meditacija kaip filosofinio mąstymo ir egzistencijos … ir kultra... · meditacija kaip...

mEdiTaCiJa kaiP FilosoFinio msTYmo iR EgzisTEnCiJos Bdas

gintautas maeikisVytauto Didiojo universitetasPolitikos moksl ir diplomatijos fakultetasSocialins ir politins teorijos katedraGedimino g. 44105, KaunasEl. patas: [email protected]

Straipsnyje diskutuojamos filosofins meditacijos galimybs, nagrinjamos epistemologins, egzistenci-ns patirtys bei aptariamas meditacinio supratimo formos ir ribos. Straipsnyje apibdinamos T. Sodei-kos aptariamos suvokimo bsenos: maldos, tylos, akivaizdybs, interpasyvumo, ironijos, nuolankumo. ios svokos yra lyginamos su Sodeikos aptariam autori poiriais: A. Kenterberieiu, v. Bonaven-tra, R. Descartes, M. Buberiu, E. Husserliu, M. Mamardaviliu, P. Wustu, T. Mertonu. Didesnis d-mesys skiriamas palyginimui refleksyviosios patirties ir pasaul konstituojanios ar net konstruojanios praktikos. Ta proga straipsnyje suprieinama interpasyvi, iklausanti meditacija ir ekstatin, aktyvi, kurianti bei diskutuojama apie Sodeikos ironik poir ekstatines meditacines praktikas, kurias, pavyzdiui, pltojo J. Brunas ar G. Bataille.

Rakt iniai odiai : meditacija, tikjimas, patyrimas, interpasyvumas, konstitavimas, ekstati-odiai : meditacija, tikjimas, patyrimas, interpasyvumas, konstitavimas, ekstati-kumas, nuolankumas, krybingumas, ironija.

Tomas Sodeika yra vienas i t nedau-gelio mstytoj Lietuvoje, kurie skiria daug dmesio filosofinms meditacijoms, susijusioms su ribinmis suvokimo, egzis-tencinmis, religinmis patirtimis. Savo seminaruose bei meditacijos problemoms skirtuose tekstuose jis pasineria subjekto, tikjimo, pasitikjimo problemas, naudoja-si vairiais su kalba susijusiais, ribiniais ms-tymo bdais ir pabria biografikum bei dramatines sandras su tikrove. Pavyzdiui, tekste Apie tikjimo prasm (Sodeika 1993) jis nuosekliai susieja ne tik filosofini me-ditacij tradicija tapusias A. Kenterberieio, R. Descarteso, E. Husserlio filosofijas, bet ir egzistencikai nevienareikmikas, Tu patirt ir tikjim susiejanias S. Kierkega-ardo ir M. Buberio mintis. Sodeikai, kaip ir Descartesui, bdinga radikali abejon,

skepticizmas, bet ne cinizmui demonstruoti ir nuomonms kritikuoti, o tam, kad ilais-vint nuolankum, tyl, interpasyvum ir lkuriuojani tutum, dl kuri buvimo yra galimas ne tik kreipinys Tu, bet ir Kito savitumo pripainimas. Su ivalanios abejons ir logikos ribas perengianio, absurdiko pasitikjimo pagalba, io prie-taravimo dka yra apiuopiama ms autentikos bties patirtis ir melagingo smoningumo sveika. Vis dlto nuolan-kumas ir meil, atrodo, yra reikmingesni patyrimai nei metodologikai teisingai taikomas abejons principas. Galbt todl Sodeika ilgai ir nuosekliai komentuoja P. Wusto knyg Netikryb ir rizika bei vardija nuolankumo svarb:

Tikriausiai nesunku pastebti, kad, nusa-kydamas fenomenologins nuostatos esm,

ISSN 1822-4539

52 Gintautas MaeikisReligija ir kultra

Scheleris kalba i esms t pat nuolankum objekto atvilgiu, kur Wustas Metafizikos prisiklime vardija kaip metafizikos gali-mybs slyg. O aukiausia nuolankumo slyga yra meil. (Sodeika 2000: 221.)

Dvasins patirtys: tikjimas ir abejon, kova ir kania, nuolankumas ir tyljimas, ironija ir atsiribojimas ie prietaravimai papildo ir ipleia fenomenologinius Sodei-kos samprotavimus toli anapus Descarteso ir Husserlio filosofij ir vis ariau krik-ionikj, judaistini (kabalistini) bei dzenbudistini patiri. is Sodeikos ki-tumas tradicinei fenomenologijai atsiveria skaitant jo samprotavimus apie mogaus Bties ir suvokimo dramatikum, kuris irykjo i Kierkegaardo, kabalistins tradicijos bei Buberio ir daugelio kit autori religini-filosofini, biografini interpretacij. Gebjimas mstyti anapus kalbin, egzistencikai komplikuot, gil, ikipredikatyvin suvokim paskatino Sodeik atsiverti religins meditacijos auto-riams, j samprotavimams, ypa pohuser-likojo laikotarpio. is veiksmas atskiria jo filosofij nuo kit Lietuvos fenomenolog, pavyzdiui, A. Sverdiolo, D. Jonkaus.

iame tekste pirmiausia noriau pa-rodyti fenomenologins egzistencins meditacijos ribikum, daugiausia disku-tuodamas su Sodeikos pavieintu patyrimo keliu. I karto pasakysiu, kad mano paties poiriai meditacijos ir pasyvumo santyk i dalies skiriasi nuo nagrinjamo msty-tojo. Sodeika, remdamasis daugybe ikili filosof, pabria pasyvumo, nuolankumo, bet ir tikjimo svarb galinant patirties refleksij. Taiau Renesanso krikioniko-ji, vairios iuolaikins islamo, tantristins ekstatins meditacijos tradicijos kalba ir apie aktyv, entuziazmo kupin, pasaul

konstruojant ir dievik pasaul isklei-diant veiksm.

Danai filosofins meditacijos vienaip ar kitaip yra siejamos su A. Kenterberieio, T. Aquinus, Descarteso ir Husserlio patir-ties apmstymu ir pltra, kaita. Panaiais takais engia ir Sodeika bei jo nagrinjami mstytojai. Todl ir iame straipsnyje pabandysiu Sodeikos meditatyvin patirt iskleisti kai kuri mint filosof ir j epoch perspektyvoje.

Viduramiais filosofiniai kriniai buvo raomi vairi anr: dialogo, egzegezs, alegorijos, loginio aikinimo, disputacij, sum, kieno nors krinio komentar, pavyzdiui, Petro Lombardo sentencij ko-mentarai. Vienas i svarbi filosofini anr buvo meditacija, kuriai Viduramiais rykiai atstovavo Anzelmo Kenterberieio kriniai. Meditacijos terminas reik nuosekl savo patirties ar buvimo su Kitu igryninim ir apmstym, neretai naudojantis maldos bei analoginio pasakojimo formomis. Panaiai ir iais laikais meditacijomis naudojamasi siekiant igryninti ir sustiprinti tam tikr suvokim, suvokti apibrt praktik ar patyrim. Tokios meditacijos padeda ne tik filosofikai mstyti, bet ir sureguliuoti savo vidin dvasin gyvenim, pabgti nuo depresijos, atsiverti biai. i formuojanti dvasingum meditacij galia buvo pastebta jau Antikoje. Todl ir Viduramiais medita-cijomis buvo naudojamasi ne abstrakiam painimui, o dvasios keliui, virsmui galinti. Todl, neabejotina, meditacija yra dalyvau-jantis patyrimas.

Savo samprotavimus Monologionas An zelmas pats vardija meditacija, o Pros-logionas, nors ir buvo paraytas ta paia forma kaip Monologionas, meditacija buvo vardytas jau gausi Kenterberieio

meditacija kaip filosofinio mstymo ... 53Religija ir kultra

komentatori. Abiejuose kriniuose sam-protavimai prasideda maldomis, padedan-iomis jam paiam ir skaitytojui susitelkti mstyti tik pasirinkt reikming mint ir jos keli. Juks toks, atviras dievikumui, mstymas gali turti esmini ontini ir paintini padarini. A. Stolzas pabria, kad kiekvienas Proslogiono teiginys ar ivada pateikiami maldos forma (Stolz 1968) ir kad tai, svarstant Kenterberieio samprotavimus, yra esmingas dalykas, o ne retorin puomena. Malda nra paprastas samprotavimas, o buvimo, dalyvavimo bdas, kuriuo nuolankiai pasirengiama priimti, stebti, patirti. Todl Kenterberie-tis, prie praddamas samprotauti, nuolat meldiasi:

Taigi Tu, Viepatie, mano Dieve, imo-kyk mano ird, kur ir kaip iekoti Tavs, ia nesanio? O jei Tu esi visur, tai kodl nematau tavs esanio ia? (Kenterberietis 1996: 37.)

Tokio pobdio kvietimai, dvasiniai susikaupimo ir nuolankumo veiksmai Anzelmo kriniuose tsiasi daug pusla-pi. Atitinkamai, Sodeika, remdamasis R. Guardini, paymi, kad Vidurami mogui tikjimas yra visa ko pradia, o ne mstymas, ne samprotavimas (Sodeika 1993). Tikjime malda atveria ne tik ir ne tiek specifines samprotavimo formas, o pasaul ir patirt, kuri vieni patys loginiai sprendimai stokoja. T. y. malda tikiniam protui atveria tokias bties dimensijas, kuri nepatiria ir j akivaizdybs neat-skleidia kategorijomis grsta diskusija. Bet tai nereikia, kad malda ir meditacija panaikina logikos galiojimo ribas. Priein-gai, logikai pagrstiems samprotavimams malda ir nuolankumas suteikia galimyb nuviesti mogui transcendencij mums

suprantamiausiu bdu. Nuoirdi malda, virstanti meditacija, ir logikai pagrsta diskusija paveria Anzelmo samprotavim egzistenciniu, filosofiniu liudijimu, o ne tik kategoriniu samprotavimu. Kad Pros-logionas yra ne tiek logini argument, o maldos ir vientisos meditacijos krinys, liudija ir tai, jog visi diskusiniai samprota-vimai, bdingi to laikotarpio scholastinei filosofijai, buvo ikelti anapus pagrindinio krinio korpuso. Malda iuo atveju atstojo ir knikj, ir dvasin pasirengim, veik kreipinio kontekst, minties horizont. Pagaliau, Kenterberietis stebi savo minties raid maldoje, nenukrypdamas. Atsisakius i dviej slyg maldos ir minties ste-bjimo, Anzelmo samprotavimai atrodo abejotini. Pavyzdiui, gali kilti mokslin diskusija apie teiginius, perengianius ms suvokimo galimybes, ir apie j ontin status. Tokiu atveju maldingas nuolanku-mas pakeiiamas aktyviu moksliniu tyri-mu, kuris daniausiai paslepia svarbiausius dvasinio vykio momentus. Todl neretai, malding atsivrim pakeitus moksline diskusija, paalinama ir pati egzistencin patirtis. Vaidinasi, sulygin tikjimo medi-tacij su jos teigini loginiu vertinimu, i ties gretiname nehomogenikus dalykus.

Anzelmas buvo sitikins, kad jis labai susikaups ir tinkamai maldingai nusitei-ks stebi ne tik savo paties mint, atgrt Diev, bet ir dievikojo Logo bylojim. Tai tapo Dievo parodymu maldingai sielai. Jis patyr kak, u k didesnio negali bti pamstyta. Nes juk u k didesnio negali bti pamstyta, negali bti vien intelekte. Juk jei yra vien intelekte, gali bti pamstyta ir esant tikrovje [in re], o tai dar daugiau (Kenterberietis 1996: 45). i meditacija vliau bent keliems imtme-


iams tapo spekuliatyviosios teologijos ir filosofijos patirties, tyrim ir kategorini samprotavim pavyzdiu ir todl buvo labai vairiai vertinama.

Dar plaiau viduramik pokalbio su viepaiu ir mogumi tem Sodeika iskleidia v. Bonaventros Sielos vadovas Diev vade. iame krinyje Sodeika eina v. Prancikaus Asyieio ir jo sekjo Bonaventros pdomis, j keliu. ios apmstym trajektorijos padeda atskleisti simbolikumo, kaip prasmingo vykio, patyrim:

Simbolio prasm mums atsiskleidia ne tada, kai j perskaitome, o tada, kai j patiria-me. Kitaip nei enklas, kur, jei tik inome jo kod, galime perskaityti akimirksniu, simbolis reikalauja prie jo usibti ilgai. (Sodeika (a) 2009: 18.)

Malda, tikjimas, meditacija yra bdai, kurie padeda mums dalyvauti simbolio galinamame vykyje ir taip bent i dalies atskleisti anapus ms, mumyse ir vir ms esanius slpinius. iems slpiniams ir j sklaidai (mistikai) priskiriama gamta, Tu, Btis (Dievas). Sodeikai, pltojaniam fenomenologin religijos filosofij, slpini meditacija padeda aikiau suprasti, suvokti ventumo apraikas hierofanijas ir kriti-kuoti mstym be ventumo spaudo.

Descartesas teigia, kad seka Kenter-berieio pavyzdiu ir bando rasti Diev velgdamas savo prot. Meditacijos an-giniame pasveikinime Paryiaus teologijos fakulteto dekanui jis teigia:

... ms inios apie diev gali bti rodytos argumentais, kuri reikia iekoti ne kur nors kitur, o tik savyje, paprasiausiai stebint savo proto prigimt. (Dekartas 1978: 154.)

Taiau Kartezijaus meditacija yra ma-iau susijusi su egzistencine maldingumo

ir tikjimo bsena, o daugiau su eviden-cijos apiuopiamybe ir racionalaus visa ko pamato paieka. O jo religins apeliacijos meditacijos pradioje Banyi ir Diev, galbt, tra konformistiki reveransai. Pagaliau ie retoriniai parodymai beveik nieko, bent jau Descarteso laikotarpiu, i teolog netikino. Taiau Kartezijaus meditacijos taip pat nebuvo ir scholastiniai samprotavimai, suprieinant tarpusavyje vairius ( 1993) teiginius ir randant teisingausi i j. Jo filosofiniai svarstymai savo radikalumu ir didiule dvasine tampa patrauk daugelio ms-tytoj ne tik protus, bet ir irdis. Ir tai labai svarbu. Pavyzdiui, Descarteso me - ditacij gerbjai buvo ne tik Husserlis (Kartezijui kaip asmenybei jis skyr gana maai dmesio), bet ir gruzin mstytojas M. Mamardavilis jis taip pat para savsias, karteziksias meditacijas ir kur kas dmesingiau velg visas Descarteso dvasines dramas, atsiskleidianias io prancz mstytojo biografijoje. Mamar-davilis man, kad Kartezijus samprotavo radikaliai susiedamas klausimo apie suvo-kimo pamatus sprendim su savo tolesns bties, savo gyvenimo prasmingumu. Juk, jei jau negebame parodyti neabejotin bet kokio mstymo prielaid, tai kaip tada galime esmingai bti? iuo atveju mogaus btis buvo tiesiogiai susieta ne tiek su Dievu, kiek su mstymu, taip pradedant Naujj ami filosofin tradicij, nuolat tapatinani bt ir mstym. Galbt is, Mamardavilio pabrtas, dekartikas klau-simas dl bties ir absoliutaus akivaizdumo padar takos ir Sodeikos samprotavimams. Juk is mstytojas ne kart vieai kalbjo apie Mamardavilio samprotavim patrau-klum, buvo su juo pastamas, kartais savo


seminaruose mini jo samprotavimus. iaip ar taip, Sodeikos nagrinjamas Descartesas yra sietinas su Mamardavilio apmstymais: pamatyti pltojamos minties dramatizm, asmenin tamp ir epochos minties virpe-sius. Sodeika stebi, kaip Descartesas veikia Vidurami abejons nuodmingum, bet kartu mato su ia veika pasirodant nauj dramatizm:

Sutikime, keistai ir beveik nesupranta-mai iuolaikinei ausiai skamba tie odiai: abejon kaip nuodm! Abejon, kuri nuo Descartes laik laikoma ar ne aukiausia intelektualo dorybe!

Kenterberieio laikais abejon kaip nuo-dm, kaip ribos perengimas pasirodydavo maldos perspektyvoje, galbt kaip tikjimo idavyst, o gal kaip reikmingas tikjimui ikis. Descartesui abejon yra ne tik rizika teologijos profesori akivaizdoje, bet ir rizika dl Bties. Taigi, ir Kartezijui abe-jon nra svarstymo nuodm, o rizikingas bties sklaidos, meditacijos metodas, kuris, kaip ir malda, taip pat yra kelias. Juk jam reikjo sau ir kitiems pateisinti metodologin skepticizm, kuris galbt atvers bties pamatus. Sodeika Descarteso minties dramatizm sugretina su F. Dos-tojevskio kalbant apie mokslo neatsakin-gum pateikta mokslinio inojimo kritika palyginti su asmens dvasios virsmais. Bet ar Descartesas yra neatsakingas kaip moksli-ninkas, ar egzistencikai dramatikas kaip Dostojevskio herojus? is klausimas vairiai aikinamas, turint omenyje istorijos yd, udengus Kartezijaus dvasios virpulius.

Galbt, nordamas irykinti painimo dvejons dramatizm ir egzistencikai gilaus pasirinkimo absurdikum, Sodeika gana daug dmesio skiria Kierkegaardo

samprotavimams apie Abraomo tikjim ir abejon Baimje ir drebjime. iame krinyje Kierkegaardas dramatik abejon prieina pasitikjimui, arba tikjimui. Tik tikjimo akivaizdoje (vl Kenterberieio filosofijos elementas, tik jau be joki panaum scholastik) atsiskleidia ne tik Kito veidas, bet ir btis, o, vadinasi, ir Dievo veidas. Juk Abraomas aukoja savo sn ne vedamas pragaitingos tikjimui abejons, ne atmesdamas Diev ar ne aklai sekdamas dogmatu ar paliepimu. Tikjimo akys Abraomui atveria tai, ko nepasako lo-gikas protas. Tai Kierkegaardas ir Sodeika vadina tikjimo akto, o ne naratyvo tiesos ibandymu.

Vis dlto Sodeika neatmeta ir abejons, kuri mus adina i ikireflektyvaus miego ir ivalo keli Bties, Tu ar Dievo raikai, reikms. Taiau tai nra prastas mokslinis lyginimas, o svarstymo, svyravimo drama, kuri atrasime ne tik Kierkegaardo, bet ir artim Sodeikai F. Dostojevskio, L. estovo, A. Kamiu samprotavimuose. Dramatika dvejon atveria galimybes susitikti su Tu, kuris ikyla susiduriant skeptikiems svarsty-mams ir tikjimo dovanai. is minties vingis taip pat yra skaitomas Sodeikos pateiktuose M. Buberio filosofijos komentaruose. Pasak filosofo, Buberis iauktina neobjektin mstymo nuostat, kuri padeda suvokti tai, kas nra atskleidiama prastiniais, logikai argumentuotais samprotavimais. Neobjektikumas reikia Tu, kaip tokio pat ir kartu visikai kitokio nei A, iauktinim pasitelkus kreipin, vad, simbol.

Tai, k Buberis liudydamas patyrim ir apeliuodamas patyrim, pirmiausia atranda chasidizme ir k jis vadina pirma-pradikai ydika, filosofine kalba galima nusakyti tik negatyviai kaip neobjektin


nuostat. ios nuostatos pozityvus turinys neatsiskleidia tol, kol kalbame graiki-kai, t. y. kol pasakojame apie daiktus. (Sodeika 1998: 5960.)

Pasitikti Tavimi, vadinasi, suteikti tam tikr tiesos kredit (Credo tikiu), tikjimo moment, be kurio Tu veidas neatsiskleidia savo nenupasakojama be-galybe. Taiau toks pasitikjimo suteikimas galimas tik esant abipusiam atvirumui, ryiui, dialogui, nors ir nebyliam.

Vis dlto Sodeikos meditacijoms, jei jau jos yra fenomenologins, didel tak padar Husserlio samprotavimai. is vokiei mstytojas savo Kartezikose medi-tacijose tsia Descarteso pamato iekojimo dramatin linij, taiau jau nepateikdamas jokios tikros ar sivaizduojamos teologins ataskaitos ir neiauktindamas abejotinos mstymo ir bties tapatybs. Fenomenolo-gijos tvas paymi, kad intersubjektyvumas ir su juo susijs smons kontekstas, arba horizontas, pagaliau pasaulis yra slyga to, k mes mstome ir patiriame. Ego cogito yra kartu ir pasaulio evidencija. Taiau kodl ne dievikumo? Ar po Nietzsches Dievas mir ir fenomenolog pasaulyje?

Pasaulio ir cogito susietumas atvr naujus atsakomybs u pasaulio tapsm horizontus, kurie nra ryks Descarteso filosofijoje. Juk filosofinis mstymas, pa-galiau, filosofin meditacija nra ko nors apmstymas kaip pakliva, o tapimas pra-neimo, minties dalimi ir todl pasaulio likimo dalimi. is konstitavimo ir kartu sitraukimo pasaul veiksmas gali bti sudtingas ir panaesnis labirint, bgim aplinkui, pirmyn ir atgal nei loginius sprendimus, kuriais vis dar band sekti Husserlio mintis. Prieingai, Sodeikos ms-tymo trajektorijos toli grau nebeprimena

huserlikojo naratyvo, o yra sudtingas vaikiojimas dvasios labirintais. Todl kain ar meditacij reikt laikyti filoso-finiu tyrimu, ar bent jau toks tyrimas yra atitols nuo prastinio gamtamokslinio ar sociologinio io odio ekvivalento. Tyrimas vairiose pasaulio kalbose asoci-juojamas su apvalga, sekimu pdsakais ar simptomais, stebjimu ir apraymu, apklausa ir net tardymu, eksperimentu. O meditacija yra egzistencikai, dramatikai angauotos minties stebjimas. Pavelkime F. Dostojevskio roman tekstus: kain ar psichologins io romanisto heroj dramos turi kokias nors aikias trajektorijas, o ne paranojikus ar izofrenikus priekabiavi-mus ir plyimus, abejotinus pabgimus ir dar maiau pagrstus sugrimus? Bet dl to Dostojevskio svarstymai tik dar tviriau yra susij su mogaus btimi, nei apatiki, taiau modernizacijai naudingi moksliniai konstatavimai. Gamtos moksluose siekiama apriboti tyrim lauk, paliekant minimum priklausom ir nepriklausom kintamj, o meditacija, nors ir susitelkia pagrindin idj, pasirodo visais savo nesutaikomais prietaravimais, lenktyniavimais, slpiniais, susiskaidymais ir keistomis jungtimis.

Kitaip nei Husserlis, kuris labai maai domjosi biografinmis asmeninmis Descarteso dramomis ir patirtimis, Ma-mardavilis daugiausia dmesio skyr asmeninms mogaus transformacijoms, jo esminiams pokyiams, mstymo onto-logijai. Panaiai apie biografinio poirio svarb Sodeika usimin Kierkegaardo Baims ir drebjimo vade:

Egzistuojanio mstytojo biografija ir yra jo tikroji filosofija, egzistuojantis ms-tytojas filosofuoja savo konkreiu gyvenimu, konkreia biografija. (Sodeika 1995: 8.)


Ar is teiginys tinka ir filosofinei medita-cijai? Ar ji yra tiesiogiai susijusi su ms gy-venimo bdu: tikjimu, viltimi, mstymo ir vargo bei diaugsmo takais? Manau, kad Sodeikai bt artimas teigiamas atsakymas. Kartezijus band suvokti mogaus, savo pa-ties btikum remdamasis save atsakingai suvokianio protu, abejons metodu bei filosofine meditacija Galiljaus teismo isto-rijos ir inkvizicijos siautjimo akivaizdoje. Manau, kad Sodeikos filosofin patirtis turi panaaus pobdio autobiografin ir dvasin santyk su mstytojais, su kuriais jis diskutuoja, ir tuo yra panai Mamardavi-lio samprotavimus.

Pirmoji Husserlio meditacija vadinasi Kelias transcendentalin ego (Husserl 2005: 13). ia jis, nors ir ketina atsiriboti nuo bet koki moksl ar tikinjim, vis dlto siekia atrasti neabejotinas mokslo prielai-das ir turi mokslin akivaizdumo pavyzd. iuo poiriu Husserlio uklausimas dar nebuvo pakankamai ribinis ar dramati-kas, ir i dalies tapo siekianiu, noriniu pateisinti moksl. Bet ar tokia redukcija savaime yra manoma, ar suskliaudimas nra dramatikas savo paties iankstini, ikipredikatyvi sitikinim suskliaudimas? iaip ar taip, Husserlis puikiai suvokia, kad jo pasirinktas dekartikasis apsiribojimas neigia teis savo samprotavimus grsti kuo nors kitu, o ne akivaizdumu (evidencija). Taiau ar akivaizdybs pakanka tam, kad bt galima patirti A ribas perengianius dialoginius santykius su Tu, transcendenti-n bt, aikinti mistin patirt?

Mamardavilis, diskutuodamas apie Descarteso meditacijas, kalba ne apie logi-n, o apie asmenin redukcij, kaip dvasios pasiryimo akt, kuri atveria ne abstrakt transcendentalin ego, o persmelkt vidinio

pasirinkimo ir dramos idealyb. Pagaliau, i asmenin redukcija, is vilgsnis asme-nins smons patirtis yra kartu ir ontinis asmenybs kismas bei tapsmas. Juk sielos gelmse rad intersubjektyvum ir jo ne-apibrt priklausomyb nuo savo ir kito asmens sprendim, mes patys pasikeiia-me pasitraukiame nuo sielos solipsizmo. Tokia meditacija nebna be padarini asmenybei ir atsaking smons veiksm, paymi Mamardavilis, gali atlikti tik tu pats. is tik tu pats turi engti savo ingsn yra svarbus ir jis tai daro nuolat.

Skaitant Sodeikos tekstus, kuriuose jis komentuoja Descartes ir Husserl, galima manyti, kad j pirmiausia domina pasaulio patirties akivaizdumo, evidencijos (Evidenz) problema. Daugelis analogik Descartesui ar Husserliui filosofini, o, va-dinasi, ribini meditacij pltojamos kaip praktinio ir kartu mokslinio samprotavimo pavyzdys. Taiau ir iuo fenomenologiniu veiksmu siekiama ne tik paintini, epis-temologini rezultat, bet ir tam tikro ontinio veiksmo, susijusio su mogaus bties transformacijomis. O kai kalbame apie iuolaikines religines fenomenologi-nes meditacijas, kurioms, mano poiriu, Sodeikos samprotavimai yra artimi, is on-tinis veiksmas, egzistencin transformacija tampa svarbiausiu dalyku. Todl danai i Sodeikos lp galime girdti dalel ironijos ir skepticizmo fenomenologijos, puosel-janios savitus painimo metodus raktus nuo sivaizduojamo mokslinio painimo, adresu. Taigi, meditacija yra ne tik pai-nimo, bet ir tapsmo dalykas. Tai apiuop jau Descartesas, bet tai irykjo Husserliui kalbant apie pasaulio konstitavim. Jis savo Kartezikose meditacijose svetimum ir pasaul susiejo su konstitavimu ir prezen-


tacija. Aprezentacija nra visikas prezen-tacijos nebuvimas, o veikiau neireikta, neparodyta, nematoma prezentacija, kuri reikalauja papildomos primstaniosios, konstituojanios veiklos. Pavyzdiui, stalo pilnat mes suvokiame primstydami nematomj dal, t. y. pakeisdami prezenta-cij adekvaia konstituojania proto veikla. Husserlis klausia:

Tad kokiu bdu mano paties primor-dialinje sferoje gali bti motyvuota kito sferos prezentacija ir kartu motyvuota Kito prasm? (Husserl 2005: 135.)

Ir atsako klausim apmstymais, i ku-ri galime iskirti tokias pastabas, kaip antai:

Pirm nuorod mums gali suteikti odio Kitas prasm kitas a; tas alter reikia alter ego, o tas ego, kuris ia implikuotas, esu a pats, konstatuotas mano paties primor-dialinio savastingumo (Eigebenheit) viduje [...]. (Husserl 2005: 136.)

Husserlis mano, kad alter ego yra duotas mums per pirmaprad poravim, kuris pagal analogij konstituoja svetimyb. Kitaip tariant, Kitumas pasirodo panaiai kaip ir neregimoji stalo pus: tai vyksta dl primstaniosios smons veiklos. Taiau, kaip minjau, skirtis, kaip nebuvimas, nepanaumas, dramatikas nesutapimas, iame Husserlio krinyje nra apmstoma ir, apskritai, i tema pakliva dosto-jevskikos filosofijos ar egzistencializmo temas. Taiau Sodeikos atveju susidursime su kakuo, kas yra kita nei huserlikoji fenomenologija. Ir tai pasirodo Zen arba tarp-smons praktika bei pokalbio su Dievu bdais, maldos meditacijomis ir tylios skirties samprotavimais.

Husserlis, siekdamas nuosekliai atskleisti neabejotinas suvokimo prielaidas, paym-

jo, kad gilus, ribinis prielaid apmstymas perengia kalbos ribas, o apiuopiamos patirties nebegalima ireikti prastinmis kalbinmis priemonmis. Apie panaius atradimus religins meditacijos (krikio-nikosios, budistins, islamo ir t. t.) meis-trai jau buvo sak daugel kart. Klasikinis, loginis mstymas aikiai apibriamomis svokomis ribinio suvokimo atvejais pra-randa savo akivaizdum ir ima klaidinti. O aktyvus dalyvavimas pasaulyje, jo kons-tatavimas, produkavimas isaugo asmens atsakomyb ir painimo ties susieja ne su refleksija, bet su dialogu, buvimu kartu, pasitikjimu. Taigi, Husserlis dmesingai samprotauja apie tai, kad smon konsti-tuoja daiktin / dalykin pasaul, taip pat ir transcendentin. Taiau transcendencijos Kitumo, jos dramos, plyio, tragedijos jis specialiai neapmsto. O Mamardavilis dvasinio lio ir suvokimo santykio pro-blemoms, be kuri smons akivaizdumas nra pakankamai aikus, visiems iems klasikins svokins, kategorins, liniji-ns kalbos neadekvatumams skiria daug dmesio ir parodo poetins, metaforins, egzistencikai imlios, taiau nepakankamai skaidrios ir iki pabaigos nesuvokiamos kalbos svarb.

Sodeika i Mamardavilio samprota-vim problematik papildo diskusija apie religines bsenas, o tai gerokai pakeiia pat svarstym pobd ir keiia autorius, su kuriais jau jis, Sodeika, diskutuoja. Prisiminkime jo bent kiek plaiau ana-lizuotus autorius, be jau minto Ken-terberieio, Descarteso, Kierkegaardo, Husserlio, Buberio, jis gilinosi religinius, religijotyrinius ar mistik aikinanius v. Bonaventros, K. Wuchterlio, P. Wusto, Th. Mertono tekstus. Jo samprotavimai vis


daugiau dmesio skiria biografiniam patir-tos dramos apraymui, kaip bdui pradti esmin pokalb:

Tai, k inome apie Mertono gimim, gyvenim ir mirt, ms vaizduotje suku-ria savotiko metafizinio displaced person vaizd mogaus, kurio visas gyvenimas yra nulemtas nesibaigiani prietaravim bei prieybi tampos. (Sodeika (b) 2009: 29.)

Manoma, kad medituojant, t. y. nuolat susitelkiant tam tikras temas ir jas nuo-sekliai, nevengiant kratutinum, apms-tant, ne tiek lavinamas painimas, kiek kryptingai ugdoma smon kaip tokia. Vis dlto Sodeikai, kaip, beje, ir Mertonui, svarbiausia yra ne abstraktus mstymo rezultatas, o egzistencin, galbt ir religin patirtis. Prisiminkime, kad Mamardavilis kalbjo, jog pasaulio vykis yra gerokai platesnis nei visos painimo sistemos ar juos apraantys naratyvai. Todl ir religinis, egzistencinis patyrimas perengia ms suvokimo galimybes, bet ilieka susijs su ms btimi. O mistika ir yra, jau nuo pat Antikos laik, kalbines ir logines painimo ribas perengianti patirtis. Bet, dar kart pabriu, ia nra nieko stebuklingo, turint omenyje, kad vykio plotm yra daugialyp ir nepaymima, neireikiama visa savo pil-natimi. tai kodl mokslas, siekdamas bent kiek patikimesni rezultat, modeliuoja, t. y. atsiriboja nuo daugelio veiksni, taip padidindamas paymjimo ir ireikimo galimybes.

Ms patirtis nra vien pasyvus susilieji-mas su reikinio banga. Ne maiau svarbus dalykas, mano nuomone, yra aktyvus dalyvavimas kartu-su-pasauliu, galbt ir padedant tikjimui bei dialogui. Todl ne tik empirijos suskliaudimas, bet ir jos at-skleidimas, krimas, buvimas kartu ir kaita

yra reikmingi dalykai. Sodeikos tekstuose nerasime pernelyg didelio susiavjimo redukcionizmo metodu, bet nra iauk-tinamas, kitaip nei meil ar tikjimas, ir krybinis aktyvumas. Prieingai, labai daug dmesio skiriama dalyvavimui, buvimui tikrovje aprayti. Kalbdamas apie sau reikmingus Kierkegaardo ir tikrovs susi-drimus, jis rao:

Tikjimas ia reikia ne emesnij inojimo pakop, kai teisingais laikome nerodytus dalykus, o aukiausi santykio su tikrove pakop visik ir galutin daly-vavim tikrovje. (Sodeika 1995: 42.)

Stilius, kuriuo Sodeika bando aprayti ribines patirtis, danai yra susijs su juoku, ironija, t. y. atsipalaidavimu, neprisiriimu, kuris mus ivaduoja nuo kit vyki, tem ar rpesi prisiminim, teorini inkliuz ir padeda susitelkti vyk, Dasein, patir-t. tai kaip jis aprao mistiko vaizd:

odio mistika paakinta, ms vaiz-duot daniausiai ima pieti kak panaaus manieringus barokinius ventj atvaizdus: akrobatikai isirait knai, ekstatikai i-verstos akys, pamaldiai-grakiai isukio-tos rankos... (Sodeika 2009 (b) : 30.)

is Sodeikos juokas, stilistika, manau, yra artimas hasidikajam arba buberikajam juokui, kuris ne paslepia dramatizm ir tragizm, o padaro j mstom, nesusiet su klampinaniais ir siel draskaniais prisiminimais, parengia mus pajautai ir patiriai. Beje, labai panaiu juoko metodu naudojasi ir kitas Lietuvos fenomenologas A. Micknas. Tiesa, linksmi Sodeikos ir Mickno atsiribojimai danai uliliuoja besiklausaniuosius, ir jie ne tik pamirta kasdienybs problemas, bet ir pameta medi-tacijos gij... Pagaliau, ar is aktyvus juokas ir ironija, kaip redukcijos analogai, nra tas


nirtulingas aktyvumas, dl kurio apskritai yra galima meditacija? iaip ar taip, paymi Sodeika, meditacija ir jos mistika yra susi-jusios ne su linksmu urmuliu, o su tyla, kurioje skleidiasi nuoirdi malda.

Meditacija taip pat yra dalyvavimo b-das, kartais atskleidiantis bties slpinius ir todl meditacija tampa mistika. Kita ver-tus, is, po kritikos, po abejons pltojamas dalyvavimas tikrovje atveria galimybes pamatyti, igirsti Tu, bti kartu. ie nuo-lankumo, atvirumo ir supratimo kupini susidrimai su tikrove, gyvenimo vykiai vis dlto i dalies yra kitokie, nei apie juos rao, pavyzdiui, G. Brunas krinyje Apie herojikj entuziazm. Brunas kvieia me-dituoti ir patirti aktyviai reikiamo meils entuziazmo skuryje. Bruno patirtis yra verli, galinga, ekstatin, nors tai ir gali atrodyti pamaldiai-grakiai ir juokin-gai. mogus yra aktyvus begalybs pasauli krjas, vedamas nenumaldomo patoso. Taiau kartais filosofai toki konstitavimo aistr vadina aklumu. Juk patosas daniau-siai siejamas su karaliaus Edipo istorija ir tragedija. io deginanio patoso vengia ir Sodeika. Taiau ar i ties i ekstatika yra tokia nemanoma meditacijos dalis, o a-manistin Bruno ar G. Batailleo ekstatika, kaip mistika ir meditacija, nebegalima?

Sodeika remia tylij, nusiraminimo, atsivrimo, pasyvumo meditacij ir randa daug alinink. Vis dlto daugelis religij, mistik pltoja ir ekstatines meditatyvines praktikas, susijusias su okiu, kvpavimo praktikomis, specialios muzikos klausymu ir pan. Pavyzdiui, ekstatines meditacijos praktikas pltoja vairios neoplatonizmo, hermetizmo mokyklos, chasidizmas, su-fizmas ir kt. Juk ex-stato reikia pirmiausia buvim ne savo kasdieni mini aplin-koje, o aktyv engim aminojo logo, idjos vies. is ekstatikumas, mano poiriu, ir yra artimas pasaulio krimui kartu su kitais. Vis dlto diskusija dl pasyvumo, nuolankumo ir ekstatikumo santykio nra aiki, juks ekstaz patiria-ma ir dl susiavjimo, ir susikaupus, ir meldiantis ar okant ir bakchaujant. Kiekvienam savo. Danai tokie ekstati-niai, o ne redukciniai, ne susikaupusios maldos, o lkimo ir lsmo atsiskyrimai buvo smerkiami tariant, kad j teikiama patirtis yra antraeil, juokinga, palyginti su rimtos tylos akimirkomis. Taiau ar tyla, patiriama lsmo metu, kai nutildomos visos kitos, nereikalingos aistros ir garsai, yra maiau turininga, nei tyla, pasiekiama susikaupimo metu?

literatra

Dekartas R. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1978.

Husserl E. Kartezikosios meditacijos. Vilnius: Aidai/ALK, 2005.

Kenterberietis A. Proslogionas. Vilnius: Aidai, ALK, 1996.

Sodeika T. Apie tikjimo prasm. In: Nauja-sis idinys-Aidai. 1993, Nr. 1, p. 1321. Tas pats cituojama pagal: Tomas Sodeika. Apie ti-

kjimo prasm: http://filosofija.podarbo.com/textai/sodeika_apie_tikejimo_prasme.pdf

Sodeika T. Apie Sren Kierkegaard, jo bai-m ir drebjim. In: S. Kierkegaard. Baim ir drebjimas. Vilnius: Aidai/ALK, 1995.

Sodeika T. Martinas Buberis ir ydikojo grai-kikojo mstymo alternatyva. In: M. Bu - beris. Dialogo principas. A ir Tu. Vilnius: Katalik pasaulis, 1998.


Sodeika T. Peterio Wusto netikryb ir rizika. In: P. Wust. Netikryb ir rizika. Vilnius: Ai-dai, 2000.

Sodeika T. (a) vadas. In: v. Bonaventra. Sielos vadovas Diev. Vilnius: Aidai, 2009.

Sodeika T. (b) Tylos sja: Thomas Merto-nas. Logos. 2009, Nr. 59, p. 2836.

mEdiTaTion as a WaY oF PhilosoPhiCal Thinking and ExisTEnTial BEing

gintautas maeikis

Summary

Possibilities of existential philosophical meditation are discussed in the article. The epistemologi-cal and existential experiences are analyzed and forms and limits of understanding are described there. The article discusses considerations of T. Sodeika about modes of understanding: praying, silence, evidence, inter-passivity, irony, obedience. The modes are compared with standpoints of Anselm of Canterbury, St. Bonaventura, R. Descartes, M. Buber, E. Husserl, M. Mamardasch-vili, P. Wust, T. Merton were described in the texts or discussions of Sodeika. Big attention is paid to comparison reflective praxis and practices of world constitution, construction. For these reason the article contradistinguishes inter-passive, hearing meditation to the ecstatic, active, cre-ative one. Sodeikas ironic standpoint on the ecstatic meditation practices which were developed for example in the works of G. Bruno and G. Bataille are discussed here.

Keywords : meditation, believe, experience, inter-passivity, constitution, ecstasy, obedience, creativity, irony.

Stolz A. Anselms Theology in the Proslogion. In: J. Hick & A. McGill, ed. The Many-Fa-ced Argument: Recent Studies on the Ontolo-gical Argument for the Existence of God. Lon-don/Melbourne, 1968, p. 183206.

. -. : , 1993.

meditacija kaip filosofinio mąstymo ir egzistencijos … ir kultra... · meditacija kaip...

Documents