TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05591 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-122-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16622-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.5.10; 3.3.1.13(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Kauno miesto poliklinikai dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo apmokėjimą, darbo sutarčių aiškinimą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribas ir draudimą priimti blogesnį sprendimą apeliantui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė D. D. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kurio reikalavimus patikslino teismo posėdžio metu, ir prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės VšĮ Kauno miesto poliklinikos (anksčiau – Kauno Kalniečių poliklinika) 2497,11 Eur už laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo iki gruodžio mėn. susidariusią ieškovės darbo užmokesčio kintamosios dalies nepriemoką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti darbo užmokestį, apskaičiuojamą pagal atsakovės direktoriaus įsakymais patvirtintą metodiką, tarifikaciją bei atliktų konsultacijų, viršijančių nustatytą skaičių. Su darbdave buvo sutarta, kad už konsultacijas, kurios suteiktos viršijant nustatytą konsultacijų skaičių, bus mokama papildomai. Atsakovės direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“ nustatytos tvarkos 5.2 punkte nurodyta, kaip apskaičiuojama kintamoji darbo užmokesčio dalis. Už 2016 m. ketvirtą ketvirtį (spalio–gruodžio mėn.) atsakovės kintamoji dalis buvo skaičiuojama imant 2016 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais suteiktas papildomas konsultacijas. Atsakovė už rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodį ieškovės suteiktas papildomas konsultacijas neatsiskaitė. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, todėl ji turi būti taikoma darbo santykiams, atsirandantiems po šios datos, o už ieškovės suteiktas papildomas konsultacijas, atliktas 2016 m. spalio, lapkričio bei gruodžio mėnesiais, turi būti sumokėta pagal 2002 m. rugpjūčio 30 d. atsakovės darbuotojų Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarką. Remiantis minėtos tvarkos 5.2 punktu, ieškovei priteistiną darbo užmokesčio kintamosios dalies nepriemoką sudaro 2389,24 Eur (per

šiuos 4 mėnesius buvo suteiktos 1484 papildomos konsultacijos, viršijančios nustatytą konsultacijų skaičių (rugsėjį – 377, spalį – 370, lapkritį – 399, gruodį – 338). Ieškovės teigimu, vieno mėnesio vidurkis yra 371 papildoma konsultacija, šią 371 konsultaciją padauginus iš darbo sutartyje tuo metu buvusio 1,61 Eur koeficiento, už papildomas konsultacijas, viršijančias nustatytą konsultacijų skaičių, gaunama 597,31 Eur vieno mėnesio darbo užmokesčio kintamoji dalis, o 4 mėnesių sumą sudaro 2389,24 Eur (4 x 597,31 Eur). Ieškovė teismo posėdžio metu reikalavimą patikslino, jį padidindama iki 2497,11 Eur.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

5. Teismas nustatė, kad 2010 m. balandžio 23 d. tarp šalių sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 1464. 2010 m. gegužės 28 d. tarp šalių sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1465, pagal kurią ieškovė atsakovės įstaigoje įsidarbino fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja 0,5 etato darbo krūviu. Šalys 2010 m. gegužės 28 d. darbo sutarties Nr. 1465 3 punktu susitarė, kad mėnesio darbo užmokestis bus mokamas pagal darbuotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo metodiką, bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarką, atliktų konsultacijų, viršijančių nustatytą konsultacijų skaičių, įkainius; kartu šalys susitarė, kad 2010 m. gegužės ir birželio mėnesiais bus mokamas 977,50 Lt (283,10 Eur) mėnesio darbo užmokestis. 2011 m. gegužės 9 d. darbo sutartis pakeista, nustatant, kad ieškovė dirbs 0,75 etato darbo krūviu. 2010 m. gegužės 28 d. darbo sutarties Nr. 1465 priedu Nr. 2 šalys susitarė, kad darbdavės darbuotojai mokėtinas šis darbo užmokestis: pagrindinis darbo užmokestis – 495,75 (0,75 etato) Eur per mėn., 1 konsultacijos iki nustatyto skaičiaus įkainis – 3,48 Eur, 1 konsultacijos, viršijančios nustatytą konsultacijų skaičių, įkainis – 1,61 Eur.

6. Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. gegužės 28 d. darbo sutarties Nr. 1465 priedu Nr. 1, be kita ko, nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo pakeistas darbo sutarties 3 punktas ir išdėstytas taip: „3. Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui šį darbo užmokestį: Mokėti mėnesio darbo užmokestį vadovaujantis viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos darbuotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo metodika, patvirtinta viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 80, darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarka, patvirtinta viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“, ir atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainiu, patvirtintu viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 79 „Dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio“. 2016 m. pirmą ketvirtį mokėti – 459,00 Eur/mėn. ir priemoką už suteiktas konsultacijas virš nustatyto skaičiaus – 475,31 Eur/mėn.“

7. Atsakovės direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. P-460 „Dėl darbo užmokesčio nuo 2016 m. liepos 1 d.“ patvirtintu priedu ieškovei nustatytas minimalus konsultacijų skaičius – 143 konsultacijos. Atsakovės direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 116 „Dėl Viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 79 „Dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio“ pakeitimo“ 1.4.31 punkte fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui nustatytas 1,61 Eur įkainis už suteiktą konsultaciją, viršijančią nustatytą konsultacijų skaičių.

8. Teismas nustatė, kad pagal atsakovės direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“ patvirtintos Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarkos 7 punktą, darbuotojams, kuriems nėra pirminių duomenų, pagal kuriuos nustatomas darbo užmokestis (pvz., naujai įsidarbinusiems, grįžusiems iš nemokamų atostogų ir kitais atvejais), darbo užmokestis nustatomas pagal patvirtintą prisirašiusių gyventojų ar atliktų konsultacijų skaičių pirmam mėnesiui, po kalendorinio mėnesio perskaičiuojant pagal patvirtintą metodiką. Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarkos 8.2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. antrinės asmens sveikatos priežiūros gydytojams atlyginimas nustatomas ketvirčiui, vadovaujantis praėjusių trijų mėnesių atliktų konsultacijų vidurkiu, neįskaitant paskutinio mėnesio, kadangi pasibaigus mėnesiui duomenys už atliktas konsultacijas gaunami kito mėnesio pradžioje (todėl duomenys imami tokia tvarka: I ketvirčiui – praėjusių metų rugsėjis, spalis, lapkritis; II ketvirčiui – praėjusių metų gruodis ir einamųjų metų sausis, vasaris; III ketvirčiui – kovas, balandis, gegužė; IV ketvirčiui – birželis, liepa, rugpjūtis).

9. Atsakovės direktoriaus 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 175 „Dėl Viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies

skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo“ nauja redakcija išdėstyta Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarka, tačiau nuostatos, aptartos šios nutarties 8 punkte, išliko nepakitusios (4, 5.2 punktai).

10. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pagal antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydytojų darbo užmokesčio pagal suteiktų konsultacijų skaičių 2016 m. III ketvirčiui apskaičiavimą ieškovės konsultacijų vidurkis už 2016 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesius yra 535. Ieškovės konsultacijų vidurkis už 2016 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius yra 541. Ieškovės kintamoji darbo užmokesčio dalis už 2016 m. rugsėjį apskaičiuota 631,12 Eur, už 2016 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius – 640,78 Eur. Ieškovei 2016 m. spalio ir lapkričio mėnesiais, kai ji dirbo po 21 darbo dieną, už papildomas konsultacijas buvo išmokėta po 640,78 Eur; 2016 m. gruodžio mėnesį, kai ieškovė dirbo 18 darbo dienų, jai buvo išmokėta 549,24 Eur už papildomas konsultacijas; 2016 m. rugsėjį, kai ieškovė dirbo 20 darbo dienų, jai buvo išmokėta 573,75 Eur už papildomas konsultacijas. Ieškovė neginčijo, kad visos už suteiktas papildomas konsultacijas, viršijančias nustatytą normą, apskaičiuotos sumos jai buvo išmokėtos, tačiau ieškovės atstovė akcentavo, jog minėtos sumos ieškovei išmokėtos jas apskaičiavus pagal konsultacijų, ieškovės suteiktų virš normos iki 2016 m. rugsėjo mėnesio, sąlyginį vidurkį, o nebuvo įvertintos 2016 m. rugsėjį–gruodį jos suteiktos konsultacijos, viršijančios nustatytą konsultacijų normą.

11. Atsakovės direktoriaus 2016 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 97 „Dėl Viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta nauja atsakovės darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka, ši taikoma nuo 2017 m. sausio 1 d. Šiuo įsakymu taip pat buvo pripažinti netekusiais galios atsakovės direktoriaus įsakymai: 2001 m. rugpjūčio 14 d. įsakymas Nr. 80 „Dėl darbuotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo metodikos patvirtinimo“, 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“, 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 79 „Dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio“. Pagal šį įsakymą nuo 2017 m. sausio 1 d. ieškovei jos kintamoji darbo užmokesčio dalis yra skaičiuojama kiekvieną mėnesį pagal to mėnesio duomenis apie faktinį suteiktų konsultacijų skaičių.

12. Teismo vertinimu, ieškovei tiek pastovioji, tiek ir kintamoji darbo užmokesčio dalis už ginčo laikotarpį turėjo būti apskaičiuojama ir išmokama pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusius atsakovės vidaus teisės aktus, reguliavusius darbuotojų darbo užmokesčio apskaičiavimą. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovei: 2016 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesių darbo užmokesčio kintamoji dalis buvo apskaičiuota pagal ieškovės faktiškai 2016 m. kovo, balandžio, gegužės mėnesiais suteiktas konsultacijas, viršijusias nustatytą konsultacijų normą; 2016 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių darbo užmokesčio kintamoji dalis buvo apskaičiuota pagal ieškovės faktiškai 2016 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais suteiktas konsultacijas, viršijusias nustatytą konsultacijų normą. Tiek bylos duomenys patvirtina, tiek ir atsakovės atstovai teismo posėdyje pripažino aplinkybę, kad, pasikeitus darbo apmokėjimo tvarkai, apskaičiuojant ieškovei jos darbo užmokestį niekaip nebuvo vertinamas ieškovės 2016 m. rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais suteiktų konsultacijų, viršijusių nustatytą konsultacijų normą, skaičius. Viena vertus, teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad už jos per 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais imtinai suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą konsultacijų normą, jai nebuvo apskaičiuota ir sumokėta kintamoji darbo užmokesčio dalis. Kita vertus, teismas sprendė, kad tokia situacija susiklostė dėl to, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. keitėsi atsakovės darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka. Teismas konstatavo, kad ieškovė sutiko su darbo sutarties sąlygų pakeitimu (žr. šios nutarties 13 punktą), nes nei anksčiau, nei nagrinėjamoje byloje ieškovė neginčijo atsakovės direktoriaus 2016 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 97 „Dėl Viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ teisėtumo.

13. Įvertinęs aptartų atsakovės vidaus teisės aktų turinį, teismas sprendė, kad darbo sutarties šalys nebuvo sulygusios, jog, pasikeitus darbo apmokėjimo tvarkai, už praėjusį laikotarpį (2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn. imtinai) ieškovės suteiktos konsultacijos, viršijančios nustatytą konsultacijų normą, bus įtrauktos, apskaičiuojant jos kintamąją darbo užmokesčio dalį už 2017 m. sausį ar vėlesnius mėnesius. Teismas pripažino patikslinto ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės ieškovei 2479,11 Eur neišmokėtą kintamąją darbo užmokesčio dalį už 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn. imtinai suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą konsultacijų normą, nepagrįstu; netenkinęs pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo, kuriuo ieškovė prašė priteisti delspinigius už nesumokėtą darbo užmokestį.

14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės darbuotojų darbo užmokestį reglamentuojančius aktus, nurodė, kad faktas, jog 2010 m. gegužės 28 d. darbo sutarties Nr. 1465 priede Nr. 2 yra nurodyta, jog įkainis už vieną konsultaciją, viršijančią nustatytą konsultacijų skaičių, yra 1,61 Eur, nereiškia, kad už

kiekvieną suteiktą nustatytą konsultacijų skaičių viršijančią konsultaciją bus mokama 1,61 Eur suma. Minėtos darbo sutarties priede Nr. 1 nustatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį vadovaudamasis atsakovės darbuotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo metodika, patvirtinta atsakovės direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 80, Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarka, patvirtinta atsakovės direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“, ir suteiktų konsultacijų, viršijančių nustatytą konsultacijų skaičių, įkainiu, patvirtintu atsakovės direktoriaus 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 79 „Dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio“. Kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovės direktoriaus 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 79 „Dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio“, kuris buvo pakeistas 2016 m. liepos 20 d. atsakovės įsakymu Nr. 79 ir kurio 1.4 punktu nustatyta, jog fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui už kiekvieną atliktą konsultaciją, viršijančią nustatytą konsultacijų skaičių, yra mokama 1,61 Eur, nekeičia darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarkos, patvirtintos atsakovės direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamos dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“ 5.2 punkto, pagal kurį gydytojams darbo užmokestis nustatomas ketvirčiui, skaičiuojant praėjusių trijų mėnesių atliktų konsultacijų sąlyginį vidurkį, jį dauginant iš nustatyto koeficiento ir tokiu būdu gaunat kintamąją darbo užmokesčio dalį. Kolegija sprendė, kad 1,61 Eur įkainis už vieną konsultaciją, viršijančią nustatytą konsultacijų skaičių, yra koeficientas, kuris dauginamas iš suteiktų konsultacijų už praėjusį ketvirtį vidurkį skaičiaus, iš jų atėmus privalomąjį konsultacijų skaičių.

16. Teisėjų kolegija sprendė, kad kintamoji ieškovės darbo užmokesčio dalis buvo apskaičiuota vadovaujantis 2010 m. gegužės 28 d. darbo sutartimi, jos priedais, atsakovės direktoriaus 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 175 „Dėl VšĮ Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 88 „Dėl darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo“, 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. P-460 „Dėl darbo užmokesčio nuo 2016 m. liepos 1 d.“ ir 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 116 „Dėl Viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 79 „Dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio“ pakeitimo“, t. y. vidiniais aktais, galiojusiais ginčo laikotarpiu ir nustačiusiais darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką. Ieškovė gavo fiksuotą atlyginimą tik pradėjusi dirbti pas atsakovę, t. y. 2010 m. gegužės ir birželio mėnesiais buvo mokamas fiksuotas 977,50 Lt atlyginimas, o nuo 2010 m. liepos mėnesio iki pat ginčo laikotarpio (2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn.) ir per jį ieškovei jau buvo apskaičiuota tiek pagrindinė, tiek kintamoji darbo užmokesčio dalis. Kolegija iš bylos duomenų (asmens sąskaitos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio iki gruodžio mėnesio, 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesių darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių ir 2016 m. rugsėjo 10 d., 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. spalio 10 d. mokėjimo pavedimų bei sąskaitos išrašų nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatė, kad atsakovė ne tik tinkamai apskaičiavo ieškovės kintamąją darbo užmokesčio dalį, bet, priešingai nei teigia ieškovė, ją apmokėjo. Kolegijos vertinimu, mokėjimai, atlikti 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais, buvo darbo užmokestis būtent už šiuos mėnesius, kintamąją darbo užmokesčio dalį apskaičiuojant pagal ankstesnio ketvirčio suteiktų konsultacijų vidurkį, o ne mokant kintamąją darbo užmokesčio dalį už praeitais mėnesiais suteiktas konsultacijas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytus reikalavimus: panaikinti Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 2497,11 Eur už laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo iki 2016 m. gruodžio imtinai susidariusią ieškovės darbo užmokesčio kintamosios dalies nepriemoką ir 548,20 Eur delspinigių; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 94 straipsnio 4 dalies, 99 straipsnio 3 dalies, 188 straipsnio bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio nuostatas. Esant darbdavės lokalinių aktų ir darbo sutarties prieštaravimui, teismas nepagrįstai vadovavosi vidiniais atsakovės aktais bei juos taikė, tačiau netaikė tuo metu galiojusios darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo (darbo sutarties Nr. 1465 priedas Nr. 2). Sprendžiant dėl konsultacijų, faktiškai suteiktų 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn., viršijančių nustatytą konsultacijų skaičių, apmokėjimo, turėjo būti taikomi tuo metu galioję susitarimai tarp šalių, t.  y.

darbo sutarties Nr. 1465 priedas Nr. 2, kuris galiojo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Tarp šalių nebuvo jokio atskiro susitarimo, kad darbo sutarties Nr. 1465 priede Nr. 2 nustatyta darbo apmokėjimo tvarka nebus taikoma ginčo laikotarpiui (2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn.) apmokėti. Kadangi minėtos darbo sutarties priede Nr. 2 nustatyta, kad už suteiktą kiekvieną papildomą, viršijančią normą konsultaciją mokama po 1,61 Eur, todėl suteiktos normą viršijusios konsultacijos tokiu principu ir turėjo būti apmokėtos. Tačiau byloje nustatyta priešingai, ką patvirtino ir atsakovės atstovai, kad apskaičiuojant ieškovei jos darbo užmokestį ieškovės 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn. suteiktų konsultacijų, kurios viršijo normą, skaičius niekaip nebuvo vertinamas, jos darbo užmokestis dėl faktiškai suteiktų konsultacijų skaičiaus nepasikeitė (nepadidėjo).

17.2. Teismas netinkamai taikė DK 186, 197 straipsnių nuostatas. Teismų aiškinimas, kai nustačius, kad darbuotojas faktiškai dirbo ir suteikė konsultacijų, viršijančių nustatytą skaičių, tačiau į šias konsultacijas niekaip nebuvo atsižvelgta, jos niekaip nebuvo apmokėtos ir (ar) įvertintos, nors darbo sutartyje (priedas Nr. 2) nedviprasmiškai įtvirtinta darbdavio pareiga mokėti 1,61 Eur už kiekvieną konsultaciją, viršijančią nustatytą skaičių, prieštarauja DK 186, 197 straipsnių nuostatoms ir neatitinka teisingo darbo apmokėjimo (DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

17.3. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 313, 320 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad ieškovei už jos 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą normą, nebuvo apskaičiuota ir sumokėta kintamoji darbo užmokesčio dalis. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas pirmiau nurodytas teisės normas, peržengė ieškovės apeliacinio skundo ribas (nesant atsakovės skundo ar kitų CPK nustatytų pagrindų) ir priėmė blogesnį sprendimą, nei yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. teismas konstatavo, kad ieškovei už jos per 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą normą, buvo apskaičiuota ir sumokėta kintamoji darbo užmokesčio dalis (priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas).

17.4. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią susitarimas dėl darbo užmokesčio visada turi būti aiškus ir konkretus; apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti; kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011; 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018). Nagrinėjamu atveju nepagrįsta šios nutarties 15 punkte nurodyta teismo išvada, nes sistemiškai aiškinant darbdavės lokalinius aktus (darbuotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo metodika, Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo tvarka, įsakymas dėl prisirašiusių gyventojų bei atliktų konsultacijų virš nustatyto skaičiaus įkainio) matyti, kad gydytojams turi būti mokama už kiekvieną konsultaciją, viršijančią nustatytą normą. Teismas atsakovės Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo ir tarifikacijos patvirtinimo tvarkos 5.2 punktą išaiškino ne darbuotojos, bet darbdavės naudai.

18. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai taikė DK 94 straipsnio 4 dalies, 99 straipsnio 3 dalies, 188 straipsnio ir CK 6.189 straipsnio nuostatas. Pirma, ieškovė, reikšdama ieškinį, nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su darbdavės lokalinių aktų ir darbo sutarties prieštaravimu, jų konkurencija, atitinkamai šios aplinkybės byloje nebuvo tiriamos. Dėl to ieškovė, dėstydama nurodytus argumentus kasaciniame skunde, išeina už savo pačios patikslintu ieškiniu nustatytų ieškinio ribų ir siekia, kad kasacinis teismas pasisakytų dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų aplinkybių. Nors kasaciniame skunde kalbama apie tariamą šalių susitarimų ir darbdavės lokalinių aktų prieštaravimą ir apie tai, kad, sprendžiant dėl byloje keliamo reikalavimo pagrįstumo, turėjo būti taikomas darbo sutarties priedas Nr. 2, tačiau patikslintame ieškinyje konkrečiai nurodoma, kad ieškovės reikalavimas turėtų būti tenkinamas remiantis būtent darbdavės lokaliniais aktais: „<…> papildomos konsultacijos 2016 m. spalio, lapkričio bei gruodžio mėnesiais buvo atliktos galiojant senajai darbo apmokėjimo tvarkai, pagal darbo sutartyje nustatytą įkainį, todėl jos ir turėtų būti apmokėtos būtent pagal šią, 2002 m. rugpjūčio 30 d. priimtą VŠĮ Kauno „Kalniečių“ darbuotojų darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarką. Remiantis šios tvarkos 5.2 punktu, man priteistina darbo užmokesčio kintamosios dalies nepriemoka <…>“. Įstatymas nesuteikia ieškovei teisės kasaciniame teisme keisti ieškinio

pagrindą sudarančias aplinkybes. Antra, kasacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi vidiniais atsakovės aktais ir juos taikė, tačiau netaikė tuo metu galiojusios darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo (darbo sutarties priedas Nr. 2), neatitinka skundžiamos teismo nutarties turinio. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, buvo taikomos darbo sutarties ir jos priedų nuostatos. Tai, kad teismas darbo sutarties priedo Nr. 2 nuostatas aiškino kitaip, nei norėtų ieškovė, neleidžia daryti išvados, jog teismas apskritai netaikė darbo sutarties sąlygų dėl darbo apmokėjimo.

18.2. Nesutiktina su ieškovės pozicija, kad teismas netinkamai taikė DK 186, 197 straipsnių nuostatas, nes šios normos nagrinėjamu atveju apskritai netaikytinos. Jos turėtų būti taikomos tik tuomet, jei ginčas būtų kilęs darbdavei padidinus nustatytą konsultacijų skaičių (ieškovės atveju nustatytas konsultacijų skaičius 143) ir atsisakant didinti pagrindinę atlyginimo dalį. Šiuo atveju darbų mastas nebuvo keičiamas – ginčas kilo dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojant naujai atsakovės darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkai, patvirtintai atsakovės direktoriaus 2016 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 97. Nuo pat ieškovės darbo pradžios (nuo 2010 m. gegužės 31 d.) iki ginčo laikotarpio pradžios, taip pat ir per visą ginčo laikotarpį atsakovė ieškovei mokėjo darbo sutartimi sulygto dydžio darbo užmokestį, taikydama darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuojančius vidaus aktus, į kuriuos nuorodos buvo įtvirtintos ir šalių pasirašytoje darbo sutartyje bei jos prieduose. Ieškovė tokiu būdu apskaičiuotą darbo užmokestį gaudama ne vienerius metus niekada neginčijo nei atitinkamų lokalinių aktų, nei darbo sutarties nuostatų atitikties teisingo darbo apmokėjimo principui, įtvirtintam DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

18.3. Nėra pagrindo sutikti, kad teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir priėmė blogesnį sprendimą nei pirmosios instancijos teismo sprendimas. Ieškovės iš konteksto paimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginys (kad ieškovei už jos per 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn. suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą normą, buvo apskaičiuota ir sumokėta kintamoji darbo užmokesčio dalis) neįrodo apeliacinio skundo ribų peržengimo ar blogesnio teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik apeliacinės instancijos teismo nutartyje, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, jog už ginčo laikotarpio mėnesius kintamoji darbo užmokesčio dalis buvo apskaičiuota ir išmokėta. Taip pat ne tik apeliacinės instancijos teismo nutartyje, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad ginčo laikotarpio mėnesių kintamoji dalis buvo apskaičiuota pagal ieškovės ankstesniais ketvirčiais suteiktas konsultacijas, viršijusias normą, t. y. nė vienas iš teismų nenustatė, kad buvo sumokama už ankstesnių mėnesių konsultacijas, viršijančias nustatytą normą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai priėjo prie tos pačios išvados, kuri turėjo esminę reikšmę tarp šalių kilusio ginčo teisingam išsprendimui: už ginčo laikotarpio mėnesius darbo užmokesčio kintamoji dalis buvo apskaičiuota pagal darbo sutarties sąlygas ir atsakovės vidinių aktų nuostatas.

18.4. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad susitarimas dėl darbo užmokesčio visada turi būti aiškus ir konkretus, kad apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti, kad, abejojant dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Tačiau iš darbo sutarties, jos priedų turinio ir iš darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuojančių atsakovės lokalinių aktų nuostatų matyti, kad tiek darbo užmokesčio bazinės (pagrindinės) dalies, tiek kintamosios dalies skaičiavimas buvo išsamiai aprašytas, aiškiai įvardijant, už kokį laikotarpį ir kokie duomenys bus imami bei kaip jie bus vertinami apskaičiuojant darbo užmokestį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ieškovės, tiek kitų atsakovės darbuotojų bazinė ir kintamoji darbo užmokesčio dalys, konkretūs jų dydžiai ginčo laikotarpio mėnesiams yra apskaičiuoti ir patvirtinti atsakovės direktoriaus įsakymais: 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. P-460 „Dėl darbo užmokesčio nuo 2016 m. liepos 1 d.“, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P-659 „Dėl antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydytojų darbo užmokesčio š. m. IV ketvirčiui“; šių įsakymų teisėtumas nebuvo ginčijamas. Tiek įrodinėdama tariamą nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos, tiek dėstydama kitus kasacinio skundo argumentus ieškovė laikosi nuostatos, kad darbo sutarties priedu Nr.  2 šalys sulygo, jog viršijus nustatytą konsultacijų skaičių už kiekvieną konsultaciją bus mokama 1,61 Eur įkainiu. Tačiau toks darbo sutarties priedo Nr. 2 aiškinimas neatitinka nei šio priedo turinio, nei darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuojančių vidaus aktų, nei darbo užmokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo ir mokėjimo praktikos, taikytos ne tik ieškovei, bet ir kitiems atsakovės darbuotojams. Darbo sutarties priede Nr. 2, be ieškovės cituojamos teksto dalies, kad darbdavys įsipareigoja darbuotojui mokėti 1,61 Eur už 1 konsultaciją, viršijančią nustatytą konsultacijų skaičių, taip pat yra pateikiama nuoroda į jau minėtą atsakovės direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. P-460, dėl kurio kasaciniame skunde apskritai nepasisakoma. Iš šio įsakymo aiškiai matyti, kad 1,61 Eur įkainio dydis buvo sutartas taikyti ir buvo

taikytas pagal šio įsakymo preambulėje nurodytų atsakovės vidaus dokumentų nuostatas, įtvirtinančias darbo užmokestį sudarančių dalių apskaičiavimo formules, o ne mokant atskirai už kiekvieną konsultaciją, suteiktą viršijant nustatytą konsultacijų skaičių. 2016 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. P-460 preambulėje minimos Darbo užmokesčio bazinės ir kintamosios dalies skaičiavimo tvarkos, patvirtintos atsakovės direktoriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88, (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 175 redakcija) 1 punkte nurodoma, pagal kokią formulę skaičiuojamas antrinės asmens sveikatos priežiūros gydytojų specialistų skaičiuojamojo mėnesio suteiktų konsultacijų skaičius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl darbo apmokėjimo reglamentavimo ir darbo santykius reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisyklių

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš darbo santykių, buvusių 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais, dėl to ginčui spręsti taikytinos 2002 m. DK normos (2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 2 straipsnis).

20. Be kitų darbo teisinių santykių, DK reglamentuoja ir darbo apmokėjimo santykius. Konstitucinis teisingo darbo apmokėjimo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) pakartotas DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Sudarydami darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas susitaria, kokį konkretų darbą dirbs arba kokias pareigas eis darbuotojas ir kaip jam už tai bus atlyginama (DK 93 straipsnis).

21. Pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (2 dalis); darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje (3 dalis).

22. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys  – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011).

23. DK 188 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo apmokėjimo organizavimą, nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka, įvertinus profesinę riziką, nustatomi kolektyvinėse sutartyse (1 dalis); konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt.) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse (2 dalis).

24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/248/2018, 17 punktas; kt.).

25. Nagrinėjamu atveju dėl ieškovės darbo apmokėjimo dydžio ir sąlygų sulygta 2010 m. gegužės 22 d. darbo sutartimi Nr. 1465. Šios sutarties 3 punkte nurodyti vietiniai (lokaliniai) atsakovės teisės aktai, reglamentuojantys darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir apskaičiavimo tvarką. Jų pagrindu, atsižvelgdama į vėlesnius pakeitimus (pvz., pakeistą vienos konsultacijos įkainį, naują 2014 m. redakciją ir pan.), darbdavė skaičiavo ir mokėjo ieškovei darbo užmokestį iki 2017 m. sausio 1 dienos. Tai rodo, kad ieškovei įstaigoje taikoma darbo apmokėjimo sistema buvo žinoma, ji su šia tvarka daugelį metų sutiko.

26. Kaip nustatyta bylą nagrinėjusių teismų, kintamoji ieškovės darbo užmokesčio dalis buvo skaičiuojama pagal prieš

tai ėjusių trijų mėnesių santykinį suteiktų konsultacijų, viršijusių nustatytą skaičių, kiekį, dauginant jį iš patvirtinto įkainio. Taigi ankstesnio laikotarpio viršijančių nustatytą kiekį konsultacijų skaičius buvo reikšmingas nustatant būsimam ketvirčiui (vienodą visiems mėnesiams) kintamąją darbo užmokesčio dalį. Į mėnesio, už kurį mokamas darbo užmokestis, papildomai suteiktas konsultacijas tą mėnesį tiesiogiai atsižvelgiama nebuvo. Kitaip tariant, suteiktų konsultacijų, kurios viršijo nustatytą konsultacijų skaičių, skaičius laikytinas vienu iš kriterijų (sudedamųjų dalių), lemiančių kintamosios darbo užmokesčio dalies dydį ateityje. Minėta, tokiu pat būdu darbo užmokestis apskaičiuotas ir už ginčo laikotarpį.

27. Ieškovės manymu, darbo apmokėjimo sąlygos buvo pakeistos 2010 m. gegužės 22 d. darbo sutarties Nr. 1465 priedu Nr. 2 (be datos). Šiame priede įrašytas darbdavės įsipareigojimas mokėti darbuotojai pagrindinį konkretaus dydžio darbo užmokestį bei nurodyti konsultacijos iki nustatyto skaičiaus ir konsultacijos, viršijančios nustatytą konsultacijų skaičių, įkainiai. Taip pat pateikta nuoroda į įsakymą Nr. 460. Šis įsakymas priimtas 2016 m. liepos 20 d., juo nuspręsta nuo 2016 m. liepos 1 d. mokėti darbo užmokestį pagal priedą.

28. Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai išaiškinęs darbo sutarties priedo Nr. 2, įsakymo, kurio pagrindu šis priedas buvo pasirašytas, bei vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų, kuriais vadovaujantis priimtas įsakymas, nuostatas sprendė, kad darbo apmokėjimo tvarka išliko nepakitusi ir darbdavė sumokėjo ieškovei už ginčo laikotarpį visą jai priklausantį darbo užmokestį.

29. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to nepagrįstai prioritetą suteikė ne sutarties tekstui, o atsakovės vietiniams (lokaliniams) teisės aktams.

30. Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2014 m. liepos 1 d. darbo sutarčių aiškinimo taisyklės DK nebuvo reglamentuotos. 2014 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. XII-902 DK papildytas 101 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčių nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, įtvirtintus DK 2 straipsnyje; DK 10 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Taigi darbo sutartis turi būti aiškinama tokiu būdu, kad jos aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. DK 2 straipsnio 1 dalyje kartu su kitais darbo santykių teisinio reglamentavimo principais įtvirtintas ir šioje nutartyje jau minėtas (20 punkte), nagrinėjamu atveju aktualus teisingo darbo apmokėjimo principas.

31. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad DK 101 straipsnyje neįtvirtinta išsamių darbo sutarčių aiškinimo taisyklių ir kad DK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė taikyti kitų teisės šakų normas pagal analogiją. Dėl to tais atvejais, kai DK 101 straipsnyje nurodytų taisyklių ir principų nepakanka tam, kad būtų nustatytas tikrasis darbo sutarties turinys bei šalių prisiimtų teisių ir pareigų apimtis, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018 14 punktą).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė šios nutarties 30, 31 punktuose nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles. Ieškovės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė atsakovės įstaigoje priimtiems norminiams aktams, o ne darbo sutarties (jos priedo) žodinei išraiškai, atmestinas. Teismas įvertino ne tik darbo sutarties priedo tekstą, kuriame įvardytos darbo užmokesčio sudedamosios dalys, pagrindinio darbo užmokesčio dydis bei konsultacijų įkainiai, bet ir įsakymo Nr. 460, į kurį yra nuoroda aptariamame sutarties priede, turinį. Iš šio įsakymo priedo matyti, kad darbo užmokesčio sudedamosios dalys ir jų nustatymo tvarka išliko nepakitusios (kintamoji dalis už suteiktas nustatytą skaičių viršijančias konsultacijas, kaip ir anksčiau, skaičiuojama pagal praėjusio laikotarpio krūvį). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad įsakymo įžanginėje dalyje nurodyti tie patys vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai (įvertinant darbo sutarties galiojimo laikotarpiu atliktus pakeitimus), kaip ir ieškovės darbo sutartyje. Teismas darbo sutarties priedą, įsakymą, kurio pagrindu jis pasirašytas, ir įsakyme nurodytus teisės aktus, kuriuos vykdant priimtas įsakymas, aiškino sistemiškai, atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, ir traktavo juos kaip sudarančius vieną teisinį pagrindą apskaičiuojant darbo užmokestį. Teismas vertino ir tai, kaip darbo sutartis buvo vykdoma po darbo sutarties

priedo Nr. 2 pasirašymo, t. y. kad darbo užmokestis buvo skaičiuojamas tokia pačia tvarka, kaip ir anksčiau, ieškovė su tokiu skaičiavimu iš pradžių sutiko, darbo užmokesčio už liepos ir rugpjūčio mėnesius neginčijo. Kasaciniame skunde akcentuojama DK 101 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata savaime nereiškia, jog visais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio pozicija dėl tam tikrų darbo sutarties sąlygų išsiskiria, ginčas spręstinas darbuotojo naudai. Ji taikytina tais atvejais, kai dėl sutarties ar atskirų jos sąlygų turinio ir po to, kai pritaikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, lieka abejonių, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad darbdavys galėjo padaryti įtaką darbuotojo valiai, primesti jam netikėtas sąlygas ir pan. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta.

33. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tiek DK nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių, tiek ir subsidiariai taikomų CK išdėstytų sutarčių aiškinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai jas taikė ir priėjo pagrįstą išvadą, kad, pasirašius darbo sutarties priedą Nr. 2, darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka ieškovei išliko nepakitusi.

34. Nors ieškovė nurodo, kad darbo apmokėjimas ginčo laikotarpiu neatitinka teisingo darbo apmokėjimo principo, kitų argumentų, išskyrus tai, kad jai visiškai nebuvo sumokėta už papildomas konsultacijas ginčo laikotarpiu, nepateikia.

35. Šiame kontekste pažymėtina, kad DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Be to, draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Nagrinėjamu atveju, net ir pripažinus, kad po darbo sutarties priedo Nr. 2 pasirašymo turėjo būti mokama už realiai tą mėnesį suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą konsultacijų skaičių, ieškovė galėtų pretenduoti tik į darbo užmokesčio kintamosios dalies skirtumą, jei toks susidarytų, o ne pakartotinį apmokėjimą, kadangi ieškovei jau yra sumokėta už papildomą darbą ginčo laikotarpiu.

36. Kasaciniame skunde taip pat remiamasi kasacijos pagrindu, įtvirtintu CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte,  – jeigu teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinį skundą grindžiant šiuo pagrindu būtina nurodyti praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos arba iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas sprendimas skundžiamas, aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti neatitiktis ankstesnei praktikai. Nagrinėjamame skunde nurodomos kasacinio teismo nutartys, cituojamos jose suformuotos bendro pobūdžio teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, tačiau neatskleidžiama, kuo konkrečiai pasireiškia skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties prieštaravimas savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose suformuotai praktikai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šio kasacijos pagrindo plačiau nepasisako.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese ribų ir draudimo priimti apeliantui blogesnį sprendimą

37. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovei už 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais suteiktas konsultacijas, viršijančias nustatytą skaičių, sumokėta nebuvo, o apeliacinės instancijos teismas, priešingai, pripažino, kad ieškovei už papildomą darbą ginčo laikotarpiu buvo sumokėta, nors apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo išvada skundžiama nebuvo. Tai reiškia ir blogesnio sprendimo apeliantui priėmimą, kadangi kita šalis apeliacinio skundo neteikė.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

39. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pirma, reiškia tai, kad teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė savo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo grindė tuo, kad jai ginčo laikotarpiu buvo neteisingai skaičiuojamas darbo užmokestis ir todėl dalis jai priklausančio atlyginimo už darbą liko neišmokėta. Pirmosios instancijos teismui reikalavimo netenkinus, apeliaciniu skundu buvo prašoma šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – reikalavimą tenkinti, taigi

buvo skundžiamas visas teismo sprendimas, nurodant tą patį faktinį pagrindą. Antra, nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nuosekliai dėstoma pozicija, kad ieškovei už papildomą darbą buvo sumokėta pagal tuo metu galiojusią tvarką. Ieškovės argumentai dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo teisiškai nepagrįsti.

40. Apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju (CPK 313 straipsnis).

41. Aiškindamas CPK 313 straipsnį, kuriame įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012; kt.).

42. Klausimas dėl blogesnio sprendimo apeliantui priėmimo paprastai aktualus, kai skirtingų instancijų teismai priima nevienodus (visiškai ar iš dalies) sprendimus. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą priteisti darbo užmokesčio kintamąją dalį už 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesius. Abiejų instancijų teismai (tiek pirmosios, tiek apeliacinės) priėmė vienodą sprendimą – ieškovės reikalavimus atmetė visiškai. Taigi apeliacinės instancijos teismas ieškovės teisių labiau nesuvaržė ir naujų pareigų jai nenustatė. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentas dėl CPK 313 straipsnio pažeidimo nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

44. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 1850,09 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šis prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra didesnis už nustatytą pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.14 punktus, todėl prašymas tenkintinas iš dalies ir atsakovei iš ieškovės priteistinas 1590,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

46. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovės D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1590,69 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt Eur

69 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei viešajai įstaigai Kauno miesto poliklinikai (j. a. k. 135042394).Priteisti iš ieškovės D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5,30 Eur (penkis Eur 30 ct) išlaidų, susijusių

su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05623 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-112-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00153-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.1; 3.3.4.2.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014, suinteresuoti asmenys S. A., V. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, taip pat prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą ir šio termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. A. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto (duomenys neskelbtini), dalį, pažymėtą žymenimis (duomenys

neskelbtini), 532,66 kv. m ploto; kad V. B. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto (duomenys neskelbtini), dalį, pažymėtą žymenimis (duomenys neskelbtini), 381,38 kv. m ploto.

3. Pareiškėja prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu; atnaujinti CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti; atnaujinus procesą, pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo dalį dėl S. A. ir nustatyti faktą, kad pareiškėja įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į minėto pastato dalį, pažymėtą žymenimis (duomenys neskelbtini), o S. A. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į šio pastato dalį, pažymėtą žymenimis (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėja nurodė, kad ji nebuvo įtraukta į minėtos bylos nagrinėjimą ir nežinojo apie 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo S. A. ir V. B. buvo pripažintos nuosavybės teisės į dalis patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini). Apie priimtą sprendimą ji sužinojo tik 2017 m. rugpjūčio mėnesį, kai buvo pradėtas teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3455-965/2017 dėl UAB „Lexima“ iškeldinimo iš patalpų, plane pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini), vykdymas.

5. Pareiškėja teigia, kad ji ir S. A. buvo susitarę, jog tam, kad būtų įregistruotos jos ir suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į jų faktiškai valdomas pastato (duomenys neskelbtini), dalis, V. B. kreipsis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į savo valdomas pastato dalis, o S. A. – į savo ir pareiškėjos faktiškai valdomas dalis, o po atitinkamo teismo sprendimo S. A. neatlygintinai perleis pareiškėjai jos valdomas dalis (plane pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini). Tačiau S. A., kreipdamasis į teismą dėl nuosavybės teisių į minėto pastato dalį pripažinimo, neįtraukė ir neprašė įtraukti pareiškėjos į bylos nagrinėjimą kaip suinteresuoto asmens, nuslėpė nuo teismo savo ir pareiškėjos susitarimą dėl pareiškėjos faktiškai valdomų pastato dalių.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 23 d. panaudos sutarties ir perdavimo akto pagrindu iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo perdavusi neatlygintinai naudotis savo vadovaujamai UAB „Lexima“ ginčo pastato patalpas, pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini). Teismas nenustatė, kokiu pagrindu pareiškėja buvo perdavusi patalpas neatlygintinai naudotis UAB „Lexima“; atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. J. M. šių patalpų valdymo teisių perleidimo pareiškėjai sutartis nesuteikė jai nuosavybės teisių į minėtas patalpas.

8. Teismas, įvertinęs 2013 m. birželio 5 d. S. A. ir pareiškėjos rašytinį susitarimą, kad po to, kai S. A. ir V. B. kreipsis į teismą dėl savo valdomų patalpų dalių ginčo pastate įteisinimo, jie sutinka, jog pastato dalys, pažymėtos indeksais (duomenys neskelbtini), priklausys pareiškėjai, padarė išvadą, kad šis susitarimas (pažadas padovanoti turtą ateityje) negali būti laikomas dovanojimo sutartimi.

9. Teismo vertinimu, apie suinteresuotų asmenų ketinimą kreiptis į teismą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu pareiškėjai turėjo būti žinoma dar prieš šiems asmenims kreipiantis į teismą (2014 m. sausio 6 d. teisme gautas jų pareiškimas), nes toks ketinimas aiškiai nurodytas minėtame pareiškėjos ir S. A. 2013 m. birželio 5 d. susitarime. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad pareiškėja jau po 2013 m. birželio 5 d. susitarimo pasirašymo turėjo domėtis, ar šie asmenys faktiškai kreipėsi į teismą dėl nuosavybės įregistravimo, o sužinojusi apie nagrinėjamą bylą, galėjo prašyti ją įtraukti kaip suinteresuotą asmenį ir skųsti sprendimą, jei šis pažeistų jos teises ar interesus.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.  e2-782-793/2018 pripažino, jog jos valdymo trukmės nepakako, kad kartu su S. A. ir V. B. būtų galėjusi kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės į pastato dalis įgyjamosios senaties būdu įgijimo.

11. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja, sužinojusi apie 2014 m. kovo 24 d. sprendimą 2017 m. rugpjūčio mėnesį, pasirinko kitą savo teisių gynybos būdą civilinėje byloje Nr. e2-782-793/2018, niekaip nepateisina jos delsimo kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014. Teismo nuomone, prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja galėjo reikšti teismui lygiagrečiai civilinėje byloje Nr. e2-782-793/2018 pareikštam ieškiniui.

12. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi paliko Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį nepakeistą.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį ji turėjo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Spręsdamas dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, teismas įvertino pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kad apie teismo procesą, kurį prašoma atnaujinti, ji sužinojo 2017 metų rugpjūčio mėnesį; kad, siekdama apginti savo teises, atsižvelgdama į tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimas jau buvo įsiteisėjęs, o ją ir S. A. siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš 2013 m. birželio 5 d. susitarimo dėl ginčo pastato pasidalijimo, ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl S. A. įpareigojimo įvykdyti 2013 m. birželio 5 d. susitarimą natūra.

14. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises, pasirinko savo pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo vykdyti 2013 m. birželio 5 d. sutartį natūra, ir tik Klaipėdos apylinkės teismui 2018 m. vasario 7 d. priėmus pareiškėjai nepalankų sprendimą, ji 2018 m. kovo 8 d. kreipėsi į teismą su nagrinėjamu prašymu atnaujinti procesą. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pareiškėjai apie jos galimai pažeistas teises buvo žinoma dar 2017 m. rugpjūčio mėnesį, todėl ji suprato arba turėjo suprasti, jog, praleidusi įstatymu nustatytą 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei nesant svarbių priežasčių atnaujinti šį terminą, ji praras teisę siekti savo galimai pažeistų teisių gynimo vadovaujantis proceso atnaujinimo institutu. Tačiau jos nurodomos aplinkybės, kad ji pasirinko kitą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą, teismo nuomone, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog įstatymu nustatytas 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

15. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012 pateiktais išaiškinimais, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėja turėjo galimybę reikšti reikalavimą dėl proceso atnaujinimo lygiagrečiai kitam jos pasirinktam teisių gynybos būdui civilinėje byloje Nr.  e2-782-793/2018.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią turintis sprendimas, kurio teismai nepagrįstai netyrė, nevertino ir dėl jo nepasisakė, patvirtina, kad ginčo pastatą, kaip statybines medžiagas, įsigijo ne tik suinteresuoti asmenys S. A. ir V. B., bet ir A. M. (CPK 182 straipsnio 2 punktas). A. M. valdomo ginčo pastato dalį pareiškėja įsigijo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartimi. Taigi pareiškėja ir suinteresuoti asmenys turėjo bendrą teisę į ginčo pastatą (privalomas bendrininkavimas), todėl reikalavimų dėl kiekvieno iš jų atskirai negalima buvo nagrinėti (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties nuosavybės teisės į nugriauti perduotą ginčo pastatą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik įtraukus visus asmenis, kurie turėjo nuosavybės teisę į ginčo pastato statybines medžiagas, tarp jų ir pareiškėją. Neįtraukus pareiškėjos į minėtą civilinę bylą, buvo nuspręsta dėl jos materialiųjų teisių ir pareigų, o tai pažeidžia CPK 266 straipsnį ir sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis), taip pat pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

16.2. Teismai nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014), nesiaiškino, ar egzistuoja pareiškėjos prašyme nurodytos sąlygos atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos atnaujinti procesą nurodytu teisiniu pagrindu: 1) pareiškėja negali pasinaudoti instanciniu teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdu, todėl proceso atnaujinimas yra vienintelė jos galimybė ginti savo teises ir interesus; 2) savo teises į ginčo pastato dalį pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.70 straipsnio nuostatomis, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimu, 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartimi, 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjos ir S. A. susitarimu, 2013 m. rugsėjo 23 d. panaudos sutartimi; 3) suinteresuotiems asmenims pripažinus nuosavybės teisę į ginčo pastatą, buvo pažeista (paneigta) pareiškėjos teisė pripažinti jai nuosavybės teisę į jos teisėtai įsigytą ir valdytą ginčo pastato dalį CK 4.70 straipsnio 1 dalies pagrindu; 4) įtraukus pareiškėją į bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo sprendimu nuosavybės teisė į ginčo pastatą būtų

pripažinta ne tik suinteresuotiems asmenims, bet ir pareiškėjai.16.3. Teismai, pažeisdami CK 4.22, 4.48 straipsnius, neteisingai aiškino valdymo teisę ir šios teisės perleidimo

sukeliamus teisinius padarinius. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartį, padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja iš viso negalėjo ginti savo teisių įgyjamosios senaties institutu, nes šio instituto taikymo būtinosios sąlygos – nepertraukiamai valdyti ginčo pastato patalpas 10 metų. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimu konstatavus, kad nuo 1992 m. lapkričio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu dalies nugriauti skirto ginčo pastato savininkas buvo A. M., iš kurio sutuoktinės pareiškėja ir įsigijo ginčo pastato dalį, nepertraukiamas valdymas skaičiuotinas ne nuo to momento, kai daiktą įsigijo pareiškėja, o nuo to momento, kai daiktą įsigijo prieš tai buvę savininkai, kurių teisės perėjo pareiškėjai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/2018; 2018 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-365/2018).

16.4. Teismo išvada, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartis pareiškėjai nesuteikė nuosavybės teisių į ginčo patalpas, todėl ji neturėjo teisinio pagrindo jų perduoti naudotis UAB „Lexima“ 2013 m. rugsėjo 23 d. panaudos sutarties pagrindu, neatitinka teisinio reglamentavimo ir teisinės logikos. Remiantis CK 4.22 straipsniu, daikto valdymas yra savarankiška daiktinė teisė, patvirtinanti faktinį daikto turėjimą, turint tikslą jį valdyti kaip savą. Todėl pareiškėja ginčo patalpas turėjo teisę suteikti naudotis savo vadovaujamai bendrovei valdymo teisės pagrindu. Pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ginčo patalpų suteikimo UAB „Lexima“ naudotis dieną kas nors būtų turėjęs daugiau teisių į ginčo patalpas nei pareiškėja.

16.5. Pareiškėja sąžiningai įgijo ginčo patalpas ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savo turtą jas valdė daugiau negu 10 metų, todėl egzistuoja visos sąlygos tam, kad ji galėtų įsigyti nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgyjamosios senaties būdu (CK 4.22 straipsnis, 4.23 straipsnio 2, 3 dalys, 4.68 straipsnis, 4.71 straipsnio 2 dalis).

16.6. Civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 nėra jokių duomenų apie tai, kokiu pagrindu A. M. ar jo sutuoktinės J. M., o vėliau pareiškėjos valdymo teisė į ginčo patalpas galėjo pereiti ir ar perėjo S. A.. Skundžiamose nutartyse nurodytos aplinkybės taip pat nebuvo analizuojamos ir vertinamos. Atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr.  2-1754-637/2014 būtų suteikta galimybė nustatyti, kad S. A. ginčo pastato dalių, pažymėtų žymenimis (duomenys neskelbtini), nebuvo įsigijęs ir teisėtai niekada nevaldė, taip pat būtų pagrindas pripažinti, kad nuosavybės teisę į minėtas patalpas įgyjamosios senaties būdu įgijo pareiškėja.

16.7. Teismai pažeidė CPK 177–185 straipsnių nuostatas, nes visiškai nevertino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-298-342/2011 ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutarties bei dėl jų nepasisakė.

16.8. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas tik dėl praleisto įstatymo nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti (ne)atnaujinimo, pažeidė CPK 320 ir 331 straipsnius, nes visiškai nevertino ir nepasisakė dėl atskirojo skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta atnaujinti procesą.

16.9. Teismai, atsisakydami atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, netinkamai aiškino ir taikė CPK 78 straipsnį ir 368 straipsnio 1 dalį. Apie 2014 m. kovo 24 d. sprendimą pareiškėjai tapo žinoma 2017 m. rugpjūčio mėnesį. Pareiškėja, sužinojusi, kad nuosavybės teisę į jai priklausiusią ginčo pastato dalį įgijo S. A., elgėsi apdairiai ir rūpestingai, nes nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų – iškėlė teisme civilinę bylą Nr. e2-782-793/2018 dėl S. A. įpareigojimo vykdyti 2013 m. birželio 5 d. susitarimą natūra, t. y. neatlygintinai perleisti jai ginčo pastato dalį – patalpas, plane pažymėtas (duomenys neskelbtini). Tuo atveju, jeigu civilinės bylos Nr. e2-782-793/2018 baigtis būtų buvusi palanki pareiškėjai arba S. A. gera valia būtų įvykdęs savo įsipareigojimus pagal minėtą susitarimą, pareiškėjai nebūtų buvę prasmės tuo pačiu metu inicijuoti proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014, nes papildomas bylinėjimosi procesas būtų perteklinis ir lemtų papildomas laiko bei finansines sąnaudas, taip pat, tikėtina, paties teismo tokio bylinėjimosi neigiamą vertinimą. Todėl tik tuomet, kai Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-782-793/2018 atmetė pareiškėjos ieškinį, pareiškėja suprato, kad jai liko vienintelis realus būdas apginti savo pažeistas teises, ir nedelsdama (atsižvelgiant į protingą terminą procesinio dokumento parengimui), t. y. 2018 m. kovo 8 d., pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014.

16.10. Priešingai negu teigia bylą nagrinėję teismai, aplinkybė, kad pareiškėja, sužinojusi apie 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl prievolės įvykdymo natūra, patvirtina jos aktyvius veiksmus ginti savo pažeistas teises ir sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015). Aktyvus teisių gynimas, nors ir pasirenkant kitą teisės gynimo būdą, vertintinas kaip svarbi aplinkybė atnaujinti praleistą terminą.

17. Suinteresuotas asmuo S. A. atsiliepimu į pareiškėjos kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis nepakeistas, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Teismai, visapusiškai įvertinę į bylą pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjos teisių ir pareigų, šis sprendimas nesukūrė pareiškėjai tam tikrų teisių ir pareigų bei nepažeidė jos teisių ar įstatymu saugomų interesų. Be to, pati pareiškėja, atstovaujama profesionalaus teisininko, Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-782-793/2018 dėl įpareigojimo sutartį vykdyti natūra pripažino, jog jos valdymo trukmės nepakako, kad pagal įgyjamąją senatį įgytų ginčo pastato dalis. Tą pačią aplinkybę patvirtino ir teisme iškviesta liudytoja, pareiškėjos atstovė teisininkė B. M.. Taigi pati pareiškėja pagrįstai nelaikė savęs sąžininga ir teisėta pastato dalies valdytoja. Vien tai suponuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjos teisių ir pareigų.

17.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė tikslaus laikotarpio, kada po 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutarties pasirašymo ji neva nepertraukiamai valdė ginčo patalpas. Be to, pati pareiškėja savo veiksmais vieninteliu ir teisėtu ginčo patalpų valdytoju pripažino S. A. (CK 4.22 straipsnio 2 dalis). Tai, be kita ko, patvirtina S. A. ir UAB „Lexima“, kurios vadovė yra pareiškėja, sudarytos sutartys.

17.3. J. M. 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartimi negalėjo perleisti pareiškėjai ginčo pastato dalies valdymo teisių, nes nei ji, nei jos sutuoktinis nuo 1993 m. ginčo pastato dalių nevaldė ir tokių teisių neturėjo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 17 d. sprendimu vienareikšmiškai konstatavo, kad S. A. 1993 m. gruodžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš A. M., Č. S., R. B. kiaulidės pastatą Nr. 5 Rimkų kaime (ginčo pastatas). Pagal teisėje galiojantį principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam in se haberet). Šiuo atveju pareiškėja į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, kuris neginčijamai patvirtintų, jog 2011 metais J. M. turėjo ginčo pastato dalių valdymo teisę ir galėjo šią teisę perleisti pareiškėjai. Be to, pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 30 d. sutarties pagrindu netapo ir ginčo pastato dalį sudarančių statybinių medžiagų savininkė, kaip yra teigiama kasaciname skunde. Minėta sutartimi buvo perleidžiamos ne nuosavybės teisės į statybines medžiagas, o valdymo teisės į ginčo pastato dalis (kurių perleidimas, minėta, yra neteisėtas).

17.4. Teismai pagrįstai nurodė, kad pareiškėja iš viso negalėtų ginti savo teisių remdamasi įgyjamosios senaties institutu, nes ji neatitinka šio instituto taikymui būtinos sąlygos – nepertraukiamai teisėtai valdyti ginčo patalpas 10 metų (CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalys, 4.71 straipsnio 1 dalis). Pati pareiškėja, pasirašiusi 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartį, ginčo patalpų nevaldė. Ji atsisakė ginčo pastato dalies valdymo (nors, minėta, jis buvo įgytas neteisėtai, iš tokios teisės neturinčio asmens) savo valiniais veiksmais. Pareiškėja, kaip UAB „Lexima“ vadovė, sudarė daug sutarčių, šių pagrindu S. A. suteikė UAB „Lexima“ teisę valdyti ginčo pastato dalį ir ja naudotis. Be to, pasirašydama 2013 m. birželio 5 d. susitarimą, pareiškėja išreiškė savo valią, kad S. A. kreiptųsi į teismą dėl nuosavybės teisių įgijimo į ginčo pastato dalį pagal įgyjamąją senatį. Tokiu būdu pati pareiškėja sąmoningai atsisakė dalyvauti teisiniame procese dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties būdu.

17.5. Teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, procesinio sprendimo motyvavimą, pažeidimų. Pareiškėjos nurodyti dokumentai, t. y. 2011 m. birželio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-298-342/2011 ir (ar) 2011 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamojo daikto valdymo teisių perleidimo sutartis, neturi esminės reikšmės vertinant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 teisėtumą ar pagrįstumą. Šie dokumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad minėtu teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl į procesą neįtrauktos pareiškėjos teisių ar pareigų.

17.6. Teismai pagrįstai, nepažeisdami CPK 78 straipsnio, 368 straipsnio 1 dalies, neatnaujino pareiškėjai praleisto įstatymo nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Pareiškėja, rūpindamasi savo tariamai pažeistų teisių gynyba, elgėsi labai neapdairiai, neatidžiai ir nerūpestingai. Ji, atstovaujama profesionalaus teisininko, žinodama, kad dar 2014 m. yra priimtas sprendimas, kuris, jos nuomone, pažeidžia jos teises ir interesus, sąmoningai ignoravo šį procesą ir nusprendė savo neva pažeistas teises bei interesus ginti kitu, jai priimtinesniu būdu, reikšdama ieškinį dėl susitarimo įvykdymo natūra. Aplinkybė, kad pareiškėja pasirinko kitą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą, savaime nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog įstatymu nustatytas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti buvo

praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, aplinkybės, kad S. A. ir V. B. ketina kreiptis į teismą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, pareiškėjai neabejotinai buvo žinomos dar prieš minėtiems asmenims kreipiantis į teismą, t. y. pasirašius 2013 m. birželio 5 d. susitarimą. Į S. A. pareiškėja kreipėsi tik 2017 m. kovo 8 d., prašydama informuoti apie pastato dalių įregistravimą, t. y. po pasirašyto susitarimo praėjus beveik 4 metams. Iki tol ji visiškai nesidomėjo, ar S. A. įgijo nuosavybės teisę į ginčijamo pastato dalis. Pareiškėjai jau 2016 m. rugsėjo 28 d. objektyviai turėjo būti žinoma, kad ginčo pastato dalys nuosavybės teise priklauso S. A., nes ji, kaip UAB „Lexima“ vadovė, sudarė su juo sutartį dėl išsikėlimo iš ginčo patalpų. Tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų savo tariamai pažeistoms teisėms ginti.

18. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į pareiškėjos kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti

19. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai. Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė civiliniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Jų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalyje.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimo byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02, par. 38). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimo byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18).

21. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; kt.).

22. Teisingas ir efektyvus procesas yra vieni iš civilinio proceso tikslų. Civilinio proceso tikslai  – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso tikslų (teisingo ir efektyvaus proceso) siekimas

atsispindi procesinių terminų plotmėje. Įstatymų leidėjas procesinių terminų nustatymą ir taikymą įtvirtina keliais būdais. Pirma, suteikia teismui diskreciją pačiam nustatyti terminus ir kontroliuoti proceso eigą, įtvirtindamas reikalavimą bylas nagrinėti per įmanomai trumpiausią terminą bei nustatydamas santykinai apibrėžtus terminus, pvz., nedelsiant (CPK 105 straipsnio 3 dalis, 108 straipsnio 2 dalis). Antra, įstatymų leidėjas nustato konkrečius procesinius terminus atskiriems procesiniams veiksmams atlikti, inter alia (be kita ko), terminą prašymui atnaujinti procesą pateikti (CPK 368 straipsnio 1 dalis). Nurodyto termino buvimas koreliuoja su teisinio tikrumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo nuostatomis, kadangi jokiais terminais neapribota galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą neužtikrintų teisinio apibrėžtumo principo įgyvendinimo.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad viena iš sąlygų atnaujinti procesą – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Kasacinio teismo pažymėta, kad, įvertinus proceso atnaujinimo instituto išimtinumą bei siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo, teisinio apibrėžtumo principus, padedančius užkirsti kelią proceso vilkinimui ir įpareigojančius byloje dalyvaujančius asmenis sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas turėjo objektyviai sužinoti esant ar atsiradus aplinkybes, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. CIK-1/2019 19 punktas).

25. Prašymą atnaujinti procesą teikiančiam asmeniui tenka pareiga pateikti sužinojimo apie proceso atnaujinimo pagrindą momentą įrodančius duomenis. Tokią pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

26. Teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus, ir tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vėliausiai 2017 m. rugpjūčio 14 d., kai A. J. atstovui advokatui I. B. jo prašymu buvo sudaryta galimybė susipažinti su civiline byla Nr. 2-1754-637/2014 ir joje priimtu 2014 m. kovo 24 d. teismo sprendimu, pareiškėjai tapo žinoma, kad teismas yra nustatęs faktus, jog S.  A. ir V. B. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į savo valdomas patalpų dalis pastate (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad apie tai, jog minėti asmenys ketina kreiptis dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, pareiškėjai turėjo būti žinoma dar prieš šiems asmenims kreipiantis į teismą (2014 m. sausio 6 d. teisme gautas jų atitinkamas pareiškimas), kadangi, kaip matyti iš A. J. ir S. A. 2013 m. birželio 5 d. pasirašyto susitarimo, jame aiškiai nurodoma, kad V. B. ir S. A. ketina kreiptis į teismą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu teisme gautas 2018 m. kovo 8 d., t. y. praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pažymėtina, kad pareiškėja pati pripažino, jog praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti, todėl prašė jį atnaujinti.

27. Remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pažymėtina, kad sprendžiant praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant konkrečius procesinius terminus. Kaip nurodyta šios nutarties 19–21 punktuose, proceso atnaujinimas yra išimtinis būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, kuris taikomas tik esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Dėl to praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, kai jo praleidimo priežastys yra svarbios. Ar prašymo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 78 straipsnis). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę inicijuoti proceso atnaujinimą dėl įstatyme nustatytos procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti, ar termino praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio

aplinkybės.28. Klausimą, ar konkrečios procesinio termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti,

teismas turi spręsti atsižvelgdamas į bylos esmę, pareiškėjo, prašančio atnaujinti terminą, elgesį, procesinio termino paskirtį ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Be kita ko, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. Be to, svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą procesinį terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik šio termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

29. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį ji turėjo kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo (paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo). Pati pareiškėja nurodė, kad apie teismo sprendimą sužinojo 2017 m. rugpjūčio mėnesį ir, siekdama apginti savo teises bei atsižvelgdama į aplinkybę, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimas jau buvo įsiteisėjęs, o pareiškėją ir S. A. siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš 2013 m. birželio 5 d. susitarimo dėl ginčo pastato pasidalijimo, pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo S. A. įvykdyti 2013 m. birželio 5 d. susitarimą natūra. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertino ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėja pasirinko kitą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą, o tai nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog įstatymu nustatytas 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

30. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012).

31. Įstatymai nenustato draudimų asmenims pasirinkti tokius įstatymuose įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus, kurie jiems atrodo priimtini ir tinkami. Gindami pažeistas civilines teises įstatymuose numatytais būdais, asmenys privalo elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti subjektine teise (CK 1.137 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia apginti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą ir visų pirma šią teisę įgyvendino CK 1.138 straipsnio 4 punkte nustatytu būdu – prašė įpareigoti kitą šalį įvykdyti pareigą natūra (sudaryti su pareiškėja nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartį). Tik teismui atmetus ieškinį, pareiškėja pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje pripažinta, jog nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įgyjamosios senaties būdu yra įgijęs tas pats asmuo, kuriam buvo reiškiamas reikalavimas dėl prievolės natūra (nekilnojamojo daikto perdavimo pareiškėjos nuosavybėn). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėja, būdama 2013 m. birželio 5 d. susitarimo su S. A. dalyvė, pripažino, jog S. A. įgyjamosios senaties būdu teisėtai įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį daiktą, tačiau neįvykdė kitos šio susitarimo dalies – neperleido dalies statinių pareiškėjos nuosavybėn, ir būtent dėl to pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama apginti jos teises pirmiau nurodytu būdu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreipimasis į teismą su minėtu ieškiniu nebuvo kliūtis laiku ir tinkamai pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai praleisto termino neatnaujino. Nustačius, kad nėra vienos iš CPK 370 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų (prašymas paduotas praleidus terminą), pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti atmestas pagrįstai.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu (kai buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų), aiškinimo ir taikymo

32. CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas vienas proceso atnaujinimo pagrindų – kai teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas

todėl, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014; kt.).

33. Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turi būti nustatyta, kad neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo neturi galimybių ginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais – naudotis instancine teismų sistema, todėl proceso atnaujinimas yra vienintelė šio asmens galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus.

34. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagrindas pripažinti, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

35. Nagrinėjamoje byloje buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą Klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl turinčio juridinę reikšmę – pastato įgijimo įgyjamosios senaties būdu – fakto nustatymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėja pati civilinėje byloje Nr. e2-782-793/2018, kurioje ji buvo pareiškusi reikalavimą dėl 2013 m. birželio 5 d. susitarimo įvykdymo natūra, pripažino, jog neatitinka visų sąlygų (pirmiausia dėl nepertraukiamo teisėto šių patalpų valdymo daugiau kaip dešimt metų), kad pagal įgyjamąją senatį įgytų civilinėje byloje Nr.  2-1754-637/2014 ginčo patalpas, pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini) (CK 4.68–4.71 straipsniai). Dėl šios priežasties teismai sprendė, jog negalima teigti, kad 2014 m. kovo 24 d. teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl A. J. teisių ar pareigų ar kad šis teismo sprendimas sukuria pareiškėjai teisių ar pareigų arba kad tokiu teismo sprendimu pažeistos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja Klaipėdos miesto apylinkės teismui priimant 2014 m. kovo 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014 neatitiko įstatymo imperatyviai įtvirtintų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, sprendžia, jog bylą nagrinėję teismai padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad minėtu sprendimu nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės ir (ar) įstatymo saugomi interesai, taip pat minėtu sprendimu nenuspręsta dėl jos materialiųjų teisių ir pareigų.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-298-342/2011. Nors minėtame sprendime nurodyta, kad, be kitų asmenų, S. A. ir A. M. 1992 m. lapkričio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis ūkis perdavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 5 Rimkų kaime, tačiau sprendime taip pat nurodyta, kad S. A. 1993 m. gruodžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš A. M. ir kitų asmenų minėtą kiaulidės pastatą Nr. 5 (atitinkamas jo dalis) Rimkų kaime. Taigi pareiškėja savo nurodomu metu – 2011 m. rugpjūčio 30 d. – negalėjo iš A. M. sutuoktinės J. M. įsigyti valdymo teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą (jo dalį).

38. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Netenkinant pareiškėjos kasacinio skundo, jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Suinteresuotas asmuo S. A. nurodo, kad turėjo 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimą į kasacinį skundą, prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjos, pateikė nurodytas išlaidas patvirtinančius

įrodymus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Netenkinant kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas suinteresuotam asmeniui priteistinas iš kasacinį skundą padavusios pareiškėjos (CPK 98 straipsnis).

42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 18 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 11,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasacinį skundą padavusios pareiškėjos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš pareiškėjos A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)

847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti iš pareiškėjos A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 11,38 Eur (vienuolika Eur 38 ct) bylinėjimosi išlaidų

atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05618 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-130-701/2019Teisminio proceso Nr.  2-68-3-20188-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.6.3.2.9; 3.2.4.12(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį skundą dėl

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hermitrucks“ ieškinį atsakovui G. P. dėl atleidimo iš darbo ir atsakovo G. P. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Hermitrucks“ dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbdavio pareigą pareikalauti darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. DGKS-2943 darbo byloje Nr. APS-36-8502 (toliau – ir sprendimas) ir atsakovo reikalavimus atmesti.

3. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. liepos 7 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas įmonėje pradėjo dirbti nuo 2017 m. liepos 10 d. vairuotoju. Nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. atsakovas buvo laikinai nedarbingas. Pasibaigus nedarbingumui, atsakovas turėjo pasirodyti darbovietėje, kur jam būtų buvusios paskirtos su jo darbo funkcijomis susijusios užduotys, tačiau atsakovas, neįspėjęs įmonės, nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. be pateisinamos priežasties nepasirodė darbe, su įmone susisiekti nebandė, į įmonės atstovų skambučius ir žinutes neatsakė. 2018 m. balandžio 23 d. ieškovei pavyko susisiekti su atsakovu, šis patvirtino, kad nuo 2018 m. balandžio 17 d. yra darbingas, priežasčių, dėl kurių neatvyksta į darbą, nepaaiškino, įmonė nurodė jam atvykti į darbą 2018 m. balandžio 24 d., tačiau atsakovas nurodė neatvyksiantis, nes neturi už ką atvykti. 2018 m. balandžio 24 d. atsakovas į darbovietę neatvyko, todėl buvo atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

4. Atsakovas apskundė jo atleidimą darbo ginčų komisijai, ši sprendimu nepagrįstai jo reikalavimus tenkino. 5. Atsakovo elgesys rodo jo didelį nerūpestingumą, kelia nepasitikėjimą juo kaip darbuotoju, nes atsakovas visą savaitę

savanoriškai neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, o kai darbdavė su juo susisiekė ir pareikalavo atvykti, jis nurodymui nepakluso, vadinasi, atsisakė paklusti darbovietėje nustatytai tvarkai. Dėl atsakovo neatvykimo į darbą įmonė patyrė nuostolių, nes negalėjo priimti visų krovinių pervežimo užsakymų, pritrūkusi darbuotojo.

6. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, jo su įmone sudarytą darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

7. Atsakovas paaiškino, kad ieškovė nepateikė jam reikalavimo pasiaiškinti dėl galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo. Atsakovas darbo pareigų nepažeidė, jis nebuvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis ir pareigine instrukcija, kurių pagrindu jam būtų buvusios aiškios tikslios jo pareigos laukiant reiso. Įmonėje buvo nusistovėjusi praktika, jog tolimųjų reisų vairuotojai po reiso laukia namuose, kur jiems būdavo pranešama apie kitą reisą, o vykti į darbdavės biurą ir, nesant pavedimo vežti krovinius, ten laukti, kol bus paskirtas reisas, nereikia, taip pat praktika buvo tokia, jog vairuotojai šešias savaites būna komandiruotėje, grįžę tris savaites ilsisi. Atsakovas iš komandiruotės grįžo 2018 m. kovo 4 d., nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. sirgo, ieškovė dėl numatomo reiso jo neįspėjo.

8. 2018 m. kovo 9 d. atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Ieškovės atsakovui fiksuotų pravaikštų akto data ir įsakymas atleisti jį iš darbo sutapo su Darbo ginčų komisijos posėdžio data, todėl galimai tai buvo ieškovės kerštas dėl jo kreipimosi į Darbo ginčų komisiją.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė; atmetė atsakovo reikalavimus, teiktus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai ir patenkintus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. DGKS-2943 darbo byloje Nr. APS-36-8502. Teismas laikė, kad sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. DGKS-2943 darbo byloje Nr. APS-36-8502 laikytinas netekusiu galios.

10. Teismas nurodė, kad 2017 m. liepos 7 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 47, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. liepos 10 d. pradėjo dirbti įmonėje vairuotoju. Darbo sutartis nutraukta 2018 m. balandžio 24 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsakovė nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. imtinai darbuotojui žymėjo pravaikštas, darbuotojas 2018 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ši 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu jo prašymą tenkino, atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nurodė išieškoti iš atsakovės 707,14 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą ir priverstinę prastovą ne dėl darbuotojo kaltės, atleidimo iš darbo datą perkėlė į 2018 m. gegužės 29 d., atleidimo pagrindu nurodė DK 55 straipsnio 1 dalį.

11. Šalys neginčija, kad atsakovas nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. imtinai buvo laikinai nedarbingas ir kad nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. imtinai (atsakovo atleidimo iš darbo dienos) darbovietėje nepasirodė. Ieškovė nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. imtinai atsakovui fiksavo pravaikštas ir atleido jį iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – jo neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties 2018 m. balandžio 24 d. (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

12. Šalių teigimu, įmonėje įprasta darbo tvarka yra ta, kad vairuotojai, nesant darbdavės iškvietimo, neprivalėjo kasdien būti įmonės biure, o į darbą atvykdavo pagal darbdavės kvietimą. Nors atsakovas teigė, kad įmonėje nėra įtvirtinta tvarka, kaip pasibaigus nedarbingumui darbuotojas turi elgtis, tačiau savaime suprantama, kad atsakingas darbuotojas, nuolat teikdamas įmonei informaciją apie nedarbingumo pratęsimą, kas buvo daroma šiuo atveju, ir žinodamas įmonėje nusistovėjusią praktiką (atsakovas pats patvirtino, jog vairuotojai darbines pareigas vykdyti yra kviečiami darbdavės, o kvietimų nesant, į biurą vykti neprivalo) turėjo suprasti, kad jis turi pareigą ieškovę atskirai informuoti apie nedarbingumo pabaigą, kad įmonė turėtų galimybę spręsti klausimą dėl tolesnių jo darbinių funkcijų. Nagrinėjamu atveju atsakovas to nedarė, ieškovei ėmus domėtis jo nedarbingumo pabaiga ir nurodžius kitą dieną atvykti į darbą, atsakovas tą daryti pats atsisakė, vadinasi, savo valia, aiškiai suprasdamas pasekmes, visą laikotarpį po nedarbingumo pabaigos nevyko į darbą ir įmonei nenurodė nedarbingumo pabaigos, savo aiškią valią nevykti į darbą jis išreiškė netgi ieškovei pareikalavus atvykti į darbą.

13. Atsakovas nurodė, kad dar 2018 m. kovo 9 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio iš įmonės išieškojimo, neatvykimą į darbą motyvavo lėšų trūkumu, vadinasi, netgi nematė būtinybės darbdavę informuoti apie nedarbingumo pabaigą, į darbą vykti nesiruošė. Teismas nurodė, kad, esant nenutrauktai darbo sutarčiai, darbuotojas savo principinių nuostatų darbdavei demonstruoti negali ir privalo paklusti teisėtiems darbdavio reikalavimams, nes yra pavaldus darbdaviui (DK 32 straipsnio 1, 2 dalys).

14. 2018 m. balandžio 23 d. įmonė trumpąja žinute nurodė kitą dieną darbuotojui atvykti į biurą, tačiau darbuotojas trumpąja žinute įmonei atrašė, jog neturi už ką atvykti į darbą. 2018 m. balandžio 24 d. darbuotojas į darbą neatvyko. Taigi, 2018 m. balandžio 23 d. darbuotojas aiškiai išreiškė savo valią į darbą 2018 m. balandžio 24 d. nevykti. Atsakovas yra pilnametis dirbantis asmuo ir tik jis pats yra atsakingas už savo finansų tvarkymą bei valdymą, todėl jo teiginys, kad ieškovė turėjo imtis aktyvių veiksmų ir spręsti jo finansines problemas – pervesti jam tam tikrą sumą pinigų, yra visiškai nelogiškas. Tiek atsakovo gyvenamoji vieta, tiek įmonės biuras yra Vilniuje, kur galima vykti ir savo, ir viešuoju transportu, ir pažįstamų pagalba. Atsakovas savo asmeniniu transportu buvo nuvykęs į darbo ginčų komisijos posėdį dėl darbo ginčo su darbdave, kas paneigia atsakovo poziciją dėl lėšų trūkumo naudotis transporto priemone Vilniaus mieste. Ne ieškovė, kaip nurodė atsakovas, stengėsi jį atleisti iš darbo, o būtent pats atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis. Darbuotojo kreipimasis į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio išieškojimo nėra pagrindas, leidžiantis darbuotojui nevykdyti darbdavės teisėto reikalavimo atvykti į darbą. Lėšų trūkumas negali būti laikomas svarbia priežastimi, pateisinančia neatvykimą į darbą darbdavės reikalavimu. Darbuotojas neįrodė neatvykimo į darbą priežasties svarbos.

15. Vien tai, kad darbuotoją atvykti į darbą – įmonės biurą – kviečia įmonės transporto vadybininkas, ir ne skambučiu, o trumpąja žinute, negali būti pripažįstama netinkamu darbdavės kvietimu. Be to, 2018 m. balandžio 23 d. atsakovas suprato tokį iškvietimą į darbą kaip ieškovės iškvietimą, nes pats atsakė į jį, nurodydamas, kad neatvyks ne dėl netinkamo iškvietimo, o dėl pinigų trūkumo.

16. Atsakovo atsisakymas atvykti į darbą ir neatvykimas buvo pagrindas ieškovei prarasti pasitikėjimą tokiu darbuotoju, todėl jis pagrįstai atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 punkto pagrindu; ieškovė tinkamai įvertino DK 58 straipsnio 5 dalies sąlygas. Darbuotojo atleidimas iš darbo šiuo atveju buvo proporcinga pažeidimui priemonė.

17. Nors ieškovė atskirai nepaprašė atsakovo pasiaiškinti, dėl ko jis neatvyko į darbą 2018 m. balandžio 24 d., tačiau matyti, kad darbuotojas aiškią savo valią nevykti į darbą dėl lėšų trūkumo išdėstė įmonei trumpąja žinute, tą pačią savo poziciją jis pakartojo ir teismo posėdžio metu, nenurodė, kad 2018 m. balandžio 24 d. jo finansinė padėtis pasikeitė ir jis būtų atvykęs į darbą, jei nebūtų gavęs pranešimo apie atleidimą iš darbo.

18. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad vien dėl reikalavimo pasiaiškinti nebuvimo atleidimas iš darbo yra neteisėtas. DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo, tačiau DK nenurodyta, jog, darbdaviui pažeidus DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą, darbuotojo atleidimas iš darbo savaime laikomas neteisėtu. Atsižvelgiant į darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami vien tik darbuotojo interesai. Tuo atveju, kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, vien tik formalus DK įtvirtintos tvarkos pažeidimas (šiuo atveju – pasiaiškinimo nepareikalavimas) nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009).

19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 24 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą.

20. Kolegija nurodė, kad ieškovės direktorius 2018 m. balandžio 23 d. aktu „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ nutraukė darbo sutartį dėl atsakovo kaltės be įspėjimo, neišmokėdamas išeitinės išmokos, DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, nes atsakovas nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą. Ieškovė pažymėjo, kad nurodytame akte įrašyta neteisinga jo priėmimo data, nes aktas surašytas ne 2018 m. balandžio 23 d., bet 2018 m. balandžio 24 d. Aptariamame akte nurodyta, kad atsakovas darbe nepasirodė nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. (imtinai). Atsakovas 2018 m. balandžio 24 d. gavo ieškovės vadybininko SMS žinutę, kad yra atleistas iš darbo. Dėl to darytina išvada, kad ieškovė įrodė, jog aptariamą aktą priėmė 2018 m. balandžio 24 d., bet suklydo jame įrašiusi neteisingą datą (2018 m. balandžio 23 d.). Nurodytas ieškovės aktas yra sprendimas nutraukti darbo sutartį.

21. Bylos šalys 2017 m. liepos 7 d. darbo sutartyje nebuvo nustačiusios atsakovo darbo tvarkos. Darbo sutartyje nenustatyta konkreti atsakovo darbo vieta. Šalys žodžiu buvo susitarusios, kad atsakovas dirba šešias savaites komandiruotėje užsienyje ir tris savaites ilsisi namuose Lietuvoje. Abi šalys nurodė, kad atsakovas į komandiruotes vyko pagal ieškovės iškvietimą. Ieškovė nurodė, kad, vairuotojams esant ne komandiruotėje, tam tikrais atvejais ji kviesdavo vairuotojus atsiradusiems darbams atlikti.

22. Ieškovė 2018 m. balandžio 23 d. SMS žinute pasiteiravo atsakovo, ar baigėsi nedarbingumo laikotarpis. Atsakovui atsakius, kad nedarbingumo laikotarpis baigėsi, ieškovės vadybininkas nurodė, jog lauks atsakovo kitą dieną atvyksiančio į biurą. Atsakovas atsakė, kad neturi už ką atvykti į biurą, ir kitą dieną, t. y. 2018 m. balandžio 24 d., į darbą neatvyko. Atsakovas nevykdė ieškovės nurodymo atvykti į darbą 2018 m. balandžio 24 d., todėl pažeidė darbuotojo pareigą (DK 32 straipsnio 2 dalis).

23. Atsakovas turėjo pareigą pranešti ieškovei apie tai, kad nedarbingumo laikotarpis pasibaigė ir yra nebepratęstas. Tuo laiku, kai atsakovas buvo grįžęs iš komandiruotės užsienyje, bylos šalys bendravo telefonu. Atsakovas apie prasidėjusį nedarbingumo laikotarpį ir jo pratęsimą pranešė ieškovei SMS žinutėmis. Nuo 2018 m. balandžio 17 d. atsakovas nesiėmė jokių veiksmų – nepranešė ieškovei apie nedarbingumo pabaigą, neatvyko į darbovietės biurą. Atsakovo argumentas, kad, būdamas Lietuvoje, į darbovietės biurą jis nevykdavo dirbti darbo dienomis, bet atvykdavo tik ieškovės kvietimu, nėra svarbi priežastis ir pretekstas atsisakyti bendradarbiauti su darbdave ir pagal susiklosčiusią šalių darbo santykių praktiką pranešti apie pasikeitusias nedarbingumo (darbingumo) aplinkybes. Darbdavė, nežinodama, kad nepratęstas atsakovo nedarbingumo laikotarpis, negali imtis atitinkamų veiksmų, organizuoti darbo ir kviesti atsakovo atvykti į darbą. Atsakovas, nepranešęs ieškovei apie tai, kad pasibaigė nedarbingumo laikotarpis, elgėsi nesąžiningai.

24. Atsakovas 2018 m. kovo 9 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją ir prašė priteisti iš ieškovės iki galo nesumokėtą

darbo užmokestį. Remdamasis nurodyta aplinkybe, atsakovas atsisakė 2018 m. balandžio 24 d. atvykti į darbą, nes neturėjo lėšų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme posėdyje atsakovas patvirtino, kad jis 2018 m. balandžio 23 d. savo transportu buvo nuvykęs į Darbo ginčų komisijos posėdį. Taigi atsakovo teiginiai neatitinka jo veiksmų – atsakovas turėjo galimybių atvykti į ieškovės biurą 2018 m. balandžio 24 d., bet be pateisinamos priežasties atsisakė tai padaryti.

25. Ieškovė, prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, įvertino, kad atsakovas nuo 2018 m. balandžio 17 d. nebendradarbiavo su ja, nepranešė apie pasibaigusį nedarbingumo laikotarpį, todėl savaitę neatvyko į darbą, pakviestas tai padaryti, atsisakė paklusti ieškovės nurodymui, tai darė tyčia. Dėl atsakovo elgesio ieškovė negalėjo, iškilus poreikiui, kviesti atsakovo atvykti į darbą, tinkamai ir efektyviau organizuoti visų darbuotojų darbo. Taigi atleidimas iš darbo buvo proporcinga priemonė atsakovo padarytam darbo pareigų pažeidimui.

26. Ieškovė pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalį, nes, prieš priimdama 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą nutraukti darbo sutartį, nepareikalavo iš atsakovo pasiaiškinti raštu. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, formalus DK įtvirtintos tvarkos pažeidimas (šiuo atveju – pasiaiškinimo nepareikalavimas) nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2014).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

27. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Pagal CPK 178 straipsnį aplinkybę, kad aktas „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ surašytas 2018 m. balandžio 24  d., turėjo įrodyti ieškovė. Nesant tokių įrodymų, teismai turėjo vadovautis esamais įrodymais byloje, t. y. pačiame akte nurodyta data. Kad aktas surašytas būtent 2018 m. balandžio 23 d., patvirtina ieškovės išsiųstos atsakovui SMS žinutės su pranešimu apie atleidimą iš darbo – 2018 m. balandžio 24 d. 8 val. 52 min. ryto. Ieškovė 2018 m. liepos 30 d. teismo posėdžio metu patikslino aplinkybę, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu už neatvykimą į darbą 2018 m. balandžio 24 d. visą darbo dieną. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas padarė šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, nes be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada neturi pagrindo, prieštarauja pačios ieškovės išreikštai pozicijai, laikytina ginčo ribų peržengimu.

27.2. Pagal DK 58 straipsnio 4 dalį reikalavimas pasiaiškinti yra privaloma sąlyga, siekiant nutraukti darbo sutartį. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog reikalavo, kad atsakovas atvyktų į darbą ir pasiaiškintų, bet pasiaiškinimo negavo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pakeitė poziciją ir nurodė, kad pasiaiškinti neprašė. Toks pozicijos nenuoseklumas patvirtina, kad ieškovė nenurodė tikrųjų aplinkybių bei atleidimo iš darbo tikrųjų motyvų. Darbdavė jokia forma nenagrinėjo ir neįvertino galimo pažeidimo ir padarinių, pažeidimo aplinkybių, darbuotojo kaltės, priežastinio ryšio tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesio ir darbo rezultatų iki galimo pažeidimo padarymo (DK 58 straipsnio 5 dalis). Į bylos nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ieškovė neatvyko, galimo pažeidimo įvertinimą pateikė teismui tik ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį.

27.3. Teismai rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota taikant 2002 m. DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009), ir nurodė, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, vien tik formalus DK įtvirtintos tvarkos pažeidimas (šiuo atveju – pasiaiškinimo nepareikalavimas) nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo. Panašiais klausimais kasacinis teismas yra priėmęs ir kitokius išaiškinimus (darbdavio pareiga pareikalauti darbuotojo pasiaiškinimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).

27.4. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jai atsirado neigiamų padarinių, t. y. kad ji negalėjo priimti užsakymų ar trūko kitų darbuotojų (CPK 178 straipsnis). Procesiniuose dokumentuose darbdavė nenurodė, kad iki priimant sprendimą atleisti atsakovą iš darbo buvo neatsiskaičiusi su atsakovu nuo pat komandiruotės pabaigos (2018 m. kovo 4  d.), dėl to

atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Ieškovei buvo žinoma, dėl kokios priežasties atsakovas negalės atvykti į darbą (atsakovo 2018 m. balandžio 23 d. SMS žinutė) ir ji, būdama skolinga atsakovui didelę sumą pinigų už darbą, nesiėmė jokių veiksmų pagelbėti savo darbuotojui, pvz., pervesdama bent mažą sumą, kad atsakovas turėtų už ką atvykti į darbą. Užuot taip pasielgusi, ieškovė nedelsdama priėmė sprendimą atleisti atsakovą iš darbo, o tai parodo ieškovės ankstesnį siekį nutraukti darbo sutartį su atsakovu. Atsakovo atleidimas iš darbo nebuvo proporcinga priemonė galimam darbo pareigų pažeidimui; būtent darbdavys privalo įvertinti atleidimo iš darbo proporcingumą galimam darbo pareigų pažeidimui ir tai įrodyti.

27.5. Darbo tvarkos taisyklių ir vairuotojo pareiginių instrukcijų įmonėje nebuvo. Atsakovui nebuvo aišku, kada prasideda jo darbo diena, kada baigiasi, taip pat ar tai poilsio ar darbo diena. Ieškovė patvirtino, kad tolimųjų reisų vairuotojai kviečiami tik kai reikia važiuoti į komandiruotę, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad tuo metu buvo numatyta atsakovo komandiruotė ar gautas koks užsakymas vežti krovinį. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vairuotojai įmonėje atlieka ne tik krovinių pervežimo funkcijas, bet kviečiami į darbą atlikti ir kitų užduočių – nuvežti transporto priemonę į techninę apžiūrą, į servisą, ją nuplauti ir pan. Atsakovas neigė, kad į jo pareigas įėjo nurodytos funkcijos. Pagal kasacinio teismo praktiką neįtvirtinta pareiga nelaikoma pareiga. Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas netinkamai atlieka, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005). Taigi teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis).

27.6. Vertinant nuobaudos adekvatumą svarbu atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis ji buvo paskirta, t. y. ar nubaudimo griežtumo nelėmė nesusijusios su pažeidimu aplinkybės, pavyzdžiui, darbdavio administracijos ir darbuotojo nesutarimai, darbuotojo pareikšta kritika, kreipimasis į valstybės institucijas dėl darbdavio veiksmų, kt. Nustačius, kad tokio pobūdžio aplinkybės egzistavo, būtina skirti didesnį dėmesį vertinant, ar surinkti įrodymai patvirtina pagrindą skirti atitinkamo griežtumo nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-915/2017). 2018 m. kovo 9 d. atsakovas buvo kreipęsis į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Posėdžio Darbo ginčų komisijoje dieną (2018 m. balandžio 23 d.) darbdavė tarnybiniu pranešimu fiksavo atsakovui pravaikštas, priėmė aktą dėl atsakovo neatvykimo į darbą ir nutraukė darbo santykius DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismai nevertino, ar toks ieškovės elgesys nebuvo nulemtas atsakovo kreipimosi į Darbo ginčų komisiją (kaip atsakomieji veiksmai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojo darbo drausmės pažeidimas, iš dalies nulemtas darbdavio pareigų darbuotojui nevykdymo ir nesukėlęs sunkių padarinių, negali būti pripažintas teisėtu pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes tai neatitiktų ne tik drausminės nuobaudos skyrimo tikslų, bet ir teisingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008). Teismų sprendimas, kad atsakovas, nesupažindintas su pareigomis, padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005).

28. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Ieškovė reikalavo, kad atsakovas pasirodytų darbovietėje 2018 m. balandžio 24 d., ir tik atsakovui nepasirodžius 2018 m. balandžio 24 d. darbo dienos metu, o ne 2018 m. balandžio 23 d., atsakovas buvo informuotas apie atleidimą iš darbo. Tarnybiniame pranešime „Dėl G. P. pravaikštų“ bei akte „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ buvo padaryta datų rašymo klaida. Tai įrodo ir pačių dokumentų turinys – dokumentuose nurodyta, jog atsakovas nepasirodė darbe imtinai nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. Iš anksto toks dokumentų turinys negalėjo būti surašytas ir pasirašytas, nes nebuvo žinoma, ar atsakovas nepersigalvos dėl kvietimo atvykti į darbovietę nustatytu laiku, priešingu atveju tarnybiniame pranešime būtų buvusios nurodytos kitokios datos, o aktas „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ išvis nebūtų buvęs surašytas.

28.2. 2018 m. balandžio 23 d. ieškovei susisiekus su atsakovu ir pareikalavus, jog jis kitą darbo dieną atvyktų į įmonę, šis aiškiai išreiškė savo valią atsisakydamas tai padaryti, todėl, atsakovui nepasirodžius įmonėje nustatytu laiku (darbas įmonėje prasideda 8.30 val.) ir žinant atsakovo aiškiai išreikštą valią nepaklusti darbdavio nustatytai tvarkai ir įsakymui, atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas ne tik vieną darbo dieną, bet jau visą savaitę be pateisinamos priežasties nevyko į darbovietę ir neatliko jam pavestų darbinių funkcijų, ieškovė teisėtai 2018 m. balandžio 24 d. darbo metu informavo

atsakovą, jog jis yra atleistas iš darbo. SMS žinutė atsakovui buvo siųsta iš ieškovės vadybininko darbinio telefono, tačiau aktą „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ priėmė ne vadybininkas, o įmonės direktorius. Šis aktas buvo priimtas 2018 m. balandžio 24 d. darbo dienos pabaigoje, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas be pateisinamų priežasčių darbovietėje nepasirodė visą darbo dieną. Atsakovas nagrinėjant bylą nenurodė ir byloje esantys įrodymai to nepagrindžia, jog 2018 m. balandžio 24 d. jis išvis būtų norėjęs ir ketinęs atvykti į darbą, Atsakovas bylos nagrinėjimo metu taip pat nepateikė jokių objektyvių priežasčių, pateisinančių padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

28.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas padarė darbo drausmės pažeidimą, nes be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., atitinka bylos aplinkybes ir neperžengia ginčo ribų, nes atsakovas neatvyko į darbovietę, neinformavo ieškovės apie pasibaigusį nedarbingumo laikotarpį, dėl to ieškovė negalėjo tinkamai organizuoti darbo įmonėje, o 2018 m. balandžio 24 d. atsakovas, net ir esant ieškovės reikalavimui, neatvyko į darbą, visomis šiomis dienomis atsakovui buvo žymimos pravaikštos.

28.4. Atsakovas neteigia, kad nebuvo ieškovės reikalavimo raštiškai pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, kad buvo pažeistos jo, kaip darbuotojo, teisės (DK 58 straipsnio 4 dalis), o tik nurodo, jog dėl ieškovės pozicijos nenuoseklumo nebuvo neatskleistos tikrosios atsakovo atleidimo iš darbo priežastys, taigi, atsakovas daugiau argumentuoja DK 58 straipsnio 5 dalimi.

28.5. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu savo pozicijos nekeitė – nurodė, kad pareikalavo iš atsakovo pasiaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą ir kada ketina atvykti, tačiau pastarasis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nedarbingumas yra pasibaigęs, o neatvyksta dėl lėšų trūkumo. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad dieną prieš tai buvo nuvykęs į Darbo ginčų komisiją, taip pat negalėjo paaiškinti, kiek kainuotų atvykti iki darbovietės, kas patvirtina, kad ne lėšų trūkumas buvo neatvykimo į darbą priežastis. Taigi SMS žinute buvo paprašyta atsakovo pasiaiškinti ir buvo gautas ne tik atsakovo paaiškinimas, bet ir išreikšta akivaizdi jo valia, t. y. prieš priimdama sprendimą dėl atleidimo iš darbo ieškovė ėmėsi veiksmų tam, kad nustatytų pateisinamas atsakovo neatvykimo į darbą priežastis, nustatė atsakovo valią nevykti į darbą ir nevykdyti jos teisėtų nurodymų, todėl neturėjo galimybės tęsti sutartinių santykių su atsakovu ir buvo priversta jį atleisti iš darbo už pravaikštą.

28.6. DK nenustatyta, kad, darbdaviui pažeidus DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą, darbuotojo atleidimas iš darbo savaime laikomas neteisėtu. Atsižvelgiant į darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami vien tik darbuotojo interesai. Tuo atveju, kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, vien tik formalus DK įtvirtintos tvarkos pažeidimas (šiuo atveju – pasiaiškinimo nepareikalavimas) nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009).

28.7. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017 ir 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009, tačiau šiose bylose skiriasi faktinės aplinkybės nuo nustatytų šioje byloje. Kasacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017 43 punkte yra išaiškinta, jog vien formalus darbdavio reikalavimo pasiaiškinti trūkumas, kai byloje esančių duomenų pakanka išvadai, kad ieškovė pati nevykdė teisėto darbdavės nurodymo, nepripažintinas esminiu spręsti, kad ginčijama drausminė nuobauda ieškovei buvo skirta neteisėtai.

28.8. DK 58 straipsnio 5 dalyje nėra įtvirtinto reikalavimo, jog darbdavys, priimdamas sprendimą dėl darbuotojo darbo sutarties nutraukimo, turėtų darbuotojui raštu ar kita forma pateikti visų aplinkybių vertinimą, svarbu tik tai, kad šias aplinkybes darbdavys realiai įvertintų bei darbuotojo atleidimas iš darbo būtų proporcinga priemonė darbuotojo padarytam pažeidimui.

28.9. Priimant sprendimą reikšmės turėjo aplinkybės, jog atsakovas net savaitę be pateisinamos priežasties nebuvo darbe, apie nedarbingumo pasibaigimą ieškovės neinformavo, prašomas atvykti į darbą atsisakė tai daryti ir iš pasiaiškinimo buvo akivaizdu, kad neketina, nenurodė jokių pateisinamų priežasčių, kodėl neatvyksta į darbą, net neketino su ieškove tartis geranoriškai, t. y. atsakovas buvo aiškiai išreiškęs valią nevykti į darbą. Dėl atsakovo neatvykimo į darbą ieškovė negalėjo dirbti visu pajėgumu. Ieškovės įmonėje dirbantys vairuotojai atlieka ne tik krovinių pervežimo funkcijas, bet kviečiami į darbą atlikti ir kitų užduočių – nuvežti transporto priemonę į techninę apžiūrą, į servisą, ją nuplauti ir pan., t. y. transporto priemonės priežiūros ar techniniai darbai, kurie priklauso tolimųjų reisų vairuotojams, ir kuriuos jie turi atlikti prieš (po) komandiruotę.

28.10. Atsakovui dirbant pagal darbo sutartį įmonėje, tačiau joje nesirodant be pateisinamos priežasties net

pareikalavus, šie darbai yra skiriami kitiems darbuotojams, nors turėtų būti proporcingai paskirstyti tarp visų darbuotojų. Iš atsakovo elgesio ieškovei tapo aišku, kad atsakovas neketina atvykti į darbą, piktnaudžiauja savo teisėmis, taigi tapo akivaizdu, kad atsakovu, kaip darbuotoju, negalima pasitikėti, nes jis be jokios priežasties gali atsisakyti vykti į darbą, dėl to ieškovei kiltų dideli nuostoliai, nes, priėmus užsakymą, paaiškėtų, kad nėra kam jo vykdyti. Atsakovo veiksmai atlikti tyčia, taigi drausminė atsakomybė taikyta proporcingai padarytam darbo drausmės pažeidimui. Turtinė žala nėra būtina pažeidimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus sąlyga. Šiurkštus pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2012; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2012; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017; kt.).

28.11. Ieškovė Darbo ginčų komisijai, nagrinėjusiai kitą ginčą, kilusį dėl atsiskaitymo su atsakovu, nustatytu laiku pateikė reikalaujamus dokumentus, šis ginčas jau yra išspręstas, o ieškovė atsiskaitė su atsakovu. Darbo ginčų komisijoje nagrinėtas šalių ginčas dėl atsakovo darbo užmokesčio negalėjo būti pateisinama priežastimi, pasibaigus atsakovo nedarbingumo laikotarpiui, apie tai neinformuoti ieškovės, savaitę be pateisinamos priežasties neatvykti į darbą ir, darbdavei kviečiant, atsisakyti atvykti į darbą.

28.12. Sudarant darbo sutartį atsakovas buvo informuotas apie darbo savaitės trukmę, darbo dienos ilgį, kada darbo diena prasideda ir pasibaigia, taip pat buvo informuotas ir apie tai, kas sudaro jo darbines pareigas. Atsakovas pagal nustatytą vidaus darbo tvarką atlikinėjo jam nustatytas darbines funkcijas beveik 10 mėnesių iki atleidimo iš darbo. Atsakovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005 išaiškinta abipusė pareiga elgtis sąžiningai tiek supažindinant darbuotoją su darbo tvarkos taisyklėmis, tiek šiam tinkamai vykdant darbo pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl pagrindo atleisti darbuotoją iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą

29. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (6 dalis).

30. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

31. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginč? komisijoje), darbdavys turi ?rodyti ne tik nusi?engimo padarymo fakt?, bet ir tai, kad nusi?engimas kvalifikuotinas kaip ?iurk?tus (Lietuvos Auk??iausiojo Teismo 2018 m. vasario 23?d. nutartis civilin?je byloje Nr.?3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

32. Sprend?iant klausim?, ar konkretus darbo pareig? pa?eidimas priskirtinas prie ?iurk??i?, b?tina analizuoti jo

objektyvius ir subjektyvius po?ymius?? darbuotojo neteis?to elgesio pob?d?, d?l ?io pa?eidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kalt?s laipsn? ir form?, darbuotojo veiksm? motyvus bei tikslus, kit? asmen? veiksm? ?tak? ?iam pa?eidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi b?ti ?vertinta, kokio pob?d?io g?riai buvo pa?eisti, kiek ai?kiai buvo ?vardytos darbuotojo pareigos, kokia yra toki? ar pana?i? pa?eidim? vertinimo praktika darboviet?je ir pan. (?r. Lietuvos Auk??iausiojo Teismo 2012 m. gruod?io 14?d. nutart? civilin?je byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3?d. nutart? civilin?je byloje Nr.?3K-3-107/2013; 2018 m. gruod?io 19?d. nutarties civilin?je byloje Nr.?e3K-3-461-695/2018 29, 30?punktus).

ų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

32. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018 29, 30 punktus).

33. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

34. Darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 49 punktas).

35. Analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK nuostatas. Jas aiškinant suformuotoje kasacinio teismo praktikoje (kuri aktuali ir taikant 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatas) pažymėta, kad parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (kurie iš esmės atitinka nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23  d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. imtinai atsakovui fiksavo pravaikštas ir atleido jį iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – 2018 m. balandžio 24 d. neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu dėl šiurkštaus darbo pažeidimo – atsakovo neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė jo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagrindą – neatvykimą į darbą nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., nors faktiškai jis buvo atleistas iš darbo už neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties 2018 m. balandžio 24 d. Atsakovas teigia, kad jis iš darbo buvo atleistas 2018 m. balandžio 24 d. ryte, ką patvirtina ieškovės atsiųsta SMS žinutė, o tai reiškia, kad neatvykimo į darbą per visą darbo dieną, kaip to reikalaujama nutraukiant darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 3 dalies

1 punktą, nebuvo. 37. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai nustatė aplinkybę, už kokį darbo pareigų

pažeidimą (neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties vieną darbo dieną ar kelias dienas) ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškovė nutraukė darbo sutartį su atsakovu dėl šiurkštaus darbo pažeidimo – atsakovo neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., šio teismo nebuvo tirta ir nustatyta, kuriomis konkrečiai šio laikotarpio dienomis atsakovas turėjo dirbti pas ieškovę, tačiau į darbą neatvyko, kokios buvo atsakovo neatvykimo į darbą jo darbo dienomis per nurodytą laikotarpį priežastys, konkrečiai kurią (kurias) darbo dieną (dienas) neatvykdamas į darbą atsakovas padarė DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas sprendžiant, ar realiai pažeidimas buvo padarytas, koks jis buvo ir koks padaryto pažeidimo sunkumas, nes tai atitinkamai turi reikšmės sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo proporcingumo ir teisėtumo (nutarties 30, 32, 33 punktai).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai nepagrįstai neanalizavo ieškovės kaip įrodymų byloje pateiktų 2018 m. balandžio 23 d. tarnybinio pranešimo „Dėl G. P. pravaikštų“ ir 2018 m. balandžio 23 d. akto „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ turinio, nes šiuose aktuose nurodytos aplinkybės reikšmingos sprendžiant tiek dėl ieškovės įrodinėjamų atsakovo padarytų darbo pareigų pažeidimų, tiek ir dėl atsakovo atleidimo iš darbo proporcingumo ieškovės nurodomiems jo padarytiems darbo pareigų pažeidimams.

39. Ieškovės 2018 m. balandžio 23 d. aktu „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ atsakovas buvo atleistas iš darbo. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad šis aktas faktiškai buvo surašytas 2018 m. balandžio 23 d. Teisėjų kolegija nurodytą kasacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Pačiame akte nurodyta, jog atsakovas darbe nepasirodė nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. (imtinai), o ieškovės SMS žinutę, kad yra atleistas iš darbo, atsakovas gavo 2018 m. balandžio 24 d., todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė, jog aptariamą aktą priėmė 2018 m. balandžio 24 d., bet suklydo jame įrašiusi neteisingą datą  – 2018 m. balandžio 23 d.

40. 2018 m. balandžio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl G. P. pravaikštų“ ir 2018 m. balandžio 23 (24) d. akte „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“, kuriuos abu yra pasirašęs ieškovės direktorius, yra nurodyta, kad atsakovas į darbą turėjo atvykti 2018 m. balandžio 17 d., bet be pateisinamos priežasties darbe nepasirodė nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. (imtinai) pagal darbo grafiką. Nurodytame tarnybiniame pranešime taip pat išdėstytas ieškovės direktoriaus sprendimas (nurodymas) pagal darbuotojo darbo grafiką forminti pravaikštas nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. (imtinai), ir, kaip matyti iš byloje ieškovės pateikto darbo laiko apskaitos žiniaraščio, šis direktoriaus sprendimas (nurodymas) buvo įgyvendintas, atsakovo 2018 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje šio mėnesio 17–20, 23 ir 24 dienos pažymėtos kaip pravaikštos ir kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir nenustatė, kada darbo grafikas, kuris nurodomas minėtuose ieškovės raštuose, buvo sudarytas ir kada atsakovas buvo į jį įtrauktas, ar atsakovas turėjo pareigą atvykti į darbą 2018 m. balandžio 17 d., kokiomis konkrečiai dienomis atsakovas turėjo būti darbe, ar jis buvo supažindintas su tokiu darbo grafiku, ar šis buvo atsakovui privalomas. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, kad tam, jog darbuotojas galėtų tinkamai vykdyti savo darbines funkcijas darbdavio interesais, darbdavys turi supažindinti darbuotoją su jo darbo sąlygomis, lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo darbo sąlygas. Kita vertus, darbuotojas, kuris yra susijęs darbo santykiais, taip pat privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Tačiau jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas netinkamai atlieka, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005 ir kt.).

41. Byloje nustatyta, kad nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. atsakovas buvo laikinai nedarbingas, o remiantis 2018 m. balandžio 23 (24) d. aktu „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ ir 2018 m. balandžio 23 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl G. P. pravaikštų“ 2018 m. balandžio 17 d. atsakovas jau buvo įtrauktas į grafiką, nors šalys pirmą kartą kontaktavo, ieškovės teigimu, 2018 m. balandžio 23 d. Taigi byloje svarbu nustatyti, kodėl 2018 m. balandžio 17 d. atsakovas buvo įtrauktas į grafiką, t. y. ar ieškovei buvo žinoma nurodytą dieną, kad atsakovas yra darbingas, ir ar nurodytą dieną atsakovas turėjo pareigą atvykti į darbą. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti teismas turėjo pareikalauti iš ieškovės pateikti 2018 m. balandžio 23 d. akte „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“ nurodytą grafiką. CPK 414 straipsnyje, esančiame šio kodekso XX skyriuje, reglamentuojančiame darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, įvairiais aspektais expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kilusius ginčus. Pagal CPK

414 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, turi patikrinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, kurios nors ir nenurodytos kaip ieškinio pagrindas, bet yra susijusios su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku. Dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose ne kartą yra pasisakęs ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3523-701/2015; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015; 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-477/1075/2017 35 punktą).

42. Nagrinėjamoje byloje teismai taip pat turėjo aiškintis, ar iš tiesų darbdavė bandė susisiekti su atsakovu iki 2018 m. balandžio 23 d., kaip tai nurodoma ieškovės 2018 m. balandžio 23 (24) d. akte „Dėl G. P. neatvykimo į darbą“, ar šis neatsiliepė (telefonu, el. paštu), ar atsakovas žinojo, kad 2018 m. balandžio 17 d. ir kitomis konkrečiomis dienomis jam reikia būti darbe, jeigu taip, ar iš anksto įspėjo, kad neatvyks į darbą. Nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant, ar buvo ir kada buvo padarytas darbo pareigų pažeidimas, kokie buvo atsakovo ketinimai ir ar yra jo kaltė, koks pažeidimo sunkumas, ar atsakovo atleidimas iš darbo yra proporcinga priemonė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų nustatyta, jog pas ieškovę buvo nusistovėjusi praktika, pagal kurią vairuotojai vykdyti darbinių pareigų yra kviečiami darbdavės.

43. Bylos duomenimis, 2018 m. balandžio 23 d. ieškovė SMS žinute pasiteiravo atsakovo, ar baigėsi jo nedarbingumo laikotarpis, o šiam atsakius, kad nedarbingumo laikotarpis baigėsi, ieškovės vadybininkas nurodė, jog lauks atsakovo rytoj atvykstančio į biurą. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nenustatė, kokiu tikslu atsakovas buvo kviečiamas atvykti į biurą 2018 m. balandžio 24 d. Byloje nustatyta, kad tuo metu šalis siejo ne tik darbo teisiniai santykiai, bet ir teisiniai santykiai dėl darbo ginčo, kurio nagrinėjimą inicijavo atsakovas, nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje. Ieškovė Darbo ginčų komisijai buvo nurodžiusi galimybę išspręsti ginčą taikiai, t. y. ginčo šalių sudaryta taikos sutartimi.

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 24 d. 8.52 val. ieškovė SMS žinute informavo atsakovą, jog jis yra atleistas iš darbo. Teismai netyrė ir nevertino, kokią įtaką turėjo ši darbdavės žinutė atsakovo apsisprendimui tą dieną, t. y. 2018 m. balandžio 24 d., (ne)vykti į darbą.

45. Nagrinėjamoje byloje teismų netirtos ir nenustatytos aplinkybės, kokius padarinius ieškovei sukėlė atsakovo neatvykimas į darbą, dėl kurio šis buvo atleistas iš darbo. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl ginčo atleidimo iš darbo proporcingumo padarytam darbo pareigų pažeidimui. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi abstrakčiais ieškovės teiginiais, kad dėl atsakovo elgesio ji negalėjo, iškilus poreikiui, kviesti atsakovo atvykti į darbą, tinkamai ir efektyviau organizuoti visų darbuotojų darbo. Tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, teismas nepatikrino šių ieškovės teiginių pagrįstumo, nenustatė atitinkamo poreikio egzistavimo fakto, nėra nustatyta, kokių konkrečių darbų ieškovė negalėjo organizuoti dėl atsakovo neatvykimo į darbą (pvz., nenuvežtas į paskirties vietą krovinys, neatlikta automobilio techninė apžiūra ir pan.).

46. Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog ginčo atleidimo iš darbo metu kitas šalių individualus darbo ginčas buvo nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje, teismų taip pat turėjo būti vertinama ir tuo aspektu, ar tai negalėjo lemti ieškovės sprendimo atleisti atsakovą iš darbo priėmimą. Esant nurodytai aplinkybei būtina skirti didesnį dėmesį vertinant, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina įstatyme nustatytą pagrindo atleisti darbuotoją iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą egzistavimą, šios priemonės proporcingumą.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šioje byloje būtina nustatyti visas reikšmingas teisingai ginčui išspręsti aplinkybes, nurodytas šioje nutartyje, įvertinti, ar atsakovas padarė darbo pareigų pažeidimą, nurodytą DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte, jei taip, tai ar jo atleidimas iš darbo yra proporcinga padarytam darbo pareigų pažeidimui priemonė. Kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus, faktinių bylos aplinkybių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas materialiosios teisės normas byloje taiko pagal jų hipotezėje nurodytas taikymo sąlygas ir toje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes. Materialiosios teisės normų taikymas nenustačius faktinių bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nenustačius bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl darbdavio pareigos pareikalauti darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo

48. DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą

laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.49. Panaši nuostata buvo įtvirtinta ir 2002 m. DK 240 straipsnio 1 dalyje, kurioje dar buvo nustatytas įpareigojimas

darbdaviui raštu pareikalauti darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo. Kasacinis teismas, aiškindamas 2002 m. DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra nurodęs, kad pažeisdamas šios teisės normos reikalavimus darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Darbuotojo nurodytos aplinkybės, kurių jis, darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalį, negalėjo nurodyti darbdaviui, darbo ginčą nagrinėjančiam teismui gali sudaryti pagrindą netgi panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Tačiau teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta drausminė nuobauda savaime būtų laikoma neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 46 punktas).

50. Nurodytos DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai pagrįstai sprendė, jog kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 2,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 18 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

J. J.

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05595 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-113-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00004-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.6; 3.4.4.9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Draudimo projektai“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ restruktūrizavimo byloje pagal pareiškėjos „Luminor Bank AS“, veikiančios per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (AB „Luminor Bank“, kuri perėmė akcinės bendrovės DNB banko teises ir pareigas, teisių perėmėja), skundą dėl kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „BMT Baltic“, uždaroji akcinė bendrovė „Sigma Ventus“, uždaroji akcinė bendrovė „KRK Wood“, uždaroji akcinė bendrovė „Draudimo projektai“, I. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restruktūrizuojamos įmonės kreditorių komiteto kompetencijai skirtus klausimus ir teismo teisės įsiterpti į šių klausimų sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Trečiasis asmuo „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, prašė panaikinti RUAB „Molesta“ 2018 m. birželio 20 d. kreditorių komiteto 2-ąjį darbotvarkės nutarimą dėl RUAB „Molesta“ priklausančio ir trečiajam asmeniui „Luminor Bank AS“ įkeisto turto pirkimo–pardavimo pagrindinių sutarties sąlygų patvirtinimo; 3-iąjį darbotvarkės nutarimą dėl RUAB „Molesta“ priklausančio ir trečiajam asmeniui „Luminor Bank AS“ įkeisto turto pirkėjos UAB „KRK Wood“ patvirtinimo; patvirtinti ir laikyti priimtu alternatyvų 3-iąjį darbotvarkės nutarimą: „Įvertinus RUAB „Molesta“ priklausančio ir Luminor Bank AS įkeisto turto viešo pardavimo rezultatus, pateiktus potencialių pirkėjų pasiūlymus dėl šio turto įsigijimo, potencialių pirkėjų realias galimybes įsigyti turtą, RUAB „Molesta“ priklausančio ir Luminor Bank AS įkeisto turto pirkėja patvirtinti UAB „Draudimo projektai“; priteisti iš atsakovės RUAB „Molesta“ visų

trečiojo asmens „Luminor Bank AS“ turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.3. Trečiasis asmuo nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi iškelta UAB „Molesta“

restruktūrizavimo byla; 2016 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo planas, jį įgyvendinant buvo organizuojamas bendrovei priklausančio ir trečiajam asmeniui „Luminor Bank AS“ įkeisto turto (statinių Molėtuose, Statybininkų g. 9, žemės sklypo su pastatais Vilniuje, Kaminkelio g., 0,5580 ha žemės sklypo Vilniaus r., Kernavės g., visų esamų ir būsimų reikalavimo teisių į gautinas pajamas pagal 2011 m. balandžio 20 d. rangos sutartį (toliau – Turtas)) pardavimo konkursas.

4. Pasibaigus Turto pardavimo konkursui (2016 m. gruodžio 23 d.), paaiškėjo, kad pateikti tik du pasiūlymai įsigyti Turtą: trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“ pateikė siūlymą įsigyti Turtą už 1 445 000 Eur, o UAB „KRK Wood“ – už 1 126 500 Eur. RUAB „Molesta“ kreditorių komiteto 2017 m. vasario 7 d. posėdyje bendrovei priklausančio ir bankui įkeisto Turto pirkėja patvirtinta mažesnę kainą pasiūliusi UAB „KRK Wood“.

5. Vykusio teisminio proceso metu teismai panaikino šį bendrovių kreditorių komiteto susirinkimo nutarimą ir grąžino kreditorių komitetui Turto pirkėjo patvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2607-781/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1339-241/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-915/2018).

6. RUAB „Molesta“ kreditorių komiteto 2018 m. birželio 20 d. posėdyje nuspręsta patvirtinti RUAB „Molesta“ priklausančio ir bankui įkeisto Turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindines sąlygas, taip pat šio Turto pirkėja patvirtinta mažesnę kainą pasiūliusi UAB „KRK Wood“.

7. Trečiojo asmens teigimu, kreditorių komiteto nutarimai pažeidžia jo kaip hipotekos kreditoriaus teises, prieštarauja bendriesiems protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, taip pat anksčiau atsakovės restruktūrizavimo byloje priimtiems teismų procesiniams sprendimams, kuriuose jau buvo spręsta dėl atsakovei priklausančio ir bankui įkeisto Turto pardavimo mažesnę kainą pasiūliusiai pirkėjai. Nagrinėjamu atveju potenciali pirkėja UAB „Draudimo projektai“ pateikė įrodymus, kad 2018 m. birželio 18 d. sumokėjo į notaro depozitinę sąskaitą visą pasiūlytą Turto pirkimo–pardavimo kainą (1 445 000 Eur), taip užtikrindama pasiūlytos kainos sumokėjimą, patvirtindama, jog turi finansinių galimybių sumokėti pasiūlytą Turto įsigijimo kainą. Skundžiamu kreditorių komiteto nutarimu patvirtinta Turto pirkimo–pardavimo sąlyga dėl garantijos pateikimo nepagrįstai apribojo pirkėjos, pasiūliusios didžiausią Turto įsigijimo kainą, galimybes, ir atitinkamai nepagrįstai Turto pirkėja buvo patvirtinta UAB „KRK Wood“, pateikusi kredito unijos išduotą garantiją, bet pasiūliusi gerokai mažesnę kainą. Turto pardavimas mažesnę kainą pasiūliusiai pirkėjai prieštarauja ekonominei logikai, bendriesiems principams ir atsakovės kreditorių interesams, neatitinka restruktūrizavimo tikslo.

8. Pareiškėjos teigimu, jau antrą kartą nepavyko kreditorių komitete tinkamai išspręsti atsakovei priklausančio ir bankui įkeisto Turto pirkėjo pripažinimo klausimo, šio klausimo nagrinėjimas jau tęsiasi ilgą laiką, todėl egzistuoja pagrindas pačiam teismui šį klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti Turto pirkėja didžiausią kainą (1 445 000 Eur) pasiūliusią UAB „Draudimo projektai“. Grąžinus iš naujo šį klausimą nagrinėti kreditorių komitetui, dar labiau užsitęstų atsakovės Turto pardavimo procesas, atsiskaitymas su banku ir pan.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi tenkino trečiojo asmens „Luminor Bank AS“ skundą, panaikino RUAB „Molesta“ 2018 m. birželio 20 d. kreditorių komiteto 2-ąjį darbotvarkės nutarimą, taip pat 3-iąjį darbotvarkės nutarimą; RUAB „Molesta“ Turto pirkėja patvirtino UAB „Draudimo projektai“, nustatė, kad nurodytas Turtas parduodamas už ne mažesnę nei 1 445 000 Eur (plius PVM) kainą; priteisė iš atsakovės RUAB „Molesta“ „Luminor Bank AS“ naudai 340,32 Eur, UAB „Draudimo projektai“ naudai – 340,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

10. Teismas nurodė, kad atsakovei priklausančio Turto pardavimo tvarka, pagal kurią gali ir turi būti vykdomas jo pardavimas, yra detaliai nustatyta RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo plane. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-915/2018, padarė išvadą, kad atsakovės kreditorių komitetas neturėjo teisės keisti (pildyti) restruktūrizavimo plane nustatytos Turto pardavimo tvarkos ir sąlygų, nes tai reikštų ir restruktūrizavimo plano keitimą, o kompetencija keisti planą suteikta tik atsakovės kreditorių susirinkimui. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi restruktūrizavimo plano, keitimo (patikslinimo) procedūrų. Teismas pažymėjo, kad viena iš kreditorių komitete patvirtintų sąlygų (dėl banko (kredito įstaigos) besąlyginės

garantijos pateikimo) iš esmės apribojo potencialių pirkėjų (šiuo atveju UAB „Draudimo projektai“) galimybes teikti pasiūlymus dėl Turto įsigijimo. Tai patvirtina, kad dėl tokio pakeitimo (papildymo) turėjo būti sprendžiama įmonės kreditorių susirinkime, o ne kreditorių komitete. Teismas konstatavo pagrindą panaikinti 2018 m. birželio 20  d. kreditorių komiteto 2-ąjį darbotvarkės nutarimą, kuriuo patvirtintos pagrindinės Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nes nutarimas buvo priimtas tokių teisių neturinčio kreditorių komiteto.

11. Teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti 3-iąjį darbotvarkės nutarimą, nes šis priimtas remiantis netinkamai pakeista (papildyta) Turto pardavimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovė, tiek atsakovės kreditorių komiteto nariai tretieji asmenys UAB „Sigma Ventus“, UAB „BMT Baltic“ bendrovę „Draudimo projektai“ laiko finansiškai nepatikima, nes ji nepateikė besąlyginės garantijos. Tačiau UAB „Draudimo projektai“ tiek atsakovei, tiek kreditorių komitetui, tiek teismui pateikė notaro liudijimą, kuriame patvirtinta, jog į notaro depozitinę sąskaitą yra pervesta 1 445 000 Eur suma (kurią ši bendrovė ir siūlė už parduodamą Turtą), skirta atsiskaityti su RUAB „Molesta“ pagal būsimą Turto pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“ atsiliepime į skundą paaiškino ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, kad nurodytą sumą į notaro depozitinę sąskaitą įmokėjo nauja bendrovės akcininkė UAB „Praslas“ (šią sumą paskolino UAB „Draudimo projektai“). Dėl to teismas padarė išvadą, kad byloje patvirtinti rimti trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ ketinimai ir turimos finansinės galimybės įsigyti Turtą už siūlomą 1 445 000 Eur sumą. Vien aplinkybės, kad UAB „Draudimo projektai“ neturi savų lėšų ir jas skolinasi iš savo akcininkės, nesudaro pagrindo vertinti, jog ji yra finansiškai nepatikima.

12. Teismas sprendė, kad pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą kreditorių komitetui tenkanti kompetencija (patvirtinti parduodamo Turto pirkėją) nebuvo tinkamai įvykdyta – kreditorių komiteto nutarimai iš esmės dėl to paties klausimo naikinami jau antrą kartą, tarp kreditorių komiteto narių tarpusavyje ir su atsakove kilę teisminiai ginčai dėl nagrinėjamo klausimo tęsiasi jau daugiau nei pusantrų metų (pirmas nutarimas priimtas dar 2017 m. vasario 7 d.), visą šį laikotarpį Turto pardavimo klausimas taip ir liko neišspręstas; minėto Turto pardavimas restruktūrizavimo plane numatytas pirmaisiais restruktūrizavimo metais (restruktūrizavimo byla iškelta 2014 m. sausio 3 d., planas patvirtintas 2016 m. vasario 15 d.). Tokia situacija kelia grėsmę restruktūrizavimo proceso tęstinumui, operatyvumui (planas patvirtintas iki 2020 m. vasario 15 d.), vilkinamas plano vykdymas, sutrikęs atsiskaitymas su kreditoriais, todėl susidariusi išskirtinė situacija sudaro pakankamą pagrindą teismui įsiterpti į kreditorių komiteto kompetenciją ir pačiam išspręsti atsakovei priklausančio bei pareiškėjai įkeisto turto pirkėjo tvirtinimo klausimą.

13. Teismas pažymėjo, kad UAB „Draudimo projektai“ pasiūlyta kaina yra gerokai (318 500 Eur) didesnė už UAB „KRK Wood“ pasiūlytą; UAB „Draudimo projektai“ reikalinga suma pasiskolinta iš akcininkės ir įnešta į notaro depozitinę sąskaitą, t. y. patvirtinti rimti pirkėjos ketinimai, finansinės galimybės įvykdyti nurodytus įsipareigojimus. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Draudimo projektai“ siektų ne pirkti Turtą, o kitų tikslų (pvz., vilkinti atsakovės restruktūrizavimo procesą, nevykdyti įsipareigojimų ir pan.). Dėl to teismas Turto pirkėja patvirtino UAB „Draudimo projektai“, nustatydamas, jog minėtas Turtas parduodamas už ne mažesnę nei 1 445 000 Eur (plius PVM) kainą.

14. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės RUAB „Molesta“ atskirąjį skundą, trečiųjų asmenų UAB „BMT Baltic“, UAB „Sigma Ventus“ prisidėjimą prie atskirojo skundo, 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalį, kuria trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“ patvirtinta Turto pirkėja ir nustatyta, kad Turtas parduodamas už ne mažesnę nei 1 445 000 Eur (plius PVM) kainą; pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

15. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintas RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo planas, kartu ir Turto pardavimo tvarka. Trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“ 2018 m. birželio 18 d. pateikė atsakovei notaro liudijimą, patvirtinantį, kad į Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. Kačergio depozitinę sąskaitą 2018 m. birželio 18 d. buvo pervesta 1 445 000 Eur, skirtų UAB „Draudimo projektai“ atsiskaityti su atsakove pagal būsimą Turto pirkimo–pardavimo sutartį; UAB „KRK Wood“ pateikė kredito unijos RATO pirkimo sutarties įvykdymo garantiją, kuria kredito unija įsipareigojo sumokėti garantijos gavėjai atsakovei ne daugiau kaip 1 126 500 Eur per septynias dienas nuo raštiško garantijos sąlygas atitinkančio garantijos gavėjo reikalavimo mokėti (garantijoje nurodyta, kad ji galioja 2018 m. birželio 19 d. – 2018 m. liepos 31 d.).

16. 2018 m. birželio 20 d. RUAB „Molesta“ kreditorių komitetas posėdžio 2-uoju darbotvarkės klausimu patvirtino pagrindines Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (terminą Turto pirkimo kainai sumokėti – septynias kalendorines dienas nuo Turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir notaro patvirtinimo dienos; nuosavybės teisės į Turtą

perleidimo pirkėjui momentą – nuo Turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir notaro patvirtinimo momento; Turto pirkimo kainos sumokėjimo užtikrinimą – banko ar kitos kredito įstaigos besąlygine garantija); o 3-iuoju darbotvarkės klausimu, įvertinęs Turto viešo pardavimo rezultatus, pateiktus potencialių pirkėjų pasiūlymus, jų realias galimybes įsigyti Turtą, nutarė Turto pirkėja patvirtinti UAB „KRK Wood“.

17. Pirmosios instancijos teismas atsakovės 2018 m. birželio 20 d. kreditorių komiteto nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikino nurodęs, kad kreditorių komitetas neturi kompetencijos nustatyti papildomas sąlygas (dėl besąlyginės garantijos pateikimo), šių kausimų tvirtinimas priklauso išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai. Tačiau įstatyme nenustatyta, kad Turto pardavimo tvarkoje būtų aptartos visos, net ir neesminės būsimos Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorių komitetas turi teisę nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kurios nėra Turto pardavimo tvarkos sudėtinė dalis ir šiai tvarkai neprieštarauja (Turto pirkimo kainos sumokėjimo terminas, nuosavybės teisės į Turtą perleidimo pirkėjui momentas, prievolės užtikrinimo priemonės).

18. Nors pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, kad atsakovės kreditorių komiteto nutarimas 2-uoju darbotvarkės klausimu priimtas viršijant kreditorių komitetui suteiktą kompetenciją, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios nutarimo dalies nenaikino. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti šį nutarimą iš esmės teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovė nepagrindė, jog šiuo nutarimu patvirtinta prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – banko ar kitos kredito įstaigos besąlyginė garantija – yra adekvati ir nepagrįstai neapriboja potencialių pirkėjų galimybių įsigyti restruktūrizuojamai bendrovei priklausantį turtą.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad potencialaus turto pirkėjo mokumas gali būti patikrinamas ir jo galimybės įvykdyti prievolę užtikrinamos ne tik banko ar kitos kredito įstaigos besąlygine garantija, bet ir alternatyviomis priemonėmis, taip pat ir sumokant atitinkamą sumą į notaro depozitinę sąskaitą, nustatant protingus atsiskaitymo pagal sutartį terminus, per kuriuos nesumokėjus turto kainos turtas būtų parduodamas kitam pirkėjui, ir pan. Dėl to kreditorių komiteto reikalavimas pirkėjui pateikti banko ar kitos kredito įstaigos besąlyginę garantiją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra neproporcingas, nepagrįstai riboja pirkėjų galimybes įsigyti restruktūrizuojamos įmonės Turtą, gali pažeisti restruktūrizuojamos bendrovės kreditorių teises, nes vieno iš pirkėjų pasiūlyta kaina šiuo atveju yra reikšmingai didesnė nei pasiūlyta kito pirkėjo.

20. Panaikinus nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu dėl jo neproporcingumo ir pernelyg ribojančio pobūdžio, kreditorių komitetas turės iš naujo įvertinti pirkėjų mokumą ir galimai nusistatyti adekvačias prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikintas 2018 m. birželio 20 d. kreditorių komiteto nutarimas 3-iuoju darbotvarkės klausimu.

21. Apeliacinės instancijos teismas nepritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui įsikišti į kreditorių komiteto kompetenciją ir restruktūrizuojamos įmonės Turto pirkėja patvirtinti UAB „Draudimo projektai“. Restruktūrizavimo procedūrose nemažai klausimų iš esmės yra ne teisinio, bet išimtinai ūkinio komercinio pobūdžio, todėl teismas atlieka gana ribotą kreditorių susirinkimų nutarimų turinio patikrą, t. y. kreditorių susirinkimo nutarimų turinio teisėtumas teismo vertinamas tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme arba kai su nutarimų turinio teisėtumu siejami pažeidimai yra akivaizdūs. Įkeisto bendrovės turto pardavimo rezultatų svarstymas ir pirkėjo patvirtinimas yra išimtinai ekonominio pobūdžio klausimai, todėl jie gali būti išsprendžiami restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo (komiteto), o ne teismo.

22. Apeliacinės instancijos teismas šios bylos atveju nesirėmė kasacinio teismo išaiškinimais dėl teismo teisės išspręsti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtą klausimą, nes jie suformuluoti bankroto byloje, kai kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorių komitetas tam tikrus klausimus sprendė viršydamas savo kompetenciją, lemtų kitą išvadą, jog teisė spręsti atitinkamus klausimus išlieka kreditorių susirinkimui, o ne restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Kadangi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kreditorių komitetas savo kompetencijos neviršijo, tačiau pasirinko neadekvačią prievolės užtikrinimo priemonę, tai tokios aplinkybės nelaikė savaime pagrindžiančia išskirtinės situacijos, pateisinančios teismo įsikišimą į kreditorių komitetui priskirtų klausimų sprendimą, egzistavimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria Turto pirkėja patvirtintas trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“, nustatant, kad nurodytas Turtas parduodamas už ne mažesnę nei 1 445  000 Eur (plius PVM) kainą, ir Turto pirkėjo nustatymo klausimą perdavė iš naujo spręsti kreditorių komitetui.

23. Apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisakė dėl UAB „Draudimo projektai“ mokumo, jos galimybių įvykdyti sutartines prievoles, nes šių aplinkybių vertinimas priklauso restruktūrizuojamos įmonės kreditorių komiteto kompetencijai.

24. Apeliacinės instancijos teismas netenkino atsakovės prašymo skirti „Luminor Bank AS“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atitinkamai „Luminor Bank AS“ prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovei RUAB „Molesta“. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas nei trečiojo asmens „Luminor Bank AS“, nei atsakovės RUAB „Molesta“ nesąžiningumas ir (arba) veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje neegzistuoja išskirtinė situacija, pateisinanti teismo teisę įsikišti į kreditorių komitetui priskirto klausimo išsprendimą, padaryta netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus, todėl pažeidžia Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 3 dalies, bendrovės restruktūrizavimo plano nuostatas, bendruosius teisės principus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis). Pagal ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatą įmonės restruktūrizavimo tikslas yra išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas, išvengti bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtintame RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo plane nurodyta, kad pagrindinis restruktūrizuojamos bendrovės tikslas – grąžinti kuo daugiau skolų ir parduoti turtą už kuo didesnę kainą. Siekiant tokių tikslų konkurse pasiūlyta Turtą įsigyti už 1 126 500 Eur ir 1 445 000 Eur kainą. Tam tikra kreditorių grupė siekia parduoti Turtą už mažesnę kainą, sudarydama nepagrįstus apribojimus didesnę kainą pasiūliusiam pirkėjui. Kreditorių komitete jau antrą kartą sprendžiamas Turto pirkėjo pasirinkimo klausimas ir antrą kartą parenkama 318 500 Eur mažesnę kainą pasiūliusi pirkėja, Turto pirkėjo tvirtinimo stadija tęsiasi daugiau kaip dvejus metus (nuo 2016 m. gruodžio 23 d.), vilkinamas Turto pardavimo procesas, kyla reali grėsmė neįgyvendinti restruktūrizavimo proceso.

25.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Turto pirkėjo patvirtinimas yra ekonominio pobūdžio klausimas, todėl teismas negali jo išspręsti už kreditorių komitetą. Turto, skirto bendrovės skoloms padengti, pardavimo proceso užbaigimo patvirtinant pirkėją klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisės (teisingumo, protingumo ir sąžiningumo), o ne ekonomikos principais, nes, renkant vieną iš dviejų pateiktų pasiūlymų (1 445 000 Eur ar 1 126 500 Eur), svarbiausia atsižvelgti į pagrindinį bendrovės interesą padengti (sumokėti) kuo daugiau skolų ir tenkinti kuo didesnę dalį kreditorių reikalavimų. Net ir pripažinęs, kad įkeisto Turto pardavimo rezultatų svarstymas ir Turto pirkėjo patvirtinimas yra išimtinai ekonominio pobūdžio klausimas, teismas gali įsikišti į kreditorių komiteto kompetenciją ir išspręsti šį klausimą, jeigu nustato, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog daugumą turinčių kreditorių veiksmai (neveikimas) ir jų sprendimai daro įtaką operatyviam ir veiksmingam restruktūrizavimo procesui. Trečią kartą grąžinus klausimą spręsti kreditorių komitetui, dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos ir nuolatinio bylinėjimosi Turtas galimai nebus parduotas iki pat bendrovės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo pabaigos.

25.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis pagal analogiją bankroto bylose suformuluotais teismų išaiškinimais, nes restruktūrizavimo ir bankroto procedūromis yra siekiama skirtingų tikslų, skiriasi priemonės, kuriomis jų siekiama. Tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo procesuose, svarstant įkeisto Turto pardavimo rezultatus ir tvirtinant pirkėją, siekiama vienodo tikslo, pasekmių – kuo didesne dalimi patenkinti kreditorių reikalavimus, sumokėti skolas. Šio tikslo įgyvendinimą lemia turto pardavimas kuo didesne kaina. Teismų praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai sprendžiami abiem (bankroto ir restruktūrizavimo) procesams būdingi klausimai, teismai restruktūrizavimo bylose gali pagal analogiją remtis ir bankroto bylose suformuluotais išaiškinimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-686/2016).

26. Trečiasis asmuo pareiškėja „Luminor Bank AS“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo tenkinti trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasacinį skundą, priteisti jos patirtų kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

27. Atsakovė RUAB „Molesta“ ir tretieji asmenys UAB „BMT Baltic“ bei UAB „Sigma Ventus“ atsiliepimais į

kasacinį skundą prašo atmesti trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasacinį skundą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

27.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Turto pirkėja patvirtinta UAB „Draudimo projektai“, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė vieną esminių restruktūrizavimo proceso principų – kreditorių autonomijos principą, nepagrįstai įsiterpė į kreditorių komiteto kompetenciją spręsti ekonominio pobūdžio klausimus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-915/2018 konstatuotą prejudicinį faktą, kad turto pirkėjo tvirtinimo klausimas yra kreditorių komiteto kompetencija, o teismas negali tvirtinti turto pirkėjo. Vien dėl tokio prejudicinio fakto teismas šioje byloje pats negali patvirtinti Turto pirkėjo.

27.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditorių komitetas turėjo teisę nustatyti Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tarp jų ir prievolės įvykdymą užtikrinančias priemones, todėl jas nustatydamas neviršijo savo kompetencijos, nes tai nėra restruktūrizavimo planą keičiančios nuostatos, kurioms būtinas kreditorių susirinkimo sprendimas.

27.3. Trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“ deklaratyviai teigia, kad kreditorių komitetas, patvirtindamas Turto pirkėja UAB „KRK Wood“, antrą kartą padarė tą patį pažeidimą ir piktybiškai vilkina turto pardavimo procesą. Pirmą kartą teismo procesas vyko dėl Turto pardavimo tvarkos, procedūrų ir jos reikalavimų, šis teismo procesas vyksta dėl esminių Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Kreditorių komitetas pripažino trečiąjį asmenį UAB „Draudimo projektai“ finansiškai nepatikima pirkėja, nes ji nepateikė tinkamos sutarties įvykdymo garantijos. Trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų dėl nepagrįsto UAB „KRK Wood“ protegavimo.

27.4. Teismai restruktūrizavimo bylose atlieka tik procedūrinio pobūdžio patikrą. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimai, susiję su restruktūrizavimo planu ir jo įgyvendinimu, yra išimtinai ekonominio pobūdžio, todėl teismas tokių klausimų nesprendžia. Ginčo atveju Turto pardavimas yra restruktūrizavimo plano įgyvendinimas, todėl yra išimtinai ekonominio pobūdžio ir teismas negali spręsti tokio klausimo. Trečiasis asmuo, teigdamas, kad teismas turėjo teisę įsikišti į komiteto kompetenciją, akcentuoja tik Turto pardavimo kainą, tačiau teismų praktikoje konstatuota, jog turi būti įvertintos ir potencialių pirkėjų realios finansinės galimybės įsigyti turtą, taigi vien kaina nėra lemiamas kriterijus. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad sprendimas patvirtinti Turto pirkėją yra priimtas kreditorių komiteto balsų dauguma; nesutinka tik bankas, kuris nors ir yra vienas iš didesnių kreditorių, tačiau negali nulemti didžiosios kreditorių dalies valios. Atkreiptas dėmesys į tai, kad potenciali pirkėja UAB „Draudimo projektai“ nėra atsakovės kreditorė, todėl ji nėra suinteresuota ginti bendrovės kreditorių interesus, vykdyti restruktūrizavimo planą.

27.5. Trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ nurodyta praktika suformuota bankroto procese, todėl netaikytina restruktūrizavimo procesui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 suformuluoti išaiškinimai taikytini skirtingoms nei nagrinėjamu atveju aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas restruktūrizavimo proceso vilkinimas, kreditorių komiteto kompetencijos neįgyvendinimas. Trečiasis asmuo nenurodė argumentų, pagrindžiančių kreditorių komiteto daugumos siekį priimti sau palankų sprendimą.

28. Atsakovė RUAB „Molesta“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutarties dalis, kuriomis paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas tenkinti reikalavimą, taip pat dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimti naują sprendimą – trečiojo asmens „Luminor Bank AS“ reikalavimą atmesti. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

28.1. Teismas pažeidė kreditorių autonomijos principą, nes įsiterpė į kreditorių komiteto kompetenciją ir išsprendė išskirtinai ekonominio pobūdžio klausimus – panaikino kreditorių komiteto patvirtintas Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kurių tikslas buvo užtikrinti tinkamą ir sklandų Turto pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą ir tai, kad turtas būtų parduotas finansiškai patikimam pirkėjui, t. y. sprendė dėl garantijos neproporcingumo ir neadekvatumo. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, susidarytų itin nepalanki situacija kreditoriams ir atsakovei, nes bendrovė turės pasirašyti sutartį, neturėdama užtikrinimo, kad kaina bus sumokėta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad notaro depozitinėje sąskaitoje nėra UAB „Draudimo projektai“ pervestų pinigų, nes jis pareikalavo juos grąžinti. Taigi Turto pirkėja būtų pripažinta bendrovė, neturinti nei pinigų, negaunanti pajamų, nevykdanti jokios veiklos. Šiuo atveju kreditoriai turi spręsti dėl Turto pirkėjo patvirtinimo. Teisme tokių klausimų nagrinėjimas galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tada, jei jie nėra išimtinai ekonominio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-915/2018).

28.2. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis), nes visiškai nevertino RUAB „Molesta“ nurodytų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų, kuriais buvo pagrįstas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės – banko ar kitos kredito įstaigos besąlyginės garantijos – adekvatumas, proporcingumas; 2018 m. rugpjūčio 1 d. pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kuriuose pateikiamas trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ pateiktų įrodymų vertinimas. Kreditorių komitetas nustatė sąlygą dėl besąlyginės garantijos pateikimo siekdamas užsitikrinti, kad perleidus nuosavybės teisę į Turtą būtų gauta sandorio kaina, iš kurios bus dengiamas banko kreditoriaus reikalavimas. Notaro liudijimas neatitinka CK 6.90–6.97 straipsniuose nustatytų garantijos reikalavimų, todėl tai nėra prievolės užtikrinimo prievolė. Be to, notaro liudijimas apie į depozitinę sąskaitą pervestas lėšas nepatvirtina pirkėjo mokumo, jo galimybės mokėti, taip pat to, kad, atėjus laikui sudaryti sutartį, ši suma vis dar bus depozitinėje sąskaitoje (bylos duomenimis, jau sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo dieną šių pinigų sąskaitoje nebebuvo). Taigi kreditorių komiteto sprendimas atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, kreditorių interesus, užtikrina efektyvų restruktūrizavimo proceso vykdymą.

28.3. Teismas be pagrindo apribojo kreditorių komiteto teisę reikalauti pateikti besąlyginę banko garantiją ir pirkėjo finansinio patikinimo vertinimą. Toks reikalavimas pateikti banko garantiją nesukelia pirkėjui didelės finansinės naštos, tačiau esmingai pagrindžia jo galimybę užbaigti sandorį. Šiuo atveju bankas neišdavė trečiajam asmeniui garantijos, nes vertina jį kaip finansiškai nepatikimą subjektą. Be to, kreditorių komiteto reikalauti duomenys apie pirkėjo ilgalaikį ir trumpalaikį turtą parodo realią įmonės finansinę padėtį. Šiuo atveju pateikti UAB „Draudimo projektai“ balanso duomenys, pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad įmonė yra nemoki ir tokia situacija tęsiasi jau keleri metai; įmonė neturi nė vieno darbuotojo, nėra PVM mokėtoja (šį statusą panaikino Valstybinė mokesčių inspekcija). Be to, UAB „Draudimo projektai“ atstovas advokatas K. Jokimas pateikė kreditorių komitetui melagingus duomenis apie įmonės akcininkus.

28.4. Teismas nevertino įrodymų, pagrindžiančių pirkėjos UAB „KRK Wood“ finansinį patikimumą ir mokumą, gebėjimą įvykdyti sandorį. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ši pirkėja yra patikima, turi besąlyginę garantiją, užtikrinančią jos įsipareigojimų įvykdymą, todėl kreditorių komiteto nutarimai negalėjo būti teismo panaikinti.

29. Tretieji asmenys UAB „BMT Baltic“ ir UAB „Sigma Ventus“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie RUAB „Molesta“ kasacinio skundo prašo šį kasacinį skundą tenkinti remiantis jame nurodytas argumentais.

30. Trečiasis asmuo „Luminor Bank AS“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės RUAB „Molesta“ kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Atsakovė neturi teisės kvestionuoti faktų, kad teismas restruktūrizavimo byloje turi teisę spręsti ekonominio pobūdžio klausimus, nes, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, teismas išsprendė ekonominio pobūdžio klausimus – panaikino kreditorių komiteto 2017 m. vasario 7 d. nutarimą parduoti Turtą UAB „KRK Wood“, pripažino niekiniu pirkėjams taikytą reikalavimą sumokėti 5 proc. kainos avansą. Restruktūrizavimo ir bankroto bylose teismas turi kompetenciją nagrinėti kreditorių komiteto priimtų nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą. Sprendžiant kreditorių komiteto teisėtumą klausimą, kartu vertinamas (patikrinamas) ir ekonominio pobūdžio klausimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam tikrais išskirtiniais atvejais sprendimą dėl turto realizavimo kainos ir tvarkos nustatymo teismas gali priimti savarankiškai, nepaisydamas bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo autonomijos principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-219/2017).

30.2. Kreditorių autonomijos principas nėra absoliutus ir turi ribas. Kreditorių autonomijos riba atsiranda dėl teismo atliekamos bankroto (restruktūrizavimo) proceso priežiūros. Kreditorių autonomijos principas nereiškia, kad kreditorių susirinkimo nutarimai turi neribotą ir nenuginčijamą galią. Susirinkimo (komiteto) priimti nutarimai privalo atitikti ĮBĮ ar ĮRĮ, kitų su bankroto ar restruktūrizavimo teisiniais santykiais susijusių teisės aktų reikalavimus ir nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo bei teisėtų interesų. Kreditorių susirinkimo (komiteto) kompetencija priimti ekonominio pobūdžio sprendimus negali būti suprantama kaip teisė priimti bet kokius, ekonomiškai nenaudingus, nepagrįstus, įmonei ir (ar) jos kreditoriams žalą darančius sprendimus. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi situacija, kai kreditorių komitetas antrą kartą priima tokį pat sprendimą.

30.3. Teismai nepažeidė ankstesnėje byloje nustatytų prejudicinių faktų, proceso teisės normų. Pirmą kartą spręsdami 2017 m. vasario 7 d. kreditorių komiteto nutarimo parduoti Turtą UAB „KRK Wood“ teisėtumo klausimą, teismai vadovavosi bendrąja taisykle, jog teismui nesuteikta teisė spręsti kreditorių kompetencijai priskirtinų klausimų, todėl teismams panaikinus šį nutarimą Turto pirkėjo nustatymo klausimas grąžintas kreditorių komitetui svarstyti iš naujo. Teismo motyvai, kad negalima įsiterpti į kreditorių kompetenciją, apima turto pirkėjo patvirtinimo klausimą. Ankstesnėje

byloje nėra konstatuotų prejudicinių faktų, kad teismas pats negali patvirtinti turto pirkėjo.30.4. Banko nuomone, būtent atsakovė ir kreditorių komiteto nariai, kurių balsai lemia neteisėtų, nesąžiningų ir banko

teises pažeidžiančių nutarimų priėmimą, piktnaudžiauja savo teisėmis, suabsoliutina savo kaip kreditorių komiteto kompetenciją, todėl tas pats klausimas antrą kartą nagrinėjamas teisme. Bankas suinteresuotas parduoti jam įkeistą turtą už kuo didesnę kainą, juolab kad restruktūrizavimo plane buvo nurodyta daug didesnė šio turto pardavimo kaina. Dėl to bankas turi teisėtą interesą parduoti turtą už tokią kainą, kuri padengtų jo kaip kreditoriaus reikalavimą didžiausia įmanoma suma. Ši situacija išskirtinė, todėl būtinas teismo įsikišimas, nes kreditorių komitetas neįgyvendina savo kompetencijos, vilkinamas restruktūrizavimo procesas.

30.5. Teismai pagrįstai kreditorių komiteto nustatytą sąlygą dėl besąlyginės banko garantijos vertino kaip diskriminuojančią, neproporcingą ir nepagrįstai suvaržančią konkurse dalyvavusių pirkėjų teises patvirtinti savo finansines galimybes sumokėti pasiūlytą Turto įsigijimo kainą. Bankas nekvestionuoja, kad pirkėjas turi gebėti pagrįsti savo finansines galimybes sumokėti pasiūlytą turto įsigijimo kainą, tačiau iš esmės nesutinka, kad savo patikimumą galima pagrįsti šia vienintele priemone. Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo patvirtintame restruktūrizavimo plane nurodytoje Turto pardavimo tvarkoje nėra sąlygų, kad pirkėjas privalo užtikrinti kainos sumokėjimą besąlygine banko ar kitos kredito įstaigos išduota garantija. Teismai pagrįstai panaikino tokią sąlygą.

30.6. Atsakovės argumentai dėl pirkėjos UAB „Draudimo projektai“ nepatikimumo iš esmės yra nepagrįsti. Sprendžiant pirkėjo pripažinimo klausimą, negali būti laikomas esminiu motyvas dėl pirkėjo pateikiamos ar nepateikiamos besąlyginės banko garantijos. Sprendžiant dėl turto pirkėjo pripažinimo, esminiu laikytinas argumentas ne dėl besąlyginės banko garantijos pateikimo, o dėl didžiausios kainos pasiūlymo. Šiuo atveju visa pasiūlyta kaina buvo pervesta į notaro depozitinę sąskaitą, o tai pripažintina tinkamu prievolės vykdymu. Net jei ir būtų nustatytas faktas, kad pinigai iš notaro depozitinės sąskaitos šiuo metu yra atsiimti, tai nesudarytų pagrindo vertinti pirkėją kaip finansiškai nepatikimą. Byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys rimtus UAB „Draudimo projektai“ ketinimus ir realias galimybes įsigyti Turtą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir kitos pirkėjos UAB „KRK Wood“ pateikta banko garantija šiuo metu yra pasibaigusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl restruktūrizuojamos įmonės kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo nustatytos parduodamo turto sąlygos, teisėtumo

31. ĮRĮ 25 straipsnio 1, 2 dalies normose reglamentuojami kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirti klausimai, tarp jų kreditorių susirinkimo teisė rinkti kreditorių komitetą ir perduoti jam dalį kreditorių susirinkimo teisių; pritarti restruktūrizavimo plano projektui ir jo pakeitimams; kt. (ĮRĮ 25 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). ĮRĮ nedetalizuojamos kreditorių komiteto funkcijos: ĮRĮ 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorių komitetas atlieka kreditorių susirinkimo jam pavestas funkcijas, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įmonių restruktūrizavimo procese kreditorių komitetas neturi kompetencijos pritarti plano pakeitimams; restruktūrizavimo plano pakeitimams, kaip ir pačiam restruktūrizavimo planui, turi pritarti tik kreditorių susirinkimas. Priešingas aiškinimas, kad, kreditorių susirinkimui pritarus restruktūrizavimo planui ir teismui jį patvirtinus, tolesni restruktūrizavimo plano pakeitimai galėtų būti daromi be kreditorių susirinkimo pritarimo, pritarus vien kreditorių komitetui, sudarytų sąlygas esmingai modifikuoti restruktūrizavimo plano turinį bei kreditorių teisių ir pareigų apimtį, nors tokiems pakeitimams nebūtų išreikštas kvalifikuotos kreditorių daugumos palaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-915/2018, 35, 36 punktai).

33. Kasacinio teismo nurodyta ir tai, kad restruktūrizavimo procesas grindžiamas jo dalyvių (kreditorių, restruktūrizuojamos įmonės, jos dalyvių) autonomija ir yra privatinės teisės instrumentas, skirtas su finansiniais sunkumais susiduriančios įmonės mokumo problemoms spręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-915/2018, 37 punktas).

34. Atsakovė RUAB „Molesta“ kasaciniu skundu kelia klausimą dėl kreditorių komiteto kompetencijos detalizuoti Turto realizavimo tvarką, t. y. papildomai patvirtinti Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, ir teismo teisės peržiūrėti

tokį tik kreditorių komiteto kompetencijai skirtą klausimą; trečiasis asmuo UAB „Draudimo projektai“, nesutikdamas su apeliacinio teismo išvada, teigia, kad turto pirkėjo patvirtinimas nėra ekonominio pobūdžio klausimas, todėl jį gali spręsti ne tik kreditorių komitetas.

35. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo vaidmens įmonės restruktūrizavimo procese, yra nurodęs, kad restruktūrizavimo procedūrose nemažai klausimų iš esmės yra ne teisinio, bet išimtinai ūkinio komercinio pobūdžio, todėl teisminė kreditorių susirinkimų nutarimų turinio patikra gali būti atliekama tik gana ribotai. Kreditorių susirinkimo nutarimų turinio teisėtumo klausimus teismai gali nagrinėti tik tada kai, pirma, tai tiesiogiai nurodyta įstatyme arba, antra, kai su nutarimų turinio teisėtumu siejami pažeidimai yra akivaizdūs. Akivaizdžiais pažeidimais laikytini tokie, kuriais pažeidžiamos imperatyviosios įstatymų nuostatos ar kurie prieštarauja viešajai tvarkai arba jais akivaizdžiai pažeidžiami bendrieji teisės principai (CK 1.5 straipsnis); tokių klausimų nagrinėjimas teisme galimas išimtiniais atvejais ir tik tada, jei jie nėra išimtinai ekonominio pobūdžio, todėl galima teisinė nutarimų turinio patikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011).

36. Restruktūrizuojamos įmonės turto pardavimo tvarka yra viena iš įmonės verslo plano, kartu ir restruktūrizavimo plano, dalių (ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). ĮRĮ 12 straipsnio 1  dalyje nurodyta, kad restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas įmonės verslo planas restruktūrizavimo laikotarpiu, atitinkantis šio straipsnio 2 dalies reikalavimus, t.  y. plane turi būti nurodytas įmonės turtas, kuris bus parduotas ir (ar) perduotas, turto pardavimo tvarka, numatomos gauti pajamos ir jų panaudojimas. Taigi restruktūrizavimo plane, kuriam pritaria kreditorių susirinkimas, turi būti nurodyti (aptarti) esminiai turto pardavimo tvarkos, pagal kurią bus vykdomas turto pardavimas, aspektai.

37. Įstatyme nenustatyta, kad turto pardavimo tvarkos, esančios restruktūrizavimo plano sudedamąja dalimi, nuostatos apimtų visas turto pardavimo procesui užbaigti reikšmingas priemones. Vykdant turto pardavimą pagal restruktūrizavimo plane nustatytą tokio turto pardavimo tvarką, gali kilti poreikis aptarti (nustatyti) pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas dėl parduoto turto kainos sumokėjimo termino, prievolės užtikrinimo priemonės ir pan., kurios nėra sudėtinė turto pardavimo tvarkos dalis ir šiai tvarkai neprieštarauja, jos nekeičia ir nepapildo, atitinkamai nekeičia restruktūrizavimo plano, taip pat turto pardavimo rezultatams apsvarstyti ir pirkėjui patvirtinti kreditorių komitetui gali reikėti papildomų duomenų. Dėl to kreditorių komitetas turi teisę nustatyti tokias sutarties sąlygas, kurios užtikrina tinkamą ir sklandų turto pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą ir padeda pabaigti turto pardavimo procesą, bet nekeičia turto pardavimo tvarkos; esant poreikiui, pareikalauti papildomų duomenų pirkėjo finansiniam patikimumui įvertinti, tačiau tokių papildomų duomenų pateikimas neturi tapti pretekstu kaip nors riboti potencialius pirkėjus.

38. Pažymėtina ir tai, kad turto pardavimo sutarties sąlygų nustatymas, turto pardavimo rezultatų svarstymas, pirkėjo parinkimas ir tvirtinimas yra kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendžiami ekonominio pobūdžio klausimai. Turto pardavimo sutarties sąlygų nustatymas, pirkėjo parinkimas nulemtas siekio sumažinti įmonės skolą kreditoriams ir užtikrinti, kad įmonė atkurtų normalią ūkinę veiklą, ją tęstų, išsaugotų darbo vietas, išvengtų bankroto. Šiems klausimams išspręsti vadovaujamasi ir teisės (teisingumo, protingumo, sąžiningumo), ir ekonomikos principais, nes pirkėjas parenkamas atsižvelgus ir įvertinus tiek restruktūrizuojamos bendrovės, tiek ir jos kreditorių interesą. Teismas turi teisę patikrinti kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo nustatytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos ir patvirtintas turto pirkėjas, įvertindamas nutarimo turinio teisėtumą, t. y. ar priimant nutarimą nebuvo pažeistos imperatyviosios įstatymų nuostatos, neprieštaraujama viešajai tvarkai, akivaizdžiai nepažeidžiami bendrieji teisės principai, ar turto pirkimo–pardavimo sąlygomis nepažeidžiama (nekeičiama) turto pardavimo tvarka, ar pagrįsta būtinybė nustatyti tokias pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Teismas neturi vertinti įrodymų, pagrindžiančių pirkėjų finansinį patikimumą, gebėjimą įvykdyti sandorį ir pan. Taigi teismas vertina ne ekonominį tokio nutarimo naudingumą įmonei ir kreditoriams, bet tai, kokiais kriterijais remiantis nustatytos tokios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, ar buvo pagrindas tokias sąlygas nustatyti.

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreditorių komitetas skundžiamu 2-uoju darbotvarkės nutarimu patvirtino pagrindines Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, nustatydamas terminą Turto pardavimo kainai sumokėti ir reikalavimą potencialiam pirkėjui kainos sumokėjimą užtikrinti besąlygine banko (kredito įstaigos) garantija. Potenciali pirkėja UAB „KRK Wood“ pateikė kredito unijos garantiją, o UAB „Draudimo projektai“ – notaro patvirtinimą apie į notaro depozitinę sąskaitą pervestą visą Turto pardavimo kainą. Pirmosios instancijos teismas panaikino 2018 m. birželio 20 d. RUAB „Molesta“ kreditorių komiteto nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu, nurodydamas, kad tokio pobūdžio klausimus pagal kompetenciją turi spręsti kreditorių susirinkimas, bet ne kreditorių komitetas.

40. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kreditorių komitetas galėjo nustatyti priemones pirkėjo finansiniam patikimumui patikrinti ir sutarčiai užbaigti, tačiau padarė išvadą, jog šiuo atveju atsakovė nepatvirtino tokios priemonės

adekvatumo, nes ja nepagrįstai buvo apribota potencialių pirkėjų galimybė įsigyti restruktūrizuojamai bendrovei priklausantį Turtą. Teisėjų kolegija pripažįsta tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta.

41. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju tikrino ir vertino kreditorių komiteto nutarimo atitiktį bendriesiems teisingumo ir protingumo teisės principams, kreditorių ir bendrovės interesams, pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pagrįstumą. Bylos duomenimis, kreditorių komitetas tokią priemonę (banko garantiją) nustatė siekdamas patikrinti pirkėjų finansinį patikimumą ir užtikrinti greitą pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą, apsaugoti kreditorių interesus. Pažymėtina tai, kad ne tik banko garantija gali užtikrinti, jog prievolė bus įvykdyta (sumokėta turto pardavimo kaina), bet ir kitos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės (CK 6.70 straipsnis). Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, galėjimą įvykdyti prievolę gali patvirtinti ir atitinkamos sumos įmokėjimas į notaro depozitinę sąskaitą, protingų terminų atsiskaityti pagal sutartį nustatymas. Kadangi potencialaus pirkėjo gebėjimas įvykdyti sandorį gali būti patikrintas ir kitais būdais, be garantijos įstatyme nustatyta ir kitų prievolės užtikrinimo būdų, tai vienintelės priemonės nustatymas, atsižvelgiant į tai, kad potencialus pirkėjas teikė įrodymus, pagrindžiančius jo galimybę sumokėti turto pardavimo kainą, laikytinas neproporcinga priemone, galėjusia riboti pirkėjo galimybę pirkti turtą.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti kreditorių komiteto nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu. Dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti teismo procesinį sprendimą.

Dėl teismo teisės nustatyti parduodamo turto pirkėją

43. Įmonės restruktūrizavimas apibrėžiamas kaip visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011 pažymėta, kad svarbus restruktūrizavimo proceso ypatumas yra tas, jog jo metu, nors ir pakitusia forma, tebevykdoma įmonės ūkinė veikla ir verslas, tačiau šiuo laikotarpiu jau nebegali būti naudojamasi visiška komercine laisve. Kadangi restruktūrizavimo proceso metu įmonės verslas jau nebegali tęstis ankstesne forma, tai, siekiant veiksmingai atkurti jo gyvybingumą ir apsaugoti kreditorių interesus, be kita ko, skiriamos specialiai reglamentuotos mokumo atkūrimo procedūros ir teisminė jų priežiūra.

44. Kreditorių komitetas, siekdamas pabaigti turto pardavimo procesą ir tinkamai bei sklandžiai įvykdyti turto pirkimo–pardavimo sutartį, turi teisę nekeisdamas turto pardavimo tvarkos nuspręsti dėl papildomų priemonių (paprašyti pateikti papildomus duomenis) ar sąlygų. Teismas, neįsiterpdamas į kreditorių komiteto kompetencijai skirtų klausimų sprendimą, gali tik patikrinti, kokiais kriterijais remdamasis kreditorių komitetas parinko turto pirkėją, ar šie kriterijai atitinka bendruosius teisės principus. Dėl to teismui nusprendus, kad RUAB „Molesta“ kreditorių komitetas savo kompetencijos neviršijo, tačiau pasirinko neadekvačią priemonę, ir panaikinus RUAB „Molesta“ kreditorių komiteto nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu dėl jo neproporcingumo ir galimo ribojančio pobūdžio, buvo pagrindas panaikinti ir kreditorių komiteto nutarimą 3-iuoju darbotvarkės klausimu ir šį klausimą palikti spręsti kreditorių komitetui. Kadangi turto pirkėjo patvirtinimą lemia ne tik turto pardavimo kaina, bet ir kiti aspektai (pirkėjų finansinis patikimumas, galimybė operatyviai įvykdyti sutartį ir pan.), tai būtent kreditorių komitetas turi iš naujo atlikti potencialių pirkėjų mokumo vertinimą, pasirinkdamas tokias priemones ir tvirtindamas tokias sąlygas, kurios be pagrindo neribotų potencialių pirkėjų rato.

45. Trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje neegzistuoja išskirtinė situacija, pateisinanti teismo teisę įsiterpti į kreditorių komitetui priskirto klausimo išsprendimą, padaryta netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus, pažeidžiant restruktūrizavimo proceso tikslą grąžinti kuo daugiau skolų kreditoriams, restruktūrizavimo plano nuostatas parduoti Turtą nustatytu terminu, bendruosius teisės principus. Trečiasis asmuo kaip pagrindą šiuo atveju įsiterpti teismui į kreditorių kompetencijai skirtus klausimus grindžia tuo, kad kreditorių komitetas, Turto pirkėja patvirtindamas mažesnę kainą pasiūliusią pirkėją UAB „KRK Wood“, jau antrą kartą padarė tą patį pažeidimą, taip vilkindamas turto pardavimo procesą.

46. Kaip nurodyta nutarties 43 punkte, įmonės restruktūrizavimo procesu siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas, išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones. Restruktūrizavimo procesas turi tikslą, skirtingai nuo bankroto proceso tikslo, ne tik kuo operatyviau ir didesne apimtimi sugrąžinti kreditoriams skolas, bet sudaryti sąlygas įmonei tęsti veiklą, perskirstant įmonės skolas, jų apmokėjimo terminus, tvarką. Dėl to restruktūrizavimo proceso tikslas savaime nelemia teismo pareigos įsiterpti į kreditorių kompetencijai tenkančius klausimus.

47. Pasisakydama dėl antrą kartą vykstančių teisminių ginčų ir dėl to galimai vilkinamos restruktūrizavimo bylos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesnis teismo procesas vyko dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo ir Turto pardavimo tvarkos nustatymo; teismo proceso metu kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditorių komitetas neturi kompetencijos keisti restruktūrizavimo planą ir spręsti dėl šiame plane nustatytos turto pardavimo tvarkos pakeitimo. Grąžinus Turto pardavimo klausimą nagrinėti kreditorių komitetui, šis svarstė potencialių pirkėjų pasiūlymus (priešingai nei pirmą kartą, kai buvo vertintas tik UAB „KRK Wood“ pasiūlymas) ir patvirtino Turto pirkėją. Procesas nagrinėjamoje byloje vyksta dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais detalizuotas Turto pardavimo įgyvendinimas ir jų pagrindu patvirtintas Turto pirkėjas. Taigi nors teisminiai ginčai susiję su turto pardavimu, jie nėra tapatūs. Be to, tai, kad ir nagrinėjamos bylos atveju kreditorių komiteto nutarimas panaikintas, savaime nelemia vertinimo, kad vilkinamas restruktūrizavimo procesas. Skundžiami nutarimai priimti kreditorių komiteto balsų dauguma, taip išreiškiant didžiosios kreditorių dalies valią.

48. Pirmosios instancijos teismas pagrindą teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą pripažino atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 pateiktus aiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teismo teisės įsiterpti į kreditorių komitetui skirtus klausimus, pagrįstai nesirėmė šioje kasacinio teismo nutartyje suformuota praktika, nes išaiškinimai padaryti bankroto byloje, be to, iš esmės skiriasi nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės.

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 išaiškino, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai priklauso bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas. Šis klausimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, todėl teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus. Ir tik nustatęs, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą – nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo turto kainą. Pažymėtina ir tai, kad toks teismo aiškinimas buvo padarytas bankroto byloje ir nurodomoje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 buvo nustatytos būtent tokios aplinkybės, kurios patvirtino bankroto proceso vilkinimą ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimą, o klausimo grąžinimas kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo būtų dar labiau užvilkinęs jau ilgai trunkantį bankroto procesą ir prieštarautų bankroto tikslams.

50. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilęs tarp hipotekos kreditoriaus ir kitų įmonės kreditorių. Byloje nenustatyta, kad kreditoriai tokiu savo balsavimu paneigė restruktūrizuojamos įmonės interesus, veikė prieš efektyvų ir greitą restruktūrizavimo plano vykdymą, neįgyvendino savo kompetencijos. Bylos duomenimis, 2016 m. vasario 15 d. buvo patvirtintas restruktūrizavimo planas iki 2020 m. vasario 15 d.; plane nurodyta, kad Turtas bus parduodamas pirmaisiais metais. Trečiojo asmens kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad dėl kreditorių komiteto sprendimų vilkinamas restruktūrizavimo procesas, nepagrindžiama, kad restruktūrizavimo plano parduoti Turtą pirmaisiais metais neįvykdymas nulėmė restruktūrizavimo proceso terminus, sutrukdė šio proceso vykdymą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų restruktūrizavimo proceso vilkinimą ir kreditorių komiteto kompetencijos neįgyvendinimą.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje neegzistuoja išskirtinė situacija, pateisinanti teismo įsiterpimą į kreditorių kompetencijai skirtų klausimų sprendimą, padaryta tinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restruktūrizavimo procesą, kreditorių komiteto teises, tinkamai vadovaujantis teismų praktika. Dėl to trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

52. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai

aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl šio teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Pagal CPK 93 straipsnį teismas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisia bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš antrosios šalies. Šiuo atveju ir atsakovės RUAB „Molesta“, ir trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasaciniai skundai atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisimas ir proceso šalys paliekamos prie jų turėtų kasaciniame teisme išlaidų.

54. Tretieji asmenys Luminor Bank, AS, UAB „BMT Baltic“ ir UAB „Sigma Ventus“ pateikė prašymus priteisti jų patirtas už prisidėjimus ir atsiliepimus į kasacinius skundus bylinėjimosi išlaidas. Kadangi tretieji asmenys prisidėjimu palaikė vienos ar kitos pralaimėjusios procesą šalies poziciją, tai jų patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55. Kasacinis teismas patyrė 16,59 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus atsakovės RUAB „Molesta“ ir trečiojo asmens UAB „Draudimo projektai“ kasacinius skundus, valstybei iš šių asmenų priteistina po 8,29 Eur šių išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ (j. a. k. 167553831) ir trečiojo

asmens uždarosios akcinės bendrovės „Draudimo projektai“ (j. a. k. 300599880) po 8,29 Eur (aštuonis Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05609 2019-04-05 2019-03-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-1714-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00229-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. S. (D. S.) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose trūko vietos, sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendro kamerose ploto tik 1,5 m aukščio sienele, neįrengta oro šalinimo sistema, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo blogas apšvietimas ir ventiliacija, natūraliu būdu vėdinti patalpas buvo neįmanoma dėl grotų, kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistas jo privatumas, kadangi pareigūnai jį galėjo stebėti visą parą per duryse įrengtą akutę, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo karšto vandens, jam suteiktų higienos priemonių neužteko, į dušą galėjo nueiti tik vieną kartą per savaitę 15 min., dušo patalpoje neveikė ventiliatorius, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži ir jam buvo leista tik 1 val. per dieną juose pasivaikščioti. Dėl šių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs nežymius sveikatos sutrikdymus, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K kiek įmanoma stengiamasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį,

sudarant galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, užtikrinant galimybę naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Tam tikrose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kadangi taip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrenti šviestuvai. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo. Higienos priemonės pareiškėjui išduodamos laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuteistiesiems (suimtiesiems) nustatyta teisė kiekvieną dieną ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje. Pareiškėjas su skundais į Lukiškių TI-K dėl pasivaikščiojimo gryname ore nesikreipė. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. (b. l. 55–57), minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 202,5 paros buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele nuo likusio ploto neužtikrina asmens privatumo apsaugos. Teismas nurodė, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengta atskira oro šalinimo sistema, konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl sanitarinio mazgo patalpos neatitikimo jai taikomiems įrengimo reikalavimams.

10. Pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo, kamerų vėdinimo ir karšto vandens kamerose nebuvimo, taip pat dėl nepakankamų higienos priemonių, dėl galimybių nusiprausti duše, dėl ventiliacijos duše nebuvimo bei dėl pasivaikščiojimų gryname ore ir pasivaikščiojimo kiemelių ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei trukmę, t. y. pareiškėjui 202,5 paros buvo pažeista jo teisė į privatumą, 241,5 paros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, į tai, jog nagrinėjau atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų pablogėjusi sveikata bei į tai, kad 14,05 paros pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas priteisė pareiškėjui 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Apeliantas, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, akcentuoja, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

14. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2017  m. sausio 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 202,5 paros nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, 241,5 paros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo neatitiko teisės aktų reikalavimų, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

17. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų

dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

20. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 202,5 paros pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, 241,5 paros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo neatitiko teisės aktų reikalavimų.

21. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) nėra nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kalinamų asmenų laikymo sąlygos negali būti bloginamos naujai įsigaliojusiu teisės aktu, todėl rėmėsi iki 2015 m. lapkričio 11 d. tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustačiusia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurios 21 punkte buvo nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia valstybės nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas ir tinkamos higienos sąlygos. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu

kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą ir dėl to, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundėsi dėl blogo kvapo kamerose, nurodė, kad kildavo konfliktai, jei vienam kaliniui valgant kitas pasinaudodavo tualetu, o atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nusiskundimus dėl blogo kvapo, atskiros oro ištraukimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti sanitarinio mazgo įrengimo trūkumai gali sukelti asmeniui nemalonius išgyvenimus ir yra nesuderinami su oriomis kalinimo sąlygomis.

22. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagrįstai pripažino, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele ar užuolaidomis neužtikrino privatumo ir kad jo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

24. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

25. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo

Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir  t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (202,5 paros nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, 241,5 paros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo neatitiko teisės aktų reikalavimų), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, kad dalį laiko (14,5 paros) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kas leidžia spręsti apie jo teisės į privatumą pažeidimo mažesnį intensyvumą, taip pat atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktines aplinkybes byloje, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui D. S. (D. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinant iki 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05589 2019-04-05 2019-03-06 2019-03-06 -

Administracinė byla Nr. A-255-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00454-2017-6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo A. G. prašymu dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pateiktu byloje pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra

taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pareiškėjo nurodytas vienintelis argumentas, kad apeliacinį skundą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka tik tam, jog teismo posėdyje atsakovas nepateiktų jokių argumentų savo pozicijai pagrįsti, niekaip nepagrindžia, kodėl apeliacinėje proceso stadijoje būtina rengti žodinį, o ne rašytinį teismo posėdį. Pabrėžtina, kad bylos šalys turi teisę teikti papildomus paaiškinimus savo pozicijai pagrįsti. Kitų argumentų pagrįsti išvadai, jog apeliacinio proceso stadijoje būtina rengti žodinį teismo posėdį, pareiškėjas nenurodė. Pažymėtina, kad bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsniu,

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo A. G. prašymo jo apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. A-255-968/2019 nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05714 2019-04-08 2019-03-19 2019-03-18 -

Administracinė byla Nr. eT-4-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00178-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 45(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, susipažinęs su Regionų apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Arvydo Martinaičio nutartimi dėl administracinės bylos Nr. eI3875-289/2019 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilo Pavėžupis“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo prikyrimo nagrinėti atitinkamam apygardos administraciniam teismui,

n u s t a t ė:

Regionų apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojas nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydamas spręsti administracinės bylos Nr. eI-3875-289/2019 priskyrimo atitinkamam administraciniam teismui klausimą.

Nutartyje nurodoma, kad pareiškėjo UAB „Šilo Pavėžupis“ (toliau – ir pareiškėjas) atstovas kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, kuriuo prašoma panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) Kelmės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Kelmės VMVT) 2019 m. sausio 15 d. sprendimą dėl ūkio subjekto veiklos sustabdymo Nr. 35SV-4 galiojimą (toliau – ir Sprendimas) ir leisti pareiškėjui tiekti į rinką žuvis iš gyvos žuvies sandėlių Nr. 5, Nr. 6 ir iš žiemojimo tvenkinio Nr. Ž3, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pažymima, kad 2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl VMVT Kelmės VMVT Sprendimo, kuriame nurodyta, kad jis gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2425-281/2019 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad vadovaujantis Administracinių teismų steigimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Kelmės VMVT buveinė yra Regionų apygardos administracinio teismo veiklos teritorijoje. Šiuo pagrindu Vilniaus apygardos administracinis teismas išaiškino pareiškėjui, jog jis turėjo kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus, esančius Dvaro g. 80, Šiauliuose.

Nutartyje taip pat nurodoma, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. kovo 4 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino terminą skundui paduoti, skundą priėmė, o pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo skyrė nagrinėti teismo posėdyje 2019 m. kovo 8 d., 11 val.

Pažymima, kad 2019 m. kovo 6 d. teisme gautas VMVT prašymas, kuriame nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 324 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavaldžias biudžetines įstaigas“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1743 „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos administracijos struktūros patvirtinimo“, apskričių, rajonų ir miestų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos buvo reorganizuotos jungimo būdu – prijungiant jas prie VMVT, kuri nuo 2011 m. liepos 1 d. perėmė visas jų teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad Kelmės VMVT yra VMVT teritorinis padalinys, neturintis savarankiško juridinio asmens statuso, atsakovu šioje byloje laikytina VMVT. Prašyme remiamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 31 straipsnio 1 dalimi ir nurodoma, kad atsakovu šioje byloje laikytina VMVT, kurios buveinė – Siesikų g. 19, Vilniuje, todėl šios bylos nagrinėjimas priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, kurio veikimo teritorijoje yra VMVT. Vadovaujantis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi ir 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu prašoma atsakovu byloje laikyti VMVT ir bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų nutartyje nurodoma, kad 2019 m. kovo 8 d. nutartimi, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsakovu nutarta laikyti VMVT, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovo buveinė yra Siesikų g. 19, Vilniuje, byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis ABTĮ 69 straipsnio 2 dalimi, prašoma spręsti nurodytos bylos priskyrimo atitinkamam administraciniam teismui klausimą.

Teismo pirmininkas

k o n s t a t u o j a:

Išsamus bylų perdavimo nagrinėti kitam teismui pagrindų sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurios 2 punkte numatyta, kad teismas perduoda nagrinėti bylą kitam teismui, kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 2 dalį bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia bylą perduodančio teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, o bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytais atvejais klausimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas bylą perduodančio teismo pirmininko teikimu.

ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė,  – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 23 d. nutarimo Nr. 324 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavaldžias biudžetines įstaigas“ (toliau – ir Nutarimas) 1.1 punkte išreiškiamas sutikimas, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. <…>, Kelmės rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, <…> būtų reorganizuotos jungimo būdu – prijungiant jas prie VMVT, kuriai pereina visos reorganizuojamų VMVT pavaldžių biudžetinių įstaigų teisės ir pareigos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad išimtinė Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija siejama ne su atitinkamo viešojo administravimo subjekto, kaip juridinio asmens, buveine, o veiklos teritorija. 2008 m. birželio 30 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas pažymėjo, kad sisteminis, loginis, teleologinis ABTĮ nuostatų, tarp jų ir 19 straipsnio 1 dalies bei 35 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.; šiuo metu galiojančiame ABTĮ šios procesinės nuostatos iš esmės atitinka 20 str. ir 31 str.), aiškinimas suponuoja, kad kai vykdydamas tam tikroje teritorijoje jam pavestas vykdyti viešojo administravimo funkcijas ginčijamą sprendimą priėmė atitinkamos įstaigos teritorinio padalinio, pagal civilinę teisę neturinčio juridinio asmens statuso, pareigūnas, ginčas yra teismingas tam teismui, kurio jurisdikcijoje yra tas teritorinis padalinys. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai iškreiptas bylų paskirstymas tarp apygardos administracinių teismų, apsunkinta suinteresuotų asmenų teisė į teisminę gynybą, nes kiekvieną kartą, kai būtų skundžiamas atitinkamos įstaigos, kurios kaip juridinio asmens buveinė būtų Vilniuje, teritorinio padalinio, pagal civilinę teisę neturinčio juridinio asmens statuso, pareigūno sprendimas, byla būtų teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atkreiptinas dėmesys, kad VMVT Kelmės VMVT Sprendimą, kuriuo nuspręsta sustabdyti UAB „Šilo Pavėžupis“, Laikšių k., Šaukėnų sen., Kelmės r. sav., gyvos žuvies tiekimą žmonių maistui, priėmė VMVT Kelmės VMVT viršininkas, o patikrinimą atliko ir patikrinimo aktą, kurio pagrindu priimtas Sprendimas surašė Kelmės VMVT ir Šiaulių VMVT inspektorės. Todėl spręstina, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta pagal patikrinimą atlikusio ir patikrinimo aktą surašiusio VMVT teritorinio padalinio buveinės vietą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, jog šios bylos nagrinėjimas priskirtinas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų

kompetencijai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, byla grąžintina nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

administracinę bylą Nr. eI-3875-289/2019 grąžinti nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams.

Nutartis neskundžiama.

TEISMO PIRMININKAS GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05712 2019-04-08 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. eA-274-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00135-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 61(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, turtinę žalą po vieną minimalų darbo užmokestį, t. y. 335,30 Eur turtinės žalos už kiekvieną mėnesį, iki atsakovas nepanaikins draudimo pareiškėjui dirbti atlygintinį atstovo administracinio nusižengimo bylose darbą, skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 1 d. iki draudimo panaikinimo; po vieną minimalų darbo užmokestį, t. y. 335,30 Eur turtinės žalos už kiekvieną mėnesį, iki atsakovas nepanaikins draudimo pareiškėjui dirbti atlygintinį atstovo administracinėse bylose darbą, skaičiuojant nuo 2016 m. liepos 1 d. iki draudimo panaikinimo. Pareiškėjas taip pat reikalavo iš atsakovo priteisti neturtinę žalą: po vieną minimalų darbo užmokestį, t. y. 335,30 Eur neturtinės žalos už kiekvieną mėnesį, iki atsakovas nepanaikins draudimo pareiškėjui dirbti atlygintinį atstovo administracinio nusižengimo bylose darbą, skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 1 d. iki draudimo panaikinimo bei po vieną minimalų darbo užmokestį, t. y. 335,30 Eur neturtinės žalos už kiekvieną mėnesį, iki atsakovas

nepanaikins draudimo pareiškėjui dirbti atlygintinį atstovo administracinėse bylose darbą, skaičiuojant nuo 2016 m. liepos 1 d. iki draudimo panaikinimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas D. G. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė

pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. vasario 7 d. gautas pareiškėjo D. G. atsisakymas nuo

apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II.

Pareiškėjas D. G. 2019 m. vasario 7 d. išsiuntė apeliacinės instancijos teismui pareiškimą, kuriuo atsisako apeliacinio skundo.

Tokią teisę apeliantui suteikia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo pateikto pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo, t. y. pareiškėjas naudojasi minėta įstatymo jam suteikta galimybe. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, jam žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutrauktinas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo D. G. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m.

gegužės 11 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05713 2019-04-08 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. A-348-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00865-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Š. V. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) 2017 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-299 (toliau –Sprendimas); 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą ir priimti sprendimą; 3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2017 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 3R-64(AG-23/02-2017) (toliau – VAGK sprendimas).

2. Pareiškėja teigė, kad į Teisingumo ministeriją kreipėsi dėl netinkamos advokato Š. V. veiklos, tačiau Teisingumo ministerija skundžiamuoju klausimu savo nuomonės pareiškėjai nepateikė, nesiėmė jokių priemonių pareiškėjos skundo aplinkybėms ištirti. Anot pareiškėjos, teisingumo ministras turi teisę įvertinti skundžiamo advokato veiklą ir priimti sprendimą. Pareiškėjos 2017 m. gegužės 19 d. papildomuose paaiškinimuose nurodyta, kad terminas advokato Š. V. drausminei atsakomybei taikyti turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjos manymu, minėtas advokatas ne tik nepadėjo apginti jos pažeistų teisių įrodinėjant savo teises į teisingą (pagal išdirbtus metus) paskaičiuotą pensiją bei į orią senatvę, bet trukdė jas įgyvendinti.

3. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja skundu prašė Teisingumo ministerijos imtis priemonių ir įspėti advokatą Š. V.

dėl netinkamos veiklos. Teisingumo ministerija skundžiamame sprendime nurodė, kad tokių įgaliojimų (duoti įspėjimus advokatams) neturi. Teisingumo ministerija atsiliepime taip pat paaiškino, kad Advokatų taryba 2015 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą nekelti drausmės bylos, todėl teisingumo ministras neturėjo pagrindo pakartotinai spręsti to paties klausimo, nes tai prieštarautų gero administravimo principui. Nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su Advokatų tarybos sprendimu, galėjo kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė. Teisingumo ministerija abejojo, ar minėtam advokatui apskritai gali būti taikoma drausminė atsakomybė, t. y. ar nėra suėjusi drausminės atsakomybės taikymo senatis. Nurodė, kad pareiškėja į Teisingumo ministeriją kreipėsi praėjus net 13 mėnesių nuo Advokatų tarybos sprendimo priėmimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Š. V. atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad yra nekaltas dėl to, kad pareiškėjai nesuteikė reikalingos informacijos. Neturint informacijos apie pareiškėjos darbo

aplinkybes, neturint liudytojų, pareiškimas teismui negalėjo būti paruoštas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja ir dabar nenurodė jokių konkrečių duomenų apie bylą, kurioje buvo priimtas vykdomasis raštas, kurio neva jis kažkur nenunešė. Mano, kad Teisingumo ministerija apskritai neprivalėjo reaguoti į pareiškėjos nepagrįstus raštus.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

7. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją su 2017  m. sausio 4 d. skundu „Dėl advokato veiksmų“, kuriuo skundė advokato Š. V. veiksmus. Pareiškėja prašė Teisingumo ministerijos imtis priemonių bei įspėti advokatą. Pareiškėja nurodė Teisingumo ministerijai, kad dar 2015 m. rugsėjo 14 d. dėl minėto advokato veiksmų kreipėsi į Lietuvos advokatūrą, tačiau Advokatų taryba 2015 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą minimam advokatui drausminės bylos nekelti. Pareiškėja Teisingumo ministerijai gana abstrakčiai paaiškino, kad advokatas Š. V. per 4 metus neparengė dokumentų teismui, neatstovavo pareiškėjos interesų ikiteisminio tyrimo organuose, atsisakė kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, netinkamai bendravo su pareiškėja, neatsakinėjo į jos bei institucijų laiškus.

8. Skundžiamame sprendime Teisingumo ministerija pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos advokatūra nėra pavaldi Teisingumo ministerijai, todėl Teisingumo ministerija negali vertinti Advokatų tarybos priimtų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, kad Advokatų taryba 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu atsisakė kelti advokatui drausminę bylą, teisingumo ministras neturi pagrindo pakartotinai spręsti šio klausimo (dėl drausminės bylos iškėlimo advokatui Š. V.). Skundžiamame sprendime taip pat buvo paminėta, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų dėl advokatų imtis kokių nors priemonių (taikyti įspėjimą ar kt.). Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VAGK, nurodydama, jog Teisingumo ministerija nepagrįstai nesiėmė priemonių dėl minėto advokato veiklos ištyrimo. Pareiškėja prašė VAGK panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją ištirti pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes bei priimti sprendimą.

9. Teismas analizavo, kad skundžiamame sprendime Teisingumo ministerija nurodė, kad tuo pačiu klausimu atsakymą pareiškėjai yra pateikusi Advokatų taryba, priimdama 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir nusprendusi nekelti advokatui drausminės bylos. Teisingumo ministerija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, teisingumo ministras neturi pagrindo pakartotinai spręsti klausimo dėl drausminės bylos iškėlimo advokatui Š. V.. Institucijų teisę nenagrinėti pakartotinių prašymų įtvirtina Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Taisyklės) 12 punktas, nustatantis, kad prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienerius metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo institucijoje praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis.

10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 52 straipsnio nuostatą, numatančią Lietuvos advokatūros arba teisingumo ministro diskreciją iškelti advokatui drausmės bylą, pažymėjo, kad ši nuostata nereiškia, kad vieno iš šių subjektų kompetencija dėl tokių sprendimų priėmimo yra ribojama kito subjekto. Tiek teisingumo ministras, tiek ir Lietuvos advokatūra šiuos sprendimus priima individualiai ir savarankiškai. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo skundu (prašymu) siekė, kad advokatas dėl netinkamos veiklos būtų įspėtas. Pabrėžė, kad įspėjimas nėra viena iš Advokatūros įstatyme nustatytų drausminės nuobaudos rūšių, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad įspėjimas savo pobūdžiu yra labai artimas pastabai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja siekė advokato drausminės atsakomybės.

11. Įvertinęs ginčo reikalavimus ir argumentus, teismas patikrino skundžiamą sprendimą ir pripažino tam tikrus jo turinio trūkumus (nepateiktas aiškus ir išsamaus atsakymas į pareiškėjos keltus klausimus), tačiau šie trūkumai nėra pakankamas pagrindas jį panaikinti, nes teismas nenustatė, kad skundžiamu sprendimu kokiu nors būdu buvo pažeistos pareiškėjos teisės. Teismas taip pat nenustatė, kad Teisingumo ministerija būtų veikusi ne savo kompetencijos ribose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja skundu siekė apginti ne konkrečias savo galimai pažeistas teises, tačiau siekė advokato

drausminės atsakomybės. Kaip teisingai nurodyta VAGK sprendime, sprendžiant atsakomybės klausimus, teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad asmenys, kurie siekia atsakomybės kitam asmeniui taikymo, nėra šio santykio subjektai ir todėl reikalavimo teisės neturi. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas gali apginti tik pažeistą teisę, todėl nesant konstatuoto pareiškėjos teisių pažeidimo, teismas skundo tenkinimo atveju pareiškėjos teisių apginti negalėtų, nes pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis šiuo atveju iš esmės liktų nepasikeitusi.

III.

12. Pareiškėja L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, remdamasi šiais argumentais:

12.1. Teismas neįsigilino į skundo esmę, vadovavosi skundo forma, bet ne turiniu. Teismas nepasisakė, kad teisingumo ministras savo iniciatyva gali įpareigoti atitinkamus asmenis atlikti tyrimą dėl advokato veiklos, patikrinti skunde nurodytų aplinkybių teisingumą.

12.2. Teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į pareiškėjos skundo argumentus ir pažeidė materialinės teisės normas, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą.

13. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą akcentuodamas, kad skundžiamu Sprendimu Teisingumo ministerija neturėjo pagrindo pakartotinai spręsti klausimo dėl drausminės bylos iškėlimo advokatui Š. V., kai jau Lietuvos advokatūra priėmė sprendimą nekelti drausmės bylos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja galėjo pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą kreipdamasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl Lietuvos advokatūros sprendimo ar neveikimo. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtų taikytina advokato drausminės atsakomybės taikymo senatis (pareiškėja į Teisingumo ministeriją kreipėsi praėjus 13 mėnesių nuo Lietuvos advokatūros sprendimo 2015 m. gruodžio 3 d.) pagal Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-137.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo Teisingumo ministerijos Sprendimo, kuriuo iš esmės atsisakyta iškelti drausmės bylą advokatui pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, pripažinęs, jog Teisingumo ministerija teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

16. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, buvo šališkas ir formalus.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

18. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 7 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia (be kita ko) tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas,

remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nereiškė nušalinimų pirmosios instancijos teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo.

19. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėja teismo nešališkumą siejo su jos netenkinančiu priimtu teismo sprendimu, bei tuo, kad teismas neatsižvelgė į jos skundo argumentus. Pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.  Ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjos nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jos nurodytas aplinkybes, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas. Taigi vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptarti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

20. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, tik juos papildo.

21. Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reguliavimas, nustatytas Advokatūros įstatymo dešimtajame skirsnyje. Pažymėtina, kad Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Advokatui gali būti keliama drausmės byla už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Taigi, drausmės byla advokatui gali būti iškelta už veiklos ir etikos reikalavimų nesilaikymą. Jokių kitų atvejų, kuriais advokatui galėtų kilti drausminė profesinė atsakomybė, teisės aktai nenustato. Pažymėtina, kad nors Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 3 dalis bei Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašas numato, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl drausmės bylos iškėlimo, tačiau, Lietuvos advokatūros sprendimas nekelti drausmės bylos nėra skundžiamas teisingumo ministrui, o gali būti apskųstas bendrosios kompetencijos teismui. Kita vertus, nors Lietuvos advokatūros priimtas sprendimas neužkerta kelio teisingumo ministrui savo iniciatyva iškelti drausmės bylą, tačiau teisingumo ministras, vadovaudamasis viešojo administravimo principais, protingumo reikalavimais bei savo diskrecija, atsižvelgęs į konkrečias aplinkybes gali atsisakyti inicijuoti drausmės bylą. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad teisingumo ministras nagrinėjamu atveju nusprendė, jog nėra pagrindo inicijuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui drausmės bylos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, remdamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu.

22. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju realizavo savo teisę informuoti Teisingumo ministeriją apie, jos manymu, netinkamą advokato elgesį ir gauti atsakymą. Subjektinės teisės reikalauti, kad advokatui būtų taikoma drausminė atsakomybė, pareiškėja neturi, todėl Teisingumo ministerija, taip atsakydama pareiškėjai, nepažeidė jos teisių ar teisėtų interesų.

23. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodo konkrečių materialinės teisės normų, o apeliacinės instancijos teismas ex officio nenustatė, kad kokios nors teisės normos būtų pažeistos ar netinkamai pritaikytos, taigi šie argumentai nepagrįsti.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05722 2019-04-08 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. A-299-552-2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00507-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 7.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2439 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos (toliau – ir Sprendimas) 2) įpareigoti Administraciją įskaityti į visuomenei naudingus darbus tvarkytą, prižiūrėtą 12 arų valstybinės žemės plotą, esantį aplink jo šeimos gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbiami), Kupiškio rajone, bei išmokėti jam socialinę pašalpą (po 102 eurus už kiekvieną mėnesį) už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. (toliau-ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi Administracija 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2439 nepaskyrė jam socialinės pašalpos už ginčo laikotarpį, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Atsakovas pareiškėjui davė siuntimą atlikti visuomenei naudingus darbus, tačiau pareiškėjas juose nedalyvavo ne dėl to, kad vengė ar nenorėjo dirbti, o dėl to, kad turėjo pagrindą

juose nedalyvauti. Pareiškėjas nuo 1992 metų šienavo ir prižiūrėjo 12 arų valstybinėje žemėje esančią pievelę prie jo namų, gaišdamas tam laiką, naudodamas materialinius išteklius ne savo, o visuomenės interesams, ką patvirtina išduota seniūno pažyma. Todėl Administracija negalėjo prievarta versti jo dar kartą atidirbti, privalėjo jo dirbtą darbą, prižiūrint pievelę, užskaityti kaip atliktą visuomenei naudingą veiklą ir paskirti jam pašalpą.

3. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad pareiškėjas, 2016 m.

rugpjūčio 10 d. kreipdamasis dėl socialinės paramos skyrimo, nepateikė pranešimo apie atliktą visuomenei naudingą veiklą bei banko išrašo apie jo pajamas už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Pareiškėjui buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta trūkstamus dokumentus pateikti iki 2016 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjas trūkstamų dokumentų nepateikė. Administracija 2016 m. rugpjūčio 12 d. iš Kupiškio rajono (duomenys neskelbiami) seniūnijos gavo pranešimą, kad R. K. neatliko visuomenei naudingo darbo pagal jam 2016 m. birželio 20 d. išrašytą siuntimą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas 2016 m. rugsėjo 9 d. priėmė Sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 25 straipsnio 6 punktu. Nurodė, kad pareiškėjas yra darbingas asmuo, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog visuomenei naudingos veiklos atlikti jis negali dėl sveikatos būklės, todėl privalėjo pagal jam išrašytą siuntimą nuvykti į (duomenys neskelbiami) seniūniją, sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį ir atlikti visuomenei naudingą veiklą. Kaip visuomenei naudingos veiklos atlikimą užskaityti paties pareiškėjo įvardintą veiklą, šienaujant pievelę, Administracija neturėjo pagrindo. Pareiškėjas parodė iniciatyvą susitvarkyti aplinką aplink savo gyvenamąjį namą, tai yra paties pareiškėjo pasirinktas darbas, Administracija jo atlikti pareiškėjui nepavedė ir jo atlyginti neturi prievolės. Pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas ir visuomenei naudingos veiklos darbų organizatoriai turi pasirašyti visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, o veiklos organizatoriai išduoda pažymą, kad sutartyje nurodyta veikla atlikta. Pareiškėjas ne kartą buvo kviestas į Kupiškio rajono savivaldybę su aukščiausiais savivaldybės pareigūnais aptarti susidariusios situacijos, tačiau į planuotus susitikimus nė karto neatvyko.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. balandžio 28 d.. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 10 d. Administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką socialinei paramai gauti Nr. 3713, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Vadovaudamasi Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu Administracija (Socialinės paramos skyrius) 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2439 nusprendė už nurodytąjį laikotarpį pareiškėjui socialinės pašalpos neskirti.

7. Nagrinėdamas bylą, teismas rėmėsi Socialinės paramos įstatymu (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1853 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.), Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-798 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d., toliau – ir Tvarkos aprašas), Kupiškio rajono savivaldybėje jos teritorijoje gyvenančių gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, tarpusavio susitarimu telkimo organizuojamai visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas reglamentuojančiu Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kuris patvirtintas Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16.

8. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjui Administracijos 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr. R4-878 buvo išsiųstas siuntimas Nr. 699 (toliau – ir Siuntimas) atlikti visuomenei naudingą veiklą, pažymėjus, jog Aprašas jam jau buvo išsiųstas 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. R4-397. Siuntime buvo nurodyta, kad jis iki 2016 m. liepos 5 d. turėjo atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, esančią (duomenys neskelbiami), pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – į Administracijos (duomenys neskelbiami) seniūniją. Nustatyta, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbiami) seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko, ką patvirtina (duomenys neskelbiami) seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. pranešimas Nr. 92 bei paties pareiškėjo paaiškinimai. Pareiškėjas nei Administracijai, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte bei Aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei

naudingai veiklai atlikti. Savo atsisakymą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje pareiškėjas grindė tuo, kad jis 1992 m. – 2014 m. laikotarpiu, padedant tėvams, prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą, esantį Kupiškio rajone, (duomenys neskelbiami), greta pareiškėjo motinai G. K. priklausančio namų valdos žemės sklypo. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina Administracijos (duomenys neskelbiami) seniūnijos raštai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, gavęs Administracijos (duomenys neskelbiami) seniūnijos 2016 m. gegužės 31 d. pranešimą Nr. S-164/1.13, kuriuo buvo prašoma socialinei darbuotojai sudaryti sąlygas ir suderinti laiką, kada galima atvykti pas pareiškėją dėl gyvenimo sąlygų, turimo turto ir užimtumo patikrinimo pagal Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punktą, nesutiko. Taip pat pareiškėjas nedalyvavo ir 2016 m. birželio 8 d. 9 val. Administracijos posėdžių salėje Vytauto g. 2 Kupiškyje specialiai organizuotame Administracijos direktoriaus, (duomenys neskelbiami) seniūnijos seniūno, Socialinės paramos skyriaus vedėjos susitikime su pareiškėju dėl pašalpos skyrimo ir visuomenei naudingos veiklos atlikimo klausimui spręsti.

9. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui ne kartą siūlyta atvykti į Kupiškio rajono savivaldybę ir dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims, aptarti klausimą dėl socialinės pašalpos pareiškėjui skyrimo, tačiau pareiškėjas pagal jam išsiųstus kvietimus į Kupiškio rajono savivaldybę nė karto nenuvyko. Teismo posėdyje teiktais paaiškinimais atsisakymą vykti į Kupiškio rajono savivaldybę pareiškėjas grindė labai bloga savo sveikatos būsena. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo reikalavimą įskaityti iki 2014 metų atliktų valstybinės žemės ploto priežiūros darbus į visuomenei naudingos veiklos atlikimą laikė nepagrįstu, konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkto ir tai buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas atsisakyti skirti jam socialinę pašalpą.

10. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkama teisės norma, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustačius, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d.

III.

11. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą pateikti išsamius dokumentus apie (duomenys neskelbiami) seniūnijoje organizuotus viešuosius darbus 1992 – 2017 metais, stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą bei šią bylą skubos tvarka perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų, pažeidžiant pareiškėjo kaip Lietuvos Respublikos piliečio Konstitucines teises.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas.

13. Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas R. K. savo skundais neginčijo norminiais teisės aktais nustatytos visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarkos bei neanalizavo ir neįrodinėjo, kad jo veiksmai atitiko tokią tvarką. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai ir pretenzijos dėl 2016 metų piniginės socialinės paramos negali būti tenkinami ir todėl, kad pasak paties R. K., 2016 metais valstybinės žemės teritorijos jis nebetvarkė. Pažymi, kad pareiškėjas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau ne kartą kreipėsi į teismą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutines nutartis administracinėse bylose Nr. A143-770/2014, A502-1722/2013, A-391-822/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. K. teisės į piniginę socialinę paramą laikotarpiu nuo 2016 m.

rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d.16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad Sprendimas neskirti

pareiškėjui socialinės pašalpos buvo priimtas ne tik nustačius, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte numatytos pareigos, bet ir nustačius, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punkte numatytos pareigos sudaryti galimybes socialiniam darbuotojui tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, neįvertino jas patvirtinančių įrodymų, vienašališkai tenkino Kupiškio rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo prašymus.

18. Apelianto prašymas įpareigoti atsakovą pateikti išsamius dokumentus apie Skapiškio seniūnijoje organizuotus viešuosius darbus 1992 – 2017 metais, atmestinas, nes tokie dokumentai nėra susiję su ginčo dalyku, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kokią įrodomąją reikšmę nagrinėjamu atveju jo prašomi dokumentai gali turėti. Be to, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.)

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21. Remdamasi bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo nesutikti su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendime pateikta argumentacija ir išvadomis. Pareiškėjas į seniūniją dėl visuomenei naudingų darbų atlikimo nebuvo atvykęs, nors siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą gavo. Jis nesudarė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties ir nebendradarbiavo su atsakovu šiuo klausimu. Be to, jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad dėl sveikatos būklės ar kitų aplinkybių yra asmuo, kuris negali būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai, nesudarė galimybės patikrinti savo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, nepateikė banko išrašo apie jo pajamas už 2016  m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Visos šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjas neatitiko Socialinės paramos įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų asmeniui, pretenduojančiam gauti socialinę paramą.

22. Pasisakydama byloje surinktų įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

23. Pareiškėjas dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos sprendimų neskirti socialinės pašalpos jam nevykdant Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos, kreipiasi ne pirmą kartą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A502-1722/2013 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl paramos neskyrimo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., 2014 m.

balandžio 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A143-770/2014 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. kovo 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., 2017 m. liepos 27 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. Pareiškėjas ir ankstesniuose skunduose teismo prašė pripažinti jo atliekamus šalia jo namų esančios valstybinės žemės priežiūros ir šienavimo darbus visuomenei naudinga veikla, ir juos įskaityti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-770/2014 konstatavo, jog pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai.

24. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Remiantis paminėtomis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatomis, kaip nepagrįsti, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog nėra pagrindo šioje byloje vadovautis LVAT nutartimis dėl sprendimų neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui atskirais laikotarpiais, kuomet visose bylose faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios.

25. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir šią bylą perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų kurie pažeidžia pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio Konstitucines teises.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012  m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jo vertinimu, prieštarauja Konstitucijai, o tik teigia, kad dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų yra pažeidžiamos pareiškėjo Konstitucijoje ginamos teisės. Tačiau Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją netiria nei savivaldybės tarnautojų veiksmų atitikties Konstitucijai, nei savivaldybės priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl atsakovo veiksmų atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05710 2019-04-08 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. A-1558-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02466-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.  S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 1 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2016 m. vasario mėnesio iki kovo mėnesio pradžios (6 paras) buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Kameros plotą taip pat mažino ir joje esantys baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai. Sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara. Pertvara neužtikrindavo privatumo, kadangi kiti nuteistieji bei pareigūnai matydavo pareiškėją. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Marijampolės AVPK sanitariniai mazgai atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus. Marijampolės AVPK, gavus papildomą finansavimą pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 areštinės kamerose yra atlikti sanitarinių mazgų remonto darbai: paaukštintos pertvaros, įstatytos durys. Minėti darbai atlikti ir sanitariniai mazgai pertvarkyti nuo 2016 m. lapkričio mėnesio. Marijampolės AVPK taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Pareiškėjas nesikreipė į atsakovo atstovą dėl sveikatos būklės ar emocinių problemų.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindami, kad atsakovas neužtikrino tinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų areštinėse 6 paras.

6. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, minimali gyvenamojo ploto norma – 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje 2 kameroje, kurios bendras plotas yra 18,46 kv. m (plotas be sanitarinio mazgo 16,98 kv. m). Kameroje ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis. Vienam asmeniui teko 5,66 kv. m gyvenamojo ploto (16,98/3). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

7. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nurodė, kad nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (iki 2016 m. lapkričio mėn.), t. y. sanitarinis mazgas nuo kitos patalpos erdvės buvo atskirtas 1,5 metro sienele, kas ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus. Taigi, atsakovui laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 8 d. (6 paras) neužtikrinus pareiškėjui privatumo sanitariniame mazge, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nustatytas pažeidimas truko tik 6 paras, nesant įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas dėl minėto pažeidimo kreipėsi į teismą daugiau nei po pusantrų metų ir nenustatęs, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų ar sutriko sveikata, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais.Teismas šioje byloje matė pagrindą apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikė pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

9. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno 2018 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė iš esmės tapačiais argumentais kaip ir pradinį skundą, akcentuodamas, kad atsakovo atstovas remontavo sanitarinius mazgus, nes jie neatitiko reikalavimų, kas įrodo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, kurios atlyginimui būtina priteisti piniginę sumą.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nes sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui padarytos tinkamų sulaikymo sąlygų Marijampolės AVPK neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 8 d.

12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies pripažindamas, kad atsakovas pažeidė sulaikymo sąlygas pareiškėjo privatumo aspektu Marijampolės AVPK nuo 2016 m. kovo 3 d. iki kovo 8 d., tačiau įvertinęs pažeidimo trukmę ir patirtų nepatogumų intensyvumą, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės identiškais argumentais kaip skunde, iš esmės nesutikdamas su teismo sprendimu nepriteisti jam žalos atlyginimo pinigais.

14. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, kai kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl jam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais.

15. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.) Taigi, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

16. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nors atsakovas ir neužtikrino tinkamų pareiškėjo sulaikymo sąlygų, įrengiant sanitarinius mazgus taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas, tačiau pažeidimo trukmė (6 paros), nebuvimas aplinkybių, įrodančių, kad pareiškėjas iš karto skundėsi buvusia padėtimi, ar kad dėl pažeidimo pablogėjo jo psichinė ar fizinė sveikata, leidžia daryti išvadą, kad pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama, efektyvi ir proporcinga pareiškėjo pažeistos teisės į tinkamas ir orias sulaikymo sąlygas gynimo priemonė. Byloje nenustatyta, kad Marijampolės AVPK siekė kenkti pareiškėjui tyčia, ar tik jam taikė prastesnes sulaikymo sąlygas nei kitiems asmenims. Be to, byloje nėra ir kitų duomenų, kad su pareiškėju būtų elgiamasi žiauriai, nežmoniškai, ar kitaip, negu, kad teismo konstatuoti pažeidimai, žeminant jo orumą, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo naikinimo pagrindų.

17. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05718 2019-04-08 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. eA-254-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02158-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.  A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. L.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. spalio 2 d kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą. su skundu, kurį patikslino 2016 m. spalio 26 d., prašydama panaikinti atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus (toliau – ir NŽT Telšių skyrius) 2016 m. birželio 16 d. raštą Nr. 37SD-2122-(14.37.104) (toliau – ir Raštas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 1SS-2548-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skundą grindė šiomis aplinkybėmis:2.1. Nurodė, kad A. A. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis

(duomenys neskelbiami). Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbiami), sudarytos 2015 m. sausio 8 d., pagrindu šį žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudoja nuomininkas R. L.. Nuomininkas nuo pat nuomos sutarties sudarymo visiškai nesilaiko A. A. žemės sklypo pažymėtų ribų, ardamas žemę, išaria ir greta esančius žemės sklypus ir įregistruotus viešuosius kelius ir jų vėliau nesutvarko, tinkamai nesutvarko žemės sklypo (nuolat pilna šiukšlių). Dėl tokių jo veiksmų pareiškėja kreipėsi į NŽT Telšių skyrių, kad būtų atliktas žemės sklypo naudojimo patikrinimas.

2.2. NŽT Telšių skyrius 2016 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 37SD-1256-(14.37.50.) informavo pareiškėją, kad patikrinus R. L. nuomojamą žemės sklypą yra nustatyti pažeidimai. Buvo nustatyta, kad ties 1 ir 19 riboženkliais yra apartas kelias, t. y. išarta už sklypo ribos. Ties 9-10 riboženkliu taip pat išarta už sklypo ribos. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. L. buvo įpareigotas šiuos pažeidimus pašalinti iki 2016 m. gegužės 20 d. Kartu su 2016 m. balandžio 8 d. raštu NŽT Telšių skyrius pareiškėjai pateikė 2016 m. balandžio 1 d. žemės naudojimo patikrinimo aktus Nr. 37ŽN-23-(14.37.73.) ir Nr. 37ŽN-24-(14.37.73.) su priedais.

2.3. Pareiškėja, matydama, kad iki 2016 m. gegužės 20 d. R. L. nepašalino ir nepradėjo šalinti jokių užfiksuotų pažeidimų, 2016 m. gegužės 16 d. NŽT Telšių skyriui pateikė pranešimą su priedais (spalvotomis fotonuotraukomis). NŽT

Telšių skyriaus 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. 37SD-2122-(14.37.104.) pareiškėja buvo informuota, kad kelio dalis tarp riboženklių Nr. 1-19-18-17 išlyginta; tarp riboženklių Nr. 11-10 išarta ir pasėti pasėliai maždaug 2,8 m plotyje į nesuformuotą valstybinės žemės sklypą; nuomininkas įpareigotas, nukirtus javus, žemės sklypo ribos nepažeisti; tikrinimo metu žemės sklype šiukšlių nerasta, kitų pažeidimų nenustatyta.

2.4. Pareiškėja, nesutikdama su tokiais teritorinio skyriaus teiginiais ir padarytomis išvadomis, ir matydama, kad faktinė situacija yra visiškai kitokia, pateikė skundą NŽT. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2016 m. rugpjūčio 17 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodyta, kad visus pažeidimus R. L. pašalino. Tačiau dar iki minimo sprendimo priėmimo pareiškėja 2016 m. birželio 29 d. pateikė papildomus paaiškinimus su naujomis fotonuotraukomis, patvirtinančius, kad R. L. jokių pažeidimų nepašalino, o pažeidimai nefiksuojami dėl galimo suinteresuotumo ir/ar kitų nežinomų priežasčių. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja 2016 m. birželio 23 d. skunde NŽT direktoriui nurodė, kad prie teritorinio skyriaus rašto nebuvo pridėtas pakartotinis žemės sklypo patikrinimo aktas ir neaišku, ar jis iš viso buvo rengtas. Jo nepateikė nei NŽT teritorinis skyrius, nei pati NŽT.

2.5. Pareiškėjos įgaliotinis E. A. užsakė parengti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 51/16/05, kurį parengė antstolė I. G.. Šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad kelio, plane pažymėto indeksu (duomenys neskelbiami), paviršius apaugęs žolėmis, išvažinėtas, duobėtas, kelio danga – išvažinėtas juodžemis su smulkiais akmenukais. Buvo užfiksuota, kad yra vizualiai matyti kelio, plane pažymėto indeksu (duomenys neskelbiami), vietoje atlikti žemės ūkio darbai (arta, sėta ir/ar pan.). Kelio plotas daugelyje vietų nevienodas. Pareiškėjos tvirtinimu, šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti ir visi kiti R. L. padaryti/daromi pažeidimai: provėžos kitame žemės sklype, ariama už įregistruotų žemės sklypo ribų, išpjauti medžiai, netvarkingai palikti krūmai sklypo pakraštyje.

3. Atsakovas NŽT Telšių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas NŽT Telšių skyrius nurodė, kad Pareiškėja 2015 m. spalio 22 d. kreipėsi į Telšių skyrių, prašydama

nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 37SŽN-(14.37.55.)-1 su R. L.. Pareiškėjos prašymo Telšių skyrius patenkinti negalėjo ir ją apie tai informavo 2015 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 37SD-3316-(14.37.50.). Pareiškėjai Telšių skyrius atsakyme išaiškino apie nuosavybės teisių atkūrimo ne natūra, o lygiaverčiu plotu pasekmes tuo atveju, jeigu žemės sklypas iki jo suteikimo neatlygintinai nuosavybėn pretendentui buvo nuomojamas sutartimi (vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatomis). Atsakovo manymu pareiškėjos kreipimosi į Telšių skyrių dėl nuomos sutarties nutraukimo metu tarp jos ir sklypo nuomininko R. L. jau buvo susidarę konfliktiški santykiai. Šią prielaidą patvirtina tolimesni pareiškėjos veiksmai, kuriais buvo siekiama bet kokiomis priemonėmis įrodyti, kad nuomininko R. L. veiksmai sudaro pagrindą jį bausti bei nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį.

5. NŽT Telšių skyrius taip pat pastebėjo, kad iš fotonuotraukų turinio nesimato, kad nuomojamas žemės sklypas būtų naudojamas ne pagal jo tikslinę paskirtį. Policijos komisariatas minėtą pareiškėjos atstovo pareiškimą 2016 m. vasario 29 d. persiuntė nagrinėti Telšių skyriui. Telšių skyrius 2016 m. kovo 21 d. raštais informavo R. L. ir pareiškėjos atstovą E. A. apie tai, kad 2016 m. balandžio 1 d. bus atliekama žemės naudojimo valstybinė kontrolė. Telšių skyrius, siekdamas patikrinti informaciją dėl galimo žemės naudojimo tvarkos pažeidimo, pateiktos informacijos pagrįstumą, vykdydamas žemės naudojimo valstybinę kontrolę žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbiami)., 2016 m. balandžio 1 d. 10 val. atliko patikrinimą vietoje. Patikrinimo vietoje metu surašyti Žemės naudojimo patikrinimo aktai Nr.  37ŽN-23-(14.37.73.) ir Nr. 37ŽN-24-(14.37.73.). Žemės sklypo patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį – žemės sklypas apartas, paženklintas riboženkliais.

6. Atsakovas pažymėjo, kad tikrinimo metu nustatyti pažeidimai: ties 1 riboženkliu ir 19 riboženkliu apartas kelias,  t. y. išarta už sklypo ribos; taip pat išarta žemė už sklypo ribos. Apie atliktą patikrinimą R. L. buvo informuotas 2016 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 37SD-1255-(14.37.50.) ir buvo įpareigotas iki 2016 m. gegužės 20 d. pašalinti pažeidimus. Kitų pažeidimų nerasta. NŽT direktorius 2016 m. rugpjūčio 17 d. pavedimu Nr. 1PAV-470-(1.8.) „Dėl žemės naudojimo valstybinės kontrolės vykdymo“ Telšių skyriaus vedėją įpareigojo iki 2016 m. rugsėjo 20 d. pakartotinai atlikti pareiškėjos žemės sklypo naudojimo patikrinimą. Telšių skyrius 2016 m. rugsėjo 19 d. atliko žemės sklypo naudojimo patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį, tačiau neišlikęs 12 riboženklis. Patikrinime pareiškėja nedalyvavo, o dalyvavęs pagal įgaliojimą nuomininko R. L. sūnus R. L. buvo įpareigotas atstatyti 12 riboženklį.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. L. atsiliepime į pareiškėjos skundą (patikslintą skundą) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2 kartus pagal pareiškėjos pranešimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklypo naudojimo ne pagal paskirtį NŽT Telšių skyrius atliko patikrinimus, tačiau nenustatė, kad R. L. nuomojamas žemės sklypas būtų

naudojamas ne pagal paskirtį. Akivaizdu, kad pareiškėjos skundai yra nepagrįsti. Ne kartą buvo atvejų, jog R.  L., nuvykęs į nuomojamą žemės sklypą, pats rado pažeistus arba sunaikintus riboženklius, tačiau dėl šių pažeidimų nesikreipė į reikiamas institucijas. Pažymėjo, kad kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėja, siekdama prieš terminą nutraukti žemės nuomos sutartį, nėra pati susijusi su jos skunduose nurodomais pažeidimais, dėl kurių egzistavimo (kartais – tariamo egzistavimo) yra kaltinamas tik R. L., nesant tam jokių pagrįstų ir neginčijamų įrodymų.

II.

8. Šiaulių apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas ar pirmosios instancijos teismas) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas NŽT Telšių skyrius, gavęs pareiškėjos atstovo E. A. pareiškimą ir siekdamas patikrinti informacijos dėl galimo žemės naudojimo tvarkos pažeidimo pagrįstumą, vykdydamas žemės naudojimo valstybinę kontrolę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbiami), turėjo teisę atlikti šio žemės sklypo naudojimo patikrinimą vietoje, surašydamas patikrinimo aktus. 2016 m. balandžio 1 d. patikrinimo metu NŽT Telšių skyrius, nustatęs, kad tikrinamas žemės sklypas, kurio savininkė A. A., nuomininkas – R. L., naudojamas pagal paskirtį (apartas, paženklintas riboženkliais), tačiau užfiksavęs privačios žemės naudojimo reikalavimų pažeidimus (ties 1 ir 19 riboženkliais išeita už sklypo ribos), įpareigojo R. L. iki 2016 m. gegužės 20 d. ištaisyti nustatytus pažeidimus, taip pat nurodė, kad nepašalinus pažeidimų gali būti inicijuojamas valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą arba, nustačius ATPK numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėtį, bus imtasi priemonių dėl pažeidėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Skundžiamu 2016 m. birželio 16 d. raštu atsakovas informavo pareiškėjos įgaliotą asmenį, kad R. L. buvo 2016 m. gegužės 9 d. raštu informuotas apie 2016 m. gegužės 24 d. 10 val. atliekamą pakartotinį žemės naudojimo patikrinimą, o tą dieną Telšių skyriaus specialistams nuvykus į vietą, nustatyta, kad žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį, kelio dalis tarp riboženklių Nr. 1-19-18-17 išlyginta, o tarp riboženklių Nr. 11-10 žemė išarta ir pasėti pasėliai, tačiau tai padaryta į nesuformuotą valstybinės žemės sklypą, kitų pažeidimų nenustatyta. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM skundžiamu 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštu pareiškėjos atstovus informavo, kad NŽT Telšių skyrius nenustatė aplinkybių, dėl kurių R. L. galėtų taikyti administracinės atsakomybės priemones, taip pat nurodė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir pateikus dokumentus, patvirtinančius jų atsiradimą, NŽT turėtų galimybę pakartotinai išnagrinėti prašyme nurodytus teiginius. 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. lapkričio 10 d. NŽT Telšių skyrius pakartotinai atliko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)) naudojimo patikrinimus, nustatė, kad riboženkliai atstatyti.

10. Taip pat nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. lapkričio 10 d. NŽT Telšių skyrius pakartotinai atliko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)) naudojimo patikrinimus, nustatė, kad riboženkliai atstatyti. Pažymėjo, kad pareiškėja, gavusi 2016 m. rugsėjo 2 d. antstolės I. G. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, jo, kaip dokumento, patvirtinančio naujas aplinkybes dėl žemės sklypo naudojimo pažeidimų, NŽT Telšių skyriui nepateikė ir dėl šiame protokole užfiksuotų aplinkybių nesikreipė.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą, laikė, kad skundžiami sprendimai – NŽT Telšių skyriaus Raštas ir NŽT Sprendimas nesukelia pareiškėjai teisių ir pareigų, juose nėra suformuotos pareiškėjai privalomos elgesio taisyklės, jokios jos materialinės teisės priimtais skundžiamais sprendimais nebuvo pažeistos, patenkinus skundą ir panaikinus skundžiamus sprendimus, pareiškėjos statusas nepasikeistų. Ginčijamais NŽT Telšių skyriaus ir NŽT Raštu bei Sprendimu pareiškėja nebuvo įpareigota atlikti kokius nors konkrečius veiksmus, ji tik buvo informuota apie žemės sklypo nuomininko R. L. pašalintus anksčiau nustatytus privačios žemės naudojimo reikalavimų pažeidimus, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti. Dėl šių priežasčių pareiškėjos patikslintas skundas atmestas, kaip nepagrįstas.

III.

12. Pareiškėja A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai tenkinti skundo reikalavimus. Apeliacinis skundas , prie kurio 2017 m. birželio 13 d. buvo pridėti papildomi paaiškinimai, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė antstolės I.  G. faktinių aplinkybių

konstatavimo protokolą ir būtent šiuo dokumentu pareiškėja grindė Rašto ir Sprendimo nepagrįstumą ir neobjektyvumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad su minėtu protokolu nebuvo kreiptasi į NŽT teritorinį skyrių, todėl jo nevertino ir byloje. Nurodė, kad NŽT Telšių skyrius jau žinojo apie minėtą protokolą atlikdamas patikrinimą 2016 m. lapkričio 10 d., nes 2016 m. lapkričio 7 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą.

12.2. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad Raštas ir Sprendimas nedaro poveikio pareiškėjos teisėms ir pareigoms yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjos siekis užfiksuoti ir nustatyti pareiškėjos nuosavybės teise naudojamo sklypo pažeidimus tiesiogiai liečia jos teisėtus interesus, kuriuos ir siekia apginti.

13. Atsakovas NŽT Telšių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal jau atsiliepime dėstytas faktines aplinkybes aišku, kad pareiškėjos skundų atsakovams siekis buvo nutraukti su pareiškėju žemės nuomos sutartį. Nurodė, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.564 straipsnyje nustatytomis sąlygomis dėl žemės nuomos nutraukimo prieš terminą nuomotojo reikalavimu, tuo tikslu nesikreipiant į teismą. Kilus ginčui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nesutikus nutraukti nuomos sutarties taikiu būdu, ginčas galėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, tačiau pareiškėja turėtų įrodyti, kad žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2016 m. birželio 16 d. rašto Nr. 37SD-2122-(14.37.104), kuriuo pareiškėja A. A. buvo informuota apie žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), pakartotinės žemės naudojimo valstybinės kontrolės rezultatus, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 1SS-2548-(7.5.), kuriuo pareiškėja A. A. informuota, kad iš Telšių skyriaus atliktų žemės sklypo naudojimo patikrinimų duomenų nenustatyta, jog žemės sklypo nuomininkas R. L. žemės sklypą naudoja ne pagal paskirtį ir kad nėra pagrindo nuomininkui taikyti administracinės atsakomybės priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, be kita ko, pripažinęs, kad skundžiami raštai nesukelia pareiškėjai teisių ir pareigų, juose nėra suformuotos pareiškėjai privalomos elgesio taisyklės, jokios jos materialinės teisės priimtais skundžiamais sprendimais nebuvo pažeistos, patenkinus skundą ir panaikinus skundžiamus sprendimus, pareiškėjos statusas nepasikeistų.

16. Pareiškėja pateiktą apeliacinį skundą iš esmės grindžia pozicija, kad atsakovai skundžiamais Raštu ir Sprendimu nepagrįstai nenustatė pareiškėjos užfiksuotų jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimo pažeidimų ir nesiėmė jokių priemonių pažeidimus padariusiam asmeniui nubausti.

17. Atsakovas NŽT Telšių skyrius atsiliepime pažymi, kad pareiškėja tokiais veiksmais siekia nutraukti sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį su R. L.. Pareiškėjos skundų pagrindu atsakovui atlikus patikrinimus buvo galima nustatyti tik nereikšmingus žemės sklypo naudojimo pažeidimus, dėl kurių nėra pagrindo pripažinti, kad R. L. naudojo pareiškėjos nuosavybės teise valdomą sklypą ne pagal paskirtį.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Be to, vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

20. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, jog prašymas – su asmens teisių ar teisėtų

interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 16 d.).

21. Administracinė procedūra – pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galbūt padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnį pagrindas pradėti administracinę procedūrą yra: 1) asmens skundas; 2) valstybės politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo pranešimas; 3) kito asmens pranešimas. Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 34 str.).

22. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 23 d.) 47 punktas nustato, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovus, siekė, kad, iš vienos pusės, būtų patikrintas jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo faktinis naudojimas, o iš kitos pusės – kad nustačius pažeidimus, kalti asmenys būtų patraukti administracinėn atsakomybėn. Pareiškėja konkrečiai nenurodė, kuo yra pažeidžiamos jos subjektinės teisės, todėl jos kreipimasis į atsakovą laikytinas prašymu, kuriam nebuvo būtina atlikti administracinę procedūrą Viešojo administravimo įstatymo prasme.

24. Vertinant skundžiamo NŽT Telšių skyriaus rašto turinį matyti, kad atsakovas šiuo dokumentu informavo pareiškėją apie atliktą jai priklausančio žemės sklypo patikrinimą ir nurodė atlikto patikrinimo rezultatus. NŽT Sprendimo turinio analizė pagrindžia, kad juo buvo siekiama informuoti pareiškėją apie tai, kad atsakovas NŽT įvertino jos rašte, kurį pati pareiškėja vadino skundu, nurodytas aplinkybes ir NŽT Telšių skyriui pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjos žemės sklypo, kurį naudojo R. L., patikrinimą. Sprendime taip pat nurodoma, kad 2016 m. gegužės 24 d. NŽT Telšių skyriaus atlikto patikrinimo metu nenustatytos aplinkybės, dėl kurių būtų galima traukti R. L. administracinėn atsakomybėn.

25. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014). Atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003). Sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007; 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-939-756/2017).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juo atlikti, tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr. 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Pažymėtina kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus,

įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos informavimas apie žemės naudojimo patikrinimo rezultatus pagal Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“ (nutarimo redakcija nuo 2010 m. liepos 25 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nėra laikytinas vilkinimu atlikti veiksmus ar neteisėtu neveikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, nes tiesiogiai nepakeičia pareiškėjos teisinės padėties, nesukuria jai teisinių pasekmių. Tai savo sprendime teisingai paminėjo ir pirmosios instancijos teismas. NŽT Telšių skyrius atliko veiksmus, kurių prašė pareiškėja, tačiau šių veiksmų pasekmės nėra tokios, kokių pareiškėja pageidavo. Pažymėtina ir tai, kad NŽT skundžiamu sprendimu nurodė NŽT Telšių skyriui atlikti pakartotinį patikrinimą, t. y. įpareigojo atlikti veiksmus, kurių pareiškėja nagrinėjamoje byloje nebekvestionavo.

28. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.29. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos valdymo sričiai

priskirtos įstaigos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo subjektas, tiek kaip subjektas, skiriantis administracines nuobaudas už tam tikrus padarytus administracinius nusižengimus bei atliekantis kitus veiksmus tokių administracinių nusižengimų teisenoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis bylą, turėjo įvertinti, ar keliamas ginčas, jo dalis yra siejamas su viešojo administravimo sritimi, ar kilo iš kitos atsakovų veiklos, nesusijusios su viešuoju administravimu.

30. Administracinių nusižengimų kodekso 564 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikų, už kurių padarymą atsakomybė nustatyta administracinių nusižengimų kodekse, tyrimas ir bylų nagrinėjimas vyksta pagal šiame kodekse nustatytas taisykles. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmenys, nukentėję dėl administracinio nusižengimo teisenos nepradėjimo, turi teisę su skundu kreiptis į apylinkės teismą ANK nustatyta tvarka, t. y. tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose. (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-69-654/2019)

31. Taigi pareiškėja, jei manė, jog yra nukentėjusi dėl trečiojo suinteresuoto asmens daromo administracinio nusižengimo, galėjo kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą.

32. Pasisakydama byloje surinktų įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

33. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste keltina prielaida, kad pareiškėja kreipimusi į NŽT ir NŽT Telšių skyrių siekė nutraukti valstybinės žemės sklypo, pareiškėjos valdomo nuosavybės teise, nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) su trečiuoju suinteresuotu asmeniu R. L. arba surinkti papildomus faktus tokios sutarties nutraukimo palengvinimui. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.562, 6.564-6.565 straipsniai bei valstybinės žemės nuomos sutarties (duomenys neskelbiami)16 punktas nustato tvarką ir atvejus, kada galima tokią sutartį nutraukti prieš terminą. Pabrėžtina, kad žemės nuomos sutarties šalys nagrinėjamu atveju yra fiziniai asmenys, todėl ginčai dėl sutarties aiškinimo, tarpusavio įsipareigojimų tolesnio vykdymo ar sutarties nutraukimo taip pat turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05628 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-166-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00576-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – viešoji įstaiga „Hermis Europe“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Callida“, kurio procesinė padėtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi iš trečiojo suinteresuoto asmens pakeista į pareiškėjo, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2017 m. vasario 15 d. rašte Nr. A51-8813/17(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties ir įvažos į sklypą“ išdėstytą sprendimą nepritarti projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl pareiškėjos 2017 m. vasario 28 d. prašymo suderinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį žemės sklypui kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys

neskelbtini); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas visiškai. Teismas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą, nurodant, kad pareiškėjas turi 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą kartu su išlaidų pagrindimu.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas UAB „Callida“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, kad administracinė byla Nr.  eI-2601-281/2017 grįžo iš apeliacinės instancijos ir sprendimas įsiteisėjo, nepraleidžiant 14 dienų termino, teikia prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas paaiškina, kad pateiktuose dokumentuose prieštaravimų nėra.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesutinka ir prašymas turėtų būti atmestas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi priteisė pareiškėjui UAB „Callida“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 86 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra dokumentų, patvirtinančių UAB „Callida“ atstovavimo santykius su viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Hermis Europe“ ar kitokio susitarimo, iš kurio būtų galima matyti, kad šalys susitarė, jog VšĮ „Hermis Europe“ teikiant skundą, patirtas bylinėjimosi išlaidas apmokės UAB „Callida“, kuris įgis teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą teismui patyrė VšĮ „Hermis Europe“ (kuris skundo teikimo teismui metu užėmė pareiškėjo procesinę padėtį), o ne UAB „Callida“ (kuris skundo pateikimo teismui metu užėmė trečiojo suinteresuoto asmens procesinę padėtį). Teismas UAB „Callida“ priteisė 26 Eur prašomą sumą už prašymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl papildomų įrodymų prijungimo parengimą ir 60 Eur sumą už pasirengimo bylos nagrinėjimui laiką.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies ir UAB „Callida“ prašymą priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas tenkinti visiškai, t. y. priteisti pareiškėjo naudai 422,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad pirminis pareiškėjas buvo VšĮ „Hermis Europe“, kuris sumokėjo už skundo parengimą. 2017 m. balandžio 6 d. pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį, kuria įpareigojo pareiškėją VšĮ „Hermis Europe“ iki 2017 m. balandžio 28 d. raštu pranešti teismui, ar sutinka, kad jo procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje būtų pakeista iš pareiškėjo į trečiojo suinteresuoto asmens bei nusprendė UAB „Callida“ įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. VšĮ „Hermis Europe“ 2017 m. balandžio 11 d. raštu sutiko, kad jo padėtis būtų pakeista į trečiojo suinteresuoto asmens, o UAB „Callida“ padėtis pakeista į pareiškėjo. Atsižvelgiant į tai, susiklostė situacija, kad VšĮ „Hermis Europe“ sumokėjo už skundą byloje, kurioje pareiškėjas turėjo būti UAB „Callida“, todėl VšĮ „Hermis Europe“ nepagrįstai patyrė bylinėjimosi išlaidų – mokėtojas turėjo būti UAB „Callida“. Pareiškėjas teigia, kad buvo susitarta, jog VšĮ „Hermis Europe“ išrašyta sąskaita bus panaikinama ir pagal ją sumokėti pinigai grąžinami VšĮ „Hermis Europe“, o vietoj panaikintos sąskaitos tuo pačiu numeriu išrašoma sąskaita UAB „Callida“ ir jis tą sąskaitą apmoka.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino pareiškėjo prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas įvardintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009 ir nepagrįstai susiformavusius santykius siejo su egzistuojančiais arba

neegzistuojančiais šalių tarpusavio atstovavimo santykiais.Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nors žyminį mokestį sumokėjo VšĮ „Hermis Europe“, dėl šio mokesčio patirtos

bylinėjimosi išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis ir priteistinos pareiškėjui UAB „Callida“, tuo tarpu UAB „Callida“ atsiranda prievolė atsiskaityti su VšĮ „Hermis Europe“, kuris už UAB „Callida“ įvykdė jo prievolę sumokėti žyminį mokestį ir tvarkė jo reikalus. Pareiškėjo nuomone, kitoks aiškinimas neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatų bei teisingumo ir protingumo kriterijų. Be to, kaip nurodo pareiškėjas, teismas akceptavo žyminį mokestį, t. y. pripažino, kad pareiškėjas savo prievolę sumokėti žyminį mokestį yra įvykdęs. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog pareiškėjas UAB „Callida“ prievolę sumokėti žyminį mokestį įvykdė tinkamai, toks mokestis turi būti priteistas UAB „Callida“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties, kuria teismas sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir, iš dalies tenkinęs pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priteisė jam iš atsakovo 86 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta neįvertinus byloje esančių rašytinių įrodymų, iš kurių pareiškėjas UAB „Callida“ kildina reikalavimą priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėjamu atveju šioje administracinėje byloje pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė sąskaitą Nr. 17/14 ir detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą, kurioje nurodyta, kad galutinė suma, atsižvelgiant į tai, jog advokatas už teisines paslaugas suteikė 12 Eur nuolaidą, yra 400 Eur. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad kitos anksčiau į bylą pateiktos sąskaitos yra panaikintos, gauti mokėjimai pagal panaikintas sąskaitas grąžinti mokėjusiam asmeniui, o UAB „Callida“ išrašyta nauja sąskaita, t. y. sąskaita Nr. 17/14, kuri apmokėta pridedamu nurodymu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pripažintina, jog bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą teismui patyrė VšĮ „Hermis Europe“ (kuris skundo teikimo teismui metu užėmė pareiškėjo procesinę padėtį), o ne UAB „Callida“ (kuri skundo pateikimo teismui metu užėmė trečiojo suinteresuoto asmens procesinę padėtį) ir nėra teisinio pagrindo priteisti UAB „Callida“ prašomas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirminis pareiškėjas buvo VšĮ „Hermis Europe“, kuris sumokėjo advokatui už skundo parengimą ir tai patvirtina į bylą pateikta 2017 m. vasario 20 d. sąskaita Nr. 17/07. 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi įpareigojo VšĮ „Hermis Europe“ iki 2017 m. balandžio 28 d. raštu pranešti teismui, ar sutinka, kad jo procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje būtų pakeista iš pareiškėjo į trečiojo suinteresuoto asmens ir nutarė UAB „Callida“ įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. VšĮ „Hermis Europe“ sutiko, kad jo procesinė padėtis būtų pakeista iš pareiškėjo į trečiojo suinteresuoto asmens, o UAB „Callida“ į pareiškėjo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje pasikeitė šalių procesinė padėtis, VšĮ „Hermis Europe“ 2017 m. vasario 20 d. sąskaita Nr. 17/07 už teisinių paslaugų teikimą buvo panaikinta ir išrašyta nauja sąskaita Nr. 17/07, kurioje nurodyta, kad UAB „Callida“ sumokėjo už skundo parengimą. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. vasario 20 d. sąskaita Nr. 17/07, kuria VšĮ „Hermis Europe“ sumokėjo advokatui už skundo parengimą yra panaikinta, sprendė, kad bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą patyrė UAB „Hermis Europe“. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad panaikinus 2017 m. vasario 20 d. sąskaitą Nr. 17/07, kuria VšĮ „Hermis Europe“ apmokėjo advokatui už skundo parengimą, ir sudarius UAB „Callida“ naują sutartį su advokatu dėl skundo parengimo, teisę į bylinėjimosi išlaidas už administracinę bylą Nr. eI-2601-281/2017 įgijo UAB „Callida“.

Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pateikė sąskaitą Nr. 17/14 (kuria prašė vadovautis, nurodydamas, kad ankstesnės sąskaitos yra panaikintos) už teisines paslaugas administracinėje byloje Nr.  eI-2601-281/2017 ir prašė iš viso priteisti 422,50 Eur.

Kaip matyti iš ginčijamos teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, vadovavosi Rekomendacijų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m.

kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktu, kuriame nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagrįstai vadovavosi Rekomendacijų 8.16 (už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai) ir 8.19 (už vieną teisinės konsultacijos, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą) punktuose nustatytais koeficientais bei Rekomendacijų 9 punktu, kuris nustato, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju priteistina pareiškėjui visa prašoma suma už prašymo prijungti papildomus įrodymus parengimą bei pasirengimą bylos nagrinėjimui laiką, o bylinėjimosi išlaidos už atstovavimą teismo posėdyje, atsižvelgiant į Rekomendacijų 9 punktą, nepriteistinos.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju atstovavimo išlaidas už skundo dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus parengimą patyrė pareiškėjas UAB „Callida“. Pareiškėjas už skundo dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus parengimą prašo priteisti 300 Eur. Teisėjų kolegija nurodo, jog Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 (už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį) punktą, už skundo parengimą maksimalus rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 koeficiento. Pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2017 m. vasario 21 d., todėl maksimalus rekomenduojamas priteistinas dydis už skundo teismui padavimą šiuo atveju yra 1 983,25 Eur (793,3 x 2,5). Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 300 Eur už skundo parengimą, taigi prašoma suma neviršija Rekomendacijose nustatytos ribos. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus skundo turinį bei apimtį, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui yra pagrindas priteisti 300 Eur išlaidoms už skundo parengimą atlyginti.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jam turėjo būti priteistos išlaidos dėl žyminio mokesčio sumokėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teikiant skundą žyminį mokestį sumokėjo ne UAB „Callida“, o VšĮ „Hermis Europe“ ir, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Callida“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė išlaidų dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, UAB „Callida“ žyminis mokestis nėra priteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį pakeisti.Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Callida“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

386 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05625 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-800-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01679-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. sausio 19 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl procesinių dokumentų siuntimo per Lietuvos teismų elektroninį paslaugų portalą. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 21 d. raštu Nr. TR-139 jį informavo, kad jis gali naudotis Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismas.lt“ teikiamomis paslaugomis. Pažymėjo, kad su prašymu dėl galimybės naudotis interneto prieiga kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktorių, tačiau pastarųjų sprendimai pareiškėjui buvo nepalankūs. Teigė, kad 2017 m. birželio 19 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių.

3. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nesvarstė klausimo dėl ribotos prieigos suteikimo. Mano, jog atsakovo teiginys, kad suteikus prieigą prie interneto, pareiškėjas galės daryti nusikaltimus, yra deklaratyvus. Pažymėjo, kad nesuteikus jam galimybės naudotis internetu, jis negalėjo siųsti ir gauti procesinių dokumentų, sekti naujienų srautą internete, skaityti spaudą, domėtis užsienio politika. Tvirtino, kad tokiu būdu buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos. Dėl minėtų neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė bendravimo galimybių sumažėjimu, nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

4. Pareiškėjas papildydamas skundą pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nėra galimybės naudotis teisės aktų duomenų baze, kadangi darbo vietos nėra įrengtos ir nėra kompiuterių. Laisvalaikio centre įrengtos gyvenamosios patalpos nuteistiesiems. Bibliotekoje teisinė literatūra pasenusi, nėra galimybės susipažinti su galiojančiais teisės aktais, o būrio viršininkas neturi kompetencijos teikti teisinę informaciją.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašė

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 14 d. prašymu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją

dėl galimybės naudotis interneto paslaugomis, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-426 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 5 punktą, „daiktai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių“. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 100 straipsnio 6 dalį nuteistiesiems draudžiama kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus ne per pataisos įstaigos administraciją. BVK, reglamentuojantis nuteistųjų laikymo sąlygas pataisos namuose, nenumato specialiosios teisės nuteistiesiems naudotis interneto prieiga įkalinimo vietose.

7. Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismas tik informavo pareiškėją apie galimybę naudotis Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo teikiamomis paslaugomis, o ne suteikė teisę jomis naudotis. Pažymėjo, kad nuteistieji įstaigoje gali naudotis kompiuterine programa, kurioje yra teisės aktų suvestinis katalogas. Segtuvai su teisine informacija yra laikomi nuteistųjų bibliotekoje, o naudojantis kompiuterine programa yra galimybė duomenis įsirašyti į skaitmeninę laikmeną. Pataisos namų pareigūnai visuomet sudaro sąlygas naudotis teisės aktais. Be to, nuteistųjų bibliotekoje yra sudaryta galimybė papildomai naudotis elektronine „Litlex“ teisės aktų baze.

8. Atsakovas paaiškino, kad šiuo metu Pravieniškių PN-AK dar nėra įdiegta riboto interneto prieiga, kadangi nėra sukurtos teisinės bazės, kuri reglamentuotų riboto interneto naudojimą, kontrolę ir tinkamą jų administravimą, tačiau tokia galimybė artimiausiu metu bus sudaryta. Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalas ir kiti rekomenduotini vartotojams prieinamų interneto svetainių sąrašai numato individualią vartotojo registraciją, t. y. nuteistasis save identifikuoja ir užsiregistruoja, o tai prieštarauja BVK 100 straipsnio 6 dalies nuostatoms. Atsakovo vertinimu, Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų ar neveikimo, būtų atsiradusi žala pareiškėjui. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą, todėl nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų (neveikimo) nesuteikiant jam internetinės prieigos prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismai.lt“ bei kitų portalų, jog pareiškėjas galėtų sekti naujienų srautą internete bei susipažinti su naujausiais teisės aktais. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo įdiegta ribota interneto prieiga.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į BVK 96 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų teises naudotis nešiojamaisiais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, nešiojamaisiais radijo imtuvais bei kompiuterinių žaidimų aparatais, pažymėjo, kad BVK, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės tiesiogiai nenumato nuteistųjų teisės naudotis internetu. Teismas akcentavo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 8 punktą elektros prietaisai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių bei vaizdo ir garso įrašymo galimybių.

12. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nuteistųjų interneto prieiga iš esmės nereglamentuojama. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-788/2007 pateiktą išaiškinimą, kad BVK 96 straipsnyje numatyta teisė naudotis kompiuteriu, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles apima ir teisę naudotis internetine paslauga, tačiau pastaroji teisė, lemianti ir tam tikras pareigas Pataisos įstaigų administracijoms (pavyzdžiui, sudaryti nuteistiesiems internetinės prieigos galimybes) BVK nėra atskirai numatyta bei išskirta.

13. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas vertino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, BVK 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nuteistiesiems gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas, taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 7 punktą, kuriame nurodyta, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis. Teismas pripažino, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, jog nuteistieji galėtų susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija, turėtų galimybę mokytis ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikrų nuteistojo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir pateisinamas.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad Pravieniškių PN-AK ribota interneto prieiga neįrengta, o iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. rašto Nr. TR-139 „Dėl prašymo“ bei pareiškėjo 2017 m. balandžio 14 d. prašymo „Dėl informacijos suteikimo“ matyti, jog pareiškėjas savo prašymo dėl galimybės naudotis interneto paslaugomis nesiejo su konkrečia Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama byla, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. balandžio 14 d. prašyme pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečiai informaciją (dokumentus) jis siekė Vilniaus apygardos teismui siųsti ar gauti, vertino, jog atsakovui atsisakius suteikti pareiškėjui prieigą prie portalo  e.teismas.lt, tai neužkirto kelio pareiškėjui teikti ir gauti dokumentus paprastu paštu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų uždrausta siųsti ir gauti dokumentus minėtu būdu.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog Pravieniškių PN-AK nėra galimybės gauti aktualios teisinės informacijos, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys, t. y. 2015 m. rugsėjo 8 d. Prieigos prie teisės aktų paieškos sistemos nuteistiesiems paslaugos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-286TL5-180, Pravieniškių PK-AK 2017 m. spalio 9 d. pažyma Nr. 63-2335 (b. l. 24-26, 77), iš kurios matyti, kad Pravieniškių PK-AK nuteistiesiems sudaroma galimybė naudotis Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“, įrodymai, jog nuteistieji teisinės informacijos gali rasti bibliotekoje, įstaigoje nuteistieji taip pat gali naudotis kompiuterine programa, kurioje yra teisės aktų suvestinis katalogas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad su skunde išvardintais teisės aktais (Darbo kodeksas, Būsto kredito įstatymas ir pan.) pareiškėjas galėjo susipažinti per Pravieniškių PK-AK esančią „Litlex“ duomenų bazę, gauti informaciją iš Pravieniškių PK-AK pareigūnų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, kaip tai numatyta BVK 93 straipsnyje, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK nesuteikus pareiškėjui teisės sekti naujienas ir teisės aktus internete, jam galėjo kilti žala. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo sveikatą, emocinę, psichinę būklę, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos. Be to, byloje nenustatyta, kad dėl nesuteiktos interneto prieigos pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, kurias galima būtų įvardinti kaip žalą.

16. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl nenustačius žalos atsiradimo fakto valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III.

17. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, jog prieigos prie interneto nesuteikimas nuteistiesiems vis plačiau suvokiamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Pažymi, kad negalėdamas naudotis internetu, jis neturėjo galimybės gauti informaciją. Akcentuoja, kad teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę ir liudytojų parodymus, jog jis neturėjo galimybės naudotis ribota interneto prieiga ir „Litlex“ duomenų baze.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad šiuo metu Pravieniškių PK-AK dar nėra įdiegta riboto interneto prieiga, kadangi nėra sukurtos teisinės bazės, kuri reglamentuotų riboto interneto naudojimą, kontrolę ir tinkamąją administravimą. Teigia, kad Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalas ir kiti rekomenduotini vartotojams prieinamų interneto svetainių sąrašai numato individualią vartotojo registraciją, t. y. nuteistasis save identifikuoja ir užsiregistruoja, o tai prieštarauja BVK 100 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

21. Atsakovo nuomone, Pravieniškių PK-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nebuvo duomenų, jog pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi žala pareiškėjui.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Mano, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PK-AK administracijos veiksmų, nesudarius jam galimybių naudotis internetu.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nacionaliniais teisės aktais nuteistųjų interneto prieiga iš esmės nereglamentuojama, tačiau pataisos įstaiga turi imtis priemonių, jog nuteistieji galėtų susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija, turėtų galimybę mokytis ir pan. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad atsakovo atstovas sudarė galimybę pareiškėjui gauti aktualią teisinę informaciją, užtikrino tinkamą nuteistųjų teisės ieškoti ir gauti informaciją įgyvendinimą, dėl ko vertino, jog pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių PN-AK administracijos atsisakymo suteikti jam prieigą prie interneto. Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus apygardos teismas, atsakydamas į jo 2017 m. sausio 19 d. prašymą dėl procesinių dokumentų siuntimo per Lietuvos teismų elektroninį paslaugų portalą, 2017 m. vasario 21 d. rašte Nr. TR-139 nurodė, kad jis gali naudotis Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismas.lt“ teikiamomis paslaugomis. Pareiškėjo nuomone, Pravieniškių PN-AK administracija nesvarstė klausimo dėl ribotos prieigos suteikimo, o nesuteikus jam galimybės naudotis internetu, jis negali siųsti ir gauti procesinių dokumentų, sekti naujienų srauto internete, skaityti spaudą, domėtis užsienio politika ir aktualiausiu teisiniu reglamentavimu.

28. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Be to, ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose

dalyvauja tie patys asmenys.29. Atsižvelgdama į aptartas teisės normų nuostatas, byloje nagrinėjamo ginčo šalis ir jo esmę, teisėjų kolegija pažymi,

kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės ir faktai, suformuluoti ir nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019, kurioje taip pat buvo sprendžiama dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Kalėjimo departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo): 1) neišnagrinėjus pareiškėjo skundo; 2) nepateikus Seimo kontrolieriaus 2017 m. birželio 28 d. rašte reikalautos informacijos; 3) atsisakius suteikti pareiškėjui galimybę gauti ir teikti procesinius dokumentus per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą „e.teismas.lt“; 4) atsisakius suteikti pareiškėjui galimybę naudotis neribojama interneto prieiga. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su teisės naudotis Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismas.lt“ teikiamomis paslaugomis, bei sekti užsienio politikos naujienas, domėtis nauju teisiniu reglamentavimu, ribojimu, yra analogiškos abiejose bylose: pareiškėjas abiejose bylose nurodė, kad 2017 m. sausio 19 d. prašymu dėl galimybės bausmės atlikimo metu teikti ir gauti procesinius dokumentus per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2017 m. vasario 21 d. raštu Nr. TR-139 informavo pareiškėją, kad jis gali naudotis Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismas.lt“ teikiamomis paslaugomis. Pareiškėjas dėl galimybės naudotis interneto prieiga su prašymu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administracija ir Kalėjimų departamentą, kurie jo prašymų netenkino.

30. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019, be kita ko, nustatė, jog: pareiškėjui tiek Kalėjimų departamentas, tiek Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato pataisos įstaigos administracijai pareigos užtikrinti interneto prieinamumą nuteistiesiems, be to, net ir įgyvendinus rekomendacijas bei sudarius nuteistiesiems galimybę naudotis ribota prieiga prie interneto, jiems nebus suteikta galimybė jungtis prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismas.lt“, nes laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojantys teisės aktai eliminuoja galimybę nuteistiesiems naudotis priemonėmis, suteikiančiomis galimybę identifikuoti elektroninių paslaugų vartotoją per išorines sistemas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sutiko su prieš tai nurodytu atsakovo atstovo aplinkybių vertinimu, o kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių nesutikimo argumentų šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, nenustatė pagrindo daryti priešingą išvadą (2019 m. sausio 16 d. nutarties 35 p.); Pravieniškių PN-AK veikia lokali kompiuterinė programa, kurioje yra teisės aktų suvestinis katalogas, ir nuteistieji turi galimybę juo pasinaudoti įstaigoje nustatyta tvarka. Tuo tarpu sužinoti naujienas pareiškėjas turi galimybę iš laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuteistieji turi teisę įsigyti ir prenumeruoti (BVK 92 str. 3 d., 93 str. 1 d.), per televiziją bei radiją. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, nenurodo jokių argumentų, kurie leistų manyti, jog nebuvo galima realiai pasinaudoti prieš tai paminėtomis galimybėmis ar buvo sudaromos tam tikros kliūtys, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją (2019 m. sausio 16 d. nutarties 36 p.).

31. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo vertinti susidariusią faktinę situaciją kitaip, nei ji buvo įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019. Šioje byloje pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija dviem aspektais: teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, jog prieigos prie interneto nesuteikimas nuteistiesiems vis plačiau suvokiamas kaip žmogaus teisių pažeidimas; teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę ir liudytojų parodymus, kad jis neturėjo galimybės naudotis ribota interneto prieiga ir „Litlex“ duomenų baze.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Be to, akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto

svetainių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08).33. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas būtinumą naudotis internetine prieiga iš esmės sieja su galimybe prisijungti prie

Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „e.teismas.lt“, tačiau, kaip jau buvo konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019, laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojantys teisės aktai eliminuoja galimybę nuteistiesiems naudotis priemonėmis, suteikiančiomis galimybę identifikuoti elektroninių paslaugų vartotoją per išorines sistemas. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti nuteistųjų liudijimai (b. l. 35–47) apie tai, kad šiuo metu, t. y. 2017 m. rugsėjo 26–28 d., Pravieniškių PN-AK nėra galimybės naudotis „Litlex“ teisės aktų duomenų baze, nes laisvalaikio centre įrengtos gyvenamosios vietos nuteistiesiems, nėra svarbios nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi veiksmai (neveikimas), su kuriais siejamas žalos atsiradimas, atlikti iki 2017 m. rugsėjo mėn., be to, nepaneigia tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019 nustatytų faktinių aplinkybių, kad Pravieniškių PN-AK veikia lokali kompiuterinė programa, kurioje yra teisės aktų suvestinis katalogas, nuteistieji turi galimybę juo pasinaudoti įstaigoje nustatyta tvarka, Pravieniškių PK-AK nuteistiesiems taip pat sudaroma galimybė naudotis Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“, teisinę informaciją galima rasti ir bibliotekoje.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK nesuteikus pareiškėjui teisės siųsti ir gauti procesinius dokumentus per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą „e.teismas.lt“, taip pat sekti naujienas ir teisės aktus internete, galėjo kilti skunde nurodyta žala. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05636 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-825-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01912-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 29.3; 29.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BR6-1752810 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3R-(AG-110/01-2017).

2. Pareiškėjo teigimu, Agentūra nepagrįstai jam neskyrė paramos už 18,11 ha daugiametes pievas ir už 10,21 ha sodų paramos ekologiniam ūkiui, tokiais savo veiksmais žlugdydama jo ūkį. Paaiškino, kad laikyti tiek gyvulių, kiek reikalauja Agentūra, jis neturi galimybės. Pareiškėjo įsitikinimu, išmoka už auginamus lazdynus buvo išbraukta iš sąrašo, tačiau jis juos užsodino dar iki Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-286 priėmimo, todėl sprendė, kad turi teisę gauti išmokas.

3. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Agentūrai 2015 m. gegužės 6 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – 2016 m. Paraiška), kurioje deklaravo 18,11 ha plotą daugiametės ganyklos arba pievos (toliau – ir DGP) 5 metams ir daugiau, už kurį mokamos kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir Priemonė) (Parama ekologiniam ūkininkavimui už daugiametes žoles).

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas 2016 m. Paraišką, patvirtino, jog laikysis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-286 „Dėl žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-286 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – ir EKO taisyklės), numatytų įsipareigojimų (Paraiškos III dalies „Įsipareigojimai“ 21 p.) bei patvirtino žinantis, kad Lietuvos Respublikos ir Europos sąjungos teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą (Paraiškos III dalies „Įsipareigojimai“ 11 p.).

6. Atsakovas paaiškino, kad EKO taisyklių 23 punkte nurodyta, jog parama už daugiametes žoles mokama tik

auginantiems jas sertifikuotame plote, kurio ne daugiau kaip 2 ha tenka vienam sertifikuotam pagal 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinančio reglamento (EEB) Nr. 2092/91, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 517/2013 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 834/2007) ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus sutartiniam gyvuliui (toliau – SG) mažiau palankiose ūkininkauti teritorijose. Kitose teritorijose mokama tik auginantiems jas sertifikuotame pagal Reglamentą (EB) Nr. 834/2007 ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus plote, kurio ne daugiau kaip 1,5 ha tenka vienam sertifikuotam pagal Reglamentą (EB) Nr. 834/2007 ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus sutartiniam gyvuliui.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjui parama galėjo būti mokama tik tuo atveju, jei jis nustatyta tvarka būtų laikęs SG. Tačiau, pareiškėjas, žinodamas apie taikomas paramos teikimo sąlygas ir tai, kad jis negali jų įgyvendinti, sąmoningai deklaruodamas paramai plotus (daugiametes žoles), neturėjo pagrindo tikėtis paramos skyrimo. Atsakovo nuomone, nelaikyti gyvulių yra pareiškėjo sąmoningas apsisprendimas, kurį nulėmė paties pareiškėjo nenoras keisti veiklos pobūdį.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teikdamas Komisijai 2017 m. balandžio 26 d. skundą dėl Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo, skundė tik sprendimo dalį dėl Priemonės už daugiametes žoles, tačiau neskundė dėl paramos pagal Programos priemonę „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą apskųsti Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį dėl paramos pagal Programos priemonę „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu nutraukė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 dalį, kurioje pritaikyta sankcija kompensacinėms išmokoms pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Komisijai skundė tik dalį Agentūros priimto sprendimo – paramos neskyrimo pagal Priemonę už daugiametes žoles, tačiau teismui pateikdamas skundą, Agentūros Sprendimą skundė ir dėl pritaikytos sankcijos kompensacinėms išmokoms pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, 2017 m. birželio 6 d. kreipdamasis į teismą su skundu, praleido skundo padavimo terminą dėl Agentūros sprendimo dalies – pritaikytos sankcijos kompensacinėms išmokoms pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“, panaikinimo, atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas neprašė, todėl teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis EKO taisyklių 23 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 76.7 punktu, pažymėjo, kad parama už daugiametes žoles mokama tik auginantiems ją plote, kurio ne daugiau kaip 2 ha tenka vienam SG mažiau palankiose ūkininkauti teritorijose arba kitose teritorijose mokama tik auginantiems ją plote, kurio ne daugiau kaip 1,5  ha tenka vienam sertifikuotam pagal reglamentą (EB) Nr. 834/2007 ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus SG. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo deklaruotas daugiamečių ganyklų arba pievų 5  m. ir daugiau plotas neatitiko tinkamumo paramai gauti kriterijų, įtvirtintų nurodytose EKO taisyklių nuostatose, todėl Agentūra pagrįstai ir teisėtai neskyrė pareiškėjui paramos dėl to, jog deklaruotuose pievose jis neaugino gyvulių. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas, teikdamas paraišką, patvirtino, jog yra išsamiai susipažinęs su paramos teikimo tvarka ir sąlygomis.

12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis negali įvykdyti reikalavimo laikyti gyvulius, nes neturi galimybės pastatyti ūkinių pastatų, teisiškai nereikšminga sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo neskirti paramos pagal minėtą programą teisėtumo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, siekdamas gauti paramą pagal minėtas programas, privalo laikytis teisės aktuose nustatytų tokios paramos teikimo sąlygų. Pareiškėjas, žinodamas apie taikomas paramos teikimo sąlygas ir tai, kad jis negali jų įgyvendinti, tačiau ir toliau sąmoningai deklaruodamas netinkamus paramai plotus, neturėjo jokio pagrindo tikėtis paramos skyrimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei Agentūrai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tiesų siekė laikyti gyvulius, ketino

pastatyti ūkinius pastatus, tačiau to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių. Priešingai, iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų matyti, kad nelaikyti gyvulių yra pareiškėjo sąmoningas apsisprendimas, kurį nulėmė ne tiek apsunkinta ūkinių pastatų statyba, kiek paties pareiškėjo nenoras keisti veiklos pobūdį.

13. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pripažino Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BR6-1752810 ir Komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3R-(AG-110/01-2017) teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundo dalį nutraukęs ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

14. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde, kaip matyti iš jo turinio prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigoti Agentūrą išmokėti jam priklausančias išmokas už 2016 metus, be to, kad reiškia ir procesinio pobūdžio prašymus: kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant nustatyti: ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-286 dalis, stabdanti išmokas už ekologinius lazdynų sodus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija); ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 dalis, pareikalavus turintiems daugiametes pievas priverstinai auginti tam tikrą sertifikuotų galvijų skaičių, neprieštarauja VAĮ; sujungti administracine bylas Nr. I-4312-629/2017 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. A-827-525/2019) ir I-3989-561/2017 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. A-825-624/2019).

15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo vienpusiškai. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 dalis dėl reikalavimo turintiems daugiametes pievas auginti tam tikrą skaičių sertifikuotų galvijų yra praktiškai neįvykdoma, dėl to minėtas įsakymas buvo panaikintas, o sankcija jam paskirta nepagrįstai.

16. Pareiškėjo teigimu, Agentūra jam už 2016 m. neišmokėjo už ekologinių lazdynų sodus 8 424,34 Eur kompensacijos, kurią prašo teismo įpareigoti Agentūrą jam išmokėti.

17. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad Agentūra pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis paramos skyrimą pagal Priemonę, pareiškėjui neskyrė išmokos pagal Priemonę už daugiametes žolės. Pabrėžia, kad pareiškėjas, pateikdamas 2016 m. Paraišką patvirtino, jog laikysis EKO taisyklėse numatytų įsipareigojimų bei patvirtino žinantis, kad Lietuvos Respublikos ir Europos sąjungos teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą. Teigia, kad pareiškėjui parama galėjo būti mokama tik tuo atveju, jei jis nustatyta tvarka būtų laikęs SG, tačiau, pareiškėjas, žinodamas apie taikomas paramos teikimo sąlygas ir tai, kad jis negali jų įgyvendinti, sąmoningai deklaruodamas paramai plotus (daugiametes žoles), neturėjo pagrindo tikėtis paramos skyrimo.

19. Atsakovo nuomone, pareiškėjui nepriklauso parama už 2016 m. Paraiškoje deklaruotus RŠT (riešutmedžiai: lazdynai, graikiniai riešutai ir kt.) plotus (10,21 ha), nes jie nepatenka į EKO taisyklių 2 priede nurodytą pagal Priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ remiamų augalų rūšių sąrašą. Mano, kad Agentūra pagrįstai pareiškėjui neskyrė išmokos pagal Priemonę už sodus ir uogynus už 10,21 ha, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti minėtą paramą nėra teisinio pagrindo.

20. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai nutraukė bylą pagal pareiškėjo 2017 m. birželio 6 d. skundo dalį dėl Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalies, kuria pritaikyta sankcija kompensacinėms išmokoms pagal Priemonę už uogynus ir sodus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 ir Komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3R-(AG-110/01-2017) teisėtumo bei pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 dalį, kuria pritaikyta sankcija kompensacinėms išmokoms pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“, o skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 dalį, kuria neskirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Daugiametės žolės ekologiniam ūkininkavimui“, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, atsižvelgiant į nurodomų reikalavimų esmę, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują, kuriuo jo skunde nurodytus reikalavimus tenkinti pilnai, t. y. panaikinti Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BR6-1752810 ir Komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3R-(AG-110/01-2017).

23. Teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas praleidimo terminą skundui dėl Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 dalies paduoti: bylos duomenimis, pareiškėjas Agentūrai 2016 m. gegužės 6 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, kurios duomenis 2016 m. birželio 14 prašymu tikslino ir kurioje deklaravo 32,86 ha naudmenų plotą: 18,11 ha plotą naudmenos, žymimos kodu DGP (Daugiametės ganyklos arba pievos 5 metų ir daugiau), už kurį mokamos kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (Parama ekologiniam ūkininkavimui už daugiametes žoles), ir kitas naudmenas, žymimas kodais RŠT (riešutmedžiai), ŠAU (šaltalankiai), KTS (kiti sodai ir daugiamečiai uogynai) (Komisijos byla, b. l. 12–16, 17–18). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo 2016 m. Paraišką, 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. BR6-1752810, be kita ko, neskyrė pareiškėjui Kompensacinės išmokos pagal Priemonę už daugiametes žoles ekologiniams ūkininkavimui, t. y. už deklaruotą 18,11 ha naudmenų plotą, žymimą kodu DGP, taip pat taikė sankciją programai Kompensacinei išmokai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ („Parama ekologiniam ūkininkavimui“; „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“) už įsipareigojimų ir tinkamumo kriterijų nesilaikymą (Komisijos byla, b. l. 2–3).

24. Nesutikdamas su Agentūros Sprendimu, pareiškėjas pateikė Komisijai skundą (Komisijos byla, b. l. 1), kuriame nurodė nesutikimo su Agentūros Sprendimo dalies, susijusios su paramos neskyrimu pagal Priemonę už daugiametes žoles ekologiniams ūkininkavimui, motyvus. Komisija, išnagrinėjusi ginčą, 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 3R-152(AG-110/01-2017) pareiškėjo skundą dėl Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (Komisijos byla, b. l. 37–38). Kadangi šiame sprendime nėra nurodyta, jog Komisija priėmė, nagrinėjo ir atmetė pareiškėjo skundą tik dėl dalies Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas Komisijai skundė tik dalį Agentūros priimto sprendimo ir kad 2017 m. birželio 6 d. į teismą su skundu kreipėsi praleidęs terminą paduoti skundą dėl Agentūros sprendimo dalies, susijusios su taikyta sankcija Kompensacinei išmokai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ („Parama ekologiniam ūkininkavimui“; „Uogynai ir sodai ekologiniam ūkininkavimui“) už įsipareigojimų ir tinkamumo kriterijų nesilaikymą. Pažymėtina, kad ginčas dėl šios Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 dalies turėjo būti nagrinėjamas iš esmės šioje byloje dar ir dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-4312-629/2017 pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Agentūrai, atsisakymą tenkinti reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją per Agentūrą išmokėti pareiškėjui 8 424,34 Eur už 2016 m. už lazdynų sodus ir ekologines daugiametes pievas motyvavo, be kita ko, tuo, kad vis dar galioja 2017 m. balandžio 3 d. Agentūros sprendimas dėl sankcijų pareiškėjui taikymo ir dėl pastarojo vyksta teisminis ginčas administracinėje byloje Nr. I-3989-561/2017, t. y. nagrinėjamoje byloje.

25. Atsižvelgiant į tai, kad byloje, įvertinus bylos pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjimo apeliacinės instancijoje teisme ribas, galimas naujo sprendimo priėmimas (ABTĮ 140 str., 145 str.), pasisakoma dėl viso Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Nagrinėjamo ginčo dėl Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. BR6-1752810 kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo

diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015).

27. Gero administravimo (atsakingo valdymo) principas, be kita ko, apima asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (VAĮ 8 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012), pareigą išaiškinti administracinio akto apskundimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-284/2014). Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014 ir kt.).

28. Byloje ginčijamas Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. BR6-1752810, kaip jau konstatuota ir Komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendime Nr. 3R-(AG-110/01-2017), nėra tinkamai motyvuotas, todėl vertintinas kaip prieštaraujantis VAĮ 8 straipsnio 1 daliai: sprendime nurodyta tik dalis ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių ir atskirai pateiktas sąrašas teisės aktų, kurie reglamentuoja ginčo teisinius santykius, tačiau faktinės aplinkybės nėra susietos su konkrečiomis teisės normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad taikant sankcijas nepakanka paramos sumažinimą ar neskyrimą motyvuoti vien teisės normų išvardijimu, nenurodant, kaip pasireiškė jų pažeidimas. Ginčo sprendime pateiktos teisės normos galėjo būti pritaikytos įvairioms situacijoms, todėl iš tokio sprendimo nebuvo aišku, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė Agentūros apsisprendimą nesuteikti dalies prašomos paramos. Agentūra turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti pareiškėjo padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti ją taip, jog ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams, atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-439/2014).

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas: skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. BR6-1752810 yra naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pripažinus Sprendimą neteisėtu, naikinamas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 3R-(AG-110/01-2017), priimtas ginčą išnagrinėjus ne teismo tvarka.

30. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi reikalavimai įpareigoti Agentūrą išmokėti jam priklausančias išmokas už 2016 m. ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra nagrinėjami: ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomo reikalavimais neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Pažymėtina ir tai, kad panaikinus Agentūros 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BR6-1752810, atsakovas turės priimti naują sprendimą pareiškėjo 2016 m. Paraiškos.

31. Pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymai netenkinami: kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis

teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą (ABTĮ 113 str. 3 d.). Pareiškėjo nurodomi norminiai administraciniai aktai, t. y. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymai, kurių teisėtumo tyrimas priskiriamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.), nėra taikomi šioje byloje; pareiškėjas nemotyvavo savo prašymo sujungti administracines bylas apeliacinės instancijos teisme, būtinybė tai padaryti nenustatyta ir bylos nagrinėjimo metu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti.Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BR6-

1752810 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3R-(AG-110/01-2017).Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05592 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-853-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02215-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 19.2; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – (duomenys neskelbtini) evangelikų liuteronų parapija, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija, valstybė įmonė Registrų centras) dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 26 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-14822136 (toliau – ir ginčijama išvada, Išvada).

2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) evangelikų liuteronų parapija (toliau – ir Parapija) yra viešasis juridinis asmuo, (duomenys neskelbtini) įregistruotas Religinių kultų reikalų taryboje. Parapija Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre (toliau – ir Registras) (duomenys neskelbtini) įregistruota kaip tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija. Pažymėjo, kad Parapija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis bei Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios (toliau – ir LELB) (duomenys neskelbtini) patvirtintu LELB statutu (toliau – ir Statutas). LELB konsistorija (toliau – ir Konsistorija) yra vykdomoji institucija, numatyta Statute, kuri tarp sinodo posėdžių priima sprendimus pagal bažnyčios vidinę tvarką ir galiojančių teisės norminių aktų nuostatas. Konsistorija yra savarankiškas viešasis juridinis asmuo. Teigė, kad pagal Statutą Parapijos aukščiausioji institucija yra visuotinis parapijos narių susirinkimas, o vykdančioji institucija – Parapijos taryba. Parapijos visuotiniame susirinkime priimti nutarimai yra teisėti, kai už juos balsuoja dauguma susirinkime dalyvaujančių parapijos narių, o Parapijos tarybą, vadovaujantis Statuto 4.4 punktu, tvirtina Konsistorija.

3. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. kovo 27 d. įvykusiame visuotiniame narių susitikime buvo išrinktas valdymo organas – taryba iš penkių narių. Parapijos kunigo į tarybą iškelti kandidatai surinko mažąją dalį visuotinio narių susirinkimo balsų ir nebuvo išrinkti į tarybą. Parapijos tarybos 2016 m. balandžio 3 d. posėdyje, kurį sušaukė kunigas D. P., tarybos nariai pasiskirstė pareigomis, tarybos pirmininke išrinkta pareiškėja.

4. Pareiškėja nurodė, kad Konsistorijos 2016 m. lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas, kuriuo nutarta netvirtinti Parapijos visuotinio narių susirinkime išrinktos tarybos sudėties. Taryba buvo patvirtinta kitos sudėties, nei ją išrinko visuotinis narių susirinkimas. Tarybos nariais patvirtinti susirinkime neišrinkti asmenys: D. M. ir A. Š., o netvirtinti išrinkti nariai V. M. ir J. A., Parapijos tarybos pirmininke patvirtinta pareiškėja. Teigė, kad Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėja buvo atleista iš Parapijos tarybos narių. Atleidimo iš pareigų motyvas buvo tas, kad, Konsistorijos nuomone, pareiškėjos elgesys yra nesuderinamas su krikščioniška morale, nes neva ji teikia Parapijos vardu skundus prieš Parapijos kunigą. Pareiškėjos vertinimu, toks sprendimas yra niekinis ir absoliučiai negaliojantis, kadangi priimtas iš esmės pažeidžiant Statuto reikalavimus.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Statuto 4.4, 4.9 punktus Parapijos tarybą (jos narius) renka ir atšaukia aukščiausiasis Parapijos organas – visuotinis narių susirinkimas, tačiau ją, kaip išrinktą Parapijos tarybos pirmininkę, atšaukė Konsistorija, kuri neturėjo tam jokios teisės. Teigė, kad ji negalėjo būti atleista iš tarybos pirmininkės pareigų pagal Statuto 7.8 e punktą, kadangi ji nėra nei ordinuota, nei neordinuota bažnyčios tarnautoja. Tokiais tarnautojais gali būti tik dvasininkai, o ne Parapijos savivaldos organų nariai. Dėl nurodytos priežasties sprendimą dėl Parapijos nario atleidimo iš pareigų gali priimti tik Parapijos visuotinis narių susirinkimas.

6. Pareiškėjos teigimu, nurodyto Konsistorijos sprendimo pagrindu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. birželio 26 d. pateikė teigiamą Išvadą, kurios 2 punkte nurodyta, kad Teisingumo ministerijai pateiktas Statuto 7.8 punkto reikalavimus atitinkantis sprendimas atleisti iš pareigų pareiškėją. Mano, kad Teisingumo ministerija privalėjo įvertinti Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo teisėtumo klausimą Statuto ir Lietuvos Respublikos teisės norminių aktų prasme bei šio sprendimo nepriimti kaip teisėto ir juo nesivadovauti.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad gavo Konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. pranešimą dėl religinės bendruomenės ar bendrijos

teisinės formos juridinio asmens Parapijos duomenų pakeitimų įtraukimo į Registrą. Pranešimu buvo nurodyta, kad pasikeitė Parapijos Registro duomenys, todėl prašoma patvirtinti pasikeitusių duomenų tikrumą ir pateikti išvadą valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui dėl jų įtraukimo į Registrą. Atšaukiamas asmuo – J. G., o asmuo, galintis sudaryti sandorius bendruomenės vardu – D. P.. Kartu su pranešimu Konsistorija atsakovui pateikė Parapijos tarybos narių 2017 m. gegužės 8 d. protokolo Nr. 19-1.1 išrašą, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį Nr. e2S-730-613/2017,

Parapijos atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-563-439/2017 panaikinimo, Konsistorijos raštą „Dėl (duomenys neskelbtini) ev. liut. tarybos tvirtinimo“, Advokato A. S. raštą, Konsistorijos 2016 m. lapkričio 7 d. protokolo Nr. 71-1.1 išrašą, M. S. asmens tapatybės kortelės kopiją. Atsakovas teigė, kad įvertinęs Konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. pranešimą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, priėmė ginčijamą išvadą, kurioje nurodė, jog teikia išvadą Registrui, kad tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės (duomenys neskelbtini) evangelikų liuteronų pasikeitusius duomenis galima įrašyti į Registrą.

9. Atsakovo vertinimu, su Konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. pranešimu pateikti dokumentai atitiko Sąrašo 5.1 ir 5.5 punktų reikalavimus. Iš Konsistorijos 2017 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolo išrašo matyti, kad Konsistorija nuo 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėją atleidžia iš Parapijos tarybos narių pagal Statuto 7.8 e punktą. Nurodė, kad pagal šį punktą Konsistorija kartu su Parapija nagrinėja skundus prieš ordinuotus ir neordinuotus bažnyčios tarnautojus, prireikus  – kaltuosius perkelia į kitą Parapiją arba atleidžia iš pareigų (suspenduoja). Kadangi Konsistorija yra aukščiausios LELB institucijos – sinodo vykdomasis organas, turintis teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus, Teisingumo ministerija nei Išvados priėmimo, nei šios bylos nagrinėjimo metu neturi pagrindo abejoti jos priimtų sprendimų teisėtumu.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja skunde teigia, jog ji nėra nei ordinuota, nei neordinuota bažnyčios tarnautoja, kadangi jais gali būti tik dvasininkai, dėl to Konsistorija neturėjo teisės jos atleisti, tačiau iš Statuto 9 punkto matyti, kad liuteronų bažnyčios dvasininkai yra apibrėžiami kaip dvasiniai darbuotojai, o ne tarnautojai. Akcentavo, kad Teisingumo ministerija apskritai neturi teisės vertinti Konsistorijos sprendimo turinio, o pagrindinis pareiškėjos skundo argumentas susijęs ne su Teisingumo ministerijos galimai netinkamai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis ar neteisingai taikytomis teisės normomis, bet su Konsistorijos sprendimu atleisti ją iš Parapijos tarybos narių.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja skunde nekvestionuoja ginčijamos išvados teisėtumo, o priešingai, kaip matyti iš skundo turinio, kvestionuoja Konsistorijos sprendimą, kuriuo ji atleista iš Parapijos tarybos narių. Nurodė, kad ginčas dėl Konsistorijos sprendimo teisėtumo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 43 straipsnio 4, 7 dalimis, nėra teismingas Lietuvos teismams. Akcentavo, kad ginčai, kilę dėl vidinių bažnyčios institucinių subjektų priimtų sprendimų, turi būti sprendžiami bažnytinės teisės – kanonų teisės, kitų norminių aktų – vidinių statutų, konstitucijų ir pan. nustatyta tvarka.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje Išvados neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, jog Teisingumo ministerija nevertino Konsistorijos sprendimo atleisti ją iš Parapijos tarybos narių teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-730-613/2017 pateiktus išaiškinimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis, sprendė, kad Teisingumo ministerija pagrįstai nevertino Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, įforminto Konsistorijos 2017 m. gegužės 8 d. Protokolu Nr. 19-1.1, turinio, o vertindamas tik Konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. pranešimą ir pateiktus dokumentus, nepažeidė Įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtinto „Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašo“ (toliau – ir Sąrašas) reikalavimų.

16. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančia Išvada ir Konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. pranešimu bei kartu su juo pateiktais dokumentais, padarė išvadą, jog Teisingumo ministerija ginčijamoje išvadoje pagrįstai nurodė, kad pateikti dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi Konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. pranešimą dėl religinės bendruomenės duomenų pakeitimų įtraukimo į Registrą pasirašė Lietuvos evangelikų liuteronų

bažnyčios vyskupas M. S., kartu su pranešimu pateikta M. S. asmens tapatybės kortelės kopija, o tai reiškia, jog Sąrašo 5.1 ir 5.5 punktų reikalavimai buvo įvykdyti. Teismas vertino, kad tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija būtų vertinusi pareiškėjos atleidimą iš Parapijos tarybos narių, ji būtų peržengusi teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjos skunde ir teismo posėdžio metu nurodyti argumentai dėl Konsistorijos sprendimo atleisti ją iš Parapijos tarybos narių teisėtumo, taip pat specialisto Dr. A. H.-J. H. pateikti paaiškinimai, jog pareiškėja nėra nei ordinuota, nei neordinuota bažnyčios tarnautoja, dėl ko Konsistorija negalėjo pareiškėjos atleisti iš Parapijos tarybos nario pareigų, ir kad pats pareiškėjos atleidimas pažeidė Statuto reikalavimus, nėra teisiškai reikšmingi ir nedarantys įtakos Išvados teisėtumui bei pagrįstumui, kadangi ginčai dėl Parapijos tarybos narių atleidimo teisėtumo sprendžiami bažnytinės teisės – kanonų teisės bei kitų norminių aktų – vidinių statutų, konstitucijų nustatyta tvarka. Teismas akcentavo, kad Teisingumo ministerija turi teisę tik patikrinti, ar keistini duomenys ir dokumentai pateikti pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ir tuo pačiu patikrinti, ar pateikti duomenys, jų pakeitimai gali būti įtraukti į Registrą, t. y. įvykdyti jai teisės aktais priskirtas viešojo administravimo funkcijas, ką nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija ir padarė.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija savo kompetencijos ribose priėmė teisėtą ir pagrįstą Išvadą, kurią naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III.

19. Pareiškėja J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Savo nesutikimą su teismo sprendimu pareiškėja iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

21. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal Nuostatus ir Sąrašą Teisingumo ministerijai yra suteikiama tik pareiga patikrinti, ar įgaliota bažnyčios institucija / asmuo pateikė prašomus pakeisti / išbraukti duomenis iš Registro, o vertinti pateikiamų dokumentų turinio Teisingumo ministerija neprivalo. Pažymi, kad nepaisant bažnyčios autonomijos, kurią garantuoja Konstitucija ir Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, Teisingumo ministerija registruoja Religinių bendruomenių statutus ir vykdo jų priežiūrą, todėl privalo užtikrinti, kad nebūtų priimami įstatymams prieštaraujantys bažnytiniai aktai. Mano, kad atsakovas privalėjo patikrinti Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo teisėtumą.

22. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teologijos mokslų specialisto H.  A. išvadą, kurioje nurodyta, jog Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas yra niekinis. Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės įrodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra formalus, nemotyvuotas, todėl naikintinas.

23. Pareiškėja 2019 m. kovo 19 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, jog jos skundo dalykas yra Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, o ne Teisingumo ministerijos priimtos ginčijamos išvados teisėtumas. Teigia, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, o argumentai dėl Teisingumo ministerijos kompetencijos ribų yra nepagrįsti. Pareiškėja, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimus, pažymi, kad teismas privalėjo užtikrinti jos teises, įtvirtintas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios statute.

24. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas pagrįstai pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas, todėl ginčai, kylantys tarp religinių bendruomenių vidinės organizacijos subjektų, teismams nėra teismingi.

26. Atsakovo nuomone, nors pareiškėja teigia, kad Teisingumo ministerija privalėjo įvertinti Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo teisėtumą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios (duomenys neskelbtini) patvirtinto statuto prasme, tačiau tokia Teisingumo ministerijos teisė nėra įtvirtinta teisės aktuose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Teisingumo ministerijos kompetencijai priskirtina tik formaliai patikrinti, ar jai buvo pateikti visi Registro duomenims pateikti reikiami dokumentai ir, ar jie tikri, kas nagrinėjamu atveju ir buvo atlikta. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjos teiginiai apie tariamai Teisingumo ministerijos vykdomą religinių bendruomenių ir jų priimtų teisės aktų (statutų, kanonų ar kt.) priežiūrą bei kontrolę neturi jokio teisinio pagrindo ir prieštarauja ne tik nacionalinės, bet ir

tarptautinės teisės aktams.27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija atsiliepime prašo pareiškėjos

apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad Teisingumo ministerijai buvo pateikti visi teisės aktais reikalaujami dokumentai ginčijamai išvadai priimti, atsakovas dokumentus įvertino tinkamai ir visapusiškai, ginčijama išvada yra tinkamai motyvuotas, atitinka individualaus teisės akto reikalavimus, Išvados priėmimui taikyti galiojantys teisės aktai, įvertinti pateikti dokumentai.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017, taip pat Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-730-613/2017. Akcentuoja, kad teismų nutartys net ir skirtingose ginčo teisenose (administracinė ir civilinė) formuoja vieningą teismų praktiką – ginčai, kilę dėl vidinių bažnyčios institucinių subjektų priimtų sprendimų, turi būti sprendžiami bažnytinės teisės – kanonų teisės bei kitų norminių aktų – vidinių statutų, konstitucijų nustatyta tvarka. Religinėms bendruomenėms bei bendrijoms Lietuvos Respublikos teisės aktais yra suteikiama vidinės organizacijos, hierarchinės ir institucinės struktūros autonomija, todėl ginčai, kylantys tarp religinių bendruomenių vidinės organizacijos subjektų, teismams nėra teismingi.

30. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad teismas nevertino byloje H.  A. išvados, kadangi skundžiamame sprendime pasisakyta apie šią išvadą, ji įvertinta, tačiau teismas ja nesivadovavo, kadangi ji nesusijusi su ginčijamos išvados teisėtumu. Pažymi, kad pareiškėjos iniciatyva gauta H. A. išvada užtikrino pareiškėjos teisę į tinkamą ir teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau pati savaime nėra įpareigojanti teismą ja vadovautis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 26 d. išvados Nr. (8.3.46.)-7R-14822136, kuria pritarta Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. prašymui įrašyti pasikeitusius tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės (duomenys neskelbtini) evangelikų liuteronų parapijos duomenis į Registrą, teisėtumo bei pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Teisingumo ministerija pagrįstai priėmė ginčijamą išvadą, o kompetencija ir pareiga vertinti Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, kuriuo pareiškėja atleista iš Parapijos tarybos pirmininkės pareigų, teisėtumą, Teisingumo ministerijai nesuteikta. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjos nuomone, nepaisant bažnyčios autonomijos, kurią garantuoja Konstitucija ir Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, Teisingumo ministerija registruoja Religinių bendruomenių statutus ir vykdo jų priežiūrą, todėl privalo užtikrinti, kad nebūtų priimami įstatymams prieštaraujantys bažnytiniai aktai. Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija privalėjo patikrinti Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo teisėtumą.

35. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti

pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

36. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus ar nesivadovavo jos pateikta teologijos mokslų specialisto H. A. išvada, dėl ko bylą išnagrinėjo formaliai ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, yra iš esmės deklaratyvūs: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas tyrė ir vertino ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus (iš jų – ir H. A. išvadą) bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad byla išnagrinėta formaliai, o priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

37. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais dėl Teisingumo ministerijos priimtos ginčijamos išvados, kuria pritarta Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos 2017 m. gegužės 22 d. prašymui įrašyti pasikeitusius tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės (duomenys neskelbtini) evangelikų liuteronų parapijos duomenis į Registrą, teisėtumo bei pagrįstumo.

39. Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407, 38.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 18 d.) nustatė, kad duomenis, informaciją ir dokumentus apie Registro objektus Registro tvarkytojui teikia tradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų, į Registrą įtraukiant tradicines religines bendruomenes ar bendrijas, jų filialus ar atstovybes, keičiant jų duomenis, išbraukiant juos iš Registro, – Teisingumo ministerija, kuriai Nuostatuose nurodytus duomenis ir dokumentus arba jų pakeitimus pateikia pagal konkrečios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė; prašymus pakeisti Registro informaciją tiesiogiai Registro tvarkytojui gali teikti asmenys, turintys teisę tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos vardu sudaryti sandorius.

40. Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275, 5 punktas (Teisingumo ministro 2014 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-13 redakcija) numato, kad pasikeitus tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ar centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų Registro duomenims – pavadinimui, buveinei, valdymo organų nariams, turintiems teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, jų teisių riboms, – taip pat pasikeitus jų filialų ar atstovybių duomenims, Teisingumo ministerijai pateikiami šie dokumentai: 5.1 pranešimas dėl duomenų pakeitimų įtraukimo į Registrą. Pranešimas turi būti pasirašytas pagal konkrečios religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės; 5.2 kompetentingos vadovybės sprendimas, patvirtinantis Registro duomenų pakeitimų teisėtumą, jeigu keičiami Registro duomenys; 5.3 jeigu keičiamas tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos, centro, tos

pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigto juridinio asmens pavadinimas – viešo paskelbimo apie pavadinimo pakeitimą arba pranešimo apie tai visiems kreditoriams raštu kopijos. Jei juridinis asmuo neturi kreditorių, tai patvirtinama pranešime, o šiame punkte nurodyti dokumentai neteikiami; 5.4 savininko ar bendraturčio sutikimas suteikti patalpas juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinei registruoti, jeigu keičiama buveinė; 5.5 pranešimą pasirašiusio fizinio asmens, fizinių asmenų, turinčių teisę veikti juridinio asmens vardu, tapatybę patvirtinantys dokumentai arba jų kopijos.

41. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios statuto 1.2 punkte nurodyta, kad Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia yra savarankiška, nuo valstybės valdžios nepriklausoma religinė, sinodalinė-episkopalinė institucija, turinti juridinio asmens statusą. Jos aukščiausia institucija yra Sinodas, renkantis 6 metams 11 asmenų savo vykdomąjį organą – Konsistoriją (Statuto 6.6 f p.). Konsistorijos prezidiumas, kurį sudaro Vyskupas ir du prezidiumo nariai, reprezentuoja Konsistoriją (Statuto 7.2 p.). Konsistorija kartu su parapijomis turi, valdo Bažnyčios turtą ir juo disponuoja, rūpinasi jo atgavimu ir išsaugojimu. Ji priima nutarimus dėl nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, nuomos, panaudos, įkeitimo, paskolų bei laidavimo sutarčių sudarymo (Statuto 7.1 p.). Konsistorija plenariniuose posėdžiuose, be kita ko: kartu su parapija nagrinėja ir skundus prieš ordinuotus ir neordinuotus bažnyčios tarnautojus, prireikus – kaltuosius perkelia į kitą parapiją arba atleidžia iš pareigų (suspenduoja); registruoja parapijas ir jų įstatus; nagrinėja pareiškimus bei skundus ir priimta sprendimus (Statuto 7.8 e, f, u p.). Parapija, esanti Lietuvoje, Konsistorijos nutarimu tvirtinama ir registruojama pagal Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą tvarką, yra juridinis asmuo, gali turėti antspaudą ir sąskaitą banke (Statuto 2.1. 2.2 p.). Parapijos vadovas (administratorius) yra parapijos išrinktas ir Konsistorijos patvirtintas dvasininkas, kuris jai vadovauja su parapijiečių visuotiniame susirinkime išrinkta parapijos taryba (Statuto 2.4 p.). Parapijos taryba patvirtinama Konsistorijoje (Statuto 4.4 p.).

42. Nagrinėjamoje byloje 2017 m. gegužės 22 d. pranešimą dėl religinės bendruomenės ar bendrijos teisinės formos juridinio asmens Parapijos duomenų pakeitimų įtraukimo į Registrą pasirašė vyskupas M. S. (b. l. 47). Vyskupui teisę pasirašyti tokio pobūdžio dokumentus suteikia Statuto 9.1.5 punktas, todėl minėtas prašymas atitiko Sąrašo 5.1 punkto reikalavimus. Pagrindžiant Registro duomenų pakeitimo teisėtumą, be kita ko, prie pranešimo buvo pridėta Konsistorijos 2017 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolo Nr. 19-1.1 išrašo kopija (b. l. 32), todėl Sąrašo 5.2 punkto nuostatos buvo taip pat įgyvendintos. Prieš prašymo pridėta vyskupo M. S. asmens tapatybės kortelės kopija (b. l. 77), kas atitinka Sąrašo 5.5 punkto reikalavimus. Sąrašo 5.3 ir 5.4 punktai šiuo nagrinėjamu atveju netaikomi, kadangi jie reglamentuoja sąlygas keičiant religinės bendruomenės, bendrijos, centro, tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigto juridinio asmens pavadinimą, taip pat keičiant buveinės adresą.

43. Teisingumo ministerija, formaliai patikrinusi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pateiktus dokumentus dėl Parapijos duomenų, įrašytų Registre, pakeitimo, pagrįstai sprendė, jog jie patvirtina Registro duomenų pakeitimų teisėtumą, t. y. kad pateiktas Konsistorijos 2017 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolo Nr. 19-1.1 išrašas pripažintinas dokumentu, sudarančiu pagrindą pakeisti Parapijos duomenis Juridinių asmenų registre. Byloje nėra duomenų, kad Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. protokole Nr. 1.2.1-P4 nurodytas sprendimas atleisti pareiškėją iš Parapijos tarybos pirmininkės pareigų būtų nuginčytas bažnytinės (kanoninės) teisės ar kitų norminių aktų – vidinių statutų, konstitucijų nustatyta tvarka.

44. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad Teisingumo ministerija privalėjo patikrinti Konsistorijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, kuriuo ji atleista iš Parapijos tarybos pirmininkės pareigų, teisėtumą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog Teisingumo ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar egzistuoja baigtinis dokumentų sąrašas, numatytas Sąrašo 5.1 ir 5.5 punktuose, ir ar jie tikri (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017, 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-520/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-347-442/2019). Šiame kontekste akcentuotina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, jog Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 str. 4 d.). Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą. Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia

valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Pabrėžtina, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą).

45. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas.

46. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo doktriną, įtvirtintus konstitucinius tikybinės veiklos laisvės, bažnyčių bei religinių organizacijų tvarkymosi laisvės principus, galima daryti išvadą, kad Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia ir į jos sudėtį įeinančios parapijos (bendruomenės) turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti pagal Statutą bei parapijų įstatus. Narystės parapijoje klausimai, parapijos pirmininko rinkimas, kitų parapijos organizacinės struktūros institucijų sudarymas yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vidaus gyvenimo klausimai. Nagrinėjamo ginčo kontekste, pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl neteisėto atleidimo iš Parapijos tarybos pirmininkės pareigų teisinis vertinimas, atliktas valstybės institucijos (šiuo atveju atsakovo ar teismo) neatitiktų konstitucinio valstybės nesikišimo į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą principo, pažeistų Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vidinio gyvenimo autonomijos bei laisvo organizacinės struktūros nustatymo teisę. Todėl teisėjų kolegija dėl minėtų pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepasisako.

47. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija prašo priteisti 847 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašomas priteisti išlaidas grindžia 2017 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 181, išrašyta už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 847 Eur (su PVM) sumai; 2017 m. gruodžio 21 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu PVM sąskaitos-faktūros Nr. 181 apmokėjimą.

49. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos, kuri nesutiko su pareiškėjos skundu ir palaikė atsakovo poziciją, teisės, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

50. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies

ūkyje.51. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį

skundą yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslauga suteikta 2017 m. IV ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2017 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 838,70 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1  090,31 Eur. Taigi trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 847 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl ji priteistina iš pareiškėjos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijai iš pareiškėjos J. G.

847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05590 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-3124-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00285-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. A. (D. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 metų liepos iki 2016 metų Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo ir kitais teisės aktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jose trūko oro, tvyrojo nemalonus kvapas, buvo drėgna, tamsu, kamerų plotą papildomai užėmė sanitarinis mazgas ir jose įrengti baldai. Kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios kameros dalies, juose nebuvo ventiliacijos. Kamerose įrengtas staliukas buvo per mažas, prie jo valgyti galėjo tik du asmenys, todėl kameroje laikomi asmenys buvo priversti valgyti pakaitomis. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, netvarkingi, juose nebuvo pavėsinių, jautėsi išmatų ir šlapimo kvapas. Be to, pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai buvo iš asbesto, įrengti netinkamai, buvo kiauri. Lukiškių TI-K pareiškėjo sveikatai buvo padaryta neatitaisoma žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2016 m. gegužės 2 d.

Nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 22 d., nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. liepos 29 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. spalio 3 d., nuo 2015 m. spalio 7 d. iki spalio 12 d., 2015 m. spalio 15 d., 2015 m. spalio 23 d., nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. sausio 15 d., nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kamerose nustatytus reikalavimus visiškai atitiko. Lukiškių TI-K pripažino, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei būtų perkelti į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat pažymėjo, kad tualetų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Švarai palaikyti buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, bei universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal buvusius resursus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerose pavojaus mygtukai buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose esantys suimtieji bei nuteistieji. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose naudojamas nebuvo. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsiradusios žalos faktą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas 129,5 paros buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą (3,6 kv. m.). Teismas darė išvadą, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytus argumentus laikė pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose yra susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl šią aplinkybę vertino kaip ploto kamerose neužtikrinimo pasekmę.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nustato sanitarinio mazgo atskyrimą 1,5 m tvorele, tačiau vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti, todėl į šią aplinkybę atsižvelgė vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

8. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, visiškai atitiko higienos reikalavimus, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti, todėl įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, o vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką kamerose turėtų būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau jie dažnai pačių nuteistųjų gadinami, laužomi, todėl neveikia. Teismas vertino, jog argumentai dėl mygtukų sugadinimo, jų remontavimo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl darė išvadą, kad atsakovas pareiškėjo argumentų dėl teisės pasinaudoti pavojaus mygtukais neužtikrinimo jokiais įrodymais nepaneigė. Kita vertus pareiškėjas nedetalizavo, ar jam buvo kilęs koks nors pavojus, dėl kurio reikėjo tokiu mygtuku pasinaudoti. Pareiškėjas inicijuodamas ginčą siekia, kad jam būtų priteistas žalos dėl jo teisių pažeidimo atlyginimas, tačiau vien tik konstatuojamojo pobūdžio teiginiai dėl mygtuko nebuvimo, nenurodant, kaip konkrečiai dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai neatitinka nurodyto ilgio, yra kiauri ir iš asbesto, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokia žala jo sveikatai buvo padaryta dėl šios medžiagos naudojimo, o abstraktūs teiginiai žalos padarymo fakto neįrodo.

11. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių fizinius ir emocinius pareiškėjo sveikatos sutrikimus.

III.

12. Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas peržengė skundo nagrinėjimo ribas, nes atsakovo veiksmus vertino politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir nepagrįstai nenustatė pažeidimo, teismas taip pat neatsižvelgė į visuotinai žinomas aplinkybes, kad užstatytu plotu pasinaudoti neįmanoma, nenustatė priežastinio ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir pablogėjusios pareiškėjo sveikatos. Pareiškėjo teigimu, kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas nepagrįstai įskaičiuoti į pareiškėjui suteiktą gyvenamąjį plotą. Lukiškių TI-K sąmoningai teismui pateikė neteisingus duomenis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, nes informacija yra teikiama tik apie rytinio ir vakarinio kamerų patikrinimo metu buvusią situaciją ir neatspindi asmenų kaitos dienos metu, todėl pareiškėjui tekęs plotas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į kamerose įrengtų lovų skaičių. Apeliaciniame skunde pažymima, jog Lukiškių TI-K kameros negali būti laikomos atitinkančiomis higienos normas, nes jos yra per mažos dideliam asmenų skaičiui laikyti, todėl konstatuojant ploto trūkumą savaime pripažįstama, kad aplinka buvo antisanitarinė. Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, kameros buvo vėdinamos tik per langus, o tai prieštarauja teisės aktams. Dėl šios priežasties drėgmės lygis kamerose buvo viršijamas daug kartų, kamerose nuolat buvo pelėsio (apie 15 proc. kamerų ploto), dalis kamerų sienų buvo pažeistos, nuo jų byrėjo tinkas, dėl to

kilo daug dulkių, žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą – karšta. Asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius pareiškėjas turėjo skalbti kameroje įrengtoje praustuvėje, drabužius džiovino toje pačioje kameroje. Lukiškių TI-K administracija atsisakydavo pareiškėjui suteikti valymo priemones, todėl jas pareiškėjas pirko pats. Ant langų buvo dvigubos grotos, kuriose buvo šiukšlių, jų nebuvo galima išvalyti. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, jame pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų ir pareigūnų. Pats faktas, jog Lukiškių TI-K patalpose yra panaudota uždrausta medžiaga – asbestas, reiškia, kad pareiškėjui buvo sudaryta nesaugi, t. y. pavojų sveikatai ir gyvybei kelianti, aplinka. Vilniaus visuomenės sveikatos centro išvados dėl asbesto negali būti laikomos patikimomis, nes reikiami tyrimai dėl to nė karto nebuvo atlikti. Vizualinė apžiūra tokiu atveju negali būti laikoma tinkama identifikavimo priemone. Žinodamas, kad Lukiškių TI-K yra asbesto, pareiškėjas labai išgyveno, nes girdėjo, kad asbestas gali suketi vėžinius susirgimus. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas užimtumas už kameros ribų – jis tik 1 val. per dieną galėdavo pasivaikščioti kiemelyje, o kitas užimtumas sudarė tik 1,6 val. per mėnesį. Be to, kiemelių plotas beveik visais atvejais neatitiko asmeniui turinčios tekti ploto normos. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai įvertinti esamos aplinkos. Kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, o tai vertintina kaip saugios aplinkos nesudarymas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pareiškėjui dažnai skaudėdavo galvą, o atlikus bausmę pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebuvo.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nenurodo, kaip pasireiškia tariamai jam padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 129,5 paros nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas bei tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, priteisė jam 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priteisti pareiškėjui 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad skaičiuojant Lukiškių TI-K kamerose jam tekusį plotą į jį neturi būti įtraukiamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K teismui pateikė neteisingus duomenis apie kamerose laikytų asmenų skaičių, todėl turėtų būti vadovaujamasi kamerose įrengtų lovų skaičiumi. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos reikalavimų – jose buvo drėgna, temperatūra neatitiko nustatytų normų, nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos, kamerose buvo pelėsio, nuo sienų byrėjo tinkas, dėl to kilo dulkės, ant langų buvo įrengtos dvigubos grotos, kuriose buvo šiukšlių, Lukiškių TI-K administracija neišduodavo valymo priemonių, be to, pareiškėjas asmeninius drabužius turėjo skalbti ir džiovinti kameroje; Lukiškių TI-K buvo asbesto, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko ploto reikalavimų, pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjas galėdavo tik 1 val. per dieną, jam nebuvo užtikrinamas užimtumas už kameros ribų, kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs fizinį ir psichologinį smurtą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pareiškėjui dažnai skaudėdavo galvą, o atlikus bausmę pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebuvo. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė. Atsakovas apeliacinio skundo byloje neteikė.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose temperatūra neatitiko nustatytų normų, kamerose buvo pelėsio, nuo sienų byrėjo tinkas ir dėl to kildavo dulkių, ant langų buvo įrengtos dvigubos grotos, kuriose buvo šiukšlių, Lukiškių TI-K administracija neišduodavo valymo priemonių, pareiškėjas asmeninius drabužius turėjo skalbti ir džiovinti kameroje, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas užimtumas už kameros ribų), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nė vienas iš šių apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, vertins tik tas pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kurios buvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. aplinkybes dėl kamerų ploto ir jose laikytų asmenų skaičiaus, kamerų vėdinimo, sanitarinių mazgų ir iškvietimo mygtukų įrengimo, asbesto naudojimo ir pasivaikščiojimo trukmės.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K sąmoningai teismui pateikė neteisingus duomenis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, teisėjų kolegija vertina kaip bendro pobūdžio ir nepagrįstus bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi teisinio ir faktinio pagrindo abejoti valstybinės institucijos į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie nėra prieštaringi, atitinka pareiškėjo skundo teiginius apie ginčo laikotarpį, juose pateikti nuoseklūs duomenys apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ir kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą neturi būti įtraukiamas baldų užimamas plotas. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi

būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, turi būti vadovaujamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu buvo pažeista 129,5 paros. Įvertinus byloje surinktus duomenis akivaizdu, kad skaičiuodamas pareiškėjui tekusią gyvenamojo ploto dalį bei konstatuodamas su tuo susijusius pažeidimus pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotą, t. y. jo, įvertindamas 3 kv. m ploto standartą, neįtraukė.

24. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad apskaičiuodamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K tekusį gyvenamąjį plotą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais oficialiais dokumentais, ploto normą skaičiavo tinkamai, remdamasis EŽTT suformuotu standartu bei atsižvelgdamas į nacionaliniu lygmeniu patvirtintus reikalavimus.

25. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, kameros buvo vėdinamos tik per langus, todėl drėgmės lygis kamerose viršijo nustatytas normas. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo detalizavęs, o vėdinimo poreikį iš esmės siejo su sanitarinio mazgo įrengimo neatitikimais. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą (netinkamą atskyrimą nuo likusio kameros ploto), buvo pažeista ir į tai atsižvelgė apskaičiuodamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Taigi šie pareiškėjo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimu jau buvo pripažinti pagrįstais.

26. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teisėjų kolegija pažymi, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar vienam asmeniui turinčio tekti kiemo ploto. Be to, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog Lukiškių TI-K nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta saugi aplinka. Vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala.

28. Pasak pareiškėjo, pats faktas, jog Lukiškių TI-K patalpose yra panaudota uždrausta medžiaga  – asbestas, reiškia, kad pareiškėjui buvo sudaryta pavojų sveikatai ir gyvybei kelianti aplinka, nes bet kokiu momentu produktas, turintis asbesto, gali būti pažeistas ir asbesto plaušeliai gali patekti į kvėpavimo takus. Žinodamas, kad Lukiškių TI-K yra asbesto, pareiškėjas teigia labai išgyvenęs, nes girdėjo, kad asbestas gali suketi vėžinius susirgimus.

29. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, o šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui ir neteigia, kad šiferio lakštai kiemeliuose buvo laužomi ar sulaužyti, o tik daro prielaidą, kad tai gali būti padaryta. Todėl byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai

(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

30. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad jo sveikatai buvo padaryta nepataisoma žala, tačiau nepaaiškino nei kaip (kokiais susirgimais ar sutrikimais), nei kada tokia žala pasireiškė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad jam dažnai skaudėdavo galvą, o atlikus bausmę pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebuvo, tačiau taip pat nedetalizavo, kokie konkrečiai nauji ir negrįžtami sveikatos sutrikimai ir kokiu mastu jam ėmė reikštis pabaigus atlikti laisvės atėmimo bausmę, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Įvertinus šiuos abstrakčius pareiškėjo paaiškinimus dėl sveikatos būklės bei byloje surinktą medžiagą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neturėjo pagrindo nustatyti, kad pareiškėjo sveikatai būtų padaryta kokia nors žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos pobūdžio ir masto vertinimas bei priteista 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama kompensuoti ir tokius pareiškėjo abstrakčiai nurodytus sveikatos sutrikimus kaip galvos skausmas.

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (1 200 Eur) yra adekvati ir pakankama pareiškėjo dėl nustatytų jo teisių pažeidimo patirtiems nepatogumams kompensuoti, keisti šią sumą nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05605 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-193-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00321-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. S. (R. S.), D. S. (D. S.), I. B. (I. B.) ir I. H. (I. H.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., D. S., I. B. ir I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai R. S. (R. S.), D. S. (D. S.), I. B. (I. B.) ir I. H. (I. H.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. sausio 10 d. sprendimus Nr. (15/4-1)31-00014/171-18 ir Nr. (15/4-1)31-00017/171-23, taip pat 2019 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-00018/171-25 ir Nr. (15/4-1)31-00019/171-26. Pareiškėjai teismo taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti skundžiamų Departamento sprendimų vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič 2019 m. sausio 25 d. rezoliucija pareiškėjų skundą priėmė, tačiau tos pačios dienos nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pareiškėjų skundo turinio ir pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamų sprendimų galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjams gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, Departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti.

II.

Pareiškėjai R. S., D. S., I. B. ir I. H. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį ir pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.

Atskirajame skunde pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo aplinkybių, kad pareiškėjai jau yra sudarę darbo sutartis, o trys iš keturių pareiškėjų jau realiai dirbo Lietuvoje. Prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimas sąlygoja nacionalinės vizos išdavimą, o tai leido pareiškėjams dirbti Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog skundžiamais sprendimais panaikintos ir pareiškėjams išduotos nacionalinės daugkartinės vizos, dėl to su jais turės būti nutraukti darbo santykiai ir jie privalės išvykti iš šalies. Taigi pareiškėjai ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kaizen LT“ dėl to patirs nuostolius. Be to, pareiškėjai netenka pajamų ir tai apsunkina jų gynybą teisme. Pasak pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo nutarties ir neatidžiai vertino bylos faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).

Nagrinėjamu atveju prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės grindė aplinkybėmis, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jie turės palikti Lietuvos Respubliką, dėl to jie ir UAB „Kaizen LT“ patirs nuostolių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjų argumentus vertina kritiškai ir atmeta.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjai prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl skundžiamų Departamento 2019 m. sausio 10 d. sprendimų Nr. (15/4-1)31-00014/171-18 ir Nr. (15/4-1)31-00017/171-23 bei 2019 m. sausio 11 d. sprendimų Nr. (15/4-1)31-00018/171-25 ir Nr. (15/4-1)31-00019/171-26, kuriais atsisakyta tokius leidimus išduoti bei panaikintos pareiškėjams išduotos daugkartinės nacionalinės vizos, galiojimo sustabdymas savaime nesuteiks pagrindo pareiškėjams gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Taip pat pažymėtina, kad Departamento sprendimai, kuriais atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjų išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl šių sprendimų galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-495-822/2017).

Įvertinusi pareiškėjų prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjai nepagrindė savo teiginių, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių jiems ir (ar) UAB „Kaizen LT“ gali būti padaryta reali neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjai nedetalizavo, kokio pobūdžio jų darbas UAB „Kaizen LT“ yra būtinas siekiant vykdyti statybos rangos sutartis bei kokios konkrečiai ekonominės pasekmės šiai įmonei kils dėl pareiškėjų negalėjimo dirbti, nepateikė tokias pasekmes pagrindžiančių įrodymų.

Pasisakydama dėl pareiškėjų teisės į darbą ribojimo, kolegija pažymi, kad asmenys šia teise turi naudotis laikydamiesi teisės aktų, kurie nustato užsieniečiams galimybės dirbti Lietuvos Respublikoje įgyvendinimo tvarką, reikalavimų. Nagrinėjamu atveju skundžiami Departamento sprendimai netrukdo pareiškėjams dirbti kilmės šalyje ar kitoje šalyje, į kurią jie bus teisėtai atvykę ir gavę dokumentą, leidžiantį dirbti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-820-552/2018).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sustabdyti skundžiamų Departamento sprendimų vykdymą. Todėl pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjų R. S. (R. S.), D. S. (D. S.), I. B. (I. B.) ir I. H. (I. H.) atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05635 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-278-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00236-2017-6Procesinio sprendimo kategorija: 12.19; 14.3; 14.15(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Bremena“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas UAB „Bremena“ skundu prašė pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, sumažinant ginčijamame Sprendime nurodytą mokėtinos sumos dalį už 2015 m. 692,00 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Departamento specialistams tiriant 2015 m. lapkričio mėn. gautą skundą dėl taršos iš (duomenys neskelbtini) katilinės, UAB „Bremena“ sužinojo, kad eksploatuojant (duomenys neskelbtini) gimnazijos 500 KWH (biokuro) katilinę, vadovaujantis Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintos „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. D1-259) taisyklių 1 priedo 2.2 punktu, privalomas taršos leidimas (toliau – ir Taršos leidimas). UAB „Bremena“ tokio leidimo neturėjo. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo nežinojo, kad pareiškėjo eksploatuojamai katilinei buvo būtinas atskiras Taršos leidimas. Tai sužinojęs pareiškėjas (dar 2015 m. lapkričio 19 d.) padavė paraišką Aplinkos apsaugos agentūrai (toliau – ir Agentūra) dėl Taršos leidimo išdavimo (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinei. Agentūra vilkino leidimo išdavimo procesą. Leidimas pagal pirminę paraišką buvo išduotas 2016 m. sausio 20 d. (nuo paraiškos iki leidimo išdavimo praėjo 62 dienos), todėl visą nurodytą laikotarpį UAB „Bremena“ veikė be Taršos leidimo.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Departamentas 2015 m. gruodžio 29 d. patikrinimo akte atliko skaičiavimus, kuriais konstatavo, kad 2014 m. UAB „Bremena“ nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių ir apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą – 1861,00 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, jog bendrovė negalėjo nustoti kūrenti (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir seniūnijos patalpų. Pareiškėjas skundė sprendimo dalį, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti už viršnormatyvinę taršą (veiklą be leidimo) laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. (paraiškos leidimui gauti padavimo) iki 2015 m. gruodžio 31 d. Paskaičiuota mokesčio suma – 692,00 Eur.

4. Pareiškėjas nurodė, kad vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas), Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. D1-213), Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. Dl-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. Dl-370/1K-230) nuostatomis ir padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas mokesčio už aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtojui nustatė lengvatą, t. y. visišką atleidimą nuo mokesčio iš stacionaraus taršos šaltinio mokėjimo. (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinėje buvo naudojami pareiškėjo gaminami pjuvenų briketai, o katilas skirtas tik biokuro kūrenimui, todėl ginčo dėl biokuro naudojimo nebuvo. Pareiškėjas atitiko Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytos lengvatos sąlygas, išskyrus faktą, kad formaliai pareiškėjui 2015 m. taršos leidimas nebuvo išduotas. Pareiškėjas siekė būti atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalį nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, jog įvertinus tai, kad 2015 m. UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinė neturėjo Taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. Nr. VIII-1183 su pakeitimais) 9 straipsniu ir Įsakymo Nr. D1-370/1K-230 (su pakeitimais) 4 punktu, visas per 2015 m. be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis buvo apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turėjo būti mokamas mokestis, taikant nustatytą didesnį tarifą. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinė į atmosferą be leidimo išmetė ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo kietųjų dalelių, tuo pažeisdama teisės aktais nustatytus reikalavimus, todėl už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2015 m. iš stacionarių taršos šaltinių paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 2965,00 Eur buvo teisėta ir teisinga.

7. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde pripažino, jog naudodamas katilus, kurių šiluminis

našumas atitiko patikrinimo akte aprašytą galingumą, pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo kreiptis dėl taršos leidimo gavimo. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą ir vadovaujantis įgyvendinamaisiais teisės aktais, teigė, kad mokesčių mokėtojai yra asmenys, kurie privalo turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ar Taršos leidimą su nustatytų teršalų, leistinų išmesti į aplinką, normatyvais. Atsakovas pažymėjo, jog minėto įstatymo 5 straipsnis numatė lengvatą (atleidimą) nuo mokesčio mokėjimo už iš stacionaraus taršos šaltinio išmestą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą.

8. Atsakovas akcentavo, kad po patikrinimo UAB „Bremena“ nepateikė pastabų dėl patikrinimo akto ir mokesčio didesniu tarifu už nuslėptą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą iš stacionarių taršos šaltinių 2015 m. Atsakovas patvirtino, kad UAB „Bremena“ buvo sumokėjusi paskaičiuotą mokestį (2965,00 Eur) didesniu tarifu ir nurodė, jog Departamento priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes visas į atmosferą išmestas UAB „Bremena“ teršalo kiekis buvo viršnormatyvinis ir už jį turėjo būti mokamas didesnio tarifo mokestis.

II.

9. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Pakeitė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria buvo patvirtinta mokėtina 2965,00 Eur mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą suma, ir apskaičiuotą mokėtiną mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) sumažino iki 2273,00 Eur.

10. Teismas nustatė, kad Departamentas atliko UAB „Bremena“ planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2014 bei 2015 m. Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. (12)-LT1-26 buvo nurodyta, kad UAB „Bremena“, neturėdama Taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, 2015 m. (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinėje eksploatavo kieto kuro katilą „KWH“, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW. Departamento Sprendimu nurodyta, kad dėl padaryto pažeidimo visas per 2015 m. laikotarpį be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį pareiškėjas privalėjo mokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu (mokesčio suma didesniu tarifu – 2965,00 Eur). Pareiškėjas įpareigotas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėti minėtą sumą.

11. Teismas vadovavosi Įsakymo Nr. D1-259 patvirtintomis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Įsakymo Nr. D1-370/1K-230 1.2 punktu patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas).

12. Teismas pažymėjo, kad Įsakymo Nr. D1-259 2.10 punkte nurodyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turėjo būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priedo 2.2 punktas numatė, jog vienas iš kriterijų, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies aplinkos taršos valdymui buvo tai, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas eksploatavo kieto kuro katilą „KWH“, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW. Byloje nebuvo ginčo, kad UAB „Bremena“ savo veikloje naudojo kietąjį kurą (biokurą). Pareiškėjas (norėdama tęsti vykdomą veiklą) turėjo prievolę iki 2014 m. lapkričio 1 d. gauti taršos leidimą. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, asmenys stacionariuose taršos šaltiniuose naudojantys biokurą buvo atleidžiami nuo prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Įmonė šilumos gamybai naudoja biokurą (tai patvirtino ir pateikti rašytiniai įrodymai), todėl pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo prievolės mokėti atsakovo paskirtą mokestį.

14. Teismas nurodė, kad UAB „Bremena“ vykdydama veiklą naudojo biokurą, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tik tuo atveju, jei į atmosferą išmestas teršalų kiekis neviršija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatyto kiekio. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. eksploatavo stacionarius taršos šaltinius,

neturėdama taršos leidimo ir šioje apimtyje ginčo tarp proceso šalių nebuvo, o iš ankščiau teisės normos dispozicijos buvo matyti, kad asmenys, neturintys taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ar taršos leidimo, negalėjo pretenduoti į šią mokesčio lengvatą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, jis turėjo būti atleisto nuo prievolės mokėti atsakovo apskaičiuotą mokesčio sumą.

15. Teismas vertino Sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 teisėtumo aspektu ir nurodė, jog jis turėjo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija pripažino, kad minėtas administracinis aktas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad paraišką Taršos leidimui gauti pastarasis pateikė iš karto po patikrinimo, tačiau įgaliota institucija leidimą išdavė tik 2016 m. sausio 20 d., todėl laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo priverstas dirbti be minėto leidimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. eksploatavo stacionarius įrenginius, neįgijęs privalomų taršos leidimų šiems taršos šaltiniams, todėl atsakovas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, numatytą teisinį reguliavimą, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2015 m. laikotarpiu apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą ir priėmė sprendimą patvirtinti 2965,00 Eur mokestį už aplinkos teršimą, kurį pareiškėjas turėjo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Pareiškėjas su nurodytomis aplinkybėmis iš esmės sutiko, tačiau nurodė, jog veiklą be leidimo vykdė neturėdamas tyčios nesilaikyti teisinio reguliavimo. Teismas pažymėjo, jog UAB „Bremena“ dėl TIPK leidimo stacionariems taršos šaltiniams išdavimo į įgaliotą instituciją kreipėsi 2015 m. lapkričio 19 d., o TIPK leidimas išduotas 2016 m. sausio 20 d..

17. Teismas konstatavo, kad teismas turi diskreciją įvertinti, ar atsakovo paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam teisės pažeidimui, taip pat teismas įpareigotas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priimti teisingą, o ne formaliai teisėtą sprendimą (žr., pvz., 2011  m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A896-662/2015 ir kt.).

18. Teismas nurodė, kad Įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ priimta nauja Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių redakcija, kurioje nustatyta, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pageidaujant eksploatuoti tokius stacionarius įrenginius (vandens šildymo katilus), kokie buvo įrengti UAB „Bremena“ eksploatuojamose katilinėse, vėlgi būtina turėti TIPK leidimą. Teismas sprendė, jog dažna teisės aktų kaita be abejo apsunkino ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus ir yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais.

19. Teisėjų kolegija įvertino pareiškėjo veiksmus, jog pareiškėjas (sužinojęs apie padarytą teisės pažeidimą) nedelsiant pateikė paraišką taršos leidimui gauti, administracinės bylos nagrinėjimo metu neneigė nustatyto pažeidimo, yra sumokėjęs paskaičiuotą mokestį. Teismas akcentavo, jog imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, tikslingai siekiant ekonominės naudos. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu buvo pritaikyta pagrįstai, tačiau ji neadekvati padarytam pažeidimui, todėl pareiškėjo UAB „Bremena“ skundą tenkino ir Sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ keitė dalyje, spendimu patvirtintą mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažino 692,00 Eur, t. y. iki 2273,00 Eur. Teismo vertinimu toks mokesčio dydis atitiko teisingumo ir proporcingumo principus, adekvatus pareiškėjo padarytam pažeidimui.

III.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl

patikrinimo akto patvirtinimo“. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami atsiliepime į skundą išdėstyti motyvai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

21. Paraiškos Taršos leidimui gauti padavimas neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės mokėti mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą, laikotarpiu kol bus išduotas pats Taršos leidimas. Vien tik paraiškos Taršos leidimui gauti padavimas nesukuria Taršos leidimo teisinių pasekmių, t. y. neatleidžia nuo mokesčio mokėjimo už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio pagal Mokesčio už aplinkos teršimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį. Remiantis Taisyklėmis Taršos leidimo išdavimo procedūra susideda iš kelių etapų: 1. Paraiška leidimui gauti / pakeisti teikiama Agentūrai, kuri ne vėliau kaip per 15 darbo dienų įvertina ar paraiška pateikta pagal Taisyklių reikalavimus (Taisyklių 30.1 p.); 2. Ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo užregistravimo dienos Agentūra teikia šios paraiškos (su kartu pateiktais dokumentais) elektroninę versiją Departamentas, kurio teritorijoje bus vykdoma veikla, pastaboms ir (ar) pasiūlymams, kuriuos Departamentas turi pateikti Agentūra ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo paraiškos gavimo iš Agentūros dienos (Taisyklių 30.2.1 p.); 3. Jei paraiška atitinka Taisyklių reikalavimus ir pakanka duomenų leidimo sąlygoms nustatyti, Agentūra priima sprendimą priimti paraišką (Taisyklių 30.3.1 p.); 4. Leidimas išduodamas, pakeičiamas arba motyvuotai atsisakoma jį išduoti arba pakeisti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo sprendimo priimti paraišką priėmimo Agentūroje dienos. Pateikus paraišką Taršos leidimui gauti, tikrinama ar paraiška atitinka Taisyklių reikalavimus, jeigu ne, tai leidimas neišduodamas. Dėl šios priežasties pareiškėjo pozicija, kad paraiškos Taršos leidimui gauti padavimas sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip gavus Taršos leidimą, neatitinka aukščiau minėtų teisės aktų.

22. Teismas mažindamas mokestį vadovavosi nepagrįstais ir teisiškai nemotyvuotais argumentais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodo, kad Departamentas pagrįstai pritaikė mokestį padidintu tarifu, tačiau jis yra neadekvatus padarytam pažeidimui, o dažna teisės aktų, reglamentuojančių taršos leidimų išdavimą, kaita apsunkina ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus, yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta ir neteisinga.

23. Departamentas pažymi, jog kiekvieno asmens, tiek fizinio, tiek juridinio, pareiga – elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolat domėtis naujais teisės aktais bei jų pakeitimais, nepažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Įstatymas ūkio subjektui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą bei teisėtą savo veiklos vykdymą. Pažymime, kad Įsakymu Nr. Dl-259 buvo nurodyta iki 2014 m. lapkričio 1 d. gauti atitinkamiems įrenginiams Taršos leidimus. Įstatymo leidėjas taršos leidimams gauti numatė aštuonių mėnesių terminą, per kurį vidutiniškai atidus, rūpestingas ir sąmoningas ūkio subjektas tikrai būtų spėjęs jį išsiimti. Aštuonių mėnesių terminas taršos leidimui gauti yra protingas, todėl neapsunkino ūkio subjektų galimybės tinkamai vykdyti įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas paraišką Taršos leidimui gauti padavė tik 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. daugiau nei po vienerių metų po įstatymo leidėjo numatyto termino.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad pareiškėjas nesąmoningai padarė pažeidimą bei tikslingai nesiekė ekonominės naudos sau, akcentuotina, kad įvykus sąmoningam ar nesąmoningam įstatymo pažeidimui, būtina už jį atsakyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas buvo padarytas, to neneigia ir pats pareiškėjas, o jo padarymo aplinkybės nekeičia padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei, už kuriuos privaloma atsakyti pilna apimtimi.

25. Pareiškėjui aplaidžiai vykdant savo veiklą, t. y. laikotarpyje nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. neturint Taršos leidimo, turi būti taikomas mokestis didesniu tarifu. Klaipėdos apygardos administracinis teismas savo sprendimu, kuomet neadekvačiai mažinamas mokesčio tarifas, formuoja praktiką leisiančią kitiems išvengti sankcijos, neatgrasant pažeidėjų nuo naujų teisės pažeidimų. Pareiškėjas nepateikė jokių itin svarbių bei juridiškai svarbių aplinkybių, dėl kurių teismas pagrįstai galėtų sumažinti paskaičiuotą mokestį. Vertinant pareiškėjo pateiktas aplinkybes akivaizdu, kad jos nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjui paskirta sankcija turėtų būti mažinama kaip neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui. Pareiškėjo neteisėti veiksmai padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria atsisakyta sumažinti ginčijamame Sprendime nurodytą mokesčio už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį sumą 692,00 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino konstatavęs, kad nors apskaičiuojant pareiškėjo mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuoti mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai, sankcija yra neadekvati padarytam pažeidimui, dėl ko Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ keistinas, spendimu patvirtintą mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažinant 692,00 Eur. Pateiktame apeliaciniame skunde atsakovas savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą grindžia teiginiu, kad teismas mokesčio už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį sumą sumažino nesant juridiškai svarbių aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą teisės aiškinimo ir įrodymų vertinimo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: atsižvelgiant į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas dėl mokesčio išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį paskaičiavimo (mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas normatyvus viršijantį teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje), mokesčio suma, viršijanti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumą, paskaičiuotą nepadidintu tarifu, laikytina sankcija.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, kuris, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

31. Nagrinėjamo ginčo atveju, įvertinus šalių neginčijamas aplinkybes – kad pažeidimas, t. y. kieto kuro katilo, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW ir kuris buvo kūrenamas biokuru, eksploatavimas neturint taršos leidimo, padarytas nesiekiant ekonominės naudos, taip pat tai, kad pareiškėjas, gavęs taršos leidimą, galėjo pretenduoti į lengvatą pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas (fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami), pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėtai ir pagrįstai sumažino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimu Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokėtiną mokesčio už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumą 692,00 Eur.

32. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05606 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1137-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03035-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. balandžio 25 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė gauti papildomą pasimatymą su žmona, nes 2016 m. balandžio 4 d. pareiškėjui buvo skirta drausmine nuobauda. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu pareiškėjas buvo baudžiamas antrą kartą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 2 d. kreipėsi dėl trumpalaikio papildomo pasimatymo, tačiau jo negavo. Be to, 2017 m. kovo 21 d. pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda už tai, kad bendravo su kitu nuteistuoju, kurią apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

3. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. pakartotinai kreipėsi dėl dviejų jam priklausančių papildomų ilgalaikių pasimatymų sujungimo ir skyrimo, tačiau Vilniaus PN administracija dėl paskirtos administracinės nuobaudos (draudimo

vieną mėnesį pirkti prekių parduotuvėje nesilaikymo) juos skirti atsisakė. Tokiu būdu pareiškėjas buvo nubaustas antrą kartą, kadangi po 4 mėn. neturėjo galimybės gauti priklausomų pasimatymų, kurie nebuvo sujungti. 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN skirti trumpalaikį papildomą pasimatymą, tačiau jis pareiškėjui suteiktas nebuvo. Papildomai nurodė, jog 2017 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl jam priklausančio vaizdo skambučio skyrimo, tačiau jį skirti atsisakė.

4. 2017 m. gegužės 19 d. kreipėsi dėl naudojimosi kompiuteriu laiko pakeitimo, kadangi skirtas laikas sutampa su laiku, skirtu apsilankymui sporto salėje, tačiau laikas nebuvo pakeistas. Perkėlus pareiškėją į kitą būrį, pasikeitė kompiuterio naudojimosi laikas, todėl kas antrą dieną neturėjo galimybės pasivaikščioti kieme bei sporto salėje sportuoti. Dėl minėtų pažeidimų patyrė pažeminimą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, pablogėjo jo santykiai su žmona.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo teisę per 2 mėn. gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą ir šia teise pasimatyti su artimaisiais giminaičiais pareiškėjas nuolatos naudojosi. Pažymėjo, kad suteikti papildomus ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus nuteistiesiems buvo pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant dėl pasimatymo skyrimo, yra atsižvelgiama į prašymą pateikusio nuteistojo asmenybę, jo elgesį laisvės atėmimo metu, požiūrį į padarytą nusikaltimą, prašyme išdėstytus motyvus bei kitų pataisos namų tarnybų nuomonę, pasimatymams skirtų patalpų užimtumą konkrečiu laikotarpiu, taip pat vertinamos ir kitos aplinkybės.

7. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107 (toliau ir – Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punktą, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija yra prilyginamas skambinimui ir kalbėjimui telefonu. Ginčo laikotarpiu internetinė telefonija Vilniaus PN dar nebuvo įdiegta ir turėjo būti diegiama visose laisvės atėmimo vietų įstaigose centralizuotai, pabaigus jai įgyvendinti reikalingus techninio pasirengimo darbus. Be to, Vidaus tvarkos taisyklėse nebuvo imperatyviai nustatyta, kad nuteistiesiems privalėjo būti sudarytos sąlygos naudotis internetine telefonija ir toks bendravimo būdas galėjo būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybe.

8. Akcentavo, kad Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atlieka didelis skaičius nuteistųjų, patalpų, skirtų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais ar sportui, skaičius yra ribotas, todėl nustatyti grafikai yra optimalūs, siekiant kuo labiau patenkinti nuteistųjų poreikius. Be to, nuteistieji patys susidėlioja prioritetus, kaip jiems išnaudoti dienotvarkėje numatytą laisvalaikį, kuriai iš veiklų skirti daugiau ar mažiau laiko.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d., 2016 m. gegužės 30 d., 2016 m. birželio 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. kovo 2 d., 2017 m. gegužės 5 d., 2017 m. gegužės 15 d. pateikė prašymus Vilniaus PN direktoriui dėl papildomų ilgalaikių ir vieno trumpalaikio pasimatymo su žmona socialiniams ryšiams stiprinti suteikimo. Vilniaus PN, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymuose išdėstytus argumentus, nuteistojo asmenybę, elgesį laisvės atėmimo metu, išnaudotų pareiškėjui priklausančių ir suteiktų pasimatymų datas, skirtas drausmines nuobaudas ir kitas reikšmingas aplinkybes, 2016 m. gegužės 16 d. atsakymu Nr. 42-604(1), 2016 m. birželio 13 d. atsakymu Nr. 42-758(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymu Nr. 42-855(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymu Nr. 42-856(1), 2017 m. kovo 30 d. atsakymu Nr. 42-207(1), 2017 m. gegužės 22 d. atsakymu Nr. 42-570(1) pareiškėjo prašymų dėl papildomų pasimatymų suteikimo netenkino. Pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gegužės 22 d. atsakymą Nr. 42-570(1) apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamentas 2017 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 2S-4281 nurodė, kad laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriui suteikta diskrecijos teisė, bet ne pareiga nuspręsti, ar nuteistajam suteikti papildomą pasimatymą.

11. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 7 dalies nuostatoje įtvirtinta pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, o ne pareiga nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti suteikti

papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, todėl Vilniaus PN direktoriaus atsisakymai pareiškėjui suteikti papildomus ilgalaikius ir trumpalaikį pasimatymą, kurių pareiškėjas neskundė, negalėjo būti traktuojami kaip neteisėti Vilniaus PN pareigūnų veiksmai. Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl papildomų pasimatymų skyrimo, buvo atsižvelgta į pareiškėjo asmenybę, elgesį laisvės atėmimo metu, išnaudotų pareiškėjui priklausančių ir suteiktų pasimatymų datas, skirtas drausmines nuobaudas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismo nuomone, toks pareiškėjo elgesio ir kitų reikšmingų aplinkybių vertinimas atitiko BVK 8 straipsnyje įtvirtintą bausmių individualizavimo principą, todėl negalėjo būti vertinamas kaip neteisėtas Vilniaus PN administracijos veiksmas. Be to, pareiškėjo galimybės bendrauti su šeimos nariais nebuvo visiškai apribotos, nes pagal BVK 73 straipsnio 2-4 punktus jis turėjo teisę per 2 mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, 2 kartus per savaitę paskambinti telefonu. Atsižvelgęs į byloje esančias Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos korteles bei Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos korteles, teismas darė išvadą, jog šiomis teisėmis pareiškėjas naudojosi nuolat.

12. Atsižvelgdamas į BVK ir Vidaus taisyklių nuostatas, teismas darė išvadą, kad atsakovas teisės paskambinti internetine telefonija pareiškėjui nesuteikė dėl objektyvių priežasčių. Teisės aktuose nebuvo nustatytas imperatyvus reikalavimas užtikrinti galimybę nuteistiesiems skambinti artimiesiems internetine telefonija. Toks skambinimo būdas buvo alternatyvus, todėl teismo vertinimu, nesant techninių galimybių įgyvendinti nustatytos nuteistųjų teisės skambinti šiuo būdu, pareiškėjui ir negalėjo būti suteikta galimybė paskambinti internetinės telefonijos būdu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtus veiksmus.

13. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko didelis skaičius nuteistųjų. Patalpų skirtų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais ar sportui skaičius buvo ribotas, todėl nuteistieji patys susidėliodavo prioritetus, kaip jiems išnaudoti dienotvarkėje skirtą laisvalaikį. Įvertinęs šiuos atsakovo argumentus, teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti naudojimosi kompiuteriu ar sporto sale laiką, kadangi naudojimosi kompiuteriais ir sporto sale grafikai nustatyti visiems nuteistiesiems, jie yra optimalūs, o keisti grafikus pagal nuteistųjų pageidavimus nebuvo galimybės.

14. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstą.

III.

15. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodo, kad Vilniaus PN sprendimai dėl pareiškėjo prašymų skirti papildomų pasimatymų skyrimo nėra motyvuoti, juose nevertinami pareiškėjo prašymuose nurodyti motyvai. Pareiškėjo teigimu, teismas nepateikė nuorodų į bylos medžiagą, kuriomis remdamasis darė išvadą, kad Vilniaus PN sprendimai priimti atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes.

17. Pareiškėjo nuomone, pagal Vidaus tvarkos taisyklių 124 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu priskiriamas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad „vien teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nesant jo įgyvendinimui reikalingų techninių galimybių, nedelsiant negali sukelti įstaigai neigiamų pasekmių“. Pažymi, kad iki apeliacinio skundo pateikimo dar nebuvo galima Vilniaus PN pasinaudoti internetine telefonija. Pareiškėjo teigimu, skiriasi skambinimas telefonu ir skambinimas internetine telefonija, kadangi skambinant internetine telefonija galima matyti žmogaus veidą ir emocijas. Apribojus pareiškėjo teisę skambinti ir kalbėti internetine telefonija, pareiškėjas patyrė sunkius išgyvenimus, ilgesį, nerimą, galvos skausmus, nemigą, depresiją.

18. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, jog Vilniaus PN negali užtikrinti visų nuteistųjų teisių ir laisvių (naudotis kompiuteriu, lankytis sporto salėje ir eiti pasivaikščioti) dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, paneigia teisinės valstybės principus. Esant per dideliam nuteistųjų skaičiui, Vilniaus PN turėtų kreiptis į atitinkamas institucijas, kad skaičius būtų sumažintas.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Kadangi pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų dėl pirmosios instancijos priimto sprendimo nepagrįstumo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė.23. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris teigia, kad dėl neteisėtų

Vilniaus pataisos namų veiksmų patyrė sunkius išgyvenimus, ilgesį, nerimą, galvos skausmus, nemigą, depresiją, todėl jam turėtų būti priteista 10 000 Eur dydžio neturtinė žala.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus(pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

26. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus PN, priimant sprendimus dėl pareiškėjo prašymų suteikti papildomus pasimatymus, jų nemotyvavo. Kaip matyti iš byloje esančių pateiktų Vilniaus PN 2016 m. gegužės 16 d. atsakymo Nr. 42-604(1), 2016 m. birželio 13 d. atsakymo Nr. 42-758(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymo Nr. 42-855(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymo Nr. 42-856(1), 2017 m. kovo 30 d. atsakymo Nr. 42-207(1), 2017 m. gegužės 22 d. atsakymo Nr. 42-570(1) (b. l. 38, 40, 42, 44, 46, 48), atsakovas sprendimus priėmė, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, elgesį laisvės atėmimo metu, išnaudotų pareiškėjui priklausančių ir suteiktų pasimatymų datas, skirtas drausmines nuobaudas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę, o ne pareigą nuteistiesiems suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo skirti teisės aktuose nustatytu dažnumu ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, jam nebuvo ribojamos galimybės palaikyti socialinius ryšius kitu būdu – gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, 2 kartus per savaitę paskambinti telefonu. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė nuorodų į bylos medžiagą, vis dėlto iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo matyti, kad sprendime nuorodos yra pateiktos.

27. Dėl pareiškėjo argumento, jog Vilniaus PN privalo suteikti galimybę skambinti internetine telefonija, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas BVK 102 straipsnyje ir Taisyklių 124

punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad: skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų; Taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams; pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija; aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK, neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu; toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018).

28. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skambinti ir kalbėti telefonu, atsižvelgiant į tai, kokios grupės sąlygomis jis atlieka bausmę. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė skambinti telefonu buvo apribota. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

29. Pareiškėjas nurodo, kad sutampa laikas, skirtas naudotis kompiuteriu, su laiku, skirtu naudotis sporto sale, tačiau atsakovas 2017 m. birželio 16 d. raštu atsisakė pareiškėjui laiką pakeisti. Pareiškėjas Vilniaus PN 2017 m. birželio 16 d. raštą apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl naudojimosi kompiuteriu laiko, galiojančių teisės aktų pažeidimų nenustatė. Šio sprendimo pareiškėjas teismui neskundė.

30. Pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125, 30 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietų įstaigose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip tris valandas per parą laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas priklausė 2 būriui ir šiam būriui priskirti nuteistieji gali naudotis asmeniais kompiuteriais darbo dienomis nuo 9 val. 30 min. iki 12 val. 30 min., poilsio ir švenčių dienomis nuo 10 val. 30 min. iki 13 val. 30 min. Sporto sale gali naudotis kasdien nuo 9 val. 30 min. iki 13 val.

31. Atsakovo teigimu, Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atlieka didelis skaičius nuteistųjų, patalpų skirtų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais ar sportui skaičius yra ribotas, todėl nuteistieji patys susidėlioja prioritetus, kaip jiems išnaudoti dienotvarkėje skirtą laisvalaikį, kuriai iš veiklų ir kiek laiko skirti. Be to, Kalėjimų departamentas 2017  m. liepos 19 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus PN, rekomenduodamas peržiūrėti galiojančius naudojimosi kompiuteriais bei sporto sale laikus, ir, esant galimybei juos pakoreguoti pagal nuteistųjų poreikius. Taigi, nors pareiškėjui galėjo tam tikru metu dubliuotis naudojimosi asmeniniu kompiuteriu ir sporto salės lankymo laikas, vis dėlto pareiškėjo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu bei lankytis sporto salėje apribota nebuvo. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad jis negalėjo naudotis asmeniniu kompiuteriu ar lankytis sporto salėje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti Vilniaus PN veiksmus neteisėtais.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05596 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. AS-194-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04460-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. J. (F. J.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal F. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas F. J. (F. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6978 bei kitus atsakovų sprendimus ir įpareigoti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 14 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y.: pateikti patikslintą skundą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio reikalavimus, kuriame būtų suformuluoti konkretūs ir aiškūs galutiniai reikalavimai konkrečiam atsakovui, pagal suformuluotus reikalavimus nurodyti atsakovai, išdėstyti skundo argumentai bei pridėti skundo argumentus pagrindžiantys įrodymai; jei skundžiamų sprendimų apskundimo terminas yra praleistas, pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo; taip pat nurodyti poziciją dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. sausio 11 d. gautas patikslintas pareiškėjo skundas, kuriame jis prašė panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 11-17-20385, Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.12)3-55307, Valdybos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6978 ir įpareigoti atsakovus pareiškėjo prašymus dėl valstybinės pensijos skyrimo svarstyti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (10.12)3-55307 ir Valdybos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo

Nr. (6.5)I-6978 teisėtumo ir pagrįstumo, kitą skundo dalį atsisakė priimti.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo

įstatymo 41 straipsnio nuostatomis, Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 11-17-20385 privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka turėjo būti skundžiamas Valdybai. Iš Valdybos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6978 matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2018 m. gruodžio 21 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 apskundimo terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių, dėl kurių šis apskundimo terminas galėtų būti atnaujintas. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl šią jo skundo dalį atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu taip pat atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Valdybos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6978 tiek, kiek juo pasisakyta dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385.

II.

Pareiškėjas F. J. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385, ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog pareiškėjas nėra pasinaudojęs išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjo teigimu, atsakovai turi jo 2018 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo bei 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 10.14.3-16988, be to, tai, kad pareiškėjas pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, esą patvirtina Valdybos 2019 m. sausio 14 d. raštas Nr. (6.5)I-229.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pareiškėjas teismo, be kita ko, prašė panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 11-17-20385, kuriuo nuspręsta neskirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-947 redakcija) 41 straipsnyje įtvirtinta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (1 d.); Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos

išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (4 dalis).Aiškindama minėtas teisės normas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m.

lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad jos neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, AS525-813/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1101/2014, 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-17-520/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad: pareiškėjas 2018 m. spalio 22 d. skundu dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 kreipėsi į Valdybą; Valdyba 2018 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-6978 pareiškėjui išaiškino teisę iki 2018 m. gruodžio 21 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 apskundimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir kad egzistuoja pagrindas jį atnaujinti, taip pat nurodė, kad neatnaujinus minėto sprendimo apskundimo termino pareiškėjo skundas dėl jo būtų paliktas nenagrinėtu; pareiškėjas 2018 m. gruodžio 6 d. Valdybai pateikė prašymą atnaujinti praleistą Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 apskundimo terminą; Valdyba 2019 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-229 pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 apskundimo terminą netenkino ir pareiškėjo skundo dėl šio sprendimo nenagrinėjo.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 Valdyboje nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. Valdyba, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo skundą, šį klausimą paliko nenagrinėtą. Kaip minėta, ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą reiškia tai, kad ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka nebuvo pasinaudota, nes institucija nėra išnagrinėjusi ginčo iš esmės ir nėra priėmusi sprendimo dėl ginčo (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-774/2014).

Atsižvelgdama į išdėstytas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir šios bylos individualias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo pradėta privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą procedūra nebuvo užbaigta sėkmingai, o pareiškėjo argumentai, kad jis pasinaudojo išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nepagrįsti. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 11-17-20385, naikinti šią nutarties dalį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo F. J. (F. J.) atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05622 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1460-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01367-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 13 d. buvo patalpintas į 20 būrio 7 brigados 1 sekciją ir jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (kameroje, kurios plotas buvo 13,86 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys). Pareiškėjas visą buvimo 20 būrio 7 brigados 1 sekcijoje laikotarpį negalėjo gauti bei įsigyti higienos priemonių, nes jo asmeninė sąskaita buvo užblokuota. Paaiškino, kad jam buvo atimta galimybė gauti pašalpą, nes būrio viršininkas nepaimdavo iš pareiškėjo prašymų. Be to, 20 būrio 7 brigadoje esantys tualetai yra tupimi ir įrengti be durų.

3. 2016 m. lapkričio 4 d. susilaužė koją ir iki 2016 m. lapkričio 7 d. jautė didelį skausmą, negalėjo užmigti, nes laiku nebuvo nustatytas kojos lūžis. 2016 m. lapkričio 24 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas už nuobaudą. Papildomame skunde nurodė (b. l. 12–13), kad nuo 2016 m. lapkričio 24 d. buvo patalpintas kamerų tipo patalpoje Nr. 26, kurioje trūko gyvenamojo ploto, nes kameros plotas buvo 27,42 kv. m, taip pat buvo apgyvendinti 6 asmenys, įrengtos 3 dviejų aukštų lovos, 3 spintelės ir 1 stalas. Sanitarinis mazgas tupimas, netinkami įrengta vėdinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemelių danga slidi, todėl bijojo vaikščioti, kad nepaslystų. Pareiškėjas teigė, kad kreipėsi į pareigūnus, rašė skundus, tačiau pataisos namų pareigūnai liepdavo atsiimti skundus arba jų visai nepriimdavo, buvo naudojamas psichologinis smurtas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–18).

5. Nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2014 m. rugsėjo 25 d. Atsakovas neturi duomenų, kad

pareiškėjas 2016 m. spalio 13 d. buvo patalpintas į 20 būrį, todėl teigė, kad pareiškėjo skundas yra klaidinantis ir neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalos.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 350 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tirų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą ir darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. spalio 25 d. buvo paskirtas į 5 būrį 1 brigadą, nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas į 18 būrio 1 brigadą. Atsižvelgęs į tai, kad nėra byloje duomenų, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. galėjo būti laikomas 20 būrio 7 brigados 1 sekcijoje, teismas pripažino, kad pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 20 būrio 7 brigados 1 sekcijoje nebuvo kalinamas. Todėl teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,1 kv. m. kameros ploto norma bei tinkamos sanitarinės sąlygos.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. vasario 27 d., nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 26, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos. Kadangi atsakovas nepateikė į bylą duomenų apie kameros plotą, teismo vertinimu, neatmestinas pareiškėjo teiginys, jog kamerų tipo patalpos Nr. 26 plotas 27,42 kv. m. Atsižvelgęs į šiuos duomenis teismas pripažino, kad vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,57 kv. m., todėl darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta ir pareiškėjo argumentą dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto atmetė.

9. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje Nr. 26 sanitarinis mazgas buvo tupimas, netinkamai įrengta vėdinimo sistema, pasivaikščiojimo kiemelių danga slidi, nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl kamerų tipo patalpų Nr. 26. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, slidžios pasivaikščiojimo kiemelių dangos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl kamerų tipo patalpoje buvusios ventiliacijos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms bei dėl slidžios pasivaikščiojimo kiemelių dangos, laikė nepagrįstais.

10. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 16.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad kamerų tipo patalpos tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių dėl pareigūnų netinkamo elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir pareiškėjo argumentą atmetė.

12. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu. Kitų duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo

esme, tikslais ir saugiu vykdymu.13. Teismas konstatavo, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo), pareiškėjas

patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį įvertino 350 Eur. Kitos skundo dalies netenkino.

III.

14. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

15. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas.

16. Pareiškėjas tik deklaratyviais teiginiais nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, pareiškėjas visiškai nepagrindė savo teiginių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas ar pataisos namų administraciją su skundais dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pažymėjo, kad nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pateiktu apeliaciniu skundu sutinka ir palaiko atsakovo nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė atsakovas, kuris teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, ilgalaikius sveikatos sutrikimus, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus(pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-

355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Atsakovas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu (sanitarinis mazgas įrengtas be durų) neginčija ir tik nurodo, kad pareiškėjui patirta neturtinė žala neturėtų būti priteisiama pinigais. Atsižvelgus į tai, jog byloje nekyla ginčas dėl nustatyto pažeidimo buvimo, teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

24. Dėl atsakovo argumento, jog pareiškėjui neturėtų būti priteista neturtinė žala pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą), mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (350 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05602 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1483-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03815-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. P. ir J. P. (anksčiau J. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai D. P. ir J. A. (dabar – J. P.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 605,04 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 302,52 Eur bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004219 dėl kelionės į Egiptą, už kurią sumokėjo 636,58 Eur, tačiau kelionė neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją pareiškėjams sumokėjo 31,55 Eur, todėl liko negražinta 605,04 Eur suma. Pareiškėjai teigė, jog Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai prašė įvertinti Turizmo įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio

tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Turizmo įstatymą, tyrimą, savo ruožtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tačiau teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisės aktų nuostatas, priimant Turizmo įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Atkreipia dėmesį į tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014  m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas D. P. sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 3 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 7 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nelaikytinas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėjai sumokėjo BUAB „Freshtravel“ 636,58 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjas D. P. yra įtrauktas į BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgytų teisę iš BUAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas BUAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi BUAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, BUAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl BUAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad Turizmo įstatyme numatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtrauktas mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikęs pareiškėjas D. P. su 636,58 Eur finansiniu reikalavimu (reikalavimo suma nėra sumažinta pareiškėjams sumokėtos draudimo išmokos suma, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens BUAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl, pirmiausia, žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų D. P. ir J. A. skundą tenkino: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui D. P. 302,52 Eur ir 5 proc. metines palūkanas, o pareiškėjai J. A. 302,51 Eur 5 proc. metines palūkanas.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ir kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004219 (b. l. 9–12) dėl dviejų asmenų kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį pareiškėjai 2014 m. lapkričio 3 d. sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB (b. l. 13), tačiau dėl kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) kelionė neįvyko. 2014 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas D. P. kreipėsi į Departamentą, prašydamas inicijuoti BUAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų pagal turistinių paslaugų teikimo sutartį kompensavimo procedūrą (b. l. 14–15). Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 7 d. pavedimu (b. l. 16) pareiškėjams buvo grąžinta 31,55 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl BUAB

„Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjams liko negrąžinta 605,03 Eur suma (636,58 Eur – 31,55 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jie patyrė nuostolių.

9. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

10. Tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004219 (b. l. 9–12) dėl dviejų asmenų kelionės į Egiptą. Pareiškėjai už kelionę sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB. Iš viešai pateikiamų duomenų žinoma, kad Cherry Media LT, UAB (dabar – Beta Media, UAB) valdė grupinio apsipirkimo internetinius portalus http://www.beta.lt ir http://www.grupinis.lt. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016 vertindamas tarp Cherry Media LT, UAB ir BUAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, yra nustatęs, kad Cherry Media LT, UAB, sutarties, sudarytos su BUAB „Freshtravel“ pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau Cherry Media LT, UAB pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal Cherry Media LT, UAB ir BUAB „Freshtravel“ sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo BUAB „Freshtravel“, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjai, sumokėję už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su BUAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti jiems turizmo paslaugas.

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.

III.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

14. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

15. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ buvo

sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

16. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.18. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

23. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

25. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

26. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

27. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

28. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

29. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 7 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004219 (b. l. 9–12) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą), kadangi pareiškėjai 2014 m. lapkričio 3 d. UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo 31,55 Eur išmoka pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 16).

30. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

31. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2  dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05626 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-163-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04255-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), priteisti 40,26 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:2.1. Po 2016 m. liepos 18 d. atliktos kratos kameroje pastebėjo, kad sugadintas jo MP4 grotuvas, kuris 2016 m. liepos

17 d. dar veikė. Dėl tokių veiksmų patyrė 40,26 Eur turtinę žalą.

2.2. Nebuvo išvestas į pasivaikščioti ir toks elgesys prilyginamas kankinimui. Vegetarų maisto dalintojai maistą dalino be specialių rūbų (kepurių, striukių, pirštinių). Maiste aptiko plaukų, todėl buvo priverstas juos išmesti. Maisto porcijos buvo mažos, patiekiamos nesilaikant grafiko, todėl pareiškėjas išalkdavo. Be to, turėjo valgyti atšalusius pietus, nes maisto dalintojai pietus atnešė tuo metu, kai pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti. Maisto dalintojai 2016 m. rugpjūčio 2 d. vakarienei nedavė arbatos, o 2016 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas pusryčiams negavo sūrio.

2.3. 2016 m. rugpjūčio 2 d. nuo 16.30 val. iki 17.00 val. kameroje buvo atjungtas vandens tiekimas, todėl neturėjo geriamo vandens bei negalėjo naudotis tualetu. Pareigūnas 2016 m. liepos 28 d. apie 10.50 val. atidarė duris ir žiūrėjo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus.

2.4. Lukiškių TI-K administracija nepadarė pareiškėjo prašomų dokumentų kopijų, tuo pažeisdama Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 1-223, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 193, 194 punktus bei kitų teisės aktų reikalavimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

3.1. Pažymėjo, kad po 2016 m. liepos 18 d. atliktos kratos pareiškėjo kameroje buvo surašytas kratos protokolas Nr. 51-4017, kuriame užfiksuota, jog pareiškėjas pretenzijų nereiškė. Lukiškių TI- K nenustatė, jog grotuvas buvo sugadintas kratos metu. Be to, pareiškėjui 2016 m. liepos 27 d. apie 8.30 val. buvo pasiūlyta eiti pasivaikščioti gryname ore, tačiau jis atsisakė, o atsisakymas užfiksuotas Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti registracijos žurnale.

3.2. Paaiškino, jog maistas visada paduodamas šiltas, nustatytu laiku ir nustatytomis porcijomis. Maistą dalinantys asmenys dėvi kepures ir striukes, teisės aktuose nėra įtvirtinta reikalavimo būti su pirštinėmis.

3.3. Nurodė, kad pareigūnas 2016 m. liepos 28 d. užėjo į pareiškėjo kamerą įsitikinęs, kad kameros duris atidaryti yra saugu. Atidarius duris, pareigūnas pamatė, kad pareiškėjas priėjo prie sanitarinio mazgo, todėl duris uždarė. Tokiais veiksmais užtikrino pareiškėjo privatumą.

3.4. Atsakovo nuomone, 2016 m. liepos 18 d. tarnybinio tyrimo dokumentai nėra leidžiami turėti pareiškėjui, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti jo 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į pareiškėjo skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas atsakovo veiksmus, susijusius su pareiškėjo galimybe pasivaikščioti bei netinkamu maitinimu, pripažino neteisėtais, tačiau neturtinės žalos pareiškėjo naudai nepriteisė.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl nebeveikiančio MP4 grotuvo, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nuteistojo asmens 2016 m. liepos 18 d. kratos protokole Nr. 51-4017 (b. l. 68) pareiškėjas parašu patvirtino, kad neturi pretenzijų dėl atliktos kratos. Be to, iš byloje pateikto kratos vaizdo įrašo nematyti, jog kratos metu būtų atlikti veiksmai, dėl kurių galėjo būti sugadintas MP4 grotuvas. Pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad MP4 grotuvas iki kratos atlikimo veikė, o po kratos atlikimo nebeveikė. Atsižvelgiant į tai, teismas šią pareiškėjo skundo dalį pripažino nepagrįsta.

7. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti 2016 m. liepos 27 d. ir dėl netinkamo pareiškėjo maitinimo, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, žinojusi apie kilusį ginčą su pareiškėju, ginčui aktualių vaizdo įrašų, iš kurių būtų galima nustatyti reikšmingas aplinkybes, neišsaugojo. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės egzistavo, o atsakovo atstovas neužtikrino teisių į pasivaikščiojimą ir tinkamą maitinimą. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 96-2713, 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 96-2819, 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 96-3007, Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 19 d. raštą Nr. 2S-5627 dalyje, kurioje minėti Lukiškių TI-K raštai pripažinti pagrįstais, pripažino neteisėtais ir naikintinais.

8. Dėl pareiškėjo teiginio, jog 2016 m. rugpjūčio 2 d. nuo 16.30 iki 17 val. buvo atjungtas vandens tiekimas, pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog iš tikrųjų vanduo buvo atjungtas. Be to, teismo vertinimu, net ir pripažinus, jog galėjo būti tam tikri vandens tiekimo sutrikimai, jie buvo ypač trumpi (pareiškėjo tvirtinimu 30 min). Todėl teismas pareiškėjo argumentą atmetė.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl privatumo pažeidimo, pažymėjo, kad pareiškėjas prie kameroje esančio tualeto priėjo tik atidarius kameros duris ir pareigūnas, pamatęs pareiškėją, priėjusį prie sanitarinio mazgo, uždarė duris. Šią aplinkybę patvirtina tarnybiniai pranešimai. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, matyti, jog pats pareiškėjas sudarė tokias sąlygas, iš kurių kildinama žala, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

10. Teismo vertinimu, tarnybinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdomas, nebuvo rašomas nutarimas dėl nuobaudos skyrimo (minėtas aplinkybes patvirtina atsakovas), o pareiškėjas nepateikė priešingų duomenų. Nors Lukiškių TI-K ir atsakymą grindė tam tikromis teisės aktų normomis, tačiau tai nekeitė fakto, jog dokumentai, kurių kopijas prašė padaryti pareiškėjas, neegzistuoja. Todėl teismas pareiškėjo argumentą atmetė.

11. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skundus Lukiškių TI-K rašė kitą dieną po pažeidimų padarymo, o pareiškėjo skunduose nurodyti pažeidimai iš esmės galėjo būti pašalinami tuo pačiu metu. Šios aplinkybės rodo pareiškėjo galimos žalos vertinimą, t. y. tikslas ne pažeidimo pašalinimas, o žalos atlyginimas pinigais.

12. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Taip pat pažymėjo, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir jo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

III.

13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti iš atsakovo Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 7 d. pažymą Nr. 96-455. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tais pačiais argumentais kaip skunde pirmosios instancijos teismui ir papildomai nurodo:

13.1. Aplinkybę, jog kameros kratos metu pareigūnai sugadino MP4 grotuvą, patvirtina vaizdo medžiagos įrašas (14 val. 5 min). Nurodo, kad iš vaizdo įrašo matyti ir girdisi, kaip nukrenta MP4 grotuvas.

13.2. Nors kai kurie atsakovo pažeidimai yra trumpalaikiai, tačiau sukelia ilgalaikes pasekmes, dėl ko turėtų būti atlyginama žala. Dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas šiuo metu turi skrandžio sutrikimus ir tai gali patvirtinti Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 7 d. pažyma Nr. 96-455. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo šios pažymos kopiją. Be to, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, buvo sužalota sveikata, buvo pažemintas pareiškėjo orumas bei patyrė kančias, dėl ko turėjo būti pareiškėjui priteista 25 000 Eur.

13.3. Pirmosios instancijos teismas iš juridinių asmenų registrų centro neišreikalavo atsakovo įrašų, iš kurių matyti atsakovo padaryti ir skunde nurodyti pažeidimai.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

14.1. Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 4 d. Nr. 96-2713, 2016 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 96- 2819 ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 96-3007 raštuose pateiktas pareiškėjo prašymuose nurodytų aplinkybių vertinimas, be to, šie raštai yra informacinio pobūdžio, todėl nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Atitinkamai tokio pobūdžio raštai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

14.2. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl jo nurodyta pinigų suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

14.3. Atsakovo atstovas, ruošdamas su ginču susijusią medžiagą pirmosios instancijos teisme, patyrė išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas.

15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Todėl prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, nurodyti nusiskundimai yra abstraktūs, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą

laikytinas nepagrįstu. Atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tais

pačiais argumentais kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti visa apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais, tačiau neturtinės žalos pareiškėjo naudai nepriteisė.

21. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, kuris teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus(pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad iš vaizdo įrašo matyti ir girdisi, kaip nukrenta MP4 grotuvas. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš byloje pateikto kratos vaizdo įrašo nematyti, jog kratos metu būtų atlikti veiksmai, dėl kurių galėjo būti sugadintas MP4 grotuvas. Be to, ir pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad MP4 grotuvas iki kratos atlikimo veikė, o po kratos atlikimo nebeveikė. Todėl pirmosios instancijos teismas šią skundo dalį teisingai atmetė kaip nepagrįstą.

25. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamo maitinimo pasekmėmis ir papildomų įrodymų išreikalavimo, visų pirma pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.)

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad vegetarų maisto dalintojai maistą dalino be specialių rūbų (kepurių, striukių, pirštinių), maiste pareiškėjas aptiko plaukų, todėl buvo priverstas jį išmesti. Maisto porcijos buvo mažos, patiekiamos nesilaikant grafiko, todėl pareiškėjas išalkdavo. Be to, turėjo valgyti atšalusius pietus, kadangi maisto dalintojai pietus atnešė tuo metu, kai pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti. Maisto dalintojai 2016 m. rugpjūčio 2 d. vakarienei nedavė arbatos, o 2016 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas pusryčiams negavo sūrio. Tačiau, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą negrindė apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog netinkamas maitinimas pareiškėjui sukėlė skrandžio sutrikimus. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo maitinimo ir sukeltų pasekmių ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas. Atitinkamai nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2017 m. vasario 7 d. pažymos Nr. 96-455 kopiją. Be to, pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė argumentų, kodėl toks prašymas negalėjo būti teikiamas pirmosios instancijos teismui (Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą byloje priėmė 2017 m. birželio 2 d., o pareiškėjas prašo išreikalauti 2017 m. vasario 7 d. pažymą).

27. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo vaizdo įrašų, kurie patvirtina atsakovo padarytus pažeidimus. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti vaizdo įrašus, tačiau atsakovas jų nepateikė, nurodydamas, kad vaizdo įrašai yra saugomi 90 dienų. Be to, įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės egzistavo, o atsakovas neužtikrino pareiškėjo teisių į pasivaikščiojimą ir tinkamą maitinimą.

28. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 4 d. Nr. 96-2713, 2016 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 96-2819 ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 96-3007 raštų, kadangi juose pateiktas pareiškėjo prašymuose nurodytų aplinkybių vertinimas, be to, šie raštai yra informacinio pobūdžio.

29. Dėl šio atsakovo apeliacinio skundo argumento pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų raštų turinį, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 4 d. Nr. 96-2713, 2016 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 96-2819 ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 96-3007 raštai ir Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 19 d. rašto Nr. 2S-5627 dalis, kurioje minėti Lukiškių TI-K raštai pripažinti pagrįstais, laikytini informacinio pobūdžio, taip pat nesukeliančiais pareiškėjo teisių ar pareigų pasikeitimo.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento raštai laikytini informacinio pobūdžio dokumentais, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti juos neteisėtais ir panaikinti. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimas keistinas, naikinant jo dalį dėl Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento minėtų raštų panaikinimo.

31. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos teisės į neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais  – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija

32. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi ir EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių

gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlygintina pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui pagrįstai nepriteistas.

34. Pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

35. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė, ruošdamas su ginču susijusią medžiagą pirmosios instancijos teisme. Dėl šio atsakovo prašymo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Lukiškių TI-K raštus ir Kalėjimų departamento raštą dalyje, kurioje Lukiškių TI-K raštai pripažįstami pagrįstais, kadangi raštai laikytini esančiais informacinio pobūdžio, nesukeliančiais pareiškėjui teisių ar pareigų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 96-2713, 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 96-2819, 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 96-3007, Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 19 d. rašto Nr. 2S-5627 dalis, kurioje minėti Lukiškių TI-K raštai, panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmestiAtsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš

dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 96-2713, 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 96-2819, 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 96-3007, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 19 d. raštas Nr. 2S-5627 dalyje, kurioje aukščiau minėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo raštai pripažinti pagrįstais, panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05611 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1502-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01909-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.  P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. P. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose, dėl to tarp kalinamų asmenų kildavo konfliktai. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, jose buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro. Taip pat gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant etapu, darant asmens apžiūras – tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,71 kv. m iki

18,8 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1  val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas įrodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, kamerose Nr. 44, 99, 34, 93, 63, 25, 12 higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta, o kitos kameros pareiškėjo laikymo Šaulių TI metu tikrintos nebuvo. Atsakovo vertinimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 5 (plotas 12,69 kv. m), Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m), 93 (plotas 18,23 kv. m), 18 (plotas 18,56 kv. m), 49 (plotas 20,23 kv. m), 34 (plotas 7,9 kv. m), 63 (plotas 18,16 kv. m), 25 (plotas 16,25 kv. m), 48 (plotas 18,81 kv. m), 12 (plotas 17,3 kv. m). Atsižvelgęs į pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 12, 99 ir kratos atlikimo patalpoje, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis teismas nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Be to, dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė, todėl teismas pareiškėjo teiginiu dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją sprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

III.

9. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA 6-300(16.3.187.6.12) matyti, jog patikrinimo metu 2017 m. spalio 10 d. kameroje Nr. 12 nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau  – ir Higienos norma) 12 punkto pažeidimas (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų). Taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akte Nr. PA 6-37(16.3.187.6.12) matyti, kad patikrinimo metu 2017 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 99 nustatyti Higienos normos 14 ir 16 punktų pažeidimai (per mažas dirbtinis apšvietimas, per žema oro temperatūra), o kratos patalpoje nustatyti Higienos normos 34 punkto pažeidimai (naudojamas inventorius (vonelės) – nešvarios).

11. Pareiškėjas pažymi, jog skunde pirmosios instancijos teismui jis prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. taikyti europietišką standartą. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, kad nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, t. y. teismas nesivadovavo EŽTT praktika.

12. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.13. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir

įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisakė abstrakčiai, nenurodė jokio juridinio apeliacinio skundo pagrindo. Taip pat pareiškėjas nenurodė (nepateikė) jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Šiaulių TI nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl argumentų, kuriais pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė europietiško standarto – skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, turėjo išskaičiuoti baldus ir sanitarinį mazgą, be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

18. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 5 (plotas 12,69 kv. m), Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m), 93 (plotas 18,23 kv. m), 18 (plotas 18,56 kv. m), 49 (plotas 20,23 kv. m), 34 (plotas 7,9 kv. m), 63 (plotas 18,16 kv. m), 25 (plotas 16,25 kv. m), 48 (plotas 18,81 kv. m), 12 (plotas 17,3 kv. m), kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,71 iki 20,2 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytus duomenis (b. l. 39–47), taip pat ir kitus byloje esančius duomenis), su nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

19. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį

į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

20. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

21. Pagal minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi, pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismas neįvertino patikrinimo aktuose nustatytų pažeidimų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus patikrinimo aktus, kuriuose buvo nustatyti nežymūs Higienos normos pažeidimai – dirbtinės apšvietos lempos be apsauginių gaubtų kameroje Nr. 12, kameroje Nr. 99 per maža oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta, o kratų kameroje esančios vonelės nešvarios. Atsižvelgus į tai, kad teismas išnagrinėjo pareiškėjo minėtas aplinkybes ir tai įvertino nustatydamas pareiškėjo teisių pažeidimus, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neištirtų svarbių bylos faktinių aplinkybių kaip nepagrįsti.

23. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05634 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-214-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas UAB „Atea“ 2018 m. liepos 11 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Departamento atsakymą į pareiškėjo pretenziją Nr. 3; 2) pripažinti neteisėtais Pirkimo Nr. 478241 sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 punktuose nustatytus reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai; 3) nutraukti Pirkimą Nr. 478241.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutraukė Pirkimo, kurio sąlygas ginčijo pareiškėjas, procedūras, todėl pareiškėjas pateikė prašymą dėl skundo atsisakymo, taip pat prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Atea“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė. Pareiškėjo UAB „Atea“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Departamento 2 080,71 Eur pareiškėjo naudai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas neneigė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas buvo patenkintas geruoju. Kadangi atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą padavus skundą teismui, todėl pareiškėjas įgijo teisę reikalauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašė priteisti 2 923,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: aptarimas su klientu (15 min.); skundo teismui parengimas (7 val.); atskirojo skundo parengimas (1 val. 45 min.); prašymo teismui dėl papildomų įrodymų prijungimo parengimas (2 val. 15 min.), prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas (30 min.); pasirengimas teismo posėdžiui (4 val.). Teismas pažymėjo, kad dalis prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų – atskirojo skundo parengimas, yra patirtos ne Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau apeliacinės instancijos teisme, todėl šią bylos dalį perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintomis Rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma 1 299,41 Eur suma už skundo surašymą neprieštarauja nustatytiems maksimaliems dydžiams, todėl gali būti priteista. Už teisinę konsultaciją bei pasirengimą teismo posėdžiui teismas priteisė 397,67  Eur, už rašytinių įrodymų išreikalavimą ir pateikimą teismui – 9,35 Eur, o už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimą – 374,28 Eur.

III.

Atsakovas Departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties dalį, kuria teismas priteisė pareiškėjui UAB „Atea“ iš atsakovo 2 080,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjo prašymo.

Atsakovas nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog Departamentas pareiškėjo skundo reikalavimus patenkino geruoju. Pažymi, jog dar 2018 m. birželio mėn., prieš pareiškėjui pateikiant skundą, Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir VPT) pradėjo administracinę procedūrą dėl pirkimo. Departamentas, atsižvelgęs į tai ir į tai, kad VPT 2018 m. birželio 28 d. raštu Nr. 4S-865 įpareigojo Departamentą sustabdyti pirkimo procedūras, 2018 m. birželio 28 d. sustabdė pirkimo procedūras. Apie pirkimo sustabdymą buvo informuoti visi suinteresuoti tiekėjai, taip pat ir pareiškėjas. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutraukė pirkimą, pakoregavo kvalifikacinius reikalavimus ir pradėjo naują pirkimą. Atsižvelgus į tai, laikytina, jog ginčo dalykas išnyko ne dėl to, kad Departamentas geruoju patenkino pareiškėjo skundo reikalavimus. Departamentas nutraukė pirkimą ne dėl to, kad pripažino pirkimo sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 punktų neteisėtumą bei pareiškėjo skundo antro reikalavimo pagrįstumą, o dėl to, kad VPT, atlikusi pirkimo vertinimą, nustatė kelis pirkimo dokumentų trūkumus (pirkimo sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 punktų reikalavimų teisėtumas VPT nuginčytas nebuvo) ir įpareigojo Departamentą nutraukti pirkimą. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, Pirkimas būtų nutrauktas net ir pareiškėjui nesikreipus į teismą.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi su dviem reikalavimais: 1) panaikinti Departamento 2018 m. birželio 26 d. atsakymą Nr. S-695(20) į pareiškėjo pretenziją Nr. 3; 2) pripažinti neteisėtais pirkimo sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 punktų reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai ir nutraukti pirkimą. Atsakovas pažymi, jog antrasis pareiškėjo reikalavimas nutraukti pirkimą buvo patenkintas dėl to, kad Departamentas įvykdė VPT įpareigojimą, o pirmasis reikalavimas taip ir liko nepatenkintas.

Atsakovo nuomone, teismas neteisingai nustatė bylinėjimosi išlaidų dydį. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal Rekomendacijų 9 punktą minutėmis skaičiuojamas laikas yra suapvalinamas, todėl maksimaliai už teisinę konsultaciją bei pasirengimą teismo posėdžiui galima priteisti suma yra ne 397,67 Eur, o 374,28 Eur.

Pareiškėjas UAB „Atea“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nutylėjo, kad informuodamas pirkimo dalyvius, jis nenurodė, kokios yra pirkimo procedūrų sustabdymo priežastys. Net jei ir pareiškėjas būtų žinojęs pirkimo procedūrų sustabdymo pagrindą, nesant galutinio VPT sprendimo, pareiškėjo kreipimasis į teismą negalėtų būti laikomas aplinkybėmis, dėl kurių jis, o ne atsakovas, yra atsakingas už pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, jog teismas turėjo per pusę sumažinti pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo nuomone, Departamento 2018 m. birželio 18 d. atsakymo į pareiškėjo Pretenziją Nr. 3 panaikinimas yra išvestinis reikalavimas.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas (jo atstovas) teismo posėdyje išsakė savo poziciją, pritardamas, kad ginčo objekto nebeliko, o pareiškėjo prašymui priteisti bylinėjimosi išlaidas neprieštaravo, nurodydamas, jog bylinėjimosi išlaidų

priteisimo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo UAB „Atea“ prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintas iš dalies ir iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui UAB „Atea“ priteista 2 080,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 9 d. nutarties dalimi, kuria pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintas iš dalies. Atsakovo teigimu, teismas padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjo skundas buvo patenkintas geruoju.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo principą, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog šiai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į teismo išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų jo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Taip atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas teismo išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011). Taigi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos pareiškėjui gali būti priteistos tik tuo atveju, kai byloje yra nustatoma, jog atsakovas neatliko kokių nors jo kompetencijai priskirtų veiksmų ar atliko juos ne taip, kaip turėjo atlikti vykdydamas įstatymus, tuo pažeidė pareiškėjo teises ir dėl to jis turėjo kreiptis teisminės gynybos, o skundo padavimas teismui nulėmė atsakovo elgesį taip, kad jis patenkino geruoju pareiškėjo reikalavimus.

Pažymėtina, kad ABTĮ nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai administracinė byla nutraukiama, išskyrus ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Todėl sprendžiant šalies patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą tuomet, kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kuomet nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausiai būtina įvertinti kelto ginčo turinį, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta bei nustatyti, kas yra atsakingas dėl, šiuo atveju, pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-298-602/2017). Būtina įvertinti, ar dėl pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą ir bandymo priverstine tvarka įgyvendinti (ginti) subjektines teises (atitinkamai ir dėl pareiškėjo patirtų išlaidų) nėra atsakingas atsakovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-293/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovas atskirajame skunde pabrėžia, kad nesutinka su teismo išvada, jog jis geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą ir dėl to pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, be to, mano, jog teismas neteisingai nustatė bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, už pareiškėjo kreipimąsi į teismą priverstine tvarka ginti savo subjektines teises šiuo konkrečiu atveju yra atsakingas būtent atsakovas. Šią išvadą patvirtina tai, kad tik po pareiškėjo kreipimosi į teismą buvo nutrauktas pirkimas.

Pasisakydama dėl atskirajame skunde išdėstytų teiginių, susijusių su bylinėjimosi išlaidų dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir

suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, o sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Šiuo atveju pareiškėjas pagrindė 2019 m. sausio 29 d. pažyma dėl teisinių paslaugų apmokėjimo (III t., b. l. 67), PVM sąskaitomis faktūromis bei mokėjimo nurodymais, kurių duomenys patvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo advokatui už teisines paslaugas.

Įvertinusi bylos medžiagą ir pareiškėjo elgesį nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai. Pareiškėjui priteista 2  070,71 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nagrinėjamos bylos kontekste atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 40 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 070,71 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat prašo atlyginti atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo išlaidas (718,74 Eur). Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Atea“ 2018 m. gegužės 29 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu K. S. (I t., b. l. 240). Pareiškėjas, kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 2019 m. kovo 25 d. pažymą dėl teisinių paslaugų suteikimo ir apmokėjimo, PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą. Pareiškėjo atsiliepimas į atskirąjį skundą buvo pateiktas 2018 m. vasario 26 d., t. y. 2018 m. I ketvirtį. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytu koeficientu (0,4) ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2017 m. III ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 340,32 Eur (0,4 x 850,8 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma (718,74 Eur) už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija maksimalų dydį, todėl yra mažintina. Taip pat teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo atskiruoju skundu nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klausimai ir šiuo požiūriu byla pagal pareiškėjo atskirąjį skundą nebuvo sudėtinga, todėl atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą pareiškėjui UAB „Atea“ iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteistina 100 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos

teisme, priteisimo tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Atea“ iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus

reikalų ministerijos 100 Eur (šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05612 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-137-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01992-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą atsakovui Lietuvos saugios laivybos administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos buriuotojų sąjunga, Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas asociacija Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016) ir 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 3R-346 (AG-281/01-2016); 2) panaikinti atsakovo Lietuvos saugios laivybos administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-938, 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-964 ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-967; 3) panaikinti Administracijos 2016 m. liepos 5 d. istorinio burinio jūrų laivo „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Laivas) pirminį apžiūros aktą ir sprendimą atsisakyti registruoti Laivą Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre (toliau – ir Jūrų laivų registras); 4) panaikinti Administracijos 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinį apžiūros aktą; 5) panaikinti Administracijos priskaičiuotą rinkliavą už Laivo pirminę apžiūrą; 6) panaikinti Administracijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 7(1.15)S-886 neišduoti Laivui tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimo; 7) panaikinti Administracijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-1057; 8) įpareigoti Administraciją per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti Laivui tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimą; 9) įpareigoti Administraciją per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo surašyti teisės aktuose nustatytos formos ir turinio Laivo apžiūros aktą, kuriame būtų burinius jūrų laivus kvalifikuoto vertinti specialisto išvada dėl laivo būklės ir Administracijos sprendimas dėl tinkamumo plaukioti; 10) įpareigoti Administraciją per 3  darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Laivo duomenis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre (toliau – ir Vidaus vandenų laivų registras) pagal atsakovui pateiktus galiojančius 2016 m. liepos 20  d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos (toliau – ir Sąjunga) techninės apžiūros ir matavimų aktus ir kitus dokumentus; 11) įpareigoti Administraciją per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perregistruoti Laivą į Jūrų laivų registrą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlikti Laivo apžiūrą, kuri yra privaloma šio laivo

perregistravimui iš Vidaus vandenų registro į Jūrų laivų registrą. Taip pat prašė išduoti Laivo atitikties pažymėjimą pagal Londono memorandumą. Teigė, kad atsakovas, atlikęs Laivo apžiūrą, surašė 2016 m. liepos 5 d. Laivo apžiūros aktą ir priskaičiavo pareiškėjui 222 Eur dydžio rinkliavą, tačiau atsisakė išduoti Laivo atitikties pažymėjimą. Pareiškėjas su tokiais atsakovo sprendimais nesutiko.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 3-320 patvirtinto Pirminės laivo apžiūros vykdymo išlaidų atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktą už pirminės jūrų laivo apžiūros vykdymą, kai laivas yra Lietuvos Respublikos jūrų uoste, mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto dydžio valstybės rinkliava – 37 Eur už valandą. Teigė, kad Laivo apžiūros trukmė nebuvo fiksuota, o ji, pareiškėjo vertinimu, truko apie vieną valandą, tačiau atsakovas išrašė sąskaitą už 6 val., nepagrįsdamas šios rinkliavos trukmės jokiais teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis. Jei nustatytos rinkliavos dydis yra susijęs su dviejų specialistų siuntimu, pareiškėjas nurodė, kad joks teisės aktas nenumato, jog rinkliavos valandinis dydis yra dauginamas iš apžiūroje dalyvaujančių specialistų skaičiaus. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad Laivo apžiūrai buvo būtina siųsti du specialistus, nes teisės aktai nenumato, jog šiuo konkrečiu atveju turėjo būti skirti du specialistai. Akcentavo, kad atsakovas apžiūros akte nurodęs, jog Laivas negali būti registruojamas Jūrų laivų registre, nes neatitinka teisės aktų reikalavimų, keliamų jūrų laivams, už Laivo apžiūrą priskaičiavo rinkliavą, skirtą jūrų laivams, nors, nustatęs, kad Laivas nėra laikomas jūrų laivu, jam turėjo būti taikoma rinkliava, skirta istorinių laivų apžiūrai.

4. Pareiškėjo nuomone, apžiūros aktas surašytas pažeidžiant nustatytą jūros laivų apžiūros tvarką, nes jame yra pateiktas atsakovo sprendimas dėl Laivo netinkamumo registracijai dėl jo būklės, o atsakovo sprendimas dėl laivo tinkamumo plaukioti apskritai nepateiktas. Pareiškėjas nesutiko su apžiūros akto turiniu, teigdamas, jog pirminiame akte nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Laivas yra pramoginis, tačiau vėliau neteisėtai taisytame apžiūros akte nurodė, kad pareiškėjas nepateikė projekto, techninių brėžinių, liudijimų, patvirtinančių tinkamumą jūriniam plaukiojimui. Paaiškino, kad apžiūros metu atsakovui buvo pateikti istoriniai dokumentai, 1911 m. „(duomenys neskelbtini)“ brėžinys, dvi istorinės pažymos, patvirtinančios, jog Laivas yra sraigtinė dvistiebė škuna su gafeliniu apiburinimu, skirta pervežti keleivius ir mokyti tradicinės jūreivystės atviroje jūroje (pagal ISO kategorijas A). Pareiškėjas taip pat pateikė 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. Laivo techninės apžiūros ir apmatavimo aktus, kuriuose buvo patikslinti šie duomenys: burinio jūrų laivo tipas: tradicinis burinis jūrų laivas, modelis: dvistiebė kilinė sraigtinė škuna; burių tipas: gafelinis apiburinimas; burinio jūrų laivo paskirtis – bendrosios paskirties burinis jūrų laivas, skirtas pervežti keleivius ir mokyti tradicinės jūreivystės; burinio jūrų laivo plaukiojimo teritorija pagal laivo konstrukciją – laivas skirtas plaukioti atviroje jūroje (pagal ISO kategorijas A). Pareiškėjo nuomone, kadangi Laivas yra skirtas plaukioti atviroje jūroje, jis nėra skirtas nei pramogai, nei sportui, todėl negali toliau būti įregistruotas Vidaus vandenų registre.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė atsakovui prašymą išduoti pažymėjimą dėl Laivo pripažinimo, tačiau toks pažymėjimas nebuvo išduotas, nes iki šiol nėra patvirtinta istorinių jūros laivų pripažinimo tvarka, taip pat nėra aišku, kaip yra pripažįstami istoriniai jūrų laivai ir kuriame registre šie laivai registruojami. Teigė, kad atsakovas taip pat netenkino jo prašymo Laivą įtraukti į Jūrų laivų registrą, nes Laivas, atsakovo vertinimu, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nors pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių (toliau – ir Registravimo taisyklės, Jūrų laivų registravimo taisyklės) 17 punktą, jeigu pirminės laivo apžiūros metu nustatoma, kad laivo ir jo įrenginių techninė būklė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų arba laivui išduoti konvenciniai dokumentai negalioja, toks laivas įregistruojamas registre, tačiau jam neišduodamas šių taisyklių 23.2 punkte nurodytas leidimas laivui plaukioti su Lietuvos valstybės vėliava. Pareiškėjo teigimu, Laivo buvimas Vidaus vandenų registre užkerta Laivui kelią išplauti į jūrą ir būti naudojamam pagal paskirtį, puoselėti tradicinę jūreivystę. Šiuo metu Laivas yra klaidingai registruotas Vidaus vandenų registre kaip kylinė jachta, tačiau Laivas nėra naudojamas nei sportui, nei pramogoms, todėl negali būti toliau registruotas kaip pramoginis laivas.

6. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas netinkamai taiko 2009 m. balandžio 23 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvą 2009/15/EB „Dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų“ (toliau – ir Direktyva), nes vadovaujantis 1 straipsniu Direktyva nėra skirta laivo tipo nustatymui, o saugumo jūroje ir taršos prevencijos klausimams spręsti. Pareiškėjas tvirtino, kad pagal Direktyvą trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos buriuotojų sąjunga yra laikytina pripažinta organizacija, galinčia atlikti Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas, nes yra įgaliota atlikti burinių laivų matavimus ir techninę priežiūrą pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintų Burinių jachtų registravimo taisyklių (toliau – ir Jachtų

registravimo taisyklės) 27 punktą. Pareiškėjui nėra žinoma, ar Lietuvos Respublika yra pateikusi Europos Komisijai prašymą suteikti pripažinimą Lietuvos buriuotojų sąjungai, tačiau tokią prievolę Lietuvos Respublika turi, nes Direktyvos preambulėje įtvirtinta, kad laivo vėliavos ir uosto valstybės privalo kontroliuoti, ar laivas atitinka vienodus tarptautinius saugumo jūroje ir jūros taršos prevencijos standartus. Šis reikalavimas yra taikytinas ir tarptautiniuose vandenyse plaukiojantiems buriniams jūrų laivams ir jachtoms, kurių matavimus ir techninę priežiūrą Lietuvos Respublika yra pavedusi Lietuvos buriuotojų sąjungai. Pareiškėjas vertino, kad Lietuvos buriuotojų sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti Laivo matavimų ir apžiūros aktai yra teisėti dokumentai, patvirtinantys, jog Laivas suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, o atsakovas negali remtis aplinkybe, kad galimai nėra pateikusi Europos Komisijai prašymo dėl Lietuvos buriuotojų sąjungos patvirtintino pripažinta organizacija, įgaliota atlikti burinių jūros laivų matavimus ir techninę apžiūrą.

7. Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė išduoti Londono memorandume numatytą tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimą, nes pareiškėjas pateikė dvi istorines pažymas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos techninės apžiūros aktą, kurie patvirtino, kad Laivas yra istorinis tradicinis jūrų laivas, skirtas keleivių ir krovinių vežimui, taip pat žvejybai jūroje. Pažymėjo, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti Laivo duomenis Vidaus vandenų laivų registre, tačiau atsakovas 2016 m. rugpjūčio 2 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d. ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimais atsisakė tai padaryti, o šie sprendimai nepagrįsti teisės aktų normomis ir faktinėmis aplinkybėmis.

8. Atsakovas Lietuvos saugios laivybos administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas nurodė, kad Laivo pirminė apžiūra atlikta Laivybos kontrolės skyriaus inspektorių, turinčių įgaliojimus

atlikti jūrų laivų apžiūras pagal jūrų laivams keliamus reikalavimus ir išduoti jūrų laivo pirminės apžiūros aktą. Atsižvelgiant į Laivo amžių bei tai, jog buvo pateikta nepakankamai informacijos apie patį Laivą, Laivas statytas 1911 m., nepateikta techninė dokumentacija, vadovaujantis Pirminės laivo apžiūros vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-141 (toliau – ir Taisyklės), 9 punkto nuostata buvo priimtas sprendimas apžiūrai skirti du inspektorius. Pažymėjo, kad pirminė apžiūra truko tris valandas ir šį faktą patvirtina Lietuvos Respublikos laivų techninės organizacinės būklės patikrinimo registracijos žurnalo išrašas bei inspektoriaus paaiškinimas. Teigė, kad vadovaujantis Aprašo 3 punktu ir Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 „Dėl Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo ir valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“, 4.305 punktu, už pirminę jūrų laivo apžiūrą Lietuvos Respublikos jūrų uoste ir akto surašymą (už valandą) nustatyta 37 Eur rinkliava, o dviejų inspektorių darbo valanda atitinkamai yra 74 Eur. Kadangi du inspektoriai dirbo po tris  valandas, mokėtina suma už laivo apžiūrą ir akto surašymą sudarė 222 Eur. Tokia suma būtų susidariusi, jei vienas inspektorius būtų darbą atlikęs per šešias valandas. Akcentavo, kad kiekvienas iš inspektorių laivo apžiūros metu tikrina skirtingus dalykus, todėl laivo apžiūra atliekama dvigubai greičiau nei ją atliktų vienas inspektorius.

10. Atsakovas teigė, kad sprendimas dėl Laivo neįregistravimo Jūrų laivų registre priimtas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, įvertinus visus turimus dokumentus. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas Lietuvos buriuotojų sąjungos išduotas Burinio jūrų laivo techninės apžiūros ir apmatavimo aktas Nr. 2016-07-20, Burinės jachtos techninės apžiūros aktas Nr. 2016-08-01, Burinės jachtos techninės apžiūros aktas Nr. 2016-08-09 bei kiti pateikti dokumentai nėra laivo klasę patvirtinantys dokumentai, kadangi Lietuvos buriuotojų sąjunga nėra nei pripažintoji organizacija Reglamento prasme, nei įgaliota laivų klasifikavimo bendrovė Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo (toliau – ir Laivybos įstatymas) prasme. Be to, jei, kaip teigia pareiškėjas, Laivas buvo naudojamas kroviniams ir keleiviams gabenti, žvejybai ir kt., jūroje, pareiškėjas galėjo pateikti ankstesnės laivo registravimo valstybės (jei laivas buvo registruotas Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje) kompetentingos institucijos išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad Laivas buvo skirtas vykdyti komercinius reisus jūroje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė laivo klasę patvirtinančio dokumento, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos, kopijos, Laivas nebuvo registruotas Jūrų laivų registre kaip tai numato Registravimo taisyklių 20.3 punktas.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. liepos 5 d. atliktos pirminės Laivo apžiūros metu nustatyta, jog jis neturi laivo tinkamumą plaukioti jūra patvirtinančių liudijimų ar dokumentų, išduotų laivų klasifikacinės bendrovės ar tos valstybės, kurioje laivas buvo registruotas, kompetentingos institucijos. Apžiūrėjus ant kilblokų krante stovintį objektą, konstatuota, kad medinis jo korpusas nesandarus, medinė apsiuva sutrūnijusi, stiebai demontuoti, mechanizmų darbinės būklės nustatyti neįmanoma, gyvenamosios ir bendrosios patalpos neatitinka jūrų laivams taikomų higienos normų,

gelbėjimosi priemonių nėra, priešgaisrinės priemonės nepatenkinamos. Apžiūros metu taip pat nenustatyta, kad laivas turėtų verslinės žvejybos jūroje įrangą, sugautam laimikiui laikyti tinkamas patalpas, taip pat nenustatyta, jog laive būtų skystų, generalinių ar birių krovinių krovimui bei laikymui skirtos patalpos, o jokių dokumentų, įrodančių, kad laivas skirtas konkrečiam keleivių skaičiaus gabenimui taip pat nėra. Pažymėjo, kad iš Paveldo komisijos atsakymo galima spręsti, jog Paveldo komisija mano, kad Laivas turėtų būti registruojamas Kultūros vertybių registre kaip kilnojamoji kultūros vertybė, nes kaip pramoginis laivas (burinė jachta) yra registruotas Vidaus vandenų laivų registre, o ne Jūrų laivų registre, nors nekomercinės paskirties pramoginiai laivai šiame registre apskritai neregistruojami.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, siekdama visuomet pramoginio laivo statusą turėjusiam Laivui gauti nekilnojamojo turto statusą ir taip pretenduoti į Europos Sąjungos paramą, savo sprendimu įvardina šį Laivą kaip istorinį (tradicinį) burinį jūrų laivą ir prašo jį įregistruoti Jūrų laivų registre ir šiam laivui išduoti istorinio laivo pažymėjimą, tačiau šiuo metu nėra patvirtinta istorinių laivų pripažinimo tradiciniais laivais tvarka, o Administracija nėra subjektas, kuris galėtų savo vienašaliais veiksmais pripažinti laivą tradiciniu. Administracija neturi teisinio pagrindo registruoti Laivą kaip tradicinį (istorinį) ir neturi teisinio pagrindo išduoti tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimo. Pakeisti Laivo duomenis Vidaus vandenų laivų registre atsakovas neturėjo pagrindo, nes, visų pirma, Lietuvos buriuotojų sąjungos techninio inspektoriaus išduotuose techninės apžiūros aktuose tris kartus keistas burinio laivo tipas, išduoti aktai neatitiko Lietuvos buriuotojų sąjungos patvirtintos formos, todėl aktai savo turiniu ir forma Administracijai sukėlė abejonių dėl šių dokumentų teisingumo. Atsakovo nuomone, „jūrų laivas“ negali būti suprantamas kaip burinės jachtos tipas, o nesant teisinio reglamentavimo ir nustatant burinių jachtų tipus, būtina vadovautis kuo platesniu mastu pripažintų burinių laivų tipais. Akcentavo, kad Burinių jachtų techninės priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos buriuotojų sąjungos 2002 m. balandžio 10 d., 1A priedas patvirtina faktą, jog burinių jachtų tipai nustatomi pagal jachtos korpuso tipą. Pabrėžė, kad pareiškėjo pateiktame Burinės jachtos apžiūros akte Nr. 2016-08-09 įrašytas jachtos tipas „jūrų laivas“ ne tik kad neatitinka pripažintų burinių laivų tipų, bet ir yra klaidinantis, nes, registre įrašius, kad pramoginio laivo tipas yra „jūrų laivas“, galėtų susidaryti klaidingas įspūdis, jog pramoginį laivą tokiu įrašu galima prilyginti jūrų laivui, kaip jie apibrėžti Laivybos įstatyme.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad burinis jūrų laivas „(duomenys neskelbtini)“ yra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė ir jam suteikta teisinė apsauga.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminį apžiūros aktą, 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinį apžiūros aktą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-938 nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo panaikinti atsakovo priskaičiuotą rinkliavą už Laivo pirminę apžiūrą pažymėjo, kad teisės aktai nenumato konkrečių atvejų, kada turi būti skiriamas vienas, o kada du inspektoriai laivo apžiūrai, todėl darė išvadą, jog Administracija, atsižvelgusi į susiklosčiusias aplinkybes, turi diskrecijos teisę pati nuspręsti dėl apžiūrai siunčiamų inspektorių kiekio. Teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai Laivo apžiūrai skyrė du inspektorius, kadangi Laivas pastatytas 1911 m., o su prašymu atlikti Laivo apžiūrą pareiškėjas nebuvo pateikęs techninės Laivo dokumentacijos. Teismas pripažino, kad net ir paskyrus vieną inspektorių, pareiškėjas būtų patyręs tokio paties dydžio išlaidas, nes vienas asmuo laivo apžiūrą būtų atlikęs per dvigubai ilgesnį laiko tarpą, t. y. 6 val. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 222 Eur rinkliavą už Laivo apžiūrą.

17. Vertindamas pareiškėjo reikalavimų panaikinti 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminį apžiūros aktą, 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinį apžiūros aktą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-938 pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas sutiko su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pozicija, jog Laivo apžiūros aktai negali būti laikomi individualiais administraciniais aktais ir būti savarankišku reikalavimu administracinėje byloje. Teismas akcentavo, kad minėtuose aktuose pareiškėjui nesuformuluoti jokie privalomi patvarkymai ar nurodymai, šie aktai laikytini tarpiniu procedūriniu dokumentu, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas atsisakyti registruoti Laivą Jūrų laivų registre, todėl administracinės bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminį apžiūros aktą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. Laivo antrinį apžiūros aktą nutraukė.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiamas 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 11(1.15)S-938

priimtas ne pareiškėjo, o Lietuvos buriuotojų sąjungos atžvilgiu, todėl jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Dėl nurodytų priežasčių teismas šią bylos dalį nutraukė.

19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byla dėl pirminio ir antrinio Laivo apžiūros aktų yra nutrauktina, vertino, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo surašyti teisės aktuose nustatytos formos ir turinio Laivo apžiūros aktą, kuriame būtų burinius jūrų laivus kvalifikuoto vertinti specialisto išvada dėl laivo būklės ir Administracijos sprendimas dėl tinkamumo plaukioti.

20. Pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo panaikinti 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-967 atsisakyti registruoti Laivą Jūrų laivų registre pažymėjo, kad nepaisant fakto, jog nėra patvirtinta istorinių laivų pripažinimo ir registracijos tvarka, tokie laivai gali būti registruojami pateikus laivo klasę patvirtinančius dokumentus, todėl tokios tvarkos nebuvimas neužkerta pareiškėjui kelio įregistruoti Laivą. Teismas akcentavo, kad atsakovas neginčijo fakto, jog Lietuvos buriuotųjų sąjunga nėra Europos Komisijos pripažinta organizacija, galinti išduoti laivo klasę patvirtinančius dokumentus, todėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas, jog pareiškėjas nepateikė Laivo klasę patvirtinančio dokumento, pripažintinas pagrįstu. Teismas vertino, kad pareiškėjui pačiam kilo pareiga išsiaiškinti, kokios organizacijos yra pripažintos Europos Komisijos ir kreiptis į jas dėl Laivo klasę patvirtinančių dokumentų išdavimo.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė galiojančių ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų atitinkančių Laivo klasę patvirtinančių dokumentų, registracija Jūrų laivų registre negalėjo būti atliekama, todėl atsakovas 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 11(1.15)S-967 pagrįstai atsisakė registruoti Laivą Jūrų laivų registre. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perregistruoti Laivą į Jūrų laivų registrą atmetė kaip išvestinį reikalavimą iš reikalavimo panaikinti 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-967.

22. Vertindamas pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą neišduoti Laivui tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki šiol kultūros ministras ir susisiekimo ministras nėra nustatę istorinio laivo pripažinimo tvarkos. Administracijai jokie teisės aktai nenustato teisės pačiai nustatyti tvarką, kuria būtų galima istorinį laivą pripažinti tradiciniu. Atsižvelgdamas į tai, jog Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi įgalinimų sureguliuoti istorinio laivo pripažinimo tvarką, teismas darė išvadą, kad Administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nėra teisinio pagrindo panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 20  d. sprendimą. Nustatęs, jog Administracija neturėjo teisės pareiškėjui išduoti tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimo, teismas atmetė kaip išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti Laivui tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimą.

23. Pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimų panaikinti 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-964, 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-1057 ir įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Laivo duomenis Vidaus vandenų laivų registre akcentavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 15 straipsnio, Laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas, sutiktina su atsakovo pozicija, jog „jūrų laivas“ negali būti laikomas Laivo tipu. Teismas taip pat sutiko su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos išvada, jog Jachtų registravimo taisyklių 17 punkte nurodyta sąvoka „konstrukcinis tipas“ leidžia daryti išvadą, kad burinės jachtos tipas turi būti nustatomas, atsižvelgiant į elementų konstrukcijos ypatumus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti Laivo duomenis Vidaus vandenų laivų registre, todėl skundžiami 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 11(1.15)S-964 ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 11(1.15)S-1057 laikytini teisėtais bei pagrįstais, o reikalavimas įpareigoti atsakovą pakeisti Laivo duomenis Vidaus vandenų laivų registre atmestinas kaip išvestinis.

24. Pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016) ir 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 3R-346 (AG-281/01-2016) pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėjo reikalavimai panaikinti skundžiamus atsakovo sprendimus ir įpareigoti jį atlikti veiksmus yra nepagrįsti, konstatuotina, kad skundžiamais Komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016) ir 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 3R-346 (AG-281/01-2016) pareiškėjo skundai buvo atmesti pagrįstai.

25. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Komisijos sprendimai atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą skirti Laivo ekspertizę, vertindamas, kad nagrinėjamoje byloje nekyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų žinių. Teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, taip pat sprendė,

kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 punkto atitikties įstatymui ar Vyriausybės teisės aktui.

III.

27. Pareiškėjas Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių (galiojanti redakcija nuo 2014 m. birželio 26 d.) 20.3 punktas, nustatantis, jog administracija neįregistruoja laivo, jeigu pateikiami ne visi šių taisyklių 8–10 punktuose nurodyti dokumentai arba pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai; 2) skirti teismo ekspertizę, ekspertui užduodant klausimą: ar burinis jūrų laivas „(duomenys neskelbtini)“ yra laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje ir turintis tai patvirtinančius dokumentus, privalomus jo projektavimo ir statybos metu.

28. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis, savo nesutikimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

29. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nors Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu jo skundas patenkintas iš dalies, t. y. atsakovas įpareigotas perskaičiuoti pareiškėjo mokėtiną rinkliavą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 4.305 punkte nustatytus kriterijus, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas non reformatio in peius (liet. draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą, nusprendė, kad pareiškėjas privalo sumokėti 222 Eur rinkliavą.

30. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Laivo apžiūra truko 3 val., kadangi vienintelis įrodymas, jog apžiūra truko 3 valandas, yra paties atsakovo teiginiai, kurie nėra pagrįsti į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, nes apžiūros trukmės fiksavimo tvarka apskritai nėra numatyta. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas pagrįstai Laivo apžiūrai skyrė du inspektorius, dėl to, jog laivas pastatytas 1911 m., o su prašymu atlikti Laivo apžiūrą pareiškėjas nebuvo pateikęs jokios techninės Laivo dokumentacijos. Pareiškėjas teigia, kad šios išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir atsakovo administruojamo viešo Vidaus vandenų laivų registro duomenų, kuriame pareiškėjo laivas yra registruotas nuo 2006 m. ir šiame registre yra visi duomenys apie laivą. Pažymi, kad išreiškė prieštaravimus dėl atsakovo teiginio, jog kiekvienas iš inspektorių tikrino skirtingus dalykus, teigdamas, jog laivą tikrino tik vienas inspektorius, o kitas inspektorius tuo metu pildė apžiūros aktą, todėl realiai apžiūrą atliko tik vienas inspektorius. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai išrašė sąskaitą už 6 val. rinkliavą, nepagrįsdamas šios rinkliavos trukmės teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis. Akcentuoja, kad 37 Eur įkainis galėjo būti taikomas tik jūrų laivams, o atsakovui nepripažinus pareiškėjo laivo jūros laivu, už šio Laivo apžiūrą ir akto surašymą negalėjo būti taikomas didesnis nei fiksuoto dydžio 27 Eur rinkliavos tarifas. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktas nenumato, jog rinkliavos dydis yra dauginamas iš apžiūrą atlikusių specialistų skaičiaus.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą panaikinti atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą atsisakyti registruoti Laivą Jūrų laivų registre. Pažymi, kad pateikė atsakovui dokumentus, patvirtinančius, jog burinis jurų laivas yra suprojektuotas ir pastatytas plaukiojimui jūroje. Pabrėžia, kad tai patvirtina teismui pateiktas Lietuvos Respublikos kultūros apsaugos departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. rugsėjo 20 d. aktas Nr. KPD-RM-2419, kuriuo burinis jūrų laivas „(duomenys neskelbtini)“ įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą kaip nekilnojamoji kultūros vertybė – burinis jūrų laivas. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi Laivas yra skirtas plaukioti atviroje jūroje, o pagal pateiktą Asociacijos sprendimą Laivas nėra skirtas nei pramogai, nei sportui, jis negali toliau būti Vidaus vandenų registre, nes nėra laikomas nei jachta, nei pramoginiu laivu, nei vidaus vandenyse skirtu plaukioti laivu. Tradicinis jūrų burlaivis „(duomenys neskelbtini)“ nėra vidaus vandenų laivas, todėl apskritai negali likti Vidaus vandenų laivų registre.

32. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjui išduoti Londono memorandume numatytą tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimą, nors pareiškėjas pateikė dvi istorines pažymas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos techninės apžiūros

aktą, kurie patvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“ yra istorinis tradicinis jūrų laivas, skirtas keleivių ir krovinių vežimui, taip pat žvejybai jūroje. Pažymi, kad tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektas nėra įgaliotas priimti sprendimo, jis privalo prašymą perduoti nagrinėti įgaliotam subjektui. Nors atsakovas pripažino pareiškėjo teisę tokį pažymėjimą gauti, tačiau nurodė negalinti jo išduoti dėl iki šiol nepatvirtintos tokių pažymėjimų išdavimo tvarkos, todėl, priešingai nei nusprendė teismas, atsakovas, nustatęs, kad nėra įgaliotas priimti sprendimo išduoti tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimą, privalėjo šį pareiškėjo prašymą perduoti nagrinėti kultūros ir susisiekimo ministrams, kurie buvo įgalioti nustatyti šių pažymėjimų išdavimo tvarką, tačiau dėl aplaidumo šios prievolės iki šiol neįvykdė.

33. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą panaikinti atsakovo 2016 m. rugpjūčio 2 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimus ir įpareigoti atsakovą pakeisti burinio jūrų laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenis Vidaus vandenų laivų registre. Mano, kad teismo argumentai dėl šio reikalavimo netenkino yra neapgrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Pažymi, kad Asociacija pateikė atsakovui 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos atliktos techninės apžiūros ir apmatavimo aktus, kuriuose buvo patikslinti šie duomenys: burinio jūrų laivo tipas: tradicinis burinis jūrų laivas, modelis: dvistiebė kilinė sraigtinė škuna; burių tipas: gafelinis apiburinimas; burinio jūrų laivo paskirtis – bendrosios paskirties burinis jūrų laivas, skirtas pervežti keleivius ir mokyti tradicinės jūreivystės; burinio jūrų laivo plaukiojimo teritorija pagal laivo konstrukciją – laivas skirtas plaukioti atviroje jūroje (pagal ISO kategorijas A). Mano, kad atsakovas neturėjo teisės kvestionuoti Lietuvos buriuotojų sąjungos apžiūros akte nurodyto burlaivio tipo ir modelio, nes toks atsisakymas pakeisti duomenis nėra pagrįstas teisės aktų normomis, o Vidaus vandenų registre nėra jokių duomenų, kad burinis jūrų laivas „(duomenys neskelbtini)“ būtų skirtas sportui arba pramogai – tai patvirtina ir šio jūrų laivo 2016 m. liepos 5 d. pirminės apžiūros aktas, kurį atliko atsakovo darbuotojai, ir nustatė, jog nėra dokumentų, kad „(duomenys neskelbtini)“ yra pramoginis laivas.

34. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos buriuotojų sąjungos apžiūros aktai yra individualūs administraciniai aktai, kuriems taikoma teisėtumo prezumpcija. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas nėra įgaliotas atlikti burlaivių apžiūrų, tačiau nesikreipė nei į pareiškėją, nei į trečiąjį suinteresuotą asmenį su nurodymu patikslinti pateiktus duomenis, nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1435, 37 punktu, Administracija, nustačiusi, kad registro duomenų teikėjo pateiktame prašyme ir dokumentuose nurodyti klaidingi duomenys, turi teisę pareikalauti ištaisyti netikslius duomenis ar pateikti patikslintus duomenis, tačiau joks teisės aktas nesuteikia atsakovui teisės atsisakyti pakeisti burinio laivo registracijos duomenis tais atvejais, kai Administracija nereikalauja ištaisyti netikslius duomenis ar pateikti patikslintus duomenis.

35. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimai nekeisti Vidaus vandenų registre burinio jūrų laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenų nėra pagrįsti, todėl laikytini neteisėtais. Atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, paneigiančių apžiūros akte nustatytas aplinkybes, kad kilinė sraigtinė škuna „(duomenys neskelbtini)“ yra istorinis tradicinis burinis jūrų laivas, skirtas laivybai jūroje.

36. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių (galiojanti redakcija nuo 2014 m. birželio 26 d.) 20.3 punktas, nustatantis, jog administracija neįregistruoja laivo, jeigu pateikiami ne visi šių taisyklių 8–10 punktuose nurodyti dokumentai arba pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai, motyvavo tuo, kad pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui. Būtent tokia situacija susidarė šioje byloje, kai jūrų laivas, pastatytas laivybai jūroje pagal 1911 m. Jungtinėje Karalystėje galiojusius teisės aktus, gali būti įregistruotas į Lietuvos jūrų laivų registrą, nes ginčo jūrų laivas buvo suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje pagal jo statybos metu galiojusius teisės aktus, kurie nereikalavo jokio statybą leidžiančio dokumento, kaip nepagristai reikalauja teritorinis registratorius.

37. Pareiškėjas taip pat prašo skirti teismo ekspertizę, ekspertui užduodant klausimą: ar burinis jūrų laivas „(duomenys neskelbtini)“ yra laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje ir turintis tai patvirtinančius dokumentus, privalomus jo projektavimo ir statybos metu. Pareiškėjo nuomone, ekspertizė yra būtina, kad teismas galėtų priimti nešališką ir objektyvų sprendimą, įvertinęs, ar burinis jūrų laivas „(duomenys neskelbtini)“ yra laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, o šiam klausimui atsakyti būtinos specialiosios technikos ir mokslo žinios.

38. Pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą sustabdyti

administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-17-261/2017.

39. Atsakovas Lietuvos saugios laivybos administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

41. Atsakovas papildomai pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina Administracijos veiksmų, atliekant burlaivio „(duomenys neskelbtini)“ pirminę apžiūrų ir rinkliavos už šių administracinę paslaugų paskaičiavimų, pagrįstumų, Administracijos veiksmai ir sprendimai pagrįsti teisės aktų, reglamentuojančių pirminę jūrų laivų apžiūrų bei rinkliavos dydžio už suteiktas laivo apžiūros paslaugas, nustatymų, nuostatomis. Mano, kad klaidingas ir nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog jei apžiūrimas laivas nėra laikomas jūrų laivu, jam turėjo būti taikoma rinkliava, skirta istorinių laivų, o ne jūrų laivų, apžiūrai. Teigia, kad Laivo pirminės apžiūros metu buvo vertinta laivo atitiktis jūrų laivams keliamiems reikalavimams ir surašytas pirminės laivo apžiūros. Atsakovas sutinka su teismas išvada, kad laivo apžiūros trukmė, valstybės rinkliavos už laivo apžiūrą dydžio nustatymas bei dviejų inspektorių laivo apžiūrai skyrimas pagrįstas teisės aktais bei pateiktais dokumentais.

42. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo neteisėtumu, grindžiami prielaidomis ir klaidingu teisės aktų, reglamentuojančių jūrų laivų registravimą ir kitus susijusius klausimus, interpretavimu. Akcentuoja, kad laivo teisinė registracija Jūrų laivų registre galėjo būti atlikta tik pateikus laivo klasę patvirtinantį dokumentą, išduotą įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti Lietuvos buriuotojų sąjungos išduoti Burinio jūrų laivo techninės apžiūros ir apmatavimo aktas Nr.  2016-07-20, Burinės jachtos techninės apžiūros aktas Nr. 2016-08-01, Burinės jachtos techninės apžiūros aktas Nr. 2016-08-09 bei kiti dokumentai nėra laivo klasę patvirtinantys dokumentai, kadangi Lietuvos buriuotojų sąjunga nėra nei pripažintoji organizacija Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 391/2009 „Dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų bendrųjų taisyklių ir standartų prasme“, nei įgaliota laivų klasifikavimo bendrovė Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo prasme.

43. Atsakovas nurodo, kad Administracija neturi teisinio pagrindo registruoti laivą kaip tradicinį (istorinį), taip pat nėra įgaliota ir neturi teisinio pagrindo išduoti tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimo. Administracija nėra tas subjektas, kuris galėtą savo vienašaliais veiksmais pripažinti laivą tradiciniu. Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi tik tuos įgalinimus, kurie jai konkrečiai suteikti ir negali kitaip nei įstatymo leidėjas nustatė pripažinti laivo tradiciniu, nes toks veikimas būtą pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu.

44. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Administracija paaiškino ir pagrindė, jog pateiktame Burinės jachtos apžiūros akte Nr. 2016-08-09 įrašytas jachtos tipas „jūrų laivas“ ne tik neatitinka pripažintų burinių laivų tipų, bet ir yra klaidinantis, nes Vidaus vandenų laivų registre įrašius, jog pramoginio laivo tipas yra „jūrų laivas“, galėtų susidaryti klaidingas įspūdis, kad pramoginį laivą tokiu įrašu galima prilyginti jūrų laivui, kaip jis apibrėžtas Prekybinės laivybos įstatyme.

45. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog burinių laivų matavimus ir techninę apžiūrą įgaliota atlikti Lietuvos buriuotojų sąjunga 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu patvirtino, kad techninės priežiūros inspektorius turėjo teisę nurodyti laivo tipą „tradicinis burinis jūrų laivas“ ir jo modelį „(duomenys neskelbtini)“, nes būtent toks yra šio burlaivio tipas ir modelis, paneigiamas Lietuvos buriuotojų sąjungos 2016 m. lapkričio 18 d. raštu, kuriuo Lietuvos buriuotojų sąjunga informavo, kad burinių jachtų tipai: kilinė jachta, švertbotas, katamaranas, trimaranas, kompromisas. Pažymi, kad Burinių jachtų registravimo taisyklėse „burinė jachta“ apibūdinama kaip „pramoginis burinis laivas“. Tik tokių jachtų apžiūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 9 dalies nuostatomis, gali vykdyti Lietuvos buriuotojų sąjunga. Burinių jachtų registravimo taisyklėse nėra tokios laivo kategorijos kaip „tradicinis jūrų laivas“, kas buvo įrašyta į Burinės jachtos techninės apžiūros aktą Nr. 2016-08-01, todėl, atsakovo vertinimu, Lietuvos buriuotojų sąjungos išduoti techninės apžiūros aktai neatitinka teisės aktų nuostatų.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Nekilnojamojo kultūros paveldo taryba 2016 m. rugsėjo 20 d. aktu Nr. KPD-RM-2419 suteikė teisinę apsaugą buriniam jūrų laivui „(duomenys neskelbtini)“ ir apibrėžė jo teritorijos ribas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos

administracinio teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1564-281/2017 pagal valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos skundą Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 11(1.15)S-938, 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 11(1.15)S-964, 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 11(1.15)S-967, Administracijos 2016 m. liepos 5 d. istorinio burinio jūrų laivo „(duomenys neskelbtini)“ pirminio apžiūros akto ir sprendimo atsisakyti registruoti Laivą Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, Administracijos 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinio apžiūros akto, Administracijos priskaičiuotos rinkliavos už Laivo pirminę apžiūrą, Administracijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 7(1.15)S-886 neišduoti Laivui tradicinio jūrų laivo atitikties pažymėjimo, Administracijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 11(1.15)S-1057, Komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016), 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 3R-346 (AG-281/01-2016), teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Administraciją atlikti jo nurodytus veiksmus pagrįstumo.

49. Bylos duomenimis, pareiškėjas, kuriam nuosavybės teise priklauso Vidaus vandenų registre registruotas laivas (burinė jachta, kurios tipas – kylinė jachta, pavadinimas – „(duomenys neskelbtini)“), jo (pareiškėjo) apibūdinamas kaip istorinis burinis jūrų laivas, kreipėsi į Administraciją su raštais, kuriuose, be kita ko, prašė: 1) atlikti jam nuosavybės teise priklausančio Laivo apžiūrą jo (laivo) perregistravimui iš Vidaus vandenų registro į Jūrų laivų registrą ir Laivą įregistruoti Jūrų laivų registre, taip pat išduoti istorinio tradicinio jūrų laivo pažymėjimą pagal Londono memorandumo nuostatas. Vykdant šiuos pareiškėjo prašymus: Administracijos darbuotojai, 2016 m. liepos 5 d. atlikę laivo „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą, surašė Pirminės įregistruojamo laivo apžiūros aktą (skunde įvardijamas 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminės apžiūros aktas), kurį Administracija 2016 m. liepos 20 d. rašte Nr. 7(1.15)S-886 nurodė esant negaliojančiu dėl neatitikimo formos reikalavimams, dėl ko surašė Pirminės laivo apžiūros, atliekamos prieš įregistruojant jį Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, aktą (skunde įvardijamas 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinis apžiūros aktas); pateikė pareiškėjui pranešimą apie mokėtinų išlaidų už pirminę laivo apžiūrą dydį; Administracijos 2016 m. liepos 20 d. rašte Nr. 7(1.15)S-886 nurodytu sprendimu atsisakė išduoti Laivui istorinio laivo pažymėjimą; Administracijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 11(1.15)S-967 nurodytu sprendimu atsisakė įregistruoti laivą „(duomenys neskelbtini)“ Jūrų laivų registre; 2) pakeisti Laivo duomenis Vidaus vandenų laivų registre pagal Sąjungos 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. techninės apžiūros ir apmatavimų aktus ir, kaip nurodo pareiškėjas, kitus dokumentus. Dėl šių pareiškėjo prašymų Administracija: 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 11(1.15)S-938 informavo, kad Sąjungos 2016 m. liepos 20 d. techninės apžiūros ir matavimų aktas neatitinka Burinės jachtos techninės apžiūros akto formos, patvirtintos Sąjungos 2016 m. kovo 16 d., dėl ko kreipėsi dėl šio akto patikslinimo; 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 11(1.15)S-964 nurodė apie sprendimą pakeisti dalį laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenų Vidaus vandenų laivų registre pagal 2016 m. rugpjūčio 1 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, taip pat informavo, kad negali atsižvelgti į akto įrašą „tradicinis jūrų laivas (duomenys neskelbtini) kylinė sraigtinė škuna“, kadangi nurodytas laivo tipas neatitinka Saugios laivybos įstatymo ir Vidaus vandenų transporto kodekso apibrėžimų; 2016 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 11(1.15)S-1057, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 9 d. prašymą, nurodė apie sprendimą atsisakyti pakeisti dalį laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenų Vidaus vandenų laivų registre pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, t. y. jachtos tipas – jūrų laivas, jachtos modelis – (duomenys neskelbtini).

50. Komisija pareiškėjo skundus dėl Administracijos aktų ir raštų panaikinimo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016) dalimi ir 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 3R-346 (AG-281/01-2016) atmetė, tačiau 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016) dalimi įpareigojo Administraciją perskaičiuoti pareiškėjo mokėtiną rinkliavą.

51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylos dalį dėl Administracijos 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminio apžiūros akto, 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinio apžiūros akto ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 11(1.15)S-938 nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos

teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.52. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, visų

pirma, sutinka su jo dalimi, kurioje byla yra nutraukta: kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011); informacinio, aiškinamojo ar rekomendacinio pobūdžio dokumentų, kuriuose nėra pareiškėjui skirtų viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015, 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1273-756/2015).

53. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl Pirminės įregistruojamo laivo apžiūros akto (skunde įvardyto 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminės apžiūros aktu) ir Pirminės laivo apžiūros, atliekamos prieš įregistruojant jį Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, akto (skunde įvardyto 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinės apžiūros aktu), kurie savo esme yra tarpiniai dokumentų, kuriais siekiama sudaryti prielaidas priimti Administracijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-967 dėl laivą „(duomenys neskelbtini)“ registravimo (atsisakymo registruoti) Jūrų laivų registre, panaikinimo, taip pat dėl 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. 11(1.15)S-938, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie Sąjungos 2016 m. liepos 20 d. techninės apžiūros ir matavimų akto neatitikimą Burinės jachtos techninės apžiūros akto formai bei apie kreipimąsi dėl šio akto patikslinimo, panaikinimo, kadangi šie aktai ir informacinio pobūdžio raštai, nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių.

54. Be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kad Administracija būtų priėmusi aktus, kurie įpareigotų pareiškėją sumokėti rinkliavą už Laivo pirminę apžiūrą, ar pareiškėjas būtų sumokėjęs šią rinkliavą, nenagrinėtinas ir pareiškėjas skundo reikalavimas panaikinti Administracijos priskaičiuotą rinkliavą už Laivo pirminę apžiūrą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), dėl ko skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje yra keičiamas, administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Administracijos priskaičiuotą rinkliavą už Laivo pirminę apžiūrą nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.). Bylą šioje dalyje nutraukus, teismo motyvai, kuriais ši pareiškėjo skundo dalis netenkinta, šalintini, jais nėra pagrindo vadovautis vykdant Komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 3R-314 (AG-221/01-2016) dalį įpareigoti Administraciją perskaičiuoti pareiškėjo mokėtiną rinkliavą, kuri, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu palikta nepakeista.

55. Teisėjų kolegija taip pat iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl Administracijos 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 11(1.15)S-967, kuriuo atsisakyta įregistruoti laivą „(duomenys neskelbtini)“ Jūrų laivų registre, neteisėtumo: šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimtoje norminėje administracinėje byloje Nr. eI-17-261/2017, pripažino, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. birželio 26 d.) 20.3 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 daliai, 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai. Teismas šioje nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad:

tiriant Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunkčio teisėtumą pažymėtina, kad Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti interpretuojamos atsiejant jas nuo likusio įstatyminio reguliavimo. Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis nukreipia į šių taisyklių 8–10 punktus, numatančius dokumentus, kuriuos Lietuvos saugios laivybos administracija turi pateikti laivo savininkas, pageidaujantis įregistruoti laivą registre. Pareiškime yra keliamos abejonės dėl tarp šių dokumentų 8.7 papunktyje įtvirtinto reikalavimo pateikti laivo klasę patvirtinančio dokumento, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos, kopiją;

teisių įgyvendinimas, be kita ko, ir teisės įregistruoti ir eksploatuoti jūrų laivą, yra labai susijęs su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti suprantamos, kaip įteisinančios bet kurio laivo registravimą jūrų laivų registre. Jūrų laivas gali būti įregistruojamas tik pateikus teisės aktuose nustatytus dokumentus – vadovaujantis Prekybinės laivybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi laivas registruojamas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu jis yra suprojektuotas bei pastatytas laivybai jūroje ir turi tai patvirtinančius dokumentus. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro valdytoja yra Susisiekimo ministerija, registro tvarkytoja – Lietuvos saugios laivybos administracija. Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad jūrų laivas gali būti registruojamas, tik kada jis turi dokumentus. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatose nėra pateiktas baigtinis šių dokumentų sąrašas – jį pavesta nustatyti poįstatyminiais aktais, be kita ko, šioje byloje tiriamomis Jūrų laivų registravimo taisyklėmis;

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. balandžio 23 d. direktyvos 2009/15/EB „Dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų“ 2 straipsniu, laivo klasės liudijimas yra laivo tinkamumą konkrečiam laivo naudojimui ar eksploatavimui patvirtinantis dokumentas, kurį pagal savo nustatytas ir viešai paskelbtas taisykles ir procedūras išduoda pripažinta organizacija. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 3-314 patvirtintų Įgaliojimų Lietuvos Respublikos vardu vykdyti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre įregistruotų laivų techninę priežiūrą, apžiūras ir išduoti tai patvirtinančius dokumentus (liudijimus) suteikimo taisyklių 2 punktą klasės liudijimas yra dokumentas, išduotas įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės, patvirtinantis laivo konstrukcinį ir mechaninį tinkamumą tam tikrai paskirčiai ar darbui pagal tos bendrovės taisykles ir nuostatus;

reikalavimas registruojant laivą pateikti laivo klasę patvirtinančio dokumento kopiją grindžiamas tikslu įrodyti laivo tinkamumą konkrečiam laivo naudojimui ar eksploatavimui. Tai, be kita ko, pasitarnauja laivybos saugumo užtikrinimui, prisideda prie dabartinio ar būsimų laivo savininkų interesų apsaugos ir kt. Šio laivo klasę patvirtinančio dokumento išdavimą yra įgaliotos atlikti laivų klasifikavimo bendrovės, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, apibrėžiamos kaip juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, atitinkantys tarptautinių teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus laivų techninę priežiūrą ir apžiūrą atliekančioms, laivų klasę suteikiančioms ir privalomus laivų dokumentus išduodančioms bendrovėms. Toks laivo klasę patvirtinančio dokumento pobūdis patvirtina, kad reikalavimas jį pateikti kyla iš Prekybinės laivybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laivas registruojamas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, jeigu jis yra suprojektuotas bei pastatytas laivybai jūroje ir turi tai patvirtinančius dokumentus;

vadovaujantis Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre yra įregistruojamas kiekvienas jūrų laivas, kuris yra naudojamas laivybai, tik kada jis turi nustatytus dokumentus, todėl tiriama Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunkčio nuostata, draudžianti Lietuvos saugios laivybos administracijai įregistruoti jūrų laivą, jeigu nepateikti visi teisės aktuose nustatyti dokumentai, yra suderinama su Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

56. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas, per 30 kalendorinių dienų nuo savo prašymo įregistruoti laivą „(duomenys neskelbtini)“ Jūrų laivų registre pateikimo Administracijai nepateikė Jūrų laivų registravimo taisyklių 8.7 papunktyje nurodyto dokumento – laivo klasę patvirtinančio dokumento, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos, kopijos, todėl Administracija, vadovaudamasi Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunkčio (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2018 m. vasario 23 d.) nuostata, draudžiančia jai įregistruoti laivą, jeigu nepateikti visi Jūrų laivų registravimo taisyklių 8–10 punktuose nurodyti dokumentai, teisėtai ir pagrįstai atsisakė įregistruoti laivą „(duomenys neskelbtini)“ Jūrų laivų registre, dėl ko kiti pareiškėjo argumentai ir svarstymai dėl jo pateiktų dokumentų tinkamumo nėra reikšmingi. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

57. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje

norminėje administracinėje byloje Nr. eI-17-261/2017-555, tirdamas, ar Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 papunktis pagrįstai dokumentais, patvirtinančiais, kad laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, pripažįsta laivo klasės suteikimo dokumentus, kuriuos išdavė įgaliota klasifikacinė bendrovė, tais atvejais, kai tokie matavimai laivo statybos metu nebuvo nei privalomi, nei atliekami, t. y. ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja lex retro non agit (liet. įstatymas negalioja atgal) principui, taip pat konstatavo, kad tiriamos nuostatos paskirtis, be kita ko, yra užtikrinti, kad registruojamas laivas yra tinkamas konkrečiam laivo naudojimui ar eksploatavimui. Aptariamas principas nepaneigia įstatymų leidėjo diskrecijos pačiam, ar pavesti tai atlikti Vyriausybei, Ministerijai įtvirtinti reikalavimus, kurių neatitinkantys laivai pripažįstami neeksploatuotinais pagal savo paskirtį ir dėl to negali būti registruojami. Atsižvelgiant į besikeičiantį technologijų raidos kontekstą ir kitas aplinkybes, šie reikalavimai būna koreguojami ir taikomi iki jų paskelbimo pagamintiems laivams.

58. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl Administracijos 2016 m. liepos 20 d. rašte Nr. 7(1.15)S-886 nurodyto sprendimo atsisakyti išduoti Laivui istorinio laivo pažymėjimą: Administracija, viena iš saugios laivybos valstybinį valdymą vykdančių institucijų, yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis jam teisės aktais pavestas funkcijas (Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 3 str. 1 ir 6 d., 4 str.). Nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalis nustatė, kad tradicinis laivas  – kultūros ministro ir susisiekimo ministro nustatyta tvarka pripažintas bet koks istorinis laivas ar tokio laivo tiksli kopija, įskaitant ir tuos laivus, kurie sukurti tradiciniams jūreivystės įgūdžiams skatinti ir supažindinti su kultūros paveldu. Toks laivas eksploatuojamas tradiciniais (įprastiniais) jūreivystės principais ir būdais. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 15 straipsnio 17 dalyje (2016 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XII-2255 redakcija). Ginčo santykių laikotarpiu kultūros ministras ir susisiekimo ministras tvarkos, kuria istorinis laivas ar tokio laivo tiksli kopija pripažįstamas tradiciniu laivu, nebuvo nustatęs, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 5 straipsniu, nustatančiu Administracijos funkcijas, Administracijai nebuvo pavesta vykdyti laivų pripažinimo tradiciniais ar istoriniais procedūrą ir išduoti tai patvirtinančius dokumentus, todėl Administracija, kuri savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjekto įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais pagrindus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.), teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui Laivui istorinio laivo pažymėjimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Jūrų laivų ir vidaus vandenų transporto priemonių pripažinimo tradiciniais laivais tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2017 m. gruodžio 15 d įsakymu Nr. ĮV-1190/3-621, 7 punkto nuostatas laivus vertina ir pripažįsta tradiciniais laivais, atkuriamų laivų projektus derina Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus sudaryta nuolatinė 7 narių Tradicinių laivų vertinimo komisija.

59. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 11(1.15)S-964 ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 11(1.15)S-1057 nurodytų sprendimų nepagrįstumo: visų pirma, pažymėtina, kad Administracija 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 11(1.15)S-964 nurodytu sprendimu pakeitė dalį laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenų Vidaus vandenų laivų registre (burių plotas – 200 m2; stacionaraus variklio duomenys – 66 kW ir 371127601; burių tipas – gafelinis kečas; jachtos tipas – kylinė sraigtinė škuna) pagal 2016 m. rugpjūčio 1 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, taip pat informavo, kad negali atsižvelgti į akto įrašą „(duomenys neskelbtini)“, kadangi nurodytas laivo tipas neatitinka Saugios laivybos įstatymo ir Vidaus vandenų transporto kodekso apibrėžimų. Pareiškėjas, kaip nurodoma jo 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašte, atsiųstame elektroniniu laišku, įvertinęs Agentūros pastabas dėl laivo „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros akto, pateikė iš naujo atliktos laivo „(duomenys neskelbtini)“ techninės apžiūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, kuriame yra patikslintas jachtos tipas ir modelis (jachtos tipas – jūrų laivas; jachtos modelis – (duomenys neskelbtini)), t. y. pats sutikęs su Agentūros pastabomis dėl 2016 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros akto įrašų netikslumais ir iniciavęs naują laivo „(duomenys neskelbtini)“ apžiūrą, kurios metu suformuoti nauji Burinės jachtos techninės apžiūros akto 11 punkto (jachtos tipas ir modelis) įrašai, tikslinantys anksčiau nurodytus, iš esmės jokių argumentų, pagrindžiančių Agentūros 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 11(1.15)S-964 nurodyto sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, nenurodė, juo labiau, kad ginčija ir Administracijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 11(1.15)S-1057 nurodytą sprendimą atsisakyti pakeisti laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenis Vidaus vandenų laivų registre pagal

2016 m. rugpjūčio 9 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, kuriame jau nurodyta, kad jachtos tipas – jūrų laivas, jachtos modelis – (duomenys neskelbtini).

60. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl Administracijos atsisakymo pakeisti laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenis Vidaus vandenų laivų registre pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, t. y. kad šios jachtos tipas – jūrų laivas, o jos modelis – (duomenys neskelbtini), neteisėtumo: nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. galiojusios redakcijos Prekybinės laivybos įstatymo, reglamentuojančio santykius, atsirandančius vežant jūrų laivais krovinius, keleivius ir bagažą, nustatančio darbo laive ypatumus ir socialines garantijas jūrininkams, taip pat kitus civilinius teisinius santykius, susijusius su laivyba jūra tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, 2 straipsnio 9 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad jūrų laivas – laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus. Kiekvienas jūrų laivas, naudojamas laivybai, turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre. Kodekso 15 straipsnio, reglamentuojančio vidaus vandenų transporto priemonių klasifikavimą, 1 ir 4 dalys vidaus vandenų laivą apibrėžia bet kurio tipo savaeigį ar nesavaeigį keleivinį, krovininį, techninį (tarnybinis, mokslinio tyrinėjimo, techninio aptarnavimo ir kiti) laivą, keltą (keleivinis, krovininis, mišrus), kuris yra arba gali būti naudojamas laivybai vidaus vandenyse, pramoginį laivą – kaip bet kurio tipo ir bet kuriuo būdu varomą sportui ir pramogoms skirtą laivą, kurio korpuso ilgis yra nuo 2,5 iki 24 metrų. Pagal nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. galiojančios redakcijos Burinių jachtų registravimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 218, burinės jachtos, kurios apibūdinamos kaip pramoginiai buriniai laivai, registruojamos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre, jeigu: jų techninę priežiūrą atlieka Lietuvos buriuotojų sąjunga; jachtos savininkas yra Lietuvos Respublikos pilietis arba juridinis asmuo; pateikti šiose taisyklėse nustatyti dokumentai (Jachtų registravimo taisyklių 2.1, 3 p.). Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre registruojamos visos vienkorpusinės ir daugiakorpusinės burinės jachtos, kurių korpusas ne trumpesnis kaip 2,5 m ir ne ilgesnis kaip 24 m (Jachtų registravimo taisyklių 5 p.). Įregistruojant jachtą Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre įrašoma, be kita ko, jachtos tipas ir jachtos modelis (Jachtų registravimo taisyklių 11.5 ir 11.6 p.). Pasikeitus jachtos pavadinimui, jachtos konstrukciniam tipui, burių tipui ar kitiems jachtos techniniams duomenims, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre padaromi atitinkami įrašai pagal šių taisyklių ir Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registro nuostatų reikalavimus ir išduodamas naujas tarptautinis burinės jachtos bilietas (Jachtų registravimo taisyklių 17 p.).

61. Atsižvelgdama aptartą reguliavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Administracijos aiškinimu, nurodytu tiek ginčijame sprendime, tiek procesiniuose dokumentuose, kad burinės jachtos tipą apsprendžia jos korpuso, kylio ir / ar takelažo konstrukciniai ypatumai, todėl duomuo „jūrų laivas“ neapibūdina burinės jachtos tipo, pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad jo valdomos jachtos modelis yra „(duomenys neskelbtini)“: Vandenų laivų registre, kuriame nėra registruojami jūrų laivai Prekybinės laivybos įstatymo prasme, registruotas laivas „(duomenys neskelbtini)“ yra burinė jachta, kurios tipas – kylinė sraigtinė škuna, o (duomenys neskelbtini) yra šios jachtos projekto autorius. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė kaip Administracijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 11(1.15)S-1057 nurodytas sprendimas atsisakyti pakeisti laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenis Vidaus vandenų laivų registre pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros akte nurodytus, t. y. kad jachtos tipas – jūrų laivas, jachtos modelis – (duomenys neskelbtini), pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus, kadangi, kaip minėta (Nutarties 56 p.), laivas „(duomenys neskelbtini)“ Jūrų laivų registre galėtų būti registruotas Jūrų laivų registravimo taisyklių nustatyta tvarka,  t. y., be kita ko, pateikus laivo klasę patvirtinančio dokumento, išduoto įgaliotos klasifikacinės bendrovės arba Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės kompetentingos institucijos ar jos įgaliotos įstaigos, kopiją. Administracijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 11(1.15)S-1057 nurodytas sprendimas atsisakyti pakeisti laivo „(duomenys neskelbtini)“ duomenis priimtas gavus 2016 m. rugpjūčio 9 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros aktą, kuris sudarytas, kaip nurodė pats pareiškėjas 206 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu paštu siųstame rašte, įvertinus pastabas dėl 2016 m. rugpjūčio 1 d. Sąjungos Burinės jachtos techninės apžiūros akto, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Administracija, turėjusi siūlyti tikslinti aktą, negalėjo priimti sprendimo dėl šio akto, nėra pagrįsti.

62. Nebuvus pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų dėl aktų panaikinimo, pirmos instancijos teismas pagristai netenkino ir išvestinių skundo reikalavimų dėl įpareigojimo Administraciją atlikti veiksmus, taip pat prašymų skirti Laivo ekspertizę ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl Jūrų laivų registravimo taisyklių 20.3 punkto atitikties įstatymui ar Vyriausybės teisės aktui, kadangi nebuvo pagrįsta, kad tokia įrodinėjimo priemonė – eksperto išvada – patvirtintų ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, o Jūrų laivų registravimo

taisyklių 20.3 punktas – neatitinka įstatymo ar Vyriausybės norminio teisės akto.63. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo

sprendimas keistinas tik dalyje, kurioje nutraukiama administracinės bylos dalis ir dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos saugios laivybos administracijos priskaičiuotą rinkliavą už laivo „(duomenys neskelbtini)“ pirminę apžiūrą, o keisti kitą jo (sprendimo) dalį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti.Nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundo

reikalavimo panaikinti Lietuvos saugios laivybos administracijos priskaičiuotą rinkliavą už laivo „(duomenys neskelbtini)“ pirminę apžiūrą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį paliktą nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05600 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-202-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01332-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 57.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S. ir A. Ž. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. G.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. 2018 m. rugpjūčio 6 d. su patikslintu skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti 2018 m. gegužės 25 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos agentūros vedėjo privalomąjį nurodymą Nr. V13-33; 2) panaikinti 2018 m. gegužės 30 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo sprendimą Nr. (9.2)-V8-1497.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

2018 m. gruodžio 18 d. buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens R. G. atstovo advokato A. B. prašymas priteisti iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 220 Eur už advokato pagalbą ir 17,66 Eur kuro išlaidos.

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. atsiliepime į prašymą prašė trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atmesti.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens R. G. naudai iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. priteisė po 118,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad byla buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl laikytina, kad teismo sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgus į tai, turi būti sprendžiamas trečiojo suinteresuoto asmens patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėjai siekė, jog būtų likviduotas bendros nuosavybės teise priklausančiame sklype buvusios savininkės M. P. (trečiojo suinteresuoto asmens R. G. motinos) įrengtas požeminis vandens gręžinys. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. byloje palaikė atsakovo poziciją. Teismas sprendė, jog trečiojo suinteresuoto asmens R. G. teisės ir interesai buvo apginti, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. turi teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė atlyginti 220 Eur atstovavimo ir 17,66 Eur transporto išlaidų. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintomis Rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos), nurodė, kad R. G. prašoma 220 Eur suma už pasirengimą ir atstovavimą teisme neviršija Rekomendacijos nustatytų maksimalių dydžių, todėl gali būti priteista.

Nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dalį dėl transporto išlaidų atlyginimo, teismas, įvertinęs automobilio kontrolinę (bazinę) kuro sąnaudos normą, kelionės atstumą (210 km) bei 1 litro degalų kainą 2018 m. lapkričio 20 d. pagal UAB „Circle K Lietuva“ pateiktą kvitą, sprendė, kad R. G. prašoma 17,66 Eur suma yra per didelė, todėl priteisė 16,28 Eur.

III.

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Pareiškėjai visos administracinės bylos nagrinėjimo metu elgėsi sąžiningai, įgyvendino savo procesines teises ir pareigas, buvo įsitikinę, kad pasirinktas teisių gynybos būdas yra tinkamiausias, taip pat priėmus teismo nutartį, jos neskundė ir nesiekė tolimesnio bylinėjimosi, išaiškėjus tam tikroms teisiškai reikšmingoms aplinkybės, todėl ir procesinis pareiškėjų elgesys negali lemti jų pareigos atlyginti kitų proceso dalyvių išlaidas. Vien tik aplinkybė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ginče palaikė atsakovo atsikirtimus, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo sprendimas priimtas jo naudai. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas 2018 m. gruodžio 12 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nepaaiškino, kaip konkrečiai buvo apgintos jo teisės. Pareiškėjų nuomone, priteisiant trečiajam suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjų net ir tada kai suinteresuotas asmuo į bylą buvo įtrauktas paties suinteresuoto asmens prašymu ar teismo iniciatyva ir bylos baigtis niekaip nepaveikė trečiojo suinteresuoto asmens teisių ir pareigų, neatitinka teisingumo kriterijaus, pažeistų procesinę teisę į teisminę gynybą ribojančiam poveikiui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti jos patirtas išlaidas dėl atskirojo skundo surašymo.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, ginčas šioje byloje įvyko ne dėl tariamo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos padarytos klaidos, bet dėl pačių pareiškėjų iniciatyvos ir noro visais įmanomais būdais pakenkti trečiojo suinteresuoto asmens R. G. bei ginčo vietoje nuolatos gyvenančiai R. G. mamai (pareiškėjų seseriai) teisėms ir teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartis, kuria trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo tenkintas iš dalies ir iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. trečiajam suinteresuotam asmeniui priteista po 118,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. atskirajame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartimi.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai S. S. ir A. Ž. į teismą kreipėsi su dviem reikalavimais; 1) panaikinti 2018 m. gegužės 25 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos agentūros vedėjo privalomąjį nurodymą Nr. V13-33; 2) panaikinti 2018 m. gegužės 30 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo sprendimą Nr. (9.2)-V8-1497. Tačiau Regionų apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukė, nes pareiškėjams teisės normos nesuteikia teisės paduoti skundą dėl 2018 m. gegužės 25 d. privalomojo nurodymo Nr. V13-33 panaikinimo, o ginčijamas 2018 m. gegužės 30 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo sprendimas Nr. (9.2)-V8-1497 pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nutraukus bylą, pareiškėjo teisę į teisminę gynybą laikoma realizuota, ir jis su tapačiu reikalavimu nebegali kreiptis į teismą (ABTĮ 104 str. 3d.). Taigi, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina, jog teismo sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo, byloje palaikęs atsakovo poziciją, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjų argumentacija dėl pareiškėjų negalėjimo būti atsakingiems už trečiojo suinteresuoto asmens R. G. patirtas išlaidas. Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio nuostatomis, šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pažymėtina, jog būtent pareiškėjai, 2018 m. rugpjūčio 9 d. pateikę patikslintą skundą (I t., b. l. 82–86), patys trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė R. G.. Taigi, pareiškėjų, o ne teismo iniciatyva trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą buvo įtraukta R. G..

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 3 dalimi, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju nutraukus bylą buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens R. G. teisės, todėl ji turi teisę į atstovavimo bei transporto išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 3, 5 d.), o pareiškėjams kyla pareiga atlyginti jos patirtas išlaidas.

R. G. prašomos priteisti atstovavimo išlaidos buvo pagrįstos įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Rekomendacijomis, priteisė iš pareiškėjų po 118,14 Eur trečiojo suinteresuoto asmens naudai. Teisėjų kolegija sutinka su teismo atliktais skaičiavimais už trečiojo suinteresuoto asmens patirtas išlaidas ir nurodo, kad bylinėjimosi išlaidų dydis nagrinėjamos bylos kontekste atitinka Rekomendacijose nurodytus dydžius, yra proporcingas ir teisingas, todėl dar labiau mažinti R. G. priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą šiuo atveju nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai trečiajam suinteresuotam asmeniui R. G. iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. priteisė po 118,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05610 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-810-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01132-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2017 m. kovo 6 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) laikino sulaikymo kameroje ir paskirstymo kameroje Nr. 6. Laikino sulaikymo kamera buvo įrengta rūsio patalpose, kuriose nebuvo langų, tvyrojo nemalonus kvapas, sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, grindys betoninės ir drėgnos, sanitarinis mazgas tinkamai neatitvertas nuo patalpos, todėl buvo matomas kitų laikomų asmenų ir Šiaulių TI darbuotojų. Paskirstymo kamerose taip pat buvo antisanitarinės sąlygos. Minėtose kamerose įrengta apie 10 gultų, kurie buvo surūdiję, sulūžę, techniškai netvarkingi, o ant jų turėjo laikyti savo asmeninius daiktus bei Šiaulių TI administracijos išduotą miego inventorių. Paaiškino, kad antisanitarinėmis sąlygomis turėjo maitintis. Paskirstymo kamerose Nr. 6 ir Nr. 8 buvo laikoma po 10–15 asmenų, gultai techniškai netvarkingi, surūdiję, o ant jų turėdavo praleisti visą dieną. Šiaulių TI lubos ir sienos pajuodusios, prie langų ir sanitarinio mazgo buvo pelėsis, nuo sienų ir lubų krito tinkas, ant sienų kaupėsi drėgmė. Nurodė, kad pro langą nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos, kamerose nebuvo lempų, tik naktinis apšvietimas. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė išgyvenimus, emocinius sukrėtimus ir depresiją. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti senaties termino.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio

18 d., nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 8 d., nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. liepos 5 d. Pateikė kamerų numerius, laikomų asmenų skaičių ir vienam asmeniui tekusį kameros plotą. Paaiškino, jog visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina kalinčių asmenų privatumą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Pareiškėjui gyvenamosios patalpos ploto teko nuo 3,67 kv. m. iki 23,5 kv. m, todėl pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, jog minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Šiaulių TI nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas tikrintos nebuvo dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, todėl jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota. Pareiškėjas ir kiti laikomi asmenys dėl netinkamų higienos sąlygų į Šiaulių TI administraciją ar Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Akcentavo, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Šiaulių TI kameros yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Be to, Šiaulių TI yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl jame negalima atlikti rekonstrukcijos darbų ir įrengti papildomą ventiliaciją ir taip padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę oro drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Paaiškino, kad visa asmens krata Šiaulių TI pareiškėjo buvimo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos rūsyje, esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Minėtoje patalpoje asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas. Laikino laikymo, paskirstymo kameros yra švarios, išvėdintos, tačiau metaliniai kamerose esantys paviršiai aprūdiję. Pareiškėjas laikino sulaikymo patalpoje Nr. 6 buvo laikomas vieną kartą, o paskirstymo kameroje Nr. 6 buvo laikomas penkis kartus, todėl jam negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Šiaulių TI švaros užtikrinimu rūpinasi nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Teigė, kad ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas pagrindinis valymas, o esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto. Be to, pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą galbūt siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Atkreipė dėmesį, kad pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti už laikotarpius nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 18 d., nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d., likusioje dalyje atsisakė priimti, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 18 d. į laikino sulaikymo ir paskirstymo kameras nebuvo patalpintas, kameroje Nr. PK-6 buvo laikomas 2015 m. spalio 6 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2015 m. lapkričio 6 d. ir 2015 m. gruodžio 15 ir 16 dienomis, o į laikino sulaikymo patalpą Nr. LSP-6 buvo patalpintas 2016 m. birželio 29 d. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko ir 2016 m. birželio 14 d., tačiau atsakovo pateiktoje pažymoje nenurodyta, į kokią paskirstymo kamerą ar laikino sulaikymo kamerą pareiškėjas tą dieną buvo patalpintas. Teismas paaiškino, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, realiai atspindinčių Šiaulių TI laikino sulaikymo ir paskirstymo patalpų būklę ir paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose buvo pajuodusios lubos ir sienos, pelėsis, drėgmė, laikėsi nemalonus kvapas, per mažas dirbtinis apšvietimas, aprūdiję metaliniai paviršiai, neatitverti tualetai, netinkamai valomi sanitariniai techniniai įrenginiai. Šiaulių TI pateiktos fotonuotraukos patvirtino, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. PK-6 pareiškėjo laikymo joje metu nuo likusios kameros erdvės nebuvo atitvertas visiškai, sanitariniame mazge nebuvo unitazo, tik sanitarinis įrenginys. Teismas nurodė, kad laikino sulaikymo ir priėmimo–paskirstymo kameros buvo remontuojamos 2016 m. liepos–rugsėjo mėn., remonto metu atlikti sienų, lubų ir grotų dažymo darbai, sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas. Pareiškėjas kamerose Nr. PK-6 ir LSP-6 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. ir 2016 m. birželio 29 d., t. y. iki remonto darbų atlikimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kiek konkrečiai asmenų kartu su pareiškėju buvo talpinama į nurodytą kamerą ir kiek laiko pareiškėjas toje kameroje buvo laikomas, nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad paskirstymo kameroje jis buvo laikomas ilgiau nei 5 valandas, tik nurodė, kad į Šiaulių TI priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas ir paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną (laikomi ne ilgiau kaip iki 5 valandų). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas buvo talpinamas į laikino sulaikymo–paskirstymo kameras, kuriose užfiksuoti higienos normos pažeidimai dėl dirbtinio apšvietimo, metalinių paviršių būklės, neatitverto tualeto, netinkamai valomų sanitarinių techninių įrenginių, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kameros drėgmės, pelėsio, nemalonaus kvapo, dėl laikymo tokio pobūdžio kameroje trukmės, pareiškėjui teko naudotis netinkamai įrengtu ir neatitvertu sanitariniu mazgu, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, pareiškėjui tokioje kameroje teko maitintis, nors joje nėra stalo. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo – paskirstymo patalpose nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir iš Šiaulių TI priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas taip pat prašo išsireikalauti reikiamus dokumentus iš Šiaulių TI, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl laikino sulaikymo kamerų, esančių rūsyje, dėl apšvietimo, kokiu laikotarpiu buvo atlikti remonto darbai, duomenis, kurioje kameroje 2016 m. birželio 14 d. buvo laikomas.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo išsamiai bylos,  t. y. laikotarpio ir sąlygų, kuriomis buvo laikomas. Pažymėjo, kad Šiaulių TI nepateikė duomenų apie pareiškėjo kalinimą. Šiaulių TI pateiktoje medžiagoje buvo pateiktos kameros Nr. PK-6 fotonuotraukos iš kurių matyti, kad esantys gultai surūdiję, sanitarinis mazgas neatitvertas, nėra įrengta atskira oro šalinimo sistema. Tokioje patalpoje turėjo valgyti maistą, plautis indus sanitariniame mazge, kadangi nėra įrengtos kriauklės. Pažymėjo, kad paskirstymo kamerose buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad karantino kameroje esantis langas yra per mažas, todėl kameroje buvo tamsu. Akcentavo, kad karantino kamerose nėra įrengto stalo, kėdžių ar suoliukų. Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių TI nepateikė fotonuotraukų dėl esamos kamerų būklės ir kratos skyriaus patalpos. Pareiškėjo teigimu, buvo nuslėptas skaičius asmenų, kurie buvo laikomi kartu su juo. Pareiškėjas paaiškina, kad atlikus kratą su visais daiktais buvo vedamas į dušą, po to paimti duodamo inventoriaus ir vedamas į kamerą Nr.  PK-6. Minėtoje kameroje tvyrojo nemalonus kvapas, neužtikrintas tinkamas apšvietimas, tokioje patalpoje turėjo valgyti maistą. Išėjus iš dušo buvo vedamas per lauką, todėl jautė šaltį. Pabrėžė, kad jam buvo padaryta dešinės rankos amputavimo operacija, o nuo svorio kilnojimo

bei išėjus iš dušo per šaltą orą jam prasidėjo uždegimas bei skausmai. Nurodo, kad Šiaulių TI klastoja duomenis arba visai nepateikia duomenų apie pareiškėjo buvimą Šiaulių TI. Pažymi, kad jam ant kūno atsirado bėrimai, kadangi turimus daiktus turėjo dėti ant surūdijusių gultų. Nors gydytojai pareiškė, jog nežinia nuo ko atsirado bėrimai. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų savo žalojo. Atkreipia dėmesį, kad paskirstymo kameros nėra gyvenamoji patalpa, o asmenys buvo laikomi daugiau nei 5 valandas. Kameroje Nr. PK-6 nebuvo kriauklės bei veidrodžio. Pareiškėjas pažymi, kad po sanitarinio švarinimo buvo vedami į karantino kamerą Nr. 6 ir ten laikomi nuo 3 iki 4 valandų bei maitinami. Šiaulių TI laikymo patalpos buvo netvarkingos, tvyrojo dūmai. Šiaulių TI laikino sulaikymo kameros yra vientisos administracijos pastato patalpos atvykimo skyriuje, dėl kurių Šiaulių TI nepateikė fotonuotraukų. Paskirstymo kamera Nr. PK-6 yra Šiaulių TI pastato rūsyje.

10. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.11. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus

bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymas laikino sulaikymo kamerose ir paskirstymo kamerose buvo pažeidžiant higienos normų reikalavimus, tačiau pareiškėjo laikymas buvo trumpalaikis bei negalėjo negrįžtamai pažeisti pareiškėjo sveikatos. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio mąsto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl neturtinę žalą įvertino būtent tokia suma. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų paneigiančių duomenų, taip pat naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

13. Pirmosios instancijos teismas vertino tik pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 18 d., nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d., o nustatęs, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu (2015 m. spalio 6 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2015 m. lapkričio 6 d., 2015 m. gruodžio 15–16 d., 2016 m. birželio 29 d.) pareiškėjas buvo talpinamas į laikino sulaikymo–paskirstymo kameras, kuriose užfiksuoti higienos normos pažeidimai dėl dirbtinio apšvietimo, metalinių paviršių būklės, neatitverto tualeto, netinkamai valomų sanitarinių techninių įrenginių, kameros drėgmės, pelėsio, nemalonaus kvapo, taip pat nustatęs pažeidimus dėl laikymo kameroje trukmės, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp

neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai bei neteisingai išnagrinėjo ir nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Šiaulių TI ginčo laikotarpiu.

19. Pareiškėjas apeliaciniame prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių TI pateikė turimus įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas. Be to, pareiškėjas nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes (kokius pažeidimus), turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, jo prašomi išreikalauti įrodymai pagrįstų. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

22. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius

pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nenustačius, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 50 Eur – laikytina adekvačia atsakovo padarytiems teisės pažeidimams.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti skundžiamo sprendimo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05627 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-807-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01638-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,

dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. buvo ir yra kalinamas Pravieniškių PN-AK nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. vasario 15 d. buvo laikomas 8 būryje, 82 brigadoje, kurioje buvo 12 miegamųjų vietų, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2015 m. liepos mėn. buvo laikomas 9 būryje, 92 brigadoje, kurioje buvo 16 miegamų vietų, o laikotarpiu nuo 2015 m. liepos mėn. iki šiol laikomas 4 būryje, 43 brigadoje, kurioje miegamų vietų yra 16, o iki 2016 m. gegužės mėn. buvo 24 miegamos vietos. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m. Gyvenamosios patalpos ir bendro naudojimo patalpos buvo avarinės būklės bei antisanitarinėmis sąlygomis. Nuo sienų ir lubų trupėjo dažai bei tinkas, grindų danga buvo apgadinta, todėl kaupėsi nešvarumai ir dulkės. Elektros instaliacija vietomis buvo atvira bei neizoliuota, todėl buvo nukrėstas elektros srovės. Langų ir durų konstrukcijos buvo sulūžusios, tinkamai nepritvirtintos, jų valymas kėlė grėsmę. Grindų danga buvo apgadinta, todėl negalėjo jų valyti. Pravieniškių PN-AK patalpose buvo tarakonų ir kitų kenkėjų, kurie darė žalą maisto produktams. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK administracija nesistengė minėtus padarinius pašalinti, todėl nuteistieji patys turėjo savomis lėšomis viską tvarkyti. Pravieniškių PN-AK įrengtas apšvietimas neužtikrino natūralios dienos šviesos, kadangi buvo naudojamos netinkamo galingumo lemputės. Pareiškėjas paaiškino, kad Pravieniškių PN-AK prausyklos ir tualetai įrengti nepakankamam kalinamų asmenų skaičiui, todėl vienu praustuvu bei tualetu naudojosi keturiasdešimt nuteistųjų. Taip pat sanitariniai įrenginiai buvo atskirti pertvaromis, tačiau jos buvo nepakankamo aukščio, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK administracija neužtikrina patalpų priežiūros, t. y. neužtikrina švaros ir dezinfekcijos. Be to, nėra užtikrinama asmenų higiena. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, žalą sveikatai ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovas atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės

aktais ir gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Pasak Pravieniškių PN-AK, pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti savo teisių pažeidimą nuo pareiškėjo patalpinimo į pataisos namus, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 4 d., taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl patalpų ploto ar higienos normų reikalavimo neužtikrinimo į administraciją, tačiau to nedarė. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Pravieniškių PN-AK pateikė gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, būrius, brigadas, gyvenamųjų patalpų numerius, miegamųjų vietų skaičių, patalpų plotus ir vienam asmeniui tekusį plotą. Duomenų apie tai, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma, nepateikė, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pažymėjo, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atkreipė dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimų tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Paaiškino, kad kalinimas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje skiriasi nuo izoliatoriaus-kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji pagal nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose. Pažymėjo, kad nuteistieji miegojo miegamuosiuose, kurie buvo nerakinami. Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos tvarkingos, būriuose langai tvarkingi ir sandarūs, o nuteistųjų išdaužti langai

nedelsiant keičiami naujais. Pareiškėjas su skundais dėl sanitarinių mazgų trūkumo ir laukimo eilėse į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Nurodė, kad elektros instaliacija yra tvarkinga, tačiau nuteistieji ją dažnai gadina, o gavus pranešimą apie gedimą ar netvarkingą elektros instaliaciją, ji nedelsiant tvarkoma. Pravieniškių PN-AK įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Nurodė, jog Pravieniškių PN-AK atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas ir kenkėjų kontrolė. Pažymėjo, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK psichologus nesikreipė. Paaiškino, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė pareiškėjui žalos.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 130 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 20 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. liepos 27 d. Teismas pažymėjo, jog svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, pareiškėjas nenurodė, todėl teismas taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. Teismas paaiškino, kad Pravieniškių PN-AK tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat tikslesnių duomenų dėl konkretaus gyvenamojo ploto, kurie leistų įvertinti pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, nebuvo pateikta, todėl vertino, jog atsakovo atstovo pateikti duomenys buvo neišsamūs ir šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., iš viso 262 paras, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjo argumentus dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių vertino kaip susijusius su byloje konstatuotu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir laikė minėto pažeidimo dalimi, todėl teismas atskirai dėl šios skundo dalies nepasisakė. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų bei nepateikė informacijos apie tai, kokiu būdu tualetai sanitariniame mazge buvo atskirti vienas nuo kito ir nuo likusios patalpos, todėl konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir šiuo aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Teismas nenustatė, kad dėl avarinės būklės patalpos buvo sukeltas pavojus pareiškėjo gyvybei, sveikatai ar realiai kilusią žalą.

7. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK aktyviai veikė, jog patalpose nebūtų vabzdžių ir graužikų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Be to, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas, todėl pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinto tinkamo apšvietimo vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Teismas pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Teismas nenustatė, kad kalinimo sąlygos turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomas neturtinės žalos dydis yra per didelis, o santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir skundą tenkinti visiškai.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas jam tenkantį gyvenamąjį plotą ir nustatęs, jog jam tenkantis plotas yra apytikris minimaliam, turėjo atsižvelgti į gyvenamosios patalpos užstatymą baldais bei inventoriumi. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m.

balandžio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjui teko 3,25 kv. m ploto ir negarantavo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, nes didžiąją dalį ploto užėmė inventorius. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių, turi būti vertinama, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. atsakovas veikė neteisėtai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad administracinė byla nagrinėta šališkai, kadangi pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis ir faktais. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsklaidyti abejones, turėjo galimybę atlikti įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 130 Eur neturtinei žalai atlyginti, nesiekia kompensuoti žalos ir skriaudos. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skundas pirmosios instancijos teismui turi būti visiškai patenkintas.

10. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis bei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

11. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Pravieniškių PN-AK paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą, kadangi Pravieniškių PN-AK neturi pareigos kaupti ir sisteminti duomenis apie tai, kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju ginčo patalpose. Informacija apie miegamųjų vietų skaičių pateikiama einamuoju laikotarpiu, todėl minimaliai tenkančio vienam asmeniui ploto norma nebuvo pažeista. Pažymi, kad pareiškėjas pateikia deklaratyvius teiginius, kurie neatitinka tikrovės. Pravieniškių PN-AK akcentuoja, jog dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Teigia, kad jokie teisės aktai nenumato, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro patalpos ploto, skaičiuojant vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. B. kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmiausia atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 262 paras nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (pareiškėjui teko 2,49 kv. m), taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis ir konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, priteisdamas 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, jog teismas, skaičiuodamas jam tenkantį gyvenamąjį plotą, turėjo atsižvelgti į gyvenamosios patalpos užstatymą baldais bei inventoriumi, taip pat nurodo, kad teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų

aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas bendrabučio tipo patalpose, privatumas naudojantis tualetu. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, jau išdėstytais skunde, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, dėl to kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai dėl galimo bylą nagrinėjusio teismo šališkumo.

18. Teisėjų kolegija sutinka, kad 262 paras trukęs pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK periodas nepriimtinomis sąlygomis asmeninės erdvės gyvenamojoje patalpoje požiūriu sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų veikęs taip, kaip nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas.

19. Pažymėtina, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

20. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2017 m. spalio 17 d. sprendime byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13) yra nurodęs, kad jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Šiame sprendime EŽTT pripažino nepagrįstu Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentą, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė.

22. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir  t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 262 paras teko mažiau ploto nei priklauso pagal teisės aktų reikalavimus (mažiau nei 3,1 kv. m ploto). Pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 2,49 kv. m ploto (trūko 0,61 kv. m). Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13). Tačiau nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai (taip pat

privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas) sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti  – 130 Eur – nelaikytina adekvačia atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

26. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundžiamo sprendimo dalį palikdama nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. B.

(V. B.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05632 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-895-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01211-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.  Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. Š. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, Šiaulių TI jis buvo kalinamas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Kameros buvo perpildytos, kamerose buvo po 7–8 asmenis, nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, buvo pelėsis, tvyrojo nemalonus kvapas, tualetai nebuvo atitverti nuo kameros ploto. Kameroje nebuvo šilto vandens, nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, apšvieta. Dėl šių aplinkybių jis patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl prašė atlyginti neturtinę žalą.

3. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Šiaulių TI nurodė, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Iš

Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl E. Š.“ matyti, kad pareiškėjas į įstaigą etapuotas 2014 m. gruodžio 9 d. ir laikytas iki 2014 m. gruodžio 19 d. Jam tekdavo nuo 3,75 kv. m. iki 5,63 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, jog pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Kiekvienoje kameroje yra teisės aktų numatytas inventorius, valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valo patys suimtieji ir nuteistieji. Dirbtinis kamerų apšvietimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji neretai gadina inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu, kitokios ventiliacijos įrengimas negalimas dėl pastato statuso. Padidinti natūralų apšvietimą galimybių nėra, kadangi dėl to reikėtų didinti langų angas, o pastatas įtrauktas į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą, tad tokie pakeitimai negalimi. Šiaulių TI pareiškėjas nebuvo išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam nebuvo tyčia sudarytos blogesnės laikymo sąlygos ir netaikomi kokie nors įstatymo nenumatyti apribojimai.

6. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai per daug abstraktūs, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeistos.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintos higienos normos gyvenamosiose kamerose.

9. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent

vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį, t. y. 10 parų, net ir atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo plotą, buvo kalinimas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.

11. Teismas nurodė, jog kadangi Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas įstaigoje, taikytos buvo tos taisyklių nuostatos ir tie higienos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų, susijusių su nepakankamu natūraliu apšvietimu, tokio apšvietimo trūkumas kompensuojamas tinkamu dirbtiniu apšvietimu. Be to, Šiaulių TI nebuvo galimybės įrengti mechaninę ventiliacijos sistemą, tai kompensuojama vėdinant per langus.

12. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas konstatavo, jog nepaisant to, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, toks įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskiru tualetu, privatumą.

13. Teisės aktai nenumatė reikalavimo įrengti šilto vandens tiekimo sistemą į kameras, todėl šis pareiškėjo argumentas buvo atmestas.

14. Sprendžiant dėl priteistinos sumos, teismas atsižvelgė į keletą aplinkybių. Pirmiausiai teismas nurodė, kad byloje nebuvo nustatyta, jog Šiaulių TI kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigė. Be to, Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos kamerose ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui visą jo kalinimo laikotarpį (10 dienų) buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau galbūt nebuvo užtikrintos kitos sąlygos (tinkamas tualetų įrengimas) Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose. Taip pat teismas nurodė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 31 mėnesiui nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI. Taigi teismas konstatavo, kad teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimas yra tinkama ir pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus.

III.

15. Pareiškėjas E. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam neturtinę žalą.

16. Pareiškėjas nurodo, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, patyrė itin neigiamus išgyvenimus, todėl mano, jam turi būti priteista neturtinė žala.

17. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog apelianto apeliacinis skundas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jame nenurodomi nei ginčijami klausimai, nei aplinkybės, nei įstatymai ar bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybės, todėl Šiaulių TI prašo teismo apeliacinį procesą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu pareiškėjui 10 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, bei nenustatęs kitų pažeidimų, pripažino, kad teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimas yra tinkama ir pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtus neigiamus

išgyvenimus.20. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo

sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl sanitarinio mazgo privatumo neužtikrinimo Šiaulių TI yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su vienam asmeniui tenkančia ploto norma kamerose, higienos normų reikalavimais, pripažino nepagrįstais.

24. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui 10 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl pažeidimų aplinkybių, kurias detaliai įvertino teismas skundžiamame sprendime, kolegija plačiau nevertins.

26. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjui 10 parų nebuvo užtikrintas

privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to jis patyrė neturtinę žalą ir pažeidimo pripažinimas yra tinkama ir pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus.

29. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; kt.), teisėjų kolegija vertina, kad nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjui E. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 30 Eur

(trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05614 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. AS-213-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. 2019 m. sausio 7 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:1) išnagrinėti skundą dėl viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo ir vilkinimo atlikti

veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas priklausančius Lietuvos Respublikos Seimo kompetencijai, tai yra Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Pirmininko ir Lietuvos Respublikos Seimo narių, Lietuvos Respublikos Seimo valdybos, Lietuvos Respublikos Seimo komitetų ir komisijų, Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos neveikimo, vilkinimo atlikti veiksmus, priklausančius viešojo administravimo subjekto kompetencijai ir išspręsti bylą kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;

2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimas savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, viešumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo priimti ir taikomi Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai, kiti Lietuvos Respublikos Seimo aktai, tame tarpe individualūs aktai savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautiniams sutartims, galiojantiems įstatymams ir kitiems teisės aktams;

4) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo antikonstitucinį neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, priklausančias jo kompetencijai, laiku įstatymo nustatyta tvarka ir terminais tinkamai ir kokybiškai, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 5 d. peticiją, užregistruotą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje Nr. 2018-10345 ir 2018 m. lapkričio 6 d. užregistruotą Lietuvos Respublikos Seimo peticijų registravimo žurnale Nr. 250-g-41, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytu būdu. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimas savo veiksmais ir neveikimu, neišsprendęs pareiškėjo 2018 m. lapkričio 5 d. peticijoje keliamų klausimų, šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų;

5) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, priklausančias jo kompetencijai, laiku įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tinkamai ir kokybiškai, visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjus pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 19 d.

peticijos, registruotos Nr. 017-10146. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimas savo veiksmais ir neveikimu neišsprendęs pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 19 d. peticijoje, kuri registruota Nr. g.-2017-10146, keliamų klausimų, šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų;

6) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, nustatyti realias priežastis ir ištirti, kodėl laiku, nustatyta tvarka ir terminais valstybinio administravimo subjektai neišnagrinėjo pareiškėjo V. K. skundų – 2017 m. sausio 31 d. Nr. 2017-1316, 2017 m. spalio 4 d. Nr. G-2017-10698, neatliko būtinų administracinių procedūrų, nepriėmė administracinių sprendimų ir iki šios dienos nepateikė jokios informacijos apie skundų nagrinėjimo eigą ir nepateikė jokio atsakymo pareiškėjui. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti ar valstybinio administravimo subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas savo veiksmais ir neveikimu neišnagrinėję 2017 m. sausio 31d. skundo Nr. 1316, 2017 m. spalio 4 d. skundo Nr. G-2017-10698 ir nepateikę jokios informacijos ir atsakymų pareiškėjui, šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir įvertinti ar Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas savo neveikimu ir vilkinimu nesudarė sąlygų žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijai, viešo intereso pažeidimui, įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą įvykdyti valstybinio administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto kompetencijai priklausančius veiksmus;

7) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, nustatyti realias priežastis ir ištirti, kodėl laiku, nustatyta tvarka ir terminais valstybinio administravimo subjektai neišnagrinėjo pareiškėjo V. K. 2018 m. lapkričio 12 d. skundo Nr. 10607, neatliko būtinų administracinių procedūrų, nepriėmė administracinių sprendimų ir iki šios dienos nepateikė jokios informacijos apie skundo nagrinėjimo eigą ir nepateikė jokio atsakymo pareiškėjui. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti ar valstybinio administravimo subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo veiksmais ir neveikimu neišnagrinėję 2018 m. lapkričio 12 d. skundo Nr. g. 2018-10607 ir nepateikę jokios informacijos ir atsakymo pareiškėjui, šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir įvertinti ar Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo neveikimu ir vilkinimu nesudarė sąlygų žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijai, viešo intereso ir teismo sprendimų pažeidimui, įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą įvykdyti valstybinio administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto kompetencijai priklausančius veiksmus;

8) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, nustatyti realias priežastis ir ištirti, kodėl laiku, nustatyta tvarka ir terminais valstybinio administravimo subjektai neišnagrinėjo pareiškėjo V. K. 2018 m. lapkričio 19 d. skundo Nr. 2018-10856, neatliko būtinų administracinių procedūrų, nepriėmė administracinių sprendimų ir iki šios dienos nepateikė jokios informacijos apie skundo nagrinėjimo eigą ir nepateikė jokio atsakymo pareiškėjui. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti ar valstybinio administravimo subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetas savo veiksmais ir neveikimu neišnagrinėję 2018 m. lapkričio 19 d. skundo Nr. 2018-10856 ir nepateikę jokios informacijos ir atsakymo pareiškėjui šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir įvertinti ar Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetas savo neveikimu ir vilkinimu nesudarė sąlygų žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijai, viešo intereso ir teismo sprendimų pažeidimui, įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą įvykdyti valstybinio administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto kompetencijai priklausančius veiksmus;

9) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, nustatyti realias priežastis ir ištirti, kodėl laiku, nustatyta tvarka ir terminais valstybinio administravimo subjektai neišnagrinėjo pareiškėjo V. K. 2018 m. lapkričio 19 d. skundo Nr. 2018-10856, neatliko būtinų administracinių procedūrų, nepriėmė administracinių sprendimų ir iki šios dienos nepateikė jokios informacijos apie skundo nagrinėjimo eigą ir nepateikė jokio atsakymo pareiškėjui. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti ar valstybinio administravimo subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetas savo veiksmais ir neveikimu neišnagrinėję 2018 m. lapkričio 19 d. skundo Nr. 2018-10856 ir nepateikę jokios informacijos ir atsakymo pareiškėjui, šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir įvertinti ar Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo neveikimu ir vilkinimu nesudarė sąlygų žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijai, viešo intereso ir teismo sprendimų pažeidimui, įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą įvykdyti valstybinio administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto kompetencijai priklausančius veiksmus;

10) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, nustatyti realias priežastis ir ištirti, kodėl laiku, nustatyta tvarka ir terminais valstybinio administravimo subjektai neišnagrinėjo pareiškėjo V. K. 2018 m. lapkričio 20 d. skundo Nr. 2018-10942, neatliko būtinų administracinių procedūrų, nepriėmė administracinių sprendimų ir iki šios dienos nepateikė jokios informacijos apie skundo nagrinėjimo eigą ir nepateikė jokio atsakymo pareiškėjui. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti ar valstybinio administravimo subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija savo veiksmais ir neveikimu neišnagrinėję 2018 m. lapkričio 20 d. skundo Nr. 2018-10942 ir nepateikę jokios informacijos ir atsakymo pareiškėjui, šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir įvertinti ar Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija savo neveikimu ir vilkinimu nesudarė sąlygų žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijai, viešo intereso ir teismo sprendimų pažeidimui, įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą įvykdyti valstybinio administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai kompetencijai priklausančius veiksmus;

11) ištirti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas, nustatyti realias priežastis ir ištirti, kodėl laiku, nustatyta tvarka ir terminais valstybinio administravimo subjektai neišnagrinėjo pareiškėjo V. K. 2018 m. gruodžio 20 d. skundo Nr. 2018-12170, neatliko būtinų administracinių procedūrų, nepriėmė administracinių sprendimų ir iki šios dienos nepateikė jokios informacijos apie skundo nagrinėjimo eigą ir nepateikė jokio atsakymo pareiškėjui. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir su prašymu oficialiai spręsti ar valstybinio administravimo subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija savo veiksmais ir neveikimu neišnagrinėję 2018 m. gruodžio 20 d. skundo Nr. 2018-12170 ir nepateikę jokios informacijos ir atsakymo pareiškėjui šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija savo neveikimu ir vilkinimu nesudarė sąlygų žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijai, viešo intereso ir teismo sprendimų pažeidimui. Įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą įvykdyti valstybinio administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai kompetencijai priklausančius veiksmus;

12) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar priimtas Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos posėdžio protokolas 2018 m. lapkričio 21d. Nr. 250-P-17 ir jame priimtas Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2018 m. lapkričio 21d. sprendimas – „vadovaujantis Peticijų įstatymo 5 straipsnio 3 punktu, V. K. nekviesti į Komisijos posėdį“ – savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininkas P. Č. ir patarėja J. Š., kiti

Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos nariai savo veiksmais ir neveikimu bei šio Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2018 m. lapkričio 21d. sprendimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

13) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar priimtas Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos posėdžio protokolas 2018 m. lapkričio 21d. Nr. 250-P-17 ir jame priimtas Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimas – „vadovaujantis Peticijų įstatymo 1 straipsniu, V. K. skundo nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais“ – savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininkas P. Č. ir patarėja J. Š., kiti Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos nariai savo veiksmais ir neveikimu bei šio Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2018 m. lapkričio 21d. sprendimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

14) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininko P. Č. ir patarėjos J. Š. priimtas ir surašytas bei asmeniškai P. Č. pasirašytas 2018 m. lapkričio 22  d. aktas reg. Nr. S-2018-8847 ir jame priimtas sprendimas neveikti savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininkas P. Č. ir patarėja J. Š. savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

15) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininko P. Č. ir patarėjos J. Š. priimtas ir surašytas bei asmeniškai P. Č. pasirašytas 2018 m. gruodžio 6  d. aktas Nr. S-2018-9330 savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininkas P. Č. ir patarėja J. Š. savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

16) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimas Nr. XIII-54 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo komisijų pirmininkų ir jų pavaduotojų patvirtinimo“, kurio 17 straipsniu nutarta Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininku patvirtinti Seimo narį P. Č. savo turiniu ir priėmimo

tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimas savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nuslėpdamas informaciją apie Lietuvos Respublikos Seimo nario P. Č. supainiotus viešus ir privačius interesus, piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, korupcijos ir nusikaltimų nuslėpimą, įvykdytus šiurkščius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus ir Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos sulaužymą, neatlikus parlamentinės kontrolės funkcijų ir neinicijavus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka apkaltos proceso ir neatlikus parlamentinės procedūros – apkaltos ir nesikreipdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti, tuo šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

17) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. XIII-80 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. XIII-54 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo komisijų pirmininkų ir jų pavaduotojų patvirtinimo“ pakeitimo“ savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams;

18) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. gegužės 9 d. priimtas nutarimas Nr. XXIII-355 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. XIII-33 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos sudarymo“ pakeitimo“ ir jame priimtas Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas sudaryti Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų sudėties komisiją: 1) P. Č.; 2) A. G.; 3) J. I.; 4) R. J.; 5) G. K.; 6) Č. O.; 7) E. P.; 8) J. R. 9) E. V.; 10) J. V., savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimas savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos – nuslėpdamas informaciją apie Lietuvos Respublikos Seimo nario P. Č. ir kitų asmenų supainiotus viešus ir privačius interesus, piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą, korupcijos ir nusikaltimų nuslėpimą, įvykdytus šiurkščius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus ir Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos sulaužymą, neatlikus parlamentinės kontrolės funkcijų ir neinicijavus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka apkaltos proceso ir neatlikus parlamentinės procedūros – apkaltos ir nesikreipdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti ir taip šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

19) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerės D. R. ir patarėjos S. Z. 2018 m. gruodžio 14 d. aktas Nr. S-2018-9693 savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerė D. R. ir patarėja S. Z. bei kiti asmenys savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

20) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimas, surašytas ir pasirašytas 2018 m. gruodžio 05 d. posėdžio protokole Nr. 112-P-47, savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto nariai ir Lietuvos Respublikos Seimo

Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. S., taip pat posėdžio sekretorė J. M. ir kiti asmenys savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

21) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko V. S. priimtas ir asmeniškai pasirašytas 2018 m. gruodžio 06 d. aktas Nr. S-2018-9378 savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto nariai ir Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. S. ir kiti asmenys savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

22) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko V. S. priimtas ir asmeniškai pasirašytas 2018 m. gruodžio 06 d. aktas Nr. S-2018-9378 savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto nariai, Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. S. ir kiti asmenys savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

23) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo Audito komiteto pirmininkės I. Š. ir patarėjos R. P. 2018 m. lapkričio 23 d. aktas Nr. S-2018-8910 savo turiniu ir priėmimo tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo Audito komiteto pirmininkė I. Š. ir patarėja R. P. savo veiksmais ir neveikimu šiurkščiai nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Seimo statuto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos politikų etikos kodekso, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo, kitų galiojančių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

24) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti dėl kitų teisės aktų prieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 28 d. skundo trūkumams pašalinti: pateikti teismui skundą, kuriame būtų pilnai ir aiškiai suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas, pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka; pateikti skunde nurodytas peticijas ir skundus, teiktus Lietuvos Respublikos Seimui; pateikti ginčijamus aktus ir jų gavimo datą patvirtinančius įrodymus; pateikti įrodymus, kad Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos sprendimus skundė Lietuvos Respublikos Seimui; pateikti žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokėjimo.

Šalindamas teismo nutartyje nurodytus trūkumus, pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame prašo:

1) nedelsiant – iš karto stabdyti absoliučiai nesąžiningą, neteisingą, neskaidrų, neobjektyvių, šališką teisminį procesą Nr. 3-61-3-00075-2019-7 ir šališkus teismo ir teisėjų antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą bei šališką administracinės bylos Nr. I-1803/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019) nagrinėjimą ir visais klausimais išdėstytais 2019 m. sausio 07 d. skunde reg. Nr. I-1803, 2019 m. sausio 08 d. skunde reg. Nr. DOK-577, 2019 m. sausio 09 d. skunde reg. Nr. DOK-662, 2019 m. sausio 10 d. skunde reg. Nr. DOK-801 2019 m. sausio 11d. skunde reg. Nr. DOK-887 ir 2019 m. sausio 14 d. skunde reg. Nr. DOK-1012, 2019 m. sausio 15 d. skunde reg. Nr. DOK-1150, 2019 m. sausio 15 d. skunde reg. Nr. DOK-1150, 2019 m. sausio 17 d. skunde reg. Nr. DOK-1394 ir šios dienos skunde kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei;

2) patenkinti skundą dėl viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo ir vilkinimo atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas priklausančius Lietuvos Respublikos Seimo kompetencijai tai yra Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Pirmininko ir Lietuvos Respublikos Seimo narių, Lietuvos Respublikos Seimo valdybos, Lietuvos Respublikos Seimo komitetų ir komisijų, Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos neveikimo, vilkinimo atlikti veiksmus priklausančius viešojo administravimo subjekto kompetencijai, pripažinti atsakovo neveikimą ir išspręsti bylą kreipdamasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;

3) patenkinti skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerės D. R. ir patarėjos S. Z. 2018 m. gruodžio 14 d. aktas Nr. S-2018-9693 savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerė D. R. ir patarėja S. Z. bei kiti asmenys savo veiksmais ir neveikimų šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos Seimo statutą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, Lietuvos Respublikos Politikų etikos kodeksą, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymą, kitus galiojančius įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus bei panaikinti skundžiamą antikonstitucinį aktą – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2018 m. gruodžio 14 d. aktą Nr. S-2018-9693, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptiniems sutartims, galiojantiems įstatymams ir kitiems teises aktams.

4) Užtikrinti pareiškėjo ir kitų asmenų teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, tinkamai išspręsti 2019 m. sausio 08 d. skunde reg. Nr. DOK-577, 2019 m. sausio 09 d. skunde reg. Nr. DOK-662, 2019 m. sausio 10 d. skunde reg. Nr. DOK-801 2019 m. sausio 11d. skunde reg. Nr. DOK-887 ir 2019 m. sausio 14 d. skunde reg. Nr. DOK-1012, 2019 m. sausio 15 d. skunde reg. Nr. DOK-1150,2019 m. sausio 15 d. skunde reg. Nr. DOK-1150,2019 m. sausio 17 d. skunde reg. Nr. DOK-1394 pareikšto nušalinimo klausimą, kuris iki šios dienos nėra išspręstas dėl neteisėto teismo sudėties – politizuoto ir šališko teismo, sudaryto ne pagal įstatymą, kurio sudėtyje dalyvauja nelaisvi ir priklausomi, neobjektyvūs ir šališki Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė J. M., teisėja I. K., teisėja R. M. ir kiti teisėjai ir kiti asmenys bei nušalinimą klausimą atiduoti spręsti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.

5) nedelsiant – iš karto kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti, ar įstatymo leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia, atėmusi iš pareiškėjo teisę tiesiogiai ir netiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teisminės gynybos šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, tarptautines sutartis, galiojančius įstatymus ir kitus teises aktus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjo V. K. skundą laikė nepaduotu.Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateikto patikslinto skundo turinį, sprendė, jog pareiškėjas pašalino ne visus 2019 m.

sausio 14 d. nutartyje nustatytus skundo trūkumus. Pareiškėjas teismui pateikė žyminio mokesčio kvitą, Lietuvos

Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerės D. R. ir patarėjos S. Z. priimto 2018 m. gruodžio 14 d. akto Nr. S-2018-9693 kopiją, 2018 m. lapkričio 5 d. peticijos užregistruotos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje Nr. g. 2018-10345 ir 2018 m. lapkričio 6 d. užregistruotos Lietuvos Respublikos Seimo peticijų registravimo žurnale Nr. 250-g-41 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui adresuoto 2018 m. lapkričio 12 d. skundo reg. Nr. g. 2018-10607 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui adresuoto 2018 m. lapkričio 19 d. skundo reg. Nr. g. 2018-10856 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui adresuoto 2018 m. lapkričio 19 d. skundo reg. Nr. g. 2018-10856 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimui pateikto 2018 m. gruodžio 20 d. skundo Nr. g-2018-12170 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo valdybai ir Seimo pirmininkui 2018 m. gruodžio 21 d. pateikto skundo reg. Nr. G-2018-1226 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko V. G. ir patarėjos L. R. 2019 m. sausio 10 d. akto Nr. S-2019-114 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininko P. Č. ir patarėjos J. Š. 2019 m. sausio 20 d. aktas Nr. S-2019-164 kopiją, tačiau pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nesuformulavo skundo pagrindo ir dalyko. Teismo vertinimu, tiek patikslinto skundo reikalavimai, tiek aplinkybės, kuriomis grindžiami šie reikalavimai, yra išdėstyti neaiškiai, apsiribojant abstraktaus pobūdžio, deklaratyviais teiginiais. Nors pareiškėjas patikslintame skunde suformulavo materialinį reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2018 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. S-2018-9693, tačiau aiškiai ir konkrečiai nenurodo, kokiomis aplinkybėmis grindžia skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Kitų aiškių, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnyje nustatytas teismo galias atitinkančių materialinių reikalavimų pareiškėjas patikslintame skunde nesuformulavo. Dėl šių priežasčių teismui liko neaiškus skundo pagrindas, todėl jis negalėjo nustatyti ginčo nagrinėjimo ribų ir išspręsti skundo priėmimo klausimo. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismas V. K. skundą laikė nepaduotu.

III.

Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo:1) nedelsiant – iš karto stabdyti absoliučiai nesąžiningą, neteisingą, neskaidrų, neobjektyvų, politizuotą, šališką teisminį

procesą Nr. 3-61-3-00075-2019-7 ir administracinės bylos Nr. I-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. Nr. 3-61-3-00075-2019-7) nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti visais klausimais išdėstytais 2019 m. sausio 7 d. skunde reg. Nr. I-1803, 2019 m. sausio 8 d. skunde reg. Nr. DOK-577, 2019 m. sausio 9 d. skunde reg. Nr. DOK-662, 2019 m. sausio 10 d. skunde reg. Nr. DOK-801, 2019 m. sausio 11 d. skunde reg. Nr. DOK-887, 2019 m. sausio 14 d. skunde reg. Nr. DOK-1012, 2019 m. sausio 15 d. skunde reg. Nr. 1150, 2019 m. sausio 17 d. skunde reg. Nr. DOK-1394, 2019 m. sausio 28 d. patikslintame skunde reg. Nr. DOK-2185 ir šios dienos atskirajame skunde kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teistumo kontrolei bei nevilkinant iš karto išsiųsti šių skundų nuorašus atsakovui – Lietuvos Respublikos Seimui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui;

2) tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti absoliučiai neteisėtą, nepagrįstą, politizuotą, šaliką Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos I. K. 2019 m. sausio 30 d. nutartį, turinčia absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų ir joje priimta absoliučiai neteisėtą, nepagrįstą, politizuotą, šaliką tesimo sprendimą, priimta neteisėto teismo sudėtyje – politizuoto ir šališko teismo sudaryta ne pagal įstatymą, kurio sudėtyje dalyvavo ir dalyvauja nelaisvi ir priklausomi, neobjektyvus ir šališki Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai – teismo pirmininkė J. M., teisėja I. K., teisėja R. M. ir kiti šališki asmeninys, tiesiogiai ir netiesiogiai asmeniškai suinteresuoti administracinės bylos Nr.  1-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019-7) ir administracinės bylos Nr. A-2969-1062/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0) bei daugelių kitų bylų baigtimi ir priimti nauja sprendimą dėl atsakovo – Lietuvos Respublikos Seimo antikonstitucinių veiksmų ir neveikimo, vilkinimo viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu  – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti;

3) tenkinti atskirąjį skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti su prašymų oficialiai spręsti ar administracinėje byloje Nr. 1-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019-7) ir administracinėje byloje Nr. A-2969-1062/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0) taikomas aktas – Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos I. K. 2019 m. sausio 14 d. priimta nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos

ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams arba tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti absoliučiai neteisėtą, nepagrįstą, politizuotą, šaliką Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos I. K. 2019 m. sausio 14 d. nutartį, turinčia absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų ir joje priimta absoliučiai neteisėtą, nepagrįstą, politizuotą, šaliką tesimo sprendimą, priimta neteisėto teismo sudėtyje – politizuoto ir šališko teismo sudaryta ne pagal įstatymą, kurio sudėtyje dalyvavo ir dalyvauja nelaisvi ir priklausomi, neobjektyvus ir šališki Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai – teismo pirmininkė J. M., teisėja I. K., teisėja R. M. ir kiti šališki asmenys, tiesiogiai ir netiesiogiai asmeniškai suinteresuoti administracinės bylos Nr. 1-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61 -3-00075-2019-7) ir administracinės bylos Nr. A-2969-1062/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0) bei daugelių kitų bylų baigtimi ir priimti nauja sprendimą dėl atsakovo – Lietuvos Respublikos Seimo antikonstitucinių veiksmų ir neveikimo, vilkinimo viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti.

4) tenkinti atskirąjį skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti su prašymų oficialiai spręsti ar administracinėje byloje Nr. 1-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019-7) ir administracinėje byloje Nr. A-2969-1062/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0) taikomas aktas – Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos, pavaduojančios teismo pirmininką R. M. 2019 m. sausio 10 d. nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams arba tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti absoliučiai neteisėtą, nepagrįstą, politizuotą, šaliką Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos, pavaduojančios teismo pirmininką R. M. 2019 m. sausio 10 d. nutartį, turinčia absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų ir joje priimta absoliučiai neteisėtą, nepagrįstą, politizuotą, šaliką tesimo sprendimą, priimta neteisėto teismo sudėtyje – politizuoto ir šališko teismo sudaryta ne pagal įstatymą, kurio sudėtyje dalyvavo ir dalyvauja nelaisvi ir priklausomi, neobjektyvus ir šališki Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai – teismo pirmininkė J. M., teisėja I. K., teisėja R. M. ir kiti šališki asmenys, tiesiogiai ir netiesiogiai asmeniškai suinteresuoti administracinės bylos Nr.  1-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019-7) ir administracinės bylos Nr. A-2969-1062/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2017-0) bei daugelių kitų bylų baigtimi ir priimti naują sprendimą dėl atsakovo – Lietuvos Respublikos Seimo antikonstitucinių veiksmų ir neveikimo, vilkinimo viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti.

5) tenkinti atskirąjį skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti su prašymų oficialiai spręsti ar viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai ir neveikimas, vilkinimas atlikti veiksmus, įgaliojimus, funkcijas ir pareigas priklausančius Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Seimo narių, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko ir Lietuvos Respublikos Seimo valdybos, Lietuvos Respublikos Seimo komitetų ir komisijų, Lietuvos Respublikos kanclerės ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kompetencijai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartims, Lietuvos Respublikos Seimo statutui, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, kitiems Lietuvos Respublikos galiojantiems įstatymams ir kitiems teises aktams.

6) tenkinti atskirąjį skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti su prašymų oficialiai spręsti ir išaiškinti ar įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia savo veiksmais ir neveikimu, draudžiant žmogui – fiziniam asmeniui – Lietuvos Respublikos piliečiui tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir atimant iš žmogaus teisę teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios savivalės, piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, vilkinimo atlikti jų kompetencijai priklausančius veiksmus, viešųjų ir privačių intereso konfliktų, korupcijos ir nusikaltimų, kitų ko institucinių veiksmų ir nusikalstamo neveikimo bei Lietuvos Respublikos Seimui iki šios dienos nepriėmęs įstatymo leidžiančio žmogui-fiziniam asmeniui – piliečiui tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą – tokiais savo draudimais tęsiamai iki šios dienos šiurkščiai pažeidė Lietuvos

Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, viešumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams.

7) tenkinti atskirąjį skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti su prašymų oficialiai spręsti ar oficialiai spręsti ar įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia savo veiksmais ir neveikimu atėmęs iš pareiškėjo V. K. tiesiogiai ir netiesiogiai (per Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Teismą) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios atstovų ir kitų valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų aukščiausiojo lygio sisteminės, politinės, teisinės korupcijos ir kitų nusikaltimų, viešųjų ir privačių interesų konflikto buvimo, organizuoto korupcinio nusikalstamo susivienijimo įvykdytų ir tęsiamų nusikaltimų ir Lietuvos Respublikos Seimui ignoravus pareiškėjo pateiktas peticijas, pareiškimus, prašymus ir skundus, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais tinkamai ir kokybiškai, visapusiškai neišnagrinėjus, neatlikus būtinų administracinių procedūrų ir nepriėmęs administracinių sprendimų ir nevykdant Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinės kontrolės funkcijos ir pareigos sudaryti specialiąją tyrimo (apkaltos) ir parlamentinės kontrolės komisijos, atlikti parlamentinį tyrimo dėl Lietuvos valdžios ir valstybės, savivaldybės institucijų pareigūnų ir kitų asmenų įvykdytų šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų ir priesaikos sulaužymo, veikų (veikimas ir neveikimas), turinčių aukščiausio lygio, sisteminės, politinės, teisinės korupcijos ir kitų nusikaltimo požymių šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, viešumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams.

8) tenkinti skundą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo ir teisėtumo kontrolei atlikti bei prašant oficialiai spręsti ar Lietuvos Respublikos Seimo aktas – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerė D. R. ir patarėja S. Z. 2018 m. gruodžio 14 d. aktas Nr. S-2018–9693 administracinėje byloje Nr. 1-1803-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2019-7) savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir / ar Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos kanclerė D. R. ir patarėja S. Z. bei kiti asmenys savo veiksmais ir neveikimų šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos Seimo statutą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, Lietuvos Respublikos Politikų etikos kodeksą, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymą, kitus galiojančius įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, protingumo, sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus bei panaikinti skundžiamą antikonstitucinį aktą – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2018 m. gruodžio 14 d. aktą Nr. S-2018–9693 kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptiniems sutartims, galiojantiems įstatymams ir kitiems teises aktams.

9) užtikrinti pareiškėjo ir kitų asmenų teisę į nešališką ir nepriklausomą teismą garantuoto Lietuvos Respublikos Konstitucijos – teisę į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios savivalės, aukščiausiojo lygio sisteminės politinės, teisinės korupcijos ir kitų nusikaltimų bei nuo kitų valdžios antikonstitucinių veiksmų ir neveikimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog jo skundą nagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėjo teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, neteisinga, neargumentuota ir nemotyvuota, priimta šališko teismo, sudaryto ne pagal įstatymą.

Jis skunde nurodė skundo pagrindą ir dalyką – viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos Seimo neveikimas ir vilkinimas atlikti jo kompetencijai priklausančius veiksmus. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tokie ginčai žyminiu mokesčiu neapmokestinami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu, nes jis neištaisė teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 151 straipsnis). Taigi atskirajame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde, turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo (šiuo atveju – nutarties) neteisėtumas ar nepagrįstumas (skundo juridinis pagrindas) bei įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes (ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktai). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir pirminiame skunde, t. y. nesuformulavo aiškaus skundo pagrindo ir dalyko, kuriais remiantis būtų nustatytos ginčo ribos. Abstraktaus pobūdžio pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtų veiksmų ir vilkinimo atlikti neviksimus nelaikytinos skundo dalyku. Taigi, pareiškėjui iki nurodyto termino nepašalinus nurodytų trūkumų, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo skundą (prašymą) laikė nepaduotu.

Atsižvelgus į tai, taip pat atmestini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, neteisinga, neargumentuota ir nemotyvuota, priimta netinkamai aiškinant ir taikant ABTĮ normas, reglamentuojančias asmens teisę kreiptis būtent į administracinį teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl netinkamo ABTĮ normų aiškinimo ar taikymo, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo priimti visus pareiškėjo skundo reikalavimus ir juos nagrinėti.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), ne kartą išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nėra pateikti jokie įrodymai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja, priėmusi skundžiamą nutartį, galėjo būti šališka, ar buvo kitų aplinkybių, dėl kurių ji turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo skundo priėmimo klausimo sprendimo. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teisėja turi asmeninį suinteresuotumą nepriimti pareiškėjo skundo nagrinėti, išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją ir yra tendencinga, t. y. jog skundžiamą pirmosios

instancijos teismo nutartį priėmė šališkas teisėjas (neteisėtos sudėties teismas), ir todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo netinkamai išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjusios teisėjos nušalinimo klausimas, įvertinusi tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus argumentus pagrindžiančių įrodymų, konstatuoja, kad tokio pobūdžio atskirojo skundo argumentai yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo teigti, kad nušalinimo klausimas išspręstas netinkamai.

Pareiškėjas V. K. iki bylos nagrinėjimo yra pateikęs šešis skundus, kurių reikalavimai iš esmės yra analogiško pobūdžio, t. y. stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant patikrinti ar visa eilė pareiškėjo nurodomų teisės aktų normų neprieštarauja LR Konstitucijai. Kolegija pažymimi, kad iš esmės visos teisės normos, kurių konstitucingumu pareiškėjas abejoja, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl atskirojo skundo nėra taikomos, todėl teismas neturi teisėto pagrindo stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis su atitinkamu prašymu į LR Konstitucinį teismą. Dėl to visi šie pareiškėjo V. K. prašymai netenkinami.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05598 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eP-37-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03481-2018-0Procesinio sprendimo kategorija: 60.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-872-629/2018 pagal viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal

pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundą atsakovams Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybai, Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas viešoji įstaiga „Plaukimas visiems“ 2019 m. kovo 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eAS-872-629/2018 tuo pagrindu, kad, pareiškėjo teigimu, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, taip pat priimtas sprendimas prisidės prie vienodos administracinių teismų praktikos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Proceso atnaujinimą reglamentuojančios ABTĮ IV dalies I skyriaus (Prašymų dėl proceso atnaujinimo padavimas) 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-75-520/2016). Taigi proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose, kuriose išspręsti materialiniai, o ne procesiniai reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas procesą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis nėra tas procesinis dokumentas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, todėl ji negali būti prilyginta užbaigtai bylai ir dėl kurios gali būti paduodamas prašymas atnaujinti bylos procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-102/2013; 2016 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-10-438/2016; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-65-438/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoji nutartis nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galutinai išspręstas šalių ginčas, taigi ji negali būti proceso atnaujinimo objektas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsisakytina priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-872-629/2018 (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-872-629/2018 pagal viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundą atsakovams Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybai, Kūno kultūros ir sporto

departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05631 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-465-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01474-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J.  M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2017 m. balandžio 3 d. raštą Nr. 2D-4330(23.17) „Dėl planavimo sąlygų pratęsimo procedūros atitikties teisė aktų reikalavimams“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų išsamiai, aiškiai ir grindžiant teisės aktais atsakyta į pareiškėjos 2017 m. vasario 17 d. prašymą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Raštu buvo atsakyta į jos 2017 m. vasario 17 d. prašymą, adresuotą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, kuriame pareiškėja prašė išaiškinti planavimo sąlygų procedūrą. Pareiškėja nurodė, kad visos aplinkybės, susijusios su planavimo sąlygų pratęsimu ar nepratęsimu yra jai labai svarbios, nes šiuo atveju kalbama apie žemės sklypą, kuris ribojasi su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, ji dėl planavimo sąlygų pratęsimo ar nepratęsimo visiškai nebuvo informuota, viešajame svarstyme nedalyvavo, nes nebuvo kviečiama.

3. Pareiškėja nurodė, kad Rašte paaiškinta, jog nors Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepratęsė planavimo sąlygų, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausias architektas galėjo priimti sprendimą pratęsti planavimo sąlygų sąvadą, jeigu jis nustatė, kad turi tam pakankamai reikalingų duomenų detaliojo plano rengimo procedūroms

užbaigti.4. Pareiškėja teigė, kad Raštas yra neišsamus, neaiškus, nėra pagrįstas teisės aktų normomis. Rašte visiškai

nepaaiškinta, kokiomis aplinkybėmis remiantis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausias architektas galėjo priimti sprendimą pratęsti planavimo sąlygų sąvadą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui.

5. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, jog Inspekcija, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija)

2016 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. A33(1)-7630-(4.20) gavusi prašytų dokumentų patvirtintas kopijas, įvykdė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendaciją, patikrino 2013 m. vasario 18 d. planavimo sąlygų sąvado Nr. SSp-091-13 (toliau – ir 2013 m. vasario 18 d. sąlygų sąvadas), jame išvardintų planavimo sąlygų, išduotų žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (toliau – ir žemės sklypai), detaliajam planui (toliau – ir detalusis planas) rengti, pratęsimo procedūros atitiktį teisės aktų reikalavimams ir pateikė pareiškėjai 2016 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 2D-17999(23.17), kuriame nurodė, kad Administracijos architektūros skyrius 2016 m. gegužės 4 d. sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. SSp-038-16 (toliau – ir 2016 m. gegužės 4 d. sąlygų sąvadas), skirtą pabaigti detaliojo planavimo procedūrą, išdavė ir 2013 m. vasario 18 d. planavimo sąlygų sąvadą Nr. Sp-091-13 pratęsė nepažeisdamas teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų esminių reikalavimų. Šio 2016 m. gruodžio 13 d. rašto pareiškėja neskundė.

7. Inspekcija nurodė, kad pareiškėja 2017 m. vasario 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių dėl planavimo procedūros sąlygų išaiškinimo. Seimo kontrolierius 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. 4D-2017-2/220/3D-615 kreipėsi į Inspekciją dėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimo. Inspekcija, išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, skundžiamu Raštu iš esmės pritarė 2016 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 2D-17999 išdėstytai pozicijai, papildomai nurodydama, kad pagal iki 2014 metų galiojusio Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-262, (toliau – ir Aprašas) 10 punktą, planavimo sąlygų sąvadą parengusi institucija, gavusi prašymą pratęsti sąvadą, kai neturi visų reikalingų duomenų, raštu kreipiasi į Aprašo 22.1–22.8 punktuose (atsakovas teigė, kad šioje rašto dalyje padaryta techninė klaida, ištaisyta 2017 m. gegužės 18 d. Inspekcijos raštu Nr. 2D-6874, turi būti 30.1–30.11 p.) nurodytas institucijas dėl sąlygų galiojimo termino pratęsimo. Skundžiamame Rašte atsakovas taip pat nurodė, kad Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius 2016 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl planavimo sąlygų, išduotų detaliajam planui rengti, galiojimo pratęsimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas ir Miesto ūkio ir transporto departamentas planavimo sąlygų nepratęsė. Minėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos departamentai galėjo atsisakyti pratęsti planavimo sąlygų galiojimą, nes sąlygų galiojimo laikas tuo metu jau buvo pasibaigęs. Skundžiamame Rašte taip pat pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus rajono savivaldybė yra dvi atskiros ir savarankiškos institucijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padalinių veiksmai, nepratęsiant planavimo sąlygų, neturėjo įtakos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmams 2016 m. gegužės 4 d. išduodat Sąlygų sąvadą detaliajam planui rengti Nr. SSp-038-16. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepratęsė minėtų planavimo sąlygų, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyriausias architektas priėmė sprendimą pratęsti planavimo sąlygų sąvadą, nes nustatė, kad turi tam pakankamai reikalingų duomenų detaliojo plano rengimo procedūroms užbaigti.

8. Inspekcija teigė, kad ji tinkamai įvertino atliktas teritorijų planavimo procedūras ir nenustatė jokių pažeidimų. Raštas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. Administracija paaiškino, kad detaliojo plano sprendiniai buvo derinami, tikrinami ir tvirtinti pagal teisės aktų, galiojusių iki 2014 m. sausio 1 d., normas. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokią konkrečiai teisę ar interesą ji siekia apginti, kokiu būdu prašomas panaikinti Raštas pažeidžia jos teises ir interesus. Pareiškėja nėra žemės sklypų savininkė, taip pat nėra detaliojo plano organizatorė. Nėra aišku, koks yra teisinis skundo pagrindas, kokioms teisės aktų nuostatoms galimai prieštarauja skundžiamas dokumentas. Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 10 p. (atsiliepimo į skundą pateikimo metu galiojančios redakcijos 8 p.) numato galimybę pratęsti sąlygas ir planavimo sąlygų sąvadą. Administracijos nuomone, ginčijamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.12. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 7 d. detaliojo plano organizatoriai kreipėsi į Administraciją dėl planavimo

sąlygų ir planavimo sąlygų sąvado pratęsimo. Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 10 punktas ir teismo sprendimo priėmimo metu galiojantis 8 punktas numato galimybę pratęsti sąlygas ir planavimo sąlygų sąvadą. Teismas nurodė, kad Inspekcija dar 2016 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 2D-17999, kuriuo rėmėsi skundžiamame Rašte, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Administracija, pratęsdama detaliojo plano organizatoriams sąlygas ir sąvadą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

13. Įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, teismas sprendė, kad Inspekcija tinkamai įvertino atliktas teritorijų planavimo procedūras, Raštas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III.

14. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.

15. Apeliaciniame skunde, be pareiškėjos skunde išdėstytų aplinkybių, akcentuojama, kad Rašte nepaaiškinta, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis vyriausias architektas galėjo priimti sprendimą pratęsti planavimo sąlygų sąvadą, kodėl nevyko viešasis svarstymas, o jei vyko, kodėl pareiškėja nebuvo apie tai informuota. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos priėmė formalų sprendimą, išsamiai neišnagrinėjo aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, neatkreipė dėmesio į tai, kad viešojo administravimo institucija savo veikloje turi vadovautis VAĮ 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintais objektyvumo, tikslumo, pagalbos ir išsamumo principais. Pareiškėjos nuomone, minėti principai buvo pažeisti.

16. 2017 m. rugpjūčio 14 d. gautas pareiškėjos „Papildymas prie 2017 m. liepos 27 d. apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. I-3537-537/2017“, kuriame pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad byloje nėra pateikti visi dokumentai, turintys reikšmės sprendžiant bylą, nors pareiškėja prašė teismo tokius dokumentus iš byloje dalyvaujančių asmenų išreikalauti. Teismas priėmė sprendimą remdamasis tik atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais, nors jų teiginiams pagrįsti byloje nėra pateikti įrodymai. Nėra įrodymų, kad 2013 m. vasario 18 d. vyko planavimo sąlygų sąvado Nr. SSp-091-13 viešo svarstymo procedūros, nėra detaliojo plano brėžinio, plano derinimo protokolo, dokumentų, įrodančių viešą svarstymą ir kt. Teismas ignoravo pareiškėjos argumentus, kad ji nedalyvavo viešame svarstyme ir ji abejoja, ar viešas svarstymas vyko.

17. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas pakartoja jo atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, mano, kad teismas išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus ir įvertino bylos aplinkybes. Nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais motyvais, kad teismas priėmė formalų sprendimą, išsamiai neišnagrinėjo aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, kadangi nėra nurodomos jokios konkrečios tai patvirtinančios aplinkybės ir įrodymai.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, iš esmės remdamasi argumentais, kurie išdėstyti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. raštą Nr. 2D-4330(23.17) „Dėl planavimo sąlygų pratęsimo procedūros

atitikties teisė aktų reikalavimams“, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2017 m. vasario 20 d. skundas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui dėl planavimo sąlygų, išduotų žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detaliajam planui rengti, pratęsimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavo, kad Inspekcija pateikė išsamią informaciją pareiškėjai į jos prašymą, naikinti Raštą nėra pagrindo.

22. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad Inspekcijos atsakyme nėra nurodyti teisiniai pagrindai ir faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis vyriausias architektas galėjo priimti sprendimą pratęsti planavimo sąlygų sąvadą, kodėl nevyko viešas svarstymas ir pareiškėja nebuvo apie tai informuota, todėl ginčijamas Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, prašė jos skundą tekinti ir įpareigoti Inspekciją išsamiai, aiškiai ir pagrindžiant teisės aktais atsakyti į jos 2017 m. vasario 20 d. prašymą.

23. 2017 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas „Papildymas prie 2017 m. liepos 27 d. apeliacinio skundo“, kuriuo nėra keičiamai apeliacinio skundo pagrindai ir dalykas, neišplečiamos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos, todėl minėtas papildymas vertintinas kaip papildomi rašytiniai paaiškinimai ir pridedamas prie bylos.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Ginčijamą Raštą Inspekcija parengė vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. lapkričio 7 d. pažymos „Dėl J. M. skundo prieš Vilniaus rajono savivaldybės administraciją“ Nr. 4D-2016/2-1047 36.2. punkte išdėstytą rekomendaciją – teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti, ar pratęsiant Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2013 m. vasario 18 d. išduotų planavimo sąlygų Nr. Sp-091-13 žemės sklypų (Kastro nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui galiojimą ir Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriui 2016 m. gegužės 4 d. tvirtinant Planavimo sąlygų sąvadą Nr. SSp-38-16, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Apie rekomendacijų nagrinėjimo rezultatus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ir J. M. raštu informuoti iki 2016 m. gruodžio 5 d.

26. Nagrinėjamoje byloje akcentuotini du tarp šalių kilusio ginčo aspektai – tai pavedimo Inspekcijai jos kompetencijos ribose įvertinti, ar pratęsiant konkrečių planavimo sąlygų galiojimą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai tinkamas įvykdymas, ir kitas – pareiškėjos tinkamas informavimas apie rekomendacijų nagrinėjimo rezultatus. Šie aspektai vertinti atsižvelgiant į pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui 2017 m. vasario 17 d. pateiktą prašymą (gautas 2017 m. vasario 20 d.). Jame pareiškėja prašė išaiškinti, ar pratęsiant Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2013 m. vasario 18 d. išduotų planavimo sąlygų (Nr. Sp-091-13 žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano rengimui galiojimą, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai; taip pat nurodė, kad apie planavimo sąlygų pratęsimą ar nepratęsimą ji nebuvo informuota, viešame svarstyme nedalyvavo, nes nebuvo kviečiama.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisme ribos yra apibrėžiamos pareiškėjos skunde nurodomu dalyku ir išdėstomais teisiniais ir faktiniais pagrindais – nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar teisės aktą, jo įvykdymo (priėmimo) datą (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p.); aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas, ir tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.); nurodant reikalavimus – t. y. tas teisės aktuose numatytos priemones ir būdus, kuriomis turi būti apginamos pažeistos teisės (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.). Tikslus asmens teises pažeidžiančių faktų ir tai patvirtinančių aplinkybių įvardijamas yra svarbus apibrėžiant konkretaus ginčo ribas – tai svarbu kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims teikiant atsikirtimus į pareikštus reikalavimus, ir teismui, kuris turi atlikti nurodomų asmens teisių ir teisėtų interesų galimų pažeidimų vertinimą. Teismo atliekamas vertinimas negali būti išplečiamas į naujus faktus, naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pareiškėjos skunde. Tais atvejais, kai ginčo dalyku byloje yra viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl asmens skundo, kuris buvo pateiktas viešojo administravimo subjektui, vertinimas teisme taip pat negali peržengti tų faktų ir aplinkybių, dėl kurių buvo kreiptasi į viešojo administravimo subjektą. Taigi aptariamu atveju nagrinėjimo dalyku teisme gali būti tik tie faktai ir aplinkybės, tos pareiškėjos pažeistos teisės ir teisėti

interesai, kuriuos pareiškėja buvo nurodžiusi Seimo kontrolieriui 2017 m. vasario 17 d. prašyme – t. y. ar nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai pratęsiant Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2013 m. vasario 18 d. išduotų planavimo sąlygų detaliojo plano rengimui galiojimą; taip pat ar apie planavimo sąlygų pratęsimą ar nepratęsimą ji turėjo būti informuota, ar dėl to turėjo būti rengiamas viešas svarstymas, ar ji turėjo būti kviečiama. Pažymėtina, kad šiame prašyme pareiškėja neįvardijo konkrečių savo materialiųjų teisių pažeidimo, savo turiniu jis laikytinas bendro pobūdžio pranešimu apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus pratęsiant detaliojo planavimo sąlygų galiojimą.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-132/2014). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015).

29. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų (aktuali red.), patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 394, 2 punkte nustatyta, kad Inspekcijos paskirtis – pagal kompetenciją vykdyti teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą. Nuostatų 11.1.6. punkte numatyta, kad pagal kompetenciją Inspekcija nagrinėja asmenų skundus ar pranešimus, susijusius su teritorijų planavimo procesu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais ir tvarka, taip pat ir Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka. Skundus ir pranešimus, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, nagrinėja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

30. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl to, ar nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai pratęsiant Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2013 m. vasario 18 d. išduotų planavimo sąlygų detaliojo plano rengimui galiojimą, ginčijamu Raštu pareiškėją informavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės architektas galėjo priimti sprendimą pratęsti planavimo sąlygų sąvadą; prie Rašto pridėjo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui pateiktą 2016 m. gruodžio 13 d. atsakymą Nr. 2D-17999(23.17F) „Dėl planavimo sąlygų pratęsimo atitikties procedūros teisės aktų reikalavimams“, kuriame išsamiai paaiškinti planavimo sąlygų detaliojo plano rengimui pratęsimo teisinius pagrindus (Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. sausio 1 d., 3 straipsnio ir Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 8, 10, 11 punktų nuostatos).

31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ginčijamu Raštu pareiškėjai pateiktas atsakymas, kuris, atsižvelgiant į Inspekcijai teisės aktais suteiktą kompetenciją, atlikus patikrinimą dėl nurodomų galimų teisės pažeidimų, jo turinys, atsižvelgiant į pridedamo atsakymo Seimo kontrolieriui 2016 m. gruodžio 13 d. Nr. 2D-17999(23.17F) nuorašą, laikytinas išsamiu bei atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus. Pareiškėjos 2017 m. vasario 17 d. prašyme Seimo kontrolieriui nebuvo daugiau nurodyta konkrečių jos teisių pažeidimų, išskyrus tai, kad ji nebuvo informuota apie planavimo sąlygų pratęsimą, tačiau teisės aktai tokio pobūdžio informavimo nenumato, todėl ši aplinkybė negali būti siejama su planavimo sąlygų pratęsimo teisėtumu ir / ar ginčijamo Rašto trūkumu. Atsižvelgdama į aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Inspekcijos veiksmai tiek pavedimo jai kompetencijos ribose įvertinti, ar pratęsiant konkrečių planavimo sąlygų galiojimą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai tinkamo įvykdymo aspektu, tiek pareiškėjos tinkamo informavimo apie rekomendacijų nagrinėjimo rezultatus aspektu, yra teisėti, parengtas Raštas tiek savo turiniu, tiek savo forma yra atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams.

32. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad, jos nuomone, pagal galiojančius teisės aktus nevyko viešasis svarstymas priimant sprendimą dėl planavimo sąlygų sąvado pratęsimo, ji nebuvo apie tai informuota, laikytini

nepagrįstais. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 25 straipsnis, reglamentuojantis detaliojo teritorijų planavimo procesą, numato, kad jį sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas. Teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadija – viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas patenka į baigiamąjį etapą (TPĮ 25 straipsnio 5 d. 1 p.); visuomenę su parengtais teritorijų planavimo dokumentais supažindina planavimo organizatorius ar jo įgaliotas asmuo konsultavimosi bei viešojo svarstymo metu (TPĮ 31 str. 3 d.); fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su patvirtintomis teritorijų planavimo dokumentų koncepcijomis, jei jos rengiamos, parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais teritorijų planavimą organizavusioje institucijoje, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas už mokestį, kuris nustatomas apskaičiavus išlaidas, susijusias su šių dokumentų parengimu (kopijavimu, leidyba ir pan.) (TPĮ 31 str. 2 d.); tačiau su šių teisių pažeidimais susijusios aplinkybės nebuvo nurodytos pareiškėjos 2017 m. vasario 17 d. prašyme Seimo kontrolieriui, dėl to jų neturėjo vertinti Inspekcija, tai negali būti ir bylos nagrinėjimo teisme dalyku.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05613 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-587-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00658-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 17.7; 19.3.3; 19.3.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį

skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno rajono savivaldybė, Kauno rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:1.1. panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą dėl

hidrotechninio statinio (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinės registracijos bei Lietuvos Respublikos ir Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teisės į jį įregistravimo;

1.2. panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. cspr1-65;

1.3. įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos žemės sklypas ribojasi su valstybei priklausančiu žemės sklypu, kuriame yra hidrotechninis statinys bei taip pat su pačia Purviškių tvenkinio užtvanka (Lazduonos upės vagoje įrengtais hidrotechniniais statiniais – iš šachtinės vandens pralaidos nutiestais betoniniais giluminiais šuliniais, gelžbetonine krantine, kt. inžineriniais statiniais, kurie sudaro vientisą nedalomą viso Purviškių užtvankos statinio visumą). Šis statinys yra įsiterpęs į pareiškėjos žemės sklypą. 2016 m. lapkričio 25 d. Kauno rajono savivaldybės administracija kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti šį hidrotechninį statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teises į ją. 2016 m. gruodžio 9 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas patenkino šį prašymą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo hidrotechninį statinį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – Purviškių tvenkinio užtvanką, esančią Lazduonių ir Buivydų kaimuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): (užtvankos pylimą (gruntas) ūžt, šlaitų tvirtinimą k1, šachtinę vandens pralaidą k2, tarnybinį tiltelį k3, užslenkstę k4) bei į šį statinį įregistravo Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teisę. Pareiškėja šiuos veiksmus apskundė VĮ Registrų centrui, tačiau ginčijamu sprendimu jos skundas buvo atmestas. Pareiškėja nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti, kadangi atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Dokumentų sąrašas), taip pat Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Pabrėžė, kad dalis užtvankos buvo įregistruota pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, nesant tam teisinio pagrindo ir negavus pareiškėjos sutikimo. Ginčo hidrotechnikos statinys taip pat buvo įregistruotas nesuformuotame žemės sklype, negavus Lietuvos valstybei priklausančio žemės sklypo valdytojo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo. Tuo atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, apibrėžiančias teisę būti statytoju, įskaitant gauti statybą leidžiančius dokumentus – žemės sklypo savininko sutikimą. Ginčo statinys įregistruotas pažeidžiant ir NTRĮ 6 straipsnio 3 dalies reikalavimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas, nes statiniui nėra suteiktas ir Adresų registre yra neįregistruotas adresas. VĮ Registrų centras ir jo teritoriniai padaliniai negali registruoti daiktų, daiktinių teisių, taip pat koreguoti kadastrinių duomenų, jei besikreipiantis asmuo nepagrindžia savo daiktinių teisių. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prašymą įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo. Šis reglamentavimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.256 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat šių teisių suvaržymus – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Kartu su prašymu

turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių atsiradimą (NTRĮ 23 str. 2 d.). Dokumentų sąrašo 2 punkte nurodyta, kad norint Nekilnojamojo turto registre įregistruoti senus statinius turi būti pateikiami: prašymas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar /ir daiktines teises į jį; kadastrinių matavimų byla, parengta pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, šiame nutarime aiškiai įvardintus dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad kadastro duomenų bylos įrašai patvirtina, jog užtvankos hidrotechniniai statiniai yra pastatyti 1986 metais nesuformuotame žemės sklype (valstybinėje žemėje). Tokie statiniai registruojami tik turint dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą. Pastarasis nurodymas buvo pažeistas – ginčo hidrotechninio statinio statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai teritoriniam skyriui nebuvo pateikti. Šiame teisės akte tarp teiktinų dokumentų nenumatytas žemės sklypo, kuriame jau yra stovintys seni pastatai, savininko sutikimas. Nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, bet įstatymo nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas). Statinių teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu. Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas reglamentuojamas CK 4.253–4.262 straipsniuose. Teritoriniam registratoriui savivaldybės administracija nepateikė hidrotechninio statinio statybos teisėtumo ar/ir kitų nuosavybės įgijimo pagrindus įrodančių dokumentų. Dokumentas, kuris yra įrašytas statinio teisinės registracijos ir daiktinių teisių į jį pagrindu,  – 2002 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo aktas Nr. 29 nesukuria teisinio pagrindo ginčo hidrotechninio statinio įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą ir tikrai nepatvirtina fakto, kad šiuo aktu Kauno apskrities viršininko administracija perdavė Kauno rajono savivaldybės administracijai Lietuvos Respublikai priklausantį turtą – Purviškių tvenkinio užtvanką bei kitus hidrotechninius statinius ta sudėtimi, kaip kad jie yra aprašyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Nr.  (duomenys neskelbtini). Todėl VĮ Registrų centro Kauno filialas neturėjo teisėto pagrindo priimti 2016 m. gruodžio 29  d. sprendimą dėl statinio teisinės registracijos bei daiktinių teisių į jį įregistravimo, nes priėmimo – perdavimo akte Nr. 29 nėra duomenų apie atskiro nekilnojamojo daikto suformavimą.

4. Pareiškėjo teigimu, hidrotechninis statinys buvo įregistruotas nepaisant fakto, kad duomenys apie statinį nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis (pažeistas NTKĮ 14 str. 1 d. 4 p., kuriame įtvirtintas nurodymas atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą). Toks neteisėtas veiksmas ginčijamu teritorinio skyriaus sprendimu buvo atliktas taip pat negavus žemės sklypo savininko (pareiškėjos) sutikimo. Be to, atlikus įrašą Nekilnojamojo turto registre ginčijamo akto pagrindu, pareiškėja apie tai net nebuvo informuota. Tarp šalių nėra ir niekada nebuvo pasirašyti kokie nors susitarimai, ar sandoriai (pvz., dėl servituto) ir pan. Hidrotechnikos statinys yra inžinerinis statinys, todėl ginčo atveju turi būti taikomos ir Statybos įstatymo nuostatos. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kada gali būti įgyvendinta statytojo teisė. Statinių įteisinimas valstybei priklausančiame žemės sklype galimas tik gavus rašytinį žemės valdytojo sutikimą dėl tokių statinių statybos. Tuo atveju, jei daiktas yra nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, reikia gauti žemės sklypo savininko sutikimą, o tuo atveju, jei statiniai pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., tokie statiniai registruojami tik turint dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą. Sutikimas iš Nacionalinės žemės tarnybos nebuvo gautas ir jokie dokumentai dėl hidrotechninio statinio statybos teisėtumo teritoriniam registratoriui nepateikti. Teritoriniam registratoriui nebuvo pateikti įrodymai, kad Lietuvos Respublika yra Purviškių tvenkinio užtvankos savininkas, o Kauno rajono savivaldybė – statinį patikėjimo teise valdantis asmuo. Teisinė registracija buvo atlikta nesant duomenų, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą teikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise nekilnojamąjį daiktą valdantis asmuo (pažeista NTKĮ 13 str. 2 d.). Dar viena aplinkybė, trukdžiusi įregistruoti Nekilnojamojo turto registre hidrotechninius statinius, yra ta, kad šiam nekilnojamam turtui įstatymų nustatyta tvarka nesuteiktas ir Adresų registre neįregistruotas adresas (pažeista NTKĮ 6 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju aiškia kliūtimi įregistruoti Purviškių tvenkinio užtvanką ir daiktines teises registre buvo faktas, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma buvo atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų (NTRĮ 29 str. 1 d. 2 p.), taip pat prašyme ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti (29 str. 1 d. 6 p.), be to, – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą (29 str. 1 d. 8 p).

5. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisės į hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką (užtvankos pylimą,

šlaitų tvirtinimą, šachtinę vandens pralaidą, tarnybinį tiltelį, užslenkstę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))), esančią Kauno r. sav. teritorijoje, buvo įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu 2002 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo akto

Nr. 29 pagrindu. Turto patikėjimo teisė į užtvanką buvo įregistruota Kauno rajono savivaldybei taip pat to paties priėmimo – perdavimo akto pagrindu. Užtvankos statybos metai buvo užfiksuoti kadastro duomenų byloje – 1986 metai. Šalia paminėtos užtvankos esantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso pareiškėjai. Nuosavybės teisės įregistruotos Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 52/22078 ir 2007 m. liepos 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-7627 pagrindu. Atsakovas pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas numato, kad žemės sklypas negali būti formuojamas taip, jog žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai). Užtvankos teisinės registracijos metu galiojusio STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 6 punktas numatė, kad yra 2 pagrindinės statinių rūšys: pastatai ir inžineriniai statiniai, o viena iš tokių inžinerinių statinių grupių yra hidrotechnikos statiniai. To paties STR 11.1 punktas apibrėžė, kad užtvankos priskiriamos hidrotechnikos statiniams. Taigi, užtvanka yra inžinerinis statinys, todėl šiam statiniui yra taikoma išimtis. Tai patvirtina, jog užtvankos įrenginiai ginčo situacijoje galėjo būti ne viename žemės sklype.

7. Atsakovas akcentavo, kad užtvanka galėjo būti įregistruojama Nekilnojamojo turto registre taip pat be pareiškėjos sutikimo. Pareiškėjai priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas ir jai grąžintas 2007 metais  – t. y. tuo metu, kai užtvanka jau buvo pastatyta, o perduota valdyti patikėjimo teise Kauno rajono savivaldybei 2002 metais. Pareiškėja 2009 m. kovo 24 d. pasirašė 2008 m. lapkričio 6 d. savo žemės sklypo plane ir sutiko su šio sklypo ribomis. Dėl to jai akivaizdžiai buvo žinoma apie užtvankos buvimo vietą jos sklype. Jokie teisės aktai nenumato Nekilnojamo turto registro tvarkytojui pareigos informuoti kitus asmenis (žemės sklypų savininkus), kai Nekilnojamojo turto registre įregistruojamos nuosavybės teises į senai pastatytą statinį. Nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Užtvankos teisinė registracija niekaip nepakeičia esamos situacijos – ir prieš registraciją, ir po registracijos ji stovi toje pačioje vietoje ir pareiškėjai neabejotinai buvo apie tai žinoma. Be to, pareiškėja užtvankos statybos teisėtumo fakto neginčija. Pabrėžė, kad net ir nuginčijus užtvankos teisinę registraciją, faktinė padėtis nepasikeis, nes dalis statinio ir liks pareiškėjai priklausančiame žemės sklype.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog užtvanka negalėjo būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre be valstybinės žemės patikėtinio (Nacionalinės žemės tarnybos) sutikimo. Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė. Valstybinę žemę patikėjimo teise valdo, ja naudojasi ir disponuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje išvardinti subjektai. Ginčo, kad užtvankos savininkė yra Lietuvos valstybė, iš esmės nekilo. Be to, ir pati pareiškėja nurodė, kad Dokumentų sąrašas nenumato tarp teiktinų dokumentų žemės sklypo, kuriame stovi seni pastatai, savininko sutikimo.

9. Atsakovas pažymėjo, kad užtvankos savininkė yra Lietuvos valstybė, todėl valstybės statybos teisėtumo faktas yra nekvestionuojamas. Ginčo situacijoje priėmimo – perdavimo aktas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1306 pagrindu, laikytinas tinkamu valstybės valdžios sprendimu perduoti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Jei užtvanka būtų buvusi pastatyta neteisėtai, akivaizdu, jog šis priėmimo –perdavimo aktas nebūtų surašytas.

10. Atsakovas pabrėžė, kad registro tvarkytojui kartu su priėmimo – perdavimo aktu buvo pateikti ir Kauno apskrities viršininko patvirtinti Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys, kuriuose minimi 1413 vnt. hidrotechninių įrenginių, taip pat nurodoma jų vertė. Nuoroda į šį papildomą Kauno apskrities viršininko patvirtintą sąrašą yra priėmimo – perdavimo akto 3 punkte. Taip pat registro tvarkytojui buvo pateiktas Kauno rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. T5-465, kuriame nurodoma, kad priėmimo – perdavimo aktu perduodant ilgalaikį turtą ne visam turtui buvo atlikta inventorizacija ir jis perduotas pagal sąrašą. Po to, kai minėtu sąrašu buvo perduota 12 hidrotechninių statinių, atlikta jų inventorizacija – t. y. kadastriniai matavimai, kurių metu tapo žinomi tikslūs nekilnojamųjų daiktų unikalūs numeriai, tarp jų ir ginčo užtvankos. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Atsakovas pateiktų dokumentų teisėtumo fakto nenustatinėja, o tik patikrina, ar pateiktas dokumentas atitinka formalius teisės aktų reikalavimus. Atsakovas taip pat matininkų veiksmų teisėtumo nevertina, matininko veiklos kontrolę vykdo Vyriausybės įgaliota institucija (NTKĮ 11 str. 15 d.) – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo funkcija apsiriboja matininko parengtos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų

bylos atitikties teisės aktų reikalavimams tikrinimu. 11. Atsakovas pabrėžė, kad visiškai nepagrįsti argumentai dėl to, jog užtvankos nebuvo galima įregistruoti

Nekilnojamojo turto registre, nes jai nesuteiktas ir Adresų registre neįregistruotas adresas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.1–4.4 punktuose išvardinti adresų objektai. Adreso objektu numatomi pastatai ar jų kompleksai, patalpos, tačiau nenumatoma, kad adresų objektai yra inžineriniai statiniai (tarp jų – hidrotechnikos statiniai).

12. Atsakovas VĮ Registrų centras prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palaikė VĮ Registrų centro Kauno filialo išdėstytus argumentus.

II.

13. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2007 metų nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šame žemės sklype nuo 2007 metų nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – XXI. Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Administracinėje byloje taip pat nekilo ginčo, kad pareiškėjos žemės sklypas ribojasi su valstybei priklausančiu nesuformuotu žemės sklypu, kuriame yra hidrotechninis statinys – Purviškių tvenkinio užtvanka su šachtinės vandens pralaidos nutiestais betoniniais giluminiais šuliniais, gelžbetonine krantine ir kt. (Registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys). Jie kartu sudaro vientisą Purviškių užtvankos hidrotechninį statinį. Proceso šalys taip pat pripažįsta faktinę aplinkybę, ją patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad paminėtas statinys iš dalies yra įsiterpęs į pareiškėjos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno rajono savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į atsakovą (VĮ Registrų centro Kauno filialą) su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat Lietuvos Respublikos nuosavybės bei Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teises į šį statinį. Kartu su prašymu atsakovui buvo pateikta 2016 m. spalio 14 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, 2002 m. rugsėjo 4 d. Kauno apskrities viršininko sudarytas turto perdavimo – priėmimo aktas Nr. 29, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“, taip pat 2002 m. kovo 1 d. Kauno apskrities viršininko patvirtinti Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys. Pateiktų duomenų analizė patvirtina, kad hidrotechninio statinio statybos metai – 1986 m., statinio statytojas – Lietuvos valstybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1306 buvo nuspręsta perduoti Kauno rajono savivaldybei valdyti ir naudoti patikėjimo teise Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, tuo metu patikėjimo teise valdomą Kauno apskrities viršininko. 2002 m. rugsėjo 4 d. Kauno apskrities viršininko sudarytu turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 29 Kauno rajono savivaldybei buvo perduotas turtas pagal Kauno apskrities viršininko patvirtintą sąrašą. Atsakovas 2016 m. gruodžio 9 d. patenkino (atliko registracijos veiksmus viešajame registre) Kauno rajono savivaldybės administracijos prašymą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką bei į šį statinį įregistravo Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę, taip pat Kauno rajono savivaldybės turto valdymo patikėjimo teisę (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). 2017 m. vasario 14 d. pareiškėja centriniam registratoriui pateikė skundą dėl, jos manymu, nepagrįstų teritorinio registratoriaus veiksmų. Ginčijamu VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. cspr1-65 pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o teritorinio registratoriaus veiksmai buvo pripažinti teisėtais.

15. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi NTKĮ 3 straipsnio 4 dalimi, 5, 6 straipsniais, NTRĮ 4 straipsniu, 9 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 4.262 straipsniu. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes ši aplinkybė yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nes Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (2011 m. spalio

13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Taigi, aptartos įstatymų nuostatos bei paminėta teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi tik išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, ir įregistruoti daiktines teises. Nagrinėjamo ginčo kontekste teismas pabrėžė, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruotas daiktas ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu teritorinio ir centrinio registratorių buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Šioje administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bandžiusi teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti priėmimo – perdavimo aktą, hidrotechninio įrenginio kadastro duomenis arba pačio statinio buvimo vietą, statinio statybos teisėtumą, statinio priklausomumą Lietuvos valstybei, todėl, teismo teigimu, teismas taip pat neturi jokio teisinio pagrindo savarankiškai nagrinėti paminėtų dokumentų pagrįstumo ir teisėtumo klausimų. Teismo vertinimu, pateikti įrodymai neduoda pagrindo konstatuoti, kad buvo nepagrįstai įregistruotas pats daiktas ir, tuo pačiu, įregistruoti akivaizdžiai neteisingi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – t. y. duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, geometrinius parametrus, naudojimo sąlygas ir t. t. Byloje nėra jokių duomenų, kad kadastro bylą parengė nekompetentingas asmuo ar kitu būdu būtų pažeistos imperatyvios NTKĮ 11 straipsnio nuostatos arba Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimai.

16. Teismo vertinimu, teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja apie dalies ginčo statinio patekimą į jos žemės sklypą, kurį ji įgijo nuosavybės teise 2007 metais, turėjo žinoti nuo šio žemės sklypo įgijimo momento. Šame žemės sklype jau nuo 2007 metų nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga (XXI. Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai – Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėja apie statinio dalies buvimą jai priklausančiame žemės sklype turėjo galimybę žinoti, kai 2009 m. kovo 24 d. pasirašė žemės sklypo plane. Ginčo, kad statinys priklauso Lietuvos valstybei, bylos nagrinėjimo metu iš esmės nekilo (pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, jog teritoriniam registratoriui nebuvo pateikti visi statybą leidžiantys dokumentai). Teismas vadovavosi Melioracijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad ginčo statinio savininkas yra Lietuvos valstybė, kadangi nėra jokių kitų duomenų, jog statinys gali priklausyti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

17. Teismas taip pat vadovavosi NTKĮ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 punktu ir įvertinęs 2016 m. lapkričio 25 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos atstovo atsakovui (VĮ Registrų centras Kauno filialui) pateiktą prašymą, taip pat su prašymu pateiktų dokumentų turinį konstatavo, kad jokie esminiai NTKĮ 12, 13 straipsnių reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs ir aplinkybę, jog pareiškėja neginčijo kadastrinių matavimų bylos sprendinių, taip pat statinio statybos ir nuosavybės teisėtumo faktų. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys teritoriniam registratoriui pateiktų dokumentų duomenis (statinio statybos metai – 1986, statinio savininkas – Lietuvos valstybė, patikėjimo teisės turėtojas – Kauno rajono savivaldybė). Šias išvadas taip pat patvirtina ir teismui pateikto 1980 metų Tvenkinio ant Lazduonos upelio vietovės schemos, aiškinamojo rašto, taip pat valstybės turto, perduodamo Kauno rajono savivaldybei, sąrašo duomenys. Teismo teigimu, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad nebuvo pateikta 231 lapas melioracijos įrenginių sąrašo, nėra pakankamas pagrindas skundui patenkinti, kadangi iš pateiktų dokumentų galima tiksliai identifikuoti Lietuvos valstybei priklausantį ginčo statinį ir jo buvimo vietą.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčo išsprendimui aktualu tai, jog 2016 m. gruodžio 9 d. (statinio teisinės registracijos metu) galiojo Statybos techninio reglamento Nr. 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 6 punkto redakcija, kuri nustatė 2 pagrindinės statinių rūšys: pastatai ir inžineriniai statiniai. Viena iš tokių inžinerinių statinių grupių yra hidrotechnikos statiniai (STR 6.2.3 p., 11 p.). STR 11.1 punktas apibrėžė, kad užtvankos priskiriamos hidrotechnikos statiniams. Tai, teismo vertinimu, duoda pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjos žemės sklypo riba teisėtai kerta ginčo statinį ir ši aplinkybė negali būti kliūtimi teritoriniam registratoriui atlikti statinio, esančio privačioje ir valstybinėje žemėje, teisinę registraciją viešajame registre. Teismas pažymėjo, kad teismui pateikti duomenys leidžia teigti, jog 1986 metais hidrotechnikos statinį statė valstybė valstybinėje žemėje, todėl nėra jokio pagrindo abejoti statybos (taip pat ir statytojo) teisėtumu.

19. Teismas vadovavosi NTKĮ 6 straipsnio 3 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.1–4.4. punktais ir nurodė, kad adreso objektu laikomi pastatai ar jų kompleksai, patalpos ir t. t. Šis teisės aktas viešojo administravimo subjektui nesuteikia teisės (kadangi tas nenumatyta) laikyti inžinerinį statinį (hidrotechnikos statinį) adreso objektu. Dėl to teismas laikė nepagrįstais pareiškėjos teiginius apie adreso užtvankai nesuteikimą.

20. Teismas akcentavo, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo Lietuvos valstybė, išviešindama šiuos faktus, tik užtikrina savo nuosavybės teisių apsaugą, taip pat suteikia teisę tretiesiems asmenims gauti patikimą ir teisėtą informaciją apie šias teises, teisių pasikeitimus arba suvaržymus. Be to, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos apie nekilnojamojo daikto įregistravimą bei daiktinių teisių išviešinimą informuoti žemės sklypo savininko. Teismas atkreipė dėmesį, kad apie melioracijos sistemos įrenginio buvimą jos žemės sklype pareiškėja buvo informuota dar 2007 m. liepos 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-7627, taip pat 2010 m. kovo 16 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2246, nes šiais administraciniais aktais buvo įtvirtinti jos žemės sklypo apribojimai – specialioji žemės naudojimo sąlyga ir šie administraciniai aktai nurodyti pareiškėjos žemės sklypo registre. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjos informavimas būtų teisiškai niekinis, nes ginčo statinys nuo 1986 metų stovi toje pačioje vietoje, o pačio statinio bei daiktinių teisių išviešinimas Nekilnojamojo turto registre informuotumo prasme tik palengvina pareiškėjos padėtį. Pareiškėjai net ir nesutikus atlikti registraciją, dalis statinio vis tiek liks pareiškėjos žemės sklype (faktinė padėtis nepasikeis). Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad statinio savininkė yra Lietuvos valstybė ir dalis ginčo statinio yra Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė, kaip statinio savininkė, neprivalo duoti Lietuvos valstybei, kaip teritorijos savininkei, sutikimo įregistruoti jai priklausantį ir 1986 metais pastatytą statinį. Jokie teisės aktai tokios situacijos neapibrėžia ir nenustato pareigos atsakovui reikalauti Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. cspr1-65 yra pagrįstas faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, pasirašytas kompetentingų pareigūnų, apskundimo tvarka nurodyta. Dėl to teismas priėjo išvadą, kad jis atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnių reikalavimus.

22. Apibendrindamas ginčo situaciją teismas konstatavo, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius nepadarė jokių esminių teisės aktų, išvardintų pareiškėjos skunde, reikalavimų pažeidimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Visus likusius pareiškėjos skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui).

III.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti pilna apimtimi; priteisti iš atsakovo visas jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nukrypo nuo suformuotos teismų teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir nepagrįstai sprendė, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius nepadarė jokių esminių teisės aktų reikalavimų pažeidimų.

23.2. Nagrinėjamo ginčo atveju nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“, nei 2002 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo akte Nr. 29 nėra duomenų, iš kurių būtų galima identifikuoti, kad būtent ginčo hidrotechninis statinys tokios sudėties, koks jis yra nurodytas registre, buvo perduotas Kauno rajono savivaldybei patikėjimo teise, o ginčo pastato 2016 m. spalio 14 d. atlikti kadastriniai matavimai, kuriuose nurodyta, kad daiktas yra nekilnojamasis, nurodytas jo unikalus numeris, išmatavimai ir kt., yra nereikšmingi, vertinant byloje esančių dokumentų pakankamumą įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą.

23.3. NTKĮ 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad statiniai formuojami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Ginčo statinys yra hidrotechnikos statinys, kurio statybą reglamentuoja Statybos įstatymas, todėl teisingam ginčo išsprendimui teismas turėjo taikyti ir Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kurios apibrėžia teisę būti statytoju.

23.4. Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise detaliai apibrėžtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalimis, valstybės turtui valdyti yra ne viena valstybės institucija, turinti įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, todėl teismo išvada, kad Lietuvos valstybė, kaip statinio savininkė, neprivalo duoti Lietuvos valstybei, kaip teritorijos

savininkei, sutikimo įregistruoti jai priklausantį statinį, šiurkščiai pažeidžia Įstatymo nuostatas, kad už valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo atsako valstybės turto valdytojas, kuriam ši teisė suteikta įstatymu, ginčo atveju – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

23.5. Teismas, nesant tam aiškaus teisinio pagrindo, nepagrįstai konstatavo, kad 2016 m. spalio 14 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, 2002 m. rugsėjo 4 d. Kauno apskrities viršininko sudarytas turto perdavimo aktas Nr. 29, 2002 m. rugpjūčio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“ ir 2002 m. kovo 1 d. Kauno apskrities viršininko patvirtinti Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys įrodo, kad hidrotechninio statinio statytojas  – Lietuvos valstybė. Minėti dokumentai nepatvirtina ir neįrodo nei hidrotechninio statinio (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumo, nei daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo Lietuvos Respublikos vardu. Tokio dokumento byloje apskritai nėra. Teismas ignoravo pareiškėjos įrodymus, kad atsakovo sprendimai pažeidžia CK 4.39 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, nes ginčo hidrotechniniai statiniai yra įregistruoti privačiam asmeniui nuosavybės teises priklausančiame žemės sklype. Teismas, neturėdamas tam jokio pagrindo, visiškai nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos žemės sklypui nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – XXI.

23.6. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo, ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių – atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-287-611/2015). Viešojo administravimo subjekto veikla turi atitikti teisės aktus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas įregistruodamas daiktines teises į ginčo statinį pažeidė teisės aktų (NTRĮ 23 straipsnio 2, 3 d., 29 str. 1 d. 6 p., Statybos įstatymo 3 str. 1 d.) reikalavimus, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti teisėtais.

23.7. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad hidrotechninis statinys – Purviškių tvenkinio užtvanka su šachtine vandens pralaida, betoniniais giluminiais šuliniais, gelžbetonine krantine ir kt., sudaro vientisą hidrotechninį statinį, todėl ginčijamo sprendimo pagrindu atliktą registraciją nepagrįstai pripažino teisėta. NTKĮ 2 straipsnio 4 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, t. y. duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas turi būti įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą, remiantis šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis. Pagal LR aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 6 punktą, statiniai yra skirstomi į gyvenamuosius pastatus, negyvenamuosius pastatus ir inžinerinius statinius. Inžineriniai statiniai pagal paskirtį skirstomi į šias grupes: susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus, hidrotechninius statinius (6.2.3 p.). Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, hidrotechnikos statiniai – tai statiniai ir įrenginiai vandeniui naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti (užtvankos, krantinės, pralaidos, siurblinės, hidroelektrinės, molai, laivybos statiniai, akvedukai, melioraciniai statiniai ir pan.). Pagal Melioracijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, melioracijos statiniai  – melioracijai naudojami įvairūs statiniai (grioviai, slenksčiai, greitvietės, vandens pralaidos, drenažo rinktuvai ir sausintuvai, siurblinės, tvenkinių žemės užtvankos, pylimai, drėkinimo vamzdynai, šuliniai, vandens nuleistuvai ir kiti). Visi hidrotechninio statinio objektai (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)) turėjo būti registruojami kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, nurodant jų identifikacinius duomenis, koordinates ir adresą. Tačiau ginčijamu sprendimu hidrotechninio statinio koordinatės (išskyrus giluminės šachtos) apskritai nėra pažymėtos ir įregistruotos. Be to, nei iš ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo, nei iš teismo sprendimo išvados nėra visiškai aišku, koks konkrečiai hidrotechninis statinys – užtvanka, krantinė, ar melioracinis įrenginys, kerta/įsiterpia į pareiškėjos žemės sklypą. Nekilnojamojo turto kadastre nėra įregistruoti nei įsiterpiančio statinio identifikaciniai duomenys, nei jo koordinatės. Todėl teismo išvada, kad hidrotechninis statinys teisėtai įsiterpia į pareiškėjos žemės sklypą, yra nepagrįsta.

23.8. Jokių dokumentų, pagrindžiančių tariamą pareiškėjos žinojimą apie užtvanką ir jos faktinę padėtį, Kauno rajono savivaldybė registratoriui nepateikė, todėl atsakovas jų negalėjo nei įvertinti, nei patikrinti. Įrodymų, kad pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybei priklausančiais hidrotechniniais statiniais užstatytą žemės sklypą ir, kad pareiškėjai apie tai buvo žinoma, byloje taip pat nėra. Jokių registruotų nekilnojamojo turto objektų ar objektyviai nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose fiksuotų įrašų dėl valstybei priklausančių statinių, esančių ar įsiterpusių į pareiškėjai perduotą žemės sklypą, bylos dokumentuose nėra. Svarbu ir tai, jog užtvanka įregistruota tik 2016 m. gruodžio 9 d. atsakovo ginčijamu sprendimu, be to, įregistravimo pagrindas – 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastro

duomenų byla, ir tai reiškia, jog pareiškėja, 2007 metais nuosavybės teise įgijusi žemės sklypą, nesant nustatytiems užtvankos kadastro duomenims, be to, galiojant imperatyviai įstatymo nuostatai, kad nuosavybės teisių atkūrimui perduodami tik laisvi, t. y. neužstatyti žemės sklypai, negalėjo žinoti, jog 2016 m. Kauno rajono savivaldybės patikėjimo teise valdomas hidrotechninis statinys bus įregistruotas jai priklausančiame žemės sklype.

23.9. VĮ Registrų centro Kauno filialas nevykdė atsakovui tenkančios bendro pobūdžio pareigos patikrinti dokumentus ir pagal dokumentus, kurie yra nepakankami teisinei registracijai atlikti, įregistravo ginčo statinį. Tokiais veiksmais atsakovas ne tik kad pažeidė NTRĮ 23 straipsnio 2, 3 dalių, 29 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, bet ir CK 4.39 straipsnį, Konstitucijos 23 straipsnį.

23.10. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Nagrinėjamu atveju ši teismų praktikoje suformuota taisyklė yra pažeidžiama. Nepagrįsta yra teismo išvada, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruotas daiktas ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu teritorinio ir centrinio registratorių buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Pareiškėja siekė, kad būtų panaikinti atsakovo neteisėtai priimti sprendimai, o ne dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta užtvankos inventorizacija ir padaryti atitinkami įrašai registre. Registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir/ar yra nepakankami teisinei registracijai atlikti. Teisinė registracija gali būti panaikinta ir nenuginčijus dokumentų, kurių pagrindu ji atlikta, jeigu konstatuojama, kad registracijai atlikti tų dokumentų nepakako (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009).

23.11. Dėl ginčijamu sprendimu atliktos teisinės registracijos pareiškėjos teisė naudotis jai priklausančiu žemės sklypu nepagrįstai yra apribojama. Todėl neteisėta ir visiškai nepagrįsta yra teismo išvada, kad hidrotechninio statinio įregistravimas pareiškėjos žemės sklype tariamai pagerino pareiškėjos padėtį. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo principus ir taisykles, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

24. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad visi užtvankos, kaip statinio, objektai turėjo būti registruojami kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, nurodant jų identifikacinius duomenis, koordinates ir adresą. Užtvanka, kaip inžinerinis statinys, yra vientisas statinys, tą pažymėjo ir teismas skundžiamame sprendime. Tuo labiau tokiems statiniams nesuteikiami adresai. Pažymi, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir aiškino teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą. Pažymi, jog, atsižvelgiant į hidrotechninio statinio paskirtį bei Melioracijos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, Purviniškių tvenkinio užtvanka gali priklausyti tik Lietuvos valstybei ir todėl buvo perduota Kauno rajono savivaldybei valdyti patikėjimo teise, įgyvendinant tuo metu galiojusio Melioracijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kita vertus, pareiškėja nepateikė jokių šias daiktines teises paneigiančių įrodymų. Nurodo, kad visiškai nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog ji nežinojo apie Purviniškių tvenkinio užtvanką ir jos faktinę padėtį. Tai paneigia byloje esantys duomenys. Pareiškėja taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad, atlikus hidrotechninio statinio ir jo daiktinių teisių registraciją, jai apribojama teisė naudotis žemės sklypu, sumažėjo žemės sklypo vertė ir pan. Purviniškių tvenkinio užtvankos ir jos daiktinių teisių įregistravimas Nekilnojamo turto registre niekaip nekeičia buvusių faktinių aplinkybių, t. y. užtvanka stovi, toje pačioje vietoje ir įsiskverbia į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, todėl sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir iki registracijos. Atlikus hidrotechninio statinio ir jo daiktinių teisių registraciją, buvo atliktas tik šių faktų išviešinimas. Pareiškėja nepateikė jokios konkrečios normos nurodančios valstybinės žemės valdytojo pareigos duoti sutikimą įregistruoti valstybinėje žemėje esantį Lietuvos valstybei priklausantį statinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

28. Atsakovu nagrinėjamoje byloje yra įtrauktas valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas. Valstybės įmonės Registrų centro struktūroje nuo 2019 m. kovo 1 d. neliko struktūrinių padalinių – filialų. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą proceso šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas šioje byloje keistinas jo teisių perėmėju – atsakovu valstybės įmone Registrų centru.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. gruodžio 9  d. sprendimo bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. cspr1-65 teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Kauno rajono savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat Lietuvos Respublikos nuosavybės bei Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teises į šį statinį (I t., b. l. 58).

31. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 28 d. išrašo, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas hidrotechninis statinys – Purviškių tvenkinio užtvanka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teisė į šį statinį, nurodant, kad nekilnojamojo turto ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindais yra: 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla ir Kauno apskrities viršininko parengtas 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo – priėmimo aktas Nr. 29 (I t., b. l. 77–78).

32. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus, naudojant tinkamus metodus ir priemones, užtikrinančius teisės aktų nustatytų reikalavimų matavimų kokybei patenkinimą, kai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais formuojami nekilnojamieji daiktai ar šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytais atvejais keičiami nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys.

33. Nagrinėjamu atveju ginčo nekilnojamojo daikto kadastriniai duomenys yra nustatyti 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 28 d. išraše nurodyta, kad įrašas apie kadastrinių duomenų įrašymą galioja nuo 2016 m. gruodžio 9 d.

34. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą.

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl Purviškių tvenkinio užtvankos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumo ir pagrįstumo, privalėjo tik patikrinti, ar duomenys apie šį nekilnojamąjį daiktą įrašyti Nekilnojamojo turto registre, atitinka kadastrinius duomenis nustatytus 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje. Kadastrinių duomenų nustatymo pagrįstumo klausimas nėra šio nagrinėjamo ginčo dalykas.

36. Nekilnojamojo turto registre registruojamos šios daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą: 1) nuosavybės teisė; 2) turto patikėjimo teisė; 3) valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė; 4) servitutas; 5) uzufruktas; 6) užstatymo teisė (superficies); 7) ilgalaikė nuoma (emphyteusis) (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra valstybės institucijos sprendimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, Kauno apskrities viršininko, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“, parengtas 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo – priėmimo aktas Nr. 29

pripažintinas dokumentu, kuriuo remiantis Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos daiktinės teisės. 38. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo

turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).

39. Vertinant ginčijamų atsakovo sprendimų, kuriais Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos daiktinės teisės į Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar Kauno apskrities viršininko parengto 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo – priėmimo akto Nr. 29 duomenys atitinka Nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis apie Lietuvos Respublikos ir Kauno rajono savivaldybės daiktines teises.

40. Pačiame Kauno apskrities viršininko parengtame 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo – priėmimo akte Nr. 29 nėra nurodyta konkrečių duomenų apie daiktines teises į Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b. l. 63). Tokių konkrečių duomenų nėra ir kituose byloje esančiuose dokumentuose.

41. Kaip matyti iš minėto akto turinio jame yra nurodyta, kad prie šio akto yra pridedama: Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys, 232 lapai; ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašas, 6 lapai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes dėl daiktinių teisių į Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini)) patvirtinimo, minėtų Kauno apskrities viršininko parengto 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo – priėmimo akto Nr. 29 priedų, kurie yra sudėtinė šio akto dalis, nepareikalavo ir jų neištyrė, t. y. nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

42. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

43. Pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs visų įrodymų (Kauno apskrities viršininko parengto 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo – priėmimo akto Nr. 29 priedų), būtinų visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų

apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05586 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-3780-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01404-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 22.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjai A. D., A. V., P. V. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu, kurį vėliau patikslino, prašė iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VAD, Departamentas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: A. D. – 13 906,02 Eur, A. V. – 22 375,01 Eur, P. V. – 13 844,40 Eur ir S. S.– 12 977,80 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu vykdė tarnybą VAD Asmenų apsaugos (anksčiau Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos) skyriuje, kuriame darbas buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorinių dienų) darbo laiko normą. Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, teigė, kad atsakovas neturėjo teisės taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normos.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje organizuojamas pamainomis, tačiau pats darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 valandas per parą. Nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūną dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.3 ir 3.11 punktais vyriausieji specialistai ir specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis, tačiau darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Pasibaigus VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjams privalėjo būti taikoma 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, o darbas, viršijantis šią normą, privalėjo būti laikomas viršvalandiniu.

4. Pareiškėjų manymu, nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. susidariusius viršvalandžius, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

5. Teismo posėdyje pareiškėjas P. V. papildomai paaiškino, kad sistemingos pertraukos pietums neturėjo, galimybę papietauti turėjo retai, ne kasdien. Ginklai kartais būdavo atiduodami anksčiau nei baigiasi pamaina, bet tuomet pareigūnai anksčiau ir pradėdavo pamainą. Net ir pertraukos metu jie būdavo budėjimo režime, negalėjo palikti tarnybos vietos. Nakties metu niekas iš pareiškėjų skyriaus nebudėjo, o jei reikėdavo dirbti naktį, būdavo specialūs iškvietimai, kurie apmokami kaip viršvalandžiai. Pareiškėjų atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai darbo funkcijas atlikdavo ne tik

darbo patalpose, todėl duomenys apie pareiškėjų išvykimą nebūtinai reiškia, kad pareiškėjai palikdavo VAD patalpas ne tarnybos reikalais.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo vidaus reikalų įstaigoje, nepertraukiamai vykdančioje

saugomų asmenų apsaugos funkciją. Nagrinėjama teisinė situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį, todėl pareiškėjų darbo laikas, viršijantis 40 valandų, tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Atsakovo nuomone, pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją siaurindami ir tapatindami ją su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu). Minėta norma, aiškinant ją pažodžiui, yra susijusi su vidaus reikalų statutinėmis įstaigomis, kurios nepertraukiamai vykdo nustatytas funkcijas.

8. Atsakovas teigė, jog nei Statute, nei Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 (toliau – Laiko apskaitos ypatumai), nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinys nėra atskleistas. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 punktas nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Atsakovas paaiškino, kad priimdamas minėtą įsakymą, pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.

9. Atsakovas akcentavo, jog į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiką šalių žodiniu susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjai pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė, palikdavo darbo vietą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai rodo VAD teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.

10. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad 2 valandų pertraukos metu pareiškėjai galėjo palikti darbo vietą. Duomenys apie darbo vietos palikimą patvirtino, jog pareiškėjai minėta pertrauka naudojosi, nors minėtas laikas nebuvo fiksuojamas darbo laiko apskaitos žurnaluose. Duomenys yra tikslūs, nes buvo sulyginti su saugomų asmenų lankymo sąrašais, nusiginklavimo laikais; buvo atrinkti tik tie duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjai darbo vietą palikdavo ne darbo reikalais.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą apskaičiuoti pareiškėjų nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius taikant 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą bei įvertinant faktiškai pareiškėjų išdirbtą darbo laiką, į darbo laiką neįskaitant jų panaudotų pertraukų pailsėti ir pavalgyti, bei išmokėti pareiškėjams nepriemoką už perskaičiuotus viršvalandžius; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

III.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismą, išnagrinėjęs pareiškėjų ir atsakovo apeliacinius skundus, juos tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pavedė atsakovui ištirti įrodymus bei konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, kiek tai susiję su viršvalandžių trukme, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, bei pačiam atsakovui nuspręsti, kokio dydžio viršvalandžius reikia išmokėti pareiškėjams. Teismo sprendimas tokiu atveju tampa sąlyginiu, kadangi bylos išsprendimo rezultatas ir teismo sprendimo įvykdymas tampa priklausomas nuo to, kokios aplinkybės

bus nustatytos ateityje, kaip jas įvertins atsakovas. Todėl tokio pobūdžio teismų sprendimais ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas bei sukuria sąlygas šiam ginčui vystytis toliau, kas prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams.

IV.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius pareiškėjui A. D. – 2 112,71 Eur, pareiškėjui P. V. – 1 873 Eur, už nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius pareiškėjui A. V. – 3 505,48 Eur, pareiškėjui S. S. – 1 982,23 Eur, kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, ginčo laikotarpiu jie ėjo pareigas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (išankstinės apsaugos pamainoje): A. D., P. V. ir S. S. ėjo vyresniojo specialisto, o A. V. – vyriausiojo specialisto pareigas. Šios pareigybės įtrauktos į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 (3.7 p.).

16. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą (I t., b. l. 34–93, 124–132, 155–173), nustatė, jog pareiškėjų darbas buvo organizuojamas su pertraukomis, ir darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekamoms funkcijoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai vykdė ne tik fizinę asmenų apsaugą, bet ir ruošdavo saugomų asmenų atvykimo vietą, rinko duomenis, todėl tai, kad kitų VAD skyrių pareigūnai visą parą vykdė fizinę asmenų apsaugą, negali būti prilyginama VAD Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų nepertraukiamam darbui. Teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjams taikė 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

17. Teismo vertinimu, išėjimo iš saugomo objekto / įėjimo į saugomą objektą duomenys (išrašai iš SOPKIS, I t., b. l. 98–117) negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas, iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjai asmeniniais, ar darbo tikslais įeidavo / išeidavo, be to, judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju). Teismas sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo poziciją, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 2 val. pietų pertraukos suteikimo ir jos naudojimo savo nuožiūra.

18. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis dėl viršvalandžių valandų ir darbo užmokesčio dydžio, nustatė, jog pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. pareiškėjas A. D. iš viso dirbo 233 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 112,71 Eur nepriemoka (II t., b. l. 41, 42); pareiškėjas A. V. iš viso dirbo 312 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 3 505,48 Eur nepriemoka (II t., b. l. 43, 44); pareiškėjas P. V. iš viso dirbo 238 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 873 Eur nepriemoka (II t., b. l. 45, 46); pareiškėjas S. S. iš viso dirbo 224 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 982,23 Eur (II t., b. l. 47, 48).

V.

19. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas, be atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Departamento paaiškinimus ir rašytinius įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų:

19.1.1. Su pareiškėjais žodžiu buvo susitarta, kad jiems suteikiama 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pertrauka buvo įskaitoma į šios pamainos laiką ir už ją pareigūnams buvo mokamas darbo užmokestis. Aplinkybę, kad pareiškėjams buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ir kad pareiškėjai jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS), duomenys. Teismas, spręsdamas dėl SOPKIS duomenų nepatikimumo, rėmėsi tik prielaida bei tikrovę neatitinkančiais pareiškėjų teiginiais, neišreikalaudamas papildomų įrodymų, kad nustatytų, ar judėjimo fiksavimas Departamente yra kontroliuojamas ir ar pareiškėjai nurodytais laikotarpiais (pagal SOPKIS duomenis) išeidavo tarnybiniais tikslais, neapklausdamas papildomų

liudytojų, kad nustatytų, ar pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo suteikiamos pertraukos ir ar jos buvo įskaitomos į pareiškėjų darbo laiko normą.

19.1.2. Iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1V-147, 2, 5, 22 punktuose, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 2, 22.1, 22.3, 26, 29 punktuose ir 4 priedo 1.1 punkte įtvirtinto reguliavimo matyti, kad darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Be to, iš 2014–2015 metų nuolat saugomų „VIP‘ų“ lankomų objektų sąrašų (toliau – ir Sąrašai) matyti, kad pareiškėjai (pagal SOPKIS duomenis) iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento jie išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjai tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

19.1.3. Teismas neįvertino, jog aplinkybę, kad į pareiškėjų (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiką buvo įskaitoma pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad pareiškėjai ją naudojo savo nuožiūra, paliudijo Departamento Asmenų apsaugos valdybos Apsaugos planavimo skyriaus viršininkas A. D. 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-2873. Apeliantas taip pat remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-346-629/2017. Tai, kad pareiškėjai pertraukomis naudojosi ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, patvirtina ir Ginklų žurnalo išrašai, kurių teismas nevertino.

19.2. Teismas nevertino Departamento argumentų (taip pat netyrė juos patvirtinančių įrodymų), kad pareiškėjams nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, pažeidė šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principus.

19.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės.

19.4. Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes.

20. Pareiškėjai A. V., P. V. ir S. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be pareiškėjų patikslintame skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Atsakovas argumentais dėl 2 valandų trukmės pietų pertraukos sąmoningai klaidina teismą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, šios aplinkybės nesusijusios su pareiškėjų skundo dalyku, be to, šios aplinkybės nepagrįstos objektyviais duomenimis ir neatitinka tikrovės.

20.2. Pareiškėjai paprastai, esant galimybėms, pietaudavo darbo laiku darbo vietoje, nes neturėjo galimybių sustabdyti savo tiesioginių funkcijų vykdymo, neturėjo teisės naudotis minėta pertrauka savo nuožiūra, visada būdavo budėjimo režime ir esant iškvietimui privalėdavo reaguoti į įvykį. SOPKIS duomenys apie pareiškėjų išvykimą iš tarnybinių patalpų nereiškia, kad jie palikdavo patalpas pietų pertraukos tikslais, šie duomenys neatspindi įėjimo / išėjimo tikslo ir priežasties, SOPKIS duomenys negali būti laikomi patikimais. Pareigūnų judėjimas nėra griežtai kontroliuojamas ar apskaitomas. Atsakovo argumentai dėl pietų pertraukos suteikimo fakto patvirtinimo remiantis Ginklų žurnalo išrašais neatitinka tikrovės, nes ne prieš kiekvieną pamainą buvo fiksuojamas ginklų išdavimas, kadangi pareiškėjams vykdavo įvairūs užsiėmimai, savigynos mokymai, medicininės patikros, įvairūs kursai, mokymai, kasmetiniai atsiskaitymai.

20.3. Pareiškėjai nevykdė savo funkcijų nepertraukimai, darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijos būtų užtikrinamos 24 val. per parą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, nes šioje buvo nagrinėjamos analogiškos aplinkybės kaip ir nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

21. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. reikalavimo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (už viršvalandžius), kuri, jų teigimu, susidarė nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d., atsakovui nepagrįstai taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

22. Pareiškėjas A. D. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsisakymą nuo patikslinto skundo, kuriame nurodo, jog atsisako savo patikslintame skunde išdėstytų reikalavimų ir prašo šią administracinės bylos dalį nutraukti.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo), bylos nutraukimo klausimas gali būti sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Bylos nutraukimo pagrindai yra įtvirtinti ABTĮ 103 straipsnyje, tarp jų – jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (4 p.). ABTĮ 104 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Pagal ABTĮ 137 straipsnį apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, atsižvelgdamas, kad proceso šaliai – pareiškėjui – taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą, siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 3 d. 1 p.), gavęs pareiškėjo pareiškimą atsisakyti skundo, gali nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu ir apeliacinio proceso stadijos metu (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1206/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-552/2017; 2019 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-712-968/2019).

25. Pareiškėjas savo pareiškime dėl atsisakymo nuo patikslinto skundo nurodė, kad jam yra žinomos skundo atsisakymo teisinės pasekmės, pagrindo manyti, kad skundo atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nėra, todėl pripažintina, kad nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti priimti pareikėjo A. D. atsisakymą nuo patikslinto skundo (ABTĮ 50 str. 2 d.). Todėl pareiškėjo A. D. atsisakymas nuo pateikto patikslinto skundo priimtinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo pareiškėjui A. D. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį naikintina ir atitinkama administracinės bylos dalis nutrauktina.

26. Ginčo šalys nesutarė pirmiausiai dėl to, kuri darbo laiko norma – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) ar 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) – turėjo būti taikoma pareiškėjų atžvilgiu.

27. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 5 straipsnio 2 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Statuto 29 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias Statuto nuostatas, yra nurodęs, jog siekiant nustatyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, privalo egzistuoti įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, turi būti dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1/2012). Vien aplinkybė, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, nėra pakankama

konkretaus pareigūno atžvilgiu taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3727/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (išankstinės apsaugos pamainoje) ginčo laikotarpiu ėjo vyresniųjų specialistų ir vyriausiojo specialisto pareigas. Šios pareigybės yra įvardytos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 3.3. ir 3.7 punktuose. Visuose pareiškėjų pareigybių aprašymuose (I t., b. l. 139–154) įtvirtinta nuostata, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba pamaininį darbą, esant tarnybiniam reikalingumui, nepamaininį darbą. Departamento direktorius 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Išankstinės apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) nuostatus, kurių 30.2 punkte nustatyta, kad Skyriaus išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento direktoriaus patvirtintą pamaininį darbo grafiką (I t., b. l. 95–105). Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ (I t., b. l. 112) 1.3 punktu Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė; šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą priskirtos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybėms, pareiškėjai realiai dirbo pamainomis, jų darbo laikas nustatytas įstaigos vadovo sprendimu (įsakymu). Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, todėl jų atžvilgiu nebuvo visų sąlygų taikyti 48 valandų per savaitę (7  dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

30. Sutiktina su atsakovo pozicija, jog administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, kadangi pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys kaip administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <…>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pareiškėjams taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtame sprendime vertindamas Departamento Asmens apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijų nepertraukiamumą, pastebėjo, jog šias pareigas užimantys asmenys dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. nebuvo paskirtas nė vienas šias funkcijas vykdantis asmuo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtu laiku šias funkcijas atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, be to, esant reikalui, minėtas pareigas užimantys pareigūnai galėjo būti iškviečiami naktį, tai įforminant kaip darbo pratęsimą arba viršvalandinį darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, todėl nenustatė vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjui taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

31. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo (sąlygos „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ susiaurinimo, ją aiškinant ne pažodžiui ir sutapatinant su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu)) teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Atsakovas byloje nepaneigė pareiškėjų teiginių ir nepagrindė, kad pareiškėjų funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Nors atsakovas tvirtino, jog Departamentas (jo skyrių visuma) vykdo vadovybės apsaugos funkciją, kuri turi būti užtikrinama 24 valandas per parą, teisėjų kolegija nesutinka,

kad tai sudaro pagrindą pareiškėjų vykdomas konkrečias funkcijas pripažinti nepertraukiamomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad atskiri Departamento padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu (žr., pvz. LVAT 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-866-261/2018). Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, jog pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų pareiškėjams taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

32. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

33. Departamentas nurodo, jog į pareiškėjo (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos) viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad pareiškėjai ją naudojo savo nuožiūra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

34. Atsakovas savo pozicijai pagrįsti nurodė SOPKIS duomenis, įrašus Ginklų žurnale bei Departamento Apsaugos planavimo skyriaus viršininko 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-2873. Pareiškėjai susitarimo dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti buvimą neigė. Iš atsakovo pateiktų duomenų nematyti, jog susitarimas dėl 2 valandų pertrauktos pavalgyti ir pailsėti buvo sudarytas (vykdomas): pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose, išraše iš SOPKIS, išraše iš registro apie ginklų pareiškėjams išdavimą / grąžinimą bei kituose dokumentuose pietų pertraukos laikas nepažymėtas, atitinkami dėsningumai nepastebėti, išėjimų iš Departamento tikslas neužfiksuotas. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų objektyviai tiesai byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių ar kad nebuvo pakankamai aktyvus.

35. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išminusavimo iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo ir, pavyzdžiui, 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017 bei 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius, susikaupusius pareigūnams dirbant tame pačiame Departamento Išankstinės apsaugos skyriuje. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjui darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jis naudojo savo nuožiūra,

nėra pagrindo vertinti, ar jis tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjo neišdirbtam darbo laikui.

36. Išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių iš dalies tenkintas pareiškėjų skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ištyrė šiai bylai aktualias aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), todėl padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjui ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjai piktnaudžiavo jam suteiktomis pertraukomis ir, ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjo neišdirbtu darbo laiku.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjams A. V., P. V. ir S. S., paliekama nepakeista, o atsakovo Departamento apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, 137 straipsniu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Priimti pareiškėjo A. D. atsisakymą nuo patikslinto skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui A. D., ir šią bylos dalį nutraukti.

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjams A. V., P. V. ir S. S. palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05587 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-602-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01472-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus AVPK) išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą ir į jį atsakyti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. kovo 25 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus AVPK, prašydamas pateikti informaciją apie Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. (13.2-38)R-739 siųstos medžiagos nagrinėjimo eigą ir rezultatus, kadangi nesulaukė jokios informacijos ar institucijos kreipimosi dėl rašte nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo tyrimo. Be to, pareiškėjas 2017 m. kovo 25 d. skundu taip pat prašė ištirti skunde nurodomą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo negavo jokios pažymos apie skundo priėmimą. Pažymėjo, kad atsakovas gavo pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą, nors 2017 m. balandžio 27 d. neformaliame atsakyme tai neigia, kadangi netrukus po skundo išsiuntimo pareiškėjui telefonu skambino tyrėja, kuri kvietė nedelsiant atvykti į apklausą. Pareiškėjui nurodžius, kad jis serga, yra nedarbingas iki savaitės pabaigos ir galės atvykti tik vėliau, tyrėja nurodė, jog tokiu atveju bylą nagrinės kitas tyrėjas ir pareiškėjui elektroniniu paštu bus atsiųstas šaukimas. Pareiškėjas iki šiol jokio šaukimo negavo.

4. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2017 m. sausio 26 d. skundas, kurį VMI persiuntė atsakovui, buvo išnagrinėtas

ir 2017 m. balandžio 12 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Motyvuotas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą 2017 m. balandžio 12 d. buvo išsiųstas VMI, o 2017 m. gegužės 16 d. – pareiškėjui, paaiškinant jam teisę apskųsti minėtą nutarimą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai per 7 dienas nuo šio nutarimo nuorašo gavimo dienos. Dėl šios priežasties visos pareiškėjo pretenzijos dėl jo skundo nagrinėjimo ar atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą turėtų būti nagrinėjamos ne šioje byloje, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatytas procedūras teikiant skundus instancine tvarka.

6. Atsakovas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo skundų registravimo ir pažymų apie skundų registravimą jam neišsiuntimo buvo išsamiai atsakyta 2017 m. gegužės 9 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštu Nr. 5-S-4183 ir 2017 m. gegužės 16 d. atsakovo raštu Nr. 10-S-85104.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktą skundą.

8. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo neveikimo, t. y. neatsakymo į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktą skundą.

9. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 25 d. kreipėsi į atsakovą su skundu, kuriame prašė pateikti informaciją apie VMI 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. (13.2-38)R-739 siųstos medžiagos, susijusios su neteisėta veika, t. y. pareiškėjo asmens tapatybės duomenų pasinaudojimu suklastojant ir jo vardu valstybės

įstaigai pateikiant dokumentą – melagingą rašytinį pranešimą apie pareiškėjo šeimos nario – mamos pažeidimus, nagrinėjimo eigą ir rezultatus. Taip pat prašė išsireikalauti iš valstybės įstaigų rašytinius (daiktinius) įrodymus (dokumentų originalus) ir ištirti nurodytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą bei pateikti pažymą apie šio skundo priėmimą. 2017 m. balandžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su skundu, kuriame prašė pateikiant pažymą patvirtinti, kad gautas ir priimtas 2017 m. kovo 25 d. pareiškėjo skundas, taip pat paaiškinti priežastis, dėl kurių pareiškėjui nebuvo pateikta prašyta pažyma reglamentuotais terminais, o pareigų nevykdžiusiems tarnautojams taikyti atsakomybę ir apie spendimą jį informuoti. 2017 m. balandžio 26 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu patvirtinti 2017 m. balandžio 18 d. skundo priėmimą. 2017 m. balandžio 27 d. atsakovas elektroniniu paštu informavo pareiškėją, kad Policijos departamente nėra gauto ir užregistruoto pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundo. 2017 m. balandžio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į Policijos departamento Imuniteto valdybą su skundu. Atsakydama į skundą, Policijos departamento Imuniteto valdyba 2017 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 5-S-4183 pareiškėjui paaiškino, kad jo 2017 m. kovo 25 d. skundas buvo užregistruotas kaip anoniminis, kadangi dėl techninių priežasčių Policijos registruojamų įvykių registras neautentifikavo pareiškėjo kvalifikuoto elektroninio parašo. Nurodė, kad tai tikriausiai įvyko dėl to, kad skundas buvo pateiktas neprisijungus prie http://www.epolicija.lt portalo ir e.policijos mobiliosios programėles, nors ir pasirašant galiojančiu kvalifikuotu elektroniniu parašu. Dėl šių priežasčių pažyma apie skundo registravimą nebuvo išsiųsta. 2017 m. gegužės 16 d. atsakovas raštu Nr. 10-S-85104(1.39E-10) atsakė į pareiškėjo 2017 m. balandžio 18 d. skundą. Nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo registruotas http://www.epolicija.lt tinklalapyje, suteikiant identifikacinį numerį (duomenys neskelbtini), tačiau skundas buvo pateiktas kaip anoniminio asmens, neprisijungus prie minėto tinklalapio ir neidentifikuojant asmens tapatybės. Informacija apie anoniminio pranešimo registravimą ir nagrinėjimo būsenas automatizuotai nėra teikiama, todėl pažymos patvirtinančios 2017 m. kovo 25 d. skundo registravimą pareiškėjas negavo. Taip pat pažymėjo, kad dėl 2017 m. kovo 25 d. skundo nagrinėjimo su pareiškėju buvo susisiekę paskirti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato atsakingi vykdytojai.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtino Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formas (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 34 punkto nuostata įpareigoja instituciją gavus asmens skundą per 20 dienų jį išnagrinėti ir pateikti atsakymą. Teismas iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių nustatė, kad atsakovas neatsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą, taip pažeisdamas minėtą teisės normą. Teikdami atsakymus į kitus pareiškėjo skundus tiek atsakovas 2017 m. gegužės 16 d. rašte, tiek Policijos departamentas 2017 m. gegužės 9 d. rašte nurodė, kad tokia situacija susiklostė dėl to, jog pareiškėjo skundas buvo užregistruotas kaip anoniminis, todėl apie jo priėmimą pareiškėjas nebuvo informuotas. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pareiškėjui teiktame 2017 m. gegužės 16 d. rašte, nepaisant praleisto 20 dienų atsakymo į skundus termino, nepateikė informacijos ir atsakymų į 2017 m. kovo 25 d. pareiškėjo skunde keliamus klausimus. Šiame rašte tik buvo nurodyta, kad dėl skundo nagrinėjimo su pareiškėju buvo susiekta telefonu. Šią aplinkybę atsakovas patvirtino teismui pateiktu 2017 m. kovo 27 d. tarnybiniu pranešimu. Teismo vertinimu, telefoninis pokalbis nelaikytinas tinkamu atsakymu į pareiškėjo teiktą skundą, be to, tiek iš pareiškėjo teismui pateiktame skunde nurodytų argumentų, tiek iš tarnybiniame pranešime esančios informacijos, matyti, kad pokalbio metu buvo tartasi dėl pareiškėjo atvykimo į apklausą, bet ne dėl jo skundo nagrinėjimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad Policijos departamentas 2017 m. gegužės 9 d. raštu patvirtino, kad situacija, jog pareiškėjo skundai buvo užregistruoti kaip anoniminiai, susiklostė ne dėl pareiškėjo kaltės. Taigi atsakovas sužinojęs, kad teikti skundai priklauso pareiškėjui, net ir tuo atveju jei buvo praleistas 20 dienų terminas atsakymui pateikti, neturėjo teisės nevykdyti teisės aktuose nustatytos pareigos pateikti atsakymus į gautus skundus. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas pagrįstas, todėl atsakovas įpareigotas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktą skundą.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl teismas dėl išlaidų atlyginimo sprendime nepasisakė bei atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tokį prašymą turi teisę pateikti per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

12. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismo sprendimas buvo priimtas nepakankamai įsigilinus į visas administracinės bylos aplinkybes ir neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų arba netinkamai juos įvertinus. Be to, šio teismo sprendimo atsakovas net neturi galimybės įvykdyti – nes pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktas skundas jau yra išnagrinėtas, įvertintas ir 2017 m. balandžio 12 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pagrindu.

12.2. 2017 m. balandžio 12 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo apskųstas prokurorui, 2017 m. liepos 20 d. prokuroras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, jų netenkino ir 2017 m. balandžio 12 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paliko galioti. Pareiškėjas prokuroro 2017 m. liepos 20 d. priimtą nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi prokuroro nutarimą panaikino ir iš naujo perdavė nagrinėti prokurorui. Prokuroras 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu pareiškėjo skundo netenkino. Šį prokuroro nutarimą pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo skundą atmetė, be kita ko, nurodydamas, kad prokuroras išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skundų, tarp jų ir dėl 2017 m. kovo 25 d. skundo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis pridedama). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad 2017 m. kovo 25 d. pareiškėjo skundas, kurį skundžiamu sprendimu teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti kaip viešojo administravimo dalyką, yra jau nagrinėjamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl jam negali būti taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normos. Teismo sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis objektyviai egzistuojančių aplinkybių ir todėl negalintis būti įgyvendintas, nes atsakovas negali dar labiau 2017 m. kovo 25 d. pareiškėjo skundo išnagrinėti negu tai jau yra padaryta.

13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas klaidina teismą vadovaudamasis neįsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi. Atsakovas ne tik neatsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą, bet ir 2017 m. balandžio 12 d. nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį bando pateikti kaip atsakymą pareiškėjui, surašė neatsižvelgdamas į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą, bet rėmėsi tik informacija, kurią atsakovui anksčiau persiuntė VMI. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad savo 2017 m. kovo 25 d skunde pareiškėjas nurodė dar dvi aplinkybes – panašius melagingus pranešimus, siųstus kitoms valdžios įstaigoms (Valstybinei darbo inspekcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai), kurios iš viso nebuvo nagrinėjamos ir neminimos jokiuose atsakovo ar kitų valdžios įstaigų dokumentuose. Pareiškėjas prašė (reikalavimas Nr. 2) išreikalauti šiuos dokumentus (kurių nerašęs pareiškėjas negali gauti) ir ištirti neteisėtas veikas, tačiau negavo jokio atsakymo ir neturi jokios informacijos, kad šie pareiškėjo prašymai būtų nagrinėjami Baudžiamojo proceso kodekso ar kitokia tvarka. Ši aplinkybė dar kartą akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovo 2017 m. balandžio 12 d. atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra susijęs su informacija, persiųsta VMI, bet nėra atsakymas į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą. Jokiame atsakovo rašte nėra aiškiai nurodoma, kad tai yra atsakymas būtent į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą. Pareiškėjui išsamus atsakymas yra būtinas ginant savo teises, be kita ko, kitame teismo procese, nes neturėdamas aiškaus atsakymo, pareiškėjas turėjo ir vis dar turi įrodinėti, patirdamas papildomų sąnaudų ir išlaidų, kad atsakovas nepaisė pareiškėjo 2017  m. kovo 25 d. skundo, visų nurodytų aplinkybių ir reikalavimų, ir faktiškai į jį neatsakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus AVPK) išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo G. B. 2017 m. kovo 25 d. skundą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktą skundą.

16. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde nurodo, kad 2017 m. kovo 25 d. pareiškėjo skundas, kurį teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovą išnagrinėti, yra jau išnagrinėtas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl jam negali būti taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normos.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas neatsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose

taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 34 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

18. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisės gauti atsakymą iš Vilniaus AVPK, kaip viešojo administravimo subjekto, įgyvendinimas.

19. Atsakovas prie apeliacinio skundo pridėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties kopiją, taip pat 2017 m. spalio 30 d. pateikė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties, kuria galutinai išspręstas pareiškėjo skundo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą klausimas, kopiją. Pareiškėjas prie atsiliepimo pridėjo pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 29 d. skundo Vilniaus apygardos teismui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 2 d. skundo Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties kopijas.

20. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo ir atsakovo pateikti su ikiteisminio tyrimu susiję dokumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku (dėl įpareigojimo viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus), todėl papildomai šalių pateikti įrodymai prie bylos nepridedami ir teisėjų kolegija jų nevertina.

21. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 25 d. kreipėsi į atsakovą su skundu, kuriame prašė pateikti informaciją apie Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. (13.2-38)R-739 siųstos medžiagos, susijusios su neteisėta veika, t. y. pareiškėjo asmens tapatybės duomenų pasinaudojimu suklastojant ir jo vardu valstybės įstaigai pateikiant dokumentą – melagingą rašytinį pranešimą apie pareiškėjo šeimos nario – mamos pažeidimus, nagrinėjimo eigą ir rezultatus. Taip pat prašė išsireikalauti iš valstybės įstaigų rašytinius (daiktinius) įrodymus (dokumentų originalus) ir ištirti nurodytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą bei pateikti pažymą apie šio skundo priėmimą.

22. Taisyklių (nagrinėjamai bylai aktuali Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d.) 34 punkto nuostata, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, numato, kad asmenų prašymai, išskyrus asmenų prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tuoj pat, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepateikė informacijos ir atsakymo į 2017 m. kovo 25 d. pareiškėjo skunde keliamus klausimus. Iš pareiškėjo procesinių dokumentų, pateiktų į administracinę bylą, spręstina, kad pareiškėjo prašomos suteikti informacijos dalis yra susijusi su viešuoju administravimu.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą raštu su skundais, teiraudamasis dėl 2017 m. kovo 25 d. skundo priėmimo ir išnagrinėjimo rezultato, tačiau atsakovas, net ir išsiaiškinęs situaciją, kad pareiškėjo skundas buvo užregistruotas kaip anoniminis dėl techninių priežasčių, todėl apie jo priėmimą pareiškėjas nebuvo informuotas, o vėliau, identifikavęs asmens (pareiškėjo) tapatybę, neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos gavus asmens skundą išnagrinėti šį skundą ir pateikti į jį atsakymą. Pažymėtina, kad tokiais veiksmais (neveikimu) atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą atsakingo valdymo (gero administravimo) principą.

25. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovas pagrįstai ir teisėtai įpareigotas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktą skundą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo, kaip viešojo administravimo institucijos, pareigos atsakyti į pareiškėjo skundą vadovaujantis viešąjį administravimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Šiuo atveju ginčas susijęs ne su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veikla baudžiamojo proceso srityje, o atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcijomis. Pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai yra siejami su viešojo administravimo sritimi, o ne atsakovo veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminiu tyrimu. Todėl faktinės aplinkybės, nustatytos atliekant ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, bei pagrindai, dėl kurių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis  Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios

instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05617 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-618-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00809-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 36(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00213-e „Dėl leidimo laikyti ginklus panaikinimo“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Atkreipė dėmesį, kad minėtoje įstatymo normoje nurodyta, kad šiuo atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus. Sprendimas priimtas, motyvuojant Telšių apskrities

vyriausiojo policijos komisariato atlikto 2017 m. balandžio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 86-IS-25 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriuje atliekamų licencijavimo funkcijų įvertinimo“ (toliau  – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad ginklai pareiškėjui grąžinti nepilnai įvertinus visas aplinkybes dėl jo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenes saugumui. Kokios aplinkybės, atsakovui priimant 2015 m. birželio 30 d. sprendimą grąžinti ginklus, buvo nepilnai įvertintos, skundžiamame sprendime nenurodyta. Po pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24639-15, kuris buvo nutrauktas pareiškėją atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą grąžinti ginklus. Skundžiamas sprendimas priimtas praėjus beveik dvejiems metams nuo 2015 m. birželio 23 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtinimo dienos. Dėl kokių aplinkybių, turimų duomenų, naikinamas 2015 m. birželio 30 d. sprendimas, skundžiamame sprendime nenurodyta. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas įpareigoja sprendimą priimantį subjektą motyvuotai išdėstyti šiuo metu egzistuojančias visas aplinkybes ir priežastis, pateikiant papildomus duomenis ir argumentus, dėl kurių, atsakovo nuomone, pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Per dvejų metų laikotarpį, praėjusį nuo nutraukto ikiteisminio tyrimo, pareiškėjas nėra padaręs jokio administracinio nusižengimo, turi darbą, yra charakterizuojamas teigiamai. Pareiškėjas yra medžiotojas, ginklas reikalingas laisvalaikio praleidimui – medžioklei. Skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, nesuprantamas, neteisingas ir neproporcingas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

3. Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. gegužės 7 d. priimtas sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus paėmimo

Nr. 15-IL-86-003200-e, nes pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-24639-15 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino). Ikiteisminis tyrimas pradėtas, nes pareiškėjas kelyje Ryga–Kaliningradas, ties Bubių gyvenviete, kilus konfliktui, išlipo iš automobilio ir tyčia ne mažiau kaip tris kartus ranka sudavė sutuoktinei R. V. į veidą. S. V. konflikto metu buvo neblaivus. 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas sprendimas grąžinti ginklus Nr. 15-IL-86-00469-e, nutraukus ikiteisminį tyrimą Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2015 m. birželio 5 d. nutarimu, kaltininką S. V. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (nutarimas patvirtintas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi) ir ginklai pareiškėjui buvo grąžinti. Išvadoje nustatyta, kad buvo nesiimta priemonių, jog būtų neišduoti arba panaikinti leidimai laikyti (nešiotis) ginklus asmenims (tarp jų ir pareiškėjui), kai buvo turima duomenų, kad tokie asmenys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginklai buvo grąžinti neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų taikymą. Ištaisant Išvadoje nustatytus trūkumus 2017 m. balandžio 21 d. priimtas sprendimas Nr. 17-IL-86-00213-e panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001286. Pats paminėtas faktas, t. y. tyčiniai smurtiniai veiksmai prieš savo artimą žmogų šviesios paros metu (apie 16 val.), viešoje vietoje (kelyje Ryga–Kaliningradas, ties Bubių gyvenviete), automobilyje sėdint dviem mažamečiams vaikams, yra pavojingas savaime. Tokie agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini veiksmai akivaizdžiai kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Siekiant užkirsti kelią, kad ateityje nebūtų sukelta dar sunkesnių pasekmių, leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra būtinas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014). Todėl, turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje (pareiškėjas smurtavo prieš savo žmoną), siekiant užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis taip pat įpareigoja imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti, t. y. neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.6. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017  m. balandžio

21 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00213-e „Dėl leidimo laikyti ginklą panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1

dalies 11 punktu (ginčui aktuali teisės akto redakcija galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.), 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir pažymėjo, jog Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (ginčui aktuali teisės akto redakcija galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 3 dalimi.

8. Teismas nurodė, kad Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skundžiamu sprendimu nustatė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 12 d. turi leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galiojimo laikas baigiasi 2019 m. gegužės 12 d. 2015 m. gegužės 7 d. priimtas sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus paėmimo Nr. 15-IL-86-003200-e, nes pareiškėjui dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-24639-15 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad pareiškėjas kelyje Ryga–Kaliningradas, ties Bubių gyvenviete, kilus konfliktui, išlipo iš automobilio ir ne mažiau kaip tris kartus ranka sudavė sutuoktinei R. V. į veidą. Pareiškėjas konflikto metu buvo girtas. Pareiškėjas su R. V. susitaikė, todėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras 2015 m. birželio 5 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, pareiškėją atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą. 2015 m. birželio 23 d. nutarimą patvirtino Šiaulių apylinkės teismas. 2015 m. birželio 30 d. S. V. dėl ginklų grąžinimo prašymu kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Tą pačią dieną Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo priimtas sprendimas grąžinti ginklus Nr. 15-IL-86-00469-e ir ginklai jam buvo grąžinti. Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl ginklų grąžinimo, kai ginklai buvo paimti dėl smurto artimoje aplinkoje. Išvadoje nurodyta, kad ginklai pareiškėjui grąžinti nepilnai įvertinus visas aplinkybes dėl jo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje nurodyta, kad apklaustas įtariamasis S. V. kaltu prisipažino ir paaiškino, kad 2015 m. balandžio 30 d. po darbo dalyvavo miško sodinimo sezono užbaigimo šventėje, vartojo alkoholį. Sutuoktinė atvažiavo parsivežti jo iš šventės. Prisimena, kad įsėdo į automobilį, kuriame buvo sutuoktinė ir du mažamečiai vaikai. Tolesnių įvykių neprisimena, kaip fakto, jog būtų susipykęs su sutuoktine. Mano, kad galėjo smurtauti prieš sutuoktinę, jei ji taip sako. Gailisi, kad padarė nusikaltimą. Be įtariamojo S. V. prisipažinimo jo kaltė, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, grindžiama ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, užfiksuotais nukentėjusiosios R. V. protokole – pareiškime ir apklausos protokoluose, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, specialisto išvadoje Nr. G 724/15(04), įtariamojo blaivumo teste. Byloje surinkti duomenys įrodo, kad pareiškėjas padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o veika kvalifikuota teisingai. S.  V. Valstybinei ligonių kasai atlygino išlaidas už sutuoktinei suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atsiprašė nukentėjusiosios, nukentėjusioji pretenzijų įtariamajam neturėjo ir jam atleido, su juo susitaikė, sutinka, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, todėl prokuroro nutarimas patvirtintas.

9. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose, pažymima, kad tai yra oficialus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris (jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje ir yra laikytinas tinkamu pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo sprendimo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017).

10. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo žmoną R. V., dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar

visuomenės saugumui, todėl šį faktą vertinant ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, pagal kurį tokia aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti pareiškėjui smurto artimoje aplinkoje prevencinę priemonę – neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus, taikymo požiūriu, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

11. Teismas priėjo išvadą, kad įstatymų leidėjas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau jo priėmimo momentas yra siejamas su objektyvių įrodymų (medžiagos) apie aplinkybes, dėl kurių jis gali būti panaikinamas, surinkimu. Nagrinėjamu atveju nors atsakovas objektyvius įrodymus turėjo 2015 m. birželio 30 d. priimdamas sprendimą „Dėl ginklų ir šaudmenų grąžinimo“, o sprendimą Nr. 17-IL-86-0013-e „Dėl leidimo laikyti ginklą panaikinimo“ priėmė 2017 m. balandžio 21 d., tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo teismui pripažinti sprendimą neteisėtu. Kadangi ginčijamas sprendimas atitinka materialiosios teisės normų reikalavimus, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti sprendimo. Darydamas tokias išvadas, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl institucijų, atsakingų už ginklų ir šaudmenų kontrolę, priimtų sprendimų, kuriais apribojamos asmens teisės į ginklų įsigijimą ir turėjimą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-993-261/2015).

12. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktų duomenų visumą, priėjo išvadą, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei netinkamai taikė (aiškino) teisės normas.13.2. Pareiškėjas pergyvena dėl to, jog dėl jo neteisėtų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neigiamai vertina

savo veiksmus, dėl jų gailisi, tačiau nebuvo pagrindo atsakovui priimti tokio pobūdžio sprendimą. Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina pareiškėjo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Atsakingo valdymo principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir terminuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017).

13.3. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog atsakovas 2015 m. birželio 30 d. pareiškėjui grąžino šaunamuosius ginklus (ir leidimus). Ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas praėjus faktiškai dvejiems metams, t. y. pareiškėjui grąžinus bei turint ir naudojantis ginklais pakankamai ilgą laikotarpį. Per šį laikotarpį nepadarė absoliučiai jokių teisės pažeidimų. Dirba, yra charakterizuojamas teigiamai. Tarnybinio patikrinimo atlikimas papildomai jokių duomenų apie pareiškėją nepateikė (nenustatė). Atsakovas tokiais veiksmais pažeidė ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių principą. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui vertino (nustatė) tik iš vieno įvykio, t. y. 2015 metais padarytos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų linkęs smurtauti, byloje nebuvo nustatyta (įrodyta). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto norma taikyta neteisingai, nes realiai neegzistuoja didelė tikimybė, jog gali būti pasikėsinta į minėta norma saugomus teisinius gėrius, ir

šiuo atveju visuomenės interesas nebūtų pažeistas.14. Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį

skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.15. Atsakovas nurodo, kad pats paminėtas faktas, t. y. tyčiniai smurtiniai veiksmai prieš savo artimą žmogų, šviesios

paros metu (apie 16 val.), viešoje vietoje (kelyje Ryga – Kaliningradas, ties Bubių gyvenviete), automobilyje sėdint dviem mažamečiams vaikams, yra pavojingas savaime. Tokie agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini veiksmai, akivaizdžiai kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Siekiant užkirsti kelią, kad ateityje nebūtų sukeltų dar sunkesnių pasekmių, leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra būtinas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014). Todėl, turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje (pareiškėjas smurtavo prieš savo žmoną), siekiant užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis taip pat įpareigoja imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti, t. y. neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00213-e „Dėl leidimo laikyti ginklą panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Nustatyta, kad atsakovo skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 86-IS-25 8 punktu, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisariato 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 92.3 punktu (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, atsiradus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms).

18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktų duomenų visumą, priėjo išvadą, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reikalavimus.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nes, jo vertinimu, teismas pareiškėjo keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui vertino (nustatė) tik iš vieno įvykio, t. y. 2015 metais padarytos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų linkęs smurtauti, byloje nebuvo nustatyta (įrodyta). Pareiškėjo teigimu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto norma taikyta neteisingai, nes realiai neegzistuoja didelė tikimybė, jog gali būti pasikėsinta į minėta norma saugomus teisinius gėrius; pareiškėjas dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, tarnybinio patikrinimo atlikimo metu papildomai jokių duomenų apie pareiškėją nenustatyta.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo

ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos

teismo padarytomis išvadomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

22. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.

23. Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

24. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktas nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių: neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas priėmė skundžiamą sprendimą, atsižvelgęs į aplinkybę, jog 2015 m. birželio 5 d. buvo nutrauktas 2015 m. balandžio 30 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-24639-15, kurioje pareiškėjas buvo įtariamas 2015 m. balandžio 30 d. apie 16.00 val., kelyje Ryga–Kaliningradas, ties Bubių gyvenviete, Šiaulių r., kilus konfliktui, išlipęs iš automobilio ir tyčia ne mažiau kaip tris kartus ranka sudavęs sutuoktinei R. V. į veidą, taip sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015 m. birželio 5 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas, patvirtino.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose, pažymima, kad tai yra oficialus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris (jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje ir yra laikytinas tinkamu, pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1347/2014; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-328/2014).

27. Teisėjų kolegijos vertimu aplinkybė, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl šį faktą vertinant ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, pagal kurį tokia aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti pareiškėjui smurto artimoje aplinkoje prevencinę priemonę – neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus, taikymo požiūriu, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems

visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo veiksmai patvirtina išvadą, kad tokio pobūdžio situacija kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, o pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.

30. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į prieš tai nurodytą pareiškėjo padarytą veiką, jos pobūdį bei padarymo laiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas teisingai pripažino, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir pagrįstai panaikino jo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovo ginčijamas sprendimas nepažeidžia asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, dėl to jo naikinti nėra pagrindo.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05601 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1548-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02243-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Mažeikių RPK areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Atvykęs etapu, mažose kamerose jis negalėjo tinkamai pailsėti, dėl to patyrė nepatogumus, stresą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Mažeikių RPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. kovo 13 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 vienas, nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 19 d. keturvietėje kameroje Nr. 10 su dar dviem asmenimis, nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 17 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 su dar vienu asmeniu, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. sausio 29 d. dvivietėje kameroje Nr. 21 su dar vienu asmeniu ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. dvivietėje kameroje Nr. 19 su dar vienu asmeniu.

5. Mažeikių RPK buvo pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant buvo atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi, todėl areštinės patalpos atitinka visus jai keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka Europos Sąjungos galiojančias normas. Areštinės keturvietės kameros gyvenamasis plotas yra 21,60 kv. m, dvivietės kameros gyvenamasis plotas yra 11,52 kv. m. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas dvivietėje kameroje yra 5,76 kv. m, keturvietėje – 5,51 kv. m. Baldai visose kamerose yra vienodo dydžio, stalas užima 0,54 kv. m, lova – 1,6 kv. m, suolas – 0,32 kv. m, spintelė – 0,42 kv. m. Sanitarinis mazgas kamerose užima 1,26 kv. m, tačiau jo plotas į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas. Dvivietėje kameroje yra stalas, dvi spintelės, dvi lovos ir sanitarinis mazgas, keturvietėje kameroje yra stalas, du suolai, keturios lovos, keturios spintelės ir sanitarinis mazgas.

6. Atsakovas nurodė, kad bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus pareiškėjo nurodytu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje buvo nurodyta, kad areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, kameroje turi būti įrengtos metalinės vieno arba dviejų aukštų lovos, prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams; atsižvelgiant į vietų skaičių prie kiekvienos lovos turi būti spintelė, suolas arba taburetės bei vienas stalas. Kad areštinė atitinka visus keliamus reikalavimus aktualiu laikotarpiu, užfiksuota Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose. Pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje nebuvo gauta.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Mažeikių RPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 12 d.

iki 2015 m. kovo 13 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 vienas, nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 19 d. keturvietėje kameroje Nr. 10 su dar dviem asmenimis, nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 17 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 su dar vienu asmeniu, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. sausio 29 d. dvivietėje kameroje Nr. 21 su dar vienu asmeniu ir nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. dvivietėje kameroje Nr. 19 su dar vienu asmeniu. Teismas nurodė, kad keturvietės kameros gyvenamasis plotas yra 21,60 kv. m, dvivietės kameros gyvenamasis plotas yra 11,52 kv. m, sanitarinis mazgas užima 1,26 kv. m, jo plotas į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas. Tačiau atsakovas į bylą nepateikė Telšių AVPK Mažeikių RPK areštinės patalpų plano, todėl nėra aišku, ar atsakovo nurodytas kamerų gyvenamasis plotas (21,60 kv. m. ir 11,52 kv. m.) tuo pačiu yra ir bendras kamerų plotas, t. y. nurodytas jau atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Todėl teismas atsakovo pateiktus duomenis vertino pareiškėjo naudai ir laikė, kad keturvietės kameros plotas 21,60 kv. m ir dvivietės kameros plotas 11,52 kv. m yra su sanitarinio mazgo užimamu plotu. Taigi iš keturvietės kameros ploto – 21,60 kv. m atėmus sanitarinio mazgo plotą – 1,26 kv. m, lieka 20,34 kv. m, keturvietėje kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, todėl jam teko 6,78 kv. m. Iš dvivietės kameros ploto – 11,52 kv. m atėmus sanitarinio mazgo plotą – 1,26 kv. m, lieka 10,26 kv. m, dvivietėse kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui teko nuo 5,13 kv. m iki 10,26 kv. m. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad vienam asmeniui areštinėje tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog iš kameros ploto būtų atimamas baldais ar kitu inventoriumi užimtas plotas.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nenustatęs neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų, neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, sprendė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

10. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo netinkamai, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose ir neužtikrino vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo. Dalį ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, todėl kameros plotas buvo mažesnis ir ribojo galimybę laisvai judėti. Teismas nevertino šių aplinkybių.

12. Pažymi, kad iš Visuomenės sveikatos centro pažymų matyti, jog buvo nustatyti ir kiti pažeidimai: nebuvo veidrodžio, susidėvėjęs minkštasis inventorius, čiužiniai netinkami naudoti. Dėl visų nurodytų aplinkybių jis negalėjo pailsėti, laisvai judėti, turėjo kentėti stuburo skausmus. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo spendimą palikti nepakeistą.14. Atsiliepime nurodo, kad tam tikra asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo

susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo tyčia kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Telšių AVPK veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. dėl to, kad Mažeikių RPK areštinėje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atlyginimo.

16. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Telšių AVPK Mažeikių RPK areštinė neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ginčijamu laikotarpiu teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti ploto norma areštinėje pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios inststancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo netinkamai ir abstrakčiai, neatsižvelgė į tai, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas 5 kv. m kameros plotas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo veidrodžio, susidėvėjęs minkštasis inventorius, čiužiniai netinkami naudoti.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <…> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog kamerose nebuvo veidrodžių, minkštasis inventorius susidėvėjęs, čiužiniai netinkami naudoti, t. y. kelia reikalavimus, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimo minėtoje apimtyje nenagrinėja.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, jį išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į tai, jog dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas ir baldai, todėl nepagrįstai sprendė, kad ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas atsiliepime nurodė kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris, atsakovo teigimu, neįskaičiuotas į kameros plotą, tačiau atsakovas nepateikė

Mažeikių RPK areštinės patalpų plano, iš kurio būtų matyti, jog sanitarinio mazgo patalpos įrengtos atskirai nuo kameros gyvenamosios patalpos ir atsakovo atsiliepime kamerų plotai nurodyti atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjui kameroje tenkantį plotą apskaičiavo iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 5 kv. m – pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad teisės aktai nenustato, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turi būti atimamas baldais ar kitu inventoriumi užimtas plotas.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – šiuo atveju 5 kv. m – atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju kameroje esančių baldų užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05588 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-271-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01163-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. E. V. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. E. V. ir M. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos V. E. V. ir M. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti 2016 m. gegužės 16 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 8VĮ-555-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“; 2) panaikinti 2016 m. gegužės 16 d. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 8VĮ-557-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“; 3) įpareigoti NŽT Kauno miesto skyrių nuosavybės teisių atkūrimą V. E. V. ir M. M. vardu vykdyti natūra, atkurti nuosavybės teises į M. J., gimusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėtą ir valdytą 1 134 kv. m žemės sklypą, planuose pažymėtą 1 A/l m, esantį adresu: (duomenys neskelbtini); 4) atnaujinti praleistą terminą nuosavybės ir giminystės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti NŽT Kauno miesto skyriui, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, jeigu būtų nustatyta, kad terminas praleistas.

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad Kauno miesto valdybai 1991 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. J. (pareiškėjų senelio) išlikusį nekilnojamąjį turtą – medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą su trimis priestatais, mansarda su pusrūsiu, keturis ūkinius pastatus ir 1 134 kv. m žemės sklypą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat pateikė nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Kauno miesto valdyba 1994 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 1202-V „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pareiškėjoms lygiomis dalimis atkūrė nuosavybės teises į jų senelio M. J. namų valdoje turėtus pastatus ir statinius, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdyba 1998 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 1169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms M. M. ir V. E. V.“ taip pat nusprendė atkurti nuosavybės teises lygiomis dalimis į senelio M. J. turėtą gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), išskyrus natūra grąžintą 6 butą. Tačiau nuosavybės teisės nebuvo atkurtos į senelio valdytą namų valdos žemės sklypą.

3. Nurodė, kad namų valdos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), archyvinėje techninės apskaitos byloje buvo Kauno miesto vykdomojo komiteto (toliau – ir KMVK) miesto butų ūkio valdybos 1950 m. birželio 14 d. pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog namų valdą valdė M. J., iš kurio 1949 m. birželio mėnesį namų valda buvo nacionalizuota aktu Nr. 63. Namų valdos teisinė registracija buvo atlikta 1950 m. rugsėjo 20 d. Pagrindinė inventorizacija atlikta 1948 m. rugpjūčio 7 d. Inventorizacijos metu buvo inventorizuotas gyvenamasis namas ir keturi ūkiniai pastatai bei žemės sklypas, kurio plotas 1 134 kv. m. Paskutinės inventorizacijos, atliktos 1988 m. gegužės 27 d., duomenimis, žemės sklypo plotas

buvo nepasikeitęs (1 134 kv. m).4. Pareiškėjos 2006 m. rugsėjo 29 d. pateikė NŽT Kauno apskrities archyve išlikusį 1932 m. gegužės 3 d. dokumentą

„Žinios“, kurio 16 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad M. J. turi „žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su neįrengtu 10 000 Lt vertės namu“. M. J. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje yra pateikti visi reikalingi dokumentai nuosavybės teisėms į žemę atkurti, būtent: Kauno valstybinio archyvo 1993 m. spalio 26 d. pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad „Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1942–1944 metų nekilnojamojo turto mokesčių byloje įrašytas J. M. turėjęs mokėti mokesčius už nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro 1991 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. 1129, kuriame nurodyta, kad „Namų valdos, (duomenys neskelbtini) archyvinėje techninės apskaitos byloje yra KMVK miesto butų ūkio valdybos 1950 m. birželio 14 d. pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad namų valdą valdė J. M., iš kurio 1949 m. birželio 7 d. nacionalizavo, akto Nr. 63. Kadangi yra išlikę nuosavybės valdymo teisę į žemės sklypą patvirtinantys dokumentai, nėra jokio teisinio pagrindo papildomai kreiptis į teismą dėl šių juridinių faktų nustatymo. NŽT neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad minėtas žemės sklypas buvo nuosavybės teise valdomas pareiškėjų senelio. Pareiškėjų nuomone, joms nereikia pakartotinai teikti papildomo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėta žemės sklypą. Net ir pateikus visus reikiamus teises į nuosavybę (žemės sklypą) turėtus patvirtinančius dokumentus, NŽT nepagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises, o į pareiškėjų pateiktus išlikusius rašytinius įrodymus neatsižvelgė. Tokie NŽT priimti sprendimai ir veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Aplinkybę, kad pareiškėjų senelis iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise minėtą žemės sklypą, patvirtina 2006 m. rugsėjo 29 d. Kauno apskrities archyvo pateiktas 1932 m. gegužės 3 d. išlikęs dokumentas „Žinios“. Tačiau atsakovas šio dokumento nevertino. Pareiškėjos nurodė, kad teismui nustačius, jog terminas šiam dokumentui pateikti yra praleistas, prašo šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios. Atsakovas nenurodė, kokius konkrečius dokumentus būtina pateikti papildomai.

5. Pareiškėjos nurodė, kad pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyks pagal pareiškėjų pateiktus prašymus. Dėl atsakovo NŽT veiksmų nebuvo įvertinti pareiškėjų teikiami nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, nebuvo atsižvelgta, kad nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą toje pačioje vietovėje jau yra atkurtos.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsiliepime nurodė, kad M. J. nuosavybė teisių į žemę atkūrimo byloje pateikti dokumentai, t. y. Kauno valstybinio

archyvo 1993 m. spalio 26 d. archyvo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad „Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1942–1944 metų nekilnojamojo turto mokesčių byloje įrašytas J. M. turėjęs mokėti mokesčius už nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro 1991 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. 1129, kuriame nurodyta, kad „Namų valdos, (duomenys neskelbtini) archyvinėje techninės apskaitos byloje yra KMVK miesto butų ūkio valdybos 1950 m. birželio 14 d. pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad namų valdą valdė J. M., iš kurio 1949 m. birželio 7 d. nacionalizavo, akto Nr. 63; 2006 m. rugsėjo 29 d. Kauno apskrities archyvo pateiktas 1932 m. gegužės 3 d. išlikęs dokumentas „Žinios“, kuris nepatvirtino žemės valdymo iki nacionalizacijos fakto. Pareiškėjos 1932 m. gegužės 3 d. dokumentą „Žinios“ NŽT pateikė 2016 m. balandžio 20 d. teikdamos prašymą, tačiau nepateikė teismo sprendimo dėl papildomų dokumentų pateikimo termino atnaujinimo. Pareiškėjoms NŽT 2016 m. kovo 29 d. rašte Nr. 8SD-1811 -(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ buvo išaiškinta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra iki visuotinės nacionalizacijos t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. turėti dokumentai. Taip pat pareiškėjos informuotos, kad nuosavybės teisę į žemę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiai praleidę nustatytą terminą dokumentams pateikti, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, pareiškėjoms buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo nepristatytiems dokumentams pateikti.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad NŽT 2016 m. kovo 29 d. pateikta informacija yra pakartotinė. Pareiškėjos apie tai, kad turi kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo bei termino atnaujinimo naujų dokumentų pateikimui buvo informuotos siunčiant pareiškėjoms 2002 m. gegužės 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 01-114 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodinėjantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste posėdžio protokolo išrašą, o taip pat 2004 m. birželio 11 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr.  02-343 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ bei 2007 m. kovo 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. SI-2239-(1.10) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“,

2007 m. gegužės 8 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. SI -3630-(1.10) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Įvertinus visus archyvinėje byloje esančius dokumentus, NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjas 2016 m. gegužės 16 d. priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-555-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ V. E. V., o 2016 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. 8VĮ-557-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“ – M. M..

9. Atsakovas dėl pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą terminą, jeigu bus pripažinta, kad jis praleistas, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jos terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi apie papildomų dokumentų NŽT pateikimą jos buvo nuolat informuojamos.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad NŽT skundžiamais įsakymais atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjoms į M.  J.

(pareiškėjų senelio) išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 134 kv. m žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjoms iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikus nuosavybės teisę į žemę patvirtinančių dokumentų.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateikusios Kauno miesto valdybai prašymus atkurti nuosavybės teises į M. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą su trimis priestatais, mansarda su pusrūsiu, keturis ūkinius pastatus ir 1 134 kv. m žemės sklypą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo pateikti nuosavybės teisę į pastatus ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Kauno miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 1202-V „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pareiškėjoms lygiomis dalimis atkurtos nuosavybės teises į jų senelio M. J. namų valdoje turėtus pastatus ir statinius, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdybos 1998 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 1169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms M. M. ir V. E. V.“ atkūrė pareiškėjoms nuosavybės teises lygiomis dalimis į senelio M. J. turėtą gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), išskyrus natūra grąžintą 6 butą. Nuosavybės teisės į žemę skundžiamais įsakymais nebuvo atkurtos.

13. Nuosavybės teisėms pagrįsti į žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), nepakako nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjų pateiktas Kauno valstybinio archyvo 1993 m. spalio 26 d. pažymėjimas, kuriame buvo nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1942–1944 metų nekilnojamojo turto mokesčių byloje įrašytas J. M. turėjęs mokėti mokesčius už nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ir Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro 1991 m. lapkričio 8 d. rašto Nr. 1129 duomenys apie namų valdos, (duomenys neskelbtini), archyvinėje techninės apskaitos byloje KMVK miesto butų ūkio valdybos 1950 m. birželio 14 d. pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog namų valdą valdė J. M., iš kurio 1949 m. birželio 7 d. namų valda buvo nacionalizuota aktu Nr. 63 bei kiti pareiškėjų pateikti archyviniai dokumentai apie 1948 m. rugpjūčio 7 d. namų valdos inventorizaciją, kurioje nurodytas žemės sklypo plotas – 1 134 kv. m, duomenys apie namų valdos 1950 metų teisinę registraciją, nebuvo pakankami nuosavybės teisei į žemės sklypą pagrįsti, nes patvirtino faktus po žemės nacionalizacijos, įvykusios 1940 m. liepos 22 d.

14. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas tik nustačius konkretų nekilnojamojo turto savininką, nuosavybės teise valdžiusį turtą jo nacionalizavimo momentu. Taigi nuosavybės teisė pagal šį įstatymą atkuriama asmeniui (taip pat jo teisių perėmėjams), kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas 1940 m. liepos 22 d. priėmus Liaudies Seimui žemės nacionalizavimo deklaraciją ir tai yra aplinkybė visiems žinoma ir neįrodinėtina. Todėl sprendžiant asmens teisę į nuosavybės atkūrimą būtina nustatyti, kas valdė turtą, ginčo atveju žemę, žemės nacionalizacijos, įvykusios 1940 m. liepos 22 d., metu.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjų pateikti archyviniai dokumentai nepatvirtino fakto, jog pareiškėjų senelis 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos metu valdė nuosavybės teise 1 134 kv. m žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi archyviniuose dokumentuose duomenys apie žemę buvo išlikę po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Kauno apygardos archyvo 1994 m. gegužės 20 d. archyvo pažymėjime Nr. J-86 nurodyti 1947–1948 metų duomenys apie nekilnojamąjį turtą. Kauno valstybinio archyvo 1993 m. spalio 26 d. archyvo pažymėjime Nr. J-199 nurodyti 1942–1944 metų duomenys ir tai, jog duomenų apie pareiškėjų senelio turėtą iki 1940 metų nekilnojamąjį turtą

nerasta. Nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės patvirtino, jog nebuvo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjų senelio žemės valdymo fakto žemės nacionalizacijos metu, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. Teismas sprendė, kad nenustačius žemės savininko nacionalizacijos metu, nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo galimas, todėl atsakovas pagrįstai skundžiamais įsakymai neatkūrė pareiškėjoms nuosavybės teisių į 1 134 kv. m žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjoms iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikus nuosavybės teisę į žemę patvirtinančių dokumentų.

16. Teismas sprendė, kad skundžiami įsakymai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pripažinus, kad skundžiami įsakymai priimti teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų skundo trečiame reikalavime nurodytus veiksmus.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjų NŽT 2016 m. balandžio 20 d pateiktas Kauno apskrities archyvo 2006 m. rugsėjo 29 d. išduotas 1932 m. gegužės 3 d. dokumentas „Žinios“, kurio 16 punkte, pareiškėjų teigimu, nurodyta, jog pareiškėjų senelis M. J. turėjo žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), su neįrengtu 10 000 Lt vertės namu, tačiau nurodytas dokumentas buvo pateiktas po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino dokumentams pateikti. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjos praleido terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą dokumentams pateikti, nes, pareiškėjų teigimu, jis praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas nurodė, kad atsakovas nuolat informavo pareiškėjas apie tai, jog jos turi kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo bei termino atnaujinimo naujų dokumentų pateikimui. Pareiškėjoms buvo išsiųstas Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 01-114 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodinėjantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste posėdžio protokolo išrašas, kuriame buvo nurodyta, jog komisija siūlo kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštais: 2004 m. birželio 11 d. raštu Nr. 02-343 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“; 2007 m. kovo 14 d. raštu Nr. SI-2239-(1.10) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“; 2007 m. gegužės 8 d. raštu Nr. SI -3630-(1.10) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, pareiškėjos buvo informuotos, kad trūksta dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę į žemę, taip pat apie tai, kad baigėsi dokumentų pateikimo terminas ir, kad galima kreiptis į teismą šį terminą atnaujinti. Iš pareiškėjų daugkartinių prašymų ir raštų atsakovui matyti, kad pareiškėjos nesutiko su atsakovo pozicija, jog trūksta nuosavybės teisę į senelio valdytą žemę patvirtinančių įrodymų, todėl akivaizdžiai dėl subjektyvių priežasčių nesikreipė į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ar termino atnaujinimo pateikti Kauno apskrities archyvo 2006 m. rugsėjo 29 d. išduotam 1932 m. gegužės 3 d. dokumentui „Žinios“. Pareiškėjos nebuvo apdairios ir rūpestingos tik 2016 m. balandžio 20 d. pateikdamos NŽT Kauno apskrities archyvo 2006 m. rugsėjo 29 d. išduotą 1932 m. gegužės 3 d. dokumentą „Žinios“, kuris, pareiškėjų teigimu, patvirtino pareiškėjų senelio M. J. turėto žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise faktą. Pareiškėjos dar 2006 m. gavusios 1932 m. gegužės 3 d. dokumentą „Žinios“ ir 2004 ir 2007 metų laikotarpiu atsakovo informuotos apie trūkstamus dokumentus nuosavybės teisei pagrįsti ir praleistą terminą tokiems dokumentams pateikti, pernelyg ilgai delsė, ir tik 2016 m. birželio 23 d. kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjos terminą nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti praleido ne dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, bet dėl subjektyvių priežasčių, nesutikdamos su atsakovo pozicija, kad trūksta nuosavybės teisę į senelio valdytą žemę patvirtinančių dokumentų. Terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimties metų laikotarpį, teismo vertinimu, toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Todėl nagrinėjamojoje byloje nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti šį terminą, nes nenustatyta svarbių ir objektyvių termino praleidimo priežasčių.

III.

20. Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjos nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neišsamiai išnagrinėjo bylą, nepasisakė dėl daugelio pareiškėjų argumentų, savaip interpretavo byloje esančius įrodymus, nepagrįstai laikė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos pateikė visus dokumentus

nuosavybės teisėms atkurti.22. Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, išdėstytais pirmosios instancijos teismui

pateiktuose skunduose ir prašo jų skundą tenkinti.23. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios

instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.24. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą, išsamiai

išnagrinėjo ir įsigilino į bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų pateikti archyviniai duomenys nepatvirtina fakto, kad jų senelis 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 1 134 kv. m žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi archyviniuose dokumentuose duomenys apie žemę buvo išlikę po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Taigi nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės patvirtina, kad nebuvo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjų senelio žemės valdymo fakto žemės nacionalizacijos metu, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. Akcentuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas tik nustačius konkretų nekilnojamojo turto savininką, todėl nenustačius žemės savininko nacionalizacijos metu, nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo galimas. NŽT pagrįstai skundžiamais įsakymais neatkūrė pareiškėjoms nuosavybės teisių į 1 134 kv. m žemės sklypą. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos terminą nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti praleido ne dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, bet dėl subjektyvių priežasčių, todėl pagrįstai jo neatnaujino ir pareiškėjų skundą atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. įsakymų Nr. 8VĮ-555-(14.8.2.) ir Nr. 8VĮ-557-(14.8.2.), kuriais atsisakyta pareiškėjoms atkurti nuosavybės teises į M. J. nuosavybės teisėmis valdytą 1 134 kv. m žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjoms nepateikus žemės valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinančių dokumentų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjos taip pat prašo atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, ir atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, jeigu bus nustatyta, kad jis praleistas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą sutinka su teismo sprendimo išvadomis, todėl jų nekartoja ir nekeičia, o tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, papildo ir tikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

27. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisių atkūrimui yra reikšmingas nuosavybės teisių valdymo faktas, tai yra duomenys patvirtinantys, kad konkretus asmuo nuosavybės teise valdė žemės sklypą iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.

28. Pareiškėjos M. J. žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), valdymo faktą nuosavybės teisę grindžia Kauno apskrities archyvo 2006 m. rugsėjo 29 d. išduotu 1932 m. gegužės 3 d. dokumentu „Žinios“ 16 punktu. Šiame punkte, sprendžiant, kad dokumento pabaigoje nurodytas M. J. parašas, M. J. deklaravo, kad jis (duomenys neskelbtini), turi užpirktą sklypą (I tomas, b. l. 36-37).

29. Užpirkimo sutartis yra preliminarus susitarimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties. Preliminarus susitarimas dėl pirkimo-pardavimo gali būti prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai, jeigu tokioje sutartyje buvo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties dalyko ir kainos. Tokia sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. Todėl pateiktas dokumentas, nesant žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutarties ar kitų dokumentų, patvirtinančių žemės sklypo įsigijimą, negali būti pripažintas savaime nuosavybę patvirtinančiu dokumentu.

30. Nesant dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, negali būti nagrinėjamas ir prašymas atnaujinti terminą tokiam dokumentui pateikti, nes teismo sprendimas negali būti savitikslis, o turi būti tikslingas ir taikomas konkrečiam faktui, kaip šio ginčo atveju, konkrečiam dokumentui pateikti. Todėl pirmosios instancijos tesimo sprendimo išvados šioje apimtyje tikslinamos.

31. Šis teismo sprendimas neriboja pareiškėjo teisės Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis dėl fakto

turinčio juridinę reikšmę nustatymo, teikiant prašymą ir dėl termino atnaujinimo pateikti dokumentus, patvirtinančius M.  J. nuosavybės teisę valdytą žemės sklypą. (Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-110/2015).

32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, iš esmės bylą išsprendė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. E. V. ir M. M. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05597 2019-04-05 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-3495-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01972-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. A. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas B. A. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-340/17I-238 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą per vieną mėnesį.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Amalina“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas ir direktorius. Siekdamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), galiojusį iki 2018 m. balandžio 29 d. Kartu su prašymu pateikė visus dokumentus, patvirtinančius Bendrovės realią veiklą. Atsakovas prašė pateikti papildomus dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė kartu su paaiškinimais, tačiau atsakovas nekvietė pasiaiškinti dėl susidariusios situacijos, todėl, pareiškėjo vertinimu, šis sprendimas yra nepagrįstais teisiniais argumentais ir negalėjo būti priimtas. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovė, veikia pelningai, apyvarta yra pakankamai didelė ir yra įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Bendrovėje skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo susikaupusi už 2018 m. balandžio mėnesį ir buvo apmokėta, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė nemoka mokesčių. Darbuotoja E. A., turėdama pakankamą asmeninę patirtį dizaino srityje, teikia šias paslaugas: interneto svetainių kūrimas, baldų projektavimas bei konstrukcinių brėžinių ruošimas. Departamentas, priimdamas sprendimą, pažeidė ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 101 punkto, 101.1 – 101.5 papunkčių, 189 punkto reikalavimus, nes savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjo neinformavo apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą. Pareiškėjo nuomone, sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei motyvuotas, priimtas neaktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir pažeista teisė į gerą administravimą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 23 d. Departamentui pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti

leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, galiojantį leidimą laikinai gyventi, Bendrovės verslo planą, sudarytą 2017 m. kovo 10 d., darbo sutarčių, sudarytų su Lietuvos Respublikos piliečiais G. R., E. M. ir J. V., kopijas ir kitus dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog jis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1  dalies 1 punkto reikalavimus, kad Bendrovė veiklą vykdė net trijose srityse. Pareiškėjas Departamentui nebuvo pateikęs nei sutarties su UAB „Jolurita“, nei šiai įmonei išrašytų sąskaitų faktūrų, todėl skunde nurodyti teiginiai, susiję su Bendrovės ir UAB „Jolurita“ bendradarbiavimu, neturi ir negali turėti jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Visos UAB „Jolurita“ sąskaitos buvo išrašytos nuo 2018 m. sausio 15 d., todėl jos nepatvirtina, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Šių aplinkybių nepatvirtina ir Bendrovės su UAB „Deklara“ 2018 m. vasario 5 d. sudaryta sutartis. Nors iš Bendrovės pateikto banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad UAB „Admex“ atliko piniginių lėšų pervedimus į Bendrovės sąskaitą už galbūt suteiktas paslaugas, tačiau nepavyko nustatyti, kas iš Bendrovės darbuotojų teikė ir (ar) teikia šias įvairių baldų brėžinių atlikimo, matavimo bei internetinės svetainės www.admex.lt paslaugas. Taip pat įtarimus sukėlė abstrakčios laivybos ir eksporto konsultavimo paslaugos, galbūt suteiktos (duomenys neskelbtini) piliečiams, turintiems ar turėjusiems leidimus laikinai gyventi. (duomenys neskelbtini) bendrovė Issatis Trade Company už galbūt suteiktą eksporto ir importo valdymo paslaugą atliko tik vieną piniginių lėšų pervedimą į Bendrovės sąskaitą iš Vokietijoje esančio banko, o visi kiti atsiskaitymai turėjo būti atlikti grynaisiais pinigais, tačiau tai patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti.

5. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus, nustatė, kad Bendrovė 2015 m. su UAB „Admex“ yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį „dėl dizaino konsultacijų pagal poreikį asmenims, kas apima baldų projektavimo, parinkimo, išdėstymo paslaugas“, Bendrovė sukūrė internetinį tinklalapį ir visas šias paslaugas atliko E. A.. Tačiau ši darbuotoja yra baigusi telekomunikacijos inžinerijos specialybę, turi bakalauro laipsnį, todėl neturi išsilavinimo ir patirties baldų projektavimo bei konstrukcinių brėžinių ruošime (dizaino) ir interneto svetainių kūrime, taip pat pareiškėjas

nepateikė įrodymų, jog minėta darbuotoja šias sritis išmoko savarankiškai. Bendrovės internetinės svetainės adreso nepavyksta pasiekti, todėl atsakovui kilo abejonės dėl pareiškėjo kompetencijos informacinių technologijų srityje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Bendrovė sukūrė UAB „Admex“ interneto tinklalapį. Pareiškėjo pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos faktūros, banko išrašas) neatitinka tikrovės ir neįrodo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo dienos Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos.

6. Atsakovas nurodė, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai nedirba visą darbo laiką, darbuotojų paaiškinimai yra prieštaringi. Bendrovės darbuotojo G. R. (G. R.) teigimu, jis Bendrovėje dirba marketingo direktoriumi, nors pateiktoje darbo sutartyje nurodyta, jog dirba vadybininku. Prekybos centro „Ibrahim“ patalpose reklaminiame stende nėra jokios informacijos apie Bendrovę. E. M. paaiškino, kad ji Bendrovėje dirba nuo 2017 m. gruodžio 29 d. vadybininke, t. y. užsiima turizmu ir dirba nuotoliniu būdu, 2017 m. spalio mėnesį organizavo individualią kelionę turistams iš Lietuvos į Iraną per UAB „Travel Planet“, nors nurodytu laikotarpiu Bendrovėje nedirbo. Bendrovės buhalterė J. V. paaiškinime nurodė, kad Bendrovė patalpų prekybos centre „Ibrahim“ nenuomoja, dokumentų, patvirtinančių dekoratyvinių akmenų pardavimą, pateikti negali, nes jų neturi. Prekybos centro „Ibrahim“ patalpose įrengta tik viena Bendrovės darbo vieta, kitų darbuotojų darbo vietos patikrinimo metu nustatytos nebuvo. Darbo sutartyse, sudarytose su darbuotojais, aplinkybė, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu nenurodyta. Sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Apraše nėra įtvirtinta besąlyginė pareiga Departamentui kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo. Pareiškėjo skunde nurodyti Aprašo 188 ir 189 punktai reglamentuoja leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką, o ne prašymų pakeisti leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo tvarką, todėl nurodytos procedūros nagrinėjamai bylai yra neaktualios. Departamento teigimu, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Bendrovės patikrinimo metu gauta informacija ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, todėl sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tiek teismų praktikos suformuotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo B. A. Y. skundą atmetė. 8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti

teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. sausio 23 d. Departamentui pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, galiojantį leidimą laikinai gyventi, Bendrovės verslo planą, sudarytą 2017 m. kovo 10 d., Bendrovės darbo sutartis, sudarytas su Lietuvos Respublikos piliečiais G. R., E. M. ir J. V.. Taip pat pareiškėjas Bendrovės vykdomai veiklai pagrįsti pateikė nuomos sutarties Nr. 18/01/15, sudarytos su UAB „Ibrahim“ kopiją; bendradarbiavimo sutarties, sudarytos 2015 m. rugsėjo 1 d. su UAB „Admex“ dėl atstovavimo paslaugų kiekvienos sutarties šaliai klientams teikimo, bei sąskaitų faktūrų, patvirtinančių šios sutarties vykdymą, kopijas; bendradarbiavimo sutarties Nr. 2017/09-01, sudarytos 2017 m. rugsėjo 26 d. su UAB „Travel Planet“ dėl organizuojamų turistinių kelionių pardavimo bei sąskaitų faktūrų, patvirtinančių, šios sutarties vykdymą, kopijas; bendradarbiavimo sutarties Nr. 02/2017, sudarytos 2017 m. spalio 2 d. su individualia įmone „Rytų ir Vakarų kelionės“ dėl viešbučių ir transporto užsakymo paslaugų teikimo, kopiją; krovinių ekspedijavimo sutarties Nr.  ICS-F2017-10-20-01, sudarytos 2017 m. spalio 20 d. su UAB „Intermodal Container Service“ dėl Bendrovės nurodymų gabenant jos atgabentus jūriniais konteineriais į Klaipėdos jūrų uostą krovinius, kopiją; atlygintinų paslaugų tiekimo sutarties, sudarytos 2017 m. lapkričio 10 d. su UAB „ADD“ dėl dizaino ir maketavimo darbų atlikimo, bei sąskaitos faktūros, patvirtinančios šios sutarties vykdymą, kopijas; Bendrovės sudarytas sąskaitas faktūras; pakavimo sąrašo, išrašyto 2017 m. gruodžio 19 d. Irano bendrovės K. S. P. dėl 21 580 kg akmenukų gabenimo į Klaipėdą, kopiją; UAB „Medicinos bankas“ Bendrovės sąskaitos laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 22 d. išrašą.

9. Departamentas 2018 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-344/171-238 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui B. A. Y.“, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35

straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Teismas aptarė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi užsienio valstybių piliečiams išdavimą ir nurodė, kad tam, jog užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas Įstatyme numatytas sąlygas (reikalavimus). Pareiga pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis tenka užsieniečiui.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šią veiklą pareiškėjas grindė tuo, jog jis yra UAB „Amalina“ akcininkas ir vadovas. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis pareiškėjui priklauso 1 000 vienetų UAB „Amalina“ vardinių akcijų.

12. Teismas, nagrinėdamas, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas imperatyvias sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog UAB „Amalina“ buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o veiklą vykdo – (duomenys neskelbtini), Vilniuje (prekybos centro „Ibrahim“ patalpose). Pareiškėjas prašyme gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. UAB „Amalina“ veiklos adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius. Juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše taip pat nurodyta, jog UAB „Amalina“ buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Finansinėse ataskaitose UAB „Amalina“ buveinės adresas taip pat nurodomas (duomenys neskelbtini), Vilnius.

13. Teismas nustatė, kad pagal registro duomenis Bendrovė deklaruoja, jog ji panaudodama turimus fondus, materialinius ir intelektinius resursus gali užsiimti bet kokia veiklos rūšimi. Bendrovės įstatinio kapitalo dydis nuo 2017 m. vasario 21 d. – 28 960 eurų. Bendrovės verslo plane, sudarytame 2017 m. kovo 10 d., kurį pareiškėjas pateikė Departamentui kartu su prašymu, nurodyta, jog Bendrovės veiklos adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, o pagrindinės kompanijos „Amalina“ veiklos sritys apima komercines ir konsultacines paslaugas dizaino, maketavimo, tarptautinių pardavimų bei transporto sektoriuose. Verslo plane pažymima, kad kompanija sukūrė planą savo komercinio skyriaus plėtrai 2017 – 2018 metams ir numatoma papildyti vykdomą veiklą įvairių tipų konstrukcinių bei dekoratyvinių akmenų pavyzdžio importo iš Irano, skirtų nuolatinei akmenų parodai Vilniuje, planavimas, 18 tonų akmenukų, skirtų dekoratyvinių akmenų rinkai, kraštovaizdžio formavimui, gėlių dekoracijoms Lietuvoje bei Europoje pirkimas ir šių produktų importavimas. Išsamesni Bendrovės veiklos aspektai verslo plane nenurodyti, apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais.

14. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytą pagal verslo planą vykdomą veiklą, Departamentui pateikė UAB „Amalina“ išrašytas sąskaitas faktūras, sutartis. Visose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad UAB „Amalina“ veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaip ir pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi. Sąskaitose faktūrose nurodytos bendro pobūdžio kitiems asmenims suteiktos paslaugos, detaliau neatskleidžiat tokių paslaugų suteikimo turinio. Prie sąskaitų faktūrų jokie darbų perdavimo-priėmimo aktai nepateikti. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo Departamentui pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos įvyko tokiomis sąlygomis, kokios yra nurodytos sąskaitose faktūrose, pareiškėjas nepateikė. Todėl Departamentas, vertindamas šiuose dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų turinį, pagrįstai suabejojo jų realumu ir pavedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) atlikti UAB „Amalina“ deklaruotos veiklos patikrinimą.

15. Migracijos valdybos 2018 m. vasario 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-8272 nurodyta, kad UAB „Amalina“ marketingo vadovas G. R. paaiškino, jog Bendrovėje jis dirba nuo 2017 m. lapkričio mėnesio, Bendrovės ofisas, kuriame yra įrengtos penkios darbo vietos, yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirmame aukšte. Patalpas Bendrovė nuomojasi iš UAB „Ibrahimo pasažas“. Bendrovė planuoja prekiauti akmenimis interjero papuošimams, šlifuotu marmuru, kitais akmenimis landšafto gražinimui. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog nuvykus nurodytu Bendrovės veiklos adresu, nuorodų ar iškabų apie Bendrovės veiklą nebuvo rasta. Prekybos centre „Ibrahim“ sutiktas Bendrovės darbuotojas G. R. parduotuvės salėje nurodė atskirtą zoną, kurioje buvo įrengti du darbo stalai ir nurodė, jog tai yra UAB „Amalina“ nuomojamos patalpos. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas G. R. nurodė, kad dirba UAB „Amalina“ vadybininku, pardavinėja akmenis, pažymėjo, kad yra klientų, kurie skolingi įmonei.

16. Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenimis G. R. bendrovėje dirba nuo 2017 m. lapkričio 20 d. Patikrinimo metu G. R. patvirtino, kad jis UAB „Amalina“ dirba nuo 2017 m.

lapkričio mėnesio, marketingo vadovu, gauna 325 eurų atlyginimą, kurį grynaisiais pinigais moka Bendrovės vadovas. Bendrovės ofisas, kuriame yra įrengtos penkios darbo vietos, yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirmame aukšte. Patalpas Bendrovė nuomojasi iš UAB „Ibrahimo pasažas“. Bendrovė planuoja prekiauti akmenimis interjero papuošimams, šlifuotu marmuru, kitais akmenimis landšafto gražinimui. Jokių pardavimų Bendrovė neatliko, nes nėra prekių. G. R. paaiškinimą Migracijos valdybos pareigūnams davė 2018 m. vasario 5 d.

17. Teismas nustatė, kad darbo sutartis su E. M. sudaryta 2017 m. gruodžio 29 d., ji į Bendrovę priimta vadybininkės pareigoms ir darbą Bendrovėje pradėjo 2018 m. sausio 2 d. Migracijos valdybos 2018 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-6056 nurodyta, kad prekybos centre „Ibrahim“ UAB „Amalina“ iškabos nėra. Migracijos valdybos pareigūnams 2018 m. vasario 8 d. E. M. nurodė, kad Bendrovėje užsiima turizmo sritimi. Bendrovė 2018 m. sausio mėnesio pradžioje pasirašė sutartį su UAB „Rytų vakarų kelionės“, pagal kurią numatyta organizuoti keliones į Europą, Rusiją bei Lietuvoje. E. M. taip pat nurodė, jog jos duomenimis 2017 metų spalio mėnesį buvo organizuota individuali kelionė turistams iš Lietuvos į Iraną, numatyta kelionė iš Lietuvos į Iraną ir 2018 m. balandžio mėnesį. E. M. apklausos metu patvirtino, jog gauna 498 eurų atlyginimą, kurį moka Bendrovės buhalterė grynais pinigais. Bendrovės biuras – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta E. M. nurodė, kad biuras įmonė yra (duomenys neskelbtini), įmonėje dirba nuo 2017 m. spalio mėnesio, keliones pradėjo organizuoti kovo mėnesį.

18. Teismas nustatė, kad Bendrovės buhalterė J. V. 2018 m. vasario 14 d. Migracijos valdybos pareigūnams nurodė, jog Bendrovėje buhaltere dirba nuo 2017 m. birželio 1 d., Bendrovė organizuoja keliones į Iraną, užsiima dekoratyvinių akmenų iš Irano pardavimais bei teikia transportavimo – ekspedijavimo paslaugas. Bendrovėje dirba penki darbuotojai. Bendrovės direktoriaus žmona E. A. užsiima dizainu. Bendrovės biuras yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Analogiškas aplinkybes J. V. nurodė ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta E. A. pažymėjo, kad yra dizainerė, tvarko tinklalapį, įmonės adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Migracijos valdybos 2018 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-7994 nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ant pašto dėžutės Nr. 78 lipnia juosta užklijuotas užrašas – UAB „Amalina“. Ant buto Nr. 78 durų taip pat rastas užrašas „Amalina“. Buto duris atidarė B. A. Y., gim. (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad šiuo adresu yra UAB „Amalina“ biuras. Tai, jog UAB „Amalina“ biuras yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skunde pripažįsta ir pareiškėjas.

19. Teismas pažymėjo, kad nuomos sutartis Nr. 18/01/15 pagal kurią UAB „IBRAHIM“ išnuomojo UAB „Amalina“ 250 kv. m. patalpas, sudaryta 2018 m. sausio 15 d., t. y. prieš pat pareiškėjo kreipimąsi dėl leidimo pakeitimo. Byloje duomenų, jog šios patalpos Bendrovei buvo perduotos priėmimo-perdavimo aktu, nėra. Nuomos sutartyje konkrečios Bendrovei nuomojamos patalpos nenurodytos.

20. Konteinerinio traukinio „Vilnius“ važtaraštyje Nr. 06-1800479 krovinio siuntėjas, gavėjas ir mokėtojas nurodytas vienas ir tas pats juridinis asmuo – UAB „Intermodal Conteiner Service“. Byloje esantis anglų kalba surašytas dokumentas ir vaizdinė medžiaga nepatvirtina, jog konteinerinio traukinio „Vilnius“ važtaraštyje Nr. 06-1800479 nurodyto krovinio gavėjas yra UAB „Amalina“. Krovinių ekspedijavimo sutartis Nr. ICS-F2017-10-10-01, sudaryta 2017 m. spalio 20 d. tarp UAB „Intermodal Conteiner Service“ ir UAB „Amalina“, galiojo tik iki 2017 m. gruodžio 31  d. (toliau – ir Sutartis). Byloje duomenų, kad Sutartis buvo pratęsta kitiems kalendoriniams metams, tomis sąlygomis, kuriomis ji buvo sudaryta (Sutarties 5.2 p.), nėra. Sutarties 3.2 papunktyje nurodyta, kad už Operatoriaus suteiktas paslaugas Užsakovas apmoka pagal sąskaitas faktūras. Sąskaita faktūra už pervežimą geležinkeliu ir/arba kelių transportu po Lietuvos teritoriją išrašoma krovinio atvykimo į paskirties vietą dieną, už kitas paslaugas – paslaugos suteikimo dieną (Sutarties 3.2.1 p.), už papildomas paslaugas, įskaitant, bet neapsiribojant, krovinių gabenimą iš Vilniaus į Užsakovo nurodytą vietą, konteinerių ir / ar krovinio saugojimą išrašoma papildoma sąskaita faktūra (Sutarties 3.2.2 p.). UAB „Intermodal Conteiner Service“ PVM sąskaitos faktūros Nr. 20378, Nr. 20453, 20517, 20672, 20764, 21116 dėl krovinių ekspedijavimo paslaugų atsakingų asmenų nepasirašytos.

21. Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, konstatavo, kad Bendrovė pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą nurodytos ir verslo plane deklaruojamos veiklos – akmenų prekyba, iki pareiškėjo prašymo Migracijos departamentui pateikimo dienos, nevykdė.

22. Teismas nustatė, kad UAB „Amalina“ ataskaitinio laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 20 d. pardavimo faktūrų žurnalo, kurį sudarė vyr. finansininkė N. Š., duomenys nepatvirtina Bendrovės veiklos, nes į bylą nėra pateikti kiti būtini dokumentai, numatyti sutartyse, sudarytose su UAB „Intermodal Conteiner Service“, UAB „Admex“ ir UAB „ADD“. UAB „Amalina“ 2017 m. lapkričio 28 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta tik tiek, kad Bendrovė pateikė 350

Eur sąskaitą UAB „ADD“ už produkto brėžinį. Atlygintinų paslaugų tiekimo sutartimi, kurią UAB „Amalina“ 2017 m. lapkričio 10 d. sudarė su UAB „ADD“, UAB „Amalina“ įsipareigojo laiku ir tinkamai atlikti dizaino ir maketavimo darbus pagal Užsakovo suformuotą užduotį, o Užsakovas įsipareigojo už atliktus darbus atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Minėtos sutarties 2.1 papunktyje nurodyta, kad dizaino ir maketavimo darbų paslaugos kaina yra 100 Eur už valandą (be PVM), o už papildomas paslaugas, pavedimus bus atsiskaitoma atskiru sutarimu. Byloje duomenų apie UAB „ADD“ suformuotas užduotis, kaip numatyta sutartyje, nėra. UAB „Amalina“ projektai ir konstrukciniai brėžiniai gamybai nepatvirtina, jog šiuos projektus ir brėžinius parengė Bendrovės darbuotojai. VSDFV duomenimis, Bendrovėje dirba penki asmenys, tačiau iš Departamentui pateiktų darbo sutarčių matyti, jog darbuotojas tokiam darbui atlikti į Bendrovę priimtas nebuvo. Be to, UAB „Amalina“ 2017 m. spalio 2 d. pasirašė Bendradarbiavimo sutartį Nr. 02/2017 su individualia įmone „Rytų ir vakarų kelionės“, kuria individuali įmonė įsipareigojo teikti viešbučių ir transporto užsakymo paslaugas. Už Bendradarbiavimo sutartyje Nr. 02/2017 nurodytų paslaugų suteikimą Bendrovė įsipareigojo sumokėti 30 proc. sumos avansu, pateikus paslaugų užsakymą, ir 70 proc. sumos sumokėti likus 7 d. iki paslaugų teikimo pradžios (Bendradarbiavimo sutarties Nr. 02/2017 2.1 ir 2.2 papunkčiai). Pareiškėjas paslaugų užsakymų atsakovui nepateikė, o ir pati Bendradarbiavimo sutartis Nr. 02/2017 su individualia įmone „Rytų ir vakarų kelionės“ sudaryta ne daugiau kaip prieš keturis mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo pakeitimo.

23. Teismas sprendė, kad Bendrovės veiklos nepatvirtina ir UAB „Amalina“ 2017 m. kovo 10 d., 2017 m. birželio 20 d. 2017 m. rugpjūčio 20 d., 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. spalio 20 d., 2017 m. lapkričio 5 d., 2017 m. gruodžio 10 d. UAB „Admex“ 1 000 Eur, 1 000 Eur, 1 200 Eur, 800 Eur, 1 100 Eur ir 600 Eur sąskaitos, pateiktos už svetainės dizaino, duonos lentynų, gamybinius brėžinius, produktų brėžinius, sausainių ir saldainių dėžes, matavimus, nes tokio pobūdžio paslaugų teikimui su minėta UAB „Amalina“ sutarties sudariusi nebuvo. Byloje esanti Bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp UAB „Amalina“, kurios buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir UAB „Admex“ patvirtina, kad šalys įsipareigojo tiekti viena kitos klientams, kuriuos atstovauja, atstovavimo paslaugas. Detalesnis sutarties objektas nurodytoje sutartyje neaptartas. Kaip matyti iš sutarties, šalys sutarė, kad sutarties 1.1 papunktyje paslaugos kaina yra 100 Eur už valandą (PVM mokestis neįskaitytas). Šalys taip pat sutarė, kad už papildomas paslaugas, pavedimus, bus atsiskaitoma atskiru sutarimu. Minėtos sutarties 2.3 papunktyje nurodyta, kad mokėjimai atliekami per 30 dienų pateikus sąskaitą.

24. Teismas nustatė, kad UAB „Amalina“ sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Veika“ Bendrovės atsakingų asmenų nepasirašytos. Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai patvirtina tai, jog juose nurodytų prekių gavėjas yra UAB „Veika“. UAB „Amalina“ direktorius elektroniniu paštu tik persiųsdavo UAB „Veika“ transporto paslaugų užsakymus UAB „Intermodal Conteiner Service“, nurodydamas UAB „Veika“ kontaktinio asmens vardą ir jo telefono numerį. Byloje nėra jokių duomenų apie Bendrovės turimas transporto priemones, sudarytą sutartį su UAB „Veika“ dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. UAB „Deklara“ PVM sąskaita faktūra dėl Bendrovės atstovavimo muitinėje pagal sutartį Nr. 247/2018, sudarytą 2018 m. vasario 5 d., išrašyta 2018 m. vasario 6 d., t. y. po to kai pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Bendrovė PVM mokesčių mokėtoja įregistruota Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (17.26-40) RES-35707 nuo 2018 m. vasario 20 d.

25. Teismas sprendė, kad nesant objektyvių duomenų apie Bendrovės pagal verslo planą steigimo dokumentuose numatytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, UAB „Amalina“ balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos, Metinė pelno mokesčio deklaracija, išrašai iš Didžiosios knygos, banko sąskaitos išrašas negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą.

26. Teismas konstatavo, kad UAB „Amalina“ 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą veiklą (veiklos vykdymo vietą, Bendrovėje dirbančius darbuotojus ir jų darbo sąlygas) neatitinka tikrovės.

27. Teismas nurodė, kad Bendrovės 2018 m. vasario 8 d. pateiktame paaiškinime nurodytos aplinkybės, kad Bendrovė bendradarbiauja su I. I. Respublikos įmone Issatis Trade Company, kuri importavo į Lietuvą marmurą, granitą ir travertiną, kurie pristatyti į prekybos centro „Ibrahim“ patalpas ir ruošiami ekspozicijai, taip pat, kad Bendrovė bendradarbiauja su UAB „Inteks“, UAB „Admex“ ir privačiais klientais, nepaneigia Departamento išvados, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą. Pareiškėjo teismui pateikti dokumentai, kurie surašyti po jo kreipimosi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bylai nėra reikšmingi.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašyme prijungti prie bylos papildomus dokumentus nurodyta, jog Bendrovė

veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklos adresą, nes tokio adreso pareiškėjas prašyme nurodęs nebuvo. Byloje duomenų, jog pareiškėjas informavo Departamentą apie Bendrovės buveinės adreso pasikeitimą, nėra, toks Bendrovės veiklos adresas nenurodytas ir viešuosiuose registruose.

29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes), o Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

30. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, todėl Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

31. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertino, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Todėl sprendimo dalis, kuria pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta.

32. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad skundžiamas Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundo netenkino ir nepriteisė pareiškėjui ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

III.

33. Pareiškėjas B. A. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą, tenkinti jo skundą ir panaikinti Departamento 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-340/17I-238, įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą per vieną mėnesį bei prijungti prie bylos pareiškėjo papildomai pateiktus dokumentus.

34. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo pateikti dokumentai įrodo, jog Bendrovė vykdo veiklą net trijose srityse – transportavimo-ekspedijavimo, turizmo ir prekybos. UAB „Amalina“ buvo įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju, todėl akivaizdu, kad įmonė veikia pelningai ir apyvarta yra pakankamai didelė. Pirmosios instancijos teismas selektyviai atrinko tik atsakovo teiginius ir jais nuginčijo pateiktus dokumentus. Pagrindo spręsti, kad Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų pagrindų, nebuvo.

35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo tikslas keliauti Šengeno valstybėse, nes pareiškėjas dėl įtempto darbo per visą laikotarpį (3 metus ir 6 mėnesius) tik 2017 metų vasario mėnesį buvo išvykęs atostogų Italijoje 7 dienas ir Vokietijoje 3 dienas, todėl atsakovo ir teismo nurodymai, kad pareiškėjų tikslas yra keliavimas Šengeno valstybėse, neatitinka tikrovės.

36. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes dėl Bendrovės buveinės adreso, ir vertino jas kaip pagrindžiančias, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas pažymi, kad įregistruoti Bendrovę adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje negalėjo, nes patalpų savininkas nedavė tam sutikimo.

37. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių dėl darbuotojų J. V. ir E. M. darbo laiko ir darbo vietos. Darbuotoja E. A. net nebuvo apklausta, jos darbas yra kūrybinis (interneto svetainių kūrimas, baldų projektavimas bei konstruktinių brėžinių ruošimas), todėl jokie išsilavinimo dokumentai nereikalingi, jos patirtį pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti. 2018 m. paslaugų teikimas UAB „Admex“ buvo nutrauktas dėl padidėjusių darbo apimčių kitose Bendrovės veiklos srityse (akmenų pardavime). Pareiškėjas prideda atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktus.

38. Pareiškėjas tvirtina, kad vadovaujantis Aprašo 188 ir 189 punktais turėjo būti atliktas patikrinimas, taip pat ir apklaustas pareiškėjas, tačiau tai atlikta nebuvo, skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio

reikalavimus, o atsakovas priėmė sprendimą neatlikęs išsamaus tyrimo.39. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.40. Departamentas iš esmės pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą ir juos palaiko.

Atsakovas pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog pareiškėjas ir Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad jo įmonė veiklą vykdė net trijose srityse. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai Bendrovėje nedirba visą darbo laiką. Ši išvada buvo padaryta, įvertinus ne tik pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet atlikus Bendrovės patikrinimą, apklausus darbuotojus. Apraše nenustatyta besąlyginė Departamento pareiga apklausti pareiškėją, be to, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu buvo atliktas Bendrovės patikrinimas, apklausti Bendrovės darbuotojai, pareiškėjas buvo paprašytas pateikti papildomus dokumentus. Todėl vien tai, jog Departamentas neapklausė pareiškėjo dėl Bendrovės veiklos, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, taigi, pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, jam buvo suteiktos visos galimybės pateikti būtiną informaciją ir dokumentus. Atsakovas nurodo, kad Aprašo 188, 189 punktai susiję su įmonės fiktyvumo įvertinimu, jie reglamentuoja leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką, o ne prašymų pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo tvarką. Departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o ne panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, taigi neturėjo jokio teisinio pagrindo vadovautis Aprašo 188 ir 189 punktų nuostatomis. Departamentas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei teisingai pritaikė teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

41. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-340/17I-238 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui B. A. Y.“ panaikinimo ir įpareigojimo Departamentą per vieną mėnesį išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas bei Bendrovė, kurios akcininkas ir vadovas yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, taip pat Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktų pagrindu.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Bendrovė atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, jis pateikė Bendrovės realią veiklą pagrindžiančius dokumentus, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą nesilaikė Apraše nustatytų procedūrų, priimtas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus ir byloje surinktus įrodymus.

44. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 23 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Amalina“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, akcininkas ir vadovas. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą, darbo sutartis, sudarytas su Bendrovėje dirbančiais darbuotojais, Bendrovės sudarytų sutarčių kopijas ir kt. dokumentus.

45. Departamentas, atlikęs tyrimą, ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsisakymą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atsakovas grindė tuo, kad: pareiškėjas pateikė neatitinkančius tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) dokumentus; Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų (nevykdo pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios

migracijos grėsmė. 46. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų papildomai nekartoja, o pirmosios instancijos teismo išvadas ir motyvus tik tam tikrais aspektais papildo.

48. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

49. Pagal Įstatymo 40 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

50. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, ir jos vadovas.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą teko būtent pareiškėjui. Įvertinus visumą šioje byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartų aplinkybių, kurias paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, konstatuotina, kad pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai ir vėliau pateikti papildomi dokumentai neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje, o jais

buvo siekiama tik imituoti realią ir aktyvią Bendrovės veiklą, taip siekiant, jog pareiškėjas formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis, Bendrovė, kurios dalyvis ir vadovas yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, atitinkamai pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų leidimui gyventi gauti ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Šias išvadas, be kita ko, patvirtina aplinkybės, kad dauguma pareiškėjo pateiktų dokumentų, kuriais jis grindžia Bendrovės neva vykdytą ūkinę komercinę veiklą, surašyti mažiau, nei prieš 6 mėnesius iki pareiškėjui kreipiantis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo arba jau po to. Todėl šie dokumentai objektyviai negali pagrįstai ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi į Departamentą Bendrovės pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Bendrovė buvo įsteigta adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuriuo, Departamento duomenimis, nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, siekiant gauti leidimus laikinai gyventi; tyrimo metu realus Bendrovės darbuotojų darbo funkcijų vykdymas iš esmės nenustatytas, jie teikė prieštaringą informaciją apie Bendrovės vykdytą veiklą bei savo darbą, be to, nustatytos prieštaringos aplinkybės dėl Bendrovės veiklos adreso, buvo nustatyti skirtingi pareiškėjo deklaruoti Bendrovės buveinės adresai, o pareiškėjas apie Bendrovės adreso pasikeitimą Departamento neinformavo.

53. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nurodo, kad atsakovas privalėjo atlikti tyrimą, apklausti pareiškėją kaip nustato Aprašo 188 ir 189 punktai. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, gero administravimo principą ir sprendimo priėmimo procedūrą.

54. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, matyti, kad sprendimas atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

55. Pareiškėjas, nurodydamas argumentus, kad sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, jog jis (pareiškėjas) nebuvo išklausytas, atsakovui priimant sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kurios pagrįstų, jog dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Be to, sutiktina su atsakovo nurodytais argumentais, kad Aprašo 188 ir 189 punktuose nurodytos procedūros, įskaitant užsieniečio apklausą, atliekamos vertinant pagrindus, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, esant Aprašo 100 punkte nurodytiems veiksniams, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, fiktyvi.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

57. Teisėjų kolegija kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nevertina, kadangi pareiškėjas nepagrindė, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti įvertinti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad dalis šių įrodymų yra surašyti jau po pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, todėl nagrinėjamai bylai nėra aktualūs.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė

teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Todėl jis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. A. Y. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05732 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-757-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02310-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

2. Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo laikoma ir Lukiškių TI-K. Pareiškėja paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikoma kamerose Nr. 415, 416, 417, 418, 419, 420, 425, 424, 408, 409. Pareiškėja pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikoma kartu su 5–8 suimtosiomis. Kamerose buvo tvanku, taip pat neįrengta tinkama ventiliacija, nes kameros vėdinamos per langus, o ant langų esančios grotos trukdė atidaryti langus. Už lango stiklo buvo įrengtos metalinės plokštės, kurios ribojo natūralios šviesos patekimą į kamerą. Pareiškėja nurodė, kad 2 mėnesius kameroje buvo laikoma viena, todėl jai buvo labai baisu. Pareiškėja pažymėjo, jog kreipėsi dėl perkėlimo su kitomis suimtosiomis, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai į prašymus nereagavo. Pareiškėja teigė, kad kreipėsi į psichiatrą, kuris skyrė gydymą nuo depresijos. Be to, pareiškėja nuo gimimo turi širdies ydą, serga epilepsija, skydliaukės ligomis, depresija, todėl tokie Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai sustiprino ligų simptomus. Pareiškėja nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtas unitazas, o sienelė, kuria buvo atitvertas sanitarinis mazgas, buvo apie 1 m aukščio, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėja paaiškino, kad kameroje Nr. 417 buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos, laikomos 8 moterys. Taip pat šioje kameroje buvo įrengtas stalas ir 2 suolai, 4 spintelės daiktams susidėti, todėl trūko laisvo gyvenamojo ploto, turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Pareiškėja teigė, kad tualeto patalpoje esančios kriauklės nebuvo atskirtos nuo kameros. Taip pat prie kriauklių nebuvo įrengtų lentynėlių ir veidrodžio. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja patyrė depresiją, nepatogumus ir emocinius išgyvenimus.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–19).4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėja Lukiškių TI-K buvo laikoma periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d.

iki 2017 m. balandžio 6 d. Pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėja buvo laikoma, jų plotus, laikomų asmenų skaičių. Nurodė, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Taip siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K už kamerų valymą ir tvarką atsakingi nuteistieji bei suimtieji, o reikiamas inventorius išduodamas į kameras. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina valstybės turtą, todėl tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras. Lukiškių TI-K paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Teigė, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto nėra numatytas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 metro, plotis –1,2 metro. Lukiškių TI-K suimtiesiems iki 2017 m. sausio 1 d. kartą per mėnesį išduodami skutimosi peiliukai, dantų pasta ir dantų šepetukas, nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniam prašymui. Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Paaiškino, kad pareiškėja skundą teismui pateikė 2017 m. liepos 3 d., o pareiškėjos ginčijamas laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., todėl prašė reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėja savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjos patirti nepatogumai labiausiai sietini su jos pačios elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 46–49).

6. Teismas nurodė, kad pareiškėja praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 4 d. įskaitytinai paduoti, todėl pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 5 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teismas nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimų. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo

laikoma pareiškėja, buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa su durimis ir klozetu, todėl darė išvadą, jog teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, o pareiškėja pateikė teismui neteisingus duomenis apie savo laikymo sąlygas. Teismas paaiškino, kad teisės aktai nedraudžia asmenų kamerose laikyti vienų. Teismas nustatė, kad pareiškėja Lukiškių TI-K kamerose buvo laikoma viena pavienėmis dienomis bei nurodė, jog pareiškėjos teiginiai apie 2 mėnesių trukmės laikymą kameroje be kitų asmenų neatitiko tikrovės, todėl atmetė kaip nepagrįstus. Teismas paaiškino, kad pareiškėjos teiginiai dėl drėgmės ir netinkamo apšvietimo buvo per daug abstraktūs, jog jų pagrindu galėtų nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjai kilusią žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kuriose kamerose pasireiškė minėti pažeidimai, nenurodė, kokia santykinė drėgmė, pareiškėjos nuomone, buvo netinkama, nepateikė įrodymų apie galimai patirtą žalą dėl galimo apšvietimo trūkumo, todėl minėtą pažeidimą laikė neįrodytu. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti.

III.

7. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo prašo senaties terminą skaičiuoti, kai įvyko pažeidimų tęstinumas iki jos išvykimo į Panevėžio pataisos namus, t. y. nuo 2016 m. balandžio 26 d. Pareiškėja taip pat prašo įvertinti, ar atliekant bausmę Lukiškių TI-K nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgti į administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017 priimtą teismo sprendimą bei išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis, kokiu metu buvo atliekami remontai kamerose (b. l. 57–61).

8. Pareiškėja apeliaciniame skunde paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neįžvelgė, jog kameros Nr.  420 plotas yra 17,34 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, o laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. liepos 1 d. buvo laikomos 5 moterys. Pareiškėja pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė pagal galiojančius teisės aktus, įrengdama minėtą miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėja paaiškina, kad kameroje Nr. 420 sanitarinis mazgas įrengtas ant laiptelių, su mažesne nei 1,5 m aukščio pertvara, kuri iki remonto buvo aptrupėjusi. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Pareiškėja pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija pateikė netikslius duomenis apie kameroje Nr. 409 laikomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičių, kadangi minėtoje kameroje buvo laikomos ne 8, o 9 moterys. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje buvo pertvarinė sienelė, kuri atskirta nuo durų pusės, o kameros pusėje turėjo naudotis sanitariniu mazgu stebint kitoms nuteistosioms. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog neužtikrintas privatumas yra orumą žeminanti aplinkybė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nebuvo suteikiama informacija, kokiomis sąlygomis turi būti kalinami asmenys, todėl senaties terminas turi būti taikomas nuo jos išvykimo iš Lukiškių TI-K datos, kadangi pažeidimai buvo tęstiniai. Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis apie kamerose vykdomus remonto darbus, nupirktus veidrodžius ir sudaromas palankesnes laikymo sąlygas, tačiau ginčo laikotarpis nėra 2017 metais. Pareiškėja pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neprašė atsiųsti išrašo iš medicininės priežiūros kortelės, jog nustatytų, kiek kartų kreipėsi į psichiatrą dėl blogos emocinės būsenos.

9. Lukiškių TI-K, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64–67).

10. Lukiškių TI-K nuomone, apeliantė savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nurodo, kad apeliantės nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai jai padarytos neturtinės žalos. Lukiškių TI-K pažymi, kad apeliantės nurodomos žalos dydis nėra pagrįstas įrodymais ir nekonkretizuojamas, kuo būtent pasireiškia padaryta neturtinė žala, nepateikiamos faktinės aplinkybės, kitaip neįrodomas skunde nurodytas sumos dydis. Lukiškių TI-K nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri apeliantės skunde minimi įstaigos trūkumai darė jai tiesioginę įtaką ir tokia įtaka sukėlė jai konkrečias neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Lukiškių TI-K pažymi, kad apeliantė nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja R. S. kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., Lukiškių TI-K buvo laikoma neužtikrinant tinkamų sąlygų, atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Lukiškių TI-K buvo pažeista jos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visų bylos aplinkybių ir neišreikalavo iš atsakovo papildomos medžiagos. Tačiau pareiškėja nepateikia jokių pagrįstų nesutikimo argumentų, išskyrus teiginius, kad atsakovas pateikė netikslius duomenis apie kamerose Nr. 409 ir Nr. 420, esančių sanitarinių mazgų būklę ir laikomų asmenų kiekį. Taip pat pareiškėjos teigimu, teismas turėjo atsižvelgti, kad administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017, kurioje buvo ginčas kilęs dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais tose pačiose kamerose ir tuo pačiu laikotarpiu, priėmė suimtajai palankų sprendimą.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos teiginius dėl administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo sąsajų su nagrinėjama byla, nustatė, kad šiose bylose yra sprendžiamas ginčas dėl skirtingais laikotarpiais laikomų suimtųjų. Pareiškėja nekalėjo tuo pačiu metu su kitoje byloje skundą pateikusia suimtąja, kadangi pareiškėja Lukiškių TI-K buvo patalpinta nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. balandžio 26 d., o administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017 suimtoji Lukiškių TI-K buvo patalpinta nuo 2016 m. gegužės mėn. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl laikymo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šioje administracinėje byloje negali būti remiamasi faktinėmis aplinkybėmis, skirtingais laikotarpiais nustatytomis Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017.

16. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių: sanitarinio mazgo, kameros būklės (drėgmės ir apšvietimo) atitikimo higienos reikalavimams, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.

17. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjos skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų

aplinkybių vertinimo.18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis, kokiu

metu buvo atliekami remontai kamerose, yra nepagrįstas, pareiškėja nepaaiškina ką gautais duomenimis sieks įrodyti, pareiškėjos reiškiami nusiskundimai dėl kamerų būklės yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Be to, pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius paneigia šioje byloje atsakovo pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 26 d. pranešimas (b. l. 20), kuriame yra nurodyta kamerų būklė, be kita ko, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

22. Pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo, teisme gautas 2017 m. liepos 10 d. (b. l. 1–3). Skunde, kuris iš Panevėžio pataisos namų išsiųstas 2017 m. liepos 5 d. (b. l. 4), pareiškėja prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 16).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).

24. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėja turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

25. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2014 m. liepos 5 d.

26. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl Lukiškių PI-K kameroje Nr. 420 buvusio ploto trūkumo, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d., negali būti teismo vertinami, nors šiuo laikotarpiu kameroje buvo 5 asmenys, tačiau minėtam laikotarpiui yra taikoma ieškinio senatis pareiškėjos reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kameroje Nr.  409 buvo

laikomos 9 suimtosios, tačiau nenurodo, kada konkrečiai buvo toks asmenų skaičius, todėl nėra pagrindo vadovautis šiais pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiais. Iš atsakovo Lukiškių TI-K teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–11) galima spręsti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 5 d. iki 2016 m. balandžio mėn. periodiškai buvo laikoma kamerose, kurių plotas buvo nuo 15,27 kv. m iki 38,33 kv. m. Šiose kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 8, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,82 kv. m iki 17,34 kv. m. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos kamerose nebuvo nustatytas ploto trūkumas, pareiškėjos teisė į jai tenkantį minimalų kameros plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja visą ginčo laikotarpį buvo laikoma kamerose, kuriose buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimas dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimo (b. l. 20), pagrįstai nurodė, kad visose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo įvertinti, ar pareiškėjai atliekant bausmę Lukiškių TI-K nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčus dėl asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuri reikalauja visumos požiūrio. Kiekvieno laikymo sąlygų aspekto vertinimas kaip atskiro klausimo gali leisti manyti, jog nė vienas iš nusiskundimų pats savaime nėra pakankamai rimtas, kad asmuo galėtų reikalauti kompensacijos, net ir tais atvejais, kai bendras poveikis asmeniui, esančiam laisvės atėmimo įstaigoje, įvertintas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, būtų buvęs pripažintas pasiekusiu ribą pagal Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Shahanov prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 16391/05), 40 p.).

28. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant ginčus dėl asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų, Lietuvos administracinių teismų praktikoje vertinamas kumuliacinis kalinimo sąlygų poveikis, taip pat konkretūs pareiškėjo tvirtinimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71), 162 p.).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

31. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjos laikymo sąlygos jai sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai laikymui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

32. Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir

žalos. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjos ginčijamo laikotarpio laikymo metu, todėl pagrįstai konstatavo, kad neegzistuojant vienam iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjos skundas atmestinas.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05728 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-470-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00338-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.  S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. jam būnant Klaipėdos AVPK, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigoje. Laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais galėtų susirašinėti, išskyrus šeimos narius, todėl iš jo buvo atimta teisė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Šios aplinkybės sukėlė daug nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, sukėlusius dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

3. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartimi, 2015 m. birželio 9 d sprendimu.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kadangi nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. kovo 14 d. jis nebuvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, todėl jam negali būti priteista neturtinė žala. Atsakovas taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II.

6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimus ir atsižvelgdamas į ieškinio senatį reglamentuojančių teisės aktų

nuostatas ieškinio senaties taikymo klausimu, nusprendė pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovo atstovo prašymu taikyti 3 metų senaties terminą ir skundo dalį dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., priteisimo atmetė.

8. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

9. Teismas, įvertinęs Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko D. P. 2017 m. gegužės 5 d. tarnybinį pranešimą, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2015 kovo 1 d. areštinėje nebuvo laikomas. Teismas nurodė, kad šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos Respublikos teismų informacinėje sistemoje Liteko esantis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-73-609/2017, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 15 d., nuo 2016 m. kovo 31 d. iki balandžio 5 d. bei nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 21 d. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo nei raštu, nei teismo posėdyje, o minėtas sprendimas įsiteisėjo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas sutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl laikotarpių, kuriais buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje.

10. Teismas konstatavo, kad žala dėl pareiškėjo nurodomų galimų jo teisių pažeidimų nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo atstovas negalėjo atlikti jokių pareiškėjo teisėms priešingų veiksmų, todėl nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

11. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad jis kelis kartus siuntė laiškus į Klaipėdos AVPK areštinę, tačiau ne ginčo laikotarpiu, o 2016 metais. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde, nei teismo posėdyje neindividualizavo ir nenurodė bei neįrodė, kad galbūt neturėdamas teisės susirašinėti prarado jam svarbų ryšį su kitu (-ais) Klaipėdos AVPK laikomu (-ais) asmeniu (-imis). Todėl teismas vertino, kad byloje ne tik nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, bet taip pat nėra nustatytas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

12. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys, o būtent tai, kad jis prašo neturtinės žalos už laikotarpį, kurį nebuvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, sudarė teismui pagrindą teigti, kad pareiškėjas nepatyrė jokios neturtinės

žalos, o tik siekė pasipelnyti valstybės sąskaita.

III.

13. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reguliavimą, o jo prašomas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai (jų nebuvimas) nepaneigia teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. S. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad pareiškėjui nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. nebuvo galima susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pareiškėjas skundą grindė CK 6.271 straipsniu, nustatančiu, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

19. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

20. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas

neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

21. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

22. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

23. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) bei konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis patyrė neturtinę žalą. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, ir skundo dalį dėl pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., atlyginimo priteisimo netenkino.

25. Pagal bylos duomenis pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 15 d., nuo 2016 m. kovo 31 d. iki balandžio 5 d. bei nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 21 d. Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laiškų nesiuntė bei nenurodė ir neįrodė, kad galbūt neturėdamas teisės susirašinėti prarado jam svarbų ryšį su kitu (-ais) Klaipėdos AVPK laikomu (-ais) asmeniu (-imis).

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra neteisingos, pareiškėjas taip pat nenurodo jokių konkrečių faktų apie asmenis, kuriems siuntė laiškus, tačiau dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šie laiškai nebuvo išsiųsti, nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais jis prarado svarbų socialinį ryšį ir dėl to jam buvo padaryta neturtinė žala.

27. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 30 straipsnius, kt. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 4 500 Lt, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 10 iki 15 d., nuo 2016 m. kovo 31 d. iki balandžio 5 d. bei nuo 2016 m. birželio 16 iki 21 d. buvo praradęs teisę susirašinėti su konkrečiais asmenimis ir dėl to pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą.

28. Teismų praktikoje nurodoma, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms būtų galima spręsti, ar atsakovui atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1032-415/2019; kt.).

29. Taigi nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai ir teisėtai netenkintas.

30. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05719 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-641-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01475-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.  A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjos A. A. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ (toliau – ir VĮ „Regitra“, atsakovas) 2017 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (11.9)-24-1227 „Dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones.

2. Pareiškėja paaiškino, kad vairuotojo pažymėjimą įgijo 1988–1989 metais, o pametė 2013 m. balandžio mėnesį. Iki to laiko nepertraukiamai važinėjo automobiliu – turėdama seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą – galbūt dėl šios priežasties jo išdavimo faktas šiuo metu nėra užfiksuotas VĮ „Regitra“ kompiuterinėse sistemose.

3. Pareiškėjos nuomone, teisės aktai neatima teisės vairuotojo pažymėjimo turėjimo ir išdavimo fakto įrodinėti kitais įrodymais. Pareiškėjos teigimu, nuo 1996 metų ji buvo įsteigusi personalinę įmonę, kurioje dirbdama faktiškai vairavo lengvąjį automobilį. Visi duomenys buvo vedami personalinės įmonės apskaitoje.

4. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (7.2) SI-42420 yra nurodyta, kad apdraustųjų A. A. personalinėje įmonėje nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. nebuvo, todėl yra akivaizdu, kad tik ji tuo metu vairavo automobilį. Faktą, kad pareiškėjai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, patvirtina tai, jog ji savo vardu pirko automobilį (duomenys neskelbtini), draudė savo civilinę atsakomybę. Be to, pareiškėja nėra bausta tuo pagrindu, kad vairavo automobilį neturėdama tam teisės, nors buvo patekusi į keletą eismo įvykių. Taip pat pareiškėja nurodė, kad 2012 m. lapkričio 19 d. jai buvo išduota Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma, kuri išduodama tik pateikus anksčiau išduotą vairuotojo pažymėjimą.

5. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) Kelių policijos tarnybos (byloje nurodoma ir Biuras) (toliau – ir Kelių policijos tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) archyve nėra duomenų apie pareiškėjos vairuotojo pažymėjimo išdavimo datą, nes gaisre sudegė dalis asmens duomenų. Tiems vairuotojams, kurių duomenų nesunaikino gaisras, VĮ „Regitra“ išdavė naujus pažymėjimus.

6. Pareiškėjos nuomone, VĮ „Regitra“ jos prašymo netenkino formaliai ir nepagrįstai, nes pirminių dokumentų nėra išlikę dėl duomenų valdytojo ir saugotojo nepakankamo atsargumo apsaugant dokumentus, juose fiksuotą informaciją nuo gaisro daromos žalos. Be to, VĮ „Regitra“ nepagrįstai formaliai vertino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkto reikalavimus, kadangi sprendžiant klausimą dėl naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo (vietoj buvusių išduotų seno pavyzdžio pažymėjimų), kai duomenys yra prarasti dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, reikšmingi ir vertintini kiti duomenys.

7. Atsakovas VĮ „Regitra“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. (1.22)-24-654 kreipėsi į Kelių policijos tarnybą,

prašydamas suteikti informaciją, ar pareiškėjai 1989–1990 metais buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. ABT862970 ir nuo kada, kokių kategorijų transporto priemones gali vairuoti pareiškėja. Kelių policijos tarnyba 2017 m. kovo 2 d. rašte Nr. 30-S-9927 paaiškino, kad duomenų apie pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. ABT862970 neturi. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre (toliau – ir Vairuotojų registras) įrašų apie pareiškėjos turėtą teisę vairuoti transporto priemones nėra, o iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų negalima identifikuoti privalomų vairuotojo pažymėjimo duomenų, išduoti pareiškėjai naują vairuotojo pažymėjimą nėra teisinio pagrindo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių policijos tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.10. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Kelių policijos tarnybos archyve gaisro metu sudegė dalis asmens

duomenų, tarp kurių buvo vairuotojų pažymėjimų išdavimo žurnalai, vairuotojų kortelės. Archyve yra išlikę vairuotojų pažymėjimų išdavimo žurnalai nuo 1990 metų, visos vairuotojų kortelės buvo sunaikintos gaisro arba inventorizacijos metu, todėl duomenų apie pareiškėjai 1988–1989 metais išduotą vairuotojo pažymėjimą nėra.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą atmetė.12. Teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus dokumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo

automobilių keliais įstatymu (2012 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. XI-1943 redakcija) (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-121 patvirtintais Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro nuostatais (toliau – ir Nuostatai) ir Taisyklėmis, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė:

12.1. Pareiškėja 2016 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama nustatyti juridinį faktą, kad jai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti, nustatęs, kad tokio juridinio fakto nustatymas pareiškėjai nesukurs teisinių pasekmių ir ji turi teisę dėl prarasto pažymėjimo kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį paliko nepakeistą.

12.2. Pareiškėja 2017 m. sausio 25 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu (toliau – ir Prašymas) išduoti jai vairuotojo pažymėjimą.

12.3. VĮ „Regitra“, išnagrinėjusi Prašymą, įvertinusi Kelių policijos tarnybos 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. 30-S-9927, kuriame nurodyta, kad Kelių policijos tarnyba duomenų apie pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą neturi, 2017 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (11.9)-24-1227 „Dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo“ atsisakė išduoti pareiškėjai vairuotojo pažymėjimą.

13. Teismas, atsižvelgdamas į Taisyklių 9 ir 16 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad iš pateiktų dokumentų negalima identifikuoti privalomų vairuotojo pažymėjimo duomenų, nurodytų Nuostatų 16 punkte. Duomenys apie vairuotojo pažymėjimo numerį bei turėtą kategoriją, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra pakankami vairuotojo pažymėjimui išduoti. Priežastys, dėl kurių, pareiškėjos teigimu, Kelių policijos tarnyboje (biure) buvo prarasti duomenys (gaisras ir pan.), nesudaro pagrindo kitaip vertinti šią situaciją.

14. Atsižvelgdamas į vairuotojo pažymėjimo, kaip teisę vairuoti patvirtinančio dokumento, svarbą ir reikšmę, užtikrinant eismo saugumą (Įstatymo 2 straipsnio 83 dalis, 10 straipsnio 5 dalies 2 ir 5 punktai), į tai, kad vairuotojo pažymėjimas gali būti išduodamas asmenims, griežtai atitinkantiems teisės aktų nustatytas sąlygas, teismas padarė išvadą, kad pagal Taisyklių 16 punktą vairuotojo pažymėjimas gali būti išduodamas asmenims, kai nėra jokių abejonių dėl duomenų pakankamumo identifikuoti teisės vairuoti motorines transporto priemones turėjimą. Teismo vertinimu, rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas ne tik patikrino duomenis Vairuotojų registre, pateikė užklausą dėl duomenų Kelių policijos tarnybai, kaip tai nustatyta Taisyklių 13 ir 16 punktuose, tačiau taip pat vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti jį pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III.

15. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

16. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:16.1. Teismas nesiėmė priemonių pašalinti teisinio reguliavimo spragos. Galiojantis teisinis reguliavimas visiškai

neaptaria tokių atvejų, kai susiklosto nenugalimos jėgos aplinkybės (šiuo atveju – gaisras archyve), bet ir keičiantis teisiniam reguliavimui neužtikrinamas duomenų ir informacijos tęstinumas.

16.2. Dėl įstatymų leidėjo ir viešojo administravimo subjektų neveikimo teisinio reguliavimo srityje, nepakankamo atidumo imantis priemonių išsaugoti ar sudaryti sąlygas atkurti dėl nenugalimos jėgos aplinkybių prarastus duomenis pareiškėja negali įgyvendinti savo teisėtų interesų. Toks teisinis reguliavimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

16.3. Teismas nepagrįstai nesiaiškino, ar pareiškėjai apskritai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, nors šios išimtinės bylos aplinkybėmis turėjo tai daryti, nes tai sudaro pagrindą kitaip vertinti situaciją.

16.4. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės formaliai taikė teisės aktus ir registro įrašus (jų nebuvimą), o ne sprendė klausimą iš esmės, kad iš tiesų pareiškėjai, remiantis netiesioginiais įrodymais, vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas. Teismas taip pat turėjo nagrinėti ir aplinkybes, ar pakanka duomenų nustatyti, kad pareiškėjai vairuotojo

pažymėjimas apskritai buvo išduotas.17. Atsakovas VĮ „Regitra“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.18. Atsakovas teigia, kad susidariusi situacija atsirado dėl pačios pareiškėjos kaltų veiksmų (neveikimo), taip pat

pateikia nuorodas į teisės aktus, nustatančius vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo tvarką, ir teigia, jog negaliojančio vairuotojo pažymėjimo naudojimas iki 2013 metų, po to kreipimasis po trejų metų (2016 metais) dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo (keitimo) rodo jos neatsakingumą įgyvendinant savo teises ir vykdant pareigas.

19. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjos pateikta eismo įvykio deklaracija yra neįskaitoma, todėl negali būti vertinama. Patenkinus pareiškėjos prašymą būtų konstatuotas, teisės aktų, reglamentuojančių vairuotojo pažymėjimų išdavimą ir keitimą deklaratyvumas ir pareiškėjos nelygybė prieš kitus šių konkrečių teisinių santykių subjektus, kurie rūpestingai naudojasi savo teisėmis bei tinkamai įgyvendina savo pareigas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių policijos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad duomenų apie pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Bylos ginčo esminis dalykas – atsakovo VĮ „Regitra“ 2017 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (11.9)-24-1227, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai A. A. vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę jai vairuoti B kategorijos transporto priemones, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėja byloje taip pat yra pareiškusi reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones.

22. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, nustatęs, kad VĮ „Regitra“ tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos.

23. Byloje nustatyta, kad VĮ „Regitra“, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. sausio 25 d. prašymą, įvertinusi Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybos 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. 30-S-9927, Sprendimu atsisakė išduoti jai vairuotojo pažymėjimą. Atsakovo Sprendime nurodyta, kad Vairuotojų registre nėra duomenų, jog pareiškėjai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, o iš pareiškėjos pateiktų dokumentų nėra glimybės nustatyti vairuotojo pažymėjimo numerio, kada buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, kas išdavė vairuotojo pažymėjimą, kokios ir kada buvo suteiktos kategorijos, suteikiančios teisę vairuoti transporto priemones, Klaipėdos AVPK taip pat neturi duomenų apie pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendime nėra nurodyta jokių konkrečių argumentų, dėl kurių pareiškėjos prašyme išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai apie tai, jog jai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. ABT862970, pripažinti nepagrįstais, nėra įvertintos priežastys, dėl kurių Klaipėdos AVPK neturi duomenų apie pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą, taip pat nenurodytos teisės aktų normos, kuriomis vadovaujantis atsisakyta išduoti vairuotojo pažymėjimą.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Nuostatų 16 punkto reikalavimus, pareiškėjos pateiktus teismui ir atsakovui rašytinius dokumentus kuriais ji įrodinėja aplinkybę, kad jai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, padarė išvadą, jog iš pareiškėjos pateiktų dokumentų negalima identifikuoti privalomų vairuotojo pažymėjimo duomenų, nustatytų Nuostatų 16 punkte. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, priežastys, dėl kurių, pareiškėjos teigimu, Klaipėdos AVPK buvo prarasti duomenys (gaisras ir pan.), nesudaro pagrindo kitaip vertinti šią situaciją.

26. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes viena iš svarbiausių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių yra ta, kad Klaipėdos AVPK atsakovui nurodė, jog negali pateikti duomenų apie tai, ar pareiškėjai 1988 metais buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas dėl to, kad 1988 metų vairuotojų pažymėjimų išdavimo kortelės buvo sunaikintos. Pagal pateiktą Klaipėdos AVPK informaciją tokie duomenys yra prarasti ir pareiškėja nėra už tai atsakinga. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Klaipėdos AVPK atsakymą į užklausimą, nurodydami, kad duomenų apie pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą nėra. Atsižvelgiant į Klaipėdos AVPK pateiktą informaciją apie sunaikintus duomenis, vertinti, kad nėra duomenų apie pareiškėjai išduotą pažymėjimą, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas neišnagrinėjo ir neįvertino aplinkybių, susijusių Vairuotojų registro duomenimis, t. y. dėl kokių priežasčių nėra įrašo Vairuotojų registre (ar dėl to, kad pareiškėjai nebuvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, ar dėl kitų

priežasčių).27. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisė vairuoti motorines transporto

priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną, mokantiems Kelių eismo taisykles, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir VĮ „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai.

28. Pagal Nuostatų 16 punktą, vairuotojo pažymėjimo duomenys yra: išdavimo (dokumento išrašymo) data; galiojimo pabaigos data; vairuotojo pažymėjimą išdavusios įstaigos pavadinimas, valstybė; vairuotojo pažymėjimo numeris; transporto priemonių, kurias vairuotojo pažymėjimo savininkas turi teisę vairuoti, kategorijos, jų pirmo suteikimo data bei galiojimo pabaigos data (jei nustatyta); teisės aktuose, reglamentuojančiuose vairuotojo pažymėjimų išdavimą bei keitimą, numatyta papildoma informacija, kurios reikia pažymėjimui tvarkyti, arba su kelių eismo saugumu susijusi informacija: vairuotojui taikomų apribojimų vairuojant transporto priemonę dėl medicininių priežasčių kodai; transporto priemonės pritaikymo kodai; vairuotojo pažymėjimo administravimo dalykų kodai; vairuotojo pažymėjimo įteikimo data.

29. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad naujas vairuotojo pažymėjimas išduodamas, kai: baigiasi arba jau pasibaigė ankstesnio vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas (1 p.); ankstesnis vairuotojo pažymėjimas buvo prarastas (pamestas, pavogtas ir pan.) (2 p.); vairuotojo pažymėjimas susidėvėjęs ar buvo sugadintas (3 p.); pasikeitė vairuotojo pažymėjime įrašomi duomenys (4 p.); pasikeitė vairuotojo sveikatos būklė (5 p.); pareiškėjas pageidauja gauti vairuotojo pažymėjimą vairuoti kitos (-ų) kategorijos (-ų) motorines transporto priemones arba siekia įgyti teisę vairuoti motorines transporto priemones pirmą kartą (6 p.); pareiškėjas pageidauja pasikeisti seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą į naujo pavyzdžio (7 p.); pareiškėjas pageidauja gauti vairuotojo pažymėjimą vietoj išduoto kitoje valstybėje (8 p.); pareiškėjas pageidauja gauti vairuotojo pažymėjimą vietoj sunaikinto (9 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo dėl to, kad jai išduotas vairuotojo pažymėjimas buvo prarastas.

30. Taisyklių 16 punktas (redakcija, galiojusi pareiškėjos prašymo padavimo metu) nustatė, kad jei vairuotojo pažymėjimas ar vairuotojo kortelė nepateikiami ir duomenų apie vairuotojo pažymėjimo išdavimą pareiškėjui nėra Vairuotojų registre, įgaliotasis darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos kreipiasi raštu dėl prarasto vairuotojo pažymėjimo į jį išdavusią policijos įstaigą. Policijos įstaiga ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo įgaliotojo darbuotojo paklausimo gavimo dienos pateikia turimą informaciją apie pareiškėjui išduotą vairuotojo pažymėjimą. Įvertinęs iš policijos įstaigos gautą informaciją, įgaliotasis darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo atsakymo iš policijos įstaigos gavimo dienos priima sprendimą išduoti ar neišduoti vairuotojo pažymėjimą ir per 3 darbo dienas nuo nurodyto sprendimo priėmimo dienos informuoja pareiškėją raštu, kartu išsiųsdamas sprendimo kopiją, patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka.

31. Nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs iš Klaipėdos AVPK informaciją apie tai, kad nėra galimybės pateikti konkrečių duomenų apie tai, ar pareiškėjai buvo išduotas pažymėjimas, ar nebuvo išduotas pažymėjimas, nenagrinėjo ir nevertino susiklosčiusios situacijos, nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų ir nesiėmė priemonių, kad būtų išsiaiškintos ir patikrintos pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog jai 1988–1999 metais buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. ABT862970, suteikiantis teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones. Pažymėtina, kad atsakovas visiškai nevertino pareiškėjos įrodymų ir tuo aspektu, ar pareiškėjai iš viso buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, Sprendime apsiribota tuo, jog iš pareiškėjos pateiktų dokumentų nėra glimybės nustatyti vairuotojo pažymėjimo numerio, kada buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, kas išdavė vairuotojo pažymėjimą, kokios ir kada buvo suteiktos kategorijos, suteikiančios teisę vairuoti transporto priemones, t. y. nėra išvados, ar įvertinus pareiškėjos pateiktus įrodymus buvo nustatyta, jog pareiškėjai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, ar nebuvo, ar buvo išduotas, tačiau tik nėra galimybės nustatyti tam tikrų konkrečių duomenų.

32. Pažymėtina, kad pareiškėja prašymą grindė tuo, jog 2011 m. spalio 16 d. eismo įvykio deklaracijoje pareigūnas N. G. įrašė vairuotojo pažymėjimo numerį nuo pažymėjimo originalo, pareigūnas J. K. 2002 m. rugsėjo 20 d. nutarimu nubaudė pareiškėją už greičio viršijimą, bet pareiškėja nebuvo nubausta už tai, kad vairavo transporto priemonę, neturėdama teisės vairuoti transporto priemonę. Atsakovas nagrinėjamu atveju apsiribojo formaliu pareiškėjos prašymo

išnagrinėjimu, nesilaikė gero administravimo principo, kuris apima ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Atsakovas nagrinėjamu atveju nevertino ir netikrino pareiškėjos pateiktos informacijos, administracinės procedūros metu nesudarė galimybių pareiškėjai pateikti papildomų įrodymų, be to, kaip savo srities profesionalas, nesuteikė pareiškėjai informacijos, kokiu būdu pareiškėja galėtų įgyvendinti teisę gauti vairuotojo pažymėjimą tuo atveju, jei jai jis buvo išduotas, bet yra prarastas.

33. Šiuo aspektu akcentuotina viešojo administravimo subjekto pareiga imtis aktyvių veiksmų, pareiga padėti,  t. y. imtis aktyvių veiksmų siekiant kuo tiksliau nustatyti ir (ar) atkurti visas esmines ir reikšmingas aplinkybes, kurios būtinos sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise asmens teisei įgyvendinti. Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Su šiuo principu taip pat yra siejamas ir administracinių paslaugų prieinamumo užtikrinimas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015).

34. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs (žr., pvz., 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015), jog administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovo Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes atsakovas neišnagrinėjo ir nenustatė reikšmingų pareiškėjos prašymui išspręsti aplinkybių, Sprendime nėra duomenų apie faktinių aplinkybių tyrimą, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas panaikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 25 d. prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjos A. A. skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ 2017 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (11.9)-24-1227 „Dėl vairuotojo

pažymėjimo išdavimo“ ir įpareigoti atsakovą valstybės įmonę „Regitra“ iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A.  A. 2017 m. sausio 25 d. prašymą.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05734 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-207-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00182-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. R. (G. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo teisių ir pareigų perėmėjui nuo 2019 m. kovo 1 d.) (tretieji suinteresuotieji asmenys –Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ ir M. A.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. R. (G. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, atsakovas) 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą atsisakyti ištaisyti Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (toliau – ir asociacija „Linava“) duomenų klaidas Juridinių asmenų registre (toliau – ir 2018 m. gruodžio 12 d. raštas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą atsisakyti registruoti asociacijos „Linava“ duomenų pakeitimus; 3) įpareigoti atsakovą išregistruoti iš Juridinių asmenų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazės generalinį sekretorių M. A. ir Prezidiumo narį R. V., įregistruoti Juridinių asmenų registro duomenų bazėje generalinį sekretorių G. R. ir prezidiumo narį M. R..

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo G. R. skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. vasario 3 d. nustatytiems skundo trūkumams pašalinti.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštą nurodė, kad iš pateiktų skundo priedų matyti, jog pareiškėjo prašomu panaikinti raštu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė bendro pobūdžio informaciją apie Juridinių asmenų registre daromus pakeitimus, pateikus prašymus. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar kartą, pateikdamas papildomą informaciją, o atsakovas tuomet priėmė teisines pasekmes sukeliantį 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą VILIJ(12.5.1.20.)-12730 (toliau – ir 2018 m. gruodžio 20 d. Sprendimas), kurį pareiškėjas skundžia antruoju skundo reikalavimu.

Įvertinęs pareiškėjo 2018 m. lapkričio 23 d. prašymo turinį, 2018 m. gruodžio 12 d. rašto ir 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme

2018 m. gruodžio 12 d. raštas nevertintinas kaip dokumentas, kurio pagrindu turėjo būti pradėta administracinė procedūra ir priimtas administracinės procedūros sprendimas. Teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018  m. gruodžio 12 d. raštas yra tik tarpinis informacinio pobūdžio raštas, nesukėlęs pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas G. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 12 d. raštą, ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, kai administracinis aktas nustato suinteresuotam asmeniui atitinkamas teises ir pareigas ar sukelia konkrečias teisines pasekmes.

Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl Juridinių asmenų registro duomenų klaidų ištaisymo atsakovui kompleksiškai su prašymu dėl pareiškėjo įregistravimo Juridinių asmenų registre asociacijos „Linava“ vienasmeniu valdymo organu – generaliniu sekretoriumi – pateikė siekdamas užtikrinti savo teisę būti Juridinių asmenų registre įregistruotu asociacijos „Linava“ vienasmeniu valdymo organu. Pareiškėjas pažymi, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo 2018 m. lapkričio 23 d. prašymo dėl Juridinių asmenų registro duomenų klaidos ištaisymo netenkinimas pareiškėjui lėmė teisinę pasekmę – atsakovas netenkino pareiškėjo Juridinių asmenų registro dokumentų forma JAR-1, JAR-VO-V, KD-1 2018 m. lapkričio 23 d. pateikto atsakovui prašymo registruoti Juridinių asmenų registre pareiškėją asociacijos „Linava“ vienasmeniu valdymo organu – generaliniu sekretoriumi. Atsakovui patenkinus pareiškėjo prašymą administracinis ginčas nebūtų kilęs, nes Juridinių asmenų registre būtų išviešinti visų asociacijos „Linava“ prezidiumo 2018 m. lapkričio 21 d. posėdyje dalyvavusių narių duomenys. Atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštu įformintas sprendimas atsisakyti ištaisyti klaidas Juridinių asmenų registre nėra tarpinis informacinio pobūdžio raštas, nes tai galutinis administracinis aktas, lemiantis, jog atsakovas padarytų Juridinių asmenų registro duomenų įregistravimo klaidų netaisys, o registruojant naujus duomenis nebūtų atkurti iki registravimo klaidų padarymo buvę registruoti teisingi asociacijos „Linava“ Juridinių asmenų registro duomenys.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas nurodo, kad 2018 m. gruodžio 12 d. raštu pateikė bendro pobūdžio informaciją, kuria informavo pareiškėją,

kad asociacijos „Linava“ prezidiumo narių duomenų pakeitimai 2018 m. rugpjūčio 30 d. Juridinių asmenų registre įregistruoti teisės aktais nustatytam dokumentų ir duomenų teikėjui pateikus visus nustatytus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, taigi pareiškėjui būtent šis sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių, o yra tik bendro pobūdžio informacinis raštas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Linava“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 12 d. raštu tik

informuojama, jog Juridinių asmenų registre įregistruoti duomenys nėra klaidingi, bei nurodoma bendrojo pobūdžio informacija apie duomenų pakeitimo tvarką. Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą pateikdamas papildomą informaciją, o atsakovas priėmė teisines pasekmes sukeliantį 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą, kurį pareiškėjas skundžia 2019 m. sausio 29 d. patikslintu skundu ir būtent 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimas, o ne 2018 m. gruodžio 12 d. raštas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui. Asociacijos „Linava“ teigimu, pareiškėjas neturi jokio teisinio ar faktinio pagrindo teikti skundą dėl kitų asmenų teisinio statuso pakeitimo Juridinių asmenų registre, kadangi pareiškėjas nėra asociacijos „Linava“ vadovas ar prezidiumo narys, o skundas teikiamas asmeniškai fizinio asmens (pareiškėjo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2018 m. sausio 21 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 2018 m. gruodžio 12 d. rašto panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundo pirmąjį reikalavimą, nurodė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 12 d. raštas yra informacinio pobūdžio tarpinis dokumentas, kuris nesukuria pareiškėjai teisių ir pareigų, todėl negali būti savarankišku administracinio ginčo dalyku. Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir pabrėžia, kad skundžiamas atsisakymas nėra informacinio pobūdžio tarpinis raštas, o yra galutinis administracinis aktas, nes juo buvo pareiškėjas informuotas, kad atsakovas Juridinių asmenų registro klaidingai įregistruotų duomenų netaisys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jo skundą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pareiškėjo skundo ir jo priedų turinys patvirtina, kad asociacija „Linava“ pateikė 2018 m. lapkričio 23 d. prašymą atsakovui dėl Juridinių asmenų registro duomenų klaidos ištaisymo, kuriame nurodoma, kad Registre padarytos klaidos registruojant asociacijos „Linava“ prezidiumo, kaip kolegialaus valdymo organo, narius ir jų įgaliojimų laikotarpius. Ši prašymą atsakovas išnagrinėjo ir priėmė pareiškėjo skundo pirmuoju reikalavimu prašomą panaikinti 2018  m. gruodžio 12 d. raštą, kuriame asociacijai „Linava“ ir 2018 m. lapkričio 23 d. prašymą taip pat pasirašiusiam pareiškėjui, kad šiame prašyme nurodomi duomenys atitinka duomenų subjekto pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, jie negali būti laikomi klaidingais ir taisomi, o pakeisti gali būti tik duomenų teikėjui pateikus visus teisės aktais nustatytus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus dėl duomenų pakeitimų įregistravimo arba teismine tvarka nuginčijus Registre paviešintus juridinio asmens duomenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiamu panaikinti atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštu Registro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, aiškiai išreiškė valią atsisakyti taisyti 2018 m. lapkričio 23 d. prašyme nurodytus duomenis, ją teisiškai pagrindė. Šiuo raštu buvo išnagrinėtas suinteresuoto subjekto kreipimasis, kaip įpareigoja VAĮ 14 straipsnis, todėl nesutiktina su atskiruoju skundu ginčijamos nutarties motyvais, jog 2018 m. gruodžio 12 d. raštas yra tarpinis ar informacinio pobūdžio dokumentas. Pažymėtina, kad jis negali būti vertinamas kaip būtina sąlyga išnagrinėti VĮ Registrų centrui pareiškėjo 2018 m. lapkričio 23 d. pateiktus JAR-1, JAR-VO-V, KD-1 formų prašymus ir priimti kitą, pareiškėjo prašomą panaikinti 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2018 m. gruodžio 12 d. raštas yra tarpinio ar informacinio pobūdžio, negali būti pripažinta pagrįsta. Pirmosios

instancijos teismo nutartyje nėra nurodyta motyvų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjas neturi teisės skųsti Registro tvarkytojo sprendimo atsisakyti taisyti klaidas pagal asociacijos „Linava“ pateiktą 2018 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl to, jog minėtas sprendimas pareiškėjui negali sukelti ir nesukelia teisinių pasekmių.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo skundo priėmimo klausimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo pirmąjį reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos skundžiamą nutarties dalį ir klausimą dėl pareiškėjo skundo pirmojo reikalavimo priėmimo perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) atskirąjį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti

pareiškėjo skundo reikalavimą dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 12 d. atsakymo panaikinimo ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05727 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-353-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00302-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-5623 (toliau – Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-894 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Kauno skyriaus, (toliau – ir atsakovo atstovas) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 paskyrė senatvės pensiją, tačiau už tarnybinės komandiruotės laikotarpį nuo 1984 m. kovo 11 d. iki 1987 m. birželio 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) į draudžiamąsias pajamas neįtraukė darbo užmokesčio, gauto Didžiosios Britanijos svarais sterlingais, nors nuo jų ir buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Įmokų mokėjimo pagrindas buvo tuo metu galiojusių Tarybinių darbuotojų darbo sąlygų užsienyje taisyklių, patvirtintų SSSR Ministrų Tarybos valstybinio socialinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimu Nr. 365 (toliau – Darbo sąlygų taisyklės) 42 dalis. Dėl to už tarnybinės komandiruotės laikotarpį senatvės pensija paskaičiuota tik nuo darbo užmokesčio dalies, gautos tarybine valiuta, nurodytos susivienijimo „Technointorg“ išduotoje pažymoje Nr. 24B-197-1 (toliau – Pažyma). Pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją už tarnybinės komandiruotės 1984–1987 m. laikotarpį į draudžiamąsias pajamas įtraukiant ir darbo užmokestį, gautą Didžiosios Britanijos svarais sterlingais, nurodytais pažymoje. VSDFV Kauno skyrius Sprendime Nr. 1 nurodė, kad pateiktame prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose buvo nenurodyta naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių sprendimų ir atsakymų pagrįstumu. VSDFV Sprendimu Nr. 2 paliko galioti VSDFV Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 1.

3. Pareiškėjo teigimu, VSDFV Kauno skyrius, paskaičiuodamas senatvės pensiją už tarnybinės komandiruotės 1984–1987 m. laikotarpį, į draudžiamąsias pajamas neįtraukė darbo užmokesčio gauto Didžiosios Britanijos svarų sterlingais, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. rugpjūčio 29 d.) (toliau – Pensijų nuostatai) 23 dalimi ir 6 priedo 22 dalimi. Mano, kad VSDFV Kauno skyrius neteisėtai atgaline tvarka taikė 1994 m. lapkričio 18 d. priimtą teisės aktą ir pažeidė teisės akto negaliojimo atgal taisyklę, nes 1984–1987 m. laikotarpiu galiojo Darbo sąlygų taisyklių 42 dalis, kuri nurodė, kad nuo darbo užmokesčio, gauto tarybine ir užsienio valiutomis buvo priskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.

4. VSDFV Kauno skyrius Sprendime Nr. 1 nepateikė prašomų įrodymų, kad nuo darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta pagal tuo metu galiojusias taisykles neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjo manymu VSDFV Kauno skyrius, paskaičiuodamas draudžiamąsias pajamas, nesilaikė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 55 straipsnio l dalies 1 punkto, dėl ko neteisėtai pareiškėjui sumažino draudžiamąsias pajamas už 1984–1987 metų laikotarpį.

5. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2002 m. spalio 2 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo. VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymu ir Pensijų nuostatais, 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 J. J. nuo 2002 m. spalio 8 d. paskyrė senatvės pensiją. Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pensijų nuostatai yra priimti vadovaujantis Pensijų įstatymu ir detalizuoja šiame įstatyme įtvirtintas nuostatas. Pagal šių nuostatų 32 punktą į asmenų, dirbusių buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus,

įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos.

7. Atsakovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu, nurodytą susivienijimo „Technointorg“ išduotoje Pažymoje, jau yra kreipęsis 2005 m. liepos 21 d. ir lapkričio 20 d., 2008 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 28 d. Į visus šiuos raštus VSDFV Kauno skyrius yra atsakęs. Pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo pensijos perskaičiavimo ir ginčo laikotarpiu gautų pajamų klausimas ne kartą nagrinėtas administraciniuose teismuose.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog VSDFV teritoriniuose skyriuose gautų asmenų prašymų nagrinėjimo tvarka nustatyta Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėmis, patvirtintomis VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555, kurių 60.3 papunktyje nustatyta, kad asmens prašymas nenagrinėjamas, jeigu pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas. Pirmą kartą J.  J. į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi su 2013 m. sausio 28 d. prašymu. Į šį prašymą VSDFV Kauno skyrius atsakė 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (10.1) S-16002, kurio teisingumą patvirtino Kauno apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vėlesniuose pareiškėjo prašymuose nenurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės ar papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, todėl tie prašymai iš naujo nenagrinėtini.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis į VSDFV Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu, nurodytą „Technointorg“ išduotoje Pažymoje, jau yra kreipęsis 2005 m. liepos 21 d. ir lapkričio 20 d., 2008 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 28 d. raštais. Į visus šiuos raštus VSDFV Kauno skyrius yra atsakęs. Pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo pensijos perskaičiavimo ir 1984–1987 metų gautų pajamų klausimas ne kartą nagrinėtas administraciniuose teismuose.

11. Teismas, iš nagrinėjamos bylos dokumentų, taip pat prijungtos administracinės bylos Nr.  I-1017-644/2013 medžiagos nustatė, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas perskaičiuotų VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 jam paskirtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, įvertindamas jo gautas pajamas užsienio valiuta už darbą užsienyje ginčo laikotarpiu.

12. Teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad įstatymai nenumato atsakovui pareigos perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos dydį, įvertinant jo ginčo laikotarpiu gautas pajamas invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje, jau yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, kuriuo pareiškėjo skundas dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį, įvertinant 1984–1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad pagal Pensijų įstatyme (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio įstatymo Nr.I-549 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nuo 2005 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-209 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto) nustatytą teisinį reglamentavimą į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai.

13. Teismas konstatavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. prašymu inicijavo pakartotinę viešojo administravimo procedūrą pensijos dydžio apskaičiavimo srityje, kuri jau prieš tai buvo užbaigta atsakovui priėmus pagal pareiškėjo pateiktus prašymus sprendimus ir išnagrinėta teismų. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalies nuostatas atsakovas turėjo teisę pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą, kas ir buvo nagrinėjamu atveju padaryta. Todėl ir VSDFV Sprendimu Nr. 2 pagrįstai nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Sprendimu Nr. 1 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 11 d.

prašymą. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti juos nėra pagrindo.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiami sprendimai pareiškėjui tiesiogiai nesukelia teisnių pasekmių. Teisines pasekmes sukėlė VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 3507, kuriuo pareiškėjui nuo 2002 m. spalio 8 d. paskirta senatvės pensija. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje nustatė, kad šio sprendimo skundo padavimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, nes praėję daugiau kaip 10 metų. Tokiu būdu 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 3507 yra galiojantis, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir nepanaikintas.

15. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad nenustatyta neteisėtų VSDFV Kauno skyriaus bei VSDFV veiksmų, šių institucijų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestas kaip nepagrįstas.

III.

16. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip skunde pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė Pensijų įstatymo spragos (ginčo laikotarpiu nuo jo užsienyje gautų pajamų buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kurios nebuvo vertinamos skaičiuojant jo pensiją), kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2010 m. lapkričio 16 d. sprendime (įstatymų leidėjo paliktos įstatymo spragos turėtų būti sprendžiamos teismuose). Pažymi, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl teismas turėjo atsižvelgti į tai priimdamas sprendimą.

18. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą VSDFV Kauno skyrių 2017 m. sausio 11 d. prašymu inicijavo pakartotinę viešojo administravimo procedūrą, kuri jau prieš tai buvo užbaigta VSDFV Kauno skyriui priėmus sprendimus ir išnagrinėta teismų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime palaiko atsakovo VSDFV Kauno skyriaus poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta nagrinėti iš esmės jo prašymą iš naujo perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją ginčo laikotarpiu, teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas VSDFV Kauno skyrius ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, kaip kartotinį.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra formalus ir nemotyvuotas bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu privalėjo išspręsti Pensijų įstatymo spragą, kuria nebuvo sureguliuota, kad apskaičiuojant pensiją turėjo būti atsižvelgiama į pajamas gautas užsienio valiuta ginčo laikotarpiu. Kartu pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą perskaičiuoti jam senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju pareiškėjo skundo

reikalavimas perskaičiuoti jam senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu buvo atsisakytas priimti įsiteisėjusia Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi. Taigi toks apeliacinio skundo reikalavimas laikytinas tapačiu, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl teisėjų kolegija dėl šio reikalavimo toliau nepasisako.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kitus apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

26. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant viešojo administravimo subjektas gali atsisakyti nagrinėti skundą (prašymą): 1) jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba 2) tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-665-822/2015). Taigi iš VAĮ 23 straipsnio 6 dalies matyti, jog tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir / ar ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-736/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, analizuojama, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl VAĮ 23 straipsnio 6 dalies taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. prašymu siekė, kad jam būtų perskaičiuota valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija pagal iki 1991 m. birželio 1 d galiojusį teisinį reglamentavimą, įvertinant 1984–1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas.

28. Pažymėtina, kad pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija paskirta VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 pagal tuo metu galiojusį Pensijų įstatymą. Atlikusi byloje pateiktų rašytinių įrodymų analizę teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo

2017 m. sausio 11 d. prašymas dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo vertintinas kaip prašymas atlikti pakartotinę administracinę procedūrą, kas pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką yra neleistina. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pareiškėjas dėl prašymo perskaičiuoti paskirtos pensijos dydį, įvertinant 1984–1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas, į atsakovą kreipėsi 2005 m. liepos 21 d. ir lapkričio 20 d., 2008 m. kovo 17 d. bei 2013 m. sausio 28 d. raštais, į kuriuos buvo atsakyta nurodant, jog pareiškėjui paskirta senatvės pensija yra apskaičiuota teisingai ir perskaičiuoti jos pareiškėjo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Minėtas VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimas nebuvo nuginčytas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl laikytinas galiojančiu ir galutiniu pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.

29. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius, atsisakydamas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą dėl pareiškėjo 2017 m. sausio 11 d. prašymo, pagrįstai rėmėsi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir priėmė teisėtą sprendimą, nes pareiškėjas minėtame prašyme nenurodė naujų aplinkybių ar papildomų argumentų. Be to, šis klausimas jau buvo išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose Nr.I-629-413/2006, Nr. I-738-353/2008, Nr.I-1017-644/2013, Nr.I-4801-554/205.

30. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos priteisti 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, susijusių su jo teikiamų prašymų / skundų netenkinimu. Pareiškėjas teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo teisės į pensiją yra pažeistos, neatsižvelgiama, kad Pensijų įstatyme yra reguliavimo spraga, kurios teismas nesprendė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo argumentu nesutinka, nes įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija, pasirinko, kokios konkrečios darbo apmokėjimo rūšys iki 1991 metų birželio 1 d. yra įtraukiamos į draudžiamąsias pajamas, aktualias senatvės pensijos apskaičiavimui.

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konstatavus pareiškėjo ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo pripažinti atsakovus veikus neteisėtai. Taigi, nesant atsakovų neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05730 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-1307-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02417-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 57.1.1, 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2018 m. gruodžio 28 d. gautas pareiškėjo A. P. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eA-1307-552/2018 pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. A1-62 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) apeliacinį skundą.LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą

panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. A1-62.

II.

Pareiškėjas A. P. 2018 m. gruodžio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 231,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, atlyginimą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jo patirtas išlaidas sudaro apeliacinio skundo parengimo (181,50 Eur) ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimo (50,40 Eur) išlaidos. Viso pareiškėjas patyrė 231,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Išlaidų atlyginimui nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 41 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 29 d., nuostata, numatanti, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė pareiškėjas A. P., kurio naudai priimtas sprendimas.Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato

padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia advokatų kontoros „Karsten, Kraujelis ir partneriai“ kontoros išrašytomis: 2017 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra (181,50 Eur) bei 2018 m. gruodžio 19 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 748/2018 (50,40 Eur) , pareiškėjo atliktų 2017 m. gegužės 5 d. ir 2018 m. gruodžio 20 d. mokėjimo nurodymų išrašais, 2016 m balandžio 18 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. teisinių paslaugų sutarčių su advokatais Eva Karsten ir Alvydu Kraujeliu išrašais. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2017 m. kovo 2 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2016 metų III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 793,30 Eur.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už apeliacinio skundo parengimą priteistina suma, kai tas pats advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme yra 1348,61 Eur (1,7 × 793,30) (Rekomendacijų 8.10 punktas). Prašoma atlyginti 181,50 Eur suma neviršija maksimalios priteistinos sumos, todėl gali būti priteista. Be to, pareiškėjas prašo priteisti 50,40 Eur sumą už prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo parengimą. Šis prašymas laikytinas kitu dokumentu, kuriame teismui pareiškiamas prašymas, reikalavimai, paaiškinimai (Rekomendacijų 8.16 punktas), o prašoma suma taip pat neviršija maksimalios tokiu atveju rekomenduojamos sumos 317,32 Eur (0,4 × 793,30).

Pagal byloje pateiktas teisinių paslaugų teikimo sąskaitas matyti, kad 181,50 Eur suma buvo sumokėta už apeliacinio skundo parengimą, kuris truko 3 val. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo turinį, apimtį (4 lapai), bylos sudėtingumą, daro išvadą, kad advokatų kontoros 1 valandos įkainis už apeliacinio skundo parengimą (50 Eur + PVM) yra protingas, o trukmė, sugaišta parengti minėtą procesinį dokumentą, laikytina pagrįsta. Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimui, kaip matyti iš 2018 m. gruodžio 19 d. pateiktos sąskaitos Nr. 748/2018, buvo sugaišta mažiau nei valanda, šią paslaugą įvertinant 50,40 Eur suma, kas laikytina pagrįstomis išlaidomis tokio pobūdžio bylose.

Teismas, įvertinęs Rekomendacijų 8 punkte 2 punkte nurodytus kriterijus, inter alia (be kita ko) atsižvelgęs į bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, konstatuoja, kad bylinėjimosi išlaidos, pareiškėjo patirtos nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1307-552/2018 apeliacinės instancijos teisme, atlygintinos visiškai, priteisiant jam 231,90 Eur iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Pareiškėjui A. P. iš atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos priteisti 231,90 Eur (du šimtus trisdešimt

vieną eurą devyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05720 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-311-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00771-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus.(kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Artūro skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – Garbės teismas) 2017 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. GT-1(17)-S (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiomis aplinkybėmis:2.1. Jis, veikdamas kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) (duomenys neskelbiami) vertintojas , 2015m.

gruodžio 29 d. parengė automobilio (duomenys neskelbiami) Vertinimo ataskaitą Nr. 151229-322 (toliau – ir Ataskaita). Garbės teismas Sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas Ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.3 papunkčio reikalavimų ir skyrė jam drausminę nuobaudą – pastabą.

2.2. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (toliau – Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija) nustato transporto priemonių vertinimo metodų ir duomenų parinkimo bei taikymo reikalavimus. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 2 punkte nurodyta, kad šios instrukcijos reikalavimai yra privalomi transporto priemonių vertintojams. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-361 patvirtintos Importuojamų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklės (toliau – Muitinio įvertinimo taisyklės) reglamentuoja importuojamų naudotų transporto priemonių muitinės vertės nustatymo tvarką ir šiai vertei nustatyti naudojamų muitinio įvertinimo metodų taikymo sąlygas ir ypatybes. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – Turto ir verslo vertinimo metodika) numatyta bendra bet kokio turto vertinimo tvarka, kuri daugeliu atvejų nėra aktuali ir neįgyvendinama praktikoje vertinant transporto priemones. Pareiškėjas turėjo vadovautis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija bei Muitinio įvertinimo taisyklėmis. Ataskaita rengta siekiant nustatyti, ar transporto priemonės vertė nedaro įtakos nustatytai mokestinei vertei. Kadangi transporto priemonės atkuriamieji kaštai neviršijo 75 proc. rinkos vertės, tai transporto priemonės mokestinė vertė buvo apskaičiuota iš transporto priemonės (iki apgadinimo) rinkos vertės atimant transporto priemonės remonto kaštus. Šiuo atveju nebuvo prievolės apskaičiuoti likutinę vertę.

2.3. Nurodė, kad Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 4 punktas nustato, kad transporto priemonės vertinamos naudojantis automobilių rinkos kainų žinynu. Muitinio įvertinimo taisyklių 17.3 papunktyje nurodyta, kad vertinamų apgadintų transporto priemonių rinkos vertė iki apgadinimo nustatoma pagal Naudotų transporto priemonių rinkos kainų žinyno (katalogo) duomens. Jeigu nėra galimybės apgadintų importuojamų naudotų transporto priemonių rinkos vertės nustatyti šiame papunktyje nurodytais būdais, ji nustatoma lyginamosios vertės metodu. Pagal Muitinės departamento direktoriaus 2015 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. 1B-914 vienintelis žinynas, kurio duomenis ataskaitos sudarymo metu pripažino muitinė, buvo Empreksis. Pareiškėjas, rengdamas ataskaitą, galėjo naudotis tik ta informacija, kuri gaunama iš Empreksis. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 70 punktas nurodo, kad atskirų dalių vertės procentinė išraiška nuo visos transporto priemonės vertės nustatoma pagal 5 lentelę. Tos pačios instrukcijos 71 punkte numatyta, jog atskirų dalių vertės procentais išraiška nuo visos transporto priemonės vertės gali būti mažinama dėl dalinio apgadinimo arba blogos techninės būklės. Reikalavimų ar metodikos, nusakančių kaip šis mažinimas turi būti atliekamas, nėra numatyta jokiame teisės akte.

2.4. Paaiškino, kad vertintojas, užfiksavęs dalinį transporto priemonės atskiros dalies pažeidimą, gali tos dalies procentinę išraišką sumažinti savo nuožiūra, pagrįsdamas tai faktiniais duomenimis. Ataskaitoje nurodyta, kad atskirų transporto priemonės dalių procentinės vertės yra parinktos iš Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 5 lentelės. Ataskaitoje nurodyta, kad kai kurios iš jų buvo mažintos dėl pažeidimų. Atskirų dalių procentinės išraiškos mažinimo pagrindimas yra pateiktas ataskaitoje esančiame Transporto priemonės apžiūros-defektacijos akte bei nuotraukose. Kiti likutinei vertei nustatyti naudoti skaičiavimai bei jų galutinis rezultatas yra aiškiai nurodyti ataskaitoje. Naudotasi Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 69, 72 bei 73 punktuose numatytomis formulėmis. Koeficientai imti iš Muitinio įvertinimo taisyklių 17.4 papunktyje nurodytų reikšmių, pagrindžiant jas ataskaitos medžiaga. Turto ir verslo vertinimo metodika bei specialūs transporto priemonių vertinimo teisės aktai nenurodo, kas yra transporto priemonės vidus. Transporto priemonės viduje yra jos identifikacinio numerio įrašymo vieta, tai matosi iš ataskaitoje esančių nuotraukų. Yra

nuotraukų, kuriose užfiksuota tai, kas yra po variklio dangčiu, užfiksuotos automobilio vidaus detalės.2.5. Garbės teismo nariai buvo šališki pareiškėjo atžvilgiu, nes posėdžio metu buvo išsakoma išankstinė nuomonė apie

drausmės bylos baigtį.3. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų

ministerijos (toliau – Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kurios Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, Muitinio įvertinimo taisyklių, Turto ir verslo vertinimo metodikos nuostatos tarpusavyje konkuruoja ir kokią įtaką tai turėjo skundžiamo sprendimo teisėtumui. Pareiškėjo išsakytos abejonės nesudaro teisinio pagrindo kvestionuoti teisės aktų tarpusavio suderinamumą, bei panaikinti Garbės teismo sprendimą. Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų laikymasis privalomas visais turto vertinimo atvejais, nepriklausomai nuo vertinamo turto rūšies. Reikalavimą laikytis Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų inter alia nustato Muitinio vertinimo taisyklės, kuriomis rėmėsi pareiškėjas. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) reikalavimai taikomi visoms turto vertinimo ataskaitos dalims. Teisės aktai nenumato specialių sąlygų tiems dydžiams, kurie pateikiami kaip „perteklinė informacija“. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas numato kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti pateikti turto vertės skaičiavimai.

5. Tarnyba taip pat nurodė, kad pareiškėjas ataskaitoje pateikė likutinę transporto priemonės vertę, todėl tokios vertės pagrindimas turėjo būti nurodytas. Pareiškėjas nurodė, kad konkretūs dydžiai parinkti (kai kuriuos jų mažinant dėl pažeidimų) iš rekomenduojamų reikšmių, nurodomų Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos prieduose. Šiuo atveju ataskaitoje pateikti ne išsamūs skaičiavimai, kaip to reikalauja Įstatymas ir teismų praktika, o nuoroda į konkretų teisės aktą. Atsakovo vertinimu nuorodos į teisės aktą pateikimas nelaikytinas tinkamu reikalavimo pagrįsti vertės nustatymo dydžius įgyvendinimu. Be to, dalis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos prieduose nurodomų dydžių buvo pakoreguoti dėl pažeidimų. Kiekvienas mažinimas privalo būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Vidinių transporto priemonės dalių užfiksavimas negali būti laikomas automobilio vidaus nuotrauka. Transporto priemonės vidaus sąvoka yra akivaizdi pati savaime, nereikalaujanti papildomų paaiškinimų ar atskirų apibrėžimų teisės aktuose. Nepriklausomai nuo to, ar automobilio vidaus įranga ir salonas buvo apgadinti, automobilio vidaus nuotraukos ataskaitoje turėjo būti pateiktos. Pareiškėjas Garbės teismo posėdžio metu nušalinimų nariams nepareiškė, skunde nepateikė argumentų, kurie leistų abejoti Garbės teismo narių šališkumu.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas, teismas) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) (duomenys neskelbiami) vertintojas A. Z. 2015m. gruodžio 29 d. parengė automobilio (duomenys neskelbiami) Vertinimo ataskaitą Nr. 151229-322, kurią sudaro aiškinamasis raštas, transporto priemonės vertinimo pažyma, transporto priemonės apžiūrėjimo aktas, apgadinimų ir numatomo remonto protokolas, išvada apie transporto priemonės vidutinę rinkos vertę, ekspertizė/sąmata, išvada apie transporto priemonės likutinę vertę, išvada dėl transporto priemonės mokestinės vertės, foto nuotraukos, techninio paso kopija, įmonės kvalifikacijos atestato, turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo, draudimo kopijos, papildoma informacija. Tarnyba atlikusi UAB (duomenys neskelbiami) patikrinimą, įvertino ir pareiškėjo rengtą Ataskaitą, nurodžiusi, kad rengiant ją, nesilaikyta Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.3 papunkčio reikalavimų – ataskaitoje nepateiktos vertinamo automobilio vidaus nuotraukos, taip pat nesilaikyta Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo – ataskaitoje nepagrįstas vertinamo turto likutinės vertės nustatymas, t. y. ataskaitoje nenurodyta, kokių skaičiavimų pagrindu nustatytos transporto priemonės dalių verčių procentinės išraiškos (variklio, priekinės pakabos, likusių dalių).

8. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba 2016 m. gruodžio 13 d. teikimu Nr. GT-45(16)-T kreipėsi į Garbės teismą dėl drausmės bylos A. Z. iškėlimo, o 2016 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (1.15.)D2-4473 informavo pareiškėją apie Garbės teismo sprendimą iškelti jam drausmės bylą. Garbės teismas priėmė 2017 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. GT-1(17)-S kuriuo paskyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – pastabą.

9. Teismas nustatė, kad Garbės teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas, rengdamas ataskaitą

nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų ir nepateikė likutinės transporto priemonės vertės skaičiavimų. Įstatymo 22 straipsnis nustato turto vertinimo ataskaitai keliamus reikalavimus, tarp kurių reikalavimą turto vertinimo ataskaitoje nurodyti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Taigi, pareiškėjas vertinimo ataskaitoje pateikęs likutinę transporto priemonės vertę, turėjo šią vertę pagrįsti. Pažymėjo, kad turto vertę pagrindžiantys skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu. Vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus Vertinimo ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet jis ir objektyviai turi atitikti tikslumo, išsamumo reikalavimus, turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, o išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumo ir objektyvumu. Visų turto vertei nustatyti taikomų dydžių pagrindimas yra vienas esminių turto vertinimo ataskaitos reikalavimų, todėl aptariamas pažeidimas negali būti laikomas formaliu ar techniniu netikslumu.

10. Atsižvelgęs, kad Ataskaitoje pareiškėjas nepateikė objektyvaus ir pagrįsto transporto priemonės likutinės vertės apskaičiavimo, teismas padarė išvadą, jog Garbės teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimą. Vertindamas Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.3 papunkčio nuostatą, teismas pažymėjo, kad garbės teismas pagrįstai konstatavo ir šio papunkčio pažeidimą, nes iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nenufotografavo automobilio vidaus, bagažinės ir salono, kas buvo privaloma. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Garbės teismo nariai buvo šališki.

III.

11. Pareiškėjas A. Z. pateikė apeliacinį skundą (2017 m. birželio 22 d. pateikė patikslintą skundą) prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais:12.1. Ataskaitoje pateikiamos transporto priemonės apgadintų detalių ir agregatų nuotraukos ir defektacijos aktai yra

faktinis pagrindimas, kuriuo remiantis pareiškėjas ataskaitoje mažino tam tikrus koeficientus. Visų koeficientų mažinimai atlikti sistemiškai laikantis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos ir Turto vertinimo metodikos.

12.2. Pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.3 papunkčio lingvistinį ir loginį aiškinimą, nepagrįstai padaryta išvada, kad turėjo būti padarytos būtent automobilio salono nuotraukos.

12.3. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostatos dėl pareiškėjo turėtų būti taikytinos proporcingai, t. y. atsižvelgiant į Ataskaitos sudarymo tikslą, aplinkybes, ir į tai, ar padaryti pažeidimai turėjo įtakos ataskaitos rezultatams.

12.4. Pareiškėjas 2018 m. kovo 16 d. pateikė prašymą dėl įrodymų pridėjimo ir bylos nagrinėjimo sustabdymo administracinėje byloje, kuriuo prašo prijungti prie bylos Garbės teismo 2017 m. sausio 17 d. posėdžio garso įrašą. Pareiškėjo teigimu minėtas garso įrašas pagrindžia pareiškėjo argumentus dėl Garbės teismo šališkumo, Garbės teismo nariai pažeidė valstybės tarnautojų etiką. Prašymu pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti jo apeliacinio skundo nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėtas prašymas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme dėl to, ar Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-19, 39, 40, 41, 42 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

13. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškais motyvais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentuodamas, kad vidinių transporto priemonės detalių užfiksavimas negali būti laikomas automobilio vidaus nuotraukomis, o transporto priemonės vidaus sąvoka yra akivaizdus, neįrodinėtinas faktas, nereikalaujantis papildomų paaiškinimų, todėl pareiškėjas nesilaikė Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.3 papunkčio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Byloje ginčas kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. GT-1(17)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia pozicija, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino

Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.3 papunkčio nuostatą, bei nevertino Garbės teismo narių šališkumo, procedūrų skirti drausminei nuobaudai nesilaikymo.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs gautą pareiškėjo 2018 m. kovo 16 d. prašymą dėl įrodymų pridėjimo ir bylos nagrinėjimo sustabdymo administracinėje byloje, kuriuo pareiškėjas prašo pridėti prie bylos Garbės teismo 2017 m. sausio 17 d. posėdžio garso įrašą ir sustabdyti bylą kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės norminę administracinę bylą Nr. eI-8-662/2018 dėl Turto ir verslo vertintojų garbės teismo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192, (toliau – Nuostatai) 39-42 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, ir įvertinęs prašyme nurodytas priežastis, nusprendė pridėti Garbės teismo 2017 m. sausio 17 d. posėdžio garso įrašą, kaip naują įrodymą. Prašymo dalis dėl bylos sustabdymo netenkintinas, nes šios administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės metu minėta norminė administracinė byla yra išnagrinėta ir priimtas teismo sprendimas.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualus administracinis aktas, kuriuo fiziniam ar juridiniam asmeniui paskirta tam tikra teisės aktuose numatyta poveikio priemonė, teismo gali būti panaikintas ne dėl kiekvieno formalaus nukrypimo nuo teisės aktų nustatytos tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros. Teismas panaikina administracinį aktą skirti asmeniui poveikio priemonę, kai yra nustatomi tokie sankcijos skyrimo taisyklių pažeidimai, kurie pagal įstatymą yra besąlyginis pagrindas konstatuoti sankcijos neteisėtumą. Teismas panaikina administracinį aktą skirti sankciją tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų poveikio priemonių skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste įvertinami kaip esminiai,  t. y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo pažeidimo aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, o taip pat ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-146/2015).

19. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, Garbės teismas yra institucija, nagrinėjanti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, jai yra priskirta funkcija kviesti turto arba verslo vertintojus dalyvauti Garbės teismo posėdžiuose nagrinėjant jų drausmės bylas, taip pat priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Garbės teismas – tai turto arba verslo vertintojų drausmės bylas nagrinėjanti institucija, priimanti sprendimus dėl drausminių nuobaudų skyrimo.

20. Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.) 39-40 punktai numato, kad Garbės teismo posėdyje priėmus ir paskelbus sprendimą, iš karto yra paviešinamos tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, o Garbės teismo sprendimo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių tekstą Garbės teismo sekretorius elektroniniu paštu pateikia Garbės teismo posėdyje dalyvavusiems Garbės teismo nariams derinti (pritarti tekstui be pataisymų, pateikti teksto pataisymus (jeigu Garbės teismo narys per 2 darbo dienas nepateikia teksto pataisymų, laikoma, kad jis tekstui pritarė). Toks teisinis reguliavimas lemia, kad pirmiausiai Garbės teismo sprendimas yra paskelbiamas, o tik vėliau, po paskelbimo, surašomas. Taigi Garbės teismo baigiamasis aktas jo paskelbimo metu nėra grindžiamas teisiniais argumentais, o baigiamojo akto argumentai surašomi ir paviešinami vėliau, jau paskelbus sprendimą.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. liepos 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018 konstatavo, kad Nuostatų 40, 41 ir 42 punktų nuostatos prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek šiose nuostatose numatyta, kad Garbės teismo sprendimas posėdyje yra priimamas ir paskelbiamas nesurašius sprendimo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių, kurios surašomos ir pats sprendimas Garbės teismo narių pasirašomas tik per 10 darbo dienų nuo sprendimo paskelbimo.

22. Iš bylos aplinkybių matyti, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas vadovaujantis Nuostatų 40-42 punktais. Sprendimo priėmimo data nurodyta 2017 m. sausio 17 d., Garbės teismo posėdžio metu buvo paskelbta tik Sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalis, o pats Sprendimas su visais jame nurodytais motyvais pareiškėjui registruotu paštu pateiktas 2017 m. vasario 3 d. Šios aplinkybės suponuoja, kad tiek skundžiamas Garbės teismo Sprendimas, tiek ir

pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti iš esmės, t. y., priimti taikant norminio teisės akto nuostatas, kurios vėliau pripažintos antikonstitucinėmis, todėl turėtų būti panaikinti.

23. Atskirai pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalimi norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėtas 2017 m. gegužės 11 d., t. y. dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. liepos 20 d. sprendimo ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo Garbės teismo Sprendimo teisėtumą vadovavosi tuo metu galiojusiais Nuostatais.

24. Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., 2009 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014 ir kt.).

25. Taigi, turint omenyje tai, kad LVAT 2018 m. liepos 20 d. sprendimo priėmimo ir paskelbimo metu pareiškėjo ginčas su atsakovu dėl Garbės teismo Sprendimo nebuvo pasibaigęs ir tarp ginčo šalių teisiniai santykiai nebuvo išsisprendę, todėl Nuostatų 40, 41 ir 42 punktai negali būti taikomi ir šioje byloje.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į ginčo santykiui taikytiną pasikeitusį teisinį reguliavimą, nustatytas teisinis pagrindas panaikinti Garbės teismo Sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. GT-1(17)-S.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05729 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. AS-228-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03081-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja A. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas): 1) atkurti pareiškėjos nuosavybės teisę į 1 ha žemės, kurią nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė jos tėvas J. D.; 2) atkurti pareiškėjos nuosavybės teisę į 0,59 ha žemės, kurią nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos jos senelis J. L.; 3) šiuos du sklypus kartu su kitais dviem 0,39 ha ir 2,53 ha žemės sklypais, į kuriuos pareiškėjai nuosavybės teisės jau atkurtos, skirti greta pagrindinio pareiškėjos žemės sklypo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai (toliau – teismas, pirmosios instancijos teismas) 2019 m. vasario 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pirmą kartą į NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrių kreipėsi 2015  m. gruodžio 28 d., prašydama žemės sklypus, į kuriuos jai jau atkurtos nuosavybės teisės ir į kuriuos nuosavybės teisės atkurtinos, sujungti. NŽT 2015 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 20SD-5855-(14.20.55.) netenkino pareiškėjos prašymo dėl pareiškėjos nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, nuosavybės teisių atkūrimo į žemę jos broliui natūra bei pareiškėjos paveldėtos žemės atmatavimo ir sujungimo. Įsiteisėjusiomis teismo 2018 m. sausio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimis (administracinės bylos Nr. I-1566-406/2018 ir Nr. I-6240-402/2018) nustatyta, kad pareiškėja su minėtu raštu jau buvo susipažinusi 2015 m. gruodžio 16 d., t. y. jos pakartotinio kreipimosi į atsakovą metu. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paskutinė skundo padavimo teismui diena buvo 2016 m. sausio 18 d. Skundą teismui nagrinėjamu atveju pareiškėja padavė 2018 m. gruodžio 19 d.

Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja teismui pateikė skundą, praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismas nurodė, kad nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai buvo išaiškinta teisė prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pareiškėja tokio prašymo neteikė.

III.

Pareiškėja A. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti nagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia aplinkybėmis, analogiškomis nurodytoms pradiniame skunde (tai, kad jai nuosavybės teisės į jos tėvo J. D. valdytą žemę buvo atkurtos ne realiai jos tėvui priklausiusiuose žemės sklypuose, tačiau

atskiruose žemės sklypuose, kurie nėra greta; pareiškėjos senelio J. L. valdyto turto nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos neteisingai apskaičiavus žemės kainą ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Šioje byloje tikrinama, ar pagrįstai ir teisėtai Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Kaip minėta, pareiškėja į teismą kreipėsi dėl atsakovo NŽT įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į pareiškėjos tėvo ir senelio valdytą žemę.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja nors ir neginčija konkrečių atsakovo sprendimų, susijusių su jai atkurtomis nuosavybės teisėmis, tačiau jos skundo reikalavimai tiesiogiai susiję su šiais sprendimais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, nustatęs, kad skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimo arba neveikimo, nors teisės aktuose nustatyta tokia viešojo administravimo subjekto pareiga priimti tam tikrą administracinį sprendimą, kuris gali sukurti, pakeisti ar panaikinti asmeniui teises. Nagrinėjamu atveju šis terminas skaičiuojamas nuo 2015 m. gruodžio 16 d., kai pareiškėja susipažino su NŽT 2015 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 20SD-5855-(14.20.55.). Taigi, paskutinė skundo padavimo teismui diena buvo 2016 m. sausio 18 d. Dėl šio termino skaičiavimo nėra ginčo, juolab, kad šį faktą kitoje administracinėje byloje nustatė teismas ir šis faktas nėra paneigtas.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016). Jei šia teise asmuo pasinaudojo, neturėtų būti piktnaudžiaujama asmeniui suteiktomis teisėmis į teisminę gynybą, kai tuo pačiu pagrindu ir keliant analogiškus reikalavimus jau buvo kreiptasi į teismą ir jo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja dėl savo galbūt pažeistų teisių gynybos nuosavybės teisių atkūrimo srityje jau yra kreipusis kitose administracinėse bylose, kurias atskirajame skunde mini ir pati pareiškėja, todėl nėra pagrindo manyti, kad jos teisė į teisminę gynybą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį buvo pažeista. Akcentuotina tai, kad pareiškėja atskirajame skunde nepateikia argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumu ar nepagrįstumu, o atskirąjį skundą grindžia deklaratyvaus pobūdžio argumentais, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti pareiškėjo prašymu. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 2 dalį, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą teismui turi būti paduotas skundas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nebuvo pateikusi teismui prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad praleistas skundo padavimo terminas neatnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos teisė pateikti prašymą atnaujinti terminą yra įtvirtinta ABTĮ 30 straipsnio 2 dalyje. Nurodytas įstatymas yra viešai paskelbtas, todėl pareiškėjai turėjo būti žinomas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pareiškėjui teisingai išaiškino, kad ši nutartis neatima galimybės pareiškėjai kreiptis į teismą su skundu, pateikiant argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą nėra pagrindo,

todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. D. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05733 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-208-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00293-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą su skundu dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. S2018/(21.12-2101)-12-6689 panaikinimo ir įpareigojimo tinkamai išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. lapkričio 19 d. skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos J. N. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos (Lietuvos banko) atsisakymą nagrinėti vartojimo ginčą, todėl konstatavo, kad šis ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėją galėjo suklaidinti 2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos banko sprendime nurodyta klaidinga šio sprendimo apskundimo tvarka.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos J. N. skundą arba perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ir skundžiamu procesiniu sprendimu teismas pažeidė nurodytą vartotojų teisių gynybos principinį reglamentavimą.

Pareiškėja teigia, kad skundžiama nutartimi konstatuota, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis bendrąją Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, bei netaikyti ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuri yra lex specialis (specialusis įstatymas) teismo nurodytos teisės normos atžvilgiu. Pažymėjo, kad teismo nurodyta ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata taikytina tais atvejais, kai skundas nėra teismingas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas yra iškėlęs rūšinio teismingumo klausimą. Pareiškėjai, ginančiai neįgalaus asmens teises ir teisėtus interesus, kuri remiantis skundžiamos teismo nutarties turiniu buvo sąmoningai suklaidinta Lietuvos Respublikos centrinės bankinės priežiūros institucijos, negali kilti atsakomybė už netinkamą atsakovui keliamos pareigos (t.  y. detaliai ir aiškiai nurodyti priimto administracinio sprendimo apskundimo tvarką) nevykdymą. Tokiu atveju, pareiškėjos nuomone, skundžiamą nutartį priėmęs teismas privalėjo spręsti dėl bylos perdavimo kitam teismui procedūros inicijavimo.

Pareiškėja teigia, nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvus pareiškėjos siekis teismine tvarka panaikinti atsakovo administracinį sprendimą, kuris, pareiškėjos įsitikinimu, pažeidžia jos neįgalaus globotinio teises ir įstatymų saugomus interesus, todėl teismui iškėlus rūšinio teismingumo abejonę, tai nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti pradėti teisminį procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad keliamas ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, pirmiausia, pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.).

Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį

teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekiamas inicijuoti ginčas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčija vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos (Lietuvos banko) atsisakymą nagrinėti vartojimo ginčą, todėl šis ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį byla perduodama pagal rūšinį teismingumą tuo atveju, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, tačiau šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neperdavė bylos bendrosios kompetencijos teismui, laikytini nepagrįstais. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju pareiškėjai išlieka fundamentali teisė kreiptis teisminės gynybos, paduodant ieškinį bendrosios kompetencijos teismui.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. N. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05723 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-1053-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00884-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 33; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo O. R. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas O. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, atsakovas) 2017 m. vasario 14 d. atsisakymą Nr. 25/6-2-6-2535 (toliau – ir ginčo sprendimas) teikti informaciją; 2) įpareigoti FNTT išslaptinti prašomą pareiškėjo O. R. informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad reziduoja Liuksemburge, užsiima verslu, turi sąskaitą banke. 2015 m. „Banque de Luxembourg“ informavo pareiškėją, kad jis yra įtrauktas į nepatikimų klientų sąrašą ir pasiūlė turimas lėšas perkelti į kitą banko įstaigą. Bankas sprendimą grindė tuo, kad iš Lietuvos kompetentingų teisėsaugos institucijų, kurios atlieka finansinius tyrimus, buvo gauta neigiama informacija apie pareiškėją. 2015–2016 m. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atliko pareiškėjo veiklos patikrinimą iš FNTT gautos informacijos pagrindu. 2017 m. sausio 19 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į FNTT su prašymu patikrinti, ar FNTT yra tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys bei, ar tokiais duomenimis buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis; jei FNTT yra tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys – leisti pareiškėjui susipažinti su tvarkytais jo asmens duomenimis ir sudaryti galimybę tokius duomenis tikslinti ir taisyti, o prireikus – sunaikinti neteisingus ar perteklinius duomenis; pateikti duomenis apie tai, ar buvo (yra) atliekami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose pareiškėjas būtų liudytojas, įtariamasis (kaltinamasis) ar nukentėjusysis. Pareiškėjas nurodė, kad FNTT, atsakydama jam, 2017 m. vasario 14  d. rašte Nr. 25/6-2-6-2535 „Dėl įslaptintos informacijos pateikimo“ nurodė, jog pareiškėjo prašoma informacija sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, todėl pareiškėjo prašymas nebus vykdomas. FNTT taip pat nurodė, kad duomenų apie buvusiuose ar atliekamuose FNTT ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjui suteiktą nukentėjusiojo, liudytojo ar įtariamojo statusą nėra. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kadangi FNTT privalėjo nurodyti, kodėl pareiškėjo prašomos informacijos pateikti negali, o ne nurodyti, kad informacija įslaptinta. Pareiškėjas nurodė, kad jeigu jo atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindais, informacija pareiškėjui turėjo būti pateikta susipažinti arba turėjo būti paaiškinta, kad ši informacija sunaikinta, o įstatyme numatyti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nutraukti. Kadangi bankas Liuksemburge pareiškėjo sąskaitą užblokavo dar 2015 m., tuo atveju, jei pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekami baudžiamojo proceso veiksmai ir jų pagrindu buvo kreiptasi į banką, apie šių veiksmų atlikimą pareiškėjas turėjo būti informuotas. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu buvo pažeisti baudžiamojo proceso greitumo ir proporcingumo principai, paskleidus galimai neigiamą informaciją apie jį, buvo pažeista ne tik jo asmens garbė ir orumas, bet ir konstitucinės teisės. Kadangi atsakovas nenurodė, kokiu pagrindu pareiškėjo prašoma informacija buvo įslaptinta, pareiškėjo nuomone, informacija apie jį buvo įslaptinta nepagrįstai, šiuo metu ji turėtų būti išslaptinta. Nesuteikus informacijos, buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją apie save, sprendimas atsisakyti suteikti informaciją buvo nepagrįstas, ribojimas neproporcingas.

3. Atsakovas FNTT atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. 4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2017 m. vasario 14 raštu Nr. 25/6-2-6-2535 informavo pareiškėją, kad

FNTT turima informacija apie pareiškėją sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu, šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais. FNTT remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, taip pat, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės

įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) 14 straipsnį finansų įstaigoms ir kitiems subjektams, kuriems taikomos PPTFPĮ nuostatos, yra nustatyta pareiga teikti informaciją FNTT apie jų klientų vykdomas įtartinas pinigines operacijas ar sandorius. Vykdydama šį įpareigojimą, finansų įstaiga informavo FNTT apie, jos manymu, įtartiną operaciją. FNTT iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną informaciją ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinama vadovaujantis PPTFPĮ 20 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas nurodė, kad tokio pobūdžio informacijos įslaptinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas) 7 straipsnis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-1RN-1(RN) „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su Vidaus reikalų ministerijos ir kitų vidaus reikalų ministro valdymo srityse veikiančių įstaigų, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigas, ir įmonių veikla, detaliojo sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto detaliojo sąrašo 105 punktas. Bet kokia informacija, FNTT gauta pagal PPTFPĮ iš finansų įstaigos apie asmenų įtartinas finansines operacijas, negali būti skelbiama, atskleidžiama ar suteikiama asmenims, nes potencialiai gali atskleisti FNTT paslaptį ir padaryti žalos FNTT interesams, atskleisti atliekamų įtartinų finansinių operacijų analizės taktiką, turinį, būdus ir priemones. Siekiant užtikrinti PPTFPĮ reikalavimų vykdymą ir FNTT gautų duomenų saugumą, jokie papildomi paaiškinimai, potencialiai galintys atskleisti saugomos informacijos turinį, pareiškėjui negali būti teikiami, todėl nei atsakyme, nei atsiliepime į skundą nepateikiami. Atsakovo nuomone, atsisakymas pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, pateiktas 2017 m. vasario 14 d. raštu Nr. 25/6-2-6-2535, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atsakovas nurodė kad, pareiškėjo skundo argumentai dėl galimo Kriminalinės žvalgybos įstatymo ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso jo atžvilgiu taikymo ir galimo šių įstatymo normų pažeidimo jam atsiradusios didelės žalos, vertintini kaip nepagrįstos subjektyvios prielaidos. Atsakovas pažymėjo, kad niekada neteikė „Banque de Luxembourg“ jokios turimos informacijos apie pareiškėją. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti išslaptinti pareiškėjo prašomą informaciją.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo O. R. skundą atmetė.6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymo turinys – patikrinti, ar FNTT tvarko pareiškėjo asmens duomenis, ar jais

buvo keičiamasi su kitų valstybių įstaigomis, leisti susipažinti su tvarkomais jo asmens duomenimis, sudaryti galimybę juos tikslinti ir taisyti, o prireikus sunaikinti – iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintas duomenų subjekto teises žinoti apie savo asmens duomenų tvarkymą, susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie tvarkomi, reikalauti ištaisyti, sunaikinti savo asmens duomenis, kai jie tvarkomi nesilaikant šio įstatymo ir kitų įstatymų nuostatų. Šiomis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis yra įgyvendintas 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46/EB) 12 straipsnis, bei šios asmens duomenų subjekto teisės koreliuoja ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2, 3 ir 5 dalimis. Taip pat teismas pažymėjo, kad Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnis suteikia valstybėms narėms galimybę priimti teisines priemones, apribojančias duomenų subjekto teisės gauti informaciją mastą. Šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies c ir d papunkčiai numato galimybę apriboti minėtą duomenų subjekto teisę, kai toks apribojimas yra reikalinga apsaugos priemonė norint užtikrinti visuomenės saugumą, kriminalinių nusikaltimų prevenciją, tyrimą ir išaiškinimą.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamame sprendime atsisakymą suteikti pareiškėjui informaciją, ar FNTT tvarkomi jo asmens duomenys, ar jais buvo keičiamasi su užsienio kompetentingomis institucijomis bei, atitinkamai, atsisakymą pateikti pareiškėjui jo asmens duomenis grindė tuo, kad ši informacija sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Kaip teisinį pagrindą atsisakyti pareiškėjui teikti šią informaciją, atsakovas nurodė Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 7 straipsnio 1 dalį, kuri numatė, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama, bei šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą, kuris numatė, kad įstatymas netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį ir kitais įstatymų

nustatytais atvejais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas detalizavo, kad finansų įstaiga vadovaudamasi PPTFPĮ informavo FNTT apie, jos manymu, įtartiną operaciją. FNTT iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną informaciją ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinama vadovaujantis PPTFPĮ 20 straipsnio 1 dalimi.

8. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualu tai, kad 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, kuri panaikino 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – Direktyva 2005/60/EB), preambulės 46 punktas pateikia paaiškinimą, kad duomenų subjekto teisė susipažinti su informacija, susijusia su pranešimu apie įtartiną sandorį, labai pakenktų kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumui. Todėl, laikantis Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio <…> gali būti pagrįsti tos teisės išimtys ir apribojimai.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-1RN-1(RN) patvirtinto detaliojo sąrašo 105 punktu (šis dokumentas buvo pateiktas teismui kaip priedas prie bylos, kadangi jis taip pat sudaro tarnybos paslaptį), pareiškėjo asmens duomenis sudarančią informaciją, susijusią su gauta iš finansų įstaigos informacija apie įtartiną operaciją, įslaptino kaip tarnybos paslaptį sudarančią informaciją ir ją pažymėjo žyma „Riboto naudojimo“, t. y. ją priskyrė informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali padaryti žalos valstybės institucijų interesams (ši įslaptinta informacija buvo pateikta teismui kaip priedas prie bylos).

10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo asmens duomenis sudarančios įslaptintos informacijos nepateikimo pareiškėjui skundžiamu sprendimu pagrįstumo bei, ar nebuvo pažeista pareiškėjo, kaip duomenų subjekto, teisė gauti duomenis apie jį patį, nurodė, kad nepakanka formaliai konstatuoti, jog ši informacija Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka yra įslaptinta, todėl pareiškėjui neteiktina. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23  d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016, kurioje aiškindamas Paslapčių įstatymo nuostatas, teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme numatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu.

11. Teismas, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjo asmens duomenis sudaranti įslaptinta informacija atsakovo skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai pareiškėjui nepateikta, pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, preambulės 46 punktas, Direktyvos 2005/60/EB (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.) 28 straipsnio 1 dalis, tiek PPTFPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. liepos 13 d.) 20 straipsnio 1 ir 3 dalys įtvirtina duomenų, kad informacija apie kliento atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius, pateikta FNTT, bei duomenų, kad dėl jų atliekamas tyrimas FNTT, slaptumą, taip pat įstatyme nurodytos informacijos, kurią gauna FNTT, slaptumą. Nagrinėjamu atveju teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens duomenis sudarančia įslaptinta informacija, neturėjo pagrindo pripažinti, kad ši informacija buvo įslaptinta nepagrįstai, ar kad šios informacijos įslaptinimo tikslingumas yra išnykęs. Teismas sutiko su atsakovu, kad tokios įslaptintos informacijos atskleidimas potencialiai gali padaryti žalos FNTT interesams, atskleisti atliekamų įtartinų finansinių operacijų analizės taktiką, turinį, būdus ir priemones, o tai potencialiai gali pakenkti kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumui. Teismas pažymėjo, kad kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu yra priemonė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, kriminalinių nusikaltimų prevenciją, tyrimą ir išaiškinimą. Todėl atsisakymas pateikti aptariamą informaciją teismo buvo įvertintas kaip teisėtas, konstituciškai pagrįstas laisvės gauti informaciją apribojimas, atitinkantis Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalies numatytus pagrindus, kuriais valstybė narė turi teisę apriboti duomenų subjekto teisę gauti informaciją. Tokia tarnybos paslaptį sudaranti informacija pareiškėjui neteiktina ir pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą. Teismo vertinimu, tokia priemonė šiuo atveju pripažintina proporcingu pareiškėjo teisės gauti atsakovo turimą informaciją apie jį ribojimu, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui buvo nurodyta tokios informacijos esmė bei teisiniai pagrindai, lėmę šios informacijos įslaptinimą, o teismas šią informaciją iš atsakovo išsireikalavo ir sprendė dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo ir būtinumo.

12. Teismas nurodė, kad nors bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad atsakovas disponuoja pareiškėjo asmens duomenis sudarančia informacija, kuri pagal Paslapčių įstatymą nėra įslaptinta, teismas, įvertinęs šią informaciją, nusprendė, kad ji taip pat pagrįstai ir teisėtai nebuvo pateikta pareiškėjui. Kadangi tai informacija, susijusi su pranešimu apie įtartiną sandorį, todėl ji taip pat pateko į saugomos ir neatskleistinos informacijos apimtį, nurodytą PPTFPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. liepos 13 d.) 20 straipsnio 1 dalyje. Teismas papildomai pažymėjo, kad vienas iš šią

informaciją sudarančių dokumentų – galimai kredito įstaigos pranešimas apie įtartiną sandorį. Taigi, tokio pranešimo atskleidimas nebūtų suderinamas su pranešusių asmenų teisėtų interesų apsauga, tai tuo pačiu sudarytų prielaidas silpninti kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumą. Teismas pažymėjo, kad aptariamos informacijos ribojimas pripažintinas proporcingu, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo gauti duomenys, su kuriais pareiškėjas susipažino, apie tokios informacijos esmę, jos ribojimo teisinius pagrindus, taip pat apie tai, kokius veiksmus FNTT atliko vykdydama kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu funkcijas jai pateiktos informacijos pagrindu.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, jog FNTT informaciją apie pareiškėją rinko pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Be to, FNTT nurodė, kad visa apie pareiškėją turima informacija yra gauta pagal PPTFPĮ. Taip pat teismas pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo sprendime aiškiai nurodyta, jog duomenų apie buvusiuose ar atliekamuose FNTT ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjui suteiktą nukentėjusiojo, liudytojo ar įtariamojo statusą nėra.

14. Teismas pripažino, kad atsakovas, atsisakydamas pateikti tarnybos paslaptį sudarančią ir kitą PPTFPĮ pagrindu surinktą informaciją apie pareiškėją, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šiuo atveju informacijos laisvės ribojimas yra pagrįstas PPTFPĮ bei Paslapčių įstatymo nuostatomis, siekiant užtikrinti konstituciškai pagrįstą tikslą kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei apsaugoti FNTT tarnybinius interesus atliekant funkcijas šioje srityje, šis ribojimas, įvertinus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui atskleistą informaciją, laikytinas proporcingu.

15. Teismas įvertinęs tai, kad nors atsakovo skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta, jog atsakovas apie pareiškėją disponuoja ir informacija, kuri nėra tarnybos paslaptis, tai nesudaro pagrindo panaikinti atsakovo sprendimo, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog ši informacija pareiškėjui taip pat negali būti atskleidžiama. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti FNTT 2017 m. vasario 14 d. raštą Nr. 25/6-2-6-2535, kuriuo atsisakyta teikti informaciją ir įpareigoti FNTT išslaptinti prašomą pareiškėjo informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui, atmestini kaip nepagrįsti.

III.

16. Pareiškėjas O. R. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl FNTT 2017 m. vasario 14 d. sprendimo panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, likusioje dalyje administracinę bylą nutraukti. Taip pat pareiškėjas prašo teismo iš atsakovo priteisti 1340 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

17. Pareiškėjo teigimu, pirmos instancijos teismas neįvertino jo argumentų, kad prašomas panaikinti sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, našta pagrįsti, kad prašoma pateikti informacija yra neatskleistina, tenka institucijai, kuri atsisako pateikti prašomą informaciją, o teismui tenka pareiga aiškintis, ar prašomi atskleisti duomenys gali būti laikomi valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi, ar jie atitinka paslapties požymius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-485/2010). Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčo sprendimu neatsakė į pareiškėjo klausimus ir nenurodė konkretaus teisės akto, kurio pagrindu ribojama teisė į informaciją. Be to, atsakovas net nenurodė kokio teisės akto pagrindu informaciją įslaptino. Taigi, pareiškėjo nuomone, atsakovas šiais veiksmais pažeidė viešojo administravimo objektyvumo bei išsamumo principus.

18. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis atsakovo pirmiausia prašė suteikti informaciją, ar atsakovas tvarko duomenis ir ar šiais duomenimis buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis institucijomis. Atsakovas į šį klausimą, pareiškėjo teigimu, tinkamai neatsakė. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar asmens duomenų tvarkymo / netvarkymo fakto ir informacijos apie asmens duomenų teikimą / neteikimo fakto kitų valstybių subjektams neatskleidimas pagrįstas ir ar šis ribojimas proporcingas.

19. Kadangi atsakovas pareiškėjo prašytą pateikti informaciją patikslino tik teikdamas atsiliepimą į skundą, jis taip pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją. Pareiškėjo nuomone, teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas ir teisės aktų analizė nėra tinkamas būdas administracinio akto trūkumams šalinti, pažeistų asmenų teisių ar teisėtų interesų gynybai užtikrinti. Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atsakovas turi ir tokių dokumentų, kurie ginčo sprendimo priėmimo metu nebuvo įslaptinti, tačiau atsakovas šios informacijos pareiškėjui nesuteikė ir jos buvimo fakto neatskleidė. Nors minėta informacija buvo teismo išreikalauta, tačiau vėliau grąžinta atsakovui.

20. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad įslaptinta informacija pareiškėjui neteiktina pagal PPTFPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) 20 straipsnio 1 dalį, kadangi pareiškėjas dėl ginčo informacijos suteikimo kreipėsi iki naujos PPTFPĮ redakcijos įsigaliojimo ir ginčui aktualiu metu pirmosios instancijos teismo nurodyto 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas suteikti informaciją duomenų subjektams nebuvo numatytas. Be to, sprendžiant, ar teisėtai atsakovas nepateikė pareiškėjui neįslaptintos informacijos, teismas nepagrįstai vadovavosi 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 preambulės 41 punktu, nes šios direktyvos tiesioginio taikymo Europos Sąjungoje teisės aktai ir jų normos taikomos tiek, kiek jos perkeltos į nacionalinę teisę, o minėtos direktyvos nuostatos į PPTFPĮ perkeltos tik 2017 m. birželio 29 d., o pareiškėjas prašymą atsakovei pateikė 2017 m. sausio mėn.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad pareiškėjo asmens duomenis sudarančią informaciją, susijusią su gauta iš finansų įstaigos informacija apie įtartiną operaciją, atsakovas įslaptino kaip tarnybos paslaptį, tačiau nepateikė motyvų, ar ta piniginė operacija (sandoris) apskritai atitinka PPTFPĮ pateikiamos įtartinos piniginės operacijos ar sandorio sąvoką, taip pat nevertino, ar pareiškėjas galėjo būti laikomas klientu, atitinkančiu keliančio pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmės kriterijus.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nagrinėjo skundo reikalavimą, kuriuo buvo prašoma įpareigoti atsakovą išslaptinti informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui. Kadangi atsakovas nėra atsisakęs atlikti minėtus veiksmus, todėl nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Pareiškėjo manymu, spręsdamas skundo priėmimo klausimą teismas turėjo pareiškėjui išaiškinti, kokius konkrečius veiksmus jis turėtų atlikti, kad galėtų dėl informacijos išslaptinimo kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė nei skundo priėmimo stadijoje, nei bylą nagrinėjant iš esmės.

23. Atsakovas FNTT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą nepakeistą.

24. Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė teismui visus paaiškinimus ir visą FNTT turimą informaciją apie pareiškėją. Atsakovas savo paaiškinimuose detalizavo, kad finansų įstaiga pagal PPTFPĮ informavo FNTT apie, jos manymu, įtartiną pareiškėjo operaciją. FNTT iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną piniginę operaciją ar sandorį ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinama vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. l-lRN-l(RN) patvirtinto Detaliojo įslaptintos informacijos sąrašo 150 punktu, PPTFPĮ 20 straipsnio 1 dalimi, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Direktyva 95/46/EB, Direktyva 2005/60/EB (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.), 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849, „Egmont“ grupės finansinės žvalgybos padalinių chartija (toliau – Egmonto Chartija).

25. Atsakovas pažymi, kad visa jo turima informacija apie pareiškėją yra gauta ir buvo tvarkoma tik pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tikslais pagal PPTFPĮ. Teismui įvertinus atsakovo pateiktą informaciją apie pareiškėją, atsakovo atsisakymas pateikti prašomą informaciją teismo buvo pagrįstai įvertintas kaip teisėtas, konstituciškai pagrįstas laisvės gauti informaciją apribojimas, atitinkantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose nustatytus pagrindus, kuriais valstybė narė turi teisę apriboti duomenų subjekto teisę gauti informaciją.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo teismui vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų nuostatomis yra nepagrįsti ir prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuluotam ir išaiškintam direktyvos tiesioginio ir netiesioginio veikimo principui.

27. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad teismas neįvertino, jog tik dalis atsakovo teismui pateiktos neįslaptintos informacijos teikiama išimtinai teismui, o kita dalis turėjo būti suteikta susipažinti pareiškėjui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovai dalyvaujant pareiškėjui, paaiškino teismui, kad visa informacija negali būti pateikiama pareiškėjui, nes ji yra tvarkoma tais pačiais pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos tikslais pagal PPTFPĮ ir nors ir yra neįslaptinta nustatyta tvarka, tačiau pagal PPFTPĮ, Europos Sąjungos direktyvas ir Egmonto Chartiją negali būti teikiama pareiškėjui. Todėl teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir pateiktos informacijos turinį, priėmė pagrįstą sprendimą nepateikti visos atsakovo teismui pateiktos informacijos susipažinti pareiškėjui.

28. Atsakovas pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, negali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje tiek įslaptinta, tiek ir kitokia neatskleistina, nors ir neįslaptinta informacija, ir ji negali būti pateikiama pareiškėjui susipažinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad ir tie duomenys, kurie nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties, tačiau nėra teikiami susipažinti proceso dalyviams, negali būti įrodymais administracinėje byloje, todėl su jais negalėjo ir negali būti leidžiama susipažinti pareiškėjui.

29. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, jog prašomas panaikinti sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir pažymi, kad teismas iš esmės išnagrinėjo FNTT ginčijamo sprendimo pagrįstumą remdamasis objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis ir įvertino jo aiškumą.

30. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyto teiginio, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą išslaptinti prašomą informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui, nurodo, kad tai nenuosekli, visiškai formali ir neturinti faktinio pagrindo pareiškėjo pozicija. Pareiškėjas pats sau prieštarauja, nes skunde išreiškė reikalavimą teismui įpareigoti atsakovą išslaptinti informaciją. Pareiškėjas šio savo reikalavimo visą bylos nagrinėjimo laiką neatsisakė, priešingai – intensyviai ir aktyviai jį gynė, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo atsisakyti nagrinėti šio skundo reikalavimo. Atsakovas pažymi, kad teismas, išnagrinėdamas šį pareiškėjo reikalavimą, teisės pareiškėjui kreiptis į FNTT nesuvaržė – priešingai, išaiškino jos turinį ir išsprendė pareiškėjo ir atsakovo ginčą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 25/6-2-6-2535, kuriuo atsisakyta pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

33. Byloje nustatyta, kad O. R. FNTT 2017 m. sausio 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė patikrinti, ar FNTT yra tvarkomi jo asmens duomenys bei, ar tokiais duomenimis buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis (1), jei FNTT tvarkomi jo duomenys, leisti su jais susipažinti ir sudaryti galimybę juos tikslinti ir taisyti, o prireikus sunaikinti neteisingus ar perteklinius duomenis (2) ir pateikti duomenis apie tai, ar buvo (yra) atliekami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose pareiškėjas būtų liudytojas, įtariamasis (kaltinamasis) ar nukentėjusysis (3).

34. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą FNTT 2017 m. vasario 14 d. sprendime Nr. 25/6-2-6-2535 nurodė, kad jo prašoma informacija sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, todėl prašymas patikrinti, ar FNTT tvarko pareiškėjo asmens duomenis ir, ar jais buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis institucijomis, nebus vykdomas, taip pat šiuo sprendimu informavo pareiškėją, kad duomenų apie buvusiuose ar atliekamuose FNTT ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjui suteiktą nukentėjusiojo, liudytojo ar įtariamojo statusą nėra.

35. Ginčo teisnius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (1996 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. I-1374 redakcija), Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (1997 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. VIII-275 redakcija), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2000 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. VIII-1524 redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. XII-2375 redakcija) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-1RN-1(RN) patvirtintų Detaliojo įslaptintos informacijos sąrašo, nuostatos.

36. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat plačiai aptarė 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.) ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, panaikinusios 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/60/EB, nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame dokumente jų nebekartoja.

37. Bylos duomenimis atsakovo iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną piniginę operaciją ar sandorį ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių

įstatymu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. l-lRN-l(RN) patvirtinto Detaliojo įslaptintos informacijos sąrašo 105 punktu, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) 20 straipsnio 1 dalimi (šiame įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, kitiems asmenims, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus atvejus), 20 straipsnio 3 dalimi (šio įstatymo 4 straipsnio 1–8 dalyse nurodytoms institucijoms, jų darbuotojams, finansų įstaigoms ir jų darbuotojams, kitiems subjektams ir jų darbuotojams draudžiama pranešti klientui ar kitiems asmenims, kad informacija apie kliento atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius, arba dėl jų atliekamą tyrimą pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai) ir 24 straipsnio 4 dalimi ((PPTFPĮ 2017 m. birželio 29 d. įstatymo NR. XIII-568 redakcija) duomenų subjektas, kurio asmens duomenys tvarkomi pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tikslais, neturi teisės susipažinti su šio įstatymo pagrindais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai arba kitai priežiūros institucijai pateiktais jo asmens duomenimis), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo Atsakovo sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu (šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais) ir 7 straipsnio 1 dalimi (pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama), 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 13 straipsniu, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/60/EB, galiojusia iki 2017 m. birželio 26 d., preambulės 29 punktu, 20, 22, 23, 28 straipsniais, 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 preambulės 46 punktu, „Egmont“ grupės finansinės žvalgybos padalinių chartija, kurios šalis yra Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT (FNTT prisijungė 2008 m. rugpjūčio 8 d.).

38. Anksčiau nurodytuose įstatymuose iš esmės įtvirtintas teisinis reguliavimas, ribojantis asmens teisę susipažinti arba gauti informaciją, kurią duomenų subjektas tvarko pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tikslais bei kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tai reiškia, kad šie ribojimai aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoti įstatymuose, t. y. kyla iš įstatymų reikalavimų, ir jais siekiama teisėtų tikslų. Vadinasi, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo teikti pareiškėjui informaciją, kuri sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nes tokios informacijos pateikimą pareiškėjui riboja specialieji įstatymai.

39. Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą; 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT, aiškindamas EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą EŽTT pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 25181/94).

40. Įgyvendinant piliečių teisę ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti ne mažiau svarbi yra Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ Taip įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigojamas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias. Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. Piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia

informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia (be kita ko) pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

41. Įvertinus nacionaliniuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytą pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo teisinį reguliavimą, FNNT įpareigota imtis visų reikalingų priemonių, kad jokia informacija apie asmenis, Tarnybos gauta pagal PPTFPĮ iš finansų įstaigos apie asmenų įtartinas finansines operacijas, ir jos pagrindu parengta analitinė informacija bei susirašinėjimas su kompetentingomis institucijomis nebūtų skelbiama, atskleidžiama ar suteikiama asmenims, nes potencialiai tai atskleistų Tarnybos atliekamų įtartinų finansinių operacijų analizės taktiką, turinį, būdus ir priemones ir pakenktų kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumui. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą išvadą, kad <… atsisakymas pateikti aptariamą informaciją teismo vertinamas kaip teisėtas, konstituciškai pagrįstas laisvės gauti informaciją apribojimas, atitinkantis 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 13 straipsnio 1 dalies numatytus pagrindus, kuriais valstybė narė turi teisę apriboti duomenų subjekto teisę gauti informaciją, taip pat tokia tarnybos paslaptį sudaranti informacija pareiškėjui neteiktina ir pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą bei <… tokia priemonė šiuo atveju pripažintina proporcingu pareiškėjo teisės gauti atsakovo turimą informaciją apie jį ribojimu.

42. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad spręsdamas pareiškėjų skundus dėl atsisakymo atskleisti konfidencialaus pobūdžio informaciją, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, kad atsisakydama asmenims suteikti informaciją nacionalinio saugumo pagrindu valstybė turi plačią nuožiūros laisvę. Vis dėlto, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įsitikinti, kad pareiškėjui suteikiamos tinkamos ir veiksmingos garantijos prieš pareigūnų tariamą piktnaudžiavimą (žr., pvz., 1987 m. kovo 26 d. sprendimą Leander prieš Švediją (pareiškimo Nr. 9248/81); 1987 m. rugsėjo 6 d. plenarinės sesijos sprendimą byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 5029/71), 2010 m. vasario 2 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Dalea prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 964/07)), o atsisakymas suteikti informaciją nepažeidžia proporcingumo principo (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00).

43. Kaip matyti iš skundo pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašo panaikinti ginčijamą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą bei išslaptinti prašomą informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui. Nurodo, kad reziduoja Liuksemburge, užsiima verslu, turi sąskaitą banke, tačiau 2015 m. bankas informavo O. R., kad jis yra įtrauktas į nepatikimų klientų sąrašą ir pasiūlė turimas lėšas perkelti į kitą banko įstaigą. Bankas „Banque de Luxembourg“ sprendimą perkelti lėšas į kitą banko įstaigą grindė tuo, jog iš Lietuvos Respublikos kompententingų teisėsaugos institucijų, kurios atlieka finansinius tyrimus, buvo gauta neigiama informacija apie pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, kuriais remdamasis jis (pareiškėjas) prašė pateikti jam reikalingą informaciją, tačiau išsamiai analizavo aplinkybes, ar pagrįstai atsakovas pareiškėjo prašomą pateikti informaciją apie jį (pareiškėją) vis dar laiko įslaptinta ir jos neatskleidžia pareiškėjui, t. y. vertino taikomas priemones (ribojimus) proporcingumo aspektu.

44. O. R. skunde pirmosios instancijos teismui teigia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015–2016 metais atliko jo veiklos patikrinimą iš FNTT gautos informacijos pagrindu, todėl siekia gauti atsakovo tvarkomus duomenis apie jį. Taigi nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas iš FNTT informaciją apie save siekia gauti susipažinimo/patikslinimo tikslais, o ne siekdamas teisės aktų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus. Be to, atsakovas atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad niekada neteikė bankui „Banque de Luxembourg“ jokios turimos informacijos apie pareiškėją.

45. Panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad <… pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad VSD piktnaudžiauja savo teisėmis, t. y. atsisakydamas pateikti informaciją pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kuriuos jis gali apginti ir / ar įgyvendinti tik gavęs įslaptintą informaciją, todėl konstatuotina, kad šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo išreikalauti iš VSD medžiagą apie pareiškėją ir šią medžiagą tikrinti (žr., pvz., 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-520/2018).

46. Nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti įslaptintos informacijos tikslingumą ir jos nepateikimą pareiškėjui, tačiau sprendė, kad susipažinęs su pareiškėjo asmens duomenis sudarančia informacija neturi pagrindo pripažinti, kad ši informacija buvo įslaptinta nepagrįstai, ar kad šios informacijos įslaptinimo tikslingumas yra išnykęs. Šiame kontekste taip pat visiškai niekinis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar asmens duomenų tvarkymo/netvarkymo fakto ir informacijos apie asmens duomenų teikimą/neteikimo fakto kitų valstybių subjektams neatskleidimas pagrįstas ir, ar šis ribojimas proporcingas.

47. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 8 straipsnis įtvirtina informacijos įslaptinimo terminus, tuo tarpu 10 straipsnyje numatyta, jog įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas (1 punktas) arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs (2 punktas). Taigi įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme numatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016).

48. Nagrinėdamas jau anksčiau minėtą panašų ginčą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-744-520/2018 yra nurodęs, kad <… pareiškėjas teikė prašymus atsakovui VSD pateikti įslaptintą informaciją, priskirtą prie valstybės paslapčių (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7  str. 1 d. 18 p.), kuri galėtų būti suteikta susipažinti pareiškėjui tik tuo atveju, jei būtų išslaptinta (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 str.). Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnį susipažinti tokia informacija gali tik atitinkamus leidimus dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, jog nagrinėjamu atveju nesutiktina su pareiškėju, kad vadovaujantis Konstitucijos 25 straipsniu minėta informacija pareiškėjui privalo būti suteikta susipažinti.

49. Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 p.). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas direktyvose nustatytų tikslų, aiškindamas informacijos ribojimo pagrįstumą, teisingai rėmėsi ne tik nacionaliniais teisės aktais, bet ir Europos Sąjungos teise (1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB), 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/60/EB (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.) ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, panaikinusia 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/60/EB), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Europos Sąjungos teisės aktais (kildino informacijos ribojimo tikslą).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste, pažymi, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 14 d. sprendimas yra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

52. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne O. R. naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

53. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl

atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05717 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1563-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02339-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai ir 200 Eur turtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 10–13).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d. laisvės atėmimo bausmę

Pravieniškių PN-AK atliko uždaroje zonoje kamerų tipo patalpose Nr. 16, 12, 4, 3 ir 2-oje karantino patalpoje. Minėtose kamerose pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos. Kameros buvo antisanitarinės būklės ir netinkamos gyventi, natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, grindų plytelės sudaužytos, sienos ištrupėjusios, lovos sulūžusios ir nepritvirtintos, langai sulaužyti, nėra galimybės išsivėdinti, elektros instaliacija netvarkinga (išlindę pliki laidai), šviestuvai sulūžę, lovų spintelės sulaužytos, praustuvės sulaužytos. Kameroje Nr. 12 nebuvo pakabų drabužiams susikabinti, nebuvo lango, todėl nebuvo galimybės išsivėdinti, žiemos metu buvo šalta, kameros būklė katastrofiška, sienos ištrupėjusios, grindų plytelės išdaužytos, elektros instaliacija netvarkinga, šviestuvai sulūžę, sanitarinio mazgo durys neužsidaro. Kameroje Nr. 4 sanitariniame mazge matėsi pelėsis. Kameroje Nr. 3 buvo sulaužyta spintelė, praustuvė, lova, daug kartų kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau lova buvo pakeista tik po 6 mėnesių, vasaros metu jautėsi nemalonūs kvapai, kurie sklido iš konteinerių, žiemos metu kameroje būdavo šalta, kaupėsi drėgmė, langai neatsidarė, todėl nebuvo galimybės patalpos išvėdinti. Kamerų tipo patalpose esančioje dušinėje beveik metus nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų lentynėlės, suolo, dozatoriaus su skystu muilu, daugkartinio naudojimo vonelės, kilimėlių, persirengimo kambario. Kadangi duše nebuvo pertvarų, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Dušinės patalpos grindų plytelės sudaužytos. Uždaroje zonoje nebuvo įrengta kirpykla, todėl pareiškėjas buvo kerpamas koridoriuje. Pasivaikščiojimų kiemeliai maži. Nurodė, jog jis yra nerūkantis, tačiau pasivaikščioti privalėjo eiti kartu su rūkančiais asmenimis. Kiemeliai netvarkingi, sienos murzinos ant jų auga samanos. Nebuvo suteikta galimybė skaityti knygas, laikraščius, nesuteikta psichologinė pagalba, nevykdoma socialinė reabilitacija. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Nurodė, jog patyrė ir 200 Eur turtinę žalą, nes daug kartų kreipėsi su skundais į įvairias institucijas, reikėjo pirkti rašiklius, vokus, sąsiuvinius, pašto ženklus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 74–81).

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę, kuriomis būtų pažeidžiamos pareiškėjo Pravieniškių PN-AK gyvenimo sąlygos. Atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui tenkančio ploto visą ginčo laikotarpį buvo daugiau nei nustatyta. Pataisos namai patalpas remontuoja pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Remontai atliekami įstaigos lėšomis. Informacija apie atliktus patalpų remontus nėra kaupiama. Šiuo metu 1-o sektoriaus karantino patalpos Nr. 2, kamerų tipo patalpų (toliau – ir KTP) Nr. 3, 4, 5, 6, 8, 11, 12, 14 ir 16 sienos, lubos ir grindys yra tvarkingos. Šaltuoju metų periodu KTP įrengtas centrinis šildymas, karštuoju metų periodu nuteistiems gali būti išduodami ventiliatoriai. Nuteistieji dažnai patys piktybiškai išdaužo KTP esančius stiklo paketus. Tačiau gavus informaciją apie sudužusį langą jis nedelsiant tvarkomas arba keičiamas nauju. Kiekvieną parą eilės tvarka baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose iš ten nuobaudas atliekančių nuteistųjų skiriami kamerų budėtojai. Su savo pareigomis nuteistieji supažindinami pasirašytinai. Kamerų budėtojai aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina. KTP įrengtos standartinės dviejų aukštų metalinės lovos, kurios pritvirtintos prie grindų. Ant lovų ir spintelių esančių KTP aštrių briaunų į kurias būtų galima susižeisti nėra. Nuteistųjų sulaužyti ar kitaip sugadinti baldai nedelsiant remontuojami arba keičiami naujais. Šiuo metu 1-o sektoriaus KTP esantys baldai yra tvarkingi. Sanitariniame mazge sumontuotas dieninis apšvietimas, nuo kameros sanitarinis mazgas atskirtas metalinėmis durimis. 1-o sektoriaus KTP dušinėje yra trys dušo sieteliai, prie kiekvieno ant grindų padėtas kilimėlis. Dušinėje yra muilo dozatorius, lentynėlė, veidrodis, suolai ir pakabos. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistiesiems KTP (baudos izoliatoriuje) yra suteikiamos higienos priemonės taip pat, kad šios patalpos yra tvarkingos arba buvo sutvarkytos patvirtina Higienos priemonių teikimo žurnalas ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Elektros instaliacija 1-o sektoriaus KTP tvarkinga, bet nuteistieji dažnai ją gadina. Tačiau gavus pranešimą apie gedimą ar netvarkingą elektros instaliaciją ji būdavo nedelsiant tvarkoma. KTP įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus jie nedelsiant keičiami naujais. KTP esantys langai yra įrengi vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.9 punkto reikalavimais. Patalpos, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, t. y. 1-o sektoriaus karantino patalpa Nr. 2, KTP Nr. 3, 4, 5, 6, 8, 11, 12, 14 ir 16, vėdinamos per langus, o sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ventiliacija. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d. buvo taikomos visos įmanomos socialinės reabilitacijos priemonės. Pareiškėjas buvo raginamas šviestis skaitydamas knygas, kurios nuolatos jam buvo atnešamos iš pataisos įstaigos bibliotekos. Taip pat nuteistajam buvo

primygtinai nurodoma kiek galima daugiau užsiiminėti fizine veikla suteikiamų pasivaikščiojimų metu. Pareiškėjui buvo vedamas aiškinamasis darbas apie sveikatos problemas, jeigu jis nereguliuos savo kūno masės. Taip pat buvo vykdomi individualūs pokalbiai dėl vertybinių nuostatų korekcijos, ateities tikslų, gyvenimo būdo keitimo, nuteistasis raginamas gilintis į praeityje padarytas klaidas, įvertinti savo elgesį, padaryti išvadas dėl nusikaltimų, empatiškai mąstyti apie jo nuskriaustus žmones. Nuolatos buvo atnešama psichologinio pobūdžio knygų, raginant įsigilinti į savo asmenybę. Nuolatos buvo sprendžiamos nuteistajam iškylančios socialinės ir buitinės problemos. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamo nuolatinio streso, dvasinių išgyvenimų nesikreipė. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Previeniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimo dalies pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 181–190).

6. Teismas pažymėjo, jog atsakovo pateiktais duomenimis pareiškėjas Pravieniškių PN-AK, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d., už bausmės rėžimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 8, 16, 12, 11, 14, 5, 4, 3, 6 ir karantino patalpoje Nr. 2. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, jog kamerų tipo patalpose Nr. 16, 12, 4, 3 ir 2-oje karantino patalpoje nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis, atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjo bausmės atlikimo sąlygas tik kamerų tipo patalpose Nr. 16, 12, 4, 3 ir 2-oje karantino patalpoje laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d.

7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad pagal tai, kiek kamerose buvo patalpinta nuteistųjų, pareiškėjui gyvenamo ploto visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.2 punkte, t. y. pareiškėjui teko nuo 3,8 kv. m iki 4,3 kv. m ploto.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerų antisanitarinės būklės ir tai, kad jos netinkamos gyventi, nes natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, grindų plytelės sudaužytos, sienos ištrupėjusios, lovos sulūžusios ir nepritvirtintos, langai sulaužyti, nėra galimybės išsivėdinti, drėgna, šalta, elektros instaliacija netvarkinga (išlindę pliki laidai), šviestuvai sulūžę, lovų spintelės sulaužytos, praustuvės sulaužytos, rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis ir Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kuriuose nustatyti pažeidimai: kamerose Nr. 12 ir Nr. 4 netinkamas dirbtinis apšvietimas, kameroje Nr. 3 netvarkingas praustuvas ir per didelė drėgmė. Teismas konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė nurodytos aplinkybės, o teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl prastos kamerų būklės, šie pareiškėjo argumentai teismo atmesti.

10. Teismas įvertinęs atsakovo oficialiai pateiktus duomenis ir įrodymus, kurie paneigia deklaratyvius ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl netinkamų sanitarinių mazgų (dušų) įrengimo, ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip neįrodytus.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo pertvarų tarp dušų, teismas nustatė, kad nors sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų, jog dušuose yra įrengtos pertvaros tarp dušų, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo duše nebuvimo paliko nepaneigtus.

12. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas patvirtino, kad uždaroje zonoje buvo jam suteikiamos kirpimo paslaugos, tačiau nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes pareiškėjui sukėlė nurodytos aplinkybės, jog yra kerpamas

koridoriuje, atsižvelgiant į tai, teismas atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus.13. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nurodydamas, jog

jis yra nerūkantis, tačiau pasivaikščioti privalėjo eiti kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentus dėl to atmetė. Teismas pažymėjo, kad higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų, todėl to nevertino. Be to, Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme nėra nurodyta, jog pataisos namų pasivaikščiojimo kiemai patenka į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, taigi, rūkyti jose įstatymu nėra draudžiama. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d. buvo taikomos visos įmanomos socialinės reabilitacijos priemonės, ribotai įmanomos, kai nuteistasis bausmę atlieka kamerų tipo patalpose, reglamentuotos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnio 4 punkte. Tačiau pareiškėjas vangiai reaguodavo į taikomas socialinės reabilitacijos priemones. Taip pat teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo ne kartą konsultuotas Psichologinės tarnybos specialistų jų pačių iniciatyva, taip pat pareiškėjas dalyvavo keliuose grupiniuose užsiėmimuose, skirtuose savęs, kaip asmenybės pažinimui. Teismas įvertino atstovo oficialiai pateiktus duomenis, kurie paneigia deklaratyvius ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktos galimybės skaityti knygas, laikraščius, nesuteiktos psichologinės pagalbos, nevykdomos socialinės reabilitacijos.

15. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. Pravieniškių PN-AK administracijai nepateikė prašymo išduoti ventiliatorių, o pareiškėjo skundą dėl valymo priemonių išdavimo kamerų tipo patalpose jis pateikė ne 2017 m. rugpjūčio 9 d., o 2017 m. liepos 14 d. ir į kurį buvo atsakyta Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 7-1643.

16. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą Pravieniškių PN-AK medicininį pažymėjimą, sprendė, kad susirgimai dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, nėra tokio pobūdžio, dėl kurių galėtų būti reikšminga sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl patiriamo nuolatinio streso, dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo nesikreipė. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

17. Teismas nurodė, kad nekyla abejonių, jog dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. dėl kamerose Nr. 12 ir Nr. 4 netinkamo dirbtinio apšvietimo, kameroje Nr. 3 netvarkingo praustuvo ir per didelės drėgmės, tam tikrų privatumo apribojimų naudojantis dušu, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

18. Teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 100 Eur suma.

19. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti 200 Eur turtinės žalos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog patyrė turtinę žalą, tačiau turtinei žalai pagrįsti rašytinių dokumentų nepateikė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nepagrįstas.

III.

20. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m.

vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t.. b. l. 1).21. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino į bylą pateiktos medžiagos ir nepagrįstai patalpos plotą

skaičiavo kartu su sanitariniu mazgu, nors byloje yra pateikta atsakovo išduota pažyma, kad sanitarinis mazgas į bendrą patalpos plotą neįskaičiuojamas. Be to, pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas yra atskira patalpa.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog elektros instaliaciją gadina nuteistieji kišdami į vieną kištukinį lizdą kelis didelio galingumo prietaisus, kadangi KTP negalima naudotis elektros prietaisais.

23. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jo pateiktais duomenimis dėl to, jog pareiškėjas negalėjo naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, nes jame vaikščiojo rūkantys asmenys. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra uždrausta rūkyti pasivaikščiojimo kiemeliuose, kadangi buvo pažeista pareiškėjo teisė pasirinkti, rūkyti ar ne.

24. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pateikė melagingą informaciją, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė 2017 m. rugpjūčio 9 d. prašymo išduoti valymo priemones, kadangi toks prašymas yra užregistruotas registracijos knygoje.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat atsakovas prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atsakovas prašo atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 4–8).

26. Atsakovas atsiliepime, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto normos nustatymo, rūkymo pasivaikščiojimo kiemeliuose, sanitarinių mazgų įrengimo ir kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų.

27. Tačiau atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

28. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

29. Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 3 d. pateikė prašymą, kuriame papildomai pažymi, jog skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turi būti sanitarinio mazgo plotas išskaičiuojamas iš bendro ploto. Pareiškėjo nuomone, tai, kad teisės aktai nedraudžia rūkymo pasivaikščiojimo kiemeliuose prasilenkia su žmogiškosiomis vertybėmis, tokia pozicija yra nelogiška, nes pareiškėjas neturi galimybės pasivaikščiojimo metu kvėpuoti grynu oru, kadangi kiemelis yra vos 4 kv. m ir jame kartu vaikšto dar 3 rūkantys asmenys. Atsakovas atsiliepime nurodydamas, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios pareiškėjo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, pareiškėjo nuomone, tik patvirtina, jog atsakovas visus nuteistuosius laiko blogose sąlygose, taip pažeisdamas teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog jis niekur nesikreipė dėl pažeidimų yra nepagrįsti, nes jis byloje yra pateikęs tai įrodančius dokumentus. Pareiškėjas pažymi, kad netvarkinga kriauklė kameroje Nr. 3 iki šiol yra nepakeista, o kameroje Nr. 12 išvis nėra lango, todėl nebuvo galimybės patalpos vėdinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą. Dėl atsakovo padarytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir kančias, bei ši kančia vis didėja dėl atsakovo abejingumo ir tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d., atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, t. y. kamerose Nr. 12 ir Nr. 4 buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, kameroje Nr. 3 netvarkingas praustuvas ir per didelė drėgmė, pareiškėjas patyrė tam tikrų privatumo apribojimų naudojantis dušu. Todėl pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, ir teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visos į bylą pateiktos medžiagos. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais skaičiuojant patalpos plotą, vertinant įrodymus dėl elektros instaliacijos sugadinimo, rūkymo pasivaikščiojimo kiemelyje ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. prašymo išduoti valymo priemones.

34. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju taikant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą, atskaičius sanitarinius mazgus, yra pagrindas konstatuoti ploto normos pažeidimą, pažymėtina, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Taisyklės, kurių 111.2 punkte numatyta, kad vienam nuteistajam tenkantis minimalus plotas kamerų tipo patalpose turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui, viso ginčo laikotarpiu, teko nuo 3,8 kv. m iki 4,3 kv. m ploto.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui visą kalinimo laiką teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant plotą kameroje, tenkantį vienam asmeniui, iš bendro ploto atimamas plotas, užimtas sanitarinio mazgo, baldų ir pan. Neatskaičius šių plotų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kuriuo nors kalinimo metu nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo ploto normos, įtvirtintos Taisyklėse, pažeidimo.

36. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Be to, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, nėra įtraukti pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudžiamų rūkymo vietų nustatymą, nurodo, kad pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliuose, neatsižvelgiant į jo dydį,

rūkymas nėra uždraustas. Tačiau, šiuo atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018). Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK 2017 m. liepos 27 d. rašte yra nurodyta, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. prašyme Kauno tardymo izoliatoriui nurodė, jog yra rūkantis, tai patvirtina ir rašte nurodytas pirkinių sąrašas atitinkantis ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 20 d. (I t., b. l. 28–29). Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog buvo nerūkantis, ir pasivaikščiojimo kiemelyje kitų nuteistųjų rūkymas paveikė pareiškėjo sveikatą ar sukėlė kokius kitus padarinius, t. y. ar dėl pareiškėjo pasivaikščiojimų metu kartu su kitu rūkančiu nuteistuoju pablogėjo jo sveikata, ar pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą su skundais dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su jo buvimu kartu su rūkančiu asmeniu.

37. Nors pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais dėl elektros instaliacijos, tačiau atsižvelgiant į pateiktą byloje informaciją, elektros instaliacija 1-ojo sektoriaus KTP yra tvarkinga, gavus pranešimus apie gedimus ar netvarkingą elektros instaliaciją, atsakovo teigimu, būdavo nedelsiant tvarkoma, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus jie nedelsiant keičiami naujais. Pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl netvarkingos elektros instaliacijos ginčo laikotarpiu.

38. Dėl pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 9 d. prašymo išduoti valymo priemones, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl valymo priemonių išdavimo kamerų tipo patalpose pateikė ne 2017 m. rugpjūčio 9 d., o 2017 m. liepos 14 d. ir į kurį buvo atsakyta Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 7-1643. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius dėl atsakovo melagingos informacijos pateikimo.

39. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: vienam asmeniui tenkančio kameros ploto skaičiavimo, sanitarinio mazgo, kameros apšvietimo, elektros instaliacijos, patalpų ventiliacijos, kamerose ir sanitariniuose mazguose esančių baldų ir inventoriaus būklės, šiukšlių konteinerių vietos, dušo patalpos pertvaros, kirpyklos, rūkymo pasivaikščiojimo kiemelyje, psichologinės pagalbos, socialinės reabilitacijos, bei pareiškėjo sveikatos problemų, todėl jų papildomai teisėjų kolegija nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.

40. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų aplinkybių.

41. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo ne tik pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, bet ir pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 22 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisimo, kadangi atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą,

tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.42. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato,

kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų ir jis patyrė neturtinę žalą.

43. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013)

44. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, sutinka su tuo, jog ginčo laikotarpiu atliekant nuobaudas kamerose Nr.  12 ir Nr. 4, kuriose nustatytas netinkamas dirbtinis apšvietimas, kameroje Nr. 3, kurioje sanitariniame mazge buvo netvarkinga kriauklė ir per didelė drėgmė, taip pat buvus tam tikriems privatumo apribojimams naudojantis dušu, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, 100 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Pareiškėjo prašomos sumos (10 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

46. Teisėjų kolegija, taip pat pritaria ir pirmosios instancijos teismo argumentams, jog pareiškėjas neįrodė, jog patyrė 200 Eur turtinę žalą, kadangi nepateikė turtinei žalai pagrįsti rašytinių dokumentų.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05715 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1450-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01423-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 4).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. liepos 5 d. kamerose buvo atliekama krata. Kratos metu pareigūnai panaudojo fizinį bei psichologinį smurtą prieš pareiškėją. Dėl sužalojimų pareiškėjas kreipėsi į medikus ir buvo užfiksuoti sužalojimai. Alytaus pataisos namai neužtikrino saugumo. Tokiais veiksmais buvo sužalota sveikata, pažemintas pareiškėjo orumas, jis patyrė depresiją, emocinį smurtą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime (b. l. 7–9) teigė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir turėtų būti atmestas, taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra atliks ikiteisminį tyrimą dėl spec. priemonių panaudojimo byloje Nr. 02-0-00024-17.

4. Atsakovas nurodė, jog 2017 m. liepos 5 d. vyko krata, prieš neįvardijamus nuteistuosius buvo panaudotos spec.

priemonės. Šiuo metu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl spec. priemonių panaudojimo byloje Nr. 02-0-00024-17, kuri turės įtakos administracinės bylos nagrinėjimui. Alytaus pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriuje atliktas tyrimas dėl pareiškėjo susižalojimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia ir konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis yra paskaičiuotas. Atsakovas teismo posėdžio metu pateikė prašymą nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Nurodė, kad pareiškėjas kildina žalą iš atsakovo pareigūnų ir kitų neįvardintų asmenų veiksmų galimai įvykdytos nusikalstamos veikos. Pareiškėjo kildinama žala sietina su baudžiamosios teisinės prigimties proceso veiksmais, jo reikalavimas nėra susijęs su viešuoju administravimu.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė (b. l. 96–99).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 5 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN buvo sužalotas vykdant bendrą kratą. Asmens sveikatos istorijos įrašas 2017 m. liepos 5 d. patvirtina, jog pareiškėjui buvo nustatytas viso kūno sumušimas. Minėtos aplinkybės buvo nustatytos ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 4D-2017/1-980 (toliau – ir Seimo kontrolieriaus pažyma). Teismas taip pat nustatė, jog 2017 m. liepos 10 d. Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-0-00024-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) dėl kamerų tipo patalpose Kalėjimų departamento Prevencinės grupės pareigūnų atliktų kratų metu nuteistiesiems galimai padarytų sužalojimų. Pareiškėjas minėtoje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas ir pripažintas nukentėjusiuoju. Asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, nenustatytas.

7. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 7 punkto, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 2 dalies, 114 straipsnio 1 dalies, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), nuostatomis. Teismas pažymėjo, jog nurodyti teisės aktai įtvirtina pataisos namų pareigą užtikrinti nuteistųjų asmenų priežiūrą ir saugumą.

8. Teismas įvertinęs nurodytų teisės aktų nuostatas, formuluojamą teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Alytaus PN pareigūnai yra atsakingi už kalinamųjų asmenų saugumą, šiuo atveju, apsaugą nuo fizinių kančių, sveikatos sužalojimo fiziniais veiksmais. Dėl to teismas atmetė atsakovo prašymą, jog byla turi būti sustabdyta, iki kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas, kadangi Alytaus PN pareigūnai tinkamai neįvykdė teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių juos užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų saugumą (šiuo atveju pareiškėjo), nesiimdami reikiamų priemonių asmenų laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymui. Todėl teismas sprendė, jog Alytaus PN (pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjas buvo sužalotas, t. y. jam padarytas sveikatos sutrikdymas. Sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kalint Alytaus PN, todėl, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo išvadų, teismas konstatavo, kad šios institucijos pareigūnai neatliko teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti kalinčių asmenų saugumą. Dėl šių priežasčių teismas nagrinėjamoje byloje nustatė nurodytų nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių kalinčiųjų saugumą, pažeidimą, todėl nusprendė, jog pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos Institucijos (pareigūnų) veikos (neveikimo), atlyginimą.

9. Teismas nusprendė, kad į bylą pateiktas medicininis dokumentas, kuriame buvo nustatytas 2017 m. liepos 5 d. viso kūno sumušimas, įrodo priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir nustatyto atsakovo pareigūnų neteisėto neveikimo (jo saugumo neužtikrinimo). Nustačius esmines viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, atsiranda pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl konstatuotų neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų vertintina 200 Eur, kuri yra pakankama pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad neturtinę žalą darantys veiksmai, sukėlę pareiškėjui fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, buvo

nevienkartinio pobūdžio, tačiau tuo pačiu neilgalaikiai, į tai, kad dėl patirto fizinio skausmo, išgyvenimų jam nekilo konkrečių tiesioginių sveikatos sutrikimų. Todėl, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą jo prašoma didesne pinigų suma, nei teismo nustatyta, pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo. Dėl kitos reikalavimų dalies teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteisiama 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 102–104).

12. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

13. Atsakovas pažymi, jog dėl skunde nurodomų aplinkybių Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-0-00024-17 dėl galimai įvykdytos nuskalstamos veikos, iš kurios pareiškėjas kildina neturtinę žalą. Atsakovas nurodo, jog šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino.

14. Atsakovo teigimu, pareiškėjo kildinama žala sietina su baudžiamosios teisinės prigimties proceso veiksmais, jo reikalavimas nėra susijęs su viešuoju administravimu. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas turi teisę pateikti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ikiteisminį tyrimą dėl ginčo dalyko atliekančiai institucijai.

15. Atsakovo manymu, pareiškėjas skunde nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių.

16. Pareiškėjas A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 109).

17. Pareiškėjas pažymi, jog visus su šia byla susijusius dokumentus pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų.

19. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų pareigūnų (Prevencinės grupės) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

20. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės

institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.21. Byloje nustatyta, kad Alytaus pataisos namuose 2017 m. liepos 5 d. buvo vykdoma bendra krata, kuriuos metu, anot

pareiškėjo, pareigūnai panaudojo fizinį smurtą. Įrašas asmens sveikatos istorijoje, padarytas 2017 m. liepos 5 d., patvirtina, jog apžiūros metu buvo nustatytas pareiškėjo viso kūno sumušimas. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 4D-20117/1-980 dėl A. L. skundo prieš Alytaus pataisos namus ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos konstatuota, kad Alytaus pataisos namuose 2017 m. liepos 5 d. Prevencinės grupės pareigūnai prieš Alytaus pataisos namuose laikomus nuteistuosius (tarp jų ir Pareiškėją) neteisėtai naudojo fizinę prievartą.

22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Alytaus pataisos namai pripažįsta, jog 2017 m. liepos 5 d. vyko krata bei prieš neįvardijamus nuteistuosius buvo panaudotos spec. priemonės. Minėtoje Seimo kontrolieriaus pažymoje pažymėta, kad nors Seimo kontrolieriui Kalėjimų departamento pateiktoje informacinėje medžiagoje nurodoma, jog Prevencinės grupės pareigūnai 2017 m. liepos 5 d. Alytaus pataisos namuose atliekamos bendrosios kratos metu prieš Alytaus PN laikomus nuteistuosius fizinio smurto nevartojo ir specialiųjų priemonių nenaudojo, tačiau tokia pateikta informacija prieštarauja Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo metu surinktų duomenų visumai.

23. Nagrinėjamu (žalos nustatymo) atveju taip pat nereikšminga atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl spec. priemonių panaudojimo (bylos Nr. 02-0-00024-17), kuris vėliau nutrauktas.

24. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalies ir 114 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 7 punkto bei Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatos.

25. EŽTT yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Salman prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

26. Įvertinęs anksčiau minėtų teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog <… nurodyti teisės aktai įtvirtina pataisos namų pareigą užtikrinti asmenų priežiūrą ir saugumą, o <…> Alytaus pataisos namų pareigūnai yra atsakingi už kalinamųjų asmenų saugumą, šiuo atveju apsaugą nuo fizinių kančių, sveikatos sužalojimo fiziniais veiksmais. Vadinasi Alytaus pataisos namai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjas buvo sužalotas, t. y. jam padarytas kūno sužalojimas (sumušimas). Todėl nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus tinkamai neužtikrinus pareiškėjo saugumo klausimo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).

27. Pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konstatuotų pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia atsakovo atstovas apeliaciniame skunde, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į pareiškėjui nustatyto sužalojimo pobūdį (sveikatos sužalojimo/sutrikdymo laipsnis tiksliai nenustatytas), byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl Alytaus pataisos namų pareigūnų (Prevencinės grupės) veiksmų, ar kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Su pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra adekvati ir proporcinga kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

29. Pareiškėjas, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija nevertina A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio padidinimo, kadangi pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal atsakovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05721 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1048-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01648-2017-2Procesinio sprendimo kategorija: 41; 55.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi ir Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu pareiškėjo dukrai A. S. buvo paskirta vidutinės priežiūros priemonė – nuo 2016 m. balandžio 26 d. ji apgyvendinta Kauno vaikų socializacijos centre „Saulutė“ 1 metų laikotarpiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad A. S. Kauno vaikų socializacijos centre buvo du kartus sumušta, todėl po suteiktų atostogų namuose, baimindamiesi grasinimų ir susidorojimo, 2016 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas su dukra nenuvažiavo į socializacijos centrą, o 2016 m. lapkričio 11 d. A. S., baimindamasi, kad į socializacijos centrą bus grąžinta jėga, išėjo iš namų. Jos buvimo vieta nebuvo žinoma, tačiau su tėvais ji bendravo telefonu. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu jo dukrai buvo pakeistas vidutinės priežiūros priemonę vykdantis asmuo ir A. S. išsiųsta į Vilniaus vaikų socializacijos centrą, tačiau pareiškėjas atsisakė ją ten vežti. Pareiškėjas pabrėžė, kad psichologė pateikė išvadą, jog, atsižvelgiant į šeimos narių ir mergaitės pastangas spręsti iškilusias problemas, jų motyvaciją bei psichologinių konsultacijų teikiamą dinamiką, rekomenduojama A. S. atidėti Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nuostatų taikymą, tačiau 2017 m. kovo 16 d., padedant policijos pareigūnams, A. S. buvo paimta ir nuvežta į Vilniaus vaikų socializacijos centrą.

3. Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą dėl priežiūros priemonės A. S. pratęsimo, neatsižvelgė į psichologo išvadas, be to, nei Administracija, nei teismas nevertino to, kad į Vilniaus vaikų socializacijos centrą taip pat buvo perkelta viena iš merginų, grasinusių pareiškėjo dukrai Kauno vaikų socializacijos centre. Taip pat neįvertino, jog A. S. Kauno vaikų socializacijos centre buvo teikti padėkos raštai ir ji buvo kitaip skatinta. Minėtos aplinkybės, pareiškėjo įsitikinimu, rodė, kad jo dukra pasikeitė. Pareiškėjas nesutiko, kad jo dukros elgesys daro žalą ir kelia pavojų jai pačiai ir aplinkiniams. Nurodė, jog atsakovas turėjo nutraukti A. S. priežiūros priemonės taikymą. Atsakovas skundžiamu įsakymu veikė prieš tėvų ir vaiko ryšio stiprinimą, atskyrė vaiką nuo tėvų, tuo labiau, kad ir pati pareiškėjo dukra išreiškė atsakovui savo nuomonę, jog pageidauja gyventi namuose su tėvais ir kad ji pasikeitė, tačiau atsakovas pačios pareiškėjo dukters valios visiškai nepaisė.

4. Atsakovas atsiliepime prašė bylą nutraukti, nes pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57–60).

5. Nurodė, kad Administracijos direktoriaus teisė skirti vaikui minimalios ir vidutinės priežiūros priemones yra įtvirtinta Priežiūros įstatyme, kuriame nurodytas Vaiko gerovės komisijos siūlymas dėl kreipimosi į teismą prašant pratęsti nepilnametei vidutinės priežiūros priemonę buvo vienbalsiai priimtas 2017 m. kovo 9 d. vykusiame šios komisijos posėdyje. Įvertinęs šį siūlymą, Administracijos direktorius priėmė vieną iš Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje numatytų sprendimų, t. y. su Vaiko teisių apsaugos skyriaus parengta išvada bei Specialiosios psichologijos ir pedagogikos centro prie Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymu dėl socializacijos centro parinkimo, kreipėsi į teismą dėl leidimo pratęsti vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo terminą. Taigi, skundžiamas įsakymas buvo priimtas ne išimtine Administracijos direktoriaus nuožiūra, o atsižvelgus į kompetentingų institucijų išvadas, kuriose vieningai akcentuota, kad nepilnametė nevykdė anksčiau jai paskirtos vidutinės priežiūros priemonės, tėvai neužtikrino jos saugumo bei teisės į mokslą, nepilnametės elgesyje nebuvo pasiekta teigiamų rezultatų. Pabrėžė, jog šias aplinkybes savo išvadose Vaiko teisių apsaugos skyrius nustatė remdamasis objektyviais duomenimis pagal informaciją, gautą iš Kauno bei

Vilniaus socializacijos centrų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei pačių nepilnametės tėvų.6. Atsakovo nuomone, teismui buvo nurodytos ne neteisingos, o faktinės aplinkybės – būtent tokios, kokios buvo

fiksuotos oficialiuose raštuose. Minėtų aplinkybių vertinimas šiuo atveju buvo teismo kompetencija – būtent tai Vilniaus miesto apylinkės teismas atliko priimdamas 2017 m. balandžio 7 d. nutartį, kurioje, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad nepilnametei A. S. pritaikius vidutinės priežiūros priemonę nebuvo pasiekta teigiamų jos elgesio pokyčių ir nėra pagrindo manyti, kad jos elgesys nepratęsus vidutinės priežiūros priemonės gali pasikeisti, todėl nutarė išduoti teismo leidimą dėl vidutinės priežiūros priemonės nepilnametei pratęsimo. Ši nutartis yra neskundžiama, o kuo remiantis neteisingomis galėtų būti pripažintos Vaiko gerovės komisijos siūlyme ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nustatytos aplinkybės, savo skunde pareiškėjas nenurodė, kaip nenurodė ir jokių procedūrinių ginčijamo įsakymo priėmimo pažeidimų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino visiškai, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766 „Dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo nepilnametei A. S.“ ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 550 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 138–143).

8. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytina Priežiūros įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., kurio 10 straipsnyje reglamentuota vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo procedūra. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, jog nebuvo laikomasi nurodytos Priežiūros įstatyme reglamentuotos vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo procedūros. Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjas apie Vaiko gerovės komisijos posėdį informuotas anksčiau nei buvo inicijuota vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo jo dukrai A. S. procedūra, nors pagal Priežiūros įstatymo nuostatas posėdis organizuojamas po to, kai atsakinga institucija kreipiasi į Administracijos direktorių dėl minėtų priemonių pratęsimo.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad A. S. nedalyvavo 2017 m. kovo 9 d. vykusiame Vaiko gerovės komisijos posėdyje. Pagal Priežiūros įstatymo 10 straipsnio reglamentavimą Vaiko gerovės komisijos posėdyje privalo dalyvauti vaikas. Nors atsakovas teigė, kad A. S. vengia dalyvauti Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose ir jos nuomonė komisijai buvo žinoma, tačiau teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai vaikas vengia dalyvauti savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos rengiamame posėdyje, vaiko nuomonę išklauso Vaiko teisių apsaugos skyrius ir informuoja apie ją posėdžio dalyvius. Tačiau tokių veiksmų nebuvo imtasi ir A. S. nuomonė buvo gauta tik po komisijos posėdžio, kurio metu buvo priimtas sprendimas kreiptis dėl vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad A. S. buvo raštu įspėta apie tai, jog jai neatvykus, sprendimas gali būti priimtas ir jai nedalyvaujant, kaip nustatyta Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. Teismas padarė išvadą, kad Vaiko gerovės komisijos posėdis vyko pažeidžiant imperatyvius Priežiūros įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos sprendžiant dėl vidutinės priežiūros priemonių taikymo privalo būti išklausyta vaiko nuomonė.

11. Teismas taip pat vadovavosi Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis bei nustatė, kad Vaiko gerovės komisijos posėdis vyko 2017 m. kovo 9 d., o visa informacija apie A. S. bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada buvo gauta tik po minėto posėdžio, taigi, Vaiko gerovės komisija 2017 m. kovo 9 d. posėdyje sprendimą dėl tikslingumo pratęsti A. S. vidutinę priežiūros priemonę priėmė pažeisdama pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir tokio sprendimo pagrįstumą.

12. Teismas įvertino tai, jog išdėstyti procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti ir minėto Vaiko gerovės komisijos sprendimo pagrindu priimtą Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą.

III.

13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 145–148).

14. Atsakovo nuomone, nors teismas skundžiamame sprendime ir nustatė, kad V. S. apie Vaiko gerovės komisijos posėdį informuotas anksčiau nei buvo inicijuota vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo jo dukrai A. S. procedūra, tačiau toks procedūrinis pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir todėl sudarančiu pagrindą panaikinti Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą. Atsakovas nurodo, jog toks procedūrinis pažeidimas šios bylos kontekste turėtų būti vertintinas kaip nesukėlęs pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde paaiškina, kad iš Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolo Nr. A16-194/17(2.1.49-KS1) matyti, jog posėdyje nepilnametė A. S. nedalyvavo, tačiau ji vengė dalyvauti Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad A. S. nedalyvavo ne tik 2017 m. kovo 9 d. rengtame posėdyje, bet ir kituose Vaiko gerovės komisijos rengiamuose posėdžiuose, kurie vyko 2016 m. gruodžio 8 d. bei 2017 m. vasario 2 d. Tačiau Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai iš esmės buvo žinoma A. S. nuomonė dėl vidutinės priežiūros priemonės – A. S. nesutiko su minėtos priemonės taikymu, šią savo nuomonę ji papildomai išdėstė raštu 2017 m. balandžio 3 d. Taip pat, V. S. 2017 m. kovo 9 d. Vaiko gerovės komisijos posėdžio metu išreiškė savo nuomonę, jog į socializacijos centrą vežti dukros neketina, atsisako. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi, atsižvelgė į nepilnametės A. S. nuomonę ir taip pat iš esmės atsižvelgė į Priežiūros įstatymo 4 straipsnyje nustatytus vaiko vidutinės priežiūros taikymo principus, be kita ko į vaiko interesų ir gerovės bei individualizavimo principus. Atsakovo teigimu, nors ir Vaiko gerovės komisijos posėdžio metu nepilnametė savo nuomonės neišreiškė, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas sprendimą dėl kreipimosi į teismą, bei teismui leidus, vidutinės priežiūros priemonę pratęsdamas, atsižvelgė į nepilnametės papildomai 2017 m. balandžio 3 d. išdėstytą nuomonę. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog padaryti procedūriniai pažeidimai yra esminiai, kaip kad teigia teismas skundžiamame sprendime.

16. Atsakovas nurodo, kad Vaiko gerovės komisija priėmė sprendimą dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo A. S. dėl to, jog prieš tai paskirta vidutinės priežiūros priemonė nebuvo vykdoma. Vaiko gerovės komisija iš esmės rėmėsi iš anksčiau turimais duomenimis, jog 2016 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2862, V. S. prašymu A. S. pakeistas vidutinę priežiūros priemonę vykdantis asmuo į Vilniaus vaikų socializacijos centrą, tačiau V. S. atsisakė vežti A. S. į minėtą centrą. Taip pat, remiantis Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ duomenimis, buvo žinoma, jog A. S. vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu nesilaikė taisyklių, savavališkai pasišalindavo iš socializacijos centro. Taigi, atsakovo nuomone, šių duomenų užteko, kad būtų priimtas objektyvus sprendimas kreiptis į Administracijos direktorių dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo.

17. Atsakovo manymu, teismas klaidingai įvertino visus pateiktus įrodymus ir dėl to pripažino, jog procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti ir minėto Vaiko gerovės komisijos sprendimo pagrindu priimtą Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766. Minėtas įsakymas laikytinas individualiu administraciniu teisės aktu, todėl teismui konstatavus procedūrinius pažeidimus šios bylos kontekste, jie turėtų būti vertinami kaip nesukėlę pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių ir neturėję įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui bei sprendimo pagrįstumui, nes tiek Administracijos direktorius, tiek teismas, leidęs pratęsti vidutinę priežiūros priemonę, atsižvelgė į visą surinktą informaciją apie A. S. ir todėl naikinti ginčijamo įsakymo nėra teisinių pagrindų.

18. Pareiškėjas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kai nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 155–161). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo priimti sprendimo pratęsti priežiūros priemonę nepilnametei vadovaudamasis prielaidomis, nuojautomis, be argumentų ir motyvų išsamios analizės, nepaisydamas įstatymo nustatytos procedūros. Su skundu pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus (psichologo išvadas, pareiškėjo dukrai teiktus padėkos raštus, duomenis apie ikiteisminius tyrimus dėl pareiškėjo dukters sumušimo Kauno socializacijos centre bei grasinimus jai teisme), įrodančius, kad atsakovo sprendimas iš tiesų buvo priimtas objektyviai neįvertinus pareiškėjo ir jo dukters argumentų bei esamos situacijos.

20. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesilaikė Priežiūros įstatymo 10 straipsnyje nustatytos tvarkos ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo bei jo dukters interesus. Taip pat pažymi, kad neginčijama yra aplinkybė, jog vieninteliame dėl priemonės pratęsimo vykusiame Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijos 2017 m. kovo 9 d. posėdyje nepilnametė A. S. nedalyvavo, tačiau joks kitas posėdis paskirtas nebuvo, nors išklausyti pareiškėjo dukrą buvo įmanoma, ką įrodo vėliau

gauti jos paaiškinimai. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo teiginiais, jog A. S. vengė dalyvauti Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose, ir kad Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai iš esmės buvo žinoma A. S. nuomonė dėl vidutinės priežiūros priemonės, nurodo, kad vaiko nuomonė negali ir neturi būti išklausoma formaliai, yra privaloma išklausyti ir vaiko argumentus, kurių atsakovas girdėti nenorėjo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde visai nepasisako dėl saugumo nebuvimo pareiškėjo dukrai. Atsakovas visai nesigilino į pareiškėjo ir jos dukros aiškinimų esmę, jog nepilnametė buvo du kartus Kauno vaikų socializacijos centre sumušta ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, A. S. vėliau buvo grasinama, o po atostogų pareiškėjo dukra, baiminamasi grasinimų ir susidorojimo, negrįžo į socializacijos centrą, bei išėjo iš namų.

21. Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą dėl priežiūros priemonės A. S. pratęsimo, 2017 m. balandžio 7 d. nutartyje padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, kurias paneigia byloje esančios psichologės rekomendacijos, šios teismo išvados buvo surašytos chaotiškai: nei Administracija, nei teismas nevertino, kad į Vilniaus vaikų socializacijos centrą taip pat buvo perkelta viena iš merginų, kuri Kauno vaikų socializacijos centre grasino pareiškėjo dukrai susidorojimu (tai reiškia, kad pareiškėjo dukrai pavojus išliko), nevertino ir to, kad pareiškėjo dukrai tame pačiame Kauno vaikų socializacijos centre buvo įteikti padėkos raštai, kas įrodo, jog nepilnametės elgesys pasikeitė. Todėl atsakovo teiginiai, jog nepilnametės A.  S. elgesys daro žalą ir kelia pavojų jai pačiai ir aplinkiniams, kadangi nepilnametė nuolat bėga iš namų, vartoja alkoholį, yra įtarimų dėl užsiiminėjimų prostitucija, tėvai yra įtampoje dėl dukters elgesio, buvo nepagrįsti. Nepagrįsta buvo taip pat išvada, kad yra susiformavęs ydingas A. S. elgesys, ji daro žalą savo interesams ir todėl jai yra būtina socialinė bei psichologinė pagalba.

22. Pareiškėjas teigia, kad akivaizdu, jog į nepilnametės nuomonę atsižvelgta nebuvo, ji nebuvo išklausyta, į nepilnametės ir jos tėvo argumentus nebuvo deramai įsigilinta, o Vaiko gerovės komisija iš esmės rėmėsi anksčiau turėtais duomenimis. Tai įrodo, kad apie jokį objektyvumą atsakovas negalvojo, ir nustatytų procedūrų nesilaikė, nes turėjo išankstinę neobjektyvią nuomonę dėl pareiškėjo dukters. Pareiškėjas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus pateiktus įrodymus ir dėl to pripažino, jog procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766.

23. Pareiškėjas analizuodamas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytą teismų praktiką, kuria atsakovas remiasi, pažymi, kad ji neturi ryšio su šia byla.

24. Pareiškėjas pažymi, kad skunde nurodytos aplinkybės, pridėta medžiaga, teismo išsireikalauta medžiaga įrodo, jog atsakovo sprendimas buvo nepagrįstas, neobjektyvus, priimtas iš esmės nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos ir tokiu būdu pareiškėjo bei jo dukters teisės į tinkamą procesą, į saugią aplinką nebuvo užtikrintos. Papildomai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius prašyme teismui faktines aplinkybes nurodė neteisingai, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartyje padarė neteisingas išvadas tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą dėl priežiūros priemonės pratęsimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-776, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo dukrai vidutinė priežiūros priemonė buvo pratęsta padarius esminius procedūrinius pažeidimus, pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-776. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

27. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi davus leidimą (b. l. 78–79), Administracijos direktorius 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 30-875 skyrė nepilnametei A. S. vidutinę priežiūros priemonę – išsiuntė ją į Kauno vaikų socializacijos centrą „Saulutė“ vieneriems metams (Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-2.862 vidutinę priežiūros priemonę vykdantis asmuo pakeistas į Vilniaus vaikų

socializacijos centrą (b. l. 80, 24). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi tenkino Administracijos 2017 m. balandžio 4 d. prašymą pratęsti A. S. vidutinės priežiūros priemonę 6 mėnesiams (b. l. 75–76). Administracijos direktorius 2017 m. balandžio 11 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nusprendė pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą (b. l. 77).

28. Vaiko vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo tvarka reglamentuojama Priežiūros įstatymo 10 straipsnyje (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi šiame Priežiūros įstatymo straipsnyje reglamentuotos procedūros: pareiškėjas apie Vaiko gerovės komisijos posėdį buvo informuotas anksčiau nei buvo inicijuota vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo jo dukrai procedūra, pareiškėjo dukra nedalyvavo Vaiko gerovės komisijos posėdyje 2017 m. kovo 9 d., be to, dalis informacijos apie A. S. buvo gauta jau po minėto Vaiko gerovės komisijos posėdžio.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti procedūriniai pažeidimai buvo esminiai. Nors A. S. nedalyvavo 2017 m. kovo 9 d. vykusiame Vaiko gerovės komisijos posėdyje, pažymėtina, jog pagal Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Vaiko gerovės komisijos posėdyje privalo dalyvauti vaikas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus. Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai vaikas vengia dalyvauti savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos rengiamame posėdyje, vaiko teisių apsaugos skyrius iš anksto išklauso vaiko nuomonę ir informuoja apie ją posėdžio dalyvius. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad į 2017 m. kovo 9 d. vykusį Vaiko gerovės komisijos posėdį buvo kviečiama atvykti pati A. S. ir jos tėvai (b. l. 121). A. S. vengė dalyvauti šiame ir ankstesniuose Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose (b. l. 66, 116, 128). Tačiau Vaiko gerovės komisijai buvo žinoma A. S. nuomonė dėl vidutinės priežiūros priemonės, t. y. kad ji nesutinka su šios priemonės taikymu. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. papildomai patvirtino savo norą gyventi su tėvais 2017 m. balandžio 3 d. rašte, pateiktame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriui (b. l. 119). Be to, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties (b. l. 7–9) matyti, kad teismas, spręsdamas dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo A. S., be kita ko, įvertino aplinkybę, jog A. S. nesutinka su vidutinės priežiūros priemonės termino pratęsimu, nurodo, kad nori gyventi kartu su tėvais.

30. Taip pat ir kiti pirmosios instancijos teismo nustatyti procedūriniai pažeidimai nėra laikytini esminiais, kadangi jie neturėjo įtakos ginčijamo Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-766 teisėtumui ir pagrįstumui. Tai, kad pareiškėjas apie Vaiko priežiūros komisijos posėdį buvo informuotas dar iki vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo jo dukrai inicijavimo, bei tai, kad dalis informacijos apie A. S. buvo gauta ir po Vaiko gerovės komisijos posėdžio, nenulėmė jokių konkrečių neigiamų pasekmių. Priešingai – tokiu būdu buvo užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas Vaiko gerovės komisijos posėdyje bei visos ginčo atveju Administracijos direktoriaus įsakymo priėmimui reikalingos informacijos surinkimas.

31. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad priimant ginčijamą įsakymą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-766 priimtas įvertinus visas ginčo atveju aktualias aplinkybes, atsižvelgus į pareiškėjo ir jo dukros nuomones. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-766 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo pareiškėjo dukrai buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, todėl nepagrįstai panaikino Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neįvertino visų ginčo santykių kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – V. S. skundą atmesti.

33. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo V. S. naudai, tai nėra jokio pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo V. S. skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05724 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-2766-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02190-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“ prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai atlyginimo administracinėje byloje Nr. eA-2766-662/2018 pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) (trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra) dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas BUAB „Super Montes“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. rugsėjo 1 d. privalomąjį nurodymą Nr. 33; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono

aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. rugsėjo 2 d. privalomąjį nurodymą Nr. 35; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. privalomąjį nurodymą Nr. 47; 4) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. privalomąjį nurodymą Nr. 48; 5) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros duotą 2017 m. kovo 1 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-6; 6) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą „Dėl 2016 m. rugsėjo 1 d. privalomojo nurodymo Nr. 33“ Nr. V-81; 7) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą „Dėl 2016 m. rugsėjo 2 d. privalomojo nurodymo Nr. 35“ Nr. V-82; 8) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymą „Dėl 2016 m. gruodžio 12 d. privalomojo nurodymo Nr. 47“ Nr. V-100; 9) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymą „Dėl 2016 m. gruodžio 12 d. privalomojo nurodymo Nr. 48“ Nr. V-101; 10) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. kovo 24 d. įsakymą „Dėl 2017 m. kovo 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-6“ Nr. V-24.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir atsakovas) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. rugsėjo 1 d. privalomąjį nurodymą Nr. 33; 2) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. rugsėjo 2 d. privalomąjį nurodymą Nr. 35; 3) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. privalomąjį nurodymą Nr. 47; 4) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros duotą 2017 m. kovo 1 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-6; 5) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą „Dėl 2016 m. rugsėjo 1 d. privalomojo nurodymo Nr. 33“ Nr. V-81; 6) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą „Dėl 2016 m. rugsėjo 2 d. privalomojo nurodymo Nr. 35“ Nr. V-82; 7) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 gruodžio 29 d. įsakymą „Dėl 2016 m. gruodžio 12 d. privalomojo nurodymo Nr. 47“ Nr. V-100; 8) panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. kovo 24 d. įsakymą „Dėl 2017 m. kovo 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-6“ Nr. V-24. Kitą skundo dalį atmetė.

Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašė skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl atsakovo priimtų privalomųjų nurodymų ir atsakovo direktoriaus įsakymų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas BUAB „Super Montes“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas BUAB „Super Montes“ 2019 m. sausio 3 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pateikė prašymą priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme – 3 539,25 Eur, ir apeliacinės instancijos teisme – 980,10 Eur (už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą).

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime dėl išlaidų atlyginimo nurodė, jog prašo atmesti pareiškėjo prašymą arba nusprendus teismui jį tenkinti, sumažinti pareiškėjo prašyme dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo nurodytą sumą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo patenkinimą iš dalies, lėmė ne atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimas, o tai,

kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs norminę administracinę bylą pagal Utenos rajono apylinkės teismo prašymą, pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. DI-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.32 punktas prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio nuostatoms.

Atsakovo nuomone, kadangi teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. iš dešimties BUAB „Super Montes“ skunde nurodytų prašymų, tenkino aštuonis, tai reiškia, kad teismas tenkino 80 procentų pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų. Todėl, atsakovo nuomone, prašoma pareiškėjo priteisti suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti turėtų būti mažinama 20 procentų.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi priteisė iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2 831,4 Eur BUAB „Super Montes“ bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Kauno apygardos administraciniame teisme ir perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui BUAB „Super Montes“ prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo dalį dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo BUAB „Super Montes“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-2766-662/2018 apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų nuostatų matyti, jog proceso šalis turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, be kita ko, atstovavimo, atlyginimą tik tada, kai sprendimas (baigiamasis teismo aktas dėl ginčo) priimtas jos naudai, t. y. sprendimo priėmimas proceso šalies, prašančios atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai yra būtinoji sąlyga, sudaranti pagrindą jai šias išlaidas prisiteisti. Nagrinėjamoje byloje galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi atmetus atsakovo apeliacinį skundą buvo apgintos pareiškėjo, kuris nesutiko su atsakovo apeliaciniu skundu, teisės, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė 2017 m. gruodžio 7 d. sąskaitą–faktūrą Serija KMM Nr. 2017-123 bei 2017 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1.

Teisinių paslaugų suteikimo pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią administracinę bylą metu galiojusių Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2017 m. IV ketvirtyje, taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 090,31 Eur (1,3 x 838,70 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma (980,10 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši suma galėtų būti priteista, jeigu pareiškėjo skundas būtų patenkintas visiškai.

Kai teismo sprendimu patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, turi įvertinti, kiek pareiškėjo naudai yra priimtas teismo sprendimas ir atitinkamai nuspręsti, kokia dalis pareiškėjo patirtų teismo išlaidų, numatytų ABTĮ 40 straipsnyje, jam turi būti atlyginta. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Šioje byloje Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priėmus sprendimą iš dalies pareiškėjo naudai, pareiškėjas BUAB „Super Montes“ įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų, proporcingų tenkintų reikalavimų daliai, atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktu prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo siekiama, kad pareiškėjui būtų atlygintos 980,10 Eur atstovavimo išlaidos nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-2766-662/2018 apeliacinės instancijos teisme – išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Kadangi, teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimai tenkinti iš dalies, todėl patirtos išlaidos priteistinos atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį. Pareiškėjas administracinėje byloje buvo pareiškęs dešimt reikalavimų, iš kurių teismas tenkino aštuonis, todėl pareiškėjas įgijo teisę tik į 80 procentų turėtų ir įrodymais pagrįstų išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjui priteistina 784,08 Eur išlaidų suma, susijusi su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“ prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 784,08 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus, aštuonis centus) bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“ naudai bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05716 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-2063-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01013-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, bausmę atlieka nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d., tačiau jam nebuvo suteikta teisė gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais, žmona. Manė, kad yra diskriminuojamas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujoms Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pataisoms, pradėjo veikti 3 ilgalaikių pasimatymų kambariai, tačiau asmenys, atliekantys bausmę kalėjimo režimu, vis tiek buvo diskriminuojami, nes neturėjo galimybės gauti ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikių pasimatymų nebuvimas padarė žalą pareiškėjo ir jo sutuoktinės fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo neigiamų pasekmių šeimoje.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė

taikyti ieškinio senatį. Lukiškių TI-K nurodė, ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių, teisės aktai numatė tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimą. Nurodė, jog nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negalėjo savarankiškai reglamentuoti tokio ilgalaikio pasimatymo tvarkos, nes tuo būtų pažeisti įstatymai ir teisės principai. Paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K yra įrengtos nuo 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo 2015–2017 m. registruota nebuvo. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai per daug abstraktūs, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, todėl teismo prašė skundą atmesti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 27–29).

6. Nurodė, jog pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. kovo 30 d. Pažymėjo, jog nors BVK nebuvo įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę kalėjime atliekančių nuteistųjų teisė gauti ilgalaikius pasimatymus, tačiau pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, kalėjimo paprastosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji galėjo pasinaudoti teise į trumpalaikius

(asmeninius) pasimatymus su savo sutuoktiniais, kurie vyko uždarose specialiai įrengtose patalpose, nedalyvaujant pataisos įstaigos atstovui. Šie pasimatymai savo turiniu iš esmės nesiskyrė nuo ilgalaikių pasimatymų. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta žala negrindžiama įrodymais, pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 72–78).8. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5

dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi bei teismų praktika, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. kovo 27 d. ir už šį laikotarpį nebeturėjo teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teismas sprendė dėl aplinkybių, atsiradusių laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 28 d.

9. Teismas vadovavosi BVK 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) XVI skyriaus 102, 108 punktų, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkto nuostatomis, rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurią vykdyti nurodyta kalėjimo režimu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad nuo 2004 m. liepos 21 d. pareiškėjui buvo suteikta 50 trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine, pareiškėją lankė ir kiti artimieji. Teismas nenustatė, kad trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjui kokiu nors būdu buvo trukdoma bendrauti su artimaisiais, pareiškėjui buvo net suteikti papildomi pasimatymai su mama.

11. Teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. kovo 28 d.) būtų kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą. Pareiškėjo 2017 m. gegužės 4 d. prašymas Lukiškių TI-K suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine buvo pateiktas po skundo teisme priėmimo. Be to, iš Lukiškių TI-K pateiktos pasimatymų apskaitos žurnalo buvo matyti, kad trumpalaikis pasimatymas su sutuoktine paskutinį kartą pareiškėjui suteiktas 2012 m. sausio 12 d., o dėl pažeistų teisių nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine jis kreipėsi praėjus penkeriems metams po to, kai nustojo matytis su sutuoktine. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine ar kitais artimaisiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos galimybės bendrauti su savo vaiku, palaikyti ryšius su kitais šeimos nariais. Teismas nurodė, jog vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas ar jo artimieji laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudarė pagrindo teigti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus.

12. Teismas pažymėjo, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 straipsnio 1 dalis) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Ta aplinkybė, kad Bausmių vykdymo kodekse nėra įtvirtinta teisė gauti ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų nustatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis.

13. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat, teismo vertinimu, nepatvirtino, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

14. Taigi teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmas (neveikimas) buvo neteisėti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

15. Pareiškėjas G. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–90), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti jam neturtinę žalą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Papildomai nurodo, kad trumpalaikių pasimatymų patalpos tinkamai buvo įrengtos tik 2010 m., nes iki tol patalpoje buvo tik kilimas, stalas ir dvi kėdės. 2010 m. patalpoje atsirado lova, tačiau ir tai, pareiškėjo manymu, neužtikrino tinkamų susitikimų.

17. Nurodo, kad papildomus susitikimus buvo galima turėti nuo 2016 m. balandžio 1 d., tačiau tai padaryti yra sunku, dar sunkiau buvo susitarti, kad susitikimas vyktų be pareigūnų. Nesutinka su teismo teiginiu, kad su sutuoktine turėjo 50 trumpalaikių pasimatymų ir nurodo, kad jų buvo apie 30. Nurodo, kad po stiklų įrengimo pasimatymų patalpoje nebuvo įmanoma susikalbėti.

18. Paaiškina, kad nuo 2008 pradėjo byrėti jo santykiai, dėl to pareiškėjas patyrė itin stiprius neigiamus išgyvenimus. Pakartojo, kad apie galimybę kreiptis į teismą sužinojo tik 2016 m., pagrasinus badauti.

19. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 97–100).20. Nurodo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pirmosios instancijos teismas,

priimdamas sprendimą, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes, išsamiai ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliaciniame skunde nenurodomi nauji įrodymai ar faktinės aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 93–94).

22. Nurodo, jog G. R. apeliaciniame skunde pateikia iš esmės tuos pačius motyvus, kurie buvo pateikti skunde pirmosios instancijos teismui, dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame buvo pasisakyta dėl visų pareiškėjo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. kovo 28 d. nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais ir žmona, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. kovo 27 d., o dėl likusio laikotarpio, atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą, pareiškėjui buvo suteikta trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine ir kitais artimaisiais, konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu neveikė neteisėtai ir pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2570-438/2018). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad jam negalėjo būti žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

29. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo skundo aplinkybes dėl laikotarpio nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 28 d.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

31. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnyje, kuriame įtvirtintos paprastajai grupei priskirtų kalėjime laikomų nuteistųjų teisės, be kitų, numatyta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (2 p.), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda (3 p.), vieną kartą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus) per savaitę paskambinti telefonu (5 p.). Taigi, BVK nėra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), taip pat ir 2018 m. liepos 3 d. nutarime Henrikas Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 78123/13) pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas išreiškė pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus. Taigi, tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, jog būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius.

33. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų

konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus); nustatyti ir taikomi ribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1  d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

35. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007  m. sausio 18 d. sprendimo byloje E. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 73819/01) 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimo byloje K. prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 48666/99) 127 p., ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje K. prieš Lenkiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 31583/96) 144 p.).

36. EŽTT 2015 m. birželio 30 d. sprendime byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04) pažymėjo, jog pasimatymų (apsilankymų) teisė yra esminė kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis, kurią kalėjimo administracija leidžia jam, arba prireikus, padeda jam palaikyti ryšį su savo artima šeima (žr., pvz., EŽTT 2000  m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje M. prieš Italiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 25498/94) 61 p.; 2014 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Ö. prieš Turkiją (Nr. 2) (pareiškimų Nr. 24069/03, 197/04, 6201/06 ir 10464/07) 108–149 ir 154–164 p.). Taip pat pripažįstama, kad tam tikra kalinių ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė yra būtina ir nėra savaime nesuderinama su Konvencija (žr., pvz., 2003 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Aliev prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 41220/98) 187 p.; 2001 m. rugsėjo 18 d. nutarimo priimtinumo klausimu byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 7 p.). Tokios priemonės galėtų apimti šeimos apsilankymų skaičiaus apribojimus, šių apsilankymų priežiūrą ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio ir konkrečių individualių sulaikytųjų asmenų ypatybių, sulaikytųjų asmenų paskyrimą į specialųjį kalėjimo režimą arba specialią apsilankymų tvarką (žr., pvz., 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Hagyó prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 52624/10) 84 p.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018).

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis (b. l. 48), laisvės atėmimo bausmę jam paskirta atlikti kalėjimo režimu (b. l. 21). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymai su žmona, dukra, mama (b. l. 50–53). Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo (b. l. 54). Pareiškėjas prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona atsakovui buvo pateikęs tik po skundo teisme priėmimo, t. y. 2017 m. gegužės 4 d. (b. l. 56). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių teiginių, kad prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo būtų teikęs ir anksčiau.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos:

trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų, dėl ko tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama.

40. Vertindama apelianto argumentus dėl jo diskriminacijos kitų nuteistųjų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad jie yra abstraktaus pobūdžio, be to, kalėjimas ir pataisos namai yra skirtingos laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų rūšys, kuriose nuteistųjų laikymo sąlygos skiriasi ir yra reglamentuotos skirtinguose BVK skirsniuose. Taigi atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis diskriminuojamas asmenų, kalinamų pataisos namuose, atžvilgiu.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.

42. Atsižvelgiant į tai, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos (trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų), į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, buvo sudaryta galimybė susitikti ir be įstaigos darbuotojų priežiūros, be to, pareiškėjui buvo suteikiami ir papildomi trumpalaikiai pasimatymai, taip pat pareiškėjas turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir vieną kartą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – du kartus) per savaitę paskambinti telefonu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą.

43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05711 2019-04-08 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. AS-215-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00138-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B. ir sodininkų bendrijos „Tyrinėtojas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai J. B. ir sodininkų bendrija „Tyrinėtojas“ (toliau – ir pareiškėjai) su skundu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-150518-00058; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-150518-00059; 3) atlyginti pareiškėjui J. B. patirtus nuostolius, susijusius su žala, atsiradusia dėl valstybės valdžios akto bei privalomojo nurodymo, iš viso: 996,23 Eur; 4) taikyti skundžiamiems aktams senaties terminą.

Kadangi, paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą skundo trūkumams pašalinti: skunde nurodyti tinkamą pareiškėją ir tinkamai (konkrečiai) suformuluoti skundo trečią ir ketvirtą reikalavimus, atsižvelgiant į ABTĮ 88 straipsnyje nustatytas sprendimų rūšis; nurodyti tinkamas proceso šalis; sumokėti žyminį mokestį ir pateikti žyminio mokesčio kvitą; nurodyti, ar pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 28 d. patikslino skundą, kuriuo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-150518-00058; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-150518-00059; 3) atlyginti pareiškėjui J. B. patirtus nuostolius, susijusius su žala, kuri atsirado dėl valstybės valdžios akto bei privalomojo nurodymo, iš viso: 996,23 Eur; 4) atnaujinti praleistą senaties terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad nors apskundimo terminas yra praleistas, tačiau jis kaip sąžiningas proceso dalyvis neturėtų prarasti galimybės pasinaudoti apskundimo teise dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių ar atsitiktinių priežasčių. Skundžiami aktai yra susiję su pareiškėjo teisėmis ir interesais ir gali sukelti teisines pasekmes visiems sodininkų bendrijos nariams. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atstovavimui teisme dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo buvo priverstas samdyti advokatę ir todėl patyrė 993,23 Eur nuostolių, t. y. žalą, kuri atsirado dėl valstybės valdžios neteisėtų veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo J. B. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo J. B. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui nenurodo jokių konkrečių ir objektyvių priežasčių, kodėl jis nesikreipė į

teismą laiku, t. y. nepraleidęs termino skundžiamiems aktams apskųsti. Skundžiami aktai priimti 2015 m. Iš skundžiamų aktų turinio matyti, kad jie surašyti (adresuoti) J. B., vadinasi, jie pareiškėjui turėjo būti žinomi. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl dėl šių skundžiamų aktų kreipėsi į teismą tik 2019 m., todėl nėra aišku, kokios objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės pareiškėjui sutrukdė tai padaryti laiku (per įstatymo nustatytą terminą). Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas negalėjo būti laikomas pagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartyje pareiškėjui paaiškino, kad siekiant atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, J. B. turėtų pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą, kuriame nurodytų, kada ir kokiu būdu jam buvo įteikti skundžiami aktai ir kodėl jis praleido terminą šiems aktams apskųsti, tačiau iš pateikto teismui patikslinto skundo, teismas nustatė, kad pareiškėjas jokių svarbių priežasčių nenurodė. Teismo vertinimu, šiuo atveju, termino praleidimą labiau lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis. Atsižvelgdamas į tokį pareiškėjo delsimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tuo pačiu, pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, siekdamas pasinaudoti savo teise į gynybą.

Kadangi jokių kitų pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo pareiškėjas teismui nepateikė, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymą atnaujinti apskundimo terminą atmetė ir skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas J. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, bei perduoti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamų aktų surašymo metu jis sodininkų bendrijoje „Tyrinėtojas“ turėtą žemės sklypą buvo perleidęs tretiesiems asmenims, todėl nebegalėjo vykdyti jokių darbų, įskaitant įrengtų trinkelių išardymo. Pareiškėjas J. B., sužinojęs apie jo atžvilgiu priimtą įpareigojimą pašalinti trinkeles, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu šį įpareigojimą panaikinti. Kadangi pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, teisinės pagalbos kreipėsi į advokatę. Pareiškėjas, manydamas, jog trinkelės yra įrengtos teisėtai ir jis neturi pareigos jų pašalinti, apskundė atsakovo veiksmus bendrosios kompetencijos teismui, t. y. apskundė įpareigojimą pašalinti trinkeles, bet ne patį administracinį aktą, kuriuo pripažintas trinkelių įrengimo neteisėtumas.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad J.  B. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl skundžiamo nurodymo panaikinimo (civilinė byla Nr. e2-14711-809/2016). Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad pareiškėjas siekė ginti savo pažeistas teises, bet netinkamu būdu, nors procesinius dokumentus rengė advokatė. Pareiškėjo teigimu, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas nevertino pateiktų priežasčių dėl praleisto termino, o priėmė formalią, šabloninę, visiems atvejams tinkamą nutartį.

Pareiškėjas pažymi, kad elgėsi procesiškai sąžiningai, todėl neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – apskųsti jo teises pažeidžiančius administracinių subjektų veiksmus, dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių, juo labiau, kad skundžiamas aktas yra susijęs ne tik su pareiškėjo teisėmis ir interesais, o gali sukelti neigiamas pasekmes visos sodininkų bendrijos narių interesams, jo įgyvendinimas sukels jiems neigiamas teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, kuris į teismą kreipėsi 2019 m. sausio 10 d., praleido terminą apskųsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-150518-00058 ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-150518-00059.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz.,  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015; 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-723-502/2017).

Atskirajame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl praleisto skundo padavimo termino neatnaujinimo ir teigia, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, nes advokatės buvo pasiūlytas pareiškėjui netinkamas teisių gynimo būdas ir kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą buvo prašoma panaikinti įpareigojimą, bet ne ginčijamus administracinius aktus.

Vertindama, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog vienas iš terminų nustatymo tikslų yra teisinių santykių stabilumo užtikrinimas. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Šiuo atveju pareiškėjas dėl jo atžvilgiu 2015 metais priimtų sprendimų į teismą kreipėsi 2019 m. sausio mėn. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo teismui nepateikė. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio termino neatnaujino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestiniai reikalavimai taip pat atsisakytini priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-575/2018; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-382-415/2018). Tačiau, remiantis vyraujančia ir nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kai sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamą aktą. Prašymas priteisti žalą gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012; 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1434-662/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1198-502/2016; 2017 m. liepos 26 d. nutartį Nr. AS-436-662/2018; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 ir kt.). Pažymėtina, jog administracinio akto nenuginčijimas neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, prašymas priteisti žalą gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme kaip savarankiškas reikalavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo, remdamasis vien tik ta aplinkybe, kad praleistas terminas apskųsti administracinius aktus.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties dalis, kuria nebuvo priimta pareiškėjo skundo dalis dėl žalos atlyginimo, naikintina, šios jo skundo dalies priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties dalį, kuria nepriimtas pareiškėjo J. B. skundo

reikalavimas dėl žalos atlyginimo, panaikinti ir skundo priėmimo klausimą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05624 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. R-33-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00041-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. dr. S. T. sąrašas“ skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. kovo 27 d. gautas pareiškėjo Visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. dr. S. T. sąrašas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir VRK) pakeisti tautybių klasifikatorių ir leisti elektroninėje anketoje nurodyti žemaičio tautybę, taip pat leisti nurodyti kelias tautybes.

Komitetas nurodo, kad į Europos Parlamento rinkimus yra iškėlęs du žemaičių tautybės kandidatus  – G. A. ir S. T. Pastarasis kandidatas elektroninėje anketoje, be žemaičių tautybės, pageidavo įrašyti dar 11 tautybių, tačiau minėtoje anketoje galima nurodyti tik vieną tautybę iš tautybių klasifikatoriaus, kuriame žemaičių tautybės nėra. Komitetas nurodo, kad kandidatams nesudaryta galimybė elektroninėje anketoje nurodyti žemaičių tautybę ir (arba) nurodyti keletą tautybių, pažeidžia žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir laikytinas diskriminacija.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Vis dėlto teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (pvz., administracinės bylos Nr. AS556-341/2009, AS63-404/2009, AS492-54/2012, kt.). Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo, t. y. suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, kuriais nesiekiama pažeistų teisių (interesų) apgynimo (2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas (veikimas ar neveikimas) negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, nes, nagrinėdamas tokius skundus teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-590-525/2017).

Komitetas siekia inicijuoti administracinę bylą, prašydamas įpareigoti VRK pakeisti tautybių klasifikatorių ir leisti elektroninėje anketoje nurodyti žemaičio tautybę, taip pat leisti nurodyti kelias tautybes. Prie skundo Komitetas pridėjo VRK 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. 2-875(1.4) „Dėl rašto“, kuriuo VRK paaiškino Komitetui, kad 21-ame elektroninės anketos laukelyje kandidatai į Europos Parlamento narius gali įvesti pageidaujamas tautybes. VRK minėtame rašte taip pat paaiškino, kad pageidaujamas tautybes galima nurodyti taip pat ir kandidato biografijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką yra negalimas, nes skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nėra kilęs ginčas dėl teisės. VRK raštas Komitetui patvirtina, kad Komiteto pageidaujama tautybė, kurios nėra klasifikatoriuje arba kelios tautybės gali būti nurodomos kandidatų elektroninėse anketose tik kitoje šių anketų vietoje. Taigi, Komiteto keliamiems kandidatams šiuo aspektu nėra kliūčių teikti dokumentus dėl dalyvavimo rinkimuose į Europos Parlamentą.

Pagal Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą, partija, rinkimų komitetas, iškėlę kandidatus, kandidatas, atstovas rinkimams, rinkimų stebėtojas VRK sprendimą, priimtą iki balsavimo pabaigos rinkimuose, ar kitą jos veiką gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pagal šio įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, skundžiamu sprendimu, priimtu iki balsavimo pabaigos, gali būti VRK atsisakymas registruoti rinkimų komitetą ar jo veikos sutarties pakeitimą. Nagrinėjamu atveju VRK Komiteto atžvilgiu tokio sprendimo nėra priėmęs, taip pat nėra atlikęs kitų veiksmų, užkertančių kelią dalyvauti rinkimuose, taigi nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl teisės pagal ABTĮ 3 straipsnį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. dr. S. T. sąrašas“ skundą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05616 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. P-24-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00710-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. S. (S.) prašymo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2081-561/2018 pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 14 d. persiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo I. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 20 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2081-561/2018 (toliau – prašymas atnaujinti procesą).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą (iki 2019 m. kovo 19 d.) prašymo atnaujinti procesą trūkumams pašalinti (pateikti pagal ABTĮ 160 straipsnio reikalavimus parengtą ir pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles pasirašytą prašymą atnaujinti procesą bei sumokėti 30 Eur dydžio žyminį mokestį).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartyje nustatytų prašymo atnaujinti procesą trūkumų teismo nustatytu terminu neištaisė, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (S.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2081-561/2018 laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05621 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. A-326-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02897-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SKP-486, 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. BRK-2457 ir 2016 m. balandžio 22 d. raštą Nr. BRK-2078.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. sausio 18 d. su Agentūra pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 2IM-KU-10-1-003349-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią įsipareigojo įgyvendinti projektą „Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sutvarkymas ir pritaikymas rekreacijai“ Nr. 2IM-KU-10-1-003349-PR001 (toliau – ir Projektas). Projekto įgyvendinimui buvo skirta iki 322 592 Lt visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Paramos sutartyje buvo nustatytas paramos gavėjo įnašas bei nurodyta, jog paramos mokėjimas bus išskaidytas į tris dalis, nustatant terminą, iki kurio pagal kiekvieną paramos dalį turi būti pateiktas mokėjimo prašymas. Projektas buvo įgyvendintas trimis etapais ir galutinai įgyvendintas 2013 m. sausio 17 d., išmokant 322 592 Lt paramos sumą. Agentūra 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu nusprendė susigrąžinti 6 618,76 Eur paramos sumos dalį, nes, Agentūros nuomone, kai kurias investicijas pareiškėja įsigijo už padidintą kainą. Minėtą Agentūros sprendimą pareiškėja apskundė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau –

ir Žemės ūkio ministerija). Agentūra 2016 m. gegužės 1 d. sprendimu paliko galioti 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Pareiškėjos nuomone, Agentūros sprendimai yra nepagrįsti, priimti objektyviai ir išsamiai neįvertinus faktinių aplinkybių, dokumentų, neatsižvelgiant į protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus.

3. Pareiškėja paaiškino, jog 2010 m. spalio 1 d. Agentūrai pateiktoje paraiškoje nurodė 2010 m. kovo mėn. skaičiuojamąsias rinkos kainas, tačiau Agentūra ją informavo, kad dalis išlaidų yra netinkamos finansuoti. Pateikus papildomus dokumentus ir paaiškinimus, šios išlaidos pripažintos tinkamomis finansuoti ir pateiktas pasiūlymas įgyvendinti Projektą su Agentūros nustatytomis tinkamomis finansuoti išlaidomis ir parama, panaudojant nustatytą 322 592 Lt paramos sumą. Agentūros 2010 m. lapkričio 29 d. užklausime taip pat buvo nurodyta, kad Projekto tinkamumo vertinimo metu nustatytos tinkamos finansuoti išlaidos, kurių vertė yra 358 436 Lt. Iškilus poreikiui patikslinti numatytas sąmatas ir koreguoti Paramos sumų mokėjimo išskaidymą dalimis, kelis kartus kreipėsi į Agentūrą su prašymais patvirtinti tokių sąmatų pakeitimo galimumą. Gavus atitinkamus Agentūros sutikimus ir patvirtinimus, Projektas buvo įgyvendintas pagal su Agentūra suderintas patikslintas sąmatas.

4. Agentūra 2012 m. lapkričio 9 d. ir 2013 m. balandžio 19 d. raštais patvirtino, jog atitinkami dokumentai neprieštaravo pirkimo taisyklėms. Visos Projekto investicijų išlaidos buvo pripažintos tinkamomis finansuoti ir Projektas galutinai įgyvendintas. Pareikėjos nuomone, sankcijos skyrimas yra nepagrįstas ir pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą. Nei paraiškos vertinimo metu, nei mokėjimo prašymų vertinimo etape nebuvo nurodyta, kad investicijos ar jų dalis buvo įsigytos už padidintą kainą, nebuvo įpareigojimo ar siūlymo atlikti kainų ekspertizę ar pateikti papildomus dokumentus. Agentūra turėjo pareigą informuoti pareiškėją ir pareikalauti papildomų dokumentų dėl atliktų investicijų ir jų kainų pagrįstumo. Jai nebuvo pateikta informacija apie atliktas ekspertizes rinkos kainai nustatyti. Agentūra netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus principus, todėl pareiškėjai teko atsakomybė už Agentūros padarytas klaidas ar netinkamą teisės aktų laikymąsi.

5. Pareiškėjos nuomone, ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2016 m. balandžio 26 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitas. Pastaroji ataskaita jai nebuvo pateikta susipažinti ir įvertinti. Pareiškėjos vertinimu, 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita nepagrįsta ir neteisėta, nes ekspertai vadovavosi tik 2012 m. atliktų darbų aktu Nr. 12/17, tačiau jame nėra informacijos apie lentų tako, medinių atrakcionų ir dviviečio tualeto įrengimą. Ekspertams buvo pateiktas Agentūros 2013 m. balandžio 19 d. raštas, o Agentūros 2012 m. lapkričio 9 d. raštas – ne. Pareiškėja teigė, jog ekspertai nevertino galutiniam rezultatui būtinų atlikti papildomų investicijų. Įgyvendinant Projektą, sutartys su rangovais dėl konkrečių darbų atlikimo buvo sudarytos 2012 m. pabaigoje, todėl reikėtų įvertinti galimą rinkos kainų padidėjimą. Paraiška paramai gauti buvo pateikta 2010 m. spalio 1 d., tačiau paramos sutarties pasirašymas ir paramos skyrimas užtruko ir darbai buvo pradėti po 2 metų. Pirmasis mokėjimo prašymas pateiktas tik 2012 m. rugsėjo 29 d. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu statybų darbų kainos keitėsi, todėl surasti rangovus 2012 m. vykdyti Projektą, kuris buvo atliktas ir sąmatos sudarytos 2010 m., buvo sudėtinga.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad mokėjimo pranešimų pateikimo grafiko keitimas bei paramos sumų tarp etatų ir išlaidų eilučių paskirstymas buvo suderintas su Agentūra, o tekėjai bei rangovai buvo pasirenkami apklausų būdu. Jokių pastabų iš Agentūros pareiškėja negavo, kiekvieno etapo darbus vykdė tik po to, kai Agentūra patikrindavo pateiktus dokumentus. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ekspertai įvertino tik pusę (5 vnt. iš 10 vnt.) įrengtų medinių atrakcionų. Ekspertai, nustatydami kainos dalį, atsižvelgė į visą 2012 m. lapkričio 9 d. sutarties vertę 11 414,79 Eur sumai.

7. Agentūra 2015 m. gruodžio 28 d. sprendime 2012 m. vykdytam ir 2013 m. užbaigtam Projektui taikė naują Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) redakciją, todėl pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą. Bendra Projekto investicijų suma neviršijo nei Projekto sąmatoje numatytų ir Agentūros patvirtintų, nei ekspertų nustatytų rinkos kainų. Bendra investicijų suma sudarė virš 90 000 Eur, tačiau viršijančių objektų suma, nustatyta ginčijama ekspertinio konsultavimo ataskaita, sudarė apie 7 000 Eur, t. y. tik apie 8 proc.

8. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, prašydamas atlikti išlaidų skaičiuojamųjų kainų

ekspertizę, kurie nustatė, kad įgyvendindama Projektą pareiškėja investicijas įsigijo už padidintą kainą. Vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo

taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) bei Administravimo taisyklėmis, 2015 m. gruodžio 28 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. SKP-486, kuriuo pareiškėjai taikoma sankcija – išmokėtos 6 618,76 Eur paramos grąžinimas. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Žemės ūkio ministerijai. Gavusi Žemės ūkio ministerijos raštą dėl priimto pareiškėjos skundo ir pareiškėjos papildomai pateiktus dokumentus, kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, prašydama įvertinti pateiktą informaciją ir pateikti išvadas. 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjai pateikė ginčijamą 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. BRK-2457, kuriuo paliktas galioti 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. gegužės 27 d. taip pat informavo pareiškėją apie išieškojimo mokėjimo atnaujinimą.

10. Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. raštas Nr. BRK-2078 yra informacinio pobūdžio, todėl nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Agentūra, vertindama pareiškėjos pirkimų dokumentus, vadovavosi Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007-04-05 įsakymu Nr. 3D-150 „Dėl projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pirkimo taisyklės), pagal kurias faktiškai atliktos investicijos nėra vertinamos. Agentūra, vertindama pareiškėjos pirkimus, jokių pažeidimų neįžvelgė, todėl atitinkamai nesikreipė į pareiškėją dėl galimų pažeidimų.

11. Pareiškėja nepagrįstai rėmėsi teisėtų lūkesčių principu, nes ji iki pat Projekto kontrolės priežiūros pabaigos lūkesčių neįgijo. Agentūrai yra suteikta teisė ir pareiga užtikrinti tinkamą Europos Sąjungos lėšų naudojimą, tuo tikslu suteikiant teisę kreiptis į ekspertus. Šiuo atveju pasitelktas ekspertas buvo UAB „Civitta“, kuris ekspertinio vertinimo konsultacijoje nurodė, jog nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas, buvo nagrinėtos pareiškėjos sudarytos rangos sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą.

12. Agentūros darbuotojai 2015 m. balandžio 10 d. patikros vietoje metu suabejojo dėl atliktų darbų vidutinės rinkos kainos. Ataskaitoje Agentūros tikrintojas negalėjo pažymėti, kokios investicijos buvo įsigytos už padidintas kainas, nes tai nepatenka į jo funkcijas ir jis neturi tam specialių žinių. Pareiškėja 2010 m. paraiškoje patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia.

13. Administravimo taisyklių 197.3.15 punktas nustato konkrečią sankciją. Ši nuostata atkartoja anksčiau galiojusią Administravimo taisyklių 5.10 punktą, todėl lex retro non agit principas (įstatymas atgal negalioja) neturi teisinės reikšmės 2015 m. sprendimo priėmimui.

14. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 26 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita yra identiška 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitai. Ekspertinio konsultavimo ataskaitose apskaičiuotos ir įvertintos visos pridėtinės ir statybų išlaidos, darbo užmokestis, socialinio draudimo ir kiti mokesčiai, medžiagos ir mechanizmai. Agentūra vertina tik faktiškai atliktas investicijas. Pareiškėja pati pasirinko Projekto įgyvendinimo vietą ir laikotarpį, todėl neturėjo teisės remtis aplinkybėmis, jog darbus ir / ar prekes pirko padidintomis kainomis dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Ekspertai vertino kainas, galiojusias tuo metu, kai pareiškėja sudarė rangos sutartis. 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo išvada paneigė atitinkamus pareiškėjos argumentus. Iš pateiktų priedų (sąmatų) matyti, kad buvo nustatytas tam tikrų atliktų darbų nepagrįstas kainų didinimas. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl dėl UAB „ECS Eco Baltic“ 2016 m. vasario 22 d. aiškinamajame rašte, taip pat pareiškėjos skunde nurodytų šalutinių aplinkybių padidėjo ne visų atliktų darbų įrengimo kainos, o atvirkščiai, kai kurių darbų kainos buvo mažesnės, negu nurodyta 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje. Konsultavimo ataskaitoje dėl įrengtų atrakcionų yra padaryta techninė klaida ir vietoje skaičiaus „10“ įrašytas skaičius „5“.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.16. Žemės ūkio ministerija nurodė, kad teisės aktai nustato Agentūrai teisę atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų

kainų ekspertizę. Ekspertizės metu buvo išnagrinėti Agentūrai su paraiška pateikti dokumentai. Agentūra, remdamasi 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita, nustatė, kad įsigytų investicijų rinkos kaina yra 37 454 Eur. Netinkamomis finansuoti pripažinta 7 354,18 Eur išlaidų suma, neįskaitant PVM. 2015 m. gruodžio 28 d. sprendime Agentūra nurodė, kad už šias investicijas išmokėta paramos suma yra 40 327,36 Eur vietoje 33 708,60 Eur, todėl ji priėmė sprendimą susigrąžinti permokėtą 6 618,76 Eur paramos sumos dalį. Agentūra šį sprendimą grindė Įgyvendinimo taisyklių 21.1, 110, 197.3.14 ir 197.315 punktų nuostatomis.

17. Pareiškėja Agentūros 2016m. gruodžio 28 d. sprendimą apskundė Žemės ūkio ministerijai, kuri paprašė Agentūros išspręsti klausimą dėl pareiškėjos pateikto UAB „ECS Eco Baltic“ aiškinamojo rašto papildomo vertinimo. Agentūra

2016 m. gegužės 11 d. informavo, kad gavo 2016 m. balandžio 26 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje teigiama, jog eksperto pateikti skaičiavimai nesikeičia, nes skaičiuojant buvo įvertinta vidutinė rinkos kaina. Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje apskaičiuotos ir įvertintos visos pridėtinės ir statybų išlaidos, taip pat visas darbo užmokestis, medžiagos, mechanizmai. Agentūra, atsižvelgusi į eksperto pateiktas rekomendacijas, nusprendė, kad nėra pagrindo keisti ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadų, todėl paliko galioti 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Žemės ūkio ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos A. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Agentūros 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SKP-486 ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą BRK-2457bei įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP001, 2012 m. gruodžio 28 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP002 ir 2013 m. sausio 17 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP003. Teismas administracinės bylos dalį dėl Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. rašto Nr. BRK-2078 panaikinimo nutraukė.

19. Teismas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad pareiškėja, vykdydama pirkimus apklausos būdu pagal Pirkimo taisyklių nuostatas, buvo įpareigota siekti, kad tokio pirkimo kaina būtų mažiausia rinkoje. Teikdama paraišką paramai gauti, pareiškėja patvirtino, kad jos prašoma parama yra minimali projektui įgyvendinti reikalinga suma, t. y. pareiškėja pati patvirtino siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos.

20. Agentūra, kilus įtarimų dėl nepagrįstai didelių prekių, darbų ir paslaugų kainų, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo nustatinėjamos pareiškėjos investicijų vidutinės rinkos kainos, ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priėmė galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą. Kadangi pareiškėja nesutiko su išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatais, teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi skyrė Ginčo investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizę. Teismo ekspertizės akte (V t., b. l. 19–114), kurį pasirašė teismo ekspertas S. Š., pateikta išvada, kad 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo išlaidos viršijo vidutinę rinkos kainą 803 Lt (232,56 Eur) (be PVM), dviviečio lauko tualeto – 1 600,40 Lt (463,51 Eur) (be PVM), 194 kv. m lentų tako – 1 236,32 Lt (358,06 Eur) (be PVM), medinių atrakcionų (10 vnt.) – 1 360 Lt (393,88 Eur) (be PVM). Dėl laužaviečių (5 vnt.) įrengimo išlaidų vertės ekspertas nustatė, kad pareiškėjos 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo prašyme nurodytų laužaviečių įrengimo išlaidų vertė, nustatyta 2012 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje Nr. 20120814-1, sudaranti 5 000 Lt (be PVM), yra 607 Lt (be PVM) mažesnė, nei teismo ekspertizės metu nustatyta rinkos kaina – 5 607 Lt (be PVM).

21. Teismas nustatė, kad nei Agentūros pasitelktų ekspertų, nei teismo eksperto išvados nepatvirtino pareiškėjos dalies investicijų išlaidų pagrįstumo. Tačiau specialistų UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitose Nr.  108 ir Nr. 108/ bei teismo ekspertizės akte pateikiamos investicijų vertės skiriasi ir tarpusavyje. Teismo ekspertas S. Š. teismo ekspertizės akte nurodė UAB „Civitta“ ginčo investicijų sąmatose esančius netikslumus, t. y. nebuvo įvertintos tam tikrų prekių kainos, tam tikri atlikti darbai (V t., b. l. 113–114). Teismas sprendė, kad teismo ekspertizės aktas yra išsamesnis ir tikslesnis, nes teismo skirtas tyrimas, atliktas ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte. Pabrėžtina, jog teismo skirtos ginčo investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizės metu ir buvo siekiama nustatyti atliktų darbų vidutinę rinkos kainą, buvusią jų įsigijimo metu (2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 14 d., 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. lapkričio 9 d.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo investicijų, t. y įrengto 194 kv. m lentų tako, laužaviečių (5 vnt.), dviviečio lauko tualeto, medinių atrakcionų (10 vnt.), 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelės, vertė turi būti skaičiuojama pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes. Ginčo šalys jokių duomenų, patvirtinančių teismo eksperto skaičiavimų nepagrįstumą, nenurodė ir nepateikė.

22. Dėl pareiškėjos argumento, kad Agentūra, vertindama paramos paraišką Projektui įgyvendinti ir pareiškėjos pateiktus mokėjimo prašymus, visas Projekto investicijų išlaidas buvo pripažinusi tinkamomis finansuoti, teismas sutiko su atsakovu, kad ši aplinkybė nepaneigė Agentūros teisės per Projekto kontrolės laikotarpį tikrinti pareiškėjos atliktas investicijas ir, kilus įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę bei vadovaujantis jos rezultatais priimti galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją. Administravimo taisyklių

5.10 punkte įtvirtinta norma leidžia spręsti, kad Agentūra nagrinėjamu atveju tinkamai taikė teisės aktuose nustatytas pareigas, siekdama apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ar Agentūra netinkamai įgyvendino VAĮ įtvirtintus principus, nėra jokio pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Agentūra netinkamai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstomis, todėl ginčijami sprendimai yra neteisėti ir yra naikintini. Taip pat teismas įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti pareiškėjos mokėjimo prašymus ir investicijų vertę dėl 194 kv. m lentų tako, dviviečio lauko tualeto, laužaviečių (5 vnt.), medinių atrakcionų (10 vnt.) ir 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelės skaičiuoti pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes.

24. Nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. raštą BRK-2078, teismas pažymėjo, jog Agentūra jį adresavo Žemės ūkio ministerijai, informuodama, kad gavusi Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 25 d. raštą Nr. 3IN-407 (8.1) dėl pareiškėjos skundų dėl Agentūros 2015 m.gruodžio 18 d. sprendimo Nr. SKP-486 ir pareiškėjos papildomai pateiktus dokumentus, Agentūra kreipėsi į nepriklausomus ekspertus (UAB „Civitta“), prašydama įvertinti pateiktą informaciją bei pateikti išvadas. Kadangi ginčijamame Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. rašte Nr. BRK-2078 nebuvo suformuluotos jokios pareiškėjai privalomos elgesio taisyklės, pareiškėjos teisės ar pareigos, jis pareiškėjai objektyviai nesukėlė jokių teisinių pasekmių (nepažeidė jos teisių ar įstatymų saugomų interesų), teismas sprendė, kad reikalavimas dėl Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. rašto Nr. BRK-2078 panaikinimo nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl bylą šioje dalyje teismas nutraukė.

III.

25. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Agentūra, vertindama pareiškėjos pirkimo dokumentus, vadovavosi Pirkimo taisyklėmis. Šioje stadijoje nustatoma, ar pareiškėjai tinkamai vykdė pirkimus pagal minėtas taisykles, tačiau nėra vertinamos faktiškai atliktos investicijos, t. y. atlikti darbai, realiai įsigytos prekės ar gautos paslaugos, todėl pareiškėjos argumentai, kad Agentūra jau anksčiau pritarė visoms investicijoms ir dėl to negalėjo priimti skundžiamų 2015 m. ir 2016 m. sprendimų, yra nepagrįsti. Taip pat atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad Agentūra pirkimų vertinimo metu, įtarusi netinkamą pirkimų vykdymą, privalėjo apie tai informuoti pareiškėją, nes atsakovas, vertindamas pareiškėjos pirkimus, jokių pažeidimų neįžvelgė, tačiau tai neeliminuoja Agentūros teisės per Projekto kontrolės laikotarpį tikrinti pareiškėjos atliktas investicijas bei kitaip vykdyti savo pareigas ir įgyvendinti savo teises.

27. Taip pat atsakovas pažymi, kad ginčijamu atveju pareiškėja negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kadangi jokių teisėtų lūkesčių iki pat Projekto kontrolės priežiūros pabaigos pareiškėja neįgijo.

28. Agentūra nesutinka su teismo nuomone, kad Agentūros ekspertų išvada negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta dėl to, kad daleis investicijų nustatytos rinkos kainos skiriasi nuo teismo eksperto nustatytų kainų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Agentūra turi pareigą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra būtinos. Agentūra turi teisę, kilus įtarimui dėl padidintų kainų, atlikti skaičiuojamų kainų ekspertizę, pasitelkiant ekspertus. Šiuo konkrečiu atveju Agentūros pasitelktas ekspertas yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė. Remdamiesi pateiktais dokumentais, ekspertai nustatė įrangos rinkos kainą, aktualią prekių įsigijimo dieną. Ekspertinio vertinimo Ataskaitoje nurodyta, kad ekspertizė atlikta pagal Agentūros pateiktus dokumentus, kurie išvardijami Ataskaitos 1 puslapyje, ir šiuo pagrindu galima pagrįstai teigti, jog investicijų kainos buvo paskaičiuotos pagal pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo dieną buvusias kainas. Todėl nėra pagrindo abejoti Agentūros pasitelktų ekspertų išvadomis ir nustatytais rinkos kainų dydžiais. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Civitta“ ekspertas, atlikęs minėtą skaičiavimą dėl investicijų įrengimo kainos atitiko jam keliamus kompetencijos ir kvalifikacijos reikalavimus, ir taip pat buvo kompetentingas atlikti skaičiavimus ir sudaryti skaičiuojamąją kainų sąmatą, bei į tai, kad UAB „Civitta“ ataskaitoje dėl medinių takų įrengimo buvo įtraukti visi darbai.

29. Pareiškėja A. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Pareiškėja pažymi, jog Agentūrai teisės aktų suteikta teisė ir pareiga atlikti projektų, kuriems buvo skirta parama,

priežiūra, tačiau ir paramos gavėjams suteikta teisė skųsti Agentūros priimtus sprendimus ir visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti priimtų sprendimų nepagrįstumą. Atsakovo apeliaciniame skunde kvestionuojama pareiškėjos teisė prašyti skirti ekspertizę. Pažymėtina, kad pareiškėjai Agentūra buvo pateikusi nuasmenintą ekspertinio konsultavimo ataskaitą, su UAB „Civitta“ sudarytomis lokalinėmis sąmatomis pareiškėja turėjo galimybę susipažinti tik teisminio proceso metu. Susipažinus su lokalinėmis sąmatomis ir pastebėjus akivaizdžius trūkumus dėl neįtrauktų dalies medžiagų ir / ar darbų kainų, teismui buvo pateiktas prašymas paskirti ekspertizę. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių teismo eksperto skaičiavimų nepagrįstumą.

31. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde cituojamos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi šioje byloje pareiškėja pateikė įrodymus, paneigiančius ekspertų ataskaitoje pateiktas išvadas, t. y. teismo ekspertizės aktą, kuriame detaliai nurodyta, kodėl ekspertinio konsultavimo ataskaitose pateiktos išvados yra nepagrįstos.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują.

33. Ministerija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 yra konstatavęs, kad Agentūra turi pareigą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios prabūtinos, t. y. realiai rinkoje egzistuojančių (ne padidintų) kainų vertę, o išlaidų, patirtų įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršija rinkos kainas, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti ir tokios išlaidos negali būti kompensuojamos, t. y. pareiškėjas jau paramos sutarties sudarymo metu ir pirkimų metu žinojo (turėjo žinoti), kad dėl taikytų padidintų kainų Agentūra turi teisę ir pareigą nustatyti netinkamų finansuoti išlaidų dydį.

34. Agentūros pasitelktas ekspertas yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė UAB „Civitta“, kurios paslaugos buvo įsigytos pagal atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus. Ekspertinio vertinimo ataskaitose nurodyta, kad, nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas, buvo nagrinėtos pareiškėjos sudarytos pirkimo sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą, pateiktas vertintų investicijų charakteristikų detalizavimas ir nurodytos analogiškos kokybės ir charakteristikų investicijų rinkos kainos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2016 m. gegužės 11d. sprendimo Nr. BRK-2457, kuriuo paliktas galioti Agentūros 2015m. gruodžio 28d. sprendimas Nr. SKP-486, kuriuo Agentūra, įvertinusi pareiškėjos mokėjimo prašymus, atliktos užsakomosios išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės išvadas, netinkamomis finansuoti pripažino 7 354,18 Eur išlaidas (neįskaitant PVM), todėl iš pareiškėjos, kuriai buvo išmokėta 40 327,36 Eur paramos suma, nuspręsta susigrąžinti 6 618,76 Eur paramos sumos dalį (nekompensuotina pripažinta pareiškėjos investicijų (194 kv. m lentų takui, laužavietėms (5 vnt.), dviviečiam lauko tualetui, mediniams atrakcionams (5 vnt.), 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelei (toliau – ir Ginčo investicijos) įrengti) išlaidų dalis, kuri viršijo rinkos vertę), teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Agentūros 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SKP-486 ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą BRK-2457 bei įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP001, 2012 m. gruodžio 28 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP002 ir 2013 m. sausio 17 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP003. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė teismo paskirtos Ginčo investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizės rezultatais.

37. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjos atliktų investicijų vertę, t. y. be pakankamo pagrindo teismas nesirėmė atsakovo pateiktomis UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitomis.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip

reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

40. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

42. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų LR Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, 5.9 ir 5.10 punktai suteikia teisę atsakovui pasitelkti nepriklausomus ekspertus atliekant kainų ekspertizę ir tikrinant ar išlaidos atitinka rinkos kainas, ar kaina nėra dirbtinai padidinta, lyginant jas su rinkoje egzistuojančiomis kainomis. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pasitelkė ekspertą UAB „Civitta“, kuri yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė ir kurios paslaugos įsigytos pagal keliamus reikalavimus konkurso būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitos, nors ir šiuose dokumentuose naudojamas terminas „ekspertas“, nėra teismo paskirtų, kaip tai yra numatyta ABTĮ 61 straipsnyje, ekspertų išvados, todėl šiems dokumentams nekeliami turinio ir formos reikalavimai, kurie yra nustatyti teismo ekspertizės aktui. Tokie dokumentai byloje vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal ABTĮ 56 straipsnyje 6 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tuo tarpu teismo paskirtos ekspertizės išvados, vertinant jas patikimumo ir tikslumo aspektais, atsižvelgiant į tai, jog teismo paskirtas ekspertas yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 straipsnį už melagingos išvados davimą (t. V b. l. 22), yra svarbesnis ir didesnę įrodomąją reikšmę turintis dokumentas. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje byloje sprendimą, pagrįstai rėmėsi būtent teismo ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, tuo pačiu pagrįstai ginčijamais klausimais nesivadovavo UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitose pateiktais duomenimis.

43. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su šioje byloje ginčijamų atsakovo sprendimų atitikimu Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, taip pat su atsakovo teise vykdyti projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, su teise tikrinti paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, su teise tirti pažeidimus, su teise vertinti projektų įgyvendinimo eigą bei projektų įgyvendinimo ir užbaigimo ataskaitas, su teise tikrinti paramos gavėjų atitiktų projekto priežiūros rodikliams ir teise atlikti kitus kontrolės bei priežiūros veiksmus, nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs, nes pirmosios instancijos teismas nurodytais aspektais atsakovo sprendimų nekritikavo ir šiais pagrindais ginčo sprendimų nenaikino.

44. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ginčo sprendimai buvo panaikinti iš esmės tik dėl to, jog atliktos teismo ekspertizės išvados išryškino akivaizdžius UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitų trūkumus,

kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinų sankcijų dydžio ir apimties.45. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05604 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. eA-373-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00826-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), priteisti 500 Eur turtinei bei 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 26 d. Vilniaus AVPK nutarimu Nr. 10-3-AT2-10 (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjui buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas; 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, kurį jis apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendime konstatavo, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui skirtas nepagrįstai, todėl panaikino Vilniaus AVPK Nutarimą bei oficialų perspėjimą. Pareiškėjo teigimu, dėl nepagrįstai priimto Nutarimo ir pareikšto oficialaus perspėjimo jis patyrė turtinę 500 Eur (bylinėjimosi išlaidų) ir neturtinę 4 000 Eur žalą. Jei nebūtų priimtas Nutarimas ir oficialus perspėjimas, nebūtų kilusi būtinybė juos skųsti ir patirti su tuo susijusias bylinėjimosi išlaidas. Be to, Nutarimas ir oficialus perspėjimas suvaržė pareiškėjo, kaip asmenybės, laisvę bei bendravimo galimybes nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas tapo pasyvus, užsisklendė savyje, bijojo imtis bet kokių veiksmų, susijusių su verslo plėtra, susitikti su draugais ir pažįstamais, leisti laiką viešose vietose, beveik metus jautėsi ypač nepatogiai bendraudamas su institucijų atstovais, dalyvaudamas sūnaus darželio susirinkimuose, bijojo sutikti ir bendrauti su auklėtojais ir kitų vaikų tėvais, nes nežinojo, kas jie tokie, kuo užsiima ir ar žino apie jam pareikštą oficialų perspėjimą. Nutarimas ir oficialus perspėjimas varžė pareiškėjo darbinę veiklą, nes, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau  – ir UAB) „Medienos verslas“ direktoriumi, jis vengė užmegzti ryšius su naujais klientais, dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Oficialus perspėjimas pakenkė ir pareiškėjo šeimyniniams santykiams su sugyventine, jo vaiko motina. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Vilniaus AVPK atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta turtinė žala laikytina atstovavimo išlaidomis ir yra

nepagrįstai didelė. Atstovavimo išlaidos galėjo būti atlygintos toje pačioje administracinėje byloje Nr. 1-5227-561/2016. Vilniaus AVPK taip pat nesutiko su prašoma priteisti neturtinės žalos suma, nes oficialaus perspėjimo tekste nebuvo imperatyvaus reikalavimo vengti bet kokio bendravimo. Pareiškėjas pats nusprendė apriboti savo bendravimą neproporcingai jam taikytiems apribojimams. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad po oficialaus perspėjimo jis realiai ėmė mažiau bendrauti, negu bendravo iki tol. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad tapo pasyvus, užsisklendęs, nepagrindė, kad jo nurodytas baimes ir pasyvumą lėmė Vilniaus AVPK pareikštas oficialus perspėjimas, o ne kiti veiksniai. Būdamas sąžiningas ir įstatymus gerbiantis pilietis bei verslininkas, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo bijoti ir (ar) vengti plėtoti savo verslą. Net ir sąmoningas ar juo labiau nesąmoningas oficialaus perspėjimo nepaisymas savaime neužtraukia nei administracinės, nei baudžiamosios atsakomybės. Nėra įrodymų, kad pareiškėjo vadovaujama įmonė iki oficialaus perspėjimo įteikimo apskritai dalyvaudavo viešuosiuose pirkimuose, o oficialaus perspėjimo galiojimo metu realiai ketino juose dalyvauti. Nagrinėjamu atveju pritaikyta prevencinė priemonė draudė tiesiogiai ar netiesiogiai remti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausyti, tačiau niekaip neribojo asmens teisių ir galimybių verstis ūkine ir komercine veikla. Oficialus perspėjimas nėra viešas institutas ir pareiškėjui nekilo pareiga informuoti kitus asmenis (savo šeimos narius) apie jam taikomą prevencinę priemonę. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai apie fizinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią reputaciją negali būti laikomi tinkamu neturtinės žalos atsiradimo pagrindimu. Teismo sprendimas panaikinti oficialų perspėjimą, kaip nepakankamai pagrįstą, yra pakankamas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdas bei satisfakcija. Atlyginus pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (protingo ir proporcingo dydžio) toje administracinėje byloje, egzistuotų visos objektyvios sąlygos konstatuoti, kad pareiškėjo patirta žala yra teisingai ir visiškai atlyginta.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisė 211,75 Eur turtinei žalai atlyginti; pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo prigimtinė teisė turėti kuo geresnę sveikatą; pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisė 122,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjui 2015 m. lapkričio 26 d. surašytas Nutarimas dėl prevencinės poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo, nustatyto Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo

įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte, taikymo; 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, kuriame reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, o pareiškėjas perspėtas, kad, jei savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaitimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Įstatyme nustatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5227-561/2016 panaikino Nutarimą ir oficialų perspėjimą, kaip skirtus nepagrįstai.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, nes oficialus perspėjimas buvo paskirtas nepagrįstai, o tai yra viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos patyrimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš oficialaus perspėjimo turinio matyti, kad juo nesiekiama riboti perspėjamo asmens bendravimo galimybių ar jo darbinės veiklos. Todėl teismas sutiko su Vilniaus AVPK teiginiais, kad, jei pareiškėjas pats nusprendė apriboti bendravimą neproporcingai jam taikytiems apribojimams, tai yra jo subjektyvus sprendimas, dėl kurio negali būti atsakinga Lietuvos valstybė. Byloje nėra duomenų, kad oficialus perspėjimas buvo kaip nors išviešintas, kad apie perspėjimą žinojo pareiškėjo sugyventinė, draugai ar bendradarbiai ir kad dėl oficialaus perspėjimo pablogėjo pareiškėjo reputacija. Jei pareiškėjas išviešino šį faktą pats, tai ir dvasinį diskomfortą dėl bendravimo problemų turi prisiimti pats. Pareiškėjo nurodytų hipotetinių teiginių dėl jam sukeltų nepatogumų teismas nelaikė įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, su kokiais konkrečiai asmenimis jam buvo sutrukdyta bendrauti, kaip dažnai bendraudavo su jais iki įspėjimo ir po įspėjimo, ar bendravimas buvo pakankamai intensyvus ar vienkartinio pobūdžio, todėl laikė, kad bendravimo galimybių sumažėjimo pareiškėjas neįrodė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo vadovaujama įmonė dalyvavo ar ketino dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, todėl jo teiginius dėl baimės plėtoti verslą teismas vertino kaip neįrodytus.

9. Atsižvelgęs į tai, kad, nors atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilusios rimtos pasekmės psichinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo prigimtinės teisės turėti kuo geresnę sveikatą pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

10. Dėl pareiškėjo skunde prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyti nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su pirmiau nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais – neteisėtu Vilniaus AVPK Nutarimu ir oficialiu perspėjimu, nes, jei jie nebūtų priimti, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių.

11. Pareiškėjas turtinę žalą detalizavo 2016 m. lapkričio 7 d. sąskaitoje Nr. 2016-11-07-01 už teisines paslaugas, nurodė, kad advokato padėjėjo Jano Zavadskio (Jan Zavadski) konsultacijos, susipažinimas su administracine byla Nr.  I-5227-561/2016, pasiruošimas bylai nagrinėti, atstovavimas teisme įvertinti 500 Eur. 2016 m. gruodžio 22 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad 500 Eur advokato padėjėjui Janui Zavadskiui yra sumokėti. Įvertinęs teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2016 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje advokato padėjėjas Janas Zavadskis pareiškėjui atstovavo 35 min., todėl maksimali už atstovavimą teismo posėdyje priteistina suma yra 61,75 Eur. Sąskaitoje už teisines paslaugas nenurodyta, kiek laiko užtruko konsultacijos, susipažinimas su administracine byla Nr. I-5227-561/2016 ir pasiruošimas bylai nagrinėti, teismo posėdyje pareiškėjas šių paslaugų taip pat nedetalizavo. Teismo vertinimu, minėtos teisinės paslaugos laikytinos vienarūšėmis, kaip matyti iš sąskaitos, atstovas skundo nerengė, todėl, atsižvelgęs į tai, kad byla buvo nesudėtinga, išnagrinėta per vieną posėdį, yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, specialiosios žinios nebuvo būtinos, o pareiškėjui atstovavo advokato padėjėjas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 150 Eur suma yra adekvati jo paslaugoms apmokėti.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pirmosios

instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui už skundo dėl žalos atlyginimo parengimą teismui gali būti priteista maksimali 1 586,6 Eur suma. Išlaidos, kurių siekiama prisiteisti šioje byloje už susipažinimą su administracine byla Nr.  I-5227-561/2016, jau įvertintos ir priteistos, todėl antrą kartą jos negali būti priteisiamos, be to, tas pats advokato padėjėjas pareiškėjui atstovavo ir minėtoje byloje. Pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistos tik už skundo parengimą šioje byloje bei už konsultacijas ir atstovavimą teismo posėdyje. Iš 2017 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio informacinės pažymos matyti, kad advokato padėjėjas Janas Zavadskis atstovavo pareiškėjui 31 min., taigi, pareiškėjui už atstovavimą teisme gali būti priteista maksimali 65,82 Eur suma.

13. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byla nesudėtinga, išnagrinėta per vieną posėdį, yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, specialiosios žinios nebuvo būtinos, o pareiškėjui atstovavo advokato padėjėjas, todėl 200 Eur suma yra adekvati suteiktoms jo paslaugoms, t. y. už konsultacijas ir skundo parengimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą patenkinti iš dalies, todėl maksimali priteistina 265,82 Eur suma už teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje proporcingai pagal patenkintų reikalavimų dalį turi būti mažinama iki 122,75 Eur ((265,82 / 2) × 0,4235 (iš prašomos 500 Eur sumos priteista 211,75 Eur turtinei žalai atlyginti, o tai sudaro 0,4235 dalį prašomos priteisti sumos, vietoj neturtinės žalos atlyginimo pinigais pritaikyta satisfakcija ((265,82 / 2) / 2).

III.

14. Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjui iš atsakovo priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos bei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:15.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės pažeidimo konstatavimas nagrinėjamu

atveju yra pakankama satisfakcija. Byloje nustačius, jog pareiškėjui daugiau nei metus nepagrįstai taikytas oficialus perspėjimas ir pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas ne pats nusprendė apriboti bendravimą su pažįstamais ir nepažįstamais asmenimis, tai jam buvo nurodyta oficialiu perspėjimu, kuriame konkrečiai ir aiškiai buvo parašyta, kad „pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises bei laisves“. Pareiškėjui nebuvo pateiktas sąrašas asmenų, su kuriais jis negali bendrauti, todėl vengdamas atsakomybės, kuri grėsė nesilaikant oficialaus perspėjimo, pareiškėjas privalėjo apriboti savo bendravimą. Pareiškėjui taip pat nebuvo pranešta apie tai, kas yra informuojamas apie oficialų perspėjimą, ar jis yra viešinamas, todėl nepagrįstai apkaltintas ryšiais su nusikalstamu pasauliu pareiškėjas jautė gėdą, vengė bendravimo darbo ir kitais reikalais. Pareiškėją su sugyventine sieja artimas ryšys ir abipusis pasitikėjimas, tarp jų nėra paslapčių, todėl pareiškėjas neturėjo teisės nuo sugyventinės slėpti jam pritaikytą oficialų perspėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-327/2012 suformavo praktiką, pagal kurią pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

15.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundo surašymui nebuvo būtinos specialiosios žinios ir kad tokiose bylose yra suformuota teismų praktika, nes praktikos tokiose bylose beveik nėra. Teismo nurodyta 200 Eur suma už konsultacijas ir skundo surašymą yra 8 kartus mažesnė nei maksimali už skundo parengimą priteistina suma, todėl yra pernelyg maža, neatitinka tikrovės bei skundo parengimui ir konsultacijoms skirto laiko. Byla dėl Nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo išnagrinėta 2016 metų gruodį, o skundas šioje byloje paruoštas 2017 metų kovą, todėl siekiant paruošti skundą reikėjo susipažinti su bylos Nr. I-5227-561/2016 medžiaga, skiriant tam minimalų 1 val. laiką, kuris turėtų būti įvertintas 65,82 Eur.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 500 Eur turtinės žalos atlyginimą, taip pat patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų priimant Nutarimą ir pareiškiant oficialų perspėjimą pareiškėjui jis (pareiškėjas) patyrė neturtinę žalą, tačiau pažeidimo konstatavimas šiuo atveju yra pakankama pažeistų pareiškėjo teisių gynybos priemonė, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas pareiškėjui nepriteisė. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 211,75 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat 122,75 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, prašo pareiškėjui iš atsakovo priteisti 4 000 Eur; taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Pažymėtina, jog nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia. Atsakovas apeliacinio skundo byloje nėra pateikęs.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu pinigais, taip pat dėl pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos pagrįstumo.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės pažeidimo konstatavimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija. Teigia, jog aplinkybė, kad pareiškėjui daugiau nei metus nepagrįstai taikytas oficialus perspėjimas ir kad tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo

pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tokio masto ir pobūdžio, kad jam kompensuoti turėjo būti nustatyta tam tikra materiali patirtos neturtinės žalos išraiška. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nesukonkretino aplinkybių, jo teigimu, nulėmusių tokius didelius dvasinius išgyvenimus, kuriems kompensuoti pareiškėjui turėtų būti priteisiama jo prašoma 4 000 Eur suma. Pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie jo bendravimo galimybių sumažėjimą, neva patirtą baimę ir gėdą, santykių su sugyventine pablogėjimą, darbinės veiklos varžymą, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų bei jų ryšio su prašomu priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo teiginiai apie pareiškėjo darbinės veiklos varžymą (ryšių su naujais klientais užmezgimą, dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose) apskritai yra susiję ne su pareiškėjo asmeniu ir jo patirta neturtine žala, o su kito asmens  – UAB „Medienos verslas“ vykdoma ūkine veikla ir šiam juridiniam asmeniui galbūt padaryta turtinio pobūdžio žala, kuri nėra šios administracinės bylos dalykas.

26. Teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats nusprendė apriboti bendravimą neproporcingai jam taikytiems apribojimams ir kad pareiškėjas pats išviešino faktą apie oficialaus perspėjimo jam pareiškimą, todėl turėjo prisiimti atsakomybę dėl tokių savo veiksmų kilusių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl anksčiau aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Panaikintas Vilniaus AVPK Nutarimas ir pagal jį pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, pareiškėjui jį vykdant proporcinga apimtimi, galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, todėl nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistas pagrįstai.

27. Pažymėtina, jog dėl oficialaus perspėjimo asmeniui kylančios pasekmės, taigi ir su tuo susijusi neturtinė žala, kiekvienu konkrečiu atveju yra labai individualios ir priklauso nuo tam tikrų objektyvių (gyvenamosios vietos, šeimyninės padėties, ekonominės veiklos, laikotarpio, galimybės pasirinkti tam tikrus elgesio variantus ir kt.) ir subjektyvių (teisių suvokimo, elgesio variantų pasirinkimo konkrečioje situacijoje ir kt.) veiksnių visumos. Todėl į neturtinės žalos pripažinimo ir atlyginimo klausimais formuojamą teismų praktiką yra atsižvelgiama tiek, kiek tai aktualu konstatuojant pačio pažeidimo (neturtinės žalos patyrimo) faktą, o neturtinės žalos atlyginimo klausimai sprendžiami vertinant susiklosčiusias individualias ginčo aplinkybes. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjo nurodytos dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų neva atsiradusios pasekmės nebuvo tokio pobūdžio ir masto, kurias būtų galima laikyti neturtine žala atlygintina pinigais. Šios išvados niekaip nekeičia pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-327/2012, įvertinus būtent toje byloje susiklosčiusius objektyvius ir subjektyvius veiksnius, priimtas procesinis sprendimas.

28. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, teigia, kad už skundo teismui surašymą priteistina suma buvo neproporcingai sumažinta iki 200 Eur, taip pat neatsižvelgta į tai, jog siekiant paruošti skundą reikėjo iš naujo susipažinti su bylos Nr. I-5227-561/2016 medžiaga, todėl šis laikas turėjo būti įtrauktas skaičiuojant pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos už atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdyje maksimalios išlaidų sumos (65,82 Eur), taip pat nustatytos pareiškėjo išlaidų atlyginimo jo skundą tenkinus iš dalies

proporcijos, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako.29. Nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini ir kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai esą byla buvo sudėtinga ir

jai reikėjo specialiųjų žinių, nes šiuo klausimu beveik nėra suformuota teismų praktikos. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktiką atskirų kategorijų bylose apibrėžia konkretaus ginčo dalykas, šiuo atveju – (ne)turtinės žalos patyrimas ir atlyginimas, o ne ginčo šalys, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas. Naujausioje ir nuosekliai plėtojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje žalos, patirtos dėl viešojo administravimo institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo institutas yra apžvelgtas įvairiais aspektais, joje (praktikoje) detaliai išanalizuotos žalos atsiradimo faktui konstatuoti reikšmingos aplinkybės bei vertinimo kriterijai. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu klausimu yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, o specialiosios žinios nebuvo būtinos.

30. Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant patirtas bylinėjimosi išlaidas į jas turėjo būti įtrauktas laikas, advokato padėjėjo sugaištas pakartotinai susipažinti su administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 medžiaga. Pažymėtina, kad nuo minėtos administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 išnagrinėjimo teismo posėdyje (2016 m. gruodžio 6 d.) iki skundo teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo padavimo (2017 m. kovo 14 d.) praėjo neilgas laiko tarpas, pareiškėjui abejose bylose atstovavo tas pats atstovas, administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 aplinkybės buvo aiškios, pareiškėjo skundas minėtoje byloje buvo tenkintas visiškai, apeliacinis skundas joje nebuvo teikiamas, o teikiant skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš esmės buvo reikšmingas tik administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 išnagrinėjimo rezultatas (t. y. kad buvo panaikinti Vilniaus AVPK administraciniai aktai), todėl šiuo atveju pakartotinis susipažinimas su byla nebuvo būtinas. Kita vertus, susipažinimas su ginčo aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais visais atvejais yra sudėtinė skundo parengimo dalis, kadangi neįvertinus su teisme keliamu ginču susijusios medžiagos objektyviai neįmanoma parengti skundo. Todėl pareiškėjo atstovo susipažinti su ginčo aplinkybėmis sugaištas laikas pagrįstai nebuvo laikomas atskira pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) kompensuojama teisine paslauga.

31. Teismo diskrecijai yra palikta taikyti Rekomendacijose nustatytus kriterijus ir nuspręsti, kokia bylinėjimosi išlaidų suma yra tinkama priteisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

32. Įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, nesudėtingą pareiškėjo kelto ginčo pobūdį ir nagrinėjimo trukmę, dėl tokių ginčų suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apimtį, taip pat tai, kad pareiškėjui atstovavo advokato padėjėjas, kuris dalyvavo ir administracinėje byloje Nr. I-5227-561/2016, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad maksimali pareiškėjui už skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo parengimą priteistina suma galėjo būti įvertinta 200 Eur. Ši suma atitinka Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05630 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. A-3472-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01697-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant apelianto pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio vandenys“ atstovams Raimundui Tiškevičiui,

adv. Beatai Vilienei,atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atstovei Ernestai

Jankauskaitei,viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „Joniškio vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio miestprojektas“) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Joniškio vandenys“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. T1-30 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ grąžinimo“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktorius 2014 m. vasario 11 d. priėmė įsakymą Nr. T1-30 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ grąžinimo“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas), kuriuo nustatė, kad projekto

Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ (toliau – ir Projektas) vykdytojas, vykdydamas sutartį Nr. V/2007/J60 „Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija“, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 7 straipsnio 1 dalį bei 18 straipsnio 8 dalį, ir nurodė, kad projekto galutinis paramos gavėjas per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo gavimo dienos į Agentūros sąskaitą privalo grąžinti 76 706,40 Lt, o pavėlavus grąžinti, mokėti ir 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti lėšas dieną. Agentūros direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. T1-30 nebuvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, o tik šio įsakymo 1 punkte nurodoma, kad projekto vykdytojas, vykdydamas sutartį Nr. V/2007/J60 „Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija“, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 7 straipsnio 1 dalį bei 18 straipsnio 8 dalį. Iš atsakovo 2014 m. vasario 7 d. išvados „Dėl projekto Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pakeitimo Nr. 3“ (toliau – ir 2014 m. vasario 7 d. išvada, Išvada) matyti, kad pažeidimas siejamas su rangos sutarties Nr. V/2007/J60 „Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija“ 2009 m. spalio 13 d. pakeitimo Nr. 3 sudarymu (toliau – ir rangos sutarties pakeitimas Nr. 3), kuriame nuspręsta atlikti dumblo aikštelės rekonstravimo darbus ir įrengti dengtą stoginę, o šių darbų vertė – 767 064 Lt (222 157,09 Eur). Atsakovo išvadoje nurodyta, kad papildomi darbai nebuvo numatyti sutarties Nr. V/2007/J60 pirkimo dokumentuose (pirkimo dokumentuose nustatyta, kad „nusausintas perteklinis dumblas transporto priemonėmis šalinamas į esamas dumblo aikšteles, kuriose turi būti laikomas bent vienus metus“) ir nebuvo būtini pirkti iš to paties rangovo, todėl, Agentūros nuomone, buvo įsigyti nesilaikant VPĮ 7 straipsnyje nustatytų procedūrų ir pažeidžiant VPĮ 18 straipsnio 8 dalį. Pareiškėjas teigė, kad atskirų vykdymo sąlygų koregavimas numatytomis aplinkybėmis nelaikytinas pirkimo sutarties sąlygų keitimu, dėl kurio pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatas privaloma kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą sutikimo. Nurodė, kad Agentūra, atlikusi viešojo pirkimo procedūras, kaip perkančioji organizacija, Joniškio rajono savivaldybės administracija, kaip užsakovas (galutinis paramos gavėjas), ir jungtinės veiklos grupė UAB „Kortas“ ir UAB „Ekra“, atstovaujama pagrindinio partnerio UAB „Kortas“, kaip rangovas, 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašė sutartį Nr. V/2007/J60 „Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija“ (toliau – ir rangos sutartis). Joniškio rajono savivaldybės administracija galutinio paramos gavėjo teises perleido UAB „Joniškio vandenys“. Paaiškino, kad sutarties sąlygas sudaro Bendrosios sutarties sąlygos, kuriomis laikomos rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų, elektros ir mechanikos įrenginių projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygos su išimtimis, nustatytomis Konkrečiosiose sutarties sąlygose. Teisę daryti sutarties pakeitimus nustatė Konkrečiųjų sutarties sąlygų 13 punkto 13.1 papunktis, kurio trečioje pastraipoje nustatyta, kad „Inžinierius turi teisę inicijuoti ir siūlyti pakeitimus, susijusius su darbų kiekiais ir kokybe“. Paaiškėjus, kad Agentūros parengtuose pirkimo dokumentuose nebuvo numatyta įrengti stoginės virš sausinto dumblo saugojimo aikštelių, UAB „Joniškio vandenys“ 2009 m. liepos 30  d. raštu Nr. 338 kreipėsi į atsakovą, prašydamas leisti suprojektuoti ir Joniškio nuotekų valykloje pastatyti stoginę virš sausinto dumblo saugojimo aikštelių. Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. APVA-4092 pranešė, kad iš esmės neprieštarauja dumblo aikštelių uždengimui panaudojant užsakovo rezervo lėšas, tačiau FIDIC inžinierius bei techninės priežiūros konsultantai turi nuodugniai įvertinti susidariusią situaciją ir, tinkamai įforminus, Agentūrai pateikti pakeitimą. Pažymėjo, kad Statybos techninio reglamento STR 2.02.05:2004 „Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos“, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. Dl-376 (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 2.02.05:2004 „Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos“), 795 punkte nustatyta pareiga projektuojant sausinto dumblo laikymo aikšteles numatyti, be kita ko, stogus virš dumblo laikymo aikštelių (795.2 p.). Taigi įrengti stoginę virš sausinto dumblo saugojimo aikštelių Joniškio nuotekų valykloje buvo būtina nustačius aiškiai įrodomus praleidimus pirkimo dokumentuose. Esant tokiam praleidimui, objektas nebūtų pripažintas tinkamu naudoti, nes būtų neatitikęs normatyvinio statybos dokumento reikalavimo (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 str. 1 d.). Rangos sutarties pakeitimu Nr. 3 šalys pakoregavo sutarties sąlygas, laikydamosi Konkrečiųjų sutarties sąlygų 13 punkto. Toks sutarties sąlygų koregavimas pagal Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų 6 punktą nelaikomas pirkimo sutarties sąlygų keitimu. Dėl to sudarant rangos sutarties pakeitimą Nr. 3 VPĮ normos nebuvo pažeistos. Pareiškėjo nuomone, jei buvo reikalinga atlikti kokias nors pirkimo procedūras, pagal sutarties vykdymo metu nurodytą galiojusį teisinį reglamentavimą visas pirkimo procedūras turėjo atlikti pats atsakovas. Tuo labiau, kad UAB „Joniškio vandenys“ 2009 m. liepos 30 d. raštu Nr. 338 kreipėsi į jį dėl sutarties pakeitimo. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas įsakymas priimtas praleidus 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnyje nustatytą ketverių metų senaties terminą, todėl bendrovės atžvilgiu negali būti

taikomos Agentūros įsakyme nurodytos administracinės priemonės.3. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepime į skundą (III

t., b. 1. 84–88) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas apie atliekamą pažeidimo tyrimą buvo informuotas 2013 m. spalio 4 d. raštu

Nr. APVA-2975, o apie atliktą pažeidimo tyrimą – 2014 m. vasario 11d. raštu Nr. APVA-411. Visos faktinės aplinkybės, motyvai, argumentai ir teisės aktų nuostatos, kuriomis grindžiamas sprendimas, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti prie pastarojo rašto pridėtoje pažeidimo tyrimo išvadoje. Taip pat esminė informacija apie pažeidimą (pažeistų teisės aktų nuostatos, su pažeidimu susijęs asmuo, finansinė informacija ir kt.) nurodyti prie rašto Nr. APVA-411 pridėtame pranešime apie pažeidimą, susijusį su Sanglaudos fondo lėšų naudojimu. Atsakovas sutiko, kad rangos sutarties Konkrečiųjų sąlygų 13.1 punkte yra užsimenama apie papildomus darbus, tačiau tokia perkančiosios organizacijos pozicija ir argumentai gali būti paneigiami atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – ir LAT) praktikoje suformuotą taisyklę. LAT yra išaiškinęs, kad net jei sutartyje numatyta papildomų darbų įsigijimo galimybė, tai neatleidžia perkančiosios organizacijos nuo pareigos tinkamai atlikti pirkimo procedūras, kadangi papildomi darbai reiškia ir papildomą sutarties objektą, dėl kurio yra sudaroma nauja sutartis (LAT Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Dumblo saugojimo aikštelių rekonstrukcija nebuvo sutarties objektas, tokie darbai nebuvo numatyti ir konkursinėje dokumentacijoje. Taigi šių darbų įsigijimas laikytinas sutarties objekto keitimu, t. y. esminių sąlygų keitimu, o to neleidžia VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatos ir suformuota teismų praktika. Perkančioji organizacija, pirkdama papildomus darbus, turėjo organizuoti naują pirkimą, o to nepadariusi pažeidė VPĮ straipsnio 8 dalyje nustatytus draudimus keisti sudarytą viešojo pirkimo sutartį ir papildomus darbus iš rangovo pirko nesilaikydama VPĮ 7 straipsnio, nustatančio pareigą vykdyti atskiras viešojo pirkimo procedūras. Sprendimas, ar papildomus darbus įsigyti organizuojant viešąjį pirkimą, ar darant sutarties keitimą, yra priimamas perkančiosios organizacijos bei galutinio paramos gavėjo, o tada šis sprendimas teikiamas Agentūrai tvirtinti. Pareiškėjo argumentai, neva pirkimo procedūras turėjo organizuoti Agentūra ir už VPĮ pažeidimus taip pat yra atsakinga būtent ji, yra nepagrįsti ir klaidingi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklės (toliau – Paramos grąžinimo taisyklės) nustato, kad būtent projekto vykdytojas turi pareigą grąžinti paramos lėšas, nesvarbu, dėl kokių asmenų (paties projekto vykdytojo ar administruojančiosios, ar įgyvendinančiosios institucijos) veiksmų paramos lėšos buvo išmokėtos neteisėtai. Kadangi projekto vykdytojas jas gavo neteisėtai, jis privalo tas lėšas ir grąžinti. Neatsižvelgiant į tai, kas rengė viešojo pirkimo dokumentus, kas vykdė viešojo pirkimo procedūras ir kas įtvirtino vienas ar kitas nuostatas rangos / paslaugos sutartyse, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, valstybė, atsakydama ES už netinkamai panaudotas lėšas, turi jas susigrąžinti iš projektų vykdytojų  – galutinių paramos gavėjų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir yra galutinis paramos gavėjas. Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus Agentūrai yra priskiriamos įgyvendinančiosios institucijos funkcijos, kurių vykdymu siekiama užtikrinti tinkamą finansinės paramos panaudojimą. Skundžiamas įsakymas ir buvo priimtas vykdant anksčiau nurodytas funkcijas, o Agentūra, įtarusi projekto pažeidimą ir gavusi apie jį informacijos, atliko pažeidimo tyrimo procedūrą. Agentūra bet kuriuo momentu, neatsižvelgiant į jos atliktus ankstesnius veiksmus, kaip valstybės institucija, atsakinga už tinkamą lėšų panaudojimą, nustačiusi pažeidimus, turi pareigą pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti, ir pareikalauti, kad jos būtų grąžintos. Laiko prasme lėšų susigrąžinimas nėra apribojamas jokiais teisės aktais, juolab kad jis apskritai gali būti inicijuojamas tik esant jau išmokėtoms lėšoms, t. y. šiuo atveju Agentūrai patvirtinus ir apmokėjus pareiškėjo pateiktas sąskaitas. Todėl faktas, kad lėšos papildomiems darbams buvo išmokėtos, neužkerta kelio atlikti papildomus pažeidimo tyrimus, patikrinimus bei pakartotinai iškelti išlaidų tinkamumo klausimą, o tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. ES teisės aktų nuostatos nustato, kad valstybė narė turi pareigą užtikrinti, kad būtų susigrąžintos visos netinkamos finansuoti išlaidos, ir ši jos pareiga nėra ribojama laiku. Sanglaudos fondo lėšų tinkamumą ir valstybės narių institucijų veiksmus, įgyvendinant šio fondo lėšas, reguliuoja specialūs teisės aktai, todėl Reglamentas Nr. 2988/95 netaikytinas Sanglaudos fondo lėšoms. Esminis teisės aktas – 1994 m. gegužės 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1164/94, kuriuo buvo įsteigtas Sanglaudos fondas (toliau – ir Reglamentas Nr. 1164/94) ir kuris yra pagrindinis dokumentas, reguliuojantis šio fondo veiklą ir jo teikiamą finansinę paramą, yra priimtas ir įsigaliojo dar iki Reglamento Nr. 2988/95, ir dėl šios priežasties pastarasis reglamentas negali būti taikomas Sanglaudos fondo lėšoms. Reglamentas Nr. 2988/95 reglamentuoja administracinių nuobaudų ir patraukimo administracinėn atsakomybėn tvarką ir terminus, o Sanglaudos fondo projektų pažeidimų atvejais priimti sprendimai susigrąžinti projektui skirtas paramos lėšas nėra administracinė nuobauda ar priemonė. Teismui nusprendus, kad Reglamentas Nr. 2988/95 taikytinas, turi būti atsižvelgta,

kad senaties terminas yra nepasibaigęs, nes projektas yra daugiametis ir nėra užbaigtas.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Panevėžio miestprojektas“ atsiliepime į skundą (III t., b. 1. 131–132) prašė jį

tenkinti. 6. Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Agentūra, susipažinusi su pareiškėjo 2009 m.

liepos 30 d. rašte Nr. 338 išdėstyta informacija, būdama perkančiąja organizacija ir iš esmės pritardama dumblo aikštelių uždengimui, turėjo galimybę ir visas prielaidas įvertinti numatomų atlikti darbų suderinamumą tiek su tokius teisinius santykius reglamentuojančių sandorių nuostatomis, tiek su VPĮ nuostatomis. Išvados, kurias atsakovas padarė tirdamas projekto rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pakeitimą Nr. 3, jei laiko jas teisingomis, turėtos informacijos pagrindu privalėjo būti padarytos 2009 metais, atitinkamai priimant tik atsakovo kompetencijai priklausančius sprendimus.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu (III t., b. l. 159–165) pareiškėjo UAB „Joniškio vandenys“ skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 13 d. tarp Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo Agentūros ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos iš vienos pusės ir UAB „Kortas“ ir AB „Ekra“ iš kitos pusės buvo sudaryta ir patvirtinta rangos sutartis Nr. V/2007/J60, pagal kurią rangovas įsipareigojo atlikti šioje sutartyje nurodytus darbus, o Agentūra įsipareigojo sumokėti sutartyje nurodytą kainą. Šioje sutartyje taip pat buvo pažymėta, kad Europos Bendrijų Komisija priėmė sprendimą teikti ES Sanglaudos fondo finansinę paramą šiam projektui. Agentūra, atlikusi tyrimą dėl Valstybės kontrolės audito ataskaitoje pateiktų faktų, 2014 m. vasario 7 d. surašė išvadą „Dėl projekto Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pakeitimo Nr. 3“, kurioje pažymėjo, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, pažeidimas siejamas su rangos sutarties Nr. V/2007/J60 „Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija“ 2009 m. spalio 13 d. pakeitimu Nr. 3, kuriame nuspręsta atlikti dumblo aikštelės rekonstravimo darbus ir įrengti dengtą stoginę. Išvadoje buvo nurodyta, kad papildomai darbai nebuvo numatyti sutarties Nr. V/2007/J60 pirkimo dokumentuose (pirkimo dokumentuose numatyta, kad „nusausintas perteklinis dumblas transporto priemonėmis šalinamas į esamas dumblo aikšteles, kuriose turi būti laikomas bent vienus metus“) ir nebuvo būtini pirkti iš to paties rangovo, todėl, Agentūros nuomone, buvo įsigyti nesilaikant VPĮ 7 straipsnyje nustatytų procedūrų ir pažeidžiant VPĮ 18 straipsnio 8 dalį. Agentūros direktorius 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. T1-30 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ grąžinimo“ pripažino, kad pareiškėjas netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, t. y., pirkdamas papildomus darbus, pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, Sutarties 8 punktą, Konkrečiųjų sutarties sąlygų 13 punkte numatytus draudimus keisti sudarytą viešojo pirkimo sutartį ir papildomus darbus iš rangovo pirko nesilaikydama VPĮ 7 straipsnio, nustatančio pareigą vykdyti atskiras viešojo pirkimo procedūras, ir nurodė projekto vykdytojui per 60 dienų grąžinti 76 706,40 Lt sumą netinkamai panaudotų lėšų.

9. Teismas sprendė, kad dumblo saugojimo aikštelių rekonstrukcija nebuvo sutarties objektas, tokie darbai nebuvo numatyti ir konkurso dokumentacijoje. Taigi šių darbų įsigijimas laikytas sutarties objekto keitimu, t.  y. esminių sąlygų keitimu, o to neleidžia minėtos VPĮ nuostatos bei suformuota teismų praktika. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad perkančioji organizacija, pirkdama papildomus darbus, turėjo organizuoti naują pirkimą, o to nepadariusi, pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatytus draudimus keisti sudarytą viešojo pirkimo sutartį ir papildomus darbus iš rangovo pirko nesilaikydamas VPĮ 7 straipsnio, nustatančio pareigą vykdyti atskiras viešojo pirkimo procedūras. Teismas pažymėjo, kad finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K-307 patvirtintos Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo bei šalinimo ir apribojimų gauti Europos Sąjungos finansinę paramą nustatymo taisyklės (toliau – Pažeidimų nustatymo taisyklės) nustato tvarką, kuria vadovaudamosi Europos Sąjungos finansinę paramą administruojančios institucijos nustato ir šalina pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimu, taip pat nustato apribojimus gauti Europos Sąjungos finansinę paramą (Pažeidimų nustatymo taisyklių 1 p.). Šiose taisyklėse paramą administruojančia institucija yra laikoma vadovaujančioji, mokėjimo, tarpinės ir įgyvendinančios institucijos (Pažeidimų nustatymo taisyklių 2 p.). Projekto vykdytojo sąvoka Pažeidimų nustatymo taisyklėse nėra nustatyta, tačiau taikant analogiją ir vadovaujantis kitais teisės aktais projekto vykdytoju yra laikomas galutinis paramos gavėjas. Taigi, šiose Pažeidimų nustatymo taisyklėse yra aiškiai įvardyta, kad pažeidimą gali padaryti tiek projekto

vykdytojas, tiek paramą administruojanti institucija. Tačiau neatsižvelgiant į tai, kas padarė pažeidimą, dėl šio pažeidimo neteisėtai išmokėtos lėšos visais atvejais turi būti susigrąžinamos iš galutinio paramos gavėjo (nagrinėjamu atveju pareiškėjos). Pagal Pažeidimų nustatymo taisykles administruojančiai institucijai nustačius pažeidimą, kuris yra susijęs su projekto vykdytojui išmokėtomis lėšomis, ir nusprendus susigrąžinti lėšas, šios lėšos susigrąžinamos pagal Paramos grąžinimo taisykles, t. y. turi būti laikomasi Paramos grąžinimo taisyklėse nustatytos procedūros. Esant vienam iš Paramos grąžinimo taisyklių 4 punkte nurodytų pagrindų, neteisėtai išmokėtos paramos lėšos yra susigrąžinamos iš projekto vykdytojo.

10. Teismas nurodė, kad nepaisant to, kas rengė viešojo pirkimo dokumentus, kas vykdė viešojo pirkimo procedūras ir kas įtvirtino vienas ar kitas nuostatas rangos / paslaugos sutartyse, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, valstybė, atsakydama ES už netinkamai panaudotas lėšas, turi šias lėšas susigrąžinti iš projektų vykdytojų – galutinių paramos gavėjų. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje nėra byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas ir yra galutinis paramos gavėjas. Agentūra, kaip valstybės institucija, nustačiusi ar gavusi informacijos apie pažeidimą, privalo pradėti tyrimą, o nustačiusi pažeidimus, bet kuriuo momentu, neatsižvelgdama į ankstesnius savo veiksmus, pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti, ir pareikalauti jas grąžinti. Faktas, kad lėšos papildomiems darbams buvo išmokėtos, neužkerta kelio atlikti papildomus pažeidimo tyrimus, patikrinimus bei pakartotinai iškelti išlaidų tinkamumo klausimą, tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Laikė pagrįstu atsakovo teiginį, kad Reglamentas Nr. 2988/95 yra skirtas reglamentuoti kitiems teisiniams santykiams, t. y. sankcijoms taikyti, tačiau jokios sankcijos skundžiamu įsakymu galutiniam paramos gavėjui nebuvo taikomos. Reglamentas Nr. 2988/95 reglamentuoja administracinių nuobaudų ir patraukimo administracinėn atsakomybėn tvarką ir terminus, o Sanglaudos fondo projektų pažeidimų atvejais priimti sprendimai susigrąžinti projektui skirtas paramos lėšas nėra administracinė nuobauda ar priemonė, todėl atmestas pareiškėjo skundo argumentas dėl senaties taikymo. Teismas sprendė, kad ginčijamas administracinis sprendimas dėl paramos lėšų grąžinimo yra priimtas siekiant teisėtų tikslų – tinkamo Sanglaudos fondo tikslinių lėšų panaudojimo, nustačius pažeidimą – netinkamų išlaidų finansavimą – pritaikytos priemonės buvo būtinos ir jų susigrąžinimas laikytas proporcinga priemone.

III.

11. Pareiškėjas UAB „Joniškio vandenys“ pateiktame apeliaciniame skunde (III t., b. 1. 169–173) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, kad ne jis turėjo būti atsakingas už pirkimo procedūrų (dumblo aikštelės rekonstrukcijai) atlikimą. Jis remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintomis Europos Sąjungos sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklėmis (toliau – ir Administravimo taisyklės) ir 2009 m. kovo 4 d. sutartimi Nr. 2009/GPG/06(7.50)A7-35 (toliau – ir GPG sutartis), sudaryta tarp Agentūros ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos, ir nurodo, jog funkcija vykdyti viešuosius pirkimus yra priskirta Joniškio rajono savivaldybės administracijai, o Agentūra yra atsakinga už viešųjų pirkimų vykdymo priežiūrą. Pažymi, kad Agentūra 2009 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. APVA-4092 neprieštaravo dumblo aikštelių uždengimui panaudojant užsakovo rezervo lėšas ir nenurodė, kad reikia atlikti pirkimo procedūras, todėl pareiškėjas nemano pažeidęs kokius nors teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, pagal nupirktų dumblo aikštelių uždengimo darbų vertę šalių teisiniai santykiai pateko į supaprastintų pirkimų teisinio reguliavimo sritį, todėl teismas nepagrįstai konstatavo VPĮ 18 straipsnio 8 dalies pažeidimą. Be to, nurodo, kad įrengti stogus virš dumblo laikymo aukštelių reikalavo imperatyvios statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas nurodo, kad galimybė keisti rangos sutarties sąlygas buvo numatyta Konkrečiųjų sutarties sąlygų 13 punkto 13.1 papunktyje, kurio sąlygos nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Agentūra savo veiksmais: 2009 m. rugpjūčio 21 d. pritarimu, parašais ant sąskaitų, tarpinio mokėjimo pažymų, rangovo sąskaitos už atliktus darbus patikros lapuose, paramos lėšų pervedimu sudarė pagrindą pareiškėjui pagrįstai tikėtis, jog visos išlaidos pagrįstai ir teisėtai gali būti apmokamos ES paramos bei bendrojo finansavimo lėšomis.

13. Rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos pareiškėjas pateikė po administracinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi, pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas praleidus Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje nustatytą ketverių metų senaties terminą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1425-858/2015 pateiktais išaiškinimais. Teigė, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo pažeidimo padarymo – rangos sutarties 2009 m. spalio 13 d. pakeitimo Nr. 3

pasirašymo, ir pasibaigė 2013 m. spalio 13 d. Programa, pagal kurią finansuojamas pirkimas, Europos Komisijos sprendimu užbaigta 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas apie pažeidimą buvo informuotas 2014 m. vasario 7 d. pranešimu, ginčijamas įsakymas priimtas 2014 m. vasario 11 d. – t. y. jau suėjus nustatytam patraukimo atsakomybėn ketverių metų senaties terminui ir iki šios datos pasibaigus programai. Be to, atsakovas nebuvo kompetentingas priimti ginčijamą įsakymą, nes savo veiksmais prisidėjo prie pažeidimo padarymo, pritarė rangos sutarties pakeitimui nenurodydamas, kad būtina atlikti viešuosius pirkimus.

14. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (III t., b. 1. 181–186).15. Atsakovas, remdamasis LAT išaiškinimu (LAT 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011)

pažymi, kad net ir tuo atveju, kai sutartyje numatyta papildomų darbų įsigijimo galimybė, tai neatleidžia perkančiosios organizacijos nuo pareigos tinkamai atlikti pirkimo procedūras, kadangi papildomi darbai reiškia papildomą sutarties objektą, dėl kurio yra sudaroma nauja sutartis. Pažymi, kad remiantis GPG sutartimi Agentūra viešuosiuose pirkimuose dalyvauja tik stebėtojo teisėmis, o sprendimas, ar papildomus darbus įsigyti organizuojant viešąjį pirkimą, ar darant sutarties keitimą, yra priimamas perkančiosios organizacijos bei galutinio paramos gavėjo. Šiuo atveju buvo inicijuotas sutarties keitimas, o atsakomybė už keitimų derinimą ir tvirtinimą buvo paskirta pareiškėjui. Agentūros manymu, pareiškėjo argumentai dėl viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo ir atsakomybės ribų apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymi, kad remiantis Pažeidimų nustatymo taisyklėmis, nepaisant to, kas yra padaręs pažeidimą, ar projekto vykdytojas, ar paramą administruojanti institucija, neteisėtai išmokėtos lėšos visais atvejais turi būti susigrąžinamos iš galutinio paramos gavėjo. Akcentuoja, kad remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Agentūra, įtarusi pažeidimą, bet kuriuo momentu, nepriklausomai nuo jos atliktų ankstesnių veiksmų, turi pareigą pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti ir pareikalauti, kad jos būtų grąžintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. T1-30 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ grąžinimo“.

18. Agentūros direktorius 2014 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. T1-30 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-394 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant asignavimų valdytojo programas“ ir Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 5.2.2. punktu. Įsakymu nustatyta, kad projekto Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ vykdytojas, vykdydamas sutartį Nr. V/2007/J60 „Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija“, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį bei 18 straipsnio 8 dalį, ir nurodyta, kad Projekto galutinis paramos gavėjas per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo gavimo dienos į Agentūros sąskaitą privalo grąžinti 76 706,40 Lt, o pavėlavus grąžinti, mokėti ir 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti lėšas dieną.

19. Pareiškėjas apie Agentūroje inicijuotą įtariamo pažeidimo tyrimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atliekamo Projekto valstybinio audito ataskaitos (toliau – ir Audito ataskaita) projekte pateikto didelės svarbos pastebėjimo Nr. 8 buvo informuotas 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. APVA-2975, be kita ko rašte nurodyta, kad sutarties Nr. V/2007/J60 papildomų darbų išlaidos patirtos nesilaikant 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias dalinai

finansuoja Sanglaudos fondas (toliau – ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 16/2003), 4 straipsnio reikalavimų (t. y. išlaidos nėra pagrįstos teisiškai įpareigojančiais sutartimis arba susitarimais ir / arba dokumentais), yra netinkamos finansuoti. Pareiškėjui buvo išsiųstas Audito ataskaitos projektas, kuriame nurodyta, kad atliekant auditą nustatyta, jog buvo atlikti papildomi darbai, nes prieš pateikdami pasiūlymus rangovai nepakankamai patikrino ir ištyrė statybvietes, jų aplinką, nesurinko būtinos informacijos apie riziką, nenumatytas ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sutarties darbams. Audito ataskaitos projekte nurodytas didelės svarbos pastebėjimas dėl to, kad išlaidos patirtos nesilaikant Statybos darbų bendrųjų sąlygų 4.11 punkte nurodytų sąlygų, nes rangovai keitė priimtą sutarties sumą dėl to, kad nepakankamai įvykdė 4.10 punkte nurodytas prievoles, tarp jų – UAB „Joniškio vandenys“ rangos sutarties V/2007/J60 pakeitimas Nr. 3 dėl darbų, susijusių su stogu dumblo aikštelei; auditorius nurodė, kad „Nesusipažinta su teisės aktų reikalavimais STR 2.02.05:2004 „Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos“, kurių 795.2 punkte numatyta, kad projektuojant nuotekų valymo įrenginius ir sausinto dumblo aikšteles, reikia numatyti stogus virš dumblo laikymo aikštelių. Darbai nėra būtini projekto tikslams pasiekti“. Netinkamos finansuoti išlaidos pagal FIDIC sutarties sąlygų 4.10 punktą – 222 157,09 Lt (t. IV, b. l. 106). Pareiškėjas, atsakydamas į pranešimą dėl pažeidimo, 2013 m. spalio 8 d. raštu Nr. 696 atsakovui nurodė, kad rangos sutarties pakeitimas Nr. 3 buvo sudarytas atsižvelgiant į Statybos techninio reglamento STR 2.02.05:2004 „Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos“ reikalavimus; dėl lėšų stokos stoginės statyba nebuvo numatyta užsakovo pirminėse konkurso sąlygose, tačiau jos nepastačius objektas nebūtų priduotas statybos užbaigimo komisijai; darbai atlikti iš užsakovo rezervo ir nekeitė bendros Rangos sutarties kainos.

20. Apie atliktą atnaujintą pažeidimo tyrimą dėl Projekto pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. vasario 11d. raštu Nr. APVA-411, prie jo pridėtas 2014 m. vasario 7 d. pranešimas apie pažeidimą, susijusį su Sanglaudos fondo lėšų naudojimu ir 2014 m. vasario 7 d. išvada dėl Projekto rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pakeitimo Nr. 3. Agentūros parengtoje 2014 m. vasario 7 d. išvadoje „Dėl projekto Nr. 2006/LT/16C/PE/001 „Ventos – Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pakeitimo Nr. 3“ nurodoma, kad rekonstruojant Joniškio nuotekų valymo įrenginius pirkimo dokumentuose ir techniniame projekte numatyta nusausinti dumblą ir jį sandėliuoti, tačiau liko neišspręstas tinkamo nusausinto dumblo sandėliavimo klausimas. Statybos techninio reglamento STR 2.02.05:2004 „Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos“ 795.2 punkte numatyta, kad projektuojant sausinto dumblo laikymo aikšteles, reikia numatyti stogus virš šių aikštelių, tačiau rengiant konkurso sąlygų Joniškio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijai technines specifikacijas, konsultantas UAB „Panevėžio miestprojektas“ nenumatė, kaip nuotekų valykloje nusausintas dumblas bus saugomas. Dėl tokių praleidimų užsakovo dokumentuose Rangos sutarties 2009 m. spalio 13 d. pakeitimu Nr. 3 buvo nuspręsta atlikti dumblo aikštelės rekonstravimo darbus, įrengiant dengtą stoginę, šių darbų vertė – 767 064 Lt. Išvadoje konstatuota, kad papildomi dabai nebuvo numatyti rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pirkimo dokumentuose ir nebuvo būtini pirkti iš to paties rangovo, taigi buvo nesilaikyta VPĮ 7 straipsnyje numatytų procedūrų. Šių darbų įsigijimas rangos sutarties pakeitimu Nr. 3 laikytas sutarties objekto, t. y. esminių sutarties sąlygų keitimu; perkančioji organizacija, pirkdama papildomus darbus, turėjo organizuoti naują pirkimą, o to nepadariusi pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje numatytus draudimus keisti viešojo pirkimo sutartį ir papildomus darbus iš rangovo pirko nesilaikydama VPĮ 7 straipsnio, numatančio pareigą vykdyti atskiras viešojo pirkimo procedūras. Valstybės kontrolės siūloma taikyti finansinė pataisa 25 procentai, atsižvelgus COCOF gairių 07/0037/03-LT 1 priedo 3 punkto atžvilgiu taikomą pastabą, sumažinta iki 10 procentų (76 706,4 Lt).

21. Pareiškėjas, argumentuodamas, kad yra praleistas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje nustatytas ketverių metų senaties terminas atsakomybei už padarytą pažeidimą taikyti, teigė, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo įtariamo pažeidimo padarymo – rangos sutarties 2009 m. spalio 13 d. pakeitimo Nr. 3 pasirašymo, ir jis pasibaigė 2013 m. spalio 13 d. Pareiškėjas apie pažeidimą buvo informuotas 2014 m. vasario 7 d. pranešimu, ginčijamas Įsakymas priimtas 2014 m. vasario 11 d. – t. y. jau suėjus nustatytam patraukimo atsakomybėn senaties terminui.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1425-858/2015 pateikiami Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje nustatyto ketverių metų senaties taikymo išaiškinimai, kurie reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1425-858/2015 pažymėta, kad siekiant apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus, Reglamentu Nr. 2988/95 nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 1 d.). Reglamento Nr. 2988/95 taikymo srityje „pažeidimas“ yra suprantamas kaip bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems

biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 2 d.). Administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos pradedamos taikyti tais atvejais, kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi Bendrijos teisės aktai. Jos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios, kad galėtų tinkamai apsaugoti Bendrijų finansinius interesus (Reglamento Nr. 2988/95 2 str. 1 d.). Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis numato, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai. Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad valstybės narės išlaiko teisę taikyti ilgesnį laikotarpį nei atitinkamai numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (Reglamento Nr. 2988/95 3 str. 3 d.). Be to, Reglamento Nr. 2988/95 nuostatų taikymą ginčo teisiniams santykiams patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr. ESTT 2017 m. birželio 15 d. sprendimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra prieš UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, C 436/15, 51 punktą).

23. Pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas, patikslinant, kad šioje nuostatoje vartojamas žodžių junginys „pažeidimas buvo baigtas“ turi būti suprantamas kaip nuoroda į dieną, kai buvo baigtas paskutinis tą patį pakartotinį pažeidimą sudarantis veiksmas (žr. ESTT 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen, C 52/14, EU:C:2015:381, 66 punktą), neatsižvelgiant į tai, kada nacionalinė administracija sužinojo apie šį pažeidimą (žr. ESTT 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG prieš Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, C 52/14, 32 punktą). Atsižvelgus į ESTT vertinimus galima teigti, kad tokiais atvejais yra svarbus sudarytos neteisėtos sutarties įvykdymo momentas (žr. ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Ministre de l’Intérieur, de l’Outre-mer, des Collectivités territoriales et de l’Immigration prieš Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre, C-465/10, 59 punktą).

24. Minėta, kad Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalyje „pažeidimas“ apibrėžtas kaip Sąjungos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kuriais Sąjungos bendrajam biudžetui ar jos valdomiems biudžetams padaroma arba gali būti padaryta žala. Pažeidimo padarymas, nuo kurio pradedama skaičiuoti senaties termino eiga, suponuoja dvi sąlygas, t. y. turi būti ūkio subjekto veiksmas ar neveikimas, kuriais pažeidžiama ES teisė, ir padaryta žala ar ji galima Sąjungos biudžetui. Kai ES teisės pažeidimas atskleidžiamas tik atsiradus žalai, senaties termino eiga pradedama skaičiuoti nuo pažeidimo padarymo momento, t. y. nuo to momento, kai buvo padaryti ir ūkio subjekto veiksmai ar neveikimas, kuriais pažeidžiama ES teisė, ir padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui ar jos valdomiems biudžetams. Tokia išvada suderinama su Reglamento Nr. 2988/95, kuriuo pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį siekiama apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus, tikslu. Iš tiesų dies a quo (diena, ligi kurios; galutinis termino momentas) yra įvykio, kuris padaromas paskutinis, diena, t. y. arba žalos atsiradimo diena, kai ši žala atsiranda atlikus veiksmą ar neveikimą, kuriais pažeidžiama ES teisė, arba šio veiksmo ar neveikimo diena, kai atitinkama nauda buvo suteikta prieš minėtą veiksmą ar neveikimą. Tai palengvina Sąjungos finansinių interesų apsaugos tikslo siekimą (žr. ESTT 2015 m. spalio 6 d. sprendimo Firma Ernst Kollmer Fleischimport und–export prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas, C 59/14, 23-26 punktus). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad paskutinis mokėjimas (pagal rangos sutarties Nr. V/2007/J60 2009 m. spalio 13 d. pakeitimą Nr. 3 Nr. A/2005/A06) Projekte buvo atliktas 2010 m. sausio 4 d., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, senaties termino eiga prasidėjo būtent nuo šios datos, kai buvo padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui ar jos valdomiems biudžetams.

25. Vertinant senaties termino pabaigos momentą taip pat reikia įvertinti ir tai, ar egzistavo aplinkybės, nutraukusios prasidėjusį senaties terminą. Pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą patraukimo atsakomybėn senaties terminas gali būti nutrauktas, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar patraukimu atsakomybėn susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Sąvoka „kompetentinga institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reiškia instituciją, turinčią kompetenciją imtis aptariamų su tyrimu ar patraukimu

atsakomybėn susijusių veiksmų. Tačiau Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos formuluotėje nenurodyta nieko, iš ko būtų galima teigti, kad ši institucija turi būti ta pati, kuri yra kompetentinga skirti sumas ar šias sumas išieškoti, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Europos Sąjungos finansinius interesus. Nesant Sąjungos teisės normų kiekviena valstybė narė pagal nacionalinę teisę turi paskirti kompetentingas institucijas, kad būtų imtasi su pažeidimų, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 1 dalį, tyrimu ar patraukimu atsakomybėn už juos susijusių veiksmų. Todėl valstybės narės gali savo nuožiūra suteikti įgaliojimus patraukti atsakomybėn už pažeidimus kitai institucijai nei ta, kuri skiria sumas ar šias sumas išieško, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Sąjungos finansinius interesus (žr. ESTT 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG prieš Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, C 52/14, 29–32 punktus).

26. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar pagal nacionalinę teisę kompetentingos institucijos – Valstybės kontrolės, valstybinio audito ataskaitos projekte buvo konkrečiai įvardijamos operacijos, kurias kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų vėliau įvardijo atsakovas. Audito ataskaitos projekte (žr. sprendimo 19 p.) buvo pakankamai konkrečiai apibrėžta tos pareiškėjo vykdant Projektą patirtos išlaidos, kurios neatitiko Komisijos reglamento (EB) Nr.  16/2003 4 straipsnio reikalavimų (t. y. išlaidos nėra pagrįstos teisiškai įpareigojančiais sutartimis arba susitarimais ir / arba dokumentais), ir tos pačios išlaidos vėliau priimtu ginčijamu Agentūros Įsakymu buvo nurodytos kaip patirtos už papildomus darbus, kuriems turėjo būti organizuoti naujas pirkimas, o to nepadarius buvo pažeistas VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje numatytas draudimas keisti viešojo pirkimo sutartį, papildomi darbai iš rangovo pirkti nesilaikant VPĮ 7 straipsnio reikalavimų.

27. Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad apie Valstybės kontrolės Audito ataskaitos projekte pateikiamus pastebėjimus dėl pažeidimo pareiškėjas buvo informuotas atsakovo 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. APVA-2975, su Audito ataskaitos projektu buvo susipažinęs. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitos projekto pateikimas pareiškėjui nutraukė Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto senaties termino eigą. Apelianto argumentai, kad Audito ataskaitos projekte nurodyti pažeidimai buvo nekonkretūs, tik susipažinęs su Agentūros 2014 m. vasario 7 d. išvada dėl Projekto rangos sutarties Nr. V/2007/J60 pakeitimo Nr. 3 sužinojo, kad yra nustatyti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, laikytini neturinčiais reikšmės sprendžiant dėl senaties termino skaičiavimo. Agentūros 2014 m. vasario 7 d. išvada buvo dėl tų pačių netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų, kurios buvo nurodytos Audito ataskaitos projekte; to paties padaryto pažeidimo teisinio įvertinimo nurodymas Išvadoje niekaip nekeičia pažeidimą patvirtinančių faktų, apie kuriuos pareiškėjas pakankamai išsamiai buvo informuotas atsakovo 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. APVA-2975 ir susipažinęs su Audito ataskaitos projektu.

28. Atsižvelgus į tai, kad senaties termino eiga, prasidėjusi 2010 m. sausio 4 d. (t. IV, b. l. 67), nutrūko 2013 m. spalio 4 d., o asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn per ketverius metus, darytina išvada, kad 2014 m. vasario 11  d., kuomet buvo priimtas ginčijamas Įsakymas Nr. T1-30, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies įtvirtintas senaties terminas dar nebuvo suėjęs. Nagrinėjamu atveju aspektai, susiję su programos, pagal kurią finansuojamas Projektas, užbaigimu Europos Komisijos sprendimu 2011 m. gruodžio 31 d., kaip nurodo pareiškėjas, nėra aktualūs, todėl atskirai neaptarinėtini.

29. Sanglaudos fondas yra įsteigtas Europos Sąjungos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1164/94, fondas finansiškai prisideda prie projektų ir gali teikti paramą aplinkos apsaugos projektams, kurie padeda siekti Europos Sąjungos sutartyje nustatytų tikslų aplinkos apsaugos srityje. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 nuostatos (11 str. 4 d., 12 str. 1 d.) numato pagrindines taisykles dėl fondo lėšų panaudojimo – mokėjimai turi būti glaudžiai ir skaidriai susiję su projekto įgyvendinimu, tai reiškia, turi būti skirti tik paramos sutartyje numatytoms išlaidoms finansuoti, o valstybės narės turi pareigą reguliariai tikrinti, ar finansuojama veikla tinkamai vykdoma, bei susigrąžinti visas lėšas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo.

30. 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94, kuriuo buvo įsteigtas Sanglaudos fondas, įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias dalinai finansuoja Sanglaudos fondas, tinkamumo, 2 straipsnyje „Už įgyvendinimą atsakinga įstaiga“ nustatyta, kad Reglamento (EB) Nr. 1164/94 10 straipsnio 4 dalyje minėta „už įgyvendinimą atsakinga įstaiga“ yra valstybės arba privati įstaiga, atsakinga už konkurso dėl projekto organizavimą. Ta įstaiga paskiriama Komisijos sprendimu, kuriuo suteikiama Sanglaudos fondo parama.

31. Europos Bendrijų Komisija 2006 m. liepos 11 d. sprendimu dėl paramos iš Sanglaudos fondo skyrimo Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos 1 etapo, 1 fazės projektui Lietuvos Respublikoje CCI 2006/LT-16/C/PE/001 numatė, kad projekto įgyvendinimo išlaidos yra tinkamos paramai iš fondo gauti iki 2010 m. gruodžio 31 d. Parama iš

Sanglaudos fondo numatyta 37 251 200 Eur. Už įgyvendinimą atsakinga institucija numatyta Aplinkos projektų valdymo agentūra, už atskirus projektus – Joniškio rajono savivaldybė, su projektų įgyvendinimu susijusi atsakomybė pagal atskirą susitarimą su Agentūra – UAB „Joniškio vandenys“, institucija, atsakinga už projektų grupės koordinavimą ir kontrolę – Agentūra, mokėjimo institucija – Lietuvos Respublikos finansų ministerija, tarpinė įstaiga arba įstaigos (kita nei mokėjimo institucija), kuriai įgyvendinančioji institucija deklaruoja išlaidas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių 3 punkte, apbrėžiančiame vartojamas sąvokas, nustatyta, kad Įgyvendinančioji institucija – institucija, atliekanti šiose taisyklėse numatytas funkcijas. Įgyvendinančiosios institucijos funkcijas aplinkosaugos srityje atlieka Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra. Įgyvendinančioji institucija, be kita ko, atlieka viešuosius pirkimus ir sudaro sutartis; atlikdama viešuosius pirkimus, derina su tarpine institucija savo parengtus pirkimo dokumentus (11.3 p., 11.4 p.). Galutiniam paramos gavėjui atliekant viešuosius pirkimus, įgyvendinančioji institucija atsakinga už išankstinį galutinių paramos gavėjų parengtų pirkimo dokumentų nagrinėjimą, vertinimą ir derinimą; viešojo pirkimo komisijos sudėties derinimą; dalyvavimą viešojo pirkimo komisijos darbe stebėtojo teisėmis; viešojo pirkimo komisijos parengtos vertinimo ataskaitos tvirtinimą; sutarčių tarp galutinių paramos gavėjų ir darbų, prekių ar paslaugų teikėjų projektų derinimą (13 p., 13.1–13.5 p.).

33. Sutartimi Nr. 2007/GPG/50/(7.50)A7-438, sudaryta 2007 m. rugpjūčio mėn. 30 d. tarp Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos, dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant projektą „Ventos – Lielupės upės baseino investicinės programos I paketo projektas“ įgyvendinančiajai institucijai – Agentūrai, be kita ko, buvo priskirtos užduotys ir atsakomybė vykdyti viešuosius pirkimus pagal Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus (3.4.1 1) p.); tikrinti galutinio paramos gavėjo pateiktų pirkimo dokumentų atitikimą Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams (3.4.2 2) p.); gavus galutinio paramos gavėjo ataskaitas ar kitus dokumentus, susijusius su projekto įgyvendinimo sutarčių vykdymu, per savaitę patvirtinti arba nurodyti trūkumus, kurie privalo būti ištaisyti ir pateikti pastabas (3.4.3 3) p.).

34. Sutartimi Nr. 2009/GPG/06/(7.50)-17-35, sudaryta 2009 m. kovo 4 d. tarp Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros, Joniškio rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Joniškio vandenys“, dėl funkcijų, užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant projektą „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I paketo projektas“ Agentūra delegavo dalį funkcijų ir atsakomybę už jų vykdymą Galutiniam paramos gavėjui (UAB „Joniškio vandenys“) ir Joniškio rajono savivaldybės administracijai. Agentūrai priskirtos užduotys ir atsakomybė viešųjų pirkimų konkursų organizavimo ir sutarčių sudarymo srityje apima: per tris savaites patikrinti perkančiosios organizacijos pateiktų pirkimo dokumentų atitikimą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms ir privalomiems įgyvendinančiosios institucijos parengtų pirkimo dokumentų reikalavimams; dalyvauti viešuosiuose pirkimuose stebėtojo teisėmis; per 6 dienas tvirtinti viešojo pirkimo komisijos parengtą vertinimo ataskaitą; per 9 darbo dienas tikrinti ir pritarti sutarčių projektams; per 3 darbo dienas patvirtinti sutartis, pasirašytas tarp perkančiosios organizacijos, užsakovo ir rangovo (paslaugų tiekėjo ar prekių tiekėjo) (sutarties dalis 3.4.1.). Galutiniam paramos gavėjui priskirtos ar deleguotos užduotys ir atsakomybė viešųjų pirkimų konkursų organizavimo ir sutarčių sudarymo srityje apima: parengti atsakymus į konkurso dalyvių paklausimus dėl techninių sprendinių ir išsiųsti perkančiajai organizacijai (per 3 kalendorines dienas nuo jų gavimo dienos); skirti savo atstovus į viešojo pirkimo komisiją, kuri dirba pagal perkančiosios organizacijos patvirtintą reglamentą bei dalyvauja visuose viešojo pirkimo komisijos posėdžiuose; pasirašyti su konkursų laimėtojais pirkimo sutartis užsakovo vardu (sutarties dalis 3.5.1.). Joniškio rajono savivaldybės administracijai priskirtos ar deleguotos užduotys ir atsakomybė viešųjų pirkimų konkursų organizavime ir sutarčių sudaryme apima viešųjų pirkimų vykdymą pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus ir t. t. (sutarties dalis 3.6.1.).

35. Minėtomis Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Administravimo taisyklių, sutarčių dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant Projektą nuostatomis įgyvendinančiajai institucijai – Agentūrai, pavedamos funkcijos už viešųjų pirkimų organizavimą, savo parengtų pirkimo dokumentų derinimą su tarpine institucija; galutiniam paramos gavėjui atliekant viešuosius pirkimus, įgyvendinančioji institucija atsakinga už išankstinį galutinių paramos gavėjų parengtų pirkimo dokumentų nagrinėjimą, vertinimą ir derinimą; viešojo pirkimo komisijos sudėties derinimą; dalyvavimą viešojo pirkimo komisijos darbe stebėtojo teisėmis; viešojo pirkimo komisijos parengtos vertinimo ataskaitos tvirtinimą; sutarčių tarp galutinių paramos gavėjų ir darbų, prekių ar paslaugų teikėjų projektų derinimą. Nagrinėjamos bylos kontekste šios Agentūros funkcijos yra reikšmingos sprendžiant dėl jos kompetencijos taikyti

pareiškėjui atsakomybę už pažeidimą – rangos sutarties pakeitimo Nr. 3 sudarymą pažeidžiant VPĮ reikalavimus.36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtinumą sudaryti rangos sutarties pakeitimą Nr. 3 nulėmė aplinkybė, kad

2007 m. rugsėjo 14 d. paskelbto viešojo pirkimo Nr. 55925 dokumentuose, už kurių parengimą buvo atsakinga Agentūra, nebuvo numatyta įrengti stoginę virš sausinto dumblo saugojimo aikštelių, nors tokie reikalavimai nustatyti Statybos techninio reglamento STR 2.02.05:2004 „Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos“ 795.2 punkte. Atsižvelgiant į viešojo pirkimo organizavimo trūkumus, pareiškėjo atsakomybė už įtariamus pažeidimus sudarant rangos sutarties pakeitimą Nr. 3 negali būti vertinami atskirai nuo Agentūros veiksmų organizuojant viešąjį pirkimą Nr. 55925. Be to, sudarant rangos sutarties pakeitimą Nr. 3 Agentūra apie jį buvo informuota, buvo gautas tiek jos (2009 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. APVA-4092), tiek FIDIC inžinieriaus pritarimas (t. III, b. l. 30). Minėtos aplinkybės (viešojo pirkimo Nr. 55925 pirkimo dokumentų trūkumai, pritarimas rangos sutarties Nr. 3 pakeitimui nerengiant viešojo pirkimo) lemia, kad pati Agentūra taip pat yra atsakinga už nustatytus pažeidimus.

37. Be to, pagal 2002 m. liepos 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1386/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl Sanglaudos fondo paramos valdymo ir kontrolės sistemų bei finansinių koregavimų atlikimų tvarkos ir 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias dalinai finansuoja Sanglaudos fondas tinkamumo, nuostatas, įgyvendinančioji institucija (Agentūra) atlieka iš Sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų finansuojamų projektų kontrolę jų įgyvendinimo laikotarpiu, kartu tikrina projektus jų įgyvendinimo vietose, registruoja šiuos patikrinimus, imasi būtinų veiksmų aptiktiems pažeidimams pašalinti, informuoja tarpinę instituciją apie tikrinimo rezultatus; teikia visą būtiną pagalbą Europos Komisijos įgaliotiems pareigūnams, atliekantiems projektų patikrinimą vietose (Administravimo taisyklių 10.12 p.); rengia, tvirtina ir teikia mokėjimo, tarpinei ir vadovaujančiajai institucijoms projektų, kuriems skirta Sanglaudos fondo lėšų, įgyvendinimo ir lėšų panaudojimo galutines ataskaitas (Administravimo taisyklių 10.15 p.). Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1K-288 patvirtintų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų išmokėjimo rangovams (paslaugų teikėjams ar prekių tiekėjams) ir atsiskaitymo už išmokėtas ar planuojamas išmokėti lėšas taisyklių 5 punktą, už mokėjimo prašymų, visų išlaidas patvirtinančių ir išlaidų apmokėjimą įrodančių dokumentų tikrinimą bei išlaidų tinkamumo finansuoti nustatymą atsakinga įgyvendinančioji institucija, t. y. Agentūra. Todėl Agentūra, kaip įgyvendinanti institucija, turėjo pareigą užtikrinti, jog Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšos būtų panaudotos tinkamai ir išlaidos, kurios negali būti finansuojamos, nebūtų apmokamos.

38. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 11.16 punktu, įgyvendinančioji institucija, įtarusi, kad esama pažeidimų, ir (arba) gavusi informacijos apie juos, Pažeidimų nustatymo taisyklėse nustatyta tvarka atlieka pažeidimo tyrimą ir nustato pažeidimus (arba jų nenustato), o kai įtariami pažeidimai ir (arba) apie juos gauta informacija susiję su jos pačios atliktais viešaisiais pirkimais, apie tai praneša tarpinei institucijai; tarpinės institucijos įgaliojimu Lėšų grąžinimo taisyklėse nustatyta tvarka vykdo neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą (11.17 p.). Tarpinė institucija, įtarusi, kad esama pažeidimų, ir (arba) gavusi apie juos informacijos, apie tai praneša įgyvendinančiajai institucijai, o kai įtariami pažeidimai ir (arba) apie juos gauta informacija susiję su įgyvendinančiosios institucijos atliktais viešaisiais pirkimais, Pažeidimų nustatymo taisyklėse nustatyta tvarka atlieka pažeidimo tyrimą ir nustato pažeidimus (arba jų nenustato) (8.3 p.); Lėšų grąžinimo taisyklėse nustatyta tvarka priima sprendimus dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų grąžinimo ir vykdo šių lėšų susigrąžinimą, ir (arba) įgalioja įgyvendinančiąją instituciją vykdyti neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą (8.4 p.).

39. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad įtariamas pažeidimas yra susijęs su pačios Agentūros atliktais viešaisiais pirkimais (tiek rengiant viešojo pirkimo Nr. 55925 pirkimo dokumentus, tiek pritariant rangos sutarties Nr. 3 pakeitimui nerengiant viešojo pirkimo), pati įgyvendinančioji institucija nebuvo kompetentinga atlikti pažeidimo tyrimo ir priimti dėl to sprendimo – įtarus pažeidimą, kuris yra susijęs su pačios įgyvendinančios institucijos atliktais teisės aktų nuostatų pažeidimais, tarpinė institucija atlieka ne tik pažeidimo tyrimą, bet ir priima sprendimą dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų grąžinimo ir vykdo šių lėšų susigrąžinimą. Tokiu atveju negalimas įgyvendinančiosios institucijos įgaliojimas atlikti pažeidimo tyrimą ir priimti sprendimą, nes tai reikštų įgaliojamą priimti sprendimą dėl savo pačios padarytų pažeidimų, kas prieštarautų konstituciniam gero administravimo (atsakingo valdymo) principui ir Administravimo taisyklių tikslams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4814-520/2018).

40. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, privalėjo atlikti aplinkybių byloje tyrimą ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti ginčijamą administracinį aktą aspektu. Neatlikus tokio vertinimo, padarytas esminis proceso normų pažeidimas, nulėmęs neteisėto ir naikintino sprendimo priėmimą, nes negali būti paliekamas galioti administracinis aktas, jei jis priimtas nekompetentingo subjekto. Atsižvelgdama į sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują, kuriuo panaikina Agentūros 2014 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. T1-30, kuris neteisėtas, nes atsakovas jį priėmė neatsižvelgdamas į Administravimo Taisyklių 8.3, 8.4, 11.16 punktuose apibrėžtas jo įgalinimų ribas, pažeidžiant konstitucinį gero administravimo (atsakingo valdymo) principą. Nustačiusi, kad Agentūra nebuvo kompetentinga priimti Įsakymą dėl įtariamo pažeidimo, teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjo argumentų dėl paties pažeidimo esmės, ir nevertina faktinių ir teisinių aplinkybių, pagrindžiančių ar paneigiančių pažeidimo padarymo faktą, nes aptariamu atveju tai negalėtų turėti įtakos ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

41. Tenkindama apeliacinį skundą ir priimdama naują sprendimą, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.

42.  Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti 973,57 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kartu pateikė 2014 m. liepos 31 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. BV1-58/14, kurioje už apeliacinio skundo parengimą nurodyta mokėti suma – 1750 Lt (506,84 Eur), 2019 m. kovo 13 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas Nr. LV1037, kurioje už 2018 m. gruodžio 7 d. rašytinių paaiškinimų parengimą nurodyta mokėti suma – 272,25 Eur, 2019 m. kovo 13 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas Nr. BV1-20/19, kurioje už prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas parengimą, pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą 2019 m. kovo 14 d. teismo posėdyje nurodyta mokėti suma – 180 Eur, ir mokėjimo nurodymus (2014 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 925, 2019 m. kovo 13 d. Nr. 232, Nr. 225) patvirtinančius, kad pareiškėjas šias sumas (viso – 959,09 Eur) sumokėjo. Byloje taip pat pateikti įrodymai, kad pareiškėjas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 50  Lt (14,48 Eur) žyminio mokesčio.

43. Apeliacinis skundas buvo parengtas ir pateiktas teismui 2014 m. III ketvirtį, todėl vadovaujantis tuo metu (iki 2015 m. kovo 20 d.) galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 ir 8.9 punktais rekomenduojamas priteistinas užmokesčio už apeliacinio skundo parengimo paslaugas maksimalus dydis apskaičiuojamas taikant koeficientą 3, kurio pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Apeliacinio skundo parengimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga sudarė 1000 Lt, taigi Rekomendacijose nustatyta maksimali už apeliacinio skundo parengimą suma sudaro 3000 Lt (868,86 Eur).

44. Pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

45. 2018 m. gruodžio 7 d. rašytiniai paaiškinimai buvo parengti 2018 m. IV ketvirtį, todėl už šias teisines paslaugas priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalus dydis apskaičiuotinas pagal 2018 m. II ketvirtį buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Rekomendacijų 8.16 punktu, pareiškėjui už rašytinių paaiškinimų parengimą ir pateikimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 370,68 Eur (926,70 Eur x 0,4).

46. Likusios teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas apeliantas prašo atlyginti, buvo suteiktos 2019 m. I ketvirtį, jam priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2018 m. III ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Rekomendacijų 8.16 punktu, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 374,28 Eur (935,70 Eur x 0,4). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 93,57 Eur (935,70 x 0,1 x 1 val.).

47. Pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija aptartų Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų dydžių. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo jam priteisti mažesnį nei prašomas bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina jo prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas nurodyta suma – 959,09 Eur už bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu suteiktas teisines paslaugas ir 14,48 Eur (50 Lt) sumokėto žyminio mokesčio, viso – 973,57 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio vandenys“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą,

kuriuo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio vandenys“ skundą patenkinti, panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. T1-30 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ grąžinimo“.

Pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Joniškio vandenys“ priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros 973,57 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt tris eurus 57 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Spendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05615 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. A-351-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04698-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal asociacijos „Barzdų seniūnijos bendruomenės centras“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas asociacija „Barzdų seniūnijos bendruomenės centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenės centras) kreipėsi į teismą su skundu, prašė: 1) sustabdyti valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarties sudarymą kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo, kilusio dėl projekto „Barzdų bendruomenės centro veiklos stiprinimas“ (toliau – ir Projektas) finansavimo; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 3R-374(AG-304/01-2016); 2) panaikinti projektų atrankos komisijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. protokole Nr. D5-279 priimtą sprendimą siūlyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) kancleriui Projektui įgyvendinti skirti 2 269 Eur ir Ministerijos kanclerio 2016 m. rugsėjo 5  d. potvarkį Nr. A3-142 „Dėl lėšų skyrimo“ (toliau – ir Potvarkis); įpareigoti Ministeriją pripažinti, kad Projektas yra tinkamas finansuoti bei jam įgyvendinti skirti visą prašomą sumą, t. y. 11 998,50 Eur.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad projektų atrankos komisijos sprendimas yra sudėtinė Ministerijos kanclerio Potvarkio dalis, todėl nesutiko su VAGK išvada, kad Projektų atrankos komisijos protokolinis sprendimas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti skundžiamas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Projektų atrankos komisijai ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Departamentas) nesuteikta teisė be ekspertų atlikti Projekto vertinimą. Be to, nei projektų atrankos komisijai, nei Ministerijai teisės aktuose nesuteikta teisė mažinti projekte prašomas lėšas, atsižvelgiant į projekto įgyvendinimo trukmę. Nagrinėjamu atveju būtent dėl pačios Ministerijos ir Departamento veiksmų likus keturiems mėnesiams iki Projekto įgyvendinimo termino pabaigos buvo atliktas pakartotinis Projekto vertinimas. Pareiškėjas už skirtą finansavimą neturi galimybių įgyvendinti numatytas veikas. Teisės aktai nenustato pareigos pareiškėjui pateikti patikslintą Projektą tuo atveju, jei pirmasis sprendimas buvo panaikintas. Departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją ir pasiūlyti patikslinti Projektą. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie Projekto svarstymo posėdį. VAGK nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl kiekvienos Projekte nurodytos sąmatos eilutės ir joje nurodytų išlaidų dydžių mažinimo. Pareiškėjo teigimu, būtent protokoliniame sprendime buvo pateikta esminė informacija, tačiau VAGK protokolinio sprendimo nelaikė galutinio sprendimo sudėtine dalimi. Projektas turi būti finansuojamas visa apimtimi, nes atsakovai nepagrindė prašomų finansuoti išlaidų dydžio mažinimo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad VAGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. VAGK objektyviai išnagrinėjo

bylai reikšmingas aplinkybes. Departamento kompetencija paraiškų vertinimo metu yra formali, susijusi tik su dokumentų patikrinimu ar duomenų apibendrinimu. Pakartotinio projekto vertinimo metu Departamentas nedalyvavo, nes pirminį paraiškos vertinimą buvo atlikęs pirmojo vertinimo metu, o naujos paraiškos ar kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė. Teisės aktai nenustato pareigos pranešti apie projektų atrankos komisijos posėdžius. Be to, Departamentas neturi duomenų apie tokius posėdžius. Teisės aktuose nereglamentuota pakartotinio projektų vertinimo tvarka. Projektą ekspertai jau buvo įvertinę, todėl projektų atrankos komisija į ekspertus nesikreipė ir sprendimą iš dalies finansuoti Projektą, priėmė maksimaliai atsižvelgusi į pareiškėjo interesus.

5. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 6. Ministerija atsiliepime nurodė, kad projektų atrankos komisijos potvarkis priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų,

tinkamai įvertinus ir nustačius aplinkybes, buvo laikomasi procedūrinių reikalavimų. Projektų atrankos komisija yra tik patariamoji Ministerijos institucija, jos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Ministerija atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad Projektas buvo įvertintas 62 balais. Ministerija nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad projektų atrankos komisija turėjo pasitelkti ekspertus. Projektų atrankos komisijos nariai yra kompetentingi atlikti projektų vertinimą. Su ekspertais sudarytos sutartys buvo pasibaigusios, o naujų sutarčių sudarymas, atliekant viešuosius pirkimus, užtruktų, todėl siekdama kuo greičiau pareiškėjui skirti finansavimą, projektų atrankos komisija priėmė sprendimą pati atlikti Projekto vertinimą. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-805 patvirtintų Bendruomenės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso organizavimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 44.6 papunktį, kadangi Nuostatai taikomi tik 2016 metais pateiktoms paraiškoms, o 2017 metais tokie nuostatai dar nepatvirtinti. Projektui įgyvendinti skirta lėšų suma buvo sumažinta proporcingai likusiam Projekto įgyvendinimo laikotarpiui. Ministerijos teigimu, Projektas negali būti įgyvendinamas 2017 metais, Ministerija negali pareiškėjui sudaryti galimybės Projektą įgyvendinti per ilgesnį laikotarpį, nes tai pažeistų Nuostatų 5 punktą bei lygiateisiškumo principą. Sprendimą dėl lėšų skyrimo priima Ministerijos kancleris, todėl teismas tokio pareiškėjo reikalavimo negali tenkinti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Potvarkį ir įpareigojo Ministeriją iš naujo išnagrinėti Projekto tinkamumą finansuoti, panaikino VAGK 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 3R-374(AG-304/01-2016) dalį, kuria Potvarkiu pareiškėjui skirta 2 269 Eur suma Projektui finansuoti, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:8.1. Bendruomenės centras 2016 m. sausio 27 d. Ministerijai pateikė Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų

finansavimo 2016 metais atrankos konkurso paraišką (toliau – ir Paraiška), kurioje nurodė, kad Projekto įgyvendinimo metu organizuos vietos gyventojų užimtumą skatinančius mokymus, bendruomenės valdymo komandos mokymus, skatins socialinius bendruomenės narių įgūdžius, stiprins institucinį bendradarbiavimą, gerins viešąją erdvę ir aplinką. Projekto įgyvendinimo laikotarpis: nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., bendra vertė – 13 330,55 Eur, Projektui įgyvendinti pareiškėjas prašė skirti 11 997,50 Eur.

8.2. Ekspertas (doc. dr. E. B.) 2016 m. vasario 18 d. sudarė Projekto rekomendacinio pobūdžio vertinimo anketą, skyrė 61 balą (maksimaliai galima skirti 80 balų) ir rekomendavo Projektą finansuoti iš dalies, t. y. skirti 1 049 Eur finansavimą.

8.3. Ministerija 2016 m. vasario 29 d. elektroniniu laišku kreipėsi į pareiškėją, prašė iki 2016 m. kovo 2 d. patikslinti Paraišką, siekiant atsakyti į nepriklausomiems ekspertams iškilusius klausimus, detalizuoti ir pagrįsti Projekto vadovo darbo užmokesčio, buhalterinių paslaugų teikimo, mokymų ir su jais susijusių paslaugų išlaidas, ilgalaikio turto įsigijimo išlaidas.

8.4. Ekspertė (V. G.) 2016 m. kovo 1 d. sudarė Projekto rekomendacinio pobūdžio vertinimo anketą, skyrė 63 balus ir rekomendavo Projektą finansuoti iš dalies, t. y. skirti 7 124,9 Eur finansavimą.

8.5. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. elektroniniu laišku pateikė Ministerijai patikslintus paraiškos duomenis, detalizavo Projekto administravimo ir įgyvendinimo išlaidas, nurodė jų pagrindimą.

8.6. Ministerijos Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso projektų atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) posėdžio 2016 m. balandžio 4 d. protokole (2016 m. kovo 30 d. įvyko Atrankos komisijos posėdis) užfiksuota, kad buvo svarstytas klausimas dėl projektų finansavimo, remiantis mažesnėmis ir didesnėmis ekspertų siūlomomis skirti sumomis. Nuspręsta projektams skirti finansavimą vadovaujantis minimalia siūloma skirti ekspertų suma, nes taip bus paremtas didesnis organizacijų skaičius. Šio protokolo priede eilės Nr.  227 (suteiktas numeris 670) pareiškėjui siūloma skirti 1 049 Eur sumą.

8.7. Ministerijos kancleris 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 patvirtino 2016 m. finansuojamų Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkurso projektų sąrašą (toliau  – ir Sąrašas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjo paraiškai suteikti 62 balai, skiriama paramos suma – 1 049 Eur.

8.8. Departamentas 2016 m. birželio 3 d. raštu atsakė Ministerijai į jos 2016 m. gegužės 25 d. persiųstą pareiškėjo 2016 m. gegužės 17 d. skundą dėl nepagrįstai sumažintos paramos Projektui ir siūlė svarstyti galimybę leisti pareiškėjui išimties tvarka iš dalies keisti išlaidų sąmatą neviršijant Projektui įgyvendinti skirtos sumos (1 049 Eur), tačiau nepažeidžiant Nuostatų reikalavimų.

8.9. Ministerija 2016 m. birželio 14 d. raštu pareiškėjui persiuntė Departamento 2016 m. birželio 3 d. atsakymą ir prašė pareiškėją susisiekti su Departamentu dėl sutarties sudarymo Projektui finansuoti.

8.10. Pareiškėjas 2016 m. liepos 1 d. pateikė skundą VAGK, prašė panaikinti Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkio Nr. A3-53 dalį dėl Projekto finansavimo iš dalies.

8.11. VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 3R-269(AG-201/01-2016) panaikino Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. A3-53 patvirtinto Sąrašo 227 eilutę dėl 1 049 Eur finansavimo Projektui įgyvendinti ir įpareigojo Ministeriją iš naujo atlikti Projekto vertinimą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

8.12. Atrankos komisijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje iš naujo buvo svarstomas pareiškėjo Projekto finansavimo klausimas. Išanalizavusi Projektą vertinusių ekspertų anketose pateiktus siūlymus dėl Projekto atitikties Nuostatų 47 punkto reikalavimams, Atrankos komisija pritarė, kad Projekto įvertinimo balų vidurkis – 62 balai, bendru sutarimu nusprendė siūlyti Ministerijos kancleriui Projektui įgyvendinti skirti 2 269 Eur.

8.13. Ministerijos kancleris 2016 m. rugsėjo 5 d. Potvarkiu „Dėl lėšų skyrimo“ Nr. A3-142, vykdydamas VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, vadovaudamasis Nuostatų 50 punktu ir atsižvelgdamas į Atrankos komisijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. protokolą Nr. D5-279, nusprendė skirti 2 269 Eur Projektui 2016 metais įgyvendinti.

8.14. Ministerija 2016 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (31.4-44)SD-5447 informavo pareiškėją apie priimtą Potvarkį, prašė kreiptis į Departamentą dėl Projekto įgyvendinimo sąmatos ir Projekto veiklų įgyvendinimo plano patikslinimo bei sutarties sudarymo.

8.15. Departamentas 2016 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (10.204)SI-1249 „Dėl valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarties sudarymo“ pareiškėjui priminė apie 2016 m. rugsėjo 5 d. priimtą Potvarkį ir apie būtinybę sudaryti sutartį, prašė iki 2016 m. spalio 13 d. pateikti Departamentui dokumentus ir informaciją, būtiną valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarčiai sudaryti. Nurodė, kad nepateikus nurodytos informacijos, vadovaujantis Nuostatų 58 punktu, dėl laiku nesudarytos valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarties, teiks Ministerijos kancleriui siūlymą panaikinti sprendimą skirti lėšas Projektui įgyvendinti.

8.16. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikė skundą VAGK, prašė: sustabdyti valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarties sudarymą kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo, kilusio dėl Projekto finansavimo; panaikinti Atrankos komisijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. protokole Nr. D5-279 priimtą sprendimą siūlyti Ministerijos kancleriui Projektui įgyvendinti skirti 2 269 Eur ir Ministerijos kanclerio Potvarkį; įpareigoti Ministeriją pripažinti, kad Projektas yra tinkamas finansuoti bei skirti jam įgyvendinti visą prašomą sumą, t. y. 11 998,50 Eur. VAGK 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 3R-374 (AG-304/01-20416) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Atrankos komisijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolinis sprendimas yra sudedamoji Potvarkio dalis, todėl kaip savarankiškas ginčo dalykas negali būti nagrinėjamas byloje. Vertindamas Potvarkio teisėtumą ir pagrįstumą, teismas analizavo Atrankos komisijos posėdžio protokole nustatytas aplinkybes, susijusias su Projekto finansavimu. Pirmosios instancijos teismas sutiko su VAGK išvadomis, kad Atrankos komisijos protokolinis sprendimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme.

10. Įvertinęs VAGK byloje esančią medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Atrankos komisijos sudėtis buvo teisėta, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, 2016 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje dalyvavo keturi jos nariai. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti sudarytos komisijos teisėtumu, jos narių kompetencija ir nešališkumu. Nuostatuose nėra nustatyta sudarytos komisijos keitimo galimybė, o pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, dėl kurių Atrankos komisijos nariai turėjo nusišalinti. Vien tik aplinkybė, jog tos pačios sudėties komisija pakartotinai vertino Paraišką, nėra pagrindas abejoti komisijos nešališkumu ar kompetencija. Atrankos komisijos 2016 m. rugpjūčio 30 protokolas buvo tinkamai įformintas.

11. Pareiškėjo argumentus dėl būtinybės pasitelkti ekspertus pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais. Teismas šioje byloje nustatė, kad Ministerija pareiškėjui 2016 m. vasario 29 d. raštu iki 2016 m. kovo 2 d. siūlė patikslinti Paraišką, siekiant atsakyti į nepriklausomiems ekspertams iškilusius klausimus. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. pateikė patikslintus duomenis, kurių ekspertai nevertino, todėl pateiktos ekspertų anketos negali būti laikomos tinkamu ekspertų vertinimu, pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo Projekto finansavimo klausimą. Administracinė procedūra yra ydinga, nes Atrankos komisija pervertino pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, kurie nebuvo pateikti ir įvertinti nepriklausomų ekspertų. Pagal Nuostatų 45 punktą, vertintinas paraiškas Departamentas perduoda ekspertams, kurie užpildo rekomendacinio pobūdžio projektų vertinimo anketą (Nuostatų 2 priedas), vadovaudamiesi anketoje nurodytais vertinimo kriterijais. Taigi tik ekspertams suteikta teisė vertinti projektą pagal Nuostatų 45 punkte nustatytus kriterijus. Pagal Nuostatų 30 punktą Atrankos komisija turi teisę vertinti projektus, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikus papildomus duomenis dėl ekspertams kilusių neaiškumų, pati Atrankos komisija neturėjo teisės šių dokumentų vertinti ir priimti protokolinį sprendimą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Atrankos komisija, viršydama jai suteiktus įgaliojimus, atliko pakartotinį Projekto vertinimą, nepasitelkdama nepriklausomų ekspertų. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad buvo pasibaigusios su ekspertais sudarytos sutartys ir kad dėl naujų sutarčių sudarymo užsitęstų procedūra, nėra pagrindas Atrankos komisijos protokolinį sprendimą pripažinti teisėtu. Be to, ekspertų vertinimai, siūlant skirti pareiškėjui dalį finansavimo, yra labai skirtingi (pirmasis ekspertas siūlė finansuoti 1 049 Eur, antrasis – 7 124,9 Eur). Šie neaiškumai taip pat nebuvo pašalinti, Atrankos komisija tinkamai nepagrindė pareiškėjui siūlomos finansuoti sumos 2 269 Eur.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Nuostatuose nereglamentuota pakartotinė vertinimo procedūra, tačiau tokio reglamentavimo nebuvimas negali paneigti Ministerijai, kaip viešojo administravimo subjektui nustatytų pareigų tinkamai įgyvendinti administracinę procedūrą. Formalus Nuostatų vykdymas ir apsiribojimas abstrakčiais teiginiais dėl tinkamo Projekto pakartotinio vertinimo nepatvirtina objektyvaus ir visapusiško aplinkybių ištyrimo. Nuostatuose pareiškėjui nėra

nustatyta pareiga teikti patikslintą paraišką. Atrankos komisija apie tokią galimybę pareiškėjo neinformavo. Todėl teismas VAGK argumentus, kad pareiškėjas nepateikė patikslintos paraiškos, vertino kritiškai. Tokios paraiškos pareiškėjas neturėjo teisės teikti, o Ministerija nesudarė galimybės tinkamai dalyvauti pakartotiniame administracinės procedūros nagrinėjime. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neturėjo būti sukuriamos kliūtys dalyvauti konkurse vien dėl to, kad Projektas turėjo būti įgyvendintas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Būtent dėl atsakovo netinkamai atliktų veiksmų, o ne dėl pareiškėjo kaltės, susidarė tokia situacija, kad iš naujo nagrinėti perduota Paraiška vėl buvo netinkamai įvertinta. Tokios aplinkybės negali paneigti pareiškėjo teisės ginčyti sprendimus, kurie varžo jo teises, ir negali tapti kliūtimi Projektui finansuoti.

13. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad Atrankos komisija neteisėtai sumažino skirtą finansavimą, remdamasi aplinkybe, kad Projektas turi būti įgyvendintas iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir finansavimą skirdama likusiems 4 mėnesiams. Remiantis Nuostatais, tokia finansavimo mažinimo tvarka negalima. Atrankos komisija pati negali spręsti, kokia apimtimi mažinti finansavimą proporcingai Projektui įgyvendinti likusiam terminui.

14. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Atrankos komisijos siūlymas Ministerijos kancleriui Projektui įgyvendinti skirti 2 269 Eur, vertinant kiekvieną Projekto išlaidų eilutę, nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas. Projekte prašomas skirti finansavimas yra pagrįstas komerciniais pasiūlymais. Pareiškėjo teigimu, Projekto vadovo darbo trukmė priklauso ne nuo Projekto trukmės, o nuo jame nurodytos veikos laiko. Buhalterinės apskaitos paslaugas pareiškėjui įsipareigojo suteikti viešoji įstaiga „Versmus“, šios paslaugos taip pat nepriklauso nuo Projekto įgyvendinimo trukmės.

15. Dėl sąmatos eilutės 3.1 „Mokymo, skatinančių vietos gyventojų užimtumą ir saviugdą, Bendruomenės valdymo mokymų, socialinių įgūdžių tobulinimo, supervizijų paslaugos“ Atrankos komisija konstatavo, kad socialinių įgūdžių stovykla ir institucinio bendradarbiavimo stiprinimas – supervizija netinkamai pagrįsta ir detalizuota, todėl nefinansuojama. VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pripažino, kad šios išlaidos, įvertinus pateiktus pasiūlymus, yra konkretizuotos, galima nustatyti jų pobūdį. Nepaisant to VAGK pritarė Atrankos komisijos išvadai tokių išlaidų nefinansuoti. Teismo vertinimu, tokios VAGK išvados yra nepagrįstos. Atsakovas, esant neaiškumams, vadovaudamasis Nuostatų 47 punktu, turėjo sudaryti sąlygas pareiškėjui papildomai paaiškinti ir patikslinti minėtą sąmatos eilutę. Teismas pažymėjo, kad siūlymas skirti finansavimą 8 valandoms yra nepagrįstas, taip pat nepagrįsta išvada dėl lektoriams nustatyto per didelio įkainio, nes pareiškėjas komerciniais pasiūlymais išlaidas pagrindė. Atrankos komisijos sprendimas siūlyti skirti 888 Eur mokymams finansuoti nėra tinkamai pagrįstas ir detalizuotas. Atrankos komisija netinkamai vertino šias išlaidas, jų pobūdį ir nesudarė pareiškėjui galimybės jų tikslinti.

16. Sąmatos išlaidų eilutėje 6.1 „Daugiamečiai augalai“ pareiškėjas prašė finansuoti aštuoniolikos dviejų metrų aukščio tujų įsigijimą. Atrankos komisija siūlė įsigyti mažesnius ir pigesnius augalus. Teismo vertinimu, Atrankos komisijos siekis taupyti nėra pagrindas mažinti finansavimą. Šiuo atveju Atrankos komisija apskritai galėjo tokių išlaidų nepripažinti būtinomis ir neskirti finansavimo. Teismo vertinimu, šių išlaidų mažinimas irgi yra nepagrįstas. VAGK sprendime formaliai pritarė Atrankos komisijos išvadai.

17. Pareiškėjas sąmatos 7.1 eilutėje „Projekto viešinimo paslaugos“ prašė skirti 531 Eur, tačiau Atrankos komisija siūlė skirti 250 Eur. Iš Atrankos komisijos protokolinio sprendimo neaišku, kodėl tinkama pripažįstama 250 Eur suma. Atsakovas jokio šių išlaidų mažinimo pagrindimo nepateikė.

18. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad išlaidos, skirtos ilgalaikiam turtui įsigyti, gali sudaryti ne daugiau kaip 20 proc. projektui įgyvendinti Ministerijos skirtų lėšų. Atitinkamai sumažinus Projektui skirti finansuojamas išlaidas (Projektui paskyrus 1 891 Eur), ilgalaikiam turtui siūloma skirti 378 Eur. Kadangi išlaidų mažinimas pripažintas neteisėtu, tokia suma taip pat sumažinta nepagrįstai. Teismo vertinimu, VAGK išvada, kad toks vertinimas atitinka Nuostatų reikalavimus, laikytinas formaliu skundo nagrinėjimu. Akivaizdu, kad šių išlaidų dydis tiesiogiai priklauso nuo siūlytinos skirti išlaidų sumos. Teismas pažymėjo, kad kaip ilgalaikį turtą pagal komercinius pasiūlymus pareiškėjas ketino įsigyti treniruoklius. Atrankos komisija šių aplinkybių nevertino. Cemento pareiškėjas siekė įsigyti treniruokliams tvirtinti. Taigi šiuo atveju tokios išlaidos, vertinant jų pobūdį, turėjo būti pripažįstamos tinkamomis arba ne. Pareiškėjui cemento įsigijimas nesant galimybės įsigyti ir įrengti treniruoklius yra nereikalingas ir neatitinka siekiamo įgyvendinti Projekto esmės. Atrankos komisija išlaidų nevertino pareiškėjo siekiamo įgyvendinti Projekto kontekste.

19. Pagal Nuostatų 15.1 papunktį, tinkamomis finansuoti pripažįstamos projekto administravimo (ne daugiau kaip 10 proc. projektui įgyvendinti Ministerijos skirtų lėšų) išlaidos. Įvertinus siūlomos finansuoti sumos dydį, nagrinėjamu atveju šios išlaidos sudaro 226,9 Eur. Prie administravimo išlaidų priskiriamos ir projekto vadovo, finansininko darbo

užmokestis, įskaitant socialinio draudimo įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. Įvertinęs Atrankos komisijos protokolinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios išlaidos buvo vertintos du kartus ir neaišku, kokio dydžio šios išlaidos yra tinkamos. VAGK sprendime šių aplinkybių netyrė.

20. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ministerija netinkamai įgyvendino VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir netinkamai atliko pakartotinį Projekto vertinimą, t. y. nepasitelkusi ekspertų pareiškėjo pateiktiems papildomiems duomenims vertinti, pati vertino patikslintus Paraiškos duomenis, taip viršydama jai suteiktus įgaliojimus; taip pat pažeidė administracinės procedūros reikalavimus (nepranešė apie procedūrą, nereikalavo papildomų duomenų ar paaiškinimų, neinformavo apie posėdį), gero administravimo principą, neteisėtai ir nepagrįstai sumažino finansuotinas išlaidas. Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjo kaltės. Projekto įgyvendinimo trukmė negali pateisinti Atrankos komisijos netinkamai pagrįstų siūlytinų išlaidų dydžių. Šiuo atveju būtent Atrankos komisija pakartotinai turėjo įvertinti Projektą ir priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Nuostatų bei administracinę procedūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Atrankos komisija negali prisiimti nepriklausomiems ekspertams suteiktų įgaliojimų. Šiuo atveju esminė aplinkybė – tinkamai neištirti ir neįvertinti pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai, kurie buvo teikti dėl ekspertams kilusių neaiškumų. Taigi, tik pasitelkusi nepriklausomus ekspertus, Atrankos komisija galėjo tinkamai įvertinti Projekto finansavimą ir finansavimą skirti nustačiusi, ar sąmatoje nurodytos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su Projekte numatytomis veiklomis bei būtinos Projektui vykdyti, pagrįstos Projekto įgyvendinimo eiga ir planu, išlaidų pobūdžiu ir kiekiu. Atsakovo argumentai, kad Projekto finansavimas baigėsi 2016 m. gruodžio 31 d. ir kad 2017 metais finansavimas nėra numatytas, negali varžyti pareiškėjo teisių dalyvauti konkurse siekiant baigti pradėtą įgyvendinti Projektą ir gauti atitinkamą finansavimą. Šiuo atveju svarbus ir socialinis ginčo aspektas  – Paraiškoje nurodyta, kad Projekto įgyvendinimas padės sumažinti kaimų tuštėjimą, užtikrinti miestelio gyventojų užimtumą ir sustabdyti miestelio senėjimą, akcentuojama Projekto svarba miestelio jaunimui, bendruomenės nariams.

21. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarties sudarymą kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo, nes teismui tokia kompetencija, nesuteikta. Teismas negali įpareigoti Ministerijos pripažinti, kad Projektas yra tinkamas finansuoti bei skirti jo įgyvendinimui visą pareiškėjo prašomą sumą, kadangi Nuostatuose tokia teisė suteikta Ministerijos kancleriui. Tik Ministerija, kaip viešo administravimo subjektas, turi teisę priimti tokius sprendimus, todėl teismas šiuo aspektu sutiko su Komisijos išvadomis.

III.

22. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

23. Ministerija apeliacinį skundą grindžia argumentais:23.1. Atrankos komisijos nariais gali būti skiriami tik atitinkamų gebėjimų, t. y. specialiųjų žinių ir patirties, projektų

vertinime turintys asmenys. Visos projektų vertinimo komisijos narės turi ne vienų metų projektų vertinimo patirtį, specialiųjų žinių taikant su projektų vertinimu, bendruomeninių organizacijų veikla susijusius teisės aktus, todėl buvo kompetentingos atlikti pakartotinį Projekto vertinimą. Ne ekspertai, o Atrankos komisija atlieka paraiškų bei kartu su jomis pateiktų dokumentų vertinimą. Ekspertų pasitelkimas vertinant projektus nėra privalomas. Nuostatai aiškiai nurodo, kad veiksmus, susijusius su projektų vertinimu, atlieka Atrankos komisija, o ekspertų vertinimas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Nuostatuose nenustatytos imperatyvaus pobūdžio normos, susijusios su ekspertų pasitelkimu bei jų pateiktų išvadų privalomumu Atrankos komisijai ir (ar) Ministerijos kancleriui. Netgi Atrankos komisijos siūlymai Ministerijos kancleriui yra rekomendacinio pobūdžio, nes būtent Ministerijos kancleris, o ne ekspertai ar Atrankos komisija, priima galutinį sprendimą dėl projektų finansavimo. Ministerijos kancleris, nusprendęs neatsižvelgti į Atrankos komisijos pateiktus siūlymus dėl projektų finansavimo pats gali atlikti visus Nuostatuose nurodytus projektų vertinimo veiksmus.

23.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas išėjo už ginčo ribų, nes vertino ne su priimtu Potvarkiu susijusius dokumentus, bet dokumentus ir aplinkybes, dėl kurių jau nebėra ginčo, kadangi VAGK sprendime, priimtame išnagrinėjus pirmąjį Bendruomenės centro skundą, buvo konstatuota, kad skirtingas ekspertų vertinimas (ir šio trūkumo nepašalinimas) lėmė, kad pirminis Projekto vertinimas buvo atliktas pažeidžiant Nuostatus. Ministerija VAGK 2016 m. rugpjūčio 1  d. sprendimo Nr. 3R-269(AG-201/01-2016) neskundė, jį įvykdė ir atliko pakartotinį Projekto vertinimą, todėl nagrinėjant ginčą Vilniaus apygardos administraciniame teisme turėjo būti apsiribota tik Atrankos komisijos atlikto vertinimo

procedūros analize ir įvertinimu, t. y. nenagrinėjami ekspertų siūlyti finansavimo dydžiai ir jų atlikto vertinimo pagrįstumas. Be to, vykdant VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 3R-269(AG-201/01-2016), buvo vertinta tik viena (Bendruomenės centro) Paraiška, taigi dėl nedidelės vertinimo apimties Atrankos komisija pati galėto atlikti su Projekto vertinimu susijusius veiksmus ir vienbalsiai priėmė sprendimą pati atlikti projekto vertinimą.

23.3. Atrankos komisija vertina projektą, o ne jį įgyvendina, todėl ir neatlieka projekto tikslinimo ir (ar) parengimo veiksmų, priskirtų pareiškėjų veiklai, atliekamai iki pateikiant projektą. Konkursui paraiškas pateikę pareiškėjai konkuruoja tarpusavyje, siekdami surinkti kuo aukštesnį balą, nuo kurio priklauso, ar projektas bus finansuojamas. Sudarius sąlygas tobulinti pareiškėjų projektus, kad jie, iki pradedant projekto vertinimo procedūrą, ištaisytų nustatytus netikslumus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų visus Nuostatuose keliamus reikalavimus, būtų sudarytos nevienodos sąlygos kitų konkurse dalyvaujančių pareiškėjų atžvilgiu ir būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, kai nekokybišką projektą pateikęs pareiškėjas po patikslinimų surinktų aukštesnį balą negu pareiškėjas, iškart pateikęs projektą be esminių trūkumų.

23.4. Nuostatuose nustatyta teisė Atrankos komisijos posėdžiuose dalyvauti ir pareiškėjo atstovams, tačiau tai nereiškia pareigos apie kiekvieną šios komisijos posėdį pranešti pareiškėjams (pirminiame paraiškų vertinimo etape, kurio metu buvo gautos 843 paraiškos, tai nebūtų įmanoma). Nuostatų 34 punkte nustatyta, kad apie posėdį pranešama tik Atrankos komisijos nariams ir Departamento atstovui. Nagrinėjamu atveju Atrankos komisija atliko visapusišką Projekto vertinimą ir padarė išvadą, kad turimos informacijos pakanka įvertinti Projektą, todėl nesikreipė į pareiškėją prašydama pateikti papildomus duomenis ir nekvietė Bendruomenės centro atstovų į Atrankos komisijos posėdį.

23.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, nes vertino ne Ministerijos veiksmų atitiktį Nuostatų laikymosi kontekste (t. y., ar atliekant pakartotinį Paraiškos vertinimą nebuvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti priimto sprendimo teisėtumą), o pats atliko Bendruomenės centro paraiškos vertinimą (pvz., nagrinėjo kiekvienai išlaidų rūšiai siūlomo skirti lėšų dydį), pasisakė dėl Atrankos komisijos pateiktų siūlymų turinio, Projekto svarbos (kas iš dalies lėmė pareiškėjui palankaus sprendimo priėmimą), nors tokio vertinimo atlikti negalėjo. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, šiame apeliaciniame skunde bei Atrankos komisijos protokole, kuris yra Potvarkio motyvuojamoji dalis, pateikti argumentai pagrindžia, kad Projektui pagrįstai skirta mažesnė negu pareiškėjo prašyta lėšų suma, protokole nurodyti motyvai dėl lėšų skyrimo Projektui ir jų išdėstymas yra adekvatūs, aiškūs ir pakankami.

23.6. Atrankos komisija, įvertinusi Projektui prašomų lėšų tinkamumą, turėjo teisę siūlyti skirti mažesnę negu Bendruomenės centro prašoma Projektui įgyvendinti suma. Nuostatuose nenustatyti apribojimai projektą vertinti atsižvelgiant į suplanuotų veiklų vykdymą bei, atsižvelgiant į tai, siūlyti didinti ar mažinti suplanuotas išlaidas atitinkamoms projekto veikloms vykdyti. Sutrumpėjus Projekto įgyvendinimo terminui, sumažėja pareiškėjo kas mėnesį patiriamos išlaidos (pvz., buhalterinės apskaitos išlaidos, nes darbo užmokestis ir kiti mokesčiai apskaičiuojami už trumpesnį laikotarpį), dalį pareiškėjo išlaidų pripažinus netinkamomis finansuoti, sumažėja ir Projekto apimtis (pvz., sumažėja Projekto veiklų skaičius, o dėl to ir Projekto vadovo darbo laikas). Dėl šių priežasčių Projektui įgyvendinti nustatyta lėšų suma buvo sumažinta proporcingai likusiam jo įgyvendinimo laikotarpiui. Atsižvelgiant į sumažėjusį finansavimo dydį ir pareiškėjui nepageidaujant savo lėšomis padengti Projekto veiklų, kurioms vykdyti neužtenka Ministerijos skiriamų lėšų, dalies planuotų veiklų pareiškėjas gali atsisakyti arba numatyti kitokią jų apimtį.

23.7. Bendruomenės centro su Projektu pateiktos Paslaugų sutarties Nr. 20160120/01 1 punkto antrojoje pastraipoje nurodyta, kad buhalterinės apskaitos paslaugos pareiškėjui preliminariai bus teikiamos Projekto įgyvendinimo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Tikslus paslaugų terminas Paraiškoje nebuvo nustatytas, todėl paslaugų, teikiamų kiekvieną mėnesį (sąskaitų, banko ir kt. dokumentų rengimo), kaina patikslinta atsižvelgiant į realų Projekto vykdymo terminą. Ministerija nusprendė, kad buhalterinių paslaugų teikimo kaina turi būti nustatyta atsižvelgiant į likusį Projekto vykdymo laikotarpį – 4 mėnesius. Atitinkamai sumažintos ir išlaidos Projekto vadovo darbo užmokesčiui.

23.8. Bendruomenės centras kartu su Paraiška bei vėliau Ministerijai ir Departamentui teiktuose dokumentuose nedetalizavo ir nepagrindė išlaidų, reikalingų Projekto veikloms (socialinių įgūdžių skatinimo stovyklos institucinio bendradarbiavimo stiprinimo – supervizijos organizavimo) įgyvendinti, todėl Atrankos komisija pagrįstai nusprendė šių veiklų nefinansuoti. Sprendimas dėl nurodytos sąmatos eilutės lėšų tinkamumo finansuoti priimtas vertinant informaciją, pateiktą Paraiškos formoje, nes prie Projekto pridėti trys komerciniai pasiūlymai, nepaaiškinant, kurio tiekėjo pasiūlymas įtrauktas į biudžetą, kuriuo pasiūlymu bus (ir ar iš viso) pasinaudota. Be to, Projekto sąmatoje nurodyta tik bendra mokymams prašoma skirti suma ir valandų skaičius. Įvertinus planuojamų mokymų valandų skaičių, nustatyta, kad

valandinis įkainis lektoriams viršija Nuostatų 15.2.3 papunktyje nustatytą įkainį – 25 Eur/val. Ekspertai, atlikę pirminį Paraiškos vertinimą, ir Atrankos komisijos nariai nurodė, kad pateiktoje sąmatoje neaprašyta, kas bus finansuojama, nurodyta tik bendra suma, todėl neaišku, kas įeina į mokymų paketą (nepaminėta nei patalpų nuoma, nei maitinimas, nei dalomoji medžiaga ar kt.).

23.9. Daugiamečių augalų (tujų) pasirinkimo pagrįstumas ir kaina (prie Projekto pridėtame išraše nurodyta 190  cm dydžio tujos kaina – 30 Eur/vnt.) kelia abejonių, nes Atrankos komisijos nariams internete patikrinus kitų tiekėjų siūlomas analogiško dydžio tujų kainas, nustatyta, kad jas galima įsigyti žymiai pigiau – po 18 Eur/vnt. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kodėl jam reikalingos būtent tokios aukštos ir jau susiformavusios tujos, t. y. nėra aiškios sąsajos tarp atitinkamo dydžio tujų įsigijimo ir numatomų vykdyti veiklų.

23.10. Atminimo lenta nėra būtina Projektui įgyvendinti, nes Projektas nėra finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinėmis lėšomis, o plakatų siūloma įsigyti mažiau dėl mažesnės Projekto apimties. Atrankos komisija pagrįstai konstatavo, kad tam užtektų 50 Eur, todėl Projekto viešinimo paslaugoms skirta ši suma. Atrankos komisija savo skiriamą sumą šiame papunktyje nurodytoms išlaidoms pagrindė tinkamai, motyvuodama sumažėjusią Projekto įgyvendinimo trukme, nes laikas, kurį turėtų būti vykdomas viešinimas, sutrumpėjo.

23.11. Pareiškėjas prie Projekto pridėjo septynių įrenginių kainas, tačiau nenurodė, kokius konkrečius treniruoklius vykdydamas Projektą planuoja įsigyti. Bendruomenės centro pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose nurodyta planuojamo įsigyti ilgalaikio materialiojo turto suma ir skaičius neatitinka Paraiškos sąmatoje nurodytų duomenų.

23.12. Atrankos komisija tinkamai patikrino, ar skirtina lėšų suma Projektui administruoti atitinka Nuostatų 15.1 papunkčio reikalavimus, t. y. ar Projekto administravimo išlaidos neviršija 10 proc. Projektui įgyvendinti skirtų lėšų, ir nusprendė Projekto administravimui siūlyti skirti didžiausią galimą lėšų sumą, t. y. 226,90 Eur.

23.13. 2016 metai buvo paskelbti bendruomenių metais, todėl buvo vykdoma daug projektų (veiklų), skirtų bendruomeninių organizacijų stiprinimui, šis konkursas – viena iš jų. Projektų įgyvendinimo trukmė – nuo valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarties pasirašymo iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau ne trumpesnė kaip 4 mėnesiai. Projektai turi būti įgyvendinti nepažeidžiant atitinkamo konkurso nuostatuose nustatytos tvarkos. 2016 metų konkursui pateiktą projektą įgyvendinant 2018 metais, nebūtų pasiektas planavimo dokumentuose nustatytas tikslas ar uždavinys. Jei Projektas būtų įgyvendinamas neatsižvelgiant į Nuostatų reikalavimus, susiklostytų ydinga praktika, kai siekdama įvykdyti teismo sprendimą, Ministerija turėtų pažeisti Nuostatų 5 punkto reikalavimus dėl galutinio projektų veiklų termino, o Projekto tikslas nebūtų pasiektas, nes Projekto veiklos būtų įgyvendinamos kitu negu suplanuota metu. Bendruomenės centro Projektas nėra pradėtas įgyvendinti, kadangi iki šiol nėra sudaryta valstybės biudžeto naudojimo sutartis.

24. Pareiškėjas Bendruomenės centras atsiliepime į Ministerijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. 25. Bendruomenės centras atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:25.1. Apeliacinis skundas paduotas 2017 m. birželio 30 d., t. y. praleidus teisės aktuose nustatytą terminą.25.2. Nuostatai aiškiai įvardija subjektus, kurie turi dalyvauti administracinėje procedūroje atliekant projektų vertinimą,

bei nustato jų kompetenciją. Pagal Nuostatuose reglamentuotą projektų vertinimo tvarką pateiktus projektus pirmiausiai įvertina Departamentas, tuomet Atrankos komisija, atsižvelgdama į ekspertų vertinimus, išvadas bei siūlymus dėl projektų finansavimo bei vadovaudamasi Departamento projektų vertinimo suvestinėje pateiktais apibendrintais duomenimis, svarsto projektus ir priima protokolinį sprendimą, kuriuo Ministerijos kancleriui pateikia siūlymą dėl lėšų skirstymo, o Ministerijos kancleris, atsižvelgdamas į Atrankos komisijos siūlymus, priima galutinį sprendimą dėl lėšų skirstymo. Taigi siekiant priimti galutinį sprendimą, t. y. Ministerijos kanclerio potvarkį, kuriuo skiriamas finansavimas, Nuostatuose nurodyti subjektai turi priimti tarpinio pobūdžio dokumentus, kurie yra galutinio sprendimo pagrindas. Administracinė procedūra turi būti atlieka taip, kaip ji reglamentuota atitinkamuose teisės aktuose. Administracinės procedūros metu turi būti priimami visi teisės aktuose nurodyti dokumentai, įskaitant tarpinio pobūdžio dokumentus, kurie yra pagrindas priimti galutinį sprendimą, darantį įtaką asmens teisėms ir pareigoms. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog ekspertų pasitelkimas atliekant pareiškėjo Projekto vertinimą yra būtinas.

25.3. VAGK aiškiai nurodė, jog pirminis vertinimas iki galo nepasitelkiant ekspertų buvo neteisėtas. Organizuodama pakartotinį projekto vertinimą Ministerija privalėjo ištaisyti klaidas, kurios buvo padarytos pirminio vertinimo metu, t.  y. klaidas, susijusias būtent su ekspertiniu Projekto vertinimu. Jei Projekto vertinimas tam tikroje stadijoje buvo atliktas netinkamai ir dėl to visa tolesnė procedūra bei galutinis sprendimas buvo pripažintas neteisėtais, tai akivaizdu, kad šiuos trūkumus ištaisyti yra įmanoma tik iš naujo atliekant tas procedūras, kurios buvo atliktos netinkamai. Nuostatuose ekspertų dalyvavimas yra nustatytas tam, kad užtikrintų, jog Atrankos komisija turėtų reikiamą kompetenciją tinkamam Projekto

įvertinimui, kad Projekto vertinimas būtų atliktas nešališkai ir profesionaliai. Nuostatų 45 punktas labai aiškiai ir konkrečiai nurodo perduoti Projektą vertinti ekspertams, jame nenustatyta jokių išlygų, leidžiančių nepasitelkti ekspertų.

25.4. Ministerijos ir Departamento neteisėti veiksmai netinkamai vertinant Projektą buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi pakartotinį Projekto vertinimą tuomet, kai pagal Projekte nurodytą terminą iki Projekto įgyvendinimo termino pabaigos liko tik 4 mėnesiai. Todėl Ministerija, priimdama sprendimą mažinti Projekto finansavimą atsižvelgiant į likusį Projekto įgyvendinimo laiką, iš esmės už savo netinkamus ir neteisėtus veiksmus, atliktus vertinant Projektą, baudžia pareiškėją. Nuostatuose Ministerijai nesuteikta teisė mažinti Projektui vykdyti prašomas lėšas atsižvelgiant į Projekto įgyvendinimo trukmę. Atrankos komisija atlikdama Projekto vertinimą Projektui finansuoti prašomas sumas galėjo mažinti tik nustačiusi, kad išlaidos nepagrįstos ir nereikalingos ar nesusietos su Projekte nurodytomis ketinamomis vykdyti veiklomis. Nagrinėjamu atveju Projekte nurodytos išlaidos atitinka Nuostatų 45.5 punkto reikalavimus, o Atrankos komisijos atliktas finansavimo mažinimas yra neteisėtas, nes komisija tam neturėjo teisinio pagrindo. Pareiškėjui turi būti suteikta galimybė įgyvendinti Projektą per likusį laiką ir tik tuo atveju, jei pareiškėjas nespėja įgyvendinti tam tikrų veiklų, jam kyla teisinės pasekmės, t. y. neįgyvendintoms veikloms skirtos išlaidos laikomos netinkamomis. Pareiškėjo Projekto atveju, Atrankos komisija ir Ministerija pasielgė priešingai – iš anksto priėmė sprendimą sumažinti prašomą finansavimą proporcingai likusiam Projekto įgyvendinimo laikui. Projekto apimtis nėra didelė, todėl pareiškėjas padidinęs Projekto įgyvendinimo intensyvumą, įgyvendintų visas jo veiklas, o tos veiklos, kurios nebūtų įgyvendintos, tiesiog nebūtų finansuojamos.

25.5. Rengiant Projektą jo vadovo darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ne pagal Projekto įgyvendinimo laikotarpį, o pagal jo apimtį (įgyvendinamas veiklas), todėl vien tai, kad Projekto įgyvendinimo trukmė sumažėja, nereiškia, kad sutrumpėja jame nurodytoms veikloms įgyvendinti reikalingas Projekto vadovo darbo laikas. Nepriklausomai nuo Projekto įgyvendinimo trukmės, jo vadovas turės dirbti tiek pat darbo laiko, kad visos Projekte nurodytos veiklos būtų įgyvendintos. Be to, iš Projekte pateiktos sutarties akivaizdu, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugos buvo skirtos ne Projekto įgyvendinimo laikotarpiui, o Projektui, t. y. nepriklausomai nuo Projekto įgyvendinimo laikotarpio yra reikalingos tos pačios buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugos, kurių apimtis priklauso nuo veiklų kiekio ir apimties, o ne nuo Projekto įgyvendinimo trukmės.

25.6. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad buvo vertinami lektorių įkainiai, tačiau plačiau nepakomentuota ir nepagrįsta, kokiais objektyviais duomenimis buvo vadovaujamasi. Nuostatų 15.2.3 papunktyje nurodytas 25 Eur valandinis įkainis neapima mokymams reikalingų patalpų nuomos išlaidų, reikalingos įrangos nuomos išlaidų, mokymų dalyviams reikalingos dalomosios medžiagos parengimo išlaidų, maitinimo išlaidų. Todėl Atrankos komisija šiuos dalykus turėjo įvertinti ir, tik išsiaiškinusi visą prašomų finansuoti išlaidų sudėtį, teigti, kad konkrečios išlaidos yra per didelės. Projekte buvo pateikti visų ketinamų vykdyti mokymų komerciniai pasiūlymai, kuriuose yra aiškiai nurodyta, kas yra įskaičiuota į nurodytas mokymų kainas.

25.7. Vienas iš Projekto tikslų yra viešosios erdvės ir aplinkos gerinimas. Būtent tam pareiškėjas ketino įsigyti daugiamečius augalus, kurie yra pakankamai suaugę ir viešosioms erdvėms suteiktų atitinkamą vaizdą. Apeliaciniame skunde lyginamos 2 metrų ir 70 centimetrų aukščio tujų kainos, todėl toks vertinimas negali būti laikomas pagrįstu.

25.8. Nei Nuostatuose, nei jokiame kitame teisės akte nėra nurodyti reikalavimai, kaip turi būti atliekamas Projekto viešinimas, kai Projektas finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Teisės aktuose yra nustatomi viešinimo reikalavimai tik Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis finansuojamiems projektams. Nesant valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimo reikalavimų, pareiškėjas pagrįstai taikė analogiją ir vadovavosi reikalavimais, kurie yra taikomi Europos Sąjungos struktūrinėmis lėšomis finansuojamiems projektams. Atrankos komisijos protokoliniame sprendime siūloma įsigyti mažiau plakatų dėl mažesnės Projekto apimties, tačiau nepateikiami argumentai ir objektyvūs duomenys, iš kur gaunama ir kaip apskaičiuojama plakatams siūloma suma (50 Eur).

25.9. Kaip ilgalaikį turtą pareiškėjas ketino įsigyti treniruoklius, kurie būtų pastatyti viešosiose erdvėse. Treniruoklių kainai pagrįsti Projekte buvo pateikti ūkio subjektų komerciniai pasiūlymai. Už Atrankos komisijos siūlymą neįmanoma įsigyti jokių treniruoklių ir akivaizdu, kad šios veiklos įgyvendinimas yra neįmanomas.

25.10. Atrankos komisijos protokolinio sprendimo dėstomosios dalies 1 ir 2 punktuose komisija pateikė siūlymus mažinti Projekto vadovo darbo užmokestį ir buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų išlaidas, tačiau šias išlaidas Atrankos komisija dar kartą sumažino protokolinio sprendimo dėstomosios dalies 8 punkte. Nagrinėjamu atveju neaišku, kokia suma yra finansuojamas Projekto vadovo darbo užmokestis ir buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugos, nes to paties dokumento keliose vietose kalbama apie skirtingas sumas.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į Ministerijos apeliacinį skundą palaiko Ministerijos poziciją, apeliacinį skundą prašo tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Ginčas šioje byloje kilo dėl Potvarkio, kuriuo Bendruomenės centro Projektui finansuoti vietoje 11 998,50 Eur skirta 2 269 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Paraiškos vertinimui privalėjo būti pasitelkti ekspertai, kad pareiškėjui neturėjo būti sukuriamos kliūtys dalyvauti konkurse vien dėl to, kad Projektas turėjo būti įgyvendintas iki 2016 m. gruodžio 31 d., kad Atrankos komisija pati negali spręsti, kokia apimtimi mažinti finansavimą proporcingai Projektui įgyvendinti likusiam terminui, taip pat kad Projekte prašomas skirti finansavimas yra pagrįstas komerciniais pasiūlymais, o Potvarkyje Projektui skirta paramos suma niekaip nepagrįsta, panaikino Potvarkį ir įpareigojo Ministeriją iš naujo išnagrinėti Projekto tinkamumą finansuoti.

29. Atsakovas Ministerija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas viršijo įgaliojimus, nes pats įvertino Paraišką, t. y. pasisakė dėl Atrankos komisijos siūlymų turinio ir Projekto svarbos, taip pat peržengė pareiškėjo skundo nagrinėjimo ribas, nes nagrinėjo ekspertų siūlytus finansavimo dydžius ir jų atlikto vertinimo pagrįstumą. Ministerijos teigimu, galutinį sprendimą dėl projektų tinkamumo finansuoti priima Ministerijos kancleris, kuris neprivalo vadovautis rekomendacinio pobūdžio ekspertų ir Atrankos komisijos išvadomis. Nagrinėjamu atveju Projektui skirta suma pagrįstai buvo sumažinta proporcingai sutrumpėjusiai jo trukmei.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

32. Kaip minėta, Ministerija teigia, kad pirmosios instancijos teismas viršijo įgaliojimus, nes pats įvertino Paraišką, t. y. pasisakė dėl Atrankos komisijos siūlymų turinio ir Projekto svarbos, taip pat peržengė pareiškėjo skundo nagrinėjimo ribas, nes nagrinėjo ekspertų siūlytus finansavimo dydžius ir jų atlikto vertinimo pagrįstumą, nors turėjo apsiriboti tik Atrankos komisijos atlikto vertinimo procedūros analize ir vertinimu. Šie Ministerijos argumentai atmestini kaip nepagrįsti,

kadangi iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas ne tik nevertino ekonominių Projekto įgyvendinimo aspektų, bet ir atskirai pažymėjo, jog teisė skirti tam tikrą sumą Projektui finansuoti yra suteikta tik Ministerijos kancleriui, todėl tik Ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę tokius sprendimus priimti. Pažymėtina, kad pirminio Paraiškos vertinimo metu pateiktomis ekspertų išvadomis pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, rėmėsi vertindamas Atrankos komisijos protokolinio sprendimo bei Ministerijos kanclerio priimto potvarkio pagrįstumą, t. y. jo atitiktį teisės aktų normoms ir faktinėms bylos aplinkybėms, nes minėtomis išvadomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš dalies rėmėsi pats atsakovas.

33. Kritiškai vertintini ir kaip nepagrįsti atmestini ir Ministerijos skundo argumentai, esą galutinį sprendimą dėl projektų tinkamumo finansuoti priimdamas Ministerijos kancleris apskritai neprivalo vadovautis rekomendacinio pobūdžio ekspertų ir Atrankos komisijos išvadomis, todėl ekspertų vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas.

34. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nuostatai, kuriuose įtvirtinta, jog projektus vertina Atrankos komisija, sudaroma Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Atrankos komisijos nariais gali būti ministerijos, kitų ministerijų, įstaigų prie ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybės įstaigų ir organizacijų atstovai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, turintys atitinkamo pobūdžio projektų vertinimui reikalingų gebėjimų. Atrankos komisijai patarti pasitelkiama nepriklausomų ekspertų, atrenkamų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu nustatyta tvarka (30 p.). Atrankos komisijos sprendimai įforminami protokolu, kurį pasirašo komisijos pirmininkas ir komisijos sekretorius. Atrankos komisijos posėdžius protokoluoja komisijos sekretorius (40 p.). Atrankos komisijos narys turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę, kuri pridedama prie protokolo (42 p.). Vertintinas paraiškas Departamentas perduoda ekspertams, kurie užpildo rekomendacinio pobūdžio projektų vertinimo anketą (Nuostatų 2 priedas), vadovaudamiesi šioje anketoje nurodytais vertinimo kriterijais: projekto atitiktis prioritetams; projekto tikslo ir uždavinių konkretumas ir aiškumas, atitiktis konkurso tikslui; projekto įgyvendinimo plane numatytų veiklų nuoseklumas, pagrįstumas ir tinkamumas projekto tikslui ir uždaviniams pasiekti; projekte suplanuotų laiko ir žmogiškųjų išteklių pakankamumas ir realumas projektui sėkmingai įgyvendinti; projektui įgyvendinti numatytų išlaidų pagrįstumas ir reikalingumas, sąsaja su veiklomis, sąmatos aiškumas ir detalumas; projekto vertinimo rodiklių ir planuojamų rezultatų aiškumas ir konkretumas; projekto sklaidos ir viešinimo aktualumas ir efektyvumas (45.1–45.7 p.). Jeigu vertinant gautą paraišką ir dokumentus kyla neaiškumų, trūksta informacijos, galinčios turėti esminę įtaką projekto vertinimui, Departamentas turi teisę raštu paprašyti pareiškėją paaiškinti arba patikslinti pateiktą informaciją per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos (47 p.). Departamentas, gavęs rekomendacinio pobūdžio ekspertų siūlymus dėl projektų finansavimo, apibendrina gautus duomenis, parengia paraiškų vertinimo suvestinę (Nuostatų 3 priedas) ir ją kartu su užpildytomis rekomendacinio pobūdžio ekspertų vertinimo anketomis bei projektų paraiškomis (po 1 egzempliorių) perduoda Atrankos komisijos sekretoriui (48 p.). Atrankos komisijos sekretorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Nuostatų 48 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos organizuoja Atrankos komisijos posėdį, kurio metu Departamento atstovas supažindina Atrankos komisiją su rekomendacinio pobūdžio ekspertų siūlymais, atsako į Atrankos komisijos narių ir (ar) kitų posėdyje dalyvaujančių asmenų klausimus (49 p.). Posėdžio metu Atrankos komisija, atsižvelgdama į ekspertų rekomendacinio pobūdžio vertinimus, išvadas bei siūlymus dėl projektų finansavimo bei vadovaudamasi Departamento projektų vertinimo suvestinėje pateiktais apibendrintais duomenis, svarsto projektus ir priėmusi protokolinį sprendimą pateikia Ministerijos kancleriui pasiūlymus dėl lėšų paskirstymo. Ministerijos kancleris ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo Atrankos komisijos pasiūlymų gavimo dienos priima sprendimą dėl lėšų skyrimo projektams, kuris įforminamas Ministerijos kanclerio potvarkiu (50 p.).

35. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, akivaizdu, kad Nuostatuose yra įtvirtinta konkreti Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 metais atrankos konkursui teiktų paraiškų administravimo tvarka, sudaryta iš atskirų vertinimo procedūrų, kuriose dalyvauja Departamentas, nepriklausomi ekspertai, Atrankos komisija ir Ministerijos kancleris. Visiems paraiškų vertinimo procedūroje dalyvaujantiems subjektams yra nustatytos konkrečios jų kompetenciją atitinkančios funkcijos: Departamentas priima, užregistruoja gautas paraiškas ir, patikrinęs jų atitiktį Nuostatuose įtvirtintiems techniniams (administraciniams) reikalavimams, perduoda paraiškas ekspertams; ekspertai, vadovaudamiesi Nuostatuose įtvirtintais vertinimo kriterijais, užpildo nustatytos formos projektų vertinimo anketą; gavęs ekspertų siūlymus dėl projektų finansavimo, Departamentas apibendrina gautus duomenis, parengia paraiškų vertinimo suvestinę ir ją kartu su užpildytomis ekspertų vertinimo anketomis bei projektų paraiškomis perduoda Atrankos komisijai; Atrankos komisija, apsvarsčiusi ekspertų vertinimus bei paraiškų duomenis, priima

protokolinį sprendimą, kuriuo Ministerijos kancleriui teikia pasiūlymus dėl lėšų paskirstymo; Ministerijos kancleris, gavęs Atrankos komisijos siūlymus, priima sprendimą dėl lėšų skyrimo. Pažymėtina, jog aptartos paraiškų vertinimo procedūros nėra fakultatyvios, t. y. Nuostatuose neįtvirtinta galimybė praleisti kurį nors vieną (ar kelis) vertinimo etapus ar į juos neįtraukti kurių nors iš vertinimo procedūrose dalyvaujančių subjektų. Visų nurodytų subjektų dalyvavimas užtikrina objektyvų ir visapusišką pateiktų paraiškų įvertinimą, todėl yra privalomas, nepaisant to, kad galutinį sprendimą dėl lėšų skyrimo projektams priima Ministerijos kancleris, o ekspertų išvados ir Atrankos komisijos siūlymai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Iš Nuostatuose įtvirtintos paraiškų vertinimo procedūros akivaizdu, jog priimdamas galutinį sprendimą dėl lėšų skyrimo Ministerijos kancleris vadovaujasi tiek ekspertų išvadomis, tiek Atrankos komisijos siūlymais, todėl šių subjektų dalyvavimas paraiškų vertinimo procese nėra savitikslis.

36. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Bendruomenės centro pateikta Paraiška buvo vertinama du kartus – anksčiau priimtas Ministerijos kanclerio 2016 m. balandžio 11 d. potvarkis Nr. A3-53 tiek, kiek juo pareiškėjo Projektą nuspręsta finansuoti iš dalies, buvo panaikintas VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 3R-269(AG-201/01-2016), o Ministerija įpareigota iš naujo atlikti Projekto vertinimą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pakartotinai vertinant Paraišką, Atrankos komisija 2016 m. rugpjūčio 30 d. protokolu Nr. D5-279 nusprendė siūlyti Ministerijos kancleriui Projektui įgyvendinti skirti 2 269 Eur, Ministerijos kancleris šioje byloje skundžiamu Potvarkiu Projektui įgyvendinti ir skyrė 2 269 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad Paraiška su Bendruomenės centro pateiktais patikslintais dokumentais, kurie buvo pateikti po pirminio ekspertų vertinimo, pakartotiniam ekspertų vertinimui pateikta nebuvo, atitinkamai, nebuvo užpildyta Nuostatų 2 priede įvirtinta vertinimo anketos forma, o Departamentas neapibendrino Paraiškos vertinimo duomenų. Taigi nagrinėjamu atveju VAGK įpareigojus Ministeriją atlikti pakartotinį Paraiškos vertinimą nebuvo įvykdyta pirmiau aptarta (žr. šios Nutarties 35 pastraipą) teisės aktuose nustatyta tokios paraiškos vertinimo procedūra, nes joje dalyvavo ir savo vertinimus pateikė ne visi subjektai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jau VAGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 3R-269(AG-201/01-2016), kuris šalių nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs, buvo pažymėta, jog pirminis Paraiškos vertinimas, be kita ko, buvo neteisėtas bei nepagrįstas ir dėl tos priežasties, kad ekspertams vertinti nebuvo perduoti pareiškėjo po Paraiškos pateikimo pagal Nuostatų 47 punkto reikalavimus papildomai pateikti paaiškinimai ir Paraiškos duomenų patikslinimai, tačiau, kaip matyti, atliekant pakartotinį Paraiškos vertinimą į tai nebuvo atsižvelgta.

37. Iš Nuostatų 45.1–45.7 punktuose įtvirtintų vertinimo kriterijų, kuriais remdamiesi nepriklausomi ekspertai vertina projektus ir pildo Nuostatų 2 priede nustatytos formos anketas, matyti, kad ekspertų vertinimas nėra formalus (kaip, pavyzdžiui, Departamento atliekamas pirminis paraiškų vertinimas (Nuostatų 43 p.)), nes juo yra įvertinamas pateikto projekto turinys – atitiktis prioritetams ir konkurso tikslui, nuoseklumas, reali įgyvendinimo galimybė, sklaida, viešinimas, rezultatų aiškumas, taip pat finansinis projekto pagrindimas. Taigi Nuostatuose būtent nepriklausomiems ekspertams yra suteikti įgaliojimai, vadovaujantis nustatytais kriterijais, įvertinti pateikto projekto išlaidų pagrįstumą ir reikalingumą, sąsają su veiklomis, taip pat sąmatos aiškumą ir detalumą. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje tarp pareiškėjo ir atsakovo kaip tik ir kilo dėl Paraiškoje nurodytų Projektui finansuoti prašomų skirti sumų dydžio (t.  y. išlaidų pagrįstumo), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ekspertų vertinimas buvo būtinas. Tai, kad ekspertų išvados yra rekomendacinio pobūdžio, nesuteikia Atrankos komisijai diskrecijos tokio vertinimo atsisakyti ir (ar) jį atlikti pačiai, nes įgalinimai pildyti Nuostatų 2 priede nustatytos formos anketas yra suteikti nepriklausomiems ekspertams, o ne Atrankos komisijai. Aplinkybė, kad vertinant Bendruomenės centro Paraiškos tinkamumą finansuoti nebuvo atlikta viena iš pagrindinių objektyvų ir visapusišką Projekto įvertinimą turėjusių užtikrinti procedūrų, kurios pagrindu Atrankos komisija vėliau galėtų Ministerijos kancleriui teikti su tuo susijusius pasiūlymus, yra pakankama Ministerijos kanclerio Potvarkį dėl Projektui skiriamo finansavimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Tik nepriklausomam ekspertui (-ams) pateikus išvadas dėl Paraiškoje nurodytų veiklų finansavimo (įskaitant mokymų organizavimą, daugiamečių augalų ir treniruoklių įsigijimą, Projekto viešinimo ir administravimo išlaidas) Projekto įgyvendinimo laikotarpiu, Atrankos komisija galės pateikti savo siūlymus dėl Projekto finansavimo, o Ministerijos kancleris  – priimti dėl to galutinį sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu įpareigojo Ministeriją iš naujo, t. y. laikantis Nuostatuose įtvirtintos procedūros, išnagrinėti Projekto tinkamumą finansuoti.

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimas

paliekamas nepakeistas, o Ministerijos apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05633 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. eA-3691-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02601-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“; 2) grąžinti pareiškėjui išieškotus pagal Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ 552,83 Eur (309,72 + 243,11) eurų.

Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 18 d. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ arba pakeisti teismo sprendimą stabdant Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ vykdymą iki Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-574/2019.

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 vykdymą iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodo, jog nurašomos visos sumos, kurios pervedamos į jo sąskaitą. Pareiškėjo vienintelis pajamų šaltinis – darbo užmokestis. Pareiškėjui likus be pragyvenimo lėšų padaryta esminė žala. Be maisto, aprangos, higienos priemonių, komunalinių paslaugų, elektros energijos, ryšio priemonių gyvenimas yra neįmanomas. Sūnus nustojo lankyti (duomenys neskelbtini) sporto centrą, (duomenys neskelbtini) meno mokyklą. Pareiškėjo turtas yra areštuotas. Pareiškėjas dėl ligos turi pirkti vaistus ir išlaikyti nepilnametį sūnų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“, kuriuo nuspręsta nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo A. G. sąskaitų kredito įstaigose.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ arba pakeisti teismo sprendimą stabdant Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ vykdymą iki Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-574/2019, taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 vykdymą iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <…> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių

reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (pats savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje keliamą ginčą ir byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir būtinas. Įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis, neįmanoma spręsti apie tikrąją pareiškėjo finansinę būklę bei konstatuoti, jog, vykdant išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų ir šio išieškojimo nesustabdžius, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Priešingai, pareiškėjo ginčijamą sprendimą panaikinus, iš pareiškėjo banko sąskaitų išieškotos lėšos jam galės būti grąžinamos. Todėl šiuo metu patiriami finansiniai nuostoliai nereiškia kilusios neatitaisomos ar didelės žalos, juolab, kad galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05629 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. eA-3147-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03857-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 23.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š.  B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Š. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, ir VTEK) 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. KS-67 „Dėl Š. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad kultūros ministras Š. B. nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Sprendimu, nes jame nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas, Lietuvos Respublikos kultūros ministras, pagal Įstatyme nustatytą tvarką ir per nustatytus terminus privačių interesų deklaracijoje nenurodė juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd (toliau – ir Bendrovė), kurio dalyvis jis yra, todėl pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3. Pareiškėjas teigė, kad VTEK, konstatuodama, jog asmuo pažeidė Įstatymo nuostatas dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, turi nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, bet ir realius padarinius, kuriuos sukėlė asmens pažeidimas. Šiuo atveju VTEK neįvertino tų aplinkybių, jog Bulgarijoje registruotas juridinis asmuo UAB „Agrolitas“ Ltd iš esmės nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, ji registruota Bulgarijos Respublikoje, o pareiškėjo, kaip ministro, priimami sprendimai ar veiksmai jokių sąsajų nei su UAB „Agrolitas“ Ltd veikla, nei su Bulgarijos Respublika neturi, todėl nėra jokių galimybių galimam interesų konfliktui kilti. VTEK nepagrįstai neįvertino aplinkybių, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių privačių interesų deklaracijų pildymą, pakeitimais, taip pat turėjusiais įtakos užsienio juridinio asmens nedeklaravimui. VTEK įvertino tik VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintas Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios įsigaliojo 2012 m. rugpjūčio 1 d., tačiau visiškai neįvertino iki tol galiojusių taisyklių nuostatų, kuriose net nebuvo nustatyta galimybė deklaruoti užsienio juridinio asmens. Akcijų įsigijimo metu 2008 metais galiojusių Taisyklių 31 punkte buvo nustatyta pareiga deklaruoti dalyvavimą tik tuose juridiniuose asmenyse, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre (toliau  – ir JAR), taigi, pareiškėjas 2008 metais neturėjo galimybės pateikti duomenis. Tik VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtinus Taisykles ir Privačių interesų deklaracijos formą ID001 su priedais, šių Taisyklių 35.7 punkte jau buvo nustatyta, kad deklaracijos J11 laukelyje įrašomas juridinio asmens, įregistruoto JAR, su kuriuo asmuo (asmenys), nurodytas (-i) J6 laukelyje, susietas (-i) deklaruotinais ryšiais, kodas, jeigu juridinis asmuo neįregistruotas Lietuvoje, laukelio pildyti neprivaloma. Pareiškėjas sutinka su VTEK motyvu, kad senesnių kaip 3 m. įvykių VTEK negali vertinti.

4. Pareiškėjas nurodė, kad iš VTEK Sprendimo neaišku, kada konkrečiai, VTEK nuomone, pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimą, taip pat neaišku, kurioje iš Sprendime išvardytų Š. B. teiktų deklaracijų padarytas pažeidimas, kada pirmą kartą jis privalėjo deklaruoti narystę užsienio juridiniame asmenyje ir / ar atitinkamai patikslinti deklaraciją. Pažymi, kad pareiškėjas dar iki Sprendimo priėmimo patikslino savo deklaraciją.

5. Pareiškėjas vertino, kad Sprendimas prieštarauja protingumo ir proporcingumo principams, nes teisės aktai, susiję su privačių interesų deklaracijų pildymu, keitėsi, Sprendimas iš esmės sukėlė pareiškėjui kaip kultūros ministrui neproporcingus padarinius, nors jis neturėjo jokių ketinimų slėpti informacijos, susijusios su turimomis Bulgarijoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd akcijomis.

6. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčija Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, o tik nesutinka su šių

aplinkybių teisiniu vertinimu.8. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo II skirsnio nuostatos, kurias pareiškėjas pažeidė, valstybinėje tarnyboje

dirbančius asmenis įpareigojančios nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus deklaruoti turimus privačius interesus, taip pat narystę visuose juridiniuose asmenyse, niekada nenustatė jokių išimčių, suteikiančių teisę nedeklaruoti ne Lietuvoje registruotų juridinių asmenų. Pareiškėją 2016 m. birželio mėn. privertė deklaruoti narystę UAB „Agrolitas“ Ltd ne, kaip jis teigia, atsiradusios techninės galimybės, kurių, pasak pareiškėjo, iki 2012 m. nebuvo, bet tai, jog duomenys apie kultūros ministro narystę minėtame juridiniame asmenyje, kurią nuo visuomenės jis slėpė beveik 8 metus, buvo paviešinti visuomenei ir VTEK gavo prašymą įvertinti šio valstybės politiko elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas savo poziciją grindžia cituodamas kitas, specialiąsias, Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nusišalinimo tvarką, iškilus viešųjų ir privačių interesų konflikto situacijai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT), kuri netinka šio ginčo atveju.

9. Atsakovas teigė, kad VTEK, Sprendime konstatuodama Įstatymo nuostatų pažeidimą, nesiūlė pareiškėjui taikyti jokių papildomų, išskyrus Įstatymo 15 straipsnyje nustatytų, teisinio poveikio priemonių ar kitokių apribojimų bei suvaržymų, buvo tik pateiktas adekvatus, pareiškėjo elgesį ir Įstatymo nuostatas visiškai atitinkantis jo vertinimas. Todėl Sprendimas neprieštarauja bendriesiems teisės principams.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo Š. B. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 metais, dalyvaudamas Seimo rinkimuose, užpildytoje privačių interesų

deklaracijoje, deklaruodamas ryšius su juridiniais asmenimis, nebuvo deklaravęs ryšių su UAB „Agrolitas“  Ltd. Lietuvos Respublikos Seimo narys V. J. 2016 m. birželio 8 d. rašte Nr. 37.2-S-1258/110 „Dėl kultūros ministro Š. B. nuslėptos informacijos apie jo šeimos valdomą turtą“ VTEK nurodė, kad viešai pasirodė informacija apie tai, jog Š.  B. valdoma UAB „Agrolitas“ Ltd yra įsigijusi 18,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (netoli (duomenys neskelbtini) gyvenvietės); portalo 15min.lt atliktame tyrime pateikiama, kad Š. B. 2008 metų lapkričio mėnesį nusipirko trečdalį Bulgarijos įmonės UAB „Agrolitas“ Ltd akcijų, vėliau, Š. B. einant europarlamentaro pareigas, įmonė nusipirko 18,5 ha žemės, sandorio vertė – 200 000 Eur; kultūros ministras privalo deklaruoti interesus ir valdomą turtą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau to Š.  B. neatliko nuo pat 2009 metų, kai įsigijo UAB „Agrolitas“ Ltd akcijas Bulgarijoje. Pareiškėjas apie pradėtą tyrimą informuotas VTEK 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. S-945-(2.5). Pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. rašte „Dėl paaiškinimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų deklaravimu“ (toliau – ir Paaiškinimai) prašė pripažinti, kad jis, 2013 m. sausio 11 d. deklaracijoje nedeklaruodamas esąs Bulgarijos Respublikoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd dalyviu, nepažeidė Įstatymo nuostatų.

12. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas nesutinka tik su šių aplinkybių teisiniu vertinimu. Pareiškėjas vertino, kad jis nepadarė pažeidimo, nustatyto Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 straipsnio 1 dalyje.

13. Teismas pažymėjo, kad jis nustatė, jog pareiškėjas nepranešė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apie tai, jog jis 2008 m. lapkričio 25 d. pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 1 650 Bulgarijos Respublikos levų iš fizinio asmens V. R. įsigijo šioje šalyje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd 165 vnt. akcijų; VTEK netyrė paties sandorio nepranešimo fakto, nes nuo sandorio sudarymo laiko yra praėję daugiau kaip 3 metai, tačiau VTEK tyrė tai, ar Š. B., nepranešdamas duomenų apie juridinį asmenį, kurio dalyvis jis yra (akcininkas), nepadarė Įstatymo 6 straipsnio 1

dalies 2 punkto pažeidimo. Šis nepranešimas yra trunkamasis pažeidimas, nes pareigą pranešti pareiškėjas turėjo eidamas tiek ministro, tiek Seimo nario pareigas, ir kartu būdamas UAB „Agrolitas“ Ltd akcininku, todėl VTEK pagrįstai tyrė šį faktą, nepažeisdama Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatų.

14. Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatęs pareigą informuoti apie tai, kokių visų juridinių asmenų (nepriklausomai, ar jie realiai veikia, ar veikia užsienyje) akcininkais ar kitokiais dalyviais pareiškėjas yra. Teismas sprendė, kad VTEK pagrįstai vertino, jog pareiškėjas padarė pažeidimą ir jį tinkamai teisiškai įvertino, pripažindama, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtos pareigos pranešti įtvirtinimas Įstatyme nėra tik formalus. Tokiu pareigos įvykdymu deklaruojantys asmenys informuoja visuomenę apie savo dalyvavimą juridiniuose asmenyse, o vėliau patys gali nepranešti apie tų juridinių asmenų bet kokią veiklą, taip pat ir sandorių sudarymą, kaip šiuo atveju  – 18,5 ha žemės pirkimą Rytų Bulgarijoje.

III.

16. Pareiškėjas Š. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą bei pripažinti, kad Š. B. nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, jog jis pažeidė Įstatymo nuostatas ir toks pažeidimas yra trunkamasis. Nesutinka, kad jam įvykdžius įstatyme nustatytą pareigą pateikti deklaraciją, tačiau galimai netinkamai ją užpildžius (t. y. iš esmės atlikus procedūrinį pažeidimą), šis pažeidimas atliekamas nuolat ir yra tęstinis, kadangi pareigos pateikti pačią deklaraciją kartą ją pateikus jam daugiau nebuvo. Taigi VTEK Sprendimu nepagrįstai konstatavo būtent pareigos pateikti deklaraciją nustatyta tvarka ir terminais pažeidimą.

18. Pareiškėjas, teigdamas, kad VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės aktų pažeidimo nenagrinėti, o teismas – skundžiamą Sprendimą panaikinti, pažymėjo, kad pati VTEK nurodė, jog pareiškėjas turėjo deklaruoti dalyvavimą UAB „Agrolitas“ Ltd per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai 2012 m. lapkričio 16 d. pradėjo eiti Seimo nario ir 2012 m. gruodžio 13 d. – kultūros ministro pareigas. Pareiškėjo nuomone, nuo šio momento turėtų būti skaičiuojamas trejų metų terminas, kuriam suėjus, VTEK net nebetiria galimo pažeidimo (Įstatymo 22 str. 4 d., 23 str. 1 d.). Šiuo atveju pažeidimas nebuvo trunkamasis ir taip nemanė pati VTEK, netiesiogiai patvirtindama ir savo Sprendime nurodytais argumentais, dėl kurių buvo atsisakyta tirti UAB „Agrolitas“ Ltd akcijų pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto 2008 metais, nedeklaravimo fakto. Pažymi, kad VTEK dar net negavus pranešimo iš V. J., pareiškėjas papildė savo deklaraciją, įrašydamas ir faktą, kad jis yra užsienio juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd dalyvis, todėl akivaizdu, jog VTEK tyrė pažeidimą, kurio tyrimo momentu jau nebuvo.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neaptardamas skunde nurodytų argumentų dėl Įstatymo paskirties ir tikslų, padarė nepagrįstą išvadą, jog Įstatymų nuostatų prasme nėra reikšmingos aplinkybės, susijusios su juridiniais asmenimis, kurių dalyvis yra deklaruojantysis. Įstatymo nuostatos, nustatančios privačių interesų deklaracijų pildymą, yra procedūrinės, kurių pažeidimai yra siejami su tam tikrais konkrečiais padariniais – interesų konflikto situacijomis, todėl VTEK turėjo nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, tačiau ir realius padarinius, kuriuos sukėlė toks pažeidimas. VTEK ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad neturi jokios reikšmės aplinkybės, ar juridinis asmuo, kurio dalyviu Š. B. nepranešė esantys, galėjo sukelti tam tikrą interesų konfliktą, iš esmės prieštarauja ir LVAT suformuotai praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013). Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija minėtame sprendime pažymėjo, kad asmuo neprivalo tikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog Bulgarijoje registruotas juridinis asmuo UAB „Agrolitas“ Ltd iš esmės nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, o Š. B. profesinė veikla – kultūros ministro pareigos, neturėjo jokių sąsajų su šiuo juridiniu asmeniu, dėl to nebuvo jokių galimybių kilti interesų konfliktui. Pareiškėjas teigia, kad jis, eidamas kultūros ministro pareigas, nepažeidė pareigos vengti interesų konflikto. Todėl VTEK, konstatuodama procedūrinį pažeidimą, o teismas, palikdamas tokį Sprendimą galioti, sukėlė pareiškėjui neproporcingai neigiamus padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo kilęs joks viešųjų ir privačių interesų

konfliktas, iš esmės buvo padarytas tik procedūrinis pažeidimas, VTEK priimto Sprendimo pasekmės yra neproporcingai neigiamos.

21. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.22. Atsakovas nurodo, kad siekiant Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimo Lietuvos Respublikos įstatymų

leidėjas, kurio atstovu buvo ir pats pareiškėjas, numatė, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik elgtis nešališkai ir savo veikloje vengti interesų konflikto, tačiau privaloma tvarka deklaruoti ir savo privačius interesus (Įstatymo 3 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjas, ėjęs Lietuvos Respublikos kultūros ministro pareigas, nepagrįstai abejoja, ar jam minėta prievolė turėtų būti taikoma. Pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra pasisakęs, jog valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikloje kilus realiam interesų konfliktui privaloma nusišalinti. Tokiu atveju vien tik privačių interesų deklaravimas sprendimų nešališkumo savaime užtikrinti negali.

23. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs narystę UAB „Vilniaus koti“, UAB „Euroinvest“, UAB „Spila“, UAB „Lietuvos Rytas“, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas nepaaiškino, kokią interesų grėsmę šios įmonės jam galėjo kelti vykdant kultūros ministro pareigas. Pažymi, kad minėtojo interesų konflikto, pasak pareiškėjo, nebuvimu yra grindžiamas jo sprendimas privačių interesų deklaracijoje nenurodyti narystės būtent vien tik UAB „Agrolitas“ Ltd. VTEK nevertino tokio elgesio paskatų, tačiau dėl jo visuomenėje kilo pagrįstų abejonių dėl šio valstybės politiko veiklos skaidrumo.

24. Atsakovas teigia, kad aplinkybė dėl pažeidimo tęstinumo buvo pašalinta tik tuomet, kai pareiškėjas savo privačių interesų deklaraciją papildė duomenimis apie narystę UAB „Agrolitas“ Ltd. Nuo šio veiksmo atlikimo iki skundžiamo VTEK Sprendimo nebuvo praėjęs trejų metų terminas. VTEK Sprendime nevertino UAB „Agrolitas“ Ltd akcijų įsigijimo ir tokio sandorio deklaravimo privalomumo, o buvo vertinamas tik Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruotas pareiškėjo ryšys su UAB „Agrolitas“ Ltd, kuris sprendimo pradėti tyrimą metu buvo aktualus ir galiojantis. Todėl pareiškėjo argumentas dėl pažeidimo senaties, apeliuojant į sandorio dėl minėtosios bendrovės akcijų įsigijimo faktą bei jo laiką, yra klaidinantis.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. KS–67 „Dėl Š. B.“, kuriame konstatuota, jog kultūros ministras Š. B. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodęs juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd, kurio dalyvis jis yra, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nuo 2008 m. yra Bulgarijoje registruotos UAB „Agrolitas“ Ltd akcininkas bei šias aplinkybes jis privalėjo nurodyti privačių interesų deklaracijoje per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai 2012 m. lapkričio 16 d. pradėjo eiti Seimo nario ir 2012 m. gruodžio 13 d. – kultūros ministro pareigas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad: 1) VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės aktų pažeidimo nenagrinėti, o pirmosios instancijos teismas VTEK sprendimą panaikinti; 2) nesutinka, kad jo veika turėtų būti vertinama kaip trunkamasis pažeidimas, kadangi pareigą pateikti deklaraciją jis įvykdė (tik nedeklaruodamas, jog yra juridinio asmens dalyviu, pareigą įvykdė netinkamai); 3) jei veika būtų pripažinta pažeidimu, pažeidimas turėtų būti laikomas tik procedūriniu, realiai nesukėlusiu interesų konflikto, todėl VTEK sprendimo sukeliamos pasekmės – neproporcingos.

Dėl pažeidimo pobūdžio

28. Tiek pareiškėjui tampant Seimo nariu ir / ar ministru, tiek fakto apie buvimą Bendrovės akcininku nurodymo deklaracijoje metu galiojusiose Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatose buvo nustatyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas

valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus, Įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją (4 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjui tampant Seimo nariu ir  / ar ministru, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (įstatymo Nr. XI-2063 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2014 m. gegužės 14 d.) numatė, kad asmenys, pretenduojantys dirbti valstybinėje tarnyboje (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje), pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje jie pretenduoja dirbti, vadovui ar šio įgaliotam asmeniui iki jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos, jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip. Vėlesnėse šios teisės normos redakcijose įtvirtinta, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo deklaraciją pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos (5 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta (tiek pareiškėjui tampant Seimo nariu ir / ar ministru, tiek šiuo metu), jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti juridinį asmenį, kurio dalyvis jis ar jo sutuoktinis, sugyventinis, partneris yra.

29. Nagrinėjamoje byloje VTEK nevertino pareiškėjo 2008 m. sudaryto akcijų pirkimo sandorio, todėl šio sandorio sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau šioje byloje turi būti vertinamas faktas, kad pareiškėjas yra Bulgarijoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd akcininkas ir šio fakto deklaravimo aplinkybės. Pažymėtina, kad buvimas akcininku nėra vienkartis veiksmas (kaip yra sandorio sudarymo atveju), o tai yra trunkamojo pobūdžio būsena. Todėl, remiantis Įstatymo nuostatomis, tokio fakto deklaravimas tampa privalomu asmeniui pradėjus eiti atitinkamas pareigas, nepriklausomai nuo to, kada toks statusas įgytas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylai aktualiu laikotarpiu Įstatymas neišskyrė atskirai Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų įsteigtų juridinių asmenų, ir pareiga deklaruoti buvimą juridinio asmens dalyviu kilo neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje juridinis asmuo įsteigtas ir ar vykdo ūkinę-komercinę veiklą, galinčia būti susijusia su einamomis pareigomis.

30. Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį  – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas atitinkamą laikotarpį ir nepertraukiamai nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariant tęstinio tarnybinio nusižengimo atvejus, ne kartą buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai padaryti pažeidimai savo esme yra tam tikrų įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimas, neveikimas, kuris savo pobūdžiu yra tęstinis pažeidimas, tokie nusižengimai trunka iki įvykdomas įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A10-593/2005 ir kt.).

32. Panašiai trunkamoji veika suprantama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K-7-68/2009 išaiškino, jog teismų praktikoje tęstinė veika suprantama kaip keli tapatūs, laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. O trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą neteisėtą veiksmą. Teismų praktikoje trunkamuoju nusikaltimu pripažįstamas toks veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja kaltininkui priskirtų pareigų nevykdymą. Jam būdinga tai, kad pareiga veikti ar neveikti atsiranda baudžiamojo įstatymo arba kitų įstatymų pagrindu.

33. Įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą, numatantį pareigą per 30 dienų asmeniui, tapusiam Seimo nariu ar ministru, deklaruoti faktą, jog jis pats ar jo sutuoktinis, partneris, sugyventinis yra juridinio asmens dalyvis, bei teisės teorijoje ir teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo taisykles, darytina išvada, kad asmeniui tapus Seimo nariu ir  / ar ministru, jam atsiranda pareiga deklaruoti buvimą juridinio asmens dalyviu, kuri pasibaigia ją tinkamai įgyvendinus, t. y. laikotarpis, per kurį asmuo, turėdamas pareigą pateikti deklaraciją, jos nepateikia, laikytinas trunkamosios veikos (neveikimo) padarymo laikotarpiu, o pažeidimo data laikoma diena, kai teisei priešingą veiką nutraukia kompetentingos valstybės institucijos ar ją nutraukia pats asmuo.

34. Pažymėtina, kad Įstatymas numato pareigą deklaruoti privačius interesus, t. y. šiuo atveju – buvimo akcininku faktą. Ši pareiga asmeniui išnyksta tik tuomet, kai yra įgyvendinama ir yra atskleidžiami faktai, kuriuos pagal Įstatymą privalu išviešinti. Deklaracijos pateikimas – šios pareigos įgyvendinimo forma. Taigi atlikus formalų veiksmą, t. y.

pateikus deklaraciją, kurioje nenurodyti privalomi deklaruoti interesai, pati pareiga deklaruoti šiuos interesus neišnyksta. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pateikęs netinkamą deklaraciją, jis įvykdė pareigą, tiesiog ją atliko netinkamai, atmestini kaip nepagrįsti. Tokiu aiškinimu būtų paneigiami Įstatyme keliami uždaviniai – suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.

35. Nagrinėjamoje byloje pareiga pareiškėjui deklaruoti buvimo Bulgarijoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd dalyviu (akcininku) faktą kilo jam tapus Seimo nariu. Šią pareigą įvykdyti jis turėjo per 30 dienų kai tapo Seimo nariu, vėliau – ministru, o to nepadarius, pažeidimas truko iki 2016 m. birželio 8 d., kol pareiškėjas pateikė patikslintą deklaraciją. Taigi pažeidimo padarymo data laikytina būtent 2016 m. birželio 8 d., kuomet pasibaigė neteisėtas neveikimas.

Dėl 3 metų termino taikymo

36. Pareiškėjas mano, jog jo padarytas pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, todėl VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės pažeidimo nebenagrinėti.

37. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimo pradėjimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose (jų tarpe – ir VTEK) dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo (įstatymo Nr. XI-2063 redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2016 m. sausio 1 d. numatė, jog asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo). Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1666 redakcija, galiojanti iki šiol) numato, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X–1666 redakcija) 23 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo, ne tik nustato senaties terminą pranešimų dėl galimai teisės aktus pažeidžiančių veikų pateikimui, bet kartu ir apibrėžia tokio pranešimo tyrimo ribas. Ši aplinkybė ypač aktuali tais atvejais, kuomet Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pradeda tyrimą pagal pranešimą, kuriame prašomos ištirti galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos (jų padarymo momentas) nėra aiškiai apibrėžtos laike (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1217/2010).

38. Kaip matyti iš įstatymų nuostatų, termino veikos tyrimo pradėjimui ir pranešimų pateikimui eigos pradžia yra siejama su įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimu padarymu. Esant pasibaigusiam trunkamajam pažeidimui, pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (žr. šios nutarties 30 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimo padarymo data laikytina diena, kai pareiškėjas pateikė deklaraciją, nurodydamas savo dalyvavimą juridiniame asmenyje (žr. šios nutarties 29-35 p.), t. y. 2016 m. birželio 8 d. Pažymėtina, kad Seimo nario V. J. pranešimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kuris laikytinas pranešimu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies prasme, pateiktas tą pačią dieną, o ginčijamas Komisijos sprendimas priimtas 2016 m. rugsėjo 7 d. Taigi akivaizdu, jog teisės aktuose įtvirtinti tiek pranešimų pateikimo, tiek veiklos tyrimo pradėjimo 3 metų terminai pažeisti nebuvo.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jo veika neturėtų būti laikoma trunkamąja, o terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo akcijų pirkimo sandorio sudarymo datos arba nuo 2012 m. ir 2013 m. pateiktų deklaracijų (kuriose nenurodyti duomenys apie buvimą akcininku), vertinant jas kaip pareigos atlikimą – jau buvo pasisakyta šios nutarties 29-35 punktuose, todėl pakartotinai išplėstinė teisėjų kolegija šiais aspektais nepasisakys.

Dėl pažeidimu sukeltų padarinių nebuvimo reikšmės

40. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog jo dalyvavimas Bulgarijoje įsteigtame juridiniame asmenyje negalėjo sukelti ir nesukėlė jokio interesų konflikto, kadangi Bendrovė iš esmės nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, be to, pareiškėjo profesinė veikla – kultūros ministro pareigos – neturėjo jokių sąsajų su minėtu juridiniu asmeniu.

Apelianto nuomone, Įstatymo tikslas nebuvo pažeistas, VTEK konstatuotas pažeidimas – procedūrinis, todėl VTEK sprendimo pasekmės yra neproporcingai neigiamos.

41. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta bendra pareiga nurodyti dalyvavimą juridiniame asmenyje, nepriklausomai nuo to, ar valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui gali kilti situacijų, susijusių su interesų konfliktų grėsme.

42. Įstatymo 1 straipsnyje, nustatančiame įstatymo paskirtį ir uždavinius, įtvirtinta, jog šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra ne kartą išaiškinęs, jog Įstatymas savo paskirtimi yra prevencinis. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti konkrečias pasekmes, patvirtinančias, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2959/2012, 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/2017 ir kt.).

43. Viešieji visuomenės interesai visuomet turi būti aukščiau privačių valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens interesų. Todėl valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo pats dėti visas nuo jo priklausančias pastangas tam, kad jo sąžiningumas nekeltų visuomenei abejonių ir kad visuomenė turėtų galimybes neabejotinai įsitikinti, jog jo tarnybinėje veikloje nesama šališkumo ar asmeninio suinteresuotumo. Visuomenė yra neabejotinai suinteresuota tuo, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.). Priešingu atveju tokie šių asmenų veiksmai ne tik sukelia nuolatinius įtarimus, menkina žmonių pasitikėjimą valdžia, silpnina jos administracines galias, bet ir tiesiogiai pažeidžia konstitucinį principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Todėl fakto apie buvimą juridinio asmens dalyviu išviešinimas nėra tik formalus veiksmas, o atitinkamai šio fakto savalaikis nedeklaravimas negali būti laikomas tik procedūriniu pažeidimu, nesukeliančiu pasekmių.

44. Apeliaciniame skunde teigdamas, jog VTEK, konstatuodama Įstatymo pažeidimą, turi nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, tačiau ir realius padarinius, kuriuos sukėlė asmens pažeidimas, o asmuo neprivalo tikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-607/2019. Visų pirma pažymėtina, kad apelianto nurodytame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (nagrinėtoje byloje galiojo 2011 m. kovo 15 d. įstatymo Nr. XI-1279 redakcija) nuostatos negali būti aiškinamos kitaip kaip tiktai nustatančios pareigą deklaracijoje nurodyti visus duomenis, išvardytus šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, tais atvejais, kai deklaracija yra pildoma pirmąjį kartą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma įpareigoja patikslinti deklaraciją tais atvejais, kai pasikeičia deklaracijoje nurodyti duomenys apie privačius interesus, t. y. duomenys apie asmens, dirbančio valstybės tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį nulemti sprendimus atliekant tarnybines pareigas (žr., pvz., 2013 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013), t. y. šioje byloje pripažinta, kad valstybės tarnautojas deklaruoti privačius interesus privalo.

45. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012). Taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl būtinybės patikslinti deklaraciją duomenimis apie įvykusį sandorį, remiantis ankstesnės Įstatymo 7 straipsnio redakcijos nuostatomis, tuo tarpu šioje byloje ginčas kilęs dėl pareigos deklaruoti buvimo juridinio asmens dalyviu faktą, kaip tą numato Įstatymo 6 straipsnis, t. y.

minėtoje byloje, tikslinant deklaraciją Įstatymo 7 straipsnio (ankstesnės redakcijos) pagrindu, turėjo būti vertinama, ar sudaryti sandoriai gali sukelti interesų konfliktą ir dėl to tampa deklaruotinais, tuo tarpu šioje byloje aktuali Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta pareiga deklaruoti buvimą juridinio asmens dalyviu, visiškai nepriklausomai nuo to, ar šis faktas gali turėti įtakos viešų ir privačių interesų derinimui, asmeniui užimant viešąsias pareigas. Taigi, apelianto nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

46. Taip pat apeliantas teigia, jog VTEK sprendimas jam sukels neproporcingai neigiamus padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats VTEK sprendimas pareiškėjui sukelia tik tokias pasekmes, kad asmuo yra pripažįstamas pažeidusiu Įstatymo nuostatas, o visos kitos (pareiškėjo net tiesiogiai neįvardijamos) pasekmės, atsižvelgiant į šios nutarties 42 punkte nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.

47. Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su VTEK sprendimo sukeliamų pasekmių neproporcingumu, nevertinami.

48. Taigi, patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.) įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05594 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. eR-34-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00042-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.8; 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisija), priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 28 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, atsakovas) 2019 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. Sp-183 priedo dalį dėl Vilniaus miesto (Nr. 57) savivaldybės tarybos narių rinkimo rezultatų ir Tarybos sudėties sąrašo; 2) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 57 rinkimus į Vilniaus miesto tarybos narius neteisėtais; 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisiją Nr. 57 įregistruoti pareiškėjo iškeltą kandidatų sąrašą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius; 4) įpareigoti VRK paskelbti naujų rinkimų Vilniaus miesto savivaldybėje datą.

Pareiškėjas skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 81 straipsnio 5 dalimi.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kandidatų sąrašus iškėlusios partijos, rinkimų komitetai, kandidatai, išrinkti savivaldybės tarybos nariai po galutinių rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio bet kurį VRK sprendimą ar kitą jos veiką per 5 dienas po VRK sprendimo įsigaliojimo ar po to, kai paaiškėjo apie ginčijamą veiką, gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisija nepriėmė individualaus administracinio akto registruoti pareiškėjo kandidatų sąrašą ir kandidatus į savivaldybės tarybos narius – merus per Įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje numatytą 10 dienų terminą, ir VRK neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijos veikos, t. y. skundžia savivaldybės rinkimų komisijos ir VRK veikas iki balsavimo pabaigos.

Sprendimų iki balsavimo pabaigos apskundimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 19 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad partija, rinkimų komitetas, iškėlę kandidatus, kandidatas į savivaldybės tarybos narius – merus, atstovas rinkimams, rinkimų stebėtojas rinkimų komisijos sprendimą, priimtą iki balsavimo pabaigos, ar kitą rinkimų komisijos veiką turi teisę apskųsti: 1) apylinkės rinkimų komisijos – savivaldybės rinkimų komisijai; 2) savivaldybės rinkimų komisijos – Vyriausiajai rinkimų komisijai; 3) Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą atitinka Įstatymo 19 straipsnyje nurodytus atvejus, todėl joms skųsti taikytinas Įstatymo 19 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 19 straipsnyje apibrėžti atvejai nepatenka į Įstatymo 81 straipsnio 5 dalyje numatytus Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar kitų jos veikų apskundimo atvejus ir Įstatymo 81 straipsnio 5 dalies nuostatos negali būti aiškinamos kaip atleidžiančios pareiškėją nuo pareigos laikytis Įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintos sprendimų apskundimo tvarkos. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra išvardinti subjektai, turintys teisę nustatytu terminu – iki balsavimo pabaigos – teikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų, priimtų iki balsavimo pabaigos, ar kitos rinkimų komisijos veikos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nurodydamas tokias pat aplinkybes, kaip ir nagrinėjamu atveju, 2019 m. kovo 22 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2019 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eR-30-629/2019 šias aplinkybes įvertinęs konstatavo, kad pareiškėjas praleido Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo skundo turinį (pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės kildina iš dėl savivaldybės rinkimų komisijos ir VRK veikos iki balsavimo pabaigos), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas

praleido Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, tačiau tokio prašymo ir jį pagrindžiančių argumentų pareiškėjas skunde nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eR-30-629/2019 pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę paduoti naują skundą kartu pateikiant ir prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo bei šį prašymą pagrindžiančius argumentus ir įrodymus, tačiau ir nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio prašymo ir jį pagrindžiančių argumentų nepateikė.

Taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas; paduodant skundą (prašymą, pareiškimą) elektroninių ryšių priemonėmis šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, laikoma, kad skundas (prašymas, pareiškimas) yra pasirašytas; prie atstovo paduodamo skundo (prašymo, pareiškimo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus.

Šiuo atveju skundą per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateikė L. R., kuris, be kita ko, pateikė Steigiamojo visuotinio visuomeninio rinkimų komiteto narių susirinkimo protokolo Nr. 1 kopiją. Tačiau prie skundo nėra pridėta dokumentų, patvirtinančių, kad L. R. turi teisę Komiteto vardu kreiptis į teismą. Tokia teisė (įgaliojimai) tiesiogiai nekyla ir iš Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 straipsnio 5 dalies 2 punkto. Pažymėtina, kad tokį pat Įstatymo 35 straipsnio 5 dalies 2 punkto aiškinimą pareiškėjui jau buvo pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019, taigi pareiškėjui jis buvo žinomas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundą (prašymą, pareiškimą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo (8 p.), taip pat jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui praleidus terminą skundui paduoti ir skundą padavus neįgaliotam asmeniui, teisėjų kolegija ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktų pagrindu atsisako šį skundą priimti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05603 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. A-441-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00144-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos 13.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.  S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau  – Muitinė) 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 10000363303 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Muitinė, priimdama Sprendimą, pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją, nesivadovavo bendru teisės principu – be kaltės nėra atsakomybės. Muitinė negalėjo konstatuoti pareiškėjo kaltės dėl neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis ar kontrabandos, nes teisingumą vykdo, baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka. Teismas baudžiamosios bylos neišnagrinėjo, o Muitinė be teismo sprendimo nusprendė, kad pareiškėjas yra kaltas, nors tai nėra įrodyta, teismo sprendimas ar nuosprendis dėl to nėra priimtas. Muitinė mokestinei atsakomybei suteikė viršenybę prieš baudžiamąją atsakomybę ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Atsakovas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 736 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 30 d.), kuriame nustatyta, kad iš visų kitų rūšių pajamų skolos pagal teismo sprendimus ar vykdomuosius raštus išieškoma 20 procentų nuo gaunamų pajamų. Pareiškėjo gaunama pensija yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Turto, iš kurio galėtų gauti pajamų, pareiškėjas neturi, o turimas turtas areštuotas.

3. Atsakovas Muitinė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad dėl to, jog muito apskaičiavimas ir išieškojimas yra Europos Sąjungos teisės aktų reguliavimo sritis, Muitinė, vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlemento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 nustatyto Sąjungos muitinės kodekso (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 45 straipsnio 1 dalimi, muito išieškojimą privalo vykdyti. Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnis numato tam tikras išlygas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad muitinė visiškai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba, kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad 2 dalyje nurodytais atvejais, jeigu vykdant apskųstą sprendimą atsiranda pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją, išskyrus atvejus, kai remiantis dokumentais pagrįstu įvertinimu nustatoma, kad dėl tokios garantijos skolininkas gali patirti didelių ekonominių arba socialinių sunkumų. Muitinė neturi pagrindo manyti, kad pareiškėjo Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) apskųstas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 18KP-17-686 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ (toliau – Sprendimas Nr. 18KP-17-686) ir vykdomas muito išieškojimas neatitinka muitų teisės aktų reikalavimų. Garantija nebuvo pateikta, nebuvo pateikti ir dokumentiniai įrodymai, kurių įvertinimas leistų nustatyti, jog vykdomas muito išieškojimas pareiškėjui padarytų neatitaisomą žalą ar dėl to jis patirtų didelių ekonominių arba socialinių sunkumų. Muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie Europos Sąjungos bei nacionaliniais teisės aktais priskirti Muitinės kompetencijai. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl kurių turėtų būti panaikintas

Sprendimas Nr. 18KP-17-686, nesuteikia mokesčių administratoriui teisinio pagrindo nesiimti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad muito mokestinė nepriemoka įregistruota dėl neteisėtos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjas laikytinas skolininku 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodekso (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies pagrindu.

6. Nors mokestinis ginčas dėl Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumo ir pagrįstumo nėra pasibaigęs, o pareiškėjas nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, darė išvadą, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjas yra laikytinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu, pareiškėjo skundo teiginys, jog mokestinė prievolė apskaičiuota, neturint objektyvių ir neginčytinų duomenų, kad pareiškėjas įsigijo (gavo) ir laikė akcizais apmokestintas prekes, yra nepagrįstas. Skolininkui nesumokėjus apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų, Muitinė pagal sisteminę teisės normų analizę (MAĮ 15 str. 2 d., 33 str. 8 p., 105 str. 1 d. 3 p., Bendrijos muitinės kodekso 232 str. 1 d. a p., 244 str.) turi teisę priverstine tvarka išieškoti mokestinę nepriemoką. Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.).

7. Teismas pabrėžė, kad nors Sąjungos muitinės kodekso 244 straipsnis įvirtina galimybę visai arba iš dalies sustabdyti sprendimo dėl priverstinės mokestinės prievolės išieškojimo įgyvendinimą, tačiau minėta lengvata gali būti taikoma, tik jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Vykdant apskųstąjį sprendimą, turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik pateikus garantiją. Tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Minėtas reglamentavimas suponuoja išvadą, jog Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnį mokesčių administratorius gali taikyti tik esant ypatingoms aplinkybėms. Pareigą jas įrodyti turi pats skolininkas.

8. Teismas nustatė, kad duomenų, jog pareiškėjas sumokėjo muitą arba pateikė garantinį raštą negarantuotai muito mokestinės prievolės sumai, byloje nėra. Byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo gaunamas pajamas nepagrindžia, jog priimtas Sprendimas gali sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų pareiškėjui. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių paaiškinimų ir papildomų rašytinių įrodymų dėl jo ekonominės ir socialinės padėties (ar ji pasikeitė, ar nepasikeitė), teismo posėdyje nedalyvavo. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsakovo kompetencijos ribose, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus, šio akto turinys yra teisiškai pagrįstas, dėl to panaikinti Sprendimą nėra pagrindo.

III.

9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti visą arba iš dalies Muitinės Sprendimą. Nurodo, kad LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-272-502/2017 konstatavo, kad mokestinių prievolių išieškojimas jam gali sukelti didelę žalą, kurią kompensuoti būtų sudėtinga. Pareiškėjo pajamos neviršija minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio (380 Eur). Pareiškėjo gaunamos pensijos dydis siekia 379,51 Eur. Kitų pajamų pareiškėjas neturi. Pensija yra vienintelis pareiškėjo pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjo turi nekilnojamo turto (automobilį ir garažą), kurio vertė siekia 5 230 Eur, tačiau šis turtas areštuotas. Taigi iš šio turto pareiškėjas pajamų negauna. Pareiškėjas gyvena su sutuoktine jos vardu registruotame bute. Pareiškėjas už komunalines paslaugas vidutiniškai kiekvieną mėnesį sumoka ne mažiau 120 Eur. Be šių išlaidų, maistui

reikia vidutiniškai apie 150 Eur per mėnesį, higienos priemonėms, aprangai, avalynei, transportui taip pat tenka apie 80 Eur per mėnesį. Pareiškėjas turi sveikatos problemų, per mėnesį vaistams išleidžia apie 30 Eur. Dėl finansų stygiaus pareiškėjas garantijos Muitinei negali sumokėti. Tokios garantijos neturėtų būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas skolininkui galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Teismo argumentas, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimas nuo mokesčių yra reglamentuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikomi, yra nepagrįstas. Asmuo pagal baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojančias normas laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. CPK 100 proc. skolos išieškojimas iš gaunamų pajamų nėra numatytas.

10. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytinos būtent Sąjungos muitinės kodekso normos, o ne Bendrijos muitinės kodekso normos. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį 1 dalies e ir f punktus pareiškėjo skola muitinei turi išnykti, kadangi kontrabandos būdu gabentos cigaretės buvo perduotos valstybės žinion ir sunaikintos.

11. Atsakovas Muitinė atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Muitinė pagrįstai priėmė Sprendimą ir pagal turimus duomenis neturėjo teisinio pagrindo išieškojimą sustabdyti. Pareiškėjo argumentas, kad, nepripažinus jo kaltu baudžiamojoje byloje, jam negali būti taikoma mokestinė atsakomybė, yra nepagrįstas. Teismas, remdamasis suformuota LVAT praktika, pagrįstai konstatavo, jog importo skolos muitinei atsiradimą suponuoja vien neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktas. Muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais priskirti jos kompetencijai. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl kurių turėtų būti panaikintas Sprendimas, yra nemotyvuotos. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratoriaus turėjo pareigą imtis priemonių, jog įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti mokesčiai būtų išieškoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Muitinė iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose nusprendė išieškoti 80 364 Eur sumą iš Sprendimu Nr. 18KP-17-686 įregistruotos muito skolos, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tokiais argumentais: 1) neįrodyta jo kaltė, kad būtų pagrindas sumokėti muito skolą; 2) Sprendimo pagrindu muitų skolos išieškojimas iš jo sąskaitų kredito įstaigose negali būti vykdomas, nes jo finansinė padėtis yra bloga ir šios skolos išieškojimas jam gali sukelti neatitaisomą žalą; 3) pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį 1 dalies e ir f punktus jo skola muitinei turėtų išnykti, kadangi kontrabandos būdu gabentos cigaretės buvo perduotos valstybės žinion ir sunaikintos.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Bylos ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad: Muitinė 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimu Nr. 18KP-17-686 (b. l. 6–9) pareiškėjui, be kita ko, įregistravo 85 594 Eur muito skolą, kurios per nustatytą terminą pareiškėjas nesumokėjo; pareiškėjas Sprendimą Nr. 18KP-17-686 yra apskundęs Departamentui; Muitinė 2016 m. gruodžio 28 d. priėmė skundžiamą Sprendimą dėl 85 594 Eur mokestinės nepriemokos nurašymo iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose; byloje nėra duomenų, kad Departamentas Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymą būtų sustabdęs ar būtų priėmęs sprendimą dėl Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu turėjo (turi) pareigą sumokėti 85 594 Eur muito skolą; pareiškėjo kaltė dėl kontrabandos, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), ir neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis, t. y dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK

1992 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), padarymo, dėl ko pareiškėjui kilo pareiga sumokėti ir muito mokestį, yra konstatuota įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-654/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-425-197/2018. Dėl paminėtų faktinių aplinkybių ginčo nėra.

16. Vertinant, ar minėtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, yra aktualios muito skolos vykdymą (išieškojimą) reglamentuojančios normos, galiojusios jo priėmimo metu. Minėtos normos įtvirtintos jau nuo 2016 m. gegužės 1 d. visa apimtimi taikomame Sąjungos muitinės kodekse ir MAĮ.

17. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio 1 dalį skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo (analogiška nuostata buvo nustatyta ir galiojusio Bendrijos muitų kodekso 244 straipsnio 1 dalyje). Taigi nors pareiškėjas apskundė Sprendimą Nr. 18KP-17-686 Departamentui, jo vykdymas nėra sustabdytas. Sąjungos muitinės kodekso 113 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu mokėtina importo ar eksporto muito suma nesumokama per nustatytą laikotarpį, muitinė tos sumos sumokėjimą užtikrina pasinaudodama visomis priemonėmis, kuriomis pasinaudoti ji gali pagal atitinkamos valstybės narės teisę (iš esmės panaši nuostata buvo numatyta ir galiojusio Bendrijos muitų kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punkte).

18. MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad muitinės administruojamus papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti Sąjungos muitinės kodekse (pagal iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusią 2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakciją – Bendrijos muitinės kodekse) nustatytais muitų mokėjimo terminais. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos; šis nurodymas vykdomas šio MAĮ 63 straipsnyje nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.). Pagal MAĮ 63 straipsnio 2 dalį mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų) kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai pateikiamas ir vykdomas vadovaujantis CPK nustatyta tvarka.

19. Nustatytas faktines aplinkybes (žr. nutarties 15 p.) įvertinus paminėto teisinio reguliavimo (žr. nutarties 16–18 p.) kontekste, konstatuotina, kad Muitinė turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti Sprendimą ir jo pagrindu išieškoti ginčo muito skolą iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog, priėmus Sprendimą, muito skolos išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose vykdytas pažeidžiant skolų išieškojimo vykdymą (tarp jų ir CPK) reglamentuojančias nuostatas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

20. Iš pareiškėjo skundo argumentų apie jo prastą finansinę situaciją galima suprasti, kad jis, prašydamas teismo panaikinti skundžiamą Sprendimą, kartu siekia, jog būtų sustabdytas Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymas. LVAT praktikoje pripažįstama, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, o prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atitinkamus veiksmus atlikti, taip pat turi būti pateikiami įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-945-756/2017). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas pagal Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio 2 ar 3 dalį būtų pateikęs prašymą Muitinei stabdyti Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymą ar kad Muitinė šiuo klausimu būtų priėmusi motyvuotą sprendimą; tokiu sprendimu nelaikytinas ir skundžiamas Sprendimas dėl ginčo muito skolos išieškojimo iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, susiję su Sprendimo Nr. 18KP-17-686 vykdymo sustabdymu dėl pareiškėjo prastos finansinės padėties, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

21. Pareiškėjo argumentai, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį 1 dalies e ir f punktus jo skola muitinei turėtų išnykti, kadangi kontrabandos būdu gabentos cigaretės buvo perduotos valstybės žinion ir sunaikintos, taip pat neturi teisinės reikšmės šioje byloje vertinant Sprendimo išieškoti iš jo muito skolą teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi Sprendimas Nr. 18KP-17-686, kuriuo pareiškėjui įregistruota 85 594 Eur muito skola ir kurio pagrindu priimtas šioje byloje ginčijamas

Sprendimas, kaip minėta, vis dar yra nenuginčytas ir galiojantis, o Sprendimo Nr.  18KP-17-686 teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos ginčo dalyku. Pareiškėjas minėtus argumentus turi teisę reikšti Departamentui, nagrinėjančiam jo skundą dėl Sprendimo Nr. 18KP-17-686 teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo vertinti, ar yra pagrindas sustabdyti dalies muito skolos išieškojimo iš pareiškėjo vykdymą, tačiau jis priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo netenkinti. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima skundžiamą Sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05608 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. A-612-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00207-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos 24.4; 24.7; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijai dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijos (toliau – Seniūnija) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 16-2-641 (toliau – Seniūnijos sprendimas); 3) įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą: adresu (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Jis 2016 m. spalio 7 d. kreipėsi į Seniūniją su prašymu išbraukti jį iš Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų

apskaitos (toliau – Apskaita) ir atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą jo nurodytoje patalpoje adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa) (toliau – Prašymas). Tačiau pareiškėjas gavo Seniūnijos sprendimą neatlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo Patalpoje, nes Patalpa neatitinka Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) (toliau – Įstatymas) reikalavimų. Nesutikdamas su Seniūnijos sprendimu, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į Komisiją su reikalavimu panaikinti Seniūnijos sprendimą, įpareigoti Seniūniją išbraukti pareiškėją iš Apskaitos ir įpareigoti Seniūniją atlikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje. Tačiau Komisija pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

2.2. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, moka mokesčius, turi šeimą ir augina vaikus, tačiau nuo 2005 metų gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą tik Patalpoje ir neturėdamas kitų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų nuosavybės teise, yra žeminamas, nes iki šiol įtrauktas į Apskaitą, nors visą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje tik skirtingose gyvenamosiose vietose, o šių vietų (būstų) savininkai nesutinka, o ir neprivalo sutikti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta būtų deklaruota jų būstuose. Kol neatliktas pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimas, jis negali atlikti automobilio techninės apžiūros, gauti prarasto automobilio registracijos liudijimo.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – Administracija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas pateiktu Prašymu prašė išbraukti jį iš Apskaitos ir atlikti deklaravimo veiksmą Patalpoje pagal jo pateiktą Patalpos nuosavybės dokumentą, taip pat nurodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d. jis, kaip bendrasavininkas, įsigijo Patalpos dalį. Pareiškėjo pateiktame Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2015 m. lapkričio 24 d. išraše apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas „negyvenamoji patalpa-garažo (boksas)“, daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“, turtas nuosavybės teise priklauso savininkams D. Ž. ir S. Ž. kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi pareiškėjo nurodyta Patalpa Nekilnojamo turto registre yra įregistruota kaip negyvenamoji patalpa, kurios pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis  – „garažų“.

3.2. Galimos patalpų, suformuotų atskirais nekilnojamojo turto objektais, pagrindinės tikslinės naudojimo paskirtys yra numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai) 4 priede (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1181 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 19 d.). Patalpos skirstomos į gyvenamosios paskirties patalpas, negyvenamosios paskirties patalpas ir kitos paskirties patalpas, kurių negalima priskirti jokiai Nuostatų 4 priede nurodytai gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų paskirčiai. Prie gyvenamosios paskirties patalpų priskiriamos tik butų, gyvenamųjų patalpų ir įvairių socialinių grupių gyvenamosios patalpos. Visos kitos patalpos, nurodytos Nuostatų 4 priede, patenka į negyvenamųjų patalpų kategoriją.

3.3. Seniūnija sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą atlikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje, kuri Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra įregistruota kaip „negyvenamoji patalpa-garažo (boksas)“, šio daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“, dėl to nelaikytina gyvenamąja (skirta gyventi) patalpa. Komisija, kolegialiai išnagrinėjusi byloje pateiktus įrodymus, remdamasi teisės aktų nuostatomis, sutiko ir pripažino, kad pareiškėjo ginčijamas Seniūnijos sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis prieš jį priimant, ir atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Komisijos sprendimas

laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kadangi priimtas kolegialiai, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinus ir įvertintus visas reikšmingas kilusiam ginčui aplinkybes, kurios nustatytos remiantis pateiktais įrodymais. Seniūnija laiku, tinkamai ir pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą ir pateikė teisėtą ir pagrįstą atsakymą į jį, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Seniūnijos sprendimą ir įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą adresu: (duomenys neskelbtini).

II.

4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Seniūnijos sprendimo, kuriuo atsisakyta deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą nurodytu adresu, ir Komisijos sprendimo, kuriuo minėtas Seniūnijos sprendimas, pripažintas teisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Įvertinęs bylos duomenis, teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyta Patalpa, kuri Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra įregistruota kaip negyvenamoji „patalpa-garažo (boksas)“, kurios pagrindinė naudojimo paskirtis  – „garažų“, nėra gyvenamoji (skirta gyventi) patalpa, tokiu būdu negali būti nustatytas naudingojo būsto ploto pakankamumas asmeniui. Nustatęs šią faktinę aplinkybę, kurią patvirtina skundo nagrinėjimo metu surinkti rašytiniai įrodymai ir kurios nepaneigia pareiškėjo išdėstyti argumentai (garaže laikomi tik daiktai, o buitinius ir higienos poreikius pareiškėjas gali patenkinti ir kitose jo laikinosiose gyvenamosiose vietose), teismas konstatavo, kad Seniūnija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą atlikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą negyvenamojoje patalpoje (garaže). Taip pat pripažintina, kad Seniūnija, atsisakiusi deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą Patalpoje, pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo išbraukti pareiškėją iš Apskaitos, nes jis nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos (Įstatymo 4 str.).

7. Teismas padarė išvadą, kad Seniūnija nagrinėjamu atveju neviršijo suteiktos kompetencijos bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Komisija, pripažinusi Seniūnijos sprendimą teisėtu ir pagrįstu, taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl teismas neturėjo pagrindo Seniūnijos ir Komisijos sprendimus panaikinti ir įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje.

III.

8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad neturi galimybių deklaruoti savo gyvenamąją vietą, kur gyvena, kadangi pats turi nuosavybės teisę į Patalpos dalį. Pareiškėjas dažnai keičia savo gyvenamąją vietą, todėl jos tiksliai nurodyti negali. Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nurodyti atvejai, kada asmuo yra įtraukiamas į Apskaitą. Tačiau minėtų nuostatų pareiškėjui negalima taikyti, kadangi jis nėra benamis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies prasme, nes turi nuosavybės teisę į Patalpos dalį ir negyvena laikinojo apgyvendinimo vietose ar viešose vietose, taip pat nėra išleistas iš globos namų ar šeimynų, nėra asmuo, kuriam paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotuose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicininės priemonės, nebuvo ir nėra laikomas tardymo izoliatoriuje ar pataisos įstaigose ir iš ten paleistas. Be to, Įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Apskaitą negali būti įtraukti šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise turintys patalpų ar pastatų, ir šioje normoje nenustatyta, kad patalpos ar pastatai turi būti gyvenamieji. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Įstatymas pareiškėjui suteikia teisę laisvai, niekieno nevaržomam, pasirinkti gyvenamąją vietą ten kur, jis pats nori, o ne tą vietą, kuri atitiktų visus teisinius reikalavimus. Nei teismo sprendime, nei atsakovo atsiliepime, nei Seniūnijos sprendime taip ir liko neatsakyta į klausimą, ką pareiškėjui daryti, jei jis neturi tinkamos patalpos, kur galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą.

9. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Teismo padarytos išvados tinkamai argumentuotos, motyvuotai pagrįstos ir nepaneigtos jokiais duomenimis. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino

įstatymų nuostatas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.10. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 3 d. yra vėl įtrauktas į Apskaitą,

tačiau į ją įtrauktas tik iki 2019 m. birželio 3 d., o tai tik dar kartą patvirtina, kad jis neturi tinkamos gyvenamosios vietos, kurioje galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Jei pareiškėjas nebūtų neįtrauktas į Apskaitą, neturėdamas deklaruotos gyvenamosios vietos, jis nebūtų galėjęs nei gauti jam priklausančios pašalpos po motinos mirties, nei balsuoti ar pats kaip kandidatas dalyvauti šiais metais vykstančiuose (vyksiančiuose) rinkimuose į pareigas valdžios institucijose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Seniūnijos sprendimo, kuriuo atisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą deklaruoti jo gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže), ir Komisijos sprendimo, kuriuo Seniūnijos sprendimas pripažintas teisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje (garaže).

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijami Seniūnijos ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, dėl to taip pat nėra pagrindo įpareigoti Seniūniją deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą (vėliau ir papildomus paaiškinimus), kuriame nurodo, kad jis neturi kitų patalpų nuosavybės teise, išskyrus Patalpą (garažą), o neturint deklaruotos gyvenamosios vietos jam tampa neprieinamos tam tikros administracinės (viešosios paslaugos), teisė dalyvauti rinkimuose, gauti jam priklausančią pašalpą po motinos mirties.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Nustatyta, kad: pareiškėjas savo gyvenamąją vietą siekia deklaruoti jam ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančioje negyvenamojoje patalpoje – 18,96 kv. m bendro ploto garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“; Patalpa, kurioje pareiškėjas nori deklaruoti gyvenamąją vietą, nėra šildoma, joje yra tik įrengtas komunalinis vandentiekis, komunalinis nuotekų šalinimas, nėra dujų; nėra duomenų apie naudingąjį Patalpos (garažo) plotą (b. l. 31, 72, 84); nors pareiškėjas siekia deklaruoti gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže), tačiau, kaip pats nurodo, jis gyvena kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose būstuose, kuriuos dažnai keičia.

17. Nagrinėjant, ar pareiškėjas, pateikdamas Prašymą Seniūnijai, turėjo teisėtą pagrindą deklaruoti savo gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže), būtina įvertinti šiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad gyvenamoji vieta – pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalyje iš esmės įtvirtina analogiška nuostata. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyti duomenys, kuriuos siekiantis deklaruoti savo gyvenamąją vietą asmuo privalo pateikti; tarp minėtų būtinų pateikti duomenų yra ir duomenys apie naudingąjį būsto plotą (Įstatymo 9 str. 2 d. 10 p.). Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad naudingasis būsto plotas yra bendras gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šiltų pagalbinių patalpų) grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįskaitomas balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Šis plotas apskaičiuojamas pagal kadastrinių matavimų duomenis. Mažiausias naudingasis būsto plotas asmeniui, būste deklaravusiam gyvenamąją vietą, turi būti ne mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintame Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – Reglamentas) 5.1 punkte nustatyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus (skirtus gyventi) ir negyvenamuosius pastatus. Pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai. Pagal Reglamento 7 punktą negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius, o vienas iš pogrupių yra garažų paskirties pastatai, kurie skirti transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti (Reglamento 7.7 p.). Pagal Nuostatų 4 priedą prie gyvenamosios paskirties patalpų taip pat priskiriamos tik butų, gyvenamųjų patalpų ir įvairių socialinių grupių gyvenamosios patalpos, o visos kitos patalpos, nurodytos Nuostatų 4 priede, patenka į negyvenamųjų patalpų kategoriją.

18. Įvertinus nutarties 17 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pagal Įstatymą gyvenamąją vietą galima deklaruoti tik gyvenamosios paskirties būste (patalpoje), kuris atitinka tokios paskirties būstui keliamus reikalavimus (pvz., naudingojo ploto) ir kuriame asmuo faktiškai gyvena. Pareiškėjo nuosavybės teise turima Patalpa (garažas) nėra gyvenamosios paskirties Patalpa (būstas), neatitinka tokios paskirties patalpai keliamų reikalavimų ir joje pareiškėjas faktiškai negyvena. Todėl ginčijamu Seniūnijos sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą jo gyvenamąją vietą deklaruoti jo nurodytoje Patalpoje (garaže).

19. Nors pareiškėjas nurodo, kad neturi daugiau kur deklaruoti savo gyvenamosios vietos, nes neturi nuosavybės teise kitų patalpų, tačiau pats pažymi, kad gyvena kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose būstuose ir dėl to nėra benamis. Tiek pareiškėjo Prašymo pateikimo Seniūnijai metu galiojusioje Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2015  m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančioje Įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-961 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad deklaruojant gyvenamąją vietą, deklaravimo įstaigai turi būti pateiktas patalpos ar pastato savininko (bendraturčio) arba jo įgalioto asmens sutikimas, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiui) priklausančioje patalpoje ar pastate, arba kitas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę gyventi toje patalpoje ar pastate. Tad pareiškėjas, turėdamas teisę gyventi kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame būste (pvz., nuomos ar panaudos sutarties pagrindu), turi ir teisę deklaruoti savo gyvenamąją vietą tame būste, be visų tam nustatytų būtinų dokumentų pateikęs ir savininko (jo įgalioto asmens) sutikimą, kad pareiškėjas gali gyventi tame būste, arba sutartį (pvz., nuomos ar panaudos sutartį), kurioje nustatyta pareiškėjo teisė gyventi (naudotis) tame būste. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas neturi jokių realių galimybių įgyvendinti savo teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, kurioje faktiškai gyvena, ir tuo pagrindu įgyvendinti kitas savo teises, kurioms realizuoti būtina turėti deklaruotą gyvenamąją vietą. Tai, kad pareiškėjas dažnai keičia gyvenamąsias vietas, šios teisės įgyvendinimo galimybės nepaneigia.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir argumentus dėl nepagrįsto jo įtraukimo į Apskaitą, nors nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs tik dėl to, ar pareiškėjas turi teisę savo gyvenamąją vietą deklaruoti Patalpoje (garaže). Todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto jo įtraukimo į Apskaitą neturi reikšmės nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti. Be to,

pats pareiškėjas, pateikdamas papildomus paaiškinimus, nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 3 d. vėl buvo įtrauktas į Apskaitą ir jo išbraukimas iš Apskaitos, jam neturint deklaruotos gyvenamosios vietos, būtų nenaudingas, nes negalėtų įgyvendinti tam tikrų teisių. Tad teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų plačiau nepasisako.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05620 2019-04-05 2019-03-28 2019-03-28 -

Administracinė byla Nr. A-514-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.16.1.3; 12.16.3; 12.16.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.  K. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. įmonė (toliau – Įmonė) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-102 (7-51/2017) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)-FR0682-76 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – VMI sprendimas). Taip pat prašė išreikalauti: Komisijos bylą Nr. 7-51/2017, Šiaulių apylinkės teisme nagrinėto administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.8.-3995-882/2016 (toliau – ir ATP byla); uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skulas“ paaiškinimus apie tai, ar ši bendrovė buvo įsigijusi ir (ar) prekiavo akcizų mokesčiu neapmokestinamu dyzeliniu kuru 2016 m.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Ginčijamu VMI sprendimu patvirtintas 2016 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-10)-FR0680-755

(toliau – Patikrinimo aktas) ir juo pareiškėjui apskaičiuota sumokėti 1 486 Eur akcizų, 26,86 Eur akcizų delspinigių. Komisija sprendimu šį VMI sprendimą patvirtino. Įmonei akcizai apskaičiuoti už tai, kad ji nepateikė teisės aktų nustatyta tvarka kuro talpykloje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), (toliau – Kuro talpykla) dyzelino įsigijimo ir (ar) gabenimo bei kokybės parametrus patvirtinančių dokumentų, t. y. Kuro talpykloje laikytas dyzelinas neapskaitytas Įmonės apskaitoje ir už jį neapskaičiuoti akcizai. Tačiau ši išvada yra nepagrįsta, nes kuras buvo įsigytas iš UAB „Skulas“ pagal sąskaitas-faktūras, kurios buvo užfiksuotos apskaitoje.

2.2. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-3995-882/2016 (toliau – Šiaulių apylinkės teismo nutarimas) aiškiai konstatuota, kad V. K. teismui pateikė visus reikalingus įrodymus, kurie patvirtina, kad Įmonės Kuro talpykloje laikytas dyzelinas (4 500 l) buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, tačiau VMI padarė priešingą išvadą ir nesirėmė Šiaulių apylinkės teismo nutarimu bei jame konstatuotais faktais. Todėl VMI šiame mokestiniame ginče suvaržė pareiškėjo teisę į gynybą, kadangi pareiškėjo pateiktos pastabos dėl Patikrinimo akto nepagrįstumo nebuvo tinkamai įvertintos, dėl jų nepasisakyta VMI sprendime. Nors Komisija pripažino VMI sprendimą teisėtu ir pagrįsti, tačiau sprendimą grindė kitais argumentais nei tais, kurie buvo nurodyti VMI sprendime, o tai savaime patvirtina, kad tiek VMI, tiek Komisijos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

2.3. Šiaulių apylinkės teismo nutarimu nustatyta aplinkybė apie tai, kad V. K. pateikė teismui visus reikalingus įrodymus, patvirtinančius, jog dyzelinas buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, o ne įgytas nelegaliai, šiame mokestiniame ginče yra nebeįrodinėtina. Todėl konstatuotina, kad VMI siekiami akcizais apmokestinti 4 500 1 dyzelinio kuro buvo įsigyti iš UAB „Skulas“ pagal teisėtas ir galiojančias PVM sąskaitas-faktūras, kurios buvo įtrauktos į Įmonės buhalterinę apskaitą ir pateiktos mokesčių administratoriui. Jeigu minimo kuro UAB „Skulas“ negalėjo ar neturėjo teisės parduoti, tai ir atitinkamos mokestinės sankcijos (apskaičiuoti papildomi mokesčiai) už akcizų mokesčio nesumokėjimą turi būti taikomos būtent minėtai bendrovei, o ne Įmonei.

2.4. VMI neturėjo pagrindo pasitikėti vien UAB „Skulas“ turėtais (išduotais) dyzelinio kuro kokybės dokumentais. VMI, neinicijuodama faktiškai UAB „Skulas“ pardavinėjamo kuro kokybės patikrinimo, atėmė iš pareiškėjo galimybę pašalinti abejones dėl jo sąžiningumo įrodant, kad UAB „Skulas“ parduodamas kuras tuo metu buvo nekokybiškas. VMI netgi nesureagavo į oficialų pareiškėjo pranešimą apie tai, jog UAB „Skulas“ prekiauja specifiniu kuru, už kurį galbūt nėra sumokėjusi akcizų mokesčio, ir taip galbūt daro žalą biudžetui. UAB „Skulas“ pateikė Įmonei iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Orlen Lietuva“ gautą 2016 m. rugpjūčio 17 d. kokybės pažymėjimą Nr. 117694 (toliau – Pažymėjimas), dėl to UAB „Skulas“ Įmonei parduotas kuras turėjo atitikti minimame Pažymėjime nurodytus cheminius sudėties parametrus. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad UAB „Skulas“ atvežė ir pardavė Įmonei būtent tą kurą, dėl kurio buvo išduotas Pažymėjimas. Bet kokiu atveju, kai prekės negalima identifikuoti pagal kokius nors individualius požymius, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti ir pardavėju. Todėl VMI turėjo bent jau patikrinti, ar UAB „Skulas“ aktualiu laikotarpiu turėjo įsigijusi Įmonei faktiškai parduotos kokybės dyzelinio kuro, bet to nepadarė. Tokiu būdu VMI suvaržė pareiškėjo teises į efektyvią gynybą, neteisėtai nereagavo į pareiškėjo pranešimus apie netinkamos kokybės kuro įsigijimo faktą ir pažeidė mokesčių mokėtojų lygybės prieš įstatymą principą.

2.5. Įmonė reikalavimų (pretenzijų) dėl įsigyto dyzelino kokybės UAB „Skulas“ neturi. Todėl ir pačioje pretenzijoje

pareiškėjas negalėtų nurodyti UAB „Skulas“ jokių reikalavimų. Tačiau tokiu atveju, jeigu vis dėl to bus nuspręsta, jog akcizų mokestį turi mokėti ne dyzelinį kurą transporto priemonėms Lietuvos Respublikoje pardavinėjęs subjektas, bet tokį kurą įsigijęs ūkio subjektas, t. y. pareiškėjas, ir pareiškėjas sumokės mokestį, pretenzija dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo UAB „Skulas“ bus pareikšta.

2.6. Kuro apskaitos žurnalas buvo nepildytas tik 5 dienas, pagal šio žurnalo duomenis Kuro talpykloje turėjo būti 900 l kuro daugiau nei buvo rasta faktiškai, o įrodymų apie kito nei iš UAB „Skulas“ įsigyto kuro pylimą į Kuro talpyklą byloje nėra. Administracinėje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad neužfiksuotos kuro apskaitos žurnale buvo tik kuro išpylimo, bet ne įpylimo į Kuro talpyklą operacijos. Todėl Komisijos išvada, kad kuro apskaitos žurnalo nevedimas yra pagrindas manyti apie nenustatytos kilmės kuro pylimą į Kuro talpyklą, yra nepagrįsta.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Įmonei priklausančioje Kuro talpykloje laikytas dyzelinis kuras nėra tas pats kuras, kurį ji įsigijo iš UAB „Skulas“. Pareiškėjas Kuro talpykloje laikė dyzelinį kurą, neatitinkantį privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimų, t. y. kurą, kuriuo neleidžiama prekiauti Lietuvos Respublikoje. Taip pat Įmonė netinkamai tvarkė dyzelinio kuro apskaitą (nuo 2016 m. liepos 29 d. nepildė naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų apskaitos žurnalo), dėl to buvo neįmanoma nustatyti tikslaus įsigyto ir sunaudoto kuro kiekio. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių būtent ginčo dyzelinio kuro, kurio sieros kiekis sudarė 94,4 mg/kg, įsigijimą. Įmonės savininkas V. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (1997 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. VIII-588 redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ATPK) 1712 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 868 Eur bauda be dyzelinio kuro konfiskavimo, tačiau Šiaulių apylinkės teismas nutarimu sprendė klausimą dėl Įmonės savininko atsakomybės už biokuro, bioalyvos, naftos produktų, laikomų kuro talpyklose, apskaitos tvarkos pažeidimus, o ne Įmonės Kuro talpykloje laikyto 4 500 l dyzelinio kuro kilmės klausimą. Be to, pagal suformuotą teisminę praktiką baudžiamoji (administracinė) atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Įmonė nepateikė jokių įrodymų, kad, paaiškėjus aplinkybėms dėl jos Kuro talpykloje laikyto dyzelinio kuro kokybės reikalavimų neatitikties, ji būtų atlikusi atitinkamus veiksmus, siekdama išsiaiškinti padidėjusio sieros kiekio atsiradimo aplinkybes, reiškusi pretenzijas dyzelinio kuro pardavėjui UAB „Skulas“, nes, anot pareiškėjo, būtent iš šios bendrovės įsigytas kuras buvo laikomas Kuro talpykloje.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė VMI Akcizų administravimo departamento specialistai atliko patikrinimą Įmonės Kuro talpykloje. Patikrinimo metu Kuro talpykloje užfiksuotas faktiškai rastas 4 500 l dyzelino kiekis. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotus 1 486 Eur akcizus, apskaičiavo 26,86 Eur akcizų delspinigių ir neskyrė akcizų baudos. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

6. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl skundžiamų sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 1 486 Eur akcizų ir 26,86 Eur akcizų delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo, nustačius, kad Įmonės Kuro talpykloje 2016 m. rugpjūčio 30 d. rasto 4 500 l dyzelino cheminė sudėtis neatitiko jos buhalterinėje apskaitoje apskaityto kuro sudėties, t. y. pas pareiškėją esančioje Kuro talpykloje buvo rasta 4 500 l dyzelino, kuris pagal savo charakteristiką nėra naudojamas (juo prekiaujama) Europos Sąjungos šalyse.

7. Teismas nustatė, kad Įmonė laikytam 4 500 l dyzelino kiekio įsigijimui pagrįsti VMI pateikė pirminius apskaitos dokumentus, t. y. 2016 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1071750, patvirtinančią jog iš UAB „Skulas“ įsigijo 4 992 l dyzelino, akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. S2A0918A90559, Pažymėjimą, išduotą AB „Orlen Lietuva“. Patikrinimo metu konstatuota, kad pagal pareiškėjo turimus dokumentus oficialiai kuras (turint patvirtinančius dokumentus) buvo įsigyjamas iš UAB „Skulas“, t. y. dyzelinas Įmonei buvo gabenamas iš UAB „Skulas“ priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio. Tai patvirtino ir pati Įmonė, teigdama, jog dyzelinio kuro įsigijimo iš UAB „Skulas“ faktą patvirtino ir Šiaulių apylinkės teismas nutarimu.

8. Teismas pabrėžė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutarimu V. K. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1712 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo paskirta 868 Eur bauda be dyzelinio kuro konfiskavimo. Pagal ATPK 1712 straipsnio 2 dalį asmeniui atsakomybė kyla už biokuro, bioalyvos, naftos produktų,