ISSN 1392-6195

LIETUVOS TEISËS UNIVERSITETAS

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai 57(49) tomas

Vilnius 2004

R e d a k t o r i ø k o l e g i j a : doc. Armanas Abramavièius – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Egidijus Aleksandravièius – Vytauto Didþiojo universiteto Senato pirmininkas doc. Petras Ancelis – Lietuvos teisës universiteto Policijos fakulteto dekanas Antanas Dapðys prof. Zdislav Kegel – Vroclavo universiteto Teisës ir administravimo fakulteto dekanas prof. Egidijus Kurapka – Lietuvos teisës universiteto mokslo prorektorius akademikas Pranas Kûris – Europos Þmogaus Teisiø Teismo teisëjas prof. Mindaugas Maksimaitis (kolegijos pirmininkas) – Lietuvos teisës universiteto Teisës

fakulteto Teisës istorijos katedros vedëjas doc. Kæstutis Masiulis – Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Vieðojo

administravimo katedros vedëjas doc. Vytautas Pakalniðkis – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës

teisës katedros vedëjas prof. Vytautas Piesliakas – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas doc. Jonas Prapiestis – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Alvydas Pumputis – Lietuvos teisës universiteto rektorius prof. Alfonsas Vaiðvila – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos

katedros vedëjas dr. Vigintas Viðinskis – Lietuvos apeliacinio teismo teisëjas doc. Juozas Þilys – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto dekanas

E d i t o r i a l S t a f f :

Assoc. Prof. Armanas Abramavièius, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Egidijus Aleksandravièius, Senate Chairman of Vytautas Magnus University Assoc. Prof. Petras Ancelis, Dean of Police Faculty of Law University of Lithuania Antanas Dapðys Prof. Zdislav Kegel, Dean of Law and Administration Faculty of Wroclaw University Prof. Egidijus Kurapka, Vice Rector of Law University of Lithuania Prof. Pranas Kûris, Judge of European Court of Human Rights Prof. Mindaugas Maksimaitis, (senior editor), Head of Department of Law History

of Law Faculty of University of Lithuania Assoc. Prof. Kæstutis Masiulis, Head of Department of Public Administration of State

Management Faculty of Law University of Lithuania Assoc. Prof. Vytautas Pakalniðkis, Head of Department of Civil and Commercial Law of Law

Faculty of Law University of Lithuania Prof. Vytautas Piesliakas, Judge of Supreme Court of Lithuania Assoc. Prof. Jonas Prapiestis, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Alvydas Pumputis, Rector of Law University of Lithuania Prof. Alfonsas Vaiðvila, Head of Department of Law Philosophy of Law Faculty of Law University

of Lithuania Dr. Vigintas Viðinskis, Judge of Court of Appeal of Lithuania Assoc. Prof. Juozas Þilys, Dean of Law Faculty of Law University of Lithuania

Redaktoriø kolegijos 2004 m. birþelio 3 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-14) leidinys rekomenduotas spausdinti

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys ir bet kuri jo dalis negali būti dauginami, taisomi ar kitu būdu platinami be leidėjo sutikimo.

Redakcijos adresas:

Lietuvos teisës universitetas, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius El. paðtas leidyba@ltu.lt

Interneto svetainës adresas: http://www.ltu.lt

Address of Editorial Office and Publishing House: Law University of Lithuania, 20 Ateities st., LT-08303 Vilnius

© Lietuvos teisës universitetas, 2004

TURINYS

I. KONSTITUCINË IR ADMINISTRACINË TEISË

Gintaras Kalinauskas. Peticijos teisës turinys ir forma...................................................... Edita Þiobienë. Teisminës valdþios autoriteto apsauga þiniasklaidoje.............................. Audrius Bakaveckas. Savivaldybiø administracinë prieþiûra: raida, teisinis reglamentavimas ir problemos............................................................................................. 24 Mindaugas Kiðkis, Tadas Limba. Elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo prielaidos: esamø iniciatyvø Lietuvoje analizë.....................................................................

5 16

34

II. DARBO TEISË IR SOCIALINË APSAUGA

Dovilë Juodkaitë. JAV socialinës apsaugos sistemos finansinë parama, teikiama neágaliems þmonëms............................................................................................................ 41

III. CIVILINË TEISË IR PROCESAS

Tomas Rymeikis. Nuosavybës teisë á akcijas ir jos perleidimas: Lietuvos ástatymø leidybos vystymasis ir tendencijos....................................................................................... 63 Julija Kirðienë, Agnë Tikniûtë. Kapitalo teorinë ir struktûrinë paradigma: teisiniai aspektai................................................................................................................................. 71 Rimvydas Norkus. Procesiniai bankroto bylø nagrinëjimo ypatumai................................ Laura Gumuliauskienë. Tarptautinë teisinë pagalba civiliniame procese.........................

82 95

IV. BAUDÞIAMOJI TEISË IR PROCESAS

Jonas Kaèerauskas. 2000 metø Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse áteisintø bausmiø, alternatyviø laisvës atëmimui, vertinimas, remiantis baudþiamosios politikos kontekstu................................................................................................................ 106 Marina Guðauskienë. Ikiteisminio tyrimo teisëjas – þmogaus teisiø garantas..................

118

V. TEISËS TEORIJA

Igoris Antonovas. Teisës ðaltiniai vokiðkojoje teisinëje sistemoje: samprata ir rûðys.......

132

VI. TEISË IR KALBA

Violeta Janulevièienë, Galina Kavaliauskienë. Teisinë anglø kalba: vertimo problemos............................................................................................................................. 141

3

CONTENTS

I. CONSTITUTIONAL AND ADMINISTRATIVE LAW Gintaras Kalinauskas. Right to Petition: its Context and Form......................................... Edita Þiobienë. Protection of Judicial Authority in Media................................................... Audrius Bakaveckas. Administrative Supervision of Municipalities: Development, LegalRegulation and Problems.....................................................................................................

Mindaugas Kiðkis, Tadas Limba. Premises for Regulation of Electronic Governance: Analysis of Current Initiatives in Lithuania............................................................................

5 16

24 34

II. LABOUR LAW AND SOCIAL SECURITY

Dovilë Juodkaitë. USA Social Security System Rendering Financial Support to Personswith Disabilities.....................................................................................................................

41

III. CIVIL LAW AND PROCESS

Tomas Rymeikis. Ownership and Transfer of Ownership Title to Shares: Developmentsand Tendencies in Lithuanian Legislation............................................................................

Julija Kirðienë, Agnë Tikniûtë. The Theoretical and Structural Paradigm of Capital: Legal Aspects....................................................................................................................... Rimvydas Norkus. Procedural Specifics of Bankruptcy Proceedings............................... Laura Gumuliauskienë. International Judicial Co-operation in the Civil Process..............

63 71 82 95

IV. PENAL LAW AND PROCESS

Jonas Kaèerauskas. Penalties, Alternative to Imprisonment, Set in the Penal Code of 2000 in the Context of Penal Policy...................................................................................... Marina Guðauskienë. Pre-trial Judge – the Guarantor of Human Rights..........................

106 118

V. LAW THEORY

Igor Antonov. Legal Resources in the Legal System of German: Conception and Forms

132

VI. LAW AND LANGUAGE

Violeta Janulevièienë, Galina Kavaliauskienë. Legal English: Translation Issues..........141

4

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 5–15

I. KONSTITUCINĖ IR ADMINISTRACINĖ TEISĖ

PETICIJOS TEISĖS TURINYS IR FORMA

Doktorantas Gintaras Kalinauskas Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Konstitucinës teisës katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 46 Elektroninis paðtas ktk@ltu.lt Pateikta 2004 m. balandžio 5 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 15 d.

Pagrindinės sąvokos: peticijos teisė, peticija, peticijos teisės funkcija, vykdomosios val-džios kontrolė.

S a n t r a u k a

Straipsnyje konstitucinės teisės mokslo aspektu analizuojami peticijos teisės turinio

požymiai. Peticijos teisė nagrinėjama kaip viena iš konstitucinių pilietinių teisių. Vystantis žmogaus teisių ir laisvių institutui, pakito ir peticijos teisės turinys, funkcijos bei subjektų ra-tas. Peticijos teise šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse gali naudotis kiekvienas asmuo, o tai leidžia šią teisę priskirti prie pilietinių teisių. Nors egzistuoja daugybė peticijos teisės sa-mpratų, vis dėlto galima apibendrinti ir peticijos teisę suvokti dviem prasmėmis: peticijos teisė gali būti suprantama siaurąja prasme kaip asmens galimybė pateikti įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios institucijoms prašymus ir iniciatyvas dėl teisės aktų bei iškelti visuo-menei aktualias problemas, susijusias su šių institucijų veikla; peticijos teisė gali būti supran-tama ir plačiąją prasme kaip asmens galimybė pateikti viešosios valdžios institucijoms krei-pimąsi dėl problemų, kilusių įgyvendinant teises ir laisves, arba iškelti kitas individualias pro-blemas.

Peticijos teisė yra vienas iš tiesioginės demokratijos institutų, todėl analizuojami jos esminiai skirtumai nuo kitų tiesioginės demokratijos institutų. Taip pat labai svarbios yra šios teisės realizavimo galimybės. Analizuojant peticijos teisės realizavimo mechanizmus, dėmesys sutelkiamas į parlamentų veiklą, nes asmenys, pateikę peticiją parlamentui, gali inicijuoti aukščiausią galią turinčių teisės aktų bei kitų svarbių sprendimų priėmimą.

1. Ávadas

Vienas ið teisinës valstybës uþdaviniø yra padëti asmenims ágyvendinti ir apsaugoti savo teises ir laisves, uþtikrinti jø veiksmingà dalyvavimà valstybës valdyme. Þmogaus teisiø ágyvendinimas priklauso nuo valdþios institucijø, pareigûnø, kurie privalo veiksmingai ágy-

5

vendinti teisës aktus. Peticijos teisë sudaro sàlygas veikti valstybës valdþios ir vietos savival-dos institucijø priimamus sprendimus ir uþtikrinti þmogaus teises bei laisves. „Valdþios atsa-komybë visuomenei – teisinës valstybës principas, kuris konstituciðkai átvirtinamas nustatant, kad valdþios ástaigos tarnauja þmonëms, o pilieèiai turi teisæ tiek tiesiogiai, tiek per demok-ratiðkai iðrinktus atstovus valdyti savo ðalá, kritikuoti valstybës ástaigø ar pareigûnø darbà, apskøsti jø sprendimus, taip pat garantuojant pilieèiams galimybæ ginti savo teises teisme, kritikos teisæ, peticijos teisæ, reglamentuojant pilieèiø praðymø ir skundø nagrinëjimo proce-dûrà ir kt.“ [1] „Be to, þmogaus teisiø ir laisviø uþtikrinimo bûklë konkreèioje valstybëje yra vienas ið svarbiausiø kriterijø, kuriuo vadovaujantis galima spræsti, koks ðios valstybës de-mokratiðkumo, joje egzistuojanèio teisingumo lygis“ [2, p. 39].

Mûsø tyrimo objektas yra peticijos teisë, kaip konstitucinë pilietinë teisë, bei jos ágy-vendinimo procedûros ypatumai. Darbo tikslas – atskleisti peticijos teisës turinio bruoþus (poþymius), apibrëþti peticijos teisës objektà, subjektà, funkcijas, iðanalizuoti skirtumus, pastebimus lyginant su kitais tiesioginës demokratijos institutais.

2. Ðiuolaikinis peticijos teisës turinys ir forma 2.1. Peticijos teisës samprata, objektas ir subjektas lyginamojoje konstitucinëje teisëje

Daugelyje demokratiniø valstybiø galimybë teikti kreipimàsi (peticijà), t. y. peticijos teisë, áteisinta arba valstybës Konstitucijoje (pvz., Italijos 1947 m. Konstitucijos 50 str., Veng-rijos 1949 m. Konstitucijos 64 str., Vokietijos 1949 m. Pagrindinio ástatymo 17 str., Slovakijos 1992 m. Konstitucijos 27 str., Ðveicarijos 1999 m. Konstitucijos 33 str.), arba ástatymuose, kurie yra Konstitucijos sudëtinës dalys. Pavyzdþiui, Austrijos 1867 m. ástatymo „Dël bendrøjø karalystës ir jos þemiø pilieèiø teisiø, atstovaujamø imperijos taryboje“ 11 straipsnis nustato, kad „teisë pateikti peticijà priklauso kiekvienam“. Pagal Austrijos Konstitucijos 149 straipsná ðis ástatymas yra sudedamoji Konstitucijos dalis. Èekijoje peticijos teisë áteisinta 1991 m. Pagrindiniø teisiø chartijos 18 straipsnyje (pagal Èekijos 1992 m. Konstitucijos 112 str. ði chartija yra sudedamoji Konstitucijos dalis) [3]. Atsiþvelgdami á tai, galime tvirtinti, kad peti-cijos teisë pagal jos konstitucinæ prigimtá (teisinæ galià) yra viena ið pagrindiniø konstituciniø teisiø.

Analizuojant ðiuolaikiná peticijos teisës turiná, reikia apibrëþti ir paèià peticijà – kreipi-màsi, kuriuo realizuojama peticijos teisë. „Tarptautiniø þodþiø þodyne“ pateiktas toks petici-jos sàvokos apibrëþimas: „Peticija – (lot. petitio – reikalavimas) kolektyvinis praðymas, átei-kiamas aukðtiems valdþios pareigûnams ko nors reikalaujant ar praðant“ [4, p. 282]. Taèiau peticija konstitucinëje doktrinoje gali bûti suprantama ne tik kaip kolektyvinis, bet ir kaip in-dividualus, t. y. vieno asmens, kreipimasis (Vokietijos, Vengrijos konstitucijose toks skirsty-mas yra áteisintas) [3]. Kai kuriø valstybiø konstitucijose sàvoka peticija nevartojama: Rusijos Federacijos Konstitucijos 33 straipsnyje vartojama sàvoka kreipimasis (rus. oбращениe), Estijos Konstitucijos 46 straipsnyje – memorandumai ir pareiškimai [3].

Ðiuolaikinëse demokratinëse valstybëse visuotinai pripaþástama, kad peticija – vieðas kreipimasis dël visuomenei svarbiø klausimø sprendimo, taèiau galëtume pritarti ir P. Dag-toglou nuomonei, kad „peticija yra kiekvienas neapibrëþtos formos kreipimasis, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodantis valstybinei institucijai spræsti problemà. Peticija – kreipimasis á vals-tybës ástaigà, kuri ápareigojama iðnagrinëti problemà. Jai negalioja jokie terminai ir ið esmës jos objektu gali bûti visi galimi ávykiai arba situacijos“ [5, p. 100]. Mûsø poþiûriu, peticija turi bûti suprantama ne tik kaip tam tikras kreipimasis, kuriame siûloma pagerinti valstybës ins-titucijø, vietos savivaldos veiklos organizavimà, reformuoti institucijas arba iðkelti kitus vi-suomenei svarbius klausimus ir pareikðti nuomonæ, bet ir kaip individualus kreipimasis, kuris gali sàlygoti teisës akto patikrinimà arba reikalauti iðspræsti asmens teisiø ir laisviø apsaugos ar ágyvendinimo klausimus, taip pat teisiø ir laisviø suteikimà.

6

Lyginamojoje konstitucinëje teisëje peticijos teisë vertinama kaip pilieèiø (asmenø) ga-limybë kreiptis su reikalavimais, pasiûlymais, skundais á valstybës institucijas, kuriø kompe-tencija leidþia iðspræsti peticijoje suformuluotà reikalavimà ar pasiûlymà [6, p. 284]. Taigi pe-ticijos teisë suprantama kaip kreipimosi forma á vieðàjà valstybës valdþià. Ja siekiama uþtik-rinti pilieèiø (asmenø) dalyvavimà valstybës valdyme arba atskirø asmenø bei kolektyviniø junginiø átakà, priimant politinius ir teisinius sprendimus. Taip pat asmuo, pateikæs peticijà, ágyja teisæ reikalauti, kad institucija, gavusi peticijà, ne tik jà priimtø, bet ir dalykiðkai patik-rintø bei raðtiðkai praneðtø, kaip ji bus nagrinëjama. Atsakymas negali bûti tik peticijos ga-vimo patvirtinimas. Institucijos pareiga dalykiðkai iðtirti peticijà ir neleisti, kad ji papildytø „ðiukðliø dëþæ“ [7, p. 621–622]. Pagrástai O. Jung peticijos teisæ nusako kaip „teisæ, sutei-kianèià asmeniui galimybæ dalyvauti ágyvendinant valstybës valdþià, pavyzdþiui, pateikti ástatymo pakeitimo ar papildymo projektà“ [7, p. 618]. Kai kurie uþsienio valstybiø moksli-ninkai vertina peticijos teisæ, kaip vienà ið svarbiausiø asmens teisiø ir laisviø konstitucinës gynybos priemoniø. Pasak K. Korinek, „peticijos teisë visø pirma yra gynybinë teisë, jà ga-lima priskirti vadinamajam status negativus. Praðymas yra nukreiptas prevenciðkai arba rep-resyviai uþkirsti kelià valstybës valdþios aplaidumui“ [8, p. 12]. Tæsiant K. Korinek mintá, bûtø galima ávardyti peticijos teisæ kaip tam tikrà priemonæ kontroliuoti valstybës valdþios institu-cijas ir uþtikrinti asmenø teisiø ir laisviø ágyvendinimà. Rusijos mokslininkai – M. V. Baglajus, V. A. Tumanovas – peticijos teisæ formuluoja dar plaèiau, t. y. kaip „kreipimosi teisæ – gali-mybæ pilieèiams asmeniðkai kreiptis ar nukreipti individualius ar kolektyvinius praneðimus (peticijas), kuriuose gali bûti pateiktas ir asmeninis klausimas, ir visuomeninis klausimas (pasiûlymas pagerinti valstybiniø institucijø darbà, reikalavimas pakeisti neteisëtà aktà, pro-testas prieð valdþios veiksmus ir t. t.), ir ðie praneðimai pateikiami valstybës, vietos savival-dos institucijoms, ágaliotiems asmenims, kurie privalo pateikti atsakymà á toká kreipimàsi“ [9, p. 353–354].

Peticijos teisës sampratø ávairovës analizæ galime apibendrinti taip: peticijos teisë siau-ràja prasme suprantama kaip pilieèiø (asmenø) galimybë pateikti praðymus ir iniciatyvas dël teisës aktø ástatymø leidybos ir vykdomosios valdþios institucijoms bei iðkelti visuomenines problemas, plaèiàja prasme peticijos teisë suprantama kaip pilieèiø (asmenø) galimybë pa-teikti vieðosios valdþios institucijoms kreipimàsi dël problemø, kylanèiø ágyvendinant teises ir laisves, arba iðkelti kitas individualias problemas. Ðie du aspektai sudarytø ðiuolaikiná peti-cijos teisës turiná.

Reikia atkreipti dëmesá á tai, kad kai kurie mokslininkai (pvz., A. Vaiðvila) peticijos (krei-pimosi) teisæ, klasifikuodami pagal teisiø turiná, priskiria prie politiniø teisiø: rinkimø teisës, teisës vienytis á politines partijas, teisës á referendumà ir kt. [10, p. 95–108]. Toks teiginys gali bûti pagrástas tuo, kad peticijos teisë áteisinta Konstitucijos skyriuose, kuriuose yra átei-sintos politinës teisës (pvz., Slovakijos Konstitucijos 3 skyriuje „Politinës teisës“, Lenkijos Konstitucijos skyriuje „Politinës teisës ir laisvës“) [3]. Taèiau daugelio valstybiø konstituci-jose, peticijos teisë áteisinta kartu su kitomis teisëmis viename skyriuje: Lietuvos Konstituci-jos skyriuje „Þmogus ir valstybë“, Estijos Konstitucijos skyriuje „Pagrindinës teisës, laisvës ir pareigos“, Ðveicarijos Konfederacijos Konstitucijoje (1999 m.) peticijos teisë áteisinta 33 straipsnyje, kuris yra skyriuje „Pagrindinës teisës“. Suprantama, tik pagal tai, kur yra áteisinta viena ar kita teisë, negalima spræsti apie jos pobûdá (ypaè tuomet, kai Konstitucijoje visos teisës pateikiamos viename skyriuje). Kai kurie mokslininkai (pvz., J. Þilys) toká peticijos tei-sës priskyrimà prie politiniø teisiø vertina atsargiai [6, p. 284–286]. Nors peticijos teisë pa-prastai vertinama kaip politinë teisë, kurià turi konkreèios valstybës pilieèiai, taèiau daugelio valstybiø: Austrijos, Belgijos, Èekijos, Latvijos, Lenkijos, Ðveicarijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitø, Konstitucijø apibrëþimai leidþia daryti prielaidà, kad ðia teise gali naudotis kiekvienas asmuo [3]. Toks iðplëtimas yra pagrástas, nes vystantis þmogaus teisiø ir laisviø institutui, daugelis politiniø teisiø ágyja bendresná, o ne tik politiná pobûdá. „Politiniø teisiø klasifikacija kinta, ir tokios teisës kaip asociacijø (iðskyrus teisæ jungtis á politines partijas), susirinkimø, demonstracijø, mitingø, þodþio, spaudos laisvës teisës jau galëtø bûti priskiriamos pilieti-

7

nëms teisëms, atsiþvelgiant á jø turiná ðiuolaikinëje demokratinëje valstybëje“ [11, p. 329]. Pagrindinës politinës teisës (referendumo teisë, ástatymø leidybos iniciatyvos teisë) yra skirtos tik tos valstybës pilieèiams, kaip politiniø santykiø subjektams. Uþsienieèiai ðiomis teisëmis negali naudotis. Nagrinëjant peticijos teisæ, galima pastebëti, kad senesnës kartos Konstitucijos (pvz., Italijos, Ispanijos) peticijos teisæ ávardija kaip teisæ, priklausanèià pilie-èiams, o daugelis kitø valstybiø (Austrijos, Belgijos, Èekijos, Latvijos, Lenkijos, Ðveicarijos, Vengrijos, Vokietijos) Konstitucijø suteikia peticijos teisæ kiekvienam asmeniui, ne tik tos valstybës pilieèiui [3]. Nagrinëdami peticijos teisës subjektus, turime paminëti, kad gali bûti numatyti tik minimalûs ir objektyviai pagrásti apribojimai, pavyzdþiui: peticijos teise negali pasinaudoti asmenys, atliekantys karinæ tarnybà. Jiems leidþiama kreiptis tik individualiai (pvz., Vokietijos pagrindinio ástatymo 17 a, 45 b str.) [3]. Taip pat kai kuriose valstybëse (Austrijoje, Rumunijoje, Vokietijoje) peticijos teise gali pasinaudoti ir juridiniai asmenys – ámonës, organizacijos. Austrijos Respublikoje galiojanèio 1867 m. ástatymo „Dël bendrøjø karalystës ir jos þemiø pilieèiø teisiø, atstovaujamø imperijos taryboje“ 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad kolektyvinæ peticijà gali pateikti susivienijimai ir korporacijos, susikûræ remda-miesi ástatymu [3].

2.2. Peticijos teisë tarptautinëje teisëje ir Europos Sàjungos teisëje

Nagrinëjant peticijos teisæ, kaip konstitucinës teisës institutà, reikia pabrëþti, kad tarp-tautinëje teisëje egzistuoja kita peticijos teisinë forma, ágyvendinama pagal tarptautinës tei-sës normas. Tai þmogaus teisiø apsaugos mechanizmas, sukurtas pagal Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijà (1950 m.). Tarptautinëje teisëje kreipimasis á Europos Þmogaus Teisiø Teismà taip pat vadinamas peticija [12, p. 20], taèiau Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijoje átvirtinta teisë teikti peticijas Eu-ropos Þmogaus Teisiø Teismui yra tarptautinës teisës institutas, ir peticija teikiama, kai yra ðios konvencijos paþeidimø, todël negalima sutapatinti peticijos teisës tarptautinëje teisëje ir peticijos teisës konstitucinëje teisëje. Reikia pabrëþti, kad mûsø tyrimo dalykas yra peticijos teisë, áteisinta valstybës Konstitucijoje ir ágyvendinama valstybëje, pateikiant peticijà valsty-bës valdþios institucijoms.

Kita peticijos forma egzistuoja Europos Sàjungos teisëje. 1993 m. lapkrièio mën. ásiga-liojusi Europos Sàjungos (Mastrichto) sutartis nustatë dvi institucijas: pilieèiø ágaliotiná ir Eu-ropos Parlamento peticijø komitetà. Joms priklauso iðtirti visas Europos ðaliø pilieèiø petici-jas. Europos Sàjungos pagrindiniø teisiø chartijoje (2000 m.), 5 skyriuje „Pilieèiø teisës“, 44 straipsnis átvirtina teisæ teikti peticijas: „Visi Sàjungos pilieèiai ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis savo registruotà buveinæ kurioje nors valstybëje narëje, turi teisæ teikti peticijas Europos Parlamentui“ [12, p. 139].

Reikia pabrëþti, kad kiekvienas asmuo turi teisæ vienas ar kartu su kitais áteikti peticijà Europos Parlamentui tokiais klausimais, kurie apima jo kompetencijà. Peticija gali apimti bendro pobûdþio klausimus, asmeninius (individualius) skundus, raginimus Europos Parla-mentui imtis veiksmø ir spræsti visuomenei aktualius klausimus. Peticija turi bûti tiesiogiai su-sijusi su Europos Sàjungos veiklos sritimis: laisvu asmenø, prekiø, paslaugø ir kapitalo judë-jimu, tautinës diskriminacijos ðalinimu, lygiomis vyrø ir moterø galimybëmis, aplinkos ap-sauga, mokesèiø suvienodinimu [13]. Gauta peticija uþregistruojama ir Europos Sàjungos Parlamento Prezidentas perduoda jà Peticijø komitetui. Komitetas tikrina, ar peticija yra su-sijusi su kuria nors Europos Sàjungos veiklos sritimi. Po to pradedamas peticijos aplinkybiø tyrimas. Peticijø komitetas turi teisæ, ypaè jei peticija yra pateikiama kaip pasiûlymas dël ga-liojanèio teisës akto keitimo, klausti kito komiteto nuomonës. Iðnagrinëjæs pateiktà pareið-kimà, Peticijø komitetas gali:

• praðyti Europos Komisijos pateikti informacijà apie tai, ar peticija atitinka tam tikrus Europos Sàjungos teisës aktus (pvz., pareiðkimas dël kvalifikacijos, ágytos vienoje

8

valstybëje narëje, pripaþinimo kitoje valstybëje narëje arba pareiðkimas dël dirbanèiø uþsienyje socialiniø garantijø ir pan.);

• perduoti pareiðkimà kitam Europos Parlamento komitetui toliau svarstyti (pastarasis komitetas gali atsiþvelgti á pareiðkimà ástatymø leidybos procese);

• pateikti pareiðkimà Parlamentui, kad ðis dël jo balsuotø plenariniame posëdyje; • parengti iðvadas ir praðyti Europos Parlamento Pirmininko ðias iðvadas pateikti Euro-

pos Tarybai ir (ar) Europos Komisijai toliau svarstyti [13]. 2004 m. rugpjûèio 6 d. buvo suderinta sutartis dël Konstitucijos Europai. Ðios sutarties

II–104 ir III–334 straipsniai numato Sàjungos pilieèiø bei fiziniø ar juridiniø asmenø teisæ kreiptis á Europos Parlamentà su peticija [14]. Ðios teisës galimas áteisinimas aukðèiausiame Europos Sàjungos dokumente leidþia daryti prielaidà, kad ir Europos Sàjungos pilieèiams ði teisë bus viena ið pagrindiniø teisiø ir ateityje jos turinys plësis.

2.3. Peticijos teisës konstitucionalizavimas XVII–XIX amþiuje

Analizuojant peticijos teisës ðiuolaikinæ sampratà, reikia apþvelgti ðios teisës atsira-dimà, nes peticijos teisë per atsiradimo laikotarpá buvo vertinama kaip politinë teisë. Peticijos teisë, kaip atskiro individo teisë, atsirado Anglijoje, kur, iðsivysèius tiesioginës demokratijos institutams, buvo manoma, kad pavaldiniai gali áteikti peticijas karaliui ir parlamento rû-mams. Ði teisë buvo traktuojama kaip paprotinë, todël nebuvo tikslinga jos laikymà uþtikrinti atskirais aktais ir ji buvo suvokiama kaip bendroji teisë. „Vokietijoje peticijos teisë viduram-þiais buvo suprantama kaip teisë perduoti skundus valstybës autoritetui ir galima buvo rei-kalauti atsakymo á ðià peticijà“ [8, p. 8].

Pirmà kartà peticijos teisë, kaip atskiro asmens teisë, raðytine forma áteisinta Anglijoje 1689 metais Teisiø bilio (angl. Bill of Rights) 5 dalyje, kurioje nustatyta, „kad kreiptis á karaliø su praðymu yra pavaldiniø teisë ir sulaikyti bei persekioti uþ tokius praðymus neteisëta“ [15, p. 88]. Taip pirmà kartà peticijos teisë bendrosios teisës tradicijos ðalyse ágavo raðytinæ formà: ið paprotinës teisës – saugantis nuo apribojimø – ði teisë tapo konstituciðkai teisëta atskiro individo teise. Vëliau ði teisë buvo paminëta 1776 m. lapkrièio 28 d. Pensilvanijos valstijos Konstituciniø teisiø bilyje: „Tautos teisë (...) kreiptis á valdþià su skundais“ [16, p. 345]. Nors Jungtiniø Amerikos Valstijø 1787 m. Konstitucijos pagrindiniame tekste nëra átei-sinta peticijos teisë, taèiau jau 1791 m. priimtoje pirmoje Teisiø bilio pataisoje (ið viso priimta 10 pataisø) buvo áteisinta kreipimosi á vyriausybæ su peticijomis teisë. „Kongresas neturi leisti ástatymø, ávedanèiø kokià nors religijà arba draudþianèiø jà iðpaþinti, varþanèiø þodþio laisvæ arba spaudos laisvæ, arba þmoniø teisæ taikiai susirinkti ir kreiptis á Vyriausybæ, kad bûtø atitaisyta þala“ [17]. 1791 m. Prancûzijos Konstitucija 1 skyriuje áteisino laisvæ teikti nusta-tytiems valdþios organams peticijas, pasiraðytas atskirø asmenø. „Nors asmeniðkai áteikiant peticijas buvo piktnaudþiaujama, taèiau ne paskutiná vaidmená vaidino ir tai, kad grasinanèiø masiø kurstymas galëjo tapti átakos priemone tø laikø valdþios atstovams. 1798 m. buvo nustatyta, kad tik atsiradus keletui individualiø peticijø, jos gali bûti áteiktos, bet negali bûti paduotos kolektyvinës peticijos. Tik po XIX amþiaus vidurio revoliucijos buvo leista be anksèiau galiojusiø apribojimø realizuoti peticijos teisæ Prancûzijoje“ [8, p. 8–9]. Panaðûs apribojimai galiojo ir Vokietijoje iki 1919 metø, nes 1831 metais Vokietijos Reichstagas uþ-draudë kolektyviná peticijos teikimà. Vëliau 1847 m. vasario 3 d. aktu Prûsijoje visiðkai buvo uþdraustas peticijø teikimas Landtagui. Detalesná peticijos teisës apibrëþimà bei ankstesniø draudimø panaikinimà áteisino Vokietijos 1919 m. Konstitucijos, vadinamosios Veimaro Konstitucijos, 126 straipsnis: „Kiekvienas vokietis turi teisæ raðtu kreiptis su praðymu arba skundu á atitinkamas valdþios institucijas arba tautos atstovybæ. Ðia teise gali pasinaudoti ir atskiri asmenys, ir daugelis kartu“ [18, p. 355].

Peticijos teisës atsiradimas XVII amþiaus pabaigoje rodo, kad pagal istorinæ þmogaus teisiø raidà ði teisë priskirtina pirmosios kartos þmogaus teisëms, o pagal turiná ji buvo verti-

9

nama kaip politinë teisë. Pagrindinis peticijos teisës tikslas buvo pilieèiø (pavaldiniø) gali-mybë kreiptis á valdþià su reikalavimais, praðymais dël valdþios varþymø.

2.4. Peticijos teisës funkcijos: modernusis poþiûris

Peticijos teisës sampratø ávairovë bei platus subjektø, kurie gali pasinaudoti peticijos

teise, ratas iðpleèia ir peticijos teisës funkcijø apimtá. H. Sengelmann peticijos teisës funkci-jas formuluoja taip: „Peticijos teisë kiekvienam individui sudaro sàlygas dalyvauti priimant politinius ar kitus sprendimus. Peticijos pateikimas valstybës institucijoms laisvai ir nevarþo-mai yra demokratijos atviros valdþios (pranc. du pouvoir ouvert) iðraiðka. Asmuo, teikdamas peticijà parlamentui, kartu formuoja valstybës valià. Vien faktas, kad teikiant peticijà, áma-noma inicijuoti parlamentà nagrinëti pateiktà klausimà, pasiekti, kad parlamentas iðreikðtø nuomonæ pateiktu klausimu, rodo, jog kiekvienas, teikiantis peticijà, gali formuoti parlamento nuomonæ“ [19, p. 100]. Peticijos teisë suteikia pilieèiams (asmenims) galimybæ dalyvauti priimant visuomenei svarbius sprendimus ir teikti iniciatyvas ar pasiûlymus dël visuomenës gerovës. Be to, viena ið peticijos teisës funkcijø numato, jog teisëtas reikalavimas bus iðnagrinëtas ir priimtas sprendimas. Valstybës pareiga – iðnagrinëti pateiktas peticijas, patikrinti bei priimti sprendimà be formaliø teisiniø priemoniø ir teismo proceso. Peticijos teisë leidþia kreipimusi á valdþios institucijas spræsti ne tik teisiná ar kità visuomenei svarbø klausimà, bet netgi iðkelti problemas dël asmens teisiø ir laisviø ágyvendinimo. Peticijos teisë sudaro sàlygas kiekvienam asmeniui ginti savo teises ir laisves nuo politinës valdþios ar vi-suomenës kësinimosi. Realizuojant peticijos teisæ, galima paðalinti „kliûtis“: teisës spragas, teisës aktø netikslumus, kurie varþo þmoniø teisiø ir laisviø ágyvendinimà, trukdo tobulinti valstybës valdþios institucijø veiklà. Taigi peticijos teisë gali uþpildyti teisinës apsaugos spragà, t. y. uþtikrinti visuomenës ir asmenø interesus, nesinaudodama klasikiniais teisinës apsaugos instrumentais (pvz., teisminiu skundu). Apibendrindami galime remtis vokieèiø mokslininko K. Korinek teigimu, jog nepaisant peticijos teisës funkcijø ávairovës, „peticijos teisë demokratinëse teisinëse valstybëse atlieka dvi pagrindines funkcijas:

• visuomenës interesø ágyvendinimo funkcijà, t. y. gina visuomenës interesus (res pub-lica);

• individualios teisës ágyvendinimo funkcijà, t. y. ginti asmenø interesus (res privata)“ [8, p. 15].

3. Tiesioginës demokratijos institutai ir peticijos teisë

Peticijos teisës sampratø ávairiapusiðkumas bei peticijos teisës funkcijø daugialypið-kumas leidþia tapatinti peticijos teisæ su kitais tiesioginës demokratijos institutais. Peticijos teisë kartais tapatinama su teise pateikti administraciná (teisminá) skundà ar pareiðkimà. Nors ðios teisës turi bendrø bruoþø, taèiau jos ið esmës skiriasi. Pasak J. Þilio, reikëtø atkreipti dëmesá á tai, jog peticija nuo pareiðkimo ir skundo skiriasi tuo, kad peticijoje paprastai ke-liami klausimai, kurie yra aktualûs ne tik konkreèiam individui, bet turi ir bendresnæ reikðmæ [6, p. 285]. Administracinis (teisminis) skundas – tam tikras kreipimasis, informuojantis apie veikimu ar neveikimu paþeistas subjektyvias asmenø teises ar teisëtus interesus. Administ-racinis (teisminis) skundas pateikiamas teismui, kad bûtø atkurtos paþeistos asmenø teisës. Nors peticijos teisæ galima realizuoti individualiai, t. y. vienam asmeniui, taèiau iðkeltos pro-blemos svarbios plaèiam subjektø ratui, o administracinis (teisminis) skundas gali bûti ir ko-lektyvinis, taèiau problema paprastai nëra visuotinë ir aktuali visuomenei, skundo iðnagrinë-jimas nesukelia visuotiniø pasekmiø. Administracinio (teisminio) skundo teisës esmë – at-kurti paþeistas teises bei laisves, iðspræsti ginèà ir reikalauti, kad teismas ávykdytø teisin-gumà. Nors peticijos teisës nagrinëjimo procedûra yra detaliai reglamentuota atskirø valsty-bës ástatymø (pvz., Lietuvos Respublikos peticijø ástatymo, Vokietijos Federacinës Respubli-

10

kos 1975 m. ástatymo dël Bundestago Peticijø komiteto ágaliojimø) ir peticijos pareiðkëjui suteikiama daug galimybiø (pvz., bet kuriuo metu atðaukti peticijà, pakartotinai jà pateikti), taèiau asmuo, pateikæs peticijà, negali reikalauti atkurti paþeistas teises ar laisves, negali rei-kalauti ávykdyti teisingumà. Administracinio (teisminio) skundo teisës realizavimui yra nusta-tytas terminas, per kurá galima paduoti skundà. Peticijos teisës realizavimui negalioja jokie terminai, per kuriuos bûtina pateikti peticijà valstybës valdþios institucijoms. Peticijos teisë ápareigoja valstybës valdþios institucijas iðnagrinëti peticijà ir pateikti atsakymà, o skundas gali bûti atmestas net nepradëjus jo nagrinëti (pvz., dël senaties termino pabaigos). Realiza-vus peticijos teisæ, gali bûti pakeistas ar panaikintas norminis teisës aktas (pvz., nagrinëjant peticijas parlamentuose, galima siûlyti priimti, pakeisti, pripaþinti netekusius galios net aukð-èiausios galios teisës aktus). Teismas, iðnagrinëjæs administraciná (teisminá) skundà, nekei-èia ir nepriima teisës aktø (iðskyrus teisës taikymo aktus). Peticijos teisës turinys nëra suvar-þomas, iðskyrus apribojimus dël esminiø konstituciniø nuostatø, kurios paþeistø tautos suve-renitetà, pagrindines asmenø teises ir laisves. Realizuoti administracinio (teisminio) skundo teisæ galima tik tada, kai patenkinami grieþti reikalavimai, keliami dël formos ir turinio. Taip pat negalima tapatinti peticijos teisës su teise teikti formalius praðymus, kuriais pilietis (as-muo) áteisina savo teisæ (pvz., praðymas duoti leidimà statybai, praðymas dël metiniø pa-jamø mokesèiø kompensavimo ir t. t.).

Peticijos teisë skiriasi ir nuo kitø tiesioginës demokratijos institutø, pilieèiø ástatymø lei-dybos iniciatyvos teisës bei referendumo iniciatyvos teisës. Visø pirma peticijos teisës sub-jektai gali bûti ir pavieniai asmenys, netgi ne pilieèiai, peticijos pareiðkëjas gali bûti ir nesu-laukæs 18 metø, o ástatymø leidybos iniciatyvos ar referendumo teise gali pasinaudoti pilie-èiai, turintys aktyvià rinkimø teisæ. Peticijos teisë yra tiesioginës demokratijos institutas, ku-riuo naudotis gali kiekvienas asmuo, net jeigu neturi pilietybës, o ástatymø leidybos iniciaty-vos bei referendumo iniciatyvos teisës nepriklauso vienam subjektui, ðios teisës yra kolekty-vinës. Peticijos teisës objektas plaèiàja prasme gali bûti ávairûs reikalavimai, praðymai, susijæ su problemomis, kilusiomis ágyvendinant asmens teises ir laisves, o ástatymø leidybos ini-ciatyvos teisë realizuojama pateikus ástatymo projektà.

4. Peticijos teisës ágyvendinimo modeliai

Peticijos teisës reglamentavimas aukðèiausiuose valstybës teisës aktuose dar neuþtik-rina pilieèiø (asmenø) dalyvavimo valstybës valdyme bei galimybës spræsti valstybës ir vi-suomenës, asmenø teisiø ir laisviø ágyvendinimo klausimus. Ðio tiesioginës demokratijos instituto ágyvendinimo procedûros yra nustatytos arba parlamentø reglamentuose (pvz., Belgijos atstovø rûmø statuto 95, 95.2, 95.3 str. [20], Austrijos nacionalinës tarybos statuto 16 skyriuje „Parlamentinës peticijos ir pilieèiø ástatymø leidybos iniciatyvos“ [21]), arba spe-cialiuose ástatymuose (pvz., 1975 m. Vokietijos Federacinës Respublikos ástatyme dël Bun-destago Peticijø komiteto ágaliojimø [22]). Ðie teisës aktai detaliai reglamentuoja peticijos teisës realizavimo galimybes bei nustato formalias peticijos priimtinumo sàlygas: teikiama raðtu, áskaitomai, privalo bûti adresas, asmens paraðas. Kai kuriose valstybëse (pvz., Belgi-joje) yra detaliai iðdëstomos nepriimtinumo sàlygos (dël bylø, iðspræstø teisminës valdþios, áþeidþianèio pobûdþio) [20].

Peticijos teisës realizavimo procedûra, atsiþvelgiant á jà nagrinëjanèià institucijà, gali bûti parlamentinë, kai peticijas nagrinëja parlamento komitetas arba komisijos, arba nepar-lamentinë, kai peticijos teisë realizuojama, pateikus peticijà bet kuriai vieðosios valdþios ins-titucijai. Tokia galimybë numatyta daugelyje ðiuolaikiniø konstitucijø (pvz., Rumunijos Kons-titucijos 47 str., Kroatijos Konstitucijos 46 str.). Lenkijos Konstitucijos 63 straipsnis áteisina galimybæ teikti peticijas ne tik vieðosios valdþios institucijoms, bet ir visuomeninëms organi-zacijoms, kurios ágyvendina joms nustatytus vieðojo administravimo uþdavinius [3]. Ypatin-gai svarbus ðios teisës aspektas – galimybë kreiptis á tautos atstovybes – parlamentus. As-

11

menø teisë pateikti peticijà parlamentui leidþia ðiems asmenims reikalauti, kad jø peticija bûtø iðnagrinëta ir pateiktas aukðèiausios valstybës valdþios institucijos atsakymas, be to, taip asmenys tiesiogiai gali reikðti politinæ valià ir dalyvauti aukðèiausios valstybës valdþios institucijos veikloje. Kaip jau minëjome, peticijas gali teikti kiekvienas asmuo, taèiau kai ku-riose ðalyse (pvz., Danijoje, Jungtinëje Karalystëje) peticijos parlamentui teikiamos tik per parlamentø narius. Danijos Konstitucijos 54 straipsnis nustato, jog peticijos pateikiamos tik Folketingui, kuriame nëra specialaus komiteto, nagrinëjanèio peticijas [3]. Peticija patei-kiama parlamento nariams, kurie siunèia jà á komitetà, nurodytà pareiðkëjo, jeigu pareiðkëjas nenurodë komiteto, peticija yra pateikiama nuolatiniam Procedûrø komitetui (Danijos parla-mento reglamento 10 skyrius) [23]. Danijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ðveicarijoje peticijas nagrinëja bet kuris parlamento komitetas ar komisija, parlamentuose nëra steigiamos spe-cialios komisijos, kuriø pagrindinë funkcija bûtø nagrinëti peticijas, taèiau daugelio Europos valstybiø (pvz., Austrijos, Belgijos, Vokietijos) parlamentuose yra ásteigiamos specialios ko-misijos, nagrinëjanèios peticijas. Galima pastebëti, kad parlamentuose veikianèios speciali-zuotos komisijos, nagrinëdamos peticijas, veikia kaip vykdomosios valdþios kontrolës insti-tucijos. Pavyzdþiui, Vokietijos pagrindinio ástatymo 45 straipsnis nustato, kad Bundestagas skiria nuolatiná Peticijø komitetà, kuris nagrinëja praðymus ir skundus, pateiktus pagal Pa-grindinio ástatymo 17 straipsná [3]. Peticijø komiteto ágaliojimai yra nustatyti Pagrindinio ásta-tymo 45 straipsnyje ir specialiame ástatyme „Dël Bundestago Peticijø komiteto ágaliojimø“ (1975 m. liepos 19 d.) [22]. „Peticijø komiteto veiklos nauji principai (veiklos principai, pro-cedûros) buvo priimti 1989 m. kovo 8 d. ir tobulinami beveik kiekvieno naujai iðrinkto Bun-destago. Dabar Komitetas veikia kaip vykdomosios valdþios parlamentinë kontrolë, iðklauso asmenø skundus valdymo institucijø veikla ir gali imtis priemoniø paþeidimams iðtaisyti“ [24, p. 338–339]. Ástatymas dël Bundestago Peticijø komiteto ágaliojimø numato, kad Federacijos vyriausybë ir Federacijos ástaigos turi suteikti Peticijos komitetui reikiamos informacijos, rei-kiamus dokumentus ir leisti netrukdomai áeiti á savo ástaigas, kai Komitetas tiria pagal Pa-grindinio ástatymo 17 straipsná pateiktus praðymus ar skundus arba ruoðia sprendimus dël jø, taèiau tam, kad Federacijos ástaigø veiklos savarankiðkumas ir nepriklausomybë bûtø ap-saugoti nuo Komiteto savivalës, tiriant ðiø ástaigø veiklà, turi bûti informuojamas ir kompe-tentingas Federacijos vyriausybës narys. Komitetas taip pat nagrinëja ir peticijas, kurios pri-skiriamos Federacijos Vyriausybës kompetencijai, be to, suteikiama teisë, neperþengus ága-liojimø, nagrinëti ir kitas Federacijos ástaigø veiklà apimanèias peticijas [25]. Dël galutinio sprendimo priëmimo Bundestage Peticijø komitetas gali siûlyti: atkreipti Federacijos Vyriau-sybës dëmesá á peticijà, kai pareiðkëjo reikalavimai turi bûti pagrindþiami arba kai reikalinga pagalba juos ágyvendinti; pateikti peticijà Federacijos Vyriausybei svarstyti, kai yra pagrindas praðyti dar kartà patikrinti peticijà; perduoti Federacijos Vyriausybei peticijà, kaip medþiagà, praðant parengti ástatymø ar kitø teisës aktø projektus; perduoti peticijà Federacijos Vyriau-sybei, kad pagrástø galutiná sprendimà ar atkreiptø dëmesá á pareiðkëjo reikalavimus; per-duoti peticijà Europos Parlamentui [22].

Belgijos atstovø rûmuose veikianti Peticijø komisija gali per peticijos svarstymo laiko-tarpá kreiptis á Federacinës Vyriausybës narius, kad jie pateiktø paaiðkinimus raðtu dël peti-cijoje iðkeltø klausimø. Ðie paaiðkinimai turi bûti pateikti per 6 savaites (nustato Statuto 95.2. str.). Be to, iðnagrinëjus peticijà, apie rezultatus informuojami arba kompetentingi ministrai, arba kitos nuolatinës Atstovø Rûmø komisijos [20].

Austrijos nacionalinëje taryboje veikianti nuolatinë Peticijø ir pilietiniø iniciatyvø komi-sija taip pat, remdamasi statuto 100 b straipsnio 2 dalimi, gali kreiptis á Federacijos Vyriau-sybës ar atitinkamus ministrus dël paaiðkinimø pateikimo. Iðnagrinëjusi pateiktà peticijà, komisija jà gali pateikti Federacinei Vyriausybei, kad bûtø ágyvendinti peticijoje pateikti rei-kalavimai bei praðymai (nustato Statuto 100 c str. 3 d.) [21].

Peticijos teisës realizavimas specialioje parlamentinëje komisijoje, tiesiogiai dalyvau-jant vyriausybei, leidþia veiksmingiau ir operatyviau spræsti ne tik valstybës valdymo klausi-mus, bet ir þmogaus teisiø ir laisviø apsaugos klausimus. Be to, parlamentinës specialios

12

komisijos, nagrinëjanèios peticijas, vykdo vienà ið pagrindiniø parlamento funkcijø – vykdo-mosios valdþios kontrolæ: bet kada gali reikalauti Vyriausybës paaiðkinimø dël peticijoje pa-teiktos informacijos arba reikalauti, kad vyriausybë ágyvendintø peticijoje pateiktus praðymus ar reikalavimus ir priþiûrëtø jø vykdymà.

Iðvados

1. Peticijos teisë yra áteisinta valstybiø Konstitucijose arba ástatymuose, kurie yra Konstitucijos sudëtinës dalys, todël galima tvirtinti, kad ði teisë pagal konstitucinæ prigimtá (pagal teisinæ galià) yra viena ið pagrindiniø konstituciniø teisiø.

2. Peticijos teisë siauràja prasme turëtø bûti suprantama kaip laisvë pateikti praðymus ir iniciatyvas ástatymø leidybos ir vykdomosios valdþios institucijoms bei laisvë iðkelti visuo-menines problemas. Plaèiàja prasme peticijos teisë suponuoja pilieèio (asmens) galimybæ pateikti vieðosios valdþios institucijoms kreipimàsi dël problemø, kilusiø ágyvendinant teises ir laisves, arba iðkelti kitas individualias problemas. Ðie du aspektai sudarytø ðiuolaikiná peti-cijos teisës turiná.

3. Vystantis þmogaus teisiø institutui, daugelis politiniø teisiø yra priskiriamos prie pilietiniø teisiø. Be jokios abejonës, peticijos teisë pagal savo turiná, funkcijas bei subjektø ratà pagrástai gali bûti pripaþástama kaip viena ið pagrindiniø pilietiniø teisiø, vadinasi, ja naudotis gali bet kuris valstybës gyventojas.

4. Peticijos teisës sampratos ávairovë sàlygoja peticijos teisës funkcijø ávairiapusið-kumà, taèiau galime tvirtinti, kad peticijos teisë demokratinëse teisinëse valstybëse atlieka dvi funkcijas: 1) gina asmenø interesus, 2) gina visuomenës interesus.

5. Peticijos teisës realizavimas specialiose parlamento komisijose bei tiesioginis vyriausybës dalyvavimas leidþia veiksmingiau ir operatyviau spræsti ne tik valstybës valdymo klausimus, bet ir þmogaus teisiø bei laisviø apsaugos klausimus. Parlamentuose veikianèios specialios komisijos, nagrinëdamos peticijas, gali vykdyti vienà ið pagrindiniø parlamento funkcijø – vykdomosios valdþios kontrolæ.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės ži-nios. 1999. Nr. 42–1345.

2. Paksas A. Tarptautinės ir nacionalinės žmogaus teisių apsaugos priemonės ir institucijos // Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.

3. Конституции государств Европы. – Москва: Норма, 2001. Т. 1–3. 4. Vaitkevičienė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001. 5. Dagtoglou P. Kommentar zum Bonder Grungesetz, zu Art. 17. – Berlin, 1971. 6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras (I dalis) // Valstybė ir teisė. 2000. Nr. 4–6. 7. Jung O. Die Volksinitiative als qualifizierte Petition. – Berlin: Bay VBI, 1996. Heft 20. 8. Korinek K. Das Petitionsrecht im demokratischen Rechtstaat. – Aufl. Tübingen: Mohr, 1977. 9. Баглай М. В., Туманов В. А. Малая энциклопедия конституционного права. – Москва: Издательство БЕК, 1998.

10. Vaišvila A. Žmogaus teisės ir jų istorinė raida // Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.

11. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: Vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001.

12. Žmogaus teisės: Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentai. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000.

13. http://www.europarl.eu.int/petition/help_de.htm [prisijungimo laikas – 2003-09-18].

13

14. http://www.eic.lrs.lt/?1161759458 [prisijungimo laikas – 2004-09-18]. 15. Vasiliauskas V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,

1999. 16. Конституционное (государственное) право зарубежных стран / Отв. ред. Б. А. Страшун. –

Москва, 2001. 17. http://www.law.cornell.edu/constitution/constitution.overview.html [prisijungimo laikas – 2003-09-

16]. 18. Конституционное (государственное) право зарубежных стран / Отв. ред. Б. А. Страшун. –

Москва, 1993. T. 1. 19. Sengelmann H. Der Zugang des Einzelnen zum Staat. – Hamburg. 1985. 20. http://www.fed–parl.be/seminar_jurid/ [prisijungimo laikas – 2003-09-16]. 21. http://www.parlament.gv.at/ [prisijungimo laikas – 2003-09-15]. 22. Gesetz über Befugnisse des Petitionsausschusses des Deutschen Bundestages 19 Juli 1975.

http://bundestag.de/parlament/gremien15/aoz/grundsaetze/petitionsausschuss_befugnisse.html [prisijungimo laikas – 2003-09-10].

23. http://www.ft.dk/?/samling/20021/MENU/00000005.htm [prisijungimo laikas – 2003-09-12]. 24. Vidrinskaitė S. Ombudsmeno institucijų veikla Vakarų Europos valstybėse // Konstitucingumas ir

pilietinės visuomenė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. 25. http://www.bundestag.de/ [prisijungimo laikas – 2003-09-15.]

♦♦♦

Right to Petition: Its Context and Form

Doctoral Candidate Gintaras Kalinauskas

Law University of Lithuania

Keywords: right to petition, petition, function of the right to petition, control of execu-tive power.

SUMMARY

The article treats the features of the right to petition in the aspect of constitutional law science.

The relevance of the subject of the article is presented in the introduction of the article. Further parts of the article present the prevailing conceptions of the petition right, defining the functions of the petition right, describing the influence of the development of human rights to the conception of the petition right.

Right to petition (in its narrow sense) is seen by many countries as a freedom to submit requests and initiatives to legislative and executive institutions, without fear of the legal damage („by opening the public sphere“) and to raise society problems. In a broader sense, the petition right is understood as citizens’ (individuals’) opportunity to submit an appeal to the government institutions on the personal problems in the realization of individual rights and freedoms or to raise other individual problems.

Right to petition makes it possible to inform the public authority institutions, that the existing legal regulation does not allow to effectively exercise individual rights and freedoms, or the absence of legal regulation restricts individual rights and freedoms, and the State’s duty is to examine the petitions filed, to check and reach a decision without formal legal means or court. Thus right to petition may bridge the gap of legal protection, i. e. to secure the interests of society and individuals, without using the classical instruments of legal protection (e. g. a complaint). Disregarding the variety of petition right functions, we may state, that the petition right in democratic rule of law states performs a double function: 1. to protect society interests; 2. to protect individual interests.

14

In the process of development of the human rights institute, a number of political rights cannot be treated exceptionally as political ones. „The classification of political rights are changing and the rights like the right to associations (except for the right to join political parties), and freedoms of gatherings, demonstrations, meetings, free speech and press could already be ascribed to the political rights considering their content in the contemporary democratic state“ [11, p. 329]. The major political rights (to referendum, initiative to legislation) are only for the citizens of the given country, as subjects of political relations. The foreigners cannot exercise these rights. While analyzing the petition right, it becomes clear that the older generation constitutions like those of Italy or Spain name the petition right as belonging to the citizens, while the constitutions of many other countries, describing the subjects of the petition right, name the right as belonging to each person, not only for the citizen of the State (the constitutions of Latvia, Poland, Switzerland, the Czech Charter of Fundamental Rights of 1991) [3]. No doubt, the petition right according to its content, functions and circle of the subjects can be reasonably recognized as one of the major civil and political rights, which means that it can be exercised by any resident of the State.

15

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 16–23

TEISMINĖS VALDŽIOS AUTORITETO APSAUGA ŽINIASKLAIDOJE

Dr. Edita Žiobienė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Konstitucinës teisës katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 46 Elektroninis paðtas ktk@ltu.lt Pateikta 2004 m. kovo 15 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 15 d.

Pagrindinės sąvokos: teismo nepriklausomybė, teismo autoriteto apsauga, žodžio laisvė, kritikos ribos, atskiroji nuomonė, viešieji asmenys, privatūs asmenys, viešieji debatai.

S a n t r a u k a

Teisminės valdžios nepriklausomybė ir žodžio laisvė yra dvi konstitucinės vertybės, ku-rias būtina gerbti, todėl reikia surasti patį geriausią jų balansą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalis numato išskirtinį pagrindą riboti žodžio laisvę, kad būtų garantuotas teisminės valdžios autoritetas ir nešališkumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas išplėtė žodžio laisvės ir teisminės valdžios autoriteto apsaugos santykio aiškinimą. Pagrindiniai 10 straipsnio, įtvirtinančio žodžio laisvę, interpretavimo principai taikomi ir justicijoje, t. y. jei visuomenei reikšmingas nacionalinio teismo sprendžia-mas klausimas, jai turi būti suteikta galimybė sužinoti rūpimą tiesą.

Teismø nepriklausomybë

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisëjas ir tei-smai, vykdydami teisingumà, yra nepriklausomi. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodþio 21 d. nutarime „Dël Lietuvos Respublikos teismø ástatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsniø atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ kons-tatavo, kad „teisingumo vykdymas – teismø funkcija, lemianti ðios valdþios vietà valstybës valdþios institucijø sistemoje ir teisëjø statusà. Jokia kita valstybës institucija ar pareigûnas negali vykdyti ðios funkcijos.“ Ðiame nutarime taip pat pabrëþta, kad demokratinëje teisinëje valstybëje socialinis teisminës valdþios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisin-gumà, privalo uþtikrinti Konstitucijoje, ástatymuose ir kituose teisës aktuose iðreikðtos teisës ágyvendinimà, garantuoti teisës virðenybæ, apsaugoti þmogaus teises ir laisves.

Pasak E. Kûrio, ði iðskirtinë teismo funkcija suponuoja teisëjo ir teismø nepriklauso-mybæ, kuri yra ne savitikslë, bet bûtina þmogaus teisiø ir laisviø apsaugos sàlyga, vienas ið svarbiausiø teisingumo vykdymo principø, fundamentalus demokratinës valstybës bruoþas [1, p. 249–250]. Ði nuostata rodo, jog niekas negali trukdyti teismui ir teisëjui atlikti savo funkcijø, t. y. vykdyti teisingumo.

16

Deja, pasak V. Pakalniðkio, teismø nepriklausomybë daþnai suvokiama kaip teisëjo privilegija, o ne kaip teisingumo ágyvendinimo priemonë, uþtikrinanti objektyvø ir teisingà tei-smo sprendimà [2, p. 59].

Teisminës valdþios ir visuomenës santykiai sudëtingi ir nuolat kintantys. Warrenas E. Burgeris teigia, kad teismø nepriklausomybë ir þodþio laisvë yra tarpusavyje susijæ ir vienas kità lemiantys [3, p. 11]. Skirtingai nei kitos valdþios, teisminë valdþia yra pasyvi visuomenës nuotaikø stebëtoja ir turi ribotas galimybes kreiptis á visuomenæ, kà nors pareikðdama ar komentuodama. Ir ástatymø leidþiamosios, ir vykdomosios valdþios atstovai ne tik dalyvauja kasdieniniame valstybës valdyme, bet ir savo veiklà komentuoja þiniasklaidai, o jei ði iðpla-tina netinkamà ar klaidingà informacijà, politikai gali pareikðti savo komentarus. Teisminës valdþios atstovai savo vykdomo teisingumo nekomentuoja, o þiniasklaida teismui skiria daug dëmesio ir, informuodama apie jo veiklà, kuria visuomenës nuomonæ [4, p. 19]. Deja, infor-macijai apie teismo veiklà þiniasklaida taiko tuos paèius principus: atsiþvelgia á visuomenës poreiká þinoti ir ieðko netikëtø sensacingø ávykiø. Þiniasklaidos specialistas A. Mankevièius teigia, jog „kalbant apie teisëtvarkà, tai gali bûti tik visuomenëje atgarsio sulaukiantis nusi-kaltimas ar nusikaltëlio teismas. Dar geriau, jeigu toks teismas priëmë nuosprendá, kurá þi-niasklaida gali ávertinti kaip neteisingà (…). Retai þiniasklaidoje rasime informacijos, kad tei-smas vyko taip, kaip ir turëjo, nes tada nëra sensacijos, o tai nuobodu, nors specialistai dirbo profesionaliai“ [5, p. 11].

Taèiau visuomenës dëmesys teisminës valdþios darbui yra bûtinas, nes pasak prof. T. Birmontienës, teisminës valdþios profesionalumas, sutikimas su visuotinai pripaþintais de-mokratiniais reikalavimais – tai bûtina sàlyga, kad ji galëtø vykdyti jai priskirtà teisingumà [3, p. 11].

Teisminës valdþios autoriteto apsauga Europos Þmogaus Teisiø Teisme

Europos þmogaus teisiø konvencijos institucijø sprendimai dël teisëjø kritikos yra ob-jektyvûs ir sektini, nes jie, nors ir remiasi valstybiø nariø standartais, taèiau iðlaiko tam tikrà neutralitetà ir objektyvumà labiau nei valstybiø nariø teismai.

Konvencijos autoriai 10 straipsnio antrojoje dalyje numatë iðskirtiná pagrindà riboti þo-dþio laisvæ, kad bûtø garantuoti teisminës valdþios autoritetas ir neðaliðkumas. Europos Þmogaus Teisiø Teismas iðplëtë þodþio laisvës ir teisminës valdþios autoriteto apsaugos santykio aiðkinimà. Pagrindiniai 10 straipsnio interpretavimo principai taikomi ir justicijoje, t. y. jei visuomenei reikðmingas nacionalinio teismo sprendþiamas klausimas, jai turi bûti su-teikta galimybë suþinoti rûpimà tiesà [6; 7]. Pirmojoje Sunday Times byloje [6], kurioje Euro-pos Þmogaus Teisiø Teismui buvo iðkeltas teisinis klausimas, ar buvo bûtina nacionaliniam teismui uþdrausti spausdinti straipsná apie nagrinëjamà bylà, Europos Þmogaus Teisiø Teis-mas pabrëþë, kad diskusijos laisvë visuomenëje yra bûtina. Byloje Weber v. Switzerland [8] Teismas nusprendë, kad pareiðkëjo nuteisimas uþ tai, kad jis spaudos konferencijoje prasi-tarë, jog pateikë kriminaliná skundà dël teisëjo, tirianèio bylà, piktnaudþiavimo, nebuvo bûti-nas demokratinëje visuomenëje apsaugoti teisminës valdþios autoritetà ir neðaliðkumà. Tai kaip tik sukëlë kitø asmenø baimæ kritikuoti teisinæ Ðveicarijos sistemà.

Netiesioginë teismø darbo kritika yra leistina pagal Konvencijos 10 straipsná [9]. Taèiau reikëtø atskirti individualaus teisëjo kritikà ir jo darbo kritikà – joms Europos Þmogaus Teisiø Teismas numato daug siauresnes ribas, be to, visada yra atsiþvelgiama á valstybës atsako-vës vertinimo ribas (angl. margin of appreciation). Byloje Barfod v. Denmark [10] Grenlandi-jos Aukðèiausiojo Teismo kolegija, kurià sudaro profesionalus teisëjas ir du taikos teisëjai, atmetë skundà, kuriame buvo praðoma panaikinti Grenlandijos vyriausybës sprendimà dël naujos mokesèiø struktûros Danijos pilieèiams, dirbantiems Grenlandijoje esanèiose JAV bazëse. Barfodas vietiniame laikraðtyje iðspausdino straipsná, kuriame teigë, kad ðioje byloje sprendimà priëmæ taikos teisëjai paþeidë Danijos Konstitucijos 62 straipsnio nuostatà, nes,

17

jo manymu, taikos teisëjai, eidami taip pat ir vietinës valdþios tarnautojø pareigas1, negalëjo bûti nepriklausomi ir neðaliðki bylos nagrinëjimo procese. Barfodas buvo nuteistas uþ dviejø taikos teisëjø áþeidimà ir jø vardo þeminimà. Kreipdamasis á Konvencijos institucijas, pareiðkëjas iðkëlë teisiná klausimà: ar jo þodþio laisvës apribojimas buvo bûtinas demokratinëje visuomenëje? Siekdamas pagrásti savo peticijà, pareiðkëjas argumentavo, kad jo kritiðkos pastabos iðkëlë visuomenei svarbø klausimà ir buvo susijusios ne su teisëjø asmenybëmis, o su teisminës valdþios trûkumais. Taèiau Europos Þmogaus Teisiø Teismas ðioje byloje nenustatë Konvencijos 10 straipsnio paþeidimo, nes pareiðkëjo straipsnyje pa-teikti kaltinimai buvo ðmeiþikiðki, be árodymø ir nevaidino svarbaus vaidmens formuodami vieðàjà nuomonæ, vertà teisinës apsaugos demokratinëje visuomenëje.

Teisëjø autoriteto apsaugos klausimas buvo iðkilæs ir byloje De Haes and Gijsels v. Belgium [11]. Europos Þmogaus Teisiø Teismas, pakartojæs nuostatà, kad nacionaliniai tei-smai, kaip justicijos garantas, turi bûti apginti nuo destruktyviø antpuoliø, pabrëþë tai, kad straipsniuose, kaltinanèiuose teisëjus tendencingumu ir ðaliðkumu, buvo analizuojamos by-los, nagrinëjusios pono X vaikø areðtà, aplinkybës, be to, buvo pateikti ekspertø patarimai, kaip elgtis, kad bûtø apsaugoti vaikø interesai. Ðiame sprendime Teismas konstatavo, kad þurnalistø teisë reikðti savo nuomonæ apima ir tam tikro laipsnio faktø hiperbolizavimà, jeigu tai nepaþeidþia Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytø ðios teisës ágyvendinimo ribø. Teisë skleisti informacijà visuomenës informavimo srityje, taip pat ir spaudoje, apima ir teisæ vartoti tam tikras lingvistines bei literatûrines iðraiðkos priemones, kuriomis pateikiama in-formacija abstrahuojama arba koncentruotai reziumuojama, jeigu ðiø lingvistiniø ir literatûri-niø priemoniø vartojimu neperþengiamos ribos, t. y. jeigu jomis naudojamasi sàþiningai, ne-siekiama áþeisti ar paþeminti asmens, apie kurá raðoma. Todël pareiðkëjams pritaikyta bau-dþiamoji atsakomybë neatitiko bûtinumo kriterijø demokratinëje visuomenëje.

Visiðkai prieðingas sprendimas buvo priimtas byloje M. Pager & J. Oberschlick v. Aust-ria [12]. Þurnalistas M. Pageris J. Oberschlicko leidþiamame þurnale „Forum“ iðspausdino straipsná „Dëmesio! Pikti teisëjai!“ (vok. „Achtung! Scharfe Richter!“). Trylikoje þurnalo pus-lapiø buvo pateikiama Vienos apygardos baudþiamojo teismo (vok. Landergericht für Straf-sachen) teisëjø, ypaè teisëjo J., darbo kritika.

Autorius teigë, jog kiekvienas kaltinamasis traktuojamas kaip nusikaltëlis. Kiekvienas ið uþsienio atvykæs asmuo sulaikomas teismo salëje, nes teisëjai taip uþsitikrina, kad ðis nepa-bëgtø. Kaltinamøjø protestai, kad jie nekalti, teisëjø suprantami kaip kaltës nepripaþinimas, todël yra skiriamos grieþèiausios bausmës. Liguistas teisëjø jautrumas teismo pasëdþiø salæ paverèia kovos lauku: teisiamasis, nors minimaliai áþeidæs jø iðdidumà, vietoj teisingo áro-dymø ávertinimo gauna papildomø ákalinimo metø arba praranda galimybæ atidëti bausmæ.

Be to, M. Pageris apraðo savo paties áspûdþius, patirtus teismo posëdþiø salëje. Daug dëmesio autorius skyrë teisëjø elgesiui, ypaè pabrëþë teisëjo J. þeminanèius áþeidinëjimus. Autorius taip pat pateikë pavyzdá, kaip teisëjas J. nutraukë advokato K. kalbà: „Kalbëkite trumpiau (…), að jau priëmiau sprendimà.“ Straipsnyje pateikta ir daugiau M. Pagerio áspû-dþiø ið bylø nagrinëjimo proceso.

Remiantis teisëjo J. kreipimusi, buvo iðkelta baudþiamoji byla dël ðmeiþto. Nacionali-niai teismai pripaþino þurnalisto M. Pagerio ir þurnalo leidëjo J. Oberschlicko kaltæ bei pa-skyrë baudas. M. Pageris ir J. Oberschlickas kreipësi á Europos Þmogaus Teisiø Teismà, teigdami, kad Austrijos teismai paþeidë jø þodþio ir saviraiðkos laisvæ. Europos Þmogaus Teisiø Teismas, pripaþindamas, jog Europos þmogaus teisiø ir laisviø apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina ne tik palankià, bet ir ðokiruojanèià bei áþeidþianèià informacijà, pabrëþë „ypatingà teisminës valdþios misijà demokratinëje visuomenëje“. Taigi ðioje byloje Europos Þmogaus Teisiø Teismas nusprendë, jog Austrijos nacionaliniø teismø taikytas M. Pagerio þodþio laisvës ribojimas turëjo teisëtà tikslà – apsaugoti teismø autoritetà ir neðaliðkumà – ir buvo bûtinas demokratinëje visuomenëje.

1 Vienas taikos teisėjas buvo muziejaus direktorius, o kitas – konsultantas urbanistikos klausimais.

18

Vis dëlto ádomu tai, kad sprendimas buvo priimtas nedidele balsø persvara: penki tei-sëjai balsavo „uþ“, o trys – „prieð“.

Teisëjas Martensas Atskirojoje nuomonėje pareiðkë keletà labai svarbiø pastabø [12]. Teisëjo Martenso nuomone, teismo dauguma neatsiþvelgë á teisës ribojimo doktrinà, todël nusprendë, kad þodþio laisvës ribojimas buvo bûtinas demokratinëje visuomenëje. Teisëjas atkreipë dëmesá, jog M. Pageris, smalsumo vedinas, ne tik iðeikvojo daug laiko ir energijos, siekdamas ásitikinti sociologø apraðytø reiðkiniø tikrumu, bet ir buvo sàþiningai ðokiruotas dël nustatytø faktø. Mat sociologai buvo pateikæ Vienos ir kitø Austrijos teismø jurispruden-cijos skirtumus: Vienos apygardos baudþiamasis teismas kardomàjá kalinimà taikë daug lengviau ir daþniau, o jo paskiriamos bausmës buvo beveik du kartus grieþtesnës nei baus-mës, skiriamos kitø Austrijos teismø.

Teisëjas Martensas ásigilino á tai, kad M. Pageris po ðeðiø mënesiø tyrimo akivaizdþiai ásitikino, kad Vienos apygardos baudþiamojo teismo jurisprudencijos iðskirtinumas susijæs su paèiø teisëjø asmenybëmis. Be to, M. Pageris savo straipsnyje pabrëþë, kad ðie teisëjai savo funkcijas atlieka ilgai ir niekieno nekontroliuojami. Taigi teisëjas Martensas teigë, jog „ði M. Pagerio pastaba yra reikðminga ir teisinga, todël derëjo á jà atsiþvelgti.“ Be to, teisëjas teigë, kad M. Pagerio straipsnyje buvo nagrinëjami visuomenæ dominantys klausimai, o „Fo-rum“ þurnalas buvo skirtas inteligentijai. Tad, teisëjo nuomone, M. Pagerio straipsnio ið-spausdinimas þurnale, skirtame intelektualams, sugebantiems vertinti ir analizuoti, be to, ap-linkybë, jog autorius tyrinëjo visuomenæ dominanèià problemà ir atskleidë skandalingà Aust-rijos baudþiamøjø teismø veiklà, kelia rimtø abejoniø dël bûtinybës apriboti M. Pagerio þo-dþio laisvæ.

Taigi Europos Þmogaus Teisiø Teismo sprendimas bei teisëjo Martenso atskiroji nuo-monë rodo, kokios svarbios yra þodþio laisvës apsaugos ir teisëjø autoriteto bei neðalið-kumo apsaugos vertybës ir kaip svarbu rasti paèià sàþiningiausià jø pusiausvyrà. Vis dëlto norëtøsi pabrëþti, kad ðios bylos sprendimas galëtø bûti ir kitoks, t. y. atitinkantis teisëjo Martenso atskiràjà nuomonæ, taèiau M. Pagerio straipsnyje buvo nemaþai ðmeiþikiðkø teigi-niø, susijusiø su teisëju J. ir kitais teisëjais, o tai yra neleistina.

Bylose Thorgeir Thorgeirson v. Iceland [13] ir Janowski v. Poland [14] Europos Þmo-gaus Teisiø Teismas nagrinëjo leistinas teisësaugos pareigûnø kritikos ribas.

Byloje Thorgeir Thorgeirson v. Iceland buvo sprendþiama, ar raðytojo Thorgeirsono ið-spausdinti du straipsniai, kritikuojantys Reikjaviko policijos brutalumà, atitinka þodþio laisvës demokratinëje visuomenëje principà. Pirmasis Thorgeirsono straipsnis buvo atviras laiðkas Islandijos teisingumo ministrui. Jame raðytojas nepagailëjo ðiurkðèiø epitetø (pvz., „sadis-tai“, „uniformuoti þvërys“) policijos pareigûnams, siekdamas átikinti teisingumo ministrà, kad bûtina nedelsiant atlikti nepriklausomà vieðosios nuomonës tyrimà apie policijos brutalumà. Antrasis straipsnis – tai raðytojo atsakas á TV programà, kurioje Reikjaviko policijos asocia-cijos prezidentas áþeidë Thorgeirsonà. Pasak raðytojo, tokie aukðto rango policijos parei-gûno veiksmai iliustruoja „mûsø policijos ávaizdá visuomenëje: gàsdinimai, klasta, neteisëti veiksmai, prietarai, nesitvardymas ir kompetencijos stoka.“

Netrukus po ðiø straipsniø pasirodymo spaudoje Reikjaviko policijos asociacija inici-javo baudþiamàjá persekiojimà dël neávardytø policijos pareigûnø garbës ir orumo áþeidimo. Nacionaliniai teismai skyrë Thorgeirsonui piniginæ baudà uþ nusikaltimà, ávykdytà prieð valstybës pareigûnus. Kreipdamasis á Europos Þmogaus Teisiø Teismà, pareiðkëjas iðkëlë teisiná klausimà: ar jo nuteisimas uþ aðtrià teisësaugos pareigûnø kritikà nepaþeidþia jo ið-raiðkos laisvës, kurià uþtikrina Konvencijos 10 straipsnis? Teismas konstatavo, kad áþeidûs kritikos þodþiai neperþengia leistinø nuomonës reiðkimo laisvës ribø, kadangi pareiðkëjo ra-ðiniai parodë labai opià visuomenës problemà. Be to, Teismas pabrëþë, kad valstybës ásiki-ðimas á pareiðkëjo iðraiðkos laisvës realizavimà ne tik neproporcingas jos siekiamiems tiks-lams ir nebûtinas demokratinëje visuomenëje, bet jame galima áþvelgti valstybës ketinimà uþkirsti kelià vieðiesiems debatams visuomenei opiais klausimais.

19

Byloje Janowski v. Poland þurnalistas taip pat buvo nuteistas uþ teisësaugos parei-gûnø garbës ir orumo áþeidimà. Janowskis, gindamas gatvës prekeiviø interesus, pavadino savivaldybës policijos pareigûnus „nerangiais“ (lenk. cwoki) ir „kvailiais“ (lenk. glupki). Na-cionaliniai teismai uþ þodiná valstybës pareigûnø áþeidimà ir trukdymà jiems eiti tarnybines pareigas Janowskiui skyrë baudà. Kreipdamasis á Europos Þmogaus Teisiø Teismà, þurna-listas praðë nustatyti, ar teisëtai valstybë apribojo jo nuomonës reiðkimo laisvæ, nuteisdama já uþ aðtrià policijos pareigûnø kritikà. Teismas konstatavo, kad valstybë nepaþeidë Konven-cijos 10 straipsnio, nes jos tikslai buvo teisëti – uþtikrinti, kad pareigûnai galëtø netrukdomi eiti pareigas, ir apginti policijos pareigûnø reputacijà.

Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, jog Europos Þmogaus Teisiø Teismo sprendimai yra prieðtaringi, taèiau tokios skirtingos nuomonës reiðkimo dël teisësaugos pareigûnø laisvës ribos buvo nustatytos dël keliø prieþasèiø. Pirma, lemiamà vaidmená Europos Þmogaus Tei-siø Teismo vertinimuose suvaidino motyvai, paskatinæ pareiðkëjus stoti á konfrontacijà su policijos pareigûnais. Thorgeir Thorgeirson v. Iceland byloje pareiðkëjas, skatinamas pilieti-nës pareigos, siekë parodyti vieðàjà nuomonæ apie iðkilusià problemà ir pasiûlyti valdþiai tos problemos sprendimo bûdà. O Janowski v. Poland byloje pareiðkëjas, nors taip pat veikë gindamas treèiøjø asmenø interesus, taèiau iðreiðkë savo paties subjektyvø suvokimà apie policijos veiksmø neteisëtumà. Antra, Thorgeir Thorgeirson v. Iceland byloje grieþta kritika ir uþgaulus tonas buvo skirti nepersonifikuotai policijai, o Janowski v. Poland byloje – konkre-èiai tam tikriems policijos pareigûnams, kuriø kritikos ribos yra daug siauresnës. Treèia, Is-landijos raðytojas komentavo visuomenës poþiûrá á jau ávykusias policijos brutalumo akcijas, o lenkø þurnalistas áþeidinëjo policijos pareigûnus, trukdydamas jiems eiti pareigas.

Ávertinus aukðèiau iðvardytas prieþastis, prieinama prie iðvados, kad leistinos teisësau-gos pareigûnø kritikos ribos yra platesnës, kai toji kritika yra vieðøjø debatø visuomenei opiais klausimais dalis. Taigi nuomonës reiðkimo laisvë turi tilpti á ðiek tiek platesnius nei pri-vataus asmens kritikos ir siauresnius nei politiko kritikos rëmus.

Teisminës valdþios autoriteto apsauga Lietuvoje

Vertinant teismø ir þiniasklaidos santykius Lietuvoje, iðskirtinos dvi pagrindinës pro-blemos: þiniasklaidos pateikiamos informacijos objektyvumas ir teismø darbo vieðumas.

Neretai, informuojant apie teismø darbà, paþeidþiamas vienas ið esminiø teisinës valstybës principø: visuomenës nuomonës apie teismø darbà pagrindas gali bûti tik aukð-tesniøjø teismø iðvados, o ne iðankstiniai nekvalifikuotø ar suinteresuotø asmenø vertinimai. Iðankstinë kritika, pareikðta nelaukiant aukðtesniøjø teismø sprendimø ir neþinant, ar teismas tikrai priëmë neteisëtà sprendimà, paprastai suponuoja iðankstinæ visuomenës nuomonæ, kad teismas pasielgë neteisingai. Po kurio laiko paaiðkëja, kad teismas kritikuotas nepa-grástai. Kyla pavojus, kad nesiimdami ryþtingø ir neatidëliotinø priemoniø iðvengti iðankstinës ir daugeliu atvejø nepagrástos kritikos ar kitokio spaudimo, teismai gali pradëti priiminëti ne árodymais ir ástatymais pagrástus, o populistinius, visuomenës nuomonæ atitinkanèius spren-dimus.

Teismø uþdarumas ir vengimas paaiðkinti þiniasklaidai ir visuomenei priimtus sprendi-mus ar kai kurias aplinkybes, turëjusias átakà jø priëmimui ir neáraðytas lakoniðkuose teismo dokumentuose, taip pat neapsaugo teismo autoriteto. Reikalavimai teismø sprendimuose (nuosprendþiuose) iðdëstyti absoliuèiai visas aplinkybes, turëjusias átakà teismo sprendi-mams, neretai yra tik teoriniai samprotavimai – daþnai psichologiniai ir kiti aspektai lieka ne-paminëti. Todël sprendimo glaustumas ir lakoniðkumas, daþnai ir þiniasklaidos diletantiðku-mas sudaro sàlygas tarpti abejonëms ir nepasitikëjimui dël teismo darbo.

Joks teismo dokumentas neprilygs tiesioginio bendravimo teikiamoms galimybëms, kai þiniasklaidoje galima pateikti paaiðkinimà visuomenei ir padëti suprasti tikruosius priimtø sprendimø motyvus. Deja, Teisëjø etikos taisyklës draudþia teisëjui komentuoti priimtus

20

sprendimus. Manyèiau, tokiu atveju reikëtø, kaip ir Vokietijos teismams, steigti spaudos at-stovo pozicijà kiekviename teisme, kad nors taip þiniasklaida, kartu ir visuomenë, suþinotø tikrà teismo sprendimà ir visus jo motyvus.

Taèiau, nagrinëjant pagrindines problemas, þiniasklaidos pateikiamos informacijos objektyvumà ir teismø darbo vieðumà, bûtina atkreipti dëmesá á þiniasklaidos átakà nepriklau-somo ir neðaliðko teismo darbui.

Byloje A. Butkevičius v. Lithuania [15] Europos Þmogaus Teisiø Teismas pabrëþë, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas ið nepriklausomo ir neðaliðko teismo elementø, kuriuos garantuoja Konvencijos 6 straipsnis. Ðioje byloje buvo svarstomi Seimo pirmininko pareið-kimai didþiuosiuose ðalies laikraðèiuose apie tai, kad jis neturás abejoniø dël A. Butkevièiaus kaltës, kad Centro ir Naujosios Sàjungos partijos bando gelbëti kyðio ëmëjà vaizduodami já kaip aukà, taip pat buvo svarstomas Generalinio prokuroro pareiðkimas „Lietuvos Ryte“ apie tai, kad esà jis turás pakankamai árodymø, jog A. Butkevièius ávykdë nusikaltimà. Valstybës atstovas teigë, kad tokie pareigûnø pareiðkimai yra susijæ su jø teise informuoti visuomenæ apie ávykius, taèiau Europos Þmogaus Teisiø Teismas atsiþvelgë á tà aplinkybæ, kad ðie pa-reiðkimai buvo pareikðti vos praëjus keletui dienø po A. Butkevièiaus sulaikymo, todël trak-tuotini ne kaip visuomenës informavimas apie tyrimà ar jo eigà, o kaip tiesioginis pareiðkëjo kaltinimas padarius nusikaltimà. Be to, teismas atsiþvelgë ir á tà faktà, kad Seimo pirmininkas spaudoje vieðai apkaltino pareiðkëjà kyðio paëmimu – ðis kaltinimas formavo visuomenës nuomonæ. Beje, priimdamas sprendimà ðioje byloje, Europos Þmogaus Teisiø Teismas rë-mësi byla H. Daktaras v. Lithuania [16], kurioje buvo pabrëþta, kad nekaltumo prezumpcijà gali paþeisti ne tik teismas ar teisëjas, bet ir kitos valdþios institucijos, kartu ir prokurorai. Ðioje byloje buvo svarstomi Generalinio prokuroro teiginiai, kad pareiðkëjas yra „vienas ið nusikalstamo pasaulio lyderiø“ ir „jo kaltë árodyta“. Europos Þmogaus Teisiø Teismas pa-brëþë, jog ðie pareiðkimai kelia teisës ir faktø aiðkinimo klausimø, kuriø sprendimas pri-klauso nuo bylos nagrinëjimo. Vis dëlto Europos Þmogaus Teisiø Teismas ðià skundo dalá atmetë, taèiau, kaip matëme byloje A. Butkevičius v. Lithuania, buvo nuspræsta, jog iðanksti-niai Generalinio prokuroro pareiðkimai paþeidë nepriklausomo ir neðaliðko teismo principà.

Stebina tai, kad Lietuvos Respublikos teisinëje sistemoje nerasime jokio nacionalinio teisës akto, sauganèio teismo ir teisëjo autoritetà bei neðaliðkumà. Minëtose bylose anali-zuojami atvejai, kai politikai ar kiti pareigûnai bandë paveikti teismo sprendimus, taèiau ga-limi ir kiti bûdai trukdyti teismo darbui. Pavyzdþiui, 1998 m. spalio mënesá dienraðtis „Lietu-vos rytas“ nemaþai publikacijø sensacingai pateikë informacijà apie kardomosios priemonës skyrimà asmeniui, átariamam padarius sunkø nusikaltimà. Teisëja, nagrinëjusi kardomosios priemonës taikymo klausimà, nusprendë suëmimà pakeisti namø areðtu. To uþteko, kad þurnalistai pakenktø teisëjos reputacijai. Jie netgi dar paryðkino tam tikras detales, pavyz-dþiui: „staþuotës á Paryþiø iðvakarëse teisëja pakeitë kardomàjà priemonæ“ [17, p. 1–2] arba „prieð kelerius metus jai jau buvo iðkelta drausminë byla“ [18, p. 1]. Deja, þurnalistai nesi-domëjo, kaip baigësi ta drausminë byla, nesidomëjo ir tuo, kaip baigësi jø iðprovokuota drausminë byla. Dël ðio þiniasklaidos sensacingo skandalo atsistatydino Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, o minëtai teisëjai buvo iðkelta drausminë byla. Nors ir pats átariamasis, ir vëliau dienraðtis pripaþino, kad tardymas buvo vilkinamas ir kad vëliau kardomoji priemonë buvo pakeista á suëmimà tik tada, kai buvo pateikta papildomø árodymø, taèiau teisëjos ir teismo reputacijai visuomenëje buvo pakenkta. Be to, tokie „maiðymai su purvais“ teisëjui gali kainuoti ir karjerà.

Iðvados

Nei þodþio laisvë, nei teismø nepriklausomybë nëra prioritetinës viena kitai konstituci-nës vertybës. Ieðkant geriausio jø balanso, bûtina atsiþvelgti á kiekvienà konkreèià situacijà ir stengtis iðvengti ðiø vertybiø ágyvendinimo, kuriai nors pakenkiant.

21

Þiniasklaidos pareiga – informuoti visuomenæ svarbiais klausimais, kartu ir apie teismø sprendimus, teismø pareiga – suteikti kuo konkretesnës ir iðsamesnës informacijos þiniask-laidai, kad bûtø iðvengta sensacingø spekuliacijø, diletantizmo ar teisinio nihilizmo.

Þiniasklaida turi teisæ kritikuoti teismø ir teisëjø darbà, taèiau bûtina gerbti teismø ir tei-sëjø nepriklausomybæ ir autoritetà. Nors ði nuostata yra átvirtinta Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos 10 straipsnyje, vis dëlto bûtina priimti Teismø ástatymo pataisà, reglamentuojanèià teisëjo ir teismo autoriteto bei neðaliðkumo apsaugà, numatanèià atsakomybæ uþ ðiuos paþeidimus.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Kūris E. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai // Lietuvos konstitucinė teisė / Birmontienė T. ir kt. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001.

2. Pakalniškis V. Dėl teisminės valdžios šaltinio ir jos veiksmingumo // Konstitucija, žmogus, vals-tybė: Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998.

3. Birmontienė T. Įžanginis žodis // Teisminė valdžia ir visuomenė: Konferencijos medžiaga. – Vil-nius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1999.

4. Valančius V. Ar teismas gali patikti visiems? // Teisminė valdžia ir visuomenė: Konferencijos me-džiaga. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1999.

5. Mankevičius A. Ar pateikiant visuomenei informaciją įmanoma išvengti subjektyvumo // Tei-sminė valdžia ir visuomenė: Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1999.

6. Byla Sunday Times v. United Kingdom. 1979. No. 1. Series A. 30. http://www.echr.coe.int 7. Byla Sunday Times v. United Kingdom. 1992. No. 2. Series A. 217. http://www.echr.coe.int 8. Byla Weber v. Switzerland. 1990. Series A. 77. http://www.echr.coe.int 9. Bylos Sunday Times v. United Kingdom, Observer and Guardian v. United Kingdom. 1992. Se-

ries A. 216. http://www.echr.coe.int 10. Byla Barfod v. Denmark. 1989. Series A. 149. http://www.echr.coe.int 11. Byla De Haes &. Gijsels v. Belgium. 1997. Series 25. http://www.echr.coe.int 12. Byla M. Pager & J. Oberschlick v. Austria. 1995. http://www.echr.coe.int 13. Byla Thorgeir Thorgeirson v. Iceland. 1992. http://www.echr.coe.int 14. Byla Janowski v. Poland. 1999. http://www.echr.coe.int 15. Byla A. Butkevčius v. Lithuania. 2002. http://www.echr.coe.int 16. Byla H. Daktaras v. Lithuania. 2000. http://www.echr.coe.int 17. Teisėją trauktis paskatino ministras // Lietuvos rytas. 1998. Spalio 20 d. 18. Po skandalo – vėl į Lukiškių kamerą // Lietuvos rytas. 1998. Spalio 9 d.

♦♦♦

Protection of Judicial Authority in Media

Dr. Edita Žiobienė

Law University of Lithuania

Keywords: judicial independence, protection of judicial authority, freedom of speech, limits of critics, dissenting opinion, public persons, private persons, public debate.

22

SUMMARY

In relation to the criticism of judges it is important to ensure that the call to account does not overwhelm judicial independence. The process of accountability itself will be unworkable and therefore unacceptable. Whether criticism is purposive and how to assess criticism as purposive will depend on the facts and circumstances of each event.

The Strasbourg Court’s jurisprudence proves that although the judiciary enjoys a special protection, it does not function in a vacuum and questions about the administration of justice may be part of the public debate.

In the Sunday Times v. United Kingdom [6] the European Human Rights Court noted, that “there is general recognition of the fact that the courts cannot operate in a vacuum. Whilst they are the forum for the settlement of disputes, this does not means that there can be no prior discussion of disputes elsewhere, be it in specialised journals, in the general press or amongst the public at large. Furthermore, whilst the mass media must not overstep the bounds imposed in the interests of the proper administration of justice, it is incumbent on them to impart information and ideas concerning maters that come before the courts just as in other areas of public interest. Not only do the media have the task of imparting such information and ideas: the public also has a right to receive them“.

Reticence and avoidance of courts to explain adopted decisions and certain circumstances that influenced decisions that are not present in laconic court documents to the media and the public does not protect authority of courts too. The requirements to state absolutely all influential circumstances in the decision are often not fully realized and the motives that predetermined a certain decision remain unmentioned. Therefore the conciseness and laconicism in decisions and oftentimes dilettantism of the media create conditions for doubts and distrust in the work of a court to thrive. Courts should be interested in informing the society about adopted decisions, especially in resonant cases. This would lead to avoidance of false and misleading information spread by the media.

The Lithuanian law and practice on criticizing judges and the ways in which they may react to criticism differ considerably from those in the so–called common law countries. Judges do not enjoy any special protection of their private lives, criticism or defamation.

The analysis revealed, that judges can not be treated as public persons, therefore they are afforded maximum protection of their reputations and private lives.

23

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 24–33

SAVIVALDYBIŲ ADMINISTRACINĖ PRIEŽIŪRA: RAIDA, TEISINIS REGLAMENTAVIMAS IR PROBLEMOS

Dr. Audrius Bakaveckas

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Administracinës teisës ir proceso katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 45 Elektroninis paðtas atk@ltu.lt Pateikta 2004 m. balandžio 16 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 15 d.

Pagrindinės sąvokos: administracinė priežiūra, Vyriausybės atstovas, savivaldybės.

S a n t r a u k a

1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įteisino naują Lietuvos savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros modelį, t. y. Vyriausybės atstovo institutą. Šiame straipsnyje nagrinėjami šio instituto teisinės padėties, Vyriausybės atstovo tarnybos vidinės organizacinės struktūros ir veiklos klausimai. Be to, straipsnyje analizuojamos Lietuvos Res-publikos Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimto Savivaldybių administracinės priežiūros įsta-tymo pakeitimo įstatyme reglamentuotos nuostatos ir jų taikymo praktinės problemos bei pateikiama savivaldybių administracinę priežiūrą vykdančios institucijos (Vyriausybės at-stovo) raida nuo 1990 m. kovo 11 d., t. y. nuo Nepriklausomybės atkūrimo momento.

Bet kurioje demokratinëje ðalyje vietos savivaldà, kaip dalies teritorijos bendruomenës valdþià, kontroliuoja valstybës valdþia, t. y. savivaldybës nëra visiðkai savarankiðkos. Vals-tybë, pripaþindama ir garantuodama vietos savivaldà, kartu uþtikrina, kad vietos savivaldos institucijos laikytøsi konstitucijos, ástatymø ir kitø teisës aktø nustatytø reikalavimø, t. y. vals-tybë ástatymo apibrëþtomis formomis priþiûri savivaldybiø veiklà. Kitaip sakant, èia kalbama apie vietos valdþios taikomø teisës normø kontrolæ, kuri daþnai traktuojama kaip savivaldy-biø administracinë prieþiûra.

Lietuvoje taip pat viena ið kontrolës formø yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 123 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad Vyriausy-bës skiriami atstovai, t. y. áteisintas savivaldybiø veiklos teisëtumo prieþiûros konstitucinis institutas, priþiûri, ar savivaldybës laikosi Konstitucijos ir ástatymø, ar vykdo Vyriausybës sprendimus [1]. Vyriausybës atstovø ágaliojimus ir jø vykdymo tvarkà nustato Lietuvos Res-publikos savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymas.

Po Nepriklausomybës atkûrimo, t. y. 1990–1992 metais, pagal Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio ástatymo 125 straipsná ir Vietos savivaldos pagrindø ástatymo 27 straipsnio 1 dalá, savivaldybës valdymo organø veiklos teisëtumà priþiûrëjo prokuratûros or-ganai [2; 3]. 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija bendrajai teisinei savivaldybiø prieþiû-rai numatë atskirà pareigûnà – Vyriausybës atstovà.

24

Vadovaudamasi tuo, kad Konstitucijos 123 straipsnyje buvo numatyta Vyriausybës at-stovo institucija, Vyriausybë 1993 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 5 skyrë tuometiniam ministrui be portfelio parengti Konstitucijoje áteisintos savivaldybiø veiklos prieþiûros institucijos – Vy-riausybës atstovo ágaliojimø ir jø vykdymo tvarkos ástatymo projektà ir iki 1993 m. vasario 15 d. já pateikti Vyriausybei. 1993 m. liepos 1 d. Seimas priëmë pirmàjá po Nepriklausomybës atkûrimo Vyriausybës atstovo ástatymà.

Ágyvendindama Vyriausybës atstovo ástatymà, Vyriausybë 1993 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 749 „Dël Lietuvos Respublikos Vyriausybës atstovø regionuose“ suskirstë Lietuvos Res-publikos teritorijà á 12 regionø: Alytaus, Kauno (miesto), Kauno rajono, Klaipëdos, Marijam-polës, Panevëþio, Ðiauliø, Tauragës, Telðiø, Utenos, Vilniaus (miesto) ir Vilniaus rajono, bei nustatë, kad Vyriausybës atstovai priþiûri visø lygiø savivaldybes [4]. Nutarimu, skirtu savi-valdybiø veiklos teisëtumui priþiûrëti, buvo ásteigta ir 12 Vyriausybës atstovø etatø ir 12 Vy-riausybës atstovø padëjëjø-sekretoriø etatø. Pirmasis Vyriausybës atstovas Vyriausybës 1993 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 757 buvo paskirtas Vilniaus mieste, o vëliau – kituose re-gionuose. Taigi Vyriausybës atstovai savo veiklà realiai pradëjo po trijø mënesiø nuo ásta-tymo priëmimo.

1994 m. liepos 19 d. Seimas priëmë Teritorijos administraciniø vienetø ir jø ribø ásta-tymà, kuriame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybës [5], t. y. ásteigiamas naujas teritorinis administracinis vienetas – apskritis. Vykdydama Seimo 1994 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. I–586 „Dël Lietuvos Respub-likos teritorijos administraciniø vienetø ir jø ribø ástatymo ágyvendinimo“ 8 punktà ir siek-dama, kad regionuose Vyriausybës atstovø tarnybos bûtø ákurdintos apskrièiø centruose, o jø veiklos zonos atitiktø apskrièiø ribas, Vyriausybë 1995 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 345 „Dël Lietuvos Respublikos Vyriausybës atstovø regionuose tarnybø reorganizavimo“ nustatë, kad Vyriausybës atstovø Alytaus, Klaipëdos, Marijampolës, Panevëþio, Ðiauliø, Tauragës, Telðiø ir Utenos regionuose tarnybos atitinka Vyriausybës atstovø ðiose apskrityse tarnybas, o Vy-riausybës atstovø Vilniaus mieste ir Vilniaus regione bei Kauno mieste ir Kauno regione tar-nybos buvo pertvarkytos á Vyriausybës atstovø Vilniaus ir Kauno apskrityse tarnybas. Vadi-nasi, sujungus Vyriausybës atstovø Vilniaus mieste ir regione bei Kauno mieste ir regione tarnybas, jø skaièius sumaþëjo nuo 12 iki 10 ir sutapo su apskrièiø skaièiumi bei centrais, t. y. Vyriausybë kiekvienai apskrièiai skyrë po vienà Vyriausybës atstovà. Tuo paèiu nutarimu Vyriausybës atstovø tarnybose buvo padidintas darbuotojø skaièius – nuo 2 iki 5.

Po 1996 m. rinkimø á Seimà buvo suformuota nauja – aðtuntoji G. Vagnoriaus vado-vaujama Vyriausybë. 1996 m. gruodþio 12 d., t. y. praëjus dviem dienoms po to, kai Vyriau-sybë gavo ágaliojimus veikti, Seimas priëmë Apskrities valdymo ástatymo pakeitimo ir papil-dymo bei Vyriausybës atstovo ástatymo pripaþinimo netekusiu galios ástatymà, kuriuo panai-kinama Vyriausybës atstovo institucija, o savivaldybiø veiklos teisëtumo prieþiûros funkcija perduodama vykdyti apskrièiø virðininkams – jiems suteikiamos analogiðkos teisës ir ágalio-jimai.

Savivaldybiø veiklos prieþiûrà apskrièiø virðininkai vykdë pusantrø metø. 1997 m. Seimo nariø grupë kreipësi á Konstituciná Teismà, praðydama iðtirti, ar tai, jog apskrièiø virði-ninkai ágyvendina savivaldybiø veiklos prieþiûrà, neprieðtarauja Konstitucijos 120 straipsniui, 123 straipsnio 1 ir 3 dalims. Iðnagrinëjæs praðymà, Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarimu pripaþino, kad anksèiau minëtas Apskrities valdymo ástatymo pakeitimo ir papil-dymo bei Vyriausybës atstovo ástatymo pripaþinimo netekusiu galios ástatymas toje dalyje, kuri reiðkia savivaldybiø veiklos administracinës prieþiûros savarankiðko konstitucinio insti-tuto sujungimà su kitu institutu, pasireiðkusiu tiesioginiu savivaldybiø inkorporavimu á vietiná valdymà, prieðtarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 2 ir 3 dalims [6]. Taigi apskrièiø virðininkams negalëjo bûti skiriama vykdyti savivaldybiø veiklos teisëtumo prieþiûrà.

Atsiþvelgdama á Konstitucinio Teismo nutarimà, Vyriausybë parengë ir pateikë Seimui jau ne Vyriausybës atstovo, o Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo projektà, t. y.

25

pakeitë jo pavadinimà. 1998 m. geguþës 14 d. Seimas ðá ástatymà priëmë. Taigi po pusantrø metø pertraukos vël buvo atkurta Vyriausybës atstovo institucija.

2000 m. rugsëjo mën. Lietuvos savivaldybiø asociacija kreipësi á Europos Tarybos Eu-ropos vietos ir regionø valdþios institucijø kongresà dël Europos vietos savivaldos chartijos nuostatø paþeidinëjimo Lietuvoje. Europos Tarybos sudaryta ekspertø grupë, ávertinusi vie-tos demokratijà Lietuvoje, atkreipë dëmesá ir á savivaldybiø administracinës prieþiûros insti-tuto trûkumus. 2001 m. birþelio mën. Europos Tarybos Europos vietos ir regionø valdþios institucijø kongreso plenarinëje sesijoje buvo patvirtintos rekomendacijos „Dël Lietuvos vie-tos ir regionø demokratijos“. Jø D punkte nustatyta, kad visa kontrolë, kurià vykdo centrinë ar regioninë valdþia, turëtø bûti vykdoma taip, kad bûtø uþtikrinta, jog kontroliuojanèios val-dþios institucijos intervencija bûtø proporcinga ginamam interesui. Taigi rekomenduota Vy-riausybës atstovams, vykdantiems kontrolæ, pirmenybæ teikti motyvuotoms rekomendaci-joms ir reikalavimams bei skundø nagrinëjimui teisme, o ne prieþiûrai, kad bûtø suspen-duotas vietinës valdþios sprendimø vykdymas (pagal 1998 m. geguþës 14 d. Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo redakcijà, Vyriausybës atstovas savo potvarkiu galëjo sustabdyti ástatymams prieðtaraujanèio savivaldybës institucijos priimto teisës akto vyk-dymà). 2002 m. liepos 16 d. Vyriausybës ir Lietuvos savivaldybiø asociacijos dviðalës komi-sijos posëdyje buvo pritarta Vidaus reikalø ministerijos parengtam Europos vietos ir regionø valdþios institucijø kongreso rekomendacijø „Dël vietos ir regionø demokratijos Lietuvoje“ ágyvendinimo priemoniø planui, kuriame numatoma tobulinti savivaldybiø administracinës prieþiûros vykdymo veiksmingumà, savivaldybiø interesø derinimà, vertinti savivaldybiø pri-imtus teisës aktus tik teisëtumo, o ne tikslingumo (ekonomiðkumo) aspektu.

Ágyvendindama ðias rekomendacijas, Vidaus reikalø ministerija 2002 m. vasario 7 d. ásakymu Nr. 59 sudarë tarpþinybinæ darbo grupæ Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo pakeitimo ástatymo projektui parengti. 2002 m. spalio 3 d. Vyriausybë ðá ástatymà pateikë Seimui, o 2002 m. gruodþio 10 d. Seimas já priëmë.

Priimtas ástatymas, palyginti su Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo 1998 m. geguþës 14 d. redakcija, detalizavo ir iðplëtë Vyriausybës atstovø teises ir ágaliojimus, t. y. numatë galimybæ motyvuotu potvarkiu, iðnykus aplinkybëms, atðaukti pasiûlymà sustabdyti teisës akto vykdymà arba reikalavimà, kad bûtø neatidëliojant ágyvendinamas ástatymas arba vykdomas Vyriausybës sprendimas (6 str. 1 d. 4 punktas), paduoti praðymà administ-raciniam teismui, jeigu savivaldybës priimtas individualus teisës aktas paþeidþia vieðàjá inte-resà (5 str. 3 d.), taip pat nustatë, kad Vyriausybës atstovas nenagrinëja fiziniø ir juridiniø asmenø skundø, kurie nagrinëjami administraciniø bylø teisenos tvarka (5 str. 4 d.), átvirtino teisæ kreiptis Vyriausybës atstovui á bendrosios kompetencijos teismà dël sandorio pripaþi-nimo negaliojanèiu, jeigu jisai sudarytas paþeidþiant teisës aktus (4 str. 2 d.), áteisino Vyriau-sybës atstovo atsakomybæ uþ þalà, padarytà neteisëtais savo veiksmais, bei ápareigojo savi-valdybes pateikti visø savivaldybës tarybai, merui ir savivaldybës administracijos direktoriui pateiktø priimti teisës aktø projektus ir jø aiðkinamuosius raðtus [7]. Vykdant Europos Tary-bos Europos vietos ir regionø valdþios institucijø kongreso patvirtintas rekomendacijas „Dël vietos ir regionø demokratijos Lietuvoje“, buvo patikslintos ir Vyriausybës atstovø ágaliojimø ágyvendinimo formos, t. y. jie savo potvarkiu nebegali sustabdyti ástatymams prieðtaraujan-èio savivaldybës institucijos priimto teisës akto vykdymo, nes tai yra apygardos administra-cinio teismo kompetencija.

Vyriausybës atstovo tarnybai vadovauja Vyriausybës atstovas, kuris priklauso ástaigø vadovø valstybës tarnautojø kategorijai. Jeigu anksèiau á pareigas jie buvo skiriami, remian-tis politiniu (asmeniniu) pasitikëjimu (Vyriausybës pasirinkimu), tai 2000 m. rugpjûèio 29 d. Valstybës tarnybos ástatymo pakeitimo ir papildymo ástatymu atsisakyta tokio Vyriausybës atstovø skyrimo, t. y. jie skiriami 4 metams. 2000 m. gruodþio 21 d. buvo priimtas Savivaldy-biø administracinës prieþiûros ástatymo 8 straipsnio pakeitimo ástatymas, kuriame Vyriausy-bës atstovø skyrimo tvarka suderinta su anksèiau minëto Valstybës tarnybos ástatymo pa-keitimo ir papildymo ástatymu.

26

Taigi, pagal Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo 3 straipsnio 1 dalá, Vy-riausybës atstovas yra ástaigos vadovas, á pareigas skiriamas ketveriems metams ir ið jø at-leidþiamas Valstybës tarnybos ástatymo nustatyta tvarka (Vyriausybës atstovus á pareigas skiria ir ið jø atleidþia Vyriausybë arba jos ágaliota institucija konkurso tvarka). Vyriausybës atstovas organizuoja Vyriausybës atstovo tarnybos darbà, asmeniðkai atsako uþ vidaus ad-ministravimà tarnyboje, leidþia ásakymus ir ásakymais tvirtinamus kitus teisës aktus, tvirtina tarnybos valstybës tarnautojø pareigybiø sàraðus ir pareigybiø apraðymus, ástatymø nusta-tyta tvarka skiria á pareigas ir atleidþia ið jø tarnybos valstybës tarnautojus, organizuoja tar-nybos valstybës tarnautojø mokymà bei vykdo kitas teisës aktø nustatytas funkcijas. Vyriau-sybës atstovai pavaldûs Vyriausybei ir atsiskaito Ministrui Pirmininkui.

Kandidatams uþimti Vyriausybës atstovo pareigas, be bendrøjø reikalavimø, nustatytø Valstybës tarnybos ástatymo 9 straipsnyje, Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymas nustato ir specialiuosius reikalavimus, susijusius su iðsilavinimu. Vyriausybës atstovu gali bûti skiriamas asmuo, turintis aukðtàjá universitetiná arba jam prilygstantá iðsilavinimà ir ne maþesnæ kaip penkeriø metø darbo vieðojo administravimo srityje patirtá arba aukðtàjá uni-versitetiná vieðojo administravimo iðsilavinimà ir ne maþesnæ kaip trejø metø darbo vieðojo administravimo srityje patirtá. Taigi, kad ir kaip bûtø keista, nors Vyriausybës atstovai vykdo savivaldybiø veiklos teisëtumo prieþiûrà, taèiau kandidatams uþimti jø pareigas nëra bûtinas teisinis iðsilavinimas.

Ádomus ir faktas, kad Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymas pirmenybæ, uþimant Vyriausybës atstovo pareigas, teikia vieðojo administravimo iðsilavinimà turintiems asmenims, nes jiems bûtina tik trejø metø vieðojo administravimo darbo patirtis, o aukðtàjá teisiná iðsilavinimà turintiems kandidatams Vyriausybës atstovo pareigoms uþimti bûtina penkeriø metø vieðojo administravimo darbo patirtis.

Vyriausybës atstovo pareigoms uþimti keliamus reikalavimus dël iðsilavinimo neigiamai vertina dauguma savivaldybiø. Kaip minëta anksèiau, Vyriausybës atstovo teisës ir ágalioji-mai iðimtinai susijæ su savivaldybiø teisëtumo prieþiûra. Bûtent Vyriausybës atstovas spren-dþia, ar savivaldybës priimti teisës aktai neprieðtarauja Konstitucijai, ástatymams, ar savival-dybës ágyvendina ástatymus, vykdo Vyriausybës sprendimus. Vyriausybës atstovas priima sprendimus kreiptis á atitinkamà teismà dël sandorio pripaþinimo negaliojanèiu ar teisës aktø sustabdymo ir pakeitimo arba panaikinimo. Pagal savo pobûdá tokia veikla reikalauja teisi-ninko kvalifikacijos, todël Vyriausybës atstovu besàlygiðkai turëtø bûti skiriamas asmuo, tu-rintis ne tik aukðtàjá teisiná iðsilavinimà, bet ir keleriø metø teisiná darbo staþà.

Ádomu palyginti ir faktà, kad Alytaus, Tauragës, Telðiø, Ðiauliø ir Utenos apskrièiø Vy-riausybës atstovø tarnybose ið trijø dirbanèiø valstybës tarnautojø tik vienas turi teisiná iðsila-vinimà. Panaði padëtis yra ir kitø apskrièiø Vyriausybës atstovø tarnybose: Kaune ið keturiø, o Klaipëdoje ið trijø valstybës tarnautojø tik po du turi teisiná iðsilavinimà – Vyriausybës atsto-vës ir po vienà vyriausiàjá specialistà, o Panevëþio apskrities Vyriausybës atstovo tarnyboje ið keturiø valstybës tarnautojø tik vienas turi teisiná iðsilavinimà. Daugiausia teisiná iðsilavi-nimà turinèiø valstybës tarnautojø dirba Vilniaus apskrities Vyriausybës atstovo tarnyboje – keturi ið penkiø (tarp jø ir Vyriausybës atstovas) tarnautojø.

Pagal Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo 10 straipsná, kai Vyriausybës atstovas atostogauja ar jo laikinai nëra dël kitø prieþasèiø (ligos, komandiruotës ir pan.), já pavaduoja kitas Vyriausybës atstovas pagal Vyriausybës ágalioto ministro patvirtintà grafikà. Vadinasi, jei yra tokia nuostata, darytina iðvada, kad Vyriausybës atstovas, kaip ástaigos va-dovas, neturi pavaduotojo ir jo negali pavaduoti kiti Vyriausybës atstovo tarnybos valstybës tarnautojai.

Vyriausybës atstovai jiems priskirtoms teisëms ir ágaliojimams ágyvendinti formuoja Vy-riausybës atstovø tarnybas. Ji apibrëþiama kaip valstybës ástaiga, turinti vieðojo juridinio as-mens statusà, padedanti Vyriausybës atstovui ágyvendinti jo ágaliojimus bei teises ir vykdanti veiklà, susijusià su apskrities teritorijoje esanèiomis savivaldybëmis. Vyriausybës atstovø tarnybas steigia ir valstybës tarnautojø skaièiø jose nustato Vyriausybë. Vadovaujantis Vy-

27

riausybës 2003 m. gruodþio 19 d. nutarimu Nr. 1641 „Dël didþiausio leistino valstybës tar-nautojø pareigybiø ir darbuotojø, dirbanèiø pagal darbo sutartis ir gaunanèiø darbo uþmo-kestá ið valstybës biudþeto ir valstybës piniginiø fondø, skaièiavimo patvirtinimo“, nustatytas didþiausias leistinas etatø Vyriausybës atstovø tarnybose skaièius [8]. Jis svyruoja nuo 3 iki 5. Daugiausia etatø skirta Vyriausybës atstovø tarnyboms Vilniaus ir Kauno apskrityse – po penkis, Klaipëdos, Marijampolës, Panevëþio, Ðiauliø ir Utenos apskrityse – po keturis, Aly-taus, Tauragës ir Telðiø apskrityse – po tris. Atkreiptinas dëmesys á tai, jog ðis skaièius ap-ima ir Vyriausybës atstovus.

Kauno, Klaipëdos, Marijampolës, Ðiauliø ir Utenos apskrièiø Vyriausybës atstovø tar-nybose visos pareigybës nëra uþimtos. Daþniausia trûksta po vienà valstybës tarnautojà. Be abejo, tai turi átakà Vyriausybës atstovø tarnybø veiklos operatyvumui ir kokybei. Visiðkai su-daryti tarnybas trukdo nepakankamas Vyriausybës atstovø tarnybø darbo uþmokesèio fon-das.

Kita vertus, neaiðku, kokiais kriterijais remiantis nustatomas Vyriausybës atstovo tar-nybai reikalingø etatø skaièius, nes anksèiau minëtas Vyriausybës nutarimas ðio klausimo nereglamentuoja. Pavyzdþiui, Vyriausybës atstovø tarnybos Alytaus ir Marijampolës apskri-tyse priþiûri po penkias savivaldybes, taèiau Vyriausybës atstovo tarnybai Alytaus apskrityje skirti trys etatai, o Marijampolës apskrityje – keturi etatai, nors abi tarnybos priþiûri vienodà savivaldybiø skaièiø. Kita vertus, minëtos apskritys skiriasi ir gyventojø skaièiumi, nes Aly-taus apskrityje gyvena 14,1 tûkst. gyventojø daugiau. Tuo tarpu Vyriausybës atstovø tarny-bos Klaipëdos ir Ðiauliø apskrityse, palyginti su Vyriausybës atstovø tarnybomis Tauragës ir Telðiø apskrityse, priþiûri beveik dvigubai daugiau savivaldybiø (po 7), kurios skiriasi ir gy-ventojø skaièiumi, taèiau joms skirta tik vienu valstybës tarnautojo etatu daugiau. Vadinasi, visiðkai neaiðku, kokie veiksniai lemia etatø skaièiø atitinkamose Vyriausybës atstovø tarny-bose.

1998 m. geguþës 14 d. ástatyme ir, juo remiantis, priimtuose poástatyminiuose teisës aktuose vartojamas terminas Vyriausybės atstovo institucija, o 2002 m. gruodþio 10 d. Savi-valdybiø administracinës prieþiûros ástatyme jau vartojamas terminas Vyriausybės atstovo tarnyba. Taigi terminas Vyriausybės atstovo institucija konkretinamas ir keièiamas terminu Vy-riausybės atstovo tarnyba. Ði tarnyba, kaip Vyriausybës atstovø institucija, uþregistruota ir Biudþetiniø ástaigø registre. 2002 m. gruodþio 10 d. Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo naujojoje redakcijoje nustatyta, jog Vyriausybës atstovø tarnybas steigia Vyriau-sybë, todël kyla klausimas, ar teisëtai jos ðiandien funkcionuoja. Ar po ðio ástatymo prië-mimo neturëjo bûti Vyriausybës nutarimu ásteigtos (pertvarkytos) Vyriausybës atstovø tarny-bos ir ið naujo jose nustatytas valstybës tarnautojø skaièius, nes Vyriausybës atstovo institu-cijos, galima sakyti, nebeegzistuoja?

Ne visiðkai aiðki Vyriausybës atstovo tarnybos organizacinë teisinë forma. Pagal Vy-riausybës ástatymo 22 straipsnio 8 punktà ir 33 straipsnio 1 dalá, Vyriausybë gali steigti Vy-riausybës ástaigas: departamentus, kontrolës ar apskaitos funkcijas vykdanèias tarnybas, inspekcijas ir kitas ástaigas [9]. Vyriausybës atstovø tarnybas steigia Vyriausybë, vadinasi, ji turëtø bûti traktuojama kaip Vyriausybës, o ne valstybës ástaiga. Kita vertus, jokiame ðian-dien galiojanèiame teisës akte nëra pateiktas valstybës ástaigos apibrëþimas. Be to, atsiþvel-giant á tai, kad Vyriausybës atstovø tarnybos nevykdo valdþios funkcijø, o tik atlieka pagalbi-nio, aptarnaujamojo pobûdþio funkcijas (padeda Vyriausybës atstovui ágyvendinti jam su-teiktus ágaliojimus ir teises), abejotina, ar jas galima apskritai vadinti valstybës ástaigomis.

Savo veikloje Vyriausybës atstovo tarnyba vadovaujasi Konstitucija, ástatymais, kitais Seimo priimtais teisës aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybës nutarimais, Mi-nistro Pirmininko potvarkiais, Vyriausybës atstovo tarnybos veiklos nuostatais ir kitais teisës aktais.

Vyriausybës atstovas jam suteiktus ágaliojimus ágyvendina ðiomis formomis: motyvuotu teikimu, raðytiniu reikalavimu ir ieðkinio pareiðkimu bendrosios kompetencijos teismui arba pateikdamas praðymà tam tikram apygardos administraciniam teismui. Motyvuotu teikimu

28

Vyriausybës atstovas pasiûlo savivaldybës administracijos direktoriui pateikti teisës aktà pri-ëmusiai ar aukðtesnei pagal hierarchinæ padëtá savivaldybës institucijai svarstyti teisës akto sustabdymo ir jo pakeitimo ar panaikinimo klausimà. Kitaip sakant, ði ágaliojimø ágyvendi-nimo forma taikoma tada, kai atitinkamos savivaldybës institucijos priimtas teisës aktas prieðtarauja Konstitucijai, ástatymui ar Vyriausybës sprendimui. Jeigu savivaldybës vieðojo administravimo subjektai neágyvendina Seimo priimtø ástatymø ar Vyriausybës priimtø sprendimø, tai Vyriausybës atstovas teikia savivaldybës vieðojo administravimo subjektams raðytiná reikalavimà, kuriame reikalauja neatidëliojant ágyvendinti ðiuos teisës aktus.

Kai neágyvendinami ástatymai arba nevykdomi Vyriausybës sprendimai, kai per nusta-tytà terminà nepanaikinami ginèijami norminiai teisës aktai arba priimami nauji Konstitucijos arba ástatymø neatitinkantys teisës aktai ir kai priimtas individualus teisës aktas paþeidþia vieðàjá interesà arba vieðojo administravimo subjektø teisës aktais ar veiksmais paþeidþia-mos gyventojø ar organizacijø teisës, Vyriausybës atstovas su praðymu kreipiasi á apygar-dos administraciná teismà. Realiai á apygardos administraciná teismà Vyriausybës atstovai kreipiasi tik tada, kai savivaldybës nevykdo jø motyvuotø teikimø arba raðytiniø reikalavimø atlikti anksèiau iðvardytus veiksmus, iðskyrus atvejus, kai paþeidþiamas vieðasis interesas arba gyventojø ar organizacijø teisës. Taigi pirmiausia savivaldybei pateikiamas motyvuotas teikimas arba raðytinis reikalavimas ir tik po to, kai savivaldybë jø nevykdo, kreipiamasi á ap-ygardos administraciná teismà. Tiesiogiai kreiptis á ðiuos teismus Vyriausybës atstovas turi teisæ, kai priimtas individualus teisës aktas paþeidþia vieðàjá interesà arba vieðojo administ-ravimo subjektø teisës aktais ar veiksmais paþeidþiamos gyventojø ar organizacijø teisës, o dël sandorio, kurá sudarant buvo paþeisti teisës aktai, pripaþinimo negaliojanèiu Vyriausybës atstovas su ieðkiniu tiesiogiai kreipiasi á bendrosios kompetencijos teismà.

Vyriausybës atstovams apskrityse Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo 6 straipsniu suteiktos plaèios teisës, susijusios su savivaldybiø veiklos teisëtumo prieþiûra, bûtent: gauti savivaldybës institucijoms (tarybai, merui ir administracijos direktoriui) priimti pateiktus teisës aktø projektus ir jø aiðkinamuosius raðtus, susipaþinti su administracijos pa-daliniuose priimtais vieðojo administravimo srities teisës aktais, reikalauti ið savivaldybës administracijos savivaldybës administravimo subjektø priimtø teisës aktø kopijø ir savivaldy-bës tarybos posëdþiø, kuriuose buvo priimti ðie teisës aktai, protokolø kopijø, motyvuotu potvarkiu atðaukti pasiûlymà sustabdyti teisës akto vykdymà ar reikalavimà dël neatidëliotino ástatymo ar Vyriausybës sprendimo vykdymo, nustatyti kitus Vyriausybës atstovo nurodytø veiksmø ávykdymo terminus, jeigu gautas atitinkamos savivaldybës institucijos ar vieðojo administravimo subjekto praðymas ðá terminà pratæsti, dalyvauti savivaldybës tarybos posëdþiuose ir praneðti, kad svarstomi projektai neatitinka Konstitucijos ir ástatymø, kreiptis á valstybës valdymo institucijas su praðymu iðaiðkinti Vyriausybës nutarimø taikymo tvarkà, dalyvauti Vyriausybës posëdþiuose ir kitø institucijø organizuojamuose renginiuose, kai svarstomi savivaldybiø veiklos klausimai.

Vyriausybës atstovams yra taikomi Valstybës tarnybos ástatymo 17 straipsnyje regla-mentuoti draudimai [10]. Kol vykdo Vyriausybës atstovo pareigas, jie taip pat negali daly-vauti politiniø partijø ir politiniø organizacijø veikloje, t. y. jose turi sustabdyti savo narystæ. Be to, pagal Konstitucinio teismo 2002 m. gruodþio 24 d. ir 2003 m. geguþës 30 d. nutari-mus, savivaldybiø nariai negali bûti valstybës pareigûnai, kurie pagal Konstitucijà ir ástaty-mus turi ágaliojimus kontroliuoti ir priþiûrëti savivaldybiø veiklà. Dël Vyriausybës atstovams suteiktø tokiø ágaliojimø jie vienu metu negali bûti ir savivaldybiø tarybø nariais.

Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo 9 straipsnyje áteisinta, kad Vyriausy-bës atstovø veiklà priþiûri ir jà koordinuoja Vyriausybë arba jos ágaliotas ministras. Ágyven-dindama ðià nuostatà, Vyriausybë 2003 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 354 „Dël ágaliojimø su-teikimo ágyvendinant Lietuvos Respublikos savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymà“ ágaliojo vidaus reikalø ministrà priþiûrëti ir koordinuoti Vyriausybës atstovø veiklà [11]. Vi-daus reikalø ministerija organizuoja Vyriausybës atstovø ir kitø suinteresuotø institucijø pa-sitarimus, skelbia bei vykdo jø priëmimo á pareigas konkursus ir pan.

29

Vyriausybës atstovai kiekvienà pusmetá apie savo veiklà privalo informuoti Vyriausybæ, apskrities virðininkà ir priþiûrimas savivaldybes. Informacijà apie savo veiklà Vyriausybës at-stovai Vyriausybei pateikia per Vidaus reikalø ministerijà, kuri per vienà mënesá nuo informa-cijos gavimo dienos apibendrina Vyriausybës atstovø pateiktà informacijà ir perduoda jà Vy-riausybei. Tai pagrindinë Vyriausybës atstovø tarnybø atsiskaitymo forma, kurios reikðmë ir praktinë nauda savivaldybiø veiklai ðiandien labai abejotina.

Vyriausybës atstovo informacijos apie savo veiklà pateikimo Vyriausybei, apskrities virðininkui ir priþiûrimoms savivaldybëms tvarkà nustato Vidaus reikalø ministro 2003 m. bir-þelio 24 d. ásakymas Nr. IV–234 „Dël Vyriausybës atstovo informacijos apie savo veiklà pa-teikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei, apskrities virðininkui ir priþiûrimoms savivaldy-bëms tvarkos patvirtinimo“. Ið jo struktûros matyti, kad jame fiksuojamas prieðtaraujanèiø Konstitucijai ir ástatymams savivaldybës priimtø teisës aktø skaièius, Vyriausybës atstovø pateiktø motyvuotø teikimø svarstyti teisës akto sustabdymo ir jo pakeitimo ar panaikinimo klausimus skaièius, Vyriausybës atstovø reikalavimø, pateiktø savivaldybës vieðojo administ-ravimo subjektams, neatidëliojant ágyvendinti ástatymà ar vykdyti Vyriausybës sprendimà skaièius, Vyriausybës atstovo paduotø praðymø ir ieðkiniø teismams skaièius. Vadinasi, iða-nalizavus anksèiau minëtà ásakymà ir juo remiantis parengtà atskirø Vyriausybës atstovø in-formacijà apie Vyriausybës atstovø veiklà 2003 m. I–II pusmetá, galima teigti, jog ðios infor-macijos pateikimas savivaldybëms neturi jokios praktinës naudos ir neatlieka jokiø preven-ciniø funkcijø. Tai paprasèiausiai yra statistinis dokumentas, kuriame konstatuojami tik skai-èiai.

Remdamasi Vyriausybës atstovø pateikta informacija Vidaus reikalø ministerija rengia ataskaità Vyriausybei. Joje akcentuojamas Vyriausybës atstovø atliktø veiksmø bendras skaièius. Dràsiai galima teigti, jog ir Vyriausybës atstovo teikiama informacija, ir Vidaus rei-kalø ministerijos, remiantis Vyriausybës atstovø pateikta informacija, parengta apibendrinta informacija apie jø veiklà yra statistinio pobûdþio, t. y. pabrëþiamas ágaliojimø ágyvendinimo bûdø, kuriø imtasi savivaldybëse, skaièius. Taigi ði informacija neturi jokios praktinës reikð-mës savivaldybëms, nes nëra akcentuojami daþniausiai jø daromi paþeidimai ir tikrovës ne-atitinkanèios ástatymø ir kitø teisës aktø nuostatos. Jø akcentavimas ateityje leistø kitoms sa-vivaldybëms iðvengti klaidø.

Nepalankiai savivaldybës vertina ir kai kurias Vyriausybës atstovui suteiktas teises. Daugumai savivaldybiø ðiandien yra problema realiai ágyvendinti Savivaldybiø administraci-nës prieþiûros ástatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktà, t. y. pateikti Vyriausybës atstovui visus savivaldybës institucijoms (tarybai, merui ir administracijos direktoriui) pateiktus priimti teisës aktø projektus. Atlikus empiriná tyrimà, nustatyta, kad kiekviena savivaldybë vidutinið-kai per mënesá Vyriausybës atstovui pateikia iki 40 savivaldybës tarybos sprendimø, iki 20 merø potvarkiø ir iki 127 savivaldybës administracijos direktoriaus ásakymø projektø. Tiesa, galima iðskirti grupæ savivaldybiø, kurios teikia tik savivaldybës tarybos ir administracijos di-rektoriaus priimamø teisës aktø projektus. Kai kurios kitos savivaldybës Vyriausybës atstovui pateikia tik savivaldybës tarybos sprendimø projektus.

Kiekvienas Vyriausybës atstovas priþiûri 4–8 savivaldybiø veiklà, todël vidutiniðkai per mënesá jam yra pateikiama keli ðimtai parengtø priimti ávairiø savivaldybiø institucijø teisës aktø projektø. Vyriausybës atstovo tarnybos nespëja juridiðkai visø jø ávertinti arba savival-dybëms pradeda raðyti motyvuotus teikimus ir reikalavimus ágyvendinti ástatymus, kai teisës aktai jau bûna priimti ir jau praëjæ nemaþai laiko nuo jø ásigaliojimo, o tai sukelia atitinkamas pasekmes. Ypaè daug problemø savivaldybëms kelia mero potvarkiø ir savivaldybës admi-nistracijos direktoriaus ásakymø projektø teikimas, nes jie, kaip áprasta, yra priimami operaty-viai (ið anksto neplanuojant) ir juos prieð kelias dienas pateikti Vyriausybës atstovo tarnybai yra neámanoma.

Vyriausybës atstovai nelabai aktyviai naudojasi teise dalyvauti savivaldybiø tarybø po-sëdþiuose. Tik kelios savivaldybës nurodë, kad posëdþiuose Vyriausybës atstovai dalyvauja visada arba labai daþnai, dauguma – ne visada, kai kurie – 1 arba 2 kartus per metus. Galbût

30

daþnesnis jø dalyvavimas savivaldybiø tarybø posëdþiuose turëtø veiksmingesná poveiká, todël svarstytina bûtinybë nustatyti, jog Vyriausybës atstovø dalyvavimas savivaldybiø tarybø posëdþiuose yra ne teisë, o pareiga.

Pagal Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymà, savivaldybës tarybos posë-dþiuose gali dalyvauti tik Vyriausybës atstovas. Vietoj jo kiti Vyriausybës atstovo tarnybos valstybës tarnautojai negali dalyvauti ir negali informuoti savivaldybiø tarybos nariø, kad svarstomi projektai neatitinka Konstitucijos ar ástatymø. Susidaro paradoksali situacija, nes gali atsitikti taip, kad vienu metu tarybos posëdþiai vyks dviejose ar daugiau savivaldybiø ir visuose juose Vyriausybës atstovas fiziðkai negalës suspëti dalyvauti. Taigi reikëtø nustatyti, jog Vyriausybës atstovas savivaldybës tarybos posëdþiuose gali ágalioti dalyvauti Vyriausy-bës atstovo tarnybos valstybës tarnautojà ir suteikti jam Vyriausybës atstovo teises.

Galima teigti, kad Vyriausybës atstovø tarnybø veiklai trûksta vieðumo. Nors Savival-dybiø administracinës prieþiûros ástatymo 8 straipsnis ir ápareigoja jas teikti informacijà apie savo veiklà Vyriausybei, apskrièiø virðininkams ir priþiûrimoms savivaldybëms, taèiau ði in-formacija turi tik statistiná pobûdá. Minëtas ástatymas neápareigoja Vyriausybës atstovø tar-nybø informuoti savo apskrities savivaldybiø apie kitø apskrities savivaldybiø padarytas klai-das. Be to, bûtina atkreipti dëmesá á tai, kad Vyriausybës atstovø tarnybos apskrityse netgi neturi savo internetinio puslapio. Jame paskelbta informacija apie kitø savivaldybiø padary-tus paþeidimus bûtø ypaè veiksminga prevencinë priemonë. Ðia informacija taip pat galëtø naudotis ir visuomenë. Ðiandien visuomenei tokia informacija neprieinama, nes nëra vieðai skelbiama.

Taigi apibendrinant reikia pabrëþti, jog atlikta savivaldybiø administracinës prieþiûros modelio analizë rodo, kad 2002 m. gruodþio 10 d. priimtas Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo pakeitimo ástatymas ne tik kad neiðsprendë iki tol visø ðioje srityje eg-zistavusiø teisinio reguliavimo problemø, bet atsirado ir naujø, todël artimiausiu metu anks-èiau minëtà ástatymà reikëtø tobulinti.

Iðvados

1. Vyriausybës atstovo statuso raidà, atkûrus nepriklausomybæ, galima skirstyti á ketu-ris etapus: pirmasis apima 1993–1996 metø laikotarpá, per kurá buvo nustatyti naujo savival-dybiø veiklos teisëtumo prieþiûros instituto organizavimo legitiminiai pagrindai; antrasis eta-pas –1996–1998 metø laikotarpis, kai ðià funkcijà vykdë apskrièiø virðininkai; treèiasis – nuo 1998 metø iki 2003 m. sausio 1 d., kai Vyriausybës atstovai savo potvarkiu galëjo sustabdyti ástatymams prieðtaraujanèio teisës akto vykdymà; ketvirtasis etapas – nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. nuo Savivaldybiø administracinës prieþiûros ástatymo naujos redakcijos ásigaliojimo dienos.

2. Skiriamos trys Vyriausybës atstovø veiklos ágyvendinimo formos: motyvuotas teiki-mas, raðytinis reikalavimas ir kreipimasis á teismà. Motyvuotas teikimas raðomas, kai savi-valdybës institucijos priima teisës aktus, prieðtaraujanèius Konstitucijai, ástatymams ar Vy-riausybës sprendimams; raðytinis reikalavimas raðomas, kai neágyvendinami priimto ásta-tymo ar Vyriausybës sprendimo reikalavimai; á teismà kreipiamasi, kai neágyvendinami ásta-tymai, nepanaikinami prieðtaraujantys Konstitucijai, ástatymams ar Vyriausybës sprendi-mams norminiai teisës aktai arba paþeidþiamas vieðasis interesas.

3. Remiantis atlikta analize, galima teigti, jog ne visiðkai aiðku, kokiais kriterijais re-miantis yra nustatomas didþiausias leistinas etatø Vyriausybës atstovø tarnybose skaièius.

4. Jokiame galiojanèiame teisës akte tiksliai ir aiðkiai nëra nustatyta Vyriausybës at-stovo tarnybos organizacinë teisinë forma. Nors Vyriausybës atstovo tarnybos nuostatuose ji traktuojama kaip valstybës ástaiga, taèiau galiojantys Lietuvos teisës aktai tokios institucijø organizacinës-teisinës formos neiðskiria.

31

5. Vyriausybës atstovø tarnybø veiklai akivaizdþiai trûksta vieðumo. Jø teikiamos ata-skaitos Vidaus reikalø ministerijai (o ði teikia Vyriausybei) turi tik statistiná pobûdá ir neatlieka jokiø prevenciniø funkcijø. Su ðiomis ataskaitomis turëtø bûti leidþiama susipaþinti ir visuo-menës nariams.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1992. 2. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“

// Valstybės žinios. 1990. Nr. 9–224. 3. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1990. Nr. 7–170. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. 749 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės atstovų regionuose“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 52–1019. 5. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas // Valstybės žinios.

1994. Nr. 60–1183. 6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pri-pažinimo netekusiu galios įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos „A“ lygio valdininkų pareigybių sąrašo papildymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 18–435.

7. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 127–5748.

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1641 „Dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų, skaičiavimo patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003. Nr. 121–5484.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Valstybės žinios. 1994. Nr. 43–772. 10. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 66–2130. 11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 25 d. nutarimas Nr. 354 „Dėl įgaliojimų

suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą“ // Valstybės žinios. 2003. Nr. 30–1245.

♦♦♦

Administrative Supervision of Municipalities: Development, Legal Regulation and Problems

Dr. Audrius Bakaveckas

Law University of Lithuania

Keywords: administrative supervision, the representative of the Government, munici-palities.

SUMMARY

Before the approval of the Constitution of Republic of Lithuania, a lawfulness of activities of

municipalities was supervised by prosecuting institutions. The Constitution of Republic of Lithuania approved on 25 October 1992 foresees a special official for general legal supervision of

32

municipalities; such official should be a Representative of the Government. The powers and the procedure of their realization are provided by the Law on a Representative of the Government approved on 1 July 1993.

In December 1996, the institution of the Representative of the Government was liquidated and a supervision of lawfulness of activities of municipalities was transferred to heads of counties. The latter practiced these powers for the period of one year and half. The Constitutional Court in its resolution dated 18 February 1998 stated that merging of the constitutional institute of administrative supervision of activities of municipalities with another institute (heads of counties) contradict the provisions of the Articles 120 Part 2, Article 123 Parts 2 and 3.

On an implementation of the above–mentioned resolution of the Constitutional Court, the Law on an Administrative Supervision of Municipalities had been developed and approved on 14 May 1998. The expert group formed by European Council in 2001 assessed the local level of democracy in Lithuania and recommended to provide an advantage to motivated recommendations, not to supervision, in order to suspend an implementation of decisions of local authorities. This resulted a development of the Law on Alteration of the Law on an Administrative Supervision of Municipalities and its approval on 10 December 2002.

Although the said Law annulled the right of Representatives of the Government to suspend an implementation of decisions of local authorities, it extended their rights. Municipalities particularly negatively assess the provision that obliges them to provide all projects of legal norms approved by councils of municipalities, mayors and directors of municipal administrations to the service of the Representative of the Government. The requirements to a pretender to a post of the Representative of the Government were assessed negatively as well, because a juridical education is not required. The new redaction of the law had not settled other aspects of the activities of Representatives of the Government that were negatively treated up to now. For example, their reports on activities to be provided to municipalities, the Ministry of Interior and the Government are of a statistical character only and do not perform any preventive functions.

In the Article, the legal status of the Representative of the Government, the internal organizing structure of their services, the forms of realization of powers of Representatives of the Government and the problems of their activities are discussed as well.

33

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 34–40

ELEKTRONINĖS VALDŽIOS TEISINIO REGLAMENTAVIMO PRIELAIDOS: ESAMŲ INICIATYVŲ LIETUVOJE ANALIZĖ

Doc. dr. Mindaugas Kiškis

Doktorantas Tadas Limba Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Teisinës informatikos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 71 Elektroninis paðtas infdep@ltu.lt Pateikta 2004 m. balandžio 7 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 14 d.

Pagrindinės sąvokos: informacinės technologijos, elektroninė valdžia, elektroninė vyriau-sybė, elektroninės viešosios paslaugos.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos elektroninės valdžios teisinio reglamentavimo prielaidų pro-blemos, tarp jų ypač svarbi elektroninės valdžios sąvokos formulavimo ir suvienodinimo pro-blema, bei elektroninės valdžios teisinio reglamentavimo formų ypatumai. Autoriai analizuoja Lietuvos teisės aktus ir iniciatyvas, reglamentuojančius elektroninę valdžią bei jos institutus. Pabrėžiami šių teisės aktų skirtumai, identifikuojami pagrindiniai trūkumai. Straipsnio išva-dose autoriai siūlo identifikuoti ir suformuluoti universalias elektroninės valdžios teisinio reg-lamentavimo prielaidas, kurios galėtų būti konkrečių elektroninės valdžios teisinio reglamenta-vimo iniciatyvų pagrindas.

Áþanga

Elektroninë valdþia daþniausia suvokiama kaip valstybinës valdþios tàsa elektroninëje erdvëje ir pasireiðkia kaip valstybës funkcijø realizavimas pasitelkiant informacines techno-logijas [1]. Elektroninë valdþia yra vienas ið bûdø pagerinti visuomenës ir valdþios komuni-kavimo kokybæ, modernizuoti valstybës valdymà, sëkmingai vykdyti valstybës reformà, pri-sitaikant prie þiniø visuomenës reikalavimø. Dël ðiø prieþasèiø elektroninë valdþia gali ir turi tapti vienu ið valstybës strateginio valdymo veiksmingo ágyvendinimo veiksniø bei prioritetø.

Elektroninës valdþios teisinë aplinka yra ypaè reikðminga elektroninës valdþios funk-cionalumo dalis, átvirtinanti pagrindinius principus ir prielaidas, kuriais remiantis yra reali-zuojami ir funkcionuoja konkretûs elektroninës valdþios mechanizmai. Elektroninës valdþios svarba sàlygoja ir ypatingà elektroninës valdþios teisinës aplinkos svarbà, nes elektroninë valdþia negali tinkamai funkcionuoti, jei nëra nuoseklios teisinës aplinkos. Teisinës aplinkos trûkumai sàlygoja netinkamà ar nepakankamà elektroninës valdþios funkcionalumà arba neadekvatø elektroninës valdþios funkcijø ágyvendinimà. Ðiandieniniai moksliniai tyrimai, nagrinëjantys elektroninës valdþios paslaugø kokybæ [2; 3] bei elektroninës skirties proble-

34

mas elektroninëje valdþioje [4], patvirtina elektroninës valdþios teisinës aplinkos lemiamà reikðmæ elektroninës valdþios ir net apskritai þiniø visuomenës realizavimui [5].

Remiantis mokslo darbais, nagrinëjanèiais elektroninës valdþios teisinæ aplinkà, straipsnyje plëtojama svarbiausiø elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo institutø analizë. Straipsnio pirmoje dalyje analizuojamos elektroninës valdþios teisinio reglamenta-vimo iniciatyvos Lietuvoje. Antroje dalyje pateikiama svarbiø elektroninës valdþios teisës aktø trûkumø analizë, kartu analizuojama ir elektroninës valdþios kategorijos problema. Tre-èioje dalyje analizuojamos elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo praktinio ágyvendi-nimo problemos – didþiausias dëmesys skiriamas elektroninës valdþios ágyvendinimo faziø (lygiø) identifikavimui. Iðvadose konstatuojama, jog bûtina identifikuoti ir suformuluoti uni-versalias elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo prielaidas, kurios galëtø bûti konkre-èiø nacionaliniø elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo iniciatyvø pagrindas.

1. Elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo iniciatyvos Lietuvoje

2002 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos Seimas, apibrëþdamas pagrindinius ðalies plëtros ilgalaikës perspektyvos tikslus, nusprendë áteisinti ilgalaikæ valstybës raidos strate-gijà. 2002 m. lapkrièio 12 d. buvo priimtas Seimo nutarimas „Dël valstybës ilgalaikës raidos strategijos“, kuriame betarpiðkai formuluojami elektroninës valdþios vystymo prioritetai Lie-tuvoje – veiksmingas elektroninës valdþios vystymasis Lietuvos valstybëje besàlygiðkai sie-jamas su moderniø informaciniø ir telekomunikaciniø technologijø naudojimu vieðajame administravime.

Minëtame nutarime formuluojamos kelios elektroninës valdþios vystymo Lietuvoje prielaidos. Nutarimo 3 skirsnio „Ilgalaikiai valstybës raidos prioritetai ir jø ágyvendinimo kryptys“ 2 dalyje „Gyventojø kompetencija“ numatyta ágyvendinti ðalies gyventojø teisæ á greità, saugø ir pigø internetà. Taigi galima teigti, jog sëkminga elektroninës valdþios plëtra ðiame teisës akte glaudþiai siejama su lengvai gaunamomis kokybiðkomis interneto paslau-gomis.

Nutarimo 3 skirsnio „Ilgalaikiai valstybës raidos prioritetai ir jø ágyvendinimo kryptys“ 3 dalyje „Valstybës valdymas ir savivalda“ elektroninës valdþios projektø ágyvendinimas ir elektroninës vyriausybës plëtra numatyti kaip pagrindinës strateginës kryptys, padedanèios gerinti valdymo kokybæ ir operatyvumà, sumaþinti valstybës tarnautojø skaièiø ir pan. Kitaip tariant, elektroninës valdþios plëtra turi padaryti vieðàjá administravimà veiksmingesná. Mi-nëtoms strateginëms kryptims taip pat priklauso:

• Naujø informaciniø ir telekomunikaciniø technologijø taikymas, teikiant vieðojo administravimo paslaugas gyventojams ir verslui. Valstybë turi rûpintis informaciniø technologijø diegimu vieðojo administravimo srityje ir taip skatinti valdþios institucijø veiklos veiksmingumà. Be to, turi bûti plëtojamos elektroniniu bûdu teikiamos pa-slaugos ir elektroninë demokratija.

• Informaciniø technologijø naudojimas: a) kuriant visiðkai funkcionalià, integralià valstybës registrø sistemà ir uþtikrinant ðiø

registrø sàveikà, sukauptø duomenø kokybæ ir lengvà naudojimà, b) diegiant svarbiausias valstybës institucijø, savivaldybiø ir teismø tarpusavyje

sàveikaujanèias informacines sistemas. • Informaciniø technologijø laimëjimø pritaikymas, atveriantis naujas gyventojø bendra-

darbiavimo su valdþios institucijomis, skaidresnio valdymo, aiðkesnio sprendimø pri-ëmimo galimybes. Gyventojams turi bûti sudarytos naujos galimybës bendrauti ir dirbti su vieðojo administravimo institucijomis jiems patogiu laiku, bet kurioje vietoje ir ávairiais bûdais.

• „Vieno langelio“ principo internete ágyvendinimas ir valdþios priimamø sprendimø skaidrumo uþtikrinimas, suteikiantis galimybæ kiekvienam gyventojui ar ûkio subjek-tui veiksmingai pasinaudoti savo teisëmis:

35

a) ginti savo interesus vieðojo administravimo (valstybës ir savivaldybiø) instituci-jose,

b) gauti operatyvius ir kuo iðsamesnius atsakymus á rûpimus klausimus, c) veiksmingai apskøsti neteisëtus valstybës tarnautojø veiksmus.

Minëtos prielaidos gali bûti laikomos elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo ið-eities principais ir pradinëmis reglamentavimo sritimis, kurios turi bûti toliau plëtojamos ðiuo metu rengiamoje Elektroninës valdþios koncepcijoje.

Priëmusi minëtà nutarimà, formuluojantá elektroninës valdþios reglamentavimo ir ágy-vendinimo gaires, Lietuvos Respublikos Vyriausybë pradëjo svarstyti elektroninës valdþios kûrimo ðalyje galimybes. Buvo þengtas svarbus elektroninës valdþios kûrimo þingsnis – 2000 metais parengtas Lietuvos Ministro Pirmininko potvarkis „Dël darbo grupës elektroni-nës Vyriausybës koncepcijai parengti sudarymo“. Ðiame potvarkyje ávardyti du pagrindiniai tikslai:

1) parengti valdþios institucijø interneto svetainiø koncepcijà; 2) parengti e. vyriausybës koncepcijà. Siekiant pirmojo tikslo, svarbu uþtikrinti gyventojams lengvà ir greità informacijos pa-

ieðkà. Dël to visos centrinës valdþios institucijos turi pasirûpinti, kad bûtø sukurtos jø inter-neto svetainës. Taip pat aktualu, kad sukurtose interneto svetainëse bûtø pateikiama kuo daugiau reikiamos aiðkiai struktûrizuotos ir kokybiðkos informacijos. Bûtina atkreipti dëmesá, kad informacijos kokybë valdþios institucijø interneto svetainëse vertinama pagal specialiai parengtus informacijos vertinimo kriterijus ir, kaip patvirtina atlikti moksliniai tyrimai, ðiuo metu yra nepakankama [4].

Realizuojant antràjá tikslà, numatyta parengti Vyriausybës paslaugø teikimo internetu planà. Visos vieðosios paslaugos, kurios yra teikiamos tradiciniais bûdais ir metodais, turi bûti teikiamos internetu, naudojantis kompiuterinëmis ir telekomunikacinëmis technologijo-mis, iðskyrus tas vieðàsias paslaugas, kuriø teikimo neámanoma transformuoti.

Vadovaujantis ðiuo potvarkiu, tais paèiais metais buvo parengtas Elektroninës vyriau-sybës koncepcijos projektas. Ðios koncepcijos preambulëje nurodoma, jog „dokumente pateikiami principai, nurodantys strateginæ kryptá, kaip, pritaikant verslo valdymo modelá ir panaudojant informacines technologijas, keisis vieðojo administravimo sektorius.“ Pagrindi-niai koncepcijos tikslai:

• Ádiegti veiksmingas priemones, ágalinanèias valstybës valdymà pritaikyti pagal ðiuolaikinius poreikius. Iðanalizuoti ir pertvarkyti sprendimø priëmimo modelius taip, kad valstybës valdymas atitiktø ðiuolaikines vadybos þinias;

• Padidinti valstybës institucijø paslaugø teikimo greitá ir pagerinti kokybæ, pritaikant in-formacines technologijas informacijai apdoroti ir valdyti bei teikiant paslaugas elekt-roniniais kanalais.

2001 m. buvo parengtas Elektroninës valdþios koncepcijos pirmasis projektas. Doku-mento preambulëje pabrëþiama, kad koncepcijoje „pateikiami principai, nurodantys strate-ginæ kryptá, kaip, pritaikydamas naujas informacines ir telekomunikacines technologijas, vie-ðojo administravimo sektorius gerins paslaugø teikimà verslui ir pilieèiams“. Projekte iðski-riami tokie tikslai:

• Ádiegti veiksmingas priemones, ágalinanèias valstybës valdymà pritaikyti pagal ðiuolaikinius poreikius.

• Ið esmës pagerinti valstybës institucijø paslaugø teikimo kokybæ, pritaikant informaci-nes technologijas informacijai apdoroti ir valdyti bei teikiant paslaugas elektroniniais kanalais.

2. Elektroninës valdþios teisinio reglamentavimo Lietuvoje trûkumai

Iðanalizavus minëtus dokumentus, galima teigti, kad Elektroninës vyriausybës kon-

cepcijos ir Elektroninës valdþios koncepcijos projektuose ávardyti tikslai ið esmës nesiskiria.

36

Ir Elektroninës vyriausybës koncepcija, ir Elektroninës valdþios koncepcija siekiama to pa-ties – informacinëmis technologijomis modernizuoti valstybës valdymà ir padidinti vieðojo administravimo institucijø teikiamø paslaugø veiksmingumà. Vis dëlto lyginant ðiø dviejø do-kumentø preambules, iðryðkëja esminis skirtumas – Elektroninës vyriausybës koncepcija siekiama modernizuoti, pritaikant informacines technologijas, vieðojo administravimo sekto-riø, o Elektroninës valdþios koncepcijos projektu siekiama, pritaikant informacines technolo-gijas, gerinti vieðojo administravimo institucijø teikiamas paslaugas gyventojams ir priva-tiems ûkio subjektams. Ðis skirtumas sàlygoja keletà kolizijø:

• Jei minëtø teisiniø dokumentø turiniai ið esmës nesiskiria, tai ðiø dokumentø preambulëse ávardytos prielaidos taip pat neturëtø skirtis.

• Jei Elektroninës vyriausybës koncepcijos ir Elektroninës valdþios koncepcijos nuostatos, tikslai, uþdaviniai ir siekiniai identiðki, tai to paties turinio dokumentus va-dinti skirtingais pavadinimais nëra tikslinga.

Svarbu tai, kad elektroninės valdžios ir elektroninės vyriausybės sàvokos nëra tapaèios. Elektroninė valdžia moksliniuose ðaltiniuose suprantama kaip visuomenës ir valdþios ben-dravimas internetu, naudojant informacines ir telekomunikacines technologijas, elektroniniø vieðøjø paslaugø teikimas visuomenei [1; 6]. Elektroninė vyriausybė moksliniuose ðaltiniuose ávardijama kaip valdþios institucijø administravimas, naudojant informacines technologijas, valdþios institucijø tarpusavio bendravimas internetu (pasikeitimas ávairia informacija, elekt-roniniø vieðøjø paslaugø ruoðimas ir pan.) [6]. Apibendrinant galima teigti, kad elektroninė valdžia yra platesnë sàvoka nei elektroninė vyriausybė.

Remiantis atlikta Lietuvos teisës aktø ir iniciatyvø (projektø), reglamentuojanèiø elekt-roninæ valdþià, analize, galima teigti, kad elektroninės valdžios ir elektroninės vyriausybės sà-vokos yra klaidingai tapatinamos ir painiojamos. Ði kolizija sàlygoja minëtø teisës aktø si-steminá ir hierarchiná konfliktà teisës sistemoje, be to, sunkina jø ágyvendinimà. Bûtina pa-brëþti, kad ði kolizija yra viena ið Elektroninës valdþios koncepcijos projektø kritikos aðiø [6].

Deja, minëti trûkumai nebuvo pakankamai iðanalizuoti, kai pasirinktas skubotas elekt-roninës valdþios teisinio reglamentavimo bûdas. 2002 m. gruodþio 31 d. Lietuvos Respubli-kos Vyriausybë priëmë nutarimà „Dël Elektroninës valdþios koncepcijos patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta Elektroninës valdþios koncepcija. Koncepcija siekiama ádiegti elektroninæ valdþià, kad valstybës valdymas taptø atviresnis, demokratiðkesnis, veiksmingesnis. Kon-cepcijoje iðskirti tokie tikslai, beveik nesiskiriantys nuo ðio dokumento parengtuose projek-tuose apibrëþtø tikslø:

• Didinti Lietuvos Respublikos vykdomosios valdþios sprendimø priëmimo skaidrumà. • Kokybiðkiau ir veiksmingiau teikti visuomenei, verslo subjektams ir institucijoms

vieðàsias paslaugas ir informacijà, panaudojant informaciniø technologijø teikiamas galimybes.

Ir Elektroninës vyriausybës koncepcijos, ir Elektroninës valdþios koncepcijos projek-tuose buvo numatyta visas vieðojo administravimo institucijø teikiamas paslaugas, jei tik ámanoma sutvarkyti techniðkai, iki 2005 metø teikti internetu arba kitais nuotoliniais bûdais.

Elektroninës vyriausybës koncepcijoje ir Elektroninës valdþios koncepcijoje numatyti elektroniniø vieðøjø paslaugø teikimo ágyvendinimo pabaigos terminai yra akivaizdþiai ne-realûs. 2003 m. Lietuvoje atliktø moksliniø tyrimø – Visuomenës ir valdþios ryðio internete kokybës analizës bei Elektroniniø vieðøjø paslaugø teikimo galimybiø tyrimo Lietuvoje – re-zultatai parodë, kad ðiuo metu tik labai nedidelë dalis vieðojo administravimo institucijø pa-slaugø teikiama internetu.

3. Elektroninës valdþios teisës aktø praktinio ágyvendinimo aspektai

Elektroninës valdþios koncepcijos 5 dalyje „Tikslai ir uþdaviniai“ numatyta, kad „nuo 2005 metø vieðosios paslaugos Lietuvos Respublikos gyventojams ir verslo subjektams bûtø

37

teikiamos panaudojant skaitmenines technologijas (internetà, mobiliuosius telefonus ir kt.).“ Ðiame teisës akte vieðøjø paslaugø perkëlimas á internetà suskirstytas á keturis lygius:

• Pirmasis lygis – informacinio pobûdþio vieðosios paslaugos. Institucija pateikia vie-ðàjà informacijà internetu.

• Antrasis lygis – dalinë transakcija. Institucija pateikia vartotojui savo tinklalapiuose ið dalies automatizuotas formas ir anketas, kurias vartotojas gali naudoti (pvz., pateikti institucijai duomenis).

• Treèiasis lygis – dalinis interaktyvumas. Vartotojo tapatybë nustatoma sistemoje. Jis gali pateikti klausimus, á kuriuos institucija atsako, taèiau vieðoji paslauga (pvz., pa-þyma) pristatoma neelektronine forma.

• Ketvirtasis lygis – visiðkas interaktyvumas. Baigtas e. valdþios projektas. Vartotojas elektroniniais kanalais pateikia uþklausà ir gauna galiojanèià elektroninæ vieðàjà pa-slaugà.

Tikëtina, kad rengiant ir priimant Elektroninës valdþios koncepcijà, buvo atsiþvelgta á faktinæ vieðøjø paslaugø teikimo, naudojant informacines ir telekomunikacines technologijas, padëtá ir nuspræsta, jog visø tradiciniais bûdais teikiamø vieðøjø paslaugø nebus ámanoma perkelti á elektroninæ erdvæ per pakankamai trumpà laikà – iki 2005 metø. Dël ðios prieþasties Elektroninës valdþios koncepcijoje numatyta iki 2005 metø visas vieðàsias paslaugas, kurias administruoja vieðosios institucijos, perkelti á internetà iki treèiojo lygio arba teikti kitais nuo-toliniais bûdais (iðskyrus vieðàsias paslaugas, kurios negali bûti teikiamos nuotoliniu bûdu, pvz., vieðàsias paslaugas, kurias teikiant privalo dalyvauti pats valstybës tarnautojas).

Bûtina atkreipti dëmesá, kad uþsienio mokslo darbuose, nagrinëjanèiuose elektroninës valdþios problematikà [7; 8], formuluojami elektroniniø vieðøjø paslaugø perkëlimo á elektro-ninæ erdvæ brandos lygiai skiriasi nuo ávardytø Elektroninës valdþios koncepcijoje [9]. Elekt-roniniø vieðøjø paslaugø teikimo internetu branda suskirstyta á tokias fazes [9]:

• Pirmoji fazë – informacija. Elektroniniu bûdu (interneto svetainëje) tik pateikiama informacija.

• Antroji fazë – vienkryptis interaktyvumas. Vartotojui suteikiamos platesnës galimybës, pavyzdþiui: jis internetu gali atsisiøsti elektronines formas, taèiau uþpildæs jas turi pateikti tradiciniais bûdais: paðtu, faksu, asmeniðkai ar pan.

• Treèioji fazë – dviejø krypèiø interaktyvumas. Elektroniniu bûdu galima ne tik gauti, bet ir pateikti uþpildytas paraiðkos formas ir pan.

• Ketvirtoji fazë – transakcijos: reiðkia visiðkà aptarnavimà internete, jis apima formø atsiuntimà, pateikimà ir uþmokëjimà, jei bûtina.

Atlikus Elektroninës valdþios koncepcijoje átvirtintø ir uþsienio mokslo darbuose bei ES valstybiø teisës aktuose iðskiriamø vieðøjø paslaugø perkëlimo á elektroninæ erdvæ lygiø (fa-ziø) turiniø lyginamàja analizæ, galima daryti iðvadà kad lygiø (faziø) turinys yra labai pana-ðus, taèiau skiriasi identifikuotø lygiø (faziø) pavadinimai.

Elektroninës valdþios koncepcijoje ávardytas vieðosios paslaugos perkëlimo á internetà brandos antrasis lygis – dalinë transakcija mokslo darbuose, nagrinëjanèiuose elektroninës valdþios problematikà, neturi tiesioginio analogo, taèiau pagal savo poþymius yra artimas vienos krypties interaktyvumo lygiui. Iðsamiai iðanalizavus ðiø lygiø turiná, galima teigti, kad vartojama dalinės transakcijos sàvoka neatskleidþia atitinkamo lygio esmës, todël yra netin-kama, o jos vartojimas minëtam elektroninës vieðosios paslaugos teikimo lygiui apibrëþti yra moksliðkai abejotinas.

Panaðiø neatitikimø galima pastebëti ir nagrinëjant treèiàjá elektroniniø vieðøjø pa-slaugø teikimo lygá. Lietuvos Respublikos elektroninës valdþios koncepcijoje ávardytas vie-ðosios paslaugos perkëlimo á internetà brandos treèiasis lygis – dalinis interaktyvumas mokslo darbuose ávardijamas kaip dviejø krypèiø interaktyvumas. Svarbu atkreipti dëmesá á patá lygio apibûdinimà, kuris turi pristatyti atitinkamus objektyvius lygio poþymius. Elektroni-nës valdþios koncepcijoje ir teorijoje treèiasis lygis interpretuojamas panaðiai: vieðøjø insti-tucijø interesantas gali gauti, uþpildyti ir pateikti formas arba pateikti uþklausas ir gauti atsa-

38

kymus ið vieðøjø institucijø elektronine forma. Interaktyvumas mokslo darbuose, analizuo-janèiuose elektroninæ valdþià, ið esmës siejamas su sàveika tarp dviejø savarankiðkø elekt-roninës valdþios subjektø. Jeigu galima bûtø tik atsisiøsti formas arba paraiðkas internetu, tai atitiktø tik vienos krypties arba dalinës sàveikos (interaktyvumo) internete poþymius. Jeigu galima ne tik gauti, bet ir uþpildytas paraiðkas iðsiøsti internetu, ðios galimybës atitinka dviejø krypèiø sàveikos (interaktyvumo) internete poþymius.

Treèiojo elektroninës valdþios lygio – dalinio interaktyvumo analizë suponuoja, kad Elektroninës valdþios koncepcijoje pateikto elektroniniø vieðøjø paslaugø teikimo treèiojo ly-gio pavadinimas neatitinka ðio lygio turinio. Dalinis interaktyvumas apibûdina tik elektroninës valdþios teorijoje apibrëþtus antrojo elektroniniø vieðøjø paslaugø teikimo lygio poþymius. Apibûdinant treèiàjá elektroninës valdþios brandos lygá, vartotinas terminas dviejų krypčių interaktyvumas, kurá formuluoja mokslininkai, tiriantys elektroninæ valdþià.

Vieðøjø paslaugø perkëlimo á internetà brandos ketvirtasis lygis Elektroninës valdþios koncepcijoje ávardijamas kaip visiškas interaktyvumas, o mokslo darbuose daþniausia varto-jamas terminas transakcijos. Ðio lygio poþymiai ið esmës analogiðki.

Iðvados

Atlikta analizë atskleidë bent dvi reikðmingas elektroninës valdþios teisinio reglamen-tavimo problemas: elektroninės valdžios legalinës sàvokos nenuoseklumà, jos painiojimà su elektroninės vyriausybės sàvoka ir vieðøjø paslaugø perkëlimo á internetà brandos lygiø identifikatoriø trûkumus – tik pirmojo vieðøjø paslaugø perkëlimo á internetà brandos lygiø identifikatoriø sàvokos interpretacija ir turinys sutampa Elektroninës valdþios koncepcijoje ir mokslo darbuose, nagrinëjanèiuose elektroninës valdþios problematikà.

Elektroninës valdþios teisinis apibrëþimas bei ágyvendinimo lygiø teisinis identifikavi-mas yra pagrindinës elektroninës valdþios teisinës aplinkos kategorijos. Ðios teisinës kate-gorijos yra labai reikðmingos, nustatant objektyvius kriterijus elektroninës valdþios teisinës aplinkos ágyvendinimo sëkmës stebësenai ir vëlesniam detaliam elektroninës valdþios teisi-niam reglamentavimui. Pastebimi pagrindinës elektroninës valdþios teisinës aplinkos trûku-mai neabejotinai kliudys elektroninës valdþios tikslø ágyvendinimui per uþsibrëþtus terminus, todël rekomenduotina juos nedelsiant taisyti, atsiþvelgiant á darbe aptartus elektroninës val-dþios mokslo darbø pasiûlymus.

♦♦♦

LITERATÛRA 1. Prins J. E. J. Designing E-Government. On the Crossroads of Technological Innovation and Institu-

tional Change. – Hague: Kluwer Law International, 2002. 2. Petrauskas R., Limba T. Quality of Communication by Internet between Citizens and Governance

// BALTIC IT & T 2002 FORUM: eBALTICS: Towards Effective Public-Private Partnership. – Riga, 2002.

3. Augustinaitis A., Petrauskas R. The First Steps of E-Governance in Lithuania: from Theory to Practice // Electronic Government: Proceedings of First International Conference EGOV 2002. – Berlin: Springer-Verlag, 2002.

4. Kiškis M., Petrauskas R. Tackling the Digital Divide through E-Government Legislation // Eu-rolawyer. 2003. Issue 20.

5. Kiškis M., Petrauskas R. E-Governance: Two Views on Legal Environment // Electronic Govern-ment: Proceedings of Second International Conference EGOV 2003 DEXA. – Berlin: Springer-Ver-lag, 2003.

6. Heeks R. Reinventing Government in the Information Age. International Practice in IT-enabled Pub-lic Sector Reform. – London: Routledge, 2001.

39

7. Kamarck E. C., Nye S. J. Governance.com: Democracy in the Information Age. – Washington D. C.: Brookings Institution Press, 2002.

8. Galindo F. Self-regulation in E-Government: A Step More // Electronic Government: Proceedings of First International Conference. EGOV 2002. – Berlin: Springer-Verlag, 2002.

9. E-Government Indicators for Benchmarking E-Europe. http://europa.eu.int/information_society/ eeurope/2002/action_plan/pdf/egovindicators.pdf

♦♦♦

Premises for Regulation of Electronic Governance: Analysis of Current Initiatives in Lithuania

Doc. Dr. Mindaugas Kiškis

Doctoral Candidate Tadas Limba

Law University of Lithuania

Keywords: information technologies, electronic governance, electronic government, electronic public services.

SUMMARY

The article reviews issues of current e-governance legal regulation initiatives in the Republic of Lithuania. The questions of formulation of e-governance definition, as well as equalization, peculiarities and assessment of the level of implementation of the e-government legal regulations are discussed in the article with special attention. The authors of the article suggest that the legal environment of e-governance is of crucial importance to the development of the knowledge society and knowledge economy, also, for the adaptation of the governmental bodies to the changing societal needs. The authors further argue that initial fundamental legal regulations on e-governance are of paramount importance for the subsequent legislation, as they set the pace and bases for enactment of all regulations relevant to the legal environment of the e-governance.

The authors analyze the legal acts and initiatives regulating e-governance and its institutes from a theoretical and practical perspective. In particular the authors target the Concept of E-Governance, approved by the 31

th of December, 2002 Resolution of Government of Lithuanian Republic, as well

as preceding legal acts of the Seimas and the Government, which currently for the core of the e-governance legal regulations in Lithuania. The above legal acts are reviewed from historical, analytical and comparative perspectives, which allow highlighting of the differences of the legal acts and inconsistencies thereof. The analytical and comparative research is done in the context of the EU countries’ legal-scientific literature on a topic of electronic governance. Such perspective suggests immediate weakness points for the current Lithuanian initiatives. In particular the article identifies the conflicting notions of the electronic governance and electronic government, which are adopted in the legislative texts, as well as inconsistencies of the measures and definitions of the e-governance development levels. Both these issues are critical for the success of the e-governance regulations.

The authors of this article suggest identifying and universalizing the premises of e-governance legal regulation, which could be the presumption for further initiatives of e-governance legal regulation.

40

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 41–62

II. DARBO TEISĖ IR SOCIALINĖ APSAUGA JAV SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS FINANSINĖ PARAMA,

TEIKIAMA NEĮGALIEMS ŽMONĖMS

Doktorantė Dovilė Juodkaitė Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Darbo teisës ir socialinës saugos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 46 33 Elektroninis paðtas dovilej@viltis.lt Pateikta 2004 m. balandžio 21 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugpjūčio 31 d.

Pagrindinės sąvokos: socialinė neįgaliųjų apsauga, invalidumo pensija, negalios pašalpa, negalios įvertinimo procesas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojama Jungtinių Amerikos Valstijų socialinės apsaugos sistema, įvairia forma: pensijomis, negalios pašalpomis ir kitomis piniginėmis išmokomis, teikianti fi-nansinę paramą neįgaliems asmenims. Aprašomos dvi pagrindinės socialinės apsaugos si-stemos programos: Socialinės apsaugos invalidumo draudimo programa ir Papildomos ap-saugos invalidumo pašalpų programa, jų veikimo principai ir kriterijai, veiksmingumas. Straips-nyje taip pat aptariami sistemoje dalyvaujančių subjektų: vartotojų, profesionalų bei įvairių institucijų, įgaliojimai bei kompetencija, pateikiama JAV socialinės apsaugos sistemoje nusta-tyta pripažinimo neįgaliaisiais procedūra, jos kriterijai bei reikalavimai.

Atlikta detali mokslinės literatūros, teisinių dokumentų, t. y. JAV federalinių bei atskirų valstijų įvairaus pobūdžio bei juridinės galios teisės aktų, informacinių bei statistinių duomenų analizė ir autorės praktinė patirtis leidžia daryti tam tikras išvadas dėl JAV socialinės ap-saugos sistemos veikimo bei jos veiksmingumo, garantijų neįgaliems asmenims gauti adekva-čią bei pakankamą finansinę paramą.

Straipsnyje taip pat apžvelgiama Lietuvos teisinė bazė bei veikiančios programos, užtik-rinančios neįgaliems asmenims valstybės teikiamą finansinę paramą. Atsižvelgiant į išsamią JAV socialinės sistemos apžvalgą, pateikiama trumpa lyginamoji šių dviejų valstybių pro-gramų analizė bei galimos tobulinimo kryptys.

Áþanga

Neágalûs þmonës yra viena ið labiausiai paþeidþiamø, socialiai izoliuotø grupiø visuo-menëje. Bûdami savo ðalies pilieèiai, jie turi lygias teises dalyvauti visuomenës gyvenime, su

41

jais susijusiø sprendimø priëmimo procesuose, nesvarbu, koks yra negalios pobûdis, ðie þmonës turi lygias teises jaustis oriais bei lygiaverèiais bendruomenës nariais.

Dël tokiø idëjø nuo 1960 m. daugelyje pasaulio ðaliø prasidëjo neágaliøjø judëjimai, buvo priimami ávairûs tarptautiniai dokumentai, atkreipiantys dëmesá á egzistuojanèià pro-blemà, susidariusià kritiðkà neágaliøjø teisiø situacijà, skelbiantys bei uþtikrinantys neágaliø þmoniø lygiateisiðkumà, orumà bei pilnavertá dalyvavimà visuomenës gyvenime.

2001 m. gruodþio 3 d. Europos Sàjungos Taryba, atsiþvelgdama á Europos neágaliøjø forumo, kitø Europos neágaliøjø nevyriausybiniø organizacijø iniciatyvas, priëmë sprendimà Nr. 2001/903/EB „Dël 2003 metø paskelbimo Europos neágaliøjø metais“ [1]. 2003 metais – Europos neágaliøjø metais buvo siekiama paminëti Jungtiniø Tautø neágaliøjø asmenø de-kadà (1983–1992) bei jau deðimtmetá veikiantá 1993 metais paskelbtà vienà svarbiausiø tarptautiniø dokumentø, susijusiø su neágaliøjø teisëmis, – Jungtiniø Tautø „Lygiø galimybiø teikimo neágaliems þmonëms bendràsias taisykles“, kurios áteisina pagrindinius tarptautinius standartus dël neágaliø asmenø: vaikø, jaunuoliø, suaugusiøjø, lygiø galimybiø integruotis bei dalyvauti visuomenës gyvenime. 2003 metais siekta neágaliø þmoniø poreikiams bei inte-resams suteikti prioritetà ir priimti ávairaus lygmens politinius sprendimus visose gyvenimo srityse. Suteikta galimybë daugeliui tarptautiniø, regioniniø bei nacionaliniø nevyriausybiniø organizacijø dar aktyviau prisijungti prie neágaliøjø socialinës politikos formavimo bei ágy-vendinimo, kovoti su diskriminacija, socialine atskirtimi bei skurdu, siekti paþangos, susiju-sios su neágalaus asmens teisine apsauga bei gerove.

Sekdamas Europos pavyzdþiu, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. balandþio 18 d. priëmë nutarimà 2003 metus paskelbti Neágaliøjø metais Lietuvoje [2]. Tokiu politiniu spren-dimu valstybë moraliai ásipareigojo gerbti neágaliø asmenø orumà, uþtikrinti bei ágyvendinti jø teises ir laisves. Ásisavinant humanistinius Europos ir tarptautinius standartus, atsisakant þeminanèio poþiûrio á neágaliuosius, kaip iðlaikytinius, koordinuojant visø atsakingø institucijø veiksmus, kuriant konkreèias programas bei skatinant ðiuos þmones siekti optimalaus sava-rankiðkumo ir visaverèio gyvenimo, Lietuvai labai svarbûs bei aktualûs ávairiø uþsienio ðaliø pavyzdþiai bei patirtis, susijusi su neágaliø asmenø socialine apsauga. Paþangi Jungtiniø Amerikos Valstijø socialinës apsaugos sistema paminëtina kaip viena ið labiausiai iðvystytø sektinø pavyzdþiø.

Straipsnio tikslas – iðanalizuoti JAV socialinës apsaugos sistemà, teikianèià finansinæ paramà (pensijas, paðalpas ar kitas pinigines iðmokas) neágaliems þmonëms.

Uþdaviniai: 1) iðnagrinëti JAV socialinës apsaugos sistemos dviejø pagrindiniø pro-gramø, teikianèiø finansinæ paramà neágaliems asmenims, veikimo principus bei kriterijus, jø veiksmingumà; 2) aptarti sistemoje dalyvaujanèiø subjektø: vartotojø, profesionalø bei insti-tucijø, paskirtá, jø ágaliojimus bei kompetencijas; 3) pateikti JAV socialinës apsaugos siste-moje numatytà pripaþinimo neágaliaisiais procedûrà, jos kriterijus bei reikalavimus; 4) paly-ginti JAV socialinës apsaugos sistemà su Lietuvoje galiojanèiomis programomis, uþtikrinan-èiomis neágaliems asmenims valstybës finansinæ paramà.

Straipsnyje nagrinëjamiems klausimams aptarti panaudota autorës teorinë ir praktinë patirtis, sukaupta per studijas Niujorko valstijos Kolumbijos universiteto Teisës mokykloje. Gilinantis á neágaliø þmoniø teisines bei socialines problemas, jø þmogaus, pilietiniø, sociali-niø teisiø apsaugà, nagrinëta ávairi mokslinë literatûra, analizuoti teisiniai dokumentai – JAV federaliniai ir Niujorko valstijos ávairaus pobûdþio bei juridinës galios teisës aktai. Ypatingas dëmesys skirtas specialioms nuostatoms dël neágaliø asmenø socialinës apsaugos principø áteisinimo bei jø veikimo. Praktinë patirtis ágyta dirbant savanore Niujorko miesto visuomeni-nëse organizacijose: Benamiø koalicijoje, organizacijoje „Keliai á apgyvendinimà“, taip pat atliekant praktikà Miesto teisingumo centro vykdomo projekto „Þmoniø, turinèiø proto (psichikos) negalià apsauga“ teisinëje klinikoje. Ðios organizacijos atstovauja neágaliø þmo-niø teisëms bei interesams, teikia minëtiems asmenims ir kitiems patiriantiems didþiausià socialinæ atskirtá bei reikalingiems paramos þmonëms ávairaus pobûdþio socialinæ, psicholo-ginæ bei teisinæ pagalbà. Mokslinës studijos bei tyrimai, dokumentø analizë ir praktinë veikla

42

leido susipaþinti ir pristatyti realiai veikianèià socialinës apsaugos sistemà, pensijø, paðalpø ar kitø piniginiø iðmokø neágaliems þmonëms teikimo tvarkà, jos trûkumus bei problemas.

JAV socialinës apsaugos sistema: pagrindinës programos, teikianèios finansinæ paramà neágaliems asmenims

JAV socialinës apsaugos sistema yra viena ið labiausiai iðvystytø paramos sistemø,

uþtikrinanèiø þmonëms finansinæ paramà senatvëje, patyrus negalià, skurdà, socialinæ at-skirtá ar kt. 2003 metais beveik 47 milijonai amerikieèiø gavo apie 470 bilijonø JAV doleriø – tiek buvo skirta socialinëms paðalpoms. Devyni ið deðimties 65 metø ir vyresni amerikieèiai gauna socialinës apsaugos iðmokas. 64 procentams pensinio amþiaus asmenø socialinës apsaugos lëðos sudaro maþiausiai pusæ pajamø. Socialinës apsaugos sistema uþtikrina ne tik senatvës pensijø mokëjimà, neágalûs darbuotojai ir jø iðlaikytiniai gauna apie 15 procentø visø socialinës apsaugos iðmokø. Vidutinis invalidumo pensijà gaunanèiø asmenø amþius 1960 m. sumaþëjo nuo 57 metø iki 51 metø. Socialinës apsaugos administracijos duomeni-mis, beveik 3 ið 10 ðiandieniniø dvideðimtmeèiø taps neágalûs dar nesulaukæ 67 metø am-þiaus.

JAV socialinës apsaugos sistemoje sukurtos Socialinės apsaugos invalidumo drau-dimo ir Papildomos apsaugos invalidumo pašalpų programos yra dvi didþiausios ið keleto federaliniø programø, kurios teikia finansinæ paramà neágaliems þmonëms. Nors ðios pro-gramos yra skirtingos, taèiau abi jas administruoja Socialinës apsaugos administracija (SAA) ir tik negalià turintys asmenys, atitinkantys tam tikrus medicininius kriterijus, gali tikëtis ðios programos teikiamos finansinës paramos.

SAA 2003 m. geguþës mën. duomenys rodo, jog jaunesniø nei 65 metø neágaliø as-menø, gaunanèiø paðalpas ið bet kurios vienos ar abiejø minëtø programø, skaièius buvo 10,152 tûkst. 1 paveiksle parodyta, jog asmenys finansinæ paramà gali gauti atskirai ið kiek-vienos arba ið abiejø programø. Bendras skaičius – 10,1 mln.

Tik papildomos apsaugos pašalpos –

3,6 mln.

Tik invalidumo pensijos –

5,3 mln.

Invalidumo pensijos ir papildomos apsaugos

pašalpos – 1,2 mln.

1 pav. Negalios paðalpas ið socialinës apsaugos sistemos gaunanèiø asmenø skaièius Abi SAA administruojamos programos yra skirtos neágaliø þmoniø gyvenimo gerovei

uþtikrinti, taèiau kiekviena jø turi skirtingà paskirtá ir veikimo sàlygas bei reikalavimus.

43

I. Socialinės apsaugos invalidumo draudimo programa1 (angl. Social Security Disability Insurance) [3; 4]. Pagal ðià programà mokamos pensijos neágaliems asmenims (darbuotojams) ir jø ðeimos nariams. Ði programa taikoma asmenims, jeigu jie tenkina to-kius pagrindinius reikalavimus: 1) yra „apdrausti“, t. y. jie tam tikrà laikà dirbo ir mokëjo so-cialinës apsaugos ámokas, 2) yra tokios sveikatos bûklës, kuri atitinka socialinës apsaugos negalios apibrëþimà. Socialinës apsaugos invalidumo draudimas moka mënesines pensijas þmonëms, kurie dël negalios atsiradimo nebegali dirbti daugiau nei 12 mënesiø.

Pirmasis reikalavimas turëti darbo staþà reiðkia, jog asmuo turi bûti iðdirbæs tam tikrà laikà prieð neágalumo nustatymà, kad bûtø draustinas Socialinës apsaugos draudimu. Tokio draudimo bei darbo staþo pagrindà sudaro asmens uþdirbtø socialinës apsaugos darbo kreditø skaièius.

Socialinës apsaugos darbo kreditai nustatomi pagal bendrà metiná darbo uþmokestá arba savarankiðkas pajamas. Per metus galima uþsidirbti keturis darbo kreditus. Suma, rei-kalinga kreditui uþsidirbti, kiekvienais metais kinta. Pavyzdþiui, 2001 metais vienam darbo kreditui gauti buvo nustatytas 830 JAV doleriø darbo uþmokestis arba savarankiðkos paja-mos. Uþdirbus 3 320 JAV doleriø, gaunami visi keturi metø darbo kreditai. 2002 metais suma, reikalinga vienam kreditui gauti, iðaugo iki 870 doleriø, o suma, reikalinga keturiems metø kreditams gauti – iki 3 480 JAV doleriø, atitinkamai 2003 metais ðie rodikliai buvo tokie: 890 doleriø – vienam kreditui, 3 560 JAV doleriø – metø kreditams.

Darbo kreditø skaièius, reikalingas norint gauti invalidumo pensijà, priklauso nuo am-þiaus, kada asmuo tampa neágalus. Ið viso reikia turëti 20 kreditø, kurie bûtø uþdirbti per paskutinius deðimt metø, pasibaigianèiø tais metais, kai asmeniui nustatomas neágalumas. Jaunesni asmenys gali pretenduoti gauti invalidumo pensijas turëdami ir maþiau kreditø:

neturintiems 24 metø amþiaus asmenims pakanka 6 kreditø, uþdirbtø per paskuti-nius trejus metus iki negalios atsiradimo;

asmenys nuo 24 iki 31 metø gali pretenduoti gauti invalidumo pensijas, jeigu turi kreditø uþdirbtø per pusæ laiko nuo 21 metø iki negalios atsiradimo (pvz., jeigu asmuo tampa neágalus 27 metø, jis turi turëti trejø metø kreditus (12 kreditø), uþdirbtus per paskuti-nius 6 metus (nuo 21 iki 27 metø);

31 metø ir vyresni asmenys ið viso turi turëti kreditø skaièiø, nurodytà lentelëje, kai maþiausiai 20 kreditø yra uþdirbti per paskutinius 10 metø iki negalios atsiradimo.

1 l e n t e l ë . Darbo kreditø skaièius, reikalingas invalidumo pensijai gauti

Asmenys, gimæ po 1929 m. ir tapæ neágalûs (amþius metais) Reikalingi darbo kreditai

Nuo 31 iki 42 20 44 22 46 24 48 26 50 28 52 30 54 32 56 34 58 36 60 38

62 ar vyresni 40

1 Socialinės apsaugos invalidumo draudimo programą reglamentuoja du pagrindiniai įstatymai: Socialinės

apsaugos akto 2 skyrius Federalinės senatvės, našlių (našlaičių) ir invalidumo pensijos (angl. Social Security Act, Title 2 „Federal Old-age, Survivors, and Disability Insurance Benefits“) bei Federalinių taisyklių kodekso 20 dalies Išmokos darbuotojams 3 skyriaus Socialinės apsaugos administracija 404 dalis Federalinis senatvės, našlių (našlaičių) ir invalidumo draudimas (angl. Code of Federal Regulations, Title 20 „Employees' Benefits“, Chapter 3 „Social Security Administration“, Part 404 „Federal Old-age, Survivors and Disability Insurance“).

44

Taigi minëta programa remia asmenis ir kompensuoja jiems dël nustatytos negalios bei prarasto darbingumo gautø darbo pajamø sumaþëjimà arba praradimà.

Pagal Socialinës apsaugos invalidumo draudimo programà (Akto 2 skyrius) yra trys pagrindinës kategorijos asmenø, galinèiø pretenduoti gauti invalidumo pensijas:

1. Neágalus apdraustas darbuotojas, vyresnis nei 65 metø amþiaus. 2. Nuo vaikystës neágalus asmuo (negalia nustatyta iki 22 metø), kuris yra iðlaikytinis

neseniai mirusio tëvo (motinos) arba tëvo (motinos), turinèio teisæ á invalidumo pen-sijà (Akto 2 skyrius) arba senatvës pensijà.

3. 50–60 metø neágalus naðlys ar naðlë, jeigu neseniai miræs sutuoktinis buvo draustas pagal Socialinës apsaugos ástatymus.

2003 m. geguþës mënesio duomenimis, daugiau nei 5,7 tûkstanèiams neágaliø as-menø buvo paskirta 4,8 bilijonø JAV doleriø invalidumo pensijø. Vidutinë mënesio invali-dumo pensija sudaro 837,7 JAV doleriø1.

2 l e n t e l ë . Vidutinë mënesio invalidumo pensija 2002 m. geguþës mën. – 2003 m. geguþës mën.

2000 m. mënuo JAV doleriø

Geguþë 816,80 Birþelis 817,50 Liepa 818,20

Rugpjûtis 818,80 Rugsëjis 819,50 Spalis 820,30

Lapkritis 822,20 Gruodis 834,30

2003 m. mënuo JAV doleriø Sausis 835,00 Vasaris 835,70 Kovas 836,30

Balandis 837,10 Geguþë 837,70

Socialinës apsaugos invalidumo draudimo pensijos mokamos iki to laiko, kol asmuo vël gali dirbti. Kadangi Socialinës apsaugos administracijos didþiausias prioritetas – padëti neágaliems þmonëms siekti savarankiðkumo, skatinti juos pasinaudoti ásidarbinimo galimy-bëmis, specialios socialinës apsaugos taisyklës numato galimybæ asmenims pasitikrinti savo sugebëjimus dirbti ir neprarasti teisës gauti pinigines iðmokas bei sveikatos apsaugos programø „Medicare“ ir „Medicaid“ teikiamas subsidijas. Tokios specialios taisyklës vadi-namos „darbo paskatinimais“ (angl. work incentives). Jos garantuoja pensijø mokëjimà bei sveikatos prieþiûros iðlaidø kompensavimà pereinamuoju (iki 9 mënesiø) gráþimo á darbà lai-kotarpiu, skatindamos asmenø savarankiðkumà bei integravimàsi á darbo rinkà. Ðios taisyk-lës skiriasi minëtose dviejose programose (pirmosios – Akto 2 skyriuje, antrosios – Akto 16 skyriuje), taèiau pagal abi ðias programas asmenims pereinamuoju laikotarpiu yra uþtikri-nama:

• tolesnës piniginës iðmokos; • gydymo iðlaidø apmokëjimas; • darbo iðlaidø apmokëjimas; • profesinis rengimas.

1 Duomenys paskelbti iš Socialinės apsaugos administracijos (angl. Social Security Administration) interneto

puslapio http://www.ssa.gov/policy/docs/statcomps/oasdi_monthly/index.html#toc

45

Antrasis kriterijus Socialinës apsaugos invalidumo draudimo pensijoms gauti yra as-menø negalia, kurià nustatant abiejose minëtose programose taikomos tos paèios procedû-ros, aptariamos ðiame straipsnyje.

II. Antroji Papildomos apsaugos pašalpų programa1 [3; 4] yra labiau orientuota á as-menø poreikiø tenkinimà. Papildomos apsaugos pašalpos (angl. Supplemental Security In-come) mokamos atsiþvelgiant á neágaliø asmenø finansinius poreikius.

Papildomos apsaugos paðalpos yra Federacinë pajamø papildymo programa, finan-suojama ið bendrøjø mokesèiø á biudþetà áplaukø. Pagal ðià programà mokamos mënesinës iðmokos asmenims, turintiems ribotas pajamas ir lëðas, kad ðie patenkintø pagrindinius maisto, drabuþiø ir bûsto poreikius.

Programoje nustatytos konkreèios asmenø – papildomos apsaugos paðalpø gavëjø grupës:

• senyvi asmenys (65 metø ir vyresni); • aklieji; • neágalûs asmenys. Ið minëtø asmenø grupiø, remiantis programa, iðrenkami papildomos apsaugos pa-

ðalpø gavëjai, kurie atitinka ðiuos pagrindinius kriterijus: • turi ribotas pajamas; • turi ribotas lëðas (resursus); • yra JAV pilieèiai arba atitinkamai kvalifikuoti svetimðaliai; • sutinka kreiptis dël kitokios paramos; • atitinka kitus nustatytus reikalavimus. Yra dvi pagrindinës asmenø kategorijos, pagal kurias finansiðkai nepasiturintys asme-

nys gali pretenduoti gauti minëtas paðalpas dël negalios: • suaugæ 18 metø ir vyresni neágalûs asmenys; • neágalûs vaikai (jaunesni nei 18 metø amþiaus). 2003 m. geguþës mënesá ið viso buvo 6,788 tûkst. papildomos apsaugos paðalpø ga-

vëjø, ið kuriø 80 procentø sudaro neágalûs asmenys2.

19 proc.

1 proc.

80 proc.

Dėl asmens negalios Dėl senatvės Dėl asmens aklumo

2 pav. Papildomos apsaugos paðalpø paskirstymas pagal gavimo pagrindà

1 Papildomos apsaugos pašalpų programą taip pat reglamentuoja du įstatymai: Socialinės apsaugos akto 16

skyrius Papildomos apsaugos pašalpos senyvo amžiaus, akliems ir žmonėms su negalia (angl. Social Security Act, Title 16 „Supplemental Security Income for the Aged, Blind and Disabled“) ir Federalinių taisyklių kodekso 20 dalies Išmokos darbuotojams 3 skyriaus Socialinės apsaugos administracija 416 dalis Papildomos apsaugos pašalpos senatvinio amžiaus, akliesiems bei neįgaliems asmenims (angl. Code of Federal Regulations, Title 20 „Employees' Benefits“, Chapter 3 „Social Security Administration“, Part 416 „Supplemental Security Income for the Aged, Blind and Disabled“).

2 SSA duomenys: http://www.ssa.gov/policy/docs/chartbooks/fast_facts/2003/ff2003.html#ssi

46

57 proc.

14 proc.

29 proc.

Asmenys iki 18 m. Asmenys nuo 18 iki 64 m. Asmenys, vyresni nei 65 m.

3 pav. Papildomos apsaugos paðalpø paskirstymas pagal gavëjø amþiø

Ið paveiksluose pateiktø duomenø matyti, jog didþiausià procentà (57 proc.) finansiná nepritekliø, kuris yra papildomos apsaugos paðalpos gavimo pagrindas, jauèianèiø neága-liøjø yra darbingo amþiaus (nuo 18 iki 64 metø) asmenys.

Atskirø valstijø informaciniø bei statistiniø duomenø analizë leidþia teigti, jog jø rodikliai nagrinëjamu klausimu rodo bendrà Jungtiniø Amerikos Valstijø socialinës sistemos veikimà ir neágaliø vartotojø pasiskirstymà. Toliau bûtina pateikti Niujorko valstijos, kur 2000–2002 metais neágaliø asmenø, gaunanèiø papildomos paramos paðalpas, skaièius vidutiniðkai sudarë 77,76 proc. visø paðalpø gavëjø, duomenis (4 paveikslas).

2000 2001 2002

616,502 621,937 624,564

477,561 484,371 488,311

0

100

200

300

400

500

600

700

Asm

enų

skaiči

us

Metai

Aklieji ir neįgalūs asmenys Bendras papildomos apsaugos pašalpų gavėjų skaičius

4 pav. Papildomos apsaugos paðalpø gavëjai

(Niujorko valstijos duomenys)

Statistiðkai visà JAV socialinës apsaugos sistemà atitinka Niujorko valstijos finansinës paramos gavëjø pasiskirstymas pagal amþiaus grupes per 2000–2002 metus.

47

3 l e n t e l ë . Asmenø, kuriems buvo suteikta finansinë parama, skaièius 2000–2002 metais Niujorko valstijoje

Asmenø amþiaus grupë (absl. skaièius/proc. dalis) / Metai 2000 m. 2001 m. 2002 m.

Asmenys iki 18 m. 65 831 / 10,7 66 822 / 10,7 67 683 / 10,8

Asmenys nuo 18 iki 64 m. 331 568 / 53,8 334 816 / 53,8 335 001 / 53,7

Asmenys, vyresni nei 65 m. 219 103 / 35,5 220 299 / 35,4 221 880 / 35,5

Ið viso 616 502 621 937 624 564

Remiantis lentele, galima teigti, jog Niujorko valstijoje taip pat didþiausià dalá (53,8 proc.) paðalpos gavëjø sudaro asmenys nuo 18 iki 64 metø amþiaus. Atlikta statistiniø duo-menø analizë taip pat rodo, kad asmenø pasiskirstymas pagal amþiaus grupes yra itin sta-bilus. Per 2000–2002 metus asmenø iki 18 metø vidurkis siekë 10,7 proc., asmenø nuo 18 iki 64 metø – 53,7 proc., asmenø, vyresniø nei 65 metai, – 35,5 proc. Bûtina pabrëþti ir tai, kad pastebimas asmenø, kuriems suteikiama parama, skaièiaus didëjimas: 2001 metais parama suteikta 5 434 (0,9 proc.) asmenimis daugiau nei praëjusiais metais, o 2002 metais atitinka-mai – 2 627 (0,4 proc.) asmenimis daugiau. Ðie duomenys rodo ðalies socialinës apsaugos sistemos, teikianèios finansinæ paramà neágaliems þmonëms, veiksmingumà ir stabilumà. Papildomos apsaugos paðalpø gavëjø kontingentas maþai kinta. Tai reiðkia, kad visa si-stema veikia sklandþiai, produktyviai, egzistuoja garantijos labiausiai paþeidþiamoms bei „fi-nansiná nepritekliø“ patirianèioms asmenø grupëms turëti nuolatiná bent minimalø pragyve-nimo ðaltiná.

4 l e n t e l ë . Vidutinë mënesio papildomos apsaugos paðalpa 2002 m. geguþës mën. – 2003 m. geguþës mën.

2000 m. mënuo JAV doleriø

Geguþë 424,60 Birþelis 424,49 Liepa 422,38

Rugpjûtis 425,19 Rugsëjis 424,08 Spalis 423,06

Lapkritis 425,28 Gruodis 425,03

2003 m. mënuo JAV doleriø Sausis 429,12 Vasaris 428,77 Kovas 428,15

Balandis 430,57 Geguþë 431,19

Remiantis teisiniø bei informaciniø ðaltiniø analize, galima iðskirti ðiuos esminius dviejø socialinës apsaugos sistemoje veikianèiø programø, teikianèiø finansinæ paramà neágaliems þmonëms, skirtumus:

• Papildomos apsaugos paðalpø pagrindas nëra asmens ankstesnis darbas, o sociali-nës apsaugos invalidumo pensijos mokamas tik draustiems socialiniu draudimu bei turintiems reikiamà darbo staþà (darbo kreditø skaièiø) asmenims;

48

• Papildomos apsaugos paðalpos mokamos tik ribotas pajamas ar lëðas (resursus) turintiems asmenims;

• Papildomø apsaugos paðalpø gavëjai gali papildomai kreiptis dël medicininës para-mos (Medicaid) ligoninës iðlaidoms, gydytojø sàskaitoms ir kt. apmokëti;

• Papildomø apsaugos paðalpø gavëjai gali ágyti teisæ gauti maisto talonø; • Papildomos apsaugos paðalpø gavëjai gali bûti: 1) 65 metø ar vyresni, 2) akli arba 3)

neágalûs asmenys, o socialinës apsaugos invalidumo pensijos mokamos tik dël ne-galios darbo netekusiems asmenims.

Taigi Papildomos apsaugos programa yra orientuota á sunkiausià padëtá, didþiausià socialinæ atskirtá bei nepritekliø patirianèius asmenis. Jie nëra nei dirbæ, nei mokëjæ drau-dimo ámokø, todël nëra sukaupæ atitinkamø finansiniø resursø, taigi valstybë garantuoja bei suteikia jiems tik minimalià socialinæ finansinæ paramà ir uþtikrina materialinës padëties ga-rantijas. 2003 m. geguþës mënesio duomenimis, vidutinë neágalaus asmens gaunama pa-pildomos apsaugos paðalpa buvo 431,19 JAV doleriø.

Negalios faktas

Kaip jau minëta, vienas pagrindiniø kriterijø gauti vienos ar kitos minëtos programos teikiamà finansinæ paramà yra negalios fakto nustatymas. Socialinës apsaugos sistema pi-nigines iðmokas asmenims moka tik tada, jei ðiems nustatoma visiðka negalia. Pensijos uþ dalinæ ar trumpalaikæ negalià nëra mokamos. Atsiþvelgiant á tai, socialinës apsaugos ástaty-muose negalia apibrëþiama kaip negalėjimas dalyvauti jokioje esminėje naudingoje veikloje (darbe) dėl įvairių mediciniškai nustatomų fizinių ar (ir) protinių sutrikimų, kurie gali baigtis mirtimi arba kurie nepertraukiamai tęsiasi ar tęsis ateityje ne mažiau nei 12 mėnesių. Ðis negalios apibrëþimas taikomas nustatant negalià 18 metø ar vyresniems as-menims pagal abi SAA administruojamas programas.

Vaikams, t. y. jaunesniems nei 18 metø asmenims, neágalumas yra pripaþástamas, jeigu jie turi mediciniðkai nustatytø fiziniø ar (ir) protiniø sutrikimø1, kurie sukelia aiðkius ir sunkius funkcinius apribojimus, gali sukelti mirtá arba nepertraukiamai tæsiasi ar tæsis ateityje ne maþiau nei 12 mënesiø.

Negalios nustatymo ir socialinës apsaugos iðmokø skyrimo procesas

Praðymus dël invalidumo pensijø ar papildomos apsaugos paðalpø asmenys pateikia Socialinës apsaugos administracijos (SAA) teritorinëms tarnyboms asmeniðkai, telefonu arba paðtu. Praðyme ir susijusiose anketose turi bûti apraðyti pareiðkëjo, t. y. invalidumo pensijos ar papildomos apsaugos paðalpos praðanèio asmens sutrikimai, nurodyti asmens gydymo ar prieþiûros institucijø vardai, adresai ir telefonai, pateikta kita informacija, susijusi su átariama negalia.

Teritorinë tarnyba yra atsakinga uþ nemedicininiø tinkamumo kriterijø: duomenø apie amþiø, uþimtumà, ðeimyninæ padëtá ir Socialinës apsaugos sistemos informacijos apie pa-jamas, turimas lëðas ir pan., patikrinimà.

Patikrinusios minëtus asmens duomenis, teritorinës tarnybos bylà siunèia specialiai ákurtai neágalumà vertinanèiai institucijai – Invalidumo nustatymo tarnybai.

Invalidumo nustatymo tarnybos, finansuojamos Federacinës Vyriausybës, yra valsty-binës institucijos, atsakingos uþ medicininiø árodymø rinkimà, formulavimà bei pirminio áver-tinimo apie pareiðkëjo neágalumà pateikimà pagal ástatymà.

1 Mediciniškai nustatomi fiziniai ar protiniai sutrikimai – tai tokie sutrikimai, kurie atsiranda dėl anatominių, psichosocialinių ar psichologinių anomalijų, nustatytų medicinos klinikiniais ar laboratoriniais diagnostiniais metodais. Fiziniai ar protiniai sutrikimai turi būti nustatyti mediciniškai, t. y. turi būti pateikiami medicininiai požymiai, simptomai ir laboratorinės išvados.

49

Invalidumo nustatymo tarnybos pirminius duomenis, árodymus renka ið paties pareið-këjo sveikatos prieþiûros institucijø (specialistø). Jeigu tokie árodymai neprieinami arba ne-pakankami negaliai nustatyti, Invalidumo nustatymo tarnyba susitaria dël konsultacinio pa-tikrinimo, kad gautø papildomos reikiamos informacijos. Per konsultaciná patikrinimà pareið-këjo sveikatos prieþiûros institucijoms (specialistams) teikiama pirmenybë, taèiau Invali-dumo nustatymo tarnyba informacijà, reikalingà konsultaciniam patikrinimui, gali gauti ir ið nepriklausomo specialisto. Invalidumo nustatymo tarnyba konsultuojasi su gydytojais, mo-kyklomis, mokytojais, terapeutais, giminëmis ar kitais asmenimis, galinèiais suteikti naudin-gos informacijos apie asmens sutrikimà(-us) bei veiklà (funkcionavimà).

Po pirminio patikrinimo Invalidumo nustatymo tarnyba atlieka neágalumo ávertinimà. Neágalumà nustato du asmenys: medicinos arba psichologijos konsultantas (gydytojas ter-apeutas arba psichologas) ir neágalumà tiriantis asmuo. Jeigu jie nustato, jog reikalinga pa-pildomø árodymø, gali visø minëtø institucijø (specialistø) praðyti papildomos informacijos.

Nuspræsdama, ar pareiðkëjas yra neágalus asmuo, Invalidumo nustatymo tarnyba taiko vadinamàjá nuoseklaus įvertinimo procesą, susidedantá ið penkiø þingsniø, per kuriuos áverti-namas asmens neágalumas [6, p. 35].

Negalios nustatymo (ávertinimo) procesas

2 ŽINGSNIS:Sunkūs sutrikimai.

3 ŽINGSNIS: Sutrikimai, atitinkantys

ar lygiaverčiai nurodytiems Socialinės apsaugos

sudarytame„Su ų trikimsąraše“.

4 ŽINGSNIS:

Sugebėjimas dirbti ankstesnį darbą.

5 ŽINGSNIS:

Sugebėjimas dirbtibet kokį kitą darbą.

Atitinkamosinstitucijos sprendimas, asmens

sveikatos įvertinimo pabaiga.

Asmens prašymo pateikimas, įrodymųapie jo sveikatos būklę surinkimas

1 ŽINGSNIS: Darbas, veikla.

5 pav. Negalios nuoseklaus ávertinimo procesas Toliau aptariamas kiekvienas ið penkiø proceso þingsniø, per kuriuos atliekamas iðsa-

mus ir nuoseklus asmens neágalumo ávertinimas. Jeigu pareiðkëjas neatitinka bet kuriame ið proceso þingsniø nustatytø neágalumo kriterijø, jis yra pripaþástamas kaip neturintis negalios

50

ir procesas nutraukiamas. Nustaèius, jog asmuo atitinka neágalumo kriterijus, yra priimamas sprendimas dël asmens negalios bei jam paskiriama atitinkamo dydþio invalidumo pensija arba papildomos apsaugos paðalpa.

1 ÞINGSNIS: Darbas, veikla. Proceso pradþioje yra vertinamas pareiðkëjo sugebëjimas dirbti ir vykdyti esminę nau-

dingą veiklą. Tai SAA sprendimas, nes pati SAA nustato, ar darbas yra „esminis“ (svarbus) ir „naudingas“ (mokamas). Esminės naudingos veiklos terminas apibrëþia toká darbinës veik-los lygá, kuris yra ir esminis, ir naudingas. Esminë darbinë veikla apima reikðmingø fiziniø arba protiniø, arba abiejø kartu pareigø, kurios yra produktyvios, atlikimà. Naudinga veikla yra darbas, uþ kurá mokamas uþmokestis ar gaunamas pelnas, neatsiþvelgiant á tai, ar pel-nas yra suvoktas. Nepilnà darbo laikà dirbamas darbas taip pat gali bûti esminë veikla. Va-dovaujantis bendra taisykle, neágaliems asmenims (iðskyrus akluosius) yra nustatytas 800 JAV doleriø (2003 m. rodiklis) gaunamø mënesio pajamø minimumas, jei ðie vykdo esminę naudingą veiklą. Jeigu pareiðkëjas dirba ir gauna daugiau nei 800 JAV doleriø mënesio pa-jamø, jis nëra pripaþástamas kaip neágalus, nors ir turi mediciniðkai nustatytø sutrikimø. Jeigu pareiðkëjas nedirba arba nevykdo esminës naudingos veiklos, jo byla siunèiama Invalidumo nustatymo tarnybai toliau vertinti.

2 ÞINGSNIS: Sunkûs sutrikimai. Toliau procese yra vertinamas (-i) pareiðkëjo sutrikimas (-ai) ir jo (jø) sunkumo laipsnis.

„Sunkus“ fizinis arba protinis sutrikimas – toks sutrikimas, kuris pastebimai riboja asmens sugebëjimus, galimybes atlikti elementarià darbinæ veiklà. Elementarios darbinës veiklos pa-vyzdþiai yra tokie: 1) stovëjimas, vaikðèiojimas, sëdëjimas, (pa)këlimas; 2) matymas, girdë-jimas, kalbëjimas; 3) paprastø nurodymø suvokimas ir ávykdymas; 4) naudojimasis sveiku protu, nuovoka; 5) (ati)tinkama reakcija (atsakas) á vadovavimà ir bendradarbius; 6) per-mainø, pokyèiø suvokimas ir prisitaikymas prie jø.

Nustaèius, jog asmens sutrikimas (-ai) riboja jo sugebëjimus atlikti darbinæ veiklà, per-einama prie 3 proceso þingsnio.

3 ÞINGSNIS: Sutrikimai, atitinkantys ar lygiaverèiai sutrikimams, nurodytiems So-cialinës apsaugos sudarytame „Sutrikimø sàraðe“.

Ðiame proceso etape yra toliau vertinami pareiðkëjo sutrikimai. Socialinës apsaugos nuostatai iðvardija skirtingø organizmo sistemø specifinius sutrikimus: raumenø audinio, kvëpavimo, ðirdies veiklos, neurologinius ir kitus sutrikimus, kurie automatiðkai nurodo as-mens neágalumà. Jeigu pareiðkëjo sutrikimas atitinka á sàraðà átrauktø sutrikimø reikalavi-mus, tuomet jis pripaþástamas neágaliu. Jeigu asmens sutrikimas nëra átrauktas á sàraðà arba jis turi daugiau nei vienà sutrikimà, Invalidumo nustatymo tarnyba vertina, ar asmens turimo sutrikimo sunkumas yra lygiavertis iðvardytø sàraðe sutrikimø sunkumui. Jeigu asmens su-trikimo sunkumas pripaþástamas lygiaverèiu sàraðe ávardytiems sutrikimams, tuomet pareið-këjas pripaþástamas neágaliu. Jeigu pareiðkëjo negalia neatitinka arba nëra lygiavertë sàraðe nurodytiems sutrikimams, tuomet pereinama prie kito vertinimo proceso þingsnio. Ðioje pro-ceso dalyje Invalidumo nustatymo tarnyba, nepaisydama dël sutrikimo atsiradusiø veiklos apribojimø, konkreèiai nustato ir ávertina, kokius fizinius ar protinius veiksmus asmuo gali at-likti. Toks sprendimas yra vadinamas Liktinio funkcinio gebėjimo įvertinimu.

4 ÞINGSNIS: Sugebëjimas dirbti ankstesná darbà. Jeigu, remiantis asmens Liktinio funkcinio gebëjimo ávertinimu, nustatyta, jog jis gali

dirbti darbà, kurá dirbo praeityje (paprastai bent 15 metø), jam neágalumas nëra nustatomas. 5 ÞINGSNIS: Sugebëjimas dirbti bet koká kità darbà. Atsiþvelgdama á per Liktinio funkcinio gebëjimo ávertinimà nustatytà pareiðkëjo sveika-

tos bûklæ ir jo veiklos apribojimus, Invalidumo nustatymo tarnyba vertina asmens amþiø, ið-silavinimà, ankstesnio darbo patirtá ir bet kokius kitus asmens turimus sugebëjimus, ágû-dþius, siekdama nustatyti, ar asmuo gali prisitaikyti prie kito darbo. Jeigu asmuo gali prisitai-kyti ir dirbti kità darbà, jo pareiðkimas yra atmetamas. Jeigu asmuo negali dirbti kito darbo, jis pripaþástamas turintis negalià.

51

Visas negalios nustatymo procesas (atskiri proceso þingsniai) yra pakankamai kompli-kuotas ir ilgas: paprastai jis trunka tris keturis mënesius nuo paraiðkos padavimo dienos. Todël jau per patá procesà kai kuriais atvejais SAA gali apskaièiuoti ir pradëti mokëti asme-nims priklausanèias negalios iðmokas.

Ástatymas áteisina tai, jog pagal Socialinës apsaugos invalidumo draudimo programà, invalidumo pensijos darbuotojams ir naðlëms paprastai negali bûti mokamos dar 5 mëne-sius nuo neágalumo nustatymo pradþios. 5 mënesiø laukimo laikotarpis netaikomas dar-buotojø vaikams. Pagal Papildomos apsaugos paðalpø programà, negalios paðalpos asme-nims gali bûti pradedamos mokëti jau nuo pareiðkimo pateikimo dienos arba nuo tos die-nos, kai Invalidumo nustatymo tarnyba priima sprendimà dël asmens neágalumo. SAA gali skirti asmeniui negalios paðalpà dar vykstant neágalumo vertinimo procesui, jei yra:

• tikëtina negalia ar aklumas; • nepaprastas iðankstinis mokëjimas; • neatidëliotinas mokëjimas; • iðankstinio mokëjimo atkûrimo atvejis. SAA gali priimti tikëtino neágalumo sprendimà ir skirti negalios paðalpà, jeigu: asmuo

pirmà kartà kreipiasi papildomos apsaugos paðalpos dël negalios; dël asmens sveikatos bûklës yra labai tikëtina, jog jis pagal socialinës apsaugos taisykles bus pripaþintas neágaliu; asmuo atitinka visus nemedicininius kriterijus paðalpai gauti. Ði paðalpa mokama nuo tikëti-nos negalios sprendimo priëmimo iki ðeðiø mënesiø, kol laukiamas formalus sprendimas dël neágalumo. Mokëjimas nutraukiamas, jeigu per ðeðis mënesius formalus sprendimas ne-buvo priimtas. Tikëtino neágalumo, nepaprastojo ir neatidëliotino mokëjimo paskyrimas lei-dþia asmenims, jauèiantiems didþiausià „finansiná nepritekliø“, patenkinti elementarius gyve-nimo poreikius per paraiðkos nagrinëjimo proceso laikotarpá. Jei nustatoma, jog asmuo nëra neágalus ir neturi teisës gauti negalios paðalpos, jam jau sumokëtø negalios iðmokø gràþinti nereikia.

SAA ir valstybinë Invalidumo nustatymo tarnyba nuolat ið naujo vertina asmens neága-lumà. Jeigu nustatoma, jog asmuo daugiau nelaikomas neágaliu, paðalpos mokëjimas jam sustabdomas. Toks vertinimas vadinamas Besitęsiančios negalios patikrinimu (BNP) [13, p. 14]. Remdamasi ástatymo reikalavimais, SAA turi atlikti BNP kiekvienam asmeniui bent kartà per trejus metus, iðskyrus tuos atvejus, kai yra nustatoma asmens sveikatos bûklë, kuri vargu ar pagerës. Jeigu asmeniui yra nustatytas toks sutrikimas, kurio pagerëjimas nëra prognozuojamas, SAA besitæsianèios negalios patikrinimus atlieka reèiau.

Naujas neágalumo ávertinimas atliekamas, jei atsiranda naujø arba pasikeièia senos aplinkybës, susijusios su asmens negalia ar mokamomis iðmokomis [12, p. 18]. Ástatymo yra nustatyta, jog SAA perþiûri, patikrina asmens pajamas, resursus ir buitines gyvenimo sàlygas, siekdama ásitikinti, ar asmuo vis dar turi teisæ gauti papildomos apsaugos paðalpà ir ar gauna teisingà paðalpos sumà. Jeigu asmuo yra asmens, kuris negauna papildomos ap-saugos paðalpos, sutuoktinis arba neágalus vaikas, jaunesnis nei 18 metø, gyvenantis su të-vais, SAA taip pat patikrina sutuoktinio arba tëvø pajamas, ðeimos lëðas bei buitines gyve-nimo sàlygas. Kai kurie pensijø ar paðalpø gavëjai patikrinami per 3 mënesius po paðalpos jiems paskyrimo. Vëliau daugumos gavëjø teisæ á paðalpà ir paðalpos dydá SAA ið naujo ver-tina kartà per 1–6 metus. Tam tikrais atvejais, kai asmuo praneða apie pokyèius, kurie turi átakà teisei gauti paðalpà ar jos dydþiui (pvz., santuoka), SAA gali patikrinti jo pajamas, lëðas ir buitines gyvenimo sàlygas po praneðimo apie tokius pasikeitimus.

Nepaprastai svarbus bet kokios sistemos veikimo bei veiksmingumo kontrolës ele-mentas yra numatytas sprendimø ar atitinkamø institucijø veiksmø teisëtumo apskundimo procesas. Socialinës apsaugos akte yra numatytas apeliacijos procesas, t. y. konkreèios apskundimo procedûros tuomet, kai asmenys nesutinka su SAA priimtais sprendimais dël negalios nustatymo. Raðtiðka apeliacija gali bûti skundþiami visi „pirminio ávertinimo“ spren-dimai: ar asmuo turi ar neturi teisæ á negalios paðalpà; kokio dydþio turi bûti nustatyta papil-domos apsaugos paðalpa; ar asmuo turi gràþinti jam permokëtà paðalpà.

52

Galimi šie pateiktos apeliacijos nagrinėjimo būdai [8, p. 4]: • atvejo perþiûrëjimas; • administracinës teisës teisëjo bylos svarstymas (vieðas svarstymas); • Apeliacinës tarybos patikrinimas.

Atvejo perþiûrëjimas

Jeigu asmuo nesutinka su pirminiu negalios ávertinimu, jis gali reikalauti jo atvejo per-

þiûrëjimo kreipdamasis á SAA raðtu arba uþpildydamas specialià formà – Invalidumo nutrau-kimo apeliaciją (angl. Disability Cessation Appeal).

Asmuo ar jo atstovas perþiûrëjimo turi praðyti raðtu per 60 dienø nuo gauto pirminio invalidumo ávertinimo. Jeigu jis dël perþiûrëjimo kreipiasi per 10 dienø, SAA toliau moka bet kokias jo gaunamas paðalpas iki sprendimo priëmimo. Jeigu asmuo kreipiasi, nesutikdamas su jo neágalumo panaikinimu, norëdamas toliau gauti paðalpas, jis turi raðtu praðyti tæsti jø mokëjimà iki tol, kol bus priimtas SAA sprendimas, taip pat jis turi teisæ á vieðà negalios klau-simo svarstymà (angl. disability hearing).

Asmens pateikta apeliacija paprastai nagrinëjama panaðiai, kaip ir pirminis pareiðki-mas, iðskyrus tai, jog asmens neágalumà vertina kita, nei sprendusi pirminio ávertinimo klau-simà, Invalidumo nustatymo tarnybos sudaryta grupë. Praneðimà apie atvejo perþiûrëjimo sprendimà SAA siunèia paèiam asmeniui ir (ar) jo atstovui.

Vieðas svarstymas

Jeigu asmuo, kurio atvejis perþiûrimas, nesutinka su priimtu sprendimu, jis ar jo atsto-vas gali praðyti raðtu arba uþpildydamas specialià formà – Viešo svarstymo prašymą (angl. Request for Hearing) vieðo svarstymo, kuriame dalyvautø administracinës teisës teisëjas.

Asmuo ar jo atstovas turi praðyti svarstymo per 60 dienø nuo praneðimo apie atvejo perþiûrëjimà gavimo. Prieð svarstymà asmuo ar jo atstovas gali perþiûrëti visus bylos doku-mentus bei pateikti naujø árodymø. Jeigu dël svarstymo kreipiamasi per 10 dienø ir ginèija-mas neágalumo panaikinimas, asmuo turi pateikti praðymà raðtu, kad ir toliau gautø SAA mokamas paðalpas, kol bus priimtas atitinkamas sprendimas.

Apeliacijà pateikiantis asmuo ar jo atstovas gali patys dalyvauti vieðame posëdyje arba praðyti teisëjo priimti sprendimà, remiantis byloje esanèiais árodymais. Jeigu asmuo pagei-dauja dalyvauti svarstyme, bûtina, jog jis pats ar jo atstovas asmeniðkai atvyktø ir dalyvautø svarstyme. Jeigu asmuo á svarstymà neatvyksta, jis gali prarasti teisæ á apeliacijà arba paðal-pas.

Administracinës teisës teisëjas organizuoja svarstymà ir pareikalauja bet kokiø papil-domø árodymø bei informacijos ið pareiðkëjo sveikatos prieþiûros institucijø (specialistø) ar kitø ðaltiniø. Medicininá negalios vertinimà daþniausia atlieka Svarstymø ir apeliacijos tar-nyba, kuri remiasi Invalidumo nustatymo tarnybos iðvadomis. Su medicinos institucijomis (specialistais) gali bûti susiþinoma ir tiesiogiai. Tam tikrais atvejais administracinës teisës teisëjas gali duoti teismo ðaukimà (lot. subpoena), reikalaujantá sveikatos prieþiûros specia-listus pateikti atitinkamø árodymø arba atvykti liudyti svarstyme. Svarstymo pabaigoje admi-nistracinës teisës teisëjas priima antrosios apeliacijos sprendimà.

SAA gali sumokëti asmeniui transporto iðlaidas, jeigu atstumas, vykstant ið namø á svarstymà, yra daugiau nei 75 mylios (1 mylia – 1,60931 km) á vienà pusæ.

Apeliacinës tarnybos patikrinimas

Jeigu asmuo nesutinka su administracinës teisës teisëjo priimtu sprendimu, jis pats ar jo atstovas gali kreiptis á SAA raðtu, praðydamas Apeliacinës tarnybos perþiûros, arba uþpil-

53

dyti specialià formà – Prašymą peržiūrėti svarstymo sprendimą/nurodymą (angl. Request for Review of Hearing Decision/Order).

Pareiðkëjas ar jo atstovas turi praðyti Apeliacinës tarnybos perþiûrëjimo per 60 dienø nuo administracinës teisës teisëjo sprendimo gavimo dienos. Asmuo ar jo atstovas gali pa-teikti bylai bet kokiø naujø árodymø.

Apeliacinë tarnyba atidþiai iðtiria pareiðkëjo bylà ir priima, paneigia arba atmeta pra-ðymà dël atvejo perþiûrëjimo. Jeigu Apeliacinë tarnyba priima pareiðkëjo praðymà, tada ji bylà sprendþia pati arba gràþina teisëjui, kad bûtø atlikti kiti veiksmai: kitas svarstymas ir naujo sprendimo priëmimas. Apeliacinë tarnyba praneða asmeniui ar jo atstovui apie savo sprendimà, kuriame nurodoma, kokiø veiksmø imtasi dël pareiðkëjo praðymo.

Federalinis teismas

Jeigu asmuo nesutinka su Apeliacinës tarnybos veiksmais, jis gali paduoti civiliná ieð-kiná savo teritorijos JAV Apygardos teismui. Toks ieðkinys turi bûti paduotas per 60 dienø nuo Apeliacinës tarnybos sprendimo gavimo dienos.

Federalinis teismas perþiûri árodymus bei ankstesnius priimtus sprendimus ir priima savo sprendimà, taèiau naujo svarstymo nevykdo.

4

7

18

62

1

3

38

12

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Apeliacinės tarnybos patikrinimas

Viešas svarstymas

Atvejo peržiūrėjimas

Pirminiai pareiškimai

Nepatenkinti

Patenkinti

5 apeliacijos

19 apeliacijų

21 apeliacija li i

6 pav. Atvejø progresija negalios nustatymo procese (2002 mokestiniø metø duomenys)1

Ið pateiktø duomenø matyti, jog 2002 metais dauguma iðmokø buvo suteiktos po pir-minio pareiðkimo nagrinëjimo (38 ið 55 atvejø, kurie buvo patenkinti ið visø 100). Tik beveik 5 atvejais ið 100 perþengiamos administracinio atvejo svarstymo ribos, t. y. kreipiamasi á Ape-liacinæ tarnybà, maþiau nei 1 atveju ið 100 teikiamas ieðkinys Federaliniam teismui.

1 Schemoje pateikiama pareiškimų, nagrinėtų SAA negalios nustatymo procese, progresija. Duomenų pa-

grindas – ne individualių atvejų stebėjimas, bet bendras visų apeliacijų (pagal 2 skyrių „Invalidumo draudimo pensijos“ ir 16 skyriaus „Papildomos apsaugos pašalpos“ pateikti pareiškimai) per 2002 fiskalinius metus rodiklis. Rodikliai apibendrina 100 atvejų.

54

Negalios nustatymo procese naudojami pagrindiniai informacijos ðaltiniai

Kaip jau minëta, prieð priimdama sprendimus apie asmenø neágalumà bei jiems mo-

këtinas negalios iðmokas, SAA atlieka detalø tyrimà, per kurá vertina ir nemedicininius (as-mens pajamas, resursus, gyvenimo sàlygas ir kt.), ir medicininius kriterijus [6, p. 47]. Dël medicininiø kriterijø vertinimo yra pasitelkiami profesionalai – sveikatos prieþiûros specialis-tai, kurie ðiame procese atlieka esminá vaidmená. Sveikatos prieþiûros specialistai negalios nustatymo procese gali dalyvauti ávairiai:

• kaip gydantys asmenys arba kaip kiti sveikatos prieþiûros specialistai, pateikiantys medicininius árodymus dël jø pacientø;

• kaip medicinos konsultantai, uþ mokestá atliekantys individualø patikrinimà ir (arba) reikiamus testus, tyrimus;

• kaip etatiniai medicinos arba psichologijos konsultantai, tikrinantys pareiðkimus Inva-lidø nustatymo tarnyboje, regioniniuose SAA biuruose arba centrinëje SAA ástaigoje;

• kaip medicinos ekspertai, duodantys parodymus administracinës teisës teisëjo svarstymuose.

Vienas pagrindiniø informacijos ðaltiniø yra gydantis asmuo – pareiðkëjo terapeutas, psichologas ar kitas sveikatos prieþiûros specialistas, kuris suteikë pareiðkëjui medicininá gydymà arba ávertinimà ir toliau gydo arba priþiûri pareiðkëjà. Gydantis asmuo daþniausia pateikia geriausiø medicininiø árodymø apie asmens sutrikimo kilmæ, pobûdá bei sunkumo laipsná.

Jeigu reikalingas papildomas patikrinimas ar tyrimas, SAA paprastai pirmenybæ atlikti minëtà asmens patikrinimà ar tyrimà teikia gydanèiam asmeniui. Nereikalaujama, kad gy-dantis asmuo nustatytø pareiðkëjo neágalumà, taèiau daþniausia praðoma pateikti ávertinimà, nepaisant pareiðkëjo sutrikimø, konstatuoti jo sugebëjimà atlikti su darbu susijusius fizinius arba protinius veiksmus.

Jei negaunama pakankamø medicininiø árodymø ið pareiðkëjà gydanèiø asmenø, SAA, remdamasis valstybine Invalidumo nustatymo tarnyba, gali praðyti, kad papildomai patik-rintø Invalidumo nustatymo tarnybos konsultacinio patikrinimo specialistai. Tokius konsulta-cinius patikrinimus atlieka gydytojai (kartu ir osteopatijos specialistai), psichologai arba tam tikrais atvejais kiti sveikatos prieþiûros specialistai. Visi konsultacinio patikrinimo specialistai turi turëti valstybës suteiktà licencijà, atitinkamà kvalifikacijà ir patirties, reikalingos atitin-kamo pobûdþio SAA praðomiems patikrinimams ar tyrimams atlikti. Mokestis uþ konsultaci-nius patikrinimus yra kiekvienoje valstijoje skirtingas. Kiekviena valstija yra atsakinga uþ vi-sapusiðkà konsultacinio patikrinimo programos tvarkymà, administravimà. Konsultacinius patikrinimus atliekantys medicinos specialistai turi gerai suprasti SAA invalidumo programas ir negalios nustatymui keliamus árodymø reikalavimus. Be to, ðie medicinos specialistai yra supaþindinami su jø atsakomybe ir konfidencialumo iðlaikymo pareiga.

Pareiðkimus dël negalios paðalpø tikrina, perþiûri beveik visø specialybiø nacionalinio, valstybinio, regioninio lygmens gydytojai ir psichologai – programos medicinos profesiona-lai. Patikrinimai vykdomi valstybinëje Invalidumo nustatymo tarnyboje arba SAA teritori-niuose biuruose ar centruose. Tai grieþtas dokumentø patikrinimas, per kurá programos gy-dytojas ar psichologas paprastai neturi jokio kontakto su pareiðkëju.

Bylø nagrinëjimo ir Apeliacijos tarnybos administracinës teisës teisëjams priimant in-validumo sprendimus, medicinos profesionalai tiesiogiai nedalyvauja, todël teisëjai á svars-tymus kartais kvieèia medicinos ekspertus, kad ðie duotø parodymus dël sudëtingø medici-niniø klausimø. Yra sudaromi medicinos ekspertø, kurie kvieèiami á svarstymus liudyti kaip liudytojai-ekspertai, sàraðai. Ekspertams uþ jø teikiamas paslaugas mokamas nustatytas mokestis.

55

Lietuvos socialinës apsaugos sistemos parama neágaliesiems

Kad bûtø ávertinta JAV socialinës apsaugos sistema, jos ypatumai, teikiant finansinæ paramà neágaliems asmenims, bûtina trumpai apþvelgti pagrindinius Lietuvos ástatymus bei veikianèias programas, uþtikrinanèias finansinæ paramà neágaliems asmenims.

Pagrindinis Lietuvos Respublikos ástatymas – Konstitucija laiduoja pilieèiø teisæ gauti senatvës ir invalidumo pensijas, socialinæ paramà nedarbo, ligos, naðlystës, maitintojo nete-kimo ir kitais ástatymø nustatytais atvejais. Dël sveikatos ir funkcinës bûklës visiðkai arba ið dalies netekæs darbingumo þmogus neturi lygiø galimybiø dalyvauti darbo procese, negali tikëtis vienodø pajamø su kitais visuomenës nariais ir konkuruoti darbo rinkoje, todël vals-tybë piniginëmis socialinës apsaugos priemonëmis kompensuoja dël negalios prarastas pajamas.

Neágaliems þmonëms teikiama finansinë parama yra reglamentuojama ávairiø ðalies ástatymø, taèiau, kaip ir JAV socialinës apsaugos sistemoje, iðskiriamos dvi pagrindinës pro-gramos bei iðmokø rûðys: valstybinë socialinio draudimo invalidumo pensija ir ðalpos (so-cialinë) pensija. Ástatymø nuostatos, susijusios su socialinës apsaugos arba materialinio ap-rûpinimo, kompensuojant dël negalios prarastas pajamas, priemonëmis, taikomos visiems Lietuvoje gyvenantiems asmenims, turintiems vienokià ar kitokià negalios formà. Piniginiø priemokø, mokamø pensijø bei paðalpø dydþiai priklauso nuo asmens negalios sunkumo bei jam nustatytos invalidumo grupës.

Neágaliøjø teisæ gauti valstybinæ socialinio draudimo invalidumo pensijà reglamentuoja 1994 m. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Ástatymo 1 straipsnis nurodo, jog teisæ gauti valstybinæ socialinio draudimo pensijà turi nuolatiniai Lietu-vos Respublikos gyventojai, kurie ðio ástatymo nustatytà laikà buvo privalomai draudþiami arba patys draudësi valstybiniu socialiniu pensijø draudimu, t. y. tam tikrà laikà dirbo ir ágijo „darbo staþà“ [15]. Remiantis ðiuo ástatymu, skiriamos valstybinës socialinio draudimo se-natvës, invalidumo, naðliø ir naðlaièiø (maitintojo netekimo) pensijos. Invalidumo pensijos skiriamos asmenims, kuriems ástatymo áteisinta tvarka yra nustatytas invalidumas. Ástatymo 25 straipsnis apibrëþia, jog invalidumas – tai visiðkas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra nuolatinis arba iðliekantis po ligos paðalpø mokëjimo pabaigos ir kuris riboja as-mens galimybes verstis veikla, duodanèia pajamø. Atsiþvelgiant á darbingumo netekimo laipsná, pensijoms apskaièiuoti nustatomos trys invalidumo grupës.

Teisæ gauti valstybinæ socialinio draudimo invalidumo pensijà ágyja asmuo, kuriam pirmà kartà nustatoma negalia, jeigu negalios nustatymo dienà jis turi minimalø valstybinio socialinio pensijø draudimo staþà, reikalingà invalidumo pensijai gauti. Ástatymo 28 straips-nis áteisina toká minimalø valstybinio socialinio pensijø draudimo staþà, reikalingà invalidumo pensijai gauti: iki 26 metø – 1 metai, sukakus 26 metams – 2 metai, sukakus 29 metams – 3 metai, sukakus 32 metams – 4 metai, sukakus 35 metams ir daugiau – 5 metai. Asmenims, kurie neturi 23 metø ir kuriems pirmà kartà negalia arba sunkesnio invalidumo grupë nusta-toma per valstybinio socialinio pensijø draudimo laikotarpá, suteikiama teisë gauti valstybinæ socialinio draudimo invalidumo pensijà, nes laikoma, kad jie atitinka minimalaus ir bûtinojo valstybinio socialinio pensijø draudimo staþo, reikalingo invalidumo pensijai gauti, reikalavi-mus.

Ástatymo 28 straipsnis nustato bûtinàjá valstybinio socialinio pensijø draudimo staþà in-validumo pensijai gauti: „Kol sukanka 24 metai – 1 metai, sukakus 24 metams – bûtinasis staþas kasmet didinamas 4 mënesiais, sukakus 38 metus – bûtinas staþas kasmet didina-mas vienais metais, bet negali virðyti bûtinojo staþo, nustatyto senatvës pensijai“1, t. y. 30

1 Minėto įstatymo straipsnio pakeitimas, palyginti su buvusiomis įstatymo nuostatomis, sumažinęs

neįgaliesiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, reikalingą invalidumo pensijai gauti, įsigaliojo tik nuo 2004 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9, 16, 28, 35, 36, 40, 43, 45, 49, 50, 54 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 55(6) straipsniu ir VII skyriumi įstatymas Nr. IX–2017 // Valstybės žinios. 2004. Nr. 32–1008.

56

metø. Nuo minimalaus, arba bûtinojo, draudimo staþo priklauso asmeniui apskaièiuojamos invalidumo pensijos dydis.

Valstybinæ socialinio draudimo pensijà sudaro dvi dalys: pagrindinë ir papildoma. Pa-grindinë valstybinës socialinio draudimo pensijos dalis garantuoja minimalø pensiná aprûpi-nimà asmenims, turintiems ðio ástatymo nustatytà bûtinàjá valstybinio socialinio pensijø draudimo staþà ir atitinkantiems kitas ðio ástatymo nustatytas sàlygas. Ðios dalies dydþio matas yra valstybinë socialinio draudimo bazinë pensija – 172 Lt.1 Papildoma valstybinës so-cialinio draudimo pensijos dalis suteikia papildomà pensiná aprûpinimà ástatymo ávardytiems asmenims, nes atsiþvelgiama á ðiø asmenø draudimo staþà ir draudþiamàsias pajamas, tu-rëtas per draudimo (draudimosi) laikotarpá.

Asmenø, turinèiø bûtinàjá valstybinio socialinio pensijø draudimo staþà, reikalingà inva-lidumo pensijai gauti, pagrindinë I grupës invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinës pensi-jos, t. y. 258 Lt, pagrindinë II grupës invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai, t. y. 172 Lt. Jei asmuo turi maþesná nei bûtinàjá staþà, pagrindinë jo invalidumo pensijos dalis apskai-èiuojama proporcingai jo turimam draudimo staþui. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaièiuojama asmenims, turintiems valstybinio socialinio pensijø draudimo staþà, ágytà dirbant pagal darbo sutartá, dël narystës ar tarnybos, ástatymo nustatyta tvarka.

Valstybinë socialinio draudimo invalidumo pensija asmenims, turintiems III grupës in-validumà, apskaièiuojama taip pat, kaip ir asmenims, turintiems II grupës invalidumà, o po to maþinama 50 procentø.

Vidutinis metinis valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijà gaunanèiø as-menø skaièius 2001 m. buvo 181 100, 2002 m. – 188 000, o 2003 m. jø skaièius siekë 196 321. Jø gaunama vidutinë invalidumo pensija 2001 m. sudarë 277,7 Lt, 2002 m. – 282,2 Lt, o 2003 m. – 296,3 Lt2. 1995 m. ði pensija sudarë 139,3 Lt, vadinasi, ji iðaugo 2 kartus.

Invalidumo pensijos, remiantis ástatymu, mokamos dirbusiems, dirbantiems ar turin-tiems atitinkamà darbo staþà asmenims, todël ðio ástatymo nuostatos ne visuomet gali bûti taikomos neágaliems asmenims.

Nedirbantiems bei darbo staþo neturintiems neágaliems asmenims yra numatytos ðal-pos (socialinës) pensijos, kuriø mokëjimà iki 2004 m. balandþio 1 d. reglamentavo 1994 m. Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymas. Teisæ gauti ðalpos pensijas turëjo ðie asmenys: vaikai; neágalûs asmenys, turintys I, II ir III grupës invalidumà nuo vaikystës arba ágijæ já iki 18 metø; tëvai (átëviai), globëjai ir rûpintojai, sulaukæ Valstybiniø socialinio draudimo pensijø ástatymo nustatyto senatvës pensijos amþiaus (toliau – senatvës pensijos amþius) arba turintys I ar II grupës invalidumà ir ne maþiau kaip 15 metø slaugæ namuose savo neágalius vaikus (ávaikius) arba savo vaikus (ávaikius), turinèius I ar II grupës invalidumà nuo vaikystës arba ágijusius já iki 18 metø; tëvai (átëviai), globëjai ir rûpintojai (jø amþiaus ir darbingumo nepaisoma), slaugantys namuose neágalius vaikus (ávaikius) arba vaikus, turin-èius I grupës invalidumà nuo vaikystës arba ágijusius já iki 18 metø, ir kiti ástatyme ávardyti asmenys [16].

Neágaliems asmenims mokamø ðalpos pensijø dydþiai priklauso nuo jø turimos invali-dumo grupës: asmenims, turintiems I grupës invalidumà, buvo skiriama 1,5 valstybinës so-cialinio draudimo bazinës pensijos dydþio (228 Lt) ðalpos pensija, asmenims, turintiems II grupës invalidumà, – valstybinës socialinio draudimo bazinës pensijos dydþio ðalpos pensija (152 Lt), o asmenims, turintiems III grupës invalidumà, – 0,5 valstybinës socialinio draudimo bazinës pensijos dydþio ðalpos pensija (76 Lt). Neágaliuosius slaugantiems namuose asme-nims mokama valstybinës socialinio draudimo bazinës pensijos dydþio ðalpos pensija (152

1 Nuo 2004 m. balandžio 1 d. įsigaliojo pakeistas Vyriausybės nutarimas, kuris padidino valstybinę socialinio

draudimo bazinę pensiją (nuo 152 Lt iki 172 Lt). Vyriausybės nutarimas „Dėl Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos didinimo ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų patvirtinimo Nr. 325“ (Valstybės žinios. 2004. Nr. 46–1520) priimtas 2004 m. kovo 24 d., įsigaliojo nuo 2004 m. balandžio 1 d.

2 Invalidumo pensijos skaičiuotos pagal tuo metu galiojusių įstatymų įteisintus atitinkamai mažesnius vals-tybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžius.

57

Lt) uþ kiekvieno neágalaus asmens prieþiûrà. Ðalpos pensijas ið valstybës biudþeto lëðø ski-ria ir moka savivaldybiø globos ir rûpybos institucijos.

Naujas Valstybiniø ðalpos iðmokø ástatymas ásigaliojo nuo 2004 m. balandþio 1 d. [19]. Ástatymas pirmà kartà per deðimt metø padidino valstybës mokamas ðalpos iðmokas ðiai la-biausiai nuskriaustai þmoniø grupei. Vadovaujantis naujuoju ástatymu, valstybës ðalpos ið-mokos padidintos visiems I, II ir III invalidumo grupes turintiems asmenims, kuriems invali-dumas nustatytas iki 24 metø (tarp jø ir asmenys, kuriems nustatytas invalidumas nuo vai-kystës). 5 lentelëje pateikti nauji ðalpos iðmokø dydþiai kiekvienai invalidumo grupei.

5 l e n t e l ë . Socialiniø iðmokø dydþiai (2002–2004 metais)

Invalidumo grupë 2002 2004 (*nuo balandþio 1 d.)

I 228 Lt 344 Lt II 152 Lt 258 Lt III 76 Lt 129 Lt

Ðaltinis: Valstybiniø ðalpos iðmokø ástatymas. 2004.

Vadovaujantis nauju ástatymu, pakeista iðmokø, mokamø uþ sunkios negalios asmens slaugà namuose, tvarka. Tikslinës kompensacijos slaugos iðlaidoms mokamos ne paèiam slaugytojui, bet asmeniui, kuriam nustatytas nuolatinës slaugos poreikis. Neágalûs vaikai, ku-riems nustatyta sunki ar vidutinë negalia, bei I ir II grupiø invalidumà turintys asmenys, kurie tapo tokie iki 24 metø ir kuriems nustatytas nuolatinës slaugos bûtinumas, turi teisæ gauti tikslines kompensacijas uþ slaugos iðlaidas. Kompensacijos dydis lygus vienai bazinei pen-sijai (kuri ðiuo atveju ne didinama iki 172 Lt, bet iðlieka 152 Lt) vaikams, turintiems sunkią negalià, ir I grupës invalidumà turintiems asmenims, o 50 proc. bazinës pensijos – vaikams, turintiems vidutinę negalià, ir II grupës invalidumà turintiems asmenims.

Teisæ gauti ðalpos (socialinæ) pensijà/ðalpos iðmokà turi tik tie asmenys, kurie neturi teisës gauti didesnës ar tokio pat dydþio valstybinës socialinio draudimo pensijos arba valstybinës pensijos, iðskyrus ástatymo nurodytus asmenis. Vadinasi, kartu su ðalpos (socia-line) pensija asmenys gali gauti jiems priklausanèias: 1) valstybinæ socialinio draudimo nað-laièiø pensijà ir valstybinæ naðlaièiø pensijà; 2) valstybinæ socialinio draudimo naðliø pensijà; 3) valstybines socialinio draudimo pensijas ir valstybines pensijas – tëvai (átëviai), globëjai, rûpintojai, slaugantys namuose neágalius vaikus (ávaikius) arba vaikus, turinèius I grupës in-validumà nuo vaikystës arba ágijusius já iki 18 metø.

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas yra ástatymas, regla-mentuojantis ne tik socialinës bei finansinës paramos teikimo neágaliesiems garantijas, bet ir pagrindinis ástatymas, áteisinantis neágaliø asmenø teises bei lygias dalyvavimo visuomenëje galimybes. Ðis ástatymas apibrëþia invalidumo sàvokà: „Invalidumas yra tokia kompeten-tingø ástaigø nustatyta asmens bûklë, kai asmuo dël ágimtø ar ágytø fiziniø ar psichiniø trû-kumø visai arba ið dalies negali pasirûpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, ágyven-dinti savo teisiø ir vykdyti pareigø“ [17].

Pagal pasireiðkimo laipsná invalidumas skirstomas á tris grupes (I, II, III), o bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiðkiamas procentais (proc.). Visiðka negalia – tai sun-kiausia I grupës invalidumo forma, kai asmens fizinë ir psichinë negalia visiðkai apriboja jo galimybæ orientuotis, judëti, dirbti, integruotis ir bûti ekonomiðkai savarankiðkam.

Vaikø iki 18 metø invalidumà nustato asmens sveikatos prieþiûros ástaigø, teikianèiø pagalbà vaikams, gydytojø konsultacijos komisijos, o asmenø nuo 18 metø – valstybinës medicininës socialinës ekspertizës komisijos1.

1 Anksčiau neįgaliais vaikais buvo laikomi asmenys iki 16 m., o 16 m. ir vyresniems asmenims nustatoma atitinkama invalidumo grupė. 2004 m. kovo 22 d. priimta Ligų ir būklių, dėl kurių vaikams invalidams nustatomas invalidumo lygis (sunki, vidutinė ir lengva negalia), sąrašo ir invalidumo lygio (sunkios, vidutinės ir lengvos negalios) nustatymo tvarka Nr. V–144/A1–69 // Valstybės žinios. 2004. Nr. 44–1464; Nr. 47 (atitaisymas).

58

Invalidumo nustatymas yra vienintelis reglamentuotas neágalaus asmens ávertinimo bûdas, glaudþiai susijæs ir su sveikatos apsauga, ir su pensijø, lengvatø ir reabilitacijos si-stemomis. Invalidumas suteikia teisæ á valstybinio socialinio draudimo pensijas bei ðalpos (socialines) paðalpas, kitas teikiamas lengvatas, socialines paslaugas. Ðiuo metu invalidu-mas nustatomas vadovaujantis tik medicininiais vertinimo kriterijais, neatsiþvelgiant á darbin-gumo netekimà, darbo pajamø praradimà ir galimybæ taikyti reabilitacijos priemones. 2000 m. balandþio 28 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro bei socialinës apsau-gos ir darbo ministrës ásakymu patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (inva-lidumo) nustatymo tvarka reglamentuoja I, II ir III grupiø invalidumo nustatymà, specialaus automobilio ir (arba) transporto iðlaidø kompensacijø, profesinio darbingumo netekimo sà-lygas, invalidumo nustatymo terminus, invalidumo prieþastis ir kt. Atsiþvelgiant á ðioje tvar-koje áteisintus konkreèiø organizmo bûkliø sàraðus, asmenims nustatomas I, II ar III grupës invalidumas.

Pamaþu siekiama atsisakyti ðios praktikos, todël Lietuvos Respublikos Vyriausybë 2001 m. vasario 12 d. nutarimu patvirtinto Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepciją. Ðios reformos tikslas – pakeisti invalidumo nustatymo tvarkà taip, kad bûtø sudarytos sàlygos teisingiau ir veiksmingiau taikyti neága-liems þmonëms socialinës apsaugos priemones, kad bûtø atkurtas jø darbingumas, sava-rankiðkumas, jie bûtø integruoti á visuomenæ. Vadovaujantis nauja tvarka, turëtø bûti atsisa-koma tik medicininio kriterijaus ir papildomai vertinama asmens negalia bei specialieji porei-kiai jai kompensuoti. Taip pasikeistø ir pati negalios bei neágalaus asmens samprata.

Siekiant Koncepcijoje átvirtintø tikslø ir uþdaviniø, nauja vaikø invalidumo lygio nusta-tymo tvarka ásigaliojo nuo 2004 m. balandþio 1 d. [20]. Joje áteisinta, jog invalidumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metø, kai nustaèius tikslià diagnozæ ir taikant gydymà ir/ar rea-bilitacijos priemones, iðlieka organizmo funkcijø sutrikimø ir liga ar bûklë atitinka nurodytà sàraðà. Neágaliems vaikams nustatomas trijø lygiø invalidumas: sunki, vidutinė ir lengva ne-galia.

2004 m. priimtas naujas Neágaliøjø socialinës integracijos ástatymas, kuris ásigalios nuo 2005 m. liepos 1 d. Naujuoju ástatymu siekiama pakeisti neágaliø asmenø sampratà Lietu-voje. Tikëtina, kad jis turës átakà reikðmingiems tolimesniems pokyèiams. Ðiuo metu Sociali-nës apsaugos ir darbo ministerija rengia naujas „Darbingumo lygio nustatymo taisykles“, „Darbingumo lygio nustatymo kriterijus“ bei kitus reikalingus ðiam ástatymui ágyvendinti po-ástatyminiø aktø projektus.

Iðvados

Detali JAV socialinæ apsaugà reglamentuojanèiø federaliniø bei atskirø valstijø teisiniø dokumentø analizë, mokslinës literatûros bei teorinës metø studijos, ávairiaplanë teisinë praktika bei aktyvi savanoriðka veikla nevyriausybiniø organizacijø, atstovaujanèiø neágaliø asmenø teisëms, interesams bei poreikiams, be to, ir gilinimasis á nagrinëjamà problemà dalyvaujant ávairiuose tarptautiniuose simpoziumuose, konferencijose bei praktiniuose se-minaruose leidþia daryti ðias iðvadas:

1. JAV socialinës apsaugos sistemoje veikianèios 2 pagrindinës programos, teikian-èios finansinæ paramà neágaliems þmonëms, vadovaujasi bendru principu – uþtikrinti þmo-nëms dël negalios prarastas, specialius jø poreikius tenkinanèias bei jø negalià kompen-suojanèias lëðas. Abiem ðioms programoms keliami vienodi reikalavimai bei vertinimo krite-rijai, taikomas tas pats sprendimø priëmimo bei jø apskundimo procesas, jos abi orientuotos á tà paèià socialinæ grupæ – neágalius þmones. Ðios programos yra neatsiejamos, papildo viena kità. Tik savo paskirtimi viena jø garantuoja finansinæ paramà dël negalios neteku-siems turëtø darbo pajamø neágaliesiems, kita jø uþtikrina pragyvenimà dël negalios nedar-bingiems ir neturintiems pragyvenimo pajamø neágaliems asmenims.

59

2. Analizuojant informacinius ir statistinius keliø pastarøjø metø duomenis apie sociali-nës apsaugos sistemoje dalyvaujanèius asmenis – paramos gavëjus, pastebëta bendro ga-vëjø skaièiaus didëjimo tendencija ir kontingento vidinio pasiskirstymo stabilumas. Tai lei-dþia teigti ir apie valstybës ekonominiø iðgaliø augimà, skiriant nuolatiná dëmesá tam tikroms socialinëms grupëms, ir apie visos socialinës apsaugos sistemos sklandø, produktyvø bei veiksmingà veikimà. Taip garantuojamos labiausiai paþeidþiamø ir „finansiná nepritekliø“ pa-tirianèiø asmenø grupiø galimybës turëti nuolatiná bent minimalø pragyvenimo ðaltiná.

3. Abi socialinës apsaugos programos yra administruojamos vienos institucijos – Socialinës apsaugos administracijos (SAA), kuri koordinuoja ir kontroliuoja visus finansinës paramos neágaliems asmenims teikimo atvejus. Labai detaliai ástatymuose aptarta visø so-cialinës apsaugos sistemos negalios fakto vertinimo bei nustatymo, atskirø sprendimø prië-mimo procese dalyvaujanèiø institucijø ar atskirø profesionalø kompetencija, jø funkcijos. Tai lemia sistemos veiksmingumà, operatyvumà, uþtikrina proceso eigos kontrolës galimybæ.

4. Teisiniuose dokumentuose, ávairiose specialiose taisyklëse, reglamentuojanèiose socialinës apsaugos sistemà bei jos veikimà, yra labai detaliai nustatyti pagrindiniai reikala-vimai, kriterijai, taikomi paramos gavëjams, jø teisei á paramà, negalios ávertinimo bei iðmokø dydþiø nustatymo, sprendimø priëmimo bei jø apskundimo kriterijai ir t. t. Aiðki bei detali, kiekvienam suprantama procedûra uþtikrina tai, kad socialinës apsaugos sistema yra pasie-kiama paramos gavëjams, uþtikrina galimybæ planuoti ir kontroliuoti individualø paramos gavimo procesà.

5. Lyginant JAV socialinës apsaugos sistemos ypatumus su Lietuvoje veikianèia si-stema, bûtina paminëti, jog Lietuvoje taip pat veikia dvi pagrindinës programos, teikianèios finansinæ paramà neágaliems asmenims. Valstybinio socialinio invalidumo draudimo pro-grama, kaip ir JAV socialinës apsaugos invalidumo draudimo programa, moka invalidumo pensijas visiðkai arba ið dalies darbingumo netekusiems asmenims, turintiems pakankamà darbo bei socialinio pensijø draudimo staþà. Prieðingai nei Lietuvoje, JAV veikianti invali-dumo draudimo programa teikia finansinæ paramà platesniam asmenø ratui, nes invalidumo pensijos mokamos ne tik paèiam darbingumo netekusiam neágaliam asmeniui, bet ir, atsi-þvelgiant á ðeimos sudëtá, kitiems ðeimos nariams.

6. Skirtingai nei JAV, Lietuvoje minëtos dvi programos ir jø teikiamos iðmokos yra administruojamos bei mokamos dviejø skirtingø ðaltiniø: invalidumo pensijas apskaièiuoja ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondas, o ðalpos (socialinës) pensijos mokamos ið valstybës biudþeto. Tai neuþtikrina vienodos neágaliø asmenø bei jiems vienokia ar kitokia forma teikiamos finansinës paramos apskaitos, kontrolës ir sistemos veikimo vientisumo bei veiksmingumo.

7. Ir JAV, ir Lietuvos invalidumo bei ðalpos iðmokø, kitø lengvatø neágaliesiems teikimo sistema yra tiesiogiai susijusi su invalidumo nustatymu. Lietuvoje invalidumo nustatymo procese svarbiausias medicininis faktorius, o pensijos dydis ir teisë á kitokià materialinæ pa-galbà priklauso nuo invalidumo grupës (pagal tam tikras ligas). Iðlikæs asmens darbingumas ir profesinis veiksnys vertinami minimaliai. Prieðingai, JAV yra pirmiausia vertinamas asmens gebëjimas dalyvauti esminëje naudingoje veikloje, be to, skiriamø iðmokø dydþiai skiriami individualiai asmeniui, atsiþvelgiant á jo negalios sunkumà, darbinius gebëjimus, socialines bei ðeimos sàlygas, turimas pajamas ir kt., o ne skiriant jam konkreèià invalidumo grupæ.

8. Lietuvoje invalidumo vertinimà bei nustatymà ir finansinës paramos bei iðmokø tei-kimà vykdo skirtingos kompetentingos valstybës ástaigos. Tai neuþtikrina socialinës apsau-gos sistemos proceso nuoseklumo bei vientisumo. Prieðingai nei JAV, Lietuvoje nëra detaliai reglamentuota sprendimø perþiûrëjimo bei apskundimo procedûra, todël paramos gavëjai turi maþai galimybiø kontroliuoti individualø paramos gavimo procesà bei mechanizmà.

♦♦♦

60

LITERATÛRA

1. European Council Decision of 3 December of 2001 on the European Year of People with Disabilities 2003 (2001/903/EC).

2. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. IX–850 „Dėl 2003 metų paskelbimo neįgaliųjų metais Lietuvoje“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 42–1562.

3. Social Security Act (the Act) is P. L. 74–271 (49 Stat. 620). http://www.ssa.gov/OP_Home/ ssact/preface.htm

4. Code of Federal Regulations, Title 20 Employees' Benefits, Chapter III – Social Security Administration, Part 404 – Federal Old-age, Survivors and Disability Insurance (1950). http://www.ssa.gov/OP_Home/cfr20/404/404-0000.htm

5. Social Security’s Latest Fast Facts & Figures Publication, Social Security Administration, 2003. 6. Disability Evaluation under Social Security. SSA. 2001. No. 64–039. 7. Online Social Security Handbook, Basic Guide to the Social Security Programs. SSA.

http://www.ssa.gov/OP_Home/handbook 8. The Appeals Process. SSA. 1999. No. 05–10141. 9. Disability Benefits. SSA. 2003. No. 05–10029.

10. Your Right To Question the Decision to Stop Your Disability Benefits. SSA. 1998. No. 05–10090. 11. What You Need To Know When You Get Disability Benefits. SSA. 2003. No. 05–10153. 12. What You Need To Know Reviewing Your Disability. SSA. 2004. No. 05–10068. 13. How We Decide if You are Still Disabled. SSA. 2003. No. 05–10053. 14. Supplemental Security Income. SSA. 2003. No. 05–11000. 15. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I–549 // Valstybės

žinios. 1994. Nr. 59–1153. 16. Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymas Nr. I–675 // Valstybės žinios. 1994.

Nr. 96–1873. 17. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas. 1991. 18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministrės

įsakymu patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka Nr. 226/49 // Valstybės žinios. 2000. Nr. 36–1011, Nr. 40 (atitaisymas).

19. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas Nr. IX–1966 // Valstybės žinios. 2004. Nr. 21–619.

20. Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymu patvirtinta Ligų ir būklių, dėl kurių vaikams invalidams nustatomas invalidumo lygis (sunki, vidutinė ir lengva negalia), sąrašo ir invalidumo lygio (sunkios, vidutinės ir lengvos negalios) nustatymo tvarka Nr. V–144/A1-69 // Valstybės žinios. 2004. Nr. 44–1464, Nr. 47 (atitaisymas).

21. Socialinės apsaugos administracijos interneto svetainė: http://www.ssa.gov

♦♦♦

USA Social Security System Rendering Financial Support to Persons with Disabilities

Doctoral Candidate Dovilė Juodkaitė

Law University of Lithuania

Keywords: social security for disabled people, disability insurance pension, disability benefits, disability evaluation process.

SUMMARY

People with disabilities are one of the most vulnerable, socially isolated groups in the whole population. Being citizens of their own country, they have the same rights to participate in the life of

61

society, in decision-making processes, in spite of the nature of disability to feel dignified and equal community members.

An article analysis social security system of United States of America in rendering financial support (pensions, disability benefits and other monetary payments) to persons with disabilities. It describes two main programs in social security system: Social Security Disability Insurance program and Supplemental Security Income program, their operation principles and criteria, effectiveness. Those two programs follow the same principle – to guarantee to persons financial means that compensate their disability, meet their special needs. They both are put under the same requirements and evaluation criteria, apply the same process of decision making and appeals, are oriented to the same social category – persons with disabilities. That is why those programs are concurrent and complement each other. One of them guarantees financial assistance to those disabled persons who have lost work income because of their disability, another – assures livelihood for those disabled people who have no working ability and means of subsistence.

The article also discusses powers and competency of US social security system‘s participating parties – benefit recipients, professionals and institutions; presents the procedure of disability evaluation under social security, its criteria and requirements. Social Security administration coordinates and controls both programs and all cases when providing financial support to persons with disabilities. Laws provide very clear and detailed regulation of the whole social security system: disability evaluation process, requirements and criteria for benefit recipients, decision making and appealing procedures, etc. This determines effectiveness and expedition of the system, its accessibility to benefit recipients, secures the possibility to control the course of individual financial support receiving process.

Upon detailed analysis of various legal Federal and different US State acts, studies of scientific materials, informational and statistical data, practical experience the author presents conclusions on the effectiveness and operation of USA social security system, guaranties for persons with disabilities to receive an adequate and sufficient financial support.

In consideration of the detailed review of US social support system, the brief comparison of US social security system and social security system of Lithuania is presented. The most important Lithuanian legislature and main functioning programs, guaranteeing financial assistance to persons with disabilities are discussed and conclusions on some possible developments are presented.

62

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 63–70

III. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS

NUOSAVYBĖS TEISĖ Į AKCIJAS IR JOS PERLEIDIMAS: LIETUVOS ĮSTATYMŲ LEIDYBOS VYSTYMASIS IR

TENDENCIJOS

Tomas Rymeikis

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 212 42 67 Elektroninis paðtas t.rymeikis@regija.lt Pateikta 2004 m. balandžio 23 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 2 d.

Pagrindinės sąvokos: akcijų perleidimas, nuosavybės teisė, akcijos.

S a n t r a u k a

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje atsirado ir plėtojami naujo pobūdžio ekonominiai santykiai, su kuriais atsirado ir naujas nuosavybės teisės objektas – akcijos. Kad būtų tin-kamai sureguliuota ir užtikrinta akcijų apyvarta, iki šiol yra kuriami ir koreguojami Lietuvos Respublikos teisės aktai, tačiau išsprendus vienas problemas, atsiranda kitų. Tokia situacija leidžia spręsti apie šio vertybinio popieriaus, kaip civilinių-teisinių santykių objekto, teisinės reglamentacijos sudėtingumą, dažnai ir dvilypumą. Viena iš pagrindinių akcijų apyvartą sunki-nančių priežasčių yra Lietuvos teisės aktų, reguliuojančių nuosavybės teisę į akcijas, neapi-brėžtumas bei dažna jų kaita. Ypač tai susiję su nuosavybės teisės perleidimu. Šiame straipsnyje ir yra nagrinėjama nuosavybės teisės į akcijas perleidimo ir teisėto akcijų savi-ninko problema.

Ávadas

Ðiame straipsnyje nuosavybës teisë á akcijas nagrinëjama daugiausia per nacionalinio teisinio reguliavimo prizmæ. Siekiama ir parodyti ástatymø leidëjo klaidas bei dviprasmybes, atsirandanèias kuriant bei modifikuojant nuosavybës teisæ á akcijas reguliuojanèius teisës aktus, ir apþvelgti konkreèias praktines problemas, kurios atsiranda kaip teisës aktø neto-bulumo pasekmë. Nuosavybës teisës á akcijas perleidimo specifikà nagrinëjanèios moksli-nës literatûros yra labai maþai, todël raðant straipsná, buvo daugiau analizuojama uþsienio literatûra ir Lietuvos teisës literatûra, kurioje nuosavybës teisës perleidimo problematika ir su tuo susijæ klausimai nagrinëjami bendràja prasme. Taikant sisteminá bei istoriná teisës aiðki-nimo metodà, straipsnyje yra analizuojamas nuosavybës teisës á akcijas perleidimo mo-

63

mentas ir bandoma atsakyti á klausimà, ar sutartimi perleista nuosavybës teisë á akcijas jau uþtikrina galimybæ pasinaudoti visomis akcijø suteikiamomis teisëmis. Kartu siekiama patvir-tinti keliamà hipotezæ, kad sutartimi perleista nuosavybës teisë suponuoja nuosavybës tei-sës perleidimà tik tarp sandorio ðaliø, bet ji negali bûti panaudota prieð treèiuosius asmenis. Apþvelgiant nuosavybës teisës á akcijas perleidimo praktinius aspektus, bandoma pastebëti ir atskleisti galimà rizikà, iðkylanèià ásigyjant akcijø, bei pateikti pasiûlymø, kaip tokià rizikà eliminuoti. Nagrinëjant galiojanèius teisës aktus, siekiama iðsiaiðkinti, ar tinkamai nuosavy-bës teisës perleidimo momentas yra átvirtintas Lietuvos Respublikos teisës aktuose, bei ati-tinkamais atvejais bandoma pateikti siûlymø dël reikiamø teisës aktø pakeitimø.

I. Bendra nuosavybës teisës á akcijas apþvalga

Pirmieji bandymai aiðkinti nuosavybës teisës turiná siekia Senovës Romos Imperijos laikus. Tiesa, Senovës Romos Imperijos teisë nuosavybës teisæ labiau siejo su pasisavinimu tø materialiø gërybiø, kurios betarpiðkai galëjo tenkinti þmogaus poreikius. Vystantis civili-niams santykiams, atsirasdavo vis naujø nuosavybës objektø, kurie savo esme bûdavo su-dëtingesni nei daiktai siauràja ðio þodþio prasme. Apie XVI a. susiklostæ ekonominiai santy-kiai, kurie sàlygojo akciniø bendroviø atsiradimà, sukûrë dar vienà nuosavybës objektà – ak-cijas. Akivaizdu, kad ir ðiems naujiems visuomeniniams santykiams turëjo bûti suteikta nauja teisinio santykio forma.

Nuosavybës teisës á akcijas nagrinëjimas nëra visapusiðkai ámanomas, atskyrus jà nuo akcijos ekonominio turinio, kuris, vystantis ekonominiams santykiams, galima teigti, susi-formavo pirmiau. Kita vertus, tokio sudëtingo nuosavybës objekto, kaip akcijos, savaran-kiðka teisës normomis nesureguliuota apyvarta yra sunkiai ásivaizduojama, todël tikslinga yra kalbëti apie akcijø ekonominio turinio bei teisinio reguliavimo atsiradimo vienalaikið-kumà. Taigi galima padaryti iðvadà, kurios laikosi dauguma teisës teoretikø: paèià nuosa-vybæ reikia nagrinëti kaip ekonominá-teisiná reiðkiná, kurio teisinë forma neatsiejamai susilie-jusi su ekonominiu turiniu [1, p. 25].

Nuosavybës teisæ galima bûtø apibûdinti, remiantis subjektyviàja arba objektyviàja prasme. Subjektyviàja prasme nuosavybës teisë á akcijas yra tiesiogiai siejama su subjektu – konkreèiø akcijø savininku ir jo, kaip akcijø savininko, valia pagal teisës aktø reikalavimus valdyti, naudotis ar disponuoti tomis akcijomis. Objektyviàja prasme nuosavybës teisæ á akcijas galima bûtø apibûdinti kaip visumà teisës normø, reguliuojanèiø akcijø valdymo, naudojimo ir disponavimo santykius. Galima pastebëti, kad konkretaus akcijø nuosavybës teisës subjekto teises uþtikrina ir garantuoja nuosavybës teisë á akcijas objektyviàja prasme. Savo ruoþtu objektyvioji nuosavybës teisë á akcijas tiesiogiai nepriklauso nuo konkretaus subjekto valios. Toliau ir bus nagrinëjama, su kokiomis problemomis susiduriama arba kokios problemos áþvelgiamos subjektyviosios nuosavybës teisës á akcijas ágyvendinimo metu, nuosavybës teisæ perleidþiant ar ásigyjant.

Santykius dël nuosavybës teisiø á akcijas Lietuvoje reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas [2] (toliau – Civilinis kodeksas), Lietuvos Respublikos akciniø bendroviø ástatymas [3] (toliau – AB ástatymas), Lietuvos Respublikos vertybiniø popieriø rinkos ástatymas [4] (toliau – VP ástatymas) ir kiti teisës aktai. Vertëtø paminëti, kad Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalyje áteisinta galimybë kitiems ástatymams nustatyti nuosavybës teisës perëjimo momentà, ir remiantis minëto straipsnio nuostatomis, nuosavybës teisës á akcijas sureguliavimo klausimas yra átvirtinamas kituose ástatymuose: jei kalbama apie akcijas – AB ástatyme ir VP ástatyme.

64

II. Nuosavybës teisës á akcijas perdavimo reguliavimas Lietuvos teisës aktuose

AB ástatymo, kuris galiojo iki 2001 m. liepos 1 d. (toliau – Senasis AB ástatymas), 34

straipsnio 3 dalis nustatë: „Nematerialios vardinės akcijos savininkas yra fizinis asmuo ar juri-dinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita.“ Analogiðka nuostata yra átei-sinta dabar galiojanèio AB ástatymo redakcijos 40 straipsnio 9 dalyje. Kalbant apie uþdarøjø akciniø bendroviø (toliau – UAB) nematerialias akcijas, bûtina nurodyti, kad kai kuriose ðio tipo bendrovëse tokiø vertybiniø popieriø apskaitos ir kartu vertybiniø popieriø sàskaitø ið viso nëra, nes Senajame AB ástatyme nebuvo ásakmaus reikalavimo tvarkyti tokiø akcijø ap-skaità. Tokiais atvejais akcijø savininkas yra nustatomas pagal akcijø pasiraðymo doku-mentus arba pagal vëlesnius akcijø perleidimo sandorius. Tik neseniai Lietuvos Respublikos ûkio ministro ásakymu (toliau – Ásakymas) buvo patvirtinta UAB akcijø apskaitos tvarka [5]. Prieþastys, dël kuriø teisës aktai ilgai nereguliavo UAB akcijø apskaitos, mano nuomone, yra tokios: tokiø akcijø apyvarta nëra tokia intensyvi kaip akciniø bendroviø (toliau – AB) akcijø, be to, UAB akcijø perleidimo sandoriuose visada yra þinoma kita sandorio ðalis, o tai ne vi-sada bûdinga AB akcijø perleidimo sandoriams. Jau pats UAB pavadinimas leidþia suvokti jos esminá skirtumà nuo AB – UAB akcijø apyvarta uþdara, todël neretai UAB akcijø savinin-kai per visà bendrovës veiklos laikotarpá nesikeièia, iðlieka tie, kurie yra nurodyti pirminiuose akcijø nuosavybës subjektus ávardijanèiuose dokumentuose. Jei nesikeièia akcijø savininkai, nëra ir akcijø nuosavybës teisës perleidimo problemø. Kaip jau buvo minëta, kai kuriose UAB iki ðiol nebuvo vykdoma ir tvarkoma akcininkø apskaita, o remiantis Ásakymu, ávesta UAB akcijø apskaitos tvarka nors ir bando sureguliuoti UAB akcijø apskaità bei cirkuliacijà, taèiau neuþtikrina grieþtos atsakomybës uþ tokios apskaitos nebuvimà bei delsimà áregist-ruoti akcijø perdavimà. Tokiu atveju asmuo X, ketinantis ásigyti ið UAB akcijas pasiraðiusio asmens Y kad ir vienà akcijà, privalo bûti labai atsargus, nes gali paaiðkëti, kad ta akcija diena anksèiau sutartimi jau buvo perleista treèiajam asmeniui Z ir taip ðis treèiasis asmuo, o ne asmuo X, tapo teisëtu akcijos savininku. Asmeniui X beliktø kreiptis á teismà. Akivaizdu, kad jei nëra akcijø apskaitos, nëra ir kitø bûdø patikrinti, ar pardavëjas dar turi nuosavybës teisæ á akcijà jos pardavimo momentu. Taigi paaiðkëja pagrindinis motyvas, dël ko yra reika-lingas akcininkø ir jiems priklausanèiø akcijø registravimas vertybiniø popieriø sàskaitose: bûtina uþfiksuoti naujo akcijø savininko nuosavybës teisës á akcijas faktà.

Kalbant apie materialias akcijas, kurias gali turëti tik UAB, visø pirma reikia paminëti, kad nuosavybës teisës á jas perleidimas yra daug aiðkiau reguliuojamas nei nematerialiøjø akcijø nuosavybës teisës perleidimas. Remiantis lingvistiniu Senojo AB ástatymo 34 straips-nio 1 dalies aiðkinimu, galima teigti, kad jei norëjai turëti visas akcininko teises, reikëjo turëti ne tik paèià materialià akcijà su atitinkamu áraðu joje apie jos perleidimà, bet ir reikëjo bûti áraðytam á akcininkø registracijos knygà, t. y. buvo nustatytas kumuliatyvinis nuosavybës tei-sës á akcijas ágijimo reikalavimas – reikëjo perleisti nuosavybës teisæ ir toká perleidimà uþre-gistruoti. Taigi, kalbant apie materialias akcijas, Senàjá AB ástatymà reikëjo laikyti specialiu teisës aktu, remiantis iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 149 straipsnio 1 da-limi. Tai reiðkia, kad neuþteko tik perduoti materialià akcijà, kad ágytumei á jà nuosavybës teisæ, reikëjo dar ir antro juridinio fakto – áraðymo á akcininkø registracijos knygà. Ðiandien AB ástatymo redakcijos 40 straipsnio 10 dalies nuostata nuosavybës teisës á materialias ak-cijas atsiradimà sieja jau tik su vienu juridiniu faktu – áraðu akcijoje, o registravimas akcininkø registracijos knygoje tampa neprivaloma formalia procedûra. Taigi nebeliko konkurencijos su galiojanèio Civilinio kodekso 4.49 straipsnio nuostatomis, nes nuosavybës teisë perduo-dama perleidþiant materialià akcijà ir áraðant joje atitinkamà áraðà, t. y. nuosavybës teisë ágy-jama nuo turto perdavimo momento. Taip ástatymø leidëjas ið esmës pakeitë materialiøjø akcijø nuosavybës teisës perleidimo struktûrà, kuri sieja nuosavybës teisës á akcijas visiðkà ágijimà tik su akcijos perdavimu jà ágijusiam asmeniui ir áraðymu apie tai paèioje akcijoje (specialus áraðas – indosamentas). Toks nuosavybës teisës á materialias akcijas perleidimo

65

bûdas uþkerta kelià galimybei perleisti tas paèias akcijas kelis kartus, taèiau iðlieka proble-mos, susijusios su akcijø apyvarta, pavyzdþiui: kaip skirti akcijoms areðtà, kaip iðspræsti klausimus, susijusius su tokiø akcijø savininkø apmokestinimu, siøsti praneðimus akcinin-kams. Dël ðios prieþasties bûtø racionaliau, jei iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusi materialiøjø akcijø apskaita bûtø vienintelë UAB materialiøjø akcijø apskaitos forma, kurios esmë yra ta, kad nuosavybës teisë á akcijas ágyjama po akcijos perdavimo, indosamento materialioje ak-cijoje áraðymo ir áraðymo á akcininkø registrà. Materialios akcijos fizinis perleidimas sàlygotø nuosavybës teisës perdavimà tarp sandorio ðaliø, o áregistravimas akcininkø registre leistø ágytà nuosavybës teisæ panaudoti prieð treèiuosius asmenis. Toliau galima bûtø diskutuoti ir apie UAB akcijø formos unifikavimà, t. y. nustatymà materialios akcijø formos, kaip vieninte-lës ástatymø leidþiamos UAB akcijø formos. Asmuo, ásigydamas tokià materialià akcijà, gauna jà materialiu pavidalu ir visø pirma dingsta rizika, kad akcija atgaline data netrukus bus dar kartà perleista treèiajam asmeniui. Nustaèius materialiø akcijø privalomà registra-vimà, kuris leistø nuosavybës teisæ panaudoti prieð treèiuosius asmenis, ágyjantis akcijø as-muo bûtø suinteresuotas uþregistruoti nuosavybës ágijimà akcininkø registre, nes kitaip jis neágytø nuosavybës teisës, garantuotos tretiesiems asmenims, kartu ir bendrovei, ir nega-lëtø pasinaudoti visomis akcijø suteikiamomis teisëmis. Dabar UAB materialiøjø akcijø ágy-jantis asmuo nëra verèiamas uþregistruoti nuosavybës teisës, o tai, kaip jau minëta, gali trukdyti ir akcijø areðtui, ir kitoms operacijoms, atliekamoms su akcijomis. Kita vertus, ir ðis pasiûlymas turi trûkumø, nes visø pirma reikia galutinai reglamentuoti tokiø vertybiniø popie-riø spausdinimo reikalavimus. Be to, daugkartinis akcijø perleidimas irgi sukeltø techninio pobûdþio problemø dël nuosavybës teisës perleidimo áraðø – indosamentø akcijoje áraðymo. Vis dëlto, nepaisant minimø nepatogumø, turëtø bûti pasirinktas ðis bûdas.

Norint ágyti nuosavybës teisæ á nematerialias akcijas, reikia nuosavybës teisës perlei-dimà uþregistruoti. Kokia yra minimø dviejø juridiniø faktø – nuosavybës teisës perleidimo bei nuosavybës teisës perleidimo uþregistravimo – teisinë reikðmë ir tarpusavio ryðys? Ar nematerialiøjø akcijø nuosavybës teisës perleidimo momentas yra kur nors áteisintas?

VP ástatymo, kuris galiojo iki 2001 m. lapkrièio 1 d., 28 straipsnio 1 dalyje buvo tei-giama: „Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nuro-dytus vertybinius popierius įrodymas.“ Senojo AB ástatymo 32 straipsnio 6 dalis irgi panaðiai nustatë: „Įrašai vertybinių popierių sąskaitose yra nematerialiųjų akcijų nuosavybės teisės įrodymas.“ Minëtà indosamentà áraðo vertybiniø popieriø sàskaitas tvarkantys asmenys po to, kai yra sudaromas akcijø perleidimo sandoris. Taigi lyg ir pakankamai aiðku, kad tas as-muo, kuris nurodytas vertybiniø popieriø sàskaitoje, ir yra tikrasis akcijø savininkas, nes tai nustatë Senasis AB ástatymas. Kita vertus, kalbant apie nuosavybës teisæ á akcijas, galima bûtø teigti, kad áraðas sàskaitoje yra akcijø nuosavybës teisës priklausymo prezumpcija tam asmeniui, kuris toje sàskaitoje nurodytas, jeigu daugiau nëra jokiø kitø árodymø apie nuosa-vybës teisës priklausymà kitam, nei nurodyta vertybiniø popieriø sàskaitoje, asmeniui. Jeigu jau áraðas vertybiniø popieriø sàskaitoje ilgà laikà buvo laikomas nuosavybës teisës árodymu, vadinasi, ástatymø leidëjas neatmetë ir kitø nuosavybës teisës á akcijas árodinëjimo priemo-niø, nes niekur nebuvo áteisinta, kad áraðas yra vienintelis nuosavybës teisës árodymas. Va-dinasi, nors ir nebûtø áraðo vertybiniø popieriø sàskaitoje, galima bûtø árodinëti nuosavybës teisës á akcijas priklausymà vienam ar kitam asmeniui. Taigi galima bûtø daryti iðvadà, kad asmuo, nors ir neáraðytas vertybiniø popieriø sàskaitoje, tam tikrais atvejais galëtø kitomis árodinëjimo priemonëmis árodyti, jog jis yra akcijø savininkas. Þinoma, tai paneigtø áprastà nuosavybës teisës á akcijas perleidimo schemà: nuosavybës teisë á akcijas atitenka asme-niui, kai duomenys apie akcijø ásigijimà áraðomi á vertybiniø popieriø sàskaità, kaip tai nusta-tyta AB ástatymo 40 straipsnio 9 dalyje, taèiau juk niekas nëra apsaugotas nuo sàmoningos ar nesàmoningos akcijas tvarkanèio subjekto klaidos, áraðant naujà savininkà, ir dël jos atsi-randanèios bûtinybës nuginèyti neteisingà áraðà.

Jeigu áraðà vertybiniø popieriø sàskaitoje laikytume teisine nuosavybës priklausymo vienam ar kitam asmeniui prezumpcija, tai, kaip ir kiekviena ástatyme nurodyta prezumpcija,

66

taip ir ði galëtø bûti paneigta arba patvirtinta kitais – tiesioginiais ir netiesioginiais – árody-mais. Kaip þinia, teisine prezumpcija yra laikoma ástatymo numatyta tam tikrø aplinkybiø eg-zistavimo, jø tikrumo prielaida. Jeigu ðalis pagrindþia savo reikalavimus ar atsikirtimus fak-tais, kurie preziumuojami pagal ástatymus, tai ðiø faktø nereikia árodinëti [6, 182 str.] (lot. lex contra id quod praesumit, probationem non recipit). Taèiau ar gali praktikoje taip atsitikti, kad asmuo, vertybiniø popieriø sàskaitoje áraðytas kaip akcijø savininkas, ið tikrøjø nëra akcijø savininkas? Civilinëje byloje O. G. Selvaag v. AB „Akmenės cementas“, kuri buvo nagrinë-jama Akmenës rajono apylinkës teisme, minëtas teismas, remdamasis atsakovo AB „Akme-nës cementas“ praðymu ir iðdëstytomis jame iðkilusio ginèo dël ieðkovo O. G. Selvaag, kaip teisëto akcijø savininko ir nuosavybës teisës turëtojo, aplinkybëmis, ápareigojo ieðkovà ðalia iðraðo ið vieðosios apyvartos tarpininko tvarkomos vertybiniø popieriø sàskaitos pateikti pa-pildomus árodymus apie tai, kad ieðkovas ið tikrøjø yra akcijø savininkas. Ðis teismo reikala-vimas buvo praneðtas ieðkovui, nepaisant to, kad teismui prieð tai jau buvo pateiktas iðraðas ið ieðkovo vardu atidarytos vertybiniø popieriø sàskaitos apie jo turimas akcijas. Taigi prak-tika rodo, kad ir teismams iðkyla abejoniø dël nuosavybës priklausymo tam ar kitam asme-niui ir ðiø pagrástø abejoniø atsiradimo pagrindas gali bûti ir tikëtina klaida, ir kitos aplinky-bës, suteikianèios pagrindà abejoti, ar ið tikrøjø vertybiniø popieriø sàskaitoje ávardytas as-muo yra teisëtas jø savininkas.

Nors nuo 2001 m. liepos 1 d. nuostata AB ástatyme apie vertybiniø popieriø sàskaitos áraðà, kaip nuosavybës teisës árodymà, buvo panaikinta, lieka neaiðki paties áraðo teisinë reikðmë: ar pats áraðymas sàlygoja nuosavybës teisës pasikeitimà, ar ðis áraðas tik áformina jau pasikeitusià nuosavybës teisæ? Taigi kada pasikeièia nuosavybës teisë ir ar yra kur nors dabar áteisintas ðis nuosavybës teisës á akcijas pasikeitimo momentas?

AB ástatymo 3 straipsnio 1 dalyje teigiama: „Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų.“ Ásigijimo bûdas, remiantis ðia nuostata, gali bûti bet koks ástatymams neprieðtaraujantis sandoris, kuriuo remiantis yra perleidþiama nuosavybës teisë, bet pats nuosavybës perleidimo momentas èia nëra atskleidþiamas. Kalbant apie nuosavy-bës teisës ágijimo momentà, sudarant sutartá, visø pirma reikëtø apþvelgti bendràsias nuosa-vybës teisës ágijimo ir praradimo nuostatas, iðdëstytas Civiliniame kodekse. Civilinio ko-dekso 4.49 straipsnio 1 dalyje teigiama: „Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.“

Jau buvo paminëta, kad UAB materialiosios akcijos dabar yra materialia forma perlei-dþiamos kitiems asmenims ir joje áraðomas indosamentas, kurio formai ir akcijos savininko identifikavimui yra taikomos atitinkamos Lietuvos Respublikos vekseliø ástatymo nuostatos.

Kalbant apie nematerialiøjø akcijø, kurios yra vienaip ar kitaip apskaitomas ir UAB, ir AB, nuosavybës teisës perleidimo momentà, akcijø perleidimas negali bûti laikomas nuosa-vybës teisës perleidimu, nes perleidþiamas turtas neturi materialios iðraiðkos. Kita vertus, reikalavimà akcijø perleidimà uþregistruoti atitinkamu áraðu sàskaitoje galima bûtø laikyti bandymu akcijø perleidimà tapatinti su daikto perdavimu, kuris áteisintas Civilinio kodekso 4.49 straipsnyje. Taigi galima teigti, kad nuosavybës teisë á nematerialius daiktus, kaip nuo-savybës teisës objektà, pasireiðkia kaip teisë á materialius daiktus, su kuriais ji yra identifi-kuojama [7, p. 82–83].

Vertybiniø popieriø ir jø cirkuliacijos apskaitos taisyklës [8] (toliau – VP apskaitos tai-syklës) nustato, kad áraðas vertybiniø popieriø sàskaitose yra tik nuosavybës áforminimas [8, p. 18, 19, 21, 22]. Ankstesnës, iki 1998 m. galiojusios, VP apskaitos taisykliø redakcijos 3.4.3 punktas nustatë: „Sudarant bet kokio pobūdžio sandorius, susijusius su nuosavybės teisės į vertybinius popierius perleidimu, naujasis savininkas įgyja nuosavybės ir kitas teises į vertybinius popierius sandorio sudarymo momentu (tai yra anksčiau, nei padaromas atitinka-mas įrašas naujo savininko sąskaitoje), jeigu sandorio sąlygos nenumato kitaip.“ Kaip ma-tome, ðios iki 1998 m. galiojusios VP apskaitos taisykliø redakcijos nuostatos aiðkiai pasi-sakë uþ ankstesná nuosavybës teisës perëjimo momentà, nei padaromas tai fiksuojantis ára-ðas. Toliau tas pats VP apskaitos taisykliø punktas nustatë: „Bet kuri operacija, susijusi su

67

teisių į vertybinius popierius atsiradimu arba pasikeitimu, turi būti registruojama ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo atitinkamų pirminių dokumentų gavimo.“ Taigi ði nuostata aiðkiai api-brëþë, kad registruojama buvo tik operacija, kuria remiantis nuosavybës teisë perëjo jau anksèiau ir registravimas buvo ne kas kita kaip jau ávykusio fakto uþfiksavimas, t. y. faktiðkai nuosavybës teisë á akcijas buvo perleista sandorio sudarymo momentu. Nepaisant to, kad ðios VP apskaitos taisyklës anksèiau numatë, jog nuosavybës teisë á akcijas pereina sando-rio sudarymo momentu, AB ástatymas visà laikà iki 1998 m. galiojusios VP apskaitos taisykliø redakcijos aiðkiai nustatë, kad akcijø savininku yra laikomas asmuo, áraðytas vertybiniø po-pieriø sàskaitoje. Tai sukeldavo minimø teisës aktø: VP apskaitos taisykliø ir AB ástatymo, tarpusavio prieðtaravimà ir bandymà ieðkoti specialaus teisës akto, kuriuo remiantis ir bûtø nuspræsta, kas yra laikomas tikruoju akcijø savininku tada, kai akcijos jau yra perleistos san-doriu, taèiau naujasis savininkas dar nëra uþregistravæs ðio fakto vertybiniø popieriø sàskai-toje. Ðis neaiðkumas iðliko ir iki ðiø dienø.

Sistemiðkai aiðkinant ir lyginant AB ástatymo 40 straipsnio 9 dalá ir minëtas atitinkamas VP apskaitos taisykliø nuostatas, galima prieiti iðvadà, kad asmuo ágyja nuosavybës teisæ á nematerialias akcijas sandoryje apibrëþtu momentu, t. y. pagal sandorio sàlygas, áraðas ak-cijø sàskaitoje turëtø suteikti galimybæ naujam akcijø savininkui pasinaudoti nuosavybës teise prieð treèiuosius asmenis taip pat, kaip ir nekilnojamojo turto ásigijimo sandorio áregist-ravimas VÁ Nekilnojamojo turto registre suteikia teisæ pasinaudoti prieð treèiuosius asmenis nuosavybës teise á nekilnojamàjá turtà [2, 6.393 str. 3 d.]. Vykdant sandorius vertybiniø po-pieriø birþoje, nuosavybës teisë á nematerialias akcijas pereina ávykdþius specifines birþoje vykdomiems sandoriams teisës aktais nustatytas sàlygas, t. y. uþtikrinus vertybiniø popieriø pervedimo ir piniginiø atsiskaitymø vienalaikiðkumo (angl. Delivery Versus Payment) sàlygø ávykdymà. Uþ akcijø apskaità atsakingi subjektai privalo ásitikinti, kad minëtos sàlygos ávyk-dytos, ir tik tada áraðyti nuosavybës teisës pasikeitimà árodanèius áraðus, taèiau nuosavybës teisë faktiðkai perleidþiama ðiø sàlygø ávykdymo momentu. Tokia teisës aktais nustatyta tvarka uþtikrina, kad nuosavybës teisë á tokias akcijas nebûtø perleista kelis kartus.

VP apskaitos taisykliø bendrosiose nuostatose nurodyta, kad jos „reglamentuoja ver-tybinių popierių sąskaitų atidarymo, tvarkymo ir uždarymo, nematerialių vertybinių popierių ju-dėjimo (cirkuliacijos) iš vienos vertybinių popierių sąskaitos į kitą tvarką ir sąlygas.“ Taigi, formaliai vertinant, ðios taisyklës nëra skirtos reguliuoti nuosavybës teisës ágijimo klausimø. Be to, tokie esminiai klausimai, kaip nuosavybës teisës ágijimas ir praradimas, remiantis Civi-linio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalimi, turëtø bûti reguliuojami ástatymo, o ne poástatyminiø teisës aktø.

Mechanizmo, galinèio uþtikrinti, kad UAB nematerialiøjø akcijø ásigyjantis asmuo vi-sada ásigyja akcijø ið asmens, kuris dar iki tol niekam neperleido savo nuosavybës teisës, nëra. Siekis ávesti toká mechanizmà gerokai apsunkintø UAB veiklà. Dël ðios prieþasties yra tikslinga pereiti prie jau nagrinëtos materialiøjø akcijø formos ir siûlomos jø apskaitos, kuri uþkirstø kelià perleisti nuosavybës teisæ á akcijas kelis kartus.

Taigi aukðèiau aptartas nuosavybës teisës á akcijas ágijimo momentas, autoriaus nuo-mone, turëtø bûti labai aiðkiai reglamentuotas AB ástatymo ir atitinkamais atvejais – VP ásta-tymo. Dabar nuosavybës teisës perleidimo momento reglamentavimo nëra nei VP ástatyme, nei AB ástatyme, o pastarojo ástatymo 40 straipsnio 9 dalyje nurodoma tik, kas yra teisëtas akcijø savininkas, t. y. nurodoma nuosavybës teisës á akcijas perleidimo pasekmë, o ne nuosavybës ágijimo pagrindas ir momentas.

Tenka pripaþinti, kad nuo pirmøjø vertybiniø popieriø rinkà bei atskirus jos segmentus reguliuojanèiø teisës aktø priëmimo praëjo ne tik nemaþai laiko, bet ir pati vertybiniø popie-riø apskaita tapo daug sudëtingesnë. Deja, kaip rodo praktika, ne visi teisës aktai buvo tin-kamai parengti, todël juos tekdavo daþnai keisti, pildyti. Ðis procesas tebesitæsia ir iki ðiol. Ne visais atvejais ir noras, kiek galima detaliau reglamentuoti vertybiniø popieriø apyvartà, pasiekia savo tikslà, nes nëra tinkamai suderinami nauji teisës aktai su jau galiojanèiais tei-sës aktais. Tai galima pasakyti ir apie teisës aktuose vartojamà terminologijà, kuri apibûdina

68

nuosavybës teisës á akcijas perleidimo aspektus. Akcijø apskaità reguliuojanèiuose teisës aktuose ástatymø leidëjui labiau tiktø vartoti ne sàvokas atsiradimas ir pasibaigimas, o įgiji-mas ir praradimas, nes þodá atsiradimas labiau tiktø vartoti tada, kai norima pasakyti apie dingusio daikto atsiradimà. O juk nuosavybës teisës ágijimas nëra netikëtas jos atsiradimas – jis ið anksto numatytas ir siekiamas. Be to, asmens, kuris ágyja daiktà, nuosavybës teisë á tà daiktà daþniausia yra ágyjama pirmà kartà, o ne vël atsiranda jau kaþkada buvusi tokia pat teisë á tà daiktà [9, p. 279].

Iðvados

Taigi nuosavybës teisës á akcijas perleidimas sujungia du savarankiðkus institutus – akcijø perleidimà tarp sandorio ðaliø ir áraðo apie akcijø perleidimo metu perduotà nuosavy-bës teisæ áraðymà, kurá atlieka akcijø apskaità vykdantis subjektas.

Tikslà atskirti minëtus du juridinius faktus iðkëlë praktika. Indosamento vertybiniø po-pieriø sàskaitoje áraðymas, fiksuojantis nuosavybës teisës á akcijas perleidimà, skatina arba turi skatinti akcijø ágyjantá asmená nedelsiant uþregistruoti nuosavybës teisæ akcijø sàskaitoje, taèiau ðis áraðas turi parodyti jau pasikeitusius nuosavybës teisës subjektus ir galimybæ ðiems subjektams remtis juo prieð treèiuosius asmenis. Aiðkumas dël akcijø nuosavybës subjekto yra svarbus ne tik tada, kai siekiama nustatyti teisëtà akcijø savininkà, bet ir dël mokesèiø teisës, sklandþios akcijø apyvartos ir t. t. Autoriaus nuomone, yra objektyvus po-reikis tiksliai reglamentuoti ir aiðkiai apibrëþti bei tinkamai áteisinti patá nuosavybës teisës á akcijas perleidimo momentà ir nuosavybës áregistravimo teisines pasekmes. Ástatymuose turi bûti aiðkiai apibrëþta, kad nuosavybës teisë tarp sandorio ðaliø pereina sandoryje ar atitin-kamai ástatyme nustatytu momentu, o perëjusios nuosavybës teisës uþregistravimas akci-ninkø sàskaitoje ar registre leidþia naujajam savininkui pasinaudoti nuosavybës teise prieð treèiuosius asmenis. Nuosavybës teisës ágijimo momentà reikia áteisinti ástatyme, kaip tai nu-stato Civilinis kodeksas, o ne poástatyminiuose teisës aktuose, kurie nëra skirti esminiams nuosavybës ágijimo klausimams reguliuoti. Siûloma ðá momentà apibrëþti ir áteisinti AB ásta-tyme, atskirais atvejais – VP ástatyme, o VP apskaitos taisyklëse ar kituose poástatyminiuose teisës aktuose reguliuoti paèià nuosavybës teisës perleidimo procedûrà.

Vertinant UAB akcijas ir nuosavybës teisës á jas perleidimo momentà, siûloma ateityje nustatyti tai, kad UAB gali turëti tik materialias akcijas, o nuosavybës teisë á jas atsiranda po akcijos perleidimo ir áraðo materialioje akcijoje áraðymo. Naujojo akcijø savininko áraðymas á vertybiniø popieriø sàskaità leistø pasinaudoti nuosavybës teise prieð treèiuosius asmenis.

Iðdëstytos mintys ir apibendrinta medþiaga suponuoja mintá, kad minëta dviejø juridi-niø faktø seka turëtø bûti daug aiðkiau áteisinta ir AB ástatyme, ir kituose teisës aktuose. Bet koks teisëkûros procesas turi bûti gerai pasvertas, kad vëliau já reikëtø kuo reèiau lopyti ir taisyti. Deja, kaip ir pati vertybiniø popieriø rinka, taip ir jà reglamentuojantys teisës aktai vystosi tam tikrais etapais, ið kuriø klaidø mes ir privalome mokytis. Ðis straipsnis yra tik áþanga á sudëtingà akcijø, kaip turto, reguliavimo sferà, todël akivaizdu, kad bus ir daugiau ðio klausimo aktualumà pastebinèiø autoriø.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Иоффе О. С. Спорные вопросы учения о правоотношении // Советское государство и право. 1955.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000-09-06. Nr. 74; 2000-09-13. Nr. 77; 2000-09-22. Nr. 80; 2000-09-29. Nr. 82.

3. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios. 2000-07-31. Nr. 64.

69

4. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2001-12-30. Nr. 112.

5. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas „Dėl akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2001-11-07. Nr. 93.

6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002-04-06. Nr. 36; 2002-04-24. Nr. 42.

7. Долинская В. В. Акционерное право. – Москва: Юридическая литература, 1997. 8. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimas „Dėl vertybinių popierių ir jų

cirkuliacijos apskaitos taisyklių naujos redakcijos patvirtinimo pakeitimo“ // Valstybės žinios. 2004-01-24. Nr. 13.

9. Civilinė teisė: Vadovėlis. – Vilnius: Vijusta, 1997. 10. Саватъе П. Теория обязательств. 1967. 11. Hamilton R. W. The Law of Corporations. – West Group. St. Paul, 2000.

♦♦♦

Ownership and Transfer of Ownership Title to Shares: Developments and Tendencies

in Lithuanian Legislation

Tomas Rymeikis

Law University of Lithuania

Keywords: transfer of shares, ownership title, shares.

SUMMARY

The article is aimed at discussing issue of actual owner of shares under Lithuanian legislation and provides for an exhaustive overview of currently in force legal acts that deal with transfer of ownership title to shares also ownership title in general. The author makes a conclusion that transfer of ownership title covers two different institutes – contractual transfer of ownership to shares and registration of ownership thus making the respective record in the securities’ register. The first step is transfer of ownership title between the parties to the transaction. In order to be entiled to make use of ownership title against the third parties a person must be registered in the securities’ register of the company. Registration of ownership title should entitle new owner of the shares to take advantage of all rights attributed to the acquired shares. The author proposes to provide for in legislation that only certicated shares in private joint stock companies are allowed as it would ensure clear and lawful transfer of ownership title to shares. In the case where uncertificated shares are used there is a possibility to conclude transactions on transfer of ownership title to the same shares for a few times as the backdated transactions are possible and the purchaser of the shares under the transaction with the earliest date should be recorded as the new owner of shares. Such double transfer of ownership title to certificated shares becomes impossible as the share is being handed over personally to the new owner who may check whether the last owner recorded in it and the transferor of the share is the same person.

In addition, author makes another conclusion that there are no provisions regulating directly issue of transfer of ownership title to shares in Lithuanian legislation and therefore such situation must be amended. Moreover, the existing provisions on transfer of ownership should be provided in the laws of the Republic of Lithuania as required by Civil code of the Republic of Lithuania and not in the legal acts of secondary legislation.

70

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 71–81

KAPITALO TEORINĖ IR STRUKTŪRINĖ PARADIGMA: TEISINIAI ASPEKTAI

Dr. Julija Kiršienė

Doktorantė Agnė Tikniūtė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 45 Elektroninis paðtas Julija.Kirsiene@vdu.lt

Pateikta 2004 m. gegužės 17 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 1 d.

Pagrindinės sąvokos: finansinis kapitalas, Nuosavybės teisių registras, kapitalizaciją

lemiantys veiksniai.

S a n t r a u k a

Straipsnyje atskleidžiami kapitalo fenomeno teisiniai aspektai. Pirmąją straipsnio dalį, kurioje tiriama kapitalo teorinė paradigma, sudaro trys skyriai, kuriuose analizuojama kapi-talo genezė, kapitalo ir turto santykis bei turto tapimo kapitalu prielaidos, kapitalo forma-vimą ir apyvartą užtikrinančios nuosavybės teisių įgyvendinimo sistemos funkcijos. Antrojoje straipsnio dalyje analizuojami kapitalo kaupimą ir struktūrą lemiantys veiksniai, įteisinti tei-sės normose.

Ávadas

Lietuvos ir uþsienio ðaliø autoriø teisës mokslo darbuose pasigendama kapitalo, kaip teisinio reiðkinio, sampratos, jo atsiradimo prielaidø bei paskirties analizës. Dël kapitalo tei-sinës doktrinos stokos teisininkai vengia ðios sàvokos1 arba daþnai jà vartoja netiksliai, ne pagal paskirtá2. Ekonomistai, prieðingai, ðiai kategorijai skiria ypatingà dëmesá. Taèiau kapi-talà, kaip socialiná reiðkiná, daþnai teisininkai ir ekonomistai supranta skirtingai. Skirtingø sri-èiø specialistai vartoja tà patá kapitalo terminà, tik jam suteikia skirtingà turiná, já skirtingai in-terpretuoja, ir dël to kyla ávairiø praktiniø problemø. Ðiuolaikinë ekonominë apyvarta kelia neiðvengiamà teisës bei ekonomikos mokslø integracijos reikalavimà, todël ðiuo straipsniu ketiname nors ið dalies uþpildyti teisinës minties spragà ir aptarti pagrindinius kapitalo fe-nomeno teisinius aspektus. Ðio darbo objektas – turto, kaip tradicinio nuosavybës teisës objekto, tapimas kapitalu.

1 Ūkinių bendrijų įstatyme [1], mūsų nuomone, nepagrįstai atsisakoma kapitalo sąvokos, nes ūkinės bendrijos narių įnašai į bendrijos turtą atitinka straipsnyje išdėstytą kapitalo sampratą.

2 Kai kuriuose teisės aktuose (pvz., Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3 str. [2]) kapitalas yra priskiriamas finansiniam turtui. Jei finansinio turto sąvoka apima kapitalą ir iš turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo gautus pinigus, tai finansiniam turtui priskiriamos finansinio turto atsiradimo prielaidos: kapitalas bei finansinio turto apyvartos pasekmės – pinigai. Būtent pinigai yra tai, kuo civilinėje apyvartoje siekia virsti finansinis turtas, o teisės, kurias gauna asmenys, sukūrę kapitalą, kaip atskirą turtinį kompleksą, skirtą teikti pajamų srautui, sudaro šių asmenų finansinį turtą.

71

Straipsnio tikslà – atskleisti kapitalo, kaip teisinio reiðkinio, turiná, ypatingà dëmesá ski-riant kapitalo sampratai ir struktûrai, – padës pasiekti ðie uþdaviniai: kapitalo teorinës para-digmos apþvalga per kapitalo sampratos genezæ, iðskiriant turto tapimo kapitalu prielaidas, formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos, átakos kapitalo formavimuisi aptarimas bei kapitalo kaupimà bei struktûrà lemianèiø veiksniø apibûdinimas.

Ðiame darbe keliamos dvi hipotezës: • Kapitalo tapatinimas su pinigais yra metodologinë klaida, nes kapitalas, kaip turtinis

kompleksas, gali bûti formuojamas ið ávairaus turto: materialaus, t. y. þemës, pastatø, árenginiø, bei nematerialaus – turtiniø teisiø, intelektinës veiklos rezultatø, taip pat pinigø, kuriais siekiama gauti pajamø srautà.

• Kapitalo, kaip pridëtinës vertës generatoriaus, formavimàsi, kaupimà ir struktûrà lemia nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistema, kuri aptarta per kapitalizacijos reiðkinius veikianèius teisës normose áteisintus veiksnius.

Atskleidþiant kapitalo sampratà, pasinaudota istoriniu (skirtas parodyti kapitalo sam-pratos genezæ), sisteminiu ir lyginamuoju (skirtas atskleisti kapitalo ir turto santyká bei iðanalizuoti kapitalo formavimàsi ir apyvartà uþtikrinanèios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemà bei kapitalo kaupimà bei struktûrà lemianèius veiksnius) metodais.

1. Kapitalo genezë

Kapitalo terminas atsirado ið lotynø kalbos þodþio capital, reiðkianèio naminio galvijo galvą. Pagal analogijà, kaip galvijai, be savo natûralios vertës – mësos, pieno, vilnos ir kt., – turi savybæ daugintis – gaminti pridëtinæ vertæ, taip ir kapitalas, apimdamas turto materialøjá matmená, gali sukurti pridedamàjà vertæ – papildomà pajamø srautà [3]. Didysis ekonomikos klasikas Adam Smith, vëliau Karlas Marksas, tikëjo, kad kapitalas yra varomoji rinkos eko-nomikos jëga. Vis dëlto kapitalo potencialas lieka teorinë abstrakcija, kol nuosavybës teisiø ágyvendinimo procese jam nesuteikiama lanksti forma: kad turtas virstø kapitalu ir civilinëje apyvartoje kurtø pajamø srautà, jis turi bûti tam tikru bûdu objektyvizuotas ir formalizuotas.

1.1. Istorinë kapitalo idiosinkrazija

Istorinës Europos finansinio kapitalizmo iðtakos siekia XVI a. Kapitalo koncentracija sukëlë pirmàjà pramoninæ revoliucijà. Dël kapitalo koncentracijos atsirado iðties didelës pre-kybos ir laivø statybos galimybës, o finansinis tarpininkavimas tapo priemone padidinti pelno gavimo galimybes. Nors tikrasis finansinio kapitalo sampratos turinys susiformavo tik XIX a., kai kapitalo koncentracija sukëlë antràjà pramoninæ revoliucijà, siejamà su automobi-liø, elektros ir cheminiø preparatø pramone [4], reikia pripaþinti, kad kapitalo rinkos, kurioms bûdingi visi rinkos poþymiai, Vakarø Europoje atsirado daug anksèiau [5, p. 4].

1.2. Teorinë kapitalo paradigma: nuosavybës doktrinos raida

Kapitalo koncentracijos ekonominiai procesai turëjo átakà teisiniams santykiams ir visø pirma jø substratui – nuosavybei. Kapitalo centralizacija pasiekë iki tol neregëtà dydá ir nuo-savybës doktrinoje sukûrë naujø kolizijø. Centralizuotas kapitalas nebesiderino su prigimtine neribotos nuosavybës idëja, akcinis kapitalas – su tradiciniu, nuosavybës teisei bûdingu betarpiðku nuosavo turto valdymu [6, p. 133]. Ðiø naujø reiðkiniø atsiradimas vertë ið esmës perþiûrëti daugelá suformuluotø teoriniø teisiniø sampratø.

Jau XIX amþiaus pabaigoje teisës teoretikai ëmë skirti ypatingà dëmesá naujos nuosa-vybës teisës sampratos formavimui. Prancûzø teisininkas L. Duguit savo darbuose nuosa-vybæ aiðkino ne tik kaip subjektinæ teisæ, o pirmiausia kaip pareigà visuomenei [7, p. 160]. Jam pritarë jo amþininkas vokieèiø teisininkas K. Renner, kuris numatë nuosavybës doktri-

72

nos plëtros kelià nuo tradicinës sampratos iki kapitalo: „Pirmiausia atsiras tokie nuosavybæ reguliuojantys teisiniai institutai, kurie techniðkai atims ið savininko turtà, antra, kolektyvinei valiai teisiðkai bus pavaldi privati nuosavybë“ [8, p. 78].

Beje, XX amþiaus antrajame deðimtmetyje vokieèiø teisininkas J. Hedemann taip pat akcentavo socialinæ nuosavybës paskirtá bei savininko pareigas visuomenei. Jis árodinëjo nuosavybës, kaip valdymo (vok. Habens) dominantës, atsitraukimà, uþleidþiant doktrinoje vietà nuosavybës, kaip naudojimo (vok. Nutzgewalt), sampratai. Jeigu anksèiau savininkas pats valdë savo turtà, tai dabar kitø to turto valdytojø (ne savininkø) átaka nuosavybei virðijo visas áprastos nuosavybës teisës doktrinos ribas [9, p. 17]. Ðiuolaikinës lietuviðkos nuosa-vybës teisës doktrinos teoretikas V. Pakalniðkis teigia, jog „ði (J. Hedemann – J. K. pastaba) doktrina valdymo nelaiko pagrindine savininko teise (...). Svarbiau, kas turi teisæ gauti nau-dos (naudoti)“ [10, p. 76].

Ðiuos teorinius nuosavybës sampratos pasikeitimus lëmë vis labiau ásigalinti akcinë ir kitø vertybiniø popieriø nuosavybë, susijusi su daiktine nuosavybe. Taip áprasta statiškoji tei-sinë nuosavybës samprata, reiðkiama þodþiais turėti, valdyti (tiesiogine ðiø þodþiø prasme), pakeièiama dinamine samprata. Taigi vietoj ramybës bûsenos ásigali nuolatinis transforma-vimasis, vietoj turėjimo – naudojimas, vietoj daiktinės nuosavybės – finansinė ir komercinė nuosavybė. Pastaroji nuosavybë reiðkia, kad savininkas pasilieka tik vienà juridiná titulà – teisæ á pelno dalá, o valdyti nuosavybæ atiduoda kitiems, kartu, pasak J. Hedemann, atlikda-mas svarbià socialinæ funkcijà. V. Pakalniðkis ðiuos procesus ávardija kaip „nuosavybës tei-sës doktrinos paradigmø kaità“. Jis pastebi, kad „pasikeitë nuosavybës valdymas – nuo daikto valdymo pereita prie kapitalo valdymo, kaip netiesioginio suvisuomeninto turto val-dymo finansinio ir teisinio instrumento“ [10, p. 73–76].

Asmeninė nuosavybė

Pagal nuosavybės teisės subjekto dominantę

Kolektyvinė nuosavybė

Daiktinė nuosavybė Finansinė, komercinė nuosavybė

Turėjimas, valdymas Naudojimas

Ramybės būsena, statika Judėjimas, dinamika

Pagal nuosavybės teisės sampratos dominantę

Pagal nuosavybės teisės turinio dominantę

Pagal nuosavybės teisės objekto dominantę

1 pav. Nuosavybës teisës paradigmø kaita, prasidëjus finansinio kapitalizmo istorijai

Vis dëlto ði nauja kapitalo paradigma dar nëra tinkamai integruota á teisës mokslà. Ka-

pitalas daþnai nepagrástai tapatinamas su pinigais, nors pinigai yra tik atsiskaitymo priemonë

73

ir pridëtinës vertës kûrimas nëra esminis (nors ir daþnai pasitaikantis) jø bruoþas. Mûsø nuomone, kapitalo tapatinimas su pinigais yra metodologinë klaida, nes kapitalas, kaip turtinis kompleksas, gali bûti formuojamas ið ávairaus turto: ir materialaus, t. y. þemës, pastatø, árenginiø, ir nematerialaus – turtiniø teisiø, intelektinës veiklos rezultatø ir pinigø, ku-riais siekiama gauti pajamø srautà.

Pastebimi ir teigiami teisinës kapitalo sampratos átvirtinimo poslinkiai – ðtai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antrosios knygos komentare kapitalas jau ávardijamas kaip „toks turtas, kuris suformuojamas steigiant juridiná asmená ar pleèiant jo veiklà steigimo do-kumentuose numatytiems tikslams pasiekti“ [11, p. 124]. Taigi èia kapitalas apibrëþiamas kaip tam tikras turtinis kompleksas, skirtas pajamø srautui sukurti bei teikti. Oksfordo verslo terminø þodyne kapitalas taip pat apibûdinamas kaip turtas, numatytas ilgà laikà naudoti prekyboje ar versle1.

Finansinio turto subjektai (asmenys, suformavę kapitalą)

KAPITALAS

Finansinis turtas teisių pavidalu

Pajamų srautas

2 pav. Teisës, kurios suteikiamos asmenims, sukûrusiems kapitalà, kaip atskirà turtiná kompleksà, skirtà pajamø srautui teikti, ir kurios sudaro ðiø asmenø finansiná turtà

2. Kapitalo ir turto santykis: esminës turto tapimo kapitalu prielaidos

Kyla klausimas, kaip turtas tampa kapitalu. Hernando de Soto, Limos (Peru) laisvës ir

demokratijos instituto prezidentas, 2000 m. iðleistoje savo knygoje „Kapitalo misterija: kodël kapitalizmas triumfuoja Vakaruose ir þlunga kitur“ [3] ypatingà dëmesá skiria nuosavybës transformavimo á kapitalà problemai. De Soto, prieð paraðydamas ðià knygà, su tyrinëtojø komanda, kuriai vadovavo, penkerius metus tyrë nuosavybës santykiø ágyvendinimà bei ap-saugà ávairiose ðalyse ir priëjo iðvadà, kad besivystanèiø ir buvusiø sovietiniø ðaliø esminë ekonominë problema yra ne verslumo trûkumas, bet lankstaus nuosavybës teisiø ágyvendi-nimo mechanizmo, kuris áteisintø turto, kurá, kaip ekonominá potencialà, asmenys norëtø pa-naudoti pridëtinei vertei kurti besivystanèioje rinkoje, trûkumas.

Turtas gali ne tik betarpiðkai tenkinti fizinius poreikius (þemë, pastatai, prekës gali bûti naudojami prekybai, gamybai arba þemës ûkiui ir nebûdami kapitalu), bet tas pats turtas, kaip kapitalas, gali funkcionuoti lygiagreèiai ðalia materialaus pasaulio ir uþtikrinti treèiøjø asmenø turtines prievoles arba savininkø nuosavybës teises, taip iðnaudodamas savo eko-nominá potencialà.

Hernando de Soto kapitalo potencialas vaizdþiai lyginamas su Alberto Einðteino at-rasta atome slypinèia milþiniðka atominio sprogimo formos energija. Autoriaus nuomone, besivystanèiose ir buvusiose sovietinëse ðalyse egzistuoja „negyvas“ kapitalas, t. y. turtas, taip ir netapæs kapitalu, nes turtà, kurio ekonominiai ir socialiniai aspektai nëra áteisinti for-malioje nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemoje, labai sunku padaryti rinkos objektu.

1 „Capital assets – assets that is expected to be used for a considerable time in a trade or business“ [12, p.

118].

74

2.1. Formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos kûrimo svarba

Turto transformacija á kapitalà yra kompleksinis procesas. Jis prasideda nuo formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos kûrimo, t. y. nuo plataus ekonominiø ir socialiniø nuosavybës aspektø apraðymo ir organizavimo, nuo ðios informacijos apsaugos registrø si-stemoje bei daiktiniø teisiø titulø fiksavimo. Bûtent formalûs nuosavybës teisiø registrai pa-rodo ekonominæ turto vertæ ir taip leidþia jà lengviau kontroliuoti.

Hernando de Soto apraðo vienà ið turto transformacijos á kapitalà aspektø – verslo steigimà JAV ir Peru. Jis itin gerai parodo turto transformacijos á kapitalà sudëtingumo lygá skirtingose ðalyse. Dirbdama 6 valandas per dienà, jo komanda ámonæ JAV ásteigë per ne visà dienà, o Peru verslo kûrimo procesas buvo itin sudëtingas. Biurokratizmas buvo toks ásigalëjæs, kad ta pati komanda, veikdama pagal visas taisykles, pildydama ávairias formas bei gaudama ávairius oficialius leidimus, uþtruko 289 dienas ir iðleido beveik pusantro tûkst-anèio doleriø (ði suma daugumai Peru gyventojø bûtø labai didelë). Dël tokiø prieþasèiø, pa-sak De Soto, didþioji dalis treèiojo pasaulio verslo yra „iðnykusi“ juodojoje rinkoje, o ekono-minës problemos gilëja.

2.2. Formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos kûrimas Lietuvoje

Praktika rodo, kad nepakanka tik „perkelti“ tinkamø teisës aktø ið vienos teisinës si-

stemos á kità. Ne maþiau nei paèiø teisës aktø kokybë yra svarbi tø teisës aktø ágyvendinimo aplinka ir sàlygos. Reikia pripaþinti, kad formali nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistema Lietuvoje dar tik kuriama. Nors bendrovës steigimas èia ir nëra toks sudëtingas kaip Peru, taèiau vis dar já sunkina daugybë biurokratiniø reikalavimø. Nors iðplëtota ástatymø bazë, re-guliuojanti akciniø bendroviø veiklà, maþina steigiamøjø dokumentø (ástatø) reikðmæ, nes di-dþiàjà dalá bendroviø veiklos reguliuoja imperatyvios ástatymø ir poástatyminiø aktø normos (tai rodo CK 2.47 ir CK 2.83 str. sisteminë analizë), taèiau iki ðiol ástatymus ágyvendinanèios institucijos (rejestro tarnybos) daþnai këlë nepagrástus reikalavimus steigiamiesiems doku-mentams ir reikalavo juose perraðinëti ástatymo nuostatas. Jei steigëjai dokumentuose nu-rodë ástatymuose nenustatytas nuostatas, jas vertino neigiamai arba labai nepatikliai dël te-isinës kompetencijos stokos. Pagrástai kilo klausimas, ar rejestro tarnybø darbuotojai, daþni-ausia neturintys teisinio ar netgi kitokio aukðtojo iðsilavinimo, gali vertinti steigiamøjø doku-mentø teisëtumà – tai buvo nustatyta iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusiuose teisës aktuose1. Tokios ástatymo nuostatos bei valstybës tarnautojø veiksmø diskrecija sudarë puikias korup-cijos gyvavimo sàlygas, nes uþ papildomà atlygá tie patys valstybës tarnautojai daþnai pasi-siûlydavo parengti dokumentus, „forma ir turiniu atitinkanèius ástatymà“. Kai pradës veikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antrosios knygos 5 skyriuje ir Lietuvos Respublikos juridiniø asmenø registro ástatyme nustatytas registras, kuriuo remiantis vienodais principais registruojami visi juridiniai asmenys, kaupiami, atnaujinami ir perduodami tarpusavyje susi-jusiems registrams, informacinëms sistemoms ir kitiems naudotojams juridiniø asmenø regi-stravimo duomenys, minëta teisës aktø spraga bus paðalinta. Nuo 2004 m. sausio 1 d. Juri-diniø asmenø registro funkcijas atlieka valstybës ámonë Registrø centras. Steigiamøjø do-kumentø teisëtumà vertins nebe valstybës tarnautojai, o notarai. Kita vertus, ðiø funkcijø ati-davimas notarams neabejotinai didins steigimo iðlaidas ir galbût laikà.

Taigi tenka pripaþinti, kad turto virtimo kapitalu procesas Lietuvoje dar nëra pakanka-mai sklandus, taèiau pastebimos ir paþangios formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo si-stemos kûrimo tendencijos – Lietuvos registrø centralizacija ir reikalavimø unifikavimas.

1 „Registro tvarkytojas gali atsisakyti įregistruoti juridinį asmenį (…), jeigu: (…) 4) dokumentų forma ar turinys

prieštarauja įstatymams“ (CK 2.68 str. 1 d. [13]).

75

3. Kapitalo formavimàsi ir apyvartà uþtikrinanti nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistema

Á kà turëtø bûti atkreiptas dëmesys, formuojant paþangià nuosavybës teisiø ágyvendi-

nimo sistemà? Juk nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistema lemia kapitalo formavimosi bû-dus, struktûrà bei naudojimo galimybes. Dël paþangios nuosavybës teisiø ágyvendinimo si-stemos pasiekti rezultatai Vakarø ðalyse liudija, kad svarbiausia besivystanèioms ðalims, prie kuriø vis dar priskirtina ir Lietuva, yra ne gauti ar pagaminti kuo daugiau turto, o paþinti, ádiegti ir ágyvendinti formalià teisinæ nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemà, lengvai pasie-kiamà kiekvienam þmogui. Tokia sistema turëtø atlikti ðias funkcijas: 1) fiksuoti turto ekono-miná potencialà; 2) integruoti ávairialypæ informacijà á vienà sistemà; 3) uþtikrinti asmenø at-skaitomybæ; 4) didinti turto apyvartumà; 5) skatinti asmenø ûkiná aktyvumà ir iniciatyvumà; 6) garantuoti sandoriø apsaugà.

3.1. Turto ekonominio potencialo fiksavimas

Turto virsmas kapitalu parodomas sandoriu, aktu ar kitu áraðu. Svarbi tampa asmens

teisë á namà, o ne pats namas, kaip fizinis objektas. Ið materialaus pasaulio turtas perkelia-mas á konceptualià tikrovæ, kurioje veikia kapitalas. Ðiame kitokiø dimensijø pasaulyje formali nuosavybë yra ne pats namas, bet ekonominë ir socialinë ðio namo koncepcija, materiali-zuota teisinæ reikðmæ turinèiuose þymenyse, kurie apibûdina ne fizines, bet ekonomines ir socialines turto savybes, kad turtà bûtø galima panaudoti ávairiems tikslams (investuoti arba uþtikrinti gaunamø investicijoms lëðø gràþinimà, kartu fiziðkai neperduodant paties namo).

3.2. Informacijos integravimas á sistemà

Viena ið prieþasèiø, veikianèiø turto virsmà kapitalu, yra ávairialypës informacijos su-

jungimas á vienà sistemà. Hernando de Soto, atlikæs tyrimà besivystanèiose ir buvusiose komunistinëse ðalyse, nustatë, kad në vienoje ið jø nebuvo darnios formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos, taèiau egzistavo deðimtys ar net ðimtai iðsisklaidþiusiø organi-zacijø, eklektiðkai atliekanèiø jos funkcijas. Paþangiose valstybëse visa informacija apie nuo-savybës teises yra standartizuota ir universaliai pasiekiama, o paèiai nuosavybës teisiø ágy-vendinimo sistemai, iðsivysèiusiai per kelis ðimtmeèius, bûdingas patikimumas bei lankstu-mas. Nuosavybës teisiø registras (plaèiàja prasme) apsaugo interesus ir uþtikrina atskaito-mybæ, suteikdamas reikalingà informacijà, nuorodas bei aptarnaudamas vykdymo mecha-nizmus. Ði sistema tampa jungiamàja grandimi, padedanèia asmenims turtà ið fizinës tikro-vës paversti konceptualia kapitalo, iðnaudojanèio savo ekonominá potencialà, tikrove.

3.3. Asmenø atskaitomybës uþtikrinimas

Formalios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos ádiegimas lemia tai, kad praran-

damas savininko anonimiðkumas, ir kartu jis uþtikrina asmeninæ atskaitomybæ, nes asmuo, neávykdæs ásipareigojimø, gali bûti lengvai atpaþintas, disponavimas jo turtu apribotas, o per vykdymo mechanizmus iðieðkotos palûkanos bei netesybos. Taip ði sistema apsaugo ne tik nuosavybæ, bet ir sandorius, kartu skatina asmenis laikytis ástatymø bei sutartiniø ásipareigo-jimø ir gerbti kitø asmenø teises.

3.4. Turto apyvartumo didinimas

Vienas ið svarbiausiø paþangios nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos poþymiø

yra galimybë pakeisti turto teisiná statusà taip, kad ðis kurtø pridëtinæ vertæ. Skirtingai nei fizi-nës iðraiðkos turtas, teisës á turtà turëtø bûti lengvai derinamos, skaidomos, tipizuojamos ar

76

naudojamos verslo sandoriams skatinti per ásipareigojimus uþtikrinanèià funkcijà. Turto ap-raðymas tipinëmis kategorijomis integruotoje formalioje nuosavybës teisiø ágyvendinimo si-stemoje suteikia galimybæ standartizuoti skirtingas nuosavybës teisës rûðis. Be to, tipiniø formaliø nuosavybës dokumentø turinys turi palengvinti atskirø turto poþymiø vertinimà. Taigi standartø naudojimas paþangioje nuosavybës teisës ágyvendinimo sistemoje labai su-maþina turto perdavimo ir mobilizavimo iðlaidas bei terminus.

3.5. Asmenø ûkinio aktyvumo ir iniciatyvumo skatinimas

Formali nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistema paprastai ir nebrangiai uþtikrina pati-

kimà informacijà apie asmenø turto titulus bei to turto poþymius. Padarydama informacijà apie turtiniø teisiø kaitos istorijà bei jø savininkus lengvai suþinomà, ði sistema sukuria Vaka-ruose atskaitingø ir patikimø bei lengvai identifikuojamø verslininkø bendruomenæ. Ði infor-macija kartu su teisinëmis priemonëmis yra pagrindas valdyti rizikà, jà skaidyti draudimo priemonëmis ir uþtikrinti prievoles daikto savininko teisës naudotis daiktu apribojimais. Taigi pagrindinis ðios sistemos laimëjimas yra pastebimas asmenø ûkinio aktyvumo didëjimas, nes eiliniam ðalies gyventojui suteikiama galimybë kurti ryðius su vieðuoju ir privaèiuoju sektoriais ágyti papildomø prekiø ir paslaugø.

3.6. Sandoriø apsauga

Viena ið svarbiausiø prieþasèiø, ágalinanti nuosavybës teisiø ágyvendinimo priemones

veikti sistemingai, yra titulø, aktø, daiktiniø teisiø ribojimo ir to, kas apraðo ekonomiðkai svarbius turto aspektus, áraðø pastovumas ir apsauga. Tai valstybiniø ar jø ágaliotø institucijø funkcija. Duomenø áraðai turi áspëti kiekvienà, ketinantá panaudoti turtà, jei ðis turtas yra ákeistas, pagrástas servitutu, nuomojamas, susijæs su ásiskolinimu ar suvarþyta jo apyvarta dël bankroto, paminklosaugos, aplinkosaugos ar kitø specialiøjø reikalavimø. Kita vertus, nepaisant vieðos áraðø apskaitos sistemos, daugelio kitø privaèiø sistemø (pvz., turto vertin-tojø, nekilnojamojo turto agentûrø, draudimo bei kt.) veikla taip pat turëtø bûti plëtojama, kad padëtø sandorio ðalims mobilizuoti, perduoti, ávertinti bei nustatyti turto titulus, lanksèiai ir patikimai kurianèius pridëtinæ vertæ. Nors ði sistema apsaugo ir paèià nuosavybæ, ir sando-rius, taèiau akivaizdu, jog Vakarø sistemoje yra iðskiriama bûtent sandoriø apsaugos funk-cija. Besivystanèiose ðalyse, kuriose teisë ir valstybinës institucijos yra áspraustos á koloniji-nës ir archaiðkos romënø teisës rëmus, kurie saugo tik nuosavybæ, ði sistema daþniausia padeda reguliuoti tik paveldëjimo santykius ir atlieka tik palikëjo valios ágyvendinimo prie-þiûrà.

4. Kapitalo kaupimà bei struktûrà lemiantys veiksniai

Akivaizdu, kad kiekvienos ðalies ekonominë paþanga priklauso nuo veiksmingo kapi-talo kaupimo ir paskirstymo. Formalios teisinës nuosavybës teisiø ágyvendinimo sistemos sukûrimas ir ádiegimas yra ne vienintelis veiksnys, veikiantis turto kapitalizacijà, taèiau jis daugiausia lemia kapitalo rinkà, kurios funkcionavimo prielaida – lanksèios ir sudëtingos rinkø reguliavimo priemonës: prievoliø uþtikrinimo, ámoniø veiklos, nuosavo ir skolinto kapi-talo investuotojø apsaugos teisinio reguliavimo formos bei kompetentingas ðiø teisës aktø taikymas.

Tradiciðkai kapitalas yra skirstomas á investuotà (nuosavà) ir skolintà. Taèiau kokie veiksniai lemia kapitalo struktûrà – vienos ar kitos rûðies kapitalo dominavimà rinkoje? Ka-pitalo rûðiø apyvarta rinkoje priklauso nuo kapitalo prieinamumo, jo kainos (palûkanø), ad-ministravimo iðlaidø ir teisës aktø apribojimø. Administruoti skolintà kapitalà daþniausia yra daug paprasèiau ir pigiau, taèiau jis yra ne toks pasiekiamas, ypaè tiems, kurie negali pasi-ûlyti prievoliø uþtikrinimo priemoniø. Be to, teisës aktai, reglamentuojantys ribotos turtinës

77

atsakomybës juridiniø asmenø veiklà, nustato papildomus reikalavimus – tam tikrà skolinto kapitalo santyká su juridinio asmens nuosavu kapitalu. Investicinis (nuosavas) kapitalas yra universalesnis, jo administravimo iðlaidos gali bûti nedidelës, ypaè uþdarosiose akcinëse bendrovëse, kur yra maþas akcininkø skaièius. Be to, investicinis kapitalas atlieka ir uþtikri-namàjà funkcijà, nes jis pritraukia skolintà kapitalà.

nuosavas įmonės kapitalas

skolintas įmonės

kapitalas

1) administravimo išlaidos 2) teisės aktų apribojimai 3) prieinamumas 4) kaina (palūkanos)

3 pav. Ámonës kapitalo kilmës priklausomybë nuo rinkos veiksniø

Koks turëtø bûti kapitalo teisinis reguliavimas, skatinantis ir investuoto, ir skolinto ka-pitalo rinkø augimà? Á kà turëtø orientuotis verslo teisës normos, kad atitiktø ir uþtikrintø in-vestuotojø teises ir lûkesèius, veiktø ekonomikos augimà per kapitalo rinkø mobilizavimà?

4.1. Nuosavo kapitalo kaupimà lemiantys veiksniai

1998 metais paskelbtame tyrime [14] pastebima, jog vertinant nuosavo kapitalo kau-pimo bei savininko teisiø ágyvendinimo teisiná mechanizmà, turëtø bûti atsiþvelgiama á tokius esminius kintamuosius, kurie turëtø bûti pastebimi teisës aktuose ir praktikoje:

• ar teisës aktuose áteisintas principas „viena akcija – vienas balsas“; • ar yra numatyta galimybë balsuoti su ágaliojimu; • ar yra galimybë apginti paþeistas teises; • ar privaloma sumokëti dividendus smulkiesiems akcininkams. Apibendrinant minëtus kintamuosius, bûtina pastebëti, jog teisës aktai, áteisinantys

principà „viena akcija – vienas balsas“1 bei sudarantys galimybæ smulkiesiems akcininkams apginti paþeistas teises, skatina investuoti2 bei didina nuosavo kapitalo rinkà. Galimybë per-

1 Daugelyje šalių teisės aktais remiasi balsavimo akcijomis principas „viena akcija – vienas balsas“, tačiau yra

ir išimčių. Įstatuose gali būti nustatoma, jog privilegijuotųjų akcijų savininkai neturi balsavimo teisės, tačiau visų paprastųjų akcijų savininkams balsuojant turi būti užtikrinamos vienodos teisės. Prancūzijoje galimos akcijos su dviguba balsavimo teise, o Švedijoje teisės aktų leidžiamos akcijos, kurių balsavimo teisės gali būti iki dešimties kartų didesnės. Anglijoje tokios akcijos neuždraustos, tačiau nėra paplitusios.

2 Investuotojų įsitikinimas, kad jų kapitalas bus apsaugotas nuo bendrovės valdymo organų ar dominuo-jančiojo akcininko piktnaudžiavimo, lėšų iššvaistymo, yra labai svarbus kapitalo rinkos faktorius. Bendrovės valdybai, administracijai ar dominuojančiajam akcininkui gali atsirasti galimybių veikti bendrovės vardu, tačiau tenkinti tik savo interesus smulkiųjų akcininkų interesų sąskaita.

Vienas iš būdų akcininkams įgyvendinti ir apsaugoti savo teises yra galimybė inicijuoti teisminį arba admi-nistracinį procesą prieš bendrovės administraciją, valdybą, dominuojantįjį akcininką. Kaip rodo kitų šalių patirtis, svarbus akcininkų teisių apsaugos lygį įrodantis faktorius yra veiksmingų pažeistų teisių gynybos priemonių, nereikalaujančių didelių išlaidų ir laiko, egzistavimas. Smulkiųjų akcininkų pasitikėjimas kapitalo rinka auga, kai teisinė sistema turi mechanizmus, leidžiančius akcininkams kreiptis į teismą, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad jų teisės buvo pažeistos.

Iki 1998 m. Lietuvoje akcininkai ieškinius galėjo reikšti labai ribotai, nes bylose, kuriose buvo ginčijamas bendrovės sandoris, akcininkas buvo laikomas netinkama šalimi. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis“ 4 dalyje teismas nurodė, kad sandorius gali ginčyti tik materialinio teisinio santykio dalyviai – sutarties šalys. Akcininkai yra tik akcijų, o ne bendrovės turto savininkai. Akcininkas nėra bendrovės vardu sudaryto sandorio subjektas, iš šio sandorio neatsiranda jo civilinės teisės ar pareigos, todėl jis neturi teisės reikšti ieškinio. Savo teises jis realizuoja per visuotinį akcininkų susi-rinkimą.

78

duoti balsavimo teises ar balsuoti per ágaliotiná1 taip pat skatina investuoti, nes maþina balsa-vimo iðlaidas bei didina smulkiøjø akcininkø dalyvavimo ámonës valdyme bei kontrolës gali-mybes per grupinæ veiklà. Vis dëlto teisës aktai, reikalaujantys sumokëti privalomus dividen-dus akcininkams (Lietuvoje nenumatyta) pirmiausia yra skirti kompensuoti ir apsaugoti in-vestuotojus, taèiau, kita vertus, ðiø teisës normø veikimas gali daryti neigiamà átakà rinkos kapitalizacijai dël to, kad maþina ámoniø galimybæ plëstis, kartu maþina pakartotinio investa-vimo pajamas.

4.2. Skolinto kapitalo kaupimà lemiantys veiksniai

Minëtas tyrimas [14] iðskyrë ðiuos skolinto kapitalo kaupimui svarbiausius kintamuo-sius:

• ar ákeitimu apsaugotos prievolës yra patenkinamos pirmiausia; • ar ávykus bankrotui bei reorganizavimui, iðlieka ámonës valdymo organai, jø nariai; • ar ámonei iðkëlus bankroto bylà, sustabdomas prievoliø vykdymas, „uþðaldomas“

ámonës turtas. Pripaþástama, kad pirmasis ið ðiø kintamøjø – ákeitimu apsaugotø prievoliø patenkini-

mas pirmiausia, kaip vienas ið ákeitimo teisinio reguliavimo komponentø, yra svarbiausias,

Taigi iki 1998 m. akcininkų teisės Lietuvoje ginti pažeistas teises buvo labai ribotos, o tai, be abejo, padarė

žalos Lietuvos kapitalo rinkai. Dominuojantiesiems akcininkams bei bendrovės valdymo organams buvo sudarytos visos galimybės piktnaudžiauti savo galiomis bendrovėse, todėl smulkieji akcininkai prarado iki to laiko ir taip labai silpną, nesusiformavusį pasitikėjimą akcijomis ir kitu finansiniu turtu, galinčiu duoti pajamų. 1998 m. balandžio 17 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimams ir papildymams, išplėstos akcininkų teisės ginčyti bendrovės veiksmus. Buvo įteisinta bendrovės akcininko teisė skųsti teismui direktoriaus sudaromus sandorius, kurie viršija jo kompetenciją, normalią ūkinę riziką, bei reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio patirtą žalą (1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII–666 „Akcinių bendrovių įstatymo redakcija“ 29 str. 11 d.). 2001 m. įsigaliojęs Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ) dar išplėtė akcininkų teises kreiptis teisminės gynybos. ABĮ 20 straipsnis nustatė, kad akcininkai turi teisę apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos, valdybos bei administracijos vadovo sprendimus ar veiksmus. Be to, vienas ar keli akcininkai be atskiro įgaliojimo turi teisę reikalauti ir kitiems akcininkams padarytos žalos atlyginimo, tai anksčiau galiojusiose ABĮ redakcijose nebuvo numatyta.

Daugelyje šalių prieita prie išvados, kad alternatyvios ginčų sprendimo procedūros, vykdomos vertybinių popierių rinką reguliuojančių organų, bent jau kaip pirmos instancijos, yra veiksmingas ginčų reguliavimo metodas.

1 Šiuo metu visuotinai įteisintos balsavimo bei balsavimo teisės perdavimo sutartys. Kaip akcininkų atstovai tokiose sutartyse vis dažniau yra bankai ir kitos kreditinės įstaigos. Remdamiesi balsavimo sutartimis, stambieji akcininkai, turintys didelę įtaką valdymo organams, arba bankai dar labiau sustiprina savo pozicijas. Bankai turi itin didelę įtaką, ypač Vokietijoje. Bankai, juridiškai atstovaujantys smulkiesiems akcininkams, formaliai veikiantys šių akcininkų naudai, dažnai primeta savo valią daugeliui bendrovių. Balsavimo sutarčių instituto plėtrai didelę reikšmę turi akcininkų skaičiaus gausėjimas.

Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (OECD) 1995 m. paskelbtuose bendrovės valdymo principuose rekomenduojama, kad balsavimo galimybė per įgaliotuosius asmenis, kaip ir balsavimo galimybė iš anksto, raštu būtų nustatyta visose šalyse, nes tai sudaro galimybę smulkiesiems bei užsienio šalių akcininkams dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir priimti sprendimus. Be to, kapitalo tarp šalių judėjimas verčia ieškoti galimybių dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir juose balsuoti naudojantis šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis.

Šalis Ar galima balsuoti iš anksto paštu? Ar galima balsuoti per įgaliotinį? Ar leidžiami susitarimai tarp

akcininkų dėl balsavimo? Lietuva Taip. Jei tokia galimybė numatyta

įstatuose, gali užpildyti bendrąjį balsavimo biuletenį.

Taip. Akcininko fizinio asmens įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro, o akcininko juridinio asmens įgaliojimas – jo vadovo parašu ir antspaudu.

Taip. CK numato akcininkų balsavimo sutartis, tačiau jose negali būti numatyta, kad balsuojama ar susilaikoma už atlyginimą.

Prancūzija Taip. Akcininkui siunčiamas specialus formuliaras ir dokumentai, kuriuose įvardijamas sprendimų turinys.

Taip Taip. Jei akcininkas už tai negauna kompensacijos pinigais.

Vokietija Ne. Taip. Taip. Anglija Paprastai ne. Balsuojama keliant

rankas. Tik kai yra įmonių grupės. Taip, bet nėra įprasta.

79

atsiþvelgiant á naudojimosi ðia teisine priemone iðlaidas, operatyvumà bei veiksmingumà. Kai kuriose ðalyse (ir Lietuvoje), iðkëlus ámonei bankroto bylà iki bylos iðnagrinëjimo, su-stabdomas ámonës prievoliø vykdymas netgi ákeitimu apsaugotiems reikalavimams, tai nea-bejotinai didina kreditoriø rizikà ir kredito aptarnavimo iðlaidas, be to, neigiamai veikia sko-linto kapitalo rinkà. Taèiau per ámonës bankroto procedûros laikotarpá buvusiø ámonës val-dymo organø nariø tolesnis ámonës administravimas (Lietuvoje nenustatyta) neigiamai veikia perspektyvius kreditorius.

Iðvados

1. Kapitalo koncentracijos procesai XIX amþiuje lëmë tai, kad áprasta statiškos teisinës nuosavybës samprata, iðreikðta valdymo dominavimu, buvo pakeista dinamiškąja nuosavy-bës samprata, iðsiskirianèia naudojimo dominavimu.

2. Turtas, kaip nuosavybës teisës objektas, gali betarpiðkai tarnauti fiziniams poreikiams tenkinti, nebûdamas kapitalu, taèiau tas pats turtas gali funkcionuoti lygiagreèiai ðalia materialaus pasaulio kaip kapitalas, pavyzdþiui, uþtikrinantis treèiøjø asmenø prievoles arba savininkø nuosavybës teises ir taip iðnaudojantis savo ekonominá potencialà.

3. Kapitalas, apimdamas turto materialøjá matmená, kartu gali sukurti pridedamàjà vertæ, papildomà pajamø srautà. Vis dëlto kapitalo potencialas yra pasyvus, kol nuosavybës teisiø ágyvendinimo procese neágyja lanksèios formos, nes tam, kad turtas virstø kapitalu ir civilinëje apyvartoje kurtø pajamø srautà, jis turi bûti tam tikru bûdu objektyvizuotas ir for-malizuotas.

4. Viena ið prieþasèiø, veikianèiø turto virsmà kapitalu, yra ávairialypës informacijos su-jungimas á vienà sistemà. Kapitalo formavimàsi ir apyvartà uþtikrinanti nuosavybës teisiø ágy-vendinimo sistema, apimanti ir juridiniø asmenø registrà, yra jungiamoji grandis, padedanti asmenims turtà, kaip fizinës tikrovës objektà, paversti konceptualios kapitalo, iðnaudojanèio savo ekonominá potencialà, tikrovës objektu. Formali nuosavybë jau yra ne fizinis objektas, bet ekonominë ir socialinë ðio objekto koncepcija, materializuota teisinæ reikðmæ turinèiuose þymenyse, kad já bûtø galima panaudoti ávairiems tikslams (investuoti arba uþtikrinti gau-namø investicijoms lëðø gràþinimà). Dël to turto teisinis statusas tampa nesunkiai pakeièia-mas, o turto titulai, skirtingai nei pats turtas (fizine iðraiðka), lengvai derinami, skaidomi, mo-bilizuojami ar naudojami verslo sandoriams skatinti uþtikrinamàja funkcija.

5. Teisës normos, atitinkanèios ir uþtikrinanèios skolinto ir nuosavo kapitalo investuo-tojø teises ir lûkesèius, veikia kapitalo rinkø mobilizavimà bei struktûrinius pasikeitimus.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. 2003 lapkričio 6 d. Ūkinių bendrijų įstatymas Nr. IX–1804, įsigaliojęs nuo 2004 m. sausio 1 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 112–4990.

2. 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII–729 // Valstybės žinios. 1998. Nr. 54–1492.

3. De Soto H. The Mystery of Capital: why Capitalism Triumphs in the West and Fails Everywhere Else. – New York, 2003.

4. Hilferding R. Finance Capital: a Study of the Latest Phase of Capital Development. – London; Boston, 1981.

5. Neal L. The Rise of Financial Capitalism: International Capital Markets in the Age of Reason. – Cambridge, 1990.

6. Иоффе О. С. Избранные труды по гражданскому праву. – Москва, 2000. 7. Duguit L. Les transformations generale du droit civil. – Leon-Paris, 1913.

80

8. Renner K. Die Rechtsinstitute des Privatrechts und soziale Funktion. – Stuttgart, 1965. 9. Hedemann J. W. Sachenrecht des Bürgerlichen Gesetzbuches. – Berlin-Leipzig, 1924.

10. Pakalniškis V. Nuosavybės teisės doktrina ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Jurisprudencija. 2002. T. 28(20).

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. – Vilnius, 2002. 12. The Oxford Dictionary for the Business World. – New York, 1993. 13. Civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII–1864 // Valstybės žinios.

2000. Nr. 74–2262. 14. La Porta Rafael, Florencio Lopez–de–Silanez, Andrei Shleifer, Robert Vishny. Law and

Finance // Journal of Political Economy. 1998.

♦♦♦

The Theoretical and Structural Paradigm of Capital: Legal Aspects

Dr. Julija Kiršienė Doctoral Candidate Agnė Tikniūtė

Law University of Lithuania

Keywords: financial capital, Register of Property Rights, factors influencing capitaliza-

tion.

SUMMARY

The article approaches an issue of capital as legal phenomenon, the particular consideration taking to conception and structure of capital. Because of lack of such analysis in local and foreign legal literature, lawyers do not use the term of “capital” or misuse it. The objectives of this article is to reveal the conception of capital from the historical development of property and capital doctrine perspectives, ascertain relation of property and capital and explain legal aspects of process of property transformation to capital, to propose the model of formal property rights system, which would promote the process of property transformation to capital, also to detect the criteria settled in legal acts that determine the capitalization and capital accumulation processes.

This article shows that the main feature of capital is to produce the flow of income, but the economic potential of capital is passive while during the process of implementation of property rights obtains the flexible form as in order property would produce the flow of income it should be in some way objectified and formalized. Formal property is not the material object but economical and social conception that is materialized in legal titles, registered in one system. On the other hand the capitalization and accumulation of equity and debt capital depends on some criteria settled in legal acts.

81

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 82–94

PROCESINIAI BANKROTO BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI

Doktorantas Rimvydas Norkus Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinio proceso katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 93 Elektroninis paðtas rnorkus@lvat.lt Pateikta 2004 m. kovo 10 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 1 d.

Pagrindinės sąvokos: bankrotas, bankroto procesas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojami kai kurie procesiniai bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai. Auto-rius aptaria procesinę bankroto bylų specifiką sąlygojančias priežastis ir konstatuoja, jog šią specifiką daugeliu atvejų lemia pati bankroto instituto paskirtis. Aptariama galimybė bank-roto bylose taikyti kai kurias naujas ar iš esmės reformuotas civilinio proceso teisės taisyk-les: sprendimo priėmimą už akių, pasirengimo nagrinėti bylą stadiją.

Didžiausias dėmesys straipsnyje skiriamas bankroto byloje dalyvaujančių asmenų pro-cesinės padėties ir jų įstojimo į bylą analizei: aptariamas teisinis reglamentavimas, susiklos-čiusi teismų praktika ir pateikiami pasiūlymai, kaip ją tobulinti.

Straipsnyje nagrinėjamos ir kai kurios Įmonių bankroto įstatymo naujovės bei teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, pavyzdžiui, draudimas sudaryti taikos sutartį bankroto bylos iškėlimo stadijoje.

Civilinio proceso teisë, universali teisës ðaka [1, p. 24], yra skirta byloms, kylanèioms ið paèiø ávairiausiø privatiniø teisiniø santykiø, nagrinëti. 2003 m. sausio 1 d. ásigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) [2] 1 straipsnio 1 dalis áteisina kodekso taikymà nagrinëjant civilines, darbo, ðeimos, intelektinës nuosavybës, bankroto, restruktûrizavimo bylas bei kitas bylas, kylanèias ið privatiniø teisiniø santykiø. Kartu Kodek-sas numato, jog kai kuriø rûðiø bylø nagrinëjimo ypatumus gali nustatyti kiti Lietuvos Res-publikos ástatymai. Galiojantis Ámoniø bankroto ástatymas [3] (toliau – ÁBÁ), be materialinio teisinio reglamentavimo, átvirtina ir nemaþai procesiniø teisiniø nuostatø, kurios taikytinos nagrinëjant bankroto bylas teismuose. Kartu neiðvengiamai susiduriama su ðiø teisës aktø santykio problema, kurià bandoma analizuoti ðiame straipsnyje.

Naudojant sisteminës teisinës analizës, istoriná ir lyginamàjá metodus, straipsnyje sie-kiama iðanalizuoti kai kuriuos bankroto bylø nagrinëjimo procesinius ypatumus. Ðiø bylø nagrinëjimas iðsiskiria procesine specifika, todël pirmiausia tikslinga trumpai aptarti tokià specifikà lemianèias aplinkybes.

82

Didelis bankroto bylø skaièius1 sàlygoja tai, jog greta teisinio reglamentavimo svarbiu teisës ðaltiniu, susijusiu su bankrotu, tampa teismø praktika. Straipsnyje aptariamos kai ku-rios teismø praktikoje suformuluotos teisës taikymo ir aiðkinimo taisyklës bei jø santykis su ásigaliojusiu naujuoju CPK.

Procesinæ bankroto bylø specifikà lemianèios prieþastys

Bankroto bylø nagrinëjimas iðsiskiria bene didþiausiomis procesinëmis ypatybëmis ið visø civilinio proceso tvarka nagrinëjamø ginèo bylø. Tai visiðkai suprantama. Pirmiausia, nagrinëjant tokias bylas, pastebimas ypaè glaudus materialinës ir proceso teisës ryðys. Bankroto instituto paskirtá gerai atskleidþia Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodþio 21 d. nutarimu Nr. 33 aprobuota Teismø praktikos, susidariusios nagrinëjant bank-roto bylas, iðkeltas, remiantis 1997 m. Lietuvos Respublikos ámoniø bankroto ástatymu, api-bendrinimo apþvalga: „Bankroto instituto paskirtis yra apsaugoti pirmiausia nemokaus sko-lininko, nebegalinèio tinkamai ávykdyti savo ásipareigojimus, kreditoriø teises ir interesus. Bankroto procedûra siekiama patenkinti ne pavieniø kreditoriø, þinanèiø apie sunkià skoli-ninko finansinæ padëtá, o visø kreditoriø interesus, tuo tikslu iðvieðinant nemokaus skolininko turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei sudarant sàlygas visiems esan-tiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus ið bankrutuojanèiai ámonei priklausanèio turto“ [4, p. 306]. Taigi teisminis bankroto procesas pirmiausia yra skirtas visø kreditoriø rei-kalavimø proporcingam patenkinimui uþtikrinti (lot. par conditio creditorum), todël ir procesi-niø nuostatø, reglamentuojanèiø bankroto bylø nagrinëjimà, paskirtis daugeliu atvejø yra uþ-tikrinti kreditoriø lygiateisiðkumo principo apsaugà, sudarant galimybes visiems kreditoriams suþinoti apie bankroto bylos iðkëlimà skolininkui, pareikðti savo reikalavimà bankrutuojanèiai ámonei ir kartu aktyviai dalyvauti teisme bei árodyti to reikalavimo pagrástumà.

Savo prigimtimi ir paskirtimi bankroto bylø nagrinëjimas yra glaudþiai susijæs ne tik su civilinio proceso teisës poðakiu, skirtu kreditoriaus reikalavimo pagrástumui nustatyti („tiria-masis procesas“), bet ir su priverstinio vykdymo procesu. Ið esmës ir bankroto, ir priverstinio vykdymo atvejais prievarta yra apribojamos prievolës neávykdþiusio skolininko turtinës tei-sës, kad bûtø patenkintas kreditoriaus reikalavimas. Vienintelis principinis skirtumas tarp áprastinio priverstinio vykdymo proceso ir bankroto proceso yra toks: priverstinis vykdymas áprastine tvarka yra individualus. Iðieðkotojas, turëdamas vykdomàjá dokumentà, kreipiasi á antstolá, kad atliktø iðieðkojimà ið skolininko turto, o kiti kreditoriai, neturintys vykdomojo do-kumento, priverstiniame vykdyme nedalyvauja (CPK 650 str.). Be to, áprastinis priverstinis vykdymas apima tik atskirus skolininko turto objektus, á kuriuos nukreipiamas iðieðkojimas, ir iðieðkoma tik tiek, kiek reikia reikalavimams patenkinti (CPK 664–665 str.). Bankroto pro-cese, prieðingai, galioja vadinamasis visuotinio vykdymo principas (vok. Gesamtvollstrec-kung) [5, p. 275], kuriame dalyvauja ir kreditoriai, turintys teismo ar kitos institucijos iðduotà vykdomàjá dokumentà, ir dokumento neturintys kreditoriai, o iðieðkojimas yra nukreipiamas á visà be iðimties bankrutuojanèios ámonës turtà (ÁBÁ 21 str. 1 d. 1 p., 16 str., 33 str. 1 d.).

Iðkëlus ámonei bankroto bylà, skolininkas (bankrutuojanti ámonë) praranda galimybæ disponuoti savo turtu ir savarankiðkai dalyvauti ûkiniuose, komerciniuose bei kituose teisi-niuose santykiuose, t. y. praranda ir materialiná, ir procesiná veiksnumà, o vietoj bankrutuo-janèios ámonës tai daro teismo paskirtas administratorius (ÁBÁ 10 str. 7 d. 1 p., 14 str. 1 d. 1 p.). Bankroto bylos iðkëlimas ámonei skolininkei sukelia labai sunkiø padariniø, todël yra bû-tina, kad bankroto bylos bûtø keliamos tik visapusiðkai iðsiaiðkinus visas teisiðkai reikðmin-gas aplinkybes ir ásitikinus tokiø bylø këlimo bûtinybe bei nustaèius bankroto bylø iðkëlimo sàlygas (ÁBÁ 10 str. 5 d.). Tai vëlgi lemia teisëjo aktyvumà procese bei procesinæ bankroto bylø nagrinëjimo specifikà.

1 2003 m. spalio 31 d. teisminės ir neteisminės bankroto procedūros buvo vykdomos 1349 įmonėse

(http://www.ekm.lt/index.php/lt/Apie/Organizacijos/bankroto/ [prisijungimo laikas – 2003 m. spalio 31 d., 10 val.]).

83

Antra prieþastis, lemianti didelæ bankroto bylø procesinæ specifikà, yra ta, kad, be CPK, ðiø bylø procesà reglamentuoja ir kitas teisës aktas – Ámoniø bankroto ástatymas, o specifiniø ámoniø rûðiø procesà – ir kiti jø veiklà reglamentuojantys ástatymai: Komerciniø bankø ástatymas, Draudimo ástatymas ir kt. Dël to neiðvengiamai susiduriama su tam tikrais neatiti-kimais ar net prieðtaravimais tarp minëtø norminiø aktø. Jiems spræsti turëtø bûti pasitelkia-mos ne tik CPK 1 straipsnyje áteisintos kolizinës normos, bet ir bankroto instituto paskirtá at-skleidþiantys principai.

Treèia bankroto bylø nagrinëjimo specifikà sàlygojanti prieþastis yra bankroto bylose dalyvaujanèiø asmenø gausa. Dël ðios prieþasties ástatymø leidëjas buvo priverstas ieðkoti bûdø, leidþianèiø uþtikrinti operatyvø tokiø bylø nagrinëjimà, ir kartu apsaugoti visø bankru-tuojanèios ámonës kreditoriø interesus. Todël nemaþai „nukrypimø“ nuo bendrosios ginèo teisenos tvarkos bankroto bylose gali bûti paaiðkinta bûtent dideliu byloje dalyvaujanèiø asmenø skaièiumi. Pavyzdþiui, ÁBÁ 26 straipsnio 4 dalis kitaip, nei yra nustatyta bendrojoje ginèo teisenoje, nustato bendrà raðytinio proceso principà, taikoma tvirtinant kreditoriø rei-kalavimus. Ðis principas gali bûti pakeièiamas þodiniu procesu tik gavus suinteresuotø as-menø praðymà arba jeigu administratorius pareikðtà reikalavimà ginèija, o nagrinëjant bylas áprasta tvarka pirmosios instancijos teisme, kaip bendra taisyklë vyrauja þodiðkumo princi-pas (CPK 235 str. 2 d., 4 d.).

Taigi jau ið minëtø bankroto bylø procesines ypatybes sàlygojanèiø aplinkybiø matyti, kad bankroto bylose aiðkiai iðryðkëja vieðasis interesas ir bûtinybë já ginti procese. Pirmiau-sia tai pasakytina apie finansiniø sunkumø turinèios ámonës kreditorius, kuriø reikalavimai gali likti nepatenkinti, jei laiku nebus imtasi priemoniø nuðalinti nuo ámonës skolininkës val-dymo jos valdymo organus ir uþtikrinti likusio ðios ámonës turto apsaugà. Kita vertus, ne ma-þiau svarbu apsaugoti ir paèios finansiniø ásipareigojimø nevykdanèios skolininkës interesus, kad bankroto byla nebûtø iðkelta nepagrástai, siekiant suvesti sàskaitas ar paðalinti konku-rentà, nes valstybë ir visuomenë turëtø bûti suinteresuotos iðsaugoti kiekvienà ûkio subjektà, kartu ir mokesèiø mokëtojà bei darbdavá. Be to, bankroto bylose reikia uþtikrinti vienø kredi-toriø teisiø ir interesø apsaugà prieð kitus kreditorius ir proporcingà jø reikalavimø patenki-nimà, laikantis ÁBÁ 35 straipsnyje nustatytos kreditoriø reikalavimø tenkinimo eilës. Bûtent visø ðiø interesø pusiausvyrai uþtikrinti yra bûtinas aktyvus teismo vaidmuo procese. Tai ak-centuoja ir Aukðèiausiasis Teismas jau minëtame 2001 m. gruodþio 21 d. Senato nutarime Nr. 33 [4, p. 294]. Tai vëlgi lemia tam tikrà procesinæ bankroto bylø nagrinëjimo specifikà.

Bankroto procesà reglamentuojanèiø teisës aktø santykis

Prieð pradedant analizuoti praktinius bankroto bylø nagrinëjimo klausimus, tikslinga trumpai aptarti bankroto procesà reglamentuojanèiø teisës ðaltiniø sàveikos problematikà. ÁBÁ 10 straipsnio 1 dalis numato, kad bankroto bylos iðkeliamos ir nagrinëjamos CPK nusta-tyta ginèo teisenos tvarka, iðskyrus paties ÁBÁ nustatytas iðimtis. Ið esmës tokià paèià taisyklæ átvirtina ir naujojo CPK 1 straipsnio 1 dalis, leidþianti bankroto bylø nagrinëjimo ypatumus nustatyti kituose ástatymuose. Minëtos teisës normos reiðkia, jog keliant ir nagrinëjant bank-roto bylas, taikomos CPK nuostatos, iðskyrus atvejus, kai ÁBÁ nustato kitokias taisykles, o jei yra ÁBÁ nereglamentuoti procesiniai santykiai, turëtø bûti taikomos visos bendrosios CPK normos. Tokià pozicijà yra iðsakæs ir Aukðèiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodþio 21 d. nutarime Nr. 33 [4, p. 292]. Vis dëlto ásigaliojus naujajam CPK, mechaniðkas minëtos tai-syklës taikymas sukeltø nemaþø problemø ir nebûtø suderinamas su bankroto instituto pa-skirtimi ir tikslais, nes ástatymø leidëjas, priëmæs naujàjá CPK, neskyrë pakankamo dëmesio ÁBÁ derinimui su pasikeitusiu bendruoju civilinio proceso teisiniu reglamentavimu. Tai pasa-kytina apie kai kuriuos naujus ar ið esmës reformuotus mûsø ðalies proceso teisës institutus: sprendimo priëmimà uþ akiø, pasirengimo bylos nagrinëjimui stadijà ir kt.

84

Pavyzdþiui, jokiø iðimèiø, draudþianèiø priimti sprendimus uþ akiø ámoniø bankroto bylose, ÁBÁ nëra numatyta. Sprendimo uþ akiø esmë yra ta, kad ðalis, kuri be pateisinamø prieþasèiø nepalaiko savo reikalavimø ar atsikirtimø (nepateikia atsiliepimo á ieðkiná, neat-vyksta á teismo posëdá ar parengiamàjá posëdá), kitos ðalies praðymu praranda galimybæ ið-sakyti savo pozicijà teisme (CPK 142 str. 4 d., 230 str. 2 d., 285 str. 1 d.), pateikti jà pagrin-dþianèius árodymus, nes tokiu atveju bylos nagrinëjimas baigiamas priëmus sprendimà uþ akiø, remiantis tik byloje pateiktais árodymais (CPK 285 str. 2 d.). Aiðku, taip uþkertamas ke-lias ðaliai, paþeidþianèiai pareigà rûpintis greitu bylos iðnagrinëjimu (CPK 7 str. 2 d.), vilkinti procesà, gaiðinti kitø proceso dalyviø bei teismo laikà, didinti bylinëjimosi iðlaidas. Taèiau taip pat svarbu turëti omenyje, kad pagal CPK 285 straipsnio 2 dalá, sprendimas uþ akiø tu-rëtø bûti priimamas byloje esanèius árodymus ávertinus vien formaliai, nepasisakius dël jø tik-rumo, árodomosios vertës, santykio su kitais galimais pateikti árodymais, t. y. be iðsamaus ir visapusiðko ðiø árodymø bei kitø bylos aplinkybiø vertinimo [6]. Formaliai taikant ÁBÁ 10 straipsnio 1 dalies ir CPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, bankroto bylos galëtø bûti kelia-mos vien todël, kad atsakovas laiku nepateikë atsiliepimo á pareiðkimà dël bankroto bylos iðkëlimo arba neatvyko á teismo posëdá, kuriame sprendþiamas bankroto bylos iðkëlimo klausimas. ÁBÁ nesant jokiø iðimèiø dël sprendimo uþ akiø priëmimo galimybës bankroto by-lose, tik formaliai ávertinus árodymus galëtø bûti tvirtinami kreditoriø finansiniai reikalavimai bankrutuojanèiai ámonei (ÁBÁ 26 str.), priimamas sprendimas dël ámonës pabaigos (ÁBÁ 31 str. 4 d.) bei sprendþiami kiti klausimai. Akivaizdu, jog tokia pozicija nebûtø suderinama su rei-kalavimu ginti vieðàjá interesà bankroto bylose, saugoti ir kreditoriø, ir ámonës, kuriai pra-ðoma iðkelti bankroto bylà, interesus, todël byloje dalyvaujanèiø asmenø pasyvumas bank-roto bylose neturëtø sukelti tokiø procesiniø padariniø, kokie kyla nagrinëjant bylas áprasta tvarka. Tokià iðvadà pagrindþia ir naujasis CPK, kurio nuostatos draudþia priimti sprendimà uþ akiø, nagrinëjant bylas, kylanèias ið ðeimos teisiniø santykiø (CPK 378 str.), bei ypatingo-sios teisenos bylas (443 str. 9 d.), t. y. tas bylas, kurios iðsiskiria bûtinumu papildomomis priemonëmis ginti vieðàjá interesà procese.

Ryðkaus vieðojo intereso buvimas bankroto bylose nekelia abejoniø, todël, atsiþvelg-dami á bankroto instituto tikslus, principus, teismai turëtø atsisakyti bankroto bylose priimi-nëti sprendimus (nutartis) uþ akiø ir taikyti kitas priemones, CPK numatytas uþ byloje daly-vaujanèiø asmenø neatvykimà á teismo posëdá ar kitoká pasyvumà (CPK 246 str.), nors ÁBÁ ir nëra numatyta jokiø sprendimà uþ akiø draudþianèiø priimti procesiniø nuostatø. Be abejo, derindamas ÁBÁ su pasikeitusiu procesiniu teisiniu reglamentavimu, ástatymø leidëjas turëtø aiðkiai áteisinti draudimà priimti sprendimus uþ akiø ámoniø bankroto bylose.

Sistemiðkai tokiose bylose reikëtø taikyti ir pasirengimo bylø nagrinëjimui stadijà reg-lamentuojanèias teisës normas. Procesà pirmosios instancijos teisme reglamentuojanèios CPK nuostatos numato du pasirengimo nagrinëti bylà bûdus. Ruoðtis nagrinëti bylà teisme galima arba paruoðiamøjø dokumentø bûdu (CPK 227 str.), arba parengiamajame teismo posëdyje (CPK 228 str.) – galimybë kombinuoti abu ðiuos bûdus bendrojoje ginèo teisenoje tiesiogiai nëra numatyta. ÁBÁ 9 straipsnio 2 dalis iðvardija pavyzdiná sàraðà veiksmø, kuriuos galëtø atlikti teismas, rengdamasis bankroto bylos nagrinëjimui, taèiau kokiu bûdu gali bûti ruoðiamasi nagrinëti tokias bylas, ÁBÁ nereglamentuoja. Remiantis ÁBÁ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle1, bûtø galima teigti, kad ir rengdamasis nagrinëti bankroto bylas, teismas turëtø grieþtai rinktis tarp vieno ið dviejø CPK numatytø pasirengimo nagrinëti bylà bûdø. Ta-èiau atsiþvelgiant á bankroto bylø specifikà ir pasirengimo nagrinëti bylà stadijoje atliktinus veiksmus (ÁBÁ 9 str. 2 d.), teismas neturëtø bûti varþomas CPK áteisintais rengimosi nagrinëti bylà bûdais ir turëtø turëti galimybæ ðiuos bûdus derinti, atsiþvelgdamas á konkreèios bylos specifikà, t. y. ir ápareigodamas ðalis pagrásti savo pozicijà paruoðiamuosiuose dokumen-tuose, ir ðaukdamas parengiamàjá teismo posëdá (pvz., tam, kad bûtø apklaustas ámonës savininkas, valdybos nariai, vadovas, buhalteris, kreditoriai – ÁBÁ 9 str. 2 d. 2–3 p.). Be to, net

1 Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus paties ĮBĮ nusta-tytas išimtis.

85

ir pasirinkus konkretø CPK numatytà pasirengimo nagrinëti bylà bûdà, reikia turëti omenyje tai, kad ÁBÁ 9 straipsnio 4 dalis ápareigoja teismà bankroto bylà iðkelti arba atsisakyti kelti ne vëliau kaip per vienà mënesá nuo pareiðkimo gavimo dienos. Ðis terminas tik iðimtiniais at-vejais gali bûti pratæstas dar vienu mënesiu. Taigi pasirengimo nagrinëti bankroto bylà sta-dija, pagal bendrà taisyklæ, neturëtø trukti ilgiau kaip vienà mënesá. Á tai teismui bûtina atsi-þvelgti nustatant parengiamojo teismo posëdþio datà (CPK 228 str. 2 d.) arba paruoðiamøjø dokumentø pateikimo terminus (CPK 227 str. 2 d.).

Deja, CPK ir ÁBÁ santyká ne visada teisingai pavyksta atskleisti ir teismø praktikai. Pa-nagrinëkime ðá klausimà, aptardami ðaliø galimybæ sudaryti taikos sutartá bankroto bylos ið-këlimo stadijoje.

Naujojo CPK bendra taisyklë skatina taikø ðaliø susitarimà visose proceso stadijose (CPK 42 str. 1 d., 140 str. 3 d., 159 str. 1 d., 231 str. 1 d., 249 str. 1 d.). Tai suprantama: ið-sprendus bylà taikos sutartimi, iðsaugoma galimybë atkurti ne tik teisinæ, bet ir socialinæ taikà, todël kiekvienas imperatyvioms ástatymø normoms ir vieðajam interesui neprieðtarau-jantis taikus susitarimas turëtø bûti skatinamas. Taèiau Aukðèiausiasis Teismas 2003 m. bir-þelio 30 d. konsultacijoje [7, p. 273] á klausimà, ar gali teismas patvirtinti taikos sutartá bank-roto bylos iðkëlimo stadijoje, atsakë neigiamai. Pagrásdamas atsakymà, Aukðèiausiasis Tei-smas nurodë tokius argumentus:

1. Pagal ÁBÁ 28 straipsnio 3 dalá, taikos sutartis gali bûti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti ámonæ dël bankroto ásiteisëjimo dienos. Teismo vyk-domø ámonës bankroto procedûrø atveju ámonës bankroto procesas prasideda tada, kai tei-smas priima nutartá iðkelti bankroto bylà. Vadinasi, taikos sutarties sudarymas galimas tik teismui iðkëlus bankroto bylà, t. y. pradëjus bankroto procedûras.

2. ÁBÁ 28 straipsnio 2 dalis nustato, kad taikos sutartá pasiraðo visi kreditoriai, kuriø rei-kalavimai per bankroto procesà iki taikos sutarties pasiraðymo liko nepatenkinti, arba jø ága-liotas atstovas ir administratorius. Ir ámonës administratorius skiriamas, ir kreditoriø reikala-vimai tvirtinami tik po bankroto bylos iðkëlimo, todël kol byloje ðie subjektai neegzistuoja, tol ir taikos sutarties tvirtinimas yra negalimas.

3. Pasiraðyta taikos sutartis sukelia teisines pasekmes tik tada, jeigu ásiteisëja teismo nutartis, kuria ði sutartis patvirtinama (ÁBÁ 29 str. 3 d.). Patvirtindamas taikos sutartá, teismas ta paèia nutartimi bankroto bylà nutraukia (ÁBÁ 27 str. 1 d. 3 p., 29 str. 4–5 d.). Taigi taikos sutarties patvirtinimas yra ne pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylà, o pagrindas iðkeltà bankroto bylà baigti jà nutraukiant.

Manau, tokia pozicija remiasi pernelyg formaliu ÁBÁ taikymu ir neatsiþvelgiama á bank-roto procesà reglamentuojanèiø ðaltiniø – CPK ir ÁBÁ – santyká.

Ið tiesø ÁBÁ reglamentuoja taikos sutarties sudarymà bankroto procese (ÁBÁ ðeðtasis skirsnis), tai teisingai pabrëþë ir Aukðèiausiasis Teismas, taèiau taikos sutarties reglamenta-vimas Ámoniø bankroto ástatyme dar nëra pagrindas teigti, kad tokiu atveju reikðmës netenka bendrosios su taikos sutarties institutu susijusios CPK nuostatos. Pagal ÁBÁ ðeðtàjá skirsná, taikos sutartá bankroto byloje turi pasiraðyti visi kreditoriai, kuriø reikalavimai per bankroto procesà iki taikos sutarties pasiraðymo dienos liko nepatenkinti, ir administratorius (ÁBÁ 28 str. 2 d.) – subjektai, byloje atsirandantys tik po nutarties iðkelti bankroto bylà ásiteisëjimo. Taèiau minëtoje konsultacijoje, nurodant ðias ÁBÁ nuostatas, nëra atsiþvelgiama á tai, kad bankroto byla ámonei dar nëra iðkelta. Pirmosios instancijos teisme yra nagrinëjama civilinë byla, kuri prasideda, kai teismas rezoliucija priima ieðkiná (CPK 137 str. 1 d.). Toje civilinëje byloje dar tik bus svarstomas bankroto bylos iðkëlimo atsakovui klausimas. Kai yra iðkelta civilinë byla, pagal bendràsias CPK áteisintas ginèo teisenos nuostatas, kiekvienoje proceso stadijoje ðalys gali baigti bylà taikos sutartimi (CPK 140 str. 3 d.).

Sisteminis ÁBÁ aiðkinimas leidþia pagrástai manyti, kad ÁBÁ nustatytos taikos sutarties sudarymo sàlygos taikytinos tik po bankroto bylos iðkëlimo ámonei – tà pabrëþë ir Aukðèiau-siasis Teismas, analizuodamas taikos sutartá turinèius pasiraðyti subjektus bei bankroto by-los nutraukimà, ásiteisëjus teismo nutarèiai patvirtinti taikos sutartá. Vis dëlto aplinkybë, jog

86

ÁBÁ reglamentuoja taikos sutarties sudarymo galimybæ po bankroto bylos iðkëlimo, neduoda pagrindo teigti, jog bankroto bylos iðkëlimo stadijoje draudþiama sudaryti taikos sutartá, va-dovaujantis bendrosiomis CPK nuostatomis. Uþbëgant uþ akiø galimiems ðios nuomonës oponentø teiginiams, kad tokiu taikos sutarties sudarymu gali bûti paþeisti kitø ámonës kre-ditoriø, kurie nëra ieðkovai, interesai ir kad ÁBÁ ápareigoja taikos sutartá pasiraðyti visus ámo-nës kreditorius, galima pabrëþti, jog civilinëje byloje, bankroto bylos iðkëlimo stadijoje, kitø ámonës kreditoriø dar nëra, ir nëra patvirtinti jokie jø finansiniai reikalavimai. Jeigu á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo kreipiasi ámonës kreditorius, bankroto bylos iðkëlimas ðioje sta-dijoje dar gali bûti vertinamas kaip privatus ðio kreditoriaus ir ámonës skolininkës reikalas, todël ðalys iðsaugo tam tikras dispozityvumo principo (CPK 13 str.) joms suteikiamas teises, kartu ir teisæ baigti bylà taikos sutartimi. Bûtina pabrëþti, kad ðalys taip uþbaigtø ne bankroto bylà, nes tokia byla dar nëra iðkelta, o tik civilinæ bylà, kurioje bankroto byla galëtø bûti ke-liama. Tik taip galima paaiðkinti ÁBÁ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytà atsisakymo kelti bankroto bylà pagrindà – kai ámonë iki teismo nutarties iðkelti bankroto bylà priëmimo pa-tenkina kreditoriaus (kreditoriø), kuris (kurie) kreipësi teismà dël bankroto bylos iðkëlimo, reikalavimus. ÁBÁ nereikalauja, jog atsisakant kelti bankroto bylà, bûtø patenkinami visø þi-nomø ámonës kreditoriø reikalavimai; kitaip yra, kai norima nutraukti jau iðkeltà bankroto bylà, – tada bankrutuojanti ámonë privalo atsiskaityti su visais savo kreditoriais (ÁBÁ 27 str. 2 d.). Visø kreditoriø dalyvavimas neturëtø bûti bûtinas ir sudarant taikos sutartá bankroto bylos iðkëlimo stadijoje. Jeigu ÁBÁ leidþia nekelti bankroto bylos, kai ámonë skolininkë patenkina kreditoriaus reikalavimus (ÁBÁ 10 str. 3 d. 1 p.), kodël neturëtø bûti leidþiama ðalims taikiai susitarti, pavyzdþiui, dël skolininko prievolës kreditoriui ávykdymo iðdëstymo?

Bûtina atkreipti dëmesá ir á tikslà, dël kurio kreditorius kreipësi á teismà, praðydamas ið-kelti bankroto bylà ámonei skolininkei. Kreditoriaus reikalavimo iðkelti bankroto bylà skolinin-kui negalima vertinti neávertinus ðio reikalavimo atsiradimo pagrindo. Nors pareiðkimas tei-smui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.) ir yra bankroto bylos iðkëlimas, taèiau ðá reikalavimà kreditorius kelia tik dël neávykdytø atsakovo ásipareigojimø. Kreipimasis á teismà dël bankroto bylos ið-këlimo turëtø bûti traktuojamas kaip ultima ratio, skirta skolai ið ámonës skolininkës atgauti. Tokià pozicijà pagrindþia ir gana grieþta ÁBÁ nustatyta privaloma iðankstinë ginèo nagrinëjimo ne teisme tvarka (ÁBÁ 6 str. 2 d.; Aukðèiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodþio 21 d. nuta-rimo Nr. 33 3 p.). Reikalavimas iðkelti bankroto bylà skolininkui neturëtø bûti savitikslis, nes kitaip toká reikalavimà bûtø galima vertinti kaip sieká paðalinti ið rinkos konkurentà arba su-þlugdyti ámonæ dël kitø tikslø. Todël jei skolininkas ávykdo prievolæ kreditoriui iki bankroto bylos iðkëlimo arba susitaria su kreditoriumi dël tokios prievolës ávykdymo sàlygø, iðnyksta ir pats kreditoriaus kreipimosi á teismà pagrindas – skolininko neávykdytas ásipareigojimas, taigi bankroto byla nebeturëtø bûti keliama. Sudarydamos taikos sutartá bankroto bylos ið-këlimo stadijoje, ðalys turëtø susitarti dël skolininko ásipareigojimø kreditoriui ávykdymo sà-lygø, o kreditorius turëtø atsisakyti reikalavimo kelti bankroto bylà atsakovui, taèiau ðis atsi-sakymas bûtø susijæs tik su konkretaus ámonës skolininkës ásipareigojimo nevykdymu. Jei atsiranda naujø neávykdytø ásipareigojimø, kreditoriui neuþkertamas kelias reikalauti, kad bûtø iðkelta bankroto byla skolininkui, nes reikalavimas bûtø grindþiamas remiantis kitu pa-grindu – kitais neávykdytais ásipareigojimais (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Tokiu taikos sutarties sudarymu nëra paþeidþiama ir kitø kreditoriø teisë kreiptis á teismà ir reikalauti bankroto by-los iðkëlimo tam paèiam skolininkui. Be to, teismui visada lieka galimybë atsisakyti tvirtinti imperatyvioms ástatymø nuostatoms ar vieðajam interesui prieðtaraujanèià taikos sutartá (CPK 42 str. 2 d.), todël nustatæs, jog taikos sutartimi gali bûti paþeidþiami kitø potencialiø ámonës kreditoriø interesai, teismas turëtø atsisakyti tokià taikos sutartá tvirtinti. Taèiau ÁBÁ imperatyvaus draudimo sudaryti taikos sutartá bankroto bylos iðkëlimo stadijoje nëra, o pa-teiktas sisteminis CPK ir ÁBÁ aiðkinimas leidþia teigti, kad ir ðioje stadijoje taikos sutarties su-darymas turëtø bûti galimas. Atsiþvelgiant á teigiamà socialiná taikos sutarèiø efektà, toks aið-kinimas galëtø prisidëti prie bankroto bylø skaièiaus maþinimo ir socialinës taikos visuome-nëje atkûrimo.

87

Pateiktais pavyzdþiais norëta parodyti, kad ámoniø bankroto procese á CPK ir ÁBÁ san-tyká reikia þvelgti remiantis bankroto instituto paskirtimi ir principais. Taikant kiekvienà pro-cesiná institutà bankroto bylose, reikëtø atsiþvelgti ne vien á tai, ar konkreèiu klausimu ÁBÁ nu-stato kitoká nei CPK teisiná reglamentavimà, bet ir á aplinkybæ, ar toks taikymas neprieðtaraus bankroto tikslams bei principams (pvz., kreditoriø lygiateisiðkumo principui) ir ar ðiuo tai-kymu nebus paþeistos byloje dalyvaujanèiø asmenø teisës.

Kai kurie procesiniai bankroto bylø nagrinëjimo aspektai

Bene daugiausia klausimø, sukelianèiø ir nemenkø praktiniø problemø, iðkelia bank-roto byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties ir jų įstojimo į bylą problematika.

Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojæs 1964 m. liepos 7 d. CPK iðskyrë dvi á teismà dël teismi-nës gynybos besikreipianèiø subjektø procesines padëtis: pirmiausia ieðkovai arba jø atsto-vai, besikreipiantys á teismà dël jø teisiø ar ástatymø saugomo intereso gynybos (1964 m. CPK 5 str. 1 d. 1 p.); antra, á teismà, siekdami apginti valstybei arba kitam asmeniui priklau-sanèià teisæ ar teisëtà interesà ástatymø numatytais atvejais, galëjo kreiptis ir kiti subjektai, nustatyti 1964 m. liepos 7 d. CPK 55 straipsnyje ir nelaikomi ieðkovais (CPK 30 str. 1 d.). Aukðèiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodþio 21 d. nutarime Nr. 33 nurodë, kad ieðkovu bankroto byloje laikytinas kreditorius (kreditoriai), nesvarbu, ar jis (jie) pats (patys) pateikia pareiðkimà teismui dël bankroto bylos iðkëlimo, ar bankroto bylà siûlo kelti Ámoniø bankroto ástatymo 5 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nurodyti asmenys (ámonës savininkas, jos ad-ministracijos vadovas) ir to paties straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (likviduojamos ámo-nës likvidatoriai), kurie pagal procesinæ padëtá bankroto byloje atitinka CPK 55 straipsnio 1 dalyje iðvardytus asmenis, nes Ámoniø bankroto ástatymas numato jø teisæ kreiptis á teismà su pareiðkimu, kad bûtø apgintos kreditoriø ir kitø asmenø teisës ir teisëti interesai. Aukð-èiausiojo Teismo Senatas taip pat akcentavo, jog po bankroto bylos iðkëlimo á bylà ástojæ kreditoriai, jei teismas nutartimi patvirtina jø finansinius reikalavimus, pripaþástami treèiaisiais asmenimis be savarankiðkø reikalavimø.

Dar galiojant 1964 m. CPK, buvo galima diskutuoti dël ðios Aukðèiausiojo Teismo Se-nato pozicijos pagrástumo. Pirmiausia trumpai paanalizuokime á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo besikreipianèio subjekto procesinæ padëtá. Abejoniø kelia tai, kad ámonës kreditoriai laikomi ieðkovais tada, kai pareiðkimà dël bankroto bylos iðkëlimo paduoda ámonës savinin-kas, jos administracijos vadovas ar likvidatorius. Aukðèiausiojo Teismo Senato nuomone, ámonës savininkas, jos administracijos vadovas ar likvidatorius visada á teismà kreipiasi ne dël savo, o dël kreditoriø interesø.

Nors praktikoje minëti asmenys á teismà kreipiasi gana retai, nes jie nëra asmeniðkai suinteresuoti nusiðalinti nuo ámonës valdymo, taèiau daþniausia jø kreipimàsi á teismà sàly-goja bûtent siekis apsaugoti savo, o ne kreditoriø interesus. Pavyzdþiui, kai nemoki ámonë yra neribotos civilinës atsakomybës juridinis asmuo ir ámonës savininkas savo turtu asme-niðkai atsako uþ ámonës ásipareigojimus, savininkas yra suinteresuotas, kad privalomi mo-kesèiai, ámokos uþ nevykdomus ásipareigojimus, mokëtinos palûkanos, netesybos nedidintø ámonës skolø [8, p. 62]. Be to, bankroto bylos iðkëlimo stadijoje sunku nustatyti, kurio kre-ditoriaus interesus gindamas á teismà kreipiasi ÁBÁ 1 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose ar 2 dalyje nurodytas subjektas. ÁBÁ 7 straipsnio 1 dalis bei 8 straipsnio 2 dalis ápareigoja á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo besikreipianèius savininkà, administracijos vadovà ar administ-ratoriø pridëti kreditoriø sàraðus bei nurodyti ásipareigojimø jiems sumas, todël visi ðie kre-ditoriai turëtø bûti laikomi ieðkovais. Dël to jau bankroto bylos iðkëlimo stadijoje apygardø teismai gali susidurti su tûkstanèiais kreditoriø, uþimanèiø ieðkovø procesinæ padëtá. Ásivaiz-duokime, jog á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo komerciniam bankui kreipiasi Lietuvos bankas ir prideda tûkstantiná indëlininkø sàraðà (Komerciniø bankø ástatymo 45 str.). Praktið-kai tokia byloje dalyvaujanèiø asmenø gausa neabejotinai sunkina bankroto bylos iðkëlimo stadijà, nes kiekvienas ieðkovu laikytinas kreditorius gali naudotis jam suteiktomis procesi-

88

nëmis teisëmis (CPK 42 str. 1 d.), kartu ir skøsti teismo nutartis, nors kol kas nëra aiðku, ar visø kreditoriø finansiniai reikalavimai bus patvirtinti. Svarbu taip pat tai, kad teismo nutartyje iðkelti bankroto bylà turi bûti nurodyta dalyvaujanèiø bankroto byloje asmenø procesinë pa-dëtis (Aukðèiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodþio 21 d. nutarimo Nr. 33 4 p. 4 d.). Taigi kai á teismà kreipiasi ámonës savininkas, administracijos vadovas ar likvidatorius, visi ðioje stadijoje þinomi kreditoriai teismo nutartyje iðkelti bankroto bylà ámonei aiðkiai turëtø bûti ávardijami kaip ieðkovai. Aukðèiausiojo Teismo Senato pozicija dël kreditoriø procesinës pa-dëties iðkelia tam tikrà diskusiná aspektà, susijusá su kita jau minëto Senato nutarimo nuo-stata, pagal kurià po bankroto bylos iðkëlimo á bylà ástojæ kreditoriai, teismui patvirtinus jø reikalavimus bankrutuojanèiai ámonei, tampa treèiaisiais asmenimis be savarankiðkø reikala-vimø. Todël tie patys kreditoriai, kuriø materialinës teisës santykis su bankrutuojanèia ámone gali bûti visiðkai toks pat, bankroto procese gali uþimti skirtingà procesinæ padëtá, atsiþvel-giant á tai, ar savininkas, administracijos vadovas ar likvidatorius nurodë juos kaip kreditorius prie pareiðkimo teismui pridëtuose dokumentuose, ar nenurodë. Tokia situacija gali supo-nuoti kreditoriø procesinio lygiateisiðkumo principo paþeidimà, kuris toliau bus nagrinëjamas ðiek tiek plaèiau.

Paskutinis aspektas, kuris yra itin svarbus, kalbant apie á teismà dël bankroto bylos ið-këlimo besikreipianèio subjekto procesinæ padëtá, yra tas, kad nuo Aukðèiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 33 priëmimo 2001 m. gruodþio 21 d. pasikeitë civilinio proceso teisës teisinis reglamentavimas. Naujojo CPK 50 straipsnio 1 dalis asmená, ástatymø numatytais at-vejais besikreipiantá á teismà vieðajam interesui ginti, laiko ieðkovu ir nebesuteikia jam ypa-tingo procesinio statuso, skirtingai nei 1964 m. CPK. Todël net jei pritariama Aukðèiausiojo Teismo Senato pozicijai, kad ÁBÁ 5 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose bei 2 dalyje iðvardyti subjektai á teismà visais atvejais kreipiasi gindami kreditoriø, o ne savo interesus, pasikeitæs teisinis reglamentavimas ið esmës daro Aukðèiausiojo Teismo praktikà dël á teismà besikrei-pianèio subjekto procesinës padëties nebeaktualià. Ásigaliojus naujajam CPK, kiekvienas asmuo, kuris kreipiasi á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo ámonei, turëtø bûti laikomas ieð-kovu, nesvarbu, ar jis yra kreditorius, ar ámonës savininkas, ar kitas asmuo, kuriam ÁBÁ bei kiti ástatymai suteikia teisæ pareikðti toká ieðkiná.

Trumpai aptariant galimà procesinæ kreditoriø padëtá bankroto bylos iðkëlimo stadijoje, galiojant naujajam CPK, jeigu á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo kreipiasi ámonës savinin-kas, administracijos vadovas ar likvidatorius, reikia atkreipti dëmesá á CPK 49 straipsnio 3 dalá. Ði procesinë nuostata numato, kad jeigu pareikðtas ieðkinys vieðajam interesui ginti yra susijæs su fiziniø ar juridiniø asmenø teisëmis, ðie asmenys savo arba asmens, pareiðkusio ieðkiná, praðymu átraukiami dalyvauti procese kaip tretieji asmenys, nepareiðkiantys savaran-kiðkø reikalavimø, arba kaip bendraieðkiai. Manau, jeigu á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo kreipiasi ámonës savininkas, administracijos vadovas ar likvidatorius, bankroto bylos iðkë-limo stadijoje kreditorius á bylà tikslingiau traukti kaip treèiuosius asmenis be savarankiðkø reikalavimø. Yra dar viena aplinkybë, prieðtaraujanti privalomam visø kreditoriø, kaip ben-draieðkiø, traukimui á bylà, sprendþiant bankroto bylos iðkëlimo klausimà. Pati ieðkovo pro-cesinë padëtis lemia tai, kad ieðkovas reiðkia tam tikrà materialiná teisiná reikalavimà atsako-vui ir siekia, kad pareikðtas reikalavimas bûtø patenkintas, nagrinëjamu atveju – siekia, kad bûtø iðkelta bankroto byla. Juk net treèiasis asmuo, nepareiðkiantis savarankiðkø reikala-vimø, negali veikti procese prieð ðalies, kuriai jis atstovauja, interesus (CPK 47 str. 4 d.). Vis dëlto praktikoje kreditoriø nuomonës dël bankroto bylos iðkëlimo daþniausia iðsiskiria. Dalis kreditoriø bûna nepatenkinti bankroto bylos iðkëlimu ámonei skolininkei ir siekia apskøsti nutartá, kuria remiantis tokia byla iðkeliama. Taigi tokiø kreditoriø, kaip bendraieðkiø, átrauki-mas á bylà bûtø nepagrástas nei teoriniu, nei praktiniu poþiûriu.

Taèiau á bylà kaip tretieji asmenys be savarankiðkø reikalavimø tokia tvarka turëtø bûti átraukiami ne visi þinomi ámonës kreditoriai, bet tik tie kreditoriai, kurie pareiðkë pageidavimà ástoti á bylà bankroto bylos iðkëlimo stadijoje. Privalomas visø kreditoriø dalyvavimas byloje jau bankroto bylos iðkëlimo stadijoje iðkart sunkintø bylos nagrinëjimà dël joje dalyvaujanèiø

89

asmenø gausos. Tokiai nuomonei pagrásti galima surasti ir teoriná paaiðkinimà: kreditoriø suinteresuotumas dël bylos baigties pasireiðkia kaip siekis gauti savo reikalavimo patenki-nimà ið bankrutuojanèios ámonës turto, o bankroto bylos iðkëlimas ámonei skolininkei teisið-kai nëra susijæs su konkretaus kreditoriaus reikalavimø tenkinimu: kreditorius ir toliau ið-saugo reikalavimo teisæ á ámonæ, kreditoriaus reikalavimo pagrástumas, keliant ámonei bank-roto bylà, daþniausia nëra svarstomas. Todël kai á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo krei-piasi ámonës savininkas, jos administracijos vadovas ar likvidatorius, bankroto bylos iðkë-limo stadijoje kaip tretieji asmenys be savarankiðkø reikalavimø turëtø bûti átraukiami ne visi kreditoriai, o tik tie kreditoriai, kurie siekia iðdëstyti savo pozicijà dël bankroto bylos iðkëlimo pagrástumo. Kiti kreditoriai, kuriø vienintelis tikslas – jø reikalavimø patenkinimas, bankroto bylos iðkëlimo stadijoje dar galëtø nedalyvauti.

Galima bûtø diskutuoti ir dël kitos Aukðèiausiojo Teismo Senato suformuluotos taisyk-lës, pagal kurià po bankroto bylos iðkëlimo á bylà ástojæ kreditoriai, teismui nutartimi patvirti-nus jų finansinius reikalavimus, skirtus bankrutuojančiai įmonei, pripažintini trečiaisiais asme-nimis be savarankiškų reikalavimų. Pagrindþiant tokià pozicijà, nurodoma, kad kreditoriai á bylà ástojo turëdami tikslà ne siûlyti bankroto bylos iðkëlimà atsakovui, o patenkinti savo fi-nansinius reikalavimus skolininkui jau iðkeltoje bankroto byloje, taèiau bûtent dël to svarsty-tina, ar taip á bylà ástojæ kreditoriai neturëtø bûti laikomi treèiaisiais asmenimis, pareiðkian-èiais savarankiðkus reikalavimus. Aiðku, jog ðie kreditoriai neinicijavo bankroto bylos iðkë-limo skolininkui, taèiau iðkëlus ámonei bankroto bylà, ðis klausimas galutinai iðsprendþiamas ásiteisëjusia teismo nutartimi ir toliau nebesvarstomas, tai yra nurodæs ir Aukðèiausiasis Tei-smas [9]. Nuo nutarties iðkelti bankroto bylà ásiteisëjimo teisminio nagrinëjimo dalykas pasi-keièia – juo tampa nebe bankroto bylos iðkëlimas (ðis klausimas jau iðspræstas), o tolesnis bankroto procedûrø vykdymas, kad bûtø patenkinti pareikðti kreditoriø reikalavimai.

Savarankiðkø reikalavimø nepareiðkianèio treèiojo asmens dalyvavimo procese pa-grindas – siekis padëti ðaliai, su kuria jis dalyvauja, laimëti bylà ir taip iðvengti savo materia-lios padëties pablogëjimo [10, p. 280], o kreditoriai bankroto byloje dalyvauja dël kito tikslo – jie siekia, kad jø reikalavimas bûtø maksimaliai patenkintas ið bankrutuojanèios ámonës turto. Kiekvienas kreditorius bankroto byloje turi atskirà finansiná reikalavimà bankrutuojan-èiai ámonei (kitaip jis negalëtø bûti laikomas kreditoriumi). Kiekvienas kreditorius taip pat turi teisæ atsisakyti savo pareikðto reikalavimo – tada jis iðbraukiamas ið kreditoriø sàraðo (ÁBÁ 26 str. 1 d.) ir nebetenka byloje dalyvaujanèio asmens statuso. Kaip savo reikalavimø galëtø at-sisakyti treèiasis asmuo, nepareiðkiantis savarankiðkø reikalavimø? Juk savarankiðkø reika-lavimø nepareiðkiantis treèiasis asmuo jokiø materialinio teisinio pobûdþio reikalavimø byloje negali turëti, vadinasi, jis neturi ir ko atsisakyti. Jis taip pat neturi procesiniø teisiø, kurias ástatymas suteikia treèiajam asmeniui, pareiðkianèiam savarankiðkus reikalavimus, taip pat jis negali pakeisti savo reikalavimo pagrindo, negali padidinti arba sumaþinti savo reikala-vimø, sudaryti taikos sutarties ir kt. (CPK 47 str. 2 d.). Vis dëlto sunku bûtø ginèytis su tuo, kad kiekvienas kreditorius bankroto byloje atsakovui turi aiðkiai apibrëþtà materialiná teisiná reikalavimà, kurio gali atsisakyti; kiekvienas kreditorius turi dalyvauti, kai bankroto byloje su-daroma taikos sutartis (ÁBÁ 28 str. 2 d.). Taigi manytina, kad Aukðèiausiojo Teismo pozicija dël kreditoriø procesinës padëties bankroto byloje turëtø bûti koreguojama, ir po bankroto bylos iðkëlimo á bylà ástojæ kreditoriai turëtø bûti laikomi treèiaisiais asmenimis, pareiðkian-èiais savarankiðkus reikalavimus.

Nemaþai praktiniø problemø kelia kreditoriø ástojimo á bankroto bylà momentas – Aukðèiausiojo Teismo Senatas nurodë, jog kreditoriai treèiøjø asmenø teises ágyja tik nuo teismo nutarties, kuria iðspræstas jø reikalavimø átraukimo á kreditoriø reikalavimø sàraðà klausimas, priëmimo dienos. Tokios praktikos Aukðèiausiasis Teismas nuosekliai laikosi ir daugelyje savo nutarèiø [11]. Problema iðkyla tada, kai kreditoriø finansinius reikalavimus teismas tvirtina ne viena nutartimi, o keliomis nutartimis. Daþniausiai pirmiausia teismas pat-virtina tø kreditoriø finansinius reikalavimus, kuriø bankrutuojanèios ámonës administratorius neginèija. Administratoriaus ginèijamus finansinius reikalavimus teismas tvirtina vëlesnëmis

90

nutartimis, ir tai visiðkai suprantama – nustatyti, ar kreditoriaus reikalavimas yra pagrástas, reikia daugiau laiko (atsiranda bûtinybë árodinëti kreditoriø reikalavimø pagrástumà), nei pat-virtinti tiesiog neginèijamus reikalavimus. Be to, administratoriaus ginèijamø kreditoriø rei-kalavimø tvirtinimo klausimà teismas sprendþia þodinio proceso tvarka, o administratoriaus neginèijami reikalavimai paprastai tvirtinami raðytinio proceso tvarka (ÁBÁ 26 str. 4 d.). Vis dëlto ði situacija gali suponuoti kreditoriø lygiateisiðkumo principo paþeidimà – kreditoriai, kuriø reikalavimai patvirtinami, tampa byloje dalyvaujanèiais asmenimis ir ágyja visas proce-sines byloje dalyvaujanèio asmens teises (CPK 42 str.), taip pat ir teisæ dalyvauti kreditoriø susirinkimuose ir turëti sprendþiamàjá balsà (ÁBÁ 21 str. 1 d. 3 p.). Kiti kreditoriai, kuriø reika-lavimus administratorius pagrástai ar nepagrástai ginèija, byloje dalyvaujanèiais asmenimis gali tapti daug vëliau, nors kreditoriø susirinkime jau gali bûti priimti esminiai, tolesniam ámonës likimui reikðmingi sprendimai, tiesiogiai lemiantys galimybæ patenkinti kreditoriø rei-kalavimus.

Kreditoriø reikalavimø tvirtinimà keliomis nutartimis labiau sàlygoja praktiniai motyvai. Visø kreditoriø reikalavimø tvirtinimas viena nutartimi po to, kai bus iðnagrinëtas administra-toriaus ginèijamø kreditoriø reikalavimø pagrástumo klausimas, uþvilkintø bankroto proce-dûrà, neleistø suðaukti kreditoriø susirinkimo ir spræsti kitø ÁBÁ 23 straipsnyje numatytø klau-simø. Á tai yra atkreipæs dëmesá Lietuvos apeliacinis teismas daugelyje nutarèiø, priimtø UAB „Ekama“ bankroto byloje [12]. Nors nutartyse taip pat nurodyta, kad patvirtinus ginèijamus kreditoriaus reikalavimus, ðis kreditorius galës dalyvauti kreditoriø susirinkimo posëdþiuose bei inicijuoti klausimø svarstymà. Taigi kreditoriø susirinkimo suðaukimas, neiðsprendus ðio kreditoriaus reikalavimø klausimo, jo teisiø nepaþeidþia, taèiau yra akivaizdu, kad tam tikras kreditoriø lygiateisiðkumo principo paþeidimas egzistuoja. Juk bankroto procedûros nestovi vietoje ir yra vykdomos (pvz., tvirtinama administravimo iðlaidø sàmata, sprendþiamas klau-simas dël ámonës ûkinës veiklos tæstinumo, nustatomas per bankroto procesà dirbsianèiø darbuotojø skaièius ir kt.), o kreditorius, kurio reikalavimas yra ginèijamas, negali daryti jo-kios átakos ðiems procesams. Todël Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje nurodë, kad administratoriaus ginèijamø kreditoriaus reikalavimø pagrástumo nustatymas neturëtø trukti pernelyg ilgai, nes pernelyg ilgas ðio klausimo svarstymas galëtø sàlygoti kreditoriaus teisiø paþeidimà [13].

Vis dëlto ir toliau turëtø bûti ieðkoma procesiniø bûdø, kaip iðspræsti visø kreditoriø rei-kalavimø tvirtinimo vienu metu klausimà, kad kreditoriø lygiateisiðkumo principo paþeidimo pasekmës bûtø kuo ðvelnesnës. Pavyzdþiui, jeigu administratorius ginèija kreditoriaus pa-reikðto finansinio reikalavimo dydá, bet ið bylos medþiagos yra aiðku, kad bet koká finansiná reikalavimà tas kreditorius gali pareikðti, teismas pirmiausia galëtø patvirtinti administrato-riaus neginèijamà reikalavimo dalá, o ginèijamos reikalavimo dalies tvirtinimo klausimas ga-lëtø bûti atidëtas vëlesniam laikui. Tada kreditorius ágytø byloje dalyvaujanèio asmens teises bei kitas teises, kurias jam suteikia ÁBÁ tuo paèiu metu, kaip ir kiti kreditoriai. Taigi visais at-vejais bankroto bylà nagrinëjantis teismas á kiekvienà administratoriaus ginèijamà kredito-riaus reikalavimà turëtø þvelgti individualiai ir imtis priemoniø kuo operatyviau iðspræsti ðio reikalavimo patvirtinimo klausimà. Tik taip bus galima uþkirsti kelià galimam kreditoriø ly-giateisiðkumo principo paþeidimui.

Analizuojant procesinius bankroto bylø nagrinëjimo ypatumus, tikslinga trumpai aptarti specifinæ pirmosios instancijos teismo nutarèiø iðkelti bankroto bylà ar atsisakyti jà kelti ási-teisëjimo tvarkà, nes ji ið esmës skiriasi nuo bendrojoje ginèo teisenoje egzistuojanèios pir-mosios instancijos teismo nutarèiø ásiteisëjimo tvarkos. ÁBÁ 10 straipsnio 13 dalis numato, jog nutartis iðkelti bankroto bylà ar atsisakyti jà kelti, priimta raðytinio proceso tvarka, ásiteisëja per 10 dienø nuo jos priëmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskøsta. Nors Aukðèiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodþio 21 d. nutarime Nr. 33 pabrëþë, kad teismai sudëtingas civilines bylas dël bankroto bylos iðkëlimo turi nagrinëti teismo posëdyje þodinio proceso tvarka, praktikoje dauguma nutarèiø dël bankroto bylos iðkëlimo yra priimama raðytinio proceso tvarka, todël aptariamos nuostatos reikðmë yra neabejotinai didelë. Kodël nepakako ben-

91

drojo CPK 335 straipsnyje numatyto teisinio reglamentavimo, nustatanèio septyniø dienø terminà pirmosios instancijos nutartims apskøsti ir siejanèio nutarèiø, priimtø raðytinio pro-ceso tvarka, apskundimo terminà su nutarties nuoraðo áteikimu byloje dalyvaujantiems as-menims? Kodël nesenu Ámoniø bankroto ástatymo pakeitimo ir papildymo ástatymu [14] pri-reikë susieti nutarties iðkelti bankroto bylà ar atsisakyti jà kelti ásiteisëjimà su tokios nutarties priëmimo momentu?

ÁBÁ 10 straipsnio 7 dalis numato labai svarbias teisines pasekmes, atsirandanèias ási-teisëjus teismo nutarèiai iðkelti bankroto bylà. Ásiteisëjus tokiai nutarèiai, ámonës valdymo or-ganai privalo perduoti administratoriui ámonës turtà pagal finansinæ atskaitomybæ, sudarytà remiantis nutarties iðkelti bankroto bylà ásiteisëjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; ámonës valdymo organai netenka savo ágaliojimø; drau-dþiama vykdyti visas finansines prievoles, neávykdytas iki bankroto bylos iðkëlimo (pvz., pa-lûkanø, netesybø, mokesèiø ir kitø privalomøjø ámokø mokëjimà, skolø iðieðkojimà ið ðios ámonës teismo tvarka arba ne ginèo tvarka); nutraukiamas netesybø ir palûkanø uþ visas ámonës prievoles, tarp jø ir iðmokø, susijusiø su darbo santykiais, pavëluotà mokëjimà skai-èiavimas; negali bûti nustatoma priverstinë hipoteka, taip pat atsiranda kitos ÁBÁ nustatytos nutarties iðkelti bankroto bylà ásiteisëjimo pasekmës. Dël ðios prieþasties yra bûtina itin tiks-liai fiksuoti momentà, nuo kurio nutartis iðkelti bankroto bylà ásiteisëja. Pavyzdþiui, jei norima nustatyti, ar ámonës, dël kurios priimta nutartis iðkelti bankroto bylà, valdymo organai galëjo ávykdyti finansinæ prievolæ ðios ámonës kreditoriui, bûtina nustatyti, ar ámonës valdymo orga-nai dar turëjo ágaliojimus tai atlikti, t. y. ar nutartis iðkelti bankroto bylà jau buvo ásiteisëjusi. Kai siejami nutarties, priimtos raðytinio proceso tvarka, apskundimo termino pradþia su ðios nutarties nuoraðo áteikimu, nutarties ásiteisëjimo terminas tampa gana neapibrëþtas – nei tei-smas, nei paskirtas ámonës administratorius, nei kiti asmenys negali garantuoti, kada nutar-ties nuoraðas pasieks adresatà, nes tai priklauso nuo korespondencijà áteikianèiø struktûrø darbo, atstumo nuo teismo vietos iki adresato buveinës ir kitø aplinkybiø. Kartu liktø neaiðku, kada tiksliai atsiras ÁBÁ 10 straipsnio 7 dalyje numatytos nutarties iðkelti bankroto bylà ásitei-sëjimo pasekmës. Ástatymø leidëjas, papildymas ÁBÁ 10 straipsná 13 dalimi, nutarties iðkelti bankroto bylà ar atsisakyti jà kelti ásiteisëjimo momentà susiejo su objektyviu ðios nutarties priëmimo momentu, kuris gali bûti tiksliai ir aiðkiai fiksuojamas, o ne su nutarties nuoraðo áteikimo byloje dalyvaujanèiam asmeniui terminu. Kartu nustatytas gana neáprastas nutarties iðkelti bankroto bylà ar atsisakyti jà kelti ásiteisëjimo terminas (10 dienø nuo nutarties prië-mimo dienos) aiðkintinas gana paprastai: bendrosios CPK nuostatos nustato septyniø dienø terminà raðytinio proceso tvarka priimtai nutarèiai apskøsti, o papildomas trijø dienø termi-nas, atsiþvelgiant á susiformavusià praktikà ir áprastà laiðkø keliavimo trukmæ, turëtø bûti pa-kankamas, kad nutarties nuoraðas pasiektø adresatà bet kurioje Lietuvos vietoje. Taip ÁBÁ 10 straipsnio 13 dalyje nustatytas nutarties apskundimo terminas faktiðkai turëtø sutapti su CPK 335 straipsnyje áteisintais atskirøjø skundø padavimo terminais.

Neabejotina, jog procesiniø bankroto bylø nagrinëjimo ypatumø yra daug daugiau, ta-èiau ir ið ðiame straipsnyje aptartø aspektø galima susidaryti nuomonæ, jog bankroto bylos sudaro sudëtingà teisinæ materijà, kurioje reikia spræsti ne vien bankroto procesà reglamen-tuojanèiø teisës aktø santykio klausimà, bet ir atsiþvelgti á bankroto instituto paskirtá.

Iðvados

Bankroto bylø nagrinëjimo procesinë specifika daugeliu atveju yra sàlygota glaudaus materialinës ir proceso teisës ryðio, todël atskirø bankroto procesiniø ypatybiø neámanoma nagrinëti atskirai nuo paèios bankroto instituto paskirties.

Bankroto bylose siekiama apsaugoti ir finansiniø ásipareigojimø nevykdanèios ámonës kreditoriø, ir paèios ámonës skolininkës interesus, todël tai lemia neabejotinà vieðojo intereso egzistavimà ðios kategorijos bylose. Dël to kûrybiðkai bankroto bylose turëtø bûti taikomi kai

92

kurie naujajame CPK áteisinti procesiniai institutai (sprendimo priëmimas uþ akiø, pasiren-gimo nagrinëti bylà stadija), nors Ámoniø bankroto ástatymas nenumato jokiø jø taikymo ið-imèiø.

Dël kreditoriø teisiø apsaugos itin svarbu tiksliai nustatyti bankrutuojanèios ámonës kreditoriø procesinæ padëtá ir jø ástojimo á bylà momentà. Ligðiolinë teismø praktika, pagal kurià kreditoriai bankroto bylose bûdavo pripaþástami treèiaisiais asmenimis be savarankiðkø reikalavimø, kelia pagrástø abejoniø, todël ðie subjektai bankroto byloje turëtø uþimti treèiøjø asmenø, pareiðkianèiø savarankiðkus reikalavimus, procesinæ padëtá. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, aktualumo turëtø netekti ir ankstesnë teismø praktika, leidusi ieðkovu bankroto bylose laikyti kreditorius, nesvarbu, ar jie patys kreipësi á teismà dël bankroto bylos iðkëlimo skolininkui, ar pareiðkimus iðkelti bankroto bylà padavë ðios ámonës savininkas, administracijos vadovas arba likvidatorius. Teismø praktika taip pat turëtø ieðkoti procesiniø keliø, sudaranèiø sàlygas visiems bankrutuojanèios ámonës kreditoriams á bylà ástoti vienu metu, kad bûtø iðvengta nepagrásto vienø kreditoriø pranaðumo prieð kitus.

Abejoniø kelia ir kai kurios kitos teismø praktikos formuluojamos taisyklës, pavyzdþiui, draudimas sudaryti taikos sutartá bankroto bylos iðkëlimo stadijoje.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Mikelėnas V. Civilinis procesas. – Vilnius: Justitia, 1997. 2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras,

2002. 3. Įmonių bankroto įstatymas // Valstybės žinios. 2001-04-11. Nr. 31–1010. 4. Teismų praktika Nr. 16. – Vilnius, 2001. 5. Jauernig O. Zwangsvollstreckung und Insolvenzrecht: ein Studienbuch. – München: Beck, 1996. 6. Norkus R. Ar įmanomas formalus įrodymų vertinimas priimant sprendimą už akių // Justitia. 2002.

Nr. 5–6. 7. Teismų praktika. Nr. 19. – Vilnius, 2003. 8. Įmonių bankroto įstatymo komentaras // Verslo ir komercinė teisė. 2002. Nr. 2–3. 9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d.

nutartis c. b. AB „Kauno baldai“, AB „Hansa–LTB“ v. UAB „Saulėtekis“, Nr. 3K–3–146/2003, kat. 125.6.; 118.

10. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. – Vilnius: Justitia, 2003. 11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 9 d.

nutartis c. b. UAB „Elduva“ v. UAB „Ekama“, Nr. 3K–3–681/2003, kat. 125.6. 12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis

c. b. UAB „Elduva“ v. UAB „Ekama“, Nr. 2– 375/2003, kat. 125.5. 13. Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. balandžio 3 d. nutartis UAB „Ekama“ bankroto byloje Nr. 2–

153/2003, kat. 125.5. 14. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 26, 29, 32, 35, 37

straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo ketvirtuoju – 1 skirsniu ir 13 – 1 straipsniu įstatymas // Valstybės žinios. 2002-12-06. Nr. 116–5193.

♦♦♦

93

Procedural Specifics of Bankruptcy Proceedings

Doctoral Candidate Rimvydas Norkus

Law University of Lithuania

Keywords: bankruptcy, bankruptcy process.

SUMMARY

The article is dedicated to the analysis of certain procedural peculiarities of bankruptcy cases. First, the article analyses the purpose of bankruptcy proceedings and relation of this procedure to civil procedural law. A conclusion is made that bankruptcy proceedings are closely linked not only to the semi-branch of civil procedural law, which concentrates on the investigation, whether the claim of the creditor is sound (“the investigative procedure”), but to the enforcement of judgments as well. On the other hand, in contrast to the ordinary judgment enforcement procedure, which is in all cases of individual nature, a “principle of general execution” is typical of bankruptcy proceedings. The author discusses the grounds, which determine the procedural specifics of the proceedings of bankruptcy cases, and comes to the conclusion that such specifics are determined by the purpose of the institution of bankruptcy itself.

Considerable attention is paid to the analysis of the relation between the legal acts regulating the bankruptcy proceedings. The author comes to the conclusion that a purely mechanical application of the legal provisions established in Article 1 § 1 of the Code of Civil Procedure and Article 10 § 1 of the Enterprise Bankruptcy Law (which state that proceedings of bankruptcy cases start and such cases are heard according to the course of litigation laid down in the Code of Civil Procedure with the exceptions fixed in the Enterprise Bankruptcy Law) are insufficient when ascertaining which legal act must be followed to institute and hear bankruptcy cases in courts. By giving practical examples an attempt is made to demonstrate that some of the provisions of the Code of Civil Procedure should not be applied even in such instances where the Enterprise Bankruptcy Law does not lay down any exceptions. A possibility of applying some of the new or substantially amended rules of the civil procedural law is discussed: default judgments, the preparatory stage of the proceedings. An opinion stated in the consultation of the Supreme Court of Lithuania, which prohibits friendly settlements in the stage of the institution of bankruptcy cases, is criticized because, according to the author, it was passed without determining the relation between the legal acts regulating bankruptcy proceedings.

The attention is mainly concentrated on the position of the litigating parties in a bankruptcy case and on their entering into the litigation process: an overview of the laws and legal precedents is given, as well as suggestions on how to improve the present situation. The author disagrees with the rule established in the practice of the Supreme Administrative Court of Lithuania, according to which the person, who brings a bankruptcy case before the court is not always considered to be the claimant. A critical opinion is also given of the procedural status of those creditors, which step into the course of the proceedings which had already commenced. In the view of the author, such creditors should not be considered to be the third party without separate claims, but, indeed, they should be held as the third party having separate claims.

The article also analyses some of the most recent amendments of the Enterprise Bankruptcy Law, the legal rules which were formed in judicial practice, as well as such obscurities as, for example, the moment when a creditor enters into the proceedings, the special order according to which the judgments of the courts of first instance concerning the commencement of bankruptcy cases come into effect, etc.

94

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 95–105

TARPTAUTINĖ TEISINĖ PAGALBA CIVILINIAME PROCESE

Doktorantė Laura Gumuliauskienė Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinio proceso katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 45 93 Elektroninis paðtas l.gumuliauskiene@tic.lt Pateikta 2004 m. kovo 10 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 2 d.

Pagrindinės sąvokos: tarptautinė teisinė pagalba, teisinis bendradarbiavimas, teisinės pagalbos prašymas, tarptautinis civilinis procesas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojamas vienas iš tarptautinio civilinio proceso institutų – tarptau-tinė teisinė pagalba civiliniame procese, nagrinėjant bylas su užsienio elementu. Ir tarptauti-nio civilinio proceso teisinių santykių, ir santykių, atsirandančių suteikiant tarptautinę teisinę pagalbą, naujumas, publikacijų šia tema stoka pagrindžia pasirinktos temos aktualumą. Ši tema iki šiol nebuvo plačiai nagrinėjama.

Dėl darbo pobūdžio ir ribotos straipsnio apimties nekeliamas tikslas aptarti, išanali-zuoti visas problemas, susijusias su tarptautine teisine pagalba. Straipsnyje didesnis dėme-sys atkreipiamas į Lietuvos teisinių institucijų praktikoje iškylančias problemas, kai kurios jų fragmentiškai pateikiamos, analizuojamos, identifikuojamos jų priežastys ir siūlomi galimi sprendimo būdai. Taip pat apžvelgiamos teisinės pagalbos ir teisinio bendradarbiavimo per-spektyvos, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Straipsnyje daugiausia remiamasi nacionaliniais, tarptautinės ir Europos Sąjungos tei-sės aktais, teismų ir kitų institucijų šių aktų taikymo praktika bei negausia šios srities moks-line literatūra. Darbas grindžiamas empiriniu, pažinimo metodais, naudotasi ir kitais moksli-niais metodais: sistemine analize, loginiu metodu, sisteminimu.

Ðiandien jau nieko nebestebina civiliniø, komerciniø ir kitø bylø su uþsienio elementu gausa, sàvokos tarptautinė sutartis, konvencija, tarptautinis civilinis procesas ir kt. Taèiau neginèytina tai, jog, palyginti su civilinës teisës bei civilinio proceso teisës mokslais ir prak-tika, tarptautinis civilinis procesas ir atskiri jo institutai, kaip ir toliau straipsnyje analizuojama tarptautinë teisinë pagalba, yra pakankamai naujas reiðkinys Lietuvos teisës doktrinoje. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybës atkûrimo 1990 m. kovo 11 d. gyvenome beveik izo-liuoti nuo viso pasaulio ir nesusidurdami su kitø valstybiø teisinëmis sistemomis, todël ne-buvo nei teorinio, nei praktinio poreikio gilintis bei analizuoti ðiuos klausimus – jie dar ir ðiandien, kaip taikliai yra pasakæs prof. V. Mikelënas, daugeliui tebelieka terra incognita [1, p. 10].

95

Tenka pripaþinti, jog ir lietuviðkos teisinës literatûros apie tarptautiná civiliná procesà, tarptautinæ teisinæ pagalbà nëra daug. Atskiri tarptautinio civilinio proceso klausimai minimi tarptautinei privatinei teisei, tarptautinei vieðajai teisei, civiliniam procesui skirtuose leidi-niuose1, taèiau iðsamios ðiø klausimø analizës Lietuvos teisës literatûroje rasti nepavyko. Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas tarptautinei teisinei pagalbai, apskritai visam tarptautiniam civiliniam procesui dëmesio, palyginti su kitais civilinio proceso klausimais, taip pat skiria nedaug.

Kalbant apie tarptautinës teisinës pagalbos ir teisinio bendradarbiavimo civilinëse ir komercinëse bylose teisiná reglamentavimà ir besiformuojanèià ðios srities praktikà, svarbu aptarti ir ðiø srièiø perspektyvà, Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare ir Lietuvos Respubli-koje ásigaliojus Europos Sàjungos teisës aktams, reglamentuojantiems tarptautinæ teisinæ pagalbà. Taèiau pagrindinis ðio straipsnio tikslas – atskleisti ir iðanalizuoti ðiuo metu prakti-koje iðkylanèias teisinio bendradarbiavimo ir tarptautinës teisinës pagalbos problemas, todël dël ribotos darbo apimties ðios srities perspektyvai, Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare, nebus skiriama daug dëmesio.

I

Prieð pradedant analizuoti konkreèias tarptautinës teisinës pagalbos gavimo bei tei-kimo problemas, matyt, pirmiausia reikëtø apibrëþti ðià sàvokà. „Tarptautinë teisminë pa-galba – tai procesinio veiksmo (akto) atlikimas (dokumentø áteikimas, árodymø rinkimas, sprendimø pripaþinimas ir pan.) kitos valstybës teismo praðymu“ [1, p. 180]. Teisinë pa-galba plaèiàja prasme suprantama kaip tarptautinës teisminës pagalbos teikimas ir civilinëse ar komercinëse bylose, ir baudþiamosiose bylose, taèiau ðiame straipsnyje terminas teisinė pagalba vartojamas tik tarptautinei teisminei pagalbai civilinëse ir komercinëse bylose api-bûdinti.

Tarptautinë teisinë pagalba yra bûtina sàlyga iðnagrinëti teisme bylà su uþsienio ele-mentu, kai tokiai proceso ðaliai, kuri gyvena (ar veikia, jei tai juridinis asmuo) kitoje valsty-bëje, bûtina áteikti ávairius procesinius dokumentus, informuoti apie teismo posëdþio datà, gauti ðaliø paaiðkinimus, taip pat surinkti kai kuriuos árodymus, esanèius uþsienyje, ir kt. Jei nebûtø ðio tarptautinio civilinio proceso instituto arba jis veiktø neefektyviai, teismø darbas ðios kategorijos bylose bûtø paralyþiuotas, o proceso ðalims nebûtø uþtikrinta galimybë ginti paþeistas savo teises. Teisingumo ministerijoje per metus vidutiniðkai gaunama apie 900–1000 ávairiø teisinës pagalbos praðymø2, taèiau apytiksliai net ketvirtadalá ið Lietuvos teismø gaunamø teisinës pagalbos praðymø tenka gràþinti trûkumams ðalinti. Dël to, þinoma, nu-kenèia proceso trukmë, atsiranda papildomø paðto iðlaidø ir pan.

Galima bûtø iðskirti keletà prieþasèiø, lemianèiø teismø neþinojimà, kaip parengti vie-noká ar kitoká teisinës pagalbos praðymà uþsienio valstybës kompetentingai ástaigai:

1. Daugelio teisës teoretikø ir praktikø plaèiai diskutuojamas ðios srities, t. y. tarptauti-nës privatinës teisës doktrinos, tarptautinio civilinio proceso ir jo institutø, naujumas Lietuvoje, patirties, teisminës praktikos ðioje srityje nebuvimas.

2. Beveik visi teisinës pagalbos klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos tarptautinëse sutartyse bei konvencijose, kuriø ir skaitymas, ir aiðkinimas bei taiky-mas daþnai yra pakankamai keblus dalykas.

3. Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje tarptautinei teisinei pagalbai skiriama labai maþai dëmesio3.

1 Pvz., žr. Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001; Vadapalas V.

Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. – Vilnius: Eugrimas, 1998. 2 Šie duomenys nėra oficialiai patvirtinti. Būtina pabrėžti, jog čia pateikiamas bendras teisinės pagalbos

prašymų skaičius ir civilinėse, ir baudžiamosiose bylose, be to, šie skaičiai neparodo teisinės pagalbos prašymų, teismų siunčiamų tiesiogiai į užsienio valstybes, statistikos.

3 Tarptautinės privatinės teisės srityje galima rasti tik tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) priimtus dokumentus: LAT senato 2000–12–21 nutarimas Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant

96

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisës aktai, kuriais turi bûti remiamasi, kreipiantis dël tarptautinës teisinës pagalbos ar vykdant uþsienio teismø teisinës pagalbos praðymus, yra ðie:

1) Civilinio proceso kodekso1 [2] (toliau – CPK) 801–807 straipsniai; 2) dviðalës (ir triðalë) Lietuvos Respublikos teisinës pagalbos ir teisiniø santykiø sutar-

tys2 [3; 4; 5; 6; 7]; 3) 1965 m. Hagos Konvencija dël teisminiø ir neteisminiø dokumentø civilinëse arba

komercinëse bylose áteikimo uþsienyje [8]; 4) 1970 m. Hagos Konvencija dël árodymø civilinëse arba komercinëse bylose paë-

mimo uþsienyje [9]; 5) ir tik 2003 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikoje ásigaliojusi 1954 m. Hagos Konven-

cija dël civilinio proceso [10]. Reikia pabrëþti, jog naujajame CPK áteisintas ir kokybiðkai, ir kiekybiðkai naujas tarp-

tautinës teisinës pagalbos civiliniame procese reglamentavimas Lietuvos civilinio proceso istorijoje, palyginti su iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusiu tarybiniu Civilinio proceso kodeksu [11], kuris, þinoma, atsiþvelgiant á atsirandantá poreiká, buvo „pripuolamai“ taisomas taip pat ir ðioje srityje. Be to, jau paèiame CPK, jo 1 straipsnio 3 dalyje, áteisintas tarptautiniø sutarèiø virðenybës principas, neatskiriant ratifikuotø ir neratifikuotø (tik, þinoma, ásigaliojusiø) Lietu-vos Respublikos tarptautiniø sutarèiø, vienareikðmiðkai iðsprendþia CPK ir tarptautiniø sutar-èiø normø kolizijos klausimà.

Ádomus ir, praktikoje taikant tarptautinës teisës normas, ypatingai svarbus momentas, susijæs su tarptautinës teisinës pagalbos teisiniu reglamentavimu, – tai santykis tarp Lietuvos Respublikos dviðaliø sutarèiø (bei triðalës sutarties) ir daugiaðaliø sutarèiø, t. y. konvencijø, kuriø dalyvë yra Lietuvos Respublika. Trumpai galima pasakyti, jog vis dëlto tarptautinëje teisëje svarbesnæ vietà uþima konvencijos. Nors tai ir nëra áteisinta jokia raðytine taisykle, ta-èiau patvirtina tendencija vienodinti tarptautinæ privatinæ teisæ, o kartais ir tarptautiná civiliná procesà pasauliniu bei regioniniu mastu. Taigi, atsiþvelgiant á tai, tais atvejais, kai, pavyz-dþiui, teismo dokumentø áteikimo ar kitus klausimus reglamentuoja ir dviðalë Lietuvos Res-publikos tarptautinë sutartis, ir konvencija, kurios dalyvë yra ir Lietuvos Respublika, ir ta valstybë, su kuria Lietuva yra sudariusi ðià sutartá, bûtina þiûrëti á tos konvencijos nuostatà, nustatanèià jos santyká su kitomis valstybës narës tarptautinëmis sutartimis. Jei joje skel-biama, jog konvencija neturi átakos konvencijø (sutarèiø), kuriø nuostatos reguliuoja ir ðioje

tarptautinės privatinės teisės normas“ // Teismų praktika. 2001. Nr. 14, ir Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalga, aprobuota LAT senato 2000–12–21 nutarimu Nr. 28 // Teismų praktika. 2001. Nr. 14. Pastarajame dokumente, kalbant apie dokumentų įteikimą ir bei įrodymų rinkimą užsienyje, tik nurodomi šias sritis reglamentuojantys dokumentai bei įvardijama keletas dažniau pasitaikančių klaidų.

1 Straipsnyje remiamasi 2004 m. kovo 10 d. galiojusio CPK redakcija. 2 Šiuo metu sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose

galioja su šiomis valstybėmis: Latvijos Respublika, Estijos Respublika, Moldovos Respublika, Lenkijos Respub-lika, Ukraina, Baltarusijos Respublika, Rusijos Federacija, Kazachstano Respublika, Uzbekistano Respublika, Azerbaidžano Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika; iš viso – 10 sutarčių. Praktiškai visos šios sutartys yra dvišalės, išskyrus vieną trišalę sutartį – Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių. Visos šios sutartys beveik yra identiškos, išskyrus sutartį su Lenkijos Respublika, kuri, be santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, dar reglamentuoja ir santykius darbo bylose.

Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžia-mosiose bylose, pasirašyta 2000 m. kovo 20 d. Pekine ir įsigaliojusi 2002 m. sausio 29 d., nuo kitų sutarčių su minėtomis valstybėmis skiriasi tuo, jog ji nereglamentuoja civilinės būklės aktų įrašų nuorašų bei kopijų persiuntimo į kitą susitariančią valstybę, ir šių dokumentų, išduotų vienoje susitariančioje valstybėje, legalizavimas kitoje susitariančioje valstybėje, lieka galiojantis.

Taip pat paminėtina 1995 m. spalio 20 d. Stambule pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose sutartis, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1996 m. vasario 6 d. įstatymu Nr. I–1194 (Valstybės žinios. 1996. Nr. 18–464). 2003 m. rugsėjo 15 d. Jerevane taip pat buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.

97

konvencijoje reglamentuojamus klausimus ir kuriø ðalys yra arba bus susitarianèios valsty-bës, taikymui (kaip, pavyzdþiui, skelbia 1970 m. Hagos Konvencijos 32 straipsnis), tai bus taikomos dviðalës Lietuvos Respublikos sutarties nuostatos. Kai kurios konvencijos leidþia sudaryti dviðalius susitarimus ðalims, konvencijos dalyvëms, kad bûtø pagerintas konvenci-jos reglamentuojamø klausimø sprendimas (pvz., Konvencijos dël tarptautinio vaikø grobimo civiliniø aspektø [12] 36 str.). Nors ir nedaug, taèiau yra ir tokiø konvencijø, kurios grieþtai nustato, kad konvencija pakeièia visas kitas dviðales sutartis ar konvencijas1, arba reikalauja dviðalius susitarimus pritaikyti prie konvencijos nuostatø2. Tokiu atveju konkretiems klausimams spræsti turi bûti taikomos konvencijos nuostatos, o dviðalës sutartys gali bûti taikomos tik tada, kai jos pagerina konvencijos reguliuojamø santykiø reglamentavimà.

Kai 2004 m. geguþës 1 d. Lietuvos Respublika tapo Europos Sàjungos nare, Lietuvoje ásigaliojo ir Europos Sàjungos teisës aktai, reglamentuojantys teisinës pagalbos klausimus tarp valstybiø – Europos Sàjungos nariø. Bûtina paminëti tokius pagrindinius Tarybos reg-lamentus: 2000-05-29 Tarybos reglamentas dël teisminiø ir neteisminiø dokumentø civilinëse arba komercinëse bylose áteikimo valstybëse narëse (EB) Nr. 1348/2000 ir 2001-05-28 Tary-bos reglamentas dël valstybiø nariø teismø tarpusavio bendradarbiavimo renkant árodymus civilinëse ar komercinëse bylose (EB) Nr. 1206/2001 [13]. Europos Sàjungos teisës aktø ási-galiojimas Lietuvos Respublikoje ir bûtinybë sugebëti juos teisingai taikyti taps nauju iðban-dymu Lietuvos teisinëms institucijoms.

CPK normos, reglamentuojanèios teisinæ pagalbà, daþnai nukreipia á tarptautines su-tartis, ir ið esmës visais atvejais: ir rengiant teisinës pagalbos praðymà, ir já vykdant, dau-giausia turëtø bûti vadovaujamasi tarptautinëmis sutartimis, turint omenyje tarptautinës tei-sës virðenybës principà (iðskyrus atvejus, kai pati tarptautinë sutartis nukreipia á nacionali-nius ástatymus, pavyzdþiui, dël dokumentø áteikimo tvarkos (Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos sutarties dël teisinës pagalbos ir teisiniø santykiø 9 straipsnio 1 dalis)).

II

Analizuojant mûsø CPK normas, skirtas tarptautinës teisinës pagalbos teikimui regla-mentuoti, lieka neaiðku, kokie teismai Lietuvos Respublikoje vykdo uþsienio valstybiø teismø teisinës pagalbos praðymus: CPK 802 straipsnio 1 dalyje átvirtinta bendro pobûdþio nuostata – „praðymà suteikti teisinæ pagalbà vykdo Lietuvos Respublikos teismai.“ Tik árodymø uþtik-rinimas yra aiðkiai reglamentuotas CPK 806 straipsnyje – ðià funkcijà pavesta atlikti apylinkiø teismams pagal savo veiklos teritorijas.

Lietuvai rengiantis nuo 2004 m. geguþës 1 d. tapti visateise Europos teisminio tinklo civilinëse ir komercinëse bylose (angl. European Judicial Network in Civil and Commercial Matters, vok. Europäisches Justizielles Netz für Zivil- und Handelsachen) nare, á ðá klausimà turëjo bûti atsakyta aiðkiai ir vienareikðmiðkai: turëjo bûti konkreèiai nurodyta, kokie teismai Lietuvos Respublikos teritorijoje yra kompetentingi priimti ir vykdyti uþsienio valstybiø teismø teisinës pagalbos praðymus (ir praðymus dël árodymø surinkimo, kuriø vykdymà CPK pa-veda atlikti apylinkiø teismams, ir praðymus dël dokumentø áteikimo, nepaisant to, kad aið-kaus pastarøjø vykdymo reglamentavimo CPK nëra). Lietuva, pildydama technines adapta-cijas, nurodë, jog visus teisinës pagalbos praðymus Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo miestø ir rajonø apylinkiø teismai pagal savo veiklos teritorijas, kaip dabar ir yra áprasta, ta-èiau nepatvirtinta jokiø teisës aktø.

Ádomu paminëti, jog sukurti Europos teisminá tinklà civilinëse bei komercinëse bylose ir visuomenei lengvai prieinamà informacinæ sistemà buvo nuspræsta per Europos Tarybos

1 Toks griežtas konvencijų taikymo principas labiau būdingas baudžiamosios teisės konvencijoms (pvz., 1957

m. Europos Konvencijos dėl ekstradicijos (Valstybės žinios. 1995. Nr. 34) 28 straipsnio 1 dalis). 2 Pavyzdžiui, 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos (Valstybės žinios. 1995. Nr. 42) 22

straipsnio 2 dalis.

98

specialø posëdá, vykusá Tampere 1999 m. spalio mënesá – toks pasiûlymas buvo suformu-luotas ðio posëdþio iðvadose. 2001 m. geguþës 28 d. buvo priimtas Tarybos sprendimas, sukuriantis Europos teisminá tinklà civilinëse ir komercinëse bylose 2001/470/EB1 [13]. Remiantis ðiuo sprendimu, buvo ákurtas teisminis tinklas, kad pagerintø, supaprastintø ir pa-spartintø veiksmingà valstybiø nariø teisminá bendradarbiavimà civilinëse ir komercinëse bylose. Europos teisminiam tinklui civilinëse ir komercinëse bylose priklauso Europos Sà-jungos valstybiø nariø teisingumo ir vykdomosios valdþios atstovai, kurie susitinka keletà kartø per metus ir aptaria praktikoje iðkylanèias problemas, kartu ieðko jø sprendimo bûdø, atnaujina savo valstybiø informacijà, skelbiamà tinklo interneto puslapyje. Tinklo pagrindinis tikslas yra padëti ir palengvinti darbà tø þmoniø, kurie susiduria su teisiniais ginèais, perþen-gianèiais vienos valstybës ribas [14].

III

Tikriausia bûtø neádomu ir netikslinga imtis kartoti dviðaliø (ir triðalës) Lietuvos Res-publikos teisinës pagalbos ir teisiniø santykiø sutarèiø nuostatas ar 1965 m. ir 1970 m. Ha-gos Konvencijø nuostatas, be to, ðito neleistø padaryti ir ribota straipsnio apimtis, taèiau bû-tina paminëti esminá jø skirtumà – susiþinojimo su uþsienio valstybiø kompetentingomis ástaigomis tvarkà.

Pagal dviðales sutartis (ir triðalæ sutartá), Lietuvos teismø susiþinojimas su uþsienio valstybiø kompetentingomis ástaigomis vyksta iðimtinai per ðaliø paskirtas centrines ástaigas (pavyzdþiui, Sutarties su Ukraina 4 str.). Vienose sutartyse centrinës ástaigos yra aiðkiai ávar-dytos (pavyzdþiui, Sutartyje su Ukraina: Lietuvos Respublikoje – Teisingumo ministerija, Ge-neralinë prokuratûra), kitose sutartyse dël to buvo susitarta papildomai (pavyzdþiui, Sutartyje su Baltarusijos Respublika). Tuo tarpu ir 1965 m. Hagos Konvencijos 2 straipsnyje, ir 1970 m. Hagos Konvencijos 2 straipsnyje yra aiðkiai pasakyta, jog susitarianèios valstybës paski-ria centrinæ ástaigà, kuri priims kitø susitarianèiø valstybiø teisminiø institucijø siunèiamus tei-sinës pagalbos praðymus. Ði formuluotë buvo pakartota ir konvencijø ratifikavimo ástaty-muose, teikiant Lietuvos Respublikos pareiðkimus dël konvencijø: Lietuvos Respublikos tei-singumo ministerija yra paskiriama centrine ástaiga, priimanèia kitø susitarianèiø valstybiø teisminiø ástaigø siunèiamus praðymus. Kaþkodël þodþio „kitø“ Lietuvos teismai daþnai ne-pastebi ir praðymus, vadovaudamiesi minëtomis Hagos Konvencijomis, siunèia á Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijà (pavyzdþiui, Trakø rajono apylinkës teismas civ. byloje Nr. 2–39–06/2003 m. kreipësi dël dokumentø áteikimo Vokietijoje gyvenanèiai I. Buhmann, Panevëþio apygardos teismas civ. byloje Nr. 2–178–04/2003 m. – dël dokumentø áteikimo Vokietijos ámonei „Nord-trade WmbH“). Tenka pastebëti, jog toks, ðiuo atveju neteisingas, Hagos Konvencijø aiðkinimas pateikiamas ir kai kuriuose naujausios teisinës literatûros lei-diniuose2.

Ateityje tokià klaidingà Lietuvos teismø praktikà, susijusià su Hagos Konvencijomis, gali sàlygoti ir CPK 801 straipsnio 1 dalies nuostata, jog Lietuvos Respublikos teismai su uþ-sienio valstybiø teismais dël teisinës pagalbos susiþino per Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijà. Ði nuostata tiko ankstesniame CPK, kai Lietuvoje dar negaliojo minëtos Hagos Konvencijos ir prisijungimas prie jø buvo tolima perspektyva, taèiau ðiandien tokia CPK nuo-stata ðiek tiek neatitinka realios situacijos. Juo labiau, kad ir Europos Sàjungoje siekiama tiesioginio bendradarbiavimo tarp skirtingø valstybiø teismø. Pavyzdþiui, pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1348/2000 4 straipsnio 1 dalá teisminiai dokumentai turës bûti tiesiogiai ir kuo greièiau perduodami ið vienos agentûros á kità – ðios agentûros yra paskirtos pagal

1 Rengiant straipsnį, šio sprendimo autentiško vertimo į lietuvių kalbą dar nebuvo, todėl pavadinimas gali būti

netikslus. 2 Pvz., Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001. P. 182-183.

99

ðio Reglamento 2 straipsná1. Teisingumo ministerija, kaip centrinë ástaiga, pagal Reglamento 3 straipsná bus atsakinga tik uþ informacijos teikimà perduodanèiosioms agentûroms, pro-blemø, galinèiø atsirasti perduodant áteiktinus dokumentus, sprendimà ir iðimtinai – uþ pra-ðymo áteikti dokumentus kompetentingai gaunanèiajai agentûrai persiuntimà.

Kalbant apie centriniø ástaigø funkcijø pagal dviðales (ir triðalæ) Lietuvos Respublikos teisinës pagalbos sutartis, dar bûtina paminëti, jog nëra aiðkaus Teisingumo ministerijos ir Generalinës prokuratûros ðios srities kompetencijos atskyrimo, todël teismams tenka spræsti, á kurià institucijà kreiptis. Tai, þinoma, aktualu tik kalbant apie teisinæ pagalbà bau-dþiamosiose bylose, bet kaip problema tarptautinës teisinës pagalbos institute apskritai ið-skirtina.

IV

Kitas svarbus momentas, analizuojant tarptautinæ teisinæ pagalbà bei jos reikðmæ bylø nagrinëjimui, – tai bylø nagrinëjimo terminai. Matyt, vienareikðmiðkai galima teigti, jog 99 proc. bylø su uþsienio elementu yra pasmerktos ilgesniam nagrinëjimui nei analogiðkos by-los, kur visi proceso dalyviai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nei Lietuvos Respublikos teisinës pagalbos sutartys, nei Hagos Konvencijos nenustato konkreèiø teisinës pagalbos praðymø vykdymo terminø, todël kyla klausimas, kiek gali uþtrukti, kol teismas gaus atsa-kymà á teisinës pagalbos praðymà. Tai ypatingai svarbu, kai proceso dalyviui, esanèiam uþ-sienyje, siunèiamas praneðimas apie teismo posëdþio datà – kada turi bûti paskirtas bylos nagrinëjimas?

Uþsienio valstybiø ðios srities praktika labai skirtinga. Pavyzdþiui, Vokietijos federalinë teisingumo ministerija yra pareiðkusi, jog vykdys teisinës pagalbos praðymus, kurie bus gauti ne vëliau kaip vienas mënuo iki jø ávykdymo datos, o Rusijos Federacijos teisingumo ministerija yra pareiðkusi, jog vykdys teisinës pagalbos praðymus, kurie bus gauti ne vëliau kaip 12 mën. iki jø ávykdymo datos, praktiðkai Lietuvos teismø praðymø vykdymas Rusijos Federacijoje uþtrunka net ir 14 mënesiø ar dar ilgiau. Baltarusijos Respublikoje ir Ukrainoje teisinës pagalbos praðymai vidutiniðkai ávykdomi per 3–6 mënesius.

Deja, tarptautinës sutartys nenustato jokiø priemoniø tam, kad teisëjas galëtø paveikti teisinës pagalbos praðymo vykdymo trukmæ. Taèiau, nepaisant to ir turint omenyje naujojo CPK pozicijà dël teisëjo padëties procese (teisëjas yra proceso ðeimininkas, jo tvarkytojas [15]), jis tikriausiai neturëtø bûti visiðkai pasyvus ir tik teismo posëdþio dienà susimàstyti, ar gautas atsakymas á teisinës pagalbos praðymà. Vis dëlto pareiga domëtis teisinës pagalbos praðymo vykdymo eiga teisëjui aiðkiai niekur nesuformuluota, todël tokiø atvejø praktikoje pasitaiko retai.

Galima iðskirti ir dar vienà problemà, susijusiø su tarptautine teisine pagalba, kai dau-giausia reikia remtis tarptautinës teisës aktais, – tai tarptautiniø sutarèiø autentiðki tekstai bei jø vertimai.

„[…] „Valstybës þiniose“ daþniausiai skelbiamas ne autentiðkas konvencijos (sutarties) tekstas, o jo oficialus vertimas á lietuviø kalbà. Kokybiðkà ir preciziðkai tikslø vertimà sunku atlikti. Todël nenuostabu, kad galimi lingvistiniai autentiðko konvencijos (sutarties) teksto ir jo lietuviðko varianto (nors ir oficialaus) neatitikimai“ [1, p. 68]. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybës 1999-02-13 nutarimu „Dël Europos Sàjungos teisës aktø ir kitø tei-sës aktø vertimo“2, visø tarptautinës teisës ðaltiniø vertimø á lietuviø kalbà autentiðkumà tvir-tina VÁ „Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras“, taèiau vis dëlto netikslumø pasi-taiko. Akivaizdus pavyzdys – 1965 m. Hagos Konvencijos priedo „Praðymo áteikti uþsienyje

1 Pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1348/2000 2 straipsnį, perduodančiosiomis ir gaunančiosiomis agentūr-

omis paskiriami valstybės tarnautojai, institucijos ar kiti asmenys, kompetentingi perduoti ir/ar gauti teisminius ar neteisminius dokumentus. Lietuvoje, teikiant informaciją Europos teisminiam tinklui civilinėse ir komercinėse by-lose, kaip tokios agentūros buvo nurodyti teismai.

2 Valstybės žinios. 1999. Nr. 18–478.

100

teisminius arba neteisminius dokumentus“ vertimas. Grafoje, kurioje turi bûti nurodoma pra-ðanèioji institucija (angl. Identity and Address of the Applicant, vok. Bezeichnung und Ansch-rift der ersuchenden Stelle, pranc. Identite et adresse du requerant), t. y. teismas, pateikiantis teisinës pagalbos praðymà, lietuviø kalba praðoma nurodyti pareiðkëjo asmens tapatybæ ir adresà, todël pasitaiko atvejø, kai ðioje grafoje nurodomas pareiðkëjas civilinëje byloje, o tai yra visiðkai nelogiðka, ypaè atsiþvelgiant á Konvencijos 3 straipsná, kuriame kalbama apie kompetentingos institucijos arba teismo pareigûno teisæ perduoti praðymà. Joks proceso dalyvis negalëtø perduoti praðymo áteikti dokumentus kitos valstybës kompetentingoms institucijoms, remdamasis 1965 m. Hagos Konvencija.

Be to, taikant tarptautines sutartis, iðkyla ir kitø problemø, pavyzdþiui: teismai nieko nëra girdëjæ apie kitø valstybiø iðlygas bei pareiðkimus dël taikomos konvencijos, neþino, kaip ir kur rasti kompetentingos institucijos, kuriai turi bûti siunèiamas praðymas, pavadi-nimà ir adresà, nors apie iðlygas ir yra kalbama jau minëtoje Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo apþvalgoje. Lietuvos teismai taip pat daþnai neprideda unifikuotø praðymo suteikti teisinæ pagalbà ir patvirtinimo apie dokumentø áteikimà formø, prideda ne tas formas, uþpildo jas netinkamai (pvz., ne ta kalba, nepatvirtina herbiniu teismo antspaudu ir pan.) – ðios formos yra bûtinos, kreipiantis dël teisinës pagalbos á kompetentingas uþsienio valstybiø institucijas. Vis dëlto tokios teismø klaidos ið dalies yra pateisinamos, nes minëtos formos nëra skelbia-mos kaip tarptautiniø sutarèiø priedai (iðskyrus 1965 m. Hagos Konvencijos prieduose pa-teikiamas formas), jos tik buvo Teisingumo ministerijos siunèiamos teismams ir dabar yra skelbiamos Teisingumo ministerijos interneto puslapyje.

V

Nagrinëjant tarptautinës teisinës pagalbos institutà, bûtina paminëti ir keletà problemø, su kuriomis susiduriama, organizuojant kitø valstybiø teismø teisinës pagalbos praðymø vykdymà:

1. Minëtas neaiðkumas dël teismø, kuriems turi bûti perduodami vykdyti Teisingumo ministerijoje ið uþsienio valstybiø gauti teisinës pagalbos praðymai.

2. Kita problema susijusi su uþsienio valstybiø teismø dokumentø áteikimu. Nors ir CPK 802 straipsnio 1 dalis, ir tarptautinës sutartys (pavyzdþiui, dviðalës sutarties su Mol-dovos Respublika 9 str. 1 d.) nurodo á praðymà vykdanèios valstybës vidaus teisæ, taèiau ne visada aiðku, kaip turëtø bûti elgiamasi, kai gavëjas, kvieèiamas á teismà, neatvyksta atsiimti jam skirtø dokumentø, kai nurodytas netikslus jo adresas arba ámonë nurodytu adresu nebeveikia ir pan. CPK 117–132 straipsniuose áteisintos pro-cesiniø dokumentø áteikimo taisyklës ne visada visiðkai atsako á minëtus klausimus, ir teismai kartais neþino, kaip dera elgtis vienu ar kitu atveju.

Visos straipsnyje iðkeltos problemos ir keblumai, susijæ su tarptautine teisine pagalba, rodo, jog Lietuvos teismams trûksta ðios srities informacijos. Kaip jau buvo minëta, CPK átei-sina tik bendrus tarptautinës teisinës pagalbos principus. Tarptautinës sutartys bei konven-cijos taip pat smulkiai nereglamentuoja teisinës pagalbos praðymø vykdymo organizavimo ar teisinës pagalbos praðymo rengimo paèioje valstybëje.

Jei Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas pakankamai plaèiai nagrinëja tarptautinës privati-nës teisës problemas, tai tarptautinës teisinës pagalbos institutas praktiðkai nenagrinëjamas. Vienintelis bandymas formuoti vienodà teismø praktikà, susijusià su teisine pagalba, t. y. teisminiø ir neteisminiø dokumentø áteikimu uþsienyje, yra Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo 2002 m. lapkrièio 5 d. konsultacija Nr. 14–K „Dël praneðimo apie administraci-nës bylos nagrinëjimà áteikimo uþsienio valstybëje gyvenanèiam asmeniui tvarkos“, vëliau pakeista naujos redakcijos 2003 m. sausio 10 d. konsultacija Nr. K–30 [16].

Ðvieèiamàjá darbà, susijusá su tarptautine teisine pagalba, ið dalies atlieka prof. V. Mi-kelënas teoriniais vadovëliais, taèiau aktualiausi praktiniai klausimai taip ir lieka „atviri“. Kai

101

kurias spragas „lopo“ Teisingumo ministerija, kaip institucija, organizuojanti Lietuvos teismø susiþinojimà su uþsienio teismais ir kitomis uþsienio ástaigomis1.

VI

Net ir tam tikru aspektu iðanalizavus tarptautinës teisinës pagalbos civiliniame procese problemas, galima pastebëti, jog ðioje srityje dar bûtinas ðvieèiamasis darbas, vienodos bei teisingos teismø praktikos formavimas, taip pat teisës normø tobulinimas.

Pirmiausia bûtina ðiek tiek patobulinti naujàjá CPK: jis turëtø aiðkiai nustatyti, kurios grandies teismai Lietuvoje yra kompetentingi vykdyti uþsienio valstybiø teisminiø institucijø teisinës pagalbos praðymus, kartu turëtø bûti atsisakyta vienareikðmiðkos CPK 801 straips-nio 1 dalies nuostatos, jog Lietuvos Respublikos teismai su uþsienio valstybiø teismais dël teisinës pagalbos susiþino per Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijà.

Kreipimosi dël tarptautinës teisinës pagalbos civilinëse ar komercinëse bylose, jos tei-kimo analizë bei ðioje srityje pastebimos problemos, tarptautinës teisës ðaltiniø aiðkinimo bei taikymo sunkumai leidþia daryti iðvadà, jog Lietuvos teismams, kad kokybiðkai integ-ruotøsi á Europos bei viso pasaulio valstybiø teismø tinklà, bûtinas tarptautinio teisinio ben-dradarbiavimo vadovas, t. y. dokumentas, kuris pateiktø atsakymus á ávairius tarptautinës tei-sinës pagalbos srityje iðkylanèius klausimus, á kuriuos aiðkiø atsakymø nepateikia nei CPK, nei tarptautinës ar Europos Sàjungos teisës aktai.

Iðkyla klausimas, kokios formos toks dokumentas turëtø bûti. Yra valstybiø (pvz., Ðve-dija, Suomija), turinèiø specialius nacionalinius ástatymus dël tarptautinio teisinio bendradar-biavimo ir netgi atskirus ástatymus baudþiamosiose ir civilinëse bylose. Specialûs teisës ak-tai, reglamentuojantys tarptautiniø sutarèiø taikymà, teikiant teisinæ pagalbà, naudojami ir kitose valstybëse: pavyzdþiui, Rusijos Federacijoje vis dar galioja TSRS priimti specialûs norminiai aktai (pavyzdþiui, 1988 m. Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumo ásakymas „Dël TSRS tarptautiniø sutarèiø dël teisinës pagalbos civilinëse, ðeimos ir baudþiamosiose bylose vykdymo priemoniø“, 1958 m. Aukðèiausiosios Tarybos Prezidiumo ásakymas, 1996 m. Ru-sijos Federacijos Prezidento potvarkio priedëlis ir t. t. [17, p. 451; 18, p. 393; 19, p. 587].

Þinoma, nacionalinis ástatymas suteiktø daugiau aiðkumo aptariamoje srityje. Ðià spragà taip pat galëtø uþpildyti Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas, kaip jau ne kartà yra pildæs ávairias spragas, pasinaudodamas ástatymo jam suteikta teise formuoti vienodà teismø prak-tikà, ypaè kai pirmà þingsná ðia linkme jau þengë Lietuvos vyriausiasis administracinis tei-smas.

Galbût galimi ir kiti ðio dokumento variantai, pavyzdþiui, instrukcija ar tvarka dël tarp-tautinio teisinio bendradarbiavimo, patvirtinta Teisingumo ministro ásakymo, arba tiesiog metodinë medþiaga ðiuo klausimu.

Klausimas, kokio pavidalo teisinio bendradarbiavimo vadovas galëtø bûti priimtas ir ið-vysti dienos ðviesà, galëtø tapti tiesiog apmàstymø ir svarstymø objektu ir tolesniø diskusijø tema, ieðkant geriausio ir visiems: teisës teoretikams bei praktikams, priimtiniausio varianto.

Iðvados

Iðnagrinëjus vieno ið tarptautinio civilinio proceso institutø – tarptautinës teisinës pa-galbos, problemas, apibendrinant galima teigti, jog jas ið esmës lemia: 1) visø teisës teore-tikø plaèiai diskutuojamas ðios srities naujumas, patirties, teisminës praktikos ðioje srityje

1 2000 m. balandžio 26 d. Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos raštas Nr. 901f apygardų ir

apylinkių teismų pirmininkams „Dėl teisinio bendradarbiavimo su užsienio šalimis“; 2001 m. rugpjūčio 14 d. Teisingumo ministerijos raštas Nr. 02–02–0103678 Lietuvos teismams „Dėl Hagos konvencijų“; 2002 m. kovo 19 d. Teisingumo ministerijos raštas Nr. 04–020–1536 Lietuvos teismams „Dėl abipusiškumo principo tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos įgyvendinimo, pripažįstant teismų sprendimus“; raštai teismams kiekvienu konkrečiu atveju ir kt.

102

nebuvimas; 2) tai, jog beveik visi teisinës pagalbos klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos tarptautinëse sutartyse bei tarptautinëse konvencijose, kuriø ir skaitymas, ir aiðkinimas, ir taikymas daþnai – pakankamai keblus dalykas; 3) menkas Lietuvos Aukðèiau-siojo Teismo dëmesys ðiai srièiai.

Galima iðskirti ðias pagrindines tarptautinës teisinës pagalbos civiliniame procese pro-blemas:

1. Analizuojant mûsø CPK normas, skirtas tarptautinës teisinës pagalbos teikimui reglamentuoti, lieka neaiðku, kokie teismai Lietuvos Respublikoje yra kompetentingi vykdyti uþsienio valstybiø teismø teisinës pagalbos praðymus: CPK 802 straipsnio 1 dalyje átvirtinta bendro pobûdþio nuostata „praðymà suteikti teisinæ pagalbà vykdo Lietuvos Respublikos teismai“. Tik árodymø uþtikrinimas yra aiðkiai reglamentuotas CPK 806 straipsnyje ir ðià funkcijà pavesta atlikti apylinkiø teismams pagal savo veiklos teritorijas.

2. Skirtinga Lietuvos teismø susiþinojimo su uþsienio valstybiø teisingumo institucijo-mis tvarka, remiantis dviðalëmis sutartimis ir 1965 m. bei 1970 m. Hagos Konvenci-jomis: net civilinio proceso teisës mokslininkai pateikia ydingà kai kuriø normø ðiuo klausimu interpretavimà; klaidingà Hagos Konvencijø nustatomà susiþinojimo tvarkà gali sàlygoti ir CPK 801 straipsnio 1 dalies nuostata, jog Lietuvos Respublikos tei-smai su uþsienio valstybiø teismais dël teisinës pagalbos susiþino per Lietuvos Res-publikos teisingumo ministerijà.

3. Nëra aiðkaus Teisingumo ministerijos ir Generalinës prokuratûros kompetencijos tarptautinës teisinës pagalbos plaèiàja prasme srityje atskyrimo.

4. Ilgi bylø su uþsienio elementø nagrinëjimo terminai bei priemoniø uþtikrinti greitesná teisinës pagalbos praðymø ávykdymà nebuvimas.

5. Tarptautinës teisës ðaltiniø skaitymo problema, t. y. galimi autentiðkø tekstø bei ver-timø netikslumai.

6. Formø pagal ávairias tarptautines sutartis bei konvencijas rengimo bei pildymo problemos.

Iðkëlus ir tam tikru aspektu iðanalizavus tarptautinës teisinës pagalbos problemas bei atsiþvelgiant á uþsienio ðaliø praktikà, straipsnyje suformuluotas pasiûlymas: Lietuvos tei-smams, kad ðie kokybiðkai integruotøsi á pasaulio bei Europos valstybiø teismø tinklà, bûti-nas nacionaliniu lygiu priimtas tarptautinio teisinio bendradarbiavimo vadovas. Jis galëtø bûti atskiras ástatymas, instrukcija ar tvarka, patvirtinta, pavyzdþiui, teisingumo ministro, arba Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo priimtas dokumentas. Taip pat siûloma koreguoti ir kai kurias CPK nuostatas.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001. 2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002–02–28 įstatymu Nr. IX–743 //

Valstybės žinios. 2002. Nr. 36–1340. 3. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir

baudžiamosiose bylose // Valstybės žinios. 2001. Nr. 75–2642. 4. Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse

ir civilinėse bylose sutartis // Valstybės žinios. 1996. Nr. 18–464. 5. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santy-

kių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose // Valstybės žinios. 1997. Nr. 101–2552. 6. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santy-

kių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose // Valstybės žinios. 1998. Nr. 51–1399.

103

7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos sutartys dėl teisinės pagal-bos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. – Vilnius: TIC, 1994.

8. 1965 m. Hagos Konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse by-lose įteikimo užsienyje // Valstybės žinios. 2000. Nr. 44–1252.

9. 1970 m. Hagos Konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje // Valstybės žinios. 2000. Nr. 44–1250.

10. 1954 m. Hagos Konvencija dėl civilinio proceso // Valstybės žinios. 2002. Nr. 97–4255. 11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 1964-07-07 įstatymu. – Vilnius: TIC

prie TM, 1996. 12. 1980 m. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų // Valstybės žinios.

2002. Nr. 51–1932. 13. http://www.europa.eu.int/eur-lex/de/index.html 14. http://europa.eu.int/comm/justice_home/ejn/index_de.htm 15. Valančius V. Naujojo Civilinio proceso kodekso naujovės // Teisės problemos. Teisės institutas,

2003. Nr. 1. 16. http://www.lvat.lt/kons.asp 17. Звеков В. П. Международное частное право. – Москва: Ноpма, 1999. 18. Международное право. – Москва: Норма-Инфра, 1999. 19. Международное частное право. – Москва: Проспект, 2002. 20. http://www3.lrs.lt/n/eu/DPaieskaeu.html 21. http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Pirmas=1 22. http://www.lat.litlex.lt/

♦♦♦

Internationale Rechtshilfe in dem Zivilprozess

Doktorandin Laura Gumuliauskienė

Rechtsuniversität Litauen

Grundbegriffe: internationale Rechtshilfe, rechtliche Zusammenarbeit, Rechtshilfeersuchen,

internationaler Zivilprozess.

ZUSAMMENFASSUNG

Im Artikel „Internationale Rechtshilfe in dem Zivilprozess“ werden aktuelle Probleme eines der Institute des internationalen Zivilprozesses, solches, wie internationale Rechtshilfe in Zivilsachen analysiert, es wird versucht, ihre Gründe festzustellen.

Im wesentlichen ist der Artikel mehr auf diejenigen Probleme orientiert, die in der praktischen Arbeit der litauischen rechtlichen Institutionen bei der Zusammenarbeit mit zuständigen ausländischen Stellen in Bezug auf internationale Rechtshilfe auf Grund von unterschiedlichen internationalen Verträgen sowie auf Vermittlung bei der Ausführung von Rechtshilfeersuchen der ausländischen Staaten in der Republik Litauen entstehen. In dem Artikel wird es ebenfalls ein Blick auf Aussichten für rechtliche Zusammenarbeit sowie Rechtshilfe in zivil- und handelsrechtlichen Sachen geworfen, wenn Litauen zum Mitglied der Europäischen Union wird und Rechtsakte der Europäischen Union in Bezug auf internationale Rechtshilfe der Republik Litauen gegenüber in Kraft treten werden.

In dem Artikel werden nicht nur konkrete Fragen gestellt und wird es auf Lücken in rechtlicher Regelung der internationalen Rechtshilfe hingewiesen, sondern auch werden begründete Schlussfolgerungen gezogen, mögliche Problemlösungen vorgeschlagen, wobei Vorschläge für

104

Gesetzgeber und Rechtsanwender formuliert werden. Nachdem Probleme der internationalen Rechtshilfe benannt und in einem bestimmten Umfang analysiert werden, wird es in dem Artikel ein Vorschlag unter Berücksichtigung der ausländischen Erfahrung in diesem Zusammenhang formuliert, und zwar: für litauische Gerichtsbarkeit zu ihrer qualitativen Integration und Eingliederung in das welt- und europaweite Netz der Gerichte ist ein Leiter für internationale Rechtshilfe auf nationaler Ebene erforderlich. Darüber hinaus wird es empfohlen, manche Vorschriften der litauischen Zivilprozessordnung zu korrigieren.

Die Arbeit wurde unter Anlehnung sowohl an nationale und internationale Rechtsakte, als auch an die Rechtsakte der Europäischen Union, litauische Gerichtspraxis, die in diesem Bereich nicht umfangreich ist, Autorenarbeiten aus dem Gebiet der Rechtswissenschaft geschrieben. Bei der Arbeit wurde empirische, Systematisierungsmethode, Methode der logischen Analyse sowie andere wissenschaftlichen Methoden angewandt.

105

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 106–117

IV. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR PROCESAS

2000 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMAJAME KODEKSE ĮTEISINTŲ BAUSMIŲ, ALTERNATYVIŲ LAISVĖS ATĖMIMUI, VERTINIMAS, REMIANTIS BAUDŽIAMOSIOS

POLITIKOS KONTEKSTU

Jonas Kačerauskas Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Baudþiamosios teisës katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 46 62 Elektroninis paðtas kacerauskas@hotmail.com Pateikta 2003 m. gegužės 31 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 16 d.

Pagrindinės sąvokos: baudžiamoji atsakomybė, bausmė, viešoji teisė.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje analizuojamos naujajame mūsų šalies Baudžiamajame kodekse įtei-sintos laisvės atėmimui, kaip vienai griežčiausių ir plačiausiai pasaulyje taikomų bausmės rū-šių, alternatyvios bausmės. Nesigilinama į laisvės atėmimui alternatyvių bausmių atsiradimo ir formavimosi istorinę raidą, bet aptariamos alternatyvių bausmių numatymo 2000 m. Lie-tuvos Respublikos baudžiamajame kodekse pagrindinės priežastys, o svarbiausia, straipsnyje pateikiama konkrečių įteisintų bausmių pažintinė ir probleminė analizė. Tai vienas pirmųjų ban-dymų atskleisti naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatų, kuriuose įteisin-tos laisvės atėmimui alternatyvios bausmės, trūkumus, kurie gali kelti sumaištį ne tik realiai skiriant bei taikant vieną ar kitą bausmę, bet ir stengiantis jas suprasti dėl konkrečiuose Lie-tuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose pateiktų definicijų nepakankamo aiš-kumo.

Laisvës atëmimui alternatyviø bausmiø formavimosi prieþastys glûdi kriminalinei bausmei keliamuose uþdaviniuose. Ðie uþdaviniai yra áteisinti 2000 m. Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 41 straipsnyje [1]. Ádomu pastebëti, kad kiekvienas ið kriminalinei bausmei keliamø tikslø susijæs su konkreèia bausmës teorija. Lietuvos Respublikos bau-dþiamojo kodekso 41 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad bausme siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamø veikø darymo, áteisina bendrosios prevencijos esmæ, to paties straipsnio 2 dalies nuostata atskleidþia atpildo teorijos, 3 dalis – individualios prevencijos, 4 dalis – specialiosios prevencijos esmæ. Ne naujiena, kad ðie kriminalinei bausmei keliami tikslai buvo numatyti ir 1961 m. Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse. Taigi kyla

106

klausimas, ar bent kuri ið 1961 m. Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse numatytø bausmiø galëjo realiai atitikti visus bausmei keliamus reikalavimus?

Nusikaltimà padariusio asmens perauklëjimas buvo vienas svarbiausiø laisvës atë-mimo bausmës principø. Taèiau þvelkime tiesai á akis – pripaþástama, kad laisvës atëmimo bausmë, taip daþnai taikoma mûsø ðalyje, negali ágyvendinti keliamø tikslø ir taip lemti nusi-kalstamumo maþëjimà [2, p. 20]. Dabartinës ekonomikos sàlygomis laisvës atëmimu nu-teistø asmenø integravimo á visuomenæ veiksmingos programos nebuvimas, paèios visuo-menës stereotipinis poþiûris á laisvës atëmimo bausmæ atlikusius asmenis skatina nusikals-tamumo ðalyje didëjimà. Kita vertus, anksèiau oficialia politika laikyta kova su didëjanèiu nu-sikalstamumu grieþtinant bausmes, ðiandien jau pradeda byrëti ne vien teoriðkai. Tai, kad bausmiø grieþtinimu nesumaþinsime nusikalstamumo, yra pabrëþæ daugelis baudþiamosios teisës teoretikø [3, p. 122; 4, p. 22]. Be to, baudþiamoji teisë – tai ne vaistas nuo socialiniø ir ekonominiø visuomenës ligø, ji gali bûti naudojama tik kaip papildoma priemonë [5, p. 11].

Laisvës atëmimo bausmë, be abejo, yra veiksmingiausia bausmës rûðis, kai kalbame apie nusikaltimà padariusio asmens izoliavimà, taèiau viena laisvës atëmimo bausmë negali pasiekti tø kriminalinei bausmei keliamø tikslø, kuriuos formuluoja ðiuolaikinë baudþiamoji politika. Taigi kritikuojant laisvës atëmimo bausmæ, iðkilo poreikis sukurti ðiai bausmës rûðiai alternatyvà, nes Lietuvoje kaip tik yra tinkama alternatyviø bausmiø taikymo erdvë [6, p. 68].

Kai kalbame apie alternatyvà laisvës atëmimui, galimi du ðio klausimo analizavimo as-pektai. Pirmas aspektas – probacija, kai alternatyvà laisvës atëmimui sudaro bausmës vyk-dymo atidëjimas, kuriam priklauso kai kuriø baudþiamosios teisës specialistø siûlomas lygti-nio nuteisimo instituto gràþinimas [7, p. 8; 8, p. 11]. Antràjà alternatyvà sudaro laisvës atë-mimui alternatyvios bausmës, kurios ir bus aptariamos ðiame straipsnyje.

Susigràþinusi nepriklausomybæ, Lietuva pasuko liberaliosios bausmiø koncepcijos link. Liberalioji koncepcija, ið esmës prieðinga mirties bausmei, nors ir neatmeta laisvës at-ëmimo bausmës, vis dëlto propaguoja jai alternatyvias bausmes: ávairiø teisiø atëmimà, baudas, baudà, kaip trumpalaikio dienomis skaièiuojamo laisvës atëmimo pakaitalà, darbus visuomenës labui [9, p. 143].

Alternatyvos laisvës atëmimui reikalingumà akcentuoja daugelis baudþiamosios teisës specialistø, ið kuriø verta paminëti juridiniø mokslø daktarà, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesoriø D. A. Ðeðtakovà. Analizuodamas nusikalstamumo reiðkiná, ðis bau-dþiamosios teisës specialistas teigia, kad nusikalstamumo neiðnykimas, nepanaikinimas (rus. неискореняемость) lemia poreiká skirti nusikalstamumui atitinkamà dëmesá ir kovoti su ðiuo reiðkiniu civilizuotai. Europietiðkuoju suvokimu tai reiðkia kerðto tikslo atsisakymà ir bausmiø ðvelninimo tendencijø plëtojimà. Represijø ðvelninimà autorius ávardija kaip „þmo-giðkumo puoselëjimà tarp þmoniø“ [10, p. 115].

Ðis rusø profesorius kritikuoja 1996 m. Rusijos Federacijos baudþiamàjá kodeksà ir jame áteisintà bausmiø sistemà. Autorius pastebi, kad naujasis Rusijos Federacijos bau-dþiamasis kodeksas ignoruoja Europoje paplitusias bausmiø ðvelninimo tendencijas ir neat-sisako mirties bausmës bei iðpleèia laisvës atëmimo bausmiø taikymo ribas. Autorius nu-rodo tris prieþastis, kodël, jo nuomone, taip atsitiko. Visø pirma ástatymø leidëjas pernelyg paisë visuomenës, tebepasisakanèios uþ bausmiø grieþtinimà bei nusikalstamà veikà pada-riusiø asmenø izoliavimà, nuomonës. Antra prieþastis – nepakankamas nusikalstamumo, kaip kriminologinio reiðkinio, suvokimas, treèia – mirties bausmës neatsisakymas, kuris ir paskatino plësti laisvës atëmimo bausmës ribas. Rusijos vengimas liberalizuoti baudþiamà-sias-teisines represijas ne tik neigiamai charakterizuoja jos moralinæ orientacijà, bet ir nei-giamai veikia nusikalstamumo maþëjimà [10, p. 154].

Taigi galima teigti, kad laisvës atëmimui alternatyviø bausmiø áteisinimas naujajame Baudþiamajame kodekse yra visiðkai pagrástas ir teisingas, parodantis daugelio pavyzdiniø Europos valstybiø baudþiamosios politikos tendencijas ðvelninti bausmes ir áteisinti visiðkai naujà poþiûrá á kovà su nusikalstamumu. Kita vertus, laisvës atëmimui alternatyvioms baus-mëms yra keliamas reikalavimas: teisiø ir laisviø suvarþymas, taikant ðias bausmes, neturi

107

atimti ið asmens moralinio atgimimo galimybës, nes tai sukelia nepasitenkinimà ir recidyvà [11, p. 42].

Priimti baudþiamieji ástatymai, o tiksliau, naujos bausmiø sistemos áteisinimas nauja-jame Baudþiamajame kodekse, yra tik pirmas þingsnis formuojamos baudþiamosios politi-kos tikslø link. Ne maþiau reikðmingas yra ir ðiø ástatymø ágyvendinimas. Pasaulinëje prakti-koje jau seniai pastebëta, kad laisvës atëmimui alternatyviø bausmiø taikymas susiduria su ávairiais sunkumais, todël daug patraukliau atrodo realaus laisvës atëmimo termino maþini-mas, taèiau tai nesumaþins nusikalstamumo ir neduos jokios naudos, keièiant visuomenës nuomonæ [12]. Suprantama, ástatymø ágyvendinimas turi atitikti ástatymø leidëjo valià, o su-vokti ástatymø leidëjo valià, kai atitinkamos normos nëra aiðkiai ir preciziðkai suformuluotos, yra be galo sunku. Realizuodami tas normas, teisininkai bus priversti remtis savo teisine sàmone bei logika, o tai, suprantama, kels sumaiðtá taikant Baudþiamojo kodekso nuostatas bei vienodinant teismø praktikà. Kaip teisingai yra pastebëjæs V. Pavilonis, nekokybiðkai pa-rengti ástatymai yra puiki dirva piktnaudþiauti ir skirtingai spræsti padariusiø nusikalstamas veikas asmenø baudþiamosios atsakomybës klausimus [13, p. 18].

2000 metø Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 42 straipsnis numato ðeðias laisvës atëmimui alternatyvias bausmes: vieðøjø teisiø atëmimà, teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimà, vieðuosius darbus, baudà, laisvës apribojimà ir areðtà.

Vieðøjø teisiø atëmimas. Naujojo Baudþiamojo kodekso 42 straipsnio 1 dalyje átei-sinta visiðkai nauja bausmës rûðis – viešųjų teisių atėmimas. Ádomu iðsiaiðkinti jos atsiradimo sàlygas. Be to, ðios bausmës atsiradimo sàlygø atskleidimas padës iðspræsti jos turinio pro-bleminius aspektus.

Pagrástai galima teigti, kad vieðøjø teisiø atëmimo bausmë atsirado jà dirbtinai atskyrus nuo teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimo bausmës. Remiantis vieðøjø teisiø atëmimo bausme, asmeniui bus atimama teisë bûti iðrinktam ar paskirtam á valstybës ar savivaldybës institucijø ar ástaigø, ámoniø ar nevalstybiniø organizacijø renka-mas ar skiriamas pareigas. Bûtina atkreipti dëmesá á þodþius „renkamas ar skiriamas parei-gas“. 1961 m. Lietuvos Respublikos baudþiamasis kodeksas nustatë papildomà bausmæ – teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimą [14, str. 22]. Dabar galiojanèio Baudþiamojo kodekso 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte áteisintoje teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmëje pasigendame prieð tai buvusios bausmës dalies eiti tam tikras pareigas. Galima teigti, kad akivaizdus ðiø dviejø formuluoèiø panaðumas pagrindþia aukðèiau pristatytà prielaidà. Be to, tai, kad vie-ðøjø teisiø atëmimo bausmë galëjo atsirasti jà dirbtinai atskyrus nuo minëtos bausmës rû-ðies, pagrindþia ir bandymas ðias bausmës rûðis atskirti teisëkûros technikos galimybëmis, pavyzdþiui:

1) vieðøjø teisiø atëmimo bausmë nëra nustatoma straipsnio sankcijoje, o teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimo bausmë ten yra nustatoma;

2) vieðøjø teisiø atëmimo bausmë pradedama vykdyti nuo nuosprendþio ásiteisëjimo dienos, nepaisant to, ar ji paskirta kartu su kita bausme, o teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimo bausmë, paskirta su laisvës atëmimu arba areðtu, yra vykdoma tik atlikus grieþtesnes bausmes arba grieþtesnës baus-mës vykdymas yra atidedamas;

3) vieðøjø teisiø atëmimo bausmës vykdymas nëra stabdomas ir t. t. Kita galima vieðøjø teisiø atëmimo bausmës atsiradimo prielaida bûtø ta, kad vieðøjø

teisiø atëmimo bausmë yra visiðkai nauja bausmës rûðis, nesusijusi su asmens dirbamu darbu ar einamosiomis pareigomis. Logiðka bûtø manyti, kad tam tikros pareigos yra tas pats darbas, uþ kurá asmuo gauna darbo uþmokestá. Juk valstybës tarnautojai yra tam tikrø ástaigø darbuotojai, ir tik dël atliekamo darbo specifiðkumo jie ne dirba tam tikrą darbą, o eina tam tikras pareigas. Manyèiau, jog plaèiau suprantama teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimo bausmë galëtø bûti taikoma ir asmenims, einantiems tam

108

tikras pareigas, tik dël minëto darbo specifiðkumo nëra tikslinga ástatymø leidëjui formuluoti atskirà bausmës rûðá, skirtà ðiai darbuotojø kategorijai. Vadinasi, jei valstybës tarnautojas padaro nusikalstamà veikà, susijusià su uþimamomis pareigomis, galima bûtø teigti, kad jis atliko neteisëtus veiksmus, susijusius su darbu, ir todël jam turëtø bûti atimama teisë dirbti tà darbà.

Kita vertus, vieðøjø teisiø atëmimo bausmë nustato teisës eiti tam tikras pareigas atë-mimà, todël lyg ir privalome sugráþti prie anksèiau iðsakytos nuomonës, kad asmenims, ei-nantiems tam tikras pareigas ir padariusiems nusikalstamà veikà, susijusià su profesiniø pa-reigø vykdymu, atimant galimybæ toliau daryti nusikalstamà veikà, skiriama ne teisës dirbti tam tikrà darbà atëmimo bausmë, o vieðøjø teisiø atëmimo bausmë. Vis dëlto atkreiptinas dëmesys á tai, kad paskiriant vieðøjø teisiø atëmimo bausmæ, atimama teisë eiti ne bet ko-kias pareigas, o tik tas, á kurias asmuo yra paskirtas arba iðrinktas. Taigi be galo svarbu iðsi-aiðkinti, kà ástatymø leidëjas turëjo omenyje, norëdamas atimti teisæ eiti renkamas ar skiria-mas pareigas.

Kyla klausimas: ar vieðøjø teisiø atëmimo bausmæ galësime skirti visiems asmenims, kurie eina tam tikras pareigas? Bandydami atsakyti á ðá klausimà, pasitelkime á pagalbà Lie-tuvos Respublikos valstybës tarnybos ástatymo pakeitimo ástatymà, kurio 2 straipsnio 2 punkte valstybës tarnautojas apibrëþiamas kaip fizinis asmuo, einantis pareigas valstybës tarnyboje [15]. Remiantis ðio ástatymo to paties straipsnio 5, 7 ir 8 punktais, kuriuose apibrë-þiami karjeros valstybės tarnautojas, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas ir įstaigos vadovas, galima daryti iðvadà, kad valstybës tarnautojai yra priimami á pareigas, o ne renkami ir skiriami. Vadinasi, vieðøjø teisiø atëmimo bausmë jiems negalës bûti skiriama ir, nesvarbu tai, kad jie eina tam tikras pareigas, ðiems asmenims turëtø bûti skiriama teisës dirbti tam tikrà darbà atëmimo bausmë.

Remiantis Valstybës tarnybos ástatymo pakeitimo ástatymo 2 straipsnio 11 punktu, vie-ðøjø teisiø atëmimo bausmæ bus galima paskirti asmenims, ástatymø nustatyta tvarka iðrink-tiems ar paskirtiems á Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pir-mininko, ministro, savivaldybës tarybos nario, savivaldybës mero, savivaldybës mero pava-duotojo pareigas, t. y. valstybës politikams. Akivaizdu, jog bûtent ðie asmenys eina kaip tik tas pareigas, á kurias jie yra iðrenkami arba paskiriami.

Vieðøjø teisiø atëmimo bausmë galëtø bûti taikoma ir visø lygiø teisëjams, atsiþvelgiant á tai, kad juos skiria Seimas arba Prezidentas [16, 67 str., 84 str.]. Remiantis ðia mintimi bei Valstybës tarnybos ástatymo pakeitimo ástatymo 4 straipsnio 3 dalimi, galima pastebëti, kad ðis ástatymas netaikomas valstybës politikams, teisëjams, prokurorams ir kitiems asmenims. Atrodytø, jog asmenims, kurie eina tam tikras pareigas ir kuriems nëra taikomas Valstybës tarnybos ástatymo pakeitimo ástatymas, bûtø galima skirti vieðøjø teisiø atëmimo bausmæ, ta-èiau taip nëra. Pavyzdþiui, remiantis Lietuvos Respublikos prokuratûros ástatymo pakeitimo ástatymu, galima teigti, kad prokurorai yra skiriami á tam tikras pareigas, kadangi ðio ástatymo 11 straipsnis numato, kad prokuroras yra asmuo, paskirtas į prokuroro pareigas, o 26 straipsnis áteisina nuostatà, kad prokuroru į pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsa-kymu skiria generalinis prokuroras [17]. Vis dëlto atsiþvelgiant á tai, kad minimo ástatymo 25 ir 26 straipsniø pavadinimuose áraðyti þodþiai „priëmimas á tarnybà prokuratûroje“, darytina iðvada, kad ðiuo ir kitais panaðiais atvejais skyrimas turi bûti suprantamas kaip priëmimo á tarnybà, á tam tikras pareigas bûdas ir turi bûti atskirtas nuo tø skiriamø ar renkamø pareigø, kurias, manyèiau, kaip tik ir apibrëþia vieðøjø teisiø atëmimo bausmë.

Kad teisingai bûtø nurodytos asmenø kategorijos, kurioms bûtø galima taikyti vieðøjø teisiø atëmimo bausmæ, bûtina suformuluoti konkreèià skiriamos ar renkamos pareigybës vieðàjà teisæ, kurià teismas ir siekia atimti. Ádomu pastebëti, kad konstitucinës teisës teorijoje nëra suformuluota viešųjų teisių samprata. Konstitucinëje teisëje iðskiriamos pilietinës, politi-nës, socialinës, ekonominës bei kultûrinës teisës [18, p. 296–343]. I. J. Froininas pateikia to-kià visø galinèiø asmeniui priklausyti teisiø klasifikacijà:

• pilietinës teisës (ðeimos, turtinës ir kt.);

109

• politinës ir visuomeninës teisës (ðiai grupei autorius priskiria tas teises, kurias asmuo ágyja dël visuomeninio statuso);

• teisë uþsiimti tam tikra veikla [19, p. 161]. Lietuvos teisës teorijoje nëra suformuluota viešosios teisės samprata, nëra iðaiðkina-

mas jos turinys, todël ðis trûkumas turëtø bûti kuo greièiau paðalintas. Remiantis Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse nurodyta vieðøjø teisiø definicija, kyla klausimas, kuo gi ðios teisës skiriasi nuo politiniø asmens teisiø, nes vieðøjø teisiø atëmimo bausmë, sufor-muluota naujajame Baudþiamajame kodekse, visiðkai atitinka (tik kiek siauriau) politiniø tei-siø apribojimo bausmæ, nustatytà Kinijos Liaudies Respublikos baudþiamajame kodekse. Pastarajame kodekse politinë teisë suprantama kaip teisë rinkti arba bûti iðrinktam; teisë vieðai pasisakyti, skelbtis, dalyvauti susirinkimuose, keliauti; teisë uþimti pareigas valstybi-nëse institucijose bei teisë uþimti vadovaujanèias pareigas valstybinëse kompanijose, ámo-nëse ar þmoniø organizacijose [20].

Teisës terminø þodyne politinė teisė apibrëþiama kaip teisë dirbti valstybës aparate arba vyriausybëje, teisë balsuoti arba uþimti pareigas valstybës tarnyboje [21]. Tokia politi-niø teisiø samprata neprieðtarauja ir konstitucinës teisës doktrinai, teigianèiai, kad politines teises sudaro ir teisë valdyti savo ðalá tiesiogiai arba per iðrinktus atstovus. Vadinasi, politinë teisë yra teisë uþimti skiriamas ar renkamas pareigas valstybinës valdþios ir valdymo institu-cijose [18, p. 329].

Suprantama, vieðøjø teisiø atskyrimas nuo politiniø teisiø yra tikslingas ir netgi bûtinas, taèiau tai padaryti nëra taip paprasta. Pavyzdþiui, Lenkijos baudþiamasis kodeksas numato vieðøjø teisiø atëmimo bausmæ ir nurodo, kad vieðøjø teisiø atëmimas reiðkia aktyvios ir pa-syvios rinkimø teisës á vieðosios valdþios ar savivaldos institucijas netekimà, teisës dalyvauti teisingumo vykdyme, funkcijø valstybinëse bei savivaldybiø institucijose ir ástaigose vyk-dymo, karinio laipsnio netekimà, taip pat ordinø, apdovanojimø, specialaus vardo bei gali-mybës juos ágyti netekimà [22, str. 40]. Lietuvos baudþiamajame kodekse numatyta vieðøjø teisiø atëmimo bausmë suprantama kiek siauriau nei kaimyninëje Lenkijoje. Be to, galima padaryti iðvadà, kad vieðosios teisës apima dalá politiniø teisiø, tai yra teises atstovauti savo rinkëjams ir dalyvauti ðalies valdyme, kuriant bei taikant ástatymus, be to, pastebima, kad teisingumo vykdymas (galimybë skirti vieðøjø teisiø atëmimo bausmæ teisingumà vykdanèiø institucijø tarnautojams) negali bûti politizuotas, todël ði teisë nëra politinë ir jos átraukimas á vieðøjø teisiø sampratà neleidþia vieðøjø teisiø vadinti politinėmis.

Taip Seimo nariui, savivaldybës tarybos nariui gali bûti atimama vieðoji teisë atstovauti savo rinkëjams, teisëjui gali bûti atimama vieðoji teisë vykdyti teisingumà ir t. t. Tokia vieðøjø teisiø definicija neprieðtarautø analizuojamai bausmës rûðiai, taèiau ástatymø leidëjas, at-skleisdamas vieðøjø teisiø atëmimo bausmës turiná, nurodo, kad ðias teises turi ir asmenys, nevalstybinëse organizacijose einantys skiriamas ar renkamas pareigas. Stengiantis iðsiaið-kinti, kokias nevalstybines organizacijas ástatymø leidëjas turëjo omenyje, tikslinga remtis Vieðojo administravimo ástatymu, kuris nustatydamas vieðojo administravimo subjektø si-stemà, jai priskiria ir nevyriausybines organizacijas, kurioms ástatymø nustatyta tvarka su-teikti vieðojo administravimo ágaliojimai [23, 3 str., 13 d.]. Manyèiau, jog vieðøjø teisiø atë-mimo bausmë, skiriama asmenims, einantiems skiriamas ar renkamas pareigas nevalstybi-nëse organizacijose, turëtø bûti taikoma aukðèiau nurodytos kategorijos nevyriausybinëms organizacijoms, nes aiðki ástatymø leidëjo pozicija susieti vieðøjø teisiø atëmimà su vieðojo administravimo funkcijas vykdanèiomis institucijomis.

Analizuojant Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 44 straipsnio 1 dalá, paste-bima neaiðki ðios teisës formuluotë: būti išrinktam ar paskirtam. Þodis „bûti“ turëtø reikðti vieðøjø teisiø atëmimo bausmës taikymo nukreipimà á ateitá. Tuomet jei toks asmuo jau yra paskirtas ar iðrinktas á minëtas pareigas, galima daryti iðvadà, kad ði bausmë jam negali bûti skiriama. Taip interpretuojant, ði bausmë gali bûti taikoma arba tik neilgà laikà – skyrimo ar rinkimo metu, t. y. á skiriamas ar renkamas pareigas kandidatuojanèiam asmeniui, arba ati-mant asmeniui galimybæ bûti perrinktam á tas pareigas, t. y. antrai kadencijai. Kyla visiðkai

110

pagrástas klausimas, kurá suponuoja Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 44 straips-nio 2 dalis: ar asmuo, kuris tik kandidatuoja á norimas pareigas, jau gali piktnaudþiauti tomis teisëmis, kurias turi ir kuriomis piktnaudþiauti gali tik tas pareigas uþimantis asmuo? Su-prantama, kad atsakymas yra neigiamas. Kita vertus, jei atëmæ vieðàsias teises, asmeniui uþdrausime tik ateityje bûti perrinktam á tas paèias pareigas, tuomet tokia bausmë praras savo tiesioginæ paskirtá nubausti nusikalstamà veikà padariusá asmená kuo greièiau, o toks á ateitá nukreiptas bausmës vykdymas gali visiðkai prarasti tikslingumà, jei, pavyzdþiui, asmuo net neplanuoja, pasibaigus kadencijai, toliau eiti uþimamas pareigas. Taigi tikslinga daryti ið-vadà, kad vieðøjø teisiø atëmimo bausmë turëtø bûti taikoma asmenims, jau einantiems pa-reigas, á kurias jie yra iðrinkti arba paskirti. Ðià iðvadà patvirtina ir logiðkas Lietuvos Respubli-kos bausmiø vykdymo kodekso 32 straipsnio 1 dalies aiðkinimas, kuriuo remiantis galima teigti, kad ði teisë turi bûti atimama jau uþimanèiam tas pareigas asmeniui, nes ðiame ko-dekse nurodyta, kad nuosprendþio vykdymas paskiriamas nuteistojo darbovietei [24].

Vokietijos baudþiamojo kodekso 45 skyrius áteisina galimybės užimti ar būti išrinktam į valstybės tarnybą ir teisės balsuoti netekimo bausmæ. Skirtingai nei Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse, èia yra iðaiðkinta, kad asmuo, kuriam skiriama ði bausmë, netenka turimo statuso ir visø jam priklausanèiø teisiø, nors bausmës pavadinimas ir leidþia manyti, kad ði bausmë yra nukreipta á ateitá, taèiau vëlesni paaiðkinimai atskleidþia tikràjà ástatymø leidëjo valià [25].

Kita kur kas aktualesnë problema tiesiogiai siejama su Baudþiamojo kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, kurioje áteisinta visiðkai nauja bausmiø skyrimo nuostata, t. y. asmeniui, padariusiam vienà nusikaltimà ar baudþiamàjá nusiþengimà, gali bûti skiriama tik viena bausmë. Kyla klausimas, ar galima paskirti savarankiðkà bausmæ, kuri nëra numatyta straipsnio sankcijoje, kai teismas, skirdamas bausmæ uþ konkretø nusikaltimà, suprantama, paskiria tà bausmæ, kuri tiesiogiai yra nurodyta inkriminuojamo straipsnio sankcijoje. Tada vieðøjø teisiø atëmimo bausmë realiai negali bûti paskirta, nes prieðtarauja anksèiau minëtai nuostatai. Mano nuomone, nëra pats tinkamiausias ðios problemos sprendimas, kai pakei-èiama 2003 m. balandþio 10 d. Baudþiamojo kodekso 44 straipsnio 2 dalis: vieðøjø teisiø at-ëmimo bausmës skyrimà bandoma gretinti su teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla bausmës numatymu straipsnio sankcijoje [26, 9 str.]. Pavyzdþiui, Vilniaus miesto tarybos narys bus teisiamas uþ kyðio paëmimà. Tinkamiausia bausmë jam bûtø vieðøjø tei-siø atëmimo bausmë, t. y. atimama galimybë ateityje daryti nusikalstamas veikas, kurios pa-sireikðtø piktnaudþiavimu vieðosiomis teisëmis. Taèiau gindamas teisiamàjá, advokatas rem-sis Baudþiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalimi, kurioje áteisinta nuostata, kad teismas skiria bausmæ pagal ðio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatanèio atsakomybæ uþ pa-darytà nusikalstamà veikà, sankcijà ir apeliuos taip: „Jûs negalite mano ginamajam atimti galimybës eiti uþimamas pareigas, kadangi tokia bausmë nëra numatyta Lietuvos Respubli-kos baudþiamojo kodekso 225 straipsnio sankcijoje, o ir skirti teisës dirbti atëmimo bausmæ taip pat bûtø neteisëta, nes jis nedirba jokio darbo, o eina pareigas, á kurias buvo iðrinktas.“

Taigi vienø asmenø, iðrinktø ar paskirtø á tam tikras pareigas, atskyrimas nuo kitø, pri-imtø á tam tikras pareigas bei dirbanèiø tam tikrà darbà, suformuos tokià praktikà, kai vie-niems realiai galësime uþdrausti dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla, o kitiems negalësime atimti teisës eiti tas pareigas, dël kuriø asmuo ir padarë nusikalstamà veikà. Taip nyksta vieðøjø teisiø atëmimo bausmës tiesioginis tikslas – uþkirsti kelià nusikalstamoms veikoms, kurios yra susijusios su uþimamomis pareigomis.

Manyèiau, jog iðkeltas problemas galima bûtø iðspræsti trimis bûdais: 1) ástatymø lei-dëjas turëtø pateikti tikslesnæ esamos vieðøjø teisiø atëmimo bausmës formuluotæ; 2) palikti esamà ðios bausmës definicijà, taèiau ávesti papildomas analizuojamo straipsnio dalis, pa-tikslinanèias pastaràjà definicijà; 3) palikti viskà taip, kaip yra, ir laukti Aukðèiausiojo Teismo Senato oficialaus paaiðkinimo. Tikëtina, kad bus pasirinktas bûtent treèiasis problemos sprendimo bûdas, o dël to, kad teismai greièiausia vengs savarankiðkai taikyti ðià bausmës rûðá, visais atvejais taikydami teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atë-

111

mimo bausmæ, nesusiformuos teisminë praktika, ir vieðøjø teisiø atëmimo bausmë bus „mi-rusi norma“ ið naujo suformuluotoje bausmiø sistemoje.

Kritikuotinas ir pagrindiniø bei papildomø bausmiø instituto atsisakymas, nes ir vieðøjø teisiø atëmimo, ir teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimo baus-mëms nëra bûdingas teisingumo atkûrimas. Vadinasi, nubaudæ ðiomis bausmëmis, mes ne-realizuosime vieno ið bausmës tikslø: asmens nenubausime uþ tai, kà jis padarë, o tik atim-sime galimybæ tà nusikalstamà veikà kartoti ateityje. Literatûroje aptinkama verta diskusijø nuomonë, kad ðias bausmës rûðis, kaip pagrindines bausmes, galima bûtø skirti tik uþ pa-rengtines nusikalstamas veikas, t. y. iki tol, kol dar neatsirado þalingø pasekmiø [9, p. 538].

Vieðieji darbai. Iki naujojo Baudþiamojo kodekso ásigaliojimo egzistavo pataisos darbø be laisvës atëmimo bausmë, kurios esmë buvo ta, kad nuteistasis dirba ir ið jo uþdar-bio iðskaièiuojama valstybei. Uþsienio ðaliø praktikoje tokios bausmës nëra – tai sovietinis reliktas. Kita vertus, tam, kad asmeniui bûtø paskirti pataisos darbai, jis privalo turëti darbà. Vadinasi, jei þmogus nedirba, ðios bausmës jam skirti negalima, nors galbût jos taikymas bûtø tinkamiausias.

Panaði á ðià bausmæ yra priverstiniø darbø, arba vieðøjø darbø, bausmë. Bûtent ji ir yra áteisinta naujajame Baudþiamajame kodekse. Ði bausmë turi svarbià prevencinæ ir auklëja-màjà reikðmæ asmenims, kurie padaro nelabai pavojingus nusikaltimus arba baudþiamuo-sius nusiþengimus ir gali pasitaisyti neizoliuoti nuo visuomenës.

Vieðieji darbai yra pati moderniausia bausmë, sukurta XX a. paskutiniais deðimtme-èiais. Jei nuteistasis asmuo sutinka (jo sutikimas yra bûtinas, remiantis Europos þmogaus teisiø konvencija [27, p. 91]), jam skiriamas ápareigojimas per teismo nustatytà laikà neatly-gintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandø per mënesá visuomenës labui. Ðia bausme siekiama, kad nusikaltëlio atliktas darbas kompensuotø aplinkiniams padarytus nuostolius, o paèiam as-meniui bûtø sukurtos sàlygos vël integruotis á visuomenæ. Beje, tai ekonomiðka laisvës atë-mimo alternatyva. Lietuvoje vieðieji darbai áteisinti kaip savarankiðka bausmë, kitose ðalyse ji yra sudedamoji lygtinio nuteisimo ar bausmës atidëjimo, suteikiant bandomàjá laikotarpá, da-lis.

Ðiuo metu niekur nerasime pateiktos viešųjų darbų sampratos, todël lyg ir neaiðku, ko-kio pobûdþio tai yra darbas. Tai labai svarbu þinoti, nes konkreèius darbus skiria pataisos inspekcijos kartu su savivaldybiø vykdomosiomis institucijomis ir (ar) apskrities virðininko administracija. Beje, svarbu atkreipti dëmesá á Baudþiamojo kodekso 46 straipsnio 2 dalá, ku-rioje áteisinta nuostata, kad vieðieji darbai dirbami visuomenës labui, o tai reiðkia, kad vieðieji darbai negali bûti skiriami privaèiam kapitalui didinti, nes tai prieðtarautø paèios bausmës paskirèiai. Vadinasi, tai galëtø bûti darbas, uþ kurá mokama ið valstybës ar savivaldybës biu-dþetø. Pavyzdþiui, tai galëtø bûti darbai, susijæ su miestø, kaimø ar gyvenvieèiø gerove, t. y. ávairûs tvarkomieji darbai, gatviø ir aikðèiø valymas, ligoniø slaugymas, kroviko ir kitoks pa-naðus darbas, nereikalaujantis specialios kvalifikacijos.

Kita problema, kurià iðkëlë pataisos inspekcijos pareigûnai, yra ta, kad neuþtenka nu-statyti vieðøjø darbø atlikimo laiko per mënesá, reikalingas detalesnis ðio klausimo sprendi-mas. Pavyzdþiui, Baltarusijos Respublikos baudþiamajame kodekse nustatyta, kad vieðøjø darbø trukmë – ne daugiau kaip keturios valandos per dienà [28, 49 str.]. Juk galimos situa-cijos, kai teismas paskirs 80 valandø vieðøjø darbø ir nustatys 3 ar 4 mënesiø atlikimo ter-minà. Vadinasi, nuteistasis, nepaþeisdamas ástatymo reikalavimø, ðià bausmæ galës atlikti per 2 mënesius, o kitas bausmës atlikimo laikas, skirtas bausmës tikslams pasiekti, negalës pateisinti ðios savo funkcijos.

Dar vienas neáprastas mums reiðkinys yra tas, kad vieðieji darbai, kaip nemokami dar-bai, yra numatyti ne tik kaip savarankiðka bausmë, bet ir kaip vienas ið laisvës apribojimo ápareigojimø1, kaip baudþiamojo poveikio priemonë1, be to, tik ásigaliojus 2000 m.

1 Įsipareigojimas neatlygintinai dirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apri-

bojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, senais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

112

Baudþiamajam kodeksui, jie buvo numatyti ir kaip vienas ið ápareigojimø, taikomø per baus-mës vykdymo atidëjimo laikotarpá2. Á ðià problemà paþvelgæ ið platesniø socialiniø pozicijø, galime teigti, kad vieðieji darbai turëtø bûti suprantami ne kaip kriminalinë bausmë, ápareigo-jimas ar baudþiamojo poveikio priemonë, bet kaip viena ið naujausiø baudþiamosios atsa-komybës tikslø realizavimo priemoniø. Kita vertus, vieðieji darbai, kaip alternatyvi nuobauda, gali bûti skiriami ir administracinës teisës paþeidëjui keièiant administracinæ nuobaudà, t. y. baudà [29, 21 str.].

Baudos bausmë naujajame Baudþiamajame kodekse ið esmës liko ta pati, t. y. ji ir to-liau skaièiuojama remiantis minimaliais gyvenimo lygiais (MGL). Vienintelë esminë naujovë galëtø bûti pasikeitæ baudos bausmës dydþiai. Pavyzdþiui, jei pagal 1961 m. Baudþiamàjá kodeksà fiziniam asmeniui buvo galima skirti nuo 1 iki 1000, o uþ savanaudiðkus nusikalti-mus – nuo 1 iki 50 000 minimaliø gyvenimo lygiø dydþio baudà, tai pagal 2000 m. Baudþia-màjá kodeksà, galima skirti nuo 1 iki 300 minimaliø gyvenimo lygiø dydþio baudà. Atsiþvel-giant á tai, kad baudos bausmë nëra nauja laisvës atëmimo alternatyva ir kad nëra svarbiø su baudos bausme susijusiø diskusiniø probleminiø klausimø, ði bausmës rûðis ðiame straips-nyje detaliau nebus analizuojama.

Laisvës apribojimas. Savotiðkai ádomi yra ið naujo áteisinta laisvës apribojimo bausmë, kurià dràsiai bûtø galima pavadinti bausmės vykdymo atidėjimo bausme. Gal dël ðios prieþasties ir negalima atidëti laisvës apribojimo bausmës, nes ið esmës turëtume ana-logiðkà rezultatà. Toká jø panaðumà suponuoja tai, kad atidedant bausmës vykdymà, paski-riami ápareigojimai, kuriuos asmuo privalo vykdyti per teismo nustatytà laikotarpá, o ði situa-cija yra panaði á tà, kuri susiklosto asmeniui paskiriant laisvës apribojimo bausmæ. Vis dëlto tarp laisvës apribojimo ir bausmës vykdymo atidëjimo yra tam tikrø skirtumø.

Visø pirma bausmës vykdymo atidëjimas gali bûti taikomas kur kas daþniau nei laisvës apribojimo bausmë. Pavyzdþiui, uþ nusikalstamø veikø, kurias numatanèiø Baudþiamojo ko-dekso straipsniø sankcijose nëra laisvës apribojimo bausmës, taèiau yra galimybë paskirti baudos, areðto ar laisvës atëmimo bausmæ, padarymà asmeniui bus galima atidëti paskirtos bausmës vykdymà. Kita vertus, nerasime sankcijos, kurioje laisvës apribojimo bausmë butø numatyta be alternatyvios galimybës paskirti baudà, areðtà ar laisvës atëmimo bausmæ. To-dël tais atvejais, kai laisvës apribojimo bausmë yra grieþèiausia ið esanèiø toje sankcijoje bausmiø, verta pagalvoti, ar tikslinga asmeniui atidëti paskirtà ðvelnesnæ bausmæ. Pavyz-dþiui, Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 177 straipsnio „Trukdymas profesiniø sàjungø veiklai“ sankcijoje áteisinta galimybë paskirti teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsi-imti tam tikra veikla atëmimà arba baudà, arba laisvës apribojimà. Tuomet realiai atidëjus baudos bausmës vykdymà, susidarys analogiðka situacija, kaip ir paskyrus uþ nusikalstamà veikà grieþtesnæ bausmæ, t. y. laisvës apribojimà. Bûtina pabrëþti ir tai, kad tam tikrais atve-jais bausmës vykdymo atidëjimas gali bûti sunkesnis nei laisvës apribojimo bausmë, nes atidëjæs bausmës vykdymà, teismas privalo paskirti vienà ar kelis ið Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse numatytø ápareigojimø. Paskyræs laisvës apribojimo bausmæ, tei-smas gali nustatyti vienà ar kelis draudimus ar ápareigojimus.

Be to, atidëjus bausmës vykdymà, asmeniui yra paskiriami tik tie ápareigojimai, kurie nustatyti Baudþiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalyje, o paskyrus laisvës apribojimo bausmæ, asmeniui, be tam tikrø privalomø reikalavimø, yra galimybë paskirti ne tik straips-nyje áteisintus, bet ir jame nenumatytus ápareigojimus bei draudimus.

Dar bûtina paminëti, kad vengiant atlikti laisvës apribojimo bausmæ, ji keièiama areðtu, o jei asmuo nevykdo paskirtø ápareigojimø per bausmës atidëjimo laikotarpá, teismas áspëja nuteistàjá apie galimybæ panaikinti bausmës vykdymo atidëjimà. Yra ir daugiau ðiø dviejø kategorijø atskyrimo poþymiø, taèiau detalesnis jø pateikimas ðiame straipsnyje nëra bûti-nas.

1 Teismas skiria nuo 20 iki 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose

valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. 2 Įsipareigojimas neatlygintinai atidirbti iki 300 valandų viešųjų darbų, kai nuteistasis sutinka.

113

Areðtas. Areðtas yra trumpalaikë laisvës atëmimo bausmë, tiksliau, jos rûðis, todël, remiantis nagrinëjamu aspektu, ði bausmë neturëtø bûti laikoma laisvës atëmimo alternatyva [11, p. 43; 30, 39 str.]. Vis dëlto ði bausmë turi ypatumø, kuriuos norëtøsi aptarti ðiame straipsnyje.

Kyla klausimas, kuo ði kriminalinë bausmë skiriasi nuo administracinio areðto. Areðtas administracinëje teisëje galëtø bûti lyginamas su laisvës atëmimo bausme baudþiamojoje teisëje, kai ðia nuobauda siekiama nubausti administracinës teisës paþeidimà padariusá as-mená. Baudþiamojoje teisëje areðto bausmë turëtø realizuoti truputá kitoká tikslà. Be to, kad asmeniui realiai bûtø apribojama galimybë ir toliau vykdyti nusikalstamà veikà, areðto bausmë remiasi vadinamojo šoko principu: asmuo trumpai yra atskiriamas (grieþtos izolia-cijos sàlygomis) nuo visuomenës, tikintis, kad tai já paveiks (iðgàsdins ar pan.) ir atims norà ateityje kartoti nusikalstamà veikà. A. V. Naumovas teigia, kad areðtas – tai savotiðkas primi-nimas nusikaltëliui, kad po areðto gali sekti kur kas grieþtesnë panaðaus pobûdþio bausmë, t. y. laisvës atëmimas [31, p. 409].

Kriminalinë areðto bausmë skirsis nuo analogiðko pavadinimo administracinës nuo-baudos ir atlikimo tvarka. Jei administraciná areðtà vykdo policija ir asmuo ðià nuobaudà at-lieka policijos ástaigø numatytose vietose, tai kriminaliná areðtà vykdo areðtinës, todël specia-liai numatomas ðiai bausmei atlikti areðtiniø, kaip savarankiðko juridinio asmens, ásteigimas.

Straipsnio pabaigoje aptarsime dar vienà kritikuotinà ástatymø leidëjo pozicijà, kuri tam tikra prasme paþeidþia be galo svarbià baudþiamosios atsakomybës principinæ nuostatà, teigianèià, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą [1, 2 str.].

Iki 2003 m. balandþio 10 d. Baudþiamojo kodekso pakeitimø Baudþiamojo kodekso 48 straipsnio 10 dalyje buvo nustatyta, kad vengiant atlikti laisvës apribojimo bausmæ, ði bausmë turëjo bûti keièiama areðtu, be to, toks asmuo, kaip asmuo, padaræs savarankiðkà baudþiamàjá nusiþengimà, turëjo atsakyti ir pagal Baudþiamojo kodekso 243 straipsná. Taip iðkilo dvigubo baudþiamumo problema. Pavyzdþiui, asmeniui uþ nusikalstamà veikà paski-riama laisvës apribojimo bausmë, kurià pastarasis vengia atlikti, tuomet teismas ðià bausmæ pakeièia areðtu ir tà asmená baudþia dar kartà. Atsiþvelgiant á tai, kad bausmë ir taip pakei-èiama kita, daug grieþtesne, bausme, ar tikslinga asmená dar kartà bausti ir ar tai neprieðta-rauja minëtam baudþiamosios atsakomybës principui?

Bausmës nevykdymas, kaip savarankiðkos veikos kriminalizavimas, yra visiðkai naujas ir ádomus poþiûris á ðá reiðkiná, taèiau ar teisingas? Juk nubaudimas uþ vengimà atlikti pa-skirtà bausmæ yra organiðkai susijæs su pirmosios nusikalstamos veikos ávykdymu ir asmuo ið tikrøjø yra baudþiamas antrà kartà.

2003 m. balandþio 10 d. ði nuostata buvo pakeista ir iðbraukta numatyta papildoma at-sakomybë uþ vengimà atlikti laisvës apribojimo bausmæ. Tikriausiai ne vienas baudþiamo-sios teisës teoretikas, sutinkantis, kad bausmës vengimo kriminalizavimas prieðtarauja vie-nam pagrindiniø baudþiamosios atsakomybës principui, lengviau atsikvëpë. Taèiau þvilgte-lëjæ á Baudþiamojo kodekso 243 straipsná, pastebime, kad jame taip ir liko nepakeista nuo-stata, teigianti, kad tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (...), padarė baudžiamąjį nusižengimą. Vadinasi, dabar papildomai bus galima bausti ne tik uþ vengimà atlikti laisvës apribojimo bausmæ, bet ir uþ vengimà atlikti vieðøjø darbø bausmæ bei uþ vengimà susimokëti baudà.

Iðvados ir pasiûlymai

1. Naujasis Lietuvos Respublikos baudþiamasis kodeksas parodo naujas plaèiai paplitusias baudþiamosios politikos tendencijas ir akcentuoja visiðkai kitoká poþiûrá á kovà su nusikalstamumu dël humaniðkesnio poþiûrio á nusikalstamà veikà padariusá asmená, ðvel-nesnës bausmiø sistemos sukûrimo ir dël daugelio kitø prieþasèiø. Naujos baudþiamosios

114

politikos kontekste labai aktualus tampa ir laisvës atëmimui alternatyviø bausmiø klausimas, jø kiekybinis bei kokybinis veiksmingumas.

2. Naujasis Lietuvos Respublikos baudþiamasis kodeksas nustato keturias naujas bausmës rûðis: vieðøjø teisiø atëmimo, vieðøjø darbø, laisvës apribojimo bei areðto baus-mes. Jos ið esmës papildo iki ðiol buvusià bausmiø sistemà, jà praturtina. Jos padidina tei-sëjø, kaip teisingumà vykdanèios institucijos, darbo veiksmingumà, atsiþvelgiant á tai, kad ðiuo ástatymø leidëjo þingsniu buvo suteikta galimybë tinkamiau ávertinti visas aplinkybes, tu-rinèias reikðmës bausmës skyrimui, taip dar tiksliau individualizuojama bausmë nusikals-tamà veikà padariusiam asmeniui.

3. Vis dëlto vieðøjø teisiø atëmimo bausmës skyrimas praktikoje gali bûti neámanomas dël ðios bausmës rûðies formuluotës ástatyme trûkumø bei dël jos skyrimo taisykliø. Teisës teorijoje iki ðiol nëra suformuluota vieðøjø teisiø samprata, o Lietuvos Respublikos baudþia-mojo kodekso 44 straipsnio 1 dalyje áteisinta tik viena vieðøjø teisiø rûðis, t. y. teisë būti iš-rinktam ar paskirtam į renkamas ar skiriamas pareigas, vadinasi, tai tëra vieðosios teisës atë-mimo bausmë ir kitokio vieðøjø teisiø atëmimo galimybë eliminuojama.

4. Neaiðku, kokios kategorijos asmenims bus galima skirti vieðosios teisës atëmimo bausmæ: ar kandidatams á renkamas ar skiriamas pareigas, nors jie dar negali tomis teisëmis piktnaudþiauti, ar jau einantiems ðias pareigas asmenims, taèiau ið jø atimant ðià teisæ tik per naujà kadencijà, ar pagaliau jau einantiems minëtas pareigas asmenims, juos paðalinant ið uþimamø pareigø.

5. Vieðøjø teisiø atëmimo bausmës skyrimà gali sunkinti ir tai, kad ði bausmës rûðis nëra numatyta straipsnio sankcijoje, o Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 54 straipsnis reikalauja, kad teismas skirtø tik specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numa-tytà bausmës rûðá.

6. Siûloma nesitenkinti vieðøjø darbø atlikimo valandø skaièiaus per mënesá nusta-tymu, o Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 46 straipsnyje nustatyti ir vieðøjø darbø atlikimo maksimalø valandø skaièiø per dienà. Tai turëtø padëti veiksmingiau realizuoti bausmei keliamus tikslus, taikant ðià bausmës rûðá.

7. Laisvës apribojimo bausmë ið esmës sutampa su bausmës vykdymo atidëjimo situacija, todël siûloma vengti atidëti vykdymà tokiø paskirtø bausmiø, ðalia kuriø straipsnio sankcijoje yra numatyta ir laisvës apribojimo bausmë, kaip alternatyvi bausmë, grieþèiausia toje sankcijoje, nes tokia ðvelnesnë bausmë gali asmeniui sukelti sunkesnes pasekmes nei laisvës apribojimo bausmës paskyrimas. Vis dëlto nusprendæs atidëti ðvelnesnës bausmës vykdymà, teismas turëtø ásitikinti, ar toks atidëjimas nesukels asmeniui sunkesniø teisiniø pasekmiø nei laisvës apribojimo bausmës paskyrimas.

8. Kritikuotina ástatymø leidëjo pozicija, kuria remiantis asmuo, vengiantis atlikti laisvës apribojimo, vieðøjø darbø ar baudos mokëjimo bausmes, bus papildomai baudþiamas pagal Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 243 straipsná, kadangi vengianèiam atlikti bausmæ asmeniui ji keièiama á grieþtesnæ bausmæ, o tai visø pirma prieðtarauja liberaliosios koncepcijos dvasiai, kuria grindþiama ðiuolaikinë baudþiamoji politika. Kita vertus, tai gali bûti ávertinta kaip vieno ið pagrindinio baudþiamosios teisës principo non bis in idem paþei-dimas.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000 10 25. Nr. 89–2741. 2. Piesliakas V. Naujųjų baudžiamųjų įstatymų šaltiniai ir principinės nuostatos // Justitia. 1996. Nr. 4. 3. Bluvšteinas J. Akivaizdžios ir latentinės kriminalinės bausmės funkcijos. – Vilnius: Teisės institu-

tas, 1995.

115

4. Pavilonis V. Baudžiamosios politikos pagrindai // Justitia. 1996. Nr. 3. 5. Леснивски-Костарева Т. Уголовная ответственность и уголовно-правовая политика // Правоведение. 1998. №. 3.

6. Matijošius A. Alternatyvių bausmių sąvoka ir kai kurios jų rūšys užsienio šalyse // Teisė. 1995. Nr. 29.

7. Švedas G. Dabartinė baudžiamoji politika Lietuvoje // Teisė. 1997. Nr. 4. 8. Dziegoraitis A. Kriminalinė bausmė ir probacija teisinėje valstybėje: pamąstymai apie

baudžiamosios politikos realybę ir iliuzijas // Justitia. 1998. Nr. 5. 9. Jean Pradel. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2001.

10. Шестаков Д. А. Российская уголовно-правовая политика под углом зрения исторической тенденции к смягчению репрессии // Правоведение. 1998. №. 4(223).

11. Петрухин И. Новый Уголовный кодекс: проблема наказания // Правоведение. 1999. №. 3. 12. Criminal Justice System in Europe and North America / Ed. Ken Pease and Kristiina Hukkila. –

Helsinki: Helsinki Institute for Crime Prevention and Control, Affiliated with the United Nations, 1990.

13. Pavilonis V. Baudžiamosios politikos pagrindai // Justitia. 1996. Nr. 4. 14. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios.

1961. Nr. 18–147. 15. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002

05 04. Nr. 45–1708. 16. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992 11 10. Nr. 31–953; 1992 11 30. Nr.

33–1014. 17. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2003 05 01.

Nr. 42–1919. 18. Birmontienė T., Jarašiūnas E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė – Vilnius: Lietuvos teisės

universitetas, 2002. 19. Фоиницкий И. Я. Учение о наказании в связи с тюрьмоведением. – Москва: Добросвет,

2000. 20. http://www.qis.net/chinalaw/prclaw60,htm 21. Black’s Law Dictionary / Ed. by Brayan A. Garner. – St. Paul, Minn., 1999. 22. Уголовный кодекс Польши / Ред. А. И. Лукатова, Н. Ф. Кузнецова. – Санкт-Петербург:

Юридический центр Пресс, 2001. 23. Lietuvos Respublikos viešo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 1999 07 09. Nr. 60–

1945. 24. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas // Valstybės žinios. 2002 07 19. Nr. 73–3084. 25. http://www.iuscomp.org/gla/statutes/StGB.html#AIIIicc 26. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–

1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102,105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 39–1 ir 306–1 straipsniais įstatymas // Valstybės žinios. 2003 04 24. Nr. 38–1733; 2003 04 25. Nr. 39.

27. Žmogaus teisės ir laisvės. Lietuvos Respublikos įstatymų ir 1950 m. Europos žmogaus ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suderinamumo problemos. – Vilnius: Lietuvos Respub-likos Seimo leidykla, 1995.

28. Уголовный кодекс Республики Беларусь. – Минск: Амалфея, 2001. 29. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. – Vilnius: Lietuvos

Respublikos Seimo leidykla, 2002. 30. Уголовный кодекс Швейцарии / Ред. А. В. Серебренникова. – Санкт-Петербург: Юриди-

ческий центр Пресс, 2002. 31. Наумов А. В. Российское уголовное право. Общая часть. – Москва: Издательство БЕК,

2000.

♦♦♦

116

Penalties, Alternative to Imprisonment, Set in the Penal Code of 2000 in the Context of Penal Policy

Jonas Kačerauskas

Law University of Lithuania

Keywords: criminal liability, penalty, public right.

SUMMARY

This article analyses penalties that are alternative to imprisonment, which are laid down in

completely new punitive system of Penal Code of the Republic of Lithuania of 2000. The author notices, that legislator tried to keep up with European remission trends. The article discusses preconditions for consolidating alternative penalties to imprisonment in the Penal code, specific penalties are analysed and problematic aspects of these penalties are displayed. The author points out, that either the definition of deprivation of public rights ought to be changed or additional defining attributes should be introduced. In other case, application of this type of penalty would be seriously handicapped. Arrest, as a criminal penalty has to be separated from administrative penalties, as independent type of criminal punishment with specific goals and application order. The article is critical of criminalisation of punishment evasion, as infringing one of the most important provisions of criminal liability, which hold that a person cannot be tried twice for the same crime.

117

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 118–131

IKITEISMINIO TYRIMO TEISĖJAS – ŽMOGAUS TEISIŲ GARANTAS

Doktorantė Marina Gušauskienė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Baudþiamojo proceso katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 46 39 Elektroninis paðtas bpk@ltu.lt Pateikta 2004 m. kovo 10 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 15 d.

Pagrindinės sąvokos: ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisė į gynybą, žmogaus teisės, bau-džiamasis procesas, teisės principas.

S a n t r a u k a

Žmogaus teisės visose valstybėse turi gilias istorines ir kultūrines šaknis, bet šiuo metu jų gynimas yra vienas svarbiausių baudžiamojo proceso (ir ne tik jo) uždavinių, nes bū-tent baudžiamajame procese iškyla didžiausia asmens teisių pažeidimo grėsmė. Kad šio pažeidimo būtų išvengta ir kad procese dalyvaujantys asmenys būtų apginti nuo valstybės pareigūnų savivalės, baudžiamajame procese atsirado ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas baudžiamajame procese įvestas 1808 metų Krimi-nalinio tyrimo kodeksu (pranc. Le Code D,instruction criminelle), kuris kartais pavadinamas Napoleono kodeksu. Buvo pakeistas inkvizicinio proceso tipas – nusikaltimo tyrimo funkcija perduota ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taip buvo atskiriamos tyrimo ir kaltinimo funkcijos, nors iš tikrųjų prokuratūros įtaka ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo tokia svari, kad ir naujasis mo-delis beveik niekuo nesiskyrė nuo inkvizicinio modelio.

Šiais laikais ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas egzistuoja beveik visuose morfologinio tipo procesuose, jo analogų galima rasti visame pasaulyje, tačiau procese užimama padėtis ir atliekamos funkcijos priklauso nuo šalies nacionalinėje teisėje dominuojančių teisės principų.

Baudþiamasis procesas, kaip specifinë valstybës institucijø veikla, funkcionuoja ir bûti-nas tol, kol egzistuoja nusikalstamumas – neigiamas socialinis reiðkinys, kai paþeidþiamos pilieèiø teisës ir laisvës, visuomenës bei valstybës interesai. Tiriant nusikalstamas veikas, á baudþiamàjá procesà átraukiama daugybë þmoniø, kiekvienas jø procese uþima tam tikrà procesinæ padëtá: átariamojo, kaltinamojo (teisiamojo), nukentëjusiojo, liudytojo, eksperto, kviestinio ar kt. Jie bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo institucijomis, teismais ir tarpusa-vyje, t. y. tampa konkreèiø baudþiamøjø procesiniø santykiø, kuriuos reglamentuoja ástaty-mai, subjektais.

Visi dalyviai turi procesines teises ir pareigas, kurios ir sudaro baudþiamojo proceso teisæ. Nëra tokio dalyvio, kuris turëtø tik pareigas ir bûtø beteisis ðalia savo procesinio kont-rahento, nesvarbu, ar dalyvis yra valstybës institucija, pareigûnas ar pilietis.

118

Procese dalyvaujanèiø asmenø teisës ginamos, remiantis tam tikrais principais, dël objektyvumo bûtinais „teisingos teisës“ kriterijais.

Galiojanèiame Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekse (toliau BPK) [1] áteisintus teisinius principus galima skirstyti taip:

• Bendrieji – teisëtumas, pilieèiø lygybë pagal ástatymà, asmens nelieèiamumas ir pan. Ðie principai – teisinës sistemos pagrindas. Jie parodo ðiuolaikinës teisës visuome-niðkumà, uþtikrinantá visos visuomenës egzistavimà ir vystymàsi, remiantis laisve, tei-sine (teismine) gynyba ir individø lygiateisiðkumu.

• Tarpðakiniai (bûdingi ne tik baudþiamajam procesui) – teismo nepriklausomybë, ða-liø lygiateisiðkumas, teisë nebûti du kartus nuteistam uþ tà patá nusikaltimà (non bis in idem), árodymø vertinimas, remiantis vidiniu ásitikinimu, proceso vieðumas, pro-ceso ekonomija (lex reprobat moram).

• Ðakiniai (bûdingi tik baudþiamajam procesui) – iðimtinë gynybos teisë (favor defensionis), nekaltumo prezumpcija, átariamojo (kaltinamojo, teisiamojo) teisës á gynybà uþtikrinimas, neaiðkumø traktavimas átariamojo naudai.

• Principai, bûdingi tam tikriems institutams, – pavyzdþiui, baudþiamojo proceso galiojimas teritorijoje, iðimtinë teisë nekaltinti savæs, neliudyti prieð save (accusare emo se debet, nisi coram Deo – niekas neprivalo kaltinti savęs, išskyrus kaltės prisi-pažinimą Dievui), teisë apskøsti teismo ar kitø pareigûnø veiksmus ir pan. [2].

Minëtø principø analizë leidþia daryti iðvadà, kad Lietuvos baudþiamajam procesui bû-dingas rungimasis [3] (nepaisant tam tikrø „bet“), kuris derinamas prie atviros kaip tik for-muojamos visuomenës. Atviroje visuomenëje visos visuomenës tikslai pasiekiami uþtikrinant ir stimuliuojant kiekvieno individo socialiai svarbius interesus, kartu suteikiamos lygios teisës realizuoti savo potencialà. Tokioje visuomenëje valstybës kaltintojo pagrindinis tikslas – iðsi-aiðkinti tiesà, nepaþeidþiant asmens laisviø, o ne bet kokia kaina siekti „kaltojo“ nuteisimo. Tai nereiðkia, kad procesui nebebûdingas rungimasis – vis dëlto jam bûdingi pagrindiniai rungimosi proceso poþymiai: nepriklausomas teismas, ðaliø lygiateisiðkumas. Procese nesi-ekiama formalios lygybës, suteikiant pasyvias garantijas, bet ðalims suteikiamos realios ga-limybës aktyviai ginti savo interesus. Ðiuo atveju kalbama ne bendrai apie ðaliø lygiateisið-kumà, o apie funkcinæ lygybæ.

Minëtas proceso tipas nëra galutinai susiformavæs Lietuvos procese, dauguma jo po-stulatø iðdëstyti skirtinguose legitiminiuose lygmenyse. Pagrindinis rungimosi principo ak-centas – jo visuomeniðkumas, proceso dalyviams realiø galimybiø ágyvendinti savo interesà suteikimas, subjektyvios individo laisvës propagavimas. Rungimosi procesas neleidþia dub-liuoti procesiniø funkcijø, ypaè tardymo-paieðkos, bylos nagrinëjimo ir baudþiamojo perse-kiojimo, kitaip bûtø kalbama ne apie rungimàsi, o apie inkviziciná arba kaltinamàjá procesà, bûtø paþeistas trapus procesiniø teisiø ir galimybiø balansas. Atsidûræs „Temidës glëbyje“ asmuo, net ir naudodamasis gynëjo paslaugomis, yra silpnesnis nei jo „prieðininkas“ – pro-kuroras, uþ kurio nugaros „stovi“ valstybë, turinti techninæ, finansinæ, mokslinæ galià. Kaip rodo istorija, ðá disbalansà iðlyginti buvo bandoma ávairias bûdais: vienas ið jø – iðimtinës tei-sës suteikimas gynybai, teisinëje literatûroje dar vadinamas favor defensionis. Tai reiðkia, kad gynybai, nors ir formaliai, buvo suteikiamos papildomos garantijos, ið kuriø svarbiausios ðios: nekaltumo prezumpcija, neaiðkumø traktavimas átariamojo (kaltinamojo) naudai, drau-dimas perkelti árodinëjimo pareigà átariamajam (kaltinamajam) ir pan. Tai tam tikro laipsnio, taèiau pasyvaus gynybinio pobûdþio faktinës lygybës garantija. Ðios garantijos veiksmingos tik tada, kai suklysta „procesinis prieðininkas“. Vystantis visuomenei, keièiantis poþiûriui á in-dividà bei jo subjektyvià laisvæ, be ðiø formaliø iðimtiniø teisiø, gynybai buvo suteikta teisë savarankiðkai rinkti árodomosios reikðmës informacijà. Ðis principas yra áteisintas galiojanèio Lietuvos Respublikos BPK 48 straipsnyje. Taèiau net tokios teisës suteikimas negali visiðkai panaikinti procesinio disbalanso, ypaè ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Kaip þinia, ikiteisminio tyrimo stadija visuomet jungë tardymo-paieðkos (operatyvinius) elementus, tai yra savotiðkas pasiruoðimas bylà nagrinëti ið esmës. Rungimosi procesas taip

119

pat neámanomas be ikiteisminio tyrimo. Vis dëlto kilo dilema: rungimosi procese negalimas paieðkinis procesiniø funkcijø gretinimas (tapatinimas), todël teisminës valdþios dalyvavi-mas, kaip rungimosi garantas, bûtinas ne tik per teisminá nagrinëjimà, bet ir ikiteisminiame tyrime. Daþniausiai teisminës valdþios atstovas yra vadinamas ikiteisminio tyrimo teisėju. Vienintelæ funkcijà, kurià gali vykdyti teisëjas, – tai justicijos funkcija (teisingumo vykdymas). Dël paruoðiamojo ikiteisminio tyrimo stadijos pobûdþio ði funkcija tampa labai specifinë, bet vis dëlto ji turi bûti tik teisminë, arbitralinë ir pasireikðti ðiais bendrais poþymiais (iðvardyti poþymiai bûdingi „grynam“ modeliui, praktikoje ámanomos skirtingos poþymiø variacijos):

• Kontrole, skiriant procesinës prievartos priemones ir uþtikrinant pilieèiø konstituciniø teisiø apsaugà bei átariamojo suëmimo, paðto korespondencijos, telefoniniø pokalbiø paklausymo ir pan. sankcionavimà [4]. Tai yra bûtina, nes teisës savo nuoþiûra tai-kyti procesinës prievartos priemones suteikimas kaltinimo pusei paþeistø ðaliø lygy-bës principà.

• Per ikiteisminá tyrimà surinktø duomenø legalizavimu, t. y. sprendþiamas klausimas, ar ðie duomenys gali bûti naudojami kaip árodymai per teisminá nagrinëjimà. Per iki-teisminá tyrimà surinkta informacija árodymais tampa tik tada, kai ji patikrinama per rungimosi procedûrà, kurioje dalyvauja suinteresuotos ðalys ir neðaliðkas arbitras – ikiteisminio tyrimo teisëjas.

• Kaltinimo pareiðkimo per ikiteisminá tyrimà kontrole, kuri realizuojama per paruoðia-màjá teisminá nagrinëjimà, nes bûtent tada lengviausia uþtikrinti abiejø ðaliø dalyva-vimà ir lygias rungimosi galimybes. Pavyzdþiui, tokia procedûra egzistuoja Anglijoje ir vadinama preliminary hearing. Anglijoje, norint pareikðti kaltinimà (angl. process a charge, presentment), neuþtenka vadinamosios tikimybës, pagrástos „sveiku protu“ (angl. reasonable probability). Minëtoje stadijoje ikiteisminio tyrimo teisëjas spren-dþia, ar verta toliau nagrinëti bylà, ar pakanka duomenø, pagrásianèiø átarimà.

• Prokuroro nutarimø baigti ikiteisminá tyrimà ir perduoti bylà nagrinëti teismui tvirti-nimu. Tokios funkcijos atsiradimà lëmë rungimosi proceso specifika: kaltintojas turi tik rinkti, tirti bei neðaliðkam teisëjui pateikti informacijà, turinèià reikðmës teisingam bylos sprendimui. Visus sprendimus, kurie gali pabloginti átariamojo teisinæ padëtá, priima neðaliðkas teisëjas, suteikdamas abiem ðalims – kaltinimui ir gynybai – lygias galimybes pateikti surinktà informacijà ir paneigti oponento teigimus. Kol kas Lietu-vos baudþiamajame procese sprendimus dël ikiteisminio tyrimo pabaigos ir bylos perdavimo teismui priima prokuroras. Ðioje proceso stadijoje gynybai nesuteikiama galimybiø iðsakyti savo nuomonæ dël tyrimo pabaigos ar bylos perdavimo teismui, paneigti prokuroro teigimus ir kartu árodyti tolesnio teisminio nagrinëjimo neraciona-lumà. Tokios teisës suteikimas prokurorui paþeidþia ne tik procesiná lygiateisiðkumà, bet ir átariamojo teisæ á gynybà, nes jis negali paprieðtarauti, iðsakyti savo nuomonës. Átariamojo teisinei, procesinei padëèiai svarbø sprendimà priima tik kaltintojas (pro-kuroras), suinteresuota (galima sakyti, ðaliðka) ðalis (Lietuvos Respublikos BPK 218–220 str.). Be to, procesinis ástatymas nenumato átariamojo galimybës apskøsti toká prokuroro nutarimà (pabaigti ikiteisminá tyrimà ir perduoti bylà teismui). Kaltinamajam suteikta teisë tik prieðtarauti arba sutikti su prokuroro sprendimu kreiptis á teisëjà dël proceso baigimo baudþiamuoju ásakymu (Lietuvos Respublikos BPK 418 str.). Taigi manau, kad norint garantuoti sàþiningà procesà, pagrástà ðaliø lygiateisiðkumu ir rungimosi principu, tokius prokuroro sprendimus turi tvirtinti ikiteisminio tyrimo tei-sëjas, dalyvaujant ir kaltintojui, ir gynybai.

Minëtø funkcijø visuma vadinama teismine kontrole per ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo teisëjo institutas egzistuoja beveik visuose morfologinio (miðraus)

tipo procesuose (pvz., anglø, prancûzø, vokieèiø baudþiamuosiuose procesuose)1, nors iki-

1 Jo analogų galima rasti ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. liepos 17 d. JTO diplomatinėje įgaliotų atstovų konferencijoje, skirtoje Baudžiamajam teismui įsteigti, reglamentuoja Ikiteisminio tyrimo kolegijos veiklą, susijusią su prokuroro veiksmų kontrole: į ją (Kolegiją)

120

teisminio tyrimo teisëjo funkcijos juose gali bûti labai skirtingos [6; 7]. Funkcijø diferenciacijà lemia baudþiamajame procese dominuojantys principai ir jø teisinis traktavimas.

Pavyzdþiui, Prancûzijoje baudþiamosios justicijos institucijø sistema ir organizacija va-dinamos baudžiamojo proceso „statika“. Jos kartu su „dinamika“, t. y. konkreèios bylos ty-rimu, tradiciðkai vertinamos kaip sudëtinës baudþiamojo proceso stadijos. Remiantis tokiu baudþiamojo proceso suvokimu, pagrindiniu principu, lemianèiu sistemà institucijø, nagri-nëjanèiø baudþiamàsias bylas, jau du ðimtmeèius laikomas grieþto ir absoliutaus baudþia-mojo persekiojimo (kaltinimo), tardymo (tyrimo) ir teisminio nagrinëjimo (nagrinëjimo bylos ið esmës) funkcijø atskyrimo procesinis principas. Realizuojant ðias funkcijas, turi bûti su-kurta atskirø institucijø sistema – jø kompetencijos suvienodinimas (dubliavimas) neámano-mas todël, kad valstybës institucija, kuriai skirta viena ið trijø iðvardytø funkcijø, tirdama bau-dþiamàjà bylà, negali atlikti kitos funkcijos bet kurioje proceso stadijoje.

Kitas svarbus principas – teisminiø institucijø skirstymas á tas, kurios nagrinëja bylà ið esmës (pranc. juridictions de judgement), ir á tas, kurios atlieka ikiteisminá tyrimà (pranc. juri-dictions d,instruction). Minëta teisminiø institucijø klasifikacija yra neiðvengiama, nes, pirma, ikiteisminis tyrimas Prancûzijoje priskiriamas teisminiø instancijø kompetencijai, antra, jo lo-gikà pagrindþia jau minëtas grieþto ir absoliutaus funkcijø atskyrimo principas, todël buvo sukurtos nepriklausomo tyrimo (tardymo) struktûros, kurios vis dëlto veikia, kiek leidþia tei-sminë sistema. Prokuratûra, kuri vykdo baudþiamàjá persekiojimà ir palaiko kaltinimà teisme, nepriskiriama prie teismø sistemos (vadovaujantis lotyniðka formule nemo judex in proporia causa – niekas negali būti teisėju savo byloje), nors ir glaudþiai bendradarbiauja1. Taigi ikiteisminá tyrimà Prancûzijoje pirmiausia atlieka ikiteisminio tyrimo teisëjas2, antra instancija – ikiteisminio tyrimo skyrius (pranc. chambre de l,instruction)3. Ypatingà vietà Prancûzijos baudþiamajame procese uþima laisviø ir suëmimø teisëjas (pranc. juge des libertés et de la détention), kuris neatlieka jokiø tyrimo veiksmø, bet sprendþia kardomosios priemonës sky-rimo klausimus. Apibendrinant galima teigti, kad Prancûzijos ikiteisminis tyrimas ypatingas tuo, kad já atlieka neðaliðkas teisëjas, kurio vienintelë funkcija – árodymø rinkimas, kurio tiks-las – nustatyti tiesà ir priimti atitinkamus procesinius sprendimus. Kitas bruoþas, bûdingas tik Prancûzijai, – dviejø instancijø ikiteisminio tyrimo struktûra: sukurta lanksti teisminiø sprendimø apskundimo sistema ikiteisminiame tyrime.

Lietuvos ikiteisminio tyrimo teisëjo funkcijos labiausiai atitinka Vokietijos ikiteisminio ty-rimo teisëjo funkcijas, nors pats baudþiamasis procesas (pradedant jo suvokimu, principais ir baigiant bylos nagrinëjimu ið esmës) skiriasi.

Apskritai Vokietijos baudþiamasis procesas ypatingas tuo, kad suvokiamas kaip bylos nagrinëjimas, kuriuo siekiama iðspræsti dviejø prieðtaraujanèiø interesø konfliktà4. Spren-dþiant ðá konfliktà, árodinëjimo pareiga atitenka kelioms instancijoms: per ikiteisminá tyrimà – prokurorui, kuris atlieka visà ikiteisminá tyrimà, per teisminá nagrinëjimà – teismui (per teis-miná nagrinëjimà prokuroras tik perskaito kaltinimà, atlieka savotiðkà „ástatymo sargo“ funk-cijà, padeda teismui tirti árodymus, taèiau já patá teismas vertina kaip padëjëjà. Tai iðkraipo kreipiamasi dėl sankcijų išdavimo, liudytojų apklausos, tam tikrais atvejais Kolegija pati gali imtis iniciatyvos ir atlikti tam tikrą proceso veiksmą, jei mano, kad jis yra būtinas, o prokuroras jo nesiėmė [5].

1 Šis aspektas yra diskutuotinas. Remiantis dualistiniu prokuroro statusu Prancūzijos baudžiamajame procese (bet kuriuo proceso metu prokuroras gali būti pašauktas atlikti teisėjo funkcijos), galima teigti, jog prokuratūra – teisminės valdžios dalis. Tačiau prokuratūros ir teismo, kaip institucijų, funkcijos iš esmės skiriasi. Teismas vykdo teisingumą, o prokuratūra padeda vykdyti teisingumą, bet jo nevykdo, todėl manau, kad prokuratūra negali būti priskirta prie teisminės valdžios, be to, jų funkcijos turi būti griežtai diferencijuojamos.

2 Atkreiptinas dėmesys, kad Prancūzijoje ikiteisminio tyrimo teisėjas gali atlikti tik ikiteisminį tyrimą ir negali nagrinėti bylos iš esmės, net jei byloje jis ir nedalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau iš tikrųjų gali nagrinėti civilinę bylą (remiantis baudžiamosios ir civilinės justicijos vienodumo principu). Išimtis – ikiteisminio tyrimo teisėjas, nagrinėjantis nepilnamečių bylas.

3 Tai buvęs Apeliacinio teismo Kaltinimo skyrius, kurio pavadinimas buvo pakeistas 2000 m. birželio 15 d. įstatymo, vykdant baudžiamojo proceso reformą.

4 Vokietijos baudžiamojo proceso teorijoje neigiamas šalių buvimas todėl, kad prokuroras negali būti „lygus“ su įtariamuoju. Prokuroras disponuoja policija ir saugos tarnybų pagalba, turi teisę skirti procesinės prievartos priemones, o įtariamasis, nors ir turi tam tikrų teisių, negali būti „lygia šalimi“.

121

teismo paskirtá, nes kaltinimo funkcija atitenka teismui, tiksliau, pirmininkaujanèiam teismo posëdyje teisëjui).

Vokietijos baudþiamajame procese ikiteisminio tyrimo teisëjas atlieka ikiteisminio ty-rimo teisëtumo1, tiksliau, tyrimo racionalumo kontrolës funkcijà.

Vokietijos ir Lietuvos ikiteisminio tyrimo teisëjø daugelis funkcijø (pvz., átariamøjø ap-klausa, procesinës prievartos priemoniø sankcionavimas) panaðios, skirtumas tik toks, kad Lietuvos procese ikiteisminio tyrimo teisëjas, vykdydamas ikiteisminio tyrimo teisëtumo kont-rolës funkcijà, uþtikrina, kad nebûtø paþeisti procese dalyvaujanèiø asmenø teisëti interesai, kad procese dalyvaujantys asmenys laikytøsi galiojanèiø ástatymø.

Bûtina atkreipti dëmesá, kad teisëtumo uþtikrinimo baudþiamajame procese problemai skiriama daug dëmesio ne tik atskirose valstybëse, bet ir visame pasaulyje. 2000 m. balan-dþio 10–17 dienomis vykusiame X JTO kongrese, skirtame nusikaltimø prevencijai ir elgesiui su nusikaltimus padariusiais asmenimis, buvo konstatuota: „Teisëtumo principas grieþèiau-siai tikrinamas baudþiamajame procese. Toká teiginá galima pagrásti dviem argumentais: pirma, ðioje srityje labiausiai paþeidþiamos (suvarþomos) asmens teisës ir padaroma þala asmens reputacijai; antra, naujo nusikaltimo padarymo grësmë ir visuomenës pasipiktinimas skatina valstybës pareigûnus, vykdanèius savo funkcijas, neatsakingai laikytis teisëtumo principo, kartais já paþeisti, o visuomenæ „uþsimerkti“ [10].

Lietuvos Respublikos teismø ástatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Ástatymo nu-statytais atvejais apylinkës teisëjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisëjo, vykdymo teisëjo, taip pat kitas apylinkës teismo kompetencijai ástatymo priskirtas funkcijas“ [11].

Pagal Lietuvos Respublikos BPK, ikiteisminio tyrimo teisëjas – apylinkës teismo teisë-jas, apylinkës teismo pirmininko paskirtas atlikti ástatymo nustatytus proceso veiksmus ir priimti sprendimus (Lietuvos Respublikos BPK 19 str.).

Vadovaujantis minëtomis nuostatomis, galima daryti iðvadà, jog Lietuvoje ikiteisminio tyrimo teisëjas ne tik atlieka ikiteisminio tyrimo kontrolæ, bet ir gali dalyvauti nagrinëjant bylà ið esmës.

Teisëjo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime kelia tam tikrà grësmæ rungimosi procesui. Visø pirma, pavyzdþiui, teisëjas, sankcionavæs suëmimà, savo veiksmais pripaþásta, jog pa-kanka duomenø kalbëti (daryti prielaidà) apie átariamojo kaltumà. Vëliau tas pats teisëjas, nagrinëdamas bylà ið esmës, jei nëra pakankamai árodymø ir bûtina iðteisinti kaltinamàjá, pri-valo pripaþinti savo „klaidà“, jog jo vykdoma kontrolë neveiksminga, „nepakankama“. Nors ikiteisminio tyrimo teisëjø iðvados sàlygiðkos, jos vis dëlto siejamos su kaltumo klausimu. Lietuvos BPK ði problema iðspræsta ið dalies: Lietuvos Respublikos BPK 38 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teisëjas, dalyvavæs ikiteisminiame tyrime, negali nagrinëti tos paèios bylos ið esmës, bet tai nereiðkia, kad jis negali nagrinëti kitos bylos ið esmës. Ðiuo atveju situacija paradoksali: teisminë sistema „viena ranka uþdaro kameros duris uþ kaltinamojo nugaros, o kita ranka pasiraðo iðteisinamàjá nuosprendá“ [9, p. 52–53]. Ið tikrøjø to paties teismo vienas teisëjas „kaltina“, o kitas – „iðteisina“, vienas teisëjas sankcionuoja suëmimà, kartu lyg pat-virtindamas, jog remiantis surinkta informacija, galima kalbëti apie asmens kaltumà (infor-macijos yra pakankamai), o kitas teisëjas iðteisindamas verèia suabejoti savo kolega, jo profesionalumu. Iðeitis labai paprasta, taèiau brangi valstybës iþdui – turi egzistuoti dvi ne-priklausomos teisminës struktûros: viena vykdo tyrimo kontrolæ, kita nagrinëja bylà ið es-mës2. Vargu ar tai bus ágyvendinta realiame gyvenime. Vis dëlto manau, kad vadovaujantis

1 Vokietijos baudžiamajame procese teisėtumo principas (vok. Legalitätsprinzip) suvokiamas kitaip nei Lie-

tuvoje. Minėtas principas reiškia, kad prokuratūra, jei yra pakankamos faktinės aplinkybės, privalo imtis priemonių ištirti padarytas nusikalstamas veikas. Vis dėlto, kaip nurodoma vokiškoje teisinėje literatūroje [8; 9], šis principas praktiškai neveikia ir yra dažnai pažeidžiamas, remiantis įstatymo numatytomis išimtimis. Praktikoje dažniausia veikia racionalumo principas (vok. Opportunitätsprinzip), kuris reiškia, kad prieš pradėdamas tyrimą, prokuroras, išnagrinėjęs medžiagą, nusprendžia, ar „verta“ pradėti tyrimą ir kokios „naudos“ jis turės valstybei.

2 Kol kas dviejų teisminės valdžios sistemų buvimas yra principas de lege ferenda, kuris nei vienoje iš egzis-tuojančių legeslatyvinių formų nerealizuotas iki galo. Net Anglijos baudžiamajame procese, kuris yra „arčiausiai“ minėtos idėjos, teisėjas, preliminariai nagrinėjantis bylą, t. y. atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, jei susi-

122

rungimosi proceso principais, reikia uþtikrinti, kad nors ir veikdamas vienoje teisminëje struktûroje, ikiteisminio tyrimo teisëjas vykdytø justicijos funkcijà tik ikiteisminiame tyrime. Jis spræstø ðaliø ginèus, vertintø surinktus duomenis, remdamasis teismine perspektyva, ir pan., likdamas kaip neðaliðkas ir nepriklausomas arbitras. Taip bus uþtikrinta ir lanksti ikiteisminio tyrimo teisëjo veiksmø apskundimo tvarka.

Galiojanèio Lietuvos Respublikos BPK 65 straipsnis reglamentuoja, kad proceso daly-viai ikiteisminio tyrimo teisëjo veiksmus bei nutartis gali apskøsti to paties apylinkës teismo, kuriame jis dirba, pirmininkui. Kyla klausimas, ar apskundimo tvarka yra veiksminga ir neða-liðka (Europos þmogaus teisiø teismas byloje Hauschildtas prieš Daniją (tø paèiø pareigûnø kaltinimo prieþiûros teisëjo ir pagrindinio teisëjo funkcijø vykdymas tam paèiam kaltinama-jam) pareiðkë: „Neðaliðkumas turi bûti vertinamas subjektyviai (bandant nustatyti tam tikro teisëjo tam tikroje situacijoje asmeninius ásitikinimus) ir objektyviai (norint ásitikinti, ar teisëjas teikë pakankamas garantijas, kad bûtø iðvengta teisëtø abejoniø)“ [12, p. 210–211], nes ap-skundþiama tuo paèiu lygmeniu. Lietuvos Respublikos BPK komentaro autoriai teigia, kad tokia apskundimo tvarka garantuoja skundo iðsprendimo operatyvumà ir teismo pirmininko neðaliðkumà, nes jis remsis ástatymu [13]. Neginèydama teisëjo ðaliðkumo klausimo (kiek-vienas teisëjas savo veikloje vadovaujasi ástatymais), noriu atkreipti dëmesá á tai, kad procese vadovaujamasi bendra taisykle: vienos instancijos sprendimas apskundþiamas aukðtesniajai instancijai. Apskundþiant ikiteisminio tyrimo teisëjo veiksmus, to paties apylinkës teismo pirmininkas nëra aukðtesnioji instancija. Apylinkës teismo pirmininkas yra toks pat teisëjas, kaip ir kiti to teismo teisëjai, tik jis yra paskirtas jiems vadovauti (ðiuo atveju vadovavimas susijæs su organizavimu, pavyzdþiui, baudþiamøjø bylø paskirstymu, bet ne kiðimusi á teisëjo veiklà). Patenkindamas proceso dalyvio skundà, apylinkës teismo pirmininkas privalëtø konstatuoti, kad teisëjui nepakanka þiniø, ágûdþiø (praktiniø, teoriniø), kad jis suklydo, yra neteisus. Manau, kad ðiuo atveju negali bûti ir kalbos apie objektyvumà. Be to, Atviros Lietu-vos fondo atlikta teismø bûklës analizë, rodo, kad teisëjai, vadovaudamiesi septintàja Tei-sëjø etikos taisykle: „Teisëjai yra solidarûs, gindami savo kolega nuo pagrástos kritikos“, ne visada sugeba kritiðkai vertinti savo kolegas [14].

Rungimosi procesui bûdingas bruoþas – teisëjo aktyvumas per ikiteisminá tyrimà. Nors procesinis ástatymas nurodo, kad savo iniciatyva ikiteisminio tyrimo teisëjas neatlieka jokiø proceso veiksmø (tyrimo veiksmus atlieka tik tada, kai yra prokuroro praðymas), jo aktyvu-mas pasireiðkia vykdant vadinamuosius tyrimo teisminius veiksmus (galiojanèio BPK 173 str. nustato daugybæ ikiteisminio tyrimo teisëjo teisiø). Vis dëlto ðiuo atveju teisëjas neturi tapti tyrëju, t. y. atlikti visà tyrimà (pvz., ieðkoti árodymø, kelti ir tikrinti versijas), nes tada justicijos ir kaltinimo funkcijos bus sutapatinamos. Minëtus veiksmus ikiteisminio tyrimo teisëjas turi atlikti tik tada, kai yra ðaliø praðymas. Lietuvos BPK ðis principas ðiek tiek iðkreiptas.

Pirma, ikiteisminio tyrimo teisëjui suteikiama ekspertiziø skyrimo funkcija (Lietuvos Respublikos BPK 208–209 str.), kuri já paverèia tyrëju, átraukia á bylos tyrimà: prieð skirdamas ekspertizæ, teisëjas privalo ávertinti, iðanalizuoti, patikrinti tyrimo eigà ir surinktà informacijà. Galiojantis Lietuvos Respublikos BPK suteikia ðalims galimybæ kreiptis á ikiteisminio tyrimo teisëjà ir pateikti klausimus ekspertui – taip yra garantuojamos ðalims lygios ekspertinio ty-rimo galimybës. Vis dëlto bûtina daryti prielaidà, kad ði tezë yra deklaratyvi: ðalia ekspertinio tyrimo atsiduria specialisto atliekamas objektø tyrimas, kuris yra tolygus ekspertizei (Lietu-vos Respublikos BPK 84 str., 89 str.), todël gali kilti klausimas, kada reikia skirti ekspertizæ, o kada – pasinaudoti specialisto pagalba. Þinoma, laikydamiesi proceso ekonomijos principo, prokurorai verèiau pasinaudos specialisto pagalba (taip taupys ir proceso laikà, ir iðlaidas). Be to, elementari procesinë logika reikalauja, kad ekspertizæ skirtø, praneðdamas suintere-suotiems ekspertizës skyrimu proceso dalyviams apie galimybæ pateikti klausimus eksper-tui, tas tyrimo subjektas, kuris atlieka tyrimà, t. y. prokuroras. Manau, kad reikia: a) aiðkiau

klosto tam tikros aplinkybės (pvz., nagrinėjant apeliacijas dėl magistratų teismų sprendimo), gali nagrinėti bylą iš esmės.

123

apibûdinti eksperto ir specialisto padëtá ir vaidmená procese, b) ekspertiziø skyrimo funkcijà suteikti bylos tyrëjui – taip bus „iðsaugotas“ ikiteisminio tyrimo teisëjo „neutralitetas“.

Be to, su praðymu atlikti tam tikrà proceso veiksmà á ikiteisminio tyrimo teisëjà turi teisæ kreiptis tik prokuroras (Lietuvos Respublikos BPK 170 str. 5 d.). Tokia kategoriðka ástatymø leidëjo nuomonë paþeidþia ðaliø procesinio lygiateisiðkumo principà. Ðis principas yra áteisintas Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnyje. Kartais ðis principas vadinamas sąžiningo proceso prin-cipu. Europos Þmogaus Teisiø Teismas atskleidë ávairius sàþiningo proceso principo as-pektus: bûtinumà garantuoti átariamajam (kaltinamajam) teisæ á gynybà, kad asmuo nebûtø provokuojamas padaryti nusikalstamà veikà ir po to baudþiamas, bûtinumà suteikti átaria-majam (kaltinamajam) teisæ uþduoti klausimus kaltinimo liudytojams.

Teisingas ir sàþiningas turi bûti visas procesas: nuo jo pradþios, kuri apima ir duo-menø, reikðmingø nusikalstamai veikai tirti, rinkimà bei tikrinimà, iki galutinio teismo nuo-sprendþio priëmimo. Sàþiningo proceso reikalavimø turi bûti laikomasi atliekant bet koká proceso veiksmà.

Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad baudþiamasis procesas – tai visuomenës apsaugos nuo nusikalstamø veiksmø garantas. Tuo remiantis, galima daryti iðvadà, jog pagrindinis proceso uþdavinys – nukentëjusiojo teisiø apsauga, uþtikrinama prokuroro dalyvavimu, kuriuo palai-komas valstybinis kaltinimas. Kartu baudþiamasis procesas – tai garantija, jog në vienas ne-kaltas asmuo nebus patrauktas baudþiamojon atsakomybën, nebus suvarþyta jo teisë á laisvæ, nebus neteisëtai paskirta bausmë. Bûtent ðiø garantijø suderinamumas ir yra bau-dþiamojo proceso pagrindas. Bûtina atkreipti dëmesá, kad visuomenës apsauga nuo nusi-kalstamø kësinimøsi veiksminga tuomet, kai ji saugoma nuo „tikrø“, o ne nuo „tariamø“ nu-sikaltëliø. Jeigu visuomenë toleruos valstybiniø institucijø savivalæ bent prieð vienà visuome-nës nará, tai tokioje visuomenëje niekas nesijaus saugus. „Tikrus“ nusikaltëlius privalo iðaið-kinti prokuratûra ir ikiteisminio tyrimo pareigûnas. Ástatymas ápareigoja juos surinkti duome-nis, pagrásianèius átarimà arba já paneigsianèius, t. y. ásipareigoja atlikti objektyvø ir neðaliðkà tyrimà. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. geguþës 8 d. nutarime „Dël Lie-tuvos Respublikos operatyvinës veiklos ástatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos BPK 1981 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrëþta bûtinybë garantuoti neðaliðkà procesà: „Tik esant beðaliðkam nusikaltimø tyrimo procesui sukuriamos garantijos objekty-viai, visapusiðkai, vieðai iðnagrinëti ir teisingai iðspræsti bylà teisme“ [15]. Vis dëlto atlikus minëtø pareigûnø veiklos analizæ1, pastebima kaltinimo tendencija – jie labiau linkæ rinkti áta-rimà grásianèius duomenis. Taigi procese iðryðkëja stipresnë kaltinimo „stovykla“. Procesinis ástatymas ikiteisminiame tyrime kaltinimui suteikia daugiau teisiø ir galimybiø rinkti tyrimui svarbià informacijà. Kitaip tariant, pats ikiteisminis tyrimas labiau skirtas informacijai, árodan-èiai kaltinimà, rinkti ir fiksuoti. Kyla klausimas, kaip asmuo gali gintis nuo pareikðto átarimo, neturëdamas lygiø teisiø su kaltintoju. Svarbiausios proceso ðalys yra kaltintojas, atstovau-jantis nukentëjusiojo ir visuomenës interesams, átariamasis (jo gynëjas) ir neðaliðkas teisë-jas. Remiantis ðiuo metu galiojanèiu BPK, á neðaliðkà teisëjà, „arbitrà“, sprendþiant ginèus tarp ðaliø, kreiptis gali tik kaltintojas. Átariamasis ir jo gynëjas, norëdami inicijuoti tam tikrà proceso veiksmà, turi kreiptis á prokurorà, o ðis – á ikiteisminio tyrimo teisëjà. Kodël átariama-jam ir jo gynëjui negali bûti suteikta teisë tiesiogiai kreiptis á ikiteisminio tyrimo teisëjà ir apie tai informuoti prokurorà? Pareikalavæs medþiagos ið prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisëjas priims proceso sprendimà. Be to, su bylos medþiaga jis vis tiek turës susipaþinti, nesvarbu, ar á já kreipsis prokuroras, ar gynyba. Sàþiningas procesas ámanomas tik tuomet, kai ðalims suteikiamos lygios procesinës teisës ir galimybës jas realizuoti. Be to, suteikimas kaltintojui daugiau teisiø paverèia já ne tik proceso „savininku“, bet ir paþeidþia átariamojo procesines garantijas. Manau, kad procesinës garantijos turi bûti pirmiausia susijusios su átariamuoju,

1 Tokia išvada padaryta išanalizavus 20 prokurorų ir 30 ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dirbančių Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone, apklausos duomenis.

124

kitaip baudþiamasis procesas praras savo socialinæ paskirtá, taps ne kovos su nusikalsta-mumu, o susidorojimo priemone.

Panaði situacija susiklosto ir tada, kai apskundþiami ikiteisminio tyrimo pareigûno bei prokuroro veiksmai.

Átariamasis, gynëjas ir kiti proceso dalyviai, nesutikdami su ikiteisminio tyrimo parei-gûno priimtais sprendimais ar atliktais veiksmais, juos gali apskøsti kreipdamiesi á ikiteisminá tyrimà kuruojantá prokurorà. Prokuroro priimtas sprendimas nëra galutinis ir gali bûti ap-skøstas ikiteisminio tyrimo teisëjui. Ikiteisminio tyrimo teisëjui apskundþiami ir prokuroro veiksmai, kurie prieð tai jau yra apskøsti aukðtesniajam prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 62–64 str.). Procesinis ástatymas (Lietuvos Respublikos BPK 64 str. 4 d.) numato kitus prokuroro veiksmø apskundimo bûdus:

• prokuroro nutarimas nuðalinti gynëjà apskundþiamas tiesiogiai ikiteisminio tyrimo tei-sëjui (Lietuvos Respublikos BPK 49 str.);

• asmuo, kurio nuosavybës teisë laikinai apribota, prokuroro nutarimà apskundþia tiesiogiai ikiteisminio tyrimo teisëjui (Lietuvos Respublikos BPK 151 str. 5 d.);

• Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnis suteikia galimybæ apskøsti prokuroro atsisakymà pradëti ikiteisminá tyrimà. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 166 straipsniu, ikiteisminis tyrimas pradedamas, kai ágalioti pareigûnai ant pareiðkimo uþ-raðo rezoliucijà, kurioje turi bûti aiðkiai iðreikðtas sprendimas pradëti ikiteisminá ty-rimà. Apie ikiteisminio tyrimo pradþià turi bûti praneðta pareiðkëjui ið karto po minë-tos rezoliucijos uþraðymo, kad jis galëtø naudotis ástatymo suteiktomis teisëmis ir ga-rantijomis. Jei nusprendþiama atsisakyti pradëti ikiteisminá tyrimà, motyvuoto nuta-rimo nuoraðas siunèiamas pareiðkëjui, taèiau Baudþiamojo proceso kodekse nëra numatyta galimybë (pareiga) iðaiðkinti pareiðkëjui jo teisæ apskøsti ikiteisminio tyrimo pareigûno ar prokuroro nutarimus. Ástatymas taip pat nenumato galimybës apskøsti ikiteisminio tyrimo pradþià. Kyla klausimas, ar asmuo, dël kurio pradedamas ikiteis-minis tyrimas, gali já apskøsti, jei gali, tai kokia apskundimo tvarka. Kol kas tai galio-janèio BPK spraga. Prokuroro nutarimas atsisakyti pradëti ikiteisminá tyrimà apskun-dþiamas tiesiogiai ikiteisminio tyrimo teisëjui;

• Lietuvos Respublikos BPK 215 straipsnis suteikia teisæ átariamajam, jo atstovui ar gynëjui kreiptis tiesiogiai á ikiteisminio tyrimo teisëjà dël pernelyg ilgos ikiteisminio ty-rimo trukmës;

• Lietuvos Respublikos BPK 418 straipsnis suteikia galimybæ nukentëjusiajam, nesutin-kanèiam su prokuroro sprendimu baigti procesà teismo baudþiamojo ásakymo prië-mimu, skøstis tiesiogiai ikiteisminio tyrimo teisëjui.

Kyla klausimas, kodël ástatymø leidëjas taip diferencijuoja proceso veiksmus ir jø ap-skundimo tvarkà. Juk procesas „nenukentës“, jei „nuskriaustoji“ ðalis kreipsis tiesiogiai á iki-teisminio tyrimo teisëjà ir apie tai praneð tyrimà kontroliuojanèiam prokurorui.

Pagal naujàjá BPK, ikiteisminá tyrimà organizuoja prokuroras, vadovaudamasis dalinio duomenø tyrimo slaptumo, proceso formos laisvumo principais, pavyzdþiui: vadovaudama-sis Lietuvos Respublikos BPK 181 straipsniu, prokuroras turi teisæ neleisti gynëjui susipaþinti su ikiteisminio tyrimo medþiaga ar jos dalimi, jeigu, jo manymu, toks susipaþinimas galëtø pakenkti tyrimo sëkmei. Vienas ið veiksmingo teisës á gynybà realizavimo aspektø – þinoji-mas, kuo esi átariamas, ir galimybë patikrinti pateiktø átarimø bei turimos kaltinimo informa-cijos pagrástumà ir teisëtumà.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandþio 18 d. ásakymu Nr. I–58 patvirtintø Rekomendacijø dël proceso dalyviø susipaþinimo su bylos medþiaga ikiteisminio tyrimo metu 3 dalies 14 punkte nurodyti pagrindai, kuriais remiantis netenkinamas pateiktas praðymas dël galimo pakenkimo ikiteisminio tyrimo sëkmei1 [16]. Vienas ið nurodytø pa-

1 Kol kas praktikoje darbuotojai laikosi tokios nuostatos: su ikiteisminio tyrimo medžiaga, išskyrus nuken-

tėjusiųjų, liudytojų duomenis, leidžiama susipažinti visiems suinteresuotiems asmenims, pateikusiems laisva for-

125

grindø – galimybë, kad átariamieji pakeis savo parodymus, remdamiesi liudytojø (nukentëju-siøjø) parodymais. Nemanau, kad toks pagrindas yra rimtas, nes tokios galimybës rizika nuolat egzistuoja. Dar vienas pagrindas toks: „Kai praðymà pateikæs proceso dalyvis praðo susipaþinti su procesiniø prievartos priemoniø, numatytø Lietuvos Respublikos BPK 154–160 straipsniuose, taikymo jam neþinant duomenimis, jei priemoniø taikymas dar nebaigtas ar susipaþinimas su taikytinomis priemonëmis gali pakenkti tyrimo sëkmei“ (pvz., Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnis „Laikinas nuðalinimas nuo pareigø ar laikinas teisës uþsiimti tam tikra veikla sustabdymas“). Kaip gali bûti taikoma ði procesinës prievartos priemonë be átariamojo þinios?

Nepaisant jau minëtø kai kuriø spragø, toks ástatymø leidëjo sprendimas yra ið dalies pagrástas, jo logikà lemia pats gyvenimas (ypaè jei kalbama apie organizuoto nusikalsta-mumo tyrimà).

Rungimosi procese bûtina garantuoti ðaliø „procesinæ saviveiklà“, t. y. suteikti gali-mybæ kaltinimui, gynybai ir nukentëjusiajam dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisëjo atlieka-muose tyrimo (tardymo) veiksmuose. Bûtent ikiteisminiame tyrime formuojasi svarbiausi teisminiai árodymai (ikiteisminio tyrimo teisëjas informacijà, kaip árodymà, vertina remdama-sis teismine perspektyva). Toks ðaliø dalyvavimas svarbus dël keliø prieþasèiø:

• Ðalys gali tiesiogiai (betarpiðkai) susipaþinti su árodymais; • Suteikia tyrimui lankstumo ir operatyvumo, nes árodymø tyrimo procese dalyvauja

suinteresuotos ðalys: prokuroras, gynyba, nukentëjæs asmuo. Ðaliø dalyvavimas ikiteisminio tyrimo teisëjo atliekamuose veiksmuose garantuoja

„tikrà lygybæ ir rungimàsi“. Prokuroro (kaltintojo) ápareigojimas supaþindinti átariamàjá bei jo gynëjà su visa surinkta medþiaga iki teismo gali pakreipti „jëgø balansà“ gynybos naudai, t. y. gynyba disponuos savo surinkta ir „procesinio prieðininko“ surinkta informacija, o kaltin-tojas þinos tik tuos faktus, kuriuos pats surinko. „Gryname“ rungimosi procese iðeitis yra la-bai paprasta – gynybai leidþiama daryti viskà, ko ji nori, bet nerodyti nieko, iðskyrus tai, kà pati pamatys. Kaip jau minëjau, Lietuvos baudþiamasis procesas nëra tik rungimosi proce-sas (jame ðalia egzistuoja ir tardymo (inkvizicinio), ir rungimosi proceso elementai), todël ið-eitis kitokia: ástatymas nustato informacijos rinkimo bûdus, taèiau kartu ápareigoja prokurorà, gynybai pareikalavus, pateikti surinktà medþiagà. Tam tikrais atvejais gynybos susipaþini-mas su kaltinimo informacija yra bûtinas, pavyzdþiui, kai sprendþiamas suëmimo pratæsimo klausimas. Ðiuo klausimu aiðkiai pasisakë Europos þmogaus teisiø teismas byloje Lami prieš Belgiją (kaltinamojo negalëjimas susipaþinti su teismo, sprendþianèio jo provizorinio ákali-nimo klausimà, bylos medþiaga): „Teismas konstatuoja, kad (…) ieðkovo advokatas nega-lëjo, remdamasis ástatymo teismine interpretacija, susipaþinti su jokia bylos medþiaga, todël negalëjo argumentuotai paneigti sprendimø ar samprotavimø, kuriuos prokuratûra grindë, remdamasi kai kuriais dokumentais. Beje, kaltinamajam toks susipaþinimas buvo bûtinas proceso sprendþiamojoje stadijoje, kai teismai turëjo nuspræsti, pratæsti ar nutraukti ákali-nimà. (…) Tarp bûtinybës ákalinti ávertinimo ir vëliau nustatytos kaltës yra toks glaudus ryðys, kad bûtø neámanoma neleisti susipaþinti su dokumentais. (…) Procedûra neuþtikrino prie-moniø lygybës, todël realiai nebuvo rungtyniðka“ [12, p. 146–148]. Taigi manau, kad to-kiame morfologinio tipo procese kaip Lietuvos bûtina suteikti gynybai daugiau teisiø, kartu ir teisæ susipaþinti su ikiteisminio tyrimo medþiaga. Galima sutikti, kad dël spartaus organi-zuoto nusikalstamumo augimo átariamajam galima neleisti susipaþinti su medþiaga, bet tik tada, jei yra rimtas pagrindas, nenuginèijami árodymai, kad toks susipaþinimas pakenks ty-rimui. Baudþiamajame procese gynëjas turi bûti ne átariamojo „bendrininkas“, bet pagalbi-ninkas ar patikëtinis. Juk jis suteikia átariamajam kvalifikuotà ir bûtinà teisinæ pagalbà, pa-deda vykdyti teisingumà. Tada, jei gynëjas elgiasi pagal gynëjø profesinës etikos reikalavi-

ma parašytą prašymą. Tokia nuostata grindžiama trumpu naujojo BPK galiojimu, bendros praktikos nebuvimu ir savotišku nesiorientavimu. Kaip teigia praktikai, BPK normos taikomos pagal principą „kas kaip supranta“.

126

mus, jam turi bûti suteikta teisë susipaþinti su ikiteisminio tyrimo medþiaga, ir jis turi bûti áspëtas, kad tam tikri faktai ar aplinkybës liktø átariamajam ir kitiems asmenims neþinomi.

Ikiteisminio tyrimo teisëjo aktyvumas sàlygoja proceso humaniðkumà: teisëjas akty-vus, gindamas átariamojo teises á nelieèiamybæ, á laisvæ ir pan., pavyzdþiui, sankcionuojant procesinës prievartos priemones. Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos 5 straipsnyje áteisintas vienas svarbiausiø asmens teisiø gynimo principø, interp-retuotas ir Lietuvos Respublikos BPK: asmens laisvë gali bûti suvarþoma, remiantis tik ásta-tymo numatytais pagrindais, be to, garantuojama galimybë kreiptis á neðaliðkà teisëjà, arba pareigûnà, kuriam ástatymas suteikë teisæ vykdyti teismines funkcijas, kad ðis greitai priimtø sprendimà dël sulaikymo ar suëmimo teisëtumo ir, jei asmuo kalinamas neteisëtai, nu-spræstø já paleisti. Manau, kad ðiuo atveju realizuojama teisingumo vykdymo funkcija, ga-rantuojanti, kad asmeniui, kurio kaltumas nëra galutinai árodytas, nebus neteisëtai atimta laisvë.

Naujajame BPK grieþèiausiø kardomøjø priemoniø, ribojanèiø þmogaus laisvæ, skyrimà sankcionuoja arba ikiteisminio tyrimo teisëjas, arba teismas. Toks sprendimas yra logiðkas, bûtinas ir grindþiamas rungimosi proceso principais, nes ikiteisminio tyrimo pareigûnas ir prokuroras yra proceso ðalys, todël gali bûti suinteresuoti intensyvesnës prievartos taikymu. Aiðku tai, kad konstitucinis teisës átvirtinimas dar nereiðkia jos absoliutumo. Ástatymo numa-tytais atvejais ðios teisës gali bûti suvarþomos: jas suvarþyti galima ástatymu tik tiek, kiek toks suvarþymas atitinka ðiø teisiø pobûdá, ir tik dël visuotinës gerovës skatinimo demokrati-nëje visuomenëje.

Vadovaudamasis tarptautiniais teisës aktais [17; 18; 19], Konstitucija, siekdamas uþtik-rinti pilieèiø teisiø ir laisviø apsaugà, ástatymø leidëjas ápareigoja visus pareigûnus (tarp jø ir ikiteisminio tyrimo teisëjà), skirianèius kardomàsias priemones ir atliekanèius proceso veiksmus, laikytis proporcingumo principo, kuris áteisintas ir Lietuvos Respublikos BPK 10 straipsnyje. Vieno autoriaus teigimu, „proporcingumas ávardija pagrindinæ teisëtumo kon-cepcijà, sustiprinanèià individualiø teisiø apsaugà ir nacionaliniu, ir daugiau nei nacionaliniu lygiu.“ Jis taip pat pripaþino, kad „sunku abstrakèiai apibrëþti tikslià ðio principo reikðmæ ir apimtá“ [20, p. 45–50]. Proporcingumo principo koncepcija ne vienà kartà buvo remtasi Eu-ropos Teisme, taèiau jos apibrëþiamas turinys priklauso nuo konteksto. Pavyzdþiui, byloje C-66/82 Fromancias buvo pateiktas toks trumpas teiginys: „Kad bûtø nustatyta, ar Bendrijos teisës nuostata neprieðtarauja proporcingumo principui, pirmiausia reikia iðsiaiðkinti, ar joje numatytos priemonës tikslui pasiekti atitinka paties tikslo svarbà ir, antra, ar jos tikrai yra bû-tinos tam tikslui pasiekti“ [20]. Manau, kad ðiuo teiginiu galima remtis ir apibrëþiant propor-cingumo principà Lietuvos baudþiamajame procese.

Minëto principo taikymo esmë: • tikslo, kurio siekiama taikant procesinës prievartos priemonæ, neámanoma pasiekti ki-

tais bûdais; • pats siekiamas tikslas yra tikrai svarbus, ir jo siekimu gali bûti pateisinama bûtinybë

suvarþyti þmogaus teises; • prievartos taikymas neuþtrunka ilgiau, negu bûtina siekiant ðio tikslo [19]. Dar viena proceso humaniðkumui svarbi procesinës prievartos priemonë, ástatymø lei-

dëjo neátraukta á procesinës prievartos priemoniø sàraðà, – tai gynëjo nuðalinimas (Lietuvos Respublikos BPK 49 str.).

Gynëjas – tai atsakomybën traukiamo asmens (átariamojo, kaltinamojo) atstovas, jo teisëtø norø reiðkëjas, kuris visomis iðgalëmis privalo padëti savo ginamajam, uþtikrinti, kad pastarasis netaptø beteisiu baudþiamojo persekiojimo subjektu, kad nebûtø paþeistos jo tei-sës.

Gynëjo nuðalinimà galima ávardyti kaip prievartos priemonæ todël, kad tiesiogiai kësi-namasi paþeisti Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktà, Pilietiniø ir politiniø teisiø pakto 14 straipsnio 3 dalies d punktà. Taip suvarþoma asmens konstitucinë teisë – Lietuvos Res-

127

publikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostata, leidþianti atsakomybën patrauktam asmeniui gintis per savo pasirinktà gynëjà.

Ástatymø leidëjas, siekdamas iðvengti teisës á gynybà paþeidimo, gynëjo nuðalinimo prieþastimi laiko neteisëtas gynybos priemones. Taèiau procesiniame ástatyme nëra api-brëþta, kokios gynybos priemonës yra teisëtos, o kokios – neteisëtos, nëra në vieno kriteri-jaus, kuriuo remiantis vertinamas neteisëtumo laipsnis ir galvojama, kad yra pagrindas ðiai kraðtutinei priemonei taikyti. Kol kas gynybos priemoniø neteisëtumo vertinimo kriterijus pri-klauso nuo prokuroro nuomonës, nes gynëjas nuðalinamas, remiantis prokuroro nutarimu.

Europos þmogaus teisiø teismas byloje Poitrimolas prieš Prancūziją (apeliacinio teismo prieðtaringas nuosprendis, nuteisiantis kaltinamàjá, sàmoningai neatvykusá á teismà, ir nelei-dþiantis, kad jam atstovautø advokatas, – kasacinis skundas nepriimtas, nes laikyta, kad kaltinamasis slapstosi) konstatavo: „Kiekvieno ginamojo teisë bûti veiksmingai ginamam ad-vokato, oficialiai paskirto, jei reikia, nors ir neabsoliuti, yra vienas ið fundamentaliø teisingo proceso elementø. Kaltinamasis nepraranda ðios teisës vien dël to, kad nedalyvauja pro-cese“ [12, p. 306–307]. Kaip matyti ið pateikto pavyzdþio, Prancûzijos teismas nubaudë kal-tinamàjá, vengiantá atvykti á teismà. Europos þmogaus teisiø teismas pabrëþë, kad teisë á gy-nybà, nors ir neabsoliuti, taèiau turi bûti uþtikrinta visais ámanomais bûdais.

Noriu atkreipti dëmesá, kad gynëjo nuðalinimas, kaip procesinës prievartos priemonë, taikoma gynëjui, paþeidusiam sàþiningo proceso ir profesinës etikos taisykles. Taèiau ið tik-røjø yra nubaudþiamas átariamasis, kuris negali naudotis kvalifikuota teisine gynëjo pagalba. Susidaro dviprasmiðka padëtis: taip suvarþoma átariamojo teisë á gynybà, bet negalima leisti dalyvauti procese gynëjui, kuris vykdo teisei prieðingà veikà ar palengvina jos vykdymà. Ástatymas nenumato, kad nuðalinus gynëjà, prokuroras privalo uþtikrinti kito gynëjo, kurá pa-skirtø ið valstybës mokamø gynëjø ar kurá pasirinktø pats átariamasis, dalyvavimà. Taigi áta-riamasis lieka vienas, nors jam bei jo gynëjui ástatymø leidëjas suteikia galimybæ apskøsti prokuroro nutarimà neðaliðkam ikiteisminio tyrimo teisëjui, laikantis procesinës tvarkos ir pagrindø (skundþiamas tik procesinis sprendimas nuðalinti gynëjà; ði teisë suteikta tik gy-nëjui ir jo ginamam (átariamam) asmeniui, prokuroras neturi teisës apskøsti ikiteisminio ty-rimo teisëjo nutarties, kuri yra galutinë ir neskundþiama). Bet, kaip þinia, apskundimo proce-sas sprendimo vykdymo nesustabdo (jei prokuroras nenuspræs kitaip), todël tokiais atvejais visø pirma bûtina, kad prokuroro nuomonë bûtø pagrásta, pavyzdþiui, gynëjui pareikðtas áta-rimas dël bendrininkavimo nusikalstamoje veikoje arba átarimas padëjus ginamajam tæsti nusikalstamus veiksmus, antra, ikiteisminio tyrimo pareigûnas ar prokuroras, atliekantis ty-rimà, turi neatlikti jokiø proceso veiksmø, susijusiø su átariamuoju, kol nebus iðspræstas gy-nëjo nuðalinimo klausimas.

Ikiteisminio tyrimo teisëjas uþtikrina ir nukentëjusiojo (Lietuvos baudþiamajame pro-cese jis atlieka ir privataus kaltintojo funkcijas), civilinio ieðkovo, civilinio atsakovo teisëtø interesø gynimà, taip pat garantuoja kaltintojo teises, nepaisydamas to, kad jis yra valstybës tarnautojas, teisëtø interesø apsaugà. Taèiau ðiuo atveju jis turi bûti labai „atsargus“ ir nepa-þeisti trapaus ðaliø lygybës balanso.

Iðsami ikiteisminio tyrimo teisëjo instituto analizë neámanoma be tam tikrø statistiniø duomenø analizës.

Vilniaus miesto apylinkës teismuose buvo atliktas tyrimas, per kurá buvo analizuojama ikiteisminio tyrimo teisëjø veikla1. Visuose Vilniaus miesto apylinkës teismuose „situacija pa-naði“. Daþniausia á ikiteisminio tyrimo teisëjà kreipiamasi su praðymais sankcionuoti labiau-siai asmens teises varþanèias procesinës prievartos priemones, reèiau – su praðymu atlikti proceso veiksmà. Kaip pavyzdys nagrinëjamas I apylinkës teismo ikiteisminio tyrimo teisëjø darbo ataskaita (ðio teismo veiklos teritorija didþiausia, jame dirba keturi ikiteisminio tyrimo teisëjai).

1 Buvo išanalizuota 300 baudžiamųjų bylų, kurios perduotos ikiteisminio tyrimo teisėjams nagrinėti nuo 2003

m. gegužės 1 d. iki lapkričio 18 d.

128

Per pirmàjá pusmetá nuo naujojo BPK ásigaliojimo, t. y. iki 2003 m. liepos 1 d., su ávai-riais praðymais á ikiteisminio tyrimo teisëjus buvo kreiptasi 615 kartø, per antrà pusmetá, kuris dar nesibaigë, kreiptasi 777 kartø. Daþniausia kreipiamasi dël suëmimo, telefoniniø pokalbiø klausymo ir kratø atlikimo sankcionavimo. Maþiausiai kreiptasi dël ekspertiziø skyrimo, nu-ðalinimo nuo pareigø, laikino nuosavybës teisiø suvarþymo sankcionavimo. Nebuvo në vieno praðymo inicijuoti bent vienà proceso veiksmà (pvz., apklausà). Matyt, iki galo nesu-vokta ikiteisminio tyrimo teisëjo padëtis procese ir jo padëties svarba, ypaè susijusi su as-mens teisiø gynimu.

Per tiriamàjá laikotarpá á ikiteisminio tyrimo teisëjà su ávairiais skundais buvo kreiptasi 91 kartà: daþni skundai dël neteisëtø ikiteisminio tyrimo pareigûnø veiksmø (22 skundai), dël prokuroro nuðalinimo (4 skundai), dël nutarimo panaikinimo (53 skundai), dël neleidimo su-sipaþinti su bylos medþiaga (2 skundai), dël kardomosios priemonës sàlygø pakeitimo (1 skundas), dël nutarimo nepradëti ikiteisminio tyrimo (3 skundai), dël ðaliðko ikiteisminio ty-rimo atlikimo (4 skundai). Tik du kartus buvo kreiptasi á teismo pirmininkà apskundþiant iki-teisminio tyrimo teisëjø nutartis (abu skundai atmesti). Ið visø pateiktø skundø ikiteisminio ty-rimo teisëjai patenkino 26 pareiðkëjø skundus. Baudþiamøjø bylø analizë rodo, kad daþniau-sia skundai netenkinami dël tokiø prieþasèiø:

I. Paduoti, paþeidþiant proceso tvarkà: kreipiamasi ið karto á ikiteisminio tyrimo teisëjà, prieð tai prokuroro veiksmø neapskundus aukðtesniajam prokurorui (apie 80 proc.). Toká proceso tvarkos paþeidimà sàlygoja kelios prieþastys: • prokurorai, priimdami proceso sprendimus ar atlikdami veiksmus, neiðaiðkina

proceso dalyviams apskundimo teisës ir tvarkos; • nepalankus poþiûris á prokuratûros darbuotojus ir jø neðaliðkumà, dël to asmuo

ieðko neðaliðko teisëjo pagalbos. II. Pareiðkëjai nenurodo prieþasèiø arba nepateikia svarbiø duomenø, dël kuriø

prokuroras turi bûti nuðalintas, arba nenurodo skundo dalyko. Tai rodo arba as-mens nesugebëjimà iðdëstyti savo minèiø, arba taip bandoma laimëti laiko, sie-kiama „nubausti“ prokurorà, arba yra kitos individualios prieþastys.

Ið visø pateiktø praðymø sankcionuoti suëmimà atmesta 7 proc. praðymø, kuriø neten-kinimo prieþastimis, kaip pagrástai nutartyse nurodo teisëjai, laikytinos ðios aplinkybës: kaip pagrindà skirti suëmimà prokurorai daþnai nurodo asmens ankstesná teistumà, atsisakymà duoti parodymus arba savo kaltës neigimà (matyt, ðiuo atveju yra pamirðtama apie nekal-tumo prezumpcijà), galimø bendrininkø ar paèiø átariamøjø paieðkà (nors byloje apie tai faktø nëra). Kartais praðoma skirti suëmimà asmeniui, kuriam átarimas net nepareikðtas. Analizuojant baudþiamàsias bylas, susiklostë nuomonë, kad suëmimas (ar jo paskyrimo grësmë) asmeniui taikomas kaip viena ið „sàþiningø“ parodymø gavimo priemoniø, o tai sà-lygoja teisëtumo principo paþeidimà.

Taigi galima teigti, kad ikiteisminio tyrimo teisëjo instituto svarba baudþiamajame pro-cese akivaizdi: kol kas jam tenka aiðkinti proceso dalyviams jø teisæ apskøsti pareigûnø pro-ceso sprendimus bei apskundimo tvarkà. Vis dëlto á já kreipiamasi kaip á neðaliðkà arbitrà, ti-kintis, kad bus iðspræstas dviejø ðaliø ginèas, nors iki galo nesuvokiama jo kompetencija bei galimybës (kai kurie ikiteisminio tyrimo pareigûnai ikiteisminio tyrimo teisëjà laiko „pagalbi-ninku“ kovoje su nusikaltëliais).

Iðvados

1. Ikiteisminio tyrimo teisëjo institutas baudþiamajame procese yra svarbus þmogaus teisiø gynimo garantas.

2. Vykdydamas ikiteisminio tyrimo teisëtumo kontrolës funkcijà, ikiteisminio tyrimo teisëjas uþtikrina, kad nebûtø paþeisti procese dalyvaujanèiø asmenø teisëti interesai, kad procese dalyvaujantys asmenys laikytøsi galiojanèiø ástatymø, t. y. uþtikrina proceso teisë-

129

tumà. Ikiteisminio tyrimo teisëjo priimami sprendimai susijæ su asmens kaltumo klausimu, t. y. jie priimami atsiþvelgiant á aplinkybes, leidþianèias daryti prielaidà, jog asmuo gali bûti kaltas. Ið tikrøjø jis konstatuoja, ar buvo (nebuvo) paþeistos asmens teisës, ar yra pakanka-mas pagrindas skirti procesinës prievartos priemones arba nagrinëti bylà teisme, vertina pateiktà informacijà, remdamasis teismine perspektyva, vykdo justicijos funkcijà ikiteismi-niame tyrime.

3. Teisminës valdþios dalyvavimas ikiteisminiame tyrime – rungimosi garantas, taèiau tam tikrais atvejais ikiteisminio tyrimo teisëjo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime kelia grësmæ rungtyniðkumui. Svarbu, kad vykdydamas tyrimo teisëtumo kontrolæ, ikiteisminio tyrimo tei-sëjas pats netaptø tyrëju, neperimtø prokuratûros funkcijø, netaptø vienos ið ðaliø „pagalbi-ninku“. Jis turi iðlikti nepriklausomas, neðaliðkas, palaikyti ir uþtikrinti trapø „jëgø“ (procese dalyvaujanèiø ðaliø) balansà – asmená ginti nuo valstybës pareigûnø savivalës, kartu ir ne-leisti pilieèiø nepagarbos valstybës pareigûnams.

4. Ikiteisminio tyrimo teisëjo instituto atsiradimas dar neiðsprendþia visø ðiame straips-nyje nagrinëjamø þmogaus teisiø gynimo problemø. Baudþiamojo proceso kodekse esan-èios spragos (pvz., procesinio lygiateisiðkumo paþeidimas, suteikimas prokurorui teisës priimti sprendimà dël ikiteisminio tyrimo pabaigos ir bylos perdavimo teismui) neleidþia iki-teisminio tyrimo teisëjui visapusiðkai realizuoti savo galimybiø ir uþtikrinti proceso teisëtumo.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Mūsų saulužė, 2002. 2. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius, 2000. 3. Нажимов В. П. Типы, формы и виды уголовного процесса. – Москва, 1997. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d.

referendume. – Vilnius, 1995. 5. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. liepos 17 d. JTO diplomati-

nėje įgaliotų atstovų konferencijoje, skirtoje Baudžiamajam teismui įsteigti. 6. Goda G. Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai. – Saulužė, 1997. 7. Головко Н. В. Дознание и предварительное следствие в уголовном процессе Франции // Государство и право. 2000. No. 2.

8. Birkmeyer K. Das deutsche Strafprozessrecht. – Berlin, 1898. 9. Смирнов А. В. Модели уголовного процесса. – Санкт-Петербург: Наука, Альфа, 2000.

10. Allen F. A Crisis in the Criminal Law? Reflections on the Rule of Law // Mercer Law Review. – Москва: Юрлитинформ, 2001. No. 43.

11. Valstybės žinios. 2002. Nr. 17–649. 12. Berger V. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. – Vilnius: Pradai, 1997. 13. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. – Vilnius, 2003. I–IV dalys. 14. http: www.osf.lt/lt/main.htm 15. Valstybės žinios. 2000. Nr. 39–1105. 16. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I–58 patvir-

tintos „Rekomendacijos dėl proceso dalyvių supažindinimo su bylos medžiaga“. http://litlex.ltu.lt 17. Valstybės žinios. 2000. Nr. 96–3016. 18. Valstybės žinios. 2001. Nr. 17. 19. Valstybės žinios. 2002. Nr. 77–3288. 20. User J. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai. – Naujoji Rosma, 2001. 21. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija. – Vilnius: Eugrimas,

2003. 22. Донна Гомьен, Дэвид Харрис, Лео Зваак. Европейская конвенция о правах человека и

Европейская социальная хартия: право и политика. – Москва, 1998. 23. Права человека / Ред. А. Д. Гусева, Я. С. Яскевич. – Минск: Тетра-Системс, 2002. 24. Тоффлер Э. Третья волна. – Москва, 1999.

130

♦♦♦

Pre-trial Judge – the Guarantor of Human Rights

Doctoral Candidate Marina Gušauskienė

Law University of Lithuania

Keywords: pre-trial judge, the right of defence, human rights, criminal procedure, principles of law.

SUMMARY

In all states, human rights have historical and cultural roots, but nowadays the protection of

human rights constitutes one of the most important tasks of penal procedure (as well as other fields of law). Matters that fall under criminal procedure are particularly subject to the threat of human rights violations. To prevent them and at the same time to protect the parties to the proceedings from uncontrolled decisions of public officials, the institute of a pre-trial judge was introduced in criminal procedure.

The model of the institution of a pre-trial judge was introduced in criminal procedure by the 1808 Criminal investigation Code (Le Code D,instruction criminelle), which replaced the inquisitorial procedure, which meant that the function of crime investigation was transferred to a pre-trial judge (who was still a public official). This separated the functions of investigation and prosecution. However, in practice the importance of the prosecutor’s office to a pre-trial judge was so great that the new model had little difference from inquisitorial procedure.

Nowadays the institute of pre-trial judge exists in practically all procedures of morphological type; analogous institutes can be found worldwide, however the judge’s procedural status and functions are determined by the dominant principles of national law.

The institute of pre-trial judge in criminal procedure is an important safeguard of human rights.

A pre-trial judge ensures the legality of pre-trial investigation. This function enables a pre-trial judge to prevent violation of legitimate interests of the parties and infringement of law. In other word, a pre-trial judge ensures the civic interests during a process. Although the judge’s decisions focus on the issues of guilt, in principle a pre-trial judge concludes whether human right have (or have not) been violated and there is a sufficient cause to apply procedural measures or to initiate a court hearing, as well as evaluates the information that has been presented in the light of a potential court hearing.

The presence of the judiciary at the pre-trial stage provides for competition, however, in certain cases this presence poses threat to competition. It is important for a pre-trial judge not to become an investigator while carrying out the control function of the legality of investigation, and to retain an independent and unbiased arbiter.

The introduction of the institute of pre-trial judge has not solved all the problems in the area of human rights protection. Loopholes of procedural law (e. g. violation of the principle of procedural equality), prevents a pre-trial judge from a full realization of her/his possibilities and ensuring procedural legality.

131

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 132–140

V. TEISĖS TEORIJA ИСТОЧНИКИ ПРАВА В НЕМЕЦКОЙ ПРАВОВОЙ СИСТЕМЕ:

ПОНЯТИЕ И ВИДЫ

Доц. Др. Игорь Петрович Антонов Rusijos VRM Valdymo akademijos Valstybës ir teisës disciplinø katedra Usaciovag. 19/3–68, 119048 Maskva Telefonas 9 810 7156 81 84 Pateikta 2004 m. birželio 3 d. Parengta spausdinti 2004 m. spalio 4 d.

Ключевые слова: источник права, форма права, немецкая правовая система.

Анализ проблем, связанных с теориями происхождения права, категорий «правосознание» и «правопонимание» неизбежно приводит юриста-исследо-вателя к решению производного вопроса о понятиях «форма права», «источ-ник права» и их соотношения [1, с. 86–225].

В романо-германской правовой семье до сих пор нет единого определе-ния источников права и единого представления о них. Разнообразие истори-ческих, национальных и этнических различий в странах романо-германского права, особенности их политических и правовых культур, а также совокуп-ность различных субъективных и объективных факторов явились основным препятствием для юристов-компаративистов, теоретиков и практиков в их многолетних спорах о том, что же такое «источник права».

Изложить принятую в романо-германской правовой семье теорию источ-ников права, как отмечал Р. Давид, – «нелегкое дело», поскольку правовые системы названной правовой семьи многочисленны и каждая из них обладает присущими только ей особенностями. Способ, с помощью которого можно от-ветить на поставленный вопрос, «может зависеть от отрасли права, в отноше-нии которой он поставлен. Этот ответ в известной степени зависит от психо-логии и от личного темперамента каждого автора. Он менялся в разные эпохи и в зависимости от философских тенденций, господствующих в данный мо-мент» [2, с. 118].

Отсутствие единого представления об источниках права романо-герман-ской правовой семьи, а вместе с ним и единого их определения1 вовсе не означает того, что среди исследователей отсутствует общее о них и их спе-цифике представление [4, с. 14–28].

В научной литературе понятие «источник права» рассматривается в двух аспектах: в широком – как причины и закономерности правообразования или происхождения права, и в узком - как способа закрепления и существования

1 Изучая соотношение понятий «форма права» и «источник права» С. В. Бошно систематизирует

позиции исследователей, выделяя при этом: а) отождествление понятий и б) уравнивание понятий в различных вариантах [3, с. 15–22].

132

норм права. В широком понимании источник права исследуется с материаль-ной и с формально-юридической точек зрения.

Более точно об источниках права следует говорить, видимо, в смысле социальных факторов, которые определяют появление и действие права, среди которых выделяют материальные, духовные и культурные условия жизни общества [5, с. 97–102]. С позиций познания права под источниками права понимают исторические памятники, археологические и этнографиче-ские находки, судебные речи, юридическую практику, труды юристов и т.д.

В формально-юридическом смысле источник права – это то, что содер-жит нормы права, которые регулируют правоотношения субъектов, и в этом случае целесообразно использовать понятие «форма» права [6, с. 3–15]. А поскольку источники права предполагают «способы формирования юридиче-ских норм, т.е. приемы и акты, посредством которых эти нормы вызываются к жизни, становятся составной частью позитивного права и обретают статус «норм закона» [5, с. 97–98], поскольку особый интерес вызывают ответы на вопросы: в чем проявляется социальная обусловленность и сущность права; какова роль правосознания в этом процессе и от чего зависит внешняя форма выражения права?

Как все происходящее в окружающей нас действительности возникает по причине внешней необходимости, так и право возникает из необходимости управления социальными процессами и регулирования отношений между ин-дивидами. Право всегда социально обусловлено. В научной литературе обычно выделяют три основных вида такой обусловленности:

1) юридическая форма придается уже сложившимся общественным отно-шениям, содержание которых составляют взаимные права и обязанно-сти сторон, т.е. реально возникшие правоотношения, наиболее часто находящие свое выражение в экономической сфере;

2) на основе познания прогрессивных тенденций общественного разви-тия государство может закрепить или признать в источниках права еще не сложившиеся полностью отношения, способствуя их становле-нию и утверждению в общественной жизни;

3) юридическая практика может служить основой возникновения права [7, с. 6–12; 8, с. 2–4].

Следовательно, право имеет своим источником (в широком смысле) об-щественные отношения, объективная потребность в регулировании которых возникает в процессе развития общества. Для придания определенному типу социальных связей установленного варианта поведения необходимо устано-вить общее для всех участников отношений правило, которое, приобретая форму всеобщности, становится законом или иным источником права. Но для этого в правосознании законодателя должны найти свое отражение идеи, взгляды и представления, способствующие формированию мнения относи-тельно установления от имени государства требуемой правовой нормы или санкционирования уже сложившегося в системе правоотношений правила по-ведения.

Точка зрения законодателя связана не только с объективными, но и с субъективными факторами. Находя свое выражение в нормативно-правовом акте, она выступает в качестве воли законодателя, его знаний, опыта, отно-шения, а, следовательно, и уровня правосознания как элемента правовой культуры. Таким образом, право, выраженное в форме общественного созна-ния в целом и в правосознании в частности, представляет собой практическое осознание реальной действительности, оценочно-духовное освоение общест-венного бытия [7, с. 6]. В этой связи можно говорить о внешней и внутренней формах права (или соответственно об объективном и субъективном праве), понимая под внешней – закрепленные в источниках установленные правила поведения, а под внутренней – субъективные (личные) права физических и

133

юридических лиц, т.е. определенные нормой права границы и масштаб пове-дения, меру свободы, а также установление иерархии норм в системе права [9, с. 45–98]. Признанные государством субъективные права охраняются и защищаются им.

Такое деление права на объективное и субъективное коренится в самой жизни. Поэтому нужно всегда знать, в каком смысле идет речь о праве: то ли в значении правовых норм, содержащихся в формально-юридическом пони-мании; то ли в совокупности прав участников правоотношений. Это связано не только с познавательной, но и с практической точкой зрения. С одной сто-роны, выявляется относительная независимость объективного права от чело-века как прямого или косвенного участника правотворческого процесса, а с другой – относительная независимость субъективного права от того, кто им обладает, так как своими правами можно пользоваться, не нарушая прав дру-гих. Следовательно, воля законодателя не может существовать и воплощаться в жизнь без взаимодействия объективного и субъективного права.

Взаимосвязь и взаимозависимость внешней и внутренней форм права, их взаимообусловленность могут служить общей характеристикой процесса правообразования, который с различными особенностями проявляется в каж-дой правовой системе, определяя особенности субъектов правотворчества, способы закрепления и существования норм права [10].

В зависимости от способа закрепления и существования норм права в романо-германской правовой семье выделяют следующие виды источников права:

– нормативно-правовые акты «во главе» с законом; – обычаи, которые образуют систему норм, именуемых обычным правом; – судебная практика, судебные прецеденты, которые в целом признаются источниками права, но, тем не менее, оспариваются юристами в Гер-мании [11, с. 268–284];

– международные договоры, сравнимые, по мнению некоторых авторов, по своему значению с конституционными законами;

– общие принципы права, часто рассматриваемые в научной литературе как «высшие принципы», в соответствии с которыми должна строиться деятельность судебных и других государственных органов;

– доктрины, с помощью которых вырабатываются многие принципы ро-мано-германского права и в законодательном порядке создаются мно-гочисленные нормы права, охватывающие поведение людей в различ-ных сферах деятельности [4, с. 22–23].

Характеризуя в общем виде каждый из вышеназванных источников, сле-дует отметить, что нормативно-правовой акт является одним из совершенных видов источников права. Он представляет собой документ, принимаемый компетентным органом в определенном порядке, устанавливающий, изме-няющий или отменяющий нормы права, а также вводящий их в действие. Это государственный акт нормативного характера. Он рассчитан на урегулирова-ние неопределенного числа отношений и действует непрерывно, чем отлича-ется от индивидуально-правовых актов и актов применения норм права, кото-рые относятся к определенным субъектам, к конкретным обстоятельствам места и времени и рассчитаны на однократное действие.

Нормативно-правовые акты в силу обладания общими чертами и специ-фическими особенностями классифицируют по различным критериям: по со-держанию, по способу их формирования и оформления, формам внешнего проявления, по процедуре принятия, кругу лиц, на которых распространяется их действие, пространству и времени, которые охватываются действием акта,

134

по утрате юридического значения, по системности, внутренней структуре и ряду других критериев1.

Особое значение имеет проблема действия нормативно-правовых актов, которая включает в себя следующие аспекты:

– предметное действие, т.е. воздействие на те общественные отношения, на которые распространяется нормативный акт;

– действие во времени (с какого времени и по какое время нормативный акт имеет юридическую силу);

– действие в пространстве (на какую территорию он распространяет свое регулирующее воздействие);

– действие по кругу лиц (субъектов правоотношений). Предметом регулирования нормативно-правового акта является группа

общественных отношений, выступающих в виде объекта регулирования опре-деленной группы норм [12, с. 94–102].

Действие нормативного акта во времени связано со временем вступле-ния его в действие и с моментом утраты им юридической сил. Законодатель-ством ФРГ определен порядок опубликования и вступления в силу норма-тивно-правовых актов. Официальным органом, в котором публикуются тексты законов и подзаконных нормативно-правовых актов, является Федеральный законодательный вестник (das Bundesgesetzblatt). Он издается Федеральным министерством юстиции. В соответствии с абз. 1 ст. 82 Основного закона ФРГ опубликование в данном «Вестнике» есть условие вступления законов и подзаконных актов в силу (через 14 дней).

Юридической практике известны три способа прекращения действия нормативного акта во времени:

– указание срока, в течение которого акт должен действовать; – отмена акта; – замена акта другим, регулирующим фактически те же общественные отношения.

Действие нормативных актов в пространстве связано с их распростране-нием на территорию определенного государства2. В Германии нормативно-правовые акты земель (как субъектов федерации) действуют на собственной территории, акты органов местного самоуправления – на управляемой ими территории [16; 17]. Имеют место ситуации, когда нормативные акты, приня-тые государственными органами одних административных и политических единиц, действуют в качестве таковых на территории других единиц. В этих случаях коллизии нормативных актов разрешаются на основе специальных норм, установленных федеральными властями.

Действие по кругу лиц означает распространение нормативных предпи-саний на всех адресатов в пределах территории действия того или иного акта. Исключения составляют: а) главы государств и правительств, сотрудники дипломатических и консульских представительств, а также некоторые другие иностранные граждане, наделенные дипломатическим иммунитетом (правом экстерриториальности), в силу чего к ним не могут быть применены меры от-ветственности и меры государственного принуждения за нарушение уголов-ного и административного законодательства; б) иностранцы и лица без граж-данства, проживающие на территории государства, которые хотя и пользу-ются широким кругом прав и обязанностей наряду с гражданами, но не обла-

1 В ФРГ имеется законодательно установленное правило, согласно которому обязательным является

такая формализация нормативно-правового акта (формат, расположение грамматических структур и т.д.), которая бы позволяла обрабатывать его на ЭВМ. При несоблюдении формальных требований регистрация акта запрещена, он не приобретает юридического значения и становится юридически ничтожным.

2 О правовом аспекте категории «территория» см. [13, с. 162–222; 14; 15, с. 71–89].

135

дают избирательными правами, а также не имеют права доступа к государст-венной службе; в) граждане, на которых отдельными нормативными актами распространяется, в частности, уголовная ответственность независимо от места их нахождения и от того, было ли возложено на них наказание по зако-нодательству иностранного государства или нет.

Классифицируя все источники романо-германского права, зарубежные исследователи-компаративисты неизменно во главу угла своих изысканий ставят законы. «Закон образует как бы скелет правопорядка». В основе при-оритета закона перед другими источниками права, кроме особенностей кон-цепции1, лежат фундаментальные и непреходящие исторические, социальные, национальные и другие ценности народов Западной Европы, такие как общая и правовая культура, правовые традиции и обычаи.

В национальном праве Германии различают два вида законов: законы в формальном и в материальном смысле. Законы в формальном смысле, или в точном понимании слова, – это законы, принятые законодательными органами власти (бундестагом ФРГ или ландтагом земли2). Наряду с формальными законами существуют законы, которые имеют материальный характер. Это за-коны, изданные органами исполнительной ветви власти3. К ним относятся по-становления и распоряжения федерального и земельных правительств и со-ответственно – министерств. Эта категория законов охватывает также рамоч-ные предписания (die Rahmengesetzgebung), например, правила дорожного движения; правовые распоряжения (die Rechtsverordnung), например специ-альное распоряжение в области охраны окружающей среды. В общинах и ок-ругах, как и в учреждениях и организациях публично-правового характера, существует еще одна разновидность законов в материальном смысле - уставы (статуты) (die Satzung), например, устав о коммунальных отчислениях, устав общины о порядке снабжения водопроводной водой или порядке вывоза мусора.

Среди источников позитивного права во всех современных демократиче-ских государствах особое место занимает конституция. В иерархии законода-тельства ФРГ нормы Основного закона занимают приоритетное положение. Это означает, что все принимаемые в государстве законодательные акты должны находиться в соответствии с положениями Основного закона4. В слу-чаях нарушения этого принципа принятые законы являются неконституцион-ными и могут быть объявлены недействительными. Решение о недействи-тельности законодательных актов, противоречащих Основному закону ФРГ, выносится Федеральным конституционным судом на основании ходатайства в

1 Об особенностях концепции закона в романо-германской правовой семье см. [18, с. 33–43]. 2 В государственном праве ФРГ при изучении источников права выстраивают пирамиду, или иерархию

правовых норм (см. напр. [8, с. 4–5]). В данном случае (принимая во внимание форму государственно-территориального устройства) нормативно-правовые акты классифицируются «по вертикали» в зависи-мости от органа, его принимающего, на акты международного права, Европейского Союза, федерации, земель (как субъектов Федерации) и органов коммунального управления.

3 В российском понимании права это подзаконные нормативно-правовые акты. 4 Под термином «Основной закон» (das Grundgestz) согласно праву империи до 1806 г. и праву немец-

кой федерации понимали фундаментальные нормы, которые должны обладать особым постоянством и долговечностью. Устанавливалось, что они содержат вопросы особой важности, предполагают наличие многих основных законов и возможность возникновения новых. В этом смысле «основным законом» обоз-начали акт о капитуляции Фердинанда III на выборах в 1636 г., Договор о заключении Вестфальского мира 1648 г. и Заключительный акт главы Имперской постоянной комиссии от 1803 г. Право Германского Союза тоже охватывало многие основные законы, в частности Германский федеральный акт от 1815 г., Венский заключительный акт от 1820 г. и органические законы.

Понятие «Основной закон» в современном государственном праве ФРГ отражает особенности консти-туирования государственно-территориального устройства, возникшее после капитуляции Германии в 1945 г. Изначально Основной закон предусматривал не часть, а общую форму государства и не постоянный, а временный порядок в западной части Германии. Этот признак обусловливает отличие от понятия «консти-туция».

136

процессе проверки действительности нормы права. Принцип судебного кон-троля определен в ст. 93 Основного закона ФРГ, согласно которой Федераль-ный конституционный суд уполномочен выносить решения «... при наличии разногласий или сомнений относительно того, соответствует ли федеральное право или право земли по свое форме и содержанию настоящему Основному закону, либо относительно того, соответствует ли право земли иным нормам федерального права, когда о решении этих вопросов ходатайствует Феде-ральное правительство, правительство земли или треть членов Бундестага» [19].

В иерархии источников права ФРГ за конституцией следуют законы в формальном смысле, т.е. акты, принятые органами законодательной власти. Законы в материальном смысле, т.е. постановления, правовые распоряжения (постановления) и уставы, занимающие следующую ступень иерархической лестницы, не должны противоречить законам в формальном смысле.

От законов следует отличать правовые линии (die Rechtlinien), которые представляют собой инструкции, изданные вышестоящими органами в отно-шении нижестоящих внутри системы администрации государственной власти. Они тоже не должны противоречить правовым нормам законодательства ФРГ, но, в отличие от других источников права, имеют только внутриведомствен-ный характер, т.е. не распространяются на лиц, не состоящих во внутриадми-нистративных служебных отношениях.

В отличие от писаной части права существует его неписаная часть, т.е. обычное право, которое возникает на основе многолетней практики поведе-ния граждан, а также коренившегося в обществе представления о том, что та-кое поведение носит узаконенный характер. В настоящее время обычное право практически перестало играть существенную роль в Германии [20, с. 98–102; 21, с. 37–53; 22; 23, с. 51].

Судебный прецедент в современном мире является достаточно распро-страненной формой права, но отношение к нему весьма противоречивое.

Исследуя категорию «судебный прецедент», М. Н. Марченко выделяет три подхода к нему как к источнику права:

– в одних национальных правовых системах и правовых семьях прецедент нашел полную поддержку и признание (страны англо-саксонского права);

– в других правовых системах прецедент никогда не воспринимался и не воспринимается до сих пор как источник права (Болгария, Венгрия, Ру-мыния, Латвия, Литва, Эстония и др.);

– в третьей группе правовых систем прецедент занимает весьма неопре-деленное, довольно противоречивое положение в системе других ис-точников права (страны романо-германского права) [24, с. 52–63].

В Германии не существует обязательной системы прецедента - за ис-ключением решений Федерального конституционного суда. Но тем не менее, немецкие юристы полагают, что можно говорить о непрямой обязательной силе прецедента в том случае, когда решение одного из сенатов Федераль-ной судебной палаты принципиально отличается от решений других сенатов

[25, с. 61–68]. В подобной ситуации речь идет об обязательной силе: в нега-тивном случае судьи того сената, который вынес решение, должны предста-вить свое решение и обосновать свою позицию перед коллегами на пленар-ном заседании Большого сената. После такого обязательного рассмотрения принимается окончательное решение. В судебной практике ФРГ этот меха-низм непрямой обязательной силы судебного решения фактически действует и в отношении судей нижестоящих инстанций: они стараются избегать того, чтобы их решения оспаривались вышестоящими инстанциями, поскольку это всегда негативно сказывается на их судебной карьере.

137

Международный договор в национальной системе права Германии имеет приоритет в иерархии источников права; особую значимость он приобрел в Европейском Союзе. «Передача государствами из своих национальных право-вых систем в правовую систему Сообщества прав и обязанностей, возникаю-щих на основании Договора (о ЕЭС), влечет постоянное ограничение их суве-ренных прав, над которым не может превалировать никой последующий одно-сторонний акт, не совместимый с концепцией Сообщества [14, с. 36].

К числу источников (форм) права в юридической науке принято относить общие принципы права, которые могут либо содержаться в самом законе, либо не предусматриваться в нем. Юрист должен уметь найти в случае необ-ходимости общие принципы, не содержащиеся в тексте закона, в том числе в теории права и в системе законодательства. К общим принципам права отно-сят следующие: «приверженности правам человека»; «национального сувере-нитета»; «выражения в законе общей воли»; признания «воспрещенными» лишь тех деяний, которые «вредны для общества» («все то, что не воспре-щено законом, то дозволено, и никто не может быть принужден к действию, не предписываемому законом»); «свободы действий», состоящий в предос-тавлении «возможности делать все, что не приносит вреда другому»; установ-ления в законе «лишь тех наказаний, которые строго и бесспорно необхо-димы»; отчетности «каждого должностного лица по вверенной ему части управления» перед обществом и др. [26, с. 665, 685–686].

На общих принципах права в романо-германской правовой семье осно-вана, в частности, свобода суда при осуществлении контроля за соблюдением законодателем основных прав человека. Так, в 1949 г. Основной закон ФРГ отменил все ранее изданные законы, противоречащие принципу равноправия мужчин и женщин. В течение некоторого времени после этого именно судам пришлось заниматься корректировкой правового регулирования семейно-брачных отношений. В 1971 г. Федеральный конституционный суд отказался применить некоторые нормы международного права на том основании, что они содержат отсылочную норму к национальному закону в отношении мужа, тем самым, нарушая принцип равноправия полов, или же отсылку к такому иностранному закону, который с позиции Основного закона ФРГ не содержит достаточных гарантий свобод брака.

Таким образом, использование общих принципов права является одним из способов восполнения пробелов в позитивном праве и служит юридиче-ским основанием для решения ситуаций, сложившихся между субъектами правоотношений.

В романо-германской системе права доктрина не признается в качестве формального источника права, но рассматривается как реально существую-щий и оказывающий фактическое влияние на право вторичный источник.

Под доктриной как источником права понимается наука (теория, концеп-ция, идея), которая во всех без исключения случаях используется в законода-тельном и правотворческом процессе1. В национальной системе права Герма-нии доктрина имеет первостепенное значение, так как в течение длительного времени она была основным источником права, которое было выработано в университетах в период ХVII–XIX в. в. И только с победой демократических идей и кодификации доктрина уступила место закону.

Роль доктрины как источника права проявляется в том, что именно она создает словарь юридических (правовых) понятий, которыми пользуется зако-нодатель; содержит закономерности, с помощью которых законодатель нахо-

1 В законодательном и правотворческом процессе в ФРГ предпочтение отдается фундаментальным

доктринам и доктринам академического, нежели прагматического плана. Наверное, этим обстоятельством можно объяснить, что в Германии в иерархии юридических профессий первенство принадлежит хорошо известным профессорам права и научным работникам.

138

дит право, закрепляет его в определенных источниках и толкует нормативно-правовые акты. В указанных процессах доктрина оказывает влияние прежде всего на законодателя, его сознание и волю. Воспринимая содержащиеся в ней положения в виде тенденций и закономерностей, он принимает соответ-ствующие решения.

Доктрина позволяет ориентировать юридическую деятельность на про-грессивное развитие права и государства, т.е. на истинную необходимость.

Когда доктрина влияет на законодателя, она выступает в качестве кос-венного источника права. Когда же законодатель фиксирует в нормах права достижения науки, можно говорить о прямом воздействии доктрины на приня-тие закона. Так, например, анализ норм права Основного закона ФРГ свиде-тельствует о том, что концепция (доктрина) естественного права послужила одним из его источников. Одой из фундаментальных основ конституционного строя ФРГ является институт основных прав человека и гражданина, содер-жащийся в первой главе этого закона (ст. 1–19).

♦♦♦

ЛИТЕРАТУРА

1. Maric R. Rechtsphilosophe. Eine Einführung. – Freiburg, 1979. 2. Давид Р. Основные правовые системы современности (сравнительное право). – Москва,

1967. 3. Бошно С. В. Соотношение понятий источник и форма права // Юрист. 2001. № 10. 4. Марченко М. Н. Источники романо-германского права: понятие, виды, классификация // Вестник МГУ. Серия 11. Право. 2000. № 2.

5. Бержель Ж. Л. Общая теория права. – Москва, 2000. 6. Марченко М. Н. Форма права: проблемы понятия и значение // Вестник МГУ. Серия 11, Право. 2002. № 1.

7. Гранат Н. Л. Источники права // Юрист. 1998. № 9. 8. Katz A. Staatsrecht. Grundkurs im öffentlichen Recht. 9. v. n/ Aufl. – Heidelberg, 1989. 9. Germann O. Probleme und Methoden der Rechtsfindung. – Bonn, 1967.

10. Керимов Д. А. Методология права. Предмет, функции, проблемы философии права. – Мо-сква, 2000.

11. Enneccerus L., Nipperdez H. Lehrbuch des bürgerlichen Rechts. – Bonn, 1959. B. 1. 12. Жалинская-Рёрихт А. А. Закон ФРГ о трансплантации органов 1997 г.: конституционные и

уголовно-правовые следствия // Право и политика. 2000. № 7. 13. Действующее международное право / Сост. Ю. М. Колосов и Э. С. Кривочиков. – Москва,

1996. Т. 1. 14. Право Европейского Союза: документы и комментарии / Под ред. С. Ю. Кашкина. – Москва,

1999. 15. Международное право: Учебник / Под ред. Ю. М. Колосова и В. И. Кузнецова. – Москва,

1996. 16. Положение об общинах земли Северный Рейн-Вестфалия / Пер. Э. Маркварта //

Муниципальное право. 1998. № 1, 2. 17. Кнемайер Ф. Л. Организация местного самоуправления в Баварии // Муниципальное право.

1998. № 4. 18. Марченко М. Н. Закон в системе источников романо-германского права // Вестник МГУ. Сер.

11. Право. 2000. № 3. 19. Основной закон ФРГ // Конституции зарубежных государств / Сост. В. В. Маклаков. – Мо-

сква, 2000. 20. Свечникова Л. Г. Понятие обычая в современной науке: подходы, традиции, проблемы (на

материалах юридической и экологической наук) // Государство и право. 1998. № 9. 21. Марченко М. Н. Обычай в системе источников романо-германского права // Вестник МГУ.

Сер. 11. Право. 2000. № 5. 22. Штелер-Май А. Основы конституционного строя Федеративной Республики Германии. –

Мосвка, 2001.

139

23. Stark F. Zauberwelt der deutschen Spache. – Moskou, 1995. 24. Марченко М. Н. Вторичные источники романо-германского права: прецедент, доктрина //

Вестник МГУ. Сер. И. Право. 2000. № 4. 25. Гюнтер К. Судоустройство и сфера компетенции судов // Судебная практика как источник

права: Сб. статей / Под ред. Б. Н. Топорнина. – Москва, 2000. 26. Конституции государств Европейского Союза. – Москва, 1999.

♦♦♦

Teisės šaltiniai vokiškojoje teisinėje sistemoje: samprata ir rūšys

Doc. dr. Igoris Antonovas

Rusijos VRM Valdymo akademija

Pagrindinės sąvokos: teisės šaltinis, teisės forma, vokiškoji teisinė sistema.

SANTRAUKA

Straipsnyje „Teisės šaltiniai vokiškojoje teisinėje sistemoje: samprata ir rūšys“ analizuojama ne tik teisės šaltinių sampratos ir įvairovės problematika, bet ir šaltinių subordinacijos specifika.

Pirmojoje straipsnio dalyje atskleidžiama sąvokų teisės šaltinis ir teisės forma tapatumo problema. Atskleidžiant šių sąvokų turinį, konstatuojama, jog nėra vieningo požiūrio nei tarptautinėje, nei vokiškojoje teisės doktrinoje. Straipsnyje pabrėžiama, jog net vokiškojoje doktrinoje egzistuoja du vienas kitam priešingi požiūriai. Vienas jų tapatina šias sąvokas, kitas skiria.

Toliau straipsnyje nagrinėjama vokiečių teisės šaltinių sistemos problematika. Aptariama jos specifika, skiriamieji ir pagrindiniai bruožai. Konstatuojama, jog romanų-germanų teisės sistemai yra būdinga labai griežta teisės šaltinių subordinacija, kuri garantuoja VFR Pagrindinio įstatymo (Konstitucijos) viršenybę.

Antrojoje straipsnio dalyje akcentuojama, jog vokiškajai teisės sistemai yra būdingas rašytinės teisės prioritetas. Straipsnyje, pripažįstant pozityvios teisės dominavimą, dėmesys skiriamas ir tokiems teisės šaltiniams kaip tarptautinės sutartys, bendrieji teisės principai, teisminis precedentas bei teisės doktrina. Vertinat vokiečių teisinės sistemos šaltinius, teigiama, jog net ir dominuojant pozityviajai teisei, teisinė doktrina, bendrieji teisės principai turi savo vietą ir reikšmę teisės šaltinių sistemoje. Straipsnyje daroma išvada, jog tam tikromis aplinkybėmis šie šaltiniai gali būti svarbūs ir vieninteliai reguliuojant santykius tarp teisinių santykių dalyvių.

140

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49); 141–146

VI. TEISĖ IR KALBA

LEGAL ENGLISH: TRANSLATION ISSUES

Doc. dr. Violeta Janulevičienė Doc. dr. Galina Kavaliauskienė

Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Uþsienio kalbø katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonas 271 46 13 Elektroninis paðtas ukk@ltu.lt Pateikta 2004 m. gegužės 3 d. Parengta spausdinti 2004 m. rugsėjo 14 d.

Keywords: Legal English, translation, tricky issues.

S u m m a r y

Translation has been long rejected in English language teaching. A shift in non-native teachers’ attitudes towards an application of translation in the ESP (English for Specific Purposes) was observed lately. The research, findings of which are presented in the article, focused on several points: the need of translation at an intermediate/advanced level of legal English; the comparative analysis of students’ and teachers’ attitudes towards the use of the native language in mastering legal English and reasons for its usage. The research was also conducted to establish an optimum amount of translation to be used in ESP. The analysis revealed and identified the need to use the fifth skill of translation on a university level, especially in teaching/learning legal English, and to promote it within the framework of communicative language teaching/learning.

Introduction. The Controversial Issue of Translation Use in ELT and Legal English

Application of the L1 (first or native language) to the L2 (second or foreign language)

translation, and vice versa, in the ESP teaching/learning seems to be a step backwards from the commonly used communicative method which advocates the efficiency of teaching/learning English through English. Native teachers of English argue that foreign language learning needs as much exposure to the L2 as possible during precious classroom time, and any usage of the L1 or translation is a waste of time. For a long time, non-native teachers of English seemed to be in favour of this point and have supported it overwhelmingly since 1950s onwards.

However, in teaching/learning legal English it has been a long-felt dissatisfaction, mainly on the students‘ part, about excluding or minimal use of translation in mastering complicated issues (once again it was expresedly obvious in teaching Legal English to a

141

mixed background class of Socrates/Erasmus students from various European countries where the English language was the only one medium of communication and students constantly wished to check the exact meanings of the introduced legal terms in their native languages by consulting corresponding bilingual dictionaries).

The reasons for such a need in translation is self-obvious: in law „Words are the power“, i. e. using a wrong word or the one in an incorrect context, and the consequences might be unpredictable. There is no need to look far and deep for examples: even the core concept of a democratic state „a rule of law state“ needs an adequate translation „teisinë valstybë“ and cannot be translated back into English word for word.

Another, a more harmful for the whole state and individuals, example related to translation was reported and analysed in a daily „Lietuvos Rytas“ (2002-03-16) – „Dokumento vertimo klaidos stabdë ávaikinimà“ („Mistakes in a Document Translation Impeded Child Adoption“) [1].

R. Dulevièienë, a prominent Lithuanian lawyer working for and representing foreign law firms here, has pointed out to numerous instances resulting from lack of precise translation in legal matters: misinterpretation of actual intentions, information, the consequences- sometimes rather grave- of ill-translated documents, et al. [2].

Objectives of the Research

Integration of Lithuania into the European Union and Schengen space will inevitably lead to the enlargement in the number of lawyers and Euro bureaucrats with a required excellent proficiency in foreign languages. Law University of Lithuania is a higher education institution involved in training competent law related experts and their proficiency in foreign languages will be one of the most important requirements in the nearest future.

Contemporary methodology of teaching languages emphasizes immersion principle, which implies learning language through language. It means complete abandoning of mother tongue in language classes. Inasmuch as native tongue is a tool of human intellection, such approach contradicts the basic principle of cognition which is based upon a model of links and associations.

The fundamental difficulty that language learners face at a tertiary level is complexity to use professional vocabulary appropriately.

Setting out to examine the effectiveness of using translation as a tool in teaching ESP, we had a very clear research aim focusing on the following points: 1) Do students need translation at the intermediate or advanced level? 2) What are the students and teachers’ attitudes towards the use of the L1 in the ESP class?

We reported the data on students’ attitudes to using the L1 in our previous paper [3]. In this paper we report our findings on the teachers’ attitudes towards the use of mother tongue in teaching a foreign language for legal purposes and offer a comparison with the corresponding students’ ones.

Overview of the Recent Research

Translation has lately been referred to as the fifth skill [4]. „Learning to talk is learning to translate“ (Octavio Paz) [5].

The buzzword for the future aspects of ELT is „Creating and Using a Bilingual Technological Database with ESP students“. This area is anticipated as a joint work by students and teachers in all walks of ESP. The basics for creating such a database is promoting students’ abilities to translate from/back L1 and L2. It is of the uppermost importance to non-native learners of ESP, and many teachers have become aware of it.

142

Furthermore, there is another reason for turning back to translation in learning/teaching ESP- the strive for accuracy in L2. Bilingualism or even multilingualism is a fact of life and of a particular importance recently. For Lithuania, a would-be member of the EU, English will obviously be a language of communication and, naturally, many people seek fluency in it. Fluency cannot be achieved without developing accuracy, both in speech and writing. Modern approach to the target language focuses on placing fluency, accuracy and appropriacy concurrently, which is a hard task for a classroom practitioner to achieve. According to Duff [6], accuracy, clarity and flexibility can only be developed through translation, which „promotes language learning“. It is important to emphasize that translation is meant as an aid to language learning and not a vocational skill and not an out-of-date teaching technique for the communicative competence.

We are all aware of students’ difficulty in producing appropriate English equivalents to Lithuanian expressions, in other words, naturally sounding utterances and phrases. In our opinion, this difficulty is caused by language interference, i. e. the intrusion from the L1 leads to errors in the L2. Still another cause seems to be students’ inability to grasp the links and differences between the L2 and the L1 if they are not aware of them. These differences become apparent only when the respective word-partnerships are properly analysed, interpreted and processed. Therefore, we were convinced that the teacher’s attitude towards the use of translation needs to be given a closer look.

Methods of Obtaining Data

In this study, we asked non-native speakers – teachers of foreign languages for specific purposes – to respond to our questionnaire on the use of the mother tongue in the classroom. A similar questionnaire [7] was administered researching students’ attitudes and data were reported earlier.

Responses from 32 teachers, affiliated to different Lithuanian, Estonian and Finnish higher education institutions, were received. The vast majority of them were the teachers of ESP, five were the teachers of German, and one – of French. Further on, the comparison of the teachers’ attitudes to those of students’ found out in our previous research is offered.

Data Analysis

There have been six major diagnostic questions in the questionnaire. The responses of students and teachers to the general question „Should the native

language be used in the classroom?“ are extremely close – the ratio of yes and no answers (84 per cent and 16 per cent respectively) is almost the same. This means that students and teachers are unanimous in the importance of the L1 on a university level.

0102030405060708090

ShouldL1 beused?

YesNo

143

Interestingly enough, the answers to the second question on the amount of the native language to be used in an ESP class vary: 33 per cent of students want the teacher to use the L1 a little, and 60 per cent of students – sometimes, while 42 per cent of teachers prefer using the L1 a little, 48 per cent – sometimes. The extreme answers (3 per cent – a lot, 7 per cent – never) on both ends are supported by the minority.

3 % –a lot

48 % prefer to use L1 sometimes

42 % prefer using L1 a little

7 % – never

While pondering on what tasks it is appropriate to use a native language in the class,

teachers’ priorities on L1 usage in the order of importance are: explaining difficult concepts, explaining the link between the L1 and L2, checking comprehension, and defining new vocabulary. In percentage, however, fewer students want to have the comprehension checked and the link explained. Their preference for L1 use is for introduction of the new vocabulary. Therefore, it is vital for our learners to know the exact L1 equivalent to the new professional terms and difficult concepts introduced at an ESP class.

It is noteworthy that fewer students need instructions in the L1 at testing time than teachers think (9 per cent vs. 23 per cent).

Unfortunately, only few teachers think that making students feel comfortable is important, while more than the third of students (34 per cent), who had taken part in the survey, would appreciate it.

Students and teachers’ responses on the time limit for the usage of mother tongue in the classroom differ considerably. 10 per cent of teachers are against using the L1 at all, more than a half of teachers support a 9 minutes limit against 20 per cent of students. The students’ preference, however, is to use L1, based upon the specific needs of each class, even more extensively.

In response to the question „Does the L1 help students learn a foreign language?“ the majority (88 per cent) of the students avidly support the statement that L1 does help to learn a foreign language. Contrary to that belief, almost two thirds of teachers (61 per cent) think it helps a little. Quite a considerable percentage (14 per cent) of teachers’ responses indicate that there is an opinion among the teachers (supported only by 5 per cent of students’) that the usage of the mother tongue in the class does not at all help to learn a language.

The teachers, as well as students in a previously conducted research, were asked to give specific reasons (methodological and psychological) for using the L1 in their class. The majority of respondents agree that the L1 benefits learning/teaching L2, and improves their teaching.

Other most significant reasons provided are as following: • at the advanced level, it makes students aware of the L1 interference;

144

• for ESP, it helps to introduce the terminology items; • it benefits developing bilingualism or multilingualism in a learner; • it saves classroom time and clarifies things; • it helps to give complicated instructions before activities. Students had indicated even more psychological reasons for their preference of the L1

usage in a foreign language class: these include feelings of being secure, fear of making mistakes or losing face.

Conclusions

The teachers’ attitude to the use of learners’ native language in the classroom has undergone significant changes from a complete denial to a reluctant acceptance.

A mother tongue shapes our way of thinking, which always interferes with a foreign language. The interference may be positive or negative, and the latter causes errors in the L2. The awareness of the L1 transfer to L2 helps learners avoid making mistakes. The teacher’s duty is to highlight the hazards of language interference and to deal with it as soon as necessity arises. It is of no importance what language teacher will use in analyzing errors so far as it is conducted thoroughly. It must be pointed out, however, that an advanced learner in the majority cases can do perfectly well without explanations in the native language, while an under-achiever needs the support of the mother tongue.

The conducted research clearly indicates that the fifth skill of translation is becoming an important part of the learning a non-native language on a university level and needs promoting within the framework of communicative language teaching (see L. Clanfield and D. Foord [8] for practical ideas kit how to use translation as communicative tool).

As teachers we help our learners to get their meaning across the barrier of incomprehension, when they attempt to transfer the meanings established in one language (oral or written form) into an equivalent message appropriate within another language.

Acknowledgements

We would like to express our sincere gratitude to all the teachers who responded to our questionnaire and made it possible for us to analyse teachers’ attitudes on the use of mother tongue in the classroom on a university level.

♦♦♦

REFERENCES

1. Dokumento vertimo klaidos stabdė įvaikinimą // Lietuvos rytas. 2002-03-16. 2. Dulevičienė R. Teisės terminų atitikmenys lietuvių ir anglų kalbose // Užsienio kalbų dėstymas

aukštojoje mokykloje specialiaisiais tikslais: Konferencijos medžiaga. – Vilnius, 2000. 3. Janulevičienė V., Kavaliauskienė G. Aspects of Language Transfer in Teaching ESP //

Jurisprudencija. – Vilnius: LTU Leidybos centras, 2000. Nr. 17(9). 4. Ross N. J. Interference and Intervention: Using Translation in the EFL Classroom // Modern

English Teacher. 2000. No. 9/3. 5. Owen D. Where‘s the Treason in Translation?: For Teachers. Pilgrims Ltd., 2002. Issue 2.

www.its-teachers.com 6. Duff A. Translation. Resource Books for Teachers. – Oxford: Oxford University Press, 1994. 7. Schweers C. W. Using L1 in the L2 Classroom // English Teaching Forum. 1999. No. 37/2. 8. Clanfield L., Foord D. Using L1 in the Classroom: For Teachers. Pilgrims Ltd., 2000. Issue 3.

www.its-teachers.com

145

9. Cook G. Is it Time for Applied Linguists to Step out of Chomsky’s Shadow? // EL Teaching Matters. January 2001.

10. Prodromou L. From Mother Tongue to Other Tongue. July 2002. http://www.network-elt-journal.pl.

♦♦♦

Teisinė anglų kalba: vertimo problemos

Doc. dr. Violeta Janulevičienė Doc. dr. Galina Kavaliauskienė

Pagrindinės sąvokos: teisinės anglų kalbos mokymas, terminų vertimo aspektai.

SANTRAUKA

Mokant(-is) svetimų kalbų, ilgai buvo naudojami komunikatyviniai metodai, kai minimaliai

vartojama gimtoji kalba. Tačiau užsienio kalbų mokymui(si) gana didelę įtaką turi besimokančio asmens gimtoji kalba, ypač jei mokomasi teisinės anglų kalbos, kai būtina preciziškai tiksliai nusakyti teisinio termino reikšmę. Ankstesnėse studijose ištirti ir identifikuoti pagrindiniai studentų poreikiai ir motyvai, susiję su vertimu į gimtąją kalbą, kaip specialybės kalbos mokymosi metodu, paskatino tyrinėti ir dėstytojų požiūrį į šios galimybės ir mokymo metodo panaudojimo veiksmin-gumą. Straipsnyje apibendrinti skirtingų aukštųjų mokyklų užsienio kalbų dėstytojų nurodyti vertimo naudojimo motyvai ir nustatyta optimali jo apimtis per svetimos profesinės kalbos pratybas. Pateikiama lyginamoji studentų ir dėstytojų poreikių analizė. Atliktais tyrimais grindžiama būtinybė pasitelkti vertimą specialybės – teisinės – užsienio kalbos mokymui ir ugdyti vertimo, kaip „penk-tosios“ kalbinės veiklos rūšies, įgūdžius.

146

Jurisprudencija, 2004, t. 57(49)

INFORMACIJA MOKSLO DARBØ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbø rinkiniui „Jurisprudencija“, bûtina laikytis ðiø

reikalavimø. Rankraðtis turi bûti iðspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusëje, ið

visø kraðtø paliekant ne siauresná kaip 25 mm laukelá. Bûtina pateikti diskelá. Mokslo straipsnis gali bûti paraðytas lietuviø, anglø, vokieèiø arba kitomis kalbo-

mis. Turi bûti suformuluotas moksliniø tyrimø tikslas, nurodyti tyrimø objektai, metodai, aptartas nagrinëjamos problemos iðtyrimo laipsnis, pateikti ir pagrásti tyrimø rezultatai, padarytos iðvados, nurodyta literatûra.

Straipsnio dalys iðdëstomos tokia tvarka: 1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis áteiktas redakcijai, institucija(-os), kuriai

autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio paðto), pagrindinës sàvokos lie-tuviø ir uþsienio kalba.

2. Iðsami santrauka (ne trumpesnë kaip 600 spaudos þenklø) ta kalba, kuria paraðy-tas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali bûti suskirstytas á skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje bûtinos iðvados. 5. Lietuviø kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi bûti iðsami santrauka anglø

kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio), uþsienio kalbomis spausdinamø straipsniø – lietuviø kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spau-dos þenklø, t. y. vieno puslapio).

6. Cituojamø ðaltiniø sàraðas. Literatûros sàraðas pateikiamas tokia tvarka, kokia ðaltiniai cituojami tekste. Tekste ðaltiniai ir puslapiai nurodomi lauþtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslø, schemø, lenteliø plotis – 84 mm (per teksto stulpelá) arba 175 mm (per visà puslapá).

Tinkamiausi grafiniø rinkmenø formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsná turi vertinti ne maþiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turëtø bûti pa-teikta ir fakulteto arba katedros nuomonë apie straipsnio aktualumà, bûtinybæ já spaus-dinti. Rekomenduojama, kad uþsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotø bent vienas mokslininkas ið ne autoriaus gyvenamos valstybës.

PASTABA. Ðie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kole-gijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

147

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai 57(49) tomas

Redaktorë Nerija Bartkutė Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Nerija Bartkutė

Rinkëja Rima Tumėnienė Maketuotoja Regina Bernadišienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2004 10 06. 12,92 leidyb. apsk. l. Tiraþas 180 egz. Uþsakymas . Kaina sutartinë.

Iðleido Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius. Tinklalapis internete www.ltu.lt

El. paðtas leidyba@ltu.lt Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, Vilnius.

Tinklalapis internete www.kopija.lt El. paðtas info@kopija.lt