, teisinio reguliavimo pagrindai ir teisėkūros proceso kryptys. konstitucijoje taip pat įtvirtinami teisės normų hierar-chijos pagrindai, svarbiausias iš jų – jos pačios viršenybė teisės šaltinių sistemoje ir iš to išplaukiantis konstitucinis imperatyvas teisėkūros subjektams: negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis konstitucijai.

savo prioritetą teisės šaltinių sistemoje – beje, galima sakyti, net ta pačia forma ir apimtimi, – fiksavo visos tarpukario Lietuvoje galiojusios konstitucijos. tiesa, šiokiu tokiu nukrypimu išsiskyrė tik pirmas laikinasis mūsų konstitucinis aktas.

po pirmojo pasaulinio karo atkurti nacionalinę teisę Lietuvoje visai natūraliai pra-dėta nuo tuo metu jos teritorijoje galiojusios svetimos teisės, nuo tos teisės laikinos recepcijos, preziumuojant, kad laikui bėgant ją pamažu išstums savų įstatymų leidė-jų išleisti įstatymai. todėl neturėtų stebinti tai, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesą formaliai įkūnijusių 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių (ir jų 1919 m. redakcijos) maksimaliai lakoniškame tekste buvo pasirūpinta ne tiek dar būsimų savų įstatymų, kuriuos kurti buvo pavesta šį aktą išleidusiai Lietuvos valstybės tarybai, t. y. pačiai sau, konstitucingumu, kiek tuo, kad konstituciniam aktui neprieštarautų čia laikinai dar veiksiančių svetimų įstatymų nuostatai.

iš tiesų, pamatinių dėsnių 24 straipsnyje (1919 m. redakcijos – 28 straipsnyje), kuriame buvo paskelbta apie laikiną buvusių prieš karą svetimų įstatymų išsaugojimą, numatytas vienintelis apribojimas: „kiek jie neprieštarauja Laikinosios konstitucijos pamatiniams dėsniams“. Ši nuostata ir pačioje konstitucijoje, ir vėlesniuose žemesnio rango teisės aktuose liko tiksliau neapibrėžta, jokiai konkrečiai institucijai nebuvo pa-vesta vertinti tų įstatymų konstitucingumo, nebuvo pateiktas ir svetimų įstatymų, pri-pažįstamų atitinkančiais konstituciją ar jos neatitinkančiais, sąrašas. klausimas tiesiog paliktas atviras, jį turėjo spręsti pačios tuos įstatymus taikančios institucijos.

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ◆278

sustiprinti moralinę konstitucinės nuostatos galią turėjo 1919 m. vasario 6 d. laikinasis įstatymas, įpareigojęs visus valstybės valdininkus raštu pasižadėti saugo-ti konstituciją1, o tų pačių metų balandžio 6 d., iškart po iškilmingos išrinkto pirmo-jo Lietuvos valstybės prezidento priesaikos, – dar ir Lietuvos valstybės tarybos narių prisaikdinimas dalyvaujant atitinkamų konfesijų dvasininkams2.

steigiamojo seimo 1920 m. priimtoje Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitu-cijoje, atsižvelgiant į spėjusios nužengti pirmuosius žingsnius nacionalinės teisėkū-ros veiklos rezultatus, iš teisės šaltinių nebeišskirti jau tapę savais recepuotieji svetimi įstatymai ir paskelbta, kad paliekami galioti visi iki šios konstitucijos paskelbimo die-nos veikę įstatymai, jei tik jie „šiai konstitucijai neprieštarauja“ (3 straipsnis).

steigiamajam seimui ėmusis pastovaus Lietuvos konstitucinio akto rengimo dar-bo, kai kurie jo nariai nebebuvo nusiteikę tenkintis pernelyg lakonišku šio akto vir-šenybę teisės šaltinių sistemoje pabrėžimu reikalaujant galiojančių įstatymų atitikties konstitucijai. Šiam reikalui skirti konstitucijos projekto nuostatai, kaip ir visas projek-tas, buvo ilgai ir kruopščiai rengiami, tobulinami ir svarstomi. Į vieną pirmųjų projek-to variantų buvo įtrauktas ne tik tradicinis teiginys, kad įstatymas negali prieštarauti konstitucijos nuostatams, bet ir nurodymas, kad taip nutikus įstatymas neturėtų galios ir negalėtų būti skelbiamas3, – tiesa, nenumatyta, kaip ši procedūra turėtų atrodyti gy-venime. kiek vėliau imta kelti teismo vaidmens užtikrinant įstatymų konstitucingumą idėja, bet apčiuopiamų rezultatų tai nedavė, o į konstitucinės komisijos parengtą ir sei-mui pateiktą konstitucijos projektą net specialiai buvo įrašytas neigiamas nusistatymas dėl teismo galimybių vertinti savo taikomo įstatymo konstitucingumą – paskelbta, kad teismas nesvarsto tinkamai išleistų ir paskelbtų įstatymų teisėtumo4.

steigiamojo seimo 1922 m. priimtoje visus demokratijos kanonus atitinkančio-je Lietuvos valstybės konstitucijoje šių nuostatų neliko. Joje tenkintasi formalaus teisinio konstitucijos prioriteto teisės šaltinių sistemoje fiksavimu. pirmiausia tai tie-siogiai atsispindėjo jos 3 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad valstybėje netu-ri galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai. kaip teigta komentare, šiuo atveju konstitucijoje įstatymo formos išsaugojimas laikytas nepakankamu, „įstatyminis sei-mo aktas, kad ir atitiktų formos atžvilgiu įstatymo sąvoką, principiškai, jei turi vidu-jinį trūkumą nekonstitucingumą, neturi normatyvinės galios“5. kai ką turėjo sakyti ir šiam nuostatui parinkta vieta konstitucijos pradžioje, jos skyriuje „bendrieji dės-niai“, – taip primygtinai duota suprasti, kad įstatymų konstitucingumo reikalavimas

1 Įstatymas dėl valstybės tarnybos sutvarkymo. Priedėlis prie Laikinosios vyriausybės žinių, 1919, nr. 4-19a.

2 iškilminga Lietuvos valstybės prezidento ir Lietuvos valstybės tarybos narių priesaika ir pasižadėjimas. Lietuva, 1919, p. 73; valstybės aktai ir dokumentai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – Lcva), f. 1557, ap. 1, b. 40, l. 8.

3 Lietuvos valstybės konstitucijos projektas. Lcva, f. 1557, ap. 1, b. 168, l. 19. 4 Steigiamojo Seimo darbai: [posėdžių stenogramos]. kaunas: st.[eigiamojo] seimo sekretoriatas,

1920–1922. posėd. 193, 1922 04 05, p. 38.5 Römeris m. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. d. 1. kaunas: vytauto didžiojo universiteto teisių

fakultetas, 1937, p. 202–203.

◆ ĮSTATYMŲ KONSTITUCINGUMAS LIETUVOS TARPUKARIO KONSTITUCIJOSE IR JO KONTROLĖS PROBLEMA 279

pripažįstamas vienu svarbiausių visuomenės ir valstybės organizacinių principų6. tą patį turėjo reikšti dar viena konstitucinė taisyklė, palikusi galioti tik tuos iki jos pa-skelbimo dienos veikusius įstatymus (šiuo atveju vienodai turėti omenyje ir savi, ir recepuotieti įstatymai), kurie jai neprieštarauja ir ateityje nebus jos nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti (106 straipsnis).

kaip atspindintys įstatymų konstitucingumo reikalavimą komentaruose nuro-dyti ir konstitucijos 102–103 straipsniai, skirti konstitucijos keitimo ir papildymo tvarkai reglamentuoti ir neleidžiantys jos pakeisti ar papildyti paprastuoju įstatymu. iš to daryta išvada, kad paprastasis įstatymas negali jai prieštarauti, nes jei prieštarau-tų, iš tikrųjų ją keistų7.

paskelbus, kad priešingi konstitucijai įstatymai neturi galios, Lietuvos valstybės konstitucijoje tuo apsiribota, šio reikalavimo realumą užtikrinantis mechanizmas joje nenumatytas. Į svarstant konstitucijos projektą steigiamojo seimo atstovų išsa-kytus nuogąstavimus, kad minėtos konstitucijos nuostatos esančios deklaratyvios, jos nenustato, kas ir kaip privalės konstituciją saugoti, kas ir kokia tvarka turės spręs-ti, ar įstatymai jai neprieštarauja, projekto rengėjų pozityviai nesureaguota8. dėmesio nesulaukė ir viešai skelbta Lietuvos teisininkų draugijos rekomendacija į konstituci-jos projektą įrašyti tokią teismo funkciją, kaip įstatymų konstitucingumo tikrinimas9, arba iš seimo tribūnos nuskambėjęs pasiūlymas, kad jei seimas išleistų prieštaraujan-tį konstitucijai įstatymą, bent jau aukščiausiasis Lietuvos teismas – vyriausiasis tri-bunolas – turėtų teisę reikalauti nevykdyti tokio įstatymo10.

pasak konstitucijos projektą rengusios steigiamojo seimo komisijos pirminin-ko a. tumėno, vadovautasi logika, esą jau pati konstitucija, skelbdama apie prieš-taraujančių konstitucijai įstatymų negaliojimą, įpareigojanti seimą tokio įstatymo nepriimti, o viena svarbiausių konstitucinių Respublikos prezidento priedermių, fiksuotų jo priesaikos ar iškilmingo pasižadėjimo tekste (42 straipsnis), esanti „sau-goti konstituciją“, todėl konstitucijai priešingo įstatymo jis tiesiog negalintis skelb-ti; pagaliau konstitucijos nuostatai, kuriais ministrų kabinetui pavedama „pildyti konstituciją bei įstatymus“ (58 straipsnis), užkertantys galimybę vyriausybei kontra-signuoti priešingą konstitucijai įstatymą. iš viso to, a. tumėno manymu, buvo ga-lima spręsti, kad konstitucijoje esama net keleto saugiklių, savaime garantuojančių išleidžiamų įstatymų atitiktį konstitucijai, todėl nesą reikalo į įstatymų konstitu-cingumo kontrolės orbitą įtraukti dar ir teismą, juo labiau tam reikalui papildomai steigti specialią instituciją11.

6 žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. vilnius: teisinės informacijos centras, 2001, p. 38.

7 Römeris m. Įstatymų konstitucingumas. Teisė, 1925, nr. 7, p. 2.8 Steigiamojo Seimo darbai. posėd. 180, 1922 03 08, p. 64.9 teisininkų draugijos konstitucijos projektas, kiek jis liečia teismą. Teisė, 1922, nr. 1, p. 51.10 Steigiamojo Seimo darbai. posėd. 176, 1922 02 24, p. 87.11 Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, doc. a. tumėno skaitytų 1927–1928 m. m., santrauka. Lcva, f. 1557,

ap. 1, b. 73, l. 8–9.


panašų požiūrį viešai buvo išsakęs ir žinomas tarpukario Lietuvos teisininkas a. sugintas. Jo įsitikinimu, tai, kad seimas neišleistų konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, turi garantuoti moraliniai ir politiniai veiksniai; tokią pareigą prisiima kie-kvienas seimo narys, prisiekdamas arba iškilmingai pasižadėdamas būti ištikimas Lietuvos Respublikai, saugoti jos įstatymus ir sąžiningai vykdyti tautos atstovo įga-liojimus (35 straipsnis), tačiau, nesant institucijos įstatymų konstitucingumui kon-troliuoti, esami saugikliai toli gražu nėra tam tikslui pakankama priemonė12.

Reikštas įsitikinimas, jog 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija iš esmės ne-draudžianti ir atsitiktinės teisminės įstatymų konstitucingumo quasi-kontrolės, nes pats įstatymo prieštaravimo konstitucijai faktas jau reiškiantis, kad jis „neturi galios“, vadinasi, ir neturi būti taikomas, taip pat ir teismo13.

Įstatymų konstitucingumo principo deklaravimo reikalu ir 1928 bei 1938 m. Lie-tuvos konstitucijose į priekį nepasistūmėta, gal net priešingai: anksčiau konstitucijų pradžioje, skyriuje „bendrieji dėsniai“, buvęs įtvirtintas įstatymų atitikties konstitu-cijai reikalavimas 1938 m. konstitucijoje jau buvo tik antroje pusėje, specializuotame Xiii skyriuje „Įstatymai“. taip politinis šio nuostato akcentas buvo aiškiai sumenkin-tas14. nebent būtų galima teigti, kad pats konstitucijose nuolat fiksuojamas būtinos įstatymų atitikties (neprieštaravimo) konstitucijai principas leido kartais pajausti ar-tėjant būsimos konstitucinės kontrolės „kvėpavimą“, teigti, kad „būta konstitucinių prielaidų konstitucinei kontrolei atsirasti“15, bet jų įgyvendinimo reikalas iš tiesų dar nebuvo išėjęs iš vizijų pasaulio.

2. ŠIS TAS APIE KONSTITUCINGUMO KONTROLĖS VIzIJĄ

steigiamajame seime vykusios diskusijos apie įstatymų konstitucingumą ir tų diskusijų rezultatai, atsispindėję jo priimtoje konstitucijoje, kaip, beje, ir visose vė-lesnėse Lietuvos konstitucijose, duoda pagrindą tvirtinti, kad jau anuomet šio prin-cipo „įtvirtinimas konstitucijoje reiškė, jog teisėtumo doktrina buvo pripažinta kaip vienas svarbiausių visuomenės ir valstybės raidos dėsnių“, nors sykiu daugelio įžvel-giama, kad „be specialaus teisinio reguliavimo“ pati ši funkcija, deja, likusi „tik de-mokratine abstrakcija“16.

žinoma, sunku dėl to, kad nebuvo imtasi spręsti konstitucinio teismo proble-mos, Lietuvos steigiamąjį seimą ar politinius jos veikėjus ir specialistus kaltinti teisi-niu neišprusimu ar atsilikimu, – tam tiesiog nėra pagrindo. tereikia prisiminti, kad konstitucinė justicija XX a. pirmojoje pusėje apskritai dar nebuvo paplitusi. tarpu-

12 sugintas a. Įstatymų konstitucingumas. Teisė, 1924, nr. 6, p. 32.13 Römeris m. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. d. 1, p. 204.14 žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos, p. 43.15 žilys J. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas konstitucinėje sistemoje. Lietuvos konstitucinė

teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda. vilnius: mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007, p. 262.

16 žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos, p. 41.


kariu europoje tik 1920 m. priimtose austrijos ir Čekoslovakijos konstitucijose buvo nustatytos konstitucinio teismo idėją įkūnijančios institucijos, remiantis šiais kons-tituciniais aktais įsteigti konstituciniai teismai ir tam tikra tvarka leista teikti jiems skundus dėl parlamento išleistų, bet konstitucingumo požiūriu abejotinų įstatymų, tikintis jų panaikinimo. Galima pridurti, kad dar ir vokietijos bei Šveicarijos federa-linėse konstitucijose buvo atsiradusios šiam teismui artimos institucijos, turėjusios tikrinti federacijos subjektų išleistų vietinių įstatymų atitiktį joms. tokia išties negau-si konstitucinės justicijos praktika tuomet dar tebuvo idėjos entuziastų, skeptikų arba net priešininkų dėmesio objektas, tebeieškant jai papildomų pro ir contra argumentų.

Lietuvoje taip pat yra nusistovėjusi nuomonė, kad tarpukariu nepriklausomo-je mūsų valstybėje konstitucinės justicijos klausimu toliau teorinių išvedžiojimų ir jos aktualumo įrodinėjimų nebuvo nueita. Lietuviškojoje teisės literatūroje įstatymų konstitucingumo problematika atsirado iš esmės trečiojo dešimtmečio viduryje. tai siejama su tuomet dar tik pirmuosius žingsnius žengusio Lietuvos universiteto tei-sių fakulteto valstybinės teisės katedros profesoriaus m. Romerio vardu. tvirtai argu-mentuotais, plačiai apžvelgiančiais užsienio teoriją ir praktiką savo darbais jis ne tik supažindino lietuvių teisinę visuomenę su konstitucinės justicijos doktrina, bet ir ne vieną uždegė domėtis ja, paskleidė ir išpopuliarino ją.

savo mokslinės karjeros pradžioje m. Romeris buvo linkęs prie minties, kad kaip parlamentui nepriklauso teismo veiklos kontrolė, taip ir teismui nedera parla-mento kontroliavimo veikla. teismo vykdoma parlamento veiklos kontrolė, juo la-biau paremta sankcijomis, m. Romerio manymu, būtų nesuderinama su tradicine tuometinių valstybių valdžios konstrukcija, pagrįsta valdžių padalijimu ir paprastai iškeliančia parlamentinių institucijų vaidmenį ir autoritetą, ji tiesiog žemintų parla-mentą. m. Romeris buvo įsitikinęs, kad teismas negalįs kontroliuoti įstatymų konsti-tucingumo ir tuo pagrindu jų naikinti, teismo veiklos rezultatas geriausiu atveju galįs būti, kaip jau buvo praktikuojama Jav, nebent atsisakymas taikyti jo pripažįstamus nekonstituciniais įstatymus17.

tačiau jau netrukus, labiau įsigilinęs į problemą, kuria domėjosi teisinės valsty-bės problematikos kontekste, m. Romeris pagaliau tapo entuziastišku konstitucinio teismo, kaip įstatymų konstitucingumo kontrolės funkcijai tinkamiausios instituci-jos, šalininku.

m. Romeris ypač svarbų vaidmenį teikė teismo funkcijai teisinėje valstybėje – jo įsitikinimu, ji gali būti sėkmingai naudojama ne tik piliečių, kaip iki tol manyta, bet ir valstybės institucijų veiklos teisėtumui kontroliuoti, taip pat tam, kad būtų užkirs-tas kelias neteisei iš jų pusės reikštis18. kadangi valdžios funkcija esti paskirstyta trims autonomiškoms valstybės valdžioms, valdžios institucijų darbus kontroliuojantis teismas, m. Romerio nuomone, turėtų susidėti atitinkamai iš trijų dalių: administra-cinio ir kasacinio teismų, skirtų atitinkamai administracinių ir teismo institucijų vei-17 Römeris m. Įstatymų konstitucingumas. Teisė, 1925, nr. 7, p. 5, 6, 9–13.18 Römeris m. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. kaunas, 1931, p. 40.


klos teisėtumui vertinti, taip pat konstitucinio teismo, specialiai sudaromo įstatymų leidėjo veiklos rezultatų konstitucingumui vertinti19. Šiuos tris teismus – konstitucinį, administracinį ir kasacinį – m. Romeris laikė „kertinėmis institucijomis teisinės vals-tybės organizacijoje“20, o šių trijų teismų sistema, jo įsitikinimu, visiškai susiformuoja „tiktai aukštajame teisinės ir valstybinės kultūros laipsnyje“21.

m. Romeris įrodinėjo, kad specialiai organizuota įstatymų konstitucingumo kon-trolė esanti pranašesė už atsitiktinę quasi-kontrolę, kurią įprastiniai bendrosios kom-petencijos teismai atlieka spręsdami konkrečias bylas ir susidūrę su, jų įsitikinimu, konstitucijai prieštaraujančiais valdžios institucijų teisės aktais ir kuriai pakanka tokių faktų konstatavimo arba atsisakymo vadovautis tokiais teisės aktais. tokia quasi-kon-trolė, pasak m. Romerio, nesanti tinkama jau vien dėl „įstatymo netaikymo“ sąvokos nelogiškumo: įstatymas arba yra, arba jo nėra; jei nekonstitucingas įstatymas netaiko-mas ir nebelaikomas įstatymu, reikia, kad jo visai neliktų, nes vieni teismai gali in-terpretuoti jį kaip nekonstitucingą, kiti, priešingai, regėti konstitucingą. m. Romerio nuomone, problemos sprendimas glūdintis būtent konstitucinio teismo funkcijoje22.

konstitucinį teismą, trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose dar ir pasaulyje palyginti mažai tepažįstamą, teorijoje tebediskutuojamą ir dar mažiau valstybinia-me gyvenime prigijusią instituciją, m. Romeris vertino kaip „aukščiausiąjį pasiekia-mą teisėtumo laipsnį“23.

m. Romerio mokymas turėjo įtakos konstitucinio teismo idėjos Lietuvoje kristali-zavimuisi ir paplitimui. bet visa tai tebuvo teoriniai išvedžiojimai, nors jų reikšmės taip pat nedera menkinti. net ir tapęs uoliu konstitucinio teismo šalininku ir propaguotoju, m. Romeris į realų šios institucijos steigimą savame krašte žvelgė gana skeptiškai. Jo įsi-tikinimu, toks žingsnis Lietuvoje dar būtų buvęs per ankstyvas, nes jame „konstitucinis ir iš viso teisinis gyvenimas dar nėra tokiai reformai subrendęs“; konstitucinis teismas, pasak jo, laikytinas „institucija, tinkama ramiam, nuo audrų apsaugotam, konstitucin-gumo gynimui“, o Lietuvos valstybėje konstitucinė santvarka nesanti nusistovėjusi24. iš tiesų, šiuo požiūriu m. Romerį galima suprasti: 1931 m. išsakytam nihilistiniam jo po-žiūriui šiuo klausimu neabejotiną poveikį darė palyginti neseniai, 1926 m. gruodžio 17 d., įvykęs perversmas ir įvykiai po jo – prasidėjęs ir užsitęsęs beseimio valdymo laikotarpis ir ypač Respublikos prezidento 1928 m. oktrojuota valstybės konstitucija, kurią, visuomenės įspūdžiui dėl akivaizdžiai nedemokratiško jos atsiradimo švelnin-ti, buvo pažadėta per dešimt metų patikrinti referendumu. Jaunai Lietuvos respublikai, m. Romerio nuomone, iki konstitucinio stabilumo tuomet dar buvę toloka.

19 Römeris m. Administracinis teismas. kaunas, 1928, p. vii; Römeris m. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, p. 45.

20 Römeris m. teisinės valstybės organizacija. Lietuvos universitetas 1927–1928 mokslo metais (1927.IX.15–1928.II.16). kaunas, 1928, p. 29.

21 Römeris m. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, p. 45.22 Ibid., p. 119–120.23 Ibid., p. 3.24 Ibid., p. 4.


tam tikrų abejonių šiuo reikalu m. Romeriui kėlė ir teisinė bei politinė to meto Lietuvos realybė –valdžioje įsitvirtino tautininkai, propagavę autoritarines idėjas, ly-dėjusias besiformuojantį asmenybės kultą. apie diktatoriškos valstybės santykį su konstituciniu teismu m. Romeris buvo užsiminęs tuo aspektu, kad teismo funkci-ja galinti būti efektyvi tik demokratiškai besitvarkančioje valstybėje, nes diktatoriš-ko režimo valstybėje aukščiausiųjų valstybės organų darbai teismo funkcijai tiesiog neprieinami, teismas čia būtų tiesiog bejėgis25. žinoma, atvirai ir konkrečiai, orien-tuodamasis į Lietuvos realybę, prabilti apie tai, kad konstitucinis teismas – demokra-tinės teisinės valstybės institucija – autoritarinio pobūdžio konstitucijos kontekste būtų neįmanomas, nesiderinantis su principinėmis jos nuostatomis, kad apskritai šis teismas dera ne kiekvienai konstitucijai, dėl suprantamų priežasčių jis, deja, negalėjo.

skeptiškas m. Romerio įžvalgas netrukus patvirtino tolesnė Lietuvos įvykių eiga.

3. KONSTITUCINĖ JUSTICIJA IR AUTORITARIzMAS

Grįžtant prie m. Romerio minėtos trijų teismų sistemos praktinio įgyvendinimo Lietuvoje pažymėtina, kad kasacinio teismo idėja, vykdyti jo funkcijas pavedus vy-riausiajam tribunolui, buvo įgyvendinta 1933 m. išleistu teismų santvarkos įstatymu. aiškių užuominų dėl administracinio teismo būta 1922 m. Lietuvos valstybės kons-titucijoje, ir nors 1928 m. konstituciniame akte jų pėdsakų neliko, netrukus prie šio teismo idėjos buvo grįžta ir keletą metų Lietuvos valstybės taryba rengė jam skirtą įstatymą, – tiesa, šio darbo taip ir nebaigė. o konstitucinio teismo sumanymas, nors apie jį kalbėta ir rašyta, viešajame teisiniame Lietuvos gyvenime nepaliko regimo pėdsako, tarsi nė nebuvo bandyta pakelti jo iš idėjų lygmens.

bet taip atrodė tik platesniems visuomenės sluoksniams.1936 m. pabaigoje veiklą pradėjo Lietuvos vyriausybės sudaryta Lietuvos vals-

tybės tarybos komisija naujos konstitucijos projektui rengti, kurioje, vadovaujami tarybos pirmininko s. Šilingo, dirbo žymūs to meto teisininkai b. masiulis, v. maša-laitis ir k. Račkauskas, o darbui einant į pabaigą prie jų dar prisidėjo L. ciplijauskas ir d. krivickas26. dirbta tikintis, jog naujoji Lietuvos konstitucija šįkart ne tik bus il-galaikė, bet ir verta to, kad joje būtų įkūnyti patys moderniausi konstitucionalizmo pasiekimai, iš jų – priemonės, užtikrinančios, kad joje įtvirtintiems valstybės pagrin-dams nepajėgtų daryti neigiamos įtakos paprastieji įstatymai. komisijos nariai, ne-abejotinai veikiami entuziastiškai reiškiamų m. Romerio minčių apie konstitucinio teismo vaidmenį modernioje valstybėje, buvo nusiteikę įgyvendinti ir šią jo idėją, ne-įžvelgdama tam jokių kliūčių.

netradiciškai išsamūs konstituciniam teismui skirti nuostatai, rengėjų daugiau-sia sutelkti konstitucijos projekto skyriuje „teismas“, iš dalies – skyriuje „Įstatymai

25 Römeris m. teisinės valstybės organizacija. Lietuvos universitetas 1927–1928 mokslo metais (1927.IX.15–1928.II.16), p. 24.

26 konstitucijos 1937 m. balandžio 10 d. projektas. Lcva, f. 923, ap. 1, b. 943, l. 318.


ir sutartys“, atsirado jau pirmuosiuose konstitucijos projekto variantuose27. pradžio-je buvo numatyta, kad konstitucinis teismas bus vyriausiojo tribunolo padalinys, ku-riam pirmininkaus pats jo pirmininkas28, bet netrukus buvo nusistatyta jį formuoti kaip visiškai autonomišką instituciją, nesusijusią su bendrosios kompetencijos teis-mais, susidedančią iš pirmininko, jo pavaduotojo ir trijų teisėjų, septynerių metų ka-dencijai skiriamų Respublikos prezidento.

teisė teikti konstituciniam teismui spręsti įstatymo ar tam tikros jo dalies kons-titucingumo klausimą projekte buvo numatyta ministrų tarybai arba bent trečdaliui seimo narių, taip pat teismams – vyriausiajam tribunolui arba dar tik projektuotam įsteigti, bet realiai nesamam administraciniam teismui29. teisė kreiptis į konstituci-nį teismą buvo numatoma ir Respublikos prezidentui, jei jis suabejotų gauto tvirtin-ti seimo priimto įstatymo ar ratifikuoti pasirašytos tarptautinės sutarties atitiktimi konstitucijai.

buvo numatyta konstituciniam teismui leisti tikrinti tik tokio įstatymo ar atski-ro jo nuostato konstitucingumą, nuo kurio įsigaliojimo dar nebuvo praėję treji metai arba kurių jis nustatytąja tvarka dar nebuvo tikrinęs. konstitucinis teismas įpareigo-tas sprendime nustatyti tvarką ir laiką, kaip ir nuo kada nekonstitucingu pripažintas įstatymas ar jo nuostatas nustosiąs veikti30.

atomazga buvo netikėta, projektuoti konstitucijos nuostatai dėl konstitucinio teismo Lietuvoje tuokart įgyvendinti nebuvo: įpusėjus projekto rengimą, straipsniai, skirti konstituciniam teismui, be jokios užuominos apie priežastis ir nežinia kieno iniciatyva iš jo staiga dingo31. prie šios institucijos projekte nebegrįžta, o įsigaliojusio-je 1938 m. Lietuvos konstitucijoje įstatymų konstitucingumo reikalu teliko jau mi-nėta tradicinė bendro pobūdžio nuostata, perkelta į mažiau pastebimą teksto vietą ir skelbianti apie priešingų konstitucijai įstatymų negaliojimą bei šiai taisyklei įgyven-dinti nenumatanti jokių konstitucingumo kontrolės procedūrų.

neabejotina, kad prie to prieita suvokus akivaizdų konstitucinės justicijos prieš-taravimą toje pačioje konstitucijoje nustatytoms autoritarinėms valstybės nuo-statoms, visiškas jų nesuderinamumas. kalbant apie jį, viena vertus, pažymėtina, kad įstatymų leidyba Lietuvos konstitucijoje buvo priskirta Respublikos preziden-to veiklos sričiai, jam vienam buvo pavesta savo nuožiūra visiems valstybės įstaty-mams suteikti privalomąją galią. Šią funkciją Respublikos prezidentas turėjo vykdyti: a) tvirtindamas ir skelbdamas įstatymais seimo priimtus įstatymų projektus (Lietu-vos konstitucijos 108 straipsnis); literatūroje buvo pripažįstama, kad „ne pats sei-mas, o Respublikos prezidentas sprendžia, ar seimo svarstytas ir priimtas įstatymo projektas yra tinkamas ar ne“32; b) pats leisdamas įstatymus tuomet, kai seimo ar

27 konstitucijos rengimo medžiaga. Lcva, f. 923, ap. 1, b. 898, l. 325, 335; b. 943, l. 71–72.28 konstitucijos rengimo medžiaga. Lcva, f. 923, ap. 1, b. 898, l. 325, 335; b. 943, l. 335.29 konstitucijos rengimo medžiaga. Lcva, f. 923, ap. 1, b. 898, l. 325, 335; b. 943, l. 325.30 konstitucijos 1937 m. kovo 6 d. projektas. Lcva, f. 923, ap. 1, b. 943, l. 71–72.31 konstitucijos 1937 m. balandžio 10 d. projektas. Lcva, f. 923, ap. 1, b. 943, l. 336–338.32 dirmeikis b. t. seimas 1938 m. konstitucijoj. Vairas, 1939, nr. 19, p. 340.


jo sesijos nėra (110 straipsnis); pasak komentaro, antruoju atveju Respublikos pre-zidentas, leisdamas įstatymus, „neveikia seimo įgaliojimu, jis nėra taipogi laikinas seimo pavaduotojas, bet jis veikia savistoviai, konstitucijos jam suteiktąja galia“33. vadinasi, projektuotoji konstitucinė justicija tiesiogiai būtų buvusi skirta Respubli-kos prezidento įstatymų leidžiamosios veiklos rezultatams kontroliuoti.

kita vertus, naujoji konstitucija Lietuvoje kartu įtvirtino konstitucinio režimo konstrukciją, paremtą Respublikos prezidentu, jai tapo būdingas „prezidento galios sustiprinimas iki lemiamos jos reikšmės“34. tai buvo autoritarinė valstybė, kurioje „visos institucijos yra sudarytos ir veikia vieno asmens valios vyravimo ir atsako-mybės principu“35; paskelbusi: valstybės „priešakyje yra Respublikos prezidentas. Jis vadovauja valstybei“ (3 straipsnis), konstitucija įtvirtino vieną valstybės vadovybę. konstitucijoje įtvirtinus, kad valstybės valdžia, kurią vykdo Respublikos preziden-tas, seimas, vyriausybė ir teismas, yra „vienatija ir nedaloma“ (4 straipsnis), buvo at-sisakyta liberalioms konstitucijoms būdingo valdžių padalijimo, nes šias „skirtingas funkcijas derina prezidento vienijančios valios vaidmuo“36.

be to, konstitucijoje buvo paskelbta, kad Respublikos prezidentas neatsako už savo galios veiksmus (73 straipsnis), o už kitus veiksmus negali būti traukiamas at-sakomybėn, kol vadovauja valstybei. manyta, kad Respublikos prezidento atsakingu-mo nustatymas nesiderintų su konstitucijos jam suteiktu autoritetu37. konstitucijoje nebuvo numatyta galimybės anksčiau laiko atstatydinti Respublikos prezidentą iš pareigų ar jį nušalinti. taigi akivaizdu, kad oficialus galimybės įtarti Respublikos prezidento įstatymų leidybos veiklą esant nekokybišką pripažinimas, jo valia įsiga-liojusius įstatymus laikyti neatitinkančiais konstitucijos, juo labiau teisės tikrinti tų įstatymų kokybę jų konstitucingumo požiūriu kam nors suteikimas būtų tiesiogiai griovę principines konstitucijos nuostatas. konstitucinė justicija, kontroliuodama „vadovaujančio valstybei“ Respublikos prezidento įstatymų leidybos veiklos kokybę tų įstatymų konstitucingumo požiūriu, turėjo aiškiai paliesti ir kartu žeisti ne tik vals-tybės vado galias, bet ir jo paties autoritetą.

teisinei logikai būtų prieštaravusi ir projektuota nuostata dėl galimų teisės ofi-cialiai suabejoti Respublikos prezidento valia išleistų įstatymų konstitucingumu ir skųsti juos konstituciniam teismui subjektų – ministrų tarybos ir seimo, nes abi šios institucijos konstitucijoje buvo subordinuotos tam pačiam Respublikos prezidentui, abiejų galimybės funkcionuoti buvo sutelktos jo rankose: jis pats vienas, net be mi-nistrų tarybos atstovo kontrasignacijos, galėjo skirti ir atleisti ministrą pirmininką ir jo teikimu paskirtus kitus ministrus (74, 97 straipsniai), galėjo duoti sutikimą iškel-ti jiems baudžiamąją bylą (103 straipsnis); nuo seimo nepriklausančiam Respublikos

33 naujoji Lietuvos konstitucija. Savivaldybė, 1938, nr. 2, p. 35.34 Gražiškis p. tautinė linkmė naujos konstitucijos projekte. Lietuvos aidas, 1938, nr. 26.35 dirmeikis b. t. vyriausybė 1938 m. konstitucijoje. Vairas, 1939, nr. 18, p. 324.36 naujoji Lietuvos konstitucija pilniau ir tobuliau aprėpia visas valstybės gyvenimo sritis. Lcva, f. 377,

ap. 10, b. 142, l. 38.37 Seimo stenogramos. trečioji nepaprastoji sesija. posėd. 87/9, 1938 05 12, p. 153.


prezidentui konstitucija suteikė teisę bet kada savo nuožiūra jį paleisti (81 straipsnis) arba anksčiau laiko baigti jo sesiją (87–88 straipsniai). ir, galiausiai, vertinti Respubli-kos prezidento išleistų įstatymų konstitucingumą buvo ketinama pavesti žmonėms, šiai veiklai skiriamiems jo paties nuožiūra.

iš tiesų, 1938 m. Lietuvos konstitucijos konstrukcija vieninteliu įstatymų konsti-tucingumo garantu paliko valstybei vadovaujantį Respublikos prezidentą, kuris pats tuos įstatymus arba leido, arba tvirtino ir skelbė. Įkūnyti konstitucinio teimo idėją tuokart sutrukdė susiklosčiusi teisiniu požiūriu originali situacija, įtikinamai paro-džiusi konstitucinės justicijos nesuderinamumą su pagrindinėmis rengtos konstitu-cijos nuostatomis. Galima netgi manyti, kad Respublikos prezidento valią įstatymų leidybos srityje imta vertinti aukščiau nei formalią jų atitiktį konstitucijai, bent jau akivaizdžiai sumažėjo regimoji jai skirta reikšmė. tokią išvadą galima daryti iš svar-biausio įstatymų leidėjo – Respublikos prezidento – atnaujinto paskutinės priesaikos, jo duotos 1938 m. gruodžio mėn., teksto, kuriame apie tradicinę ištikimybę konsti-tucijai ar įsipareigojimą jos laikytis nebeužsimenama38, o įstatymų atitikties kons-titucijai reikalavimas iš konstitucijos pradžios, iš jos „bendrųjų dėsnių“ skyriaus, nudangintas į ne tokį svarų ir pastebimą Xiii skyrių.

m. Romerio būta teisaus – Lietuvos valstybė tuomet dar nebuvo pasirengusi pa-sinaudoti konstitucinio teismo potencialiomis galimybėmis siekti užtikrinti įstatymų konstitucingumą.

THE CONSTITUTIONALITY OF LAWS IN THE INTERWAR CONSTITUTIONS OF LITHUANIA AND THE PROBLEM OF CONSTITUTIONAL REVIEW

Prof. Habil. Dr. Mindaugas MaksimaitisFaculty of Law of Mykolas Romeris University

Summary

all the constitutions of Lithuania that were in force during the interwar period set their formal legal priority within the system of sources of law in the form and to the extent that were similar, by traditionally proclaiming that any law contrary to the constitution has no force in the state and that only laws not in conflict with the constitution are valid. These constitutions, however, did not provide for the mechanism to ensure the actual functioning of the said principles. it was considered sufficient that the constitution, by proclaiming the laws that were in conflict with it as invalid, at the same time obligated the seimas not to adopt, the president of the Republic—not to promulgate and the Government—not to countersign any such law. no attention was given to the recommendations that the draft constitution should include the function of the judiciary to check the constitutionality of laws or, at the least, the right of the supreme tribunal to demand that a law, which, in its opinion, is in conflict with the constitution, be not executed.

38 skaistys a. Teisinis priesaikos institutas ir jo socialinis vaidmuo. daktaro disertacija. 3 priedas. valstybinės priesaikos 1918–1940 m. vilnius: mykolo Romerio universitetas, 2011, p. 197.


in the interwar period the practice of constitutional justice, which was not yet very widespread on the global scale, was more an object of attention of the enthusiasts, sceptics or even opponents of the idea. Thanks to professor m. Romeris, the Lithuanian legal literature saw the rise of the issues in question in the middle of thirties. The professor’s reasoned works, which provided the survey of the foreign theory and practice, introduced to the Lithuanian legal society the doctrine of constitutional justice as well as enabled its spread and popularity. However, even after becoming an ardent supporter and advocate of the constitutional court, the professor viewed it to be too early to establish such an institution in the Lithuanian milieu, in which the constitutional order had not been established yet, all the more so that such an order, according to him, could produce an effect only in a state with democratic governance.

Regardless of the unfavourable forecasts, the commission, which was preparing a new draft constitution in 1936-1938, demonstrated its serious intentions with respect to the question of the constitutional court, but, eventually it realised the incompatibility of constitutional justice with the authoritarian state constructions provided for namely by the same constitution itself.

The constitution consolidated in Lithuania the state “with the president of the Republic at the forefront. The president shall head the state“, whereas the drafters of the constitution intended to assign to the constitutional justice the control over the president’s legislative activities entrenched in the constitution. The legal logic would have been contradicted by the provision relating to the potential subjects who enjoyed the right to officially raise doubts regarding the constitutionality of laws passed by the will of the president of the Republic and the right to file complaints against these laws with the constitutional court—the council of ministers and the seimas, which were subordinate to the president himself, to say nothing of the fact that it was intended to assign the assessment of constitutionality of laws passed by the president to the persons appointed for such an activity at the discretion of the president.

in the middle of the work on the preparation of the draft, the provisions on the constitutional court were withdrawn. The adopted framework of the Lithuanian constitution left the president of the Republic, who was Head of the state, as the sole guarantor of constitutionality of laws, who himself either passed those laws or, in cases they were passed by the seimas, approved and promulgated them. in the law-making the will of the president used to be assessed as more superior than the formal compliance of laws with the constitution, at least the visible significance attached to the constitution obviously decreased: in the 1938 constitution the traditional requirement to be faithful to the constitution was withdrawn from the renewed text of the presidential oath and the very provision requiring that laws be in compliance with the constitution was moved from the introductory part, the chapter “General provisions”, down to a less weighty and less noticeable chapter Xiii.

288 Romualdas Kęstutis Urbaitis ◆

KONSTITUCINĖ KONTROLĖ LIETUVOJE IR KAI KURIE PROBLEMINIAI JOS ASPEKTAI1

Romualdas Kęstutis UrbaitisLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

1. KONSTITUCINĖS KONTROLĖS RAIDA LIETUVOJE

valstybės valdžios institucijų aktų ar veiksmų teisminio tyrimo ir vertinimo tra-dicijos pasaulyje yra senos2. anglijoje konstitucinės kontrolės užuomazgos siejamos su dar 1610 m. Bonhamso byloje priimtu sprendimu, kuriame konstatuota, kad par-lamento aktas yra niekinis, jei prieštarauja bendrajai teisei ir paprasčiausiai logikai, Jav – su garsiuoju aukščiausiojo teismo 1803 m. sprendimu byloje Marbury prieš Madisoną, įtvirtinusiu aktyvų teismų vaidmenį konstitucinės kontrolės klausimais. XX a. pradžioje konstitucinė kontrolė pradėjo formuotis daugumoje kontinentinės teisinės sistemos valstybių.

Lietuvoje konstitucinė kontrolė vykdoma palyginti neseniai.tam tikrų konstitucinės kontrolės užuomazgų būta dar tarpukario Lietuvoje. Jos

atspindėtos tuo metu priimtų konstitucijų tekstuose3. pažangias idėjas, susijusias su konstitucine kontrole, skleidė to meto Lietuvos teisės mokslininkai. pavyzdžiui, prof. m. Romeris4 1930 m. apie konstitucinę kontrolę ir konstitucinį teismą rašė kaip apie didžiausius teisinės valstybės laimėjimus. kai kurios konstitucinės kontrolės proble-mos gvildentos kito žymaus teisės mokslininko p. Leono darbuose ir kt.

pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje priimtose konstitucijose nebuvo įtvir-tintas konstitucinės kontrolės vykdymo mechanizmas. pasak buvusio Lietuvos Res-publikos konstitucinio teismo pirmininko prof. J. žilio, „konstitucijų kūrėjai buvo įsitikinę, kad teismas privalo tik taikyti įstatymą, o ne tikrinti jo konstitucingumą“, todėl „tarpukario Lietuvos <...> valdžių konstrukcijoje <...> konstituciniam teismui nei teoriškai, nei juo labiau praktiškai vietos nebuvo“5.

1 straipsnis parengtas pranešimo, perskaityto 2011 m. spalio 27–29 d. sankt peterburge (Rusija) vyku-sioje konferencijoje „konstitucinė kontrolė: doktrina ir praktika“, skirtoje Rusijos Federacijos konsti-tucinio teismo įsteigimo 20-mečiui, pagrindu.

2 plačiau apie tai žr. Jarašiūnas e. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. vilnius: vĮ teisinės informacijos centras, 2003, p. 36–43.

3 1920 m. birželio 20 d. priimta Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija (Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920-06-12, nr. 37-407); Lietuvos valstybės konstitucijos, priimtos 1922 m. rugpjūčio 1 d. (Vyriausybės žinios, 1922-08-06, nr. 100-799) ir 1928 m. gegužės 15 d. (Vyriausybės žinios, 1928-05-25, nr. 275-1778); Lietuvos konstitucija, priimta 1938 m. gegužės 12 d. (Vyriausybės žinios, 1938-05-12, nr. 608-4271).

4 Römeris m. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. vilnius: pozicija, 1994, p. 4.5 žilys J. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas: įkūrimo prielaidos ir vaidmuo užtikrinant

konstitucinį teisingumą valstybėje. Konstitucinis Teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje. vilnius, 1995.

289◆ KONSTITUCINĖ KONTROLĖ LIETUVOJE IR KAI KURIE PROBLEMINIAI JOS ASPEKTAI

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje ir 1991 m. kovo 11 d. ją atkū-rus imta aktyviai diskutuoti apie konstitucinę priežiūrą. būta įvairių pasiūlymų, kurie daugiausia atsispindėjo ir įvairiuose konstitucijos projektuose. konstitucijos koncepci-jos metmenyse buvo kalbama apie konstitucinį teismą ar konstitucinę tarybą, viename iš konstitucijos projektų buvo nustatyta, kad konstitucinę kontrolę galėtų vykdyti Lietu-vos aukščiausiasis teismas, svarstyta šiai funkcijai vykdyti įsteigti vyriausiąjį tribunolą6.

Realiai konstitucinės justicijos – konstitucinės teisminės kontrolės – institutas Lie-tuvoje įtvirtintas tautos referendume 1992 m. spalio 25 d. priėmus Lietuvos Respu-blikos konstituciją. Šioje konstitucijoje, kaip ir daugumoje vidurio ir Rytų europoje priimtų ketvirtosios bangos7 konstitucijų, iš esmės įtvirtintas vadinamasis kelzeniškasis konstitucinės kontrolės modelis. pagrindiniai būdingi šio modelio bruožai tokie: 1) to-kią kontrolę vykdo tik speciali teisminio pobūdžio institucija (konstitucinis teismas); 2) konstitucinė kontrolė yra kompleksinė (t. y. ji apima ne tik teisės aktų konstitucin-gumo kontrolę, bet ir ginčus, susijusius su konstitucijos nuostatų taikymu); 3) tokia kontrolė yra abstrakti; 4) konstitucinio teismo sprendimas turi erga omnes galią. Šis konstitucinės kontrolės modelis grindžiamas mintimi, kad konstitucija iš esmės mono-polizuoja visų teisės aktų legitimavimo ir legalizavimo funkciją.

pagal konstituciją konstitucinę kontrolę atlikti pavesta konstituciniam teismui. taip sudarytos teisinės prielaidos politinės valdžios priimtus teisės aktus, t. y. Lietu-vos Respublikos įstatymus, kitus Lietuvos Respublikos seimo priimtus aktus, Lietu-vos Respublikos prezidento ir Lietuvos Respublikos vyriausybės aktus, vertinti ne iš politinių, o iš teisinių pozicijų.

pažymėtina, kad priėmus konstituciją kurį laiką vis dar buvo manančiųjų, jog aukščiausios galios teisės aktas yra įstatymas, o konstitucija tėra vienas iš jų, nors ir užimantis aukščiausią vietą hierarchinėje sistemoje.

prie šios giliai įsišaknijusios mąstymo paradigmos laipsniško keitimo, kartu ir prie šiuolaikiškos konstitucinės kontrolės sampratos formavimo, tiesiogiai prisidėjo (ir prisideda) konstitucinis teismas formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną. Reikšmingiausiais tokios konstitucinio teismo veiklos lūžiais laikytinos teismo su-formuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos (daugelis jų buvo pakar-totos vėlesniuose konstitucinio teismo nutarimuose), susijusios su:

1) Konstitucijos viršenybės principo samprata. Jau 1994 m. vasario 14 d. nutarime konstitucinis teismas pradėjo formuoti oficialiąją konstitucijos viršenybės doktriną ir konstatavo, kad „valstybės konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą“, o 1995 m. spalio 17 d. nutarime pabrėžė, kad „Lie-tuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad konstitucijai neturi prieštarauti <...> taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“. kiek vėliau, 2002 m. gruo-

6 Ibid.7 ketvirtosios pasaulio konstitucionalizmo bangos konstitucijomis vadinamos vidurio ir Rytų europos

šalių XX a. pabaigoje priimtos konstitucijos (žr. Jarašiūnas e. konstitucinė kontrolė: keletas minčių apie žmogaus teisių apsaugos matmenį. Konstitucinė jurisprudencija, 2009, nr. 4 (16), p. 167).


džio 24 d. nutarime, konstatuota, jog konstitucijoje įtvirtintas konstitucijos viršenybės principas yra „pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas“, šis principas „<...> reiškia, kad konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja kons-titucijai. Šiuo atžvilgiu konstitucijoje įtvirtintas konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konsti-tuciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija. konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konsti-tucinis teisinės valstybės principas“. dar vėliau, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, kons-tatuota, kad „konstitucija yra <...> aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas“;

2) Konstitucinio Teismo kompetencijos tirti iki Konstitucijos įsigaliojimo priimtų teisės aktų konstitucingumą įtvirtinimu. konstitucinis teismas 2003 m. spalio 29 d. nutarime konstatavo, kad „dėl iki konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Res-publikos įstatymų, kitų aukščiausiosios tarybos priimtų aktų, vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reguliuojančių seimo arba vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius, ati-tikties konstitucijai pagal konstituciją sprendžia konstitucinis teismas“;

3) Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto, koncepcijos įtvirtinimu. dar 1995 m. sausio 24 d. išvadoje konstitucinis teismas konstatavo, kad „konstitucijos vieningu-mas pirmiausia reiškia tai, kad konstitucinės nuostatos yra susijusios ne tik formaliai, pagal konstitucijos normų išdėstymo struktūrą, bet ir pagal jų turinį. Šis normų vie-ningumas reiškia, kad tiek konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro prasmingą konstitucijos visumą“. kiek vėliau konstitucinis teismas pažymė-jo: „konstitucijos vientisumo principas suponuoja tai, kad konstitucijos saugomų vertybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena tokių ver-tybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota“8; „konstitucija yra vientisas teisės aktas, kurio principai ir normos sudaro darnią sistemą“9;

4) Konstitucijos aiškinimu. konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutari-me pažymėjo, kad „konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas kokių nors sąlygų, išskyrus pačioje konstitucijoje nustatytas sąlygas. <...> konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta konstitucijos virše-nybė teisės sistemoje“;

8 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1999, nr. 26-740.

9 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2000, nr. 88-2724.


5) Konstitucijos, kaip akto be spragų, samprata. konstitucinis teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo: „pati konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės ga-lios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuo-se nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties konstitu-cijai atžvilgiu“;

6) legislatyvinės omisijos samprata. konstitucinis teismas ne kartą yra konsta-tavęs10, kad legislatyvinė omisija yra tokia teisės spraga, „kurią draudžia konstituci-ja (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas)“, o „legislatyvinės omisijos par excellence „aptikimas“ žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu tai būtina dėl na-grinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. ta apimtimi, ku-ria tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktų, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijos, reikalaujamas teisinis reguliavimas) konstitucijai (ki-tam aukštesnės galios teisės aktui)“.

svarbu paminėti, kad konstitucinės kontrolės instituto įtvirtinimui Lietuvoje yra reikšminga konstitucinės justicijos byla, kurioje konstituciniam teismui teko spręsti dėl savo vietos valdžios sistemoje, nes 34-ių seimo narių grupė suabejojo, ar konsti-tucinis teismas yra teisminės valdžios dalis, t. y. ar konstitucinis teismas yra teis-mas. Šioje byloje priimtame 2006 m. birželio 6 d. nutarime konstitucinis teismas pažymėjo: iš pačios konstitucijos kyla ir konstitucinio teismo išimtiniai įgaliojimai oficialiai aiškinti konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią konstitucijos nuostatų sampratą – formuoti oficialiąją konstitucinę doktriną; konstitucinis teis-mas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, ga-rantuoja konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą; tai, kad konstitucijoje yra atskiri skirsniai „teismas“ ir „konstitucinis teismas“, ne paneigia konstitucinio teismo buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia ypatingą jo sta-tusą teisminės valdžios, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valstybės instituci-jų, sistemoje, taip pačioje konstitucijoje yra išryškinami ir pabrėžiami konstitucinio teismo konstitucinės paskirties ir kompetencijos ypatumai.

Šiuo metu Lietuvoje yra nusistovėjęs gana aiškus konstitucinės kontrolės me-chanizmas ir niekas rimčiau nekvestionuoja konstitucinio teismo kompetencijos vykdyti konstitucinę teisminę kontrolę, kaip ir to, kad konstitucinis teismas užima ypatingą vietą teisminės valdžios sistemoje, o spręsdamas dėl žemesnės galios tei-sės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, jis yra savarankiš-kas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja konstitu-cijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

10 pavyzdžiui, žr. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimą. Valstybės žinios, 2009, nr. 25-988.


pažymėtina, kad šiandien konstitucinis teismas susiduria su svarbiu iššūkiu – nuolat daugėja konstitucinės justicijos bylų ir dėl to ilgėja jų nagrinėjimo terminas.

2. KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLA: REALI PADĖTIS IR UŽDAVINIAI

Lietuvoje vyrauja a posteriori abstrakčioji konstitucinė teisės normų kontrolė. tai, kad nuolat daugėja keipimųsi į konstitucinį teismą, rodo, jog konstitucinė kon-trolė Lietuvoje tampa vis aktualesnė. 2011 m. rugpjūčio 22 d. statistiniais duome-nimis11, konstituciniame teisme yra priimti 173 prašymai ir pradėta rengti tiek pat bylų. sujungus gautus prašymus būtų 52 konstitucinės justicijos bylos.

pažymėtina, kad 2010 m. konstituciniame teisme gauta neįprastai daug pra-šymų – 157 (palyginimui: 2009 m. gauti 67 prašymai, 2008 m. – 45, 2007 m. – 40, 2006 m. – 78, 2005 m. – 35). išanalizavus 2010 m. gautų prašymų turinį matyti, kad toks daugėjimas pirmiausia sietinas su Lietuvą apėmusia ekonomikos krize ir po-litiniais sprendimais, priimtais stengiantis ją įveikti. pavyzdžiui, socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įvairių nuostatų konstitucingumu įvairiais aspektais abejojama net 58 bylose; dviejose bylose abejojama nuostatų, susi-jusių su neišmokėtų senatvės ir invalidumo pensijų dalies grąžinimu, konstitucingu-mu; viena byla susijusi su skirtingu valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastu, kurio atitiktimi konstitucijai suabejojo vilniaus apygardos administracinis teismas; dvi bylos susijusios su teisėjų atlyginimų mažinimu; ir pan.

kol kas konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo tempas iš esmės išlieka stabilus. antai skaičiuojant 2011 m. išnagrinėtas bylas (iki 2011 m. rugpjūčio 22 d.), kuriose priimti nutarimai, vidutinė vienos bylos nagrinėjimo trukmė apytiksliai yra 25 mėne-siai (palyginimui: 2010 m. vidutinė trukmė buvo 21,5 mėnesio, o pvz., 2006 m. – 25,7, 2005 m. – 25,5, 2004 m. – 17,5). Šiame kontekste paminėtina, jog tokio pobūdžio statistiką lemia ir tai, kad neretai priėmus vieną nutarimą yra išsprendžiamos kelios ar net keliasdešimt bylų (pvz., priėmus 2011 m. sausio 31 d. nutarimą buvo išspręs-ta 16 bylų, o šiuo metu nagrinėjimo konstituciniame teisme laukia 30 bylų, kurio-se prašoma tirti to paties konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio, susijusio su konstitucinio teismo nutarimų įgyvendinimu, atitiktį konstitucijai).

išanalizavus minėtus statistinius duomenis ir konstituciniame teisme gaunamų prašymų dinamiką matyti konstitucinės justicijos bylų daugėjimo tendencija, o tai reiškia, kad neišvengiamai ilgės ir tokių bylų nagrinėjimo trukmė.

veiksnius, Lietuvoje lemiančius konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo tru-kmę, santykinai galima skirstyti į dvi grupes.

pirmajai grupei priskirtini veiksniai, susiję su Konstitucinio Teismo konstituci-nės paskirties ir kompetencijos ypatumais. Šie veiksniai neišvengiami ir yra būdingi visoms konstitucinę kontrolę vykdančioms institucijoms (konstituciniams teismams),

11 statistiniai duomenys skelbiami konstitucinio teismo interneto svetainėje http://www.lrkt.lt.


t. y. konstituciniame teisme paprastai nagrinėjami tiek visuomenei, tiek jos rinktai po-litinei valdžiai opūs, neretai sukeliantys didžiulį rezonansą, klausimai, o priimti spren-dimai dažniausiai tiesiogiai siejasi ne tik su byloje dalyvaujančiais asmenimis, bet ir su visa visuomene be to, konstitucinio teismo veikla susijusi su „negatyviąja teisės aktų leidyba“, o pagal konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį konstitucinio teismo spren-dimai klausimais, kuriuos konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir ne-skundžiami. taigi konstitucinis teismas iš esmės riboja kitų valdžios šakų – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios – galias. visa tai lemia didžiulę konstitucinio teismo tei-sėjų atsakomybę ir pailgina bendro sprendimo konkrečiose bylose paieškas.

antrajai grupei priskirtini veiksniai, susiję su Konstitucinio Teismo darbo orga-nizavimo specifika. manau, kad Lietuvoje jie daro didžiausią įtaką konstitucinės jus-ticijos bylų nagrinėjimo trukmei.

Lietuva yra viena iš europos valstybių, kur konstitucinę justiciją vykdanti ins-titucija (konstitucinis teismas) bylas nagrinėja in corpore (panašiai bylos nagrinėja-mos, pvz., bulgarijos, italijos, makedonijos, moldovos konstituciniuose teismuose, prancūzijos konstitucinėje taryboje12). pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą dėl visų klausimų, susijusių su bylos parengimu ir skyrimu nagrinėti, ginčijamo tei-sinio reguliavimo atitikties konstitucijai ir (ar) įstatymams tyrimu bei konstatavimu, teisinių argumentų paieška, konstitucinis teismas turi nuspręsti kolegialiai – daly-vaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.

viena vertus, toks bylų nagrinėjimo teisinis reguliavimas pateisinamas tuo, kad yra palyginti nedaug teisėjų (konstitucinis teismas susideda iš 9 teisėjų), konstituci-nio teismo kompetencija yra išskirtinė ir asmenų, galinčių kreiptis į jį, ratas ribotas (šiuo metu konstitucijoje ir konstitucinio teismo įstatyme nustatyta, kad į konsti-tucinį teismą gali kreiptis seimas, ne mažesnė kaip 1/5 seimo narių grupė, Respu-blikos prezidentas, vyriausybė ir teismai). kita vertus, nors bendros konstitucinio teismo pozicijos paieška (įvairiais konstitucinės justicijos bylų rengimo, nagrinėjimo ir baigiamojo akto paskelbimo aspektais) vertintina teigiamai (kaip antai visapusiškai išnagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje keliamos problemos, pateikiama išsa-mesnė motyvacija, iki minimumo sumažinama tikimybė nukrypti nuo jau esančios oficialiosios konstitucinės doktrinos ir pan.), neišvengiamai lėtėja bylų rengimas teis-miniam nagrinėjimui, konstitucinio teismo baigiamojo akto teksto rašymas.

siekiant spartinti konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimą, svarstytina gali-mybė keisti šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą – nustatyti galimybę atskiras bylas nagrinėti kolegijose. europos konstitucinės justicijos institucijose nagrinė-jant bylas yra taikomi įvairūs bylų nagrinėjimo kolegijose modeliai. antai Lenki-jos Respublikos konstituciniame tribunole konstitucinės justicijos bylos daugiausia sprendžiamos kolegijose, sudarytose iš 3 arba 5 teisėjų, o visos sudėties (15 teisėjų)

12 2010 m. lapkričio 3 d. įstatymu pakeitus Rusijos Federacijos konstitucinio teismo įstatymą (http://www.ksrf.ru/info/Legalbases/FcL/pages/chapter2.aspx), analogiška konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo tvarka yra ir Rusijos Federacijoje.


konstitucinis tribunolas nagrinėja tik ypač svarbias bylas; Latvijoje konstitucinės justicijos bylos nagrinėjamos trijų teisėjų kolegijose arba plenarinėje sesijoje; kole-gijos sudaromos ir kitų šalių, pvz., austrijos, belgijos, vokietijos, konstitucinės jus-ticijos institucijose.

Lietuvoje mokslinė ir praktinė diskusija dėl galimybės konstitucinio teismo darbą organizuoti bylas sprendžiant ne tik visos sudėties teismui, bet ir kolegijose, dar tik prasideda. pavyzdžiui, siūloma bylas, kurioms išspręsti pakanka esamos ofici-aliosios konstitucinės doktrinos (nereikia formuoti naujos konstitucinės doktrinos), nagrinėti trijų teisėjų kolegijose, bylas, kurioms išspręsti reikia tik šiek tiek pakore-guoti (išplėtoti) esamą oficialiąją konstitucinę doktriną, – penkių teisėjų kolegijoje, o visos sudėties teismui nagrinėti tik tas bylas, kurioms išspręsti dar nėra suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos arba reikia iš esmės pakeisti esamą konstitucinę doktriną (būtina iš naujo interpretuoti oficialiąją konstitucinių nuostatų sampratą ir suformuoti naują konstitucinę doktriną).

minėtas pasiūlymas iš esmės grindžiamas tuo, kad konstitucinio teismo kole-gijos turi būti sudaromos atsižvelgiant į tai, kokią įtaką nagrinėjama konkreti kons-titucinės justicijos byla turės konstitucinės doktrinos formavimui. manytina, kad reglamentuojant galimą konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimą teisėjų kolegijose, tokių kolegijų sudėtį ir kompetenciją, be jau paminėto kriterijaus (kuris, be abejo, la-bai svarbus), turėtų būti įvertinti ir kiti. be kita ko, turi būti įvertintas konkrečioje byloje atliekamos konstitucinės kontrolės pobūdis, t. y. ar konkrečioje byloje yra vyk-doma teisės aktų konstitucingumo kontrolė, ar sprendžiami kiti konstitucinės jus-ticijos klausimai (t. y. teikiamos išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos prezidento ar seimo narių rinkimus; ar Respublikos prezidento sveika-tos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Lietuvos Respublikos tarptautinės su-tartys neprieštarauja konstitucijai; ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai). taip pat turi būti atsižvelgiama į šiuos dalykus: teisės aktų, kurių konstitucingumu abejojama, rūšį (t. y. ar ginčijamas įstatymas, ar kitas seimo priimtas aktas, ar Respublikos preziden-to aktas, ar vyriausybės aktas); į tai, ar ginčijama minėtų aktų atitiktis konstitucijai ir (arba) įstatymams, ar tik įstatymams; ar minėti aktai yra bendrųjų teisės normų, ar individualiųjų; nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir svarbą (apie tai būtų galima spręsti inter alia iš sujungtų bylų skaičiaus) ir pan. taip pat būtina įtvirtinti mecha-nizmą, kaip bet kuri konstitucinės justicijos byla galėtų būti perduodama nagrinė-ti visos sudėties konstituciniam teismui, nustatyti kolegijų sudarymo tvarką ir pan.

pagal konstitucinio teismo įstatymą konstitucinės justicijos bylos nagrinėjamos tik žodinio proceso tvarka, ir kol pradėtoji nagrinėti byla bus baigta nagrinėti arba jos svarstymas bus atidėtas, konstitucinis teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų, jis tegali priimti procesinius sprendimus dėl kitos bylos skyrimo nagrinėti teisminia-me posėdyje ar dėl bylos nagrinėjimo termino pratęsimo. dėl šių nuostatų lėtėja bylų nagrinėjimo procesas, todėl tikslinga keisti konstitucinio teismo įstatymą ir jame


įtvirtinti galimybę konstitucinės justicijos bylas nagrinėti rašytinio proceso tvarka, taip sudarant prielaidas vienu metu rengti kelias bylas.

konstitucinio teismo vykdoma konstitucinė kontrolė materializuojama jam pri-imant baigiamuosius aktus13, todėl svarbu, kad jie būtų tinkamai įgyvendinami.

3. KONSTITUCINIO TEISMO BAIGIAMŲJŲ AKTŲ įGYVENDINIMAS

konstitucinio teismo baigiamųjų aktų (juose įtvirtintų ratio ir dicta) įgyvendini-mas daro tiesioginį poveikį teisinei tikrovei.

iš konstitucijos 105 straipsnio, kuriame įtvirtinta konstitucinio teismo kom-petencija, matyti, kad vieni jo priimti baigiamieji aktai yra susiję su teisės aktų konstitucingumo kontrole (t. y. konstitucinio teismo aktai priimami įgyvendinant konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą konstitucinio teismo kompeten-ciją spręsti, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarauja konstitucijai, o Respubli-kos prezidento ir vyriausybės aktai – neprieštarauja konstitucijai arba įstatymams), o kitais aktais išsprendžiami kiti konstitucinės justicijos klausimai (konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodyta konstitucinio teismo kompetencija teikti išvadas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos prezidento ar seimo narių rinki-mus, ar Respublikos prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai, ar seimo na-rių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieš-tarauja konstitucijai). atsižvelgiant į tai, skiriasi ir šių aktų įgyvendinimas.

3.1. Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų, tiesiogiai susijusių su teisės aktų konstitucingumo kontrole, įgyvendinimas

konstitucinio teismo baigiamųjų aktų, tiesiogiai susijusių su teisės aktų konsti-tucingumo kontrole, teisinė galia expressis verbis nustatyta pačioje konstitucijoje. pa-gal konstitucijos 107 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas (ar jo da-lis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teis-mo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai (1 dalis), o pagal konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį visos valstybės institucijos bei jų

13 konstitucinio teismo baigiamaisiais aktais laikomi tie aktai, kuriais konstitucinės justicijos byla išnagrinėjama iš esmės, ir tie, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas konstituciniame teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti konstitucinio teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta konstitucinio teismo posėdyje (Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292; Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. išvada. Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, nr. 137).


pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, ku-rie pagrįsti nekonstituciniu pripažintu teisės aktu (3 dalis).

konstitucinis teismas savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, įvertinęs inter alia minėtas konstitucijos nuostatas, suformulavo aiš-kius reikalavimus teisėkūros subjektams ir pažymėjo, kad konstituciniam teismui savo nutarimu pripažinus, jog tam tikras žemesnės galios teisės aktas (jo dalis) prieš-tarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, atitinkamam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima iš-siversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų ati-tinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai.

nepaisant pirmiau nurodytų konstitucinių reikalavimų, konstitucinio teismo priimti baigiamieji aktai įgyvendinti ne visi (arba įgyvendinti netinkamai). Šiuo metu yra neįgyvendinta (arba įgyvendinta netinkamai) kelios dešimtys nutarimų – juose prieštaraujančiais konstitucijai ir (arba) įstatymams pripažinti teisės aktai (jų nuos-tatos) nebuvo pakeisti, papildyti ar panaikinti.

svarbu pažymėti, kad tarp jų patenka ir teisės aktai (jų nuostatos), kuriuos pripa-žinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams iš esmės nereikia naujo tei-sinio reguliavimo ir nesukuriama teisinė spraga, t. y. nors de jure jie nėra panaikinti, tačiau de facto yra pašalinti iš teisinės sistemos. tokiais aktais laikytini: Respublikos pre-zidento, seimo ar vyriausybės priimti individualūs ir (arba) vienkartinio taikymo (ad hoc) teisės aktai (pvz., dėl apdovanojimo, pilietybės suteikimo, asmens paskyrimo ar nepaskyrimo eiti pareigas, pritarimo ar nepritarimo sutarčių projektams, turto perda-vimui ir pan.), kurie faktiškai nustoja galios juos pritaikius, nes jų pagrindu atsiradu-sius teisinius santykius reguliuoja jau kiti teisės aktai, o konstitucijai ir (ar) įstatymams prieštaraujančiais pripažintų individualių ir kitų vienkartinio taikymo aktų (jų nuosta-tų) panaikinimas savaime neturėtų grįžtamosios galios tiems santykiams, kuriems su-reguliuoti šie aktai buvo priimti; biudžetų (valstybės ar savivaldybių) įstatymai, kurie priimami kiekvienais metais (pvz., iki šiol formaliai nepakeista (nepanaikinta) konsti-tucinio teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimu prieštaraujančia konstitucijai pripažinta Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostata, tačiau Lietuvoje kiekvienais metais yra prii-mamas naujas tokio pobūdžio įstatymas, naikinantis ankstesnįjį), ir pan. Reikia sutikti su nuomone, kad tokie teisės aktai laikytini „teisiniais lavonais“, kurie „gal ir teršia tei-sės sistemą, bet jokios praktinės reikšmės jau neturi“14.

tačiau į minėtą statistiką patenka ir tokie prieštaraujančiais konstitucijai ir (arba) įstatymams pripažinti teisės aktai (jų nuostatos), kurie ne tik teršia teisės sis-temą, bet ir sukuria teisės spragas, teisinį neaiškumą ar net visai su teisinės valstybės

14 sinkevičius v. konstitucinio teismo nutarimų įgyvendinimas įstatymų leidyboje. Jurisprudencija, 2011, nr. 18 (2), p. 497–516.


principu nesuderinamas situacijas. Galima pateikti kelis pavyzdžius, kada dėl delsi-mo įgyvendinti konstitucinio teismo nutarimus atsiranda teisinių neapibrėžčių ar net teisinio reguliavimo vakuumas:

1) konstitucinis teismas dar 2009 m. birželio 22 d. nutarime konstatavo, kad miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmeno-mis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarau-ja konstitucijai. Ši nuostata pakeista tik 2011 m. birželio 16 d. seimui priėmus miškų įstatymo 2, 4, 11, 13 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymą. iki šio įstatymo priėmimo susidariusi teisinė situacija buvo neapibrėžta, o 2010 m. gruodžio 28 d. konstituci-nis teismas gavo aplinkos ministerijos kanclerio prašymą, kuriame nurodoma, kad dėl tokios teisinės situacijos „<...> aplinkos ministerija iš savivaldos institucijų bei privačių asmenų gauna daug prašymų paaiškinti <...> [ar miško] žemė iš viso negali būti paverčiama kitomis naudmenomis, [ar] gali būti vykdomos teritorijų planavimo dokumentų, kuriais siekiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis ar pakeisti miškų ūkio paskirties žemę į kitos paskirties, rengimo procedūros, t. y. išduodamos planavimo sąlygos, tvirtinamos detaliojo plano koncepcijos, derinami teritorijų pla-navimo dokumentai ir kt., [ar] pats dokumentas negali būti tvirtinamas, kol nebus priimtas miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas“.

2) Ypatingais atvejais konstitucinis teismas, siekdamas išvengti dėl susidariusio teisinio reguliavimo vakuumo atsiradusių tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmo-nių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, atideda oficialaus konstitucinio teis-mo nutarimo paskelbimo datą (per visą konstitucinio teismo gyvavimo laikotarpį buvo atidėta tik keturių jo nutarimų (2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. rugsėjo 23 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. birželio 9 d.) oficialaus paskelbimo data), suteikdamas laiko atsakingoms institucijoms atitinkamai pakoreguoti konstitucijai prieštaraujan-tį įstatymo nustatytą reguliavimą. tačiau net ir šiais – ypatingais – atvejais atsakin-gos institucijos veikia nepakankamai operatyviai, sudaro sąlygas rastis visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankiems padariniams. pavyzdžiui, dėl to, kad iki šiol nėra įgyvendintas konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis konstitucijai pripažintos kai kurios teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, šiuo metu yra susidaręs teisinio reguliavimo vakuumas skaičiuojant teisėjų valstybines pensijas, nors siekiant išvengti tokios situacijos ofici-alus konstitucinio teismo nutarimo paskelbimas buvo atidėtas beveik 5 mėnesiams (iki 2010 m. lapkričio 16 d.). Reikia pritarti Lietuvos teisėjų asociacijos Respublikos prezidentei, seimui ir vyriausybei adresuotame 2010 m. lapkričio 23 d. kreipimesi išdėstytai nuomonei, kad įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui naciona-linė teismų administracija neturi teisinio pagrindo apskaičiuoti ir skirti valstybines pensijas kai kuriems teisėjams (kurie šią teisę įgijo arba vien dirbdami konstitucinio teismo teisėjais, arba dėl to, kad turi 5–20 metų teisėjo darbo stažą), dėl to gali kilti naujų teisinių ginčų.


Šiame kontekste paminėtina, jog 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime ir 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad:

– teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu panaikinti ir taikant teisę (inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukš-tesnės galios teisės aktus, pirmiausia konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (in-ter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti);

– teisės spragas teismai gali panaikinti tik ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme na-grinėjamoje byloje, o galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; teismai to padaryti negali, nes jie nėra teisėkūros institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme), bet vykdo tei-singumą; toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialinės teisės spragomis;

– visais atvejais teismai turi nepaneigiamą galimybę teisės spragą panaikinti ad hoc; jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų paneigiami, nepripažįstami, jeigu teismų ga-limybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų išspręsti tik tas teisės spragas panaikinus pasi-naudojus teisėkūra, tuomet reikėtų konstatuoti, kad spręsdami bylas teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai); tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.

svarbu, kad su Lietuvoje galiojančių teisės aktų konstitucingumo kontrole tiesio-giai susiję konstitucinio teismo baigiamieji aktai būtų tinkamai įgyvendinami. vien prieštaraujančiu konstitucijai ir (arba) įstatymams pripažinto teisės akto (jo nuosta-tos) panaikinimas ar pakeitimas nauju teisiniu reguliavimu dar nereiškia, kad tokie konstitucinio teismo baigiamieji aktai yra tinkamai įgyvendinti. būtina įvertinti, ar konkretus teisėkūros subjektas atsižvelgė (jei taip, tai kiek) į konkrečiame konstituci-nio teismo baigiamajame akte (ar kituose šio teismo aktuose) suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną, konstitucinio teismo pateikiamą oficialų konstituciją atitin-kantį teisinio reguliavimo aiškinimą, kuris gali nesutapti su tuo, kurį pripažįsta tei-sėkūros subjektas.

taip pat svarbu, kad teisėkūros subjektai vykdytų konstitucinio teismo baigia-muosiuose aktuose (ne tik rezoliucinėse jų dalyse) formuojamą obiter dicta. taip būtų galima išvengti antikonstitucinių situacijų susidarymo. pavyzdžiui, konsti-


tucinis teismas dar 2005 m. vasario 10 d. sprendime „dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo „dėl Lietuvos Respublikos sei-mo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lie-tuvos Respublikos konstitucijai“ išaiškinimo“ išaiškino įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatymu nustatyti seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę ir kitas sąlygas turinį ir inter alia pažymėjo, jog „nutarimo nuostata, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, inter alia reiškia, kad seimo narių atostogos turi būti nusta-tytos ne bet kokiu seimo išleistu teisės aktu, o būtent įstatymu, taip pat kad tokia-me įstatyme turi būti numatyta seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmė, atostogų apmokėjimo dydis, kitos esminės atostogų sąlygos“. seimui neįtvirtinus tokio teisinio reguliavimo, vienas iš seimo narių be pateisinamos priežasties pra-leido kelis iš eilės seimo posėdžius, o vienas iš argumentų, kuriuo jis teisino savo poelgį, buvo tai, kad seimo nario atostogos nėra teisiškai sureguliuotos. konstitu-cinis teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje konstatavo, kad „konstitucinio teismo suformuluotos doktrininės nuostatos dėl seimo nario kasmetinių mokamų atosto-gų iki šiol neįgyvendintos“, tačiau kartu pabrėžė, jog tai „nereiškia, kad seimo na-rys savo nuožiūra, be seimo statute nustatyto struktūrinio padalinio pritarimo gali pasirinkti savo atostogų laiką, inter alia seimo sesijos metu, ir dėl to nevykdyti sei-mo nariui konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų“.

3.2. Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų, kuriais išsprendžiami kiti konstitucinės kontrolės klausimai, įgyvendinimas

baigiamųjų aktų, kuriais konstitucinis teismas išsprendė kitus konstitucinės kontrolės klausimus, yra palyginti nedaug.

dėl Respublikos prezidento ar seimo narių rinkimų įstatymų pažeidimo konsti-tucinis teismas yra pateikęs 3 išvadas (1996 m. lapkričio 23 d., 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d.), kurias priėmė išsprendęs Respublikos prezidento inicijuotas bylas dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo nuostatų pažeidimo per sei-mo narių rinkimus. visais minėtais atvejais buvo pripažinta, kad seimo rinkimų įsta-tymo nuostatos nebuvo pažeistos.

konstitucinis teismas yra išnagrinėjęs vieną konstitucinės justicijos bylą dėl Lie-tuvos Respublikos tarptautinės sutarties atitikties konstitucijai. Šioje byloje 1995 m. sausio 24 d. priimtoje išvadoje konstatuota, kad žmogaus teisių ir pagrindinių lais-vių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsniai ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja konstitucijai. Gavęs šią išvadą, seimas 1995 m. balandžio 27 d. priė-mė įstatymą „dėl europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-cijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, kuriuo inter alia ratifikavo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos ke-tvirtąjį protokolą.


konstitucinis teismas yra sprendęs ir dėl seimo narių bei valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkrečių veiksmų atitikties konstitucijai. Šiuo klau-simu yra priimtos dvi išvados: 2004 m. kovo 31 d. išvada dėl tuometinio Respublikos prezidento veiksmų atitikties konstitucijai ir 2010 m. spalio 27 d. išvada dėl dviejų seimo narių veiksmų atitikties konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtinas daug diskusijų tiek teisininkų bendruomenėje, tiek visuomenėje sukėlęs atvejis, kai konstituciniam teismui 2010 m. spalio 27 d. patei-kus išvadą, kad abu seimo nariai, kuriems buvo pradėta apkaltos byla, savo veiksmais šiurkščiai pažeidė konstituciją ir sulaužė priesaiką, po balsavimo seime tik vienas iš jų neteko seimo nario mandato. nors pagal konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proce-so tvarka seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti seimo nario mandatą, konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs15, kad įgaliojimus spręsti, ar asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė konstituciją, pagal konstituciją turi tik konstitucinis teismas; konstitucinio teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažei-dė konstituciją, yra galutinė; jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios konstitucinio teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali.

taigi šis atvejis yra vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kada seimas priėmė politi-nį sprendimą, kuriuo iš esmės nepaisė konstitucinę kontrolę vykdančios instituci-jos – konstitucinio teismo – galutinio ir neginčijamo sprendimo. nors konstitucinio teismo išvada ir nebuvo pakeista, nes seimas neturi tokių įgaliojimų, šio politinio sprendimo pasekmė – šiurkščiai konstituciją pažeidęs (taigi ir sulaužęs duotą prie-saiką) seimo narys ir šiuo metu eina pareigas.

IŠVADOS

1. nors tam tikrų konstitucinės kontrolės užuomazgų būta ir tarpukario Lietu-voje priimtų konstitucijų tekstuose, realiai konstitucinės teisminės kontrolės insti-tutas mūsų valstybėje įtvirtintas tautos referendume 1992 m. spalio 25 d. priėmus konstituciją.

2. konstitucinis teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, tiesio-giai prisideda prie konstitucinės kontrolės sampratos formavimo. Reikšmingiausio-mis tokioje konstitucinio teismo veikloje laikytinos jo suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su konstitucijos viršenybės principo samprata, konstitucinio teismo kompetencijos tirti iki konstitucijos įsigaliojimo priimtų teisės aktų konstitucingumą įtvirtinimu, konstitucijos kaip vientiso teisės akto koncepcijos įtvirtinimu, konstitucijos aiškinimu, konstitucijos kaip akto be spragų ir legislatyvinės omisijos sampratomis.

3. ilgus konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo terminus Lietuvoje lemia tiek konstitucinio teismo konstitucinės paskirties ir kompetencijos ypatumai, tiek jo 15 paskutinį kartą konstitucinis teismas tai pakartojo 2010 m. spalio 27 d. išvadoje. Valstybės žinios,

2010, nr. 128-6545.


darbo organizavimo specifika. siekiant paspartinti bylų nagrinėjimą konstitucinia-me teisme, be kita ko, derėtų keisti šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą – nusta-tyti galimybę tam tikras bylas nagrinėti kolegijose ir įtvirtinti galimybę konstitucinės justicijos bylas nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

4. vien prieštaraujančiu konstitucijai ir (arba) įstatymams pripažinto teisės akto (jo nuostatos) panaikinimas ar pakeitimas nauju teisiniu reguliavimu dar nereiškia, kad tokie konstitucinio teismo baigiamieji aktai yra tinkamai įgyvendinti. svarbu ir tai, kad teisėkūros subjektai vykdytų konstitucinio teismo baigiamuosiuose aktuose formuojamą obiter dicta.

CONSTITUTIONAL CONTROL IN LITHUANIA AND CERTAIN PROBLEMATIC ASPECTS THEREOF

Romualdas Kęstutis UrbaitisPresident of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

even though the texts of the constitutions adopted in inter-war Lithuania included certain rudiments of constitutional control, in reality the institute of constitutional judicial control was consolidated in our state when the constitution of the Republic of Lithuania was adopted by the nation, in the Referendum of 25 october 1992.

The constitutional court of the Republic of Lithuania directly contributes to the formation of the concept of constitutional control by forming the official constitutional doctrine. The provisions of the official constitutional doctrine, which have been formulated by the constitutional court and which are related to the concept of the principle of supremacy of the constitution, consolidation of the competence of the constitutional court to investigate the constitutionality of the legal acts which were adopted prior to coming into force of the constitution, consolidation of the conception of the constitution as an integral legal act, construction of the constitution and concepts of the constitution as an act without gaps and legislative omission, are to be considered as the most significant in such an activity of the constitutional court.

The long times limits for consideration of constitutional justice cases in Lithuania are determined by both the particularities of the constitutional purpose and competence of the constitutional court, and the specificity of organisation of its work. While seeking to speed up the consideration of cases in the constitutional court, in addition to other things, one should amend the effective legal regulation—establish a possibility to consider certain cases in colleges and consolidate a possibility to consider constitutional justice cases under the written proceedings.

only the annulment of the legal act (provision thereof) which is recognised as being in conflict with the constitution and/or laws or its replacement by a new legal regulation does not yet mean that such final acts of the constitutional court have been implemented properly. it is also important that the law-making subjects would implement obiter dicta which are formed in the final acts of the constitutional court.

302

JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ KONSTITUCIJOS I PATAISOS SAMPRATOS

KONSTITUCINĖJE JURISPRUDENCIJOJE RAIDOS PAMOKOS

Prof. dr. Gediminas MesonisLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

Neįmanoma yra tol, kol tampa būtina. victor Hugo

Konstitucinis žmogaus teisių įtvirtinimas reiškia, kad pripažįstama šių teisių vertė, kartu suponuojama

ir valstybės pareiga užtikrinti jų apsaugą1.egidijus Jarašiūnas

1787 m. Jungtinių amerikos valstijų konstitucijos teisių bilio pirmojoje nuosta-toje (Jav konstitucijos i pataisa) nustatyta: „kongresas neturi leisti įstatymų, įtvirti-nančių kurią nors religiją arba draudžiančių ją laisvai išpažinti, arba varžančių žodžio ar spaudos laisvę; arba žmonių teisę taikiai rinktis ir kreiptis su peticijomis į vyriau-sybę dėl nuostolių atlyginimo.“2 tai daugiaaspektė norma. Joje įtvirtinta ir religijos laisvė, ir teisė į taikius susirinkimus, ir peticijų teisė, net teisė reikalauti atlyginimo už valdžios padarytą žalą. tačiau šiame straipsnyje bus pažvelgta tik į vieną šios normos aspektą, susijusį su žodžio laisve. net ir žodžio laisvės turinio pokyčiai konstitucinėje jurisprudencijoje domins ne tiek ir ne tik dėl paties turinio, kiek dėl tos konstitucinės jurisprudencijos raidos ir jos materialios kaitos pamokų.

žinoma, žodžio laivės problematika yra ne tik Jav aukščiausiojo teismo ju-risprudencijoje. tai universali žmogaus teisių ir laisvių problematika, jos atspin-džių galima rasti prancūzijos konstitucinės tarybos, austrijos, Čekijos, ispanijos, kroatijos, Latvijos ir kitų šalių konstitucinės justicijos institucijų praktikoje3. ta-čiau neatsitiktinai kaip pavyzdį pasirinkome Jav. Šios šalies konstitucinės justicijos tradicija yra viena seniausių pasaulyje. Jav aukščiausiojo teismo jurisprudencija yra neabejotinas šaltinis, darantis įtaką pasaulio šalių konstitucinės justicijos raidos perspektyvai.

svarbu ir tai, kad Jav konstitucija ir jos teisių bilis yra kaip reta pasaulyje stabi-lus norminis aktas: teisių bilis, jame įtvirtinti principai savo verte nekinta nuo pat jo

1 Jarašiūnas e. konstitucinė kontrolė: keletas minčių apie žmogaus teisių apsaugos matmenį. Konstitucinė jurisprudencija, 2009, nr. 4 (16), p. 162.

2 Jarašiūnas e., mesonis G. Užsienio šalių konstitucijos. vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004, p. 279.

3 verpeaux m. Freedom of expression. strasbourg: council of europe publishing, 2010, p. 30–41.

◆ JAV KONSTITUCIJOS I PATAISOS SAMPRATOS KONSTITUCINĖJE JURISPRUDENCIJOJE RAIDOS PAMOKOS 303

priėmimo. tačiau, kaip pagrįstai pažymi e. neisseris, kiekviena karta turi tuos prin-cipus atrasti ir įgyvendinti iš naujo, atsižvelgdama į konkrečios epochos tikrovę4.

taigi teisių bilio pirmoji nuostata yra išskirtinė jau vien tuo, kad joje žmogaus teisės ir laisvės įtvirtintos ne tiesiogiai teigiant, kad jos yra ir jas būtina gerbti, o ne-tiesiogiai, apribojant šalies parlamento, kaip įstatymų leidybos institucijos, galias. pažymėtina ir tai, kad minėta nuostata išgyveno ilgą apmąstymų laikotarpį. dėl jos turinio buvo ir yra diskutuojama tiek visuomenėje, tiek mokslinėje doktrinoje. Šios nuostatos turinys yra nuolatinis Jav aukščiausiojo teismo kuriamos konstitucinės jurisprudencijos dalis. būtent šios institucijos formuojamoje jurisprudencijoje teisių bilio nuostatos teisinė samprata buvo nuolat plėtojama ir konceptualiai kito.

Jav aukščiausiojo teismo jurisprudencijos raida puikiai atskleidžia sudėtin-gą pusiausvyros tarp asmens laisvių (žodžio laisvės kontekste) ir jo pareigų Jav vė-liavos atžvilgiu paieškos procesą. pažymėtina, kad vadinamoji vėliavos problema jau beveik šimtą metų yra konstitucinės jurisprudencijos aktualija. taigi nušviečiant ju-risprudencijos raidos istoriją pirmiausia reikėtų aptarti 1940 m. Jav aukščiausiaja-me teisme išnagrinėtą bylą Minersville School District prieš Gobitis5. Jos priešistorė gana paprasta. du nepilnamečiai (10 ir 12 metų amžiaus), išpažįstantys Jehovos liudy-tojų tikėjimą (būtent ši aplinkybė buvo minima ginant savo teises), atsisakė dalyvau-ti mokykloje organizuojamoje kasdienėje Jav vėliavos pagerbimo ceremonijoje. už tai vaikams ir jų tėvams buvo taikomos sankcijos. suprantama, kad ginčas persikėlė į teismus. Galutinį sprendimą priėmė Jav aukščiausiasis teismas: jis nusprendė, kad vėliava yra ypatingas nacijos vienybės simbolis, todėl įstatymų leidėjas, siekdamas for-muoti vaikų pasaulėžiūrą, gali numatyti jiems pareigą dalyvauti tokioje vėliavos pager-bimo ceremonijoje. taigi Jav aukščiausiasis teismas konstatavo, kad teisės aktuose numatyta pareiga dalyvauti vėliavos pagerbimo ceremonijoje nepažeidžia konstituci-joje įtvirtintos žodžio laisvės. pažymėtina ir tai, kad, be minėtos pozicijos dėl pareigos gerbti vėliavą, Jav aukščiausiasis teismas paminėjo daugumos principą ir pabrėžė, kad demokratinis procesas neatima iš Jehovos liudytojų teisės laimėti daugumą atsto-vaujamosiose valdžios institucijoje ir demokratiškai pakeisti norminius teisės aktus, įpareigojančius reikšti pagarbą vėliavai. Galima tik pažymėti, kad vargu ar šis bylos as-pektas galėjo labai paguosti Jehovos liudytojų tikėjimo išpažinėjus, žinant, kad tuomet toje valstijoje per 80 procentų gyventojų sudarė katalikų tikėjimo žmonės.

taigi byloje Minersville School District prieš Gobitis minėtu istorijos laikotarpiu Jav aukščiausiajam teismui interpretuojant teisių bilio pirmąją nuostatą priorite-tas teiktas bendrajam gėriui, o ne konkretaus asmens laisvei. Šiuo laikotarpiu asmens laisvės ribojimas buvo suvokiamas kaip mažesnė blogybė nei įpareigojimas reikšti pareigą valstybės vėliavai – bendrajam gėriui.

4 neisser e. Recapturing the Spirit. Essays on the Bill of Rights at 200. madison: madison house, 1991, p. Xv.

5 Minersville School District v. Gobitis, 310 u.s. 586 (1940). prieiga per internetą: <http://www.law.cornell.edu/supct/html/historics/ussc_cR_0310_0586_Zo.html>.

Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆304

neabejotina, kad bylos sprendinys, kuriame prioritetas teiktas daugumos va-lią išreiškiančiai pozicijai, nuvertinant atskiro kitaip mąstančio žmogaus teisę, ir yra akivaizdus traibalistinės žmogaus teisių ir laisvių sampratos pavyzdys. būtent todėl viešose diskusijoje šis sprendimas sulaukė griežtos teisininkų ir žymių visuomenės veikėjų, pvz., e. Roosvelt, kritikos. diskusijų mastas ir turinys sociume leido tikėtis, kad šioje byloje įtvirtinta konstitucinių vertybių pusiausvyra, būtent taip suvokiant saviraiškos laisvę, anksčiau ar vėliau turės pagrindą būti peržiūrėta.

ir iš tikrųjų, jurisprudencijos pokyčių ilgai laukti nereikėjo – 1943 m. Jav aukš-čiausiasis teismas sprendė labai panašios problematikos bylą West Virginija State Board of Education prieš Barnette6. Šios bylos šaltiniu tapo vakarų virdžinijos valstijos švietimo tarybos 1942 m. sprendimas, kuriame buvo numatytas vėliavos pagerbimas valstybinėse mokyklose. Šis švietimo įstaigos sprendimas, suprantama, buvo grin-džiamas jau minėtoje 1940 m. Jav aukščiausiojo teismo byloje Minersville School District prieš Gobitis išdėstytais argumentais. atsisakymas dalyvauti vėliavos pager-bimo ceremonijoje buvo traktuojamas kaip nepaklusnumas teisei, dėl to net buvo numatyta galimybė pašalinti mokinį iš mokyklos. nepaisant numatytų ir galimų sankcijų, Jehovos liudytojų tikėjimą išpažįstančios barnette‘ų šeimos vaikai ir vėl re-liginiais motyvais atsisakė dalyvauti Jav vėliavos pagerbimo renginiuose, dėl to buvo pašalinti iš mokyklos. ilgai trukęs bylinėjimasis teismuose lėmė tai, kad Jav aukš-čiausiajam teismui teko grįžti prie teisių bilio pirmosios nuostatos, garantuojančios žodžio laivę, turinio.

mokslinėje doktrinoje yra teisingai pažymėta, kad konstitucijoje įtvirtintų tei-sių ir laisvių turinys interpretacijose atspindi konkrečios moralės turinį7. Galima šią mintį papildyti, kad kalbama apie konkrečios epochos moralės turinį. byloje pareng-ti teisėjo R. Jacksono argumentai buvo kitokie, ir šis sprendimas taip pat buvo visiš-kai kitoks. Jav aukščiausiasis teismas pakeitė byloje Minersville School District prieš Gobitis suformuluotą teisių bilio pirmosios nuostatos interpretaciją. byloje West Vir-ginija State Board of Education prieš Barnette aukščiausiasis teismas konstatavo, kad vėliava, nors ir būdama idėjas perduodantis simbolis, nebūtinai gali ir turi kelti vie-nodus jausmus. Šiuo atveju Jav aukščiausiojo teismo argumentuose buvo išsaky-ta, kad siekis unifikuoti visuomenės požiūrį yra ne tik utopinis – pastangos tai daryti prieštarauja konstitucijai. argumentuojant buvo nurodyti istorijos faktai, liudijantys, kad panašios pastangos (Romos imperija, inkvizicija ispanijoje ir pan.) baigdavosi nedemokratinių politinių režimų įsitvirtinimu ir žmogaus teisių ir laisvių pažeidi-mais. tokia jurisprudencijos kaita ir tokia baigtis sudaro prielaidas kalbėti, bent jau šiuo atveju, apie Jav aukščiausiąjį teismą kaip apie aktyvistinį teismą, kuris ryžtasi keisti požiūrį ir sprendimus.

6 West Virginia State Board of Education v. Barnette, 319 u.s. 624 (1943). prieiga per internetą: <http://www.law.cornell.edu/supct/html/historics/ussc_cR_0319_0624_Zo.html>.

7 Waluchow W. J. constitutional morality and bills of Rights. Expounding the Constitution. Essays in Constitutional theory. new York: cambridge university press, 2008, p. 65–84.


neabejotina, kad konstitucinės jurisprudencijos kaita yra ne tik teorinė, bet ir praktinė problema. kalbėdamas apie jurisprudencijos kaitos problemiškumą R. dwor-kinas teigia, kad „teisės kaip integralios visumos samprata smerkia aktyvizmą ir bet kokią jam artimą konstitucinio bylų sprendimo praktiką“ ir kad teismų „sprendimai turi derėti su konstitucine praktika [esama konstitucine jurisprudencija. – G. M.], o ne ją ignoruoti“8. t. birmontienė taip pat pabrėžia, kad jau suformuota konstitucinė ju-risprudencija saisto konstitucinį teismą9. Šiuo atveju galima sutikti, kad tai yra chres-tomatinė tiesa, ji akivaizdi. konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas yra vertybė, kuri lemia ir konstitucinės justicijos institucijų sprendimų prognozuojamą pobūdį.

kad ir ką kalbėtume apie stabilumą, klausimas, ar gali konstitucinę justiciją įgyven-dinantys teismai keisti savo suformuotą jurisprudenciją, lieka. „teorijos požiūriu to ne-turėtų būti, tačiau praktikoje taip atsitinka.“10 o ir išsamiau nagrinėjant įvairių pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų praktiką galima pripažinti, kad jurisprudenci-jos kaita nėra jokia retenybė11. taigi Jav aukščiausiasis teismas, byloje West Virgini-ja State Board of Education prieš Barnette iš naujo vertindamas vertybių pusiausvyrą, konstatavo: „pakantumas pasitaikančiam ekscentriškumui ir neįprastiems požiūriams yra ta kaina, kurią turime sumokėti, norėdami intelektinio individualizmo ir didžiulės kultūrų įvairovės. kai ekscentriškas ar neįprastas požiūris yra toks nežalingas kitiems asmenims ar valstybei, kaip šiuo atveju, kaina nėra per didelė.“12 taip, tai reikšmingas virsmas žmogaus teisių ir laisvių suvokimo raidoje! ir ne tik tai.

Šioje byloje Jav aukščiausiasis teismas patikslino poziciją ir dėl byloje Mi-nersville School District prieš Gobitis minimos galimybės demokratiškai, naudojan-tis kitokia daugumos valia sau palankiai išspręsti vadinamąją vėliavos problemą. Jis pripažino, kad sprendimai dėl žmogaus teisės ir laisvės turinio negali būti priimami balsų dauguma, ir pabrėžė, kad „dėl žmogaus teisės į gyvybę, laisvę, nuosavybę, žo-džio, spaudos, susirinkimų laisvę, kitų pagrindinių teisių buvimo ar nebuvimo negali būti balsuojama, šios teisės negali priklausyti nuo rinkimų rezultato“. kokie aktualūs šie pagrindiniai principai, Jav aukščiausiojo teismo nustatyti 1943 m., net ir šiuo-laikiniame pasaulyje! neretai galime išgirsti, kad „dauguma laikosi kitos nuomonės“ ir kad galbūt „referendumas sudės visus taškus ant „i“ dėl to, turi žmogus tą teisę ar jos neturi. taigi doktrinoje formuluojamas klausimas, ar gali vieno žmogaus teisės ir laisvės priklausyti nuo rinkimų ar referendumų rezultatų, lieka aktualus ir šiandien.

būtina pažymėti ir tai, kad ši byla išskirtinė ne tik teisiniu aspektu. Ji parodo valstybės institucijų brandą ir teisinės minties raidos lygmenį. kokie buvo 1943-ieji? 8 dworkin R. Teisės imperija. vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 396.9 birmontienė t. „strict“ or „liberal“ interpretation? comments on Lithuania. The Constitution as an

Instrument of Charge. stockholm: sns Förlag, 2003, p. 233–236.10 kūris e. Judges as guardians of the constitution: „strict“ or „liberal“ interpretation? The Constitution

as an Instrument of Charge, p. 209.11 mesonis G. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai. vilnius: Registrų centras, 2010,

p. 127–137. 12 West Virginija State Board of Education v. Barnette. prieiga per internetą: <http://www.law.cornell.

edu/supct/html/historics/ussc_cR_0319_0624_Zo.html>.


tai antrojo pasaulinio karo lemiamų momentų metai. akivaizdu, kad priešingas nei byloje West Virginija State Board of Education prieš Barnette Jav aukščiausiojo teis-mo sprendimas būtų buvęs visuomenės įvertintas gana palankiai. Juk su šia vėliava Jav kariauja pasauliniame kare, dėl šios vėliavos ir šiandien žūva tūkstančiai. tačiau Jav aukščiausiasis teismas, spręsdamas žmogaus teisių ir laisvių klausimą, išliko orus ir parodė, kad nėra didesnio patriotizmo, kaip garantuoti konkretaus žmogaus teises, o jų užtikrinimas netrukdo šaliai laimėti karų.

bet grįžkime prie teisinių problemų. taigi 1943 m. byloje Jav aukščiausiasis teismas, nors ir pripažinęs, kad būtent žodžio laisvė įtvirtinta teisių bilyje, ir sutei-kęs teisę nedalyvauti vėliavos pagerbimo ceremonijoje, dar tapatino žodžio laisvę su žodine ar rašytine asmens saviraiškos forma. taigi tuo istoriniu konstitucinės justi-cijos raidos laikotarpiu išvada, kad tik tada, kai žodžio laisvė apima ir veiksmus, to-kia teisė „praranda savo konstitucinį imunitetą“, atrodė pagrįsta ir įtikinama13. ilgą laiką buvo galima manyti, kad asmens santykio su vėliava teisinė problema išspręs-ta, tad pusę amžiaus ji buvo tarsi pamiršta. tačiau žmogaus teisių ir jų turinio rai-da yra nuolatinė. žmogaus teisės, nors ir būdamos prigimtinės, yra ne tik statinė, bet ir dinaminė kategorija. taigi ir žodžio laisvės turinio sampratos raida parodo, kad tokia laisvė ir teisė, kaip ir visa konstitucija, yra nuolat apmąstomos, vadina-si, vyksta nuolatinis procesas. „poreikis interpretuoti nepriklauso nuo konstitucijos amžiaus.“14 o poreikis aiškinti senosios kartos Jungtinių amerikos valstijų (1787) ar norvegijos (1814) konstituciją ne mažesnis už poreikį aiškinti naujosios kartos Lenkijos (1997) ar Čekijos (1992) konstituciją. konkrečios šalies konstitucinėje ju-risprudencijoje teisės ir laisvės turinys atspindi tik konkrečios epochos demokra-tijos lygmenį, intelektinių visuomenės, jos atstovų gebėjimų turinį. net ir tų šalių, kurių konstitucinės kontrolės istorija palyginti neilga (pvz., Lietuvos), konstitucinės jurisprudencijos raidai būdingas įvairių bruožų periodiškumas15. taigi ir teisių bi-lis yra ne paprasta vertybė, išreiškianti teisinės valstybės principą, – joje yra fiksuo-tas konsensusas, atspindintis to istorinio laikotarpio tikrovę, kuri labai skiriasi nuo šiandieninės16.

Laikas bėgo ir Jav aukščiausiasis teismas, 1989 m. spręsdamas bylą Teksasas prieš Johnsoną17, dar sykį grįžo prie vadinamosios vėliavos problemos, t. y. prie tei-sių bilio pirmosios nuostatos, garantuojančios žodžio laisvę. Šį kartą į konstitucinės justicijos problemą buvo pažvelgta kitokio įvykio kontekste. pirmesnėse bylose buvo

13 peltason J. W. Understanding the Constitution. Hinsdale, illinois: dryden press, 1976, p. 135.14 birmontienė t. „strict“ or „liberal“ interpretation? comments on Lithuania. The Constitution as an

Instrument of Charge, p. 240. 15 Šileikis e. penkiolika Lietuvos konstitucijos metų ir nauja Lietuvos konstitucinio teismo

jurisprudencija. verfassungsentwicklung in Litauen und polen im kontext der europäisierung. vilnius: Lmpa, 2010, p. 37–38.

16 Wechsler H. toward neutral principles of constitutional Law. Glenndon m. J. (ed.) A Constitutional Law Anthology. anderson publishing co, 1992, p. 30.

17 Texas v. Johnson, 491 U.S. 397 (1989). prieiga per internetą: <http://www.law.cornell.edu/supct/html/historics/ussc_cR_0491_0397_Zs.html>.


sprendžiama dėl žmogaus teisės būti pasyviam, t. y. nerodyti pagarbos vėliavai, ir teisės neprisiekti jai ištikimybės, o šioje byloje problematika išsiplėtė, nes spręstas aktyvių veiksmų vėliavos atžvilgiu kriminalizavimo konstitucingumo klausimas. by-los fabula buvo tokia chrestomatinė, kad savo paprastumu priminė antiką. pilietis G. L. Johnsonas, 1984 m. protestuodamas prieš Jav prezidento R. Reagano politiką, mitinge sudegino Jav vėliavą. Šis asmuo pagal teksaso valstijos įstatymus buvo nu-teistas, jam skirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė ir 2 000 Jav dolerių bauda. suprantama, jis tol skundė valstijų teismo sprendimus, kol galiausiai klausimas ir vėl pateko į Jav aukščiausiojo teismo kompetenciją.

e. neisseris yra pažymėjęs, jog amerikiečiai labai ilgai nuoširdžiai manė, kad konstitucijos teisių bilio pirmoji nuostata pirmiausia garantuoja žmogaus teisę ką nors paskelbti spaudoje, nusiusti laišką kongresui ir teisę išsakyti korektiškus politi-nio pobūdžio komentarus18. tačiau ir toks konstitucijos suvokimas po šios bylos vėl kito. Jav aukščiausiasis teismas konstatavo, kad teisių bilyje garantuojamos žodžio laisvės sampratos turinys negali būti suvokiamas tik kaip turintis kalbinę ir rašytinę žodinę išraišką, kad minties išraiška galima ir kitokia forma, o tai reiškia, kad valdžia, garantuodama žodžio laisvę, kurią įgyvendindamas žmogus išreiškia savo poziciją, turi suvokti, jog jos raiška gali būti įvairi. Jav aukščiausiasis teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju G. L. Johnsonas dėl to, kad sudegino vėliavą, nesukėlė pavojaus vie-šajai rimčiai, todėl jo veikla gali būti traktuojama kaip pozicijos išraiškos forma, ku-rią garantuoja jau ne kartą minėta Jav konstitucijos pataisa.

Galima paminėti, kad nors Jav aukščiausiojo teismo sprendimas byloje Tek-sasas prieš Johnsoną buvo priimtas tik vieno balso persvara (5 balsai buvo „už“ ir 4 – „prieš“), tai nesumenkina istorinės sprendimo vertės, juo labiau kad tokia dau-guma Jav aukščiausiojo teismo sprendimų priėmimo praktikoje yra dažna19. taigi naujausias Jav aukščiausiojo teismo sprendimas lėmė tai, kad net 48-iose valstijose buvo anuliuoti įstatymai, iki tol kriminalizavę tokią veiką.

tokia yra Jav aukščiausiojo teismo „vėliavos bylos“ istorija. akivaizdu, kad šios konstitucinės normos sampratos raida dar nesibaigė. kadangi didžioji visuomenės dalis buvo linkusi kriminalizuoti vėliavos išniekinimo veiką, Jav kongresas, kaip ir bet kuris viešosios nuomonės paisantis parlamentas, mėgino apginti vėliavą nuo pa-vienio žmogaus, ir 1989 m. patvirtino vėliavos apsaugos įstatymą, kuriame jau ne valstijų, o federacijos lygmeniu kriminalizavo vėliavos išniekinimo veiką. supran-tama, vėl buvo tikrinama šio įstatymo atitiktis Jav konstitucijai, ir 1990 m. byloje Jungtinės Valstijos prieš Eichmaną20 Jav aukščiausiasis teismas dar kartą pripažino ir šį įstatymą antikonstituciniu. kitaip tariant, Jav aukščiausiasis teismas pakarto-

18 neisser e. Recapturing the Spirit. Essays on the Bill of Rights at 200. madison: madison house, 1991, p. 47.

19 bellamy R. Political constitutionalism: A Republican Defence of the Constitutionality of Democracy. cambridge: cambridge university press, 2007, p. 38.

20 United States v. Eichman, 496 u.s. 310 (1990). prieiga per internetą: <http://www.law.cornell.edu/supct/html/historics/ussc_cR_0496_0310_Zs.html>.


jo, kad – bent šiuo atveju – vieno žmogaus teisė yra svarbiau už grupės teisę, net ir grupės absoliučios daugumos valia nepaneigia šios saviraiškos teisės. suprantama, kritikuojant šį sprendimą buvo pateikiamas argumentas, kad konstitucijos kūrėjai konstitucinę žodžio laisvę suprato kitaip, nei Jav aukščiausiasis teismas išaiškino. tačiau šis argumentas nepaneigia to, kad vyksta nuolatinė konstitucinės justicijos raida, „kad iš prigimtinių, taigi vadinamosios pirmosios kartos, konstitucinių tei-sių gali būti išvedamos kitos (išvestinės) teisės, kurios, tiesiogiai nebūdamos įtvir-tintos konstituciniu lygmeniu, vis dėlto tam tikra apimtimi yra ginamos per tas (jų išvedimo pagrindu esančias) konstitucines teises“21. taigi plėtojant konstitucinę ju-risprudenciją gali būti nustatomos kitos teisės, juo labiau kad minėtose bylose buvo sprendžiama ne naujų teisių nustatymo, o jau esančios konstitucinės teisės turinio in-terpretavimo problema.

išanalizavus šias bylas galima teigti, kad teisių bilyje saviraiškos teisės samprata (vėliavos kontekste) perėjo tris konstitucinės jurisprudencijos raidos etapus.

pirmasis etapas sietinas su Jav konstitucingumo raidos pradžia. tai žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimo konstitucinėje jurisprudencijoje etapas. Jav vėliava tuo-met buvo kovos ir laisvės, pasiektos daugelio žmonių gyvybės kaina, simbolis. su-prantama, kad pagarba žuvusiesiems, laisvės idėjoms visuomenėje natūraliai buvo siejama su valstybės simboliais. todėl nenuostabu, kad pagarba valstybės simboliams tuomet suvokta kaip pareiga, o simbolio – vėliavos – išniekinimas buvo teisės deliktų sąraše. taigi interpretuojamos pavienės konstitucinių teisių ir laisvių katalogo nuos-tatos neretai buvo absoliutinamos, ne visuomet suvokiant, kad dėl to gali būti iškreip-tas kitos konstitucinės teisės ar laisvės turinys. būdinga šio konstitucinės justicijos raidos etapo byla – Minersville School District prieš Gobitis. Šiame etape pirmenybė teikta daugumos tikslus išreiškiančiam interesui.

antrasis etapas sietinas su 1943 m., kai Jav aukščiausiasis teismas, byloje West Virginija State Board of Education prieš Barnette interpretuodamas teisių bilio pir-mąją nuostatą, konstatavo, kad žodžio laisvė suteikia konkrečiam žmogui teisę būti pasyviam, t. y. viešai nerodyti pagarbos vėliavai. taigi šiuo atveju pažymėtina, kad kintant konstitucinei jurisprudencijai buvo pripažinta, jog žmogaus saviraiškos laisvė suteikia jam teisę viešai nerodyti pagarbos valstybės vėliavai ženklų. Jav aukščiau-siasis teismas pripažino, kad net ir absoliučiai daugumai žmonių manant, jog būtina viešai rodyti pagarbą vėliavai, konkretus žmogus turi teisę jos nerodyti, ir taip nepa-žeidžiamos niekieno teisės. būtina pabrėžti, kad šiuo konstitucinės justicijos raidos etapu teisė nerodyti pagarbos vėliavai dar nebuvo suvokta kaip teisė rodyti nepagarbą vėliavai. Galima teigti, kad šiuo etapu buvo nustatyta tam tikra paritetinė pusiausvyra tarp daugumos ir atskiro asmens teisių. daugumos pozicija „privalu gerbti“ sušvelnė-jo iki pripažinimo, kad „galima nerodyti pagarbos“.

21 Šileikis e. teisėtų lūkesčių principas ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencija. Konstitucinė jurisprudencija, 2010, nr. 3 (19), p. 250.


trečiasis konstitucingumo raidos etapas sietinas su 1989 ir 1990 m., kai Jav aukščiausiasis teismas bylose Teksasas prieš Johnsoną ir Jungtinės Valstijos prieš Eichmaną konstatavo, kad viešas vėliavos sudeginimas yra viena iš saviraiškos laisvės formų ir tokia veika negali būti teisės deliktų sąrašuose. Šiuo konstitucinės jurispru-dencijos raidos etapu žmogaus žodžio laisvės turinys konceptualiai tapo platesnis. žmogaus teisė „nerodyti pagarbos“ kito, plėtėsi ir imta suvokti, kad dėl saviraiškos teisės žmogus įgyja galimybę „rodyti ir pagarbą, ir nepagarbą“. tad kokias universa-lias pamokas, aktualias plėtojant ir šių dienų, kartu ir Lietuvos, konstitucinę jurispru-denciją, verta išmokti?

visų pirma Jav aukščiausiajam teismui prireikė beveik šimtmečio, kad pakeis-tų savo ankstesnį suvokimą ir pripažintų, jog viešas vėliavos sudeginimas negali būti laikomas veika, už kurią reikėtų bausti; tokia veika nepažeidžiami nei visuomenės, nei valstybės interesai, tokia forma tėra išreiškiamas neigiamas požiūris į valstybėje vykstančius procesus. taigi žmogaus teisių ir laisvių turinio raida ir jo kaita yra ilga-laikis procesas.

kitas esminis Jav aukščiausiojo teismo konstitucinės jurisprudencijos raidos aspektas yra tas, kad ši jurisprudencija ne tik plėtojosi, bet ir keitėsi. taigi jos praktika ne tik atskleidžia teorinį tos kaitos pagrindimą, bet ir yra neatskiriama konstitucinės justicijos raidos dalis. be to, tokia kaita neardo jurisprudencijos vientisumo, nemen-kina konstitucinės justicijos reikšmės, o tėra būdas atspindėti sociumo raidą.

pabrėžtinas ypač pamokomas šios Jav aukščiausiojo teismo konstitucinės ju-risprudencijos kaitos aspektas. konstitucinė jurisprudencija kito ne kintant gramatiniam konstitucijos tekstui, bet keičiantis daugumos šio teismo teisėjų nuomonei apie žmogaus teisių ir laisvių turinį. taigi konstitucinė jurisprudencija saistė Jav aukščiausiąjį teismą tol, kol esamas jos turinys atspindėjo daugumos teisėjų nuomonę. Ši pasaulio konstitu-cinės justicijos patirtis rodo, kad tokia konstitucinės jurisprudencijos kaita tiek teisiškai, tiek praktiškai yra galima ir mūsų geografinėse platumose, taigi ir Lietuvoje.

THE LESSONS OF THE DEVELOPMENT OF THE CONCEPT OF THE FIRST AMENDMENT TO THE UNITED STATES CONSTITUTION IN CONSTITUTIONAL

JURISPRUDENCE

Prof. Dr. Gediminas MesonisJustice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

The supreme court of the united states needed 200 years to change the former understanding and recognise that burning of the flag in public cannot be regarded as a punishable deed, that such a deed violates neither the interests of society nor the state, but it is only a form to express one’s negative position with regard to processes taking place in the state. Thus, the development and change in the content of human rights are a long-term process.


another essential aspect of the development of the constitutional jurisprudence of the us supreme court is that the constitutional jurisprudence was not only developed, but was changed as well. Thus, this practice in constitutional justice illustrates that changes in constitutional jurisprudence have not only a theoretical basis, but also are an unavoidable part of development of constitutional jurisprudence. The fact that such changes do not destroy the integrity of the jurisprudence does not diminish the significance of constitutional jurisprudence, but it is a mere way to reflect the development of society.

one should emphasise a particularly instructive aspect of these changes in the american process of development of constitutional jurisprudence: the constitutional jurisprudence changed when the text of the constitution remained intact, but the opinion of the majority of justices of the supreme court regarding the content of human rights and freedoms became different. Thus, the constitutional jurisprudence was binding upon the us supreme court as long as its content reflected the opinion of the majority of the justices. This world experience of constitutional jurisprudence shows that such changes in constitutional jurisprudence are both legally and practically possible in our geographical latitudes as well.

Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas Kroatijos Respublikos Konstitucinio Teis-mo teisėjos, Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotojos Snježanos Bagić pranešimas „Kroatijos Respublikos Konstitucinio Teismo patirtis priimant didelį socialinį poveikį tu-rinčius sprendimus“ perskaitytas 2012 m. kovo 23–24 d. Rėgensburge (Vokietija) vyku-siame XIV tarptautiniame Europos ir lyginamosios konstitucinės teisės kongrese.

Slovėnijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko prof. dr. Ernesto Petri-čiaus pranešimas „Keletas pastabų apie atnaujintą konstitucinių teismų funkcijos ir vaidmens sampratą (Slovėnijos Konstitucinio Teismo pavyzdys)“ perskaitytas simpo-ziume, Turkijos Respublikos Konstitucinio Teismo veiklos 50-mečio proga 2012 m. balandžio 24–26 d. surengtame Ankaroje.

KROATIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PATIRTIS PRIIMANT DIDELį SOCIALINį1

POVEIKį TURINČIUS SPRENDIMUS

Snježana BagićKroatijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja,

Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotoja

1. įVADAS

1.1. Teisės viešpatavimas ir teisinė valstybė (kaip aukščiausioji konstitucinė vertybė)

kroatijos Respublikos konstitucijos 3 straipsnyje, kuriame apibrėžtos aukščiausio-sios konstitucinės santvarkos vertybės – pagrindiniai principai, kuriais grindžiamas vals-tybės teisinis reguliavimas, be kitų vertybių, įtvirtintas ir teisės viešpatavimo principas.

politiniu požiūriu teisės viešpatavimo doktrina apima konstitucinio valdy-mo principus, pagal kuriuos visi valdžios funkcijas įgyvendinantys subjektai pa-klūsta valstybės teisės sistemoje įtvirtintiems apribojimams, o ši politiškai pavaldi atstovaujamosioms institucijoms, kurioms tauta yra suteikusi atitinkamus įgalio jimus. Šia doktrina laiduojama nepriklausomų teismų teikiama apsauga laikantis tinkamo ir

1 Šiame straipsnyje sąvoka „socialinis“ vartojama plačiąja prasme ir apima įvairius poveikio šaltinius: politikus, žiniasklaidą, profesines sąjungas, įvairias formalias ir neformalias interesų grupes ir viešąją nuomonę. Šių subjektų lūkesčiai, susiję su konstitucinio teismo sprendimais, dėl įvairių priežasčių yra skirtingi.

PRANEŠIMAI

Snježana Bagić ◆312

įstatymų nustatyto proceso, užtikrinančio pagarbą žmogaus teisėms. teisės viešpata-vimo idėja susiformavo XiX a. anglijos konstitucinėje doktrinoje, tačiau jos šaknys sie-kia dar viduramžių koncepcijas (Henry de bractonas, miręs 1268 m.), pagal kurias pats valdovas privalo paklūsti ne tik dievui, bet ir įstatymams.

teisiniu požiūriu teisės viešpatavimo principas reiškia, kad visos valdžios institu-cijos, pareigūnai ir piliečiai privalo besąlygiškai laikytis konstitucijos ir įstatymų. tačiau tam, kad teisė viešpatautų, nepakanka paprasčiausiai paklusti jai. konstitucija ir įstaty-mai privalo būti grindžiami tam tikrais turinio reikalavimais, apimančiais valdžių pa-dalijimą, žmogaus teisių ir laisvių garantijas, šių teisių apsaugos nuo valdžios institucijų veiksmų sistemą ir norminius reikalavimus, išreiškiančius konstitucinio valdymo idė-ją. iš visų šių reikalavimų kyla ir institucinės sistemos, būtinos demokratinei politinei santvarkai palaikyti ir tobulinti. tik įvykdžius visas minėtas sąlygas konstitucingumo principas demokratinėje konstitucinėje sistemoje įgyja tik rąją paskirtį ir turinį.

XiX a. vokietijos teisės moksle buvo sukurta teisinės valstybės (vok. Rechtstaat) doktrina, pagrįsta pirma minėtomis vertybėmis. kitaip nei pagal pirmąją teoriją, pa-gal šią teoriją politiniams veiksniams suteikiama mažiau reikšmės, o konstitucinės normos iškeliamos aukščiau už įstatymus ir pabrėžiama teisės aktų hierarchija. pagal šią teoriją į teisės sistemą žvelgiama kaip į hierarchinę teisės normų visumą, kurioje teisės normos kildinamos iš aukštesnės galios teisės normų ir yra vidinė darna, nes laikomasi pareigos paklusti konstituciniams principams. pabrėžiama, kad svarbu pa-siekti teisės sistemos darną ir ją palaikyti, tam pasinaudojant teisės normų hierarchi-ja ir jų priežiūros sistema2.

tobulėjant demokratinėms sistemoms, XX a. antrojoje pusėje teisinės valstybės doktriną papildė reikalavimai, kuriais pabrėžiamos žmogaus teisių ir laisvių garan-tijos ir jų apsauga. dėl tokių raidos tendencijų beveik išnyko esminiai abiejų teorijų skirtumai. suprantama, abi draudė visoms valdžios institucijoms savavaliauti prii-mant sprendimus ir veikiant; joms leidžiama įsiterpti į žmonių gyvenimą tik per tei-sę, t. y. tik teisėje nustatytais pagrindais.

vertinant teisės sistemos veiksmingumą svarbiausia tai, kiek pagarba minėtiems principams laiduojama kasdieniame valdžios institucijų darbe ir kiek ją gerbia pilie-čiai. kalbant apie asmenis, reikalas gana paprastas, kadangi šie reikalavimai gali būti įgyvendinami naudojantis teismų ir administracinių institucijų sistema. Jie sprendžia ginčus arba baudžia už neteisėtą elgesį, taip užtikrindami pagarbą teisinei tvarkai, ir, jeigu būtina, kai kuriuos sprendimus įgyvendina taikydami valstybės prievartą.

vis dėlto vienas sudėtingiausių ir svarbiausių politinės ir konstitucinės teisės teo-rijos klausimų yra valdžios institucijų, ypač įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, veiksmų suderinamumas su konstitucija ir teise apskritai. taip atsirado valdžių padalijimo ir jų tarpusavio priežiūros, konstitucinio teismo ir kitų teismų vykdomos valdžios funkcijas vykdančių institucijų priežiūros koncepcija.2 prancūzijоje išplėtota teisinės valstybės teorija (pranc. l`etat de droit), kuri turi tam tikrų administracinės

teisės bruožų.

◆ KROATIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PATIRTIS 313

dėl to galime užduoti kitą klausimą: kodėl viešosios valdžios institucijos (kai ku-rios jų pačios yra konstitucijų kūrėjos) privalo laikytis konstitucinių nuostatų?

trumpiausias galimas atsakymas: kadangi konstitucija yra tautos suvereniteto iš-raiška, ją tiesiogiai arba per išrinktus savo atstovus priima tauta.

apibendrinant galima trumpai pasakyti, kad konstituciniu lygmeniu svarbu su-kurti konstituciškai įtvirtintų institucijų, vykdančių konstitucingumo ir teisėtumo priežiūrą, sistemą, o įstatymuose – detalizuoti šias konstitucines nuostatas.

1.2. Konstitucinių vertybių ir tikrovės santykis (nedarna)

tai, kas pirmiau pasakyta, nepriekaištinga vertinant abstrakčiai. tačiau visi su-prantame: teisės kokybę – ar ji bus vertinama kaip gera, ar kaip prasta, – lemia jos praktinio taikymo veiksmingumas ir naudingumas, taip pat tai, kiek ji tenkina kas-dienes reikmes; trumpai tariant, tai, kiek yra pasiekiami teisės įtvirtinimo tikslai. Įstatymai nėra savitiksliai, jie atspindi tam tikrus socialinius poreikius, naujas ar pa-sikeitusias aplinkybes, dėl kurių reikia santykius teisiškai sureguliuoti. tad įstatymai yra tam tikra socialinio gyvenimo išraiška. tai sakydami turime omenyje ryšį tarp tikrovės ir teisės normos, kuri sukurta konkrečiam socialiniam poreikiui arba san-tykiui reguliuoti ir kurios nelieka (ji netenka galios arba yra pakeičiama), jeigu paaiš-kėja, kad ji yra nebetinkama arba tokia tampa dėl pasikeitusių aplinkybių. taip tarp visuomenės ir reguliavimo priemonės atsiranda darna.

neabejotina, kad įstatymas yra viena iš visuomenės reguliavimo priemonių. iš tie-sų, teisėkūra yra galingiausias ir svarbiausias socialinio reguliavimo įrankis. teisinis reguliavimas – tai žmogaus moralines nuostatas atitinkančių konkrečių taisyklių nusta-tymas, būtent dėl to jos ir priimamos. vakar buvo priimtina viena taisyklių grupė, rytoj bus kita, o ankstesnės taps tik teisės tradicija. Gyvenimas visada yra toks sudėtingas ir įvairus, kad taisyklių nustatytojai nespėja reaguoti; siekiant visuomenės stabilumo, būti-na šiuos pokyčius pripažinti ir laiku į juos reaguoti, taip išvengiant pernelyg didelio ato-trūkio tarp gyvenimo ir teisės, grėsmių teisiniam aiškumui ir socialiniam stabilumui.

tokios visuomenės branduolys yra konstitucija. Ji – kiekvienos demokratinės visuomenės atrama, atskleidžia teisės viešpatavimo idealą ir pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.

tačiau šiuolaikinei visuomenei kyla naujų uždavinių. Gyvename pasaulinio masto ekonomikos krizės ir recesijos, kilusiomis dėl globalizacijos, laikais ir kol kas nėra jokių patikimų duomenų, kada tai baigsis. pasaulinė finansų ir ekonomikos kri-zė sukėlė šiuolaikinės teisinės valstybės, ypač tokios jos formos, kokia susiklostė va-karų europoje, krizę.

tokiomis aplinkybėmis pagrindinė konstitucinė valstybės problema – panaikin-ti prieštaravimus tarp pareigos užtikrinti žmogaus ir pilietines teises ir laisves ir tarp būtinybės sudaryti prielaidas reguliuoti (iš naujo reguliuoti) ištisas ekonominių, so-cialinių ir kitų visuomeninių santykių sistemas.


konstitucinės normos taip pat neturėtų labai nutolti nuo tikrovės. konstitucija yra tai, kas turėtų būti, o gyvenimas yra tai, kas yra. ne visuomet įmanoma pasiekti visišką darną (nors tai ir yra siekiamybė) tarp to, kas būtina, ir to, kas yra, tačiau kiek-vienu valstybės raidos laikotarpiu turi būti užtikrinamas optimalus santykis tarp ti-krovės ir konstitucinių normų ir principų. tai pasakytina ir apie pasaulinės krizės ar svarbius pereinamuosius laikotarpius, tokius kaip tie, kuriuos išgyveno visos poko-munistinės valstybės, įskaitant kroatijos Respubliką.

vis dėlto nėra lengva pasiekti, kad šis norimas optimalus santykis būtų. atvirkš-čiai, susiklosčius tokioms ypatingoms aplinkybėms žmonės dažnai ima nebepasi-tikėti pagrindinėmis visuomenės vertybėmis ir valstybės institucijomis. Jie tampa nepatiklūs, nepakantūs, priešinasi valdžiai, ypač jeigu konkretūs įstatymai ar priemo-nės neatitinka visuomenės lūkesčių. ir pasidaro nebe taip svarbu, ar tie lūkesčiai turi realų pagrindą, ar yra iracionalūs. visuomenė tampa politiškai labai jautri, o kiek - vienas sprendimas, kuris, tam tikrų interesų grupių ar visuomenės nuomone, nėra „teisingas“, aršiai aptarinėjamas ir puolamas, dažnai net abejojant šį sprendimą priė-musios institucijos įgaliojimais ir teisėtumu.

nuo to nėra apsaugotas ir konstitucinis teismas. maža to, panašiomis aplinky-bėmis (tai patvirtina ir kroatijos pavyzdys) visa atsakomybė tenka konstituciniam teismui; iš jo reikalaujama pasinaudoti savo, kaip nepriklausomos ir savarankiškos ins-titucijos, įgaliojimais ir arba patvirtinti pasirinkto modelio konstitucingumą (teisėtu-mą), arba, atvirkščiai, pripažinti jį antikonstituciniu, nes jis prieštarauja pagrindinėms konstitucinėms vertybėms. konstituciniam teismui tokia situacija visada yra sudėtinga, nes beveik neįmanoma priimti tokio sprendimo, kuris suderintų priešingus lūkesčius.

akivaizdu, jog konstituciniam teismui nekeliama uždavinio priimti tokius spren-dimus, kurie (visiškai) atitiktų visuomenės lūkesčius, tačiau negalima neigti, kad jo darbas politiniu požiūriu svarbiose bylose, įdėmiai stebimose žiniasklaidos atstovų, yra sunkesnis, todėl neperdėčiau sakydama, jog tokiais atvejais šiek tiek juntama vi-suomenės nuomonės įtaka.

2. KONSTITUCINIO TEISMO AKISTATA SU VISUOMENĖS NUOMONE IR GALIMA KRITIKA3

valstybės, perėmusios H. kelseno konstitucinės justicijos modelį, savo konstitu-ciniams teismams ilgainiui priskyrė ir kitokius įgaliojimus, ne tik saugoti konstituciją ir ją aiškinti, ir juos išplėtojo. be pagrindinės funkcijos kontroliuoti įstatymų leidėjo

3 socialiniame gyvenime, ypač politikoje, dažnai naudojamasi visuomenės nuomone, kai reikia paremti savo ketinimus, nubrėžti gaires svarbiems sprendimams, pagrįsti, kodėl turi būti pakeistos esamos sąlygos, ar pateisinti tam tikrą elgesį.

kita vertus, neretai pati visuomenė mėgina daryti poveikį socialinių subjektų elgesiui, o kartais net primesti jį. tai darydama ji dažniausiai savo nuostatas paskleidžia per žiniasklaidą. visuomenės nuo-monė visada sulaukia žiniasklaidos dėmesio. dažnai galima perskaityti ar išgirsti, kad visuomenė yra


priimtų įstatymų konstitucingumą, konstituciniams teismams buvo nustatyta daug kitų įgaliojimų.

atsižvelgdamas į tai, L. Lopezas Guerra išskyrė keturias dideles grupes įgalioji-mų, priskirtų šiuolaikiniams konstituciniams teismams tose valstybėse, kurios pra-dėjo nuo pirminio H. kelseno sukurto modelio arba konsoliduotos konstitucinės jurisdikcijos sistemos:

1) įstatymų konstitucingumo kontrolė;2) valstybės vidaus teritorinių vienetų tarpusavio ginčų sprendimas;3) konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių gynimas;4) įsikišimas į teisinius procesus, kurie laikomi ypač svarbiais valstybės politi-

niam gyvenimui (politinių partijų konstitucingumo kontrolė, rinkimų procedūrų priežiūra ir pan.)4.

suprantama, kad visos šios konstitucinės justicijos funkcijos visada daugiau ar mažiau siejasi su politiniais dalykais. kita vertus, vienas iš konstitucinės justicijos tikslų – vengti politinių atspalvių. konstituciniam teismui suteikta jurisdikcija spręsti klausimus pirmiausia remiantis teisiniais, o ne politiniais motyvais.

vis dėlto praktikoje kartais būna sunku atriboti politinius ir teisinius klausimus, nes kiekvienas teisinis ginčas kartu turi politinę reikšmę asmenims, kuriems kon-kreti norma skiriama. tai lemia pati konstitucijos prigimtis: ji yra ir politinis, ir tei-sinis dokumentas, kuriuo remiantis priimami sprendimai ir kuris „susieja teisę ir

prieš kažką ar už kažką, ir taip daromas visuomenės spaudimas sprendimus priimančioms instituci-joms. toks visuomenės spaudimas daro didesnį ar mažesnį poveikį kritikuojamų institucijų ir kon-krečių asmenų elgesiui ir darbui, o kartais net likimui, ir nesvarbu, ar šis spaudimas yra pateisinamas, taip pat nesvarbu, ar visuomenė yra teisi, ar klysta.

be abejo, visuomenė tiesiogiai daro įtaką žmonių įpročiams ir elgesiui, ji taip pat formuoja sociali-nių subjektų viešąjį įvaizdį. todėl tokie visuomenės dėmesio sulaukę subjektai, pasirodžius net men-kiausiems visuomenės spaudimo ženklams, jei nori įgyti ar išsaugoti savo gerą vardą, privalo labai pasistengti paaiškinti ir pagrįsti savo veiksmus ir sprendimus.

kartu visuomenės nuomonė tiesiogiai daro įtaką tiems, kurie priima sprendimus. aišku, jie patys nori užsitikrinti visuomenės palaikymą, nes tai patvirtina jų sprendimų teisėtumą arba bent jau suku-ria teisėtumo regimybę. netgi neteisingi ar klaidingi sprendimai gali atrodyti pagrįsti ir teisingi, jeigu jie sutampa su visuomenės nuomone. kartais dėl visuomenės nuomonės galios sprendimus priiman-tis subjektas gali susidurti su rimta dilema: ar priimti nepopuliarų sprendimą, ar nusileisti visuome-nės spaudimui ir užsitikrinti jos paramą, o vėliau iš to gauti kokios nors naudos.

nors apie visuomenės nuomonę daug rašoma, nėra vieno bendro jos apibrėžimo. visuomenės nuomone dažniausiai laikoma santykinai didelės tam tikros visuomenės („plačiosios visuomenės“) asmenų grupės pozicija kokiu nors konkrečiu klausimu. Ji susiformuoja, kai daug žmonių vienodai mąsto tuo pačiu klausimu ir žino, kad jų nuomonės sutampa.

vertinant visuomenės nuomonę visuomet būtina atsiminti, kad „turėti nuomonę apie kažką“ ne-būtinai reiškia „ką nors išmanyti apie tai“. visuomenės nuomonė gali būti formuojama remiantis iš-ankstinėmis nuostatomis, dezinformacija, nepatvirtintais gandais, neišsamia informacija ir daugeliu kitų netiesioginių veiksnių.

4 Lopez Guerra L. The role and competences of the constitutional court. Report. The role of the constitutional court in the consolidation of the rule of law. proceedings of the unidem seminar organised in bucharest on 8–10 June 1994. venice commission. collection Science and technique of democracy. 1994, no. 10, p. 14. prieiga per internetą: <www.venice.coe.int/docs/1994/cdL-std(1994)010-e.asp>.


politiką“ (n. Luhmannas)5. taigi neįmanoma iš konstitucinės justicijos visiškai paša-linti politinio argumentavimo ir ją apriboti grynai teisiniais argumentais6. kita ver-tus, politinių argumentų dalis turi būti deramai apribota, kad būtų užkirstas kelias konstituciniam teismui pavirsti ypatinga politine valdžia ir piktnaudžiauti savo pa-grindine teismine funkcija. pereinamojo laikotarpio valstybėse (įskaitant kroatiją) ši problema ypač aktuali, ji atsiranda dėl mažėjančio pasitikėjimo politinėmis instituci-jomis ir kintančio konstitucinio teismo vaidmens.

konstituciniai teismai savo valstybėse užtikrina teisės aktų atitiktį konstitucijai ir jos taikymą. Jiems yra suteikti įgaliojimai vykdyti visų normų, kurias priėmė val-džios institucijos, konstitucingumo kontrolę ir panaikinti parlamento bei vykdomo-sios valdžios priimtus teisės aktus. kai kurie konstituciniai teismai gali panaikinti ordinarinių teismų sprendimus, dalyvauti prezidento apkaltos procese, vykdyti poli-tinių institucijų rinkimų priežiūrą ir įgyvendinti įvairius kitus įgaliojimus.

dėl šių priežasčių konstituciniai teismai, vykdydami savo veiklą, itin dažnai gali susidurti – ir iš tikrųjų susiduria – su visuomenės nuomone. tai gali pasireikšti spau-dimu tiek konstitucinio teisminio proceso metu, tiek iki jo, taip pat vertinant (teigia-mai ar neigiamai) jau priimtą teismo sprendimą.

tai visų pirma pasakytina apie konstitucinę kontrolę tų įstatymų ir įstatymų įgy-vendinamųjų teisės aktų, kurie daro poveikį plačiam asmenų ratui ir (arba) turi di-delę įtaką jų teisėms ar interesams, todėl juose reguliuojami klausimai ypač domina visuomenę.

taigi konstituciniam teismui gali tekti tikrinti konstitucingumą tokio reguliavi-mo, kurį visuomenė jau laiko antikonstituciniu, o jau vykstanti žiniasklaidos kampa-nija aiškiai duoda teismui suprasti, ko iš jo tikimasi. konstitucinis teismas gali lengvai nuspėti sulauksiąs ovacijų, jeigu jo sprendimas sutaps su minėtais lūkesčiais, tačiau jeigu jis nuspręs priešingai, bus kritikuojamas įvairiausiais aspektais: pradedant tuo, kad neteisingą sprendimą priėmė dėl teisėjų nekompetentingumo ir neprofesiona-laus elgesio, ir baigiant teisėjų korupcija.

nepaisant to, kokios priežastys konkrečiu atveju suformavo visuomenės nuo-monę ir kiek ši nuomonė grindžiama objektyvia informacija, žiniomis ir nusimany-mu, atlaikyti tokį spaudimą objektyviai nelengva. padėtis tampa dar sudėtingesnė, jei daug žmonių pritaria tai nuomonei ir visi nuoširdžiai tiki savo teisumu, tuo, kad el-giasi teisingai ir kad jų valia negali būti ignoruojama.

5 žr. vrban d. uprava, dobro vladanje i autopoiesis. Hrvatska i komparativna javna uprava. 2011, nr. 11 (2), p. 419.

6 dėl minėtų priežasčių kandidatai, iš kurių renkami arba paskiriami konstitucinių teismų teisėjai, be būtinos teisinės patirties, visuomet privalo puikiai suprasti konstitucinių teismų sprendimų politines pasekmes ir gebėti jas numatyti. Jie renkami ar skiriami ne vien iš ordinarinių teismų teisėjų ar praktikuojančių teisininkų, bet ir iš aukštų valstybės pareigūnų, profesorių ir politikų, – tiesa, tik iš turinčių teisinį išsilavinimą. Harutyunyan G., mavčić a. The constitutional review and its development in the modern world (a comparative constitutional analysis). Yerevan–Ljubljana: Hayagitak, 1999, p. 235.


kaip tokiu atveju turėtų elgtis konstitucinis teismas? Į šį klausimą atsakysiu Ho-livudo filme nuskambėjusiais žodžiais: „nesunku daryti tai, kas teisinga; sunku nu-spręsti, kas yra teisinga. o kai jau nusprendei, nebėra nieko, ką dar galėtum padaryti!“7

todėl nesunku atsakyti, kaip konstitucinis teismas turėtų elgtis, kai profesionali jo išvada ir įsitikinimas skiriasi nuo visuomenės nuomonės. dėl sprendžiamų klau-simų ir pasekmių konstitucinio teismo sprendimai yra pernelyg svarbūs, kad speci-alistų nuomonę nustelbtų tegul ir labai paplitusi visuomenės nuomonė, kai šios dvi nuomonės nesutampa ar net yra visiškai priešingos.

manau, kad daugiau pavyzdžių šiai pozicijai pagrįsti nereikia.

3. KROATIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PATIRTIS (PRAKTIKA)

kitaip negu kai kurie kiti konstituciniai teismai, kroatijos Respublikos konsti-tucinis teismas (toliau – konstitucinis teismas) nepriklauso teismų sistemai, bet yra nuo visų valstybės valdžios institucijų nepriklausoma konstitucinė institucija. todėl, be pagal klasikinio valdžių padalijimo principą išskirtos įstatymų leidžiamosios, vyk-domosios ir teisminės valdžios, jis yra tarsi ketvirtoji valdžia.

konstitucinis teismas laiduoja teisės aktų atitiktį kroatijos Respublikos kons-titucijai ir jos taikymą8; jam yra suteikti įgaliojimai kontroliuoti visų trijų valdžių priimtų teisės aktų konstitucingumą. teismas turi įgaliojimus panaikinti parlamento išleistus įstatymus, kroatijos Respublikos vyriausybės ir jos ministrų priimtus teisės norminius ir kitus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, panaikinti teismų spren-dimus (ir aukščiausiojo teismo). susiklosčius tam tikroms sąlygoms, konstitucinis teismas vykdytų Respublikos prezidento apkaltą. be to, jis yra aukščiausia visų rinki-mų (parlamento, Respublikos prezidento, vietos) procedūrų ir nacionalinio referen-dumo teisėtumo priežiūrą vykdanti institucija9.

konstitucinio teismo veiklos viešumą užtikrina:– jo sprendimų skelbimas;– sprendimų rinkinių leidyba;– spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių atstovų dalyvavimas teismo posė-

džiuose ir viešose bei konsultacinio pobūdžio diskusijose konstituciniame teisme;– televizijos ir radijo laidos;– oficialių pranešimų perdavimas žiniasklaidai;– spaudos konferencijų rengimas;– konstitucinio teismo jurisprudencijos ir kitos svarbios informacijos skelbimas

savo interneto svetainėje (www.usud.hr).

7 Režisieriaus d. H. Joneso filmas „išpažintis“ (The Confession) (1999).8 Narodne novine, nr. 85/10 (suvestinė redakcija). tekstas anglų kalba, prieiga per internetą: <www.

sabor.hr/default.aspx?art=2405>.9 konstitucinio teismo jurisdikcija nustatyta konstitucijos 129 straipsnyje (tekstas su pakeitimais).


be to, šiame kontekste pabrėžtina, kad konstitucinio teismo bylos dėl įstatymų atitikties konstitucijai inicijuojamos dvejopai:

– įstatyme nurodytiems pareiškėjams (vienam penktadaliui parlamento narių arba jo struktūriniam padaliniui, Respublikos prezidentui, o tam tikromis aplinky-bėmis – ir kitiems pareiškėjams, kaip antai teisėjams, ombudsmenui ir kt.) pateikus prašymą;

– bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui pateikus prašymą (kaip iniciaty-vą), kurio pateikėjas neprivalo būti asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi (actio popularis).

konstitucinis teismas keletą kartų sprendė bylas, sukėlusias didžiulį visuomenės susidomėjimą. kartais visuomenės nuomonė būdavo aiškiai išreiškiama net iki bylos inicijavimo arba ją nagrinėjant, o kai kurie konstitucinio teismo priimti sprendimai sukėlė itin neigiamą visuomenės reakciją.

paprastai konstitucinis teismas oficialiai neatsako į visuomenės reiškiamą spren-dimų kritiką. konstitucinio teismo pirmininkas ir teisėjai verčiau pasinaudoja kon-krečiomis progomis plačiau paaiškinti savo sprendimų motyvus: jie tai daro duodami interviu, skaitydami pranešimus profesinėse ar mokslinėse konferencijose ir pan. iš-imtiniais atvejais, kai pasitaikydavo citavimo ar aiškinimo netikslumų, kuriuos būda-vo būtina pataisyti, konstitucinis teismas siųsdavo dėl to pranešimus žiniasklaidai.

toliau pateiksiu keturis būdingus konstitucinio teismo sprendimų viešos kriti-kos pavyzdžius iš naujausios jo praktikos.

3.1. Pensijų draudimo įstatymo konstitucingumo patikra10

bylas inicijavo keletas fizinių asmenų, kurie, be kita ko, ginčijo pensijų draudimo įstatymo nuostatų, pagal kurias numatytas skirtingas vyrų ir moterų pensinis amžius, konstitucingumą.

konstitucinis teismas šiose bylose pripažino, kad minėtos nuostatos prieštaravo konstitucijai, nes jomis buvo nukrypta nuo kroatijos Respublikos konstitucinės santvar-kos aukščiausiųjų vertybių ir pagrindinių garantijų (konstitucijos 3 straipsnis: „<...> ly-gios teisės <...> lyčių lygybė <...> yra kroatijos Respublikos konstitucinės santvarkos aukščiausiosios vertybės ir konstitucijos aiškinimo pagrindas“; 14 straipsnis: „visi as-menys kroatijos Respublikoje teisėmis ir laisvėmis naudojasi nepaisant <...> lyties <...>. Įstatymui visi asmenys lygūs“). kad minėtos pensijų draudimo įstatymo nuostatos būtų suderintos su konstitucija, būtina didžiulės, itin sudėtingos ir labai jautrios pensijų drau-dimo sistemos reforma, kurios neįmanoma įvykdyti per trumpą laiką, todėl konstitu-cinis teismas nusprendė, kad šios nuostatos neteks galios nuo 2018 m. gruodžio 31 d.

dėstydamas sprendimo argumentus konstitucinis teismas, be kita ko, apžvelgė europos tarybos ir europos sąjungos valstybių narių teisinį reguliavimą, kuriuo nu-10 sprendimas nr. u-i-1152/2000 ir kiti 2007 m. balandžio 18 d. sprendimai. prieiga per internetą:

<www.usud.hr> (ir anglų kalba).


statyti teisės į pensiją pagrindai ir sąlygos, ir palygino juos su kroatijoje nustatytomis sąlygomis. be to, konstitucinis teismas pasirėmė strasbūro europos žmogaus tei-sių teismo praktika ir išsamiai pristatė jo didžiosios kolegijos sprendime byloje Steck prieš Jungtinę Karalystę išdėstytus faktus, aplinkybes ir teisinę poziciją11.

nors konstitucinio teismo sprendimas pagrįstas svariais argumentais, išsamus ir aiškus, jis sulaukė itin smarkios visuomenės kritikos. Ypač audringai reagavo ne-vyriausybinės moterų teisių organizacijos (B.a.b.e., Roda ir kt.): sprendimas vadintas „skandalingu“, „veidmainišku“, „socialiai nejautriu“, „feministiniu“ ir pan.

be to, nevyriausybinių organizacijų reakcijos paskatinti žiniasklaidos komenta-rai dar pakurstė viešą kritiką ir visuomenės pyktį12. žiniasklaidos komentarais visuo-menė buvo klaidinama – teigta, kad konstitucinis teismas nusprendė, jog ateityje moterys įgis teisę į pensiją tik sulaukusios 65 metų amžiaus, t. y. vyrų pensinio am-žiaus, o ne nustatytojo 60 metų amžiaus13. tačiau konstitucinis teismas savo spren-dime apskritai neapibrėžė amžiaus, būtino teisei į pensiją atsirasti, kadangi tai yra įstatymų leidėjo diskrecija. Jis tik pripažino, jog konstitucijos neatitinka tai, kad tai pačiai teisei atsirasti, atsižvelgiant į lytį, nustatytas skirtingas amžius, o amžiaus riba abiejų lyčių asmenims turi būti vienoda, ir nenurodė, koks tas amžius turėtų būti.

vis dėlto konstitucinis teismas oficialiai nesureagavo į šią kritiką.

3.2. Specialiojo atlyginimų, pensijų ir kitų pajamų mokesčio įstatymo (Specialiojo mokesčio įstatymo) konstitucingumo patikra14

2009 m. liepos mėn. kroatijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo atlyginimai, pensijos ir kitos pajamos apmokestinti specialiu (papildomu) mokesčiu. tai turėjo būti ekonomikos ir finansų krizę švelninanti priemonė, neteksianti galios 2010 m. gruodžio 31 d.

Respublikos prezidentas pateikė prašymą ištirti šio specialiojo mokesčio įstaty-mo atitiktį konstitucijai. be Respublikos prezidento prašymo, konstitucinis teismas per trumpą laiką gavo dar 110 662 prašymus (iniciatyvas) iškelti bylą dėl specialiojo mokesčio įstatymo konstitucingumo15. Įstatymas sukėlė didžiulį visuomenės nepasi-

11 didžiosios kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. sprendimai nr. 65731/01 ir 65900/01.12 pavyzdžiui, „naujas smūgis moterų padėčiai“ (Novosti, 2007 m. gegužės 7 d.).13 pavyzdžiui: „moterys taip pat išeis į pensiją nuo 65 metų“ (Glas Slavonije, 2007 m. balandžio 19 d.);

„konstitucinis teismas, nustatęs, kad dabartinis reguliavimas yra diskriminacinis, nusprendė, kad ir vyrai, ir moterys išeis į pensiją nuo 65 metų“ (Vjesnik, 2007 m. balandžio 20 d.).

14 sprendimas ir nutarimas nr. u-ip-3820/2009, kiti 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimai ir nutarimai. prieiga per internetą: <www.usud.hr> (ir anglų kalba).

15 pareiškėjų ir prašymą pateikusio Respublikos prezidento abejonės buvo grindžiamos tuo, kad specialiojo mokesčio įstatyme nepaisoma lygybės, teisingumo, proporcingumo dengiant viešąsias išlaidas principų, nes ypač didelė našta tenka vargingiausiai visuomenės daliai. todėl šis įstatymas prieštarauja konstitucijos 51 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad kiekvienas pagal savo ekonomines galimybes prisideda prie viešųjų išlaidų dengimo, taip pat jis neatitinka kroatijos Respublikos, kaip gerovės valstybės, sampratos (konstitucijos 1 straipsnis).

keletą mėnesių konstitucinis teismas tikrąja to žodžio prasme buvo užverstas darbu – priiminėjo


tenkinimą, o kai kurios profesinės sąjungos, piliečių asociacijos ir kitos organizaci-jos surengė kampaniją, per kurią išspausdino prašymo iškelti bylą standartinę formą ir apsiėmė surinkti tuos prašymus bei pateikti juos konstituciniam teismui. be to, ži-niasklaida negailestingai kritikavo specialiojo mokesčio įstatymą, reiškė šališką ir kate-gorišką savo požiūrį, patarinėjo, kokį sprendimą turėtų priimti konstitucinis teismas16.

taigi konstitucinis teismas ir jo teisėjai per visą teismo procesą patyrė labai di-delį spaudimą.

dėl didelio visuomenės susidomėjimo ir minėto spaudimo konstitucinio teis-mo pirmininkė teismo proceso metu surengė spaudos konferenciją17, kurioje pa-brėžė, kad konstitucinis teismas, priimdamas sprendimus, taip pat ir šioje byloje, neįgyvendina jokios politinės partijos, profesinės sąjungos ar nevyriausybinės orga-nizacijos programos. vienintelis orientyras jo darbui – konstitucija, aiškinama pagal europos teisinius standartus.

konstitucinis teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, byloje atliko labai išsamų tyrimą ir:

– gavo kroatijos parlamento (priėmusio specialiojo mokesčio įstatymą) paaiški-nimus ir įstatymo projekto rengimo medžiagą;

– gavo vyriausybės (pateikusios specialiojo mokesčio įstatymo projektą) paaiš-kinimus;

– gavo rašytines konstitucinio teismo patarėjų-ekspertų išvadas;– surengė viešą pasitarimą, kuriame dalyvavo prašymą pateikusio Respublikos

prezidento atstovai, pakviesti pareiškėjai, kroatijos parlamento ir vyriausybės atsto-vai, pakviesti konstitucinės teisės, finansų teisės, socialinės politikos ir politinės filo-sofijos sričių mokslininkai;

– sušaukė keletą konsultacinių darbo susitikimų kai kuriems konkretiems gin-čijamo specialiojo mokesčio įstatymo aspektams aptarti; susitikimuose dalyvavo

prašymus; be to, atskiram sprendimui kiekvienam konkrečiam pareiškėjui įteikti būtų prireikę dau-gybės papildomo darbo ir lėšų, todėl buvo nuspręsta, kad sprendimo paskelbimas oficialiajame leidi-nyje Narodne novine bus laikomas sprendimo įteikimu. sprendimo sudedamoji dalis buvo 1 priedas, kuriame išvardyti pareiškėjai ir jų adresai.

16 pavyzdžiui, „profesionalus patarimas konstituciniam teismui: našta turi nukristi“ (portalas tportal.hr, 2009 m. spalio 16 d.).

specialiojo mokesčio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta:„1) kroatijos Respublikoje kilus ekonomikos krizei ir remiantis teisingumo, lygybės ir proporcin-

gumo principais, pagal kuriuos kiekvienas privalo proporcingai savo galimybėms prisidėti prie viešų-jų išlaidų dengimo, šiuo įstatymu nuo jo įsigaliojimo iki 2010 m. gruodžio 31 d. specialiu mokesčiu apmokestinami atlyginimai, pensijos ir kitos pajamos. <...>“

pagal šio įstatymo 5 straipsnį specialiojo mokesčio dydis – 2 procentai nuo bendros atlyginimo, pensijos ir kitų pajamų sumos, jei ši suma per mėnesį viršija 3 000 kroatijos kunų, bet mažesnė nei 6 000 kroatijos kunų, o jeigu bendra suma viršija 6 000 kroatijos kunų, mokesčio tarifas yra 4 procentai.

mažesni kaip 3 000 kroatijos kunų atlyginimai (ir kitos pajamos) nebuvo apmokestinti specialiuo-ju mokesčiu – įstatymas jiems nebuvo taikomas.

17 2009 m. rugpjūčio 19 d.


konstitucinio teismo patarėjai-ekspertai, dirbantys Zagrebo universiteto teisės fa-kulteto socialinės teisės katedroje ir europos viešosios teisės katedroje;

– iš venecijos komisijos gavo 21 europos tarybos valstybės narės ir trijų valsty-bių, kurios nėra narės, pranešimus dėl to, kokių priemonių buvo imtasi reaguojant į ekonomikos ir finansų krizę ir kurias iš jų galima palyginti su specialiojo mokesčio įstatyme nustatytomis priemonėmis;

– pasinaudojo susijusia strasbūro europos žmogaus teisių teismo ir vokietijos Federacinės Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencija, kuri visuotinai svar-bi aiškinantis mokesčių politikos gerovės valstybėje klausimus, t. y. įstatymų leidėjo pareigą nustatant mokesčius laikytis lygybės ir teisingumo principų.

atsižvelgdamas į argumentus, kuriais buvo pagrįstos abejonės dėl specialiojo mokesčio įstatymo konstitucingumo, šioje konstitucinės justicijos byloje konstitu-cinis teismas taikė proporcingumo kriterijų ir ieškojo atsakymų į šiuos klausimus:

a) kokiu tikslu įstatymų leidėjas priėmė specialiojo mokesčio įstatymą ir ar tas tikslas teisėtas?

b) ar specialiojo mokesčio įstatymas padeda siekti teisėto tikslo ir ar jis priski-riamas prie viešosios politikos priemonių, skirtų tam pačiam tikslui pasiekti?

c) ar specialiojo mokesčio įstatyme numatytas mokestis yra proporcingas tam tikslui, kurio siekia įstatymų leidėjas?

d) ar specialiojo mokesčio įstatyme numatytas mokestis nėra nepakeliama našta mokesčių mokėtojams?

išnagrinėjęs bylą, konstitucinis teismas priėmė sprendimą ir jame, įverti-nęs argumentus, kuriais buvo pagrįstos abejonės dėl specialiojo mokesčio įstaty-mo konstitucingumo, konstatavo, kad specialiojo mokesčio įstatymas neprieštarauja konstitucijai. pagrįsdamas savo sprendimą, konstitucinis teismas argumentus išsa-miai išdėstė net 45 puslapiuose. sprendimas taip pat buvo trumpai žodžiu paaiškintas konstitucinio teismo viešame posėdyje, kuriame dalyvavo daug žurnalistų18.

nepaisant to, šis sprendimas vis tiek sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir sulaukė kritikos. pliūptelėjus šiai kritikos bangai labai mažai kas atkreipė dėmesį į sprendime išdėstytus motyvus ir konstitucine teise grindžiamus argumentus.

18 iš esmės savo sprendime konstitucinis teismas pažymėjo:„konstitucinis teismas pripažįsta, jog nelieka jokių abejonių, kad iki specialiojo mokesčio įstatymo

priėmimo vyriausybė ėmėsi konkrečių viešosios politikos priemonių, kuriomis buvo siekiama apsau-goti finansų sistemos stabilumą, būtiną įgyvendinant konstituciškai įtvirtintus valstybės uždavinius <...>.

konstitucinis teismas neturi įgaliojimų vertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi 2009 m. šalyje kilus ekonomikos krizei, – tiek kiekviena atskirai, tiek visos kartu, – yra tinkamos, protingos ir veiks-mingos.

konstitucinis teismas įvykdo jam keliamą uždavinį, kai, remdamasis faktais, nustato, kad specia-liojo mokesčio įstatymas neabejotinai prisidėjo prie nacionalinės finansų sistemos stabilizavimo per ekonomikos krizę (kroatijos Respublikoje jau 2009 m. rugpjūčio mėn. dėl specialiojo mokes-čio 2,9 proc. sumažėjo vidutinis mėnesinis atlyginimas (atskaičius mokesčius), ir tai tapo viena iš vi-ešosios politikos priemonių, kuriomis buvo siekiama to paties tikslo. matyti, kad nė viena iš taikytų priemonių nesukelia su siekiamu tikslu nesuderinamų pasekmių, todėl apskritai tokių priemonių vi-suma šiuo aspektu vertintina kaip aiški ir suderinta.“


žiniasklaida apie šią bylą rašė vien neigiamai, kritikavo konstitucinio teismo darbą19. Lygiai taip pat aršiai reagavo profesinės sąjungos20.

konstitucinis teismas tiesiogiai neatsakė į kritiką, nes manė, kad visuomenė buvo tinkamai informuota apie bylos eigą, o sprendimo priėmimo motyvai jai buvo išdėstyti išsamiai ir aiškiai. konstitucinio teismo pirmininkė apie tai vėliau kalbėjo spaudos konferencijoje, surengtoje ta proga, kad baigėsi jos, kaip pirmininkės, ka-dencijos antri metai21.

3.3. Išvada dėl konstitucinių sąlygų paskelbti nacionalinį referendumą buvimo22

2010 m. gegužės mėn. kroatijos Respublikos vyriausybė pateikė kroatijos par-lamentui darbo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriame, be kita ko, buvo numatyta, kad kolektyvinė sutartis lieka galioti ir pasibaigus jos terminui, jei šalys nesudaro naujo susitarimo, tačiau ne ilgiau kaip šešis mėnesius (pagal tuo metu ga-liojusį įstatymą toks laiko apribojimas nebuvo nustatytas, taigi net ir pasibaigus ko-lektyvinės sutarties terminui ji likdavo galioti iki naujos sutarties sudarymo).

profesinės sąjungos nepritarė šiems pakeitimams ir pradėjo rinkti rinkėjų pa-rašus, kad būtų paskelbtas referendumas, kuriame piliečiai galėtų pareikšti, ar jie pritaria galiojančioms teisės normoms. per šią kampaniją buvo surinkti 717 149 ga-liojantys parašai. tai viršijo įstatymo nustatytą būtiną minimalų rinkėjų parašų skai-čių (10 procentų rinkėjų), ir organizacinis komitetas kroatijos parlamentui pateikė reikalavimą surengti referendumą.

tuomet vyriausybė atsisakė mėginimo pakeisti minėtas nuostatas ir atšaukė įstatymo projektą iš parlamento.

organizacinis komitetas pareikalavo, kad kroatijos parlamentas vis tiek sureng-tų referendumą, nors vyriausybė ir atšaukė įstatymo pakeitimo projektą. Šį reikalavi-mą rėmė visuomenė ir žiniasklaida, ir taip buvo daromas stiprus politinis spaudimas, o profesinės sąjungos skelbė gana karingus šūkius23.

kroatijos parlamentas paprašė konstitucinio teismo pateikti išvadą, ar tokiomis aplinkybėmis pagal konstituciją privalo būti surengtas referendumas24.

19 pavyzdžiui: „Jasna Omejec ir dešimties konstitucinio teismo teisėjų dovana ministrui pirmininkui“ (Jutarnji list, 2009 m. lapkričio 18 d.); „valstybės finansai nusveria teisingumą“ (Novi list, 2009 m. lapkričio 18 d.); „valstybė yra svarbesnė už teisingumą“ (Glas Slavonije, 2009 m. lapkričio 20 d.); „Griežtai valdomas teismas“ (Novi list, 2009 m. lapkričio 21 d.).

20 pavyzdžiui: „teismas pritarė turto prievartavimui“ (portalas business.hr, 2009 m. lapkričio 18 d.); „konstitucinio teismo teisėjai grąžina skolą juos paskyrusiai HdZ“ (Večernji list, 2009 m. lapkri - čio 19 d.).

21 kroatijos Respublikos konstitucinio teismo pirmininkės spaudos konferencija, 2010 m. liepos 7 d.22 2010 m. spalio 20 d. sprendimas nr. u-viiR-4696/2010. prieiga per internetą: <www.usud.hr> (ir

anglų kalba).23 pavyzdžiui: „Jeigu nebus referendumo, mūsų atsakymas bus negailestingas.“ 2010 m. spalio 20 d.

paskelbta portale Danas.hr.24 konstitucinio įstatymo „dėl konstitucinio teismo“ 95 straipsnyje nustatyta, kad konstitucinis

teismas turi įgaliojimus nuspręsti, ar, jei yra 10 procentų visų kroatijos Respublikos rinkėjų


suvokdamas didžiulį visuomenės susirūpinimą, konstitucinis teismas atliko iš-samų tyrimą byloje; be kita ko, jis gavo ir išanalizavo vyriausybės ir organizacinio komiteto paaiškinimus, rašytines konstitucinio teismo patarėjų-ekspertų išvadas, venecijos komisijos nuomonę, išdėstytą 2009 m. referendumų gerosios patirties ko-dekse.

išnagrinėjęs bylą, konstitucinis teismas konstatavo, kad, iš įstatymų leidybos procedūros atšaukus minėtą įstatymo projektą, neliko referendumui surengti būti-nų sąlygų.

išsamiai dėstydamas savo sprendimo motyvus konstitucinis teismas pažymėjo, kad vyriausybė, atšaukdama įstatymo pakeitimo projektą iš įstatymų leidybos proce-dūros, iš esmės pakluso rinkėjų valiai, išreikštai 717 149 galiojančiais parašais. taigi šio vyriausybės veiksmo rezultatas buvo toks pat, kokio siekė rinkėjai, savo parašais parėmę iniciatyvą surengti referendumą. konstitucinio teismo nuomone, dėl tokių teisinių aplinkybių nėra jokios teisinės prasmės, tikslo ir pateisinamo pagrindo reng-ti referendumą.

teisininkų bendruomenė teigiamai įvertino šį sprendimą, tačiau visuomenę jis sujudino. Ypač smarkiai jį kritikavo profesinės sąjungos, kurios viešai grasino prašy-siančios paskelbti neeilinius rinkimus, visoje kroatijoje organizuosiančios visuotinį streiką ir protestus ir netgi paskelbė prašymą panaikinti konstitucinį teismą. spren-dimą neigiamai įvertino ir kai kurios žiniasklaidos priemonės25.

Тačiau konstitucinis teismas oficialiai nereagavo į šią kritiką. tik vėliau jo pir-mininkė viename iš interviu paminėjo su šia byla susijusią viešą kritiką26.

3.4. Kroatijos parlamento narių rinkimų įstatymo (Parlamento rinkimų įstatymo) konstitucingumo patikra27

keletas pareiškėjų pateikė prašymus ištirti parlamento rinkimų įstatymo pakei-timų konstitucingumą ir ginčijo, be kita ko, nuostatas, pagal kurias rinkėjai – tauti-nėms mažumoms priklausantys asmenys turi dvigubą balsavimo teisę (jie balsuoja ir

reikalavimas, yra įvykdytos visos konstitucijos 86 straipsnyje ir 87 straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos referendumui paskelbti.

„95 straipsnis1. Gavęs kroatijos parlamento prašymą, jei 10 procentų visų kroatijos Respublikos rinkėjų reika-

lauja paskelbti referendumą, konstitucinis teismas nusprendžia, ar referendume keliamas klausimas atitinka konstituciją, taip pat ar yra įvykdytos 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos referendu-mui paskelbti.

2. konstitucinis teismas šio straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą priima per 30 dienų nuo pra-šymo gavimo dienos.“

25 pavyzdžiui: „išmintingi konstitucinio teismo vadovai“ (Večernji list, 2010 m. spalio 22 d.); „profesinės sąjungos pradeda ginti tiesioginę demokratiją“ (Vjesnik, 2010 m. spalio 22 d.).

26 televizijos kanalo Z1 programа „Šiuolaikinis požiūris“, 2010 m. gruodžio 28 d. pokalbis su mladenka Šarić.

27 2011 m. liepos 19 d. sprendimas nr. u-i-120/2011. prieiga per internetą: <www.usud.hr> (ir anglų kalba).


už bendrą sąrašą, ir už specialųjį mažumos sąrašą), išskyrus serbų tautinei mažumai priklausančius asmenis, kurie tokios teisės neturi (jie gali balsuoti arba už bendrą są-rašą, arba už savo specialųjį mažumos sąrašą), tačiau turi teisę į tris jiems iš anksto numatytas vietas kroatijos parlamente.

kadangi tai buvo politiškai labai svarbus ir itin opus tautinių mažumų teisių klausimas, o rinkimų sistemose tai buvo precedentas, konstitucinis teismas byloje atliko ypač platų tyrimą ir, be kita ko:

– gavo vyriausybės (pateikusios įstatymo projektą) paaiškinimus byloje;– gavo rašytines teisės fakultetų konstitucinės teisės katedrų ekspertų išvadas;– surengė konsultacinio pobūdžio viešą diskusiją, kurioje dalyvavo bylą inicijavę

pareiškėjai, taip pat kroatijos parlamento atstovai, viešojo administravimo ministras, teisingumo ministras ir akademinės bendruomenės atstovai;

– surengė ekspertinį pasitarimą su kroatijos konstitucinės teisės asociacijos nariais.išnagrinėjęs bylą, konstitucinis teismas pripažino, kad ginčijamos parlamen-

to rinkimų įstatymo nuostatos neatitiko konstitucijos, nes pagal konstitucinę teisę neleidžiama, įstatymu nustatant bendrą rinkimų sistemą, iš anksto kuriai nors ma-žumai kokiais nors pagrindais (tautiniais, etniniais, kalbos ir kt.) garantuoti vietų parlamente, nes būtų pažeista lygi rinkimų teisė šios sistemos viduje. konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, ginčijamos parlamento rinkimų įstatymo nuostatos, kuriomis tautinėms mažumoms priklau-santiems asmenims suteikiamas papildomas balsas, negali būti pateisintos, nes jomis nėra užtikrinama didesnė negu jau yra pasiekta tautinių mažumų integracija į politi-nį gyvenimą, o lygi rinkimų teisė pažeidžiama kur kas labiau nei anksčiau galiojusiu įstatymo nustatytu reguliavimu. taigi konstitucinis teismas panaikino minėtas par-lamento rinkimų įstatymo nuostatas.

sprendimą griežtai kritikavo kai kurie tautinių mažumų atstovai – jie pasiju-to netekę statuso, suteikto panaikintomis nuostatomis. dėl klausimo opumo buvo nesunku sukurstyti kai kuriuos tautinėms mažumoms priklausančius asmenis ir tarptautinę bendruomenę, taip pat pasitelkti žiniasklaidą tam tikram politiniam spaudimui daryti28.

tačiau ir šioje byloje konstitucinis teismas oficialiai nereagavo į kritiką.

4. IŠVADA

konstitucinių teismų sprendimai dėl savo pobūdžio ir pasekmių tam tikrais atvejais gali sulaukti viešos kritikos.

nagrinėdamas bylas konstitucinis teismas negali ignoruoti visuomenės nuomo-nės, kadangi visuomenė yra pagrindinis tautai suteiktos konstitucinės galios kontro-liuoti valdžią ramstis ir šaltinis. tačiau, be abejo, visuomenės nuomonė negali būti

28 pavyzdžiui: „žingsnis atgal geto link“, Novosti, 2011 m. rugpjūčio 5 d.


pagrindiniu veiksniu, lemiančiu konstitucinio teismo sprendimus. taigi, sprendi-muose, kurie, kaip iš anksto žinoma, sulauks ypatingo visuomenės susidomėjimo, motyvai turėtų būti išdėstyti daug išsamiau siekiant bent kiek sušvelninti jų poveikį.

tokiais atvejais nėra universalaus recepto. konstituciniais teismais visuomet bus abe-jojama, jie nuolat susidurs su minėtais pavojais, nors ir skirsis valstybės, teismai, bylos.

tačiau iš kiekvienos konkrečios bylos turi būti pasimokoma, įgyjama patirties, praversiančios tam tikrose bylose ateityje.

Literatūra

cutlip s. m. et al. odnosi s javnošću. (Effective Public Relations. 1952.) Zagreb: mate, 2003.essex W. Mogu li vas citirati? (Can I Quote You on That? 2006.) Zagreb: Hrvatska udruga za

odnose s javnošću, 2008.Harutyunyan G., mavčić a. The constitutional review and its development in the modern world

(a comparative constitutional analysis). Yerevan–Ljubljana: Hayagitak, 1999.inglis F. Teorija medija. (Media Theory: an Introduction. 1990.) Zagreb: barbat i aGm, 1997.Lopez Guerra L. The role and competences of the constitutional court. Report. The role of the

constitutional court in the consolidation of the rule of law. proceedings of the unidem seminar organised in bucharest on 8–10 June 1994. collection Science and technique of democracy, no. 10, venice commission: 12–19, 1994.

prieiga per internetą: <www.venice.coe.int/docs/1994/cdL-std(1994)010-e.asp>.skoko b. Razumijevanje odnosa s javnošću (Understanding Public Relations). Zagreb: milleni-

um promocija, 2006.tafra-vlahović m. kako ciljati ciljanu javnost? (How to target the targeted public). Lider –

specijal, 30/11/2007: 36–37, 2007.Theaker a. Priručnik za odnose s javnošću. (The Public Relations Handbook. 2006.) Zagreb:

Hrvatska udruga za odnose s javnošću, 2007.vrban d. uprava, dobro vladanje i autopoiesis (public administration, Good Government

and autopoiesis). Hrvatska i komparativna javna uprava, 11 (2): 411–434, 2011.

iš anglų kalbos vertė Monika Lapukaitė ir Arnoldas Matijošius

326

KELETAS PASTABŲ APIE ATNAUJINTĄ KONSTITUCINIŲ TEISMŲ FUNKCIJOS IR

VAIDMENS SAMPRATĄ (SLOVĖNIJOS KONSTITUCINIO TEISMO

PAVYzDYS)

Prof. dr. Ernest PetričSlovėnijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

Šiuo sudėtingu perėjimo į demokratiją laikotarpiu daugelis šalių yra priėmusios naujas konstitucijas, kuriose konstituciniams teismams suteiktas visai naujas vai-dmuo ir reikšmė. daugelyje valstybių, be abejo, įskaitant slovėniją ir turkiją, dėl po-kyčių, kuriuos sukėlė demokratizacija ir nauja valdžių padalijimo principą įtvirtinusi konstitucinė santvarka, konstituciniams teismams ne tik yra suteiktas daug tvirtesnis statusas ir kompetencija, bet ir patikėta didesnė atsakomybė. Šis naujas konstitucinių teismų statusas lėmė gana didelį jurisdikcijos išplėtimą, taip pat konstitucinių verty-bių ir principų stiprinimą.

pirmieji konstituciniai teismai1 buvo įsteigti kaip konstitucijos saugotojai val-džių padalijimo sistemoje, sergstintys nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galimos savivalės ir antikonstitucinių veiksmų. Jie buvo laikomi ir konstitu-cingumo saugotojais nuo daugumos, kuri demokratinėje valstybėje, nors ir yra dau-guma, saistoma konstitucijos, savivalės. taigi konstituciniai teismai iš tikrųjų veikti gali tik demokratinėje santvarkoje, grindžiamoje valdžios padalijimu ir jos nepri-klausomumu. nors ir pavadinta konstituciniu teismu, nedemokratinėje santvarkoje tokia institucija negali vykdyti tikrojo konstitucinio teismo funkcijų. tai pasakyti-na apie nedemokratines politines sistemas, taip pat apie slovėnijos socialistinės Res-publikos konstitucinį teismą, veikusį Jugoslavijos socialistinėje Federacijoje. taigi dabartinis slovėnijos konstitucinis teismas nėra buvusio konstitucinio teismo tradi-cijos tęsėjas, kadangi institucija, veikusi vienos partijos socialistinės demokratijos są-lygomis, buvo panašesnė į dekoraciją, o ne konstitucijos saugotoją.

pažvelgus į šių dienų konstitucinių teismų funkcijas akivaizdu, kad klasikinis H. kelseno siūlytasis konstitucinės justicijos institucijos, kaip negatyviojo įstatymų leidėjo modelis, kurio pagrindinė funkcija – vykdyti įstatymų ir kitų bendro pobūdžio teisės aktų konstitucingumo patikrą ir šalinti antikonstitucines nuostatas iš teisės sis-temos, nuo XX a. antrosios pusės, kai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga tapo vienu pagrindinių konstitucinių tikslų, yra papildytas naujais aspektais. dėl to buvo kuriamos naujos priemonės, užtikrinančios veiksmingą žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugą. vienas iš žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

1 Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje pirmiausia atsirado Austrijoje ir Čekoslovakijoje.

327◆ KELETAS PASTABŲ APIE ATNAUJINTĄ KONSTITUCINIŲ TEISMŲ FUNKCIJOS IR VAIDMENS SAMPRATĄ

metodų suteikia galimybę daugeliui šiuolaikinių konstitucinių teismų nagrinėti as-menų skundus2 dėl valdžios institucijų veiksmų, kuriais pažeidžiamos žmogaus tei-sės ar pagrindinės laisvės. todėl, be ordinarinių teismų vykdomos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, konstitucijoje įtvirtintos teisės yra papildomai saugomos. tai gali-ma pavadinti konstitucinių teismų, vykdančių tradicines funkcijas, virsmu žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių saugotojais nuo valstybės valdžios, įskaitant ordinarinius teismus, savivalės. konstitucinių teismų sprendimai taip pat prisideda prie vienodo teisės taikymo ir didžiausio įmanomo teisės aiškumo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos požiūriu.

tačiau keletas konstitucinių teismų, tarp jų slovėnijos konstitucinis teismas, susiduria su dilema, kaip užtikrinti aukščiausią įmanomą žmogaus teisių apsaugos lygmenį ir kartu sparčiai ir veiksmingai spręsti bylas, kurių vis daugėja. kaip ir euro-pos žmogaus teisių teisme, labai daug į konstitucinius teismus patenkančių skundų apskritai negali būti priimti nagrinėti dėl procesinių priežasčių. be to, nemaža da-lis skundų būna akivaizdžiai nepagrįsti, nes pareiškėjų nurodomi konstitucinių tei-sių pažeidimai – menami. nemažai skundų kyla iš gana paplitusio, tačiau klaidingo supratimo, kad konstitucinis teismas gali veikti kaip vadinamasis ketvirtosios instan-cijos teismas ir tirti ne tik žmogaus teisių pažeidimus, bet ir tai, ar ordinariniai teis-mai konkrečiose bylose teisingai taikė materialinę teisę. konstituciniai teismai, tarp jų slovėnijos konstitucinis teismas, yra priversti tiek pareiškėjams, tiek visai visuo-menei dar kartą priminti, kad konstitucinė kontrolė turi tam tikras prigimtines ribas. būtent konstitucinis teismas nėra apeliacinis teismas ordinarinei teisingumo vykdy-mo sistemai priklausančių teismų atžvilgiu, todėl negali vertinti materialinės teisės taikymo jų sprendimuose teisingumo.

atsiradus galimybei teikti individualius konstitucinius skundus svarbiausio žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių saugotojo vaidmenį prisiėmusiems konstitu-ciniams teismams, daugelį šių teismų užplūdo tūkstančiai per metus gaunamų to-kių skundų. konstituciniai teismai yra perkrauti bylų, ne itin svarbių konstitucinės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos plėtojimui ir neturinčių precedenti-nės reikšmės. dėl nereikšmingų bylų antplūdžio vėluojama priimti sprendimus ki-tose konstitucinių teismų, taip pat europos žmogaus teisių teismo bylose. posakis „vėluojantis teisingumas – paneigtas teisingumas“ dažnai tampa grėsminga tikrove. slovėnijos konstituciniame teisme tokius sunkumus tikimės įveikti naudodamiesi galimybe teismui pačiam pasirinkti nagrinėtinas bylas pirmiausia iš visoms kitoms valstybės institucijoms, be abejo, ir visų lygių ordinariniams teismams, pačių reikš-mingiausių ir turinčių precedentinę reikšmę konstitucingumui bei žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai.

kai kurie konstituciniai teismai, tarp jų slovėnijos konstitucinis teismas, turi ir tokius įgaliojimus, dėl kurių dar labiau nutolsta nuo klasikinio grynojo negatyviojo

2 Jie dažniausiai vadinami konstituciniais skundais.

Prof. dr. Ernest Petrič ◆328

įstatymų leidėjo statuso. iš tiesų šie teismai vis dažniau prisiima pozityviojo įstaty-mų leidėjo vaidmenį. Šiuo aspektu būtina paminėti vadinamuosius interpretacinius sprendimus – jais kai kurie konstituciniai teismai pateikia privalomą saistantį ginči-jamos teisės nuostatos išaiškinimą, tačiau pati nuostata nėra panaikinama. tokiu pa-čiu būdu teismas taip pat gali panaikinti antikonstitucinį teisės nuostatos išaiškinimą, bet iš teisės sistemos tos nuostatos nepašalinti. deja, išlieka pavojus, kad konstituci-nis teismas gali iškreipti pirminę aiškinamos teisės nuostatos prasmę ir taip įsiterpti į įstatymų leidybą, priklausančią įstatymų leidėjui. dar vienas slovėnijos konstitu-cinio teismo sprendimų priėmimo modelis yra vadinamasis teisės akto panaikini-mo atidėjimas ne ilgiau kaip vieniems metams. tokiu atveju ginčijamas įstatymas ar nuostata yra panaikinama, bet lieka galioti ir yra taikoma nustatytą laiką, kad įsta-tymų leidėjas imtųsi atitinkamų priemonių ir pataisytų antikonstitucinį teisinį regu-liavimą. slovėnijos konstitucinio teismo įstatyme taip pat numatytas sprendimas ir tais atvejais, kai konstitucinis teismas konstatuoja, kad įstatymas prieštarauja kons-titucijai, nes juo nėra reguliuojamas tam tikras klausimas, kuris tuo įstatymu privalo būti sureguliuotas. tokiu atveju konstitucinis teismas nurodo įstatymų leidėjui tin-kama teisės norma panaikinti spragą arba pats laikinai ją užpildo, kol įstatymų leidė-jas ją panaikins.

visais atvejais, kai slovėnijos konstitucinis teismas, panaikindamas įstatymą ar teisės nuostatą, sukuria teisės spragą, įstatymų leidėjas privalo nedelsiant veikti, kad būtų užkirstas kelias žalai arba ji nebebūtų daroma. tokios pasekmės gali atsi-rasti ir taikant konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. vienintelė įmanoma galimy-bė išspręsti tokią problemą – taikyti įstatymų leidybos priemones, todėl slovėnijoje būtent konstitucinis teismas privalo jas inicijuoti ir, jeigu būtina, nurodyti, kuri valdžios institucija ir kaip privalo įgyvendinti sprendimą. priemonė, kuria nusta-tomas sprendimo įgyvendinimo būdas, yra tik laikina, vis dėlto ją nurodęs kons-titucinis teismas prisiima ne ką kita, kaip pozityviojo įstatymų leidėjo vaidmenį. konstituciniam teismui pasinaudojus šiomis galiomis, – nors ir labai retai, – ne-stebina tai, kad jam priekaištaujama dėl brovimosi į įstatymų leidybos sritį. tačiau praeityje konstitucinis teismas sugebėdavo neigiamą įstatymų leidėjo reakciją su-švelninti, savo sprendimuose pabrėždamas, kad jo nustatytos teisinės priemonės yra laikinos ir kad parlamentas gali pakeisti tokį laikiną klausimo sprendimą savo teisės aktais, tačiau nepažeisdamas konstitucinių ribų ir nepaneigdamas konstitu-cinio teismo sprendimo.

slovėnijos konstitucinis teismas savo įgaliojimais taip pat naudojosi skatin-damas imtis sankcijų už nepaklusimą jo sprendimams tokiais atvejais, kai, nusta-čius įstatymo antikonstitucingumą ir paskyrus parlamentui konkretų laikotarpį teisiniam reguliavimui pataisyti, jis per tą laiką nenustatydavo tinkamo teisinio reguliavimo. iš naujo vertindamas tokius įstatymus konstitucinis teismas nuolat pabrėždavo, kad nevykdydamas savo pareigos įstatymų leidėjas pažeidžia teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principus. valdžių padalijimo principo paisymas

329◆ KELETAS PASTABŲ APIE ATNAUJINTĄ KONSTITUCINIŲ TEISMŲ FUNKCIJOS IR VAIDMENS SAMPRATĄ

reiškia ne tik tai, kad jokia valdžia negali įsiterpti į kitos valdžios kompetenciją, bet ir tai, kad nė viena iš jų negali ignoruoti pareigos veikti savo srityje, ypač kai tokia pareiga nustatyta teismo sprendimu. pažeidimas daromas tol, kol įstatymų leidė-jas imasi veiksmų dėl antikonstitucinio teisinio reguliavimo ir jį pataiso. kad pa-šalintų įstatymų leidėjo neveikimą dėl antikonstitucinio teisinio reguliavimo, tam tikrais atvejais slovėnijos konstitucinis teismas yra nusprendęs sugriežtinti sank-cijas ir nurodęs įstatymų leidėjui vykdyti jam priskirtas pareigas bei ištaisyti padėtį dėl tebesančio antikonstitucingumo.

visi minėti slovėnijos ir kitų šalių šiuolaikinių konstitucinių teismų įgaliojimai ir veiksmai akivaizdžiai rodo, kad konstitucinio teismo teisėjai, palyginti su ordina-rinių teismų teisėjais, iš tiesų yra daug daugiau nei vien „teisės žodį ištarianti burna“ ir toli gražu nėra vien „pasyvios būtybės, nesugebančios valdyti“ teisės galios. kaip mėgsta pabrėžti teisėjai ir mokslininkai, saugant konstitucingumą bei žmogaus teises ir pagrindines laisves nepakanka vien statiško požiūrio, dėl kurio apsauga nedidėja, nors visuomeninių socialinių santykių pobūdis nuolat kinta. konstituciniams teis-mams būtina išlaikyti dinamišką vertinamąjį požiūrį, skatinantį konstitucinę raidą ir tobulėjimą, taip pat aukštesnį konstitucinės apsaugos standartą. kiekvienos kon-krečios konstitucijos normos ir principai yra abstraktūs ir statiški, tačiau visuomenės gyvenimas ir raida yra dinamiški ir konkretūs. konstituciniai teismai turi tapti tiltu per prarają tarp konstitucinių normų ir principų, iš vienos pusės, ir visuomenės rai-dos, iš kitos pusės.

konstituciniams teismams užėmus aktyvią poziciją visuomet bus kontroversiš-kų sprendimų, priimtų konkrečios sudėties konkretaus teismo. vis dėlto svarbu turėti omenyje, kad konstitucinių teismų autoritetas, jų sprendimų legitimumas ir ilgalai-kiškumas priklauso nuo jų gebėjimo atspindėti visos visuomenės pagrindinių kons-titucinių vertybių suvokimą.

savo sprendimais konstituciniai teismai saugo konstituciją ir joje įtvirtintas žmogaus teises ir pagrindines laisves. kūrybiškai aiškindami konstitucijos normas, žmogaus teises ir laisves, konstituciniai teismai patvirtina ir stiprina konstitucingu-mą, taip pat teikia naujus konstitucijos principų ir normų, žmogaus teisių ir pagrindi-nių laisvių turinio ir apimties išaiškinimus. Šiuolaikiniams konstituciniams teismams tai iš tiesų yra sudėtinga, tačiau neišvengiama užduotis, kuri gali būti ir rizikinga, nes gali būti priimti kontroversiški ir abejotini sprendimai.

valstybėje, kurioje paisoma teisės viršenybės, turi būti gerbiami net ir ginčyti-ni konstitucinio teismo sprendimai. iš tiesų, dėl to, kad konstitucinio teismo spren-dimai yra privalomi vykdyti, būtinas atsargumas, kai šis teismas peržengia savo, kaip pasyvaus konstitucijos saugotojo, vaidmens ribas ir pereina į aktyvaus aiškinimo sri-tį. tad kiekvienas konstitucinis teismas susiduria su dilema, kada ir kaip toli įžengti į sudėtingą konstitucijos aktyvaus aiškinimo sritį. neprofesionalūs arba politizuo-ti sprendimai ir išaiškinimai gali pakenkti konstitucinio teismo autoritetui ir netgi jo nepriklausomumui. tik labai autoritetingas ir nepriklausomas konstitucinis teis-

Prof. dr. Ernest Petrič ◆330

mas galės veiksmingai vykdyti savo, kaip konstitucijos, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių saugotojo, užduotį ir prireikus sugebės imtis aktyvaus aiškinimo. atrodo, kad daugelis konstitucinių teismų sprendžia sudėtingą klausimą, kiek jie gali imtis akty-vaus aiškinimo. Ultima ratio atsakymas į šį klausimą priklauso nuo visuomenės, ku-rioje veikia konstitucinis teismas, realijų, pirmiausia nuo to, kiek joje įgyvendinta teisinė valstybė, taip pat nuo visuomenės teisinės ir politinės kultūros.

iš anglų kalbos vertė Rūta Macijauskaitė ir Arnoldas Matijošius

RECENzIJA

KONSTITUCINĖ EKONOMIKA

Agnė Juškevičiūtė-VilienėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento teisėjo padėjėja

G. A. Gadžiev, P. D. Barenbojm, V. I. Lafitskij, V. A. Mau,A. V. zacharov, V. D. Mazaev, D. V. Kravčenko, T. M. Syrunina.

Konstitucionnaja ekonomika.moskva: Justicinform, 2010, 255 p.

Jau Xviii a. a. smith’as savo veikale „tautų turto prigimties ir priežasčių tyri-mas“ (angl. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations) nagri-nėjo ekonominių santykių poveikį teisės aktams. susidomėjimas ekonomikos įtaka teisei labai padidėjo po antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo atkurti ankstesnį gy-venimą. tai patvirtina ir XX a. antrojoje pusėje atsiradusi ir pirmiausia anglosaksų teisinėje sistemoje sparčiai paplitusi teisės ekonominė analizė (angl. Law and Eco-nomics), kai teisės klausimų nagrinėjimui taikant ekonominius metodus siekiama, kad priimdami sprendimus teismai vadovautųsi ne tik teisiniais, bet ir ekonominiais metodais, stengtųsi kiek įmanoma padidinti visuomenės gerovę1. be šios teorijos, at-siranda ir kita ekonominiais metodais grindžiama ekonominė konstitucijos anali-zė, arba ekonominė konstitucija, nagrinėjanti teisinių ir ekonominių veiksnių įtaką valstybės sprendimams, susijusiems su konstitucinėmis socialinėmis ir ekonomi-nėmis teisėmis. konstitucinė ekonomika atsirado XX a. antrojoje pusėje Jungtinėse amerikos valstijose, kai 1986 m. J. m. buchananui Jaunesniajam (George’o masono universitetas), nagrinėjusiam visuomenės pasirinkimo teoriją (angl. Public Choice), buvo įteikta nobelio premija už konstitucinės ekonomikos mokslo krypties tyrimą. J. m. buchananas laikomas šios krypties pradininku2.

XXi a. pradžioje buvo įsteigta Rusijos Federacijos konstitucinės ekonomikos mokykla. Joje teisininkai ir ekonomistai bando išsiaiškinti, kaip konstitucinė teisė veikia svarbiausių (strateginių) ekonominių valstybės sprendimų priėmimo procesą. Šios mokyklos pradininkai yra recenzuojamos knygos autoriai – žinomi Rusijos tei-

1 syrunina t. perspektivy i složnosti primenenija sudami ekonomičeskogo analiza prava pri razrešenii sporov. Sravnitel’noe konstitucionnoe obozrenie, 2011, № 4 (83), s. 79–90.

2 J. m. buchananas pasiūlė daugiau reikšmės teikti konstitucinėms normoms ir principams ir paisyti jų priimant svarbiausius ekonominius sprendimus. Jis pirmas iškėlė konstitucinės ekonomikos politikos idėją, t. y. nurodė būtinybę išnagrinėti taisykles ir apribojimus, kurių politikai turi laikytis priimdami svarbius sprendimus.

Agnė Juškevičiūtė-Vilienė ◆332

sės ir ekonomikos mokslininkai, advokatai, teisėjai. atsakingasis knygos redaktorius yra Rusijos Federacijos konstitucinio teismo teisėjas G. a. Gadžijevas, kuris vienas pirmųjų supažindino Rusiją su konstitucinės ekonomikos sąvoka.

knygos autoriai iškelia tokius tikslus: supažindinti skaitytoją su nauja mokslo kryptimi – konstitucine ekonomika, kuri grindžiama ūkinės veiklos plėtros proble-mų kompleksinės – konstitucinės teisinės ir ekonominės – analizės rezultatais; skai-tytoją įtikinti, kad konstitucinės idėjos, kuriomis atskleidžiamos valstybės teisinės vertybės, yra pagrindas priimant valstybės ekonominės politikos sprendimus. auto-riai meta iššūkį senajai teismų sistemai ir siūlo teismuose į ekonominių sprendimų priėmimą įtraukti ekspertus ekonomistus. knygoje bandoma atsakyti į klausimus, kokios yra valdžios institucijų įgaliojimų ribos priimant sprendimus, susijusius su valstybės ekonominiu gyvenimu, kiek konstitucija saugo asmens ekonomines teises ir laisves, kokią įtaką konstitucinis teismas turi konstitucinei ekonomikai.

trumpai apžvelgus knygos turinį išryškėja tyrimo objektas – valstybės ekonomi-nių santykių reguliavimo konstitucijoje probleminiai aspektai. autoriai supažindi-na skaitytoją su Rusijos Federacijos konstituciniu ekonominių santykių reguliavimu. teigiamai vertintinas autorių siekis analizuoti ne tik teisinę, bet ir faktinę situaciją, jie drąsiai kritikuoja Rusijos Federacijos valdžios siekį reguliuoti ekonominius santy-kius, kartais visiškai nepaisant konstitucijos nuostatų.

knygą sudaro 15 skyrių, kuriuose pirmiausia aptariamas konstitucinės ekono-mikos turinys, jos esmė, konstitucinio teismo įtaka konstitucinei ekonomikai, kons-tituciniai ekonominiai principai, o paskui atskleidžiamas atskirų konstitucinės teisės institutų, susijusių su konstitucine ekonomika, turinys ir jų ypatumai.

pasak knygos autorių, ekonomikos klausimai daugiau ar mažiau yra įtvirtinti visų valstybių konstitucijose. Jie bando atsakyti į klausimą, kada ekonominiai san-tykiai pradėti reguliuoti valstybių pagrindiniuose įstatymuose. pirmajame knygos skyriuje nagrinėjant konstitucinės ekonomikos formavimosi raidą išskiriami ketu-ri etapai. pirmoji konstitucija, kurioje reguliuojami ekonominiai valstybės santykiai, yra 1787 m. Jav konstitucija. Joje nustatyta nemažai kongreso įgaliojimų spręsti valstybės ekonomikos klausimus. vienas svarbiausių šios konstitucijos tikslų buvo užtikrinti vientisą ekonominę erdvę. amerikiečių konstitucionalizmo idėjos atsi-spindi ir vėlesniuose kitų valstybių pagrindiniuose įstatymuose, pavyzdžiui, 1789 m. žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.

tolesnis etapas sietinas su XiX–XX a. laikotarpiu, kai dėl netolygaus gamybos vystymosi ir įsivyravusių monopolizacijos procesų kilo reali grėsmė rinkos ekono-mikai. Šiuo laikotarpiu buvo labai svarbu skatinti konkurenciją, apriboti stambių nuosavybės objektų savininkų teises, padidinti valstybės galias reguliuoti rinkos santykius ir organizuoti gamybą. valstybės įtaka ekonominiams santykiams ypač iš-augo, kai valstybės atsisakė pinigus padengti auksu (aukso standarto). autoriai pa-žymi, kad tokie visuomeniniai ekonominiai santykiai turėjo didelę įtaką valstybių konstitucinei teisei.

333◆ KONSTITUCINĖ EKONOMIKA

trečias konstitucinės ekonomikos formavimosi etapas prasidėjo po antrojo pa-saulinio karo, kai imta skatinti apriboti socialinės valstybės ir nuosavybės teises. itali-jos, Japonijos, vokietijos konstitucijose atsirado normų, pagal kurias nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji įpareigoja, naudojant nuosavybę, prisidėti prie visuomenės gerovės.

paskutinis formavimosi etapas sietinas su komunistinės sistemos žlugimu ir pramoninės sistemos krize. vis dažniau konstitucijose nustatoma mažesnė valsty-bės įtaka socialiniam gyvenimui ir ūkinei veiklai, konkrečiau apibrėžiamos valstybės funkcijos vykdant ekonominę politiką.

baigdami nagrinėti konstitucinės ekonomikos formavimosi istoriją autoriai ban-do iš šalies pažvelgti, kaip ekonomikos klausimai reguliuojami pagal 1993 m. Rusijos Federacijos konstituciją. Jų nuomone, joje yra svarbiausi socialiniai ir ekonominiai dalykai: įtvirtintos pagrindinės žmogaus ekonominės teisės ir laisvės, valdžios insti-tucijų ekonominės funkcijos, iškeltas ekonominis ir politinis liberalizmas, priorite-tas suteiktas tokioms ekonominėms teisėms ir laisvėms, kaip ūkinės veiklos laisvė, nuosavybės neliečiamumas, užtikrinta rinkos ekonomikos plėtra ir bendra ekonomi-nė erdvė, nustatytos pagrindinės valstybės funkcijos vykdant ekonominę politiką – apsaugoti nuosavybės teises ir skatinti konkurenciją. taigi iš esmės keičiasi vals- tybės ir ekonomikos santykis. valstybė, kuri valdė tautos ūkį, tapo organizacija, tik prižiūrinčia ekonominius santykius! autoriai, teigiamai įvertinę ekonominį konsti-tucijos turinį, drąsiai kritikuoja faktinę Rusijos padėtį. Jie pažymi, kad labai sunku konstitucijoje įtvirtintus liberalius ekonominius santykius plėtoti realiame valsty-bės gyvenime. Jaučiamas didelis atotrūkis tarp „juridinės konstitucijos“ ir „faktinės konstitucijos“. nors konstitucijoje yra liberalios ūkinės veiklos laisvę įtvirtinančių nuostatų, jas įgyvendinti posovietinėje visuomenėje sudėtinga. pasak autorių, Fede-racijos valdžios subjektai, prisidengdami „viešuoju interesu“, dažnai pažeidžia kons-titucijoje įtvirtintą ūkinės veiklos laisvę ir aktyviai kišasi į ekonominius santykius, todėl konstitucijoje nustatytos ekonominės laisvės dažnai lieka tik paprastomis po-pierinėmis deklaracijomis.

konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygybės, proporcingumo, nuosavybės neliečiamumo, ūkinės veiklos laisvės, ekonominės erdvės vientisumo, sutarties lais-vės ir kiti principai yra bet kurios ekonomikos pagrindas. kiekvienas iš jų turi savo specifinį turinį. konstitucinės ekonomikos, kaip kompleksinės mokslo krypties, vys-tymosi prielaida yra konstitucinių principų analizė. autoriai iškelia klausimą: koks yra konstitucinių ekonominių principų turinys ir kokią įtaką jie daro mikro- ir ma-kroekonominiams santykiams? išskirti keli konstituciniai principai – asmenų lygy-bės, teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo – dažniausiai taikomi konstitucinio teismo praktikoje sprendžiant ekonomines konstitucinės jurisprudencijos bylas. knygoje šių konstitucinių principų turinys aiškinamas remiantis Rusijos Federaci-jos ir užsienio valstybių konstitucinių teismų suformuotomis doktrinomis ir atsklei-džiamas per konstitucinės ekonomikos prizmę, t. y. per tai, kaip jie gali būti pritaikyti ekonominiams santykiams reguliuoti. Ypatingas dėmesys skiriamas proporcingumo


principui, nes jis nustato, kiek įstatymų leidėjas gali apriboti ekonomines teises ir laisves. knygos autoriai pažymi, kad jas apriboti galima tik tada, kada tai būtina vi-suomenei, ir apribojimai turi būti kuo mažesni.

žinoti konstitucinius principus ir juos teisingai taikyti yra ne tik įstatymų leidė-jo, teismų, bet ir vykdomosios valdžios pareiga. autorių nuomone, tai ypač svarbu priimant sprendimus, susijusius su valstybės ekonomikos politika. tačiau, siekiant teisingai taikyti konstitucinius principus, reikia nusimanyti apie jų turinį. Čia labai svarbus teismų, ypač konstitucinio teismo, vaidmuo. Jis vienintelis turi diskreciją oficialiai aiškinti konstitucijoje įtvirtintus principus. pasak autorių, užsienio valsty-bėse konstituciniai principai nagrinėjant bylas taikomi skirtingai. pavyzdžiui, Jav teismai labai dažnai išnagrinėja bylą vadovaudamiesi vien principais, o vokietijo-je tokia praktika reta. autoriai teigia, kad taikyti konstitucinius principus nagrinė-jant bylas nėra lengva dėl kelių priežasčių: pirma, juos aiškinant gali kilti principuose įtvirtintų lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių konfliktas, antra, norint pritai-kyti konstitucinį principą būtina teisingai atskleisti jo turinį. darytina išvada, kad, norint nuodugniai išaiškinti konstitucinius rinkos ekonomikos principus, reikia atsi-žvelgti ne tik į juridinį, bet ir į ekonominį jų turinį. tai dažnai būna nelengva dėl eko-nominių žinių trūkumo.

teigiamai vertintinas naujas autorių požiūris į konstitucinio teismo darbą. Jie siūlo į ekonominių konstitucinės jurisprudencijos bylų nagrinėjimą įtraukti ekono-mistus, kad šie, taikydami ekonominius metodus, padėtų spręsti juridinius konflik-tus. taip siekiama teisinę aksiologiją išplėsti ne tik juridinėmis, bet ir ekonominėmis žiniomis ir sutvirtinti konstitucinio teismo argumentaciją ekonominio pobūdžio bylose. knygoje minima, jog negalima apsiriboti stagnaciniu pažiūriu, kad ekonomi-nę teisės aktų analizę turėtų atlikti tik įstatymų leidėjas. konstitucinis teismas turi ne vien atlikti formalią juridinę analizę, bet ir vertinti ekonominius argumentus, o pri-reikus – ir ginčijamo teisės akto ekonominio reguliavimo būtinumą, esmę ir veiks-mingumą. su tokiu teiginiu daug kas nesutiktų, pavyzdžiui, vokietijos Federacijos konstitucinis teismas yra pasakęs, kad konstitucinis teismas negali perimti įstatymų leidėjo funkcijų ir spręsti dėl jo priimtų sprendimų ekonominės ir politinės logikos bei tikslingumo3.

autoriai aptaria valstybės vaidmenį konstitucinėje ekonomikoje, t. y. funkcijas, kurias valstybė atlieka šiuolaikinėje ekonomikos sistemoje. pagal konstitucinės teisės reikalavimus būtina siekti ekonominio ir socialinio valstybės stabilumo ir visuotinės gerovės. knygoje nagrinėjami ekonominiai ir teisiniai visuotinės gerovės, kuri yra šiuolaikinės valstybės tikslas, aspektai. dėl visuotinės gerovės valstybė turi prižiūrė-ti ekonominius santykius, todėl autoriai bando nustatyti visuotinės gerovės ir valsty-bės galimybių daryti įtaką ekonominiams santykiams proporciją. knygoje išskiriami du priešingi valstybės valdymo modeliai: 1) valstybė tiesiogiai veikia ekonominius 3 vokietijos Federacinės Respublikos konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimas, byla

nr. 2 bvR 987/10, 2 bvR 1485/10, 2 bvR 1099/10.


santykius, skirsto išteklius, nustato prioritetines ūkio vystymosi šakas, skatina naci-onalinį verslą; 2) valstybė sukuria palankų verslo klimatą, nustato palankias ekono-mines teisines sąlygas, draudžia diskriminuoti rinkos dalyvius, užtikrina nuosavybės teisių apsaugą. autoriai teigia, kad siektinas antrasis modelis, nes taikant pirmąjį mo-delį verslo sąlygos yra nestabilios, nuosavybė gali būti bet kada nacionalizuota, ne-sant konkurencijos stabdoma gamybos modernizacija, mažinamas darbo našumas.

Rusijos Federacija yra posovietinė valstybė, kurioje ilgai vyravo pirmasis minė-tas valstybės modelis. todėl kyla klausimas, kaip ji sutvarko ekonominių santykių reguliavimą pereidama prie antrojo modelio? autoriai pažymi, kad Rusijos Federa-cijoje dabar yra aktyviai perimama užsienio valstybių teisės, ypač aktualios įmonių teisės, patirtis. tai nėra savaime blogai, tačiau toks procesas neturi būti chaotiškas, spontaniškas, kiekvienu atveju reikia nustatyti atitinkamą koncepciją, koordinuoti perėmimo procesą.

toliau knygoje aptariami atskiri konstitucinės ekonomikos teisės institutai. nuo-savybė yra ekonomikos pagrindas, todėl autoriai pirmiausia išskiria nuosavybės teisės institutą. valstybės ekonominė sistema priklauso nuo to, kaip yra reguliuojami nuo-savybės klausimai. autoriai pažymi, kad valstybė visada vykdo tam tikrą ekonominę politiką, o tai reiškia, kad ji visada tam tikru mastu reguliuoja nuosavybės reikalus. nuosavybės santykių stabilumas priklauso nuo valstybės sukurtų ir būtinai kons-titucijoje įtvirtintų apsaugos mechanizmų. tačiau jei nebus įgyvendinami, šie me-chanizmai neturės jokios praktinės reikšmės. kyla klausimas, kas turi parodyti, kaip nuosavybės apsaugos mechanizmas veikia gyvenime? autorių nuomone, pirmiausia tai turėtų būti teismas. sudėtingiausias konstitucinio ekonominio reguliavimo pro-blemas nuosavybės teisių srityje sprendžia konstitucinės priežiūros institucijos. vado-vaujantis Rusijos Federacijos konstitucijos nuostata, kad „apriboti žmogaus ir piliečio teises ir laisves galima tik federaliniu įstatymu ir tik tiek, kiek būtina konstitucinei san-tvarkai, žmonių moralei ir sveikatai ar kitų asmenų teisėtiems interesams apsaugoti, šalies gynimui ir valstybės saugumui užtikrinti“, konstitucinis teismas turi įsitikinti, jog teisės aktuose nustatyti nuosavybės apribojimai yra gana svarbūs visuomenei, dėl to reglamentuotini įstatymu. autoriai atkreipia dėmesį, kad konstitucinėje ekonomi-nėje jurisprudencijoje sunkiausias ir atsakingiausias dalykas – surasti viešųjų ir pri-vačiųjų interesų pusiausvyrą. Jie pažymi konstitucinio teismo reikšmę įgyvendinant nuosavybės apsaugos mechanizmą ir nurodo, kad tik gerai apsvarstytas konstitucinio teismo sprendimas, priimtas aukštą kvalifikaciją ir gyvenimo patirties turinčių teisė-jų, gali užtikrinti politinį ir ekonominį valstybės stabilumą. be to, konstitucinis teis-mas gali ir turi būti konstitucinio ir ekonominio nuosavybės neliečiamumo principo, nuo kurio priklauso visa politinė ir socialinė valstybės sistema, sergėtojas. Ši auto-rių mintis abejotina, nes užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą yra ne tik konstituci-nio teismo, bet ir įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų pareiga.

vertindami mokestinių santykių, kaip valstybės finansų sistemos pagrindinės dalies, teisinį reguliavimą autoriai ypač išskiria valstybę. knygoje nagrinėjami svar-


biausi principai, kuriais vadovaudamasi valstybė turi sukurti valstybės mokesčių sistemą, t. y.: asmenų nediskriminavimas, lex retro non agit, tiesioginis įstatymo tai-kymas, proporcingumas, asmens realios galimybės mokėti mokesčius, dvigubo ap-mokestinimo draudimas. teigiamai vertintinas kritiškas autorių požiūris į Rusijos Federacijos mokestinių santykių teisinį reguliavimą ir jų pastangos pateikti geresnį reguliavimo modelį, paremtą minėtais teisės principais.

nuodugniai išnagrinėję užsienio valstybių (belgijos, danijos, ispanijos, Japo-nijos, Jav, Šveicarijos, vokietijos) biudžetinės sistemos reguliavimo konstitucinės teisės normas, autoriai išskiria pagrindines valstybės biudžeto konstitucinio regulia-vimo tendencijas:

– biudžetiniai metai nustatomi vieniems metams;– biudžeto asignavimai skiriami tik parlamento iš anksto nustatytoms valstybės

reikmėms;– į biudžeto įstatymą gali būti įtraukiamos tik teisės normos, susijusios su vals-

tybės pajamomis ir išlaidomis;– valstybės biudžetas turi būti subalansuotas, kadangi biudžeto deficitas kenkia

ekonomikos stabilumui, skatina ekonominės sistemos krizę;– sprendimus dėl valstybės skolinių įsipareigojimų priima parlamentas;– konstitucijose nustatomi plataus masto valstybės parlamentinės kontrolės įga-

liojimai.aptarę bendrus valstybės biudžeto reglamentavimo įvairių valstybių pagrindi-

niuose įstatymuose ypatumus, autoriai trumpai apžvelgia Rusijos biudžetinę sistemą ir teigia, kad konstitucijoje valstybės biudžeto teisiniai santykiai išsamiai neregla-mentuojami. Jie turėtų būti reglamentuojami 1998 m. liepos 31 d. Rusijos Federacijos biudžeto kodekse. pasak knygos autorių, jame daugelis svarbių biudžetinių teisinių klausimų neišsprendžiama, be to, jis prieštarauja kai kuriems kitiems įstatymų leidėjo priimtiems teisės aktams. autoriai daro išvadą, kad ne tik dėl ekonominės, bet ir dėl politinės socialinės valstybės padėties biudžeto kodeksą svarbu pakeisti atsižvelgiant į konstitucinius ekonominius principus.

visą pasaulį paveikusi ekonomikos krizė parodė, kad teisinis bankų veiklos re-guliavimas yra svarbi valstybės teisės sritis, nuo kurios priklauso bankų sistemos stabilumas, pinigų recesijos galimybė. autoriai, analizuodami konstitucinį ekono-minį centrinio banko statusą, pažymėjo, kad šis bankas, turėdamas nepriklausomą konstitucinį teisinį statusą, turi teisę savarankiškai nustatyti valstybės pinigų politi-kos gaires ir įgyvendinti bendrą valstybės pinigų politiką. abejotinas knygos autorių teiginys, kad centrinis bankas vertintinas kaip atskira valstybės valdžia – finansinė valdžia, prilygintina įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžiai. kny-goje išsamiai aptariami rusų ir kitų užsienio valstybių mokslininkų darbai, teisiniai centrinio banko savarankiškumo pagrindai. Joje nagrinėjamas konstitucinis Rusijos Federacijos centrinio banko statusas ir nurodomi faktiniai Rusijos bankų sistemos privalumai ir trūkumai.


Rusijos Federacijos konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta, kad žmogus, jo teisės ir laisvės yra aukščiausia vertybė, o valstybės pareiga – pripažinti, saugoti ir ginti žmogaus ir piliečio teises ir laisves. pasak autorių, šiame konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti ir ekonominį valstybės stabilumą. Šių laikų eko-nomikos negalima įsivaizduoti be bankų, be to, daugelis žmonių savo santaupas laiko būtent bankuose. piliečių santaupų saugumas užtikrina valstybės socialinį ir ekono-minį saugumą, todėl valstybė privalo sukurti tam tikrą garantinį piliečių indėlių sau-gumo mechanizmą. vienas iš būdų užtikrinti indėlių saugumą – juos drausti įsteigus nekomercinį indėlių draudimo fondą. autoriai pažymi, kad indėlių draudimo me-chanizmas konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtintas, tačiau turi konstitucinę vertę, nes užtikrina valstybės socialinį ir ekonominį stabilumą. be to, jų manymu, toks mecha-nizmas būtinas kiekvienoje valstybėje, nes juo naudojantis įgyvendinamas konstitu-cinis principas – valstybės pareiga ginti žmogaus teises ir laisves.

Rusija yra federacinė valstybė, todėl autoriams svarbu, kaip ekonominiai santy-kiai reguliuojami būtent tokioje valstybėje. Jie aptaria galimybę federacinėje valsty-bėje sukurti vientisą ekonominę erdvę, vienodo ekonominių santykių reguliavimo ypatumus, vienodo apmokestinimo problemas. Gaila, kad neužsimenama apie kitų federacinių valstybių šios srities patirtį.

paskutiniame skyriuje pateikiamas labiau politinis negu teisinis konstitucinės ekonomikos vertinimas esant krizinėms situacijoms. prie šių situacijų autoriai priski-ria revoliucijas ir aptaria kai kurių valstybių revoliucijų priežastis ir pasekmes. viena svarbesnių šių laikų krizinių situacijų – ūkio modernizacija, dėl kurios didėja žmo-nių nedarbas ir socialinė atskirtis. autorių manymu, kiekviena valstybė turi įvertin-ti galimą krizinę situaciją ir, vadovaudamasi konstituciniais ekonominiais principais, kurti antikrizinį mechanizmą.

apžvelgus knygos turinį pastebimas jos trūkumas – ribotumas. autoriai neban-do savo tezių išplėtoti, išsamiau jų aiškinti, o tik konstatuoja, kaip tam tikra teisi-nė ekonominė problema turi būti išspręsta. be to, nors konstitucinė ekonomika yra konstitucinės teisės dalis, formalus kai kurių teisės institutų nagrinėjimas labiau pri-mena ne konstitucinės, o administracinės teisės analizę.

kiekviena valstybė, būdama suvereni, gali savarankiškai reguliuoti ekonomi-nius santykius, tačiau plintanti globalizacija skatina valstybes derinant ekonominius interesus riboti nacionalinį suverenitetą. taip siekiama supaprastinti tarptautinių ekonominių santykių plėtojimąsi. todėl nagrinėjant konstitucinę ekonomiką reikia atsižvelgti ne tik į nacionalinę teisę, bet ir į tarptautinius ekonominius santykius. ver-tinant recenzuojamą knygą pažymėtina, kad užsienio valstybių patirties analizė yra ribota, autoriai dažniausiai nagrinėja Jav ir vokietijos praktiką (neargumentuojama, kodėl buvo pasirinktos būtent šios dvi valstybės), tik kai kuriuose skyriuose remia-si ir kitų valstybių patirtimi. Gaila, bet šioje knygoje nerasime europos sąjungos, pa-saulio prekybos organizacijos, tarptautinio valiutos fondo ar Jungtinių tautų teisės aktų, turinčių įtakos ekonominių santykių raidai, analizės.


iki šiol konstitucinę ekonomiką yra nagrinėję daugiausia Jav ir vakarų euro-pos teisės bei ekonomikos mokslininkai. Rusijoje šia tema buvo pasirodę tik keletas straipsnių, vadovėlių universitetams ir aukštosioms mokykloms4, parašytų taip pat šios knygos autorių. Recenzuojama knyga skiriasi nuo kitų darbų tuo, kad jos auto-riai stengėsi sudėti į ją savo straipsnius apie aktualiausius Rusijos konstitucinės eko-nomikos specialistų atliktus mokslinius tyrimus.

palyginus šią knygą su kitų užsienio valstybių konstitucinės ekonomikos speci-alistų darbais matyti toks esminis skirtumas: užsienio specialistai dažniausiai ana-lizuoja tik konstitucinius konstitucinės ekonomikos principus, o atskiri institutai, tokie kaip mokestinių santykių ar biudžetinės sistemos teisinis reguliavimas, nelaiko-mi konstitucinės ekonomikos dalyku5.

konstitucinė ekonomika dėl pasaulinės ekonomikos krizės yra ypač aktuali. sie-kiant ekonominio valstybės stabilumo teisės aktuose, ypač pagrindiniame valstybės įstatyme, konstitucijoje, reikia aiškiai reglamentuoti ekonominius santykius. atsi-žvelgiant į tai, teisės požiūriu šiuo metu aktualus yra toks klausimas: ar reikia konsti-tucijos normų ir principų, reglamentuojančių valstybės ekonominį gyvenimą, ir koks konstitucinis ekonominių santykių reguliavimas yra optimalus? būtent į šį klausimą mėgina atsakyti knygos „konstitucinė ekonomika“ autoriai, siekiantys pakeisti po-žiūrį į konstitucinę teisę, ekonomiką bei ekonomikos ir teisės santykį. knygos aktua-lumą lemia ir visuomenės diskusijos apie konstitucinio teismo galias vertinti valdžios institucijų ekonominę politiką. pavyzdžiui, pagal naująją vengrijos konstituciją, įsi-galiojusią 2012 m. sausio 1 d., konstitucinis teismas neteko teisės priimti sprendimų, susijusių su biudžetu, muitų politika ir mokesčiais6, o recenzuojamos knygos autoriai, priešingai, sureikšmina konstitucinio teismo sprendimų svarbą ekonominiam valsty-bės gyvenimui. tad šiais ekonominių teisinių santykių kaitos laikais knyga turėtų su-dominti ir teisės (ypač konstitucinės), ir ekonomikos specialistus.

4 Očerki konstitucionnoj ekonomiki. moskva: Justicinform, 2009; barenbojm p., Gadžiev G., Lafitskij v., mau v. Konstitucionnaja ekonomika. moskva, 2005; moskovsko-peterburgskij filosofskij klub. Filosofija prava v načale XXi stoletija čerez prizmu konstitucionalizma i konstitucionnoj ekonomiki. prieiga per internetą: <http://philosophicalclub.ru/content/docs/fp/fp.html>.

5 Richli p. Grundriss des schweizerischen Wirtschaftsverfassungsrechts. bern: stämpfli, 2007; Štober R. chozjajstvenno-administrativnoe pravo. moskva: Wolters kluwer Russia, 2008; badura p. Wirtschaftsverfassung und Wirtschaftsverwaltung. tübingen: mohr siebeck, 2011.

6 Lietuvoje šis klausimas taip pat opus. 2010 m. gruodžio 10 d., tarptautinę žmogaus teisių dieną, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas a. kubilius pareiškė, kad „iš konstitucinio teismo reikėtų atimti teisę prižiūrėti, ar seimas ir vyriausybė nepažeidžia konstitucijos vertindami ekonominius įstatymus“ (bruveris v. ko niršta a. kubilius? Lietuvos rytas, 2010 m. gruodžio 13 d.).

VENECIJOS KOMISIJOJE

Balandžio 3–5 d. strasbūre (pran-cūzija), europos taryboje, su mokomuo-ju vizitu lankėsi kazachstano centrinių ir regioninių rinkimų komisijų atstovai. Jie dalyvavo venecijos komisijos sureng-tame seminare „europos tarybos stan-dartai ir naujausios europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos tenden-cijos rinkimų srityje“, buvo supažindin-ti su venecijos komisijos, parlamentinės asamblėjos, vietos ir regioninių ins-titucijų kongreso, kitų europos tary-bos institucijų ir tarnybų veikla rinkimų klausimais.

Balandžio 4 d. budapešte (vengrija) lankėsi venecijos komisijos delegacija, europos tarybos parlamentinės asamb-lėjos prašymu rengianti nuomonę apie vengrijos prokuratūros tarnybos teisinį reguliavimą.

Balandžio 13–14 d. Jerevane (ar-mėnija) vyko armėnijos Respublikos konstitucinio teismo ir venecijos ko-misijos surengta konstitucinių teismų ir jiems prilygintų institucijų generalinių sekretorių konferencija, kurioje nagrinė-tos dvi temos: procedūriniai terminai ir atsakas į neigiamą konstitucinių teismų sprendimų kritiką.

Balandžio 17–18 d. Rabate (maro-kas) su oficialiu vizitu lankėsi venecijos komisijos pirmininkas. per susitikimus su užsienio reikalų ministerijos gene-raliniu sekretoriumi ir kitais aukštais

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2012 m. balandžio 1–birželio 30 d.

valstybės pareigūnais aptartos tolesnio bendradarbiavimo galimybės.

Balandžio 19–20 d. baku (azer-baidžanas) surengtoje konferencijoje pristatyta venecijos komisijos ir nepri-klausomų ekspertų parengta nuomonė dėl nevyriausybinių organizacijų veiklos įstatymo.

Balandžio 25–26 d. ankaroje (tur-kija) venecijos komisijos atstovai daly-vavo turkijos Respublikos konstitucinio teismo veiklos 50-mečio proga sureng-tame simpoziume.

Gegužės 3–7 d. belgrade (serbija) europos tarybos parlamentinės asam-blėjos prašymu venecijos komisijos atstovai teikė teisinę pagalbą parlamen-tinės asamblėjos rinkimų stebėjimo mi-sijai. buvo stebimi 2012 m. gegužės 6 d. vykę serbijos parlamento ir prezidento rinkimai.

Gegužės 3–7 d. Jerevane (armėnija) europos tarybos parlamentinės asam-blėjos prašymu venecijos komisijos atstovai teikė teisinę pagalbą parlamen-tinės asamblėjos rinkimų stebėjimo mi-sijai. buvo stebimi 2012 m. gegužės 6 d. vykę armėnijos parlamento rinkimai.

Gegužės 4 d. belgrade (serbija) ve-necijos komisijos pirmininkas dalyvavo apskritojo stalo diskusijoje „pagrindi-niai konstitucionalizmo ir konstitucinės teisės pasiekimai 1981–2011 metais“, su-rengtoje tarptautinės konstitucinės tei-

340340

sės asociacijos (iacL) veiklos 30-mečio proga.

Gegužės 15–16 d. maputu (mozam-bikas) vyko portugališkai kalbančių šalių konstitucinių teismų konferencija.

Gegužės 16–19 d. kadize (ispani-ja) vyko iX iberoamerikos konstitucinės justicijos konferencija tema „prezidento ir parlamento institucijos ir konstitucinė jurisprudencija“.

Gegužės 17 d. varšuvoje (Lenki-ja) venecijos komisijos atstovai dalyvavo metiniame europos saugumo ir bendra-darbiavimo organizacijos demokrati-nių institucijų ir žmogaus teisių biuro (odiHR) susitikime, kuriame kalbėta apie politines partijas.

Gegužės 20–24 d. seule (pietų ko-rėja) vyko inauguracinis azijos kons-titucinių teismų asociacijos (aacc) kongresas „azijos konstitucinės justi-cijos dabartis ir ateitis“. Jame dalyvavo venecijos komisijos pirmininkas G. bu-quicchio ir konstitucinės justicijos de-partamento vadovas s. durras.

Gegužės 21 d. seule (pietų korėja) venecijos komisijos pirmininkas susiti-ko su pietų korėjos teisingumo ministru, kuris išreiškė pasitenkinimą venecijos komisijos darbu ir informavo, kad tei-singumo ministerija nuolat verčia ve-necijos komisijos metines ataskaitas į korėjiečių kalbą.

Gegužės 21–22 d. Helsinkyje (suo-mija) venecijos komisija kartu su Hel-sinkio universiteto teisės fakultetu ir tarptautine konstitucinės teisės teisinin-kų asociacija (iacL) surengė seminarą „konstitucinis dizainas“.

Gegužės 22–24 d. Rabate (maro-kas) vyko 9-ieji viduržiemio jūros regio-

no valstybių ombudsmenų ir mediatorių asociacijos narių mokymo kursai, prie ku-rių rengimo prisidėjo venecijos komisija.

Gegužės 28 d. amame (Jordani-ja) venecijos komisija surengė seminarą, kuriame diskutuota apie konstitucinius teismus. Jame dalyvavo ir Jordanijos mi-nistras pirmininkas.

Gegužės 29 d. biškeke (kirgizija) venecijos komisijos atstovai dalyvavo apskritojo stalo diskusijoje apie rinki-mų ginčų sprendimus. diskusija turėjo padėti kirgizijos valdžios institucijoms ir visuomenės atstovams pasiekti susita-rimą ir, atsižvelgiant į vyraujančius šios srities standartus ir įsipareigojimus, ras-ti galimas išeitis kilus rinkimų ginčams.

Gegužės 29–31 d. podgoricoje (Juodkalnija) Juodkalnijos konstituci-nio teismo pirmininko kvietimu lankėsi venecijos komisijos pirmininkas. Jis taip pat susitiko su Juodkalnijos prezidentu, teisingumo ministru ir parlamento pir-mininku, opozicinių partijų atstovais.

Gegužės 30–birželio 1 d. brno (Če-kija) vyko Jungtinės konstitucinės justi-cijos tarybos 11-asis posėdis.

Birželio 7–8 d. tiranoje (albanija) albanijos konstitucinis teismas, ben-dradarbiaudamas su venecijos komisi-ja, savo veiklos 20-mečio proga surengė tarptautinę konferenciją „valdžių at-skyrimas ir pusiausvyra – konstitucinės kontrolės vaidmuo“.

Birželio 11–12 d. paryžiuje (pran-cūzija) venecijos komisijos tikrasis narys nuo danijos viduržemio jūros regiono valstybių ombudsmenų asociacijos su-sitikime perskaitė pranešimą „ombuds-meno institucijos reikšmė ir venecijos komisijos darbas“.

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 341

Birželio 15–16 d. venecijoje (italija) vyko venecijos komisijos 91-oji plenari-nė sesija. Joje po diskusijų su belgijos at-stovais buvo patvirtinta nuomonė dėl belgijos konstitucijos pataisų, taip pat svarstytos ir patvirtintos nuomonės dėl teisinio tikrumo ir teismų nepriklauso-mumo bosnijoje ir Hercegovinoje, veng-rijos parlamento narių rinkimo, tautinių mažumų teisių, prokuratūros tarnybos ir prokurorų teisinius santykius regu-liuojančių įstatymų, vengrijos konsti-tucinio teismo įstatymo, Juodkalnijos laisvės gauti informaciją įstatymo, Rusi-jos Federacijos saugumo tarnybos fede-ralinio įstatymo, priimtas amicus curiae dėl bosnijos ir Hercegovinos Federaci-jos sarajevo kantono pradinio mokymo įstatymo pataisų, susipažinta su tuniso nacionalinės konstitucinės asamblėjos veiklos rezultatais, pritarta nepriklauso-mos piliečių organizacijos vykdomo rin-kimų stebėjimo ir kontrolės visuotinių principų deklaracijai ir nepriklausomų rinkimų stebėtojų ir kontrolierių elgesio kodeksui, išklausytas brazilijos Federa-linio aukščiausiojo teismo pirmininko pranešimas apie konstitucinės justicijos raidą šioje šalyje, informuota apie azi-jos konstitucinių teismų asociacijos įstei-gimą ir Jungtinės konstitucinės justicijos tarybos posėdžio rezultatus.

Birželio 16 d. venecijoje (italija) vyko pasaulinės konstitucinės justicijos konferencijos biuro narių susitikimas. buvo aptarta pranešimas apie narystę konferencijoje, finansinė konferencijos narių įmokų ataskaita, dvišaliai susita-rimai, sudaryti tarp regioninių bei lin-

gvistinių grupių ir venecijos komisijos, taip pat patvirtintas išrinktas konferen-cijos logotipas. biuras paskyrė venecijos komisijos konstitucinės justicijos de-partamento vadovą s. durrą pasaulinės konstitucinės justicijos konferencijos se-kretoriumi.

Birželio 18–20 d. strasbūre (pran-cūzija), europos taryboje, vyko moko-masis vizitas tema „europos tarybos standartai ir naujausios europos žmo-gaus teisių teismo jurisprudencijos tendencijos moterų teisių srityje“. da-lyvavo teisėjai, prokurorai, gynėjai ir nevyriausybinių organizacijų nariai iš kazachstano, kirgizstano, tadžikistano, turkmėnistano ir uzbekistano. Jie susi-pažino su venecijos komisijos ir kitų eu-ropos tarybos institucijų darbu ginant moterų teises.

Birželio 21–22 d. bukarešte (Ru-munija) venecijos komisijos atstovai da-lyvavo Rumunijos konstitucinio teismo veiklos 20-mečio ir konstitucinės kon-trolės 100-ųjų metinių proga surengtoje konferencijoje.

Birželio 26–28 d. almatoje (ka-zachstanas) vyko konferencija „Rinkimų skundai ir kreipimaisi. Lyginamoji tarp-tautinių standartų ir nacionalinės prak-tikos analizė“. Joje dalyvavę teisėjai, prokurorai, gynėjai ir rinkimų komisi-jų nariai iš astanos ir almatos diskuta-vo apie rinkimų skundų ir pareiškimų pateikimui taikomus standartus, įvairius skundų ir pareiškimų sistemų modelius, sankcijas, subjektus, galinčius paduoti tokius skundus ir pareiškimus, ir kitomis temomis.

parengė Jolita Urbonaitė

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Balandžio 3 d., Vilniuskonstituciniame teisme lan-

kėsi ir su jo pirmininku Romualdu kęstučiu urbaičiu susitiko Lenkijos Res-publikos konstitucinio tribunolo teisi-ninkai. konstitucinio tribunolo teisėjų padėjėjai ir atstovas ryšiams su venecijos komisija domėjosi konstitucinio teismo padalinių darbu, dalijosi patirtimi.

Balandžio 12–15 d., Jerevanas (Ar-mė nija)

konstitucinio teismo pirminin-ko padėjėjas Rytis krasauskas dalyvavo 5-ojoje konstitucinių teismų ir atitin-kamos jurisdikcijos teismų generalinių sekretorių konferencijoje. Jos tema – procedūriniai kreipimosi į konstitucinius teismus terminai, taip pat konstitucinių teismų atsakas į neigiamą jų sprendimų kritiką.

konferenciją organizavo armėnijos Respublikos konstitucinis teismas kartu su europos tarybos komisija „demokra-tija per teisę“, kitaip vadinama venecijos komisija.

Balandžio 23–29 d., Ankara ir Stambulas (Turkija)

konstitucinio teismo pirmininkas Romualdas kęstutis urbaitis dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, skirtoje tur-kijos Respublikos konstitucinio teismo įsteigimo 50-osioms metinėms.

R. k. urbaitis perskaitė pranešimą „kai kurie konstituciniai šeimos sampra-tos aspektai Lietuvoje“.

Gegužės 3 d., Varšuva (Lenkija)konstitucinio teismo pirmininkas

Romualdas kęstutis urbaitis dalyvavo Gegužės 3-iosios konstitucijos minėjime.

varšuvoje oficialios iškilmės pra dėtos prie nežinomo kareivio kapo. Lenkijos Respublikos konstituciniame tribuno-le vyko konferencija, kurioje žymūs moks-lininkai skaitė pranešimus apie Gegužės 3-iosios konstituciją. Šių metų ypatingasis svečias – vokietijos Federalinio konstituci-nio teismo teisėjas Johannesas masingas.

konstitucinio teismo pirmininkas konferencijoje pasakė sveikinimo kalbą.

Gegužės 14 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankė-

si Jungtinių amerikos valstijų Šiaurės karolinos valstijos advokatų asociacijos nariai, vadovaujami Lindos marckus da-niels. Juos priėmė konstitucinio teismo teisėjai toma birmontienė ir Gediminas mesonis. diskutuota apie naujausią kons-titucinio teismo jurisprudenciją, teisė-jų skyrimo tvarką, subjektus, galinčius kreiptis į konstitucinį teismą. svečiai do-mėjosi teismų santykiais, konstitucinio teismo jurisprudencija žmogaus teisių ir laisvių srityje.

Gegužės 29 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi eu-

ropos sąjungos bendrojo teismo teisėjai ir europos sąjungos teisingumo teismo generalinis advokatas.

svečius pasveikinęs konstitucinio teismo pirmininkas Romualdas kęstu-

◆ KONSTITUCINIO TEISmO KRONIKA 343

tis urbaitis supažindino su konstitucinio teismo kompetencija ir įgaliojimais. Jis pabrėžė, kad nors Lietuvoje nėra indivi-dualaus konstitucinio skundo instituto, piliečių skundai konstitucinį teismą pa-siekia per teismus.

bendrojo teismo pirmininkas mar-cas Jaegeris supažindino su bendrojo teis-mo, kuris, jo nuomone, panašus į Lietuvos administracinius teismus, kompetencija, pristatė nagrinėjamas bylas, kalbėjo apie pastangas trumpinti jų nagrinėjimą.

bendrojo teismo teisėjas Josefas azi-zi perskaitė pranešimą apie svarbiausius europos sąjungos pagrindinių teisių char-tijos aspektus.

bendrojo teismo teisėjas vilenas va-dapalas pabrėžė, kad nuo 2009 m. pabai-gos taikoma pagrindinių teisių chartija tampa svarbiu dokumentu. Jo nuo mone, konstitucinio teismo vaidmuo ginant žmogaus teises yra svarbus ir istorinis.

diskusijoje, kurioje dalyvavo kons-titucinio teismo ir bendrojo teismo pir-mininkai bei teisėjai, teisingumo teismo generalinis advokatas paolo mengozzi, konstitucinio teismo teisės departamen-to darbuotojai, pasikeista nuomonėmis apie nacionalinės ir europos sąjungos tei-sės taikymą ir viršenybę, aptarti kiti svar-būs klausimai.

Birželio 13–14 d., BirštonasLietuvos Respublikos konstitucinio

teismo ir Lenkijos Respublikos konstitu-cinio tribunolo teisėjai birštone rinkosi į tradicinę konferenciją, skirtą aktualiau-sioms konstitucinės justicijos problemoms aptarti. Šių metų renginio tema – „kons-titucinės justicijos aktų konstrukcijos pa-grindai“.

konferencijos dalyvius pasveikino ir įžanginį žodį tarė teismų pirmininkai Ro-mualdas kęstutis urbaitis ir andrzejus Rzeplińskis.

teisėjas egidijus Šileikis perskai-tė pranešimą konferencijos tema, teisėjas Gediminas mesonis apžvelgė svarbiausias konstitucinio teismo 2011–2012 m. ju-risprudencijos problemas.

pranešimus apie konstitucinio tri-bunolo patirtį perskaitė šio teismo sławo-mira Wronkowska-Jaśkiewicz ir teisėjas stanisławas Rymaras.

Birželio 16 d., Venecija (Italija)konstitucinio teismo teisėjas dai-

nius žalimas dalyvavo pasaulio konsti-tucinio teisingumo konferencijos biuro posėdyje, kuriame buvo svarstomi iii kon-greso, vyksiančio 2014 m. seule (korėjos Respub lika), rengimo klausimai.

konstitucinis teismas yra šio biuro narys nuo 2008 m.

Birželio 19 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi eu-

ropos teisės vasaros mokyklos studentų grupė. konstitucinio teismo teisėjas egi-dijus Šileikis perskaitė paskaitą „kons-titucinis teismas teisinės valstybės sargyboje“.

nuo 2004 m. kiekvieną vasarą vyk-domo tarptautinio projekto iniciatoriai yra vilniaus universiteto teisės fakulte-tas, Frankfurto prie maino J. W. Goethe’s (vokietija) ir paryžiaus X-nanterre (pran-cūzija) universitetai. vilniaus universitete susirinkę lietuvių, vokiečių ir prancūzų teisės studentai ir profesoriai diskutuoja teisinėmis europos integracijos temomis, susipažįsta su Lietuvos istorija.

344344

Birželio 21–22 d., Bukareštas (Ru-munija)

konstitucinio teismo teisėjai toma birmontienė ir egidijus bieliūnas dalyva-vo tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Rumunijos konstitucinio teismo įsteigi-mo 20-osioms metinėms. t. birmontienė perskaitė pranešimą apie socialinių teisių apsaugą kilus ekonomikos krizei, e. bie-liūnas dalyvavo diskusijoje.

Birželio 27 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankė-

si europos saugumo ir bendradarbiavi-mo organizacijos (esbo) demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro porei-kių vertinimo misijos patarėjai Robertas krimmeris ir Raulis mureşanas.

su ekspertais susitiko ir rinkimų by-las aptarė konstitucinio teismo teisėja toma birmontienė, teisės departamento direktorius kęstutis Jankauskas ir pirmi-ninko padėjėjas Rytis krasauskas.

demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro poreikių vertinimo misijos at-stovai visose esbo valstybėse narėse lan-kosi prieš parlamento rinkimus, vertina pasirengimą jiems. pagal jų rekomenda-

cijas bus sprendžiama, ar esbo siųs savo stebėtojus į rudenį vyksiančius Lietuvos Respublikos seimo rinkimus.

Birželio 28 d., Vilniuskonstituciniame teisme lankėsi Len-

kijos aukščiausiojo teismo pirmininko stanisławo Zbigniewo dąbrowskio vado-vaujama delegacija (teisėjai iwona koper ir Jacekas sobczakas), į Lietuvą atvykusi Lietuvos aukščiausiojo teismo kvietimu, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo pirmi-ninkas Gintaras kryževičius.

per susitikimą su svečiais, kuria-me dalyvavo konstitucinio teismo teisė-jai egidijus bieliūnas, toma birmontienė, pranas kuconis ir algirdas taminskas, kalbėta apie kompetencijos pasidalijimą dviejų valstybių aukščiausiesiems teis-mams ir konstitucinės priežiūros institu-cijoms aiškinant konstitucijų ir įstatymų normų turinį. be to, aptarta tarptautinių teismų jurisprudencijos įtaka, apžvelgtos Lenkijos procesinės ir materialinės teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimo pro-blemos, supažindinta su naujausia ir tei-siniu požiūriu įdomiausia šalių teismų praktika.

parengė Ramunė Sakalauskaitė


NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. european constitutional Law Review. – The Hague: t. m. c. asser press. – issn 1574-0196.

Vol. 8, Issue 1. – 2012. – 164 p. Limitss of electoral equality and political Representation / kostas chrysso-

gonos, costas stratilatis. – p. 9–32. policing separation of powers: a new Role for the european court of Hu-

man Rights? / david kosar. – p. 33–62. The state of the european union’s monarchies. The eu and its monarchies:

influences and Frictions / Hans ulrich Jessurun d’oliveira. – p. 63–81.2. international Review of constitutionalism. – Lake mary, Fl.: vandeplas publis-

hing. – issn 1569-3074. Vol. 11, No. 1. – 2011. – 128 p. discrimination and difference: Race and inequality in australian Law / Lin-

da J. kirk. – p. 67–92. Harmonic convergence? constitutional criminal procedure in an interna-

tional context / diane marie amann. – p. 35–66. manipulating the constitution: bangladesh and pakistan as case study /

m. amir-ul islam. – p. 1–34. The constitutional court of Russia: the Hard Way to the „Rule-of-Law state“

/ i. bogdanovskaia. – p. 117–128. The vietnamese boat people story: 1975–1999: The impact of mass migra-

tion on an established Legal system in Hong kong / Hon mr Justice Litton. – p. 93–116.

Vol. 11, No. 2. – 2011. – p. 129–254. autonomy development, irredentism and secessionism in a nordic context

/ maria ackren, bjarne Lindstrom. – p. 217–254. Redesigning europe: a Liberal Republicanist approach / kostas a. Lavdas

and dimitris n. chryssochoou. – p. 129–178. The social Forces tradition / moller skaaning. – p. 179–216.3. Journal of constitutional Law in eastern and central europe. – den bosch. –

issn 0928-964X. Vol. 18, No. 2. – 2011. – p. 141–277. Recent case Law on the security council sanctions Regime and the idea of

european constitutionalism / athanasia petropoulou. – p. 213–244.

346346

Romanian Revolution: 20 Years Later. moldova: Quo vadis? Thorny path toward democracy / ceslav ciobanu. – p. 245–277.

Russian Legal practices of citizens involvement in political decision-ma-king: Legal study of their Genesis under the influence of international Law / iwan treninski. – p. 141–212.

4. Les nouveaux cahiers du conseil constitutionnel / conseil constitutionnel. – paris: dalloz. – issn 2112-2679.

N° 34. – 2012. – 231 p. Jurisprudence administrative et judiciare en materie constitutionnelle –

chronique de l’observatoire (droits et libertes, droit economique, autres droits et principes sociaux, droit social, droit du travail) etude coordonnee / Guillaume drago avec valerie bernaud, caroline chamard-Heim, William dross, aurelie duffy-meunier, Laurence Gay, Laetitia Janicot, ariane vidal-naquet. – p. 173–204.

La constitution et les elections presidentielles / Gilles bachelier. – p. 7–12. La cour constitutionnelle colombienne, son systeme de controle de consti-

tutionnalite et les evolutions jurisprudentielles recentes / Juan carlos Henao perez. – p. 205–212.

La reglementation des sondages et l’electio presidentielle / Hugues portelli. – p. 47–66.

La regulation audivisuelle et l’election presidentielle / marie-Laure denis. – p. 23–40.

Laureat du prix Louis Favoreu: „L’incompetence negatyve“ dans la Qpc: de la double negation a la double incomprehension / patricia Rrapi. – p. 163–172.

Le financement de la campagne des candidats a l’election presidentielle au travers des comptes de campagne / Regis Lambert. – p. 47–66.

Les cours constitutionnelles et supremes etrangeres et les elections presiden-tielles / Wanda mastor, Fabrice Hourquebie. – p. 143–162.

Les parrainages a l’election presidentielle / Jean-claude colliard. – p. 13–22. N° 35. – 2012. – 287 p. decisions du conseil constitutionnel, octobre–decembre 2011 – Resumes

analytiques des decisions rendues au cours du trimestre. – p. 111–167. Jurisprudence administrative et judiciaire en matiere constitutionnelle –

chronique de l’observatoire (droit penal et procedure penale, egalite – disci-mination, reserves d’interpretation) / Guillaume drago, Julien boudon, Julie benetti et Lucie cluzel-metayer, mathieu disant. – p. 221–242.

La cour supreme israelienne et le controle de constitutionnalite des lois / suzie navot. – p. 243–254.

Le conseil constitutionnel face a l’autonomie de la nouvelle-caledonie / ni-colas clinchamps. – p. 61–72.

Le principe d’egalite en outre-mer / Jean-paul pastorel. – p. 73–94.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 347

L’entreprise, les regles de concurrence et les droits fondamentaux: quelle articulation? / Jean-Louis dewost, bruno Lasserre, Robert saint-esteben. – p. 187–220.

Les collectivites territoriales regies par l’article 73 / Ferdinand melin-soucra-manien. – p. 25–36.

Les collectivites territoriales regies par l’article 74 / Regis Fraisse. – p. 37–60. Les etats europeens et les territoires ultra-marins places sous leur souverai-

nete / Jacques Ziller. – p. 171–186. L’histoire constitutionnelle de l’outre-mer sous la ve Republique / stephane

diemert. – p. 7–24. L’outre-mer, l’unite et l’indivisibilite de la Republique / Felicien Lemaire. –

p. 95–110.5. orzecznictwo trybunału konstytucyjnego 1986–2011 [elektroninis išteklius]. –

Warszawa: biuro trybunału konstytucyjnego, 2012. – 1 cd.6. sravnitel’noe konstitucionnoe obozrenie / institut prava i publičnoj politiki. –

moskva. – issn 1812-7126. N° 1. – 2012. –180 p.7. teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje / elžbieta kuzborska. – vilnius,

2012. – 239 p. – isbn 978-609-95181-2-1.8. The constitutional court of the Republic of turkey. – ankara : [s. l.], 2012. –

32 p. 9. tribunal constitucional [espana]: memoria 2011 / tribunal constitucional. –

madrid: tribunal constitucional, 2012. – 285 p.

parengė Zita Kadūnienė

Konstitucinė jurisprudencijaLietuvos respublikos Konstitucinio teismo biuletenis

nr. 2 (26)2012 baLandis–biržeLis

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2012 07 05. 43,5 sp. l.tiražas 130 egz. užsakymas 16764.

išleido Lietuvos respublikos Konstitucinis teismasGedimino pr. 36, Lt-01104 Vilnius

el. paštas [email protected]

spausdino uab „baltijos kopija“Kareivių g. 13b, Lt-09109 Vilnius

el. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (26)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIKONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCIJOSMOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAIRECENZIJA

VENECIJOS KOMISIJOJEKONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA


KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISPR

UD

ENC

IJA

20

12

◆

bA

LAN

DIS

–bIR

žEL

IS

Nr. 2 (26)bALANDIS–bIRžELIS

2012ISSN 1822-4520

konstitucinĖ jurisprudencija · 2015. 3. 9. · sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d....

Documents