49

ISSN 1392–1126. PROBLEMOS. 2007 71

KULTÛRA KAIP EGZISTENCINË KÛRYBA

Tomas Kaèerauskas

Vilniaus Gedimino technikos universitetoFilosofijos ir politologijos katedraSaulëtekio al. 11, LT-10223 VilniusTel. / faks. (370 5) 274 48 66El. paðtas: tomas@hi.vtu.lt

Straipsnyje á kultûrà þvelgiama kaip á egzistencinæ kûrybà. Gyvenamasis pasaulis traktuojamas kaipkûrybinë aplinka, kurià nuolat pleèia kultûros dalyvis. Iðkeliama didþioji tezë, kad kultûros pasaulis yrajudri visuma, kur plëtojama egzistencinë kûryba. Egzistencija, pasak autoriaus, skleidþiasi kultûrosaplinkoje, kuri iðlieka judri tik kaip egzistenciniø projektø sàlytis. Ið didþiosios plaukianti maþoji tezë –apie kultûros reiðkiniø tikrumà (autentiðkumà): tik nuolat besipleèianti, t. y. atvira ir nukreipta, gyve-nimo visuma yra autentiðka arba kultûriðkai gyvybinga. Ðià tezæ autorius argumentuoja tuo, kad me-ninë iðmonë tarnauja kaip egzistencinis veiksnys, o empiriniai faktai iðkyla kultûros aplinkoje.

Pagrindiniai þodþiai: egzistencinis projektas, kultûra, aplinka, globalizacija.

Ar þmogaus egzistencija – kûrybiðka? Kas yrakûrybinë egzistencija? Kuo pasireiðkia egzis-tencijos kûrybiðkumas? Ar kûrybiðkumas – eg-zistencijos pamatinis sandas? Ðie klausimai at-veda prie bûties sampratos egzistencinëje fe-nomenologijoje, kur individuali egzistencija,veikiama baimës ir rûpesèio, skleidþiasi kaipsambûvis pasaulyje. Kultûros terpë ir yra gy-venamasis pasaulis bûnant su kitais. Ðis buvi-mas apima supratimà ir kûrimà: egzistuojamakuriant savo hermeneutiná projektà. Kaip ga-limas individualus kûrybingas supratimas, jei-gu jis skleidþiasi bendroje kultûrinëje aplinko-je, t. y. formuojamas praeinumos (Gangbare),anot Heideggerio? Individo hermeneutiniai

siekiai, lemiantys egzistencijà, ir kultûros ter-pë, kur mes kûrybiðkai augame, sudaro dalá irvisumà. Kokia ðios dalies ir visumos sàveika?Kaip reiðkiasi individualus kûrybiðkumas nive-liuojanèioje globalios kultûros terpëje? Ir at-virkðèiai: ar ðià visuotinæ kultûrinæ aplinkà vei-kia individualûs siekiai? Tai klausimai ne tikapie individualios egzistencijos vietà visuome-nëje, bet ir apie tautinës kultûros kaip daliesbei europinës ar pasaulinës kultûros kaip vi-sumos santyká. Heideggeris pamatine laiko in-dividualià egzistencijà, kultûrà siedamas supraeinanèia ir niveliuojanèia das Man aplinka,kur þmogaus siekiai praranda individualumà.Kita vertus, egzistencijà jam reprezentuoja èia-

50

bûtis (Dasein), kuri reiðkia sambûvá þmogauspasaulyje. Panaðiai Aristoteliui pirminë sub-stancija iðreiðkia individualø pradà, bet jis ne-gali apeiti ir antrinës substancijos – visuotinësesmës. Kaip plëtotina ði dalies ir visumos, in-divido ir visuomenës, egzistencijos ir sambû-vio dialektika? Taip atsiveria klausimas apiekultûros, kuriamos ir suprantamos individo vi-suomenëje, prigimtá. Èia sieksiu á kultûrà pa-þvelgti kaip á egzistencinæ kûrybà, kuri tiek vei-kiama, tiek pati formuoja gyvenamàjá pasaulákaip savo siekiø ir vertinimø kûrybinæ aplinkà.Taigi egzistencinës filosofijos fone skleisdamaskûrybingo individo ir jo gyvenamosios aplin-kos santyká, sieksiu plëtoti kultûros fenome-nologijà ir hermeneutikà. Tai leis, pasitelkuskultûros fenomenus, neapsiriboti vien teoriniudiskursu. Pavyzdþius sieksiu interpretuoti pa-gal pateiktus interpretacinius metmenis ir jiebus nuolat pleèiami. Todël svarstydamas mi-nëtus klausimus pasitelksiu ne vien Heidegge-rá bei Maceinà, bet ir Proustà bei Baricco.

Globalumas kaip kultûrinë niveliacija

Baricco knygoje Next pateikia globalizacijos pa-vyzdþiø: bet kurioje pasaulio vietoje galima nu-sipirkti kokakolos; galima investuoti á bet ku-rios ðalies ámones; Tibeto vienuoliai narðo pointernetà; mûsø automobiliai surinkti ið daliø,pagamintø ávairiuose þemynuose; internetu ga-lima nusipirkti, ko ðirdis geidþia; Holivudo fil-mai rodomi ir yra pelningi visame pasaulyje.Toliau autorius nagrinëja, kiek ðie pavyzdþiaireikðmingi. Jis pastebi: nors kokakola parduo-dama beveik visose pasaulio ðalyse, kai kur (pa-vyzdþiui, Indijoje) jos iðgeriama niekingai ma-þai; nors galima nusipirkti akcijø kitur, nacio-nalinës vyriausybës stoja piestu prieð svarbiau-siø ámoniø iðpardavimà; nors Kinijoje interne-tas prieinamas, Tibeto vienuoliai nenarðo pointernetà; nors kiti automobiliai surenkami ten,

kur pigesnë darbo jëga, Fiat modeliai gamina-mi tik Italijoje; nors daug prekiø parduodamainternetu, tokiu bûdu jø nuperkama maþiau neivienas procentas; nors Holivudo filmai rodo-mi visur, tarkim, Prancûzijoje jie nëra labai po-puliarûs. Jeigu taip, ar tikrai globalizacija – toksreikðmingas faktas? Galbût tai tëra iðmonë, ku-ria visi patikëjome? Prie klausimo, kiek iðmo-në yra reali ir kokià vietà ji uþima kultûros vyks-me, dar gráðiu. Baricco mano, kad daugeliuiatvejø apibûdinti uþtektø ðvelnesniø terminø:internacionalizacija, kapitalo skvarba, kultûri-në niveliacija.

Pasak Baricco, ðios tendencijos ryðkios vi-sais laikais: verslininkai siekia uþkariauti sve-timas rinkas, o kultûrinæ ekspansijà iðreiðkiatiek Spielbergo, tiek Homero kûriniai. Tiesiogðiuolaikinës informacinës technologijos, leis-damos daug greièiau áveikti erdvæ, jas paryðki-no. Apie egzistencinæ laiko ir erdvës sampratàdar kalbësiu. Èia svarbu tai, kad laikas ir erd-vë – þmogaus kultûros pasaulio veiksniai. Vie-na vertus, pakitæs erdvës áveikimo greitis for-muoja mûsø kultûros tapsmà, kitaip sakant, taiapima ne tik mûsø fiziná judëjimà, bet ir kultû-ros vyksmà. Kiek ðis vyksmas niveliuojantis, darmatysime. Kita vertus, mûsø kultûros plaèiau-sia prasme poreikiai verèia mus didinti armaþinti gyvenamojo pasaulio greitá. Beje, gy-venimas ðiuolaikiniame didmiestyje ne tik la-bai greitas, bet ir labai lëtas: namó atstumà,kurá praeito ðimtmeèio pirmojoje pusëje dvi-raèiu áveikdavo darbininkas, dabar automobi-liu vaþiuojame dvigubai ilgiau. Taigi mes savokultûros pasaulyje judame ir labai greitai, irnepaprastai lëtai.

Aristotelis judëjimà supranta plaèiai, kaipgyvenimo tapsmà nuo gimimo iki mirties, ir jáaiðkina pasitelkæs akto bei potencijos doktri-nà. Èia jam iðkyla tikrovës kaip tapsmo veiks-nio klausimas. Kartu jis klausia, kokie átikro-vinimo (entelecheia) kriterijai. Egzistencinës fe-

51

nomenologijos kontekste tai klausimai apiereiðkiniø realumà gyvenamojo pasaulio hori-zonte. Greitis ar lëta, neatsiejami nuo laiko irerdvës suvokimo, nëra vien kûnø judëjimo cha-rakteristika. Tai ir mûsø judraus pasaulio mo-dusai. Judrumà jam teikiame mes, savo egzis-tencija nuo gimimo iki mirties atkovodami kul-tûros aplinkà, kur iðkildami daiktai ágauna re-alumà. Tikrovë èia nelyginant kelias, nuþymë-tas reikðmingais mûsø egzistenciniam projek-tui daiktais. Judëdami ðiuo keliu mes ne tiktrumpiname atstumà iki mirties, bet ir ilgina-me já, atverdami vis naujà egzistencinæ per-spektyvà, kurios ðviesoje vis kitaip iðkyla ir nu-eitas kelias. Todël judëjimas pirmyn yra visadair judëjimas atgal, tai – prasminës visumos,apimanèios praeities vertinimà ir ateities þiû-rà, kûrimas. Praeitis ir ateitis èia neperskiria-mos dabartimi: mûsø siekiai teikia mums visnaujà mûsø praeities vaizdà, o ðis savo ruoþtukreipia á ateitá.

Prisiminkime Augustinà. Jam dabarties aki-mirksnis – nepagaunamas, nes tuoj pat virstapraeitimi. Áveikti laiko problemà jis siûlo in-trospekcija, kuri apima individo praeities ver-tinimà kreipties anapusybën ðviesoje (Àâãóñ-òèí 1991). Heideggeris taip pat sutelkia dë-mesá á individualià patirtá, kur dabarties aki-mirksnis gali sutalpinti visà praeitá bûties my-riop perspektyvoje, kuri, tarkim, atsiveria pa-keleiviui namo, gaudþiant vakaro varpams (Hei-degger 1997). Tiesa, Augustino vertikaliai kreip-èiai Heideggeris prieðina horizontalø projektà,kuris be galo iðpleèia gyvenamàjá horizontà.

Mums èia svarbu, kad turime reikalà ne supraeitimi ar ateitimi skyriumi, o su mûsø gyve-namojo pasaulio riðlia visuma, nuolat reikalau-janèia atnaujinti. Daiktai ðiame kelyje iðkylakaip kelio þenklai, stabdantys arba greitinan-tys mûsø judëjimà, t. y. perkeliantys mus pir-myn ar atgal. Ðia prasme jie – ir transcenden-tai, ir imanentai, nes verèia mus atnaujinti sa-

vo egzistenciná projektà, drauge tapdami jo da-lyviais. Sudaiktinimas èia reiðkia átikrovinimà:kiek daiktai dalyvauja mûsø kûrybinëje kreip-tyje, tiek jie yra tikroviðki. Tikrovës sandai, lei-dþiantys mums kurti savo egzistencijà, nëra tikdaiktai siauràja prasme: lova, stalas, këdë arnamas. Èia lygiai taip pat dalyvauja Kitas kaipasmuo, kurio sudaiktinimas reiðkia, kad jis ly-giai taip pat kreipia mûsø þiûrà pirmyn ir at-gal. Tikrieji, tiesûs daiktai – ne tie, kuriuos ma-tome ar lieèiame kasdien, kurie plûduriuojan-tys praeinumos jûroje mums neiðkyla kaip rod-menys. Mûsø vaiko pastatytas ið kaladëliø na-mas arba laukiantis gráþtant pakeleivio stalasTraklio eilëraðtyje gali bûti tikroviðkesni uþ mû-sø statydinamà namà arba stalà, prie kurio pie-taujame, jei vienas ir kitas kreipia mus pakan-kamai toli pirmyn, o drauge atgal. Kita vertus,tiek namas ið kaladëliø, tiek stalas namie – mû-sø kuriami daiktai. Ne tik todël, kad namà pa-statë mûsø vaikas, o apie stalà paraðë mûsømëgstamas poetas, bet todël, kad vienas ir kitasatveria ateitá, kuri áprasmina praeitá. Tikrovið-kumas kaip tiesumas èia reiðkia gebà atverti. To-dël Heideggeris tiesà apibrëþia kaip atvertá, pro-skynà (Lichtung) ar nepaslëptá (aletheia).

Taigi Kito (daikto ar asmens pavidalu)átrauktumas á mûsø egzistencinæ visumà tam-pa jo tikroviðkumo (ir tiesumo) kriterijumi.Átrauktumas suponuoja ir nuolatiná egzisten-cinio projekto ribø perkëlimà, t. y. kûrybinæmûsø riðlios visumos judrà. Maþa to, tiesûsdaiktai – vaiko pastatytas kaladëliø namas, pa-keleivio stalas namie – iðkyla mûsø kûrybinëjeperspektyvoje ne tiek patys bûdami sukurti,kiek dalyvaudami kuriant gyvenamàjá pasaulákaip hermeneutinæ judrià visumà, kur mes sa-ve suprantame kreipties á Kità ðviesoje. Vadi-nasi, tiesi þmogaus kûryba nukreipta ne tik ápaskirus estetinius objektus, anot Dufrenne’o,bet ir á gyvenimo visumà, kuri reikalauja nuo-latinio atverianèio atsinaujinimo. Todël kultû-

52

ros pasaulis – ne paskirø meno, mokslo ar tech-nikos fenomenø suma, o egzistencinë kûrybið-kai pleèiama visuma.

Panaðià iðvadà prieina Maceina savo kul-tûros apmàstymuose: „kultûra kaip þmogauskûryba atveria visuminá poþiûrá, o kultûros fi-losofija – viso gyvenimo perspektyvà“ (1991:86). Tarpukariu Maceina buvo pernelyg veikia-mas spekuliatyvios tradicijos, kuri neleido Kan-tui veikale apie estetikà1 pasitelkti në vieno me-no pavyzdþio. Kultûros fenomenologija ir her-meneutika neignoruoja kultûros reiðkiniø, norsjos atspirties taðkas – gyvenamasis pasaulis kaipjudri supratimo aplinka, kuri suriðama mûsøkreiptimi, atvira tiek ateièiai, tiek praeièiai. Arði kultûrinë aplinka arba egzistencinë tikrovë– niveliuojanti, slopinanti þmogaus individua-lø kûrybiná polëká? Su tuo susijæs klausimasapie kultûros prigimtá: ar kultûra tëra antrinëegzistencijos atþvilgiu2, t. y. ðalutinis egzisten-cinës kûrybos produktas, skirtas vieðai valkio-ti, vadinasi, ir nuvalkioti. Jeigu taip, kultûra sie-tina su tokiais globalizacijos padariniais kaipindividualiø skirèiø naikinimas, ekspansija irrasizmas, visas bûties sferas persmelkiantysprekiniai piniginiai santykiai. Ar kultûros plët-ra ir globalizacijos skvarba þengia koja kojon?Ar kultûra tarnauja globalizacijai taip praras-dama savo egzistenciná iðskirtinumà? Koks kul-tûros ir egzistenciniu projektu besirûpinanèiosfilosofijos santykis? Jei filosofija – kultûrosdalis, ar kultûros korozija nepersiduoda filo-sofijai? Prieð gráþdamas prie ðiø klausimø,bandysiu rekonstruoti Heideggerio paþiûrasá kultûrà.

Egzistencinë kultûros traktuotë

Raðinyje Apie tiesos esmæ (1976) Heideggeris,polemizuodamas su Spengleriu, nepritaria po-þiûriui, kad „filosofija – ‘kultûros’ ‘iðraiðka’ irkurianèios þmonijos puoðmena (Zierde)“ (1976:200). Filosofija, kaip þmogaus bûties (Dasein)apmàstymas, esanti pamatinë, ji pirmesnë uþ betkokià kûrybà, kuria apibûdinama kultûra3. Aregzistencinës kûrybos sandara ypatinga? Kuo jipasiþymi? Ar kultûrai, kaip þmogiðkajai kûry-bai, nebûdinga ta pati sandara?

Akivaizdu, kad kultûra – nevienalytë. Meskalbame apie masinæ kultûrà, srûvanèià tais pa-èiais kanalais, kurie naudojami niveliuojan-èioms globalinëms uþmaèioms. Atrodo, tai tu-ri omeny ir Heideggeris, kalbëdamas apie dasMan stichijà, praeinumà (Gangbare), kur vieð-patauja prietarai ir ðnekalai. Jei taip, turëtu-me sutelkti dëmesá á masinës kultûros antipo-dà – elitinæ kultûrà, kurios sandara taptø mo-deliu ar net norma. Nuo masinës ir elitinës kul-tûrø skyrimo atsiribosiu ne tik todël, kad ribatarp jø visiðkai neaiðki: „klasikiniame“ meneapstu pataikavimo publikai4, o á elitines menogalerijas smelkiasi populiarioji kultûra5. Maþato, elitinës kultûros iðkëlimas skatina genijausestetikà ir ezoteriná filosofavimà, kuris nesu-derinamas su mûsø kultûros tyrimø ramsèiu –egzistencijos fenomenologija kaip atvira kreip-timi á gyvenamàjá pasaulá. Beje, pats Heide-ggeris ðnekalus laiko egzistencialu, taip juosprilygindamas rûpesèiui, atverianèiam auten-tiðkà bûtá. Galiausiai masinës ir elitinës kultû-ros perskyros atsisakau remdamasis prielaida,kad vienos ir kitos sandara analogiðka. Kokiata sandara? Ar ðios kultûrinës skirties atsisa-

1 Sprendimo galios kritika.2 Plg. Lévino polemikà su Heideggeriu dël etikos pir-

mumo ontologijos atþvilgiu (Ëåâèíàñ 2000).

3 Pavyzdþiui, taip kultûrà apibrëþia Maceina (1991).4 Alessandrui Baricco tokio pataikavimo pavyzdys –

Verdi Traviata.5 Pavyzdþiui, A. Warhallo menas akivaizdþiai paveik-

tas populiariosios kultûros.

53

kymas nereiðkia, kad visos þmogaus kûrybosapraiðkos traktuojamos pagal vienà schemà?Ar tai nëra kitoks kultûros niveliavimas, kuráperða spekuliatyvioji filosofija?

Gráþkime prie egzistencijos filosofijos. Kaipminëta, Heideggeris kalba apie autentiðkà (ei-gentliche) ir neautentiðkà egzistencijà. Ar pas-taroji sietina su globalios masinës kultûros po-veikiu individui? Neautentiðkas savæs suprati-mas – „egzistencijos pasimetimas tarp kasdie-niø daiktø ir þmoniø“ (Heidegger 1989: 228).Ar kasdieniai daiktai ir þmonës sudaro nive-liuojanèià kultûros aplinkà, kuri daro mus glo-balizacijos strategijø taikiniu? Jeigu taip, au-tentiðka egzistencija ir masinë kultûra – nesu-taikomi. Dël to suprieðinama ne tik masinë beielitinë kultûra, bet ir visuomenë bei individas,o to siekiau iðvengti. Tam prieðtarauja ir èia-bûties (Dasein) kaip sambûvio pasaulyje trak-tuotë. Intencionalumas, apimantis nukreiptu-mà á Kità ir egzistencinio projekto atvirumà, –pamatinis þmogaus bûties sandas: „intencio-nalumas neatskiriamas nuo èia-bûties egzisten-cijos, egzistavimas – veikianti tarp kitø esiniøbûtis“ (1989: 224).

Sakëme, kad egzistencinis projektas reika-lauja nuolat perþengti gyvenamàjà supratimovisumà, kurià tapatinau su kultûros pasauliu.Husserlis tai vadina fenomenologine redukci-ja, kuri apima senosios þiûros suskliautimà(epochç) ir sàmonës atvirumà naujiems reiðki-niams. Todël gyvenamasis pasaulis – judrus, ojo supratimas, kuriuo skleidþiasi egzistencinisprojektas, teikia mums naujà riðlià visumà, kurpraeitis iðkyla ateities tikslø ðviesoje. Judrumàegzistencijai teikia Kitas, kaskart perkeliantismûsø egzistencinio projekto ribas. TæsdamasLévino linijà, „Kitas“ raðau didþiàja raide, betne todël, kad jis iðreiðkia etinæ individo kreip-tá, o etika, pasak Lévino, – pirmiau ontologi-jos ir, þinoma, kultûros. Nors etiniai aspektaitaip pat iðkyla, èia svarbesnës egzistencijos ir

kultûros sàsajos. Minëjau, kad Kitas gali iðkil-ti tiek asmens, tiek daikto pavidalu. Kol kassuskliauskime ðias reikðmes ir paklauskime:koks Kito vaidmuo egzistenciniame projekte,t. y. individui kuriant savo gyvenamàjá pasau-lá? Ar tai – jo individualus pasaulis? Ar jis patsnedalyvauja kitam individui steigiant savo eg-zistencinæ (kultûrinæ?) aplinkà?

Neigiamà Heideggerio nusistatymà nive-liuojanèios kultûrinës aplinkos atþvilgiu, atro-do, patvirtina jo teiginys, kad „autentiðka eg-zistencija apibrëþiama pasirenkant savo egzis-tencinæ èia-bûtá, neautentiðka – kitø apibrëþia-ma“ (1989: 243). Kitaip tariant, mes patys – nekiti uþ mus – turime kurti savo egzistenciná pro-jektà, kurio perspektyvoje iðkiltø gyvenamojivisuma, kur supratimo kelias jungtø ateitá irpraeitá. Sakëme, kad supratimo kelias nuþymë-tas daiktais, kurie nurodo mûsø judëjimo kryptáir greitá. Be ðiø rodmenø, kurie, iðplësdami kul-tûrinæ visumà, mus kaskart perkelia, mûsø eg-zistencija bûtø statiðka, nejudri ir – negana to– nelaisva. Egzistencija neatsiejama nuo lais-vës kaip galimybës kurti savo gyvenamàjà vi-sumà, kurios supratimas yra savæs kaip gali-mybës projektavimas6. Egzistencinës galimybësiðkyla tik atvirame pasaulyje, kur mes nuolatpleèiame savo þiûrà, taip perþengdami nusisto-vëjusià gyvenamàjà aplinkà. Gyvenimas – nuo-latinis judëjimas uþ savæs, pleèiant savo kultû-rinæ erdvæ. Daiktai (plaèiausia prasme – ir þmo-nës) kaip rodmenys èia padeda mums persikeltitiek pirmyn, tiek atgal, suktis kaskart platesniuhermeneutiniu ratu, kuris mums leidþia save su-vokti atsiverianèios erdvës horizonte ir, atvirkð-èiai, tà erdvæ iðplësti savo gyvenimo projektu.

Mes ne tik ámesti á savo kultûros – ðalies,gyvenamojo meto, visuomenës – terpæ, mes jàkuriame, ðioje aplinkoje steigdami savo judrià

6 „Suprasti – projektuoti save (sich entwerfen) kaipgalimybæ“ (Heidegger 1989: 392).

54

gyvenamàjà visumà. Judrumas èia reiðkia ir tai,kad mûsø kultûrinë aplinka nuolat pleèiama,ir tai, kad mes keièiamës jos veikiami. Jeigutaip, kas kuria: mes daiktus ar daiktai mus? Ma-no darbinë tezë: ir mes kuriame daiktus, irdaiktai – mus. Kai sakau, kad mes kuriamedaiktus, turiu omeny ne tai, kad mes – globali-zacijos strategijø autoriai. Spaudþiami medi-jos preso, kaip tik esame jø aukos. Kas ðiø stra-tegijø autorius: politikai, bankininkai, rekla-mos uþsakovai, Holivudo produkcijos platin-tojai? To niekas neþino. Pasak Baricco, tai pri-mena sniego griûtá, kai keliems þmonëms pra-dëjus ðaukti visi puola bëgti. Heideggeris taivadina das Man stichija, kur panardinti ne mesmàstome ar kalbame, o uþ mus màsto ar kal-ba. Baudrillard’as kalba apie fatalias strategi-jas, kuriomis daiktai mums kerðija uþ mûsø kul-tûriná rasizmà. Todël ir teigiame, kad daiktaikuria mus, anot Heideggerio, pasiglemþdamimûsø tapatybæ, autentiðkà egzistencijà.

Daiktai kuria mus ir kita prasme. Jie galibûti kelrodþiai, kreipiantys mûsø þvilgsná á visplatesná gyvenamàjá horizontà, taip leidþian-tys iðplësti kultûros erdvæ, á kurià kaskart saveákeliame. Nuo ðios aplinkos erdvumo priklau-so mûsø kûrybinio egzistencinio projekto sëk-më. Ðià aplinkà, o drauge savo egzistencijà ku-riame mes, padedami daiktø, kreipianèiø mustolyn uþ savæs ir sugràþinanèiø mus savæsp. Taipmes kuriame daiktus, o daiktai – mus. Kelro-dis èia gali bûti ir daiktai, ir þmonës ar net Die-vas. Ðia prasme kalbëjau apie sudaiktinimà:þmogus ar Dievas mûsø kûrybiniame kelyjenuo gimimo iki mirties iðkyla kaip kreipiantisdaiktas, kelrodis, perkeliantis egzistencinio su-pratimo ratà. Tai Kitas didþiàja raide kaip mû-sø egzistencinës kûrybos dalyvis. Jei kultûràapibrëþiame kaip þmogaus kûrybà7, Kitas tam-

pa svarbiausiu kultûros veiksniu, o jos pama-tas – egzistencinë kûryba, t. y. savo bûties pro-jektavimas atvirame pasaulyje. Pasaulis – atvi-ras, kitaip neturëtø kur skleistis mûsø egzis-tencija, o jo atvirumà palaiko Kitas. Todël Hei-deggeris teigia, kad èia-bûties egzistavimo bû-das – sambûvis (Mitsein) pasaulyje (In-der-Welt-sein). Vadinasi, egzistencinis projektas reika-lauja Kito dalyvavimo, o mes tampame gyve-namosios visumos kaip kultûros aplinkossankûrëjais8. Ar pasiduosime bëganèiøjø gatvepsichozei, ar tapsime globaliø strategijø auko-mis, priklauso nuo mûsø gyvenamojo projektotalpumo ir mûsø kuriamos kultûros aplinkoserdvumo.

Nors mes ámesti á savo aplinkà, mûsø eg-zistencinis projektas sprogdina jà, tos paèiosaplinkos daiktams tampant katalizatoriais. Ðtaikodël nesiekiame atskirti elitinës ir masinëskultûrø: ir vienos, ir kitos reiðkiniai gali taptikelrodþiais, sudarant naujà riðlià gyvenimo vi-sumà. Kavos reklamos muzikinis motyvas, ið-girstas virtuvëje plaunant indus, gali priverstisuklusti, suskliautus tiek juslinæ aplinkà, tiekákyrias mintis, ir pasiryþti naujiems darbams.Ir atvirkðèiai, galime likti kurtì Rinkevièiausdiriguojamai Mahlerio simfonijai, kuri groja-ma rinktinei publikai. Egzistencinës kûrybospoþiûriu negali bûti perskyros tarp masinës irelitinës kultûros, nebent tarp nejudraus ir jud-raus pasaulio, kuriamo drauge su Kitu. Kelro-dis èia gali bûti ne tik empirinës aplinkos jusli-niai, bet ir vaizdiniai, idëjos ar literatûriniaipramanai. Gaudþiantis varpas Heideggerio in-terpretuojamame Traklio eilëraðtyje ðiuo po-þiûriu gali bûti svarbesnis uþ skambanèius Vil-niaus arkikatedros varpus. Pirmasis paremiaþmogaus egzistencijos myriop koncepcijà, ant-rieji tik trukdo susikaupti raðant ðias eilutes.

7 Plg.: Maceina Kultûros filosofijos ávade. 8 Maceinos terminas.

55

Traklio pramanytas varpas, padedantis atpa-þinti mûsø bûtá myriop, ðia prasme tikroviðkes-nis, tiesesnis uþ mûsø klausos gaudomus, betproto iðstumiamus garsus. Mes átikrovinamedaiktus ir reiðkinius, iðkeldami juos sau kaipkelrodþius, bet ne apþiûrëjæ ir apèiupinëjæ. Jei-gu taip, ir Dievas – gyvenimo kelrodis – galitapti tikroviðkesnis uþ daugumà regimø ir ap-èiuopiamø esiniø. Kita vertus, mes patys uþ-auginame Dievà kaip vaizdiná9 ir siekiame ly-giuotis á já. Tai nuolatinis gyvenimo ribø per-këlimas naujos egzistencinës visumos labui.

Sakëme, kad gyvenimo kaip judraus átikro-vinimo (entelecheia) sampratai pradþià davëAristotelis. Heideggeris egzistencijà traktuojakaip judrià visumà. Tai ne tik laikiðkas keliasnuo gimimo iki mirties, tai – nuolatinis egzis-tencinio projekto perkëlimas á vis platesná gy-venimo horizontà: nors mums skirtas laikasnuolat màþta, gyvenimo erdvë, apimdama tiekateitá, tiek praeitá, vis pleèiasi. Todël artëdamiá mirtá mes drauge gráþtame prie savo iðtakø,namo, prie stalo su duona ir vynu, anot Trak-lio ir Heideggerio. Gráþtame aidint varpams,kurie poetiniu þodþiu atveria mûsø laikiðkà bûtámyriop. Vis dëlto ði atpaþinimo akimirka – ne-paprastai talpi, ji apima praeitá mûsø pasiryþi-mø ðviesoje, todël gráþimas – kaskart naujas.Tad judëjimas myriop nereiðkia savo gyveni-mo trumpinimo, prieðingai, jis vis pleèiamas,nes apima vis didesnæ erdvæ nuo pat gimimo.Tai vis naujas gyvenimo átikrovinimas, dalyvau-jant Kitam kaip supratimo ðiame pasaulio ho-rizonte laidininkui. Mûsø gyvenimas – egzis-tencinë kûryba, reikalaujanti Kito (daikto,þmogaus ar Dievo pavidalu) dalyvavimo.

Kitas ne tik padeda suskliausti prietarais ta-pusias màstymo schemas ir iðpleèia gyvenamo-jo pasaulio horizontà, laiduodamas nuolatinæ

gyvenimo judrà. Kitas tampa supratimo, vadi-nasi, ir vis naujo gráþimo namo sàlyga. NorsKitas padeda atpaþinti savàjà bûtá myriop, pa-èià mirtá jis nukelia á horizonto begalybæ: ðisatpaþinimas verèia mus judëti Kito nuþymëtukeliu, vedanèiu ratu, kurio spindulys vis dides-nis. Maþa to, net po mirties mûsø gyvenimovisuma, Kito suprantama kaskart kitaip, galidalyvauti judrioje gyvenimo horizonto plëtro-je, ðákart pati tapdama rodmeniu. Tai judruskultûrinio sambûvio pasaulis: mes ágyjame sa-vo gyvenimo visumà dalyvaudami Kito gyve-namojo horizonto plëtroje, net jei mûsø ir ne-bëra. Ir atvirkðèiai: mûsø egzistencinio projek-to ðviesoje Kitas tampa vis pilnesnis, vadinasi,ir tiesesnis bei tikroviðkesnis.

Egzistencijos ir kultûros sàveika

Tikroviðkumo kriterijus, kaip minëta, yraátrauktumas á egzistencinæ visumà, kuri nuolatpilnëja mûsø kelyje, kreipiamame Kito kultû-ros laukais. Judria sàveika su Kitu kaip tik irskleidþiasi kultûra kaip mûsø egzistencinis pro-jektas, palaikomas ir kreipiamas kito esinio gy-venamosios visumos. Todël tikroviðkumà su-teikia rodmeniðkumas, galimas dël esiniø nu-kreiptumo ir atvirumo kultûros pasaulyje, kuresiniai susaistyti egzistenciniais saitais. Jeigukultûros pasaulá suprantame kaip judrià visu-mà, kur skleidþiasi egzistencinë kûryba, daly-vaujant Kito atviram horizontui, nebëra prieð-taravimo tarp kultûros ir egzistencijos. Ginèaidël vienos ar kitos pirmumo taip pat bevaisiai,nes egzistencija skleidþiasi kultûros aplinkoje,kuri savo ruoþtu iðlieka judri tik kaip egzisten-ciniø projektø sàlytis. Kultûros pasaulio jud-rumas èia reiðkia ir jo autentiðkumà: tik nuo-lat besipleèianti, t. y. atvira ir nukreipta, gyve-nimo visuma yra autentiðka arba kultûriðkai gy-vybinga. Meninë iðmonë èia yra kaip egzisten-cinis rodmuo, o empiriniai daiktai iðkyla ðioje9 Plg.: Kantas: Dievas – idëja.

56

kultûrinëje aplinkoje. Bûdama pramanyta,t. y. sukurta, ji ne maþiau tikroviðka. Prieðin-gai, jos tikroviðkumas kaip rodmeniðkumas sà-lygotas kûrybiðkumo: mes kuriame savo egzis-tenciná projektà.

Anot Heideggerio, „baigtinumas (ens fini-tum) nulemtas kûriniðkumo (ens creatum)“(1989: 215). Baigtinumo supratimas suponuo-ja laikiðkà þmogaus egzistencijà. Kaip tik to-dël Heideggeriui neegzistuoja nei Dievas, neiakmuo, nei asilas. Lieka neaiðku, kaip susijæbaigtinumas ir kûriniðkumas. Tai kita klausi-mo apie egzistencijos ir kultûros sàsajas plot-më: jeigu baigtinë þmogaus bûtis skleidþiasi kû-rybiðkai, ar tai nesutampa su kultûros kaipþmogaus kûrybos vyksmu? Be to, èia iðkylaklausimas, ar Kitas, kurá apibrëþëme kaip ak-tyvø egzistencinio projekto kultûros aplinkojeveiksná, gali turëti Dievo ar daikto, t. y. laikið-kai neegzistuojanèiø esiniø, pavidalus.

Tiek amþinas Dievas, tiek savo baigtinumonesuvokiantis asilas, tiek laiko iðbandymamsatsparus akmuo neegzistuoja laikiðkai. Jie ne-kuria savo egzistencinio projekto bûties my-riop ðviesoje. Ar tai reiðkia, kad jie nedalyvau-ja mums kuriant savo egzistenciná projektà, nesnevyksta gyvenimo horizontø susiliejimas? ArKitas tëra egzistuojantis esinys, t. y. baigtinëþmogaus bûtis? Jei taip, kultûros prasme reikð-mingas tëra savo egzistencijà kuriantis þmogus.Tai, atrodo, patvirtina Heideggerio tezë apiebaigtinumo, t. y. laikiðkos egzistencijos, ir kû-riniðkumo, t. y. þmogaus kultûros, sàsajas. Arkultûros veiksnys tëra egzistuojantis esinys, oji skleidþiasi tik susiliejant egzistenciniø pro-jektø horizontams?

Á pastaràjá klausimà galima atsakyti ir tei-giamai, ir neigiamai. Ið to, kas pasakyta, aiðku,kad kultûros veiksniai gali bûti tiek daiktai, tiekDievas, kitaip sakant, laikiðkai neegzistuojan-tys esiniai. Tiesa, jie tokie tampa tik dalyvau-dami mûsø egzistenciniame projekte. Mûsø

gyvenimas be jø – sustingæs, nes jie verèia musnuolat perþengti save, átraukiant juos á vis naujàhermeneutinæ visumà, apimanèià kaskart di-desnæ erdvæ nuo gimimo iki mirties. Daiktið-kumas ðiame kontekste kaip tik reiðkia tikro-viðkumà arba átrauktumà, apimantá rodmenið-kumà. Daiktas, esantis uþ mûsø, t. y. Kitas,mums rodo kelià, kuriuo eidami vis judame pir-myn. Net gráþdami mes naujai suprantame sa-vo praeitá, o drauge ir ateities perspektyvà, kaiptai mato Proustas. Prousto daiktai – pamirky-tas pyragaitis, grindinio akmuo, vandentiekiuoðiantis vanduo – supa já ir juolab mus, skaity-tojus, ne empirine prasme. Tai naujovës, per-kelianèios mus naujiems tikslams, nors ðie daik-tai iðnyra ið praeities. Proustas su mumis juoskuria kaskart ið naujo, vis kitoms kartoms skai-tant jo romanus. Mes juos atpaþástame kaip Ki-tà, kurá átraukiame á savo egzistenciná projektàir kuris já be galo iðpleèia. Todël ðie daiktai –tikroviðkesni uþ empirinius objektus. Tikrovið-kesni jie ir dël kûriniðkumo: ir mes juos kuria-me, ir jie – mus. Bûdami kûriniðki jie yra kul-tûros aplinkos dalys, kurios reikalauja vis nau-jos mûsø egzistencinës visumos. Kadangi savoegzistencijà mes kuriame dalyvaujant Kitamdaikto pavidalu, tai – ir kultûrinë visuma.

Panaðiai Dievas, nors empiriðkai nepriei-namas, tampa tikroviðkas, dalyvaudamas mumskuriant egzistencinæ ir kultûrinæ visumà. Taipkultûros hermeneutika ir fenomenologija pa-deda áveikti sunkumus, iðkilusius egzistencinëjefenomenologijoje. Sartre’à ðie sunkumai pri-vertë tvirtinti: „jei Dievas egzistuotø, niekas ne-pasikeistø“ (Sartre 1959: 95), vis tiek þmoguslaisvai steigtø savo egzistencijà. Po mûsø ke-lionës galima pasakyti kitaip: Dievas mums ið-kyla kaip tikras, jeigu jis dalyvauja mums viskuriant savo egzistencijà. Tikresnis uþ juslëmsprieinamus daiktus, jis yra mûsø kûrybinës eg-zistencijos veiksnys.

57

Galima paprieðtarauti: pamirkytas pyragai-tis ar grindinio akmuo iðreiðkia Prousto kultû-rinæ egzistencinæ aplinkà. Panaðiai Dievas rep-rezentuoja mitiná pasaulëvaizdá, anot Bultman-no. Vadinasi, jie mums prieinami tik kaip kaþ-kieno egzistencinë patirtis, leidþianti susilietimûsø ir kito egzistencinio projekto autoriaushorizontams. Kitaip sakant, turime reikalà nesu daiktais ar Dievu, o su kitø þmoniø egzis-tencine aplinka10, kurioje jie iðkyla. Tai ne prieð-tarauja, bet patvirtina mûsø tezæ apie egzisten-cijos ir kultûros sàsajas: Kito egzistencija mumsprieinama tik dël abipusio kûriniðkumo, t. y.nuolat mûsø su Kito pagalba kuriamos kultû-rinës aplinkos, kuri drauge – ir supratimo ho-rizontas. Be ðios vis atsinaujinanèios kultûri-nës aplinkos daiktai liktø nebylûs, o mes – uþ-dari, vadinasi, nejudrûs ir nelaikiðki esiniai,mintantys vien savo vidiniais iðtekliais. Jei ðie„genijaus“ iðtekliai, ákrauti dieviðka energija gi-mimo metu, nuolat nepapildomi, negalima netik jo kûryba, bet ir ðios kûrybos supratimas.Genijaus estetika nesuderinama su kultûroshermeneutine fenomenologija.

Mûsø kûrybos, o drauge kultûros sampra-ta pagrásta abipusiu atvirumu ir nukreiptumukultûros aplinkoje: viena vertus, daiktai nuo-lat mus verèia judëti perþengiant savo kultûri-næ aplinkà, kur jie átraukiami. Taip daiktai, vi-sada bûdami jau sukurti kito kultûros dalyvio,dalyvauja mums kuriant savo egzistenciná pro-jektà. Bûdami niekieno, kitaip tariant, objek-tyvûs11, jie negalëtø dalyvauti mûsø kultûrosprojekte, nes jø atpaþinimas paremtas priklau-symu aplinkai, kultûros varpais susyjanèiai sumûsø kuriama egzistencine aplinka. Taip jiekultûros sankûryba átraukiami á mûsø egzisten-

cinæ erdvæ ir drauge jà prapleèia. Net gamtosvaizdai mums atsiveria kaip didingi arba grës-mingi12, atliepdami mûsø egzistencinius sie-kius. Mûsø stebima gamta jau nurodo kitøkultûros dalyviø, tarkim, romantikø, vaizdi-nius, kurie susilieja su mûsø kultûrinëmis in-tencijomis. Tai ir vadinu átikrovinimu: „objek-tyvûs“ daiktai sau, mûsø niekur nekviesdami,yra visiðkai nerealûs, nors juos ir lieèiame kas-dien. Lygiai taip Dievo realumo kriterijus yrane jo prieinamumas juslëms, bet átrauktumasá mûsø kartu su juo kuriamà kultûros ir egzis-tencijos aplinkà. Kitaip tai vadinu rodme-niðkumu.

Iðvados

Tarp kultûros objektø ir mûsø kuriamos egzis-tencijos – hermeneutinio rato santykis. Mes ku-riame kultûrà kaip savo egzistencijos aplinkà.Egzistencijos projektas savo ruoþtu galimas tikkultûros aplinkoje. Tai hermeneutinis fenome-no kaip dalies ir gyvenimo kaip visumos santy-kis, kur dalis formuoja visumà, o ði – dalá. Kul-tûros objektai gali netapti mûsø egzistencinioprojekto dalimi. Jie gali daugintis, plisdami in-ternetiniais kanalais. Taèiau jø plitimo greitisneturi nieko bendra su mûsø egzistencine jud-ra. Informaciniø technologijø palaikomas grei-tis gali reikðti egzistenciná ir kultûriná sàstingá,kurá atitinka nepaprastai lëta mûsø kelionë na-mo, patekus á transporto spûstá. Kultûros reið-kiniø objektyvumas, kai jie nedalyvauja ple-èiant mûsø gyvenamàjà visumà, reiðkia, kad ðieobjektai – netikri. Globalizacijos neigiamostendencijos kaip tik ir sietinos su netikroviðkøesiniø dauginimu.

12 Romantikø pastangomis kalnai tapo didingi, iki toljie buvo grësmingi.

10 Indijos katalikams Dievas sutaikomas su vedø tra-dicija, o Vaðingtono katedroje pavaizduotas Dievas Tëvastarsi Holivudo filmø herojus.

11 Kokius juos mato mokslas.

58

Áteikta 2006 03 12

The author analyses culture as an existential crea-tion. The living world is treated as a creative envi-ronment which is developed by a participant of cul-ture. The author suggests the cultural world to be adynamic whole where existential creation is develo-ped. According to the author, existence is developedin the cultural environment which is dynamic while itis a space of the inferaction of different existential

LITERATÛRA

Baudrillard, J. 1990. Fatal Strategies. New York–London: Semiotext(e)/ Pluto.

Baricco, A. 2004. Next. Vilnius: Alma littera.Bultmann, R. 1985. Neues Testament und Mitholo-

gie. München: Chr. Kaiser Verlag.Dufrenne, M. 1973. The Phenomenology of Aesthe-

tic Experience. Evaston: Northwestern UniversityPress.

Heidegger, M. 1989. „Die Grundprobleme derPhänomenologie“, in Gesamtausgabe, Bd. 24. Frank-furt am Main: Vittorio Klostermann.

Heidegger, M. 1976. „Vom Wesen der Warheit“,

in Wegmarken. Gesamtausgabe, Bd. 9. Frankfurt amMain: Vittorio Klostermann.

Kantas, I. 1991. Sprendimo galios kritika. Vilnius:Mintis.

Maceina, A. 1991. „Kultûros filosofijos ávadas“, inRaðtai, t I. Vilnius: Mintis.

Sartre, J.-P. 1959. L’existentialisme est un humanis-me. Paris: Les éditions Nagel.

Àâãóñòèí, À. 1991. Èñïîâåäü. Ìîñêâà: Re-

naissance.

Ëåâèíàñ, Ý. 2000. Òîòàëüíîñòü è áåñêîíå÷íîå.

Ìîñêâà; Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: Óíèâåðñèòåòñêàÿ êíèãà.

CULTURE AS EXISTENTIAL CREATION

Tomas Kaèerauskas

S u m m a r y

projects. The other thesis deals with the authenticityof the cultural phenomena. The whole, which is dy-namic, i.e. open and intentional, is authentic. Theauthor argues that artistic fiction serves as an exis-tential factor, and empirical facts emerge only in thecultural environment.

Keywords: existential project, culture, environ-ment, globalization.