TURINYS

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus įžangos žodis pradedant Lietuvos teisės universitete 2002 m. lapkričio 29 d. vykusią konferenciją „Naujojo Civilinio kodekso taikymo problemos“.................................................................................

5

I. CIVILINIS PROCESAS

Goda Ambrasaitė. Apeliacinis procesas: pagrindinės Civilinio proceso kodekso naujovės...............................................................................................................................

Virgilijus Valančius. Naujasis Civilinio proceso kodeksas – ar teisėjo darbas taps sudėtingesnis?.....................................................................................................................

Egidijus Krivka. Viešojo intereso apsauga naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse..................................................................................................................

Rimvydas Norkus. Sprendimas už akių: probleminiai taikymo aspektai...........................

Inga Žemkauskienė. Ypatingosios teisenos reformos prielaidos......................................

8

19

26

35

42

II. CIVILINĖ TEISĖ

3

Dangutė Ambrasienė, Solveiga Cirtautienė. Specialūs kreditoriaus interesų gynimo būdai sutartiniuose santykiuose...........................................................................................

Egidijus Baranauskas. Notaro civilinė atsakomybė: aktualūs klausimai..........................

Petras Algirdas Miškinis. Sugyventinių teisių reglamentavimo problemos......................

Antanas Rudzinskas. Neturtinės žalos, atsiradusios dėl nesutartinių prievolių, atlyginimo klausimai.............................................................................................................

Asta Dambrauskaitė. Restitucijos taikymo sandorių pripažinimo negaliojančiais bylose problemos............................................................................................................................

Leonas Virginijus Papirtis, Inga Kudinavičiūtė. Bažnytinių santuokų teisinis reglamentavimas ir apskaita................................................................................................

Gediminas Sagatys. Biologinės ir faktinės tėvystės santykio problema ir vaiko teisės....

50

59

66

73

79

89

96

4

CONTENTS

The introduction word of the chairman of the Lithuanian Supreme Court Vytautas Greičius at the beginning of the cinference on 2002 11 29 at the Law University of Lithuania „Problems of the Application of the New Civil Codex“........................................

5

I. CIVIL PROCESS

Goda Ambrasaitė. Appeal: the main novelties in the new Code of Civil procedure..........

Virgilijus Valančius. The new Code of civil procedure: will the performance of a judge become more complicated?................................................................................................

Egidijus Krivka. Protection of the Public Interest in the New Code of Civil Procedure of Lithuania...............................................................................................................................

Rimantas Norkus. Default Judgement: Problematic Aspects of Application....................

Inga Žemkauskienė. The causes of the reform of non–contentious proceedings............

8

19

26

35

42

II. CIVIL LAW

5

Dangutė Ambrasienė, Solveiga Cirtautienė. The Institute of Special Defences of Creditor's Rights in Contractual Relationships.....................................................................

Egidijus Baranauskas. Notary’s Civil Liability: Important Issues......................................

Petras Antanas Miškinis. Problems of Cohabitees’ Rights Regulation............................

Antanas Rudzinskas. Problems of Compensation of Non–Real Damage on the Background of Non–Contractual Obligfations.....................................................................

Asta Dambrauskaitė. Problematic Aspects of Restitution as a Consequence of Invalid Transactions.........................................................................................................................

Leonas Virginijus Papirtis, Inga Kudinavičiūtė. Legal Regulation and Recording of Church Marriages.................................................................................................................

Gediminas Sagatys. Problem of Biologic and Actual Paternity Relation and Children’s Rights....................................................................................................................................

50

59

66

73

79

89

96

6

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus įžangos žodis pradedant Lietuvos teisės

universitete 2002 m. lapkričio 29 d. vykusią konferenciją

„Naujojo Civilinio kodekso taikymo problemos“

Gerbiamieji kolegos,

Pirmiausia savo ir visų susirinkusių vardu noriu padėkoti Universiteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjui dr. Vytautui Pakalniškiui ir visam katedros kolektyvui už pastangas organizuojant šią teorinę–praktinę konferenciją. Ji tikrai bus naudinga stengiantis geriau pažinti ir aiškinti naująjį Civilinį kodeksą.

Daugiau nei prieš dvejus metus priimtas ir jau daugiau nei metus galioja naujasis Civilinis kodeksas. Taigi įgyta pirmosios patirties taikant šį įstatymą.

Vieneri metai taikant kodifikuotą aktą – labai nedaug. Juo labiau akto, tapusio civilinės teisės konstitucija. Tai – tik pati pradžia. Todėl, manau, sutiksite, kad apie kokias nors ryškesnes tendencijas, tapusias taikymo problemomis, kalbėti tiesiog neįmanoma. Visos teorinės interpretacijos, juo labiau iliustruojamos kad ir negausia praktika, bandant suvokti, modeliuoti naujų normų, atskirų institutų veikimą, sveikintinas ir būtinas dalykas.

Prisimindamas prieš metus Teisės universiteto organizuotą konferenciją, joje skaitytus pranešimus, turiu pasidžiaugti, kad šiandien bus proga išgirsti daugiau praktikų – teisėjų, prokurorų, advokatų, kurie tiesioginiame darbe susiduria su šio kodekso taikymu, taigi ir turi galimybę į jį pažvelgti plačiau, visapusiškiau. Labai svarbu ir tai, kad dauguma prelegentų derina praktinį teisinį ir mokslinį–pedagoginį darbą, o tai neabejotinai prisidės prie visapusiškesnės problemų analizės.

Taigi ši konferencija – jau antroji, kurią surengia Teisės universitetas diskutuojant apie naujojo CK taikymą. Atrodo, kad tai tampa gyvenimo diktuojama tradicija.

Kaip galima spręsti iš programos, konferencija nėra specializuota, joje bus kalbama pačių prelegentų pasiūlytomis temomis. Tačiau jau iš karto, matydamas Aukščiausiojo Teismo teisėjų pranešimų pavadinimus, galiu pasakyti, kad išgirsime svarių, būtent praktika paremtų minčių: vaikų teisių apsaugos teisinio reglamentavimo, ieškinio senaties taikymo (beje, manau, kad jis bus siejamas su išvadomis, padarytomis teismų praktikos taikant ieškinio senatį apibendrinimo pagrindu (šį klausimą planuoja svarstyti Aukščiausiojo Teismo senatas gruodžio mėnesį) bei kitais klausimais. Esu įsitikinęs, kad ir kiti pranešimai bus vertingi.

Kodeksas modernus, orientuotas į ateitį, kartu naujas savo institutais, teisinio reguliavimo mechanizmais. Tai iš tiesų sudėtingas teisės aktas, jį būtina vertinti ir aiškinti sisteminiu požiūriu, taškinė jo analizė neįmanoma. Praktikai tuo jau spėjo įsitikinti. Be abejo, aiškumo bus daugiau sulaukus visų knygų komentarų (Trečiosios knygos komentaras jau spaustuvėje, Šeštosios –

Red. pastaba: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamen-tuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ priimtas 2002 m. gruodžio 20 d.

7

pakeliui į ją). Manau, svaraus aiškumo įneš pagausėjusi kasacinė praktika, ji šiuo požiūriu svarbiausia. Juk ne į visus klausimus galima atsakyti remiantis vien konkrečiu kodekso straipsniu. Kai kuriais atvejais tik teismų praktika galės atsakyti, kaip turi būti sprendžiamas konkretus gyvenimiškas atvejis. Kol kas bylos, susijusios su naujojo CK taikymo dalykais, į kasacinį teismą pakliūva retai. Tad precedentų dėl naujojo CK taikymo nėra daug.

O neaiškumų yra, naivu būtų tikėtis priešingai. Be abejo, bėgant laikui atsiskleis ir kodekso trūkumų. Na, o kol kas dauguma neaiškumų kyla dėl nepakankamo įsigilinimo į aktą. Tam, kas nuosekliai studijavo kodeksą kaip vientisą sistemą, bandė aiškintis iškilusius klausimus remdamasis paties kodekso nustatytais principais, neaiškumų, matyt, liko nedaug, ir juos nesunkiai galima pašalinti interpretuojant. Juk kalbame apie civilinius santykius. Beje, ir Aukščiausiojo Teismo gaunami teisėjų prašymai pakonsultuoti rodo, jog didžiausia problema – gebėjimas tinkamai sistemiškai skaityti šį kodeksą. Prie panašių išvadų priėjo ir speciali Teisingumo ministerijos sudaryta komisija, kuriai pavesta vertinti įvairiausio lygmens institucijų praktikoje kylančias kodekso taikymo problemas, jų svarbą ir aktualumą, priežastis, įtaką visuomenės gyvenimui ir išsakyti nuomonę dėl jų sprendimo būdo; daug dėmesio skirta paklausėjų pateiktai iškilusių problemų motyvacijai bei argumentacijai. Kiek žinau, ši komisija, susipažinusi su gautais paklausimais, o jų buvo per 200, nė vienu atveju nesiūlo keisti Civilinio ko-dekso. Konstatuojamos interpretacijos problemos arba nepakankamas institucijų bendradarbiavimas. Ten, kur institucijų sąveika būtina, o jos nėra, bandoma įžvelgti kodekso problemą. Aišku, kad tai ne kodekso, o organizaciniai dalykai.

Kai kas įžvelgia ir civilinių įstatymų galiojimo laike problemą. Iš tiesų, tebėra daug su CK nesuderintų aktų. Tai taip pat reiškia, kad įgyvendinimo įstatymas nėra iki galo realizuotas, nors pagal CK 3 straipsnį tokias kolizijas galima visiškai nesunkiai išspręsti. Tam šis straipsnis ir skirtas. Tačiau, matyt, ne visi tą straipsnį skaito. Dėl to ir kyla sunkumų.

Analizuojant CK taikymo praktiką pastebėta net kuriozinių atvejų.Ruošdamasis šiai konferencijai bandžiau domėtis, kokios gi problemos

kyla taikant naująjį kodeksą. Nuomonių buvo visokių, ir net prieštaringų. Vieni įžvelgė neaiškumų reglamentuojant šeimos turto režimo ypatybes, ypač vaikų atžvilgiu, kai santuoka nutraukiama (CK 3.86 str.), taip pat įstatymų nustatyto dydžio palūkanų mokėjimą (CK 6.37 str. vertinant kartu su 6.210 ir 6.73 str.), sąžiningo įgijėjo teisių gynimą (CK 4.96 str.). Kiti čia problemų neįžvelgė. Kaip vieni iš kontrargumentų buvo pateikiami samprotavimai, kad, pavyzdžiui, kalbant apie šeimos turto režimą pagal CK 3.86 straipsnį prioritetas negali būti teikiamas absoliučiai formaliam šio straipsnio normos aiškinimui: pripažįstant, kad lingvistiniu požiūriu ši norma galėjo būti kur kas aiškiau suformuluota, jokiu būdu negalima ignoruoti įstatymų leidėjo ketinimo prioritetiškai ginti vaikų interesus, tai įtvirtinta ir per pagrindinius CK principus, ir ne viename kitame CK straipsnyje. Sąžiningo įgijėjo institutas naujajame CK visiškai nepakitęs, ir yra visos galimybės žinoti jau suformuotą jo taikymo praktiką. Ir visiškai atskiras klausimas, kurio negalima tapatinti su naujojo kodekso taikymo problemomis, – kokia jau suformuota praktika, ar ji gera?

Priminsiu Teisingumo ministerijos Privačios teisės departamento konsultacijas interneto tinklapyje CK taikymo klausimais. Kiek galima spręsti iš formuluojamų klausimų, susiduriama ne su probleminiu aiškinimu, o tiesiog

8

teiraujamasi, ką daryti konkrečioje situacijoje, į kurią pasigilinus teisinės problemos lyg ir nėra.

Taigi jau pirmoji naujojo kodekso taikymo patirtis patvirtino, kad vidaus teisės modernizavimas, labiausiai pasireiškiantis vienodinimu ir suderinimu, toli gražu nereiškia, kad Lietuvoje pasaulinį pripažinimą įgavę principai veikia ir veiks faktiškai – sklandžiai ir visa apimtimi. Kiekvieno teisės akto, taigi ir CK, taikymo efektyvumas, faktinis veikimas pirmiausia priklausys nuo tuos aktus taikančiųjų pasirengimo, suvokimo, gebėjimo taikyti. Šis uždavinys, kaip matyti, nepaprastas ir netrumpalaikis. Juo labiau, kad ir pati civilinė teisė nuolat plėtojama tarptautinių teismų precedentų, tarptautinių aktų, nacionalinių precedentų dėka. Taigi esame nuolatinio judėjimo procese, kiekvienas mažesnis stabtelėjimas reikštų dideles spragas.

Aš dar kartą pabrėžiu tokių renginių, kaip šis, svarbą diegiant naujojo CK nuostatas, suteikiant plačiai auditorijai papildomų galimybių gilintis, analizuoti, mokytis ir diskutuoti. Na, o tiems, kurie klausia, ką daryti, linkiu šiame renginyje bent iš dalies rasti atsakymą, kaip mąstyti ieškant recepto, ką daryti.

Dėkoju organizatoriams už pastangas ir linkiu sėkmės.

9

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 8–18

I. CIVILINIS PROCESAS

APELIACINIS PROCESAS: PAGRINDINĖS CIVILINIO PPROCESO KODEKSO NAUJOVĖS

Doktorantė Goda Ambrasaitė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas gambrasaite@lvat.lt

Pateikta 2003 m. vasario 10 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 17 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius ir šios katedros docentas dr. Vigintas Višinskis

S a n t r a u k a

2002 m. vasario 28 d. [1] Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino naująjį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą [2] (toliau tekste – naujasis CPK). Jis įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 dienos. Nors naujajame CPK daugiausia reformų patyrė pirmosios instancijos teismo procesas, nemažai naujovių yra ir apeliacinį procesą reglamentuojančiose nuostatose. Apeliacinio proceso pokyčiai daugiausia lemti įstatymų leidėjo siekio išspręsti praktikoje per trejetą ribotos apeliacijos galiojimo metų pastebėtas problemas, optimizuoti apeliacinį procesą, padaryti jį paprastesnį, trumpesnį ir ekonomiškesnį.

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti naujajame CPK įtvirtintas apeliacinį procesą reglamentuojančias nuostatas, lyginant su analogiškomis 1964 m. redakcijos Civilinio proceso kodekso [3] (toliau tekste – 1964 m. redakcijos CPK) nuostatomis. Straipsnio apimtis ribota, visų CPK numatomų naujovių apžvelgti neįmanoma, todėl straipsnyje apsiribojama, autorės manymu, esmingiausių apeliacinio proceso naujovių apžvalga. Kartu straipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į kai kuriuos įstatymų leidėjo naujojo CPK nuostatose paliktus netikslumus bei galimas apeliacinio proceso normų taikymo problemas.

Atsižvelgiant į tai, jog daugiausia nesutarimų kyla dėl apeliacinio proceso esmės ir paskirties, atskira straipsnio dalis paskirta apeliacinio proceso esmę atskleidžiančių CPK nuostatų analizei. Kitos straipsnio dalys išskirtos atsižvelgiant į pagrindines apeliacinio proceso stadijas: apeliacinio skundo priėmimą, pasiruošimą nagrinėti apeliacinę bylą, bylos nagrinėjimą

10

apeliacinės instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismo teises bylą išnagrinėjus iš esmės.

11

1. Apeliacinio proceso esmė

Prieš pradedant analizuoti CPK numatomas apeliacinio proceso naujoves, norėtųsi trumpam grįžti prie apeliacinio proceso esmės. Tinkamai jos nesuvokiant neįmanoma teisingai aiškinti ir taikyti apeliacinį procesą reglamentuojančių nuostatų. Civilinio proceso teisės moksle bei įvairių valstybių praktikoje skiriamos 2 pagrindinės apeliacinio proceso esmės koncepcijos. Apeliacija gali būti suprantama kaip pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme (vadinamoji visiška, arba neribota, apeliacija) arba kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (dalinė, arba ribota, apeliacija). Trumpai apibendrinant būtų galima pateikti tokius esminius šių apeliacijos rūšių skirtumus:

1) esant ribotai apeliacijai apeliacinio nagrinėjimo objektu pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (jo teisėtumas ir/ar pagrįstumas), neribotai – apeliacinės instancijos teismui perduotas šalių ginčas,

2) kai apeliacija ribota, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka pripažįstama tik pirmosios instancijos teismo padaryta teisės ar fakto klaida, kai neribota – tiek teismo, tiek proceso šalių klaidos,

3) esant neribotai apeliacijai naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme leidžiamas be apribojimų, tuo tarpu ribotai – galimas tik išimtiniais atvejais arba apskritai draudžiamas,

4) esant neribotai apeliacijai apeliacinės instancijos teismas privalo pats užbaigti tarp šalių kilusį ginčą, ribotai – turi teisę grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui [4, p. 59–61].

Taigi atsižvelgiant į konkretų valstybės pasirinktą apeliacijos modelį, skiriasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos, šalių galimybė pateikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus bei apeliacinės instancijos teismo teisių apimtis.

Apeliacinis procesas, Lietuvos civiliniame procese atkurtas 1994 metais [5], per aštuonerius gyvavimo metus ne kartą buvo keičiamas ir reformuojamas. Paskutinį kartą apeliacinis procesas iš esmės buvo reformuotas nuo 1999 m. sausio 1 d. [6], Lietuvos įstatymų leidėjui pasirinkus dalinės (ribotos) apeliacijos modelį. Kartu įstatyme buvo įtvirtintas ribotai apeliacijai būdingas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas bei galimybė (nors ir ribota) apeliacinės instancijos teismui, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dviejų apeliacinio proceso esmės koncepcijų, lemiančių apeliacinį procesą reglamentuojančių normų turinį ir patį šio proceso funkcionavimą, privalumai ir trūkumai ne kartą buvo analizuojami civilinio proceso teisės teoretikų ir praktikų. Ši diskusija galėtų būti atskiro straipsnio objektas, todėl čia apsiribosime paminėdami, jog ji neaplenkė ir Lietuvos civilinio proceso teisės mokslo [žr., pvz., 7, p. 214; 8], ir tai turėjo nemažą įtaką praktiniam apeliacinį procesą reglamentuojančių nuostatų taikymui. Ypač buvo diskutuojama dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui apimties. Gana griežtą poziciją šiuo klausimu išsakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažindamas tokią apeliacinės instancijos teismo galimybę tik esant absoliutiems pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindams [9].

Įsigaliojus naujajam CPK, apeliacinis procesas koncepcinio pobūdžio reformų nepatirs. Apeliacija ir toliau bus suprantama kaip teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, nepratęsianti pirmosios instancijos teismo proceso, o skirta patikrinti priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir

12

pagrįstumą neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Taigi įstatymų leidėjas priimdamas naująjį CPK pasiliko prie ribotos apeliacijos modelio, tuo bent jau kuriam laikui užbaigdamas nuo pat apeliacijos instituto Lietuvoje atkūrimo trukusią diskusiją. Tai, kad apeliacija naujajame CPK suprantama tik kaip byloje priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė, o ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, patvirtina naujajame CPK įtvirtintas draudimas apeliantui grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teismui (CPK 306 str. 2 d.), išlikęs kiek konkretizuotas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas (CPK 314 str.) bei apeliacinės instancijos teismo galimybė grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str.). Be to, kai kurios apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos įstatymų leidėjo patikslintos, siekiant ateityje išvengti bereikalingų diskusijų dėl apeliacinio proceso esmės.

1964 m. redakcijos CPK 314 str. buvo įtvirtinta nuostata, jog apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus apeliacinį procesą reglamentuojančiame skirsnyje nurodytas išimtis. Be abejo, reikia sutikti su teorijoje išsakoma nuomone, jog ši nuostata visiškai nereiškė, kad apeliacinis procesas įstatymo leidėjo buvo pripažįstamas pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimu, o buvo įtvirtinta tik pragmatiniais sumetimais, siekiant išvengti tų pačių CPK nuostatų kartojimosi dviejuose CPK skyriuose [7, p. 216]. Tačiau dėl praktikoje pasitaikiusios nevienareikšmės šios normos traktuotės, naujajame CPK įtvirtinta analogiška nuostata formuluojama kiek kitaip: apeliaciniam procesui taikomos pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios taisyklės, jei jos neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms (CPK 302 str.). Tuo siekiama atkreipti dėmesį į tai, jog apeliaciniame procese negali būti taikomos pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos ne tik tada, jei analogišką klausimą kitaip reglamentuoja apeliacinį procesą reglamentuojančios normos, bet ir tada, jei konkrečios pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios normos taikymas nebūtų suderinamas su apeliacinio proceso esme ir paskirtimi. Pavyzdžiui, nors apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos nenumato sprendimo už akių priėmimo draudimo, atsižvelgiant į sprendimo už akių esmę darytina išvada, jog tokio sprendimo priėmimas galimas tik pirmosios instancijos, bet ne apeliaciniame procese.

Kadangi apeliacinis procesas Lietuvos įstatymų leidėjo pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tikrinimu, suprantama, jog toks tikrinimas paprastai vykdomas pagal byloje esančią medžiagą, t. y. remiantis tais pačiais duomenimis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, o naujos medžiagos pateikimas galimas tik išimtiniais atvejais [9, p. 10]. Todėl CPK 306 str. 2 d. tiesiogiai draudžia apeliantui grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme, CPK 312 straipsnis – reikšti apeliaciniame skunde naujus materialinius teisinius reikalavimus, o CPK 314 straipsnis – pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus, nepateiktus pirmosios instancijos teismui, įrodymus.

Naujų reikalavimų bei naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas naujajame CPK išliko iš esmės nepakitęs (analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos 1964 m. redakcijos CPK 323 str. bei 325 str.; naujojo CPK 314 str. tik patikslinta, jog naujų įrodymų pateikimas galimas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti), todėl, mūsų manymu, detaliau juos aptarinėti šiame straipsnyje nėra prasmės. Atskirai derėtų aptarti CPK 306 str. 2 d. įtvirtintą draudimą apeliantui apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teismui.

13

Remiantis CPK 306 str. 1 d. 3 p. apeliaciniame skunde turi būti nurodytos bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo pagrindas). Tai reiškia, jog apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir/ar kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Naujajame CPK įtvirtintas draudimas grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teismui, reiškia draudimą apeliantui kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo pagrindą nurodyti naujas faktines aplinkybes, susijusias su pareikšto ieškinio pagrįstumu ar nepagrįstumu, t. y. apie pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą turi būti sprendžiama analizuojant tuos faktinius argumentus ir įrodymus, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas.

Naujomis aplinkybėmis CPK 306 str. 2 d. prasme negali būti pripažinti apelianto teisiniai argumentai, kuriuos jis nurodo apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo įrodymą. Remtis tokiais argumentais pirmosios instancijos teisme apeliantas neturėjo galimybės dėl paprastos priežasties – jie jam nebuvo žinomi, nes atsirado tik priėmus ginčijamą teismo sprendimą. Paminėtina, jog analogišką taisyklę dar 1999 m. buvo suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1964 m. redakcijos CPK 323 str. įtvirtintą draudimą apeliaciniame skunde reikšti naujus reikalavimus [10].

2. Teisė paduoti apeliacinį skundą ir apeliacinio skundo priėmimas

Naujajame CPK apeliacija išlieka įprastiniu teismų sprendimų kontrolės būdu, o tai reiškia, jog iš esmės kiekvienas pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas apeliacine tvarka (pirmosios instancijos teismo nutartims taikoma priešinga – sąrašo – taisyklė). Tokia įstatymo leidėjo pozicija atitinka Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R 95 (5) 1 punkto nuostatą, jog antrosios instancijos teismo kontrolė turėtų būti taikoma iš esmės kiekvienam pirmosios instancijos teismo sprendimui [11]. Tačiau kartu naujajame CPK numatyta iki šiol Lietuvos civiliniame procese nežinota apeliacijos ribojimo galimybė (CPK 303 str.).

Apeliacijos ribojimas ginčo suma (CPK 303 str.) – ko gero prieštaringiausiai sutikta apeliacinio proceso naujovė. Dėl ribotos straipsnio apimties nesinorėtų detaliau gilintis į šio ribojimo šalininkų bei priešininkų diskusiją, tačiau, manytume, tikslinga trumpai atkreipti dėmesį į keletą svarbių aplinkybių, pateisinančių tokią įstatymo leidėjo poziciją.

Pirma, siekiant išsiaiškinti, ar galimi tokio pobūdžio apeliacijos ribojimai, reikėtų atsakyti į klausimą, ar apeliacija yra sudėtinė teisės į teisminę gynybą dalis. Šiuo klausimu civilinio proceso teisės teorijoje yra 2 priešingos pozicijos: 1) teisė į teisminę gynybą apima ir teisę skųsti priimtą teismo sprendimą, 2) teisė į teisminę gynybą galimybės skųsti teismo sprendimą neapima [7, p. 210]. Plačiau nesigilinant į atskiras pozicijas pagrindžiančius argumentus, reikia konstatuoti, jog pripažinus tai, kad teisė į teisminę gynybą apima apeliacijos teisę, įstatymų leidėjo galimybė riboti apeliaciją ginčo suma tampa abejotina. Tačiau pastaruoju metu Europos valstybėse aiškiai įsivyrauja antroji nuomonė, juolab, jog tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Analogiškos pozicijos priimdamas naująjį CPK laikėsi ir Lietuvos įstatymų leidėjas. Sutinkant, kad teisė į apeliaciją nėra sudėtinė teisės į teisminę gynybą dalis, kartu reikia

14

konstatuoti, jog įstatyme įtvirtinti apeliacijos ribojimai savaime negali būti pripažinti asmens teisės į teisminę gynybą ribojimu.

Antra, rengiant naująjį CPK buvo atsižvelgta į tai, jog apeliacijos ribojimą ginčo suma numato daugelio Europos valstybių civilinio proceso įstatymai. Apeliacijos ribojimų reikalingumas paprastai motyvuojamas siekiu išvengti sudėtingo ir brangaus apeliacinio proceso santykinai nedidelės vertės ginčuose, ir kartu sumažinti bendrą teismo proceso trukmę. Apeliacijos ribojimą nedidelės vertės ginčuose leidžia ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. 95 (5) 3 p. [11].

Atsižvelgiant į dažnai išsakomus socialinio teisingumo motyvus, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog naujajame CPK numatyta ginčijama suma, dėl kurios negalimas apeliacinis bylos nagrinėjimas, yra ganėtinai nedidelė (250 Lt.), be to, šis ribojimas nebus taikomas labiausiai socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms (CPK 303 str. 1 d.).

Naujasis CPK numato ir daugiau apeliacijos ribojimų, pavyzdžiui, sprendimo už akių apeliacine tvarka negali skųsti šalis, dėl kurios toks sprendimas priimtas (CPK 303 str. 2 d.), apeliacine tvarka negali būti skundžiamas preliminarus sprendimas (CPK 428 str. 8 d.), teismo įsakymas (CPK 436 str. 7 d.). Apie visus šiuos ribojimus apibendrintai galima pasakyti, jog jie yra objektyviai nulemti paties skundžiamo procesinio dokumento priėmimo specifikos ir šiems dokumentams peržiūrėti CPK numatyta speciali procedūra.

Naujajame CPK numatyti gerokai ilgesni apeliacinio skundo padavimo terminai – atitinkamai 30 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos arba 40 dienų, jei apelianto gyvenamoji ar buveinės vieta yra užsienio valstybėje (CPK 307 str.). Ilgesni apeliacinio skundo padavimo terminai nustatyti atsižvelgiant į tai, jog 1964 m. redakcijos CPK nustatyto 14 dienų termino neretai nepakakdavo tam, kad šalys gautų išsamiai surašytą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir surašytų motyvuotą apeliacinį skundą. Kad nepraleistų įstatymo nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino, šalys paduodavo nemotyvuotus arba neiš-samius apeliacinius skundus, jie vėliau būdavo po kelis ar net keliolika kartų taisomi ir pildomi. Tokia situacija apsunkindavo informacijos apsikeitimą tarp ginčo šalių (nes ne visuomet apeliacinio skundo papildymai būdavo pateikiami kitai šaliai) bei patį pasiruošimo apeliaciniam bylos nagrinėjimui procesą.

Kad ateityje to būtų išvengta, naujajame CPK įtvirtinta nuostata, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (CPK 323 str.). Pasibaigus sprendimo apeliacinio apskundimo terminui, apeliacinis skundas su visais jo papildymais siunčiamas priešingai šaliai, kad pastaroji galėtų tinkamai pasiruošti gynybai (CPK 317 str. 1 d. ). Visi po šio termino pasibaigimo gauti apeliacinio skundo papildymai turės būti grąžinami juos padavusiam asmeniui (CPK 75 str. 1 d.).

Taigi įsigaliojus naujam CPK byloje dalyvaujantys asmenys turės vieną iš galimybių: paduoti apeliacinį skundą kuo anksčiau (pvz., po 10 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo) ir išlaikyti galimybę vėliau jį pildyti, kol pasibaigs įstatymo nustatytas terminas apskųsti sprendimą, arba iškart paduoti išsamų apeliacinį skundą, kuriam surašyti įstatymo numatytas gana ilgas terminas.

Be to, siekiant užtikrinti teisinių santykių tarp ginčo šalių stabilumą bei teismo sprendimo teisinę galią (pasibaigus įstatyme nustatytam sprendimo apeliacinio apskundimo terminui, sprendimas, jei jis nėra apskųstas, įsiteisėja, ir gali būti pradėtas vykdyti) naujajame CPK nustatyta, jog prašymas atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Šis terminas yra naikinamasis. Jam pasibaigus išnyksta teisė paduoti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apelianto pateiktas prašymas dėl praleisto apeliacinio apskundimo termino

15

atnaujinimo nebegalės būti teismo tenkinamas, o apeliacinį skundą turės būti atsisakoma priimti.

Naujasis CPK nenumato esminių naujovių apeliacinio skundo priėmimo stadijoje. Šį klausimą, kaip ir anksčiau, spręs pirmosios instancijos teismas. Jis, pasibaigus sprendimo apeliacinio apskundimo terminui, turės nusiųsti kitai proceso šaliai skundo nuorašą kartu su visais gautais jo papildymais, o apeliacinės instancijos teismui – bylą kartu su apeliaciniu skundu (CPK 317 str. 1 d.). Kadangi naujasis CPK numato skirtingus apeliacinio apskundimo terminus, priklausomai nuo apelianto gyvenamosios ar buveinės vietos, tuo atveju, jei viena iš ginčo šalių yra užsienio valstybėje, pirmosios instancijos teismas bylą apeliacinės instancijos teismui turėtų siųsti pasibaigus ilgesniam – 40 dienų terminui. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į CPK 317 str. įtvirtintos normos tikslą – iki apeliacinio apskundimo termino pabaigos byla ir gauti skundai lieka pirmosios instancijos teisme dėl to, kad būtų gauti visi apeliaciniai skundai dėl priimto teismo sprendimo ir visi šių skundų pakeitimai bei papildymai. Tai būtina siekiant užtikrinti tinkamą informacijos apsikeitimą tarp ginčo šalių bei pasi-ruošimo apeliaciniam bylos nagrinėjimui procesą.

Siekiant paspartinti pasiruošimo apeliaciniam bylos nagrinėjimui procesą, naujajame CPK numatoma apeliacinės instancijos teismo galimybė nustatyti apeliantui terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti tais atvejais, jei tokie trūkumai pastebimi jau apeliacinės instancijos teisme (CPK 316 str. 3 d.). Remiantis 1964 m. redakcijos CPK 333 str. 1 d. 3 p. nuostatomis, tokiu atveju byla turėdavo būti grąžinama pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą. Iš esmės pritariant tokiam racionaliam įstatymų leidėjo žingsniui, kartu reikia pasakyti, jog ši nuostata šiek tiek apsunkina byloje dalyvaujančių asmenų padėtį, nes tais atvejais, kai minėtą klausimą spręs apeliacinės instancijos teismas, jie neteks galimybės skųsti priimtą teismo nutartį (pvz., dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį) atskiruoju skundu. Kita vertus, reikia pripažinti, jog tikimybė, kad apeliacinės instancijos teismas panaikins pirmosios instancijos teismo nutartį, priimtą po to, kai byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui skundo trūkumams pašalinti, yra labai maža ir nėra pagrindo teigti, jog šis įstatymų leidėjo žingsnis buvo neapgalvotas.

3. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme

Minėta, kad ribotos apeliacijos atveju procesas apeliacinės instancijos teisme nėra identiškas pirmosios instancijos teismo procesui. Dėl to, jog priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal byloje esančią medžiagą, apeliacinis procesas paprastai yra rašytinis arba mišrus [8, p. 10], ribojant žodiškumo principo taikymą. Reikėtų sutikti su nuomone, jog platus žodiškumo principo taikymas apeliaciniame procese nėra labai pragmatiškas, ypač atsižvelgiant į CPK įtvirtintą draudimą šalims apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukrypti nuo teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio [7, p. 220]. Nepagrįstas žodiškumo principo taikymas turi neigiamą įtaką proceso trukmei bei bylos nagrinėjimo kaštams.

Vis dėlto CPK rengimo darbo grupei nepavyko įgyvendinti idėjos, jog apeliacinis procesas paprastai turėtų vykti be žodinio bylos nagrinėjimo. Naujajame CPK įtvirtintas kompromisinis variantas, paliekant šiuo metu egzistuojančią nuostatą, jog apeliacinis procesas paprastai vyksta žodinio proceso tvarka, kartu įtvirtinant rašytinio bylos nagrinėjimo galimybę, jei to apeliaciniame skunde prašo apeliantas, ir tokiam nagrinėjimui neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Išlieka ir jau 1964 m. redakcijos CPK įtvirtinta

16

galimybė apeliacinės instancijos teismui neskelbti žodinio bylos nagrinėjimo tais atvejais, jei nustatomi absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai ar kitos CPK 321 str. išvardytos aplinkybės (ši naujojo CPK nuostata nuo 1964 m. redakcijos CPK 333 str. skiriasi tik 1 punktu: naujajame CPK nebelieka nuostatos, jog byla rašytinio proceso tvarka nagrinėjama paaiškėjus, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti apeliantui ter-miną apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Kaip jau minėta, įsigaliojus naujajam CPK apeliacinės instancijos teismas privalės paskirti apeliantui terminą trūkumams pašalinti ir tai turės būti daroma pasirengimo apeliaciniam bylos nagrinėjimui metu).

Pageidavimą, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apeliantas privalo nurodyti apeliaciniame skunde (CPK 306 str.). Apeliacinis skundas išsiunčiamas byloje dalyvaujantiems asmenims. Jie turi galimybę susipažinti su tokiu apelianto pageidavimu ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą išreikšti savo poziciją dėl rašytinio bylos nagrinėjimo. Jei byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimuose į apeliacinį skundą savo nuomonės dėl rašytinio bylos nagrinėjimo nepareiškia arba atsiliepimo nepateikia, turėtų būti laikoma, jog jie rašytiniam bylos nagrinėjimui neprieštarauja. Tačiau net ir tokiu atveju apelianto pageidavimas nėra privalomas apeliacinės instancijos teismui, kuris, manydamas, jog tai reikalinga, turi teisę skelbti žodinį bylos nagrinėjimą.

Kartu naujajame CPK įtvirtinta galimybė skelbti žodinį bylos nagrinėjimą atskirajam skundui nagrinėti. Ši galimybė įtvirtinta atsižvelgiant į praktikoje pasitaikiusius atvejus, kai išnagrinėti atskirąjį skundą tiesiogiai neišklausius byloje dalyvaujančių asmenų būdavo gana sudėtinga. Problema kilo iš esmės dėl to, jog įstatymai numato skirtingus klausimus, sprendžiamus teismo nutartimis. Pavyzdžiui, įmonių bankroto bylose bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai tvirtinami teismo nutartimi, nors akivaizdu, jog pagal savo prigimtį šis klausimas artimesnis tiems, kurie turi būti sprendžiami teismo sprendimu (nutartimi teismas iš esmės pasisako dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo). Pastebėtina, kad nors 1964 m. redakcijos CPK galimybė skelbti žodinį atskirojo skundo nagrinėjimą nebuvo numatyta, apeliacinės instancijos teismai kartais skelbdavo žodinį atskirojo skundo nagrinėjimą, vadovaudamiesi bendra taisykle, jog teismas gali pasirinkti sudėtingesnę procesinę bylos nagrinėjimo formą, nei numato įstatymas, ir tai nebus laikoma byloje dalyvaujančių asmenų teisių pažeidimu.

Daugelis naujajame CPK įtvirtintų nuostatų skirta užtikrinti tinkamą informacijos apsikeitimą tarp ginčo šalių, realizuojant proceso koncentruotumo bei kooperacijos principus (CPK 7, 8 str.). Be jau minėto draudimo keisti ir pildyti apeliacinį skundą pasibaigus sprendimo apeliacinio apskundimo terminui, naujajame CPK aiškiai įtvirtinta kitos šalies pareiga pateikti išsamų atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 318 str.). Šalis, tinkamai nerealizavusi šios procesinės pareigos, praras galimybę išdėstyti savo argumentus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nes teismo posėdžio metu šalims draudžiama nukrypti nuo teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio (CPK 324 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog CPK 324 str. 2 d. nediferencijuoja draudimo nukrypti nuo pateiktų procesinių dokumentų turinio atsižvelgiant į procesinę byloje dalyvaujančio asmens padėtį. Dėl šios priežasties kiek abejotinas atrodo įstatymų leidėjo CPK 318 straipsnyje įtvirtintas išskyrimas, jog pareiga pateikti atsiliepimą taikytina tik kitai šaliai, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys pateikti atsiliepimus turi teisę.

Tais atvejais, kai apeliantas pateikia apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, nes, jo manymu, toks pateikimas leistinas remiantis CPK 314 str., jis tai turi padaryti jau paduodamas apeliacinį skundą (CPK 306 str.), kad su šiais įrodymais galėtų susipažinti apeliacinės instancijos teismas bei kiti byloje

17

dalyvaujantys asmenys. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys visą papildomą medžiagą privalo pateikti kartu su atsiliepimais į apeliacinį skundą. Vėliau pateikti naują medžiagą nebus galima taip pat remiantis CPK 324 straipsnyje įtvirtintu draudimu.

Remiantis naujojo CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Taigi ši nuostata nevienareikšmiškai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas yra saistomas ne tik faktinių, bet ir teisinių apelianto argumentų (tai šiek tiek prieštarauja pastaruoju metu Lietuvos teismų praktikoje įsitvirtinusiai pozicijai, jog teismas nėra saistomas teisinių asmens argumentų pagal principą „teismas žino teisę“). Kadangi naujajame CPK nėra įtvirtintas privalomas atstovavimas apeliacinės instancijos teismuose, CPK 320 str. nuostatą apeliacinės instancijos teismai turėtų taikyti kūrybiškai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, pavyzdžiui, ar apeliantas naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė teismo išaiškinimo pareigą (CPK 159 str.) ir pan.

Kartu reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrą loginį CPK 320 str. formuluotės netikslumą dėl absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo. CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šis patikrinimas yra sudėtinė apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų dalis, tuo tarpu CPK 320 str. 2 d. nustatyta, jog tais atvejais, kai nustatomi absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, apeliacinės instancijos teismo apeliacinio bylos nagrinėjimo ribos nesaisto. Akivaizdu, jog vienoje CPK 320 str. dalių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas įra-šytas nepagrįstai ir yra perteklinis.

Manytume, jog absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas nepagrįstai įrašytas CPK 320 str. 1 d., nes, remiantis civilinio proceso pamatiniais principais, apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas nustato apeliantas (tantum devolutum quantum apellatum), o įstatymų leidėjas viešojo intereso apsaugos tikslais gali nustatyti šio principo išimtis, bet ne perimti paties apelianto funkciją. Taigi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas turėtų būti pripažįstamas ne apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų sudėtine dalimi, o išimtimi, kai apeliacinės instancijos teismo nesaisto apelianto nubrėžtos apeliacinio skundo ribos (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat turi teisę peržengti apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas, nagrinėjant šeimos, darbo bei ypatingosios teisenos bylas (CPK 320 str. 2 d.). Taigi naujajame CPK, lyginant su 1964 m. redakcijos CPK, apeliacinės instancijos teismo galimybė peržengti apeliacinio skundo ribas viešojo intereso apsaugos tikslais yra apribota ir apima tik nedispozityvias ir santykinai dispozityvias bylas.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisės išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka

Apeliacinės instancijos teismo teisių, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, sąrašas naujajame CPK išliko nepakitęs. Esmingesnių pakeitimų įtvirtinta tik reglamentuojant sprendimo panaikinimo apeliacine tvarka pagrindus bei apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Naujajame CPK aiškiai įtvirtintas draudimas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Ši taisyklė Lietuvos civiliniame procese nėra nauja. Nors 1964 m. redakcijos CPK ji nebuvo tiesiogiai įtvirtinta, šios taisyklės buvo nuosekliai laikomasi teismų

18

praktikoje. Draudimą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais ne kartą savo nutartyse akcentavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas. CPK 328 str. įtvirtintas draudimas turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai su CPK 329 str. bei CPK 330 str. nuo-statomis, kaip apibrėžiantis šių nuostatų taikymo ribas. CPK 329 str. 2, 3 d. įtvirtinti proceso teisės normų pažeidimai (absoliutūs ir santykinai absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai) dėl jų sukeliamų teisinių pasekmių (tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimo) negali būti pripažinti formaliais CPK 328 straipsnio prasme.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų sąrašas naujajame CPK susiaurintas – jame nelieka tokių pagrindų kaip teisėjų pasitarimo slaptumo taisyklių pažeidimas bei atvejų, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas nepasirašytas arba pasirašytas ne to teisėjo, kuris nagrinėjo bylą (1964 m. redakcijos CPK 338 str. 2 d. 3, 4 p.). Tokie pažeidimai ateityje turės būti vertinami atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, teismo pasitarimo slaptumo principo pažeidimas galės būti pripažintas proceso teisės pažeidimu, lėmusiu neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Na o jei sprendimas pasirašytas ne to teisėjo, kuris nagrinėjo bylą, ir tai nėra tik spausdinimo klaida, toks atvejis galės būti pripažintas sprendimo priėmimu ne to teisėjo, kuris nagrinėjo bylą, t.y. absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 3 p.).

Kartu CPK 329 str. 2 d. 7 p. įtvirtintas dar vienas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas: jei pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 str. 2 d. nustatyta tvarka.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog minėtas pagrindas prie absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų priskirtas ne visai pagrįstai. Tokia mintis galėtų kilti dėl CPK 329 str. 2 d. 7 p. formuluotės „ir jei bylos negalima išskirti“. Absoliučiu pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu civilinio proceso teisės teorijoje pripažįstami šiurkštūs proceso teisės normų pažeidimai, kuriuos nustačius laikoma, jog tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo [12, p. 251]. Todėl atrodytų, jog pažeidimo šiurkštumas neturėtų būti siejamas išimtinai su bylos išskyrimo galimybe. Tačiau minėtą pagrindą aiškinant kartu su CPK 327 str. 2 d. nuostata tampa akivaizdu, jog įstatymų leidėjas būtent tokias šio pažeidimo pasekmes ir turėjo omenyje: kadangi visi reikalavimai iš esmės turi būti išspręsti pirmosios instancijos teisme, kurio nors iš reikalavimų neišsprendimas reiškia, jog šioje dalyje tinkamas pirmosios instancijos teismo procesas neįvyko, ir šioje dalyje byla visais atvejais bus grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (neatsižvelgiant į tai, ar bus vadovaujamasi CPK 329 str. 2 d. 7 p., ar CPK 327 str. 2 d.). Minėto pagrindo išskaidymas dviejuose CPK straipsniuose lemtas tik šio pažeidimo įtakos likusiai bylos daliai: kadangi kai kurių pareikštų reikalavimų neišsprendimas nebūtinai turi įtakos tinkamo proceso nebuvimui kitoje bylos dalyje, jei bylą neišspręstų reikalavimų dalyje galima išskirti, netikslinga kartoti visos bylos procesą pirmosios instancijos teisme.

Aiškus pareikštų reikalavimų neišsprendimo pirmosios instancijos teisme priskyrimas prie absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (1964 m. redakcijos CPK analogiškas pagrindas prie absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvo priskirtas, nors buvo pripažįstamas pagrindu grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) dar kartą patvirtina, jog įstatymų leidėjas apeliacinio procese nepripažįsta „antra pirmąja instancija“ – ginčas turi būti iš esmės išspręstas pirmosios instancijos teisme.

19

Naujajame CPK, atsižvelgiant į ribotos apeliacijos esmę, tikslinama apeliacinės instancijos teismo teisė grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas galės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ne tik nustatęs absoliučius ar santykinai absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, bet ir tada, jei nustatys, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negali išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismas. Tai turėtų padėti išvengti atvejų, pasitaikiusių dėl ne visai tinkamos šią apeliacinės instancijos teismo teisę reglamentavusio 1964 m. redakcijos CPK 337 str. formuluotės, kai apeliacinės instancijos teismas patenka į neapibrėžtą padėtį, negalėdamas priimti sprendimo dėl ginčo esmės, nepažeisdamas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo ir kartu negalėdamas grąžinti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui [9].

Kaip jau minėta, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui bus galima ir tais atvejais, jei pirmosios instancijos teismas išspręs ne visus byloje pareikštus reikalavimus: jei bylą neišspręstų reikalavimų dalyje galima išskirti, apeliacinės instancijos teismas galės grąžinti pirmosios instancijos teismui tik bylos neišspręstų reikalavimų dalį, vadovaudamasis CPK 327 str. 2 d., o jei toks bylos išskyrimas, apeliacinės instancijos teismo manymu, negalimas, iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bus grąžinta visa byla, nes tokius atvejus įstatymų leidėjas įtraukė į absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų sąrašą (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Išvados

Įsigaliojus naujajam CPK Lietuvoje išliks ribotos apeliacijos modelis ir šiam modeliui būdingi požymiai: draudimas apeliantui grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teismui, bei naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas. Todėl siekiant, kad teisingai būtų aiškinamos ir taikomos apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos, būtina prisiminti, jog apeliacija Lietuvoje suprantama kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas, o ne pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas (tąsa) aukštesnės instancijos teisme.

Apeliacinio proceso pokyčiai daugiausia lemti įstatymų leidėjo siekio išspręsti praktikoje per trejetą ribotos apeliacijos galiojimo metų pastebėtas problemas, optimizuoti apeliacinį procesą – padaryti jį paprastesnį, trumpesnį ir ekonomiškesnį. Nuosekliai įgyvendinant naujajame CPK įtvirtintus proceso koncentruotumo ir kooperacijos principus bei įtvirtinus pirmąją teismo instanciją kaip pagrindinę, naujajame CPK numatyta galimybė riboti apeliaciją nedidelės vertės ginčuose, apeliaciniame procese žodinis bylos nagrinėjimas derinamas su rašytiniu, įtvirtintos nuostatos, kurių paskirtis – užtikrinti tinkamą informacijos apsikeitimą tarp ginčo šalių, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesu bei proceso vilkinimui (apeliacinio skundo padavimo terminų ilginimas, apeliacinio skundo pildymo pasibaigus sprendimo apeliacinio apskundimo terminui draudimas, priešingos šalies pareiga pateikti atsiliepimą, šios pareigos nesilaikymo procesinės pasekmės ir kt.).

Atsižvelgiant į praktikoje pastebėtas apeliacinį procesą reglamentuojančių normų taikymo problemas, naujajame CPK tikslinama apeliacinės instancijos teismo galimybė grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, revizuojamas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų sąrašas, aiškiai įtvirtinamas draudimas naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą formaliais pagrindais, įtvirtinama žodinio

20

atskirojo skundo nagrinėjimo galimybė. Iš esmės teigiamai vertinant įstatymų leidėjo naujajame CPK numatytus

apeliacinio proceso pokyčius, vis dėlto reikėtų pasakyti, jog apeliacinį procesą reglamentuojančiose nuostatose neišvengta klaidų: netiksliai suformuluotos apeliacinio bylos nagrinėjimo ribos, pasekmių požiūriu nėra tinkamai atribota kitos šalies pareiga pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų analogiškos procesinės teisės. Reikia tikėtis, kad minėtus netikslumus ištaisys naujojo CPK pagrindu susiklostysianti teismų praktika taikant apeliacinį procesą reglamentuojančias nuostatas.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstaty-mas, priimtas 2002 m. vasario 28 d. Nr. IX–743 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 36.

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX–743 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 36.

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 1964 m. liepos 7 d., su pakeitimais ir papildymais.

4. Борисова Е. А. Апелляция в гражданском (арбитражном) процессе). – Москва, 2000.5. Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo, priimtas

1994 m. lapkričio 8 d. Nr. I–636 // Valstybės žinios. 1994. Nr. 93.6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 1998

m. gruodžio 10 d. Nr. VIII–959 // Valstybės žinios. 1998. Nr. 112.7. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. – Vilnius:

Justitia, 2002. 8. Mikelėnas V. Quo vadis? Arba eksperimentuojama toliau // Justitia. 1999. Nr. 1.9. Ambrasaitė G. Apeliacijos rūšių įtaka apeliacinės instancijos teismo teisei grąžinti bylą iš naujo

nagrinėti pirmosios instancijos teismui // Teisė. 2002. Nr. 43.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta N. K. Oksienė prieš S.

Mazūra byloje; bylos Nr. 3K–3–20/99, kategorija 13.11. Recommendation No R (95) 5 Concerning the introduction and improvement of the functioning of

appeal systems and procedures in civil and commercial cases. 12. Mikelėnas V. Civilinis procesas. II dalis. – Vilnius: Justitia, 1997.

21

Appeal: the main novelties in the new Code of Civil procedure

Goda AmbrasaitėLaw University of Lithuania

SUMMARY

In the beginning of the year 2002 the Seimas has passed the new Code of civil procedure of the Republic of Lithuania, which will come into force on the 1st of January 2003. Although the main novelties of this legal document are related to the first instance procedure, the appellate procedure has undergone plenty of reforms as well.

The aim of this article is to compare the provisions of the new Code of civil procedure, regulating the appellate procedure, with the similar provisions of the Code of civil procedure of 1964, in order to disclose the main changes of legal regulation. As the limited scope of the article prevents the possibility to disclose all the novelties, the article deals only with the main ones. In addition, the article aims to spotlight some inaccuracies of the new legal regulation as well as possible problems of functioning of the new appeal.

22

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 19–25

NAUJASIS CPK – AR TEISĖJO DARBAS TAPS SUDĖTINGESNIS?

Dr. Virgilijus Valančius

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedra Ateities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas vvalancius@lvat.lt

Pateikta 2003 m. vasario 12 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 17 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjas docentas dr. Vytautas Pakalniškis ir šios katedros docentė dr. Dangutė Ambrasienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariami įstatymo leidėjo ketinimai priimant naująjį Civilinio proceso kodeksą, išryškinami laukiami teisėjo vaidmens bei teismų praktikos civiliniame procese pokyčiai. Remiantis Lietuvos bei tarptautine praktika, prognozuojami kai kurių proceso novacijų prigijimo teismų praktikoje aspektai. Publikacija siekiama atkreipti skaitytojo dėmesį į kai kuriuos 2002 metais priimto Civilinio proceso kodekso aspektus, kurie yra svarbūs tinkamai aiškinant ir taikant jo nuostatas teismų praktikoje. Keliami klausimai ir ieškoma atsakymų, ar įtvirtinti naujieji teisiniai instrumentai teigiamai paveiks civilinio proceso eigą, trukmę ir efektyvumą.

Seimas 2002 metų pradžioje priėmė teisės aktą, Lietuvos teisinėje erdvėje vertintiną kaip neeilinį reiškinį. Kalbu, žinoma, apie naująjį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau tekste – naujasis CPK, 2002 metų CPK) [1]. Ko tikimasi iš naujojo ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, reguliuosiančio kodifikuoto teisės akto? Ar imtasi pakankamų priemonių, kad visuomenė, pirmiausia teisinė bendruomenė, nebūtų netikėtai užklupta novatoriškų proceso nuostatų? Ar padaryta viskas, kad teisėjai, kuriems tenka tinkamo teismo proceso laikymosi garanto vaidmuo, iš karto suvoktų savo pakitusį vaidmenį ir jau nuo 2003 m. sausio 1 d. gebėtų aiškinti ir taikyti CPK novacijas taikydami ne vien tik semantinį teisės aiškinimo metodą? Šiuos klausimus pernelyg lengvabūdiška būtų priskirti prie retorinių. Akivaizdu tai, kad „tikrųjų“ atsakymų sulauksime tada, kai įstatymo leidėjo ketinimai pereis bent minimalią teismų praktikos patikrą.

Pasitelkę teleologinį teisės aiškinimo metodą pastebime, kad iš naujojo CPK tikimasi [2], jog jis padės efektyviau ginti pažeistas asmenų teises, šalins piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir sąmoningo bylos vilkinimo galimybes, padės bent jau iš dalies išspręsti proceso trukmės problemą, aktualią ne tik nuo tada, kai Lietuva prisijungė prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

23

apsaugos konvencijos (toliau – EŽT konvencija), kurios 6 straipsnis – kiekvieno asmens teisė, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią arba tiesiog protingą terminą (reasonable time) [3], neduoda ramybės visoms valstybėms – Europos Tarybos narėms.

Nereikia didelių pastangų, kad naujajame CPK pastebėtum ryškų kontinentinės Europos, ypač Vokietijos, Austrijos proceso modelių pėdsaką. Akivaizdu ir tai, kad įstatymo leidėjas 2002 metų CPK pasistengė įdiegti ne tik vakarų Europos valstybių patirtį, bet ir Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijose pateikiamas principines civilinio proceso nuostatas. Naujajame CPK ypač ryškios idėjos, įtvirtintos dviejose iš jų: rekomendacijoje Nr. R (81) 7 „Dėl priemonių, lengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema“ [4] bei R (84) 5 „Dėl civilinio proceso principų, skirtų pagerinti teisingumo sistemos funkcionavimą“ [5]. Pavyzdžiui, rekomendacijoje Nr. R(81) 7 numatytos šios pagrindinės priemonės:

1) teismo proceso supaprastinimas;2) taikių susitarimų skatinimas;3) teismo proceso pagreitinimas;4) teismo išlaidų mažinimas;5) supaprastintų procedūrų atskirų kategorijų byloms įtvirtinimas.Rekomendacijoje Nr. R(84) 5 detalizuojant nurodytas priemones kartu

pabrėžiama, jog teismas turi, bent jau parengtinio posėdžio metu, o jeigu įmanoma, ir viso teisminio nagrinėjimo metu, atlikti aktyvų vaidmenį užtikrinant greitą proceso eigą, tuo pat metu garantuojant šalių teises šalinti bet kokį piktnaudžiavimą procesu.

Taigi tokie yra CPK rengėjų, įstatymo leidėjo ir, žinoma, visuomenės lūkesčiai. Nesiekiant vien akademiškai apžvelgti visų naujojo civilinio proceso reglamentavimo naujovių1, šiandien į naująjį CPK norėtųsi pažvelgti teisėjo akimis. Visi suprantame, jog net ir tobuliausias įstatymas tėra tik negyva raidė, bazė, kurios veiksmingumas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip įstatymas bus suvokiamas ir taikomas. Kadangi šiuo atveju mes susiduriame su teismo procesu, teisėjui, regis, tenka svarbiausias vaidmuo įgyvendinant naujojo CPK nuostatas.

Neatsitiktinai dr. V. Nekrošius neseniai mums priminė senovės Romos laikais imperatoriaus Justiniano, konstitucija apribojusio teismo proceso trukmę iki 3 metų, žodžius: „juk kiekvienas žino, kad proceso trukmė pirmiausia priklauso nuo teisėjo įtakos, ir jeigu teisėjas to nenorės, niekas prieš jo valią proceso neužvilkins“ [6, p. 15]. Deja, reikia pripažinti, kad nors pastaruosius dešimtmečius Europa karštligiškai ieško būdų, kaip sušvelninti vieno iš demokratijos palydovų – bylinėjimosi tempų augimo įtaką proceso trukmei, stulbinamų rezultatų kol kas nepasiekta. Iš tiesų proceso trukmės problema aktuali ir Lietuvoje. Nepaisant to, kad kitų valstybių kontekste bylinėjimosi proceso trukmės požiūriu (pasitaiko, žinoma, ir išimčių) Lietuva nepriskirtina prie „lyderių“, Lietuvos įstatymų leidėjas naujuoju civilinio proceso įstatymu siekia užbėgti įvykiams už akių. Kita vertus, teismai jau šiandien orientuojami veikti taip, kad bylos būtų nagrinėjamos operatyviai:

„Civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą privatinių ginčų išsprendimą, ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą (išryškinta autoriaus). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis numato, kad, nustatant kiekvieno asmens teises ir pareigas ar jam pareikštą kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims“ [7].

1 Plačiau apie 2002 metų CPK naujoves žr.: V. Valančius. Kai kurie naujojo civilinio proceso bruožai // Jurisp-rudencija: LTU mokslo darbai. 2002. Nr. 28(20).

24

Suprantama, proceso trukmės problemą ne visada pajėgus išspręsti ir teismas, bet tai – jau kitų diskusijų tema. Kalbėdami apie galiojantį CPK, pastebime, kad jis nenumato beveik jokių mechanizmų, šalinančių nesąžiningos šalies galimybę vilkinti procesą. Tai yra pirmasis aspektas, kurį norėtųsi pabrėžti – naujasis CPK tokius svertus numato. Galbūt šiuo atžvilgiu teisėjas galės jaustis ramiau (nors vargu, ar jo darbas dėl to palengvės), nes jam nebereikės jaustis atsakingam už tai, ko paveikti jis negali. Kita vertus, tik nuo teisėjo (čia reikėtų pabrėžti – visų instancijų teisėjų) priklausys, ar bus sugebėta tinkamai pasinaudoti naujaisiais proceso teisės instrumentais.

Tam tikras išbandymas visų laukia ir dėl to, jog naujajame CPK iš esmės kitaip žvelgiama į teisėjo vaidmenį procese. Pereinamuoju laikotarpiu maždaug dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo neišvengėme vadinamojo „švytuoklės“ principo: atsisakę tarybinio inkvizitorinio proceso, šokome prie kito kraštutinumo. Iš teisėjo buvo laukiama visiško pasyvumo ir neutralumo. Vyravo nuomonė, jog tik šalys yra proceso šeimininkės, tuo tarpu teismas tėra tik proceso stebėtojas. Vis dėlto ilgainiui pastebėta, kad kontinentinėje Europoje, ir ne tik joje, toli gražu taip nėra. Senesnes demokratines tradicijas turinčiose valstybėse būtent teismas pripažįstamas proceso šeimininku, jo tvarkytoju, ir tai nėra laikoma šalių teisių ignoravimu ar teismo nešališkumo principo pažeidimu. Be abejo, tik šalys yra joms priklausančių teisių šeimininkės, tik jos sprendžia, ginti savo teises ar jų neginti (dispozityvumas – vienas kertinių civilinio proceso principų), tačiau teismo procesas nėra ir negali būti vien privatus šalių reikalas. Šalims garantuojamos jų teisių gynybos prielaidos (Konstitucijos 30 str., EŽT konvencijos 6 str., CPK 5 str.), tačiau kartu nustatomas jų realizavimo mechanizmas ir pasinaudojimo tokiu mechanizmu sąlygos. Aukščiausiasis Teismas, reaguodamas į vis dar pasitaikančius bandymus ignoruoti proceso nuostatų reikalavimus, buvo priverstas formuoti praktiką, leidžiančią vienareikšmiškai suprasti, kad teismo procesas nėra ir negali būti „žaidimas be taisyklių“:

„[...] įstatymai nustato tiek teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme proceso tvarką, kurios visi dalyvaujantys byloje asmenys privalo laikytis“ [8].

Kaip minėta, būtent teismui tenka pareiga rūpintis, jog teise kreiptis į teismą pradėjus bylinėjimąsi, toliau būtų sąžiningai naudojamasi visais proceso įstatymo suteikiamais teisiniais instrumentais. Teismų praktika, nelaukdama svaresnės įstatymo leidėjo pagalbos, formulavo nuostatas, padedančias suvokti šios sąvokos, o kartu ir draudimo piktnaudžiauti proceso teisėmis turinį:

„[...] priešingai jų paskirčiai įgyvendinant procesines teises, pažeidžiama kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Taip pat pažeidžiamas ir viešasis interesas civilines bylas nagrinėti greitai ir teisingai. Procesinių teisių įgyvendinimas tokiu būdu, kuriuo nepagrįstai, prieštaraujant procesinių teisių paskirčiai, suvaržomos kitų asmenų turimos teisės ir teisėti interesai, pažeidžiamas viešasis interesas, laikytinas piktnaudžiavimu procesu – neteisėtu veiksmu. Iš neteisėtų veiksmų negali kilti jokios teisėtos pasekmės, teisė ir teismai negali pripažinti neteisėtų veiksmų bei ginti piktnaudžiaujančių teise asmenų interesus“ [9].

Labai svarbu jau dabar ne tik teisėjams, bet ir visiems proceso dalyviams, ypač advokatams, suvokti kintantį teismo vaidmenį. Pavyzdžiui, teismų praktika jau ne pirmi metai žingsnis po žingsnio varžo bylininkų atstovų galimybę „manipuliuoti“ procesu kliento naudai:

„[...] teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, neprivalo dalyvaujančio teismo posėdyje advokato įspėti apie neatvykimo į atidėtą teismo posėdį teisines pasekmes. Advokatas laikomas teisės specialistu, ex officio privalančiu gerai jas žinoti“ [10].

Dalyvaujantys byloje asmenys neturėtų stebėtis aktyvesniu teismo vaidmeniu bei griežtesniu požiūriu vertinant šalių procesinio piktnaudžiavimo atvejus. Naujasis CPK (95 str.) numato šalims rimtus padarinius už

25

piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o tokio piktnaudžiavimo konstatavimo pareiga teks būtent teismui:

„Teismas, nustatęs, kad savo procesinėmis teisėmis asmuo piktnaudžiauja, privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes“ [7].

Tai tik keletas pavyzdžių. Kaip matome, griežtas požiūris į piktnaudžiavimą procesu Lietuvoje jau šiandien nėra naujiena. Kitaip tariant, teismų praktika aplenkė įstatymo leidėją, sudarydama sąlygas sklandesniam proceso naujovių įsiliejimui į civilinio proceso dalyvių mentalitetą. Vis dėlto, įsigaliojus naujajam CPK, atsiranda daugiau realių procesinių galimybių užkirsti piktnaudžiavimui kelią – minėtasis CPK 95 straipsnis vertintinas kaip savotiškas Damoklo kardas nesąžiningai proceso šaliai.

Tačiau tai dar ne viskas. Įsigaliojus naujajam CPK iš teisėjo bus tikimasi ne tik ryžtingumo šalinant bet kokį šalių piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tikimasi, kad jis nukreips procesą tinkama linkme, prireikus pareikalaudamas pateikti papildomų įrodymų, šalindamas iš proceso visa tai, kas nesusiję su nagrinėjama byla. Ypač ši užduotis svarbi pirmosios instancijos teismų teisėjams, kuriems tenka pagrindinis vaidmuo atskleidžiant ginčo esmę. Naujajame CPK įtvirtintas kooperacijos principas, teismo išaiškinimo pareiga reikalauja iš teisėjų aktyvumo ir pagalbos (galbūt vartotinas tikslesnis terminas – paramos) šalims siekiant įgyvendinti jų teises.

Vienas sudėtingiausių uždavinių teisėjui ir toliau išliks atrasti tinkamą balansą tarp teismo nešališkumo ir aktyvumo. Teisėjo aktyvumo lygis negali būti vienodas tose bylose, kuriose šalys atstovaujamos advokatų, ir tose, kuriose ne. Galų gale net ir neatstovaujami byloje dalyvaujantys asmenys skirtingi: teisme atsiduria, tarkime, pensininkas ir verslininkas. Nevienodas proceso šalių išprusimas, požiūris į teismo procesą, gebėjimas savarankiškai, be teismo paramos, atskleisti reikšmingas bylos aplinkybes, verčia teismą demonstruoti lankstumą, tačiau jokiu būdu neperžengiant objektyviojo neutralumo ribos. Teismas jokiu būdu neturėtų „piršti“ savo pagalbos tada, kai šalys akivaizdžiai to nepageidauja. Taigi kiekvienu atveju teisėjas turės pats (atkreipiu dėmesį į šį aspektą, nes labai svarbūs vienodi visų teisėjų proceso elgsenos standartai panašiomis aplinkybėmis) nuspręsti, kokios turėtų būti jo aktyvumo ribos. Čia norėtųsi pacituoti vieno proceso teisės atstovo mintį: „neprimesti teisminės gynybos to nepageidaujančiam – štai kas gali būti vadinama rungtyniškumu; tuo tarpu pasilikti neveikliu, kai šalis nori, bet nesugeba gintis – tai jau ne rungtyniškumas, o neteisingumas“ [11].

Vis dėlto nederėtų žavėtis siekiančiais pernelyg „socializuoti“ procesinį teismo vaidmenį. Siekdama „amortizuoti“ prasidedančias panašaus pobūdžio diskusijas Europos teisėjų patariamoji taryba (CCJE) yra priminusi, kad „bylos nagrinėjimo metu teisėjas sąmoningai turėtų vengti kokių nors šaliai iš anksto leidžiančių suprasti ginčo baigtį pastabų, tiesiogiai darančių įtaką sąžiningam teismo procesui“ (CCJE 2002 m. lapkričio 15 d. priimtos nuomonės 23 str.) [12] .

Požiūris į teisėją esmingai kinta. Iš teisėjo nebereikalaujama būti aklu įstatymo taikytoju, pasigirsta vis garsesnių balsų, jog jis atliktų „visuomenės gydytojo“ (kaip minėta, vertintina atsargiai), teisės aiškintojo, kūrėjo vaidmenį. Natūralu, kad bet koks vertybių perkainavimas turi būti sutvirtintas atitinkamu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, tam tikrų svertų suteikimu teisėjui, leidžiančių proceso lyderiui kai kuriomis aplinkybėmis turėti pakankamą diskreciją. Žinoma, tokių galių suteikimas taip pat turi turėti ribas. Pirmiausia turint galvoje kon-tinentinės teisės tradiciją, kuriai iš esmės būdingas detalus visų proceso dalyvių teisių ir pareigų reglamentavimas. Pavyzdžiui, 2002 metų CPK leidžia teismui savo nuožiūra pasirinkti pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui būdą. Kokiais kriterijais reikėtų remtis teisėjui? Matyt, toks pasirinkimas turėtų priklausyti nuo

26

įvairių veiksnių: tiek objektyvių (šalių sutaikymo galimybė, šalių išprusimas, atstovų dalyvavimas ir pan.), tiek subjektyvių (vienam teisėjui lengviau rengtis bylai tiesiogiai bendraujant su šalimis, kitam – rašytinių dokumentų pagrindu). Tai, be abejo, ne vienintelis pavyzdys, kai teisėjui paliekama laisvė nuspręsti, koks veikimo būdas bus priimtinesnis konkrečioje situacijoje.

Beje, norėtųsi šiek tiek stabtelėti ties šalių sutaikymo aspektu. Teismo skatinimas bandyti sutaikyti šalis buvo numatytas ir 1964 metų CPK [13], tačiau tai buvo labiau „popierinė“ nei reali nuostata. Procesinis reglamentavimas buvo pernelyg „švelnus“ arba, kitaip tariant, nei šalys, nei teismas nebuvo suinteresuoti dėti pastangas „išvengti“ teismo sprendimo (siaurąja prasme). Padėtis ateityje turėtų kisti. Užsienio valstybių praktikos tendencijos rodo, jog šalių taikiai baigiamų bylų procentas turėtų didėti ir Lietuvoje. Nūdienos Europoje ieškoma būdų, kaip išvengti „tikrojo“ teismo proceso. Vienas, bet ne vienintelis pavyzdys. Tarkime, 2002 m. lapkričio mėn. Strasbūre posėdžiavusi Europos teisėjų patariamoji taryba (CCJE) pasiūlė ET 2003 m. lapkričio 24 d. surengti konferenciją [14], kuri padėtų nuodugniau pažvelgti į šiuolaikinėje visuomenėje pakitusį teisėjo vaidmenį, skatinti teismą ieškoti būdų, kaip padėti šalims pasiekti byloje taikų susitarimą. Kas tai – Europos teisėjų sekimas Lietuvos CPK kūrėjų minamu keliu? Būkime kuklesni. Kontinentinė Europa tiesiog dar kartą bando atsigręžti į F. Kleino laikus ir įsiklausyti į jo įžvalgas. Pavyzdžiui, kad civilinis procesas kaip valstybės garantuojamas mechanizmas yra labiau „socialinės pagalbos įrankis“, kurio tikslas nuo pradžios iki pabaigos užtikrinti valstybės pagalbą apginant pažeistas subjektines teises. F. Kleinui buvo savaime suprantama, kad civilinio proceso tikslo turime ieškoti materialinėje teisėje: „procesas yra priemonė materialinei teisei nustatyti, ir turi toks likti“. Siekiant kaip įmanoma geriau įgyvendinti šį tikslą, F. Kleinas palaikė tai, kad „suvaržytos teisėjo galios būtų išlaisvintos, o teismas, kaip ir kitos valstybės institucijos, tarnautų teisei, visuomenės gerovei bei socialinei taikai“ [15, p. 36].

Tarsi sekant F. Kleino idėjomis, naujajame CPK teismas skatinamas jau pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui metu pabandyti sutaikyti šalis, taip apskritai išvengiant tolesnio teismo proceso. Teismas tokiais atvejais neturėtų užimti pasyvios pozicijos apsiribodamas formaliu pasiūlymu sudaryti taikos sutartį. Teisėjas turėtų paaiškinti, paskatinti, pateikdamas svarių argumentų „stumtelėti“ šalis taikios ginčo baigties link. Teismo aktyvumo ribos turėtų priklausyti nuo konkrečių aplinkybių. Svarbu įsisąmoninti, jog taikus ginčo sureguliavimas dažniausiai yra geresnė alternatyva nei, nors ir neblogas, bet vis dėlto „primestas“ teismo sprendimas. Be to, didesnis procentas taikiai baigiamų bylų savo ruožtu mažina bendrą bylų srautą teismuose, teigiamai veikia proceso trukmę, pagaliau skatina pačias šalis ieškoti bendro sprendimo, jausti didesnę atsakomybę.

Galima prognozuoti, jog teisėjas, veikiantis procese aktyviai, susidurs su tam tikrais sunkumais. Pasitaikys atvejų, kai dėl pagalbos silpnesnei proceso šaliai jis bus apkaltintas teismo nešališkumo principo ignoravimu. Tai, kas kitose valstybėse gali būti savaime suprantama, pas mus šiuo metu gali kelti nuostabą, nepasitikėjimą ar net pyktį. Reikia suprasti, jog reformos nepraeina nepastebėtos, naujovės kelią visada skinasi laipsniškai. Pavyzdžiui, nors 1999 metais įvestas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas iš pradžių sutiktas gana nepatikliai, šiandien jis problemų iš esmės nebekelia. Panašiai nu-tiko ir bylininkus pradėjus informuoti apie procesą apeliacinės instancijos teisme ne įteikiant teismo šaukimus, bet teismo pranešimus. Kaip parodė praktika – nerimauta buvo be pagrindo. Dar vienas pavyzdys: pastaruoju metu Aukščiausiajam Teismui sugriežtinus poziciją piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atžvilgiu, žemesnių instancijų teismai ėmė elgtis ryžtingiau. Regis, netrukus muziejine retenybe taps atvejai, kai šalies atstovas prašo naikinti

27

teismo sprendimą tuo pagrindu, kad negalėjęs dalyvauti teismo procese dėl svarbios priežasties – savaitgalį buvęs gamtoje, vėliau sugedęs automobilis, mobilus telefonas neveikęs dėl ryšio problemų ir jis „objektyviai“ negalėjęs atvykti į teismą pirmadienį po pietų. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad „dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai […], domėtis nag-rinėjamos bylos eiga, iš anksto nurodyti priežastis ir pateikti įrodymus bei informuoti teismą apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje, veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą“ [16]. Tai, matyt, sietina su teismo mentaliteto pokyčiais, su tam tikro teisinio proceso aiškumo elementais, leidžiančiais bylininkams prognozuoti, kaip teismas galėtų vertinti vienokią ar kitokią procesinę elgseną. Žinoma, šiuo atveju neapsieisime be svarbaus veiksnio – kaip minėta, vienodų standartų turi laikytis visų pakopų teismai.

Kita vertus, klaidinga būtų manyti, jog naujasis CPK visą atsakomybę už proceso eigą numato tik teismui. Taip tikrai nėra. Priešingai, CPK aiškiai įtvirtinama proceso šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu, už jos nevykdymą joms gresia neigiamos procesinės pasekmės. Dabar norėtųsi tik pabrėžti, jog naujuoju CPK siekta atrasti optimalų balansą tarp šalių ir teismo pareigų, viena vertus aiškiai įtvirtinant šalių atsakomybę už tinkamą savo procesinių teisių realizavimą bei materialinių teisių gynimą, kita vertus – suteikiant teismui realias galias ir priemones kontroliuoti proceso eigą.

Iš tiesų 2002 metų CPK nuostatos efektyviai funkcionuos tik tada, jei jas taikant nebus apsiribojama vien semantiniu konkrečios normos aiškinimu. CPK nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į jų sisteminį ryšį su kitomis CPK normomis, įstatymų leidėjo šioms normoms keliamus tikslus. Ypač svarbu yra tinkamai suvokti civilinio proceso tikslus bei pagrindinius principus. Tik konkrečią normą aiškinant civilinio proceso teisės principų kontekste gali būti atrastas tinkamas teismo aktyvumo ir nešališkumo balansas. Juk iš tiesų – nesąžininga proceso šalis procese negali naudotis analogiška padėtimi kaip ir sąžininga, besinaudojanti kvalifikuota teisine pagalba šalis, negali reikalauti iš teismo analogiško aktyvumo kaip ir ta, kuri tokios pagalbos neturi.

Aiškinant ir taikant naujojo CPK nuostatas svarbios ne tik jau minėtos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos, bet ir Europos žmogaus teisių teismo, Europos teisingumo teismo praktika. Reikia prisiminti, jog teisė, taip pat ir proceso, niekada nestovi vietoje, o teismų praktika yra geriausias būdas nekaitaliojant įstatymų pritaikyti normas prie pasikeitusių visuomeninių sąlygų. Lietuvoje šioje srityje didžiulis vaidmuo tenka aukštesniųjų instancijų – apeliacinės instancijos, ir ypač kasaciniam – teismams. Neturėtų būti pamirštama ir Konstitucinio Teismo praktika aiškinant Konstitucijoje įtvirtintus teisės standartus.

Teismų praktika yra reikšminga ne tik dėl teisės „gyvumo“, bet ir dėl teisinio apibrėžtumo reikalavimų. Iš tiesų sunku nesutikti su teorijoje reiškiama nuomone, jog proceso šalims jų elgesio pasekmės turi būti prognozuojamos. Pavyzdžiui, jei šalis aiškiai suvokia, jog nesirūpindama proceso eiga neišvengiamai patirs neigiamo pobūdžio procesinius padarinius, ji, tikėtina, elgsis kitaip. Kita vertus, jei šalis savo elgesio nepakeis, teismo sprendimas jai nebus netikėtas ir sukels mažiau nepasitenkinimo. Vien įstatymo nuostatų šiuo atveju nepakanka: būtinas teismų praktikos tam tikru procesiniu klausimu vienodumas.

Reikia turėti galvoje ir tai, jog įsigaliosiantis procesas numato nemažai visiškai naujų institutų, mes neturime jų taikymo praktikos, tradicijų, todėl teismų praktikos netolygumų, akademinės bendruomenės bei teisės praktikų ginčų ir diskusijų tikrai nebus išvengta. Nuo aukštesniųjų instancijų civilinių teismų pozicijos didžia dalimi priklausys, kaip praktikoje įsitvirtins naujojo CPK nuostatos

28

ir kokį turinį jos įgaus. Dėl to itin svarbu tinkamai pasirengti taikyti CPK nuostatas – nuolat tobulinti teisėjų ir apskritai teisininkų kvalifikaciją.

Į pateiktą klausimą, ar teisėjo darbas veikiant naujajam CPK taps sudėtingesnis, ko gero, reikia atsakyti: ir taip, ir ne. Sunkesnis dėl to, jog kiekviena naujovė, ypač koncepcinė, visada į nusistovėjusią praktiką įneša tam tikrą sumaištį ir netikrumą. Dėl to, kad teisėjams teks psichologiškai įsisamoninti naują vaidmenį, kurio iš jų tikimasi. Sunkiau bus pirmosios instancijos teisėjams, kuriems pirmiesiems lemta tapti naujojo CPK normų aiškintojais. Kita vertus, nekyla abejonių, jog Lietuvos teismai šiuo metu yra pajėgūs atlikti jiems skiriamą vaidmenį, o teismui suteiktos naujos procesinės galimybės, didesnė sprendimo laisvė turėtų ne tik palengvinti teisėjo darbą, bet ir prisidėti prie efektyvaus teismo proceso funkcionavimo.

Išvados

1. Naujojo CPK įsiliejimo į Lietuvos teisės sistemą sėkmė didžia dalimi priklausys ir nuo to, ar visų pakopų teismai vienodai įsisąmonins esmines proceso naujoves ir drąsiai jas taikys praktikoje.

2. Kintančio teisėjo vaidmens suvokimas, teismo veiksmų taikant naująjį CPK prognozavimas, sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis bei tinkamas pareigų vykdymas turėtų padėti bylininkams ir jų atstovams išvengti neigiamų procesinių padarinių.

3. Teisėjo aktyvumo ir nešališkumo balanso paieška ir toliau liks aktuali problema, ir ji turės būti sprendžiama konkrečioje civilinėje byloje.

4. Naujojo CPK įsigaliojimas atskleis, ar teismai aktyviai naudosis įstatymo leidėjo skatinimu jau pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimo metu siekti, kad proceso šalys susitartų taikiai.

29

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX–743, įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. // Valstybės žinios. 2002. Nr. 42.

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso projekto aiškinamasis raštas. www.lrs.lt3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995. Nr.

40.4. Recommendation No (81) 7 on measures facilitating access to justice. http://www.coe.int/t/E/

Committee_of_Ministers/Home/Documents/5. Recommendation No (84) 5 on the principles of civil procedure designed to improve the

functioning of justice. http://cm.coe.int/stat/E/Public/1984/84r5.htm6. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. 7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-999/2001, kategorija 84. 8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3k-3-915/1999, kategorija 5.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3k-3-1241/2001, kategorija 84.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-308/2001, kategorija 84. 11. Jabločkov T. M. Učebnik ruskovo graždanskovo sudoprotizvodstva. – Jaroslavl, 1912. 12. http://www.coe.int/legalcooperation13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, priimtas 1964 m. liepos 7 d.14. http://www.coe.int/legalcooperation15. Klein. Zeit– und Geistesströmungen im Prozesse, 1901.16. Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2a-346/2001, kategorija 31.5.

The new Code of civil procedure: will the performance of a judge become

more complicated?

Dr. Virgilijus ValančiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article deals with the possible influence of the provisions of the new Code of civil procedure of Lithuania over the day–to–day performance of a Lithuanian judge. Article discloses the intentions of the legislator, while adopting the new Code of civil procedure, analyses relevant changes of judicial practice, expectations concerning the role of a judge during civil proceedings, tries to predict the adaptability of certain legal novelties in Lithuania, taking into consideration the similar experience of foreign states. The article aims to attract attention of a reader to certain aspects that are of the paramount importance while interpreting and applying the provisions of the new Code of civil procedure, searches for the answer if the adoption of the new code will have the positive influence over the length and efficiency of a trial.

30

31

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 26–34

VIEŠOJO INTERESO APSAUGA NAUJAJAME LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSE

Lektorius Egidijus Krivka

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas egidijus.krivka@centras.lt

Pateikta 2003 m. vasario 11 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 11 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Antanas Rudzinskas

S a n t r a u k a

Šiuolaikinėje teisės doktrinoje, siekiančioje darnios asmens ir visuomenės sąveikos, vis daugiau dėmesio skiriama viešiesiems interesams ir jų apsaugai. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje viešieji interesai saugomi net ir tradiciškai prie privatinės teisės šakų priskiriamais teisės aktais, tokiais kaip Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, visiškai suprantamas poreikis teisminės gynybos būdu ginti viešuosius, t. y. visuomenės, valstybės, gausių asmenų grupių, interesus.

Dažnai kritikuojamas individualistinis liberalusis civilinio proceso modelis iš esmės yra orientuotas į atskirų individų privačių interesų apsaugą. Siekiant užtikrinti privačių ir viešųjų interesų apsaugos pusiausvyrą, naujojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pagrindu pasirinktas socialinio civilinio proceso modelis.

Straipsnyje lyginamos senojo ir naujojo Civilinio proceso kodekso viešojo intereso apsaugos nuostatos: prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų, siekiančių apginti viešąjį interesą, dalyvavimas civiliniame procese. Trumpai aptariamos ieškininės viešojo intereso gynybos formos naujovės – individualus ir grupės ieškinys viešajam interesui ginti.

Naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – naujasis CPK) yra keletas svarbių viešojo intereso apsaugos civiliniame procese naujovių. Šias naujoves nulėmė ne tik civiliniam procesui keliamų tikslų ir civilinio proceso principų naujoviškumas, kodekso pritaikymas naujoms rinkos sąlygoms, bet ir Lietuvos nacionalinės teisės derinimas su Europos Sąjungos acquis communautaire vartotojų teisių apsaugos srityje.

Būtina pažymėti, kad sąvoka „viešieji interesai“ įvairiose valstybėse suprantama skirtingai. Pačia bendriausia prasme terminas „viešasis interesas“ nusako tam tikrus bendrus interesus, kuriuos turi žmonės, kaip visuomenės nariai [1, p. 182, 183]. Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojama viešojo intereso

32

sąvoka, tačiau juose nepateikiamas viešojo intereso sąvokos apibrėžimas ar kitaip sukonkretinamas jos turinys, nors, pavyzdžiui, naujajame CPK sąvoka „viešasis interesas“ pavartota 17 kartų, Civiliniame kodekse ši sąvoka pavartota 14 kartų (įskaičius ir sąvoką „visuomenės interesas“). Esant tokiam sąvokos „vie-šasis interesas“ neapibrėžtumui, ypač reikšmingas tampa Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame sąvoka „viešasis interesas“ susiejama su sąvoka „visuomeninis interesas“, nes teigiama, jog „viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų“ [2].

Europos žmogaus teisių teismo nutarimuose pažymėta, kad sąvoka „visuomenės interesai“ yra neišvengiamai plati. Europos žmogaus teisių teismas, suprasdamas, jog įstatymų leidėjams turi būti duodama pakankamai plati socialinės ir ekonominės politikos vykdymo galimybė, atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti (bylos James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.)). Tai reiškia, kad įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo patenkinimo būdo turi būti realiai pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina, kad visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso.

Viešasis interesas socialiniu požiūriu yra konstitucinė vertybė [2]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai“ [3]. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas), todėl įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka [2]. Naujojo CPK 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija [4]. Lygindami šią naują teisės normą su senojo Civilinio proceso kodekso (toliau – senasis CPK) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atitinkama teisės norma, matome, kad naujasis CPK suteikia platesnes teisių ir interesų gynybos galimybes šioje srityje, nes naujajame CPK minima viešojo intereso sąvoka savo apimtimi yra platesnė, nei senajame CPK vartojama sąvoka „valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymo saugomi interesai“.

Naujajame CPK numatyta nemažai naujovių reglamentuojant dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį, t.y. prokuroro, valstybės bei savivaldybių institucijų ir kitų asmenų, pareiškiančių ieškinį viešajam interesui ginti, statusas, įtvirtinama nauja ieškininė viešojo intereso gynybos forma – grupės ieškinys, taip pat, įgyvendinant socialinio civilinio proceso mokyklos idėjas, teisėjui suteikiama daugiau galių daryti įtaką proceso eigai, praplečiamos teisėjo diskrecijos teisės ribos.

Pagal senąjį CPK, asmuo, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, nelaikomas ieškovu. Tai lemia tam tikrą tokio asmens procesinės padėties neapibrėžtumą ir sukelia įvairių sunkumų, tokių kaip ieškinio atsisakymas, taikos sutarties sudarymas. Civilinio proceso teisės doktrinoje ieškovu laikomas asmuo,

33

turintis ir materialinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, veikiantis savo vardu vadovaudamasis savo interesais. Motyvuojant tuo, kad prokuroras ir kiti asmenys, pareiškiantys ieškinius dėl valstybės ir kitų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jie gina ne savo teises ir interesus, be to, sprendimas neturės įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms. Šie asmenys senajame CPK nebuvo laikomi ieškovais, nors

34

jiems buvo suteiktos procesinės teisės ir pareigos, iš esmės atitinkančios ieškovo procesines teises [5].

Naujojo CPK 41 straipsnyje aiškiai įtvirtinamas viešąjį interesą ginančių asmenų procesinis statusas – kai pareiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovu tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį1. Naujasis CPK viešąjį interesą ginančius asmenis priskiria prie ieškovų, nors jie nėra ieškovais materialia prasme, t. y. jie neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Čia susiduriame su ypatinga juridinės technikos priemone – teisine fikcija. Teisinės fikcijos – tai toks teisėkūros būdas, kai įtvirtinami tam tikri tik įsivaizduojami, iš tikrųjų nesantys dalykai. Toks teisėkūros būdas pirmiausia skirtas praktiniams poreikiams tenkinti. Teisinės fikcijos apibrėžia iš tikrųjų nesančius dalykus, tačiau laikoma, kad šie dalykai tarytum egzistuoja. Nors teisinės fikcijos neatitinka tiesos, tačiau jos prilyginamos tiesai ir tokia prielaida niekam nekenkia, net priešingai – tokia prielaida yra naudinga teisinės technikos požiūriu [6, p. 308–312]. Teisinės fikcijos buvo žinomos jau Romėnų teisėje, pavyzdžiui, peregrinas (užsienietis) buvo laikomas Romos piliečiu, jeigu jis buvo ieškovas arba atsakovas pagal ieškinį, nustatytą tik tarp Romos piliečių.

Ieškovo statuso suteikimas institucijoms, pareiškusioms ieškinį viešajam interesui ginti, nulėmė ir kitas su tuo susijusias naujoves. Naujojo CPK 50 straipsnis nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip. Naujajame CPK neliko nuostatos, kad prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ar fizinių asmenų, kurie kreipėsi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ar kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, atsisakymas nuo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės.

Pagal naująjį CPK klausimas dėl nurodytų asmenų ieškinio atsisakymo sprendžiamas kitaip, taikant bendrąsias naujojo CPK nuostatas. Naujojo CPK 49 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiai. Bylose pagal ieški-nius dėl viešojo intereso gynimo šalia prokuroro ir kitų institucijų bei asmenų atsiranda bendraieškiai ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, todėl galimybė atsisakyti pareikšto ieškinio tampa gerokai sunkiau įgyvendinama, taip apsaugant ginamų asmenų interesus. Galima išskirti du atvejus. Pirma, jeigu byloje dalyvauja bendraieškiai, pagal naująjį CPK, teismui priimant ieškinio atsisakymą, būtina turėti visų bendraieškių sutikimą (naujojo CPK 44 str. 3 d.). Antra, net ir tada, kai byloje pagal ieškinį viešajam interesui ginti šalia institucijos, pareiškusios šį ieškinį, dalyvaus tik tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (tokiu atveju nereikia turėti jų sutikimo ieškiniui atsisakyti (naujojo CPK 47 str. 2 d.)), tai nereikš besąlyginio ieškinio atsisakymo priėmimo. Naujojo CPK 42 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Galima teigti, kad ieškinio, pareikšto ginti viešąjį interesą, atsisakymas ir yra tas veiksmas, kuris

1 Naujojo CPK 41 straipsnyje pavartotą sąvoką „institucija“ reikėtų aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į naujojo CPK 49 straipsnį. Tokiu būdu sąvoką „institucija“ turėtų apimti prokurorą, valstybės ar savivaldybės instituciją bei kitus asmenis (pvz.: visuomeninės organizacijos, ginančios vartotojų interesus), įstatymų numatytais atvejais pa-reiškusius ieškinį ginti viešąjį interesą.

35

prieštarauja viešajam interesui. Atitinkamai spręstini ir taikos sutarties tvirtinimo klausimai.

Kitos viešojo intereso apsaugos naujovės susijusios su didesniu teisėjo aktyvumu civiliniame procese. Didesnį teisėjo aktyvumą naujajame CPK nulėmė socialinio civilinio proceso mokyklos idėjų įgyvendinimo kodekso nuostatose. Ypač tai pastebima, kai kalbama apie teismo pareigą rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu, platesnes teismo posėdžio pirmininko teises, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą teismo iniciatyva, ieškinio ribų peržengimą teismo iniciatyva bei teismo iniciatyvą įrodinėjimo procese šeimos ir darbo bylose, ieškinio atsisakymo, ieškinio pripažinimo priėmimą ar taikos sutar-ties tvirtinimą, apeliacinio ar kasacinio skundo ribų peržengimą. Viešojo intereso apsaugos požiūriu nurodyti atvejai yra išimtys iš dispozityvumo principo, nes nurodytais atvejais teismas neatsiklausia šalių valios, peržengia jų autonomijos ribas. Tokios išimtys yra pateisinamos ir būtinos siekiant suderinti privataus ir viešojo intereso gynybą civiliniame procese, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes yra pripažįstama, kad bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas.

Valstybės ir savivaldybių institucijų, teikiančių išvadas svarbiais civilinės bylos klausimais, statusas naujajame CPK iš esmės nesikeičia. Tačiau yra išplečiamas subjektų, galinčių pateikti išvadą civilinėje byloje, sąrašas – atsisakoma valstybinio valdymo organų sąvokos (senojo CPK 55 str. 2 d.) ir nustatoma, kad valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos kaip proceso dalyviai arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdami įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu (naujojo CPK 49 str. 2 d.). Sąlyga „jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu“ pakeitė senajame CPK nustatytą siauresnę sąlygą „kad gintų asmenų teises ir valstybės interesus“. Naujojo CPK 50 straipsnio 2 dalyje iš senojo CPK 56 straipsnio 3 dalies paliktos tik tos aptariamų institucijų teisės, kurios reikalingos jų kompetencijai realizuoti – susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus, bet neliko jų teisės pareikšti nušalinimus. Naujajame CPK išliko nuostata dėl galimybės teismui pripažinti nurodytų institucijų dalyvavimą procese būtinu.

Naujajame CPK nustatytos kitokios sąlygos viešojo intereso apsaugai skirtam ieškiniui pareikšti. Pirma, naujajame CPK valstybės ir kitų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimas pakeistas į plačiau suprantamą viešojo intereso gynimą. Antra, kitaip yra apibrėžtos institucijos ir asmenys, galintys pareikšti ieškinius viešajam interesui ginti. Aptariamas tokių subjektų ratas iš esmės yra atviras, todėl tokiu būdu atsižvelgiama į galimybes ateityje mate-rialinėje teisėje numatyti įvairius subjektus, turinčius teisę ar pareigą pareikšti ieškinius viešiesiems interesams ginti.

Viena iš svarbesnių naujovių, susijusių su viešųjų interesų apsauga naujajame CPK, yra 49 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė pareikšti grupės ieškinį. Grupės ieškinio institutas atsirado Didžiojoje Britanijoje – representative action, vėliau perimtas JAV teisės kaip class action, kurį reguliuoja teisės normos, įtvirtintos Federalinių civilinio proceso taisyklių 23 taisyklėje, bei gausūs teisminiai precedentai [7]. Bendrosios teisės sistemos šalyse (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose) grupės ieškinio institutas suprantamas plačiausiai – tai privatūs grupės ieškiniai, pirmiausia skirti turtiniams gausios asmenų grupės narių interesams tenkinti. Grupės ieškinio institutas suteikia vienam ar keliems didelės asmenų grupės nariams negavus specialių visos grupės narių įgaliojimų ginti šios grupės interesus, kada civilinės bylos iškėlimo metu nėra žinoma personalinė šios grupės sudėtis. Pastebėtina, kad net ir šį grupės ieškinio modelį pasirinkusių valstybių teisės doktrinoje pripažįstama, kad privataus grupės ieškinio atveju vienu metu apginamas tiek

36

viešasis teisinis interesas (užkertamas kelias neteisėtiems atsakovo veiksmams), tiek privatus teisinis interesas (grupės narių naudai išieškomi jų patirti nuostoliai).

Lietuvoje apie grupės ieškinį užsiminta tik naujajame CPK ir tai tik vienu sakiniu: „Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys” (naujojo CPK 49 str. 5 d.). Be abejo, tik tokia vienintelė norma apie grupės ieškinį jo procesinio realizavimo mechanizmą palieka neaiškų ir problemišką. Pasitelkus sisteminį teisės aiškinimo metodą galima teigti, kad grupės ieškinys gali būti pareikštas:

1) tik įstatymų numatytais atvejais,2) tik įstatymų nustatytų asmenų ir3) tik viešajam interesui ginti.Tačiau jau dabar galima pastebėti grupės ieškinio reglamentavimo

nepakankamumą, nes jokiame teisės akte nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima atskirti, kada galima pareikšti grupės ieškinį (naujojo CPK 49 str. 5 d.), o kada tik paprastą ieškinį viešajam interesui apginti (naujojo CPK 49 str. 1 d.). Be to, net ir pareiškus grupės ieškinį, neaiškios tokio veiksmo procesinės pasekmės ir reikšmė, nes įstatymuose nenustatytos jokios specialiosios normos, išimtys, susijusios su grupės ieškinio priėmimo ir nagrinėjimo klausimais. Galima padaryti išvadą, kad tokiu atveju taikytinos bendrosios naujojo CPK nuostatos, tačiau šiuo atveju ir vėl kyla klausimas dėl paprasto ieškinio viešajam interesui apginti ir grupės ieškinio viešajam interesui apginti atskyrimo. Svarstytina galimybė priimti atskirą įstatymą dėl grupės ieškinio, kuriame galėtų būti aptarti subjektai, turintys teisę pareikšti grupės ieškinius, grupės ieškinių pareiškimo sąlygos ir nagrinėjimo ypatumai, išimtys iš bendrųjų naujojo CPK nuostatų.

Vienintelis bendrosios teisės sistemos šalyse egzistuojančio grupės ieškinio pavyzdys Lietuvoje galėtų būti bankroto bylų procesas. Šie panašumai pasireiškia tuo, kad:

1) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant tam tikroms Įmonių bankroto įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali pareikšti bet kuris kreditorius, neatsižvelgiant į kreditorių skaičių, kad ir koks didelis jis bebūtų, todėl besikreipiantis į teismą kreditorius apgina ne tik savo privatų interesą, bet ir kitų kreditorių teises ir turtinius interesus;

2) bankroto bylos iškėlimo momentu dar nėra žinomas visų kreditorių sąrašas;

3) visų kreditorių sąrašas nustatinėjamas ir tvirtinamas iškėlus bankroto bylą teisme.

Tačiau net ir esant akivaizdiems panašumams tarp grupės ieškinių ir bankroto bylų, aiškinant grupės ieškinio įgyvendinimo galimybes Lietuvoje, negalima remtis analogiškomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, nes Civilinio proceso kodekso atžvilgiu Įmonių bankroto įstatymas yra specialusis, o pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos (naujojo CPK 3 str. 5 d.).

Šiuo atveju yra naudinga užsienio valstybių, ypač kontinentinės teisės sistemos šalių, patirtis, pavyzdžiui, Vokietijos, kurioje žinomas tam tikras grupės ieškinio variantas – asociacijų ieškiniai (Verbandsklagen). Vokietijoje nuo 1998 m. vyko diskusijos dėl 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27/EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus” nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę. Vokietijos teisingumo ministerijos įpareigojimu Makso Planko Tarptautinės privatinės teisės institutas 1999 metais atliko studijas dėl užsienio valstybėse esančių daugelio asmenų tapačių interesų apsaugos formų civiliniame procese. Remiantis šios studijos išvadomis Vokietijos civilinio proceso kodeksas nebuvo keičiamas, o 2001 m. lapkričio 26 d. buvo priimtas naujas įstatymas dėl ieškinių, uždraudžiančių vartotojų teisių ir kitus pažeidimus (Unterlassungsklagengesetz) [8].

37

Grupės ieškinio instituto atsiradimas Lietuvoje pirmiausia siejamas su nacionalinės teisės derinimu su 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27 /EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus“ nuostatomis [9]. Šios direktyvos veikimo sfera apima ir kitas vartotojų interesų apsaugos taisykles nustatančias tokias direktyvas: 1984 m. rugsėjo 10 d. tarybos direktyva 84/450/EEB, susijusi su valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos derinimu; 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB, apsauganti vartotoją dėl ne verslo patalpose sudarytų sutarčių; 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl vartojimo kreditų derinimo (su pakeitimais, padarytais Direktyva 98/7/EB); 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų dėl televizijos programų perdavimo veiklos vykdymo derinimo: 10–21 straipsniai (su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/36/EB); 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/28/EEB dėl suorganizuotų kelionių, atostogų ir ekskursijų; 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyva 92/28/EEB dėl žmonėms skirtų medicinos produktų reklamos; 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl vartotojų sutarčių nesąžiningų sąlygų; 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos dėl tam tikrų sutarčių aspektų, susijusių su teisės pakaitomis naudotis nekilnojamuoju turtu įsigijimu; 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų teisių apsaugos nuotolinės prekybos sutarčių atžvilgiu; 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl elektroninės komercijos.

Minėtos 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27/EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus“ 1 straipsnyje nurodoma, kad jos paskirtis – suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su ieškiniais dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurių paskirtis apginti kolektyvinius vartotojų interesus, siekiant užtikrinti sklandų rinkos veikimą. Direktyvoje kolektyviniai interesai aiškinami kaip interesai, nesudarantys pažeistų individualių asmenų interesų visumos. Pagal direktyvos 2 ir 3 straipsnį kompetentingi subjektai iškelti ieškinius dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus yra viena ar daugiau savarankiškų visuomeninių institucijų ir (arba) organizacijos, kurių paskirtis ginti kolektyvinius vartotojų interesus. Kompetentingų subjektų prašomos valstybės narės turi pranešti Komisijai, kad šie subjektai yra kompetentingi pareikšti ieškinį dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Valstybės narės turi pranešti Komisijai šių kompetentingų subjektų pavadinimus ir paskirtį. Komisija sudaro šių subjektų sąrašą, kuris yra skelbiamas Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje. Pagal direktyvos 2 straipsnį valstybės narės turi paskirti teismus arba administracines institucijas, kompetentingas priimti sprendimus bylose, kurių nagrinėjimą pradėjo anksčiau minėtos kompetentingos institucijos, kad priimtų teismo nutartį su visu būtinu tikslingumu, prireikus naudojant supaprastintą procedūrą, reikalaujančią nutraukti pažeidimus arba juos uždraudžiančią. Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms priimti nuostatų, kurios suteiktų kom-petentingiems subjektams arba kuriam nors kitam suinteresuotam asmeniui didesnes galias iškelti bylą nacionaliniu lygiu.

Lietuvoje šios direktyvos nuostatos pirmiausia buvo perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnį [10]. Minėtame CK straipsnyje nurodyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas, taip pat turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas, jeigu jo interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų taikymo. Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių

38

standartines sąlygas ir ginčyti teisme vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas. Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta vartotojo teisė kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo ne tik į valstybės, savivaldybių institucijas ir įstaigas arba į teismą, bet ir į visuomenines vartotojų teisių gynimo organizacijas. Atkreiptinas dėmesys, kad nei CK, nei senasis ar naujasis CPK, nei Vartotojų teisių gynimo įstatymas nenustato privalomos ikiteisminės vartotojų teisių ir interesų gynimo tvarkos. Lietuvos Respublikos įstatymai palieka vartotojui alternatyvą, todėl vartotojas, kurio teisės ir interesai pažeidžiami, gali iš karto kreiptis į teismą, nors Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27/EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus“ 5 straipsnis numato galimybę valstybėms narėms priimti nuostatas dėl privalomos išankstinės konsultacijos prieš kreipiantis į teismą. Daugiausia įgaliojimų pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymą ginti vartotojų interesus kreipiantis į teismą su ieškiniu turi Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos. Ši institucija įstatyme numatytais atvejais įgaliota kreiptis į teismą dėl įvairių su vartotoju sudarytų sutarčių nutraukimo, atskirų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar jų pakeitimo ir pardavėjui ar paslaugų teikėjui sumokėtų pinigų grąžinimo bei nuostolių atlyginimo vartotojui. Visuomeninės vartotojų organizacijos taip pat turi teisę ginti vartotojų teises, jų ekonominius ir socialinius interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose ir vartotojo prašymu ar savo iniciatyva reikšti ieškinius teisme. Vartotojų teisių gynimo įstatyme tiesiogiai nekalbama apie viešąjį interesą, tačiau, kaip pažymėta 2001 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, „vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, kurios pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad valstybė gina vartotojo interesus“ [11].

Naujojo CPK 42 straipsnis nustato, kad teismas apie pradėtą bylą pagal ieškinį viešajam interesui apginti praneša asmenims, su kurių teisėmis yra susijęs pareikštas ieškinys. Problemų šiuo atvejų neturėtų kilti, jeigu pareiškianti ieškinį institucija turės duomenis apie visus asmenis, į kurių interesus atsižvelgdama kreipiasi į teismą, ir tų asmenų skaičius nebus labai didelis. Tačiau bendraieškiais gali būti ir keli šimtai ar tūkstančiai vartotojų, kurių interesus pažeidžia, pavyzdžiui, nesąžiningos vartojimo sutarčių sąlygos. Be to, kreipimosi į teismą momentu gali būti nežinomi visi asmenys, kurių interesai ir teisės yra pažeisti. Ši problema spręstina pagal naujojo CPK 130 straipsnį „Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu“ – įteikiant pranešimą apie bylą viešojo paskelbimo spaudoje būdu (CPK 130 str. 1 d.). Tokiame pranešime rekomenduotina nurodyti ne tik įstatymo nustatytą informaciją apie iškeltą civilinę bylą (teismas, procesinio dokumento pobūdis, adresatas, teismo posėdžio data), bet nurodyti ir apie suinteresuotų asmenų galimybę įstoti į prasidėjusį procesą. Tai iš esmės vienintelė galimybė ekonomiškai ir greitai užtikrinti CPK 49 straipsnio 3 dalyje numatytų asmenų teisių įgyvendinimą. Šioje dalyje nurodyta, kad asmenys, jų pačių, asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva gali būti įtraukti dalyvauti procese kaip tretieji asmeny, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiai. Šiuo atveju teismo iniciatyva įtraukiant į pradėtą bylą bendraieškius aiškintina kaip dispozityvumo principo išimtis, nes pradėta byla susijusi su viešojo intereso gynimu. Tačiau naujajame CPK pasigendama nuostatos dėl bendraieškių galimybės išstoti iš proceso ir pradėti savarankišką bylą. Ši galimybė užsienio valstybių teisėje dar žinoma kaip optacijos teisė, ieškovui suteikianti galimybę laisviau disponuoti savo procesinėmis teisėmis [7].

Naujajame CPK taip pat nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada asmenys, kurių interesai ginami viešojo intereso apsaugos ieškiniais turėtų dalyvauti kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų,

39

o kuomet – kaip bendraieškiai. Rekomenduotina trečiuosius asmenis į bylos nagrinėjimą įtraukti tokiu atveju, kai pareiškiamas neturtinis viešojo intereso apsaugos ieškinys, nes tokiu atveju, pavyzdžiui, siekiama pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais, uždrausti jam atlikti tam tikrus veiksmus arba įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokiose bylose bendraieškių dalyvavimas būtų bereikalingas proceso apsunkinimas, nes realios naudos iš tokios bylos jie neturėtų. Teismo sprendime pagal neturtinį viešojo intereso apsaugos ieškinį trečiųjų asmenų atžvilgiu nustatyti juridiniai faktai turės prejudicinę galią kitose bylose, kurias ateityje jie galės savarankiškai iškelti.

Išvados

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad „viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų“, o asmens ir visuomenės interesų derinimo problemą yra iškėlęs į konstitucinių principų lygmenį. Analogiškos idėjos gyvuoja ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje, čia taip pat galime pastebėti aiškiai išreikštą siekį išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Šioms pažangioms teisinėms idėjoms įgyvendinti yra pasitelktas ir naujasis Civilinio proceso kodeksas, atspindintis geriausias socialinio civilinio proceso mokyklos idėjas.

Naujojo CPK nuostatos suteikia platesnes galimybes viešojo intereso apsaugai, nes valstybės interesų sąvoka išplėsta iki viešojo intereso sąvokos, tiksliai apibrėžtas prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų, pareiškiančių ieškinį viešajam interesui ginti, statusas, laikant juos ieškovais, aiškiai apibrėžtos ieškinio viešajam interesui apginti pareiškimo tvarka ir sąlygos.

Socialinio civilinio proceso modelio realizavimas naujojo CPK nuostatose, susijusiose su viešojo intereso apsauga, lėmė didesnį teisėjo procesinį aktyvumą, kuris pasireiškia išimtimis iš dispozityvumo principo, nes tokios išimtys yra pateisinamos ir būtinos siekiant suderinti privataus ir viešojo intereso gynimą civiliniame procese, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes yra pripažįstama, kad bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas.

Naujajame CPK įtvirtintas visiškai naujas Lietuvos teisinei sistemai teisės institutas – grupės ieškinys, kuris ateityje turėtų sukelti didelį susidomėjimą. Nors kontinentinės Europos šalyse vis dar netyla diskusijos dėl grupės ieškinio panaudojimo galimybių, sprendimas Lietuvoje įteisinti grupės ieškinį neabejotinai rodo pažangų naujojo CPK pobūdį. Grupės ieškinio institutas gali tapti gera parama užtikrinant viešojo intereso teisminės gynybos prieinamumą ir efektyvumą civiliniame procese, tačiau praktikoje gali iškilti sunkumų, nes nauja-sis CPK nereglamentuoja grupės ieškinio pareiškimo ir nagrinėjimo ypatybių. Šiuo atžvilgiu būtų naudinga užsienio valstybių, ypač kontinentinės teisės sistemos šalių, patirtis šioje srityje.

LITERATŪRA

1. Brian B. Teisingumo teorijos. – Vilnius: Eugrimas, 2002.

40

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalių ir 32 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“.

4. Civilinio proceso kodeksas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX–743 // Žinios. 2002. Nr. 36–1340.

5. Civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 1964 m. liepos 7 d. įstatymu.6. Теория государства и права. Курс лекций / Под ред. А. В. Малько и Н. И. Матузова. 1997.7. Federal Rules of Civil Procedure. http://www.law.cornell.edu/rules/frcp/overview.htm8. Gesetz über Unterlassungsklagen bei Verbraucherrechts- und anderen Verstößen. Vom 26.

November 2001 (BGBl. I S. 3138, 3173).9. Directive 98/27/EC of the European Parliament and of the Council of 19 May 1998 on injunctions

for the protection of consumers’ interest.10. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas // Žinios. 2000. Nr. 85–2581.11. LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. I. A. Valionienė v. SP UAB „Karo-

liniškių būstas”, Nr. 3K–3–475/2001.

41

Protection of the Public Interest in the New Code of Civil Procedure of Lithuania

Egidijus KrivkaLaw University of Lithuania

SUMMARY

The modern doctrine of law aspires to harmonious interaction between an individual and a society, and it pays more attention to the public interests. Public interests in Lithuania are protected by the enactment, traditionally concerned to be acts of private law, such as the Civil Code. Therefore, the necessity to protect public interests, i.e. the interests of community and state, collective rights and interests of very large groups of persons, by means of the judicial protection, is absolutely clear.

The individual liberal model of civil procedure has been criticised for a long time, because it was mainly used for the protection of private interests of separate individuals. Therefore, the model of social civil procedure has been selected as a basis of the new code of civil procedure of Lithuania in order to ensure the balance between private and public interests.

This article deals with the comparison of the regulations of protection of the public interest in the past and present Code of civil procedure: the participation of the public prosecutor, public institutions, institutions of local governing and other persons in civil procedure with the purpose of protection of public interests. It is made an overview about the new forms of public interest actions – individual and group (class) actions for the protection of public interests.

42

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 35–41

SPRENDIMAS UŽ AKIŲ: PROBLEMINIAI TAIKYMO ASPEKTAI

Doktorantas Rimvydas Norkus

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas +37052663230Elektroninis paštas rnorkus@vtr.lt

Pateikta 2003 m. vasario 17 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 10 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius ir šios katedros docentas dr. Vigintas Višinskis

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojamas procesinių garantijų šaliai, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, pakankamumas. Kadangi neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali skųsti šio sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka, nagrinėjamas šio draudimo tikslingumas naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK). Pasyvioji šalis gali pasinaudoti tik specialia procedūra sprendimui už akių peržiūrėti, todėl daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimui. Aptariamos galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus priimant sprendimą už akių.

Straipsnyje taip pat analizuojamas CPK 289 straipsnyje numatytas draudimas paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pasitelkiant lyginamąjį bei sisteminės mokslinės analizės metodus ieškoma pastarosios procesinės nuostatos ištakų bei iškeliama abejonė šio draudimo tikslingumu.

Įžanga

Praėjus beveik devyniems mėnesiams, kai 2002 m. vasario 28 d. buvo priimtas naujasis CPK, bei teisinei visuomenei iš esmės susipažinus su šiuo teisės aktu, pamažu aprimo ir dėl vienos iš CPK naujovių – sprendimo už akių pradžioje gana audringos diskusijos. Šis proceso teisės institutas buvo analizuotas ir teisės mokslininkų, pagrindžiant jo buvimo neišvengiamumą Lietuvos teisinėje sistemoje1. Iš tiesų sprendimas už akių, būdamas veiksminga priemonė užkertant kelią bylų vilkinimui, žinomas daugelyje pasaulio valstybių. Kartu reikia pažymėti,

1 Žr., pvz., Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. – Vilnius: Justitia, 2002.

43

jog išsamesnė lietuviško sprendimo už akių modelio analizė niekada nebuvo atlikta – daugiausia apsiribota bendro pobūdžio šio instituto apžvalga.

Šiame straipsnyje bus mėginama praktiniu aspektu pažvelgti į sprendimo už akių priėmimą, prognozuoti galimas šio instituto taikymo problemas bei pabandyti pasiūlyti išeitį iš jų. Tuo tikslu neišvengiamai teks taikyti lyginamąjį institucinį bei lyginamąjį genealoginį metodus, taip pat loginės analizės ir sisteminį metodus. Be abejonės, daugumą klausimų, susijusių su sprendimo priėmimu už akių, iškels teismų praktika, ji pati ir turės rasti atsakymą į juos. Tačiau jau šiandien galima prognozuoti kai kurias praktines problemas, su kuriomis teismai neišvengiamai susidurs jau artimiausiu metu. Šiame straipsnyje bus analizuojamas vienas, mūsų nuomone, itin svarbus sprendimo už akių aspektas, o būtent procesinių garantijų pasyviajai šaliai pakankamumas. Bus bandoma atsakyti į klausimą, ar atitinkamos sprendimą už akių reglamentuojančios nuostatos šaliai, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, suteikia pakankamai garantijų, jog šios šalies teisės nebus pažeistos. Straipsnyje nebebus pateikiama bendrojo pobūdžio, istorinė bei lyginamoji šio instituto apžvalga, nes šiais klausimais jau parašyta keletas mokslinių publikacijų.

Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, jog kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui būtų suteikiamos atitinkamos procesinės teisės, kurias įgyvendindamas šis asmuo galėtų siekti apginti pažeistas ar ginčijamas materialines subjektines teises. Kiekvienas teisinis byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas turėtų būti pateisinamas svarbia vienų ar kitų civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Šiame kontekste itin svarbus atrodo šalies, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, procesinių garantijų pakankamu-mas. Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.), tačiau gali pasinaudoti specialia procedūra sprendimui už akių peržiūrėti (CPK 288 str.). Toks sprendimo už akių apskundimo ribojimas iš dalies yra pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas dar visapusiškai nevertino įrodymų, netyrė bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo įsikišimas šiame etape būtų per ankstyvas. Kita vertus, ar mūsų CPK reglamentuota sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra visais atvejais užtikrina, jog pasyviosios šalies teisės bus apsaugotos? Pabandykime atsakyti į šį klausimą.

Į teismo posėdį neatvykusi šalis, paduodama pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be kita ko, privalo nurodyti aplinkybes, liudijančias neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias aplinkybes. Ji taip pat turi nurodyti aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes (CPK 287 str. 2 d. 3–4 p.). Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismas naikina šį sprendimą ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės tik kon-statavęs, jog (1) šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir (2) jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Taip iš esmės perimtas Rusijos CPK 21311 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis, tačiau yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Iš tiesų nėra tikslinga atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien dėl svarbių šalies neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo (CPK 142 str. 4 d., 230 str. 2 d.) priežasčių, žinant, jog jos turimi įrodymai nepadarys įtakos teismo išvadoms dėl ieškinio patenkinimo ar atmetimo.

Kita vertus, įmanomos aplinkybės, kai pasyvioji šalis mano, jog teismas, priimdamas sprendimą už akių, pažeidė CPK reglamentuotą šio sprendimo

44

priėmimo tvarką, pavyzdžiui, apskritai negalėjo priimti tokio sprendimo, nes nebuvo jo priėmimo prielaidų. Tarkime, teismas priima sprendimą už akių, nes privalomojo advokato dalyvavimo atveju šalis į teismo posėdį atvyko be advokato. Pagal CPK 155 straipsnio 3 dalį laikoma, jog šalis tokiu atveju teismo posėdyje nedalyvavo. Tačiau šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, mano, jog advokato dalyvavimas šioje byloje nėra privalomas, todėl ji turi būti laikoma dalyvavusia teismo posėdyje. Šiuo atveju ginčas kyla dėl pačios sprendimo už akių priėmimo prielaidos egzistavimo – ar šalis turi būti laikoma neatvykusia į teismo posėdį. Kitas pavyzdys, į teismo posėdį neatvykus atsakovui, ieškovas pakeitė ieškinio pagrindą arba dalyką, padidino ieškinio reikalavimus, o teismas šiuos veiksmus priėmė bei kartu priėmė atsakovo atžvilgiu sprendimą už akių, tuo aiškiai pažeisdamas CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatas. Situacijų čia gali būti daug ir įvairių: ar neatvykusiai šaliai buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą; ar atvykusioji šalis aiškiai prašė priimti sprendimą už akių ir pan. Visais šiais atvejais jau galime kalbėti apie tam tikro ginčo tarp pirmosios instancijos teismo ir šalies, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, buvimą. Pirmosios instancijos teismas jau yra išsakęs savo poziciją dėl tam tikrų faktinių aplinkybių traktavimo bei CPK nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl šioje vietoje su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinkančiai šaliai turėtų būti sudarytos sąlygos, kad sprendimą peržiūrėtų aukštesnės instancijos teismas. Būtent toks ir visiškai pagrįstas kelias yra pasirinktas Rusijoje. Jos sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra yra artimiausia Lietuvai. Šalis, nesutinkanti su jos atžvilgiu priimtu sprendimu už akių, gali pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba paduoti sprendimą priėmusiam teismui pareiškimą dėl tokio sprendimo peržiūrėjimo, jeigu ji mano, kad į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, arba apskųsti sprendimą už akių kasacine tvarka, jeigu, jos nuomone, teismas sprendimo už akių apskritai negalėjo priimti [1, p. 308]. Mūsų šalyje jokių išimčių absoliučiam sprendimo už akių apskundimo ribojimui pasyviosios šalies atžvilgiu nėra numatyta. Vienintelė procedūra, galinti padėti pasyviajai šaliai sugrąžinti bylą į padėtį, buvusią iki sprendimo už akių priėmimo, yra sprendimo už akių peržiūrėjimas. Tačiau šis mechanizmas savo esme yra skirtas tokiai situacijai, kai šalis, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, sutinka su teismo išvada, kad toks sprendimas galėjo būti priimtas, tačiau mano, jog jos pateiktų faktų, kurių nežinojo pirmosios instancijos teismas, pagrindu yra galimas sprendimo už akių panaikinimas, t. y. ji nurodo savo svarbias neatvykimo į teismo posėdį priežastis ir įrodymus, galinčius turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio sprendimo. Kaip turėtų atrodyti šalies, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, pareiškimas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo, kokias neatvykimo į teismo posėdį priežastis turėtų nurodyti šalis, jeigu ji mano, jog teismo posėdyje ji dalyvavo, arba, jos nuomone, teismas padarė kitus CPK pažeidimus? Apeliacinio apskundimo teisės nenumatymas suponuoja šios situacijos prieštaringumą. Esant įtvirtintai tik sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūrai, pirmosios instancijos teismas privalės vertinti savo galimai padarytus įstatymo pažeidimus, taip pa-žeisdamas principą nemo iudex in causa sua. Aišku, oponentai galėtų teigti, jog nutartis, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, skundžiama atskiruoju skundu (CPK 288 str. 6 d.), todėl apeliacinės instancijos teismui nėra užkirstas kelias įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus. Tačiau ar šiuo atveju galime kalbėti apie proceso koncentruotumą, kurio idėją taip nuosekliai siekiama įgyvendinti naujajame CPK? Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į jam jau žinomas aplinkybes privalės antrą kartą analizuoti situaciją, dėl kurios jis jau sykį yra išsakęs savo nuomonę.

45

Ne mažiau svarbu šiuo atveju yra tai, jog teismai CPK nuostatų netaikytų mechaniškai ir neatsisakinėtų priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, jeigu šalis nenurodo svarbių savo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, tačiau atkreipia teismo dėmesį į sprendimo už akių priėmimo prielaidų nebuvimą. Savo priimtus sprendimus už akių teismai turėtų panaikinti ne tik nustatę, jog šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, bet ir pripažinę savo klaidą, jog toks sprendimas apskritai negalėjo būti priimtas. Šiuo atveju yra būtinas plečiamasis CPK 288 straipsnio 4 dalies aiškinimas. Tik taip bus galima išvengti pasyviosios šalies teisių pažeidimo, kurį tam tikrais atvejais užprogramuoja naujojo CPK nuostatos.

Analizuojant sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūrą, kyla ir kitų klausimų. Tarkime, šalis į teismo posėdį neatvyksta tikrai be svarbių priežasčių, tačiau paduodama pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodo, jog teismas, priimdamas tokį sprendimą, padarė proceso teisės normų pažeidimus, sudarančius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2–3 d.). Pavyzdžiui, pažeistos išimtinio teismingumo taisyklės, byloje nėra teismo posėdžio protokolo, sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, ir pan. Ar tokiu atveju yra galimybė peržiūrėti sprendimą už akių pagal neatvykusiosios šalies pareiškimą, jeigu ji sutinka su tuo, kad į teismo posėdį neatvyko ne dėl svarbių priežasčių, tačiau atkreipia dėmesį į absoliučius sprendimo už akių negaliojimo pagrindus? Kaip ir prieš tai aptartoje situacijoje, logiškiausia būtų, jog šiuos pažeidimus iškart vertintų apeliacinės instancijos teismas. Tačiau Lietuvos CPK egzistuoja absoliutus draudimas šaliai, kurios at-žvilgiu priimtas sprendimas už akių, skųsti šį sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka. Šiuo atveju įmanomas dvejopas aiškinimas. Viena vertus, būtų galima teigti, kad neatvykdama į teismo posėdį be svarbių priežasčių šalis praranda bet kokią galimybę daryti įtaką sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Kita vertus, absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai be jokių išimčių taikomi ir sprendimui už akių. Jie reiškia itin šiurkščias teismo klaidas, dėl kurių tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo. Tarkime, byloje nesant teismo posėdžio protokolo, neatvykusioji šalis net neturėtų galimybės patikrinti, ar teismo posėdyje dalyvavo kita šalis, ar ji prašė priimti sprendimą už akių. Tokia padėtis, be abejonės, galėtų itin šiurkščiai pažeisti šalies, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, teises. Manome, jog šiuo atveju taip pat būtina plečiamai aiškinti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimą reglamentuojančias nuostatas. Sprendimą už akių priėmęs teismas turėtų jį peržiūrėti, nors šalis ir nenurodytų svarbių savo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, tačiau iškeltų abejonę dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimo.

Pasyviosios šalies procesinių garantijų pakankamumo kontekste abejotinas atrodo ir CPK 289 straipsnis, draudžiantis paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo. Suprantamas ir pagirtinas įstatymų leidėjo ketinimas užkirsti kelią bylų vilkinimui, reiškiant nepagrįstus pareiškimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau toks absoliutus ribojimas nėra visai pagrįstas. Paanalizuokime šią situaciją, pasitelkdami loginį bei lyginamąjį institucinį mokslinio tyrimo metodus. Pakartotinis sprendimas už akių reiškia, jog teismas jau sykį buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą CPK 288 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais, tačiau šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, antrą kartą neatvyksta į teismo posėdį be svarbių priežasčių, jeigu jai yra tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą. Įsivaizduokime, jog pirmasis sprendimas už akių atsakovo atžvilgiu buvo priimtas jam laiku nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Teismas šį sprendimą panaikina, nustatęs, jog atsakovas turi svarbių įrodymų, galinčių daryti įtaką sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, o atsiliepimas laiku nepateiktas, nes terminas, kurį buvo nustatęs

46

teismas šiam atsiliepimui pateikti, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą buvo aiškiai per trumpas. Byloje įvyksta pasirengimas teisminiam nagrinėjimui, trys teismo posėdžiai, ir į ketvirtą posėdį neatvyksta atsakovas, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Nesant duomenų apie neatvykimo priežastis, preziumuojama, jog šalis į teismo posėdį neatvyko ne dėl svarbių priežasčių, dėl to teismas priešingos šalies prašymu priima sprendimą už akių.Taip procesas neatvykusiai šaliai baigiasi, nes jai nebėra suteiktas joks mechanizmas pasiteisinti, dėl kokių priežasčių ji neatvyko į teismo posėdį. Galbūt ji neatvyko tikrai dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo informuoti teismo (pvz., stichinė nelaimė, avarija vykstant į teismą ir pan.). Išeities iš šios situacijos neduoda ir kai kurių teisės mokslininkų tvirtinimas, jog šaliai visada išlieka galimybė pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu [2, p. 179], jau vien dėl to, kad svarbią šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastį sunku „pritempti“ prie bent vieno iš CPK 366 straipsnyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų1. Be to, proceso atnaujinimas galimas tik įsiteisėjusio teismo sprendimo atžvilgiu, todėl šis mechanizmas, būdamas išimtinė sprendimų peržiūrėjimo forma, kitaip nei neįsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimas pagal įprastinę procedūrą, nėra suderinamas su proceso koncentruotumo idėja. Kyla abejonių ir dėl draudimo peržiūrėti pakartotinį sprendimą už akių, neatsižvelgiant į neatvykimo į teismo posėdį priežastis, suderinamumo su teise į teisminę gynybą. Ar dėl šios nuostatos Lietuva vėl nesusilauks Europos žmogaus teisių teismo priekaištų. Nenumatyta galimybė peržiūrėti sprendimą už akių Vakarų teisinėje literatūroje netgi yra įvertinta kaip įstatymų leidėjo savivalė [3, p. 86].

Draudimas paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra pagrįstas ir dėl kitos priežasties. Jeigu sprendimas už akių yra pakartotinis, reiškia, jog pasyvioji šalis jau buvo pasinaudojusi sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, ir teismas tokį jos pareiškimą tenkino. Tačiau sprendimą už akių teismas naikina tik nustatęs, jog šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui. Vadinasi, neatvykusioji šalis proceso nevilkino – jos neatvykimą ir pirmojo sprendimo už akių priėmimą lėmė objektyvios priežastys. Uždrausdamas paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo, įstatymų leidėjas neginčijamai nustato, jog objektyvios neatvykimo į teismo posėdį priežastys negali pasikartoti, o tai neabejotinai yra klaidinga. Toks absoliutus draudimas gali būti vertinamas tik kaip sankcija neatvykusiai šaliai, tačiau sankcijos galimos tik už procesinių pareigų nevykdymą, o objektyvios neatvykimo į teismo posėdį, nors ir pakartotinai, priežastys reiškia, jog įvykdyti procesinės pareigos nebuvo gali-mybės.

Draudimas paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo yra numatytas ir Vokietijos ZPO 345 straipsnyje (ten pareiškimas vadinamas prieštaravimu – Einspruch). Greičiausiai tokia idėja į Lietuvos CPK perkelta būtent iš ten. Tačiau perėmus vieną Vokietijos ZPO procesinę nuostatą neatsižvelgta į tai, jog Vokietijos ZPO 513 straipsnis suteikia teisę šaliai, prieš kurią priimtas pakartotinis sprendimas už akių, skųsti šį sprendimą apeliacine tvarka, jeigu skundas grindžiamas tuo, kad pakartotinis sprendimas už akių ap-skritai negalėjo būti priimtas, pavyzdžiui, dėl neatvykimo į teismo posėdį nėra šalies kaltės [4, p. 712]. Taigi ten uždraudus naudotis vienu procesiniu mechanizmu pasyviajai šaliai yra suteikiamas kitas mechanizmas, leidžiantis

1 Panašiausias į aptariamas situacijas būtų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas proceso atnauji-nimo pagrindas, kuriuo remiantis procesas gali būti atnaujintas, jeigu paaiškėja naujų esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tačiau kaip naujai paaiškėjusios ap-linkybės čia turimos omenyje aplinkybės, susijusios su byloje pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįs-tumu, o ne procesinio pobūdžio aplinkybės. Be to, šios aplinkybės neatvykusiai šaliai buvo žinomos bylos nagri-nėjimo metu, nes būtent jos sutrukdė laiku atvykti į teismą ir išvengti už akių priimto sprendimo.

47

patikrinti pakartotinio sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, draudimą paduoti prieštaravimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo Vokietijoje lemia tos aplinkybės, kad ten nagrinėjant prieštaravimą šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastys neanalizuojamos [3, p. 17–22]. Konstatavus, jog prieštaravimas paduotas laiku bei atitinka formos reikalavimus, teismas procesą automatiškai grąžina į padėtį, buvusią iki sprendimo už akių priėmimo (ZPO 341–342 str.). Taip uždraudžiant reikšti prieštaravimą prieš pakartotinį sprendimą už akių užkertamas kelias bylos vilkinimui. Lietuvoje gi, priešingai, būtina sąlyga panaikinti sprendimą už akių yra svarbios šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastys, todėl sąmoningam proceso vilkinimui kelias bus užkirstas jau priėmus pirmąjį sprendimą už akių. Dėl aptartų priežasčių manome, jog draudimo paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo mūsų šalies procesiniame įstatyme reikėtų atsisakyti. Vietoj to pakaktų suteikti teismui teisę skirti baudą šaliai, pareiškusiai aiškiai nepagrįstą prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kaip tai numatyta, pavyzdžiui, aiškiai nepagrįsto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo atveju (CPK 440 str.). Absoliutūs draudimai, kaip jau ne kartą parodė istorija, įstatymuose dažnai būna klaidingi. Nevertėtų kartoti tokių klaidų, juolab, kai Lietuva šiuo metu turi puikią galimybę atsižvelgti ir įvertinti ilgametę užsienio valstybių patirtį. Be abejonės, vienokį ar kitokį atsakymą į šiandien iškeltas problemas turės rasti teismų praktika. Ji privalės atsakyti ir į daugelį kitų, šiame darbe nepaliestų klausimų, pavyzdžiui, kas yra sutrumpinti sprendimo už akių motyvai (CPK 286 str. 1 d.). Tačiau teismų nereikėtų palikti visiškai vienų su iškylančiomis problemomis. Manome, jog atitinkamas naujojo CPK nuostatas turėtų patikslinti pats įstatymų leidėjas.

48

Išvados

Sprendimo už akių įtvirtinimas naujajame Lietuvos CPK vertintinas kaip itin svarbus žingsnis, užkertantis kelią bylų vilkinimui, skatinantis šalis atsakingiau žvelgti į bylinėjimąsi, padedantis greičiau apginti sąžiningos šalies interesus. Nepaisant šio proceso instituto teigiamos reikšmės, kai kurios naujojo CPK nuostatos neduoda pakankamai garantijų, jog šalies, kurios pasyvumas pateisinamas tikrai svarbiomis priežastimis, interesai priėmus sprendimą už akių nebus pažeisti. Kadangi šalis, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, negali skųsti šio sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka, o gali pasinaudoti tik specialia šio sprendimo peržiūrėjimo procedūra, neaišku, kaip gali būti įvertinti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai, pasireiškiantys sprendimo už akių priėmimo prielaidų nebuvimu arba absoliučiais tokio sprendimo negaliojimo pagrindais. Siūloma plečiamai aiškinti CPK 288 straipsnio 4 dalies nuostatas, suteikiant teisę teismui panaikinti savo priimtą sprendimą už akių ir nenustačius svarbių šalies neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, tačiau pripažinus nebuvus sprendimo už akų priėmimo prielaidų arba konstatavus absoliučius sprendimo už akių negaliojimo pagrindus.

Ypač daug abejonių kelia CPK 289 straipsnyje numatytas draudimas paduoti pareiškimą dėl pakartotinio sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes tokiu būdu pasyviajai šaliai užkertamas kelias į tolesnį procesą bei prarandama galimybė įvertinti jos neatvykimo į teismo posėdį priežastis. Autoriaus nuomone, ši proceso teisės norma nesiderina su Lietuvos CPK numatyta sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, todėl jos tikslinga atsisakyti.

LITERATŪRA

1. Научно–практический комментарий к Гражданско процессуальному кодексу РСФСР. – Mосква: Городец, 2000.

2. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. – Vilnius: Justitia, 2002.

3. Lehmann. Die Berufung gegen das technisch zweite Versäumnisurteil. Inaugural Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde einer Hohen Rechtswissenschaftlichen Fakultät der Universität Köln, 1989.

4. Putzo T. Zivilprozeßordnung mit Gerichtsverfassungsgesetz und den Einführungsgesetzen. 18. neubearb. Auflage. – München, 1993.

Default Judgement: Problematic Aspects of Application

Doctoral Candidate Rimvydas NorkusLaw University of Lithuania

SUMMARY

In the article there is analysed sufficiency of procedural guarantees to a party, with respect to which default judgement has been delivered. Since a

49

defaulting party because of which the default judgement has been delivered can appeal the judgement neither under appellate, nor under cassation procedure, the expediency of this prohibition, which stipulated in the new Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania, is under investigation. A passive party may use only the special procedure in order to review default judgement, therefore for the most part attention in this article is given to an application to review default judgement. The possibilities to estimate the violations of legal norms of the procedure, made by court of first instance, when delivering the default judgement, are under discussion.

In the article there is also analysed the prohibition to file an application concerning the repeated review of the default judgement. By using comparative method and methods of systematic scientific analysis, sources of the latter procedural provision are sought and a doubt is raised if this prohibition is expedient

50

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 42–49

YPATINGOSIOS TEISENOS REFORMOS PRIELAIDOS

Lektorė Inga Žemkauskienė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas giedzemk@dtiltas.lt

Pateikta 2003 m. vasario 11 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 4 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Leonas Virginijus Papirtis ir šio fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius

S a n t r a u k a

Naujasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) tapo svarbiu teorinių diskusijų objektu. Šis straipsnis skirtas reikšmingos CPK dalies – ypatingosios teisenos – reformos analizei. Straipsnyje aptariami šie klausimai:

–ypatingosios teisenos vieta civilinio proceso teisėje, jos santykis su ginčo teisena;

–ypatingosios teisenos reformos prielaidos ir tikslai;–kai kurie ypatingosios teisenos reglamentavimo naujajame CPK

ypatumai.Kadangi dar nėra naujojo CPK taikymo praktikos, straipsnyje reformos

vertinimas bei daromos išvados grindžiamos teorine CPK nuostatų analize.

Spartūs socialinių–ekonominių santykių pokyčiai 1990 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą paskatino naujo teisinio reglamentavimo poreikį. Buvo svarbu sukurti šiuolaikinį teisinį reglamentavimą ne tik subjektinių materialinių teisių įgyvendinimo, bet ir šių teisių apsaugos srityje. Sovietinių įstatymų pritaikymas naujiems besiformuojantiems teisiniams santykiams galėjo būti tik laikinas ir ribotas. Materialinių subjektinių teisių apsaugos procedūrą reglamentavo nuo 1964 m. galiojęs Civilinio proceso kodeksas (toliau – 1964 m. CPK) [1]. Šį, so-cialistinės teisės tradicija pagrįstą, kodeksą įstatymų leidėjas, siekdamas tobulinti materialinių subjektinių teisių apsaugos procedūrą, ne kartą keitė (esminiai pakeitimai atlikti 1994, 1998 ir 2001 metais). Tačiau toks fragmentinis „skylių lopymas“ negalėjo užtikrinti šiuolaikiniam civiliniam procesui keliamų tikslų įgyvendinimo. Naujasis CPK [2] įtvirtino iš esmės naują, socialiojo civilinio proceso modeliu pagrįstą, civilinio proceso reglamentavimą. Šis kodeksas tapo aktyvių teorinių diskusijų objektu. Matyt, natūraliai susiklostė, kad daugiau teisės teoretikų ir praktikų dėmesio skiriama ginčo teisenos, reglamentuojančios iš privačių teisinių santykių kylančių ginčų sprendimo procedūrą, reformos analizei.

51

Tačiau ne mažiau svarbi ir verta atskiro aptarimo yra kitos civilinio proceso teisės dalies – ypatingosios teisenos – reforma.

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ypatingosios teisenos reformos prielaidas, aptarti ypatingosios teisenos vietą civilinio proceso teisėje bei įvertinti atliktą reformą.

52

1. Ypatingoji teisena kaip civilinio proceso teisės sudėtinė dalis

Į klausimą, kokią vietą ypatingoji teisena užima teisės sistemoje: ar ji yra civilinio proceso teisės dalis, ar savarankiška teisės šaka, būtų galima atsakyti nustačius civilinio proceso teisės reguliavimo ribas bei suformulavus ypatingosios teisenos apibrėžimą. Civilinio proceso teisės teorijoje neprieita prie vienos nuomonės diskutuojant apie civilinio proceso esmę, civilinio proceso teisės sąvoką. Dažniausiai civilinio proceso teisė apibrėžiama kaip sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas (plačiąja prasme) bei vykdant teismo sprendimus [3, p. 10]. Taigi civilinio proceso teisės reguliavimo ribos yra teisminis procesas bei šio proceso metu priimto teismo sprendimo vykdymo procesas. Kita mokslininkų grupė (V. Nekrošius, J. Žeruolis) civilinio proceso teisę apibrėžia gerokai plačiau – tradicinį jos apibrėžimą papildo nuostata, kad ši teisės šaka reguliuoja ir „kitų – neteisminių – institucijų ar asmenų veiklą įgyvendinant įstatymų jiems patikėtas civilinės materialiosios subjektinės teisės apsaugos bei tinkamo įgyvendinimo funkcijas“ [4, p. 154]. Civilinio proceso teisės reguliavimo sfera jau apima ir notarų veiklą įgyvendinant įstatymo priskirtas civilinių materialinių subjektinių teisių apsaugos ir įgyvendinimo funkcijas; taip pat arbitražo veiklą. Civilinio proceso teisės dalykui netgi būtų galima priskirti ir valstybės registrų įstaigų veiklą, nes kai kurios civilinės materialinės subjektinės teisės, pavyzdžiui, nuosavybės teisė, norint jas visiškai įgyvendinti, turi būti registruojamos atitinkamuose registruose. Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje nekilnojamojo turto ir su juo susijusių teisių registravimo klausimai priskirti klasikinei ypatingosios teisenos, kuri yra sudėtinė civilinio proceso teisės dalis, reglamentavimo sričiai [5, p. 41]. Šio straipsnio tikslas nėra civilinio proceso teisės sampratos analizė, todėl, aptardami ypatingosios teisenos vietą teisės sistemoje, apsiribosime konstatavimu, kad civilinio proceso teisė gali būti apibrėžiama siaurąja ir plačiąja prasmėmis.

Ypatingosios teisenos apibrėžimas taip pat susijęs su tam tikromis teorinėmis problemomis ir priklauso nuo valstybėje vyraujančios šią teiseną pagrindžiančios koncepcijos. Apie ypatingąją teiseną, kaip ir apie civilinio proceso teisę, būtų galima kalbėti dviem prasmėmis – siaurąja (kaip teisminį procesą) ir plačiąja (kaip teismo ir kitų institucijų veiklą). Šiame straipsnyje bus nagrinėjama ypatingosios teisenos kaip teisminio proceso reforma. Lietuvoje ypatingoji teisena tradiciškai yra priskirta civilinio proceso teisei ir apibūdinama kaip civilinio proceso teisės institutas [3, p. 173]. Civilinio proceso teisės teorijoje kaip bū-dingiausias tarybinio civilinio proceso požymis nurodoma viena procesinė forma, todėl, neatsižvelgiant į tai, kad, be ieškininės teisenos (ginčo teisenos), buvo ir ypatingoji teisena, visos bylos buvo nagrinėjamos pagal bendrąsias ieškininės teisenos taisykles, išskyrus tam tikras įstatymo leidėjo numatytas išimtis [6, p. 173]. Kol nebuvo priimtas naujasis CPK Lietuvoje ypatingosios teisenos reglamentavimas buvo grindžiamas „dalyko teorija“ – ypatingoji teisena buvo apibrėžiama kaip vienašalė teisena, skirta ne ginčo byloms nagrinėti supap-rastinta tvarka. Kaip buvo minėta, šios bylos buvo nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, t. y. pagal ginčo teisenos normas, tik su tam tikromis išimtimis. Šių išimčių nebuvo daug: nebuvo ieškinio, šalių, trečiųjų asmenų, taikos sutarties institutų; tačiau turėjo būti laikomasi civilinio proceso ieškininės teisenos principų: dispozityvumo, rungimosi, žodiškumo, viešumo, taip pat bendrųjų taisyklių, taikomų įrodinėjimo procesui bei įrodymams. Taigi ypatingoji teisena buvo tarsi ieškininės (ginčo) teisenos ypatumas.

Naujajame CPK ypatingosios teisenos reglamentavimas yra iš esmės naujas, pagrįstas „tikslingumo (pozityviąja) teorija“ – ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas priskiriant bylas ypatingajai teisenai nėra lemiamas. Civilinio proceso

53

kodekso 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla, jeigu ji priskirtina ypatingosios teisenos veiklos sferai, bus išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, neatsižvelgiant į tai, ar ją nagrinėjant kyla ginčas dėl teisės. Pačios bylos pobūdis bei valstybės interesas, kad būtų užtikrinta efektyvi civilinės materialinės subjektinės teisės apsauga bei jos įgyvendinimas, lemia bylos priskyrimą ypatingosios teisenos byloms, kitaip teorijoje kartais vadinamoms „teisės apsaugos“ byloms1. Ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis, reglamentuojanti ypatingąją teiseną, bei kiti įstatymai. Bylų nagrinėjimas ypatingąja teisena, priešingai buvusiam reglamentavimui, grindžiamas oficialumo, imperatyvumo, aktyvaus teismo ir kitais principais, leidžia ypatingąją teiseną apibrėžti jau ne kaip ginčo teisenos ypatumą, bet kaip savarankišką bylų nagrinėjimo tvarką, iš esmės besiskiriančią nuo ginčo teisenos. Tačiau ar minėtų ypatumų pakaktų ypatingąją teiseną pripažinti savarankiška teisės šaka? Dabartinis ypatingosios teisenos reglamentavimas naujajame CPK sudaro visas teorinės prielaidas ypatingosios teisenos kaip savarankiškos teisės šakos apibūdinimui: pirma – tai savarankiškas teisinio reguliavimo dalykas, kurį sudaro teismo veikla, užtikrinant civilinių materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą; antra – savarankiškas – imperatyvus reguliavimo metodas ir šiai teisenai būdingi principai: oficialumas, rašytinis procesas, ribotas viešumas bei ribotas betarpiškumas. Tuomet civilinio proceso teisė turėtų būti suprantama siaurąja prasme. Tačiau, mūsų nuomone, tai tik formalus, grynai pozityvistinis teisenų atribojimas. Peržvelgus ypatingąja teisena nagrinėtinų bylų sąrašą, matyti, kad jis apima skirtingos materialinės teisinės prigimties bylas: globos ir rūpybos, įvaikinimo, daiktinių teisių, antstolių ir notarų veiksmų apskundimo ir t. t., kurios įstatymų leidėjo nuožiūra yra priskirtos šiai teisenai, todėl apie savarankišką, vienos teisinės prigimties reguliavimo dalyką būtų sunku kalbėti. Dėl ypatingajai teisenai priskirtų bylų įvairovės šios teisenos reguliavimo dalykas gali būti apibrėžtas tik labai abstrakčiai – tai teismo veikla, skirta užtikrinti įstatymo jam pavestų materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą arba kitaip – ypatingosios teisenos normų nustatyta tvarka nagrinėti įstatymo priskirtas bylas. Tai yra tik formalus ypatingosios teisenos apibrėžimas (ypatingoji teisena formaliąja prasme), neleidžiantis ypatingosios teisenos dalyko atriboti nuo kitų valstybės institucijų vykdomų funkcijų (praktiškai visų jų veikla yra skirta tam tikrų įstatymų jiems pavestų klausimų sprendimui, t. y. materialinių subjektinių teisių įgyvendinimo užtikrinimui).

Nepaisant, kad teoriniai bandymai apibrėžti ypatingąją teiseną materialiąja prasme yra atmetami kaip nepagrįsti, vis dėlto apie ypatingąją teiseną kalbama ir materialiąja prasme. Ypatingoji teisena materialiąja prasme apbūdinama remiantis pagrindiniu šios teisenos tikslu – užtikrinti privačios materialinės teisės normų įgyvendinimą. Teismas savo veikla įgyvendina vieną iš valstybės valdymo funkcijų, skirtą užtikrinti „teisinę tvarką privačiuose teisiniuose santykiuose“ [5, p. 41].

Taigi apibendrinant reikėtų pažymėti, kad ypatingoji teisena yra civilinio proceso teisės dalis, kurios normos lex specialis2 kitų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu reglamentuoja teismo veiklą užtikrinant įstatymo jam pavestų materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą.

1 Rusijos imperijos įstatymų sąvado XVI tome, specialiai skirtame teismo procesui, kuris buvo pagrindinis at-kurtos Lietuvos valstybės civilinio proceso teisės šaltinis, išskirta apsaugos bylų nagrinėjimo tvarka [7, p. 394–428]; Bulgarijoje – apsauginė teisena.

2 CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „... ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisyk-les, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai“.

54

2. Ypatingosios teisenos reformos tikslai ir prielaidos

Nors teisiniai santykiai tarp privačių teisės subjektų dažniausiai susiformuoja be valstybės įsikišimo, vis dėlto valstybė suinteresuota, kad būtų užtikrintas šių teisinių santykių stabilumas. Vienu atveju valstybė veikia kaip iškilusių konfliktų sprendėja (ginčo teisenoje teismo priimami priverstinai vykdomi sprendimai), kitu atveju valstybė įsikiša anksčiau – dalyvauja sukuriant tam tikrus teisinius santykius arba materialinių subjektinių teisių įgyvendinimo procese, kad ateityje būtų išvengta konfliktų arba kad būtų užtikrinti mažiau apsaugotos teisinio santykio šalies interesai (teismo veikla ypatingojoje teisenoje). Taigi esminis bruožas, nulėmęs ypatingosios teisenos susiformavimą, civilinio proceso teisės teorijoje yra įvardijamas kaip „…. valstybės interesas, kai ji privalo save identifikuoti su privačiu asmeniu, dalyvaujančiu tam tikruose privataus pobūdžio teisminiuose santykiuose, ir viešas interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai …“ [8, p. 48]. Tokį ypatingosios teisenos apibrėžimą suponuoja pagrindinis šios teisenos tikslas – sukurti sąlygas tinkamai įgyvendinti materialinę teisę. Neabejotinai svarbu, kad tai būtų atliekama operatyvaus ir koncentruoto proceso būdu – tai yra bendras tikslas, keliamas visam šiuolaikiniam civiliniam procesui. Kaip efektyviai yra įgyvendinami šie tikslai, priklauso nuo pasirinktų ypatingosios teisenos reglamentavimo būdų ir priemonių visumos. Kadangi ankstesnis ypatingosios teisenos reglamentavimas 1964 m. CPK neužtikrino paminėtų tikslų įgyvendinimo, ypatingosios teisenos reforma buvo būtina. Taigi ypatingosios teisenos reformos tikslą būtų galima įvardyti kaip ypatingosios teisenos reglamentavimo, užtikrinančio šiai teisenai keliamų tikslų efektyvų įgyvendinimą, įtvirtinimas.

2.1. Dalyko koncepcija neužtikrina efektyvaus ir koncentruoto proceso ypatingojoje teisenoje

1964 m. Civilinio proceso kodekse bylų, nagrinėtinų ieškininės ir ypatingosios teisenos tvarka, atribojimo pagrindinis kriterijus – tai ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas. Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka kyla ginčas dėl teisės, nagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą ir išaiškina suinteresuotiems asmenims, kad jie turi teisę pareikšti ieškinį bendrais pagrindais. Taigi Lietuvoje neabejotinai galiojo „dalyko teorija“. Tačiau analizuojant ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas matyti, kad kai kurių bylų pagrindas yra būtent ginčas dėl teisės, pavyzdžiui, skundai dėl notarų ir notarinius veiksmus atliekančių įstaigų pareigūnų veiksmų (Civilinio proceso kodekso 29 skirsnis); turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymas (Civilinio proceso kodekso 30 skirsnis); asmens pripažinimas ribotai veiksniu (Civilinio proceso kodekso 283 straipsnis) ir kt.. Toks ypatingosios teisenos atribojimas nuo ginčo teisenos, CPK autorių nuomone, buvo dirbtinis ir nelabai prasmingas [9]. Be to, reikalavimas, kad kilus ginčui pareiškimas būtų paliekamas nenagrinėtas, lėmė dviejų procesų būtinumą, o tai neabejotinai reiškė vėlesnį galutinio sprendimo priėmimą ir neužtikrino šiuolaikiniam procesui keliamų operatyvumo ir koncentruotumo uždavinių įgyvendinimo. Siekiant atsisakyti šių nuostatų buvo būtina keisti ypatingosios teisenos koncepciją. CPK rengėjai pasirinko germaniškąją ypatingosios teisenos koncepciją, pagal kurią ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas neturi didesnės reikšmės. Pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis byla priskiriama nagrinėti ypatingąja teisena, yra tikslingumas. Byla, įstatymo leidėjo priskirta ypatingosios

55

teisenos reglamentavimo sferai, pagal šios teisenos taisykles bus išnagrinėta neatsižvelgiant į tai, ar yra ginčas dėl teisės, ar ne. Ši nuostata yra įtvirtinta CPK 443 straipsnio 7 dalyje.

Be abejo, ginčo dėl teisės buvimo ar nebuvimo kriterijus, kaip vienas iš ypatingosios teisenos bruožų, nėra paneigiamas naujajame CPK, nes didžioji dauguma bylų vis dėlto yra ne ginčo pobūdžio, tačiau lemiamą reikšmę atribojant ieškinine teisena nagrinėtinas bylas nuo ypatingosios teisenos bylų turi tikslingumo kriterijus. Tik įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, sprendžia, kokius klausimus tikslinga nagrinėti supaprastinta – ypatingosios teisenos tvarka. Faktai, kuriuos nustato ir patvirtina teismas, nagrinėdamas šias bylas, yra ypač svarbūs, nes jie lemia teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, t. y. yra siekiama sukurti sąlygas tinkamai įgyvendinti materialinę teisę. Pavyzdžiui, ypač aiškiai tai pasireiškia bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių. Nekilnojamojo turto hipotekos arba kilnojamojo turto įkeitimo registravimo procedūra, kurioje, be registro įstaigų, notarų, dalyvauja ir teismas, leidžia patikimai apsaugoti kreditorių teises ir interesus, kad be jų žinios nebūtų pakartotinai įkeistas turtas arba kad prievolės įvykdymas nebus užtikrintas jau įkeistu (ir ne kartą) kitam asmeniui turtu. Lietuvoje gerai žinomi atvejai, kai turto įketimo procese teismas nedalyvavo: tik nuo 1997 m., kai įsigaliojo Hipotekos ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymai, teismai sprendžia bylas dėl turto įkeitimo (hipotekos) teisinių santykių. Tuo metu nebuvo patikimos informacijos apie turto įkeitimą, turtas buvo įkeičiamas kelis kartus, todėl bankai žlugdavo dėl išduotų „blogų“ paskolų, valstybėje neveikė kreditavimo sistema ir pan. Ne mažiau svarbus teismo vaidmuo globos ir rūpybos bylose, nes nuo globėjo ar rūpintojo paskyrimo priklauso, kaip bus įgyvendinami neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens teisės ir interesai, jų dalyvavimas civilinėje apyvartoje. Akivaizdu, kad šiose bylose, be privataus intereso, egzistuoja dar ir viešasis interesas, kad sąlygos ir faktai, kuriais remiantis turės būti priimamas sprendimas, būtų kruopščiai patikrinti nepriklausomos institucijos, turinčios tam visus įgaliojimus.

2.2. Neribotas ginčo teisenos principų veikimas ypatingojoje teisenoje daro viešojo intereso įgyvendinimą praktiškai neįmanomą

Civilinio proceso teisės teorijoje pripažįstama, jog ypatingosios teisenos bylos iš esmės nėra „grynai teisminės“ [6, p. 174; 10, p. 201]. Asmens pripažinimas mirusiu ar nežinia kur esančiu; fizinio asmens pripažinimas neveiksniu ar ribotai veiksniu ir kiti klausimai, kurie sprendžiami teismo ypatingosios teisenos normų nustatyta tvarka, galėtų būti sprendžiami vykdomosios valdžios institucijų. Tačiau atsižvelgiant į sprendžiamų klausimų svarbą bei teismo kaip nepriklausomos institucijos priimamų sprendimų reikšmę tokių klausimų sprendimas įstatymų leidėjo nuožiūra yra perduotas teismų kompetencijai. Teismas, spręsdamas ypatingosios teisenos bylas, veikia jau ne kaip „nepriklausomas ginčų sprendimo arbitras“, bet kaip materialinių teisės normų įgyvendinimo „administratorius“. Ginčo teisenoje teismas turi nustatyti materialią tiesą, o ypatingoje teisenoje teismui keliamas uždavinys nustatyti objektyvią tiesą, todėl ir taisyklės, pagal kurias nagrinėjamos ypatingosios teisenos bylos, turi būti kitokios negu ginčo teisenoje.

Kaip jau buvo minėta, aptariant ypatingosios teisenos vietą civilinio proceso teisėje, pagal 1964 m. CPK ypatingosios teisenos bylos, išskyrus tam tikras neesmines išimtis, buvo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Tai reiškė, kad be apribojimų veikė dispozityvumo, rungimosi, viešumo, betarpiškumo principai, o tai vertė „teisėją „kapituliuoti“ šalių atžvilgiu“ [10, p. 204], o įgyvendinti viešąjį interesą darėsi, galima sakyti, neįmanoma. Tik

56

išimtiniais atvejais teisėjas buvo įpareigojamas surinkti tam tikrus įrodymus byloje, jeigu tokių nepateikia proceso dalyviai (1964 m. CPK 285 str. – teisėjo pareiga išreikalauti dokumentus, apibūdinančius fizinio asmens, kurio veiksnumo apribojimo klausimas sprendžiamas byloje, sveikatos būklę; 3064 straipsnis – teisėjo veiksmai įvaikinimo bylose). Dėl nurodytų priežasčių naujajame CPK reikėjo įtvirtinti naujų principų1, įpareigojančių teismą veikti kaip proceso šeimininką, neatsižvelgiant į proceso dalyvių valią ir veiksmus, sistemą.

Naujasis CPK ypatingojoje teisenoje įtvirtina oficialumo principą. Šio principo veikimas pasireiškia tuo, kad procesas ypatingojoje teisenoje gali būti pradedamas ne tik suinteresuotam asmeniui padavus pareiškimą, bet ir teismo iniciatyva. Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylų nagrinėjimas pradedamas gavus pareiškėjo pareiškimą, o 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga, priėmus sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu arba ribotai veiksniu, savo iniciatyva pradėti nagrinėti bylą dėl globos ar rūpybos šiam asmeniui nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo ir pan.

CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas inkvizicinis principas – teismo pareiga imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (tokia pareiga senajame CPK buvo tik išimtis). Kituose straipsniuose numatytos specialios teismo pareigos išreikalauti konkrečius įrodymus ar atlikti kitokius veiksmus, pavyzdžiui, 483 straipsnyje numatyta teismo, nagrinėjančio įvaikinimo bylą, pareiga išreikalauti atitinkamus duomenis apie įvaikinamojo vaiko kilmę; 491 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo pareiga imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos asmenų, kuriems būtina globa ar rūpyba, teisės ir interesai ir pan. Nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimui. Teismas, neapsiribodamas byloje pateikta medžiaga ir neatsižvelgdamas į ginčą dėl teisės, išsiaiškina visas, jo nuomone, esmines bylos aplinkybes, t. y. teismas įpareigojamas nustatyti objektyvią tiesą.

2.3. Ypatingosios teisenos bylų sąrašo papildymas

Vienas iš ypatingosios teisenos bruožų – glaudus jos santykis su materialine teise, nes materialinės teisės normos nustato ypatingosios teisenos normų taikymo sąlygas. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 2.9 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant teismas gali pripažinti nepilnametį veiksniu, arba Civilinio kodekso 2.10 straipsnis nustato sąlygas, kada teismas gali fizinį asmenį pripažinti neveiksniu [10], ir t. t. Antra vertus, kai kurių civilinių teisinių santykių atsiradimas yra susietas su tam tikrų veiksmų ypatingosios teisenos tvarka atlikimu, pavyzdžiui, pagal Civilinio kodekso 4.187 straipsnį hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, o Civilinio kodekso 4.185 straipsnio 3 dalis nustato, kad hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu. Dėl tokio glaudaus ypatingosios teisenos ir materialinės teisės santykio bei dėl to, kad ypatingąja teisena nagrinėjami skirtingos materialinės teisinės prigimties klausimai, bylos priskiriamos šiai teisenai vadovaujantis „sąrašo“ principu. Tai reiškia, kad tik bylos, kurias įstatymų leidėjas įsakmiai įvardija, yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka.

„Sąrašo“ principas galiojo ir 1964 m. CPK. Jo 270 straipsnis numatė baigtinį sąrašą bylų, nagrinėtinų ypatingosios teisenos tvarka. Kadangi šis sąrašas nuo 1994 m. nebuvo peržiūrėtas, 1997 m. priėmus Hipotekos ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymus susiklostė kolizinė situacija: įstatymai nenumatė, kokiai teisenai priskirtinos turto įkeitimo bylos, tad jas pagal CPK raidę galima buvo

1 Šių ir kitų ypatingosios teisenos principų analizę žiūrėti Žemkauskienė I. Ypatingoji teisena naujajame Civilinio proceso kodekse // Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2002. 28 (20).

57

pripažinti ginčo teisenos ypatumu, nors iš esmės – tai grynai ypatingosios teisenos bylos su aiškiai įtvirtintais inkvizicinio proceso principais.

„Sąrašą“ peržiūrėti buvo būtina nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui, kuriame numatyta nemažai klausimų, spręstinų supaprastinto proceso tvarka, t. y. bylos dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu; bylos dėl globos ir rūpybos; bylos dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles; hipotekos (kilnojamojo turto įkeitimo) teisinių santykių bylos; bylos dėl teismo leidimų išdavimo bei bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka (dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu).

„Sąrašo“ principas – tai įstatymo leidėjo sąmoningai pasirinkta juridinės technikos priemonė efektyviai administruoti materialinės teisės normų įgyvendinimą. Tam, kad priėmus naujas materialinės teisės normas, kurioms įgyvendinti būtinas procesas ypatingosios teisenos tvarka, kiekvienu atveju nereikėtų pildyti ypatingosios teisenos bylų sąrašo, šis sąrašas neturėtų būti baigtinis (1964 m. CPK tai buvo baigtinis sąrašas). Naujajame kodekse ši nuostata įgyvendinta.

3. Reformos įvertinimas

Kol dar nėra naujojo CPK ypatingosios teisenos normų taikymo teismuose praktikos, sunku praktiniu požiūriu įvertinti reformos reikšmę. Tačiau atlikus ypatingosios teisenos normų analizę galima teigti, kad koncepcijos požiūriu atlikta išties esminė reforma:

1) atsisakyta ginčo dėl teisės nebuvimo kaip esminio ypatingosios teisenos bylų atskyrimo nuo ginčo teisenos kriterijaus;

2) įtvirtinti imperatyvumo, inkvizicinis principai bei apribotas kai kurių ginčo teisenos principų veikimas suteiks galimybes teisėjui nevaržomam proceso dalyvių valios nustatyti objektyvią tiesą byloje;

3) sudarytos teisinės prielaidos operatyviam ir koncentruotam procesui;4) papildytas bei nustatytas nebaigtinis ypatingosios teisenos bylų sąrašas

sudarys sąlygas efektyviai įgyvendinti materialinės teisės normas.Taigi galima teigti, kad naujas ypatingosios teisenos reglamentavimas

sudaro visas teisines prielaidas įgyvendinti šiandieną ypatingajai teisenai keliamus tikslus, o ar praktikoje pasiteisins atlikta reforma, parodys laikas.

Išvados

1.Ypatingoji teisena yra civilinio proceso teisės dalis, kurios normos lex specialis kitų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu reglamentuoja teismo veiklą užtikrinant įstatymo jam pavestų materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą.

2.Šiuolaikinei ypatingajai teisenai keliami du pagrindiniai tikslai:– sukurti sąlygas tinkamai įgyvendinti materialinę teisę;– operatyvus ir koncentruotas procesas.3.Ypatingosios teisenos reformos tikslą būtų galima įvardyti kaip

ypatingosios teisenos reglamentavimo, užtikrinančio šiai teisenai keliamų tikslų efektyvų įgyvendinimą, įtvirtinimas.

4.Ypatingosios teisenos reformos prielaidos:– „dalyko koncepcija“ neužtikrino efektyvaus ir koncentruoto proceso

ypatingojoje teisenoje;– neribotas ginčo teisenos principų veikimas ypatingojoje teisenoje darė

viešojo intereso įgyvendinimą praktiškai neįmanomą;

58

– pasikeitus materialinių teisinių santykių reglamentavimui tapo būtina pakeisti ypatingosios teisenos bylų sąrašą.

5.Atlikta ypatingosios teisenos reforma sudaro visas būtinas teisines prielaidas įgyvendinti šiuo metu ypatingajai teisenai keliamus tikslus.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. – Vilnius, 1994.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.– Vilnius, 2002.3. Mikelėnas V. Civilinis procesas. – Vilnius, 1994.4. Nekrošius V. Kai kurie bendrieji teoriniai civilinio proceso teisės klausimai // Teisė. 2002. 43.5. Brehm W. Freiwillige Gerichtsbarkeit. – Weimar, 1993.6. Жеруолис Ю. Сущность советского гражданского процесса.– Вильнюс, 1996. 7. Civilinio proceso įstatymas. – Kaunas, 1931.8. Nekrošius V. Ypatingoji teisena civiliniame procese – prigimtis, esmė, santykis su ieškinine tei -

sena ir reforma (lyginamoji analizė) // Teisė.1999. 33 (3).9. Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso IV–VII dalių projekto.

10. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. – Vilnius, 2002.

11. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius, 2000.

59

The causes of the reform of non–contentious proceedings

Lecturer I. ŽemkauskienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The present article is analysed the causes the reform of non–contentious proceedings in Lithuania.

It is stated that the reform of non–contentious proceedings under the new Code of Civil Proceedings results in:

– the criterion of expediency and the presence of public interest is given priority in ascribing cases falling under non–contentious proceedings to court.

– consolidation of an inquisitorial procedure model in non–contentious proceedings with relevant principles of formality, imperativeness (obligation), limited oral procedure and publicity.

The article concludes that the regulation of non–contentious proceedings in the new Code of Civil Procedure should result in an effective and concentrated process and establish conditions for the optimum realization of goals set out for non–contentious proceedings.

60

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 50–58

II. CIVILINĖ TEISĖ

SPECIALŪS KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMO BŪDAI SUTARTINIUOSE SANTYKIUOSE

Doc. dr. Dangutė AmbrasienėSolveiga Cirtautienė

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Gynėjų g. 6Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20Telefonai 262 77 63, 262 05 16Elektroninis paštas d.ambrasiene@tic.lt; s.cirtautiene@tic.lt

Pateikta 2003 m. vasario 14 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 4 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius ir šios katedros docentas dr. Vigintas Višinskis

S a n t r a u k a

Civiliniame kodekse (toliau – CK) yra daug nuostatų, skirtų kreditoriaus interesų gynimui sutartiniuose santykiuose: nuostolių atlyginimas, palūkanų, delspinigių skaičiavimas, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, kreditoriaus teisė sustabdyti prievolės vykdymą ir pan. Straipsnyje nagrinėjami trys iš esmės nauji kreditoriaus interesų gynimo būdai, 2000 m. CK išskirti į atskirą 6 kn. IV skyrių, pavadintą „Kreditoriaus interesų gynimas“, kurių tinkamas taikymas ir aiškinimas turi didelės reikšmės tiek teisės teorijai, tiek praktikai. Tai Actio Pauliana (kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius), netiesioginis ieškinys ir sulaikymo teisė. Netiesioginis ieškinys – naujas institutas. Actio Pauliana institutą jau numatė 1964 m. CK 571 straipsnis, tačiau šiuo straipsniu CK buvo papildytas tik 1998 m. birželio 11 d. įstatymu. Sulaikymo teisė, kaip vientisas bendras institutas, taip pat naujai įtvirtintas 2000 m. CK.

Tai yra specialūs gynimo būdai, papildoma priemonė kreditoriui ginti savo teises, pasireiškianti tam tikra specifika. Šiame straipsnyje bus aptarti pagrindiniai teoriniai bei praktiniai minėto instituto aspektai, jo reikšmė, teisinio reglamentavimo ypatumai bei analizuojama susiklosčiusi teisminė praktika.

Actio Pauliana

61

Actio Pauliana instituto įtvirtinimą lėmė būtinumas užkirsti kelią nesąžiningiems skolininkams, vengiantiems prievolių įvykdymo, išieškojimo nukreipimo į jiems priklausantį turtą, kurį skolininkai perleidžia kitiems asmenims (dažniausiai savo sutuoktiniams, giminėms, kitiems asmenims).

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Tarpukario Lietuvoje 1931 m. buvo priimtas Kreditoriams kenksmingų skolininko aktų ginčijimo įstatymas. Jis reglamentavo skolininko sudarytų sutarčių ir kitokių aktų pripažinimą negaliojančiais kreditoriaus reikalavimu, jeigu jie pažeidžia kreditoriaus interesus. Būtent šio įstatymo pagrindu buvo parengtas ir senojo CK 571 straipsnyje įtvirtintas Actio Pauliana institutas. Jis buvo numatytas CK skirsnyje, reglamentuojančiame sandorių negaliojimo pagrindus (CK 571 str.). Naujajame CK Actio Pauliana reguliuojamas atskirame kreditorių interesų gynimo skyriuje. Actio Pauliana instituto išskyrimą iš sandorio negaliojimo pagrindų į atskirą skyrių lėmė pagrindinė Pauliano ieškinio instituto paskirtis ir tikslas, t. y. jo kompensacinis pobūdis. Šiuo institutu siekiama ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus šansai, jog skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdys savo prievolę.

Actio Pauliana instituto tinkamam taikymui būtina išsiaiškinti šiuos jo ypatumus:

1. Taikant Actio Pauliana institutą būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai.

2. Taip pat būtina, jog ginčijamas sandoris pažeistų kreditoriaus teises. CK numato, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi šios nuostatos taikymas kiekvienu atveju susijęs su konkrečiomis aplinkybėmis.

3. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tam tikrais atvejais būtinybė sudaryti sandorį gali būti nustatyta įstatymo arba atsirasti iš kitų susitarimų, pavyzdžiui, ikisutartinių susitarimų, viešojo konkurso atvejais ir t. t. Skolininkui gali būti privaloma sudaryti sandorius vykdant teismo sprendimą ar nutartį (LAT 2001 m. gegužės 5 d. nutartis Nr. 3K–3–1253, Vilniaus apskrities VMĮ v T. Rozovskis, kat. 31.6.1; LAT 2000 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K–3–425, V. Babarskis v V. Boguševičius, kat. 42 ).

4. Siekiant ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu būtina nustatyti skolininko nesąžiningumą, t.y skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydamas sandorį pažeidžia kreditoriaus teises. Naujojo CK 6.67 straipsnyje įtvirtina nesąžiningumo prezumpciją ir įvardija atvejus, kai preziumuojamas skolininko nesąžiningumas. Nesąžiningumo prezumpcija – tai konkretūs atvejai, kai skolininko nesąžiningumas sudarius sandorį preziumuojamas. Tada lengviau įrodinėti skolininko nesąžiningumą, kaip būtiną Actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, nes įrodyti skolininko nesąžiningumą yra būtent kreditoriaus pareiga. Taikant nesąžiningumo prezumpciją, t. y. kreditoriui nurodžius, jog sandoris sudarytas su asmenimis, nurodytais CK 6.67 straipsnyje, įrodinėjimo našta, jog sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka skolininkui.

62

Pažymėtina, jog CK 6.67 straipsnis numato aštuonis atvejus, kai preziumuojamas kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio šalių nesąžiningumas. Šiuos atvejus galima išskirti tris grupes: 1) kai trečiasis asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas palaikyti skolininką sudarant sandorį; 2) kai įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė gerokai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (aiškiai nenaudingi sandoriai) bei 3) kai sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mo-kėjimo (privilegijų ir pirmumo teisės teikimas kitam kreditoriui). CK įtvirtintų atvejų, kai šalies nesąžiningumas preziumuojamas, sąrašas yra baigtinis. Todėl jei nėra 6.67 straipsnyje įvardytų atvejų, sandorį sudarę asmenys laikytini sąžiningais ir jų sąžiningumo prezumpciją turi paneigti ginčijantis sandorius kreditorius (LAT 2002 m. birželio 3 d. nutartis Nr. 3K–3–710, Bankrutuojantis AB „Litimpex bankas“ v UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., kat. 15.2.1.1.).

5. Naujajame CK taip pat įtvirtinta, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (tretysis asmuo) buvo nesąžiningas. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Tuo tarpu 1964 m. CK 571 straipsnis nenumatė, kad sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik tuomet, kai trečiasis asmuo buvo nesąžiningas. Tokios išvados buvo padarytos kai kuriose išnagrinėtose civilinėse bylose, nurodant, kad galiojusi CK 571 straipsnio norma nedaro išimčių trečiojo asmens, įgijusio tam tikrą turtą pri-pažinto negaliojančiu sandorio pagrindu, atžvilgiu (LAT 2001 m. balandžio 4 d. Nr. 415/2001, UAB „Vaitana“ v. D.Bražulienė ir kt.; 2001 m. gegužės 14 d. nutartis Nr. 3K–3–569/2001, V. Kastanauskas v. D. Bražulienė ir kt., kat. 31.6.1), todėl turtas yra išreikalautinas. Dėl tokios praktikos buvo susidurta su problema, ar CK 571 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybės neliečiamumo principui) bei 29 straipsniui (lygiateisiškumo principui), t. y. ar ginčijama norma nesuteikia kreditoriui akivaizdžios nepagrįstos privilegijos ir to-dėl nepažeidžiamos sąžiningų trečiųjų asmenų nuosavybės teisės. Šiuo klausimu 2001 m. vasario 1 d. Mažeikių raj. apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Šis prašymas svarstytas 2003 m. vasario mėn.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, būtina pažymėti, jog kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties dabar galiojančiame CK ir buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo.

Dažnai kyla klausimas, kaip spręsti teismams bylas, kai naujasis CK jau įsigaliojęs, tačiau ginčijamas sandoris sudarytas dar galiojant 1964 m. CK. Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 42 straipsnio nuostatomis, teismas, spręsdami klausimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais, turėtų vadovautis naujojo CK nuostatomis, įtvirtinančiomis skolininko nesąžiningumo prezumpciją, taip pat atsižvelgdamas į trečiojo asmens (ginčijamo sandorio šalies) sąžiningumą. Tokios pozicijos laikosi ir LAT (pvz., LAT 2002 m. vasario 4 d. nutartis Nr. 3K–3–221/2002, V. Andreičiuk v. R. Stundžienė ir kt., 31.6.1).

Pažymėtina ir tai, jog nustatant ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą, sandorio turinys konkrečiu atveju gali skirtis – priklauso nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokiomis aplinkybėmis asmenys veikia. Gana detaliai sąžiningumo nustatymo kriterijai atskleisti, pavyzdžiui, LAT 2002 m. birželio 19 d. nutartyje Nr. 3K–3–898/2002 A. Safonovas v. T. Safonova ir kt., kat. 31.6.1:

a) Kai iškeliamas ginčas dėl sudaryto sandorio negaliojimo dėl galimo kreditoriaus interesų pažeidimo, tai aplinkybė, ar sandorio šalis –, pvz., turto įgijėjas – buvo sąžiningas, nustatoma pagal tai, ar įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

63

Teisiškai reikšminga, ar sutarties šalis turi duomenų (žino), ar privalo žinoti (jam nustatyta pareiga pasidomėti), kad kita sutarties šalis yra skolininkas, t. y. asmuo, turintis kreditorių. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, iš kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Informacija gali būti žiniose apie teismines bylas, sudarytas sutartis, turto areštą, apie antstolio atliekamus vykdymo veiksmus, taip pat kiti duomenys ir šaltiniai, kurie rodytų, kad asmuo gali būti skolingas.

b) Svarbu įvertinti, ar sudarant sandorį objektyviai nebus pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Jis pats taip pat privalo tuo pasirūpinti. Protingai elgdamasis jis neturėtų sudaryti sandorio, kai yra duomenų, jog gali ateityje prarasti pagal sutartį gaunamą turtą. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturinti skolininkų, kurių interesams gali būti padaryta žala sudarant sandorį. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar įgydamas skolininko turto nepažeis kreditoriaus interesų.

c) Protingu ir apdairiu, o tai reiškia sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris, naudodamasis jam prieinamomis priemonėmis, pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies tenkinant jo paties interesus, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga.

d) Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam ir: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsimoji sandorio šalis yra skolininkas; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai.

6. Taikant Actio Pauliana institutą būtina turėti galvoje, jog ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu gali būti pareiškiamas per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

7. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį (senojo CK 571 str. 3 d.), pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį pripažinus negaliojančiu, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą yra nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek būtina kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tokią nuostatą lemia Actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejais, sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis ieškinio tikslas. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę pa-dėtį (LAT 2001 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K–3–201/2001, AB „Turto bankas“ v. AB „Rimeda“ ir kt., kat. 31.6.1).

Tam tikrų ypatumų Actio Pauliana instituito taikymas turi įmonių bankroto bylose. Dėl Actio Pauliana instituto taikymo bankroto bylose savo poziciją yra išsakęs ir LAT (LAT 2001 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K–3–201, AB „Turto bankas“ v BAB „Rimeda“, kat. 15.2.1.1. ).

64

Būtina atkreipti dėmesį, jog įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, įgyja specialų teisinį statusą. Pažymėtina, jog Įmonių bankroto įstatymo nuostatos neužkerta kelio bankrutuojančios įmonės kreditoriams ginti savo teises, todėl be kreditorinių reikalavimų įmonei, dėl kurių kreditorius per nustatytą laikotarpį turi teisę kreiptis į teismą, nagrinėjantį bankroto bylą, kreditorius turi teisę ginti savo teises ir kitomis tiek Įmonių bankroto įstatyme numatytomis, tiek nenumatytomis, bet šiam įstatymui neprieštaraujančiomis priemonėmis. Todėl kreditorius, manydamas, jog bankrutuojančios įmonės sandoris, sudarytas tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir iškėlus bankroto bylą, pažeidžia jo teises, turi teisę tą sandorį ginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu. Uždraudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriui pasinaudoti Pauliano ieškinio institutu ne tik neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, bet ir pažeistų kreditorių interesus, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės.

Pažymėtina, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, įpareigojančių administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, prasmę, Actio Pauliana taikymo galimybė suteikiama ir bankrutuojančios įmonės administratoriui.

Atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla, Actio Pauliana instituto taikymas pasižymi tam tikra specifika. Iškėlus bankroto bylą, įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Todėl CK 6.66 straipsnis turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai kartu su Įmonių bankroto įstatymo normomis, reglamentuojančiomis kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarką. Tai reiškia, kad pripažinus bankrutuojančios įmonės sudarytą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikoma šio straipsnio 4 dalis. Tokiais atvejais skolininko nepagrįstai perleistas turtas ar jo vertė turi būti išieškoma ne tiesiogiai Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus naudai, o turi būti grąžinama į bankrutuojančios įmonės turto masę ir naudojama atsiskaityti su visais kreditoriais, o ne tik su ieškovu pagal Pauliano ieškinį. Taigi skolininkui bankrutavus, turtas ar jo vertė, išreikalauti taikant restituciją, turi būti naudojama atsiskaityti su kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Netiesioginis ieškinys

Netiesioginio ieškinio institutas pirmą kartą įtvirtintas naujajame CK (6.68 str.).

Aiškinant ir taikant netiesioginio ieškinio institutą, būtina atsižvelgti į šio instituto esmę ir tikslą. Pagrindinė šio instituto paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas savo teisės realizavimu dėl to, kad kreditorius į jį nukreips išieškojimą ar dėl kitų priežasčių.

CK 6.68 straipsnyje nurodyta, jog kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus.

Netiesioginio ieškinio instituto taikymas pasižymi tam tikra specifika. Tam, kad kreditoriaus ieškinys būtų tenkintinas, reikia įrodyti šias aplinkybes:

a) Kreditoriaus neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. prievolė turi būti galiojanti, iki ieškinio pareiškimo turi būti suėjęs prievolių įvykdymo

65

terminas, neturi būti suėjęs prievolės naikinamasis terminas, taip pat kad prievolė nebūtų pasibaigusi kitais prievolių pasibaigimo pagrindais.

b) Skolininkas neįgyvendina savo teisių arba atsisako tai daryti. Skolininko neveikimas gali pasireikšti įvairiai: tai gali būti delsimas, iniciatyvos trūkumas įgyvendinant savo teises, piktybiškas vengimas įgyvendinti savo teises, netinkamų priemonių savo teisėms įgyvendinti taikymas ir parinkimas. Kreditoriui pareikšti ieškinį užtenka fakto, jog skolininko teisės nėra įgyvendinamos, o kokiu laipsniu turėtų pasireikšti skolininko neveikimas, priklauso nuo konkrečių aplinkybių bei nuo to, ar dėl to pažei-džiami kreditoriaus interesai. Tačiau kreditorius neturi teisės reikalauti įgyvendinti tas skolininko teises, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.

c) Skolininko neveikimas pažeidžia kreditoriaus interesus, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais). Sąrašas atvejų, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo interesus, nėra baigtinis.

Pažymėtina, jog taikant netiesioginio ieškinio institutą, kiekvienu atveju būtina ypač atidžiai įvertinti visas aplinkybes, nes tinkamai neįvertinus aplinkybių, gali būti pažeidžiamas dispozityvumo principas, t. y. atimama iš skolininko galimybė laisvai naudotis savo teisėmis.

Netiesioginio ieškinio instituto pobūdis lemia tai, jog, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas, skirtingai nei taikant Pauliana institutą, įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti.

Taikant netiesioginio ieškinio institutą, susiduriama su viena pagrindinių jo problemų – dėl tinkamos ieškovo bei kreditoriaus procesinės padėties, t. y. kas laikytinas ieškovu pareiškus teisme netiesioginį ieškinį – kreditorius ar skolininkas, nes savo esme netiesioginiu ieškiniu kreditorius įgyvendina skolininkui priklausančias teises, t. y. veikia skolininko vardu. Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą teisės teorijoje nėra. O teisminė praktika taikant minėtą institutą nėra gausi.

Civilinio proceso teisės moksle ieškovo klausimu yra kelios teorijos, t. y. ieškovu laikoma materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, šalis; arba ieškovu laikomas asmuo, kuris kreipėsi į teismą savo vardu, nepriklausomai nuo to, ar jis yra ginčijamo materialinio teisinio santykio šalis. Pagal galiojantį CPK ieškovu laikytina materialinio teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialiniams interesams kreipiasi į teismą dėl teisminė gynybos. Į teismą taip pat gali kreiptis ieškovo atstovas ir CPK 55 straipsnyje nurodyti asmenys, gindami viešą interesą, kurie nelaikomi ieškovais (pagal naują CPK ir šie asmenys bus laikomi ieškovais – CPK 41 str.).

Atsakant į klausimą, kas yra ieškovas byloje, kai reiškiamas netiesioginis ieškinys, paminėtina Lietuvos apeliacinio teismo 2001 m. lapkričio 22 d. nutartis byloje Nr. 2–427/2001 V. Vaitelavičiūtė v. UAB „Skuodo riešutas“ it kt. dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, akcijų pripažinimo negaliojančiomis bei įstatinio kapitalo sumažinimo.

Šioje byloje kolegija, atmesdama V. Vaitelavičiūtės atskirąjį skundą, nurodė, jog jos, kaip bankrutuojančio Skuodo vartotojų kooperatyvo kreditorės, procesinė padėtis panaši į CPK 55 straipsnio nurodytų asmenų, kurie pagal galiojančias proceso teisės normas nėra laikomi ieškovais. Teismas nurodė šiuos argumentus, kodėl kreditorius neturėtų būti laikomas ieškovu byloje:

a) Pagal galiojančias civilinio proceso teisės normas ieškovu laikytina materialinio teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialiniams interesams kreipiasi į teismą dėl teisminės gynybos. CPK 5 straipsnyje nurodoma, kad civilinė byla gali būti iškelta pagal asmens ar jo atstovo pareiškimą, kad būtų apginta jo teisė, arba pagal įstatymų

66

numatytais atvejais CPK 55 straipsnyje nurodytų asmenų pareiškimą, siekiant apginti viešąjį interesą.

b) Iš netiesioginio ieškinio esmės aišku, kad kreditorius nėra ginčijamo materialinio santykio dalyvis; ieškinio patenkinimas tiesioginių materialinių padarinių jam nesukelia, todėl kreditorius netiesioginio ieškinio atveju ieškovu negali būti laikomas.

c) Kreditorius, pareikšdamas ieškinį, įgyvendina skolininkui priklausančias teises, t. y. veikia skolininko vardu. Tokiu būdu kreditorius atlieka procesinius veiksmus, kuriuos turėtų atlikti pats skolininkas, bet dėl kažkokių priežasčių jų neatlieka, t. y. pateikia pareiškimą dėl ieškinio, teikia įrodymus, apskundžia sprendimus ar nutartis ir pan. Dėl šių priežasčių netiesioginio ieškinio atveju kreditoriaus procesinė padėtis yra panaši į asmenų, kurie dalyvauja procese CPK 55 straipsnyje nustatyta tvarka, kad būtų apgintos asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Kadangi kreditoriaus procesinės padėties netiesioginio ieškinio atveju galiojantis CPK nereglamentuoja, kolegija sprendė, kad jis pagal savo teisinę padėtį procese yra artimesnis CPK 55 straipsnyje numatytiems asmenims nei ieškovui, todėl jo atžvilgiu taikytinos tos pačios teisės normos, kaip ir CPK 55 straipsnyje nurodytiems asmenims.

Tačiau šiuo atveju kyla problema, nes, skolininkui pačiam pareiškus ieškinį ir tuoj pat jo atsisakius, kreditorius, jei ieškovu pripažintume skolininką, prarastų galimybę pareikšti netiesioginį ieškinį, nes ieškiniai būtų tapatūs, ir teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį jau pradinėje kreipimosi į teismą stadijoje, neįvertinęs galimo skolininko nesąžiningumo. O tai kelia grėsmę pačiam netiesioginio ieškinio instituto egzistavimui, nes tokia spraga gali pasinaudoti nesąžiningas skolininkas.

Pažymėtina ir tai, kad CPK 55 straipsnyje išvardyti asmenys byloje turi išimtinai tik procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o kreditoriaus, pareiškusio netiesioginį ieškinį, suinteresuotumas bylos baigtimi ne tik procesinis, bet ir materialinis, kadangi jis pirmiausia siekia, kad tokiu, nors ir netiesioginiu būdu, būtų įmanomas jo paties reikalavimo patenkinimas. Pažymėtina ir tai, jog asmenų pagal CPK 55 straipsnį besikreipiančių į teismą ieškinio dalykas – viešojo intereso gynyba, o netiesioginio ieškinio atveju – kreditoriaus reikalavimas grąžinti skolininką į pirminę padėtį.

Sulaikymo teisė

Naujojo CK 6.69 straipsnis numato, jog kreditorius, kaip vienu iš savo teisių gynimo būdu, turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. Tai nėra naujas institutas civilinėje teisėje, nes kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą buvo numatyta 1964 m. CK specialiuose atskirų sutarčių rūšių ypatumus reglamentavusiuose straipsniuose (pvz., CK 421 str. 2 d. – komisionieriaus teisė padengti savo reikalavimą į komitentą ir kt.), bet atskirai kaip savarankiškas institutas Lietuvos įstatymuose formuluojamas pirmą kartą.

Teisinėje literatūroje sulaikymo teisė suprantama ir kaip viena iš prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių, ir kaip daiktinė teisė (plačiau apie sulaikymo teisę, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę, yra parašiusi LTU doktorantė A. Dambrauskaitė, LTU teminių straipsnių rinkinys, „Prievolių įvykdymo užtikrinimo teisinės problemos“, 2001. P. 58–68).

Sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato daiktinės teisės normos (IV knygos XIII skyriaus nuostatos). Tačiau ši kreditoriaus teisė neatsiejama su skolininko prievole kreditoriui, nes sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik, jei skolininkas nevykdo prievolės kreditoriui ir tik jei suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas.

67

Taikant sulaikymo teisės institutą, kyla keletas su tuo susijusių klausimų: dėl sulaikymo teisės objekto, dėl kreditoriaus reikalavimo teisės pobūdžio, taip pat dėl sulaikymo teisės instituto taikymo ribų.

Analizuojant sulaikymo teisės, kaip kreditoriaus interesų gynimo būdo, realizavimo ribas, pažymėtina, jog daikto sulaikymo teisė laikoma savigynos teise, todėl, atsižvelgiant į siekimą užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimo šia teise atvejams, taikyti minėtą institutą reikia atsižvelgiant į CK nuostatas, reglamentuojančias savigynos taikymo galimybes ir apribojimus, t. y. sistemiškai taikytinas su CK 1.139 straipsniu (taikant sulaikymo teisę būtina gerbti žmogaus teises ir laisves, taikyti sulaikymo teisę protingai, laikantis sąžiningumo principo ir pan.).

CK nekonkretizuoja objektų, galinčių būti sulaikytais, sąrašo. Tačiau vadovaujantis CK sistemine analize sulaikymo teisės objektu gali būti ne tik daiktai siaurąja prasme, bet ir pinigai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas, t. y. bet kurie daiktinės teisės objektai. Dėl daiktinės teisės objektų teisės teorijoje taip pat nesutariama ir diskutuojama, ar tai tik daiktai, išreikšti materialia forma, ar kartu ir kitas turtas.

Pažymėtina, kad greta bendrų normų, numatytų savarankiškame institute, CK yra ir specialių straipsnių, numatančių civilinių teisių santykių dalyvių teisę sulaikyti pas juos esančius skolininko daiktus. CK 2.161 straipsnis numato, jog prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus ir teises į tuos daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su juo atsiskaitys. Pagal CK 4.238 straipsnį, jeigu su administratoriumi laiku neatsiskaitoma, jis turi teisę iš naudos gavėjui grąžintinų lėšų pasilikti sau sumą, kaip užmokestį už atliktas administravimo paslaugas, arba, kol bus su juo atsiskaityta, turi teisę sulaikyti turtą. Pagal CK 6.758 straipsnį, jeigu įgaliotinis veikia kaip įgaliotojo komercinis atstovas, jis turi teisę sulaikyti privalomus perduoti įgaliotojui daiktus, kol įgaliotojas su juo visiškai atsiskaitys. Komisionierius turi teisę sulaikyti turimus daiktus, kuriuos jis privalo perduoti ko-mitentui ar jo nurodytam asmeniui, jeigu komitentas nevykdo savo prievolių komisionieriui. Vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas ar vežimo sutartis nenustato ko kita (CK 6.813 str.). Viešbutis turi teisę sulaikyti apsigyvenusio jame asmens daiktus tol, kol asmuo įvykdys savo prievoles viešbučiui, susijusias su atlyginimu už viešbučio suteiktas paslaugas (CK 6.865 str.). Pagal CK 6.656 straipsnį, jeigu užsakovas nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti rangos sutartyje nustatytą atlyginimą arba kitokią sutarties šalių sutartą sumą, rangovas turi teisę išieškoti jam pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš užsakovui priklausančių įrenginių, likusių medžiagų ir kito užsakovui priklausančio turto, kol užsakovas visiškai su juo neatsiskaitys, arba gali sulaikyti darbų rezultatą tol, kol užsakovas tinkamai neįvykdys savo prievolės.

Be to, yra specialių normų, ribojančių prievolės šalių sulaikymo teisę, kaip, pavyzdžiui, panaudos gavėjo teisė sulaikyti daiktą tik jei prievolė pasireiškia daiktui išsaugoti būtinų ir neatidėliotinų išlaidų kompensavimui (CK 6.640 str.). Diskutuotina, ar, pasaugos sutarčiai esant neatlygintinei, pasaugos gavėjas turi teisę sulaikyti daiktą net ir nekompensavus jam išlaidų, susijusių su daikto saugojimu (LAT 2002 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K–3–1242/2002, S. Krivicko firma „Fasma“ v. ŽŪB „Aukštelkai“, kat. 56.3).

Pažymėtina, kad specialios nuostatos dėl sulaikymo teisės, įvardytos atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiuose nuostatose, nereiškia, jog daikto sulaikymo teise negalima pasinaudoti kitokių prievolių šalims. Būtent CK 6.69 straipsnis suteikia kreditoriui teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise ne tik specialiais įstatyme numatytais, bet ir kitais atvejais.

68

Taikant CK 6.69 straipsnį svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog CK nedetalizuoja, kokius reikalavimus turėdamas kreditorius gali pasinaudoti sulaikymo teise, t. y. CK nėra apribojimų ar nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytuoju daiktu. Todėl būtų galima daryti išvadą, jog Lietuvoje daikto sulaikymo taikymo sfera yra labai plati, nors, pavyzdžiui, Rusijos CK galioja bendra taisyklė, jog sulaikymo teisę turi tik kreditoriai, kurių reikalavimo teisė susijusi su apmokėjimu už daiktą arba su išlaidų (nuostolių), susijusių su daiktu, atlyginimu.

Taikant daikto sulaikymo teisės institutą reglamentuojančias normas, gali kilti kai kurių kodekso normų aiškinimo ir jų tarpusavio suderinamumo problemų. Viena iš jų CK 4.230 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas. Ar ši nuostata reiškia, jog net ir tuo atveju, jeigu pats daiktinės teisė objektas yra dalus ir kreditoriaus reikalavimui patenkinti užtenka jo dalies, kreditorius neturės teisės sulaikyti tik dalies objekto? O gal ši nuostata tik suteikia kreditoriui teisę nepriklausomai nuo jo reikalavimo sumos sulaikyti visą skolininko turtą, nors jo vertė ir būtų didesnė už reikalavimo teisę? Manytume, jog pastaroji išvada priimtinesnė.

Įgyvendinant daikto sulaikymo teisę, būtina žinoti, jog šios teisės įgyvendinimas nėra absoliutus. CK 4.229 straipsnis numato, jog daiktą sulaikyti gali tik daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką. Kai valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims, daikto sulaikymo teisė baigiasi.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog daikto sulaikymo teisė yra paprastai tik priemonė kreditoriui „paskatinti“ („priversti“) skolininką patenkinti jo reikalavimą, nes kreditorius iš esmės negali sulaikyti daikto parduoti ir išsiieškoti iš jo skolą. Toks kreditoriaus teisių apribojimas susijęs su kitų skolininkų kreditorių reikalavimo teisių įgyvendinimu.

Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti tik sulaikyto daikto duodamus vaisius ir tuo patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. Sulaikyto daikto sulaikymo teisę turintis asmuo negali išnuomoti, įkeisti, kitaip daikto suvaržyti ar naudoti pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį naudojimą, kuris būtinas daiktui išsaugoti, jeigu įstatymas nenustato ar daiktą sulaikęs asmuo ir daikto savininkas nesusitarė kitaip.

Išvados

Apibendrinant, reikia pažymėti, jog kreditorių interesų gynimo būdai yra imperatyvaus pobūdžio, susiję su dispozityvinio ir sutarčių laisvės principų ribojimu, todėl šio instituto supratimas ir teisingas bei tinkamas įgyvendinimas būtinas teisinių santykių šalių interesų pusiausvyrai užtikrinti. Lemiamas vaidmuo dėl daugumos vertinamųjų nuostatų šiame institute pobūdžio teks teisės teoretikams ir teismams, kurie turėtų padėti išaiškinti aktualius klausimus, kylančius civilinių teisinių santykių dalyviams naudojantis įstatymų suteiktomis teisėmis.

LITERATŪRA

1. Braginskij M. I., Vitrenskij V. V. Dogovornoje pravo. Kniga pervaja. – Moskva, 2000.2. Mikelėnas V. I dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas.– Vilnius: Justitia, 1997.

69

3. Dambrauskaitė A. Teminių straipsnių rinkinys „Prievolių įvykdymo užtikrinimo teisinės pro-blemos“. LTU Leidybos centras: Vilnius, 2001.

4. Civilinio kodekso papildymo 57 (1) ir 57 (2) str. bei 318 ir 472 (1) str. pakeitimo 1997 m. birželio 19 d. įstatymo projekto aiškinamasis raštas.

5. Lietuvos civilinis kodeksas.1964.6. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000 m. rugsėjo 6 d. Nr. 74.7. Mažeikių rajono apylinkės teismo c.b. Nr. 2–316–04/2001.8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 2–427/2001.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–425/2000.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–201/2001.11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–201/2001.12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–1253/2001.13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–415/2001.14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–569/2001.15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. Nr.3K–3–710/2002.16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–221/2002.17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–898/2002.18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus c.b. Nr. 3K–3–1242/2002.

The Institute of Special Defences of Creditor's Rights in Contractual Relationships

Assoc. Prof. Dr. Dangutė AmbrasienėSolveiga Cirtautienė

Law University of Lithuania

SUMMARY

The institute of special defences of creditor’s rights in contractual relationships is of great significance in the civil law today. Therefore accurate interpretation and application of the relevant provisions of the new Civil Code is of great importance. The article presents an analysis of theoretical and practical aspects of actio Pauliana, oblique action and right of suspension as well as the existing court practice in respect of these institutes. Due to the fact that the institute of defences of creditor’s rights has been in essence enforced in the Civil Code of the Republic of Lithuania for the first time, an attempt has been made to present the main problems of implementation of those institutes and submit with reasonable suggestions to solve them.

70

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 59–65

NOTARO CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ: AKTUALŪS KLAUSIMAI

Dr. Egidijus Baranauskas

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 87Elektroninis paštas baranaus@takas.lt

Pateikta 2003 m. vasario 12 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 18 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto prodekanas dr. Oleg Fedosiuk ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Virginijus Leonas Papirtis

S a n t r a u k a

Notarų, kaip ir advokatų, gydytojų, auditorių bei kai kurių kitų profesine veikla užsiimančių asmenų darbas susijęs su didesne rizika padaryti žalą kitiems. Būtent todėl šiems asmenims taikomi griežtesni atidumo ir rūpestingumo standartai, o profesinės civilinės atsakomybės draudimą įstatymai nustato kaip privalomą tokios veiklos sąlygą.

Šiame straipsnyje, taikydamas sisteminės analizės bei loginį metodus, autorius siekia išskirti notaro civilinės atsakomybės sąlygų ypatumus, atsižvelgdamas į jos deliktinę prigimtį. Taip pat aptariama ir draudiko atsakomybė. Šiais tikslais civilinės teisės doktrinos požiūriu analizuojama teismų praktika ir pateikiamos išvados.

Dažnai civilinės teisės mokslo išplėtoti pažangūs teisiniai visuomeninių santykių reguliavimo modeliai vėliau prigyja ir teismų praktikoje. Būtent taip galima pasakyti ir apie notarų civilinę atsakomybę Lietuvos teisėje. Nors profesine veikla užsiimančio asmens atsakomybės ypatumai lietuviškoje teisinėje literatūroje buvo gana išsamiai išnagrinėti1, ilgą laiką teismų praktikoje notarai išvengdavo civilinės atsakomybės net ir tais atvejais, kai jų klaidos būdavo akivaizdžios. Paprastai tokie sprendimai būdavo argumentuojami tuo, kad nėra nustatyta notaro kaltė baudžiamojoje byloje, todėl notaras nėra atsakingas ir civiline tvarka.

Teismų požiūris į notarų civilinę atsakomybę iš esmės pasikeitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijai 1999 m. rugsėjo 27 d. priėmus nutartį civilinėje byloje L. Kazlauskienė v. Vilniaus miesto 12–ojo notarų biuro notarė D. Jungevičienė, bylos Nr. 3K–3–398/99 (kategorija 7) [1, p. 119–123]. Ši nutartis sukėlė nemenką sumaištį ne tik tarp notarų, bet ir tarp teisėjų. Dėl to kartais nepakankamai aiškūs notaro atsakomybės teisiniai argumentai teismų sprendimuose kėlė ir pagrįstas notarų abejones – o kokios yra tos „atidaus ir rūpestingo notaro“ standarto taikymo ribos. Analizuojant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų praktiką kartais atrodo, kad nuo vieno kraštutinumo pereinama prie kito. Notaro atsakomybė suabsoliutinama taip, jog

1 Reikėtų išskirti V. Mikelėno monografiją „Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai“. – Vilnius: Justitia, 1995.

71

kyla klausimas: gal nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti atlyginimo visais atvejais, kai notariniai veiksmai pripažįstami neteisėtais? Siekiant atsakyti į šį ir kitus aktualius klausimus būtina aptarti teisines notaro atsakomybės sąlygas.

Vertinant notaro civilinės atsakomybės ypatumus reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ji yra deliktinė, todėl turi būti taikoma laikantis CK 6 knygos XXII skyriaus pirmojo ir trečiojo skirsnių nuostatų. Atsakomybė galima tik tuomet, kai yra visos keturios jos sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir notaro kaltė. Šia prasme įstatymas nėra naujas, analogiškas sąlygas nustatė ir 1964 metų redakcijos Civilinis kodeksas. Visų keturių sąlygų viseto būtinumas pripažįstamas ir teismų praktikoje1. Bent vienos iš nurodytų sąlygų nebuvimas eliminuoja ir notaro atsakomybę.

Civilinės atsakomybės sąlygų analizę tikslingiausia pradėti nuo žalos. Žala yra būtina sąlyga visais deliktinės atsakomybės atvejais. Jeigu asmuo nepatyrė žalos, tai nėra ir atsakomybės. Jeigu žala buvo patirta, kyla jos dydžio, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo klausimai. Civilinės atsakomybės požiūriu notaras nelaikomas valstybės pareigūnu, jis asmeniškai atsako bendrais pagrindais, ir šios atsakomybės dydžio įstatymai neriboja. Todėl notarui taikomas visiškos atsakomybės principas – jis privalo atlyginti ir negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų notaro veiksmų. Atlyginama ne tik turtinė žala. Įstatymų nustatytais atvejais notaras gali būti įpareigotas atlyginti ir neturtinę žalą. Pavyzdžiui, jeigu notaras, nesilaikydamas Notariato įstatymo 14 straipsnyje nustatytos pareigos užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą, atskleis testamento turinį būsimiems įpėdiniams be testatoriaus sutikimo, tokiais veiksmais jis pažeis asmens teisę į privatų gyvenimą, ir pareiga atlyginti neturtinę žalą kils pagal CK 2.23 straipsnį.

Kaip rodo praktika, didžiausios problemos kyla, kai reikia nustatinėti, kokius neteisėtus veiksmus atliko notaras, ar notaras buvo kaltas. Kartais šios sąlygos neišskiriamos. Kai kuriuose teismų sprendimuose apsiribojama tik sandorio pripažinimu neteisėtu – negaliojančiu arba tokio fakto konstatavimu bei samprotavimais apie tai, kad notaras buvo nepakankamai rūpestingas bei atidus, todėl yra atsakingas. Neteisėtų veiksmų atribojimas nuo kaltės svarbus ne tik įvedant materialinį santykį – nuo to priklauso ir šalių įrodinėjimo našta. Procesinę pareigą įrodyti neteisėtus veiksmus turi ieškovas, o savo nekaltumą – notaras.

Taigi, kokius notaro veiksmus galima laikyti neteisėtais? Civilinės teisės teorijoje priimta, kad veiksmų teisėtumas arba neteisėtumas turi būti nustatomas analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise [2, p. 102]. CK 6.246 straipsnis numato, kad veiksmai (arba neveikimas) neteisėtais laikomi ne tik tuomet, jei jie pažeidžia įstatymuose ar sutartyje nustatytą pareigą įvykdyti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų, bet ir tuomet, jei jais (veiksmais ar neveikimu) pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareigą laikytis moralinio pobūdžio taisyklių nustato ir CK 6.263 straipsnis, kuriame sakoma, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi Lietuvos civilinio kodekso prasme neteisėtumas apima ir moralinės pareigos pažeidimą [3, 104].

Šis naujas įstatymų leidėjo požiūris į neteisėtų veiksmų vertinimą verčia kelti klausimą: ar iš moralinio pobūdžio taisyklių pažeidimo gali kilti ir notaro civilinė atsakomybė? Į šį klausimą bandysiu atsakyti analizuodamas teismų praktikos atvejį.

1 Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijų nutartys civilinėse bylose M. D. Pečiūrienė v. R. Butkauskaitė ir kt. (Nr. 3K–3–336/2000, bylų kategorija 62); A. Šulinskienė v. V .J. Marti-nauskienė (Nr. 3K–3–331/2001, bylų kategorija 39.4; 39.6.2.); R .Varanavičius v. S. Berlickaitė, AB „Lietuvos draudimas“ (Nr. 3K–3–327/2002,bylų kategorija 39.2.2.; 39.6.2.13) ir kt.

72

Pirmosios instancijos teismo sprendimu civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo notarė iš esmės buvo pripažinta atsakinga dėl to, kad patvirtino buto įkeitimo sutartį, nors savininkas (įkaito davėjas) dar nebuvo visiškai atsiskaitęs su buvusia buto savininke, ir ši aplinkybė nekilnojamojo turto registrą tvarkančios VTVIPPB1

„Valda“ pažymoje buvo pažymėta kaip „teisių suvaržymas“ [4]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įkeitimo sutartis buvo tvirtinama tuomet, kai dar nebuvo praleistas galutinio atsiskaitymo terminas, pardavėja buto pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatė kokio nors naujo savininko teisių į butą apribojimo, o toje pa-čioje nekilnojamojo turto registrą tvarkančios įstaigos pažymoje specialiai tam skirtoje vietoje buvo žyma apie tai, kad turtui draudimai ir areštai nėra uždėti. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų apeliacinį skundą šioje byloje ir, be kita ko, pažymėjo, kad „notarė privalėjo … siekdama išvengti bet kokių galimų žalingų tvirtinamos sutarties padarinių, išsiaiškinti ieškovės nuomonę ir gauti jos sutikimą įkeitimui“ [5]. Tuo apeliacinės instancijos teismas pripažino notarės veiksmus neteisėtais dėl to, kad nebuvo buvusio savininko sutikimo sudaryti įkeitimo sutartį. Tačiau ar toks teismo priimtas vertinimas yra tinkamas?

Moralės požiūriu reikalavimas pateikti buvusio nekilnojamojo daikto savininko sutikimą įkeisti (ar perleisti) daiktą, kai savininkas pagal įgijimo sutartį dar nėra sumokėjęs visos kainos, buvo pateisinamas. Taip užtikrinama pardavėjo teisė gauti visą kainą, arba, atsisakius sutarties, atgauti savo daiktą. Tačiau teisės požiūriu toks reikalavimas neturėjo pagrindo. Teisės norminiai aktai to nereikalavo. Todėl pirkėjas, įsigydamas butą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad juo galės disponuoti be įstatymų ar sutartyje nustatytų apribojimų. Dėl to jis galėjo planuoti savo veiksmus imdamas kreditą iš banko ir ketindamas jį naudoti verslui plėtoti arba kitai veiklai. Įkeitimas galėjo būti tik vienas iš veiksmų sudėtingoje jų grandinėje, tačiau toks reikšmingas, kad tolesni planai dėl neįvykusio įkeitimo sandorio būtų sužlugę. Juk pardavėjas, savanoriškai sutikęs, kad kaina ar jos dalis jam būtų sumokėta vėliau, dėl kokių nors priežasčių po kiek laiko gali ir neduoti sutikimo ar net atvirai pareikšti savo prieštaravimą notarui. Sutikimas yra jo valios aktas. Teisinio kelio priversti jį pasielgti kitaip nėra. Taigi notaras, atsisakydamas tvirtinti sutartį dėl tos priežasties, kad nėra pateiktas buvusio savininko sutikimas, elgtųsi neteisėtai. Notaro rūpestingumas ir bandymas laikytis tokių elgesio (moralės) taisyklių, kad nepadarytų žalos vienam, lemtų jo civilinę atsakomybę dėl neteisėto atsisakymo atlikti notarinį veiksmą kitam – naujam savininkui2.

Notaro civilinės atsakomybės ypatumus lemia ir tai, kad notaras veikia laikydamasis ne sutarties, bet įstatymo nustatytų įpareigojimų. Tai, aišku, nereiškia, kad jam keliami mažesni atidumo, rūpestingumo ar kvalifikaciniai reikalavimai nei, pavyzdžiui, advokatui. Tačiau advokatas nesaistomas pareigos sudaryti teisinių paslaugų sutartį. Jis gali atsisakyti ją sudaryti, nes tai jo valia. Tuo tarpu notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis specifines tik jam priskirtas funkcijas. Jam be įstatyme nustatyto pagrindo atsisakius atlikti notarinį veiksmą gali sutrikti viešųjų funkcijų įgyvendinimas. Būtent todėl Notariato įstatyme nustatyti aiškūs pagrindai, kada notaras gali atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Pagal šio įstatymo 40 straipsnį notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu jo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

1 Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras.2 Jau pateikus straipsnį spaudai, šią bylą nagrinėjo kasacinė instancija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus kolegija panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijų sprendimą bei nutartį ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija, be kitų argumentų, išsakė savo nuomonę ir dėl to, kad teismas turėjo svarstyti, ar yra pagrindo konstatuoti notarės neteisėtus veiksmus. Žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–1589/2002, bylų kategorija 39.4.

73

Tokį atsisakymą asmuo, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, gali apskųsti teismui civilinio proceso tvarka.

Vertinant notaro veiksmų teisėtumą būtina atriboti juos nuo kitų dalyvaujančių atliekant notarinį veiksmą asmenų veiksmų. Šis atribojimas reikšmingas tiek materialine teisine, tiek ir procesine teisine prasme. Pagal Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatyme numatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose tei-siniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Ši nuostata gana dažnai perfrazuojama, kad notaras yra asmuo, užtikrinantis, jog nebūtų neteisėtų sandorių. Taip notaro atsakomybė suabsoliutinama. Padarius tokią išvadą, reikėtų prezumuoti, kad notaras yra atsakingas visais atvejais, kai jo patvirtintas sandoris yra pripažintas negaliojančiu, o notarui tektų įrodinėti, kad jis nekaltas, netgi ir tuomet, kai šalys, pavyzdžiui, sudarė apsimestinį (CK 1.87 str.) arba tariamąjį sandorį (CK 1.86 str.). Tačiau tai nėra teisinga. Notariato įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad notaras privalo atlikti tai, ką nustato įstatymas ir kaip nustato įstatymas, o tinkamas nustatytų funkcijų atlikimas ir užtikrina sudaromų sandorių ir dokumentų teisėtumą. Todėl sudarius apsimestinį ar tariamą sandorį neegzistuoja prezumpcija, kad notaras atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė įstatymą. Jis juk nustatė asmenybes, patikrino parašus, netgi išaiškino šalims notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes, kaip to reikalauja Notariato įstatymo 30 straipsnis. Sandoris neteisėtas ne dėl to, kad notaras netinkamai atliko savo funkcijas, bet dėl to, kad neteisėtai elgėsi jo šalys. Kita vertus, jeigu tvirtinant tokį sandorį dėl kokių nors aplinkybių, pavyzdžiui, šalių elgesio, paaiškinimų ar kita, notarui kils abejonių dėl to, ar šalys sudaro teisėtą sutartį, atidus ir rūpestingas notaras turi šias abejones išsklaidyti. Ir, išsiaiškinęs, kad sutartis sudaroma tik dėl akių ar apsimestinė, – net atsisakyti ją tvirtinti.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nesuponuoja šį sandorį tvirtinusio notaro veiksmų neteisėtumo prezumpcijos. Notaro veikimas (ar neveikimas) atliekant notarinį veiksmą gali būti pripažintas neteisėtu tik tuomet, jeigu jis pažeidžia pozityviosios (rašytinės) teisės normas.

Teismų praktikoje gana dažnai reikalavimai notarui atlyginti žalą siejami su tuo, kad šis patvirtino sutartį, kurios viena iš šalių pateikė suklastotą kito asmens dokumentą. Tokiais veiksmai notaras pažeidė Notariato įstatymo 31 straipsnį, t. y. nenustatė sutarties šalies asmenybės ir nepatikrino parašų tikrumo. Tačiau ar visada dėl to notaras gali būti atsakingas? Ar civilinei atsakomybei konstatuoti pakanka vien tik objektyviai išreikštų veiksmų, išorinės veikos išraiškos? Štai čia ir iškyla kaltės klausimas. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako tik už kaltais veiksmai padarytą žalą.

Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, apibrėžiama CK 6.248 straipsnyje. Jame įtvirtinta bendroji kaltės prezumpcija taikoma ir notarui. Įstatymas nepateikia kaltės sampratos, tik nurodo jos formas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Asmuo laikomas kaltu, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks atitinkamomis sąlygomis turėjo būti. Pareiga būti rūpestingam ir atidžiam yra bendro pobūdžio pareiga. Vertinamieji rūpestingo ir atidaus elgesio kriterijai gali skirtis pri-klausomai nuo asmens veiklos. Vieni gali būti taikomi gydytojui, kiti laivo kapitonui, dar kiti – notarui. Tai profesinio pobūdžio reikalavimai. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie vienaip ar kitaip keičia civilinius santykius. Pasitikėjimą atliktais notariniais veiksmais sustiprina ir Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi notaras yra ir civilinių santykių stabilumo

74

garantas. Tokia socialinė–teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Griežtesnius atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimus notarui taiko ir teismai. Pripažįstama, kad notaro atsakomybę lemia kiekviena, net ir lengviausia kaltės forma – nepakankamas atidumas, klaida ir pan. [6].

Kaltų notaro veiksmų konstatavimas kiekvienoje konkrečioje situacijoje gali būti nulemtas skirtingų faktinių aplinkybių. Šios aplinkybės gali lemti ir notaro civilinės atsakomybės paneigimą. Panagrinėsime pavyzdžius.

Notaro patvirtinta buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, nes ją sudaręs pardavėjas nebuvo tikrasis buto savininkas, nors ir pateikė tiek asmenybę, tiek nuosavybės teisę į butą patvirtinančius dokumentus. Nei baudžiamosios bylos, nei civilinio proceso metu nebuvo nustatyta, kad pateikti dokumentai buvo suklastoti, o pats pasas nebuvo surastas ir įvertintas. Dėl šios priežasties notaras, kuriam tenka procesinė pareiga paneigti kaltės prezumpciją, neįrodys, kad jis buvo pakankamai atidus nustatydamas pardavėjo asmenybę. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus, pavyzdžiui, neatkreipė dėmesio, jog pardavėju prisistatęs asmuo yra nepanašus į užfiksuotą paso nuotraukoje, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.

Kitaip reikėtų vertinti situaciją, jeigu pirkimo–pardavimo sandoris būtų patvirtintas pateikus labai gerai, vizualiai nepastebimai suklastotą pasą ir asmens parašus suklastojus taip meistriškai, kad rašysenos ekspertai duotų tik tikėtiną išvadą. Tokiu atveju notaro veiksmai atliekant vizualų paso ir parašų vertinimą turėtų būti laikomi pakankamais, nes nė vienas kitas asmuo, net ir specialistas, be specialių priemonių nebūtų galėjęs pastebėti klastotės, todėl negalima reikalauti iš notaro daugiau nei iš bet kurio kito asmens. Kaltė gali būti paneigta.

Tačiau kartais vien minėtų aplinkybių gali nepakakti kaltų veiksmų nebuvimui konstatuoti. Bonus pater familias etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes: asmenų elgesį, išvaizdą, jų nurodomų duomenų tikslumą ir paaiškinimus, dokumentus ir kita, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad būtų išsiaiškinta tiesa. Visos reikšmingos aplinkybės negali būti išdėstytos notarinių veiksmų atlikimą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose, kiekvienu konkrečiu atveju jos gali būti savitos ir jų reikšmė atliktam notariniam veiksmui turi būti nustatinėjama civilinėje byloje laikantis procesinių įrodinėjimo taisyklių1. Nustačius, kad, nepaisant puikių asmens dokumento ir parašų klastočių, sandorio neteisėtumo buvo galima išvengti laikantis kitų atsargumo priemonių, kaltė būtų konstatuota, tačiau, nesant kitų notaro kaltę patvirtinančių įrodymų, reikėtų pripažinti, kad notaras nėra kaltas. Teiginys, kad notarams keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, taikomas notarui kaip teisininkui, bet ne kaip kitų specialių žinių turinčiam asmeniui, galinčiam ir privalančiam nustatyti, ar pateiktas pasas nėra suklastotas, o parašai tikri. Todėl byloje, kurioje notaras įrodys, kad jis padarė viską, ką tokiomis aplinkybėmis būtų padaręs rūpestingiausias ir atsargiausias notaras, ir neturėjo teisėtų argumentų atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, ieškinys turėtų būti atmestas. Priešingu atveju būtų konstatuota atsakomybė be kaltės.

1 Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. sausio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2–375/2002 konstatavo tokias notarės neatidumą patvirtinančias aplinkybes: „Notarei nesukėlė abejonių tai, kad: tvirtinant sutartį buvo pateiktas Ž. Kitovos laikinasis piliečio pažymėjimas; Ž. Kitovai perkant butą 1993 04 09 sutartyje jos parašas prasidedantis rusų kalbos „ж“ raide ir sutarties tekste įrašas, jog „sutarties tekstas žodžiu išverstas iš lietuvių kalbos į rusų kalbą“, o pasirašant ginčo sutartį 1994 02 18 Ž. Kitovos parašas, vizualiai pastebimas yra kitoks; Ž. Kitovos adresų įvairovė – 1993 04 09 sutartyje jos adresas Medvėgalio 11–45, Kaunas, butą pirko Plento g. 26–26, Kaunas. 1994 04 09 sutartyje nurodytas adresas V. Krėvės pr. 57–32, Kaunas; sutarties tvirtinimui pateiktas buto techninės apskaitos dublikatas ir buto įsigijimo sutarties nuorašas“.

75

Priežastinio ryšio klausimas taip pat yra aktualus taikant notaro civilinę atsakomybę. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastinis ryšys nustatomas tarp pasekmių – žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau pasitaiko, kad praktikoje teismai priežastinį ryšį neteisingai nustato tarp subjektyvaus atsakomybės elemento – kaltės ir pasekmių. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo: „… notarė, nustatydama asmenybę ir parašo tikrumą buvo nepakankamai atidi, kas sąlygojo žalos padarymą ieškovei, notarės neatidumas yra tiesioginiame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis“ [7].

Dažnoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo kaip atsakovai nurodomi du asmenys – notaras ir jo civilinės atsakomybės draudikas. Notaras privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę prieš pradėdamas vykdyti savo funkcijas (Notariato įstatymo 6 str.). Privalomas civilinės atsakomybės draudimas gana įdomiai veikia ir teismų požiūrį į draudiko pareigas pagal tokią draudimo sutartį. Jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje L. Kazlauskienė v. Vilniaus miesto 12–ojo notarų biuro notarė D. Jungevičienė, bylos Nr. 3K–3–398/99 (kategorija 7) buvo išreikšta nuomonė, kad, esant civilinės atsakomybės draudimui, žalos atlyginimas įmanomas net ir tais atvejais, kai deliktinės civilinės atsakomybės taikymas nebūtų galimas. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija buvo palaikyta ir kiek vėliau kitoje byloje nurodant, kad žalos atlyginimo trečiajam asmeniui prievolė gali atsirasti net ir nepriklausomai nuo draudėjo ar kitų asmenų, už kuriuos draudėjas atsako, kaltės, išskyrus atvejus, įvardijamus draudimo sutartyje nedraudiminiais [8]. Šios nuomonės negalima suabsoliutinti, ji turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į draudimo santykių ypatumus. Pareiga mokėti draudimo išmoką draudikui atsiranda tik įvykus draudimo sutartyje nustatytam draudiminiam įvykiui. Taigi draudiminė apsauga priklauso nuo to, kaip apibrėžtas draudiminis įvykis sutartyje. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga mokėti draudimo išmoką paprastai atsiranda tik tuomet, kai yra civilinės atsakomybės sąlygos, taigi ir notaras tampa atsakingas. Todėl išvada, kad, esant civilinės atsakomybės draudimui, žalos atlyginimas įmanomas net ir tais atvejais, kai deliktinės civilinės atsakomybės taikymas nebūtų galimas, yra teisinga tik tuomet, kai notarui gali būti pritaikyti atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, o draudikas, nepaisant to, privalės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Didesnė draudiminė apsauga gali būti suteikta ir pačia draudimo sutartimi, kai draudikas prisiima draudėjo atsakomybės be kaltės riziką. Kiekvienu atveju draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką turi būti nustatoma remiantis draudimo sutarties sąlygomis bei draudimo santykius reglamentuojančiomis normomis.

Išvados

Notaro civilinė atsakomybė galima tik tuomet, kai yra visos keturios jos sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir notaro kaltė. Notarui taikomas visiškos atsakomybės principas – jis privalo atlyginti ir negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu nesuponuoja šį sandorį tvirtinusio notaro veiksmų neteisėtumo prezumpcijos. Notaro veikimas (arba neveikimas) atliekant notarinį veiksmą gali būti pripažintas neteisėtu tik tuomet, jeigu jis pažeidžia pozityviosios (rašytinės) teisės normas.

CK 6.248 straipsnyje įtvirtinta bendroji kaltės prezumpcija taikoma ir notarui. Bonus pater familias etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis

76

turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes: asmenų elgesį, išvaizdą, jų paaiškinimus, dokumentus, parašų neatitikimą ir kita, o, kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad būtų išsiaiškinta tiesa. Notarams griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai taikomi kaip teisininkams, bet ne kaip kitų specialių žinių turintiems asmenims.

Teiginys, kad, esant civilinės atsakomybės draudimui, žalos atlyginimas įmanomas net ir tais atvejais, kai deliktinės civilinės atsakomybės taikymas nebūtų galimas, yra teisingas tik tuomet, kai notarui gali būti pritaikyti atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, o draudikas, nepaisant to, privalės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Didesnė draudiminė apsauga gali būti suteikta ir pačia draudimo sutartimi, kai draudikas prisiima draudėjo atsakomybės be kaltės riziką. Visais atvejais draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką turi būti nustatoma remiantis draudimo sutarties sąlygomis bei draudimo santykius reglamentuojančiomis normomis.

LITERATŪRA

1. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Nr. 12. – Vilnius, 1999.2. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. – Vilnius: Justitia, 1995.3. Apie neteisėtumo ir moralinės pareigos pažeidimo santykį žr.: Mikelėnas V. Civilinės

atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. – Vilnius: Justitia, 1995. Autorius (V. Mikelėnas) pateikia nuorodą į Law and Morality. By Leon Petrazycki. Cambridge Harward University Press. – Massachusetts, 1955.

4. Vilniaus m. 3–io apylinkės teismo 2002 m. kovo 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2–640–06/02.

5. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A–710/2002.6. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d.

nutartis civilinėje byloje L. Kazlauskienė v. Vilniaus miesto 12–ojo notarų biuro notarė D .Jungevičienė, bylos Nr. 3K–3–398/99 (kategorija 7) ir kt.

7. Vilniaus m. 2–o apylinkės teismo civilinė byla L. Kazlauskienė v. Vilniaus miesto 12–ojo notarų biuro notarė D. Jungevičienė, UAB „Drauda“ Nr. 215–3380–2000.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje M. D. Pečiūrienė v. R. Butkauskaitė ir kt. (Nr. 3K–3–336/2000, bylų kategorija 62).

Notary’s Civil Liability: Important Issues

Dr. Egidijus BaranauskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

Notaries, similarly to solicitors, doctors, auditors, architects and other professionals, face higher risks of causing damage to third parties while conducting their professional services. That’s why notaries are subject to higher attention and accuracy standards in their work. The professional civil liability insurance is outlined by legislation as one of the main pre-requisites for a notary to pursue its professional activity. The article aims at distinguishing the subtleties

77

of notary’s civil liability conditions taking into account the civil liabilities tortious nature. To achieve the aim, the civil law doctrine is taken as a basis for studying the court practice and afterwards conclusions are presented.

A notary becomes civilly liable when four major conditions are present: damage, illegal action, causality and notary’s fault. The notary is subject to full liability principle, which means he/she also would have to cover the income the client would have received if not the illegal action by the notary.

Having studied application of Article 6.246 and Article 6.263 of the Civil Code, the author draws the conclusion that illegal actions by the notary can only be violations of the positive (written) law.

The common presumption of guilt stated in Article 6.248 of the Civil Code is inter alia applied to notaries. Application of the bonus pater familias in respect of the notary does not only point to the fact that a notary must be a qualified lawyer to the extent he/she would reject contracts contradicting the law by their form or contents, but also a thoughtful and attentive lawyer to the extent he/she would mind all circumstances occurring upon conclusion of a contract: appearance of the parties, their behavior and arguments, documents, signatures, and if there is a slightest doubt, he/she should endeavor to disclose the truth. The statement that notaries are subject to higher accuracy and attention standards in their work are applicable to the extent that each notary is a lawyer, but not to the extent that a notary is a person mastering knowledge and skills in other special areas.

The statement that the compensation of damage under civil liability insurance is possible even if tortious liability is not applicable should be supported only taking into account peculiarities of insurance relations.

78

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 66–72

SUGYVENTINIŲ TEISIŲ REGLAMENTAVIMO PROBLEMOS

Doc. dr. Petras Algirdas Miškinis

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 87Elektroninis paštas ckk@ ltu.lt

Pateikta 2003 m. vasario 21 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 2 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Leonas Virginijus Papirtis ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Antanas Ruzinskas

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariami kai kurie asmenų, gyvenančių kartu, nesudarius santuokos, turtinių ir kitų teisių reglamentavimo klausimai, bandoma atskleisti sugyventinių šeimų atsiradimo priežastis, jų teisių reglamentavimo ypatumus, lyginant su sutuoktinių šeimų teisiniu regla-mentavimu. Nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir pateikia sugyventinių sąvokos apibrėžimą bei nustato jų turtinių teisių gynimo tvarką, kai kuriais momentais priartėdamas prie sutuoktinių turtinių teisių gynybos, sugyventinių turtinių teisių gynyba dėl sugyventinių šeimos sudarymo neapibrėžtumo, sugyventinių kategorijų nevienodumo, visiškos laisvės sudaryti įvairaus pobūdžio sugyventinių sąjungas, jų turtinių teisių gynybą daro labai problemišką, suteikia realią galimybę piktnaudžiauti įstatymo suteiktomis teisėmis.

Atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančius skirtingų lyčių asmenų bendravimo tipus ir įvairovę bei labai įvairias priežastis, dėl kurių kuriasi nesusituokusių asmenų įvairių lygių sąjungos, kurios mūsų visuomenėje išliks dar ilgai, sugyventinių turtines teises reglamentuojančios normos, nors nesuvienodins nesusituokusių asmenų turtinių teisių gynybos, tačiau skatins pasirinkti tinkamesnę šeimos formą.

Nuo 2001 m. liepos mėn. 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XV skyrius reglamentuoja bendrai gyvenančių neįregistravusių santuokos asmenų, kitaip sakant sugyventinių, turtinius santykius.Tai pirmas rimtas valstybės bandymas pradėti reglamentuoti tuos šeiminius santykius, kuriems valstybė turėjo labai menką įtaką.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis nustatė, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos

79

įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Sugyventinių kontraktų sudarymas ir jų registravimas yra naujovė Lietuvos civilinėje teisėje, tačiau šioje srityje mes ne pirmieji. Olandijos municipalitetuose yra tvarkomi nesantuokinio sugyvenimo registrai, kuriuose as-menys įregistruoja sugyventinių kontraktus [1, p. 466].

Nesantuokinių šeimų, palyginti su Olandija, pas mus gerokai mažiau, tačiau, kita vertus, dėl to neturėtume pernelyg džiūgauti. Dėl daug geresnių gyvenimo sąlygų ir veiksmingesnės socialinės paramos politikos Olandijos sugyventiniai nesuinteresuoti slėpti nuo valdžios savo partnerystės santykių.

Nors, atsižvelgiant į sugyventinių teisinių santykių specifiką, kalbėti apie susiformavusią sugyventinių turtinių ginčų sprendimo praktiką dar anksti, manome, kad sugyventinių turtinių teisių reglamentavimo problemos vis dėlto aktualios, nes šalia santuoką sudariusių šeimų egzistuoja ir nesantuokinės šeimos bei kitos, neįregistruotos, nesusituokusių tarpusavyje vyro ir moters sąjungos.Pastarųjų teisinė padėtis nebuvo sureguliuota, o jų šeimos narių turtinių teisių gynyba buvo sudėtinga.

Oficialių duomenų apie sugyventinių ir jų šeimų skaičių Lietuvoje nėra. Sociologiniai tyrimai rodo, kad sugyventinių šeimų, nors ir nelabai sparčiai, daugėja. Lyginant tuos duomenis su Vakarų Europos valstybių duomenimis, matyti, kad sugyventinių šeimų Lietuvoje yra dešimtimis kartų mažiau. Lietuvos šeimos instituto pokyčių tyrinėtojų teigimu, taip yra dėl susiklosčiusių katalikybės skatinamų šeimos tradicijų [1, p. 33]. Žinoma, katalikiškų tradicijų vaidmuo išsaugant tradicinę šeimą yra labai svarus, tačiau yra ir kitų labai svarbių veiksnių, kai kurių žmonių gyvenime nusveriančių minėtas vertybes.

Gali kilti klausimas, kaip ir kodėl šalia įregistruotų santuokų atsiranda neįregistruotos sugyventinių šeimos? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti ne tik dabartyje, bet ir praeityje. Įregistruota santuoka atsirado ne iš karto. Tai jau naujesniųjų laikų institutas. Dar XV a. šeimos kūrėsi tik vyro ir moters susitarimo pagrindu. Iš šio laikotarpio šaltinių matyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimos teisėje dar pasitaikydavo pasaulietinių elementų [2. p. 264]. Nemaža santuokų dalis, ypač rusiškoje valstybės dalyje, buvo sudaroma neįforminant bažnyčioje, nors bažnytinė santuoka buvo privaloma jau nuo IX a., kai Bizantijos imperatorius Leonas VI Filosofas įsakė santuokas sudaryti tik bažnyčiose [2, p. 264]. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto I 1509.11.10 rašte visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų vaitams, burmistrams ir tarėjams buvo konstatuota, kad daugelis žmonių Rusioje neteisėtai gyvena, imdami žmonas nesituokia bažnyčiose ir vaikų krikštyti nenori [2, p. 265]. Tokių reiškinių buvo ir katalikiškoje Lietuvos valstybės dalyje. Tai patvirtina Žygimanto I aplinkraštis, išleistas apie 1540 metus, kuriame pabrėžiama, kad ir tarp katalikų „kiti klaidose gyvena, bažnyčiose nesituokia ir… vaikus turi, savo žmonas nuo savęs pavaro, taip pat ir žmonos nuo vyrų pabėga ir už kitų išeina ir tuokiasi“ [2, p. 265]. Aišku, kad pernelyg laisva santuokos ir ištuokos galimybė turėjo neigiamų padarinių ne tik pačioms šeimoms, bet ir valstybės iždui, todėl valdovas įpareigojo vyskupą siųsti tarnautoją, kuris turėjo ieškoti gyvenančių be bažnytinės santuokos ir juos bausti pagal Romos katalikų įstatymus [2, p. 265]. Šaltiniuose randame pavyzdžių, kai nesantuokinės šeimos buvo išvejamos iš kaimo, tačiau, mūsų nuomone, tai buvo pavieniai atvejai, nes žinių apie nesusituokusias šeimas matome ir vėliau. Tų laikų šaltiniai moterį, gyvenančią be bažnytinės santuokos, vis dėlto vadino žmona, tik nesantuokine (жона невенчальная). Taigi nesusituokusios šeimos buvo priimamos kaip egzistuojantis faktas. Gana dažnas jų minėjimas įvairaus lygio valstybės institucijų dokumentuose rodo, jog nors santuoka be bažnytinių apeigų nebuvo pripažįstama, tokios santuokos egzistavo. Tik įsivyravus bažnytinei santuokai, nesantuokinių (šiuolaikine samprata – sugyventinių) šeimų skaičius visiškai

80

sumažėjo, išliko tik pačiuose žemiausiuose gyventojų sluoksniuose. Vėliau, ypač XIX a. plintant laisvamanybei, nesusituokusių bažnyčiose žmonių atsirado ir kitų gyventojų sluoksniuose.

Sovietiniu laikotarpiu sugyventinių šeimos kūrėsi dėl labai įvairių priežasčių: ekonominių, politinių, finansinių ir paprasčiausių buitinių. Nemažai sugyventinių šeimų atsirado dėl šeimos turtinių teisių varžymo politikos. Pavyzdžiui, buvo griežtai nustatyta, kad šeima gali turėti tik vieną, neviršijantį nustatyto ploto, namą. Jeigu sutuoktiniai paveldėdavo ar kitokiu būdu įgydavo dar vieną namą, privalėjo pirmąjį arba antrąjį parduoti. Žmonės ieškojo išeities. Siekdami turtą išsaugoti, išsituokdavo. Taip sutuoktiniai tapdavo priverstiniais sugyventiniais. Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje sugyventinių šeimos ne tik išliko, bet jų skaičius netgi padidėjo. Sugyventinių šeimų skaičiaus augimą paskatino nepakankamai atspari piktnaudžiavimams valstybės socialinės paramos politika. Tiksliai nustatyti sugyventinių šeimų skaičių neįmanoma, nes daugelis sugyventinių nenori savo santykių viešinti, nes, kaip teigia A. Rudaitis, „studentė, viena augindama kūdikį, gaus visas nepasiturinčioms šeimoms priklausančias pašalpas (socialines ir vienkartines) bei kompensacijas už būsto šildymą, šaltą ir karštą vandenį.O jeigu dokumentuose „figūruos“ jos vyras arba tame pačiame bute bus įregistruotas jos sugyventinis, be abejo, kažkur dirbantis ir gal net neblogai uždirbantis, ji tegaus vos 0,75 MGL (93,75 Lt) per mėnesį – ir tai tik kol vaikeliui sukaks treji metai“ [3, p. 11]. Perpratę tokią politiką, žmonės išmoko, kaip galima pasinaudoti valstybės pinigais [3, p. 11].

Vien dėl minėtos priežasties daugelis sugyventinių šeimų, galima sakyti, valstybės institucijoms yra nežinomos. Šios šeimos egzistuoja, tačiau šių šeimų nariai tokių šeimų egzistavimą pripažįsta tik tada, kai jiems tai yra naudinga, netrukdo gauti pašalpas iš valstybės.Visiškai tokia pat padėtis romų (čigonų) bendruomenėje. Čia retai pasitaiko sugyventinių, kurie norėtų, kad jų santykiai būtų susieti santuokiniais ryšiais.

Sugyventinių šeimų nariai yra tokie pat mūsų visuomenės nariai, jų visiškai nereglamentuojamas šeimų sukūrimas sukelia problemų, kurias šie asmenys, užuot sprendę patys, užkrauna valstybei ir visuomenei, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos dėl sugyventinių partnerystės santykių įforminimo yra ypač svarbios. Tačiau jos yra nepakankamos. Greitu laiku Lietuvoje bus dviejų rūšių sugyventinių šeimos: įregistravusių savo partnerystę asmenų šeimos ir neįregistravusių savo partnerystės asmenų šeimos. Tiek pirmo-sios, tiek antrosios grupės šeimos sukūrimo tvarka ryškiai skirsis.

Juk norintiems sudaryti santuoką asmenims Lietuvos Respublikos įstatymai nustato santuokinį veiksnumą ir kitas santuokos sudarymo sąlygas, kurių neįvykdę ar jų neatitinkantys asmenys negali sudaryti santuokos. Tuo tarpu nė viename norminiame akte nėra reikalavimo dėl asmenų, siekiančių tapti sugyventiniais, veiksnumo ir atitikties kitoms sąlygoms, kurios svarbios visavertei šeimai, nustatymo. Tokia sugyventinių sąjungų sudarymo laisvė yra patraukli visiems, kurie dėl įvairių priežasčių nenori laikytis santuokos sudarymo sąlygų, taip pat neveiksniems. Be jokių kliūčių sugyventiniais tampa nepilnamečiai, psichiškai nesveiki asmenys, paleisdami į pasaulį tokius pat savo vaikus, užkraudami ilgametę naštą valstybei, o kartu ir kitiems visuomenės nariams, o pačiam tokių tėvų paleistam į pasaulį vaikui – tik kančias. Ir tai yra nenutrūkstamas konvejeris. Valstybė į sugyventinių santykius įsikiša tik tada, kai kuris nors padaro nusikaltimą, administracinės teisės pažeidimą, kai iškyla turto padalijimo klausimas. Visais kitais atvejais sugyventiniams suteikta visiška veiksmų laisvė. Ši beveik be jokių prievolių laisvė užprogramuoja daugumos asocialių sugyventinių šeimų sužalotus vaikų likimus. Žinoma, vaiko kilmės iš tėvo nustatymo teismo sprendimu galimybe, jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė tėvo nepripažįstama, gali pasinaudoti ir sugyventinės, tačiau

81

atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teismų antstoliai dažnai nesugeba priversti daugelio tėvų vykdyti teismų sprendimų, įpareigojančių materialiai išlaikyti jų paliktus santuokoje gimusius vaikus, atsižvelgiant į labai margą pagal sudėtį su-gyventinių visumą, nedarbo lygį, galimybę nuslėpti neoficialų darbo užmokestį, tikimybė, kad nesantuokiniai vaikai galės gauti iš tėvų, nepanorusių jų net pripažinti, išlaikymą – nedidelė.

Civilinio kodekso trečiosios knygos 16 straipsnis sudariusiam santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukusiam asmeniui draudžia sudaryti kitas santuokas. Tokios pat nuostatos laikėsi ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. Tuo tarpu net nenutraukęs įregistruotos santuokos asmuo gali tapti kito asmens sugyventiniu, sudaryti sugyventinių šeimą, arba net tuo pat metu būti ir įregistruotos, ir sugyventinių šeimų nariu. Pavyzdžiui, vienoje 2000 m. Trakų rajono apylinkės teismo privataus kaltinimo byloje nukentėjusioji į teismą atvyko kartu su savo vyru ir sugyventiniu.

Mokslinėje literatūroje daugiausia dėmesio skiriama susituokusių asmenų šeimoms. Joje pateikiama įvairių šeimos sąvokų apibrėžimų. Pavyzdžiui, psichologinėje literatūroje šeima laikoma pagrindine visuomenės ląstele, kartu gyvenančių ir turinčių bendrą biudžetą giminaičių grupe, bendrija, susietą giminystės, priklausomybės ir globos ryšiais [4, p. 7]. Pagal 1983 m. Katalikų bažnyčios šeimos teisių chartiją, šeima – tai intymi vyro ir moters sąjunga, savanoriškai sudaryta visam gyvenimui ir atvira gyvybės perdavimui [5, p. 258].

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nepateikia šeimos sampratos, tačiau šio kodekso 3.7 straipsnyje esanti santuokos samprata padeda suvokti, kokią šeimą įstatymų leidėjas laiko santuoką įregistravusių asmenų šeima. Kaip matyti iš šio straipsnio 1 dalies, įstatymų leidėjas santuoka laiko įstatymų nustatyta tvarka įformintą savanorišką vyro ir moters susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius. Antroje šio straipsnio dalyje pabrėžiama, jog vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.

Lietuvos Respublikos įstatymų vartojamų sąvokų žodynas šeima laiko sutuoktinius arba kartu gyvenančius bendro ūkio siejamus nesusituokusius asmenis [6, p. 407]. Taigi santuokinės, įregistruotos šeimos samprata apibrėžta. Tuo tarpu sugyventinių šeimos buvo likusios lyg ir už įstatymų reguliuojamų ribų. Nors sugyventinių šeimos yra labai įvairios, kasdienės informacijos gauname iš periodinių laikraščių, jie nuolat primena tik apie asocialių sugyventinių ir jų šeimų problemas.

Kaip rodo užsienyje atliktos gyventojų apklausos, šeimos sampratą įvairūs žmonės suvokia nevienodai. M. Tolkki Nikkoneno nuomone, vieni respondentai šeima laiko patriarchalinę šeimą, kitiems pakanka tik kokio nors vieno jų suabsoliutinto požymio, kad vyras ir moteris būtų pripažinti šeima. Švedijoje atliktos apklausos rodo, jog apie 10 proc. apklaustųjų savo šeimos nariais laikė ne tik buvusį sutuoktinį arba sugyventinį, bet taip pat draugą bei meilužį [7, p. 98, 99]. Tokia pat padėtis ryškėja analizuojant sugyventinių arba tariamų sugyventinių turtines bylas. Liudytojai vyrą ir moterį laiko šeima vien todėl, kad juos matė kartu poilsiavietėje, svečiuose, gatvėje, parduotuvėje, restorane, žino, kad jis gyvena konkrečiame bute, nors tuo pat metu kiti liudytojai tvirtina, kad tai tame bute gyvenantis nuomininkas ir pan. Liudytojų parodymai prieštarauja bylos dokumentams. Analizuojant bylos dokumentus matyti, jog vienas iš tokių šeimos narių turi sutuoktinį, su kuriuo neišsituokęs, įregistruotas tame pačiame bute su tuo sutuoktiniu, turto su juo nepasidalijęs, kito gi tokio sugyventinio šeimos sudėties pažymoje nurodytas tik jis vienas, o juk vienas žmogus nelaikytinas šeima. Abu tariami sugyventiniai visą nekilnojamąjį turtą, taip pat du butus, yra įsigiję kiekvienas savo vardu.Tai leidžia daryti prielaidą, kad šie žmonės bendro ūkio neturi ir jo netvarko. Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau. Visa tai rodo, jog šalia oficialios, teisinės šeimos sampratos visuomenėje egzistuoja

82

kiekvieno žmogaus individuali, labai priklausanti nuo jo socialinės padėties, išsilavinimo, religingumo, amžiaus ir daugelio kitų aplinkybių, sutuoktinių ir sugyventinių šeimų buitinė samprata, kuri dažnai sukuriama remiantis nieko bendro su šeima neturinčiais požymiais.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas sugyventiniais laiko nesusituokusius vyrą ir žmoną [8, p. 758]. Tačiau tas pats žodynas žmona laiko tik ištekėjusią, t. y. santuoką sudariusią, moterį [8, p. 970]. Taigi matome, kad sugyventinių pasaulis net kalbininkams ne visuomet buvo aiškus.

Nors sugyventinių šeimų sukūrimo, egzistavimo, jų nutraukimo klausimai buvo palikti pačių sugyventinių nuožiūrai, šių šeimų sukeliami padariniai aiškiai rodo, jog būtina nors iš dalies reglamentuoti sugyventinių civilinius teisinius santykius. Kai kurie klausimai bandomi reguliuoti naujajame Civiliniame kodekse. 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 patvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas kai kuriais atvejais sulygina sutuoktinių ir sugyventinių procesines teises. Pavyzdžiui, šio kodekso 56 straipsnis, griežčiau apibrėžęs sąrašą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, nustato, jog tokiais atstovais taip pat gali būti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams arba sutuoktiniui (sugyventiniui).

Civilinio kodekso trečiosios knygos 229 straipsnis sugyventiniais laiko vyrą ir moterį, kurie įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Taigi įstatymo leidėjas tam, kad bendrai gyvenantiems nesusituokusiems vyrui ir jo nesantuokinei žmonai būtų pripažintas sugyventinių statusas, kelia dvi sąlygas:

1.Jie turi bendrai gyventi neįregistravę santuokos ne mažiau kaip vienerius metus;

2.Turi įregistruoti partnerystę įstatymų nustatyta tvarka.Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas atriboti sugyventinio sampratą nuo kitų

nesantuokinių vyro ir moters bendravimo formų, iškelia daug konkretesnes sąlygas sugyventiniams, negu jos buvo keliamos iki 2001 m. liepos mėn. 1 d. Palyginę sampratas, pateiktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos 7 straipsnyje ir šios knygos 229 straipsnyje, matome, kad sudarant santuoką siekiama sukurti šeimos teisinius santykius, o antruoju – „turint tikslą sukurti šeiminius santykius“. Taigi antruoju atveju nelieka teisinio šeiminių san-tykių akcento. Nors sugyventinių sukurti „šeiminiai santykiai“ taip pat yra teisiniai ir ginami teisės normų, tačiau įstatymų leidėjas sugyventinių „šeiminiams santykiams“ suteikia siauresnę prasmę negu sutuoktinių „šeimos teisiniams santykiams“. Tai matyti iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos 229 straipsnio, kuriame pabrėžiama, kad šio kodekso XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp sugyventinių, tuo tarpu CK trečiosios knygos 3 straipsnis nustato, jog šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Atidžiau pažiūrėjus į sugyventinių šeiminius santykius matyti, kad jie yra gerokai platesni už turtinius santykius ir iš esmės daug kuo priartėja prie sutuoktinių santykių, kurie laikomi teisiniais šeimos santykiais, nes juk sugyventiniai, jeigu iš tikro siekia sukurti šeimą, siekia tų pačių tikslų, kaip ir sutuoktiniai. Jie siekia turėti ne tik turto, bet ir vaikų, rūpintis jais, auklėti ir išlaikyti juos. Valstybė privalo ginti ir gina nesantuokinės motinos teises, o įstatymai neleidžia diskriminuoti nesantuokoje gimusių ir augančių vaikų, tačiau dėl pačių sugyventinių santykių neapibrėžtumo, dažnai netgi jų tikslų įvairovės ir valstybė negali suvienodinti sutuoktinių ir sugyventinių teisinės padėties.

83

Skirtumai išlieka ir išliks. Valstybė daugiau dėmesio turi skirti sutuoktinių šeimai. Vis dėlto sutuoktinių šeimos teisiniai santykiai apima ir apims daug platesnius santykius negu sunkiai nusakomi daugumos partnerių šeiminiai santykiai, tuo labiau, kad visiems veiksniems asmenims santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo sąlygos ir pagrindai yra vienodi, o sugyventiniai, atitinkantys įstatymų nustatytas sąlygas santuokai sudaryti, ta teise visuomet gali pasinaudoti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos 231 straipsnio antroji dalis nustato, jog sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sugyventinių sutartis sudaroma remiantis Civilinio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatomis, reguliuojančiomis Vedybų sutarties sudarymo, įgyvendinimo ir nutraukimo tvarką. Šiuo atveju sugyventinių teisės priartintos prie santuokoje gyvenančių asmenų teisių.Tačiau reikia turėti mintyje, kad didžiąją sugyventinių šeimų dalį sudaro asocialūs asmenys. Jiems partnerystės sutartis neturi jokios prasmės. Turto jie neturi. Taigi jie neturės ko dalintis. Labiau išprusę sugyventiniai, sudarydami sugyventinių šeimas, taip pat turėjo savo motyvus, kurie nulėmė jų pasirinkimą. Mūsų nuomone, ši įstatymų leidėjo nuostata bus priimtina tik nedidelei sugyventinių daliai. Juk dauguma sugyventinių šeimų sudaromos remiantis materialiniais ir kitais sumetimais, kurie sudarius partnerystės sutartį nebeteks prasmės, nes jie priartės prie sutuoktinių statuso, kurio jie, pasirinkdami sugyventinių statusą, buvo sąmoningai atsisakę.

Žinoma, esant sugyventinių sutartims, išspręsti jų turtinius ginčus bus lengviau. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dauguma sugyventinių, turėdami galimybę sudaryti santuoką, vis dėlto pasirinko neregistruoto sugyventinio statusą, rodo, jog jie vengė oficialių įsipareigojimų vienas kitam. Tai leidžia manyti, jog oficialūs partnerių įsipareigojimai jiems ir toliau bus nepriimtini.Tačiau sugyventiniams nutraukus savo įregistruotus arba neregistruotus santykius ar vienam jų mirus, naujojo Civilinio kodekso nuostatos suteikia sugyventiniams daugiau galimybių apginti savo turtines ir kai kurias neturtines teises negu 1964 m. Civilinis kodeksas.

Išvados

Įsigaliojus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XV skyriaus normoms dėl bendrai gyvenančių neįregistravusių santuokos asmenų, įvedama svarbi naujovė reglamentuojant turtinius sugyventinių santykius, tačiau atsižvelgiant į sugyventinių šeimų susikūrimo aplinkybes partnerystės sutartys nebus populiarios. Išnykus aplinkybėms, kurios sugyventinius paskatino ryžtis pasirinkti sugyventinio statusą, jie mieliau sudarys santuoką, negu partnerystės sutartį arba toliau gyvens nesudarę partnerystės sutarties ir nesusituokę.

Tik pasibaigus sugyventinių bendram gyvenimui arba vienam mirus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos bus veiksminga priemonė, siekiant apginti sugyventinių teises.

Autoriaus nuomone, daug sugyventinių šeimų atsiranda siekiant gauti įvairias socialines pašalpas, kurių, įregistravę santuoką, negautų.

Tai rodo, kad valstybė turi tobulinti socialinės paramos politiką, kad ji skatintų kurti šeimas, o ne vienišų motinų priedanga pridengtas sugyventinių šeimas, nes valstybės parama ne visada atitenka asmenims, kuriems ji ypač būtina, taip apribojant valstybės galimybes suteikti didesnę materialinę paramą šeimoms, kurioms ši parama būtina.

84

LITERATŪRA

1. Stankūnienė V. Demografinis šeimos portretas // Lietuvos šeima. – Vilnius: Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994–1995.

2. Bardach J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego księstwa Litewskiego XIV–XVII w. – Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1970.

3. Rudaitis A. Kodėl ištuštėjo Kaunas // Esu. 2002. Nr. 2449.4. Navaitis G. Psichoterapinis aspektas. – Vilnius: Tyto Alba, 1999.5. Vaičiūnas V. S. Šeimos teisių chartija // Lietuvos šeima, 1994–1998.6. Mackevičius R. Lietuvos Respublikos įstatymų vartojamų sąvokų žodynas. – Vilnius: Teisinės in-

formacijos centras, 2000.7. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mintis, 1972.8. Juozeliūnienė I. Pabaigos žodis // Pasaulis ir šeima. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės

institutas, 1992.

85

Problems of Cohabitees’ Rights Regulation

Assoc. Prof. Dr. Petras Algirdas MiškinisLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article considers some issues related to regulation of property and other rights of the cohabitees, reasons of formation of cohabitees’s families, peculiarities of their rights regulation in comparison with married families. Of course, there are not many families of cohabitees in Lithuania. There are no statistical information about number of cohabitees in Lithuania, however, multiple opinion polls show that numbers of cohabitees does no reach even 2% of registered marriages. Nevertheless, rights of each individual despite his/her way of life should be secured legally.

In 1964 Lithuanian Republic Civil Code does not specify institute of the cohabitees partnership. Therefore, legal regulation of some relations of the cohabitees partnership is an innovation in the Lithuanian Republic’s civil law, though cohabitees could protect their rights effectively since the 1st of July 2001.

The author does not have pretensions to comprehensive analysis of cohabitees’ rights, as practice of courts in such situation is not abundant, however, he supposes this article will induce others study the above mentioned problems in some other aspects.

86

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 73–78

NETURTINĖS ŽALOS, ATSIRADUSIOS DĖL NESUTARTINIŲ PRIEVOLIŲ, ATLYGINIMO KLAUSIMAI

Dr. Antanas Rudzinskas

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 87Elektroninis paštas ctk@ltu.lt

Pateikta 2003 m. vasario 21 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 17 d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Petras Algirdas Miškinis ir šios katedros docentas dr. Leonas Virginijus Papirtis

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje nagrinėjami kai kurie neturtinės žalos, atsiradusios dėl vienų iš nesutartinių prievolės rūšių, padarius nusikalstamą veiką, reglamentavimo ypatumai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nors dabar ir pateikia neturtinės žalos sampratą, išvardija imperatyvius žalos atlyginimo atvejus, jos apskaičiavimo tvarką, iki galo nereglamentuoja kitų kylančių klausimų.

Autorius straipsnyje analizuoja įstatymo projekto, reguliuojančio žalos, padarytos baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika, atlyginimo nuostatas, jas kritiškai vertina, nurodo ydingus dalykus ir pateikia konkrečių siūlymų.

Straipsnyje pateikiama užsienio šalies patirtis sprendžiant analogiškas civilinės deliktinės atsakomybės problemas ir Europos Tarybos dokumentų nuostatos, reglamentuojančios autoriaus tyrinėjamus klausimus.

Įsigaliojus 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – LR CK) [1], iškilo klausimas, kaip turi būti atlyginama neturtinė (moralinė) žala, kai ji atsiranda dėl nesutartinių prievolių, nes pagal LR CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Žalos, atsiradusios dėl nesutartinių prievolių (padarytos nusikalstama veika) atlyginimo problemoms skiriama nemažai dėmesio. Tai rodo vien tai, kad Seimui pateikti net trys įstatymo projektai, kurie turės reglamentuoti neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo klausimus [2].

2002 m. spalio 7 d. Seime užregistruotas dar vienas įstatymo projektas – Baudžiamaisiais įstatymais uždrausta veika padarytos žalos atlyginimo įstatymas [3]. Vienas iš pagrindinių jo tikslų – apginti nukentėjusiųjų asmenų, kuriems baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika padaryta žala, teisės ir teisėtus interesus. Šio įstatymo projektas sukurtas galiojant kitiems teisės aktams, kurie ir paskatino labiau negu prieš tai pateiktuose įstatymo projektuose praplėsti reglamentuojamų santykių sritį, ir jau numatė, kad valstybė tam tikra ribota

87

apimtimi kompensuoja ne tik neturtinę, bet ir turtinę žalą. Manyčiau, tokia pasirinkta įstatymo leidėjo pozicija yra tikslinga, nes naujojo Baudžiamojo proceso kodekso [4] 118 straipsnyje „Avanso suteikimas iš valstybės lėšų“ numatoma, jog kai kaltinamasis ar už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais žala teismo sprendimu gali būti atlyginama avansu ir iš valstybės tam skirtų lėšų. Taip pat reikėtų paminėti, kad naujojo Baudžiamojo kodekso (jis įsigalios 2003 m. gegužės 1 d.) [5] 67 straipsnyje „Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys“ nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, o remiantis to paties kodekso 71 straipsniu teismas gali paskirti nuo 5 iki 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Esant tokiems priimtiems naujiems teisės aktams būtinai reikėjo vieno įstatymo, kuris reglamentuotų ir turtinės, ir neturtinės žalos atlygimą iš valstybės lėšų, kai nėra nustatytas kaltinamasis ar už jo veiksmus materialiai atsakingas asmuo, numatyti, kaip bus skirstomos lėšos, skirtos tam tikslui, jų kilmės šaltinis, bei numatyti atlygintinos neturtinės žalos, patirtos dėl nusikalstamų veikų, atlyginimo ribas. Kitokiu atveju iš principo susijusiems visuomeniniams santykiams (dėl nusikaltimo padarytos žalos atlyginimo ) reikėtų net trijų įstatymų ((dėl avanso suteikimo iš valstybės biudžeto, dėl neturtinės (moralinės) žalos, patirtos dėl nusikalstamų veiksmų atlyginimo, dėl nukentėjusiųjų asmenų fondo įkūrimo)).

Įstatymo projektas nubrėš gaires, kaip turės būti atlyginama neturtinė žala, padaryta baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika. Manytume, jog pirmiausia diskutuotinas neturtinės žalos atlyginimo pagrindas – baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika padaryta žala, kuris iš esmės net praplečia Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį. Pagal minėtą straipsnį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta nusikaltėlio, tuo tarpu naujasis Baudžiamasis kodeksas nusikalstamas veikas skirsto į baudžiamuosius nusižengimus ir nusikaltimus. Todėl, mūsų nuomone, neturtinės žalos atlyginimo pagrindas turėtų būti tik nusikaltimai ir tuo tikslu reikėtų net pakeisti įstatymo projekto pavadinimą – Dėl nusikaltimo padarytos neturtinės žalos atlyginimo įstatymas. Taip pat reikėtų patikslinti ir įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį ir numatyti, kad įstatymo projektas nustato ne tik baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo ribas, bet ir neturtinės žalos atlyginimo pagrindus.

Įstatymo projekto 6 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad neturtinė žala apskaičiuojama pagal Civilinį kodeksą, tiksliau pagal 6.250 straipsnį. To paties įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalyje pateikiamos atlygintinos neturtinės žalos, kuri atsirado dėl nesutartinių prievolių, ribos:

– ne daugiau kaip 150 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) – kai baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika yra atimama žmogaus gyvybė;

– ne daugiau kaip 120 MGL – kai baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika yra padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas;

– ne daugiau kaip 100 MGL – kai baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika pažeidžiama žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas;

– ne daugiau kaip 60 MGL – kai baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika nesunkiai sutrikdoma sveikata ar kitaip pasikėsinama į žmogaus sveikatą;

– ne daugiau kaip 50 MGL – kai neturtinė žala padaroma kitomis anksčiau nepaminėtomis baudžiamųjų įstatymų uždraustomis veikomis.

Pirmiausia iš karto kyla klausimas, ar specialus įstatymas iš viso gali riboti nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, nes LR CK nenumato nei maksimalios, nei minimalios atlygintinos neturtinės žalos ribos (dydžio). Neteisėtais veiksmais padaryti nuostoliai, kurie yra turtinės arba neturtinės žalos išraiškos forma, turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ribotą civilinę atsakomybę (LR CK 6.251 str. 1.). Taigi tuo

88

remdamiesi galėtume daryti išvadą, kad vis dėlto specialiu įstatymu galima numatyti tam tikrus apribojimus neturtinės žalos atlyginimo atvejais. Tokią išimtį iš bendrosios taisyklės parodo ir tai, kad net pačiame Civiliniame kodekse nurodyti neturinės žalos ribojimo atvejai. Štai, pavyzdžiui, LR CK 6.754 straipsnis, kuriame numatyta galimybė atlyginti neturtinę žalą, kada turistas lieka nepatenkintas kelione ir jo pagrįsti lūkesčiai neišsipildo dėl netinkamos turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo ir neturtinės žalos atlygintina suma negali viršyti trigubos kelionės kainos.

Norėtume paanalizuoti ir kitą problemą. Ar įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalyje pateiktos neturtinės žalos atlyginimo ribos atitinka protingumo kriterijus? Jeigu dėl nusikaltimo yra atimama žmogaus gyvybė, pagal įstatymo projektą maksimali atlygintina neturtinė žala būtų ne didesnė negu 18 750 Lt. Palyginti galime pateikti Autorių ir gretutinių teisių įstatymą [6]. Pagal šio įstatymo 68 straipsnį asmuo, pažeidęs autoriaus ir atlikėjo asmenines neturtines teises, privalo atlyginti moralinę (neturtinę) žalą, kurios dydis kiekvienu atveju negali būti mažesnis negu 5000 Lt ir ne didesnis negu 25 000 Lt. Taip pat reikėtų pažymėti, kad viename iš paskutinių „Neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo, kai baudžiamųjų įstatymų numatyta pavojinga veika yra suluošinamas fizinis asmuo, kitaip sužalojama jo sveikata ar atimama gyvybė, laikinojo įstatymo“ [2] projekto 6 straipsnyje nurodyta, kad nukentėjusiajam atėmus gyvybę tyčine baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika, jo šeimos nariai įgyja teisę iš kaltininko reikalauti vienkartinės kompensacijos, ne didesnės kaip 75 šalies ūkio vidutiniai darbo užmokesčiai. Taigi galėtume konstatuoti, kad paskutiniame įstatymo projekte IXP–130(3) nubrėžtos įstatymo leidėjo atlygintinos neturtinės žalos ribos yra per mažos, siejant jas su patirtu žalos dydžiu ir palyginus su kitais įstatymais, reglamentuojančiais neturtinės žalos atlyginimą. Taigi būtų tikslinga nustatyti bent dvigubai didesnes, negu dabar yra pateiktame paskutiniame įstatymo projekte, neturtinės žalos ribas.

Mano galva, atlygintinos neturtinės žalos dydžiai neturėtų tiesiogiai priklausyti tik nuo nusikaltimo rūšių (žmogaus gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo ir t. t.). Neturtinė žala yra labai subjektyvi, ir kiekvienam asmeniui patirti dvasiniai išgyvenimai gali pasireikšti visiškai skirtingai, nors jie tapo to pačio nusikaltimo auka. Manytume, kad nustatant atlygintiną neturtinės žalos dydį reikėtų atsižvelgti ir į kaltininko kaltę (tyčią arba neatsargumą), ir į nusi-kaltimo aukos patirtus išgyvenimus.

Toliau paanalizuosime užsienio šalies, o tiksliau – Anglijos įstatymą, reglamentuojantį žalos, atsiradusios dėl nusikalstamos veikos, atlyginimą.

Pagal Anglijos kriminalinės žalos atlyginimo įstatymą (Criminal Injuries Compensation Act, 1964 m.) asmuo, patyręs žalą dėl smurtinio nusikaltimo, gali tiesiai kreiptis į Kriminalinių sužalojimų kompensacijos tarybą (toliau tekste – Taryba) (Criminal Injuries Compensation Board), kuri nagrinėja prašymus dėl žalos kompensavimo. Kompensacija išmokama remiantis originalia schema, kuri įsigaliojo 1964 m. rugpjūčio 1 d. ir yra nuolat modifikuojama. Dabartinės taisyklės, kurių laikomasi kreipiantis į Tarybą, išdėstytos 1994 metų Tarifų sche-moje ir taikomos visiems pareiškimams dėl kompensacijų, gautų nuo 1994 m. balandžio 1 dienos. Pagal naująją tvarką kompensacijos dydį nustato civiliai tarnautojai, atsižvelgdami į nukentėjusiojo sužalojimo laipsnį. Visi smurtinio nusikaltimo sukelti sužalojimai suskirstyti į 25 grupes, nuo kurių priklauso ir kompensacijos dydis. Kompensacijos minimumas šiuo metu yra 1000 svarų sterlingų (apie 6000 Lt). Kompensacijos dydis pagal senas 1964 m. rugpjūčio 1 d. taisykles buvo nustatomas taip, kaip ir teismuose. Buvo atsižvelgiama į kiek-vienos bylos aplinkybes ir kompensuojami patirti nuostoliai, o naujoje Tarybos tarifų schemoje tai nenumatyta. Tai, pasak Anglijos teisininkų, yra žingsnis atgal,

89

ir naujos taisyklės netgi prieštarauja Europos Tarybos 1983 metų konvencijai „Dėl žalos atlyginimo smurtinių nusikaltimų aukoms“ [7, p. 74–75].

Tarifų schemoje nuo 8.3 iki 18 paragrafo aiškiai apibūdinamos aplinkybės, kada gali būti išmokama kompensacija. Dėl kompensacijos besikreipiantis asmuo turi būti fiziškai arba dvasiškai nukentėjęs nuo smurtinio nusikaltimo arba nors grasinimo panaudoti smurtą. Šiam nusikaltimų sąrašui priskiriamas padegimas, nuodijimas, įvairių gyvūnų užsiundymas tyčia arba kai gyvūnas buvo nesuvaldytas dėl neatsargaus elgesio su juo.

Schemos, kurių pagrindu išmokamos kompensacijos, remiasi piniginėmis įmokomis, kurias įmoka pats nukentėjusysis bedirbdamas. Darbo metu sužaloti arba tapę nukentėjusiaisiais policijos darbuotojai taip pat atitinkama tvarka gauna kompensaciją. Jie taip pat moka įmokas į kompensacijų išmokėjimo arba pensijų fondą [8, p. 21–22].

Kriminalinės žalos atlyginimo įstatymas numato ir galimybę, be kompensacijos už smurtinius nusikaltimus, kompensuoti nukentėjusiajam dėl nusikaltimo patirtą moralinę (neturtinę) žalą.

Toliau pateiksiu lentelę, kaip pagal psichinių sutrikimų laipsnį nustatoma kompensuotina psichinė žala, o prieš tai – kaip Anglijoje suprantama neturtinė žala aptariamojo įstatymo prasme. Moralinė (neturtinė) žala – tai psichinė žala, kuri suprantama kaip dvasinis sutrikimas, kai psichologiniai ir(ar) fiziniai požymiai ir sutrikimai trunka ilgiau kaip šešias savaites po įvykio. Psichinė žala pasireiškia šoko pavidalu, o tiksliau negalavimais: susijaudinimu, įtampa, nemiga, irzlumu, sąmonės netekimu, kaltės jausmu. Fizinė žala pasireiškia šlapimo nelaikymu, atsiradusia egzema, seksualinių funkcijų praradimu, praplikimu arba net prasi-dėjusiais astmos priepuoliais [7, p. 176].

1 l e n t e l ė . Tarifai, pagal kuriuos Anglijoje apskaičiuojama psichinė žala

Eil.Nr. Psichinių sutrikimų laipsnis

Bendra žalos grupė

Kompensacijos dydis svarai sterlingų/litai

1. Lengvas – trunkantis nuo 6 iki 16 1 1000/60002. Vidutinis – trunkantis nuo 16 iki 26 9 4000/24 0003. Apysunkis – trunkantis daugiau nei 26

savaites, bet ne nuolat 12 7 500/45 0004. Sunkus – gyvenimo džiaugsmo

netekimas (išskyrus nuolatinius fizinius požymius, įvertinamus pagal 12 žalos grupę)

17 20000/120000

Toliau panagrinėsime svarbiausius Europos Tarybos, kaip pirmosios regioninės ir tarpvalstybinės organizacijos, dokumentus, kurie reglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo klausimus.

1993 m. gegužės 14 d. Lietuva kartu su Estija ir Slovėnija tapo visateise Europos Tarybos nare ir prisijungė prie daugelio jos parengtų dokumentų [9].

Labai svarbus vaidmuo tenka jau minėtai Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijai Nr. 75(7) „Dėl fizinės žalos ir mirties nuostolių kompensavimo“ [10]. Šia Rezoliucija siekiama sumažinti šios srities skirtumus, egzistuojančius tarp šalių narių įstatymo leidybos procese. Pateiksiu pagrindines nuostatas, reglamentuojančias tik neturtinės žalos atlyginimą:

– nukentėjusiajam žala gali būti atlyginama dėl estetinių nuostolių, fizinių skausmų ir psichinių kančių – įvairių sveikatos sutrikimų ir neramumų,

90

pavyzdžiui, nerimo, nemigos, blogos savijautos, gyvenimo džiaugsmo sumažėjimo, nesugebėjimo įsitraukti į kokią nors pramoginę veiklą;

– žalos dėl fizinių skausmų ir psichinių kančių atlyginimas skiriamas atsižvelgiant į jų intensyvumą ir trukmę. Žalos atlyginimas apskaičiuojamas neatsižvelgiant į turtinę nukentėjusiojo padėtį;

– nukentėjusiojo tėvas, motina ir sutuoktinis, patiriantys kančias dėl nukentėjusiojo fizinės ir protinės veiklos sutrikimų, gali gauti žalos atlyginimą tik išskirtinio pobūdžio kančių atveju;

– teisinės sistemos, šiuo metu nesuteikiančios teisės į žalos atlyginimą nukentėjusiojo mirties sukeltų psichinių kančių trečiajai šaliai, atveju suteikia tokią teisę tik nukentėjusiojo tėvams, sutuoktiniui, sužadėtiniui ir vaikams. Šiuo atveju prašymas gali būti patenkinamas, jeigu šie asmenys palaikė glaudžius ryšius su nukentėjusiuoju jo mirties metu.

Apibendrindami sąvoką neturtinė žala, jos atlyginimą Lietuvoje ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijos nuostatas, galime teigti, kad mūsų šalies įstatymai, reglamentuojantys neturtinės žalos kompensavimą, atitinka pateiktos rezoliucijos reikalavimus.

Kitas labai svarbus ir aktualus Europos Tarybos dokumentas – Europos konvencija „Dėl žalos atlyginimo smurtinių nusikaltimų aukoms“ [11], priimta 1983 m. lapkričio 24 d. Strasbūre. Ji įsigaliojo nuo 1988 m. vasario 1 dienos. Konvenciją sudaro preambulė ir 3 aktai (dalys): pagrindinių principų, tarptautinio bendradarbiavimo, baigiamųjų nuostatų. Toliau pateiksiu, mano nuomone, svarbiausias Konvencijos nuostatas, reikšmingas atlyginant nusikalstama veika padarytą žalą.

Kaip rašoma Konvencijos preambulėje, Europos Tarybos narės pasirašo Konvenciją, atsižvelgdamos į būtinybę remiantis teisingumo ir solidarumo principais peržiūrėti nukentėjusiųjų nuo smurtinių nusikaltimų, kuriems buvo padaryta žala, ir nusikaltimo aukų anksčiau išlaikytų asmenų, padėtį. Sakoma, kad būtina sukurti ir įdiegti valstybinę žalos kompensavimo sistemą nukentėjusiesiems tos valstybės teritorijoje, kur buvo padaryti nusikaltimai, o ypač tais atvejais, kai nusikaltėlis nežinomas arba neturi lėšų.

Konvencijos 1 straipsnyje pabrėžiama, kad Europos Tarybos valstybės narės, pasirašiusios Konvenciją, turi imtis priemonių, kad būtų įgyvendinti principai, išdėstyti I akte (1–11 str.). Valstybė privalo kompensuoti nukentėjusiesiems dėl tyčinių smurtinių nusikaltimų patirtus nuostolius, jei padaromas kūno sužalojimas arba žala sveikatai. Žuvusiojo išlaikytiniams atlyginami ir dėl smurtinio nusikaltimo patirti nuostoliai. Labai svarbi yra šio straipsnio 2 dalis – ji nurodo, jog valstybė turi atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą, net jeigu nusikaltėlis nenustatytas.

Pagal Konvencijos 2 straipsnį žalą atlygina valstybė, kurios teritorijoje buvo padarytas smurtinis nusikaltimas. Žala kompensuojama ir tiems Europos Tarybos valstybių narių piliečiams, kurių valstybės yra Konvencijos dalyvės.

Konvencijos 4 straipsnis numato, kokia turi būti kompensuojama žala: negautas darbo užmokestis, gydymo ligoninėje, vaistų įsigijimo, laidojimo išlaidos, žuvusiojo išlaikytinių tolesnis išlaikymas.

Kompensuojamos žalos dydis gali būti sumažintas arba visai neskiriamas atsižvelgiant į nukentėjusiojo turtinę padėtį, jo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo arba net įvertinus kitas aplinkybes, susijusias su žalos padarymu. Jeigu nukentėjusysis priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei arba žalos atlyginimas gali prieštarauti teisingumui arba visuomeninei tvarkai, kompensacija gali būti nemokama (Konvencijos 7, 8 str.).

Išvados

91

Apibendrinant būtų galima pateikti tokias išvadas.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nors ir pateikė neturtinės žalos

sampratą, jos atlyginimo atvejus, tačiau tiksliai ir detaliau nereglamentavo neturtinės žalos apskaičiavimo.

Lietuvos Respublikos Seimui priėmus naujus teisės aktus – Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus būtinai reikia įstatymo, kuris reglamentuotų ir turtinės, ir neturtinės žalos atlyginimą, žalos kompensavimą iš valstybės biudžeto, kai nėra nustatytas kaltinamasis ar už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys, atlygintinos neturtinės žalos, patirtos dėl nusikalstamų veikų, atlyginimo ribas.

Įstatymo projekte įstatymo leidėjo nurodytos atlygintinos neturtinės žalos ribos yra mažos, siejant jas su patirtu žalos dydžiu ir lyginant su kitais įstatymais, reglamentuojančiais neturtinės žalos atlyginimą. Taigi tikslinga nustatyti bent dvigubai ar trigubai didesnes neturtinės žalos ribas, negu dabar yra įstatymo projekte.

Mūsų šalies įstatymai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimą, atitinka Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijos nuostatas.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.

2. Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų uždrausta veika padarytos moralinės žalos at-lyginimo įstatymo projekto. http://www.lrs.lt. Įstatymo projektas IXP–130.

3. Neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo, kai baudžiamųjų įstatymų numatyta pavojinga veika yra suluošinamas fizinis asmuo, kitaip sužalojama jo sveikata ar atimama gyvybė, laikinojo įstatymo projektas http://www.lrs.lt įstatymo projektai P–992A.

4. Įstatymo projektas IXP–130(3). http://www.lrs.lt5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius: Lietuvos Respublikos teisin-

gumo ministerija, 2002.6. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – Vilnius: Lietuvos Respublikos teisingumo mi-

nisterija, 2000.7. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 50–

1598.8. Napier and Wheat. Recovering dairiages for psichiatric injury. Blackstore press limited. 1995. 9. Police. 1995. Nr. 1.

10. Nuo įstojimo iki 2000 m. Lietuva pasirašė 27 Europos konvencijas. Lietuvos Respublikos Seimas iš jų ratifikavo 22. Apie tai plačiau žr.: Pumputis A. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos įgyvendinimo mechanizmas. – Vilnius: LTA, 2000.

11. Council of Europe. Committee of Ministers. Resolution (75)7 „On compensation for Physical injury or Death“. (Adopted by the Committee of Ministre's on 14 March 1975 at the 243 rd meeting of the Minister's Deputies). http:www.coefr./index.asp.

12. European Convention on the Compensation of Victims of Violent Crimes. – Strasbourg, 24 November, 1983. European Treaty Series, 116. TIC legal information. http://www.euroli.net.

Problems of Compensation of Non-Real Damage on the Background

of Non-Contractual Obligations

Dr. Antanas RudzinskasLaw University of Lithuania

92

SUMMARY

This publication deals with regulation peculiarities of non-real damage on the background of some non-contractual obligations after committed criminal act.

Civil Code of the Republic of Lithuania presents conception of non-real damage and introduces peremptory cases of damage compensation, its estimation process but does not indicate the regulations of arising questions.

The author analyses the law project as well as gives his critical evaluation and makes some suggestions on the subject.

This article introduces foreign country’s experience while solving similar tortious liability problems and presents European Council’s provisions that regulate author’s studied problems.

93

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 79–88

RESTITUCIJOS TAIKYMO SANDORIŲ PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS BYLOSE PROBLEMOS

Doktorantė Asta Dambrauskaitė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 87Elektroninis paštas astadam11@hotmail.com

Pateikta 2003 m. vasario 14 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 2 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentasdr. Leonas Virginijus Papirtis ir šio fakulteto Civilinio proceso katedros docentas dr. Stasys Vėlyvis

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamas restitucijos institutas, daugiausia dėmesio skiriant restitucijos taikymui sandorių pripažinimo negaliojančiais bylose. Analizuodama restitucijos instituto kilmę ir sampratą, autorė taip pat apžvelgia civilinės teisės doktrinoje išsakytas nuomones dėl restitucijos kaip pažeistų civilinių teisių gynimo priemonės teisinės prigimties.

Temos aktualumą lemia tai, kad, įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui ir atsiradus restitucijos teisinio reglamentavimo naujovių, būtina spręsti ir tokius klausimus, kylančius grąžinant pripažinto negaliojančiu sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, kurie iki tol nebūdavo taip aštriai keliami, pavyzdžiui, dėl restitucijos ir iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kylančių prievolių santykio. Be to, teismuose daugėja ginčų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurie tampa vis sudėtingesni ir kurių išsprendimas turi įtakos ne tik sandorio, kurio galiojimo klausiamas sprendžiamas, dalyviams, bet ir daugelio kitų civilinės apyvartos dalyvių teisėms ir pareigoms.

Taikant sisteminį, lyginamąjį, istorinį ir kitus mokslinio tyrimo metodus straipsnyje aptariami kai kurie restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektai, pateikiama pavyzdžių iš Lietuvos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Įžanga

Restitucija apima gana daug ir įvairių santykių. Tradiciškai šis terminas – dvišalė ar vienašalė restitucija – buvo vartojamas pripažintų negaliojančiais sandorių pasekmėms apibūdinti, tačiau pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą restitucija taikoma ir tais atvejais, kai asmuo privalo grąžinti kitam

94

asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai ar per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, taip pat dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.) [1]. Reikalauti restitucijos, t. y. grąžinti viską, ką yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, gali ir sutarties šalis sutarties nutraukimo atveju (CK 6.222 str. 1 d.), jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Restitucija yra įvardijamas ir dar vienas specialus atvejis dovanojimo teisinių santykių sferoje, kalbant apie apdovanotojo pareigą, panaikinus dovanojimą, grąžinti išlikusį dovanotą turtą dovanotojui pagal Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias restituciją (CK 6.472 str. 3 d.). Detalesnis restitucijos reglamentavimas naujajame Civiliniame kodekse, būtinybė ją taikant remtis tiek specialiomis restituciją regla-mentuojančiomis teisės normomis (CK šeštosios knygos I dalies X skyrius), tiek ir normomis, įtvirtinančiomis prievoles, kylančias iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (CK šeštosios knygos III dalies XX skyrius), skatina ieškoti šių institutų santykio. Civilinio kodekso normų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje analizė leidžia teigti, kad aktuali vis dar išlieka restitucijos ir vindikacijos santykio problema, taip pat ir sąžiningų asmenų galimybės panaudoti savo sąžiningumo faktą prieš restitucijos reikalaujančius asmenis klausimas.

Restitucijos samprata

Terminą „restitucija“ (restitutio) šiuolaikinės teisinės sistemos perėmė iš klasikinės romėnų teisės, kur jis reiškė ypatingą pretorinės gynybos priemonę formuliariniame procese, kuria naudodamasis magistratas (pretorius), remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, bei vadovaudamasis teisingumu, atkurdavo buvusią civilinių santykių padėtį [2, p. 30]. Pavyzdžiui, apgaulės ar prievartos būdu sudarius sandorį, nukentėjusioji šalis galėjo kreiptis į pretorių, kurio tikslas buvo grąžinti šalį į pirmykštę padėtį, t. y. į tą situaciją, kurioje ji buvo iki šio juridinio fakto, – šį tikslą pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas teisės gynimo priemone – restitutio in integrum [3, p. 57]. Kad pretorius galėtų pritaikyti šią gynybos priemonę, buvo būtina didelė žala (laesio) ir svarbios priežastys (iusta causa), dėl kurių šalis negalėjo išvengti faktų, sukėlusių neteisingas pasekmes (tokiomis priežastimis pretorius galėjo pripažinti nepilnametystę, apgaulę sudarant sandorį, esminę klaidą ir kitas aplinkybes). Jeigu pretorius prašymą dėl restitucijos pripažindavo esant pagrįstą, grąžinti šalis į ankstesnę pa-dėtį jis galėjo įvairiais būdais – pavyzdžiui, leisdamas nukentėjusiajai šaliai pareikšti ieškinį arba exceptio. Taigi norint atkurti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum), pretoriui reikėjo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis (stipulationes preatoriae, missio in possessionem, actio praetoria). Remdamasis išdėstytais argumentais, S. Vėlyvis daro išvadą, kad restitutio in integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir materialiniu teisiniu požiūriu buvo tik tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus dėka [3, p. 57].

Šiuolaikinėse teisinėse sistemose restitucijos terminas (iš lotynų kalbos – restitutio, restituere) dažniausiai vartojamas siekiant apibūdinti negaliojančio sandorio šalių (arba vienos iš jų) grąžinimą į buvusią iki sandorio sudarymo padėtį arba kalbant apie prievoles, kylančias iš vadinamųjų kvazisutarčių, pavyzdžiui, nepagrįsto praturtėjimo.

Bendrosios teisės sistemoje restitucija apibrėžiama kaip turto grąžinimas savininkui ar asmeniui, turinčiam teisę tą turtą valdyti – jei vienas asmuo be teisinio pagrindo gavo turtą ar pinigų sumą iš kito asmens, jis privalo grąžinti jį teisėtam savininkui, kad nebūtų laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar įgavusiu nepagrįstą naudą [4, p. 346]. Nurodoma, kad tokia prievolė egzistuoja, kai,

95

pavyzdžiui, prekės ar pinigai perduodami dėl prievartos, suklydimo arba tai įvyksta sudarius negaliojantį sandorį (dėl jo neteisėtumo, formos trūkumų ar kitų priežasčių), arba kai asmuo, turintis tą turtą, įgyja naudos atlikdamas nepateisinamus veiksmus [4, p. 346–347].

Prancūzijos civilinės teisės doktrinoje terminas „restitucija“ suprantamas keliomis prasmėmis. Restitucija apibūdinamas ir grąžinimas savininkui daikto, kurio jis neteko nepagrįstai arba prieš savo valią (pavyzdžiui, pavogto ar pamesto daikto grąžinimas), restitucija taip pat vadinamas ir pripažinto negaliojančiu sandorio pasekmių panaikinimas (restitutio in integrum), pavyzdžiui, gautos sumos ar parduoto daikto grąžinimas [5, p. 773]. Pagal Prancūzijos teisę pripažintas negaliojančiu sandoris netenka teisinės galios ateičiai, t. y. iš jo kylan-čios pareigos nebegali būti vykdomos, o jei sandoris jau įvykdytas, taikomas sandorio anuliavimo retroaktyvumo principas ir kyla restitucijos pareiga, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, egzistavusią iki sandorio sudarymo [6, p. 82]. Prancūzijos teisinėje literatūroje nurodoma, kad įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimas vykdomas iš esmės pagal taisykles, reglamentuojančias nepagrįstai sumokėto išreikalavimą (répétition de l’indu) [7, p. 4]. Jei panaikinama jau įvykdyta sutartis, įvykdymas netenka teisinio pagrindo, ir tuomet turi būti elgiamasi taip, kaip ir nepagrįsto sumokėjimo atveju (paiement de l’indu) – šalys tokiu atveju reikalauja grąžinti joms tai, ką jos įvykdė neprivalėdamos to daryti [7, p. 10]. Taigi, kaip ir kai kuriose kitose teisinėse sistemose, pagrindinis nepagrįsto sumokėjimo atvejis – sandorio negaliojimas.

Vokietijos teisėje restitucija kaip niekinio (negaliojančio) sandorio bendra pasekmė nenurodoma [8, p. 316]. Viskas, kas įgyta pagal negaliojantį sandorį, laikoma įgytu be pakankamo teisinio pagrindo ir turi būti grąžinta pagal nepagrįsto praturtėjimo taisykles (§ 812 BGB) [9, p. 74]. Vokietijos teisės moksle ir praktikoje nusistovėjusi tokia kondikcinių ieškinių klasifikacija: 1) ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsiradusio dėl paties ieškovo veiksmų (Leistungskondiktion), ir 2) ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsiradusio dėl pasikėsinimo į svetimas teises (Eingriffskondiktion) [10, p. 119]. Vokietijoje reikalavimui grąžinti įvykdymą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį skiriama pagrindinė vieta pirmajame kondikcijos porūšyje, arba vadinamojoje „vykdymo kondikcijoje“ (Leistungskondiktion). Įvykdymas laikomas atliktu be teisinio pagrindo, jeigu rezultatas, kurio siekiama tam tikra prievole, nepasiekiamas. Kaip tipiškiausias tokio įvykdymo pavyzdys nurodomas nepasiekiantis tikslo prievolės vykdymas, kai prievolė arba iš viso neegzistuoja, pavyzdžiui, dėl to, kad sutartis yra niekinė, arba kai egzistuojančios prievolės turinys nesutampa su jos įvykdymu [10, p. 120].

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje terminas „restitucija“ vartojamas numatant, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Įdomu pažymėti, kad 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d., įstatymo normoje restitucijos sąvokos nebuvo įtvirtinęs. Šis terminas nevartojamas ir dabar galiojančiame Rusijos Federacijos civiliniame kodekse. Tačiau tiek ankstesnėje teisinėje literatūroje, tiek ir dabartinėje civilinės teisės doktrinoje bei teisės taikymo praktikoje (o Lietuvoje įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui – ir įstatyme) restitucijos terminas vartojamas negaliojančių sandorių teisinėms pasekmės įvardyti.

Prievolė grąžinti nepagrįstai gautą išmokėjimą (paiement de l’indu) Prancūzijos teisėje laikoma prievole, ky-lančia iš kvazi sutarčių.

Kondikcinis ieškinys (iš lot. – condictio – reikalavimas ką nors grąžinti), asmeninis (prievolinis) ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo. Romėnų teisėje šios prievolės dar buvo vadinamos condictiones sine causa.

96

Mokslinėje literatūroje nėra vienos nuomonės dėl restitucijos teisinės prigimties ir restitucinio reikalavimo savarankiškumo. S. V. Morgunovas nurodo, kad pozityviosios teisės požiūriu įstatymų nustatytų sandorių sudarymo taisyklių pažeidimas yra civilinės teisės pažeidimas, už kurį numatyta savita atsakomybė – sandorio anuliavimas, sandorio dalyvių atsakomybės priemone laikant pareigą grąžinti vienas kitam visa, kas įgyta pagal sandorį. Dėl šių priežasčių restitucija laikytina prievoliniu teisiniu santykiu ir tuo pat metu – civilinės atsakomybės už padarytą pažeidimą priemone [11, p. 136]. Rusijos mokslininkas D. O. Tuzovas nurodo, kad užsienio šalių civilistikoje nežinomos jokios specialios priemonės pripažinto negaliojančiu sandorio šalims grąžinti į ankstesnę faktinę padėtį – ar svetimas daiktas užvaldytas neteisėtai, ar mokėjimas atliktas per klaidą, ar prievolės vykdymui įtakos turėjo nenugalima jėga, ar atliktas įvykdymas pagal negaliojantį sandorį – visa tai reikšminga tik svarstant įgijėjo atsakomybės klausimą, o kiekvienu iš šių atvejų konkretaus daikto ar konkrečios pinigų sumos, įgijėjo gautos sine causa, grąžinimas vykdomas naudojantis tradicinėmis gynimo priemonėmis – vindikaciniu arba kondikciniu ieškiniu. D. O. Tuzovas taip pat nurodo, kad sandorio negaliojimas – tai tik vienas iš teisinio pagrindo nebuvimo atvejų, o pagal tokį sandorį atliktas įvykdymas (perdavimas) – tik vienas iš neteisėto valdymo ar praturtėjimo apskritai atvejų [9, p. 73]. D. O. Tuzovo nuomone, restitucija – tai civilinė teisinė apsaugos priemonė, kurios tikslas – visiškai arba iš dalies atkurti pripažinto negaliojančiu sandorio šalių turtinę padėtį, pažeistą atlikus įvykdymą pagal tokį sandorį [9, p. 234]. Šio mokslininko nuomone, restitucija nelaikytina savarankiška, ypatinga gynimo priemone, besiskiriančia nuo kitų civilinių–teisinių gynimo būdų ir skirta tik pripažintiems negaliojančiais sandoriams. Restitucija – tai rūšinė, „sudėtinė“ sąvoka, kiekvienu konkrečiu atveju reiškianti vienokį ar kitokį apsauginį teisinį santykį (vindikacinį, kondikcinį, žalos atlyginimo ar kt.) [9, p. 158]. Bandymų paneigti savarankišką restitucijos teisinę prigimtį būta ir ankstesnių metų teisinėje literatūroje. N. V. Rabinovič nuomone, be pagrindo gauto turto paėmimas galimas tik vindikacinio ieškinio ar ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo būdu, o J. K. Tolstojus pripažino galimybę pareikšti vindikacinius reikalavimus pripažįstant sandorį negaliojančiu [2, p. 32]. Kita mokslininkų grupė laikėsi priešingos nuomonės ir pagrindė restitucinio reikalavimo savarankiškumą ir jo netapatumą vindikaciniam ieškiniui. B. V. Čerepachinas, G. N. Amfiteatrovas, O. S. Jofė neigė galimybę pareikšti vindikacinius reikalavimus, siekiant susigrąžinti turtą, perleistą pagal sandorį – sandorius pripažįstant negaliojančiais, perleisto turto likimas turi būti sprendžiamas pagal restitucijos taisykles [2, p. 32–33]. I. V. Matvejevo nuomone, restitucija yra savarankiška negaliojančių sandorių turtinė pasekmė, nesutampanti su vindikacija ar reikalavimu dėl nepagrįsto praturtėjimo, tai atskiras civilinių teisių, pažeistų dėl sandorio negaliojimo, gynimo būdas [2, p. 38].

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų sisteminė analizė leistų teigti, kad mūsų teisinėje sistemoje restitucija laikoma savarankišku prievoliniu teisiniu pažeistų teisių gynimo būdu, reglamentuotu specialiomis prievolinės teisės normomis, numatant galimybę šiems teisiniams santykiams subsidiariai taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo nuostatas.

Restitucija kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmė

Civilinės teisės doktrinoje sandoriui, kaip valios išreiškimui ar asmenų veiksmams, kuriais tiesiogiai siekiama konkrečių teisinių pasekmių, t. y. kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, tradiciškai priešinamas kitas juridinis faktas – teisės pažeidimas, t. y. veiksmas, kuris nors ir

97

sukelia teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmuo [12, p. 166]. Teisės pažeidimų kategorijai priskiriamas ir negaliojančių sandorių sudarymas, kuris, kaip ir kiekvienas teisei priešingas veiksmas, sukelia tam tikras neigiamas pasekmes.

Kartais literatūroje išsakoma nuomonė, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu tolygus sandorio neegzistavimui apskritai. Tačiau K. I. Sklovskio tvirtinimu, šios taisyklės nevertėtų suprasti pažodžiui, nes ją galima pritaikyti tik toms pasekmėms, kurių siekė šalys sudarydamos sutartį. Sandorio pripažinimas negaliojančiu vis dėlto sukelia tam tikras savitas pasekmes (visų pirma – restituciją), kurių pasiekti šalys neketino [8, p. 317].

Tokią mintį yra išreiškęs ir Rusijos ikirevoliucinio laikotarpio mokslininkas G. F. Šeršenevičius. Negaliojantis sandoris, jo nuomone, nesukeldamas tų teisinių pasekmių, kurios turėjo būti pasiektos vykdant sudarytą sandorį, sukelia kitokio pobūdžio teisines pasekmes – sandoris negalioja, todėl viskas turi būti grąžinta į padėtį, buvusią iki jo sudarymo, viskas, kas tokio sandorio pagrindu vieno asmens buvo perduota kitam, turi būti grąžinta pagal priklausomybę. Be to, tęsia G. F. Šeršenevičius, jeigu sandoris buvo sudarytas prievartos ar apgaulės būdu, tai kaltajai šaliai tenka atsakomybė už visą padarytą žalą, o tam tikrais atvejais jai gali grėsti ir baudžiamoji atsakomybė [12, p. 188].

Profesorius S. A. Beliackinas, skaitęs paskaitas universitete prieškario Lietuvoje, buvo nurodęs, kad niekinė prievolė (prieštaraujanti įstatymams ar geriems papročiams), negalioja nuo jos atsiradimo pradžios, ji neegzistuoja teisiškai. Kiekviena iš šalių grąžinama į padėtį, buvusią iki prievolės įvykdymo, ir tai, kas perduota, turi būti grąžinta, nes negaliojanti prievolė negali tarnauti vienai iš susitariančiųjų šalių kokių nors iš tos prievolės teisių ir pareigų atsiradimo šaltiniu. Kadangi „net dievams nepavyktų padaryti taip, kad tai, kas egzistavo, neegzistuotų“, tai ir pripažinta niekine prievolė negali neturėti tam tikros įtakos tretiesiems sąžiningiems asmenims, nežinojusiems apie prievolės negaliojimą, o ir pats prievolės dalyvis, nežinojęs ir negalėjęs žinoti apie jos negaliojimą, tuo tarpu kai kontrahentas apie tai žinojo, turi teisę, remdamasis bendromis žalos atlyginimo nuostatomis, iš jo reikalauti atlyginti visa tai, ko jis neteko dėl prievolės panaikinimo [13, p. 372].

Taigi būtų galima teigti, kad vienas iš sandorių pripažinimo negaliojančiais tikslų yra pašalinti tas turtines pasekmes, kurios jau kilo vykdant tokį sandorį, nes jei sandoris dar nepradėtas vykdyti, nekyla klausimas ir dėl įvykdymo pagal tokį sandorį grąžinimo.

Literatūroje pripažintų negaliojančiais sandorių teisines pasekmes priimta skirstyti į turtines ir neturtines.

I. V. Matvejevas svarbiausia sandorių pripažinimo negaliojančiais neturtine pasekme, iš kurios išplaukia visos kitos teisinės pasekmės, laiko tai, jog priverstine tvarka panaikinamas teisinis santykis tarp subjektų, buvusių negaliojančio sandorio šalimis [2, p. 29–30]. S. V. Morgunovas nurodo, kad sandorio negaliojimo pasekmė – iš sandorio kilusių prievolinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris lemia tai, kad tarp tų pačių asmenų atsiranda kitas prievolinis teisinis santykis, nepriklausantis nuo šalių valios, nes restitucijos pareiga imperatyvia forma nustatyta įstatyme [11, p. 135].

Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, galima laikyti bendrąja neturtine sandorių negaliojimo pasekme, reiškiančia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, šalių veiksmai netenka teisinės galios ir šalims nepavyksta pasiekti tų teisinių pasekmių, kurių jos siekė sudarydamos sandorį.

Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 2 dalis bendrosios taisyklės forma įtvirtina pripažinto negaliojančiu sandorio turtines pasekmes, t. y. numato, kad

98

kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Šio straipsnio 3 dalis nukreipia į CK šeštosios knygos normas, nustatančias restitucijos taisykles.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentare nurodoma, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija, o jeigu sandoris nevykdytas, tai jis tik pripažįstamas negaliojančiu. Be to, nurodoma, kad specialiosios normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, pavyzdžiui, vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d.), nuostolių atlyginimą (189 str. 2 d.), be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.) [14, p. 183].

Iki šiol civilinės teisės doktrinoje, remiantis 1964 m. Civilinio kodekso normomis, negaliojančių sandorių turtines pasekmes buvo priimta skirstyti į tris grupes:

1) abiejų sandorio šalių turtinės padėties grąžinimas į pradinę padėtį (abišalė restitucija);

2) vienos sandorio šalies turtinės padėties grąžinimas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybės pajamas (vienašalė restitucija);

3) abiejų sandorio šalių turtinės padėties neatkūrimas, išieškant iš jų, ką jos yra gavusios arba kas priklausė gauti pagal sandorį, į valstybės pajamas (restitucija neleidžiama) [15, p. 196].

Istoriškai apžvelgiant restitucijos instituto raidą Lietuvos teisėje, reikia pabrėžti, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos civiliniame kodekse pagaliau išdrįsta atsisakyti civilinei teisei nebūdingos funkcijos – negaliojančio sandorio šalių turto išieškojimo į valstybės pajamas, t. y. iš esmės jo konfiskavimo. 1964 m. LR CK 48 straipsnis numatė galimybę negaliojančio sandorio, sudaryto turint akivaizdžiai priešingą visuomenės interesams tikslą, atveju į valstybės pajamas išieškoti visa tai, ką šalys yra gavusios pagal sandorį (esant abiejų šalių tyčiai ir sandorį įvykdžius abiem šalims), o esat tik vienos iš šalių tyčiai – jos gautą turtą perduoti antrajai šaliai, o tai, ką antroji, šalis buvo gavusi, išieškoti į valstybės pajamas [16]. Kadangi civilinė teisė yra privatinės teisės dalis ir jos normos negali būti baudžiamosios, dabar galiojantis CK nebenustato konfiskacijos, o neteisėtų sandorių objektus (daiktus, pinigus ir pan.) galima konfiskuoti pagal administracinės arba baudžiamosios teisės nuostatas [14, p. 183]. Dabar galiojančio CK 1.81 straipsnio 2 dalis nurodo, kad, tais atvejais, kai viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris negalioja, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės (t. y. restitucija) netaikomos, kai abi šalys žinojo ar tu-rėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, o pagal minėto straipsnio 3 dalį vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jei jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas tokio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.

Restitucijos taikymo teismų praktikoje problemos

Šioje straipsnio dalyje norėčiau aptarti kai kuriuos teismų praktikoje iškylančius klausimus, susijusius su restitucijos taikymu.

CK 6.145 straipsnio 1 dalis numato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal šio straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba

99

apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Kokiais atvejais teismai gali pasinaudoti šia įstatymo suteikta galimybe ir restitucijos netaikyti ar pakeisti jos būdą?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu D. Potašovo pasirašytas įgaliojimas parduoti butą, išduotas I. Vasilenko, ir pripažinta negaliojančia minėto buto pirkimo–pardavimo sutartis tarp I. Vasilenko ir N. ir A. Kutyriovų [17]. Kasacinis teismas nutartyje konstatavo, kad teismo nuosprendžiu buvo konstatuoti I. Vasilenko nuoseklūs, kryptingi veiksmai, kuriais jis siekė, kad D. Potašovas jam išduotų įgaliojimą, suteikiantį teisę parduoti butą, ir tokie veiksmai civilinės teisės požiūriu kvalifikuotini kaip aiškiai nesąžiningi, apgaulingi veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas tiek įgaliojimą, tiek jo pagrindu sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį pagrįstai pripažino negaliojančiais. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, neišsprendė restitucijos klausimo, kurį pagal CK 47 straipsnio 2 dalį privalėjo išspręsti ex officio. Nors pripažintas negaliojančiu sandoris buvo sudarytas 1997 m. balandžio 16 d., t. y. galiojant 1964 m. CK, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44 straipsniu, restitucijos klausimą sprendžiant galiojant naujajam CK, taikomi šio kodekso 6.145–6.153 straipsniai. Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad butas nėra perleistas tretiesiems asmenims ir kad dėl to netaikytina CK 1.80 straipsnio 4 dalis, taikydama restituciją butą grąžino D. Potašovui. Be to, spręsdama restitucijos klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad teismo nuosprendžiu 50 000 Lt, kuriuos N. ir A. Kutyriovai teigia sumokėję I. Vasilenko už perkamą butą, iš I. Vasilenko yra priteisti D. Potašovui. Taigi D. Potašovui teismo nuosprendžiu yra pripažinta reikalavimo teisė išieškoti iš I. Vasilenko 50 000 Lt. Teismas, grąžinęs butą D. Potašovui, jo reikalavimo teisę dėl 50 000 Lt išieškojimo iš I. Vasilenko perkėlė N. ir A. Kutyriovams, remdamasis CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 6.145 straipsnio 2 dalimi.

Remiantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, restitucija netaikoma ir pripažinus iš dalies negaliojančiu gyvenamųjų patalpų privatizavimo sandorį, nes restitucijos taikymas tokiu atveju reikštų tų patalpų reprivatizavimą ir tokios restitucijos pasekmės prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui privatizuoti visą butų ūkį [18].

CK 6.237 straipsnis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Ši pareiga taip pat atsiranda tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. CK 6.237 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio skyriaus (XX skyrius „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“) taisyklės taikomos ir tais atvejais, <…> kai reikalavimas susijęs su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimu <…>.

Šios teisės normos taikymą būtų galima pailiustruoti tokiu teisminės praktikos pavyzdžiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovė prašė pripažinti negaliojančia gyvenamojo namo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kurios atsakovai, nebūdami gyvenamojo namo savininkai, sudaryti neturėjo teisės, ir priteisti iš atsakovų solidariai sumą, kuri jiems buvo sumokėta už įsigyjamą turtą, papildomai priteisiant pajamas, kurias atsakovai

Įdomu atkreipti dėmesį ir į teisėjų kolegijos nuomonę dėl sąžiningumo principo įtakos restitucijos taikymui. Kolegija pažymėjo, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo principas svarbus ir tais atvejais, kai spren-džiamas restitucijos klausimas tarp sandorio šalių, todėl restitucijos taikymas turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme (6.145 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos kolegija sprendė, kad N. ir A. Kutyriovai buto pir-kimo–pardavimo sutartį sudarė elgdamiesi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip tokiu atveju būtų elgęsis kiekvienas nuovokus žmogus – N. ir A. Kutyriovai net neapžiūrėjo buto, todėl objektyviąja prasme jie negali būti pripažinti sąžiningais.

100

gavo kaip pajamas iš be pagrindo įgyto turto [19]. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, taikydamas abišalę restituciją įpareigojo atsakovus grąžinti pinigus, kuriuos jie gavo iš ieškovės, ieškovę įpareigojo grąžinti įsigytą turtą, ieškinio reikalavimo dalį dėl pajamų už be pagrindo įgytą turtą teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad CK 47 straipsnio 2 dalis nenumatė atlyginti nuostolių, be to, ieškovė neįrodė, kad atsakovai iš jiems perduotų pinigų gavo ar turėjo gauti pajamas. Bylą peržiūrint kasacine tvarka, teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad negaliojantis sandoris nėra tinkamas pagrindas turtui įgyti, todėl tais atvejais, kai negaliojančio san-dorio šalis įvykdė šiuo sandoriu numatytą prievolę, o kita sandorio šalis nepagrįstai praturtėjo, įvykdžiusios sandorį šalies bei gavusios įvykdymą šalies teisiniams santykiams taikytinas ir 1964 m. CK 44 skirsnis, reglamentavęs prievoles, atsirandančias dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo (1964 m. CK 512 str. 1 ir 2 d.). Pagal CK 513 straipsnį be pagrindo gavęs turtą ir dėl to nepagrįstai praturtėjęs asmuo privalėjo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Kolegija nurodė, kad atsakovai šioje byloje buvo perleidę daugiau teisių, nei patys jų turėjo, ir už šį niekinį teisių perleidimą iš ieškovės gavo atlyginimą, taigi, atsakovams praturtėjus ieškovės sąskaita, ieškovės ir atsakovų teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami ne tik pagal restituciją, bet ir pagal prievoles dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo reglamentuojančias teisės normas. Konstatavusi, kad atsakovai, nebūdami ginčo pastato savininkai, nuo pat atlyginimo gavimo dienos turėjo ir galėjo žinoti, jog praturtėja nepagrįstai, teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir, tenkindama ieškovės reikalavimą, už laikotarpį nuo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo iki nutarties priėmimo dienos priteisė iš atsakovų pajamas, kurias jie turėjo gauti iš nepagrįstai įgyto turto.

Straipsnio įžangoje buvo minėta, kad restitucijos ir vindikacijos santykio problema, nagrinėjant sandorių pripažinimo negaliojančiais bylas, išlieka aktuali. Tą patvirtina kad ir ši kasacinio teismo nagrinėta byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 9 jau buvo išdėstyta pozicija dėl ribotos vindikacijos taikymo galimybės (arba tiksliau – dėl jos netaikymo) sprendžiant ginčą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia [21]. Tačiau teismuose šis klausimas dėl restitucijos ir vindikacijos santykio neretai iškyla ir vėl. Minėtame nutarime nurodyta, kad civilinėse bylose dėl pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo (dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu) sprendžiama, ar nuosavybės teisės perleidimas ir įgijimas buvo teisėti ar neteisėti. Teismui pripažinus tokį sandorį negaliojančiu, sandorio abi šalys arba viena iš jų pagal civilinio įstatymo nuostatas sugrąžinamos į buvusią iki sandorio sudarymo padėtį, t. y. taikoma abišalė ar vienašalė restitucija, o ne vindikacija. Vindikacijos atveju savininkui grąžinamas individualiais požymiais apibrėžtas daiktas, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia byloje, sutartį pripažinus negaliojančia, pardavėjui grąžinamas parduotas turtas, o pirkėjui – jo sumokėti pinigai, t. y. taikoma abišalė restitucija (CK 47 str. ir 143 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 metais priėmė nutartį, kurioje

Kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinių santykių, atsiradusių galiojant 1964 m. CK, nenumačiusiam, kaip apskaičiuojamos pajamos, kurias nepagrįstai įgijęs turtą asmuo turėjo gauti iš turto, kasaci-nis teismas konstatavo kad tokios pajamos, gautos iki naujojo CK įsigaliojimo, apskaičiuojamos įstatymo analogi-jos būdu taikant 1964 m. CK 236 straipsnio nuostatas, o nuo 2001 m. liepos 1 d. – taikant CK 6.240 straipsnį.

Šiuo nutarimu aprobuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl san-dorio, kuriuo perleistas turtas, pripažinimo negaliojančiu, t. y. buvo nagrinėjamas bankų pareikštas ieškinio reika-lavimas pripažinti negaliojančia bankams įkeistų pastatų pirkimo–pardavimo sutartį. Šioje byloje pirmosios ir ape-liacinės instancijų teismai konstatavo, kad ginčo pastatų pirkėja nežinojo ir neturėjo žinoti, kad pardavėjas pasta-tus buvo įkeitęs ir neturėjo teisės jų perleisti, ir, tuo pagrindu pripažinę ją sąžininga įgijėja, bankų ieškinį atmetė. Kasacinės instancijos teismas, panaikinęs žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, bankų ieškinį patenkino ir

101

konstatuotas teismų nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo praktikos, išdėstytos minėtu Teisėjų senato nutarimu aprobuotoje nutartyje. Bylos esmė tokia. Ieškovas – bankrutuojanti UAB „Grūdtarna“ kreipėsi į teismą ir nurodė, kad UAB „Grūdtarna“ pagal sutartį, pasirašytą su Finansų ministerija, dėl atsiskaitymo už lengvatinėmis sąlygomis įsigytus sojų rupinius įsipareigojo kol visiškai neatsiskaitys neparduoti ilgalaikio turto be Finansų ministerijos leidimo, tačiau, pažeisdama šią sutarties nuostatą ir negavusi Finansų ministerijos leidimo, pardavė administracines patalpas atsakovui UAB „Nuntia“. Ieškovo nuomone, administracinių patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, kaip sudaryta pažeidžiant Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 13 punktą, pripažintina negaliojančia CK 47 straipsnio 1 dalies pagrindu, taikant abišalę restituciją. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismai nurodė, kad, negavusi Finansų ministerijos leidimo, UAB „Grūdtarna“ veikė nesąžiningai ir sudarė įstatymo reikalavimų neatitinkantį sandorį, tačiau tokio pripažinimo nepakanka, kad būtų galima taikyti 1964 m. CK 47 straipsnio 2 dalį ir išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo (atsakovo), kuris nusipirko objektą laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (1964 m. CK 255 str.) ir jį įregistravęs įgijo nuosavybės teisę (1964 m. CK 4 str., 149 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija turi būti taikoma pagal CK 6.145–6.153 straipsnius, dėl to atsiranda nekilnojamojo daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo, tuo tarpu CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, byloje nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, motyvuodama savo atsisakymą taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. 9, nurodė, kad minėtas nutarimas buvo priimtas iki 2001 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo ir jo priėmimo metu nebuvo nustatinėjama, ar šalių santykiams, sudarant sandorius, taikytinos CK 1.5 straipsnio nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą kasacine tvarka pagal ieškovo kasacinį skundą, remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (t. y. kad ginčijamas sandoris sudarytas UAB „Grūdtarna“ veikiant neteisėtai, pažeidžiant Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 13 punktą, kad atsakovas sandoriu turtą įgijo iš buvusio savininko ir kad šis turtas nėra perleistas tretiesiems asmenims), nurodė, kad byloje pareikštu ieškiniu buvo siekiama apginti dviejų savininkų pasikeitimo procese pažeistas teises, bylos šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl pažeistos teisės gali būti ginamos prievoliniais teisiniais pažeistos teisės gynimo būdais. CK 143 straipsnyje numatyta savininko teisė šiame įstatyme numatytais atvejais išreikalauti savo turtą iš trečiojo asmens, atlygintinai įsigijusio ginčo turtą iš kito asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Kolegija konstatavo, kad civilinėse bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai turtas pagal kitą sandorį nėra perleistas trečiajam asmeniui, yra sprendžiamas nuosavybės teisės pasibaigimo (pardavėjui) ir atsiradimo (pirkėjui) teisėtumo klausimas bei pagal įstatymą taikoma arba netaikoma restitucija, o CK 143 straipsnio nuostatos dėl vindikacijos tokiu atveju netaikomos. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 47, 143 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo praktikos, teismų sprendimus panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Išvados

Apibendrinant straipsnyje išsakytas mintis, galima suformuluoti tokias išvadas:

suformulavo anksčiau aptartą taisyklę.

102

1. Restitucijos sąvoka pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą išsiplėtė – restitucija taikoma ne tik pripažinus sandorius negaliojančiais, bet ir nutraukus sutartį, taip pat tais atvejais, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai ar per klaidą arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

2. Iš romėnų teisės perimtas terminas „restitucija“ šiuolaikinėse teisinėse sistemose vartojamas apibūdinti pripažinto negaliojančiu sandorio šalių grąžinimui į buvusią iki sandorio sudarymo turtinę padėtį, kai toks grąžinimas atliekamas remiantis specialiomis restitucijos taisyklėmis arba taisyklėmis dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo.

3. Dėl restitucijos prigimties teisinėje literatūroje išsakytas nuomones galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai iš jų priklausytų mokslininkai, pripažįstantys restitucijos savarankiškumą ir jos netapatumą vindikaciniam bei kondikciniam ieškiniams, antrąją grupę sudarytų mokslininkai, nelaikantys restitucijos savarankiška, ypatinga pažeistų teisių gynimo priemone ir manantys, kad restitucija kaip tam tikras tikslas gali būti pasiekiama pareiškus vindikacinį, kondikcinį ieškinį arba ieškinį dėl žalos atlyginimo.

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų sisteminė analizė leistų teigti, kad mūsų teisinėje sistemoje restitucija laikoma savarankišku prievoliniu teisiniu pažeistų teisių gynimo būdu, reglamentuotu specialiomis prievolinės teisės normomis, numatant galimybę šiems teisiniams santykiams subsidiariai taikyti nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo nuostatas.

5. Negaliojantis sandoris, nesukeldamas tų teisinių pasekmių, kurių siekė šalys jį sudarydamos, sukelia kitokio pobūdžio teisines pasekmes – kiekviena iš šalių grąžinama į padėtį, buvusią iki sandorio įvykdymo. Minėtos teisinės pasekmės nepriklauso nuo šalių valios, nes restitucijos pareigą imperatyvia forma numato įstatymas (LR CK 1.80 str. 2 d.).

6. Pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą tais atvejais, kai dvišalė ar vienašalė restitucija negalima, įstatymas nebenumato civilinei teisei nebūdingo sandorio šalių turto išieškojimo į valstybės pajamas, t. y. jo konfiskacijos galimybės. Turtines sankcijas negaliojančio sandorio šalims turi nustatyti viešosios teisės normos.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII–1864 // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.

2. Матвеев И. В. Правовая природа недействительных сделок. – Москва, 2002. 3. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. – Kaunas, 1996.4. A Dictionary of Law. – Oxford, 1994.5. Cornu G. Vocabulaire juridique. – Paris, 2001.6. Légier G. Droit civil. Les obligations. – Paris, 2001.7. Éditions Techniques – Juris Classeurs. Effets de la nullité. – Paris, 1994.8. Скловский К. И. Собственность в гражданском праве. – Москва, 2000. 9. Тузов Д. О. Реституция в гражданском праве. – Томск, 1999.

10. Проблемы гражданского и предпринимательского права Германии. – Москва, 2001.11. Моргунов С. В. Виндикационный иск. – Москва, 2001.12. Шершеневич Г. Ф. Учебник руского граждансково права. – Санкт–Петербург, 1910.13. Беляцкин С. А. Курс гражданского права. – Каунас, 1928.14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. I knyga. – Vilnius, 2001.15. Civilinė teisė. – Kaunas, 1997.

103

16. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas ir įsigaliojęs nuo 1965 m. sausio 1 d. // Valstybės žinios. 1964. Nr. 19–138.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. ir A. Kutyriovai v. D. Potašovas, I. Vasilenko, Nr. 3K–3–874/2001, kategorija 15.2.2.3; 15.2.2.7.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 7 d. nu-tartis civilinėje byloje E. Bralitis v. J. Bralitienė, Nr. 3K–3–1114/2001, kategorija 15.2.2.6; 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje E. Jankauskienė v. K. Ryšis, Nr. 3K–3–206/1999, kategorija 42.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. Rėkaitė v. S. Rinkevičius, L. Rinkevičienė, Nr. 3K–3–885/2001, kategorija 15.2.1.1; 38.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo svetainė internete: http://www.lat.litlex.lt

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuo-janti UAB „Grūdtarna“ v. UAB „Nuntia“, Nr. 3K–3–634/2002, kategorija 25.8.1, 36.4.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“. Nr. 7. – Vilnius, 1997.

Problematic Aspects of Restitution as a Consequence of Invalid Transactions

Doctoral Candidate Asta DambrauskaitėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article deals with the law of restitutions concentrating on restitution in legal disputes concerning invalid transactions. The origins and definition of restitution are being analysed, as well as a broad spectrum of doctrinal opinions in regard to the legal essence of restitution.

Actuality of the topic is preconditioned by the adoption of the new Civil Code of the Republic of Lithuania and its novelties in the field of restitution. There is a need to establish a relation between the norms regulating restitution and the norms regulating unjust enrichment. Lithuanian courts are facing a substantial increase in number of complex legal cases concerning invalid transactions where court decisions affect not only the parties to a transaction annulled but also rights and obligations of many other participants of the civil transactions.

Systemic, comparative, historic and other scientific methods have been used for the analysis of the topic, the theoretical part of the article has been complemented with the case material.

104

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 89–95

BAŽNYTINIŲ SANTUOKŲ TEISINIS REGLAMENTAVIMAS IR APSKAITA

Doc. dr. Leonas Virginijus Papirtis

Lektorė Inga Kudinavičiūtė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 87Elektroninis paštas ckk@ltu.lt

Pateikta 2003 m. vasario 10 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 3 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros vedėja profesorė dr. Genovaitė Dambrauskienė ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Petras Algirdas Miškinis

S a n t r a u k a

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [1] 12 straipsnis nustato, kad vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus. Tad mūsų valstybėje santuoka turi būti sudaroma ir šeima kuriama pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Lietuvoje šeima, kaip valstybės ir visuomenės pagrindas, kuriama sudarant valstybinę arba bažnytinę santuoką. Ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis, Civilinės metrikacijos taisyklės bei kiti su santuoka susiję teisės aktai.

Šiame straipsnyje nagrinėsime bažnytinės santuokos registracijos tvarką, jos apskaitą, teisines pasekmes bei su ja susijusias praktines problemas, atsirandančias tiek dėl teisės normų neaiškios formuluotės, netikslios jų interpretacijos, tiek ir dėl teisės spragų, kurios ypač apsunkina efektyvų teisės normų realizavimą ir sukelia ginčų.

Bažnytinės ir valstybinės santuokos atribojimo kriterijus, iš bažnytinės santuokos kylančių teisinių santykių vertinimą teismuose bei jos pripažinimo negaliojančia jurisdikcijos klausimus nagrinėjo K. Meilius ir G. Sagatys straipsnyje „Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų kelias į pripažinimą“ [2, p. 128–136].

Pagrindiniai kriterijai, atribojantys valstybinės ir bažnytinės santuokos registraciją, yra nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso [3, 3.23–3.24 str.] 3.23 ir 3.24 straipsniuose: valstybinė santuoka registruojama civilinės metrikacijos įstaigoje, vadovaujantis Civiliniame kodekse nustatytomis sąlygomis

105

ir tvarka, o bažnytinė santuoka sudaroma pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą. Todėl kitų atribojančių kriterijų ieškojimas ir formulavimas nekeičia jų teisinės galios – valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuo-kos registraciją. Manytina, kad straipsnio autoriai bandė aiškinti ne valstybinės ir bažnytinės santuokos atribojimo kriterijus, o formuluoti Civilinio kodekso kūrėjų klaidas, atsiradusias nepakankamai adekvačiai aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos [4, 38 str. 4 d.] 38 straipsnio 4 dalį, ir patys klydo, sutikdami su Civilinio kodekso nuostatomis dėl bažnytinės santuokos perregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje kaip su jos apskaita.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalimi ir Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ [5, p. 59–62] teismuose bažnytinė santuoka vertinama kaip įvykęs juridinis faktas, sukuriantis sutuoktiniams teises ir pareigas, neatsižvelgiant į tai, ar buvo ji „apskaityta“ civilinės metrikacijos įstaigoje.

Straipsnių autorių išvada dėl Katalikų bažnyčioje sudarytos santuokos nutraukimo nagrinėjimo ne tik pasaulietinėse, bet ir bažnytinėse teisminėse institucijose sutuoktinių pasirinkimu yra klaidinga, nes prieštarauja 2000 m. gegužės 5 d. sutarties „Dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų“ [6, 13 str. 1 d.] 13 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad bažnytinė santuoka nuo pat jos sudarymo momento sukelia civilines pasekmes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, jei buvo laikytasi Lietuvos respublikos įstatymų reikalavimų.

Straipsnyje iš esmės išdėstytos tik Katalikų bažnyčios pageidaujamos bažnytinės santuokos teisinės pasekmės, todėl svarbu ir platesniu aspektu panagrinėti bažnytinių santuokų teisinį reglamentavimą ir jų apskaitą.

Prieš pradedant svarstyti bažnytinės santuokos teisines pasekmes ir jos apskaitą, pirmiausia būtų tikslinga išnagrinėti santuokos sampratą, pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso [3, 3.7 str.] 3.7 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrosios dalies, 11 straipsnio ir 12 straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, nes tai padės geriau išsiaiškinti įstatymų leidėjo poziciją dėl baž-nytinės santuokos ir šeimos kūrimo.

Paminėtina, kad tiek galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse [7], tiek 1996 m. pateiktame Santuokos ir šeimos kodekso projekte [8], santuokos sąvoka nebuvo suformuluota. Dabartinio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 straipsnyje santuokos sampratoje yra nustatyta, kad „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“ ir kad „Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai“. Tokia samprata yra nekonkreti, nes joje nėra aiškiai nurodyta, kokia tvarka turi būti įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius ir kokių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka vyras ir moteris turi būti įregistravę santuoką, o apsiribota tik bendromis formuluotėmis „įstatymų nustatyta tvarka“ bei „įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką“, nors ne kokiuose nors kituose įstatymuose, o pačiame Civiliniame kodekse tos sąlygos ir tvarka yra nustatyta. Toks nekonkretus santuokos apibrėžimas gali būti aiškinamas ne tik tuo, kad įstatymų leidėjas santuokos sampratoje nesugebėjo pateikti aiškią valstybės pozi-ciją santuokos, kaip pagrindinio ir tradicinio šeimos sukūrimo pagrindo, klausimu, bet ir bandymu paslėpti įstatymų leidėjo Civilinio kodekso 3.229–3.235 straipsniuose patvirtintą, kaip naują santuokos formą vertintiną sugyventinių institutą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsniui. Todėl straipsnyje, nustatančiame santuokos sampratą, turėtų būti tiksliai nurodyta,

106

kokiuose Civilinio kodekso straipsniuose yra reglamentuojamas savanoriško vyro ir moters susitarimo sukurti šeimą įforminimas, santuokos sąlygos ir įregistravimo tvarka.

Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje pateiktame santuokos apibrėžime įtvirtinami tik keli santuokos požymiai, kurie kartu yra santuokos sudarymo sąlygos: skirtinga norinčiųjų tuoktis asmenų lytis, savanoriškumas bei siekiamas tikslas – sukurti šeimos teisinius santykius. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, Civiliniame kodekse pateiktoje sampratoje nėra nurodyti visi pagrindiniai santuokos elementai: nėra nuostatų dėl vyro ir moters santuokinio amžiaus, santuokos kaip šeimos kūrimo pagrindo, santuokos sudarymo sąlygų ir tvarkos, taip pat kad santuoka jie realizuoja savo teisę tuoktis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, santuokos samprata galėtų būti sukonkretinta, t. y. aiški, apimanti visus pagrindinius santuokos elementus ir formuluojama, pavyzdžiui, taip: „Santuoka yra savanoriškas vyro ir moters, sulaukusių santuokinio amžiaus, susitarimas sukurti šeimą, įformintas šio kodekso 3.12–3.25 straipsniuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka ir sukuriantis asmenines bei turtines teises ir pareigas, nustatytas šio kodekso 3.81–3.129 straipsniuose. Sutuoktinių sąvoka, suformuluota 3.7 straipsnio 2 dalyje, taip pat turėtų būti patikslinta – vietoj formuluotės „įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką“ reikėtų rašyti „šio kodekso 3.298–3.304 straipsniuose nustatyta tvarka įregistravę santuoką“.

Nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ [5] Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“ įsigaliojo kartu su Konstitucija po 1992 m. lapkričio 2 d. ir pagal tuo metu taikytą laikiną bažnytinių santuokų oficialios apskaitos tvarką. Ši tvarka buvo sureguliuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 65 patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiose taisyklėse [9]. Šių taisyklių 58, 59, 61 punktuose buvo nustatyta, kad bažnytinė santuoka po 1992 m. lapkričio 2 d. (priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją) civilinės metrikacijos įstaigoje apskaitoma tik tokiu atveju: 1) jeigu to pageidauja susituokusieji ir 2) jeigu ji sudaryta laikantis Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso reikalavimų, taip pat 3) jeigu vienas iš sutuoktinių nėra miręs. Tokį bažnytinės santuokos perregistravimą civilinės metrikacijos skyriuje Konstitucinis Teismas nepagrįstai vertino kaip laikiną bažnytinės santuokos apskaitą, nes ne visos bažnytinės santuokos buvo apskaitomos, o, kaip minėta, tik trimis atvejais, nustatytais Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiose taisyklėse. Tais atvejais civilinės metrikacijos skyriuje buvo įrašomas santuokos įrašas, išduodamas santuokos liudijimas, apie tai pažymint sutuoktinių pasuose. Manytume, kad Konstitucinis Teismas bažnytinės santuokos perregistravimą nepagrįstai laikė oficialia santuokos apskaita ir neatsižvelgė į tai, kad valstybės pripažinimas bažnytinės santuokos reiškia ne ką nors kitą, o tai, kad nereikalaujama vėliau ją perregistruoti civilinės metrikacijos skyriuje. Apskaita turėtų būti suprantama kaip atskiro santuokų registro įvedimas, siekiant išvengti monogamijos principo pažeidimo tiek registruojant valstybinę, tiek bažnytinę santuoką.

Konstitucinis Teismas, bažnytinės santuokos perregistravimą civilinės metrikacijos skyriuje vertindamas kaip apskaitą, nustatė, kad nuo bažnytinės santuokos registracijos dienos atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos ir kad valstybė įstatymais turėtų nustatyti aiškią ir nuolatinę bažnytinės santuokos

107

registracijos apskaitą, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių realizavimo ir ginčų dėl jų sprendimo tvarką.

Ar buvo nustatyta aiški ir nuolatinė bažnytinės santuokos registracijos oficialioji apskaita, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių realizavimo, ginčų dėl jų sprendimų tvarka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, įsigaliojusiame nuo 2001 m. liepos 1 d., galima nustatyti tik išanalizavus jo nuostatas dėl bažnytinės santuokos registracijos ir jos apskaitos.

Civilinio kodekso 3.24 straipsnyje nustatyta, kad bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą ir kad tokia santuoka sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip ir santuoka, sudaryta civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu:

1) santuoka buvo sudaryta su skirtingos lyties asmeniu [3.12 str.]; laisva vyro ir moters valia [3.13 str.]; nustatyto santuokinio amžiaus [3.14 str.]; veiksnaus asmens [3.15 str.]; nepažeidus monogamijos principo [3.16 str.]; nesusituokus su artimaisiais giminaičiais (tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams ir seserims, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais [3.17 str.], tai yra nepažeidus santuokos sudarymo sąlygų, nustatytų valstybinei santuokos registracijai;

2) santuoka buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos įregistruotų ir valstybės pripažintų religinių organizacijų kanonų nustatytą procedūrą.

Lietuvoje įregistruotas religines bendruomenes, bendrijas ir kitas religines organizacijas galima suskirstyti į 32 religines kryptis [10], tačiau mūsų valstybė pripažįsta dešimt istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, karaimų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų [11, 5 str.] ir evangelikų baptistų [12].

3) santuoka įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.Išanalizavus šio straipsnio nuostatas galima daryti išvadą, kad bažnytinė

santuokos registracija sukelia tokias pačias teisines pasekmes tik tokiu atveju, jeigu ji sudaryta laikantis valstybinės santuokos sudarymo sąlygų, tai yra bažnytinė santuoka nesudaroma pagal religijos vidaus (kanonų) teisę, o valstybinė santuoka sudaroma ir bažnyčioje, todėl santuokai, sudarytai bažnyčioje, taip pat taikomos teisinės pasekmės, nustatytos Civiliniame kodekse.

Civiliniame kodekse nėra sureguliuota, kokios yra teisinės pasekmės bažnytinės santuokos, jeigu ji sudaryta nesilaikant valstybinės santuokos sudarymo sąlygų, ir jeigu tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos nėra sudariusios su valstybe sutarties dėl tokios santuokos teisinių pasekmių ir kilusių ginčų sprendimo tvarkos. Pagal 2000 m. gegužės 5 d. sutartį „Dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų“ [6, 13 str.] 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „kanoninė santuoka nuo pat religinio jos sudarymo momento sukels civilines pasekmes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, jei yra išlaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti reikalavimai“, priešingu atveju tokios santuokos nesukelia civilinių pasekmių, todėl jos „neapskaitomos“. Turėtų būti „neapskaitomos“ ir kitose bažnyčiose bei religinėse organizacijose sudarytos santuokos, nes jos nėra sudariusios su valstybe sutarties dėl tokių santuokų teisinių pasekmių ir kilusių ginčų sprendimo tvarkos, nors tiek vienų, tiek kitų santuokų registracija pagal Konstitucinį Teismą nuo santuokos registracijos dienos sutuoktiniams sukuria sutuoktinių teises ir pareigas.

Teismai, nagrinėdami bylas dėl bažnytinės santuokos teisinių pasekmių, remiasi Konstitucinio Teismo nuostata, kad nuo santuokos registravimo bažnyčioje dienos atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos, net nesvarstydami

108

subjekto, vykdžiusio bažnytinės santuokos registraciją, tinkamumo. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija 2001 m. gegužės 1 d. nutartyje nustatė, kad ieškovas Jurijus Kuzminas prašė teismą pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 4–o notarų biuro 2000 m. spalio 13 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į ½ buto, esančio Žirmūnų g. 51–2, Vilniuje, atsakovei A. Guzenko ir pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį buto su rūsiu. Ieškovas nurodė, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą atsakovei negalėjo būti išduotas, nes atsakovės ir ieškovo tėvo bažnytinė santuoka, įregistruota Žodiškių R. K. bažnyčioje, nebuvo įregistruota civilinės metrikacijos įstaigoje. Todėl sudarant santuoką buvo nesilaikyta Lietuvos įstatymų nustatytos tvarkos, ir tokia santuoka negalėjo sukurti jokių teisių ir pareigų.

Ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, nurodžius, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime konstatavo, kad santuokos perregistraciją galima vertinti tik kaip laikiną oficialią santuokų apskaitą, bet ne santuokos registracijos teisinį faktą ir kad ne perregistracija, o santuokos (valstybinės arba bažnytinės) registracija yra santuokos teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia. Bažnytinės santuokos registracijos teisinis faktas yra įvykęs, todėl subjekto, vykdančio bažnytinės santuokos registraciją, tinkamumas gali turėti reikšmės tik ginčijant bažnytinės santuokos registravimo teisinį faktą [13].

Atsižvelgus tiek į Civilinio kodekso minėtas nuostatas dėl bažnytinės santuokos, tiek į teismų praktiką, galima prieiti prie išvados, kad Civilinis kodeksas nenustatė aiškios ir nuolatinės bažnytinės santuokos registracijos apskaitos, o tik Civilinės būklės aktų registravimo laikinųjų taisyklių nuostatas dėl bažnytinės santuokos perregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje buvo perkeltos į Civilinį kodeksą, papildžius nuostatomis, kurios iš esmės nekeičia minėtos išvados dėl bažnytinių santuokų registracijos apskaitos.

Prieiti prie išvados, kad Civilinis kodeksas nenustatė aiškios ir nuolatinės bažnytinės santuokos registracijos apskaitos, o yra vykdomas tik šios santuokos perregistravimas civilinės metrikacijos įstaigoje, galima ir išanalizavus Civilinio kodekso 3.304 straipsnio trečiąją dalį, kuri nustato, kad santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į „apskaitą“ civilinės metrikacijos įstaigoje, o ne nuo bažnytinės santuokos įregistravimo dienos. Šią išvadą taip pat patvirtina aplinkybė, kad santuokos liudijimas išduodamas ir apie tai pažymima sutuoktinių pasuose tik perregistravus bažnytinę santuoką civilinės metrikacijos įstaigoje [3, 3.304 str. 2 d.; 14, 52 punktas]. Be to, Civilinės metrikacijos taisyklių 55 punkto nuostata be jokių išlygų liudija, kad civilinės metrikacijos įstaigoje nėra vykdoma bažnytinės santuokos (net Katalikų bažnyčios) apskaita, nes jeigu „vienas iš sutuoktinių, sudariusių bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoką, yra miręs, tokia santuoka civilinės metrikacijos įstaigoje į apskaitą neįtraukiama“. Kyla klausimas – kodėl? Manytume, kad tokia nuostata įtvirtinta ne todėl, kad tokią santuoką neįtraukus į apskaitą, pergyvenusiam sutuoktiniui sudarant naują santuoką nebus pažeistas monogamijos principas, o todėl, kad negalima perregistruoti santuokos pagal Civiliniame kodekse nustatytą valstybinės santuokos registracijos tvarką, nes vienas iš sutuoktinių yra miręs.

Civilinis kodeksas taip pat nenustatė bažnytinės santuokos, sudarytos nesilaikant valstybinės santuokos sąlygų, teisinių pasekmių realizavimo, nors šiuo atveju teisinės pasekmės turėtų būti realizuojamos pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės nuostatas, taip pat pagal šias nuostatas turėtų būti sprendžiami ir ginčai. Tokių nuostatų nebuvimas Civiliniame kodekse vertintinas kaip teisės spraga, kuri turėtų būti neatidėliojant šalinama, nes bažnytinių santuokų, vien tik „apskaitytų“ civilinės metrikacijos skyriuose kasmet daugėja. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. įregistruota 2739 valstybinės, o perregistruota – 287

109

bažnytinės santuokos; nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d. atitinkamai– 2168 ir 348.

Lietuvoje nėra valstybinės religijos [4, 43 str. 7 d.], todėl santykiai tarp valstybės ir religinių organizacijų turėtų būti sprendžiami sutartimis arba kitais atitinkamais teisės aktais, nors ir kai kurie esantys teisės aktai tarp valstybės ir bažnyčios ne visada atitinka Civilinio kodekso nuostatas, reguliuojančias santuokos registravimą. Juose esančios nuostatos, prieštaraujančios Civilinio kodekso nuostatoms, dažnai gali būti jų netinkamo vykdymo arba visiško nevykdymo priežastimi. Tokio teisės akto pavyzdys galėtų būti Vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos susitarimas „Dėl Katalikų bažnyčios nustatyta tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą“ [15]. Jo nuostatos numato pareigą patiems sutuoktiniams pranešti apie bažnytinę santuoką, nors tai neatitinka Civilinio kodekso 3.304 straipsnio 1 dalies, įpareigojančios religinės organizacijos įgaliotą asmenį per dešimt dienų po santuokos sudarymo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie santuokos įregistravimą bažnyčioje. Esant tokioms nuostatoms, galimi atvejai, kai apie bažnytinę santuoką nepraneš nė vienas įpareigotas asmuo. Tokių atvejų galimybė yra didelė, nes už nustatytos pareigos nevykdymą nenumatyta atsakomybė.

Daugelyje užsienio valstybių (Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Latvijoje ir kt.), kuriose pripažįstama tiek civilinė, tiek religinė santuokos sudarymo forma, šis klausimas sprendžiamas skirtingai. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos civilinio įstatymo [16] 58 straipsnis nustato, kad bažnyčios atstovai per keturiolika dienų privalo pateikti būtinus santuokai įregistruoti duomenis apie kiekvieną sudarytą santuoką civilinės būklės aktus registruojančiam skyriui, kurio teritorijoje buvo sudaryta santuoka. Už šios pareigos neįvykdymą bažnyčios atstovas gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Išvados

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 straipsnyje pateikta santuokos samprata yra nekonkreti, joje nėra nurodyti pagrindiniai santuokos elementai. Todėl santuokos samprata galėtų būti sukonkretinta ir formuluotina, pavyzdžiui, taip: „Santuoka yra savanoriškas vyro ir moters, sulaukusių santuokinio amžiaus, susitarimas sukurti šeimą, įformintas šio kodekso 3.12–3.25 straipsniuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka ir sukuriantis asmenines bei turtines teises ir pareigas, nustatytas šio kodekso 3.81–3.129 straipsniuose.

2. Sutuoktinių sąvoka, suformuluota 3.7 straipsnio 2 dalyje, tikslintina: vietoj formuluotės „įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką“ rašytina „šio kodekso 3.298–3.304 straipsniuose nustatyta tvarka įregistravę santuoką“.

3. Civilinis kodeksas papildytinas nuostata, numatančia, kad santuoka yra šeimos sukūrimo pagrindas.

4. Įsigaliojus 1992 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įsigaliojo jos nuostata, kad valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.

5. Civilinio kodekso nuostatos, įpareigojančios bažnytinę santuoką perregistruoti civilinės metrikacijos įstaigoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsniui 4 daliai, nes, valstybei pripažinus bažnytinės santuokos registraciją, nereikia vėliau tokią santuoką perregistruoti civilinės metrikacijos įstaigoje.

6. Pagal Civilinio kodekso nuostatas yra tik valstybinė santuoka, ji kartais registruojama bažnyčioje.

7. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nėra nustatyta aiškios valstybinės ir bažnytinės santuokos registracijos apskaitos, todėl būtina įvesti santuokos registrą, kuriam esant tiek valstybė, tiek bažnyčia registruodamos santuokas nepažeistų monogamijos principo.

110

8. Lietuvoje nėra valstybinės religijos, todėl santykiai tarp valstybės ir religinių organizacijų turėtų būti grindžiami sutartimi. Katalikų bažnyčia yra sudariusi su valstybe sutartį dėl bažnytinės santuokos teisinių pasekmių, tačiau tokių sutarčių nėra sudariusios kitos religinės organizacijos, todėl įvairiai yra interpretuojamos jų bažnyčioje sudarytų santuokų teisinės pasekmės ir ginčų dėl jų nagrinėjamo tvarka.

LITERATŪRA

1. Žmogaus teisės. Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentai. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000

2. Meilius K., Sagatys G. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų kelias į pripaži-nimą // Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. – LTU, 2002. Nr. 28 (20).

3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2000.4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1996.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. – Vilnius, 1994.6. Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir Valstybės

teisinių aspektų // Valstybės žinios. 2000. Nr. 67–2022.7. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas ir kiti pagrindiniai norminiai aktai, regla-

mentuojantys vaiko teisių apsaugą, įvaikinimą, globą, pašalpas šeimai // Oficialių dokumentų tekstai su pakeitimais ir papildymais iki 1999 m. gruodžio 10 d. – Vilnius: Saulužė, 1999.

8. Lipeika K. Santuokos ir šeimos kodekso projektas: naujovės ir principinės nuostatos // Teisės problemos. 1996. Nr. 1.

9. Civilinės būklės aktų registravimo laikinosios taisyklės, 1999 m. kovo 3 d. patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 // Valstybės žinios. 1999. Nr. 29.

10. http://www.tm.lt/min/default.asp?load=re_rel_kryptys.htm11. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas // Valstybės žinios. 1995. Nr.

89–1985.12. Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. IX–464 „Dėl Valstybės pripaži-

nimo suteikimo Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai“ // Valstybės žinios. 2001. Nr. 62–2249.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2001 m. gegužės 1 d. nutartis. Civilinė byla Nr. 2A–628. 2001.

14. Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 129 // Valstybės žinios. 2001. Nr. 60–2156.

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos 2001 m. liepos 11 d. laiki-nas susitarimas „Dėl Katalikų bažnyčios nustatytų tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą“.

16. Нормативные акты Латвийской Республики. Гражданский кодекс. Ч 1. // Семейное право. Акты гражданского состаяния. – Рига, 1994.

Legal Regulation and Recording of Church Marriages

Assoc. Prof. Dr. Leonas Virginijus PapirtisLecturer Inga Kudinavičiūtė

Law University of Lithuania

SUMMARY

The 12th article in the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms provides that men and women of marriageable age have

111

the right to marry and to found a family, according to the national laws governing the exercise of this right. In Lithuania the family, as the traditional basis of the society and state, is created contracting civil or church marriage (marriage by certificate or marriage by religious license). It is regulated by Constitution of Lithuanian Republic, Civil Code, by the Contract between The Holy See and Lithuanian Republic, Rules of Civil registry and other legal acts that are related with marriage.

This article analyzes the order of church marriage registration, its recording, legal consequences and related practical problems, which arise regarding inaccurate formulation, interpretation and gaps of the law standards.

The 4th part of 38th article in the Constitution of Lithuanian Republic provides state’s recognition of church marriage registration as well. However, up to the 1 st

of July, 2001 (i.e. when Civil Code came to force) a number of questions, connected with the church marriage registration, have not been settled yet. It was attempted to correct the drawback in Civil Code articles No. 3.24, 3.25 and 3.304 by elaborating the order of open confessional marriage registration.

The analysis of Civil Code norms and court practice allows to draw a conclusion that Civil Code has not established clear and regular church marriage recording system. Church marriage is only registered down at the Civil Registry Institution. Furthermore, Civil Code has not set the implementation of legal outcomes of church marriage, which has been composed breaking the conditions of civil marriage contract.

Analyzing the main problems discussed in this article author comes to several conclusions and introduces suggestions (i.e. to establish the marriage register in which state and church would register marriages in order to avoid the violation of monogamy rules and other conditions pertaining to marriage contracts) which could help to solve and eliminate gaps in the law system as they impede the effective realization of legal norms.

112

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29); 96–106

BIOLOGINĖS IR FAKTINĖS TĖVYSTĖS SANTYKIO PROBLEMA IR VAIKO TEISĖS

Doktorantas Gediminas Sagatys

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 87 Elektroninis paštas ckk@ltu.lt

Pateikta 2003 m. vasario 14 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 17 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros docentas dr. Stasys Vėlyvis ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Antanas Rudzinskas

S a n t r a u k aVienas rimčiausių stiprios tėvystės apsaugos argumentų yra tėvystės

fakto tikrumas, t. y. tėvystės identiškumas. Todėl teisei tenka svarbus uždavinys transformuojant individo identiškumo implikacijas į teisinę tikrovę.

Straipsnyje keliama bei bandoma pagrįsti hipotezė, kad kai kurios Lietuvos civilinio kodekso vaiko kilmės nustatymo instituto nuostatos, įtvirtinančios išskirtinę biologinės (genetinės) tikrovės vietą formuojant teisinius tėvų ir vaiko santykius yra pernelyg statiškos, dėl to kyla pavojus, kad jos gali neatitikti nuolat kintančios socialinės realybės bei žmogaus teisių standartų. Autoriaus manymu, egzistuoja objektyvi būtinybė juos peržiūrėti bei poreikis pritaikyti naujus, žmogaus teisėmis pagrįstus reguliavimo modelius. Toks reguliavimas privalo būti orientuotas į visų suinteresuotų asmenų interesų balansą, t. y. atspindėti ne išimtinai biologinės (genetinės) tiesos dominavimą, o jos santykį su socialine (faktine) tikrove bei vaiko teisėmis. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos taikymo praktiką, siekiama „išgryninti“ objektyvius žmogaus teisių kriterijus tėvo ir vaiko santykio teisinės apsaugos srityje, kurie galėtų tapti vaiko kilmės nustatymo instituto tobulinimo bei vienodos teismų praktikos formavimo gairėmis.

ĮžangaKiekvienas vaikas turi du biologinius tėvus, t. y. vieną tėvą ir vieną motiną.

Tačiau vaikams vis rečiau tenka džiaugtis pilnatve augti ir būti globojamam abiejų jų. Daug vaikų gimsta ir auga šeimose, kuriose faktinių tėvų (ypač faktinio tėvo) vaidmenį atlieka ne biologiniai tėvai, o asmenys, su kuriais vaiko nesieja jokie kraujo ryšiai (pvz., vaikas gimsta ir auga šeimoje, tačiau jo motinos sutuoktinis (sugyventinis) nėra jo biologinis tėvas, arba vaiko motina sudaro antrą santuoką ir vaikas toliau auga naujoje šeimoje)1. Neretai tokia de facto

1 Šeimos trapumas, nesantuokinių seksualinių ryšių ir visuomeninio pritarimo jiems augimas, kohabitacija,

113

tėvystė sėkmingai pakeičia tikrąją, t. y. biologinę tėvystę, visam gyvenimui. Tačiau kyla klausimas: kokia vieta tokiu atveju tenka biologinių tėvų teisėms? Ir ką reiškia Vaiko teisių konvencijos [3] nuostata, įtvirtinanti vaiko teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus: teisę žinoti jį auginančius (faktinius) tėvus ar teisę žinoti biologinius tėvus (7 str.)? Ar antruoju atveju biologinės tiesos žinojimas tam tikromis aplinkybėmis neprieštaraus (nešalins) kitos toje pačioje VTK įtvirtintos teisės – būti globojamam tėvų? Kaip, atsižvelgiant į medicinos mokslo pažangą, leidžiančią kiekvienu atveju tiksliai nustatyti biologinį asmenų tarpusavio ryšį, tu-rėtų būti sprendžiamas vaiko kilmės klausimas ir kokią tikrovę – biologinę ar socialinę (faktinę) turėtų atspindėti įrašas vaiko gimimo liudijime?1

Tėvystė apibrėžiama kaip „buvimas tėvu, tėvo (tėvų) pareigos“ [5, p. 152]. Taigi tėvystė gali būti suprantama kaip biologinė ir kaip socialinė kategorija. Pirmasis požiūris grindžiamas tuo, kad net naujausi medicinos mokslo laimėjimai nepakeitė to, kad žmogaus reprodukcijai yra būtini dviejų skirtingų lyčių žmonių genetiniai komponentai [6, p. 48]. Kita vertus, vis ryškiau pastebimas antrojo, t. y. tėvystės kaip socialinio fenomeno, suvokimo poveikis įstatymų leidėjui bei teismų praktikai [7].

Tėvystės identiškumo samprata. Reikia sutikti su amerikiečių autorių nuomone, kad vienas rimčiausių stiprios tėvystės apsaugos argumentų yra tėvystės fakto tikrumas, t. y. tėvystės identiškumas [4]. Todėl labai svarbu, kad valstybėje funkcionuojanti teisinė sistema užtikrintų, kad tėvystės identiškumas būtų neginčytinas: daugiausia dėmesio turėtų būti teikiama tėvystės identiškumo faktui nustatyti bei jo apsaugai. Sociologinėje identiteto teorijoje teigiama, kad asmenybė yra hierarchine tvarka išdėstytų identiškumų sistema. M. Stryker teigimu, asmuo turi tiek identiškumų, kiek socialinių vaidmenų jis atlieka [8, p. 351]. Individo identiškumas iš esmės yra pripažinimas to, kad asmuo iš tiesų egzistuoja; jis (identiškumas) yra tai, kas daro asmenį pastebimą visuomenėje. Identiškumas transformuoja biologinę būtį į teisinę kategoriją, tuo patvirtindamas, specifinio teisinio subjektiškumo, suteikiančio individui galimybę turėti teises ir pareigas, egzistavimą [9, p. 117]. Taigi teisei tenka svarbus už-davinys transformuojant individo identiškumo implikacijas į teisinę tikrovę.

Lietuvos Konstitucijoje [10] įtvirtinta mišri šeimos narių apsaugos sistema, kurioje atsakomybė yra padalyta kiekvienam šeimos nariui, turinčiam konstituciškai įtvirtintas pareigas kitų šeimos narių atžvilgiu (38 str. 6 ir 7 d.), ir valstybei, įpareigotai teikti apsaugą šeimai bei atskiriems ją sudarantiems individams (38 str. 2, 4 d., 39 str.). Todėl labai svarbu identifikuoti šeimos narių apsaugos tikslus ir teisingai paskirstyti viešosios valdžios ir privačių individų funkcijas.

Valstybės įtaka tėvystės identiškumo apsaugos srityje pasireiškia jos išimtine kompetencija veikti tam tikrose sferose. Pirma, valstybė gali apibendrinti visuomeninį požiūrį į įvairias iš tėvystės išplaukiančių teisių įgyvendinimo formas ir šių apibendrinimų pagrindu pateisinti arba uždrausti tam tikrus, jos požiūriu, netinkamus reiškinius. Šiame kontekste valstybė turi teisę visiškai ar iš dalies apriboti tėvystės identiškumą ar atskirus jo komponentus2.

naujų technologijų, leidžiančių nustatyti genetinę tėvystę atsiradimas lemia tai, jog šiandien nei moterys, nei vyrai negali būti tikri dėl savo vaikų genetinės kilmės. Toks netikrumas dėl identiškumo gali savaime būti santykių žlugimo priežastis [1]. Įdomu pažymėti ir tai, kad šis netikrumas dažnai turi rimtą pagrindą, nes didelė dalis vaikų nėra genetiniai vyrų, kuriuos vaikai laiko savo tėvais, palikuonys [2].

1 Šiuolaikinėje teisinėje literatūroje tai pat pripažįstama, kad labiausiai komplikuotos situacijos šiuo metu iškyla „netradicinių šeimų“ ir biologinių tėvų ginčuose dėl tėvystės identiškumo [4].

2 Tai labiausiai atsispindi bendrosios teisės tradicijos šalyse išplėtotoje tėvystės koncepcijoje. Savo teisinėmis pasekmėmis daliniu tėvystės identiškumo apribojimu čia laikomas net vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų separacijos ar santuokos nutraukimo atveju [4]. Kita vertus, net ir kontinentinės teisės tradicijai at -stovaujančioje Lietuvos teisėje tėvystės identiškumo apribojimu santykinai galima laikyti valstybės veiksmus apri-bojant tėvystės (motinystės) teises ar atskiriant vaikus nuo tėvų (CK 3.179–3.184 str.) [11].

114

Antra, valstybė turi teisę nustatyti tam tikras tėvystės identiškumą reglamentuojančias normas, kuriomis remdamiesi asmenys gali daryti individualius susitarimus. Ši valstybės teisė grindžiama dvejopomis priežastimis. Pirma, tik valstybė turi teisę nustatyti privalomas taisykles visiems joje gyvenantiems asmenims. Antra, preziumuojama, kad valstybė turi aukščiausią galią iškristalizuojant visuomenės vertybines nuostatas vaikų auginimo srityje. Net ir pripažįstant, kad taip apibendrinus suformuluotos normos negali kiekvienu atveju tiksliai atspindėti konkrečių tėvų ir vaikų ryšio plėtros galimybių, jos gali būti pateisinamos kaip pirminis atspirties taškas, kurio pagrindu tėvystės identiškumo klausimai gali būti sprendžiami susitarimų arba prievartinio įgyvendinimo forma.

Trečia, valstybė naudojasi išimtine kompetencija spręsti ginčus dėl tėvystės identiškumo. Ši teisė kildinama ne tiek iš valstybės sugebėjimo objektyviai išspręsti konkrečių asmenų ryšio su vaiku klausimą, kiek iš valstybės, kaip autoritetingiausio privačių ginčų sprendimo institucijos, suvokimo [4].

Vargu ar galima ginčyti tai, kad tėvystės identiškumas teisėje materializuojasi, t. y. įgyja teisinę reikšmę, visų pirma vaiko kilmės nustatymo institute. Todėl daugiausia dėmesio turi būti sutelkta į vaiko kilmės, kaip teisinio santykio tarp tėvų ir vaiko atsiradimo pagrindo, nustatymą reglamentuojančių normų analizę, kurios svarbiausias uždavinys – garantuoti efektyvų ir teisingą tėvystės ginčų sprendimą: apibrėžti teisines schemas, kurios užtikrintų visapusiškų tėvystės pareigų vaiko atžvilgiu atsiradimą, funkcionavimą, siekiant maksimaliai apsaugoti vaiko, o kartu ir visų suinteresuotų šalių teises [12]. Taigi vaiko kilmės nustatymo, kaip ir vaiko auklėjimo, procesus reguliuojantys mechanizmai turi išlaikyti aiškų ir teisingą privačių bei viešųjų interesų balansą, tuo maksimaliai sumažindami galimos valstybės intervencijos į tokio pobūdžio santykius neigiamas pasekmes. Kartu pripažįstama, kad sprendžiant tėvystės identiškumo nustatymo klausimus valstybės intervencijos „slenkstis“ gali būti mažesnis, o jos ribos santykinai platesnės nei, tarkime, vaikų auklėjimo srityje [4].

Vaiko kilmės nustatymas: dominuojantys metodai. Nagrinėjant vaiko teisę žinoti savo tėvus, turi būti atsižvelgiama į pačią tėvystės sampratą ir jos santykį su teisiniu tėvo (motinos) statusu. Aišku viena: tam tikrų asmenų pripažinimas vaiko tėvais gali priklausyti nuo skirtingų tėvų vaidmens aspektų [6, p. 47–50]. Išskiriamas „psichologinio“1 tėvo, „socialinio“ tėvo, kuris augina vaiką ir rūpinasi juo, bei tikrojo (natūralaus) tėvo sampratos. Be to, tikrojo tėvo samprata, anot R. Farrugia, privalo būti revizuojama atsižvelgiant į nuolat didė-jančias dirbtinės prokreacijos galimybes [7].

R. Hernandez, žymus Ispanijos mokslininkas, rašantis vaiko kilmės nustatymo klausimais, išskiria du pagrindinius vaiko kilmės nustatymo metodus:

– realistinį, pagrįstą vadinamuoju „tikrosios tiesos“ principu, kuris, netgi pripažindamas, kad teisinė tėvystė nėra paprasčiausias biologinis ryšys, pabrėžia teisinius mechanizmus, užtikrinančius jų susiliejimą. Šio metodo pagrindas: biologinis tėvas disponuoja tam tikra nuosavybės teisės forma į vaiką dėl to, kad prisidėjo prie jo sukūrimo [13, p. 353]. Tokius apibendrinimus palaiko ir darviniškas požiūris į šeimą. Vadovaujantis šiuo požiūriu „kraujas yra tirštesnis už vandenį, o tikrasis altruizmas daug stipresnis genetiškai pagrįstuose santykiuose, kur vaiko tikimybė tapti biologinio tėvo auka yra daug mažesnė, negu ne biologinio tėvo atveju [1];

1 Amerikos teismas apibrėžė psichologinį tėvą kaip „asmenį, kurio kasdieninis bendravimas, draugystė, sąveika ir savitarpio priklausomybė užpildo vaiko psichologinį poreikį. Suaugusysis tampa svarbiausiu vaiko dėmesio centru, nes jis yra ne tik vaiko fizinių, bet ir psichologinių bei emocinių poreikių patenkinimo šaltinis (Carter v. Brorick) 644 P. 2 d. 850 (Alaska, 1982).

115

– formalistinį, nekreipiantį dėmesio į biologinę realybę, vietoj to akcentuojantį kitus elementus bei vertybes (šeimos darną, teisinį tikrumą, pagrįstą tikėjimąsi) arba išvedamą iš abejonių dėl tėvystės įrodymų galimybės. Šis metodas suponuoja asmens valios ir tam tikrų prezumpcijų prioritetą kitų tėvystės nustatymo formų atžvilgiu [12].

Žvelgiant istoriškai į vaiko kilmės nustatymo institutą pasaulinėje praktikoje, galima pastebėti teisės „judėjimą“ tokia tvarka:

1. Stiprios tėvystės prezumpcijos (dominuojantis metodas – formalistinis). Šis laikotarpis pasižymėjo pater is est quem nuptiae demonstrant principo dominavimu nustatant vaiko tėvystę. Ilgą laiką pater est taisyklė buvo nepaneigiamas vaiko kilmės nustatymo pagrindas: vaiko motinos sutuoktinis buvo pripažįstamas vaiko tėvu net tais atvejais, kai būdavo akivaizdu, jog jis objektyviai negalėjo būti biologiniu tėvu. Pavyzdžiui, 1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas teisę ginčyti vaiko tėvystę suteikė išimtinai vaiko motinos sutuoktiniui. Be to, buvo nustatytas vos 1 mėnesio (išimtiniais atvejais – 2 mėnesių) terminas, per kurį sutuoktinis galėjo pasinaudoti šia teise.

2. Biologinės (genetinės) tiesos absoliutizavimas (dominuojantis metodas – realistinis). Šis laikotarpis, daugelyje valstybių tebesitęsiantis iki šiol, susijęs su išaugusiomis medicininėmis galimybėmis identifikuoti biologinę tėvystę. Svariausias jo įsigalėjimo veiksnys, o kartu ir laimėjimas – nesantuokinių vaikų diskriminacijos panaikinimas, įtvirtinant vienodą tokių vaikų teisę žinoti savo tikruosius tėvus, neatsižvelgiant į jų valią. Akivaizdu, jog praėjus daugiau nei 25 metams, kai 1975 m. priimta konvencija „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“, šiuo metu pasitaikančias nesantuokinių vaikų ar jų tėvų diskriminavimo apraiškas galima laikyti ne taisykle, o greičiau išimtimi.

3. Biologinės (genetinės) ir faktinės (socialinės) tikrovės santykis (neabsoliutizuojamas nė vienas metodas, o ieškoma jų balanso).

Organiškai kyla klausimas: kurioje stadijoje yra Lietuvos teisė? Atlikus elementarią Civilinio kodekso III knygos X skyriaus, kuriame reglamentuojamas vaiko kilmės nustatymas, analizę, nesunku pastebėti, kad įstatymas vienareikšmiškai įtvirtina biologinės (genetinės) tiesos principo vaiko kilmės nustatymo institute dominavimą. Tokia išvada grindžiama mokslinių įrodymų vietos tėvystės nustatymo bylose bei tėvystės nuginčijimo procesinių bei materialinių pagrindų analize1. Pakankamai aiškiai šis dominavimas atsispindi ir teismų praktikoje, kurioje biologiniai (genetiniai) ryšiai visais atvejais laikomi išimtiniu ir vieninteliu teisinio tėvo ir vaiko santykio determinantu2.

Tokia padėtis yra akivaizdžiai pavojinga: pripažįstant, kad pozityvioji teisė turi atspindėti asmens teisių ir pareigų vienovę, akivaizdu, jog biologinės tėvystės suabsoliutinimas atskirais atvejais gali pažeisti šį balansą, o tai gali reikšti tam

1 CK 3.147 str. 1 d. įtvirtina išskirtinę mokslinių įrodymų (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvadų) vietą kitų Civilinio proceso kodekse numatytų įrodymų priemonių atžvilgiu, o to paties straipsnio 2 d. atsakovo atsisakymą ekspertizės leidžia vertinti kaip tėvystės įrodymą. CK 3.150 str. 1 d. įtvirtina teisę pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo plačiam ratui asmenų, įskaitant ir asmeniui, vaiko gimimo įraše neįrašytam kaip tėvas, bet laikančiam save vaiko tėvu, o tai iš esmės suteikia teisę kiekvienam vyriškos lyties asmeniui ginčyti vaiko gimimo liudijime esančius duomenis apie tėvą visomis galimomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant ir mokslinius įrodymus.

2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs biologinio ryšio, kaip pagrindinio teisinio tėvo ir vaiko santykio determinanto, svarbą: „Vaiko teisė žinoti savo tėvus pirmiausia reiškia vaiko, ypač nesantuokinio, teisę žinoti savo biologinius tėvus“ (Civ. b. Nr. 3K–3–860/2002 m.); „Vaiko teisė žinoti savo tėvus reiškia vaiko kilmės klausimą“ (Civ. b. Nr. 3K–3–166/2002 m.); „Siejant tėvystės nustatymo klausimą su vaiko kilmės nustatymu, aki-vaizdu, kad šių teisės normų paskirtis – nustatyti vaiko biologinius tėvus. Esant ginčui dėl vaiko kilmės, pirmenybė teikiama biologiniam tėvui“ (Civ. b. Nr. 3K–3–1073/2002 m.); „(…) vaiko interesai – turėti aiškų teisinį statusą šei-moje, įgyvendinti vaiko teisę augti ir gyventi biologinėje šeimoje“ (Civ. b. 3K–3–105/2001 m.); „Tiek tėvystės nus-tatymui, tiek ir jos nuginčijimui ekspertizės išvada laikytina pagrindiniu įrodymu“ (Civ. b. Nr. 3K–3–748/2001 m.). Tiesa, Teismo jurisprudencijoje galima rasti ir platesnį požiūrį į aptariamą problemą: „(…) įstatymų leidėjas nenu-rodė įrodymų leistinumo ribų, todėl tokiais įrodymais laikytini visi faktiniai duomenys, patvirtinantys arba paneig-iantys tėvystę (Civ. b. Nr. 3K–3–1004/2000 m.)“.

116

tikrų asmenų teisių pažeidimą. Pavyzdžiui, vaiko, gimusio šeimoje, biologinis tėvas yra ne motinos sutuoktinis, o asmuo, su kuriuo vaiko motina turėjo atsitiktinių lytinių santykių. Tarkime, kad motinos sutuoktinis vaiko gimimo liudijime yra įrašomas kaip tėvas, ir neįtardamas, kad šis įrašas neatitinka biologinės tikrovės arba net ir žinodamas, tačiau sąmoningai ignoruodamas šią tikrovę, užmezga glaudų tėvišką ryšį su vaiku. Akivaizdu, jog šiam ryšiui, kuris toks svarbus vaikui ankstyvajame amžiuje1, mažiausiai metus grės nuolatinė rizika nutrūkti ir jis priklausys nuo biologinio vaiko tėvo noro nuginčyti minėto sutuoktinio tėvystę ir nustatyti savąją. Žvelgiant į Lietuvos civilinį kodeksą bei teismų formuojamą praktiką, galima daryti prielaidą, jog iškilus vadinamosios faktinės, arba „socialinės“ ir biologinės tėvystės, kolizijai, pirmenybė būtų teikiama pastarajai. Kitas pavyzdys: tarkime, kad vaiko gimimas yra moters išžaginimo arba kraujomaišos pasekmė. Nei galiojančio CK normos, nei teismų praktikoje plėtojama vaiko teisės žinoti savo tėvus interpretacija tokiu atveju formaliai neužkerta kelio biologiniam tėvui sėkmingai reikšti ieškinį dėl tėvystės nustatymo, grindžiamą biologinės tiesos principu2.

Europos Tarybos Šeimos teisės ekspertų komiteto parengtoje „Baltojoje knygoje“ „Dėl tėvystės nustatymo ir jos teisinių pasekmių“ 11 principo 3 dalyje nurodoma, jog teisė ginčyti tėvystę turi būti suteikta tėvui ir vaikui arba jo atstovui. Šią teisę valstybės savo nuožiūra taip pat gali suteikti vaiko motinai bei kitiems asmenims, kurių reikalavimai pagrįsti specifiniais interesais, ypač asmenims, siekiantiems nustatyti savąjį tėvystės ryšį su vaiku [15]. Toks asmenų, turinčių teisę ginčyti santuokos prezumpcijos arba savanoriško pripažinimo pa-grindu, sąrašo išplėtimas daugelyje Europos valstybių pastebimas nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Kroon v. Netherlands byloje3 [16]. Tačiau kai kuriose šalyse vis dar ribojamas asmenų, galinčių inicijuoti tėvystės nuginčijimo procesus, sąrašas, paprastai tokią teisę suteikiant tik asmeniui, kuris įrašytas kaip vaiko tėvas, vaiko motinai bei pačiam vaikui (Latvija, Italija, Ispanija ir kt.). Net ir tada pripažįstama, kad tokio ieškinio pareiškimas sukelia koliziją mažiausiai tarp dviejų – asmens, įrašyto kaip vaiko tėvas, ir vaiko – interesų. Pastarajam šis teisinio ryšio nutrūkimas gal lemti ne tik objektyvias (pvz., nutrūkusi parama jo iš-laikymui), bet ir subjektyvias (pvz., emocinių ryšių, saugumo jausmo praradimas) neigiamas pasekmes. Todėl kai kurios valstybės įtvirtina nuostatą, draudžiančią pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, kartu nepareiškiant „kompensuojamojo“ ieškinio dėl tėvystės nustatymo4. Tai leidžia išvengti „tėvystės vakuumo“, o tai yra gyvybiškai svarbu vaiko interesams5. Tuo tarpu Lietuvoje padėtis paradoksali: išplėstas asmenų, galinčių ginčyti tėvystę, sąrašas, kartu neužtikrinant reikiamų teisinių saugiklių tam, kad vaikas neliktų be teisinio tėvo. Todėl formuojasi labai nevienoda teismų praktika, pavyzdžiui, vieni teismai „asmens, laikančio save vaiko tėvu“ ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, kartu

1 Dr. D. Čekuolienės teigimu, svarbiausia, kad vaikas turėtų nuolatinį vieną (ne daug laikinų ar besikeičiančių) globojantį asmenį, kuris leidžia su juo daugiausia laiko, su kuriuo jį sieja artimi ir tvirti emociniai ryšiai [14, p. 26].

2 Žinoma, teismas visada turi tam tikras diskrecijos ribas, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.) taikymo galimybę, tačiau kyla klausimas, ar tokia orientacija vien į bylą nagrinėjančio teisėjo teisinę sąmonę nėra per daug rizikinga.

3 Joje biologiniams vaiko tėvams pavyko įrodyti, jog Olandijos teisės aktai, nenumatantys galimybės nuginčyti tėvystės įrašo, padaryto vaiko motinos ir jos buvusio sutuoktinio santuokos pagrindu, užkerta kelią tikrajam vaiko tėvui pripažinti tėvystę, todėl nesiderina su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga gerbti asmens teisę į šeimos gyvenimą.

4 Šiuo atveju kaip pozityvų pavyzdį galima nurodyti Kanados Kvebeko provincijos civilinį kodeksą [17], kuriame įtvirtinta nuostata, kad spėjamas vaiko tėvas (motina) negali pareikšti ieškinio dėl tėvystės, nustatytos prezump-cijos ar savanoriško pripažinimo pagrindu, kartu nepareikšdami ieškinio dėl vaiko tėvystės nustatymo (532 str.).

5 (...) Vaikai emociškai nenujaučia įvykių iki jų gimimo. Jų sąmonėje užsifiksuoja tik kasdieninis bendravimas su tais suaugusiais, kurie rūpinasi ir globoja juos ir kurie tapo tėvais (parental figures), prie kurių jie yra prisirišę ir iš kurių kildina savo saugumą ir formuoja įvaizdį. Todėl visi sprendimai, susiję su tėvyste, giliai paliečia juos [18, p. 12].

117

nepareiškiant reikalavimo nustatyti naują vaiko tėvystę, laiko priimtinu, nagrinėja iš esmės ir jį tenkina1. Kiti teismai gautus tokių asmenų ieškinius priima, vėliau suteikdami galimybę reikšti ieškinio papildymus (o iš esmės naujo ieškinio pareiškimą) dėl tėvystės nustatymo2. Dar kiti teismai, gavę tokius ieškinius, nustato terminą trūkumams šalinti, nes „atsižvelgiant į vaiko interesus, šis reikalavimas gali būti pateiktas tik kartu su reikalavimu nustatyti tėvystę“3.

Apibendrinant minėtus neigiamus reiškinius, susijusius su biologinės tiesos, kaip dominuojančio vaiko kilmės nustatymo pagrindo, sureikšminimu bei tėvystės nuginčijimo instituto liberalizavimu, galime daryti išvadą, jog vaiko teisės žinoti savo tėvus negalima absoliutizuoti ir visais atvejais tapatinti su teise žinoti savo biologinius tėvus. Priešingu atveju tai gali sukelti ne tik paties vaiko, bet ir kitų asmenų teisių pažeidimus. Štai kodėl iškyla būtinybė identifikuoti atvejus, kai biologinės tiesos paieškos neatitinka geriausių vaiko interesų principo, kuriuo turi būti vadovaujamasi imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų (VTK 3 str. 1 d.).

Pripažįstant geriausių vaiko interesų principo prioritetą teisei iškyla svarbus uždavinys: nustatyti teisingą ir veiksminga balansą tarp įvairių interesų: vaiko, biologinio ir faktinio (socialinio) tėvo, motinos, valstybės. Tai reiškia, kad nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys vaiko kilmės nustatymą, bei teismų praktika privalo atitikti pagrindines tarptautines bei nacionalines žmogaus teisių apsaugos nuostatas. Kadangi objektyviausių ir Lietuvai aktualiausių žmogaus teisių apsaugos kriterijų paiešką tikslinga nukreipti visų pirma į 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją4, pasitelkdami šios Konvencijos pagrindu išplėtojo žmogaus teisių apsaugos mechanizmo (Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Europos Žmogaus teisių komisijos) praktiką, pabandysime ieškoti naujesnių ir universalesnių tėvo ir vaiko teisinio ryšio formavimo ir teisinės apsaugos elementų.

Tėvo ir vaiko ryšio apsauga EŽTK, kaip vaiko kilmės nustatymo instituto tobulinimo pagrindas. EŽTK 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno asmens, taip pat ir vaiko, teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei, arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti [20]. Žvelgiant į šias nuostatas iš nagrinėjamos problemos konteksto, iškyla klausimas: kai biologinio tėvo teisė užmegzti ir palaikyti ryšius su vaiku patenka į Konvencijos apsaugos sferą, t. y. nuo kada jos suvaržymas gali būti pateisinamas tik argumentais, numatytais 8 straipsnio 2 dalyje?5

Teismo ir Komisijos jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys yra vertybė, saugoma Konvencijos 8 straipsnyje. Ši mintis

1 Vilniaus m. I apylinkės teismo civ. b. Nr. N–2–2439–26/2002 m.; Vilniaus m. II apylinkės teismo civ. b. Nr. 2–2238/99 m., civ. b. Nr. 21208/2000 m.

2 Vilniaus m. I apylinkės teismo civ. b. Nr. N–2–4672–20/2002 m.3 Vilniaus m. I apylinkės teismo civ. b. Nr. N–2–5513–37/2002 m. Tai akivaizdžiai teisingiausia pozicija. Juk

tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis nėra vaiko palikimas be tėvo – tai tik tarpinis žingsnis įteisinti naują tėvystę, siekiant užtikrinti tikrojo tėvo ir paties vaiko interesus [12].

4 Pripažįstama, kad žmogaus teisės ir jų turinys kinta kartu su visuomenės raida, tačiau Europos žmogaus tei-sių konvencijos nuostatų interpretavimo galimybės neleidžia konvencijai „pasenti“, ir prieš penketą metų priimta konvencija išlieka aktuali ir veiksminga žmogaus teisių apsaugos priemonė [19, p. 69].

5 Kita vertus, negalima užmiršti, jog ir pačiam vaikui Konvencija garantuoja teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Tai reiškia, jog vaiko užmegzti ryšiai su suaugusiaisiais, kurie, nors ir nėra jo giminaičiai pagal kilmę, gali patekti į Konvencijos 8 straipsnio apsaugos sferą.

118

buvo „išgryninta“ Johansen v. Norvway byloje, o ateityje tapo visų panašaus pobūdžio bylų sprendimo „raktu“:

„(…) Pasitenkinimo jausmas, kurį jaučia tėvai ir vaikai dėl tarpusavio ryšio bei bendravimo, yra fundamentalus šeimos gyvenimo elementas, todėl visos valstybių vidaus priemonės, kaip nors kliudančios šiam pasitenkinimo jausmui, laikomas kišimusi į teisę, ginamą Konvencijos 8 straipsnyje“ [21].

Pažymėtina, jog Komisija ir Teismas visuomet pasilikdavo sau teisę, iškilus „šeimos gyvenimo“ fakto nustatymo klausimui, kiekvienu konkrečiu atveju situaciją vertinti individualiai. Tai grindžiama tuo, jog socialiniai ir kultūriniai šeimos gyvenimo modeliai nuolat keičiasi. Taigi, pasitelkdami Strasbūro institucijų praktiką, pasistengsime atsakyti, kokiais atvejais biologinio tėvo ir vaiko ryšys patenka į Konvencijos 8 straipsnį, garantuojančio kiekvienam asmeniui teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą (right to respect to family life) reguliavimo sferą:

1. Biologinio vaiko tėvo ir motinos santuoka. EŽTT, nagrinėdamas Berrehab v. the Netherlands bylą, konstatavo, jog santuokos atveju

„remiantis šeimos gyvenimo koncepcija, nustatyta Konvencijos 8 straipsnyje, tokioje sąjungoje gimęs vaikas ipso jure laikytinas tokių santykių dalimi; todėl vien vaiko gimimo faktas leidžia daryti išvadą, jog tarp jo ir tėvų egzistuoja tam tikri saitai, sudarantys „šeimos gyvenimą“, netgi tuo atveju, kai tėvai kartu negyvena“ [22].

2. Artimi santuokai vaiko tėvų ryšiai bei tėvo ir vaiko de facto ryšiai. Johnston v. Ireland [23] byloje EŽTT konstatavo, jog tokiu atveju Konvencijos 8 straipsnis užtikrina tėvo ir vaiko teisę tarpusavio santykiams suteikti teisinę formą. Vaiko ir tėvo santykių analogija situacijoms, išplaukiančioms iš santuokos, šiuo atveju buvo įtvirtinta Komisijos samprotavimuose, pagal kuriuos „šeimos gyvenimas“ Konvencijos 8 straipsnio prasme reiškia greičiau de facto nei de jure šeimos gyvenimą. Tiesa, reikia pažymėti, jog Johnston bylos atveju tėvo ir vaiko ryšiai buvo artimi ir stabilūs. Neaišku, ar kitokio pobūdžio santykiai patektų į Konvencijos apsaugos sferą.

3. Jei vaiko tėvo ir motinos santykiai nėra artimi santuokai (pvz., jie negyvena kartu), tačiau pasižymi „pakankamu pastovumu“, vaiko tėvas ir vaikas gali turėti teisę, garantuojamą Konvencijos 8 straipsnyje nustatyti tarpusavio teisinius ryšius. Ši taisyklė įtvirtinta Kroon v. the Netherlands [16] byloje.

4. Net tuo atveju, kai vaiko tėvo ir motinos ryšiai nepatenka į Johnston ar Kroon bylose nustatytų ryšių kategorijas, o tėvą ir vaiką sieja tik kraujo ryšiai, tiek tėvas, tiek vaikas gali reikalauti pagarbos, o tai reiškia ir teisinio jų tarpusavio „šeimos gyvenimo“ pripažinimo. Šis principas buvo įtvirtintas Keegan v. Ireland byloje, kurioje Teismas nusprendė, jog nesantuokinio vaiko įvaikinimas, neinformuojant apie tai tikrojo tėvo ir nesant jo sutikimo (nepriklausomai nuo to, kad tėvų santykiai nutrūko iki vaiko gimimo), laikytinas asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimu. Teismas, nuosekliai sekdamas Abdulaziz, Balkandali and Cabales v. the United Kingdom [24] byloje iėplėtota koncepcija, jog tam tikromis aplinkybėmis Konvencijos 8 straipsnis saugo ne tik esamą, bet ir „ketinamą (numatomą) šeimos gyvenimą“, konstatavo, jog

„šioje normoje vartojama šeimos sąvoka neapsiriboja santuokos pagrindu sukurtais santykiais ir gali apimti kitus de facto „šeimos“ ryšius, asmenims (vaiko tėvams – aut.) gyvenant ne santuokoje. Taigi gimęs vaikas ipso jure laikytinas tokio šeimos darinio dalimi nuo pat jo gimimo momento. Iš to plaukia, kad šiuo atveju tarp vaiko ir jo tėvų egzistuoja ryšys, reiškiantis „šeimos gyvenimą““ [25].

Apibendrinant šiuos Teismo sprendimus galima teigti, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą privalo būti suprantama plačiai, „šeimos gyvenimo“ sampratos neapribojant vaiko tėvų

119

santuoka arba kohabitacija, o teisinis tikrumas (pvz., tėvystė, nustatyta santuokos prezumpcijos pagrindu) ne visais atvejais gali būti laikomas pateisinamu pagrindu suvaržyti šios asmens teises pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį.

Kita vertus, būtina pažymėti ir tai, jog pagal Strasbūro institucijų išplėtotą praktiką vien biologinė tėvystė nelaikoma pagrindu konstatuoti, jog tėvo ir vaiko ryšys patenka į „šeimos gyvenimo“, ginamo Konvencijoje, kategoriją. Štai Soderback v. Sweden byloje Teismui teko spręsti biologinės ir faktinės (socialinės) tėvystės santykio problemą įvaikinimo atveju. Bylos fabula buvo tokia: pareiškėjas (biologinis vaiko tėvas) niekada negyveno kartu nei su vaiku, nei su jo motina. Praėjus 8 mėnesiams po vaiko gimimo, motina sudarė santuoką su kitu vyru, bei nutraukė ir taip fragmentiškus pareiškėjo, tuo metu turėjusio asmeninių problemų, ir vaiko kontaktus. Galiausiai pareiškėjas kreipėsi į socialines institucijas, prašydamas užtikrinti jam galimybę bendrauti su vaiku, tačiau beveik tuo pačiu metu vaiko motinos sutuoktinis kreipėsi į teismą dėl įvaikinimo. Nors pareiškėjas tam prieštaravo, tai pagal Švedijos įstatymus nebuvo kliūtis įvaikinti. Švedijos teismas, konstatuodamas, kad įvaikinimas šiuo atveju geriausiai atitiko vaiko interesus, patenkino vaiko motinos sutuoktinio prašymą dėl įvaikinimo, todėl pareiškėjas galutinai prarado visus ryšius su vaiku. EŽTT atmetė pareiškėjo peticiją dėl asmens teisės, įtvirtintos Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimo, konstatuodamas, kad įvaikinimas buvo atliktas pagal įstatymus, o juo buvo siekiama teisėtų tikslų, apsaugant vaiko teises ir laisves. Esminiu motyvu laikydamas ryšio tarp vaiko ir tikrojo (biologinio) tėvo silpnumą bei nepastovumą, Teismas pripažino, kad minėto sprendimo pasekmės nebuvo neproporcingos pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui suvaržymui [26].

Europos Tarybos šeimos teisės ekspertų parengtos „Baltosios knygos“ 11 principo 4 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžianti valstybėms tam tikrais atvejais, kai to reikalauja „geriausi vaiko interesai“, apriboti teisę ginčyti tėvystę [15]. Šiuo požiūriu negalima nepaminėti EŽTT Nylynd v. Finland bylos. Joje Teismas atmetė biologinio tėvo vaiko, kurio motina vaiko gimimo momentu buvo susituokusi su kitu asmeniu, peticiją, kurioje pareiškėjas reikalavo, kad Suomijos įstatymai, draudžiantys be vaiko motinos sutikimo ginčyti tėvystę, nustatytą santuokos prezumpcijos pagrindu, pažeidžia jo teises, įtvirtintas Konvencijos 8 ir 14 straips-niuose. Pareiškėjas teigė, kad absoliuti motinos teisė spręsti vaiko tėvystės klausimus, pažeidžia nediskriminavimo principą (Konvencijos 14 str.). Replikuodamas į Suomijos Vyriausybės argumentą, kad skirtingas teisių traktavimas šiuo atveju padeda apsaugoti šeimą, kurioje gyvena vaikas, jis teigė, kad tokios vertybės kaip lyčių lygybė bei biologinio tėvo ir vaiko ryšio apsauga savo reikšme nusveria būtinybę ginti socialinį šeimos institutą. Teismas, atmesdamas šiuos samprotavimus, pažymėjo, kad

„šioje byloje pareiškėjo (…) ir vaiko nesiejo jokie emociniai ryšiai (…), todėl šis santykis nepatenka į „šeimos gyvenimo“ sampratą. (…) Todėl visiškai pateisinama, kad nacionaliniai teismai šiuo atveju didesnę reikšmę suteikė vaiko ir šeimos, kurioje jis gyveno, nei pareiškėjo, siekiančio įteisinti biologinį faktą, interesams“.

Be to, Teismas atkreipė dėmesį, į tai, kad „ne kiekvienas skirtumas traktuojant asmens teises sudaro Konvencijos 14

straipsnio pažeidimą. Atvirkščiai, yra atvejų, kai tam tikrų asmenų teisės analogiškomis ar santykinai panašiomis aplinkybėmis laikytinos prioritetinėmis. (…) Šiuo atveju valstybės naudojasi plačia veiksmų laisve (margin of appreciation) nustatydamos kriterijus, kuriais remiantis, analogiškomis aplinkybėmis būtų pateisinamas skirtingas asmenų teisių traktavimas. (…) Nors de facto ryšiai, išplaukiantys iš kohabitacijos, daugeliu atvejų yra pripažįstami ir saugomi kaip teisinė vertybė, skirtumai tarp susituokusių ir nesusituokusių

120

asmenų vis dar egzistuoja, ypač teisinio statuso bei teisinių pasekmių srityje. Santuoka vis dar apibūdinama kaip teisių ir pareigų rinkinys, kuris aiškiai atskiria sutuoktinių bei kohabituojančių vyrų ir moterų padėtį“.

Todėl Teismas, konstatuodamas, kad „(ne santuokoje gyvenančio – aut.) pareiškėjo ir (santuokoje gyvenančios) vaiko motinos padėties negalima laikyti analogiška“, nusprendė, jog šiuo atveju skirtingas tėvo ir motinos teisių traktavimas negali būti kvestionuojamas nei siekiamų teisėtų tikslų, pagrįstumo bei objektyvumo, nei proporcingumo siekiamiems tikslams prasme [27].

Nagrinėjant biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemą, būtina prisiminti ir Europos Žmogaus teisių komisijos sprendimą M.B. v. the United Kingdom byloje, kurioje buvo konstatuota, kad Anglijos teismų atsisakymas skirti DNR ekspertizę siekiant nustatyti, ar vaiko, augančio šeimoje, tėvas iš tiesų yra jį auginantis asmuo, nepažeidžia asmens (laikančio save biologiniu vaiko tėvu – aut.) teisės į privatų ir šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 str.). Komisija nusprendė, kad Valstybių Dalyvių siekis užtikrinti šeimos santykių teisinį tikrumą ir saugumą pateisina „teisinę prezumpciją“, pagal kurią vedęs vyras yra laikomas jo žmonos vaiko tėvu, taikymą, o šių „prezumpcijų“ paneigimas galimas tik esant rimtam pagrindui, todėl šiuo atveju vien biologinis ryšys nepatenka į vertybių, saugomų Konvencijos 8 straipsnyje, sąrašą [28].

Panašiais samprotavimais Komisija vadovavosi ir M v. Malta byloje, atmesdama pareiškėjo (biologinio tėvo) peticiją, motyvuodama tuo, kad pareiškėjo ir vaiko ryšiai, grindžiami du mėnesius trukusiais pareiškėjo ir vaiko motinos, jai būnant nėščiai, santykiais, nepatenka į „šeimos gyvenimo“, saugomo Konvencijos 8 straipsnyje, sritį. Šioje byloje Komisija, nenustačiusi jokių faktinių vaiko ir tėvo ryšių arba bent pakankamo tėvo suinteresuotumo šių ryšių plėtojimu, pripažino, kad priimtas sprendimas dėl vaiko įrašymo į įvaikinamųjų vaikų sąrašą negali pažeisti biologinio tėvo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, nes vien biologinis ryšys nėra pakankamas pagrindas konstatuoti „šeimos gyvenimo“ egzistavimą [29].

Apibendrinant EŽTT praktiką interpretuojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teises, galima sutikti su E. Busso nuomone, kad tėvystės identiškumas išplaukia ne iš individualių charakteristikų visumos, o iš paties tėvo ir vaiko savitarpio santykio, ypač iš šio santykio pagrindinės vietos vaiko gyvenime [4]. Taigi tėvo teisė į identiškumą laikytina ne tiek individo teise, kiek teise, išplaukiančia iš šeimos statuso. Akivaizdu, kad biologinis ryšys nėra pakankamas pagrindas konstatuoti „šeimos gyvenimo“ egzistavimą. Tai, anot P. Seneave, esminis šiuolaikinės teisės principas [30]. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog teisė, reguliuojanti vaiko kilmės nustatymą, nebegali remtis tik vienu iš minėtų vaiko kilmės nustatymo metodų (formalistiniu ar realistiniu). Dideli žmogaus teisių apsaugos reikalavimai, įtvirtinti EŽTK, ir jos pagrindu sukurto Europos žmogaus teisių apsaugos mechanizmo išplėtota asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą interpretacija reikalauja iš nacionalinio įstatymų leidėjo derinti abu metodus, užtikrinančius visų suinteresuotų šalių teisių bei interesų balansą, o iš teismų – lankstumo ir kūrybiškumo taikant šias normas nuolat besikeičiančios socialinės aplinkos sąlygomis.

Išvados

1. Akivaizdu, kad de facto ir de jure tėvystės santykio problema negali būti analizuojama vienpusiškai, t. y. tik iš vaiko teisių pozicijų. Nors vaiko interesai sprendžiant visus su juo susijusius klausimus laikytini svarbiausiais, jie negali nustelbti kitų suinteresuotų šalių, visų pirma tėvų (tiek biologinių, tiek ir socialinių) teisių bei teisėtų interesų. Šių interesų svarbą atspindi jų tarptautinis pripažinimas: kiekvieno asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą

121

įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje tarp kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kurių suvaržymas galimas tik išimtiniais, Konvencijoje numatytais atvejais.

2. Sprendžiant teisinės tėvystės klausimą, biologinei tėvystei turėtų būti teikiamas prioritetas, tačiau jos negalima laikyti vienintele tėvystės rūšimi, galinčia pretenduoti į teisinės tėvystės statusą. Realistinis vaiko kilmės nustatymo metodas, pagrįstas biologinės tiesos primatu, ne visais atvejais atitinka reikalavimus, kuriuos išgrynino Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Komisija, interpretuodami Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į pri-vataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Akivaizdu, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme, vien biologinis ryšys nėra pakankamas pagrindas konstatuoti „šeimos gyvenimo“ egzistavimą.

3. Teisės esme pripažinus teisių ir pareigų vienovę, biologinės tėvystės suabsoliutinimas, sprendžiant vaiko kilmės klausimus, tam tikrais atvejais gali pažeisti šį balansą, o tai gali reikšti tam tikrų asmenų teisių pažeidimą. Todėl biologinės ir faktinės (socialinės) tėvystės kolizijos atveju teismas turi stengtis nustatyti jų balansą, pagrįstą geriausių vaiko interesų principu.

4. Siekiant apsaugoti šeimos stabilumą bei vaiko interesus, o kartu ir užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui teisėmis, tikslinga papildyti Civilinio kodekso 3.151 straipsnį 4 dalimi, išdėstant ją taip:

„4. Asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar asmuo, vaiko gimimo akto įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, gali pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo tik kartu su ieškiniu dėl tėvystės (motinystės) nustatymo“.

Tai leistų išvengti „tėvystės vakuumo“, t. y. atvejų, kai nuginčijus tėvystę (motinystę) vaikas lieka be tėvo (motinos). Kartu teismai turėtų atsargiau vertinti įstatymo nustatytus tėvystės nuginčijimo pagrindus, o biologinės tiesos paieškos neturėtų nustelbti kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

122

LITERATŪRA

1. Curry O., Cronin H. The evolved Family. Centre for Philosophy Natural and Social Sciences, LSE. – London, 2001. http://www.fathom.com/fks/catalog/feature.jhtml?story_id=2098&book PageNumber=2

2. Welstead M. The Cuckoo in the Nest – Psychological Fathers and their Children. 11th World Conference of The International Society of Family Law „Family Life and Human Rights“. – Copen-hagen/Oslo, 2002. www.jus.uio.no/ifp/isfl/welstead_mary.rtf

3. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija // Valstybės žinios. 1995. Nr. 60–1501.4. Buss E. Parental Rights. Virginia Law Review, 2002. Vol. 88. Nr. 3:635–683. www.ssrn.com/

abstract_id=5. Lietuvių kalbos žodynas. T. XVI. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995.6. Barton Ch., Douglas G. Law ant Parenthood. Butterworths. – London, 1995.7. Farrugia R. Parentage and civil status matters. XXVII th Colloquy on European Law Foundation

for International studies. – Valletta (Malta), 1997.8. Rane T., McBride B. Identity theory as a guide to understanding fathers' involvement with their

children. Journal of Family Issues. 2000. Nr. 21.9. Van Bueren G. The International Law on the Rights of the Child. Martinus Nijhoff Publishers. –

The Hague Hardbound, 1995.10. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014.11. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.12. Roca E., Miralles I. Establishing paternity in judical proceedings in Spain: What protection for

Human Rights? Papers from the ISFL 2000 (Brisbane) Conference, www.gu.edu.au/centre/ flru/roca.doc

13. Hill J. „What does it mean to be a parent?“ The Claims of Biology as the Basis for Parental Rights. – New York University Law Review, 1991. No. 66.

14. Čekuolienė D. Žvilgsnis į ankstyvąją raidą: tėvų meilė ir vaiko sėkmė. Konferencijos „Šeima šian-dien: vertybės, problemos, išeitys“ medžiaga. – Vilnius, 2002.

15. „White paper“ On Principles Concerning the Establishment and Legal Consequences of Paren-tage. CJ–FA. – Strasbourg, 2002. www.legal.coe.int/family>

16. Kroon v. The Netherlands. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm 17. Civil Code of Quebec. http://www.canlii.org/qc/sta/ccq/whole.html18. Goldstein J., Frend A., Solnit A. Beyond the Best Interests of the Child, Collier Macmillan. –

London, 1973.19. Birmontienė T. Žmogaus teisių raida ir perspektyvos Lietuvoje // Jurisprudencija: LTA mokslo

darbai. – LTA, 2000. T. 15(7).20. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995. Nr.

40–987.21. Johansen v. Norway. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm22. Berrehab v. the Netherlands. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm23. Johnston v. Ireland. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm24. Abdulaziz, Balkandali and Cabales v. the United Kingdom. http://www.echr.coe.int/Eng/

Judgments.htm25. Keegan v. Ireland. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm 26. Soderback v. Sweden. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm27. Nylynd v. Finland. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm28. M.B. v. the United Kingdom. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm 29. M v. Malta. http://www.echr.coe.int/Eng/Judgments.htm30. Seneave P. Parentage and Human Rights. XXVII th Colloquy on European Law Foundation for

International studies. – Valletta (Malta), 1997.

123

Problem of Biologic and Actual Paternity Relation and Children’s Rights

Doctoral Candidate Gediminas SagatysLaw University of Lithuania

SUMMARY

One of the most important arguments of a sound paternity protection is a certainty of the paternity fact, i.e. identity of the paternity. Law seems to confront with quite a problem in transforming identity implications of an individual into a legal reality. In the present article the author raises and tries to ground a hypothesis that some provisions of the Lithuanian Civil Code in regard to identifying a child’s origin infix an exceptional biologic (genetic) reality point in forming legal „parent-child“ relations and are too static. Therefore, there exists a danger of their nonconformity to a continuously changing social reality as well as to human rights standards. In the author’s estimation, these provisions need to be reviewed and new regulation models based on human rights need to be applied. Such regulation must be oriented towards a balance of interests of all persons concerned, which means it must not exclusively reflect predominance of a biologic (genetic) reality, but its relation with a social (actual) reality and a child’s rights. The analysis of application practices of the European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms is aimed at clearance of objective human rights criteria of a parent-child relation in the field of legal protection, which could become a guidance for improvement of an institution defining a child’s origin as well as for forming uniform court practices.

124

Jurisprudencija, 2003, t. 37(29)

INFORMACIJAMOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

125

JURISPRUDENCIJAMokslo darbai37(29) tomasVilnius, 2003

9,38 leidyb. apsk. l.108 psl.

Tiražas 150 egz.

126