ISSN 1392-2831 Tautosakos darbai XIX (XXVI) 2003________________IŠ NAUJŲJŲ TYRINĖJIMŲ

KUPOLIŲ ŠVENTVIETĖS

VYKINTAS VAITKEVIČIUSLietuvos istorijos institutas

Straipsnio objektas - Kupolių šventvietės: kalnai ir akmenys.D a r b o t i k s l a s - paminklų apibūdinimas ir kartografavimas, tautosakinių ir etnolo­

ginių duomenų apžvalga bei komentarai.Taikomas a n a l i z ė s metodas .Nau ja yra tai, kad į mokslinę apyvartą įtraukiami iki

šiol neanalizuoti šaltiniai Kupolių šventei pažinti.

Įvadas

Palyginti su kitomis metinėmis šventėmis, Kupolėms tyrinėtojai iki šiol skyrė mažai dėmesio. Šios šventės-reikšmės, regioninių tradicijų, papročių ir jų kaitos analizė vis dar yra pradinėje stadijoje1. Taip visų pirma yra todėl, kad Kupoles men­kai tenušviečia lietuvių etnologijos ir folkloro šaltiniai. XX a. daugelyje vietų Ku- polės jau buvo vien tik pasilinksminimas prie laužo. Ankstesnio laikotarpio šaltinių beveik nėra2, o iš rytų Lietuvos, kur Kupolių šventė įvairiomis formomis gyvavo bene ilgiausiai, aprašų mažai, o ir tie patys - fragmentiški3.

Straipsnyje pristatoma ir analizuojama nauja šaltinių grupė. Tai - Kupolių šventės vietos ir su jomis susiję pasakojimai bei papročiai. Ši perspektyva yra gana svarbi, nes gerokai praplečia iki šiol fiksuotą šventės geografiją ir pateikia naujų duomenų apie Kupolių turinį*.

Kupolių kalnai ir akmenys

Apibendrinus Lietuvos žemės vardyno anketų, Lietuvių kalbos instituto abėcėli­nės Vietovardžių kartotekos bei straipsnio autoriaus žvalgomųjų ekspedicijų duome­nis, nustatyta, kad Lietuvoje yra ne mažiau kaip dvidešimt Kupoliakalniais vadinamų vietų taip pat vienas Kupolinis akmuo ir šeši Stalais vadinami akmenys. Prie vieno iš šių Stalų žmonės rinkdavosi ir per Sekmines, kurios rytų Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje - XX a. dažnai ir buvo vadinamos Kupolėmis (apie tai kalbėsime toliau).

* Dėkoju dr. Žilvyčiui Šakniui už pastabas ir diskusijas rengiant šį straipsnį.

122

K u po liaka ln ia i paplitę beveik išimtinai Aukštaitijoje (Ignalinos, Molėtų, Ro­kiškio, Ukmergės, Utenos, Širvintų, Švenčionių, Zarasų r.). Kiek tolėliau nuo pa­grindinio arealo nutolę lig šiol nežvalgyti Keliuotiškių (Pasvalio r.), Naujasodžio bei plačiai žinomas Ringailių (abu Kaišiadorių r.) Kupoliakalniai (1 pav.). Kupoli­niu vadinamas akmuo yra Dvilonyse (Švenčionių r.), nedidelėje smėlėtoje aukštu­moje. Galimas dalykas, jog praeityje ji taip pat buvo vadinama Kupoliakalniu, ta­čiau šio pavadinimo neišlaikė. 1

1 pav. Kupoliakalniai: 1. Bukiškis (Vilniaus r., Kupolia kalnie); 2. Čižai (Rokiškio r., Kupalių piliakalnis?); 3. Dotenėnai (Švenčionių r., Kupoliakalnis); 4. Keliuotiškiai (Pa­svalio r., Kupoliekalnis); 5. Mineiškiemis (Utenos r., Kupoliakalnis); 6. Naujasodis (Kai­šiadorių r , Kupolės kalnas); 7. Pypliai (Širvintų r., Kupolis); 8. Ringailiai (Kaišiadorių r., Kupolis); 9. Rubikonys (Širvintų r., Kupoliakalnis); 10. Rukliai (Utenos r., Kupaliakal-

nis); 11. Sauginiai (Ukmergės r., Kupoliakalnis, Kupokalnis); 12. Sodėnai (Molėtų r., Kupoliakalnis); 13. Stripeikiai (Ignalinos r., Kupoliakalnis); 14. Šaltamalkiai (Pempės) (Zarasų r., Kupoliakalnis, Kupalokalnis, Puliokalnis); 15. Šileikiškės (Ignalinos r., Kūpa-

kampis); 16. Tauragnai (Utenos r., Kupos, Šv. Jono kalnas?); 17. Vaikučiai (Švenčionių r., Kupoliakalnis); 18. Varpeliškės (Tomakaimis) (Rokiškio T.,Kapkalnis); 19. Vilkuočiai (Ig­nalinos r., Kupolinis kalnas); 20. Vyžiai (Utenos r., Pukoliakalnis).

Kupolinis akmuo: 1. Dvilonys (Švenčionių r.).Akmenys Stalai: 1. Alešiškės (Trakų r., Velnio); 2. Dukumiai (Šiaulių r., Laumių); 3. No-

lėnai (Utenos r., Laumių); 4. Paindrė (Zarasų r., Laumių); 5. Šašaičiai (Plungės r., Dievo);

6. Vaitimėnai (Tauragės r., Velnio).

123

2 pav. Ruklių Kupaliakalnis. Fotografavo V Vaitkevičius 1999 m.

Trys Stalais vadinami akmenys ( Velnio ir du Laumių Stalai) priklauso iš esmės tam pačiam Kupoliakalnių paplitimo arealui (Trakų, Utenos, Zarasų r.), kiti trys (.Dievo, Laumės, Velnio Stalai)užfiksuoti Plungės, Šiaulių ir Šilalės rajonuose.

1992-2003 m. autoriaūs'ekspedicijų metu žvalgyta vienuolika Kupoliakalnių, vienas Kupolinis akmuo ir keturi akmenys Stalaii4.

KupoliakalniaiSy Kupolėkalniais, Kupokalniais, Kupkalniais, Kupolio ar Ku­pos kalnais, taip pat ir Pukoliakalniais (< Kupoliakalnis) vadinamos skirtingo dy­džio kalvos ir aukštumos, rečiau - dideli gūbriai ar plokštikalvės. Paprastai Kupo- liakalniai yra apie 10x20 m (Rukliai), 40x60 m (Pypliai), 15x80 m (Sauginiai, Šaltamalkiai) dydžio (2 pav.). Jų aukštis įvairuoja nuo kelių iki keliolikos metrų. Dažnai skiriasi jau vieno tokio paminklo šlaitų aukštis bei statumas. Iš dabar žval­gytų Kupoliakalnių didumu išsiskiria Ringailių kalnas. Ši masyvi kalva yra net 400 m ilgio, plačiausioje vietoje - apie 100 m pločio. Jos šlaitai vidutinio statumo ir nuo­laidūs, tačiau siekia iki 20 m aukštį, matuojant nuo kalno papėdės. Bendras dauge­lio Kupoliakalnių bruožas yra tai, jog nuo jų atsiveria vaizdinga apylinkių panorama (Pypliai, Ringailiai, Rukliai, Šaltamalkiai, Varpeliškės), nors mažiau kalvotose vie­tovėse tai nėra taip ryšku (Sauginiai, Vaikučiai).

Kupoliniu vadinamas Dvilonių akmuo natūraliai plokščias, sutrūkinėjęs nuo karščio, ištęsto trikampio formos, yra 2,1 m ilgio, 0,65-1,25 m pločio, viršum že­mės iškilęs 0,45 metro.

Akmenys Stalai yra gana skirtingi. Tiesa, ne mažiau kaip keturi iš jų natūra­liai plokšti, tik vienas - didelės, netaisyklingos piramidės formos (Šašaičiai, Die­vo Stalas)5.

124

3 pav. Vaikučių Kupoliakalnio akmuo, nustumtas nuo kalno.Fotografavo V Vaitkevičius 1998 m.

Paindrės (kitaip D a va in iLaumių Stalas iškeltas iš senosios vietos. Ten jo plokš­čias paviršius siekė maždaug 1,5x2 m. NolėnųLaumių Stalo paviršius 2,5x2,7 m dy­džio. Tiesa, šis akmuo išsiskiria gamtine aplinka - jis guli gana giliame Dovilos upelio slėnyje. Dukumiц. Laumių Stalas skyrėsi savo dydžiu. Deja, tikslesnių duomenų apie šį akmenį nėra. Vaitimėnų Velnio Stalas dabar suskaldytas, tačiau iš skeveldrų galima manyti j į buvus apie 1,5X2 m dydžio.

Duomenis apie akmenis Stalus - tikras (Dvilonys, Paindrė) bei menamas Ku- polių šventės vietas - puikiai papildo Kupoliakalniuose arba prie jų buvę akme­nys (Čižai, Ringailiai, Rubikonys, Vaikučiai): Ringailių Kupoliakalnio šlaite ky­šančio riedulio viršuje - nežymiai įdubusi 1,15x 1,25 m dydžio plokštuma. Vaikučių akmens viršutinė plokštuma, kur kaimynai dėdavę atsineštas vaišes, yra 1,9x2,3 m dydžio (3 pav.).

Duomenys apie šventę

Kupoles apžvelgtose šventvietėse apibūdina padavimai, sakmės, pasakojimai arba prisiminimai. Nors šiuo metu žmonės retai geba paaiškinti, kas apskritai yra kupolės, kai kurie tekstai apie Kupoliakalnius pateikia svarbios ir, manytume, bū­dingos informacijos.

Apie Pyplių (Širvintų r.) Kupolio kalną pasakojama, kad čia stovėjusi bažnyčia, Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariai ten buvo įsirengę altorių pamaldoms

125

laikyti6 ir „aidava poteriaut kiekvieną kartą“7. Šalimais Kupolio, ant Kartuvių kal­no, XX a. pirmojoje pusėje buvo švenčiamos Joninės.

Paklausti apie Rubikonių (Širvintų r.) Kupoliakalnį, vietos gyventojai pirmiau­sia prisimena šalia jo buvusį, o dabar toje pačioje vietoje melioratorių užkastą didelį plokščią akmenį su duobutėmis - Velnio pėdomis. Pasakojama, kad į šokius ant Kupoliakalnio „ateidavo gražūs bernaičiai, bet šokdamos mergos pastebėjo, kad jų nosys be skylučių, o batuose - kanopa. Tie šokiai buvo vadinami Kupolės“8. „Tėvu­kai sakydavo, [kad] akmuo didelis būva i Velnią pėda. Saka, velniai šokdava. Kai seniau, jaunimas susrenka, i velniai taip pat šoka, a paskui gaidžiai užgieda, tai išsiskirsta visi“9.

Daug kuo panašus Ringailių (Kaišiadorių r.) Kupolio kalnas: „Kadaise tenai žmonės ganydavo jaučius, daugiausia netekėję mergos ganydavo. Tai, sako, ateida­vo koki ponaičiai į šokius, šokti tynais an to kalno“10; „Ant vidurio kalno yra duobė, tai jau kai naktigonė būdavo, bernai šokius tį rengdavo, ir velniai ataidavo, palaistus arklius imdavę, sodindavę mergas ir aplink kalną jodę <...>. Dabar tį ta Velnio duobė su vandeniu, ji ir yra iššokta“11; „Kur tas raistukas an kalno, tai susirinkdinė- jo, tį šokis buvo. Po dvyliktai tiktai dingsta, užgieda gaidžiai. Tai tik velnių tį...“12

Apie Mineiškiemio (Utenos r.) Kupoliakalnį pasakojama, kad ten „žmonės per Sekmines gerdavo ir šokdavo“13. Sekmines žmonės švęsdavo ir Dotenėnų (Švenčio­nių r.) Kupoliakalnyje14.

1999 m. į Ruklių (Utenos r.) Kupaliakalnį autorių lydėjusi G. Pečiūrienė (62 m., iš Ruklių k.) pasakojo, kad kartą, apie 1970-uosius, pirmąją Sekminių dieną ji su šeimyna, pasiėmę sūrio, kiaušinienės ir alaus, atėjo ant šio kalnelio, susėdę vaišinosi, bendravo15. Šalimais, ant piliakalnio, vadinamo Kliedkalniu, buvo švenčiamos Joninės.

Į Vaikučių (Švenčionių f.) Kupoliakalnį žmonės taip pat rinkdavosi per Sekmi­nes, galbūt ir Jurgines, Jonines. „Kupolių senovėj kaimynai, kaimiečiai, darydava. Tai Kupolės. Kas yr tai Kupolios? Na, susirinkdava, vaišes atsinešdava: moterys užkandų, vyrai - degtinį. Susirinkdava kaimynai, saka, Kupolių padara i paslinks- mindava šitep lauki“16; „Antrų dienų Sekminių sanybos žmanės an to akmenia dary­dava Kupolės - kas lašinių, kas kiaušinių, kų gert atsineš. T į akmuo didesnis кар stalas, tį susaina. Šeimininkės keps kiaušinienę an lauka. Na, taki įpračiai sanybas. Mana atminimi tai ne, ale tai toj dienoj po pietų suveina, Kupolia - tai puota, tį atlikdava Kupolių, saka Kupolia“17.

Panašiai pasakojama apie Paindrės (Zarasų r.) Laumių Stalą: „Ant to akmens seniau per Sekmines žmonės susinešdavo daug valgio ir gėrimų, o bobos, atsiplėšę [undarokus], aplink j į šokdavo“18. Petras Tarasenka bei Balys Buračas kiek literatūri­niu stiliumi apie Paindrės akmenį paskelbė ir daugiau informacijos: „Laumių stalu akmuo vadinamas todėl, kad ant jo senovėje deivės laumės ugnį kūrendavo ir sau valgius virdavo. <...> Senovėje per Sekmines žmonės švęsdavo pavasario lauko dar­bų pabaigą. Toms šventėms visi ties Laumių stalo akmeniu rinkdavosi ir linksmai puotaudavo. B. Klibio senelis jam pasakodavęs, kaip būdavo linksma. Kartą kas tai nuvertęs nuo akmens atkištą alaus bosą. Bosas ritasi, o alus iš skylės bėga. Vienas puotos dalyvių norėjo bosą sulaikyti, bet vienas buvusių ten senių pasakė: - Neliesk, tai laumių dalia! Ir visas alus iš boso išbėgo“19; „Pavasario balių kelti čia sueidavo

126

4 pav. Dvilonių Kupolinis akmuo. Fotografavo V Vaitkevičius 2002 m.

visi seni ir jauni, kaip aplink kokį aukurą, dainuodavo, gerdavo ir valgydavo už laumių sveikatą“20.

Apie Dvilonių (Švenčionių r.) Kupolinį akmenį (4. pav.) žinoma, kad „pavasarį piemenys prie akmens rengdavo kupoles. Ant akmens užkurdavo laužą. Paskui ak­menį gražiai pušų šakomis nušluodavo. Į duobutę akmenyje dėdavo supjaustytų la­šinių ir įmušdavo kiaušinių. Kol kepdavo, piemenys šokinėdavo per greta užkurtą laužą. Per Šeštines užkūrus laužą šokinėdavo ir suaugę. Taip dar jaunimas žaisdavo 1949-1950 m.“21 Iki Pirmojo pasaulinio karo, balandžio pabaigoje pirmą kartą išgi­nus gyvulius, prie akmens vykdavo piemenų kupolios: piemenys pelenuose kepda­vo kiaušinius (vištų ir laukinių ančių), ikrus ir žuvis, suvyniotas į lapus ir žoles. Kupolios metu aptardavo „vilko sliedo nešėjo“ įspūdžius (prieš išgenant gyvulius, buvo surandamas vilko pėdsakas, atsargiai išimamas ir apnešamas kaimo laukų ri­ba, idant vilkai neliestų avių - V. V).

Varpeliškių (Tomakaimio) Kapkalnio tradicijos kitokios22. Aplinkinių kaimų gyventojai čia rinkdavosi didelėms vaišėms Joninių išvakarėse: pasidarydavo alaus, išsikepdavo mėsos. „Saulei nusileidus, visa tai sunešdavo ant Kapkalnio ir, pleškant didžiuliams laužams, suruošdavo bendras vaišes. Visą naktį žmonės vaišindavosi, dainuodavo, šokdavo aplink laužus, o saulei tekant, atsivesdavo iš namų po vieną geriausią jautį badynėms. <.. .> Prie kalno, lygumoje, juos suleisdavo po vieną „per­siimti“ - nustatyti, kuris stipresnis. Visi susirinkusieji eidavo lažybų. Lažybose pra­laimėję, turėdavo vaišinti kitus“23.

127

Komentarai

Pristatytieji duomenys piešia labai spalvingą Kupolių paveikslą. Kartu su ki­tais, nors dažniausiai ir fragmentiškais etnologijos šaltiniais pasakojimai apie Ku­polių kalnus ir akmenis gali ir turi būti svarbūs tyrinėjant šią šventę.

Bukiškio Kupoliakalnio (Kupolia kalnie) paminėjimas viename istorinių doku­mentų 1602 m.24, netoliese Kupoliakalnių esantys seni valakiniai kaimai (Dvilonys, Ringailiai, Rubikonys, Vaikučiai, Vyžiai) pagrįstai leidžia teigti, kad Kupoliakalnių pavadinimai ir su šiomis vietovėmis susijusios tradicijos yra senesnės už XIX a. antrosios pusės - XX a. etnologijos šaltiniuose aprašytus papročius. Tai taip pat patvirtina Kupolių kalnų ir akmenų paplitimo arealas, kuris daug didesnis už fik­suotos Kupolėmis vadintos senosios25 šventės geografiją. Pastarasis regionas laikui bėgant tolydžio siaurėjo, šventė nyko. Ypač didelės reikšmės turėjo XX a. pradžioje prasidėjęs kaimo žmonių kėlimasis į vienkiemius.

Kiek tiksliai Kupolių šventvietės senos - tiksliai pasakyti sunku. Pati vasaros saulėgrįžos šventės tradicija, archeologiniai paminklai (Nolėnai, Rukliai, Taurag­nai), kitų rūšių šventvietės Kupolių kalnų ir akmenų aplinkoje (Pypliai, Rubikonys) rodo, kad vargu ar tokių šventviečių tradicija apsiriboja laikotarpiu, kada kūrėsi valakiniai kaimai: nuo XVI a. vidurio imtinai. Nors negalima atmesti prielaidos, kad ilgainiui galėjo atsirasti ir naujų Kupoliakalnių, vis dėlto ne visos Kupolių šven­čių vietos imtos vadinti tokiu vardu26. Tai netiesiogiai patvirtina prielaidą, kad dau­gelis Kupoliakalnių vis dėlto turėtų būti seni (ikikrikščioniški?) pavadinimai, taigi - ir šventvietės. Kalnų pavadinimai Kupolis (Pypliai, Ringailiai) teikia tam tikro pa­grindo kalbėti ir apie to paties vardo dievybę27.

Sekminių (kai rytų Lietuvoje, taip pat ir Kupoliakalniuose, X IX-XX a. buvo švenčiamos Kupolės) ir Kupolių - vasaros saulėgrįžos - šventės santykio nustaty­mas reikalauja ypač kruopštaus tyrimo. Šiuokart galime tik pažymėti, kad vietovė­se, kur buvo kupoliaujama (nors ir per Sekmines), faktiškai nėra užfiksuota senos Joninių tradicijos (5 pav.)28. Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje, kur lietuvių orga­nizacijų veikla buvo suvaržyta, ši šventė ir negalėjo būti atgaivinta. Taigi Joninių spraga šventiniame šiaurės Aukštaitijos kalendoriuje yra objektyvi šventės nykimo bei kaitos pasekmė29. Išeitų, kad Kupolių tradicija šiame krašte, bemaž nepalikdama pėdsakų birželio pabaigos švenčių kalendoriuje, įsiliejo į Sekminių (tarp gegužės 11 ir birželio 12), o kai kuriais atvejais net Jurginių (balandžio 23), Šeštinių (tarp gegužės 4 ir birželio 2) šventinius laikotarpius.

Kupolių kalnuose ir prie akmenų švęstos šventės šiek tiek priminė paruges, sambūrius, kupoliavimą, tačiau būtų sunku jas priskirti kuriai nors vienai iš šių tra­dicijų: kalbant apie Kupoliakalnių šventes neminimas rugių lankymas, kas priklau­sytų parugėms ir bent iš dalies - sambūriams; nepabrėžiamas ir išimtinis jaunimo dalyvavimas, ko reikėtų tikėtis, turint omenyje kupoliavimą (bent jau Tverečiuje, kur jis ilgiausiai gyvavo) ir bent iš dalies sambūrius.

Tad nors Kupolių šventviečių kilmė ir sena, XX a. pasiekę pasakojimai apie ten vykusias šventes byloja apie daugiaaspektį jų pobūdį. Sunku tiksliai nustatyti, kurie šių švenčių elementai visų pirma priskirtini vasaros saulėgrįžos šventei (šventės vieta ant kalno? ugnys?)30, kurie - sambarių tipo šventei gegužės-birželio mėnesio

128

5 pav. Jaunimo Joninių pramogos (1920-1940): 1. Stebulės deginimas; 2. Laužo kūre­nimas; 3. Grupinis paparčio žiedo ieškojimas; Sekminių sambūriai (1890-1940): 4. Kupolės (Pagal: Žilvytis Šaknys. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. V., 2001, p. 65, 78).

pradžioje (bendruomeninės vaišės?)31, kurie - naktigonių ar rytagonių papročiams (naktiniai jaunimo pasilinksminimai?)32. Neabejotinai senas paprotys bendruome­nės vaišes rengti ant plokščio akmens. Šie duomenys Kupoliakalnių byloje bene pirmą kartą leidžia pagrįstai prabilti apie tokios rūšies apeiginę praktiką senojoje (ikikrikščioniškoje) lietuvių religijoje33. Akivaizdu, kad ji iškyla pavasario pabai- gos-vasaros pradžios švenčių kalendoriuje, nors kol kas ir negalime tvirtai pasa­kyti, ar ji buvo praktikuojama vienos kurios šventės metu, ar apskritai priskirtina apeiginėms universalijoms.

Išvados

Kupoliakalniais vadinamos šventvietės, jose esantys plokšti akmenys ir Kupo­linis akmuo yra susiję su pavasario pabaigoje-vasaros pradžioje švenčiama Kupolių švente. Yra pagrindo manyti, kad su šia (arba analogiška) švente susiję ir plokšti akmenys, vadinami Stalais.

Sakmės, pasakojimai ir prisiminimai apie Kupolių kalnus ir akmenis suteikia vertingų duomenų šios šventės problematikai tirti (Sekminių ir Kupolių santykiui nustatyti) bei pateikia iki šiol plačiau nežinomų faktų apie apeiginę praktiką (bendruomenės vaišes kelti ant plokščių akmenų).

129

Be to, nauja šaltinių grupė gerokai praplečia iki šiol fiksuotą Kupolių šventės geografiją. Šventvietės rodo, kad ši tradicija yra senesnė negu XIX a. antroji pusė - XX amžius, sietina su valakiniuose kaimuose gyvenusiomis bendruomenėmis (nuo XVI a. vidurio imtinai), tačiau veikiausiai neapribota ir šio laikotarpio. Kai kuriais atvejais ji, matyt, siekia ikikrikščioniškąjį laikotarpį.

1 Stasys Skrodenis. Joninių, arba Kupolių šventės vardo ir prasmės klausimu. - Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. V., 1977, p. 42-59; Juozas Kudirka. Joninės. V., 1991; Elvyra Usačio- vaitė. Joninių simbolika. - Liaudies kultūra, 1996, Nr. 3, p. 16-22; Daiva Vaitkevičienė. Kupolės: šventė ir dievybė. - Liaudies kultūra, 1999, Nr. 3, p. 15-20.

2 Viena iš nedaugelio išimčių yra Mato Pretorijaus informacija; žr.: Wilhelm Mannhardt. Letto- preussische Gotterlehre. Riga, 1936, p. 540.

3 Jonas Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. V., 1993, p. 212- 227 (antrasis papild. leid.).

4 Apie kai kuriuos iš jų svarbiausia informacija yra skelbta; žr.: Vykintas Vaitkevičius. Mitolo­ginių ir sakralinių objektų žvalgymai. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. V., 2000, p. 526-527; Vykintas Vaitkevičius, Gintautas Zabiela. Žvalgomosios ekspedicijos Rytų Lietuvoje. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. V., 2000, p. 539; Vykintas Vaitkevičius. Žvalgomoji ekspedicija Rytų Lietuvoje. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. V., 2002, p. 209.

5 Plačiau apie jį žr.: Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. V , 1998, p. 250-252. Taip pat žiūrėkite šio akmens su koplytėle 1916 m. piešinį (Žemaitijos istorija. V., 1997, p. 73, Dziewas stalas).

6 LŽV: Pypliai, Gelvonų vis. Anketą užpildė S. Butkaitė 1935 m. (P. V. Užkurnys, 34 m., Pyplių k.).7 P. V. Markevičienė, 79 m., Pyplių k. U. D. ir V. Vaitkevičiai 1999 m. Šfr. V. Vaitkevičius 1999 m.

LTR 6810(326).8 Lietuvių kalbos instituto Abėcėlinė vietovardžių iš gyvosios kalbos kartoteka (U. V. Alekna

1976 m.).9 P. M. Lisauskienė, 71 m., Rubikonyse. U. V. Vaitkevičius 2002 m.10 P. A. Pašvenckaitė, 83 m., Varkalių k. U. V. Vaitkevičius 1993 m. LTR 6167(270).11 P. A. Saikauskienė, 62 m., Ringailiųk. U. V. Vaitkevičius 1992 m. LTR 6167(271).12 P. K. Banevičius, 73 m., Ringailių k. U. V. Vaitkevičius 1992 m. LTR 6167(273).13 LŽV: Mineiškiemis, Linkmenų vis. Anketą užpildė S. Zaranka 1936 m.14 Tadas Šidiškis. Šiaurės rytų Lietuvos sakraliniai mitologiniai objektai (Švenčionių raj.). - Mū­

sų kraštas, 1995, Nr. l,p . 140.15 Keisčiausia, kad pateikėja nieko nepapasakojo apie tokias tradicijas praeityje, netgi nežinojo

Kupaliakalnio pavadinimo. Ši vietovė nuo pateikėjos namų yra gana toli, norint pasiekti Kupaliakalnį, jai reikia įveikti aukštą ir statų aukštumos šlaitą.

16 P. J. Gumbrienė, 77 m. Stoniūnų k., nuo 1943 m. gyvena Vaikučiuose. U. D. ir V. Vaitkevičiai 1998 m. Šfr. V. Vaitkevičius 1998 m. LTR 6582(109).

17 P. I. Gumbrys, 74 m. Vaikučių k. U. D. ir V. Vaitkevičiai 1998 m. Šfr. V. Vaitkevičius 1998 m. LTR 6582(98).

18 P. J. Klibas, Paindrės k. U. B. Urbonas - 1935 m. („per mokinius“). LTR 1420(150).19 Petras Tarasenka. Laumių stalas. - Gimtasai kraštas, 1934, Nr. 1, p. 48; Plg.: „Seniau,

pabaigę pavasario laukų darbus, kaimiečiai kurį sekmadienį rinkdavęsi prie jo ir linksmindavęsi. Pasilinksminimo metu ant Laumės stalo dėję aukų: duonos riekių, mėsos, pylę alaus, midaus ir kt., kad laumės saugotų laukus“ (žr.: Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje. Istoriniai Lietuvos akmenys. V , 1958, p. 41).

Be abejonės, apie Paindrės akmenį P. Tarasenka sužinojo 1933 m., kasinėdamas netoli esantį Vosgėlių piliakalnį. Tuo metu jis bendravo su daugeliu vietos gyventojų, padėjusių jam kasinėti ar šiaip atėjusių pažiūrėti kasinėjimo darbų.

20 Balys Buračas. Laumės. - Sekmadienis, 1936 10 18 (Nr. 42), p. 3.

130

21 Antanas Karmonas. Istorijos mįslės (Šiaurės rytų Lietuva). - Utena, 2000, p. 147.22 Šis pavadinimas iš pirmo žvilgsnio nesietinas su Kupoliakalniais, tačiau šiame krašte neužfik­

suota ir taip vadinamų kapinynų. Be to, Varpeliškėse apie Kapkalnio kapines niekas nei 1935 m. (LŽV), nei 2003 m. (autoriaus duomenys) nežinojo. Kapkalnio šventės tradicijos daug kuo primena Kupoli­nes. Galbūt išskirtinėmis laikytinos jaučių badynės, tačiau ir jos XIX a. šiame krašte dar buvo labai populiarios, pavyzdžiui, Duokiškyje paskutinės tokios badynės vykusios apie 1900 m. kermošėlių po atlaidų metu (LŽV: Duokiškis, Kamajų vis. Anketą užpildė A. Mažiulis 1937 m.).

23 Pranas Dovydaitis. Jaučių badynės. - Kraštotyra, 1964, kn. 2, p. 163.24 Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Senųjų aktų rinkinys. Istoriko Miroslavo Gajevskio in­

formacija, už kurią jam nuoširdžiai dėkoju.25 Prieškaryje Joninės daug kur jau buvo atkuriamos arba diegiamos visuomeninių organizacijų

iniciatyva (žr.: Žilvytis Šaknys. Jaunimo laisvalaikio tradicijos ir inovacijos Lietuvoje (XX a. 3-4 dešimtmečiai). - Etninė kultūra ir tautinis atgimimas. V., 1994, p. 145-146). Kolūkio aktyvo pastan­gomis panašus procesas vyko net ir pokario metais.

26 Plg. Lepšių (Ignalinos r.) Liepos kalną, kuriame per Sekmines buvo kupoliaujama (žr.: Tadas Ši­diškis. Šiaurės rytų Lietuvos sakraliniai mitologiniai paminklai. - Mūsų kraštas, 1994, Nr. 2, p. 158-159).

27 D. Vaitkevičienė. Min. veik., p. 16.28 Taip pat žr.: Regina Merkienė. Kalendoriniai papročiai Vakarų ir Pietų Lietuvoje: etninės kul­

tūros bendrybės ir savitumai.- Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. V , 1997, p. 361.29 Už pastabą dėkoju dr. Žilvyčiui Šakniui.30 Žr.: R. Merkienė. Min. veik., p. 358-361.31 Žr.: Žilvytis Šaknys. Sambariai. - Žiemgala, 2000, Nr. 1, p. 2-7.32 Žr.: Žilvytis Šaknys. Jaunimo neintensyvaus darbo savitumai Lietuvoje (XIX a. pabaiga - XX a.

pirmoji pusė). - Lituanistica, 2002, Nr. 1, p. 42-44.33 Apeiginė senovės skandina vųstallr, s t ai Ii ‘stovas’ ir vėstallr (ve ‘kulto vieta, šventvietė’) (plg.

liet. stalas, pr. stalis, sen. si. stolb) paskirtis paliudyta šaltinių, diskutuojama tyrėjų; žr.: A. Hultgard. Altskandinavische Opferrituale und das Problem der Quellen. - The Problem of Ritual. Ed. T. Ahlback. Abo, 1993, p. 230-231, 234-235.

SACRED SITES OF KUPOLĖS

VYKINTAS VAITKEVIČIUS

Summary

In this article, the author introduces and analyzes a new group of sources for recognizing the celebration of Kupolės (summer solstice / Midsummer / St. John’s Day). These sources comprise the special traditional places for this celebration, the related folk narratives and customs.

In Lithuania, at least 20 sites, called ‘Kupolės Mountains’ have been registered (in some of them, flat stones have also been discovered), one ‘Kupolės Stone’ and six stones called Stalai ‘Tables’. “Mountains” are mostly characteristic for Eastern Lithuania. Three Stalai-stones belong to the same area; others have been found in Western Lithuania (see fig.l).

Folk narratives and customs related to the sites of Kupolės celebration contain interesting data for recognizing the meaning of this celebration (or for establishing the relationship between Kupolės and Whitsunday gatherings), as well as hitherto almost unknown facts illustrating ancient ritual practices (e.g. joint ritual feasts at the flat stones).

This new group of sources allows for widening of the earlier fixed geographical delimitations of Kupolės celebration (fig. 5). Mountains and stones associated to Kupolės indicate this tradition being relatively earlier than l^-^O“1 centuries. It should be reaching back to the village communities of the middle of the 16,h century, and probably being older still. As some sacred sites indicate, the tradition of Kupolės celebration actually might be reaching back to the pre-Christian period.

Gauta 2003 08 11

131