TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-03316

2019-02-28

2019-02-13

2019-02-13

-

Teismingumo byla Nr. T-15/2019

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00193-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5

(S)

NUTARTIS

2019 m. vasario 13 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų prašymą išspręsti bylos pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, E. Š., K. S., J. S., M. K., J. R., M. J., tretieji asmenys S. M., J. J., A. Š., Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notaras Mindaugas Sipavičius, VĮ Registrų centras, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Lilija Šilerienė, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kt., rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareikštu ieškiniu ieškovas teismo prašo:

1) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir – Nacionalinė žemės tarnyba) 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui Z. J. (Z. J.)“;

2) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. M.“;

3) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. Š. (A. Š.)“;

4) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. J.“;

5) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“;

6) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-05-14 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo“ dalyje dėl asmeninio ūkio žemės nustatymo (indeksas 12-8-1);

7) pripažinti negaliojančiu Naujų žemės sklypų individualiai statybai skirstymo komisijos 2013 m. sausio 24 d. posėdžio protokolą dalyje, kurioje nuspręsta V. M., J. J., A. Š., S. M. ir Z. J. įtraukti į siūlytinų piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai sąrašą;

8) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) papildymo“ dalyje, kurioje V. M., J. J., A. Š., S. M. ir Z. J. įtraukti į siūlytinų piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai sąrašą (10 priedo 19 p., 23 p., 26 p., 29 p., 32 p.), ir kurioje žemės sklypai Buivydiškių kadastro vietovėje pažymėti 21A, 22B, 25 B (įsakymo 4 priedo 6, 7, 8 p.);

9) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai patvirtinimo“ dalyje, kurioje patvirtinti M., J. J., A. Š.. S. M. ir Z. J. pasirinkti žemės sklypai (įsakymo 2 priedo 19 p., 23 p., 28 p., 29 p., 32 p.);

10) pripažinti negaliojančiu 2018 m. balandžio 4 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės, kurio pagrindu J. R., a. k. (duomenys neskelbtini), paveldėjo ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), po tėvo V. M. mirties;

11) pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugpjūčio 16 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Lilijos Šilerienės, kurio pagrindu M. J., a. k. (duomenys neskelbtini), paveldėjo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), po sutuoktinio Z. J. mirties;

12) pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugsėjo 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės, kurio pagrindu M. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), paveldėjo ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), po dėdės V. M. mirties;

13) pripažinti negaliojančia 2018 m. spalio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu M. K., a. k. (duomenys neskelbtini), J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), J. R., a. k. (duomenys neskelbtini), pardavė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), K. S., a. k. (duomenys neskelbtini), ir E. Š., a. k. (duomenys neskelbtini);

14) taikyti restituciją natūra – priteisti Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,12502 ha, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

15) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą suteikti ieškovui R. U. 2017 m. liepos 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymo (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ suformuotą 0,2472 ha dydžio žemės sklypą (projektinis Nr. 2548), per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudarant žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį;

16-18) išreikalauti iš Nacionalinės žemės tarnybos atitinkamus duomenis; atleisti ieškovą nuo dalies žyminio mokesčio apmokėjimo arba atidėti dalies žyminio mokesčio apmokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje be kita ko nurodo, kad jam Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu buvo paskirtas 2,00 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypas. Ieškovui suteiktos asmeninio ūkio žemės paskyrimo faktą patvirtina ir Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos Buivydiškių agrarinės reformos tarnybos 1996 m. birželio 27 d. pažymėjimas Nr. 243, kuriuo patvirtinama, kad „pilietis U. R., gyv. (duomenys neskelbtini), pagal 1994/1995 metų atliktą inventorizaciją, naudojasi 2.00 ha. t. sk. 2,00 ha žemės ūkio naudmenų asmeninio ūkio žemės sklypu“. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 1995 m. kovo 16 d. Agrarinės reformos tarnybos sprendimu buvo patvirtinta, jog ieškovas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (toliau ir – Vyriausybės nutarimas Nr. 816) numatytus reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems įsigyti asmeninio ūkio žemę. Buivydiškių apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. sprendimu nustatė asmenis, turinčius teisę įsigyti asmeninio ūkio žemę, patvirtino 1520 ha dydžio žemės plotą, skirtą suteikti kaip žemę asmeniniam ūkui. Buivydiškių apylinkės tarybai priimant minėtą sprendimą, galiojusio Vyriausybės nutarimo Nr. 816 (redakcija galiojusi nuo 1994 m. kovo 3 d.) 14 p. buvo numatyta, kad „žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ nustatyta tvarka. Nurodytas galiojęs teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad žemės reformą vykdžiusios valstybės institucijos, rengiant žemėtvarkos projektus, privalėjo kompleksiškai spręsti žemės sklypų paskirstymo asmeninio ūkio ir nuosavybės teisių grąžinimo atvejais, t. y., kad vienas ir tas pats žemės sklypas nebūtų numatytas suteikti kaip asmeninio ūkio žemė, ir suteikti atkuriant pretendentams nuosavybę į turėtą žemės sklypą. Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos 1995 m. balandžio 25 d. kasos pajamų orderis Nr. 23 patvirtina, kad ieškovas, siekdamas gauti aptariamą žemės sklypą nuosavybėn, sumokėjo už asmeninio ūkio žemės įforminimą. Tačiau, dėl įvairių, ieškovui nežinomų priežasčių, pirmieji sprendimai dėl asmeninio ūkio suteikimo buvo priimti tik 2001 m., t. y., kai Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui R. U.“ ieškovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai lygiavertį bendrą 1,45 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įskaitant šį suteiktą žemės sklypą kaip asmeninio ūkio sklypą.

Ieškovas nurodo, jog nuo 2011 m. kovo 21 d., kai buvo priimtas sprendimas atkurti ieškovui nuosavybės teises, jokios asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo procedūros nevyko. Ieškovas nebuvo informuotas apie vykdomus žemės sklypų reformos darbus, ruošiamus naujus žemėtvarkos projektus. Tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė terminų, per kuriuos atsakingos institucijos už žemės reformą, turėjo priimti sprendimus dėl asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo. Ieškovas 2006 m. kovo 15 d. pateikė prašymą Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriui patikrinti asmeninio ūkio naudojimo sklypo faktą. Nurodyto prašymo pagrindu buvo sudaryta komisija, kuri 2006 m. kovo 30 d. Vietos apžiūros akto pagrindu konstatavo, kad ieškovas naudojasi 0,60 ha asmeninio ūkio žemės sklypu (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 25 d. VII eilės pretendentų susirinkimo protokolas leido ieškovui tikėti, kad pretendentų žemės įsigijimo klausimas yra išspręstas ir į numatytą ieškovui žemės sklypą niekas nepretenduoja. Ieškovui suprojektuotas asmeninio ūkio žemės sklypas (0,70 ha) nebuvo perduotas. Atsakovė neperdavė suformuoto žemės sklypo asmeniniam ūkiui ieškovui, nes 2013 m kovo 29 d. sprendimu Nr. 48S-157 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui Z. J. (Z. J.)“, 2013 m kovo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. M.“, 2013 m kovo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. Š. (A. Š.)“, 2013 m kovo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. J.“, 2013 m kovo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“, ieškovui suformuotą asmeninio ūkio žemės sklypą neteisėtai perleido nurodytiems asmenims. Kaip nurodo ieškovas, vėliau atitinkami žemės sklypai taip pat buvo paveldėti bei parduoti, todėl paskesni paveldėjimo bei pirkimo – pardavimo sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje nurodo, kad ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pripažinti negaliojančiais išvestinius teisės aktus. Ieškiniu taip pat prašoma pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimus, pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra – priteisti Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise žemės sklypus bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą suteikti ieškovui suformuotą 0,2472 ha dydžio žemės sklypą (projektinis Nr. 2548), per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudarant žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.

Teismas nutartyje pažymi, kad dalis pareikštų reikalavimų yra administracinio teisinio pobūdžio. Kita dalis (dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir kt.), yra civilinio teisinio pobūdžio. Kaip pažymi teismas, tai reiškia, jog teisinis santykis byloje yra mišrus, tačiau kyla abejonių, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Kaip ne kartą nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, reikalavimai panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus, o taip pat kitus teisės aktus, kurie susiję su nuosavybės teisių į atitinkamus žemės sklypus atkūrimu bei atkūrimo proceso procedūromis, yra administracinio teisinio pobūdžio. Šių procedūrų vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų, ir yra susijęs su viešojo administravimo subjektų veikla viešojo administravimo srityje. Tokie reikalavimai, kaip minėta, yra laikytini kylančiais iš administracinių teisinių santykių ir yra priskirtini administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-39/2017; 2015 m. birželio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-69/2015; 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-109/2015 ir šiose nutartyse nurodytą praktiką).

Kiti ieškinyje keliami reikalavimai – dėl atitinkamų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, įpareigojimo suteikti ieškovui atitinkamą suformuotą žemės sklypą, bei sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su ieškovu, yra civilinio teisinio pobūdžio. Tačiau šie reikalavimai yra išvestiniai iš administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų (susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis). Minėtų reikalavimų išsprendimas priklausys nuo to, kaip bus išspręsti ieškiniu keliami administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai (žr., pvz., anksčiau nurodytas Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis).

Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamojoje byloje vyrauja administraciniai teisiniai santykiai. Byla, dėl kurios rūšinio teismingumo kreipėsi apylinkės teismas, perduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniam teismui.

Perduoti bylą pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, E. Š., K. S., J. S., M. K., J. R., M. J., tretieji asmenys S. M., J. J., A. Š., Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notaras Mindaugas Sipavičius, VĮ Registrų centras, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Lilija Šilerienė, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kt., Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus pirmininkėSigita Rudėnaitė

L. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

pirmininko pavaduotojasRičardas Piličiauskas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjaBirutė Janavičiūtė

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjasDainius Raižys

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-03150

2019-02-26

2019-02-14

2019-02-14

-

Civilinė byla Nr. 3K-3-40-313/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02505-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.1.13.3.; 3.4.1.13.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų grupės atstovės Investuotojų asociacijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų grupės atstovės Investuotojų asociacijos ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudžiamojo įvykio pripažinimo bei draudimo išmokų priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių grupės ieškinio institutą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija 2017 m. rugpjūčio 1 d. pateikė patikslintą ieškinį, prašydama:

2.1. pripažinti, kad ieškovų įsigytų trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis;

2.2. priteisti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurios būtų lygios jų už įsigytas trečiojo asmens obligacijas sumokėtoms pinigų sumoms, nurodytoms ieškovų grupės narių sąraše, ir kurios būtų ne didesnės nei 22 000 Eur.

3. Ieškovų grupė patikslintame ieškinyje kaip atsakovę nurodė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o BAB banką „Snoras“ įvardijo kaip trečiąjį asmenį, taip pat pateikė įrodymus, pagrindžiančius žyminio mokesčio sumokėjimą. Ieškovai paaiškino, jog visi grupės ieškovai laikotarpiu iki 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, tačiau bankas šių obligacijų neišpirko dėl jam iškeltos bankroto bylos. Tiek Lietuvos bankas, tiek trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ bankroto administratorius pripažino, jog BAB banko „Snoras“ turtas buvo išgrobstytas, neteisėtai pasisavintas ir šiems veiksmams taikoma draudimo apsauga.

4. Teikdami patikslintą ieškinį ieškovai nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas jau 2017 m. vasario 7 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. atsakovui, iš kurio prašoma priteisti ginčo sumas, nurodyti. Patikslinę reikalavimą ieškovai nurodė, kad reikalavimas reiškiamas abiem atsakovams solidariai. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi grupės ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Tokį procesinį sprendimą teismas priėmė įvertinęs tai, kad ieškovai nesuformulavo ieškinio dalyko ir pagrindo, t. y. nenurodė faktinių bei teisinių aplinkybių, kurių pagrindu draudimo išmoka turėtų būti priteisiama solidariai iš BAB banko „Snoras“. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartimi nurodytą nutartį panaikino ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė teismui nagrinėti iš naujo, nes nebuvo nustatyti trūkumai, susiję su faktiniu ieškinio pagrindu.

5. Vilniaus apygardos teismas, iš naujo spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2017 m. birželio 30 d. nutartimi nustatė naują terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas konstatavo, kad ieškinio dalykas bei pagrindas nėra aiškiai suformuluoti, nes nėra aišku, iš kurio atsakovo reikalaujama priteisti ieškinyje nurodytas sumas; kokiu pagrindu reikalavimas reiškiamas solidariajam atsakovui BAB bankui „Snoras“; nesumokėtas įstatyme nustatyto dydžio žyminis mokestis. Vykdydami nurodytus teismo įpareigojimus ieškovai ir pateikė šį patikslintą ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi nustatė terminą patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti.

7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad ieškovų 2016 m. liepos 7 d. išsiųstas pranešimas-pretenzija neatitinka jos turiniui keliamų reikalavimų ir todėl nebuvo laikomasi privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme procedūros. Teismas pažymėjo, kad nors pretenzijoje nėra suformuluotas įspėjimas, jog, jei reikalavimai nebus įvykdyti per pretenzijoje nurodytą laiką, grupė gali kreiptis į teismą ir pareikšti grupės ieškinį, joje esanti nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4412 straipsnį yra pakankama.

8. Teismas sutiko su atsakove, kad ieškinyje bei jo prieduose nėra tinkamai atskleista informacija, iš ko kildinamas kiekvieno ieškovo reikalavimas, todėl nėra galimybės identifikuoti jų santykio su trečiuoju asmeniu BAB banku „Snoras“ (CPK 135 straipsnis, 4413 straipsnio 3 dalies 5 punktas, 4 dalies 4 punktas). Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs tai, kad ieškinyje nėra individualizuotos ieškovų sandorių sudarymo aplinkybės, nenurodytos konkrečios sutartys, neįvardytos ieškovų sumokėtos sumos, obligacijų išpirkimo data, kitos individualaus pobūdžio vertinant turtinius reikalavimus reikšmingos aplinkybės. Teismas sprendė, jog ieškinio priede – lentelėje – pateikta informacija apie dabartinį savininką (asmens kodas, pavardė, vardas, adresas) ir turtinį reikalavimą (iki 22 000 Eur) nėra pakankama, nes neatskleistas kiekvieno grupės nario turtinio reikalavimo pagrindas. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai turi pateikti nuorodas į konkrečią sutartį, sutarties datą, numerį, sutarties šalis, įgytą vertybinių popierių kiekį, sumą, už kurią jas įsigijo, obligacijų išpirkimo datą, kitą reikšmingą informaciją. Be to, teismas pastebėjo, jog pagal trečiojo asmens pateiktą informaciją ieškovų nurodytos sumos yra klaidingos – netinkamai perskaičiuotos iš litų į eurus, neatitinka sutartyse nurodytų sumų.

9. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovų grupės atskirąjį skundą, 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

10. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad jų pateiktas ieškinys atitinka CPK keliamus reikalavimus. Teismas akcentavo, kad vienas iš pagrindinių grupės ieškinio reikalavimų yra grupės narių vienodas teisinis gynybos būdas, kuriuo siekiama apginti pažeistas grupės asmenų teises. Iš patikslinto ieškinio rezoliucinės dalies matyti, jog joje suformuluoti du savarankiški reikalavimai: pirmuoju reikalavimu ieškovai siekia teisiškai reikšmingo fakto, kad jų įsigytų trečiojo asmens obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudimo draudžiamasis įvykis, nustatymo, o antrasis reikalavimas suformuluotas kaip reikalavimas dėl priteisimo, prašant priteisti ieškovams iš atsakovės įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas, kurios būtų lygios jų už įsigytas obligacijas sumokėtoms sumoms, nurodytoms ieškovų grupės narių sąraše, ir kurios būtų ne didesnės nei 22 000 Eur.

11. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad su ieškovų teiginiais, jog, siekiant teisingai išnagrinėti šalių ginčą, nėra būtina tirti ir aiškintis aplinkybių, susijusių su kiekvieno iš ieškovų grupės narių sudarytomis obligacijų pasirašymo sutartimis, būtų galima sutikti tik tuo atveju, jeigu ieškovai reikštų tik pirmąjį materialųjį reikalavimą ir teismo tikslas tokiu atveju būtų tik nustatyti, ar ieškovų grupės nurodytos faktinės aplinkybės, jog obligacijos nebuvo išpirktos dėl to, kad tam skirti banko finansiniai resursai buvo neteisėtai pasisavinti, pagrobti, yra pagrįstos, bei nuspręsti, ar 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokios rizikos. Tačiau šiuo atveju ieškovai pareiškė ir turtinius reikalavimus priteisti draudimo išmokas kiekvienam iš jų, lygias jų sumokėtoms už obligacijas sumoms, ir šie reikalavimai yra individualaus pobūdžio, kadangi kiekvieno iš ieškovų turtinis reikalavimas, jo dydis yra individualus ir priklauso nuo įsigytų obligacijų skaičiaus bei kainos. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog teismas, nusprendęs, kad pirmasis grupės ieškovų reikalavimas yra pagrįstas, turėtų priimti CPK 4419 straipsnio 2 dalyje nurodytą tarpinį sprendimą ir toliau spręsti dėl grupės ieškinyje reiškiamų individualaus pobūdžio turtinių grupės narių reikalavimų, priimdamas individualius sprendimus, t. y. remdamasis įsiteisėjusiu tarpiniu sprendimu turėtų išnagrinėti kiekvieno grupės nario individualaus pobūdžio turtinius reikalavimus (CPK 4419 straipsnio 2 dalis). Tai lemtų, kad teismas, siekdamas teisingai išspręsti šalių ginčą, privalėtų vertinti aplinkybes, susijusias su obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymu, todėl tokiu atveju svarbu ne tik kaina, už kurią buvo įsigytos obligacijos, bet ir kitos aplinkybės – jų įgijimo data, data iki kada bankas jas įsipareigojo išpirkti, banko finansinė padėtis išpirkimo metu ir kt.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, jog sutarčių pateikimas į bylą negali būti prilyginamas reikalavimų suformulavimui ieškinyje (CPK 4413 straipsnio 5 dalis), nes tai yra tik įrodinėjimo pareigos dalis. Nesant suformuluotų kiekvieno ieškovo reikalavimų, nėra aišku, kokiu pagrindu vadovaujantis ir kokiu aspektu tirtinti kartu su ieškiniu pateikti įrodymai. Tik aiškiai suformulavus reikalavimus ir įvardijus teismo nurodytą informaciją galėtų būti užtikrintas tinkamas bylos procesas. Be to, obligacijų pasirašymo sutartyse bei susistemintoje lentelėje esantys duomenys nėra identiški, pavyzdžiui, pagal sutartį ieškovas A. B. sumokėjo 7758,76 Eur, o lentelėje nurodoma, kad jo turtinis reikalavimas yra 7761,82 Eur, analogiška situacija yra ir kitų ieškovų atveju (D. C., T. A.), todėl esant teismo identifikuotiems grupės ieškinio trūkumams procesas negali prasidėti.

13. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, skundžiama nutartis paliktina nepakeista. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovai reikalavimą pripažinti, kad obligacijoms yra taikoma draudimo apsauga, grindžia tokiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip banko turto (lėšų, skirtų obligacijoms išpirkti) išgrobstymu, pasisavinimu, tačiau ieškinyje nėra įvardijama, kas šias lėšas pasisavino ir yra dėl to atsakingas. Iš viešai prieinamų duomenų yra žinoma tik tai, kad buvusių trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ vadovų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto pasisavinimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jame priimti galutiniai procesiniai sprendimai ir (ar) byla perduota nagrinėti teismui. Tačiau tuo atveju, jei ieškovai reikalavimą grindžia buvusių BAB banko „Snoras“ vadovų, kurių atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, veiksmų neteisėtumu, atskiroje civilinėje byloje pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai dėl minėtų asmenų veiksmų teisėtumo pagal baudžiamosios teisės normas įvertinimo reiškia siekį nustatyti faktus, kurie nagrinėtini ir nustatytini pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytas taisykles.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį, tuo atveju, jei kasacinis teismas nuspręstų kasacinį skundą atmesti bei skundžiamas nutartis palikti nepakeistas, prašo nustatyti naują terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Šioje byloje pareikštas grupės ieškinys, kuriuo yra ginamos grupės ieškovų, įsigijusių BAB banko „Snoras“ obligacijų, teisės ir teisėti interesai, atitinka grupės ieškinio instituto tikslus, CPK XXIV1 skyriaus nuostatas. Tačiau neatsižvelgdami į nurodytą teisinį reguliavimą bei tikslus teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovų grupės atstovas privalo nurodyti individualias faktines aplinkybes, susijusias su kiekvienu iš prie grupės ieškinio prisijungusių ieškovų. Šie teismų netikslingi įpareigojimai lemia, kad grupės ieškinio institutas teismų praktikoje yra realiai neveikiantis.

14.2. Teismai nepagrįstai nurodė, jog ieškovų grupės atstovo pateiktų duomenų byloje nepakanka tam, kad byla galėtų būti pradėta nagrinėti, ir ieškovų grupės atstovas privalo nurodyti individualias faktines aplinkybes, susijusias su kiekvienu ieškovu. Grupės atstovas pateikė parengtą ieškovų grupės narių lentelę, kurioje yra pateikti kiekvieno iš ieškovų grupės narių vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimo suma pagal BAB banko „Snoras“ įsigytas obligacijas, pateikė obligacijų pasirašymo sutartis. Taigi grupės atstovas yra pateikęs visus duomenis, kurie yra reikalaujami pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą, priedus, kurie yra reikalaujami pagal CPK 135 straipsnio 2 dalį. Duomenys, kad kiekvienas iš grupės ieškovų sudarė ginčo obligacijų pasirašymo sutartį su BAB banku „Snoras“, yra matomi iš obligacijų pasirašymo sutarčių, informacija, kokioms aplinkybėmis esant kiekvienas iš grupės ieškovų sudarė ginčo obligacijų pasirašymo sutartis, neturi reikšmės bylai, obligacijų pasirašymo sutarčių numeriai yra matomi iš obligacijų pasirašymo sutarčių, o kitos individualios su ieškovais susijusios aplinkybės nagrinėjant šią bylą neturi reikšmės. Šios aplinkybės liudija, jog teismai, reikalaudami, kad grupės atstovas pateiktų į bylą tokius duomenis, kurių nenustato CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, CPK 135 straipsnio 2 dalis, pažeidė minėtas normas, apsunkino ieškovų teisę į teisminę gynybą.

14.3. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškiniu įrodinėjamos aplinkybės gali būti nustatomos tik remiantis BPK nuostatomis, prieštarauja CPK 2 straipsniui, 182 straipsnio 3 punktui, 313 straipsniui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Tokiu teiginiu yra pažeidžiamos CPK nustatytos įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklės. Tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą apeliacinės instancijos teisme priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jei sprendimą ar nutartį skundžia tik viena iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2013). Iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus apygardos teismo nutartį apeliacine tvarka skundė tik ieškovų grupės atstovas, todėl teismas negalėjo priimti blogesnio sprendimo grupės ieškovo atžvilgiu, nei buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas suvaržė grupės atstovo procesines teises, nes sprendė, jog grupės atstovas pareikšto grupės ieškinio negali grįsti aplinkybėmis, kurios yra susijusios su tam tikrų asmenų galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis. Tačiau kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, kad būtų apgintos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai, net jei šios teisės ar interesai yra pažeisti galimai padarytų nusikalstamų veikų (CPK 2 straipsnis). Nesant priimtam ir įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui baudžiamojoje byloje dėl buvusių BAB banko „Snoras“ vadovų veiksmų, šiuos veiksmus ieškovų grupės atstovas gali atskirai įrodinėti civilinėje byloje.

14.4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kuriais jis atskirajame skunde kvestionavo Vilniaus apygardos teismo veiksmus grupės ieškinio priėmimo metu, kuriais yra pažeidžiama prie grupės ieškinio prisijungusių ieškovų teisė į teisminę gynybą. Grupės atstovo pareikštas ieškinys Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas 2016 m. lapkričio 25 d. ir iki šiol grupės ieškinio priėmimo klausimas nėra išspręstas. Byloje Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs tris atskiras nutartis dėl grupės ieškinio trūkumų šalinimo, iš kurių kiekviena nustatė naujus, iki tol nebuvusius grupės atstovo pareikšto grupės ieškinio trūkumus. Tokie teismo veiksmai liudija apie pažeistą CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 115 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą, kad ieškovui, šiuo atveju – grupės atstovui, pašalinus teismo nutartyje nurodytus trūkumus, ieškinys yra laikomas paduotu jo pradinio pateikimo teismui dieną. Remiantis imperatyviu CPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu, teismas ieškinio trūkumų šalinimo institutą gali taikyti tik vieną kartą – patikrinęs ieškinį jo priėmimo stadijoje. Jeigu ieškovų grupė laiku ir tinkamai pašalino grupės ieškinio trūkumus, kurie buvo nurodyti pirmą kartą Vilniaus apygardos teismo priimtoje nutartyje dėl grupės ieškinio trūkumų, šioje byloje ieškinio trūkumų šalinimo procesas privalėjo būti pasibaigęs, o grupės atstovo pareikštas grupės ieškinys – priimtas nagrinėti. Iš CPK 115 straipsnio 3 dalies matyti, jog bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs pareikšto procesinio dokumento trūkumus, jei to procesinio dokumento nurodyti trūkumai laiku ir tinkamai yra pašalinami, gali tik patikrinti, ar šie trūkumai pašalinti laiku ir tinkamai, tačiau neturi diskrecijos spręsti, jei trūkumai tinkamai pašalinti, ar priimti pateiktą procesinį dokumentą. Priešingas aiškinimas lemtų, kad bylą nagrinėjantis teismas ieškinio trūkumų šalinimo institutą gali taikyti neribotą laiką ir neribotą kiekį kartų, taip užvilkindamas bylos nagrinėjimą.

15. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog paduotas grupės ieškinys neatitinka fakto bendrumo kriterijaus. Atsižvelgiant į CPK 4413 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 885 patvirtintos Grupės ieškinio koncepcijos 16 punktą teigtina, jog grupės ieškinio atveju tarp ieškovų reiškiamų reikalavimų privalo egzistuoti tiek fakto, tiek teisės bendrumo kriterijai. Nors ieškovų pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės formaliu požiūriu gali būti traktuojamos kaip atitinkančios bendrumo kriterijus, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į pateiktus byloje reikalavimus, būtina įvertinti kiekvienos sandorio šalies individualias savybes, gebėjimą vertinti sudaromo sandorio sąlygas ir tuo sukuriamas teisines pasekmes. Tai lemia, jog šio ginčo sprendimas pagal grupės ieškinio taisykles neatitinka CPK 4413 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prielaidų.

15.2. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pateiktus išaiškinimus pažymėtina, jog viena iš esminių aplinkybių, kurią būtina nustatyti sprendžiant draudimo išmokos priteisimo klausimą, yra tai, ar kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu obligacijos buvo ar nebuvo perleistos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jei ieškovų obligacijos yra neperleistos ir yra galimybė šias finansines priemones grąžinti, Investuotojų direktyvos nustatyta apsauga nebūtų taikoma, o išmoka negalėtų būti priteisiama. Ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), ir, nesant šios informacijos, negalima pripažinti, jog tarp ieškovų reiškiamų reikalavimų egzistuoja fakto bendrumo kriterijus.

15.3. Tai, kad ieškinys parengtas kaip grupės ieškinys, nereiškia, kad jis savaime tenkina ginčo teisenos tvarka reiškiamo ieškinio reikalavimus. Ieškovai, kaip grupė, neindividualizavo savo reikalavimų. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 23 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad ieškinyje bei ieškinio priede, kuriame pateikti individualaus pobūdžio turtiniai ieškovų reikalavimai, nėra tinkamai atskleista informacija, su kokiomis aplinkybėmis yra siejamas kiekvieno ieškovo reikalavimas, todėl nėra galimybės identifikuoti ieškovų santykio su BAB banku „Snoras“, ieškinyje nėra individualizuotos ieškovų sandorių sudarymo aplinkybės.

15.4. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Ieškovai rėmėsi Investuotojų direktyva, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įtvirtinančia, jog Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas prarandamas dėl netyčinių klaidų, ir reiškė reikalavimą pripažinti, kad BAB banko „Snoras“ turtas buvo išgrobstytas bei neteisėtai pasisavintas, t. y. atlikti tokie veiksmai, kurie yra nurodyti kaip draudžiamieji Investuotojų direktyvos kontekste. Ieškovai pateiktame ieškinyje nepagrindė šio reikalavimo faktinio pagrindo, apsiribojo tuo, jog Lietuvos bankas ir BAB banko „Snoras“ bankroto administratorius nurodo, kad BAB bankas „Snoras“ tapo nemokus, nes buvę BAB banko „Snoras“ vadovai ir pagrindiniai akcininkai iššvaistė, užgrobė bei pasisavino itin didelės vertės BAB banko „Snoras“ turtą.

15.5. Baudžiamosios bylos, kuriose yra nagrinėjamas BAB banko „Snoras“ vadovų ir akcininkų atsakomybės klausimas, yra nebaigtos, kaltinamieji nuosprendžiai nepriimti. Ieškovai deklaratyviai teigia, kad BAB bankas „Snoras“ obligacijų neišpirko dėl jo vadovų bei akcininkų neteisėtų veiksmų, ir, neturėdami pagrindo, preziumuoja BAB banko „Snoras“ vadovo ir akcininkų neteisėtų veiksmų kvalifikavimą, nors baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Iš ieškinio matyti, jog ieškovų teisinį suinteresuotumą byloje nulems baudžiamosiose bylose BAB banko „Snoras“ vadovų ir akcininkų atliktas veiksmų kvalifikavimas kaip atitinkamų neteisėtų veiksmų, todėl, kol kompetentinga institucija nėra nustačiusi, jog BAB banko „Snoras“ vadovai bei akcininkai atliko nusikalstamas veikas, teoriškai negali egzistuoti ieškovų pažeista teisė. Be to, nors ieškovai ir sutiko, jog BAB banko „Snoras“ vadovų ir akcininkų neteisėti veiksmai bus nustatyti baudžiamosiose bylose, tačiau savo reikalavimą grindžia jų atliktu BAB banko „Snoras“ ir akcininkų neteisėtų veiksmų kvalifikavimu, o tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos turiniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl grupės ieškinio tikslų, prielaidų bei sąlygų

16. Grupės ieškinio institutas yra palyginti naujas institutas Lietuvos teisėje. Grupės ieškinio koncepcija buvo apibrėžta 2011 m., nurodant, jog Lietuvos teisėje reglamentuoti grupės ieškinio institutą reikėtų dėl objektyvių priežasčių. Viena iš tokių priežasčių – siekis užtikrinti didelių grupių, susidedančių iš asmenų, kuriuos vienija teisinis ir faktinis pagrindas byloje, interesų gynimą, kai jų ieškinius nagrinėti individualiai būtų neekonomiška ir neefektyvu. Šioje koncepcijoje buvo akcentuojamas poreikis ją įgyvendinant papildyti CPK naujomis nuostatomis (Grupės ieškinio koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 885, 5, 6, 27 punktai).

17. Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo CPK pakeitimai, įgyvendinantys minėtos koncepcijos principus. Šie pakeitimai gan detaliai nustato ginčų, nagrinėjamų pagal grupės ieškinio taisykles, nagrinėjimo ypatumus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49, 80, 182 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 2611 straipsniu ir XXIV1 skyriumi įstatymas TAR, 2014-01-01, Nr. 3570). Šis institutas traktuotinas kaip viena iš kolektyvinio interesų gynimo išraiškų.

18. Minėtų CPK pakeitimų travaux préparatoires (parengiamieji darbai), kurie gali būti vertinami kaip įstatymų leidėjo valią bei ketinimus atskleidžiantys šaltiniai, pažymima, jog Lietuvos teisėje įtvirtinus grupės institutą siekiama, be kita ko, labiau užtikrinti teisę į teisminę gynybą, nes grupės ieškinio instituto pagalba gali būti apginami ir tie asmenys, kurie neinicijuoja teisminio bylinėjimosi dėl finansinių priežasčių, patirties stokos, laiko sąnaudų, be to, grupės ieškinio instituto pagalba siekiama sutrumpinti civilinių bylų procesą, užtikrinti vienodą teismų praktiką tokių pačių ar panašių bylų atžvilgiu, taip prisidėti prie asmenų pasitikėjimo teismine sistema, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos. Grupės ieškinio institutu taip pat siekiama sumažinti civilinio proceso sąnaudas ieškovams, reiškiantiems grupės ieškinį, atsakovams, valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 2611 straipsniu bei XXIV1 skyriumi įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

19. Analogiškai ir teisės doktrinoje yra pabrėžiama, jog grupės ieškinio institutas išsirutuliojo kaip organizacinis ir administracinis atsakas į individualistinio civilinio proceso iššūkius (Nekrošius, V., et. al. Grupės ieškinys kaip civilinio proceso spartinimo priemonė. Teisė. 2016, Nr. 98, p. 18).

20. Minėti grupės ieškinio tikslai lemia CPK įtvirtintą reguliavimą, kurio laikantis turi būti inicijuojami, o vėliau ir nagrinėjami ginčai pagal pateiktus grupės ieškinius.

21. CPK imperatyviai nustato, jog grupės ieškinio tvarka yra nagrinėjami ginčai, kai ieškinys grindžiamas tapačiomis arba panašiomis faktinėmis aplinkybėmis ir juo siekiama tuo pačiu teisinės gynybos būdu apginti į grupę susijungusių fizinių ar juridinių asmenų, kurie pareiškė ieškinį, tapačias ar panašaus pobūdžio materialines teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 4411 straipsnio 2 dalis). Grupės ieškinio apibrėžimas lemia ir tai, kad nagrinėjant šia tvarka ginčus yra taikytinos specialios taisyklės, įtvirtintos CPK XXIV1 skyriuje, o CPK ar kituose įstatymuose nustatytos bendrosios bylų nagrinėjimo taisyklės grupės ieškinio byloms yra taikomos tiek, kiek grupės ieškinio nagrinėjimo taisyklių nenustatyta šiame skyriuje (CPK 4411 straipsnio 1 dalis).

22. Minėtas grupės ieškinio apibrėžimas lemia tai, jog CPK gan detaliai nustato prielaidas ir sąlygas, kurių turi būti laikomasi tam, kad pateiktas ieškinys būtų nagrinėjamas pagal grupės ieškinio taisykles. CPK 4413 straipsnis imperatyviai nurodo, jog grupės ieškinys gali būti nagrinėjamas, jeigu teismas nustato, kad: pirma, pareikštas ieškinys dėl ginčo, atitinkančio CPK 4411 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; antra, grupės ieškinys yra tikslingesnis, efektyvesnis ir tinkamesnis būdas išspręsti konkretų ginčą negu individualūs ieškiniai; trečia, buvo laikytasi CPK 4412 straipsnyje nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; ketvirta, grupė turi tinkamą grupės atstovą (CPK 4413 straipsnio 1 dalis). Be CPK nustatytų bendrųjų ieškinio pareiškimo sąlygų, grupės ieškinys turi atitikti šias specialiąsias sąlygas: pirma, reikalavimą turi pareikšti ne mažiau kaip dvidešimt fizinių ar juridinių asmenų, raštu išreiškusių savo valią būti grupės nariais; antra, grupė turi grupės advokatą (CPK 4413 straipsnio 2 dalis).

23. Nurodyti reikalavimai grupės ieškiniui lemia ir tai, kad, atsižvelgiant į ieškinio pobūdį, be CPK 135 straipsnyje ieškiniui nustatytų reikalavimų, grupės ieškinyje turi būti nurodyta: pirma, prašymas nagrinėti ieškinį pagal grupės ieškinio proceso taisykles; antra, pagrįsta, kodėl reikalavimus tikslingiausia, efektyviausia ir tinkamiausia nagrinėti pagal grupės ieškinio proceso taisykles; trečia, apibūdinta grupė, su kuria susijęs grupės ieškinys; ketvirta, nurodytos aplinkybės, kurios yra tapačios ar panašios visiems grupės nariams; penkta, pareikšti individualaus pobūdžio turtiniai grupės narių reikalavimai (jeigu jie reiškiami) ir nurodytos aplinkybės, kurios gali būti svarbios vertinant šiuos reikalavimus; šešta, nurodyti duomenys, pagrindžiantys grupės atstovo tinkamumą; septinta, nurodyta, ar buvo tinkamai laikytasi CPK 4412 straipsnyje nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; aštunta, grupės atstovo ir grupės advokato parašai (CPK 4413 straipsnio 3 dalis).

24. Minėti grupės ieškinio turiniui keliami reikalavimai lemia ir prie šio ieškinio pateiktinus priedus. CPK 4413 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog prie grupės ieškinio turi būti pateikti šie priedai: pirma, grupės narių sąrašas, kuriame nurodyta: kiekvieno grupės nario vardas ir pavardė (pavadinimas), gyvenamoji vieta (buveinė), asmens kodas (juridinio asmens kodas), kiti duomenys ryšiams palaikyti (adresas pašto korespondencijos siuntoms, telefono numeris ir kiti duomenys); kartu su grupės narių sąrašu pateikiami šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti grupės narių pareiškimai; antra, teisinių paslaugų teikimo sutartis (jos išrašas), sudaryta grupės atstovo ir grupės advokato; trečia, pranešimas, kurį grupės atstovas ketina paskelbti siekdamas per teismo nustatytą terminą papildyti grupę. Šiame pranešime turi būti nurodytas grupės atstovo vardas ir pavardė (pavadinimas), duomenys ryšiams palaikyti (adresas pašto korespondencijos siuntoms, telefono numeris ir kiti duomenys), pateiktas grupės apibūdinimas, nurodytas atsakovas, ieškinio pagrindas ir ieškinyje keliami reikalavimai, informacija, kad grupės nariais norintys tapti asmenys gali per teismo nustatytą terminą kreiptis į grupės atstovą, taip pat tvarka, pagal kurią grupės atstovas teikia informaciją, ir pagrindinė informacija apie grupės ieškinio nagrinėjimo proceso ypatumus; ketvirta, įrodymai (jeigu jų yra), pagrindžiantys individualaus pobūdžio turtinius grupės narių reikalavimus (jeigu jie reiškiami) ir aplinkybes, kurios gali būti svarbios vertinant šiuos reikalavimus; penkta, įrodymai, kad buvo tinkamai laikytasi CPK 4412 straipsnyje nurodytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

25. Pirmiau aptartos CPK nuostatos liudija, jog grupės ieškinys turi atitikti specialius reikalavimus, kurie iš esmės yra nulemti šio ieškinio, kaip kolektyvinio interesų gynimo instrumento, pobūdžio. Ginčų nagrinėjimas pagal pateiktus grupės ieškinius remiasi dviem prielaidomis, sąlygomis: pirma, ginčą inicijuojančių asmenų išreikštu siekiu ginti savo teises remiantis grupės ieškinio instituto nuostatomis, antra, teismo vertinimu, kad inicijuojamas ginčas, atsižvelgiant į jo pobūdį, atitinka CPK 4413 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Dėl grupės ieškinio trūkumų nustatymo

26. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas, ar tinkamai teismai aiškino ir taikė minėtas proceso teisės nuostatas, nurodydami grupės ieškinio trūkumus, kai teisminį procesą inicijuojantys subjektai išreiškė siekį, kad ginčas būtų nagrinėjamas pagal grupės ieškinio instituto nuostatas.

27. Nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog viena iš pagrindinių asmens teisių, užtikrinančių kitų galimų teisių apsaugą bei gynybą nuo jų galimo pažeidimo, yra asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Šis teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principas yra universalus, jis įtvirtintas tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje: 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 ir 13 straipsniuose, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje.

28. Kita vertus, pažymėtina, kad nurodyta asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Toks reguliavimas, be kita ko, taip pat gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui bei apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra pažymėjęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo nustatymo. Įtvirtindamos tokias procesines taisykles susitariančios valstybės turi vertinimo nuožiūros laisvę (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70, 38 punktą). Šios nuostatos, reglamentuojančios kreipimosi į teismą tvarką, yra skirtos tinkamam teisingumo administravimui bei teisiniam aiškumui užtikrinti (žr. EŽTT 2002 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Cañete de Goñi prieš Ispaniją, peticijos Nr. 55782/00, 36 punktą). Taigi vien nurodytos tvarkos kreiptis į teismą buvimas, formalių reikalavimų nustatymas dar savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta atitinkamo subjekto teisė kreiptis į teismą, nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas ar pažeidžiama pati teisė į teisminę gynybą. Tačiau svarbu, kad tokiais įtvirtintais ribojimais ar jų taikymu nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70, 38 punktą). Nacionalinių valstybių nustatyti ar taikomi ribojimai traktuotini kaip nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, įtvirtinančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nėra įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, nustatytos priemonės yra neproporcingos siekiant nurodytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, 57 punktą; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94, 31, 41 punktus). Be to, svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas proceso taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuluotais kriterijais (žr. EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Nedzela prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, 45 punktą; 1998 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Guérin prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions, 1998V, 37 punktą; 2008 spalio 14 d. sprendimo byloje Mesutoglu prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, 21 punktą). EŽTT yra apibendrinęs, jog, taikydami procesines (procedūrines) taisykles, teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr. EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje Hasan Tunç ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 19074/05, 32–33 punktai).

29. Šiuo atveju, siekiant kolektyviniu būdu apginti galimai pažeistus interesus, buvo teikiamas grupės ieškinys. Jau minėta, kad asmens kreipimasis į teismą turi atitikti CPK nustatytą kreipimosi į teismą tvarką. Taigi šios tvarkos laikymasis yra būtina sąlyga, kad materialusis teisinis reikalavimas, kylantis iš ginčijamų materialiųjų teisinių santykių, taptų ginčo ieškiniu (grupės ieškiniu). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra akcentuojama, jog asmens reikalavimas ir to reikalavimo pagrindimas yra materialiojo teisinio pobūdžio reiškiniai, adresuojami atsakovui ir teismui. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau nurodytų išaiškinimų bei teisinio reguliavimo, šis kreipimasis ieškiniu (grupės ieškiniu) tampa tik tada, kai kreipiamasi į teismą su nustatyta tvarka surašytu ieškinio pareiškimu, kurio priimtinumo klausimą pavesta išspręsti teismui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).

30. CPK 4417 straipsnio, reglamentuojančio grupės ieškinio priėmimą, 1 dalis nustato, kad, grupės atstovui pareiškus grupės ieškinį, teismas nutartimi dėl grupės ieškinio priėmimo išsprendžia klausimą, ar ieškinys gali būti nagrinėjamas pagal grupės ieškinio proceso taisykles, įvertina, ar visi ieškinį reiškiantys asmenys gali būti laikomi grupės nariais, ar pareikšti individualaus pobūdžio turtiniai reikalavimai yra susiję su grupės ieškinio dalyku ir pagrindu. Teismas, spręsdamas, ar grupės ieškinys yra tikslingesnis, efektyvesnis ir tinkamesnis būdas išspręsti konkretų ginčą negu individualūs ieškiniai, pagal grupės atstovo pateiktą informaciją ir kitus teismui žinomus duomenis įvertina apibūdintą grupę, grupės ieškiniu ginamų pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų pobūdį, bendro grupės reikalavimo ir individualaus pobūdžio turtinių grupės narių reikalavimų (jeigu jie reiškiami) santykį, individualaus pobūdžio turtinių grupės narių reikalavimų (jeigu jie reiškiami) dydį ir kitas aplinkybes. Kai grupės ieškinys neatitinka CPK 4413 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 4417 straipsnio 3 dalis). Kaip jau buvo minėta, grupės ieškiniui taikytini ir bendrieji ieškiniui nurodyti reikalavimai, kurie taikytini atsižvelgus į minėtas grupės ieškinio nuostatas, šio instituto tikslus bei pobūdį, todėl grupės ieškinio trūkumai yra nustatomi ir tada, kai ieškinys neatitinka ir taikytinų bendrųjų reikalavimų (CPK 4411 straipsnio 1, 3 dalys).

31. Iš priimtų procesinių sprendimų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė grupės ieškinio trūkumus bei nurodė terminą, per kurį jie turi būti pašalinti (šios nutarties 6–12 punktai).

32. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pagrįstai teismai nustatė grupės ieškinio trūkumus, pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pateiktu ieškiniu yra suformuluoti du savarankiški reikalavimai: pirmuoju reikalavimu ieškovai siekia teisiškai reikšmingo fakto, kad jų įsigytų trečiojo asmens obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudimo draudžiamasis įvykis, nustatymo, o antrasis reikalavimas suformuluotas kaip reikalavimas dėl priteisimo, prašant priteisti ieškovams iš atsakovės įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas, kurios būtų lygios jų už įsigytas obligacijas sumokėtoms sumoms, kurios nurodytos ieškovų grupės narių sąraše ir kurios būtų ne didesnės nei 22 000 Eur.

33. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad reikalavimai priteisti draudimo išmokas kiekvienam iš jų, lygias jų sumokėtoms už obligacijas sumoms, yra individualaus pobūdžio, nes kiekvieno reikalavimo dydis yra individualus, priklauso nuo įsigytų obligacijų skaičiaus bei kainos. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog teismas, nusprendęs, kad pirmasis grupės ieškovų reikalavimas yra pagrįstas, turėtų priimti CPK 4419 straipsnio 2 dalyje nurodytą tarpinį sprendimą ir toliau spręsti dėl grupės ieškinyje reiškiamų individualaus pobūdžio turtinių grupės narių reikalavimų, priimdamas individualius sprendimus, t. y. remdamasis įsiteisėjusiu tarpiniu sprendimu turėtų išnagrinėti kiekvieno grupės nario individualaus pobūdžio turtinius reikalavimus (CPK 4419 straipsnio 3 dalis). Tai lemtų, kad teismas, siekdamas teisingai išspręsti šalių ginčą, privalėtų vertinti aplinkybes, susijusias su obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymu, todėl tokiu atveju svarbu ne tik kaina, už kurią buvo įsigytos obligacijos, bet ir kitos aplinkybės – jų įgijimo data, data, iki kada bankas jas įsipareigojo išpirkti, banko finansinė padėtis išpirkimo metu ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, jog ieškovų grupės atstovas turi individualizuoti nurodytas aplinkybes, nes obligacijų pasirašymo sutarčių pateikimas į bylą negali būti prilyginamas reikalavimų suformulavimui ieškinyje (CPK 4413 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog obligacijų pasirašymo sutartyse bei susistemintoje lentelėje esantys duomenys nėra identiški, pavyzdžiui, pagal sutartį ieškovas A. B. sumokėjo 7758,76 Eur, o lentelėje nurodoma, kad jo turtinis reikalavimas yra 7761,82 Eur, analogiška situacija yra ir kitų ieškovų atveju (D. C., T. A.), todėl, esant teismo identifikuotiems grupės ieškinio trūkumams, procesas negali prasidėti.

34. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinės instancijos teismo pateiktus išaiškinimus, visų pirma pabrėžia, jog dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Bendrai yra pripažįstama, jog tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018, 28 punktas). Be to, tai sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

35. Nors pirmiau nurodytos CPK nuostatos ieškinio turiniui įtvirtina daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės grupės ieškinio turinį sudaro du elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4413 straipsnio 2 dalis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actines; causa petendi) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4413 straipsnio 2 dalis). Be faktinio ieškinio pagrindo, egzistuoja ir juridinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas gali patenkinti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

36. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog kreipiantis į teismą remiantis grupės ieškinio institutu yra svarbūs kiekybės kriterijus (grupės narių skaičius) ir bendrumo požymis (grupės narius turėtų sieti tapatūs materialiniai teisiniai santykiai ir bendras suinteresuotumas bylos baigtimi). Rengiant grupės ieškinio koncepciją buvo pripažinta, jog naudojantis grupės ieškinio institutu gali būti reiškiami įvairaus pobūdžio ieškiniai, taip pat ir grupės ieškiniai dėl piniginių reikalavimų priteisimo, kuriuo reiškiami reikalavimai priteisti padarytą žalą, taip pat kiti piniginiai reikalavimai. Jau tada buvo akcentuota, jog reiškiantys piniginius reikalavimus grupės nariai turėtų savo reikalavimus individualizuoti (Grupės ieškinio koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 885, 16 punktas). Atitinkamai CPK 4413 straipsnio 3 dalies 5 punktas nurodo, jog tuo atveju, kai yra reiškiami individualaus pobūdžio turtiniai grupės narių reikalavimai, turi būti nurodytos aplinkybės, kurios gali būti svarbios vertinant šiuos reikalavimus, bei to paties straipsnio 4 dalies 4 punktas įtvirtina reikalavimą pateikti įrodymus, pagrindžiančius individualaus pobūdžio turtinius grupės narių reikalavimus ir nurodyti aplinkybes, kurios gali būti svarbios vertinant šiuos reikalavimus. Taigi tiek CPK įtvirtintas reguliavimas, tiek įstatymų leidėjo ketinimus atskleidžiantys aktai leidžia teigti, jog grupės ieškiniu gali būti teikiami ir turtinio pobūdžio reikalavimai, tačiau šie reikalavimai, siekiant išnagrinėti ginčą, turi būti individualizuojami. Reiškiant individualius reikalavimus yra keliamas reikalavimas įvardyti svarbias aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos vertinant šiuos reikalavimus, t. y. pareiga individualizuoti aplinkybes yra pirmiausiai siejama su poreikiu tinkamai išnagrinėti pateiktus individualius reikalavimus. Šis vertinimo testas lemia tai, kad inicijuojant ginčą tokios aplinkybės turi būti vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, ieškinio dalyką, pagrindą, nekeliant, be kita ko, procesą inicijuojančiai šaliai neproporcingos naštos dėl visų aplinkybių nurodymo.

37. Šiuo atveju ieškovų grupė, inicijuodama ginčą ir teikdama grupės ieškinį, juo apibrėžė ginčo ribas. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju grupė ieškovų grupės ieškiniu prašė teismo, pirma, pripažinti, kad jų įsigytų trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudimo draudžiamasis įvykis; antra, priteisti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurios būtų lygios jų už įsigytas trečiojo asmens obligacijas sumokėtoms pinigų sumoms, nurodytoms ieškovų grupės narių sąraše, ir kurios būtų ne didesnės nei 22 000 Eur. Iš grupės ieškinio turinio matyti, jog ieškovų grupė apibūdinama kaip asmenys, kurie iki 2011 m. lapkričio 16 d. įsigijo trečiojo asmens obligacijų, tačiau trečiasis asmuo (bankas) šių obligacijų neišpirko dėl jam iškeltos bankroto bylos. Iš pateikto grupės ieškinio turinio matyti, kad ieškovų grupė savo galimai pažeistas teises siejo su tuo, jog, grupės teigimu, BAB banko „Snoras“ turtas buvo išgrobstytas, neteisėtai pasisavintas, ir teigė, kad būtent šiems veiksmams taikoma draudimo apsauga, nurodyta Investuotojų direktyvoje. Iš grupės ieškinio matyti, jog būtent nurodytus veiksmus yra prašoma pripažinti kaip patenkančius į draudžiamojo įvykio apibrėžtį Investuotojų direktyvos kontekste priimant tarpinį sprendimą, o vėliau, priimant individualius sprendimus, spręsti dėl pateiktų individualaus pobūdžio turtinių reikalavimų pagrįstumo (CPK 4419 straipsnio 2, 3 dalys).

38. Įvertinusi inicijuojamo ginčo pobūdį ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimti pradinio ieškinio. Tokiu atveju laikoma, kad ieškinys paduotas pradinio jo pateikimo teismui dieną. Trūkumų nepašalinus, ieškinys laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115, 138 straipsniai, 4413 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, įprasta, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo, apskritai iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Tokia ieškinio trūkumų šalinimo instituto samprata atsispindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pažymėtina, kad aptariamų procesinių priemonių taikymas negali pasiekti tokio masto, kad iš esmės pažeistų arba net eliminuotų asmens teisės į teismą esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010).

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymo nustatyta ieškovo pareiga dar iki kreipiantis su ieškiniu į teismą suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką negali būti aiškinama taip, kad iš ieškovo kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Be to, įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais klausimais ieškinyje esančių netikslumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų ir nebūtų staigmena atsakovui. Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami ne per trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 4 dalis), bet, pavyzdžiui, parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Be to, kad nagrinėjant grupės ieškinio bylą, su grupės narių individualiais turtiniais reikalavimais susiję smulkūs neaiškumai ar formalūs trūkumai atitinkamais atvejais, be kita ko, gali būti pašalinti po tarpinio sprendimo (CPK 4419 straipsnio 2 dalis) priėmimo nagrinėjant individualius reikalavimus, siekiant priimti individualų sprendimą (CPK 4419 straipsnio 3 dalis).

40. Taigi teismas, spręsdamas ieškinio (grupės ieškinio) priėmimo klausimą, turėtų atsižvelgti į tai, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą. Tai lemia, jog kiekvieną kartą teismas, įvertinęs konkretaus inicijuojamo ginčo aplinkybes ir nustatęs atitinkamus ieškinio trūkumus, turi spręsti, ar dėl galimų neaiškumų, tam tikrų aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas arba negalima išspręsti su grupės ieškinio priėmimu susijusių klausimų, ar neaiškumus būtų galima pašalinti parengiamojo teismo posėdžio metu ar kitomis procesinėmis priemonėmis, taip užtikrinant tiek proceso operatyvumą, tiek efektyvią pažeistų asmens teisių gynybą bei galimybę atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio. Kiekvienu atveju turi būti įvertintas neaiškumų, nustatytų neatitikimų pobūdis, jų kiekis, apimtis, reikšmė, taikomų priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams ir kitos reikšmingos aplinkybės. Be to, teismas, kuris nagrinėja grupės ieškinio priėmimo klausimą, turėtų konkrečiais, o ne abstrakčiais argumentais pagrįsti, kuo teismo reikalaujamos nurodyti su individualiais turtiniais reikalavimais susijusios aplinkybės galėtų būti svarbios vertinant šiuos reikalavimus. Grupės ieškinio priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turėtų įvertinti, kokios yra bendros visai grupei aplinkybės, kiek šių aplinkybių nustatymas gali būti reikšmingas ir sudaryti prielaidas įvertinti individualių turtinių reikalavimų pagrįstumą.

41. Šiuo atveju atsižvelgdama į inicijuojamo ginčo pobūdį bei tikslus, pirmiau nurodytus kasacinio teismo bei EŽTT išaiškinimus, teisėjų kolegija vertina, jog ieškovų grupės pateikto ieškinio reikalavimai yra pakankamai aiškūs ir netrukdo pradėti proceso pagal pateiktą grupės ieškinį. Ieškovų grupė kaip grupės ieškinio pagrindą nurodė reikalavimą pripažinti jų nurodytas aplinkybes draudžiamuoju įvykiu Investuotojų direktyvos kontekste ir, atsižvelgiant į tai, tenkinti jų pateiktus individualaus pobūdžio reikalavimus priteisti kiekvienam iš jų draudimo išmokas, lygias jų sumokėtoms už obligacijas sumoms, ir kurios būtų ne didesnės nei 22 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teismas, nusprendęs, kad pirmasis grupės ieškovų reikalavimas yra pagrįstas, turėtų priimti CPK 4419 straipsnio 2 dalyje nurodytą tarpinį sprendimą ir toliau spręsti dėl grupės ieškinyje reiškiamų individualaus pobūdžio turtinių grupės narių reikalavimų, priimdamas individualius sprendimus, t. y. remdamasis įsiteisėjusiu tarpiniu sprendimu turėtų išnagrinėti kiekvieno grupės nario individualaus pobūdžio turtinius reikalavimus (CPK 4419 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi teismų pateiktus argumentus dėl ieškinio trūkumų, sprendžia, jog reikalavimas detalizuoti su kiekvienu obligacijos įsigijimu susijusias aplinkybes yra perteklinis, nes byloje yra pateiktos obligacijų pasirašymo sutartys, nurodytos įsigijimo sumos, o reikalavimas nurodyti ir kitas galimas reikšmingas su obligacijų įsigijimu susijusias aplinkybes, atsižvelgiant į grupės ieškinio instituto pobūdį, šios nutarties 37 punkte nurodytą grupės ieškinio pagrindą bei dalyką, nėra pagrįstas. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad pateiktas procesinis dokumentas neatitinka grupės ieškinio turiniui bei formai nustatytų reikalavimų, nes tam tikrais atvejais nurodytos netikslios sumos, lyginant su sumomis, nurodytomis obligacijų pasirašymo sutartyse (šios nutarties 12 punktas). Kita vertus, teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, vertina, kad nurodyti trūkumai nagrinėjamu atveju nelaikytini trukdančiais pradėti procesą pagal grupės ieškinį bei nustatyti grupės ieškinio neaiškumai galėtų būti ištaisomi bylos nagrinėjimo metu.

42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių (šios nutarties 13 punktas), tačiau bendru atveju įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą, t. y., pateikiant ieškinio pareiškimą, ieškovui pakanka tik nurodyti įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir paaiškinti, kuriuo konkrečiu dokumentu ar kuriais kitais įrodymais patvirtinama viena ar kita aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008). Šios taisyklės taikytinos ir siekiant inicijuoti teisminį procesą teikiant grupės ieškinį, kai aplinkybes dėl įrodymų nepakankamumo teismas turi aiškintis ir spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės, o ne procesinio dokumento priėmimo stadijoje.

43. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai netinkamai sprendė grupės ieškinio priėmimo klausimą, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai naikintini ir grupės ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo CPK nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis).

44. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus, neturi reikšmės bylos rezultatui ar vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

46. Kadangi grupės ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turės pasisakyti šis teismas (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 361, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir ieškovų grupės atstovės Investuotojų asociacijos ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiAlė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-03317

2019-02-28

2019-02-14

2019-02-14

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-895/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41378-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2; 2.1.7.5; 2.1.14; 2.4.5.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam J. W. (J. W.), jo gynėjai advokatei Danutei Kisinienei,

vertėjai Veslavai Tumas,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus ir nukentėjusiojo E. V. (E. V.) atstovų pagal įstatymą P. W. (P. W.), B. B.-V. ir įgaliotojo atstovo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį, J. W. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. V., civilinių ieškovų P. W., B. B.-V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu J. W. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo E. V. naudai iš civilinio atsakovo „P“ priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo J. W. – 1500 Eur atstovavimo išlaidų, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti atstovams pagal įstatymą P. W. ir B. B.-V. Iš civilinio atsakovo „P“ civiliniams ieškovams P. W. priteista 1000 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai, B. B.-V. – 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. W. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo, kad 2015 m. liepos 24 d. apie 15.40 val. Prienuose, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, vairuodamas A. Z. priklausantį krovininį automobilį „Volvo FH 4XT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba „Schmitz SKO 24SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (toliau – ir KET) 28 punktą, nurodantį, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. būdamas eismo dalyvis ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs nuteistojo J. W. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo vairuotojo J. W. veiksmai; ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtent dviratininko E. V. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (jo paties sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir nulipęs nuo dviračio, per ją vesdamas dviratį, būtų saugiai perėjęs, į pėsčiųjų perėją įvažiavo dviračiu, o pamatęs kliūtį dviračio nestabdė, pasuko vairą į kairę, ketindamas apvažiuoti krovininį automobilį išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos ribų ir su juo susidūrė. Taigi, šiuo atveju nėra nustatyta J. W. kaltės, kuri yra būtinasis BK 281 straipsnio nusikaltimo požymis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. Juškevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, yra nepagrįsta dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų; tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jų nevertino kaip visumos, išimtinai remdamasis išteisintojo J. W. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, padarė neteisingą išvadą, jog išteisintojo J. W. veiksmai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik specialisto išvada bei byloje esančiu vaizdo įrašu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino tiek visų proceso dalyvių parodymus, tiek vaizdo bei byloje esančią rašytinę medžiagą, atsižvelgė ir įvertino visas tiriamo eismo įvykio aplinkybes – tiek nukentėjusiojo E. V., tiek kaltinamojo J. W. veiksmus, liudytojų parodymus, vaizdo įraše užfiksuotas laiko ir įvykio aplinkybes, specialisto išvadą bei eksperto paaiškinimus, kitą rašytinę bylos medžiagą.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu gautus įrodymus išsamiai ir nešališkai, padarė pagrįstą išvadą, jog J. W. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo – kilimo sąlyga, kadangi analogiškoje situacijoje kaltinamajam J. W., kaip eismo dalyviui, laikantis KET reikalavimų – prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, praleisti nespėjusius pereiti eismo dalyvius, šiuo atveju nespėjusį pervažiuoti dviratininką, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs vien dėl to, kad nukentėjusysis dviračiu per perėją važiavo, o ne ėjo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar J. W. tiriamoje eismo situacijoje pradėdamas važiuoti galėjo pastebėti atvažiuojantį dviratininką. Apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokių duomenų byloje nesurinkta, o liudytojos B. S. parodymus, jog vilkiko vairuotojas žiūrėjo tik į dešinę pusę, vertino kaip prieštaringus, nes ji vairuotojo visą laiką nestebėjo. Tačiau šios liudytojos parodymais bei vaizdo įrašo medžiaga teismas skundžiamame nuosprendyje visgi rėmėsi, darydamas išvadą, kad būtent nukentėjusysis E. V. padarė šiurkštų KET taisyklių pažeidimą ir todėl yra atsakingas už eismo įvykį. Pažymėtina ir tai, jog skundžiamame nuosprendyje specialisto išvada bei eksperto L. Andrijausko paaiškinimai vertinami selektyviai, išimtinai pagrindžiant tik nukentėjusiojo E. V. kaltę dėl eismo įvykio bei padarant išvadą, jog jei jis, pamatęs kliūtį, būtų sustabdęs dviratį, o ne pasukęs vairą kairėn, eismo įvykio būtų išvengta.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neįvertino, ar J. W. padarytas KET pažeidimas nebuvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių kilimo sąlyga, kaip kad buvo nustatyta specialisto išvadoje bei eksperto paaiškinimais, taip pat remiantis vaizdo įrašo medžiaga, iš kurios matyti, jog dviratininkas įvažiuoja į perėją ir tik po to pradeda judėti krovininis automobilis, kuris kerta perėją. Kaip nustatyta byloje esančiais duomenimis, eismo sąlygos ir matomumas buvo geri, tačiau išteisintasis, neįsitikinęs, jog iš kairės pusės jo link pėsčiųjų perėja nėra eismo dalyvių, kadangi, kaip nurodė liudytoja B. S., vairuotojas tuo metu visą laiką žiūrėjo į priešingą – dešinę – pusę, dėl savo neapdairumo ir nerūpestingumo nepamatęs artėjančio dviratininko iš kairės pusės, nedavė jam kelio ir taip galbūt privertė jį keisti judėjimo kryptį, po to įvyko eismo įvykis.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. V. atstovai pagal įstatymą P. W., B. B.-V. ir įgaliotasis atstovas advokatas G. Zavtrakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp padaryto KET pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, kai šias taisykles pažeidė keli eismo dalyviai, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog išteisintojo veiksmai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis; netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymus vertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą.

4.2. BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šio BK straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką ir jos padarinius, bet ir jų priežastinį ryšį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų