Šveicarijos lietuvių

ŽiNiosNeperiodinis leidinys Nr. 24 (31)1951-1953 metais išleisti 7 numeriai. Laikraštis vėl pradėtas leisti 2001 metais. 2014 metų gegužė

ŠVENTĖSVasario 16-osios šventė Ciuriche 2

Anapus Gotardo tiesiami tiltai į Lietuvą 10Mažąją Lietuvą prisimenant: ką liudija senas giesmynas 11160 metų jubiliejus neliko nepas-tebėtas 13Ciuricho knygų klubo susitikime sproginėjo pavasariniai pumpurai 15In Memoriam Mykolui Zakui 16

PROJEKTAIKnygų kolekcija atgimė naujam gyvenimui 5

TURINYS

SVEIKINIMAI, ADRESAI 24

ŠVEICARIJA IR LIETUVA: SĄSAJOSPasaulio lietuvius kviečia Lietuvos Dainų šventė „Čia mano namai“ 18

Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu Dievo Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.

Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo, Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.

Kristijonas Donelaitis. Metai.

Dr. Lijanos Tagmann nuotrauka

SUKAKTYSLietuva-išdidi ir pilnateisė ES ir NATO narė 4

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMOIšrinkta nauja ŠLB valdyba 72014-ieji - Kristijono Donelaičio metai 7

Siekis nukelti tautinį kostiumą nuo scenos ir vėl atiduoti tautai 19Linkėjimai knygų klubams iš Vilniaus 20Suradę namus Šveicarijoje: lie-tuvių sesių istorija 21 Švietimo ir mokslo ministro D.Pa-valkio, Lietuvos mokslininkų ir fizi-kos mokytojų vizitas Ženevoje 22

KVIETIMAI 23

Vasario 16-osios šventė Ciuriche

ŠVENTĖS2

2014 metų Nepriklausomybės dienos minėjimo šventės mozaika buvo spal-

vinga ir gyva, kaip anot R.Rudoko IN ir JAN, bet jokiu būdu ne DZIN

• Kaip visada visuotinis susirinki-mas nebuvo populiarus, bet tos 17 susi-rinkusių lietuviškų sielų stengėsi už vi-sas kitas 130. Susirinkimas kaip niekada pulsavo nuo emocijų, pastabų ir pastebė-jimų, svarstymų ir performulavimų. Joks deimantas nesužiba be šlifavimo, joks darbas netampa tobulas be kritikos, tad tobulėjimas – garantuotas!

• Naujos valdybos rinkimų 2014-2015 metams rezultatai parodė, kad di-džiausiu bendruomenės pasitikėjimu yra apdovanota ŠLB finansų ministrė Vilma. Tai – neabejotinai geras ženklas, nes šią sritį bendruomenės akys stebi labai bu-

driai... Deja, sufokusuoti Vilmos kadre nepavyko, nes ji kaip vėjas skraido ne tik finansuose, bet ir šventės organizavime.

• Dvi puikios šeimininkės, Švei-carijos lietuvių laimei importuotos iš Že-maitijos, paruošė tiek skanumynų, kad, net ir 120 žmonių papietavus, jų liko ir lauktuvėms namo.

• Šįkart Nepriklausomybės dienos minėjimo šventės virtuvė buvo ypač lie-tuviška – su žemaitiškais cepelinais, ku-geliu ir net kastiniu!

• Suneštiniai desertai, kaip visa-da, buvo fantastiški, dėkui visoms kepu-sioms, puošusioms, dovanojusioms!

• Pilnutėlėje salėje Lietuvos Res-publikos Ambasadorius dr. Jonas Ruda-levičius sveikino lietuvius su Nepriklau-somybės diena.

• Viena iš ilgiausios gyvenimo

Šveicarijoje patirties savininkių Angelė Gegeckienė savo daugelį sugraudinusio-je sveikinimo kalboje minėjo ir puikią ankstesnę Šveicarijos lietuvių tradiciją į Vasario 16-osios minėimo šventę rinktis pasipuošus lino rūbais ir gintaro karo-liais.

• Ilgamečio bendruomenės švie-sulio - dr. Joanos Pečiulionytės sveiki-nimas buvo trumpas, bet stiprus, sutiktas gausiais plojimais.

• Vaikai minėjimo metu piešė. Jų kūriniai, įkvėpti, besiklausant patriotiškų kalbų kėlė daug minčių. Dominuojančios temos: dinozaurai, namai, gėlės ir debe-sys.

• Kai Saulės paklausiau, ką piešia, ji atsakė: „lietuvišką undinėlę”. “O kuo ji bus lietuviška”, - paklausiau. „Pama-tysi…” Pamačiau – undinę su nuostabia

Sugrįžusi saulė vėl įsuko gyvenimo ratą… Nors nuo

paskutiniojo numerio nepraėjo nei pusmetis, vėl galime džiaugts naujienų, temų, būsimų renginių gausa.

Kaip ir kasmet, paminėta Vasario 16-oji. Artėja kitos svarbios datos - Lietuvos įstojimo į ES ir NATO dešimtmetis, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Šia tema žodį taria Lietuvos Respublikos ambasadorius Šveicarijoje dr. J.Rudalevičius.

Kokių prasmingų darbų Lietuvos labui gali nuveikti Šveicarijoje gyvenantys lietuviai, sužinosime „Projektų” rubrikoje.

Bendruomenės gyvenimo pulsą atspindės naujai išrinktos valdybos pristatymas, prisilietimas prie Mažosios Lietuvos istorijos minint Kristjono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, pašnekesys su Lietuvos Garbės konsulu Tičino kantone G.Bertašiumi apie ten gyvenančius lietuvius, akimirkos iš Ciuricho knygų klubo, ilgamečių bendruomenės narių A. ir J. Kurmanavičių jubiliejus bei pagarba išeinantiems - In Memoriam Mykolui Zakui.

Rubrika „Šveicarija ir Lietuva: sąsajos” mus, kartu su kitais pasaulio lietuviais pakvies į jubiliejinę Dainų šventę Kaune ir Vilnuje, pažvelgsime į tautinio kostiumo ištakas, pasidžiaugsime Lietuvos mokslininkų ir fizikų vizitu Ženevoje, mus pasieks linkėjimai iš knygų klubo Vilniuje, vėl aplankysime šveicarų šeimos įdukrintas lietuvaites sesutes.

Linkme malonaus skaitymo!

Redaktoriaus žodis

Vyr. redaktorė

DR. LIJANA TAGMANN

ŠVENTĖS 3

lietuviškos trispalvės uodega, sėdinčią ant galingos bangos! Ir visiškai nusira-minau: kokybiškam lietuviškam moteriš-kumui Šveicarijoje išnykimas negresia…

• Kol buvo mažutė, Jorė lindėda-vo po mano knygų kiosko stalu ir skaity-davo viską, ką pasiūlydavau, netgi Bibli-ją. Dabar ji įsitaiso aukštesniame lygyje – ant laiptukų, ir vis dar skaito – žinoma, lietuviškas knygutes! Reali prognozė: nepraeis nei dešimtmetis ir St. Gallene tikrai atsiras dar vienas jaunatviškas ir inovatyvus knygų klubas, vadovaujamas žavios šviesiaplaukės lietuvaitės.

• Ramūno Rudoko monospekta-klis „Seneliukas” pralinksmino publiką, nepaisant fakto, kad seneliukų ir seneliu-kių joje buvo mažai. O kai kurie epizodai apie proto užtemimo fazes po kažkokių stiklinių daiktų kilnojimo, panašu nebu-

vo aktualūs vietinei bendruomenei - jo-kios reakcijos nesukėlė. Suaugusi publi-kos dalis ypač šiltai sutiko scenas apie keliavimą ir Onutę, o vaikiška publikos dalis ne perkeltine prasme raitėsi iš juo-ko, klausydamiesi apie Vladuką.

• Netikėčiausia (tik kaltininkams) šventės dalis – linksmas Aidos ir Juozo Kurmanavičių bendro 160 metų jubilie-jaus minėjimas.

• Svarbiausia, kaip savo kalboje pastebėjo gerbiamas bendruomenės na-rys dr. Algimantas Gegeckas „ant galo visiems vėl būti kartu”.

Ilona Katkienė

Straipsnio autorės ir dr. Lijanos Tagmann nuotraukos.

4

DR. JONAS RUDALEVIČIUS

Lietuva - išdidi ir pilnateisė ES ir NATO narė

SUKAKTYS

Vos prieš mėnesį atšventėme Kovo 11-ąją, Lietuvos pakili-

mo, tautos 24-ojo pavasario šventę. Šį XX-ojo amžiaus stebuklą sukūrėme mes visi, lietuviai, Lietuvos gyven-tojai, nepaisydami kaimyninio „di-džiojo brolio“ grasinimų ir ginkluotos agresijos.

Neužilgo minėsime ir kitą gražią sukaktį - Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO narystės 10-metį.Tuomet, prieš dešimt metų, Lietuvai ruošiantis narystei šiose mums ypač svarbiose organizacijose, pasigirsda-vo vienas ar kitas abejojantis, nuogąs-taujantis balsas ar net buvo kviečian-čių boikotuoti šį Lietuvai ypač svarbų žingsnį.

Šiandien turbūt jau vargiai berasime abejojančių, jog ši Lietuvos narystė neturėjo alternatyvų - ištisas epochas gyvenome geopolitinių neramumų bei civilizacijų kovų seisminėje zono-je. Istoriškai mąstant, pagrįstai gali-me teigti, jog savo tvirtumu, ištverme ir kovingumu apgynėme ne tik savo valstybingumą, savo europietišką ta-patybę, bet ir XIII-XVII a. iš esmės apsaugojome Europos civilizaciją nuo užkariautojo iš Rytų. Tačiau šiandien, kaip niekad aiškiai tenka pajausti, jog mūsų Nepriklausomybė nėra duotybė savaime. Už tai, ką mes „tarsi savai-me“ šiandien turime, kitos šalys atka-kliai ir kruvinai kovoja. O tikslai juk tie patys, kaip ir tos pačios bendraž-mogiškosios vertybės.

2013 m. antrajame pusmetyje, būda-mi ES „naujokais“, pirmą kartą pir-mininkavome ES Tarybai. Kitą kartą tokią galimybę turėsime ne mažiau nei už 14 metų. Lietuvos pirmininka-vimas buvo dar viena puiki ir svarbi galimybė padidinti Lietuvos matomu-mą bei žinomumą pasaulio, ES ben-druomenėje. Pernai Lietuvos ir mūsų

visų iniciatyvos bei darbai buvo labai gerai įvertinti, šiemet ryžtingai pirmi-ninkaujame kitai svarbiai organizaci-jai - JTO Saugumo Tarybai.

Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos Pirmininkavimo ES Tarybai metu, startavo ir negrįžtamą pagreitį įgavo Rytų partnerystės iniciatyva, kuri pa-skatino kai kurias Rytų Europos šalis pasukti Europos ir Europos Sąjungos integracijos keliu. Lietuvai pirminin-kaujant ES Tarybai buvo padėti pa-grindai ES bankų sistemos vieningam valdymui, patvirtinta ilgalaikė ES ša-lių finansinė perspektyva, toliau gerė-jo ES šalių socialinė aplinka, suinten-syvėjo energetinio bei branduolinio saugumo problemų, klimato kaitos iššūkių sprendimas - tai yra Lietuvos įnašas į bendrų saugių Europos namų kūrimą.

Pastarieji įvykiai Ukrainoje mums visiems aiškiai parodė, jog privalo-me visi kartu ginti mūsų laisvę, mūsų saugumą, mūsų vertybes. Privalo-me įtvirtinti ir išsaugoti tai, ką šim-tmečiais mums kūrė mūsų protėviai, privalome būti aktyvūs mūsų šalies piliečiai, neabejingi visoms demokra-tijos grėsmėms, aktyviai vykdyti kie-kvieno iš mūsų pilietinę valią.

Jau netrukus, gegužės 11 d. Lietuva rinks savo naująjį Prezidentą, o ge-gužės 25 d. - Lietuvos piliečiai kartu su kitomis ES šalimis rinks Europos Parlamentą, bei esant būtinybei, bal-suos antrajame LR Prezidento rinki-mų ture. Būti aktyviu rinkėju, ateiti prie urnos ir atiduoti savo balsą – tai yra kiekvieno iš mūsų pilietinė par-eiga. Kiekvienas iš mūsų turi žino-ti, kad tik jis pats kuria savo ir savo vaikų ateitį, kad jo balsas gali būti le-miamas kuriant gražesnę, saugesnę ir šviesesnę Lietuvos ateitį.

LR ambasados Šveicarijos Kon-federacijoje ir Lichtenšteino Kuni-gaikštystei informacija:

Jeigu Jūs gyvenate Šveicarijoje ar joje būsite rinkimų dienomis ir pa-geidaujate balsuoti, prisijunkite prie rinkėjų, balsuojančių užsienyje, re-gistracijos sistemos: http://www.vrk.

lt/e-registracija.Primename, jog visi rinkėjai, norin-

tys balsuoti šiuose rinkimuose, turi registruotis iš naujo – net ir tie asme-nys, kurie nuolat gyvena užsienyje ir jau buvo įtraukti į Atstovybės rinkėjų sąrašus praėjusiuose rinkimuose.

Norėdami gauti išsamesnės infor-macijos galite kreiptis į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų ko-misiją: (tel. nr. +370 659 89379, el.p. mindaugas.skackauskas@lrs.lt; tel.nr. +370 659 89381, el.p. loreta.rakaus-kiene@lrs.lt)

Balsavimas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose LR amba-sadoje Berne:

2014 m. balandžio 28-30 d., gegužės 2 d. nuo 10.00 iki 12.00 val. ir nuo 14.00 iki 16.00 val.;

2014 m. gegužės 5-9 d. nuo 10.00 iki 12.00 val. ir nuo 14.00 iki 16.00 val.;

2014 m. gegužės 11 d. nuo 9.00 iki 19.00 val.

Balsavimas rinkimuose į Europos Parlamentą ir galimas pakartotinis balsavimas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose:2014 m. gegužės 13-16 d. nuo 10.00 iki 12.00 val., nuo 14.00 iki 16.00 val.;

2014 m. gegužės 19-23 d. nuo 10.00 iki 12.00 val., nuo 14.00 iki 16.00 val.;

2014 m. gegužės 25 d. nuo 9.00 val. iki 19.00 val.

2014 m. gegužės 3 d. 10.00 - 12.00 val. Ciuricho kantono rotušėje (Lim-matquai 55, 8001 Ciurichas) vyks Lie-tuvos, Latvijos ir Estijos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO 10-mečio paminėjimas, kurį organizuoja šveicarų parlamentinė grupė PRO BALTIKUM, palaikant Lietuvos ir Estijos Garbės konsulatams, Latvijos Generaliniam Konsulatui, Europos Institutui prie Ciu-richo universiteto ir visų Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - tautinėms bendruomenėms.

Šis renginys yra viešas. Baltijos šalių bendruomenių atstovai yra kviečiami dalyvauti pasipuošę tautiniais rūbais (pagal galimybes).

5PROJEKTAI

Neseniai visai atsitiktinai sužinojome vieną įdomų

faktą, kad Vilniaus universiteto Orientalistikos centro bibliotekai apie 4000 knygų buvo padovanota iš Šveicarijos. Ši vertinga kolekcija šiandien sudaro vieną trečdalį visos Orientalistikos centro bibliotekos. Dovanojimo aktas buvo pasirašytas 2007 m. spalio 22 d. Pakalbinome du šiame projekte tiesiogiai dalyvavusius žmones - šį projektą inicijavusią ŠLB ilgametę narę Ritą Žiedaitę ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorių prof. Audrių Beinorių.

Rita, kandidatuodama į ŠLB val-dybą savo prisistatyme paminėjote įdomų faktą, apie kurį, greičiau-

Knygų kolekcija, atgimusi naujam gyvenimui

JŪRATĖ CASPERSEN

siai, bendruomenėje nedaug kas žino. Būtent, kad Jūsų iniciatyva Vilniaus universiteto Orientalisti-kos centras pasipildė 4000 knygų iš Šveicarijos, ir kad ši kolekcija turi savo atskirą patalpą, pavadintą Alf-redo Binderio vardu.

Papasakokite, kaip ir kada tai įvy-ko? Kas buvo Alfredas Binderis? Kaip vyko tokio didžiulio skaičiaus knygų pervežimas į Lietuvą? Kas Jums talkino?

Rita Žiedaitė: „Iš tiesų, šitą fak-tą paviešinau tik kandidatuodama į Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybą. Įprasta tvarka prisistatant, buvau paprašyta paminėti ir tai, ką esu nuveikusi. Tai įvyko prieš septy-nerius metus. Likimas lėmė, kad bu-vau labai artima su Helly ir Alfredo Binderio-von Glenck šeima. Šviesios atminties Alfredas Binderis buvo vi-sapusiškai išsilavinęs žmogus, studi-javęs Bazelio Muzikos Akademijoje, grojęs Bazelio simfoniniame orkestre mušamaisiais. Vėliau jis studijavo si-

nologiją, japanologiją ir Rytų Azijos meno istoriją Frankfurto ir Heidel-bergo universitetuose, išmoko japonų kalbą. Ilgą laiką jis su šeima gyveno Japonijoje, dirbo Osakos universiteto kalbos ir kultūros fakultete, o žmona dėstė smuiko discipliną Osakos muzi-kos institute. Grįžęs į Europą, Alfre-das Binderis dėstė Miuncheno univer-siteto Rytų Azijos fakultete budistinio meno ikonografiją. 1993 m. šeima grį-žo į Šveicariją, gyveno Cuge. A. Bin-deris visą gyvenimą sistemingai rinko knygas, filmus ir Azijos meną.

Po A. Binderio mirties kilo klausi-mas, ką daryti su didelę vertę turinčia biblioteka, kurios didžiąją dalį sudarė profesinė literatūra japonų, kinų kal-ba, antikvarinę vertę turinčios meno knygos, žodynai, filosofinė literatū-ra. Mano pasiūlymas buvo dovanoti ją Vilniaus universitetui. Tačiau tai nebuvo lengvas kelias, nes šia biblio-teka labai domėjosi specialistai iš be-sikuriančio Orientalistikos centro Ry-goje bei Vokietijos universitetai. Kaip

VU Orientalistikos centro biblioteka. Centro archyvo nuotrauka.

dabar prisimenu, skambinau tėčiui į Vilnių, prašydama padėti susisiekti su Vilniaus universitete dirbančiais spe-cialistais. Taip pavyko surasti profe-sorių Audrių Beinorių. Pasikvietėme jį į Šveicariją apžiūrėti kolekcijos ir susipažinti. Buvo iš tiesų jaudinantis momentas, kai buvo nuspręsta, kad ši didžiulė dovana keliaus į Lietuvą. Tik kilo klausimas, kaip ji pasieks Vilnių. Čia daug prisidėjo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Pervežimas vyko keliais etapais. Savaitgaliais ar radu-si laisvo laiko, važiuodavau į Cugą, ir mudvi su Helly Binder rūšiuodavome knygas ir dėdavome į dėžes. Kai min-timis grįžtu į tą laiką, suprantu, kad tai iš tiesų buvo didžiulis darbas ir di-džiulė dovana Lietuvai.

Deja, prieš metus netekome ir švie-sios atminties Helly Binder von Glenck.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Orientalistikos centras (OC) – tai Vilniaus universiteto padalinys, vyk-dantis mokymo ir tiriamuosius moks-linius darbus. Jis pradėtas atkurti nuo 1993 metų. (Vilniaus universitete 1910 m. buvo įkurta Rytų kalbų kate-dra, kuri sovietmečiu buvo uždaryta).

PROJEKTAI6

Šiandien Orientalistikos centre dirba virš 30 specialistų. Centras vykdo šešias Bakalauro ir Magistro studijų programas. Dar apie 2000-uosius me-tus OC biblioteką tesudarė apie 1000 knygų. Šiandien šio centro biblioteka – didžiausia orientalistinė mokslinė biblioteka Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Ją sudaro per 10 000 knygų ir meno albumų, virš 3 tūkst. mokslinių ir kitų žurnalų, Azijos kinematografo filmų ir kultūros populiarinimo laikmenų. Visi bibliotekos fondai - tai mokomo-ji ir mokslinė Azijos kalbų, kultūrų, religijų, filosofijos, antropologijos ir meno istorijos literatūra.

Pasak Orientalistikos centro direkto-riaus prof. Audriaus Beinoriaus, gauta A. Binderio kolekcija buvo ypatingai svarbi. Ji pakylėjo bibliotekos vertę į kitą lygį. Ir šiandien ji yra didžiausia privati kolekcija Orientalistikos cen-tre. Kolekcija yra laikoma atskiroje Alfredo Binderio vardu pavadintoje patalpoje. A. Binderio kolekcija yra labai vertinga. Jos knygų negalima išsinešti, jomis galima naudotis tik skaitykloje.

A. Binderis buvo geras Rytų Azijos žinovas ir nuoseklus kolekcionierius. Jo asmeninėje kolekcijoje daugiausia

knygų japonų ir kinų kalbomis, kiek mažiau sanskrito ir korejiečių, taip pat daug vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis. Vien meno albumai sudaro apie 1500 vienetų.

Po pusantrų metų nuo kolekcijos pargabenimo į Lietuvą, įvyko jau su-katalogizuotos jos atidarymas ir ati-davimas skaitytojams. Galima sakyti, kolekcija atgimė naujam gyvenimui. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo mecenatė ponia Helly Binder von Glenck, jos sūnus Frankas Binderis ir Rita Žiedaitė iš Šveicarijos.

Orientalistikos centro biblioteka ir Alfredo Binderio kolekcija yra VU Centriniuose rūmuose, Universiteto g. 3. Ji atvira visiems VU bibliote-kos skaitytojams. Alfredo Binderio kolekcijos patalpoje stovi du stendai. Vienas supažindina su pačiu kolekci-onieriumi, antras – su kolekcijos me-cenate Helly Binder von Glenck. Bet, tikriausiai, šios asmenybės būtų likę nežinomos Lietuvos akademikams ir studentams, jei šalia nebūtų buvę žmogaus, kuriam buvo ne tas pats, kurio Europos universiteto bibliote-kos lentynose atsiras jų kolekcija.

Ar žinote, kad… Helvetų Respub-lika, egzistavusi mažiau nei 5 metus XVIII –XIX amžių sandūroje turėjo tų pačių spalvų vėliavą, kaip Lietuva?

Helvetų Respublika (vok. Helve-tische Republik, pranc. République helvétique, ital. Repubblica elvetica) buvo įkurta 1798 m. balandžio 12 d. vietoj egzistavusios Eidgenossenschaft, kaip prancūzų revoliucijos eksportas į kaimyninę šalį. Helvetų Respublikos sostine pradžioje de facto buvo Lucer-nos miestas, o de jure –Aarau (1798), vėliau -Lucerna ir nuo 1802m - Ber-nas. Tuo metu jos teritorijoje gyveno 1 493 726 (1800m.) gyventojų. Jų va-liuta buvo Frankas („franc de Suisse“). 1803m. kovo 10 d. Helvetų Respublika buvo panaikinta.

Įdomus faktas, kad ši beveik 5 metus egzistavusi Helvetų Respublika turėjo tų pačių spalvų vėliavą, kaip vėliau pasi-rinks Lietuva. Tik jų išsidėstymas buvo - žalia, raudona, geltona.

Helly Binder von Glenck prie kolekcijos savo namuose Cuge. Ritos Žiedaitės asmeninio archyvo nuotrauka.

Išrinkta nauja ŠLB valdyba

7IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO

2014m. vasario 22d. vykusiame ŠLB narių visuotiniame metinia-

me susirinkime Ciuriche buvo išrinkta nauja 7 narių valdyba 2014-2015 m. kadencijai.

Pirmojo posėdžio metu ŠLB valdy-bos pirmininke vienbalsiai išrinkta Jūratė Caspersen. Valdybos narės pasiskirstė atsakomybių sritimis sekančiai:

Jūratė Caspersen – ŠLB valdy-bos pirmininkė, taip pat atsakinga už švietimą, administraciją ir archyvus

Julija Daugėlaitė – prancūziškos Šveicarijos dalies lietuvių veiklos koordinatorė

Erika Kancerevyčienė – itališkos Šveicarijos dalies lietuvių veiklos koordinatorė

Laura Kacienaitė – Berno lietuvių veiklos koordinatorė

Vilma Kinčiūtė Kern – ŠLB finansininkė.

Dr. Lijana Tagmann – ŠLB laikraščio „Šveicarijos lietuvių žinios“ vyr. redaktorė

Rita Žiedaitė – kultūrinių projektų koordinatorė

2014-ieji - Kristijono Donelaičio metai

Lietuvos Respublikos Seimas 2014-uosius paskelbė Kristijo-

no Donelaičio metais, minint lietu-vių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ autoriaus 300-ąsias gimimo metines. Šiai progai supla-nuota ir jau įvyko visa eilė literatūros, dailės, teatro, muzikos, leidybos, edu-kacinių ir kitokių renginių Lietuvoje ir užsienyje.

Apie K.Donelaičio kūrybos reikšmę mūsų tautai, jos kultūrai ir literatūrai daug prirašyta. Jo garbei ir įamži-nimui parašyti ištisi literatūriniai ir

JŪRATĖ CASPERSEN

muzikiniai kūriniai, sukurtos medalių kolekcijos, skulptūros, nutapyti pa-veikslai. Paties K.Donelaičio kūrybą šiandien galima skaityti dvidešimčia pasaulio kalbų, poema „Metai“ iš-versta į dvylika užsienio kalbų, lie-tuvių kalba „Metai“ išleisti net keletą kartų. Kaip ypatingą nacionalinę vertę turintis kūrinys, K. Donelaičio poema „Metai“ 1977 m. įtraukta į UNESCO literatūrinių šedevrų sąrašą.

K.Donelaitis yra įamžintas ir Mažo-sios Lietuvos žemėje. 1979 m. buvo atstatyta Tolminkiemio bažnyčia, joje įrengtas Donelaičio memorialinis muziejus. Po bažnyčia įrengta krip-ta - mauzoliejus, kur buvo perlaidoti rašytojo palaikai. Atstatytas ir bu-vusios klebonijos pastatas. Gimtuo-siuose Lazdynėliuose, minint poeto 275-ąsias gimimo metines, pasodin-tas 275 ąžuoliukų parkas, o 1992 m.

pastatytas ir pašventintas paminklinis akmuo (1).

K.Donelaičio reikšmė mūsų tautai apima ne tik jo literatūrinį palikimą ir poemą „Metai“, kurią poetas Justinas Marcinkevičius pavadino lietuviškąja Biblija (2). K.Donelaitis savo istori-niame vietos ir laiko fone iškyla kaip lietuvių kalbos puoselėtojas, kovoto-jas prieš vietinių gyventojų nutautini-mą, jų germanizaciją, tautiškumą tie-siogiai sugretinęs su dorybe.

Požiūris į istorinį kontekstą keičiasi su laiku ir besikeičiančia aplinka, ir tai ne tik leidžia, bet ir verčia pažiūrė-ti į K.Donelaičio gyvenimą ir kūrybą kitaip. Kitoks požiūris iškelia naujas reikšmes, išryškina arba susilpnina tam tikrus aspektus. Todėl sugrįžimai prie „senos temos“, iškelia naujas įž-valgas, naujas interpretacijas.

Naujoji bendruomenės valdyba: Rita, Jūratė, Erika, Vilma, Lijana ir Julija.

Ignės Kinčiūtės nuotrauka.

Istorinis K.Donelaičio gyvenimo ir kūrybos kontekstas neišvengiamai nu-veda mus į žemės lopinėlį anapus Ne-muno, kuris nešiojo Lietuvos vardą, bet niekad nebuvo Lietuvos valstybės dalis. Tai Prūsų Lietuva arba Mažoji Lietuva. Šis pavadinimas jau nuo XVI a. pradžios vartotas vokiečių kroniko-se. O jos gyventojai - tai iš vakarinių baltų genčių ir dalies didlietuvių iki XVI a. susiformavusi bendruomenė, pasivadinusi ir vadinama lietuv(i)nin-kais arba mažlietuviais (1, p.16).

Mažąją Lietuvą akademikas Zigmas Zinkevičius pavadino „kryžiuočių pavergta lietuvių tautos dalimi dau-giau nei 700 metų valdyta vokiečių“ (3, p. 277). (Istoriniai šaltiniai rodo, kad kai kuriais diplomatiniais sume-timais Mindaugas 1253 m. Skalvą ir Nadruvą buvo padovanojęs Livonijos ordinui. Bet prijungti tos žemės prie Lietuvos nebespėta: 1274-1283 m. ją užgrobė kryžiuočiai. Apie 200 metų tęsėsi nepaliaujami karai. Lietuviai niekada nepripažino kryžiuočiams teisių tuos kraštus valdyti ir nesiliovė dėti pastangų išvaduoti savo žemę. Bet nepalankios situacijos verčiamas Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytau-tas 1422 m. prie Melno ežero sudarė su Kryžiuočių ordinu taikos sutartį, kuria sutiko palikti Mažają Lietuvą Ordino valdžioje. Likimo buvo lemta,

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO8

kad Melno sutartimi nustatyta siena tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos išsilaikė iki 1923 m. sausio 15 d. (4, p.13). Bet tai nereiškia, kad tuos 500 metų Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas visą laiką buvo vokiečių val-domas).

Toks istorinis kontekstas rodo, kad už valstybinės Lietuvos sienos pa-silikę lietuviai turėjo nuolat kovoti už savo kalbos, kultūros ir tapaty-

bės išlaikymo teises. Ar ne todėl J.Marcinkevičius savo poetinėje dra-moje „Mažvydas“ (veiksmas vyksta Mažojoje Lietuvoje) vienam iš vei-kėjų leidžia pasakyti „tas Nemunas, sakau, tai pykčio upė“, nes perskyrė lietuvių tautą valstybine siena. Anoje Nemuno pusėje – Mažojoje Lietuvo-je - liko tautos dalis, kuri kentėjo nuo vokiečių, o šioje Nemuno pusėje – Didžiojoje Lietuvoje – lietuvių tauta kentėjo nuo lenkinimo ir rusinimo. Mūsų tautai išties yra tekę dideli iš-bandymai, daug iškentėta ir ištverta, ir mums visad reikėjo būti stipriems, kad išliktume savimi. Čia galime prisi-minti to paties J.Marcinkevičiaus vie-name interviu pasakytus žodžius:„Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Bet noriu pridurti, kad būti lietuviu - labai sunku. Tragiškai sunku.“

K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimas ŠLB

Ciuricho lietuviškos knygos klubas 2014 m. sausio 25 d. surengė bendruo-menei popietę „K.Donelaičio metus pasitinkant...“, į kurią pakvietė filoso-fą ir rašytoją dr. Arvydą Juozaitį. No-rėta pakalbėti ne tik apie K.Donelaitį ir „Metus“, bet ir apie Mažają Lietuvą, jos istoriją, kultūrą, žmones - apie to krašto GENIUS LOCI (vietovės dva-sią), kai gyveno ir kūrė K.Donelaitis,

K. Donelaičio kapas Tolminkiemio bažnyčios rūsyje. Aldonos Ruseckaitės nuotrauka.

Dr. Arvydas Juozaitis paskaitos metu Ciuriche. Dr. Lijanos Tagmann

nuotrauka.

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO 9

bei šiandieninius tos teritorijos šeimi-ninkus. A.Juozaitis labai gerai pažįsta tą kraštą; jis 2004-2009 m. dirbo Lie-tuvos generalinio konsulato Kalinin-grado srityje kultūros atašė, 2007 m. parašė knygą apie Karaliaučių „Ka-ralių miestas be karalių“, keletą metų bendradarbiavo žurnalų „Baltika“ ir „Paralelės“ (Kaliningradas/Karaliau-čius - Klaipėda) redakcinėse kolegi-jose. Už Mažosios Lietuvos kultūros paveldo garsinimą, 2012 m. A. Juo-zaičiui buvo paskirta Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

Vakaronėje K.Donelaičio „Metai“ suskambo ne tik lietuviškai, bet ir latviškai, meistriškai buvo nutiesta paralelė tarp XVIII a. evangelikų liu-teronų kunigo pietisto K.Donelaičio ir Tėvo Stanislovo, lietuvninkų gy-venimo Prūsų Lietuvoje ir lietuvių padėties lenkinamoje Didžiojoje Lie-tuvoje. Primintos istorijos pamokos, kaip Kryžiuočių ordino lopšys tapo pasaulietine hercogyste, ir kaip užka-riautojas pasikrikštijo išnaikintos tau-tos vardu.

Bet bene įdomiausia buvo iš pirmų lūpų išgirsti apie tą kraštą nuo to lai-ko, kai Königsberg virto Kaliningra-du. Tai ir sudaro A. Juozaičio knygos „Karalių miestas be karalių“ esmę.

Po Pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva 1923 m. buvo padalinta į dvi dalis. Klaipėdos kraštas atiteko Lie-tuvai, visa kita - Rytų Prūsija - liko Vokietijos valdžioje. Po Antrojo pa-saulinio karo, 1945 m. Potsdamo kon-ferencija Rytų Prūsiją padalino tarp TSRS ir Lenkijos. Mažosios Lietuvos žemės lopinėlis užimantis tik apie 15

100 kvadratinių metrų tapo 39-uoju Rusijos Federacijos regionu. 1945 m. pabaigoje Königsberge gyveno dau-giau nei 60 000 vokiečių kilmės žmo-nių, srityse - dvigubai tiek. Iki 1948 m. virš 100 000 vietinių gyventojų buvo iškeldinti, ištremti ar sušaudyti vietoje, nežiūrint jų tautybės. Tarp jų buvo nemažai ir lietuvių kilmės vietos gyventojų.

Iš pradžių Kaliningrade tvyrojo lai-kinumo atmosfera, nes nebuvo žino-ma, kiek ta teritorija priklausys Ru-sijai (ji buvo patikėta jai valdyti iki tolesnių teritorinių klausimų sprendi-mų). Per pirmajį pokario dešimtmetį ten visiškai niekas nieko nedarė: buvo apleistos žemės, leista griūti pasta-tams. Viduramžių architektūra, vie-tovardžiai, didinga praeities dvasia neleido rusams jaustis šeimininkais (net griuvėsių plytos buvo traukiniais gabenamos Maskvos atstatymui). Per 20 metų tris kartus keitėsi gyventojai. Atvykėliai neužsibūdavo. Kaliningra-das laikėsi ant komandiruotų iš kitų TSRS regionų žmonių pečių. Bet po kiek laiko pagalvota, kad reikia tą že-mės lopinėlį greičiau pakeisti tiek, kad niekas jo daugiau nebenorėtų. Viskas, kas vokiška buvo karštligiškai naiki-nama: nudaužomos architektūrinės detalės, pakeisti beveik visi vietovar-džiai (pvz. Tolminkiemis tapo Čistyje prudy), net vandenvardžiai surusinti. Bažnyčios ir kiti reikšmingi kultūri-niai pastatai paversti sandėliais, dirb-tuvėmis, sporto salėmis.

Tik beveik po pusės amžiaus atėjū-nuose palengva prabudo suvokimas ir kaltės jausmas, kad gyventa ne krašto istorija, o ideologija. 1991 m. Kali-

ningrado sritis atverta užsieniečiams, o 2005-aisiais atšvęstas miesto (!) 750 metų jubiliejus.

Vakaronėje buvo prisimintas ir Ka-raliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, be kurio mes šian-dien greičiausiai nežinotume nei apie patį Kristijoną Donelaitį, nei apie jo 10 metų (1765-1775 m.) rašytą kūri-nį - hegzametru eiliuotą keturių dalių poemą. Ji buvo Liudviko Rėzos suran-kiota iš rankraščių ir nuorašų, duotas jai „Metų“ pavadinimas ir pirmą kartą išleista 1818 metais (t.y. 38 metai po K.Donelaičio mirties).

Pasak A. Juozaičio, kiekvieną lietuvį bent kartą gyvenime baltiška siela turi atvilioti prie Karalių pilies griuvėsių, kur buvo išspausdinta pirmoji mūsų knyga, iš kur į mus kreipiasi Kristijo-nas Donelaitis.

Literatūra ir šaltiniai:1. Narbutas Sigitas (sud.), Kristijo-nas Donelaitis. Metų ir raštų ratas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilnius, 2014.2. Mickuvienė Vida, Mažoji Lietuva lietuvių kultūros kontekste www.donelaičio.info (pranešimas, skaitytas 2010 04.15 Mari-jampolės kolegijoje vykusioje Resp. moksli-nėje praktinėje konferencijoje).3. Zinkevičius Zigmas, LIETUVIAI. Praeities didybė ir sunykimas. Mokslo ir enci-klopedijų leidybos centras. Vilnius, 2013.4. Vanagaitis Jonas, Kovos keliais. An-trasis leidimas. Vilnius, 2012.5. Ruseckaitė Aldona, Donelaičio bū-rai, pavirtę gandrais, Kauno kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“ Nr. 26, 2013m. liepos 4-10.

Gausiai susirinkę popietės dalyviai. Dr. Lijanos Tagmann nuotrauka.

Paklausus, ar septyniolika kilo-metrų – tai daug, tikriausiai nu-

spręstume, kad tokį atstumą įveikti vienas juokas. Tačiau pridūrus, kad šį atstumą reikia pravažiuoti po kal-nu, suabejotume. Todėl San Gotardo tunelis, trečias pagal ilgį visame pa-saulyje, tarsi nematoma užtvara skiria itališkąją Šveicarijos dalį, kur vin-giuoja Tičino upė, davusi pavadinimą ir pačiam kantonui. Čia, Šveicarijos pietuose, visi klega itališkai, mėgau-jasi espresso, kerta makaronus, o sa-vaitgalius leidžia Milane ar Italijos pajūryje. Nepaisant to, kad kiekvieną darbo dieną Tičiną užlieja čia dirban-čių italų banga, nenustebkite, jei prie gretimo staliuko išgirsite kalbant lie-tuviškai. Lietuvių bendruomenė Ti-čine ne tokia jau maža, ir kas geriau, jei ne Lietuvos Garbės konsulas Tiči-no kantonui Gintautas Bertašius, gali plačiau papasakoti, kaip sekasi lietu-viams anapus Gotardo.

Kokio dydžio šiuo metu lietuvių ben-druomenė Tičine?

Mano žiniomis, pagal turimus kon-taktus, dabar Tičine gyvena apie 40-50 lietuvių. Gali būti, kad dalis jų jau yra išvykę, o dalis - naujai atvykusieji. Darant prielaidą, kad dalis emigrantų iš vis nesiregistruoja ir nebendrauja, turėtų būti apie 100 lietuvių.

Gyvenate Tičine jau daugiau nei 20 metų, kaip jūsų pastebėjimais, per pastaruosius keletą metų pasikeitė lietuvių bendruomenė?

Kai su šeima atvažiavome čia 1996 metais, buvome pirmosios kregždės. Tuo metu bendruomenėje galėjome suskaičiuoti pirmąją dešimtį už mus anksčiau atvykusių lietuvių, kaip an-tai ponia Barba, kunigas Albinas Je-raminas. Vėliau lietuvių ėmė daugėti, o dabar jau atvažiuoja nebe moterys, nutekėjusios į šį kraštą, bet šeimos, nusprendusios čia gyventi. Mano ži-niomis, Tičine jau turime tokias 4-5 šeimas, įsikūrusias pastaruoju metu.

Kokie žmonės sudaro lietuvių ben-druomenę Tičine, kaip jie atsidūrė šiame itališkai kalbančiame Šveicari-

Anapus Gotardo tiesiami tiltai į Lietuvąjos krašte?

Manau, galime išskirti keturias atvy-kėlių kategorijas. Pirmiausia ir di-džiausia emigrantų dalis iš Lietuvos – tai taip vadinami meilės emigrantai – daugiausia už vietinių šveicarų iš-tekėjusios moterys. Antra kategorija – specialistai. Kaip vieną tokį pavyzdį galėčiau paminėti Juliją Klimušiną iš Klaipėdos, kuri atvažiavo dirbti į Lu-gano kardiocentrą, po to įkūrė savo kabinetą ir sėkmingai verčiasi priva-čia širdies ligų gydytojos praktika. Taip pat yra lietuviai, turintys savo odontologijos kabinetus, parduotuvė-les. Trečia kategorija – studentai, at-važiuojantys studijuoti į Lugano uni-versitetą (Università della Svizzera italiana). Ir skirtingai nuo specialistų, kaip ketvirtą kategoriją, išskirčiau šei-mas, pasiryžusias į čia perkelti savo šeimos šaknis. Dabar kaip tik turime tokį atvejį, kai dar pakankamai jau-nas ir sėkmingas verslininkas, išstu-dijavęs įvairias šalis, kur būtų galima perkelti savo pagrindinę kompaniją, nutarė tai įgyvendinti Šveicarijoje. Iš pradžių bandė kurtis Bazelyje, po to pervažiavo į Tičiną, nes mano, kad jo šeimos ir vaikų ateičiai ši vieta yra tinkamiausia.

Esate Lietuvos Garbės konsulas Ti-čino kantone. Ar dažnai tenka paben-drauti su tėvynainiais ir kokiais klau-simais?

Tiesą pasakius, ne taip dažnai jie į mane ir kreipiasi. Juk atstumas iki Lietuvos yra santykinai nedidelis, nesame Kolumbijoje ar Argentinoje, kur žmonės tėvynės nemato dešimt-mečiais. Jei kreipiasi, tai dažniausiai dėl dokumentų pratęsimo, keitimo ar legalizavimo. Jie dažnai nežino pro-cedūrų ir kreipiasi į mane, nors šias funkcijas atlieka LR ambasada Berne. Kita vertus, kreipiasi ir ne lietuviai, o Šveicarijos institucijos, kai mūsų tė-vynainiai patenka į bėdą. Deja, buvo atvejų, kai lietuviai buvo uždaryti ir į cypę. Kaip Garbės konsulas turiu ga-limybę su jais pabendrauti. Galiausiai per metus būna ne vienas atvejis, kai Tičine pametami lietuvių dokumentai, pavyzdžiui, netyčia paliekami mui-

tinėje. Jie atkeliauja į konsulatą ir aš juos persiunčiu į Lietuvą.

Paminėjote labiau kasdienišką veik-lą, bet teko skaityti ir apie Jūsų ini-cijuotus bendrus Tičino ir Lietuvos projektus?

Dažnai norint pačiam nusijuokti, rei-kia pačiam ir pasikutenti. Garbės kon-sulų veikla nėra griežtai reglamentuo-ta, tad turiu nemažą terpę saviveiklai. Juolab, kad Tičiną su mumis tiesiogiai sieja du 1918 m. Lietuvos Nepriklau-somybės akto signatarai - Kazimieras Steponas Šaulys, kuris po karo daug metų gyveno seserų brigitiečių vie-nuolyne (jo atminimas ten įamžintas memorialine lenta) ir Jurgis Šaulys, palaidotas Kastanjolos kapinėse Lu-gane. Beje, Kazimieras Steponas Šau-lys taip pat buvo palaidotas Lugane, tačiau tiesiant autostradą tos kapinės buvo panaikintos, o jo palaikai – per-laidoti Romoje. Todėl iki šiol būna sumaišties, netgi internetiniuose pus-lapiuose, kur kuris Šaulys yra palai-dotas, tad tenka taisyti informaciją.

Sąsajų su Tičinu yra ir žymiai dau-giau: čia kurį laiką gyveno dailininkas Petras Kalpokas, tapytojas Antanas Mackevičius, litvakas skulptorius Markas Antakolskis, padovanojęs Lu-

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO10

Lietuvos Garbės konsulas Tičino kantonui Gintautas Bertašius.

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO 11

ganui skulptūrą „Miegantis Sokratas“, kuri ilgą laiką puošė centrinį miesto parką, kol nebuvo išvežta restauraci-jai.

Manau, kad viena pagrindinių Gar-bės konsulo funkcijų yra inicijuoti jungtis, naudingas Lietuvai. Pastaruo-ju metu, bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu, buvo padarytas mažytis atradimas, kad tičiniečiai ar-chitektai Lietuvos Didžiojoje kuni-gaikštystėje sukūrė baroką. Šis pro-jektas yra tęstinis, Lugano ir Vytauto Didžiojo universitetai dirba kartu, Kaune jau apsilankė žymus architek-tas Mario Botta. O dabar laukia Tičino kantono vyriausybės vizitas į Lietuvą šių metų birželio 8-9 d., kuris gali tap-ti impulsu tolimesniam Lietuvos ir Ti-čino bendradarbiavimui .

Tokių projektų nauda tikriausiai ne vien mokslinė ir istorinė?

Jei Tičino kantono vyriausybė va-žiuoja į Lietuvą, tai savaime aišku, kad vyksta ne tik du ministrai, bet ir įvairių verslo, transporto, pramoninkų ir kitų asociacijų vadovai, kurie savo ruožtu norės susitikti su Lietuvos ati-tinkamų asociacijų atstovais. Kaip juos galima įkalbėti vykti? Pasakyti: „Važiuojam į Lietuvą, nes ji yra pati

nuostabiausia”? Visos šalys save pri-stato kaip nuostabiausias. Bet kai at-randame stiprų emocinį ryšį – “jūsų protėviai pastatė Vilniuje daug pasta-tų, iš kurių apie 20 stovi iki šiol ir juos galima pamatyti (Sapiegų, Radvilų rū-mai, Pažaislio vienuolynas, šv. Tere-zės bažnyčia ir kt.)”, jie nori važiuoti, domėtis ir megzti tolimesnius verslo ryšius. Tad tokių tiltų sukūrimas yra pats pagrindinis dalykas.

Tičino ir Lietuvos sąsajos akivaizd-žios, o kaip rasti sąsajas ir bendrus taškus, kurie suvienytų Tičino lietuvių bendruomenę?

Labai sunkus klausimas. Rekomen-duočiau visiems perskaityti profe-soriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Karklo diegas. Lietuvių pa-saulio istorija“, kuri aiškiai parodo, kaip mūsų emigrantai yra išsibarstę ir susiskaldę. Todėl labai sunku at-rasti mus vienijančius dalykus. Man pačiam dažnai kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, žydų ar armėnų diasporos yra tokios vieningos, o lietuviai yra tokie susiskaldę? Todėl, kad pirmą-sias dvi diasporas vienija išskirtinė religija. O mūsų religija – bendra su kitomis katalikiškomis tautomis, tad mes greitai asimiliuojamės ir įeiname į kitas tautas. Todėl, mano nuomone,

mus gali suvienyti tik geri ir gražūs projektai. Pavyzdžiui, kai organiza-vome parodą Mendrisio San Sisinio bažnyčioje, kurioje apsilankė beveik tūkstantis žmonių, aš turėjau dešimt savanorių, kurie aukojo savo savait-galį ir nemokamai su džiaugsmu bu-dėjo toje parodoje.

Dabartinė mūsų visuomenė vos spė-ja suktis. Nebėra tų laikų, kai tėvynės ilgesys jungė visus. Ir koks gali būti tėvynės ilgesys, kai kiekvieną dieną atsidarai internetą ir žinai viską, kas vyksta Lietuvoje? Tad šiandien mus vienijančios formos turi būti visiš-kai kitokios, ir projektai, manau, yra viena iš išeičių. Mes rengiame ekspe-dicijas į Sibirą, o kodėl negalėtume suorganizuoti ekspedicijos čia pat vietoje, susijusios su istorine Lietuvos asmenybe ar įvykiu? Jau neužilgo švęsime Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo šimtmetį, o kaip mi-nėjau, Tičine gyveno net du šio akto signatarai. Galbūt tai ir būtų tas vie-nijantis projektas? Tikiu, kad kartu su bendruomene galime padaryti daug gražių dalykų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Erika Kancerevyčienė

Mažąją Lietuvą prisimenant: ką liudija senas giesmynas

Minint 300 Kristijono Donelai-čio gimimo metines, į tą ypa-

tingą kraštą - Mažąją Lietuvą, mus gali nukelti ir nedideli istorijos liudinin-kai, kaip antai į mūsų bendruomenės narių rankas neseniai patekęs 1903 m. Karaliaučiuje išleistas evangelinis giesmynas lietuvių kalba. Jį mums padovanojo ponia Ingrid Lang-Seigis, kurios mama, šiuo metu gyvenanti Vokietijoje, yra išeivė iš Klaipėdos krašto. Ponia I. Lang-Seigis užrašė ir mamos pasakojimą, kad ir fragmen-tiškai perteikiantį to regiono dvasią.

Giesmyno pratarmėje rašoma: „Pa-gerintos Giesmju-Knygos, kuriosia brangiausios senos ir naujos Giesmes surašytos Dievu ant Garbės ir Prūsų

Karalystėje esantiems Lietuvininkams ant Dušių Išganimo podraug su Mal-dų Knygomis kuriosia ne tiktay senos, bet ir naujos maldos randamos yra”. Iš šios knygos buvo giedama prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jo metu, po jo, taip pat į valdžią atėjus A.Hitleriui tose apylinkėse, kuriose pamaldos dar buvo oficialiai leidžiamos. Kaip ir visų laikų krikščionims tai buvo pa-guodos, džiaugsmo bei jėgų šaltinis, o taip pat tarnavo dalijantis tikėjimu bei drąsinant vienas kitą jame.

Po Antrojo pasaulinio karo sumaiš-ties, kai vis daugiau Rytprūsių gyven-tojų grįždavo į Klaipėdos kraštą iš tremties Rusijoje arba po išvarymo, daug giesmynų buvo randama šuli-

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO12

niuose, drėgnuose podėliuose, nes visi namai buvo išplėšti. Tarsi per stebuklą jų lapai nebūdavo suirę, tekstas dar būdavo matomas, taigi permirkusios knygos buvo atsargiai nuvalomos, iš-džiovinamos, įrišamos ir kaip didelis turtas naudojamos rytinių ir vakari-nių pamaldų metu. Po karo bažnyčios buvo sugriautos, ir sekmadieninėms pamaldoms tikintieji rinkdavosi ūki-niuose pastatuose arba namuose. Tai skatino dalinimąsi giesmynais, kad kiekviena šeima turėtų bent vieną. Buvo ne taip svarbu ar mergaitė na-muose miegodavo ant šieno ar lovoje,

ar turėdavo lėlę, dažnai jos didžiau-sias noras būdavo turėti savo gies-myną. I.Lang-Seigis mama pasakoja, kad viena devynmetė mergaitė papra-šė savo tėvų atiduoti jai menkavertę avies vilną, iš jos ganydama laukuose gyvulius numezgė keletą porų kojinių ir įdavė jas savo mamai parduoti tur-guje, kad už gautus pinigus galėtų nu-sipirkti sau giesmyną. Kitas žingsnis buvo kuo greičiau giesmes išmokti. Panašių pasakojimų buvo galima iš-girsti ir apie kitus vaikus.

Šveicarijos lietuvių bendruomenei

padovanotasis giesmynas susidėvėjęs ir daug ko matęs, lagamine su kito-mis giesmių knygomis, Biblijomis bei įvairia krikščioniška literatūra iš Mažosios Lietuvos nukeliavęs į Vo-kietiją. Jo buvusi savininkė pastebi, kad nors ir laiko save vokiete, jaučia turinti lietuviškas kultūrines bei kalbi-nes šaknis. Jos Rytprūsių tarmė vieti-nių gyventojų būna tuojau pastebėta, o susitikusi su moterimis kilusiomis iš to paties krašto ji vis dar kartais iš lietuviško giesmyno pageda...

Paruošė dr. Lijana Tagmann

1903 m. Karaliaučiuje išleistas giesmynas. Abiejų nuotraukų autorė dr. Lijana Tagmann.

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO 13

Žmogus nepakeičiamas laike, ne-pakartojamas žemėje. Kiekvie-

nas skleidžia gyvenime savo šviesą – ryškią ar blankią, tačiau ypatingą. Istorija skaičiuoja šimtmečius, žmo-gus – metus, valandas, dienas. Šie me-tai jubiliejiniais tapo Aidai ir Juozui Kurmanavičiams. Abiems sukanka po 60 ir rubininės vestuvės suapvalina jubiliejaus sumą iki 160 metų. Jau nuo 1990-ųjų apsigyvenę Šveicarijoje, A. ir J. Kurmanavičiai būrė apie save lie-tuvius kasmėnesiniams susitikimams, organizuodavo iškylas dviračiais ir šaunias vasaros šventes - Jonines Ciu-riche. Beveik visi iš mūsų pažįstame Aidą ir Juozą, ir labai norėjau pakal-binti juos pasidalinti savo šeimos is-torija su „Šveicarijos lietuvių žinių“ skaitytojais. Tačiau Aida kukliai pa-sipriešino, sakydama, kad tegu kas nors iš draugų apie juos papasakoja. O draugų jie turi daug, tad surasti ra-šančių nebuvo sunku. Seniausiai juos pažįsta buvusi mūsų bendruomenės pirmininkė Janina Survilaitė Vaitkevi-čienė. Ji mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie jubilijatus ir prisiminti bendruomenės gyvenimą prieš porą dešimtmečių. Taip pat pakalbinau So-natą Zabulionienę bei Iloną Katkienę, labai gražiai atsiliepusias laiškais. Pastebėsite, kokią ryškią ir ypatingą šviesą skleidžia Aida ir Juozas...

Janina Survilaitė:

Su Aida ir Juozu Kurmanavičiais susipažinau Šveicarijoje. Mūsų arti-ma draugystė matuojama dvidešimčia brandžios veiklos metų. Esame per-ėmėjai ŠLB veiklos iš senos išeivių kartos ir perdavėjai naujai. Laikome didele laime, kad iš labai arti pažino-me senuosius išeivius: Vakarų Euro-poje ir pasaulyje žymius akademikus, savo šviesumu ir meile gyvenimui išlikusius mūsų atminty . Iš jų išmo-kome brangių dvasinių dalykų: tole-

160 metų jubiliejus neliko nepastebėtas

DIANA BRUNNER

rancijos, žmogiškumo, nesuvaidinto patriotizmo.

Į senųjų išeivių būrį pirmoji įsijun-gė Aida, XX a. paskutiniame dešim-tmetyje pirma iš naujai atvykusių emigrantų išrinkta ŠLB Valdybos sek-retore. Ji vesdavo Vasario 16-osios minėjimus, gražiai pagelbėdama su-sijungti į vieningą būrį bendruomenės senbuviams ir naujai atvykusiems lietuviams.

Senajai kartai pamažu iš ŠLB veikos traukiantis, rimtais patikėtiniais ta-pome mes tryse: aš, Aida ir Juozas. Išrinkta ŠLB Valdybos pirmininke pa-jutau užsikrovusi didžiulę atsakomy-bę, tačiau galėjau pasijusti tvirtesne, kai šalia manęs buvo du autoritetingi, kūrybingi mokslininkai, sugebantys išlaikyti santykių pusiausvyrą, į ben-druomenę įsiliejant naujiems, „švei-cariškų” reikalavimų dar nesupran-tantiems ateiviams.

Aidos ir Juozo sumanumo dėka ŠLB atsirado nauji renginiai: kasmėnesi-

niai susitikimai Ciuricho „Brunnen-fall“ restorane, išsilaikę jau gerokai virš poros dešimtmečių, lietuvišku papročiu suorganizuotos Joninės, dvi-račių išvykos į gamtą ir kt.

Nežiūrint savo įtempto tiesioginio darbo universitetinėje ligoninėje, svarbių mokslinių darbų rašymo ir įvairių akademinių, įsipareigojimų vykdymo, suteikusių Juozui gar-bingus medicinos mokslų daktaro ir profesoriaus vardus, jis niekada nėra atsisakęs pagalbos bendruomenės Valdybai. Tad garbingo jubiliejaus proga, ištikimiems Šveicarijos lietu-vių bendruomenės nariams Aidai ir Juozui Kurmanavičiams linkiu kuo šviesiausių metų

Sonata Zabulionienė:

Su Juozu ir Aida susipažinome per mūsų pirmąją Vasario 16-tosios šven-tę Ciuriche. Buvome ką tik atvykę į Šveicariją ir Aidos prisipažinimas, kad jiedu su Juozu Šveicarijoje skai-čiuoja daugiau kaip dešimtmetį, mums

Ši pora kartu jau 40 metų. Nuotrauka iš Kurmanavičių šeimos albumo.

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO14

pasirodė tiesiog neįtikėtinas. Pirmas įspūdis apie Aidą ir Juozą pasitvirtino ir vėlesniais mūsų draugystės metais: Aida - egzotiška, gyva, jaunatviška, Juozas – išoriškai santūrus, su akyse žybsinčiais velniukais.

Apie jų pirmus gyvenimo metus Šveicarijoje žinome tik iš Aidos ir Juozo pasakojimų. Pradžia, kaip ir dažnam mūsų, nebuvo labai lengva. Juozas buvo universiteto mokslinis bendradarbis, pinigų užteko tik būti-niausiam, šeimai keletą metų reikėjo spaustis nedideliame butuke.

Šiandien Juozas – Ciuricho univer-sitetinės ligoninės ginekologijos sky-riaus vyr. gydytojas, Aida darbuojasi universiteto laboratorijoje.

Aidos ir Juozo du vaikai, Ieva ir Juo-zas jaunesnysis, dabar jau yra suaugę ir savarankiški.

Kol Juozas siekė mokslinių aukštu-mų Šveicarijoje, Aida dar keletą metų su vaikais liko Lietuvoje ir įkūrė pir-mąją šalyje privačią mokyklą. Kai šeima galutinai persikraustė gyventi į Šveicariją, dukra Ieva lankė lietuvišką gimnaziją Vokietijoje.

Prieš X metų Juozas suderino gydy-tojo profesinę patirtį su savo pomėgiu programuoti ir sukūrė unikalią pro-graminę įrangą ultragarso aparatams.

Iš šios idėjos gimė savas verslas, kurį dabar sėkmingai toliau vysto Juozas Kurmanavičius jaunesnysis.

Jau daugelį metų Aida ir Juozas puo-selėja dar vieną savo pomėgį – aistrą šokiams. Bent kartą per savaitę jie lanko šokių pamokas, nepraleidžia progų ir namuose dviese pašokti.

Aida ir Juozas mėgsta keliauti, ypač kruiziniais laivais, nes ten pašokti ga-lima kas vakarą... Kelionės metu jiedu tampa tikromis kruizo žvaigždėmis: už savo sugebėjimus šokių aikštelėje būna kitų keleivių vaišinami koktei-liais, užmezga įdomias pažintis.

Juozui nemažai tenka pakeliauti po pasaulį ir dėl savo darbo. Į įvairias konferencijas, susitikimus, kai tik gali, jį lydi ir Aida. Vienos tokios ke-lionės metu prie Aidos ir Juozo pri-sijungėme ir mes. 2005 m. kartu vy-kome į Kanadą ir aplankėme rytinę jos dalį, Vankuverį. Kelionėje patirti nuotykiai leido mums dar geriau vieni kitus pažinti ir sustiprino mūsų drau-gystę. Ta kelionė tapo ypač įsimintina dar ir dėl to, jog jos metu Aida ir Juo-zas gavo žinią, kad gimė jų pirmoji anūkėlė Emilija.

Aidos ir Juozo iniciatyva jau il-gus metus gyvuoja Ciuricho lietuvių penktadieniniai susiėjimai.

Ilona Katkienė:

Jei reikėtų pavaizduoti Aidą sim-boliu, tai būtų liepsnojantis aukuras. Jokiu būdu ne įkalinta židinyje ar krosnyje ugnis, o geltonai oranžinės atvirame ore plastiškai šokančios liepsnelės. O Juozas – kaip dailiai iš-raitytas metalinis žarsteklis, kurstantis tą liepsną ir palaikantis aukuro grožį.

Esu tikra, kad į Šveicariją jie prieš tuos daugybę metų atvažiavo (nors tada dar to ir nežinojo) su slapta ir la-bai svarbia misija iš aukščiau – kurs-tyti Ciuricho lietuvių susitikimus. Kad visi, atvykę ir pajutę tėvynainių nebuvimo šalia šaltį, turėtų kur sušilti ir paskutinį mėnesio penktadienį pasi-krautų šiluma ateinančiam mėnesiui.

Tos ugnies yra pakankamai, tad prieš dvejus metus Aida įkūrė dar ir klubą norinčioms kartu semti ne tik Lietu-vos, bet Šveicarijos kultūrinių turtų klodus – lankyti parodas, muziejus, paskaitas, šveicariškus renginius, o taip pat dalintis savo talentais ir kartu juos puoselėti. Be to, jos ir Juozo jau-kus rūsys su veidrodžiais ir raudona sofute šaltu metu laiku tarnauja kaip kino teatras ir visų svarbių temų apta-rimo vieta, o sušilus orams, vėl trau-kiame į ekskursijas. Esame aplankę net vandens valymo stotį!

Aidos buvimas kiekvieną susibū-rimą įkaitina, pakelia iki tinkamos temperatūros, ir kiekvienąkart kitaip: netikėtu klausimuku, nevyniojančiu į vatą komentaru ar tiesiog puikiu spanguolių kisieliumi ar karštu vynu. Todėl aplinkui ją ir ramiausias van-duo tampa burbuliuojančiu energija katilu...

Netikėtai ir linksmai Aidą ir Juozą per Vasario 16-osios šventępasveikino Dr. Algirdas Žiogas. Ilonos Katkienės nuotrauka.

Mergaičių klubo ekskursija po Ciurichą su vedliu Luku. Ilonos Katkienės nuotr.

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO 15

2012 m. išleista Dalios Kirkutie-nės „Eilėje prie laimės“ Ciuricho

knygų klube nepaliko abejingų. Nepa-prastai meniškas, derantis prie rašymo stiliaus viršelis, lengvai „valgomi“ tekstai ir moteriško laimės virsmo tema – visa tai lyg nedidelė, bet kva-pni pavasarinių gėlių puokštelė pražy-do skaitytojų sielose.

Visos keturios knygos herojės iškep-tos toje pačioje formelėje – žavios, talentingos menininkės. Jos nestokoja materialinių gėrybių, bet liūdnai tur-sena aplinkinių joms primestais gyve-nimais. Tad novelių veiksmo ašis juda link išsilaisvinimo, savo tapatybės gaivinimo darbų ir tikrųjų savo porei-kių atradimo. Labai pavasariška atsi-naujinimo ir perėjimo į turiningesnį gyvenimą tema ypač tiko kovo mėne-sio klubo susitikimui, kai už pravertų langų garsiai sproginėjo pumpurai ir ryškiai švietė narcizų žiedai.

Trimis atvejais iš keturių knygoje viskas baigiasi gerai. Tai leidžia ti-kėtis, kad ir realybėje išlieka panaši proporcija, nes karštos klubiečių dis-kusijos parodė šią temą esant gerai pažįstamą ir aktualią.

Vakaras baigėsi ypač šviežia pava-sariška gaida: Rita pasiūlė prikalbinti į gegužės mėnesio klubo susitikimą atvykti Editą Mildažytę, prieš metus pristačiusią knygą „Pasimatymas su Lietuva“, o Jūratė pažadėjo pasirūpin-ti tinkama sale.

Panašu, kad Šveicarijos lietuvėms eilių prie laimės nėra – visada yra ką veikti ir kuo džiaugtis...

ILONA KATKIENĖ

Kovo mėnesio Ciuricho knygų klubo susitikime sproginėjo

pavasariniai pumpuraiŠveicarijos Konfederacijos Mi-

gracijos departamento duomeni-mis šiuo metu Šveicarijoje yra regis-truoti 1563 Lietuvos piliečiai (1041 moteris ir 522 vyrai).

Pastoviai gyvenantys šalyje - 1364 lietuviai, iš jų - 255 vaikai ir jauni-mas iki 20 metų (68 iš jų – gimę Šveicarijoje).

Daugiausia lietuvių yra Ciuricho kantone - 373.

Ženevos kantone - 129,

Vo kantone - 128,

Berno kantone - 114,

Tesino kantone - 112,

Argau kantone - 101,

St. Galeno kantone - 100,

Bazelio miesto kantone - 72,

Vale kantone - 60,

Turgau kantone - 57,

Lucernos kantone - 49,

Soloturno kantone - 40,

Graubiundeno kantone - 40

Bazelio kantone - 37,

Niušatelio kantone - 36

Cugo kantone - 25,

Švyco kantone - 24

Fribūro kantone -13.

Mažiau nei po 10 lietuvių gyvena Obvaldeno, Nidvaldeno, Uri, Jura, Apencelerių ir Glarus kantonuose.

Curicho knygu klubas. Jūratės Caspersen nuotrauka.

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO16

In Memoriam Mykolui Zakui

JŪRATĖ CASPERSEN

2013 m. pabaigoje, išsiuntus ben-druomenės žurnalo „Šveicarijos

lietuvių žinios“ periodinį numerį, vienas netrukus sugrįžo atgal su per-brauktu adresu ir užrašu: „Miręs“. Su-sisiekus su šveicarų-izraelitų senelių namais „Margoa“, sužinojome, kad mūsų ilgametis bendruomenės narys Michael (Mykolas) Zakas iškeliavo Amžinybėn 2013 m. spalio 9 d. eida-mas 88 metus ir yra palaidotas Ciuri-cho Oberfriesenberg žydų kapinėse.

Mykolas Zakas Šveicarijoje gyveno nuo 1974 metų. Jo kasdienybė buvo tampriai susieta su žydų bendruomene ir tikėjimu, bet sporadiškas bendravi-mas su Šveicarijos lietuviais siejo jį su Lietuva, kurioje jis praleido savo vaikystę ir jaunystę bei beveik du po-kario dešimtmečius.

2004 m. M. Zakas išleido savo atsi-minimų knygelę vokiečių kalba „Ohne Wasser durch die Wüste Gobi“ („Be vandens per Gobi dykumą“). Tai auto-biografinė apybraiža, parašyta lengvu, laisvo pasakojimo stiliumi, be skrupu-lingai surinktų datų ir įvykių detalių. 2005 m. pavasarį ŠLB Ciuricho Lie-tuviškos knygos klubas pasikvietė au-torių į vakaronę pristatyti savo knygą ir pasidalinti prisiminimais. 79 metų Mykolas į vakaronę atvyko vienas pirmųjų, pasipuošęs šviesiu kostiumu ir skrybėle ir pats sutiko visas Knygos klubo nares su šypsena paspausdamas ranką. Susitikimas praėjo nuotaikin-gai, autorius džiaugėsi nemažu būriu lietuvių, kurios klausėsi ir klausinėjo, prašė autografo. Mykolo atsimini-muose - ne tik vaikystės ir jaunystės idilija tarpukario Kaune, bet ir ne-mažai pergyvenimų, skausmo ir net smurto, ypač karo metais, neretai vien dėl to, kad jis buvo žydas.

Mykolas Zakas gimė Tel Avive 1926 m. liepos 5 d. Jo tėvai, ką tik atsikė-

lę į tuometinę Palestiną iš Lietuvos, davė jam Moses vardą (Moses Sack), kurį jis 1950 m. pasikeitė į Michael, o pavardę susilietuvino pakeisdamas į Zakas. Nors gyventi Palestinoje buvo tėvų svajonė, nepasisekus įsitvirtin-ti, jie 1927 m. sugrįžo atgal į Kauną. Mama savo namų svetainėje atidarė restoraną, o tėvas netoliese - batų ga-myklėlę.

Šešiametis Mykolas pradėjo lankyti berniukų mokyklą, kuri vadinosi „Ja-wne“, ir kur pamokos vyko hebrajų kalba. Mokykloje jis dainavo chore, daug sportavo, žaidė krepšinį, futbolą, rankinį, o žiemą labai mėgo čiuožinė-ti. Gan anksti jis pradėjo lankyti vio-lančelės pamokas pas tuo metu labai žymų muzikos profesorių Jakob Sa-kom, kuris, atėjus naciams turėjo pa-likti Hamburgą, kur dėstė aukštojoje muzikos mokykloje ir dirbo koncert-meisteriu Hamburgo Filharmonijoje. Mykolo violančelės pamokos mamos akyse buvo daug svarbesnės nei dės-tomieji dalykai mokykloje.

Mykolo vaikystės ir jaunystės idilija baigėsi 1940-ųjų vasarą, užėjus sovie-tams. Buvo nacionalizuota tėvo batų gamykla, bet jis pats paliktas dirbti vadovu jau valstybei priklausančioje įmonėje. Tai vėliau išgelbėjo Zakų šeimą nuo tremties. 1941 m. birželio

21 d., jau prasidėjus karui, Mykolas išlaikė baigiamąjį muzikos mokyklos egzaminą, po kurio daugiau niekad nebepaėmė violončelės į savo rankas. Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, užklupusi Antrojo pasaulinio karo banga nubloškė viską, kas buvo švie-su ir nerūpestinga. Zakų šeima sėdo į pirmąjį traukinį, evakuojantį civilius gyventojus toliau nuo fronto į Ru-sijos gilumą. Šeima apsistojo netoli Taškento. Pragyvenimui pardavinė-jo šeimos vertybes, kol jos palengva išseko. Mykolas gerai prisiminė, kad labiausiai tėvams buvo gaila parduoti savo šveicariškus laikrodžius.

Neužilgo nuo plaučių uždegimo mirė tėvas, o šešiolikmetis Mykolas su mama pragyvenimui užsidirbda-vo tekstilės fabrike. Uždarbis buvo labai menkas, bet dirbantys gaudovo daugiau duonos. Po metų Mykolas at-siskyrė nuo mamos (ji ištekėjo antrą kartą ir emigravo į Izraelį) ir išvyko į Bolzen dirbti traktorių gamykloje. Ten jis vienoje patalpoje gyveno su 60-70 vyrų. Trūko maisto, teko patirti smurto. Savo autobiografinėje knygo-je Mykolas rašė, kad nuo bado buvo ginamasi vagiliaujant turguje ir par-davinėjant vogtus vietinių gyventojų skalbinius.

1943 m. Rusijoje prasidėjo masinė jaunų vyrų mobilizacija į armiją. Tada Mykolui buvo vos 17 metų. Jis buvo išsiųstas prie Baikalo ežero netoli Mongolijos sienos. Antrajam pasauli-niam karui einant į pabaigą, atsivėrė rytų frontas prieš japonus. Mykolo būrio misija vedė per Gobi dykumą. Kareiviai kasdien turėjo įveikti apie 40 km svilinančiame dykumos karšty-je su labai mažu kiekiu vandens ir dar mažiau maisto. Jau po antros dienos daugelis kareivių buvo išsekę, o kele-tas net mirę. Kartą, staiga šalia My-kolo nuo saulės smūgio ir troškulio susmukęs kareivis paprašė vandens, ir jis, net nepagalvojęs, ištiesė savo ger-tuvę. Tik po to, kai ji jam buvo grą-žinta tuščia, suvokė, į kokią grėsmę jis pastatė save - liko visai dienai be vandens dykumoje. Tas įvykis paliko jo sąmonėje labai gilų pėdsaką visam gyvenimui. Todėl net prisiminimų

Mykolo Zakas 60-aisiais metais. Nuo-trauka iš knygos “Ohne Wasser durch die

Wüste Gobi“.

knyga pavadinta „Be vandens per Gobi dykumą“.

1950 m., jau kaip karo veteranas, Mykolas paliko armiją ir sugrįžo į Lietuvą. Čia jis baigė teisės mokyk-lą Vilniuje, bet juristu dirbo tik du metus. Jį traukė muzika, į kurią jis buvo pasinėręs dar būdamas sovieti-nės armijos gretose. Daug nesvars-tęs jis sutiko būti Kauno Žemės ūkio akademijos pučiamųjų orkestro meno vadovu ir dirigentu. Orkestro atlieka-mų kūrinių programoje - solidūs lie-tuvių ir užsienio klasikų kūrinai (V. Klovos, J.Juzeliūno, P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo, J.Štrauso, G.Bizet, G.Verdi). 1966 m. Lietuvos Dainų šventėje Mykolas Zakas buvo vienas pagrindinių šventės dirigentų.

Po susitikimo su mama Maskvoje (į Lietuvą jai nebuvo leista atvykti) 1963 m., Mykolas nusprendė taip pat emigruoti į Izraelį. Dokumetų tvarky-mas išvykimui užtruko daugiau nei 4 metus. 1967 m. traukiniu per Vieną į Veneciją, o toliau laivu, Mykolas pa-siekė Haifą. Iš pradžių mokėsi pats, vėliau - vienoje Haifos mokykloje įkūrė pučiamųjų instrumentų orkes-trą. Bendravo su emigrantais žydais iš Lietuvos. Laikui bėgant, karštas Izrealio klimatas pradėjo atsiliepti Mykolo sveikatai, sušlubavo širdis. Gydytojai patarė rinktis vėsesnį kli-matą. Sveikatos būklei negerėjant, po

penkerių metų gyvenimo Izraelyje, Mykolui vėl reikėjo kelti sparnus, bet kelio atgal į Lietuvą jau nebebuvo.

Iš pradžių Mykolas pasirinko Vo-kietiją, bet neturint reikiamų 10 000 DM už leidimą ten apsigyventi, jis nu-sprendė vykti į Ciurichą, kur jo mama žinojo gyvenant vieną jaunystės drau-gą. Deja, Mykolas gyvo jo jau nebera-do, bet iš Ciuricho neišvyko. Pradėjo ieškoti pats už ko užsikabinti. Sekė laikraščių skelbimus, skambino, siū-lėsi. Net trys Argau kantono muzikos mylėtojų draugijos buvo pasiruošu-sios jį įdarbinti meno vadovu, bet už-sienio policija atsisakė išduoti darbui leidimą. Mykolo gyvenimo Šveicari-joje garantas buvo gydytojo pažymos, kad jis čia gydosi, ir tas leidimas turė-jo būti kasmet pratęstas. Tokiu statu-su Mykolas pagaliau įsidarbino meno vadovu, ruošė koncertus. Greit jis įsijungė ir į Ciuricho žydų bendruo-menės (Israelitische Cultusgemeinde Zürich) gyvenimą, pradėjo dainuoti Sinagogos chore (tuo metu tai buvo apmokamas darbas, 380 SFr. per mėnesį, kadangi reikėjo reguliariai dalyvauti rytinėse bei vakarinėse pa-maldose, įskaitant ir sekmadienius). Chore Mykolas išdainavo daugiau nei 25 metus. Ir tik po 24 Šveicarjoje

IŠ BENDRUOMENĖS GYVENIMO 17

praleistų metų, 1998-aisiais, Mykolui Zakui per Ciuricho kantono įgaliotinį pasisekė gauti įsikūrimo Šveicarijoje leidimą.

Nevedęs ir vaikų neturintis Mykolas Zakas vėlyvame amžiuje apsigyveno Ciuricho žydų senelių namuose „Si-kna“. Čia 2006 m. Mykolas atšventė savo 80-metį, į kurį, kaip Šveicari-jos lietuvių bendruomenės atstovės, buvome pakviestos mudvi su Diana Brunner.

Ne viskas Mykolui senelių namuose patiko. 2010 metų pavasarį jis išvyko į Lietuvą ir kelis mėnesius gyveno Birštono Karališkoje Senjorų rezi-dencijoje. Kaip jis pats nekart sakė, gyvenimo sąlygos Birštone buvusios nuostabios. Rezidencija įsikūrusi ku-rortinėje vietoje šalia Nemuno, apsup-ta pušyno. Senjorai ten gali mėgautis baseinais, sporto salėmis, laisvalaikį leisti erdviose ir patogiose patalpose. Bet, atrodo, Mykolui iškilo problemų dėl vizos, o be to, jį ten slėgė vienatvė. Jis sugrįžo atgal į Šveicariją ir apsi-gyveno Argau kantono Lengnau žydų senelių namuose. Iš čia ir sužinojome, kad Mykolas Zakas iškeliavo Anapi-lin, o Ciuricho žydų kapinėse iškilo dar vieno Lietuvą pažinojusio ir my-lėjusio žmogaus kauburėlis.

Ilgametis bendruomenės narys Mykolas Zakas. Dianos Brunner nuotrauka.

JŪRATĖ CASPERSEN

ŠVEICARIJA IR LIETUVA: SĄSAJOS

Dainų šventės - tai svarbiausias šalies kultūrinis įvykis, visos

tautos šventė, sujungianti visų kartų ir visų kraštų tautiečius, stiprinan-ti tapatybę ir atspindinti unikalias mūsų tradicijas ir gyvąją šiuolaikinę kultūrą. Tai nepakartojama galimybė patiems sugrįžti prie savo šaknų, pa-rodyti užsienyje gimusiems vaikams mūsų tradicijų turtingumą ir įvairovę, bei pasididžiuoti švente, pakviečiant į ją šalies, kurioje gyvename žmones, draugus ir gimines.

Šių metų Dainų šventė – jubiliejinė. Jau 90 metų kaip ji Lietuvoje organi-zuojama. 1924 m. Kaune Dainų slė-nyje įvyko pirmoji Dainų diena. Tad šiemet, jau 17-oji Dainų šventė prasi-dės jubiliejiniu minėjimu birželio 28 d. Kaune ir persikels į Vilnių liepos 2- 6d.

2014 m. Dainų šventės programa - kaip visad įspūdinga; joje 12 skirtingų renginių. Šventėje dalyvaus virš 37 tūkstančių atlikėjų iš Lietuvos ir ke-turiolikos užsienio šalių. Dainų šventė Vilniuje prasidės liepos 2 d. iškilmin-gu atidarymo koncertu „Dainos na-mai“ Katedros aikštėje.

Liepos 3 d. šventė persikels prie Val-dovų rūmų, kur bus atidarytas tradi-cinių amatų miestelis vaikams, veik-siantis kelias dienas. Čia bus rodoma, kaip gimsta senieji lietuvių amatai, bus galimybė patiems daug ką išban-dyti ir sužinoti apie senąsias tradici-jas. Tą pačią dieną Taikomosios dai-lės muziejuje bus atidaryta Liaudies meno paroda, kurioje bus eksponuo-jami per paskutinius penkerius metus sukurti liaudies meistrų kūriniai. Tai plačiai apimantis tautinis paveldas – juostos, keramika, drožiniai, kalvystė,

2014m. liepos 2-6 d. visus pasaulio lietuvius kviečia Lietuvos Dainų šventė „Čia mano namai“

skulptūros, tapyba, verbos, kaukės, margučiai – visa kas atspindi iš mūsų protėvių paveldėtą dvasią. Diena užsi-baigs Kalnų parke Ansamblių vakaro koncertu. Kiekvienam Lietuvos regio-nui – Aukštaitijai, Žemaitijai, Dzūki-jai, Suvalkijai ir Klaipėdos kraštui bus skirta atskira koncerto dalis. Kiekvie-nas regionas pristatys savo kostiumus, tarmes, dainas, žaidimus ir muzikos instrumentus.

Liepos 4 d. šventė persikels į Se-reikiškių parką ir Bernardinų sodą, kur vyks Folkloro diena „Laimužės lemta“. Ji skirta tradicinei mūsų kul-tūrai. Folkloriniai ansambliai, liau-dies meno ir amatų meistrai, liaudies medicinos žinovai, tradicinių valgių gamintojai, pasakotojai, laimės pri-šaukėjai, įvairiausių apeigų žinovai stengsis prikelti senąsias lietuviškas tradicijas.

Valdovų rūmų kieme vyks baltų gen-čių kostiumų kolekcijos pristatymas. Čia galėsime pamatyti mūsų protėvių viduramžiais vilkėtus apdarus, paly-ginti, kokios spalvos, raštai ir audiniai dominavo lietuvių, žemaičių, aukš-taičių, kuršių, jotvingių, žiemgalių ir sėlių kostiumuose, juvelyriniuose ak-sesuaruose ir papuošaluose.

Taip pat liepos 4 d. Šv. Jonų baž-nyčioje bus grojama lietuviškomis kanklėmis. Dalyviai demonstruos šio mūsų tradicinio muzikos instrumento unikalumą ir žavesį.

Liepos 5 d. – Teatrų diena. Tai šių metų naujovė. Minint K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, į Dainų šventę įsijungia vaikų ir suaugusių mėgėjų teatrai, kurie įvairiai insce-nizuos poemą „Metai“ ir K. Done-laičio pasakėčias. Dienos programa pavadinta „Dyvų dyvai“. Ją pratęs cirkininkai, klounai, mimai ir kojūki-ninkai.

Tą pačią dieną Kalnų parke koncer-tuos pučiamųjų instrumentų orkestrai, atliekantys Lietuvos kompozitorių

kūrinius. Lietuvos liaudies kultūros centro išleistame ir platinamame Dai-nų šventės programos buklete apie šį koncertą rašoma: „ „Vario audra“ įsuks visus žiūrovus, priversdama juos dainuoti ir siausti kartu su geriau-siais pūtikais, būgnininkais ir šokėjo-mis. Koncertas prasidės tarsi ramiu vėjo gūsiu, kuris laipsniškai peraugs į neregėtą stichiją, ataidėdamas Kris-tijono Donelaičio „Metus“, nukelda-mas žiūrovą į senosios sostinės Trakų pilies menes ir grąžindamas į veržlų šiuolaikinio miesto ritmą“.

Liepos 5-oji - ir šokių diena, kuri tradiciškai vyksta „Žalgirio“ stadione. Šiais metais ji pavadinta „Sodauto“ vardu. Tai sodas, kuris lietuvių tau-tosakoje dažnai siejamas su žmogaus gyvenimu ir viso pasaulio sandara. Numatoma, kad penkių dalių šokių kompozicijų programą pristatys per 8 tūkstančiai įvairių kartų ir kraštų šo-kėjai.

Šventė savo kulminaciją pasieks liepos 6 d. Dainų šventės dalyvių ei-tynių procesija žingsniuos nuo Kate-dros aikštės į Vingio parką, kur apie 14 tūkstančių choristų iš 400 kolek-tyvų ant scenos ir dar keliasdešimt tūkstančių tautiečių ant parko vejos trauks giesmes, dainas, populiarias melodijas ir visi susijungs į vieną dar-nų chorą, vieningą pasidižiavimą savo prigimtim ir meile savo gimtinei, nes „Aš – iš čia. Čia – mano Namai. Mūsų Namai. Mūsų Tėvynė“.

18

ŠVEICARIJA IR LIETUVA: SĄSAJOS 19

Tautinis kostiumas yra vienas pa-grindinių nacionalinės tapatybės

ir etninės kultūros išraiškų. Mūsų tau-tinis kostiumas - tai XIX a. lietuvių šventinių aprėdų kopija, atkurti išeigi-niai liaudies drabužiai. Lietuvoje yra susiformavę 5 etnografiniai regionai - Aukštaičių, Žemaičių, Suvalkų, Dzū-kų ir Klaipėdos krašto - ir kiekvienas iš jų turi savitus tautinius kostiumus, kurie skiriasi spalvų deriniais, audimo raštais, komplektų sudėtimi, skirtin-gais galvos apdangalais ir papuošalais. Nuo pat Nepriklausomybės at-kūrimo, Lietuvos liaudies kul-tūros centras (LLKC) ėmėsi didžiulio darbo - rekonstruoti lietuvių tautinį kostiumą. Da-bar jau yra atkurtos ir archeo-loginio lietuvių genties (I-XVIa.) kostiumo (12 unikalių kostiumų), ir istorinio tautinio lietuvių kostiumo kolekcijos.

Dailėtyrininkė T. Jurkuvienė 2006 m. išleistoje studijoje ir albume „Lietuvių tautinis kos-tiumas“ tvirtina, kad Lietuvo-je tautinis kostiumas pasirodė XIX ir XX a. sandūroje. Jo atsiradimas siejosi su mūsų tautiniu atgimimu carinės priespaudos metais. Tada ne-buvo leidžiama ar toleruojama nieko tautiško. Todėl tautinius drabužius dažniausiai vilkėjo saviveiklininkai dainuodami ar šokdami neoficialiuose va-karėliuose ar Klojimo teatro spektakliuose. Jau nuo to laiko tautinis kostiumas įsitvirtino kaip scenos, saviveiklos dra-bužis.

Ir sovietiniu laikotarpiu tau-tinis kostiumas Lietuvoje buvo sutinkamas tik ant sce-

Siekis nukelti tautinį kostiumą nuo scenos ir vėl atiduoti tautai

JŪRATĖ CASPERSEN

nos, etnografinių ansamblių pasirody-muose. Sceniniai tautiniai rūbai buvo stilizuoti ir nutolę nuo autentiškųjų formų, jų gamyba buvo iš gan pigių bei prastos kokybės audinių, nes jų paskirtis buvo tik koncertuojančių ko-lektyvų apranga (1). Tautinio kostiu-mo vilkėjimas kitomis progomis buvo laikomas beveik disidentiniu elgesiu. Nesunku suvokti kodėl. Tautinis kos-tiumas yra simbolis, išreiškiantis pasi-didžiavimą savo tauta ir savo kultūra.

Kaip tautos simbolis lietuvių tautinis kostiumas buvo plačiai naudojamas išeivijoje. Jį vilkėjo ne tik tautinių šo-kių kolektyvai, bet juo buvo puošia-masi ir įvairiomis tautinių švenčių bei kitomis reprezentacinėmis progomis.

Ir Šveicarijoje karo pabėgėlės lietu-

vaitės į Vasario 16-osios šventę atei-davo su tautiniais rūbais. Tai šiemet Vasario 16-osios minėjime savo svei-kinime bendruomenei priminė ŠLB senjorė Angelė Gegeckienė. O jei nebuvo vilkima kostiumu, tai būtinai pasipuošta gintariniais karoliais ar ki-tokia tautine detale. Išties, teko matyti ne vieną ŠLB archyvinę nuotrauką, kur lietuvaitės renginiuose vilkėjo tautinius rūbus.

Lietuviškus tautinius kostiumus šio-je šalyje vilkėjo ne tik lietuvės, bet ir šveicarės bei šveicarai, šokantys Joanos Stasiulienės vadovaujamame šokių kolektyve „VILTIS“. Šis kolek-tyvas okupacijos metais Šveicarijoje gyvavo daugiau nei tris dešimtme-čius. Pasak ŠLB senjorės dr. Joanos Pečiulionytės, ilgus metus globoju-

sios šį kolektyvą, be „VILTIES“ nepraeidavo nei viena Vasario 16-osios šventė, Pabėgėlių die-nos minėjimas, garbingo svečio sutiktuvės ar koks kitas Lietuvą garsinantis renginys. „VILTIS“ gyvavo ir tada, kai kolektyve jau nebebuvo nei vieno šokan-čio lietuvio. Be to, J. Stasiu-lienės entuziazmo „užkrėstos“ šveicarės ne tik pasisiūdino sau ir savo poroms lietuviškus tau-tinius drabužius, jais aprengė ir savo vaikus, o jų būrelį pavadi-no „Jaunoji Viltis“.

Trečiabangiai emigrantai Švei-carijoje, kaip ir kituose kraš-tuose, vangiai įsileidžia tautinį kostiumą į šventinių rūbų garde-robą. Po 1990-ųjų, nedažnai čia teko matyti vilkint šią puošme-ną. Išimtis visad buvo senjorė dr. Joana Pečiulionytė. Be jos, pastaraisiais metais reprezenta-ciniuose renginiuose Ženevoje ar Berne, teko grožėtis tik Lai-mos ir Virgilijaus Tikuišių iš Lozanos tautiniais kostiumais.

ŠLB turi moteriškus ir vy-riškus dar Tautinių mažumų ir išeivijos departamento ben-druomenei padovanotus tauti-

Dr. Joana Pečiulionytė į tautines šventes visada ateina pasipuošusi tautiniu kostiumu. Asmeninio archyvo nuotrauka.

ŠVEICARIJA IR LIETUVA: SĄSAJOS20

Kai būnu Vilniuje, mėgstu pavaikščioti po knygynus.

Vieną vakarą Žvėryne netikėtai apti-kau man dar nematytą knygyną pava-dinimu „Jauku“. Užėjau, apsidairiau: į akis iš karto krito knygos, kurių auto-riai man buvo pažįstami iš susitikimų Šveicarijoje.

Pakalbinta malonios knygyno savininkės, Oksanos Borisovos, įsišnekėjau apie knygas, rašytojus, skaitytojus. Sužinojau, kad Vilniuje irgi renkamasi į knygų klubus, iš kurių vienas - būtent knygyne „Jauku“.

Pasitaikius progai apsilankiau Žvėryno knygų klube. Malonu buvo susipažinti su intelektualiomis, ap-siskaičiusiomis jaunomis moterimis. Trumpai papasakojau apie tai, ką savo knygų klubuose skaitome mes, pa-dovanojau Šveicarijos Lietuvių ben-druomenės knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“.

Linkėjimai knygų klubams iš Vilniaus

VILIJA BISCHOFFHANDSCHIN

Atmosfera, palyginus su esama knygų klubuose Ciuriche ir Bazelyje, truputį kitokia: nieko nekalbama apie asmeninį gyvenimą ar išgyvenimus, negurkšnojamas vynas ir nesivaišina-ma atsineštais užkandžiais, o disku-tuojama tik apie perskaitytą knygą, jos autorių bei išsirenkamas rašytojas kitam kartui. Įdomu, kad kitaip negu pas mus, visai neskaitomi lietuvių rašytojų kūriniai. Gal dėl to, kad jie per daug arti, kaip sakoma, „savoj šaly pranašu nebūsi”. Vertos dėme-sio nebent Giedra Radvilavičiūtė ir Undinė Radzevičiūtė, nes jos galėtų būti įdomios ir suprantamos kitų šalių skaitytojams, ne vien Lietuvos.

Tą vakarą ėjo kalba apie Kubos rašytoją Reinaldo Arenas ir jo auto-biografinę knygą „Kai ateis naktis“. R.Arenas jaunystėje buvo komunis-tas, vėliau tapo aršiu jo kritiku. Fidelis Kastro buvo uždraudęs jo knygas, ir pasodinęs jį į kalėjimą kartu su žmog-žudžiais ir padugnėm. Vėliau rašyto-jui pavyko pabėgti į JAV, bet susirgęs AIDS, jis nusižudė.

Prieš šią knygą merginos buvo pasi-rinkusios skaityti tokius rimtus rašyto-jus kaip G.G. Markesą, W.Faulknerį. V.Woolf, M.Bulgakovą. Kitam susi-tikimui bus skaitomas Ž.P. Sartras.

nių rūbų komplektus. Ne kart jie yra pasitarnavę ne tik Lietuvos pristatymo Šveicarijoje renginiuose, bet ir kaip asmeninė puošmena lietuviams šven-čiant jubiliejinę sukaktį ar krikštyjant savo atžalas Šveicarijos bažnyčiose.

Šiandien Lietuvoje net keletas gar-sių dizainerių, dirbančių prie tautinio kostiumo kolekcijos, siekia išsklaidyti tipišką lietuvio nuomonę, kad tautinis kostiumas yra išskirtinai sceninis rū-bas, stengiasi įdiegti šiuolaikinį po-žiūrį į šį aprėdą. Jų nuomone, auten-tiškas tautinis kostiumas yra privatus ir oficialus išeiginis drabužis, kuris visad tiks Vasario 16-osios, Kovo 11-osios švenčių proga, oficialiuose priėmimuose ar kituose atstovauja-muose renginiuose. Anot jų, tautinis kostiumas prilygsta vakarinei apran-gai.

„Norime pratinti visuomenę prie šios tradicijos - nukelti tautinį kostiu-mą nuo scenos ir vėl atiduoti tautai. Turime unikalius tautinius kostiumus, neišnykę ir meistrai, siuvantys juos rankomis. Mūsų bendras tikslas - pri-taikyti tautinį kostiumą ir jo aksesu-arus šiuolaikinei nešiosenai, kad tai taptų madinga“ – sako Lietuvos liau-dies kultūros centro direktorius Sau-lius Liausa (2).

Norintiems įsigyti tautinį kostiumą Lietuvos liaudies kultūros centras (Barboros Radvilaitės gt. 8, Vilniuje) kviečia apsilankyti ir susipažinti su visų 5 Lietuvos etnografinių regionų tautinių rūbų kolekcijomis. Centro specialistai konsultuoja ir padeda su-komplektuoti tik Jums skirtą tautinį kostiumą. Toks autentiškas ir unikalus rūbas, į kurį yra įdedama daug rankų darbo, tampa brangiu meno kūriniu. Moteriškas tautinis kostiumas gali kainuoti 1500-2300 lt ir jo gamyba gali užtrukti keletą mėnesių, vyriško komplekto kaina siekia 1200 lt.

Jubiliejinė Dainų šventė skelbs lie-pos 6-ąją Tautinio kostiumo diena.

2014 m. Dainų šventė švęs 90 metų gyvavimo jubiliejų. Ji prasidės jubi-liejiniu minėjimu birželio 28 d. Kau-ne, Dainų slėnyje, kur 1924 m. įvy-ko pirmoji Dainų diena (Liepos 2-6 d. Dainų šventės renginiai persikels į Vilnių). Dainų šventės jubiliejaus

proga, šventės organizatoriai nutarė siūlyti liepos 6 -ąją paskelbti Tautinio kostiumo diena. „Pasipuošę juo ar jo detale, lietuviai visame pasaulyje bus kviečiami kartu giedoti šalies himną“ – rašoma LLKC internetiniame pusla-pyje.

Ta proga dvi garsios Lietuvos di-zainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Še-viakovaitė kuria šiuolaikinio tautinio kostiumo kolekciją, kurią pristatys ge-gužės mėnesį vyksiančioje „Dizaino savaitėje“ (2). Naujojoje kolekcijoje, išlaikant visas tradicijas, yra siekia-ma, kad drabužis būtų patogus dėvėti, o tai verčia atsisakyti kelių pasijonių, pasirinkti patogų sijono ilgį. Kuriant kolekciją, didelis dėmesys yra skiria-

mas ir aksesuarams, kaip skėčiai, gu-miniai batai, diržai, petnešos, kojinės, rankinės ir kt.

Yra tikimasi, kad šie autentiški ir unikalūs, spalvingi tautiški kūriniai sudomins tiek Lietuvos, tiek ir užsie-nio lietuvius.

Literatūra(1). Jurkuvienė, Teresė „Lietuvių tautinis

sceninis kostiumas 1940-1970m.: idėja ir for-ma“. Menotyra. T14. Nr.3, Lietuvos Mokslų akademijos leidykla, 2007, psl. 43-62.

(2). „Garsios Lietuvos dizainerės atskleidė šiuolaikinį požiūrį į tautinį kostiumą“. Lietu-vos liaudies kultūros centro informacija. Kul-tūros ministerijos elektroninis naujienlaiškis 2014-03-10.

ŠVEICARIJA IR LIETUVA: SĄSAJOS 21

2010 m. pavasarį, “Šveicarijos lie-tuvių žiniose” (Nr.16 (23)) rašė-

me apie šveicarų Isabellės ir Samuelio Otti šeimą, įsivaikinusią dvi mergai-tes, sesutes iš Lietuvos. Patys sutuok-tiniai pasakojo, kad negalėdami susi-laukti vaikų, 2005 m. Lietuvoje įteikė įvaikinimo prašymą. Pasirinkti mūsų šalį Isabellę ir Samuelį Otti paskatino tai, kad dar Lietuvos tapimo nepri-klausoma valstybe pradžioje, jiems įspūdį padarė lietuvių tautos drąsa ir atkaklumas, o vėliau, Lietuvai tapus ES nare ir ratifikavus bei pasirašius tarptautinio įvaikinimo sutartį (Ha-gos susitarimas), griežtų kriterijų ir visuose lygiuose atliekamos kontrolės garantuojamas saugumas. Be to, Lie-tuva greitai pasiekiama iš Šveicarijos, kas svarbu norint neprarasti ryšio su vaikų tėvyne. Taigi, nepaisant kalbos barjero, po ilgų susirašinėjimų ir dau-gybės oficialių dokumentų tvarkymo, 2009 m. šeima gavo pasiūlymą įsivai-kinti sesutes Skaistę (gimusią 1999 m.) ir Ugnę (gimusią 2001 m.). Pasak Isabellės ir Samuelio Otti, jie iš karto įsimylėjo abi mergaites nuotraukoje. Taigi, dar tais pačiais metais, Vilniaus apygardos teisme išnagrinėjus įvaiki-nimo bylą, sutikus ir pačioms mergai-tėms, įvaikinimas įsigaliojo. Skaistė ir

Suradę namus Šveicarijoje: lietuvių sesių istorija

Ugnė 2009 m. gruodį iš Lietuvos per-sikėlė į Obervilį Berno kantone. Čia jos greitai apsiprato, pradėjo lankyti mokyklą, pramoko kalbos ir pasinėrė į bioūkininko sodybos gyvenimą. Per-mainas savo gyvenime sutuoktiniai Otti tada apibūdino žodžiais: „Mes jaučiamės taip, tarsi išgyventume pa-saką: vienu metu gauti dvi nuostabias dukras mums yra didelė laimė”.

Praėjus ketveriems metams, buvo smalsu sužinoti, kaip šiai šauniai šei-mynai sekasi toliau. Parašius elek-troninį laišką Otti ūkio adresu, jo šeimininkas mielai sutiko pasidalinti keleto paskutiniųjų metų „Naujųjų metų” laiškais rašytais draugams, o tuo pačiu naujienomis iš šeimos gy-venimo. Didžiausia iš jų ta, kad 2012 m. Otti šeimą ant kojų sukėlė vienas projektas. Dar 2010 m., rašydami mūsų laikraščiui, lietuvaičių tėvais tapę šveicarai minėjo, jog Skaistė ir Ugnė Lietuvoje turi jaunesnę sesutę, globojamą vienos lietuvių šeimos. Po keleto susitikimų su Žymante (jaunes-nioji sesutė) ir jos globėja Lietuvoje bei Šveicarijoje, Isabellė ir Samuelis Otti ėmėsi visų priemonių įsivaikinti ir šią mergaitę. Ir vėl sekė begalės do-kumentų, vertimų, antspaudų, apos-

tilių ir t.t. tvarkymas bei gavimas. Tačiau, šveicarišką agrarinę biuro-kratiją pažįstantiems bioūkininkams tai nebuvo didelis iššūkis. 2013 m. pradžioje jų vertėja Lietuvoje 220 puslapių dokumentų bylą įteikė teis-mui Vilniuje. Vasario mėnesį, teismui bylą nagrinėjant, pati Žymantė kuo tiksliausiai teisėjai paaiškino, kodėl ji nori ir privalo vykti į Obervilį. Tei-sėjai tai, matyt, padarė įspūdi, todėl ji su įvaikinimu sutiko, procesą su-trumpino ir leido šeimai su mergaite nedelsiant išvykti. 2013 m. kovo 2 d. ji jau buvo Obervilyje. Greitai ir la-bai gerai priprato naujoje aplinkoje, ėmė lankyti trečią Obervilio pradinės mokyklos klasę, intensyviai mokytis ne tik Berno dialekto, bet ir bendrinės vokiečių bei prancūzų kalbų. Skaistei ir Ugnei Žymantės atvykimas taip pat buvo iššūkis: kiekviena turėjo iš naujo rasti savo vietą šeimoje. Tačiau greitai viskas ėmė tekėti įprasta vaga. Isabelė ir Samuelis Otti sako, jog mėgaujasi nauju šeimos gyvenimu ir didžiuojasi būdami, jų žodžiais tariant, trijų „su-per mergaičių” tėvais.

Paruošė dr. Lijana TagmannOtti šeimos asm. albumo nuotrauka.

ŠVEICARIJA IR LIETUVA: SĄSAJOS22

Kovo 10-15 dienos buvo svarbios Lietuvos fizikos pasauliui. Tuo

metu LR Švietimo ir mokslo ministras D.Pavalkis, kartu su Lietuvos mokslų akademijos prezidentu prof. Valdema-ru Razumu bei Lietuvos mokslinin-kais darbo vizitu atvyko į Ženevą. Šio vizito metu ministras susitiko su Europos branduolinių tyrimų cen-tro (CERN) generaliniu direktoriumi Rolf-Dieter Heuer ir CERN moks-lininkais, su kuriais aptarė Lietuvos ir CERN bendradarbiavimą.

Tuo pat metu Ženevoje lankėsi 12 fizikos mokytojų iš Lietuvos, ku-rie buvo pirmieji lietuviai dalyvavę Europos branduolinių tyrimų centro (CERN) mokytojų programos atida-ryme. CERN mokytojų programa yra specialus projektas, skirtas vidurinių mokyklų mokytojams. Programos metu pedagogai iš įvairių pasaulio šalių turi galimybę susipažinti su CERN veikla, dalelių fizika, naujau-siomis fizikos mokslų technologijo-mis ir jų taikymu praktikoje.

Savaitės gale LR Nuolatinės Atstovybės prie JT ir kitų Tarptautinių organizacijų ambasadorius Rytis Pau-lauskas atvykusius svečius iš Lie-tuvos priėmė neformaliam susitiki-mui savo rezidencijoje, kur taip pat dalyvavo CERN dirbantys Lietuvos mokslininkai bei Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai.

Lietuvos užsienio reikalų minis-tras L. Linkevičius JT Žmogaus teisių taryboje pasmerkė agresiją prieš Ukrainą

Lietuvos užsienio reikalų minist-ras Linas Linkevičius kovo 4 dieną Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos aukšto lygio susitikime aptarė regionines žmogaus teisių si-tuacijas, pristatė Lietuvos priorite-tus JT žmogaus teisių sistemoje, taip pat pranešė apie Lietuvos siekį tapti Žmogaus teisių tarybos nare 2022–2024 m. kadencijai.

Kalbėdamas apie padėtį Ukrainoje,

ministras pasmerkė Rusijos invaziją į Krymą ir šios Ukrainos teritori-jos okupaciją. Jis paragino Rusiją nedelsiant nutraukti karinės agresi-jos veiksmus ir pradėti konsultacijas pagal tarptautinės teisės numatytus mechanizmus. L. Linkevičius pasvei-kino Ukrainos sprendimą pakviesti Europos saugumo ir bendradarbiavi-mo organizacijos (ESBO) ir Europos Tarybos specialiąsias misijas sieki-ant užtikrinti tinkamą žmogaus teisių apsaugą visoje Ukrainos teritorijoje.

Ministras išreiškė susirūpinimą dėl žmogaus teisių padėties Sirijoje ir pakvietė abi konflikto puses įsitraukti į Ženevos procesą siekiant taikaus kon-flikto sprendimo. Jis taip pat paragino nedelsiant nutraukti smurtą Centrinės Afrikos Respublikoje, kvietė remti nacionalines pastangas siekiant ta-ikos, saugumo ir teisės viršenybės atkūrimo. Pažymėtas Lietuvos indėlis į Prancūzijos karinę operaciją „Sanga-ris“ ir pirmininkavimas JT Saugumo Tarybos Sankcijų komitetui.

„Narystė JT Saugumo Taryboje atveria galimybes skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijai. Daugiau dėmesio skirsime teisės viršenybei, civilių, ypač moterų ir

vaikų, apsaugai konfliktų zonose, tarptautinės humanitarinės teisės prin-cipams“, – kalbėjo L. Linkevičius, pristatydamas Lietuvos veiklos prio-ritetus.

Ministras taip pat akcentavo Lie-tuvos siekį toliau ginti išraiškos, susirinkimų ir asociacijos laisves, pasisakė už stiprią pilietinę visuomenę. L.Linkevičius pažymėjo, kad Lietu-va šiais metais iškėlė nepriklausomą kandidatą į JT Neįgaliųjų teisių komitetą.

Susitikimo su JT vyriausiąja žmogaus teisių komisare Navi Pillay metu apsikeista nuomonėmis apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje ir įvykius Ukrainoje. N.Pillay teigia-mai įvertino Lietuvos pastangas vys-tant ES ir Rytų partnerystės valstybių dialogą.

Žmogaus teisių taryba yra pagrindinė JT žmogaus teisių apsaugos institucija, įsteigta 2006 metais. Pagrindinė jos funkcija – skatinti visuotinę pagarbą žmogaus teisių ir laisvių apsaugai, reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus ir teikti dėl jų rekomendacijas. Lietuva JT Žmogaus teisių taryboje turi šalies stebėtojos statusą.

Švietimo ir mokslo ministro D.Pavalkio, Lietuvos mokslininkų ir fizikos mokytojų vizitas Ženevoje

Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kartu su Lietuvos mokslininkais ir Ambasadoriumi Ryčiu Paulausku apsilankė CERN. Petro Lozdos

nuotrauka.

KVIETIMAI 23

Gegužės 17 dieną Ciuricho Lietuviškos knygos klube viešės žurnalistė, prodiuserė, filmų kūrėja, LRT televizijos laidos „Bėdų turgus“ autorė ir vedėja, žurnalo“ Stilius“ išrinkta Metų moterimi Edita Mildažyte. Ji pristatys savo knygą „Pasimatymas su Lietuva“. Ši gau-siai iliustruota knyga skirta bet kokio amžiaus lietuviui ar kitų šalių gyventojams, o ypatinga auditorija – emigrantų vaikai.

„Kai paprašai žmonių gatvėje pristatyti Lietuvą, po cepelinų, krepšinio ir didelės valstybės, kažkada siekusios Juodąją jūrą, viskas ir pasibaigia. Knygoje aš išskyriau 40 temų, kuo mes esame unikalūs ir išskirtiniai ne tik savo regione, bet ir visame pasaulyje. Pirmiausia tai reikia žinoti mums patiems, kad galė-tume papasakoti užsieniečiams, – tikino E.Mildažytė, knygą rašiusi nesinaudodama kompiuteriu ir internetu. – Man norėjo-si, kad tai būtų atpažįstama Lietuva, tokia, kokia yra šiandien. Visada domėjausi Lietuvos istorija, todėl gana gerai jaučiuosi, nes esu žurnalistė ir nepadariau nieko, kas būtų už mano kom-petencijos ribų.“

Šių metų birželio 14d. 14 val.Marijos Lourdes bažnyčios Mažoji salėSeebacherstr. 3, 8052 Ciurichas

birželio 15 d. 11 val.Maison de Quartier des Eaux-Vives,Chemin de la Clairière 3, CP 6230, 1211 Ženeva.

„Pasimatymas su LietuVa“ ir jos autore, žurnaListe

Edita MildažytE

Į susitikimą kviečiami ne tik klubo nariai, bet ir visi norintys pabendrauti su Edita, sužinoti apie jos naujausius darbus, planus.

Susitikimas vyks Ciuricho Marijos Lourdes bažnyčios didžiojoje salėje (Seebacherstr. 3, Seebach, 8052 Zürich - Örlikon) 2014 m. gegužės 17d. 14:30 val. Įėjimas – 20 SFr. (Pabaigoje – mažas Apero)

Registracija iki gegužės 15d. jurate@caspersen.ch

Lituanistinis sekmadieninis darželis-mokyklėlė «Ratas» kartu su LR ambasada Šveicarijoje kviečia į „Stalo teatro“ spektaklį

Eglė - žalčių karaliEnė pagal senovės lietuvių mitą

Spektaklyje su gyva muzika vaidina režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė bei kompozitorė ir atlikėja Snieguolė Dikčiūtė. Spektaklio trukmė - 45 min.

„Stalo teatro“ spektaklis Eglė žalčių karalienė kviečia prie stalo „paragauti“ senovės lietuvių papročių: burtažodžių, ritualų, „paskanauti“ gyvai atliekamų smuiko melodijų ir pyragėlių tikrų – teatre iškeptų. „Stalo teatro“ spektaklis Eglė žalčių karalienė – objektų teatras: meninei idėjai perteikti pasitelkiami senovėje naudoti daiktai ir rakandai.

„Šis spektaklis jausmingas ir stilingas.<...>Jame, mano nuomone , abso-liučiai viskas tobula. Apipavidalinimas.<...>Aktorių apranga. Daiktai. O pats nuos-tabiausias dalykas šiame spektaklyje - muzikos ir garsų bei mizanscenų ritminė or-ganizacija.<...> Man net kyla netikėtų asociacijų su roko muzika, kuri veikia labai stipriai. Šamaniškai.“ (Viktor Šraiman, režisierius).

„Tas spektaklis toks aiškus, skaidrus ir taip puikiai suvaidintas, kad nekyla jokių klausimų. Spektaklio energetika nedingsta ir vaidinant jį rusų kalba.“ (Arina Šepe-liova, teatrologė).

„Stalo teatras“ šiuo metu yra vienas įdomiausių ir profesionaliausių, aukščiau-sios meninės kokybės teatrų vaikams Lietuvoje. Šiais metais „Lėlių ir objektų teatro“ kategorijoje režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė apdovanot auksiniu scenos kryžiumi už spektaklį „Tarmių stalas“ („Stalo teatras“). Jos spektakliai originalūs, autentiški, kupini fantazijos, žaismo, ugdantys vaizduotę, kuriantys pozityvų pasaulio vaizdą.

Iki susitikimo! „Ratas“

SKELBIMAS NAUJI NARIAI

NAUDINGI ADRESAIBendruomenės interneto svetainė:

www.lietuviai.chŠLB valdybos pirmininkė Jūratė Caspersen Dorfstrasse 198, 8706 Meilen+41 (0) 76 330 92 00jurate@caspersen.ch

LR ambasada ŠveicarijojeKramgasse 12, 3011 - Bern+41(0) 31 352 52 91http://ch.mfa.lt, amb.ch@urm.lt

LR garbės konsulas Ženevos ir Vo kantonuoseMichel Sogny2 Avenue de Warens, 1203 Genèvewww.sogny.com

LR garbės konsulas Tičino kantoneGintautas BertašiusVia Luganetto 4, P.O. Box 7436962 Lugano - Viganello 6+41 (0) 91 971 56 43g.bertasius@bluewin.ch

LR garbės konsulas CiuricheGraziano PedrojaRennweg 32, PO Box 3767CH-8021 Zürich+41 (0) 43 817 65 48, pedroja@juris.ch

Litauische Gemeinschaft, 8050 Zü-rich, Zürcher Kantonalbank, 8010 ZürichIBAN CH38 0070 0110 0013 0089 1SWIFT (BIC) ZKBKCHZZ80A

Žurnalo „Pasaulio lietuvis“ prenumerata:Pasaulio Lietuvių Bendr. atstovybės Lietu-voje saskaitos Nr. (IBAN) LT76 7300 0101 2423 6579Bankas: AB „Swedbank“Banko adr.: Konstitucijos pr. 20A, 03502 Vilnius, Banko kodas: 73000SWIFT kodas: HABALT22kaina metams 45 eurai.

ŠLB banko sąskaitos duomenys:

Bendruomenės nariai, norintys gauti tik elektroninį „Šveicarijos lietuvių žinių“ variantą, praneškite Jūratei Caspersen el. paštu jurate@caspersen.ch

SVEIKINAME

ANONSAI SKELBIMAI ADRESAI

Lietuvoje išleista jau antra Švei-carijoje gyvenančio ir dirbančio endokrinologo profesoriaus Alain Golay knyga “Lieknėti be streso”.

Siunčiam gilią užuojautą Ritai Žie-daitei neseniai į Amžinybę palydėju-siai savo Mamą. Netekties skausmą tesumažina šviesus Jos prisiminimas.

UŽJAUČIAME

Nuoširdžiai sveikiname Aušrą ir Leo Bättig su pirmagimio sūnelio Ričardo gimimu 2013 m. gruodžio 22 dieną.

Sveikiname Rūtą ir Laurent Schüp-bach 2014 m. vasario 20 d. sulauku-sius dukrelės Linos.

Sveikiname Aidą ir Juozą Kurmanavičius su simboliniu 160 metų jubiliejumi. 2014-ieji žymi ne tik gražias asmenines sukaktis, bet ir 40 bendro gyvenimo metų!Nuoširdžiausi mūsų sveikinimai ir linkėjimai šio gražaus jubiliejaus proga. Esame Jums didžiai dėkingi už ilgametį indėlį į bendruomenės gyvavimą.

Nauji ŠLB nariai 2014.01.01 -2014.04.151-2. Erika ir Gitanas Kancerevyčiai – 6946 Ponte Capriasca (TI)3. Ligita Krasauskienė – Erlenbach (ZH)4. Julija Daugėlaitė – 1020 Renens (VD)5. Laura Kacienaitė – 3073 Gümlin-gen (BE)6. Kasparas Lapinskas – 8180 Bülach (ZH)7. Zita Kuck – 8706 Meilen (ZH)

24

PASIŽYMĖKITEJONINĖS

vyks birželio 21 dieną Lozanoje, išsamesnė informacija bus

paskelbta vėliau benruomenės el. svetainėje www. lietuviai.ch

REDAKCIJOS SKILTISLaikraščio redkolegija: dr. Lijana Tagmann. Maketavo Diana Brunner.Laikraštis spausdintas www.esf-print.deStraipsniai, informacija, reklamos priimami el. paštu: slz@lietuviai.ch. Reklamos kaina - 30 frankų.Laikraštis yra Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės leidinys, išeina 2 kartus per metus 250 egz. tiražu.Perspausdinant straipsnius, būtina nurodyti šaltinį.