konstitucinĖ jurisprudencija · the constitution of the republic of lithuania, no kt18-n9/2019, 25...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMOBIULETENIS

Nr. 3 (55)BIRŽELIS–RUGSĖJIS

2019

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius

Pirmininko pavaduotoja

Dr. Ingrida DanėlienėKonstitucinio Teismo kanclerė

Nariai:

Elvyra BaltutytėKonstitucinio Teismo teisėja

Doc. dr. Gintaras Goda Konstitucinio Teismo teisėjas

Prof. dr. Gediminas MesonisKonstitucinio Teismo teisėjas

Prof. dr. Daiva PetrylaitėKonstitucinio Teismo teisėja

Prof. dr. Dainius ŽalimasKonstitucinio Teismo pirmininkas

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 VilniusTelefonas (8 5) 212 6043El. paštas [email protected]

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2019

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 3 (55)

TURINYSCONTENTSTABLE DES MATIÈRES

6

46

50

54

75

78

81

110

114

118

154

160

166

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIRULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURT

ARRÊTS DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

Dėl Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT17-N8/2019, 2019 m. birželio 7 d.On the compliance of Article 21 of the Republic of Lithuania’s Law on Political Parties with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT17-N8/2019, 7 June 2019. SummaryRelatif à la conformité de l’article 21 de la loi de la République de Lituanie sur les partis politiques à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT17-N8/2019, le 7 juin 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT18-N9/2019, 2019 m. birželio 25 d.On the compliance of Paragraph 3 of Article 3 of the Law Amending Articles 11 and 13 of the Republic of Lithuania’s Law on Professional Performing Arts (No IX-2257) with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT18-N9/2019, 25 June 2019. SummaryRelatif à la conformité de l’article 3, paragraphe 3 de la loi portant modification des articles 11 et 13 de la loi de la République de Lituanie sur des arts professionnels de la scène N0 IX-2257 à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT18-N9/2019, le 25 juin 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT21-N10/2019, 2019 m. liepos 11 d.On the compliance of Paragraph 1 of Article 13 (wording of 18 June 2013) of the Republic of Lithuania’s Law on Hunting with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT21-N10/2019, 11 July 2019. SummaryRelatif à la conformité de l’article 13 (sa version du 18 juin 2013), paragraphe 1 de la loi de la République de Lituanie sur la chasse à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT21-N10/2019, le 11 juillet 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT25-N11/2019, 2019 m. rugsėjo 19 d. On the compliance of the provisions of the Republic of Lithuania’s Law on Education with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT25-N11/2019, 19 September 2019. SummaryRelatif à la conformité des dispositions de la loi de la République de Lituanie sur l’éducation à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT25-N11/2019, le 19 septembre 2019. Résumé

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄINFORMATION ABOUT THE IMPLEMENTATION OF THE RULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURTINFORMATIONS SUR L’APPLICATION DES ARRÊTS DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įgyvendinimas: 2019 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d.The implementation of the rulings of the Constitutional Court, adopted from 1 June 2019 until 30 September 2019, by which it was recognised that a certain legal act (part thereof) was in conflict with the ConstitutionL’application des arrêts de la Cour constitutionnelle, reconnaissant l’incompatibilité d’un acte juridique (sa partie intégrante) avec la Constitution, adoptés pendant la période allant du 1 juin au 30 septembre 2019


INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄINFORMATION ABOUT THE ADMISSIBILITY OF PETITIONS AND INQUIRIESINFORMATIONS SUR LA RECEVABILITÉ DES REQUÊTES ET DEMANDES

Konstituciniame Teisme gautų prašymų priimtinumas: 2019 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d.The admissibility of petitions received by the Constitutional Court from 1 June 2019 until 30 September 2019La recevabilité des requêtes introduites auprès de la Cour constitutionnelle pendant la période allant du 1 juin au 30 septembre 2019

UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKACASE LAW OF FOREIGN AND INTERNATIONAL COURTSJURISPRUDENCE DES COURS ÉTRANGÈRES ET INTERNATIONALES

Užsienio valstybių konstitucinės justicijos ir kitų teisingumą vykdančių institucijų aktų santraukosSummaries of the acts adopted by foreign constitutional justice institutions and other institutions administering justiceLes résumés des actes adoptés par des institutions de justice constitutionnelle étrangères et autres organes exerçant la fonction juridictionnelle

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aktų santraukosSummaries of the acts of the Court of Justice of the European UnionRésumés des actes de la Cour de justice de l’Union européenne

Europos Žmogaus Teisių Teismo aktų santraukosSummaries of the acts of the European Court of Human RightsRésumés des actes de la Cour européenne des droits de l’homme

MOKSLINIAI STRAIPSNIAISCIENTIFIC ARTICLESARTICLES SCIENTIFIQUES

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius. Dvigubos (daugybinės) pilietybės konstitucinės vizijosProf. Dr. Vytautas Sinkevičius. The constitutional visions of dual (multiple) citizenship. SummaryProf. dr. Vytautas Sinkevičius. La vision constitutionnelle en ce qui concerne une double (multiple) nationalité. Résumé

VENECIJOS KOMISIJOJEVENICE COMMISSIONCOMMISSION DE VENISE

Venecijos komisijos veiklos apžvalga: 2019 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d.An overview of the activity of the Venice Commission from 1 June 2019 until 30 September 2019Un aperçu de l’activité de la Commission de Venise pendant la période allant du 1 juin au 30 septembre 2019

171

176

181

183

185

202

203


KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

2019 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d.

CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURTFrom 1 June 2019 until 30 September 2019

ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COURPendant la période allant du 1 juin au 30 septembre 2019

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄINFORMATION ABOUT LITERATURE ON CONSTITUTIONAL LAWINFORMATIONS SUR LES OUVRAGES DE DROIT CONSTITUTIONNEL

Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekojeNew literature on constitutional law in the library of the Constitutional CourtNouveaux ouvrages de droit constitutionnel dans la bibliothèque de la Cour constitutionnelle

204

206

208

210


KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAILietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

2019 m. birželio 7 d. nutarimas

DĖL VALSTYBĖS BIUDŽETO ASIGNAVIMŲ PASKIRSTYMO POLITINĖMS PARTIJOMS

Santrauka*

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad to pus-mečio, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, ne-prieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas ginčijo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams. Jo nuomone, nenustačius nurodyto teisinio reguliavimo, tais metais, kuriais įvyksta nauji Seimo rinkimai, nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo dėl atitinkamo biudžetinių metų lai-kotarpio valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo priėmimo datos priklauso, kurios politinės partijos gaus finansavimą ir koks bus jo dydis; tai suponuoja galimybę VRK piktnaudžiauti savo diskrecija priimant sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų pa-skirstymo politinėms partijoms, sukuria politinių partijų interesų priešpriešą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, pagal kurią politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas, 128 straips-nio 2 dalį, iš kurios kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakin-go valdymo principus, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, be kita ko, nustatydamas politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką, naudojasi plačia diskrecija; jis gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų, kurių kandidatai atitinkamuose rin-kimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), finansavimo šaltiniu.

Įstatymų leidėjui pasirinkus valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, jam pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, kyla pareiga nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių parti-jų finansavimo šaltiniu, reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms partijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, be kita ko, aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (įskai-tant terminus), taip siekiant užtikrinti šio proceso skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti

* Konstitucinio Teismo aktų santraukos nėra oficialūs dokumentai.

◆ DĖL VALSTYBĖS BIUDŽETO ASIGNAVIMŲ PASKIRSTYMO POLITINĖMS PARTIJOMS 7


galimybių valstybės institucijoms, įgaliotoms paskirstyti valstybės biudžeto lėšas, piktnau-džiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos viešąjį (valstybinį) finansavimą gauti politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampa-nijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs), taip pat negali nustatyti teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įtvirtintos tokios valstybės biudžeto lėšų skyrimo politi-nėms partijoms sąlygos, kurios neproporcingai pasunkintų jų galimybes įgyvendinti savo politinį siekį ar darytų neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčyto Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai poli-tinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi vadovaujantis ne bet kokių paskutinių Seimo rinkimų (daugiamandatėje rinkimų apygardoje, vienmandatėse rinkimų apygardose, įskaitant pakartotinį balsavimą vienmandatėse rinkimų apygardose), o būtent tokių, ku-riuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galiojančiais rezultatais. Taigi Politinių partijų įstatymo 21 straips-nio 3 dalyje nustatyta, kokiais Seimo rinkimų rezultatais turėjo būti vadovaujama-si skirstant valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti visais atvejais, taigi ir skirstant atitinkamų metų antrojo pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, asignavimus.

Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, naudodamasis savo plačia diskrecija, kurią turi su politinių partijų finansavimu susijusių santykių reguliavimo srityje, neprivalo nustatyti, be kita ko, pareiškėjo ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, būtent tokio konkretaus valstybės biudžeto asignavimų politinių parti-jų veiklai finansuoti paskirstymo būdo (modelio), kokį nurodė pareiškėjas, t. y. tokio, pagal kurį tą pusmetį, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, minėti valstybės biudžeto asignavimai būtų paskirstomi pagal ankstesnių paskutinių ir naujų Seimo rinkimų galio-jančius rezultatus, šiuos asignavimus apskaičiuojant proporcingai atitinkamuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikui. Taigi, kaip konstatuota nutarime, tai, kad įstatymų leidėjas pareiškėjo ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje ne-nustatė specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai poli-tinių partijų veiklai finansuoti būtų paskirstomi Seimo rinkimų metais, pagal Konstituciją negali būti traktuojama kaip legislatyvinė omisija.

Kartu pažymėta, kad nors pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos Politinių par-tijų įstatymo 21 straipsnyje nėra, tai savaime nepaneigia jo abejonių dėl šiame straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

Aiškindamas ginčytą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnį, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jame nustatyti kriterijai ir sąlygos, kuriuos turėjo atitikti politinė par-tija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti: ji turėjo būti registruota Juridinių asmenų registre, turėti įstatymų reikalaujamą skaičių narių ir ne-būti pertvarkoma arba likviduojama; ji taip pat turėjo būti gavusi ne mažiau kaip 3 pro-centus visų rinkėjų balsų paskutiniuose Seimo rinkimuose, kuriuose išrinktų kandidatų

2019 m. birželio 7 d. nutarimas ◆8


įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, ir to-kių rinkimų rezultatai yra galiojantys.

Be to, ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta ir valstybės biu-džeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nustatymo tvarka, šį dydį įgaliotas nustatyti subjektas – VRK, taip pat terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinka-mai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos.

Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena sąlyga, kurią taip pat turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, – ji turėjo nebūti šiurkščiai pažeidusi šio įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo (VRK pripažinus, kad politi-nė partija padarė kurį nors iš šių pažeidimų, jai VRK sprendimu iki dvejų metų valstybės biudžeto asignavimai neskiriami).

Aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytą ginčytą teisinį regulia-vimą kartu su kitomis šio įstatymo, taip pat Politinių kampanijų finansavimo, Seimo rin-kimų, Biudžeto sandaros įstatymų nuostatomis, nutarime konstatuota, kad:

– VRK privalėjo skirti valstybės biudžeto pusmetinius asignavimus politinės parti-jos veiklai finansuoti toms politinėms partijoms, kurios atitiko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytus kriterijus ir sąlygas, taip pat 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą; tokį sprendimą VRK turėjo priimti ne vėliau kaip atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos, kurios yra vėliausi terminai pervesti po-litinėms partijoms skiriamus biudžetinių metų atitinkamai pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimus;

– valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti buvo paskirsto-mi, be kita ko, pagal paskutinių Seimo rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakarto-tinio balsavimo) – būtent tokių rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai dar nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, – galiojančius rezultatus;

– atsižvelgiant į tai, kad Seimas renkamas ketveriems metams, politinės partijos, Seimo rinkimuose gavusios nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, turėjo teisę tokios pačios trukmės laikotarpį, t. y. ketverius metus, gauti valstybės biudžeto asignavimus, paskirstomus pusmetiniais asignavimais, t. y. iš viso aštuonis pusmečius; šių ketverių metų pusmetinių valstybės biudžeto asignavimų skirstymas pradedamas nuo po pa-skutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo atitinka-mų metų sausio 1 dienos, pagal paskutinių Seimo rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galio-jančius rezultatus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčytą ir su juo susijusį teisinį regulia-vimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti tą pusmetį, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai (t. y. aštuntąjį pusmetį), buvo skirstomi pagal tuos pačius Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus ir kartu taikomus kriterijus ir sąlygas, kuriais remiantis šie asignavimai buvo skirstomi ir ankstesnius septynis pusmečius, nes Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga, kad valstybės biudžeto asignavimai skiriami tik tokiai politinei partijai, kuri nėra šiurkščiai pažeidusi šio įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos



finansavimo pažeidimo, paprastai galėjo būti įgyvendinta tik po lapkričio 15 dienos (VRK patikrinus atitinkamos politinės kampanijos finansines ataskaitas), kuri buvo vė-liausias terminas VRK pervesti politinėms partijoms skirtus atitinkamų biudžetinių metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus.

Taigi, kaip konstatuota nutarime, įstatymų leidėjas ginčytame Politinių partijų įsta-tymo 21 straipsnyje nustatė atitinkamą procedūrą, be kita ko, aiškius, objektyvius krite-rijus ir sąlygas, taip pat kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (įskaitant terminus), taikomus valstybės biudžeto asignavimų pa-skirstymui politinių partijų ketverių metų veiklai finansuoti, be kita ko, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nesudarė prielaidų valstybės biudžeto lė-šas įgaliotai paskirstyti valstybės institucijai – VRK piktnaudžiauti jai suteiktais įga-liojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus, taip pat nepaneigė politinių partijų, Seimo rinkimuose gavusių nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, teisė-tų lūkesčių minėtus valstybės biudžeto asignavimus gauti ketverius metus, t. y. tokios pačios trukmės laikotarpį, kokį tęsiasi Seimo kadencija (paskirstant šiuos asignavimus kas pusmetį, iš viso aštuonis pusmečius, įskaitant tą, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai), pradedant šių valstybės biudžeto asignavimų mokėjimus nuo po paskutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kitaip aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą ir su juo susijusį kitą minėtą teisinį regu-liavimą, be kita ko, taip, kad to antrojo pusmečio, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai iki lapkričio 15 dienos turėjo (turi) būti paskirstomi pagal paskutinių naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus, nebūtų paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalies, 128 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kylančio draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos viešąjį (valstybinį) finansavimą gauti politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kon-trolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs).

Atsižvelgus į šiuos argumentus, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaravusiu konstituciniams teisinės valstybės, tei-singumo, atsakingo valdymo principams. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šio teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai konstatuota tik išaiškinus jį sistemiškai su kitu aptar-tuoju teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje, Seimo rinkimų, Biudžeto sandaros, Politinių kampanijų finansavimo įstatymuose. Todėl įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinio aiškumo im-peratyvo, turėtų aiškiau sureguliuoti politinių partijų veiklai finansuoti skirtų valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms tvarką (be kita ko, terminus), su-derindamas Politinių partijų įstatymo ir kitų minėtų įstatymų nuostatas.

10


Byla Nr. 10/2017

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO 21 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. birželio 7 d. Nr. KT17-N8/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2019 m. ge-gužės 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2017 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-11/2017 iš-tirti, ar konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnis tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta nauji Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai, valsty-bės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami propor-cingai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių įgaliojimų turėjimo laikotarpiui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę

bylą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2016 m. lapkričio 9 d. spren-dimo Nr. Sp-278 „Dėl 2016 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ (toliau – 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas



Nr. Sp-278) panaikinimo ir įpareigojimo VRK priimti naują sprendimą. VRK, vadovau-damasi inter alia Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) (toliau – ir Politinių partijų įstatymas) 21 straipsniu, priėmė minėtą sprendimą, kuriuo paskirstė 2016 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai fi-nansuoti, be kita ko, pagal 2012 metų Seimo rinkimų rezultatus. Administracinėje byloje prašoma panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti VRK priimti naują sprendimą, kuriuo nu-rodyto laikotarpio valstybės biudžeto asignavimai būtų nustatyti ne pagal 2012 metų, o pagal 2016 metų Seimo rinkimų rezultatus.

Pažymėtina, kad 2016 m. spalio 9 d. įvykusių Seimo rinkimų rezultatus VRK pa-tvirtino 2016 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. Sp-270 „Dėl 2016-10-09 Lietuvos Respu-blikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų nustatymo ir paskelbimo“. Remiantis Lietuvos Respublikos Prezidento 2016 m. lapkričio 2 d. dekretu Nr. 1K-787 „Dėl naujai išrinkto Lietuvos Respublikos Seimo pirmojo posėdžio sušaukimo“, naujai išrinkto Seimo pir-masis posėdis įvyko 2016 m. lapkričio 14 d. (t. y. jau po VRK 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. Sp-278 priėmimo) ir būtent šią dieną, t. y. 2016 m. lapkričio 14 d., nu-trūko 2012 metais išrinktų Seimo narių įgaliojimai. Todėl VRK 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. Sp-278 valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti ir buvo paskirstyti, be kita ko, kaip minėta, pagal 2012 metų, o ne pagal 2016 metų Seimo rinkimų rezultatus.

Kilus abejonėms dėl Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitikties Konstitucijai, Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo abejonės dėl Politinių parti-jų įstatymo 21 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžiamos šiais argumentais.

2.1. Pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalį politinių partijų teisė į valsty-bės biudžeto asignavimus, be kita ko, siejama su paskutinių rinkimų rezultatais ir Seimo narių įgaliojimų turėjimu. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą šios faktinės aplinkybės turi būti nustatomos sprendimo dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms par-tijoms priėmimo dieną. VRK turi teisę tokį sprendimą priimti per laikotarpį, prasidedan-tį gavus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadą, kad politinės partijos narių skaičius atitinka įstatymo reikalavimus, ir pasibaigiantį ne vėliau kaip lapkričio 15 dieną; iki šios datos nustatyto dydžio valstybės biudžeto antrojo pusmečio asignavimai turi būti pervesti į politinių partijų valstybės biudžeto asignavimų sąskaitas.

2.2. Taigi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyto laikotarpio, per kurį VRK turi priimti sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms ir pervesti šiuos asignavimus, pradžia nėra apibrėžta konkrečia data, bet yra nustatytas galutinis terminas, kuris pasibaigia ne vėliau kaip lapkričio 15 dieną. Tačiau, pasak pareiškėjo, šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimai apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyks-ta nauji Seimo rinkimai, netenka galios ankstesnių Seimo rinkimų rezultatai, baigiasi ankstesniuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai ir prasideda naujuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai.

Vadinasi, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nėra nustatyta, kad tokiu atveju, kai įvyksta nauji Seimo rinkimai, atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto asignavi-mai turi būti paskirstomi proporcingai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių



įgaliojimų turėjimo laikotarpiui. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad tam valstybės biu-džeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms pusmečiui, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, pasak jo, yra būtinas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį nuo tos dienos, kai prasideda naujuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai, paskirs-tant to pusmečio valstybės biudžeto asignavimus būtų atsižvelgiama ir į naujų Seimo rin-kimų galiojančius rezultatus. Pasak pareiškėjo, nenustačius tokio teisinio reguliavimo, yra legislatyvinė omisija, t. y. teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija, nes atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent šiame įstatyme (tame jo straipsnyje).

2.3. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad, nesant minėto teisinio reguliavimo, sukuriama politinių partijų interesų priešprieša, suponuojamas atsitiktinumas ir savivalė, galimybė VRK piktnaudžiauti savo diskrecija priimant minėtą sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo, žinant, kad nuo jos sprendimo priėmimo dienos priklausys, kurios politinės partijos gaus finansavimą ir koks bus šio finansavimo dydis. Pasak pa-reiškėjo, jo nurodyta legislatyvinė omisija neatitinka konstitucinių teisinės valstybės, tei-singumo, atsakingo valdymo principų.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo

atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniųjų pa-tarėjų Onos Buišienės ir Prano Žukausko rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad Po-litinių partijų įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Pareiškėjo keliama ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nusta-tyto teisinio reguliavimo problema yra susijusi su įstatymo taikymu, o ne su legislatyvine omisija.

Politinių partijų, be kita ko, dalyvavusių rinkimų politinėje kampanijoje, finansavi-mo teisėtumo ir skaidrumo, šio finansavimo nuolatinės stebėsenos ir kontrolės reikala-vimai kyla iš konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principų. VRK, kaip valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms atskiros biudžeto pro-gramos vykdytoja, yra saistoma šių konstitucinių principų, taigi ji privalo jai patikėtus valstybės biudžeto asignavimus naudoti atsakingai ir racionaliai.

3.2. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos Politinių parti-jų įstatyme ir Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Politinių kam-panijų finansavimo įstatymas) nustatyto visuminio teisinio reguliavimo kontekste.

3.2.1. Pagal Politinių partijų įstatymą valstybės biudžeto asignavimai skiriami tik toms politinėms partijoms, kurios atitinka šiuos joms nustatytus kriterijus: įstatymų nu-statyta tvarka yra įregistruotos Juridinių asmenų registre; atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus; joms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavi-mo procedūra; yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavi-mai (21 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, pagal Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį



politinei partijai, šiurkščiai pažeidusiai Politinių partijų įstatymą arba padariusiai šiurkš-tų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami.

3.2.2. Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti terminai, iki kada Teisingumo ministerija privalo VRK pateikti pažymą apie politinių partijų atitiktį įsta-tymų reikalavimams dėl politinės partijos narių skaičiaus (ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 1 dienos ir lapkričio 1 dienos), o 21 straipsnio 5 dalyje nurodyti valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinėms partijoms ir pervedimo į jų sąskaitas terminai (ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos) nustaty-ti atsižvelgiant į politinės kampanijos baigiamojo (ataskaitų) laikotarpio trukmę, kuri, pasak suinteresuoto asmens atstovų, pagal Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį prasideda rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dieną ir baigiasi praėjus 100 dienų nuo šios dienos.

Taigi tik praėjus 100 dienų nuo rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dienos ter-minui VRK turi realią galimybę įvertinti politinės partijos, dalyvavusios rinkimų politi-nėje kampanijoje ir gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus rinkimuose, finansavimo teisėtumą ir skaidrumą, taip pat tų politinių partijų atitiktį įstatymuose nustatytiems reikalavimams.

3.2.3. Vadinasi, VRK sprendimus skirti valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti privalo priimti tik nustačiusi, kad politinės partijos atitinka mi-nėtus Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytus kriterijus ir kad nėra šiurkščiai pažeidusios Politinių partijų įstatymo, Politinių kampanijų finansavimo įstatymo. At-sižvelgiant į politinės kampanijos baigiamojo (ataskaitų) laikotarpio pabaigos terminą (100 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo dienos), akivaizdu, kad tais metais, kuriais įvyksta Seimo rinkimai, VRK iki antrojo pusmečio pabaigos neturi galimybės įvertinti politinės partijos vykdytos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo teisėtumo ir skaidrumo, taigi negali objektyviai nustatyti, ar tuose Seimo rinkimuose ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus, ga-vusi politinė partija atitinka visus įstatymų nustatytus, inter alia jos politinės kampanijos finansavimo teisėtumo, reikalavimus, kad gautų minėtus valstybės biudžeto asignavimus.

3.2.4. Valstybės biudžeto asignavimų, kurie gali būti skiriami politinių partijų veiklai finansuoti, bendra suma nustatoma valstybės biudžetinių metų pabaigoje Seimui tvirtinant valstybės biudžetą, kuris pagal Konstitucijos 131 straipsnį turi būti patvirtintas iki naujųjų biudžetinių metų pradžios. Jeigu ginčijamame įstatyme būtų nustatytas toks teisinis regu-liavimas, pagal kurį tais metais, kuriais įvyksta Seimo rinkimai, antrojo pusmečio finansavi-mas politinėms partijoms būtų nustatytas proporcingai tą pusmetį trukusiems Seimo narių įgaliojimams, rengiant, svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą šio finansavimo, priklau-sančio nuo būsimų Seimo rinkimų rezultatų, nebūtų įmanoma planuoti. Toks teisinis regu-liavimas nederėtų su Konstitucijoje nustatytais valstybės biudžeto sudarymo ir tvirtinimo principais, neatitiktų konstitucinio atsakingo valdymo principo.

3.2.5. Pagal Politinių partijų įstatyme, inter alia jo 21 straipsnio 4 dalies 3 punkte, nu-statytą teisinį reguliavimą iš valstybės biudžeto politinėms partijoms skiriamas finansa-vimas pagal konkrečių Seimo rinkimų rezultatus skaičiuojamas aštuonis pusmečius, t. y. ketverius biudžetinius metus, kurie atitinka ketverių metų Seimo kadenciją. Nustačius teisinį reguliavimą, kuris, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas, t. y. Seimo rinkimų metais



kalendorinį pusmetį suskaidžius į dalis, bendra valstybės biudžeto asignavimų skyrimo (atsižvelgiant į konkrečius Seimo rinkimų rezultatus) politinėms partijoms trukmė būtų ta pati, o bendra finansavimo suma nesikeistų. Todėl politinių partijų teisės ir teisėti lū-kesčiai gauti valstybės finansavimą išliktų nepakitę.

III

Byloje gauta medžiaga4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos VRK pirmininkės Lau-

ros Matjošaitytės, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedė-jo doc. dr. Haroldo Šinkūno rašytinės nuomonės, Mykolo Romerio universiteto Tei-sės fakulteto dekanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės pateikta Viešosios teisės instituto prof. dr. Eglės Bilevičiūtės parengta rašytinė nuomonė.

4.1. VRK pirmininkė L. Matjošaitytė paaiškino, kad VRK, vykdydama jai įstatymų pavestas funkcijas, vadovaudamasi Politinių partijų įstatymo 20, 21 straipsniais, Lietuvos Respublikos 2016 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, atsižvelgusi į Teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 5 d. raštą Nr. (1.18)7R-7633 „Dėl politinių partijų narių sąrašų“ ir įvertinusi tai, kad buvo visos būtinos teisinės prielaidos apskaičiuoti ir išmokėti 2016 metų antrojo pusmečio dota-ciją, 2016 m. lapkričio 9 d. sprendė klausimą dėl 2016 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo. Pasak jos, atsižvelgusi į tai, kad šio klausimo svarstymo metu nebuvo pasibaigę 2012–2016 metų kadencijos Seimo narių įgaliojimai, VRK balsų dauguma 2016 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-278 „Dėl 2016 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų po-litinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“, kuriuo, vadovaudamasi 2012 metais įvykusių Seimo rinkimų rezultatais, politinėms partijoms paskirstė 2016 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus. VRK pirmininkės nuomonėje taip pat nuro-dyta, kad, VRK narių nuomonėms išsiskyrus, tuometinis VRK pirmininkas ir trys na-riai dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo pateikė atskirąją nuomonę, kurioje pažymėjo, kad 2016 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms turėjo būti skirstomi vadovaujantis 2016 metų Seimo rinkimų rezultatais.

L. Matjošaitytės teigimu, šiuo metu nėra specialaus valstybės biudžeto asignavimų pa-skirstymo tais atvejais, kai sprendimas priimamas patvirtinus naujų Seimo rinkimų rezul-tatus, bet nepasibaigus ankstesnės kadencijos Seimo narių įgaliojimams, teisinio reguliavi-mo. Pasak jos, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo teisinis reguliavimas turi atitikti konstitucinį teisinės valstybės principą, t. y. turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, negali kelti dviprasmybių ar turėti spragų, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, neturi būti nuostatų, kurios suteiktų galimybę normas interpretuoti subjektyviai.

4.2. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto prof. dr. E. Bilevičiūtė teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra neaiškus, neapi-brėžtas, todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.3. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjas doc. dr. H. Šinkūnas taip pat inter alia teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra neaiškus, neapibrėžtas, todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Be



to, pasak jo, ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka ir iš Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalies kylančių valstybės biudžeto lėšų naudojimo reglamentavimo reikalavimų.


konstatuoja:

I

Tyrimo ribos5. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstituci-

jai neprieštarauja Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta nauji Seimo rin-kimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir apskaičiuojami proporcin-gai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių įgaliojimų turėjimo laikotarpiui.

5.1. Pareiškėjas savo abejones dėl Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, jame nustačius laikotarpį, per kurį VRK turi priimti sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo ir jų pervedimo politinėms partijoms (kurio pradžia nėra apibrėžta konkrečia data, bet yra nustatytas galutinis ter-minas, iki kada VRK privalo priimti minėtą sprendimą dėl valstybės biudžeto asigna-vimų paskirstymo), nenustatyta, kad tais metais, kuriais įvyksta nauji Seimo rinkimai, atitinkamo biudžetinių metų laikotarpio valstybės biudžeto asignavimai politinėms par-tijoms turi būti paskirstomi proporcingai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių įgaliojimų turėjimo laikotarpiui.

Taigi pareiškėjas kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija ne Politinių parti-jų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. kad tam valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms pusmečiui, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, būtinas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį nuo tos dienos, kai prasideda naujuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai, pa-skirstant to pusmečio valstybės biudžeto asignavimus būtų atsižvelgiama ir į naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus.

5.2. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta:„2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi

toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.

3. Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus:

1) paskutinių Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamen-tą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra



koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koalici-niame sąraše esančių kandidatų skaičiui;

<...>“5.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pa-

reiškėjas ginčija Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta nauji eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta minėti Seimo rinki-mai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuo-jami proporcingai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių įgaliojimų turėjimo laikotarpiui.

Taigi pareiškėjas ginčija Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitiktį Konstitu-cijai tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi tam pusmečiui, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai. Atitikties kitų rinkimų, nurodytų Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalyse, t. y. savivaldybių tarybų rinkimų ir rinkimų į Europos Parlamentą, aspektu pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija.

Vadinasi, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad tais metais, kuriais įvyksta nauji savivaldybių tarybų rinkimai ir rinkimai į Europos Parlamentą, atitinkamo biudžetinių metų laikotarpio valstybės biu-džeto asignavimai politinėms partijoms turi būti paskirstomi proporcingai pagal savival-dybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą galiojančius rezultatus ir atitinka-mai pagal savivaldybių tarybų narių, Europos Parlamento narių turimus įgaliojimus, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

5.4. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitu-cijai neprieštarauja Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad tais metais, kuriais įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti pa-skirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus.

II

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas6. Seimas 2013 m. lapkričio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo

pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Politinių partijų įstatymą (1990 m. rugsėjo 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Vėliau Politinių partijų įstatymas (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

7. Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnyje „Vals-tybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, pa-skirstymo ir mokėjimo tvarka“, kurio atitiktį Konstitucijai prašoma ištirti šioje konstitu-cinės justicijos byloje, nustatyta:

„1. Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių as-menų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir



kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, turi teisę į valstybės biu-džeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti.

2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo <...> rinkimuose <...>, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.

3. Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal Seimo <...> rinkimų <...> (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus:

1) paskutinių Seimo <...> rinkimų <...> daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms parti-joms paskirstomas proporcingai koaliciniame sąraše esančių kandidatų skaičiui;

2) paskutinių Seimo rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės par-tijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms;

3) paskutinio pakartotinio balsavimo vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinki-muose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms.

4. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiria-mas politinei partijai, nustatomas šia tvarka:

1) sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos vei-klai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius;

2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus;

3) politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės parti-jos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padau-ginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus.

5. Politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą.“

7.1. Taigi, apibendrinant pareiškėjo ginčijamą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad jame nustatyti atitinkami kriterijai ir sąly-gos, kuriuos turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, inter alia:

– politinė partija turėjo atitikti šiuos kriterijus: turėjo būti registruota Juridinių as-menų registre, turėti įstatymų reikalaujamą skaičių narių, nebūti pertvarkoma arba likvi-duojama (1dalis);



– ji taip pat turėjo atitikti šias sąlygas: turėjo būti gavusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų paskutiniuose Seimo rinkimuose, kuriuose išrinktų kandidatų įgalio-jimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, ir tokių rinkimų rezultatai yra galiojantys (2, 3 dalys).

7.2. Be to, ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta ir valsty-bės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nustatymo tvarka, šį dydį įgaliotas nustatyti subjektas, šiuo atveju VRK, taip pat terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinkamai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkri-čio 15 dienos (4, 5 dalys).

8. Šiame kontekste paminėtina ir Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena sąlyga, kurią taip pat turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valsty-bės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, t. y. jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansa-vimo pažeidimą, šiai partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami.

Taigi, apibendrinant ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje ir šio įsta-tymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad VRK turėjo teisę valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti skirti tik toms politinėms partijoms, kurios atitiko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytus kriterijus ir sąlygas, kartu ir šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą, kad ati-tinkama politinė partija neturi būti šiurkščiai pažeidusi Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo.

9. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytas ginčijamas teisinis reguliavi-mas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais aiškintinas Politinių partijų įsta-tymo nuostatų ir kito su juo susijusio teisinio reguliavimo kontekste.

9.1. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas iš kriterijų, kurį, kaip minėta, turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavi-mus savo veiklai finansuoti, t. y. reikalavimas dėl politinės partijos narių skaičiaus, aiškin-tinas kitų Politinių partijų įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojami santykiai, susiję su politinių partijų narių sąrašų patikrinimu ir jų pateikimu VRK, kontekste.

9.1.1. Pagal Politinių partijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį politinei partijai įsteigti bū-tina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip du tūkstančius steigėjų. Pagal Politinių partijų įstatymo 8 straipsnio 8 dalį (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija), galiojusią pareiškėjo ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio (2013 m. lapkričio 26 d. re-dakcija) galiojimo metu, politinės partijos privalėjo kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 1 dienos ir spalio 1 dienos Vyriausybės nustatyta tvarka pateikti Teisingumo minis-terijai savo politinės partijos narių sąrašą, o Teisingumo ministerija privalėjo patikrinti politinių partijų narių sąrašus ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 1 dienos ir lapkričio 1 dienos VRK pranešti, ar politinės partijos narių skaičius atitinka šio įstatymo reikalavimus.

Pagal Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį apie politinių partijų atitiktį įsta-tymų reikalavimams dėl politinės partijos narių skaičiaus Teisingumo ministerija turėjo ne vėliau kaip iki minėtų datų (atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 1 dienos ir iki lapkričio 1 dienos) VRK pateikti pažymą.



Ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį re-guliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija), 20 straipsnio 3 dalyje, pažymėtina, kad Teisingumo ministerija pažymą apie politinių partijų atitiktį įstatymų reikalavimams dėl politinės partijos narių skaičiaus VRK privalėjo pateikti du kartus per metus per įstatyme nustatytą laikotarpį, bet ne vėliau kaip atitinkamai iki balandžio 1 dienos ir iki lapkričio 1 dienos. Tačiau Teisingumo ministerija tai padaryti galėjo tik iš politinių partijų gavusi duomenis apie jų narių skaičių, kuriuos politinės partijos turėjo jai pateikti atitinkamai ne vėliau kaip iki kovo 1 dienos ir iki spalio 1 dienos.

Taigi pagal ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytą ir minėtą su juo susijusį teisinį reguliavimą balandžio 1 diena ir lapkričio 1 diena buvo vėliausi įstatyme nustatyti terminai, iki kurių Teisingumo ministerija privalėjo VRK pateikti pažymą apie tai, ar politinės partijos narių skaičius atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus.

9.1.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2019 m. sausio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 preambulės, 1, 2, 3, 4, 5, 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – Politinių partijų įstatymo pakeitimo įstatymas), kuris (su jame nurodyta išimtimi) įsigaliojo 2019 m. kovo 1 d.

9.1.2.1. Politinių partijų įstatymo pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pakeistas Politinių partijų įstatymo 5 straipsnis (su 2014 m. lapkričio 6 d. pakeitimais), tačiau jo 3 dalyje nustatytas reikalavimas, jog politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip du tūkstančius steigėjų, nepakito.

Politinių partijų įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsniu pakeista Politinių partijų įstatymo 8 straipsnio 8 dalis (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija), o 8 straipsniu Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis pripažinta netekusia galios.

Pagal Politinių partijų įstatymo 8 straipsnio 8 dalį (2019 m. sausio 15 d. redakcija) politinė partija privalo kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 1 dienos ir spalio 1 die-nos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti Teisingumo ministerijai savo politinės partijos narių sąrašą; Teisingumo ministerija patikrina politinių partijų narių sąrašus ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų kovo 10 dienos ir spalio 10 dienos Vyriausiajai rinkimų komisijai praneša, ar politinės partijos narių skaičius atitinka šio įstatymo reikalavimus.

9.1.2.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu palyginus Politinių partijų įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje (2019 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 8 straipsnio 8 dalyje (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija) pa-žymėtina, kad terminai, iki kurių politinės partijos privalo (privalėjo) kiekvienais metais pateikti Teisingumo ministerijai savo politinės partijos narių sąrašą, nepakito, t. y. liko tie patys terminai, atitinkamai kovo 1 diena ir spalio 1 diena.

Kartu pažymėtina, kad vis dėlto pagal Politinių partijų įstatymo 8 straipsnio 8 dalį (2019 m. sausio 15 d. redakcija) sutrumpėjo terminai, vėliausiai iki kada Teisingumo mi-nisterija privalo patikrinti politinių partijų narių sąrašus ir VRK pranešti, ar politinės partijos narių skaičius atitinka Politinių partijų įstatymo reikalavimus: vietoj ankstesnių terminų – kiekvienų metų balandžio 1 dienos ir lapkričio 1 dienos nustatyti trumpesni terminai – atitinkamai kovo 10 diena ir spalio 10 diena.



9.2. Kaip minėta, ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustaty-ta valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti paskirstymo politi-nėms partijoms viena iš sąlygų, pagal kurią šie asignavimai galėjo būti paskirstyti tik toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus nurodytuose rinkimuose, inter alia Seimo rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.

9.3. Minėta ir tai, kad Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta dar viena valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti sąlyga – tai, kad minėti valstybės biudžeto asignavimai paskirstomi politinėms partijoms pagal Seimo rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta neren-giant rinkimų, galiojančius rezultatus:

1) paskutinių, be kita ko, Seimo rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje;2) paskutinių Seimo rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų

rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose;3) paskutinio pakartotinio balsavimo vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose.

Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinki-muose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Taigi ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valsty-bės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi pagal paskutinių Seimo rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir vienmandatėse rinkimų apygardo-se rezultatus esant šioms dviem sąlygoms: pirma, paskutinių rinkimų rezultatai turėjo būti galiojantys ir, antra, tokiuose rinkimuose išrinktų kandidatų įgaliojimai turėjo būti nenu-trūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų.

9.3.1. Ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kito susijusio teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas Seimo rin-kimų rezultatų galiojimas, kontekste.

9.3.1.1. Šiame kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – Seimo rinkimų įstatymas), pagal kurio 1 straipsnį Seimo nariai renkami ketveriems metams vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rin-kimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose.

Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnyje (2005 m. lapkričio 17 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais) inter alia nustatyta, kad eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį (2 dalis); naujo Seimo rinki-mų diena yra diena, kada balsuojama daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir pirmajame rinkimų ture vienmandatėse rinkimų apygardose; rinkimų diena yra ir pakartotinio bal-savimo diena (5 dalis (2015 m. gegužės 14 d. redakcija)).

Pagal Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio „Rinkimų rezultatų nustatymas vien-mandatėse rinkimų apygardose“ 3 dalį (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija), jeigu rinki-muose dalyvavo daugiau kaip du kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys ne-buvo išrinktas, po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos rengiamas pakartotinis balsavimas,



kuriame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų; pakartotinio balsavimo datą VRK paskelbia kartu su rinkimų rezultatais.

9.3.1.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį, kaip minėta, pakartotinis balsavimas vienmandatėse rinkimų apygardose vyksta po dvie-jų savaičių nuo Seimo rinkimų dienos, nebuvo keičiamas ir galioja iki šiol. Kaip rodo VRK skelbiami vieši Seimo rinkimų rezultatų duomenys, šio Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavi-mo pagrindu besiklostančioje eilinių Seimo rinkimų praktikoje nebuvo atvejų, kad šie rinkimai būtų įvykę be pakartotinio balsavimo bent dalyje vienmandačių rinkimų apy-gardų, t. y. pakartotinis balsavimas vyko surengus visus – 2004 m. spalio 10 d., 2008 m. spalio 12 d., 2012 m. spalio 14 d., 2016 m. spalio 9 d. – eilinius Seimo rinkimus.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje būtent pakartotinio balsavimo vienmandatė-se rinkimų apygardose, vykstančio po dviejų savaičių nuo nustatytos eilinių Seimo rinkimų dienos (Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalis (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija)), data turi esminę reikšmę aiškinant ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą.

Paminėtina, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 92 straipsnį pakartotiniai rinki-mai vyksta rinkimų apygardose, kuriose rinkimai neįvyko ar pripažinti negaliojančiais (1 dalis); pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių rinkimų – ne vėliau kaip po metų (2 dalis).

9.3.1.3. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, kuriame inter alia konstatuota, kad eiliniai Seimo rinkimai pagal Konstitu-cijos 57 straipsnio 1 dalį vyksta spalio mėnesio antrą sekmadienį (t. y. nuo spalio 8 iki 14 dienos). Taigi pakartotinis balsavimas, kuris vyksta po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos, vyksta spalio mėnesio ketvirtą sekmadienį (t. y. nuo spalio 22 iki 28 dienos).

9.3.1.4. Taigi, apibendrinant Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio (2005 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, 5 dalyje (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija), 92 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad eiliniai Seimo rinkimai, kurie rengiami tiksliai įstatyme nustatytą dieną, t. y. Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį (t. y. nuo spalio 8 iki 14 dienos), baigiasi po dviejų savaičių nuo šios nustatytos dienos, t. y. spa-lio mėnesio ketvirtą sekmadienį (t. y. nuo spalio 22 iki 28 dienos), kai, esant pagrindui, įvyksta pakartotinis balsavimas vienmandatėse rinkimų apygardose, išskyrus atvejus, kai rinkimų apygardose rengiami pakartotiniai rinkimai.

9.3.1.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualus ir Seimo rin-kimų įstatymo 93 straipsnis „Rinkimų galutinių rezultatų nustatymas ir paskelbimas“ (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), kuriame nustatyta:

„1. Rinkimų galutinius rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rin-kimų rezultatus apygardoje, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laivuose, balsus, nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkimų galutinių rezultatų nustatymu rinkimų apygardoje yra laikomas ir šio įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais pri-imtas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas.

2. Rinkimų galutinius rezultatus ne vėliau kaip per 7 dienas nuo balsavimo daugia-mandatėje rinkimų apygardoje ir pirmajame rinkimų ture vienmandatėse rinkimų apy-gardose dienos oficialiai skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Jei renkant naują Seimą



yra rengiamas pakartotinis balsavimas, rinkimų galutiniai rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje bei tose vienmandatėse rinkimų apygardose, kuriose buvo rengia-mas pakartotinis balsavimas, oficialiai skelbiami ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pakar-totinio balsavimo dienos. Rinkimų galutinius rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia savo interneto svetainėje. <...>“

Taigi pagal Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą galutinius Seimo rinkimų rezultatus nustato ir ne vėliau kaip per 7 dienas atitinkamai nuo balsavimo daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir pirmajame rinkimų ture vienmandatėse rinkimų apygardose dienos ir nuo pakartoti-nio balsavimo jose dienos juos oficialiai paskelbia VRK savo interneto svetainėje.

Vadinasi, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse nu-statytą teisinį reguliavimą VRK nustatyti ir oficialiai paskelbti Seimo rinkimų galutiniai rezultatai laikytini galiojančiais rinkimų rezultatais.

9.3.1.6. Kaip minėta, pagal Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio (2005 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, 5 dalyje (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija), 92 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą eiliniai Seimo rinkimai, kurie rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais konkre-čiai nustatytą dieną – spalio mėnesio antrą sekmadienį (t. y. nuo spalio 8 iki 14 dienos), baigiasi po dviejų savaičių nuo šios nustatytos dienos, t. y. spalio mėnesio ketvirtą sekma-dienį (t. y. nuo spalio 22 iki 28 dienos), kai, esant pagrindui, įvyksta pakartotinis balsa-vimas vienmandatėse rinkimų apygardose. Taigi Seimo rinkimų, kurie rengiami spalio mėnesio antrą sekmadienį, galutiniai rezultatai turi būti oficialiai paskelbti ne vėliau kaip per 7 dienas po minėtų rinkimų, jei nerengiamas pakartotinis balsavimas, ir tai pagal minėtą teisinį reguliavimą gali įvykti laikotarpiu tarp spalio 9 ir 21 dienų. Šiuo atveju anksčiausia galima Seimo rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo diena – spalio 9 diena (jei eiliniai Seimo rinkimai rengiami spalio 8 dieną, kuri yra anksčiausia galima eilinių Seimo rinkimų diena), o vėliausia – spalio 21 diena (jei eiliniai Seimo rinkimai rengiami spalio 14 dieną, kuri yra vėliausia galima eilinių Seimo rinkimų diena).

Kai, esant pagrindui, Seimo rinkimuose vykdomas pakartotinas balsavimas, kuris, kaip minėta, rengiamas vienmandatėse rinkimų apygardose po dviejų savaičių nuo rinki-mų dienos ir vyksta spalio mėnesio ketvirtą sekmadienį (t. y. nuo spalio 22 iki 28 dienos), pakartotinio balsavimo galutiniai rezultatai paskelbiami per 7 dienas ir tai gali vykti pagal minėtą teisinį reguliavimą atitinkamai spalio mėnesio pabaigoje arba lapkričio mėnesio pradžioje, t. y. laikotarpiu tarp spalio 23 dienos ir lapkričio 4 dienos. Taigi anksčiausia galima Seimo rinkimų pakartotinio balsavimo galutinių rezultatų paskelbimo diena – spalio 23 diena (jei pakartotinis balsavimas rengiamas spalio 22 dieną, kuri yra anksčiau-sia galima eilinių Seimo rinkimų pakartotinio balsavimo diena), o vėliausia – lapkričio 4 diena (jei pakartotinis balsavimas rengiamas spalio 28 dieną, kuri yra vėliausia galima eilinių Seimo rinkimų pakartotinio balsavimo diena).

9.3.1.7. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – Seimo statutas) 82 straipsnio 1 dalį Seimas laikomas išrinktu, kai VRK paskelbia, kad yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.



Taigi pagal Seimo statuto 82 straipsnio 1 dalyje, Seimo rinkimų įstatymo 93 straips-nio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu VRK paskelbia, kad yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių, Seimas laikytinas išrinktu nuo Seimo rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo dienos.

9.3.1.8. Šiame kontekste paminėtina, kad 2016 metais įvykusių Seimo rinkimų galu-tiniai rezultatai buvo paskelbti 2016 m. spalio 30 d. (VRK 2016 m. spalio 30 d. sprendi-mas Nr. Sp-270 „Dėl 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų nustatymo ir paskelbimo“), 2012 metais įvykusių Seimo rinkimų – 2012 m. lap-kričio 4 d. (VRK 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“).

9.3.2. Ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisi-nis reguliavimas taip pat aiškintinas kito susijusio teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta Seimo narių įgaliojimų pradžia ir pabaiga, kontekste.

9.3.2.1. Pagal Seimo statuto 2 straipsnio 1 dalį Seimo narių įgaliojimų laikas pradeda-mas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį; nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.

Seimo statuto 82 straipsnyje inter alia nustatyta, kad naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas (2 dalis); jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susi-rinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui (3 dalis).

Pagal Seimo statuto 8 straipsnio (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmą-jį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktas Seimas.

Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Seimo statuto 2 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, 82 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą per ankstesnius Seimo rinkimus išrinktų Seimo narių įgaliojimai nutrūksta tada, kai į Seimo pirmąjį posėdį, kuris paprastai turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, susirenka naujai išrinkti Seimo nariai.

9.3.2.2. Kaip minėta, pagal Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio (2005 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, 5 dalyje (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija), 92 straipsnio 1, 2 dalyse, 93 straipsnio (2015 m. ge-gužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse, Seimo statuto 82 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą Seimas laikytinas išrinktu, jeigu išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių, nuo Seimo rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo dienos, kuri priklauso nuo to, kokia konkreti diena yra Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antras sekma-dienis, kai yra rengiami eiliniai Seimo rinkimai, ir ketvirtas sekmadienis, kai, esant pa-grindui, įvyksta pakartotinis balsavimas vienmandatėse rinkimų apygardose, ir kuri, kaip minėta, gali būti spalio mėnesio pabaigoje arba lapkričio mėnesio pradžioje, – tai pri-klauso ir nuo to, kurią dieną po įvykusio pakartotinio balsavimo paskelbiami galutiniai rinkimų rezultatai, ir tai gali įvykti, kaip minėta, laikotarpiu tarp spalio 23 dienos ir lap-kričio 4 dienos. Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, įtvirtintą inter alia Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse, Seimo statu-to 82 straipsnio 1 dalyje, pirmasis Seimo posėdis, į kurį pagal Seimo statuto 82 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas kviečia naujai išrinktą Seimą ir kuris turi įvykti ne vėliau



kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, taip pat gali įvykti anksčiausiai kitą dieną po mi-nėtos Seimo rinkimų galutinių rezultatų oficialaus paskelbimo dienos ir tai gali įvykti laikotarpiu tarp spalio 24 dienos ir lapkričio 19 dienos (t. y. anksčiausiai spalio 24 dieną ir vėliausiai lapkričio 19 dieną).

Vadinasi, apibendrinant aptartąjį Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio (2005 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, 5 dalyje (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), 88 straips-nio 3 dalyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija), 92 straipsnio 1, 2 dalyse, 93 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse, Seimo statuto 82 straipsnio 1 dalyje nustaty-tą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad juo tiksli naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio data, kuri kartu yra ir anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų nutrūkimo data, nėra tiksliai apibrėžta. Ši naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio data priklauso ne tik nuo to, kokia konkreti diena yra tų metų, kuriais pagal Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio (2005 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalį privalo būti rengiami eiliniai Seimo rinkimai, spalio mėnesio antras sekmadienis (ir atitinkamai spalio mėnesio ketvirtas sekmadie-nis, kai, esant pagrindui, įvyksta pakartotinis balsavimas vienmandatėse rinkimų apy-gardose), kada konkrečiai per leistiną 7 dienų terminą nuo balsavimo Seimo rinkimuose (pakartotinio balsavimo vienmandatėse rinkimų apygardose) dienos VRK oficialiai pa-skelbia galutinius naujai išrinkto Seimo rinkimų rezultatus, bet ir nuo Respublikos Pre-zidento teisės parinkti konkrečią naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio datą, kuri, kaip minėta, turi būti parinkta per leistiną 15 dienų terminą nuo naujo Seimo išrinkimo die-nos, ir tai gali įvykti, kaip minėta, laikotarpiu tarp spalio 24 dienos ir lapkričio 19 dienos (t. y. anksčiausiai spalio 24 dieną ir vėliausiai lapkričio 19 dieną).

Taigi šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos teisinės prielaidos atsirasti įvairioms situacijoms, inter alia tokioms, kai anksčiau išrinkto Seimo narių įgaliojimai gali nutrūkti tiek iki lapkričio 15 dienos, tiek po lapkričio 15 dienos, o ši data, kaip minėta, pagal Politinių par-tijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalį buvo vėliausia data, iki kurios VRK turėjo pervesti poli-tinių partijų veiklai finansuoti skirtus antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus.

9.3.2.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Preziden-to 2016 m. lapkričio 2 d. dekretą Nr. 1K-787 „Dėl naujai išrinkto Lietuvos Respublikos Seimo pirmojo posėdžio sušaukimo“ naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas į pir-mąjį posėdį buvo pakviestas 2016 m. lapkričio 14 d., o pagal ankstesnius Lietuvos Res-publikos Prezidento dekretus – 2012 m. lapkričio 16 d. (2012 m. lapkričio 13 d. dekretas Nr. 1K-1270), 2004 m. lapkričio 15 d. (2004 m. lapkričio 3 d. dekretas Nr. 115).

9.3.3. Sistemiškai aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustaty-tą teisinį reguliavimą kartu su minėtu nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1, 2 dalyse, Seimo statuto 2 straipsnio 1 dalyje, 82 straips-nio 1, 2 dalyse, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nustatytos dvi valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti paskirsty-mo pagal paskutinius Seimo rinkimų rezultatus sąlygos – šių paskutinių rinkimų rezultatai turėjo būti galiojantys ir juose išrinktų kandidatų įgaliojimai turėjo būti nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų – nebūtinai sutapo (sutampa) laiko požiūriu, t. y. galėjo būti situacijų, kai naujai išrinkto Seimo rinkimų rezultatai jau galiojo, tačiau anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimai dar nebūtinai buvo nutrūkę.



Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pasibaigus naujiems Seimo rinki-mams, pirma pradeda galioti naujų Seimo rinkimų rezultatai (kai juos per 7 dienas, kaip minėta, po įvykusių rinkimų oficialiai paskelbia VRK) ir tai, skaičiuojant nuo pakartoti-nio balsavimo vienmandatėse rinkimų apygardose dienos, gali įvykti, kaip minėta, spalio mėnesio pabaigoje arba lapkričio mėnesio pradžioje, t. y. laikotarpiu tarp spalio 23 dienos ir lapkričio 4 dienos. Tuo tarpu anksčiau išrinkto Seimo narių įgaliojimai nutrūksta tik tada, kai į naujai išrinkto Seimo pirmąjį posėdį (kurio data turi būti parinkta per leistiną 15 dienų terminą nuo naujo Seimo išrinkimo dienos, t. y. nuo Seimo rinkimų rezultatų (pakartotinio balsavimo vienmandatėse rinkimų apygardose) oficialaus paskelbimo die-nos, ir tai, kaip minėta, gali įvykti laikotarpiu tarp spalio 24 dienos ir lapkričio 19 dienos (t. y. anksčiausiai spalio 24 dieną ir vėliausiai lapkričio 19 dieną)) susirenka naujai išrinkti Seimo nariai, o kartu prasideda ir naujai išrinktų Seimo narių įgaliojimai.

9.3.4. Vadinasi, pagal ginčijamą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, inter alia jo 3 dalyje, nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, be kita ko, tais metais, ku-riais įvyksta nauji eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti turėjo būti paskirstomi pagal tų paskutinių Seimo rinkimų galiojančius rezultatus ir būtent tų pa-skutinių Seimo rinkimų, kuriuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai sprendimo dėl valsty-bės biudžeto asignavimų paskirstymo politinių partijų veiklai finansuoti priėmimo metu buvo nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų.

9.4. Kaip minėta, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta:„Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas

politinei partijai, nustatomas šia tvarka:1) sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio

straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos vei-klai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius;

2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus;

3) politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės parti-jos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padau-ginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus.“

Taigi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta politinei partijai ski-riamų valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nusta-tymo tvarka, pagal kurią, be kita ko, buvo apskaičiuojami (nustatomi) politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai.

Vadinasi, pagal šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtintą politinių partijų finansavimo iš valstybės biudžeto asignavimų modelį šis finansavimas buvo apskaičiuojamas ir skiria-mas joms kas pusmetį, t. y. įstatymų leidėjo nustatytais pusmetiniais asignavimais.

9.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Seimo rinkimų įstaty-mo 1 straipsnį Seimas renkamas ketveriems metams. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straips-nio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios, be kita ko, yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų



kandidatus tuose inter alia Seimo rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie vals-tybės biudžeto asignavimai.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms numatomi Lietuvos Respublikos kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įsta-tyme ir skiriami per VRK vykdomą atskirą biudžeto programą, o pagal 2 dalį valstybės biudžete nustatoma bendra valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms suma. Taigi metiniai valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms kiekvienais metais patvirtinami Seimo priimamu Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pagal Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnį Sei-mas renkamas ketveriems metams, darytina išvada, jog politinės partijos, gavusios inter alia Seimo rinkimuose nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, įgyja teisę tokios pačios tru-kmės laikotarpį, t. y. ketverius metus, gauti valstybės biudžeto asignavimus, kurie pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalį paskirstomi pusmetiniais asignavimais, t. y. iš viso aštuonis pusmečius.

9.4.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sanda-ros įstatymo 2 straipsnio (2012 m. spalio 16 d. redakcija) 6 dalį biudžetiniai metai – 12 mėnesių biudžeto laikotarpis, prasidedantis sausio 1 dieną ir pasibaigiantis gruodžio 31 dieną.

Taigi, sistemiškai aiškinant ginčijamą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio (2012 m. spalio 16 d. redakcija) 6 dalyje, šis teisinis reguliavimas suprastinas taip, kad po-litinėms partijoms minėti ketverių metų valstybės biudžeto asignavimai turi būti pradėti skirstyti nuo po naujų eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios (t. y. nuo atitinkamų metų sausio 1 dienos) ir, kaip minėta, politinėms partijoms paskirstomi kiekvienais metais kas pusmetį, iš viso aštuonis pusmečius.

9.5. Kaip minėta, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VRK – subjektas, kuris įgaliotas 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka nustatyti politinei partijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydį, taip pat nustatyti terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinkamai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos.

9.5.1. Aiškinant šiuos Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatytus terminus kartu su šio straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo, be kita ko, nustatyta politinei partijai skiriamų valstybės biudžeto pusmetinių asignavimų nu-statymo tvarka, konstatuotina, kad kiekvienų metų balandžio 15 diena buvo vėliausias terminas (vėliausia data), iki kada VRK privalėjo pervesti nustatyto dydžio pirmojo pus-mečio valstybės biudžeto asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, o lapkričio 15 diena – antrojo pusmečio.

Pažymėtina, kad šie Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyti termi-nai, iki kurių buvo privaloma pervesti valstybės biudžeto asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, kartu laikytini terminais, iki kurių VRK privalėjo priimti sprendimus dėl valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuo-ti konkrečių dydžių nustatymo ir jų paskirstymo politinėms partijoms.



9.5.2. Sistemiškai aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju šio straipsnio 1, 2 dalyse, 8 straipsnio 8 dalyje (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija), 20 straipsnio 3 dalyje, nagrinėjamos konstitucinės jus-ticijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal jį VRK galėjo priimti sprendimą dėl pirmo-jo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti paskirstymo ir nustatyti konkrečius jų dydžius ne vėliau kaip atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos, kai minėtos balandžio 15 diena ir lapkričio 15 diena buvo vėliausi terminai atitinkamai pirmojo ir antrojo pusmečių vals-tybės biudžeto asignavimams pervesti į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą; šio sprendimo VRK negalėjo priimti anksčiau, nei iš Teisingumo ministerijos gavo informaciją (pranešimą) apie politinių partijų atitiktį įstatymų reikalavimams dėl politinių partijų narių skaičiaus, kurią Teisingumo ministerija privalėjo VRK pateikti ne vėliau kaip atitinkamai iki balandžio 1 dienos ir iki lapkričio 1 dienos (minėta, kad Tei-singumo ministerija tai padaryti galėjo tik iš politinių partijų gavusi duomenis apie jų narių skaičių, atitinkamai ne vėliau kaip iki kovo 1 dienos ir iki spalio 1 dienos).

Taigi pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą VRK minėtą sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirsty-mo politinėms partijoms turėjo priimti per tam tikrą laikotarpį, kurio pradžia nebuvo tiksliai apibrėžta, nes konkreti šio laikotarpio pradžia priklausė nuo kitų subjektų – poli-tinių partijų ir Teisingumo ministerijos veiksmų pateikiant ir patikrinant duomenis apie politinių partijų narių skaičių, kuris, kaip minėta, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą yra viena iš sąlygų valstybės biudžeto asignavimams gauti.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, atsi-žvelgiant į minėtus įstatyme nustatytus terminus, trumpiausias laikotarpis, per kurį turė-jo būti priimtas sprendimas dėl antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politi-nių partijų veiklai finansuoti, buvo nuo lapkričio 1 dienos iki lapkričio 15 dienos, bet šis laikotarpis galėjo būti ir ilgesnis – jis turėjo baigtis ne vėliau kaip lapkričio 15 dieną, kuri, kaip minėta, buvo vėliausias terminas VRK pervesti politinėms partijoms skirtus antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus, bet prasidėti galėjo ir anksčiau, atsižvelgiant į tai, kada visos politinės partijos pateikė savo narių sąrašus Teisingumo ministerijai, o ši, patikrinusi minėtus sąrašus, pateikė šią informaciją VRK.

9.5.3. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pagal kurį VRK sprendimas dėl antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavi-mų paskirstymo politinėms partijoms negalėjo būti priimtas vėliau kaip lapkričio 15 dieną, tačiau šio sprendimo priėmimui nustatyto laikotarpio pradžia nebuvo tiksliai apibrėžta, aiš-kinant minėto ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi vadovaujantis ne bet kokių paskutinių Seimo rinkimų, o būtent tokių, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta neren-giant rinkimų, galiojančiais rezultatais, ir su juo susijusio teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytą teisinį reguliavimą tais metais, kurių spalio mėnesį įvyksta nauji eiliniai Seimo rinkimai, tuo laikotarpiu, kuriuo turėjo būti priimtas VRK sprendimas dėl antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti pa-skirstymo, galėjo susidaryti tokios teisinės situacijos, kai:

– galiojo prieš naujus Seimo rinkimus įvykusių paskutinių Seimo rinkimų rezultatai ir šiuose rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai nebuvo nutrūkę;



– galiojo jau naujų Seimo rinkimų rezultatai ir prieš juos įvykusiuose paskutiniuo-se Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai buvo nutrūkę, nes, naujai išrink-tam Seimui susirinkus į pirmąjį Seimo posėdį, prasidėjo naujai išrinktų Seimo narių įgaliojimai.

10. Ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, inter alia jo 3, 5 dalyse, nu-statytas teisinis reguliavimas aiškintinas ir minėtoje Politinių partijų įstatymo 20 straips-nio 4 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

Minėta, kad Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena są-lyga, kurią turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti: jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė Politinių partijų įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biu-džeto asignavimai neskiriami.

10.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Politinių partijų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį šiurkščiais Politinių partijų įstatymo pažeidimais laikoma: žinomai klaidingų duo-menų pateikimas politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinyje (1 punktas); valstybės biudžeto asignavimų naudojimas ne pagal šiame įstatyme nustatytą paskirtį (2 punktas); saugotinų dokumentų praradimas, kita veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinys atitinka tikrovę (3 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad pagal Politinių partijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalį politinės partijos kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 15 dienos pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtintą praėjusių kalendorinių metų politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinį ir jo priedą – valstybės biudžeto asignavimų panaudojimo ataskaitą.

Vadinasi, pagal Politinių partijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą politinių partijų finansinės ataskaitos, inter alia tų metų, kuriais įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, pateikiamos ne vėliau kaip iki kitų metų kovo 15 dienos. Taigi šios ataskaitos vertinamos jau kitų, po eilinių Seimo rinkimų einančių, kalendorinių metų pirmąjį pusmetį, o tai reiškia, kad tik šiuo laikotarpiu VRK gali nusta-tyti ir šiurkštų (-ius) Politinių partijų įstatymo pažeidimą (-us), susijusį (-ius) su politinės partijos finansinių ataskaitų rinkiniu, ir, remdamasi šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi (joje nustatyta sąlyga), šį pažeidimą padariusiai politinei partijai neskirti valstybės biu-džeto asignavimų.

Kartu paminėtina ir tai, kad pagal Politinių partijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalį po-litinių partijų finansavimo stebėsena atliekama nuolat.

10.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį valstybės biudžeto asignavimai VRK sprendimu politinei partijai tam tikrą laiką neskiriami ir tuo atveju, jeigu ši padarė ir šiurkštų politinės kam-panijos finansavimo pažeidimą.

Pagal Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį šiurkščiais šio įstatymo pažeidimais inter alia laikoma:

„1) politinės kampanijos dalyvio finansavimas šio įstatymo 12 straipsnyje numaty-tomis nepriimtinomis aukomis;

2) jeigu politinės kampanijos dalyvis priima sprendimus naudoti politinei kampa-nijai aukas, gautas iš asmenų, kurie neturi teisės finansuoti politinių kampanijų, ar iš neleistinų politinės kampanijos finansavimo šaltinių;



3) jeigu politinės kampanijos dalyvis sudaro politinės kampanijos finansavimo su-tartis pažeisdamas šio įstatymo reikalavimus;

4) žinomai neteisingų duomenų pateikimas politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje;<...>8) saugotinų dokumentų praradimas, kita veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar

politinės kampanijos dalyvio politinės kampanijos finansavimo ataskaita atitinka tikrovę;<...>“10.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Po-

litinių kampanijų finansavimo įstatymo 4 straipsnį politinės kampanijos laikotarpį sudaro rinkimų agitacijos kampanijos etapas ir baigiamasis (ataskaitų) etapas (1 dalis); baigiamasis (ataskaitų) etapas prasideda inter alia rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dieną ir bai-giasi praėjus 100 dienų nuo rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dienos (3 dalis).

10.3.1. Pažymėtina, kad pagal Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą politinė partija gali būti registruojama tik savarankišku politinės kam-panijos dalyviu.

Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 20 straipsnyje „Savarankiškų politinės kampanijos dalyvių nepriklausomas patikrinimas“ inter alia nustatyta:

„1. Savarankiškas politinės kampanijos dalyvis, per politinę kampaniją gavęs di-desnę kaip 70 VMDU dydžio pajamų sumą, privalo su audito įmone arba auditoriumi sudaryti savarankiško politinės kampanijos dalyvio nepriklausomo patikrinimo sutartį. Politinės kampanijos iždininkas šios sutarties nuorašą pateikia Vyriausiajai rinkimų ko-misijai ne vėliau kaip per 25 kalendorines dienas nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dienos.

2. Savarankiškų politinės kampanijos dalyvių, per politinę kampaniją gavusių ma-žesnę kaip 70 VMDU dydžio pajamų sumą, nepriklausomą patikrinimą organizuoja Vy-riausioji rinkimų komisija. <...>“

Pagal Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį politinės kampa-nijos iždininkas (kuris, kaip nustatyta šio straipsnio 2 dalyje, tvarko politinės kampanijos finansų apskaitą), jeigu savarankiškam politinės kampanijos dalyviui neatsiranda šio įsta-tymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės, ne vėliau kaip per 25 kalendorines dienas nuo rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dienos pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai politinės kampanijos finansavimo ataskaitą (5 punktas); jeigu savarankiškam politinės kam-panijos dalyviui atsiranda šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė, politinės kampanijos iždininkas ne vėliau kaip per 85 kalendorines dienas nuo rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dienos pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai politinės kampanijos finansavimo ataskaitą ir auditoriaus ataskaitą dėl pastebėtų faktų (6 punktas).

Taigi pagal Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuose, 20 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą politinės kampanijos finansavimo ataskaita Vyriausiajai rinkimų komisijai, atsižvelgiant į tai, kokią pajamų sumą per politinę kampaniją yra gavęs savarankiškas politinės kampanijos dalyvis, turi būti pateikiama atitinkamai ne vėliau kaip per 25 arba 85 kalendorines dienas nuo rinki-mų galutinių rezultatų paskelbimo dienos.

10.3.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, atsižvelgiant į Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio (2005 m. lapkričio 17 d. redakci-ja) 2 dalyje, 5 dalyje (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m.



rugpjūčio 20 d. redakcija), 92 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, Seimo rinkimų galutiniai rezultatai turi būti oficialiai skelbiami ne vėliau kaip per 7 dienas po rinkimų, t. y. skaičiuojant 7 dienas nuo spalio mėnesio ketvirto sekmadienio (kurį, kaip minėta, vyksta pakartotinis balsavimas vienmandatėse rinkimų apygardose), taigi laiko-tarpiu tarp spalio 23 dienos ir lapkričio 4 dienos.

Taigi, Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuo-se, 20 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtu nu-statytuoju Seimo rinkimų įstatyme, pažymėtina, kad politinės kampanijos finansavimo ataskaita Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiama po eilinių Seimo rinkimų (pakarto-tinio balsavimo vienmandatėse rinkimų apygardose) galutinių rezultatų paskelbimo die-nos (kaip minėta, laikotarpiu tarp spalio 23 dienos ir lapkričio 4 dienos), ne vėliau kaip atitinkamai per 25 arba 85 kalendorines dienas, t. y. vėliausiai laikotarpiais atitinkamai tarp lapkričio 17 ir 29 dienų ir kitų kalendorinių metų sausio 16 ir 28 dienų.

Vadinasi, atsižvelgiant į nustatytus vėliausius galimus politinės kampanijos finan-savimo ataskaitų pateikimo terminus (vėliausiai laikotarpiais atitinkamai tarp lapkričio 17 ir 29 dienų ir kitų kalendorinių metų sausio 16 ir 28 dienų), darytina išvada, kad pagal minėtą Politinių kampanijų finansavimo įstatyme nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą politinės kampanijos finansavimo ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiamos ir vertinamos jau po lapkričio 15 dienos, t. y. po įstatyme nustatyto vėliau-sio termino (vėliausios datos), iki kurio, kaip minėta, pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalį VRK privalėjo (privalo) priimti sprendimą dėl antrojo biudžetinių metų pusmečio valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinių partijų veiklai fi-nansuoti ir pervesti juos į politinių partijų valstybės biudžeto asignavimų sąskaitas.

10.4. Taigi, sistemiškai aiškinant Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nu-statytą ir su juo susijusį šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, Politinių kampanijų finansa-vimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuose, 20 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą ir kitą nurodytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį VRK pripažinti, jog poli-tinė partija šiurkščiai pažeidė Politinių partijų įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, inter alia tais metais, kuriais įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, paprastai galėjo (gali) tik po lapkričio 15 dienos (vėliausio termino, iki kurio, kaip minėta, pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalį VRK turėjo (turi) per-vesti biudžetinių metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti), išskyrus atskirus atvejus, kai minėti šiurkštūs pažeidimai būtų kons-tatuojami iki VRK sprendimo paskirstyti to pusmečio, per kurį įvyko Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti, kaip antai: kai pagal Politinių partijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalį atliekant nuolatinę politinių partijų finan-savimo stebėseną šiurkštūs Politinių partijų įstatymo pažeidimai nustatomi anksčiau, t. y. iki lapkričio 15 dienos, taip pat tuo atveju, kai politinės partijos politinės kampanijos fi-nansavimo ataskaitas pateikia anksčiau nei per Politinių kampanijų finansavimo įstatyme nustatytus vėliausius jų pateikimo laikotarpius (atitinkamai tarp lapkričio 17 ir 29 dienų ir kitų kalendorinių metų sausio 16 ir 28 dienų) ir, jas įvertinusi, VRK šiurkščius politinės kampanijos pažeidimus nustato iki lapkričio 15 dienos.

11. Apibendrinant ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą inter alia šio įstatymo 20 straipsnio 1, 4 dalyse, 23 straipsnio 5 dalyje, Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5,



6 punktuose, 20 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio (2012 m. spalio 16 d. redakcija) 6 dalyje, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais pažymėtina, kad pagal jį:

– VRK privalėjo skirti valstybės biudžeto pusmetinius asignavimus politinės par-tijos veiklai finansuoti toms politinėms partijoms, kurios atitiko Politinių partijų įstaty-mo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir šio straipsnio 2, 3 dalyse, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas; tokį sprendimą VRK turėjo priimti ne vėliau kaip atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos, kurios buvo vėliausi terminai (vėliausios datos) pervesti politinėms partijoms skiriamus biudžetinių metų ati-tinkamai pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimus (Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4, 5 dalys);

– valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti buvo paskirs-tomi inter alia pagal paskutinių Seimo rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakar-totinio balsavimo) – būtent tokių rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai dar nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, – galiojančius rezultatus (Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalis);

– VRK privalėjo paskirstyti valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms, inter alia to biudžetinių metų pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai (šiuo atveju tai būtų aštuntojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų skyrimas), pagal tuos pačius kriterijus ir sąlygas, taip pat pagal valstybės biudžeto asignavimų paskirsty-mo tvarką ir terminus, nustatytus, kaip minėta, ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje, kurie turėjo būti taikomi kartu;

– atsižvelgiant į tai, kad Seimas renkamas ketveriems metams, politinės partijos, ga-vusios inter alia Seimo rinkimuose nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, turėjo teisę tokios pačios trukmės laikotarpį, t. y. ketverius metus, gauti valstybės biudžeto asigna-vimus, paskirstomus pusmetiniais asignavimais, t. y. iš viso aštuonis pusmečius; šių ke-tverių metų pusmetinių valstybės biudžeto asignavimų skirstymas pradedamas nuo po paskutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo atitinka-mų metų sausio 1 dienos, pagal paskutinių Seimo rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galio-jančius rezultatus;

– valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti, inter alia tą pus-metį, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai (šiuo atveju tai būtų aštuntasis pusme-tis), skirstomi pagal tuos pačius Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus ir kartu taikomus kriterijus ir sąlygas, kuriais remiantis buvo skirs-tomi minėti asignavimai ir per ankstesnius septynis pusmečius, t. y. minėtos trukmės laikotarpio (ketverių metų) valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai (iš viso aštuonių pusmečių) paskirstomi tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, nes Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga, kad politinė partija neturi būti šiurkščiai pažeidu-si Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo, paprastai galėjo būti įgyvendinta tik po lapkričio 15 dienos, kuri, kaip minėta, buvo vėliausias terminas VRK pervesti politinėms partijoms skirtus atitinkamų biudžeti-nių metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus.

12. Seimas 2018 m. lapkričio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą (pagal jo 3 straipsnį įsigaliojusį



2019 m. sausio 1 d.), kurio 2 straipsniu pakeitė Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkri-čio 26 d. redakcija) 21 straipsnį.

Palyginus Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje (2018 m. lapkričio 15 d. redakci-ja) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Politinių partijų įstatymo (2013 m. lap-kričio 26 d. redakcija) 21 straipsnyje, pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu jis iš esmės nepakito, išskyrus tai, kad pakito Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio (2018 m. lapkričio 15 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta sąlyga, kurią turi ati-tikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti, t. y. visų rinkėjų balsų, kurie turi būti paduoti už politinių partijų kandidatus, be kita ko, Seimo rinkimuose, procentinė dalis sumažinta nuo 3 iki 2.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinančioje minėtą sąlygą, kurią turi atitikti politi-nė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti (politinė partija neturi būti šiurkščiai pažeidusi Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo), nustatytas teisinis reguliavimas ir su juo susijęs Politinių partijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje, Po-litinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuose, 20 straips-nio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas nebuvo keičiamas.

13. Kaip minėta, Seimas 2019 m. sausio 15 d. priėmė Politinių partijų įstatymo Nr. I-606 preambulės, 1, 2, 3, 4, 5, 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris (su jame nu-rodyta išimtimi) įsigaliojo 2019 m. kovo 1 d. Palyginus Politinių partijų įstatymo 8 straips-nio 8 dalyje (2019 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 8 straipsnio 8 dalyje (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija) pažymėta, kad pagal 8 straipsnio 8 dalį (2019 m. sausio 15 d. redakcija) sutrumpėjo terminai, vėliausiai iki kada Teisingumo minis-terija turi patikrinti politinių partijų narių sąrašus ir VRK pranešti, ar politinės partijos narių skaičius atitinka Politinių partijų įstatymo reikalavimus, t. y. vietoj kiekvienų metų balandžio 1 dienos ir lapkričio 1 dienos nustatyta atitinkamai kovo 10 diena ir spalio 10 diena.

Taigi pagal šiuo metu galiojančio Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio (2018 m. lapkričio 15 d. redakcija) 5 dalyje, 8 straipsnio 8 dalyje (2019 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą VRK minėtą sprendimą dėl valstybės biu-džeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms turi priimti per tam tikrą laikotarpį, kurio pradžia nėra tiksliai apibrėžta, tačiau mažiausia šio laikotarpio trukmė, palyginus su nustatytąja Politinių partijų įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje (2014 m. lapkričio 6 d. re-dakcija), yra ilgesnė; VRK turi teisę šį sprendimą priimti laikotarpiu nuo spalio 10 dienos iki lapkričio 15 dienos.

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos Europos komisi-jos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos pata-riamoji institucija inter alia konstitucionalizmo klausimais, aktualių dokumentų nuostatos.

14.1. 2001 m. kovo 9–10 d. vykusioje 46-ojoje Venecijos komisijos plenarinėje sesi-joje priimtose Politinių partijų finansavimo gairėse (angl. Guidelines on the Financing of Political Parties) įtvirtintos šios nuostatos:

– viešasis finansavimas skiriamas kiekvienai politinei partijai, turinčiai atstovų par-lamente (3 punktas);

– siekiant užtikrinti vienodas galimybes įvairioms politinėms jėgoms, viešasis fi-nansavimas gali būti skiriamas ir toms politinėms organizacijoms, kurios atstovauja



reikšmingai rinkėjų daliai ir kurios kelia savo kandidatus rinkimuose; įstatymų leidėjas finansavimo lygį gali nustatyti periodais pagal objektyvius kriterijus (4 punktas);

– politinės partijos turėtų būti finansuojamos viešosiomis lėšomis, jeigu konkrečios viešosios valdžios institucijos (pavyzdžiui, audito teismas) galės kontroliuoti jų sąskaitas; valstybės skatins politinių partijų finansavimo politikos skaidrumą (5 punktas).

Taigi Politinių partijų finansavimo gairėse įtvirtintos bendro pobūdžio nuostatos, kaip antai: kiekviena politinė partija, turinti atstovų parlamente, gali būti finansuojama viešosiomis lėšomis; įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad jas periodiškai gali gauti ir kitos politinės organizacijos pagal įstatymų leidėjo nustatytus objektyvius kriterijus; valstybė, siekdama skaidrumo, turi teisę kontroliuoti, kaip tokie finansai naudojami; tačiau šiose gairėse nėra nuostatų, kurios detalizuotų, kaip viešasis finansavimas turėtų būti paskirs-tomas politinėms partijoms.

14.2. Venecijos komisija 2010 m. spalio 15–16 d. vykusioje 84-ojoje plenarinėje sesijoje pri-ėmė Politinių partijų veiklos reguliavimo gaires (angl. Guidelines on Political Party Regulation) (parengtas kartu su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuru). Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Politinių partijų veiklos reguliavimo gairių nuostatos:

– nacionaliniu teisiniu reguliavimu turi būti aiškiai nustatyta, kad valstybė gali finan-siškai remti politines partijas; jeigu politinėms partijoms yra skiriamas viešasis finansavi-mas, jį nustatantis teisinis reguliavimas turi įtvirtinti aiškius principus (nurodymus), pagal kuriuos būtų apibrėžtas tokio finansavimo dydis ir tai, kad šis finansavimas turi būti pa-skirstomas gavėjams (politinėms partijoms) objektyviai ir nešališkai (178 punktas);

– politinėms partijoms skiriamo viešojo finansavimo dydis (lygis) turi būti aiškiai apibrėžtas įstatymuose ir kituose teisės aktuose; įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos ins-titucijos, turinčios įgaliojimus nustatyti ir peržiūrėti maksimalų skiriamo finansavimo dydį, teisės ir pareigos (189 punktas);

– valstybės turėtų nustatyti minimalius reikalavimus politinių partijų viešajam finan-savimui skirti, kurie gali būti tokie: subjektas turi būti įregistruotas kaip politinė partija; įrodoma, kad ji turi minimalų palaikymą; turi būti pusiausvyra atstovaujant lyčių pagrin-du; tinkamas reikalaujamų finansinių ataskaitų užpildymas (įskaitant ankstesnių rinkimų ataskaitas); tiesiogiai susijusių apskaitos ir audito standartų laikymasis (192 punktas).

Taigi pagal Politinių partijų veiklos reguliavimo gairėse suformuluotas su viešųjų finansų (lėšų) skyrimu politinėms partijoms susijusias nuostatas valstybės turi teisę nu-statyti inter alia minimalius reikalavimus politinėms partijoms, siekiančioms gauti viešąjį finansavimą; tiek principai, taikomi nustatant ir skiriant šiuos finansus (šias lėšas), tiek jų dydį nustatančių ir skiriančių institucijų teisės ir pareigos turi būti aiškiai apibrėžti nacionaliniuose įstatymuose.

III

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina15. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio

tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad tais metais, kuriais įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų



rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, atitiktis konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo šalti-niai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat iš jos, inter alia 35 straipsnyje, tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurody-tų) partijų politinio siekio ir jo įgyvendinimo specifikos.

17. Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. Aiškindamas šią ir kitas su ja susijusias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad:

– reguliuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą, įstatymų leidėjas pagal Kons-tituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finan-savimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką; reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, jis kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius inter alia valstybės biudžeto lėšų sky-rimą politinėms partijoms, kuriais būtų siekiama užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėji-mą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisė-tais politinio siekio įgyvendinimo būdais;

– įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, yra saistomas Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, t. y. negali sudaryti prielai-dų paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizaci-jų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti valstybės biu-džeto lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, taip pat negali nustatyti ir tokio tei-sinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai;

– įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su po-litinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apimtų valsty-bės biudžeto lėšų (asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta galimybė gauti tiek valstybės biudžeto lėšų (asi-gnavimų), kad atsirastų prielaidų paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeni-nių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kurio-mis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

18. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti



(inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2016 m. spalio 5 d. nu-tarimas Nr. KT26-N13/2016); visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai, 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT26-N13/2016); iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos „valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiau-sius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (2005 m. rugpjūčio 23 d., 2015 m. vasario 24 d. nutarimai).

19. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti, ar Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

19.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; jo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendi-nant (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

19.2. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reika-lavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimai); teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai).

19.3. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra inter alia teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinis saugumas.

Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo prin-cipai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; neužtikrinus as-mens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

19.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitu-cinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo prin-cipas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiaus-vyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai); konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, įpareigoja paisyti ir protingumo reikalavimo (2010 m. birželio 29 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai).

19.5. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakin-go valdymo, valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (2018 m. balandžio 12 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).



Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos vals-tybės institucijos ir pareigūnai, inter alia VRK ir teritorinės rinkimų organizavimo insti-tucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteik-tus įgaliojimus (2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados).

Konstitucinis Teismas, 2018 m. kovo 8 d. nutarime aiškindamas, be kita ko, iš Kons-titucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, kylančio vieno iš viešosios valdžios institu-cijų ir pareigūnų veiklos principų – skaidrumo principo turinį, pažymėjo: šis principas suponuoja atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigū-nų atsakomybę už tuos sprendimus; priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti. Skaidrumas yra būtina prielaida inter alia užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe (2008 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).

20. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, inter alia nu-statydamas politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką, naudojasi plačia diskrecija; jis inter alia gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), finansavimo šaltiniu.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, įstatymų leidė-jui pasirinkus valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, jam pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisi-nės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, kyla pareiga nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių partijų finansavimo šaltiniu, reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politi-nėms partijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (inter alia terminus), taip sie-kiant užtikrinti, be kita ko, šio proceso skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti galimybių valstybės institucijoms, įgaliotoms paskirstyti valstybės biudžeto lėšas, piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus. Įstaty-mų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažei-dimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavi-mo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs), arba nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įtvirtintos tokios valstybės biudžeto lėšų skyrimo politinėms partijoms są-lygos, kurios neproporcingai pasunkintų jų galimybes įgyvendinti savo politinį siekį ar darytų neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai.

21. Nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualios ir kitos Konstitucijos nuostatos.



21.1. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra renkami ketveriems me-tams, o pagal 57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalį eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį (t. y. nuo spalio 8 iki 14 dienos) (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.

Konstitucijos 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimo narių įgaliojimų laikas pra-dedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį; nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.

Pagal Konstitucijos 65 straipsnį naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Pre-zidentas; jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui.

Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 1 punktą Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas.

Taigi pagal Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalį, 59 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 1 punktą, 65 straipsnį eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekma-dienį; Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių; per ankstesnius Seimo rinkimus išrinktų Seimo narių įgaliojimai nutrūksta tada, kai į pirmąjį Seimo posėdį, kuris paprastai turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, susirenka naujai išrinkti Seimo nariai.

21.2. Konstitucijos 129 straipsnyje nustatyta, kad biudžetiniai metai prasideda sau-sio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę valstybės biudžeto sampratą, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją biudžetiniai metai sutampa su kalendoriniais metais; Seimas privalo valstybės biudžetą tvirtinti būtent biudžetiniams metams, o ne kokiam nors kitam laikotarpiui; kiekvienais biudžetiniais metais Seimas privalo suformuoti valstybės biu-džetą kitiems biudžetiniams metams, atsižvelgdamas į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus arba galimus gauti finansinius išteklius ir valstybės įsipareigojimus, į kitus svarbius veiksnius; priimdamas valstybės biu-džeto įstatymą, Seimas privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisingos ir darnios visuome-nės siekio (2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

IV

Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas22. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Politinių partijų įsta-

tymo 21 straipsnio tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad tais metais, kuriais įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta Seimo rinkimai, valstybės biudže-to asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, atitiktis konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.



23. Pareiškėjas savo abejones dėl Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, jame nustačius laikotarpį, per kurį VRK turi priimti sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo ir jų pervedimo politinėms partijoms (kurio pradžia nėra apibrėžta konkrečia data, bet yra nustatytas galutinis ter-minas, vėliausiai iki kada VRK privalo priimti minėtą sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo), jame nenustatyta, kad tais metais, kuriais įvyksta nauji Seimo rinkimai, atitinkamo biudžetinių metų laikotarpio valstybės biudžeto asignavimai poli-tinėms partijoms turi būti paskirstomi proporcingai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių įgaliojimų turėjimo laikotarpiui. Taigi nuo VRK sprendimo dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo priėmimo datos priklauso, kokios politinės partijos gaus finansavimą ir koks bus jo dydis. Todėl nurodyto teisinio reguliavimo nebuvimas, pasak pareiškėjo, yra legislatyvinė omisija, kuri suponuoja inter alia galimybę VRK pik-tnaudžiauti savo diskrecija priimant sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų pa-skirstymo politinėms partijoms, sukuria politinių partijų interesų priešpriešą.

24. Sprendžiant dėl ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad tais metais, kuriais vyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, atitik-ties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams, pažy-mėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjas ginčija ne Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. kad tam valstybės biudžeto asignavimų paskirs-tymo politinėms partijoms pusmečiui, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, būtinas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį nuo tos dienos, kai prasideda naujuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimai, paskirstant to pusmečio valstybės biudžeto asignavimus būtų atsižvelgiama ir į naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus, t. y. pareiškėjas kelia legislatyvinės omisijos klausimą.

24.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymė-jęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legisla-tyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

24.2. Šiame kontekste pabrėžtina, jog tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normo-mis (2016 m. sausio 25 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).

24.3. Kaip minėta, pagal ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 da-lyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų vei-klai finansuoti paskirstomi vadovaujantis ne bet kokių paskutinių Seimo rinkimų



(daugiamandatėje rinkimų apygardoje, vienmandatėse rinkimų apygardose, įskaitant pa-kartotinį balsavimą vienmandatėse rinkimų apygardose), o būtent tokių, kuriuose išrink-tų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galiojančiais rezultatais.

Taigi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiais Seimo rinki-mų rezultatais turėjo būti vadovaujamasi skirstant valstybės biudžeto asignavimus poli-tinių partijų veiklai finansuoti visais atvejais, inter alia skirstant atitinkamų metų antrojo pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, asignavimus.

24.4. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisin-gumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, inter alia nustatydamas politinių partijų finansa-vimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką, naudojasi plačia diskrecija; jis inter alia gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu; pasirinkus šį finansavimo šaltinį, pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga nu-statyti tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, regu-liavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms parti-joms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (inter alia terminus).

24.5. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuo-damas santykius, susijusius su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, turi plačią diskreciją. Taigi jis, naudodamasis šia diskrecija, neprivalo nustatyti, inter alia pareiškėjo ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, būtent tokio konkretaus valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti paskirstymo būdo (modelio), kokį nurodo pareiškėjas, t. y. kad tam pusmečiui, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinki-mai, yra būtinas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti būtų paskirstomi pagal ankstesnių paskutinių ir naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus, šiuos asignavimus apskaičiuojant proporcingai atitinkamuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikui.

24.6. Taigi konstatuotina, jog tai, kad įstatymų leidėjas pareiškėjo ginčijamame Po-litinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nenustatė specialaus valstybės biudžeto asignavi-mų politinių partijų veiklai finansuoti paskirstymo politinėms partijoms tais metais, ku-riais įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, teisinio reguliavimo, pagal Konstituciją negali būti traktuojama kaip legislatyvinė omisija, nes, kaip minėta, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiais Seimo rinkimų rezultatais turėjo būti vadovau-jamasi skirstant valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti visais atvejais, inter alia tą pusmetį, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, t. y. paskutinių Seimo rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrū-kus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančiais rezultatais.

24.7. Vadinasi, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos Po-litinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nėra.

25. Kartu pažymėtina, kad nors pareiškėjo keliamos legislatyvinės omisijos ginčija-mame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nėra, tai savaime nepaneigia jo abejonių



dėl šiame straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties pareiškėjo nurodytiems konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

26. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjo ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyti atitinkami kriterijai ir sąlygos, kuriuos turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, inter alia turėti įstatymų reikalaujamą skaičių narių (1 dalis), būti gavusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų paskutiniuose Seimo rinkimuose, kuriuose išrinktų kandi-datų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, ir tokių rinkimų rezultatai yra galiojantys (2, 3 dalys).

26.1. Be to, ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta ir vals-tybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nustatymo tvarka, šį dydį įgaliotas nustatyti subjektas, šiuo atveju VRK, taip pat terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinkamai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkri-čio 15 dienos (4, 5 dalys).

26.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat pažymėtina, kad ginčijamame Po-litinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena sąlyga, kurią taip pat turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, t. y. jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami.

26.3. Minėta ir tai, kad Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyti kriterijai, sąlygos, taip pat valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo tvarka ir terminai turi būti aiškinami ir taikomi kartu su šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga.

27. Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją:– konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtin-

tas, jos saugomas ir ginamas vertybes, o šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Kons-titucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant; neatsiejami šio principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas, teisinis saugumas, konstitucinis teisingumo principas;

– konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo prin-cipai suponuoja valstybės pareigą inter alia užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir sta-bilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius;

– konstitucinis teisingumo principas gali būti įgyvendintas užtikrinant inter alia tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos;

– joje (t. y. Konstitucijoje) įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia VRK, turi vykdyti savo funkcijas vado-vaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.

27.1. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straips-nio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, inter alia nustatydamas politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus



ir šio finansavimo kontrolės tvarką, naudojasi plačia diskrecija; jis inter alia gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), finansavimo šaltiniu.

27.2. Minėta, kad tuo atveju, kai įstatymų leidėjas pasirenka valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus:

– jam kyla pareiga nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių parti-jų finansavimo šaltiniu, reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms partijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (inter alia terminus), taip siekiant užtikrinti, be kita ko, šio proceso skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti gali-mybių valstybės biudžeto lėšas įgaliotoms paskirstyti valstybės institucijoms piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus;

– įstatymų leidėjas negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų su-darytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariu-sioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs), ar būtų nustatytos tokios valstybės biudžeto lėšų skyrimo politinėms partijoms sąlygos, kurios nepropor-cingai pasunkintų jų galimybes įgyvendinti savo politinį siekį ar darytų neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai.

28. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad pagal ginčijamą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju inter alia šio įstatymo 20 straipsnio 1, 4 dalyse, 23 straipsnio 5 dalyje, Politinių kampani-jų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuose, 20 straipsnio 1, 2 dalyse, Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio (2012 m. spalio 16 d. redakcija) 6 dalyje:

– VRK privalėjo skirti valstybės biudžeto pusmetinius asignavimus politinės par-tijos veiklai finansuoti toms politinėms partijoms, kurios atitiko Politinių partijų įstaty-mo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir šio straipsnio 2, 3 dalyse, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas; tokį sprendimą VRK turėjo priimti ne vėliau kaip atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos, kurios yra vėliausi ter-minai (vėliausios datos) pervesti politinėms partijoms skiriamus biudžetinių metų ati-tinkamai pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimus (Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4, 5 dalys);

– valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti buvo paskirs-tomi inter alia pagal paskutinių Seimo rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakar-totinio balsavimo) – būtent tokių rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai dar nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, – galiojančius rezultatus (Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalis);

– atsižvelgiant į tai, kad Seimas renkamas ketveriems metams, politinės parti-jos, gavusios inter alia Seimo rinkimuose nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, turė-jo teisę tokios pačios trukmės laikotarpį, t. y. ketverius metus, gauti valstybės biudžeto



asignavimus, paskirstomus pusmetiniais asignavimais, t. y. iš viso aštuonis pusmečius; šių ketverių metų pusmetinių valstybės biudžeto asignavimų skirstymas pradedamas nuo po paskutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo atitinka-mų metų sausio 1 dienos, pagal paskutinių Seimo rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galio-jančius rezultatus.

29. Vertinant ginčijamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitiktį konstituci-niams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams pažymėtina, kad pagal ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti, inter alia tą pusmetį (šiuo atveju tai būtų aštuntasis pusmetis), per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, buvo skirstomi pagal tuos pa-čius Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus ir kartu taikomus kriterijus ir sąlygas, kuriais remiantis buvo skirstomi minėti asignavimai ir per ankstesnius septynis pusmečius, t. y. minėtos trukmės laikotarpio (ketverių metų) vals-tybės biudžeto pusmetiniai asignavimai (iš viso aštuonių pusmečių) paskirstomi tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, nes Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nusta-tyta sąlyga, kad politinė partija neturi būti šiurkščiai pažeidusi Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo, paprastai galėjo būti įgyvendinta tik po lapkričio 15 dienos (kuri, kaip minėta, buvo vėliausias terminas VRK pervesti politinėms partijoms skirtus atitinkamų biudžetinių metų antrojo pusme-čio valstybės biudžeto asignavimus).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Politinių partijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalį politinės partijos kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 15 dienos privalėjo (privalo) Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikti patvirtintą praėjusių kalendo-rinių metų politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinį ir jo priedą – valstybės biudžeto asignavimų panaudojimo ataskaitą, o pagal Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuose, 20 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį regu-liavimą politinė partija ne vėliau kaip per 25 arba 85 kalendorines dienas (atitinkamai atsižvelgiant į tai, kokią pajamų sumą per politinę kampaniją ji yra gavusi) nuo rinkimų galutinių rezultatų paskelbimo dienos privalėjo (privalo) pateikti politinės kampanijos finansavimo ataskaitą Vyriausiajai rinkimų komisijai (t. y. vėliausiai, kaip minėta, laiko-tarpiais atitinkamai tarp lapkričio 17 ir 29 dienų ir kitų kalendorinių metų sausio 16 ir 28 dienų). Be to, šiems pateiktiems dokumentams įvertinti VRK buvo (yra) būtinas tam tikras laiko tarpas.

29.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, kaip mi-nėta, pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams. Tai, kad Seimo nariai renkami ketveriems me-tams, nustatyta ir Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje.

Taigi tos politinės partijos, kurios dalyvavo paskutiniuose eiliniuose Seimo rinki-muose, ir pagal Politinių partijų įstatymą, inter alia jo 21 straipsnyje nustatytus reikalavi-mus, įgijo teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti ir kurios nebuvo (nėra) šiurkščiai pažeidusios Politinių partijų įstatymo arba nebuvo (nėra) padariusios šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo (Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis), turėjo (turi) teisę (teisėtus lūkesčius) tokius asignavimus gauti ketverius metus, t. y. tokios pačios trukmės laikotarpį, kokį tęsiasi Seimo kadencija



(iš viso, kaip minėta, aštuonis pusmečius), pagal paskutinių Seimo rinkimų (daugiaman-datėje rinkimų apygardoje, vienmandatėse rinkimų apygardose, įskaitant pakartotinį balsavimą vienmandatėse rinkimų apygardose), kuriuose išrinktų Seimo narių įgalioji-mai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus; šių ketverių metų pusmetinių valstybės biudžeto asignavimų skirstymas pra-dedamas nuo po paskutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo atitinkamų metų sausio 1 dienos.

29.2. Taigi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytu ir kitu minėtu su juo susijusiu teisiniu reguliavimu nepaneigiami politinių partijų teisėti lūkesčiai valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti gauti ketverius metus, t. y. to-kios pačios trukmės laikotarpį, kokį tęsiasi Seimo kadencija; tokiu teisiniu reguliavimu inter alia užtikrinamas teisinio reguliavimo tikrumas ir stabilumas, gerbiami politinių partijų, gavusių nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gauti šį finansavimą minėtą laikotarpį; kartu juo nepaneigiamas ir konstitucinis teisin-gumo principas, kuris įgyvendinamas užtikrinant inter alia tam tikrą politinių partijų interesų pusiausvyrą, išvengiant jų interesų priešpriešos.

29.3. Pažymėtina, kad kitaip aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą ir su juo susijusį kitą minėtą teisinį reguliavimą, inter alia taip, kad to antrojo pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biu-džeto asignavimai turėjo (turi) būti paskirstomi pagal paskutinių naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus iki lapkričio 15 dienos (kuri, kaip minėta, buvo (yra) vėliausias terminas VRK pervesti politinėms partijoms skirtus atitinkamų biudžetinių metų an-trojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus), nebūtų įgyvendinamas iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalies, 128 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kylantis drau-dimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs).

30. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuotina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo turimą plačią diskreciją reguliuoti politinių partijų veiklą inter alia pasirinkdamas jų finansavimo šaltinius (būdus) ir pasirinkęs valstybės biudžeto lėšas po-litinių partijų finansavimo šaltiniu, ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatė atitinkamą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir sąlygas, taip pat nustatė kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elemen-tus (inter alia terminus), taikomus valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinių partijų ketverių metų veiklai finansuoti, be kita ko, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui; tokiu teisiniu regu-liavimu įstatymų leidėjas nesudarė prielaidų valstybės biudžeto lėšas įgaliotai paskirstyti valstybės institucijai, šiuo atveju VRK, piktnaudžiauti jai suteiktais įgaliojimais ar netei-singai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus, taip pat nepaneigė politinių partijų, ga-vusių eiliniuose Seimo rinkimuose nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, teisėtų lūkesčių minėtus valstybės biudžeto asignavimus gauti ketverius metus, t. y. tokios pačios trukmės



laikotarpį, kokį tęsiasi Seimo kadencija (paskirstant šiuos asignavimus, kaip minėta, kas pusmetį, iš viso aštuonis pusmečius, inter alia tą pusmetį, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai), pradedant šių valstybės biudžeto asignavimų mokėjimus nuo po pa-skutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo atitinkamų metų sausio 1 dienos.

31. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją įstaty-mų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažei-dimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavi-mo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs). Todėl įstatymų leidėjo Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena sąlyga, kad politinė partija, siekdama gauti valstybės biudžeto asignavimus, neturi būti šiurkščiai pažeidusi Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo, aiškina-ma ir taikoma kartu su ginčijamame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytais kriterijais, sąlygomis ir terminais, negali būti vertinama kaip neproporcinga priemonė, pasunkinanti politinių partijų galimybes įgyvendinti savo politinius siekius tiek, kad būtų paneigta jų veiklos esmė, taip pat kaip daranti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai.

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Politinių partijų įsta-tymo 21 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti pa-skirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, neprieštarauja kons-tituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

33. Kartu paminėtina ir tai, kad, kaip matyti šioje konstitucinės justicijos byloje, tik sistemiškai aiškinant ginčijamą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, inter alia jo 3–5 dalyse, nustatytą teisinį reguliavimą kartu su kitu aptartuoju teisiniu reguliavimu, įtvirtintu inter alia Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio (2012 m. spalio 16 d. redakcija) 6 dalyje, Politinių partijų įstatymo 20 straips-nio 4 dalyje, Politinių kampanijų finansavimo įstatyme, konstatuota, kad šis ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, inter alia konstituciniams teisinės vals-tybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

33.1. Minėta, kad Seimas 2018 m. lapkričio 15 d. priėmė Lietuvos Respubli-kos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu pakeitė pareiškėjo ginčijamą Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnį. Minėta ir tai, kad Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje (2018 m. lapkričio 15 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.

33.2. Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinio aiškumo imperatyvo, įstatymų leidėjas turėtų aiškiau sureguliuoti politinių partijų veiklai finansuoti skirtų valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms tvar-ką (inter alia terminus), suderindamas Politinių partijų įstatymo ir kitų minėtų įstatymų nuostatas.



Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 128-6513; Nr. 133; Nr. 135) 21 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta kiti eiliniai Seimo rinki-mai, to pusmečio, per kurį įvyksta Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politi-nių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinki-mų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė

Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Daiva Petrylaitė

Janina Stripeikienė

Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-06-07, Nr. 9303

The ruling of 7 June 2019 ◆46


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 7 June 2019

ON DISTRIBUTING STATE BUDGET APPROPRIATIONS TO POLITICAL PARTIES

Summary

By this ruling, having considered the case subsequent to the petition of the Vilnius Regional Administrative Court, the Constitutional Court found Article 21 of the Law on Political Parties (wording of 26 November 2013) not in conflict with the Constitution, insofar as this article does not stipulate that the state budget appropriations for funding the activities of political parties for the half year during which the regular election to the Seimas takes place are distributed according to the results of the previous election and the new election to the Seimas and are calculated in proportion to the term of office of the members of the Seimas.

The petitioner impugned the compliance of Article 21 of the Law on Political Parties with the constitutional principles of a state under the rule of law, justice, and responsible governance. In the opinion of the petitioner, in the absence of the indicated legal regulation, in the year of a new election to the Seimas, the date of adopting the decision by the Central Electoral Commission on distributing state budget appropriations for the respective period of the budget year determined which political parties would receive funding and influenced the amount of these funds; according to the petitioner, this implied the possibility for the Central Electoral Commission to abuse its discretion in adopting a decision on distributing state budget appropriations for political parties, as well as created the clash of interests among political parties.

The Constitutional Court noted that, under the Constitution, inter alia, Paragraph 3 of Article 35, under which the founding and activities of political parties are regulated by law, also Paragraph 2 of Article 128 thereof, which gives rise to the requirement that state-owned property must be used sparingly, not wasted, and managed rationally, and the constitutional principles of a state under the rule of law, the protection of legitimate expectations, justice, and responsible governance, when regulating the relations linked to the founding and activities of political parties, among other things, when establishing the sources and ways of funding political parties, as well as the procedure for control over this funding, the legislature has wide discretion; the legislature may choose state budget funds as a source of funding political parties whose candidates have received significant approval (confidence) from voters in the respective election.

Once the legislature has chosen state budget funds as a source of funding political parties, the Constitution, inter alia, Paragraph 3 of Article 35 and Paragraph 2 of Article 128 thereof, and the constitutional principles of a state under the rule of law, the protection of legitimate expectations, justice, and responsible governance give rise to the duty of the legislature to establish such a model of regulating the relations linked to this chosen source of funding political parties that would ensure the proper, transparent, and public distribution of state budget funds to political parties according to the procedure established by means of a law, among other things, the clear and objective criteria and (or) conditions and other essential elements (including time limits) of the distribution of state budget funds to political parties so as to ensure the transparency and objectivity of this process and provided the state institutions authorised to distribute state budget funds with no possibilities for the abuse of the powers conferred on them or for the distribution of state budget funds in an unfair and non-transparent manner in violation of the principles of responsible governance and the rational management of state property. The legislature may not establish such a legal regulation that would create the preconditions for receiving public (state) funds by political parties if they have committed violations of law that are assessed as essential (gross) by the state institutions authorised to exercise

◆ ON DISTRIBUTING STATE BUDGET APPROPRIATIONS TO POLITICAL PARTIES 47


control over the funding of a political campaign; in addition, the legislature may not establish a legal regulation that would consolidate such conditions for allocating state budget funds to political parties that would disproportionately complicate their possibilities of implementing their political aim or would have a negative impact on the free development of the multi-party system.

The Constitutional Court held that, under the impugned legal regulation laid down in Paragraph 3 of Article 21 of the Law on Political Parties, state budget appropriations for funding the activities of political parties are distributed not according to the valid results of any last election to the Seimas (in the multi-member constituency, single-member constituencies, including the second round of voting in single-member constituencies), but according to the valid results of the last election to the Seimas subject to the condition that the powers of the candidates elected in that election must not have terminated or, in the event of their termination, a vacant place must have been occupied without holding an election. Therefore, Paragraph 3 of Article 21 of the Law on Political Parties set out which results of the respective election to the Seimas were to be taken into account in distributing state budget appropriations for funding the activities of political parties in all cases, thus also in distributing appropriations for the second half year during which the next regular election to the Seimas took place.

According to the Constitutional Court, when exercising its wide discretion in the area of regulating the relations connected with funding political parties, the legislature is not obliged to establish, among others, in Article 21 of the Law on Political Parties, which was impugned by the petitioner, such a specific way (model) of distributing state budget appropriations for funding the activities of political parties that was specified by the petitioner, i.e. whereby, specifically for the half year during which the regular election to the Seimas takes place, the above-mentioned state budget appropriations for funding the activities of political parties would be distributed according to the valid results of the previous last election and the new election to the Seimas and would be calculated in proportion to the term of office of the members of the Seimas elected in the respective election to the Seimas. Thus, as held in the ruling, the fact that, in the impugned Article 21 of the Law on Political Parties, the legislature did not establish a special legal regulation whereby state budget appropriations for funding the activities of political parties would be distributed in the year of an election to the Seimas may not be considered to be legislative omission under the Constitution.

At the same time, the Constitutional Court noted that, even though Article 21 of the Law on Political Parties contained no legislative omission indicated by the petitioner, this in itself did not deny the doubts of the petitioner regarding the compliance of the legal regulation laid down in the article in question with the constitutional principles of a state under the rule of law, justice, and responsible governance.

Interpreting the impugned Article 21 of the Law on Political Parties, the Constitutional Court held that this article established the following criteria and conditions to be satisfied by a political party in order to receive state budget appropriations for funding its activity: a political party had to be registered in the Register of Legal Entities and have the number of members required by law, and no restructuring or liquidation procedure may have been instituted in respect of it; a political party must also have received not less than 3 per cent of the total votes in the last election to the Seimas and the powers of the candidates elected in that election must not have terminated or, in the event of their termination, a vacant place must have been occupied without holding an election, and the results of the said last election had to be valid.

In addition, the impugned Article 21 of the Law on Political Parties established the procedure for determining the amount of state budget appropriations for funding the activity of a political party, the subject authorised to determine this amount – the Central Electoral Commission, as well as the time limits by which the Central Electoral Commission was obliged to transfer these appropriations, respectively not later than by 15 April and 15 November of each year, to the account of state budget appropriations allocated to the political party.



Paragraph 4 of Article 20 of the Law on Political Parties established one more condition that had to be satisfied by a political party in order to receive state budget appropriations allocated for funding its activities, i.e. a political party must not have grossly violated the Law on Political Parties or must not have committed a gross violation in relation to the funding of the political campaign (if the Central Electoral Commission recognised that a political party had committed any of these violations, state budget appropriations were not allocated, upon the decision of the Central Electoral Commission, to such a political party for a period of up to two years.

Interpreting the impugned legal regulation laid down in Article 21 of the Law on Political Parties in conjunction with other provisions of this law, as well as with the provisions of the Law on the Funding of Political Campaigns, the Law on Elections to the Seimas, and the Law on the Budget Structure, it was held in the ruling that:

– the Central Electoral Commission was obliged to allocate six-month state budget appropriations for funding the activities of those political parties that satisfied the criteria and conditions established in Article 21 of the Law on Political Parties and the condition set out in Paragraph 4 of Article 20 of this law; such a decision had to be adopted by the Central Electoral Commission not later than respectively by 15 April and 15 November of each year, which are fixed as the deadlines for transferring the allocated state budget appropriations of, respectively, the first half and second half of the budget year concerned to political parties;

– state budget appropriations for funding the activities of political parties were distributed, among other things, according to the valid results of the last election to the Seimas (repeat election, new election, and the second round of voting), i.e. the last election to the Seimas subject to the condition that the powers of the candidates elected in that election must not have terminated yet or, in the event of their termination, a vacant place must have been occupied without holding an election;

– given that the Seimas is elected for a four-year term, political parties having obtained the established percentage of the total votes in the respective election to the Seimas had the right, for the period of the same duration, i.e. four years, to receive state budget appropriations distributed in half-year allocations, i.e. over eight half years in total; the distribution of these half-year state budget appropriations over the period of four years starts from the beginning of the budget year following the last regular election to the Seimas, i.e. from 1 January of the year concerned, according to the valid results of the last election to the Seimas subject to the condition that the powers of the candidates elected in that election have not terminated or, in the event of their termination, a vacant place have been occupied without holding an election.

The Constitutional Court held that, under the impugned and related legal regulation, the state budget appropriations for funding the activities of political parties for the half year during which the next regular election to the Seimas takes place (i.e. the eighth half year of the four-year period) were distributed under the same criteria and conditions applied together and established in Article 21 and Paragraph 4 of Article 20 of the Law on Political Parties, i.e. under the same criteria and conditions as applied to the distribution of the state budget appropriations for the previous seven half years, because the condition established in Paragraph 4 of Article 20 of the Law on Political Parties, under which state budget appropriations are distributed only to a political party that has not grossly violated the Law on Political Parties or has not committed a gross violation in relation to the funding of the political campaign, could normally be satisfied only after 15 November (once the Central Electoral Commission had verified the financial statements of the respective political campaign), which was fixed as the deadline for transferring the allocated state budget appropriations of the second half of the budget year concerned to political parties.

Thus, as held in the ruling, in the impugned Article 21 of the Law on Political Parties, the legislature established the respective procedure, among other things, the clear and objective criteria and conditions, as well as other essential elements (including time limits), applicable to the distribution of state budget appropriations to political parties for funding their activities over the period of four years,

◆ ON DISTRIBUTING STATE BUDGET APPROPRIATIONS TO POLITICAL PARTIES 49


among others, for the half year during which the next regular election to the Seimas takes place. By means of the legal regulation in question, the legislature provided the state institution – the Central Electoral Commission – authorised to distribute state budget funds with no preconditions for the abuse of the powers conferred on it or for the distribution of state budget funds in an unfair and non-transparent manner in violation of the principles of responsible governance and the rational management of state property; the legislature did not deny the legitimate expectations of political parties having obtained the established percentage of the total votes in the respective election to the Seimas that the above-mentioned state budget appropriations would be granted for the period of four years, i.e. for the period of the same duration as the term of office of the Seimas (that these appropriations would be distributed on a half-year basis over eight half years in total, including the half year during which the next regular election to the Seimas takes place), with the payment of these state budget appropriations starting from the beginning of the budget year following the last regular election to the Seimas.

The Constitutional Court emphasised that, if the legal regulation laid down in Article 21 and Paragraph 4 of Article 20 of the Law on Political Parties, as well as the above-mentioned related legal regulation, were interpreted in a different way, among others, so that the state budget appropriations for the second half year concerned during which the regular election to the Seimas takes place must be distributed according to the valid results of the last new election to the Seimas prior to 15 November, the legislature would fail to comply with the prohibition, stemming from the Constitution, inter alia, Paragraph 3 of Article 35 and Paragraph 2 of Article 128 thereof, to establish a legal regulation that would create the preconditions for receiving public (state) funds by political parties that have committed violations of laws assessed as essential (gross) by the state institutions authorised to exercise control over the funding of a political campaign.

Having regard to these arguments, the Constitutional Court declared the legal regulation laid down in Article 21 of the Law on Political Parties to have not been in conflict with the constitutional principles of a state under the rule of law, justice, and responsible governance. The Constitutional Court emphasised that the impugned legal regulation was held to have been in compliance with the Constitution only based on the systemic interpretation of this legal regulation in conjunction with another reviewed legal regulation laid down in Paragraph 4 of Article 20 of the Law on Political Parties, the Law on Elections to the Seimas, the Law on the Budget Structure, and the Law on the Funding of Political Campaigns. Therefore, the Constitutional Court noted that, having regard to the Constitution, inter alia, the constitutional imperative of legal clarity, and by aligning the provisions of the Law on Political Parties and the other above-mentioned laws, the legislature should provide for a clearer legal regulation governing the procedure (including time limits) for distributing state budget appropriations to political parties for funding their activities.

L’arrêt du 7 juin 2019 ◆50


L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 7 juin 2019

SUR LA DISTRIBUTION DES CRÉDITS BUDGÉTAIRES PUBLICS AUX PARTIS POLITIQUES

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le Tribunal administratif régional de Vilnius (Vilniaus apygardos administracinis teismas), a reconnu que l’article 21 (sa version du 26 novembre 2013) de la loi sur les partis politiques, en ce qu’il ne dispose pas que les crédits budgétaires publics alloués au financement des activités des partis politiques pendant le semestre au cours duquel se tiennent des élections ordinaires sont distribués en fonction des résultats des élections précédentes et récentes du Seimas et sont calculés de manière proportionnelle en fonction des mandats détenus par les membres du Seimas, n’était pas en contradiction avec la Constitution.

Le requérant a contesté la conformité de l’article 21 de la loi sur les partis politiques aux principes constitutionnels de l’État de droit, de justice et de gouvernance responsable. À son avis, la réglementation juridique mentionnée n’étant pas introduit durant la période au cours de laquelle se tiennent des élections du Seimas, l’affectation du financement aux partis politiques et le niveau de financement dépendent de la date de l’adoption de la décision par la Commission électorale centrale concernant l’affectation des crédits budgétaires publics pour une période de l’exercice budgétaire considéré; selon le requérant, cela implique la possibilité pour la Commission électorale centrale d’abuser de son pouvoir d’appréciation en adoptant la décision concernant la distribution des crédits budgétaires publics aux partis politiques et crée un conflit d’intérêts des partis politiques.

La Cour constitutionnelle a noté que, conformément à la Constitution, notamment son article 35, paragraphe 3, en vertu duquel la création et les activités de partis politiques sont régies par la loi, son article 128, paragraphe 2, dont découle l’exigence de préserver les biens publics, de ne pas les gaspiller et les gérer de manière rationnelle, ainsi que conformément aux principes constitutionnels de l’État de droit, de la protection de la confiance légitime, de justice et de gouvernance responsable, le législateur dispose d’un large pouvoir d’appréciation pour régir des relations relatives à la création et aux activités des partis politiques, entre autres, pour déterminer les sources, les modes et les modalités de contrôle du financement des partis politiques; il peut retenir les fonds budgétaires publics comme une source de financement des partis politiques dont les candidats ont obtenu l’approbation (la confiance) importante des électeurs lors l’élection concernée.

Si le législateur retient les fonds budgétaires publics comme une source de financement des partis politiques, il est soumis à l’obligation, en vertu de la Constitution, notamment son article 35, paragraphe 3, l’article 128, paragraphe 2, des principes constitutionnels de l’État de droit, de la protection de confiance légitime, de justice, de gouvernance responsable, d’établir un modèle réglementaire des relations relatives à cette source de financement des partis politiques retenue qui garantirait la distribution appropriée, transparente et publique des fonds budgétaires alloués aux partis politiques selon la procédure établie par la loi, entre autres, des critères claires, objectifs et/ou des conditions et autres éléments essentiels de la distribution des fonds budgétaires publics aux partis politiques (y compris les délais), afin de garantir la transparence et l’objectivité de ce processus, de ne pas créer des possibilités pour les autorités publiques habilitées à distribuer des fonds budgétaires publics d’abuser des pouvoirs qui leur ont été attribués ou de distribuer des fonds budgétaires publics de manière incorrecte et sans transparence en portant ainsi atteinte aux principes de gouvernance responsable et de gestion rationnelle des biens publics. Le législateur ne peut pas introduire une réglementation juridique permettant de créer des conditions pour faire bénéficier les partis politiques, ayant commis des violations des lois qualifiées de graves (fondamentales) par les autorités publiques habilitées à exercer le contrôle du

◆ SUR LA DISTRIBUTION DES CRÉDITS BUDGÉTAIRES PUBLICS AUX PARTIS POLITIQUES 51


financement de la campagne politique, d’un financement public, ainsi qu’il ne peut pas introduire une réglementation juridique qui fixerait des conditions de distribution des fonds budgétaires publics aux partis politiques qui réduiraient leurs possibilités de manière disproportionnée d’atteindre leur objectif politique ou affecteraient la liberté d’évolution d’un système multipartite.

La Cour constitutionnelle a constaté que, conformément à la réglementation juridique introduite par l’article 21, paragraphe 3 litigieux, de la loi sur les partis politiques, les crédits budgétaires publics sont affectés au financement des activités des partis politiques non en fonction de n’importes quels résultats des dernières élections du Seimas (dans la circonscription plurinominale, dans les circonscriptions uninominales, y compris un deuxième tour de scrutin dans les circonscriptions uninominales), mais en fonction des résultats valables des dernières élections du Seimas à condition que les mandats des candidats élus lors de ces élections ne soient pas cessés ou, dans le cas de la cession desdits mandats, le siège vacant soit occupé sans organiser les élections. Ainsi, l’article 21, paragraphe 3, de la loi sur les partis politiques a prévu quels résultats des élections du Seimas devaient être pris en considération en affectant des crédits budgétaires publics au financement des activités des partis politiques dans tous les cas, ainsi qu’en affectant des crédits budgétaires respectifs du deuxième semestre au cours duquel se tiennent les élections ordinaires suivante du Seimas.

Selon la Cour constitutionnelle, le législateur, dans l’exercice de son large pouvoir d’appréciation dont il dispose dans le cadre de la réglementation des relations en matière du financement des partis politiques, ne doit pas établir, entre autres, dans l’article 21 de la loi sur les partis politiques attaqué par le requérant, un mode (modèle) d’affectation précis des crédits budgétaires publics au financement des activités des partis politiques, qui a été désigné par le requérant, à savoir un modèle selon lequel lesdits crédits budgétaires publics seraient distribués, au cours du semestre durant lequel se tiennent les élections ordinaires du Seimas, en fonction des résultats valables des élections précédentes et récentes du Seimas et seraient calculés proportionnellement à la durée des mandats de députés du Seimas élus lors des élections respectifs du Seimas. Ainsi, comme indiqué dans l’arrêt, le fait que le législateur n’a pas énoncé d’une réglementation juridique spécifique à l’article 21 de la loi sur les partis politiques attaqué par le requérant, en vertu de laquelle les crédits budgétaires publics affectés au financement des activités des partis politiques seraient distribués durant la période de l’année électorale du Seimas, ne saurait être considéré comme l’omission législative en vertu de la Constitution.

En même temps, l’absence de l’omission législative invoquée par le requérant dans l’article 21 de la loi sur les partis politiques ne dissipe aucun doute en-soi concernant la conformité de la réglementation juridique énoncée dans cet article aux principes constitutionnels de l’État de droit, de justice, de gouvernance responsable.

La Cour constitutionnelle a constaté, en interprétant l’article 21 litigieux de la loi sur les partis politiques, que ledit article prévoyait des critères et des conditions auxquels le parti politique devait se conformer afin de bénéficier des crédits budgétaires publics pour le financement de son activité, à savoir le parti politique devait être inscrit au registre national des personnes morales, disposer d’un nombre des membres requis par la loi et ne devrait pas faire l’objet de restructuration ou de liquidation; le parti politique devait également recueillir au moins 3 % du total des votes d’électeurs lors des dernières élections du Seimas à condition que les mandats des candidats élus lors de ces élections ne soient pas cessés ou, dans le cas de la cession desdits mandats, le siège vacant soit occupé sans organiser les élections, ainsi que les résultats de ces élections devaient être valables.

En outre, l’article 21 litigieux de la loi sur les partis politiques prévoyait également les modalités de fixation du montant des crédits budgétaires publics affectés au financement de l’activité du parti politique ; l’entité habilitée à fixer ce montant, à savoir la Commission électorale centrale était soumise aux délais pour le virement de ces crédits budgétaires publics sur le compte d’affectation du parti politique respectivement au plus tard le 15 avril et le 15 novembre de chaque année.

L’article 20, paragraphe 4, de la loi sur les partis politiques prévoit encore une condition à laquelle le parti politique devait également se conformer afin de bénéficier des crédits budgétaires publics pour



le financement de son activité, à savoir aucune violation grave de cette loi ou aucune violation grave relative au financement de la campagne politique n’aurait pas pu être commise par le parti politique (si la Commission électorale centrale reconnaît que le parti politique a commis l’une de ces violations, le parti politique ne bénéficie pas des crédits budgétaires publics pendant une période allant jusqu’à 2 ans, conformément à la décision de la Commission électorale centrale).

En interprétant la réglementation juridique litigieuse introduite par l’article 21 de la loi sur les partis politiques en combinaison avec d’autres dispositions de cette loi, ainsi qu’en combinaison avec les dispositions des lois sur le financement des campagnes politiques, sur l’élection du Seimas, sur la structure budgétaire, il a été constaté dans l’arrêt que :

– la Commission électorale centrale devait affecter des crédits budgétaires publics semestriels pour financer l’activité du parti politique aux partis politiques qui se conformaient aux critères et aux conditions énoncés à l’article 21, ainsi qu’à la condition énoncée à l’article 20, paragraphe 4 de la loi sur les partis politiques; cette décision devait être prise par la Commission électorale centrale respectivement au plus tard le 15 avril et le 15 novembre de chaque année, délais limites de virement des crédits budgétaires publics du premier et du deuxième semestres au profit des partis politiques;

– les crédits budgétaires publics alloués au financement des activités des partis politiques étaient distribués, entre autres, en fonction des résultats valables des dernières élections (des élections répétées, de nouvelles élections et d’un deuxième tour de scrutin) du Seimas à condition que les mandats des candidats élus lors de ces élections ne soient pas encore cessés ou, dans le cas de la cession desdits mandats, le siège vacant soit occupé sans organiser les élections ;

– étant donné que le Seimas est élu pour une période de quatre ans, les partis politiques ayant recueilli un pourcentage fixé du total des votes d’électeurs lors des élections du Seimas ont eu le droit, pendant la période de même durée, à savoir au cours de quatre années, de bénéficier des crédits budgétaires publics divisés au total en huit versements semestriels ; la distribution de ces crédits budgétaires publics semestriels au cours de la période de quatre années commence à partir du début de l’exercice budgétaire suivant les dernières élections ordinaires du Seimas, à savoir à partir du 1 janvier de l’exercice budgétaire considérée, en fonction des résultats valables à condition que les mandats des candidats élus lors de ces élections ne soient pas cessés ou, dans le cas de la cession desdits mandats, le siège vacant soit occupé sans organiser les élections.

La Cour constitutionnelle a constaté que, conformément à la réglementation juridique litigieuse et la réglementation juridique y afférente, les crédits budgétaires publics alloués au financement des activités des partis politiques pour le semestre durant lequel se tiennent des élections ordinaires suivantes du Seimas (à savoir le huitième semestre au cours de la période de quatre années) avaient été distribués selon les mêmes critères et les conditions cumulatifs établis dans l’article 21, l’article 20, paragraphe 4 de la loi sur les partis politiques, en vertu desquels les crédits budgétaires avaient été également distribués pendant la période de sept semestres précédents, puisque la condition, imposée par l’article 20, paragraphe 4 selon laquelle les crédits budgétaires publics sont alloués uniquement à un parti politique n’ayant pas commis une grave violation de cette loi ou n’ayant pas commis une grave violation concernant le financement de la campagne politique, ne pouvait être remplie qu’à compter du 15 novembre (après la vérification des rapports financiers de la campagne politique effectuée par la Commission électorale centrale), date limite pour le virement au profit des partis politiques des crédits budgétaires publics prévus pour le deuxième semestre de l’exercice budgétaire considérée effectué par la Commission électorale centrale.

Ainsi, comme constaté dans l’arrêt, le législateur a introduit une procédure concernée dans l’article 21 litigieux de la loi sur les partis politiques, entre autres, des critères et des conditions claires et objectifs, ainsi que d’autres éléments essentiels (y compris les délais) de distribution des crédits budgétaires publics aux partis politiques applicables dans le cadre de l’affectation des crédits budgétaires publics pour financer des activités des partis politiques pendant la période de quatre années, entre autres, pour les financer pendant le semestre au cours duquel se tiennent des élections ordinaires suivantes du

◆ SUR LA DISTRIBUTION DES CRÉDITS BUDGÉTAIRES PUBLICS AUX PARTIS POLITIQUES 53


Seimas. Au moyen de cette réglementation, le législateur n’a pas permis à l’autorité publique habilitée à distribuer des crédits budgétaires publics, telle que Commission électorale centrale, d’abuser des pouvoirs qui lui avaient été attribués ou de distribuer de manière incorrecte et sans transparence des fonds publics en portant ainsi atteinte aux principes de gouvernance responsable et de gestion rationnelle des biens publics, ainsi que le législateur n’a pas ébranlé la confiance légitime des partis politiques ayant recueilli un pourcentage fixé du total des votes d’électeurs lors des élections du Seimas, en ce qui concerne l’obtention desdits crédits budgétaires pendant la période de quatre années, à savoir pendant la période de même durée que celle de la législature du Seimas (en divisant des crédits en huit versements semestriels au total, y compris le semestre au cours duquel se tiennent les élections ordinaires suivantes du Seimas), à commencer par le versement des crédits à partir du début de l’exercice budgétaire suivant des dernières élections ordinaires du Seimas.

La Cour constitutionnelle a noté que l’interprétation contraire de ladite réglementation juridique introduite par l’article 21, de l’article 20, paragraphe 4 de la loi sur les partis politiques, ainsi que la réglementation juridique susmentionnées y afférente, entre autres, en ce sens que les crédits budgétaires publics prévus pour le deuxième semestre au cours duquel se tiennent des élections ordinaires du Seimas devaient (doivent) être distribués jusqu’au 15 novembre en fonction des résultats valables des dernières élections du Seimas, ne respecterait pas l’interdiction imposée au législateur par la Constitution, notamment son article 35, paragraphe 3, son article 128, paragraphe 2, d’introduire une réglementation juridique qui permettrait aux partis politiques, ayant commis des violations de lois qui ont été qualifiées de graves (fondamentales) par les autorités publiques disposant du droit d’exercer le contrôle du financement de campagne politique, de bénéficier du financement public.

Au vu des considérations précédentes, la réglementation juridique introduite par l’article 21 de la loi sur les partis politiques a été déclarée compatible avec les principes constitutionnels de l’État de droit, de justice et de gouvernance responsable. La Cour constitutionnelle a noté que cette réglementation juridique n’avait été jugée en conformité avec la Constitution qu’après son interprétation systématique en combinaison avec une autre réglementation juridique en cause introduite par l’article 20, paragraphe 4 de la loi sur les partis politiques, par les lois sur les élections du Seimas, sur la structure budgétaire, sur le financement des campagnes politiques. Par conséquent, le législateur, dans le respect de la Constitution, notamment de l’impératif constitutionnel de clarté juridique, devrait clarifier les modalités (entre autres, les délais) de distribution des crédits budgétaires publics alloués au financement des activités des partis politiques en harmonisant des dispositions de la loi sur les partis politiques et d’autres lois susmentionnées.

54


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimas

DĖL KONKURSŲ Į TEATRŲ IR KONCERTINIŲ ĮSTAIGŲ VADOVŲ PAREIGAS PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos teis-mo prašymą, pripažino, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, pagal kurią valstybė remia kultūrą, rūpinasi meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, įstatymų leidėjui kyla pareiga, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą – už-tikrinti kultūros laisvę ir valstybinį kultūros rėmimą, teisiniu reguliavimu sudaryti prie-laidas valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę. Atsižvelgiant į tai, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kyla įstatymų leidėjo įgalioji-mai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asme-nims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems. Šie įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis Konstitucijos, be kita ko, paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

Atskleidžiant konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:

– pagal Konstituciją neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; asmenys turi teisę pagrįs-tai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, ne-būtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise;

– konstitucinis teisinės valstybės principas teisėkūros subjektams suponuoja tokį reikalavimą, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, jų grįžtamoji galia ne-leidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santy-kių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius, kitaip būtų sudarytos prielaidos paneig-ti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą;

◆ DĖL KONKURSŲ Į TEATRŲ IR KONCERTINIŲ ĮSTAIGŲ VADOVŲ PAREIGAS PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 55


– vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuo-menei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti; reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį regulia-vimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Kaip pažymėta nutarime, 2017 m. gegužės 11 d. priimtu Įstatymu, kurio nuostata buvo ginčijama šioje byloje, pakeitus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnį, jame, be kita ko, nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus; taip pat nustaty-tas specialus teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiškėjus, kad jis neatitinka šių kriterijų. Įstatymu siekta pagerinti minėtų teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą, užtikrinti vadovavimo jiems efektyvumą ir aukštą jų vadovų kompetencijos lygį, didinti vadovų atsakomybę.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priimdamas Įstatymą įstatymų leidėjas įgy-vendino iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, repu-tacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems viešąsias kultūros paslaugas tei-kiančiose valstybės (savivaldybių) įstaigose, juolab joms vadovaujantiems.

Tačiau Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu ginčytu teisiniu reguliavimu pripaži-nus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, vals-tybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo jų eiti, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, įsiterpta į jau pa-sibaigusius su šių konkursų organizavimu ir vykdymu susijusius teisinius santykius. Tokiu teisiniu reguliavimu pabloginta visų tokių konkursų nugalėtojų teisinė padėtis, nes įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus jie nebegalėjo pradėti eiti pareigų, ne-atsižvelgiant į tai, ar atitiko nustatytus naujus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, t. y. šie asmenys nebegalėjo realiai įgyvendinti pagal galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus įgytos teisės pradėti eiti teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas.

Kartu pažymėta, kad šiuo teisiniu reguliavimu nesudaryta teisinių prielaidų įvertinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, re-putaciją ir užkirstas kelias pradėti eiti pareigas ne tik tiems konkursų nugalėtojams, kurie būtų neatitikę nepriekaištingos reputacijos kriterijų, bet ir tiems, kurie būtų juos atitikę, jeigu jų reputacija būtų buvusi įvertinta; taigi nesudaryta prielaidų kiek įma-noma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai turi būti atleisti iš pareigų, jeigu neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, yra sudarytos prielaidos įvertinti kiekvieno teatro ar koncertinės



įstaigos vadovo, taip pat iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusio konkurso nugalėtojo, nepra-dėjusio eiti atitinkamų pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) pareigas asmenims, neatitinkantiems nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

Kartu pažymėta, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija, darbuotojui išmokėtina tuo atveju, jeigu darbo sutartis neįsigalioja ne dėl jo kaltės (ne mažesnė, negu jo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo), kuri turi būti išmokama ir iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojams, nepradėjusiems eiti šių pareigų ne dėl jų kaltės, o dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pati savaime negali būti laikoma proporcinga ir pakankama priemone šių asmenų praradimams, patirtiems panaikinus konkursų rezul-tatus, kompensuoti.

Apibendrindamas Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytas teisinis reguliavi-mas turėjo grįžtamąją galią ir juo pabloginta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savi-valdybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti parei-gų, teisinė padėtis, taip pat pažeisti šių asmenų teisėti lūkesčiai pradėti eiti pareigas, kon-kursą į kurias jie laimėjo, jeigu jie būtų atitikę reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos; be to, šis teisinis reguliavimas, kuriuo panaikinti visų minėtų konkursų rezultatai, nebuvo būtinas Įstatymo tikslams pasiekti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minėtų asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą suvaržė labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Taigi ginčytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo kylančio reikalavimo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai neturėtų grįžtamosios galios, taip pat asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcin-gumo principų, pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

Atsižvelgęs į šiuos argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino ginčytą teisinį regu-liavimą prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-gus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kartu nutarime pažymėta, kad, pripažinus ginčytą Įstatymo nuostatą prieštaraujan-čia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki Įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai. Todėl su šiais konkursais susiju-sius konkrečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai, pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį privalantys, vykdydami teisingumą, užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituo-se teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat tų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes.

57


Byla Nr. 6/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PROFESIONALIOJO SCENOS MENO ĮSTATYMO NR. IX-2257 11 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2019 m. birželio 25 d. Nr. KT18-N9/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedi-mino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 12 d. posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-8/2018 ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos profesio-naliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. gegužės 11 d., 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų.


nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą

pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. P-101 „Dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia“ panaikinimo ir ieškovo grąžinimo į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) generalinio direktoriaus pareigas.



Civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 15 d. laimėjo konkursą į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas ir kultūros ministro 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-145 buvo priimtas į šias pareigas penkerių metų laikotarpiui nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2022 m. liepos 19 d. 2016 m. lapkričio 8 d. su ieškovu buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje šalys susitarė, kad ji įsigalios 2017 m. liepos 17 d., o ieškovas pradės dirbti 2017 m. liepos 19 d. Tačiau kultūros ministro 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84 jo 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. P-145 pripažintas netekusiu galios.

Kultūros ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. P-101, vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 53 straipsnio 7 punktu ir 2017 m. gegužės 11 d. priimto Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, minėta 2016 m. lapkričio 8 d. sudaryta darbo sutartis pripažinta pasibaigusia ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį LNOBT įpareigotas išmokėti ieškovui kompensaciją už 1 mėnesio darbo laikotarpį.

Vilniaus apygardos teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti dėl nagrinėjamoje civilinėje byloje aktualių Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šias argumentais.2.1. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami

asmenų, iki Įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą į nacionalinio, valstybinio ar sa-vivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Konkurso galioji-mas pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas siejamas su faktu, ar asmuo pradėjo eiti pareigas, nors, pareiškėjo nuomone, jau konkurso laimėjimas sukuria subjektines teises ir sudaro teisinę prielaidą darbo santykiams atsirasti. Konkursą pripažįstant negaliojančiu po konkurso rezultatų nustatymo ir darbo sutarties sudarymo su konkurso nugalėtoju, suvaržomos konkurso nugalėtojo įgytos teisės. Todėl tokia Įstatymo nuostata galimai pa-žeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

2.2. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžė jau pasibaigusių konkurso teisinių santykių teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius rei-kalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padė-tis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Principas lex retro non agit civiliniuose santykiuose nėra absoliutus, tačiau tokio principo išimties pritaikymas turi būti proporcingas ir pa-grįstas reikšmingu visuomeniniu interesu. Todėl, pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas, Įstatymu kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius civilinius santykius, atsiradusius iš viešo konkurso, galėjo pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą ir šiuo aspektu.



II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo

atstovo Seimo nario Vytauto Juozapaičio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grin-džiama šiais argumentais.

3.1. Ginčijama Įstatymo nuostata, pagal kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykęs konkursas į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos va-dovo pareigas, kurio nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau dar nepradėjo eiti pareigų, lai-komas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo, nepažeidžia konkursą laimėjusio asmens teisių, nes svarstant ginčijamo Įstatymo projektą atsižvelgta į tai, kad, konkurso laimėtojui nepradėjus eiti pareigų, faktiškai nesusiklostė darbo santykiai. Pagal Darbo kodekso (kaip ir Įstatymas, kurio nuostata ginčijama, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d.) 42 straipsnio 3 dalį darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti, todėl jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją. Be to, šioje byloje ginčijamu teisiniu reguliavimu nedraudžiama tokiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka siekti, kad konkursą organi-zavę subjektai atlygintų nuostolius.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijama Įstatymo nuostata nenuma-tyta grįžtamoji įstatymo galia. Darbo teisinių santykių pradžia laikomas darbo sutarties įsigaliojimas, o pradėdamas eiti pareigas asmuo turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus, galiojančius darbo sutarties įsigaliojimo dieną. Įstatymu nustatytas iš esmės naujas teisi-nis reguliavimas, t. y. nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstai-gų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems užimti šias pareigas, nustatytas ne-priekaištingos reputacijos reikalavimas, kurio nebuvo pagal ankstesnį teisinį reguliavimą. Todėl įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad įsigaliojus šiam įstatymui nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pradėtų eiti tik tie asmenys, kurie atitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijus, nustatė tokį reguliavimą, pagal kurį konkursai nurodytoms pareigoms, surengti iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu jų nugalėtojai dar nebuvo nustatyti ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, laikomi negaliojančiais ir turi būti rengiami iš naujo. Jeigu konkursas pasibaigė iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, jį laimėjusį pretendentą į pareigas priimantis asmuo neturi kompetencijos įvertinti, ar nugalėtojas atitinka naujus Įstatyme nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Todėl pretendentai turi būti įvertinti iš naujo, o tai gali būti atlikta tik surengus naują konkursą.

3.3. Nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių teatrai ir koncertinės įstaigos yra vie-šieji juridiniai asmenys, kurių steigėja arba savininkė yra valstybė arba savivaldybė. Tokių įstaigų vadovams, siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir šių įstaigų valdymo kokybę, gali būti nustatyti aukštesni reikalavimai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama, kad, ga-liojant naujiems reikalavimams, asmenys, kurių atitiktis šiems reikalavimams nėra pati-krinta laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų, nepradėtų eiti nacionalinių, valstybi-nių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigų.

3.4. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 5 dalį pirma nacionalinio, valstybinio ar savivaldy-bės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo kadencija pradedama skaičiuoti jam laimėjus



konkursą, įvykusį po ginčijamo Įstatymo įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.), todėl ginčija-ma Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata siekta išvengti ydingos situacijos, kai asmuo, laimėjęs konkursą iki šio įstatymo įsigaliojimo, o pareigas pradėjęs eiti jam jau įsigaliojus, faktiškai galėtų eiti tas pačias pareigas tris kadencijas iš eilės. Konkursą pripažinus nega-liojančiu, jame dalyvavusiems asmenims ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta jokių kliūčių gauti kompensaciją iš konkursą organizavusio asmens ir dalyvauti iš naujo rengiamame konkurse.

III

Byloje gauta medžiaga4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos teisės instituto di-

rektorės dr. Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto deka-no prof. dr. Tomo Davulio rašytinės nuomonės.

4.1. Lietuvos teisės instituto direktorės dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės rašytinėje nuo-monėje pažymėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės teisėtų lūkesčių apsaugos ir lex retro non agit principų, t. y. dviejų konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, doktrinos. Įsta-tymas atgaline data negali paneigti jau įvykusio juridinio fakto, t. y. surengto konkurso nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms nugalėtojo nustatymo. Taigi tuo atveju, jei įvykusio konkurso nugalėtojas tenkina įstaty-mo reikalavimus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, jam turėtų būti sudaryta galimybė eiti šias pareigas nustaty-tomis sąlygomis. Tuo tarpu ginčijamu teisiniu reguliavimu konkurso galiojimas susietas su faktu, ar asmuo pradėjo eiti atitinkamas pareigas, nors sukurti subjektines teises ir sudaryti prielaidas darbo santykiams turėtų paties konkurso laimėjimas. Taigi įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu konkursą pripažindamas negaliojančiu po kon-kurso rezultatų nustatymo, galimai pažeidė asmenų, iki šio įstatymo įsigaliojimo laimė-jusių konkursą, teisėtus lūkesčius eiti konkurso būdu laimėtas pareigas.

Nuomonės autorė pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo formuojamą oficialią-ją konstitucinę doktriną įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia leidžiama tik tais atvejais, kai teisės aktu sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis, tačiau to nebuvo siekiama ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo įsiterpta į jau pasibaigusius santykius (konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vado-vus nugalėtojas jau buvo nustatytas), ir taip galimai pažeistas principas lex retro non agit.

Dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota nė viena iš priemonių, galinčių padėti asmenims, kurių teisinei padėčiai aptariamieji pakei-timai turėjo įtakos, prisitaikyti prie teisinės situacijos, t. y. nebuvo nustatytas nei pereina-masis teisinis reguliavimas, nei vėlesnė įstatymo įsigaliojimo data, priešingai – ginčijamu teisiniu reguliavimu įsiterpta į jau pasibaigusius santykius.

4.2. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. T. Davulio rašytinėje nuo-monėje pažymėta, kad, pasirašius darbo sutartį, tarp civilinės bylos ieškovo ir atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos susiklostė darbo teisės normomis reguliuoja-mi santykiai, kuriuose atsakovui, kaip darbdaviui, kilo pareiga nuo darbo sutartyje nusta-tytos datos priimti darbuotoją į darbą, o darbuotojui kilo atitinkamos pareigos ir teisės,



inter alia teisė pradėti eiti pareigas laimėto teisėtai įvykusio konkurso pagrindu. Taigi asmuo, laimėjęs konkursą nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, pagrįstai turėjo teisėtą lūkestį nuo darbo sutartyje nu-matytos datos pradėti eiti atitinkamos įstaigos vadovo pareigas. Toks lūkestis galėtų būti paneigtas tik tuo atveju, jei tarp šalių susiklostytų ypatingos aplinkybės (žinių apie save neatskleidimas, naujos paaiškėjusios ypatingos aplinkybės ir pan.); jas nustatyti yra darbo ginčą nagrinėjančios institucijos kompetencija.

Pasak nuomonės autoriaus, atsižvelgiant į aktualią oficialiąją konstitucinę teisinės valstybės principo ir darbo santykių reglamentavimo doktriną, darytina išvada, kad Įsta-tymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės princi-pui, nes ja yra paneigiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. Toks įstatymo pakeitimas taip pat prieštarauja principui lex retro non agit, nes teisinio reguliavimo pataisomis buvo paneigtas asmens, laimėjusio konkursą ir įgijusio teisę užimti nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, pagrįstas lūkestis, kad jo teisėtai įgyta teisė bus įgyvendinta. Tačiau tai nereiškia, kad sutartis su darbuotoju negali būti nutraukta įstatymo numatytais atvejais ir tvarka.


konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas5. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis

tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas nega-liojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų.

6. Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstai-gų įstatymą, kuris Seimo 2016 m. rugsėjo 20 d. priimtu ir 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo Nr. IX-2257 pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija ir pavadintas Profesionaliojo scenos meno įstatymu.

6.1. Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja profesionaliojo scenos meno valstybinį valdymą, profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą ir veiklą, šių įstaigų fi-nansavimą, darbuotojų darbo santykių, socialinių garantijų bei turto valdymo, naudoji-mo ir disponavimo juo ypatumus.

6.2. Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 6 straips-nio 1 dalyje nustatyta, kad profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą sudaro inter alia nacionaliniai teatrai (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionali-nis dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir nacionalinė koncertinė įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija, valstybiniai teatrai ir valstybinės koncertinės įstaigos, savivaldybių teatrai ir savivaldybių koncertinės įstaigos; nacionalinio, valstybinio ar sa-vivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos teisinė forma yra biudžetinė įstaiga (savininkė yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė) arba viešoji įstaiga (steigėja ir savininkė yra



atitinkamai valstybė arba savivaldybė); šių įstaigų paskirtis – įgyvendinti (arba padėti įgyvendinti) valstybės politiką profesionaliojo scenos meno srityje.

6.3. Pažymėtina, kad pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymą (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių teatrai ir koncertinės įstaigos finansuojami atitinkamai iš valstybės arba savivaldybės biudžeto lėšų, taip pat kitų viešų-jų lėšų (16 straipsnis).

6.4. Taigi, kaip matyti iš Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 1 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio nuostatų, šis įstatymas skirtas, be kita ko, nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų, kurių teisinė forma yra biudžetinė įstaiga arba viešoji įstaiga, finansuojamų iš valstybės (savivaldybės) biudžeto ir kitų viešųjų lėšų ir įgyvendinančių (arba padedančių įgyven-dinti) valstybės politiką profesionaliojo scenos meno srityje, veiklai reguliuoti.

7. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Profesiona-liojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnyje „Naciona-linių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų darbo santykių reglamentavimo ypatumai“ inter alia buvo nustatyta:

„1. Nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai priimami į pareigas konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka.

2. Kultūros ministras nustato nacionalinio, valstybinio ir savivaldybės teatro ir kon-certinės įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

3. Su konkursą laimėjusiu nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncer-tinės įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis penkeriems metams.

4. Nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo ka-dencijų skaičius neribojamas.

<...>“7.1. Seimui 2017 m. gegužės 11 d. priėmus Profesionaliojo scenos meno įstatymo

Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsnio 3 dalis ginčija-ma šioje konstitucinės justicijos byloje, pakeistas Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnis.

7.1.1. Iš Įstatymo travaux préparatoires matyti, kad juo siekta pagerinti nacionali-nių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą, užtikrinti vadovavimo šiems teatrams ir koncertinėms įstaigoms efektyvumą ir aukštą jų vadovų kompetencijos lygį, dėl to nustatytas ribotas jų kadencijų skaičius (t. y. ne daugiau kaip dvi kadencijos iš eilės), taip pat didinti šių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atsakomybę – nustatytas reikalavimas jiems būti nepriekaištingos reputacijos.

7.1.2. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnis papildytas nauja 2 dalimi, kurioje nustatyta:

„Nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovai, taip pat pretenduojantys šias pareigas eiti asmenys turi atitikti nepriekaištingos reputacijos krite-rijus. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

1) yra pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar ne-panaikintą teistumą;

2) yra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešie-siems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 3 metai;



3) yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

4) yra uždraustos organizacijos narys;5) yra atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo su-

laužymo, darbo pareigų pažeidimų ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai;6) piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar kitomis psichiką

veikiančiomis medžiagomis;7) yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių intere-

sų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai;

8) yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs kultūros ministro patvirtintas Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisykles ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai.“

7.1.3. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad buvusios Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2–10 dalys laikytinos atitinkamai 3–11 dalimis.

7.1.4. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 3, 4 dalyse (2017 m. gegu-žės 11 d. redakcija) nustatyta:

„3. Kultūros ministras nustato nacionalinio, valstybinio ir savivaldybės teatro ir kon-certinės įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

4. Su konkursą laimėjusiu nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncer-tinės įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis penkeriems metams.“

7.1.5. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi pakeista Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 5 dalis. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) išdėstyta taip:

„To paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įs-taigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.“

7.1.6. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi pakeista Profesionaliojo scenos meno įstaty-mo 11 straipsnio 6 dalis. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„<...> Paaiškėjus, kad nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima sprendimą tokį va-dovą atleisti iš pareigų ir nutraukia su juo sudarytą darbo sutartį.“

7.1.7. Taigi pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) 1–6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą:

– asmenys, pretenduojantys į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar kon-certinės įstaigos vadovo pareigas, priimami konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka (1 dalis);

– nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai, taip pat asmenys, pretenduojantys į šias pareigas, turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, inter alia neturėti teistumo už tyčinį nusikaltimą ar nusikaltimą, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, nebūti per pastaruosius 3 metus pripažinti kal-tais dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korup-cinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo, nebūti per pastaruosius 3 metus šiurkščiai pažeidę Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo



reikalavimus, nebūti per pastaruosius 3 metus šiurkščiai pažeidę kultūros ministro pa-tvirtintų Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisyklių (2 dalis);

– nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai ir asmenys, pretenduojantys į šias pareigas, taip pat turi atitikti kultūros ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus (3 dalis);

– su konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstai-gos vadovo pareigas laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis (5 metams) (4 dalis);

– to paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės (5 dalis);

– nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovas, neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos kriterijų, atleidžiamas iš pareigų nutraukiant su juo sudarytą darbo sutartį (6 dalis).

7.2. Palyginus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnyje (su 2017 m. gegu-žės 11 d. pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnyje pažymėtina, kad juo:

– nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – jie turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus (2 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija)); atsižvelgiant į šį reikalavimą, nustatytas specialus nacionalinio, valsty-binio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiš-kėjus, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų (6 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija));

– nustatytas maksimalus nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncerti-nių įstaigų vadovų kadencijų skaičius (5 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija)).

8. Įstatymo 3 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ inter alia nustatyta:

„ 1. Šis įstatymas <..> įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. <...>3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar

koncertinių įstaigų vadovų pareigas tam tikram terminui priimti asmenys toliau eina ati-tinkamos įstaigos vadovo pareigas iki šio termino pabaigos. Jeigu konkursas įstaigos va-dovo pareigoms buvo surengtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau konkurso nugalėtojas dar nebuvo nustatytas ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, toks konkursas laikomas negaliojan-čiu ir turi būti rengiamas iš naujo.

<...>“8.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Įsta-

tymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą:– nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams,

pradėjusiems eiti šias pareigas iki 2017 m. birželio 30 d., leidžiama toliau jas eiti iki ter-mino, kuriam jie buvo priimti į pareigas, pabaigos;

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstai-gų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų,



nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais, t. y. šių konkursų rezultatai įstatymu yra panaikinti.

8.2. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su Profesionaliojo scenos meno įsta-tymo 11 straipsnio 6 dalimi (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, pradėjusiems eiti šias pareigas iki 2017 m. birželio 30 d., leidžiama toliau jas eiti iki termino, kuriam jie buvo priimti į pareigas, pabaigos, pagal Profesiona-liojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) jie turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

8.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu gin-čijamu teisiniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvy-kusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo eiti šių pareigų, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, jų nugalėtojai nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

8.4. Kaip minėta, Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta, kad su konkursą laimėjusiu įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis. Todėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisi-nis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į šioje konstitucinės justicijos byloje aktualias Darbo kodekso nuostatas.

8.4.1. Darbo kodekso 41 straipsnio „Darbo sutarties šalių ikisutartiniai santykiai“ 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta:

„Darbuotojui parinkti į vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias eiti gali asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų arba kuriems ke-liami ypatingi intelekto, fiziniai, sveikatos ar kiti reikalavimai, gali būti rengiamas kon-kursas. Pareigybių, dėl kurių rengiamas konkursas, sąrašą ir konkursų valstybės ir sa-vivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, organizavimo ir vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus įstaigas, kuriose pareigybių, dėl kurių gali būti rengiamas konkursas, sąrašą ir konkursų organizavimo ir vykdymo tvarką nustato specialūs įstatymai. Asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reika-lauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.“

8.4.2. Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti; jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo.

8.4.3. Taigi, aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį regu-liavimą minėtų Darbo kodekso nuostatų kontekste pažymėtina, kad pagal jį:

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstai-gų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų,



nebegalėjo, remdamiesi Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalimi (2017 m. birželio 6 d. re-dakcija), reikalauti, kad su jais būtų sudaryta darbo sutartis;

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstai-gų vadovų pareigas nugalėtojų, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjusių eiti šių pareigų, sudarytos darbo sutartys nebegalėjo įsigalioti ne dėl jų kaltės ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį jie įgijo teisę į nustatyto dydžio kompensaciją.

9. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Profesionaliojo scenos meno įstatyme (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nėra nustatyta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas paskelbimo terminų. Tokių terminų nebuvo nustatyta ir iki jo įsigaliojimo galiojusiame Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme, taip pat įgyvendinant šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 4 punktą priimtu kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-426 „Dėl Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos apraše, kuriuo buvo reguliuojama konkursų į šias pareigas organizavimo tvarka.

Konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų va-dovų pareigas paskelbimo terminai nustatyti vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi priimtu Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 326 „Dėl Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Konkursų į nacio-nalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos apraše. Šio aprašo 4 punkte nustatyta, kad konkursas skelbiamas:

– prieš 4 mėnesius, iki pasibaigs nacionalinio teatro ar nacionalinės koncertinės įs-taigos vadovo darbo sutarties terminas (4.1 papunktis);

– prieš 2 mėnesius, iki pasibaigs valstybinio ar savivaldybės teatro ar valstybinės ar savivaldybės koncertinės įstaigos vadovo darbo sutarties terminas (4.2 papunktis);

– per 15 darbo dienų nuo dienos, kai teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigy-bė įsteigiama, tampa laisva arba tapo žinoma (yra teisinis pagrindas), kad ji bus laisva (4.3 papunktis).

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Įstatymo nuostata, pagal kurią

iki Įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės vals-tybės principas yra universalus, itin talpus, apima daug įvairių tarpusavyje susijusių im-peratyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).

11.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės



pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asme-niui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens tei-sėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Kons-tituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstituci-jai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės vals-tybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros su-bjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų su-švelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisi-nių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielai-da, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterp-ta į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės nor-mas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisė-tus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

11.3. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo prin-cipas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuo-menei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir lais-vių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavi-mas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtinos kai kurios aktualios ofi-cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su konstitucinės žmogaus teisės į darbą įgyvendinimu.



12.1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra aiškinama kaip bendro pobūdžio norma, reiškianti galimybę savo nuožiūra pasirinkti užsiėmimo rūšį; asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Konsti-tucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuos-tata „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; sudarydamas jas įstaty-mų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasi-rinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

12.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju (be kita ko, gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savy-bėmis, reputacija, išsilavinimu); teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje ar konkrečioje vals-tybės ar savivaldybės įstaigoje, kaip antai profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mo-kėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai); kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbes-nė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d., 2019 m. birželio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, mutatis mutandis taikyti-nos ir kitiems asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų.

13. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad „valstybė remia kultūrą <...>, rūpina-si <...> meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra pažymėjęs, kad:

– kultūros laisvės užtikrinimas, kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija; kultūros rėmimas, kultū-ros paminklų bei vertybių apsauga yra būtina kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės (apimančios kūrybos laisvę ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), sąlyga;

– valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus,



perduotinus ateities kartoms; pagal Konstituciją valstybė privalo ne tik pati nekliudyti savaiminei kultūros plėtrai, bet ir pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros ver-tybių kūrimą, sklaidą, propagavimą ir išsaugojimą;

– konstitucinis kultūros vertybių prieinamumo imperatyvas suponuoja valstybės pareigą pačiai steigti ir išlaikyti valstybės institucijas (įstaigas, įmones, per kurias yra vykdo-mos valstybės funkcijos), kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigas, įmo-nes, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas), arba kitaip inicijuoti ir skatinti steigti kitas, ne valstybės, institucijas, kurių tikslas – rūpintis kultūros plėtra, ir jas išlaikyti.

14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konsti-tucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga, siekiant įgyven-dinti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti kultūros laisvę ir valstybinį kultūros rėmimą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas inter alia valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę. Atsižvelgiant į tai, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kyla įstatymų lei-dėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems. Pažymėtina ir tai, kad šie įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis Konstitucijos, inter alia paisant iš konstituci-nio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

III

Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

15. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar konstituciniam tei-sinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nu-statyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų.

16. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami asmenų, iki Įsta-tymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Be to, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas, Įstatymu kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius konkurso santykius, galėjo pažeisti principą lex retro non agit.

17. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, įstatymų lei-dėjui kyla pareiga, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti kultūros laisvę ir valstybinį kultūros rėmimą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas inter alia valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselė-ti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę; atsižvelgiant į tai, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (sa-vivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus



kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigo-se, juolab joms vadovaujantiems.

Minėta ir tai, kad, Seimui 2017 m. gegužės 11 d. priėmus Įstatymą, kurio 3 straips-nio 3 dalis ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, pakeistas Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnis. Paminėtinos šios Profesio-naliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) naujos nuostatos, įtvirtintos Įstatymu:

– nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – jie turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus;

– nustatytas specialus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiškėjus, kad jis neatitinka nepriekaištingos re-putacijos kriterijų;

– nustatytas maksimalus nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncerti-nių įstaigų vadovų kadencijų skaičius.

Kaip minėta, iš Įstatymo travaux préparatoires matyti, kad juo siekta pagerinti nacio-nalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą, užtikrinti vadova-vimo šiems teatrams ir koncertinėms įstaigoms efektyvumą ir aukštą jų vadovų kompe-tencijos lygį, taip pat didinti šių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atsakomybę.

Taigi pažymėtina, kad priimdamas Įstatymą, kurio 3 straipsnio 3 dalį ginčija pareiš-kėjas, įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, kylančią pareigą, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielai-das valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiks-mingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę, taip pat iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylančius įgaliojimus, regu-liuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dir-bantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems.

18. Sprendžiant, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ginčijamas teisinis regu-liavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, pažymėtina, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kylantys įstatymų leidėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigo-se, juolab joms vadovaujantiems, turi būti įgyvendinami laikantis Konstitucijos, inter alia paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

18.1. Atskleidžiant konstitucinio teisinės valstybės principo turinį šiame Konstituci-nio Teismo nutarime minėta, kad:

– pagal Konstituciją neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lū-kesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos tei-sės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; neužtikrinus asmens



teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas as-mens pasitikėjimas valstybe ir teise;

– konstitucinis teisinės valstybės principas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros su-bjektams suponuoja tokį reikalavimą, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prie-laida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius, kitaip būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą;

– vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuo-menei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti; reikalavimas as-mens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svar-biems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai indivi-dualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

18.2. Pareiškėjo prašymo kontekste aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą konkursų į nacionalinių, valsty-binių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais, t. y. šių konkursų rezultatai įstatymu yra panaikinti.

Minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą:

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebega-lėjo, remdamiesi Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalimi (2017 m. birželio 6 d. redakcija), reikalauti, kad su jais būtų sudaryta darbo sutartis;

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstai-gų vadovų pareigas nugalėtojų, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjusių eiti šių pareigų, sudarytos darbo sutartys nebegalėjo įsigalioti ne dėl jų kaltės ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį jie įgijo teisę į nustatyto dydžio kompensaciją.

18.3. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu tei-siniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkur-sus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo jų eiti, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, įsiterpta į jau pasibaigusius su šių konkursų organizavimu ir vykdymu susijusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo pabloginta visų tokių konkursų nugalėtojų teisinė padėtis, nes įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus jie nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Įstatymu nustatytus naujus nepriekaiš-tingos reputacijos kriterijus, įtvirtintus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio



2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija), t. y. šie asmenys nebegalėjo realiai įgyvendinti pagal galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus įgytos teisės pradėti eiti nacionalinių, valsty-binių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas.

Kartu pažymėtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaryta teisinių prielaidų įvertinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savival-dybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, reputaciją ir užkirstas kelias pradėti eiti pareigas ne tik tiems konkursų nugalėtojams, kurie būtų neatitikę Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegu-žės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų, bet ir tiems, kurie būtų juos atitikę, jeigu jų reputacija būtų buvusi įvertinta. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta prielaidų kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno as-mens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti kon-krečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

18.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nacionalinių, valsty-binių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovai turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų ne-priekaištingos reputacijos kriterijų. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos įvertinti kiekvieno nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, taip pat iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusio konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) tokias pareigas asmenims, kurie neatitinka Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

Kartu pažymėtina, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatyta kompen-sacija, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo, kuri, kaip minėta, turi būti išmokama inter alia iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar sa-vivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojams, nepradėjusiems eiti pareigų ne dėl jų kaltės, o dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio regu-liavimo, pati savaime negali būti laikoma proporcinga ir pakankama priemone asmenų, laimėjusių iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, bet nepradėjusių jų eiti, pra-radimams, patirtiems panaikinus konkursų rezultatus, kompensuoti.

18.5. Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, turėjo grįžtamąją galią ir juo pabloginta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, įvykusių iki Įstatymo įsigalio-jimo, nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, teisinė padėtis, taip pat pažeisti šių asmenų teisėti lūkesčiai pradėti eiti pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo, jeigu jie būtų atitikę Įstatymu nustatytą reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos; be to, šis teisinis regu-liavimas, kuriuo visų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar kon-certinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjo eiti šių pareigų, rezultatai yra panaikinti, nebuvo būtinas Įstatymo tikslams pasiekti ir su-varžė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minėtų asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.



Taigi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš kons-titucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai neturėtų grįžtamosios galios (lex retro non agit), taip pat asmenų teisėtų lūkesčių apsau-gos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principų, kurie, kaip minėta, yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai, pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

18.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straips-nio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Profesionaliojo scenos meno įstatyme (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija su vėlesniais pakei-timais) nėra nustatyta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar kon-certinių įstaigų vadovų pareigas paskelbimo terminų; tokių terminų nebuvo nustatyta ir iki jo įsigaliojimo galiojusiame Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme, taip pat įgyvendinant šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 4 punktą priimtu kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu patvirtintame Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių te-atrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos apraše, kuriuo buvo reguliuojama konkursų į šias pareigas organizavimo tvarka. Minėta ir tai, kad konkursų paskelbimo terminai nusta-tyti tik vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi priim-tu Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu patvirtintame Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos apraše.

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (2 dalis). Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime, vertinti ministrų išleistų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstaty-mams nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas – tai yra atitinkamo (kompeten-tingo) administracinio teismo kompetencija.

20. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtin-ta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2019 m. balandžio 16 d. nuta-rimai). Taigi, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionali-nio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštaraujančia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki Įstatymo įsigaliojimo buvusi tei-sinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad su iki Įstatymo įsigaliojimo surengtais kon-kursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius konkrečius teisinius ginčus



nagrinėjantys teismai, kurie pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingu-mą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valsty-binių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes.


nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (TAR, 2017-05-22, Nr. 8567, identi-fikacinis kodas 2017-08567) 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įsta-tymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nuga-lėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-06-25, Nr. 10150

◆ ON DECLARING COMPETITIONS FOR THE POSITIONS OF THE HEADS OF THEATRES AND CONCERT ESTABLISHMENTS NO LONGER VALID 75


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 25 June 2019

ON DECLARING COMPETITIONS FOR THE POSITIONS OF THE HEADS OF THEATRES AND CONCERT ESTABLISHMENTS NO LONGER VALID

Summary

By this ruling, having examined the case subsequent to a petition submitted by the Vilnius Regional Court, the Constitutional Court recognised that Paragraph 3 of Article 3 of the Law Amending Articles 11 and 13 of the Law on Professional Performing Arts (No IX-2257) (hereinafter referred to as the Law), insofar as it provides that a competition organised prior to the entry into force of this law for the position of the head of a national, state, or municipal theatre or concert establishment is considered to be invalid if the winner of the competition has been determined but has not taken up the respective office, was in conflict with the Constitution.

The Constitutional Court noted that the Constitution, inter alia, Paragraph 2 of Article 42 thereof, under which the state supports culture and takes care of the protection of Lithuanian artistic and other cultural monuments and values, gives rise to the duty of the legislature, in order to implement public interest to ensure freedom of culture and state support for culture, to create, by means of a legal regulation, the preconditions for state (municipal) establishments providing public cultural services to effectively foster and develop culture as a national value of universal importance. In this regard, the Constitution, inter alia, Paragraph 1 of Article 48 thereof, which consolidates the right of everyone to freely choose an occupation, gives rise to the powers of the legislature to establish certain qualification, reputation, and (or) other requirements for persons working in these establishments and the more so for persons who are heads of these establishments in cases where the legislature regulates the activity of state (municipal) establishments providing public cultural services. These powers must be implemented in accordance with the Constitution, among other things, with respect to the imperatives stemming from the constitutional principle of a state under the rule of law.

In revealing the content of the constitutional principle of a state under the rule of law, the following was held in the ruling of the Constitutional Court:

– under the Constitution, the protection of legitimate expectations, legal certainty and legal security are inseparable elements of the principle of a state under the rule of law; the persons have the right to reasonably expect that they will retain their rights, acquired under effective laws or other legal acts that are not in conflict with the Constitution, for the established period of time and will be able to implement these rights in reality; if the protection of legitimate expectations, legal certainty, and legal security are not ensured, the trust of persons in the state and in law will not be ensured, either;

– the constitutional principle of a state under the rule of law implies such a requirement for the law-making subjects that the power of legal acts must be only prospective, the retroactive effect of legal acts is not permitted (lex retro non agit), unless the situation of a subject of legal relations would be alleviated without prejudice to other subjects of legal relations (lex benignior retro agit); the requirement that the effect of published laws must be prospective and that these laws must not have retroactive effect is an important precondition for legal certainty and it is an essential element of the rule of law and a state under the rule of law; it is not permitted to establish such a legal regulation that would intervene in the legal relations that have already expired; otherwise, the preconditions would be created for denying the legitimate expectations of persons, legal certainty and legal security, and the constitutional principle of justice;

– one of the elements of the constitutional principle of a state under the rule of law, the principle of proportionality, means that the measures provided for in legal acts must be in line with the legitimate objectives that are important to society; such measures must be necessary to reach the said objectives and must not restrict the rights and freedoms of a person clearly more than necessary in order to reach



these objectives; the requirement not to restrict human rights and freedoms by means of a law more than necessary to reach the legitimate objectives that are important to society implies the requirement for the legislature to establish, by means of a law, such a legal regulation that would create preconditions for evaluating, to the greatest extent possible, the individual situation of every person and, while taking into account all significant circumstances, also individualising respectively the specific applicable measures restricting the rights of the person concerned.

As mentioned in the ruling, having amended Article 11 of the Law on Professional Performing Arts by the Law adopted on 11 May 2017, whose provision was impugned in this case, the said article established a new requirement for the heads of national, state, and municipal theatres and concert establishments, as well as for candidates for these positions – to meet the established criteria of good repute; the legislature also prescribed the special grounds for dismissing the head of a theatre or concert establishment – where the head appears not to meet these criteria. The Law was aimed at improving the activity of the said theatres and concert establishments and ensuring the effectiveness of the management of them and the high level of competence of their heads, as well as at increasing the responsibility of their heads.

The Constitutional Court held that, by adopting the Law, the legislature implemented the powers stemming from the Constitution to establish certain qualification, reputation, and (or) other requirements for persons working in state (municipal) establishments providing public cultural services and the more so for persons who are heads of these establishments.

However, by means of the impugned legal regulation prescribed in Paragraph 3 of Article 3 of the Law, having declared invalid the results of competitions for the positions of the heads of national, state, or municipal theatres or concert establishments in cases where these competitions had taken place prior to the entry into force of this law and their winners had not started holding the respective office, i.e. having annulled, by means of the law, the results of the said competitions, the legislature intervened in the legal relations linked to the organisation and implementation of these competitions despite the fact that the said relations had already expired. Such a legal regulation worsened the legal situation of all winners of the said competitions as, after the results of these competitions had been annulled by means of the law, the said winners could no longer take up the respective office regardless of whether they met the new established criteria of good repute, i.e. these persons could no longer in practice exercise their rights, gained under the laws and other legal acts in force at that time, to take up the respective office as the heads of theatres or concert establishments.

It was also noted that this legal regulation did not create legal preconditions for evaluating the reputation of the winners of competitions for the positions of the heads of national, state, or municipal theatres or concert establishments who had not started holding these positions where such competitions had taken place prior to the entry into force of the Law; the impugned legal regulation prevented from taking up the respective office not only those winners of the said competitions who would not have met the established criteria of good repute but also those winners who would have met them if their reputation had been evaluated; thus, such a legal regulation did not create the preconditions for evaluating, to the greatest extent possible, the individual situation of every person and, while taking into account all significant circumstances, also individualising respectively the specific applicable measures restricting the rights of the person concerned.

In this context, the Constitutional Court noted that the legal regulation established in Article 11 of the Law on Professional Performing Arts, under which the heads of theatres and concert establishments must be dismissed from office if they do not meet the established criteria of good repute, created the preconditions for evaluating the individual situation of every head of a theatre or concert establishment, also the individual situation of the winners of competitions who had not started holding these positions where such competitions had taken place prior to the entry into force of this Law, in order to prevent persons who are not of good repute from holding (taking up) the respective office.

It was also pointed out that, payable to an employee in the case where the employment contract does not come into effect without any fault of the employee, the compensation provided for in

◆ ON DECLARING COMPETITIONS FOR THE POSITIONS OF THE HEADS OF THEATRES AND CONCERT ESTABLISHMENTS NO LONGER VALID 77


Paragraph 3 of Article 42 of the Labour Code (in an amount of no less than remuneration for the agreed employment period not exceeding one month), which must also be paid to the winners of competitions for the positions of the heads of national, state, or municipal theatres or concert establishments where the said competitions had taken place prior to the entry into force of the Law and the winners had not taken up the respective office without any fault of their own, but due to the legal regulation established in Paragraph 3 of Article 3 of the Law, may not in itself be considered to be proportionate and sufficient means to compensate for losses experienced by these persons upon the annulment of the results of the said competitions.

In summing up, the Constitutional Court held that the impugned legal regulation had the retroactive effect and it worsened the legal situation of the winners of competitions for the positions of the heads of national, state or municipal theatres or concert establishments in cases where the said winners had not started holding these positions, as well as violated the legitimate expectations of these persons to take up the respective positions for which they had won competitions, provided that they met the requirement of good repute; moreover, this legal regulation, which annulled the results of all the above-mentioned competitions, was not necessary in order to reach the objectives of the Law and restricted the right of the said persons to freely choose an occupation, which is consolidated in Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution, more than necessary in order to reach these objectives.

Thus, by means of the impugned legal regulation, the legislature disregarded the requirement stemming from the constitutional principle of a state under the rule of law for the laws and other legal acts not to have the retroactive effect; by means of the impugned legal regulation, the legislature also disregarded the principles of the protection of legitimate expectations, legal certainty, legal security, and proportionality and violated the right of every person to freely choose an occupation, which is consolidated in Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution.

In view of the above, the Constitutional Court declared the impugned legal regulation to be in conflict with the provision “everyone may freely choose an occupation” of Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law.

It was also noted in the ruling that declaring the impugned provision of the Law to be unconstitutional did not in itself restore the legal situation that had existed before the entry into force of the Law, i.e. the results of the competitions that had taken place before the entry into force of the Law in cases where these results had been annulled by the legal regulation incompliant with the Constitution were not restored in themselves. Thus, in considering specific legal disputes linked to these competitions, courts, which, under Paragraph 1 of Article 109 of the Constitution, are obliged, while administering justice, to ensure the implementation of the regulation expressed in the Constitution, laws, and other legal acts, to protect human rights and freedoms and the public interest, and to consider cases in a fair and objective manner, must, while adopting decisions, assess the interests and legitimate expectations of the winners of both competitions that were declared invalid and newly organised competitions, as well as assess the circumstances of the organisation and implementation of these competitions.



L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 25 juin 2019

SUR L’ANNULATION DES CONCOURS À DES POSTES DE DIRECTEURS DE THÉÂTRES ET D’ÉTABLISSEMENTS DE CONCERTS

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le Tribunal administratif régional de Vilnius (Vilniaus apygardos administracinis teismas), a reconnu que l’article 3, paragraphe 3 de la loi portant modification des articles 11 et 13 de la loi sur des arts professionnels de la scène N0 IX-2257 (ci-après – Loi) était en contradiction avec la Constitution, en ce que, en vertu de cette disposition, le concours organisé pour le poste de directeur de théâtre national, public ou municipal ou d’établissement de concerts avant l’entrée en vigueur de cette loi est considéré comme annulé si un candidat nommé à ce poste n’avait pas pris ses fonctions.

La Cour constitutionnelle a souligné que le législateur était soumis à l’obligation découlant de la Constitution, notamment son article 42, paragraphe 1, en vertu duquel l’État promeut la culture et encourage la conservation des œuvres d’art et d’autres monuments et valeurs culturels, de garantir la liberté culturelle et la promotion culturelle publique afin d’assurer l’intérêt public et de créer, par voie réglementaire, des conditions favorables aux organismes publics (municipaux) prêtant les services publics culturels pour la promotion et le développement culturels efficaces en tant que valeur nationale d’importance universelle. Dans ce contexte, il découle de la Constitution, notamment son article 48, paragraphe 1, qui consacre le droit de libre accès de toute personne à un emploi de son choix, des pouvoirs d’un législateur d’imposer, dans le cadre de la réglementation des activités des organismes publics (municipaux) prêtant les services publics culturels, aux personnes travaillant dans lesdits organismes, d’autant plus aux personnes qui les dirigeant de certaines exigences de qualification, de réputation et/ou autres exigences. Ces pouvoirs doivent être exercés dans le respect de la Constitution, entre autres, dans le respect des impératifs découlant du principe constitutionnel de l’État de droit.

En révélant le contenu du principe constitutionnel de l’État de droit dans son arrêt, la Cour constitutionnelle constate que :

– conformément à la Constitution, la protection de la confiance légitime, la certitude et la sécurité juridiques constituent des éléments indissociables du principe constitutionnel de l’État de droit constitue; toute personne est légitimement en droit d’attendre que ses droits acquis au titre des lois ou autres actes législatifs qui sont en vigueur et ne sont pas en contradiction avec la Constitution, seront maintenus pendant un délai fixé et puissent être réellement exercés ; sans assurer la protection de la confiance légitime, de la certitude et de la sécurité juridiques d’un individu, la confiance d’un individu à l’égard d’un État et d’un droit ne saurait être garantie ;

– le principe constitutionnel de l’État de droit impose aux organes législatifs l’exigence de diriger la force de loi vers l’avenir sans autoriser sa rétroactivité (lex retro non agit) à moins qu’une loi atténue la position de l’entité faisant l’objet des relations juridiques sans porter atteinte aux autres entités faisant l’objet des relations juridiques (lex benignior retro agit); l’exigence que les lois publiées aient l’effet pour l’avenir et n’aient pas d’effet rétroactif constitue une condition de sécurité juridique importante, un élément essentiel de la primauté de droit et de l’État de droit. La réglementation juridique permettant l’intervention dans le domaine des relations juridiques arrivées à échéance ne peut pas être introduite, car, dans le cas contraire, les conditions pour la remise en cause de la confiance légitime, de la certitude et de la sécurité juridiques, ainsi que du principe constitutionnel de justice seraient créées ;

– l’un des éléments du principe constitutionnel de l’État de droit, tel que le principe de proportionnalité implique que les mesures prévues par la législation doivent être conformes aux objectifs légitimes et d’intérêt public et que lesdites mesures doivent être jugées nécessaires pour atteindre

◆ SUR L’ANNULATION DES CONCOURS À DES POSTES DE DIRECTEURS DE THÉÂTRES ET D’ÉTABLISSEMENTS DE CONCERTS 79


ces objectifs sans restreindre des droits de l’homme et des libertés plus que nécessaire pour les atteindre ces objectifs ; l’exigence consistant à ne pas restreindre, par voie législative, les droits de l’homme et les libertés plus que nécessaire pour atteindre des objectifs légitimes et d’intérêt public implique l’imposition au législateur de l’exigence d’introduire une réglementation juridique qui permettrait de créer des conditions pour évaluer, dans la mesure du possible, la situation individuelle de toute personne et d’individualiser, au regard de toutes circonstances pertinentes, des mesures spécifiques restrictives applicables à cette personne pour limiter ses droits.

Comme indiqué dans l’arrêt, la Loi adoptée le 11 mai 2017, dont la disposition a fait l’objet de litige en l’espèce, a porté modification de l’article 11 de la loi sur des arts professionnels de la scène en imposant, entre autres, aux directeurs de théâtres nationaux, publics et municipaux et d’établissements de concerts, ainsi qu’aux personnes se portant candidates à ces postes une nouvelle exigence de se conformer aux critères d’honorabilité ; la Loi également énonce des motifs spéciaux justifiant le licenciement d’un directeur de théâtre ou d’établissement de concerts s’il s’avère que celui-ci ne répond pas auxdits critères. Cette Loi visait à favoriser les activités desdits théâtres et d’établissements de concerts, assurer l’efficacité de leur gestion et un niveau élevé des compétences de leurs directeurs, ainsi que renforcer leur responsabilité.

La Cour constitutionnelle a constaté qu’en adoptant la Loi, le législateur avait exercé les pouvoirs relevant de la Constitution concernant l’imposition de certaines exigences de qualification, de réputation et/ou autres exigences aux personnes qui travaillaient dans les établissements publics (municipaux) prêtant des services publics culturels, d’autant plus à celles qui assumaient leur gestion.

Néanmoins, la réglementation juridique litigieuse introduite par l’article 3, paragraphe 3, de la loi qui a annulé des concours à des postes de directeurs de théâtres nationaux, publics et municipaux ou d’établissements de concerts tenus avant l’entrée en vigueur de cette loi, dans le cadre desquels les candidats nommés n’avaient pas encore pris leurs fonctions, à savoir après avoir annulé les résultats de ces concours par la Loi, a permis d’intervenir dans le domaine des relations juridiques arrivées à échéance relatives à l’organisation et l’exécution de ces concours. Ladite réglementation juridique a détérioré la situation de tous ces candidats nommés aux dits postes puisque, après l’annulation des résultats de ces concours, ils n’étaient plus en mesure de prendre leurs fonctions indépendamment de leur conformité ou non-conformité aux nouveaux critères d’honnorabilité, à savoir lesdites personnes n’étaient plus en mesure d’exercer réellement leur droit d’accès à un poste de directeur de théâtre ou d’établissement de concerts acquis en vertu des dispositions législatives et réglementaires en vigueur.

En même temps, il a été noté que cette réglementation juridique n’avait pas créé des conditions juridiques pour vérifier la réputation des candidats qui avaient été nommés à des postes de directeurs de théâtres nationaux, publics ou municipaux ou d’établissements de concerts dans le cadre des concours tenus avant l’entrée en vigueur de la Loi et qui n’avaient pas encore pris leurs fonctions et pour empêcher non seulement les candidats nommés auxdits postes qui n’auraient pas répondus aux critères d’honorabilité, mais également ceux qui les auraient répondus, si leur réputation avait été vérifiée, de prendre leurs fonctions ; ainsi, les conditions pour évaluer, dans la mesure du possible, la situation individuelle de toute personne et pour individualiser des mesures spécifiques applicables à une personne limitant ses droits, au regard de toutes les circonstances importantes, n’ont pas été créées.

Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a porté attention à ce que la réglementation juridique introduite par l’article 11 de la loi sur des arts professionnels de la scène, en vertu de laquelle des directeurs de théâtres et d’établissements de concerts doivent être relevés de leurs fonctions s’ils ne répondent pas aux critères d’honnorabilité, a créé des conditions pour évaluer la situation individuelle de tout directeur de théâtre ou d’établissement de concerts, ainsi que d’un candidat qui a été nommé à ce poste dans le cadre du concours tenu avant l’entrée en vigueur de la Loi et qui n’a pas encore pas pris les fonctions respectives afin d’empêcher les personnes qui ne répondent pas aux critères d’honnorabilité d’exercer les fonctions (prendre les fonctions) concernées.



En même temps, il a été souligné que l’indemnité due à un employé au titre de l’article 42, paragraphe 3, du Code de travail dans le cas où celui-ci n’était pas responsable pour la non-prise d’effet d’un contrat de travail (l’indemnité n’est pas inférieure à la rémunération pour une période de travail convenue qui, pour autant, ne doit pas dépasser un mois), qui doit être payée également aux candidats qui ont été nommés à des postes de directeurs de théâtres nationaux, public ou municipaux dans le cadre des concours tenus avant l’entrée en vigueur de la Loi et qui n’ont pas pris leurs fonctions sans qu’il y ait eu faute de leur part, mais en raison de la réglementation juridique introduite par l’article 3, paragraphe 3, de la Loi, ne peut pas en elle-même être considérée comme une mesure proportionnelle et suffisante pour réparer des dommages subis par lesdites personnes du fait de l’annulation des résultats de ces concours.

En résumé, la Cour constitutionnelle a constaté que la réglementation juridique litigieuse avait eu un effet rétroactif et avait détérioré la situation juridique des candidats qui avaient été nommés à des postes de directeurs de théâtres nationaux, public ou municipaux dans le cadre des concours et qui n’avaient pas pris leurs fonctions, ainsi qu’avait porté atteinte à la confiance légitime de ces personnes concernant la prise de leurs fonctions dans les postes auxquels elles avaient été nommées dans le cadre d’un concours si elles s’étaient conformées à une exigence de remplir la condition d’honorabilité ; en outre, cette réglementation juridique qui a annulé des résultats de tous les concours susmentionnés n’était pas indispensable pour atteindre des objectifs de la Loi et a restreint le droit de libre accès desdites personnes à un emploi de son choix plus que nécessaire pour l’atteinte de ces objectifs.

Ainsi, la réglementation juridique litigieuse n’a pas respecté l’exigence découlant du principe constitutionnel de l’État de droit imposée aux dispositions législatives et réglementaires de ne pas avoir d’effet rétroactif, ainsi que n’a pas respecté la protection de la confiance légitime des personnes, des principes de certitude et de sécurité juridiques et de proportionnalité et a porté atteinte au droit de libre accès de toute personne à un emploi de son choix consacré par l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution.

Au vu de ce qui précède, la Cour constitutionnelle a reconnu que la réglementation juridique litigieuse était en contradiction avec la disposition de l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution énonçant que « toute personne a le droit de libre accès à un emploi de son choix » et avec le principe constitutionnel de l’État de droit.

En même temps, il a été noté dans l’arrêt que seule la reconnaissance de la disposition litigieuse de la Loi comme étant en contradiction avec la Constitution ne suffisait pas à rétablir la situation juridique qui prévalait avant l’entrée en vigueur de la Loi, à savoir les résultats des concours, tenus avant l’entrée en vigueur de la Loi, qui ont été annulés par la réglementation juridique incompatible avec la Constitution, n’ont pas été automatiquement restitués. Par conséquent, les juridictions qui examinent des litiges spécifiques relatifs à ces concours, auxquels incombe l’obligation de garantir la mise en œuvre du droit exprimé dans la Constitution et dans les dispositions législatives et réglementaires dans l’exerice de la justice en vertu de l’article 109, paragraphe 1, de la Constitution, de protéger les droits de l’homme et les libertés, ainsi que l’intérêt public, de statuer équitablement et objectivement sur les affaires, doivent évaluer, lors de la prise de décisions, les intérêts et la confiance légitime des candidats nommés aux dits postes dans le cadre des concours qui ont été annulés et ont été réorganisés, ainsi que les circonstances de l’organisation et de l’exécution de ces concours.

81


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarimas

DĖL MEDŽIOTOJŲ KOLEKTYVO PAREIGOS PRIIMTI Į NARIUS JO MEDŽIOKLĖS PLOTUOSE ESANČIO TAM TIKRO

DYDŽIO PRIVAČIOS ŽEMĖS SKLYPO SAVININKĄ

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą, pripažino, kad Medžioklės įstatymo (MĮ) 13 straips-nio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal ją medžioklės plotų naudoto-jas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo pri-imti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo nau-dojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieško-vo fizinio asmens ieškinį atsakovui medžiotojų klubui, kuriuo prašoma, be kita ko, pa-naikinti medžiotojų klubo visuotinio narių susirinkimo protokolo dalį, kuria atsisaky-ta priimti ieškovą į medžiotojų klubo narius, taip pat įpareigoti atsakovą užtikrinti MĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ieškovo teisę tapti medžiotojų kolektyvo nariu. Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klu-bo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl, vadovaudamasis ginčytu teisiniu reguliavimu, kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo na-rius. Atsakovas medžiotojų klubas (t. y. medžiotojų visuomeninė organizacija, veikianti Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) nurodė, jog visuotiniame narių susirinkime daly-vavusių narių balsų dauguma ieškovo narystei nepritarta dėl to, kad ieškovas baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus. Pareiškėjas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, abe-jojo, ar MĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojama asociacijų laisvė siekiant suteikti medžiotojui, nuosavybės teise valdančiam 100 ha žemės medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų nau-dotojo medžiotojų kolektyvo nariu, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad toks medžiotojas turi teisę medžioti pagal kitas šio įstatymo nuostatas, taip pat kaip nuosavybės teisės subjektas turi teisę uždrausti medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose plotuose.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsau-gą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti me-džioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nu-statyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius. Be to, siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis regu-liavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijan-čios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 23, 54 straips-nius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip,

2019 m. liepos 11 d. nutarimas ◆82


kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prie-laidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją tei-sę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, įskaitant asociaciją, vienijančią asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma ir Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

Atskleisdamas konstitucinį asociacijų laisvės turinį, Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldy-bių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstaty-mams. Tai reiškia, be kita ko, kad pagal Konstituciją (jos 35 straipsnio 1 dalį) asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali sa-varankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priė-mimo į asociaciją tvarką. Kita vertus, tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių nau-dojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų. Tad Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama, be kita ko, nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

Apibendrindamas ginčytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad juo buvo įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, taip pat nustatytos šios teisės įgi-jimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises. Be to, ginčytu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinta ir atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savinin-kas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos. Tad, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, nors pagal Asociacijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – me-džiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti ir veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal MĮ 13 straipsnio 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžio-klės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, MĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus

◆ DĖL MEDŽIOTOJŲ KOLEKTYVO PAREIGOS PRIIMTI Į NARIUS JO MEDŽIOKLĖSPLOTUOSE ESANČIO TAM TIKRO DYDŽIO PRIVAČIOS ŽEMĖS SKLYPO SAVININKĄ 83


konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigą priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne ma-žiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolektyvą tvarką. Taip šiuo teisiniu reguliavimu apribota Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

Konstitucinis Teismas vertino, ar ginčytu teisiniu reguliavimu asociacijų laisvė apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų.

Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu suteikta galimybė į medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo naudojamus medžioklės plotus patenkančio pri-vačios žemės sklypo savininkui tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo me-džiotojų kolektyvo nariu, taip pat įtvirtinta jo teisė nuspręsti jam priklausančiame žemės sklype nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas. Be to, Medžioklės įstatymo nuostatomis medžioklės plotų naudotojui medžiotojų kolektyvui nustatyta atitinkama pareiga priimti į savo narius tokį privačios žemės sklypo savininką, pareiga imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl medžiojimo atitinkamame žemės sklype sąlygų. Šiame įsta-tyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu taip pat sudaryta galimybė medžiotoju esančiam pri-vačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų ište-klius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba, medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį, medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu Medžioklės įstatyme įtvir-tintu teisiniu reguliavimu siekta konstituciškai reikšmingo tikslo – derinti tarpusavyje susijusias konstitucines vertybes, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamus žemės sklypo savininko, kuris nėra atitinkamų medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, interesus ir pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginamus atitinkamo medžioklės plotų nau-dotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip medžiotojų asociacija, interesus. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą užtikrinti laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą.

Kita vertus, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, nustatyti papildomas medžiojimo jam priklau-sančiame žemės sklype sąlygas, taip pat galimybė medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkre-čiame medžioklės plotų vienete arba, medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį, medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, vertintinos kaip pakankamos priemonės pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti, nes tokiu teisiniu reguliavimu sudaro-mos prielaidos jo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype. Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko in-teresams užtikrinti nebuvo būtina MĮ 13 straipsnio 1 dalyje papildomai įtvirtinti ati-tinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip medžiotojų asociacija, pareigos priimti medžiotojo bilietą turintį privačios žemės sklypo



savininką, kuriam jo naudojamuose medžioklės plotuose nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, į medžiotojų kolektyvo narius. Taip ginčytu teisiniu reguliavimu paneigta medžiotojų kolektyvo teisė spręsti dėl naujo nario – MĮ 13 straipsnio 1 dalyje nurodyto privačios žemės sklypo savininko priėmimo ir teisė priimti į medžiotojų kolektyvą naujus narius šiuo aspektu paversta atitinkama jo pareiga.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiuo aspektu MĮ 13 straipsnio 1 dalyje pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginama atitinkamo medžioklės plotų nau-dotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip medžiotojų asociacija, laisvė apri-bota labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti, t. y. nesilaikant iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Medžioklės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, pakeista MĮ 13 straipsnio 1 dalis. Palyginus ginčytą anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą su atitinkamomis naujo teisinio reguliavimo nuostatomis matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytu aspektu teisinis reguliavimas pakito iš esmės. Nauju teisiniu reguliavimu ne tik įtvirtin-ta privačios žemės sklypo savininko, atitinkančio įstatyme nustatytas sąlygas, teisė tapti asociacijos, esančios medžioklės plotų vieneto, kuriame yra savininkui priklausantis įsta-tyme nustatytus kriterijus atitinkantis sklypas, naudotoja, nariu, bet ir tokios medžioklės plotų naudotoja esančios asociacijos teisė nepriimti į savo narius jos naudojamame medžioklės plotų vienete esančio žemės sklypo savininko, taip pat nustatytos sąlygos, kuriomis, asociacijai atsisakius priimti į narius tokį privačios žemės sklypo savinin-ką, jis, sudaręs atitinkamą sutartį su medžioklės plotų naudotoja esančia asociacija, gali konkrečiame medžioklės plotų vienete naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius (me-džioti). Naujo teisinio reguliavimo nuostatos šioje byloje nebuvo vertinamos.

85


Byla Nr. 9/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO (2013 M. BIRŽELIO 18 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. liepos 11 d. Nr. KT21-N10/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Vyto Miliaus, Daivos Pe-trylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respubli-

kos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. liepos 10 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 9/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-13/2018 ištirti, ar Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 35 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos medžioklės įsta-tymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.


nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieško-

vo fizinio asmens ieškinį atsakovui medžiotojų klubui, kuriuo prašoma, be kita ko, pa-naikinti medžiotojų klubo visuotinio narių susirinkimo protokolo dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovą į medžiotojų klubo narius, taip pat įpareigoti atsakovą užtikrinti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą ieškovo teisę tapti medžiotojų kolektyvo nariu. Pareiškėjo nagrinėjamoje civi-linėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės



ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius. Atsakovas medžiotojų klubas (t. y. medžiotojų visuomeninė organizacija, veikianti Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) nurodė, jog visuotiniame narių susirinkime dalyvavusių narių balsų dauguma ne-pritarta ieškovo narystei dėl to, kad ieškovas baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birže-lio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta medžioklės plotų naudotojo asociacijos pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais pagrin-diniais argumentais.

2.1. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis inter alia į asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; pagal to paties straipsnio 2 dalį niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors ben-drijai, politinei partijai ar asociacijai.

Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugia-lypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, asmuo yra laisvas pasirinkti, ar įgyvendinti šią savo teisę. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė garantija, kad asmuo prieš savo valią nepriklausys jokiam susivienijimui. Asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, poli-tinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.

Pareiškėjo nuomone, teisę nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai asoci-acijai, turi tiek asmuo, norintis tapti asociacijos nariu, tiek kiekvienas asociacijos narys, t. y. tiek ieškovas, kuris prašo priimti jį į medžiotojų klubą, tiek kiekvienas atsakovo me-džiotojų klubo narys. Tuo tarpu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asociacija privalo priimti asmenį į asociacijos narius, apribojama konstitucinė asociacijos narių laisvė nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka.

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvil-giu; susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę, laikantis įstatymų, savarankiškai savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

Asociacijų įstatymo 14 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių ins-titucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asocia-cijos veiklą ir į jos vidaus reikalus, pasak pareiškėjo, yra skirtas asociacijų veikimo laisvei, jų



autonomiškumui įtvirtinti; asociacija, be kita ko, turi teisę reglamentuoti narių priėmimo į ją tvarką.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal atsakovo jo nagrinėjamoje civilinėje byloje įstatus sprendimą dėl naujo nario priėmimo į medžiotojų klubą priima visuotinis jo narių susi-rinkimas paprasta dalyvaujančių narių balsų dauguma slaptu balsavimu. Taigi nauji nariai į medžiotojų klubą priimami savanoriškumo pagrindu, asmens priėmimas gali priklau-syti tik nuo medžiotojų klubo narių valios; kitaip būtų pažeista asociacijų laisvė, narystės asociacijoje savanoriškumo principas. Tuo tarpu pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį galima tokia teisinė situacija, kai medžiotojų klubo nariai neturi galimybės laisvai balsuoti ir išreikšti valios dėl asmens narystės asociacijoje.

2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė, o asociacijų laisvė yra konstitucinė laisvė.

Pasak pareiškėjo, kyla abejonė, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. bir-želio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir ne-pagrįstai apribojama asociacijų laisvė siekiant suteikti medžiotojui, nuosavybės teise val-dančiam 100 ha žemės medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų naudo-tojo medžiotojų kolektyvo nariu, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad toks medžiotojas turi teisę medžioti pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnį, taip pat kaip nuosavybės teisės subjektas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalį turi teisę uždrausti medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose plotuose.

II


atstovo Seimo nario Kęstučio Mažeikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

3.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti medžiotojo bilietą turinčių miško ir žemės ūkio paskirties žemės sa-vininkų teisės medžioti įgyvendinimą, kai atitinkamame medžioklės plotų vienete jiems nuosavybės teise priklauso ne mažesnis nei įstatyme nustatyto dydžio žemės sklypas; pir-miau galiojusiu teisiniu reguliavimu ši jų teisė nebuvo užtikrinta.

Be to, pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudo-tojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Taigi suformuotam medžioklės plotų vie-netui priskirtuose atskiriems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius neišduodami, jeigu suformuotą medžioklės plotų vienetą jau naudoja medžioklės plotų naudotojas, pavyzdžiui, medžiotojų visuomeninė organizacija, kaip ji apibrėžta Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje.

3.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asociacijų laisvę, aiškintinos atsi-žvelgiant, be kita ko, į Konstitucijos 54 straipsnį, pagal kurį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vie-tovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami



gamtos ištekliai; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

Kaip nustatyta Medžioklės įstatyme, medžioklės plotų vienetų naudotojai (medžio-tojų visuomeninės organizacijos, asociacijos) medžioklės plotų vienete ne tik medžioja, bet ir vykdo kitas jiems įstatyme pavestas funkcijas – užtikrina medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų jų naudojimą. Tad medžiotojų visuomeninių organizacijų, asociacijų (medžiotojų būrelių, medžiotojų klubų ir pan.) veikla siekiama ne tik tenkinti jos narių poreikius, kaip paprastai būdinga asociacijoms.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, viename medžioklės plotų vienete įstatymo nusta-tytas funkcijas paskirstyti vykdyti keliems medžioklės plotų naudotojams būtų sudėtinga, taip pat būtų sunku atriboti jų atsakomybę, todėl buvo būtina įstatyme nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kuriuo nustatytas funkcijas viename medžioklės plotų vienete vykdytų vienas me-džioklės plotų naudotojas. Atitinkamai tais atvejais, kai medžioklės plotų naudotojas yra juri-dinis asmuo (asociacija), siekiant užtikrinti tame medžioklės plotų vienete miško arba žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise turinčių savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, nu-statytas atitinkamas žemės savininkų priėmimo į medžioklės plotus naudojančias asociacijas mechanizmas. Nenustačius ginčijamo teisinio reguliavimo, pasak suinteresuoto asmens at-stovo, medžiotojus vienijančios asociacijos – konkrečių medžioklės plotų vienetų naudotojai neprivalėtų priimti į savo narius medžioklės plotų vienete esančios žemės savininkų, kurie turi teisėtą lūkestį medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose.

Tad įstatymų leidėjas Medžioklės įstatyme nustatė medžioklės plotų vienete esančių žemės sklypų savininkų teisės medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose kartu su kitais medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) nariais įgyvendi-nimo mechanizmą; taip buvo siekiama suderinti medžioklės plotų vieneto naudotojo (aso-ciacijos) narių ir žemės sklypų, kurie įeina į medžioklės plotų vienetą, savininkų interesus.

3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta žemės sklypų savininkų pareiga stoti į medžioklės plotų vienetą naudojančią asociaciją, sprendimą dėl stojimo kiekvienas savininkas priima laisva valia.

Be to, Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta asmenų teisė stoti į susivienijimus arba asociacijų laisvė nėra absoliuti. Medžiotojų visuomeninės organizacijos (medžiotojų būreliai, medžiotojų klubai), t. y. asociacijos, paprastai yra steigiamos specialiam tiks-lui – tam tikrame medžioklės plotų vienete, kurį sudaro tiek valstybinės, tiek privačios žemės sklypai, pagal valstybės institucijų išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurie pagal Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojų visuomeninėms orga-nizacijoms (asociacijoms) įstatymų nustatyta tvarka valstybė suteikia išskirtinių teisių, todėl šios organizacijos nėra vien bendro pobūdžio asociacijos, įsteigtos grupės asmenų dėl tam tikrų panašių interesų, pomėgių ar veiklos atitinkamoje srityje. Suteikdama me-džiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) išskirtinių teisių, valstybė, atsi-žvelgdama į medžioklės veiklos specifiką, gali nustatyti joms ir tam tikrų pareigų.

Valstybė, pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtin-dama teisės aktuose, turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją, valstybė nustato medžioklės plotų sudarymo tvarką, jų dydžius, medžiojimo būdus ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė, atsižvelgdama į laukinių gyvūnų išteklių dydį ir poreikį reguliuoti



jų gausą, privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo suderinti privačių žemės sklypų savininkų interesus, viešąjį interesą užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, medžiotojų visuomeninių organizacijų (asociacijų) interesus. Pasak suinte-resuoto asmens atstovo, siekdamas suderinti nurodytus interesus ir įgyvendinamas Kons-titucijos 54 straipsnio nuostatas, įstatymų leidėjas ir nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą.


konstatuoja:

I

Tyrimo ribos4. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos

35 straipsniui neprieštarauja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.1. Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas ir kaip matyti iš kartu su prašymu pateiktos medžiagos, pa-reiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra aktualios Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos.

Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai tam tikra apimtimi neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

4.2. Pareiškėjas prašo ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.2.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir ku-riam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų nau-dotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

4.2.2. Kaip minėta, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl, vado-vaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, jis kreipėsi į atsakovą medžiotojų klubą (t. y. medžiotojų visuomeninę organizaciją, veikiančią Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius.



4.2.3. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo argumentų ir kartu su prašymu pa-teiktos jo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos, pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo nustatyta medžioklės plotų nau-dotojo medžiotojų kolektyvo, veikiančio Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, pareiga priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės sklypas (-ai).

4.3. Konstitucijos 35 straipsnyje, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį kuriam prašo ištirti pareiškėjas, nustatyta:

„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociaci-jas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą regla-mentuoja įstatymas.“

4.3.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asoci-acijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asoci-acijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

4.3.2. Kaip matyti iš prašymo, pareiškėjas abejoja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktimi Konstitucijai iš esmės dėl to, kad joje, pasak pareiškėjo, nustatytas su konstitucine teise laisvai vienytis inter alia į asociacijas nesuderinamas įpareigojimas asociacijai priimti asmenį į narius, taip apribojant esamų asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įsta-tuose nustatyta tvarka, t. y. nesuteikiant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje.

4.3.3. Taigi iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ginčijamo teisinio reguliavi-mo atitiktimi Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

5. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teis-mas pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tirs, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

II

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas6. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m.

spalio 1 d. (su tam tikromis išimtimis).6.1. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas yra skirtas reguliuoti visuo-

meniniams santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios me-džiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.



Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip medžioja-mųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais me-džioklę reglamentuojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Pagal to paties straipsnio 9 dalį medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, per-sekiojant, šaudant arba gaudant.

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 8, 9 dalyse įtvir-tintą teisinį reguliavimą Medžioklės įstatymas skirtas inter alia vienam iš medžiojamųjų gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo būdų – medžiojimui reguliuoti.

6.2. Medžioklės įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2013 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).

6.3. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Medžioklės įstatymo 13 straipsnio „Žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir me-džiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose“ (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir ku-riam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų nau-dotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuo-se numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savi-ninkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

6.4. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos kitų šio straipsnio nuostatų kontekste.

6.4.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintos šios žemės sklypo savininko teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų su-darymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose:

– teisė uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype ir teisė panaikinti ankstesnį draudimą medžioti;

– teisė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas; žemės sklypo savininkui pateikus sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, medžioklė jam priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama, o medžioklės plotų



naudotojas turi kreiptis į žemės sklypo savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nu-statančios rašytinės sutarties sudarymo ir šios sutarties kopiją perduoti įgaliotai institucijai.

Pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalies nuostatas, šios teisės gali būti įgyvendinamos tiek medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, tiek bet kada vėliau.

6.4.2. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtinta žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždraus-ta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1 000 ha, savininko teisė teikti prašymą šiuos sklypus pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavi-mus; tuo atveju, jeigu pagal šį prašymą sudaromas medžioklės plotų vienetas, leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete įstatyme nustatytomis sąlygomis išduodamas be konkurso.

6.4.3. Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias tei-ses, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame žemės sklype (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nusta-tyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžio-jimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.4.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redak-cija) 1 dalies nuostatas kitų šio straipsnio nuostatų kontekste pažymėtina, kad Medžio-klės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, turinčio medžiotojo bilietą, teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskir-ties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu yra viena iš įstatyme jam, kaip žemės sklypo savininkui, suteiktų teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir me-džiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose; ši teisė gali būti įgyvendinama tada, kai pagal privačios žemės sklypo savininko pateiktą prašymą jam priklausančiame (-iuose) sklype (-uose) nėra suformuota medžioklės plotų vieneto ir jis atitinkamai nėra gavęs leidimo jame naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.5. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos ir kitų Medžioklės įstatymo nuostatų, taip pat Asociacijų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste.

6.5.1. Šiame kontekste aktualus Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti subjektai, turintys teisę medžioti, ir medžiojimo sąlygos.

6.5.1.1. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio „Teisės medžioti suteikimas ir medžiotojo bilieto išdavimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pi-lietybės, atitinkantiems šiuos reikalavimus:

1) sulaukusiems 18 metų;



2) baigusiems medžiotojų mokymo kursus ir atlikusiems 1 metų stažuotę pagal Aplinkos ministerijos nustatytą programą, išskyrus aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų stu-dentus, kuriems pagal jų mokymo programas buvo dėstomi medžioklės pagrindų kursai;

3) išlaikiusiems medžioklės egzaminą pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką ir programą.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas fiziniams asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytus reikalavimus.

6.5.1.2. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos šios medžiotojų teisės:– Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų

išteklius medžioklės plotų vienete (1 punktas);– medžioklės plotų naudotojams leidus ar pakvietus, jų ir Medžioklės Lietuvos Res-

publikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti šių naudotojų naudojamuose me-džioklės plotuose (2 punktas).

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojai turi teisę patys gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius kon-krečiame medžioklės plotų vienete, taip pat teisę medžioti medžioklės plotų naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose jiems leidus ar pakvietus.

6.5.1.3. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisi-nį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą tik Medžioklės įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys fiziniai asmenys gali įgyti teisę medžioti ir gauti medžiotojo bilietą; įgytąją teisę medžioti šie asme-nys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus juos medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytą Me-džioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą teisės medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

6.5.1.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatas šio įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus privačios žemės sklypo savinin-ko teisę tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, be kita ko, sudarytos prielaidos vienu iš įstatyme numatytų įgytosios teisės medžioti įgy-vendinimo būdų jo teisę medžioti įgyvendinti konkrečiame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka ir jam priklausantis žemės sklypas (kai jis nėra medžioklės plotų naudotojas tokiame konkrečiame medžioklės plotų vienete).

6.5.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste aktualus ir Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo apibrėžta, kas yra medžioklės plotų vieneto nau-dotojas, nustatytos jo pareigos inter alia žemės sklypo, patenkančio į medžioklės plotų vienetą, savininko atžvilgiu.

6.5.2.1. Pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalis būti medžioklės plotų naudotoju, inter alia juose medžioti, gali fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės



gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų iš-teklius medžioklės plotų vienete.

Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys medžio-jamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje įtvir-tintą teisinį reguliavimą yra dvi teisės būti medžioklės plotų naudotoju (inter alia juose medžioti valstybei nuosavybės teise priklausančius medžiojamuosius gyvūnus) įgijimo są-lygos: konkretus fizinis ar juridinis asmuo turi galėti būti laukinės gyvūnijos išteklių naudo-toju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turi turėti leidimą naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete.

6.5.2.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo pareiga priimti įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantį privačios žemės sklypo savininką į medžiotojų kolektyvo narius, kontekste aktualios nuostatos, ku-riomis apibrėžiamas medžioklės plotų naudotoju galintis tapti juridinis asmuo.

6.5.2.2.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje buvo nustatyta: „Medžiotojų vi-suomeninė organizacija – Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susiju-siems su medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį su medžiokle, t. y. medžioja-mųjų gyvūnų apsauga ir racionaliu naudojimu, inter alia medžiojimu, susiję medžiotojų poreikiai ir tikslai tenkinami įstatyme nustatyta tvarka steigiant medžiotojų visuomeni-nes organizacijas.

6.5.2.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nurodytas Visuomeninių organizacijų įstatymas neteko galios Seimui 2004 m. sausio 22 d. priėmus Asociacijų įstatymą (įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d.); Asociacijų įstatymu reguliuo-jami inter alia tie santykiai, kuriuos iki tol reguliavo Visuomeninių organizacijų įstatymas.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį medžiotojų visuomeninių or-ganizacijų steigimas ir veikla, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, sureguliuoti šio įstatymo nuostatomis. Todėl Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje numatytos medžioklės santykių dalyvės – medžiotojų visuomeninės organizacijos laikytinos medžiotojų asocia-cijomis ir jų steigimui ir veiklai taikytinos Asociacijų įstatymo nuostatos.

Paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) vartojama ne sąvoka „medžiotojų visuomeninė organizacija“, bet „medžiotojų asociacija“ ir medžiotojų asociacija apibrėžta kaip Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti ir įgyvendinti.

6.5.2.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civi-linės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus; Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederaci-ja“, „sąjunga“, „draugija“ ar kiti.



Taigi, atsižvelgiant į Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, suprantamas kaip atitin-kama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, naudojanti konkretų medžioklės plotų vie-netą, kuriame privačios žemės sklypo savininkui, turinčiam medžiotojo bilietą, nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

6.5.2.2.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos Asociacijų įsta-tymo nuostatos:

– įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje (12 straipsnio 1 dalis);

– asociacijos įstatuose turi būti nurodyta, be kita ko, asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis (12 straipsnio 2 dalies 4 punktas), taip pat naujų narių priėmimo, narių išstojimo ir pašalinimo iš asoci-acijos tvarka bei sąlygos (12 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Taigi pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvir-tintą teisinį reguliavimą asociacijos veiklą, inter alia jos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, apibrėžia jos steigėjai, priimdami įstatus.

6.5.2.2.5. Pareiškėjo ginčijamu aspektu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. bir-želio 18 d. redakcija) 1 dalį aiškinant Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalyse, 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asocia-cija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birže-lio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

6.5.2.3. Šiame kontekste aktuali Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuosta-ta, pagal kurią leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų viene-te išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį konkrečiame medžioklės plotų vienete ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui gali būti išduodamas tik vienas leidi-mas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir jis gali būti išduodamas tik vienam me-džioklės plotų naudotojui, t. y. gali būti tik vienas konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas.

6.5.2.4. Paminėtinos šios pareiškėjo prašymo kontekste aktualios Medžioklės įsta-tymo 12 straipsnio 2 dalyje (su 2013 m. birželio 18 d. pakeitimu) įtvirtintos medžioklės plotų naudotojų pareigos:

– užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą Medžioklės įstaty-mo 13 straipsnio 1 dalyje (7 punktas); kaip minėta, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko



teisė tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, kai jis turi medžio-tojo bilietą ir jam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės;

– nemedžioti žemės sklypuose, kuriuose jų savininkai nusprendė uždrausti medžio-ti, kreiptis į žemės sklypo savininką, kuris nusprendė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame sklype sąlygas, dėl šias sąlygas nustatančios rašytinės sutarties su-darymo ir nemedžioti šiame žemės sklype tol, kol papildomas medžiojimo sąlygas nu-statanti rašytinė sutartis bus sudaryta ir perduota įgaliotai institucijai, o vėliau – laikytis šioje rašytinėje sutartyje nustatytų sąlygų (8 punktas (2013 m. birželio 18 d. redakcija)).

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas turi tam tikras pareigas, skirtas privačios žemės sklypo savininko teisėms užtikrinti – par-eigą užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti me-džiotojų kolektyvo nariu, pareigą nemedžioti žemės sklype, kuriame jo savininkas uždrau-dė medžioti, pareigą, žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nu-statyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

6.5.2.5. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straips-nio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal jį Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų ko-lektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkin-ti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius); įstatyme įtvirtintos pri-vačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Me-džioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto pri-vataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžio-klės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės skly-pe, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio



1 d. (su tam tikra išimtimi). Juo, be kita ko, pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstaty-mo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą ir konkrečiame me-

džioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, tais atvejais, kai šio me-džioklės plotų vieneto naudotojas yra asmenis vienijanti asociacija, turi teisę tapti šios asociacijos nariu, prisiimdamas visas asociacijos įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas (asociacija) priima sprendimą dėl šio savininko priėmimo į asociacijos narius per 30 dienų nuo jo prašymo pateikimo dienos. Jeigu medžioklės plotų naudotojas (asociacija) raštu atsisako šioje dalyje nurodytą privačios žemės sklypo savininką priimti į savo narius arba kai medžioklės plotų naudotojas nėra asociacija, šis savininkas, šiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, turi teisę proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžio-jamųjų gyvūnų išteklius (medžioti) sudaręs sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl šiam privačios žemės sklypo savininkui skiriamų sumedžioti gyvūnų skaičiaus nustaty-mo tvarkos, dėl tiesioginių ir proporcingų medžioklės plotų naudotojo išlaidų, susijusių su medžiojamosios gyvūnijos apsauga, medžioklės plotų priežiūra ir medžiojamųjų gy-vūnų padarytos žalos atlyginimu, kompensavimo tvarkos, dėl medžioklės dokumentų išdavimo šiam privačios žemės sklypo savininkui ir jų grąžinimo, dėl kitų medžioklės organizavimo tvarkos reikalavimų vykdymo. Rekomendacijas dėl tipinių šioje dalyje nurodytos sutarties sąlygų nustato aplinkos ministras. Medžioklės plotų naudotojas per 30 dienų nuo privačios žemės sklypo savininko prašymo gavimo dienos privalo parengti šioje dalyje numatytos sutarties projektą ir pasiūlymą ją sudaryti pateikti šiam privačios žemės sklypo savininkui. Tais atvejais, kai privačios žemės sklypo savininkas, pateikus medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) įgalioto organo sprendimą priimti jį į šios aso-ciacijos narius, atsisako arba nevykdo sąlygų tapti medžioklės plotų naudotojo (asociaci-jos) nariu, šios dalies nuostatos dėl teisės sudaryti sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo (medžiojimo) netaikomos.“

Palyginus Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) įtvir-tintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. bir-želio 18 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu teisinis reguliavimas pakito iš esmės. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) ne tik įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, atitinkančio įstatyme nustatytas sąlygas, teisė tapti asociacijos, esančios medžioklės plotų vieneto, kuriame yra savininkui priklausantis įstatyme nustatytus kriterijus atitinkantis sklypas, naudotoja, nariu, bet ir tokios medžioklės plotų naudotoja esančios asociacijos teisė ne-priimti į savo narius jos naudojamame medžioklės plotų vienete esančio žemės sklypo savininko, taip pat nustatytos sąlygos, kuriomis, asociacijai atsisakius priimti į narius tokį privačios žemės sklypo savininką, tas savininkas, sudaręs atitinkamą sutartį su medžio-klės plotų naudotoja esančia asociacija, gali konkrečiame medžioklės plotų vienete nau-doti medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti).

Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 da-lies (2018 m. rugsėjo 11 d.) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.



III

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs asociacijų laisvės užtikrinimo europiniai standartai

8. Asociacijos laisvė užtikrinama 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

Konvencijos 11 straipsnyje „Susirinkimų ir asociacijos laisvė“ nustatyta:„1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas

kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, siekiant ginti savo interesus.

2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir lais-ves. Šiuo straipsniu nekliudoma įvesti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.“

8.1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pa-brėžęs, kad demokratijos padėtis konkrečioje valstybėje gali būti įvertinta pagal tai, kaip nacionalinėje teisėje užtikrinama asociacijos laisvė ir kaip valdžios institucijos užtikrina ją praktikoje (2004 m. vasario 17 d. sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją, petici-jos Nr. 44158/98, 88 punktas). Konvencijos 11 straipsnyje garantuojama asociacijos laisvė apima teisę sudaryti asociaciją (sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 88 punktas); galėjimas įsteigti juridinį asmenį siekiant kolektyviai veikti bendrų interesų srityje yra vienas svarbiausių asociacijos laisvės aspektų, be kurio ši teisė prarastų bet kokią prasmę (2014 m. balandžio 8 d. sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją, peticijų Nr. 70945/11, 23611/12, 26998/12, 41150/12, 41155/12, 41463/12, 41553/12, 54977/12 ir 56581/12, 78 punktas).

Tačiau asociacijos laisvė nėra absoliuti; asociacijos laisvės taisyklės išimtys turi būti aiškinamos griežtai ir tik įtikinamos ir svarios priežastys gali pateisinti šios laisvės apribo-jimus (pvz., sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 94, 95 punktai; 2010 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 302/02, 100 punktas). Šiame kontekste turi būti vertinama, ar kišimasis į asociacijos laisvę atitin-ka Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ar jis nustatytas įstatyme, ar juo buvo siekiama vieno ar kelių teisėtų tikslų ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Besarabijos metropolijos bažnyčia ir kiti prieš Moldovą, peticijos Nr. 45701/99, 106 punktas; sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją 83 punktas). Šiame kontekste EŽTT yra pažymė-jęs ir tai, kad bet koks kišimasis į šios laisvės įgyvendinimą turi būti grindžiamas „neati-dėliotinu socialiniu poreikiu“ (1999 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Chassagnou ir kiti prieš Prancūziją, peticijų Nr. 25088/94, 28331/95 ir 28443/95, 112 punktas).

8.2. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad nors Konvencijos 11 straipsnio nuostatomis siekiama apsaugoti asmenį nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi į gi-namų jo teisių įgyvendinimą, valstybė taip pat gali turėti pozityvią pareigą užtikrinti veiks-mingą naudojimąsi tokiomis teisėmis (2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Demir ir Baykara prieš Turkiją, peticijos Nr. 34503/97, 110 punktas). Šiame kontekste valstybės



pozityvios ir negatyvios pareigos pagal Konvencijos 11 straipsnį negali būti tiksliai apibrėž-tos, tačiau taikytini principai yra tapatūs; abiem atvejais sprendžiant dėl kišimosi į asociaci-jos laisvės įgyvendinimą turi būti vertinama, ar yra teisinga pusiausvyra tarp individualių ir visos visuomenės interesų (EŽTT Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Sindicatul „Păstorul cel bun“ prieš Rumuniją, peticijos Nr. 2330/09, 132 punktas).

9. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą taip pat paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos pataria-moji institucija konstitucionalizmo klausimais, ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro Bendrosios gairės dėl asocia-cijų laisvės (toliau – Gairės), priimtos Venecijos komisijos 2014 m. gruodžio 12–13 d. vyku-sioje 101-ojoje plenarinėje sesijoje. Šiomis Gairėmis siekiama paskatinti toliau įgyvendinti asociacijų laisvę; jose apibendrinti tarptautiniai standartai, susiję su asociacijų laisve.

Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Gairių nuostatos:– asociacijų laisvė yra demokratijos funkcionavimui ypač svarbi žmogaus teisė, kuri

taip pat yra kitų pagrindinių laisvių būtina sąlyga (7 punktas);– visi asmenys, fiziniai ir juridiniai, piliečiai bei jais nesantieji ir šių asmenų grupės

gali laisvai steigti juridinio asmens statusą turinčią arba jo neturinčią asociaciją; kiekvie-nas gali laisvai spręsti, ar tapti arba pasilikti asociacijos nariu; niekas negali būti priverstas priklausyti asociacijai arba būti nubaustas dėl priklausymo arba nepriklausymo asociaci-jai; asociacijos gali laisvai nustatyti su naryste jose susijusias taisykles, jas nustatant turi būti vadovaujamasi nediskriminavimo principu (28 punktas);

– asociacijų steigėjai ir nariai gali laisvai, atsižvelgdami į tarptautinius standartus atitin-kančiuose įstatymuose apibrėžtas ribas, nustatyti asociacijų tikslus ir veiklą; asociacijos, siek-damos savo tikslų ir įgyvendinamos savo veiklą, gali laisvai, niekieno netrukdomos, įgyven-dinti savo vidinį valdymą, organizavimą ir tvarkyti reikalus; asociacijos gali apibrėžti savo veiklos sritį – ar jos veikia vietos, regiono, nacionaliniu ar tarptautiniu mastu (29 punktas);

– kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskaitant taikomas sankcijas, pri-valo griežtai atitikti tarptautinius standartus; kiekvienas apribojimas turi būti numatytas įstatymu ir juo turi būti siekiama teisėto tikslo; atitinkamos įstatymo nuostatos turi būti tikslios, aiškios ir iš anksto numatomos, ypač tos, kuriomis valstybės institucijoms sutei-kiama diskrecija; toks įstatymas turi būti priimtas vykstant demokratiniams procesams, kuriais užtikrinamas, be kita ko, visuomenės dalyvavimas, ir turi būti plačiai prieinamas; vieninteliai teisėti apribojimų tikslai, kurie tokiais pripažįstami remiantis tarptautiniais standartais, yra nacionalinis arba viešasis saugumas, viešoji tvarka, visuomenės sveikatos ar moralės, taip pat kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga; šių teisėtų tikslų turinys turi būti aiškinamas siaurai (34 punktas); kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskai-tant sankcijas, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje ir atitinkamai proporcingas juo siekiamam teisėtam tikslui; pagal būtinumo demokratinėje visuomenėje principą pri-valo būti teisinga pusiausvyra tarp asociacijų laisvę įgyvendinančių asmenų, pačių aso-ciacijų ir visos visuomenės interesų; apribojimų būtinybė turi būti kruopščiai pasverta, todėl atitinkamai turi būti paremta svariais įrodymais (35 punktas);

– asociacija turi būti nepriklausoma ir laisva nuo valstybės ar kitų išorinių subjektų nepagrįsto kišimosi; asociacija nėra nepriklausoma tada, kai sprendimus, susijusius su jos veikla ir konkrečiais veiksmais, priima kas nors kitas, o ne asociacijos nariai ar orga-nas, kuriam asociacijos nariai pavedė tai atlikti (41 punktas);



– tam tikrų rūšių asociacijos nepatenka į tarptautinių asociacijų laisvės garantijų taikymo sritį dėl to, kad nėra nepriklausomos; tačiau visais atvejais tam, kad būtų nusta-tyta, ar asociacija yra nepriklausoma, turi būti vertinamas faktinis (de facto) organizacijos statusas, o ne teisės normomis apibrėžiamas jos pobūdis; teisiniu reguliavimu dariniai, neturintys nepriklausomumo, gali būti įvairiai klasifikuojami; EŽTT tai, ar atitinkamas darinys yra nepriklausomas nuo valstybės, vertina taikydamas tam tikrus kriterijus: i) ar tam, kad jis būtų įsteigtas, reikalinga parlamento valia; ii) ar jis yra įsteigtas vadovaujantis privačioms asociacijoms taikomu teisiniu reguliavimu; iii) ar jis yra integruotas į valsty-bės struktūras; iv) ar jam yra suteikti specifiniai įgaliojimai, kurių nenustato bendrosios teisės normos, kaip antai administraciniai, teisėkūros įgaliojimai ar įgaliojimai, susiję su drausminių priemonių taikymu; v) ar jis veikia kaip valdžios institucija (pavyzdžiui, tam tikros profesinės asociacijos ar organai) (42 punktas).

Pažymėtina, kad Gairėse pabrėžiama, jog narystė asociacijose turi būti savanoriška, tačiau kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimos ir tam tikros išimtys (46 punktas).

IV

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

11. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagal to paties straipsnio 3 dalį politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.

11.1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitu-cijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė.

Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymė-jęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas); sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, eko-nominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitu-cijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais; esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisi-nio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savival-dybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.

Kartu pažymėtina, kad piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asoci-acijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati



Konstitucija (2006 m. balandžio 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuo-se ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demo-kratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo prin-cipo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nuta-rimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2007 m. lie-pos 5 d., 2011 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

11.3. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, Kons-titucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

11.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociaci-jas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vyk-dydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

Kita vertus, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:„Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gam-

tos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, da-ryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

12.2. Kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes; Konstitu-cijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų



gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstituci-nė priedermė; iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas.

12.3. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatos:

– Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios gyvūnijos ištekliai – vie-nas iš natūralios gamtinės aplinkos objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti bei gausinti reikalauja Konstitucija;

– iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontro-liuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas; neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudary-tos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams;

– valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) popu-liacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones; vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) popu-liacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas; medžioklė yra taikoma kartu su ki-tais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas; kad ir kokiais organi-zaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.

12.4. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra gina-ma kaip įgytoji teisė.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos nuostatų suponuojamus me-džioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo ir tai, kad:

– pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreci-ją; įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt.; reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį; tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingu-mo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų;

– valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populia-cijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais; tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos



rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems intere-sams; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

12.5. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens tel-kiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas; žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise; taigi teisės aktais regu-liuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės vei-klos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį ir jų poreikį reguliuoti jų gausą; tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos priva-čių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip Konstituci-nis Teismas konstatavo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, Konstitucijos 23 straipsnį aiš-kinant Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste, būtina pabrėžti, jog valstybė turi konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdy-mą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); taigi saugant ir ginant asmens nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gau-sinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją; šių dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gau-sinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą, t. y. tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta; šis reikalavimas taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus visuomeni-nius santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam reguliavimui.

12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitu-ciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nu-statęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti minėtą viešąjį inte-resą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų



naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitu-ciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja su-sijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dy-džio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtin-tos asociacijų laisvės.

V

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tiriama, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Me-džioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikian-tis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosa-vybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

14. Minėta, kad pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, jo nuomone, juo nustatyta su konstitucine teise laisvai vie-nytis į asociacijas nesuderinama asociacijos pareiga priimti asmenį į narius, taip apribo-jant asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka, t. y. taip nesudarant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje; taip ribojama Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduojama asociacijų laisvė.

15. Sprendžiant dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redak-cija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrin-ti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus lei-dimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius; siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų nau-dotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirin-kęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose



medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus ati-tinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuo-se esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausan-čiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vie-nijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus; tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

Minėta ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio ele-mentais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apiman-čios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valsty-bės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitu-cijai ir įstatymams; tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką; kita vertus, tokia asociacijos narių teisė pagal Konstitu-ciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių nau-dojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų; Konstitucijos 35 straipsnio 1 da-lyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

15.1. Minėta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakci-ja) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuo-se numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savi-ninkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris nurodytas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje ir suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skir-ta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti vals-tybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius).



Minėta ir tai, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koor-dinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo pri-imti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuo-savybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

15.2. Taigi, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asoci-acija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atsto-vauti ir jiems ginti ar tenkinti, pareigą priimti į savo narius privačios žemės sklypo savi-ninką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolektyvą tvarką.

Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu apribota inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

15.3. Pareiškėjo prašymo kontekste vertintina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu asociacijų laisvė apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų.

15.3.1. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. re-dakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises, su-sijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygo-mis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) me-džioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

15.3.2. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, be kita ko, buvo įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų ko-lektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu tas savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą įgytąją teisę medžioti asmenys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti me-džiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės



plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudoja-muose medžioklės plotuose; teisės medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta papildoma, palyginti su kitomis nustatytomis šiame įstatyme, privačios žemės sklypo savininko teisė, skirta užtikrinti jam galimybę įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklype.

15.3.3. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuo-savybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudoto-jo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, parei-ga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis prie-monių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

Taigi minėtu Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytos, be kita ko, medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, skirtos inter alia jo naudoja-muose medžioklės plotuose esančių privačios žemės sklypų savininkų teisėms užtikrinti.

15.3.4. Pabrėžtina, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu suteikus galimybę į medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo naudojamus medžioklės plotus patenkančio privačios žemės sklypo savininkui, nurodytam Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje, tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, įtvirtinus jo teisę nuspręsti jam priklausančiame žemės sklype nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, o medžioklės plotų naudotojui medžiotojų kolektyvui nustačius atitinkamą pareigą priimti į savo na-rius tokį privačios žemės sklypo savininką, pareigą imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl medžiojimo atitinkamame žemės sklype sąlygų, taip pat sudarius galimybę medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidi-mą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, buvo siekta konstituciškai reikšmingo tikslo – de-rinti tarpusavyje susijusias konstitucines vertybes, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamus žemės sklypo savininko, kuris nėra atitinkamų medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės skly-pe, interesus ir pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginamus atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, interesus. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą užtikrinti laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą.



15.3.5. Kita vertus, Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiame žemės sklype, taip pat gali-mybė medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą nau-doti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžio-klės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudoja-muose medžioklės plotuose, vertintinos kaip pakankamos priemonės pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti, nes tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos jo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklau-sančiame žemės sklype. Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti nebuvo būtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje papildomai įtvirtinti atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asocia-cija, pareigos priimti medžiotojo bilietą turintį privačios žemės sklypo savininką, kuriam jo naudojamuose medžioklės plotuose nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, į medžiotojų kolektyvo narius.

Pabrėžtina, kad tokiu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu paneigta medžiotojų kolektyvo teisė spręsti dėl minėto naujo nario – Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privačios žemės sklypo savininko priėmimo ir taip atitinka-ma medžiotojų kolektyvo teisė priimti į medžiotojų kolektyvą naujus narius šiuo aspektu paversta atitinkama jo pareiga.

Taigi konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytu aspektu pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginama atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, laisvė apribota labiau, negu būtina konstituciškai reikš-mingiems tikslams pasiekti, t. y. nesilaikant iš Konstitucijos kylančių naudojimosi as-mens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikian-tis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų viene-te nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.


nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 67-3335) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikian-tis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo



narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straips-nio 1 daliai.



Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-07-11, Nr. 11475

The ruling of 11 July 2019 ◆110


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 11 July 2019

ON THE DUTY OF A HUNTING GROUP TO GRANT MEMBERSHIP TO AN OWNER OF A PRIVATE LAND PLOT OF A CERTAIN SIZE IF IT IS LOCATED IN THE HUNTING GROUNDS OF THE HUNTING GROUP

Summary

By this ruling, having considered the case subsequent to the petition of the District Court of Vilnius City, the Constitutional Court recognised that Paragraph 1 of Article 13 (wording of 18 June 2013) of the Law on Hunting had been in conflict with Paragraph 1 of Article 35 of the Constitution, insofar as under this paragraph, operating in accordance with the procedure prescribed by the Law on Associations, a hunting group that had been the user of particular hunting grounds had been obliged to grant membership to an owner of a private land plot who had owned not less than 100 ha of forest or agricultural land in the particular unit of hunting grounds used by the hunting group.

The District Court of Vilnius City, the petitioner, was considering the civil case instituted by an action brought by a natural person, the applicant, against a hunting club, the defendant; the court was requested, among other things, to annul part of the minutes of a general meeting of members of the hunting club, specifically the part whereby the general meeting of members of the hunting club had refused to grant membership of the hunting club to the applicant; the court was also requested to oblige the defendant to ensure the right, granted to the applicant under Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting, to become a member of the hunting group. In the civil case considered by the petitioner, the applicant was a hunter and owned land plots covering more than 100 ha of forest and agricultural land in the unit of hunting grounds used by the hunting club, the defendant. Therefore, pursuant to the impugned legal regulation, the applicant in the said civil case had applied to the defendant with the request to grant him membership of the hunting group. The hunting club (i.e. a public hunting organisation operating in accordance with the procedure prescribed by the Law on Associations), the defendant, had indicated that the general meeting of its members had refused membership to the applicant by a majority of votes of the members participating in the general meeting due to the fact that the defendant had previously been punished for violations of hunting rules. In its petition to the Constitutional Court, the petitioner raised the question whether the legal regulation laid down in Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting had restricted freedom of association in a disproportionate and unjustifiable manner in order to enable a hunter who had owned 100 ha of land in a particular unit of hunting grounds to become a member of a hunting group that had been the user of the said hunting grounds, in particular given that such a hunter had been given the right to hunt under other provisions of this law, also how a subject holding the right of ownership had the right to forbid hunting in the grounds owned by him.

The Constitutional Court held that, under the Constitution, among others, Article 54 thereof, seeking to ensure the public interest of the protection and rational use of wildlife resources, as well as their restoration and increase, the legislature may exercise its broad discretion to regulate hunting and related relationships by establishing also such a legal regulation under which hunting in specific hunting grounds would be permitted exclusively upon obtaining, under the procedure and conditions provided for in the law, a permit to use wildlife resources in these hunting grounds. In addition, in order to ensure the said public interest, the legislature may establish, by means of a law, such a legal regulation according to which users of hunting grounds may also include associations uniting persons who meet the requirements laid down in legal acts and have acquired the right to hunt.

The Constitutional Court emphasised that, under the Constitution, among others, Articles 23 and 54 thereof, having chosen to regulate hunting and related relationships in such a way that allows hunting in specific hunting grounds exclusively upon obtaining a respective permit under the procedure

◆ ON THE DUTY OF A HUNTING GROUP TO GRANT MEMBERSHIP TO AN OWNER OF A PRIVATE LAND PLOT OF A CERTAIN SIZE IF IT IS LOCATED IN THE HUNTING GROUNDS OF THE HUNTING GROUP 111


and conditions provided for in the law, the legislature must, by means of a legal regulation, create the preconditions for reconciling, on the one hand, the interests of an owner of a private land plot of a certain size if it is located in particular hunting grounds and this owner is not a user of these hunting grounds but wishes to exercise the acquired right to hunt in the land plot owned by him and, on the other hand, the interests of the respective user of hunting grounds, including an association uniting persons who meet the requirements laid down in legal acts and have acquired the right to hunt. Such a legal regulation must also pay regard to freedom of association, consolidated in Article 35 of the Constitution.

Revealing the constitutional content of freedom of association, the Constitutional Court held that the elements of the content of freedom of association, as consolidated in Article 35 of the Constitution – the rights to set up associations and participate in their activities – are to be interpreted as embracing the right of persons united under an association to define and carry out the activity of the association in such a way that serves their interests, without interference from state authorities and other state and municipal institutions, provided that the aims and activity of the association are not contrary to the Constitution and laws. This means, among other things, that, under the Constitution (Paragraph 1 of Article 35 thereof), the founders of associations, while setting up an association that will be operating in their interests, as well as members of already established associations, while regulating and carrying out the activity of the association operating in their interests, may independently decide on granting membership to new members and establish the procedure for granting membership of the association. On the other hand, this right of members of an association is not absolute under the Constitution, i.e. it can be limited by means of a law insofar as the conditions stemming from the Constitution in relation to limiting the exercise of rights and freedoms of persons are observed. Therefore, freedom of association, as consolidated in Paragraph 1 of Article 35 of the Constitution, would be violated if the right of members of an association to decide on granting membership of the association were limited, among other things, in the absence of a legitimate and universally significant constitutionally grounded objective, or if this right were limited more than necessary in order to achieve such an objective.

Summarising the impugned legal regulation, the Constitutional Court pointed out that this legal regulation had consolidated the right of an owner of a private land plot to become a member of a hunting group that had been the user of the particular unit of hunting grounds, as well as had consolidated the conditions for acquiring this right – this right could be acquired only if the said owner had held a hunting licence and owned not less than 100 ha of forest or agricultural land in that particular unit of hunting grounds; the said owner had also been obliged to assume all duties and rights prescribed in the statutes of the hunting group. In addition, under the impugned legal regulation, if the owner mentioned above had owned forest or agricultural land of a size established by the law in a particular unit of hunting grounds, a hunting group that had been the user of that particular unit of hunting grounds had respectively been prescribed to have the duty to grant membership of the hunting group to the said owner holding a hunting licence; this duty had been prescribed to be fulfilled within 30 days of the day of the submission of the request by the owner of the private land plot. Thus, as it was noted by the Constitutional Court, although, under the legal regulation laid down in the Law on Associations, a hunting group – which is understood as a certain hunting association, among other things, designated to coordinate the activity of its members (hunters) and represent, defend, or serve their interests – has the right to provide, in its statutes, for the aims of its activity, as well as for the procedure and conditions for granting membership to new members, such a hunting group had been obliged, under Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting, to grant membership to the above-mentioned owner of private land if he had held a hunting licence and owned not less than 100 ha of forest or agricultural land in the particular unit of hunting grounds used by the hunting group.

Assessing the compliance of the impugned legal regulation with the Constitution, the Constitutional Court noted that, by means of the legal regulation laid down in Paragraph 1 of Article 13 of the Law

The ruling of 11 July 2019 ◆112


on Hunting, having consolidated the duty of a hunting group that had been the user of a particular unit of hunting grounds to grant membership to an owner of a private land plot who had owned not less than 100 ha of forest or agricultural land in the said particular unit of hunting grounds used by the hunting group, the legislature had undertaken to regulate the procedure for granting membership of a hunting group to new members. Thus, by means of this legal regulation, the legislature had limited freedom of association, consolidated in Paragraph 1 of Article 35 of the Constitution, i.e. the right of members of an association to independently decide on granting membership to new members and establish the procedure for granting membership of the association.

The Constitutional Court assessed whether the impugned legal regulation had limited freedom of association according to the conditions stemming from the Constitution in relation to limiting the exercise of rights and freedoms of persons.

The legal regulation laid down in the Law on Hunting had created the possibility for an owner of a private land plot located in the hunting grounds used by a hunting group that had been the user of these hunting grounds to become a member of the hunting group that had been the user of the particular unit of hunting grounds, as well as the right to determine additional hunting conditions in the land plot owned by him. In addition, under the provisions of the Law on Hunting, a hunting group that had been the user of particular hunting grounds had been prescribed to have the respective duty to grant membership to the indicated owner of the private land plot, as well as the duty to take steps to conclude a written agreement regarding the hunting conditions in the particular land plot. The legal regulation laid down in the said law had also created the possibility for an owner of a private land plot who had been a hunter to himself obtain a permit to use game resources in the particular unit of hunting grounds or, upon permission or invitation from the user of the hunting grounds, to hunt in the particular hunting grounds used by the user of these hunting grounds. In view of this, the Constitutional Court held that this legal regulation laid down in the Law on Hunting had been aimed at achieving the constitutionally significant objective of reconciling interrelated constitutional values, i.e. on the one hand, the interests (protected under Article 23 of the Constitution) of an owner of a land plot who had not been a user of the respective hunting grounds but had wished to exercise the acquired right to hunt in the land plot owned by him and, on the other hand, the interests (protected under Paragraph 1 of Article 35 of the Constitution) of a respective hunting group (understood as a hunting association) that had been the user of particular hunting grounds. At the same time, this legal regulation had created the preconditions for ensuring the public interest, stemming from Article 54 of the Constitution, to ensure the protection and rational use of wildlife resources, as well as their restoration and increase.

On the other hand, the Constitutional Court emphasised that the rights, provided for under the Law on Hunting, for an owner of a private land plot to become a member of a hunting group that had been the user of the particular unit of hunting grounds, as well as to determine additional hunting conditions in the land plot owned by him, also the possibility for an owner of a private land plot who had been a hunter to himself obtain a permit to use game resources in the particular unit of hunting grounds or, upon permission or invitation from the user of the hunting grounds, to hunt in the particular hunting grounds used by the user of these hunting grounds, should be regarded as the sufficient measures to ensure the interests (protected under Article 23 of the Constitution) of an owner of a private land plot, since this legal regulation had created the preconditions for an owner of a private land plot to exercise the acquired right to hunt in the land plot owned by him. Therefore, in order to ensure the interests (protected under Article 23 of the Constitution) of an owner of a private land plot, it had not been necessary to additionally provide, in Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting, for the duty of a respective hunting group (understood as a hunting association) that had been the user of particular hunting grounds to grant membership to an owner of a private land plot who had held a hunting licence and owned not less than 100 ha of forest or agricultural land located in the particular hunting grounds used by the hunting group. Thereby, the impugned legal regulation

◆ ON THE DUTY OF A HUNTING GROUP TO GRANT MEMBERSHIP TO AN OWNER OF A PRIVATE LAND PLOT OF A CERTAIN SIZE IF IT IS LOCATED IN THE HUNTING GROUNDS OF THE HUNTING GROUP 113


had denied the right of a hunting group to decide on granting membership to a new member – an owner of a private land plot as indicated in Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting – and, in this respect, the right of a hunting group to grant membership to new members had been transformed into the corresponding duty.

In view of this, the Constitutional Court held that, in this respect, freedom (protected under Paragraph 1 of Article 35 of the Constitution) of a respective hunting group (understood as a hunting association) that had been the user of particular hunting grounds had been limited by Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting to an extent greater than necessary for achieving the constitutionally significant objectives, i.e. in derogation from the conditions stemming from the Constitution in relation to limiting the exercise of rights and freedoms of persons.

The Constitutional Court pointed out that, on 11 September 2018, the Seimas had adopted the Law Amending the Law on Hunting and, thereby, among other things, had amended Paragraph 1 of Article 13 of the Law on Hunting. The comparison of the previously valid impugned legal regulation with the corresponding provisions of the new legal regulation made it clear that, from the aspect impugned in this constitutional justice case, the legal regulation in question had changed in substance. The new legal regulation not only consolidated the right of an owner of a private land plot, if this owner meets the conditions established in the law, to become a member of an association that is the user of the unit of hunting grounds covering the land plot that is owned by the said owner and that meets the criteria established in the law; but the new legal regulation in question also laid down the right of the said association that is the user of the said unit of hunting grounds to refuse to grant membership to an owner of a land plot located in the unit of hunting grounds used by this association; in addition, this new legal regulation set out the conditions under which, in the event of refusal by the said association to grant membership to the said owner of a private land plot, such an owner may use game resources (hunt) in the particular unit of hunting grounds after he concludes a relevant agreement with the association that is the user of the given hunting grounds. The provisions of the new legal regulation were not assessed by the Constitutional Court in this constitutional justice case.

L’arrêt du 11 juillet 2019 ◆114


L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 11 juillet 2019

SUR L’OBLIGATION D’UN GROUPE DE CHASSEURS D’OCTROYER LE STATUT DE MEMBRE À UN PROPRIÉTAIRE D’UNE PARCELLE

DE TERRAIN PRIVÉE D’UNE CERTAINE TAILLE SITUÉE DANS LES TERRAINS DE CHASSE DE CE GROUPE DE CHASSEURS

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le Tribunal de district de la ville de Vilnius (Vilniaus miesto apylinkės teismas), a reconnu que l’article 13 (sa version du 18 juin 2013), paragraphe 1, de la loi sur la chasse, en ce qu’il disposait qu’un groupe de chasseurs en tant qu’utilisateur des terrains de chasse agissant conformément à la procédure prévue par loi sur les associations devait octroyer le statut de membre à un propriétaire d’une parcelle de terrain privée détenant au moins 100 hectares de terres forestières ou de terres agricoles dans l’unité de terrains de chasse utilisée par un groupe de chasseurs, était en contradiction avec l’article 35, paragraphe 1, de la Constitution.

Le Tribunal de district de la ville de Vilnius, requérant, a examiné une affaire civile dans le cadre d’un recours introduit contre le club de la chasse, à savoir le défendeur, par une personne physique, à savoir le demandeur, visant, entre autres, l’annulation d’une partie du procès-verbal de l’Assemblée générale des membres du club de la chasse refusant l’octroi du statut de membre du club de la chasse à un demandeur, ainsi que tendant à obliger le défendeur à garantir le droit du demandeur consacré par l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse de devenir membre d’un groupe de chasseurs. Dans l’affaire civile examinée par le requérant, le demandeur est un chasseur qui détient plus que 100 hectares de terres forestières et de terres agricoles situées dans l’unité de terrains de chasse utilisée par le défendeur, à savoir un club de chasse. Par conséquent, le demandeur a adressé une demande à un défendeur de lui octroyer le statut de membre d’un groupe de chasseurs en vertu de la réglementation juridique litigieuse. Le club de la chasse (à savoir l’organisation publique de la chasse fonctionnant conformément à la procédure prescrite par la loi sur les associations), à savoir le défendeur a indiqué que l’Assemblée générale des membres du club de la chasse avait refusé l’octroi du statut de membre au demandeur à la majorité des voix de tous les membres qui étaient présents dans l’Assemblée générale, en raison du fait que le demandeur faisait l’objet d’une condamnation pour la violation des règles de chasse. Lors de la saisine de la Cour constitutionnelle, le requérant a soulevé la question de savoir si la réglementation juridique énoncée à l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse ne restreint pas de manière disproportionnelle et injustifiée la liberté d’association visant à permettre à un chasseur détenant 100 hectares de terres dans l’unité de terrains de chasse de devenir membre d’un groupe de chasseurs utilisant des terrains de chasser pour autant que ledit chasseur a le droit de chasse conformément aux autres dispositions de cette loi, tout comme un titulaire d’un droit de propriété a le droit d’interdire la chasse dans les terrains dont il est propriétaire.

La Cour constitutionnelle a constaté que, conformément à la Constitution, entre autres, son article 54, le législateur peut exercer son large pouvoir d’appréciation en ce qui concerne la réglementation des relations relatives à la chasse et y afférentes au moyen de l’introduction de la réglementation juridique, en vertu de laquelle la chasse dans les terrains concernés ne serait autorisée qu’après l’obtention de l’autorisation d’utiliser des ressources de la faune sauvage dans lesdits terrains de chasse selon les modalités et les conditions prescrites par la loi en vue de garantir l’intérêt public, tel que la préservation et l’utilisation rationnelle des ressources de la faune sauvage, ainsi que leur reconstitution et renforcement. En outre, en vue de garantir ledit intérêt public, la loi peut énoncer une réglementation juridique, en vertu de laquelle les associations réunissant des personnes

◆ SUR L’OBLIGATION D’UN GROUPE DE CHASSEURS D’OCTROYER LE STATUT DE MEMBRE À UN PROPRIÉTAIRE D’UNE PARCELLE DE TERRAIN PRIVÉE D’UNE CERTAINE TAILLE SITUÉE DANS LES TERRAINS DE CHASSE DE CE GROUPE DE CHASSEURS 115


qui répondent aux exigences imposées par la législation et qui ont acquis le droit de chasser pourraient également être utilisateur des terrains de chasse.

La Cour constitutionnelle a noté que, si, conformément à la Constitution, entre autres, ses articles 23 et 54, le législateur avait choisi de régir les relations relatives à la chasse et y afférentes de sorte que la chasse dans les terrains de chasse concernés ne serait autorisée qu’après l’obtention de l’autorisation d’utiliser des ressources de la faune sauvage dans lesdits terrains de chasse selon les modalités et les conditions prescrites par la loi, il doit, par voie réglementaire, de créer des conditions préalables à la conciliation, d’une part, des intérêts du propriétaire d’une parcelle de terrain privée d’une certaine taille située dans les terrains de chasse qui n’est pas l’utilisateur de ces terrains de chasse mais souhaite exercer le droit acquis de chasser sur le terrain dont il est propriétaire et, d’autre part, des intérêts de l’utilisateur respectif des terrains de chasse, y compris une association réunissant des personnes qui répondent aux exigences imposées par la législation et qui ont acquis le droit de chasser. Cette réglementation juridique doit également respecter la liberté d’association consacrée par l’article 35 de la Constitution.

En révélant le contenu constitutionnel de la liberté d’association, la Cour constitutionnelle a jugé que les droits de constituer des associations et de participer à leurs activités faisant partie des éléments du contenu de la liberté d’association, tels que consacrés à l’article 35 de la Constitution, devaient être interprétés comme incluant le droit des personnes réunies au sein d’une association de déterminer et d’exercer l’activité de l’association de manière à satisfaire à leurs intérêts, sans ingérence des autorités publiques ni d’autres autorités étatiques et municipales, dans la mesure où les objectifs et l’activité de l’association n’étaient pas contraires à la Constitution et aux lois. Cela implique, entre autres, que, conformément à la Constitution (son article 35, paragraphe 1), les fondateurs d’associations, en créant une association qui agira dans leur intérêt, et les membres d’associations déjà établies, en réglementant et exerçant l’activité de l’association agissant dans leur intérêt, peuvent statuer de manière autonome sur l’adhésion de nouveaux membres à l’association et d’établir la procédure d’adhésion à l’association. D’autre part, conformément à la Constitution, ce droit des membres d’une association n’est pas absolu en vertu de la Constitution, à savoir il peut être restreint par la loi dans le respect des conditions découlant de la Constitution relatives à la restriction de l’exercice des droits et libertés de la personne. Par conséquent, la liberté d’association, telle que consacrée à l’article 35, paragraphe 1, de la Constitution, serait violée si le droit des membres d’une association de statuer sur l’adhésion à l’association était restreint, entre autres, en l’absence de l’objectif légitime d’importance universelle et constitutionnellement justifié, ou si ce droit était restreint plus que nécessaire pour atteindre un tel objectif.

En résumant la réglementation juridique litigieuse, la Cour constitutionnelle a souligné que ladite réglementation avait consacré le droit d’un propriétaire d’une parcelle de terrain privée de devenir membre d’un groupe de chasseurs utilisant l’unité de terrains de chasse concernée et avait énoncé les conditions d’acquisition de ce droit, à savoir ce droit ne peut être acquis que si ledit propriétaire est titulaire d’un permis de chasser et détient au moins 100 hectares de terres forestières ou agricoles dans cette unité de terrains de chasse concernée; ledit propriétaire doit également assumer tous les droits et toutes les obligations prescrits dans les statuts d’un groupe de chasseurs. En outre, la réglementation juridique litigieuse a également imposé l’obligation respective à un groupe de chasseurs utilisant l’unité de terrains de chasse concernée dans laquelle un propriétaire susmentionné détient un terrain forestier ou agricole d’une taille fixée par la loi, d’octroyer le statut de membre d’un groupe de chasseurs à un propriétaire qui est titulaire d’un permis de chasser ; cette obligation doit être remplie dans les 30 jours suivant la date de la soumission de la demande respective par le propriétaire du terrain privé. Ainsi, comme l’a noté la Cour constitutionnelle, bien que, conformément à la réglementation juridique énoncée dans la loi sur les associations, un groupe de chasseurs qui est entendu comme une certaine association de chasseurs visant, entre autres, à coordonner les activités de ses membres (chasseurs) et à représenter et défendre ou servir leurs intérêts, ait le droit de prévoir, dans ses statuts, les objectifs de son activité, ainsi que la procédure et les conditions d’adhésion de nouveaux membres, ce groupe de chasseurs a été

L’arrêt du 11 juillet 2019 ◆116


obligé, en vertu de l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse, d’octroyer le statut de membre à un propriétaire susmentionné d’une parcelle de terrain privée qui était titulaire d’un permis de chasser et qio détenait au moins 100 hectares de terres forestières ou agricoles dans l’unité des terrains de chasse concernée utilisée par ledit groupe de chasseurs.

Dans le cadre de l’appréciation de la conformité de la réglementation juridique litigieuse à la Constitution, la Cour constitutionnelle a constaté que le législateur avait procédé à la réglementation d’une procédure d’adhésion de nouveaux membres à un groupe de chasseurs au moyen de la réglementation juridique, énoncée à l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse imposant à un groupe de chasseurs utilisant l’unité de terrains de chasse concernée l’obligation d’octroyer le statut de membre dudit groupe à un propriétaire d’une parcelle de terrain privée détient au moins 100 hectares de terres forestières ou de terres agricoles dans l’unité de terrains de chasse concernée. Ainsi, le législateur, au moyen de cette réglementation juridique, a restreint la liberté d’association consacrée à l’article 35, paragraphe 1, de la Constitution, à savoir le droit des membres d’une association de statuer de manière autonome sur l’adhésion de nouveaux membres à l’association et d’établir la procédure d’adhésion de nouveaux membres à l’association.

La Cour constitutionnelle a examiné si la réglementation juridique litigieuse avait restreint la liberté d’association dans le respect des conditions découlant de la Constitution relatives à la restriction de l’exercice des droits et libertés de la personne.

La réglementation juridique énoncée dans la loi sur la chasse avait créé la possibilité pour le propriétaire d’une parcelle de terrain privée se situant dans les terrains de chasse utilisés par un groupe de chasseurs utilisant l’unité desdits terrains de chasse de devenir membre d’un groupe de chasseurs utilisant l’unité de terrains de chasse concernée, ainsi qu’elle avait consacré le droit dudit propriétaire de déterminer des conditions de chasse supplémentaires dans le terrain dont il était propriétaire. En outre, un groupe de chasseurs utilisant les terrains de chasse a été soumis à l’obligation respective, au moyen des dispositions de la loi sur la chasse, d’octroyer le statut de membre audit propriétaire d’une parcelle de terrain privée, ainsi qu’à l’obligation de prendre des mesures pour conclure un accord écrit concernant les conditions de chasse dans un terrain concerné. La réglementation juridique énoncée dans ladite loi avait également créé la possibilité pour un propriétaire d’une terraine privée qui était chasseur de se procurer lui-même une autorisation lui permettant d’utiliser des ressources en gibier dans l’unité de terrains de chasse concernée ou de chasser dans les terrains de chasse utilisés par l’utilisateur de terrains de chasse, avec l’autorisation ou à l’invitation de celui-ci. À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté que cette réglementation juridique énoncée dans la loi sur la chasse visait à atteindre l’objectif d’importance constitutionnelle consistant à réconcilier des valeurs constitutionnelles interdépendantes, à savoir, d’une part, les intérêts protégés par l’article 23 de la Constitution d’un propriétaire d’une parcelle de terrain qui n’était pas un utilisateur des terrains de chasse respectifs, mais qui souhaitait exercer le droit acquis de chasser sur le terrain qu’il possédait et, d’autre part, les intérêts protégés par l’article 35, paragraphe 1, de la Constitution d’un groupe de chasseurs concerné, entendu comme une association de chasseurs, utilisant des terrains de chasse. En même temps, cette réglementation juridique a créé les conditions préalables à la protection de l’intérêt public découlant de l’article 54 de la Constitution concernant la préservation de la faune sauvage, à savoir ses ressources et leur utilisation rationnelle, leur restauration et renforcement.

D’autre part, la Cour constitutionnelle a souligné que les droits conférés à un propriétaire d’une parcelle de terrain privée de chasse en vertu de la loi sur la chasse, de devenir membre d’un groupe de chasseurs utilisant l’unité de terrains de chasse concernée, ainsi que déterminer les conditions supplémentaires de chasse sur le terrain dont il était propriétaire et la possibilité pour un propriétaire d’un terrain privé qui était chasseur de se procurer lui-même d’une autorisation d’utiliser des ressources en gibier dans l’unité de terrains de chasse concernée ou de chasser sur les terrains de chasse utilisés par l’utilisateur de terrains de chasse, avec l’autorisation ou à l’invitation de celui-ci, étaient considérés comme des mesures suffisantes pour protéger les intérêts d’un propriétaire d’une parcelle de terrain

◆ SUR L’OBLIGATION D’UN GROUPE DE CHASSEURS D’OCTROYER LE STATUT DE MEMBRE À UN PROPRIÉTAIRE D’UNE PARCELLE DE TERRAIN PRIVÉE D’UNE CERTAINE TAILLE SITUÉE DANS LES TERRAINS DE CHASSE DE CE GROUPE DE CHASSEURS 117


privée en vertu de l’article 23 de la Constitution, puisque cette réglementation juridique avait créé les conditions préalables à l’exercice du droit, acquis par le propriétaire d’une parcelle de terrain privée, de chasser sur le terrain dont il était propriétaire. Par conséquent, afin de protéger les intérêts du propriétaire d’une parcelle de terrain privée défendus par l’article 23 de la Constitution, il n’était pas nécessaire de prévoir en supplément à l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse, l’obligation pour un groupe de chasseurs respectif utilisant des terrains de chasse, qui était entendu comme une association de chasseurs, d’octroyer le statut de membre d’un groupe de chasseurs à un propriétaire d’une parcelle de terrain privée titulaire d’un permis de chasser et détenant au moins 100 hectares de terres forestières ou agricoles situées dans les terrains de chasse utilisés par ce groupe de chasseurs. Ainsi, la réglementation juridique a remis en cause le droit d’un groupe de chasseurs de statuer sur l’adhésion d’un nouveau membre, à savoir d’un propriétaire d’une parcelle de terrain privée indiqué à l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse et, à cet égard, le droit de faire adhérer de nouveaux membres au groupe de chasseurs avait été transformé en obligation respective dudit groupe de chasseurs.

À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté que la liberté d’un groupe de chasseurs concerné utilisant des terrains de chasse, concerné qui était entendu comme une association de chasseurs, défendue par l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse en vertu de l’article 35, paragraphe 1, de la Constitution avait été restreinte plus que nécessaire pour atteindre les objectifs d’importance constitutionnelle, à savoir sans respecter les conditions découlant de la Constitution concernant la restriction de l’exercice des droits et libertés de la personne.

La Cour constitutionnelle a également fait valoir que le Seimas avait adopté la loi portant modification de la loi sur la chasse le 11 septembre 2018, ayant modifié, entre autres, l’article 13, paragraphe 1, de la loi sur la chasse. La comparaison entre la réglementation juridique litigieuse précédemment applicable et les dispositions correspondantes de la nouvelle réglementation juridique montrait clairement que la réglementation juridique en cause avait évalué fondamentalement concernant le point contesté dans le cadre de cette affaire de justice constitutionnelle.

Une nouvelle réglementation juridique introduit non seulement le droit du propriétaire d’une parcelle de terrain privée, qui se conforme aux conditions prévues par la loi, de devenir membre d’une association qui est l’utilisateur de l’unité de terrains de chasse dans laquelle se situe le terrain appartenant audit propriétaire et répondant aux critères établis par la loi, mais également le droit de ladite association utilisant l’unité de terrains de chasse, de refuser l’adhésion du propriétaire d’une parcelle de terrain située dans l’unité de terrains de chasse qui est utilisée par ladite association; en outre, cette nouvelle réglementation énonce les conditions dans lesquelles, en cas de refus par ladite association d’octroyer le statut de membre audit propriétaire d’une parcelle de terrain privée, un tel propriétaire peut utiliser des ressources en gibier (chasser) dans l’unité de terrains de chasse concernée après avoir conclu un contrat respectif avec l’association qui est l’utilisateur des terrains de chasse. Les dispositions d’une nouvelle réglementation juridique n’ont pas été examinées par la Cour constitutionnelle dans le cadre de cette affaire de justice constitutionnelle.

2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimas ◆118


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimas

DĖL ŠVIETIMO ĮSTAIGŲ VADOVŲ KVALIFIKACINIŲ REIKALAVIMŲ, TARNYBINIŲ PATIKRINIMŲ

IR NUŠALINIMO NUO PAREIGŲ

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos Seimo na-rių grupės prašymą, pripažino, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalys (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savival-dybių švietimo įstaigų vadovai, neprieštarauja Konstitucijai, taip pat kad šio įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pra-dėtas tarnybinis patikrinimas, o tokio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti visais atvejais nušalintas nuo pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straips-nio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavi-mo atitiktimi Konstitucijai abejojo iš esmės dėl to, kad, jos nuomone, nustatant skirtingus reikalavimus kandidatams į nevalstybinių švietimo įstaigų ir valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų vadovus, pastarieji yra diskriminuojami.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nedife-rencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padė-tyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skir-tumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Apibendrindamas ginčytą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtintą teisi-nį reguliavimą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal jį švietimo ir mokslo ministras nustato tik valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kvalifikacinius reikalavimus. Ginčytu teisiniu reguliavimu taip pat nustatyta, kad į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas asmenys skiriami ir iš jų atleidžiami kitų įstatymų nustatyta tvarka, ir nenustatyta, kas tvirtina nevalstybinių švietimo įstaigų va-dovams keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Be to, pagal ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą reikalavimo nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams nėra nustatyta.

Vertindamas ginčyto Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtinto tei-sinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad juo

◆ DĖL ŠVIETIMO ĮSTAIGŲ VADOVŲ KVALIFIKACINIŲ REIKALAVIMŲ, TARNYBINIŲ PATIKRINIMŲ IR NUŠALINIMO NUO PAREIGŲ 119


valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams keliamų kvalifikacinių reikalavimų atžvilgiu nustatytas nevienodas (diferencijuotas) tei-sinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas vertino, kad toks nevienodas valstybinių ar savivaldybių švie-timo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų traktavimas dėl jiems nustatomų kvalifikacinių reikalavimų gali būti objektyviai pateisinamas, t. y. vertino valstybinių ar savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų statusą ir jo ypatumus.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turi būti steigiamos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklė-jimo įstaigos, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė įstatymo nustatyta tvarka taip pat steigti nevalstybines mokymo ir auklėjimo įstaigas.

Iš Švietimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad valstybinė ir savival-dybės mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis), tuo tarpu nevalstybinė mokykla yra juridinis asmuo, kurio teisinę formą turi teisę pasirinkti (nustatyti) jos savininkas (dalyvių susirin-kimas), o jo savininkė ar viena iš dalininkų nėra valstybė ar savivaldybė. Taigi šiuo teisi-niu reguliavimu yra įtvirtintas nevienodas valstybinių ar savivaldybių ir nevalstybinių mokyklų teisinis statusas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog, nepaisant to, kad tiek nevalstybinių, tiek valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai jų darbo funkcijų (t. y. vadovavimo atitinkamai švietimo įstaigai) požiūriu gali būti laikomi esančiais panašioje (vienodoje) padėtyje, vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, valstybinių ar savivaldybių ir ne-valstybinių švietimo įstaigų vadovai vadovauja įstaigoms, kurių teisinis statusas yra skirtingas, pagal Konstituciją nėra teisinio pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nu-statydamas pareiškėjo ginčijamą (inter alia asmenų lygiateisiškumo aspektu) teisinį regu-liavimą, pagal kurį reikalavimo nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams nėra nustatyta, nesivadovavo objek-tyviu teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijumi ir kad toks diferencijavimas, atsižvelgiant į minėtą skirtingą švietimo įstaigų teisinį statusą, pagal Konstitucijos 29 straipsnį negali būti objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir pareiga prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, kuri apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; valstybė (jos instituci-jos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas; valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir iš-silavinimo standartų laikymasis, garantuojama mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą apima ir valstybės pareigą tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo bei auklėji-mo įstaigose užtikrinti vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymąsi ir garan-tuoti mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikaci-jai. Įgyvendindamas šią valstybės pareigą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti,



kokiomis įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytomis priemonėmis tinkamos koky-bės švietimas ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikyma-sis bus užtikrinamas tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimą bei veiklą, turi derinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, pa-gal Konstituciją tam tikru mastu galimas diferencijuotas nevalstybinių bei valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos teisinis reguliavimas. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, kartu būtina paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo, reiškiančio, kad valsty-bė, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėdama inter alia nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, neturi šių įstaigų savininkų teisės savarankiškai priimti jų veiklai reikalingus sprendimus varžyti labiau, negu reikia tinkamos kokybės švie-timui ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymuisi užtikrinti.

Konstitucinio Teismo vertinimu, valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straips-nio 4 dalį tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo bei auklėjimo įstaigose užtikrinti vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymąsi ir garantuoti mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai, gali būti įgyvendinama taikant kitas būtinas ir proporcingas įstatymų leidėjo numa-tytas priemones, kaip antai numatytąsias Švietimo įstatyme, be kita ko, švietimo stebė-seną, nuolat atliekamą mokyklų išorinį vertinimą, reikalavimus mokytojų kvalifikacijai, kurie taip pat nustatyti Švietimo įstatyme, mokymosi pasiekimų vertinimo vykdymą, reikalavimus formaliojo švietimo programoms bei mokyklų veiklai ir aplinkai, taiko-mas ir nevalstybinėms švietimo įstaigoms. Taigi valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėti nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą užtikri-nama kitomis minėtomis Švietimo įstatyme numatytomis priemonėmis, o tokia priemo-nė, kaip reikalavimas nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pa-čius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams, pagal Konstituciją yra nebūtina. Todėl Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse, negali būti vertinamas kaip būtina esminė prielaida įgyvendinti iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies valstybei kylančią pareigą prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek ne-valstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamu Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nepažeidė ir konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, be kita ko, konstitucinio pro-porcingumo principo, reiškiančio, kad valstybė, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėdama ir nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, neturi šių įstaigų savininkų teisės savarankiškai priimti jų veiklai reikalingus sprendimus varžyti la-biau, negu reikia tinkamos kokybės švietimui ir valstybės nustatytų vienodų švietimo



ir išsilavinimo standartų laikymuisi užtikrinti, taip pat neproporcingai nesuvaržė iš Švietimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kylančių nevalstybinės švietimo įstaigos, be kita ko, nevalstybinės mokyklos, savininko (dalyvių susirinkimo) įgaliojimų nusta-tyti švietimo įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

Konstitucinis Teismas taip pat tyrė Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje nu-statytą teisinio reguliavimo tiek, kiek pagal jį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tokio patikrinimo laiko-tarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti visais atvejais nušalintas nuo pareigų, atitiktį Konstitucijai.

Pareiškėja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejojo iš esmės dėl to, kad, pasak jos, gavus bet kokią, net ir ne-patikimą ar akivaizdžiai melagingą informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas ga-limai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalomai pradėjus tarnybinį patikrinimą, jo atlikimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas visais atvejais privalo būti nušalintas nuo pareigų. Pareiškėjos teigimu, privalomas nušalinimas nuo pareigų net neišanalizavus gautos in-formacijos esmės ir jos pagrįstumo yra neproporcingas juo siekiamiems tikslams, neati-tinka konstitucinio protingumo principo.

Atskleisdamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad:

– šis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmo-gaus teisės ir laisvės;

– vienas iš šio principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, reiš-kiantis, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisė-tiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įsta-tymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus;

– neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas; teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo ne-stabilumo, interesų priešpriešos.

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbi-nę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant (2016 m. vasario 17 d. nutarimas); Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje



siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje yra įtvirtinta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios ins-titucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti tarnybinį patikrinimą visais atvejais, remiantis ne tik oficialia valstybės institu-cijų pateikta informacija, bet ir anonimine ar visiškai neargumentuota, subjektyvia asmens nuomone pagrįsta ar kitokia bet kokio patikimumo informacija. Nei ginčytoje, nei kitose Švietimo įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta jokių reikalavimų informacijai (kaip antai tokios informacijos ar skundo patikimumas, pagrįstumas, pareiga patikrinti tokią gautą informaciją), kurią gavus privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas ir asmuo visais atvejais nušalinamas nuo pareigų. Taigi subjektai, priimantys sprendimą dėl švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo nuo pareigų, neturi galimybių įvertinti šios priemonės būtinumo ir jos proporcingumo, jiems nenustaty-ta pareiga panaikinti švietimo įstaigos vadovo nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga, nenustatyti reikalavimai šios priemonės taikymo trukmei.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamoje nuostatoje imperatyviai įtvirtinus privalomo tarnybinio patikrinimo teisinį reguliavimą, t. y. nustačius, jog pa-grindas pradėti tokį patikrinimą yra vien informacijos, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, gavimo faktas, tačiau eksplicitiškai neįtvirtinus jokių reikalavimų tokiai informacijai (kaip antai: informacija turi būti oficiali, pagrįsta, patikima, teikiama nepiktnaudžiaujan-čio jos teikimo teise asmens, ji turi būti patikrinama ar pan.) sudaromos prielaidos kil-ti situacijoms, kai, gavus anoniminę ar visiškai neargumentuotą, subjektyvia asmens nuomone pagrįstą ar kitokią bet kokio patikimumo informaciją ar informaciją, pateik-tą piktnaudžiaujant jos teikimo teise, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje nurodyti subjektai bet kokiu atveju privalo pradėti tarnybinį patikrinimą, o jį pradėję privalo visais atvejais nušalinti minėtą vadovą nuo pareigų ir neturi jokių galimybių įvertinti šios priemonės būtinumo ir proporcingumo. Minėtiems subjektams taip pat nenustaty-ta pareiga panaikinti švietimo įstaigos vadovo nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga, nenustatyti ir reikalavimai šios priemonės taikymo trukmei.

Taigi ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje įtvirtintas teisinis regu-liavimas nėra proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui didinti švietimo įstaigų vadovų atsakomybę ir nesudaro prielaidų įvertinti individualią kiekvieno švietimo įstai-gos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, situaciją atsižvelgiant į visas svar-bias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinkamai individualizuoti konkrečią situaciją, ir minėtam asmeniui konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones.

Konstitucinio Teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas neatitinka iš konstituci-nio teisingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, reguliuojant nušalini-mo teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. intereso apsaugoti nušalinamo nuo pareigų švietimo įstaigos vadovo teises ir laisves ir viešojo intereso tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, pusiausvyrą siekiant išvengti, be kita ko, galimos savivalės tokio nušalinimo procese.



Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje, kuriuo nustatyta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti švietimo įstaigos vadovo tarny-binį patikrinimą visais atvejais, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateikta informacija, bet ir asmenų skundais, kurie gali būti anoniminiai ar visiškai nepagrįsti, arba kitokia bet kokio patikimumo gauta informacija, o pradėjus tokį patikrinimą visais atvejais privalomai nušalinti minėtą vadovą nuo pareigų, vertintinas kaip neatitinkantis konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitu-cinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje įtvirtintą teisinį re-guliavimą, nesilaikė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo, kad įstatyme numatytos priemonės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tiks-lams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, ir taip neproporcingai apribojo žmogaus teisę laisvai pa-sirinkti darbą, įtvirtintą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje.

124


Byla Nr. 12/2018


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO NUOSTATŲ

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. rugsėjo 19 d. Nr. KT25-N11/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respubli-

kos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. rugsėjo 5 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2018 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-17/2018 ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad vals-tybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi ati-tikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus;

– konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikri-nimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų.


nustatė:

I

Pareiškėjos argumentai1. Pareiškėjos Seimo narių grupės abejonės dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio

6 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta,



kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus, atitikties Konstitucijos 29 straips-niui, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjos, nustatant skirtingus reikalavimus kandidatams į nevalstybinių švietimo įstaigų ir valsty-binių ar savivaldybių švietimo įstaigų vadovus, pastarieji yra diskriminuojami.

Pareiškėja, remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, teigia, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, o šio principo esmė – teisės viešpatavimas.

Taigi konstitucinio teisinės valstybės principo turinys, pasak pareiškėjos, atskleisti-nas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat į teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą; tei-singumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų grupių interesus. Todėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavi-mus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjos abejonės dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informa-cijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikri-nimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjos, gavus bet kokią, net ir nepatikimą ar akivaizdžiai melagingą informaciją, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos re-putacijos, ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalomai pradėjus tarnybinį patikrini-mą, jo atlikimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas visais atvejais privalo būti nušalintas nuo pareigų. Privalomas nušalinimas nuo pareigų net neišanalizavus gautos informacijos esmės ir jos pagrįstumo yra neproporcingas juo siekiamiems tikslams, neatitinka kons-titucinio protingumo principo, todėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškė-ja, be kita ko, remiasi oficialiąja konstitucine doktrina, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Todėl konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo princi-pai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, ap-saugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

II


atstovo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos rašytiniai pa-aiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Kons-titucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.



3.1. Valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos savo statusu iš esmės skiriasi nuo ne-valstybinių švietimo įstaigų. Įstatymų leidėjas būtent valstybės ir savivaldybių institucijas įpareigoja imtis visų būtinų veiksmų kuriant švietimo teikėjų tinklą, kurio paskirtis – ga-rantuoti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamu-mą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą. Kita vertus, Konstitucijoje įtvirtinta ir tai, kad turi būti sudarytos visos sąlygos ir nevalstybinių mokyklų steigimui ir veikimui. Tai reiškia, kad nevalstybinių mokyklų, atitinkančių būtinuosius švietimo veiklos vykdy-mo reikalavimus, veiklai neturi būti nustatoma papildomų, nereikalingų ar neproporcin-gai jų veiklą ribojančių sąlygų.

Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.“ Pagal Konstitucinio Teismo oficialiąją konstitucinę doktriną Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir pareiga prižiūrėti mokymo ir au-klėjimo įstaigų veiklą; mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstaty-muose nustatytus kontrolės būdus ir formas; valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuo-jama mokymo ir dėstymo turinio ir lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai.

Švietimo standartai, mokymo turinio kokybė užtikrinama vykdant Švietimo įstaty-me švietimo ir mokslo ministrui ir jo vadovaujamai ministerijai suteiktus įgaliojimus. Iš teisės aktuose įtvirtintų Švietimo ir mokslo ministerijos funkcijų matyti, kad ministerija turi pakankamai priemonių švietimo kokybės kontrolei tinkamai įgyvendinti ir valsty-bės, savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos priežiūrai užtikrinti.

Nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų skyrimas, minimalių jų kvalifikacijos reika-lavimų nustatymas negali būti laikoma savaime suprantama valstybės ar savivaldybės prerogatyva (nei valstybė, nei savivaldybės nėra nevalstybinių švietimo įstaigų dalyvės), todėl reikia įvertinti, ar nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų skyrimo (skyrimo būdo, kvalifikacinių reikalavimų kandidatams) valstybinis reguliavimas yra būtina ir propor-cinga priemonė siekiant užtikrinti valstybei tenkančią pareigą nevalstybinėje švietimo įstaigoje garantuoti švietimo ir ugdymo standartus. Tai, kad valstybė nenustato impera-tyvios nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų priėmimo į pareigas tvarkos ir minimalių kvalifikacinių reikalavimų asmenims, siekiantiems užimti šias pareigas, nereiškia, kad nevalstybinė švietimo įstaiga neužtikrins valstybės nustatytų švietimo kokybės reikala-vimų. Ir, atvirkščiai, minimalių kvalifikacinių reikalavimų nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatymas savaime negarantuotų šioje įstaigoje teikiamų švietimo paslaugų kokybės. Kvalifikacinius reikalavimus nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustato šio juridinio asmens dalyviai, ir, kadangi ūkinę veiklą vykdančių ūkio subjektų dalyviai yra ypač suinteresuoti vykdomos veiklos kokybe, dažniausiai tie kvalifikaciniai reikalavi-mai yra dar didesni nei nustatytieji švietimo ir mokslo ministro įsakymu.

Taigi kvalifikacinių reikalavimų nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatymu būtų kišamasi į ūkio subjektų veiklą. Toks teisinis reguliavimas negalėtų būti vertinamas kaip proporcingas ir būtinas švietimo kokybei nevalstybinėje švietimo įstaigoje užtikrin-ti, nes, kaip minėta, vien kvalifikacinių reikalavimų vadovams nustatymas savaime ne-garantuoja ir neužtikrina švietimo paslaugų kokybės. Vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, mokymo ir dėstymo turinio ir lygio atitiktis valstybės pripažįstamai



kvalifikacijai nevalstybinėse švietimo įstaigose yra užtikrinama ne kvalifikacinių reikala-vimų vadovams nustatymu, o kitomis teisės aktuose apibrėžtomis ir Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencijai priklausančiomis priemonėmis, kurios neproporcingai neri-boja šių įstaigų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

3.2. Dėl ginčijamos Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad švietimo įstaigos vadovas yra vienasmenis valdymo organas. Nuo jo kompetencijos ir veiklos rezultatų priklauso įstai-gos veiklos efektyvumas. Švietimo įstaigos vadovui suteikiami platūs įgaliojimai veikti įstaigos vardu, savo veiksmais sukurti įstaigai teises ir pareigas. Dėl tokios vadovo reikš-mės būtinas absoliutus įstaigos dalyvių pasitikėjimas juo. Atsižvelgiant į tai, teisėkūroje yra gana įprastas, suprantamas ir pagrįstas reguliavimas, pagal kurį, atsiradus pagrįstoms abejonėms dėl pasitikėjimo įstaigos vadovu ar jo reputacijos nepriekaištingumo, jo įga-liojimai laikinai sustabdomi, kol visos kilusios abejonės išnyksta arba pasitvirtina. Tokia įstaigos dalyvių teisė neprivalo būti siejama tik su jau įrodytais ar konstatuotais įstaigos vadovo kaltais veiksmais ar kitomis aplinkybėmis. Ji grindžiama būtent įstaigos dalyvių ir įstaigos vadovo santykių pobūdžiu, kurį lemia pasitikėjimas. Toks reguliavimas leidžia išvengti praktikoje pasitaikančių situacijų, kai, esant pagrįstiems įtarimams ir abejonėms, įstaigos dalyvių pasitikėjimą laikinai praradęs įstaigos vadovas ir toliau dirba, kol teisės aktų nustatyta tvarka galutinai konstatuojamos vienokios ar kitokios aplinkybės, esančios pagrindu įstaigos vadovą atleisti iš pareigų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatyme yra įtvirtinta laikinai nuo pareigų nepagrįstai nušalintam įstaigos vadovui taikoma garantija, t. y. nustatyta, kad jeigu švietimo įstaigos vadovas nuo pareigų nušalinamas nepagrįstai ar nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios jo nušalinimą, jis grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų nuo dienos, kai švietimo įstaigos vadovas vėl pradėjo eiti savo pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų.

Vertinant įstatymo nuostatą dėl privalomo tarnybinio patikrinimo atlikimo esant in-formacijai apie galimą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, būtina pažymėti, kad, priešin-gai, nei nurodyta pareiškėjos prašyme, įstatymas neįtvirtina tokio reguliavimo, pagal kurį tarnybinis patikrinimas turi būti atliekamas atsiradus bet kokio patikimumo informacijai. Ginčijama įstatymo nuostata turėtų būti vertinama ir taikoma laikantis protingumo, pro-porcingumo principų. Akivaizdu, kad švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyven-dinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo arba savivaldybės meras nepradės tarnybinio pa-tikrinimo turėdamas bet kokio patikimumo informaciją. Būtent šiems subjektams suteikta prerogatyva spręsti, kokia informacija apie galimą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą gali būti laikoma pakankama kilti abejonėms dėl pasitikėjimo švietimo įstaigos vadovu. Kaip minėta, absoliutus pasitikėjimas įstaigos vadovu yra esminis įstaigos dalyvių ir įstaigos va-dovo tarpusavio santykių pagrindas, todėl ši įstatymo norma gali būti suprantama ne kaip neproporcingai ir neprotingai įpareigojanti švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją arba savivaldybės merą dėl bet kokios gautos ar iškilusios infor-macijos trikdyti normalų įstaigos funkcionavimą laikinai nušalinant įstaigos vadovą, o kaip įgalinanti minėtus subjektus laikinai nušalinti tuos įstaigos vadovus, apie kuriuos yra gauta reikšminga ir pagrįsta informacija dėl galimai padaryto pažeidimo. Gauta informacija turi būti reikšminga ir patikima, kad švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo arba savivaldybės meras galėtų pagrįstai suabejoti, ar gali toliau pasitikėti švietimo įstaigos vadovu.



III

Byloje gauta medžiaga4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauta Lietuvos Respublikos

švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus rašytinė nuomonė. Joje, be kita ko, nurodyta, kad kvalifikacinių reikalavimų nevalstybinių švietimo įstaigų vado-vams nustatymas įstatymo lygmeniu būtų neproporcinga teisinio reguliavimo priemo-nė, nes varžytų teisinių santykių subjektus daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Esminis nevalstybinių švietimo teikėjų reguliavimo tikslas – užtikrinti teikiamų švietimo paslaugų kokybę. Šis tikslas pasiekiamas įstatymų leidėjui numačius kitas būtinas ir proporcingas priemones, kaip antai nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos priežiūrą, imperatyvius švietimui keliamus reikalavimus, kurių nevalstybinis švietimo teikėjas privalo laikytis vykdydamas švietimo programas, kai kurių programų licencijavi-mą, mokytojų kvalifikacinius reikalavimus.

Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija), švieti-mo, mokslo ir sporto ministro A. Monkevičiaus nuomone, nėra įtvirtinta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tarnybinis patikrinimas turi būti atliekamas atsiradus bet kokio patikimumo informacijai. Ginčijama nuostata turi būti vertinama ir taikoma laikantis protingumo, proporcingumo principų. Gauta informacija turi būti tokia reikšminga ir patikima, kad švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo arba savivaldybės meras pagrįstai suabejotų švietimo įstaigos vadovu.


konstatuoja:

I

Tyrimo ribos5. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti, ar tiek, kiek nurodyta, Konstitucijai ne-

prieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 15 dalys (2017 m. birželio 30 d. redakcija).6. Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) nustaty-

ta: „Į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas asmenys skiriami ir iš jų atleidžiami įstatymų nustatyta tvarka.“

6.1. Iš pareiškėjos prašymo matyti, kad ji Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ginčija tiek, kiek šioje nuostatoje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai.

6.2. Nors pareiškėja prašyme nurodytu aspektu ginčija tik Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį, kaip minėta, į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas asmenys skiria-mi ir iš jų atleidžiami įstatymų nustatyta tvarka, pažymėtina, kad valstybinių ir savivaldy-bių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinių reikalavimų nustatymo tvarką reglamentuoja kitos įstatymo nuostatos, t. y. Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Švietimo ir mokslo ministras nustato valstybinių ir



savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kvalifikacinius rei-kalavimus, viešo konkurso švietimo įstaigų vadovų pareigoms eiti tvarką ir įgalioja įstai-gą, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų kompetencijų vertinimą.“

6.3. Kadangi pareiškėja savo prašyme teigia, jog Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) nenustačius, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savival-dybių švietimo įstaigų vadovai, pastarieji yra diskriminuojami, o valstybinių ir savival-dybių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinių reikalavimų nustatymo tvarka, kaip minėta, reglamentuojama Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redak-cija), darytina išvada, kad pareiškėja ginčija tiek Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija), tiek šio įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birže-lio 30 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą.

6.4. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjos prašymas ištirti Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintą teisinį regu-liavimą traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5, 6 dalys (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų va-dovai, neprieštarauja Konstitucijai.

7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja taip pat ginčija Švieti-mo įstatymo 59 straipsnio 15 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkš-tų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų, atitiktį Konstitucijai.

8. Pažymėtina, kad Seimas 2018 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos švie-timo įstatymo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2018 m. liepos 5 d. Šiuo įstatymu Švietimo įstatymo 59 straipsnis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) inter alia buvo papildytas nauja 3 dalimi, o buvusios šio straipsnio 3–17 dalys laikomos ati-tinkamai 4–18 dalimis. Taigi Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5, 6 dalys (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tapo atitinkamai šio įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalimis (2018 m. birželio 29 d. redakcija), o Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis (2017 m. birželio 30 d. redak-cija) tapo šio įstatymo 59 straipsnio 16 dalimi (2018 m. birželio 29 d. redakcija).

8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2018 m. birželio 29 d. Švietimo įstaty-mo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeista inter alia Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (kuri, kaip minėta, iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo laikoma Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalimi) ir ji išdėstyta taip: „6. Švietimo ir mokslo ministras nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kvali-fikacinius reikalavimus ir viešo konkurso švietimo įstaigų vadovų pareigoms eiti tvarką.“

Taigi atlikus šį teisinio reguliavimo pakeitimą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nebeliko nuostatos, kad švietimo ir mokslo ministras įga-lioja įstaigą, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų į švietimo įstaigų vadovus kompetencijų vertinimą, tačiau nuostata, kad



švietimo ir mokslo ministras nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kvalifikacinius reikalavimus, liko nepakitusi.

8.2. Kartu pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija), kuri įsigaliojus Švietimo įstatymo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymui tapo Švietimo įstatymo 59 straipsnio 7 dali-mi (2018 m. birželio 29 d. redakcija), taip pat liko nepakitęs.

8.3. Pažymėtina ir tai, kad ginčijama Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) po 2018 m. birželio 29 d. Švietimo įstatymo Nr. I-1489 59 straips-nio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo liko nepakitusi, pakeista tik šios dalies numeracija – ji laikoma Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalimi (2018 m. birželio 29 d. redakcija).

9. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redak-cija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teis-mo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nu-traukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitu-cinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – yra pripažintas netekusiu galios (panai-kintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai).

9.1. Minėta, kad į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti inter alia Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5, 6, 15 dalių (2017 m. birželio 30 d. redakcija) (kurios įsigaliojus Švieti-mo įstatymo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymui laikomos atitinkamai Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7, 16 dalimis (2018 m. birželio 29 d. redakcija)) atitiktį Konsti-tucijai kreipėsi pareiškėja Seimo narių grupė.

9.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Sei-mui 2018 m. birželio 29 d. priėmus Švietimo įstatymo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2018 m. liepos 5 d., teisinis reguliavimas, įtvirtintas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5, 6, 15 dalyse (2017 m. birželio 30 d. redakcija), pareiškėjos gin-čijamu aspektu liko nepakitęs. Vadinasi, Konstituciniam Teismui nėra pagrindo priimti sprendimą nutraukti šią konstitucinės justicijos bylą.

9.3. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Konstituciniam Teismui surašytas 2018 m. birželio 26 d., tačiau jį pasirašiusių Seimo narių parašai patvir-tinti tik 2018 m. liepos 3 d., taigi jau priėmus Švietimo įstatymo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymą (kaip minėta, Seimas jį priėmė 2018 m. birželio 29 d.). Seimo narių grupės prašymas Konstituciniam Teismui išsiųstas tą pačią dieną, kai įsigaliojo šis įstaty-mas, t. y. 2018 m. liepos 5 d.

10. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justi-cijos byloje tirs 2018 m. birželio 29 d. redakcija išdėstyto pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7, 16 dalyse, atitiktį Konstitucijai.

11. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs:– ar Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarau-

ja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalys (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek jose,



pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai;

– ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pra-dėtas tarnybinis patikrinimas, o tokio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas visais atvejais privalo būti nušalintas nuo pareigų.

II

Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

12. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 25 d. priėmė Lietu-vos Respublikos švietimo įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 1991 m. liepos 1 d. Jis ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

13. Seimas 2011 m. kovo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pa-keitimo įstatymą (Žin., 2011, Nr. 38-1804). Jo 1 straipsniu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Švietimo įstatymas vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

13.1. Pagal Švietimo įstatymo 1 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. redakcija) 1 dalį šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsi-pareigojimus švietimo srityje.

13.2. Švietimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje (2016 m. balandžio 7 d. redakcija) švietimas apibrėžtas kaip ugdymas ir išsilavinimo teikimas, savišvieta, taip pat kaip mo-kinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma. Pagal to paties straipsnio 28 dalį (2016 m. balandžio 7 d. redakcija) švietimo įstaiga – tai mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga.

Pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį (2016 m. balandžio 7 d. redakcija) mo-kykla – tai juridinis asmuo, įsteigtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad formalusis švietimas apibrėžtas kaip švietimas, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir įregis-truotas švietimo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis arba aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija arba pripažįstama kompetencija, reikalinga įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti (Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 2 straipsnio 3 dalis). Neformalusis švietimas Švietimo įstatyme apibrėž-tas kaip švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas (2 straipsnio 19 dalis (2016 m. balandžio 7 d. redakcija)).

13.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnį:

– valstybinė mokykla – tai mokykla, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra valstybė (37 dalis (2016 m. balandžio 7 d. redakcija));



– savivaldybės mokykla – tai mokykla, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra savivaldybė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis) (25 dalis (2016 m. balandžio 7 d. redakcija));

– nevalstybinė mokykla – tai mokykla, kurios savininkė ar viena iš dalininkų nėra valstybė ar savivaldybė (20 dalis (2016 m. balandžio 7 d. redakcija)).

Pagal Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) vals-tybinė ir savivaldybės mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, o nevalstybinė mokykla yra juridinis asmuo, kurio teisinę formą pasi-renka savininkas (dalyvių susirinkimas); pagal šio straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 30 d. redakcija) mokykla veikia pagal nuostatus, įstatus, statutą, mokyklos steigimo sandorį.

Taigi iš Švietimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25, 37 dalyse (2016 m. balandžio 7 d. re-dakcija), 43 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 43 straipsnio 3 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad valstybinė ir savivaldybės mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra atitinkamai valstybė arba savivaldy-bė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis); nevalstybinė mokykla pagal Švietimo įstatymo 43 straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 30 d. redakcija) yra juridinis asmuo, kurio teisinę formą turi teisę pasirinkti (nustatyti) jos savininkas (dalyvių susirinkimas), o jo savininkė ar viena iš dalininkų nėra valstybė ar savivaldybė.

13.4. Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 6 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos švietimo sistema apima inter alia formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vi-durinį ugdymą, formalųjį profesinį mokymą ir aukštojo mokslo studijas) (1 punktas), neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat for-malųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą) (2 punktas).

13.5. Apibendrinant Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija), inter alia jo 1 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. redakcija) 1 dalyje, 2 straipsnio 3, 12, 19, 27, 28 dalyse (2016 m. balandžio 7 d. redakcija), 6 straipsnyje, įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėti-na, kad švietimo įstaigomis, vykdančiomis švietimui priskiriamą ugdymo ir išsilavinimo teikimo veiklą, laikomos inter alia mokyklos, inter alia nevalstybinės mokyklos, kurių pagrindinė veikla yra teikti formaliojo arba (ir) neformaliojo švietimo paslaugas.

14. Kaip minėta, pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija inter alia Švie-timo įstatymo 59 straipsnio 6 dalį (2018 m. birželio 29 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Švietimo ir mokslo ministras nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išsky-rus aukštąsias mokyklas) vadovų kvalifikacinius reikalavimus ir viešo konkurso švietimo įstaigų vadovų pareigoms eiti tvarką.“

Šiame kontekste pažymėtina, kad nei Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija), nei kitose Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. re-dakcija) nuostatose nenurodyta, kas nustato nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų kva-lifikacinius reikalavimus. Ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 7 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatyta: „Į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas as-menys skiriami ir iš jų atleidžiami įstatymų nustatyta tvarka.“

15. Apibendrinant pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį:



– švietimo ir mokslo ministras nustato tik valstybinių ir savivaldybių švietimo įstai-gų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kvalifikacinius reikalavimus;

– nustatyta, kad į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas asmenys skiriami ir iš jų atleidžiami kitų įstatymų nustatyta tvarka;

– nenustatyta, kas tvirtina nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams keliamus kvali-fikacinius reikalavimus.

Vadinasi, pagal ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birže-lio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą reikalavimo nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams nėra nustatyta.

16. Šiame kontekste paminėtina, kad kvalifikaciniai reikalavimai valstybinių ir savi-valdybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams yra nustatyti 2011 m. liepos 1 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1194 „Dėl Kvalifikacinių reikalavi-mų valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Kvalifikacinių reikalavimų valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams apraše (toliau – Aprašas), kuris patvirtintas vadovaujantis inter alia Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalimi (Aprašo preambulės 2018 m. spalio 30 d. redakcija).

Apraše nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi valstybinių ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų, ikimokyklinio ugdymo mo-kyklų, neformaliojo vaikų švietimo mokyklų ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklų, neformaliojo suaugusiųjų švietimo mokyklų ir švietimo pagalbos įstaigų vado-vams (Aprašo 1 punktas).

Taigi šiame Apraše nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, kurie taikomi inter alia vals-tybinių ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų, ikimoky-klinio ugdymo mokyklų vadovams, netaikomi nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams.

17. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra susijęs su Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalimi (2018 m. birželio 29 d. redakcija), kurioje įtvirtintos švietimo įstaigos vadovo funkcijos.

17.1. Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad švietimo įstaigos vadovas:

– vadovauja švietimo įstaigos strateginio plano ir metinių veiklos planų, švietimo programų rengimui, rekomendacijų dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokykloje priemonių įgyvendinimui, juos tvirtina, vadovauja jų vykdymui (1 punktas);

– nustatytąja tvarka skiria ir atleidžia mokytojus, kitus ugdymo procese dalyvaujan-čius asmenis ir aptarnaujantį personalą, tvirtina jų pareigybių aprašymus (2 punktas);

– atsako už šio įstatymo 26 straipsnyje nurodytos informacijos apie švietimą skelbi-mą, demokratinį švietimo įstaigos valdymą, užtikrina bendradarbiavimu grįstus santy-kius, Pedagogų etikos kodekso reikalavimų laikymąsi, skaidriai priimamus sprendimus, švietimo įstaigos bendruomenės narių informavimą, pedagoginio ir nepedagoginio per-sonalo profesinį tobulėjimą, sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prie-vartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką (3 punktas);

– rūpinasi mokytojų ir kitų darbuotojų darbo sąlygomis, organizuoja trūkstamų mo-kytojų paiešką (4 punktas);



– analizuoja švietimo įstaigos veiklos ir valdymo išteklių būklę ir atsako už švietimo įstaigos veiklos rezultatus (5 punktas);

– kartu su mokyklos taryba sprendžia mokyklai svarbius palankios ugdymui aplin-kos kūrimo klausimus (7 punktas);

– kiekvienais metais teikia švietimo įstaigos (išskyrus aukštąsias mokyklas) bendruome-nei ir tarybai svarstyti bei viešai paskelbti savo metų veiklos ataskaitą; švietimo įstaigos vado-vų metų veiklos ataskaitos reikalavimus nustato švietimo ir mokslo ministras (10 punktas);

– atsako už švietimo įstaigos finansinę veiklą, svarsto ir priima sprendimus, susiju-sius su švietimo įstaigos lėšų (įskaitant lėšas, skirtas švietimo įstaigos darbuotojų darbo užmokesčiui), turto naudojimą ir disponavimą juo (11 punktas).

17.2. Taigi pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą švietimo įstaigos vadovui suteikiami įgaliojimai yra susiję visų pirma su vadovavimu švietimo įstaigai, inter alia su švietimo įstaigos stra-teginio plano ir metinių veiklos planų, švietimo programų rengimu, jų tvirtinimu ir va-dovavimu jų vykdymui, mokytojų ir kitų darbuotojų skyrimu ir atleidimu, demokratinio švietimo įstaigos valdymo užtikrinimu, vadovo metų veiklos ataskaitos rengimu, atsako-mybe už švietimo įstaigos veiklos rezultatus, finansinę veiklą.

17.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį re-guliavimą numatytas švietimo įstaigų vadovų funkcijas atlieka visų – tiek valstybinių ir savivaldybių, tiek nevalstybinių – švietimo įstaigų vadovai; jie kasmet turi atsiskaityti už savo veiklą pagal švietimo ir mokslo ministro nustatytus reikalavimus.

18. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios ir Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) nuostatos, susijusios su švietimo vykdymu, inter alia su švietimo kokybe ir jos užtikrinimo priemonėmis.

18.1. Pagal Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 5 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą vienas iš švietimo sistemos principų yra šios sistemos veiksmingumas, reiškiantis, kad švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai nau-dodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais (3 punktas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 5 straipsnį švietimo sistemos veiksmingumo principas taikomas vykdant švietimą tiek valstybinėms ir savivaldybių, tiek nevalstybinėms švietimo įstaigoms.

18.2. Minėta ir tai, kad pagal Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija), inter alia jo 1 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. redakcija) 1 dalyje, 2 straipsnio 3, 12, 19, 20, 27, 28 dalyse (2016 m. balandžio 7 d. redakcija), 6 straipsnyje, įtvirtintą teisinį reguliavimą švietimo įstaigomis, vykdančiomis švietimui priskiriamą ugdymo ir išsilavinimo teikimo veiklą, laikomos inter alia mokyklos, inter alia nevalstybinės mokyklos, kurių pagrindinė veikla yra teikti formaliojo arba (ir) neformaliojo švietimo paslaugas.

Pažymėtina, jog Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 37 straipsnio 1 da-lyje inter alia nustatyta, kad formaliojo švietimo kokybę užtikrina valstybė, neformaliojo švietimo kokybę, įskaitant ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo kokybę, valstybė užtikrina iš dalies.

18.3. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) yra numatytos įvairios priemonės švietimo koky-bei švietimo įstaigose, inter alia nevalstybinėse švietimo įstaigose, užtikrinti, kaip antai:



– vykdoma švietimo stebėsena, tyrimai, mokyklų veiklos įsivertinimas ir išorinis vertinimas, mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų atestacija, mokymosi pasiekimų vertinimas, švietimo įstaigos vadovai teikia mokyklos bendruomenei ir tarybai svarstyti metų veiklos ataskaitą (37 straipsnio 4 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija));

– periodiškai atliekamas mokyklos (išskyrus aukštąsias mokyklas ir profesinio mo-kymo įstaigas) išorinis vertinimas; mokyklų, vykdančių ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir formaliojo profesinio mokymo programas, veiklos išorinio vertini-mo organizavimo ir vykdymo tvarką nustato švietimo ir mokslo ministras; neformaliojo švietimo mokyklų (išskyrus mokyklas, vykdančias ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas) veiklos išorinio vertinimo tvarką nustato valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), kitų mokyklų – savininkas (dalyvių susirinkimas) (37 straipsnio 6 dalis (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija));

– švietimo ir mokslo ministro įgaliotos institucijos ir savivaldybių vykdomosios institucijos organizuoja mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas pasiekimų pati-krinimus (brandos egzaminus, kitus egzaminus, įskaitas ir kitus mokymosi pasiekimų patikrinimo būdus) pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas mokymosi pasiekimų patikrinimų programas ir mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašus, mokinių pasiekimų tyrimus; šie mokymosi pasiekimų patikrinimai or-ganizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių ga-limybių principo, apibrėžto šio įstatymo 5 straipsnyje (38 straipsnio 4 dalis);

– mokymosi aplinka mokykloje ir mokinių mokymosi krūvis turi atitikti higienos normas ir teisės aktų nustatytus mokinių saugos bei sveikatos reikalavimus ir laiduoti švietimo programų vykdymą (40 straipsnio 1 dalis);

– ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo programas teikiančios mokyklos materialioji aplinka kuriama vadovaujantis švietimo ir mokslo mi-nistro patvirtintais švietimo aprūpinimo standartais (40 straipsnio 2 dalis);

– mokykloje gali būti vykdomos tik Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų re-gistre įregistruotos formaliojo švietimo programos; mokykla bendrojo ugdymo progra-mas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus; mokykla formaliojo profesinio mokymo programas gali vykdyti tik turėdama švietimo ir mokslo ministro išduotą licenciją (43 straipsnio 7 dalis);

– mokykla privalo užtikrinti sveiką, saugią, užkertančią kelią smurto, prievartos ap-raiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką, ugdymo, mokymo, studijų, švietimo programų vykdymą, atvirumą vietos bendruomenei, mokymo sutarties sudarymą ir sutartų įsipa-reigojimų vykdymą, geros kokybės švietimą (43 straipsnio 11 dalis (2016 m. spalio 18 d. redakcija));

– Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę dirbti mokytojais, taip pat kokie asmenys mokytojais dirbti negali (48 straipsnis su 2017 m. birželio 30 d. pakeitimais).

18.4. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad švietimo ko-kybę pagal Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 37 straipsnio 1 dalį privalo užtikrinti valstybė, garantuodama ją minėtomis Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. re-dakcija) nustatytomis priemonėmis, taikomomis tiek nevalstybinėms, tiek valstybinėms ir



savivaldybių švietimo įstaigoms, inter alia švietimo stebėsena, nuolat atliekamu mokyklų išoriniu vertinimu (37 straipsnio 4 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija)), reikalavimais mokytojų kvalifikacijai, kurie taip pat nustatyti Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. re-dakcija) (48 straipsnis su 2017 m. birželio 30 d. pakeitimais), mokymosi pasiekimų vertini-mo vykdymu (38 straipsnis (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija)), reikalavimais formaliojo švietimo programoms (43 straipsnio 7 dalis) bei mokyklų veiklai ir aplinkai (40 straipsnis).

19. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu švietimo įstaigos vadovui suteikiami įgaliojimai yra susiję visų pirma su vadovavimu švietimo įstaigai, o pagal šio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą švietimo sistemos veiksmingumo principą švie-timo sistema turi siekti geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiks-minga vadyba. Todėl, aiškinant Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto švietimo sistemos veiksmingumo principo kontekste, pažymėtina, kad pagal jį švietimo įstaigos, inter alia nevalstybinės mokyklos, vadovas atsako už veiksmingą vadovavimą šiai įstaigai ir už jos teikiamo švietimo kokybę.

20. Kaip minėta, ginčijamu Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra detalizuota, kas nustato ar tvirtina nevalstybinių švietimo įstaigų, inter alia nevalstybinių mokyklų, vadovams kelia-mus kvalifikacinius reikalavimus. Minėta ir tai, kad nevalstybinių švietimo įstaigų, inter alia nevalstybinių mokyklų – juridinio asmens – teisinę formą pagal Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) pasirenka savininkas (dalyvių su-sirinkimas), o pagal šio straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tokie asmenys veikia savarankiškai pagal nuostatus, įstatus, statutą, mokyklos steigimo sandorį.

Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 3 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo kyla nevalstybinės švie-timo įstaigos, inter alia nevalstybinės mokyklos, savininko (dalyvių susirinkimo) įgalio-jimai nustatyti švietimo įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus, kad būtų užtikrinti tinkamas minėtu Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytų švietimo įstaigos vadovo funk-cijų vykdymas ir atsakomybė už veiksmingą vadovavimą šiai įstaigai ir už jos teikiamo švietimo kokybę.

III

Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

21. Minėta, kad pareiškėja tiek, kiek nurodyta, ginčija inter alia Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalies (2018 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

Pareiškėjos ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatyta:

„Tais atvejais, kai švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti insti-tucija (dalyvių susirinkimas) ar jos (jo) įgaliotas asmuo arba savivaldybės meras gauna



informaciją (asmens skundą, informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas įtaria-mas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją) apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ši institucija arba jos įgaliotas asmuo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavi-mo dienos privalo pradėti tarnybinį patikrinimą. Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvar-ką nustato švietimo ir mokslo ministras. Tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų savininko teises ir pareigas įgyven-dinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens sprendimu arba atitinkamai – savivaldybės mero potvarkiu. Savivaldybės meras apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušali-nimą nuo pareigų, švietimo įstaigos darbuotoją, paskirtą laikinai eiti tos įstaigos vadovo pareigas, nedelsdamas raštu informuoja savivaldybės tarybą.“

22. Taigi iš ginčijamo Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad:

– tarnybinis patikrinimas privalo būti pradėtas gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos; taigi yra įtvirtinta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savival-dybės mero pareiga pradėti tarnybinį patikrinimą visais atvejais, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateikta informacija, bet ir anonimine ar visiškai neargumentuota, su-bjektyvia asmens nuomone pagrįsta ar kitokia bet kokio patikimumo informacija;

– nei ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija), nei kitose Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) nuostatose nėra įtvirtinta jokių reikalavimų informacijai (kaip antai tokios informacijos ar skundo patiki-mumas, pagrįstumas, pareiga patikrinti tokią gautą informaciją), kurią gavus privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas;

– jame įtvirtinta ne tik pareiga pradėti tarnybinį patikrinimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos, bet ir pareiga visais atvejais nušalinti asmenį nuo pareigų ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tarnybinio patikrinimo pradžios nepri-klausomai nuo to, kokio patikimumo gautos informacijos ar skundo pagrindu ar dėl kokių švietimo įstaigos vadovo veiksmų pradėtas tarnybinis patikrinimas, t. y., pradėjus tarnybinį patikrinimą, švietimo įstaigos vadovas visais atvejais turi būti nušalintas nuo pareigų.

Pažymėtina ir tai, kad ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nurodyti subjektai, priimantys sprendimą dėl švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo nuo pareigų, ne-turi galimybių įvertinti šios priemonės būtinumo ir jos proporcingumo, jiems nenusta-tyta pareiga panaikinti švietimo įstaigos vadovo nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga, nenustatyti reikalavimai šios priemonės taikymo trukmei.

23. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) švietimo įstaigų vadovų tarnybinių patikrinimų atlikimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas įtvirtintas 2017 m. birže-lio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įsta-tymą. Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad nustatant tarnybinių patikrinimų



atlikimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindus siekta didinti švietimo įstaigų va-dovų atsakomybę.

24. Šiame kontekste paminėtina, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (iš-skyrus aukštąsias mokyklas) vadovų tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka yra nustatyta 2018 m. liepos 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-663 patvirtintame Valstybi-nių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų tarnybinio pati-krinimo atlikimo tvarkos apraše (toliau – Tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarkos aprašas) (1 punktas), kurio preambulėje nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalimi, tvirtinu Valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išsky-rus aukštąsias mokyklas) vadovų tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos aprašą.“

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priimant 2018 m. liepos 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymą Nr. V-663, kuriuo patvirtintas Tarnybinio patikrinimo atlikimo tvar-kos aprašas, jau buvo įsigaliojęs Seimo 2018 m. birželio 29 d. priimtas Švietimo įstatymo Nr. I-1489 59 straipsnio pakeitimo įstatymas (kaip minėta, jis įsigaliojo 2018 m. liepos 5 d., o Tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarkos aprašas patvirtintas 2018 m. liepos 19 d.) ir Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) buvo tapusi jo 59 straipsnio 16 dalimi (2018 m. birželio 29 d. redakcija).

Tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad tarnybi-nio patikrinimo pagrindas – gauta informacija (fizinio ar juridinio asmens pranešimas (skundas), visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija, teisėsaugos, kitų institucijų pateikta informacija) (toliau – informacija) apie tai, kad vadovas galimai padarė darbo pareigų pažeidimą, galimai yra praradęs nepriekaištingą reputaciją (pagal Švietimo įstatymo 51 straipsnį (2017 m. birželio 30 d. redakcija)) ar galimai yra padaręs nusikalstamą veiką.

Pagal Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos aprašo 5 punktą švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) ar jos (jo) įgaliotas asmuo arba savivaldybės meras, gavusi (-ęs) informaciją, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo informacijos gavimo dienos priima sprendimą pradėti tarnybinį pa-tikrinimą, tarnybinio patikrinimo laikotarpiu nušalinti vadovą nuo pareigų, sudaro ne mažesnę kaip 3 narių tarnybinio patikrinimo komisiją, vieną iš komisijos narių paskiria pirmininku, nedelsdamas (bet ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas) informuoja švietimo įstaigos vadovą apie pradedamą tarnybinį patikrinimą.

25. Ginčijamam Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. re-dakcija) įtvirtintam teisiniam reguliavimui aktuali yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 58 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai, ir Švietimo įstatymo 51 straipsnis (2017 m. birželio 30 d. redakcija), kuriame nustatyti atvejai, kai asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos.

25.1. Pagal Darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 58 straipsnio 3 dalį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas:

1) neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties;2) pasirodymas neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotro-

pinių medžiagų darbo metu darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai tokį apsvaigimą sukėlė profesinių pareigų vykdymas;

3) atsisakymas tikrintis sveikatą, kai toks tikrinimas pagal darbo teisės normas privalomas;



4) priekabiavimas dėl lyties ar seksualinis priekabiavimas, diskriminacinio pobūdžio veiksmai ar garbės ir orumo pažeidimas kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje;

5) tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos;6) darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika;7) kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos.25.2. Švietimo įstatymo 51 straipsnyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyta, kad

asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:1) jis yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teis-

tumas yra išnykęs, ar panaikintas, ar teistas už kitą tyčinį nusikaltimą, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas;

2) jis buvo atleistas iš pareigų už tarnybinį nusižengimą ar iš darbo už darbo pareigų ar darbo drausmės pažeidimą ir nuo atleidimo iš pareigų ar darbo nepraėjo treji metai;

3) jis piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis;

4) jo elgesys ir veikla nėra suderinami su švietimo ir mokslo ministro patvirtinto Pedagogų etikos kodekso reikalavimais.

25.3. Pažymėtina, kad Darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 58 straips-nio 3 dalyje nėra nustatyta išsamaus šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašo: šiurkš-čiais darbo pareigų pažeidimais laikomi inter alia neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties, pasirodymas neblaiviam ar apsvaigusiam nuo nar-kotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje, priekabiavimas dėl lyties ar seksualinis priekabiavimas; jais taip pat laikomi bet kokie pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. Pažymėtina ir tai, kad Švietimo įstaty-mo 51 straipsnyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) taip pat nėra nustatyta išsamaus atvejų, kai asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, sąrašo: šiems atvejams inter alia priskiriami teistumas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, piktnaudžiavimas al-koholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis; jiems taip pat priskiriamas elgesys ir veikla, nesuderinami su bet kokiais švietimo ir moks-lo ministro patvirtinto Pedagogų etikos kodekso reikalavimais.

Taigi pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. re-dakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su įtvirtintuoju Darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 58 straipsnio 3 dalyje ir Švietimo įstatymo 51 straipsnyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija), tarnybinis patikrinimas turi būti pradėtas ir asmuo turi būti nušalintas nuo pareigų nepriklausomai nuo to, koks pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos, galėjo būti padarytas, ir nepriklausomai nuo to, kokie pedagogų etikos reikalavimai galėjo būti pažeisti.

26. Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėtinos kai kurių kitų teisės aktų, ku-riuose įtvirtintas nušalinimas nuo pareigų, nuostatos.

26.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 157 straips-nyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatyta:

„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustab-dyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta



nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla su-stabdymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.

3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsi-imti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per sep-tynias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla su-stabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga.“

Taigi šiame straipsnyje inter alia įtvirtinta baudžiamajame procese taikoma procesi-nė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų.

26.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu reguliavimu, be kita ko:

– apibrėžti subjektai, turintys teisę priimti sprendimą taikyti šią procesinę prievar-tos priemonę ir pratęsti jos taikymą: tik ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas (kai byla perduota teismui) gali nutartimi laikinai nušalinti įtariamąjį (kaltinamąjį) nuo pareigų ir pratęsti paskirtos priemonės taikymą;

– nustatyti laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindą sudarantys tikslai: greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;

– įtvirtintas būtinumo kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo (taikymo pratęsimo): laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tada, kai tai yra būtina; kartu nustatyta prokuroro (ikiteis-minio tyrimo metu) ir teismo (bylą perdavus teismui) pareiga panaikinti laikiną nušali-nimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga;

– įtvirtinti reikalavimai šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmei: pa-prastai laikinas nušalinimas nuo pareigų negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; nusta-tyta galimybė prireikus pratęsti šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių; pratęsimų skaičius nėra ribojamas;

– įtvirtinta galimybė nutartis dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir šios priemonės taikymo pratęsimo apskųsti aukštesniajam teismui.

26.1.2. Taigi, atsižvelgiant į BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad bau-džiamajame procese taikomai priemonei – nušalinimui nuo pareigų – nustatyti inter alia tokios priemonės taikymo būtinumo ir proporcingumo kriterijai, o šią priemonę taikan-tiems nurodytiems subjektams paliekama teisė inter alia nuspręsti taikyti šią procesinę prievartos priemonę ir (ar) pratęsti jos taikymą ar atsisakyti tokių veiksmų.

26.2. Darbo kodekso 49 straipsnyje „Darbo sutarties vykdymo sustabdymas darbda-vio ar kitų asmenų iniciatyva“ nustatyta:



„1. Jeigu darbuotojas pasirodė darbe apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotro-pinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) jį nušalina nuo darbo, neleis-damas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio.

2. Darbdavys taip pat raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirb-ti ir nemokėdamas darbo užmokesčio, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą iki trijų mėnesių. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas.

3. Darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplin-kybes, gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį.

4. Nušalintas darbuotojas, jeigu jis sutinka, gali būti perkeltas į kitą darbą, jeigu toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui.

5. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jeigu dėl nušalinimo neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį.

6. Jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo nepagrįstai, jam įstatymų nustatyta tvarka atlyginama žala.

7. Ginčai dėl nušalinimo pagrįstumo ir žalos atlyginimo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.“

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 49 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą darbuotojas darbdavio ar kitų asmenų inicia-tyva privalo būti nušalinamas nuo darbo konkrečiais šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytais atvejais, kaip antai: kai darbuotojas pasirodo darbe apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų arba pagal pareigūnų ar organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą. Taigi tik Darbo kodekso 49 straipsnio 1, 2 dalyse numatytais atvejais darbuotojo nušalinimas nuo darbo yra būtinas.

Tuo tarpu pagal Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalį darbdaviui, tiriančiam darbuo-tojo galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, suteikta teisė, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nušalinti darbuotoją nuo darbo, be to, yra nustatytas inter alia tokio nušalinimo terminas ir galimybė darbuotoją perkelti į kitą darbą.

26.3. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. re-dakcija) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, atitinkamai Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, savivaldybės meras pra-deda tarnybinio nusižengimo tyrimą savo sprendimu arba kai gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą.

Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnyje nustatyta:„1. Valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas:1) jeigu valstybės tarnautojas darbo vietoje pasirodė neblaivus ar apsvaigęs nuo nar-

kotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tar-nautojas nušalinamas likusiam tos dienos (pamainos) darbo laikui;

2) jeigu nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam uždraudus dirbti ar susipažinti su įslap-tinta informacija, arba valstybės tarnautojas nesutinka būti perkeltas į kitas pareigas. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nusta-tyta tvarka atliekamo patikrinimo laikotarpiui;



3) jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valsty-bės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos;

4) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

2. Valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu:1) dėl valstybės tarnautojo yra pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis

patikrinimas ir valstybės tarnautojas toliau eidamas pareigas trukdo ar siekia paveikti tarny-binio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo eigą ar rezultatus. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui (į šį terminą neįskaitomas valstybės tarnautojo laikinojo nedarbingumo ar atostogų laikas);

2) tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnau-tojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui (į šį terminą neįskaitomas valstybės tarnautojo laikinojo nedarbingumo ar atostogų laikas).“

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose įtvirtinti konkretūs atvejai, kada valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, kaip antai: kai valstybės tarnautojas pasirodo darbo vietoje neblaivus ar apsvaigęs nuo narko-tinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų arba kai nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas, uždraudus jam dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu. Taigi tik Valstybės tarny-bos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nu-matytais atvejais valstybės tarnautojo nušalinimas nuo pareigų yra būtinas.

Tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straips-nio 2 dalyje nustatytais atvejais valstybės tarnautojas gali, bet neprivalo būti nušalintas nuo pareigų.

IV

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina27. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Švietimo įstatymo 59 straipsnio

6, 7 dalys (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konsti-tucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalis (2018 m. birželio 29 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

28. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės vals-tybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Kons-titucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

28.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).



28.2. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš kons-titucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).

Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti indivi-dualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai in-dividualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

28.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstituci-nio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai).

29. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvir-tinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

29.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiose Konstitucijos 29 straipsnio normose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Aiškindamas Kons-titucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. va-sario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).

29.2. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas supo-nuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų trak-tavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2018 m. birželio 6 d. nutarimai).

30. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios yra ir Konstitucijos 40 straipsnio nuostatos.

Konstitucijos 40 straipsnyje nustatyta:„Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose

tėvų pageidavimu mokoma tikybos.



Įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo bei auklėjimo įstaigos.

<...>Valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.“30.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Kons-

titucijos 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turi būti steigiamos valstybinės ir savival-dybių mokymo ir auklėjimo įstaigos. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė įstatymo nustatyta tvarka steigti ir nevalstybines mokymo bei auklėjimo įstaigas.

30.2. Aiškindamas Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas yra pa-žymėjęs, kad joje įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir pareiga prižiūrėti mokymo ir au-klėjimo įstaigų veiklą (inter alia 2000 m. birželio 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai); mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konsti-tucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas (2000 m. birželio 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojama mo-kymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai (2000 m. birželio 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

30.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą apima inter alia valstybės pareigą tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo bei auklėjimo įstaigose užtikrinti vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymąsi ir ga-rantuoti mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai.

Įgyvendindamas šią valstybės pareigą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 40 straipsnio 4 dalį, turi diskreciją nustatyti, kokiomis įstatyme ar kituose teisės ak-tuose nustatytomis priemonėmis tinkamos kokybės švietimas ir valstybės nustatytų vie-nodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis bus užtikrinamas tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose.

31. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo ir auklėjimo įstaigos. Pažymėtina, kad įsta-tymų leidėjui reguliuojant tokių nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimo tvarką ir (ar) jų veiklą turi būti paisoma Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų konstituci-nių imperatyvų, inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų inter alia asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, taip pat šio straipsnio 3 dalyje nustatytos valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

31.1. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama as-mens laisve ir teise turėti nuosavybę; ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiatei-siškumą ir kt. (inter alia 2009 m. kovo 27 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus spren-dimus (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).



31.2. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatas Konstitucinis Teis-mas yra pažymėjęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai).

32. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimą bei veiklą, turi derinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vals-tybės pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, su Kons-titucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. At-sižvelgiant į tai, pagal Konstituciją tam tikru mastu galimas diferencijuotas nevalstybinių bei valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos teisinis reguliavimas. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, kartu būtina paisyti konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo reikalavimų, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, reiškiančio, kad valsty-bė, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėdama inter alia nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, neturi šių įstaigų savininkų teisės savarankiškai priimti jų veiklai reikalingus sprendimus varžyti labiau, negu reikia tinkamos kokybės švietimui ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymuisi užtikrinti.

33. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktuali yra ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvir-tinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasi-rinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant (2016 m. vasario 17 d. nutarimas); Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d. nuta-rimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2016 m. vasario 17 d. nutarimas).

V

Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalių (2018 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas

34. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą inter alia tiriama, ar Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalys (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek jose, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip vals-tybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai.



35. Minėta, kad pareiškėja tiek, kiek nurodyta, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi Kons-titucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, jos nuomone, nustatant skirtingus reikalavimus kan-didatams į nevalstybinių švietimo įstaigų ir valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų vadovus, pastarieji yra diskriminuojami.

36. Sprendžiant dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalių (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas supo-nuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų trak-tavimas būtų objektyviai pateisinamas;

– konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstituci-nių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

37. Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą tiek, kiek nurodyta, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą:

– švietimo ir mokslo ministras nustato tik valstybinių ir savivaldybių švietimo įstai-gų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kvalifikacinius reikalavimus;

– nustatyta, kad į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas asmenys skiriami ir iš jų atleidžiami kitų įstatymų nustatyta tvarka;

– nenustatyta, kas tvirtina nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams keliamus kvali-fikacinius reikalavimus.

Taip pat minėta, kad pagal ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą reikalavimo nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavi-mus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) va-dovams nėra nustatyta.

38. Taigi, atsižvelgiant į Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad juo valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams keliamų kvalifi-kacinių reikalavimų atžvilgiu nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas.

39. Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjos prašymo kontekste ver-tintina, ar Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytas nevienodas valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švie-timo įstaigų vadovų traktavimas dėl jiems nustatomų kvalifikacinių reikalavimų gali būti objektyviai pateisinamas, t. y. turi būti vertinami valstybinių ar savivaldybių ir nevalsty-binių švietimo įstaigų statusas ir jo ypatumai.

40. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turi būti steigiamos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė įstatymo nustatyta tvarka taip pat steigti nevalsty-bines mokymo ir auklėjimo įstaigas.

40.1. Minėta, jog iš Švietimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25, 37 dalyse (2016 m. balan-džio 7 d. redakcija), 43 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 43 straipsnio



3 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad vals-tybinė ir savivaldybės mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis); nevalstybinė mokykla pagal Švietimo įstatymo 43 straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 30 d. redakcija) yra juridinis asmuo, kurio teisinę formą turi teisę pasirinkti (nustatyti) jos savininkas (dalyvių su-sirinkimas), o jo savininkė ar viena iš dalininkų nėra valstybė ar savivaldybė. Taigi iš šio aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad juo yra įtvirtintas nevienodas valstybinių ar savivaldybių ir nevalstybinių mokyklų teisinis statusas.

40.2. Vadinasi, nepaisant to, kad tiek nevalstybinių, tiek valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai jų darbo funkcijų (t. y. vadovavimo atitinkamai švietimo įstaigai) požiūriu gali būti laikomi esančiais panašioje (vienodoje) padėtyje, vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, valstybinių ar savivaldybių ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai vadovauja įstaigoms, kurių teisinis statusas yra skirtingas, pagal Konstituciją nėra teisinio pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo ginčijamą (inter alia asme-nų lygiateisiškumo aspektu) teisinį reguliavimą, pagal kurį reikalavimo nevalstybinių švie-timo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovams nėra nustatyta, nesivadovavo objektyviu teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijumi ir kad toks diferencijavimas, atsižvelgiant į minėtą skirtingą švietimo įstaigų teisinį statusą, pagal Konstitucijos 29 straipsnį negali būti objektyviai pateisinamas.

41. Minėta, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas, reguliuo-damas nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimą bei veiklą, turi derinti Kons-titucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją tam tikru mastu galimas diferencijuotas nevalstybinių bei valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos teisinis reguliavimas, kurį nustatant būtina paisyti ir konstituci-nio teisinės valstybės principo reikalavimų, inter alia konstitucinio proporcingumo prin-cipo, reiškiančio, kad valstybė, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėdama inter alia nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, neturi šių įstaigų savininkų teisės savarankiškai priimti jų veiklai reikalingus sprendimus varžyti labiau, negu reikia tinka-mos kokybės švietimui ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymuisi užtikrinti. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pagal Konsti-tucijos 40 straipsnio 4 dalį valstybės pareigą prižiūrėti inter alia nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, turi diskreciją nustatyti, kokiomis įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytomis priemonėmis tinkamos kokybės švietimas ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis bus užtikrinami tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose.

41.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta:– švietimo kokybę pagal Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija)

37 straipsnio 1 dalį privalo užtikrinti valstybė, visose švietimo įstaigose garantuodama ją minėtomis Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) nustatytomis priemonėmis, taikomomis tiek nevalstybinėms, tiek valstybinėms ir savivaldybių švietimo įstaigoms;

– pagal Švietimo įstatymo 5 straipsnyje ir šio įstatymo 59 straipsnio 8 daly-je (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą švietimo sistemos



veiksmingumo principas apima švietimo įstaigos, inter alia nevalstybinės mokyklos, va-dovo atsakomybę už veiksmingą vadovavimą šiai įstaigai ir jos teikiamo švietimo kokybę.

41.2. Taip pat minėta, kad iš Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruo-džio 14 d. redakcija), 3 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinto teisinio regulia-vimo kyla nevalstybinės švietimo įstaigos, inter alia nevalstybinės mokyklos, savininko (dalyvių susirinkimo) įgaliojimai nustatyti švietimo įstaigos vadovui keliamus kvalifika-cinius reikalavimus, kad būtų užtikrinti tinkamas minėtu Švietimo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytų švie-timo įstaigos vadovo funkcijų vykdymas ir atsakomybė už veiksmingą vadovavimą šiai įstaigai ir jos teikiamo švietimo kokybę.

41.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinė-se mokymo bei auklėjimo įstaigose užtikrinti vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymąsi ir garantuoti mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįsta-mai kvalifikacijai, gali būti įgyvendinama taikant kitas būtinas ir proporcingas įstatymų leidėjo numatytas priemones, kaip antai numatytąsias Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija), inter alia švietimo stebėseną, nuolat atliekamą mokyklų išorinį vertinimą (37 straipsnio 4 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija)), reikalavimus mokytojų kvalifika-cijai, kurie taip pat nustatyti Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) (48 straips-nis su 2017 m. birželio 30 d. pakeitimais), mokymosi pasiekimų vertinimo vykdymą (38 straipsnis (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija)), reikalavimus formaliojo švietimo pro-gramoms (43 straipsnio 7 dalis) bei mokyklų veiklai ir aplinkai (40 straipsnis), taikomas inter alia nevalstybinėms švietimo įstaigoms. Taigi valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėti inter alia nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą užtikrinama kitomis minėtomis Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) numa-tytomis priemonėmis, o tokia priemonė, kaip reikalavimas nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams, pagal Konstituciją yra nebūtina.

Vadinasi, pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustaty-tas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija), negali būti vertinamas kaip būtina esminė prielaida įgyvendinti iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies valstybei kylančią pareigą prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą tiek vals-tybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose.

42. Konstatuotina, kad ginčijamu Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas ne-pažeidė ir konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, reiškiančio, kad valstybė, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėdama inter alia nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, neturi šių įstaigų savininkų teisės savarankiškai priimti jų veiklai reikalingus sprendimus varžyti labiau, negu reikia tinkamos kokybės švietimui ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymuisi užtikrinti, inter alia neproporcingai nesuvaržė iš Švieti-mo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 3 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo kylančių nevalstybinės švietimo įstaigos, inter alia nevalstybinės mokyklos, savininko (dalyvių susirinkimo) įgaliojimų nustatyti švietimo įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.



43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalys (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavi-mus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai, neprieštarauja Konstituci-jos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VI

Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalies (2018 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas

44. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą inter alia tiriama, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieš-tarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalis (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vė-liau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų.

45. Minėta, kad pareiškėja tiek, kiek nurodyta, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 da-lyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, pasak pareiškėjos, gavus bet kokią, net ir nepatikimą ar akivaiz-džiai melagingą informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkš-tų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalomai pradėjus tarnybinį patikrinimą, jo atlikimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas visais atvejais privalo būti nušalintas nuo pareigų; privalomas nušalinimas nuo pareigų net neišanalizavus gautos informacijos esmės ir jos pagrįstumo yra nepropor-cingas juo siekiamiems tikslams, neatitinka konstitucinio protingumo principo.

46. Sprendžiant dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalies (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pažy-mėtina, kad, kaip minėta:

– konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės;

– vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis pro-porcingumo principas, reiškiantis, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisė-tus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tiks-lams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisė-tiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įsta-tymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus;

– neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas; teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo ne-stabilumo, interesų priešpriešos.



47. Kaip minėta, pagal ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą:

– tarnybinis patikrinimas privalo būti pradėtas gavus bet kokią informaciją ar as-mens skundą apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo parei-gų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos; taigi yra įtvirtinta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti tarnybinį patikrinimą visais atve-jais, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateikta informacija, bet ir anonimine ar visiškai neargumentuota, subjektyvia asmens nuomone pagrįsta ar kitokia bet kokio patikimumo informacija;

– nei ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija), nei kitose Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) nuostatose nėra įtvirtinta jokių reikalavimų informacijai (kaip antai tokios informacijos ar skundo patiki-mumas, pagrįstumas, pareiga patikrinti tokią gautą informaciją), kurią gavus privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas;

– jame įtvirtinta ne tik pareiga pradėti tarnybinį patikrinimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos, bet ir pareiga visais atvejais nušalinti asmenį nuo pareigų ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tarnybinio patikrinimo pradžios nepri-klausomai nuo to, kokio patikimumo gautos informacijos ar skundo pagrindu ar dėl kokių švietimo įstaigos vadovo veiksmų pradėtas tarnybinis patikrinimas, t. y., pradėjus tarnybinį patikrinimą, švietimo įstaigos vadovas visais atvejais turi būti nušalintas nuo pareigų.

47.1. Minėta ir tai, kad ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nurodyti subjektai, priimantys sprendimą dėl švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo nuo pareigų, ne-turi galimybių įvertinti šios priemonės būtinumo ir jos proporcingumo, jiems nenusta-tyta pareiga panaikinti švietimo įstaigos vadovo nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga, nenustatyti reikalavimai šios priemonės taikymo trukmei.

47.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiški-namą kartu su įtvirtintuoju Darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 58 straipsnio 3 dalyje ir Švietimo įstatymo 51 straipsnyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija), tarnybinis patikrinimas turi būti pradėtas ir asmuo turi būti nušalintas nuo pareigų nepriklausomai nuo to, koks pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeistos darbuotojo darbo pareigos, galėjo būti padarytas, ir nepriklausomai nuo to, kokie pedagogų etikos reikalavimai galėjo būti pažeisti.

47.3. Minėta, kad Švietimo įstatyme (2011 m. kovo 17 d. redakcija) švietimo įstai-gų vadovų tarnybinių patikrinimų atlikimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas įtvirtintas 2017 m. birželio 30 d. priėmus Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymą. Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad nustatant tarnybinių patikrinimų atlikimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindus siekta di-dinti švietimo įstaigų vadovų atsakomybę.

47.4. Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina ir tai, kad ginčijamoje nuosta-toje imperatyviai įtvirtinus privalomo tarnybinio patikrinimo teisinį reguliavimą, t. y. nu-stačius, jog pagrindas pradėti tokį patikrinimą yra vien informacijos, kad švietimo įstai-gos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos



reputacijos, gavimo faktas, tačiau eksplicitiškai neįtvirtinus jokių reikalavimų tokiai informacijai (kaip antai: kad informacija turi būti oficiali, pagrįsta, patikima, teikiama nepiktnaudžiaujančio jos teikimo teise asmens, kad ji turi būti patikrinama ar pan.), su-daromos prielaidos kilti situacijoms, kai, gavus anoniminę ar visiškai neargumentuotą, subjektyvia asmens nuomone pagrįstą ar kitokią bet kokio patikimumo informaciją ar informaciją, pateiktą piktnaudžiaujant jos teikimo teise, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nurodyti subjektai bet kokiu atveju privalo pradėti tarnybinį patikrinimą, o jį pradėję privalo visais atvejais nušalinti minėtą vadovą nuo pareigų ir neturi jokių galimybių įvertinti šios priemonės būtinumo ir proporcin-gumo. Minėtiems subjektams taip pat nenustatyta pareiga panaikinti švietimo įstaigos vadovo nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga, nenustatyti ir reikalavimai šios priemonės taikymo trukmei.

48. Taigi ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui didinti švietimo įstaigų vadovų atsakomybę ir nesudaro prielaidų įvertin-ti individualią kiekvieno švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrini-mas, situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinka-mai individualizuoti konkrečią situaciją, ir minėtam asmeniui konkrečiu atveju taikyti-nas (būtinas) jo teises ribojančias priemones.

Toks teisinis reguliavimas taip pat vertintinas kaip neatitinkantis iš konstitucinio tei-singumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, reguliuojant nušalinimo teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. intereso apsaugoti nušalinamo nuo pareigų švie-timo įstaigos vadovo teises ir laisves ir viešojo intereso tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, pusiausvyrą siekiant išvengti inter alia galimos savivalės tokio nušalinimo procese.

49. Vadinasi, teisinis reguliavimas, įtvirtintas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 da-lyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija), kuriuo nustatyta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti švietimo įstaigos vadovo tarnybinį patikrinimą visais atvejais, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateikta informacija, bet ir asmenų skundais, kurie gali būti anoniminiai ar visiškai nepagrįsti, arba kitokia bet kokio patikimumo gauta informacija, o pradėjus tokį patikrinimą visais atvejais privalomai nu-šalinti minėtą vadovą nuo pareigų, vertintinas kaip neatitinkantis konstitucinių teisin-gumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

50. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas privalomo nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas vertintinas kaip itin griežtas, palyginti su nustatytuoju kituose teisės aktuose, kuriuose įtvirtintas nušalinimas nuo pareigų.

50.1. Minėta, kad pagal BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą baudžiamajame procese taikomai priemonei – nušalinimui nuo pareigų – yra nustatyti inter alia jos taikymo būtinumo ir proporcingumo kriterijai, apibrėžtiems subjektams palikta teisė nuspręsti, ar priimti sprendimą taikyti šią procesinę prievartos priemonę ir (ar) pratęsti jos taikymą, ar atsi-sakyti tokių veiksmų, įtvirtinta pareiga panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga.



50.2. Minėta ir tai, kad pagal Darbo kodekso 49 straipsnyje įtvirtintą teisinį regu-liavimą darbuotojas darbdavio ar kitų asmenų iniciatyva privalo būti nušalinamas nuo darbo konkrečiais šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytais atvejais. Taigi tik Darbo kodekso 49 straipsnio 1, 2 dalyse numatytais atvejais darbuotojo nušalinimas nuo darbo yra būti-nas. Tuo tarpu pagal Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalį darbdaviui, tiriančiam darbuo-tojo galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, suteikta teisė, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nušalinti darbuotoją nuo darbo, be to, yra nustatytas inter alia tokio nušalinimo terminas ir galimybė darbuotoją perkelti į kitą darbą.

50.3. Taip pat minėta, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. re-dakcija) 40 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose įtvirtinti konkretūs atvejai, kada valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų. Taigi tik Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytais atvejais valstybės tarnautojo nušalinimas nuo pareigų yra būtinas. Tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais vals-tybės tarnautojas gali, bet neprivalo būti nušalintas nuo pareigų.

51. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą yra konstatuota, jog Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Kons-titucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vienai darniai sistemai; pareiškėjo nurodytuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) išdėstytų normų negalima aiškinti jas atribojus nuo kitų Konstitucijos normų; Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškė-jo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti (2002 m. gruodžio 24 d., 2013 m. spalio 10 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai).

51.1. Kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santy-kiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant (2016 m. vasario 17 d. nu-tarimas); Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

51.2. Šiame nutarime konstatuota, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Švietimo įsta-tymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija), kuriuo nustatyta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti švietimo įstaigos vadovo tarnybinį patikrinimą visais atvejais, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateik-ta informacija, bet ir asmenų skundais, kurie gali būti anoniminiai ar visiškai nepagrįsti, arba kitokia bet kokio patikimumo gauta informacija, o pradėjus tokį patikrinimą visais atvejais privalomai nušalinti minėtą vadovą nuo pareigų, vertintinas kaip neatitinkantis konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą Švietimo įstatymo 59 straips-nio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesilaikė iš



konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo, kad įstatyme numatytos prie-monės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti ir kad jos ne-turi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, ir taip neproporcingai apribojo žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, įtvirtintą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje.

52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalis (2018 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarny-binio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas visais atvejais privalo būti nuša-lintas nuo pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.


nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalys (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-04, Nr. 11327) tiek, kiek jose nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reika-lavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-04, Nr. 11327) nustatytas teisinis regu-liavimas tiek, kiek pagal jį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tokio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti visais atvejais nušalintas nuo pareigų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.



Gintaras Goda

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Gediminas Mesonis

Vytas Milius


Dainius Žalimas

Paskelbta: TAR, 2019-09-19, Nr. 14836

The ruling of 19 September 2019 ◆154


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 19 September 2019

ON QUALIFICATION REQUIREMENTS FOR HEADS OF EDUCATIONAL ESTABLISHMENTS, OFFICIAL INVESTIGATIONS AGAINST

THEM, AND THEIR SUSPENSION FROM THEIR DUTIES

Summary

Following the examination of the case subsequent to the petition of a group of members of the Seimas, the petitioner, the Constitutional Court recognised by this ruling that Paragraphs 6 and 7 (wordings of 29 June 2018) of Article 59 of the Law on Education, insofar as those paragraphs do not provide that the heads of non-state educational establishments must meet the same qualification requirements as the heads of state or municipal educational establishments, are not in conflict with the Constitution, and also that the legal regulation established in Paragraph 16 (wording of 29 June 2018) of Article 59 of this law, insofar as, according to the said legal regulation, in cases where information of any kind is received that the head of an educational establishment has possibly committed a serious breach of his/her official duties or that he/she is not of good repute, an official investigation must be started within three working days from the day of the receipt of this information, and the head of the educational establishment must in all cases be suspended from his/her duties for the duration of such an investigation, was ruled to be in conflict with the provision “Everyone may freely choose a job or business” of Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law.

The petitioner had doubts over the constitutionality of the legal regulation established in Paragraphs 6 and 7 of Article 59 of the Law on Education essentially because, in its opinion, by imposing different requirements on candidates for heads of non-state educational establishments and those for heads of state or municipal educational establishments, the latter were discriminated against.

The Constitutional Court recalled the fact that the principle of the equality of the rights of persons, as consolidated in Article 29 of the Constitution, implies the duty of the legislature to establish an equal (non-differentiated) legal regulation with regard to certain categories of persons who are in the same situation if between the said categories of persons there are no differences of such a nature and to such an extent that would objectively justify their uneven treatment. A violation of the constitutional principle of the equality of the rights of persons is, at the same time, a violation of the constitutional imperatives of justice and harmonious society, and, thus, also a violation of the constitutional principle of a state under the rule of law.

Summarising the impugned legal regulation established in Paragraphs 6 and 7 of Article 59 of the Law on Education, the Constitutional Court noted that, under that legal regulation, the Minister of Education and Science establishes the qualification requirements only for the heads of state or municipal educational establishments (except schools of higher education). The impugned legal regulation also stipulated that persons are appointed to and dismissed from the positions of non-state educational establishments according to the procedure established in other laws, and did not establish the persons approving the qualification requirements for the heads of non-state educational establishments. In addition, under the impugned legal regulation entrenched in Paragraphs 6 and 7 of Article 59 of the Law on Education, there is no requirement for establishing the same (uniform) qualification requirements for the heads of non-state educational institutions as for the heads of state or municipal educational establishments (except schools of higher education).

In assessing the constitutionality of the impugned legal regulation laid down in Paragraphs 6 and 7 of Article 59 of the Law on Education, the Constitutional Court held that it had established different

◆ ON QUALIFICATION REQUIREMENTS FOR HEADS OF EDUCATIONAL ESTABLISHMENTS, OFFICIAL INVESTIGATIONS AGAINST THEM, AND THEIR SUSPENSION FROM THEIR DUTIES 155


(differentiated) legal regulation with regard to qualification requirements for the heads of state or municipal educational establishments and those of non-state educational establishments.

The Constitutional Court considered that such unequal treatment of the heads of state or municipal educational establishments and those of non-state educational establishments regarding their qualification requirements may be objectively justified, i.e. it evaluated the status and particularities of state or municipal educational establishments and those of non-state educational establishments.

In this context, the Constitutional Court noted that Paragraph 1 of Article 40 of the Constitution provides that state and municipal establishments of teaching and education must be founded, and Paragraph 2 of this article provides for the possibility of establishing non-state establishments of teaching and education.

It is clear from the legal regulation established in the Law on Education that a state or municipal school is a public legal entity acting as a budgetary or public establishment owned or jointly owned respectively by the state or the relevant municipality (where the state does not participate in the capacity of a stakeholder), while a non-state school is a legal person whose legal form is chosen (determined) by its owner (the meeting of the participants), and its owner or one of the stakeholders is not the state or the municipality. Thus, this legal regulation established a different legal status of state or municipal schools and that of non-state schools.

The Constitutional Court held that, despite the fact that the heads of both non-state educational establishments and state or municipal educational establishments can be considered to be in a similar (equal) position in terms of their job functions (i.e. directing the respective educational establishment), still, in view of the fact that, as mentioned above, the heads of state or municipal and those of non-state educational establishments direct establishments whose legal status is different, under the Constitution, there is no legal basis for stating that the legislature, when establishing the impugned legal regulation (inter alia, regarding the aspect of the equality of the rights of persons), which does not lay down a requirement to set out the same (uniform) qualification requirements for the heads of non-state educational establishments as for the heads of state or municipal educational establishments (except for schools of higher education), did not follow the objective criterion for the differentiation of a legal regulation and that such differentiation, in the light of the aforementioned different legal status of educational establishments, cannot be objectively justified under Article 29 of the Constitution.

The Constitutional Court recalled the fact that Paragraph 4 of Article 40 of the Constitution entrenches not only the right of the state but also its duty to supervise the activities of establishments of teaching and education, which includes the supervision and control of compliance with the Constitution and laws; the state (its institutions) may use various ways and forms of control established by law; the supervision over the activities of establishments of teaching and education exercised by the state ensures the equal observance of standards of education and studies, as well as guarantees the compliance of the content and level of education and teaching with qualification recognised by the state.

The Constitutional Court noted that the duty of the state to supervise under Paragraph 4 of Article 40 of the Constitution the activities of the establishments of teaching and education also includes the state duty to ensure the observance of uniform education and learning standards not only in state and municipal establishments of teaching and education, but also in non-state establishments of teaching and education, as well as to guarantee the compliance of the content and level of education and teaching with qualification recognised by the state. In implementing this duty of the state, the legislature has the discretion to determine the measures, established in the law or in other legal acts, that would ensure the education of adequate quality and the observance of uniform education and learning standards not only in state and municipal establishments of teaching and education, but also in non-state establishments of teaching and education.

The Constitutional Court emphasised that, under Paragraph 2 of Article 40 of the Constitution, the legislature, when regulating the founding and activities of non-state establishments of teaching and education, must coordinate the state duty, enshrined in Paragraph 3 of Article 46 of the Constitution,



to regulate economic activity so that it serves the general welfare of the People with the freedom of individual economic activity and economic initiative, which are established in Paragraph 1 of Article 46 of the Constitution. In view of this, the Constitution allows, to a certain extent, a differentiated legal regulation governing the activities of non-state establishments of teaching and education, as well as those of state and municipal establishments of teaching and education. When establishing such a legal regulation, it is necessary at the same time to observe the requirements of the constitutional principle of a state under the rule of law, including the constitutional principle of proportionality, which means that the state, in supervising under Paragraph 4 of Article 40 of the Constitution, inter alia, the activities of non-state establishments of teaching and education, must not restrict, beyond what is needed to ensure adequate quality of education and adherence to uniform standards of education and training set by the state, the right of the owners of those establishments to take autonomous decisions necessary for their activities.

According to an assessment made by the Constitutional Court, the state duty to ensure under Paragraph 4 of Article 40 of the Constitution compliance with uniform education and learning standards both in state or municipal establishments of teaching and education and in non-state establishments of teaching and education, and to guarantee the compliance of the contents and level of education and teaching with qualification recognised by the state may be implemented by applying other necessary and proportionate measures envisaged by the legislature, such as those laid down in the Law on Education, including education monitoring, regular external evaluation of schools, requirements for teacher qualifications (which are also established in the Law on Education), the conduct of the evaluation of learning achievements, and requirements for programmes of formal education and for school activities and environment, where those measures are also applicable to non-state educational establishments. Thus, the state duty to supervise under Paragraph 4 of Article 40 of the Constitution the activities of non-state establishments of teaching and education is ensured by the other aforementioned measures provided for in the Law on Education, and such a measure as the requirement to establish the same (uniform) qualification requirements for the heads of non-state educational establishments as for those of state or municipal educational establishments is not necessary under the Constitution. Therefore, the Constitutional Court held that the legal regulation, impugned to the extent specified by the petitioner and established in Paragraphs 6 and 7 of Article 59 of the Law on Education, cannot be regarded as a necessary and essential precondition for the implementation of the state duty, arising from Paragraph 4 of 40 of the Constitution, to supervise the activities of establishments of teaching and education both in state or municipal establishments of teaching and education and in non-state establishments of teaching and education.

Having regard to this, the Constitutional Court held that the legislature, by the impugned legal regulation entrenched in Paragraphs 6 and 7 of Article 59 of the Law on Education, also had not violated the requirements of the constitutional principle of a state under the rule of law, including the constitutional principle of proportionality, which means that the state, when supervising the activities of non-state establishments of teaching and education as well, must not restrict, beyond what is needed to ensure adequate quality of education and adherence to uniform standards of education and training set by the state, the right of the owners of those establishments to take autonomous decisions necessary for their activities; nor had the legislature restricted in a disproportionate manner the powers (arising from the legal regulation entrenched in the Law on Education) of the owner (the meeting of the participants) of a non-state educational establishment, among others, a non-state school, to determine qualification requirements for the head of the educational establishment.

The Constitutional Court also examined the constitutionality of the legal regulation laid down in Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education, insofar as, under that paragraph, in cases where information is received that the head of an educational establishment has possibly committed a serious breach of his/her official duties or that he/she is not of good repute, an official investigation must be started



within three working days from the day of the receipt of this information, and the head of the educational establishment must be suspended from his/her duties in all cases for the duration of such investigation.

The petitioner had doubts about the constitutionality of the legal regulation established in Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education essentially because, according to the petitioner, upon the receipt of any, even unreliable or manifestly false, information that the head of an educational establishment has possibly committed a serious breach of his/her official duties or that he/she is not of good repute, and upon the compulsory initiation of an official investigation within three working days from the receipt of this information, the head of the educational establishment must in all cases be suspended from his/her duties for the duration of such investigation. According to the petitioner, this compulsory suspension from duties without even analysing the substance of the received information and its validity is disproportionate to the objectives pursued by such suspension from duties; it does not comply with the constitutional principle of reasonableness.

In revealing the content of the constitutional principle of a state under the rule of law, the Constitutional Court noted that:

– this principle also implies, among other things, that human rights and freedoms must be ensured;– one of the elements of this principle is the constitutional principle of proportionality, which

means that the measures provided for by law must be in line with the legitimate objectives that are important to society, that such measures must be necessary to reach the said objectives, and that such measures must not restrict the rights and freedoms of a person clearly more than necessary in order to reach these objectives;

– the requirement not to limit the rights and freedoms of a person beyond what is necessary to reach the legitimate objectives that are important to society implies, among other things, the requirement that the legislature establish such a legal regulation that would create the preconditions for sufficient individualisation of restrictions on the rights and freedoms of a person;

– the constitutional principle of justice is also an inseparable element of the constitutional principle of a state under the rule of law; justice may be implemented by ensuring a certain balance of interests and by avoiding contingencies and arbitrariness, the instability of social life, and clashes of interests.

The Constitutional Court also recalled the fact that the human right to freely choose an occupation, which is enshrined in Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution, implies the opportunity to freely choose not only an occupation or business in the sphere of private economic activity, but also other work activities of a varied nature; this right must not be interpreted purely linguistically and must not be understood as only the right to choose an occupation; this right should also be associated with relationships arising after a person chooses a certain occupation and becomes engaged in it (the Constitutional Court’s ruling of 17 February 2016); the human right to freely choose an occupation, which is enshrined in Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution, may be restricted if the following conditions are met: it is done by law; the limitations are necessary in a democratic society in order to protect the rights and freedoms of other persons, the values consolidated in the Constitution, as well as the constitutionally important objectives; the limitations do not deny the nature and essence of the rights or freedoms; and the constitutional principle of proportionality is observed.

The Constitutional Court noted that the impugned Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education consolidated the duty of the institution (the meeting of the participants) implementing the rights and duties of the owner of an educational establishment, or that of a person authorised by the said institution (the meeting of the participants), or that of the municipal mayor to start in all cases an official investigation not only on the basis of official information provided by state authorities, but also on the basis of anonymous or wholly unsubstantiated information, based on a subjective opinion, or on the basis of any other information of any credibility. Neither the impugned nor any other provisions of the Law on Education consolidated any requirements for information (such as the reliability or validity of such information or complaint, the obligation to verify such received information) upon whose receipt an official investigation must be launched and the relevant person must in all cases



be suspended from his/her duties. Thus, the entities deciding on the suspension of the head of an educational establishment from his/her duties with respect to whom an official examination had been launched did not have an opportunity to assess the necessity and proportionality of that measure, nor were they obliged to annul the suspension of the head of an educational establishment from his/her duties when this measure became obsolete; in addition, no requirements for the duration of the application of that measure had been laid down.

The Constitutional Court also noted that, having entrenched in the impugned provision and in a mandatory manner the legal regulation governing compulsory official investigations, i.e. having stipulated that the mere fact of receiving the information that the head of an educational establishment has possibly committed a serious breach of his/her official duties or that he/she is not of good repute is a basis for starting an official investigation, without explicitly laying down any requirements for such information (such as: the information must be official, well-founded, reliable, verifiable, submitted by a person not abusing his/her right to submit it, etc.), the preconditions had been created for situations where, after receiving anonymous or wholly unsubstantiated information, based on a subjective opinion, or any other information of any credibility, or information provided in a manner abusing the right to submit it, the entities referred to in Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education had in any case to start an official investigation and, once such an investigation had started, they had to suspend the said head of the educational establishment in all cases from his/her duties and had no opportunity to assess the necessity and proportionality of that measure. There was also no established obligation for the aforementioned entities to annul the suspension of the head of the educational institution from his/her duties when that measure became obsolete, and no requirements were established for the duration of the application of that measure.

Thus, the legal regulation laid down in the impugned Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education was disproportionate to the legitimate objective pursued by the state to increase the responsibility of the heads of educational establishments and did not create the preconditions for assessing, by taking into account all important circumstances, the individual situation of each head of educational establishment with respect to whom an official investigation had started, where an evaluation of such circumstances would have made it possible to respectively individualise specific situations and the (necessary) restrictive measures applicable to that person in the specific case.

According to an assessment made by the Constitutional Court, such a legal regulation fails to comply with the requirement, arising from the constitutional principle of justice, for the legislature to ensure a certain balance of interests when regulating the legal relationships of suspension from duties, i.e. the interest to protect the rights and freedoms of the head of an educational establishment who is subject to suspension and the public interest to properly carry out an official investigation, in order to avoid, among other things, possible arbitrariness in the process of such suspension from duties.

In view of the foregoing, the Constitutional Court held that the legal regulation, laid down in Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education, which established the duty of the institution (the meeting of the participants) implementing the rights and duties of the owner of an educational establishment, or that of its authorised person, or that of the municipal mayor to start in all cases an official investigation with respect to the head of the educational establishment based not only on official information provided by state authorities, but also on complaints from persons, which could be anonymous or wholly unsubstantiated, or on any other received information of any credibility, and, once such an investigation had started, they had to suspend the said head of the educational establishment in all cases from his/her duties, should be assessed as being not in line with the requirements of the constitutional principles of justice and proportionality and thus also with the imperatives arising from the constitutional principle of a state under the rule of law.

Having stated this, the Constitutional Court also held that the legislature, when establishing the impugned legal regulation entrenched in Paragraph 16 of Article 59 of the Law on Education, had not complied with the requirement, arising from the constitutional principle of proportionality, that the



measures provided for by law must be necessary to reach the legitimate objectives that are important to society and must not restrict the rights and freedoms of a person clearly more than necessary in order to reach these objectives, and had thus disproportionately restricted the human right to freely choose an occupation, which is enshrined in Paragraph 1 of Article 48 of the Constitution.

L’arrêt du 19 septembre 2019 ◆160


L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 19 septembre 2019

SUR LES EXIGENCES DE QUALIFICATION APPLICABLES AUX CHEFS D’ÉTABLISSEMENTS D’ENSEIGNEMENT, L’ENQUÊTES

ADMINISTRATIVES ET LA SUSPENSION DE FONCTIONS

Résumé

Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le groupe de Seimas en tant que requérant, a reconnu que l’article 59, paragraphes 6 et 7 (leur version du 29 juin 2018) de la loi sur l’éducation, dans la mesure où lesdits paragraphes ne disposaient pas que les chefs d’établissements d’enseignement non publics devaient satisfaire aux mêmes exigences de qualification que les chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux, n’étaient pas en contradiction avec la Constitution, tandis que la réglementation juridique, énoncée à l’article 59, paragraphe 16 (sa version du 29 juin 2018), de ladite loi, en ce qu’elle imposait l’obligation, dès réception de toute information sur le manquement grave aux obligations de service éventuellement commis par un chef d’établissements d’enseignement ou que celui-ci ne jouissait pas d’une honorabilité suffisante, d’ouvrir à une enquête administrative à son encontre dans les trois jours ouvrables à compter du jour de réception de cette information et de le suspendre en tout cas de ses fonctions pendant la durée de ladite enquête, était en contradiction avec la disposition de l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution que « toute personne a le droit au libre choix d’un emploi » et avec le principe constitutionnel de l’État de droit.

Le requérant a émis des doutes quant à la conformité de la réglementation juridique énoncée à l’article 59, paragraphes 6 et 7, de la loi sur l’éducation avec la Constitution essentiellement en raison de la discrimination qui, à son avis, existait entre les candidats aux postes de chefs d’établissements d’enseignement non publics et des candidats aux postes de chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux en ce qui concerne la soumission desdits candidats aux exigences différentes au détriment des candidats aux postes de chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux.

La Cour constitutionnelle a rappelé que le principe d’égalité de traitement des personnes consacré par l’article 29 de la Constitution impliquait l’obligation pour le législateur d’introduire une réglementation juridique uniforme (non différenciée) à l’égard de certaines catégories de personnes se trouvant dans une situation similaire, à condition qu’il n’existe pas des différences entre ces catégories de personnes de nature à justifier objectivement le traitement inégal de ces personnes. Une violation du principe constitutionnel de l’égalité de traitement des personnes constitue à la fois une violation des impératifs constitutionnels de la justice et de la société harmonieuse et, partant, une violation du principe constitutionnel de l’État de droit.

En résumant la réglementation juridique litigieuse énoncée à l’article 59, paragraphes 6 et 7, de la loi sur l’éducation, la Cour constitutionnelle a noté que, conformément à cette réglementation, le ministre de l’Éducation et des Sciences ne déterminait que les exigences de qualification applicables aux chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux (sauf les établissements d’enseignement supérieur). La réglementation juridique litigieuse disposait également que la nomination des personnes aux postes de chefs d’établissements d’enseignement non publics et la révocation desdits postes se faisaient conformément à la procédure établie par d’autres lois et n’avait pas indiqué les responsables en charge d’approuver les qualifications des chefs d’établissements d’enseignement non publics requises. En outre, conformément à la réglementation juridique litigieuse énoncée à l’article 59, paragraphes 6 et 7, de la loi sur l’éducation, les chefs d’établissements d’enseignement non publics n’ont pas été soumis aux mêmes exigences de qualification (uniformes) que les chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux (à l’exception des établissements d’enseignement supérieur).

◆ SUR LES EXIGENCES DE QUALIFICATION APPLICABLES AUX CHEFS D’ÉTABLISSEMENTS D’ENSEIGNEMENT, L’ENQUÊTES ADMINISTRATIVES ET LA SUSPENSION DE FONCTIONS 161


Dans le cadre de l’appréciation de la conformité de la réglementation juridique énoncée à l’article 59, paragraphes 6 et 7, de la loi sur l’éducation, à la Constitution, la Cour constitutionnelle a constaté que ladite réglementation avait régi de manière différente (différenciée) les qualifications des chefs d’établissements d’enseignement publics ou municipaux requises et celles des chefs d’établissements d’enseignement non publics.

La Cour constitutionnelle a considéré qu’une telle inégalité de traitement des chefs d’établissements d’enseignement publics ou municipaux et des chefs des établissements d’enseignement non publics en ce qui concerne les qualifications requises pouvait être objectivement justifiée, à savoir la Cour constitutionnelle a évalué le statut d’établissements d’enseignement publics ou municipaux et d’établissements d’enseignement non publics et ses particularités.

Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a noté que l’article 40, paragraphe 1, de la Constitution disposait la nécessité de créer des établissements d’enseignement et d’éducation publics et municipaux et cet article, paragraphe 2 prévoyait la possibilité de créer également des établissements d’enseignement et d’éducation non publics.

Il ressort de la réglementation juridique énoncée dans la loi sur l’éducation qu’une école publique et municipale est une personne morale de droit public agissant en tant qu’établissement budgétaire ou public qui appartient entièrement ou conjointement à l’État ou, respectivement, à la municipalité (lorsque l’État ne participe pas en tant que partie prenante), alors qu’une école non publique est une personne morale dont la forme juridique est retenue par son propriétaire (l’assemblée des associés) qui n’est pas l’État ou la municipalité. Ainsi, cette réglementation juridique a établi un statut juridique différent des écoles publiques ou municipales par rapport à celui des écoles non publiques.

La Cour constitutionnelle a constaté que, si les chefs d’établissements d’enseignement non publics, ainsi que les chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux pouvaient être considérés comme se trouvant dans une situation similaire (sur un pied d’égalité) en ce qui concerne leurs fonctions (à savoir, diriger les établissements d’enseignement respectifs), il n’existait toutefois aucune base légale en vertu de la Constitution pour affirmer, étant donné que, comme mentionné ci-dessus, les chefs d’établissements d’enseignement publics ou municipaux et ceux d’établissements d’enseignement non publics dirigeaient des établissements dont le statut juridique était différent, que le législateur, lors de l’introduction de la réglementation juridique contestée par le requérant (notamment, en ce qui concerne l’aspect de l’égalité de traitement des personnes), qui n’imposait pas aux chefs d’établissements d’enseignement non publics les mêmes exigences de qualification (uniformes) qu’aux chefs d’établissements d’enseignement publics et municipaux (à l’exception des établissements d’enseignement supérieur), ne s’était pas référé au critère objectif de différenciation de la réglementation juridique et que cette différenciation, compte tenu de la différence de statut juridique des établissements d’enseignement susmentionnée, ne pouvait pas être objectivement justifiée au regard de l’article 29 de la Constitution.

La Cour constitutionnelle a rappelé que l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution consacrait non seulement le droit de l’État, mais également son obligation de surveiller les activités des établissements d’enseignement et d’éducation, y compris la surveillance et le contrôle du respect de la Constitution et des droits fondamentaux. L’État (ses autorités) peut recourir aux divers moyens et formes de contrôle établis par la loi; le contrôle des activités des établissements d’enseignement et d’éducation exercé par l’État garantit le respect des normes uniformes en matière d’éducation et de formation, ainsi que la conformité des contenus et des niveaux de l’enseignement et de l’éducation avec des qualifications reconnues par l’État.

La Cour constitutionnelle a noté que l’obligation de l’État consistant à surveiller les activités des établissements d’enseignement et d’éducation en vertu de l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution, incluait également l’obligation de l’État de veiller au respect des normes uniformes en matière d’éducation et de formation tant dans les établissements d’enseignement et d’éducation publics et municipaux, que dans les établissements d’enseignement et d’éducation non publics, ainsi garantir



la conformité des contenus et des niveaux de l’enseignement et de l’éducation avec des qualifications reconnues par l’État. En s’acquittant de cette obligation incombant à l’État, le législateur dispose d’un pouvoir d’appréciation pour retenir des mesures, prévues par la loi ou par une autre législation, qui permettront de garantir une éducation de qualité appropriée et le respect des normes uniformes en matière d’éducation et de formation tant dans les établissements d’enseignement publics et municipaux, que dans les établissements d’enseignement et d’éducation non publics.

La Cour constitutionnelle a souligné que, conformément à l’article 40, paragraphe 2, de la Constitution, le législateur, dans le cadre de la réglementation de la création d’établissements d’enseignement et d’éducation non publics et de leurs activités, devait combiner l’obligation, incombant à l’État en vertu de l’article 46, paragraphe 3, de la Constitution, de réguler l’activité économique de manière à ce qu’elle serve l’intérêt général du peuple avec la liberté d’activité économique individuelle et l’initiative économique établies à l’article 46, paragraphe 1, de la Constitution. Dans cette optique, la Constitution permet, dans une certaine mesure, de régir de manière différenciée les activités des établissements d’enseignement et d’éducation non publics, ainsi que celles des établissements d’enseignement et d’éducation publics et municipaux. En introduisant ladite réglementation juridique, il est également nécessaire de respecter les exigences du principe constitutionnel découlant de l’État de droit, entre autres, le principe constitutionnel de proportionnalité impliquant que, dans le cadre de la surveillance, entre autres, des activités des établissements d’enseignement et d’éducation non publics en vertu de l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution, l’État ne doit pas imposer au droit des propriétaires desdits établissements de prendre des décisions autonomes nécessaires à leurs activités les restrictions allant au-delà de ce qui est nécessaire pour assurer une qualité appropriée de l’enseignement et le respect des normes uniformes en matière d’enseignement et de formation, établies par l’État.

Selon l’appréciation de la Cour constitutionnelle, l’obligation incombant à l’État en vertu de l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution de garantir le respect des normes uniformes en matière d’enseignement et de formation, tant dans les établissements d’enseignement et d’éducation publics et municipaux que dans les établissements d’enseignement et d’éducation non publics, et d’assurer la conformité des contenus et des niveaux d’enseignement avec les qualifications reconnues par l’État, peut être remplie en application d’autres mesures nécessaires et proportionnées prévues par le législateur, telles que celles énoncées dans la loi sur l’éducation, y compris le suivi de l’éducation, l’évaluation externe régulière des établissements scolaires, les exigences en matière de qualification des enseignants qui sont également définies dans la loi sur l’éducation, la réalisation des évaluations des acquis de l’apprentissage, les exigences relatives aux programmes d’éducation formelle, aux activités scolaires et à l’environnement, qui sont également applicables aux établissements d’enseignement non publics. Ainsi, l’obligation incombant à l’État en vertu de l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution de surveiller les activités des établissements d’enseignement et d’éducation non publics est garantie par d’autres mesures susmentionnées prévues dans la loi sur l’éducation et une mesure, telle que l’exigence d’imposer aux chefs d’établissements d’enseignement non publics les mêmes conditions (uniformes) en matière de qualification qu’à ceux d’établissements d’enseignement publics ou municipaux, n’est pas obligatoire en vertu de la Constitution. Par conséquent, la Cour constitutionnelle a constaté que la réglementation juridique, contestée dans la mesure spécifiée par le requérant, qui avait été énoncée à l’article 59, paragraphes 6 et 7, de la loi sur l’éducation, ne saurait être considérée comme une condition préalable essentielle requise pour satisfaire à l’obligation incombant à l’État en vertu de l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution de surveiller les activités des établissements d’enseignement et d’éducation, tant dans les établissements d’enseignement et d’éducation publics et municipaux que dans les établissements d’enseignement et d’éducation non publics.

À cet égard, la Cour constitutionnelle constate que le législateur n’avait pas non plus méconnu les exigences découlant du principe constitutionnel de l’État de droit, entre autres, le principe constitutionnel de proportionnalité au moyen de la réglementation juridique énoncée à l’article 59,



paragraphes 6 et 7, de la loi sur l’éducation, qui implique que, dans le cadre de la surveillance des activités des établissements d’enseignement et d’éducation non publics en vertu de l’article 40, paragraphe 4, de la Constitution, l’État ne doit pas imposer au droit des propriétaires desdits établissements de prendre des décisions autonomes nécessaires à leurs activités les restrictions allant au-delà de ce qui est nécessaire pour assurer une qualité appropriée de l’enseignement et le respect des normes uniformes en matière d’enseignement et de formation, ainsi que le législateur n’avait pas non plus restreint de manière disproportionnée les pouvoirs du propriétaire (de l’assemblée des associés) de l’établissement d’enseignement non public, entre autres, de l’école non publique, découlant de la réglementation juridique énoncée dans la loi sur l’éducation, de déterminer les exigences en matière de qualification d’un chef d’établissement d’enseignement requise.

La Cour constitutionnelle a également examiné la conformité de la réglementation juridique énoncée à l’article 59, paragraphe 16, de la loi sur l’éducation avec la Constitution, dans la mesure où ladite réglementation imposait l’obligation, dès réception de toute information sur le manquement grave aux obligations de service éventuellement commis par le chef d’établissements d’enseignement ou que celui-ci ne jouit pas d’une honorabilité suffisante, d’ouvrir une enquête administrative dans les trois jours ouvrables à compter du jour de réception de cette information et de suspendre en tout cas ledit chef d’établissements d’enseignement de ses fonctions pendant la durée de l’enquête.

Le requérant avait des doutes quant à la conformité de la réglementation juridique énoncée à l’article 59, paragraphe 16, de la loi sur l’éducation avec la Constitution essentiellement en raison du fait que, selon le requérant, le chef d’établissement d’enseignement devait être suspendu de ses fonctions dans tous les cas, dès réception de toute information, même non fiable ou manifestement fausse, que ledit chef d’établissement d’enseignement avait éventuellement commis un manquement grave à ses obligations de service ou qu’il ne jouit pas d’une honorabilité suffisante et dès l’ouverture d’une enquête administrative obligatoire à son encontre dans les trois jours ouvrables à compter du jour de la réception de cette information, et cela pendant la durée de l’enquête. Selon le requérant, ladite suspension obligatoire de fonctions sans même examiner, en substance, des informations reçues et leur bien-fondé est disproportionnée par rapport aux objectifs poursuivis par cette suspension et n’est pas conforme au principe constitutionnel de raison.

En révélant le contenu du principe constitutionnel de l’État de droit, la Cour constitutionnelle a noté que:

– au-delà d’autres exigences, ce principe également impliquait la nécessité de garantir les droits et les libertés d’une personne;

– l’un des éléments dudit principe était le principe constitutionnel de proportionnalité qui impliquait que les mesures prévues par la loi devaient être conformes aux objectifs légitimes et d’importance publique, que ces mesures devaient être nécessaires pour atteindre lesdits objectifs, et qu’elles ne devaient pas restreindre les droits et libertés d’une personne manifestement plus que nécessaire pour atteindre ces objectifs ;

– l’exigence de ne pas restreindre les droits et libertés d’une personne plus que nécessaire pour atteindre les objectifs légitimes et d’importance publique impliquait, entre autres, l’obligation pour le législateur d’introduire une réglementation juridique qui créerait les conditions préalables à une individualisation suffisante des restrictions aux droits et libertés d’une personne ;

– le principe constitutionnel de justice était également un élément indissociable du contenu du principe constitutionnel de l’État de droit; l’exercice de la justice est possible en assurant un certain équilibre des intérêts et en évitant les aléas et l’arbitraire, l’instabilité de la vie sociale et les conflits d’intérêts.

La Cour constitutionnelle a également rappelé que le droit d’une personne à un libre choix d’emploi consacré à l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution, impliquait la possibilité de choisir librement non seulement un emploi ou une activité dans le domaine des activités économiques privées, mais aussi une autre activité quelle que soit sa nature ; ce droit ne saurait être interprété



de manière purement linguistique et ne devrait pas être considéré uniquement comme le droit de choisir un emploi, car il est également associé aux relations découlant du choix d’un emploi et de son exercice par une personne (l’arrêt du 17 février 2016). Le droit de l’homme à un libre choix d’un emploi, consacré à l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution, peut être restreint dans le respect des conditions suivantes, à savoir cela se fait par voie législative, ces restrictions sont nécessaires dans une société démocratique en vue de protéger les droits et libertés d’autrui et les valeurs consacrées dans la Constitution, ainsi que les objectifs constitutionnellement importants; ces restrictions ne remettent pas en cause la nature et le sens des droits ou des libertés; le principe constitutionnel de proportionnalité est observé.

La Cour constitutionnelle a noté que l’article 59, paragraphe 16 litigieux, de la loi sur l’éducation imposait à l’autorité (l’assemblée des associés) exerçant les droits et les obligations du propriétaire d’un établissement d’enseignement ou à une personne habilitée par ladite autorité (l’assemblée des associés) ou au maire de la municipalité l’obligation d’ouvrir une enquête administrative en tout cas non seulement sur la base d’informations officielles fournies par les autorités publiques, mais également sur la base d’informations anonymes ou totalement injustifiées, fondées sur un avis subjectif, ou sur la base de toute autre information, quelle que soit sa fiabilité. Ni la disposition litigieuse ni aucune autre disposition de la loi sur l’éducation n’a imposé les exigences en matière d’information (notamment, en ce qui concerne la fiabilité ou le caractère justifié de ces informations ou d’une plainte, l’obligation de vérifier ces informations reçues) à la réception desquelles une enquête administrative à l’encontre d’une personne concernée doit être ouverte et, partant, ladite personne doit, en tout cas, être suspendue de ses fonctions. Ainsi, les entités qui statuent sur la suspension d’un chef de l’établissement d’enseignement de ses fonctions à l’encontre duquel une enquête administrative avait été ouverte ne sont pas en mesure d’évaluer la nécessité et la proportionnalité de cette mesure, ni sont tenues d’annuler la suspension d’un chef de l’établissement d’enseignement de ses fonctions, lorsque cette mesure cesse d’être nécessaire; en outre, aucune condition relative à la durée d’application de cette mesure n’avait été établie.

La Cour constitutionnelle a également souligné que l’introduction impérative dans la disposition litigieuse d’une réglementation juridique relative à l’ouverture obligatoire de l’enquête administrative, à savoir en disposant que le simple fait de recevoir des informations, selon lesquelles un chef de l’établissement d’enseignement avait éventuellement commis un manquement grave à ses obligations de service ou qu’il ne jouit pas d’une honorabilité suffisante donne lieu à l’ouverture de ladite enquête, sans pourtant évaluer explicitement des exigences en ce qui concerne ces informations (les informations doivent être officielles, fondées, fiables, vérifiables, soumises par une personne n’abusant pas de son droit de les soumettre, etc.), avait créé les conditions préalables à l’apparition de situations où, dès réception des informations anonymes ou totalement injustifiées, fondées sur un avis subjectif, ou toute autre information quelle que soit sa fiabilité, ou les informations fournies en abusant du droit de les soumettre, les entités visées à l’article 59, paragraphe 16, de la loi sur l’éducation devaient en tout état de cause ouvrir une enquête administrative et, une fois celle-ci ouverte, elles devaient suspendre de ses fonctions ledit chef de l’établissement d’enseignement sans avoir la possibilité d’évaluer la nécessité et la proportionnalité de cette mesure. Les entités susmentionnées n’ont pas non plus été soumises à l’obligation d’annuler la suspension d’un chef de l’établissement d’enseignement de ses fonctions, lorsque cette mesure cesse d’être nécessaire et aucune exigence n’a pas été imposée quant à la durée de l’application de cette mesure, ainsi qu’aucune condition relative à la durée d’application de cette mesure n’avait été établie.

Ainsi, la réglementation juridique énoncée à l’article 59, paragraphe 16 litigieux, de la loi sur l’éducation est disproportionnée par rapport à l’objectif légitime poursuivi par l’État d’accroître la responsabilité des chefs d’établissements d’enseignement et ne crée pas les conditions préalables à l’évaluation de la situation individuelle de tout chef d’établissement d’enseignement à l’encontre duquel l’enquête administrative avait été ouverte, en tenant compte de toutes les circonstances importantes



qui permettraient d’individualiser respectivement des situations spécifiques et les mesures restrictives (nécessaires) applicables à cette personne dans le cas spécifique.

Selon l’appréciation faite par la Cour constitutionnelle, cette réglementation juridique ne respecte pas l’obligation découlant pour le législateur du principe constitutionnel de la justice consistant à assurer, dans le cadre de la réglementation des relations juridiques relatives à la suspension, un certain équilibre des intérêts, à savoir l’équilibre entre, d’une part, l’intérêt de protéger les droits et libertés d’un chef de l’établissement d’enseignement faisant l’objet d’une suspension et, d’autre part, l’intérêt public d’effectuer de manière appropriée la enquête administrative, afin d’éviter, entre autres, le risque d’arbitraire dans le processus de suspension de fonctions.

Compte tenu de ce qui précède, la Cour constitutionnelle a constaté que la réglementation juridique, énoncée à l’article 59, paragraphe 16, de la loi sur l’éducation, imposant l’obligation à l’autorité (l’assemblée des associés) exerçant les droits et les obligations du propriétaire d’un établissement d’enseignement ou à une personne habilitée par ladite autorité (l’assemblée des associés) ou au maire de la municipalité d’ouvrir une enquête administrative en tout état de cause non seulement sur la base d’informations officielles fournies par les autorités publiques, mais également sur la base des plaintes déposées par les particuliers pouvant être anonymes ou totalement injustifiées, ou sur la base de toute autre information, quelle que soit sa fiabilité et, dès l’ouverture de ladite enquête, de suspendre dans tous les cas un chef de l’établissement d’enseignement susmentionné de ses fonctions, devrait être considérée comme ne répondant pas aux impératifs découlant des principes constitutionnels de justice et de proportionnalité et, partant, également aux impératifs découlant du principe constitutionnel de l’État de droit.

Cela étant dit, la Cour constitutionnelle a également constaté qu’en introduisant la réglementation juridique énoncée à l’article 59, paragraphe 16, de la loi sur l’éducation, le législateur ne s’était pas conformé à l’obligation découlant du principe constitutionnel de proportionnalité selon laquelle les mesures prévues par la loi doivent être nécessaires pour atteindre les objectifs légitimes et d’importance publique et ne doivent pas restreindre les droits et libertés d’une personne manifestement plus que nécessaire pour atteindre ces objectifs, et avait restreint ainsi de manière disproportionnée le droit d’une personne à un libre choix d’un emploi, qui était inscrit à l’article 48, paragraphe 1, de la Constitution.


INFORMACIJAAPIE KONSTITUCINIO TEISMO

NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ,KURIAIS PRIPAŽINTA, KAD TEISĖS AKTAS

(JO DALIS) PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI,ĮGYVENDINIMAS


Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiriami jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti tai-komas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Toks teisės aktas visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba atitinkamai pataisyti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą).

2019 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d. Konstitucinis Teismas priėmė keturis nutarimus, trijuose iš jų teisės aktai (jų nuostatos) pripažinti prieštaraujančiais (prieštaraujančiomis) Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. KT18-N9/2019 pripažin-ta, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įsta-tymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėto-jas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustaty-tu teisiniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo jų eiti, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, įsiterpta į jau pasibaigusius su šių konkursų organizavimu ir vykdymu susiju-sius teisinius santykius. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pabloginta visų tokių konkur-sų nugalėtojų teisinė padėtis, nes įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus jie nebe-galėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Įstatymu nustatytus naujus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, įtvirtintus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija), t. y. šie asmenys nebegalėjo re-aliai įgyvendinti pagal galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus įgytos teisės pradėti eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų įvertinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacio-nalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalė-tojų, nepradėjusių eiti pareigų, reputaciją ir nebuvo užkirstas kelias pradėti eiti pareigas

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ 167


ne tik tiems konkursų nugalėtojams, kurie būtų neatitikę Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaiš-tingos reputacijos kriterijų, bet ir tiems, kurie būtų juos atitikę, jeigu jų reputacija būtų buvusi įvertinta. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta prielaidų kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaci-ją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustaty-tas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, turėjo grįžtamąją galią ir juo pabloginta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, įvykusių iki Įstatymo įsigaliojimo, nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, teisinė padėtis, taip pat pažeisti šių asmenų teisėti lūkesčiai pradėti eiti pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo, jeigu jie būtų atitikę Įstatymu nustatytą reikalavimą būti nepriekaištingos re-putacijos; be to, šis teisinis reguliavimas, kuriuo visų konkursų į nacionalinių, valstybi-nių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjo eiti šių pareigų, rezultatai yra panaikinti, nebuvo būtinas Įstatymo tikslams pasiekti ir suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minėtų asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymė-jo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Taigi, šiuo Konstitucinio Teismo nuta-rimu pripažinus Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar kon-certinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštaraujančia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki Įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad su iki Įstatymo įsigalio-jimo surengtais konkursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncer-tinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius kon-krečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai, kurie pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį vykdydami teisingumą privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pa-gal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavi-mo ir vykdymo aplinkybes.

Konstitucinio Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. KT21-N10/2019 pripažin-ta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžio-tojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame

168


medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas nutarime pabrėžė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirti-nus konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris supran-tamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, pareigą priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolekty-vą tvarką. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo apribota inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu asociacijų laisvė buvo apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų, konstatavo, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu regu-liavimu suteikus galimybę į medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo naudo-jamus medžioklės plotus patenkančio privačios žemės sklypo savininkui, nurodytam Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje, tapti kon-kretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, įtvirtinus jo teisę nuspręsti jam priklausančiame žemės sklype nustatyti papildomas medžiojimo sąly-gas, o medžioklės plotų naudotojui medžiotojų kolektyvui nustačius atitinkamą pareigą priimti į savo narius tokį privačios žemės sklypo savininką, pareigą imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl medžiojimo atitinkamame žemės sklype sąlygų, taip pat sudarius galimybę medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plo-tų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, buvo siekta konstituciškai reikšmin-go tikslo – derinti tarpusavyje susijusias konstitucines vertybes, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamus žemės sklypo savininko, kuris nėra atitinkamų medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytą teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, interesus ir pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginamus atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, interesus. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą užtikrinti laukinių gyvū-nų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą.

Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo me-džiotojų kolektyvo nariu, nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiame žemės sklype, taip pat galimybė medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžio-klės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose vertintinos kaip pakankamos priemonės pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savinin-ko interesams užtikrinti, nes tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos jo įgytą teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype. Todėl pagal Konstitucijos

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ 169


23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti nebuvo būtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje pa-pildomai įtvirtinti atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, pareigos priimti medžiotojo bilietą turintį privačios žemės sklypo savininką, kuriam jo naudojamuose medžioklės plotuose nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties že-mės, į medžiotojų kolektyvo narius.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu paneigta me-džiotojų kolektyvo teisė spręsti dėl minėto naujo nario – Medžioklės įstatymo 13 straips-nio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privačios žemės sklypo savininko priėmimo ir taip atitinkama medžiotojų kolektyvo teisė priimti į medžiotojų kolektyvą naujus narius šiuo aspektu paversta atitinkama jo pareiga.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytu aspektu pagal Konstitucijos 35 straips-nio 1 dalį ginama atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, laisvė apribota labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti, t. y. nesilaikant iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų.

Šiam Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs teisėkūros veiks-mai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. KT25-N11/2019 pripa-žinta, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tokio patikrinimo lai-kotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti visais atvejais nušalintas nuo pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Švietimo įsta-tymo 59 straipsnio 16 dalyje (2018 m. birželio 29 d. redakcija), kuriuo nustatyta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti švietimo įstaigos vadovo tarnybinį patikrinimą visais atvejais, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateik-ta informacija, bet ir asmenų skundais, kurie gali būti anoniminiai ar visiškai nepagrįsti, arba kitokia bet kokio patikimumo gauta informacija, o pradėjus tokį patikrinimą visais atvejais privalomai nušalinti minėtą vadovą nuo pareigų, vertintinas kaip neatitinkantis konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčijamoje normoje įtvirtintas teisinis regu-liavimas nėra proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui didinti švietimo įstaigų vadovų atsakomybę ir nesudaro prielaidų įvertinti individualią kiekvieno švietimo įstai-gos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, situaciją atsižvelgiant į visas svar-bias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinkamai individualizuoti konkrečią situaciją,

170


ir minėtam asmeniui konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones. Toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip neatitinkantis iš konstitucinio teisingumo prin-cipo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, reguliuojant nušalinimo teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. intereso apsaugoti nušalinamo nuo pareigų švietimo įstaigos vadovo teises ir laisves ir viešojo intereso tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, pusiausvyrą siekiant išvengti inter alia galimos savivalės tokio nušalinimo procese.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas gin-čijamą teisinį reguliavimą, nesilaikė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo, kad įstatyme nustatytos priemonės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, ir taip neproporcingai apribojo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą.

Šiam Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs teisėkūros veiks-mai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.


INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

KONSTITUCINIAME TEISMEGAUTŲ PRAŠYMŲ PRIIMTINUMAS


1. Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-25 ir 2019 m. rugpjūčio 28 d. potvarkiu Nr. 2B-37 priimti du prašymai ištirti Saugaus eis-mo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies atitiktį Konstitucijai, t. y. 2019 m. birželio 4 d. gautas pareiškėjo Telšių apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-9/2019 ištirti, ar minėta nuostata neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. gautas pareiškėjo Vilniaus mies-to apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-16/2019 ištirti, ar minėta nuostata neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. liepos 1 d. potvarkiu Nr. 2B-28 priim-tas 2019 m. birželio 5 d. gautas pareiškėjos Vyriausybės prašymas Nr. 1B-10/2019 ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 14 punkto nuostatai, kad Seimas tvir-tina valstybės biudžetą, 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą, 129 straipsniui, 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu, 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų iš-laidų, kol tie įstatymai nepakeisti, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja:

– Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (2014 m. gegužės 15 d. redakcija) 3 straipsnis, 4 straipsnio 1 dalis (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija), 9 straipsnis (su 2019 m. gegužės 16 d. pakeitimais ir papildymu), 10 straipsnio 2 dalis,

– Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 straipsnis (su 2018 m. rugsėjo 11 d. pakeitimu), 4 straipsnio 1 dalis (su 2018 m. gruodžio 20 d. pakeitimu), 2 dalis,

– Atliekų tvarkymo įstatymo 34 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 2, 3, 4 dalys, – Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio (2014 m. lapkričio 13 d. re-

dakcija) 1 dalis, – Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, 3 da-

lis (2018 m. birželio 30 d. redakcija), 4 dalies (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 3 punktas, – Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2017 m. liepos 11 d. redakcija),– Kultūros rėmimo fondo įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 3 straipsnis,

4 straipsnio 1 dalis (2018 m. birželio 30 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalis,– Sporto įstatymo (2018 m. spalio 18 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio

2, 3 dalys,– Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 5 dalis (2014 m. gegužės

8 d. redakcija).

172


3. Konstitucinio Teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. KT19-S10/2019 atsisa-kyta nagrinėti 2019 m. birželio 10 d. gautą pareiškėjo Vilniaus apygardos administraci-nio teismo prašymą Nr. 1B-11/2019 ištirti, „ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 4 dalis (2017 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nu-statyta, kad apdraustasis asmuo, kuriam yra paskirta vaiko priežiūros išmoka, pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai) turi pajamų, nuo kurių skaičiuoja-mos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai) vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, ir jų dydis mažesnis už vaiko priežiūros išmoką (bendrą šių išmokų sumą), jam mokamas vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų pajamų ir (ar) iš-mokų skirtumas; jeigu šių pajamų ir (ar) išmokų dydis yra didesnis už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygus, vaiko priežiūros išmoka nemokama, neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai“.

Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti šį prašymą vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio (1996 m. liepos 11 d. redakcija) 1 dalies 3 punktu, kadan-gi konstatavo, jog pareiškėjas prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja tokio turinio teisinis reguliavimas, kurio atitiktis Konstitucijai buvo įvertinta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime.

4. Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 2B-32 pri-imtas 2019 m. liepos 3 d. gautas pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-14/2019 ištirti, ar Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo (2016 m. birželio 29 d. redakcija) 17 straipsnio 11 dalies 2 punktas tiek, kiek akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą įpareigoti aukš-tojo mokslo kvalifikaciją suteikusią mokslo ir studijų instituciją atšaukti sprendimą dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos suteikimo.

5. Konstitucinio Teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. KT20-S11/2019 pa-reiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžintas 2019 m. gegužės 21 d. gautas jo prašymas Nr. 1B-8/2019 ištirti, ar:

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 960 „Dėl J. Miliaus atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus parei-gų“ savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisės į teisminę gynybą principui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, kons-tituciniam teisinės valstybės principui“;

– ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 9 dalies 7 punktas (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-863 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą prin-cipui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą““.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 173


nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, su kokiomis kitomis asmenų kategorijomis lygina Vyriausybės įstaigų vadovus – su valstybės tarnautojais apskritai ar tik su kitų, bet ne Vyriausybės įstaigų, įstaigų vadovais, taip pat kodėl šie asmenys (jų grupės) gali būti laikomi (-os) esančiais (-iomis) vienodoje padėtyje, ir nesirėmė oficialiosios kons-titucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant konstitucinį asmenų lygia-teisiškumo principą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kodėl įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas tam tikrą diskreciją diferencijuotai reguliuoti valstybės tarnybos santykius, negali atsi-žvelgti į Vyriausybės įstaigų ir jų vadovų teisinio statuso ypatumus, be kita ko, kylan-čius iš Vyriausybės įstaigų kompetencijos įgyvendinti valstybės politiką joms pavestose valdymo srityse, ir nustatyti specialaus Vyriausybės įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų pagrindo – kai Vyriausybė nepritaria Vyriausybės įstaigos vadovo pateiktai jo veiklos ataskaitai. Be to, nėra aišku, kodėl pagal Konstituciją, be kita ko, jos 29 straipsnį, minėti Vyriausybės įstaigų teisinio statuso ypatumai negali būti objektyviu pagrindu pateisinti skirtingą Vyriausybės įstaigų vadovų traktavimą, palyginti su kitais valstybės tarnauto-jais, tarp jų ir su kitų, bet ne Vyriausybės įstaigų, įstaigų vadovais.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai nenustatęs ir neįvertinęs visų reikšmingų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžia savo abejonę dėl to, ar Vyriausybė pagrįstai nepritarė Valstybinės maisto ir veterinarijos tar-nybos direktoriaus veiklos ataskaitai. Be to, iš pareiškėjo argumentų nėra aišku, kodėl pagal Konstituciją Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, priimtas vadovaujantis ginčijama Vyriausybės įstatymo nuostata, turi būti siejamas su tarnybine atsakomybe. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl reikalavimas pagrįsti Vyriausybės nutarimą, kuriuo yra sprendžiamas valstybės valdymo reikalas – Vyriausybės įstaigos vadovo atleidimas iš pareigų, pagal Konstituciją negali būti įgyven-dintas ne pačiame Vyriausybės nutarime išdėstant išsamų jo priėmimo pagrindimą (mo-tyvavimą), bet tokį pagrindimą pateikiant kitais būdais, inter alia Vyriausybei pateikiant kitus dokumentus ir paaiškinimus, kai asmenys įgyvendina teisę tokį Vyriausybės nuta-rimą ginčyti nustatytąja tvarka.

6. Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. KT22-S12/2019 priim-ta 2019 m. liepos 2 d. gauto pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymo Nr. 1B-13/2019 dalis ištirti, ar Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu (2014 m. gegužės 6 d. redakcija) patvirtinto Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostata „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Kita pareiškėjo prašymo dalis – dėl Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 da-lies nuostatos „Ši sutartis pasibaigia paskutinę mokslo metų, kuriais tam darbuotojui sukaks 65 metai, dieną“ atitikties Konstitucijos 29 straipsniui – grąžinta pareiškėjui, ka-dangi neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisi-nius argumentus.

174


7. Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. KT23-S13/2019 atsi-sakyta nagrinėti 2019 m. birželio 17 d. gautą pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2019 ,,ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, nepriešta-rauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui;

2) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su piliety-bės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui“.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl gin-čijamos Pilietybės įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai, o dėl jos aiškinimo ir tai-kymo praktikoje. Konstitucinis Teismas paminėjo, kad Pilietybės įstatymo nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ jau yra išaiškinta paties pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, taigi pareiškėjo keltas klausimas jau yra išspręstas.

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus, ir kad abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas.

Taigi pareiškėjo prašymas išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo nuostatos, yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. KT24-S14/2019 atsisa-kyta pagal Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 7 d. dekrete Nr. 1K-41 „Dėl prašymo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo, 2009 m. gegužės 15 d. sprendi-mo nuostatas“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-15/2019 aiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio pirmo-sios pastraipos ir 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 papunkčio trečiosios pastraipos nuostatas.

Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti šį prašymą vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi konstatavo, jog šis prašymas nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, jog pareiškėjas prašė paaiškinti, kaip konkrečiai jo prašyme nurodytu atveju turėtų būti taikomos minėtos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo ir 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatos, t. y. kaip šios nuos-tatos turėtų būti įgyvendinamos teisės taikymo srityje.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jis negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justici-jos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; be to, Konstitucinis Teismas neaiškina, kaip konkrečiai Konstitucinio Teismo nutarimas, kitas baigiamasis aktas ar jo nuostatos turėtų būti įgyvendinami, inter alia teisės taikymo srityje.

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 175


9. Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. KT26-S15/2019 pareiškėjai Seimo narių grupei grąžintas 2019 m. rugpjūčio 22 d. gautas prašymas Nr. 1B-17/2019 ištirti, ar:

– „Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 92 straipsnio penktajai daliai ir 101 straipsnio antrajai daliai“;

– „Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš nau-jo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 92 straipsnio penktajai daliai ir 101 straipsnio antrajai daliai“.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė savo teisinės pozicijos (nuomonės) dėl to, kokie reikalavimai kyla iš Konstitucijos Seimui suteikiant Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, inter alia kaip turi būti suteikiami Vyriausybei įgaliojimai iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų (ar iš naujo pritariant Vyriausybės programai, ar kitu būdu), kokiu Seimo aktu tai turi būti padaryta, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų buvo nepaisyta nustatant jos ginčijamą teisinį reguliavimą. Be kita ko, Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad savo abejonei dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagrįsti pareiškėja pateikė abstrakčius ir prieštaringus teiginius ir samprotavimus, kėlė įvairaus pobūdžio klausimus, tačiau savo pozicijos dėl jų taip pat nepateikė.

Taigi pareiškėjos prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti pareiškėjo poziciją ir teisinius motyvus, pagrindžiančius pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo da-lies) atitikties Konstitucijai.


UŽSIENIO VALSTYBIŲ IRTARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA

UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS IR KITŲ

TEISINGUMĄ VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ AKTŲ SANTRAUKOS

LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 2018 m. spalio 11 d., byla 2017-30-01

PAREIGA IEŠKINYJE NURODYTI ATSAKOVO GYVENAMĄJĄVIETĄ IR TEISĖ Į PRIVATAUS GYVENIMO APSAUGĄ

Bylos fabula. Bylą inicijavo Latvijos Aukščiausiojo Teismo Administracinių bylų skyrius, nagrinėjęs administracinę bylą, kurioje asociacija prašė įpareigoti Pilietybės ir migracijos tarnybą pateikti informaciją apie tam tikrų viešų asmenų – buvusių ir esamų Vyriausybės narių deklaruotą gyvenamąją vietą. Ši informacija asociacijai buvo reika-linga todėl, kad ji ketino pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl minėtų asmenų padarytų nuostolių atlyginimo. Pagal Civilinio proceso įstatymą asmuo, norėda-mas pareikšti teismui ieškinį, turi nurodyti atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą ir pagal ją šį ieškinį pareikšti atitinkamam teismui.

Bylos problema. Pareiškėjas nurodė, kad jo nagrinėjamoje byloje aktuali yra ne tik teisė kreiptis į teismą, bet ir teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Asmens deklaruotos gy-venamosios vietos adresas yra informacija, patenkanti į jo privataus gyvenimo sritį, kita vertus, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą ieškovui nėra jokių kitų galimybių pareikšti ieškinį teismui, kaip tik žinant atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą. Taigi, pasak pareiškėjo, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 96 straipsniui, ku-riame įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo apsaugą.

Konstitucinio Teismo argumentai ir sprendimas. Latvijos Respublikos Konstituci-nis Teismas visų pirma pažymėjo, kad asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra informa-cija, susijusi su jo privačiu gyvenimu, taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu yra varžoma galimo atsakovo teisė į privataus gyvenimo apsaugą, kuri yra ginama pagal Konstitucijos 96 straipsnį. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas asmens teisių ribojimas yra nustatytas įstatymu ir juo siekiama užtikrinti asmens teisę su ieškiniu konkrečiam asmeniui, kuris gali būti identifikuojamas, be kita ko, pagal jo deklaruotą gyvenamąją vietą, kreiptis į teismą, turintį įgaliojimus nagrinėti bylą pagal Civilinio proceso įstatyme nustatytas teismingumo taisykles. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytu asmens tei-sių ribojimu taip pat siekiama apsaugoti atsakovo teises užtikrinant jam galimybę gauti informaciją apie iškeltą bylą ir kad byla būtų nagrinėjama kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Taigi ginčijamas asmens teisių ribojimas turi teisėtą, Konstitucijos 116 straipsnyje1 nurodytą, tikslą užtikrinti kitų asmenų teises.

1 Konstitucijos 116 straipsnis: „Asmens teisės, įtvirtintos Konstitucijos 96, 97, 98, 100, 102, 103, 106 ir 108 straipsniuose, gali būti ribojamos tik įstatymo numatytais atvejais, siekiant apsaugoti kitų žmo-nių teises, valstybės demokratinę santvarką, visuomenės saugumą, gerovę ir moralę. Šiame straipsny-je numatytais pagrindais gali būti apribotas ir religinių pažiūrų skleidimas.“

◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA 177


Vertindamas, ar aptariamas teisės į privataus gyvenimo apsaugą ribojimas yra pro-porcingas siekiamam tikslui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčijamu teisiniu re-guliavimu ne tik palengvinamas civilinių bylų nagrinėjimo paskirstymas pagal teritorinio teismingumo taisykles, bet ir sudaromos prielaidos identifikuoti galimą atsakovą civili-niame procese, kartu užtikrinant tiek ieškovo teisę pareikšti ieškinį tinkamam teismui, tiek tai, kad atsakovui bus patogu įgyvendinti savo procesines teises teisme, esančiame arti jo gyvenamosios vietos. Kai yra nurodyta atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta, už-tikrinamas patogus ir privatus teismo procesinių dokumentų įteikimas.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo pasiūlyta alternatyva, kad ieškinys teismui galėtų būti pareiškiamas atsižvelgiant į atsakovo darbovietės ar mokymosi įstai-gos buvimo vietą, yra nepagrįsta. Pagal valstybėje nustatytą tvarką adresatas turi būti pasiekiamas jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o asmens pareigos būti pasiekia-mam darbovietės ar mokslo įstaigos adresu nėra. Be to, antruoju atveju kiltų rizika, kad informaciją, kurią siekiama įteikti adresatui, galėtų sužinoti tretieji asmenys.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybė gali įpareigoti civilinio proceso daly-vius laikytis tam tikrų taisyklių, kad civilinis procesas apskritai galėtų vykti. Ieškovas turi pareigą nurodyti ginčo šalis ir kuo tikslesnę atsakovo gyvenamąją vietą tam, kad atsako-vas galėtų būti informuotas apie ieškinį.

Konstitucinis Teismas išnagrinėjo ir bendrosios kompetencijos teismų praktiką, pagal kurią besikreipiantis į teismą asmuo ieškinyje turi nurodyti tikslią jam žinomą at-sakovo deklaruotą gyvenamąją vietą arba Pilietybės ir migracijos tarnybai pateikti mo-tyvuotą užklausą (tam tikrais atvejais ir pridėti įrodymus, kad siekiama iškelti civilinę bylą). Tokia susiklosčiusi praktika neprieštarauja civilinio proceso principams ir užti-krina konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą. Dėl pagrįstų priežas-čių nagrinėjamu atveju asmens duomenų anonimiškumo principas negali būti taikomas duomenims apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad galimo atsakovo teisė į privataus gyvenimo ap-saugą ir teisė į asmens duomenų apsaugą susikerta su kito asmens teise kreiptis į teismą, tačiau nauda, kurią visuomenė gauna dėl nustatytų atsakovo teisės į privataus gyvenimo ap-saugą ribojimų, nusveria tais ribojimais atsakovui daromą žalą. Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad ginčijamose nuostatose įtvirtintas ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui.

Taigi Konstitucinis Teismas nutarė, kad Civilinio proceso įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, 128 straipsnio 2 dalies 12 punkto pirmasis sakinys, 132 straipsnio 1 dalies 6 punk-tas tiek, kiek pagal juos ieškovas įpareigojamas ieškinyje nurodyti atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, neprieštarauja Konstitucijos 96 straipsniui.

SLOVĖNIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS2019 m. liepos 4 d., byla U-I-152/17

AUTOMOBILIŲ VALSTYBINIŲ NUMERIŲ OPTINIO ATPAŽINIMOPRIEMONIŲ NAUDOJIMO REGULIAVIMAS

Nutarimo esmė. Slovėnijos Respublikos Konstitucinis Teismas panaikino Policijos veiklos įstatymo nuostatas, numatančias galimybę policijos automobiliuose naudoti au-tomobilių valstybinių numerių optinio atpažinimo technines priemones. Konstitucinis Teismas pripažino, kad negalimas toks reguliavimas, kai įtvirtinama galimybė rinkti ir

178


automatizuotai tvarkyti asmens duomenis, tačiau nenustatomi aiškūs ir išsamūs surinktų asmens duomenų tvarkymo reikalavimai.

Bylos problema. Konstituciniame Teisme buvo gautas žmogaus teisių ombudsme-no prašymas panaikinti Policijos veiklos įstatymo nuostatas, leidžiančias policijai nau-doti automobilių valstybinių numerių ženklų optinio atpažinimo technines priemones. Naudojantis šiomis techninėmis priemonėmis fotografuojamas automobilio valstybinio numerio ženklas, programinė įranga jį atpažįsta, o surinkti duomenys palyginami su ki-tomis asmens duomenų bazėmis (pvz., pamestų, pavogtų ir rastų daiktų duomenų baze). Duomenims sutapus, pareigūnas gali sustabdyti vairuotoją ir transporto priemonę bei atlikti išsamesnį patikrinimą.

Pareiškėjo teigimu, naudojant minėtas technines priemones neproporcingai ribo-jamas asmenų privatumas. Kadangi eismo dalyviai paprastai neinformuojami apie tokių techninių priemonių naudojimą, jie gali jaustis nuolat stebimi.

Pareiškėjas neproporcingu laikė ir septynių dienų surinktų asmens duomenų sau-gojimo terminą. Jo nuomone, prevencinis ir neselektyvus duomenų saugojimas iš esmės reiškia kišimąsi į privatų gyvenimą tų asmenų, kurie net netiesiogiai nėra susiję su asme-nimis, dėl kurių asmens duomenys buvo renkami.

Vyriausybė neįžvelgė nepagrįsto asmens duomenų tvarkymo pavojaus ir pabrėžė, kad prieiga prie asmens duomenų suteikiama tik įgaliotam policijos pareigūnui, kai jis tiria konkrečią nusikalstamą veiką. Vyriausybės teigimu, ginčijamas reguliavimas pažei-džia privatumą, tačiau tik tų asmenų, kurie nesilaiko naudojimosi automobilių keliais reikalavimų arba kurių yra ieškoma.

Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas, priimdamas nutarimą, be kita ko, rėmėsi anksčiau suformuota konstitucine doktrina, pagal kurią bet koks as-mens duomenų tvarkymo veiksmas pripažintinas ribojančiu Konstitucijoje įtvirtintą teisę į asmens duomenų apsaugą. Teisės į asmens duomenų apsaugą ribojimas yra leisti-nas, jei įstatyme, be kita ko, tiksliai apibrėžta, kokie asmens duomenys gali būti renkami ir tvarkomi: gali būti renkami ir tvarkomi tik tie asmens duomenys, kurie yra tinkami ir būtini įstatyme nustatytam tikslui pasiekti. Kišimasis į asmens duomenų apsaugos kons-titucinę garantiją yra leistinas, jei įstatymų leidėjas siekė konstituciškai priimtino tikslo ir nustatytas apribojimas atitinka principus, kuriais grindžiama teisinė valstybė, būtent principą, draudžiantį per didelį valstybės kišimąsi, t. y. proporcingumo principą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtintas reikalavimas asmens duomenų tvarkymą reglamentuoti įstatymu nereiškia, kad pakanka įstatymo nuostatos, leidžiančios tam tikru būdu tvarkyti asmens duomenis. Tokia įstatymo nuostata taip pat turi atitikti teisinės valstybės principus, pagal kuriuos reikalaujama įstatymo nuostatas apibrėžti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad jas būtų galima įgyvendinti praktikoje.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie ginčijamą teisinį regulia-vimą, pakankamai tikslių ir aiškių nuostatų reikalavimas yra ypač svarbus, nes šis regu-liavimas taikomas jautriai privataus gyvenimo sričiai, į kurią valstybė, rinkdama asmens duomenis, kišasi. Automobilio valstybinio numerio duomenys (kartu su fotografavimo data, vieta ir laiku) laikytini asmens duomenimis, nes nurodo informaciją apie galimo identifikuoti asmens transporto priemonę.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagrindinis optinio atpažinimo techninės priemonės elementas yra automatinis surinktų automobilių valstybinių numerių duo-menų palyginimas su kitų asmens duomenų bazių duomenimis. Tik taip policija gali



įvertinti, ar transporto priemonė arba jos vairuotojas turėtų būti papildomai tikrinami. Neturint tokios galimybės, vien automobilio valstybinio numerio duomenų rinkimas neturėtų prasmės. Tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo aiškiai nustatyta, kad surinkti automobilių valstybinių numerių duomenys bus automatiškai lyginami su kitose asmens duomenų bazėse esančiais duomenimis, juo labiau įstatyme nebuvo apibrėžta, su kuriomis asmens duomenų bazėmis toks palyginimas bus atliekamas.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos reikalavimas asmens duomenis tvarkyti įstatymo nustatyta tvarka reiškia, kad kiekvienam su asmens duomenų tvarkymu susijusiam veiksmui turi būti įstatymo nustatytas pagrindas, t. y. turi būti reglamentuotas kiekvienas asmens duomenų tvarkymo veiksmas, įskaitant duomenų rinkimą, saugoji-mą, prieigą prie jų, duomenų perkėlimą, analizę ir palyginimą, taip pat visus kitus taikant optinio atpažinimo techninę priemonę numatomus atlikti veiksmus. Ginčijamas regulia-vimas neatitiko minėtų reikalavimų.

UKRAINOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS2019 m. liepos 16 d., byla 10-r/2019

PRIVALOMAS MOKYMO PROCESO ORGANIZAVIMAS VALSTYBINE KALBA

Sprendimo esmė. Ukrainos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Švietimo įstaty-mo nuostatos, susijusios su privalomu mokymo proceso organizavimu ukrainiečių kalba, neprieštarauja Ukrainos Konstitucijai.

Bylos problema. Į Konstitucinį Teismą kreipęsi 48 Ukrainos Aukščiausiosios Rados de-putatai teigė, kad Švietimo įstatymas prieštarauja tam tikriems Konstitucijos straipsniams ir yra nesuderinamas su tarptautinės teisės normomis. Pasak deputatų, Švietimo įstatymu su-siaurinamos asmenų teisės ir laisvės (kaip antai asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Ukrainos tenykščių gyventojų (angl. indigenous peoples of Ukraine) teisė jų bendruomenių mokyklose mokytis savo gimtąja kalba ir įgyti vidurinį išsilavinimą), pažeidžiamas teisinio aiškumo reikalavimas, įtvirtinama diskriminacija kalbiniu ir etninės kilmės pagrindu.

Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas visų pirma pažymėjo, kad ukrainiečių kalba yra oficiali pareigūnų ir tarnautojų bendravimo kalba jiems atliekant savo pareigas, taip pat valstybės ir vietos valdžios institucijų darbo, dokumentų ir proce-dūrų kalba bei ugdymo proceso valstybinėse ir bendruomenių švietimo įstaigose kalba.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Švietimo įstatymo paskirtis – suderinti teisės mokytis tautinių mažumų ir Ukrainos tenykščių gyventojų kalbų įgyvendinimo būdus su privalomu šių asmenų mokymusi ukrainiečių kalbos, kuri yra valstybinė kalba, nes tai yra jų integravimosi į Ukrainos visuomenę sąlyga. Neturint galimybės mokytis vals-tybinės kalbos, pasunkėja asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Ukrainos te-nykščių gyventojų socializacija. Šis įstatymo tikslas, Konstitucinio Teismo teigimu, yra suderinamas su Konstitucijos reikalavimais.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybinės kalbos vartojimas ir gyvybingumas neatsiejami nuo jos mokymosi, t. y. nuo kiekvieno asmens teisės į mokslą įgyvendini-mo. Taigi Švietimo įstatymas reglamentuoja valstybinės kalbos vartojimą įgyvendinant kiekvieno asmens teisę į mokslą, užtikrina ukrainiečių kalbos vartojimą Ukrainoje,

180


atlieka asmenų, nurodytų Konstitucijos 10 straipsnyje2, socializacijos funkciją ir sukuria sąlygas valstybinei kalbai veiksmingai funkcionuoti ir vystytis, ją privalomai vartoti viso-se visuomenės gyvenimo srityse.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad dėl nepakankamos tam tikrų Ukrainos tenykš-čių gyventojų etnokultūrinio identiteto apsaugos jie yra labiau pažeidžiami, todėl valsty-bė turi jiems suteikti tam tikrą apsaugą. Priimdama Švietimo įstatymą, valstybė sudarė prielaidas įgyvendinti tautinių mažumų, be kita ko, Ukrainos tenykščių gyventojų, teises, kaip antai teisę mokytis savo gimtosios kalbos, taip pat teisę įgyti išsilavinimą valstybine kalba, nepaisant jų kilmės, kad galėtų visiškai įgyvendinti savo teisę į darbą, įtvirtintą Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje, teisę prisidėti prie savo šalies valdymo dalyvauda-mi referendumuose ir rinkimuose, įtvirtintą Konstitucijos 38 straipsnyje, teisę įgyti ne-mokamą aukštąjį išsilavinimą laikydamiesi tam tikrų sąlygų (Konstitucijos 53 straipsnio 4 dalis), teisę į teismą, įtvirtintą Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nustatyti tautinių mažumų teisę mokytis savo gimtosios kalbos įgyvendinimo sąlygas, tokias kaip mokymuisi skirtos valandos, yra įsta-tymų leidėjo diskrecija, kylanti iš Konstitucijos 53 straipsnio 5 dalies, 92 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktų. Kita vertus, ši diskrecija nėra absoliuti – ji yra ribojama Konstitucijos nuostatų.

Pagal Konstituciją vienas iš teisės į mokslą elementų yra galimybė tautinėms mažu-moms mokytis savo gimtosios kalbos valstybinėse ir savivaldybių arba tam tikrų bendruo-menių mokyklose. Konstitucinio Teismo teigimu, ginčijamu įstatymu būtent ir sukuriamos sąlygos šią tautinių mažumų teisę įgyvendinti dviem būdais: priešmokykliniu ir pradiniu ugdymu gimtąja kalba ir gimtosios kalbos mokymusi visais vidurinio ugdymo lygiais. Taigi Švietimo įstatymu neužkertamas kelias tautinėms mažumoms mokytis savo gimtosios kal-bos, juo visi Ukrainos piliečiai skatinami išmokti valstybinę kalbą, kad ateityje galėtų būti ak-tyvūs įvairiose profesinėse srityse, šiuo įstatymu tautinės mažumos nėra diskriminuojamos.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Švietimo įstatymo nuostatos yra pakan-kamai aiškios ir atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiš-kumo reikalavimą.

2 Pagal Ukrainos Konstitucijos 10 straipsnio 3 dalį Ukrainoje yra garantuojamas rusų ir kitų tautinių mažumų kalbų laisvas vystymasis, vartojimas ir apsauga.



EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMOAKTŲ SANTRAUKOS

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS2019 m. liepos 4 d., byla C-622/17 Baltic Media Alliance Ltd prieš

Lietuvos radijo ir televizijos komisijąPAPILDOMAS MOKESTIS UŽ TELEVIZIJOS PROGRAMOS TRANSLIAVIMĄ

AR RETRANSLIAVIMĄ IŠ KITOS VALSTYBĖS NARĖS

Sprendimo esmė. Remdamasi viešosios tvarkos pagrindais, kaip antai kova su nea-pykantos kurstymu, valstybė narė gali nustatyti pareigą televizijos programą iš kitos vals-tybės narės laikinai transliuoti ar retransliuoti tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose.

Bylos fabula. Baltic Media Alliance Ltd (BMA), Jungtinėje Karalystėje įsteigta įmonė, transliuoja televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, t. y. Lietuvos visuomenei skirtą te-levizijos programą, kurios dauguma atskirų programų yra rusų kalba. 2016 m. gegužės 18 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), remdamasi Lietuvos teisės aktais, ėmėsi priemonės, pagal kurią operatoriams, transliuojantiems Lietuvos vartotojams tele-vizijos programas kabelinės televizijos tinklais ar internetu, nustatė pareigą 12 mėnesių laikotarpį televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ toliau transliuoti tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad 2016 m. balandžio 15 d. „NTV Mir Lithuania“ transliuotoje programoje buvo pateikta informacija, kurstanti tautinę nesantaiką ir neapykantą Baltijos šalims.

BMA Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė pa-naikinti 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą, be kita ko, ji teigė, kad šis sprendimas buvo pri-imtas pažeidžiant Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą3, kuria valstybės narės įpareigojamos užtikrinti priėmimo laisvę ir neriboti atskirų programų iš kitų valstybių narių perdavimo jų teritorijoje tokiu pagrindu, kaip priemonės kovai su neapykantos kurstymu.

Bylos problema. Vilniaus apygardos administracinis teismas Teisingumo Teismo klausė, ar toks sprendimas, kokį priėmė LRTK, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

Teisingumo Teismo argumentai. Apribojimo nesukuria nacionalinė priemonė, kuria apskritai siekiama viešosios tvarkos tikslo ir kuri reglamentuoja televizijos pro-gramos platinimo priimančiosios valstybės narės vartotojams tvarką, jeigu tokia tvarka netrukdo perduoti tokios programos. Iš tiesų tokia priemonė nesukuria nagrinėjamos programos antrinės perdavimo kontrolės, kuri prisidėtų prie kontrolės, kurią turi atlikti perduodančioji valstybė narė.

Priimdamas Lietuvos visuomenės informavimo įstatymą, nulėmusį ginčijamo LRKT sprendimo priėmimą, Lietuvos teisės aktų leidėjas siekė kovoti su aktyviu Lietuvos vals-tybę menkinančios ir Lietuvos Respublikos valstybingumui grėsmę keliančios informa-cijos platinimu, taip pat, atsižvelgdamas į itin reikšmingą televizijos poveikį formuojant visuomenės nuomonę, apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę ir garantuoti bei apsaugoti visuomenės interesą būti tinkamai informuotai. Šiame įstatyme nurodyta informacija

3 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstaty-muose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklai-dos paslaugų teikimu, derinimo (OL L 95, 2010, p. 1).

182


apima informaciją, kuria raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą ir po-litinę nepriklausomybę, skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, diskriminacija, smurtas, fizinis susidorojimas su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, be kita ko, dėl tautybės.

Vienoje iš programų, transliuotų per „NTV Mir Lithuania“, buvo pateikta tikrovės neatitinkanti, tautinę nesantaiką ir neapykantą Baltijos šalims kurstanti informacija apie lietuvių ir latvių kolaboravimą vykdant holokaustą, taip pat tariamai nacionalistinės ir neonacistinės krypties Baltijos šalių vidaus politiką, keliančią grėsmę šių šalių terito-rijoje gyvenančiai rusų tautinei mažumai. LRTK teigimu, ši programa buvo tikslingai orientuota į Lietuvos rusakalbių mažumą ir ja, pasinaudojant įvairiais propagandos me-todais, buvo siekiama įtaigiai daryti neigiamą poveikį šios socialinės grupės nuomonei apie Lietuvos, Estijos ir Latvijos vykdomą vidaus ir užsienio politiką, didinti visuomenės susiskaldymą ir susipriešinimą, taip pat pabrėžti, kad Vakarų valstybės Rytų Europos re-gione kelia įtampą ir kad Rusijos Federacija yra auka.

Taigi turi būti laikoma, kad nagrinėjamąja priemone apskritai siekiama viešosios tvarkos tikslo.

Be to, ginčijamu sprendimu nėra sustabdomas ar uždraudžiamas šios televizijos pro-gramos perdavimas Lietuvos teritorijoje, nes ji, nepaisant šio sprendimo, vis dar gali būti teisėtai transliuojama šioje teritorijoje ir Lietuvos vartotojai vis dar gali ją žiūrėti, jeigu užsisako už papildomą mokestį platinamą televizijos programų paketą. Taigi tokia prie-monė kaip papildomas mokestis neužkerta kelio televizijos programos iš kitos valstybės narės, kuriai taikoma tokia priemonė, atskirų programų perdavimui priimančiosios vals-tybės narės teritorijoje. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokiai priemonei minėta Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, draudžianti riboti transliavimo ir retransliavimo laisvę, netaikoma.



EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMOAKTŲ SANTRAUKOS

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS2019 m. kovo 12 d., byla Drėlingas prieš Lietuvą4

(Peticija Nr. 28859/16)DĖL ATSAKOMYBĖS UŽ GENOCIDĄ TAIKYMO

Bylos fabula. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietis S. Drėlingas 2015 m. buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį (genocidas), kadangi jis, tarnaudamas VSK (KGB), 1956 m. dalyvavo dviejų Lietuvos partizanų – Adolfo Rama-nausko (slapyvardžiu Vanagas) ir Birutės Mažeikaitės (slapyvardžiu Vanda) sulaikymo operacijoje. Po sulaikymo A. Ramanauskas-Vanagas žiauriai kankintas, jam įvykdyta mirties bausmė, B. Mažeikaitė-Vanda buvo ištremta į Sibirą.

Nacionaliniai teismai konstatavo, kad partizanai, kaip lietuvių tautos atstovai, buvo reikšmingi visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui. Kadangi sulaikymo operacijos tikslas buvo pašalinti tokios grupės dalį, pareiš-kėjas buvo nuteistas už genocido nusikaltimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmes-tas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), atsižvelgęs ir į Europos Žmogaus Tei-sių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą5, iš esmės pritarė žemesnės instancijos teismų sprendimams, tačiau, įvertinęs pareiškėjo antraeilį vaidmenį sulaikymo operacijoje, sumažino jam paskirtą bausmę.

Bylos problema. Pareiškėjas, remdamasis 1950 m. priimtos Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsniu („Nėra baus-mės be įstatymo“), skundėsi, kad Lietuvos teismų pritaikytas platus genocido nusikaltimo sampratos aiškinimas neatitiko genocido sampratos pagal tarptautinę teisę ir jo nuteisi-mas buvo retroaktyvus.

Pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad jo vaidmuo sulaikant partizanus buvo menkas. Jis buvo vienos iš operatyvinių grupių, turėjusių užduotį sulaikyti partizanus, vertėjas, fiziškai sulaikymo operacijoje nedalyvavo ir neturėjo jokios įtakos tolesniam sulaikytų partizanų likimui.

Teismo argumentai ir sprendimas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis fiziškai ne-dalyvavo partizanų sulaikymo operacijoje, EŽTT pažymėjo, kad visų trijų instancijų nacionaliniai teismai kruopščiai išnagrinėjo šį pareiškėjo argumentą ir jį atmetė. EŽTT neturi pagrindo nesutikti su nacionalinių teismų išvadomis, padarytomis ištyrus bylos aplinkybes. Pareiškėjo argumentus, kad jis asmeniškai nepriėmė sprendimų dėl toles-nio sulaikytų partizanų likimo, todėl jam neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomy-bė, EŽTT atmetė ir priminė, kad net eilinis karys negali aklai vykdyti įsakymų, kuriais

4 Visą sprendimą anglų kalba žr. http://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-191702.5 Šioje byloje EŽTT Didžioji kolegija, nagrinėdama V. Vasiliausko, kuris buvo nuteistas pagal BK

99 straipsnį (genocidas) už tai, kad dalyvavo žudant Lietuvos partizanus, peticiją, pripažino Konven-cijos 7 straipsnio pažeidimą, be kita ko, pažymėjusi, jog iš nacionalinių teismų sprendimų neaišku, kuo grindžiama jų išvada, kad Lietuvos partizanai (apibrėžiami kaip politinė grupė) sudarė reikšmin-gą nacionalinės grupės, kuriai suteikiama apsauga pagal 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo ge-nocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2 straipsnį, dalį.

184


šiurkščiai pažeidžiamos tarptautiniu mastu pripažįstamos žmogaus teisės, ypač teisė į gyvybę. EŽTT teigė, jog pareiškėjas, atsižvelgiant į jo žinias ir patirtį, turėjo ir galėjo su-prasti, kad sulaikyti partizanai bus sunaikinti.

Toliau vertindamas, ar pareiškėjo nuteisimas už genocidą suderinamas su Konven-cijos 7 straipsniu, EŽTT analizavo, ar nacionalinėje teisėje buvo pašalinti neaiškumai, nustatyti byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Šiuo aspektu EŽTT konstatavo, kad pareiš-kėjo S. Drėlingo byloje LAT išsamiai paaiškino sąvoką „tauta“ ir pagrindė, kodėl Lietu-vos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis“. LAT, be kita ko, pažymėjo, kad sovietinės represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią Lietuvos tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui. Taigi pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinę tapatybę, kultūrą ir naciona-linę savimonę. LAT padarė išvadą, kad Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptau-tinę teisę (1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2 straipsnį6), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintini kaip genocidas.

EŽTT taip pat atkreipė dėmesį, kad LAT rėmėsi ir Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimu, kuriame jau pateiktas Lietuvos partizanų ir jų reikšmingumo lietu-vių tautai istorinis kontekstas.

Apibendrindamas EŽTT konstatavo, kad šioje byloje LAT pašalino visus neaišku-mus, buvusius byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje buvo nustatyti prieštaravimai tarp BK 99 straipsnio ir jame pateiktos politinių grupių sampratos ir 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2 straipsnio. EŽTT taip pat atkreipė dėmesį, kad įstatyme nustatyta žemesnės instancijos teismų pareiga vadovautis LAT formuojama praktika yra svarbus saugiklis ateičiai.

Atsižvelgdamas į visa tai, EŽTT konstatavo, kad šioje byloje buvo įmanoma numa-tyti atsakomybės už genocidą taikymą, todėl balsų dauguma (7 „už“, 2 „prieš“) nenustatė Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo.

Šioje byloje pateiktos dvi atskirosios nuomonės.

6 „Šioje Konvencijoje genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:a) tos grupės narių žudymas;b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunai-kinti ją visą ar jos dalį;d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas;e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.“


MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

DVIGUBOS (DAUGYBINĖS) PILIETYBĖS KONSTITUCINĖS VIZIJOS*

Prof. dr. Vytautas SINKEVIČIUSMykolo Romerio universitetas

Dviguba (daugybinė) pilietybė – problema, kuri nuo pat Nepriklausomybės atkū-rimo jaudina politikus, teisininkus, o ypač į kitas valstybes nuolat gyventi išvykusius Lietuvos piliečius.

Kokią dvigubos pilietybės viziją turėjo Kovo 11-osios Akto signatarai, kaip ji kito per pastaruosius beveik trisdešimt metų, su kokiais iššūkiais susidūrėme, pagaliau – kodėl referendumas nepavyko, o gal – pavyko? Straipsnyje patogumo dėlei vartojama sąvoka „dviguba pilietybė“, reiškianti, kad asmuo turi daugiau kaip vieną (dvi, tris ar daugiau) pilietybę (-es).

1990 m. kovo 11 d. priimto Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Laikinosios Konstitucijos) 13 straipsnyje buvo nustatyta: „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valsty-bės piliečiu.“ Formuluotė „paprastai negali būti“ reiškė, kad bendra taisyklė yra galimybė turėti tik Lietuvos pilietybę, o dviguba pilietybė yra bendros taisyklės išimtis.

Vadovaujantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, analogiška norma buvo įtvirtinta ir 1991 m. gruodžio 5 d. priimtame Pilietybės įstatyme: jame buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įsta-tyme numatytus atvejus“ (1 straipsnio antroji dalis). Nors įstatyme buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiai yra asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, tačiau čia pat buvo padaryta esminė išlyga – jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės.

Dvigubos pilietybės ribojimas buvo įtvirtintas ir kituose Pilietybės įstatymo straips-niuose: buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę; asmuo, kuriam išsaugota teisė į Lietuvos pilietybę, Lietuvos pilietybę gali įgyti tik tuo atveju, jeigu prieš tai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės. Įstatyme buvo nustatytos kai kurios išimtys, kada Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

Kodėl tada bijota pripažinti Lietuvos piliečiais visus asmenis, kurie turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos, jų vaikus ir vaikaičius, taip pat ir tuos, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę? Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų argumentai buvo įvairūs, pavyzdžiui: 1) Pilietybės įstatymas grindžiamas prin-cipu, kad Lietuva yra valstybė, pripažįstanti tik vieną pilietybę; 2) jeigu nebūtų nustatyta, kad Lietuvos piliečiai yra tik tie asmenys, kurie neįgijo kitos valstybės pilietybės, reikėtų peržiūrėti jau priimtus Nuosavybės grąžinimo, Privatizavimo ir kitus įstatymus, nes jie buvo priimti vadovaujantis nuostata, jog valstybė tik Lietuvos piliečiams mokės kompen-sacijas, leis privatizuoti butus; 3) Lenkijoje, Izraelyje ir kitose valstybėse gyvena nemažai

* Straipsnis parengtas pranešimo, 2019 m. liepos 5 d. perskaityto Pasaulio lietuvių teisininkų kongrese, pagrindu.

Prof. dr. Vytautas SINKEVIČIUS ◆186


asmenų, kurie Lietuvoje turės didelių interesų; 4) gali atsirasti visiškai neaiškus ir neapi-brėžtas skaičius piliečių, tai bus didžiulė „plaukiojanti“ gyventojų masė; 5) būtina atsi-žvelgti ne tik „į vieną tų asmenų, kurie paliko Lietuvą, kategoriją, bet vadovautis Lietuvos interesais, suvokiant Lietuvos geopolitinę padėtį“; 6) gali atsirasti nemažai tokių asmenų, kurie turės Lietuvos ir Sovietų Sąjungos pilietybę; turėdami visas piliečio teises, taip pat ir rinkimų teisę, jie galės daryti didelę įtaką sudarant valstybės valdžios institucijas, refe-rendumu sprendžiant svarbiausius tautos ir valstybės gyvenimo klausimus.

Būtent Pilietybės įstatymo nuostata, kad „Lietuvos piliečiai yra asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, kurie neįgijo kitos valstybės pilietybės“ [čia ir toliau citatose kursyvas autoriaus. – V. S.], buvo labiausiai kri-tikuojama išeivijos. 1992 m. pradžioje „Tėviškės žiburiai“ paskelbė Povilo Algirdo Povilaičio straipsnį „Dviejų klasių lietuviai“, vėliau „Atgimime“ pasirodė Bronio Railos straipsnis „Trumpa autobiografija: pagaliau tampu išeivis“. Viktoras Makoveckas „Mažojoje Lietuvoje“ išspausdino straipsnį „Išpilietinimo įstatymas“, Edvardas Kriščiūnas savo publikaciją pava-dino dar griežčiau: „Ne sovietinis – ne pilietis, arba antrasis išeivijos pasmerkimas“.

Išeivijai nurodytoji Pilietybės įstatymo nuostata buvo nepriimtina, nes: 1) Lietuvos piliečiai, dėl jiems iškilusios grėsmės pasitraukę į Vakarus, turėjo priimti valstybės, ku-rioje apsigyveno, pilietybę, – tų laikų aplinkybėmis tai buvo logiškas ir pageidautinas ap-sisprendimas; 2) būtina pripažinti, kad mes, visi lietuviai, niekada de jure savo pilietybės nesame praradę; 3) atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė yra ta pati Lietuva, kurios piliečiai vadinamieji išeiviai buvo, todėl nejaugi mums ir jiems dabar reikia prašyti grą-žinti tą pilietybę, vėl duoti priesaiką Lietuvai. Buvo ir kitų panašių argumentų.

1992 m. rugpjūčio 21 d. Birštone vykusioje konferencijoje „Lietuva – išeivija: ry-šiai ir neišnaudotos galimybės“ Pasaulio lietuvių bendruomenės nuostata dėl Lietuvos pilietybės trumpai buvo išdėstyta taip: „lietuviai, nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos, kaip neatskiriama lietuvių tautos dalis, turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę“.

Pilietybės įstatymo nuostata „Lietuvos piliečiai yra asmenys, kurie iki 1940 m. birže-lio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, kurie neįgijo kitos valstybės pilietybės“ nevienareikšmiškai vertinta ir Lietuvoje. Kazimieras Motieka 1992 m. pradžio-je „Lietuvos aide“ paskelbtame straipsnyje „Ar atvers Lietuva duris savo vaikams“ rašė: „<...> įstatymas iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių teises, taip pat žmogaus teises ir laisves, todėl sąlyga „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“ teisiniu požiū-riu negali būti priimtina.“ Į kritiką atsakęs Kęstutis Lapinskas straipsnyje „Lietuva ir jos vaikai, arba dar kartą apie pilietybę“ citavo tarptautinės teisės aktus ir padarė išvadą, kad minėta sąlyga nepažeidžia asmens teisių ir laisvių.

Taigi šiuo metu vykstanti diskusija, kiek plačiai turi būti leidžiama dviguba pilietybė, prasidėjo vos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ji nėra nauja. Tokia diskusija vyko ir 1918–1940 m., tuo laikotarpiu dviguba pilietybė buvo ribojama.

Kodėl 1991 m. bijota pripažinti Lietuvos piliečiais visus asmenis, kurie turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos, taip pat jų vaikus ir vaikaičius? Be jau minėtų argumentų, buvo dar viena labai svarbi aplinkybė: baimin-tasi, kad pripažinus Lietuvos piliečiais visus asmenis, kurie turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m., jų vaikus ir vaikaičius, galėtų susiklostyti tokia situacija, kad būtų daug piliečių, turinčių ir kitos valstybės pilietybę. Jeigu tai būtų vien išeiviai iš Lietuvos, kurie turėtų JAV, Kanados, Vokietijos ar kurios nors kitos Vakarų valstybės pilietybę, dėl to nekiltų

◆ DVIGUBOS (DAUGYBINĖS) PILIETYBĖS KONSTITUCINĖS VIZIJOS 187


jokio pavojaus. Bet galėtų būti nemažai ir tokių asmenų, kurie turėtų Lietuvos ir, pavyz-džiui, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos pilietybę. Turėdami visas piliečio teises, taip pat ir teisę rinkti parlamentą, savivaldybių tarybas, dalyvauti referendumuose, jie galėtų daryti didelę įtaką sudarant valstybės valdžios institucijas, sprendžiant svarbiausius tautos ir valstybės gyvenimo klausimus. Prisiminkime, – išeivijos atstovams, ko gero, tai mažiau žinoma, – kad 1991 m. tarp Vilniaus rajono ir kai kurių kitų aplinkinių rajonų gyventojų buvo aktyviai propaguojamas jų autonomijos siekis (ir tokios atsiskyrimo nuotaikos buvo gana gajos), kad daliai Vilniaus, Klaipėdos ir kai kurių kitų miestų bei rajonų gyventojų turėjo įtakos Kremliaus atvirai remiamos prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ skleista idėja, kad Lietuvos piliečiai gali būti kartu ir Sovietų Sąjungos piliečiai. Buvo pagrindo abejoti, ar šie asmenys, būdami ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės piliečiai, bus lojalūs Lietuvai, ar, turėdami rinkimų teisę, neišrinks į parlamentą Lietuvos valstybei priešiškai nusiteikusių asmenų, ar nebandys per šiuos asmenis trukdyti priimti sprendimų, stipri-nančių Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę.

Labai greitai paaiškėja, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas neatitinka naujų vi-suomenės ir valstybės poreikių, neleidžia siekti pažangos. 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pradžioje daugėja valstybės valdymo problemų, ima strigti valstybei būtinų sprendimų priėmimas, ekonominė padėtis prastėja, auga visuomenės, ypač kaimo gyventojų, nepasi-tenkinimas valdžia. Aukščiausiojoje Taryboje susiformuoja deputatų frakcijos, atsiranda skirtingų požiūrių į būsimą valstybės raidą, į tai, kaip reformuoti politinę ir ekonominę sistemą, pagaliau kokią valstybės valdymo formą pasirinkti – parlamentinę, pusiau pre-zidentinę, o gal prezidentinę, kuri buvo įtvirtinta 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Tampa akivaizdu, kad būtina rengti naują konstituciją, kuri užtikrintų stabilią visuomenės ir valstybės raidą. Joje taip pat turi būti atsakyta į Lietuvai labai opų klausimą, kiek plačiai galima leisti turėti dvigubą pilietybę.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimu sudaro darbo grupę Konstitucijos koncepcijos metmenims parengti. Į ją įeina įtakingi politikai ir žymūs to meto teisininkai, darbo grupei vadovauja Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Parengtuose Konstitucijos koncepcijos metmenyse, nustačiusiuo-se Konstitucijos rengimo gaires, teigiama, jog rengiant Konstitucijos projektą bus va-dovaujamasi nuostata, kad „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“ [pabrėžiu – tik išimtiniais atvejais. – V. S.]; „Lietuvos pilietis gali netekti Lietuvos pilietybės <...> įgijęs svetimos valstybės pilietybę“. Kiekvienas teisininkas pasakys, kad aiškinant įstatyme, Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą negalima ignoruoti įstatymų leidėjo ketinimų. Į juos būtina atsižvelgti aiški-nant ir šiuo metu galiojančioje Konstitucijoje vartojamą formuluotę „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“.

Konstitucijos 12 straipsnio, ypač jo antrosios dalies, turinys gerai žinomas: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir ki-tos valstybės pilietis.“

Ką reiškia formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“? Kai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ji reiškia, jog dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys, kad tokie atvejai gali būti labai reti, išimtiniai, lituanistas Darius Kuolys paskelbė, kad Konstitucinis Teismas neteisingai perskaitė Konstitucijos tekstą, kad teisė-jai nesupranta žodžių „atskiri atvejai“ prasmės, naudojasi ne tais žodynais, kitaip tariant,



teisėjai nemoka lietuvių kalbos. Jo nuomone, žodžiai „atskiras atvejis“ reiškia ne tai, kad tokių atvejų negali būti daug, o tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti konkrečius atvejus, kiekvienas iš jų bus atskiras; atskirų atvejų galima nustatyti tiek, kiek tik norima, jokių konstitucinių apribojimų nėra.

Būtų beprasmiška ginčytis, kad žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“, kad žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“, o žodis „retas“ reiš-kia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“. Tačiau ar nurodyta žodžio „atski-ras“ lingvistinė prasmė reiškia, jog Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies nuostatoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad įstatymų leidėjas Pilietybės įstatyme gali nu-statyti labai daug minėtų „atskirų“ atvejų, kad dauguma Lietuvos piliečių, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai?

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar Konstitucijos 12 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta kokia nors speciali taisyklė, susijusi su dvigu-bos pilietybės ribojimu.

Jeigu Konstitucijos rengėjai būtų norėję joje įtvirtinti taisyklę, kad įstatymo nustatyti atskiri atvejai nebūtų reti, išimtiniai, jų gali būti tiek, kiek nusprendžia įstatymų leidėjas, Konstitucijos 12 straipsnyje apskritai nebūtų pavartota formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“. Nebūtų akcento, kad niekas negali būti ir kitos valstybės pi-lietis, išskyrus atskirus atvejus. Būtų pasirinkta kitokia tekstinė išraiška, kurioje žodžio „atskirus“ nebūtų. Pavyzdžiui, „išskyrus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, arba pakaktų žodžių „įstatymo numatytais atve-jais Lietuvos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis“.

Pridursime, kad būtent tokia teisinės išraiškos forma vartojama įvairiuose kituose Konstitucijos straipsniuose, kad tam tikri santykiai ar jų pasekmės atsiranda „įstatymo numatytais atvejais“. Antai Konstitucijos 9 straipsnyje pasakyta, kad „įstatymo nustaty-tais atvejais referendumą skelbia Seimas“, 123 straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtinta, kad „įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įves-ti tiesioginį valdymą“. Žodžio „atskirais“ čia nėra. Pažymėtina, kad formuluotė „įstaty-mo numatytus atskirus atvejus“ [pabrėžiu – atskirus. – V. S.] vartojama tik Konstitucijos 12 straipsnio antrojoje dalyje. Kituose Konstitucijos straipsniuose, kuriuose yra nuostata, kad atitinkamus atvejus nustato įstatymas, žodžio „atskiras“ nėra, vartojama formuluotė „įstatymo numatytais atvejais“ arba „įstatymo nustatytais atvejais“.

Galima pasakyti dar daugiau: jeigu Konstitucijos rengėjai būtų norėję joje įtvir-tinti taisyklę, kad įstatymo nustatyti atskiri atvejai nebūtų reti, išimtiniai, Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies apskritai nebūtų reikėję, nes yra šio straipsnio trečioji da-lis, pagal kurią pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Turėdamas įga-liojimus įstatymu reguliuoti pilietybės įgijimą ir netekimą, Seimas galėtų nustatyti, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietuvos pilietybės.

Tačiau yra 12 straipsnio antroji dalis, joje įtvirtinta speciali taisyklė: dviguba pilietybė galima atskirais, t. y. retais, atvejais, ji negali būti plačiai paplitęs reiškinys. Konstitucinis Teismas tai yra konstatavęs daug kartų. Nors Konstitucijos 12 straipsnio antroji dalis nėra suformuluota tobulai, nors joje įtvirtinta taisyklė, susijusi su dviguba pilietybe, galėjo būti išdėstyta daug aiškiau, po to, kai Konstitucinis Teismas išaiškino jos turinį, visi teisėkū-ros subjektai – Seimas, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas – negali jos aiškinti kitaip. Perfrazuojant vieno garsiausių JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų Čarlzo Hjuzo (Charles



Hughes) žodžius, kad JAV Konstitucija reiškia tai, ką apie ją pasako JAV Aukščiausiasis Teismas, galima sakyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija reiškia tai, ką apie ją pasako Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nes pagal Konstituciją tik jis turi teisę ofici-aliai aiškinti Konstituciją, jo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata privaloma visiems teisėkūros subjektams ir teismams.

Be abejo, tai nereiškia, kad negalima turėti kitos nuomonės, kitaip aiškinti Konstitucijos. Galima, tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, taip pat ir Pasaulio lietuvių ben-druomenė; tų kitų nuomonių bus tiek, kiek bus Konstitucijos aiškintojų, bet tas kitoks Konstitucijos aiškinimas jokių teisinių pasekmių niekam nesukelia ir negali sukelti.

Vien lingvistinis (verbalinis) formuluotės „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atve-jus“ aiškinimas neleidžia atskleisti tikrojo šios nuostatos turinio, tai galima padaryti tik tai-kant ir kitus teisės aiškinimo būdus: įstatymų leidėjo ketinimų (prisiminkime Konstitucijos koncepcijos metmenis), sisteminį, loginį ir kt. Nė vienas teisininkas konstitucininkas iki šiol nėra rašęs, jog Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ esą reiškia, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti daug tokių atskirų atvejų ir kad pagal Konstituciją dviguba pilietybė gali būti plačiai paplitęs reiškinys. Priešingai, visi jie rašo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, kad dviguba pilietybė gali būti tik retais atvejais. Kad Konstitucinis Teismas neteisingai išaiškino Konstituciją, rašė filologai, chemikai, fizikai, politologai – žodžiu, visi, norėjusieji pareikšti savo nuomonę, tik ne teisi-ninkai konstitucininkai. Bet ir to pakako, kad diskusijose dėl dvigubos pilietybės instituto iš-plėtimo Pasaulio lietuvių bendruomenė griebtųsi minėto visiškai nepagrįsto argumento, esą Konstitucija nedraudžia dvigubos pilietybės, esą Konstitucinis Teismas neteisingai išaiškino Konstituciją, todėl Seimas gali ją aiškinti kitaip, reikia tik politinės valios.

1995 m. Seimas ima švelninti dvigubos pilietybės draudimą. 1995 m. spalio 20 d. iš Pilietybės įstatymo išbraukiama išeivijai ypač nepalanki nuostata, neleidžianti dvigubos pilietybės turėti asmenims, turėjusiems Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir jų vaikams, jeigu jie įgijo kitos valstybės pilietybę. Sąlygos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“ nelieka, bet atsiranda nauja sąlyga – jeigu jie nerepatrijavo iš Lietuvos. Pasaulio lietuvių bendruomenė palankiai įvertina Pilietybės įstatymo pataisas, – pagaliau Seimas ėmėsi spręsti dvigubos pilietybės klausimus, – nors akivaizdu, kad naujoji nuostata yra aiškiai antikonstitucinė, diskriminacinė, nes galimybė turėti dvigubą pilietybę priklauso nuo asmens tautybės.

Apie tai šiek tiek vėliau, nes sąlyga jeigu jie nerepatrijavo iš Lietuvos kartosis ir vėliau priimtose Pilietybės įstatymo pataisose, o dabar pasakysime, kad Seimas nebuvo nuose-klus: praėjus vos metams po to, kai buvo labai išplėstos galimybės turėti dvigubą piliety-bę, Seimo 1996 m. gruodžio 19 d. priimtame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kaip vienas iš Lietuvai gresiančių pavojų nurodytas toks: „kitų valstybių pastangos pri-mesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“.

Seimas, keisdamas Pilietybės įstatymą, pamažu plėtė asmenų, tuo pat metu galin-čių būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais, ratą. Ypač radikali pataisa buvo padaryta 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtame Pilietybės įstatyme – buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečiai yra <...> asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikai-čiai nerepatrijavo) <...>“. Taigi pridėta nauja asmenų kategorija – vaikaičiai ir provai-kaičiai. Pagal Pilietybės įstatymą repatrijavimu buvo laikomas išvykimas į etninę tėvynę



ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje, vadinasi, repatrijuoti iš Lietuvos galėjo žydai, len-kai, vokiečiai ir kitų tautybių asmenys, tik ne lietuviai, – lietuviai negalėjo repatrijuoti iš Lietuvos, nes būtent čia yra jų etninė tėvynė. Taigi lietuvių tautybės asmenys galėjo turėti ir kitos valstybės pilietybę, nesvarbu, į kurią valstybę jie išvyko gyventi. Kitų tautybių asme-nys buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) tie ne lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie repatrijavo (išvyko gyventi ar apsigyveno etninėje tėvynėje), negalėjo tuo pat metu turėti ir kitos valstybės pilietybės, 2) tie ne lietuvių kilmės asmenys, kurie išvyko gyventi ar apsigyveno ne savo etninėje tėvynėje, bet kokioje nors kitoje valstybėje, galėjo tuo pat metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiai.

Situaciją vaizdingai pakomentavo prof. Egidijus Kūris: ukrainietis, išvykęs gyventi į Rusiją ir gavęs jos pilietybę, galėtų turėti ir Lietuvos pilietybę, o išvykęs gyventi į Ukrainą ir įgijęs Ukrainos pilietybę, Lietuvos pilietybės netektų; žydas, išvykęs į JAV ar Kanadą ir ten natūralizavęsis, liktų Lietuvos pilietis, o išvykęs į Izraelį ir gavęs Izraelio pilietybę, Lietuvos pilietybę prarastų, nors jeigu gyventų Lietuvoje ir čia įgytų Izraelio pilietybę, ir toliau liktų Lietuvos pilietis; o karaimas ir totorius galėtų išvykti gyventi kur nori ir pri-imti kiek nori ir kokių tik nori pilietybių – jis neprarastų Lietuvos pilietybės, kadangi tos tautos neturi savo valstybių, repatriacijos klauzulė jų atstovams netaikoma.

Taigi Pilietybės įstatyme buvo visiškai nepaisoma, kad pagal Konstituciją dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys. Kita vertus, teisinis reguliavimas, pagal kurį galimybė turėti dvigubą pilietybę priklausė nuo asmens tautybės, buvo aiškiai dis-kriminacinis. Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija 2005 m. birželio 21 d. ataskaitoje apie Lietuvą išreiškė susirūpinimą dėl nurodytos įstatymo nuostatos, nes „to-kiu būdu tik ne lietuvių kilmės piliečiai, gavę kitų valstybių pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. <...> šia nuostata Lietuvos piliečiai yra diskriminuojami dėl jų nacionalinės ar tautinės kilmės.“

Ginčas 2006 m. pasiekė Konstitucinį Teismą. Į jį kreipėsi Seimo narių grupė, taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas, sprendęs buvusios Lietuvos pilietės, žydų tautybės moters, bylą. Moteris iki sovietinės okupacijos pradžios, t. y. iki 1940 m. birželio 15 d., buvo Lietuvos pilietė, o jai prasidėjus buvo laikinai išvykusi į užsienį. Į Lietuvą ji negrįžo, nuvyko į Palestiną. Vėliau, susikūrus Izraelio valstybei, ši moteris tapo Izraelio valstybės piliete, o atsikūrus Lietuvos valstybei panoro susigrąžinti ir turėtą Lietuvos pi-lietybę. To jai nebuvo leista, nes pagal įstatymą buvo laikoma repatrijavusia. Jeigu gy-ventų JAV, Prancūzijoje, Kanadoje ar net Rusijoje, moteris gautų lietuvišką pasą, bet ji gyveno būtent Izraelyje. Jos argumentai buvo įdomūs: ji esą niekur nerepatrijavusi, nes tuo metu, kai apsigyveno Palestinoje, Izraelio, t. y. žydų valstybės, apskritai nebuvo. Tai kodėl Lietuva jai įstatymu draudžia turėti tą pilietybę, kurią ji turėjo nuo gimimo ir ku-rios niekada neatsisakė? Vien dėl tautybės?

Konstitucinis Teismas paskelbė šioje byloje gerai žinomą 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, kuriuo nurodytas reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nes labai išplėtė galimybes turėti dvigubą pilietybę, sudarė sąlygas jai tapti plačiai pa-plitusiu reiškiniu, kita vertus, akivaizdžiai diskriminavo ne lietuvių tautybės asmenis. Konstitucinis Teismas dar kartą labai aiškiai pasakė, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnį dvigubos pilietybės atvejai gali būti reti, jie negali būti plačiai paplitęs reiškinys, Pilietybės įstatymu labai išplėsti dvigubos pilietybės instituto negalima. Tai padaryti galima vienin-teliu būdu – pakeičiant Konstitucijos 12 straipsnį, o jį pakeisti galima tik referendumu.



Konstitucinis Teismas pasakė ir tai, kad „pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“.

Konstitucinio Teismo nutarime dar kartą priminta 1990 m. kovo 11 d. riba: asmenys, išvykę iš Lietuvos iki šios datos, gali turėti ir kitos valstybės pilietybę, o išvykusieji po 1990 m. kovo 11 d. negali turėti dvigubos pilietybės, išskyrus kai kurias išimtis. Bendras principas toks: jeigu įgytų kitos valstybės pilietybę, jie netektų Lietuvos pilietybės. Kodėl riba kovo 11-oji? Iki jos iš Lietuvos išvykę asmenys bėgo iš Sovietų Sąjungos okupuotos valstybės, jie gelbėjo savo gyvybę, gynė savo orumą, norėjo turėti kiekvienam priklau-sančias teises ir laisves. Jų apsisprendimą išvykti ir įgyti kitos valstybės pilietybę galima suprasti ir pateisinti. Po kovo 11-osios situacija kitokia: asmenys traukėsi iš laisvos vals-tybės, kurioje jiems niekas negrėsė, jie laisva valia patys apsisprendė palikti Lietuvą ir įgyti kitos valstybės pilietybę. Leidus jiems turėti ir kitos valstybės pilietybę būtų pažeis-tas Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys.

Apie Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą viešojoje erdvėje tylima maždaug mėnesį, jo niekas nekomentuoja, nors buvo galima prognozuoti, kad prasidės Konstitucinio Teismo puolimas. Pirmoji, kaip ir dera, sukrunta išeivija – ji nesutinka su Konstitucinio Teismo sprendimu, skundžiasi politikams. Politikams tik to ir reikia, jie turi savo interesų. Pas Konstitucinio Teismo pirmininką ateina keli viešojoje erdvėje ak-tyviai besireiškiantys žmonės ir perspėja, kad kai kas Lietuvoje rengia didelį puolimą, ta-čiau puolimo tikslas – ne išspręsti dvigubos pilietybės problemą, bet išpūsti ją ir palaikyti, o tikrasis taikinys – Konstitucinis Teismas, kuriam politikai negali atleisti už kai kuriuos jo anksčiau priimtus sprendimus.

Netikėtai žibalo į ugnį įpila prof. Egidijus Šileikis. Nepaisydamas Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad būtina keisti būtent Konstitucijos 12 straipsnį, o ne kokį nors kitą, E. Šileikis balandžio 19 d. Pasaulio lietuvių bendruomenės surengtoje spaudos kon-ferencijoje nei iš šio, nei iš to pareiškia, kad nebūtina keisti 12 straipsnio (jis, kaip minė-ta, gali būti pakeistas tik referendumu), esą pakanka papildyti Konstitucijos 32 straipsnį (tai gali padaryti pats Seimas) ir jame įrašyti nuostatą, kad „Lietuvos pilietybės prieš savo valią negali netekti gimimu ją gavęs asmuo“. Esą taip atsiras galimybė kitaip aiškinti Konstitucijos 12 straipsnio antrąją dalį, tai būtų pagrindas Konstituciniam Teismui pa-keisti ankstesnę doktriną, nereikės rengti referendumo dėl 12 straipsnio pakeitimo. Jis sako: „Tereikia pasitelkti elementarią teisinę vaizduotę, yra ideali teisinė norma, kuri šaukte šaukiasi dėmesio ir dėl to keista, kad Konstitucinis Teismas neįterpė jos į teisinę doktriną.“ Žiniasklaidoje sumirga straipsniai: „Dvigubos pilietybės rebusas visai nesudė-tingas“, „Teisininkas ir diplomatas [tai apie Vygaudą Ušacką. – V. S.] sako radę dvigubos pilietybės išsaugojimo raktą“ ir pan.

Pasiūlymas aiškiai antikonstitucinis, nes, papildžius Konstitucijos 32 straipsnį siūlo-ma nuostata, Konstitucijoje turėtume dvi skirtingas taisykles: pagal 12 straipsnį dviguba pilietybė būtų galima tik retais atvejais (tokią taisyklę nustatė Tauta), o pagal 32 straipsnį ji būtų labai pačiai paplitęs reiškinys, nes absoliuti dauguma asmenų Lietuvos piliety-bę įgyja gimdami, visi jie negalėtų jos prarasti, nors būtų įgiję kitos valstybės pilietybę (tokią taisyklę nustatytų Seimas). Kita vertus, pilietybei Konstitucijoje skirtas specialus



12 straipsnis, todėl nesuprantama, kodėl vieną svarbiausių pilietybės instituto elementų, t. y. jos absoliutaus išsaugojimo taisyklę, siūloma įrašyti ne į 12 straipsnį, o į 32 straipsnį, kuris skirtas tik asmens kilnojimosi laisvei ir su pilietybės santykiais visiškai nesusijęs?!

Vis dėlto didžiausia šio pasiūlymo blogybė tai, kad buvo norima įtvirtinti antikons-titucinį principą, esą Seimas savo padarytomis Konstitucijos pataisomis gali paneigti tą teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintas Konstitucijos I skirsnyje ir gali būti pakeistas tik referendumu. Vėliau, t. y. 2014 m. sausio 24 d. nutarime, Konstitucinis Teismas tokio pobūdžio pasiūlymus įvertins taip: „<...> pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas ne-gali daryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ <...> nuostatos. Jeigu Seimas priimtų tokias Konstitucijos pataisas, kartu jis pažeistų ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios galias riboja Konstitucija.“ Kitaip tariant, Seimas negali padaryti tokių Konstitucijos pa-taisų, kad jomis nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su Konstitucijos I skirsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuris gali būti pakeistas tik referendumu. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, „atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatų darnos imperaty-vą, referendumu taip pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ <...> nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas“. Taigi, net norint refe-rendumu pakeisti Konstitucijos nuostatas ir jose nustatyti teisinį reguliavimą, priešingą įtvirtintajam Konstitucijos I skirsnyje, prieš tai reikia referendumu pakeisti Konstitucijos I skirsnio nuostatas.

Mintis, esą galima išvengti Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo referendumu ir iš-plėsti dvigubos pilietybės suteikimo atvejų Seimo padarytomis kitų Konstitucijos straips-nių pataisomis, sulaukė entuziastingo išeivijos palaikymo. JAV lietuvių bendruomenė 2007 m. balandžio 20 d. priėmė rezoliuciją, kurioje rašoma, kad Konstitucinio Teismo nutarimas „neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų“. Rezoliucijoje Seimui buvo pasiū-lyta priimti tokias Pilietybės įstatymo pataisas [pabrėžiu – ne Konstitucijos, o Pilietybės įstatymo. – V. S.], kurios leistų Lietuvos Respublikos piliečiams, įgijusiems Lietuvos pilie-tybę gimus, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę (taigi turėti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, nors Konstitucinis Teismas ką tik pasakė, kad pagal Konstituciją tai neįmanoma). Seimui taip pat buvo pasiūlyta papildyti Konstitucijos 32 straipsnio trečiąją dalį jau girdėta nuosta-ta: „nė vienas pilietis negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią“. Taigi Seimui buvo pasiūlyta nepaisyti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo nutarimo, papildyti Konstitucijos 32 straipsnį antikonstitucine nuostata, dvigubos pilie-tybės klausimus išspręsti ne Konstitucijos 12 straipsnio, o Pilietybės įstatymo pataisomis.

Kad ir kokių intencijų turėjo minėtos idėjos autorius, negalėčiau jos priskirti prie tų, kurios konstitucinę teisę ir diskusiją dėl dvigubos pilietybės padarė turiningesnę. Ji tik dar labiau sujaukė ir taip suveltą diskusiją. Apie šią idėją kalbu tik todėl, kad ji kol kas nėra mirusi, Pasaulio lietuvių bendruomenės argumentuose ji vis dar nuskamba, o bandant ją pagrįsti, remiamasi jos autoriaus pavarde. Bet Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. sausio 24 d. nutarimą jos pagrįsti ar reanimuoti neįmanoma, kad ir kas ją siūlytų ar remtų.

Seimo nariai neatlaiko išeivijos spaudimo. Artėjant Seimo rinkimams, jie vi-sais įmanomais būdais medžioja rinkėjų balsus. Konstitucija ir Konstitucinio Teismo nutarimas jiems nė motais. Galima pastebėti įdomų dėsningumą: Seimo narių, kitų



politikų rūpinimasis išeivija ir dviguba pilietybe labai padidėja būtent prieš Seimo arba Respublikos Prezidento rinkimus. Kiekvienas stengiasi pažadėti išeivijai kuo daugiau, kad tik balsuotų už jo kandidatūrą ar jo partiją.

Galima pažadėti net tai, kas kelia pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui. Antai Seime pasklinda idėja pakeisti Konstitucijos 12 straipsnio antrąją dalį taip: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis.“ Vadinasi, visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar užsienio valstybėje, galės turėti ir bet kokios kitos valstybės pilietybę. Aiškiai persistengta, tai labai pavojinga Lietuvos nacionaliniam sau-gumui, todėl idėja atmetama. Kaip atsakymas į pasiūlymą leisti visuotinę dvigubą piliety-bę nuskamba pasiūlymas apsiriboti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių pilietybe. Seimas 2010 m. lapkričio 4 d. priima Pilietybės įstatymą, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo, išvykęs iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę“. Taigi dvigubos pilietybės insti-tutas labai išplečiamas ne Konstitucijos pataisa, o įstatymu. Kita vertus, jis išplečiamas tik lietuvių kilmės asmenims, kitų tautybių Lietuvos piliečiai diskriminuojami. Respublikos Prezidentė įstatymo nepasirašo, grąžina jį Seimui pakartotinai svarstyti, siūlo išbraukti minėtas antikonstitucines nuostatas. Seimas sutinka su Respublikos Prezidentės požiū-riu, priima Pilietybės įstatymą be nuostatų, numatančių galimybę turėti Lietuvos ir kartu Europos Sąjungos ar NATO valstybės narės pilietybę.

2012 m. pradžia, pradedama rengtis eiliniams Seimo rinkimams ir diskusijos dėl dvigubos pilietybės vėl įgauna pagreitį. Seime rengiami Seimo ir Pasaulio lietuvių ben-druomenės komisijos posėdžiai, įvairios konferencijos. Jų leitmotyvas – Konstitucinis Teismas suklydo, jis turi pakeisti savo doktriną, o kadangi Konstitucinis Teismas suklydo ir doktrinos kol kas nepakeitė, jo nutarimų galima nepaisyti, Konstitucijos keisti nerei-kia, norint išplėsti dvigubos pilietybės institutą pakanka pakeisti Pilietybės įstatymą, tam reikia tik Seimo politinės valios.

Nors Konstitucinio Teismo pozicija visiškai aiški – norint išplėsti galimybes turė-ti dvigubą pilietybę, būtina padaryti Konstitucijos 12 straipsnio pataisą, Respublikos Prezidentė 2013 m. sausio 14 d. kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų atitinkamos nuostatos „gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas gali vadovautis nuostata, jog dvigubos pilietybės atvejų nereikia riboti, kad galima plėsti įstatymines ga-limybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ir įstatyme, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. iš-vykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, nepaisant to, kad toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais“.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime konstatuoja, jog Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, kurias prašo išaiškinti Respublikos Prezidentė, „reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepri-klausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas



valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valsty-bės piliečiai“. Nurodytame Konstitucinio Teismo sprendime dar kartą konstatuota ir tai, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio antrąją dalį dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik labai reti, kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys.

2015 m. balandžio 23 d. Seime įregistruojamas Konstitucijos 12 straipsnio pa-keitimo projektas, kuriame siūloma Konstitucijos 12 straipsnio antrąją dalį pripažin-ti netekusia galios. Dėl to siūloma surengti privalomąjį referendumą. Atrodytų, viskas aišku – pasiūlytas vienintelis konstitucinis būdas išspręsti labai opų dvigubos piliety-bės klausimą, būtina pradėti rengtis referendumui. Bet Seimo ir Pasaulio lietuvių ben-druomenės komisija 2013 m. gegužės 10 d. (t. y. nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimo) priima rezoliuciją, kurioje rašoma: „Seimas dar neiš-naudojo visų galimybių svarstyti ir priimti įstatymų, kuriais suteikiama teisė turėti kartu Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę, pakeitimus, nekeičiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos.“ Komisija prašo Seimo atidėti Seimo nutarimo dėl referendu-mo paskelbimo svarstymą.

2016 m. gegužės 20 d. Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija priima dar vieną rezoliuciją, joje Seimo prašoma „kartu su Seimo rinkimais 2016 m. spalio mėnesį ne-rengti privalomojo referendumo dėl dvigubos pilietybės įteisinimo pakeičiant Konstitucijos 12 straipsnį“. Kartu atsiranda naujas pasiūlymas: „pakeisti Referendumo įstatymo nuostatas mažinant dalyvavimo referendume ir pritarimo jam reikalavimus“. Vėliau šis pasiūlymas skambės dar ne kartą, jis iki šiol nėra dingęs, nors yra antikonstitucinis.

2016 m. ruduo, įvyksta Seimo rinkimai. Seime toliau rengiamos konferencijos, į jas kvie-čiami išeivijos politologai, teisininkai, įtakingi Lietuvos pareigūnai, net su Konstitucija nieko bendra neturintys asmenys, kurie palaiko Pasaulio lietuvių bendruomenės požiūrį, kad dvi-gubos pilietybės institutą galima išplėsti ne darant Konstitucijos 12 straipsnio pataisas, o pa-pildant Pilietybės įstatymą. Po vienos tokios konferencijos Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, gyvenanti Vokietijoje ir gerai žinanti, ką šioje valstybėje reiškia jos Konstitucinio Teismo sprendimai, paklausta, ar įsivaizduoja, kad, Vokietijos Federaliniam Konstituciniam Teismui išaiškinus, ką reiškia tam tikra Vokietijos Konstitucijos (Vokietijos Pagrindinio Įstatymo) nuostata, ir priėmus sprendimą, kad Bundestagas pagal Konstituciją negali įstatyme nustatyti tam tikro teisinio reguliavimo, Bundestage galėtų būti rengiamos konferencijos arba Bundestago komisijos galėtų raginti Bundestagą nepaisyti Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimų, atsakė: „Ne, tai neįmanoma.“ Tai būtų neįmanoma ir JAV, ir Prancūzijoje, ir kitose valstybėse, kuriose gerbiama konstitucijos ir teisės viršeny-bė, gerbiami konstitucinės kontrolės institucijų sprendimai. Į klausimą, kodėl tai įmanoma Lietuvoje, buvo atsakyta: mums ir Lietuvai reikia dvigubos pilietybės.

Politinio ir teisinio cinizmo viršūnė – 2017 m. balandžio 7 d. Seime įregistruotos Pilietybės įstatymo pataisos (jas pasirašė, atrodo, net 114 Seimo narių), pagal kurias „Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pi-lietybę, nepraranda Lietuvos pilietybės“. Nors Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad toks būdas pagal Konstituciją yra neįmanomas, pro-jektą pasirašė Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas, be to, jie abu pareiškė, kad tai vienintelis būdas išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę. Ir dar pridūrė, kad dvi-gubos pilietybės išplėtimas Pilietybės įstatymu neprieštarauja Konstitucijai. Pilietybės



įstatymo pataisų iniciatoriams visiškai nė motais, kad Konstitucija Seimui draudžia įveik-ti Konstitucinio Teismo nutarimus, t. y. draudžia vėliau priimtais įstatymais ir kitais tei-sės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata.

Nepaisant „sunkiosios artilerijos“ palaikymo, net ne teisininkui aišku, kad įregis-truotos Pilietybės įstatymo pataisos akivaizdžiai nesiderintų su Konstitucinio Teismo nutarimais ir sprendimais. Iškyla klausimas: kas bus, jeigu Konstitucinis Teismas vė-liau tokias Pilietybės įstatymo pataisas pripažins prieštaraujančiomis Konstitucijai? Nejaugi teks atiminėti išduotus Lietuvos piliečio pasus? Gal prieš tai reikėtų pasitikrinti Konstituciniame Teisme?

Seimas 2017 m. birželio 27 d. nutarimu kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-aiškinti jo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimo teiginius, su-sijusius su Lietuvos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais. Pagrindinis argumentas toks: nuo 1992 m., kai buvo priimta Konstitucija, situacija iš esmės pasikeitė, Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, labai padidėjo emigracija, dviguba pilietybė faktiškai tapo paplitusiu reiškiniu, todėl Konstitucinis Teismas gali pakeisti savo doktriną, tuomet nereikės rengti referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.

Konstitucinis Teismas atsako labai greitai, 2017 m. spalio 20 d., sprendime dar kartą Seimui primena savo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo teiginius, kad „teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės at-kūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi, nes juo būtų sudarytos prie-laidos dvigubai (daugybinei) pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiš-kiniu“. Konstitucinis Teismas pareiškia, kad kol Konstitucijos 12 straipsnis nėra pakeistas, nėra galimybių jo aiškinti kitaip, nėra jokio pagrindo koreguoti konstitucinės doktrinos. Taigi, nors situacija pasikeitė, Konstitucija liko tokia pati, draudžianti dvigubą pilietybę.

Deja, nei Pasaulio lietuvių bendruomenei, nei Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijai šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kaip ir jo ankstesni nutarimai, kad yra tik vienas būdas išplėsti dvigubos pilietybės institutą, t. y. pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, ne-daro jokio įspūdžio. Reaguodama į Konstitucinio Teismo sprendimą, Seimo ir Pasaulio lietu-vių bendruomenės komisija 2017 m. spalio 27 d. priima rezoliuciją dėl pilietybės išsaugojimo, kurioje rašoma, kad, „palaikydama Seimo narių išreikštą politinę valią priimant Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 pakeitimo įstatymą [tai įstatymas, kurį Respublikos Prezidentė vetavo, nes jis prieštaravo Konstitucijai. – V. S.], kuriuo siekiama įtvirtinti teisę Lietuvos Respublikos piliečiams, išvykusiems po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Organizacijos valstybės narės pilietybę, išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę“, „prašo Lietuvos Respublikos Seimą užtikrinti gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą įgijus kitos valstybės pilietybę, pasinaudojant visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis“. Taigi, praėjus vos savaitei po Konstitucinio Teismo sprendimo, kad Lietuvos piliečiai, po 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos gyventi į kitas valstybes ir įgiję kitų valsty-bių pilietybę, negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, rezoliucijoje vėl palaikomas antikonstitucinis teisinis reguliavimas, kurį Seimas mėgino įtvirtinti 2010 m. lapkričio 4 d. Pilietybės įstatymo pataisomis ir kurį Respublikos Prezidentė vetavo būtent dėl to, kad jis akivaizdžiai prieštaravo Konstitucijai.



Šį kartą rezoliucija nesuveikia. Po to, kai Konstitucinis Teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendime dar sykį (net penktą!) pakartoja, kad vienintelis būdas išplėsti dvigubos pilie-tybės institutą yra Konstitucijos 12 straipsnio pataisa, Seimas pagaliau supranta, kad kito būdo nėra. Gaila, kad tam prireikia beveik dvidešimties metų.

2018 m. spalio 18 d. Seimas priima nutarimą surengti privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pataisos ir jį vykdyti 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d. Sudaroma Seimo komisija, turinti parengti referendumui teikiamos 12 straipsnio pa-taisos tekstą. Joje visų svarbiausių politinių partijų, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos atstovai, taip pat teisininkai.

Projektų esama įvairių. Vienas jų – Konstitucijos 12 (gerai, kad ne 32) straipsnyje nustatyti, kad „gimimu įgytos pilietybės negalima prarasti prieš žmogaus valią“. Taip, 12 straipsnyje tokia formuluotė gali būti, bet ji reikštų visuotinę ir neribotą dvigubą pilie-tybę. Lietuvai tai pavojinga, projektas atmetamas.

Pradedamas svarstyti kitas variantas: „išskyrus konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“. Taigi išbraukiamas žodis „atskirais“, lieka tik atvejai, juos nustatytų konstitucinis įstatymas. Tai reiškia, kad Seimas turėtų diskreciją konstituciniu įstatymu nustatyti tiek atvejų, kiek norėtų, jo nie-kas nevaržytų. Kyla klausimas: o kas bus, jeigu Seime ateityje dominuos politinės jėgos, kurios norės nustatyti, kad bet kuris Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti, pavyzdžiui, Rusijos ar kitų Rytų bloko valstybių pilietis? Gal Konstitucija turi suvaržyti Seimą, nubrėž-ti tam tikras ribas, kurių jis negalėtų peržengti?

Politikai supranta galimas grėsmes. Pirmiausia jie apsisprendžia, kad kalbama ne apie visus Lietuvos piliečius, o tik apie piliečius pagal kilmę. Taigi asmenų ratas susiaurėja. Dabar reikia apibrėžti erdvę, kokių valstybių pilietybę galėtų turėti Lietuvos piliečiai. Politikai su-taria, kad tai ne Rytų erdvė, o Vakarų demokratinis pasaulis, pirmiausia Europos Sąjungos ir NATO organizacijai priklausančios valstybės narės. Bet iškart pasigirsta kritiškų balsų, kad už borto lieka labai daug kitų demokratinių valstybių, kuriose gyvena Lietuvos piliečiai. Reikia rasti būdą apsaugoti ir jų pilietybę turinčius Lietuvos piliečius, kad jie neprarastų Lietuvos pilietybės. Akivaizdu, kad tos erdvės neįmanoma apibrėžti įstatyme išvardijant konkrečias valstybes, vadinasi, turi būti rastas tam tikras bendras kriterijus.

Turėdami politikų apibrėžtas veikimo ribas, teisininkai Ingrida Danėlienė (Vilniaus uni-versitetas) ir Vytautas Sinkevičius (Mykolo Romerio universitetas) pasiūlo tokią Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies konstrukciją: Seimas priims konstitucinį įstatymą, jame nusta-tys kriterijus, kokios valstybės bus laikomos atitinkančiomis Lietuvos pasirinktos europinės ar transatlantinės integracijos kriterijus; tų valstybių pilietybę turintys Lietuvos piliečiai pagal kilmę galės turėti ir Lietuvos, ir tos kitos valstybės pilietybę.

Bet politikai nori turėti galimybę numatyti ir kitus atvejus, kada Lietuvos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę. Akivaizdu, kad tų kitų atvejų negali būti daug, kitaip europinės ir transatlantinės integracijos kriterijai netektų prasmės. Minėti teisininkai pa-siūlo dar vieną formuluotę: konstituciniu įstatymu bus galima nustatyti ir kitus atvejus, tačiau jie turi būti išimtiniai, vadinasi, reti. Tai papildomas saugiklis Lietuvai apsaugoti nuo nepageidaujamų dvigubų pilietybių.

Konstitucijos pataisos rengimo komisija pritaria pasiūlytoms idėjoms, paprašo minėtų teisininkų parengti konkretų Konstitucijos 12 straipsnio pataisos projektą. Jie pateikia ko-misijai tokį Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies tekstą: „Lietuvos Respublikos pilietis



pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos eu-ropinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.“

Vėliau, jau pasibaigus referendumui, pasigirs priekaištų, kad pataisos tekstas buvo labai sudėtingas, kad paprasti žmonės jo nesuprato. Sutinku, ne teisininkui tekstas sunkiai suprantamas, bet, mano galva, teisininkui jis visiškai aiškus. Išdėstyti jį kitaip, atsižvelgiant į politikų nustatytas ribas, būtų sunku. Projekto autoriai gali atsakyti: feci, quod pótui, fáciant melióra poténtes (padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau).

Bandymą rengti referendumą su dviejų savaičių pertrauka Konstitucinis Teismas pri-pažino prieštaraujančiu Konstitucijai, o referendumu priimti Konstitucijos 12 straipsnio pataisą pritrūko balsų.

„Kodėl referendumas nepasisekė? Arba kodėl jis pasisekė?“ – klausia tie, kurie jį ignoravo ar balsavo prieš dvigubą pilietybę.

Referendumui reikėjo pradėti rengtis iš karto, kai tik Konstitucinis Teismas priėmė 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, kuriame labai aiškiai pasakė, kad norint išplėsti dvi-gubos pilietybės atvejus būtina pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, kad Pilietybės įsta-tymo pataisomis to padaryti negalima. Laikotarpis iki referendumo turėjo būti skirtas rimtoms politinėms ir teisinėms diskusijoms, visų galimų dvigubos pilietybės instituto plėtimo aspektų aptarimui: kodėl reikia dvigubos pilietybės, kuo tai naudinga Lietuvai, kokių problemų gali kilti, kokiais konkrečiais būdais jos bus sprendžiamos, pagaliau – ar pakanka pataisyti vien 12 straipsnį, gal reikia keisti ir kitus Konstitucijos straipsnius? Atsižvelgiant į tai, kad dvigubos pilietybės institutas bus labai išplėstas, buvo būtina ir dabar yra būtina sudėlioti visą būsimą pilietybės instituto modelį ir suprantama kalba išaiškinti jį žmonėms.

Deja, per visą nurodytą laikotarpį nebuvo bent kiek rimčiau diskutuojama nei dėl Konstitucijos pataisos turinio, nei dėl kitų pilietybės dalykų, o visos jėgos buvo skir-tos paieškoms, kaip nepaisyti Konstitucinio Teismo nutarimų. Vyko tikras karas su Konstituciniu Teismu, jo nutarimais, kartu – su Konstitucija. Pasaulio lietuvių bendruo-menė, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, gerai žinodamos Konstitucinio Teismo nutarimus, akivaizdžiai jų nepaisė, tiesiog ignoravo, lyg jų nė nebūtų; visą tą laiką jos atkakliai spaudė Seimą nepaisyti Konstitucinio Teismo nutarimų, dvigubos pilietybės institutą plėsti darant ne Konstitucijos, o Pilietybės įstatymo pataisas. Gaila, bet Seimas ne kartą tam spaudimui pakluso, o jo mėginimai apeiti Konstitucinio Teismo nutarimus buvo pripažinti antikonstituciniais.

Vykusiose diskusijose buvo prikurta visokiausių projektų. Pavyzdžiui, viename iš jų buvo tokia sąlyga: „dvigubą pilietybę gali turėti tie lietuvių išeivių vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, kurie lanko sekmadienines lietuvių mokyklas“; kitame buvo įrašyta, kad asmuo gali išlaikyti Lietuvos pilietybę, jeigu „yra Pasaulio lietuvių bendruomenei pri-klausančios Lietuvių bendruomenės narys ir aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje gyvenamame krašte“. Ar Pasaulio lietuvių bendruomenė išdavinėtų pažymas, pagal ku-rias būtų galima turėti dvigubą pilietybę?!

Apie tai, kad išplėsti dvigubos pilietybės institutą galima tik padarius Konstitucijos 12 straipsnio pataisą, diskusijose nenorėta nė girdėti. Jose vyravo ne raci-onalus svarstymas, o emocijos. Sąmoningai – o gal nesąmoningai – buvo painiojamos



svarbios teisinės sąvokos, klaidingai aiškinami tarptautinės teisės aktai ir tarpukariu suda-rytos Lietuvos tarptautinės sutartys. Kitaip tariant, teisiškai aiškią problemą nuolat buvo bandoma suvelti.

Antai aiškinta, kad pagal tarptautinę teisę Lietuva esą neturi teisės nustatyti, jog Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, nors 1997 m. priimta Europos konvencija dėl pilietybės tiesiogiai leidžia valstybėms nustatyti būtent tokį pilietybės netekimo pagrindą – jeigu jos pilietis laisva valia įgyja kitos valstybės pilietybę.

Taip pat aiškinta, kad toks pilietybės netekimas yra pilietybės atėmimas, nors pagal Europos konvenciją dėl pilietybės situacija, kai asmuo netenka pilietybės dėl to, kad įgyja kitos valstybės pilietybę, nelaikoma pilietybės atėmimu; ji su pilietybės atėmimu neturi nieko bendra.

1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintą žmogaus teisę į pilietybę, turinčią užtikrinti, kad asmuo neliktų be pilietybės, imta aiškinti kaip prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, kurios niekas negali atimti, nors prigimtinės teisės į konkrečios valstybės pilietybę apskritai nėra. Apie tai daug kartų yra kalbėjęs Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas, raginęs diskutuoti remiantis ne emocijomis, o racio-naliais argumentais.

Imta teigti, esą ir šiuo metu galioja Lietuvos ir JAV 1937 m. spalio 18 d. sudaryta Natūralizacijos ir karinės prievolės sutartis, nors JAV valstybės departamento svetainėje, ku-rioje nurodytos visos galiojančios JAV tarptautinės sutartys, tokios sutarties nėra. Gyvenant JAV tai pasitikrinti lengviau negu gyvenant Lietuvoje. Pagaliau net jeigu ji galiotų, užmirš-tama, kad pagal ją asmuo, kuris JAV pilietybę įgijo gimdamas, negalėjo tuo pat metu būti ir Lietuvos pilietis. Dvigubą pilietybę galėjo turėti tik toks Lietuvos pilietis, kuris natūralizavosi JAV, bet ne jo vaikai, nes gimdami JAV jie įgydavo JAV pilietybę.

Diskusijose buvo prikalbėta ir daug kitų keistų dalykų. Jeigu tiek laiko ir pastangų, kiek teko kovai su Konstitucinio Teismo nutarimais, būtų buvę skirta Konstitucijos patai-sai parengti, visuomenei atvirai ir sąžiningai informuoti apie būsimą referendumą, gal jo rezultatai būtų buvę kitokie.

Deja, referendumo viešinimo kampanija buvo pradėta per vėlai, joje netrūko kurio-zų, atviro visuomenės klaidinimo. Antai Seimo nutarimo paskelbti referendumą aiškina-majame rašte teigiama, kad juo siekiama „išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes“, o Seimo ir Vyriausybės svetainėse, kuriose buvo paskelbta visuomenei skirta visa viešini-mo medžiaga, skaitome: „Šiuo referendumu spręsti pateiktas klausimas yra ne dėl dvigubos ar daugybinės pilietybės įteisinimo, o dėl jau teisėtai įgytos ir turimos pilietybės išsaugojimo.“ Akivaizdus visuomenės mulkinimas, nes įgijęs ir kitos valstybės pilietybę Lietuvos pilie-tis taptų dvigubu (daugybiniu) piliečiu. Kitas pavyzdys iš vaizdo klipų. Klausiama: „Ar išliks Lietuvos piliečiais išvykę gyventi į NATO ir Europos Sąjungos šalis lietuviai?“, „Ar išsaugosime pilietybę išvykusiems iš Lietuvos į Vakarų valstybes?“. Argi vien išvykimas iš Lietuvos reiškia, kad asmuo netenka Lietuvos pilietybės? Ne, nereiškia, asmuo ir toliau lie-ka pilietis. Esminės sąlygos – ar išsaugosime pilietybę tiems, kurie išvyko iš Lietuvos ir įgijo kitos valstybės pilietybę, – nėra. Kodėl klausiama tik dėl lietuvių – ar išsaugosime pilietybę tik lietuviams? O kitų tautybių Lietuvos piliečiams neišsaugosime? Vėl diskriminuosime.

Dar viena citata: „Pilietybė – tai raktas grįžti į tėvynę.“ Skamba gražiai ir jautriai, bet ar tai, kad neturi Lietuvos pilietybės, reiškia, jog neturi rakto grįžti į Lietuvą? Ne, ne-reiškia. Bet apie kitą, Konstitucijos 32 straipsnyje tiesiogiai numatytą raktą – „kiekvienas



lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ – nutylima. Pagal Konstituciją lietuviui duris grįžti į Lietuvą atveria jo tautybė, tam nereikia Lietuvos pilietybės, nereikia jokių valdžios leidi-mų. Be abejo, keliauti po pasaulį su Lietuvos piliečio pasu neretai daug patogiau negu su turimu kitos valstybės piliečio pasu. Bet Lietuvos piliečio pasas – tai ne tik patogi keliavi-mo priemonė, ne tik teisės, tai ir pareigos. Bet apie pareigas kalbėti vengiama.

Nuo 1992 m., kai buvo priimta Konstitucija, aplinkybės tikrai iš esmės pasikeitė. Tai skatina naujai pažvelgti ir į dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kuriose dviguba pilietybė griežtai ribojama. Iš viso tokių yra penkios ar šešios. Net tos valstybės, kurios ilgą laiką gana griežtai draudė dvigubą pilietybę, pastaraisiais metais į ją žiūri daug liberaliau. Ją drausti atsisakė Latvija, Lenkija, Suomija, Švedija ir kitos valstybės. Tarptautinėje teisėje požiūris į dvigubą pilietybę taip pat tapo daug liberalesnis: 1963 m. Konvencijoje dėl dvigubos pilietybės atvejų mažinimo ir karo prievolės dvigubos pilietybės atveju buvo įtvirtintas aiškiai neigiamas požiūris į dvigubą pilietybę, o 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės požiūris į dvigubą pi-lietybę yra visiškai neutralus, konvencija nei draudžia dvigubą pilietybę, nei ją skatina, spręsti dvigubos pilietybės leistinumo klausimą daugiausia palikta valstybių nuožiūrai (15 straipsnis).

Pagrindinis klausimas, į kurį šiuo metu tenka ieškoti atsakymo, yra ne tai, ar norint išplėsti dvigubos pilietybės atvejus reikia daryti Konstitucijos 12 straipsnio pataisas, nes kito būdo nėra, o tai, kiek plačiai Konstitucijos pataisomis galima atverti duris dvigubai pilietybei.

Dvigubos pilietybės klausimus visos valstybės sprendžia atsižvelgdamos į tautos, vi-suomenės ir valstybės interesus, į tikrovės diktuojamus naujus poreikius. Taip turime elgtis ir mes. Negalime nematyti apie 800 tūkstančių išvykusiųjų iš Lietuvos; negalime negalvoti, kas bus su jų turima Lietuvos pilietybe, kai jie masiškai įgis kitų valstybių pilie-tybes. Ar tikrai jie turi netekti Lietuvos pilietybės?

Svarbu atsakyti į kelis pagrindinius klausimus. Pirma, kas lems Lietuvos valstybės ateitį po dvidešimties ar daugiau metų? Kas rinks

Seimą – Tautos atstovybę, kas rinks valstybės vadovą – Respublikos Prezidentą, kas priiminės sprendimus, lemiančius Lietuvoje gyvenančių žmonių likimus, – ar tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie ir teisiškai, ir faktiškai yra susiję tik su Lietuvos valstybe, kurie gyvena čia, Lietuvoje, ar tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie įgis naujas pilietybes ir bus susaistyti lo-jalumo, ištikimybės ir kitais panašiais reikalavimais su kitomis valstybėmis, kurie su Lietuva iš esmės neturės jokių faktinių ryšių ir dėl to neprisiims (negalės prisiimti) atsakomybės nei už jos dabartį, nei už jos ateitį, neturės joje jokių pareigų, o mylės Lietuvą iš tolo? Kitaip ta-riant, kas turės balsavimo teisę? Ar Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę nuolat gyventi į kitas valstybes ir įgiję kitos valstybės pilietybę, turės tokią balsavimo teisę, kokią turi pagal dabar galiojančią Konstituciją? Pagal Konstitucijos 34 straipsnio pirmąją dalį rinkimų teisę turi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena ir ar jie turi kitos valstybės pilietybę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija rodo, kad valstybės gali nustatyti, jog balsavimo teisę turi tik tie piliečiai, kurie nuolat gyvena toje valstybėje. Tai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 3 straipsniui. Tokia EŽTT pozicija grindžiama įvai-riais argumentais, inter alia tuo, kad nuolat negyvenantis valstybėje pilietis tiesiogiai ir nenu-trūkstamai yra mažiau susijęs su šalies kasdienio gyvenimo problemomis ir mažiau žino apie



jas; politinių institucijų, kurias renkant dalyvauja valstybėje negyvenantis pilietis, sprendimai tokiam piliečiui daro mažesnę įtaką negu tiems piliečiams, kurie gyvena savo valstybėje; to-kių asmenų padėtis, palyginti su nuolat šalyje gyvenančiais piliečiais, yra kitokia, ir tai patei-sina su gyvenamąja vieta susijusį reikalavimą – jų teisės dalyvauti rinkimuose ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Akivaizdu, kad Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento priimti sprendimai užsienyje nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, ypač tiems, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, daro daug mažesnę įtaką negu tiems Lietuvos pi-liečiams, kurie nuolat gyvena Lietuvoje. Manytina, kad užsienyje nuolat gyvenančių Lietuvos piliečių balsai negali turėti įtakos sudarant Lietuvos politines institucijas (pavyzdžiui, Seimą), nes Seimo priimti įstatymai, kiti sprendimai daro esminę įtaką ne užsienyje, o Lietuvoje gyve-nantiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Svarstytina, gal kartu būtina keisti ir Konstitucijos 34 straipsnį ir nustatyti, kad Lietuvos pilietis, kuris, pavyzdžiui, 10 metų nuolat negyvena Lietuvoje, neturi balsavimo teisės. Tai būtų „snaudžianti“ rinkimų teisė, pilietis ją atgautų, jeigu grįžtų nuolat gyventi į Lietuvą.

Antras klausimas, į kurį turime atsakyti, toks: ar, leidus daugeliui Lietuvos piliečių turėti ir kitos valstybės pilietybę, esame pasirengę pakeisti Konstitucijos 56 straipsnį ir leisti Seimo nariais rinkti ir tuos Lietuvos Respublikos piliečius, kurie turės ir kitos vals-tybės pilietybę, t. y. bus susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei? Pagal šiuo metu galiojančios Konstitucijos 56 straipsnio pirmąją dalį Seimo nariu negali būti renka-mas asmuo, kuris yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ir kitos valstybės pilietybę, negali būti renkamas Seimo nariu; toks asmuo prieš įregistruojant jį kandidatu į Seimo narius turi atsisakyti kitos valstybės pilietybės. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. byloje Tănase ir Chirtoacã prieš Moldovą konstatavo, kad valstybės turi didelę diskreciją nustatydamos kriterijus, kuriuos turi atitikti asmenys, kad galėtų būti keliami kandidatais rinkimuose į parlamentą, tačiau valstybė, leidusi dvigubai pilietybei būti plačiai paplitusiam reiškiniui, tuo pat metu nega-li pažeisti dvigubą pilietybę įgijusių piliečių teisėtų lūkesčių, kad jų politinės teisės (nagri-nėjamu atveju – teisė būti renkamam į parlamentą) nebus paneigtos. EŽTT nustatė, kad Moldova, leidusi Moldovos piliečiams būti ir kitos valstybės piliečiais ir kartu uždraudusi jiems būti renkamiems į Moldovos parlamentą, pažeidė Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį, nes tokie apribojimai yra diskriminaciniai ir neproporcingi siekiamam tikslui užtikrinti parlamento narių lojalumą valstybei, kadangi dauguma šalies piliečių netenka pasyviosios rinkimų teisės. Jeigu Lietuva leistų daugeliui Lietuvos Respublikos piliečių turėti ir kitos valstybės pilietybę ir kartu Konstitucijoje (56 straipsnyje) draustų tokius as-menis rinkti į Seimą, ar Lietuva nepažeistų Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio? Didelė tikimybė, kad pažeistų.

Dar vienas klausimas: iki kelintos kartõs bus leista Lietuvos Respublikos pilietybę gimstant įgyti tų Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimsta užsienyje? Ar bus ap-siribota tik viena kartà, t. y. piliečiais laikysime tik tuos Lietuvos Respublikos piliečių vaikus, kurie gimė užsienio valstybėje, o jų abu tėvai ar vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykę nuolat gyventi į užsienio valstybę iš Lietuvos, ar ir kitų kartų asmenis, t. y. užsienio valstybėje gimusių Lietuvos Respublikos piliečių vaikus? Galbūt užsienyje gimę antrosios kartõs asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais galėtų būti laikomi tik tuo atveju, jeigu jie, sukakę 18 metų, persikeltų nuolat gyventi į Lietuvą ir gyventų joje tam tikrą įstaty-mo nustatytą laiką, pavyzdžiui, bent metus?



Pagaliau ar tikrai esame pasirengę padaryti tokias Konstitucijos pataisas, kad po kelerių metų Lietuvoje turėtume kelis šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, turinčių ir Lenkijos pilietybę? Ar paskui vėl nesulauksime 1991–1992 m. skambėjusių reikalavimų svarstyti autonomijos ir kitų panašių idėjų?

O kaip bus įgyvendinamas Konstitucijos 139 straipsnis, pagal kurį Lietuvos pilie-čiai įstatymo nustatyta tvarka privalo atlikti karo ar alternatyvią krašto apsaugos tarny-bą? Rengiant Konstituciją joje karo tarnyba buvo suprantama kaip karo tarnyba būtent Lietuvos kariuomenėje. Referendumo organizatoriai sako: sudarysime tarptautines su-tartis su kitomis valstybėmis, pripažinsime, kad jų kariuomenėje atlikta tarnyba būtų įskaityta kaip tarnyba Lietuvos kariuomenėje. O ar Konstitucija leidžia sudaryti tokias tarptautines sutartis? Labai abejoju. Kita vertus, ar Seimo nariai tikrai tokie naivūs, kad manytų, jog tokias sutartis pavyks sudaryti su daugiau kaip keturiomis dešimtimis valsty-bių? Maždaug tiek jų atitiks europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.

Aiškinimai, esą kol kas negalime atsakyti į nurodytus klausimus, pradžioje padaryki-me Konstitucijos pataisą, o vėliau matysime, galvosime, spręsime, nepriimtini, jie rodo, kad politikų požiūris į šios ypač sudėtingos problemos sprendimą nėra valstybiškai atsakingas, jis paviršutiniškas. Gal ir dėl to referendumas nepavyko. Būdami nepajėgūs patys pasiūlyti gerai apgalvotų ir racionalių sprendimų, jie iki šiol net nepamėgino ir nesugebėjo sutelkti Lietuvos ir išeivijos intelektinio potencialo, taip pat ir teisininkų, kad problema būtų aptarta visapusiškai ir išsamiai, būtų rasti sprendimai, atitinkantys tautos, valstybės, joje nuolat gy-venančių ir iš jos išvykusių piliečių interesus.

Dvigubos pilietybės konstitucinių vizijų gali būti daug ir labai skirtingų. Klausimas susijęs ne tik su teise, bet ir su žmonėmis, jų likimais, su lietuvių tautos ir Lietuvos vals-tybės ateitimi, jos saugumu, nepriklausomybe.

Nereikėtų kurti iliuzijų, kad kitą kartą referendumu pavyks išplėsti dvigubos pi-lietybės institutą, nes prieš tai esą bus nuleista referendumo kartelė, tiesa, ne visam Konstitucijos I skirsniui, o tik jo 12 straipsniui. Negalėčiau sutikti su teiginiais, kad tam rei-kia tik politinės valios, kad dėl to Konstitucija nebūtų pažeista. Manyčiau, gali būti pažeista, nes būtų pažeista pačioje Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga jos I skirsnio nuostatų apsauga, būtų pažeisti Konstitucijos vientisumo ir teisinės valstybės principai.

Po referendumo vėl pasigirdę įtakingų politikų raginimai dar kartą mandagiai papra-šyti Konstitucinio Teismo pakeisti savo doktriną, tuomet referendumo apskritai nereikės, – dar viena atmestina iliuzija. Į tokius prašymus Konstitucinis Teismas kelis kartus jau atsakė: kol Konstitucijos 12 straipsnis nėra pakeistas, keisti doktriną nėra konstitucinio pagrindo.

O kalbėti apie tai, kad dvigubą pilietybę galėtų turėti tik lietuviai, visiškai nepriimti-na, nes Konstitucijai visi piliečiai lygūs, jų negalima diskriminuoti dėl tautybės.

Taigi susidūrėme su labai rimtu iššūkiu: kaip išlaikyti vis plačiau po pasaulį pasklin-dančių Lietuvos piliečių ryšį su Lietuva, su lietuvių tauta – dabartinis griežtas dvigubos pilietybės ribojimas prie to tikrai neprisideda – ir kartu nenustatyti tokio teisinio regu-liavimo, pagal kurį didelę Lietuvos Respublikos piliečių dalį sudarys tokie piliečiai, kurie su Lietuva neturės jokių faktinių ryšių, o turės kitų valstybių pilietybę ir bus su jomis susaistyti politinio ir kitokio lojalumo įsipareigojimais, neturės Lietuvai jokių pareigų, bet turės visas Lietuvos piliečio teises.

Su šiuo iššūkiu susidorosime, jeigu matysime ir į užsienio valstybes emigravusių Lietuvos piliečių bei jų palikuonių norą turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, ir



bendrus visos Tautos ir valstybės interesus, jeigu racionaliai ir valstybiškai atsakingai įvertinsime naujas realijas.

Kad ir kiek skirtingų nuomonių dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės būtų, dėl vieno turime sutarti: net visuomeniškai svarbių tikslų galime siekti tik Konstitucijai neprieštarau-jančiomis priemonėmis. Teisiniai ir politiniai karai, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės, gali būti kariaujami tik vadovaujantis Konstitucija, kitaip jie veda į aklavietę, laimėtojų juose ne-būna. Norėtųsi, kad laimėtų Lietuva ir jos piliečiai, nesvarbu, kokioje valstybėje jie gyvena.

Tad kiek plačiai Lietuva gali atverti duris savo vaikams?

THE CONSTITUTIONAL VISIONS OF DUAL (MULTIPLE) CITIZENSHIP

Prof. Dr. Vytautas SINKEVIČIUSMykolas Romeris University

Summary

Paragraph 2 of Article 12 of the Constitution of the Republic of Lithuania states that “With the exception of individual cases provided for by law, no one may be a citizen of both the Republic of Lithuania and another state at the same time”. This provision means that cases where a citizen of the Republic of Lithuania may at the same time be a citizen of another state may be very rare (exceptional), and multiple citizenship cannot be a widespread phenomenon. In order to expand the possibilities for the citizens of the Republic of Lithuania to be citizens of other states at the same time, it is necessary to amend Paragraph 2 of Article 12 of the Constitution, which can be done only by referendum. In the referendum on the amendment of Article 12 of the Constitution, held on 12 May 2018, the question to be answered was whether the voters approve that “a citizen of the Republic of Lithuania, having acquired citizenship of the state that meets the criteria, established by a constitutional law, of European and transatlantic integration chosen by the Republic of Lithuania, shall not lose citizenship of the Republic of Lithuania”. The amendment to Article 12 of the Constitution was not approved by referendum. When further discussing the amendment of Article 12 of the Constitution, it is necessary to see the relationship of this article with other articles of the Constitution: the provision of Article 34 that all citizens of the Republic of Lithuania who have reached the age of 18 have the electoral right, as well as with Article 56, according to which a person who also holds citizenship of another state may not stand for election as a member of the Seimas. It is also important to discuss whether, after allowing multiple citizenship to be a widespread phenomenon, it will be possible to implement Article 139 of the Constitution, according to which Lithuanian citizens must perform military or alternative national defence service in the manner prescribed by law.


VENECIJOS KOMISIJOJE

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA*2019 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d.

* Europos komisija „Demokratija per teisę“, vadinamoji Venecijos komisija, yra 1990 m. įsteigta Euro-pos Tarybos patariamoji institucija konstitucinės teisės klausimais. Daugiau apie ją žr. oficialioje Ve-necijos komisijos svetainėje www.venice.coe.int.

Birželio 21–22 d. Venecijoje (Italija) vyko Venecijos komisijos 119-oji plenarinė sesija. Joje buvo priimta keletas nuomonių, be kita ko, nuomonė dėl Moldovoje susi-klosčiusios konstitucinės situacijos, nuo-monė dėl Juodkalnijos įstatymo, kuriuo reglamentuojama religijos laisvė ir įsitiki-nimai bei religinių bendruomenių statusas, projekto, skubi nuomonė dėl Sakartvelo Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos ir skyrimo, nuomonė dėl Tuniso Respublikos pagrindinio įstatymo dėl Tvaraus vystymo-si ir ateities kartų teisių institucijos projek-to. Be to, priimtos merų ir išrinktų vietos atstovų atleidimo iš pareigų ataskaita,

skaitmeninių technologijų ir rinkimų ben-dra ataskaita, patvirtintas Parlamentinės daugumos ir opozicijos santykių demokra-tijoje parametrų kontrolinis sąrašas.

Rugsėjo 19–20 d. Venecijos komisijos delegacija, lankydamasi Kišiniove (Moldo-va), dalyvavo rengiant nuomonės projektą dėl įstatymo dėl Aukščiausiojo Teisingumo Teismo ir prokuratūros reformos projek-to. Delegacija apsikeitė nuomonėmis su Moldovos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės atstovais. Nuomonės projektą, parengtą teisingumo ministro prašymu, turės išnagrinėti ir patvirtinti Venecijos komisija.


KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA


Birželio 5 d., Vilnius Konstituciniame Teisme lankėsi

Europos Audito Rūmų (EAR) vadovauja-ma EAR, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos aukščiausiųjų audito institucijų ekspertų grupė, birželio 3–7 d. atlikusi Valstybės kontrolės ekspertinį vertinimą.

Birželio 21–22 d., Venecija(Italija)Konstitucinio Teismo pirminin-

kas Dainius Žalimas dalyvavo Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) 119-ojoje plenarinė-je sesijoje. Jis dalyvavo rengiant Venecijos komisijos nuomonę dėl Moldovos Respublikos konstitucinės krizės ir su-pažindino su naujausiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisomis.

Birželio 26–27 d., Kijevas(Ukraina)Konstitucinio Teismo pirminin-

kas Dainius Žalimas dalyvavo Ukrainos Konstitucijos 23-iosioms metinėms skirto-je tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus teisės ir nacionalinis saugumas: žmogaus teisių ir valstybės interesų pusiausvyros užtikrinimas. Konstitucinės jurisdikcijos institucijos vaidmuo“.

Liepos 4–5 d., Kišiniovas(Moldova)Moldovos Respublikos vicepremjero

Andrėjaus Nastasės kvietimu lankydama-sis Kišiniove Konstitucinio Teismo pirmi-ninkas Dainius Žalimas taip pat susitiko su teisingumo ministre Olesea Stamate, prezidentūros atstovais. Svarbiausios po-kalbių temos – Moldovos teisinės sistemos

reforma ir jos iššūkiai, šalies Konstitucinio Teismo veiklos atnaujinimas.

Rugsėjo 10 d., VilniusKonstituciniame Teisme lankė-

si Berlyno administracinio teismo ir Berlyno ir Brandenburgo federalinių že-mių aukštesniojo administracinio teis-mo (Vokietija) teisėjų delegacija. Svečiai domėjosi Lietuvos teisės sistema ir dau-giausia visuomenės dėmesio sulaukusiais Konstitucinio Teismo nutarimais.

Rugsėjo 16 d., Vilnius Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas susitiko su dviejų Ukrainos nacionalinių universitetų – Černovcų Jurijaus Fedkovičiaus ir Charkovo Jaroslavo Išmintingojo – įvairių teisės sričių moks-lininkais prof. dr. Ruslana Havryliuk, prof. dr. Lidija Moskvyč, prof. dr. Serhijumi Melenko, prof. dr. Liudmila Ostafijčuk ir prof. dr. Oksana Ščerbaniuk.

Rugsėjo 24–25 d., Charkovas(Ukraina)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas Jaroslavo Išmintingojo nacionalinio teisės universiteto rekto-riaus Vasylio Tacijaus kvietimu dalyvavo III tarptautiniame Charkovo teisės forume.

Rugsėjo 26 d., Vilnius Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas susitiko su Lietuvoje viešėjusiais Japonijos parlamento Konstitucijos komisijos nariais – šios ko-misijos pirmininku Eisuke Mori, pirmi-ninko pavaduotoju Ikuo Yamahana, vy-riausiuoju vadovu Yoshitaka Shindo ir juos lydėjusia delegacija.

◆ KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA 205


Rugsėjo 30 d. – spalio 1 d., VilniusKonstitucinio Teismo pirmininko

Dainiaus Žalimo kvietimu Vilniuje viešė-jo Slovėnijos Respublikos Konstitucinio

Teismo pirmininkas prof. dr. Rajkas Knezas, teisėjos doc. dr. Špelca Mežnar, prof. dr. Katja Šugman Stubbs ir kancleris dr. Sebastianas Neradas.


CURRENT EVENTS ATTHE CONSTITUTIONAL COURT

1 June–30 September 2019

5 June, Vilnius The Constitutional Court was visited

by the group of experts from the European Court of Auditors (ECA) and the supreme audit institutions of the United Kingdom and Poland, headed by the European Court of Auditors, which had carried out an expert evaluation of the National Audit Office on 3–7 June.

June 21–22, Venice(Italy)The President of the Constitutional

Court, Dainius Žalimas, participated in the 119th plenary session of the Council of Europe’s Commission for Democracy through Law (Venice Commission). He took part in preparing the opinion of the Venice Commission on the constitutional crisis in the Republic of Moldova and pre-sented the most recent amendments to the Constitution of the Republic of Lithuania.

26–27 June, Kiev(Ukraine)The President of the Constitutional

Court, Dainius Žalimas, participated in the international conference “Human Rights and National Security: the Role of the Body of Constitutional Jurisdiction”, held on the occasion of the 23rd anniversa-ry of the Constitution of Ukraine.

4–5 July, Chisinau(Moldova)At the invitation of the Deputy Prime

Minister of the Republic of Moldova, Andrei Năstase, the President of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, made a visit to

Chisinau; he also met with the Minister of Justice, Olesea Stamate, and representatives from the Administration of the President of the Republic. Discussions during the meetings focused on the reform of the legal system of Moldova and the related challen-ges, also the resumption of activity by the Constitutional Court of the country.

10 September, VilniusThe Constitutional Court was vi-

sited by a delegation of judges from the Administrative Court of Berlin and the Higher Administrative Court Berlin-Brandenburg (Germany). The guests were interested in the legal system of Lithuania and the rulings of the Constitutional Court that had received the most attention from the public.

16 September, Vilnius The President of the Constitutional

Court, Dainius Žalimas, met with the scholars of different fields of law from two Ukrainian national universities – Yuriy Fedkovych Chernivtsi National University and Yaroslav Mudryi National Law University. Their delegation was compo-sed of Assoc. Prof. Dr. Ruslana Havrylyuk, Assoc. Prof. Dr. Lydia Moskvich, Assoc. Prof. Dr. Serhiy Melenko, Assoc. Prof. Dr. Liudmyla Ostafiichuk, and Assoc. Prof. Dr. Oksana Scherbaniuk.

24–25 September, Kharkiv(Ukraine)At the invitation of the Rector

of the Yaroslav Mudryi National Law University, Vasyl Tatsiy, the President

207


◆ CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT

of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, participated in the III Kharkiv International Legal Forum.

26 September, Vilnius The President of the Constitutional

Court, Dainius Žalimas, met with the members of the Commission on the Constitution of the National Diet of Japan, who were Eisuke Mori, Chairman of the Commission on the Constitution, Ikuo Yamahana, Deputy Chairman of this Commission, Yoshitaka Shindo, Senior

Director of the Commission, and the accompanying delegation during their visit to Lithuania.

30 September–1 October, VilniusAt the invitation of the President of

the Constitutional Court, Dainius Žalimas, the President of the Constitutional Court of Slovenia, Prof. Dr. Rajko Knez, the Justices of the Constitutional Court, Assist. Prof. Dr. Špelca Mežnar and Prof. Dr. Katja Šugman Stubbs, and the Secretary General, Dr. Sebastian Nerad, visited Vilnius.


ÉVÉNEMENTS RÉCENTSÀ LA COUR CONSTITUTIONELLE

Du 1 juin au 30 septembre

Le 5 juin, Vilnius Le groupe d’experts des institutions

supérieures de contrôle de la CCE, du Royaume-Uni et de la Pologne dirigé par la Cour des comptes européenne (CCE) ayant réalisé une expertise de l’Office national d’audit entre le 3 et le 7 juin a visité la Cour constitutionnelle.

Les 21–22 juin, Venice(Italie)Le président de la Cour constitutionnelle

Dainius Žalimas a participé à la 119e session plénière organisée par la Commission européenne pour la démocratie par le droit du Conseil de l’Europe (Commission de Venice). Il a pris part à l’élaboration de l’avis de la Commission de Venice sur la crise constitutionnelle de la République de Moldavie et a présenté des amendements récents apportés à la Constitution de la République de Lituanie.

Les 26–27 juin, Kiev(Ukraine)Le président de la Cour

constitutionnelle Dainius Žalimas a participé à la conférence internationale intitulée « Les droits de l’homme et la sécurité nationale : un équilibre entre les droits de l’homme et les intérêts de l’État. Le rôle de l’organe disposant d’une compétence constitutionnelle » qui a été organisée à l’occasion du 23e anniversaire de la Constitution de l’Ukraine.

Les 4–5 d juillet, Chisinau(Moldavie)À l’invitation du vice-président

de la République de Moldavie Andrei

Năstase, le président de la Cour constitutionnelle Dainius Žalimas, lors de sa visite à Chisinau, a rencontré la ministre de justice Olesea Stamate et les représentants présidentiels. Les thèmes, tels que la réforme du cadre judiciaire de Moldavie et ses défis, ainsi que le redémarrage de l’activité de la Cour constitutionnelle du pays se trouvaient au cœur des débats.

Le 10 septembre, VilniusLa délégation de juges du Tribunal

administratif de Berlin et du Tribunal administratif supérieur de Berlin-Brandenburg (Allemagne) ont visité la Cour constitutionnelle. Les invités ont manifesté un intérêt pour le cadre juridique lituanien et les arrêts de la Cour constitutionnelle ayant suscité un grand intérêt dans le public.

Le 16 septembre, Vilnius Le président de la Cour

constitutionnelle Dainius Žalimas a rencontré prof. dr Ruslana Havryliuk, prof. dr Lydia Moskvich, assoc. prof. dr Serhiy Melenko, prof. dr Liudmyla Ostafiichuk et assoc. prof. dr Oksana Sherbaniuk, spécialistes dans plusieurs domaines du droit provenant de deux universités nationales ukrainiennes, Université nationale de droit Yaroslav Mudryi et Université nationale Yuriy Fedkovych de Chernivtsi.

Les 24–25 septembre, Kharkiv(Ukraine)À l’invitation de M. Vasil Tatsiy,

recteur de l’Université nationale du droit

209


◆ ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COUR CONSTITUTIONELLE

Yaroslav Mudryi, le président de la Cour constitutionnelle Dainius Žalimas a participé au IIIe forum international du droit.

Le 26 septembre, Vilnius Le président de la Cour constitutionnelle

Dainius Žalimas a rencontré des membres de la Commission constitutionnelle du Parlement du Japon, tels que le président de cette commission Eisuke Mori, le vice-président Ikuo Yamahana, le chef suprême

Yoshitaka Shindo et leur délégation lors de leur visite en Lituanie.

Entre le 30 septembre et le 1 octobre, Vilnius

À l’invitation du président de la Cour constitutionnelle Dainius Žalimas, le président de la Cour constitutionnelle de la République de Slovénie Rajko Knez, les juges prof. dr Špelca Mežnar, prof. dr Katja Šugman Stubbs et le secrétaire général Sebastian Nerad se sont rendus en visite en Lituanie.


INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖSTEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Comparative Constitutional Reasoning / Edited by András Jakab, Arthur Dyevre, Giulo Itzcovich. – Cambdridge: Cambridge University Press, 2018. – XII, 854 p. – ISBN 978-1-107-44976-3.

2. Comparative Constitutionalism / A. V. Dicey. – Oxford: Oxford University Press, 2019. – XLVII, 352 p. – ISBN 978-0-19-884261-3.

3. European Constitutions Compared / Albrecht Weber. – München: Verlag C. H. Beck oHG, 2019. – XVII, 221 p. – ISBN 978-3-406-72923-2.

4. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ir asmens duomenų apsaugos teisė / Julius Zaleskis; Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. – Vilnius: Registrų centras, 2019. – 357 p. – ISBN 978-9955-30-280-3.

5. German Constitutional Law. Introduction, Cases and Principles / Christian Bumke, Andreas Voßkuhle. – Oxford: Oxford University Press, 2019. – XXIV, 581 p. – ISBN 978-0-19-880809-1.

6. Good Governance. Concept and Context / Henk Addink. – Oxford: Oxford University Press, 2019. – XXIV, 326 p. – ISBN 978-0-19-884115-9.

7. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc., 2003–. – ISSN 1474-2640.

Vol. 17, No 2. – 2019. – P. 382–725.8. International Review of Constitutionalism. – Lake Mary, Fl.: Vandeplas Publishing,

2001–. – ISSN 1569-3074. Vol. 18, No 2. – 2018. – P. 127–251.9. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Den Bosch:

BookWorld Publications, 1993–. – ISSN 0928-964X. Vol. 25, No 2. – 2018. – P. 126–254.10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis: Administracinė jurispruden-

cija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina / Redaktorių kolegija: Rimvydas Norkus (redaktorių kolegijos pirmininkas). – Vilnius: Lietuvos vyriausia-sis administracinis teismas, 2007–. – ISSN 1822-8224.

Nr. 36: 2018 metų liepa–gruodis. – 2019. – 439 p.11. Philosophical Foundations of Constitutional Law / Edited by David Dyzenhaus,

Malcolm Thorburn. – Oxford: Oxford University Press, 2019. – VI, 332 p. – ISBN 978-0-19-875453-4.

12. Poland‘s Constitutional Breakdown / Wojciech Sadurski. – Oxford: Oxford University Press, 2019. – XIV, 289 p. – (Oxford Comparative Constitutionalism). – ISBN 978-0-19-884050-3.

13. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis / Vyr. redaktorius Vytautas Andriulis. – Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1995. – ISSN 1392-1460.

Nr. 49. – 2018. – 750 p.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 211


14. The Ethics of Multiple Citizenship / Ana Tanasoca. – Oxford University Press: Cambridge, 2018. – XV, 204 p. – (Contemporary Political Theory). – ISBN 978-1-108-42915-3.

15. The Referendum and Other Essays on Constitutional Politics / Matt Qvortrup. – Oxford: Hart Publishing, 2019. – IX, 205 p. – ISBN 978-1-50992-929-0.

16. Žiniasklaidos teisė. Visuomenės informavimo teisė: teoriniai ir praktiniai aspektai / Liudvika Meškauskaitė; Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. – 2-asis papild. leid. – Vilnius: Registrų centras, 2018. – 475 p. – ISBN 978-9955-30-273-5.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 3 (55)2019 BIRŽELIS–RUGSĖJIS

CONSTUTITIONAL JURISPRUDENCEBulletin of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

No. 3 (55)JUNE–SEPTEMBER 2019

JURISPRUDENCE CONSTITUTIONNELLEBulletin de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie

N0 3 (55)JUIN–SEPTEMBRE 2019

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė Viršelio nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2019 12 02. 21,2 sp. l.Tiražas 60 egz.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Spausdino UAB „Ciklonas“

konstitucinĖ jurisprudencija · the constitution of the republic of lithuania, no kt18-n9/2019, 25...

Documents