įvadas

Žmogus sudarytas iš žemės, vandens, oro ir ugnies, toks yra ir Žemės kūnas; žmogus turi savyje ežerą kraujo...

Žemės kūnas taip pat turi savąjį vandenyną, kuris panašiai tvinsta ir slūgsta.

l e on a r da s da v i nč i s (l e on a r d o da v i nc i)

Vaikystėje aš nenorėjau būti daktaru, svajojau būti geogra-fu. Tyrinėjau pasaulį per žemėlapių ir atlasų paveikslėlius, atskleidžiančius, kas paslėpta kraštovaizdyje, be to jie buvo naudingi ir praktiškai. nenorėjau visą savo darbinį gyveni-mą tūnoti užsidaręs laboratorijoje ar bibliotekoje – troškau naudotis žemėlapiais, kad galėčiau tyrinėti gyvenimą ir jo teikiamas galimybes. Įsivaizdavau, kad supratęs, iš ko su-daryta mūsų planeta, galėsiu geriau įvertinti žmonijos vie-tą joje, taip pat įgysiu įgūdžių, kurie padės man užsidirbti duonai.

Kai paūgėjau, šis akstinas pasislinko: užuot sudarinėjęs supančio pasaulio žemėlapius, nukrypau į tą, kurį nešioja-mės viduje; geografijos atlasą išmainiau į anatomijos. Tie du iš pradžių neatrodė labai skirtingi; diagramos su mėlynomis venų, raudonomis arterijų ir geltonomis nervų atšakomis

n u o g a l v o s i k i k o j ų14

man priminė nuspalvintas upes, pagrindines automobilių magistrales ir šalutinius kelius iš mano pirmojo geografijos atlaso. Buvo ir kitų panašumų: abiejose knygose pasakiškai sudėtingas gamtos pasaulis sutrauktas į kai ką suprantama – į kai ką įvaldoma.

Ankstyviausieji anatomai matė savaiminį ryšį tarp žmo-gaus kūno ir planetos, kuri laiko mus ant savęs; kūnas net vadintas mikrokosmu – miniatiūriniu kosmoso atspindžiu. Kūno struktūra veidrodiškai atspindėjo Žemės struktūrą; keturi kūno skysčiai buvo prilyginti keturiems materijos ele-mentams. Požiūris gana logiškas: mus palaiko skeletas iš kal-cio druskų, chemiškai panašių į kreidą ir kalkakmenį. Krau-jo upės plūsta į plačias mūsų širdžių deltas. Odos kontūrai primena banguojančius laukus.

Geografijos meilė niekada manęs neapleido; kai tik rei-kalavimai mokantis medicinos atlėgo, aš ėmiausi tyrinėti kraštus. Kai kada keliaudamas rasdavau mediko darbo, bet dažniausiai judėdavau tik tam, kad pats savarankiškai pa-matyčiau kiekvieną naują vietą – patirčiau kraštovaizdžių ir žmonių įvairovę, susipažinčiau su kuo daugiau mūsų plane-tos kampelių. Aprašydamas tas keliones kitose knygose mė-ginau perteikti kai ką iš įžvalgų, kurias man padovanojo tie kraštovaizdžiai, bet darbas visada sugrąžindavo mane prie kūno kaip priemonės užsidirbti pragyvenimui ir kaip vietos, nuo kurios mes visi pradedame ir kuria baigiame. Mokytis apie žmogaus kūną yra visai skirtinga, nei mokytis apie ką nors kita: pats esi tas dėmesio objektas, be to, darbas su kūnu esti tiesioginis ir nestokoja išskirtinės keičiamosios galios.

15

Baigęs Medicinos fakultetą ketinau specializuotis sku-biosios medicinos pagalbos srityje, bet naktinių budėjimų įtampos ir trumpalaikis kontaktas su pacientais pradėjo graužti pasitenkinimą savo darbu. Buvau išbandęs pediatro, akušerio ginekologo ir ilgalaikio stacionarizavimo geriatri-jos skyriaus gydytojo specialybes. Dirbau besistažuojančiu chirurgu ortopedijos ir neurochirurgijos srityse. Arktikoje ir Antarktidoje ėjau ekspedicijos mediko pareigas, o Afrikoje ir indijoje dirbau paprastose bendruomenių ligoninėse. Vi-sos tos patirtys labai praturtino mano supratimą apie žmo-gaus kūną: skubiosios pagalbos situacijos yra ekstremalios, tada labiausiai suvoki, koks pažeidžiamas yra žmogaus gyve-nimas, bet giliausių ir vertingiausių medicininių įžvalgų per daugelį metų man suteikė ramesni, kasdieniai susitikimai su pacientais. Pastaruoju metu aš dirbau šeimos gydytoju vie-noje mažoje skurdaus miesto rajono ambulatorijoje.

Kultūra nuolat keičia tai, kaip mes įsivaizduojame kūną ir į jį įsijaučiame – net ir būdami gydytojai. Per savo susitiki-mus su pacientais aš dažnai suvokiu, kaip kai kurie puikiausi žmonijos pasakojimai ir įstabiausi meno kūriniai yra tiesio-giai susiję su šių laikų medicinos praktika. Tolesniuose šios knygos skyriuose pažvelgiama giliau į kai kurias iš tų sąsajų.

Keli pavyzdžiai: apžiūrinėdamas kokį ištiktąjį veido pa-ralyžiaus aš pagalvoju ne tik apie nusivylimą, kai žmogus negali išreikšti savo jausmų, bet ir prisimenu amžių am-žius egzistavusius sunkumus, kuriuos patirdavo tapytojai, kai tekdavo tiksliai pavaizduoti veido išraišką. Mąstydamas apie atsigavimą po krūties vėžio suvokdavau, kad kiekvienai

į v a d a s

n u o g a l v o s i k i k o j ų16

ligonei pasveikimo perspektyvos yra skirtingos. Trijų tūks-tančių metų senumo tekstai, tokie kaip Homero Iliada, gali suteikti įžvalgų apie peties traumas, tiek senovėje, tiek ir šiais laikais, o pasakose, kurias žinome nuo kūdikystės, iškalbin-gai nagrinėjamos idėjos apie ligą, komą ir metamorfozę. Pa-pročiai, kuriuos verčiame savo kūną kęsti, nuostabiai skir-tingi, ir kaip tik tokia mintis mane pribloškė, kai pagalvojau, kaip mes atsikratome placentos ir virkštelės. Mitai apie kovą ir kaltės atpirkimą siejasi su istorijomis apie pasveikimą, ku-rios pasakojamos viso pasaulio ortopedijos skyriuose.

Žodis „esė“ kilęs iš šaknies, reiškiančios „bandymą“ arba „mėginimą“, taigi kiekvienas šios knygos skyrius yra esė, kurioje bandoma tyrinėti tik vieną kūno dalį ir tik vienu iš daugelio požiūrių. neįmanoma būti išsamiam – mes esa-me sudaryti iš daugybės dalių, ir kiekvieną iš jų pažeidžia dešimtys negalių. Aš išdėsčiau skyrius nuo galvos iki kojų pirštų kaip tam tikrus anatomijos tekstus, nors juos galima skaityti bet kuria tvarka. nuo galvos iki kojos piršto – vei-kiausiai tinkamiausias būdas jų imtis – keliauti su manimi visu žmogaus kūno ilgiu.

Medicina buvo mano pragyvenimo šaltinis, bet gydytojo darbas taip pat suteikė galimybę kaupti žmogiškąją patirtį – kasdien man primenama, kokie mes visi esame pažeidžiami ir kartu tvirti; kiek nusivylimų, tačiau ir džiaugsmų nešio-jamės su savimi. užsiimti klinikine praktika – tai tas pats, kaip leistis į kelionę po kitų žmonių gyvenimo kraštovaizdį, taip pat ir po jų kūną. Dažnai vietovė man gerai pažįstama, bet visada būna takų, kuriuos reikia praminti, ir kasdien

17

tenka išvysti naują panoramą. Medicinos praktika – ne tik kelionė per kūno dalis ir pažintis su kitų žmonių istorijomis, bet ir gyvenimiškų galimybių tyrinėjimas: nuotykiai, kurie atsitinka žmogaus organizme.

.Įprastas rytas ambulatorijoje: mano kava aušta, kol peržiū-riu trisdešimties ar keturiasdešimties pavardžių – šios die-nos pacientų – sąrašą monitoriaus ekrane. Daugelis pavar-džių man gerai žinomos, bet pirmoji sąraše – visiškai nauja. spragtelėjus pele, ekrane iššoka būsimo paciento medicini-niai duomenys ir kairiame viršutiniame kampe pastebiu, kad jo gimimo data – praėjusi savaitė. Jis dar tik kelių dienų amžiaus; mudviejų šios dienos susitikimas bus pirmas įrašas medicininėje dokumentacijoje ir, jeigu viskas eisis gerai, tie įrašai seks jį kitus aštuonis ar devynis dešimtmečius. Ekrano tuštuma tartum mirguliuoja visokiomis ateities galimybė-mis, dar laukiančiomis jo gyvenime.

nuo laukiamojo tarpdurio šūkteliu kūdikio pavardę. Ber-niuko motina glaudžia jį sau prie krūties; išgirdusi mane, at-sargiai atsistoja. nusišypso ir užmezga akių kontaktą, paskui su mažyliu glėbyje nuseka paskui mane į kabinetą.

– Aš – Gevinas Frensis, – prisistatau parodydamas jai, kur atsisėsti. – Vienas iš gydytojų. Kuo galiu padėti?

Motina žvilgteli žemyn į sūnų – su pasididžiavimu ir kartu su nerimu, matau, ji svarsto, nuo ko pradėti.

į v a d a s

Smegenys

1

sielos neurochirurgija

Kaip keistai yra nulipdyta mūsų siela ir kokiais silpnais saitais mūsų gyvenimas yra susijęs su pasisekimu ar žlugimu!

m e r ė še l i (m a ry sh e l l e y), f r a n k e n š t e i n a s *

Buvau devyniolikos metų, kai pirmą kartą laikiau rankose žmogaus smegenis. Jos buvo sunkesnės, nei tikėjausi: pilkos, standžios ir šaltos, kokios visada būna laboratorijose. Pa-viršius slidus ir glotnus kaip dumbliais apaugusio akmens, iškelto iš upės vagos. siaubingai bijojau, kad jos išslys man iš rankų, ir aš pamatysiu, kaip ant plytelėmis klotų grindų praplyšta įtemptos jų apybrėžos.

Tai nutiko man pradedant antrus metus Medicinos fakul-tete. Pirmaisiais buvo paskaitų, darbo bibliotekoje, vakarėlių ir visokių šventimų makalynė. Mūsų prašė mokytis iš graikų ir lotynų terminologijos žodynų, lupinėti iki kaulų lavonų anatomiją ir perprasti kūno biochemiją, taip pat ir kiekvie-no organo fiziologijos mechaniką ir matematiką. Tiksliau,

* Vertė i. Aleksaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2013. (Vert. past.)

n u o g a l v o s i k i k o j ų22

kiekvieno organo, išskyrus smegenis. Jos buvo paliktos an-tram kursui.

Mokomoji neuroanatomijos laboratorija buvo įsikūrusi antrame karalienės Viktorijos laikų Medicinos fakulteto korpuso aukšte, pačiame Edinburgo centre. Virš įėjimo į la-boratoriją akmeninėje plokštėje buvo iškalta:

C H I R U R G I N Ė

A N A T O M I J A G Y D O M O J O M E N O P R A K T I K A

Didesnis svoris suteiktas žodžiui AnATOMiJA, tuo skel-biant, kad užvis svarbiausia – mokytis kūno sandaros, o kiti įgūdžiai, kuriuos turėsime įsisavinti mokydamiesi chirur-gijos ir medicinos („gydymo meno“) – antraeilės reikšmės dalykai.

Kad pasiektume neuroanatomijos laboratoriją, turėda-vome užkopti laiptais, praeiti po mėlynojo banginio žandi-kauliu ir įsmukti tarp dviejų sumontuotų Azijos dramblių griaučių. Šių apdulkėjusių artefaktų didybė, įdomybių spin-tos vertas jų keistumas veikė kažkaip raminamai, lyg mes būtume įšventinami į karalienės Viktorijos epochos kolek-cionierių, kodifikuotojų ir klasifikuotojų broliją. Paskui dar buvo antras laiptų maršas, toliau – kelerios dvivėrės durys ir galiausiai štai: keturios dešimtys smegenų stiklainiuose.

Mūsų dėstytoja islandė Fanė Kristmundsdotir (Fanney

Kristmundsdottir) ėjo universitete dar ir socialinės rūpybos darbuotojos pareigas, taigi buvo tas asmuo, pas kurį jus siųsdavo pastojus ar daugiau nei sykį susikirtus per egzami-

23

nus. stovėdama laboratorijoje priešais studentus ji iškeldavo rankose pusę smegenų ir pradėdavo rodyti jų skiltis ir dalis. Žiūrint skerspjūvyje, smegenų vidus šviesesnis už paviršių. išorinis jų paviršius lygus, bet vidus – sudėtinga virtinė er-tmių, mazgelių ir fibrozinių pluoštų. Ertmės, žinomos kaip „skilveliai“, buvo ypač pinklios ir slaptingos.

iškėliau smegenis iš indo ir sumirksėjau nuo kylančių konservuojamojo skysčio išgarų. Glausdamas delnuose sme-genis stengiausi mąstyti apie jų kadaise palaikytą sąmonę, emocijas, kažkada kibirkščiavusias neuronais ir sinapsėmis. Manoji porininkė prie preparavimo stalo anksčiau studijavo filosofiją ir tik vėliau persimetė į mediciną.

– Duok man jas, – paprašė imdama iš mano rankų sme-genis. – noriu surasti kankorėžinę liauką.

– Kas ta kankorėžinė liauka?

(pr

ieš

nau

do

da

ma

s su

pur

tyk

)

s m e g e n y s

n u o g a l v o s i k i k o j ų24

– nesi girdėjęs apie Dekartą? Anot jo, tai – sielos buveinė. Ji įstatė savo nykščius tarp abiejų pusrutulių, tartum būtų

norėjusi atversti knygos puslapius. Ties per vidurį einančia jungtimi, arčiau į užpakalį, parodė mažutį gumbelį, pilką žirniuką.

– Štai ji, – pasakė. – sielos buveinė. Po kelerių metų tapau besistažuojančiuoju neurochirur-

gu ir kasdien dirbau su gyvomis smegenimis. Kaskart, kai įžengdavau į neurochirurgijos operacinę, mane užplūsdavo noras iš pagarbos nusispirti plastikines klumpes. iš dalies dėl to buvo kalta akustika: vežimėlio tarškesys arba kokio sani-taro kuždesys tartum aidas virpėjo po visą patalpą. Pati ope-racinė, pastatyta XX a. šeštajame dešimtmetyje, buvo pusru-tulio formos, priminė apverstą dubenį arba geodezinį kupo-lą. Panašiai, kaip aš įsivaizduodavau, turėjo atrodyti Šaltojo karo radarų kupolai ar Dunrėjaus atominės elektrinės sferi-nis reaktorius iš vidaus. Operacinės projektas tartum įkūnijo to dešimtmečio tikėjimą ateities – artimos ateities – techno-logijų perspektyvomis, kai nebus stygiaus ar ligų.

25

Bet ligų buvo daugybė. ilgas dienas ir naktis aš operuo-davau pažeistas smegenis ir netrukus ėmiau į jas žiūrėti kaip į bet kokį kitą sumuštą ar sukruvintą organą. Dirbdavau su insultų aukomis, „praradusiomis žadą“ ar paralyžiuotomis dėl kraujo krešulių. Matydavau šiurpius invazinius navikus, besiplečiančius kaukolėje ir naikinančius žmogaus asmeny-bę. Buvo komos ir katatonijos ištiktųjų, nukentėjusiųjų per eismo įvykius, pašautų, su plyšusiomis aneurizmomis ir kraujo išsiliejimais į smegenis. Mažai gaudavau progų su-simąstyti apie visokias teorijas dėl proto ar sielos, kol sykį profesorius – mano viršininkas – paprašė jam pagelbėti prie ypatingo atvejo.

Kol nusiploviau rankas ir užsivilkau chalatą, jis jau dar-bavosi.

– Ateikit, ateikit, – paragino, pakeldamas akis nuo krūvos žalių drobių ant operacinio stalo. – Jūs kaip tik pačiu laiku. Pamatysite įdomiausią dalį.

Buvau apsirengęs taip pat kaip ir jis: apsisiautęs tokia pat žalia drobe, kokia klojamas operacinis stalas, su chirurgine kauke ant veido ir nosies. nuo profesoriaus akinių blyksėjo operacinės šviesos.

– Mes kaip tik pjauname kaukolėje langelį. – Jis vėl nusi-suko į savo darbą ir tęsė pokalbį su priešais stovinčia medi-cinos sesele.

Juodu aptarinėjo kažkokį amerikietišką filmą apie karą. Profesorius pradėjo pjūklu skverbtis į kaukolę. nuo kaulo rūko dūmai, kvapas priminė tokį, kuris kyla nuo kepsninėje čirškinamos mėsos. Ant pjaunamo paviršiaus seselė papurš-

s m e g e n y s

n u o g a l v o s i k i k o j ų26

kė vandens, kad tas sugaudytų dulkes ir atvėsintų kaulą. Ji taip pat laikė siurbimo vamzdelį sutraukti dūmams, kurie grasino užtemdyti profesoriui matymą.

Viename šone sėdėjo anesteziologas, vilkintis ne žaliu chalatu, o mėlyna pižama. Jis sprendė kryžiažodį ir kartkar-tėmis ranka siekdavo po krūva užklotų žalių dangalų. Buvo dar pora seselių, jos stovėjo šiek tiek toliau nuo operacinio stalo, susidėjusios rankas už nugaros, ir kažką viena kitai šnibždėjo.

– Atsistokite antai ten, – pasakė profesorius ir kryptelėjo galva į vietą kitapus stalo.

skubiai užsiėmiau nurodytą poziciją, o seselė man pada-vė siurbiklio vamzdelį. Aš jau buvau matęs pacientę – va-dinkime ją Klere – ir žinojau, kad ji kenčia nuo sunkios, gydymui nepasiduodančios epilepsijos. neįprasta, bet čia turėjome ne ligonį, pažeistą auglio ar traumos, o atvejį su subtiliais audinių elektrinio balanso nuokrypiais. ligonės smegenys struktūriškai buvo normalios, bet funkciškai – nepatvarios, visąlaik, bet kurią akimirką, galėjo ištikti trau-kulių priepuolis. normali smegenų veikla – mąstymas, kal-ba, vaizduotė, pojūčių suvokimas – vyksta muzikos ritmais, o štai epilepsijos priepuolius būtų galima prilyginti statinės elektros iškrovos trenksmui. Klerė dėl tų priepuolių jautėsi tokia pažeista, įbauginta ir nevisavertė, taip troško nuo viso to išsivaduoti, kad buvo pasiryžusi per šią operaciją rizikuoti savo gyvybe.

– siurbkit, – paliepė profesorius ir pakoregavo vamzdelio mano rankose padėtį taip, kad tas kybotų virš jo pjūklo ge-

27

ležtės, paskui vėl ėmėsi pjauti kaulą. – neurofiziologai sako, kad jos priepuoliai kyla kaip tik iš po čia. – Jis pastukseno apnuogintą kaukolės kaulą žnyplėmis – suskambo, tarsi mo-netai įkritus į porcelianinį puodelį. – Štai iš kur ateina tie priepuoliai.

– Vadinasi, išpjausime priepuolių priežastį? – Taip, bet ta vieta labai arti srities, kuri atsakinga už kal-

bą. Ji mums nepadėkos, jeigu po operacijos liks nebylė. Prapjovęs kaulą, profesorius įstatė mažučius kėliklius, pa-

našius į tuos, kokie naudojami numontuojant padangą nuo dviračio ratlankio, ir, jais atkėlęs medaliono pavidalo kaulo skritulėlį, padavė jį seselei.

– nepameskite, – perspėjo. langelis buvo apie penkių centimetrų skersmens, pro jį

pasimatė dura mater – apsauginis smegenų dangalas po kau-kole, blizgantis ir besimainančių spalvų kaip kokio moliusko kriauklelės vidus. Profesorius ir tą pašalino, ir man atsivėrė kreminio rausvumo smegenų substancijos diskelis, rumbuo-tas kaip jūros smėlis atoslūgio metu, jo paviršiumi it siūleliai driekėsi purpurinės ir raudonos kraujagyslės. Pačios sme-genys lėtai pulsavo, kilsuodamos sulig kiekvienu pacientės širdies tvinksniu.

Taigi štai ta „įdomioji“ dalis, pasak profesoriaus. narko-zės dozę pamažėle sumažino, ir Klerė sudejavo. Virptelėję jos akių vokai prasivėrė. Atitraukti dangalai, ir dabar pasimatė plieniniai segtukai, pritvirtinti prie jos kaukolės.

logopedė pasistatė kėdę šalia operacinio stalo, kad galėtų pasilenkti į priekį, prie pat Klerės veido. Kalbos specialistė

s m e g e n y s

n u o g a l v o s i k i k o j ų28

Klerei paaiškino, kad esanti operacinėje, kad negalima ju-dinti galvos ir kad jai bus rodoma keliolika kortelių su pa-veikslėliais, o ji turėsianti pasakyti, kokie daiktai juose pa-vaizduoti ir ką su jais daryti. Privalanti nejudėti. Klerė su-mykė, ir jodvi pradėjo. Operuojamosios balsas skambėjo iš-tęstai ir kaip nesavas – veikė raminamieji. Paveikslėliai buvo panašūs, kokius gali pamatyti vaikiškose pasakų knygelėse. „laikrodis, – pasakė ji. – laikui skaičiuoti.“ Paskui: „Rak- tas. Durims atrakinti.“ Jai vis rodė paprastų daiktų paveiks-lėlius, kurie sugrąžino ją į ankstyviausius kalbinius prisimi-nimus. Klerė buvo itin susikaupusi – antakiai suraukti, kak-ta blizganti nuo prakaito.

O per tą laiką profesorius pjūklą ir skalpelį pakeitė nervų stimuliatoriumi. Atsargiai, iš pradžių sulaikęs kvėpavimą, ėmė juo liesti smegenis. Dabar neliko nė užuominos narsu-mo, pajuokavimų ar lengvų šnekelių: visas jo dėmesys buvo sutelktas į du plieninius strypelius, kuriuos skyrė pora mi-limetrų. Elektros poveikis buvo minimalus – ant odos būtų vos juntamas, – bet ant jautraus smegenų paviršiaus pasireiš-kė pribloškiamai. stimuliatorius sukėlė elektrinę audrą, kuri nuslopino normalų funkcionavimą. Pažeistoji smegenų da-lis buvo maža, bet ganėtinai didelė, kad joje tilptų milijonai nervinių ląstelių ir jų jungčių.

– Ji vis kalbėjo be pertrūkio, taigi šis gabaliukas „neiškal-bus“, – pasakė profesorius. – Galime jį išpjauti.

Ant ką tik stimuliatoriumi liesto plotelio jis uždėjo žymą su numeriuku. Viena iš seselių numerį kruopščiai užsirašė į bloknotą, o profesorius nuslinko su stimuliatoriumi į kitą

29

lopinėlį. Šį procesą vadino „kartografavimu“: žmogaus sme-genys jam buvo žemėlapyje nepažymėta šalis, atveriama chirurgams atrasti. Jis atidžiai slinko smegenų paviršiumi numeruodamas ir registruodamas – metodiškas ir kantrus darbas. Buvau girdėjęs pasakojimų, kaip jis išstovėdavo prie operacinio stalo ištisas šešiolika valandų, nenorėdamas pa-likti paciento nors tam, kad nueitų į tualetą ar ko nors už-kąstų.

– Autobusas, juo galima važ... važ... – užsikerta kalba, – konstatavo logopedė ir pažvelgė į

mus. – Vėl pabandyti tą? – Ji parodė Klerei paveiksliuką su peiliu.

– Peilis, juo... a... a... – Štai, suradome, – pasakė profesorius ir parodė į sritį,

per kurią buvo tik perleidęs elektros srovę. – smegenų dalis, atsakinga už kalbą.

Jis rūpestingai uždėjo ant tos zonos dar vieną žymą ir nu-slinko toliau.

Įdėmiai žiūrėjau į tą smegenų kalbos sritį, norėdamas, kad ji atrodytų kaip nors kitaip nei aplinkinis audinys. Pacientės balso stygos ir gerklė galėtų išleisti garsus, bet čia buvo jos balso ištakos. Būtent šioje vietoje neuronų jungtys ir jomis einantys impulsai darė kalbą galimą, todėl neurochirurgai ją ir apibūdina kaip „iškalbos“ sritį. Bet nebuvo jokių išskirti-nių bruožų, jokių požymių, kad šis smegenų žievės lopinėlis yra kanalas, per kurį Klerė kalbėjo pasauliui.

sykį Medicinos fakultete atsilankęs neurochirurgas mums parodė smegenų auglio šalinimo operacijos skaidres.

s m e g e n y s

n u o g a l v o s i k i k o j ų30

Kažkas iš priekinės eilės pareiškė, kad procesas neatrodo itin delikatus.

– Žmonės linkę manyti, kad smegenų chirurgai labai miklių pirštų, – atsakė neurochirurgas. – Bet iš tikrųjų tokį kruopštų darbą atlieka plastinių operacijų chirurgai ir krau-jagyslių mikrochirurgai. – Jis parodė ant sienos skaidrę su paciento smegenų nuotrauka iš viršaus, kurioje buvo matyti daugybė metalinių strypų, spaustukų ir vielų. – Visi kiti esa-me tik paprasčiausi sodininkai.

Klerę vėl užmigdžius, profesorius pašalino gabalėlį jos smegenų – „epileptogeninį“ židinį – ir įmetė jį į atliekų ki-birėlį.

– už ką tas gabalėlis atsakingas? – paklausiau. Jis gūžtelėjo pečiais. – nenumanau. Tik žinau, kad ne už kalbą. – Ar ji pastebės kokį nors pasikeitimą? – Veikiausiai ne, likusios smegenys prisitaikys.

.Kai baigėme, jos smegenyse liko randas, primenantis Mėnu-lio kraterį.

Darsyk pritaikę smegenų ir sąmonės nejautrą, pridegino-me perpjautas kraujagysles, kraterį užpildėme skysčiu (kad vėliau jai neatsirastų judančių po galvą oro burbuliukų) ir paskui susiuvome kietąjį smegenų dangalą tvarkingais me-ninio siuvinėjimo dygsniais. Įstatėme atgal į vietą kaulo dis-kelį ir pritvirtinome jį pro titano vielų tinklelį įsuktais ma-žučiais varžteliais.

31

– nepameskite jų, – perspėjo profesorius paduodamas man po varžtelį, – kiekvienas kainavo maždaug penkiasde-šimt svarų.

Mes užvertėme Klerės skalpą, kurį, kad netrukdytų, pri-laikė gnybtukai, ir įtvirtinome į vietą kabėmis.

Po poros dienų sutikau Klerę ir paklausiau, kaip jaučiasi. – Priepuolių dar nebuvo. Bet galvą galėjote ir dailiau už-

lopyti. – Jos lūpose pasirodė džiugi šypsena: – Atrodau kaip Frankenšteino pabaisa.

s m e g e n y s