TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09699 2019-06-17 2019-06-04 2019-06-04 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-303/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00013-2011-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2.1; 1.2.17.12.2.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. (I. V.) gynėjos advokatės Jolantos Voroneckienės, nuteistojo R. D. (R. D.) ir jo gynėjo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu:I. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 30

MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. I. V. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. D. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. R. D. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Civilinės ieškovės UAB „G.“ civilinis ieškinys atmestas.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu pakeistas

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendis:Sumažintas I. V. ir R. D. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį nustatytos turtinės žalos dydis iki 5 263 000 Lt (1 524 270,10

Eur).I. V. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa,

kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo, iš viso 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur) UAB „V.“ turto iššvaistymo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

I. V., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteistam pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, I. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. I. V. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. D. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo, iš viso 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur) UAB „V.“ turto iššvaistymo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.

R. D., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteistam pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R.  D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, R. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. R. D. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo. Civilinei ieškovei UAB „G.“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. I. V. ir R. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. I. V. parengus nusikalstamų veikų padarymo planą, o R. D. jį vykdant, siekiant iššvaistyti UAB „V.“ turtą, t. y. I. V., nuo 2000 m. kovo 23 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, o R. D., nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, žinodami, kad įmonė yra nemoki, o 2007 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „V.“ restruktūrizavimo planą bei 2008 m. vasario 11 d. kreditorių reikalavimus dėl 9 713 652,08 Lt sumos, I. V. pasiūlius R. D. sutiko už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį tapti UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi bei pagal I. V. parengtą planą vykdyti jo neteisėtus nurodymus. I. V. toliau koordinuojant R. D. veiksmus bei nurodžius UAB „V.“ vardu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, R.  D., vykdydamas I. V. nurodymus, 2010 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti UAB „V.“ restruktūrizavimo bylą, dėl to 2010 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismui nutraukus restruktūrizavimo bylą UAB „V.“, R. D., vykdydamas I. V. nurodymą, UAB „V.“ vardu 2010 m. lapkričio 25 d. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl negyvenamųjų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpos, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt sumą UAB „V. P. A.“, atstovaujamai M. Š. Po to, toliau veikdami pagal nusikaltimo padarymo planą, pažeidė 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties dėl negyvenamųjų patalpų pardavimo 2.2 punktą, kuris nustatė, jog „visą sutartą kainą už turtą, t. y. 4 900 000 Lt, pirkėjas besąlyginiu ir neatšaukiamu pardavėjo nurodymu įsipareigoja sumokėti pardavėjui per 5 (penkias) darbo dienas po Sutarties sudarymo ir pasirašymo dienos į pardavėjo nurodytą sąskaitą“. Laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamąją patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančią (duomenys neskelbtini), gautos nebuvo. R. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, vykdydamas I. V. nurodymą, 2010 m. lapkričio 25 d. sudarė investavimo į bendrovę sutartį su įmone „P. B. L.“ įsigyjant paprastųjų vardinių akcijų pagal 2010 m. lapkričio 26 d. akcijų pasirašymo sutartį, už jas lėšas – 1 419 200 Eur sumą pervedė UAB „V. P. A.“, atsiskaitydama pagal 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, taip pažeidžiant UAB „V.“ 2003 m. liepos 21 d. įstatų 5.20 punktą, kuriame sakoma, kad „administracijos vadovas, <…> gavęs visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimą, priima sprendimus bendrovei tapti kitų įmonių steigėja, nare“, bei 5.4 punktą, kuriame nurodyta, jog „tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę <…> priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo įsigijimo“. Po to, 2010 m. lapkričio 30 d., Vilniaus miesto 24-ajame notarų biure Vilniuje, Algirdo g. 8, UAB „V. P. A.“ nepervedus 4 900 000 Lt sumos UAB „V.“, R. D., kaip UAB „V.“ direktorius, pasirašė perdavimo–priėmimo aktą, taip patvirtindamas neteisingus duomenis, kad „<…> pirkėjas laiku ir tinkamai atsiskaitė su pardavėju pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tai yra sumokėjo visą turto kainą iki priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos <…>“. Taip 2010 m. lapkričio 30 d. tyčia neteisėtai perleido tretiesiems asmenims – UAB „V. P. A.“ turtą – ledo rūmus su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt, padarydamas UAB „V.“ 4 900 000 Lt (t. y. 1 419 138,09 Eur) sumos turtinę žalą.

2. I. V. ir R. D. tęsiant nusikalstamą veiką, I. V. nurodė R. D. UAB „V.“ vardu 2010 m. lapkričio 26 d. sudaryti projekto pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „P. A.“, atstovaujamai E. T. (E. T.), dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos

leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, už kurį UAB „P. A.“ įsipareigojo sumokėti, tačiau nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ ir į kasą lėšos už UAB „P. A.“ parduotą naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise gautos nebuvo. Taip 2010 m. lapkričio 30 d. tyčia neteisėtai buvo perleistas tretiesiems asmenims – UAB „P. A.“ turtas – naujo statinio statybos projektas kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, taip padarant UAB „V.“ 363 000 Lt (t. y. 105 132,067 Eur) sumos turtinę žalą. Tokiu būdu iššvaistė patikėtą didelės vertės svetimą turtą, iš viso 5 263 000 Lt (t. y. 1 524 270,16 Eur) UAB „V.“ turto.

3. I. V. ir R. D. nuteisti pagal BK 208 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, R.  D. nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. būnant UAB „V.“ direktoriumi, o I. V. būnant UAB „V.“ savininku, abiem žinant, kad UAB „V.“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, nenustatytu laiku ir vietoje I.  V. nurodė R. D. pasirašyti 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl negyvenamų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt UAB „V. P. A.“, o pagal šią sutartį turimus gauti 4 900 000 Lt sumokėti bendrovei „P. B. L.“ už akcijas pagal 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo į bendrovę sutartį. Be to, I. V. nurodė R. D. pasirašyti naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „P. A.“ už 363 000 Lt, ji buvo pasirašyta 2010 m. lapkričio 26 d. Į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamąją patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa – ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise gautos nebuvo. Dėl to I. V. ir R. D. padarė 5 263 000 Lt turtinės žalos kreditoriams, kurių kaip kreditorių reikalavimai: E. T. – 509,41 Lt (147,53 Eur), J. S. – 1458,58 Lt (422,43 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 1151,44 Lt (333,48 Eur), UAB „E.“ – 390 Lt (112,95 Eur), UAB „G.“ – 2 618 647,96 Lt (758 412, 87 Eur), UAB „Į.“ – 48 148,10 Lt (13 944,65 Eur), LA. – 428,34 Lt (124,05 Eur), UAB „L.“ – 2 186 536,89 Lt (633 264,85 Eur), UAB „Te.“ – 4 663 147,71 Lt (1 350 540,92 Eur), UAB „T.“ – 3 418 559,10 Lt (990 083,14 Eur).

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistojo I. V. gynėja advokatė Jolanta Voroneckienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalis dėl I. V. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Teismai neteisėtai ir nepagrįstai nuteisė I. V. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 208 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai priimdami apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai civilinius teisinius santykius sprendė baudžiamosios teisės normomis. Nenustačius sudarytų sandorių neatlygintinumo ir žalos kreditoriams, nėra pagrindo teigti, kad buvo padarytos I. V. inkriminuotos veikos.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir su šia sutartimi susijusių sandorių pasekmių, nepagrįstai konstatavo turto iššvaistymą ir žalos padarymą įmonei ir kreditoriams, kaip objektyviuosius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 208 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymius. Pasirašius minėtą pirkimo–pardavimo sutartį ir sudarius su šia sutartimi susijusius sandorius UAB „V.“ įgijo turtą – 1 419 200 Eur vertės „P. B. L.“ akcijas, per penkerius metus gautų 709 600 Eur pajamų iš investicijų. Taigi turtas buvo perleistas teisėtai sudarytos atlygintinos sutarties pagrindu, gautas ekonomiškai lygiavertis ekvivalentas (akcijos). Šis sandoris buvo ekonomiškai naudingas ir pelningas, nes įmonė „P. B. L.“ įsipareigojo po penkerių metų grąžinti investuotą sumą su 50 proc. priskaičiuotų palūkanų suma, t. y. UAB „V.“ turėjo uždirbti 709 600 Eur palūkanų.

4.3. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-486-157/2016 nustatytas ir patvirtintas faktas, kad UAB „V.“ yra visiškai atsiskaičiusi su „P. B. L.“ pagal 2010 m. lapkričio 20 d. investavimo į bendrovę sutartį, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad UAB „V.“ sandoris su UAB „V. P. A.“, kuriuo buvo parduoti bendrovei priklausantys ledo rūmai su dengta ledo aikštele, buvo neatlygintinas ir padarė BUAB „V.“ žalos.

4.4. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorius kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu 2012 m. kovo 16 d. su BUAB „V.“ ir „P. B. L.“ sudarė susitarimą dėl investicijų grąžinimo, pagal kurį pastaroji bendrovė įsipareigojo grąžinti (dalimis) UAB „V.“ pagal 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo į bendrovę sutartį gautas lėšas anksčiau šioje sutartyje nustatyto termino. Šio susitarimo sudarymas tik patvirtina, kad tiek pati BUAB „V.“, tiek jos kreditoriai pripažino, kad UAB „V.“ sudaryta su bendrove „P. B. L.“ investavimo į ją sutartis yra galiojanti, reali ir sukurianti sutarties šalims teises ir pareigas. Pagal minėtą

susitarimą „P. B. L.“ iki UAB „V.“ bankroto proceso pabaigos nustatytais terminais pervedė į BUAB „V.“ 800 000 Eur, kurie Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka buvo proporcingai paskirstyti UAB „V.“ kreditoriams. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi turtas buvo perleistas atlygintinai ir dėl to UAB „V.“ nepatyrė žalos. Nenustačius būtinojo turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties požymio – neatlygintino kaltininko žinioje esančio turto perdavimo, I. V. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 208 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

4.5. Be to, 2013 m. liepos 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu minėta 2010 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, taikyta restitucija ir BUAB „V.“ grąžintas turtas, kuris buvo realizuotas BUAB „V.“ bankroto proceso metu, t. y. parduotas už 1 260 000 Eur. UAB „V.“ kreditoriai už parduotus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir su 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi susijusio susitarimo dėl investicijų grąžinimo pagrindu gavo iš viso 2 060 000 Eur, t. y. 640 800 Eur daugiau, negu gautina suma pagal 2010 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi jokia žala nei įmonei, nei jos kreditoriams nebuvo padaryta, o BUAB „V.“ kreditorių reikalavimai buvo patenkinti kur kas didesne apimtimi. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti objektyviųjų turto iššvaistymo požymių. Turtas buvo perleistas teisėtai, atlygintinai, nei įmonė, nei jos kreditoriai žalos nepatyrė, sandoris buvo naudingas ir pelningas įmonei (tai nustatyta specialisto išvadoje), tai patvirtina, kad sudarant minėtą sutartį tikslas buvo kuo pelningiau parduoti turtą, o ne daryti žalą kreditoriams.

4.6. 2010 m. lapkričio 25 d. sandorio sudarymo momentu nei įmonės, nei kreditorių interesai nenukentėjo, UAB „V.“ buvo moki. Sudarius atlygintinus ir naudingus įmonei sandorius dėl ledo rūmų ir statinio projekto pardavimo, įmonėje buvo ir kito turto, į kurį kreditoriai galėjo nukreipti išieškojimą, o UAB „G.“ papildomai turėjo dar vieną prievolių įvykdymo užtikrinimą – savo naudai areštuotą turtą – dengtą ledo aikštelę.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo–pardavimo sutartimi buvo iššvaistytas 363 000 Lt vertės turtas ir padaryta tokio pat dydžio žala įmonei ir jos kreditoriams.

4.8. Sandoryje nustatytas vėlesnis atskaitymo momentas (po statinio pastatymo) yra leistinas ir įprastas civilinių sandorių sudarymo praktikoje. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis sandoris buvo neatlygintinis vien dėl to, kad sandoryje atsiskaitymo terminas yra susietas su statinio pagal įsigytą projektą su statybos leidimu pastatymo momentu.

4.9. Nei valstybinis kaltinimas, nei teismas nenustatė statinio projekto realios vertės, žalos dydį nepagrįstai konstatavo pagal sandoryje nurodytą vertę. Sandoris buvo naudingas kreditoriams, nes parduotas už septynis kartus didesnę kainą, atsiskaitymą nustatant po statinio projekto realizavimo, kas yra visiškai logiška ir ekonomiškai tikslinga. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad šis sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei ar jos kreditoriams ir kad dėl tokio sandorio sudarymo buvo padaryta žala kreditoriams. Be to, šis sandoris nebuvo ginčijamas nei BUAB „V.“ administratoriaus, nei įmonės kreditorių, vadinasi, nė vienam BUAB „V.“ kreditoriui jokių abejonių dėl šio sandorio pagrįstumo ir teisėtumo nekilo.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar šioje byloje yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, ar realiai tarp asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir galimai nukentėjusioji šalis savo pažeistus interesus turėjo ir turi galimybę apginti pasinaudodama civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

4.11. BUAB „V.“ ir jos kreditoriai turėjo galimybę apginti savo teises civilinės teisės priemonėmis ir tai padarė, visi galimai pažeisti interesai jau buvo apginti civilinės teisės priemonėmis. 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti ledo rūmai su dengta ledo aikštele Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimu taikant restitucijos institutą buvo grąžinti BUAB „V.“ nuosavybėn. Restitucijos klausimas buvo išspręstas civiline tvarka vykdomos bankroto procedūros metu. Restitucijos taikymas ir turto grąžinimas nebuvo siejamas su baudžiamuoju procesu ir įvykdytas ne baudžiamojo proceso metu atliekamais veiksmais. Įtarimai I.  V. buvo pareikšti jau po to, t. y. tik 2014 m. spalio 3 d. BUAB „V.“ bankroto procese buvo realizuotas pastatas – ledo rūmai su dengta ledo aikštele už 1 260 000 Eur, pastatas – dengta ledo aikštelė už 347 544 Eur. Už parduotą reikalavimo teisę į UAB „El.“ skolą gauta 14 481 Eur. Bendrovė „P. B. L.“ grąžino BUAB „V.“ 800 000 Eur investicijų. Gautos lėšos buvo paskirstytos kreditoriams proporcingai jų turimų reikalavimų dydžiui. I. V. baudžiamoji atsakomybė buvo pritaikyta visiškai nepagrįstai, kai civilinės teisės priemonėmis visi galimai nukentėję asmenys jau yra apgynę savo teises, civilinis ginčas buvo nepagrįstai kriminalizuotas.

4.12. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nė dėl vienos civilinei atsakomybei taikyti ir civiliam ieškiniui tenkinti būtinos sąlygos, civilinei ieškovei UAB „G.“ teisę į civilinio ieškinio patenkinimą nustatė iš esmės net

nenagrinėjęs pateikto civilinio ieškinio. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra galimybių apskaičiuoti civilinei ieškovei padarytos žalos dydį, tačiau, nepaisydamas to, pripažino I. V. kaltu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį.

4.13. Teismo padaryta išvada, kad I. V. buvo tikrasis UAB „V.“ savininkas ir vadovas, iš esmės grįsta tik prielaidomis. Byloje nustatyta, kad inkriminuojamų veikų padarymo laikotarpiu UAB „V.“ vadovavo R. D., o vienintelis UAB „V.“ akcininkas (savininkas) buvo bendrovė „S. S. L.“. Tai, kad Lietuvos bendrovės akcininkas yra bendrovė, registruota lengvatinio apmokestinimo zonoje, nėra neteisėta, jokie įstatymai to nedraudžia. Taip pat teismo nuosprendyje tik prielaidomis grindžiami teiginiai apie neva I. V. išgalvotus Rusijos piliečius su paplitusiomis pavardėmis, apie galimai spausdinamus Lietuvoje ir ne bendrovės vadovo pasirašomus įgaliojimus I. V. atstovauti bendrovės interesams, dėl to daroma išvada apie I. V. vadovavimą bendrovei. Teismo nuosprendyje vien tik prielaidomis grįstos išvados apie „tikrą UAB „V.“ vadovą ir savininką“ nėra ir negali būti įrodymas, kad I. V. atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų specialiojo subjekto požymius. Turto perleidimo sandorių sudarymo metu I. V. nebuvo nei UAB „V.“ vadovas, nei akcininkas, todėl negali būti traukiamas atsakomybėn pagal šiuos straipsnius.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. ir jo gynėjas advokatas Dalius Povilius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir R. D. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą taikė kaltumo prezumpcijos principą, nevertino aplinkybių, įrodančių, kad R. D. savo veiksmais nepadarė jokios žalos vadovaujamai įmonei, neaptarė jo veikos subjektyviųjų požymių, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir dėl to priėmė neteisingus nuosprendžius.

5.2. Teismai nevertino aplinkybių, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą UAB „V.“ įsigijo kitą teisėtą turtą – vertybinius popierius (akcijas), bendrovė „P. B. L.“, taip pat ir už iš jos įsigytas akcijas, bendrovei UAB „V.“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. – 2013 m. liepos 29 d. pervedė 800 000 Eur, o tai rodo, kad UAB „V.“ įsigytų akcijų vertė buvo tapati įsigijimo kainai ir dėl to jokia žala įmonei nebuvo padaryta. Nebuvo vertinta ir tai, kad bankrutuojanti UAB „V.“ likusią reikalavimo dalį į iš bendrovės „P. B. L.“ gautinas sumas perleido tretiesiems asmenims, taip užkirsdama sau galimybę atgauti visą investuotą į akcijas sumą.

5.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl konkretaus kaltinamųjų psichinio santykio su daroma veika, o apeliacinės instancijos teismas tik nepagrįstai nurodė, kad I. V. ir R. D. įvykdė nusikalstamas veikas turėdami išankstinį bendrą sumanymą. Taigi šioje byloje nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės aplinkybės išvis nebuvo nustatomos.

5.4. R. D. padėtis šioje byloje žymiai skiriasi nuo I. V. padėties, nes pagal byloje esančius duomenis matosi, jog R. D. buvo paskirtas įmonės vadovu prieš pat aptariamų sandorių sudarymą, akivaizdžiai nedisponavo tokia informacija, kurią būdamas ilgalaikis įmonės vadovas turėjo I. V., sudarydamas sandorius vykdė įmonės akcininkų sprendimus ir pagaliau neturėjo jokio motyvo ar naudos atlikti jam inkriminuotus nusikaltimus. Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek sudarant ledo rūmų pirkimo–pardavimo sandorį, tiek įsigyjant bendrovės „P. B. L.“ R. D. būtų turėjęs informacijos, kuri leistų jam suabejoti minėtų sandorių nenaudingumu jo vadovaujamai bendrovei ar leistų manyti, kad sudarydamas šiuos sandorius jis atliks kokius nors neteisėtus veiksmus ar pažeis kurio nors bendrovės kreditoriaus interesus. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už tinkamą kainą, investicijos į bendrovės „P. B. L.“ akcijas ekonomiškai buvo naudingos, įmonės akcininkų nurodymai įvykdyti minėtus sandorius patvirtina, jog jokių neteisėtų veiksmų R. D. neatliko, kreditorės ir civilinės ieškovės UAB „G.“ reikalavimai buvo visiškai užtikrinti kitu UAB „V.“ turtu (buvo pritaikytas kito nekilnojamojo turto areštas). Byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kurios aiškiai liudytų, jog R. D. veiksmuose yra visi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės elementai.

5.5. Taip pat byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad statinio statybos projekto sandoris padarė žalos UAB „V.“, kad buvo galimybė sudaryti sandorį palankesnėmis sąlygomis, nei sudarė, ar realizuoti statinio projektą kokiu nors naudingesniu būdu. Teismų išvados, kad vien lėšų už statinio projektą nepatekimas bendrovei iškart po sandorio sudarymo įrodo žalos padarymą bendrovei, yra nepagrįstos, padarytos neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių, minėto sandorio sudarymo sąlygų ir nesivadovaujant suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose. Be to, šio sandorio neginčijo nė vienas iš UAB „V.“ bankroto administratorių ar kreditorių. Šios aplinkybės patvirtina, kad byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad R. D. iššvaistė 105 132,07 Eur sumą, sudarydamas statinio projekto pardavimo sutartį su mokėjimo atidėjimo sąlyga.

5.6. Remiantis šioje byloje esančiais duomenimis, galima neabejotinai konstatuoti, kad nei dėl R. D., nei dėl I. V. veiksmų niekaip nebuvo apsunkintos kreditorių galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. Tai patvirtina byloje esantis Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-105/2013, kuriuo taikant restituciją UAB „V.“ buvo grąžintas nekilnojamasis turtas – ledo rūmai su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, kurie

bankroto administratoriaus buvo parduoti, o gautos lėšos išmokėtos kreditoriams. Be to, papildomai į UAB „V.“ iš „P.  B. L.“ buvo pervesta 800 000 Eur, dėl to visų kreditorių galimybės atgauti kreditorių reikalavimų sumas padidėjo 640 800 Eur suma, nei būtų buvę situacijoje, jei nebūtų įvykdyti visi kaltinamajame akte nurodyti nekilnojamojo turto perleidimo, investicijų ir akcijų įsigijimo sandoriai. Taigi visi kreditoriai galėjo visiškai realizuoti ir realizavo savo teises be jokių apsunkinimų. Be to, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-486-157/2016 nustatytas ir patvirtintas faktas, kad UAB „V.“ yra visiškai atsiskaičiusi su „P. B. L.“ pagal 2010 m. lapkričio 20 d. investavimo į bendrovę sutartį, t. y. UAB „V. P. A.“, remiantis 2010 m. lapkričio 26 d. papildomu susitarimu dėl skolų įskaitymo ir 2010 m. lapkričio 29 d. susitarimu dėl mokėjimo tvarkos bei kitais pirmiau paminėtais dokumentais, patvirtinančiais atsiskaitymo faktą, yra padengusi bendrovei „P. B. L.“ už UAB „V.“ 1 419 200 Eur skolą. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad UAB „V.“ sandoris su UAB „V. P. A.“, kuriuo buvo parduoti bendrovei priklausantys ledo rūmai su dengta ledo aikštele, buvo neatlygintinis ir padarė įmonei BUAB „V.“ žalos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas spręsti, kad tarp R. D., I. V., UAB „V.“ ir jos kreditorių yra susiklostę civiliniai santykiai, nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę.

5.7. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad neturi patikimų duomenų apie bendrovę „S. S. L.“, jos veiklą, steigėjus, akcininkus, kokia yra įmonės dokumentuose nurodyto vadovo M. J. D. (M. J. D.) veikla ir t. t., tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog M. J. D. buvo tik formalus įmonės vadovas, o realus vadovas ir savininkas buvo I. V., teismo nuosprendyje minimos aplinkybės to neįrodo. Darydamas tokias išvadas teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Išvadą, kad bendrovės „S. S. L.“, o kartu ir UAB „V.“ savininkas yra I. V., tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas laikė pamatine, leidžiančia daryti visas kitas išvadas šioje byloje. Kadangi ši išvada yra nepagrįsta ir hipotetinė, jos padarymas prieštarauja pamatinėms baudžiamosios teisės nuostatoms, dėl to negali būti laikomos kaip pakankamai pagrįstos ir kitos šioje byloje padarytos išvados.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

6.1. Priešingai negu teigia kasatoriai, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nustatė, kad I.  V. ir R. D. padarė nusikaltimus, nustatytus BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje.

6.2. Kasacinių skundų teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų apkaltinamieji nuosprendžiai grindžiami prielaidomis, kad vertindami baudžiamojoje byloje esančius įrodymus teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišsamiai ištyrė ir įvertino tam tikras bylos aplinkybes, pažeidė nekaltumo prezumpciją, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jų apeliacinius skundus, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jų parodymus, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendį, kuriuo atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius tiek su įrodymų vertinimu, tiek ir su baudžiamojo įstatymo taikymu. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusios teisėjų kolegijos nešališkumą patvirtina tai, kad kolegija, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą bei išsamiai įvertinusi bylos įrodymus, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažino I.  V. ir R. D. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį inkriminuotos turtinės žalos dydį iki 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur).

6.3. Kasacinių skundų teiginiai, kad nuteistieji I. V. ir R. D. nėra nusikaltimų, nustatytų BK 208 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, subjektai, yra paneigti byloje surinktų ir teismų tinkamai įvertintų įrodymų visuma.

6.4. Atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinių skundų teiginiai, kad nuteistųjų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes sudarydami nuosprendyje nurodytas UAB „V.“ turto pardavimo sutartis I. V. ir R. D. siekė ne nuslėpti šį turtą nuo kreditorių, bet, priešingai, už šį turtą gautas lėšas investuoti ir taip plėtoti verslą, gauti pelną ir atsiskaityti su kreditoriais. Vertindami 2010 m. lapkričio 25 d. sutarties sudarymo aplinkybes, motyvus, jų realumą, abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog pinigai už šį objektą iš tikrųjų buvo sumokėti, byloje yra tik lengvatinio apmokestinimo zonų bendrovių nominalių vadovų patvirtinimai, kad atsiskaityta tinkamai. Tai, kad toks atsiskaitymo patvirtinimas nėra tinkamas nustatyti, ar atsiskaitymas tikrai įvyko, patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris 2013 m. liepos 19 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2010 m. lapkričio 25 d. sutartį. Atsižvelgus į tai, yra pagrįsta ir teisinga Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad lengvatinio apmokestinimo zonose registruotų bendrovių „P. B. L.“ ir „W. I. L.“ atsiradimas ir jų įtraukimas į 2010 m. lapkričio 25 d. sandorį buvo naudingas tik I. V., nes jų įtraukimas į šio turto realizavimo procesą leido jam nemokant realių pinigų už turto įsigijimą išlaikyti šį turtą savo kontroliuojamoje bendrovėje, o kitas konkuruojantis kreditorius UAB „G.“ prarado galimybę reikalauti parduoti šį turtą ir taip atgauti skolą.

6.5. 2010 m. lapkričio 26 d. UAB „V.“, atstovaujama direktoriaus R. D., sudarė su UAB „P. A.“ sutartį, pagal kurią už

363 000 Lt pardavė statybos projektą su statybos leidimu ir užstatymo teise. Pagal sutartį pinigai turėjo būti sumokėti po to, kai pastatas bus pastatytas, tačiau pinigai pagal šią sutartį UAB „V.“ pervesti nebuvo, statybos projektas su statybos leidimu ir užstatymo teise bendrovei negrąžintas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pačią įvykių eigą, tai, kad sandoriuose dalyvavo išimtinai su I. V. susiję ir jo kontroliuojami juridiniai asmenys, Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sudarydami šias sutartis I. V., veikdamas bendrai su R. D., tyčia siekė perkelti UAB „V.“ valdomą turtą į kitas bendroves, kuriose galėtų toliau jį valdyti ir apsaugoti turtą nuo kito kreditoriaus. Priešingai negu teigia kasatoriai, šiais jų veiksmais buvo padaryta reali didelė turtinė žala ne tik UAB „V.“, bet ir kreditorei – UAB „Ek.“ skolos reikalavimo teisę perėmusiai UAB „G.“, nes šiais sandoriais buvo neteisėtai perleistas turtas, iš kurio galėjo būti patenkinti šios bendrovės kaip kreditorės reikalavimai. Kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad po UAB „G.“ inicijuoto ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei UAB „V.“ bankroto inicijavimo ir paskelbimo 2012 m. kovo 16 d. susitarimo pagrindu bendrovė „P. B. L.“ pervedė į BUAB „V.“ 800 000 Lt, reikšmės nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Tuo metu nusikalstama veika (svetimo turto iššvaistymas) jau buvo baigta, dėl to buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, taigi ši aplinkybė galėtų būti vertinama tik kaip nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas. Be to, pagal 2012 m. kovo 16 d. BUAB „V.“ ir „P. B. L.“ susitarimą buvo grąžinta ne visa tariamai UAB „V.“ investuota pinigų suma (1 400 000 Eur), o tik jos dalis – 800 000 Eur.

6.6. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina bei jų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir tai, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. liepos 19 d. sprendimu vieną iš pardavimo sutarčių pripažinus negaliojančia, pritaikius restituciją ir ledo rūmus su dengta ledo aikštele grąžinus valdyti tuo metu jau bankrutuojančiai bendrovei „V.“, šis turtas buvo realizuotas, o už jį gautos lėšos padalytos kreditoriams. Šiuo sprendimu teismas pripažino, kad šis sandoris buvo neteisėtas, fiktyvus, akivaizdžiai pažeidžiantis kreditorių interesus ir jiems žalingas, o realizavus šį turtą ir padalijus jį bendrovės kreditoriams, sumažėjo UAB „G.“ baudžiamojoje byloje pateikto civilinio ieškinio dydis. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės dėl svetimo turto iššvaistymo nešalina ir kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad nei bankroto administratoriai, nei civilinė ieškovė UAB „G.“ neginčijo sandorio, kuriuo UAB „V.“ už 363 000 Lt pardavė UAB „P. A.“ statinio statybos projektą su statybos leidimu ir užstatymo teise. Akivaizdu, kad ir šiuo sandoriu buvo siekiama ne gauti pajamų ir taip atsiskaityti su kreditoriais, o perkelti UAB „V.“ valdomą turtą į kitą bendrovę, kurioje I. V. galėtų toliau jį valdyti ir taip apsaugoti turtą nuo kito kreditoriaus. Šiuo atveju nuteistųjų nusikalstami veiksmai iššvaistant bendrovės turtą pasireiškė tuo, kad turtas buvo perduotas su UAB „V.“ ir jos kreditoriams ekonomiškai nenaudinga sąlyga, jog už statybos projektą su statybos leidimu ir užstatymo teise bus atsiskaityta ateityje, kai pastatas bus pastatytas. Tokiu būdu UAB „V.“ ir kreditorei UAB „G.“ buvo padaryta didelė turtinė žala, nes, UAB „V.“ bankrutavus, o vėliau šią bendrovę likvidavus, lėšos už šį statybos projektą taip ir nebuvo gautos, pats statybos projektas ją pardavusiai bendrovei nebuvo sugrąžintas.

6.7. Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad tarp UAB „V.“ ir UAB „G.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismų sprendimuose nurodyti nuteistųjų veiksmai, dėl kurių UAB „V.“ ir kreditorei UAB „G.“ buvo padaryta didelė turtinė žala, įrodo, kad šiuo atveju tarp šių juridinių asmenų susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Todėl nuteistieji buvo pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, nurodytas BK 208 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.

6.8. Nepagrįsti ir kasacinių skundų argumentai, susiję su UAB „G.“ civilinio ieškinio klausimo išsprendimu šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė teisinį pagrindą tenkinti UAB „G.“ civilinį ieškinį ir priteisti iš nuteistųjų atlyginti UAB „G.“ padarytą turtinę žalą bei pagrįstai vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis civilinei ieškovei UAB „G.“ pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

7. Civilinės ieškovės UAB „G.“ direktorius V. P. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Civilinės ieškovės atstovas atsiliepime nurodo:

7.1. Kasaciniai skundai yra nepagrįsti. Atsiliepime dėstomos faktinės aplinkybės dėl UAB „V.“ finansinės padėties, restruktūrizavimo, bankroto proceso, jos turto (ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa) perleidimo bei faktinio valdymo ir kt., kurios, civilinės ieškovės atstovo manymu, yra svarbios, bet jas nutyli kasatoriai. Ledo rūmus per susijusius asmenis UAB „T.“, o vėliau UAB „V. P. A.“ faktiškai ir toliau valdė bei iš jų gavo pajamas pats I. V. Iš visos už ledo rūmų pardavimą gautos 1 260 000 Eur sumos kreditorei UAB „G.“ atiteko tik 185 875 Eur. Visa kita suma teko UAB „T.“, t. y. pačiam I. V.

7.2. Nepagrįsti kasacinių skundų teiginiai, kad statinio statybos projekto pardavimas buvo UAB „V.“ naudingas sandoris. Joks protingas verslininkas neperleis turto, atsiskaitymą už jį siedamas su aplinkybe, kuri absoliučiai priklauso nuo kitos šalies valios ir neaišku, ar įvyks išvis. Be to, šiuo sandoriu buvo pažeistos UAB „V.“ kreditorių teisės, nes įmonė neteko turto, o kreditoriai negavo jokių pinigų. Šis pardavimas buvo dar vienas I.  V. ir R. D. sumanymas, siekiant nuo kreditorės

UAB „G.“ nuslėpti UAB „V.“ turtą.7.3. Žala UAB „G.“ buvo padaryta dėl I. V. ir R. D. nusikalstamos veikos iššvaistant UAB „V.“ turtą, jų veiksmai

atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų požymius. Kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad vėliau, nuginčijus sandorį, ledo rūmai buvo formaliai grąžinti UAB „V.“, nusikaltimų kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, šių nusikaltimų sudėtys yra materialiosios. Be to, iššvaistytas UAB „V.“ turtas nebuvo grąžintas savo noru, I. V., veikdamas per UAB „T.“ ir UAB „V. P. A.“, turto grąžinimui priešinosi. UAB „V.“ faktinis vadovas I. V. ir vadovas R. D., kurių ekonominė padėtis buvo sunki ir kurie suvokė akivaizdžią jų vadovaujamos bendrovės UAB „V.“ bankroto grėsmę, pervedė į užsienį didelės vertės UAB „V.“ turtą, kuris galėjo būti pateiktas UAB „V.“ skoloms padengti, taip pat, kaip nustatyta bylos metu, perleido tretiesiems asmenims ir kitą UAB „V.“ turtą. Dėl šių veiksmų UAB „G.“ patyrė turtinę žalą – neteko galimybės patenkinti turimus kreditoriaus reikalavimus perleisto turto apimtimi. Nuteistųjų veiksmų perleidžiant turtą ir UAB „G.“ padarytos žalos tiesioginis priežastinis ryšys nekelia abejonių. Būtent šių asmenų veiksmai lėmė, kad, perleidus bendrovės turtą tretiesiems asmenims, UAB „V.“ neteko jokių galimybių atsiskaityti su kreditoriais naudodama iš šio turto ar jame vykdomos veiklos gaunamas pajamas ar parduodama jį įprastomis rinkos sąlygomis.

7.4. Kasaciniuose skunduose teigiama ir bandoma sudaryti įspūdį, kad UAB „G.“ padaryta žala ir ledo rūmų bei statinio projekto pardavimas yra normalūs civiliniai santykiai, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šiame teisminiame procese nustatytos aplinkybės šiuos teiginius visiškai paneigia. Ledo rūmų ir statinio projekto pardavimas buvo ekonomiškai nelogiški ir nepagrįsti sprendimai, tačiau kartu su vykusiais restruktūrizavimo ir bankroto procesais buvo suplanuoto nusikaltimo dalis, iššvaistant ir paslepiant nuo kreditorių bendrovės turtą. UAB „V.“ restruktūrizavimo ir bankroto bylos buvo iškeltos ir vykdomos, siekiant nuslėpti turtą nuo kreditorių, todėl jų metu vykdyti I.  V. ir R. D., su jais susijusių ar jų pavedimu veikusių kitų asmenų veiksmai turėtų būti vertinami kaip tos pačios nusikalstamos veikos tąsa.

7.5. Šiame teisminiame procese yra pateiktas UAB „G.“ 402 376,55 Eur sumos civilinis ieškinys – šis žalos dydis įrodytas, nustatytas ir kaip kreditoriaus reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje bankroto byloje. Šie teismų dokumentai buvo pateikti ir yra šioje baudžiamojoje byloje, tad teismas, pasisakydamas civilinio ieškinio klausimu, juos įvertino. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, UAB „G.“ civilinės teisės tvarka nėra apgynusi savo teisių ir jokių galimybių apginti nebeturi. 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-835-450/2017 BUAB „V.“ pripažinus pasibaigusia ir išregistravus iš juridinių asmenų registro, vienintelė galimybė UAB „G.“ atlyginti jai patirtą žalą liko ši baudžiamoji byla. Kitų kreditorių, kurie reikštų civilinius ieškinius ir reikalautų atlyginti žalą, šioje baudžiamojoje byloje nėra.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jolantos Voroneckienės, nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato Daliaus Poviliaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

10. Kasaciniuose skunduose kasatoriai kelia netinkamai pritaikyto nuteistiesiems baudžiamojo įstatymo (BK 184 straipsnio 2 dalis, 208 straipsnio 2 dalis) klausimą. Tačiau, kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, juose kasatoriai daug dėmesio skiria faktinių bylos aplinkybių analizei ir įrodymų vertinimo klausimams (pavyzdžiui, dėl I. V. teisinės padėties bendrovėje „V.“ ir įmonėje „S. S. L.“, M. J. D., neva kaip šios įmonės vadovo, statuso, neigiant teismų nustatytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad šis asmuo buvo tik formalus įmonės „S. S. L.“ vadovas, neturintis jokių sąsajų su ja, dėl

sandorių teisėtumo, jų ekonominio naudingumo, UAB „V.“ (ne)mokumo ir kt.), nesutikdami su I.  V. ir R. D. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis (BK 184 straipsnio 2 dalis, 208 straipsnio 2 dalis), savaip interpretuodami įrodymus ir ginčydami teismų nustatytas faktines aplinkybes, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to tokie kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti atkreipiant dėmesį ir į tai, kad iš esmės analogiški kasatorių teiginiai buvo dėstomi ir apeliaciniuose skunduose, dėl kurių išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie yra susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies ir 208 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Abiejuose kasaciniuose skunduose ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 184 straipsnio 2 dalies ir 208 straipsnio 2 dalies – taikymas. Teigiama, kad I. V. ir R. D. veiksmuose nėra šiuose straipsniuose nustatytų nusikaltimų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, jie nėra šių nusikaltimų subjektai. Anot kasatorių, bendrovės turtas nebuvo iššvaistytas, o perleistas teisėtai sudarytos atlygintinos sutarties pagrindu, jokia žala nei UAB „V.“, nei kreditoriams nebuvo padaryta, sudaryti sandoriai buvo ekonomiškai naudingi, atlygintini, įmonė ir jos kreditoriai turėjo galimybę apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir tai padarė; šioje byloje civiliniai santykiai nepagrįstai kriminalizuoti.

12. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsakomybė nustatyta tam, kas, be kita ko, iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą (turtinę teisę). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). Įgalinimai turtui kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus reikalavimus (pvz., yra materialiai atsakingas už šį turtą). Kaltininko žinioje esantis turtas (turtinė teisė) – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jo panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą (turtinę teisę). Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai iššvaisto svetimą, jam nepriklausantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Nustačius bendrininkavimą, nusikalstamos veikos bendrininkai atsako už bendromis pastangomis padarytą turto iššvaistymą. Ir šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų svetimam turtui turi atitinkamus įgalinimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-298-222/2015). Turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

13. Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 2 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialiuosius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu. Šio straipsnio prasme turto iššvaistymas reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai jis savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė vertė. Šia veika iššvaistomas kaltininkui savas turtas; jei iššvaistomas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje, tačiau jam svetimas turtas, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 184 straipsnį. Tais atvejais, kai kaltininkas, būdamas įmonės administracijos vadovas, iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą, taip padarydamas turtinės žalos šio turto savininkams ir įmonės kreditoriams, kaltininko veika turi būti kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 184 straipsnį ir 208 straipsnio 2 dalį.

14. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai

atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-285/2013, 2K-93/2013). Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).

15. Byloje nustatyta, kad UAB „V.“, taip pat ir jos vienintelio akcininko JAV įmonės „S.  S. L.“ tikrasis savininkas ir vadovas buvo I. V., ir ne tik tuo metu, kai jis buvo UAB „V.“ direktorius (nuo 2000 m. kovo 23 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.), bet ir po to, kai I. V. prašymu šias pareigas oficialiai perėmė (nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d.) nuteistasis R. D., t. y. jis, veikdamas per R. D., ir toliau priiminėjo galutinius su įmonės veikla susijusius sprendimus, disponavo įmonės turtu, siekė išlaikyti jo kontrolę, taip pat ir perleisdamas jį kitoms vienaip ar kitaip su juo susijusioms įmonėms (UAB „P. A.“, UAB „V. P. A.“, UAB „Te.“, UAB „T.“, UAB „L.“). Tuo tarpu R. D., kaip formalus bendrovės „V.“ direktorius, vykdė I. V. nurodymus ir pasirašinėjo dokumentus. Įvertinę šias aplinkybes teismai padarė teisingą išvadą, kad tiek I. V., tiek ir R. D. atitinka specialiuosius BK 184 straipsnyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nurodyto subjekto požymius.

16. Priešingai nei kasaciniuose skunduose nurodo kasatoriai, byloje taip pat nustatyta, kad 2008–2010 metais UAB „V.“ buvo faktiškai nemoki (t. y. dirbo nuostolingai, turėjo finansinių sunkumų, bendrovės pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonės trumpalaikio turto nepakako tam, kad galėtų padengti einamąsias skolas). Ši aplinkybė tiek I.  V., tiek ir R. D. buvo gerai žinoma. Išskyrus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise bei ilgalaikį turtą, kito turto, iš kurio būtų galima sumokėti kreditoriams įmonės skolas, UAB „V.“ neturėjo. Dėl sunkios UAB „V.“ finansinės padėties buvo pradėtas bendrovės restruktūrizavimo procesas. Restruktūrizavimo byla nutraukta 2010 m. lapkričio 10 d.

17. Taigi, žinodami apie faktinį bendrovės nemokumą, turimus kreditorius ir pradelstų įsiskolinimų jiems dydį, po restruktūrizavimo bylos nutraukimo (2010 m. lapkričio 10 d. pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudarė 9 713 652,08 Lt), siekdami išvengti rizikos netekti turto, I. V. ir R. D. iš karto ėmėsi tyčinių veiksmų išvesti bendrovės turtui iš jos valdymo taip, kad kreditoriai, o iš esmės UAB „G.“ (tai buvo vienintelė bendrovė, nesusijusi su I. V.) dėl perimtos iš UAB „Ek.“ skolos prarastų galimybę reikšti kreditoriaus reikalavimus UAB „V.“, o jos turtas ir toliau liktų valdomas I. V. Byloje nustatytos aplinkybės (direktoriaus pareigos, atstovavimas bendrovei jos restruktūrizavimo procese, turima informacija apie bendrovės finansinę padėtį, įsiskolinimų dydį kreditoriams, investavimo sutarčių sudarymas be visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimo, organizavimas sutelkiant bendrovės skolas UAB „Te.“, jų finansavimas ir pan.) paneigia nuteistojo R. D. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentus, neva nuteistasis neturėjo informacijos, kuri būtų leidusi jam suabejoti sudarytų sandorių neteisėtumu ar kreditorių interesų pažeidimu.

18. Taigi, I. V. nurodymu 2010 m. lapkričio 25 ir 26 dienomis buvo sudaryti du pirkimo–pardavimo sandoriai tarp UAB „V.“, kuriai atstovavo bendrovės direktorius R. D., ir I. V. valdomų (kontroliuojamų) įmonių, t. y. UAB „V. P. A.“ dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo už 4 900 000 Lt ir UAB „P. A.“ dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimo už 363 000 Lt (su PVM).

19. Įvertinę 2010 m. lapkričio 25 d. sutarties sudarymo aplinkybes (motyvus, realumą, tai, kad jokių mokėjimo dokumentų, kurie patvirtintų atliktą finansinę operaciją, nėra), teismai padarė pagrįstą išvadą, jog lėšų už parduotą turtą pagal šią sutartį UAB „V.“ faktiškai negavo, o šio turto pirkėja – UAB „V. P. A.“ – mokėjimo už jį neatliko. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo, sudaryta tarp UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“ kaip apsimestinis sandoris, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimu panaikinta, taikant restituciją (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.  2A-

1305/2013).20. Naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimas UAB „P. A.“ (bendrovės

akcininkas I. V.), priešingai nei teigia kasatoriai, UAB „V.“ taip pat nebuvo naudingas sandoris (2010 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartis). Tarp šių sandorių šalių nustatytas aiškiai rizikingas atsiskaitymo būdas (atsiskaitymas buvo siejamas su nuo kitos šalies valios priklausančia aplinkybe – statinio pastatymu ir pridavimu valstybės komisijai) sudarė akivaizdžias sąlygas UAB „V.“ prarasti turtą, o kartu ir išvengti atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Tai ir įvyko. Pagal šią sutartį su BUAB „V.“ nebuvo atsiskaityta, taip pat nebuvo grąžintas ir statybos projektas su statybos leidimu ir užstatymo teise.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „V.“ turtas – ledo rūmai su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa bei naujo statinio statybos projektas kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise – buvo perleistas su I. V. susijusiems tretiesiems juridiniams asmenims (UAB „V. P. A.“ ir UAB „P. A.“), tyčia siekiant išvengti skolų kreditoriams grąžinimo, iš anksto žinant, kad prieš tai minėtose sutartyse nurodyta pinigų suma už parduotą turtą UAB „V.“ realiai nebus sumokėta. Vadinasi, sudarytų sandorių neatlygintinas pobūdis ir padaryta reali didelė turtinė žala tiek UAB „V.“, tiek ir jos kreditoriams šioje byloje nustatyta. I. V. ir R. D., veikdami bendrininkų grupe, iššvaistė patikėtą didelės vertės (iš viso 5 263 000 Lt, arba 1 524 270,16 Eur) svetimą, t. y. UAB „V.“, turtą ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

22. Priešingai nei mano kasatoriai, šios teismo išvados nepaneigia ir tai, kad prieš tai minėtu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimu pirkimo–pardavimo sutartis dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo, sudaryta tarp UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“, buvo panaikinta, taikant restituciją, t. y. šis turtas buvo grąžintas bankrutuojančiai bendrovei „V.“ ir parduotas, o už jį gauti pinigai padalyti tarp BUAB „V.“ kreditorių. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad šios aplinkybės nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės dėl svetimo turto iššvaistymo nešalina, kaip ir tai, jog sandoris, sudarytas su UAB „P. A.“ dėl statinio statybos projekto su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimo, nebuvo ginčytas. Nusikalstama veika (svetimo turto iššvaistymas) buvo baigta, 2011 m. sausio 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2011 m. vasario 28 d. inicijuotas UAB „V.“ bankrotas. Dėl to kasatorių nurodomos aplinkybės, taip pat ir dėl bendrovės „P. B. L.“ 800 000 Eur pervedimo BUAB „V.“, nuteistųjų veikos juridiniam vertinimui nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos.

23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutarties turinys dėl sandorių (t. y. UAB „V.“ 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo, 2010 m. lapkričio 26 d. akcijų pasirašymo sutarčių, 2012 m. kovo 16 d. susitarimo dėl investicijų grąžinimo sutarties, sudarytos su bendrove „P. B. L.“, pagal kurias bendrovė „P. B. L.“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. – 2013 m. liepos 29 d. laikotarpiu BUAB „V.“ pervedė 800 000 Eur) pripažinimo negaliojančiais ir be pagrindo gautų lėšų grąžinimo bendrovei „P. B. L.“ nepatvirtina kasacinio skundo argumentų, kad sandoris, sudarytas 2010 m. lapkričio 25 d. tarp UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“ dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo, buvo atlygintinas ir nepadarė BUAB „V.“ bei jos kreditoriams žalos, kaip ir to, kad už naujai išleidžiamas „P. B. L.“ akcijas turėjo būti atsiskaityta lėšomis, gautomis pardavus UAB „V.“ priklausančius ledo rūmus su ledo aikštele (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-486-157/2016).

24. Taigi, nuteistųjų I. V. ir R. D. bendri veiksmai, sudarant ekonomiškai nepagrįstus, turto savininko ir kreditorių interesams prieštaraujančius sandorius, sąmoningai siekiant išvesti UAB „V.“ turtą iš jos valdymo į kitas, kaip nustatyta byloje, I. V. kontroliuojamas įmones, dėl ko UAB „V.“ ir jos kreditoriams buvo padaryta reali didelė turtinė žala, rodo, kad šiuo atveju civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius.

25. Nagrinėjamoje byloje patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis),  t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais. Iš teismų priimtų nuosprendžių matyti, kad bylą nagrinėjant teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, išnagrinėjo bylą vadovaudamasis bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančiomis BPK nuostatomis, priimtame nuosprendyje išsamiai pasisakė tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl I.  V. ir R. D. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, tiek dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo, padarytos išvados pagrįstos ir tinkamai motyvuotos (BPK 320, 331 straipsniai). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Kasacinių skundų motyvais naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jolantos Voroneckienės, nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

SIGITA JOKIMAITĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09700 2019-06-17 2019-06-04 2019-06-04 -

Baudžiamoji byla Nr. 2A-10-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11203-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,teismo posėdyje išnagrinėjo pagal nuteistojo A. S. pareiškimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

(toliau – ir BPK) 451 straipsnio pagrindu atnaujintą baudžiamąją bylą.Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimo, prokuroro, prašiusio nuteistojo pareiškimo netenkinti,

paaiškinimų,

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (N. G. epizodas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 1981 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 182 straipsnio 1 dalį (V. A. epizodas) laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, 1981 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio

sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 64 1 straipsnį, paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir nustatyta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

2. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

3. Byla nebuvo nagrinėta kasacine tvarka.4. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartimi, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Kauno

apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. laikas. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo 2018 m. sausio 17 d.

5. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu pareiškėjas A. S. yra nuteistas už nusikalstamas veikas, įvykdytas 2015 m. lapkričio 23–24 d., gruodžio 10 d. Kitos nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nėra susijusios.

II. PAREIŠKIMO DĖL BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ATNAUJINIMO ARGUMENTAI

6. Pareiškimu nuteistasis A. S. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nutartį ir paskirti jam teisingą, švelnesnę, bausmę, tinkamai subendrinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Jei teismas laikytų, kad Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausmė buvo bendrinama ne su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bet su Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi pagal 2014 m. lapkričio 27 d. ir 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžius subendrintos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi, į galutinės bausmės laiką įskaityti jo pagal šiuos nuosprendžius atliktų bausmių dalį. Pareiškime nurodo, kad:

6.1. Pirmosios instancijos teismas paskyrė jam teisingumo principo neatitinkančią griežtą bausmę, todėl aiškiai netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Parinkdamas jam bausmę teismas turėjo didesnę reikšmę suteikti aplinkybėms, kad jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kad sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, taip padėdamas teismui greičiau išnagrinėti bylą. Griežtų laisvės atėmimo bausmių jam skyrimą teismas motyvavo tuo, kad jis yra anksčiau teistas. Pareiškėjo manymu, aplinkybės, kad jis anksčiau yra teistas, kad nusikalstamas veikas įvykdė neatlikęs kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės, nėra kliūtys skirti jam švelnesnes bausmes.

6.2. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nauju nuosprendžiu jam paskirtą bausmę su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, arba jei teismas laikytų, kad pirmosios instancijos teismas paskirtą bausmę bendrino su Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi nustatyta bausme, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįskaitė į paskirtą bausmę bausmės dalies, atliktos pagal ankstesnius nuosprendžius. Pagal bylos duomenis, pirmosios instancijos teismui 2018 m. sausio 17 d. priimant nuosprendį, pareiškėjas, būdamas laisvės atėmimo vietoje nuo 2013 m. kovo 26 d., jau buvo atlikęs dalį pagal pirmesnius nuosprendžius paskirtos bausmės, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įskaityti šią bausmę į naujai paskirtąją.

6.3. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nauju nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo trejiems metams bausmę dalinio sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta trejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes net ir sudėjus šiais nuosprendžiais jam paskirtas bausmes visiško sudėjimo būdu paskirta subendrinta bausmė negalėjo būti lygi šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. Atmesdama jo apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokia bausmė jam buvo paskirta, nes buvo bendrinama nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ne su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, o su bausme, kuri jam nustatyta Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi subendrinus jam Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes. Pareiškėjo manymu, toks argumentas nepagrįstas, nes jokių nuorodų į Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį pirmosios instancijos teismo

nuosprendžio bausmių skyrimo motyvuojamojoje ar rezoliucinėje dalyje nėra. Priešingai, joje aiškiai nurodoma, kad bausmės bendrinamos su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

6.4. Pareiškėjas teigia, kad Panevėžio apylinkės teismas aiškiai netinkamai pritaikė BK 64 straipsnį, nes tą pačią Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino du kartus. Iš Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nutarties išplaukia, kad Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi paskirta bausme, kuri nustatyta subendrinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes. Vis dėlto Panevėžio apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. priėmė nutartį, kuria to paties teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Dėl to susiklostė situacija, kai ta pati Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu jam paskirta bausmė buvo subendrinta pakartotinai, ir tai pasunkino jo teisinę padėtį.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Nuteistojo A. S. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

8. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias subendrintos bausmės skyrimą ir atliktos pagal ankstesnį nuosprendį bausmės įskaitymą į subendrintą bausmę, todėl mano, kad ištaisius baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas reikia sumažinti jam paskirtą subendrintą bausmę.

9. Bausmių subendrinimo tvarką, bausmės, atliktos pagal ansktesnį nuosprendį, įskaitymą į naujai paskirtą bausmę reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsniai. Pagal BK 63 straipsnio taisykles bausmės yra subendrinamos tada, kai asmuo yra nuteisiamas tuo pačiu nuosprendžiu už kelias savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 1 dalis), taip pat tada, kai asmuo kitu nuosprendžiu yra nuteisiamas už vieną ar kelias nusikalstamas veikas, kurias jis įvykdė iki to laiko, kai dėl jo nusikalstamų veikų buvo priimtas ankstesnis nuosprendis (BK 63 straipsnio 9 dalis). Jei bausmės subendrinamos pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pagal BK 64 straipsnį bausmės yra subendrinamos, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Pažymėtina, kad, kitaip nei BK 63 straipsnio atveju, subendrinant paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio taisykles nėra galimybės į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti bausmės ar jos dalies, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį.

10. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu A. S. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias jis įvykdė 2015 m. lapkričio 23–24 d., 2015 m. gruodžio 10 d., taigi jis buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias įvykdė jau po to, kai dėl jo nusikalstamų veikų buvo priimti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiai. Dėl to pirmosios instancijos teismas, subendrindamas jam nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, turėjo vadovautis BK 64 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis ir neturėjo teisinio pagrindo į pareiškėjui paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti bausmės, kurią pareiškėjas atliko pagal ankstesnius nuosprendžius. Dėl to nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias atliktos bausmės dalies įskaitymą į subendrintą bausmę.

11. BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad subendrindamas bausmes teismas gali jas visiškai arba iš dalies sudėti, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

12. Pirmosios instancijos teismas, 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirdamas pareiškėjui bausmę, vadovavosi BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytomis taisyklėmis, nes prie didesnės neatliktos bausmės dalies (4 metai 2 mėnesiai 9 dienos), kuri nustatyta Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi subendrinus pareiškėjui pagal Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžius paskirtas bausmes, pridėjo dalį nauju nuosprendžiu paskirtos trejų metų bausmės ir paskyrė jam subendrintą bausmę.

13. Pareiškėjui pagrįstai kelia abejonių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinys, nes jame nėra nurodyta, kad subendrindamas paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad bausmės subendrintos tik su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu. Kartu kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl netinkamo bausmių subendrinimo, 2018 m. balandžio 16 d. nutartyje paaiškino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis, apsiribojanti nuoroda į bausmės, paskirtos Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu, subendrinimą su naujai paskirta bausme, yra netiksli ir reiškia nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su bausme, nustatyta Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi subendrinus bausmes, paskirtas pareiškėjui pagal Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžius. Tokia pati pozicija yra pakartota Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 20 d. nutartyje, kuria panaikinta pareiškėjo nurodyta kaip bendrinanti du kartus jam paskirtas bausmes Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis dėl to paties teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Ši pozicija pakartota ir Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartyje bei Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutartyje. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytas dvigubas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės subendrinimas (įskaičiavimas) į galutinę subendrintą bausmę buvo ištaisytas. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad BK 64 straipsnio normos buvo pritaikytos netinkamai, nes skiriant jam subendrintą bausmę buvo du kartus atsižvelgta į Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, yra nepagrįstas.

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam teisingumo principo neatitinkančią griežtą bausmę, todėl netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šis argumentas nepagrįstas. Kolegija pažymi, kad iš BPK XXXIV skyriaus, ypač šio skyriaus 451 straipsnio, išplaukia, kad baudžiamųjų bylų atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo proceso paskirtis yra pašalinti akivaizdžias, t. y. be papildomo įrodymų tyrimo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, kurios sunkina nuteistojo teisinę padėtį. Išanalizavus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, reikšmingas paskiriant bausmę pareiškėjui, nėra pagrindo teigti, kad paskirtoji jam bausmė prieštarauja teisingumo principui. Kolegija pažymi, kad bausmės dydį pareiškėjui nulėmė gana didelis jo įvykdytų nusikalstamų veikų skaičius, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, o į pareiškėjo prisipažinimą, bylos išnagrinėjimą supaprastinto proceso tvarka buvo atsižvelgta sumažinant trečdaliu jam paskirtą bausmę. Pareiškėjo argumentas, kad buvo iš esmės pažeista BPK 1 straipsnio 1 dalis, yra deklaratyvus, nepagrįstas argumentais, todėl nenagrinėjamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. S. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09706 2019-06-17 2019-06-05 2019-06-05 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-719/2019

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04033-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 2.3.4.6.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti dalį – 1 300 000 Eur turtinės žalos bankrutavusiai asociacijai futbolo klubui „(duomenys neskelbtini)“. A. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priteista iš A.  L. bankrutavusiai asociacijai futbolo klubui „(duomenys neskelbtini)“ 2 510 000 Eur turtinės žalos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. A. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas asociacijos Panevėžio futbolo klubo „ (duomenys neskelbtini)“ (toliau – FK „(duomenys neskelbtini)“) prezidentas bei atlikdamas klubo kasininko funkcijas, nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaip atskaitingas asmuo per banką ir iš klubo kasos gavęs iš viso 14 958 167,94 Lt (4 332 184,88 Eur) lėšų klubo veiklos išlaidoms, iš gautos sumos į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 6 291 639,94 Lt (1 822 184,84 Eur), o likusios 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur) pinigų sumos panaudojimą pateisinęs juridinės galios neturinčiais, žinomai suklastotais dokumentais, pasisavino svetimą – FK „(duomenys neskelbtini)“ – didelės vertės turtą – 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur), padarydamas FK „(duomenys neskelbtini)“ tokio pat dydžio turtinę žalą, būtent:

2010 m. iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš klubo AB „Swedbank“ sąskaitos gavęs 4 626 500 Lt (1 339 927 Eur), o grąžinęs į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą 1 173 700 Lt (339 927 Eur), siekdamas pateisinti neteisėtą 3 452 800 Lt (1 000 000 Eur) panaudojimą, pateikė FK „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei Z. T., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus dokumentus – atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios 3 452 800 Lt (1 000 000 Eur) vertės ūkinės operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – futbolo žaidėjų agentu I. C. (I. C.): 1) 2010 m. lapkričio 29 d. atstovavimo sutartį FKE-CARP-001; 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-001 priedas Nr. 1) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją M. A. (M. A.); 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2010 m. lapkričio 29 d. sutarties FKE-CARP-001 priedą Nr. 1 ir 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546256, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 001; 2) 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-001 priedas Nr. 2) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją D. S. M. L. (D. S. M. L.); 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 002 dėl 300 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2010 m. lapkričio 29 d. sutarties FKE-CARP-001

priedą Nr. 2 ir 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546258, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 002; 3) 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-001 priedas Nr. 3) dėl 300 000 Eur išmokėjimo už žaidėją U. C. U. (U. C. U.), 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 003 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2010 m. lapkričio 29 d. sutarties FKE-CARP-001 priedą Nr. 3 ir 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546254, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 003, taip imituodamas FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšų išmokėjimą I. C., nors pastarasis pagal įformintus dokumentus jokių paslaugų klubui nesuteikė ir pinigų realiai negavo, taip pasisavino 3 452 800 Lt (1 000 000 Eur);

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš FK „(duomenys neskelbtini)“ AB banko „Snoras“ sąskaitos gavęs 7 094 440 Lt (2 054 691,84 Eur), o į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 3 459 000 Lt (1 001 795,64 Eur), siekdamas pateisinti neteisėtą 3 625 440 Lt (1 050 000 Eur) lėšų panaudojimą, pateikė FK „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei Z. T., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus dokumentus – atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios 3 625 440 Lt (1 050 000 Eur) ūkinės operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – futbolo žaidėjų agentu I. C.: 1) 2011 m. lapkričio 4 d. atstovavimo sutartį FKE-CARP-002; 2011 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-002 priedas Nr. 1) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją Y. U. (Y. U.); 2011 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2011 m. lapkričio 4 d. sutarties FKE-CARP-002 priedą Nr. 1 ir 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546259, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 001; 2) 2011 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-002 priedas Nr. 2) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją V. K.; 2011 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 002 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2011 m. lapkričio 4 d. sutarties FKE-CARP-002 priedą Nr. 2 ir 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546260, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 002; 3) 2011 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-002 priedas Nr. 3) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją V. L.; 2011 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 003 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2011 m. lapkričio 4 d. sutarties FKE-CARP-002 priedą Nr. 3 ir 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546261, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 003, taip imituodamas FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšų išmokėjimą I. C., nors pastarasis nurodytų dokumentų nepasirašė, pagal įformintus dokumentus jokių paslaugų klubui nesuteikė ir pinigų negavo, taip pasisavino 3 625 440 Lt (1 050 000 Eur);

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 metais iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš FK „ (duomenys neskelbtini)“ sąskaitos AB SEB banke gavęs 3 237 227,94 Lt (937 566 Eur), o į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 1 658 939,94 Lt (4 804 62,22 Eur), siekdamas pateisinti neteisėtą 1 588 288 Lt (460 000 Eur) lėšų panaudojimą, pateikė FK „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei K. P., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus dokumentus – atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios 1 588 288 Lt (460 000 Eur) ūkinės operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – žaidėjų agentu I. C.: 1) 2012 m. spalio 29 d. atstovavimo sutartį FKE-CARP-003; 2012 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-003 priedas Nr. 1) dėl 200 000 Eur išmokėjimo už žaidėją O. R. S. (O. R. S.); 2012 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001 dėl 200 000 Eur komisinių išmokėjimo pagal 2012 m. spalio 29 d. sutarties FKE-CARP-003 priedą Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546262, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 001; 2) 2012 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-003 priedas Nr. 2) dėl 260 000 Eur išmokėjimo už žaidėją F. A. D. A. F.; 2012 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 002 dėl 260 000 Eur komisinių išmokėjimo pagal 2012 m. spalio 29 d. sutarties FKE-CARP-003 priedą Nr. 2 ir 2012 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546263, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 002, taip imituodamas FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšų išmokėjimą I. C., nors pastarasis nurodytų dokumentų nepasirašė, pagal įformintus dokumentus jokių paslaugų klubui nesuteikė ir pinigų negavo, taip pasisavino 1 588 288 Lt (460 000 Eur).

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas Darius Raulušaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, o įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies

reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo esminio apeliacinio skundo argumento, jog I.  C. iš tikrųjų gavo iš nuteistojo A. L. lėšas, rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais, nevertino įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo I. C. faktą. Teismas neįvertino I. C. parodymų, kad susitikimo su A. L. metu jis pasirašė 3–4 tuščius popieriaus lapus, bei specialistų išvadų, jog I. C. parašai yra 11-oje dokumentų (iš viso 17 lapų, iš kurių trys pinigų išmokėjimo kvitai yra specialūs blankai), be to, I. C. parašai yra padėti tiksliai pinigų gavėjui pasirašyti numatytose vietose, parašo štrichai užeina ant blanko linijų, o tai neabejotinai patvirtina, kad šie dokumentai negalėjo būti suklastoti pasinaudojant I.  C. parašais tuščiuose popieriaus lapuose. Teismas neatsižvelgė į tai, kad I. C. apklausų metu slėpė, jog yra pasirašęs dokumentus, tiesiogiai pagrindžiančius, kad jam buvo perduota didelė pinigų suma.

2.2. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo vieno iš skundo argumentų, jog I.  C. specialiai A. L. perdavė kito asmens pasirašytus dokumentus siekdamas išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo prielaida, kad I. C. negalėjo apgauti A. L. ir nebuvo suinteresuotas jį apkalbėti, priešingai: I. C. turėjo svarią priežastį neigti, kad iš A. L. gavo pinigus, nes priešingu atveju jam tektų juos grąžinti arba deklaruoti jų gavimą Moldovos ar Rumunijos mokesčių administratoriui ir sumokėti mokesčius. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad I. C. vertėsi futbolo agento veikla, o 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje buvo susitikęs su A. L. FK „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys L. S., sporto direktorius D. B., treneriai V. U. ir V. L. patvirtino, kad jiems buvo žinoma apie A. L. ryšius su futbolo agentu I. C. I. C. parašai yra 2010 m. lapkričio 29 d. sutartyje dėl atstovavimo, prašyme dėl apmokėjimo agentui metodo (prašant mokėti grynaisiais pinigais), trijose 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitose apmokėti ir trijuose 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvituose, patvirtinančiuose, kad A. L. perdavė I. C. 3 452 800 Lt. Taip pat byloje yra 2013 m. gegužės 15 d. A. L. surašyta pretenzija I. C., reikalaujant grąžinti sumokėtus pinigus, bei I. C. atsakymas į šią pretenziją, o 2015 m. gegužės 21 d. A. L. teismui padavė civilinį ieškinį prašydamas iš I. C. priteisti jam sumokėtus pinigus.

2.3. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo I. C., kurio kaltinamajam A. L. nebuvo sudarytos sąlygos apklausti, parodymais ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, užtikrinančias kaltinamojo teisę į teisingą teismą ir garantuojančias jam teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Šioje byloje liudytojas I. C. nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, nors būtent jo parodymais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vykdant teisinės pagalbos prašymą A. L. ir jo gynėjui buvo sudaryta galimybė raštu suformuluoti I. C. norimus užduoti klausimus, tai tik iš dalies užtikrino jo teisę į gynybą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas net atsisakė kviesti I. C. į teismo posėdį, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir tenkino gynybos prašymą bei išsiuntė prašymą įteikti I. C. šaukimą atvykti teismo posėdį arba organizuoti jo apklausą nuotoliniu būdu, Moldovos teisėsaugos institucijoms pateikus atsakymą, kad I. C. šaukimo įteikti negali, nes jis išvykęs iš Moldovos teritorijos, nesiėmė priemonių I. C. buvimo vietai nustatyti.

2.4. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti. Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013, 2K-115/2014). Nesant galimybės I. C. apklausti teisme, jo parodymais, kaip savarankišku įrodymų šaltiniu, negalėjo būti remiamasi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-451/2013, 2K-228/2014). Tai, kad nuteistajam ir jo gynėjui buvo sudarytos sąlygos raštu pateikti liudytojui I.  C. klausimus, leido tik iš dalies realizuoti teisę į gynybą, nes nebuvo galimybės reaguoti į liudytojo pateiktus atsakymus ir užduoti patikslinančius klausimus. Panašią procesinę situaciją kasacinės instancijos teismas yra pripažinęs pažeidžiančia kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-693/2018).

2.5. Byloje pažeista nuteistojo A. L. teisė teikti jį teisinančius parodymus, nes viso ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklausiamas kaip liudytojas vadovaujantis BPK 82 straipsnio 3 dalimi (apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką) ir tikėjosi, jog įtarimas jam nebus pareikštas, o kad yra įtariamas, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Dėl šios priežasties jis neturėjo galimybės pateikti jį teisinančių įrodymų, patvirtinančių bendravimą su I. C. bei asmeniu, vardu V.

2.6. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnį (turto pasisavinimas), nes tinkamai nenustatė nuteistojo tyčios turinio. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams

tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012). Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą, t. y. pavertimą savo turtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006). Šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. L. FK „(duomenys neskelbtini)“ turtą pavertė savo turtu, neva pasisavinti pinigai pas jį nebuvo rasti, nebuvo gauta duomenų, kad jis pinigus naudojo asmeniniams poreikiams. Taip pat A. L. veikoje nenustatyta tyčia, nes nėra duomenų, jog jis turėjo išankstinį sumanymą jo žinioje esančias FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšas paversti nuosavu turtu ir FK „(duomenys neskelbtini)“ padaryti žalą. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad jis (A. L.) buvo asmeniškai finansiškai suinteresuotas FK „(duomenys neskelbtini)“ veiklos sėkme ir net asmeninėmis lėšomis garantavęs už FK „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus kai kuriems žaidėjams ir treneriams (iš viso apie 400 000 Eur).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

3.1. Nesutiktina su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo. Nekelia abejonių abiejų instancijų teismų išvada, kad nusikaltimą nuteistasis A. L. padarė veikdamas tyčia. Iš bylos duomenų matyti, kad 2010–2012 m. FK „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur) buvo išmokėti A. L. kaip atskaitingam asmeniui, t. y. šie pinigai buvo jo žinioje. Pripažinus tai, kad gautų lėšų panaudojimą klubo reikmėms A.  L. bandė fiktyviai pateisinti juridinės galios neturinčiais, žinomai suklastotais apskaitos dokumentais, nors ir tvirtino, jog tai jis darė klubo interesais, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko teiginiai, jog juridinio asmens lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos juridinio asmens reikmėms, turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nuteistojo A. L. parodymai dėl daugelio jo nurodytų aplinkybių yra paneigti byloje surinktais duomenimis arba buvo paremti tik deklaratyviais teiginiais, kurių patikrinti byloje nebuvo jokių objektyvių galimybių. Byloje paneigti A. L. parodymai, jog jis FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšas perdavė I. C. (2010 m. tiesiogiai, o 2011 ir 2012 m. – per asmenį, vardu V.), nenustatyta, kad šios lėšos būtų kitaip panaudotos FK „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, taip pat jos nebuvo grąžintos FK „(duomenys neskelbtini)“. Pagal bylos duomenis I. C. realiai pinigų negavo ir neatliko FK „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų. Priešingai nei teigia kasatoriai, liudytojo I. C. parodymais teismai vadovavosi tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus duomenis.

3.2. Teismai pagrįstai nesivadovavo nuteistojo A. L. parodymais dėl bendradarbiavimo su futbolo agentu I. C. perduodant jam pinigus, nes jie prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams, kurie A.  L. parodymų nepatvirtino (liudytojo I. C. parodymai, specialisto išvados, kita rašytinė bylos medžiaga). A. L., iš FK „(duomenys neskelbtini)“ kasos paimdamas bei pervesdamas iš FK „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą lėšas, jų nepanaudojęs FK „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir negrąžinęs, neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

3.3. Taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai dėl esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, būtent, kad teismai, vertindami liudytojo I. C. parodymus, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir rungtynišką procesą, nes šis liudytojas tiesiogiai teisme apklaustas nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas I. C. pagal teisinės pagalbos prašymą buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Tiek siekiant patikrinti A.  L. parodymus, tiek atsižvelgiant į po ikiteisminio tyrimo metu atliktos I. C. apklausos paaiškėjusias aplinkybes bei siekiant patikslinti paties I. C. parodymus, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nutarta papildomai apklausti liudytoją I. C. Kreipiantis į Moldovos Respubliką su teisinės pagalbos prašymu, proceso dalyviams buvo suteikta teisė raštu pateikti klausimus, kuriuos jie nori užduoti liudytojui. Šia procesine teise proceso dalyviai pasinaudojo, taigi I.  C. pagal pirmosios instancijos teismo teisinės pagalbos prašymą buvo apklaustas Kišiniovo sav. Riškanio teisme ir jo parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad gynėjo advokato D. Raulušaičio prašymas dėl liudytojo I. C. apklausos buvo tenkintas ir su teisinės pagalbos prašymu papildomai kreiptasi į Moldovos Respubliką, siekiant apklausti liudytoją I. C., tačiau buvo gautas atsakymas, kad teismo šaukimo liudytojui nepavyko įteikti, nes I. C. negyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir su šeima yra išvykęs už Moldovos Respublikos ribų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pažeidimas, kuris būtų esmingai suvaržęs nuteistojo A. L. teisę į gynybą ir rungtynišką procesą, nebuvo padarytas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išanalizuoti I. C. parodymai ir pripažinta, kad jie esminėmis detalėmis yra nuoseklūs, todėl jais abejoti nėra pagrindo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nuosprendyje padarytos išvados yra

pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo A. L. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo A. L. interesams atstovavo gynėjas, tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas posėdžių metu reiškė savo nuomonę, teikė prašymus, kurie teismo buvo tenkinti.

3.5. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržytos A.  L. procesinės teisės, nes iš pradžių jis buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies tvarka ir tik baigiant ikiteisminį tyrimą jam buvo pareikšti įtarimai. Pažymėtina, kad tokia ikiteisminio tyrimo eiga neapsunkino A. L. teisės gintis nuo pareikštų kaltinimų. BPK 82 straipsnio 3 dalis nustato asmens, apklausiamo apie savo paties galimai padarytą veiką, teisę reikalauti jį pripažinti įtariamuoju. A. L. tokio reikalavimo ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė, o tai, kad jis pirminius parodymus davė apklausiamas kaip asmuo apie savo paties galimai padarytą veiką, o vėliau kaip įtariamasis, šiuo atveju nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

3.6. Nesutiktina su kasatorių teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo gynėjo advokato apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl tam tikri skundo argumentai atmetami.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

5. Kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, nes, nuteisdami A. L., kuris buvo FK „(duomenys neskelbtini)“ prezidentas ir atliko kasininko funkcijas, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principą (liudytojo I. C. neapklausė teisme) bei visiškai nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų, todėl padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

6. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu,  t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

7. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis savo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne savo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo

sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi, darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

8. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. L., būdamas FK „(duomenys neskelbtini)“ klubo prezidentas bei atlikdamas klubo kasininko funkcijas, nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaip atskaitingas asmuo per banką ir iš klubo kasos gavęs iš viso 14 958 167,94 Lt (4 332 184,88 Eur) lėšų klubo veiklos išlaidoms, iš gautos sumos į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 6 291 639,94 Lt (1 822 184,84 Eur), o likusios 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur) pinigų sumos panaudojimą pateisinęs juridinės galios neturinčiais, žinomai suklastotais dokumentais, pasisavino svetimą – FK „(duomenys neskelbtini)“ – didelės vertės turtą – 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur). Teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tokią nusikalstamų veikų darymo schemą: A. L. iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš klubo sąskaitos gavo 4 332 184,88 Eur, tačiau grąžino tik 1 822 184,84 Eur, todėl siekdamas pateisinti likusių negrąžintų lėšų panaudojimą klubo buhalterei (kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką) pateikė žinomai suklastotus dokumentus (atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus), kuriuose buvo užfiksuotos realiai neįvykusios operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – futbolo žaidėjų agentu I. C.

9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats A. L. pripažįsta šių lėšų paėmimo faktą, tačiau, priešingai nei nustatė teismai, teigia, jog jos buvo panaudotos FK „(duomenys neskelbtini)“ interesais – sumokėtos futbolo agentui I. C. už žaidėjų įsigijimą, todėl jis klubui žalos nepadarė. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad toks kasatoriaus teiginys nėra patvirtintas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais.

10. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti dėl A.  L. priimtus teismų sprendimus, neturi, teismų sprendimai logiški ir motyvuoti. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas nustatydami kasatoriaus ginčijamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus,  t. y. tiek kasatorių teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus – liudytojų I. C., L. S., D. B., V. U. (klube dirbusio treneriu) parodymus, liudytojų futbolo žaidėjų V. L. ir V. K. parodymus, taip pat buhalterių Z. T., K. P., J. R. parodymus, specialisto išvadas, kitus rašytinius bylos įrodymus (atstovavimo sutartys, sąskaitos faktūros, pinigų išmokėjimo kvitai ir kt.). Teismas šiuos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. L. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltą gynybos versiją (t. y. kad jis lėšas panaudojo klubo interesais sumokėdamas agentui I. C. už futbolo žaidėjų pirkimą) ir ją motyvuotai atmetė. Iš minėtų įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad A. L. turėjo teisę disponuoti FK „(duomenys neskelbtini)“ pinigais, tačiau I. C. pinigų iš A. L. negavo ir klubui neatliko jokių paslaugų, žaidėjus klubui surasdavo liudytojas V. B., nei klubo vadovybė, nei žaidėjai I. C. nepažinojo. Nors kasatoriai kasaciniame skunde ir nurodo, kad pinigų panaudojimą klubo interesais įrodo rašytiniai dokumentai, t. y. 2010 m. lapkričio 29 d. atstovavimo sutartis, trys 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitos faktūros ir trys 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitai, kuriuose yra liudytojo I. C. parašai, teismas motyvuotai konstatavo, kad liudytojo I. C. parodymai pinigų panaudojimo klubo reikmėms nepatvirtina, nes jis kategoriškai neigė iš A. L. gavęs pinigus. Tikras I. C. parašas buvo tik keliuose dokumentuose, o didžiojoje dalyje dokumentų I. C. parašas buvo suklastotas, tai patvirtina specialisto išvados.

11. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, dėl ko nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis A. L. pripažino kaltu, ir įrodymų pagrindu padarė teisiniais argumentais pagrįstas išvadas. Su tokiomis teismų išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

12. Taigi konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai, jog nuteistasis A. L. dalį gautų lėšų panaudojo FK „(duomenys neskelbtini)“ naudai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino savo žinioje esantį klubo turtą. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Tai, kad nuteistasis, teigdamas, jog FK „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus panaudojo klubo interesams, turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Minėta, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais; todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo klubo reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis; tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78-2012).

13. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl liudytojo I. C., kuris nebuvo apklaustas tiesiogiai teisme, parodymų patikimumo ir galimybės jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Tačiau byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2006, 2K-499/2008, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-79-489/2017).

14. Vykdant teisinės pagalbos prašymą liudytojas I. C. buvo apklaustas du kartus – Moldovos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisme; nuteistasis A. L. ir jo gynėjas turėjo galimybę raštu suformuluoti liudytojui norimus užduoti klausimus ir šią teisę realizavo. Siekiant nustatyti tiesą byloje ir byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat esamiems prieštaravimas pašalinti, kai skiriasi ikiteisminiame tyrime ir teisme duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, buvo perskaityti liudytojo I. C. ikiteisminiame tyrime ir teisme duoti parodymai. Teismas, sugretinęs ikiteisminiame tyrime ir teisme duotus liudytojo I. C. parodymus, esminėmis detalėmis palyginęs su kitais byloje esančiais asmenų parodymais ir rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, kad ikiteisminiame tyrime ir teisme I.  C. duotų parodymų skirtumai buvo neesminiai (jie skyrėsi tik dėl to, kiek pajamų I.  C. gaudavo versdamasis futbolo agento veikla). Dėl esminių veikos aplinkybių, t. y. dėl susipažinimo su nuteistuoju A. L., dėl pasirašymo tuščiuose popieriaus lapuose, dėl pinigų gavimo ir t. t., liudytojas buvo nuoseklus, jo parodymai nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nesiskyrė. Netikėti tokiais minėto liudytojo parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jie buvo vienodi, sutampantys esminėmis detalėmis. Todėl tai, kad teismas kitaip nei kasatoriai įvertino bylos duomenis, nereiškia esminių BPK pažeidimų.

15. Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių liudytojo I. C. gyvenamajai vietai nustatyti, kad galėtų jį iškviesti į apklausą arba organizuoti jo apklausą nuotoliniu būdu, nepagrįstas. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į nuteistojo A. L. gynėjo prašymus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir, be kita ko, apklausti liudytoją I. C. arba tiesiogiai teisme, arba nuotoliniu būdu. Vykdant teisinės pagalbos prašymą liudytojui I.  C. nepavyko įteikti šaukimo, nes jis negyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, išvyko už Moldovos Respublikos ribų. Taigi apeliacinės instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, kad dar kartą apklaustų liudytoją I.  C. ir sudarytų sąlygas nuteistajam ir jo gynėjui klausimus užduoti gyvai, reaguojant į gautus atsakymus, tačiau nepavykus to padaryti, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalimis, rėmėsi jo parodymais, duotais Moldovos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20

straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

16. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, darydami išvadą dėl A.  L. kaltumo padarius kvalifikuotą turto pasisavinimą, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų ir pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai konstatavo, jog A. L. padaryta veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Taigi keisti ar naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09707 2019-06-17 2019-06-05 2019-06-05 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-212-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13409-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.6.11.16(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Moller auto“ ir trečiojo asmens bendrovės „SE Moller Baltic Import“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto švara“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Moller auto“ dėl pirkėjo teisių gynimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Nordea Finance Lithuania“, bendrovės „Moller Baltic Import, SE“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų kokybę ir netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę pakeisti automobilį „Volkswagen Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitu tokio pat pobūdžio, komplektacijos ir ridos ne senesniu nei 2012 m. tinkamos kokybės automobiliu „Volkswagen Phaeton“, arba sumažinti automobilio kainą iki 40 006,02 Eur, priteisti iš atsakovės trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“ 24 000 Eur.

3. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Lazdijų butų ūkis“ (dabar – ieškovė UAB „Būsto švara“) ir atsakovė sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 12-054 (toliau – Sutartis), kuria atsakovė pardavė ieškovei dar nepagamintą automobilį „Volkswagen Phaeton“ už 64 006,02 Eur. Taigi šalys susitarė dėl būsimo daikto pirkimo ir pardavimo, pardavėja (atsakovė), gavusi avansą iš pirkėjos (ieškovės), automobilį užsakė pagaminti gamykloje. Automobilio kainos dalies finansavimo tikslu ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Nordea Finance Lithuania“ 2012  m. spalio 25 d. sudarė finansinės nuomos sutartį Nr. 20127282 (toliau – Lizingo sutartis), kuria trečiasis asmuo įsipareigojo įsigyti minėtą automobilį ir finansinės nuomos pagrindais perduoti jį naudotis ieškovei. Daikto perdavimo–priėmimo naudotis ir valdyti aktu automobilis buvo perduotas ieškovei (pirkėjai).

4. Pagal Sutarties 3.1.4, 7.1 punktus, Lizingo sutarties Priedo Nr. 2 1.8, 1.9, 2.2, 3.2 punktus atsakovė yra atsakinga už automobilio kokybės trūkumus garantinio laikotarpio metu. Išaiškėjus daikto defektams ar trūkumams, atsakovė juos turi pašalinti savo sąskaita arba pakeisti daiktą, arba sumažinti daikto kainą (Lizingo sutarties 2.7, 4.7 punktai).

5. Automobilį perdavus naudotis ieškovei, paaiškėjo esminis jo kokybės trūkumas – pradėjo rūdyti kėbulas. Ši aplinkybė patvirtina, kad perdavimo momentu automobilio vertė buvo 1/3 dalimi mažesnė, negu nurodyta Sutartyje (64 006,02 Eur). Dėl daikto trūkumų atsakovei buvo pateikta pretenzija, kuria pareikalauta sumažinti kainą arba pakeisti daiktą tinkamos kokybės daiktu. Atsakovė siūlė surūdijusias automobilio dalis pakeisti naujomis, o vėliau pasiūlė pakeisti pažeistas korozijos dureles naujomis arba išpirkti automobilį iš ieškovės už 26 000 Eur ir įsigyti kitą tokios pat markės automobilį su nežymia nuolaida. Šis pasiūlymas iš esmės reiškė daikto pakeitimą pagal Lizingo sutarties 4.7 punktą ir ieškovei buvo priimtinas, išskyrus pasiūlytą išpirkimo kainą, nes ji labai skyrėsi nuo tokių metų ir tokios komplektacijos automobilio rinkos kainos. Atsakovė privalo automobilį pakeisti kitu arba sumažinti jo kainą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.573 straipsnio 1 dalis, 6.327 straipsnio 1 dalis, 6.333 straipsnio 1–3 dalys, 6.334 straipsnio 1 dalis, 6.317 straipsnio 2 dalis; Sutarties Priedo Nr. 2 1.8, 1.9, 2.2, 3.2 3.1.4 punktai, Lizingo sutarties 4.7 punktas).

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir sumažino transporto priemonės „Volkswagen Phaeton“ kainą iki 40006,02 Eur; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė iš atsakovės ieškovei 636,46 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės ir atsakovės valstybei po 3,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens bendrovės „Moller Baltic Import, SE“ apeliacinius skundus, 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2018 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 411 Eur ir trečiajam asmeniui bendrovei „Moller Baltic Import, SE“ 2936,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9. Teismas nustatė, kad,bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme ir perdavus ją nagrinėti iš naujo, pasikeitė kai kurios faktinės aplinkybės, aktualios šiai bylai teisingai išnagrinėti.

10. 2017 m. spalio 10 d. ieškovė pristatė automobilį atsakovei ir užsakė sutvarkyti automobilį pagal gamintojo kokybės garantiją bei perdažyti automobilio galinę dalį dėl draudžiamojo įvykio. Nors ieškovės atstovas teigė, kad ieškovė neužsakė automobilio perdažymo darbų (pagal gamintojo kokybės garantiją), tačiau šie parodymai, teismo vertinimu, paneigti rašytiniais bylos įrodymais: 2017 m. lapkričio 8 d. patvirtinimu, kuriame nurodytas kliento prašymas perdažyti visas ketverias dureles ir priekinį kairės pusės slenkstį; šis patvirtinimas patvirtintas kliento parašu.

11. Teismas nurodė, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jeigu nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Šioje teisės normoje įtvirtinti pirkėjo teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, t. y. pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgdamas į CK 6.334 straipsnyje nustatytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintus reikalavimus.

12. Nors nurodytoje teisės normoje pirkėjo teisių gynimo būdai alternatyvūs, tačiau, teismo vertinimu, iš reiškiamo ieškinio matyti, kad ieškovė nori pasinaudoti ne vienu būdu, o keliais (renkasi vieną iš jų, jo netenkinus – prašo ginti kitu būdu).

13. Teismas nurodė, kad parduotų daiktų defektų faktą, t. y. jog nupirkti daiktai neatitinka sutartyje nurodytų kokybės kriterijų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas, šiuo atveju – pareiga tai įrodyti perkeliama ieškovei (CPK 178 straipsnis). Remdamasis CK 6.333 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas nurodė, kad pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo. Kai daikto trūkumai yra reikšmingi (esminiai) ir negali būti pašalinti, pirkėjas gali pasinaudoti sutarties nutraukimo teise (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ar netinkamos kokybės daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais.

14. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje standartą.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pateikta UAB „Tuvlita“ išvada patvirtina, jog transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus ir gali dalyvauti eisme. Be to, teismo vertinimu, byloje nepaneigtas atsakovės teiginys, kad suremontuota transporto priemonė buvo atsiimta paties ieškovės įmonės vadovo. Jokių įrodymų, kad po automobilio remonto turėtų pretenzijų ar nesutikimų dėl atliktų darbų kokybės ir (ar) apimties, ieškovė nepateikė. Kadangi ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad jai perduotas netinkamos kokybės darbas, atsakovė, atskirsdama į ieškinio reikalavimus, pridėjo įrodymus, jog automobilis buvo suremontuotas pagal gamintojo kokybės garantiją perdažius visas rūdijančias vietas. Ieškovė nereikalavo skirti naujos ekspertizės automobilio būklei įvertinti (anksčiau skirta teismo ekspertizė buvo atlikta automobiliui dar iki remonto darbų).

16. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta viena iš pirkėjo reikalautinų garantijų, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Įvertinęs bylos įrodymus ir šalių paaiškinimus teismas padarė išvadą, kad atsakovė pašalino daiktų trūkumus, o ieškovė nepateikė jokių naujų įrodymų (išskyrus įrodymais nepagrįstus pasvarstymus), kad po automobilio remonto būtų turėjusi kokių nors pretenzijų atsakovei (CPK 176–185 straipsniai). Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovė pasirinko savo alternatyvų teisių gynimo būdą, taip eliminuodama galimybę reikalauti kitų būdų (pvz., nuostolių atlyginimo, sutarties nutraukimo, kainos sumažinimo ir pan.). Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė nesant teisinio pagrindo mažinti daikto kainą ar taikyti kitus pirkėjos teisių gynimo būdus.

17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies ir sumažino automobilio „Volkswagen Phaeton“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kainą iki 46 006,02 Eur bei priteisė iš atsakovės trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“ 18 000 Eur; priteisė ieškovei iš atsakovės 1058,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18. Kolegija pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 21 d. ekspertizės išvadoje nurodyta, jog nustatyti neleistini automobilio dangos pažeidimai, kurie atsirado dėl gamybos arba projektavimo etapuose padarytų klaidų, dėl kurių eksploatuojant automobilį po danga esantis durelių ir kėbulo metalas buvo veikiamas popaviršinės elektrocheminės korozijos. Byloje nekilo ginčo, kad 2015 m. gruodžio 21 d. atlikus automobilio patikrą buvo nustatyta pažeidimų. Tačiau šalys nesutarė dėl pirkėjo teisių pasirinkto gynybos būdo ir automobilio kainos sumažinimo dydžio.

19. Be to, byloje nustatytos ir atsakovės pripažintos neginčijamos aplinkybės: automobilis buvo parduotas su trūkumais, o sparti automobilio korozija apėmė naują automobilį dėl gamybos ar projektavimo etapuose padarytų klaidų; atsakovė pripažino, kad tinkamiausias ieškovės (pirkėjos) pažeistų teisių gynybos būdas yra automobilio kainos sumažinimas; automobilis toliau sparčiai rūdija – rūdys apėmė visą naujo automobilio kėbulą (rūdija stogas, kapotas, abiejų pusių priekinės ir galinės durelės), o tai leidžia manyti, kad pašalinus, esamas rūdis, automobilis rūdys toliau. Pateikti įrodymai (turto vertinimo ataskaitos, nuotraukos), taip pat atlikta ekspertizė, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog ginčo automobilis buvo parduotas su paslėptais trūkumais ir pardavimo metu nebuvo vertas sutartos kainos. Kolegija pažymėjo, kad dar 2015 m.

rūdys buvo aptiktos durelėse ir slenksčiuose, o 2017 m. rūdys jau aptiktos ant automobilio stogo ir kapoto.20. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat nustatyta, kad buvo atlikti automobilio

dažymo darbai, buvo nuimtos, išardytos, remontuotos, dažytos visos automobilio durelės, atlikti kėbulo konservavimo darbai, tai patvirtina 2017 m. lapkričio 7 d. atsakovės pateikta į bylą PVM sąskaita faktūra.

21. Kolegija padarė išvadą, kad, net ir pašalinus plika akimi jau matomus korozijos židinius, tai negarantuoja, jog automobilis nustos rūdyti, nes jo rūdijimo priežastys – ne pavieniai kėbulo pažeidimai, o jau gamybos metu padarytos klaidos, kurios gali būti ištaisytos nebent pakeitus visas kėbulo detales naujomis, o ne perdažius automobilį. Kolegijos vertinimu, taip pat nėra įmanoma ištaisyti automobilio trūkumų taip, kad šie trūkumai nepasikartotų ir kad trūkumų ištaisymas neturėtų įtakos automobilio rinkos vertei. Be to, atsakovė neįrodė, jog automobilio perdažymas iš tiesių garantuoja, kad korozija yra sustabdyta ar kad automobilio vertė dėl spartaus rūdijimo ir perdažymo nepakito.

22. Remdamasi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sutarties 2.2, 3.2 punktais, Lizingo sutarties 4.7 punktu, įvertinusi bylos įrodymus, kolegija pripažino pagrįstais ieškovės argumentus, kad vien techninis automobilio būklės atkūrimas pakeičiant detales naujomis neeliminuoja jo prastos istorijos, t. y. rūdijimo fakto, kuris sukuria pirkėjams antipatijos veiksnį automobiliui, kurį gali kompensuoti tik mažesnė automobilio kaina.

23. Kolegijos nuomone, ankstyva automobilio kėbulo korozija savaime įrodo, kad automobilio perdavimo momentu jo vertė nesiekė Sutartyje nurodytos jo kainos (64 006,02 Eur). Naujo automobilio „Volkswagen Phaeton“ kėbulo korozija rodo, kad reali jo vertė perdavimo momentu buvo bent 1/3 kainos dalimi mažesnė nei nepriekaištingos kokybės automobilio „Volkswagen Phaeton“.

24. Atsakovės veiksmai, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ji pati automobilio defektų įtaką kainai vertino panašiai, nes pasiūlė išpirkti automobilį, kurio rinkos kaina siekia 50 000 Eur, už 26 000 Eur, taigi iki 24 000 Eur pigiau. Automobilio kaina jį perkant buvo 64006,02 Eur, todėl jau vien iš pačios atsakovės veiksmų galima spręsti, kad defektų įtaka kainai buvo ne mažesnė negu 37,50 proc. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija laikė pagrįstu ir įrodytu ieškovės reikalavimą dėl automobilio kainos sumažinimo iki 40 006,02 Eur. Tačiau, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), atsižvelgdama į tai, kad buvo parduotas netinkamos kokybės automobilis, trūkumai yra iš dalies pašalinti, kolegija laikė, kad yra pagrindas prašomą priteisti sumą sumažinti 6000 Eur ir atitinkamai priteisti iš atsakovės trečiajam asmeniui 18 000 Eur.

25. Kolegija sprendė, kad egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas automobilio „Volkswagen Phaeton“ kainą sumažinti iki 46006,02 Eur ir 18000 Eur grąžinti UAB „Nordea Finance Lithuania“, kuri atitinkamai turėtų sumažinti finansinės nuomos mokėjimų sumas Lizingo sutartyje.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

26. Kasaciniais skundais atsakovė ir trečiasis asmuo bendrovė „Moller Baltic Import, SE“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

26.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirkėjo teisių gynimo būdų daugetą, įtvirtintą CK 6.334 straipsnio 1 dalyje. Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti taikyti tik vieną iš nurodytoje teisės normoje nustatytų pirkėjo pažeistų teisių gynybos būdų.

26.2. Ieškovė ieškiniu pareiškė du alternatyvius reikalavimus: pakeisti netinkamos kokybės daiktą kitu tokios pat komplektacijos ir kitų savybių daiktu arba – sumažinti netinkamos kokybės daikto kainą. Reikalavimą pakeisti daiktą pirkėjas gali pareikšti tik tada, kai yra šios sąlygos: a) daiktas, esantis pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, turi būti apibūdintas pagal rūšies požymius (CK 4.4 straipsnio 2 dalis), jeigu daiktas apibūdintas pagal individualius požymius, pirkėjas negali reikalauti, kad jis būtų pakeistas; b) reikalavimo daiktą, apibūdintą pagal rūšies požymius, pakeisti tinkamos kokybės daiktu pirkėjas negali pareikšti, jeigu trūkumai yra nedideli (neesminiai). Šiuo atveju automobilis yra apibūdintas pagal individualius požymius: jo komplektacija buvo individualiai suderinta užsakant, jo rida yra konkreti, jis turi individualius normalaus nusidėvėjimo požymius. Be to, automobilio trūkumai gali būti lengvai pašalinti be neproporcingų išlaidų ar laiko sąnaudų, automobilis su esamais trūkumais yra tinkamas naudoti pagal paskirtį. Taigi tinkinti pirmąjį alternatyvų ieškovės reikalavimą nėra teisinio pagrindo.

26.3. Reikalavimą sumažinti parduodamų daiktų kainą pirkėjas gali pareikšti, jeigu jis gali naudoti daiktus pagal paskirtį nepašalinus jų trūkumų. Pirkėjas gali reikalauti sumažinti kainą tokiu santykiu, kokiu vertė, kurią turėjo perduodamas

daiktas, kai buvo perduodamas, atitinka vertę, kurią tuo pačiu metu turėtų daiktas, atitinkantis kokybės reikalavimus. Įrodyti daiktų vertės dydžius turi pirkėjas, nes sumažinti kainą reikalauja jis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, bylą perdavus nagrinėti iš naujo, pasikeitė kai kurios faktinės aplinkybės, kurios aktualios bylai teisingai išnagrinėti. Ieškovės vadovas pristatė automobilį atsakovei ir užsakė jo kėbulo trūkumų šalinimo darbus pagal gamintojo kokybės garantiją bei galinės dalies perdažymą dėl draudžiamojo įvykio. Taigi automobilis faktiškai buvo suremontuotas, perdažytas ir perduotas ieškovei. Tarp šalių nebuvo ginčo dėl automobilio korozijos židinių, kurie buvo ieškovei teikiant ieškinį ir kurie buvo ištirti teismo ekspertizės metu, pašalinimo automobilį perdažant. Taigi paaiškėjus aplinkybei, kad automobilis yra perdažytas ir yra pašalinti jo korozijos židiniai, byloje nebeliko duomenų apie objektyviai egzistuojančius kokius nors automobilio trūkumus. Tai reiškia, kad ieškovė, pareiškusi du alternatyvius reikalavimus teisme (pakeisti daiktą arba sumažinti jo kainą), pasirinko trečią pagal įstatymą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas) alternatyvų savo teisių gynimo būdą – trūkumų pašalinimą – ir juo veiksmingai pasinaudojo.

26.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, ieškovei veiksmingai pasinaudojus CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu jos pažeistų teisių gynybos būdu (visų keturių automobilio durų ir priekinio kairės pusės slenksčio trūkumų pašalinimu), turi (gali) būti tenkinamas ir ieškovės prašymas taikyti alternatyvų jos teisių gynybos būdą – kainos sumažinimą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip ieškovė nepagrįstai faktiškai gavo ir sutvarkytą bei tinkamą naudoti automobilį, ir papildomai 18 000 Eur kompensaciją, praktiškai atitinkančią naujo vidutinės klasės automobilio kainą.

26.5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CK 6.334 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2006; 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010). Kasacinio teismo išaiškinta, kad alternatyvių pirkėjo teisių gynybos priemonių nustatymas reiškia, kad, taikius vieną pirkėjo teisės gauti tinkamos kokybės daiktą gynimo būdą, esant toms pačios faktinėms aplinkybėms dėl parduoto daikto kokybės trūkumų, pirkėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog pardavėjas atsakytų ir kuriuo nors kitu būdu. Kitą pažeistų teisių gynybos būdą pirkėjas gali pasirinkti tik paaiškėjus naujų daikto kokybės trūkumų.

26.6. Teismas pažeidė CPK 176–224 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pašalinus plika akimi jau matomus korozijos židinius, tai negarantuoja, jog automobilis nustos rūdyti, nes automobilio rūdijimo priežastys – ne pavieniai kėbulo pažeidimai, o jau gamybos metu padarytos klaidos, kurios gali būti ištaisytos nebent pakeitus visas kėbulo detales naujomis, o ne perdažius automobilį. Taip teismas įrodinėjimo pareigą neleistinai perkėlė atsakovei, o nurodytos išvados nėra pagrįstos jokiais byloje esančiai įrodymais. Be to, taip pat visiškai nemotyvuotos yra teismo išvados dėl kainos dydžio mažinimo.

26.7. Atsakovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove, kartu sulygo ir dėl kokybės garantijos sąlygų taikymo. Kokybės garantijos sąlygos nustato, kad sugedusios dalys yra remontuojamos arba keičiamos pagal gamintojo „Volkswagen AG“ nurodymus ir techninius reikalavimus. Sudarydamos sutartį šalys susitarė, kad toks pirkėjo teisių įgyvendinimo būdas – automobilio remontas pagal gamintojo „Volkswagen AG“ nurodymus ir techninius reikalavimus – bus tinkamas automobilio būklės atkūrimas, kad ji atitiktų gamintojo reikalavimus. Taigi ieškovei užsakius atlikti automobilio dalių dažymą pagal kokybės garantijos sąlygas, o atsakovei įvykdžius tokį užsakymą bei perdavus darbų rezultatą ieškovei, automobilio būklė yra laikytina tinkamai atkurta pagal pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Priešingas teiginys turėtų būti įrodinėjamas ieškovės, o ne atsakovės. Būtent ieškovė byloje turėjo pagrįsti ir įrodyti, kad „Volkswagen AG“ koncerno nustatytų techninių reikalavimų taikymas negalėtų pašalinti gamybos trūkumų, kad atsakovė nesilaikė remonto technologijos ar netinkamai taikė „Volkswagen AG“ koncerno nustatytus reikalavimus (CPK 178 straipsnis).

27. Ieškovė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundus atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Nagrinėjant bylą nustatyta ir nenuginčyta faktinė aplinkybė, kad automobilio durelių ir slenksčio korozija (rūdijimas) tėra automobilio kokybės trūkumų pasekmė, o tikrieji automobilio kokybės trūkumai pasireiškia klaidomis, padarytomis dar jo gamybos procese. Būtent dėl automobilio gamybos procese padarytų klaidų automobilis prarado vertę, kurią pardavėja garantavo parduodama automobilį. Byloje taip pat nustatyta, kad perdavimo pirkėjai metu automobilis turėjo paslėptų trūkumų, t. y. automobilio gamybos ar projektavimo stadijoje buvo atlikta klaidų, dėl kurių automobilis nebuvo tinkamai apsaugotas nuo korozijos; ginčo automobilio rūdijimas nėra vienintelis atvejis Lietuvoje ar Europoje (apie

identiškus dangos defektus tose pačiose „Phaeton“ automobilių kėbulo vietose informuoja ir kiti šios markės automobilių savininkai užsienio šalyse, taip pat tokio pat tipo automobilių „Phaeton“ dangos defektai aprašyti ir oficialiame „Volkswagen“ techniniame biuletenyje); pati pardavėja pripažino, kad automobilis yra brokuotas ir kad jo perdažymas nėra pakankamas būdas pašalinti jo gamyklinį broką; pardavėja sutiko su kainos mažinimu, tik nesutiko su tuo, kad kaina turėtų būti mažinama 24 000 Eur.

27.2. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas CK 6.333 ir 6.334 straipsnių bei CPK 176–185 straipsnių nuostatų, vertino, kad ekspertizės išvados ir ankstyva automobilio kėbulo korozija savaime įrodo, jog automobilio perdavimo momentu jo vertė nesiekė sutartyje nurodytos kainos – 64 006,02 Eur. Be to, šias išvadas teismas darė atsižvelgdamas į pačios pardavėjos elgesį, t. y. į tai, kad ji pati automobilio defektų įtaką kainai vertino panašiai, siūlė pirkėjai išpirkti automobilį bei nurodė, kad, jos nuomone, automobilio defektų įtaka kainai buvo ne mažesnė negu 37,50 proc.

27.3. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pirkėjas gali pareikšti reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti jo išlaidas trūkumams ištaisyti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio trūkumai šiuo atveju pasireiškia jo gamybiniu broku, nulėmusiu jo vertės sumažėjimą, darytina išvada, kad, vien perdažant korozijos paveiktas automobilio dalis, automobilio trūkumų pašalinti yra neįmanoma. Rūdžių pašalinimas yra tik dalinis ir laikinas trūkumų pašalinimas, neišsprendžiantis automobilio trūkumų. Net ir pašalinus plika akimi jau matomus korozijos židinius, tai negarantuoja, kad automobilis nustos rūdyti, nes automobilio rūdijimo priežastys – ne pavieniai kėbulo pažeidimai, o gamybos metu padarytos klaidos, kurios gali būti ištaisytos nebent pakeitus visas kėbulo detales naujomis, o ne perdažius automobilį. Dėl šios priežasties teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra įmanoma ištaisyti automobilio trūkumų taip, kad šie trūkumai nepasikartotų ir kad trūkumų ištaisymas neturėtų įtakos automobilio rinkos vertei. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymais Nr. 120 bei Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 12, 13 punktais, automobilio remontas yra viena iš jo vertės mažėjimo priežasčių.

27.4. Nustačius, kad automobilio trūkumų pašalinti vien jį perdažant neįmanoma, kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad ieškovė pasinaudojo CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu jos pažeistų teisių gynybos būdu, todėl negali būti taikomas alternatyvus CK 6.334 straipsnio 1 dalis 2 punkte įtvirtintas pažeistų teisių gynybos būdas – kainos sumažinimas. Be to, atsakovė automobilį perdažė be pirkėjos žinios ir pritarimo, nors žinojo, kad teisme vyksta ginčas būtent dėl kainos už automobilį sumažinimo arba automobilio pakeitimo analogišku, tinkamos kokybės automobiliu.

27.5. Kasacinių skundų teiginiai, neva pardavėja neturėjo pareigos įrodyti, kad perdažytas automobilis nustos rūdyti, kad automobilio brokas gali būti ištaisytas ir nekeičiant visų jo kėbulo detalių, kad perdažius automobilį šie defektai nepasikartos, automobilio visų durų slenksčio perdažymas neturės neigiamos įtakos jo vertei, yra nepagrįsti. Pirkėja šiuo atveju įrodė, kad automobilio trūkumai pasireiškia jo gamykliniu broku, kuris yra esminis kriterijus vertinant automobilį, todėl pardavėja ir trečiasis asmuo, teigdami, kad perdažius automobilio dalis buvo pašalintas jo gamyklinis brokas ir atkurta jo vertė, turėjo tai pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Be to, vien aplinkybė, kad daiktas buvo remontuotas, nereiškia, kad daikto trūkumai yra pašalinti ir kad šie trūkumai nėra esminiai. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, kad pardavėjas remontavo daiktą, keitė atskiras jos dalis naujomis, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog sutarties pažeidimas nebuvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-421/2016).Nors atsakovė ir trečiasis asmuo nurodo, kad automobilį remontavo pagal „Volkswagen AG“ koncerno nustatytus techninius reikalavimus, šių techninių reikalavimų byloje nėra. Taip pat byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad remontuojant automobilį tokiu būdu yra atkurta jo vertė. Taigi teiginys, kad perdažius automobilį buvo pašalintas jo gamyklinis brokas ir atkurta jo vertė, laikytinas neįrodytu.

28. Trečiasis asmuo UAB „Nordea Finance Lietuva“ atsiliepimo į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir pirkėjo teisių gynimo, įsigijus netinkamos kokybės

daiktą

29. Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl reikalavimų parduodamo daikto – automobilio – kokybei ir kokie yra galimi pirkėjo pažeistų teisių, nupirkus netinkamos kokybės daiktą, gynimo būdai.

30. CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

31. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos taip pat vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

32. Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 2 dalimi, kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino.

33. Taigi kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010).

34. Tais atvejais, kai parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas turi teisę reikalauti taikyti vieną iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyvių jo teisių gynimo būdų, taip pat gali reikšti reikalavimus ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2017 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017, 25 punktas).

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl sprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į sandorio šalis, nes vienai iš sandorio šalių esant vartotoja, jai taikoma didesnė apsauga, t. y. suteikiama didesnė galimybė rinktis vieną iš jau aptartų jos pažeistų teisių gynimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015). Taigi kurio nors iš aptariamoje teisės normoje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 31 punktas).

36. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirkėjas gali pareikšti reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti jo išlaidas trūkumams ištaisyti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016, 24 punktas).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors CK 6.334 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pirkėjo teisė pasirinkti vieną iš gynybos būdų, nusipirkus netinkamos kokybės daiktą, vis dėlto kiekviena iš pirkėjo pasirenkamų jo teisių gynimo priemonių yra apibūdinta ir tam tikromis specialiomis sąlygomis, pavyzdžiui, pakeisti daiktą kitu, jei jis sutartyje buvo apibūdintas pagal rūšį (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pašalinti daikto trūkumus ar atlyginti pirkėjo turėtas išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 32 punktas).

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, jog alternatyvių pirkėjo teisių gynybos priemonių nustatymas reiškia, jog, taikius vieną pirkėjo teisės gauti tinkamos kokybės daiktą gynimo būdą, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms dėl parduoto daikto kokybės trūkumų, pirkėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog pardavėjas atsakytų ir kuriuo nors kitu būdu, nes prievoliniai santykiai, atsiradę dėl tam tikrų daikto trūkumų, jau yra pasibaigę (CK 6.123 straipsnis). Kitą pažeistų teisių gynybos būdą pirkėjas gali pasirinkti tik paaiškėjus naujiems daikto kokybės trūkumams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-421/2016, 25 punktas).

39. Teisėjų kolegija, pritardama šiai kasacinio teismo formuojamai praktikai, pažymi, kad šios nutarties 38 punkte aptartas draudimas taikyti vienu metu kelis alternatyvius pirkėjo teisių gynybos būdus dėl tų pačių pažeidimų nedraudžia pirkėjui po reikalavimo taikyti vieną iš CK 6.334 straipsnio 2 dalyje aptartų teisių gynybos būdų pareiškimo pakeisti šį reikalavimą į kitą alternatyvų pirkėjo teisių gynybos būdą, jeigu nėra įvykdytas anksčiau pareikštas pirkėjo teisių gynybos būdas.

40. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė su atsakove 2012 m. rugpjūčio 23 d. sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė pardavė ieškovei automobilį „Volkswagen Phaeton“ už 64 006,02 Eur (221 000 Lt). Sutartimi (Sutarties 3.1.4 ir 7.1 punktai) pardavėja įsipareigojo atsakyti už automobilio kokybės trūkumus garantinio laikotarpio metu (24 mėn.), neribojant ridos, arba 36 mėn. garantija, ridai esant iki 100 000 km. Trečių metų garantija galioja tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje (Sutarties Priedas Nr. 2, 1.8, 1.9 punktai). 2012 m. spalio 25 d. tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“ buvo sudaryta Finansinės nuomos sutartis Nr. 20127282, kuria trečiasis asmuo įsipareigojo įsigytą automobilį finansinės nuomos pagrindais perduoti naudotis ieškovei. Pagamintas automobilis buvo perduotas ieškovei. Teismai taip pat nustatė, kad minėtas parduotas automobilis yra su trūkumais – neleistinais dangos pažeidimais, kurie atsirado dėl gamybos arba projektavimo etapuose padarytų klaidų, dėl korozijos buvo veikiamos automobilio dalys – ketverios durelės ir kairės pusės slenkstis. Šie nustatyti automobilio trūkumai bylos šalių nėra ginčijami, kaip ir nėra ginčo dėl garantijos galiojimo šiems trūkumams.

41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė po nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo kreipėsi tiesiogiai į atsakovę ir išreiškė prašymą sutvarkyti automobilį pagal kokybės garantiją, perdažant visas dureles ir kairės pusės priekinį slenkstį, bei perdažyti automobilio galinę dalį dėl draudžiamojo įvykio. Teismas sprendė, kad tokie ieškovės veiksmai reiškia, jog ji pakeitė savo pažeistų teisių gynybos būdą ir išreiškė valią pašalinti automobilio trūkumus (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas), automobilio trūkumai buvo pašalinti, todėl ieškovė nebegali savo pažeistų teisių ginti kitais pirkėjo teisių gynimo būdais, nurodytais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje.

42. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad automobilis ir toliau sparčiai rūdija (rūdija kapotas, stogas), o tai leidžia manyti, kad, pašalinus esamas rūdis, automobilis toliau rūdys. Pripažino, kad, atsakovei pašalinus matomus korozijos židinius, tai negarantuoja, kad automobilis nustos rūdyti, bei neįmanoma pašalinti trūkumų taip, kad jie nesikartotų ateityje. Todėl automobilio kaina turi būti mažinama bent trečdaliu, tačiau teismas, mažindamas kainą, atsižvelgė į tai, kad trūkumai iš dalies yra pašalinti, todėl kainą sumažino ne ieškovės prašomais 24 000 Eur, o 18 000 Eur.

43. Atsakovė ir trečiasis asmuo „SE Moller Baltic Import“ kasaciniuose skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tokiu būdu kartu pritaikė du alternatyvius pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdus. Mano, kad, atsakovei pašalinus automobilio trūkumus, nebeliko duomenų apie objektyviai egzistuojančius kokius nors automobilio trūkumus. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl automobilio rūdijimo ateityje nėra pagrįsta bylos duomenimis, teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei įrodinėjimo pareigą, kad automobilio remontas pagal gamintojo „Volkswagen AG“ nurodymus ir techninius reikalavimus bus tinkamas automobilio trūkumų pašalinimas.

44. Teisėjų kolegija sutinka su kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas vienu metu dėl tų pačių trūkumų pritaikė du alternatyvius CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte nurodytus pirkėjo teisių

gynimo būdus – automobilio kainos sumažinimą ir neatlygintiną automobilio trūkumų pašalinimą, kas neatitinka kasacinio teismo formuojamos CK 6.334 straipsnio 1 dalies aiškinimo praktikos ir šios normos esmės. Kaip jau minėta šios nutarties 38 punkte, pasirinkus vieną pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdą, nebegali būti taikomi kiti pažeistų teisių gynimo būdai dėl tų pačių trūkumų. Todėl teismams byloje nustačius, kad ieškovė pasirinko pažeistų teisių gynimo būdą pašalinti automobilio trūkumus, dėl trūkumų, kurie buvo pašalinti, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ir kitą alternatyvų teisių gynimo būdą – automobilio kainos sumažinimą.

45. Nagrinėjamoje byloje aplinkybę, kad automobilio trūkumai nebuvo pašalinti ar buvo pašalinti netinkamai, pareiga įrodyti tenka ieškovei. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė netinkamai pašalino trūkumus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, šalinant trūkumus, buvo nuimtos, išardytos, remontuotos, dažytos visos durelės, atlikti kėbulo konservavimo darbai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilis ir po trūkumų pašalinimo toliau rūdys, jog rūdys išplis į kitas kėbulo dalis, yra paremta prielaida, jokios tai patvirtinančios faktinės aplinkybės nebuvo teismų nustatytos. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl automobilio stogo ir kapoto korozijos padaryta netinkamai įvertinus teismo minimą automobilio patikros lapą, kuriame buvo užfiksuoti automobilio stogo ir kapoto dažų dangos pažeidimai, bet nėra minimas šių detalių korozijos faktas.

46. Atsižvelgdama į pirmiau aptartus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kartu taikydamas du alternatyvius ieškovės kaip pirkėjos teisių pažeidimo būdus, netinkamai aiškino CK 6.334 straipsnio 1 dalies normą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

47. Kiti atsakovės ir trečiojo asmens kasacinių skundų argumentai atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Tenkinus kasacinius skundus, atsakovei ir trečiajam asmeniui „Moller Baltic import, SE“ iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

49. Atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas bei jų dydį patvirtinančius įrodymus: 405 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą; 1089 Eur už advokato pagalbą ruošiant kasacinį skundą.

50. Atsakovės prašoma priteisti suma, susijusi su kasacinio skundo parengimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties atsakovei iš ieškovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1089 Eur, taip pat 405 Eur žyminis mokestis, iš viso atsakovei iš ieškovės priteistina 1494 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

51. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo „Moller Baltic import, SE“ patyrė 405 Eur žyminio mokesčio išlaidų už kasacinį skundą. Šių išlaidų atlyginimas trečiajam asmeniui priteistinas iš ieškovės. Trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo patirtas atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas ir jų dydį, todėl šios jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

52. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos atlyginimas valstybei nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto švara“ (j. a. k. 165169682) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Moller Auto“ (j. a. k. 110430994) 1494 (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt keturis) Eur, trečiajam asmeniui „Moller Baltic import, SE“ (j. a. k. 40103176283) 405 (keturis šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09643 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-155-942/2019Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00320-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,nuteistajam E. P., jo gynėjui advokatui Muradui Bakanui,nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Rolandui Tamašauskui,nuteistajam V. S., jo gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,nuteistajam K. J.,nukentėjusiosios O. J. atstovei advokatei Daivai Balčiūnienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir

civilinės ieškovės O. J. ir jos atstovės advokatės Daivos Balčiūnienės kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžių dalių, susijusių su nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. civilinio ieškinio išsprendimu, nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalių, susijusių atitinkamai su E. P., R. J., K. J. ir V. S. pripažinimo kaltais padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus.

Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu:E. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ketveriems metams, 300

straipsnio 3 dalį dvejiems metams, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, nuteistajam E. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems

metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą, 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, nuteistajam E. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė teisės dirbti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį savivaldybėje, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, įmonėje atėmimas dvejiems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

R. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ketveriems metams ir 300 straipsnio 3 dalį trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, nuteistajam R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą, 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams ir 300 straipsnio 3 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, nuteistajam K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą, 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

K. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams ir 300 straipsnio 3 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, nuteistajam K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą, 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

V. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) – po dvejus metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, nuteistajam K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą, 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. R. civilinis ieškinys visiškai patenkintas ir iš nuteistųjų E. P., R. J., A. P. jam solidariai priteista 16 219 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės UAB „Ignalinos šilas“ civilinis ieškinys visiškai patenkintas ir iš nuteistųjų E.  P., R. J., K. J. civilinei ieškovei solidariai priteista 83 077,50 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų R. J. ir A. P. jai solidariai priteista 85 344,44 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu nuteistojo K. J. ir nuteistojo V. S. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus apeliaciniai skundai atmesti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Andrejaus Mirno (Andrej Mirnyj), nuteistųjų R.  J., E. P. ir nukentėjusiosios O. J. atstovės advokatės Daivos Balčiūnienės apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies ir Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikintas nuteistiesiems E. P., R. J., K. J. ir V. S. skirtas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, nuteistajam V. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį savivaldybėje, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, įmonėje atėmimas dvejiems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, nuteistajam R. J. į bausmės laiką įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 1 d.

Ištaisytas rašymo apsirikimas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant, kad E. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

Iš nuteistųjų R. J. ir A. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. J. solidariai priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo jai priteistos sumos turtinei žalai atlyginti, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo.

Iš nuteistųjų R. J. ir A. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. J. solidariai priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų E. P., R. J., K. J., V. S. palikta galioti be pakeitimų.Iš nuteistųjų R. J. ir A. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. J. lygiomis dalimis priteista 500 Eur jos turėtų išlaidų

advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo

nusižengimo požymių, yra išteisinti J. P. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, R.  P. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, O. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), V. J. – pagal BK 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), o baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir 300 straipsnio 3 dalį J. P. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios atstovės, prašiusios jos atstovaujamosios ir jos kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio visus kasacinius skundus atmesti, nuteistojo E. P. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo E. P. kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios ir jos atstovės kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. J. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo R. J. kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios ir jos atstovės kasacinį skundą atmesti, nuteistojo K. J., prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios ir jos atstovės kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V.  S. ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios ir jos atstovės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. R. J., A. P., K. J., V. S. ir E. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iki 2010 m. sausio 19 d. suklastojo dokumentus ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei ir fiziniams asmenims.

1.1. V. S., būdamas Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkas, dėl savo einamų pareigų turėdamas galimybę disponuoti Akmenės r. Papilės seniūnijoje laikomais neišspręstais prašymais grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), ne vėliau kaip 2008  m. rugpjūčio 4 d. S. O. 1992 m. balandžio 7 d. prašymo grąžinti žemę ir išmokėti kompensaciją grafoje „asmens pavardė, vardas, tėvo vardas“ virš S. O. rašytų rankraštinių įrašų savo ranka padarė įrašą „N. G.“, grafoje, esančioje tarp spausdintų įrašų „turėtos žemės ha plotas“, ištaisė S. O. parašytą skaičių „13“ į skaičių „63“ ir viršuje prirašė skaitmeninius įrašus „64,98“, o kitoje prašymo pusėje grafose „kur šiuo metu gyvena“ ir „plote (ha)“ ištaisė S. O. parašytą skaičių „13“ į skaičių „63“. Po to šį suklastotą prašymą E. P. pateikė UAB „Šiaulių hidroprojektas“ išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai projektui parengti ir tolesniam nuosavybės teisės atkūrimo procesui inicijuoti.

1.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, A. P. melagingai liudijo Papilės Šv. Juozapo bažnyčios kunigui D. Ž., nurodydamas tikrovės neatitinkančius faktus, kad S. O. tėvas K. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra pakrikštytas Papilės Šv. Juozapo bažnyčioje 1915 m. birželio 5 d., o jo tėvai yra A. P. ir N. G. Šio melagingo liudijimo pagrindu Papilės Šv. Juozapo parapijos kunigas D. Ž. 2008 m. rugpjūčio 2 d. išdavė A. P. suklastotą krikšto liudijimą Nr. 24, o jį A. P. pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

1.3. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, A. P. suklastojo S. O. 2008 m. rugpjūčio 4 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į 64,98 ha žemės sklypą Papilės sen., Pašilės k., ir parengti išvadą dėl 64,9 ha suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Radviliškio r., Grinkiškio sen., nors S. O. tokios teisės neturėjo. Suklastojus S. O. parašą, A. P. pateikė šį prašymą Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

1.4. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, V. S. ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 4 d. 2008 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 4780 nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pagal S. O. pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisėmis valdytus Šiaulių

apskr., Akmenės r., Pašilės k., 63,20 ha žemės ir 1,78 ha vandens telkinio ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą S. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 60,80 ha žemės, 2,40 ha miško ir 1,78 ha vandens telkinio, nors S. O. nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į N. G. valdytą žemės sklypą ir giminystės ryšio su ja pagrindžiančių dokumentų, kartu patvirtindamas pridedamo suklastoto dokumento – 2008 m. rugpjūčio 2 d. Papilės Šv. Juozapo parapijos išduoto krikšto liudijimo Nr. 24 tikrumą ir pakankamumą padaryti išvadai, kad S. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtinus pirmiau nurodytą pažymą, jis šį pagamintą netikrą dokumentą pateikė UAB „Šiaulių hidroprojektas“ išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai projektui parengti ir tolesniam nuosavybės teisių atkūrimo procesui inicijuoti.

1.5. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderinus ir taip suklastojus Šiaulių apskr. Radviliškio r. Grinkiškio sen. persiunčiamą Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad S. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės N. G. 60,80 ha žemės (93 933 Lt (27 204,88 Eur) vertės), 2,40 ha miško (1606 Lt (465,13 Eur) vertės) ir 1,78 ha vandens telkinio (1157 Lt (335,09 Eur) vertės), turėtų Šiaulių apskr., Akmenės r., Pašilės k., nors S. O. tokios teisės neturėjo ir dėl nuosavybės teisės atkūrimo į N. G. priklausiusį turtą nesikreipė, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys nenustatytu būdu šią suklastotą išvadą perdavė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui.

1.6. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderinus ir taip suklastojus Šiaulių apskr. Akmenės r. Papilės sen. persiunčiamą Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195, dubliuojančią Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195, persiunčiamą Šiaulių apskr., Radviliškio r., Grinkiškio sen., su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, E. P. padarius rankraštinius įrašus, kad pagal šią išvadą S. O. žemės ir miško sklypas Akmenės r. nesuprojektuotas ir nesuteiktas, suklastota išvada Nr. 3195 suklastotu E. P. pasirašytu 2010 m. sausio 19 d. raštu Nr. SD-21 buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui.

1.7. Dėl pirmiau nurodyto žinomai netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo valstybė patyrė didelę žalą, nes suklastotos Šiaulių apskrities viršininko patvirtintos 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvados Nr. 3195 pagrindu Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 71-19802-20679 S. O. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 60,80 ha žemės sklypą ir perduotas neatlygintinai lygiavertis tariamai turėtam 72,00 ha didelės – 93 933 Lt (27 204,88 Eur) – vertės valstybės žemės sklypas. Didelę turtinę žalą taip pat patyrė L. S., kuris per du kartus – 2010 m. vasario 8 d. ir kitą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną – K. J. ir R. J. už būsimą S. O. (pagal sudubliuotą išvadą Nr. 3195) ir I. K. bei J. K. (pagal išvadą Nr. 5565) atkurtų ir joms perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą grynaisiais sumokėjo 117 000 Eur (403 977,60 Lt).

2. R. J., A. P., K. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o E. P. ir V. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 2 d. – 2010 m. vasario 8 d. R. J., A. P., K. J., būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, padedami E. P. ir V. S., apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės buvusios savininkės N. G. turtą – 60,80 ha žemės, 2,40 ha miško ir 1,78 ha vandens telkinio Šiaulių apskr., Papilės sen., Pašilės k., taip pat nusikalstamai įgytų teisių pagrindu tyčia, neteisėtai, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

2.1. R. J., veikdamas kartu su A. P. ir K. J., siekdami apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, padedant Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui E. P. ir žemėtvarkininkui V. S., iš anksto susitarę siekti neteisėtai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės N. G. turtą, suklastojus S. O. ir N. G. giminystės ryšį patvirtinantį dokumentą – Papilės Šv. Juozapo parapijos kunigo D. Ž. 2008 m. rugpjūčio 2 d. išduotą krikšto liudijimą Nr. 24, V. S. suklastojus tikrą S. O. 1992 m. balandžio 7 d. prašymą grąžinti žemę, išmokėti kompensaciją, taip pat bendrai veikusiems asmenims suklastojus S. O. 2008 m. rugpjūčio 4 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į 64,98 ha žemės sklypą Papilės sen., Pašilės k., ir išvadą dėl 64,9 ha suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Radviliškio r., Grinkiškio sen., V. S. neteisėtai parengus 2008 m. rugpjūčio 4 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 4780, joje nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją ir kartu patvirtinant pridedamo suklastoto dokumento – Papilės Šv. Juozapo parapijos kunigo D. Ž. 2008 m. rugpjūčio 2 d. išduoto krikšto liudijimo Nr. 24 tikrumą ir pakankamumą padaryti išvadai, kad S. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, E. P. savo parašu

ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtinus šią pažymą, po to ne vėliau kaip 2008  m. rugpjūčio 4 d. E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderinus suklastotą Šiaulių apskr. Radviliškio r. Grinkiškio sen. persiunčiamą Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, neteisėtai kito asmens, t. y. S. O., naudai, jai apie tai nežinant, S. O. vardu įgijo svetimą, jai nepriklausančią didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius buvusios savininkės N. G. turėtiems, bendros 96 696 Lt (28 005,10 Eur) vertės, žemės bei miško sklypus ir vandens telkinį.

2.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, A. P. apgaule įkalbėjus S. O. 2008 m. rugpjūčio 13 d. Telšių rajono 3-iajame notarų biure pas notarą G. P. pasirašyti įgaliojimą Nr. T3GP-9790 V. K. (V. K.) jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195, persiunčiamą Šiaulių apskr. Radviliškio r. Grinkiškio sen., šią išvadą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui nenustatytu būdu perdavus Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui, V. K. 2008 m. rugsėjo 18 d. pavedimu iš UAB „Benedicte-4“ banko sąskaitos pervedus jam priklausančius 392 200 Lt (113 588,97 Eur) į A. P. tėvo A. J. P. banko sąskaitą ir iš jų 292 200 Lt (84 626,97 Eur) sumokėjus už S. O. turtinių teisių perleidimą ir būsimą žemės pardavimą, R. J., A. P., K. J. apgaule įgijo svetimą, V. K. priklausantį, didelės vertės – 292 200 Lt (84 626,97 Eur) – turtą.

2.3. V. K. baigus nuosavybės teisės atkūrimo procedūrą ir Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 71-19802-20679 S. O. atkūrus nuosavybės teises į 60,80 ha žemės sklypą bei perdavus jai neatlygintinai 72,00 ha didelės – 93 933 Lt (27 204,88 Eur) – vertės valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus Nr. 722, 723 Radviliškio r. sav., Pagojo ir Mikailiškių k., jis šiuos žemės sklypus 2009 m. liepos 15 d. S. O. vardu įregistravo VĮ Registrų centre. Po to, A. P. prašymu V. K. 2009 m. birželio 5 d. surašius prašymą Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui perkelti išvados likutį 2,40 ha miško ir 1,78 ha vandens telkinio į Pakruojo rajono žemėtvarkos skyrių ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 25 d. raštu Nr. SD-807-(1.15) persiuntus 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriui, A. P. apgaule įkalbėjus S. O. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2009 m. gruodžio 4 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 3557 S. K. jos vardu tvarkyti reikalus, susijusius su buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisių atkūrimu pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 į 2,40 ha miško, už šios turtinės teisės perleidimą ir būsimą žemės pardavimą S.  K. pažadėjus A. P. sumokėti 1500 Lt (434,43 Eur), R. J., A. P., K. J. pasikėsino įgyti svetimą, S. K. priklausantį turtą – 1500 Lt (434,43 Eur), tačiau savo veikos nebaigė, nes, S. K. nespėjus pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises žemės reformos žemėtvarkos projekto pasirinktoje kadastrinėje vietovėje galiojimo metu ir nerealizavus šios išvados, jis pinigų nesumokėjo.

2.4. A. P. apgaule įkalbėjus S. O. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2009 m. gruodžio 4 d. taip pat pasirašyti įgaliojimą Nr. 3556 R. K. jos vardu tvarkyti reikalus, susijusius su buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisių atkūrimu pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 į 1,78 ha vandens telkinio, R. S. už šios turtinės teisės perleidimą R. K. ir būsimą vandens telkinio pardavimą A. P. sumokėjo grynaisiais ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą, apie 30 000 Lt (8688,60 Eur), pinigų sumą. Taip R. J., A. P., K. J. neteisėtai įgijo svetimą, R. S. priklausantį, tiksliai nenustatytos vertės turtą.

2.5. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2010 m. sausio 19 d. E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderinus suklastotą Šiaulių apskr. Akmenės r. Papilės sen. persiunčiamą Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195, dubliuojančią Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195, persiunčiamą Šiaulių apskr., Radviliškio r., Grinkiškio sen., su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, R.  J., A. P., K. J. neteisėtai kito asmens, t. y. S. O., naudai, jai apie tai nežinant, S. O. vardu įgijo svetimą, jai nepriklausančią didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius buvusios savininkės N. G. turėtiems, bendros 96 696 Lt (28 005,10 Eur) vertės, žemės bei miško sklypus ir vandens telkinį.

2.6. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, A. P. apgaule įkalbėjus S. O. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2009 m. gruodžio 4 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 3562 A. P. jos vardu tvarkyti reikalus, susijusius su buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisių atkūrimu pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 (sudubliuota), o nenustatytam asmeniui Šiaulių apskr. Akmenės r. Papilės sen. persiunčiamos Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtintos 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvados Nr. 3195 antrame lape padarius rankraštinius įrašus, kad pagal šią išvadą S. O. žemės ir miško sklypas Akmenės r. nesuprojektuotas ir nesuteiktas, A. P. 2010 m. sausio 18 d. parašius prašymą 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. 3195 (sudubliuotą) persiųsti Švenčionių r. Adutiškio sen., šis prašymas 2010 m. sausio 19 d. buvo pateiktas Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui. E. P. 2010 m. sausio 19 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtintu suklastotu Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 19 d. raštu Nr. SD-21 išsiuntė šią suklastotą

išvadą Nr. 3195 (sudubliuotą) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui. Po to A. P. 2010 m. sausio 26 d. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J., veikdamas pagal S. O. 2009 m. gruodžio 4 d. įgaliojimą Nr. 3562, pasirašė perįgaliojimą Nr. 336 L. S. jo vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 4 d. patvirtintą išvadą Nr. 3195 (sudubliuotą). L. S. pastebėjus įgaliojimą Nr. T3GP-9790 V. K. S. O. vardu tvarkyti visus klausimus, susijusius su buvusios savininkės N. G. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 4 d. patvirtintą išvadą Nr. 3195, ir paprašius šį įgaliojimą panaikinti, V. K. R. J. ir A. P. prašymu Radviliškio rajono 2-ajame notarų biure 2010 m. vasario 8 d. parašė pareiškimą dėl įgaliojimo Nr. 658 atsisakymo, kuriuo atsisakė 2008 m. rugpjūčio 13 d. išduoto S. O. įgaliojimo Nr. T3GP-9790. L. S. už būsimą S. O. (pagal sudubliuotą išvadą Nr. 3195) ir I. K. bei J. K. (pagal išvadą Nr. 5565), dėl kurių veiksmų atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, atkurtų ir joms perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą K. J. ir R. J. per du kartus, t. y. 2010 m. vasario 8 d. ir kitą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, sumokėjo grynaisiais iš viso 11 7000 Eur. Taip R. J., A. P., K. J. apgaule įgijo svetimą, L. S. priklausantį, didelės vertės – 11 700 Eur – turtą.

3. R. J., A. P., K. J., E. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteisti ir už tai, kad, būdami iš anksto susitarę, veikdami bendrininkų grupe kartu su J. P. ir asmeniu, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iki 2010 m. sausio 25 d. suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei ir fiziniams asmenims.

3.1. J. P. ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 15 d. I. V. B. vardu raštu užpildė tariamai 1998 m. rugpjūčio 11 d. prašymo blanką grąžinti buvusio savininko J. B. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Raudėnų vlsč., Pažižmėlių k. turėtą 138,32 ha žemės sklypą (išmokėti kompensaciją), jame nurodydamas tikrovės neatitinkantį faktą, kad I.  V. B. yra buvusio šios žemės savininko J. B. įpėdinė, ir įkalbėjo I. V. B. pasirašyti šį prašymą. Po to J. P. šį suklastotą prašymą pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

3.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 15 d., J. P. 2008 m. gruodžio 15 d. pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1054 nurodžius tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pagal I. V. B. pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskr., Šiaulių r., Pažižmėlių k., 138,32 ha žemės sklypą ir pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą I. V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 138,32 ha žemės sklypą, nors I. V. B. tokios teisės neturėjo, asmeniui, kuris 2014 m. rugpjūčio 8 d. mirė, savo parašu ir Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtinus šią pažymą, J. P. kartu su asmeniu, kuris 2014 m. rugpjūčio 8 d. mirė, pagamino netikrą dokumentą – 2008 m. gruodžio 15 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1054, kurį po to jie perdavė VĮ Valstybiniam miškotvarkos institutui išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai projektui parengti ir tolesniam nuosavybės teisių atkūrimo procesui inicijuoti.

3.3. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 15 d. A. P. surašė I. V. B. 2018 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl žemės susigrąžinimo, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į lygiavertį žemės plotą 138,32 ha žemės sklypui Pažižmėlių k. ir parengti išvadą Ukmergės r., Siesikų k., nors ji tokios teisės neturėjo. R. J. apgaule įkalbėta I. V. B. šį prašymą pasirašė, o ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo jį po to pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

3.4. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2014 m. rugpjūčio 8 d. miręs asmuo savo parašu ir vardiniu antspaudu patvirtino Vilniaus apskr. Ukmergės r. Siesikų sen. persiunčiamoje Šiaulių apskrities viršininko patvirtintoje 2008 m. gruodžio 22 d. išvadoje Nr. 5581 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ nurodytus žinomai melagingus duomenis, kad I. V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. Šiaulių apskr., Šiaulių r., Pažižmėlių k. turėtą 138,32 ha 179 279 Lt (51 922,79 Eur) vertės žemės sklypą, nors ji tokios teisės neturėjo, ir suklastotu 2008 m. gruodžio 22 d. jo paties pasirašytu raštu Nr. S-2257-(1.9) ją išsiuntė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui.

3.5. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2014 m. rugpjūčio 8 d. miręs asmuo savo parašu ir vardiniu antspaudu patvirtino Telšių apskr. Mažeikių r. Leckavos sen. persiunčiamoje Šiaulių apskrities viršininko patvirtintoje 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadoje Nr. 5561 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, dubliuojančioje suklastotą Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. gruodžio 22 d. išvadą Nr. 5581, nurodytus žinomai melagingus duomenis, kad I. V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. Šiaulių apskr., Šiaulių r., Pažižmėlių k. turėtą 179 279 Lt (51 922,79 Eur) vertės 138,32 ha žemės sklypą, nors ji tokios teisės neturėjo. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2009 m. spalio 9 d. raštu Nr. S-1557-(19.) dėl 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvados Nr. 5561 persiuntimo Mažeikių

rajono žemėtvarkos skyriui ši išvada buvo perduota Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui.

3.6. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 25 d. rašto Nr. SD-39, kuriuo Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvada Nr. 5561, tikrumą. Po to šie suklastoti dokumentai buvo persiųsti Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui.

3.7. Dėl pirmiau nurodyto žinomai netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo valstybė patyrė didelę žalą, nes suklastotos Šiaulių apskrities viršininko patvirtintos 2008 m. gruodžio 22 d. išvados Nr. 5581 pagrindu Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 2.6-81-22073 I. V. B. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 138,32 ha žemės sklypą ir perduotas neatlygintinai lygiavertis tariamai turėtajam 105,20 ha didelės – 179 279 Lt (51 922,79 Eur) – vertės valstybės žemės sklypas. Didelę turtinę žalą taip pat patyrė V. K., kuris už I. V. B. turtinių teisių perleidimą ir būsimą žemės pardavimą A. P. sumokėjo 100 000 Lt (28 962,20 Eur), o R. J. – 97 000 Lt (28 093,14 Eur) avansą, ir R. J., kuris už būsimą I. V. B. atkurtų ir jai perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą pagal su įgaliotu asmeniu K. J. pasirašytą preliminariąją sutartį per V. K. A. P. sumokėjo 286 850 Lt (83 077,50 Eur).

4. R. J., A. P., K. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o E. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisti ir už tai, kad R. J., A. P., K. J., būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, padedami E. P., asmens, kuris 2014 m. rugpjūčio 8 d. mirė, ir J. P., 2008 m. gruodžio 12 d. – 2010 m. kovo 9 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės tariamo buvusio savininko J. B. turtą – 138,32 ha žemės sklypą Šiaulių apskr., Raudėnų sen., Pažižmėlių k., taip pat nusikalstamai įgytų teisių pagrindu tyčia, neteisėtai, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

4.1. R. J., A. P., K. J., veikdami kartu ir siekdami apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, padedami Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos, kuri mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko J. P. ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo E. P., iš anksto susitarė siekti neteisėtai atkurti nuosavybės teises į tariamo buvusio savininko J. B. turtą. R. J. iš I. V. B. gavus jos gimimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jos tėvu įrašytas J. B., P., ir I. V. B. tėvo J. B., P., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bei padarius šių dokumentų kopijas, Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkui J.  P. užpildžius I. V. B. 1998 m. rugpjūčio 11 d. prašymą grąžinti buvusio savininko J. B. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Raudėnų vlsč., Pažižmėlių k. turėtą 138,32 ha žemės sklypą (išmokėti kompensaciją), nurodant tikrovės neatitinkantį faktą, kad I. V. B. yra buvusio savininko J. B. įpėdinė, R. J. apgaule įkalbėjus I. V. B. pasirašyti šį prašymą, o po to A. P. surašius I. V. B. vardu 2008 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl žemės susigrąžinimo, kuriuo prašoma atkurti lygiavertį žemės plotą 138,32 ha žemės sklypui Šiaulių apskr., Raudėnų sen., Pažižmėlių k., ir parengti išvadą persiuntimui Ukmergės r., Siesikų k., nors I. V. B. tokios teisės neturėjo, R. J. apgaule įkalbėjus ją pasirašyti šį prašymą, ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo dokumentų kopijas ir pirmiau nurodytus I. V. B. prašymus pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui. Po to, žemėtvarkininkui J. P. neteisėtai parengus 2008 m. gruodžio 15 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1054, nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pagal I. V. B. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskr., Šiaulių r., Pažižmėlių k., 138,32 ha žemės sklypą ir pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą I. V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 138,32 ha žemės sklypą, nors ji tokios teisės neturėjo, nes iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Raudėnų vlsč., Pažižmėlių k. turėtą 138,32 ha žemės sklypą valdė ne I. V. B. tėvas J. B., P., o kitas asmuo – J. S. B., Leonardo, asmeniui, kuris 2014 m. rugpjūčio 8 d. mirė, savo parašu ir Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtinus šią pažymą, J. P. suklastotus dokumentus pateikė VĮ Valstybiniam miškotvarkos institutui išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai projektui parengti ir tolesniam nuosavybės teisės atkūrimo procesui inicijuoti. Po to, ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 22 d., asmuo, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir vardiniu antspaudu suderino suklastotą Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą išvadą Nr. 5581 dėl buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimo į Šiaulių apskr., Raudėnų sen., Pažižmėlių k. buvusį 138,32 ha žemės sklypą. Taip R. J., A. P., K. J. I. V. B. vardu neteisėtai įgijo svetimą, I. V. B. nepriklausančią, didelės – 179 279 Lt (51 922,79 Eur) – vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius Šiaulių apskr., Raudėnų sen., Pažižmėlių k. esančiam 138,32 ha žemės sklypui žemės ir miško sklypus.

4.2. Po to, tęsiant nusikalstamus veiksmus, R. J. apgaule įkalbėjus I. V. B. Telšių rajono 4-ajame notarų biure pas notarę L. B. 2008 m. gruodžio 23 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 7659 V. K. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. gruodžio 22 d. išvadą Nr. 5581, ir pasirašyti testamentą Nr. 7660 V. K., kuriuo jam paliko turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Ukmergės r., Siesikų sen., V. K. už I. V. B. turtinių teisių perleidimą ir būsimą žemės pardavimą R. J. į jo nurodytą L. V. banko sąskaitą 2008 m. gruodžio 23 d. pervedė 97 000 Lt (28 093,14 Eur) avansą. V. K. taip pat prieš tai 2008 m. rugsėjo 18 d. pavedimu iš UAB „Benedicte-4“ banko sąskaitos į A. P. tėvo A. J. P. sąskaitą buvo pervedęs 392 200 Lt (113 588,97 Eur), iš kurių 100 000 Lt (28 962 Eur) A. P. sumokėta kaip avansas už I. V. B. turtinių teisių perleidimą ir būsimą žemės pardavimą. Taip R. J., A. P., K. J. apgaule įgijo svetimą, V. K. priklausantį, didelės vertės – 197 000 Lt (57 055,14 Eur) – turtą.

4.3. Po to, tęsiant nusikalstamus veiksmus, R. J. apgaule įkalbėjus I. V. B. Radviliškio rajono 1-ajame notarų biure pas notarę R. P. 2009 m. kovo 25 d. parašyti pareiškimus dėl įgaliojimo Nr. 7659 ir testamento Nr. 7660 V. K. panaikinimo, pasirašyti įgaliojimą Nr. R-1396 L. V. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. gruodžio 22 d. išvadą Nr. 5581, ir pasirašyti testamentą Nr. R-1398 L. V., kuriuo jai paliko turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Ukmergės r., Siesikų sen., taip pat R. J. apgaule įkalbėjus L. V. priimti I. V. B. įgaliojimą ir testamentą, V. K. apie tai nežinant, baigus nuosavybės teisės atkūrimo procedūrą, Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 2.6-81-22073 I. V. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 138,32 ha žemės sklypą ir perduotas neatlygintinai tariamai turėtajam lygiavertis 105,20 ha didelės – 179 279 Lt (51 922,79 Eur) – vertės žemės sklypas Ukmergės r., Siesikų sen., Vidugirio k. Po to R. J. nurodymu L. V. 2010 m. vasario 3 d. kreipėsi į Ukmergės r. žemėtvarkos skyrių ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą įregistruoti suteiktus sklypus I. V. B. vardu, ir gavo nuosavybės dokumentus – pažymas Nr. 44/1346549, 44/1346540, 44/1346533. Taip R. J., A. P., K. J. I. V. B. vardu neteisėtai apgaule įgijo svetimą, valstybei priklausantį, didelės – 179 279 Lt (51 922,79 Eur) – vertės turtą. Po to R. J. nurodymu L. V., atstovaudama I. V. B. pagal įgaliojimą Nr. R-1396 ir panaudodama I. V. B. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, Radviliškio rajono 1-ajame notarų biure pas notarę R. P. 2010 m. kovo 2 d. pasirašė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. R-734, kuria UAB „Investas“ iš I. V. B. už 495 000 Lt (143 361,91 Eur) nupirko Ukmergės r., Siesikų sen., Vidugirio k. esančius žemės sklypus. Taip R. J., A. P., K. J. neteisėtai apgaule įgijo svetimą, UAB „Investas“ priklausantį, didelės – 495 000 Lt (143 361,91 Eur) – vertės turtą.

4.4. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2009 m. rugpjūčio 19 d. asmeniui, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir vardiniu antspaudu suderinus suklastotą patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561, dubliuojančią Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2008 m. gruodžio 22 d. išvadą Nr. 5581, dėl buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimo į 138,32 ha žemės, buvusios Šiaulių apskr., Raudėnų sen., Pažižmėlių k., R. J., A. P., K. J. I. V. B. vardu neteisėtai įgijo svetimą, jai nepriklausančią, didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius, 179 279 Lt (51 922,79 Eur) vertės, žemės ir miško sklypus.

4.5. Po to, tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2009 m. spalio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo suklastotą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561 nenustatytu būdu perdavė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui, o R. J. apgaule įkalbėjo I. V. B. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2009 m. rugsėjo 3 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 2540 K. J. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561. Po to R. J., pasirašydamas už įgaliotą asmenį K. J., su UAB „Pamario jėgainių energija“ atstovaujančiu direktoriumi E. R. 2009 m. spalio 11 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, taip siekdamas parengti nuosavybės teisės į turėtą žemę atkūrimo dokumentus pagal patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561 ir, atkūrus nuosavybės teises į 138,32 ha žemės sklypus Mažeikių r., Leckavos kadastrinėje vietovėje, sudaryti prielaidas juos už 300 000 Lt (86 886 Eur) parduoti UAB „Pamario jėgainių energija“. Po to K. J. Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2009 m. lapkričio 16 d. prašymą pagal suklastotas išvadas, tarp jų ir pagal Telšių apskr. Mažeikių r. Leckavos sen. persiųstą suklastotą patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561, atkurti nuosavybę ir suformuoti žemės sklypus Mažeikių r. Reivyčių sen. Leckavos kadastrinėje vietovėje. Taip R. J., A. P., K. J. pasikėsino apgaule įgyti svetimą, UAB „Pamario jėgainių energija“ priklausantį, didelės – 300 000 Lt (86 886 Eur) – vertės turtą, tačiau savo veikos nebaigė, nes Mažeikių r. Reivyčių sen. Leckavos kadastrinėje vietovėje neliko tinkamo žemės sklypo pirmiau nurodytai išvadai realizuoti. Po to, R. J. prašymu R. Š. 2010 m. sausio 5 ir 14 d. už K. J. parašius prašymus išsiųsti 2009 m. rugpjūčio 19 d. patvirtintą išvadą Nr. 5561 Akmenės r. Papilės sen., ši išvada Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 15 d. raštu Nr. RM.2-71(1.24) buvo persiųsta Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui, kur, R. J. K. J. vardu 2010 m.

sausio 25 d. surašius prašymą išsiųsti ją Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui, E. P. 2010 m. sausio 25 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtintu suklastotu Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. SD-39 išsiuntė šią suklastotą išvadą Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui. Po to K. J. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J., veikdamas pagal I. V. B. 2009 m. rugsėjo 3 d. įgaliojimą Nr. 2540, 2010 m. sausio 26 d. pasirašė perįgaliojimą Nr. 328 R. J. I. V. B. vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. B. nuosavybės teisių atkūrimu į 138,32 ha žemės sklypą pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561, ir, veikdamas pagal I. V. B. 2009 m. rugsėjo 3 d. įgaliojimą Nr. 2540, 2010 m. kovo 3 d. sudarė su R. J. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodytas sutarties objektas – žemės sklypas, kuris bus grąžintas natūra atkuriant nuosavybės teises į J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę Šiaulių apskr., Šiaulių r. sav., Raudėnų sen., Pažižmėlių k., nurodant 286 950 Lt (83 106,46 Eur) turto pardavimo kainą, iš kurių 286 850 Lt (83 077,50 Eur) V. K. grynaisiais sumokėjo A. P. Po to įgaliotas asmuo R. J. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2010 m. balandžio 9 d. prašymą pagal suklastotą 2009 m. rugpjūčio 19 d. išvadą Nr. 5561 I. V. B. vardu atkurti nuosavybę ir suformuoti žemės sklypus Ignalinos r., tačiau nuosavybė atkurta nebuvo, nes buvo pradėtas Nacionalinės žemės tarnybos patikrinimas dėl išvados parengimo teisėtumo. Taip R.  J., A. P., K. J. bendrais veiksmais įgijo svetimą, R. J. priklausantį, didelės – 286 850 Lt (83 077,50 Eur) – vertės turtą.

5. R. J., A. P. ir E. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteisti taip pat už tai, kad, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuris 2013 m. rugsėjo 17 d. mirė, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iki 2009 m. rugsėjo 18 d. suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei ir fiziniams asmenims.

5.1. A. P. R. P. vardu užpildė 2000 m. lapkričio 16 d. prašymo blanką tariamai grąžinti buvusio savininko R. S. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Kruopių vlsč., Bambalų k. turėtą 54,63 ha ploto žemę (išmokėti kompensaciją), jame nurodant tikrovės neatitinkantį faktą, kad R. P. yra buvusio savininko R. S. įpėdinė. R. P. pasirašius šį prašymą, A. P. jį pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

5.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, suklastojus R. P. ir R. S. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, t. y. Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo tariamai 1997 m. spalio 10 d. išduotą pažymą apie R. S. krikštą, pasirašytą Viekšnių parapijos klebono V. G., G. R., J., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. S., R., gim. (duomenys neskelbtini), tariamai Viekšnių bažnyčioje 1940 m. vasario 18 d. įregistruoto sutuoktuvių liudijimo (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, R. R., G., 1951 m. sausio 10 d. Akmenės rajono CBAĮ biure išduoto gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, grafoje „Motina“ melagingai įrašant R. R. tėvavardį „R.“, asmuo, kuris 2013 m. rugsėjo 17 d. mirė, šiuos suklastotus dokumentus pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

5.3. A. P. suklastojus R. P. 2009 m. balandžio 16 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į Kruopių sen., Bambalų k. esantį 54,63 ha žemės sklypą ir parengti išvadą dėl 26,88 ha suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Kretingos  r., Imbarės sen., nors R. P. tokios teisės neturėjo, ir jai šį prašymą pasirašius, A. P. jį pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

5.4. A. P. suklastojus R. P. 2009 m. balandžio 16 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į 54,63 ha žemės sklypą Kruopių sen., Bambalų k., ir parengti išvadą dėl 14,1 ha suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Radviliškio r., Tyrulių sen., nors R. P. tokios teisės neturėjo, ir jai šį prašymą pasirašius, A. P. jį pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

5.5. A. P. suklastojus R. P. 2009 m. balandžio 16 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į 54,63 ha žemės sklypą Kruopių sen., Bambalų k., ir parengti išvadą dėl 13,54 ha suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Anykščių r., Troškūnų sen., nors R. P. tokios teisės neturėjo, ir jai šį prašymą pasirašius, A. P. jį pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui.

5.6. O. D. E. P. prašymu, jau nedirbdama Akmenės rajono žemėtvarkos skyriuje, 2010 m. R. P. vardu užpildyto 2000 m. lapkričio 16 d. prašymo blanke grąžinti buvusio savininko R. S. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Kruopių vlsč., Bambalų k. turėtą 54,63 ha ploto žemę (išmokėti kompensaciją) užrašė tikrovės neatitinkančią gavimo datą ir žymą „Gauta 2000-11-16“ ir savo parašu patvirtino šio dokumento gavimo laiką Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnyboje, taip, neturėdama tyčios suklastoti, suklastojo šį prašymą. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui priėmus R. P. ir R. S. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, tris R. P. 2009 m. balandžio 16 d. prašymus atkurti nuosavybę į pirmiau nurodytus žemės sklypus ir parengti išvadas dėl suteikimo neatlygintinai nuosavybėn, O. D. parengė 2009 m. balandžio 16 d. pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų Nr. 4792, joje nurodydama, kad pagal R. P. pateiktus

nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusio savininko R. S. nuosavybės teisėmis valdytus Šiaulių apskr., Akmenės r., Bambalų k., 51,52 ha žemės, 3 ha miško ir pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 51,52 ha žemės, 3 ha miško, kurią po to savo parašu patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas E. P.

5.7. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. 2009 m. balandžio 16 d. savo parašu ir antspaudu patvirtinus pirmiau nurodytus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Šiaulių apskr. Radviliškio r. Tyrulių sen. persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2009 m. balandžio 16 d. išvada Nr. 3233 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 2,81 ha žemės (4153 Lt (1202,79 Eur) vertės) ir 11,29 ha miško (15 847 Lt (4589,61 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu perdavė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui.

5.8. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. 2009 m. balandžio 16 d. savo parašu ir antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Utenos apskr. Anykščių r. Troškūnų sen. persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2009 m. balandžio 16 d. išvada Nr. 3234 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 13,54 ha žemės (20 012 Lt (5795,88 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. suklastotu jo pasirašytu 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. SD-223 išsiuntė Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui.

5.9. E. P. 2009 m. balandžio 16 d. savo parašu ir antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Klaipėdos apskrities Kretingos r. Imbarės sen. persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2009 m. balandžio 16 d. išvada Nr. 3235 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 26,88 ha žemės (39 730 Lt (11 506,60 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. suklastotu jo pasirašytu 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. SD-225 išsiuntė Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui.

5.10. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Telšių apskr. Mažeikių r. Leckavos sen. persiunčiama, Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3234 dubliuojanti, Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtinta 2009 m. birželio 16 d. išvada Nr. 3234 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 13,54 ha žemės (20 012 Lt (5795,88 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. suklastotu jo pasirašytu 2009 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. SD-548 išsiuntė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui.

5.11. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Telšių apskr. Mažeikių r. Leckavos sen. persiunčiama, Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3235 dubliuojanti, Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtinta 2009 m. birželio 16 d. išvada Nr. 3235 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 26,88 ha žemės (39 730 Lt (11 506,60 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. suklastotu jo pasirašytu 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. SD-537 išsiuntė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui.

5.12. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Tauragės apskr. Pagėgių sav. persiunčiama, Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3234 dubliuojanti, Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtinta 2009 m. rugpjūčio 16 d. išvada Nr. 3234 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 13,54 ha žemės (20 012 Lt (5795,88 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. suklastotu jo pasirašytu 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. SD-537 išsiuntė Tauragės apskrities viršininko

administracijos Žemės tvarkymo departamento Pagėgių žemėtvarkos skyriui.5.13. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. savo parašu ir antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo

suklastota Tauragės apskr. Pagėgių sav. persiunčiama, Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3235 dubliuojanti, Šiaulių apskrities viršininko tariamai patvirtinta 2009 m. rugpjūčio 16 d. išvada Nr. 3235 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad R. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. S. Šiaulių apskr., Akmenės r., Kruopių sen., Bambalų k. turėtus 26,88 ha žemės (39 730 Lt (11 506,60 Eur) vertės), nors R. P. tokios teisės neturėjo, kurią po to E. P. suklastotu jo pasirašytu 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. SD-537 išsiuntė Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Pagėgių žemėtvarkos skyriui.

5.14. Dėl pirmiau nurodyto žinomai netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo valstybė patyrė didelę žalą, nes suklastotos Šiaulių apskrities viršininko patvirtintos 2009 m. balandžio 16 d. išvados Nr. 3235 pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 16312 R. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 26,88 ha žemės sklypą ir perduotas neatlygintinai lygiavertis tariamai turėtajam 34,30 ha didelės – 39 730 Lt (11 506,60 Eur) – vertės valstybės žemės sklypas. Didelę turtinę žalą taip pat patyrė V. A., kuris už būsimą R. P. ir G. P., dėl kurios veiksmų atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, atkurtų ir joms perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą A. P. ir R. J. grynaisiais sumokėjo 40 000 Lt (11 584,80 Eur) avansą, V. B., kuris už būsimą R. P. ir J. U., dėl kurio veiksmų atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, atkurtų ir jiems perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą R. J. grynaisiais sumokėjo 50 000 Lt (14 481 Eur) avansą, V. R., kuris už būsimą R. P. atkurtų ir jai perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą dabar jau mirusiam D. V. grynaisiais sumokėjo 56 000 Lt (16 218,72 Eur), R. Š., kuris už būsimą R. P. atkurtų ir jai perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą R. J. ir A. P. grynaisiais sumokėjo 99 000 Lt (26 065,80 Eur).

6. R. J., A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o E. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisti ir už tai, kad R. J., A. P., būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, padedami E. P. ir asmens, kuris mirė 2013 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 16 d. – 2010 m. gruodžio 6 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės buvusio savininko R. S. turtą – 51,52 ha žemės ir 3 ha miško Šiaulių apskr., Kruopių sen., Bambalų k., taip pat nusikalstamai įgytų turtinių teisių pagrindu tyčia, neteisėtai, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

6.1. R. J., A. P., veikdami kartu, siekdami apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, padedami Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo E. P. ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vedėjo, kuris mirė 2013 m. rugsėjo 17 d., iš anksto susitarė siekti neteisėtai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R.  S. turtą. Suklastojus R. P. ir R. S. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus – Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo tariamai 1997 m. spalio 10 d. išduotą pažymą apie R. S. krikštą, pasirašytą Viekšnių parapijos klebono V. G., G. R., J., gim. (duomenys neskelbtini)., ir R. S., R., gim. (duomenys neskelbtini), tariamai Viekšnių bažnyčioje 1940 m. vasario 18 d. įregistruotos santuokos sutuoktuvių liudijimo (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, Akmenės rajono CBAĮ biure 1951 m. sausio 10 d. išduoto R. R., G., gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, grafoje „Motina“ melagingai įrašant R. R. tėvavardį „R.“, taip pat A. P. surašius R. P. 2000 m. lapkričio 16 d. prašymą grąžinti buvusio savininko R. S. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Kruopių vlsč., Bambalų k. turėtą 54,63 ha ploto žemę (išmokėti kompensaciją), jame nurodant tikrovės neatitinkantį faktą, kad R. P. yra buvusio savininko R. S. įpėdinė, ir tris R. P. 2009 m. balandžio 16 d. prašymus atkurti nuosavybę į 54,63 ha žemės sklypą Kruopių sen., Bambalų k., ir atitinkamai parengti išvadas dėl 26,88 ha, 14,1 ha, 13,54 ha suteikimo neatlygintinai nuosavybėn atitinkamai Kretingos r., Imbarės sen., Radviliškio r., Tyrulių sen., Anykščių r., Troškūnų sen., R. P. pasirašius šiuos prašymus, asmuo, kuris mirė 2013 m. rugsėjo 17 d., šiuos suklastotus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir R. P. pasirašytus prašymus pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkei O. D., kuri, paprašyta E. P., 2010 m. pažymėjo dokumentų gavimo datą ir parengė 2009 m. balandžio 16 d. pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų Nr. 4792, kurią po to savo parašu patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas E. P. Po to E. P. ne vėliau kaip 2009 m. balandžio 16 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderino suklastotas Šiaulių apskrities viršininko patvirtintas 2009 m. balandžio 16 d. išvadas Nr. 3233, 3234, 3235 dėl buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimo į Šiaulių apskr., Kruopių sen., Bambalų k. buvusius 51,52 ha žemės ir 3 ha miško. Taip R. J., A. P. neteisėtai R. P. vardu įgijo svetimą, R. P. nepriklausančią, didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius, bendros 79 742 Lt (23 094,88 Eur) vertės, žemės ir miško sklypus.

6.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nenustatytu būdu patvirtintą 2009  m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3233 perdavė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui, o R. P. Telšių rajono 4-ajame notarų biure pas notarę L. B. 2009 m. balandžio 17 d. pasirašė įgaliojimą Nr. 1836 V. B. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3233, ir testamentą Nr. 1837, kuriuo V. B. paliko turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Radviliškio r., Tyrulių sen. 2009 m. gegužės 8 d. R. J. parašė avanso lapelį ir iš V. B. gavo grynaisiais 50 000 Lt (14 481 Eur) už apgaule įgytų J. U., dėl kurio veiksmų atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, ir R. P. turtinių teisių perleidimą ir būsimą žemės pardavimą. Taip R. J., A. P. apgaule įgijo svetimą – V. B. priklausantį – didelės – 50 000 Lt (14 481 Eur) – vertės turtą.

6.3. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. 2009 m. balandžio 16 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtintu suklastotu Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. SD-223 išsiuntė suklastotą patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3234 Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui, o R. P. Telšių rajono 4-ajame notarų biure pas notarę L. B. 2009 m. balandžio 17 d. pasirašė įgaliojimą Nr. 1834 V. R. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3234, ir testamentą Nr. 1839, kuriuo V. R. paliko turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Anykščių r., Troškūnų sen. Už apgaule įgytos turtinės teisės perleidimą ir būsimą žemės pardavimą iš D. V. grynaisiais buvo gauta 56 000 Lt (16 218,72 Eur), kuriuos jis už būsimą žemės pardavimą prieš tai gavo iš V. R. Taip R. J., A. P. bendrais tyčiniais veiksmais apgaule įgijo svetimą, V. R. priklausantį, didelės – 56 000 Lt (16 218,72 Eur) – vertės turtą.

6.4. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. 2009 m. balandžio 16 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtintu suklastotu Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. SD-225 išsiuntė suklastotą patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3235 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui, o R. P. Telšių rajono 4-ajame notarų biure pas notarę L. B. 2009 m. balandžio 17 d. pasirašė įgaliojimą Nr. 1835 R. Š. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2009 m. balandžio 16 d. išvadą Nr. 3235, ir testamentą Nr. 1838, kuriuo R. Š. paliko turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Kretingos r., Imbarės sen. 2009 m. balandžio 17 d. R. P. pasirašė preliminariąją sutartį su R. Š., o R. J. ir A. P. už apgaule įgytos turtinės teisės perleidimą ir būsimą žemės pardavimą iš jo grynaisiais gavo 99 000 Lt (28 672,38 Eur). Taip R. J., A. P. bendrais tyčiniais veiksmais apgaule įgijo svetimą, R. Š. priklausantį, didelės – 99 000 Lt (28 672,38 Eur) – vertės turtą.

6.5. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, suklastotos Šiaulių apskrities viršininko patvirtintos 2009 m. balandžio 16 d. išvados Nr. 3235 pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 16312 R. P. neteisėtai atkūrus nuosavybės teises į 26,88 ha žemės sklypą ir perdavus neatlygintinai lygiavertį tariamai turėtajam 34,30 ha didelės – 39 730 Lt (11 506,60 Eur) – vertės žemės sklypą Kretingos r., Imbarės sen., Tuzų ir Žeimių k., bei Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 16312 neteisėtai atkūrus nuosavybės teises jai į žemę Kretingos r., Imbarės sen., Tuzų ir Žeimių k., suteikus žemės ūkio paskirties žemės sklypus Nr. 167, 167-1, 167-2, 167-3, R. Š. šiuos žemės sklypus 2010 m. rugsėjo 16 d. R. P. vardu įregistravus VĮ Registrų centre ir gavus nuosavybės dokumentus – pažymas Nr. 44/1375919, 44/1375920, 44/1375922, 44/1375917, R. P. neteisėtai įgijo svetimą, valstybei priklausantį, didelės – 39 730 Lt (11 506,60 Eur) – vertės turtą – žemės sklypus. Po to R. P. Telšių rajono 3-iojo notaro biure pas notarą G. P. 2010 m. gruodžio 6 d. pasirašė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. T3GP-12513, T3GP-12520, T3GP-12525, T3GP-12530 ir nuosavybės teisę į šiuos sklypus perleido B. M., kuris dėl sandorio susitarė su R. Š., 2009 m. balandžio 17 d. už 99 000 Lt (28 672,38 Eur) įgijusiu R. P. tariamai priklausančią turtinę teisę atkurti nuosavybę.

6.6. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2009 m. rugsėjo 11 d. E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderino suklastotas tariamai Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 16 d. patvirtintas išvadas Nr. 3234, 3235 dėl buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimo į 40,42 ha žemės, buvusios Šiaulių apskr., Kruopių sen., Bambalų k. Taip R. J., A. P. R. P. vardu neteisėtai įgijo svetimą, R. P. nepriklausančią, didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius, bendros 59 743 Lt (17 302,77 Eur) vertės, žemės sklypus.

6.7. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. 2009 m. rugsėjo 11 d., 2009 m. rugsėjo 18 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtintais suklastotais atitinkamai Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugsėjo 11 d., 2009 m. rugsėjo 18 d. raštais Nr. SD-537, SD-548 atitinkamai išsiuntė suklastotas tariamai patvirtintas 2009 m. birželio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235 Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui, o R. P. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2009 m. rugsėjo 22 d. pasirašė įgaliojimą Nr. 3731 K. J. jos

vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintas 2009 m. birželio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235. Po to R. J., pasirašydamas už įgaliotą asmenį K. J., 2009 m. spalio 11 d. su UAB „Pamario jėgainių energija“ atstovaujančiu direktoriumi E. R. sudarė jungtinės veiklos sutartį, taip siekdamas parengti nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo dokumentus pagal tariamai patvirtintas 2009 m. birželio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235 ir, atkūrus nuosavybės teisę į 40,42 ha žemės sklypus Mažeikių r., Leckavos kadastrinėje vietovėje, sudaryti prielaidas juos už 119 486 Lt (34 605,54 Eur) parduoti UAB „Pamario jėgainių energija“. Po to K. J. Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2009 m. lapkričio 16 d. prašymą pagal suklastotas išvadas, tarp jų ir pagal Telšių apskr. Mažeikių r. Leckavos sen. persiųstas suklastotas tariamai patvirtintas 2009 m. birželio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235, atkurti nuosavybę ir suformuoti žemės sklypus Mažeikių r., Reivyčių sen., Leckavos kadastrinėje vietovėje. Taip R. J., A. P. pasikėsino apgaule įgyti svetimą, UAB „Pamario jėgainių energija“ priklausantį, didelės – 119 486 Lt (34 605,54 Eur) – vertės turtą, tačiau savo veikos nebaigė, nes dėl Nacionalinės žemės tarnybos patikrinimo R. P. nuosavybės teisė Mažeikių r. Reivyčių sen. Leckavos kadastrinėje vietovėje nebuvo atkurta.

6.8. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip 2009 m. rugsėjo 11 d., E. P. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir savo vardiniu antspaudais suderinus suklastotas tariamai Šiaulių apskrities viršininko patvirtintas 2009 m. rugpjūčio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235 dėl buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimo į 40,42 ha žemės, buvusios Šiaulių apskr., Kruopių sen., Bambalų k., R. J., A. P. neteisėtai įgijo svetimą, R. P. nepriklausančią, didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius, bendros 59 743 Lt (17 302,77 Eur) vertės, žemės sklypus.

6.9. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. P. 2009 m. rugsėjo 11 d. savo parašu ir Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtintu suklastotu Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. SD-537 išsiuntus suklastotas tariamai patvirtintas 2009 m. rugpjūčio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235 Tauragės apskrities viršininko administracijos Pagėgių žemėtvarkos skyriui, o R. P. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2009 m. rugsėjo 22 d. pasirašius įgaliojimą Nr. 3731 D. S. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko R. S. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintas 2009 m. rugpjūčio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235, ir testamentą Nr. 3736, kuriuo D. S. paliko turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Pagėgių sav., bendrai veikę R.  J. arba A. P. iš V. A. grynaisiais gavo 40 000 Lt (11 584,80 Eur) avansą už būsimą R. P. ir G. P., dėl kurios veiksmų atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, atkurtų ir joms perduotų neatlygintinai žemės sklypų pardavimą. Taip R. J., A. P. apgaule įgijo svetimą, V. A. priklausantį, didelės – 40 000 Lt (11 584,80 Eur) – vertės turtą.

7. R. J. ir A. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį taip pat nuteisti už tai, kad, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iki 2010 m. kovo 17 d. suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei ir fiziniams asmenims, t. y. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, R. J.

7.1. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo O. J. vardu užpildė 2001 m. rugsėjo 21 d. prašymo blanką tariamai grąžinti buvusio savininko J. D. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Šiaulių vlsč., Šiūbaičių k. turėtą 66,7 ha ploto žemę (išmokėti kompensaciją) jame nurodydamas tikrovės neatitinkantį faktą, kad O. J. yra buvusio savininko J. D. įpėdinė, kurį po to jis pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

7.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, suklastojus O. J. ir J. D. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, t. y. pagaminus netikrą E. D., J., gim. (duomenys neskelbtini), Klovainių RKB Pakruojo rajono CBAĮ biuro 1955 m. vasario 9 d. neva išduotą gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurio grafoje „Tėvas“ įrašyta „D. J.“, netikrą L. K., A., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. D., J., gim. (duomenys neskelbtini), Tryškių CBKĮ biuro 1950 m. birželio 1 d. neva išduotą sutuoktuvių liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), netikrą O. K., L., gim. (duomenys neskelbtini), Klovainių RKB CBAĮ, Respublikos archyvo, 1958 m. vasario 9 d. neva išduotą gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurio grafoje „Motina“ įrašyta „K. D., E.“, suklastojus tikrą E. K. mirties liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) jame melagingai nurodant tėvavardį „Jono“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pateikė šiuos suklastotus dokumentus Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

7.3. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo O. J. vardu užpildė O. J. 2010 m. vasario 25 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. neva turėtą 66,75 ha žemės sklypą, pageidaujant gauti 54,75 ha žemės (miško) sklypą Ignalinos r., Daugėliškio sen., kurį po to jis pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

7.4. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo O. J. vardu užpildė O. J. 2010 m.

vasario 25 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. neva turėtą 66,75 ha žemės sklypą, pageidaujant gauti 1 ha žemės (miško) sklypą Vilniaus apskr., Vilniaus r., kurį po to jis pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

7.5. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo O. J. vardu raštu užpildė O. J. 2010 m. vasario 25 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. neva turėtą 66,75 ha žemės sklypą, pageidaujant gauti 11 ha žemės (miško) sklypą Vilniaus apskr., Elektrėnų sav., Beižonių k., kurį po to jis pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui.

7.6. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, asmeniui, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir vardiniu antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Vilniaus apskr. Elektrėnų sav. Beižonių kadastrinei vietovei persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5611 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad O. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. turėtus 11 ha žemės (2377 Lt (688,43 Eur) vertės), nors O. J. tokios teisės neturėjo, kuri po to asmens, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., pasirašytu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 17 d. raštu Nr. S-513-(1.9) buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui.

7.7. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, asmeniui, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir vardiniu antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Vilniaus apskr. Vilniaus r. persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5612 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad O. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. turėtą 1 ha žemės (2107 Lt (610,23 Eur) vertės), nors O. J. tokios teisės neturėjo, kuri po to asmens, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., pasirašytu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 17 d. raštu Nr. S-513-(1.9) buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui.

7.8. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, asmeniui, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir vardiniu antspaudu patvirtinus žinomai melagingus duomenis, buvo suklastota Ignalinos r. Daugėliškio sen. persiunčiama Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5613 „Dėl žemės, miško, vandens telkinių perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ su joje nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad O. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. turėtus 51,75 ha žemės ir 3 ha miško, iš kurių 47,09 ha priskirta valstybės išperkamai žemei (99 267 Lt (28 749,71 Eur) vertės) ir 7,66 ha valstybės išperkamam miškui (9822 Lt (2844,65 Eur) vertės), nors O. J. tokios teisės neturėjo, kuri po to asmens, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., pasirašytu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 17 d. raštu Nr. S-514-(1.9) buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui.

7.9. Dėl pirmiau nurodyto žinomai netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo didelę turtinę žalą patyrė V.  K., kuris pagal su O. J. 2010 m. kovo 19 d. pasirašytą preliminariąją sutartį už žemės sklypų, kurie bus grąžinti O. J. atkūrus nuosavybes teises, būsimą pardavimą A. P. grynaisiais sumokėjo 217 900 Lt (63 108,20 Eur), ir K. Š., kuris pagal su O. J. įgaliotu asmeniu A. P. pasirašytą 2010 m. balandžio 28 d. preliminariąją sutartį už žemės sklypų, kurie bus grąžinti O. J. atkūrus nuosavybes teises, būsimą pardavimą A. P. grynaisiais sumokėjo 49 900 Lt (14 452,04 Eur).

8. R. J. ir A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti ir už tai, kad, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, padedami asmens, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., 2010 m. vasario 25 d. – 2010 m. balandžio 28 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės tariamo buvusio savininko J. D. turtą – 63,75 ha žemės ir 3 ha miško Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k., taip pat nusikalstamai įgytų teisių pagrindu tyčia, neteisėtai, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

8.1. R. J. ir A. P., veikdami kartu ir siekdami apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, padedami Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos, kuri mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., iš anksto susitarė siekti neteisėtai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. turtą. A. P. iš O. J. gavus E. K. mirties liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), suklastojus šį tikrą dokumentą liudijime ištaisant E. K. tėvavardį iš „T.“ į „J.“, pagaminus netikrą E. D., J., gim. (duomenys neskelbtini), Klovainių RKB Pakruojo rajono CBAĮ biuro 1955 m. vasario 9 d. neva išduotą gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. 5 (duomenys neskelbtini), kurio grafoje „Tėvas“ įrašyta „D. J.“, netikrą L. K., A., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. D., J., gim. (duomenys neskelbtini), Tryškių CBKĮ biuro 1950 m. birželio 1 d. neva išduotą sutuoktuvių liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), netikrą O. K., L., gim. (duomenys neskelbtini), Klovainių RKB CBAĮ, Respublikos archyvo, 1958 m. vasario

9 d. neva išduotą gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurio grafoje „Motina“ įrašyta „K. D., E.“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo šių suklastotų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų kopijas, suklastotą O. J. vardu užpildytą 2001 m. rugsėjo 21 d. prašymo blanką tariamai grąžinti buvusio savininko J. D. iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskr., Šiaulių vlsč., Šiūbaičių k. turėtą 66,7 ha ploto žemę (išmokėti kompensaciją), suklastotus tris O. J. 2010 m. vasario 25 d. prašymus atkurti nuosavybę į Šiaulių apskr., Šiaulių vlsč., Šiūbaičių k. neva turėtą 66,75 ha žemės sklypą, pageidaujant gauti 54,75 ha, 1 ha ir 11 ha žemės (miško) sklypus atitinkamai Ignalinos r., Daugėliškio sen., Vilniaus apskr., Vilniaus r., Vilniaus apskr., Elektrėnų sav., Beižonių k., pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkė V. J., nepatikrinusi giminystės ryšį pagrindžiančių dokumentų, t. y. nepareikalavusi su 2001 m. rugsėjo 21 d. prašymu grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) pateikti dokumentų originalus, parengė 2010 m. kovo 8 d. pažymą Nr. 630 dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų joje nurodydama jai nežinomą tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pagal O. J. pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusio savininko J. D. nuosavybės teisėmis valdytus Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k., 63,75 ha žemės, 3 ha miško ir pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą O. J. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 63,75 ha žemės, 3 ha miško, nors O. J. tokios teisės neturėjo. Asmuo, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu patvirtino pirmiau nurodytą pažymą, o ne vėliau kaip 2010 m. kovo 16 d. savo parašu ir vardiniu antspaudu suderino suklastotas Šiaulių apskrities viršininko patvirtintas 2010 m. kovo 16 d. išvadas Nr. 5611, 5612, 5613 dėl buvusio savininko J. D. nuosavybės teisių atkūrimo į Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. buvusius 63,75 ha žemės ir 3 ha miško. Taip R. J. ir A. P. O. J. vardu neteisėtai įgijo svetimą, O. J. nepriklausančią didelės vertės turtinę teisę įgyti lygiaverčius J. D. Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. turėtiems 63,75 ha žemės ir 3 ha miško 134 373 Lt (38 917,11 Eur) vertės žemės ir miško sklypus.

8.2. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2014 m. rugpjūčio 8 d. mirusio asmens pasirašytu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 17 d. raštu Nr. S-513-(1.9) suklastota patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5611 buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ir iš ten 2010 m. kovo 24 d. raštu persiųsta Elektrėnų žemėtvarkos skyriui. A. P. apgaule įkalbėjo O. J. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2010 m. kovo 19 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 1156 K. Š. bei tapatų įgaliojimą Nr. 1155 jam jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. D. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5611, ir testamentą Nr. 1160 K. Š., kuriuo jam paliko jai priklausantį sklypą, kur jis bebūtų, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2010  m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5611. Po to A. P., veikdamas pagal O. J. 2010 m. kovo 19 d. įgaliojimą Nr. 1155, 2010 m. balandžio 28 d. su K. Š. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodytas sutarties objektas – žemės sklypas, kuris bus grąžintas natūra atkuriant nuosavybės teises į J. D. nuosavybės teisėmis Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. turėtą žemę (pagrindas Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5611), ir iš K. Š. grynaisiais gavo 49 900 Lt (14 452,04 Eur). Taip R. J. ir A. P. bendrais veiksmais neteisėtai apgaule įgijo svetimą, K. Š. priklausantį, didelės – 49 900 Lt (14 452,04 Eur) – vertės turtą.

8.3. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2014 m. rugpjūčio 8 d. mirusio asmens pasirašytu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 17 d. raštu Nr. S-513-(1.9) suklastota patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5612 buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. A.  P. apgaule įkalbėjo O. J. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2010 m. kovo 19 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 1157 A. P. bei tapatų įgaliojimą Nr. 1158 T. S. jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. D. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5612, ir testamentą Nr. 1161 T. S., kuriuo jam paliko jai priklausantį sklypą, kur jis bebūtų, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5612. Po to D. D. už šios turtinės teisės perleidimą jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui grynaisiais sumokėjo 2000 Lt (579,24 Eur). Taip R. J. ir A. P. bendrais veiksmais neteisėtai apgaule įgijo svetimą, D. D. priklausantį 2000 Lt (579,24 Eur) vertės turtą.

8.4. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, asmens, kuris mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., pasirašytu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. kovo 17 d. raštu Nr. S-514-(1.9) suklastota patvirtinta 2010 m. kovo 16 d. išvada Nr. 5613 buvo išsiųsta Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui. A. P. apgaule įkalbėjo O. J. Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure pas notarę G. J. 2010 m. kovo 19 d. pasirašyti įgaliojimą Nr. 1154 V. K. bei tapatų įgaliojimą Nr. 1159 jam jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su buvusio savininko J. D. nuosavybės teisių atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5613, ir testamentą

Nr. 1162 V. K., kuriuo jam paliko jai priklausantį sklypą, kur jis bebūtų, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pagal Šiaulių apskrities viršininko patvirtintą 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5613. Po to A. P. apgaule įkalbėjo O. J. su V. K. 2010 m. kovo 19 d. pasirašyti preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodytas sutarties objektas – žemės sklypas, kuris bus grąžintas natūra atkuriant nuosavybės teises į J. D. nuosavybės teisėmis Šiaulių apskr., Šiaulių r., Šiūbaičių k. turėtą žemę (pagrindas Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. patvirtinta išvada Nr. 5613), ir iš V. K. grynaisiais gavo 217 900 Lt (63 108,20 Eur). Taip R. J. ir A. P. bendrais veiksmais neteisėtai apgaule įgijo svetimą, V. K. priklausantį, didelės – 217 900 Lt (63 108,20 Eur) – vertės turtą.

9. Pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytas nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas pripažino tęstinėmis ir jas kvalifikavo kaip tęstines nusikalstamas veikas atitinkamai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

10. Be to, E. P. ir V. S. nuteisti ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos kitiems asmenims.

10.1. E. P., būdamas valstybės tarnautojas, eidamas Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas ir pagal Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. P-15 patvirtinto šios pareigybės aprašymo 6 punktą koordinuodamas ir organizuodamas žemėtvarkos skyriaus darbuotojų darbą, pagal 11 punktą nagrinėdamas dokumentus dėl piliečių nuosavybės teisės į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, rengdamas ir pateikdamas apskrities viršininkui dokumentus dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo bei žemės suteikimo, pagal 25.1, 25.3 punktus būdamas atsakingas už žemėtvarkos skyriui pavestų funkcijų ir užduočių kokybišką įvykdymą laiku, pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų nepriekaištingą vykdymą, tyčia pažeisdamas pareigybės aprašymą ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto (nuo 2004 m. spalio 12 d. galiojusi įstatymo redakcija), 10 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, teismui neatnaujinus praleistų terminų, davė neteisėtus nurodymus dėl dokumentų pildymo ir registracijos Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkui V. S., savo parašu neteisėtai patvirtino ir taip suklastojo 2008 m. rugpjūčio 4 d., 2009 m. balandžio 16 d. pažymas Nr. 4780, 4792 dėl suklastotų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pateikė suklastotus dokumentus UAB „Šiaulių hidroprojektas“ išvadoms dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai projektams parengti, savo parašu ir vardiniu antspaudu patvirtino suklastotas ir sudubliuotas Šiaulių apskrities viršininko išvadas – dvi 2008 m. rugpjūčio 4 d. išvadas Nr. 3195, 2009 m. balandžio 16 d. išvadas Nr. 3233, 3234, 3235, 2009 m. birželio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235, 2009 m. rugpjūčio 16 d. išvadas Nr. 3234, 3235, suklastotas išvadas paties suklastotais raštais išsiuntė žemėtvarkos skyriams: suklastotą išvadą Nr. 3195 suklastotu E. P. pasirašytu 2010 m. sausio 19 d. raštu Nr. SD-21 – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui, suklastotą išvadą Nr. 5561 suklastotu E. P. pasirašytu 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. SD-39 – Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui, suklastotą išvadą Nr. 3234 suklastotu E. P. pasirašytu 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. SD-223 – Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui, suklastotą išvadą Nr. 3235 suklastotu E. P. pasirašytu 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. SD-225 – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui, suklastotą išvadą Nr. 3234 suklastotu E. P. pasirašytu 2009 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. SD-548 – Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui, suklastotą išvadą Nr. 3235 suklastotu E. P. pasirašytu 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. SD-537 – Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui, suklastotas išvadas Nr. 3234, 3235 suklastotu E. P. pasirašytu 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. SD-537 – Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Pagėgių žemėtvarkos skyriui. Tokiais veiksmais E. P. padėjo R. J., K. J., A. P. apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės svetimą turtą ir nusikalstamai įgytų teisių pagrindu tyčia, neteisėtai, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą ir taip tyčia piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi siekdamas kitiems asmenims turtinės naudos, veikė priešingai tarnybos interesams, šiurkščiai iškraipė valstybės tarnautojo – Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo – tarnybos esmę ir turinį, pažemino ir sumenkino Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino visuomenės pasitikėjimą nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą skaidrumu ir teisėtumu, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius ir valstybė, kuri taip pat patyrė didelę turtinę žalą, nes, dėl kaltininkų nusikalstamų veiksmų neteisėtai atkūrus nuosavybės teises, prarado bendros 133 663 Lt (38 711,48 Eur) vertės žemės sklypus. Didelę turtinę žalą patyrė ir fiziniai asmenys, kurie kaltininkams sukčiaujant prarado 1 058 128 Lt (306 455,05 Eur), taip pat didelę neturtinę žalą patyrė fiziniai asmenys, kuriems dėl kaltininkų nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių civilinio proceso tvarka

pareikšti civiliniai ieškiniai ir gresia priverstinis turto išieškojimas.10.2. V. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, eidamas Šiaulių apskrities viršininko administracijos

Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko pareigas, vykdydamas Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 167-K patvirtinto Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko pareigybės aprašymo 6, 13 punktuose nurodytas funkcijas, tyčia pažeisdamas pareigybės aprašymo 19, 20, 21, 23 punktus ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto (nuo 2004 m. spalio 12 d. galiojusi įstatymo redakcija), 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismui neatnaujinus praleisto termino, neteisėtai priėmė Telšių vyskupijos Papilės Šv. Juozapo parapijos 2008 m. rugpjūčio 2 d. remiantis A. P. liudijimu išduotą krikšto liudijimą, taip kartu pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 14 punkto nuostatas, nes giminystės ryšį patvirtinančiu dokumentu laikomas išrašas iš bažnytinės knygos, pakeitė įrašus ir taip suklastojo S. O. 1992 m. balandžio 7 d. prašymą grąžinti žemę, išmokėti kompensaciją, surašė 2008 m. rugpjūčio 4 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 4780 nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją. Tokiais veiksmais V. S. padėjo R. J., K. J., A. P. apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės svetimą turtą ir nusikalstamai įgytų teisių pagrindu tyčia, neteisėtai, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Taip V. S. tyčia piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi siekdamas kitiems asmenims turtinės naudos, veikė priešingai tarnybos interesams, šiurkščiai iškraipė valstybės tarnautojo – Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko – tarnybos esmę ir turinį, pažemino ir sumenkino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino visuomenės pasitikėjimą nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą skaidrumu ir teisėtumu, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius ir valstybė, kuri taip pat patyrė didelę turtinę žalą, nes, dėl kaltininkų nusikalstamų veiksmų neteisėtai atkūrus nuosavybės teises, valstybė prarado 93 933 Lt (27 204,87 Eur) vertės žemės sklypus. Didelę turtinę žalą patyrė ir fiziniai asmenys, kurie kaltininkams sukčiaujant prarado 726 178 Lt (210 315,68 Eur), taip pat didelę neturtinę žalą patyrė fiziniai asmenys, kuriems dėl kaltininkų nusikalstamų veiksmų ir kilusių pasekmių civilinio proceso tvarka pareikšti civiliniai ieškiniai bei gresia priverstinis turto išieškojimas.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl E. P. veiksmų kvalifikavimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį, nurodė, kad, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir E. P. veiksmų kvalifikaciją, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kvalifikuodamas E. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalies nenurodė dėl rašymo apsirikimo, kuris neturi įtakos nustatytoms ir aprašytoms faktinėms bylos aplinkybėms, kvalifikacijai ir bausmei.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. P. apeliacinio skundo argumentus dėl jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bausmės vykdymo laikotarpiu paskirtų įpareigojimų, pirmiausia pažymėjo, kad nuteistajam taikomi įpareigojimai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad E.  P. nusikalstamas veikas padarė ne naktį, kad jo padarytos nusikalstamos veikos nesusijusios su išėjimu iš namų tamsiu paros metu, konstatavo, kad jam buvo nepagrįstai paskirta pareiga bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti nuteistajam E. P. kitų skirtų įpareigojimų. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatas nuteistiesiems R. J., A. P., K. J., V. S. taip pat turėtų būti naikinamas paskirtas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl V. S. nepagrįstai netaikytos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį savivaldybėje, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, įmonėje atėmimo, nurodė, kad pagal BK 67 straipsnio 1, 3 dalių, 682 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti V. S. asmeninius ir valstybės prioritetus ir tada spręsti dėl konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmei

skirti reikšmingas aplinkybes, įvertinusi tai, kad V. S. padarė nusikalstamą veiką, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo ir atlikdamas savo pareigas, konstatavo, kad V. S. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį savivaldybėje, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, įmonėje atėmimas dvejiems metams (BK 682 straipsnis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. J. apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai į bausmės laiką neįskaityto jo suėmimo laiko nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 1 d., su šiais nuteistojo argumentais sutiko ir nurodė, kad, vadovaujantis BK 66 straipsniu, šis laikas įskaitytinas į nuteistajam R. J. paskirtos bausmės laiką.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. atstovės apeliacinio skundo argumentus dėl jos atstovaujamosios civilinio ieškinio išsprendimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios O. J. civilinio ieškinio dalį dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, akivaizdu, kad nukentėjusioji O. J. dėl nuteistųjų R. J., A. P. veiksmų patyrė neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusioji O. J. savo patirtą neturtinę žalą įvertino 20 000 Eur. Jai buvo padaryta 85 344,44 Eur turtinė žala – jokia šios žalos dalis neatlyginta, dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, stresą ir įtampą, turėjo važinėti į teismus, baudžiamasis procesas užsitęsė ilgai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės sukėlė nukentėjusiajai neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos turi atlyginti kaltas asmuo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. J. ir A. P. nusikaltimus O. J. padarė tyčia, kad R. J. išsituokęs, o A. P. nevedęs, abu yra darbingo amžiaus, R. J. dirba, o A. P. – nedirbantis, taip pat į protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką, R. J. ir A. P. turtinę padėtį, padarytų nusikaltimų padarinius ir įvertinęs nusikaltimų padarymo aplinkybes, siekdamas protingos skirtingų interesų pusiausvyros, sprendė, kad nukentėjusiosios O. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl jai padarytos neturtinės žalos tenkintinas iš dalies priteisiant jai iš nuteistųjų R. J. ir A. P. solidariai 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad iš nukentėjusiosios O. J. pareikšto civilinio ieškinio matyti, jog ji taip pat prašė jai iš nuteistųjų R. J. ir A. P. solidariai priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir teismų praktiką toks nukentėjusiosios prašymas tenkintinas, jos prašomas priteisti procesines palūkanas priteisiant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki žalos visiško atlyginimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir nuteistiesiems E. P., R. J., K. J., V. S. panaikino paskirtą įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, nuteistajam V. S. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį savivaldybėje, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, įmonėje atėmimą, nuteistajam R. J. į bausmės laiką įskaitė jo suėmimo laiką, ištaisė rašymo apsirikimą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad E. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, iš nuteistųjų R. J. ir A. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. J. solidariai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo jai priteistos sumos turtinei žalai atlyginti, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo, taip pat 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė O. J. ir jos atstovė advokatė D. Balčiūnienė prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti ir tenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. civilinį ieškinį dėl žalos bei procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš valstybės ir nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, vykdymo tvarkos nustatymo. Kasatorės skunde nurodo:

17.1. Baudžiamąją bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė atsakomybės be kaltės instituto esmę, todėl nepagrįstai atleido valstybę nuo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą valstybės tarnautojos – Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos R. R. – neteisėtais veiksmais. Skundžiamuose nuosprendžiuose pateikti teismų motyvai valstybės civilinės atsakomybės klausimu apsunkina tinkamai apginti pažeistas teises dėl žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, taip pat iškreipia atsakomybės be kaltės instituto esmę.

17.2. Būtent Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. R., mirusi 2014 m. rugpjūčio 8 d., savo parašu ir vardiniu antspaudu tvirtino nuteistųjų R. J. ir A. P.

suklastotus dokumentus su žinomai melagingais duomenimis, kitiems žemėtvarkos skyriams siuntė išvadas su jose nurodytais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad O. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. žemę, ir taip nuteistiesiems R. J. su A. P. padėjo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

17.3. Baudžiamojoje byloje esančiame 2015 m. sausio 9 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad R. J. ir A. P. bendrininkė klastojant ir panaudojant suklastotus dokumentus, užvaldant svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą buvo Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. R., tačiau ji mirė 2014 m. rugpjūčio 8 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ikiteisminį tyrimą dėl jos atsisakoma pradėti. Kartu pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl veikų, susijusių su O. J. interesais, buvo pradėtas 2011 m., 2012 m. gegužės 4 d. sujungtas su kitais ikiteisminiais tyrimais, o 2014 m. liepos 18 d. vėl išskirtas. Per tą laiką buvo surinkta pakankamai R. R. dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas patvirtinančių duomenų, bet galimai dėl ikiteisminio tyrimo institucijų netinkamai pasirinktos taktikos iš pradžių sujungiant, o po to vėl išskiriant ikiteisminius tyrimus ikiteisminis tyrimas užtruko nepateisinamai ilgai; per tą laiką R. R. mirė. Kita vertus, tai nešalina abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose konstatuotų faktinių aplinkybių, kad mirusi R. R. buvo nuteistųjų R. J. ir A. P. bendrininkė klastojant ir panaudojant suklastotus dokumentus, užvaldant svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą; ją reabilituojantis teismo sprendimas nėra priimtas.

17.4. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. R. su nuteistaisiais R. J. ir A. P. bendrininkavo būdama valstybės tarnautoja, jos vaidmuo nuteistųjų R. J. ir A. P. nusikalstamoje veikoje buvo esminis, nes ji buvo atsakinga už duomenų tikrumą ir turėjo įgaliojimus tvirtinti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo išvadų projektus prieš jas patvirtinant apskrities viršininkui – apskrities viršininko parašas tebuvo formalumas. Nuteistieji R. J. ir A. P. be R. R. dalyvavimo nebūtų galėję įgyvendinti savo nusikalstamų tikslų.

17.5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensuoti nukentėjusiojo patirtus nuostolius, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį. CK 6.263 straipsnio nuostata dėl kiekvieno asmens pareigos laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, o viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Šis atsakomybės subjekto išskirtinumas lemia jos taikymo griežtumą, t. y. viešajai atsakomybei nustatyti reikalingos tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas)), asmens patirta žala ir neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-377/2008, 3K-3-171/2009, 3K-3-91/2010). O. J. civiliniame ieškinyje nurodytos, teismų nuosprendžiais nustatytos aplinkybės patvirtina valstybės tarnautojos R. R. bendrininkavimą darant nusikalstamas veikas, dėl to atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad nors R. R. ir nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nes mirė, jos veiksmų neteisėtumas yra sąlyga valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

17.6. O. J., pateikdama baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 271 straipsniu, prašė nustatyti nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, vykdymo tvarką – dalį jai iš R. J., A. P. ir civilinės atsakovės valstybės priteistos žalos išieškoti baudžiamojoje byloje civilinių ieškinių nepareiškusiems, bet juos jai pareiškusiems civilinio proceso tvarka nukentėjusiesiems K. Š. ir V. K., t. y. 17 786,52 Eur ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesines palūkanas išieškoti K. Š. ir 63 884,09 Eur ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesines palūkanas – V. K. naudai.

17.7. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, spręsdami nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. civilinio ieškinio klausimą, nenustatė nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, vykdymo tvarkos ir tokio sprendimo nemotyvavo.

17.8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tuo atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

17.9. CPK 271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas priimdamas sprendimą reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą.

17.10. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji R. J. ir A. P., padedami Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos R. R., neteisėtai apgaule įgijo svetimą, K. Š. priklausantį, didelės – 49 900 Lt (14 452,04 Eur) – vertės turtą, t. y., pasinaudodami suklastotais dokumentais, A. P. veikiant pagal O. J. įgaliojimą, 2010 m. balandžio 28 d. sudarė su K. Š. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–

pardavimo sutartį dėl žemės sklypo pagal suklastotą Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5611 ir iš K. Š. gavo 49 900 Lt (14 452,04 Eur). Be to, nuteistieji R. J. ir A. P., padedami Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos R. R., neteisėtai apgaule įgijo svetimą, V. K. priklausantį, didelės – 217 900 Lt (63 108,20 Eur) – vertės turtą, t. y., pasinaudodami suklastotais dokumentais, A. P. apgaule įkalbėjus O. J. su V. K. pasirašyti 2010 m. kovo 19 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo pagal suklastotą Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 16 d. išvadą Nr. 5613, iš V. K. gavo 217 900 Lt (63 108,20 Eur).

17.11. K. Š. civilinio proceso tvarka O. J. pareiškė ieškinį dėl 49 900 Lt (14 452,04 Eur), 10 000 Lt (2896,20 Eur) nuostolių ir procesinių palūkanų. Toje pačioje civilinėje byloje O. J. pareiškė priešieškinį, prašydama A. P., veikiančio pagal turėtą jos įgaliojimą, ir K. Š. 2010 m. balandžio 28 d. sudarytą preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-108-169/2014 priteisė iš civilinės atsakovės O. J. civiliniam ieškovui K. Š. 10 000 Lt (2896,20 Eur) netesybų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1513,30 Lt (438,28 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o likusią civilinio ieškinio dalį ir O. J. priešieškinį atmetė. Šį teismo sprendimą O. J. yra apskundusi apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui (byla apeliacinėje instancijoje buvo sustabdyta iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, 2019 m. sausio 10 d. atnaujinta ir paskirta nagrinėti 2019 m. vasario 12 d., bylos Nr. 2A-1-856/2019).

17.12. V. K. taip pat civilinio proceso tvarka pareiškė O. J. ieškinį dėl 217 900 Lt (63 108,20 Eur) ir procesinių palūkanų. O. J. pareiškė priešieškinį, prašydama 2010 m. kovo 19 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Ši byla buvo sustabdyta iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, 2018 m. lapkričio 21 d. atnaujinta ir 2018 m. gruodžio 31 d. priimtas sprendimas V. K. civilinį ieškinį atmesti, O. J. priešieškinį dėl 2010 m. kovo 19 d. preliminariosios žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tenkinti (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-39-357/2018).

17.13. Taigi, kaip matyti, baudžiamojoje byloje kasatorei O. J. yra priteista visa nuteistųjų R. J. ir A. P. padaryta žala, įskaitant ir tą sumą, dėl kurios ieškinius civilinio proceso tvarka jai buvo pareiškę nukentėjusieji K. Š. ir V. K. Dėl to dalis O. J. priteistos žalos atlyginimo priklauso K. Š. ir V. K., kurie baudžiamojoje byloje civilinių ieškinių nepareiškė, nes jie juos buvo pareiškę civilinio proceso tvarka taip pat nuo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiai O. J. Siekiant išvengti tokio dviprasmiškumo ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismai nukentėjusiųjų K. Š. ir V. K. ieškinių, pareikštų civilinio proceso tvarka, dėl nuteistajam A. P. sumokėtų pinigų nepatenkino, šioje baudžiamojoje byloje yra teisinga ir logiška nustatyti kasaciniame skunde prašomą nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, vykdymo tvarką, atitinkančią CPK 271 straipsnio nuostatas.

18. Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis, susijusias su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu, panaikinti ir jį išteisinti, baudžiamąją bylą jam nutraukti, o jam pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Kasatorius skunde nurodo:

18.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai neatitinka BPK 302 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. 3, 3.1.4. 3.1.5, 3.1.6, 3.1.8, 3.1.9, 3.1.10 punktų reikalavimų.

18.2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik vieną motyvą, kad neva kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų schema gana sudėtinga, kuri niekaip negalėjo būti įvykdyta be jo, Akmenės žemėtvarkos skyriaus vedėjo, kurio parašas buvo pagrindinis, prieš išvadą patvirtinant apskrities viršininkui. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų ir nenurodė konkrečių įrodymų, kuriais grindžiamas nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu, taip pat jų neanalizavo ir neatskleidė jų tarpusavio ryšio, iš kurio logiškai išplauktų jo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, neaprašė į įrodinėjimo dalyką įeinančių aplinkybių, kurios leistų padaryti vienareikšmę išvadą apie jų buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje iš esmės tik deklaratyviai nurodyta, kad pakanka įrodymų.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iš esmės taip pat nurodė tik vieną sąlygą, kad neva visi įrodymai ir jų visuma neabejotinai patvirtina visų nuteistųjų, tarp jų ir jo, kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo; naujų argumentų ar motyvų apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų nepasisakė ir jų neištaisė, nors tai jo apeliaciniame skunde ir buvo nurodyta.

18.4. Dėl tokių akivaizdžių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių trūkumų jis negalėjo išsamiai pasisakyti dėl nuosprendžių, nes teismai neanalizavo nusikaltimų požymių buvimo jo veikose, taip pat iš esmės neanalizavo

ir nevertino įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė praktikoje suformuotų reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui surašyti sąlygas, tačiau jų nepagrindė faktinėmis bylos aplinkybėmis, jų nedetalizavo, neanalizavo ir neindividualizavo.

18.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad jam inkriminuota BK 24 straipsnio 6 dalis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nei nuosprendžio motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl šių BK straipsnio nuostatų jam taikymo ir jo bendrininkavimo formos bei rūšies. Dėl to iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kokiu pagrindu teismas pripažino, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus.

18.6. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neva padarė klaidą, ir ją ištaisė pripažindamas jį kaltu padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio dalies nepagrindė jokiais įrodymais ir nepateikė įrodymų vertinimo – tik abstrakčiai nurodė, kad neva, sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų ir kvalifikacijos, teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje BK 24 straipsnio 6 dalies nenurodė dėl rašymo apsirikimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai neturi įtakos aprašytoms faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms, kvalifikacijai ir bausmei, todėl gali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik kad nuteisė jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, bet ir nurodė, jog jis šį nusikaltimą padarė kartu su BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytu nusikaltimu. Apeliacinės, kaip ir pirmosios, instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl bendrininkavimo formos ir rūšies, įrodymų iš naujo nebetyrė. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip pažeidė jo teisę gintis nuo pirmiau nurodyto nusikaltimo inkriminavimo.

18.7. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nuosprendyje nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko ir kokie konkrečiai įrodymai tokią teismo išvadą patvirtina. Šis nusikaltimas yra tyčinis, o baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų žinojęs, jog jam pateiktų dokumentų kopijos ir dokumentai yra suklastoti ir (ar) kad jis būtų susitaręs suklastoti arba pats tyčia suklastojęs kaltinamajame akte nurodytus dokumentus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nuosprendyje nepasisakė, nors jie jo apeliaciniame skunde ir buvo nurodyti.

18.8. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat nuosprendyje nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko ir kokie konkrečiai įrodymai tokią teismo išvadą patvirtina. Šis nusikaltimas taip pat yra tyčinis, o baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų žinojęs, jog jam pateiktų dokumentų kopijos ir dokumentai yra suklastoti, ir (ar) kad jis būtų susitaręs suklastoti arba pats tyčia suklastojęs kaltinamajame akte nurodytus dokumentus bei jais pasinaudojant tyčia siekęs arba padėjęs kitiems užvaldyti valstybės ar kitų asmenų turtą. Pažymėtina, kad bendrų tyčinių veiksmų nebuvo ir baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių išankstinį tarpusavio susitarimą su kaltinime nurodytais asmenimis. Susitarimo klastoti pažymas, išvadas, dubliuoti išvadas, lydraščius taip pat nebuvo, tai patvirtinančių įrodymų baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Nei jis, nei liudytojai nepatvirtino, kad buvo kažkoks išankstinis susitarimas su juo, dokumentų klastojimas ir išvadų dubliavimas, taip pat to, kad jam buvo žinoma apie tai, jog dokumentai bus klastojami. Net ir A. P., kuris kaltę pripažino, taip pat nukentėjusieji ir liudytojai, tarp jų ir tie, kurie pirko išvadas, vienaip ar kitaip dalyvavę atkuriant nuosavybės teises, tokių aplinkybių nenurodė.

18.9. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad jo parodymai ir pasirinkta gynybos taktika prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, kurie neva akivaizdžiai patvirtinta jo aktyvius veiksmus jam inkriminuotame sudėtingame sukčiavimo mechanizme neteisėtai atkuriant nuosavybės teises, nenurodė, kokiems konkrečiai baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams prieštarauja jo parodymai. Teismas nuosprendyje perrašė kaltinamojo akto duomenis, liudytojų ir kaltinamųjų duotus parodymus, baudžiamojoje byloje esančių dokumentų turinį, tačiau visiškai nevertino šių įrodymų ir nepasisakė dėl jų reikšmės vertinant jam inkriminuotų nusikaltimų požiūriu. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje galioja principas, jog visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai ( in dubio pro reo). Šiuo atveju yra ne vienas neaiškumas ir neatitikimas, kurie turi būti aiškinami jo naudai. Dėl to teismas, nesant baudžiamojoje byloje jo kaltę pagrindžiančių objektyvių įrodymų, turėjo jį išteisinti ir baudžiamąjį procesą jam nutraukti.

18.10. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad, prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimui, darbo krūvis buvo labai didelis. A. P. jam yra pažįstamas, nes jie yra kaimynai, jis ateidavo į žemėtvarką pakalbėti įvairiomis temomis. Visas atkūrimo bylas tikrindavo V. V., viskas ėjo per jo rankas. Jis taip pat papasakojo apie atkūrimo etapus, kaip tas procesas vyksta, kokie darbuotojai renka dokumentus, kas tikrina. Be to, jis parodė, kad jam nuolat skambinėjo V. V., ragindavo kuo greičiau tvarkyti žemės atkūrimo dokumentus, kad nebuvo pakankamai atidus, kad reikėjo atidžiau žiūrėti ir tikrinti jam pateiktus dokumentus, ir prisipažino, kad suklydo, kad išvadų numerių netikrino, neprisimena, ar buvo dar išvadų, galėjo būti, kad pasirašydavo jas būdamas UAB „Šiaulių hidroprojektas“, o išvados numerio paprašydavo telefonu.

18.11. Nuteistasis A. P., nors kaltę ir pripažino, gana abstrakčiai pasakojo apie savo ir kitų asmenų veiksmus ir, kalbėdamas apie jį, pasakė, kad apie tai, jog klastojami dokumentai, jam nebuvo sakęs. O nuteistoji V.  J. patvirtino, kad darbo krūvis buvo išties didelis, todėl visų bylų nebuvo galimybės patikrinti.

18.12. Atsižvelgiant į nuteistųjų A. P. ir R. J. parodymus, negalima neatkreipti dėmesio į kitų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, notarių G. J., L. B., R. P. veiksmus, masiškai tvirtinant pretendentų įgaliojimus, jų testamentus, kitus sandorius, vienaip ar kitaip susijusius su nekilnojamojo turto atkūrimu. Visos jos teisininkės, turinčios nemažą darbo patirtį, tačiau nė vienai iš jų nekilo minčių apie tų sandorių teisėtumą, neužkliuvo duodančių įgaliojimus asmenų amžius, suvokimas apie savo veiksmus ir jų pasekmes. Matyti, kad net kitur, ne jų veiklos teritorijoje, gyvenančių asmenų sandoriai buvo tvirtinami tik pas jas, tačiau ir joms nekilo įtarimų dėl dokumentų tikrumo. Dėl to kyla natūralus klausimas, kodėl jam tokie klausimai turėjo kilti.

18.13. Jis taip pat nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas yra tyčinis ir gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad jis tyčia, būdamas iš anksto susitaręs su kitais asmenimis, būtų klastojęs dokumentus ir būtų tyčia siekęs piktnaudžiauti tarnyba. Nuosprendyje turėjo būti nurodyta, kad jis arba piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, arba viršijo savo įgaliojimus ir kaip konkrečiai tokie jo veiksmai pasireiškė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad jis neva pažeidė Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. P-15 patvirtintų nuostatų 6, 11, 25.1, 25.3 punktų reikalavimus, tačiau kaip konkrečiai pasireiškė šie pažeidimai, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodyta. Nors tai buvo nurodyta apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė.

18.14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 228 straipsnio 2 dalį BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas turi būti padarytas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų siekęs ar gavęs turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Nesant šio BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymio būtinojo požymio – turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekio, jis negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal šį BK straipsnį.

18.15. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tik labai abstrakčiai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog jis neva tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, todėl pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 228 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip ir nenurodė, kokia tyčios forma – tiesiogine ar netiesiogine – jis tuos neteisėtus veiksmus atliko, taip pat to, kokios konkrečiai faktinės bylos aplinkybės atitinka pirmosios instancijos teismo išvadą, jog jis tyčia piktnaudžiavo pareigomis. Tai, kokios konkrečiai faktinės bylos aplinkybės atitinka pirmosios instancijos teismo išvadą, jog jis tyčia piktnaudžiavo pareigomis, nenurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

18.16. Atsižvelgiant į jo šioje baudžiamojoje byloje užimtą poziciją, darytina išvada, kad jo veiksmuose jam inkriminuotuose epizoduose gali būti ne BK 182 straipsnio 2 dalyje, o BK 229 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių, nes jis, kaip valstybės tarnautojas, galbūt tinkamai neatliko savo pareigų, veikdamas ne tyčia, o neatsargiai, per didelį darbo krūvį, nors dėl jo veiksmų juridiniai ir fiziniai asmenys ir patyrė didelę žalą. Jis asmeniškai neturėjo jokios materialinės naudos, taip pat jokio asmeninio suinteresuotumo. Išankstinis kaltinamųjų susitarimas veikti tyčia bendrai su kitais asmenimis nėra įrodytas. Jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie kitų asmenų sumanymą bendrai tyčia veikti neteisėtai siekiant turtinės naudos sau ar kitiems. Jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kaip renkami kandidatai į pretendentus dėl nekilnojamojo turto atkūrimo, kaip su jais kalbama, kokių dokumentų reikalaujama, kas jiems žadama, kokie veiksmai atliekami. Su pretendentais ir notarais jis niekada neturėjo nieko bendro, apie išvadų pirkimą, kitų sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymą su juo niekas nekalbėjo ir apie tai jo neinformavo. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad šie jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 229 straipsnio 1 dalį, pagal kurią jau yra suėjęs senaties terminas. Dėl to, kasacinės instancijos teismui nusprendus jo veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 229 straipsnį, turėtų būti taikoma senatis, o baudžiamasis procesas jam nutrauktas ir kartu priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas tuo atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminius BPK reikalavimų pažeidimus (konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo), teismas, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos asmeniui, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.

18.17. Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu – ketveriais metais laisvės atėmimo, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi nustatytą neįgalumą, iš dalies pripažino savo kaltę ir gailėjosi; teismas galėjo ir turėjo pripažinti šias aplinkybes jo atsakomybę lengvinančiomis ir atitinkamai sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl šių jo apeliacinio skundo

argumentų nepasisakė, tik nurodė, kad bausmė paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, yra tinkamai individualizuota.18.18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, pažeisdamas BPK 331 straipsnio nuostatas, nepasisakė ir dėl jo skundo

argumentų, susijusių su jam nepagrįstai paskirta pareiga bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti, nes jis buvo ir yra dirbantis.

18.19. Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs ir tai, kad nesuprantama, dėl kokių priežasčių jam yra apribota galimybė išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis yra nuteistas, nėra susijusios su nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su judėjimu Lietuvoje ar užsienyje. Tuo labiau kad miesto ir rajono ribos yra skirtingos. Dėl to neaišku, ar jam negalima išvykti iš gyvenamosios vietos miesto teritorijos ar ir iš rajono teritorijos. Be to, akivaizdu, kad įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo tikrai nepadės įgyvendinti bausmės paskirties,  t. y. neatitinka BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų.

18.20. Kadangi jis nuteistas neteisėtai ir nepagrįstai, mano, kad turi būti panaikinta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir panaikinti jam skirtą įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 23.00–6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, nors tai iš esmės lengvina jam paskirtą bausmę.

19. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BPK 20 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais, 276 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti perskaitomi balsu teisiamajame posėdyje, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, 276 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai ta apimtimi, kad nedraudžiama pripažinti įrodymais apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, bet neapklaustų teisme liudytojų parodymus ir neribojamas tokių ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimas – tik kitiems įrodymams patikrinti, taip pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą ir iš jo išplaukiantį rungimosi principą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai ir teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Kasatorius nurodo:

19.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu apgaule įgijęs svetimą turtinę teisę atkuriant nuosavybę pagal O. J., R. P., S. O. ir I. V. B. prašymus, taip pat suklastojant su tuo susijusius dokumentus. Jo apeliacinis skundas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo įrodymų išvardijimu ir konstatavimu, kad jo kaltė įrodyta. Nuosprendžio motyvavimas šiuo atveju buvo svarbus, nes jis (kasatorius) neatliko kaltinime nurodytų veiksmų: nepažinojo prašymus atkurti nuosavybę pateikusių asmenų, nepateikė prašymų atkurti nuosavybės teises, nesudarė teisės į nuosavybės teisės atkūrimą perleidimo sandorių, neveikė kaip įgaliotinis, nebendravo su asmenimis, kurių vardu buvo pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises, arba bendravo tik po to, kai sprendimas atkurti nuosavybės teisę jau buvo priimtas (O. J.). Dėl pinigų priėmimo iš L. S. jis nurodė, kad pinigai buvo sumokėti už L. V. disponuojamą teisę į nuosavybės atkūrimą, t. y. paaiškino tokio veiksmo pagrindą, kuris baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigtas. Be to, apeliaciniame skunde buvo nurodyti išsamūs motyvai dėl A. P., O. J., L. V. parodymų vertinimo ir jų pripažinimo įrodymais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo motyvų išvadų nepateikė ir apsiribojo tik deklaratyviu konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 303–307 straipsnių, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

19.2. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose buvo apklausta daug asmenų, kurie davė reikšmingus jo kaltę paneigiančius parodymus, be to, ir jis, ir K. J. pateikė konkrečius savo veiksmų ir motyvų paaiškinimus, tačiau teismas asmenų parodymų nuosprendyje neaprašė, nenurodė, kaip išsprendžia prieštaravimus tarp šių parodymų ir nuosprendyje aprašytų kitų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, kuo vadovaudamasis išsprendžia prieštaravimus tarp įrodymų, taip pat nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Tokiais teismo veiksmais buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis neturi galimybės žinoti teismo motyvų ir prieštaraudamas pateikti dėl jų argumentus.

19.3. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tik deklaratyviai konstatavo, kad jo ir kitų nuteistųjų veikose yra

jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių, kad jų kaltė visiškai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kad nusikalstamų veiksmų schema gana sudėtinga ir niekaip negalėjo būti įvykdyta be Akmenės žemėtvarkos skyriaus vedėjo E. P., kurio parašas buvo pagrindinis, prieš išvadą patvirtinant apskrities viršininkui. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje turėjo pateikti tiek faktinius, tiek teisinius motyvus, nes baudžiamojoje byloje apklausta daug asmenų, kurie atliko veiksmus, identiškus nurodytiems kaltinamajame akte, – rašėsi įvairiuose dokumentuose, įgijo turtinę teisę į nuosavybės atkūrimą, teises pirko ar pardavė, veikė pagal įgaliojimą (V. K., O. J., I. V. B., L. S., L. V., J. K., I. K., R. Š. ir kt.). Baudžiamosios bylos aplinkybių kontekste reikšminga buvo tai, kodėl vienų asmenų identiški veiksmai laikomi nusikaltimu, o kitų – ne. Kartu taip pat turėjo būti pateikti motyvai, kodėl vienų asmenų parodymai laikomi labiau patikimais negu kitų. Pažymėtina, kad A. P. ir L. V. patys yra atlikę veiksmus pateikiant pareiškimą atkurti nuosavybės teises už kitus asmenis, atstovavo nuosavybės teises įgijusiems asmenims pagal įgaliojimą, gavo pinigus pirkėjams atsiskaitant už parduotus žemės sklypus ir darė tai iki susipažįstant su juo.

19.4. Pirmosios instancijos teismas nepašalinto prieštaravimų tarp O. J. ir A. P. parodymų dėl to, ar A. P. O. J. turtinę teisę pardavė ir gavo iš A. P. pinigus, taip pat prieštaravimo dėl to, kad I. V. B. turtinę teisę pardavė ir gavo turtinės teisės kainą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikė motyvų, kodėl jis kaip patikimais parodymais vadovaujasi L. V., I. K., A. P. parodymais, nors L. V. ir I. K. yra atlikusios veiksmus, identiškus kaltinamajame akte nurodytiems veiksmams, o apie A. P. baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad atkuriant nuosavybės teises jis tarpininkavo iki susipažindamas su juo ir K.  J., šią veiklą vykdė savarankiškai, ir A. P. parodymų, kad neva viską sutvarkydavo jis (kasatorius), nepatvirtina kiti baudžiamosios bylos duomenys. A. P. pats pripažino, kad su žemės sklypus supirkinėjančiu V. K. buvo pažįstamas nuo 2000 metų, juos siejo bendra prekybos mediena veikla. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. K. buvo įgijęs išvadą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ta pačia data, tuo pačiu numeriu ir du kartus ją panaudojo nuosavybės teisėms atkurti. Pinigus už įgytą teisę atkurti nuosavybę V. K. pervedė A. P. tėvui, t. y. jokio ryšio nei su juo, nei su K. J. nebuvo.

19.5. Išsamus nuosprendžio motyvavimas buvo būtinas ir dėl to, kad kaltinamajame akte nebuvo konkrečiai nurodyti asmenys, kurie atliko veiksmus, su kokiais konkrečiais dokumentais. Kaltinamajame akte visais atvejais, kai kalbama apie dokumentų suklastojimą, apgaulės panaudojimą, nurodyta, kad tai padarė nenustatytas asmuo, nenustatytu laiku ir vietoje. Kaltinamajame akte nenurodyti jokie jo ir K. J. veiksmai, sudarantys BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėtį, t. y. nenurodyta, kad jie būtų įrašę neteisingus duomenis į kokį nors dokumentą, pakeitę tikro dokumento turinį, pagaminę netikrą dokumentą. Kaltinamajame akte taip pat nenurodyta, kad jis ir K. J. būtų ką nors suklaidinę, pateikę tikrovės neatitinkančią informaciją, kad įgytų svetimą turtinę teisę arba turtą. Taigi jis ir K.  J. neatliko veiksmų, kurie galėtų būti kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos darymas. Teisė į nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurta nei jam, nei K. J., taigi kaltinimas svetimos turtinės teisės neteisėtu įgijimu neįrodytas. Jis ir K. J. nekaltinami tuo, kad būtų kam nors padėję padaryti nusikalstamą veiką ar organizavę nusikalstamos veikos padarymą.

19.6. Nė vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad jis ir K. J. būtų parengę dokumentus, duodančius pagrindą atkurti arba inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimą. A. P. nurodė, kad tokius dokumentus pagamindavo jis ir paduodavo jam, tačiau nežino, kas su jais toliau buvo daroma. Tai atitinka ne dokumento suklastojimo, o suklastoto dokumento gabenimo ir realizavimo požymius, tačiau A. P. nenurodė konkrečių dokumentų, kuriuos būtų jam perdavęs. Pažymėtina, kad A. P. parodymų nepatvirtina kiti įrodymai, jis yra suinteresuotas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visus veiksmus, kuriuos A. P. nurodo kaip atliktus jo (kasatoriaus), didesnes galimybes atlikti turėjo jis pats. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl kaltinime nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo jis ir K. J. būtų bendravęs su R. R., E. P., J. P., O. D., V. S. Visus šiuos asmenis pažinojo A. P., kuris pripažino su jais bendravęs. A. P. pripažino, kad iki susipažindamas su juo (kasatoriumi) užsiėmė nuosavybės teisių atkūrimu į mažesnio ploto žemės sklypus. Be to, A. P. asmeniškai gavo pinigus ir sudarė sandorius su visais kaltinime nurodytų nuosavybės teisių pirkėjais: K. Š., V. K., R. Š., V. A., R. S. A. P. pripažino, kad V. K. pažinojęs gerokai anksčiau iki susipažįstant su juo (kasatoriumi). V. K. apklausiamas teisme nurodė, kad yra įsigijęs nuosavybės teises pagal identiškos vertės išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir bandęs jas realizuoti pagal vienodus numerius turinčias išvadas. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad A. P. tikrieji susitarimai su V. K. yra neatskleisti ir šių asmenų parodymus pripažinti patikimais nėra pagrindo.

19.7. K. J. nepripažino pasirašęs kaltinamajame akte nurodytu jo vardu sudarytų dokumentų. Šie K. J. parodymai nėra paneigti baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad ir A. P., ir L. V. nurodė, kad jiems nežinoma, jog K. J. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus. K. J. 2009 m. lapkričio 16 d. prašymo kopiją, 2010 m. sausio 14 d. prašymus K. J. vardu pasirašė ne K. J. Nėra duomenų, kad K. J. žinojo apie 2009 m. lapkričio 16 d. ir 2010 m. sausio 14 d. prašymus Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui. K. J. taip pat neigė davęs sutikimą R. Š. pasirašinėti dokumentus jo vardu. K. J. neigė

pasirašęs su juo (kasatoriumi) 2010 m. kovo 9 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad sutartyje yra K. J. parašas, pažymėtina, kad sutartyje yra ne K. J. ranka daryti, jo nepasirašyti įrašai. Jis (kasatorius) patvirtino, kad K. J. pinigų nemokėjo ir su juo susitikęs nebuvo.

19.8. Nebuvo paneigti jo parodymai, kad pinigus – 50 000 Eur – iš L. S. jis gavo už J. K. atkurtas nuosavybės teises ir juos perdavė L. V. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis iš L. S. pinigus gavo daugiau nei vieną kartą ir kad pinigai buvo mokami būtent už I. V. B. atkuriamą nuosavybės teisę. Pažymėtina, kad liudytojo R. P. parodymus reikia vertinti kritiškai, nes jis pats siekė įgyti teisę atkurti nuosavybę ir dėl vykdytos bendros ūkinės veiklos buvo susijęs su L. S., todėl davė palankius tik jam parodymus, kurių neįmanoma patikrinti kitais tyrimo veiksmais.

19.9. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus pateikti išvadas ir motyvus dėl faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė.

19.10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 6.2 punkte nurodyta, kad per R. P. išvados pardavimą, jam 2009 m. gegužės 8 d. pasirašius avanso lapelį, ir už apgaule įgytų J. U., dėl kurio veiksmų atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, ir R. P. turtinių teisių perleidimą bei būsimą žemės pardavimą apgaule įgijo svetimą, V. B. priklausantį, didelės – 50 000 Lt (14 481 Eur) – vertės turtą, o nuosprendžio 6.9 punkte nurodyta, kad gautas 40 000 Lt avansas iš V. A. už G. P. išvadų pardavimą. Pažymėtina, kad dėl šių epizodų ikiteisminis tyrimas yra baigtas, byla yra nagrinėjama teisme. Jis R.  P. ir G. P. išvados nepardavinėjo ir pinigų atitinkamai iš V. B. ir V. A. už jas negavo, taip pat nevedė derybų dėl išvadų pardavimo.

19.11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 19 punkte nurodyta, kad kaltinamųjų kaltė grindžiama teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir kaltinamojo A. P., kuris savo kaltę visiškai pripažino, parodymais. Teismo išvada dėl A. P. kaltės pripažinimo ir parodymų yra nepatikima, nes jis nenurodė reikšmingų aplinkybių ir neatskleidžia faktų, o tik patvirtino, kad bendravo su nukentėjusiaisiais ir klastojo dokumentus, o jo (kasatoriaus) reikalas buvo bendrauti su žemėtvarka, tačiau jis (A. P.) tame bendravime nedalyvavo ir pats nematė.

19.12. Kaltinamųjų kaltė dėl S. O. nuosavybės teisių atkūrimo grindžiama A. P. parodymais, jis 2017 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad niekieno neprašomas susirado S. O. ir su ja susitarė atkurti jai nuosavybės teises į žemę; jis susitarė su S. O., o R. J. – su žemėtvarka, tačiau A. P. nenurodė, kad taip veikti kartu su juo (kasatoriumi) buvo susitarta ir kad jis būtų matęs jo (kasatoriaus) atliktus tokius veiksmus ar dalyvavęs juos jam atliekant. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamųjų kaltė grindžiama, be jų pačių prisipažinimo iš dalies, dar ir Nacionalinės žemės tarnybos raštais, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie raštai tik patvirtina, kad buvo pažeidimų nuosavybės atkūrimo procese, kurį vykdė ir buvo atsakingi žemėtvarkos darbuotojai, o jis ir K. J. jokių veiksmų šiame procese neatliko ir neinicijavo. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad S. O. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų suklastojimo, sukčiavimo ir piktnaudžiavimo faktus įrodo 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvada. Pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-236(14), 11Š-238(14) nurodomas suklastojimo būdas, bet ne veiksmus atlikęs asmuo, o Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2015 m. vasario 25 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-237(14) nurodyta, kad įrašus padarė ir pasirašė E. P., tačiau apie šiuos įrašus jis (kasatorius) nieko nežinojo ir dėl jų padarymo nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-225(11) taip pat nurodomas suklastojimo būdas, bet ne šį veiksmą atlikęs asmuo. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-164(13) nurodyta, kad įrašus padarė ne E. L., o kitas asmuo, tačiau apie šiuos įrašus jis (kasatorius) nieko nežinojo ir dėl jų padarymo nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. spalio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-154(15) nurodyta, kad įrašus padarė ne E. L., o kitas asmuo, o pasirašė E. L., E. P., A. P. ir nenustatytas asmuo, tačiau apie šiuos įrašus jis (kasatorius) nieko nežinojo ir dėl jų padarymo nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2015 m. kovo 18 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-210(15), 11Š-54(15) nurodyta, kad įrašus padarė ir pasirašė A. P., tačiau apie šiuos įrašus jis (kasatorius) nieko nežinojo ir dėl jų padarymo nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-153(14) nurodyta, kad pasirašė E. P., bet apie tai jis (kasatorius) nieko nežinojo ir dėl jų padarymo nesitarė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad 2010 m. vasario 8 d. tarp L. S. ir K. J. pasirašytas grynųjų pinigų perdavimo–priėmimo aktas, juo patvirtinama, kad L. S. perdavė, o K. J. priėmė 50 000 Eur dydžio grynųjų pinigų sumą, laikomą daliniu atsiskaitymu už J. K., dėl kurio epizodo byloje tyrimo nebuvo, išvadą, ir tai neginčijamai patvirtina, kad jis (kasatorius) aktyviai dalyvavo procese pats ir įtraukė savo tėvą, o ne veikė prašomas savo darbdavio ar kitų asmenų, kaip teigė savo parodymuose teisme. Toks vertinimas yra klaidingas, nes atlikti veiksmai visiškai neprieštarauja jo parodymams, kad jis pardavinėjo J. K. išvadą prašomas J. K. dukros L. V. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2015 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-7(15) nurodyta, kad grynųjų pinigų priėmimo kvite pasirašė K. J., ir tai atitinka

kaltinamųjų parodymus bei nėra nusikalstamas veiksmas. S. O. parodė, kad dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir dokumentų pateikimo iki paties nuosavybės atkūrimo realizavimo iš kaltinamųjų ji bendravo ir kalbėjosi tik su A.  P. Liudytojo L. S. parodymai apie J. K. ir S. O. išvadų pirkimą ir dalies pinigų perdavimą K. J. neprieštarauja jo ir K. J. parodymams.

19.13. Kaltinimas dėl I. V. B. nuosavybės teisių atkūrimo grindžiamas duomenimis, kuriais kaltinimą grindžia ir prokuroras. Kaltinimas grindžiamas A. P. teisme duotais parodymais, kuriuose jis nenurodė konkrečių aplinkybių, neįvardijo konkrečių veiksmų, nenurodė, iš kur jis tai žinojo, ar buvo koks susitarimas veikti, ar matė, ar girdėjo, o tik apibendrintai pasakė, kad su I. V. B. visus klausimus sprendė jis (kasatorius). J. P. savo parodymuose taip pat nenurodė, kad jam kas nors yra žinoma apie kokius nors jo ar K. J. veiksmus atkūrinėjant nuosavybės teises I. V. B. Nuosprendyje minimas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. kovo 2 d. raštas Nr. R4-467, kuriame nurodyta, kad I. V. B. negali būti atkurtos nuosavybės teisės, buvo parašytas ir išsiųstas Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui jau atkūrus nuosavybės teisę, o šį raštą gavusi jau mirusi R. R. jo niekam neperdavė ir nevykdė, todėl jis ir kiti nuteistieji nežinojo ir negalėjo žinoti apie nuosavybės teisės atkūrimo neteisėtumą. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-88(12) nurodyta, kokiu būdu tiriami dokumentai parašyti ir kad šiuo metu nėra moksliškai pagrįstų technologijų, leidžiančių teigti, kad įrašai padaryti ne dokumente nurodyta data, o kokiu nors kitu laiku. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-86(12) nurodyta, kokiais antspaudais suantspauduoti dokumentai, tačiau nenurodyta, koks asmuo tai atliko. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. spalio 9 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-85(12) nurodyta, kad pasirašė E. P., R. R., I. V. B., A. P. ir kitas asmuo, tačiau apie tai jis (kasatorius) nieko nežinojo ir nieko dėl to nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014  m. liepos 31 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-155(14) pasisakyta, kokiu tušinuku buvo padaryti įrašai, tačiau nenurodytas juos atlikęs asmuo. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. lapkričio 25 d., 2014 m. gruodžio 5 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 12 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-180(14), 11Š-181(14), 11Š-220(14), 11Š-218(14) atitinkamai nurodyta, kad pasirašė V. J., R. R., I. V. B., tačiau jis (kasatorius) apie tai nieko nežinojo ir dėl to nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. liepos 11 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-38(14) nurodyta, kad sutartį su UAB „Pamario jėgainė“ vadovu už nurodytą K. J. pasirašė jis (kasatorius). Pažymėtina, kad tai atitinka ir patvirtina jo ir K. J. parodymus ir jų nurodytas aplinkybes. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-179(14) nurodyta, kad prašymą Akmenės žemėtvarkos skyriui dėl parengtos ir gautos žemėtvarkos skyriuje išvados tolesnio persiuntimo K. J. vardu pasirašė jis (kasatorius). Tai taip pat atitinka K. J. parodymus ir neprieštarauja jo (kasatoriaus) parodymams. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2015 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-239(14) nurodyta, kad atskirame, nesusegtame sutarties lape po savo pavarde pasirašė K. J. Tai atitinka nuteistųjų parodymus ir nurodytas aplinkybes. 2015 m. sausio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialistui buvo paskirta atlikti užduotį, tačiau tik teismo posėdžio metu baigiant nagrinėti baudžiamąją bylą,  t. y. 2018 m. sausio 18 d., prokuroras A. Mirnas pateikė kito ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančią 2015 m. liepos 20 d. specialisto išvadą Nr. 118-25(14), kuri nebuvo pateikta kaltinamiesiems ir teismui iki nurodyto teismo posėdžio ir kurioje nurodyta, kad pas I.  V. B. galimai rastą ir jos tyrėjai N. L., kuri teismo posėdyje apklausta nebuvo, perduotą jo rašytą raštelį su savo kontaktais parašė jis (kasatorius). Pabrėžtina, kad tai visiškai neprieštarauja ir patvirtina jo (kasatoriaus) parodymus.

19.14. Nuosprendyje prie duomenų, kuriais grindžiamas prokuroro kaltinimas, taip pat nurodyti L. V., kuriai dėl nusikalstamų veikų I. V. B. epizode buvo pareikšti įtarimai, vėliau neteisėtai prokuroro nutarimu nutraukti nepaneigus įtariamosios atliktų veiksmų neteisėtumo, teisme apklaustos kaip liudytojos, parodymai. Ši liudytoja, dirbdama teisinį darbą teisėsaugos statutinėje tarnyboje ir turėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą, pripažinusi, kad atliko neteisėtus veiksmus, parodė, kad dokumentą surašė ir jį suklastojo nesuvokdama savo veiksmų esmės, elgėsi, kaip jos prašė jis (kasatorius), ir juo pasitikėjo, kad jis nedaro nieko neteisėto. Pažymėtina, kad teismui apklausiant L. V. kaip liudytoją jai nebuvo išaiškinta teisė neliudyti prieš save ir prieš asmenis, su kuriais ją sieja giminystės ryšys, – su juo (kasatoriumi) ji augina du bendrus vaikus, o K. J. yra jos vaikų senelis, nors tokį prašymą prieš apklausiant ją jis (kasatorius) teismui ir buvo pateikęs. Teismas taip pat neišnagrinėjo ir atsisakė pridėti jo pateiktus dokumentus ir jų kopijas, patvirtinančias, kad L. V. pati iki susipažindama su juo 2008 metais aktyviai dalyvavo padedant ir tarpininkaujant asmenims atkurti nuosavybės teisę, – dirbdama Šiaulių greitosios medicinos pagalbos brigadoje ieškodavo senų, pagyvenusių asmenų, suteikdama pagalbą kaip felčerė, su jais išsikalbėdavo, jų klausinėdavo apie atsikurtą nuosavybę ir siūlydavo savo arba A. P. pagalbą ją atkuriant. Jam (kasatoriui) pradėjus su ja bendrauti, ji yra siūliusi užsidirbti – padėti atkurti jos tėvo vardu nuosavybės teisę ir tarpininkauti parduodant šias bei kitas išvadas. Iš šios veiklos L. V. užsidirbo dideles sumas pinigų. L. V. bendravo ir turėjo verslo reikalų su baudžiamojoje byloje nurodytais asmenimis: R. Š., V. K., taip pat su UAB „Investas“ ir kitais.

19.15. Pirmosios instancijos teismas nevertino L. V. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje jau po A. P. parodymų, kuriuos

jis davė tik teisme ir tada, kai ikiteisminis tyrimas dėl jos prokuroro nutarimu jau buvo nutrauktas, todėl liko neįvertinti A.  P. parodymai, kad nusikalstamu būdu gautus pinigus jis dalydavosi tai su juo (kasatoriumi), tai su L. V., kuri kartais atvažiuodavo jų pasiimti ir pan. Taip pat liko neįvertintos ir A. P. nurodytos aplinkybės, kad jis dokumentams klastoti reikiamus dokumentų blankus gaudavo nuvykęs į Latvijos Respubliką. Pažymėtina, kad iš duomenų apie L. V. matyti, kad ji Gyventojų registre yra deklaravusi, jog nuo 2012 m. kovo 27 d. išvyksta gyventi į užsienio valstybę – Latvijos Respubliką.

19.16. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta I. K. Pažymėtina, kad teismas prieš apklausą teismo posėdyje jos neinformavo, kad ji bus apklausiama kaip specialioji liudytoja, ir neišaiškino jai teisės atsisakyti duoti parodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi ikiteisminio tyrimo metu duotais specialiosios liudytojos parodymais.

19.17. Baudžiamajai bylai išnagrinėti labai svarbius parodymus turėjo duoti UAB „Investas“ buhalteris A. K., kuris buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teisme buvo prašoma šį liudytoją apklausti ir leisti užduoti jam konkrečius klausimus, tačiau teismas atsisakė patenkinti tokį prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal A. K. teismui atsiųstą pranešimą jis yra Norvegijoje ir Lietuvoje bus tik nuo 2017 m. gruodžio 24 d., o teismas negali laukti mėnesį laiko liudytojo, nes užsitęs bylos nagrinėjimas. Liudytojo A. K. apklausa teisme buvo svarbi įrodinėjant pinigų mokėjimą L. V. už I. V. B. žemę ir paneigiant pačios L. V. parodymus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tik A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais netiksliais ir neišsamiais parodymais.

19.18. Pirmosios instancijos teismas, nors nuosprendyje ir nenurodo, kad liudytojo R. Š. parodymai yra patikimi ir kad jie yra jo ir kitų nuteistųjų kaltės įrodymas, visgi nevertino šio liudytojo ir jo parodymų patikimumo. Jis (kasatorius) pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybes, svarbias vertinant liudytojo R. Š. parodymus, ir teikė teismui tai patvirtinančius dokumentus, tačiau teismas atsisakė juos priimti. R. Š., nurodęs, kad jis nemokėjo už žemės sklypų projektavimo darbus ir tokių paslaugų neužsakinėjo, kartu parodė, kad prašymus Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui teikė paprašytas K. J. ir todėl dokumentuose pasirašė K. J. vardu. Pažymėtina, kad tai, jog R. Š. ne tik pasirašė dokumentuose, bet ir mokėjo už žemėtvarkos projekto parengimą, patvirtina, kad R. Š. buvo asmeniškai materialiai suinteresuotas įgyti žemės sklypus ir veikė savarankiškai. Kaip liudytojas apklaustas UAB „Pamario jėgainių energija“ direktorius, atsakydamas į užduotą klausimą, taip pat parodė, kad jis R. Š. nedavė nurodymų organizuoti žemės matavimo darbus Mažeikiuose, kad įmonė nebuvo skyrusi pinigų tokiems darbams atlikti. Pagal gautus dokumentus už matavimo darbus asmuo, pasirašydamas K. J. vardu, sumokėjo 23 500 Lt (6806,07 Eur). Tai didelė pinigų suma, todėl nustačius, kad už šiuos darbus savo iniciatyva sumokėjo R. Š., ši aplinkybė turėtų esminę reikšmę baudžiamajai bylai išnagrinėti ir įrodymams vertinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo už K. J. pasirašė parašu, vizualiai labai panašiu į baudžiamojoje byloje esančius R. Š. parašus, todėl buvo tikslinga skirti rašysenos ekspertizę. Prašymas paskirti tokią ekspertizę teismui buvo pateiktas, tačiau buvo atmestas.

19.19. Kaltinimas dėl R. P. nuosavybės teisių atkūrimo grindžiamas duomenimis, o ne ištirtais ir pripažintais tinkamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas tokiais duomenimis laiko A. P. parodymus, kuris nenurodė kokių nors reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė faktų – jis tik patvirtino, kad bendravo su R. P. ir kad jiems su juo (kasatoriumi) reikėjo susieti giminystės ryšį. Pažymėtina, kad A. P. neparodė buvus kokius nors susitarimus su juo (kasatoriumi) ar kad jis būtų atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus. A. P. taip pat nurodė nematęs jo (kasatoriaus) V. B. duoto raštelio dėl pinigų už J. U. išvadą paėmimo ir neparodė, kaip toks raštelis ir jo turinys apie J. U. išvadą ir pinigus susisijęs su nuosavybės teisių atkūrimu R. P. Nuosprendyje, be kita ko, nurodyta, kad kaltinimai grindžiami ir Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 1SD-(7.3)-3796, nors jis neįrodo jo ir kitų nuteistųjų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką ar jo (kasatoriaus) žinojimo apie nusikalstamą kitų nuteistųjų veiką ir tik pagrindžia pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, už kurį buvo atsakingi žemėtvarkos darbuotojai, su kuriais jis šiais klausimais nebendravo. Tai patvirtina ir patys žemėtvarkos darbuotojai. Nuosprendyje taip pat nurodyti Žemėtvarkos skyriaus darbuotojų ir kitų institucijų bei asmenų parengti ir pasirašyti dokumentai, nurodyti žemėtvarkos darbuotojų veiksmai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės R. P., tačiau su šiais veiksmais ir jų atlikimu jis (kasatorius) niekaip nesusijęs ir apie jų atlikimą nieko nežinojo.

19.20. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-171(11) nurodyta, kad pasirašė ne R. J., o kitas asmuo. Apie tai jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2011 m. rugsėjo 8 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. kovo 5 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-85(12), 11Š-220(11), 11Š-182(12), 11Š-43(13) nurodyta, kokiu būdu buvo uždėti spaudai dokumentuose, apie kuriuos jis nieko nežinojo ir dėl kurių padarymo nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-164(13) nurodyta, kad pasirašė ne R. D., o kitas asmuo, apie kurį jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė. O Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-149(14) nurodyta, kad pasirašė ne R. D., o A. P., E. P. ir kitas asmuo. Apie tai jis nieko nežinojo ir dėl to padarymo

nesitarė (3 t., b. l. 60–66). Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 2 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-230(13), 11Š-150(14) nurodyta, kad pasirašė E. P. Apie tai jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 118-43(14) nurodyta, kad jo V. B. duoto raštelio įrašus padarė jis (kasatorius). Tai atitinka jo parodymus. Pažymėtina, kad raštelio turinys yra apie J. U. išvadą ir pinigus už tokią išvadą. Tokių santykių buvimą nurodo ir jis, tačiau tai nesusiję su R. P. nuosavybės teisių atkūrimu, neparodo jokio nusikalstamo veiksmų pobūdžio, nes nusikalstami veiksmai dėl J. U. išvados pardavimo nėra pripažinti nusikalstamais. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. liepos 11 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-38(14) nurodyta, kad K. J. vardu pasirašė ne nurodytas K. J., o jis (kasatorius). Tai atitinka jo ir K. J. parodymus ir jų nurodytas aplinkybes. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. gruodžio 12 d., 2014 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-166(14), 11Š-235(14) nurodyta, kad pasirašė R. P. Apie tai jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė.

19.21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vadovavosi R.  P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad ji viską darė ir visur pasirašinėjo, kur jai liepė A. P., nes teismo posėdyje ji parodymų negalėjo duoti ir teismo buvo pripažinta ribotai pakaltinama.

19.22. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi ir liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis su juo (kasatoriumi) ir A. P. derėjosi dėl R. P. ir dėl Z. M. išvadų pirkimo. V. A. nenurodė, su kuriuo iš jų ir dėl kurios išvados derėjosi, o teigdamas, kad sumokėjo avansą, nenurodė, kuriam iš jų ir už kurią išvadą sumokėjo. Nenustatęs šių aplinkybių teismas nepaneigė kaltinamojo nurodytų aplinkybių, kad su V. A. jis bendravo tik dėl Z. M. išvados pardavimo.

19.23. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jo ir kitų nuteistųjų kaltę grindžia ir liudytojo E.  R. parodymais, kuriais jis iš dalies paneigia liudytojo R. Š. parodymus. Pažymėtina, kad liudytojas E. R. nurodė, kad už sutartis mokėjimai nebuvo atlikti, sutartys įvykdytos nebuvo, atskirai sutartys nebuvo ir nutrauktos, nes įmonė jas laiko niekinėmis, t. y. nesukėlusiomis ir negalinčiomis sukelti jokių teisinių pasekmių nuo jų pasirašymo momento. Tai atitinka ir jo parodymus.

19.24. Kaltinimas dėl O. J. nuosavybės teisių atkūrimo taip pat grindžiamas duomenimis, o ne ištirtais ir pripažintais tinkamais įrodymais. Tokiais duomenimis teismas pripažįsta A. P. parodymus apie bendravimą su O. J., kaip ją įkalbėjo atkurti nuosavybės teises, kaip ir kokius dokumentus iš jos gavo ir kaip, pardavus išvadą jau atkūrus nuosavybės teises, gavo pinigus ir taip užvaldė svetimą turtą. Šiuose savo parodymuose A. P., norėdamas, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, patvirtindamas prokuroro kaltinime nurodytas aplinkybes, melagingai teigia, kad dokumentų originalus atidavė jam (kasatoriui), o gavęs pinigus, juos pasidalijo su juo. Pažymėtina, kad A. P. nenurodė, ar buvo jų tarpusavio susitarimas vykdyti nusikalstamą veiką, koks tas susitarimas buvo ir kaip jis pasireiškė, taip pat nenurodė ir pinigų sumos, kurią perdavė kaip atlygį jam, todėl tokie A. P. teiginiai vertintini kaip asmens, tiesiogiai suinteresuoto bylos baigtimi, gynybos taktika.

19.25. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti žemėtvarkos skyriaus darbuotojų ir kitų institucijų bei asmenų parengti ir pasirašyti dokumentai bei nurodyti žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės O. J., tačiau su šiais veiksmais ir jų atlikimu jis nesusijęs ir apie jų atlikimą nieko nežinojo. Nuosprendyje nurodyta, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. spalio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-124(12) konstatuota, kad dokumente įrašus atliko ir pasirašė ne O. J., o kiti asmenys, apie kuriuos jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra šios nuosprendyje nurodytos išvados.

19.26. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. spalio 14 d., 2014 m. balandžio 23 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-214(14), 11Š-92(14) nurodyta, kokiu būdu ir kokiu rašikliu padaryti įrašai dokumentuose. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-127(12) nurodyta, kokiu būdu ir kokiais antspaudais antspauduoti dokumentai, apie kuriuos jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-215(14) nurodyta, kad dokumente įrašus atliko ir pasirašė ne jis, o kiti asmenys. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. sausio 7 d. specialisto išvadose Nr. 11Š-241(14), 11Š-229(14) nurodyta, kad dokumentuose įrašus atliko ir pasirašė R. R. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-124(12) nurodyta, kad dokumente įrašus atliko ir pasirašė ne O. J., o kiti asmenys. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-113(14) nurodyta, kad įrašus atliko ir pasirašė O. J. Pažymėtina, kad apie visa tai jis nieko nežinojo ir dėl to nesitarė.

19.27. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos O. J. parodymais, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji bendravo tik su A. P., o jo (kasatoriaus) nepažįsta, jį mačiusi tik kaip A. P. vairuotoją, kuris pokalbiuose nedalyvavo. Vėliau, kai O. J. buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove, ji savo parodymus papildė ir nurodė, kad matė jį (kasatorių) jau atkūrus nuosavybės teises ir prasidėjus tyrimui dėl neteisėto nuosavybės teisių

atkūrimo, kurį A. P. pristatė kaip teisininką, galintį pakonsultuoti teisiniais klausimais.19.28. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu apklausti

liudytojai parodė, kad iki nuosavybės teisių atkūrimo O. J. dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir O. J. išvados pirkimo jie bendravo ir derėjosi su A. P., o jo (kasatoriaus) arba nematė, arba nepažinojo, arba nebendravo. Ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžių metu kaip liudytojos apklaustos notarės G. J. ir R. P. nurodė, kad dėl notaro veiksmų, susijusių su O. J. nuosavybės teisių atkūrimu ar išvadų pardavimu, pas jas lankėsi ir atliekant tokius veiksmus dalyvavo tik A.  P., o jo (kasatoriaus) arba nebuvo, arba jis atlikinėjo kitus, su šia byla nesusijusius, asmeninio pobūdžio notarinius veiksmus.

19.29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad esantiems įrodymams patikrinti teisiamajame posėdyje perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojų A. K., S. K. ir I. V. B. parodymai. Nors ši nuosprendžio formuluotė nėra suprantama dėl rašymo ar kitokio pobūdžio apsirikimo, vis dėlto pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų liudytojų parodymų nepatikrino, nes ir pateikus teismui motyvuotus prašymus iškviesti juos ir apklausti ar bent išreikalauti dokumentus, patvirtinančius jų negalėjimą atvykti į teismo posėdį ar būti apklaustiems nuotoliniu būdu, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai tokius prašymus atmetė.

19.30. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad teismas, ištyręs ir patikrinęs įrodymus, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse, atsižvelgdamas į įrodymų sąsajumą ir leistinumą, konstatavo, jog jo kaltė visiškai įrodyta baudžiamojoje byloje esančiais ir ištirtais įrodymais, nors teismas bylos duomenų kaip įrodymų neįvertino, jų neanalizavo ir dėl jų sąsajumo ir leistinumo nepasisakė.

19.31. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą teismo procesą, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų, netinkamai aiškino Konstitucijos ir baudžiamojo proceso teisės normas, reglamentuojančias teisėjo, eksperto, prokuroro nušalinimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė nelogiškas išvadas dėl dviejų eksperčių pasirašytų specialisto išvadų teisinės galios, kai viena iš eksperčių neteisėtai dalyvavo baudžiamajame procese. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nors viena iš eksperčių ir neturėjo teisės dalyvauti pateikiant specialisto išvadą, tačiau pateikiant išvadą dalyvavo kita ekspertė, konstatavo, kad jos pateiktos išvados yra galiojančios. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro nustatytą tvarką išvadą privalo pateikti du ekspertai. Be to, ekspertė, kurios pateiktą išvadą apeliacinės instancijos teismas pripažino galiojančia, net nebuvo apklausta teisme apie išvados galiojimą, paaiškėjus, kad viena iš eksperčių neturėjo teisės dalyvauti teikiant išvadą, taip pat nebuvo gautas ir Lietuvos teismo ekspertizės centro patvirtinimas apie dviejų eksperčių, teikusių išvadą, kompetencijos pasidalijimą.

19.32. Apeliaciniame skunde taip pat buvo keltas valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro nešališkumo klausimas. Buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos užduotys ir gautos 2013 m. lapkričio 22 d., 2014 m. spalio 4 d., 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. gruodžio 22 d. specialisto išvados Nr. 11Š-164 (13), 11Š-153(14), 11Š-154(14), 11Š-184(14), kurias pateikė specialistė ekspertė E. Mirnaja, kuri yra ikiteisminį tyrimą kontroliavusio ir valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusio prokuroro A. Mirno motina. Pagal BPK 57 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies nuostatas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas ir specialistas negali dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje yra teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis. Šiuo atveju specialistė ekspertė E. Mirnaja yra ikiteisminį tyrimą kontroliavusio ir valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusio prokuroro artima giminaitė. Tai sudarė pagrindą nušalinti specialistę E. Mirnają nuo išvados teikimo šioje baudžiamojoje byloje, tačiau nepaisant to ji išvadas teikė keletą metų. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių ikiteisminis tyrimas užsitęsė, atsirado pagrindas proceso veiksmus, kuriuose dalyvavo specialistė E. Mirnaja, atlikti iš naujo. Dėl padarytų šių BPK pažeidimų kilo ir prokuroro atsakomybės klausimas, todėl prokurorui toliau dalyvaujant procese kilo pagrįstų abejonių, ar tuo pasinaudojant nebus siekiama nuslėpti padarytų pažeidimų. Kartu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad prokuroras A. Mirnas tapačiu pagrindu buvo nušalintas nuo Akmenės rajono apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-18-922/2015.

19.33. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos jo apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad klausimas dėl prokuroro nušalinimo buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu priimant Šiaulių apygardos teismo nutartį. Pažymėtina, kad tokios apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, nes Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas dėl jo skundo dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atsisakymo nušalinti prokurorą A. Mirną, nutartimi konstatavo, jog ekspertės E. Mirnajos pateiktų specialisto išvadų trūkumai (ekspertės, kuri yra prokuroro artima giminaitė, dalyvavimas) gali būti ištaisyti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paskiriant teismo ekspertizę, tačiau jų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neištaisė.

19.34. 2017 m. gruodžio 13 d. jis pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą skirti teismo rašysenos ekspertizę, nes neteisėtai baudžiamajame procese dalyvavusios valstybinį kaltinimą palaikančio ir ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro A. Mirno motinos, ekspertės E. Mirnajos, pateiktos specialisto išvados, remiantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, negali būti pripažįstamos įrodymais, tačiau teismas šį jo prašymą atmetė nurodydamas, kad šios išvados gali būti vertinamos kaip įrodymas, nes išvadas pasirašė dvi specialistės, ne tik E. Mirnaja. Tokia teismo išvada prilyginama viešam teismo pareiškimui, kad teismas neketina laikytis įstatymų, konkrečiai BPK 57 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, nes specialisto išvadose nenurodyta, kurią tyrimo dalį ir kuri specialistė atliko, ir dėl to preziumuojama, kad visą tyrimą atliko E. Mirnaja, o kita specialistė pasirašė tik formaliai.

19.35. Pirmosios instancijos teismas liudytojų apklausą 2017 m. spalio 16 ir 18 d. atliko nedalyvaujant R. P. gynėjui advokatui, nors ji negali suprasti vykstančio teismo proceso, jai pateiktų kaltinimų esmės ir negali atsakyti į teismo klausimus, nes teismo psichiatrinės ekspertizės metu jai nustatyti riboto pakaltinamumo požymiai. Taip buvo pažeista jo teisė į gynybą.

19.36. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos UAB „Investas“ buhalterinės apskaitos dokumentų – kasos orderių – kopijos, iš kurių matyti baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų L. V., J. K., I. K., R. Š. atlikti mokėjimai, susiję su kaltinime nurodytomis išvadomis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pagrindžiami jo argumentai dėl šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi ir jų nekaltumo, nes šiuos veiksmus atliko būtent jie, o ne jis. Nors šie dokumentai tiesiogiai ir akivaizdžiai susiję su baudžiamąja byla ir jų pridėjimui prie bylos pritarė prokuroras, teismas, nenurodydamas motyvų, atsisakė juos pridėti prie baudžiamosios bylos. Tai sudaro pagrindą manyti, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo subjektyviai ir objektyviai suinteresuotas bylos baigtimi.

19.37. Pirmosios instancijos teismui buvo pareikštas nušalinimas ir dėl to, kad neteisėtai buvo pakeista jam (kasatoriui) paskirta kardomoji priemonė. Telšių apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuris buvo vykdomas 2018 m. vasario 27 d. 20.00 val. – 2018 m. kovo 1 d. 11.00 val. Šią nutartį apskundus aukštesniajam teismui, teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo pagrindo jam skirti suėmimo, todėl ši kardomoji priemonė jam buvo panaikinta. Vykdant pirmiau nurodytą neteisėtą nutartį jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2018 m. balandžio 27 d. raštu Nr. (1.35.)7R-2932 sutiko atlyginti. Pirmosios instancijos teismo teisėjas M. Klemenis atsisakė išnagrinėti pirmiau nurodytą nušalinimą motyvuodamas tuo, kad įstatymas nenustato galimybės pareikšti nušalinimą baigiamųjų kalbų metu. Taigi jo pareikštas nušalinimas liko neišnagrinėtas, o abejonės dėl teismo šališkumo liko nepašalintos.

19.38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas M. Klemenis palaikė draugiškus santykius su A. P. gynėju advokatu G. Griciumi, tačiau privačių draugiškų santykių su juo savo privačių interesų deklaracijoje nedeklaravo. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą paties teisėjo M. Klemenio veiksmų teisėtumą vertino Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai, t. y. tie patys teisėtvarkos padaliniai, kurių atliktus tyrimo veiksmus teisėjas M. Klemenis privalėjo įvertinti, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Dėl to teisėjas negalėjo nešališkai vertinti jį patį įvertinti privalančių pareigūnų ir institucijų darbo rezultatų šioje baudžiamojoje byloje.

19.39. Be to, teisėjas M. Klemenis nuteistajam E. P. po atliktos širdies operacijos ir gydymo stacionare tęsiant gydymą namuose priėmė nutartį atvesdinti jį į teismą, nors E. P. pateikė nustatytos formos pažymą apie negalėjimą atvykti į teismą. Neteisėtai taikydamas prievartos priemones, teismas pažeidė ne tik Lietuvos teisės, bet ir tarptautinių dokumentų nustatytą draudimą nežmoniškai elgtis, draudimą kankinti (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnis), t. y. tokiais demonstratyviais veiksmais teisėjas M. Klemenis siekė įbauginti kaltinamuosius ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo nešališkas teismas.

19.40. Baudžiamoji byla turėtų būti perduota prokurorui, nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamajame akte nebuvo nurodyti jokie jo ir K. J. veiksmai, kuriais būtų tiesiogiai realizuota nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė, tačiau jų veiksmai kvalifikuoti kaip vykdytojų. Kaltinamajame akte taip pat nenurodyta, kuo pasireiškė ir kokiomis aplinkybėmis įvyko susitarimas su kitais kaltinamajame akte nurodytais asmenimis. Taigi iš kaltinamojo akto negalima spręsti, kokių konkrečiai objektyvių veiksmų ir kokiomis aplinkybėmis atliktų padarymu jis ir K. J. yra kaltinami. Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi asmenys (V. S., E. P., O. D., V. J., J. P.), kurių veiksmai kvalifikuojami kaip atlikti pagal susitarimą su juo ir K. J., tokias aplinkybes neigia.

19.41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu įrodymais pripažino ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymus. Skundžiamu nuosprendžiu įrodymais buvo pripažinti I. V. B. parodymai, nors ji nė karto nebuvo apklausta teisme, o apklausiant ikiteisminio tyrimo metu ji sirgo liga, dėl kurios negalėjo duoti teisingų parodymų, taip pat

L. V., I. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atsižvelgiant į tai, taip buvo suvaržyta jo ir K. J. Konstitucijos ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta teisė apklausti kaltinimo liudytojus tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, taip pat jų teisės į gynybą ir į teisingą ir nešališką teismą. Teismo pasirinktas BPK 276 straipsnio 1, 4 dalių aiškinimas duoda pagrindą manyti, kad BPK 20 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais, 276 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti perskaitomi balsu teisiamajame posėdyje, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, 276 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai ta apimtimi, kad nedraudžiama pripažinti įrodymais apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, bet neapklaustų teisme liudytojų parodymus ir neribojamas tokių ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimas – tik kitiems įrodymams patikrinti, taip pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą ir iš jo išplaukiantį rungimosi principą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai ir teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, apsiribojo tik deklaratyviu konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismas įstatymų nepažeidė.

19.42. Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad sukčiavimas įgyjant turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino, arba panaikinantis jo turtinę prievolę. Apie turtinės prievolės išvengimo baigtumą teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

19.43. Sandoriai su atkurtomis teisėmis į nekilnojamąjį turtą yra atliekami po to, kai tokios teisės yra įgytos ir sukčiavimas yra baigtas. Šiuo atveju asmuo įgyja atkuriamą teisę į nuosavybę nuo pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų surašymo momento ir gali ja disponuoti ją perleisdamas kitiems asmenims. Sukčiavimo įgyjant atkuriamas nuosavybės teises baigtumo momentas yra pažymų apie nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus surašymo momentas. Kaltinime nurodytos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų surašytos 2008 m. rugpjūčio 4 d., 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 8 d. Atitinkamai sudarant tolesnius sandorius su atkuriamų nuosavybės teisių perleidimu apgaulė prieš atkuriamas nuosavybės teises suteikiančius asmenis nėra naudojama ir nuosavybės teisės kaskart pakartotinai nėra vėl įgyjamos iš naujo, todėl vėlesni sandoriai su atkurtomis nuosavybės teisėmis neatitinka sukčiavimo sudėties. Nei jis, nei K. J. neatkūrė nuosavybės teisių savo vardu, taigi turtinė teisė apgaule nebuvo įgyta. Tarpininkavimas perparduodant teisę į nuosavybės atkūrimą, veikimas pagal įgaliojimą neturi apgaulės požymių ir negali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Pažymėtina, kad teismo nuosprendis prieštaringas ir tuo aspektu, kad nukentėjusioji O. J. nežinojo ir nesuprato, kad jos seneliai neturi teisės į nuosavybės atkūrimą, tačiau neva tai turėjo suprasti jis ir K. J., kurie nei apie O. J., nei apie jos senelius jokių duomenų neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų pažeidimų neištaisė ir apsiribojo tik deklaratyviu pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo konstatavimu.

19.44. Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad O. J. neturėjo teisės reikšti civilinį ieškinį už kitą asmenį, neturėdama tam įgaliojimo. Nors O. J. civiliniame ieškinyje teigiama, kad nustatoma sprendimo vykdymo tvarka, tačiau teismo nuosprendžiu priteisiama turtinė teisė gali būti vykdoma įstatymo nustatyta tvarka ir su tokia vykdymo tvarka gali nesutikti asmuo, kurio naudai vykdoma teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio. Taigi O.  J. civiliniu ieškiniu prašoma ne nustatyti sprendimo vykdymo tvarką, bet priteisti pinigų sumą kitam asmeniui. Sprendimas dėl civilinio ieškinio būtų sąlyginis, nes jis priklausytų nuo to, ar asmuo, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, priims jo įvykdymą iš asmens, iš kurio jis neprašė nieko priteisti. Pažymėtina, kad CPK 267 straipsnio nuostatos imperatyviai draudžia priimti sąlyginius sprendimus, todėl O. J. civilinis ieškinys negali būti nagrinėjamas.

19.45. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai tenkino O. J. civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo. Minėta, O. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvų žemę. O. J. neturėjo jokių prielaidų manyti, kad nacionalizuota buvo dar ir senelių žemė. O. J. žinojo, kad nuosavybės teisės jai nepriklauso. Liudytojas V. K. parodė, kad pinigus už atkuriamas nuosavybės teises notarų biure padavė matant O. J., tik nematė, kuris iš dalyvavusių asmenų pinigus pasiėmė. O. J. pripažino, kad iki išėjimo į pensiją dirbo draudimo agente, todėl sandorių sudarymo ypatumai ir rašytinių bei notarinių sandorių reikšmė jai gerai žinomi. Notarė nebuvo kaltinama kokių nors nusikalstamų veiksmų atlikimu, todėl preziumuojama, kad ji tinkamai atliko pareigas ir išaiškino O. J. sandorio esmę. Šios aplinkybės prieštarauja O. J. paaiškinimams, kad ji neskaitė jos vardu surašytos preliminariosios sutarties, jos vardu surašytų ir pasirašytų įgaliojimo, testamento, nesidomėjo, kurio konkrečiai jos artimo giminaičio turėta nuosavybės teisė, kokios vertės, kurioje vietoje buvusi žemė buvo surasta. Iš O. J. vardu sudarytų įgaliojimo, sutarties, testamento ji suprato, kad jai atkuriama didelės vertės

nuosavybės teisė į ne jos giminaičio žemę. Tai sudaro BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. Taigi nebuvo pagrindo O. J. pripažinti nukentėjusiąja ir civiline ieškove.

19.46. Baigiant nagrinėti apeliacinį skundą, pasikeitus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijai, jis apeliacinės instancijos teismui 2018 m. lapkričio 6 ir 7 d. pateikė atitinkamai prašymus dėl EŽTT 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo pridėjimo prie baudžiamosios bylos bei pakartotinės rašysenos ekspertizės atlikimo ir prokuroro A. Mirno nušalinimo baudžiamojoje byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neišnagrinėjo.

20. Kasaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BPK 20 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais, 276 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti perskaitomi balsu teisiamajame posėdyje, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, 276 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai ta apimtimi, kad nedraudžiama pripažinti įrodymais apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, bet neapklaustų teisme liudytojų parodymų ir neribojamas tokių ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimas – tik kitiems įrodymams patikrinti, taip pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą ir iš jo išplaukiantį rungimosi principą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai ir teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Pažymėtina, kad nuteistojo K. J. kasaciniame skunde iš esmės nurodomi argumentai, tapatūs pirmiau išdėstytiems nuteistojo R. J. kasacinio skundo argumentams (nuteistojo K. J. skunde iš esmės nėra tik nuteistojo R. J. kasaciniame skunde nurodytų argumentų dėl R. J. prašymų apeliacinės instancijos teisme išsprendimo). Dėl to nuteistojo K. J. kasacinio skundo argumentai iš naujo dar kartą nedėstomi.

21. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. ir jo gynėjas advokatas R. Kivylius prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis, susijusias su V. S. pripažinimu kaltu ir nuteisimu, panaikinti ir baudžiamąją bylą V. S. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

21.1. V. S. gynėjo paduotame apeliaciniame skunde buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis prašant priimto nuosprendžio dalį, susijusią su V. S. nuteisimu, panaikinti ir jį dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo išteisinti. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, taip pat atkreiptas dėmesys į aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo įvertintos, tačiau kurias buvo būtina nustatyti ir įvertinti, aptarti ir dėl jų pasisakyti. Apeliaciniame skunde, be kita ko, buvo išsamiai išdėstyti argumentai dėl V. S. inkriminuotų dokumentų klastojimo veiksmų S. O. 1992 m. balandžio 4 d. prašyme ranka atliekant taisymus, buvo išsamiai pasisakyta dėl tuo metu buvusios praktikos ir kitų byloje nustatytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą spręsti V.  S. veiksmuose nesant kaltės, taip pat išsamiai aptartos aplinkybės dėl Papilės Šv. Juozapo parapijos kunigo D.  Ž. 2008 m. rugpjūčio 2 d. išduoto krikšto liudijimo Nr. 24 ir akcentuota jų svarba. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apie šiuos apeliacinio skundo argumentus nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas tik abstrakčiomis frazėmis nurodė, kad, teisėjų kolegijos nuomone, V. S. kaltė suklastojus dokumentus ir piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, taip padedant kitiems asmenims apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės turtą, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais, kurie išsamiai yra išdėstyti ir aptarti pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, taip pat kad V. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kuriais ginčijama V. S. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, yra nepagrįsti ir vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Taigi apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo V. S. gynėjo apeliacinio skundo ir motyvuotai neaptarė motyvų, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas ir paliekamas galioti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nuosprendyje nenurodė motyvų, neaptarė įrodymų ir nepagrindė išvadų.

21.2. V. S. nepagrįstai inkriminuotas dokumento suklastojimas, nes jis nepagamino ir savo veiksmais nesukūrė dokumento, kuris sukeltų teisines pasekmes ir turėtų juridinę galią, t. y. galėtų būti BK 300 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynyba aiškiai ir nuosekliai laikėsi pozicijos, kad V.  S. 2008 m. rugpjūčio 4 d. pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų neklastojo ir negalėjo suklastoti, nes jo užpildyta pažyma buvo perduota jo tiesioginiam viršininkui – Žemėtvarkos skyriaus vedėjui E. P., kurią šis, privalėdamas patikrinti, patikrino ir pasirašė, taip suteikdamas šiam dokumentui juridinę galią. Kitaip tariant, dokumento pildymas, užpildams ir (ar)

surašymas, kuris nėra patvirtintas institucijos atsakingo asmens parašu (šiuo atveju Žemėtvarkos skyriaus vedėjo E.  P.), nesuteikia dokumentui juridinės galios, t. y. toks dokumentas nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina jokių teisių ir pareigų jokiems asmenims. Kartu pažymėtina, kad V. S. užpildytoje pažymoje tėra išvardyti dokumentai, kurie kartu su pažyma buvo perduoti Žemėtvarkos skyriaus vedėjui E. P. tam, kad būtų įvertinti, patikrinti ir priimtas sprendimas dėl tolesnės nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigos. V. S. priimant sprendimą nedalyvo ir objektyviai tolesnei nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigai įtakos negalėjo daryti – tai vienasmenis skyriaus vedėjo E. P. veikimas.

21.3. Skundžiamais nuosprendžiais V. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už kvalifikuotą dokumento suklastojimą, t. y. kai dėl dokumento suklastojimo padaroma didelė žala. Pažymėtina, kad nei kaltinime, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nėra nurodyta motyvų, kurie atskleistų V. S. atliktų veiksmų ir dėl to padarytos didelės žalos priežastinį ryšį. V. S. šioje byloje nebuvo reiškiamas civilinis ieškinys, todėl didelės žalos padarymo aplinkybės viso bylos proceso metu niekaip nebuvo siejamos su kokiais nors jo veiksmais, tuo labiau dokumento (-ų) suklastojimu. Priežastinis ryšys tarp veiksmų (dokumento suklastojimo) ir didelės žalos V. S. atveju nebuvo įrodinėjamas ir atitinkamai įrodytas. Skundžiamuose nuosprendžiuose aprašant V. S. inkriminuoto BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą apsiribota tik deklaratyviomis frazėmis nurodant, kad šis nusikaltimas jam inkriminuotas pagrįstai ir teisingai. Siekiant pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuotos veikos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį padarymo svarbu atskleisti asmens veiksmus ir šių veiksmų rezultatą (padarinius), t. y. ar šiais veiksmais buvo sukurtas juridinę galią turintis dokumentas ir ar šio dokumento sukūrimas (pagaminimas) sukėlė padarinius – didelę žalą. Tuo tarpu šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nei nagrinėtos, nei įvertintos ir dėl jų nepasisakyta. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybinį kaltinimą palaikančios prokuratūros pozicija dėl V. S. inkriminuoto dokumento suklastojimo padarymo būdo nebuvo nuosekli ir aiški: prokuratūros apeliaciniame skunde buvo dėstoma apie V. S. prisidėjimą (padėjimą) suklastojant dokumentą, o kaltinamajame akte buvo teigiama apie savarankišką V. S. veikimą suklastojant dokumentą; veika, aprašyta kaip padėjimas, nebuvo atitinkamai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnį.

21.4. Vienu atveju V. S. yra inkriminuotas taisymų S. O. 1992 m. balandžio 4 d. prašyme Akmenės žemėtvarkos skyriui grąžinti jos tėvo K. A. P. turėtą žemę darymas, kitu atveju dėstoma apie prisidėjimą kartu su E. P. suklastojant pirmiau nurodytą pažymą, tačiau neaišku, kuris iš šių veiksmų buvo didelės žalos priežastis. Šios aplinkybės yra itin svarbios, nes jos susijusios ir su galimos civilinės atsakomybės V. S. taikymu, siekiant išsiaiškinti ir bent jau žinoti, ar jo atlikti veiksmai buvo žalos priežastis.

21.5. Nei iš kaltinamojo akto, nei iš skundžiamų nuosprendžių neaišku, kokio būtent dokumento suklastojimas sukėlė didelę žalą, kam ta žala buvo padaryta, kokio dydžio žala padaryta ir kaip tai susiję su konkrečiais V. S. inkriminuotais veiksmais, ir ar V. S. padėjo, prisidėjo ar suklastojo dokumentą. Tai akivaizdūs kaltinamojo akto surašymo trūkumai (BPK 219 straipsnis), sutrukdę nagrinėti bylą teisme, o gynybai – gintis nuo neaiškaus kaltinimo. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui.

21.6. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant dokumento suklastojimą pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, jog suklastoja dokumentą, kuris gali sukelti teisinius padarinius, ir nori taip veikti. Apie tai skundžiamuose nuosprendžiuose nepasisakyta.

21.7. Skundžiamu nuosprendžiu V. S. nuteistas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už kvalifikuotą piktnaudžiavimą, kurio būtinas ir įrodinėtinas požymis yra turtinės ar kitos asmeninės naudos siekimas. Tuo tarpu baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. S. būtų siekęs turtinės ar kitokios naudos. Apie tai nėra pasisakyta nei kaltinime, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad V.  S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį be nuorodos į BK 24 straipsnį, taigi turėjo būti pagrįstas ir įrodytas asmeninės jo, o ne bendrininkų grupės naudos siekimas. Tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra, nėra net užuominų ar prielaidų, kurios leistų bent jau numanyti galimą V. S. interesą elgtis neteisėtai. Kita vertus, net jei būtų sprendžiama dėl galimo V.  S. veikimo bendrininkų grupės ar konkretaus grupės nario naudai, pažymėtina, kad net ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokuratūra sutiko, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad bendrininkai būtų susitarę daryti nusikaltimus. Taigi baudžiamojoje byloje nenustatytas susitarimas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą ne tik apie V. S. naudos siekimą sau, bet ir jos siekimą bendrininkų grupės naudai. Nuosprendyje remiamasi sutikusio su teisėsauga bendradarbiauti nuteistojo A. P. parodymais, tačiau pabrėžtina, kad jis nenurodė jokių aplinkybių ne tik apie neva V. S. siekiamą turtinę ar kitą asmeninę naudą, bet ir

V. S. dalyvavimą darant nusikaltimus.21.8. Skundžiamais nuosprendžiais V. S. nuteistas ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad

padėjo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.21.9. Nuosprendžiuose ir kaltinime bendrininkams inkriminuoti neteisėti veiksmai susiję su nuosavybės teisų atkūrimo

procesu, kuris yra neabejotinai sudėtingas tiek teisinio reglamentavimo (ir (ar) jo nepakankamumo) prasme, tiek šiame procese dalyvaujančių asmenų, institucijų, valstybės pareigūnų ir tarnautojų skaičiumi, taip pat įvairių administracinių procedūrų gausa ir laiko trukmės aspektu. V. S. šioje byloje buvo apkaltintas ir nuteistas kaip pačios žemiausios grandies valstybės tarnautojas, dalyvavęs tik pradinėje sudėtingo nuosavybės teisių atkūrimo proceso stadijoje, kurioje objektyviai net nebuvo galima sukurti teisių ir (ar) pareigų, lemiančių didelę žalą – neteisėtą nuosavybės teisių įgijimą.

21.10. Pažymėtina, kad V. S. baudžiamosios bylos tyrimo laikotarpiu ėjo Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko pareigas. Jis buvo vienas iš daugelio Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkų, be to, Žemės tvarkymo departamentui priklausė kitų Šiaulių apskrities rajonų žemėtvarkos skyriai ir atitinkamai juose dirbantys žemėtvarkininkai. Padalinys – Žemės tvarkymo departamentas buvo pavaldus Šiaulių apskrities viršininko administracijai, kuriai vadovavo Šiaulių apskrities viršininko administracijos viršininkas. Šios struktūros išdėstymas ir suvokimas yra itin svarbus, kadangi padarinių (didelės žalos) kilimas šioje baudžiamojoje byloje sietinas ir yra neįmanomas be Šiaulių apskrities viršininko priimto sprendimo, kuriuo sukuriama nuosavybės teisė į konkretų žemės sklypą, mišką ir (ar) vandens telkinį. Būtent šio realaus nekilnojamojo turto neteisėtas įgijimas panaudojant apgaulę sudaro V. S. inkriminuoto, BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo rezultatą, o visi inkriminuoti veiksmai susiję su šio rezultato pasiekimu. Veiksmų grandinės žinojimas svarbus tam, kad būtų tinkamai identifikuoti šioje grandinėje veikiantys asmenys ir nustatyti jų veiksmai, taip pat identifikuotas priežastinis ryšys tarp veiksmų ir padarinių.

21.11. V. S., žemiausios grandies valstybės tarnautojas, buvo tiesiogiai pavaldus viršininkui E. P. (Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui). V. S., kaip žemiausios grandies valstybės tarnautojo, pareigybinės funkcijos, teisės, pareigos ir atsakomybė yra visiškai kitokios nei Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo E. P. Pažymėtina, kad, esant skirtingai atsakomybei, pareigybių aprašymuose nustatyti ir skirtingi kvalifikaciniai reikalavimai aptariamoms pareigoms eiti: E.  P. ėjo pareigas turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, pagal einamas pareigas turėjo neabejotinus ir aiškiai apibrėžtus valdingus įgalinimus jam pavaldžiam žemėtvarkininkui V. S., turėjo teisę priimti sprendimus, pasirašyti oficialius dokumentus, taip suteikiant jiems dokumento statusą BK 300 straipsnio prasme. Tuo tarpu V. S., vienas iš žemėtvarkininkų, dirbantis Papilės seniūnijoje (net ne Akmenėje), turintis vidurinį išsilavinimą, neturėjo įgalinimų ir teisių atlikti veiksmus, kurie sukeltų reikšmingas pasekmes.

21.12. V. S. buvo tiesiogiai pavaldus Žemėtvarkos skyriaus vedėjui E. P., taigi objektyviąja prasme jis negalėjo daryti įtakos vedėjui E. P., jam priimant pagal funkcijas priskirtą sprendimą dėl pažymos pasirašymo ir atitinkamai nuosavybės atkūrimo proceso eigos tęsimo. Priimant šį sprendimą V. S. nedalyvavo ir objektyviai įtakos šiam procesui, jo eigai, E. P. sprendimui padaryti negalėjo. Be to, V. S. apie tolesnę nuosavybės teisės atkūrimo proceso eigą nežinojo ir pagal einamas pareigas žinoti neprivalėjo; tolesniam nuosavybės atkūrimo procesui įtakos daryti negalėjo nei einamų pareigų, nei kokiu nors kitu pagrindu. Būtent E. P. žinioje buvo visi nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai (originalai), kurie išvardyti V. S. tik užpildytoje pažymoje, taigi tik E. P. pareiga, teisė ir atsakomybė buvo nuspręsti dėl pažymos pasirašymo ir tolesnės proceso eigos.

21.13. V. S. skundžiamais nuosprendžiais nuteistas kaip padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis) atliekant veiksmus apgaule, todėl ypač svarbu nustatyti ir įvertinti, ar šių veiksmų atlikimas buvo būtina sąlyga bendrininkų nusikalstamam rezultatui pasiekti, t. y. „ar V. S. inkriminuotų veiksmų atlikimas buvo būtinas, kad juos atliktų būtent V. S., ir ar tai buvo būtina sąlyga siekiant įgyvendinti apgaulę“. Logiška, kad taisymus ranka, kurių darymo V. S. neneigia, prašyme galėjo atlikti bet kas. Nebūtinai tai turėjo būti valstybės tarnautojas (žemėtvarkininkas) – tai galėjo atlikti bet kas kitas (net nenustatytas asmuo), o šio veiksmo atlikimo padarinys būtų identiškas, nepaisant V. S. dalyvavimo. Dokumentas, patekęs pas E. P., nepriklausomai nuo to, kieno ranka daryti įrašai, vienodai galėjo būti toliau realizuotas tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą,  t. y. E. P. pasirašant pažymą. Tas pats pasakytina ir apie pažymos užpildymą.

21.14. Tokios pat loginės išvados darytinos ir dėl V. S. inkriminuotų veiksmų neva priimant Papilės Šv. Juozapo bažnyčios kunigo D. Ž. 2008 m. rugpjūčio 2 d. išduotą krikšto liudijimą Nr. 24. Pažymėtina, kad dokumento atsiradimo nuosavybės teisių atkūrimo byloje aplinkybės ir net buvimas joje nesukelia teisinių padarinių ir neturi įtakos tolesnei nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigai. Juridiškai nėra svarbu tai, kaip šis dokumentas pateko į bylą, kas konkrečiai jį įdėjo. Esminę reikšmę turėjo E. P. sprendimas pasirašyti pažymą ir duoti tolesnę eigą nuosavybės teisių atkūrimo procesui,

kuriame, kaip minėta, V. S. nedalyvavo. Baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta tai, kad būtent V. S. priėmė šį dokumentą. Kita vertus, net ir darant prielaidą dėl inkriminuoto bažnytinės pažymos priėmimo, pirmiau nurodytą krikšto liudijimą neabejotinai galėjo priimti ir į bylą įdėti bet kuris kitas asmuo.

21.15. Taigi V. S. veikimas ir jam inkriminuoti veiksmai nebuvo būtina sąlyga nusikaltimui padaryti, padariniams kilti veikiant bendrininkų grupe realizuojant nusikalstamą sumanymą.

21.16. Pažymėtina, kad A. P. suklaidinęs kunigą gavo krikšto liudijimo originalą, su kunigo parašu ir bažnyčios antspaudu. Suklastoto turinio bažnytinio dokumento gavimas pareikalavo didelių pastangų, o tolesni A. P. veiksmai realizuojant šį dokumentą tik patvirtina, kad būtent V. S. buvo asmuo, į kurį buvo nukreipta apgaulė, o ne asmuo, joje dalyvaujantis kaip menamas bendrininkas. Krikšto liudijimo pateikimas žemėtvarkininkui (nebūtinai tai turėjo būti V.  S.) patvirtina, kad dokumento adresatas tebuvo eilinis valstybės tarnautojas – žemėtvarkininkas, o pateikiant šį dokumentą neabejotinai buvo siekiama suklaidinti būtent eilinį žemėtvarkininką, kad šis, matydamas bažnyčios kunigo pasirašytą tikrą dokumentą, neabejotų jo turinio tikrumu ir jį priimtų.

21.17. Apgaulė visada yra susijusi su tiesos imitavimu, kai maskuojant siekiama iškreipti tikrovę taip, kad asmuo, į kurį nukreipta apgaulė ir kurį siekiama klaidinti, nesuvoktų prieš jį naudojamos apgaulės ir ją priimtų kaip tariamą tiesą. Nagrinėjamu atveju būtent eilinis žemėtvarkininkas, teturintis vidurinį išsilavinimą, lojalus ilgametis tarnautojas, buvo asmuo, į kurį ir buvo nukreipta apgaulė.

21.18. Kaltinimo, atitinkamai ir pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, nelogiškumas pasireiškia tuo, kad V. S. kaltinamas veikęs bendrininkų grupe neva padedant sukčiauti ir dar piktnaudžiavimu siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nes tokiu atveju tampa nelogiškos A. P. pastangos gauti tikrą bažnytinį dokumentą, kai būtų pakakę tiesiog klastotės. Juk logiška, jei V. S., kaip nurodyta kaltinime ir nuosprendžiuose, yra bendrininkas, padedantis vykdyti nusikalstamą sumanymą – apgaulę įgyti didelės vertės svetimą turtą, o tarp bendrininkų yra susitarimas, nelogiškos tampa pastangos ir veiksmai siekiant suklaidinti kunigą gaunant liudijimą ir toliau dokumentą panaudojant klaidinant patį V. S. ir jam pateikiant neva tikrą krikšto liudijimo originalą.

21.19. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo – objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tuo tarpu skundžiamuose nuosprendžiuose nėra konstatuoti jokie bendrininkavimo požymiai, kiek tai susiję su V. S. inkriminuotų nusikaltimų padarymu. Negana to, baudžiamojoje byloje nėra nustatyta ir įvardyta, kokia forma išreikštas bendrininkų tariamas susitarimas.

21.20. V. S. inkriminuoto bendrininkavimo įrodymas ir susitarimo bendrininkauti momento nustatymas taip pat sietini ir su galimybe nusikaltimus kvalifikuoti kaip padarytus idealiąja sutaptimi ir atitinkamai netaikyti senaties (turėtų būti – taikyti senatį).

21.21. BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nurodyti nusikaltimai priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimų padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies c punktas nustatė aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. V.  S. inkriminuotas dokumentų klastojimas ir piktnaudžiavimas pagal kaltinimo formuluotę buvo padaryti ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 4 d.

21.22. Iš skundžiamų nuosprendžių ir baudžiamosios bylos, kaip minėta, nėra aiškus susitarimo bendrininkauti momentas (data), t. y. kada įvyko susitarimas padėti apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 182 straipsnio 2 dalis). Jei tariamas susitarimas padėti sukčiauti būtų įvykęs V. S. inkriminuotų veiksmų atlikimo metu, nusikaltimai galėtų būti kvalifikuojami kaip padaryti idealiąja sutaptimi, tačiau baudžiamojoje byloje tokių duomenų nėra. Esant nenustatytam susitarimui padėti sukčiauti, nusikaltimai kvalifikuotini atskirai, o už BK 300 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nurodytų nusikaltimų padarymą turėjo būti taikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

21.23. Pažymėtina, kad V. S. kaltė tendencingai ir deklaratyviai grindžiama vien tik prielaidomis, spėjimais ir faktiniais duomenimis nepatvirtintais kaltinimo teiginiais. Faktinių duomenų vertinimas nebuvo atliktas, o tai neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimų. Išvados apie V. S. inkriminuotų nusikaltimų padarymą padarytos nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. V. S. kaltę teismas grindė tik prieštaringais ir deklaratyviais teiginiais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš jį sudarančių 120 puslapių vos keliuose punktuose iš esmės telpa visų V. S. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybių pripažinimo įrodytomis aprašymas. Dėl šių esminių nuosprendžio

trūkumų buvo pateiktas išsamus apeliacinis skundas, be kita ko, pažymint, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, tačiau apeliacinėje instancijoje šie trūkumai nebuvo ištaisyti.

21.24. Pažymėtina, kad viso bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme V. S. priverstinai buvo pasyvus proceso stebėtojas – teismo posėdžiuose apklausiami liudytojai nieko neliudijo apie tai, kas būtų susiję su V. S. inkriminuotomis veikomis, nes jie jo tiesiog nežinojo, nepažinojo ir nebuvo su juo bendravę. Net ir nuteistieji R.  J., K. J., A. P. parodė neturėję jokių santykių su V. S. Vienintelis E. P. patvirtino, kad V. S. buvo Papilės seniūnijoje dirbęs žemėtvarkininkas.

21.25. Atskirai nepaminėtinas (turėtų būti – paminėtinas) ir galimas teismo ir valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro šališkumas, pasireiškiantis tendencingu nusistatymu prieš V. S.

21.26. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. S. gynėjas prašė atkreipti dėmesį ir į pasikeitusią prokuroro poziciją dėl O. D. ir V. J. kaltės ir jo pareikšto prašymo jas išteisinti. Pirmosios instancijos teismas prokuroro pareikštą prašymą patenkino ir O. D. su V. J. išteisino. Lyginant teismo motyvus dėl V. S. ir O. D., V. J., įžvelgtinas dvejopų standartų taikymas vertinant tas pačias pareigas atlikusius asmenis (žemėtvarkininkus) ir iš esmės identiškus jų atliktus veiksmus.

21.27. Pavyzdžiui, O. D. atveju nurodyta, kad nebuvo nustatyta, jog ji, R. P. prašyme užrašydama gavimo žymą, turėjo tyčią klastoti dokumentus. Teismas padarė išvadą, kad dokumentų priėmimas iš V. V. negali būti traktuojamas kaip nusikalstami, neteisėti veiksmai. Maža to, teismas konstatavo ir tai, kad tos pačios pažymos, kurios užpildymu kaltinamas ir V. S., rengimas, kurią pasirašė skyriaus vedėjas E. P., nelaikytinas nusikalstamu. Dėl V. J. veiksmų, identiškų V. S. veiksmams, teismas sprendė, kad jos veikoje nėra nusikaltimo požymių, o veiksmai priimant dokumentus, užpildant pažymą, teismo vertinimu, tėra drausminis nusižengimas, nesudarantis pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

22. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. ir jos atstovės advokatės D. Balčiūnienės, nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato R. Kivyliaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

23. Iš nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo kasacinių skundų matyti, kad vienas esminių jų skundų argumentų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, baudžiamosios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jų apeliaciniais skundais, nes neatsakė į visus jų apeliacinių skundų argumentus.

24. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t.  y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

25. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5

dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažįstami esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015, 2K-266-976/2017).

26. Nagrinėjamų kasatorių skundų kontekste pažymėtina ir tai, kad jei apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje suformuotame apelianto prašyme prašoma naikinti visą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, jo visų dalių teisėtumas ir pagrįstumas pagal nurodytus apskundimo pagrindus apeliacinės instancijos teismo turi būti įvertintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-190-648/2018). Tuo atveju, kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Tikrindamas, ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir ar tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-229-222/2017), ir, laikydamasis BPK normų reikalavimų, išnagrinėti, ar skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229-222/2017). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai baudžiamojoje byloje yra paduota keletas apeliacinių skundų, kiekvieną iš jų reikia aptarti nuosprendyje ar nutartyje ne tik aprašant skundų esmę, bet ir dėstant teismo išvadas (motyvus), nes, kaip minėta, BPK nuostatos įpareigoja teismą kruopščiai patikrinti apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Taigi apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti kiekvieno apeliacinio skundo motyvus, o savo sprendime aptarti visų apeliacinių skundų esminius argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2010).

27. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, § 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti (2019 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Baltic Master Ltd. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55092/16, § 34).

28. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus (2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06, § 24; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09, § 39–40). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, § 31). Nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Didžiosios kolegijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Moreira Ferreira prieš Portugaliją (Nr. 2), peticijos Nr. 19867/12, § 84; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06), tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta (Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Taxquet prieš Belgiją, peticijos Nr. 926/05, § 91; 2018 m.

lapkričio 8 d. sprendimas byloje Rostomashvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 13185/07, § 55). Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Zhang prieš Ukrainą, peticijos Nr. 6970/15, § 61; 2015 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Deryan prieš Turkiją, peticijos Nr. 41721/04, § 30–33). Tačiau kai šalies argumento išnagrinėjimas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo; nepaisydami kaltinamojo iškelto konkretaus, reikšmingo ir svarbaus klausimo, teismai neįvykdo savo pareigų pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (Zhang prieš Ukrainą, § 61). Šio principo kontekste aiškinama ir EŽTT praktikoje suformuota bendra nuostata, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš principo gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Deryan prieš Turkiją, § 31–33). Be to, teisingo proceso sąvoka reikalauja, kad teismas, kuris tik glaustai motyvavo savo sprendimą inkorporuodamas į jį žemesnio teismo pateiktus motyvus ar naudodamas kitą motyvavimo techniką, ne tiesiog iš karto pritartų žemesnės instancijos teismo išvadoms, o iš tikrųjų išnagrinėtų esminius jam pateiktus klausimus (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, § 60; 2007 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Boldea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 19997/02). Nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo būdas gali atitikti teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimus tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas (Boldea prieš Rumuniją; Deryan prieš Turkiją; Zhang prieš Ukrainą, § 66). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad EŽTT praktikos nuostata dėl apeliacinės instancijos teismo galimybės motyvuojant savo sprendimą tiesiog pritarti skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms turi būti aiškinama atsižvelgiant į Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimą išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-699/2015).

29. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismui neatsakant (nepasisakant) dėl konkretaus argumento, kuris reikalauja aiškaus ir konkretaus atsakymo, suinteresuoti asmenys negali žinoti, ar šis teismas tiesiog neišnagrinėjo to argumento, ar jį atmetė, ir jeigu atmetė – tai dėl kokių priežasčių (2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Laranjeira Marques da Silva prieš Portugaliją, peticijos Nr. 16983/06; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Uche prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12211/09). Pernelyg bendro pobūdžio formuluotės (tokios kaip šie argumentai yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai), kurios naudojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus, galėtų būti įterpiamos į bet kokį sprendimą nepateikiant jokių papildomų detalių ar būtent konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, tad tokių formuluočių išdėstymas nėra tinkamas motyvavimas (2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; taip pat žr. Zhang prieš Ukrainą, § 66; Rostomashvili prieš Gruziją, § 59; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nikolay Genov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7202/09). EŽTT praktikoje pažymėta ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (Mitrofan prieš Moldovos Respubliką; Fomin prieš Moldovą, § 31).

30. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

31. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliaciniais skundais buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, atitinkamai susijusias su nuteistųjų E. P., R. J., K. J., V. S. nuteisimu, ir juos išteisinti. Apeliaciniuose skunduose buvo išdėstyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai tiek dėl baudžiamojoje byloje sprendžiamų faktinių, tiek ir dėl teisinių pagrindų. Iš nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinių skundų matyti, kad vieni esminių jų skundų argumentų yra susiję su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistųjų veikų kvalifikavimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavimu.

32. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentų, iš

esmės apsiribojo formaliais, bendro pobūdžio teiginiais, tokiais kaip: pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus; skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais; nuteistųjų R. J., K. J. kaltė suklastojus ir panaudojus suklastotus dokumentus ir dėl to padarius didelę žalą valstybei ir fiziniams asmenims, apgaule savo naudai įgijus svetimą didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės turtą, E. P., V. S. kaltė suklastojus dokumentus ir piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, taip padedant kitiems asmenims apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį didelės vertės turtą, J. P. kaltė, suklastojus dokumentus ir piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais, kurie išsamiai yra išdėstyti ir aptarti pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje; naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dėl nuteistųjų priimti išteisinamąjį nuosprendį ir civilinius ieškinius atmesti, kaip to prašoma apeliaciniais skundais, nėra pagrindo; nuteistiesiems pateiktuose kaltinimuose ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos tiek, kiek to reikalaujama BPK 219 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose, todėl nėra pagrindo teigti, kad jiems pateikti kaltinimai yra neaiškūs ir pažeista nuteistųjų teisė į gynybą; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi, o nuteistųjų R. J. ir K. J. apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos; visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų visumos analize; pirmosios instancijos teismas padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog E. P. tyčia viršijo savo įgaliojimus ir veikė priešingai tarnybos interesams, ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnį – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik išvardijo baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuteistųjų kaltę, ir tik lakoniškai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir sutiko su tuo, kad visi nurodyti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais sudaro visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau nuosprendyje pats įrodymų iš esmės neanalizavo ir tokios analizės pagrindu padarytų išvadų nepateikė.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinių skundų prašymų bei esminių argumentų BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas ir atsakyta į esminius nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavimo. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad tuo atveju, jei apeliantų nurodomi prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015).

34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, tik fragmentiškai susietais su kai kuriais nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentais ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis, tik deklaratyvus pritarimas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, neišdėstant išsamesnių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į esminius nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos procesą, iš kurios išplaukia teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą.

35. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie suvaržė nuteistųjų E.  P., R. J., K. J., V. S. teisę į teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria išnagrinėtas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės

apeliacinis skundas, nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti, o prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, naikintina ir ši baudžiamosios bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

36. Nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kitų BPK pažeidimų, taip pat nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. ir jos atstovės kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo nenagrinėjami, nes jų nagrinėjimas susidariusioje situacijoje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes, analizuodamas šiuos nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. ir jo gynėjo ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės ir jos atstovės kasacinių skundų argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią baudžiamąją bylą, savarankiškumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria išnagrinėtas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. J. atstovės advokatės Daivos Balčiūnienės apeliacinis skundas, nuteistųjų E. P., R. J., K. J., nuteistojo V. S. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus apeliaciniai skundai atmesti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Andrejaus Mirno apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, ir perduoti šią baudžiamosios bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS RIDIKAS

AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09647 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-75-788/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07749-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15.3.3.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (pirmininkas), Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Audronės Kartanienės, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančauskienei,

nuteistojo D. Š. gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,nuteistojo I. U. gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) atstovams advokatams Mindaugui Zalepūgai ir Donatai Lapėnienei,teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo AB (duomenys

neskelbtini) atstovo advokato Valdo Vyšniausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendžiu:D. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu

ketveriems metams; BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams; BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams; BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams; BK 25 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams; BK 25 straipsnio 3 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams; BK 25 straipsnio 3 dalį ir 198(1) straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

V. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir V.  R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, V. R. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. birželio 19 d. (dvi dienos).

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5 ir 8 punktus, V. R. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti pagal darbo sutartį ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

S. R. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant ją per visą bausmės atlikimo laiką dirbti pagal darbo sutartį.

I. U. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, I. U. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios

priemonės – suėmimo laikas nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. kovo 27 d.Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5 punktą ir 3 dalį, I. U. paskirtos

bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, nekeisti gyvenamosios vietos be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jo priežiūrą vykdančios institucijos nustatyta tvarka nuotoliniu būdu bendrauti su šia institucija, ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius atvykti į jo priežiūrą vykdančią instituciją ir atsiskaityti dėl vykdomų įpareigojimų.

Iš D. Š., V. R. ir S. R. solidariai priteista civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) 7530,12 Eur turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš I. U. priteista civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) 20 273,40 Eur turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš D. Š., V. R., S. R. ir I. U. lygiomis dalimis priteista civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) 1312,85 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iš I. U. priteista atlyginti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1561,78 Eur ekstradicijos išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendis pakeistas:

– panaikinta nuosprendžio dalis, kuria I. U. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir I. U. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, I.  U. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. kovo 27 d. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5 punktą ir 3 dalį, I. U. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo

laikotarpį dirbti, nekeisti gyvenamosios vietos be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jo priežiūrą vykdančios institucijos nustatyta tvarka nuotoliniu būdu bendrauti su šia institucija, ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius atvykti į jo priežiūrą vykdančią instituciją ir atsiskaityti apie vykdomus įpareigojimus;

– iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad I. U. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, veikdamas organizuota grupe, ir pripažinta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis;

– panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš I. U. priteista atlyginti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1561,78 Eur ekstradicijos išlaidų;

– panaikina nuosprendžio dalis, kuria solidariai iš D. Š., V. R. ir S. R. bei iš I. U. priteista civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistų turtinių žalų sumų, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Šioje byloje taip pat nuteista V. M., tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi civilinio ieškovo atstovų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje:1.1. D. Š., V. R. ir S. R. nuteisti už nusikalstamas veikas, padarytas netesėtai perimant Lietuvoje veikiančių bankų

klientų elektroninės bankininkystės paskyrų vartotojų nuolatinius slaptažodžius, naudotojų autentifikavimo kodus bei sesijos kintamus slaptažodžius, neteisėtai prisijungiant prie bankų informacinių sistemų ir jų klientų banko sąskaitų, pervedant pinigus iš minėtų banko sąskaitų į savo bendrininkų banko sąskaitas, po to šias svetimas lėšas išgryninant per bankomatus, taip apgaule įgyjant svetimą turtą. D. Š., V. R. ir S. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis įgijo O. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. R. bankų sąskaitose esančias lėšas – 28 000 Lt (8109,36 Eur), iš kurių bankomatuose išgryninta 25 880 Lt (7495,37 Eur). D. Š. ir V. R. taip pat pasikėsino apgaule įgyti Šilutės rajono savivaldybės administracijos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Pasvalio rajono savivaldybės administracijos bankų sąskaitose esančias lėšas – 138 000 Lt (39 967,56 Eur), tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes AB (duomenys neskelbtini) internetinės bankininkystės sistemoje bandytos atlikti finansinės operacijos nebuvo patvirtintos ir neteisėtai inicijuoti pavedimai neįvykdyti.

1.2. D. Š. taip pat nuteistas už tai, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavo V. R., S. R., V. M., R. Š., L. V., L. N. ir I. L. elektroninių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis.

1.3. I. U. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas su nenustatytais asmenimis, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis savo bei kitų nenustatytų asmenų naudai apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – 70 000 Lt (20 273,40 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių lėšų, iš kurių bankomatuose buvo išgryninta iš viso 5423,40 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (atitinka 22 032,56 Lt, arba 6381,07 Eur).

II. SKUNDŽIAMŲ TEISMŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

2. Pirmosios instancijos teismas priteisė solidariai iš D. Š., V. R. ir S. R., taip pat iš I. U. civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese yra atlyginama tik ta turtinė (neturtinė) žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, t. y. padaryta žala turi būti priežastiniu ryšiu susijusi su nusikalstama veika. Tuo tarpu procesinėmis palūkanomis yra kompensuojami nuostoliai, padaryti ne tiesiogiai nusikalstamais veiksmais, o laiku neatlyginus nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos penkių procentų palūkanos civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) nepatenka į padarytos turtinės žalos sampratą.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas V. Vyšniauskas kasaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio dalis: priteisti solidariai iš nuteistųjų D. Š., V. R. ir S. R. civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 7530,12 Eur dydžio turtinės žalos sumos, taip pat priteisti iš nuteistojo I. U. tokio paties dydžio metines procesines palūkanas nuo 20 273,40 Eur turtinės žalos sumos, procesines palūkanas skaičiuojant nuo patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo dienos. Kasatorius taip pat prašo iš nuteistųjų D. Š., V. R., S. R. ir I. U. priteisti civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) patirtas proceso išlaidas kasacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai, išspręsdami procesinių palūkanų priteisimo civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) klausimą, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų baudžiamajame procese priteisimo ir skaičiavimo pradžios klausimus, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo iš nuteistųjų civiliniam ieškovui, rėmėsi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr.  2K-234/2010 ir 2K-99-648/2016. Kita vertus, pirmojoje kasacinėje nutartyje nepasisakyta, kad procesinių palūkanų priteisimas patenkinus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nėra galimas, priešingai, padaryta išvada, kad šios palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tokią poziciją patvirtina ir atskiroji nuomonė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišrios išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014. Tai, kad procesinės palūkanos baudžiamajame procese yra priteisiamos tenkinus civilinį ieškinį, atitinka ir vėlesnę nuoseklią kasacinio teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015). Kita kasacine nutartimi Nr. 2K-99-648/2016, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, negali būti vadovaujamasi šioje byloje, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės nesutampa, t. y. šia kasacine nutartimi procesinės palūkanos nebuvo priteistos, nes žala buvo padaryta mokesčių sistemai, kuri reguliuojama viešosios teisės normomis (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymai ir kt.).

3.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad procesinėmis palūkanomis yra kompensuojami nuostoliai, padaryti ne tiesiogiai nusikalstamais veiksmais, o laiku neatlyginus nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, nes toks aiškinimas neatitinka procesinių palūkanų tikslo ir paskirties, taip pat teismų praktikos išaiškinimų. Kasatorius cituoja kasacinių nutarčių civilinėse bylose Nr. 3K-7-144/2014 ir 3K-3-235-1075/2018 turinį ir pabrėžia, kad skatinimas greičiau įvykdyti teismo nuosprendį yra antraeilė procesinių palūkanų paskirtis, o pagrindinė jų paskirtis yra minimalių žalą patyrusio subjekto nuostolių, patirtų teisminio ir vykdymo proceso metu, atlyginimo užtikrinimas, kol nusikalstamais veiksmais padaryta žala bus visiškai atlyginta. Dėl šios priežasties procesinių palūkanų nepriteisimas reikštų šalių procesinio lygiateisiškumo pažeidimą, nes suponuotų dalies patirtos žalos atlyginimo nepriteisimą ir kartu kaltininko išvengimą atlyginant padarytos žalos dalį. Kasaciniame skunde, remiantis kasacinėmis nutartimis civilinėse bylose Nr.  3K-3-98/2014, 3K-3-144-915/2018 ir e3K-3-147-690/2018, atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 ir 6.261 straipsniuose nustatytoms palūkanoms priteisti yra keliamos skirtingos sąlygos, skiriasi ir jų skaičiavimo tvarka, pagrindas ir tikslai. CK 6.261 straipsnyje įtvirtintų palūkanų tikslas yra kompensuoti kreditoriaus nuostolius, atsiradusius dėl laiku neįvykdytos prievolės, be to, jos skaičiuojamos tik kai ginčas kilęs iš sutartinių santykių. Tuo tarpu pareiga mokėti procesines palūkanas kyla nepriklausomai nuo atsakomybės (sutartinės ar deliktinės) atsiradimo pagrindo. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje turėjo pasisakyti dėl galimybės priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnį, o ne dėl palūkanų, mokamų už prievolės neįvykdymą laiku pagal CK 6.261 straipsnį.

3.4. Civilinio ieškovo atstovo kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento. Pasak kasatoriaus, sistemiškai aiškinant CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio nuostatas, taip pat remiantis teismų praktika civilinėse bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014), priteistos procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamoje byloje civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) prašomos priteisti penkių procentų dydžio metinės procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato V. Vyšniausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo išnagrinėjus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje

5. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios yra skirtos nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems minimaliems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, operatyviam teismo procesui ir teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Pripažįstama, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Pagal suformuotą teismų praktiką civilinėse bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-41/2012, 3K-7-144/2014, 3K-3-156-687/2015, 3K-3-452-415/2016, 3K-3-235-1075/2018, 3K-3-217-690/2018 ir kt.) procesinės palūkanos priteisiamos tiek tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda iš sutarties, tiek ir tais atvejais, kai žala kyla iš delikto. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas. Civilinės bylos iškėlimo momentu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalį laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas.

6. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai civilinėse bylose taikomi ir procesinėms palūkanoms.

7. Nagrinėdami civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose, teismai procesinių palūkanų priteisimo klausimą sprendžia nevienodai. Kasacinės instancijos teismo praktika šiuo klausimu taip pat nepasižymi vienodumu. Kai kuriose šios instancijos teismo nutartyse pasisakyta dėl tokių palūkanų priteisimo negalimumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2010, 2K-234/2010, 2K-99-648/2016); kitose nutartyse pasisakyta, kad tokios palūkanos priteistinos, tačiau nevienodai sprendžiamas klausimas dėl momento, nuo kurio skaičiuojamos palūkanos, – nuo nuosprendžio įsiteisėjimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018) ar nuo teismo nutarties perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-303/2019). Šis praktikos nevienodumas nulemtas civilinio ir baudžiamojo procesų principų ir taisyklių skirtumų.

8. Plenarinė sesija, įgyvendindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), išaiškina, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą.

9. Kartu plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio 2 dalimi, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Ši nuostata reiškia ir tai, kad civilinėje ir civilinio proceso teisėje įprastų standartų taikymas sprendžiant baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį turi būti suderintas su esminiais baudžiamojo proceso principais ir taisyklėmis. Atsižvelgdama į tai, plenarinė sesija konstatuoja, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią procesinės palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo bylos iškėlimo teisme, negali būti taikoma išsprendžiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Tokią išvadą pagrindžia šie argumentai:

9.1. Pirma, procesinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme taisyklė (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) negali būti visa apimtimi įgyvendinta baudžiamojoje byloje vien dėl to, kad toks veiksmas baudžiamajame procese nenustatytas. Bylos iškėlimo teisme analogais galima būtų laikyti kaltinamojo akto kartu su visa bylos medžiaga perdavimą teismui (BPK 220 straipsnis) arba bylos perdavimą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnis), tačiau šie procesiniai etapai nėra susiję su civilinio ieškinio pareiškimu baudžiamojoje byloje. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pareikštas ieškinys gali būti tikslinamas ir jau pradėjus įrodymų tyrimą.

Taigi akivaizdu, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje procesinių palūkanų skaičiavimo momentą nuo bylos iškėlimo teisme, neketino įtvirtinti, kad ši nuostata būtų vienodai taikoma ir sprendžiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

9.2. Antra, civiliniame procese yra įtvirtintas dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Remiantis šiuo principu, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį, be to, šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovui suteikiama reali galimybė išvengti arba sumažinti turtinę naštą, susijusią su gresiančiomis procesinėmis palūkanomis. Baudžiamajame procese kaltinamasis, ypač kai jam paskirtos įvairios griežtos kardomosios priemonės (pvz., suėmimas, namų areštas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir prie jo nesiartinti), turi ribotas galimybes susitarti su nukentėjusiuoju ir (ar) civiliniu ieškovu, lemti greitesnę baudžiamojo proceso pabaigą ir taip išvengti papildomos turtinės naštos mokėti palūkanas.

9.3. Trečia, remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės būtina sąlyga, preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Tai lemia tokį įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis) pasiskirstymą tarp šalių, kai ieškovas privalo įrodyti atsakovo padarytus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, o atsakovui tenka našta paneigti savo kaltę, t. y. kad jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, kad žala nekiltų (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Be to, civilinėje teisėje yra įtvirtintas atsakomybės be kaltės institutas (griežta atsakomybė), kai įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais atsakovo kaltė iš viso neįrodinėjama (pvz., CK 6.266, 6.267, 6.270 ir kiti straipsniai). Galiojant tokioms nuostatoms, teismui pripažinus ieškinį įrodytu ir teisiškai pagrįstu, jau nuo bylos iškėlimo teisme momento skolininkas laikomas atsakingu už tai, kad laiku neįvykdė prievolės, ir dėl to, esant reikalavimui, nuo šio momento jam skaičiuojamos procesinės palūkanos. Taikant baudžiamąją atsakomybę kaltės principas įgyvendinamas be jokių išimčių ir ribojimų (BK 2 straipsnio 3 dalis), be to, baudžiamajame procese galioja konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje taip pat garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija, kuri reiškia ir tai, kad įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK normas (BPK 113 straipsnio 1 dalis). Remiantis BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimo klausimus, būtina civilinio ieškinio patenkinimo sąlyga yra asmens kaltumo nustatymas priimant teismo nuosprendį. Nenustačius asmens kaltumo dėl nusikalstamos veikos padarymo, net ir neturint jokių abejonių dėl visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje negali būti tenkinamas (BPK 115 straipsnis). Būtina teismo nuosprendžio privalomumo ir perdavimo vykdyti sąlyga – jo įsiteisėjimas (BPK 346 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad baudžiamojo proceso metu negali būti nustatyta nuteistojo ar už jo padarytą žalą atsakingo asmens pareiga atlyginti padarytą žalą nuo momento, kai dar nebuvo įrodytas šią žalą padariusio asmens kaltumas ir neįsiteisėjo jo kaltumą patvirtinantis teismo nuosprendis. Tokios pareigos nustatymas ir procesinių palūkanų priteisimas nuo tokio momento nesiderina su kalto asmens atsakomybės ir nekaltumo prezumpcijos principais, taip pat su įrodinėjimo standartais baudžiamajame procese.

9.4. Ketvirta, su nekaltumo prezumpcijos principu baudžiamajame procese yra glaudžiai susijęs ir konstitucinis teisės į gynybą principas. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 10 straipsnį kiekvienas asmuo, įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, turi teisę į gynybą. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo nedelsdamas užtikrinti galimybę kaltinamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikštų kaltinimų. Plenarinės sesijos vertinimu, situacija, kai dar iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo nuo civiliniame ieškinyje nurodytos žalos skaičiuojamos procesinės palūkanos, gali riboti kaltinamojo galimybes rinktis gynybos nuo pareikšto kaltinimo būdus, nes siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo kaltinamasis turėtų sutikti su ieškovo reikalavimu ir sumokėti ieškinyje nurodytą sumą iš anksto, nepaisydamas savo gynybinės pozicijos byloje.

10. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais

teismas gali nustatyti ir vėlesnį procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, pvz., kai skiria nuteistajam ar atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę ar įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 75 straipsnio 3 dalis) ir nustato terminą, iki kurio tai turi būti padaryta. Tokiais atvejais procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo šio teismo nustatyto termino.

11. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas šiuo klausimu ir priteisdamas iš nuteistųjų civiliniam ieškovui penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų turtinių žalų sumų, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, teisės taikymo klaidos nepadarė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas BPK 109 straipsnio, CK 6.37 straipsnio nuostatas aiškino netinkamai, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad procesinės palūkanos šioje byloje iš nuteistųjų civiliniam ieškovui nepriteistinos. Konstatuotas BPK pažeidimas pripažintinas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl šios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo naikinama paliekant galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Dėl proceso išlaidų

12. Kasatorius prašo iš nuteistųjų D. Š., V. R., S. R. ir I. U. priteisti civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) patirtas proceso išlaidas kasacinės instancijos teisme. Tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nei kartu su skundu, nei teismo posėdžio metu kasacinės instancijos teismui nepateikta. Nepateikus patirtų proceso išlaidų įrodymų, kasaciniame skunde esantis prašymas priteisti tokias išlaidas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį.Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria buvo keičiamas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendis dėl

priteisimo iš nuteistųjų D. Š., V. R. ir S. R. bei iš I. U. civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų turtinių žalų sumų, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI AURELIJUS GUTAUSKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

RIMA AŽUBALYTĖ

SIGITA JOKIMAITĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

ALVYDAS PIKELIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09646 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-160-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31381-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo mišrios sudėties Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius atlyginti turtinę žalą V. R. Priteista iš nuteistojo V. N. civilinei ieškovei V. R. 600 Eur turtinės ir 150 Eur neturtinės žalos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. N. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką: 2017 m. birželio 23 d. apie 11.00 val. Radviliškio r., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – G. N. ūkio teritorijoje (atviroje vietovėje), tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, menkavertės dingsties, matant kitiems asmenims, metė kirvį į V. R. priklausantį automobilį „VW Passat“, kuriame sėdėjo A. R. ir R. K., ir sugadino variklio dangtį (kurio vertė 40 Eur), metaline kombaino detale tyčia subraižė automobilio priekinių durų dešinės pusės stiklą, įlenkė priekinį dešinės pusės statramstį, įlenkė priekinį dešinės pusės sparną (kurio vertė 30 Eur), sudaužė priekinį stiklą (kurio vertė 70 Eur) ir taip sugadino svetimą turtą, kurio bendra vertė 140 Eur, bendra su transporto priemonės remonto išlaidomis nukentėjusiajai V. R. padaryta turtinė žala – 620 Eur.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai, kvalifikuodami veiką pagal BK 284 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai pripažino, jog buvo sutrikdyta kitų žmonių rimtis. Jokių kitų žmonių, kurie būtų tiesiogiai matę įvykį (išskyrus įvykio dalyvius), byloje nenustatyta. Sprendžiant, ar buvo pažeista viešoji tvarka, neatsižvelgta į tai, kad konfliktas buvo trumpalaikis ir realios grėsmės aplinkiniams nekėlė, jo veiksmai netrikdė kitų asmenų ramybės ir rimties, nes buvo nukreipti tiesiogiai į asmenį, o ne į aplinką. Teismai neteisingai nurodė, kad vandališki veiksmai – tyčinis svetimo turto sugadinimas – savaime reiškia, kad kilo nusikalstamos veikos padariniai, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be to, svetimas turtas buvo sugadintas ne viešoje vietoje, todėl tokie veiksmai nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos ir negali būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ūkininko ūkis yra įkurtas privačioje valdoje, kurioje yra saugoma ir remontuojama ūkininko žemės ūkio technika, sandėliuojama žemės ūkio produkcija, todėl ūkio teritorija nėra atvira teritorija, ten saugomos materialinės vertybės ir be ūkininko leidimo pašaliniai asmenys teritorijoje būti negali. Teismų nurodytos aplinkybės, kad buvo iškviesti policijos pareigūnai, o nukentėjusiajai padaryta turtinė žala, neleidžia daryti išvados, jog buvo pažeista viešoji tvarka ar rimtis, nes policijos pareigūnai reagavo į galbūt padarytą nusikalstamą veiką, o nukentėjusiajai padaryta turtinė žala yra reikšminga tik sprendžiant civilinį ieškinį, bet ne darant išvadą dėl BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

2.2. BK 284 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik dėl chuliganiškų motyvų, tačiau byloje nustatyta, kad konfliktas kilo dėl paties nukentėjusiojo veiksmų. Teismų praktikoje aiškinant BK 284 straipsnio subjektyviuosius požymius nurodoma, kad nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms dėl to, ar asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-54-222/2017). Byloje nustatyta, kad konfliktą sukėlė R. K., kuris buvo stipriai išgėręs; jis, reikalaudamas tariamos skolos, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo kasatorių, bandė smurtauti prieš jį.

2.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nebuvo aprašytas būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis – padariniai, jie nepagrįstai sutapatinti su vandališkų veiksmų (tyčiniu svetimo turto sugadinimu) atlikimo faktu,  t. y. su vienu iš inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų sudėties požymių.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalį, nes nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, nes nepasisakė dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio – taikymo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

3.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V. N. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – G. N. ūkio teritorijoje (atviroje vietoje). Byloje nustatyta, kad G. N. ūkio teritorija yra viešai prieinama, į ją įvažiuojama ir įeinama be jokių apribojimų ar kliūčių, ten dirbo ne tik V. N., bet ir kiti žmonės (liudytojas K. R.). Teismų praktikoje vieša vieta kaip tik ir laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kuriems kaltininko veiksmai sukels nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeista ir gyvenamosios sodybos kieme, daugiabučio namo laiptinėje ar kieme, kitoje privačioje vietoje, į kurią dėl vienokių ar kitokių priežasčių savininko sutikimu gali laisvai ateiti kiti žmonės.

3.2. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje demonstratyvus automobilio apgadinimas ar niokojimas viešoje vietoje pripažįstamas BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2010, 2K-52/2012, 2K-445/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis, priklausantis nukentėjusiajai V. R., kuriuo naudojosi nukentėjusysis A. R., buvo niokojamas viešoje vietoje, demonstratyviai braižant ir daužant automobilio stiklus, metant kirvį į automobilį ir sugadinant variklio dangtį, taip pat gadinant jo kėbulą būtent tuo metu, kai A. R. ir liudytojas R. K. sėdėjo tame automobilyje. Toks demonstratyvus ir bauginantis turto niokojimas nukentėjusiojo ir liudytojo akivaizdoje atitinka vandališkų veiksmų požymius.

3.3. Kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad dėl įvykio nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nes įvykio vietoje nebuvo kitų asmenų, išskyrus konflikto dalyvius, be to, jo veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į asmenį, o ne į aplinką. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis A. R. iki įvykio su nuteistuoju nebuvo pažįstami, nebendravo, nejautė asmeninio

priešiškumo, jis tik pavežė liudytoją R. K. savo automobiliu iki G. N. ūkio. Taip pat jis niekaip nedalyvavo konflikte, įvykusiame tarp nuteistojo ir R. K., tačiau dėl V. N. pavojingų vandališkų veiksmų nukentėjo ir buvo priverstas bėgti iš įvykio vietos. Žala buvo padaryta niekuo dėtam asmeniui, o kasatorius tokiu būdu siekė pademonstruoti savo viršenybę prieš nukentėjusįjį A. R. ir liudytoją R. K. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis V. N., viešoje vietoje vandališkais veiksmais be jokios priežasties suniokodamas nukentėjusiųjų A. ir V. R. automobilį, demonstravo nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Padarytu nusikaltimu buvo pasikėsinta į du baudžiamosios teisės saugomus objektus – viešąją tvarką ir žmogaus nuosavybę.

3.4. Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad BK 284 straipsnyje nustatyta veika gali būti padaroma tik dėl chuliganiškų motyvų, o V. N. veiksmai buvo nulemti asmeninių paskatų. Tačiau chuliganiški motyvai nėra būtinasis BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymis. Šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti įvairūs. Taigi teismai pagrįstai nuteistojo V. N. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

3.5. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatsakė į visus jo apeliacinio skundo argumentus ir nepateikė išsamių išvadų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl esminių nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, aiškiai išdėstė, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

5. Nuteistasis V. N. kasaciniame skunde neneigia atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, bet ginčija jų baudžiamąjį teisinį vertinimą teigdamas, jog padaryta veika neatitinka BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, nes: veiksmai nebuvo atlikti viešoje vietoje; jie neatitinka vandališkų veiksmų sąvokos; veikoje nebuvo chuliganiškų motyvų. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

6. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai nustatė tokias įvykio eigos aplinkybes: nuteistasis V. N. viešoje vietoje – G. N. ūkio teritorijoje, matant kitiems asmenims, metė kirvį į V. R. priklausantį automobilį „VW Passat“, kuriame sėdėjo A. R. ir R. K., ir sugadino variklio dangtį, taip pat metaline kombaino detale tyčia subraižė automobilio priekinių durų dešinės pusės stiklą, įlenkė priekinį dešinės pusės statramstį, įlenkė priekinį dešinės pusės sparną, sudaužė priekinį stiklą ir taip sugadino svetimą turtą. Teismai šiuos V. N. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį pripažinę, kad jis viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

7. BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas.

8. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016).

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, jog abiejų instancijų teismai pagrįstai

V. N. padarytus veiksmus įvertino kaip atliktus viešoje vietoje – G. N. ūkio teritorijoje, kuri buvo viešai prieinama, į ją nukentėjusysis A. R. automobiliu „VW Passat“ (kuriame buvo ir R. K.) įvažiavo be jokių kliūčių; taip pat į šią teritoriją be jokių kliūčių galėjo patekti ir kiti žmonės, ten dirbo ne tik V. N., bet ir liudytojas K. R. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-942/2017). Taigi, G. N. ūkio teritorijoje bet kuriuo paros metu galėjo lankytis žmonės, todėl ji buvo vieša vieta BK 284 straipsnio prasme.

10. Kasatorius nepagrįstą nuteisimą pagal BK 284 straipsnį argumentuoja ir tuo, kad konfliktas kilo ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių nesutarimų, t. y. liudytojas R. K. reikalavo iš nuteistojo skolos. Tačiau pažymėtina, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017). Teismai pagrįstai konstatavo, kad, įvykus konfliktinei situacijai tarp liudytojo R. K. ir nuteistojo, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka: liudytojui R. K. pasiteiravus nuteistojo apie skolą, šis elgėsi agresyviai, be jokios priežasties ir matant kitiems asmenims (A. R., K. R.) metė kirvį į V. R. priklausantį automobilį, kuriame sėdėjo A. R. ir R. K., sugadino variklio dangtį, taip pat nuteistasis metaline kombaino detale subraižė automobilio durelių stiklą ir taip sugadino svetimą turtą. Tai, kad nuteistasis svetimą turtą gadino viešoje vietoje ir matant kitiems asmenims, rodo, jog jis siekė pasirodyti prieš aplinkinius, demonstravo nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms, ir nors nuteistojo veiksmai truko neilgai, tai nepaneigia viešosios tvarkos pažeidimo fakto. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo pažeista viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nuteistasis viešoje vietoje ir kitų žmonių akivaizdoje elgėsi neprognozuojamai, įžūliai ir demonstratyviai, todėl kiti asmenys turėjo realų pagrindą bijoti jo neadekvačių veiksmų. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis savo veiksmus atliko dėl chuliganiškų paskatų ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

11. Taip pat kasaciniame skunde ginčijamas V. N. inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimo būdas – vandališki veiksmai, teigiant, kad tyčinis turto (automobilio) sugadinimas neatitinka šio objektyvaus BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymio. Byloje nustatyta, kad nuteistasis sugadino svetimą turtą, t. y. metė kirvį į V. R. priklausantį automobilį, kuriame sėdėjo A. R. ir R. K., ir sugadino variklio dangtį, taip pat metaline kombaino detale tyčia subraižė automobilio priekinių durų dešinės pusės stiklą, įlenkė priekinį dešinės pusės statramstį, įlenkė priekinį dešinės pusės sparną ir sudaužė priekinį stiklą. Šiuos veiksmus teismai pripažino vandališkais. Kolegijos nuomone, teismai, spręsdami, ar nuteistojo V. N. pasirinktas veikos padarymo būdas yra vandališki veiksmai, neįsigilino į vandalizmo požymio sąvokos prasmę, o įvertino tik išorinį šių veiksmų panašumą. Pagal teismų praktiką vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, istorinę, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-513/2010). Taigi išoriniu turiniu vandalizmas ir įžūlus elgesys pagal BK 284 straipsnį gali sutapti, tačiau skiriasi, kaip buvo paminėta pirmiau, materialių objektų, į kuriuos kėsinamasi, teisinis statusas. Šioje byloje teismai nevertino tos aplinkybės, kad nuteistasis svetimą turtą (automobilį), neturintį kultūrinės, istorinės ar kitokios viešosios socialinės vertės, sugadino privataus asmens ūkio teritorijoje, todėl toks veikimo būdas negali būti pripažintas vandališkais veiksmais. Taigi teismai padarė klaidingą išvadą, pripažindami V. N. veiksmus vandališkais.

12. Iš teismų sprendimų aprašomosios ir motyvuojamosios dalių galima spręsti, kad nuteistojo V. N. veiksmų vertinimas atitinka įžūlaus elgesio požymio turinį, kuris pagal kasacinio teismo praktiką ir BK 284 straipsnio prasmę suprantamas kaip agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-308-942/2017). Tuos pačius nuteistojo V. N. padarytus veiksmus pripažinus ne vandališkais, o įžūliais, veikos kvalifikacija ir esminės veikos padarymo faktinės aplinkybės nesikeičia, tik tikslintinas veikos požymis, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes V. N. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini iš jų aprašomųjų dalių šalinant nuorodą, kad kasatorius viešąją tvarką pažeidė vandališkais veiksmais, nurodant, kad viešoji tvarka buvo pažeista įžūliu elgesiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo mišrios sudėties Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį pakeisti. Pašalinti iš nuosprendžio ir nutarties aprašomųjų dalių nuorodas, kad V. N. pažeidė viešąją tvarką vandališkais veiksmais, nurodant, kad viešoji tvarka buvo pažeista įžūliu elgesiu. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

VYTAUTAS MASIOKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09640 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-195-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33534-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3; 2.2.1.9.2; 3.1.3.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. R. (J. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. R. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriui S. N. dėl Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus dr. S. N. 2017 m. kovo 27 d. įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių netinkamos šalies (atsakovo) pakeitimą tinkama, teisės gauti informaciją ribojimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo įpareigoti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorių dr. S. N. panaikinti neteisėtą ir negaliojantį 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. V-12, anuliuojantį Lietuvos mokslų akademijos vartotojo teises.

3. Ieškovas nurodė, kad kaupdamas slaptųjų tarnybų jo neteisėto sekimo vaizdo įrodymus, 2017 m. kovo 27 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (toliau – Biblioteka) fojė kelias sekundes atvirai filmavo Bibliotekos Komunikacijos skyriaus vedėją I. B., ši dėl to pasipiktino. Ieškovas pasiaiškino Bibliotekos direktoriui dr. S. N., atsiprašė I. B., tačiau 2017 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-I2 (toliau – Įsakymas) Bibliotekos direktorius dr. S. N. anuliavo ieškovo Bibliotekos vartotojo teises dėl pasikartojančių nusižengimų naudojimosi Biblioteka taisyklėms (toliau – Taisyklės), nederamo elgesio, Bibliotekos darbuotojų pastabų ir reikalavimų nepaisymo bei Bibliotekos darbuotojoms keliamos grėsmės. Ieškovo įsitikinimu, šie teiginiai neatitinka tikrovės. Bibliotekos Taisyklių 17.10 punkte filmavimas patalpose nepaminėtas. Pastaba ieškovui buvo duota vienintelį kartą rūbininkės, kai ieškovas buvo įžengęs į rūbinės pakabų stovų plotą, kad nufilmuotų jį provokavusį Bibliotekos naktinį budėtoją J. D. (J. D.), tačiau ne dėl filmavimo. Nėra jokios grėsmės asmeniui, kai jį atvirai, nors be sutikimo, filmuoja jam gerai pažįstamas asmuo, juolab kai jis žino, dėl ko yra filmuojamas. Įsakymas nepasirašytas. Dėl nurodytų aplinkybių Įsakymas laikytinas nepagrįstu ir negaliojančiu. Be to, nepagrįstai pašalinęs ieškovą iš skaitytojų rato, dr. S. N. pažeidė Bibliotekos Nuostatų 9.1 ir 9.2 punktus, pagal kuriuos Biblioteka privalo aprūpinti mokslo visuomenę informacijos ištekliais bei įsipareigoja vykdyti ir skatinti mokslo ir kultūros istorijos dokumentinio paveldo tyrimus. Šie punktai buvo pažeisti, nes Bibliotekos darbuotojai – slaptieji agentai – trukdo ieškovui dirbti, dirbtinai sukurdami nervingą aplinką.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta būtina

sąlyga kitiems asmenims naudotis konkretaus fizinio asmens atvaizdu – tam būtinas to fizinio asmens sutikimas tiek jį fotografuojant, tiek jo nuotrauką, portretą ar kitokį atvaizdą atgaminant, parduodant, demonstruojant ar spausdinant. Ieškovas filmavo ir fotografavo Bibliotekos darbuotojus savais tikslais, kaip nurodo, rinkdamas įrodymus, tačiau ieškovui tam nebuvo duotas sutikimas, ieškovas nepaaiškino fotografavimo ir filmavimo tikslo. Teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė CK 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į atvaizdą.

6. Teismas nustatė, kad ieškovas yra susipažinęs su Bibliotekos Taisyklėmis, Įsakymą Bibliotekos direktorius priėmė reaguodamas į 2017 m. kovo 27 d. Bibliotekos Fondų ir vartotojų skyriaus vedėjos B. P. ir 2017 m. kovo 27 d. A. P. bei J. Š. tarnybinius pranešimus, iš kurių spręstina, kad ieškovas pažeidė Taisyklių 18.6 punktą, nustatantį pareigą vartotojui laikytis elgesio viešoje vietoje taisyklių, pagarbiai elgtis su kitais vartotojais ir Bibliotekos darbuotojais.

7. Teismas atsižvelgė į atsakovo nurodytą aplinkybę, kad Bibliotekoje yra įspėjamųjų ženklų, kurie draudžia fotografuoti ir filmuoti, nurodė, jog pagal Taisyklių 22.7 punktą Bibliotekos darbuotojas turi teisę vartotojams, nesilaikantiems arba pažeidusiems Bibliotekoje nustatytą tvarką ir taisykles, atimti teisę laikinai arba visam laikui naudotis Biblioteka. Teismas konstatavo, kad Įsakymas nėra priimtas neteisėtai.

8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Kolegija konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai atsakovas Įsakymu anuliavo ieškovo Bibliotekos skaitytojo teises.

10. Kolegija rėmėsi CK 2.22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad ieškovas filmavo ir fotografavo Bibliotekos darbuotojus savais tikslais (rinkdamas įrodymus), tačiau nepateikė įrodymų, kad Bibliotekos darbuotojai buvo davę sutikimą tai daryti. Priešingai, ieškovas teigė, kad nėra grėsmės asmeniui, kai jį atvirai, nors ir be sutikimo, filmuoja. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad ieškovo fotografavimas ir filmavimas saviems tikslams reiškia CK 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į atvaizdą pažeidimą.

11. Pagal Taisyklių 18.6 punktą vartotojai privalo laikytis elgesio viešoje vietoje taisyklių, pagarbiai elgtis su kitais vartotojais ir Bibliotekos darbuotojais. Ieškovas neneigia, kad filmavo Bibliotekos darbuotojus. Bibliotekos Fondų ir vartotojų skyriaus vedėja B. P. 2017 m. kovo 27 d. tarnybiniu pranešimu informavo Bibliotekos direktorių apie ieškovo elgesį bei filmavimą be jos sutikimo. Taigi, nors byloje nėra įrodymų, kad Bibliotekoje buvo iškabinti draudžiamieji ženklai

fotografuoti ir filmuoti, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas filmavo prieš asmens valią ir taip pažeidė CK 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į atvaizdą, toks ieškovo elgesys negali būti laikomas pagarbiu Bibliotekos darbuotojų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas pažeidė Taisyklių 18.6 punktą.

12. Kolegija nesutiko su ieškovu, kad Įsakymu pritaikyta sankcija – neterminuotas ieškovo teisės lankytis Bibliotekoje atėmimas – yra per griežta, neproporcinga. Pagal Taisyklių 22.7 punktą vartotojams, nesilaikantiems arba pažeidusiems Bibliotekoje nustatytą tvarką ir taisykles, galima atimti teisę laikinai arba visam laikui naudotis Biblioteka. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo veiksmai (CK 2.22 straipsnio 1 dalies pažeidimas), atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neneigia Bibliotekos darbuotojus filmavęs ne kartą, suponavo pagrindą atsakovui, įvertinus grėsmę darbuotojų saugumui, priimti Įsakymą. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis vėliau atsiprašė Bibliotekos darbuotojos I.  B. Ieškovas filmavo ne tik ją, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovui pritaikyta sankcija yra per griežta, neproporcinga, juolab kad ieškovas neprarado teisės lankytis kitose bibliotekose.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. balandžio 28 d. sprendime byloje Nr. 34932/04 pateiktus išaiškinimus. Teisę laisvai gauti informaciją galima riboti (uždrausti) tik įstatymu. Šiuo atveju ieškovui visam laikui buvo uždrausta lankytis Bibliotekoje ir gauti informaciją ne įstatymu, o Bibliotekos direktoriaus pasirašytu Įsakymu, grindžiamu Bibliotekos Taisyklėmis. Nors ieškovas gali lankytis kitose bibliotekose, valstybinės reikšmės mokslinė Biblioteka turi unikalių, savitų šaltinių. Teismai nepagrįstai šios aplinkybės netyrė. Konstitucijos garantuojama ieškovo teisė į visapusišką tobulėjimą, nekliudomą informacijos gavimą buvo neteisėtai suvaržyta. Sankcija uždrausti imtis atitinkamų veiksmų visam gyvenimui pagal EŽTT išaiškinimus yra neproporcinga ir neadekvati. Šioje byloje nėra įrodymų, kad dėl ieškovo veiksmų 2017 m. kovo 27 d. kas nors būtų patyręs žalos, kad ieškovas būtų paviešinęs užfiksuotus vaizdus, kad ieškovo veiksmai yra pasikartojantys, ieškovas keltų Bibliotekos lankytojams ar darbuotojams grėsmę. Taigi už mažareikšmius veiksmus ieškovui pritaikyta neproporcinga, per griežta sankcija, juolab kad ieškovui nebuvo duota galimybė pasiaiškinti.

13.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.22 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas; filmuojant ir fotografuojant viešoje vietoje pagal šias nuostatas asmens sutikimo nereikia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-421/2017), taigi nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas, Bibliotekoje – viešoje vietoje – fiksuodamas vaizdą, pažeidė teisę į atvaizdą. CK 2.22 straipsnio negalima taikyti formaliai, reikia įvertinti visas reikšmingas aplinkybes.

13.3. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnio nuostatas, nes, byloje nesant duomenų, kad Bibliotekos patalpose buvo draudžiama filmuoti ir fotografuoti, konstatavo, jog ieškovas pažeidė Taisykles dėl vaizdo fiksavimo. Atsakovas nepateikė ieškovo pasirašytų Bibliotekos Taisyklių, kuriose būtų atitinkami draudimai, taip pat duomenų apie tai, kad Bibliotekoje buvo draudžiamieji ženklai. Taigi atsakovas neįrodė Įsakymo pagrįstumo (kad ieškovas nuolat nederamai elgėsi, nepaisė pastabų ir reikalavimų).

14. Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Ieškovas savo teisių pažeidimą dėl priimto Įsakymo ieškinyje siejo su tuo, kad negali kaupti vaizdo įrodymų, pagrindžiančių, kad yra neteisėtai sekamas slaptųjų tarnybų. Taigi nurodydamas, kad Įsakymu jam buvo apribota saviraiškos teisė – visam gyvenimui atimta galimybė lankytis valstybinės reikšmės Bibliotekoje ir naudotis unikaliais šaltiniais, ieškovas įvardija naujas aplinkybes, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas. Toks faktinio ieškinio pagrindo keitimas yra neteisėtas.

14.2. Įsakymas parengtas vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktais bei Taisyklių 18.6 punktu. Bibliotekos vartotojų santykiai su darbuotojais, asmens duomenų apsauga, draudimai Bibliotekoje vykdyti nebūdingą veiklą (fotografuoti, filmuoti) reglamentuojami vadovaujantis Konstitucija, CK, Lietuos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, Visuomenės informavimo įstatymu, kitais teisės aktais.

14.3. Konstitucija nustato ne tik teises, bet ir pareigas. Ieškovo Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos teisės ribojimas buvo būtinas Bibliotekos viešajai tvarkai užtikrinti, darbuotojų teisei į privatumą (teisei į atvaizdą) apsaugoti (Konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 dalys, 25 straipsnio 1, 3 dalys).

14.4. Ieškovas kasaciniame skunde nurodytais unikaliais Bibliotekos šaltiniais nė karto nesinaudojo, taigi jo teisė negalėjo būti pažeista.

14.5. Nepagrįstas teiginys, kad Įsakymu ieškovui buvo visam gyvenimui anuliuota teisė naudotis Bibliotekos fondais. Įsakyme tai nenurodyta. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo apribotos ieškovo teisės, jos gali būti atkurtos. Draudimo lankytis Bibliotekoje ir naudotis jos šaltiniais pagal Taisykles netaikymas tiesiogiai priklauso nuo tinkamo, Taisykles atitinkančio adekvataus ieškovo elgesio, kuris nekeltų grėsmės visuomenei.

14.6. Sankciją Bibliotekos administracija pritaikė tik po to, kai ieškovas keletą kartų pažeidė Taisykles (nustatytas elgesio viešoje vietoje normas, bendravimo su darbuotojais etiką). Sankcija buvo būtina siekiant išvengti didesnių grėsmių, ji buvo nukreipta į siekį apsaugoti kitus visuomenės narius.

14.7. Kasaciniame skunde nurodytos EŽTT bylos Nr. 34932/04 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: EŽTT sprendė, ar teisės būti renkamam į pareigas asmeniui atėmimas visam laikui būtų pateisinama priemonė demokratinės santvarkos stabilumui užtikrinti. EŽTT padarė išvadą, kad sankcijos galiojimo neatšaukiamumas (nustatymas visam laikui) nėra pateisinamas, todėl būtina nustatyti ne tik sankcijos galiojimo terminą, bet ir galimybę peržiūrėti tokią priemonę. Sankcijos pritaikymas ieškovui šiuo atveju buvo būtina, laiku priimta ir proporcinga priemonė, ji nebuvo nustatyta visam laikui, be to, išnykus aplinkybėms, ieškovui galėtų būti išduotas naujas leidimas lankytis Bibliotekoje, naudotis jos fondais.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi bylos šalys informuotos apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, joms buvo pasiūlyta iki 2019 m. gegužės 2 d. pateikti rašytinius paaiškinimus dėl tinkamo atsakovo šioje civilinėje byloje, atsižvelgiant į ieškovo pareikšto ieškinio dalyką ir susiklosčiusius teisinius santykius. 2019 m. gegužės 2 d. šalys pateikė paaiškinimus. Ieškovas nurodė, kad: atsakovas šioje byloje yra tinkamas; bylą ieškovas inicijavo S. N., kaip Bibliotekos direktoriui, nes būtent šis priėmė ginčo Įsakymą; pagal Bibliotekos Taisykles (22.7 punktas), būtent jos darbuotojai gali atimti teisę laikinai arba visam laikui naudotis Biblioteka; ieškovui palankų teismo sprendimą turėtų vykdyti (panaikinti savo Įsakymą) atsakovas; ieškovas neprieštarautų atsakovo S. N. pakeitimui atsakove – Biblioteka, tačiau tinkamo atsakovo įtraukimas į bylą galimas tik pirmosios instancijos teisme. Atsakovas paaiškinimuose nurodė, kad: proceso dalyviai suprato, jog ieškinys šioje civilinėje byloje pareikštas Bibliotekai dėl jos atstovo – direktoriaus priimto Įsakymo panaikinimo; ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyti atsakovo duomenys negali būti aiškinami siaurai, kaip ieškinio pareiškimas atsakovui – fiziniam asmeniui; ieškovas ginčija atsakovo atliktą administracinį veiksmą pagal juridinio asmens (Bibliotekos) jam suteiktus įgaliojimus, t. y. juridinio asmens vardu priimtą administracinį sprendimą; nors ieškovo procesiniuose dokumentuose atsakovo (Bibliotekos) įvardijimas formaliai nėra tikslus, tačiau leidžia manyti, jog kaip atsakovą ieškovas siekė patraukti būtent juridinį asmenį – Biblioteką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas

16. CPK 353 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

17. Pažymėtina, kad toks bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimas yra pamatinio civilinio proceso principo, t. y. dispozityvumo principo, inter alia (be kita ko), reiškiančio, jog bylos šalys savo reikalavimais ir atsikirtimais nustato teisminio nagrinėjimo dalyką, išraiška. Kita vertus, aptariama (bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimo) taisyklė nėra absoliuti. CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

18. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (atskiras

reikalavimas) nagrinėtinas teisme, taip pat ar į teismą kreipėsi ir reikalavimus pareiškė suinteresuotas asmuo. Šių aplinkybių nustatymas turi esminę reikšmę bylai teisingai išnagrinėti ir gali lemti tiek materialųjį, tiek procesinį teisinį rezultatą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai (CPK 6 straipsnis). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ex officio formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad teisingumo vykdymas ir minėtų kasacinio teismo funkcijų tinkamas įgyvendinimas yra viešojo intereso dalykas.

19. Būtinoji kasacinio skundo ribų peržengimo sąlyga (lot. conditio sine qua non), kuri išplaukia ir iš CPK 353 straipsnio 2 dalies, yra pranešimas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą imtis tokio procesinio veiksmo,  t. y. peržengti skundo ribas. Tokio pranešimo paskirtis – pašalinti ar sumažinti procesinės staigmenos kilimo ir kartu teisės į teisingą teismą pažeidimo galimybę.

20. Teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, išaiškino jiems teisę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl teisės klausimų, dėl kurių ketinama pasisakyti peržengiant kasacinio skundo ribas, ieškovas ir atsakovas pasinaudojo savo procesine teise ir pateikė rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių klausimų išsprendimas nesukels dalyvaujantiems byloje asmenims procesinės staigmenos.

Dėl (ne)tinkamo atsakovo

21. Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Teismui nusprendus pakeisti netinkamą šalį tinkama arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas atidedamas. Pakeitus netinkamą šalį tinkama ar įstojus į procesą naujiems byloje dalyvaujantiems asmenims, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejus, kai naujai į procesą įstojęs byloje dalyvaujantis asmuo prašo, kad byla būtų nagrinėjama toliau (CK 45 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys).

22. Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 45 straipsnyje įtvirtintos teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014).

23. Vertindamas atsakovo tinkamumą teismas turi atsižvelgti į šalių tarpusavio teisinius santykius. CPK 135 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui, nustatyta, kad ieškovas privalo išdėstyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nurodyti teisinio ieškinio pagrindo nereikalaujama. Ieškovui išdėsčius faktinį reikalavimo pagrindą, teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Netinkamą šalį pakeisti tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015  m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo procesines pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nepasiūlius ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu ir nepaaiškinus pasekmių, sprendžiama, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės, ir suponuojantis pagrindą panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009  m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015).

26. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė ieškinį atsakovui S. N., nurodęs jo – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus – pareigas. Ieškiniu ieškovas reikalavo įpareigoti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorių dr. S. N. panaikinti neteisėtą ir negaliojantį 2017 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. V-12, anuliuojantį Lietuvos mokslų akademijos vartotojo teises. Teisinis šalių santykių kvalifikavimas suponuoja, kad ieškovo reikalavimas yra panaikinti Bibliotekos direktoriaus įsakymą, tačiau Biblioteka, kaip atsakovė ar kitas proceso dalyvis, byloje nedalyvauja, t. y. ieškinys Bibliotekai, kaip juridiniam asmeniui, kuriam atstovaudamas šio juridinio asmens vadovas priėmė ginčijamą įsakymą, nebuvo pareikštas.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo įsakymas yra priimtas juridinio asmens – Bibliotekos, jį teisės aktų nustatyta tvarka pasirašė šio juridinio asmens vadovas – Bibliotekos direktorius, tačiau ieškinyje kaip atsakovas nurodytas Bibliotekos direktorius – fizinis asmuo S. N., turėjo pagrindą daryti išvadą, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepasiūlė ieškovui pakeisti atsakovo, o tinkamo atsakovo arba antrojo atsakovo, turinčio pareigą atsakyti pagal ieškovo reikalavimą, įtraukimas, minėta, galimas tik pirmosios instancijos teisme (žr. šios nutarties 24 punktą).

28. Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus (nutarties 21–25 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Toks aiškinimas prieštarauja CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, nes ieškinys pareikštas dėl juridinio asmens galimai neteisėtų veiksmų, sukėlusių ieškovui nepageidaujamas pasekmes. Tuo tarpu pats juridinis asmuo – Biblioteka byloje nedalyvauja ir nėra pateikęs savo pozicijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis civilinio proceso teisės normų pažeidimas yra esminis, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės ir jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, dėl to abiejų bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis).

Dėl kasacinio skundo argumentų

29. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad skundžiamu įsakymu jam visam laikui buvo uždrausta lankytis Bibliotekoje ir gauti informaciją, o tokia sankcija yra neproporcinga ir neadekvati, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl ieškovo veiksmų niekas nepatyrė žalos. Taigi, ieškovo keliamas klausimas iš esmės susijęs su teismo pareiga nustatyti teisingą susikirtusių teisinių gėrių – privataus gyvenimo gerbimo (teisės į atvaizdą apsaugos) bei saviraiškos laisvės (ieškovo teisės gauti informaciją) – pusiausvyrą. Pažymėtina, kad teisė gauti informaciją patenka į Konvencijos 10 straipsnio, taip pat – Konstitucijos 25 straipsnio taikymo sritį. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis nurodo, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

30. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad Konvencijos 10 straipsnis užtikrina visiems laisvę gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, taip pat tai, kad nebūtų daroma jokio skirtumo atsižvelgiant į siekiamo tikslo pobūdį ar fizinių ar juridinių asmenų vaidmenį įgyvendinant šią laisvę. Konvencijos 10 straipsnis taikomas ne tik informacijos turiniui, bet ir platinimo priemonėms, nes bet kokie apribojimai, taikomi tokioms priemonėms, neišvengiamai trukdo teisei gauti ir perduoti informaciją. Be to, Teismas yra ne kartą patvirtinęs, kad Konvencijos 10 straipsnis užtikrina ne tik teisę perduoti informaciją, bet ir visuomenės teisę ją gauti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo byloje Cengiz ir kt. prieš Turkiją, peticijų Nr. 48226/10 ir 14027/11, par. 56).

31. Remiantis Konstitucinio Teismo oficialiąja konstitucine doktrina, informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

32. Kartu pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė – kiekvieno žmogaus laisvė naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis. Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime, inter alia, yra išaiškinęs, kad ši Konstitucijos saugoma ir ginama laisvė yra susijusi su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta žmogaus laisve ieškoti ir gauti informaciją bei idėjas ir su minėtos laisvės būtina sąlyga – žmogaus laisve pačiam formuoti savo įsitikinimus, pažiūras, kuri taip pat kyla iš Konstitucijos. Kultūros vertybių prieinamumo laisvė yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui. Konstitucijoje įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė suponuoja ir valstybės negatyvią pareigą užtikrinti, kad žmogui nebūtų kliudoma laisvai naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis, ir pozityvią pareigą priimti tokius sprendimus, kurie sudarytų materialines, organizacines ir teisines prielaidas kultūros vertybes padaryti prieinamas kuo didesniam žmonių ratui, skirti valstybės biudžeto lėšų mokslo, meno, istorijos, architektūros, kitiems kultūros paminklams bei vertybėms saugoti, taip pat kultūros įstaigoms (muziejams, teatrams, bibliotekoms, koncertinėms organizacijoms ir kt.).

33. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Atitinkamai ieškovas, nepaisydamas privataus gyvenimo gerbimo (teisės į atvaizdą apsaugos), tam tikra apimtimi savo teisę į informaciją apribojo, kadangi teisės aktų nustatytas taisykles pažeidžiantis asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo teisės bus saugomos lygiai taip pat, kaip ir

asmenų, kurie laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų.34. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma

įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl šios nutarties 26–28 punktuose nurodytų priežasčių, teismas turėtų atsižvelgti į šios nutarties 30–34 punktuose pateiktas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas ir jų aiškinimą oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ir EŽTT jurisprudencijoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Kasacinis teismas patyrė 11,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09642 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-196-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45398-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1.2; 2.4.2.9.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės

(kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės daugiabučio namo savininkų

bendrijos „Virbeliškių bendrija“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos „Virbeliškių bendrija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PPI Group“ dėl įpareigojimo pašalinti nekilnojamojo daikto trūkumus, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vilmanto statybos“ ir A. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos subjektinę teisę reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo sąskaita atlikti, prieš tai suderinus su ieškove darbų atlikimo konkrečias apimtis, naudojamas medžiagas ir būdus, pastato Vilniuje, Virbeliškių g. 3, trūkumų pašalinimo darbus: 1) įrengti duris, skirtas patekti į pastato vandens mazgą iš pastato koridoriaus tarp B ir C laiptinių, kaip nurodyta pastato techninio darbo projekto architektūrinės dalies brėžinyje VIRB10-21-DP-SA01; 2) įrengti virš stogo ritininės dangos 5 cm storio akmens skaldos sluoksnį, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10 punkte; 3) įrengti rytinėje sklypo dalyje, tarp pastato ir atviros automobilių stovėjimo aikštelės, ties išvažiavimu iš teritorijos, įleidžiamus į žemę pagrindinius buitinių atliekų konteinerius, iš viso 3 vnt. po 5 kub., kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.5 punkte; 4) visiškai sutvarkyti pastato sklypo teritoriją po statybų darbų užbaigimo, nurodytose poilsio vietose įrengti 4 suolelius su šiukšliadėžėmis, prie įėjimų į laiptines įrengti stovus dviračiams pastatyti, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.5 punkte; 5) suderinus su gretimų sklypų savininkais, daiktinių teisių į gretimus sklypus turėtojais ir atsakingomis institucijomis bei gavus būtinus tam leidimus, apželdinti pastato sklypą dekoratyviniais medžiais, palei sklypo ribas pasodinti gyvatvorę, ne žemesnę kaip 80 cm, kuri susijungtų su į sklypą patenkančiu medžių masyvu, kaip nustatyta techninio projekto 10.4 punkte; 6) apriboti rytinę pastato sklypo ribą atramine sienute ties atvira stovėjimo aikštele, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte; 7) įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių aikštelės vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais taip, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte; 8) sutvarkyti pažeistą pastato išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsio lubose, tarp automobilių stovėjimo vietų Nr. 1 ir Nr. 8, po eksploatuojama bendro naudojimo terasa ties A laiptinės įėjimu ir įvažiavimu į automobilių aikštelę „-1“; 9) sutvarkyti pažeistą pastato pamatų išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsyje, ties automobilių stovėjimo vietomis Nr. 33 ir Nr. 34; 10) sutvarkyti pažeistą pastato pamatų išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsyje ties priešgaisrine dūmų šalinimo ventiliacine anga, vedančia iš pastato rūsio į lauke esantį dūmų šalinimo kaminą; 11) užbaigti pastato rytinės pusės pamatų hidroizoliacijos remonto darbus iš lauko pusės, sutvarkyti želdinių dangą; 12) sutvarkyti pažeistą pastato išorinę hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės rūsyje ties avariniu išėjimu tarp automobilių stovėjimo vietų Nr. 80 ir Nr. 81; 13) sutvarkyti pažeistą grindų dangos hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės pusrūsyje ties automobilių stovėjimo vieta Nr. 64, kad užterštas vanduo nepatektų į automobilių aikštelę „-2“ ant ten saugomų automobilių; 14) pašalinti trūkį pastato sienoje virš patalpų, kuriose buvo vykdoma savavališka statyba (pro įtrūkimų plyšius iš lauko pučia vėjas, lūžinėja, trūkinėja butų Nr. 56, 64, 72, 80, 88, 94, 99 sienos ties pastato deformacine siūle; 15) sutvarkyti pažeistą 6-ame aukšte vakarinėje pastato dalyje esančių terasų hidroizoliaciją, kad vanduo nepatektų po pastato fasado apšiltinamuoju sluoksniu ir netekėtų ant žemiau esančių 4 ir 5 aukštų langų; 16) sutvarkyti pažeistą eksploatuojamos terasos trinkelių dangą ties pastato A laiptinės įėjimu ir įvažiavimu į automobilių aikštelę „-1“. Atsakovei neįvykdžius teismo įpareigojimo, suteikti ieškovei teisę šiuos išvardytus darbus atlikti pačiai ir išieškoti iš atsakovės patirtų išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad jai perėmus pastato bendrojo naudojimo objektų administravimą apžiūrų metu buvo nustatyta daugybė pastato statybos trūkumų, tačiau ne visi jie atsakovės buvo pašalinti. Be to, ieškovė palygino pastato faktinę būklę su jo techniniu projektu ir nustatė, kad pastatas nevisiškai atitinka jo techninį projektą, apie tai raštu pranešė atsakovei, tačiau ši informavo, jog pirkimo–pardavimo sutartimis pirkėjams butai buvo parduoti tokios būklės, kokios jie buvo sutarčių sudarymo metu, t. y. be objektų, kuriuos įrengti pareikalavo ieškovė; pagal sutartis atsakovė neįsipareigojo atlikti jokių papildomų darbų, todėl nurodytas neatitiktis atsisakė pašalinti. Įstatymuose nustatyta ieškovės kompetencija savarankiškai

kreiptis į teismą siekiant apginti bendrijos narių teises, susijusias su pastato bendrojo naudojimo objektais. Be to, pastato savininkai balsavimo raštu metu patvirtino ieškovės valdymo organų teisę ir pareigą dėl atsakovės pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreiptis į teismą. Atsakovė yra ne tik pastato statytoja, bet ir pardavėja, todėl jai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.399 ir 6.334 straipsnių nuostatos. Ieškovės nurodyti trūkumai gali būti pašalinti, todėl atsakovė privalo tai padaryti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinę bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų įpareigoti atsakovę per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita atlikti trūkumų pašalinimo darbus – sutvarkyti pažeistą pastato išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsio lubose, tarp automobilių stovėjimo vietų Nr. 1 ir Nr. 8, po eksploatuojama bendro naudojimo terasa ties A laiptinės įėjimu ir įvažiavimu į automobilių aikštelę „-1“; sutvarkyti pažeistą pastato pamatų išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsyje, ties automobilių stovėjimo vietomis Nr. 33 ir Nr. 34; užbaigti pastato rytinės pusės pamatų hidroizoliacijos remonto darbus iš lauko pusės, sutvarkyti želdinių dangą; sutvarkyti pažeistą grindų dangos hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės pusrūsyje ties automobilių stovėjimo vieta Nr. 64, kad užterštas vanduo nepatektų į automobilių aikštelę „-2“ ant ten saugomų automobilių; sutvarkyti pažeistą 6-ame aukšte vakarinėje pastato dalyje esančių terasų hidroizoliaciją, kad vanduo nepatektų po pastato fasado apšiltinamuoju sluoksniu ir netekėtų ant žemiau esančių 4 ir 5 aukštų langų; sutvarkyti pažeistą eksploatuojamos terasos trinkelių dangą ties pastato A laiptinės įėjimu ir įvažiavimu į automobilių aikštelę „-1“ – nutraukė; kitus ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti pastato trūkumus – įrengti duris, skirtas patekti į pastato vandens mazgą iš pastato koridoriaus tarp B ir C laiptinių, kaip nurodyta pastato techninio darbo projekto architektūrinės dalies brėžinyje VIRB10-21-DP-SA01; įrengti virš stogo ritininės dangos 5 cm storio akmens skaldos sluoksnį, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10 punkte; įrengti rytinėje sklypo dalyje, tarp pastato ir atviros automobilių stovėjimo aikštelės, ties išvažiavimu iš teritorijos, įleidžiamus į žemę pagrindinius buitinių atliekų konteinerius, iš viso 3 vnt. po 5 kub., kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.5 punkte; visiškai sutvarkyti pastato sklypo teritoriją po statybų darbų užbaigimo, nurodytose poilsio vietose įrengti 4 suolelius su šiukšliadėžėmis, prie įėjimų į laiptines įrengti stovus dviračiams pastatyti, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.5 punkte; apriboti rytinę pastato sklypo ribą atramine sienute ties atvira stovėjimo aikštele, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte; įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte; sutaisyti pažeistą pastato pamatų išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsyje ties priešgaisrine dūmų šalinimo ventiliacine anga, vedančia iš pastato rūsio į lauke esantį dūmų šalinimo kaminą; sutaisyti pažeistą pastato išorinę hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės rūsyje ties avariniu išėjimu tarp automobilių stovėjimo vietų Nr. 80 ir Nr. 81; pašalinti trūkį pastato sienoje virš patalpų, kuriose buvo vykdoma savavališka statyba (pro įtrūkimų plyšius iš lauko pučia vėjas, lūžinėja, trūkinėja butų Nr. 56, 64, 72, 80, 88, 94, 99 sienos ties pastato deformacine siūle); atsakovei neįvykdžius įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, leido ieškovei atlikti trūkumų šalinimo darbus atsakovės sąskaita, išieškoti iš atsakovės kokybės trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Atsakovei, kaip nurodė ieškovė, dalį garantinių pastato trūkumų pašalinus, atitinkama šios civilinės bylos dalis (reikalavimų 8, 9, 11, 13, 15, 16 punktai) nutraukta.

6. Teismas sprendė, kad ieškovė pareiškė ieškinį, susijusį su jai priskirto administruoti turto – daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, Virbeliškių g. 3, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančių objektų – administravimu. Ieškovė siekia užtikrinti administruojamų objektų išsaugojimą, tinkamą naudojimą. Viena grupė ieškinio reikalavimų (reikalavimų 10, 12 ir 14 punktai), teismo vertinimu, susijusi su statytojos, kuri buvo ir name esančių butų pardavėja, pareiga neatlygintinai pašalinti statybos darbų defektus, nustatytus per garantinį terminą. Užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar ji nustatyta sutartyje (CK 6.317 straipsnio 2 dalis).

7. Atsakovė, teismo vertinimu, nepaneigė ieškovės pozicijos, kad (atsinaujinantis) sienos drėkimas „-2“ automobilių aikštelės rūsyje (10 punktas) yra statybos defektas bei garantinis įsipareigojimas. Pretenzija dėl daikto trūkumų buvo pateikta nepraleidus sutartyje ir įstatyme nustatytų garantijos terminų, o bendrijai perduotas pastatas bei jo bendrojo naudojimo objektas – pastato pamatai turi kokybės trūkumų, išryškėjusių namo eksploatacijos metu per garantinį laikotarpį, šiuos ištaisyti turi pareigą atsakovė.

8. Dėl reikalavimo sutvarkyti pastato išorinę hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės rūsyje (reikalavimų 12 punktas) teismas nurodė, kad atsinaujinantis trūkumas (vandens pratekėjimas sienoje) yra tapatus daikto trūkumui, kas lemia statytojo atsakomybę už parduoto daikto kokybės trūkumus, išryškėjusius statinio garantiniu laikotarpiu, pagal CK 6.317 straipsnį, 6.327 straipsnio 3 dalį.

9. Dėl reikalavimo pašalinti trūkį pastato sienoje (reikalavimų 14 punktas) teismas nurodė, kad bylos duomenys neteikia pagrindo abejoti pastato deformacinės siūlės ties Nr. 56, 64, 72, 80, 88, 94, 99 butais defektu. Namo sienos trūkumai nebuvo akivaizdūs ir daikto pardavimo metu pirkėjams nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Atsakovė neįrodinėjo, kad namo bendraturčiai (pirkėjai) pažeidė šio nekilnojamojo daikto naudojimo (eksploatavimo) taisykles. Pardavėja suteikė kokybės garantiją, todėl yra atsakinga namo butų pirkėjams už parduoto daikto kokybės trūkumus. Bendrija, kaip namo bendrojo naudojimo objektų valdytoja, atstovaudama namo bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams turėti kokybišką įgytą daiktą – daugiabutį namą, pasirinko teisių gynybos būdą – įpareigoti statytoją pašalinti byloje įrodytus namo bendrojo naudojimo objektų trūkumus (CK 6.334 straipsnio 1 dalis).

10. Ieškovės prašomą nustatyti 6 mėnesių terminą statinio trūkumams, susijusiems su namo sienos, pamatų tvarkymu, pašalinti teismas vertino kaip atitinkantį protingo termino kriterijų. Teismas sprendė, kad ieškovės prašomas taikyti namo garantinių trūkumų šalinimo būdas (prieš trūkumų šalinimą suderinti su ieškove darbų atlikimo apimtis, naudojamas medžiagas bei būdus) neatitinka prašomo teisių gynimo būdo – įpareigoti pašalinti trūkumus per protingą terminą, gali pareikalauti neproporcingai didelių išlaidų, o ieškovės sąlygos dėl medžiagų, būdo, darbų apimties – suponuoti šalių ginčą net nepradėjus vykdyti palankaus ieškovei teismo sprendimo.

11. Teismas dėl ieškovės reikalavimų (1–7 punktai) įpareigoti atsakovę pašalinti pastato trūkumus, neatitinkančius pastato techninio projekto tam tikrų sprendinių, nurodė, kad nepritaria atsakovės pozicijai, jog ieškovė neturi subjektinės teisės reikšti tokius reikalavimus (nes tai yra reikalavimai dėl daiktų trūkumų pašalinimo (pirkimo–pardavimo, ne statybos rangos teisiniai santykiai); pastato savininkai sutikimą ieškovei kreiptis į teismą suteikė tik dėl bendro naudojimo objektų statybos trūkumų pašalinimo, ne dėl daikto trūkumų pašalinimo). Į argumentą, kad ieškovė pasirinko netinkamą atsakovę, nes ji (statytoja) pati statybos darbų neatliko, teismas atsakė, kad daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojas (šiuo atveju – ieškovė, bendrija), reikšdamas ieškinius dėl administruojamų objektų trūkumų, neturi ir negali turėti daugiau teisių, nei jų turi tų objektų bendraturčiai. Pastato bendraturčiai, įgiję iš atsakovės (statytojos, pardavėjos) butus su kitomis patalpomis pagal pirkimo–pardavimo sutartis, turi teisę remtis kokybės garantija, atitinkančia garantiją dėl daikto pagaminimo statybos procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-706/2015), ir reikalauti taikyti visas rangovo, projektuoto ir statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybei kilti nustatytas taisykles, todėl bendrija, reikšdama reikalavimą, susijusį su administruojamų objektų trūkumais, nepažeidė savo įgalinimų ribų, atstovaudama bendraturčių (pastato įgijėjų statybos procese) teisėms ir teisėtiems interesams. Atsakovės argumentą, kad ne statytojas (pardavėjas) šiuo atveju laikytinas atsakingu už statybos darbus, teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą, nes kokybės garantija dėl daikto pagaminimo statybos procese neeliminuoja pirkėjo teisės per garantinius terminus reikšti reikalavimus tik (ir) pardavėjui dėl parduoto daikto trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017).

12. Teismas nurodė, kad atsakovė neginčija fakto dėl ieškovės nurodytų neįgyvendintų techninio projekto sprendinių, kvestionuoja tik ieškovės reikalavimo teisę. Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovės argumentą, kad 2013 m. vasario 15 d. statybos užbaigimo aktas patvirtina, jog statiniai atitinka visus projekto sprendinius. Statybos užbaigimo komisija tikrino tik esminius statinio projekto sprendinius (statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 23 punktas).

13. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalimi (statinio projektas), STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas ir projekto ekspertizė“, pakeitusio STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, 6.19 punktu (techninis projektas), 6.4 punktu (darbo projektas). Kadangi techninio projekto sprendiniai šiuo atveju neįgyvendinti, techniniame projekte prie sprendinių techninio prižiūrėtojo patvirtintina „taip pastatyta“, „pritariu statyti“, duomenų dėl techninio projekto pakeitimo bei statytojo pritarimo tokiam pakeitimui atsakovė neteikė, teismas, remdamasis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu, sprendė, kad tai laikytina statybos trūkumais. Kadangi statytoja (pardavėja) nėra bendrijai perdavusi statytojo įgaliojimų dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo, statybos defektai, paaiškėję statinio garantiniu laikotarpiu, šalinami CK ir Statybos įstatymo nustatyta tvarka, reikalavimą nukreipiant statytojui (pardavėjui), neturint reikalavimo teisės statinio rangovui (CK 6.697 straipsnio 5 dalis).

14. Teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog pastato bendraturčiai, pasirašydami pirkimo–pardavimo sutartis, turėjo galimybę įvertinti bendrojo naudojimo objektus, pastato prieigas, aplinką ir pan. (sutarčių 8.8 punktas), nes tik dalis pirkėjų

butus įsigijo užbaigus namo statybą.15. Teismas pažymėjo, kad visi ieškinio reikalavimų 1–7 punktuose nurodyti trūkumai yra susiję su bendrosiomis pastato

konstrukcijomis (stogo danga, techninės patalpos durys, sienos, pertvaros), bendrąja inžinerine įranga (vaikų žaidimo aikštelė), kas nurodyta atsakovės ir ieškovės 2013 m. spalio 15 d. teisių ir prievolių perdavimo akte, arba su gyvenamajam namui priskirtame bendro naudojimo žemės sklype nurodyta aplinka, projektuojama infrastruktūra (želdiniai, atliekų konteineriai) (Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 2 straipsnio 4 dalis).

16. Reikalavimą dėl gyvatvorės ir dekoratyvinių medžių pasodinimo (5 punktas) teismas atmetė, įvertinęs jo nekonkretumą ir neapibrėžtumą bei sąlyginį tokio reikalavimo įvykdymą.

17. Nurodęs, kad dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą lėmė atsakovės tik bylos nagrinėjimo metu tinkamai atlikti garantinių trūkumų pašalinimai, o kita dalis ieškinio iš esmės patenkinta visiškai, išskyrus ieškinio 5 reikalavimą bei atmetus trūkumų šalinimo būdą, teismas sprendė, jog teisinga, protinga ir sąžininga priteisti ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės, o atitinkamo atsakovės prašymo netenkinti.

18. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeitė iš dalies, civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų įpareigoti atsakovę per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita atlikti trūkumų pašalinimo darbus – sutvarkyti pažeistą pastato išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsio lubose, tarp automobilių stovėjimo vietų Nr. 1 ir Nr. 8, po eksploatuojama bendro naudojimo terasa ties A laiptinės įėjimu ir įvažiavimu į automobilių aikštelę „-1“; sutvarkyti pažeistą pastato pamatų išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsyje, ties automobilių stovėjimo vietomis Nr. 33 ir Nr. 34; užbaigti pastato rytinės pusės pamatų hidroizoliacijos remonto darbus iš lauko pusės, sutvarkyti želdinių dangą; sutvarkyti pažeistą grindų dangos hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės pusrūsyje ties stovėjimo vieta Nr. 64, kad užterštas vanduo nepatektų į automobilių aikštelę „-2“ ant ten saugomų automobilių; sutvarkyti pažeistą 6-ame aukšte vakarinėje pastato dalyje esančių terasų hidroizoliaciją, kad vanduo nepatektų po pastato fasado apšiltinamuoju sluoksniu ir netekėtų ant žemiau esančių 4 ir 5 aukštų langų; sutvarkyti pažeistą eksploatuojamos terasos trinkelių dangą ties pastato A laiptinės įėjimu ir įvažiavimu į automobilių aikštelę „-1“ – nutraukė; kitą ieškinio dalį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti pastato trūkumus – sutaisyti pažeistą pastato pamatų išorinę hidroizoliaciją „-2“ automobilių aikštelės rūsyje ties priešgaisrine dūmų šalinimo ventiliacine anga, vedančia iš pastato rūsio į lauke esantį dūmų šalinimo kaminą; sutaisyti pažeistą pastato išorinę hidroizoliaciją „-1“ automobilių aikštelės rūsyje ties avariniu išėjimu tarp stovėjimo vietų Nr. 80 ir Nr. 81; pašalinti trūkį pastato sienoje virš patalpų, kuriose buvo vykdoma savavališka statyba (pro įtrūkimų plyšius iš lauko pučia vėjas, lūžinėja, trūkinėja butų Nr. 56, 64, 72, 80, 88, 94, 99 sienos ties pastato deformacine siūle); atsakovei neįvykdžius įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, leisti ieškovei atlikti trūkumų šalinimo darbus atsakovės sąskaita, išieškoti iš atsakovės kokybės trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

19. Kolegija nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, ginant namo bendraturčių teises dėl būstus pardavusios įmonės (pardavėjos) įpareigojimo atlikti darbus pagal statinio techninio projekto aiškinamąjį raštą, taip pat dėl pačių įpareigojimų pagrįstumo.

20. Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį kolegija nurodė, kad ieškinio reikalavimai yra dvejopo pobūdžio – dalis reikalavimų pareikšta dėl pastato bendrojo naudojimo patalpose nustatytų statybos trūkumų, siekiant, kad atsakovė juos pašalintų, kita dalis – dėl atsakovės įpareigojimo atlikti darbus pagal pastato techninio projekto aiškinamąjį raštą, kurie nebuvo atlikti, su kuo atsakovė nesutinka.

21. Kolegija nustatė, kad atsakovė yra pastato statytoja ir jame esančių butų pardavėja. Butus iš atsakovės įsigijo bendrijos (ieškovės) nariai. Nėra šalių ginčo dėl to, kad atsakovė, kaip pastato statytoja, rengdama statinio darbo projektą, jį koregavo. Statinio 2013 m. vasario 15 d. užbaigimo aktas patvirtina, kad statinys atitinka statinio projekto sprendinius, statyba baigta, duomenų, kad statybos užbaigimo aktas buvo ginčijamas, nėra. Ieškovė neteikė į bylą sutarčių, kurių pagrindu bendrijos nariai įgijo nuosavybę į namo butus. Vieno iš butų pirkėjo pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ją sudarydamas iki statinio užbaigimo 2012 m. birželio 14 d. pirkėjas įsigijo butą su daline apdaila, pagalbinių patalpų baigtumas – 88 proc. Pagal sutarties 8.8 punktą pirkėjas pareiškia, kad prieš sudarydamas sutartį turėjo galimybę susipažinti ir susipažino su parduodamų daiktų statusu, jų faktine būkle, daiktus charakterizuojančiais duomenimis ir neturi jokių pretenzijų dėl daiktų statuso bei jų faktinės būklės.

22. Kolegija vertino, kad ieškovė, reikalaudama, jog atsakovė atliktų darbus, kurie atitiktų namo techninio, o ne darbo projekto sprendinius, iš esmės reikalauja ne ištaisyti bendrojo naudojimo patalpų statybos trūkumus, o reiškia pretenzijas dėl

įsigytų daiktų savybių bei reikalauja jas pagerinti.23. Kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio nuostatomis, nurodė,

kad ieškovė reikalavimą atsakovei dėl įpareigojimo atlikti darbus, kurie atitiktų namo techninio projekto sprendinius, grindžia savo narių (butų ir kitų patalpų savininkų) ir pardavėjos (atsakovės) sudarytomis nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimis – įrodinėja, jog bendrijos nariai įsigijo daiktus, kurie neatitinka namo techninio projekto sprendinių. Ieškovė nėra šių sutarčių šalis, tam, kad būtų nustatytas ieškovės ginčijamų reikalavimų pagrįstumas, turi būti nustatyta, ar ieškovę ir atsakovę (pardavėją pagal pirkimo–pardavimo sutartis) sieja prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. ar ieškovė turi iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių kylančias reikalavimo teises atsakovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015).

24. Nurodžiusi, kad sutarties uždarumo principas lemia, jog tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo, kolegija pažymėjo, kad ieškovė nėra butų pirkimo–pardavimo sutarčių šalis, ji nėra pagal sutartis įgijusi jokių teisių ir pareigų, todėl neturi teisinio pagrindo reikšti pretenzijų dėl įsigytų daiktų savybių ar reikalauti pagerinti daiktą.

25. Kolegija rėmėsi DNSBĮ 3 straipsnio 1, 2 dalių, 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, CK 4.420 straipsnio 1 dalimi,Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo dėl Daugiabučio namo bendrojo naudojimo

objektų administravimo nuostatų patvirtinimo Nr. 603 (toliau – Administravimo nuostatai) 7.9 punktu, pažymėjo, kad bendrija turi teisę reikšti ieškinius, susijusius su bendrojo naudojimo objektų administravimu, o ne iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių kylančiomis teisėmis ir pareigomis, todėl ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovę atlikti darbus, kurie atitiktų namo techninio projekto reikalavimus, netenkintini.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

26. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir netinkamai aiškino DNSBĮ 2 straipsnio 7 dalies, 3 straipsnio 1, 2 dalių, 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, CK 4.83 straipsnio 3 dalies, 4.85 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino daugiabučių namų savininkų bendrijų teisinio statuso specifiką, bendrijos, kaip jos narių atstovės, kompetencijos apimtį (pernelyg ją susiaurino) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2010; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2013; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neturi teisės reikšti ieškinio ir reikalauti, jog pastato pardavėja ir statytoja įgyvendintų visus pastato projekto, pagal kurį buvo vykdomos pastato statybos užbaigimo procedūros, sprendinius. Teismas nepagrįstai suvaržė tiek ieškovės teises ginti savo narių teisėtus interesus, tiek ir pačių daugiabučio namo savininkų teisėtus lūkesčius, kad jų teisės ir teisėti interesai bus apginti per jų pasirinktą pastato bendrojo naudojimo objektų valdymo instrumentą (bendriją). Ieškovė į teismą kreipėsi, remdamasi savo bendrais įgaliojimais pagal DNSBĮ, bendrijos įstatais, taip pat 2016 m. birželio 4 d. visų pastato savininkų balsavimo raštu rezultatais, pagal kuriuos 57,60 proc. visų pastato savininkų pritarė, kad ieškovė dėl pastato bendrojo naudojimo objektų statybos trūkumų kreiptųsi į teismą. Bendrija, kiek tai susiję su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu (priežiūra), turi visas savo atstovaujamų narių teises. Teismas nepaneigė pastato savininkų teisės reikalauti iš atsakovės ginčijamų trūkumų pašalinimo. Ieškovė diskriminuojama vien dėl jos teisinės formos. Būtent bendrija atstovauja butų savininkams išoriniuose santykiuose, įskaitant ir kylančius ginčus su statytoju (pardavėju).

26.2. Ieškovės reikalavimo teisė kyla ne tiesiogiai iš ieškovės narių sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių, kaip sprendė teismas, o iš CK, DNSBĮ, kurie įtvirtina bendrijos teisę įgyvendinti namo savininkų bendrąsias teises ir interesus, susijusius su šio namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir Statybos įstatymo nuostatų, nurodančių, kad statinys turi būti pastatytas pagal jo projektą.

26.3. Teismas netinkamai išaiškino ir nepagrįstai netaikė CK 6.333, 6.695 straipsnių ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalies ir 18 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų, kiek jos įtvirtina reikalavimus parduodamam statybos procese sukurtam nekilnojamajam daiktui. Teismas dirbtinai išskaidė ieškovės reikalavimus, kurių teisinis pagrindas yra tas pats (CK 6.334, 6.399 straipsniai, reglamentuojantys pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto trūkumus, t. y. kad jie atitinka kokybės reikalavimus ir jų aprašymą, specifikaciją, kompleksiškumą), nepagrįstai konstatavo, kad pastato bendrojo naudojimo objektų trūkumai, atsiradę dėl to, jog atsakovė neįgyvendino visų techninio projekto sprendinių, negali būti laikomi statybos

trūkumais, todėl ieškovės reikalavimai kvalifikuotini kaip reikalavimai pagerinti nekilnojamąjį daiktą. Statinys, kurį statant nebuvo įgyvendinti visi jo projekto sprendiniai, laikytinas pastatytu rangovui neįgyvendinus Statybos įstatyme įtvirtintų pareigų arba šias įgyvendinus netinkamai, negali būti laikomas atitinkančiu įstatymo nustatytus reikalavimus. Atsakovė neatliko tiek statybos darbų, kiek privalėjo atlikti pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą, nepakeistą ir galiojantį pastato techninį projektą. Atsiradę pastato bendrojo naudojimo objektų trūkumai – tai statybos trūkumai (parduoto statybos procese sukurto naujo daikto trūkumai). Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas nekvestionavo, kad visi šie trūkumai yra susiję su pastato bendrojo naudojimo objektais.

26.4. Daikto, pagaminto statybos procese, įgijėjas turi teisę remtis kokybės garantija, atitinkančia garantiją dėl daikto pagaminimo statybos procese, todėl toks įgijėjas gali reikalauti taikyti ir visas rangovo, projektuotojo ir statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybei kilti nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jais nesivadovavo, netaikė CK, Statybos įstatymo normų (CK 6.695 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 3 punkto).

26.5. Teismas nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015, kurioje spręsta dėl daugiabučio namo savininkų bendrijos teisės įgyti savo nuosavybėn turtą pagal atsakovo ir bendrijos narių sudarytas sutartis, nes skiriasi bylų reikšmingos aplinkybės; nepagrįstai susikoncentravo į aplinkybę, kad ieškovė nėra jos narių ir pardavėjos (atsakovės) sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių šalis ir todėl negali reikšti atsakovei reikalavimų pašalinti pastato bendrojo naudojimo objektų statybos įgyvendinant projektą trūkumus (tinkamai įgyvendinti pastato projektinius sprendinius). Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė veikė savo narių – pastato bendrojo naudojimo objektų savininkų – naudai ir jų interesais.

27. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti galioti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Šalių ginčo esmė – ar bendrojo naudojimo objektų būklės neesminga neatitiktis techninio projekto bendrajam aiškinamajam raštui laikytina daikto neatitiktimi kokybės reikalavimams (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimai dėl techninio projekto aiškinamojo rašto sprendinių yra reikalavimai dėl daikto atitikties sutarties sąlygoms. Statybos procese sukurtų daiktų kokybę nustatantys dokumentai – tai statybos techniniai reglamentai. Specialiosios nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo teisinius santykius reguliuojančios nuostatos (CK 6.398 straipsnio 4 dalis, 6.399 straipsnis) daikto kokybe laiko daikto atitiktį pirkimo–pardavimo sutarties sąlygoms, ne daikto kokybę nustatantiems dokumentams. Įstatymo leidėjas CK 6.399 straipsnio kontekste dėl pardavėjo įsipareigojimų nekilnojamojo daikto kokybei nepriskiria reikalavimų, nurodytų nekilnojamųjų daiktų kokybę nustatančiuose dokumentuose, nebent pirkimo–pardavimo sutartyje būtų susitarta kitaip, tačiau šiuo atveju to nėra, be to, pirkėjai pareiškė neturintys pretenzijų (8.8 punktas).

27.2. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo taikyti CK 6.695 straipsnį ir Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 3 punktą (15 straipsnio 6 dalies 3 punktą – aktuali redakcija), netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017 ir 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-706/2015 pateiktus išaiškinimus. Kasacinis teismas neišaiškino, kad statybos procese pagaminto daikto įgijėjas gali reikalauti visas rangovo, projektuotojo ir statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybei kilti nustatytas taisykles taikyti pardavėjui. Tai nenustatyta ir Statybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje (aktualios ginčui įstatymo redakcijos 36 straipsnio 2 dalyje), pirkimo–pardavimo sutartyse (žr. 8.7 punktą).

27.3. Bendrija, įgyvendindama savo funkcijas kaip jai patikėto turto valdytoja ir naudotoja, (pareikšti reikalavimus) namo savininkų pažeistas teises gali ginti ta apimtimi, kiek padarytas pažeidimas varžo, riboja ar kitaip trukdo jai vykdyti pareigas valdant ir naudojant daugiabučio namo savininkams nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovė neįrodinėjo, kad padarytas statinio projektavimo taisyklių laikymosi pažeidimas įregistruoti techninio projekto aiškinamojo rašto pakeitimus varžo, riboja ar kitaip trukdo jai vykdyti pareigas valdant ir naudojant turtą. Ieškovė apskritai neturi teisės atsakovei reikšti reikalavimų dėl statybos trūkumų, nes atsakovė nėra statinio rangovė ir neprisiėmė rangovo įsipareigojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

28. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato ieškovas. Jo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas ieškinys, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015).

29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčo dalį dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus, sprendė, kad ieškovė – daugiabučio namo savininkų bendrija, reikšdama reikalavimus butų pardavėjui (statytojui) dėl įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus, nepažeidė savo įgalinimų ribų, atstovaudama bendraturčių (pastato įgijėjų statybos procese) teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi, teismo vertinimu, neatlikti darbai susiję su administruojamų objektų trūkumais. Teismas, nustatęs, kad reikalavimai dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus (išskyrus reikalavimą, suderinus su gretimų sklypų savininkais, daiktinių teisių į gretimus sklypus turėtojais ir atsakingomis institucijomis bei gavus būtinus tam leidimus, apželdinti pastato sklypą dekoratyviniais medžiais, palei sklypo ribas pasodinti gyvatvorę, ne žemesnę kaip 80 cm, kuri susijungtų su į sklypą patenkančiu medžių masyvu, kaip nustatyta techninio projekto 10.4 punkte), pagrįsti, šią ieškinio dalį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, padarė priešingą išvadą, kad ieškovė – daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija neturi teisės reikšti reikalavimų dėl pastato techniniame projekte nurodytų, bet neatliktų darbų, kadangi ieškovė iš esmės reikalauja ne ištaisyti bendrojo naudojimo patalpų statybos trūkumus, o reiškia pretenzijas dėl įsigytų daiktų savybių bei reikalauja jas pagerinti. Teismas sprendė, kad butų ir kitų patalpų savininkai, bet ne ieškovė yra su pardavėja (atsakove) sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių šalis, ji nėra pagal sutartis įgijusi jokių teisių ir pareigų, todėl neturi teisinio pagrindo reikšti pretenzijų dėl įsigytų daiktų savybių ar reikalauti pagerinti daiktą. Padaręs šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir ieškinio dalį dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus, atmetė.

30. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei nurodo argumentus, jos manymu, patvirtinančius apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ji neturi teisės reikšti reikalavimus dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus, nepagrįstumą.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas – ar ieškovė, t. y. daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, turi subjektinę teisę reikšti nagrinėjamus materialiuosius reikalavimus dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus.

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos subjektinės teisės reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus butų pardavėjui (statytojui) dėl įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus.

32. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta ne bet kurio, o tik suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Suinteresuotumas pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013; kt.). Jei ieškovas neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį, nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-916/2015).

33. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, prašydama teismą įpareigoti atsakovę per 6 mėnesius nuo teismo

sprendimo įsiteisėjimo savo sąskaita atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus, pažymėjo, kad įstatymuose nustatyta ieškovės kompetencija savarankiškai kreiptis į teismą siekiant apginti bendrijos narių teises, susijusias su pastato bendrojo naudojimo objektais. Be to, pastato savininkai balsavimo raštu metu patvirtino ieškovės valdymo organų teisę ir pareigą dėl atsakovės pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreiptis į teismą.

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 15 d. akto pagrindu ieškovei buvo perduotas namas, žemės sklypas ir bendrojo naudojimo objektų priežiūra. Ieškovė, palyginusi pastato faktinę būklę su jo techniniu projektu, nustatė, kad pastatas nevisiškai atitinka jo techninį projektą, apie neatitiktis 2014 m. kovo 12 d. raštu pranešė atsakovei, tačiau atsakovė 2014 m. kovo 26 d. raštu informavo, kad pirkėjai patvirtino, jog turėjo galimybę susipažinti su parduodamų daiktų statusu, jų faktine būkle ir neturi pretenzijų, todėl jų nešalins.

35. Minėta, kad šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas – ar ieškovė, t. y. daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, turi subjektinę teisę reikšti nagrinėjamus materialiuosius reikalavimus dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus. Dalis reikalavimų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atmetė ir kurie susiję su šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku (įrengti duris, skirtas patekti į pastato vandens mazgą iš pastato koridoriaus tarp B ir C laiptinių, kaip nurodyta pastato techninio darbo projekto architektūrinės dalies brėžinyje VIRB10-21-DP-SA01; įrengti virš stogo ritininės dangos 5 cm storio akmens skaldos sluoksnį, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10 punkte), yra dėl darbų, susijusių su butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais objektais – daugiabučio namo konstrukcijomis – atlikimo. Kita reikalavimų dalis (įrengti rytinėje sklypo dalyje, tarp pastato ir atviros automobilių stovėjimo aikštelės, ties išvažiavimu iš teritorijos įleidžiamus į žemę pagrindinius buitinių atliekų konteinerius, iš viso 3 vnt. po 5 kub., kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.5 punkte; visiškai sutvarkyti pastato sklypo teritoriją po statybų darbų užbaigimo, nurodytose poilsio vietose įrengti 4 suolelius su šiukšliadėžėmis, prie įėjimų į laiptines įrengti stovus dviračiams pastatyti taip, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.5 punkte; apriboti rytinę pastato sklypo ribą atramine sienute ties atvira stovėjimo aikštele, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte; įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte) – dėl darbų, susijusių su naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimu žemės sklype, kuriame yra daugiabutis gyvenamasis namas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant reikalavimus dėl atsakovės įpareigojimo atlikti pastato techniniame projekte numatytus, bet neatliktus darbus, pagal jų pobūdį matyti, kad jie tiesiogiai susiję su butų savininkų butų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų su atsakove, pagrindu įgyta nuosavybės teise į butus, o tuo pačiu ir bendrosios dalinės nuosavybės teise į daugiabučiame gyvenamajame name esančius bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus bei bendro naudojimo objektus, kurie pagal pastato techninį projektą turėjo būti sukurti bendro naudojimo žemės sklype.

37. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. Pagal CK 4.85 straipsnio 1, 8 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą butų ir kitų patalpų savininkų bendrija įgyvendina su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus ir pavedimus, priimtus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, atstovaudama butų ir kitų patalpų savininkams. Pagal DNSBĮ (redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 15 dalies 5 punktą pastato bendrojo naudojimo objektas yra ir bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas, o pagal šio straipsnio 7 dalį daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija – ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įsteigtas naudoti, valdyti, prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus arba juos sukurti bendrijos narių poreikiams, arba tenkinti kitus bendruosius poreikius. Pagal DNSBĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatas Bendrijos steigimo tikslas – įgyvendinti butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių arba kuriamų naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra.

38. Taigi, pagal CK ir DNSBĮ nustatytą, šios nutarties 37 punkte nurodytą nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reguliavimą, daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija yra butų ir kitų patalpų savininkams atstovaujantis subjektas, steigiamas tam, kad įgyvendintų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių arba kuriamų naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo

bendrojo naudojimo žemės sklypo valdymu, naudojimu ir priežiūra.39. Vadinasi, daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, vertinant jos įgalinimus nagrinėjamos bylos kontekste

įstatymuose (CK, DNSBĮ) įtvirtintų bendrijos tikslų įgyvendinimo aspektu, negali būti suprantama kaip subjektas, kuris atstovauja asmenims įgyjant nuosavybės teise butus daugiabučiame gyvenamajame name ir kartu tampant daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais – bendraturčiais. Dėl šios priežasties daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, nebūdama sandorių, kuriais nekilnojamasis turtas įgyjamas nuosavybės teise, šalis ir tuo pačiu subjektas, kuriam šiais sandoriais sukuriamos teisės ir (ar) pareigos, neturi subjektinės teisės reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus, grindžiamus šiais sandoriais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija steigiama tam, kad įgyvendintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės turinį sudarančias valdymo ir naudojimo teises, ji turi įgalinimus atstovauti butų ir kitų patalpų savininkams šiuose santykiuose, inter alia (be kita ko), reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus teisme, jeigu tai būtina daugiabučio gyvenamojo namo, bendrojo naudojimo žemės sklypo ir jame esančių bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo pagal paskirtį užtikrinimui.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos, atstovaujančios butų ir kitų patalpų savininkams, teisę reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės teisės turinį sudarančių valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimu, aiškinimas atitinka kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2007; 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017).

41. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovės reikalavimai, išskyrus reikalavimą įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 turėklą, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte, susiję su atsakovės įpareigojimu atlikti pastato techniniame projekte nurodytus, bet neatliktus darbus, kuriais būtų atkurti faktiškai įvykdyti neesminiai projekto sprendinio pakeitimai ir kurių neatlikimas netrukdo valdyti ir naudoti daugiabučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo bei jame esančių bendro naudojimo objektų pagal paskirtį. Šalys neginčija ir nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad, neatlikus ieškovės nagrinėjamoje byloje reikalaujamų atlikti pastato techniniame projekte nurodytų darbų, kuriais būtų atkurti faktiškai įvykdyti neesminiai projekto sprendinio pakeitimai, buvo pažeisti su statyba susijusius santykius reglamentuojančių imperatyvių teisės normų reikalavimai.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad ieškovė – daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija neturi teisės reikšti reikalavimų dėl pastato techniniame projekte nurodytų, bet neatliktų darbų, išskyrus reikalavimą įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte, (ne)priskirtinumo reikalavimų atlikti darbus, kuriais būtų atkurti faktiškai įvykdyti neesminiai projekto sprendinio pakeitimai, grupei aspektu bylą nagrinėję teismai nevertino ir dėl jo nepasisakė. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad statybos specialistas vertinimo akte šio reikalavimo dalies, t. y. tiek, kiek ieškovė reikalavo įpareigoti atsakovę įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 turėklą, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte, neįvardijo kaip reikalavimo atlikti darbus, kuriais būtų atkurti faktiškai įvykdyti neesminiai projekto sprendinio pakeitimai, bet nurodė, kad turėklą reikia įrengti, o ieškovė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad turėklai reikalingi, kad neįvyktų nelaimingi atsitikimai, tai įtvirtina ir STR „Gyvenamieji pastatai“ 145 punktas. Šios aplinkybės gali būti nustatytos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 36, 39 punktuose nurodytus argumentus, kaip nepagrįstus vertina kasacinio skundo teiginius, kad ieškovės reikalavimo teisė kyla netiesiogiai iš ieškovės narių sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neturi teisės reikšti ieškinio ir reikalauti, jog pastato pardavėja ir statytoja įgyvendintų visus pastato projekto, pagal kurį buvo vykdomos pastato statybos užbaigimo procedūros, sprendinius. Atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai teigiama, kad daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, įgyvendindama savo funkcijas kaip jai patikėto turto valdytoja ir naudotoja, ginti (pareikšti reikalavimus) namo savininkų pažeistas teises gali ta apimtimi, kiek padarytas pažeidimas varžo, riboja ar kitaip trukdo jai vykdyti pareigas valdant ir naudojant daugiabučio namo savininkams nuosavybės teise priklausantį turtą.

45. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai sprendė, jog ieškovė – daugiabučio

gyvenamojo namo savininkų bendrija neturi teisės reikšti reikalavimų dėl pastato techniniame projekte nurodytų, bet neatliktų darbų, išskyrus reikalavimą įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr.  92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nustatyta pastato techninio projekto 10.4 punkte, kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai pripažintini neturinčiais teisinės reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta šios nutarties 42, 43 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nurodyta pastato techninio projekto 10.4 punkte, panaikinti ir perduoti bylą dėl šio reikalavimo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Kasacinis teismas patyrė 8,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo sąskaita įrengti tarp užvažiavimo į „-1“ aukštą ir lauko automobilių stovėjimo vietų Nr. 92, 93, 98, 99 atraminę sienutę su turėklais, kaip nurodyta pastato techninio projekto 10.4 punkte, bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09634 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-197-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00027-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.4.2.7; 2.6.2.5; 2.6.8.4; 2.6.8.8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Č. bei uždarosios akcinės bendrovės „Ketonas“ ir atsakovų R. D. ir I. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Č. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ketonas“ ieškinį atsakovams R. D. ir I. B. dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, neturtinės žalos, nuostolių atlyginimo priteisimo, iškeldinimo iš užimamų patalpų ir pagal atsakovų R. D. ir I. B. priešieškinį ieškovams A. Č. bei uždarajai akcinei bendrovei „Ketonas“ ir atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi arba nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) sandorių pripažinimo apsimestiniais, negaliojančiais dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto ir sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, santykio; 2) CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų; 3) preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi.

2. Ieškovai pareiškė teisme ieškinį, prašydami:2.1. Pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą dėl pirkimo–

pardavimo sutarties sudarymo, netaikant restitucijos.2.2. Pripažinti negaliojančia ab initio 2014 m. gruodžio 15 d. bendrovės „Demir Holding OU“ dalių preliminariąją

pirkimo–pardavimo sutartį, netaikant restitucijos.2.3. Nepripažinus negaliojančiais šios nutarties 2.1–2.2 punktuose nurodytų sandorių, pripažinti, kad prievolės, kylančios

iš šių sandorių, yra šalutinės akcesorinės prievolės, atsirandančios iš pagrindinės prievolės apmokėti vekselį ir skirtos šios (pagrindinės) prievolės įvykdymui užtikrinti, ir pripažinti jas pasibaigusiomis, ieškovui A. Č. įvykdžius pagrindinę prievolę apmokėti vekselį.

2.4. Priteisti ieškovei UAB „Ketonas“ solidariai iš atsakovų 8800 Eur nuostolių, patirtų jiems neatlaisvinus nuo 2017 m. sausio 1 d. apartamentų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir apartamentai), atlyginimą ir iškeldinti atsakovus iš šių apartamentų.

2.5. Priteisti ieškovui A. Č. iš atsakovo R. D. 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.3. Atsakovai pareiškė priešieškinį, prašydami:3.1. Pripažinti šios nutarties 2.1 punkte nurodytą susitarimą, sudarytą tarp atsakovės I. B. ir ieškovės UAB „Ketonas“,

pagrindine nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią atsakovė I. B. įgijo nuosavybės teisę į 61/1000 dalį poilsio korpuso, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (t. y. apartamentus), ir 61/1000 dalį kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

3.2. Pripažinti negaliojančia ieškovės UAB „Ketonas“ ir atsakovės AB SEB banko 2015 m. balandžio 8 d. sudarytos sutartinės hipotekos (su vėlesniais pakeitimais) dalį, pagal kurią šios atsakovės naudai buvo įkeistas šios nutarties 3.1 punkte įvardytas turtas.

3.3. Netenkinus priešieškinio reikalavimo, nurodyto 3.1 punkte, priteisti atsakovei I. B. solidariai iš ieškovų 198 455 Eur žalos atlyginimą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu: patenkino ieškinį iš dalies – iškeldino atsakovus su jiems

priklausančiais daiktais iš ieškovei UAB „Ketonas“ priklausančių apartamentų; atmetė kitus ieškinio reikalavimus ir priešieškinį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas – priteisė ieškovei UAB „Ketonas“ iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovui A. Č. iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 20,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė atsakovei pagal priešieškinį AB SEB bankui iš atsakovų I.  B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 931,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš ieškovų ir iš atsakovų I.  B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 5,01 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė:5.1. Ieškovas A. Č. yra vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas. Šis ieškovas ir atsakovė I. B. 2014 m. gruodžio

10 d. pasirašė susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šalys šiuo susitarimu susitarė iki 2016 m. gruodžio 31 d. sudaryti ir notariškai patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė UAB „Ketonas“ turėjo parduoti, o atsakovė I. B. – nupirkti už 198 455 Eur kainą šios nutarties 3.1 punkte nurodytą turtą. Šio susitarimo 5.1 punkte įtvirtinta, kad būsimas pardavėjas gavo iš būsimo pirkėjo perleistino turto kainą, prieš pasirašant susitarimą. Šalys susitarimo nustatytu terminu nesudarė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Susitarimo šalys teisme patvirtino, kad atsakovė nesumokėjo ir ieškovė negavo susitarime nurodytos turto kainos.

5.2. Ieškovas A. Č. yra vienintelis bendrovės „Demir Holding OU“ dalininkas, jam priklauso 2500 vienetų šios bendrovės akcinio kapitalo dalių. Šis ieškovas ir atsakovas R. D. 2014 m. gruodžio 15 d. sudarė bendrovės „Demir Holding OU“ dalių preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. parduoti ir perduoti atsakovui nuosavybės teisę į 715 vienetų bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių, o atsakovas įgijo teisę nupirkti ir priimti šias akcinio kapitalo dalis už 45 000 Eur kainą. Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad šalys, įskaičius sutarties kainą į ieškovo banko sąskaitą, Estijos notarų biure pasirašys bendrovės „Demir Holding OU“ dalių pardavimo–perdavimo dokumentus, kuriuose privalo būti sąlyga, įpareigojanti ieškovą atpirkti dalis už 1 500 000 Eur, jeigu atsakovas pateiks jam raštišką reikalavimą. Sutarties 4.5 punkte įtvirtinta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti atsakovui 2 000 000 Eur baudą, jeigu nebus pasirašyti pirmiau nurodyti dokumentai arba 2017 m. gruodžio 20 d. žymiai sumažės akcinio kapitalo dalių rinkos vertė.

5.3. Ieškovas A. Č. 2009 m. balandžio 14 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu įsipareigojo sumokėti atsakovui R. D. 2 000 000 Lt, 2009 m. liepos 21 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 500 000 Lt, 2009 m. spalio 1 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 500 000 Lt, 2011 m. gruodžio 15 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 3 000 000 Lt, 2013 m. gruodžio 15 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 3 000 000 Lt, 2014 m. gruodžio 15 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 3 000 000 Lt. Paskutinio neprotestuotino paprastojo vekselio apmokėjimo terminas – 2015 m. birželio 15 d. Notaras išdavė vykdomąjį įrašą pagal šį vekselį, vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti priverstine tvarka, ieškovas, vykdydamas antstolio raginimą, įvykdė savo įsipareigojimus, sumokėdamas 927 713,95 Eur sumą.

6. Teismas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio reikalavimus, keliamus preliminariajai sutarčiai, – šios sutartys sudarytos rašytine forma, jose nustatyti pagrindinių sutarčių sudarymo terminai.

7. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė UAB „Ketonas“ nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė I.  B. buvo informuota ar žinojo, kad susitarimas prieštarauja ieškovės veiklos tikslams, iš esmės pažeidžia jos steigimo dokumentų nuostatas. Teismo vertinimu, atsakovė I. B., remdamasi ta aplinkybe, kad ieškovas A. Č., vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas, šios bendrovės vardu pasirašė susitarimą, turėjo pagrindą manyti, jog kita šalis veikė tinkamai ir turėdama atitinkamus įgaliojimus.

8. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. susitarimų pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį (dėl smurto ir realaus grasinimo). Teismas nurodė, kad faktiniai duomenys, kuriais ieškovas A. Č. įrodinėja savo teiginius dėl patirto psichologinio spaudimo ir psichinės prievartos, realaus grasinimo sudarant sutartis, t. y. laikraščių, interneto svetainių publikacijos, kuriose pateikta neigiama informacija apie atsakovą R.  D., liudytojų P. L. ir P. B. parodymai, neįrodo, kad atsakovas atliko CK 1.91 straipsnio 4 dalyje nurodytus veiksmus, nukreiptus prieš ieškovą, jo artimuosius, turtą ar reputaciją.

9. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad atsakovas R. D. tyčiniais ir iš anksto apgalvotais veiksmais apgavo ieškovą A. Č., suformuodamas jo įsitikinimą, jog 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys yra sudaromos tik siekiant užtikrinti vekselio apmokėjimą ir todėl realiai nebus vykdomos, pažymėjo, kad pats ieškovas pripažino, jog jis yra didelę patirtį turintis verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus, todėl, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad atsakovas tiesiog elementariu žodiniu patikinimu apgavo ieškovą dėl pirmiau nurodytų

sutarčių vykdymo. Teismas nurodė, jog sutarčių projektai buvo rengiami ieškovo iniciatyva, jam aktyviai dalyvaujant, be to, ieškovą ir atsakovą sieja ilgalaikiai verslo santykiai, atsakovas yra atstovavęs ieškovui, sudarant verslo sandorius. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vienas ir (ar) kitas atsakovas nuslėpė svarbias sudaromų sandorių aplinkybes ar atliko aktyvius veiksmus, paveikusius ieškovo valią, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais dėl apgaulės.

10. Teismas atmetė ir tuos argumentus, kuriais 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutarčių neteisėtumas įrodinėjamas pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu, ieškovo teiginius, kad sutartys turėjo atlikti tik pagrindinės prievolės (vekselio apmokėjimo) užtikrinimo funkciją, paneigia tos faktinės aplinkybės, kad, pirma, 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas buvo sudarytas ne su atsakovu R. D., kaip vekselio turėtoju, o su atsakove I. B., antra, ieškovė UAB „Ketonas“ po 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo sudarymo perdavė atsakovei buto raktus, leido jai apsigyventi apartamentuose. Ta aplinkybė, kad nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nepaneigia 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties realumo, nes pagal CK 6.165 straipsnio nuostatas preliminariosios sutarties šalis turi teisę atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, kad preliminariosiose (2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d.) sutartyse nėra įrašų ar nuorodų į vekselį, o šis aspektas, teismo vertinimu, papildomai paneigia ieškovų argumentus, kad sutartimis buvo norima užtikrinti vekselio apmokėjimą. Be to, teismo vertinimu, ieškovo įrodinėjamas aplinkybes dėl sandorių apsimestinumo paneigia jo paties pozicija, kad jis nenorėjo sudaryti sutarčių, tačiau buvo priverstas jas sudaryti dėl atsakovo grasinimų, psichologinio spaudimo ir prievartos, panaudojant apgaulę. Ieškovas, įrodinėdamas tokias aplinkybes, negali vėliau pagrįstai įrodinėti, kad sandoriai yra apsimestiniai, nes neegzistuoja kitas sandoris, kurio tikslų apsimestinio sandorio šalys tariamai siekė.

11. Teismas nurodė, jog ieškovai neįvardijo, kokiais veiksmais ir kokios imperatyvios įstatymų normos buvo pažeistos, sudarant 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartis, todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiomis šias sutartis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

12. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys sukūrė jiems neproporcingai dideles pareigas ir milžiniškas finansines pasekmes, o atsakovai gauna neproporcingai didelę naudą (45 000 Eur kaina už 28,60 procento bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių visiškai neatitinka šių dalių rinkos vertės (1 371 942 Eur), o apartamentų rinkos vertė 2014 metais buvo ir iki šiol yra dvigubai didesnė už 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties nustatytą kainą), pažymėjo, kad, kaip jau buvo minėta, sutarčių šalys ilgai tarėsi, derino sutarčių sąlygas. Teismas vertino, kad abiejų šalių susitarimas buvo pasiektas dėl visų sutarties sąlygų, abu susitarimai neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymų normoms. Teismas, aiškindamas CK 6.228 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad ieškovai, manydami, jog atsakovai sudarytomis sutartimis įgijo perdėtą pranašumą prieš juos dėl esminės šalių nelygybės, galėjo kreiptis į teismą, ginčydami sutarties sąlygas ar reikalaudami jas pakeisti, tačiau nepasinaudojo tokia teise.

13. Teismas atmetė ir alternatyvųjį ieškinio reikalavimą (žr. šios nutarties 2.3 punktą). Teismas nurodė, jog ieškovai nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis teiginių, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutarčių prievolės yra akcesorinės prievolės, kylančios iš pagrindinės prievolės apmokėti 2014 m. gruodžio 15 d. vekselį.

14. Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo pagrįstumo klausimą, pažymėjo, kad patalpų savininkė UAB „Ketonas“ tik 2017 m. kovo mėn. pabaigoje tinkamai pareikalavo atlaisvinti patalpas, atsakovė I. B. iki tol turėjo galimybę teisėtai naudotis patalpomis (panaudos pagrindais), laikyti jose savo daiktus. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad UAB „Ketonas“ laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. pabaigos negalėjo nuomoti apartamentų ir atitinkamai gauti pajamų iš tokios veiklos, nes patalpos buvo teisėtai užimtos atsakovės daiktais.

15. Teismas nurodė, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta nustatytu terminu, tačiau apartamentuose vis dar yra atsakovų daiktai, o jie atsisako gera valia pasiimti savo daiktus ir taip atlaisvinti patalpas. Atsakovai tokiais savo veiksmais pažeidžia patalpų savininkės teisę savo nuožiūra valdyti turimą turtą, todėl pažeista teisė gintina, tenkinant ieškinio reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo iš ieškovės UAB „Ketonas“ patalpų.

16. Teismas atmetė ieškovo A. Č. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas nurodė, jog ieškovas nepagrindė neturtinės žalos patyrimo fakto.

17. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimus, motyvuodamas tuo argumentu, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas kvalifikuotas kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Esminis tokios sutarties bruožas yra tas, kad negalima reikalauti šios sutarties įvykdymo natūra. Reikalavimas dėl 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties pripažinimo pagrindine nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi atmestinas ir tais motyvais, kad atsakovė I.  B. nėra sumokėjusi

sutartyje nurodytos turto kainos.18. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio argumentų, kad atsakovai finansavo apartamentų statybą, pažymėjo, kad

susitarimas (preliminarioji sutartis) buvo pasirašytas 2014 m. gruodžio 10 d., t. y. po to, kai tiek visas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek apartamentai buvo visiškai rekonstruoti (statybos užbaigimo aktas buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 14 d.), o atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buto statybai ar rekonstrukcijai atlikti buvo panaudotos jų lėšos, todėl argumentai, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas turi būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.401 straipsnio 1 dalis), yra visiškai nepagrįsti.

19. Teismas nurodė, jog atsakovai patvirtino, kad atsakovė I. B. nemokėjo UAB „Ketonas“ 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje užfiksuotos 198 455 Eur turto kainos, o atsakovo R. D. teiginiai, kad ieškovas A. Č. turėjo jam prievolę mokėti neįvardyto dydžio palūkanas už naudojimąsi atsakovo lėšomis, yra nepagrįsti įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas, remdamasis šiais argumentais, atmetė ir priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

20. Teismas, atmetęs pagrindinį priešieškinio reikalavimą, atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl hipotekos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovų I.  B. bei R. D. apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė ieškovei UAB „Ketonas“ iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 602,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė atsakovui R. D. iš ieškovų (iš kiekvieno) po 561,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė atsakovei pagal priešieškinį AB SEB bankui iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 381,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

22. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai, priešingai negu jie nurodo savo skunde, pirmosios instancijos teisme nesuformulavo reikalavimo, atitinkančio CK 6.228 straipsnio 1 ar 2 dalį. Ieškovai rėmėsi esmine nelygybe ir CK 6.228 straipsniu, įrodinėdami CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, tačiau neįrodinėjo, kad iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios pranešė atsakovams apie sutarčių atsisakymą pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį, be to, jie neprašė teismo modifikuoti sutartis ar konkrečias jų sąlygas, kad būtų užtikrinta sandorių kontrahentų interesų pusiausvyra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovų akcentuojamą esminę nelygybę tik CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo kontekste.

23. Be to, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo teigti, jog 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys įtvirtina esminę šių sutarčių šalių nelygybę ir taip pažeidžia bendruosius teisės principus ar imperatyvias įstatymų normas. Kolegijos vertinimu, ieškovas A. Č., kaip stambus verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus, turintis didelę verslo vykdymo, vadinasi, ir derybų vedimo, patirtį, akivaizdžiai neatitinka ekonomiškai silpno, neinformuoto, nepatyrusio, derybų patirties neturinčio asmens sampratos. Aplinkybė, kad ieškovas A. Č. turėjo įsipareigojimų atsakovui R. D. pagal vekselį, įvertinus ieškovo turimo kapitalo dydį ir tą faktą, kad jis pakankamai greitai apmokėjo vekselį, atsakovui inicijavus priverstinio išieškojimo veiksmus, neleidžia pripažinti ieškovo ekonomiškai priklausomu nuo atsakovo, o atsakovo tariamai vykdyto psichologinio smurto ir spaudimo aplinkybės, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra įrodytos konkrečiais įrodymais.

24. Kolegija pažymėjo, kad, kaip minėta, ieškovas A. Č. neatitinka silpnesnės šalies sampratos, o įstatymai nedraudžia perleisti turto mažesne, negu yra rinkos vertė, kaina, todėl ieškovų akcentuojama aplinkybė, kad, jų nuomone, 2014  m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutarčių nustatytos turto kainos neatitinka realios vertės, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti imperatyvių įstatymo normų, įskaitant ir sąžiningumo principą ikisutartiniuose ir sutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 2 dalis), pažeidimą.

25. Kolegijos vertinimu, CK 1.80 straipsnio taikymo galimybės nepagrindžia ir ieškovų akcentuojama aplinkybė, kad A. Č. sudarė susitarimą UAB „Ketonas“ vardu, nors neturėjo tokių įgaliojimų. Kolegija pažymėjo, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė I. B., pasirašydama susitarimą, žinojo ar turėjo žinoti ir suprasti, jog vienintelis bendrovės akcininkas neturi teisės bendrovės vardu parduoti atsakovei nekilnojamąjį turtą. Be to, kolegija nurodė, jog ieškovė UAB „Ketonas“ pradėjo vykdyti susitarimą – suteikė atsakovams galimybę realiai valdyti ir naudoti apartamentus – ir tokiais savo veiksmais faktiškai patvirtino akcininko pasirašytą susitarimą.

26. Kolegija taip pat pažymėjo, kad apartamentų vertė, kuria remiasi ieškovai, nustatyta 2016 m. spalio 20 d., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo sudarymo, todėl, kolegijos vertinimu, tokio vertinimo duomenys nėra pakankami teigti, kad apartamentų vertė sudarant minėtą susitarimą gerokai viršijo šiuo susitarimu nustatytą kainą. Be to, ieškovai, teigdami, kad 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties nustatyta bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių kaina visiškai neatitinka realios vertės, pateikė duomenis, pagrindžiančius verslo vertę, nustatytą 2017  m.

vasario 28 d., o ne preliminariosios sutarties sudarymo dieną.27. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra įrodymų, leidžiančių konstatuoti sandorių

apsimestinumą, t. y. kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys buvo sudarytos, tik siekiant užtikrinti pagrindinės prievolės apmokėti vekselį įvykdymą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovų poziciją dėl 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties apsimestinumo paneigia ta aplinkybė, jog atsakovei I. B. buvo perduoti apartamentų raktai ir suteikta galimybė valdyti ir naudoti apartamentus, be to, apartamentų įrengimo darbų atlikimas buvo derinamas pagal atsakovės poreikius.

28. Kolegija nurodė, jog ieškovų įrodinėjami tų pačių sandorių negaliojimo pagrindai iš esmės paneigia vienas kitą ir atskleidžia ieškovų pozicijos nenuoseklumą, prieštaringumą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad asmuo, teigdamas, jog apskritai nenorėjo sudaryti sandorio ir sudarė jį dėl apgaulės, tuo pačiu metu negali aiškinti, kad sudarytas sandoris yra apsimestinis, nes tokiu atveju nėra pridengiamojo sandorio, dėl kurio šalys suderino valią ir kurio abi siekė. Asmuo negali tuo pačiu metu nenorėti konkretaus sandorio ir sudaryti jį nelaisva valia, bet kartu ir jo siekti.

29. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas A. Č., teigdamas, jog jis buvo apgautas atsakovo R. D., faktiškai neįrodinėja, kad jis nesuprato ar netinkamai suprato kurią nors ginčo sandorių sąlygą ar kad, sudarydamas šiuos sandorius, nesuprato jų galimo efekto, jeigu visos sąlygos bus vykdomos būtent taip, kaip jos išdėstytos 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartyse. Kolegijos vertinimu, asmuo negali būti laikomas apgautu dėl sandorių esminių aplinkybių vien dėl tos priežasties, kad kita šalis reikalauja jų įvykdymo. Tikėjimasis, kad sandoriai nebus vykdomi pagal juose įtvirtintas sąlygas, pagrindžia ne apgaulę, o elementarų nerūpestingumą, neapdairumą. Kolegija šiame kontekste pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, išdėstytiems šios nutarties 9 punkte.

30. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šios nutarties 8 punkte nurodyti faktiniai duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas R. D. taikė ieškovui psichologinį smurtą ir spaudimą.

31. Kolegija nesutiko su ieškovų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 1.91 straipsnio 3 dalį. Kolegija pažymėjo, kad nukentėjusio asmens teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo pirmiau nurodytos normos prasme siejama su sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės ar realaus grasinimo faktu. Ieškovai neįrodė apgaulės, psichologinio smurto (prievartos), vadinasi, nėra neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Be to, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas A. Č. neįrodė net pačios žalos buvimo fakto, nes, be bendro pobūdžio ir pakankamai abstrakčių jo paaiškinimų apie galimai patirtus išgyvenimus, nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas kreipėsi į psichologus ar kitus specialistus dėl streso ir išgyvenimų, kad buvo nustatytas jo sveikatos (fizinės ar psichinės) pablogėjimas.

32. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Kolegija nurodė, jog atsakovė I. B. negali būti laikoma atlikusi kaltus neteisėtus veiksmus, neatlaisvinusi patalpų nuo 2017 m. sausio 1 d., o ieškovės UAB „Ketonas“ negalėjimas naudotis jai priklausančiais apartamentais faktiškai buvo nulemtas pačios ieškovės netinkamo bendradarbiavimo pareigos vykdymo, be kita ko, iki paties termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos aiškiai neišreiškus savo pozicijos dėl pagrindinės sutarties sudarymo galimybių. Ieškovė iki 2017 m. kovo mėn. pabaigos iš esmės nesudarė atsakovams sąlygų išsikraustyti, todėl ji negali remtis atsakovų neišsikraustymo faktu kaip pagrindu reikalauti negautų pajamų. Be to, kolegija atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad ieškovė UAB „Ketonas“, teigdama, jog ji, atsakovams laiku neišsikrausčius, neteko nuomos pajamų, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji apskritai norėjo ir siekė nuomoti šias patalpas ir būtų galėjusi jas išnuomoti ginčo laikotarpiu, jeigu atsakovai būtų išsikraustę.

33. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovų I. B. ir R. D. apeliacinio skundo argumentų, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas atitinka preliminariajai sutarčiai keliamus reikalavimus. Atsakovai teigia, kad ginčo turtas buvo perduotas atsakovei dar iki susitarimo pasirašymo, kad jie finansavo tiek pastato, kuriame yra apartamentai, rekonstrukciją, tiek buto įrengimo darbų pagal jų poreikius atlikimą, tačiau, kolegijos vertinimu, jie nepateikė įrodymų, kurie būtų pakankami įrodinėjamiems teiginiams pagrįsti. Kolegija pažymėjo, kad atsakovų 2014 m. gegužės, liepos ir rugpjūčio mėn. darytos apartamentų nuotraukos patvirtina, jog jie nurodytu metu buvo apartamentuose, tačiau neleidžia nustatyti, kokiais konkrečiais tikslais jie lankėsi apartamentuose. Atsakovų akcentuojamas I. B. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su UAB „Ketonas“ vyr. buhaltere atspindi tik darbų ir medžiagų derinimą su šia atsakove, bet ne darbų atlikimo ar medžiagų pirkimo atsakovų lėšomis faktus. Be to, atsakovai pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jie nemokėjo pinigų pagal 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą. Kolegijos vertinimu, susitarime esantis netikras patvirtinimas, kad pardavėja gavo visą kainą už turtą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo atlikti visi pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingi veiksmai ir todėl atsakovei I. B. turi būti pripažinta nuosavybės teisė į apartamentus.

34. Kolegija, pasisakydama dėl argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles,

pažymėjo, kad bylos šalys iš esmės visiškai priešingai aiškino tiek ketinimus sudarant 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą, tiek šiuo susitarimu siekiamą rezultatą. Be to, abiejų šalių pozicija dėl susitarimo, jo sudarymo ir vykdymo aplinkybių nebuvo visiškai nuosekli, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suteikė prioritetą lingvistiniam sutarčių aiškinimo metodui, įvertindamas tuos aspektus, kad susitarime yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje, nustatė konkretų terminą, per kurį turi būti sudaryta tokia pagrindinė sutartis, aptarė būsimos pagrindinės sutarties dalyką, sutartis sudaryta rašytine forma.

35. Kolegija atmetė atsakovų skundo argumentus dėl netinkamo šalių paaiškinimų įvertinimo. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai ir kritiškai vertino visų šalių, įskaitant ir ieškovus, paaiškinimus, tas akivaizdžiai atsispindi ir sprendimo motyvuose dėl ieškovų reikalavimų atmetimo, kuriuose, be kita ko, nesutikta su ieškovų argumentu dėl realaus tikslo vykdyti susitarimą neturėjimo. Kita vertus, kolegijos vertinimu, tos aplinkybės, kad šalys sudarė susitarimą, turėdamos realų tikslą jį įvykdyti, ir faktiškai pradėjo jį vykdyti, savaime nesudaro pagrindo pripažinti susitarimą pagrindine sutartimi.

36. Kolegija nurodė, jog pirmiau nustatyta aplinkybė, kad tarp ieškovo A. Č. ir atsakovo R. D. buvo susiformavę verslo santykiai, ir šio atsakovo pareiškimai apie žodinius susitarimus dėl tarpininkavimo paslaugų ir (ar) palūkanų mokėjimo savaime nėra pakankami konkretiems sandoriams tarp ieškovo ir atsakovo konstatuoti ir kartu daryti išvadą, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimu buvo įvykdytas ieškovo A. Č. įsipareigojimas mokėti atsakovui R. D. palūkanas.

37. Kolegija, nagrinėdama atsakovų I. B. ir R. D. prašymą dėl baudos ieškovui A. Č. skyrimo už priesaikos sulaužymą, pažymėjo, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, reikia įvertinti tą aspektą, kad šie paaiškinimai yra teikiami asmens, suinteresuoto bylos baigtimi, ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai sau vaizduoti ir suprasti tam tikras aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipti savo naudai, nebūtinai net sąmoningai. Tokio asmens paaiškinimai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs.

38. Kolegija sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovo A. Č. paaiškinimai apie gautų iš atsakovo R. D. lėšų dydį, duoti 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir rugpjūčio 22 d. teismo posėdžiuose, nėra visiškai tapatūs, tačiau, kolegijos vertinimu, kartu sutiktina ir su ieškovų pozicija, kad ieškovo A. Č. paaiškinimas, kad gavo 3 mln. Lt, o kitą dieną, atsižvelgus į detalesnį vekselių atsiradimo aplinkybių aptarinėjimą, pasakymas, jog, ieškovo nuomone, „2 iš 3 mln. Lt yra netikri („iš oro“, primesti ieškovui atsakovo)“, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti priesaikos sulaužymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 186 straipsnio 6 dalies prasme. Kolegija pažymėjo, kad šios civilinės bylos procese nėra sprendžiamas vekselių teisėtumo ir galiojimo klausimas, todėl pirmiau aptarti ieškovo A. Č. paaiškinimai iš esmės neturėjo esminės reikšmės nagrinėjamai bylai ir jos rezultatui.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINIUS SKUNDUS TEISINIAI ARGUMENTAI

39. Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Teismai netinkamai taikė prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės normas. Preliminariosios sutarties funkcija nėra prievolių vykdymo užtikrinimas, tačiau jos prigimtis leidžia jai būti tinkamu instrumentu tokiais atvejais – prievolei užtikrinti šalys sudaro preliminariąją sutartį, nustatančią baudą pardavėjui, jeigu jis atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį. Taip pirkėjas užsitikrina, kad, neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis turės teisę į preliminariojoje sutartyje nurodytą turtą sudarant pagrindinę sutartį arba į baudą. Tuo atveju, jeigu pagrindinė prievolė įvykdoma, šalys paprasčiausiai nesudaro pagrindinės sutarties ir jų įsipareigojimai baigiasi pagal preliminariąją sutartį. Tokiu būdu preliminarioji sutartis tampa sąlygine sutartimi su naikinamąja sąlyga, priklausančia nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Įvykdžius pastarąją prievolę, atitinkamai išnyksta teisės ir pareigos, kylančios iš preliminariosios sutarties. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai neanalizavo, ar tokiais atvejais kaip šis prievolės užtikrinimas preliminariąja sutartimi yra įmanomas ir galimas. Teismai visiškai atmetė tokią galimybę, apsiribodami teiginiu, kad preliminariosios sutartys atspinti tikrąją šalių valią. Tokiu teisės aiškinimu paneigta šalių laisvė pasirinkti joms priimtiniausius prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.

39.2. Teismai netinkamai taikė esminę šalių nelygybę reglamentuojančias teisės normas. Teismai laikėsi pozicijos, kad ieškovas A. Č. yra didelę patirtį turintis verslininkas, todėl CK 6.228 straipsnio nuostatų jam taikymas yra ribotas ar net apskritai negalimas. Vis dėlto tas faktas, kad asmuo yra verslininkas, automatiškai nereiškia, kad CK 6.228 straipsnio

taikymas tokiam asmeniui nėra galimas. Asmens patirtis versle gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, tačiau jis negali būti a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų) suabsoliutintas. CK 6.228 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos taip, kaip tą padarė bylą nagrinėję teismai, nes tokiu atveju iš asmens, kurio interesai akivaizdžiai pažeidžiami, atimama net teorinė galimybė įrodinėti esminę šalių nelygybę. Teismai turėjo įvertinti, ar tokia įsipareigojimų preliminariosiose sutartyse disproporcija tikrai atspindi tikrąją šalių valią, o ne ją iškreipia, ir, jeigu šalių valia iš tikrųjų buvo tokia, tai kas ją nulėmė, nes joks protingas ir atidus žmogus, ypač verslininkas, neperleistų tokios vertės turto už tokią mažą kainą, prisiimdamas neproporcingus įsipareigojimus. Teismai nesiaiškino, ar 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties nuostata, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja sumokėti 2 000 000 Eur baudą, nors sutarties kaina yra 45 000 Eur, nereiškia esminės šalių nelygybės. Neneigtina, kad įprastai CK 6.228 straipsnio nuostatos taikytinos, ginant silpnesnės sutarties šalies interesus, tačiau nėra pagrindo teigti, kad aptariamas institutas išimtinai taikytinas tik tokiais atvejais. Pažymėtina, kad toks aiškinimas, koks pateiktas apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, neatitinka tikrųjų esminės nelygybės instituto įtvirtinimo Lietuvos civilinėje teisėje tikslų. Šis institutas buvo perkeltas iš Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.10 straipsnio. UNIDROIT principai pirmiausia yra skirti komercinėms sutartims reguliuoti, todėl CK 6.228 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad esminės šalių nelygybės institutas negali būti taikomas verslo santykiuose. Vadinasi, tokios teismų išvados, kurios iš esmės užkerta kelią taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas verslo santykiuose, neatitinka UNIDROIT principų tikslų, atitinkamai ir tikrųjų įstatymų leidėjo ketinimų. Pažymėtina, kad UNIDROIT 3.2.7 straipsnio oficialiame komentare nurodyta, jog esminės šalių nelygybės institutui taikyti reikalaujama nustatyti, kad įsipareigojimų disproporcija atitinkamoje situacijoje būtų tokia didelė, kad šokiruotų bet kurį vidutinių gebėjimų žmogų. Šios bylos atveju tokia disproporcija yra daugiau negu akivaizdi.

39.3. Teismai netinkamai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodė, jog sandorių negaliojimo dėl apsimestinumo ir apgaulės pagrindai yra nesuderinami tarp savęs. Primintina, kad apsimestinio sandorio atvejais yra du sandoriai – tikrasis, kurį šalys ir turėjo galvoje, ir pridengiantysis, kuriuo pridengiamas tikrasis sandoris. Pastarasis (pridengiantysis) sandoris yra niekinis ir negalioja, o tikrasis sandoris, priklausomai nuo aplinkybių, gali galioti. Vis dėlto galimos ir tokios situacijos, kai šalys, suprasdamos, kad sudaro apsimestinį sandorį, apgauna viena kitą ar klysta ir dėl tikrojo sandorio esmės. Tokiais atvejais, pripažinus niekiniu pridengiantįjį sandorį, egzistuoja pagrindas pripažinti negaliojančiu ir tikrąjį sandorį kitu CK įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu. Teismai netinkamai taikė CK 1.91 straipsnyje nustatytą sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės institutą. Faktas, kad pats ieškovas A. Č. parengė sutarčių projektus, nepagrindžia, kad sutartys atspindėjo tikrąją sutarties šalių valią, o ne buvo atsakovo R. D. siekis apgauti ieškovą. Ne pats sutarčių tekstas lėmė tai, kad ieškovas buvo apgautas, o tai, kas neatspindėta tekste, – šalys žodžiu tarėsi, jog preliminariosios sutartys pasirašomos vekseliui užtikrinti ir jos nebus realiai vykdomos, jeigu bus apmokėtas vekselis. Teismai, nustatę, kad ieškovas A. Č. sudarė sau itin nepalankius sandorius, apsiribojo išvada, kad ieškovas elgėsi itin neapdairiai. Vis dėlto teismai, nustatę itin nenaudingų sandorių sudarymo faktą, turėjo analizuoti, kas lėmė tokios ieškovo valios susiformavimą.

39.4. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aktualios vertinant sandorių apsimestinumo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, dėl to paties dalyko, šie sandoriai aiškintini kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (pvz., 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288-2009). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sistemiškai nevertino preliminariųjų sutarčių, nors tas buvo būtina tikrajai preliminariųjų sutarčių šalių valiai atskleisti (CK 6.193 straipsnis). Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles tuo aspektu, kad suteikė pirmenybę vien pažodiniam sutarčių teksto aiškinimui, kad vertino šias sutartis atskirai vieną nuo kitos, neatsižvelgdami į jų sudarymo kontekstą ir į tai, ko preliminariosiomis sutartimis siekė kiekviena sutarčių šalis. Preliminariųjų sutarčių sudarymo ir prievolės pagal vekselį įvykdymo terminus skiria labai neilgas laiko tarpas, o šis aspektas, remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, lemia tai, kad sandoriai turi būti sistemiškai vertinami. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovas A. Č. yra patyręs verslininkas, kitaip negu ją vertino bylą nagrinėję teismai, būtent ir parodo preliminariųjų sutarčių, kaip prievolės pagal vekselį, užtikrinimo prigimtį, nes joks tokią patirtį turtintis verslininkas, esant tokioms sutarčių sąlygoms, kokios buvo nustatytos, nepasirašytų preliminariųjų sutarčių. Be to, teismai neįvertino ir to aspekto, kad tokie sandoriai kaip preliminariosios sutartys, kai vertingas turtas yra įkeičiamas už kur kas mažesnę vertę, negu yra reali jo vertė, yra sudaromi, siekiant greitai realizuoti turtą ir kartu greitai gauti lėšų. Šios bylos ginčo atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas turėjo poreikį greitai gauti lėšų. Priešingai, atsakovui pareikalavus grąžinti vekselyje nurodytą pinigą sumą, ieškovas tą ir padarė.

39.5. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aktualios įrodymų vertinimo procese. Pažymėtina, kad teismai

turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą apie preliminariųjų sutarčių, kaip vekselio užtikrinimo, tikslą, nes bylos įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad preliminariosios sutartys savo esme turėjo užtikrinti prievolės pagal vekselį įvykdymą.

40. Atsakovai I. B. ir R. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

40.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nėra motyvų, kuriais būtų pasisakyta, kad preliminarioji sutartis negali būti naudojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Ieškovų reikalavimas dėl preliminariųjų sutarčių kvalifikavimo kaip prievolės apmokėti vekselį įvykdymo užtikrinimo būdo buvo atmestas ne kaip teisiškai nepagrįstas, o kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad bylos faktinės aplinkybės aiškiai patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys yra savarankiški sandoriai. Šie sandoriai buvo vykdomi, nepriklausomai nuo ieškovo A. Č. pareigos apmokėti vekselį. Atsižvelgiant į preliminariosios sutarties neįpareigojantį pobūdį, akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu atsakovas R. D. būtų siekęs ieškovo A. Č. pareigos apmokėti vekselį užtikrinimo, jis būtų pasirinkęs gerokai veiksmingesnius prievolių užtikrinimo būdus, tuo labiau kad susitarime nėra sąlygų, nustatančių pardavėjui atsakomybę už atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Be to, pažymėtina, kad asmuo, teigiantis, jog sutartis buvo sudaryta prieš jo valią arba kaip apsimestinis sandoris, negali kartu įrodinėti, kad sutarčių tikslas yra pagrindinės prievolės užtikrinimas.

40.2. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, kitaip negu teigia ieškovai, nėra nurodyta, jog CK 6.228 straipsnio nuostatos netaikytinos verslininkams. Kolegija motyvavo, kodėl laikosi pozicijos, kad ieškovas A. Č. neatitinka CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, o ne paneigė aptariamų nuostatų taikymo verslininkams galimybę. Be to, akcentuotina, kad ieškovai, ką pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl ginčo sutarčių atsisakymo arba jų sąlygų keitimo, o kasaciniame procese, kaip ir apeliaciniame procese, nėra galimas naujų reikalavimų kėlimas. Bet kuriuo atveju kasacinio skundo argumentai dėl esminės šalių nelygybės yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad tos 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties sąlygos, kurios nurodomos kaip nustatančios disproporciją, buvo įtvirtintos paties ieškovo A. Č. iniciatyva, o šios sutarties kaina buvo sąmoningai susieta su bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių nominalia, o ne rinkos verte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad verslininkams yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai; jie privalo įvertinti su verslu susijusią riziką, o, jos tinkamai neįvertinę, negali reikalauti perkelti ją kitai šaliai (pvz., 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Ieškovas A. Č., atstovaujamas advokato ir verslo partnerio, turinčio teisinį išsilavinimą, turėjo įvertinti prisiimamus įsipareigojimus.

40.3. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo sandorių negaliojimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nepagrįsti. Ieškovai ginčija sutartis keturiais skirtingais pagrindais, o šie pagrindai paneigia vieni kitų taikymo galimybę. Ieškovas A. Č. negali teigti, kad ginčijamos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, kartu teigti, kad jis buvo apgautas, ir, negana to, įrodinėti, kad sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes prieš jį buvo panaudota psichinė prievarta. Sprendžiant reikalavimą dėl 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį, akcentuotina, kad ieškovai vykdė šį susitarimą ir taip jį patvirtino. Sandoriai, ginčijami pagal CK 1.91 straipsnį, yra priskiriami prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovai CK 1.78 straipsnio 1 dalies prasme prarado teisę ginčyti 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą. Tas pats pasakytina ir apie 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties ginčijimą. Šios sutarties patvirtinimas nėra taip aiškiai išreikštas ieškovo A. Č. veiksmais, vis dėlto patvirtinimas, kad ieškovas gavo atsakovo R. D. pageidavimą įsigyti bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalis, irgi reiškia aptariamo sandorio patvirtinimą. Be to, ieškovai teigia, kad šalys žodžiu tarėsi, jog preliminariosios sutartys pasirašomos vekseliui užtikrinti ir jos nebus realiai vykdomos, jeigu bus apmokėtas vekselis, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius.

40.4. Ieškovų argumentai, kad teismai suabsoliutino lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą ir netaikė sisteminio aiškinimo metodo, neatsižvelgė į šalių ketinimus, yra nepagrįsti. Ieškovų pozicijos nenuoseklumas itin apsunkino jų tikrųjų ketinimų atskleidimo galimybę. Be to, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, sutarties šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus, pirmenybė turėtų būti teikiama būtent lingvistiniam sutarčių aiškinimo metodui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018). Kasacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas (šios nutarties 39.4 punktas), yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Apskritai toks kasacinio skundo argumentavimas yra teisiškai ydingas, nes ieškovai, akcentuodami tariamą nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos, realiai kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo ir tiesiog pateikia savo interpretaciją šiuo klausimu. Tokie kasacinio skundo argumentai neturėtų būti nagrinėjami.

40.5. Ieškovų teiginiai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant įrodymų vertinimo taisykles, yra abstraktūs ir nepagrįsti teisiniais argumentais, be to, ir bylos duomenimis. Šios bylos faktiniai duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos. Tie aspektai, kad teismai vertino įrodymus kitaip, negu tą daro ieškovai, ir priėjo prie kitokių išvadų, negu jie tikėjosi, nereiškia, kad buvo pažeisti įrodymų vertinimo principai.

41. Atsakovai I. B. ir R. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

41.1. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai be pagrindo kvalifikavo 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą kaip preliminariąją sutartį. Teismai neįvertino šios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių, kurios teikia pagrindą konstatuoti, kad ji savo esme yra būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.401 straipsnio 1 dalis) arba de facto (pagal faktą, faktiškai) turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovė UAB „Ketonas“ vengia įforminti įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.305 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas ieškovas A. Č. pasirašytinai susitarime patvirtino, jog gavo visą turto kainą. Toks rašytinis patvirtinimas nėra deklaratyvus ir negali būti laikomas nesukeliančiu teisinių padarinių. Šios bylos procese nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas, kaip ir 2014 m. gruodžio 14 d. sutartis, buvo rengiamas paties ieškovo A. Č. iniciatyva ir jam aktyviai dalyvaujant. Akcentuotina, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarime nurodytos kainos sumokėjimas nebuvo atliktas grynaisiais pinigais ar tarpbankiniu pervedimu, susitarimo pagrindu gauto turto verte buvo sumažinta ieškovo A. Č. skola atsakovui R. D. Teismai savo procesiniuose sprendimuose pažymėjo, kad atsakovė I. B. nesumokėjo ieškovei UAB „Ketonas“ apartamentų kainos, tačiau neargumentavo, kokia priežastis vis dėlto nulėmė nuostatos apie kainos už turtą gavimą įtraukimą į 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą. Pažymėtina, kad protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, negavęs pinigų, pats neparengtų ir nepasirašytų preliminariosios sutarties, kurioje būtų įrašas apie pinigų gavimą. Be to, atsakovams dar iki sutarties pasirašymo, t. y. 2014 m. balandžio mėn., buvo perduoti apartamentai ir automobilio stovėjimo vieta. Atsakovai naudojosi apartamentais kaip savo turtu, be kita ko, mokėjo už komunalines paslaugas. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad teismai be pagrindo kvalifikavo sutartį kaip preliminariąją sutartį. Šalys de facto sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį: šioje sutartyje įtvirtintos visos būtinos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nustatyta jų įgyvendinimo tvarka, t. y. įvardyti sandorio dalykas, kaina, įvykdymo terminas. Teismai išimtinai taikė lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą, nors turėjo taikyti subjektyvųjį aiškinimo metodą.

41.2. Teismai pažeidė CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Manytina, kad sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas turėjo esminę reikšmę netinkamam šios normos taikymui. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime akcentuojamas lingvistinio sutarčių aiškinimo metodo taikymas nesutampant sutarties šalių ketinimams, tačiau taip ir neatskleista ieškovo A. Č. iniciatyva įtvirtintos 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo nuostatos, patvirtinančios turto kainos sumokėjimą, esmė. Kyla klausimas, kodėl apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas minėto sutarčių aiškinimo metodo svarbą, pats jo netaiko.

41.3. Teismai pažeidė CPK 186 straipsnio 6 dalies nuostatas, o šis pažeidimas turėjo esminę įtaką netinkamam ginčo šalių santykių kvalifikavimui. Pažymėtina, kad ieškovas A. Č. sulaužė teismui duotą priesaiką sakyti tiesą. Priesaikos sulaužymo ir ieškovo melo konstatavimas bei teisinis įvertinimas sudarytų pagrindą kitaip įvertinti šalių argumentus, susijusius su sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis, ir kitaip aiškinti pačias sutartis.

41.4. Teismai netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepriteisė atsakovams jų patirtų išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, nors didžioji ieškinio reikalavimų dalis buvo atmesta. Vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, proceso šalis, kurios veiksmai teismo buvo pripažinti teisėtais, neturi likti nukentėjusia šalimi, teismui išsprendus bylą iš esmės, ir negauti visiško patirtų išlaidų atlyginimo iš kitos ginčo šalies.

42. Ieškovai A. Č. ir UAB „Ketonas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovų kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

42.1. Atsakovų pozicija, kad preliminarioji turto perleidimo sutartis yra pagrindinė sutartis, yra nepagrįsta. Šios sutarties sudarymo tikslas – ne apibrėžti pagrindinės sutarties sudarymo ateityje sąlygas, o užtikrinti prievolės apmokėti vekselį įvykdymą. Bet kuriuo atveju nėra sąlygų kvalifikuoti 2014 m. gruodžio 10 d. sutartį kaip pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad atsakovai įrodinėja tik apartamentų perdavimo atsakovei I. B. valdyti aplinkybę, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta ir patys atsakovai pripažino, kad 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje yra nurodytas klaidingas teiginys dėl turto kainos sumokėjimo – ieškovai negavo turto kainos. Atsakovų teiginiai, kad taip

buvo įskaityti ieškovo A. Č. mokėjimai, nelaikytini pagrįstais. Tas faktas, kad atsakovė I. B. nesumokėjo turto kainos, patvirtina, kad sutartis negali būti laikoma pagrindine sutartimi. Atsakovai teigia, kad jie valdė apartamentus kaip savo, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė patikimų įrodymų. Atsakovų akcentuojami elektroninio susirašinėjimo duomenys rodo, kad buvo derinami tam tikri apartamentų įrengimo klausimai, tačiau šie duomenys nepaneigia preliminariosios sutarties prigimties – toks derinimas galėtų reikšti nebent šalių ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, bet ne jau realų turto perdavimą valdyti ir naudotis.

42.2. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė CK 1.93 straipsnio 4 dalies. Pažymėtina, kad neegzistuoja dvi šios nuostatos taikymo sąlygos: 1) nė viena sandorio šalis nėra visiškai ar iš dalies įvykdžiusi sandorio – kaip minėta, atsakovai nesumokėjo ieškovams turto kainos ar bent jos dalies; 2) ieškovė UAB „Ketonas“ nevengia įforminti sutarties notarine tvarka, jai tokia pareiga apskritai nekyla.

42.3. Kasacinio skundo argumentai dėl priesaikos sulaužymo yra nepagrįsti. Ieškovas A. Č. nesiekė apgauti teismo, jis tiesiog pasinaudojo savo teise patikslinti anksčiau duotus paaiškinimus, kad būtų kuo konkrečiau apibūdinta situacija, taip padedant teismui kuo efektyviau įgyvendinti teisingumą. Priesaikos sulaužymas CPK 186 straipsnio 6 dalies prasme siejamas su sąmoningais veiksmais, o ne su sąžiningu visų tikslių duomenų neatskleidimu. Pažymėtina, kad atsakovai neįrodė, jog ieškovo A. Č. paaiškinimai patikslinti buvo, siekiant suklaidinti ar apgauti teismą, tikintis sau palankaus teismo sprendimo. Priešingai, patys atsakovai pripažįsta, kad ieškovo paaiškinimai nėra susiję su ieškinio ir priešieškinio dalyku. Todėl jeigu ieškovas ir būtų teikęs klaidinančius paaiškinimus, jie negalėjo turėti ir neturėjo įtakos teismų priimtiems sprendimams. Šis aspektas kartu reiškia, kad atsakovų prašymas suformuoti teismų praktiką priesaikos sulaužymo klausimu kvalifikuotinas kaip prašymas pateikti abstraktų teisės normos aiškinimą, o toks teismų praktikos formavimo būdas nėra įtvirtintas proceso įstatyme.

42.4. Atsakovų teiginiai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsti. Atsakovai pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas patenkino tik vieną ieškinio reikalavimą, tačiau jie neįvertina tos aplinkybės, kad jų priešieškinis buvo visiškai atmestas.

43. Atsakovė pagal priešieškinį AB SEB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą tiek, kiek susiję su priešieškinio reikalavimu pripažinti negaliojančia ieškovės UAB „Ketonas“ ir atsakovės AB SEB banko 2015 m. balandžio 8 d. sudarytos sutartinės hipotekos dalį, prašo atmesti atsakovų I. B. ir R. D. kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Atsakovė savo atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį. Teismai nustatė, kad šiame susitarime nurodyta turto kaina nebuvo sumokėta, vadinasi, susitarimas, net ir egzistuojant kitoms sąlygoms, vis vien galėtų būti laikomas tik preliminariąja sutartimi. Be to, pažymėtina, kad atsakovė AB SEB bankas nežinojo ir negalėjo žinoti apie 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą, todėl jis bet kuriuo atveju negalėtų būti panaudotas prieš ją (CK 6.393 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, negaliojančiais dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto ir sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, santykio

44. Kasaciniame skunde ieškovai teigia, kad teismai netinkamai kvalifikavo teisinius santykius dėl to nepripažino ginčo preliminariųjų sutarčių negaliojančiomis, be pagrindo sprendė, jog sandorių negaliojimo dėl apsimestinumo ir apgaulės pagrindai yra nesuderinami tarp savęs. Ieškovai nurodo, kad ne pats sutarčių tekstas lėmė tai, kad A. Č. buvo apgautas, o tai, kas neatspindėta tekste, t. y. šalys žodžiu susitarė, kad preliminariosios sutartys pasirašomos prievolei pagal vekselį užtikrinti ir jos nebus realiai vykdomos, jeigu bus apmokėtas vekselis.

45. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

46. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių

pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 18 punktas).

47. Teigdami, kad preliminariosios šalių pasirašytos sutartys yra apsimestinės, todėl kvalifikuotinos kaip niekinės ir negaliojančios, ieškovai iš esmės įrodinėja, kad minimos sutartys yra dengiantieji sandoriai, kurių šalys bendra valia neketino vykdyti, tuo tarpu jais šalys siekė paslėpti prievolės, kylančios iš vekselio, įvykdymo užtikrinimą.

48. Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis).

49. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.70 straipsnyje pateiktas prievolių užtikrinimo sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas, užsienio valstybėse naudojamus užtikrinimo teisės institutus, užtikrinimo būdo adekvatumą prievolės esmei (CK 6.42 straipsnis), gali pasirinkti CK 6.70 straipsnyje nenustatytus, bet šalių sutartyje aptartus, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2007; 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2008).

50. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad: vekselis ieškovo A. Č. pasirašytas 2014 m. gruodžio 15 d., jame nurodytas jo apmokėjimo terminas iki 2015 d. birželio 15 d.; bendrovės „Demir Holding OU“ dalių preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2014 m. gruodžio 15 d., joje nustatyta, kad pardavėjas įsipareigoja nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 20 d. parduoti ir perduoti nuosavybės teises į parduodamas dalis; susitarimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sudarytas 2014 m. gruodžio 10 d., jame šalių sutarta iki 2016 m. gruodžio 31 d. sudaryti ir įstatymų nustatyta tvarka notariškai patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį; preliminariosiose sutartyse nėra nuorodų į vekselį; ieškovas A. Č. atsakovo R. D. pranešimą apie pastarojo siekį įsigyti akcinio kapitalo dalis pagal sudarytą preliminariąją sutartį gavo 2015 m. balandžio mėn., tačiau jokių veiksmų dėl preliminariosios sutarties nuginčijimo jis nesiėmė iki 2017 metų, t. y. ieškovas A. Č., matydamas, kad atsakovas R. D. ėmėsi veiksmų, liudijančių jo siekį realiai įvykdyti preliminariąją sutartį dėl akcinio kapitalo dalių, nors dar pagal neva buvusį žodinį susitarimą ieškovas turėjo 1,5 metų vekseliui apmokėti, iškart jokių veiksmų šiam klausimui išspręsti nesiėmė; antstolio R. Budreikos 2017 m. vasario 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuotas ieškovo A. Č. susirašinėjimas su atsakovu R. D. SMS žinutėmis, iš kurio matyti, kad 2015 m. birželio mėn. atsakovas R. D. reikalavo, jog būtų įvykdytas vekselis, savo ruožtu ieškovas A. Č., atsakydamas į R. D. žinutę, klausė, į kokią sąskaitą vesti pinigus, tačiau apie tarp jo ir R. D. susitarimus dėl apmokėjimo termino atidėjimo iki 2016 m. pabaigos ar neva pasirašytas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones A. Č. neminėjo; preliminariųjų sutarčių projektai buvo parengti ir pateikti ieškovo A. Č.; dėl preliminariosios sutarties, susijusios su akcinio kapitalo dalių perleidimu, kuri buvo paruošta advokato atsiųsto pavyzdžio pagrindu, ieškovas A. Č. ir atsakovas R. D. derėjosi, ją keitė ir taisė.

51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai, siekdami įrodyti, kad šalys preliminarių sutarčių sudarymo momentu vertino ginčijamus sandorius kaip iš vekselio kylančios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, turėjo pareigą įrodyti, kad šalys preliminariųjų sutarčių nesirengė vykdyti ir nevykdė tol, kol pagrindinės prievolės pagal vekselį vykdymo terminas nebuvo suėjęs. Pažymėtina, kad ieškovai taip pat nepagrindė to, kodėl prievolių pagal preliminariąsias sutartis įvykdymo terminas skiriasi nuo vekselio apmokėjimo termino. Ieškovų atskirų aktyvių veiksmų atlikimas pagal preliminariąsias sutartis taip pat nepagrindžia jų argumentų, kad šios sutartys atliko tik prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo funkciją ir šalys neplanavo jų vykdyti, jeigu ieškovas A. Č. tinkamai atsiskaitys su atsakovu R. D. pagal vekselį.

52. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų kasaciniame skunde suformuluotu argumentu, kad preliminariosios sutartys gali būti vertinamos kaip prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo priemonė, tačiau konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje teismai nenustatė tokiam juridiniam faktui konstatuoti reikšmingų aplinkybių. Priešingai, teismai nustatė ieškovų argumentus paneigiančias aplinkybes (nutarties 50 punktas), taip pat kad šalys atliko konkrečius veiksmus (atsakovė I. B. valdė ginčo apartamentus, turėjo raktus, derino tam tikrus interjero įrengimo darbus su ieškovės UAB „Ketonas“ darbuotojais; atsakovas R. D. pateikė pranešimą apie ketinimą įsigyti akcinio kapitalo dalį ir kitus) pagal pasirašytas preliminariąsias sutartis, tuo išreikšdami savo valią galimai ateityje šias sutartis vykdyti.

53. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė, kad ginčo preliminariosios sutartys šalių buvo

pasirašytos, siekiant užtikrinti ieškovo A. Č. prievolės pagal vekselį įvykdymą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

54. Vertindami ieškovų argumentus dėl ginčo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis, bylą nagrinėję teismai nenustatė bendros ginčo sandorių valios nevykdyti preliminariųjų sutarčių. Priešingai, teismai pagrįstai vertino, kad nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, jog, tiek pasirašius preliminarų susitarimą dėl apartamentų (duomenys neskelbtini) būsimo pardavimo, tiek ir dėl akcinio kapitalo dalių pardavimo, atsakovai atliko tam tikrus veiksmus, leidžiančius manyti, kad jie nelaikė išoriškai matomų sandorių – preliminariųjų susitarimų – apsimestiniais. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento siekė realaus turto įgijimo nuosavybės teise būtent pagal ginčo sutartyse nurodytas sąlygas. Teismai sprendė, kad labiau tikėtina, kad preliminariojo susitarimo sudarymo momentu atsakovė I.  B. turėjo tikslą įsigyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Šis atsakovės ketinimas nebuvo slepiamas nuo ieškovų, tai patvirtina nustatytos aplinkybės, kad ieškovė UAB „Ketonas“ perdavė atsakovei buto raktus ir suteikė jai galimybę naudotis šiais apartamentais, iki atsakovas R. D. pradėjo priverstinį atsiskaitymo pagal ieškovo A. Č. pasirašytą vekselį vykdymą. Atsakovės I. B. poziciją, kad buvo siekiama ginčo susitarimo vykdymo, patvirtina ir minėtas atsakovės susirašinėjimas su ieškovės UAB „Ketonas“ darbuotoja, iš kurio matyti, jog apartamentų įrengimo darbai buvo derinami pagal atsakovės poreikius. Atitinkamai atsakovas R. D. po to, kai buvo sudarytas preliminarusis susitarimas dėl akcinio kapitalo dalių pirkimo–pardavimo, kaip įtvirtinta šio susitarimo sąlygose, nustatytu terminu kreipėsi į ieškovą A. Č., patvirtindamas savo ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Teismai teisingai sprendė, kad ieškovo A. Č. elgesys taip pat nepagrindžia jo įrodinėjamų aplinkybių dėl preliminariojo susitarimo dėl akcinio kapitalo dalių pardavimo apsimestinumo, nes ieškovas, R. D. pranešimą apie pastarojo siekį įsigyti akcinio kapitalo dalis pagal sudarytą preliminariąją sutartį gavęs 2015 m. balandžio mėn., jokių veiksmų dėl preliminariosios sutarties nuginčijimo nesiėmė iki 2017 metų, nors manė, kad preliminarioji sutartis yra tik prievolės pagal vekselį užtikrinimo priemonė, ir laikėsi byloje pozicijos, kad žodžiu susitarė su atsakovu R. D. dėl vekselio apmokėjimo iki 2016 m. pabaigos.

55. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės gali patvirtinti kitokių teisinių santykių tarp šalių susiformavimą, bet ne šalių siekį ir bendrą valią sudaryti apsimestinius sandorius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad pripažinti preliminarųjį susitarimą dėl apartamento pardavimo ateityje apsimestiniu nėra teisinio pagrindo taip pat ir dėl tos priežasties, kad, ieškovų teigimu, dengiamąjį sandorį – vekselio užtikrinimą – sudarė, t. y. įsipareigojimą pagal šį sandorį prisiėmė ieškovas A. Č., o vekselis išduotas atsakovui R. D., tuo tarpu dengiantįjį – nekilnojamojo turto savininkė ieškovė UAB „Ketonas“ ir atsakovė I. B.

56. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad šios nutarties 50 punkte minimos byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia teismų išvadą, jog byloje neįrodyta, kad preliminariųjų susitarimų sudarymo metu šalys neketino ateityje sudaryti pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių (net jeigu šalių valia vėliau ir pasikeitė), tačiau tuo pačiu jos pagrindžia, kad pagrindinės sutartys tarp šalių nebuvo sudarytos ir preliminarieji susitarimai dėl pagrindinių sutarčių sudarymo ateityje neteko savo teisinės galios CK 6.165 straipsnio 5 dalies pagrindu.

57. Atsižvelgdama į kasacinio teismo pateiktus materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą, išaiškinimus ir į byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti preliminariąsias sutartis apsimestinėmis.

58. Ieškovų kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tuo pačiu metu dėl jo apsimestinumo ir dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl apgaulės. Ieškovai teigia, kad ieškovas A. Č., sudarydamas, jo manymu, apsimestinius sandorius, buvo apgautas atsakovų, nes pastarieji turėjo nuo ieškovo slepiamą ketinimą sudaryti pagrindines sutartis ginčo sandorių pagrindu. Ieškovai teigia, kad sutartys buvo sudarytos taip pat ir dėl atsakovo R.  D. naudoto psichologinio smurto prieš ieškovą A. Č.

59. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

60. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi

sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).

61. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

62. Ieškovai savo teiginius dėl apgaulės grindė nesąžiningais atsakovo R. D. veiksmais įtikinant ieškovą A. Č., kad apmokėti vekselį atsakovas nereikalaus iki 2016 m. pabaigos (nors vekselyje jo apmokėjimo terminas yra 2015 m. birželio 15 d.) ir realiai nevykdys ginčo preliminariųjų sutarčių, kol nelaikoma pažeista ieškovo prievolė pagal vekselį. Teismai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas R. D. žodiniu patikinimu apgavo ieškovą, pažadėjęs, kad nevykdys 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sudarytų preliminariųjų sutarčių. Teiginius, kad ginčo preliminariųjų sutarčių sudarymo momentu ieškovas A. Č. patyrė psichologinį atsakovo R. D. spaudimą, ieškovai bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo publikacijomis laikraščiuose, internetiniuose portaluose, kuriuose buvo patalpinta neigiama informacija apie atsakovą, taip pat liudytojų parodymais. Teismai vertino, kad liudytojų parodymai yra fragmentiški, neinformatyvūs ir nekonkretūs, tuo tarpu visuomenės informavimo priemonėse skelbiama informacija negali būti laikoma a priori teisinga ir visais atvejais paremta patikimais šaltiniais, taigi, negali būti laikoma savaime pakankamu įrodymu pagrįsti sandorio šaliai darytą realų grasinimą ar smurtą.

63. Teismai nustatė, kad: 1) preliminariosiose sutartyse įvardyto turto kainos neatitikimas realiai šio turto (apartamentų ir bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių) vertei savaime nesudaro pagrindo konstatuoti imperatyvių teisės nuostatų, be kita ko, ir sąžiningumo principo ikisutartiniuose ar sutartiniuose santykiuose, pažeidimo; 2) sudarydami preliminariąsias sutartis, ieškovas A. Č. ir atsakovas R. D. ilgai tarėsi, derino sutarčių sąlygas, sutartis pasirašė. Teismai vertino, kad dėl visų sutarties sąlygų buvo pasiektas abiejų šalių susitarimas; 3) ieškovas A. Č., būdamas stambus verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus, turintis didelę verslo vykdymo, taigi, ir derybų vedimo, patirtį, akivaizdžiai neatitinka ekonomiškai silpno, neinformuoto, nepatyrusio, derybų patirties neturinčio asmens sampratos; 4) aplinkybė, kad ieškovas A. Č. turėjo įsipareigojimų atsakovui R. D. pagal vekselį, įvertinus ieškovo turimo kapitalo dydį, taip pat ir tai, jog ieškovas A. Č., atsakovui R. D. pradėjus išieškojimo veiksmus per antstolį, pakankamai greitai apmokėjo vekselį, neleidžia jį pripažinti ekonomiškai priklausomu nuo atsakovo, savo ruožtu neva vykdyto psichologinio smurto ir spaudimo iš atsakovo R. D. pusės ieškovas A. Č. neįrodė jokiais konkrečiais įrodymais, apsiribodamas tik savo paties deklaratyviais ir gana abstrakčiais paaiškinimais, visuomenės informavimo priemonėse paskelbtais straipsniais apie atsakovo siejimą su nusikalstamu pasauliu ir neinformatyviais liudytojų parodymais, kurie yra nepakankami psichologinio smurto buvimo faktui pagrįsti; 5) ieškovo A. Č. tikėjimasis, kad sandoriai nebus vykdomi pagal juose įtvirtintas sąlygas, pagrindžia ne apgaulę, o elementarų nerūpestingumą, lengvabūdišką neapdairumą.

64. Remdamiesi pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, reikšmingais sprendžiant dėl apgaulės ar kitos šalies naudoto psichologinio smurto konstatavimo, teismai tinkamai nustatė ir įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovų veiksmus, ištyrė jų elgesį prieš sandorio sudarymą, sudarant sandorį taip pat ir po sandorio sudarymo ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų. Teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas A. Č. neįrodė, kad buvo atsakovo R. D. apgautas ar sandorį sudarė dėl jo atžvilgiu atsakovo taikyto smurto, spaudimo ar realaus grasinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

65. Ieškovai kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai nekonstatavo, kad preliminariosios sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo R. D. naudoto psichologinio smurto prieš ieškovą A. Č., taip pat ir dėl to, kad jos buvo ypatingai nenaudingos ieškovui ir turėjo teismų būti kvalifikuotos kaip įtvirtinusios esminę preliminariųjų sutarčių šalių nelygybę.

66. Esminės nelygybės institutas savo prigimtimi yra artimas CK 1.91 straipsnyje nustatytiems sandorio pripažinimo

negaliojančiu pagrindams. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje įvardinti atvejai, kai sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas pirma, ekonominio spaudimo; ar (ir) antra, dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis, iš esmės atitinka esminės nelygybės instituto taikymo kriterijus. Tiek CK 1.91 straipsnyje, tiek CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas saugo nuo vadinamųjų valios ydų (klaida, apgaulė, grasinimas). Tiek CK 1.91 straipsnio nuostatos, tiek ir CK 6.228 straipsnio nuostatos iš esmės nustato esminę nelygybę kaip vieną iš gynybos būdų nuo sutarties ar sandorio šalies valios trūkumų. Šios nuostatos skiriasi tuo, kad: 1) CK 1.91 straipsnis apima ne tik esminės nelygybės atvejus; 2) CK 1.91 straipsnis taikomas visiems sandoriams, o CK 6.228 straipsnis tik sutartims; 3) CK 1.91 straipsnis yra sandorio negaliojimo pagrindas, o CK 6.228 straipsnis leidžia nukentėjusiajai šaliai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos nesikreipiant į teismą; 4) CK 6.228 straipsnis šalies prašymu leidžia teismui pakeisti esminę nelygybę sukeliančias sutarties sąlygas. Kita vertus, šios abi nuostatos turi bendrus bruožus. Jie pasireiškia per esminės nelygybės kvalifikavimo kriterijus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad įprastai nenustačius CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų esminės nelygybės kriterijų, negalima sandorių pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnyje esminę nelygybę atitinkančius kriterijus, ir atvirkščiai.

67. Kasacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl šalies teisės atsisakyti sutarties esant esminei šalių nelygybei CK 6.228 straipsnio pagrindu ir sandorio negaliojimo dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto sandorio, taip pat sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, santykio.

Dėl CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų

68. Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai neatsižvelgė į esminės šalių nelygybės instituto taikymo specifiką ir atsisakė jį taikyti tuo pagrindu, kad ieškovas A. Č. yra verslininkas. Taigi, iš esmės keltas klausimas, ar esminės nelygybės pagrindu gali gintis asmuo, kuris yra verslininkas.

69. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK šeštosios knygos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.228 straipsniai) parengtos pagal Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtus ir 1994 m. paskelbtus Tarptautinių komercinių sutarčių principus. CK 6.228 straipsnio nuostatos dėl esminės šalių nelygybės yra parengtos pagal Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) 1994 m redakcijos 3.10 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016, 27 punktas). Jau pats UNIDROIT principų pavadinimas leidžia daryti išvadą, kad tai yra komercinių sutarčių principai. Kadangi Lietuvos CK įtvirtina monistinę civilinės teisės sistemą, t. y. tokią sistemą, kurioje civilinė ir komercinė teisė neturi savarankiškos įstatyminio reguliavimo, tai galima daryti išvadą, kad CK 6.228 straipsnis yra taikomas tiek komercinėms, tiek nekomercinėms sutartims. Kadangi jis taikomas ir komercinėms sutartims, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog šio straipsnio pagrindu savo sutartinių teisių negalėtų ginti verslininkas. Lygiateisiškumas teisine prasme nereiškia ekonominės lygybės. Tai, kad sutartiniai santykiai susiklosto tarp dviejų verslininkų, savaime nereiškia, kad abi šalys yra lygiavertės ekonomine prasme, derybine galia, kas lemtų, jog viena šalis negalėtų pasinaudoti kitos šalies silpnumu, priklausomumu nuo kitos. Tai reiškia, kad, dviem verslininkams sudarius komercinę sutartį, vienas iš jų gali būti silpnesnioji šalis CK 6.228 straipsnio prasme.

70. Vertinant, ar egzistuoja esminė nelygybė, turi būti nustatytos jos taikymo sąlygos. Sutarčių teisės doktrinoje pripažįstama, kad egzistuoja objektyvieji ir subjektyvieji esminės šalių nelygybės nustatymo kriterijai (žr. T. Chochrin, R. Lazauskaitė. The Doctrine of Laesio Enormis in Lithuanian Contract Law. Jurisprudencija 21, 4 (2014), p. 1165–1169; S. Drazdauskas. Bendrosios sutarčių teisės vienodinimo įtaka Lietuvos sutarčių teisei. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2008, p. 229–238). Objektyvusis kriterijus apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Subjektyvusis kriterijus reikalauja, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos naudos (objektyvusis elementas), būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės (subjektyvieji elementai), t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties. UNIDROIT principuose įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti, kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės

aiškinimas atitinka CK 6.228 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nors tam tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės. Minėta, kad toks aiškinimas atitinka UNIDROIT principų autorių idėją, kad esminė nelygybė kaip gynybos būdas visų pirma yra skirta užtikrinti sąžiningumo principo viešpatavimą sutartiniuose santykiuose (žr. UNIDROIT principų 1.7 straipsnio oficialų komentarą, p. 18). Kita vertus, sutartinių prievolių disproporcija pati savaime ne visada lemia šalių nesąžiningumą ir esminę nelygybę.

71. Teismai nustatė šios nutarties 63 punkte išvardintas aplinkybes, kurios dėl 66 punkte pateiktų argumentų yra svarbios tiek sprendžiant dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu, tiek ir dėl sutarties, sudarytos esant esminei šalių nelygybei. Minėta, kad teismai nustatė, kad ieškovas A. Č. yra didelę patirtį turintis verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus; ieškovą A. Č. ir atsakovą R. D. sieja ilgalaikiai verslo santykiai; ginčijamų preliminarių sutarčių projektai buvo rengiami ieškovo A. Č. iniciatyva, jam aktyviai dalyvaujant; akcijų dalies pirkimo sutarties tekstą šalys ilgai aptarinėjo, koregavo, sutarties tekstas buvo intensyviai derinamas abiejų sandorio šalių.

72. Pažymėtina, kad teismai konstatavo, jog ieškovai leistinomis priemonėmis neįrodė, kad jų pateiktas ginčo nekilnojamojo turto vertės nustatymas, atliktas 2016 m. spalio 20 d., t. y. praėjus beveik 2 metams po preliminariosios sutarties sudarymo, yra pakankamas įrodymas konstatuoti, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu apartamentų reali vertė esmingai skyrėsi nuo šioje sutartyje šalių nustatytos kainos. Šalių preliminariojoje sutartyje nustatyta nekilnojamojo turto kaina – 198 455 Eur – yra žymiai didesnė nei 61/1000 dalies pastato vidutinė rinkos vertė, nustatyta VĮ Registrų centro 2014 metais ir kuri atsispindėjo registro duomenų išraše, įterptame į preliminariosios sutarties turinį. Taip pat ieškovai, teigdami, kad ieškovas A. Č. preliminariąja sutartimi įsipareigojo parduoti atsakovui R. D. 28.60 proc. akcinio kapitalo dalių už neadekvačią 45 000 Eur kainą, pateikė duomenis, pagrindžiančius verslo vertę 2017 m. vasario 28 d., o ne preliminariosios sutarties sudarymo dieną, t. y. 2014 m. gruodžio 15 d. Tuo tarpu retrospektyvaus akcinio kapitalo dalių vertės nustatymo duomenų ieškovai nepateikė.

73. Atsižvelgdama į teismų nustatytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų kasacinio skundo argumentu, kad teismai atmetė galimybę taikyti esminę nelygybę vien tuo pagrindu, kad ieškovas A. Č. yra verslininkas, o įvertino ir kitas objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus atitinkančias aplinkybes.

74. Nors teismai nustatė, kad ieškovas elgėsi lengvabūdiškai ir neapdairiai, kitos nustatytos aplinkybės, kaip ilgos derybos dėl sutarčių sąlygų, greitas vekselio apmokėjimas, didelio kapitalo verslo valdymas ir verslo bei derybų patirties turėjimas lemia, kad teismai nenustatė atsakovo R. D. nesąžiningumo, t. y. kad jis būtų neteisėtai pasinaudojęs ieškovu A. Č. esminės nelygybės kontekste. Abiejų instancijų teismai, iš esmės įvertinę subjektyviuosius esminės nelygybės elementus, padarė išvadą, kad sutarčių kainų neatitiktis sutarties sudarymo metu buvusiai realiai turto vertei nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti esminės nelygybės egzistavimą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog teismai netinkamai taikė esminės nelygybės institutą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi

75. Kasaciniame skunde atsakovai I. B. ir R. D. teigia, kad teismai ieškovės UAB „Ketonas“ ir atsakovės I. B. sudarytą susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo netinkamai kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį, nes šis susitarimas savo esme yra turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovė UAB „Ketonas“ vengia įforminti įstatymų nustatyta tvarka.

76. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 1–5 dalys).

77. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad preliminariojoje apartamentų pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai nustatytas terminas, iki kada (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) šalys sutaria sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį; šioje preliminariojoje sutartyje aptarta, kokios sąlygos turės būti galutinai sutartos pagrindinėje sutartyje (pvz., nurodyta, jog apartamentų pirkėjai bus skirta automobilio stovėjimo vieta, kuri bus patikslinta pagrindinėje sutartyje); šalys, pasirašydamos

preliminariąją sutartį, žinojo, kad pastatas, kuriame yra ginčo turtas, yra 100 proc. baigtumo – statybos užbaigimo aktas buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 14 d.; PVM sąskaitos faktūros už darbus ir medžiagas apartamentams įrengti yra išrašytos ieškovei UAB „Ketonas“ ir jos apmokėtos; atsakovai I. B. ir R. D. preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos (pinigų sumos) – 198 455 Eur – nemokėjo; atsakovai nenurodė jokių ieškovų ar vieno iš jų skolinio pobūdžio įsipareigojimų, išskyrus vekselį, atsakovams buvimo fakto bei dydžio (skolų, kurios galėtų būti įskaitomos į apartamentų kainą), taip neįrodė, kad faktiškai yra atsiskaityta už ginčo nekilnojamąjį turtą.

78. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 1–5 dalys).

79. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013).

80. Teismai byloje nustatė, kad ieškovai ir atsakovai tiek ketinimus sudarant ginčo susitarimą, tiek ir juo siekiamą tikslą iš esmės aiškino priešingai. Tiek ieškovų, tiek atsakovų pozicija dėl susitarimo, jo sudarymo bei vykdymo aplinkybių nebuvo nuosekli bylos nagrinėjimo metu (pvz., iš pradžių atsakovai teigė, kad apartamentai jiems buvo perduoti naudotis po susitarimo pasirašymo, vėliau pradėjo įrodinėti jo perdavimą iki susitarimo pasirašymo dienos), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčo sutarties turinį analizavo pasitelkę lingvistinį metodą. Teismai atsižvelgė į tai, kad susitarime yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje, nustatė konkretų terminą, per kurį turi būti sudaryta tokia pagrindinė sutartis, aptarė būsimos pagrindinės sutarties dalyką, sutartis sudaryta rašytine forma, kaip tai nurodyta CK 6.165 straipsnio 2 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis teismai pagrįstai vertino, kad yra pagrindas ginčo susitarimą kvalifikuoti preliminariąja sutartimi. Teismai pagrįstai sprendė, kad tokio kvalifikavimo nepaneigia aplinkybė, jog vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas ieškovas A. Č. susitarime patvirtino, kad gavo visą turto kainą, nes, kaip minėta, ši aplinkybė buvo paneigta pačių atsakovų, kurie teigė, jog nemokėjo įsigyjamo turto kainos ir leistinomis priemonėmis neįrodė, kad egzistuoja ankstesni UAB „Ketonas“ ar A. Č. skolinio pobūdžio įsipareigojimai atsakovei I. B. – būsimai nekilnojamojo turto pirkėjai – ar atsakovui R. D.

81. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, kad faktinis nekilnojamojo daikto (apartamentų) valdymo laikinas perdavimas būsimiems pirkėjams nesudaro pagrindo išvadai, jog nekilnojamasis daiktas buvo perduotas nuosavybės teise. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, toks perdavimas atitiko santykius, susiklostančius daiktą perdavus laikinai valdyti (panaudos, nuomos ar kiti teisiniai santykiai), kurie preliminariosios sutarties sudarymo momentu šalių valia turėjo trukti, iki bus sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis arba, suėjus sutartyje nustatytam terminui ir pagrindinės sutarties nesudarius, pasibaigs prievolė sudaryti tokią sutartį. Pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties šalims preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nesudarius, kaip teisingai sprendė teismai,

pasibaigė panaudos teisiniai santykiai, o kartu ir faktinis laikinas valdymas.82. Pažymėtina, kad teismai įvertino visų šalių paaiškinimus, tačiau vien ta aplinkybė, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai

sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ateityje, turėdami realų tikslą ją įvykdyti ir faktiškai pradėjo ją vykdyti, nesudaro pagrindo pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine sutartimi, savo ruožtu preliminariosios sutarties sudarymas, net ir iš pradžių esant visų šios sutarties šalių realiam ketinimui ją įvykdyti, nesuteikia teisės reikalauti jos įvykdymo natūra, t. y. reikalauti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo priverstine tvarka, kai pardavėjas atsisako (persigalvoja) parduoti ginčo turtą.

83. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai įvertino susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo šalių elgesį, ieškovų ir atsakovų nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, atsižvelgė į jų lingvistinę reikšmę, aplinkybę, kad atsakovai neįrodė, jog pagal ginčo sutartį buvo atsiskaityta, ir pagrįstai kvalifikavo susitarimą preliminariąja sutartimi, o atsakovų kasaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

84. Atsakovų kasaciniame skunde, be jau aptartų argumentų, nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde negalima remtis tais argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovų apeliaciniu skundu, konstatuoja, kad jų apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo tinkamumo, ir todėl pirmiau įvardytu procesiniu pagrindu nepasisako dėl šiame nutarties punkte paminėto atsakovų kasacinio skundo argumento.

85. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad šalių kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

86. Kiti kasacinių skundų argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl jų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87. Ieškovų ir atsakovų I. B. bei R. D. kasaciniai skundai yra visiškai atmesti, vadinasi, jie visi neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau tokia teisė, atmetus atsakovų kasacinį skundą, pripažintina atsakovei pagal priešieškinį AB SEB bankui (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

88. Atsakovė AB SEB bankas prašo atlyginti išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų I.  B. ir R. D. kasacinį skundą, pateikė faktinius duomenis, patvirtinančius, kad patyrė 804,65 Eur šių bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovų I. B. ir R. D. kasacinio skundo išsprendimo rezultatą, priteisia atsakovei AB SEB bankui iš atsakovų I. B. ir R. D. lygiomis dalimis 804,65 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

89. Kasaciniame teisme susidarė 10,92 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos pagal bylos kasacine tvarka išsprendimo rezultatą turėtų būti paskirstytos lygiomis dalimis toms bylos šalims, kurios pateikė kasacinius skundus, tačiau kiekvienai šaliai tokiu būdu tenkanti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalis yra mažesnė, negu sudaro minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl aptariamų išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas valstybei (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti akcinei bendrovei SEB bankui (j. a. k. 112021238) iš I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir R. D. (a. k.

(duomenys neskelbtini)) (iš kiekvieno) po 402,33 Eur (keturių šimtų dviejų Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09633 2019-06-14 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-200-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01399-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.8; 3.2.4.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Donato Šerno (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Andertex Lp“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Andertex Lp“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žodžiu sudarytos sutarties aiškinimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 47 534,05 Eur skolą, 3713,20 Eur palūkanas, 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad šalys žodžiu susitarė dėl prekių pirkimo ir pardavimo: ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes (šaldytą mėsą), o atsakovė įsipareigojo prekes atsiimti ir už jas sumokėti. Nors šalys nesudarė rašytinės sutarties, tačiau pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį šalys bendradarbiavo daugiau nei vienerius metus. Atsakovei ieškovė patiekė prekių už 150 920,60 Eur sumą ir išrašė devynias sąskaitas faktūras. Atsakovė atsiėmė prekes iš sandėlio, pasirašė gabenimo važtaraščius, tačiau sumokėjo tik 100 586,92 Eur. Atsakovė neapmokėjo trijų sąskaitų faktūrų (2016 m. vasario 23 d. 19 323 Eur sumos sąskaitos faktūros Nr. 07/16, 2016 m. vasario 24 d. 20 139,05 Eur sumos sąskaitos faktūros Nr. 08/16 ir 2016 m. kovo 2 d. 8072 Eur sumos sąskaitos faktūros Nr. 09/16). Sutartinių santykių buvimą įrodo tai, kad atsakovė dalį prievolės įvykdė. Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė pagal minėtas tris sąskaitas faktūras, ieškovė įgijo teisę į 47 534,05 Eur skolą ir 3713,20 Eur palūkanas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės

47 534,05 Eur skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 47 534,05 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 769 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė prekes (šaldytą mėsą) atsiėmė iš UAB „Terminal Lt“ sandėlio. Duomenų, kad atsakovė atsiėmė prekes kaip kito asmens atstovė, t. y. kaip prekių vežėja, byloje nėra. Tai, kad atsakovė priėmė prekes, sudaro pagrindą pripažinti, jog ji sutiko su ieškovės pasiūlymu įsigyti prekes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.181 straipsnio 5 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis).

6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė už dalį prekių sumokėjo, mokėjimo dokumentuose nenurodė, kad mokėjimo prievolę atlieka už kitą asmenį.

7. Teismas, įvertinęs atsakovės į bylą pateiktus CMR važtaraščius bei atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras bendrovei „Orion Consortium LP“ už paslaugas, nurodė, kad minėtuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie ieškovę, kaip sutartinių santykių dalyvę, todėl jie neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje nesant kitų duomenų apie bendrovės „Orion Consortium LP“ ir ieškovės sutartinius santykius, teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas bendrovės „Orion Consortium LP“ raštas negali būti vertinamas kaip ieškovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ pirkimo–pardavimo sutarties buvimo įrodymas. Raštas nėra informatyvus, nors jame patvirtinama apie atsakovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ sandorį, tačiau aplinkybių apie bendrovės „Orion Consortium LP“ ir ieškovės sutartį dėl prekių pirkimo ir pardavimo jame nenurodyta. Priešingai, minėtame rašte paminėta apie UAB „Lietmaz-Servis ekspedicija“ ir bendrovės „Andertex LP“ buvusių teisinių sutartinių santykių pasibaigimą.

8. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovė iš dalies sandorį įvykdė (atsiskaitė už dalį prekių), teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog tarp šios bylos šalių buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, todėl atsakovei kyla prievolė sumokėti už likusias gautas prekes.

9. Teismas, nustatęs, kad įrodymų, pagrindžiančių, jog iki kreipimosi į teismą dienos ieškovės nurodytos sąskaitos buvo įteiktos (išsiųstos) atsakovei, kad buvo ir kada konkrečiai buvo pareikalauta įvykdyti prievolę, ieškovė nepateikė, vadovaudamasis CK 6.53 straipsnio 2 dalimi bei CK 6.314 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

11. Kolegija nustatė, kad ieškovė išrašė atsakovei UAB „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ devynias 100 586,92 Eur sumos sąskaitas faktūras už prekes (šaldytą mėsą). Krovinio gabenimo važtaraščiai – produkcijos iškrovimo aktai Nr. GIRI1007723, GIRI1008397 ir GIRI1011411, 2012 m. kovo 19 d. sutartis Nr. MT-12-013 bei 2012 m. liepos 2 d. prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartis Nr. MS-12-015 patvirtina, kad ieškovė bendradarbiavo su UAB „Terminal LT“ – muitinės A tipo sandėlio Vilniaus r., Kuprioniškių k., Minsko pl. 55, savininke. Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2016 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Terminal Lt“ atsakymas į ieškovės paklausimą, kuriuo ši patvirtino, kad pagal bendrovės „Andertex LP“ užsakymą iš UAB „Terminal Lt“ sandėlio buvo iškrauta produkcija pagal krovinių gabenimo važtaraščius Nr. GIRI1007723, GIRI1008397 ir GIRI1011411. Jokių kitų įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

12. Į bylą pateikti CMR važtaraščiai Nr. 1065, 1066, 1287, 1237, 1289, 1121 ir 2016 m. vasario 29 d. sąskaitos Nr. LSE-16/02/136, LSE-16/02/133, LSE-16/02/132, LSE-16/02/131 bei 2016 m. kovo 31 d. sąskaitos Nr. LSE-16/03/99 ir LSE-16/03/100 patvirtina, kad tarp atsakovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ buvo susiklostę tarptautiniai krovinių gabenimo santykiai. Iš atsakovės į bylą pateikto bendrovės „Orion Consortium LP“ rašto matyti, kad atsakovei bendrovė „Orion Consortium LP“ patvirtino, jog jos prašymu atsakovė gabeno prekes (šaldytus mėsos produktus), taip pat dėl valiutų svyravimų per atsakovę bendrovė „Orion Consortium LP“ atliko mokėjimus už nurodytą produkciją.

13. Kolegija pabrėžė, kad tam, jog būtų įrodyta, kad sandoris buvo sudarytas, ne visais atvejais byloje turi būti pateikta rašytinė sutartis. Įstatymai įtvirtina galimybę sudaryti sutartis konkliudentiniais veiksmais ar žodžiu, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms sandorio formą nustatančioms teisės normoms, o paprasta rašytine forma turi būti sudaromi tik CK ir kituose įstatymuose nurodyti sandoriai (CK 1.71–1.73 straipsniai).

14. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai ir dėl to atsakovė liko skolinga ieškovei, neišaiškino visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių ir iš esmės rėmėsi vieninteliu ieškovės į bylą pateiktu įrodymu – sąskaitomis faktūromis.

15. Pagal kasacinio teismo praktiką sąskaitos faktūros, kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio

santykiams įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Taigi, sąskaita faktūra kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas yra vertinama visų byloje esančių įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių tarpusavio santykius, byloje nėra. Ieškovė, teigdama, jog visas devynias sąskaitas faktūras pateikė atsakovei elektroniniu paštu (meatfood@inbox.rus), šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, ginčo sąskaitose faktūrose nurodytas kitas ieškovės elektrinio pašto adresas – andertex@list.

16. Kolegija pripažino, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai – sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai bei bendrovės „Orion Consortium LP“ raštas – iš esmės nepatvirtina, kad ieškovę ir bendrovę „Orion Consortium LP“ siejo tarpusavio santykiai. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas, didelį dėmesį skirdamas atsakovės į bylą pateiktiems įrodymams, kaip nepagrindžiantiems ieškovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ teisinių santykių buvimo fakto, neįvertino, jog ieškovės į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia jos ir atsakovės pirkimo–pardavimo sandorio buvimo.

17. Kolegija pažymėjo, kad jeigu atsakovė prieštarauja ieškovės reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Kaip kasacinis teismas yra nurodęs, ar ieškovė įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovė įrodė atsikirtimą į ieškinį.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu ieškovė bendrovė „Andertex Lp“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 ir 185 straipsniai) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad PVM sąskaitos faktūros nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti, o jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių tarpusavio santykius, byloje nėra, yra nepagrįsta ir neatitinka byloje esančių faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos.

18.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės dalinis atsiskaitymas su ieškove jokiais įrodymais nepagrįstas, tačiau atsakovė neginčija, kad dalį sumos (100 586,92 Eur) pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ji sumokėjo, ir šį faktą patvirtino atsiliepime į ieškinį. Sąskaitų faktūrų ar kitų duomenų, liudijančių ieškovės ir trečiojo asmens pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimą, nėra. Atsakovės pateikti įrodymai tik patvirtina tai, kad tarp jos ir trečiojo asmens susiklostė faktiniai ir teisiniai santykiai. Sąskaitų faktūrų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pagal trečiojo asmens užsakymą atsakovė tik pervežė savo nupirktą iš ieškovės produkciją ir atsiskaitė su ieškove trečiojo asmens perduotomis lėšomis, byloje nėra.

18.3. Atsakovė, atlikdama piniginius pavedimus pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, niekada nefiksuodavo mokėjimo už trečiąjį asmenį fakto ir apie tai ieškovės neinformuodavo. Nepaisant to, kad atsakovės nurodytas trečiasis asmuo patvirtino sandorio tarp ieškovės ir atsakovės buvimą, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti apie teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimą. Atsakovės į bylą pateiktuose CMR važtaraščiuose atsakovė ir trečiasis asmuo yra nurodyti išskirtinai tik kaip prekių siuntėjai. Nė viename iš minėtų CMR važtaraščių atsakovė nėra nurodoma kaip prekių vežėja. Nagrinėjamu atveju šių faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino ir į susiklosčiusią tarp ginčo šalių dalykinę sutartinę praktiką neatsižvelgė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės normas ir aktualią kasacinio teismo praktiką.

18.4. Pirkimo–pardavimo sutartinių santykių buvimą tarp ginčo šalių patvirtina tai, kad įprastu ir dalykinę praktiką atitinkančiu būdu atsakovė yra įvykdžiusi dalį prievolės, t. y. atsakovė yra asmeniškai sumokėjusi ieškovei dalį sumos už gautas prekes ir šio fakto neginčija. Ieškovės prekių, už kurias buvo išrašytos neapmokėtos sąskaitos faktūros, perdavimo atsakovei faktą taip pat patvirtina byloje esantys trys atsakovės darbuotojų (vairuotojų) pasirašyti prekių gabenimo važtaraščiai bei išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Atsiimdama likusias tris 47 534,05 Eur sumos prekių partijas atsakovė išreiškė savo sutikimą bei akceptavo ieškovės ofertą. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos pagrindu

akceptas įsigaliojo nuo jo tokio veiksmo atlikimo (atsiėmimo) momento.18.5. CK 6.314 straipsnyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis

privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Taigi aiškinant sutartį svarbus ne tik jos tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su jos vykdymu ir kitokiais šalių veiksmais – rašytiniai šalių pareiškimai, tarpusavio susirašinėjamas, susiklosčiusi šalių tarpusavio dalykinė praktika, papročiai bei faktiniai šalių veiksmai vykdant ir keičiant sutartį. Ginčo šalių sudaryta sutartis buvo tęstinė, šalis siejo sėkmingas, ilgalaikis ir patikimas bendradarbiavimas. Šalys konkliudentiniais veiksmais suformavo aiškią dalykinę praktiką – pirko ir pardavė prekes be rašytinės sutarties.

19. Atsakovė UAB „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Vilniaus apygardos teismas iš esmės rėmėsi vieninteliu įrodymu – sąskaitomis faktūromis. Taip pirmosios instancijos teismas šiam vieninteliam įrodymui suteikė prioritetinę reikšmę, o kitus įrodymus byloje laikė nereikšmingais – tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai pažymėjo, kad sąskaitos faktūros kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti.

19.2. Teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą iš esmės jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių tarpusavio santykius, byloje nebuvo pateikta. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik ieškovės teiginiais, t. y. kad visas sąskaitas faktūras ieškovė pateikė elektroniniu paštu.

19.3. Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai įvertino ir kitus byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad byloje esantys krovinių gabenimo važtaraščiai, sutartys su UAB „Terminalas Lt“ ir šios bendrovės 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte nurodytos aplinkybės niekaip nepagrindžia ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykių. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pateikti įrodymai patvirtina teisinius santykius būtent tarp ieškovės ir UAB „Terminal Lt“, o ne tarp ieškovės ir atsakovės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl sutarčių sudarymo ir įrodymų pakankamumo taisyklių

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162–6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius

santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).

22. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp šalių kilo dėl sutarties sudarymo fakto ir sutartinių santykių egzistavimo. Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad ji su atsakove žodžiu susitarė dėl prekių pirkimo ir pardavimo: ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes (šaldytą mėsą), o atsakovė įsipareigojo prekes atsiimti ir už jas sumokėti; nors šalys nesudarė rašytinės sutarties, pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį jos bendradarbiavo daugiau nei vienerius metus; ieškovė atsakovei patiekė prekių už 150 920,60 Eur sumą ir išrašė devynias sąskaitas faktūras; atsakovė atsiėmė prekes iš sandėlio, pasirašė gabenimo važtaraščius, tačiau sumokėjo tik 100 586,92 Eur; atsakovė neapmokėjo trijų sąskaitų faktūrų ir liko skolinga.

23. Atsakovė, neigdama nutarties 22 punkte nurodytas aplinkybes, teigia, kad jokios prekių pirkimo–pardavimo sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo, prekes ieškovė pardavė kitai bendrovei – „Orion Consortium LP“, kurios prašymu atsakovė jas pervežė. Atsakovė taip pat nurodė, kad pirkėjos prašymu už prekes buvo atsiskaitoma per ją: gavusi pinigus iš užsakovės (pirkėjos), ji pinigus pervedė į ieškovės sąskaitą.

24. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

25. Taigi, ieškovė, teigdama, kad egzistuoja nutarties 22 punkte nurodytos jos ieškinį pagrindžiančios aplinkybės, privalėjo įrodyti, kad šios aplinkybės egzistavo, o atsakovė, jas neigdama, privalėjo įrodyti aplinkybes, kurias ji teigia egzistavus (šios nutarties 23 punktas) ir kurios, jos nuomone, paneigia pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių buvimą.

26. Kasacinio teismo praktika, aiškinant 24 punkte nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: rašytinės sutarties dėl prekių pirkimo ir pardavimo tarp šalių sudaryta nebuvo; tarp ieškovės ir UAB „Terminal LT“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, susijusios su prekių sandėliavimu ir muitinės dokumentų įforminimu; atsakovė atsiėmė prekes (šaldytą mėsą) iš UAB „Terminal LT“ sandėlio; duomenų, kad atsakovė atsiėmė prekes kaip kito asmens atstovė, byloje nėra; atsakovė už dalį prekių sumokėjo, tačiau mokėjimo dokumentuose nenurodė, jog mokėjimo prievolę atlieka už kitą asmenį (nagrinėjamu atveju už bendrovę „Orion Consortium LP“). Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus: CMR važtaraščius, bendrovei „Orion Consortium LP“ atsakovės išrašytas sąskaitas už paslaugas bei šios bendrovės raštą, padarė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ sutartinius pirkimo–pardavimo santykius. Šią išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad atsakovės pateikti įrodymai – sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai ir bendrovės „Orion Consortium LP“ raštas – iš esmės nepatvirtina, kad ieškovę ir šią bendrovę siejo tarpusavio santykiai.

30. Apeliacinės instancijos taip pat padarė išvadą, kad į bylą pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti ne tik apie atsakovės skolą ieškovei, bet ir apie teisinių santykių tarp šalių buvimą. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada apie tarp šalių susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius, kurių pagrindu atsakovė liko skolinga ieškovei, padaryta nesiaiškinus visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apie atsakovės skolą ieškovei sprendė iš esmės remdamasi vieninteliu ieškovės pateiktu įrodymu – sąskaitomis faktūromis. Su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinis teismas nesutinka, nes jos neatitinka šios nutarties 21, 26, 27 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos, 24 punkte nurodytų įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir faktinių aplinkybių.

31. Šioje nutartyje minėta, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti ne tik apie atsakovės skolą ieškovei, bet ir apie teisinių santykių tarp šalių buvimą, neatitinka šios nutarties 27 punkte nurodytos įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie tarp šalių susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius, kurių pagrindu atsakovė liko skolinga ieškovei, padarė remdamasis ne tik ieškovės pateiktomis sąskaitomis faktūromis, bet ir įvertinęs atsakovės elgesį. Minėta, kad atsakovė atsiėmė prekes (šaldytą mėsą) iš UAB „Terminal LT“ sandėlio, o duomenų, kad ji atsiėmė prekes kaip kito asmens atstovė, byloje nėra; atsakovė už dalį prekių sumokėjo, tačiau mokėjimo dokumentuose nenurodė, jog mokėjimo prievolę atlieka už kitą asmenį (žr. šios nutarties 28 punktą). Taigi nenustačius tarp ieškovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ buvusių pirkimo–pardavimo santykių (šios nutarties 29 punktas) ir nesant duomenų apie tai, jog mokėjimo prievolę atsakovė atliko už šį asmenį, atsakovės teiginys, jog ji mokėjo už pirkėją bendrovę „Orion Consortium LP“, lieka nepagrįstas jokiais faktiniais bylos duomenimis. Iš to išplaukia, kad atsakovė, atsiimdama prekes ir sumokėdama ieškovei už jas didesnę dalį jų kainos, įvykdė dalį prievolės, kartu pripažindama pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių egzistavimą ir savo prievolę sumokėti už jai patiektas prekes. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios atsakovei kyla prievolė sumokėti už likusias prekes, yra pagrįsta bylos duomenimis ir padaryta tinkamai taikant įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į ieškovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių šalių teisinius santykius, nepakankamumą, o apie susiklosčiusius šalių santykius sprendė remdamasis vieninteliu įrodymu – sąskaitomis faktūromis, padarytos netinkamai taikant įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę bei įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl šių išvadų pagrindu priimtas sprendimas panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir ieškinį atmesti pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Naikinant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

34. Pažymėtina, kad ieškovės ieškinys patenkintas 93 proc., todėl ieškovei ir atsakovei bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

35. Ieškovė duomenų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 938 Eur žyminio mokesčio.

36. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 930 Eur žyminio mokesčio. Už atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovė turėjo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

37. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas 93 proc., jai iš atsakovės priteistinas 872 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

38. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys netenkintas 7 proc., atsakovei iš ieškovės priteistinas 93 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (930 Eur + 400 Eur) x 7 proc.).

39. Atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 779 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.40. Kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina

bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikоs teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011  m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“,

kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ (j. a. k. 300646515) ieškovei bendrovei „Andertex Lp“ (j. a. k. SL009722) 779 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt devynis Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09696 2019-06-17 2019-06-06 2019-06-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-171-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45137-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.14.10.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžiu K. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje. Iš nuteistojo K. D. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. L. priteista 450 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolitos Raudeliūnienės apeliacinį skundą, Kauno

apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. D. paskirta galutinė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant vieneriems metams ir skiriant įpareigojimus. K. D. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams bausmė. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. K. D. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 2 d. 18.01 val. Kaune, prie (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo esančioje automobilių aikštelėje, užlipo ant automobilio „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio variklio dangčio, įskėlė automobilio priekinį stiklą, po to užlipo ant automobilio stogo ir ant jo vaikščiojo, taip tyčia sugadino svetimą, nukentėjusiajam M. L. priklausantį turtą – automobilio „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio variklio dangtį, kurio dažymo darbų vertė ‒ 150 Eur, automobilio stogą, kurio dažymo darbų vertė ‒ 200 Eur, ir automobilio priekinį stiklą, kurio vertė – 100 Eur, taip padarė nukentėjusiajam 450 Eur turtinę žalą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo K. D. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinęs bausmei skirti ir individualizuoti reikšmingas aplinkybes, nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias normas, pažeidė teisingumo principą; šio teismo motyvai dėl bausmės nuteistajam individualizavimo yra itin lakoniški ir nepakankami parenkant tinkamą bausmę bei jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neigiamą nuteistojo K. D. charakteristiką (šis teistumas – aštuntas, nusikaltimai daromi sistemingai, jam jau buvo skirtos įvairios bausmių rūšys, keturis kartus taikytos BK 75 straipsnio nuostatos, kartą probacijos tarnybos teikimas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą buvo atmestas, tačiau teismo jam parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, nes ir toliau nusikalsdavo, darydavo administracinius nusižengimus, šis nusikaltimas taip pat padarytas bausmės vykdymo atidėjimo metu, savo priešingą teisei elgesį jis nusprendė koreguoti tik tuomet, kai suvokė, jog neišvengs baudžiamosios atsakomybės), padarė išvadą, kad nuteistajam skirti gerokai švelnesnę bausmę nei BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis nėra pagrindo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikęs BK 641 straipsnio nuostatas, ją sumažino vienu trečdaliu. Šis teismas taip pat nurodė, kad nuteistojo veiksmai patvirtina, jog jis nesugeba ieškoti konstruktyvaus dialogo, kilusias problemas sprendžia jam vienam priimtinais būdais, jo elgesys yra pavojingas visuomenei, tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos jo polinkio nusikalsti mažinimui ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nuteistasis privalo atlikti laisvės atėmimo bausmę izoliuotas nuo visuomenės ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas jam netaikytinas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis K. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-449-942/2016, 2K-194-942/2017, 2K-268-942/2017).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad po 2017 m. rugsėjo 2 d., kai buvo padaryta nusikalstama veika, jis padarė rimtas išvadas dėl savo elgesio ir pakeitė savo gyvenimo būdą. 2018 m. vasario 20 d. jis registravo individualią veiklą, dirba, gauna pajamas, išlaiko save, teikia išlaikymą savo nepilnametei dukrai.

3.3. Jo pagrindinė problema ‒ negebėjimas valdyti pykčio, dėl to jis lankė elgesio keitimo ir emocijų valdymo programos individualius užsiėmimus su psichologu, išklausė pozityvios tėvystės kursus. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas

nuosprendį, įvertino jo veiksmus, padarytus tik iki jo pasikeitimo, tačiau neįvertino minėtų jo pasikeitimų ir taip nepagrįstai jį apibūdino kaip pavojingą visuomenei asmenį.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nusikalstamos veikos padarymo motyvų ir tikslų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė dėl įtemptų santykių su savo nepilnametės dukters motina, kuri nepagrįstai nesudarė jam galimybės susitikti su dukra. Dėl to jį pagavo pyktis ir jis sugadino savo dukters motinos tuometinio sugyventinio automobilį. Tai padarė dar tada, kai nesuprato, kaip sprendžiami konfliktai, kai nebuvo išmokytas valdyti savo pykčio. Dabar jis elgiasi kitaip, jo požiūris, reakcijos į nepalankias aplinkybes yra pasikeitę, jis nebėra pavojingas asmuo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad skiriant bausmę yra itin reikšmingas teisingumo principo ir asmens resocializacijos siekio suderinamumas. Bet kokia valstybės intervencija gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką žmogaus elgesiui, pasiteisina adekvačios, o ne per griežtos priemonės, vėl skatinančios nusikaltimų recidyvą. Neįvertinęs jo asmeninio pasikeitimo, įvykusio 2018 m. pradžioje, teismas pažeidė teisingumo principą ir stabdo jo resocializaciją. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsiaiškino susidariusią situaciją ir priėmė adekvatų, teisingą nuosprendį, pagrįstai jam taikė bausmės vykdymo atidėjimą.

3.6. Realus laisvės atėmimas yra kraštutinė priemonė, esant galimybei, būtina išnaudoti nuteistojo motyvaciją, norą ir pastangas siekti pokyčių savo gyvenime. Bausmės vykdymo atidėjimas leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Nagrinėjamu atveju, siekiant asmens resocializacijos kaip vieno pagrindinių bausmės tikslų, itin reikšminga ne asmens atskirtis nuo visuomenės, o bandymas jį integruoti į darbo rinką, suteikiant jam galimybę kurti konstruktyvų, produktyvų gyvenimą, taip prisidedant prie ekonominio šalies augimo ir bendrojo gėrio. Toks sprendimas turi būti siejamas ir suprantamas ne kaip bausmės išvengiamumo galimybė, o kaip sėkmingos integracijos į visuomenę prielaida. Reali laisvės atėmimo bausmė šį, jau prasidėjusį, procesą nutrauktų, tokia bausmė netikslinga, nes bausmės tikslai jau yra pasiekti ‒ pažeidęs bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, jis bet kuriuo atveju realios laisvės atėmimo bausmės neišvengtų ir turėtų ją atlikti.

3.7. BK 75 straipsnyje nenurodytas draudimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tuo atveju, kai naujas nusikaltimas padaromas bausmės, paskirtos už ankstesnįjį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu. Taigi, baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama; kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017).

3.8. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų, 75 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat nesivadovavo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018 suformuota praktika.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo K. D. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas. Šis teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą tenkinti prokuroro apeliacinį skundą dėl paskirtos bausmės. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo sprendimu, negali būti vertinama kaip teismo padaryti pažeidimai.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė teismų praktika ir konkrečios bylos aplinkybėmis, pasisakė ir dėl nuteistojo nurodytų jo asmenybės pasikeitimų skirtinos bausmės kontekste. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai, nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396-746/2016).

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo K. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės skyrimą ir jos vykdymo atidėjimą reglamentuojančių normų taikymo

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to šiuo atveju kasacinio skundo argumentai dėl bausmės dydžio nagrinėjami, siekiant nustatyti, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

7. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bausmei skirti ir individualizuoti reikšmingas aplinkybes, nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė netinkamai, šio teismo motyvai dėl bausmės nuteistajam individualizavimo yra itin lakoniški.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą (nes, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jis nėra pripažintas pavojingu recidyvistu, todėl BK 56 straipsnio nuostatos jam netaikytinos), nuteistojo neigiamą asmenybę, taip pat tai, kad jis naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, savo priešingą teisei elgesį jis nusprendė koreguoti tik tuomet, kai suvokė, kad neišvengs baudžiamosios atsakomybės, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė gerokai švelnesnę bausmę nei BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis; BK 187 straipsnio 1 dalis nustato teismui diskreciją parinkti kaltininkui laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sugriežtino nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų ir, pritaikiusi BK 64 1 straipsnio nuostatas, ją sumažino vienu trečdaliu – iki aštuonių mėnesių laisvės atėmimo.

9. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

10. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. D., nepakankamai ir nevisapusiškai atsižvelgė į visas minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, ir savo sprendimą nuteistajam K. D. sugriežtinti laisvės atėmimo bausmę motyvuotai pagrindė. Šis teismas vertino visas byloje nustatytas bausmei paskirti turinčias reikšmės aplinkybes, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvais, nulėmusiais didesnės bausmės nuteistajam K. D. paskyrimą. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo kasaciniame skunde išskirtinai bandoma sureikšminti tik tam tikras bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, tačiau pagal kasacinę praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam buvo pritaikytos BK 64 1 straipsnio nuostatos ir apeliacinės instancijos teismo sugriežtinta – vienerių metų – laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki aštuonių mėnesių.

11. Taigi, konstatuotina, kad, apeliacinės instancijos teismui nuteistajam K. D. paskyrus griežtesnę bausmę, nebuvo pažeistos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo pagrindus, jam paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatas.

12. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus jos atlikimo, t. y. K. D. taikant BK 75 straipsnio nuostatas, akcentavo, jog kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, dirba, rūpinasi mažamete dukra, apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada pagrįstai nesutiko.

13. Šis teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nuteistojo K. D. charakteristika itin neigiama: 1) šis teistumas jau aštuntas, anksčiau jis ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 140 straipsnio 1, 2 dalys), viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis), pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (BK 286 straipsnis), plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), vengimą atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba baudžiamojo poveikio priemones (BK 243 straipsnis), taigi, nuteistasis nusikaltimus daro sistemingai; 2) jam jau buvo taikytos įvairios bausmių rūšys (viešieji darbai, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas, jo vykdymą atidedant), BK 75 straipsnio nuostatos nuteistajam buvo pritaikytos net keturis kartus, tačiau jo įžūlus, priešingas teisei elgesys nėra pakankamai koreguojamas, teismo jam parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, nes ir toliau nusikalsdavo; 3) nusikaltimą, už kurio padarymą K. D. nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, t. y. tada, kai jis privalėjo elgtis itin atsakingai ir pavyzdingai, siekdamas įrodyti, jog yra vertas švelnesnių nei laisvės atėmimas apribojimų; 4) bausmės vykdymo atidėjimo metu jis dar ir ne kartą prasižengė administracine tvarka (pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 484 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį dėl to, kad, būdamas neblaivus, viešoje vietoje rėkavo, triukšmavo, nevykdė policijos pareigūno teisėtų reikalavimų, trukdė dirbti; pagal ANK 488 straipsnio 1 dalį dėl to, kad savo bute garsiai klausė televizoriaus, taip trikdė viešąją rimtį), dėl to probacijos tarnyba kreipėsi į teismą dėl bausmės vykdymo atidėjimo jam panaikinimo, teikimas buvo atmestas, tačiau toks humaniškumo parodymas teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė, priešingai, paskatino dar kartą nusikalsti; 5) nuteistasis nuo 2018 m. vasario 20 d. verčiasi individualia veikla, iki tol nė karto oficialiai nedirbo, darbo biržoje buvo registruotas nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d., todėl, priešingai nei teigė nuteistasis, nuolatinių darbo santykių bei stabilių pajamų neturi; 6) duomenų, kad jis reikšmingai prisidėtų prie mažametės dukros išlaikymo, byloje nėra, priešingai, nuteistasis baustas dėl to, kad, atvykęs aplankyti dukros, jos akivaizdoje sukėlė konfliktą, kurio metu garsiai rėkė ir plūdosi, taip pat yra baustas dėl tėvo valdžios naudojimo priešingai vaiko interesams, nuolat smurtaudavo prieš savo sugyventinę, net ir būdamas įpareigotas nesiartinti prie jos, šiuo metu K. D. pripažintas kaltu dėl buvusios sugyventinės gyvenimo draugo automobilio sugadinimo, t. y. pykčio protrūkis nuteistajam kilo po to, kai buvusi sugyventinė neįsileido jo į savo namus.

14. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis nesugeba ieškoti konstruktyvaus dialogo, kilusias problemas sprendžia nepriimtinais būdais, jo elgesys yra pavojingas visuomenei, todėl tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos nuteistojo K. D. polinkio nusikalsti mažinimui ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus, ir panaikino jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

15. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

16. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas turi atkreipti dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko vaidmenį darant tyčinę nusikalstamą veiką ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis. Ne mažiau svarbu įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo: ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo ir atlygina padarytą žalą, stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos pasekmes ir pan.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam K. D. buvo taikytas BK 75 straipsnis, tai ir padarė. Iš šio teismo išvadų matyti, kad, priimant tokį sprendimą, buvo atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek į nuteistojo K. D. asmenybę, jo socialinį pavojingumą, polinkį nusikalsti patvirtinančias aplinkybes ir konstatuota, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir papildomai pažymi, jog kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo

veiksmo metu paprastai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti bei yra pavojingesnė visuomenei. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-115-648/2016).

19. Minėta, kad nuteistasis anksčiau ne kartą teistas, BK 187 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Be to, atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje taip pat vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010).

20. Kartu pažymėtina tai, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016).

21. Kasaciniame skunde akcentuojami nuteistojo K. D. asmenybę apibūdinantys teigiami bruožai, t. y. kad jis kreipėsi į Vyrų krizių centrą, lankė elgesio keitimo ir emocijų valdymo programą, taigi, padarė rimtas išvadas dėl savo elgesio ir pakeitė savo gyvenimo būdą, jis nebėra pavojingas asmuo, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės turi būti vertinamos kartu su nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, jo padarymo aplinkybėmis, taip pat kaltininko elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas nuteistojo kreipimąsi pagalbos dėl negebamo kontroliuoti elgesio, nevaldomų pykčio protrūkių įvertino teigiamai, tačiau pagrįstai visų kitų reikšmingų aplinkybių kontekste pažymėjo, jog dalyvavimas vienoje elgesio korekcijos programoje nenusveria jo daugiau nei penkerius metus daromų tyčinių nusikalstamų veikų. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės buvo įvertintos visų kitų nustatytų bylos aplinkybių kontekste, padarant pagrįstą išvadą, kad jos nėra pakankamos išvadai, jog K. D. gali būti skiriama bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu.

22. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam K. D. buvo taikytas BK 75 straipsnis, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus ir sąlygas, nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. D. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

VYTAUTAS MASIOKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-09704 2019-06-17 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-148-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43591-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5; 3.1.2.1; 3.1.7.; 3.2.4.11; 3.2.8.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G., ieškovų G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. A., V. L., J. M., J. G., K. S., V. K., L. D., A. D., J. M., N. K., R. K., V. Š., M. Ž., S. Š., J. K., A. K., J. U., G. U., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B. ir atsakovės Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. A., V. L., V. M., J. M., J. G., K. S., V. K., L. D., A. D., J. M., N. K., R. K., V. Š., M. Ž., S. Š., J. K., A. K., J. U., G. U., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B.; D. G. bei V. G. ieškinius atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pripažinimo nukentėjusiaisiais, įpareigojimo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, sveikatai patikrinti reikalingos būsimos diagnostikos, laboratorinių tyrimų, visų susirgimų gydymo išlaidos, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos, visiškas vaistų kompensavimas, dėl įpareigojimo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų kompensuojamos paslaugų sanatorijose išlaidos ir jų kompensavimas; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos advokatūra.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, neturtinės žalos dydžio nustatymą ir būsimos turtinės žalos atlyginimą, įrodymų vertinimą, ieškinio ribų peržengimą ir teismų kompetenciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2. Bendrai ieškinį pareiškę ieškovai G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. A., V. L., V. M., J. M., J. G., K. S., V. K., L. D., A. D., J. M., N. K., R. K., V. Š., M. Ž., S. Š., J. K., A. K., J. U., G. U., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B. (toliau – bendrai ieškinį pareiškę ieškovai) prašė:

2.1. pripažinti juos nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose;

2.2. įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nustatyti tvarką, pagal

kurią asmenims, nukentėjusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, įskaitant (tačiau neapsiribojant) jų sveikatai patikrinti reikalingas būsimas diagnostikos, laboratorinių tyrimų, atliekamų ne rečiau kaip du kartus per metus sertifikuotose laboratorijose, visų susirgimų gydymo išlaidas, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, visišką vaistų kompensavimą;

2.3. įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos periodiškai po 14 dienų per metus teikiamo sanatorinio gydymo bendram organizmo atstatymui paslaugų Lietuvoje veikiančiose sanatorijose išlaidos;

2.4. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti po 225 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3. Ieškovė D. G. prašė iš atsakovės priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.4. Ieškovas V. G. prašė priteisti iš atsakovės 14 367,96 Eur turtinės ir 226 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc.

dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.5. Ieškovai nurodė, kad 2003 m. sausio 9–10 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose Ukmergėje, Kęstučio a. 1

(toliau ir – Teismas), koridoriuje ant grindų ir stovinčiuose gėlių vazonuose bei posėdžių salėje stovinčiuose vazonuose buvo rasta gyvsidabrio. Ukmergės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba surinko bei iš teismo pastato išnešė apie 200 ml gyvsidabrio ir tris gėlių vazonus su gyvsidabriu. Pastato patalpų ore atlikti gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimai parodė, kad 2003  m. sausio 10 d. ir 2003 m. sausio 14 d. pirmo aukšto koridoriuje vidutinė gyvsidabrio garų ore koncentracija viršijo didžiausią leidžiamą koncentraciją aplinkos ore. 2012 m. gruodžio 12 d. Teisme atliekant signalizacijos tvarkymo darbus posėdžių salėje pro išgręžtą skylę ėmė tekėti gyvsidabris. Surinkta 2,7 kg gyvsidabrio, atlikta paviršių ir oro demerkurizacija. Ieškovų teigimu, 2012 m. rastas gyvsidabris yra tinkamai nepašalinti 2003 m. rasto gyvsidabrio likučiai. Atlikus ieškovų (teismo darbuotojų ir kitų nuolatinių lankytojų (prokurorų, advokatų) sveikatos patikrinimą, jų organizmuose rasta gyvsidabrio. Ieškovams, nors jų amžius, darbo sąlygos ir sveikatos būklės iki pradėjus dirbti gyvsidabriu užterštose patalpose skyrėsi, pasireiškė panašūs simptomai, kurie literatūroje įvardijami kaip būdingi apsinuodijimo gyvsidabriu atvejai. Ieškovai patyrė turtinę ir neturtinę žalą: patyrė nusivylimą, kad nebuvo garantuotos jų saugios darbo sąlygos, jaučia nerimą ir nežinią dėl apsinuodijimo gydymo, pasekmių savo sveikatai, auginamiems ir (ar) planuojamiems vaikams, turėjo atsisakyti planų susilaukti daugiau vaikų, laisvalaikio užsiėmimų, suprastėjo jų profesinio tobulėjimo, socializavimosi galimybės, gyvenimo kokybė.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovų G. U., J. U., D. K., G. V. ir J. G. ieškinį atmetė, V. G. ir kitų bendrai ieškinį pareiškusių ieškovų ieškinius tenkino iš dalies: priteisė ieškovams D. Ž., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B., D. G. po 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam; ieškovui V. G. – 147,15 Eur turtinės ir 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; ieškovams R. A., J. M., K. S., V. K., L. D., J. M., R. K., V. Š., J. K., A. K., V. L., J. G., N. K., M. Ž., S. Š., A. D. ir V. M. – po 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad:7.1. 2003 m. sausio 9 d. Teisme ant grindų pirmo aukšto koridoriuje tarp įėjimo į pastatą ir laiptų į antrą aukštą buvo

rasta gyvsidabrio (surinkta apie 200 ml gyvsidabrio);7.2. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Chemijos laboratorijos specialistai 2003 m. sausio 10 d. paėmė oro mėginius

aštuoniose Teismo patalpose; tyrimų protokole fiksuota, kad gyvsidabrio garų koncentracija ore (0,00041 mg/kub. m) viršija didžiausią leistiną koncentraciją (0,0003 mg/kub. m) tik vienoje patalpoje – pirmo aukšto koridoriuje, kuriame ant grindų buvo rasta gyvsidabrio;

7.3. 2003 m. sausio 10 d. gyvsidabrio taip pat buvo rasta gėlių vazonuose antro aukšto posėdžių salėje Nr. 8 ir gėlių vazone trečio aukšto koridoriuje prie laiptų;

7.4. gavę antrą pranešimą apie gyvsidabrio radimą Teisme, Ukmergės priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos (toliau – PGT) pareigūnai surinko neįvardytą kiekį gyvsidabrio, rasto gėlių vazonuose sumaišyto su žemėmis;

7.5. 2003 m. sausio 13 d. paimti oro mėginiai keturiolikoje Teismo patalpų; tyrimų protokole fiksuota, kad gyvsidabrio

garų koncentracija ore (0,000332 mg/kub. m) vis dar viršija didžiausią leistiną koncentraciją toje pačioje vienoje patalpoje – pirmo aukšto koridoriuje;

7.6. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius 2003 m. kovo 17 d. Cheminio užteršimo židinio kortelėje nurodė, kad, likvidavus cheminės taršos židinį ir 2003 m. kovo 13 d atlikus kontrolinius matavimus, gyvsidabrio garų koncentracijos Teismo patalpose buvo mažesnės nei leistinos gyvenamosios ir visuomeninės aplinkos ore ir mažesnės nei leistinos darbo patalpų ore;

7.7. 2012 m. gruodžio 12 d. Teismo pastate vykdant signalizacijos tvarkymo darbus ir gręžiant perdangą tarp pirmame aukšte esančios teismo posėdžių salės Nr. 4 ir antrame aukšte esančios teismo posėdžių salės Nr. 8, grindyse prie radiatoriaus iš skylės į pirmame aukšte esančią salę pradėjo bėgti gyvsidabris;

7.8. Ukmergės PGT pajėgos 2012 m. gruodžio 12 d. surinko apie 2 kg gyvsidabrio, atliko cheminę ir mechaninę demerkurizaciją ir tą pačią dieną informavo Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrių apie įvykį žodžiu, o 2012 m. gruodžio 13 d. – ir raštu;

7.9. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius tą pačią dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 12 d., apie gyvsidabrio radimą Teisme informavo Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrą bei susisiekė su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (toliau – NVSPL) dėl gyvsidabrio garų koncentracijos matavimų Teismo patalpose atlikimo;

7.10. 2012 m. gruodžio 13 d. NVSPL paėmė oro mėginius bei pateikė oro mėginių tyrimo protokolus, kuriuose nurodyta, kad gyvsidabrio garų koncentracija viršija normą vienoje patalpoje – pirmame aukšte esančioje teismo posėdžių salėje Nr. 4; kitose tirtose patalpose gyvsidabrio koncentracija neviršijo gyvenamosios aplinkos orui leistinų dydžių;

7.11. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius 2012 m. gruodžio 13 d. raštu informavo Ukmergės asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kad į jas gali kreiptis Teismo darbuotojai sveikatos būklei pasitikrinti dėl apsinuodijimo gyvsidabriu, nes jie galėjo būti ilgą laiką veikiami gyvsidabrio garų;

7.12. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius 2012 m. gruodžio 13 d. žodžiu, o 2012 m. gruodžio 14 d. raštu rekomendavo nenaudoti pirmo aukšto Teismo posėdžių salės, kol bus gautas patvirtinimas, kad tarša panaikinta, nuolat vėdinti Teismo patalpas, sudaryti įstaigos darbuotojų, kurie galėjo būti veikiami gyvsidabrio garų, sąrašą ir siųsti juos pasitikrinti sveikatos, tęsti metalinio gyvsidabrio išsiliejimo vietų Teismo patalpose paiešką;

7.13. kadangi gyvsidabrio garų koncentracija viršijo leistiną normą, 2012 m. gruodžio 13 d. Vilniaus APGV Ukmergės PGT pareigūnai 30 kv. m plote atliko papildomą cheminę demerkurizaciją;

7.14. Teismas Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus rekomendacijas vykdė bei 2012 m. gruodžio 14 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją dėl lėšų likviduojant pasekmes, radus gyvsidabrio Teisme;

7.15. NVSPL 2012 m. gruodžio 17 d. atliko pakartotinius gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimus visose Teismo patalpose; protokoluose nurodyta, kad gyvsidabrio garų koncentracija viršija leistinas normas teismo posėdžių salėse bei darbo kabinetuose visuose Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato aukštuose;

7.16. 2012 m. gruodžio 17 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Neurotoksikologijos laboratorija Teismo darbuotojams atliko gyvsidabrio koncentracijos žmogaus organizmo bioterpėse tyrimus;

7.17. 2012 m. gruodžio 18 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius raštu Teismui ir Ukmergės rajono savivaldybės administracijai rekomendavo perkelti Teismo darbą į kitas saugias patalpas, kol patalpose bus atlikti gyvsidabrio šalinimo darbai bei laboratoriniais tyrimais bus nustatyta saugi aplinka;

7.18. 2012 m. gruodžio 18 d. įvyko Ukmergės rajono Ekstremalių situacijų komisijos posėdis, jo metu komisija priėmė sprendimą perkelti Teismą į Jaunimo mokyklos patalpas;

7.19. Ikiteisminis tyrimas byloje dėl šių įvykių sustabdytas, nenustačius nusikalstamas veikas padariusių asmenų.8. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, t. y. byloje esančią medžiagą, bylos šalių parodymus, duotus teismo

posėdžio metu, padarė išvadą, kad labiau tikėtina yra tai, jog Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra naujai išpiltas, o ne likęs tinkamai nepašalintas nuo 2003 metų. 2003 m. ir 2012 m. gyvsidabrio buvo rasta skirtingose, tarpusavyje nesusijusiose Teismo vietose; 2003 m. kovo 13 d. atlikus kontrolinius matavimus, gyvsidabrio garų koncentracija Teismo patalpose neviršijo leistinų normų. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2012 m. gruodžio 13 d. gyvsidabrio garų koncentracija viršijo normą tik vienoje patalpoje – pirmame aukšte esančioje teismo posėdžių salėje, į kurią pragręžus perdangą subyrėjo gyvsidabris, o kitose Teismo patalpose, kur gyvsidabrio buvo rasta ir 2003 m., gyvsidabrio garų koncentracija neviršijo leistinų normų gyvenamosios aplinkos orui. Teismas padarė išvadą, kad gyvsidabrio garai Teisme pasklido po jo ištekėjimo, pradėjus vykdyti patalpų cheminę ir mechaninę demerkurizaciją.

9. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo tiriama versija, kad 2012 m. rastas gyvsidabris galėjo likti nesurinktas 2003 m.

vykdant teismo patalpų demerkurizaciją dėl valstybės tarnautojų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, tačiau tyrėjo ataskaitoje nurodyta, kad šios versijos nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Liudytojas Ukmergės PGT pamainos vadas D. R. neminėjo, kad gyvsidabrio buvo ant posėdžių salės Nr. 8 grindų 2003 m.; tokių duomenų nėra baudžiamosios bylos dokumentuose: Ukmergės PGT pranešimuose apie gelbėjimo darbus ir Ukmergės r. policijos komisariato policijos pareigūnų įvykio vietos apžiūros protokoluose. Valytoja O. A., kuri aptiko pirmame aukšte išpiltą gyvsidabrį, nematė gyvsidabrio ant posėdžių salės Nr. 8 grindų. Liudytoja, teismo posėdžių sekretorė L. D. parodė, kad ji, nepažįstamam vyriškiui įspėjus, patikrino antro aukšto posėdžių salėje ant lango bei prie lango ant kėdės stovinčius gėlių vazonus bei pastebėjo juose skystį, panašų į gyvsidabrį. Apie tai buvo pranešta Ukmergės PGT. 2003 m. sausio 10 d. Ukmergės PGT viršininko R. L. pranešime apie gelbėjimo darbus ir 2003 m. sausio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokole fiksuota, kad priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos pareigūnai Teismo patalpose rado ir paėmė gyvsidabrį ne tik minėtoje antro aukšto posėdžių salėje, bet ir kitoje teismo patalpoje – trečiame aukšte koridoriuje, kurios nemini liudytoja L. D.

10. Teismui pakako objektyvių duomenų (esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus 2003 m. kovo 17 d. Cheminio užteršimo židinio kortelėje) padaryti išvadai, kad gyvsidabris Teismo pastate po įvykių 2003 m. buvo visiškai pašalintas, ir nėra jokių kitų patikimų įrodymų, kad jis atsirado ir pasklido iki įvykių 2012 m., todėl visus įrodymus teismas vertino ir išvadas darė atsižvelgdamas į 2012 m. įvykius. Ieškovų, kurie dirbo Teismo pastate po 2003 m. įvykių, ir ieškovų, kurie dirbo radus gyvsidabrį 2012 m., subjektyvių paaiškinimų, neva jų sveikatos būklė blogėjo jau iki 2012 m. įvykių, nepakanka paneigti specialios tarnybos išvadoms, kad po įvykių 2003 m. gyvsidabrio garų koncentracija Teismo patalpose buvo mažesnė nei leistina. Padaręs šias išvadas, teismas neanalizavo ieškovų, kurie dirbo Teismo pastate iki įvykių 2012 m. (G. U., D. K., G. V., J. G. ir J. U.), padėties, konstatavęs, kad šie ieškovai nekontaktavo su gyvsidabriu.

11. 2012 m. gruodžio 12 d. Teismo pastate dirbo bei atliko savo tiesiogines darbo funkcijas šie ieškovai:11.1. R. A. nuo 1994 m. liepos 25 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėju;11.2. V. L. nuo 2002 m. gegužės 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.3. V. M. nuo 2006 m. sausio 26 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.4. J. M. nuo 1993 m. liepos 12 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.5. J. G. nuo 1995 m. balandžio 24 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.6. K. S. nuo 1989 m. liepos 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.7. V. K. nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.8. L. D. nuo 1987 m. rugsėjo 7 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.9. A. D. nuo 2000 m. gegužės 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.10. J. M. nuo 2000 m. gegužės 1 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.11. N. K. nuo 2010 m. birželio 8 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.12. R. K. nuo 1989 m. gruodžio 16 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.13. V. Š. nuo 1993 m. liepos 12 d. dirba Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.14. M. Ž. nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.15. S. Š. nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.16. J. K. nuo 1991 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.17. A. K. nuo 1993 m. liepos 16 d. iki 2016 m. kovo 29 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme;11.18. D. D. nuo 2005 m. birželio 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. dirbo Ukmergės rajono apylinkės teisme ir nuo 2011 m.

spalio 3 d. dirba advokate kontoroje Ukmergėje;11.19. V. G. nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. dirba advokatu biure Ukmergėje;11.20. D. G. dirbo advokate biure Ukmergėje iki 2014 m. balandžio 30 d.;11.21. D. Ž. nuo 1999 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. kovo 20 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. dirbo Ukmergės rajono

apylinkės prokuratūroje;11.22. R. Š. nuo 1997 m. balandžio 24 d. dirba advokate biure Ukmergėje;11.23. V. K. nuo 2000 m. kovo 16 d. dirba advokatu kontoroje Ukmergėje;11.24. V. B. nuo 1999 m. gruodžio 17 d. dirba advokate kontoroje Ukmergėje;11.25. V. B. nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. dirba advokate kontoroje Ukmergėje;11.26. L. B. nuo 2006 m. lapkričio 23 d. dirba advokato padėjėja kontoroje Ukmergėje.12. Jiems visiems gydytoja I. B. 2013 m. kovo–birželio mėn. diagnozavo lengvo laipsnio apsinuodijimą metaliniu

gyvsidabriu. Teismas dėl sunkios I. B. ligos neturėjo galimybės apklausti jos kaip liudytojos teismo posėdžio metu, tačiau ji dalyvavo su kitais specialistas, duodant išvadas ikiteisminiame tyrime. Apsinuodijimas gyvsidabriu buvo nustatytas ir

ieškovams, kurie ilgą laiką pastate nesilankė ir nebedirbo. Akivaizdu, kad apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė buvo nustatyta tik pagal ieškovų paaiškinimus.

13. Remdamasis moksline literatūra ir specialistų chemikų pateikta medžiaga, teismas nustatė, kad gyvsidabrio garai yra labai nuodingi, pavojingiausias gyvsidabris patekęs į žmogaus organizmą per kvėpavimo takus (įkvepiant); kai gyvsidabrio garų yra daug, galima plaučių edema, kai į plaučius patenka nedideli gyvsidabrio garų kiekiai, bet juo kvėpuojama ilgai, ligoniai skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, irzlumu, skausmais nugaroje, galvos svaigimu, pablogėjusia atmintimi, metalo skoniu burnoje, kraujavimu iš dantenų, dantų kritimu, svorio kritimu, vėliau atsiranda rankų drebėjimas, nemiga, sumažėja raumenų jėga, sutrinka koordinacija, dar vėliau vystosi toksinė encefalopatija; gyvsidabrio toksinis veikimas priklauso nuo baltymų sulfhidrilinių grupių (SH) blokavimo, kuris sutrikdo fermentų veiklą, fermentų inaktyvavimas sukelia įvairų organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimus; gyvsidabris yra protoplazmos nuodas, padidina nervinių ląstelių dirglumą, dėl to jos greitai išsenka; gyvsidabris, patekęs į žmogaus plaučius, rezorbuojamas beveik 100 proc.

14. Taigi, gyvsidabris neabejotinai yra labai toksiška ir pavojinga žmonių sveikatai medžiaga, todėl vien fakto, kad žmonės buvo patalpoje, kur garuoja gyvsidabris, nustatymas leidžia daryti išvadą, jog žala jų sveikatai buvo padaryta. Tai patvirtina ir visų įstaigų bei tarnybų reakcija į gyvsidabrio radimo faktą, galiausiai pasibaigusi Teismo pastato visišku izoliavimu. Akivaizdi ir suprantama žmonių reakcija į gyvsidabrio radimą jų darbo vietoje – išgąstis ir baimė dėl poveikio žmogaus sveikatai.

15. Labai pavojingos ir toksiškos medžiagos buvimas įprastoje aplinkoje negalimas, todėl ji niekaip negalėjo teisėtai atsirasti Teismo patalpose. Tai, kad galimai buvo padarytos nusikalstamos veikos ir šiuo metu kalti asmenys dar nėra nustatyti, o ikiteisminis tyrimas sustabdytas, netrukdo spręsti klausimo dėl padarytos žalos pastate buvusiems žmonėms, kurie vykdė savo darbines funkcijas, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusias su teisingumo vykdymu, atlyginimo. Teismas, kaip institucija, kur tokios funkcijos vykdomos, privalėjo užtikrinti pastato ir jame buvusių žmonių saugumą, tačiau neužtikrino – nebuvo jokių tam būtinų pastato apsaugos priemonių (nors tai ir nebuvo sureguliuota norminiais aktais). Šiuo atveju valdžios institucijos kaltė pasireiškė neveikimu. Viešosios valdžios institucija pažeidė rūpestingumo pareigą, todėl yra atsakinga dėl pastate tuo metu buvusiems žmonėms padarytos žalos.

16. Ieškovams ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti tyrimai ir didelė grupė aukštos kvalifikacijos medikų, taip pat ir medikų mokslininkų (J. M. P., R. B., T. G. B., S. G., A. V., J. M.–Č., I. B., dr. J. G.-D., V. K., E. B., J. P., J. R., L. P., S. L., J. L., dr. R. P., G. K., D. F., K. Z.) pateikė iš esmės vienodas kategoriškas išvadas apie tai, kad nurodytiems asmenims nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai nenustatyti; jų užfiksuoti susirgimai nebuvo vertinami kaip galimo apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės. Analogiškus parodymus apie apsinuodijimą gyvsidabriu ir galimai sukeltas ligas ieškovams teismo posėdžio metu davė liudytojai – medikai R. B., J. M., J. Š., R. N. ir J. R. Nėra jokio pagrindo šiomis išvadomis ir liudytojų parodymais abejoti. Niekas kitas, tik medikas specialistas gali spręsti dėl galimo apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozės, taip pat bent iš dalies konstatuoti, kad ieškovų ligos yra apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmė. Teismas nevertino ieškovų atliktų įvairių tyrimų rezultatų, nes jie taip pat buvo įvertinti specialistų kompleksiškai su kitais duomenimis. Būtent ieškovų jiems atliktų tyrimų savarankiška analizė ir vertinimas sutrukdė objektyviai įvertinti situaciją ir prisidėjo prie išgąsčio ir baimės laipsnio. Nenustačius apsinuodijimo gyvsidabriu, negalima kalbėti apie šios ligos pasekmes. Šiuo atveju buvimas patalpoje, kur buvo rasta gyvsidabrio, nesukėlė ieškovams pakenkimų sveikatai.

17. Teismas sutiko, kad ieškovai pagrįstai jautė ir galimai jaučia nerimą dėl sveikatos ateityje ir išsigando, tai iš esmės ir nulėmė neturtinės žalos atlyginimo jiems priteisimą. Tačiau nerimą ir išgąstį kiekvienas ieškovas jautė skirtingai, pagal asmenines savybes ir pan. Vis dėlto tai negali nulemti neturtinės žalos dydžio individualizavimo kiekvienam ieškovui. Dydį nulemia apsinuodijimo gyvsidabriu nekonstatavimas ir visų ieškovų paaiškinimai, kad iš esmės jų sveikata neblogėja, o kai kurių net gerėja, tai labiau sietina su išgąsčiu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nė vienas iš ieškovų nepateikė įrodymų, kad jau gautos piniginės išmokos buvo panaudotos sveikatos gerinimui, jų visų norimam sanatoriniam gydymui ar pan.

18. Teismas kaip neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijus nurodė padarytos žalos padarinius, taip pat ieškovų buvimo teismo pastate intensyvumą. Kadangi prokurorai ir advokatai teisme vykdė tik dalį savo funkcijų ir nėra galimybių tiksliai nustatyti, kiek jų vykdė nurodyto laikotarpio metu, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis jiems nustatomas 1/2 nuo nustatyto neturtinės žalos dydžio teismo darbuotojams. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad visiems ieškovams buvo mokėtos pašalpos, nepriklausomai nuo to, kas tas pašalpas mokėjo, nes šiuo atveju yra svarbus piniginių išmokų mokėjimo faktas.

19. Teismas ieškovams – teismo darbuotojams priteisė po 1500 Eur, o ieškovams – prokurorui ir advokatams – po 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

20. Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašomas taikyti civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose, nėra nustatytas nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau – CK), nei kituose įstatymuose. Šio reikalavimo patenkinimas nesukeltų materialinių teisinių padarinių, dėl to atmestas.

21. Lietuvos Respublikoje yra pakankamai teisės aktų, kurie užtikrina ir suteikia galimybes ieškovams kreiptis į gydymo įstaigas ir gauti reikiamą gydymą. Be to, nustatyti tvarkas, pagal kurias asmenims, buvusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos be išimties jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, būtų aiškiai neteisinga ir nepagrįsta, išskyrus, jeigu tai būtų tiesiogiai specialistų medikų susieta su galimu apsinuodijimu gyvsidabriu ir jo pasekmėmis.

22. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra galiojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. V-50 „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo“, kuriuo remiantis, ieškovai turi galimybę gauti iš PSDF finansuojamas medicininės reabilitacijos paslaugas, jeigu juos gydantys gydytojai, pasikonsultavę su fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais, įvertinę jų sveikatos būklę, nuspręstų, kad medicininė reabilitacija yra būtina; šiuo įsakymu patvirtintame Medicininės reabilitacijos paslaugų suaugusiesiems teikimo specialiųjų reikalavimų apraše nustatyta, kad asmenims, paveiktiems gyvsidabrio ir jo junginių (ligos kodas pagal Tarptautinę statistinę ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikaciją (dešimtasis peržiūrėtas ir pataisytas leidimas, Australijos modifikacija) – T 56.1), skiriamos ambulatorinės medicininės reabilitacijos paslaugos – ambulatorinė reabilitacija II.

23. Ieškovas V. G. pateikė medikamentų, vitaminų, maisto papildų pirkimo ir kelionės išlaidas pagrindžiančius dokumentus, iš kurių matyti, kad medikamentų, vitaminų, maisto papildų pirkimo išlaidos sudaro 147,15 Eur; šios išlaidos buvo patirtos siekiant pagerinti ieškovo sveikatą, sužinojus apie gyvsidabrio radimą Teisme, todėl jų atlyginimas priteistinas, tačiau kelionės išlaidos, patirtos vykstant į Lietuvos Respublikos policijos departamentą susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla, padaryti bylos kopijų, niekaip nesusijusios su ieškovo sveikatos gerinimu, todėl jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu. Ieškovo V. G. reikalavimą priteisti 16 440 Eur turtinės žalos už reabilitacinį gydymą Druskininkų specializuotoje įstaigoje atlyginimą teismas atmetė kaip analogišką bendrai ieškinį reiškusių ieškovų 20 punkte aptartam reikalavimui.

24. Nustačius tinkamą ieškovų procesinį elgesį (sąžiningą naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliktas procesines pareigas), teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių ir ieškovams priteisė 50 procentų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

25. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų (išskyrus V. M.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 26 d. nutartimi:

25.1. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti G. U., J. U., D. K., G. V. ir J. G. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, šių ieškovų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovams G. U. ir J. U. po 50 000 Eur, D. K., G. V., J. G. – po 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės;

25.2. pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kitiems ieškovams priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir V. G., D. G., D. Ž., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B. priteisė po 25 000 Eur, o R. A., J. M., K. S., V. K., L. D., J. M., R. K., V. Š., J. K., A. K., V. L., J. G., N. K., M. Ž., S. Š., A. D. – po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės;

25.3. priteisė V. G. iš Lietuvos valstybės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

26. Teisėjų kolegija, remdamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų bei liudytojų paaiškinimais, papildomai nustatė, kad:

26.1. 2003 m. ir 2012 m. Teismo pastate dirbę Ukmergės PGT pareigūnai nebuvo aprūpinti gyvsidabrio nustatymo aparatūra, kuri nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrų 1995 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 201/312 patvirtintos Veiklos, likviduojant patalpų ir aplinkos užterštumo gyvsidabriu židinius, instrukcijos (toliau – Instrukcija) 3.1.3 punkte bei vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1996 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 36 patvirtintos higienos normos HN68-1996 „Demerkurizacija ir jos efektyvumo įvertinimas“ 3.3 punkte;

26.2. Vilniaus apskrities priešgaisrinio gelbėjimo valdyba gyvsidabrio garų koncentracijos ore matavimo prietaisą įsigijo 2013 m. liepos mėnesį;

26.3. oro mėginius tyrė Vilniaus visuomenės sveikatos centro chemijos laboratorija;26.4. duomenų apie butelio su gyvsidabriu, gėlių vazonų, kuriuose buvo gyvsidabrio, likimą (perdavimą, sunaikinimą ar

kt.) byloje nėra, todėl palyginti 2003 m. rastą gyvsidabrį su 2012–2013 m. teisme rastu gyvsidabriu, nustatant jo sudėtį, nėra galimybių;

26.5. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus 2003 m. įvykio dokumentai sunaikinti, pasibaigus jų saugojimo terminui;

26.6. 2003 m. gyvsidabris surinktas toje vietoje, apie kurią buvo pranešta; po kitas teismo patalpas ir kitus aukštus nebuvo vaikščiota ir gyvsidabrio neieškota, nes nebuvo duomenų ir jokio pagrindo įtarti, kad gyvsidabrio gali būti išpilta dar kur nors kitur; A. R., 1996–2011 m. dirbęs Ukmergės PGT pamainos vadu, siūlė kelti medines grindis ir žiūrėti, ar gyvsidabrio nėra po jomis, tačiau jo pasiūlymo nepalaikė R. L. (Ukmergės PGT viršininkas) ir tuometinis Teismo pirmininkas R. K.;

26.7. 2003 m. sausio 10 d., kai buvo rasta gyvsidabrio gėlių vazonuose, gaisrininkai rinko gyvsidabrį vizualiai apžiūrėdami užteršimo vietą, jokios aparatūros gyvsidabrio koncentracijai nustatyti neturėjo, nes jai įsigyti nebuvo skirta lėšų;

26.8. teismo patalpų grindys nebuvo keliamos, konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi;26.9. 2003 m. sausio 14 d. oro tyrimų protokoluose nurodyta, kad kontroliniai matavimai atlikti daugelyje patalpų

(kabinetuose, teismo posėdžių salėse, koridoriuje, tualete, laiptinėje, laukiamajame ir kt.), tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės filialo 2003 m. sausio 15 d. rašte nurodyta, kad gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimai atlikti, paimant oro mėginius koridoriuje ir kitose trijose vietose; paaiškinti šių prieštaravimų sveikatos centro atstovė negalėjo;

26.10. 2006 m. įrengus pertvarą į teismo posėdžių salę patekti pašaliniams asmenims be teismo darbuotojų žinios (salė buvo rakinama) buvo negalima;

26.11. atliekant matavimus 2012 m. gruodžio 13 d. iš aparato rodmenų buvo matyti, kad posėdžių salėje pirmame aukšte gyvsidabrio garų koncentracija iki 6 kartų didesnė nei kitose patalpose;

26.12. 2012 m. gruodžio 12–13 d., kol priešgaisrinės apsaugos pareigūnai dirbo Teismo patalpose, langai buvo atidaryti, patalpos buvo vėdinamos;

26.13. informacijos apie cheminės kilmės ekstremaliąsias situacijas lape, siųstame Ekstremalių sveikatai situacijų centrui, Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius nurodė: „visuomenės sveikatos apsaugos priemonės, kurių imtasi (gyventojų informavimas, individualios apsaugos priemonės, evakuacija, kt.) – nereikalinga“;

26.14. Ukmergės rajono savivaldybės administracija dėl 2012 m. gruodžio 12 d. teismo patalpose rasto gyvsidabrio 2013 m. sausio 17 d. paskelbė ekstremalią situaciją, po to Teisme rasta dar 700 g gyvsidabrio;

26.15. NVSPL 2013 m. kovo 13 d. atlikus Teismo patalpų oro bei statybinių medžiagų prisotinimo gyvsidabriu laboratorinius tyrimus, nustatyta, kad gyvsidabrio koncentracijos viršija leistinas normas; 2013 m. liepos mėn. gyvsidabrio rasta ant dalies baldų, įrangos, paruoštos naudoti laikinosiose teismo patalpose; daiktai iš laikinųjų teismo patalpų išvežti pakartotinai demerkurizuoti;

26.16. 2013 m. spalio 10 d. taršos židiniai buvo tebebuvo kenksmingi; pagrindinė problema – lėšų trūkumas, finansavimo neužtikrinimas;

26.17. NVSPL, 2014 m. rugpjūčio 7 d. atlikusi gyvsidabrio garų koncentracijos matavimus Teismo patalpose, nustatė, kad „<…> gyvsidabrio garų koncentracija patalpų ore neviršijo leidžiamų dydžių, tačiau dalyje patalpų gyvsidabrio garų rasta, tikėtina, kad pastato sienos ir konstrukcijos yra absorbavę gyvsidabrio garų“;

26.18. NVSPL atliko gyvsidabrio garų koncentracijos matavimus buvusiose Teismo pastato patalpose ir 2015 m. liepos 7 d., Vilniaus visuomenės sveikatos centras, gavęs šių tyrimų duomenis sprendė, kad Teismo patalpose gyvsidabrio garų koncentracija viršija leidžiamą, todėl vertinti židinio kaip nekenksmingo negalima.

27. Įvertinusi įrodymų visetą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, 2003 m. Teisme radus gyvsidabrio, iš Teismo pastato darbuotojai, lankytojai evakuoti nebuvo, jų sveikata dėl gyvsidabrio radimo biologinėse terpėse netikrinta. Kitos Teismo patalpos, be tų, kur buvo surinktas gyvsidabris, netikrintos, galimi kiti gyvsidabrio židiniai nebuvo nustatomi. Labiau tikėtina, kad kontroliniai mėginiai gyvsidabrio koncentracijai ore nustatyti buvo paimti ne iš visų Teismo patalpų, bet iš tų vietų, kur faktiškai buvo rasta gyvsidabrio, šią aplinkybę patvirtina liudytojo A. R. paaiškinimai ikiteisminiame tyrime, ieškovių (Teismo darbuotojų) R. K., J. K., K. S., J. M. paaiškinimai.

28. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra

naujai išpiltas, o ne likęs tinkamai nepašalintas nuo 2003 metų. Kai 2003 metais Ukmergės rajono apylinkės teisme buvo rasta gyvsidabrio, nebuvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos matavimai pagal tuo metu reglamentuotą tvarką, nebuvo įsitikinta, kad teismo pastate dirbti yra saugu; nesilaikyta vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1996 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl higienos normos HN 68-1996 „Demerkurizacija ir jos efektyvumo įvertinimas“ nuostatų, neatliktas tyrimas dėl 2003 m. Teismo patalpose gyvsidabrio radimo fakto, pažeidžiant šio įsakymo 9.3, 9.4 punktus.

29. 2003 metais Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos budinčios sargybos darbuotojai, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastato (teritorijos) savininkas, įskaitant ir Ukmergės savivaldybės administraciją, nevykdė jiems Instrukcijos priskirtų funkcijų: demerkurizacija neatlikta; 2003 m. įvykį buvo bandoma nuslėpti; 2003 m. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, gavusios informaciją apie gyvsidabrio radimą teisme, neišsiaiškino, kokie asmenys, be teismo darbuotojų, lankėsi (dirbo) teisme gyvsidabriu užterštoje aplinkoje, nenukreipė jų pasitikrinti sveikatos būklės, vadovaudamosi Sveikatos apsaugos ministerijos 1992 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 144 „Dėl gyventojų sveikatos tikrinimo tvarkos“, taip pažeisdamos Instrukcijos 4.4 punkto imperatyvų reikalavimą; sveikatos priežiūros tarnybos neinformavo teismo darbuotojų, kitų teisme besilankančių asmenų, kuriems kyla grėsmė apsinuodyti gyvsidabriu, apie jo poveikį sveikatai ir apsinuodijimų profilaktiką, taip pažeisdamos Instrukcijos 4.5 punkto reikalavimus.

30. Instrukcijos 5 punkte nurodytos objekto (teritorijos) savininko (įskaitant savivaldybės administraciją) funkcijos, atliekant lokalizuoto židinio likvidavimo darbus: jei tolesniame demerkurizacijos procese būtina atlikti papildomus inžinerinius-techninius darbus (sienų, grindų, lubų dangos keitimas, statybinių bei kitų konstrukcijų ardymas ir t. t.), objekto (teritorijos) savininkas šių darbų atlikimą organizuoja savo jėgomis arba darbų atlikimui ir kontrolei sutarčių pagrindais pasitelkia kitas (ne priešgaisrinius operatyvinius padalinius), galinčias atlikti demerkurizaciją, organizacijas. Taigi, ne tik priešgaisrinės apsaugos darbuotojai nevykdė jiems pavestų funkcijų.

31. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 19 d. iki 2003 m. sausio 31 d.) 103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo pirmininkas yra asmeniškai atsakingas už tinkamų darbo sąlygų teisėjams ir teismo personalui sudarymą ir turi užtikrinti tinkamą pastato bei patalpų būklę, jų apsaugą. Administravimo teismuose nuostatų, patvirtintų 2002 m. birželio 17 d. Teismų tarybos nutarimu Nr. 11, 11.3.5 punkte nustatyta, kad administracinės veiklos priežiūros įgyvendinimas apima ir darbo sąlygų priežiūrą. Byloje nėra duomenų, kad Nacionalinė teismų administracija 2003–2013 m., vykdydama Nacionalinės teismų administracijos įstatymo jai priskirtas funkcijas, būtų analizavusi Teismo darbo sąlygas, paaiškėjus gyvsidabrio radimo teisme faktui.

32. Teismų įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad tvarką ir rimtį teismuose padeda užtikrinti policija. Teismų apsaugai užtikrinti skiriamų policijos pareigūnų skaičių nustato policijos generalinis komisaras, atsižvelgęs į Teisėjų tarybos siūlymus. Teismo apsauga nebuvo užtikrinta – 2003–2013 m. teisme jokių apsaugos priemonių (policijos, budėtojo posto, stebėjimo kamerų ar kitų teismo pastato apsaugai skirtų priemonių) įrengta nebuvo.

33. Didelė gyvsidabrio koncentracija teismo pastato sienų tinke, perdangose neginčijamai įrodo, kad gyvsidabris teismo pastate buvo ilgą laiką.

34. Higienos norma HN 68-1996 galiojo iki 2011 m. spalio 28 d. ir iki šios datos Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atliekant demerkurizaciją, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, kontroliuojant demerkurizacijos efektyvumą, teismo pastato savininkas arba Ukmergės rajono savivaldybės administracija, atliekant lokalizuoto židinio likvidavimą, jos nuostatų privalėjo laikytis, tačiau nesilaikė. Išvardytų institucijų veiksmai, nevykdant joms priskirtų funkcijų dėl teisme dirbusių, buvusių asmenų evakuacijos, leidžiant jiems dirbti iki 2012 m. gruodžio 18 d. ir dėl medicininių tyrimų laiku neatlikimo teismo darbuotojams, teisme atliekantiems darbines funkcijas advokatams, prokurorams, vertintini kaip neteisėti.

35. Teismų įstatymo 128 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pastatai ir kitas turtas, kuriuo naudojasi teismai ir Nacionalinė teismų administracija, yra valstybės nuosavybė. Teismai ir Nacionalinė teismų administracija šį turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja turto patikėjimo teise. Valstybė neužtikrino Teismo pastato, kurio savininkė ji yra, apsaugos ir monitoringo (stebėsenos), siekiant apsisaugoti nuo statinio tyčinio užteršimo cheminėmis medžiagomis – itin pavojingu žmogaus sveikatai gyvsidabriu bei galimų teroro aktų, panaudojant nuodingąsias medžiagas.

36. Teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis. Šią konstitucinę teisę detalizuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, poįstatyminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 1118 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-1087 „Dėl Profesinių ligų nustatymo kriterijų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 13 „Dėl Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ ir kt. Dėl valstybės neteisėtų veiksmų, atsakingiems valstybės pareigūnams neatlikus savo pareigų pagal įstatymais, poįstatyminiais aktais reglamentuotas tvarkas (neteisėtas neveikimas), ieškovams buvo padaryta žala sveikatai, todėl atsakovei kyla civilinė atsakomybė.

37. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Teismo darbuotojams tyrimai dėl gyvsidabrio organizme nustatymo paimti 2012 m. gruodžio 17 d., prokurorams – 2012 m. gruodžio 28 d., advokatams pirmą kartą tyrimai dėl gyvsidabrio paimti tik 2013 m. kovo 18 d., kai gyvsidabrio koncentracija nuo 2012 m. gruodžio 12 d. galėjo būti sumažėjusi; gyvsidabrio ieškovų organizmuose rasta ir 2014 m. atlikto sveikatos patikrinimo metu. Dėl gyvsidabrio garų poveikio ieškovų organizmui pasireiškė tie patys simptomai (ilgalaikis nuovargis, dirglumas, galvos svaigimas, pykinimas, metalo skonis burnoje, vėmimas, seilėtekis, kvėpavimų organų ligos, uždegimai, rankų tremoras, akių perštėjimas, pilvo skausmai, inkstų ligos, odos ligos ir kt.). Įvertinus įrašus ieškovų ligos istorijose, darytina išvada, kad darbuotojų, dirbusių Ukmergės rajono apylinkės teisme, bei advokatų, prokurorų, atlikusių darbines funkcijas iki 2012 metų, nusiskundimai dėl sveikatos (simptomai būdingi apsinuodijus gyvsidabriu) iš esmės yra tokie pat, kaip ir dirbusių teisme po 2012 m. įvykių.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, padarė išvadą, kad 2012 m. Teisme rastas gyvsidabris yra likęs nepašalintas nuo 2003 m.

39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nebuvo nuoseklus, padarydamas prieštaringą išvadą, kad buvimas patalpoje, kur buvo rasta gyvsidabrio, nesukėlė ieškovams pakenkimų sveikatai, nors prieš tai sprendime buvo konstatavęs priešingai.

40. Visiems ieškovams gydytojai, įvertinę ieškovų nurodytus simptomus, remdamiesi jiems atliktais tyrimais, vadovaudamiesi įrašais ieškovų medicininiuose dokumentuose, nustatė lėtinį apsinuodijimą gyvsidabrio garais. Šie įrašai medicininiuose dokumentuose nėra nuginčyti. Ikiteisminiame tyrime 2014 m. specialistų pateiktose iš esmės analogiškose išvadose konstatuota, kad ieškovams nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai nenustatyti. Nė vienoje iš pateiktų specialistų išvadų nėra nurodytas tyrimo metodas ar metodai, kuriais buvo vadovaujamasi atliekant tyrimus. Tiriamosiose specialistų išvadų dalyse nurodyti tiriamų asmenų (ieškovų) duomenys iš jų apklausos protokolų ikiteisminiame tyrime bei detaliai perrašyti visi įrašai iš ieškovų asmens sveikatos istorijų. Iš dalies galima būtų sutikti su specialistų išvadomis, kad ne visos ligos, kurios yra ieškovams diagnozuotos nuo pat jų asmens sveikatos istorijos pradžios, sietinos su gyvsidabrio didesnio kiekio aptikimu jų kraujyje ir negali būti vertinamos kaip apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės. Tačiau, nesant specialistų išvadose 2003–2013 m. medicininių dokumentų analizės, nenurodant tyrimo metodo, negalima sutikti su jų kategoriška išvada. Specialistų padaryta vienoda išvada dėl visų ieškovų be medicininių tyrimų analizės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jų pagrindu padarytoms išvadoms, faktui, kad ieškovų bioterpėse buvo rasta gyvsidabrio, darbo medicinos gydytojos I. B. ieškovams nustatytai diagnozei tuoj pat po pirminių ieškovams atliktų tyrimų, taip pat prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams:

40.1. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 2013 m. vasario 1 d. rašte „Dėl atliktų laboratorinių tyrimų“ informavo, kad gyvsidabrio, kaip ir kitų mikroelementų, fiziologinė norma Lietuvos Respublikos populiacijoje nėra nustatyta ir nėra reglamentuota teisės aktais;

40.2. Sveikatos apsaugos ministerija 2013 m. balandžio 15 d. raštu „Dėl Ukmergės rajono apylinkės teisme rasto gyvsidabrio“ informavo, kad gydytojai, nustatydami diagnozę ir skirdami gydymą, visada atsižvelgia į esamus simptomus, nes nuodingosios medžiagos poveikis priklauso ir nuo individualių organizmo savybių, ekspozicijos trukmės bei kitų veiksnių; apsinuodijimui gyvsidabriu nustatyti būtini klinikiniai simptomai, ūminio apsinuodijimo atveju dominuoja toksinis plaučių pažeidimas, lėtinio – pasireiškia ir centrinės nervų sistemos (CNS), odos, inkstų pažeidimai;

40.3. pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas toksikologas R. B., kuris buvo vienas iš specialistų, davusių ieškovų ginčijamas išvadas ikiteisminiame tyrime, paaiškino, kad nėra galimybės susieti apsinuodijimo gyvsidabriu ir kokios nors ligos ar susirgimo, bet paaiškino, kad gyvsidabris gali sukelti ligų paūmėjimą ir kitus susirgimus; pakenkimas žmogaus sveikatai priklauso nuo gyvsidabrio koncentracijos ore ir sąlyčio trukmės.

41. Ieškovai gyvsidabriu užterštose patalpose dirbo gana ilgą laiką – beveik 10 metų. Gyvsidabrio rasta visų ieškovų bioterpėse. Kadangi gyvsidabrio bei kitų sunkiųjų metalų koncentracija žmogaus organizme teisės aktais nėra ir negali būti reglamentuojama, kolegija atmetė Visuomenės sveikatos centro teiginius, kad gyvsidabrio koncentracija ieškovų bioterpėse neviršijo leistinų normų. Gyvsidabrio pasišalinimo iš žmogaus organizmo pusperiodis yra 70 parų, taigi gyvsidabrio koncentracija ieškovų organizme laikui bėgant turėjo ir galėjo sumažėti, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina atsakovės atstovų

argumentų, kad žala ieškovų sveikatai nebuvo padaryta. Priešingai, kenksmingumas ieškovų sveikatai priklauso nuo to, koks kiekis gyvsidabrio suspėja organizme sureaguoti, prieš jam išsiskiriant iš organizmo. Kolegija sutiko su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad panašūs negalavimai, kuriais ėmė skųstis nemaža grupė žmonių, kurie propaguoja skirtingą gyvenimo būdą, pomėgius, yra skirtingos lyties ir amžiaus, kuriuos sieja tik darbas Teisme, pasireiškę tuo pačiu laikotarpiu (2003–2012 m.), negali būti vertinami kaip visiškas atsitiktinumas ar sutapimas. Atsižvelgdama į tai, kad gyvsidabris yra labai toksiška medžiaga, įvertinusi visus bylos įrodymus pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, remdamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kolegija padarė išvadą, kad ieškovams pagrįstai buvo nustatyta diagnozė – lengvo laipsnio apsinuodijimas gyvsidabrio garais. Apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės – žala ieškovų sveikatai su sunkiai prognozuojamomis pasekmėmis ateityje.

42. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjama byla žalos padarymo aplinkybėmis nėra identiška kasacinio teismo anksčiau išnagrinėtoms byloms dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vienu iš kriterijų laikė tai, kad ieškovai aplinkoje, kur gyvsidabrio koncentracija ore viršijo visas leistinas normas, dirbo, atliko darbines funkcijas beveik 10 metų; radus gyvsidabrio teisme 2012 m. gruodžio 12 d., teismo darbuotojai ir kiti asmenys, buvę teisme, nebuvo evakuoti, dirbo dar savaitę; tarnybų darbuotojai, vykdę gyvsidabrio židinių radimo, likvidavimo darbus, teisme dirbo su specialiomis apsaugos priemonėmis (speciali apranga, respiratoriai ir kt.); į ieškovų sveikatą pasikėsinta institucijoje (teisme), kur vykdomas teisingumas. Ikiteisminis tyrimas vykdomas pagal požymius nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 250 straipsnyje (teroro aktas). Ieškovai, vykdę savo darbines funkcijas Teisme 2003–2012 m., neturėjo pagrindo manyti, kad jų darbo sąlygos kenksmingos. Už tinkamą ekstremalių situacijų suvaldymą atsakinga valstybė. Trečiasis asmuo Lietuvos teisingumo ministerija 2017 m. balandžio mėnesio rašte Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijoms nurodė, kad veiksmų, kurių buvo imtasi 2012 m. Teisme radus gyvsidabrio, ir nagrinėjamos bylos eiga padėjo atskleisti bendros praktikos tokių ekstremalių situacijų metu nebuvimą, atsakingų institucijų tarpusavio nesuderinamumą bei teisinės bazės ir reglamentavimo spragas.

43. Dėl ilgalaikio, beveik 10 m. trukusio gyvsidabrio poveikio ieškovų sveikatai buvo padaryta didelė žala. Kai ieškovai sužinojo jiems nustatytą diagnozę – lengvo laipsnio lėtinis apsinuodijimas metalinio gyvsidabrio garais – jie patyrė didelius išgyvenimus, dvasinę skriaudą, susirūpinimą dėl ateities.

44. Sprendžiant dėl ieškovams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įvertinamos atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmės ieškovų sveikatai. Gyvsidabris, patekęs per kvėpavimo takus į žmogaus organizmą, iš jo visiškai nepasišalina. Gyvsidabrio garai, patekę į organizmą, sudaro su organizme esančiomis medžiagomis įvairius junginius, kurie ir yra kenksmingi žmonių organizmui. Vadovaujantis bylos įrodymais, nustatyta, kad ligos dėl gyvsidabrio poveikio žmogaus organizmui progresuoja lėtai, labiausiai tikėtinos pasekmės – centrinės nervų sistemos sutrikimai. Nepasišalinęs iš organizmo gyvsidabris kaupiasi smegenyse, inkstuose, plaučiuose, sudarydamas kenksmingus žmogaus organizmui junginius.

45. Ieškovai dirba protinį darbą, skundžiasi nepaaiškinamu nuovargiu, atminties sutrikimais, tam pačiam darbui atlikti jiems reikia kaskart vis daugiau dvasinių jėgų, laiko. Ieškovai jaučia nerimą dėl gyvsidabrio poveikio savo šeimos nariams, nes byloje yra duomenų, kad gyvsidabrio buvo rasta ir kai kurių ieškovų šeimos narių bioterpėse, ieškovams su drabužiais, daiktais parsinešus gyvsidabrio į namus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų gyvenimo kokybė tiek darbe, tiek namuose labai pablogėjo. Nedideliame teismo kolektyve buvo du apsigimimų atvejai, priimti skausmingi sprendimai nutraukti nėštumą dėl galimų gyvsidabrio pasekmių naujai gyvybei. Dėl mąstymo, atminties sutrikimų kai kurie iš ieškovų nusprendė atsisakyti siekti karjeros.

46. Kolegija sprendė, kad šiuo atveju priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį didina šie veiksniai: dvasinių išgyvenimų ir sužinojimo apie pasekmes sveikatai patyrimas tuo pačiu metu, kelių neturtinių vertybių pažeidimas vienu metu, itin skaudžios ilgą laiką truksiančios ir iš esmės neįmanomos pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmės, lydėsiančios ieškovus visą likusį gyvenimą.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinės žalos nustatymo kriterijais, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, medikų, mokslininkų aiškinimus, kad pakenkimas sveikatai priklauso nuo buvimo patalpose, kur yra gyvsidabrio, trukmės, pripažino teisingu, protingu ir sąžiningu nustatyti ieškovams – teismo darbuotojams, kurių pastovi darbo vieta teisme, 50 000 Eur neturtinės žalos dydį, o ieškovams – advokatams, prokurorams, atlikusiems darbines funkcijas teisme epizodiškai, 25 000 Eur neturtinės žalos dydį.

48. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovų V. G. ir D. G. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos advokatūros ieškovams išmokėtą 572,24 Eur pašalpą įskaitė į neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos advokatūros veiksmai išmokant savo nariams pašalpas negali būti vertinami kaip valstybės pareigos atlyginti asmenų patirtą

žalą pagal CK 6.271 straipsnį vykdymas. Be to, savanoriško draudimo išmokos į atlygintiną žalos dydį neįskaitomos (CK 6.290 straipsnio 2 dalis).

49. Pagrįstu ir tenkintinu kolegija pripažino ieškovo V. G. prašymą priteisti procesines palūkanas.50. Ieškovai yra pripažinti nukentėjusiaisiais baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, kad ieškovai yra nukentėję dėl neteisėtų

valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) ir dėl to jų sveikatai yra padaryta žala. Tačiau ieškovų pripažinimas nukentėjusiaisiais nesudaro pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo, įpareigojant atsakovę nustatyti tvarką, pagal kurią ieškovams būtų užtikrinamos specialios sąlygos dėl sveikatos priežiūros paslaugų, tyrimų, sanatorinio gydymo, vaistų ir paslaugų visiško kompensavimo. Ši teismo išvada grindžiama tuo, kad teismas negali vykdyti funkcijų, kurios pagal valdžių padalijimo principą yra priskirtos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai.

51. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ieškovų reikalavimų nustatyti medicininės reabilitacijos kompensavimo tvarką.

52. Teisėjų kolegija atmetė atsakovės atstovės Nacionalinės teismų administracijos argumentus, kad gyvsidabrio Teismo pastate atsirado dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos, kaip teisiškai nereikšmingą. Kolegijos vertinimu, atsakovė pripažino valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ir kaltę, nes Teismo darbuotojai bei Ukmergėje dirbę prokurorai iš valstybės biudžeto gavo pašalpas.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

53. Kasaciniu skundu ieškovas V. G. prašo:53.1. panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl jo ieškinio dalies dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo

ir priimti naują sprendimą – priteisti 14 112,40 Eur būsimai turtinei žalai atlyginti;53.2. panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo jam ir priimti naują

sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovui V. G. 226 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;53.3. bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.54. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:54.1. Apeliacinės instancijos teismas V. G. ieškinio reikalavimą dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė

be motyvų, pakartodamas pirmosios instancijos teismo motyvus, šį V. G. individualaus ieškinio reikalavimą sutapatino su bendrai ieškinį pareiškusių ieškovų reikalavimu dėl įpareigojimo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų kompensuojamos paslaugų sanatorijose išlaidos, ir jas kompensuoti, nors šie reikalavimai kardinaliai skiriasi. Reikalavimas dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo formuojamas žinant, kad valstybė gydytojų paskirtų medikamentų, vitaminų, maisto papildų nekompensuoja, reabilitacinis gydymas esant lengvo laipsnio apsinuodijimui metalinio gyvsidabrio garais yra mokamas. Teismai nepasisakė dėl kitos būsimos turtinės žalos dalies – kelionės, pragyvenimo, maitinimosi išlaidų. Taip pažeista CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostata.

54.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino V. G. sveikatos būklės nuo 2003 m., ši žymiai pablogėjo 2007–2009 m. Kaip nurodoma mokslinėje, medicininėje literatūroje, biologinių žmogaus terpių tyrimas po gyvsidabrio aptikimo turėjo būti atliekamas kuo skubiau ir tada būtų buvę gauti daug objektyvesni tyrimų rezultatai. Teismo veiklos nutraukimo dieną V.  G. kraujyje galėjo būti 0.8575 μg/100 ml gyvsidabrio koncentracija, kuri daugiau nei du kartus viršijo leistiną normą; ši gyvsidabrio koncentracija V. G. organizme buvo visus dešimt metų. Tai patvirtina ir tas faktas, kad teismo pastato vidaus sienų tinke, perdangų betono nuograndose gyvsidabrio koncentracija keletą tūkstančių kartų viršija leistiną normą.

54.3. Advokato V. G. darbo krūvis Teisme buvo ir yra gana didelis. Šis ieškovas nuo savo, kaip advokato, darbo praktikos pradžios iki 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo 1399 klientus. Nors apeliacinės instancijos teismas ir didino neturtinės žalos dydį, tačiau nenurodė pradinio atspirties taško (sumos), nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas neturtinės žalos dydis. Žalos atsiradimas buvo ne vienkartinis, staigus įvykis, o žala atsirado per dešimt metų. Apeliacinės instancijos teismas neturtinę žalą turėjo ne tik diferencijuoti pagal ieškovų buvimo Teisme trukmę, bet ir individualizuoti jų patirtą neturtinę žalą. V. G. darbo, lankymosi trukmė Teisme, patalpoje, kur buvo ruošiamasi bylų nagrinėjimui, sveikatos problemos turėjo būti vertinama individualiai; teisinga individualizuoti kiekvieno ieškovo patirtų neigiamų išgyvenimų laipsnį, vertinant darbo Teisme trukmę, buvimą užkrėstose patalpose, darbinių funkcijų atlikimą, sveikatos būklę. V. G. konkretų neturtinės žalos dydį – 266 000 Eur – sieja su savo vidutinėmis metinėmis advokato pajamomis (apie 26 600 Eur) ir darbu Teisme (10 m.).

54.4. Tokio pobūdžio didelės apimties byla, kuri Lietuvos Respublikos teismų praktikoje praeityje neturėjo precedento, turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje arba Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje. Bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka šiuo atveju užtikrintų proceso betarpiškumą ir sudarytų

galimybę ieškovui aktyviai apginti savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje nagrinėjami klausimai susiję su turtine, neturtine žala bei ilgu buvimu gyvsidabrio garais užterštoje aplinkoje, pažymėtina, jog ieškovo papildomi paaiškinimai galėtų turėti įtakos kasacinio teismo nuomonei bei sprendimui. Ši byla yra išskirtinė ir joje ieškovas siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, todėl bylos nagrinėjimas viešai padėtų užtikrinti nagrinėjimo objektyvumą, nešališkumą ir išvengti bet kokių prielaidų nepasitikėti teismu.

55. Ieškovė D. G. ir trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra prisideda prie šio ieškovo kasacinio skundo.56. Atsakovės atstovė Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į ieškovo V. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:56.1. Atmesdami ieškovo reikalavimą dėl būsimo turtinės atlyginimo žalos priteisimo, bylą nagrinėję teismai teisingai

taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias būsimą turtinę žalą, ir, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, motyvuotai pagrindė, kodėl toks reikalavimas yra nepagrįstas. Ieškovas reabilitacinio gydymo poreikį kildina iš gydytojos I.  B. jam nustatytos lėtinio lengvo laipsnio apsinuodijimo metalinio gyvsidabrio garais diagnozės ir šios gydytojos reabilitacinio gydymo rekomendacijos Šventosios, Druskininkų, Birštono gydymo specializuotose įstaigose. Atsakovė šios gydytojos ieškovams pateiktų diagnozių pagrįstumo vertinimą pateikė savo kasaciniame skunde. Šios gydytojos ieškovui pateiktas siūlymas dėl reabilitacinio gydymo yra rekomendacinio pobūdžio ir vienašališka išvada. Byloje nėra duomenų, kad šis poreikis buvo pagrįstas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo išvada, paremta paciento diagnoze, gretutinėmis ligomis, taikytu gydymu, ligos sunkumo laipsniu, biosocialinių funkcijų sutrikimo lygiu, galimomis kontraindikacijomis bei kitais aktualiais duomenimis, kaip reikalauja teisės aktai, galioję ir ieškovui pateiktos rekomendacijos metu. Galiojantis teisinis reguliavimas sudaro pakankamas ir veiksmingas priemones gauti reabilitacinį gydymą, jeigu jis iš tikrųjų yra būtinas. Nustačius tokį poreikį, ieškovo reabilitacinio gydymo išlaidos būtų dengiamos PSDF biudžeto lėšomis, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti dėl tariamos ir objektyviai neapibrėžtos būsimos turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovas pats nusprendė, kad jam reikalingas būtent 14 d. trukmės reabilitacinio gydymo kursas Druskininkuose, nors reabilitacijos rūšis „Ambulatorinė reabilitacija II“ gali būti skiriama ir jo gyvenamosios vietos teritorijoje esančiose įstaigose, taip siekiant išvengti nepagrįstų išlaidų už degalus bei pragyvenimą. Pagal nuosekliai suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant būsimos žalos atlyginimo priteisimo teisinį reguliavimą, pagrindinis kriterijus, sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas. Reabilitacinio gydymo rekomendacija ieškovui buvo pateikta 2013 m. gegužės 28 d. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad per beveik 6 m. laikotarpį ieškovas, be bylinėjimosi teismuose, būtų ėmęsis aktyvių veiksmų tokiai rekomendacijai įgyvendinti ir pasinaudoti specializuotas reabilitacines gydymo paslaugas teikiančios įstaigos paslaugomis, nors iš ieškovo pateiktos informacijos apie jo gaunamas metines pajamas matyti, kad tokia galimybe pasinaudoti jis objektyviai galėjo. Ieškovas byloje neįrodė būsimos turtinės žalos realumo ir būtinumo, o savo reikalavimą grindžia asmeniniu ir subjektyviu reabilitacinio gydymo poreikiu bei nepatikimomis darbo medicinos gydytojos I. B. rekomendacijomis.

56.2. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija, teisingai vertinant visus šio klausimo sprendimui reikšmingus bylos duomenis. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė ne pagal jo sugalvotą apskaičiavimo metodiką (vidutinės metinės pajamos, padaugintos iš darbinių funkcijų atlikimo Teisme trukmės), nėra pagrindas pripažinti esminį materialiosios teisės pažeidimą. Sveikatos sutrikdymo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra sužalojimo padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Sprendžiant dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos dydžio, teisiškai nėra reikšmingi ieškovo pateikiami argumentai apie jo kaip advokato profesinę veiklą Teisme ir jos trukmę, nes šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimo pradžios momentas sietinas ne su gyvsidabrio buvimo Teismo pastate trukme, bet su aplinkybe, kada ieškovas sužinojo apie Teismo pastate esantį gyvsidabrį, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. gruodžio 12 d., ir galimus pakenkimus jo sveikatai. Ieškovų neturtinės žalos vertinimas šioje byloje turi būti pagrįstas tik ieškovų patirtais dvasiniais išgyvenimais ir išgąsčiu, sužinojus apie rastą gyvsidabrį teisme ir išgirdus nekvalifikuotai nustatytą lengvo laipsnio lėtinio apsinuodijimo gyvsidabrio garais diagnozę. Tačiau šiuo aspektu taip pat reikšminga, kad ieškovų išgąstį dėl vienašališkai diagnozuotos ligos turėjo sumažinti aukščiausios kvalifikacijos specialistų konsiliumo padarytos išvados, kad gyvsidabris ieškovų sveikatai nėra pakenkęs. Ieškovams priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti tik mažinamas, bet ne didinamas.

57. Kasaciniu skundu bendrai ieškinį reiškę ieškovai prašo:57.1. panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis buvo atmestas jų reikalavimas įpareigoti atsakovę nustatyti

tvarką dėl sveikatos priežiūros paslaugų ir priemonių kompensavimo ir tvarką dėl sanatorinio gydymo kompensavimo, ir šią jų ieškinio dalį tenkinti;

57.2. panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, pagal kurias ieškovams priteista 25 000 Eur ir 50 000 Eur

neturtinės žalos atlyginimas, ir šią ieškinio dalį tenkinti, t. y. ieškovų neturtinės žalos atlyginimui priteisti po 225 000 Eur;57.3. grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis

priteisimo;57.4. priteisti ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.58. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:58.1. Teismas klaidingai aiškino Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį valdžių padalijimo principą, dėl to iš

esmės priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Pagrindinė visų valstybės institucijų funkcija – valstybės valdymas ir piliečių teisių bei teisėtų interesų apsauga. Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Taigi, valstybė turi pareigą saugoti žmones nuo grėsmių sveikatai ir, kai tai įmanoma, užkirsti kelią tokioms grėsmėms, užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą. Pagal valdžių padalijimo principą teismas negali vykdyti funkcijų, kurios yra priskirtos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžioms, tačiau, privalėdamas vykdyti teisingumą, kurio negali vykdyti jokia kita valstybės institucija, jis turi teisę ir prievolę bendradarbiauti su kitomis valdžiomis, kad teisingumas būtų ne deklaratyviai, o realiai įgyvendintas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėtą valdžių padalijimo, taip pat ir teisingumo vykdymo principus, nes jam priskirtą bendradarbiavimo pareigą siekiant teisingumo įgyvendinimo, pasireiškusią įpareigojimu įstatymų leidžiamajai valdžiai atitinkamai sureglamentuoti tam tikrus teisinius santykius, nepagrįstai sutapatino su kišimusi į įstatymų leidžiamąją valdžią ir tiesioginiu įstatymų leidimu. Ieškovai prašė ne teismo nustatyti atitinkamą tvarką, bet įpareigoti, kad tai atliktų būtent įstatymų leidžiamoji valdžia. Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko), atsižvelgdama į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinusi galimybę sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) patirtuosius praradimus teisingai – tiek, kiek jie buvo neproporcingi, – kompensuos. Šiuo atveju esant analogiškai situacijai, toks reikalavimas įstatymui leidėjui, bet ne teismui, kaip nurodė žemesnės instancijos teismai, kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos.

58.2. Teisingumo vykdymo principas pažeistas ir tuo, kad teismai, konstatavę gyvsidabrio pakenkimo žmonių sveikatai faktą, netinkamai atliko materialiosios teisės normų aiškinimą ir vertinimą, konstatuodami, kad esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas. Bendrai ieškinį pareiškę ieškovai savo reikalavimais prašo juos išskirti kaip atskirą socialinę grupę asmenų, kurie nukentėjo vykdydami darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose. Vadovaujantis Medicininės reabilitacijos paslaugų suaugusiesiems teikimo specialiųjų reikalavimų aprašu, ieškovams, nenustačius ūmaus apsinuodijimo gyvsidabrio garais, nei reabilitacinis, nei sanatorinis gydymas negali būti skiriamas. Tokiu būdu ieškovai patenka į tokią asmenų grupę, kuriai nėra garantuotos nei reabilitacijos paslaugos, nei medicininės reabilitacijos priemonės, taikomos tik asmenims, patyrusiems traumas ar persirgusiems ūmiomis ligomis, bei po lėtinių ligų paūmėjimų, ir skirtos tam, kad po šio gydymo pacientas sugrįžtų į darbą, išliktų integralus visuomenės narys. Nesureglamentuota galimybė ieškovams šiuo konkrečiu atveju kreiptis į gydymo įstaigas ir gauti reikiamą gydymą, nemokamas medicininės reabilitacijos paslaugas. Teismas, teigdamas, kad teisinis reglamentavimas šiuo aktualiu ieškovams klausimu yra pakankamas, kartu priima kitą, šiam teiginiui prieštaraujančią, išvadą, patvirtindamas, kad teisinio reglamentavimo tuo atveju, jei ieškovų būklė būtų tiesiogiai specialistų medikų susieta su galimu apsinuodijimu gyvsidabriu ir galimomis dėl to pasekmėmis, nėra. Įgyvendindami teisingumo principą, teismai privalėjo ne tik teisingai išspręsti susidariusią situaciją, bet susidariusią problemą išspręsti iš esmės, net ir įpareigodami įstatymų leidžiamąją valdžią atitinkamai sureglamentuoti šios bylos kontekste atsiradusius teisinius santykius. Teismai, priteisdami ieškovams vienkartinio pobūdžio neturtinės žalos atlyginimą, sprendė, kad tokia kompensacija yra pakankama, ir visiškai nekreipė dėmesio į pačios svarbiausios vertybės, t. y. žmogaus sveikatos, išsaugojimą, atkūrimą ir priežiūrą.

58.3. Šioje byloje akivaizdu, kad egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas, gindamas viešąjį interesą, turi teisę peržengti ieškinio ribas, tačiau šiuo atveju teismo pareiga veikti aktyviai buvo pažeista. Teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad gyvsidabris pakenkė ieškovų sveikatai, vadinasi, pripažino, kad ieškovai dirbo kenksmingoje ir pavojingoje darbo aplinkoje, t. y. buvo nukrypta nuo normalių darbo sąlygų. Pagal tuo metu galiojusio DK 192 straipsnio 1 dalį už darbą tokiomis sąlygomis ieškovams turėjo būti mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis, taip pat pagal iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškovams, kurie yra valstybės tarnautojai, privalėjo būti mokamos priemokos. Teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei gauti teisingą darbo apmokėjimą yra konstitucinė žmogaus teisė, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama ar būtų mokama mažiau, negu priklauso pagal

įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Teismai privalėjo išeiti iš ieškinio ribų ir kartu pasisakyti, ar ieškovų darbas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo“ reguliavimo sritį, ar už ieškovų darbą kenksmingomis sąlygomis mokėtina kompensacija ir esamas teisinis reglamentavimas yra pakankami, bei spręsti dėl turtinės žalos atlyginimo už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

58.4. Apeliacinės instancijos teismas smarkiai sumažino ieškovų prašytą priteisti neturtinės žalos dydį, nukrypdamas nuo konstitucinio žalos atlyginimo principo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškovams sukeltos neturtinės žalos masto ir kompleksiškumo. Teismas pažymėjo, tačiau neteikė didelės svarbos nustatytoms byloje aplinkybėms, jog apsinuodijimas gyvsidabriu ir toksiški gyvsidabrio garai didžiausią poveikį turi centrinei nervų sistemai. Ieškovų darbo funkcijos susijusios su protiniu darbu, kuriam reikalinga ypatinga koncentracija, gebėjimas išlaikyti dėmesį, gera atmintis, įtemptas mąstymas. Taigi ieškovams apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės yra ypač reikšmingos ir smarkiai atsiliepia jų darbinei veiklai. Diagnozavus jiems lėtinį apsinuodijimą gyvsidabrio garais bei jų organizme radus leistinas normas viršijantį gyvsidabrio kiekį, ieškovai suvokdami, kokį ilgą laiko tarpą jie galėjo būti nuodijami, patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, taip pat nerimą dėl ateities. Ieškovai, būdami patalpose be jokių apsaugos priemonių, matydami specialiųjų tarnybų pareigūnus patalpose su specialiomis priemonėmis, apranga, kaukėmis, jautė bejėgiškumą, pažeminimą dėl valstybinių institucijų požiūrio ir minimalių pastangų juos apsaugoti nuo didesnės žalos. Buvo pažeisti ieškovų teisėti lūkesčiai šiurkščiai pažeidus jų konstitucinę teisę į saugias darbo sąlygas, saugumo jausmas ir pasitikėjimas valstybe, tai taip pat vertintina kaip atskira ieškovams padarytos neturtinės žalos dalis. Nesant suformuotos kasacinio teismo praktikos panašiose bylose, ką nustatė ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir neteisėtai, be pagrindo žymiai sumažino ieškovų prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį.

59. Ieškovė D. G. ir trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra prisideda prie šio kasacinio skundo.60. Atsakovės atstovė Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į ieškovų grupės kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:60.1. Valdžių padalijimo principas įpareigoja valdžios institucijas nesikišti į skirtingų valdžių funkcijų vykdymą.

Teismas nėra teisėkūros subjektas, jo funkcija yra nešališkai ir nepriklausomai vykdyti teisingumą vadovaujantis įstatymais. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves ( inter alia, Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teismai, atlikdami savo konstitucines pareigas – vykdydami teisingumą, nesikiša ir negali kištis į politinės valdžios subjektų kompetencijai priskiriamas sritis, duodami privalomus nurodymus (teismo sprendimo pagrindu) dėl statutinės teisės kūrimo, keitimo ar tobulinimo. Teismas negali vykdyti funkcijų, kurios pagal valdžių padalijimo principą yra priskirtos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžioms. Skundo motyvai yra nepagrįsti nei faktiškai, nei teisiškai, paremti tik subjektyviu valdžių padalijimo principo suvokimu ir aiškinimu, kuris ne tik neatitinka šios pamatinės konstitucinės maksimos paradigmos, bet ir teorinių teisės pagrindų. Ieškovai teisminiu keliu siekia, kad atsakovė sukurtų jiems specialų (individualų) teisės aktą, nors tokiam jų reikalavimui (pageidavimui) įgyvendinti jau yra priimti ir galiojantys norminiai teisės aktai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovams teisės aktų nustatyta tvarka būtų nustatytas sanatorinio reabilitacinio gydymo poreikis pagal galiojančius teisės aktus, kurie sudaro pakankamas ir veiksmingas priemones gauti reabilitacinį gydymą, jeigu jis iš tikrųjų yra būtinas; reikalavimas ieškovams nustatyti individualią tvarką iškreiptų asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus.

60.2. Viešojo intereso samprata negali būti aiškinama pernelyg plačiai, o pats viešasis interesas yra institutas, kurio tikslas yra ginti silpnesniąją šalį, negalinčią apginti savo pažeistų teisių. Viešasis interesas savo prigimtimi yra reikšmingas ne privatiems asmenų reikalavimams, o visai visuomenei ar didžiajai jos daliai. Ieškovai, prilygindami savo privačius interesus viešajam interesui, nepagrįstai išplečia viešojo intereso sampratą savo naudai. Nors savo interesus gina grupė ieškovų, tačiau kiekvienas ieškovas kreipiasi dėl savo privataus intereso, t. y. dėl jiems padarytos žalos atlyginimo. Viešojo intereso sampratą aiškinant ieškovų naudai, atsirastų diskriminacijos požymių, nes ieškovai, manydami, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, prašo spręsti klausimą dėl kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis priteisimo bei turtinės žalos atlyginimo už darbą kenksmingomis sąlygomis. Tokio ieškovų reikalavimo tenkinimas iš esmės reikštų, jog dėl konkretaus įvykio žalą (neturtinę) patyrusi asmenų grupė būtų laikoma ypatinga socialine grupe ir šiai grupei būtų suteikiamos privilegijuoto pobūdžio valstybės paslaugos, tai pažeistų asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo

principus. Teismai pagrįstai nurodė, kad žalos atlyginimas yra pagrįsta satisfakcija už ieškovams sukeltus dvasinius išgyvenimus, o jų kasacinio skundo motyvai, kad teismai, remdamiesi viešuoju interesu, turėjo išeiti už ieškinio ribų, laikytini teisiškai nemotyvuotais ir nepagrįstais, nes žala (neturtinė) ieškovams buvo padaryta ne dėl paties darbo pobūdžio kenksmingumo, o dėl trečiojo asmens neteisėtos veikos. Tokiais atvejais žala kompensuojama bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Skundo argumentai vertintini kaip neteisingas teisinių santykių kvalifikavimas ir mėginimas dirbtinai dar labiau padidinti priteistiną neturtinę žalą ir jos dydį.

60.3. Ieškovų reikalavimas dėl daugiau nei dešimt kartų didesnio neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo negali būti laikomas pagrįstu ir aiškiai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti tik mažinamas, bet ne didinamas.

61. Trečiasis asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškovo V. G. ir ieškovų grupės kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

61.1. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. Konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Ieškovai, laikydami, kad teisės aktai neužtikrina vaistų kompensavimo, gydymo ir reabilitacijos asmenų, kurie buvo paveikti gyvsidabrio ir jo junginių arba kitų cheminių elementų, gali kreiptis į Seimo Peticijų komisiją ir teikti savo siūlymus kuriant įstatymus. Reikalavimas įpareigoti nustatyti tvarką, pagal kurią ieškovams būtų užtikrinamos specialios sąlygos dėl sveikatos priežiūros paslaugų, tyrimų, sanatorinio gydymo, vaistų ir paslaugų visiško kompensavimo, negalėjo būti tenkinamas, nėra pagrindo išskirti ieškovus kaip atskirą socialinę grupę asmenų, kurie nukentėjo gyvsidabriu užterštose Teismo patalpose; kompensavimo mechanizmas jau yra įtvirtintas galiojančiuose teisės aktuose.

61.2. Viešojo intereso idėja civilinio proceso kontekste neturėtų būti suvokiama pernelyg plačiai. Faktas, kad ieškovai dirbo patalpose, kuriose buvo rasta gyvsidabrio, negali reikšti, kad nagrinėjant bylą egzistavo viešasis interesas ir civiliniame procese teismas privalėjo būti aktyvus bei turėjo peržengti ginčo ribas ir spręsti klausimą dėl jų darbo kenksmingomis sąlygomis. Be to, viešojo intereso buvimo vertinimas yra fakto klausimas, tai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Net ir pripažįstant, kad civilinės bylos iškėlimo faktas laikytinas socialiai reikšmingu, ieškovams hiperbolizuojant įvykusios situacijos aplinkybes ir priskiriant save prie atskiros socialinės grupės, kuriai priklauso išskirtinės sąlygos, gali būti pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

61.3. Byloje nebuvo nustatyta, kad reabilitacija ieškovui V. G. būtina ar reikalinga. Nustačius realų būtinumą, reabilitacinis gydymas specializuotose įstaigose jam galėtų būtų skiriamas vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, o visos su tuo susijusios išlaidos – kompensuojamos PSDF lėšomis.

61.4. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovai dėl darbo ir lankymosi Teismo patalpose tapo nedarbingi. Priešingai, didesnė dauguma jų dirba. Ieškovas V. G. iki šiol dirba advokatu, nors ir yra pensinio amžiaus; lankymasis patalpose, kuriose buvo rasta gyvsidabrio, neturėjo jokios įtakos jo gaunamoms pajamomis (vidutinės metinės V. G. pajamos – apie 26 600 Eur). Ieškovų nusiskundimai sveikata nėra susiję su medicininėje literatūroje aprašomais lėtinio gyvsidabrio apsinuodijimo požymiais, kurie pirmiausia pasireiškia centrinės nervų sistemos pažeidimais, o šių minėtu atveju nebuvo nustatyta. Todėl ieškovų neturtinės žalos vertinimas šioje byloje buvo pagrįstas tik dėl jų patirto išgąsčio radus Teismo patalpose gyvsidabrį, kuris galėjo turėti įtakos jų sveikatai. Kasacinis teismas, nustatydamas neturtinės žalos kriterijus sveikatos sutrikdymo bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Esminiai nukrypimai nuo teismų praktikoje paprastai priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, išskyrus atvejus, kai konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas teisiškai pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį per žalos dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vertintini kaip neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio ir jo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo padaryta turtinės žalos, neįvertino šalies ekonominio gyvenimo rodiklių, bendro pragyvenimo lygio, vidutinių pajamų, taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas visiems ieškovams nustatė neadekvačiai ir neproporcingai didelius priteistinos neturtinės žalos dydžius, nesant teisinio ir faktinio pagrindo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Todėl, tinkamai įvertinus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, suformuotą praktiką bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, visiems ieškovams priteistos neturtinės žalos dydis gali būti tik mažinamas.

61.5. Nėra pagrindo tenkinti ieškovo V. G. prašymo nagrinėti bylą žodiniame procese. Argumentai, kad tai galėtų turėti įtakos kasacinio teismo nuomonei bei sprendimui, negali būti laikomi svariais. Ši byla pirmosios ir apeliacinės instancijos

teismuose buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, šalims aktyviai įgyvendinant procesines teises, o šalių argumentai dėl ginčo esmės grindžiami išsamiais procesiniais dokumentais bei rašytiniais įrodymais.

62. Kasaciniu skundu atsakovės atstovė Nacionalinė teismų administracija prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

62.1. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes vertino selektyviai ir neobjektyviai, bylos baigčiai reikšmingas išvadas darydamas vien ieškovų palaikomos pozicijos ir paaiškinimų pagrindu. Nutartis grindžiama pavieniais faktiniais duomenimis ir nepatikimų bylos duomenų pagrindu. Šiurkščiai pažeistos įrodymus ir įrodymų vertinimą reguliuojančios CPK normos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai suformuota praktika; teismo padarytos išvados yra prieštaringos, neparemtos įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais. Darydamas klaidingas išvadas dėl bylai reikšmingų faktų egzistavimo bei pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, teismas klydo dėl esminių šiai civilinei bylai turinčių reikšmės aplinkybių: neteisingai nustatė, kad Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra likęs nepašalintas nuo 2003 m.; nepagrįstai nustatė, kad ieškovai yra apsinuodiję gyvsidabriu.

62.2. Apeliacinės instancijos teismas darė klaidingą išvadą, kad 2003 m. Teisme nebuvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos matavimai, nors nutartyje pripažino, kad oro tyrimai atlikti; nepagrįstai neatsižvelgė į kitą byloje esantį įrodymą – VVSC 2003 m. kovo 17 d. Cheminio užteršimo židinio kortelę, kurioje nurodoma, kad, likvidavus cheminės taršos židinį ir 2003 m. kovo 13 d. atlikus kontrolinius matavimus, gyvsidabrio garų koncentracijos teismo patalpose buvo mažesnės nei leistinos gyvenamosios ir visuomeninės aplinkos ore ir mažesnės nei leistinos darbo patalpų ore. Instrukcijos 3.2.1, 3.3.1 punktuose yra aiškiai nustatyta, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai židinio vietą nustato vizualiai, tai šiuo atveju ir buvo padaryta, ir tik esant techninėms galimybėms (teisės aktuose VPGT pareigūnams nėra pareigos įsigyti gyvsidabrio koncentracijos nustatyto aparatūrą), panaudojant gyvsidabrio koncentracijos nustatymo aparatūrą. Ukmergės PGT pareigūnai pagal savo kompetenciją atliko visus neatidėliotinus gyvsidabrio lokalizavimo darbus – surinko vizualiai matomą gyvsidabrį, o VVSC atliko gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimus. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad, reaguojant į Teisme rastą gyvsidabrį, buvo pažeisti Instrukcijos reikalavimai ir tai lėmė, kad gyvsidabris iš Teismo patalpų pašalintas nebuvo. Aplinkybė, kad Ukmergės PGT pareigūnai neturėjo reikiamos įrangos gyvsidabrio koncentracijos lygiui nustatyti, nesudaro pagrindo konstatuoti šios institucijos neteisėtų veiksmų bei pripažinti, kad gyvsidabrio koncentracijos ore tyrimai nebuvo padaryti. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog didelė gyvsidabrio koncentracija teismo pastato sienų tinke, perdangose neginčijamai įrodo, kad gyvsidabris teismo pastate buvo ilgą laiką. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas remiasi teismo pastato konstrukcijų tyrimų, darytų 2013 m. ir vėliau, duomenimis, kai 2012 m. gruodžio 12 d. buvo atvertas gyvsidabrio židinys. Neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, vertindamas gyvsidabrio buvimo Teismo patalpose trukmę, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Teismo bylos buvo neprisisotinusios (neabsorbavusios) gyvsidabrio, o nežymus gyvsidabrio kiekis buvo rastas tik ant kelių Teismo baldų plovinių, nevertino gydytojo toksikologo R. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kad ilgalaikį gyvsidabrio poveikį ieškovų organizmui būtų rodę gyvsidabrio koncentracijos tyrimai, atliekami tiriant ieškovų bioterpę – šlapimą ir plaukus, bet toks poveikis jiems nenustatytas.

62.3. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nevertino atsakovės atstovų pateiktų argumentų dėl PSO rekomendacijose dėl gyvsidabrio poveikio rizikos gyventojams nustatymo (Guidance for identifying populations at risk from mercury exposure (WHO/UNEP, 2008. [interaktyvus] <http://www.who.int/foodsafetv/publications/risk-mercury-exposure/en/ > ) pateikiamų duomenų apie gyventojams būdingas gyvsidabrio koncentracijas bioterpėse. Jose nurodoma, kad gyvsidabrio koncentracija žmonių šlapime neturėtų būti didesnė kaip 50 µg/l, kad nesukeltų lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu. Ieškovų atliktų gyvsidabrio bioterpėse tyrimai parodė, kad visų šių asmenų bioterpėse nustatytos gyvsidabrio koncentracijos buvo būdingos gyventojams. Europos Komisijos pozicijos dėl gyvsidabrio (Position paper on Mercury, 2003. [interaktyvus] <http://ec.europa.eu/environment/air/pdf/ pp mercury.pdf#page=51>) 5 skyriuje nurodoma, kad gyvsidabris šlapime parodo gyvsidabrio kiekį, nusėdusį inkstuose. Gyvsidabrio buvimas šlapime yra ilgalaikio poveikio indikatorius. Šios apeliacinės instancijos teismo neįvertintos aplinkybės paneigia teismo padarytas išvadas, kad: 1) gyvsidabrio bei kitų sunkiųjų metalų koncentracija žmogaus organizme teisės aktais nėra ir negali būti reglamentuojama, todėl atmestini teiginiai, kad gyvsidabrio koncentracija ieškovų bioterpėse neviršijo leistinų normų; 2) ieškovai ilgą laiką buvo veikiami gyvsidabrio; 3) ieškovams pagrįstai nustatyta lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė.

62.4. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. R. parodymus vertino fragmentiškai ir neatsižvelgė į tai, kad jis Teismo grindis siūlė kelti ne ten, kur 2012 m. gruodžio 12 d. pakartotinai buvo rasta gyvsidabrio. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visiškai nesivadovavo Ukmergės PGT pamainos vado D. R., su

komanda vykusio į Teismą 2003 m. sausio 10 d. radus gyvsidabrio, parodymais ikiteisminio tyrimo byloje, kuriuose jis nurodė, kad posėdžių salėje Nr. 8 gyvsidabrio ant grindų nebuvo, visos Teismo patalpos buvo nuodugniai apžiūrėtos, įsitikinant, kad gyvsidabrio jose nėra. Tai, be kita ko, patvirtina ir Ukmergės r. policijos komisariato policijos pareigūnų įvykio vietos apžiūros protokolai, šių apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino.

62.5. Pirmosios instancijos teismas tikimybę, kad Teisme 2012 m. rastas gyvsidabris yra naujai išpiltas, o ne likęs nuo 2003 m., aiškiai ir nuosekliai pagrindė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (ne pavienėmis aplinkybėmis), apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas tokią išvadą, nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo motyvai yra klaidingi, nepaneigė įrodymų (dėl jų apskritai nepasisakė nutartyje), o savo sprendimą grindė nereikšmingomis, prieštaringomis ir klaidingomis bylos faktinėmis aplinkybėmis.

62.6. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino specialistų išvadas kaip prieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nusprendė nepasitikėti specialistų pateiktomis išvadomis (nenurodyta tyrimo metodika), neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų standartų, kada egzistuoja pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį. Specialistų išvados, kuriomis konstatuota, kad gyvsidabris nesukėlė pakenkimų ieškovų sveikatai, laikytinos nenuginčytu ir patikimu įrodymu byloje. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi gydytojos I. B. nustatytomis diagnozėmis, nors šis įrodymas yra nepatikimas ir paneigtas kitais byloje surinktais duomenimis: I. B. diagnozę ieškovams nustatė vienašališkai, vien iš jų pačių paaiškinimų. Darbo medicinos gydytojo kompetencija, teisės ir pareigos yra nustatytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-516 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 73:2007 „Darbo medicinos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – MN 73:2007), kurios 11.2 punkte nurodyta, kad darbo medicinos gydytojai privalo taikyti tik Lietuvos Respublikoje pripažintus tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus; 11.7 punkte nurodyta, kad jie privalo pranešti atsakingoms institucijoms apie išaiškintą ūmią infekcinę ligą, apsinuodijimą toksinėmis medžiagomis ar vaistų šalutinį poveikį, ir t. t. Ieškovams darbo medicinos gydytojos diagnozėje apie lėtinį apsinuodijimą gyvsidabrio garais nėra darbo medicinos gydytojo padarytų privalomų įrašų apie ligos anamnezę, diagnostinius tyrimus, ligos eigą, taikytą gydymą, t. y. nėra jokių duomenų, patvirtinančių nustatytų diagnozių pagrįstumą. Be to, diagnozė nustatyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 9 punkto reikalavimus. Šiuo atveju, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pati I. B. dalyvavo su kitais specialistas, duodant išvadas ikiteisminiame tyrime, ir paneigė šios diagnozės buvimą, apsinuodijimas gyvsidabriu buvo nustatytas ir ieškovams, kurie ilgą laiką pastate nesilankė ir nebedirbo, o apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė buvo nustatyta tik pagal ieškovų paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, remdamasis kitiems bylos įrodymams prieštaraujančiu įrodymu, iš esmės nemotyvuotai, nesivadovaudamas specialių žinių turinčių asmenų išvadomis, vienašališkai sprendė, kad ieškovai yra apsinuodiję gyvsidabrio garais. Priešingai byloje esančių įrodymų turiniui, apeliacinės instancijos teismas kaip nepasitikėjimo specialistų išvadomis kriterijų laikė tai, kad specialistų tyrimo metu nebuvo vertinamos ieškovų ligos nuo 2003 m., neaiškus ir tyrimo metodas.

62.7. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl valstybės, kaip turto (Teismo) savininkės, atsakomybės, nepagrįstai taikė CK 6.271 straipsnį, atsakovės veiksmų neteisėtumą nemotyvuotai (CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimas) ir abstrakčiai konstatavo atsižvelgdami į aplinkybę, kad gyvsidabrio Teismo patalpose vis dėlto buvo rasta. Kita vertus, teismai nekonkretizavo, kaip tiksliai pasireiškė valstybės nerūpestingi veiksmai, kurie sudarė sąlygas gyvsidabriui atsirasti teisme. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti sprendžiama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008). Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad atsakovė, kaip Teismo savininkė, neprižiūrėjo ar buvo apleidusi Teismo pastatą (kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Atsakovės vertinimu, vien faktas, kad gyvsidabris Teisme atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų, negali savaime preziumuoti nerūpestingos atsakovės kaltės. Neatskleidę, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės nerūpestingumas įgyvendinant savininko teises ir pareigas, teismai negalėjo konstatuoti jos kaltės (ir neteisėtų veiksmų) kaip įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje nustatyta, kad gyvsidabrio Teismo patalpose negalėjo atsirasti teisėtai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad tiek po 2003 m. įvykių, tiek po 2012 m. įvykių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Nei ikiteisminiame tyrime, nei šioje civilinėje byloje ne tik nebuvo nustatytas konkretus asmuo ar asmenys, kurie Teismo patalpose paliko gyvsidabrį, bet nenustatyta ir kokiu būdu tai buvo padaryta (pažymėtina, kad 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris buvo perdangoje tarp pirmame ir antrame aukšte esančių perdangų, todėl gyvsidabris ten galėjo patekti tik mechaniškai, kieno nors paliktas). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, nėra reikšminga, kad gyvsidabris Teismo pastate atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Atsakovės nuomone, tokių veiksmų konstatavimas turi

reikšmės skolininko atsakomybės riboms, kadangi net ir pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalis civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiklos.

62.8. Negalima sutikti su teismų vertinimu, kad vien žmogaus organizmui kenksmingų medžiagų radimo teismo patalpose faktas pats savaime nulemia turto savininko pareigų pažeidimo konstatavimą, nerūpestingumą bei kaltę. Pirmosios instancijos teismuose viešuose teismo posėdžiuose yra sprendžiami visuomenėje kylantys konfliktai, kasdien lankosi didelis skaičius asmenų, dėl to trečiųjų asmenų elgesio daromas poveikis institucijos veiklos organizavimui ir darbo aplinkai yra pagrįstai didesnis nei daugumoje kitų viešąsias paslaugas teikiančių institucijų, įskaitant ir neteisėtų neprognozuojamų veiksmų tikimybę. Įvertinant teismo, kaip valstybės valdžios, specifinį pobūdį, tai, kad asmenų lankymasis teismo patalpose yra nuolatinis, manytina, kad, net ir imantis visų įmanomų saugumo priemonių, neįmanoma iki galo užtikrinti, kad tokie neprognozuojami, įprasto teismo lankytojų elgesio, taip pat ir konfliktinių situacijų schemų neatitinkantys trečiųjų asmenų veiksmai būtų užkardyti, o kenksmingos medžiagos nepatektų į teismo patalpas. Todėl visuomet egzistuoja rizika, kad tokie incidentai valstybės įstaigose gali atsitikti. Nepaisant to, teisinis vertinimas, kad valstybė už tokius įvykius kiekvienu atveju yra atsakinga, atsakovės nuomone, teisinę pareigą įrodyti bei teisingai nustatyti delikto sudėties požymius, peržengiant teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), neribotai ir nepagrįstai išplečia valstybės civilinės atsakomybės ribas.

62.9. Faktinė aplinkybė, kad gyvsidabris teisme buvo paliktas trečiųjų asmenų veiksmais ir nėra aišku, kaip šie veiksmai buvo atlikti, teisiškai reikšminga ne tik sprendžiant atsakovės kaltės (kartu ir neteisėtų veiksmų), bet ir priežastinio ryšio klausimą. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovams kilusios neturtinės žalos (išgąsčio) yra preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 3 dalis) ir alternatyviųjų priežasčių atvejo (CK 6.279 straipsnio 4 dalis) pagrindu. Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl šioje byloje apskritai yra taikytina solidarioji skolininkų atsakomybė su iš jos išplaukiančia priežastinio ryšio prezumpcija (CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimas). Atsakovės vertinimu, CK 6.279 straipsnio taikymui ir priežastinio ryšio prezumpcijos taikymui apeliacinės instancijos teismas visų pirma turėjo nustatyti, kad žala buvo iš tiesų padaryta bendrais dviejų ar daugiau asmenų veiksmais; teismas nustatė subjektyviąją bendrininkavimo formą, vadinasi, atsakovė (valstybė, jos institucijos ir (ar) pareigūnai) kartu su kitu asmeniu siekė, kad žmogaus organizmui pavojinga medžiaga – gyvsidabris patektų į Teismo patalpas ir sukeltų grėsmę ieškovų sveikatai. Toks teismo motyvas yra absoliučiai nelogiškas, nepagrįstas, nulemtas aiškiai neteisingo materialiosios teisės taikymo bei aiškinimo, todėl privalo būti naikinamas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Valstybės civilinė atsakomybė byloje buvo kildinama ir apeliacinės instancijos teismo pripažinta dėl to, kad: 1) valstybė (jos institucijos) neužtikrino gyvsidabrio pašalinimo iš Teismo pastato, kai jo buvo rasta 2003 m.; 2) bendros rūpestingumo pareigos pažeidimu ir Teismo pastato bei jame dirbančių asmenų saugumo neužtikrinimu; 3) ne laiku vykdoma teismo darbuotojų evakuacija 2012 m. Nė vienas iš šių veiksmų nei kartu, nei atskirai nesudaro nei subjektyviojo, nei objektyviojo bendrininkavimo požymių. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės neteisėtus veiksmus, net ir teismų nustatyti antriniai neteisėti veiksmai negali būti sujungiami bendrininkavimo požymiu su veiksmais bei žala, kurią sukėlė gyvsidabrio palikimas Teisme (pirminiai neteisėti veiksmai). Antriniai neteisėti veiksmai nėra savarankiški ir patys savaime nebūtų sukėlę žalos ieškovams, nebuvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti ir solidariosios atsakomybės, atitinkamai – taikyti priežastinio ryšio prezumpcijos CK 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu.

62.10. Remiantis vien bendrąja rūpestingumo pareiga, laikant, kad tokie veiksmai tiesioginiu ar netiesioginiu priežastiniu ryšiu lemia žalos padarymą, valstybės civilinės atsakomybės sąlygos yra išplečiamos beveik be ribų ir formuojama ydinga teisės taikymo praktika, kad valstybė bus iš esmės visais atvejais atsakinga nukentėjusiems asmenims, jeigu jai nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje bet kuris asmuo kitam asmeniui padarys žalos, t. y. valstybė turės atsakyti už kito asmens neteisėtais ar nusikalstamas veiksmais padarytą žalą. Šiuo aspektu ir EŽTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybė turi pozityvią pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika, tačiau prevencinės pareigos neturi būti aiškinamos kaip reikalaujančios iš valstybės imtis neįmanomų ir neproporcingų veiksmų. Kompetentingos institucijos privalo imtis tokių veiksmų, kurių iš jų yra pagrįstai tikimasi, kad būtų išvengta realios ir tiesioginės rizikos, apie kurią jos žinojo arba turėjo žinoti (Didžiosios kolegijos 1998 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Osman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 23452/94, par. 116).

62.11. Atsakovė viso proceso metu neneigė, kad ieškovai yra patyrę neturtinę žalą dėl to, kad 2012 m. gruodžio 12 d. Teisme, kuriame jie dirbo ar nuolat lankėsi, buvo rastas didelis kiekis gyvsidabrio, tačiau nelaikė, kad atsakovė yra atsakinga už šios žalos atlyginimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydžiai yra neadekvačiai

ir neteisingai dideli: viršija paprastai priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius dėl sveikatos sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu (pvz., 21 000 Eur priteista atsižvelgiant į itin sunkius sužalojimo padarinius ieškovo sveikatai, 57 000 Eur – kai nukentėjusiajai nustatytas 100 proc. nedarbingumas, 25 000 Eur – kai jauno amžiaus ieškovui dėl sveikatos sutrikdymo buvo amputuota dešinė plaštaka, dėl ko jis neteko 45 proc. darbingumo), taip pat neturtinės žalos dydžius tėvams bylose jų vaikų mirties dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų atvejais, kuriose sumos svyruoja nuo 5792,40 Eur iki 15 000 Eur. EŽTT nagrinėtoje byloje Brincat ir kiti prieš Maltą (2014 m. liepos 24 d. sprendimas, peticijų Nr. 60908/11, 62110/11, 62129/11, 62312/11 ir 62338/11) teismas vertino situaciją, kai valstybės valdomos laivų statyklos darbuotojai ilgą laiką (1968–2003 m.) dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis dėl asbesto poveikio. Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 2 straipsnio pažeidimo mirusio darbuotojo atžvilgiu iš Maltos priteista 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo ieškovams priteista 1–12 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė pagrįstų ir įtikinamų motyvų, kodėl šioje byloje priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis turėtų taip reikšmingai viršyti paprastai panašaus pobūdžio bylose nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Ieškovams priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), todėl konstatuotinas netinkamas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) taikymas.

62.12. Nė vienam iš ieškovų dėl gyvsidabrio radimo jų organizme (net ir dėl tariamo lėtinio apsinuodijimo) nebuvo nustatytas netektas darbingumas, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovai patys pripažino, kad jų sveikata neblogėja, o kai kurių net gerėja. Todėl apie liekamuosius reiškinius šiuo atveju galima kalbėti tik tiek, kiek tai susiję su ieškovų nerimu dėl to, kaip gyvsidabris jų sveikatą galėtų paveikti ateityje, kuriuo kaip žalos kompensavimo kriterijumi rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tačiau toks nerimas negali reikšmingai padidinti ieškovų išgyvenimų piniginės išraiškos. Neturtinės žalos dydį didinančią aplinkybę, kad gyvsidabriu ieškovai buvo veikiami beveik 10 metų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo klaidingai įvertindamas įrodymus ir faktines aplinkybes. Net jei ieškovai ir būtų išdirbę 10 metų gyvsidabriu užterštame pastate, byloje nustatyta, kad tai nesukėlė pakenkimų jų sveikatai. Pagrįsta manyti, kad šiuo atveju ieškovų išgąstį dėl vienašališkai diagnozuotos ligos turėjo sumažinti aukščiausios kvalifikacijos specialistų konsiliumo padarytos išvados, kad gyvsidabris jų sveikatai nėra pakenkęs, kad jiems nėra nustatyta nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymių, bei analogiški specialistų liudijimai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu. Tačiau ieškovai viso proceso metu sistemingai siekė bet kokiu būdu paneigti, kad jiems nėra nustatytas lėtinis apsinuodijimas gyvsidabriu, pirmosios instancijos teismas šiuo požiūriu teisingai pažymėjo ir įvertino, kad ieškovų savarankiška jiems atliktų tyrimų analizė ir vertinimas sutrukdė objektyviai įvertinti situaciją ir prisidėjo prie išgąsčio ir baimės laipsnio.

62.13. Šioje byloje teismas neturtinę žalą turėjo ne tik diferencijuoti pagal ieškovų buvimo Teisme trukmę, bet ir individualizuoti jų patirtą neturtinę žalą: įvertinti, kad nerimą ir išgąstį kiekvienas ieškovas jautė skirtingai, pagal savo asmenines savybes, ir pan. Negali būti laikoma teisinga ir pagrįsta tokia pačia suma įvertinti ieškovo, kuris dėl galimo gyvsidabrio poveikio naujai gyvybei su sutuoktine nusprendė nutraukti nėštumą, patirtus dvasinius išgyvenimus, su ieškovais, kurių įsitikinimu, gyvsidabrio poveikio simptomai pasireiškė bendru silpnumu ir nuovargiu. Neteisinga apie neturtinės žalos dydį spręsti ir vien pagal ieškovų darbo vietą, nevertinant darbinių funkcijų atlikimo ir buvimo Teisme trukmės (pavyzdžiui, vieni ieškovai Teisme dirba nuo 1989 m., kiti – nuo 2008 ar 2010 m.).

63. Tretieji asmenys Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministerijos prisideda prie šio kasacinio skundo.64. Ieškovas V. G. atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo skundžiamus procesinius sprendimus skundo

motyvais palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl 2003 m. ir 2012 m. įvykių sąsajumo, atsakovės neteisėtų

veiksmų, dėl kurių buvo padaryta žala ieškovo sveikatai, jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Visiškai teisiškai motyvuota ir pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, vertinant individualias šios bylos neturtinės žalos padarymo aplinkybes, teismui leidžiama nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje nustatytų neturtinės žalos dydžių.

65. Bendrai ieškinį pareiškę ieškovai atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

65.1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą; atsakovė nepaneigia, kad po 2003 m. gyvsidabrio radimo nebuvo laikomasi higienos normos HN 68-1996. Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir Konvencijos reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas). Konvencijos 2 straipsnis tam tikromis aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis gali sukelti valstybės institucijoms pozityviąją pareigą imtis praktinių prevencinių priemonių, kad

būtų apsaugotas asmuo, kurio gyvybei gresia pavojus dėl kito asmens nusikalstamų veikų (žr., pvz., 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Branko Tomašić ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46598/06, par. 50; Opuz, par. 128). Valstybių pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį apima veiksmingą asmens (asmenų), kurio tapatybė yra žinoma, apsaugą nuo trečiojo asmens nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu pagal šią nuostatą elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (žr., pvz., 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 3564/11, par. 49, su tolesnėmis nuorodomis). Padėtas ikiteisminis tyrimas dėl Teismo patalpose išlieto gyvsidabrio savaime reiškia, kad buvo įtariamas pavojingos veikos visuomenei padarymas, akivaizdu, jog gyvsidabris buvo išpiltas tyčia siekiant pakenkti Teisme dirbantiems ir (ar) besilankantiems asmenims. Tačiau atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad apsaugotų Teismo patalpose dirbančius ar jose besilankančius asmenis, jų sveikatą. Atsakovei šiuo atveju kildinama atsakomybė ne tik kaip pastato, kurio saugų eksploatavimą ji turėjo užtikrinti, savininkei, bet ir kaip valstybei, kuri per institucijas turi veikti savo piliečių interesais ir vykdyti proaktyvią pareigą užkirsti kelią galimai žalai ar tokios galimai nusikalstamos veikos pasikartojimui. Tačiau, tame pačiame Teismo pastate radus gyvsidabrio po beveik 10 m., atsakingos institucijos vėlgi veikė aplaidžiai, nesistengdamos kaip įmanoma operatyviau ir veiksmingiau išvengti neigiamų pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir teisingai vertino įrodymų visumą nustatydamas atsakovės veiksmus kaip aplaidžius

65.2. Nepagrįstas atsakovės argumentas, jog teismai nepagrįstai nustatė ieškovams diagnozuoto lėtinio apsinuodijimo gyvsidabrio garais faktą. Teismas teisingai įvertino gydytojos licenciją verstis darbo gydytojo praktika, todėl neturėtų kilti abejonių dėl jos kompetencijos nustatyti ieškovams apsinuodijimą gyvsidabrio garais. Šią teismo nustatytą aplinkybę taip pat patvirtina didelei grupei ieškovų pasireiškiantys panašūs sveikatos sutrikimai, kurie taip pat būdingi gyvsidabrio garų sukeliamiems simptomams ir poveikiui žmogaus organizme. Be to, byloje yra duomenų, į kuriuos atsižvelgė ir apeliacinės instancijos teismas, kad kai kuriems ieškovams lėtinis apsinuodijimas gyvsidabrio garais buvo nustatytas ir kitų gydytojų. Ieškovai veikė aktyviai, darė tyrimus, siekdami išsiaiškinti gyvsidabrio garų poveikį savo organizmui.

66. Ieškovė D. G. atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, teismų procesinių sprendimų dalis dėl jos palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

66.1. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamoje nutartyje nurodytuose teisės aktuose, įstatyme valstybės institucijų funkcijų ir jų neteisėtų veiksmų dėl atsakovės atsakomybės, nurodant ir CK 6.271 straipsnį, plačiai nagrinėjant bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino visapusiškai, objektyviai; įvertino, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta žala sveikatai, žalos pobūdį ir padarinius, specialistų, mokslininkų nustatytą gyvsidabrio kenksmingumą sveikatai, nustatytas gydytojų diagnozes.

66.2. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos sveikatai žalos per darbo aplinką, jis nenutolęs, egzistuoja. Jeigu 2003 m. gyvsidabrio suradimas teismo patalpose nebūtų buvęs slepiamas, ieškovė būtų arba palikusi advokato darbą, arba nebūtų palikdavusi mantijos; būtų atkreipusi dėmesį į drabužių higieną dėl gyvsidabrio buvimo juose, priėmusi kitokius sprendimus dėl sveikatos, būtų nedelsdama kreipusis į medikus ir būtų šiuos informavusi, kad patyrė sąlytį su gyvsidabriu, nes, nesant tokios informacijos, medikams sunku nustatyti diagnozes. Kaltas žmogaus elgesys, neveikimas, nerūpestingumas, pasireiškęs didžiule rizika daugelio žmonių sveikata.

66.3. Ieškovė nesutinka su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, kad jai nei ūminio, nei lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu klinikinių požymių nenustatyta, diagnozuotos ligos nėra vertinamos kaip apsinuodijimo gyvsidabriu pasekmės.

67. Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepimu į atsakovės atstovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

67.1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, jog, 2003 m. Teisme radus gyvsidabrio, nebuvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos matavimai, pakartotiniai tyrimai buvo atliekami nesilaikant higienos normos HN 68-1996, buvo pažeisti Instrukcijos reikalavimai. Kasaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai neturėjo reikiamos įrangos gyvsidabrio koncentracijos lygiui nustatyti, o gyvsidabrio koncentracijos matavimus atliko Vilniaus visuomenės sveikatos centras, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo konstatuotų Instrukcijos pažeidimų. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, labiau tikėtina, kad kontroliniai mėginiai gyvsidabrio koncentracijai ore nustatyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro buvo paimti ne iš visų teismo patalpų, bet tik iš tų vietų, kur faktiškai buvo rasta gyvsidabrio. Teismo patalpose buvo rasta gyvsidabrio garų, tai akivaizdžiai rodo, jog gyvsidabrio pastate būta ilgai ir jis spėjo prisotinti patalpose esančius paviršius. Atsakovė remiasi aplinkybe, kad nežymūs gyvsidabrio kiekiai rasti tik ant kelių Teismo baldų plovinių, ignoruodama tai, kad gyvsidabrio buvo rasta ant demerkurizuotų baldų.

67.2. Tai, kad gyvsidabrio koncentracijos normos žmogaus organizme nėra reguliuojamos, patvirtina Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. balandžio 15 d. raštas. PSO rekomendacijos nepaneigia to, kad ieškovams pasireiškė apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai ir to, kad ieškovams buvo nustatytas apsinuodijimas metalinio gyvsidabrio garais.

67.3. Gyvsidabris yra laki medžiaga, šis metalas juda ir nesunkiai gali prasiskverbti pro bet kokį plyšį, patekti į perdangas ir netrukdomas atsidurti visiškai kitoje vietoje, nei buvo išpiltas. Taigi tai, kad 2003 m. niekas nematė gyvsidabrio ant antro aukšto posėdžių salės Nr. 8 grindų, įvertinus gyvsidabrio lakumą, nepaneigia jo buvimo šioje salėje. Be to, dar 2003 m. gyvsidabrio buvo rasta gėlių vazonuose šioje salėje.

67.4. Atsakovė nepaneigė apeliacinės instancijos teismo išvadų, kad: 1) gyvsidabrio bei kitų sunkiųjų metalų koncentracija žmogaus organizme teisės aktais nėra ir negali būti reglamentuojama, todėl atmestini teiginiai, kad gyvsidabrio koncentracija ieškovų bioterpėse neviršijo leistinų normų; 2) ieškovai ilgą laiką buvo veikiami gyvsidabrio; 3) ieškovams pagrįstai nustatyta lėtinio apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovams buvo pagrįstai diagnozuotas lėtinis lengvo laipsnio apsinuodijimas gyvsidabriu, rėmėsi byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma. Kasaciniame skunde nurodomi I. B. veiksmų trūkumai (nepranešimas atsakingoms institucijoms apie išaiškintą ūmią infekcinę ligą, apsinuodijimą toksinėmis medžiagomis ar vaistų šalutinį poveikį ir kt.) yra formalūs ir nesudaro pagrindo abejoti jos medicininių išvadų pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir kitas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, tai, kad nė vienoje iš ikiteisminiame tyrime pateiktų specialistų išvadų nėra nurodyti tyrimo metodai, kuriais buvo vadovaujamasi, atliekant tyrimus. Įrašų iš ieškovų asmens sveikatos istorijų perrašymas nėra analizė, būtent todėl teismas sprendė, kad 2014 m. specialistų išvadose nėra 2003–2013 m. medicininių dokumentų analizės.

67.5. Byloje, priešingai nei yra įsitikinusi atsakovė, taikytinas CK 6.271 straipsnis, nes žala ieškovams atsirado dėl valstybės valdžios institucijų (Teismo, Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Ukmergės savivaldybės administracijos, Nacionalinės teismų administracijos) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016; 2017 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-969/2017). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad valdžios institucijų darbuotojai veikė, pažeisdami teisės aktuose įtvirtintas pareigas.

67.6. Kasaciniame skunde nepagrįstai keliamas atsakovės kaltės klausimas. Atsakovė savo kaltę pripažino. Tai patvirtina aplinkybė, kad Teismo teisėjai, kiti Teismo darbuotojai bei Ukmergėje dirbę Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai iš valstybės biudžeto gavo pašalpas. Kasacinio skundo argumentai dėl atsakovės kaltės nebuvimo atmestini kaip teisiškai nereikšmingi ir dėl to, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas. Atsakovė šioje byloje kitų asmenų nusikalstamos veikos neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai)

67.7. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, neva apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovams kilusios neturtinės žalos yra preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 3 dalis) ir alternatyviųjų priežasčių atvejo (CK 6.279 straipsnio 4 dalies) pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, šioje byloje taikė tik CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kuri įsigalioja ir tada, kai nė vieno iš pažeidėjų veiksmai nebuvo pakankama žalos atsiradimo priežastis, tačiau žala kilo tik dėl visų jų neteisėtų veiksmų sąveikos (kumuliatyviųjų priežasčių atvejis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“ Nr. AC-48-1. Teismų praktika. 2018, Nr. 48). Valstybės institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie žalos padarymo ieškovams – jeigu valstybė (jos institucijos) veiktų taip, kaip pagal teisės aktų privalėjo veikti (užtikrintų, kad gyvsidabris į teismą nepatektų, o jam patekus – imtųsi veiksmų jam pašalinti, evakuotų Teismo darbuotojus ir lankytojus iš pastato), žalos ieškovams neatsirastų. Šioje byloje: 1) valstybės institucijos ir nenustatyti tretieji asmenys savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką (tretieji nenustatyti asmenys paliko gyvsidabrio Teismo pastate, o valstybės institucijos jo nepašalino iš pastato, Teismo darbuotojų ir lankytojų neevakavo), kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji lėmė žalos ieškovams atsiradimą; 2) žala ieškovams kilo dėl nenustatytų trečiųjų asmenų ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) sąveikos (kumuliatyviųjų priežasčių atvejis); 3) dėl kurio konkrečiai veiksmo žala atsirado, negalima nustatyti. Atsakovės atstovai šios prezumpcijos nepaneigė.

67.8. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė egzistuojant neturtinės žalos atlyginimo pagrindus ir priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydį. Neabejotina, kad ieškovai dėl šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių patyrė baimės jausmą, netikrumą dėl savo ateities, stresą ir kitus neigiamo pobūdžio stiprius

emocinius išgyvenimus. Šių išgyvenimų negali kompensuoti jokia pinigų suma, tačiau apeliacinės instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma bent kokia nors apimtimi gali kompensuoti patirtus išgyvenimus. Kadangi atsakovės nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų civilinių bylų ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi,  t. y. šių bylų negalima vertinti kaip analogiškų, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vadovautis nustatytais precedentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad tos aplinkybės, kad pažeista ta pati vertybė, o sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui yra identiškos arba labai panašios, dar nereiškia, kad bus priteista vienoda arba panaši neturtinės žalos atlyginimo suma, nes neturtinės žalos dydžiui turės reikšmės ir kitos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovams priteistinos kompensacijos dydžio, pagrįstai vertino individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, rėmėsi objektyviu kriterijumi – diferencijavimu pagal ieškovų darbo funkcijų atlikimo Teisme intensyvumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ieškovo V. G. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, perduoti ją išplėstinei teisėjų kolegijai

68. Ieškovas V. G. pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai, motyvuodamas tuo, kad ši byla yra išskirtinė ir joje ieškovas siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, todėl bylos nagrinėjimas viešai padėtų užtikrinti nagrinėjimo objektyvumą, nešališkumą.

69. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

70. CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

71. Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Nors nagrinėjama byla išties yra išskirtinė joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau vis dėlto teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo nustatant, ar 2012 m. Teisme rastas gyvsidabris buvo naujai išpiltas, ar likęs nepašalintas nuo 2003 m.

72. Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė klaidingas išvadas, jog Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. rastas gyvsidabris yra likęs nepašalintas nuo 2003 m.

73. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

74. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota,  t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

75. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai gyvsidabrio buvimo Teismo pastate laikotarpis įrodinėjamas netiesioginiais įrodymais, nes neegzistuoja tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti, kada ir kiek kartų 2003–2012 m. laikotarpiu Teisme buvo išpilta gyvsidabrio, t. y. ar 2003 m. ir 2012 m. rastas gyvsidabris yra tuo pačiu ar skirtingu metu atliktų nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų pasekmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad 2012 m. rastas gyvsidabris Teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m., grindė netiesioginių įrodymų visuma: 2003 m. gaisrininkai rinko gyvsidabrį vizualiai apžiūrėdami užteršimo vietą, nes neturėjo aparatūros gyvsidabrio koncentracijai nustatyti; kitų gyvsidabrio taršos židinių paieška nebuvo atliekama – Teismo patalpų grindų, konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; oro tyrimų protokoluose ir VVSC Ukmergės filialo raštuose pateikta informacija apie patalpas, kuriose atlikti tyrimai, prieštaringa; nebuvo atlikti pakartotiniai gyvsidabrio koncentracijos matavimai pagal tuo metu reglamentuotą tvarką (2–3 kartus per metus skirtingais metų laikais), nebuvo įsitikinta, kad teismo pastate dirbti yra saugu, demerkurizacija neatlikta; 2006 m. įrengta pertvara teismo posėdžių salėje, sumažinanti pašalinių asmenų patekimo į salę galimybę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 m. gyvsidabris buvo aptiktas perdangoje (taigi ne paviršiuje, o subėgęs į ertmę pastato konstrukcijose) tarp pirmo aukšto posėdžių salės ir antro aukšto posėdžių salės, kurioje gyvsidabrio buvo rasta 2003 m. Dėl šios priežasties negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, neva gyvsidabris buvo rastas nesusijusiose patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant duomenų apie tai, kad gyvsidabrio Teisme galėjo atsirasti kokio nors kito incidento metu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šių netiesioginių įrodymų visumą pripažino pakankama išvadai, kad 2012 m. rastas gyvsidabris Teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m. Gyvsidabrio radimo vietų lokalizacija, taršos kontrolės ginčijamu laikotarpiu nebuvimas, 2006 m. apribotas patekimas į posėdžių salę lemia logišką išvadą, kad gyvsidabris nebuvo naujai išpiltas. Atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo ir šios išvados prieštaravimo logikos dėsniams atmestini.

76. Atsižvelgiant į tai, valstybės civilinės atsakomybės klausimas nagrinėjamoje byloje sprendžiamas remiantis aplinkybe, kad gyvsidabris buvo Teismo pastato konstrukcijose visą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų.

Dėl neteisėtų veiksmų kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

77. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą,

padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.

78. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

79. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus CK 6.271 straipsnis, kuriame reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016, 23 punktas).

80. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.271 straipsnis netaikytinas tiems atvejams, kai žalą padaro valstybė, veikdama ne kaip viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012), o kaip turto savininkė. Tokio pobūdžio deliktiniuose santykiuose valstybė dalyvauja ne kaip valdžios subjektas, bet kaip turto (pastato) savininkas, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinės teisės subjektai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), ir jos atsakomybės klausimas spręstinas taikant bendrąsias deliktinės atsakomybės nuostatas.

81. Nagrinėjamos bylos atveju valstybės civilinės atsakomybės klausimas keliamas tiek dėl jos institucijų, tiek dėl jos, kaip Teismo pastato savininkės, veiksmų (neveikimo).

82. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžiami neteisėtais veiksmais, kuriais, jeigu jie būtų nustatyti, būtų pažeistos ieškovų teisės, garantuojamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, kuriame įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą Taigi sprendžiant dėl ieškovų teisės į neturtinės žalos atlyginimą reikšmingos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatos, pagal kurias asmens sveikata kartu su fiziniu ir moraliniu vientisumu patenka į privataus gyvenimo sritį (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Nada prieš Šveicariją, peticijos Nr. 10593/08, p. 151). EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė turi pozityvią pareigą imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių tam, kad užtikrintų pareiškėjų teises pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 30765/08, p. 96).

83. Nagrinėjamoje byloje aktuali EŽTT jurisprudencija, susijusi su profesine sveikata (angl. occupational health). Atsakovės kasaciniame skunde nurodytoje byloje Brincat ir kiti prieš Maltą, peticijų Nr. 60908/11, 62110/11, 62129/11, 62312/11 ir 62338/11, EŽTT 2014 m. liepos 24 d. sprendimu Maltos vyriausybė buvo pripažinta, be kita ko, pažeidusia pozityvią pareigą apsaugoti pareiškėjų teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes nepriėmė reikiamų teisės aktų ar nesiėmė kitų reikiamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad pareiškėjai būtų buvę pakankamai apsaugoti nuo neigiamo asbesto poveikio jų sveikatai, kai dirbo valstybės valdomoje laivų remonto įmonėje 1968–2003 m., ir kad jie būtų buvę tinkamai informuoti apie tokį neigiamą poveikį. Kitoje byloje, susijusioje su darbuotojų profesine sveikata, Vilnes ir kiti prieš Norvegiją, peticijų Nr. 52806/09 ir 22793/10, EŽTT 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą dėl valstybės neužtikrinimo, kad esminė informacija, susijusi su dekompresijos lentelėmis, leidžianti įvertinti riziką sveikatai ir gyvybei, būtų prieinama narams, įdarbintiems nardymo įmonių, kurių paslaugomis naudojosi naftos įmonės, gręžusios Norvegijos kontinentiniame šelfe 1965–1990 m. Byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę, peticijos

Nr. 32555/96, EŽTT 2005 m. spalio 19 d. sprendimu nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą valstybei neįvykdžius pozityviosios pareigos nustatyti veiksmingą ir prieinamą procedūrą, leidžiančią pareiškėjui susipažinti su visa svarbia ir reikalinga informacija, kuri leistų jam įvertinti bet kokią riziką, su kuria jis susidūrė dalyvaudamas cheminių medžiagų bandymuose.

84. Remiantis EŽTT praktika, valstybės pozityviosios pareigos apsaugoti teises pagal Konvencijos 8 straipsnį pažeidimas gali būti konstatuotas tik nustačius, kad valstybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojų. Valstybei tenkančių pozityviųjų pareigų pagal minėtus straipsnius apimtis turi būti aiškinama taip, kad valdžios institucijoms nebūtų sukuriama nepakeliama arba neproporcingai didelė našta. Taigi vykdydamos pozityviąją pareigą valstybės institucijos pagal savo kompetenciją privalo imtis priemonių, kurios, pagrįstai vertinant, galėtų pašalinti tokį pavojų.

85. Nors nurodytose EŽTT bylose buvo sprendžiama dėl pareiškėjų, dirbusių tam tikrose pramonės srityse, kurios per se (savaime) yra susijusios su tam tikra rizika fizinei sveikatai, o nagrinėjamos bylos ieškovų darbas ar tam tikros dalies profesinės veiklos vykdymas valstybės institucijoje (Teisme) savaime neturėjo kelti pavojaus jų fizinei sveikatai, minėti EŽTT išaiškinimai yra aktualūs tuo aspektu, kad nuo to momento, kai Teisme buvo rasta sveikatai pavojingos medžiagos (gyvsidabrio), valstybei kilo pozityvioji pareiga apsaugoti ieškovus nuo neigiamo gyvsidabrio poveikio jų sveikatai ir kad jie būtų tinkamai informuoti apie tokį neigiamą poveikį.

86. 2003 m. galiojo (ir tebegalioja) Instrukcija dėl veiklos, likviduojant užterštumo gyvsidabriu židinius, kuri taikoma visiems neatidėliotiniems patalpų ir aplinkos užterštumo gyvsidabriu židinio lokalizavimo darbams ir lokalizuoto židinio likvidavimo darbams, taip pat higienos norma HN 68-1996 „Demerkurizacija ir jos efektyvumo įvertinimas“, nustatanti iš esmės analogiškas pareigas atsakingoms institucijoms ir užterštų objektų savininkams.

87. Higienos normos 4.1 punkte nustatyta, kad jei yra užterštų gyvsidabriu židinių, būtina imtis visų priemonių, galinčių lokalizuoti, neutralizuoti arba visai likviduoti jų kenksmingą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai. Pagrindiniai demerkurizacijos vykdytojai yra Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos departamento specializuoti daliniai. Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba privalo kontroliuoti demerkurizacijos efektyvumą, gyvenamųjų, visuomeninių patalpų ir aplinkos užteršimą, taip pat gyventojų, dirbančiųjų ir likviduojančiųjų gyvsidabrio židinius sveikatos priežiūrą. Objekto, teritorijos, kuriuose buvo gyvsidabrio užteršimo židinys, savininkas privalo organizuoti demerkurizacijos darbus, gyventojų iškeldinimą, atlikti kitas užduotis, kurias jam nurodo Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos ir vietinės valdymo ar vykdomosios valdžios institucijos (Higienos normos 4.2–4.4 punktai).

88. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos, gavus informaciją apie židinį, yra, be kita ko, išaiškinti kontaktinius asmenis ir nukreipti juos sveikatos būklei patikrinti, informuoti asmenis, kuriems kyla grėsmė apsinuodyti gyvsidabriu, apie jo poveikį sveikatai ir apsinuodijimų profilaktiką (Instrukcijos 4.4–4.5, Higienos normos 6.4–6.5 punktai); gavus informaciją apie židinio lokalizavimą ar likvidavimą –be kita ko, sekti objektų ir teritorijų, buvusių užterštų gyvsidabriu, būklę; pakartojus tyrimus 2–3 kartus per metus (atskirais metų sezonais) ir jei gyvsidabrio koncentracijos neviršija didžiausių leistinų koncentracijų, duomenis apie objektą (teritoriją) perkelti į židinių vietinio registro archyvą (Instrukcijos 6.3, 7.2 punktai). Lokalizuoto taršos židinio likvidavimo darbai perduodami tęsti objekto savininkui (šiuo atveju Teismo pastato savininkė yra valstybė). Nepavykus sumažinti gyvsidabrio garų koncentracijų iki didžiausių leistinų koncentracijų, objekto (teritorijos) savininkas privalo spręsti klausimą dėl gyventojų iškeldinimo (evakuacijos) iš užteršto objekto ar teritorijos ir tolesnės demerkurizacijos (Instrukcijos 5.1 punktas).

89. Taigi valstybė vykdė pozityviąją pareigą apsaugoti asmenis nuo pavojingos veiklos teisės aktų priėmimo lygmeniu (Instrukcija, Higienos norma), tačiau nagrinėjamos bylos atveju, paaiškėjus konkrečiam taršos šaltiniui, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, valstybė nei per savo institucijas, nei kaip pastato savininkė nesielgė pakankamai rūpestingai, neveikė taip, kaip pagal Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas privalėjo veikti, nesiėmė pakankamų priemonių, siekdama apsaugoti užterštame objekte dirbusius asmenis nuo pavojaus, ir nesuteikė jiems reikšmingos informacijos apie riziką sveikatai. Kitaip tariant, buvo pažeista iš Konvencijos 8 straipsnio kylanti pozityvioji pareiga apsaugoti nuo pavojingos veiklos bei suteikti informaciją apie esamą riziką sveikatai.

90. Tiek valdžios institucijos, tiek teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Nepaisant to, 2003 m. radus gyvsidabrio skirtingose vietose visuose trijuose Teismo pastato aukštuose, tokių veiksmų, kokių buvo imtasi 2012 m., imtasi nebuvo (nors galiojo ta pati Instrukcija). Remiantis apeliacinės instancijos teismo nutarties 181–194 punktuose nurodytomis aplinkybėmis (inter alia, patvirtinančiomis, kad 2003 m. buvo surinktas tik vizualiai matomas gyvsidabris, įrangos gyvsidabrio koncentracijai nustatyti nebuvo; teismo patalpų grindų ir konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; kitos teismo patalpos, be tų, kur buvo surinktas vizualiai matomas gyvsidabris, netikrintos,

galimi kiti gyvsidabrio židiniai (židinys) nebuvo nustatomi; 2003 m. kovo 13 d. buvo atlikti kontroliniai matavimai ir jie periodiškai nebuvo kartojami; 2003 m. teisme radus gyvsidabrio, iš teismo pastato darbuotojai, lankytojai evakuoti nebuvo, jų sveikata dėl gyvsidabrio radimo biologinėse terpėse netikrinta (sveikatos tyrimai atlikti tik 2012 m.); Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius sprendė, kad visuomenės sveikatos apsaugos priemonių, (gyventojų informavimas, individualios apsaugos priemonės, evakuacija, kt.) imtis nereikia), pagrįstai manytina, kad atsakingos institucijos nesugebėjo suteikti tinkamų (adekvačių) sveikatos ir saugos priemonių bei informacijos apie riziką darbuotojų sveikatai. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad kaip neteisėti atsakovės veiksmai vertintina ir pavėluota Teisme dirbusių, buvusių asmenų evakuacija, leidžiant jiems dirbti iki 2012 m. gruodžio 18 d., taip pat medicininių tyrimų neatlikimas laiku teismo darbuotojams, o ypač – teisme darbines funkcijas atliekantiems advokatams, prokurorams.

91. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl valstybės (atsakovės) neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos buvimo yra pagrįsta.

Dėl ieškovams padarytos žalos

92. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovams buvo padaryta žala sveikatai ir su ja susijusi neturtinė žala, nors skirtingai vertino bylos įrodymus dėl ieškovams nustatytos lengvo laipsnio lėtinio apsinuodijimo gyvsidabrio garais diagnozės.

93. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, kad gyvsidabris neabejotinai yra labai toksiška ir pavojinga žmonių sveikatai medžiaga ir ieškovai dirbo patalpoje, kurioje jis garavo, sprendė, jog žala jų sveikatai buvo padaryta, jie patyrė išgąstį ir baimę. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu laikė ikiteisminio tyrimo metu parengtas specialistų išvadas, kad ieškovams nei lėtinio, nei ūminio apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai nenustatyti. Apeliacinės instancijos teismas šias išvadas vertino priešingai ir su jomis nesutiko, pažymėdamas, kad jose nėra nurodytas tyrimo metodas, nėra medicininių tyrimų analizės, jos prieštarauja faktui, kad ieškovų bioterpėse buvo rasta gyvsidabrio, anksčiau ieškovams nustatytai diagnozei.

94. Taigi bylos įrodymai dėl ieškovams (ne)nustatytos apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozės yra prieštaringi. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė specialistų išvadas, kurios buvo patvirtintos ir apklausus specialistus teisme, nes šios išvados padarytos ne vienasmeniškai, o grupės atitinkamos mokslo srities specialistų, išanalizavus visus ieškovų sveikatos duomenis per atitinkamą laikotarpį, skirtingai nei anksčiau ieškovams konstatuotos diagnozės. Sutiktina su atsakovės kasacinio skundo argumentais, kad išrašuose iš medicininių dokumentų, kuriuose ieškovams konstatuotas lėtinis apsinuodijimas gyvsidabrio garais, nėra įrašų apie ligos anamnezę, diagnostinius tyrimus, ligos eigą, taikytą gydymą, t. y. nėra jokių duomenų, patvirtinančių nustatytų diagnozių pagrįstumą; be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ta pati gydytoja I. B., nustačiusi ieškovams pirminę apsinuodijimo diagnozę ir vėliau dalyvavusi kartu su kitais specialistais teikiant išvadas, šios diagnozės nepatvirtino.

95. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į gyvsidabrio fizikines ir chemines savybes (lakumą ir nuodingumą), kurios nėra naujai mokslo atrastos, priešingai, seniai ir visuotinai žinomos, bei į byloje nustatytą aplinkybę, kad gyvsidabris Teismo patalpose buvo beveik 10 metų, darytina išvada, kad žala ieškovams (neigiamas poveikis ieškovų savijautai ir sveikatai) buvo padaryta. Diagnozė, dėl kurios pagrįstumo kilo ginčas, yra lengvo laipsnio apsinuodijimas gyvsidabriu. Byloje esančiais mokslu pagrįstais duomenimis, lengvo apsinuodijimo gyvsidabriu atveju pirmasis ir vienintelis gydymo būdas – nutraukti kontaktą su nuodinga medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios diagnozės (ne)nustatymas negali paneigti fakto, kad neigiamas poveikis ieškovų sveikatai buvo padarytas ir jiems atsirado neturtinė žala. Nors tarša gyvsidabriu nesukėlė aiškiai apibrėžtos žalos ieškovų sveikatai, ji galėjo padaryti juos pažeidžiamesnius įvairioms ligoms, sukėlė jiems nerimo, netikrumo ir nesaugumo jausmą.

Dėl priežastinio ryšio

96. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi padaryta žala turi būti asmens neteisėtų veiksmų rezultatas, tačiau įstatyme nereikalaujama, kad atsakingo asmens elgesys būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų

veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti.97. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio buvimo, vadovavosi

CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija, taikoma alternatyviųjų priežasčių atvejais, kai žala padaroma kelių asmenų skirtingais veiksmais.

98. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju gyvsidabrio teisme atsirado dėl trečiųjų asmenų veiksmų, tačiau šie asmenys nenustatyti ir jų atsakomybės klausimas šioje byloje nesprendžiamas, be to, ieškovų patirta žala siejama ne su pačiu faktu, kad gyvsidabris Teisme atsirado, bet su atsakovės ir jos atsakingų institucijų nepakankamai rūpestinga reakcija į šį faktą. Dėl to nagrinėjamu atveju CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija nėra aktuali, bet vertintinas būtent atsakovės neteisėtų veiksmų ryšys su ieškovų patirta žala.

99. Byloje nustatyta, kad valstybė nesiėmė pakankamų priemonių, siekdama apsaugoti užterštame objekte dirbusius asmenis nuo pavojaus, ir nesuteikė jiems reikšmingos informacijos apie riziką sveikatai. Tokiomis aplinkybėmis pagrįstai konstatuota, kad tarp valstybės nerūpestingo elgesio ir ieškovams padarytos žalos yra civilinei atsakomybei kilti pakankamas priežastinis ryšys, t. y. jeigu valstybė būtų laiku ir tinkamai reagavusi į gyvsidabrio taršos keliamą pavojų, žalos ieškovams, tikėtina, nebūtų kilę arba ji būtų buvusi mažesnė. Tai, kad valstybės neveikimą su atsiradusiais žalingais padariniais sieja netiesioginis priežastinis ryšys ir kad dėl atsiradusios žalos gali būti kalti ir kiti asmenys, valstybės pareigos atlyginti žalą nepanaikina. Dėl to atmestini atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo.

Dėl ieškovams padarytos neturtinės žalos dydžio

100. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

101. Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra, inter alia, įgyvendintas CK 6.250 straipsnyje, kuris reglamentuoja neturtinę (Konstitucijos terminais – moralinę) žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

102. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta sveikatai, ir išdėstyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: žalos padariniai, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Atlygintino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovaujasi tiek įstatyme nustatytais, tiek kitais kriterijais, kuriuos pripažįsta reikšmingais konkrečiu nagrinėjamu atveju. Be to, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas turi vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra asmens patirtų kančių ir praradimų ekvivalentas, nes neturtinę žalą galima tik sąlygiškai įvertinti ir kompensuoti materialiai, visiškas neturtinės žalos atlyginimas materialiomis priemonėmis neįmanomas, nes žala padaroma piniginės išraiškos neturinčioms vertybėms. Kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

103. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti

teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009). Asmens sveikata, kaip ir gyvybė, yra absoliuti, prigimtinė vertybė, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra padarytos žalos padariniai.

104. Teisingam neturtinės žalos kompensacijos dydžiui nustatyti įvertintini jo nustatymo kriterijai tuo aspektu, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

105. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvsidabris buvo Teismo pastato konstrukcijose nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų, didesnė dalis ieškovų visą šį laikotarpį dirbo užterštame Teismo pastate. Tačiau pažymėtina, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti, kokiu spinduliu ir intensyvumu šiuo laikotarpiu iki tos dienos, kai gręžimo metu buvo atvertas gyvsidabrio židinys, jis garavo į aplinką, tuo laikotarpiu, minėta, nebuvo atliekami gyvsidabrio koncentracijos teismo patalpų ore tyrimai. Taip pat svarbus aspektas, į kurį pagrįstai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas – kad ieškovai dirbo ne pramonės srityje, o protinį darbą valstybės institucijoje ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad jų darbo sąlygos gali kelti pavojų jų fizinei sveikatai.

106. Taip pat pažymėtina, kad konkretus gyvsidabrio garų poveikis ieškovų sveikatai nėra akivaizdus, dėl to jie jaučia nerimą, kokias pasekmes gali patirti ateityje. Visi ieškovai nurodė patyrę panašaus pobūdžio negalavimų, tačiau gyvsidabrio poveikis jiems nebuvo tokio masto, kad būtų konstatuotas specifinio gydymo poreikis. Nutraukus kontaktą su gyvsidabrio garais, kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, ieškovų savijauta iš esmės neblogėja, o kai kurių net gerėja, nė vienam iš ieškovų dėl gyvsidabrio radimo jų organizme (net ir dėl tariamo lėtinio apsinuodijimo) nebuvo nustatytas netektas darbingumas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovams sukelta žala nebuvo ypač didelė, palyginti su tokiais atvejais, kai netenkama darbingumo, iškyla pavojus gyvybei ir pan.

107. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, nustatydamas neturtinės žalos kriterijus sveikatos sutrikdymo bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Teisingumo principo taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015).

108. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje priteistos neturtinės žalos dydžiai sveikatos sutrikdymo dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinio susirgimo atvejais yra tokie: 25 000 Eur priteista ieškovui, patyrusiam sunkų sveikatos sužalojimą, dėl kurio jis visam gyvenimui tapo neįgalus, prarado 45 proc. darbingumo, jam buvo atlikta pirštų ir dalinė plaštakos amputacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018); 11 000 Eur priteista ieškovei, dėl profesinės ligos netekusiai 60 proc. darbingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015); 21 721,50 Eur (75 000 Lt) priteista darbuotojui, dėl nelaimingo atsitikimo darbe tapusiam visiškai nedarbingam, paralyžiuotam ir turinčiam nuolatinės slaugos poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

109. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovams teko lengvesnio pobūdžio neigiami padariniai sveikatai, dominuoja emocinio, psichologinio pobūdžio padariniai, todėl ir neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinkamai turėtų būti kitokio dydžio.

110. Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, esant ilgalaikiam neigiamam poveikiui žmonių sveikatai, tam tikras vertinimo gaires gali suteikti ir EŽTT praktika, susijusi su pavojumi sveikatai ir aplinkai.

111. Pvz., šios nutarties 83 punkte minėtoje byloje Brincat ir kiti prieš Maltą dėl ilgalaikio asbesto poveikio mirusio darbuotojo šeimos nariams iš Maltos priteista 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; pareiškėjui, ilgus metus prikaustytam prie lovos dėl ūminių kvėpavimo sutrikimų ir galinčiam kvėpuoti tik esant deguonies balionams, kurie apsunkina jo judėjimo galimybes, priteista 12 000 Eur neturtinės žalos, vienam pareiškėjui priteista 1000 Eur, likusiems – po 9000 Eur neturtinės žalos (nustatyta, kad likusieji pareiškėjai, išskyrus vieną, turi kvėpavimo sutrikimų kartu su kai kuriomis kitomis

komplikacijomis, susijusiomis su asbesto poveikiu, tačiau iki šiol jiems nebuvo diagnozuota piktybinių ligų). Byloje Vilnes ir kiti prieš Norvegiją, įvertinus tai, kad pareiškėjai gavo neįgalumo pensiją ir ex gratia (lot. iš malonės) kompensaciją iš valstybės, taip pat tai, kad kai kurie pareiškėjai gavo kompensaciją iš kitų šaltinių, priteista po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą kiekvienam pareiškėjui. Tokio pat dydžio neturtinės žalos atlyginimas priteistas ir byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę. 1998 m. vasario 19 d. sprendimu Guerra ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 14967/89, byloje, susijusioje su chemijos gamyklos, kurią valdžios institucijos priskyrė „didelei rizikai“, kuri išleisdavo į aplinką didelius kiekius degių dujų ir kitų toksiškų medžiagų, įskaitant arseno trioksidą, veikimu, EŽTT pareiškėjams priteisė po 10 000 000 ITL (apie 5000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Vienoje naujausių bylų Jugheli ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 38342/05, 2017 m. liepos 13 d. priimtas sprendimas susijęs su pareiškėjų skundu, kad netoli jų namų esanti šiluminė elektrinė kėlė pavojų jų sveikatai ir gerovei. EŽTT konstatavo, kad netgi darant prielaidą, jog oro tarša nesukėlė aiškiai apibrėžtos žalos pareiškėjų sveikatai, ji galėjo padaryti juos pažeidžiamesnius įvairioms ligoms; kiekvienam iš pareiškėjų priteista po 4500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

112. Taigi atsižvelgiant į kasacinio teismo ir EŽTT praktikoje pirmiau aptartose bylose priteisiamo žalos atlyginimo dydžius bylose, susijusiose su kenksmingu poveikiu darbuotojų ir gyventojų sveikatai, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisė nepagrįstai didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.

113. Kartu sutiktina su atsakovės kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad priteistinos neturtinės žalos dydį būtina individualizuoti. Nors neįmanoma įvertinti ir palyginti skirtingų ieškovų patirtų dvasinių išgyvenimų intensyvumo, neturtinės žalos dydį galima individualizuoti remiantis tam tikrais objektyviais kriterijais. Atsižvelgiant į tai, kad neigiamas pasekmes sveikatai lemia kenksmingos medžiagos kiekis, poveikio trukmė, individualizuojant patirtos neturtinės žalos dydį turėtų būti vertinama darbo Teisme trukmė, darbo funkcijų atlikimo vieta.

114. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog prokurorai ir advokatai Teisme vykdė tik dalį savo funkcijų ir nėra galimybių tiksliai nustatyti, kiek jų vykdė nurodyto laikotarpio metu, jiems priteistina pusė nuo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio Teismo darbuotojams.

115. Taip pat sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, reikšmingos apeliacinės instancijos teismo pažymėtos aplinkybės – kad, radus gyvsidabrio Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. (atvėrus iki tol perdangoje buvusį ir tam tikra dalimi uždengtą gyvsidabrio taršos šaltinį ir jam užteršus didesnį Teismo plotą), Teismo darbuotojai ir kiti jame buvę asmenys nebuvo evakuoti, dar savaitę dirbo be jokių apsaugos priemonių, žinodami apie tam tikrą patalpų užteršimą, matydami specialiųjų tarnybų darbuotojus, vykdančius gyvsidabrio židinių radimo, likvidavimo darbus su specialiomis apsaugos priemonėmis (speciali apranga, respiratoriai ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tuo metu Teisme dirbę ieškovai patyrė didesnę neturtinę žalą, jautėsi nesaugiai, patyrė bejėgiškumą, netikrumą dėl savo sveikatos.

116. Atsižvelgdama į pirmiau aptartus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visą 2003 –2012 m. laikotarpį ar didžiąją jo dalį ieškovams – Teismo darbuotojams ir tarnautojams (R. A., L. D., A. D., J. G., R. K., V. K., A. K., J. K., V. L., J. M., J. M., R. S., S. Š., V. Š.) priteistina po 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; ieškovams, šiuo laikotarpiu Ukmergėje dirbusiems advokatais (V. B., L. B., V. B., D. G., V. G., V. K., R. Š.), prokurorais (D. K., G. V., D. Ž.), taip pat Teismo darbuotojams (tarnautojams), dirbusiems mažiau nei pusę aktualaus laikotarpio, bet dirbusiems 2012 m. gruodžio 12 d. (N. K., M. Ž.), ieškovei D. D., kurios darbo vieta 2005–2011 m. buvo Teismo patalpose, o nuo 2011 m. spalio ji dirba advokate Ukmergėje, – po 8000 Eur; Teismo darbuotojams, nebedirbusiems Teisme 2012 m. gruodžio 12 d. (G. U., J. U.), taip pat ieškovui J. G., 2005–2006 m. dirbusiam Teisme teisėjo padėjėju, o nuo 2010 m. prokuroru Ukmergėje, – po 5000 Eur;

117. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sumos atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir panašios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

118. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovams (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Dėl ieškovo V. G. reikalavimo priteisti turtinę žalą

119. Kasaciniame skunde ieškovas V. G. nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnio 3 dalį, atmesdami jo reikalavimą priteisti 14 112,40 Eur būsimai turtinei žalai atlyginti (už reabilitacinį gydymą

Druskininkų specializuotoje įstaigoje).120. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą

atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Šios normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą. Kompensacinis deliktinės atsakomybės turinys, kuris reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį grąžinti (lot. restitutio in integrum), leidžia daryti išvadą, kad nukentėjęs asmuo gali pasinaudoti visomis su sveikatos priežiūra susijusiomis paslaugomis, kurios yra būtinos, ir objektyviai, kiek tai įmanoma, gali padėti asmeniui susigrąžinti sveikatą, buvusią iki sužalojimo, ir turėti teisę į tokių išlaidų atlyginimą. Kita vertus, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tikrąjį žalos dydį atitinkančius nuostolius, kadangi kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017 52 punktą).

121. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sisteminis CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti su sveikatos grąžinimu susijusių būsimų išlaidų atlyginimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamąją funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

122. Taigi būsimą žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė; sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir, kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo; nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 16 punktas).

123. Byloje nustatyta, kad ieškovo V. G., kaip ir kitų ieškovų, savijautai ir sveikatai buvo padarytas neigiamas poveikis, tačiau lengvo laipsnio apsinuodijimo gyvsidabriu diagnozė vis dėlto nepasitvirtino ir specifinio gydymo poreikis nenustatytas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo V. G. reabilitacinio gydymo poreikis buvo pagrįstas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo išvada, paremta paciento diagnoze, gretutinėmis ligomis, taikytu gydymu, ligos sunkumo laipsniu, biosocialinių funkcijų sutrikimo lygiu, galimomis kontraindikacijomis bei kitais aktualiais duomenimis. Be to, kaip pagrįstai pažymėta atsakovės atsiliepime į šio ieškovo kasacinį skundą, reabilitacinio gydymo rekomendacija ieškovui buvo pateikta 2013 m. gegužės 28 d., tačiau ieškovas nuo to laiko nesiekė pasinaudoti specializuotas reabilitacines gydymo paslaugas teikiančios įstaigos paslaugomis, nors iš jo pateiktos informacijos apie jo gaunamas metines pajamas matyti, kad tokia galimybe pasinaudoti jis objektyviai galėjo. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovo V. G. prašomas priteisti būsimos turtinės žalos atlyginimas neatitinka realumo ir būtinumo kriterijų, nustatytų CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje, dėl to atitinkami jo kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl reikalavimo įpareigoti valstybę priimti teisės aktus

124. Nagrinėjamoje byloje bendrai ieškinį pareiškę ieškovai prašė, inter alia, įpareigoti atsakovę nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, įskaitant (tačiau neapsiribojant) jų sveikatai patikrinti reikalingas būsimas diagnostikos, laboratorinių tyrimų,

atliekamų ne rečiau kaip du kartus per metus sertifikuotose laboratorijose, visų susirgimų gydymo išlaidas, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, visišką vaistų kompensavimą; nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos periodiškai po 14 dienų per metus teikiamo sanatorinio gydymo bendram organizmo atstatymui paslaugų Lietuvoje veikiančiose sanatorijose išlaidos; taip pat pareiškė su tuo susijusį reikalavimą pripažinti juos nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose.

125. Kasaciniame skunde šie ieškovai teigia, kad, atmesdami šią jų ieškinio dalį, teismai pažeidė valdžių padalijimo, taip pat ir teisingumo vykdymo principus, be to, netinkamai atliko materialiosios teisės normų aiškinimą ir vertinimą, konstatuodami, kad esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas.

126. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Šiame Konstitucijos straipsnyje, pagal kurį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, kuriuose nustatyti valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimai), įtvirtintas valdžių padalijimo principas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Šis principas, inter alia, reiškia, kad kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

127. Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

128. Konstitucinis Teismas, aiškindamas valdžių padalijimo principą, yra nurodęs, kad valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, 5 punktas).

129. Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir šio konstitucingumo kontrolę vykdančio teismo kompetencija yra griežtai apibrėžta – baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas priima vieną iš šių nutarimų: 1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; 2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams (Konstitucinio Teismo įstatymo 71 straipsnis). Pažymėtina, kad net tuo atveju, kai Konstitucinis Teismas konstatuoja legislatyvinę omisiją, t. y. kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, nors to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia, pati Konstitucija, jis nutarimu pripažįsta, kad teisės aktas ar jo dalis tiek, kiek jame nenustatyta atitinkamo reguliavimo, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą), tačiau neturi kompetencijos įpareigoti kitų valdžios institucijų priimti teisės aktų.

130. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti

savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

131. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Šiame straipsnyje nustatytų gynybos būdų sąrašas nėra baigtinis, nes 1 dalies 8 punktas įtvirtina galimybę teismui ginti pažeistas teises kitais įstatymų nustatytais būdais. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Šiame straipsnyje įsakmiai nurodoma, kad šiuos gynybos būdus teismas taiko neviršydamas savo kompetencijos. Nei CK 1.138 straipsnis, nei kiti įstatymai nenustato teismui teisės įpareigoti kitas valstybės institucijas priimti bendrojo pobūdžio teisės aktus.

132. Įvertinusi tai, kas išdėstyta šios nutarties 125–131 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamais reikalavimais ieškovai prašo taikyti teisių gynimo būdus, iš esmės nesuderinamus su konstitucinio valdžių padalijimo principo nulemta teismo kompetencija. Teisės aktų priėmimas negali būti inicijuojamas ir (ar) užtikrinamas teismo sprendimu, tokiu būdu prieštaraujant Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui. Taip iš esmės būtų įsiterpta į kitų valdžios institucijų įgaliojimų sferą ir teisminė valdžia dominuotų kitų valdžios institucijų atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariami ieškovų reikalavimai įpareigoti valstybę priimti tam tikrus teisės aktus, užtikrinsiančius jiems teisę gauti daugiau iš PSDF biudžeto kompensuojamųjų sveikatos priežiūros paslaugų, bei su tuo susijęs reikalavimas pripažinti jiems šiems teisės aktams taikyti reikšmingą nukentėjusiųjų statusą, negali būti civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

133. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šios nutarties 124 punkte aptartų ieškovų reikalavimų, nutraukiant šią civilinės bylos dalį tuo pagrindu, kad ja buvo nuspręsta dėl reikalavimų, kurie negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir yra nenagrinėtini teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl viešojo intereso gynimo ir teismo teisės peržengti ieškinio ribas

134. Bendrai ieškinį reiškusių ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, gindami viešąjį interesą, pripažinę, jog ieškovai dirbo kenksmingoje ir pavojingoje darbo aplinkoje, privalėjo peržengti ieškinio ribas ir spręsti dėl turtinės žalos atlyginimo už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

135. Atsakydama į šiuos ieškovų kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, išimtis. Ji nustatyta pirmiausia siekiant apginti socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie patys negali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jų pažeistą teisę, arba asmenų, negalinčių be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso idėja civilinio proceso kontekste neturėtų būti suvokiama pernelyg plačiai: kad ir siejant ją su teisingumo vykdymu, materialiosios tiesos nustatymu kiekvienoje konkrečioje byloje, t. y. net ir pripažįstant, kad civilinės bylos iškėlimo faktas laikytinas socialiai reikšmingu (nes kiekviena civilinė byla, be kita ko, reiškia ir teisinį, ir socialinį konfliktą, susijusį su galiojančios teisės taikymu, reiškiantį esamos teisinės tvarkos įgyvendinimą, konfliktą, kurį siekiama išspręsti ne bet kaip, o tikintis teisingo, sąžiningo ir operatyvaus sprendimo), visada būtina taikyti ir papildomus konstitucinius kriterijus, kurie sumažina ar paneigia riziką, jog gali būti ne tik nepagrįstai pažeistas dispozityumo principas, bet ir apskritai paneigta civilinio proceso prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė peržengti ieškinio ribas nėra absoliuti, negali būti sutapatinta su pareiga, ypač tada, kai galimas viešojo intereso pažeidimas nėra akivaizdus; tai grindžiama siekiu užtikrinti proceso spartą, aiškiai apibrėžti ginčo apimtį.

136. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas iš esmės dėl neturtinės žalos, padarytos Teisme dirbusiems ieškovams, atlyginimo. Gyvsidabrio išliejimas Teisme buvo vienkartinis trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų padarinys, nulėmęs pasekmes apibrėžtai asmenų grupei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Didelė dalis ieškovų yra profesionalūs teisininkai, dalis atstovaujami advokato, taigi negali būti pripažinti asmenimis, negalinčiais be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra viešojo intereso elemento, todėl kilęs ginčas pagrįstai buvo sprendžiamas neperžengiant tų ribų, kurias nustatė ginčo šalys (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

137. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

138. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo ir ieškovams priteisė 50 procentų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šalys šios sprendimo dalies neskundė, ji paliktina nepakeista.

139. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovams G. V., J. G., D. Ž., D. K., R. Š., D. D., V. K., V. B., V. B., L. B., visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, taip pat priteisė ieškovams ir trečiajam asmeniui Lietuvos advokatūrai visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Kasaciniam teismui iš dalies tenkinus atsakovės kasacinį skundą ir sumažinus ieškovams priteistos neturtinės žalos dydį, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 50 proc. sumažintinas priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų dydis.

140. Atmetus ieškovų kasacinius skundus, kasaciniame teisme jų, taip pat trečiojo asmens Lietuvos advokatūros patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

141. Kasacinis teismas turėjo 36,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, kad atmesti 29 ieškovų kasaciniai skundai, kiekvienam jų tenkanti pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Dėl to procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl trečiojo asmens Teisingumo ministerijos prašymo

142. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019 m. gegužės 2 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą atidėti procesinio sprendimo įvykdymą kitiems biudžetiniams metams (iki 2020 m. gegužės 31 d.) tuo atveju, jei būtų palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis arba priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma, nei priteisė pirmosios instancijos teismas. Prašymas grindžiamas CPK 284 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

143. Trečiojo asmens prašymas grindžiamas aplinkybe, kad ieškovams priteista žalos suma su bylinėjimosi išlaidomis ir procesinėmis palūkanomis yra didesnė nei 1 200 000 Eur. 2019 m. asignavimai atlyginant asmenims turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sudaro 309 000 Eur, Vyriausybės rezervo lėšų dydis yra 865 000 Eur visoms Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodytoms reikmėms, valstybės skubaus skolinimosi galimybės yra ribotos.

144. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Trečiojo asmens prašymas pateiktas likus kelioms dienoms iki kasacinio teismo posėdžio, jame nepateikta duomenų, kokio dydžio teismo nustatytą prievolę atsakovė būtų pajėgi įvykdyti šiais biudžetiniais metais. Tokių papildomų duomenų pareikalavimas lemtų bylos nagrinėjimo atidėjimą ir nepagrįstai užvilkintų procesą ir galutinio procesinio sprendimo priėmimą, prieštarautų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Dėl šios priežasties trečiojo asmens prašymas netenkinamas šioje proceso stadijoje, bet gali būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, šiam asmeniui įvertinus galutiniu teismo sprendimu iš atsakovės priteistas sumas ir galimybes šį sprendimą įvykdyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovams, išskyrus ieškovę V. M., bei šios sprendimo dalies rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinius tenkinti iš dalies.Iš Lietuvos valstybės priteisti R. A. (duomenys neskelbtini), L. D. (duomenys neskelbtini), A. D. (duomenys neskelbtini),

J. G. (duomenys neskelbtini), R. K. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini), A. K. (duomenys neskelbtini), J. K. (duomenys neskelbtini), V. L. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), K. S. (duomenys neskelbtini), S. Š. (duomenys neskelbtini), V. Š. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 16 000 (šešiolika tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti ieškovams V. B. (duomenys neskelbtini), L. B. (duomenys neskelbtini), V. B. (duomenys neskelbtini), D. D. (duomenys neskelbtini), D. G. (duomenys neskelbtini, V. G. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini, R. Š. (duomenys neskelbtini), D. K. (duomenys neskelbtini), G. V. (duomenys neskelbtini), D. Ž. (duomenys neskelbtini), N. K. (duomenys neskelbtini), M. Ž. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 8000 (aštuonis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti ieškovams G. U. (duomenys neskelbtini), J. U. (duomenys neskelbtini), J. G. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 5000 (penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ieškovui V. G. ir iš Lietuvos valstybės priteisti V. G. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (8147,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 21 d. papildomą nutartį ir išdėstyti taip:

„Iš Lietuvos valstybės priteisti R. A. (duomenys neskelbtini), L. D. (duomenys neskelbtini), A. D. (duomenys neskelbtini), J. G. (duomenys neskelbtini), R. K. (duomenys neskelbtini), N. K. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini), A. K. (duomenys neskelbtini), J. K. (duomenys neskelbtini), V. L. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini), K. S. (duomenys neskelbtini), V. Š. (duomenys neskelbtini), S. Š. (duomenys neskelbtini), G. U. (duomenys neskelbtini), J. U. (duomenys neskelbtini), M. Ž. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 48,29 Eur (keturiasdešimt aštuonis Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti J. G. (duomenys neskelbtini), D. K. (duomenys neskelbtini), G. V. (duomenys neskelbtini), D. Ž. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 264,09 Eur (du šimtus šešiasdešimt keturis Eur 9 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti V. B. (duomenys neskelbtini), L. B. (duomenys neskelbtini), V. B. (duomenys neskelbtini), D. D. (duomenys neskelbtini), V. K. (duomenys neskelbtini), R. Š. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 164,94 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt keturis Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Iš Lietuvos valstybės priteisti trečiajam asmeniui Lietuvos advokatūrai (j. a. k. 300099149) 700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.“

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti reikalavimai įpareigoti atsakovę nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems dėl darbo ar tiesioginių pareigų vykdymo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos visos jų asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir priemonės, susijusios su bet kokiomis jų ligomis (išskyrus užkrečiamąsias ligas, virusines infekcijas bei traumas), kurių nepadengia privalomasis sveikatos draudimas, įskaitant (tačiau neapsiribojant) jų sveikatai patikrinti reikalingas būsimas diagnostikos, laboratorinių tyrimų, atliekamų ne rečiau kaip du kartus per metus sertifikuotose laboratorijose, visų susirgimų gydymo išlaidas, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, visišką vaistų kompensavimą; nustatyti tvarką, pagal kurią asmenims, nukentėjusiems vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, būtų kompensuojamos periodiškai po 14 dienų per metus teikiamo sanatorinio gydymo bendram organizmo atstatymui paslaugų Lietuvoje veikiančiose sanatorijose išlaidos; pripažinti ieškovus nukentėjusiaisiais, vykdant darbo ir (arba) tiesiogines pareigas gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, ir bylos dalį dėl šių reikalavimų nutraukti.

Kitas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei V. M. priteista 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, V. G. priteista 147,15 Eur turtinės žalos atlyginimo, ieškovams priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme, palikti nepakeistas.

Netenkinti trečiojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymo atidėti procesinio sprendimo įvykdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09703 2019-06-17 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-168-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00443-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.3; 2.1.5.3; 2.6.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ ieškinį atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių delspinigių skaičiavimo pradžią, ieškinio senaties nutraukimą ir atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas vertintų, kad jis praleistas, ir priteisti iš atsakovės 27 947,55 Eur delspinigių.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuolat vėluodavo atsiskaityti pagal šalių sudarytas Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susiekimo maršrutais sutartis. Ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių mokėjimo ir atsakovė jas priimdavo. 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu šalys suderino skolas, buvusias

2016 m. gruodžio 31 d., t. y. atsakovė pripažino, kad ji skolinga ieškovei 27 947,55 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Ieškinio senaties terminas nutrūko, nes atsakovė pripažino skolą pasirašydama nuo 2011 m. iki 2017 m. devyniolika tarpusavio skolų suderinimo aktų, į kuriuos buvo įtraukiamos ir delspinigių sumos, taip pat 2017 m. kovo 17 d. raštu.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 27 947,55 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio

31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Šiuo laikotarpiu šalys buvo sudariusios dvi Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartis: 2012 m. birželio 8 d. sutartį, galiojančią nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d., ir 2013 m. birželio 7 d. sutartį, galiojančią nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2018 m. birželio 10 d. Minėtų sutarčių 12.5 punkte šalys susitarė, kad jeigu savivaldybė laiku nesumoka vežėjai mokėtinos sumos, savivaldybė moka vežėjai 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. 2013 m. birželio 7 d. sutartyje papildomai nurodyta, kad vežėja delspinigius pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atliko ir atliko tinkamai, taip pat nėra ginčo, kad atsakovė su ieškove atsiskaitydavo pavėluotai, kad sutartimis atsakovei nustatyta prievolė mokėti delspinigius, jei laiku neatsiskaito su ieškove, taip pat nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė prievolė pagal sąskaitas faktūras įvykdyta.

6. Atsakovė prašo ieškovės reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Ieškovė nurodė, kad ieškinio, kaip ir pareiškimo priimti teismo įsakymą dėl delspinigių priteisimo, pagrindas – šalių sudarytas 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, pareiškimą dėl teismo įsakymo ieškovė pateikė praėjus 47 dienoms nuo minėto akto sudarymo, todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

7. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas ne nuo ieškovės nurodomo 2017 m. vasario 2 d. skolų suderinimo akto sudarymo, bet nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo. Ieškovė, prašydama priteisti delspinigius už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., pateikė sąskaitas dėl delspinigių (pirmą 2012 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą Nr. DELS13 dėl 3224,90 Eur dydžio delspinigių ir paskutinę 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. DELS52 dėl 325,84 Eur dydžio delspinigių). Ieškovė 2017 m. kovo 21 d. teismui pareiškimą dėl delspinigių priteisimo pateikė praleidusi šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių pagal visas pateiktas sąskaitas, išskyrus paskutinės 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitos Nr. DELS52 dalį dėl delspinigių, apskaičiuotų už pagrindinės prievolės pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 neįvykdymą laiku. Minėtos sąskaitos Nr. DELS52 detalizacijoje ieškovė nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. CNT45459 apmokėjimo terminas – 2016 m. rugsėjo 25 d., taip pat nurodė, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. Pagal ieškovės nurodomą delspinigių skaičiavimo pradžią (2016 m. rugsėjo 26 d.), reikalavimui dėl šių delspinigių ieškinio senaties terminas iki ieškovės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos (2017 m. kovo 21 d.) nebuvo pasibaigęs, tačiau ieškovė delspinigių skaičiavimo pradžios datą nurodė nesilaikydama šalių sutartinių įsipareigojimų. Pagal 2013 m. birželio 7 d. Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutarties 12.5 punktą vežėja 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos. Taigi ieškovė, pasibaigus pagrindinės prievolės įvykdymo terminui, delspinigius skaičiavo nuo kitos dienos, nesilaikydama sutarties sąlygos delspinigius pradėti skaičiuoti po 30 d., t. y. nuo 2016 m. spalio 26 d. Teismas nustatė, kad atsakovė pagrindinę prievolę pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 sumokėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. – iki šalių susitarto termino, nuo kurio pradedami skaičiuoti delspinigiai, todėl sprendė, kad ieškovė delspinigius priskaičiavo nepagrįstai ir juos priteisti nėra pagrindo.

8. Ieškovė teigia, kad ieškinio senaties terminą nutraukia atsakovės atlikti veiksmai, kurie liudija, kad atsakovė pripažįsta prievolę – 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu šalys konstatavo atsakovės pareigą sumokėti delspinigius, atsakovė 2017 m. kovo 17 d. raštu pasižadėjo ieškovei sumokėti delspinigius, taip pat pareigą sumokėti delspinigius atsakovė pripažino priimdama PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių bei pasirašydama visus skolų suderinimo aktus. Teismas nurodė, kad sąskaitų faktūrų dėl delspinigių priėmimą ir skolų suderinimo aktų pasirašymą nėra pagrindo vertinti kaip atsakovės viešą prisiėmimą įsipareigojimo sumokėti ieškovei delspinigius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Ieškovės atsakovei pateiktos sąskaitos faktūros buvo priimamos buhalterijoje ir įtraukiamos į apskaitą, skolų suderinimo aktus pasirašė atsakovės vyresnioji buhalterė,

patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų, o delspinigių pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas. 2017 m. kovo 17 d. rašte atsakovė, nurodydama, kad neturi galimybės vykdyti dalies turimų įsipareigojimų kreditoriams ir ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą, nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo.

9. Ieškovė prašo atnaujinti ieškinio senatį. Ieškovė – verslininkė, pagal tokias pat sutartis vežanti keleivius nuo 2005 m., todėl jai turėjo būti žinomos ieškinio senaties praleidimo pasekmės. Ieškovė daliai reikalavimų priteisti delspinigius senaties terminą praleido beveik penkerius metus, tačiau nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šį terminą praleido. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė tikėjo savivaldybės geranoriškumu ir ja pasitikėjo, negali būti vertinamos kaip svarbios atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra verslininkė. Be to, ieškovės atstovas nurodė, kad į teismą ieškovė kreipėsi dėl to, kad savivaldybė ėmė trukdyti verslui, taip patvirtindamas, jog nebuvo jokių svarbių priežasčių, trukdžiusių iki tol kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo galimybę ginti savo teises nepraleisdama įstatyme nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino, tačiau nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nepateisinamai ilgai laukė ir nesikreipė į teismą dėl delspinigių priteisimo. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Tai reiškia, kad šių principų turi laikytis tiek skolininkas, tiek kreditorius: be kita ko, skolininkas turi laiku ir tinkamai vykdyti pinigines prievoles, o kreditorius – reikalauti jas vykdyti nedelsiant, įskaitant priverstinį išieškojimą, ir tuo pernelyg nedidinant skolininko įsiskolinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017). Ieškovė nesilaikė minėto principo ir kreipėsi dėl delspinigių priteisimo už ketverius metus. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senatį praleido dėl svarbių priežasčių, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė atliko veiksmus, kuriais prisiėmė įsipareigojimą sumokėti delspinigius. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas neatnaujinamas.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 8 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija sprendė, kad šalių tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu, kuriame užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje esantis tam tikros datos prievolių balansas. Šis aktas negali būti vertinamas kaip dokumentas, kuriuo atsakovė pripažįsta pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius. Bylos duomenimis, tarp šalių buvo susiklosčiusi atitinkama praktika, kurios tikslas buvo tik suderinti tam tikros datos buhalterinės apskaitos duomenis, o ne spręsti dėl pačios prievolės pagrįstumo, pripažinimo ar jos tolesnio vykdymo. Kaip nurodė ieškovė, net ir po bylos išnagrinėjimo, kai atsakovė aiškiai išreiškė nesutikimą su ieškovės reikalavimu, šalys ir toliau taiko tokią pačią buhalterinės apskaitos duomenų (tarp jų ir dėl ginčo delspinigių) suderinimo praktiką.

12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad skolų suderinimo aktus pasirašė administracijos vyresnioji buhalterė, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų. Tuo metu delspinigių pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Be to, atsakovė 2017 m. kovo 17 d. rašte nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo, o priešingai, nurodė, jog ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą.

13. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad ieškinio senatis nutrūko ir 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo akto surašymo, nes atsakovė aktu pripažino pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius. Kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu sudaryti 2017 m. birželio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. tarpusavio skolų suderinimo aktai taip pat nevertinami kaip atsakovės pripažinimas dėl pareigos sumokėti ieškovei nurodyto dydžio delspinigius.

14. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė yra verslininkė, kuri ilgą laiką užsiima keleivių vežimu, todėl jai turėjo būti žinomos ieškinio senaties praleidimo pasekmės. Vien tai, kad sąskaitos dėl delspinigių nebuvo grąžintos ieškovei ir atsakovė šių sumų neginčijo, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog tokiu atveju ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį manyti, kad atsakovė sumokės delspinigius, nes tokie mokėjimai niekada nebuvo vykdomi. Tai, kad atsakovė ieškinio senaties terminą prašė taikyti tik teisminio nagrinėjimo metu, yra logiška procesinė pozicija, nes ieškinio senaties taikymo klausimas yra susijęs būtent su ieškovės teisių gynimu teismine tvarka. Ieškovės nurodyta teismų praktika, jog skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes nustatyta, kad nei 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu, nei 2017 m. kovo 17 d. raštu atsakovė, nors ir neginčijo ieškovės priskaičiuotų delspinigių dydžio, nepripažino pareigos šią prievolę įvykdyti – sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius.

15. Kolegija sprendė, kad ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios, todėl

pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai pažeidė CK 1.130 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią ieškinio senaties termino nutraukimą, kai skolininkas pripažįsta prievolę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai laikė, kad nei PVM sąskaitų faktūrų priėmimas atsakovės buhalterijoje ir įtraukimas į apskaitą, nei skolų suderinimo aktų (kuriuose buvo išskirtos delspinigių eilutės) pasirašymas nereiškia, jog atsakovė pripažįsta prievolę sumokėti delspinigius. Atsakovė daug kartų pripažino prievolę mokėti delspinigius. Ieškovė atsakovei iš viso pateikė net 40 PVM sąskaitų faktūrų dėl delspinigių. Šių sąskaitų atsakovė neginčijo ir jas įtraukė į buhalterinę apskaitą. Ieškovė ir atsakovė nuo 2011 m gruodžio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. pasirašė net 18 skolų suderinimo aktų dėl delspinigių, paskutiniai du aktai buvo pasirašyti bylos nagrinėjimo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką skolų suderinimo akto sudarymas reiškia, kad skolininkas pripažįsta skolų suderinimo akte nurodytas prievoles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

16.2. Tais atvejais, kai skolininkas atlieka veiksmus, kuriais pripažįsta prievolę, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011). Atsakovei kiekvieną kartą priėmus ir įtraukus į savo buhalterinę apskaitą PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių arba kiekvieną kartą pasirašius skolų suderinimo aktus dėl delspinigių, ieškinio senatis reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pareikšti prasidėdavo kaskart iš naujo, kitą dieną nuo tokio (tokių) atsakovės veiksmo (veiksmų) atlikimo. Atsakovė reguliariai (dažniau nei kas šešis mėnesius) pripažino, kad yra skolinga delspinigius, pasirašydama tarpusavio skolų suderinimo aktus. Atsakovė prievolę pripažino ir 2017 m. vasario 2 d. skolų suderinimo aktu, ir 2017 m. kovo 17 d. raštu, ieškovė į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 21 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino. Be to, atsakovė net bylos nagrinėjimo metu dar du kartus raštiškai pripažino prievolę mokėti delspinigius, pasirašydama 2017 m. birželio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. skolų suderinimo aktus.

16.3. Teismai, neatnaujinę ieškinio senaties termino, nors ieškovė to prašė, pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Atsakovė, priimdama ieškovės išrašomas sąskaitas dėl delspinigių bei įtraukdama jas į buhalterinę apskaitą, taip pat sudarydama skolų suderinimo aktus, kuriuose nurodyta atsakovės pareiga sumokėti tam tikro dydžio delspinigius, viešai pripažino, jog atsakovė turi pareigą sumokėti priskaičiuotus delspinigius. Atsakovė prašė ieškinio senatį taikyti tik teisme, iki bylos iškėlimo atsakovė nesigynė nuo ieškovės reikalavimų ieškinio senaties institutu. Atsakovė, per visą bendradarbiavimo laikotarpį priėmusi net 40 PVM sąskaitų faktūrų dėl delspinigių, taip pat sudariusi net 18 skolų suderinimo aktų, sukūrė ieškovei teisėtus lūkesčius, jog delspinigiai bus sumokėti. Pagal kasacinio teismo praktiką sąžiningo verslo kriterijai reikalauja, kad ūkinės veiklos subjektas savo veiksmais neklaidintų verslo partnerių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005). Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-637/2013). Pagal kasacinio teismo praktiką bent vieno skolų suderinimo akto sudarymas reiškia aktyvų savo teisių gynimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009).

17. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:17.1. Kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties

terminą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad tie veiksmai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinantys prievolės pripažinimą, t. y. tokie veiksmai, kad kreditorius suvoktų, jog skolininkas pripažįsta prievolę. Aplinkybę, kad skolininkas iki pasibaigiant ieškinio senaties terminui atliko veiksmus, liudijančius skolos pripažinimą, turi įrodyti kreditorius, kuris šia aplinkybe grindžia ieškinio senaties termino nutraukimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011). Nei 2017 m. kovo 17 d. raštu, nei 2017 m. vasario 2 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu atsakovė nepripažino prievolės sumokėti delspinigius. PVM sąskaitų faktūrų

įtraukimas į buhalterinę apskaitą negali būti pripažįstamas prievolės pripažinimu, nes už buhalterinę apskaitą atsakingi buhalterijos darbuotojai pagal galiojančius buhalterinės apskaitos aktus privalo įtraukti minėtas sąskaitas į apskaitą. Atitinkamai skolų suderinimo aktų pasirašymas taip pat skirtas tikslių duomenų buhalterinėje apskaitoje vedimui užtikrinti. Vyresnioji buhalterė galėjo patvirtinti tik tai, kad gavo atitinkamas sąskaitas, ji nevertina ir negali vertinti teisinių aspektų, susijusių su ieškinio senaties praleidimu ar reikalavimų dėl delspinigių pagrįstumu. Teismai teisingai įvertino PVM sąskaitas faktūras, skolų suderinimo aktus bei 2017 m. kovo 17 d. raštą, spręsdami, kad atsakovė delspinigių nepripažino.

17.2. Kadangi atsakovė niekada nepripažino prievolės dėl delspinigių, todėl ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo pagrindinės prievolės pažeidimo dienos. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

17.3. Teismai pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovė ilgiau nei penkerius metus delsė kreiptis dėl delspinigių priteisimo. Ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip atidaus, rūpestingo, verslininko elgesio standartus atitinkantys ir sudarantys prielaidas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl delspinigių skaičiavimo pradžios

18. Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir  t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Delspinigių skaičiavimui svarbūs du momentai – netesybų skaičiavimo pradžia ir jų skaičiavimo pabaiga, kurie gali būti apibrėžti tiek įstatymuose, tiek šalių sutartimi.

19. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis).

20. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiuo atveju netesybų skaičiavimo pradžia laikomas momentas, kai skolininkas neįvykdo prievolės po kreditoriaus pareikalavimo praėjus septynių dienų ar kitam protingam terminui. Pažymėtina, kad specialieji įstatymai gali nustatyti kitus netesybų (delspinigių) skaičiavimo pradžios momentus.

21. Įstatymų nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento šalių sutartiniams santykiams taikomos, kai šalys dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento nesusitaria sutartyje. Kreditoriaus ir skolininko sudarytose sutartyse svarbu aiškiai ir tiksliai apibrėžti netesybų skaičiavimo pradžią. Neaiškiai sutartyje suformuluotos nuostatos dėl netesybų skaičiavimo pradžios momento aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

22. Teismai nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 27 947,55 Eur delspinigių pagal nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas dėl delspinigių. Šiuo laikotarpiu šalys buvo sudariusios dvi Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartis: 2012 m. birželio 8 d. sutartį, galiojančią nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d., ir 2013 m. birželio 7 d. sutartį, galiojančią nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2018 m. birželio 10 d. Minėtų sutarčių 12.5 punkte šalys susitarė, kad jeigu savivaldybė laiku nesumoka vežėjai mokėtinos sumos, savivaldybė moka vežėjai 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. 2013 m. birželio 7 d. sutarties 12.5 punkte papildomai nurodyta, kad vežėja delspinigius pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos.

23. Ieškovė, prašydama priteisti delspinigius, pateikė išrašytas sąskaitas dėl delspinigių: pirmą išrašytą 2012 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą Nr. DELS13 dėl 3224,90 Eur dydžio delspinigių ir paskutinę išrašytą 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą

Nr. DELS52 dėl 325,84 Eur dydžio delspinigių. Teismai nustatė, kad ieškovė, 2017 m. kovo 21 d. pateikdama teismui pareiškimą dėl delspinigių priteisimo, jį pateikė praleidusi šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių priteisimo pagal pateiktas sąskaitas, išskyrus paskutinės 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitos Nr. DELS52 dalį dėl delspinigių pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459.

24. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi šalių sudarytų sąskaitų detalizacijomis ir 2013 m. birželio 7 d. sutarties 12.5 punktu, konstatavo, kad ieškovė, pasibaigus 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. CNT45459 apmokėjimo terminui (kuris, kaip teismai nustatė, buvo 2016 m. rugsėjo 25 d.), delspinigius skaičiavo nuo kitos dienos, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 26 d., nesilaikydama sutarties 12.5 punkte nustatytos sąlygos, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti po 30 dienų nuo prievolės atsiradimo dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 26 d. Teismai nustatė, kad atsakovė pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 sumokėjo 2016 m. rugsėjo 29 d., t. y. iki šalių susitarto termino, nuo kurio pradedami skaičiuoti delspinigiai (2016 m. spalio 26 d.), todėl sprendė, kad ieškovė šiuos delspinigius skaičiavo nepagrįstai ir juos priteisti nėra pagrindo.

25. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos spręsdami, kad ieškovė be pagrindo skaičiavo delspinigius už pagrindinę prievolę pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti delspinigius pareikšti nutraukimo

26. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, yra vadinamas ieškinio senaties terminu, šio termino teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje.

27. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

28. Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas. Ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atliko ir atliko tinkamai, taip pat nėra ginčo, kad atsakovė su ieškove už suteiktas paslaugas vėluodavo atsiskaityti, kad sutartimis atsakovei nustatyta prievolė mokėti delspinigius, jei laiku neatsiskaito su ieškove, taip pat nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė prievolė pagal sąskaitas faktūras sumokėta.

31. Ieškovė 2017 m. kovo 21 d. pateikė teismui pareiškimą dėl 27 947,55 Eur delspinigių pagal nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas. Teismai nustatė, kad pareiškimas teismui pateiktas praleidus šešių

mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių priteisimo pagal pateiktas sąskaitas (išskyrus dėl dalies delspinigių pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. DELS52, dėl kurių teisėjų kolegija jau pasisakė), ir atsižvelgdami į tai, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, taikė ieškinio senatį. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes atsakovė savo veiksmais jį nutraukė.

32. CK 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Laikas iki senaties termino į naują terminą neįskaičiuojamas.

33. Ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs. Todėl skolininko veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisines pasekmes tik tada, kai šie veiksmai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Atsižvelgdamas į tai, aiškindamasis aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino eigos nutraukimu, teismas visada turi nustatyti, kada konkrečiai atlikti veiksmai, nurodyti CK 1.130 straipsnio 2 dalyje.

34. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008).

35. Ieškovė teigė, kad ieškinio senaties terminą nutraukė atsakovės atlikti veiksmai, kurie liudija, kad atsakovė pripažįsta prievolę: atsakovė priėmė PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių bei pasirašė skolų suderinimo aktus, kuriuose nurodyti šie delspinigiai. Teismai nustatė, kad atsakovės buhalterė priėmė ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras ir pasirašė skolų suderinimo aktus, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų.

36. Skolininko darbuotojo, kuris nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas, atlikti veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, ieškinio senaties terminą nutraukia tik tuo atveju, jei tokius veiksmus asmuo atliko neperžengdamas jam suteiktų darbo įgaliojimų ribų ar remdamasis įgaliojimu arba jei tokių teisių turėjimas yra suprantamas iš aplinkybių, kurioms egzistuojant toks asmuo veikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008).

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog atsakovės buhalterė, kuri nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas ir, kaip byloje teismų nustatyta, nėra įgaliota pripažinti skolą, priėmė sąskaitas faktūras ir pasirašė skolų suderinimo aktus, negali būti vertinama kaip veiksmai, kuriais atsakovė pripažino skolą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės buhalterė, atsižvelgiant į jai suteiktus įgaliojimus, pasirašydama skolų suderinimo aktus, tik patvirtino, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų, ji nesprendė dėl delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo, nesprendė, ar nepraleistas ieškinio senaties terminas delspinigiams reikalauti.

38. Teismai nurodė, kad ieškinio senaties termino nenutraukė ir atsakovės 2017 m. kovo 17 d. raštas, kuriame ji nurodė, kad neturi galimybės vykdyti dalies turimų įsipareigojimų kreditoriams ir ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą. Teismai sprendė, kad šiuo raštu atsakovė nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2017 m. kovo 17 d. rašto turinį, konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog atsakovė nurodė, kad ji išnagrinės ieškovės prašymą vėliau, nesuteikia pagrindo vertinti, kad atsakovė skolą pripažino. Kasacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu atsakovė 2017 m. kovo 17 d. raštu būtų pripažinusi skolą, tai šie jos veiksmai būtų nutraukę ieškinio senaties terminą tik delspinigiams už šešis mėnesius iki šio rašto, t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 18 d., bet ne už visą ieškinyje nurodomą laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d.

39. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai, spręsdami, jog atsakovė nepripažino skolos, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties nutraukimą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, o kasacinio skundo argumentai nepaneigia šios teismų išvados.

Dėl praleisto ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti delspinigius pareikšti atnaujinimo

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiau kaip už šešis mėnesius delspinigius galima priteisti, jeigu ieškinio

senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikėtų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

42. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, šalių elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pareikšti. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, neatnaujindami praleisto ieškinio senaties termino, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016, taip pat kad atsakovė, priėmusi net 40 PVM sąskaitų faktūrų dėl delspinigių, sudariusi net 18 skolų suderinimo aktų, sukūrė ieškovei teisėtus lūkesčius, jog delspinigiai bus sumokėti.

43. Kasacinis teismas išaiškino, kad skolininko veiksmai ir (ar) viešas skolos pripažinimas pasibaigus ieškinio senaties terminui jo nenutraukia, nes negalima nutraukti to, kas pasibaigė. Tačiau skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016, 32 punktas).

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė pripažino skolą ir prisiėmė įsipareigojimą ją grąžinti tiek ieškinio senaties termino metu, tiek jam pasibaigus, todėl teismai, neatnaujindami praleisto ieškinio senaties termino, nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos nenukrypo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės buhalterės, kuri nėra įgaliota spręsti dėl skolos pripažinimo, veiksmai negalėjo sukurti ieškovei teisėtų lūkesčių, kad delspinigiai bus sumokėti, atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai pagal pateiktas sąskaitas nebuvo nė karto sumokėti per beveik penkerius metus.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09702 2019-06-17 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-163-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00335-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.1; 2.6.1.6.1; 3.3.1.11.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ kasacinį skundą ir atsakovų E. G., J. G., I. G., K. K.-G., V. G. ir G. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų rinka“, ieškinį atsakovams E. G., J. G., I. G., K. K.-G., V. G. ir G. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Lutora“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio ir actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, kai juridinis asmuo parduoda ir išsinuomoja tą patį nekilnojamąjį turtą (atgalinė nuoma), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovės BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo bendrovės tikslams (CK 1.82 straipsnis) 2015 m. vasario 5 d. pastatų, kurių unikalūs Nr. duomenys neskelbtini, Nr. duomenys neskelbtini ir Nr. duomenys neskelbtini, esančių duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo bei daiktinių teisių į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio duomenys neskelbtini, nuomą, perleidimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančia dėl kreditorių teisių pažeidimo (CK 6.66 straipsnis) 2015 m. vasario 5 d. pastatų, esančių duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo bei daiktinių teisių į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio duomenys neskelbtini, nuomą, perleidimo sutartį; 3) taikyti dvišalę restituciją – grąžinti ieškovei pagal ginčijamą 2015 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo ir daiktinių teisių į žemės sklypą perleidimo sutartį perleistus pastatus ir daiktines teises, o atsakovams priteisti jų sumokėtus 130 200 Eur.

3. Ieškovė nurodė, kad UAB „Tvorų tiekimas“ buvo įregistruota 2011 m. sausio 1 d., akcininkas nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. ir vadovas nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. buvo atsakovas E. G. Bendrovė 2014 m. sausio 27 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius duomenys neskelbtini; po pastatais esančią valstybinę žemę nuomojo iš valstybės (toliau – ir turtas arba pastatai). Minėtus pastatus 2015 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Tvorų tiekimas“ perleido atsakovams E. G., G. G., I. G., K. K.-G., V. G. ir J. G. už 130 200 Eur, taip pat atsakovai perėmė daiktinę teisę į 0,6877 ha valstybinės žemės nuomą. Tą pačią dieną UAB „Tvorų tiekimas“ sudarė su atsakovais 2015  m. vasario 5 d. pastatų nuomos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo mokėti atsakovams 1305 Eur per mėn. nuomos mokestį; nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. sumokėjo iš viso 30 270 Eur nuompinigių. Taip pat 2015–2016 metų laikotarpiu ieškovė dideliais kiekiais pirko statybines medžiagas, skirtas vidaus patalpų remontui, išleido apie 85 719,80 Eur.

4. Ieškovės teigimu, kadangi su ja susiję asmenys (buvęs vadovas ir akcininkas bei jo šeimos nariai) per investicijas,  t. y. nuomos mokesčio mokėjimą ir pastatų remontą, susigrąžino visą bendrovei sumokėtą turto pardavimo kainą, bendrovės veikloje reikalingo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas prieštaravo ieškovės įstatuose nurodytiems tikslams gauti pelno ir efektyviai naudoti bendrovės turtą bei pažeidė BUAB „Tvorų tiekimas“ kreditorių interesus. Ieškovė 2015 m. turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, tačiau už parduotus pastatus gautas lėšas skyrė vadovo ir akcininko bei su juo susijusių asmenų pajamoms didinti bei perleistam turtui pagerinti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.6. Pasisakydamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad, vertinant

pirkimo–pardavimo ir atgalinės nuomos sandorių tikslingumą, svarbi yra aplinkybė, jog ieškovė pastatams pirkti buvo panaudojusi iš AB Šiaulių banko pagal 2014 m. vasario 13 d. kredito sutartį Nr. duomenys neskelbtini gautas lėšas (350 000 Lt (101 273 Eur)) ir buvo įregistruota ginčo turto hipoteka. Ginčijamos sutarties sudarymo dieną grąžintina paskolos sumos dalis (be palūkanų) sudarė 81 094,76 Eur. Teismo vertinimu, ieškovė pastatus atsakovams pardavė už rinkos kainą, o jos mokami nuompinigiai nebuvo didesni už bankui mokėtinas įmokas.

7. Ištyręs ieškovės pateiktus duomenis apie prekių pirkimą remonto darbams, teismas sprendė, kad jie nepatvirtina, jog pirktos prekės būtų panaudotos ginčijamu sandoriu atsakovams perleistų pastatų remontui, o ne kitiems ieškovės nuomojamiems nekilnojamojo turto objektams Vilniuje (automobilių stovėjimo aikštelė) ir Kaune (negyvenamos patalpos ir aikštelė) įrengti. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamu sandoriu atsakovams perleisti pastatai buvo remontuojami bendrovės lėšomis ir atsakovai susigrąžino investuotus pinigus per nuomos mokestį ir nupirktų pastatų pagerinimą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovai veikė nesąžiningai, pažeisdami bendrovės ar jos kreditorių interesus.

8. Pasisakydamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu (actio Pauliana), teismas konstatavo, kad bankroto administratorė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, tačiau byloje neįrodyta aplinkybė, jog į ginčo pastatus buvo investuotos bendrovės lėšos. Taip pat ieškovė nepateikė duomenų argumentui, kad, pardavus nekilnojamąjį turtą, padidėjo kreditorių reikalavimai, pagrįsti. Teismo vertinimu, ieškovė remiasi vieninteliu argumentu, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną pradelsta skola didžiausiai kreditorei UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“ buvo 105 438,72 Eur, o šiuo metu bankroto byloje yra patvirtintas 327 025,44 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Tačiau teismas nustatė, kad atsakovai už perkamą turtą bendrovei avansu pervedė lėšas, kurios buvo naudojamos kreditui dengti bei įsipareigojimams kreditorėms UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB „Unis Steel Baltija“ vykdyti bei darbo užmokesčiams išmokėti. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad už parduotus pastatus gauti pinigai buvo skirti ne kreditorių reikalavimams patenkinti, ne pajamoms ir išlaidoms subalansuoti, o bendrovės vadovo ir jo artimųjų giminaičių pajamoms padidinti bei įsigytam turtui pagerinti. Teismas sprendė, kad šis sandoris nelėmė bendrovės galimybės toliau tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo, todėl tuo metu priimtas sprendimas parduoti pastatus ir gautomis lėšomis atsiskaityti su banku bei dalimi kreditorių nepatvirtina atsakovų nesąžiningumo, o atitinka įprastą verslo praktiką. Teismo vertinimu, nors ginčo pastatus nupirko bendrovės vadovas ir jo artimi giminaičiai, sandoris nebuvo neatlygintinis ar aiškiai nuostolingas jo sudarymo metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovų, kaip sandorio šalies, nesąžiningumo.

9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. gavo ieškovės BUAB „Tvorų tiekimas“ prašymą pridėti prie bylos papildomus dokumentus – 2018 m. liepos 9 d. ataskaitą apie faktinius pastebėjimus ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Taip pat teismas 2018 m. lapkričio 12 d. gavo atsakovų E. G., K. K.-G., I. G., V. G. ir G. G. paaiškinimus dėl ieškovės pateiktų naujų papildomų dokumentų, prie kurių yra pridėti papildomi dokumentai. Siekdama tinkamai išspręsti šalių ginčą bei užtikrinti tinkamą jų procesinių teisių įgyvendinimą, kolegija šios civilinės bylos nagrinėjimą apeliacine rašytinio proceso tvarka atidėjo, suteikdama byloje dalyvaujantiems asmenims galimybę susipažinti su naujai pateiktais ieškovės bei atsakovų įrodymais ir iki 2018 m. lapkričio 27 d. pateikti savo nuomones (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 6 dalis, 162², 302 straipsniai). Kolegija, gavusi naujus šalių paaiškinimus ir pateikiamus dokumentus, 2019 m. sausio 4 d. nutartimi atsisakė juos priimti, nurodydama, kad ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai savo turiniu yra pateikto apeliacinio skundo argumentų papildymas. Kadangi tokiu būdu keisti skundo turinį šioje proceso stadijoje apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos tiesiogiai draudžia, ieškovės ir atsakovų (kurių rašytiniai paaiškinimai iš esmės yra susiję su ieškovės pateiktos ataskaitos duomenimis) pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakyta priimti (CPK 75 straipsnio 1 dalis).

11. Vertindama actio Pauliana taikymo sąlygas, kolegija pažymėjo, kad, 2014 m. balanso duomenimis, BUAB „Tvorų tiekimas“ turto vertė buvo 2 880 812 Lt (834 340,82 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 313 066 Lt (669 910,22 Eur). 2015 m. balanso duomenimis, BUAB „Tvorų tiekimas“ turto vertė buvo 693 328 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 635 687 Eur. Taigi, formaliai vertinant 2015 metų laikotarpio balanso duomenims, spręstina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2015 m. vasario 5 d.) BUAB „Tvorų tiekimas“ buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (635 687 Eur) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (693 328 Eur).

12. Kolegija nustatė, kad 2015 m. sausio mėn. hipotekos kreditorės reikalavimas sudarė 82 784,15 Eur, o didžiausios kreditorės UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“ pradelstas reikalavimas 2015 m. vasario mėn. buvo 105 438,72 Eur. Bendrovė, pardavusi turtą už 130 200 Eur, iš gautų lėšų grąžino bankui kreditą (82 784,15 Eur) bei dengė įsipareigojimus kitiems kreditoriams (žr. šios nutarties 8 punktą), taip pat iki 2015 m. balandžio mėn. kreditorei UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“ sumokėjo iš viso 85 000 Eur, t. y. didžiąją dalį skolos, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo metu.

13. Kolegija nurodė, kad nors ginčijamo sandorio sudarymo metu BUAB „Tvorų tiekimas“ veikė nuostolingai, tačiau jai nebuvo iškelta bankroto byla, dėl to bendrovė savo įsipareigojimus kreditoriams galėjo vykdyti neatsižvelgdama į bendrąjį kreditorių lygybės principą, būdingą bankroto situacijai. Bendrovės (jos valdymo organų) nesąžiningi veiksmai dėl neatsiskaitymo su visais kreditoriais nenustatyti. Priešingai, iš ginčijamo sandorio pagrindu gautų lėšų buvo vykdomi įsipareigojimai kreditoriams – jiems grąžintomis skolos dalimis bendrovės įsipareigojimai sumažėjo. Kolegija taip pat nurodė, kad atsakovams už perkamą turtą sumokėjus ieškovei avansą, 2015 m. sausio 23 d. buvo sumokėta 39 784,12 Eur kredito dalis ir, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, 2015 m. sausio 28 d. panaikinta turto hipoteka. Todėl nėra pagrindo konstatuoti kitų kreditorių teisių pažeidimo, jeigu, perleidus hipoteka įkeistą turtą trečiajam asmeniui, už turtą gautais pinigais atsiskaitoma pirmiau būtent su hipotekos kreditoriumi, nepriklausomai nuo prievolės suėjimo termino, ir, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, yra panaikinama daikto hipoteka.

14. Kolegija pažymėjo, kad nors pirkimo–pardavimo ir atgalinės nuomos sandorius sudarė susijusios šalys (bendrovės vadovas ir jo artimieji), byloje nenustatyta, kad turto pardavimo kaina buvo per maža, o nuomos – per didelė. Pasisakydama dėl ieškovės išlaidų patalpų remontui, kolegija nurodė, kad atsakovai pripažįsta aplinkybes, jog 2015–2017 m. išnuomotą turtą remontavo bendrovės sąskaita ir dalis bankroto administratorės nurodytų prekių bei paslaugų buvo panaudota einamajam nuomojamų pastatų remontui atlikti, tačiau įstatymu nustatyta nuomininko (bendrovės) pareiga atlikti einamąjį pastatų remontą ir jų būklės nepabloginti. Turtas parduotas iki jo pagerinimo ir nagrinėjamoje byloje ieškovė neprašo priteisti nei turto pagerinimo (remonto) išlaidų, nei turto įsigijimo bei pardavimo kainos skirtumo. Tuo tarpu vadovo sprendimai, susiję su nenaudingų bendrovei prekių ir paslaugų įsigijimu (panaudojimu), gali būti apginti kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo).

15. Vertindama, ar ginčijami sandoriai prieštaravo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis), kolegija nurodė, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad bendrovei nuoma nebuvo reikalinga, kad bendrovė turėjo finansines galimybes mokėti bankui paskolą ir nuosavybės teise turėti pastatus, kuriuos ginčo sandoriu pardavė bendrovės vadovui ir jo artimiesiems, nes 2014–2015 metų laikotarpiu bendrovė veikė nuostolingai ir atsakovas patvirtino faktinę aplinkybę, kad 2015 m. BUAB „Tvorų tiekimas“ neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Todėl, įvertinusi savo perspektyvas mokėti bankui paskolą bei šios prievolės nevykdymo pasekmes, bendrovė

priėmė verslo sprendimą perleisti turtą atsakovams, kad įvykdytų įsipareigojimus hipotekos ir kitiems kreditoriams bei perleistą turtą išsinuomotų tolesnei veiklai tęsti (vykdyti).

16. Kolegijos vertinimu, vien tik faktas, kad pirkimo–pardavimo ir (arba) nuomos sandorius sudarę asmenys yra susiję artimais ryšiais, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, o kaip šalių nesąžiningumo požymis. Kadangi iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė vykdė ūkinę komercinę veiklą, kuri apėmė ir pastatų, inžinerinių statinių ir specializuotos statybos veiklą, tai ji 2015–2017 metų laikotarpiu galėjo įsigyti statybines medžiagas, skirtas patalpų remontui, ar įvesti ginčo patalpose dujas. Ieškovė neįrodė, kad tokie veiksmai prieštaravo jos tikslams.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovė BUAB „Tvorų tiekimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas padarė nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas išvadas dėl lėšų panaudojimo atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir ignoravo įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, nes ginčo turto hipoteka buvo panaikinta 2015 m. sausio 8 d., o ginčijamas sandoris sudarytas 2015 m. vasario 5 d., tada, kai hipotekos jau nebuvo. Todėl teismo išvados, kad, sudarius ginčijamą sandorį, gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, yra neteisingos. Be to, teismas, vertindamas atsiskaitymo su nemokios įmonės kreditoriais teisėtumą, turėjo šiuos atsiskaitymus vertinti pagal jų atitiktį CK 6.9301 straipsnio, o ne Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms. Ta aplinkybė, kad nemokiai įmonei nebuvo iškelta bankroto byla, nereiškia, kad įmonė gali nesilaikyti CK įtvirtinto mokėjimo eiliškumo.

17.2. CK 1.82 straipsnyje nustatytus nemokios įmonės sandorio negaliojimo pagrindus būtina vertinti atsižvelgiant į vadovo atliktus neteisėtus veiksmus (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnis). Nustačius įmonės nemokumo faktą, šios įmonės nekilnojamojo turto pardavimas negali būti laikomas teisėtu ir atitinkančiu įmonės tikslus, nes sudarydamas šį sandorį įmonės vadovas pažeidžia ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytą imperatyvią pareigą inicijuoti įmonės bankrotą. Teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, esant blogai įmonės finansinei situacijai (teismo konstatuotam nemokumui), paskutinio nekilnojamojo turto pardavimo sandoris buvo sudarytas tam, kad šis turtas nebūtų pardavinėjamas bankroto procese iš varžytynių. Be to, turtas buvo parduotas už mažesnę nei įsigijimo kainą įmonės vadovui ir su juo artimais ryšiais susijusiems asmenims. Teismas nevertino atsakovų nesąžiningumo aspektų, tik apsiribojo praktikoje suformuluota taisykle dėl CK 6.67 straipsnio prezumpcijos netaikymo CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamiems sandoriams.

17.3. Teismas pažeidė CPK 314 straipsnio nuostatas, nes, iš pradžių suteikęs galimybę šalims įrodinėti ginčo dalyką sudarančias aplinkybes ir dėl to atidėjęs bylos nagrinėjimą, vėliau, šalims pateikus paaiškinimus ir papildomus įrodymus, atsisakė juo priimti, taip akivaizdžiai pažeisdamas kooperacijos (CPK 8 straipsnis), nutarties privalomumo (CPK 18 straipsnis) principus. Tai, kad šalys nesutaria dėl įrodymo, negali būti pagrindas teismui tiesiog atsisakyti jį priimti.

18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Atsakovai ir ieškovė buvo sudarę preliminariąją sutartį, pagal kurią sumokėjo ieškovei avansą; šį gavusi ieškovė atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi ir hipoteka buvo panaikinta iki ginčijamo sandorio sudarymo, tačiau jo pagrindu. Vien tik remiantis 2015 m. balanso duomenis, kurie sudaryti praėjus 10 mėnesių nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento, nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl šių sandorių sudarymo įmonė, perleidusi paskutinį nekilnojamąjį turtą ir padidėjus skoloms, tapo nemoki.

18.2. Ieškovė, įrodinėdama sandorio negaliojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, remiasi ne bendrovės steigimo dokumentuose nurodytais įmonės veiklos tikslais, bet vadovo pareigų nevykdymu. Toks platus CK 1.82 straipsnio aiškinimas nėra galimas, nes imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą reglamentuoja atskira norma (CK 1.80 straipsnis). Atsakovų teigimu, ginčijami sandoriai buvo sudaryti ne pažeidžiant, o įgyvendinant bendrovės veiklos tikslus – gauti pelną iš bendrovės vykdomos veiklos, užtikrinti bendrovės turto efektyvų panaudojimą, sukurti ir išsaugoti bendrovės reputaciją. Atsakovų sąžiningumą patvirtina tai, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo kaina atitiko rinkos kainą, tačiau nuomos kaina buvo net mažesnė už rinkos kainą, nes atsakovai turėjo tikslą išsaugoti įmonę ir padėti artimo asmens verslui.

18.3. Ieškovė neįrodė, kad bendrovė buvo nemoki sandorio sudarymo metu ir kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai. Kreditorių teisių pažeidimą ieškovė sieja ne su sandorio sudarymu ar sandorio sąlygomis, o su vėlesniais bendrovės vadovo sprendimais, tokiais kaip atgalinė nuoma ar išlaidos prekėms, naudotoms patalpų remontui. Atsakovų teigimu, ieškovė turėjo sudaryti ginčijamus sandorius, nes būtent jais buvo siekiama gauti bendrovei apyvartinių lėšų, atsiskaityti su hipotekos ir kitais kreditoriais bei tęsti veiklą.

18.4. Ieškovė nepateikia nė vieno argumento dėl restitucijos taikymo, tačiau atsakovams, kurie yra sąžiningi, jos taikymas labai pablogintų jų padėtį.

19. Kasaciniu skundu atsakovai prašo pašalinti iš Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutarties motyvą „Taigi, formaliai vertinant 2015 metų laikotarpio balanso duomenis, spręstina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2015 m. vasario 5 d.) BUAB „Tvorų tiekimas“ buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (635 687 Eur) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (693 328 Eur)“. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas padarė esminį ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies pažeidimą, nes įmonės nemokumą formaliai konstatavo nustatęs tik bendrą įsipareigojimų ir turto dydį, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad ĮBĮ nustato, jog nemokumas gali būti konstatuotas tik įvertinus įsipareigojimų (ne)vykdymą, pradelstų įsipareigojimų apimtį.

19.2. Teismas, padarydamas tokią išvadą dėl įmonės nemokumo, pabrėžė, kad atlieka tik formalų vertinimą, tačiau teisės aktai ir teismų praktika draudžia vykdyti formalų teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas vertino 2015 m. balanso, kuris sudaromas 2015 m. gruodžio 3 d., duomenis ir nustatė bendrovės nemokumą sandorio sudarymo metu 2015 m. vasario 5 d.

19.3. Tokia nepagrįsta teismo išvada tapo argumentu kitoje byloje dėl reikalavimo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, nurodant, kad BUAB „Tvorų tiekimas“ nemokumas jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip nepagrįstai ir neteisėtai suvaržant atsakovo E. G. teisę gintis.

19.4. Turto pardavimas, nesant ginčo dėl turto vertės, objektyviai negali pažeisti kreditorių teisių, nes bendrovės turimo turto apimtis nepasikeičia, tiesiog vienas turtas (nekilnojamasis) pakeičiamas į kitą (pinigus), todėl ginčo sandoris ne tik nepažeidė kreditorių teisių, bet ir neturėjo jokios įtakos bendrovės mokumui.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutartį bei Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

20.1. Atsakovai siekia dalį jiems nepalankių faktų tiesiog išbraukti iš bylos, net nenurodydami, kokie faktai pagal byloje esamus dokumentus turėjo būti nustatyti, ar įmonė 2015 m. vasario 5 d. buvo moki ir ar kasacinis teismas turi pats nustatyti, kada ji tapo nemoki. Atsakovai siekia sugriauti visą apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo procesą, kuris yra vientisas, ir suskaidyti bylos medžiagą į atskiras dalis, dalį bylos medžiagos traktuoti taip, kaip jiems patiems palanku. Tokie atsakovų tikslai yra neteisėti.

20.2. Apeliacinės instancijos teismo formuluotė „formaliai“ reiškia „pagal įstatymą“ ir ji negali būti traktuojama kaip įrodymų vertinimo pažeidimas. Priešingas aiškinimas tiesiog paneigtų teisinį reglamentavimą dėl nemokumo būsenos nustatymo kriterijų ir įrodymų, kuriais remiantis tai turi būti daroma. Iš atsakovų argumentų nėra aišku, kokie kiti bylos duomenys paneigia teismo išvadą, kad bendrovė sandorio sudarymo dieną buvo nemoki.

20.3. Patys atsakovai atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą yra nurodę, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl įmonės mokumo išnagrinėjo savo iniciatyva išreikalavęs iš VĮ „Registro centro“ balanso duomenis, todėl atsakovų argumentai, kad padarydamas tokią išvadą dėl įmonės nemokumo apeliacinės instancijos teismas apribojo atsakovo teisę gintis, yra nepagrįsta.

20.4. Atsakovai vis naujai ir kitaip nurodo faktus ir pateikia naujus dokumentus, tokius kaip preliminarioji sutartis, kurie bankroto administratorei nebuvo perduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė bankrutavusios UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administratorė ginčijo įmonės

sudarytą nekilnojamųjų patalpų pirkimo–pardavimo ir daiktinių teisių į valstybinės žemės sklypo nuomą perleidimo sutartį dviem savarankiškais teisiniais pagrindais: 1) dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis); 2) dėl sandorio prieštaravimo kreditorių teisėms actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatę, kad pirkimo–pardavimo sandorio kaina būtų per maža ar tų pačių parduotų nekilnojamųjų patalpų atgalinės nuomos sandorio kaina būtų per didelė, nepriklausomai nuo to, kad konstatavo sandorių sudarymo metu buvusį įmonės nemokumą, ieškinį atmetė. Kasaciniuose skunduose tiek ieškovė, tiek atsakovai kelia įmonės nemokumo sandorių sudarymo metu klausimą, kas yra aktualu vertinant ginčijamą sandorį abiem pirmiau nurodytais pagrindais.

22. Juridinio asmens nemokumo nustatymas yra fakto klausimas. Kasaciniame procese nėra tiriami ir nustatomi bylos faktai, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tačiau kasacinis teismas gali vertinti, ar nustatant bylos faktus nebuvo padaryta įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo klaidų, kurios galėjo lemti neteisingą bylos aplinkybių konstatavimą ir neteisingo sprendimo dėl bylos esmės priėmimą.

23. Byloje nustatyta, kad UAB „Tvorų tiekimas“ 2014 m. vasario 12 d. penkerių metų laikotarpiui sudarė 350 000 Lt (101 367 Eur) kredito su portfeline garantija sutartį, kurios paskirtis buvo nekilnojamojo turto, esančio duomenys neskelbtini, įgijimas. Šį turtą UAB „Tvorų tiekimas“ įsigijo už 500 000 Lt (144 810, 01 Eur). Po metų, 2015 m. vasario 5 d., UAB „Tvorų tiekimas“ šį nekilnojamąjį turtą už 130 200 Eur pardavė atsakovams, kurių vienas – E. G. buvo įmonės vadovas ir akcininkas, kitas – jo brolis ir įmonės komercijos direktorius I. G., trečias – E. G. ir I. G. motina J. G. Šie atsakovai nekilnojamąjį turtą įsigijo kartu su sutuoktiniais. Tą pačią dieną, 2015 m. vasario 5 d., atsakovai ir UAB „Tvorų tiekimas“ dvejiems metams sudarė šio nekilnojamojo turto nuomos sutartį. 2015–2017 m. UAB „Tvorų tiekimas“ išnuomotą turtą remontavo bendrovės sąskaita. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 3 d. nutartimi UAB „Tvorų tiekimas“, esant įmonės vadovo E. G. pareiškimui, iškėlė bankroto bylą.

24. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, 2014 m. balanso duomenimis, BUAB „Tvorų tiekimas“ turto vertė buvo 2 880 812 Lt (834 340,82 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 313 066 Lt (669 910,22 Eur). 2015 m. balanso duomenimis, BUAB „Tvorų tiekimas“ turto vertė buvo 693 328 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 635 687 Eur. Taigi, formaliai vertindamas 2015 metų laikotarpio balanso duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2015 m. vasario 5 d.) BUAB „Tvorų tiekimas“ buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (635 687 Eur) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (693 3280 Eur) (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

25. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad tai, jog nemokiai įmonei nebuvo iškelta bankroto byla, nereiškia, kad įmonė gali nesilaikyti CK įtvirtinto mokėjimo kreditoriams eiliškumo, o nustačius įmonės nemokumo faktą, turi būti vertinama, ar įmonės vadovas turėjo ne parduoti vienintelį įmonės nekilnojamąjį turtą, o inicijuoti įmonės bankrotą. Atsakovai teigia, kad ieškovė neįrodė, jog įmonė sandorio sudarymo metu buvo nemoki, ir prašo teismą pašalinti šią apeliacinės instancijos teismo formaliai padarytą išvadą apie įmonės nemokumą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 58 punktas).

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.); taip pat kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016 33 punktą).

28. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens

tikslams, kai 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. Nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti.

29. Taigi nors juridinio asmens nemokumas ir nelemia šio juridinio asmens sudaromo sandorio pripažinimo prieštaraujančiu jo veiklos tikslams, tačiau juridinio asmens turtinės padėties analizė yra aktuali vertinant ginčijamo sandorio naudingumą įmonei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sandorio naudingumas nereiškia tik jo komercinės naudos, bet taip pat gali apimti ir bet kokią kitą adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017, 30 punktas). Aplinkybės, parodančios juridinio asmens turtinės padėties ir sandorio prieštaravimo jo tikslams ryšį, gali būti susijusios su tuo, kad juridinis asmuo, sandorio sudarymo metu būdamas nemokus, nesant tam pagrindo, perleido savo turtą, taip užkirsdamas kelią atkurti įprastos veiklos vykdymą, stabilizuoti padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ir kitokio pobūdžio naudą; kad, net ir būdamas mokus, sudarydamas sandorį juridinis asmuo žymiai pablogino savo turtinę padėtį ir pan.

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad įmonės turtinė padėtis ir jos nemokumo būsena, ginčijant sandorius CK 1.82 straipsnio pagrindu, nebūtinai turi būti vertinama vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apibrėžtimi, pagal kurią įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Visų pirma, į ką turėtų būti atkreiptas dėmesys, yra tai, ar įmonė turi pradelstų finansinių įsipareigojimų, ar ji susiduria su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, kuriems konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų, bet turi būti nustatytas tokių atvejų sistemiškumas, t. y. pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas, ar šie finansiniai sunkumai užkerta kelią įmonei vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad juridinis asmuo gali sėkmingai vykdyti savo veiklą ir kurti ekonominę naudą ar įgyvendinti kitus įstatuose apibrėžtus tikslus ir neturėdamas nuosavo materialaus turto, tačiau kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdį, kiek vykdomai veiklai būdingi svyravimai, kokios jos vykdymo sąlygos, kokie vykdomos veiklos rezultatai prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo metu ir kaip jie keitėsi, jei keitėsi, po sandorio sudarymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 47–49 punktus).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens turtinė padėtis priklauso nuo vykdomos veiklos pobūdžio, rinkos svyravimų ir kitų svarbių aplinkybių, galinčių daugiausia lemti didelius juridinio asmens finansinius sunkumus, nepriklausomai nuo sudaryto sandorio, tačiau, ginčijant sandorį CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra svarbu įrodyti ne tik prieštaravimą juridinio asmens veiklos tikslams, kurių vienas pagrindinių yra tęsti savo veiklą, bet ir sandorio šalių norėjimą pasinaudoti esama padėtimi, veikiant prieš juridinio asmens interesus.

32. Kitas privataus juridinio asmens teisnumo pažeidimą sudarantis pagrindas yra valdymo organų kompetencijos pažeidimas.

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad su CK 1.82 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu susijusios CK 2.83 straipsnio normos, reglamentuojančios sandorių, sudarytų pažeidžiant privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 32 punktas).

34. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad įmonės vadovas atsakovas E. G., įmonei veikiant nuostolingai ir esant nemokiai, ne inicijavo jos bankrotą, o pardavė paskutinį jos nekilnojamąjį turtą (pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (ar) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti). Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, nurodė, kad 2014–2015 metais bendrovė veikė nuostolingai, atsakovas taip pat patvirtino faktinę aplinkybę, kad 2015 m. BUAB „Tvorų tiekimas“ neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl bendrovė įvertino savo

perspektyvas mokėti bankui paskolą bei šios prievolės nevykdymo pasekmes ir priėmė sprendimą perleisti turtą atsakovams, kad įvykdytų įsipareigojimus hipotekos ir kitiems kreditoriams bei perleistą turtą išsinuomotų ir toliau galėtų tęsti (vykdyti) veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirkimo–pardavimo ir atgalinės nuomos sandoriai atitiko ekonominę verslo logiką ir nebuvo akivaizdžiai žalingi įmonei.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją, turi būti įvertinti bendrieji ir specialieji įmonės vadovo kompetencijos reikalavimai. Svarbiausios bendrosios įmonių vadovų pareigos nustato, kad įmonės vadovas: įmonės ir kitų įmonės organų narių atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai; turi būti lojalus įmonei ir laikytis konfidencialumo; privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja įmonės interesams; privalo nepainioti įmonės turto su savo turtu ir naudotis informacija, kurią jis gauna būdamas įmonės vadovu asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be įmonės akcininkų sutikimo ir kt. (žr., pvz., CK 2.87 straipsnį). Įmonės vadovo specialioji kompetencija yra susijusi su specifinėmis jo atitinkamos veiklos vykdymo žiniomis. Taigi vadovas turi įžvelgti savo vadovaujamos įmonės perspektyvas, žinoti jos tikslus ir jų įgyvendinimo terminus, efektyviai planuoti ir organizuoti darbus, nes jo kompetencija turi didžiulę įtaką įmonės sėkmei ir efektyvumui.

36. Įmonės verslo logika turėtų būti pagrįsta skaičiavimais ir optimalių sprendimų paieška. Ir nors nėra būtina, kad visi sprendimai, atitinkantys verslo logiką, būtų pelningi, priimamų sprendimų naudingumą turi rodyti bendra įmonės veikla, o ne atskiras jos elementas.

37. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, ginčijamą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir daiktinių teisių perleidimo sandorį, patalpų atgalinės nuomos sandorį, įmonės atliktą įprastinį šių patalpų remontą faktiniu ir teisiniu požiūriu vertino atskirai, taip padarydami išvadą, kad turto pardavimo ir nuomos kaina atitiko rinkos sąlygas, kad įmonės veikla buvo nuostolinga, todėl jai buvo reikalingos apyvartinės lėšos atsiskaityti su kreditoriumi, kuriam buvo įkeistos parduodamos patalpos, kad ginčo nekilnojamasis turtas įmonei buvo reikalingas įprastinei veiklai tęsti, todėl ji jį nuomojosi ir atliko jo remontą nepažeisdama įstatymo reikalavimų (CK 6.493 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, įmonės vadovas, teigė, kad nekilnojamojo turto ir daiktinių teisių perleidimo sutartis bei atgalinės nuomos sutartis yra įprasta verslo praktika.

38. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija sutinka, kad pats nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir jo atgalinės nuomos sandorių sudarymas nebūtinai reiškia jų nenaudingumą įmonei ir (ar) įmonės vadovo kompetencijos pažeidimą, tačiau, siekiant pagrįsti jų tikslingumą, būtina juos vertinti ne kiekvieną atskirai, o kartu visame juridinio asmens vykdomos veiklos kontekste. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nepagrindė savo išvados, kad šie UAB „Tvorų tiekimas“ sandoriai atitiko įprastinę verslo praktiką, byloje nebuvo analizuoti duomenys, susiję su įmonės strateginiu veiklos planavimu ir valdymu, vykdomos veiklos svyravimais, alternatyvių finansavimo šaltinių paieška ir pan.

39. Kaip pažymėta pirmiau, ginčijant sandorį CK 1.82 straipsnio pagrindu nepakanka nurodyti vien juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimo fakto, bet tokį reikalavimą pareiškusiam asmeniui būtina įrodyti kitos tokio sandorio šalies nesąžiningumą. Bet kuriuo atveju teismui nustačius, kad asmuo turi galimybę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais, turėtų būti siekiama išsaugoti civilinių santykių stabilumą, teisinį tikrumą ir apibrėžtumą bei pačią sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011; 2016 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016 38 punktą).

40. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nurodė, kad vien tik faktas, jog pirkimo–pardavimo ir (ar) nuomos sandorius sudarę asmenys yra susiję artimais ryšiais, gali būti vertinamas kaip pagrindas preziumuoti ne ginčo sandorius sudariusių asmenų nesąžiningumą, o šalių nesąžiningumo požymį. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl sandorio šalių sąžiningumo, turi būti vertinami ne tik giminystės ryšiai, bet ir kiti sandorio šalis siejantys santykiai, tokie, kaip, pvz., bendros veiklos vykdymas, kitų įmonių, užsiimančių panašia veikla, steigimas. Įmonės vadovas turi užtikrinti, kad bus išvengta interesų konflikto tarp asmeninių ir įmonės, sudariusios ginčijamą sandorį, interesų (UAB „Tvorų tiekimas“ įstatų 5.4 punktas).

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai). CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu netaikoma. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytos aplinkybės negali tapti išankstiniu teisiniu vertinimu, lemiančiu įrodinėjimo naštos paskirstymą, kai sprendžiamas klausimas dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens teisnumui, tačiau jos gali būti taikomos kaip sąžiningumo vertinimo matas, įrodinėjant kitos sandorio šalies nesąžiningumą (taikant sąžiningumo prezumpciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012).

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamą sandorį su BUAB „Tvorų tiekimas“ sudarė atsakovas, įmonės vadovas, kitas atsakovas, įmonės komercijos direktorius, ir jų abiejų motina. Atsakovai neneigia žinoję apie sunkią įmonės materialinę padėtį, todėl ginčijamu sandoriu ir atgalinės nuomos sandoriu siekė padengti įsipareigojimus kreditoriams bei tęsti įmonės veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant įrodyti sandorių šalių nesąžiningumą, turi būti įrodoma ne tai, kad sandorio šalys žinojo apie įmonės sunkią padėtį, bet kad jie žinojo apie sudaromų sandorių akivaizdžią nenaudą ir žalingumą įmonei ir siekė pasinaudoti esama padėtimi. Tai, kad atsakovai yra įmonę valdant tiesiogiai dalyvaujantys asmenys ir (ar) artimai tarpusavyje susiję giminystės ryšiais, padidina jų sąžiningumo vertinimą, todėl jei būtų nustatyta, kad ginčijamas sandoris akivaizdžiai buvo žalingas įmonei ir (ar) sudarytas pažeidžiant protingo ir apdairaus vadovo standartą, sandorio šalių sąžiningumas būtų paneigtas.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, siekdami tinkamai išspręsti bylą, turėjo vertinti visus pirmiau minėtus sandorius ir įmonės veiksmus kartu, taip bandydami atsakyti į šiuos bylai svarbus klausimus: 1) kokiu tikslu ir sąlygomis įmonė įgijo ginčo patalpas, atkreipiant dėmesį į tai, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas finansuojant beveik visą jo kainą kreditu, vadinasi, kredito teikėjui įvertinus įmonės mokumą ir galėjimą grąžinti šį kreditą per penkerius metus; 2) ar buvo tokių staigių rinkos sąlygų pokyčių, kad, praėjus vos metams, įmonei buvo nenaudinga ir toliau turėti šį nekilnojamąjį turtą savo turto balanse, atkreipiant dėmesį į tai, kad šios patalpos buvo parduotos atsakovams už kad ir nežymiai, bet 14 000 Eur mažesnę kainą, o šias patalpas įmonė toliau nuomojo iš atsakovų už bene tokią pat, kad ir nežymiai mažesnę, kainą, kaip mokėjimai bankui (nuomos sutarties mėnesinė kaina buvo 1305 Eur plius gyventojų pajamų mokestis, o mokėjimai bankui buvo 1689,35 Eur plius kintamosios palūkanos); 3) kokiems tikslams įmonei buvo reikalingos papildomos apyvartinės lėšos, nes vien tas argumentas, kad gautos lėšos buvo skirtos hipoteka užtikrintam finansiniam įsipareigojimui prieš terminą padengti, kai įmonė ir be to turėjo kitų suėjusių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sandorio tikslingumą ir naudingumą jį sudariusiam juridiniam asmeniui; 4) jei sandorių sudarymo metu įmonė buvo moki, kaip teigia atsakovai, dėl kokių priežasčių įmonei reikėjo parduoti jai reikalingas patalpas ir pardavimo dieną jas išsinuomoti, kai gautos apyvartinės lėšos skirtos tik kreditui grąžinti prieš terminą ir daliai kitų finansinių įsipareigojimų padengti, bet ne tolesnėms investicijoms į įmonės vykdomą veiklą; 5) jei atgalinės nuomos sutartis buvo sudaryta tam, kad įmonė toliau tęstų savo veiklą, ar buvo būtinybė šias patalpas, reikalingas įmonės veiklai, parduoti, atkreipiant dėmesį į tai, kad atgalinės nuomos sutartys paprastai sudaromos ilgam periodui, kad būtų galima tikėtis realios naudos iš vykdomos įmonės veiklos, tačiau šiuo atveju ji buvo sudaryta vos dvejų metų laikotarpiui, kuris buvo trumpesnis nei kredito, imto šioms patalpoms įgyti, sutarties terminas, o jam baigiantis įmonės vadovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo; 6) kokiu tikslu buvo remontuojamos nuomojamos patalpos, atkreipiant dėmesį į tai, kad patalpų nuomos sutartyje yra nurodyta, jog patalpos yra pakankamai tvarkingos (po remonto) ir gali būti naudojamos pagal paskirtį (negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1.3 punktas), jei patalpų nuomos sutartis sudaryta vos dvejiems metams ir, kaip matyti iš tolesnių įmonės vadovo veiksmų kreipiantis dėl įmonės bankroto, įmonės vykdyta veikla ir toliau buvo nuostolinga; 7) sprendžiant dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, kokie buvo kiti šio sandorių šalių tarpusavio ryšiai, vertinant ne tik jų giminystę, bet ir kartu vykdomus verslus.

Dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu

44. Kasaciniame skunde taip pat yra keliamas sandorio negaliojimo actio Paulina pagrindu klausimas, nurodant, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris pažeidė kreditorių teises.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant šio sandorio negaliojimą actio Pauliana pagrindu aktualios pirmiau nurodytos nustatytinos aplinkybės, tokios kaip įmonės nemokumas ir jo atsiradimo momentas, įmonės, skolininko, ir trečiųjų asmenų, atsakovų, sąžiningumas, kreditorių turėtos reikalavimo teisės sandorio sudarymo metu ir prievolių įvykdymo terminai.

46. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui

atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018, 30 punktas).

47. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčijamu sandoriu perleistos patalpos buvo įsigytos už kredito lėšas ir buvo įregistruota turto hipoteka, taip pat BUAB „Tvorų tiekimas“ turėjo nepradelstą 81 094,76 Eur dydžio skolą kreditorei (bankui) ir 105 438,72 Eur dydžio pradelstą skolą didžiausiai kreditorei UAB „Van Merkstein Systems Baltics“. Ginčijamoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo kainą pirkėjai sumokėjo pardavėjui prieš sudarant šią sutartį (sutarties 3.2 punktas), todėl su hipotekos kreditoriumi buvo atsiskaityta ir turto hipoteka buvo panaikinta dar iki ginčijamo sandorio sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai, jog už perleistą hipoteka įkeistą turtą pirmiausia buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, nepriklausomai nuo prievolės įvykdymo termino, taip pat iš dalies buvo atsiskaityta ir su kreditoriais, kurių reikalavimai buvo pradelsti, nepažeidė kreditorių teisių.

48. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos teismų argumentus, pažymi, kad kreditorių teisių (ne) pažeidimas galėtų būti nustatytas įvertinus visas šios nutarties 43 punkte įvardytas aplinkybes, t. y. kokiu tikslu buvo pasirinktas toks alternatyvus įmonės finansavimo ir atsiskaitymo su kreditoriais, o daugiausia tik su hipotekos kreditoriumi, šaltinis.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas, aiškinimo ir taikymo

49. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, 2018 m. lapkričio 13 d. priėmęs nutartį, kuria atidėjo civilinės bylos nagrinėjimą ir išsiuntė ieškovės ir atsakovų papildomai pateiktus paaiškinimus bei nustatė terminą savo nuomonėms pateikti, 2019 m. sausio 4 d. atsisakydamas priimti šalių pateiktus paaiškinimus ir dokumentus dėl to, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir tai yra apeliacinio skundo pildymas, prieštaraujantis CPK 323 straipsniui, pažeidė CPK 314 straipsnį, kooperacijos ir nutarties privalomumo principus.

50. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).

51. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnį, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

52. CPK 323 straipsnyje nurodyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

53. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas abiem proceso šalims sudarė vienodas galimybes pateikti paaiškinimus, kad ieškovės kaip bankroto administratorės padėtis nagrinėjamu atveju gali būti apsunkinta dėl to, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (žr. Šiaulių apygardos teismo 2019  m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-371-368/2019), kad teikdama duomenis apie įmonės turtinę padėtį ieškovė iš esmės nekeičia savo reikalavimų, tačiau įmonės turtinės padėties analizė yra svarbi vertinant ginčijamo sandorio naudingumą įmonei, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas terminą papildomiems paaiškinimams pateikti, nenurodė aiškaus

tokio procesinio veiksmo tikslo, kad apeliacinės instancijos teismui pateikto naujo įrodymo priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo ir kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus dokumentus ir šalių papildomai pateiktus paaiškinimus kaip naujus apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas CPK 314 straipsnį, kas galėjo turėti teisinės reikšmės pačios bylos neteisingam išsprendimui.

Dėl bylos procesinės baigties

55. Šios nutarties 43 punkte nurodytų aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas, kuriam nagrinėjamos civilinės bylos procese išspręsti yra būtina atlikti faktinių aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai to neatliko ir nenustatė visų ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės mokumu ir sudaryto sandorio naudingumu, dėl to liko neatskleista bylos esmė. Dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis), laikantis nutartyje pateiktų išaiškinimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 20,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09705 2019-06-17 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-199-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00537-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.18.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. Areškevičiaus individualios įmonės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. Areškevičiaus individualios įmonės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kojora“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – asociacija Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rangos sutarties, kuria sutarta atlikti vidaus vandenų laivo pertvarkymo darbus, šalių teises ir pareigas sutarties vykdymo metu ir ją įvykdžius, užsakovo teisę į nuostolių atlyginimą, jam manant, kad sutartis įvykdyta netinkamai, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė T. Areškevičiaus individuali įmonė (toliau – ir T. Areškevičiaus IĮ) prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Kojora“ 96 828,93 Eur negautų pajamų už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. liepos 26 d., 137 427,46 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. gegužės 19 d. paskelbė kvietimą dalyvauti jai priklausančio laivo „Banginis KL 4330“ (toliau – ir laivas) modernizavimo darbų pirkime; dalį (80 proc.) šio pirkimo įsipareigojo finansuoti trečiasis asmuo – asociacija Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupė. Laivo modernizavimo darbų atlikimo tikslas buvo pagerinti laivo saugą, darbuotojų darbo ir higienos sąlygas, sukurti papildomas darbo vietas.

4. 2015 m. gegužės 25 d. tarp ieškovės (užsakovės) ir atsakovės (rangovės) buvo sudaryta rangos sutartis (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti laivo modernizavimo darbus vadovaudamasi darbų technine užduotimi; Sutarties kaina – 88 330 Eur. Ieškovė sumokėjo visą Sutarties kainą (88 330 Eur) į atsakovės sąskaitą, iš jų 58 400 Eur buvo trečiojo asmens lėšos, o 29 930 Eur – pačios ieškovės lėšos.

5. Ieškovės teigimu, atsakovė laivo modernizavimo darbus atliko be darbų projekto bei brėžinių, kurie turėjo būti suderinti tiek su ieškove, tiek su Lietuvos saugios laivybos administracija, o tai laikytina neteisėta laivo modernizacija. Be to, po laivo perdavimo–priėmimo akto pasirašymo paaiškėjo, kad atsakovė be ieškovės žinios atliko laivo denio praplatinimo darbus. Po atsakovės atliktų laivo modernizavimo darbų laivas yra nebeeksploatuojamas ir netinkamas naudoti. Lietuvos saugios laivybos administracija nurodė, kad jai pateikti tik bendro vaizdo laivo brėžiniai, kuriais vadovaujantis negali būti atliktas laivo modernizavimas. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsisakė išduoti ieškovei laivo tinkamumo plaukioti liudijimą, kuris yra būtinas tam, kad laivas galėtų būti eksploatuojamas, motyvuodama tuo, kad po laivo rekonstrukcijos pasikeitė laivo dydis. Ieškovei neturint galiojančio laivo tinkamumo plaukioti liudijimo, negali būti išduodamas žvejybos laivo liudijimas, kuris yra būtinas dokumentas, suteikiantis ieškovei leidimą naudoti laivą pagrindinei tikslinei paskirčiai – žvejybinei veiklai.

6. Ieškovė nurodė, kad, atsakovei atlikus nurodytus neteisėtus veiksmus, ji negavo 96 828,93 Eur planuotų gauti pajamų iš žvejybinės veiklos ir patyrė 137 427,46 Eur dydžio tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro 40 404,88 Eur nuostoliai dėl to, kad laivas negali būti naudojamas pagal paskirtį; 88 330 Eur Sutarties kaina, kurią ieškovė atsakovei sumokėjo nepagrįstai, nes Sutartis nebuvo įvykdyta; 7999 Eur ieškovės išlaidos už konsultacijas bei projekto paraiškos ir verslo plano laivo modernizavimo paramai gauti suteikimą bei parengimą; 693,58 Eur ieškovės išlaidos dėl darbuotojų, kurie įdarbinti pagal ieškovės ir trečiojo asmens susitarimą, prastovų.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 68 713,73 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Byloje nustatytos šios aplinkybės:8.1. 2014 m. spalio 15 d. Lietuvos saugios laivybos administracijos žvejybinio laivo „Banginis KL 4330“ kasmetinės

techninės apžiūros akte buvo konstatuota, kad pagal atliktos apžiūros rezultatus laivas yra tinkamos techninės būklės ir jam leidžiama plaukioti, nurodant kitos laivo kasmetinės techninės apžiūros datą – 2015 m. spalio 15 d. 2014 m. gruodžio 31 d. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išdavė ieškovei verslinės žvejybos Baltijos jūros priekrantėje leidimą, šis galiojo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

8.2. 2015 m. vasario 20 d. tarp ieškovės (užsakovės) bei atsakovės (vykdytojos) buvo suderintas ir pasirašytas dokumentas dėl laivo remonto darbų, siekiant pagerinti darbuotojų darbo sąlygas. Minėtas dokumentas turi dvi redakcijas – pirmojoje yra nurodyti laivo denio praplatinimo darbai pagal projektą (aptariamo dokumento skiltis „Remonto darbai“, 9 punktas), kurių kaina – 8088 Eur (be PVM); antrojoje tokie darbai neįvardyti. 2015 m. gegužės 19 d. ieškovė paskelbė kvietimą dalyvauti Žvejybinio laivo „Banginis KL 4330“ modernizavimo darbų pirkime. 2015 m. gegužės 22 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupės buvo pasirašyta Vietos projekto vykdymo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo įgyvendinti vietos projektą „T. Areškevičiaus IĮ modernizavimas“, o trečiasis asmuo įsipareigojo finansuoti iki 64 911 Eur (arba 80 proc.) visų tinkamų finansuoti Vietos projekto išlaidų (ieškovė pagal Vietos projekto vykdymo sutartį įsipareigojo prisidėti savo ne mažesniu nei 31 558 Eur (arba 20 proc.) piniginiu įnašu ir užtikrinti visų kitų projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų apmokėjimą).

8.3. 2015 m. gegužės 25 d. tarp ieškovės (užsakovės) ir atsakovės (rangovės) buvo pasirašyta sutartis, kurios objektas – žvejybinio laivo „Banginis KL 4330“ modernizavimo darbai (Sutarties 1.1 punktas). Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo atlikti laivo modernizavimo darbus pagal darbų techninę užduotį (Sutarties priedą Nr. 1) (Sutarties 1.2 punktas), sutarta rangos sutarties darbų kaina – 88 330 Eur su PVM (Sutarties 3.1 punktas). Minėtos sutarties priedas Nr. 1 – laivo modernizavimo darbų techninė užduotis, iš esmės (pagal numatytų darbų apimtis) atitinkanti minėto 2015 m. vasario 20 d. tarp ieškovės (užsakovės) bei atsakovės (vykdytojos) suderinto ir pasirašyto dokumento antrąją redakciją.

8.4. 2015 m. liepos 13 d. atsakovė (užsakovė) ir H. M. projektavimo įmonė (vykdytoja) sudarė sutartį, kuria H. M. įmonė apsiėmė parengti laivo modernizacijos projektą, įskaitant teorinio korpuso brėžinio parengimą elektroniniu formatu su korpuso modernizacijos darbo brėžiniais, konstrukcijos detalių brėžinius laivo korpusui modernizuoti pagal kliento pageidavimus.

8.5. 2015 m. rugsėjo 18 d. ir 2015 m. spalio 30 d. ieškovė (užsakovė) ir atsakovė (rangovė) pasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktus, patvirtinančius, kad pagal 2015 m. gegužės 25 d. sutartį laivo modernizavimo darbai buvo atlikti ir ieškovė (užsakovė) neturi pretenzijų dėl kokybės bei atlikimo terminų. 2015 m. spalio 5 d. atsakovės (rangovės) pasirašytoje faktiškai atliktų darbų sąmatoje, be kitų, nurodyti ir laivo išorinio korpuso modernizavimo, praplečiant jį iki 4200 mm, darbai.

8.6. 2015 m. spalio 30 d. atsakovė išrašė ieškovei 88 330 Eur su PVM sumos sąskaitą faktūrą už laivo modernizavimo darbus. Ieškovė atsakovei sumokėjo: 2015 m. liepos 23 d. – 1500 Eur avansą; 2015 m. rugsėjo 3 d. – 1500 Eur avansą; 2015 m. spalio 29 d. – 2000 Eur išankstinį mokėjimą pagal Sutartį; 2015 m. lapkričio 19 d. – 24 930 Eur už laivo modernizavimą; 2016 m. sausio 5 d. – 58 400 Eur už laivo modernizavimą, iš viso 88 330 Eur, iš kurių 58 400 Eur buvo sumokėti trečiojo asmens, o 29 930 Eur ieškovės lėšomis.

8.7. 2016 m. sausio 20 d. ieškovė pateikė atsakovei reikalavimą dėl laivo modernizavimo dokumentų: laivo modernizavimo projekto (su visais brėžiniais) bei laivo stovumo dokumentų, pateikimo. 2016 m. sausio 22 d. atsakovė raštu atsakė ieškovei, kad laivo modernizacijos projektavimo ir stovumo darbai Sutartyje ir techninėje užduotyje nebuvo nurodyti ir jie nebuvo atlikti. Atsakovės atliktų laivo modernizavimo darbų techninė ataskaitinė dokumentacija yra parengta.

8.8. 2016 m. vasario 9 d. Lietuvos saugios laivybos administracija informavo ieškovę, kad administracijai yra pateikti tik bendro vaizdo brėžiniai, kuriais vadovaujantis negali būti atliktas laivo modernizavimas. Atliekant laivo pertvarkymą arba modernizavimą, vadovaujantis gerąja praktika, yra parengiamas techninis projektas. Techninio projekto pagrindą sudaro konstruktyvinis, teorinis, midelšpangauto ir kitų laivo pertvarkomų, modernizuojamų sudedamųjų dalių brėžiniai su medžiagų specifikacija ir aprašu. Pertvarkymo, modernizavimo darbai atliekami pagal parengtus darbinius brėžinius.

8.9. 2016 m. vasario 15 d. prašymu ieškovė kreipėsi į Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio

ministerijos, prašydama išduoti laivui liudijimą žvejoti, kadangi po laivo modernizavimo pasikeitė jo parametrai – padidėjo vandens talpa, laivo plotis ir ilgis. 2016 m. vasario 23 d. Žuvininkystės tarnyba atsakė ieškovei, kad naujo Lietuvos Respublikos žvejybos laivo liudijimo išduoti negalės, nes po žvejybos laivo rekonstrukcijos pasikeis laivo dydis. Padidėjus laivui, padidėja ir laivo žvejybos pajėgumai. Ieškovė laisvų žvejybos pajėgumų neturi, todėl naujo Lietuvos Respublikos žvejybos laivo liudijimo tarnyba išduoti negali.

8.10. 2017 m. sausio 19 d. Lietuvos saugios laivybos administracijos Žvejybinio laivo „Banginis KL 4330“ neeilinės techninės apžiūros akte buvo konstatuota, kad pagal atliktos apžiūros rezultatus laivas yra netinkamos techninės būklės.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog laivo modernizavimo apimtis turi būti aiški iki laivo modernizacijos darbų pradžios, o laivo modernizacija be išsamaus laivo modernizacijos projekto, suderinto su Lietuvos saugios laivybos administracija, neatitinka laivo pertvarkymo ar modernizavimo gerosios praktikos. Įvertinęs Sutarties nuostatas, laivo modernizavimo darbų techninę užduotį, šalių nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo prievolės rengti laivo remonto darbų projektinės dokumentacijos ir atlikti jos derinimo darbų, ir sprendė, kad šią pareigą turėjo ieškovė – laivo savininkė. Teismas nustatė, kad laivo modernizacijos projektas neegzistuoja.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad apie laivo denio praplatinimą ieškovė sužinojo tik po laivo perėmimo ir darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Teismas įvertino atsakovės paaiškinimus, kad šalių santykiai prasidėjo 2015 m. vasarį, kai šalių sudarytas ir pasirašytas dokumentas buvo parengtas pagal ieškovės išreikštus modernizavimo darbų norus ir minėtame dokumente yra nurodyti denio praplatinimo darbai, kuriuos pageidavo atlikti ieškovė. Projektuotojų N. M. ir H. M. paruošti brėžiniai apėmė laivo denio praplatinimo darbus, kurių pageidavo ieškovė. Teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių kaip liudytojų apklaustų projektuotojų N. M. ir H. M. paaiškinimus, kad jie tarėsi su ieškovės savininku T. A., kuris prašė praplatinti laivo denį, be to, pats T. A. neneigė, kad bendravo su projektuotojais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, yra pagrindas teigti, kad ieškovės atstovas (savininkas) T. A. prašė atlikti laivo denio praplatinimo darbus, kurie nenurodyti darbų techninėje specifikacijoje.

11. Teismas konstatavo, kad nustatyti laivo stovumą be techninių laivo modernizavimo brėžinių ir projektų nėra galimybės, o tai reiškia, kad nėra pagrindo teigti, jog laivo stovumas yra pažeistas ar yra perteklinis.

12. Teismas nurodė, kad atsakovė yra profesionalė, verslininkė, kurios verslas yra laivų remontas, todėl jie be laivo modernizavimo projekto neturėjo pradėti laivo modernizavimo darbų, o pradėjusi – juos sustabdyti ir nedelsdama įspėti apie tai ieškovę bei pareikalauti šių dokumentų. Šios išvados, teismo vertinimu, nepaneigia atsakovės paaiškinimai, kad ji įspėjo ieškovę dėl teikiamų projektinių dokumentų derinimo su Lietuvos saugios laivybos administracija, juo labiau kad ieškovė šių aplinkybių nepripažįsta. Tuo tarpu ieškovė, Sutarties 6.2 punktu prisiėmusi pareigą skirti atstovą vykdomiems laivo modernizavimo darbams stebėti, neturėjo leisti vykdyti laivo modernizavimo darbų be laivo modernizavimo projekto. Konstatavęs, kad ieškovė turėjo prievolę rengti laivo remonto darbų projektinę dokumentaciją ir atlikti jos derinimo darbus, kad ieškovės atstovas (savininkas) T. A. prašė (norėjo) atlikti laivo denio praplatinimo darbus, kurie nenurodyti darbų techninėje specifikacijoje, kad ieškovė, Sutartimi prisiėmusi pareigą stebėti atliekamus laivo modernizavimo darbus, neturėjo leisti vykdyti laivo modernizavimo darbų be laivo modernizavimo projekto, kad atsakovė be laivo modernizavimo projekto neturėjo pradėti laivo modernizavimo darbų, o pradėjusi juos sustabdyti ir nedelsdama įspėti apie tai ieškovę bei pareikalauti šių dokumentų, t. y. tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės veiksmai neatitiko vidutiniškai rūpestingo, atidaus asmens elgesio standarto, teismas sprendė, kad abi šalys prisiėmė riziką, susijusią su laivo modernizavimo darbų, nesant laivo modernizavimo projekto ir brėžinių, atlikimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, nustatyti konkretaus šalių kaltės laipsnio nagrinėjamoje byloje nėra galimybės, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad abiejų šalių kaltės laipsnis yra lygus, t. y. po 50 proc.

13. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, jog ieškovė įrodė aplinkybę, kad po laivo modernizacijos darbų laivas nebegali būti naudojamas pagal tikslinę jo paskirtį. Kadangi abiejų šalių kaltės laipsnis yra lygus, abi šalys lygiomis dalimis turi būti atsakingos už nuostolių, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių su jų neteisėtais veiksmais, atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 68 713,73 Eur dydžio nuostolių atlyginimą (137 427,46 Eur).

14. Ieškinio reikalavimo dėl negautų pajamų (96 828,93 Eur) priteisimo teismas netenkino. Teismas nustatė, kad po laivo perdavimo modernizuoti ieškovė turėjo galimybę žvejoti kitu sau nuosavybės teise priklausančiu laivu, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė neteko žvejybos galimybių ir kad nagrinėjamu atveju gali būti taikomos ieškovės nurodytos apskaičiavimo taisyklės. Be to, teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti negautų pajamų suma (96 828,93 Eur), atsižvelgiant į ankstesnių metų gautas pajamas ir pelną (2012 m. ieškovė gavo 94 985 Lt pajamų ir 23 095 Lt pelną; 2013 m.

– 96 018 Lt pajamų ir 3481 Lt pelną; 2014 m. – 82 428 Lt pajamų ir 2058 Lt pelną) bei faktą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. liepos 26 d. atsakovė nepatyrė išlaidų, susijusių su remontuojamo laivo eksploatavimu, yra nepagrįsta.

15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti; kitą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nei Sutartyje, nei techninėje užduotyje rangovei nenurodytas laivo remonto darbų projektinės dokumentacijos rengimas, jos derinimo darbai. Pagal Sutarties 2.1 ir 2.2 punktų nuostatas atsakovė (rangovė) privalėjo tik laikytis jai pateiktų dokumentų (projektinės dokumentacijos, techninių laivo modernizavimo brėžinių), bet ne juos rengti. Projektavimo darbų ranga yra viena rangos sutarčių rūšių. Nagrinėjamu atveju ieškovės skelbtas bei organizuotas pirkimas apklausos būdu buvo skelbtas tik laivo modernizavimo darbams, bet ne projektavimo paslaugoms pirkti. Liudytojų projektuotojų N. M. ir H. M. paaiškinimai patvirtina, kad trečiuosius asmenis projektavimo darbams pasitelkė būtent ieškovė, ji pati sprendė ir dėl projektavimo darbų apimties – visas modernizavimo projektas net nebuvo užsakytas, ieškovės vadovo T. A. pageidavimu buvo atliekamas tik dalinis projektavimas.

17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės teiginys, jog atsakovė galėjo turėti tikslą ar motyvą savo nuožiūra atlikti Sutartyje nenurodytus laivo modernizavimo darbus, prieštarauja verslo logikai. Be to, nors laivo denio išplėtimo darbai ir nebuvo įtraukti į darbų techninę užduotį (Sutarties priedą Nr.  1), ieškovės valią atlikti tokius darbus bei atitinkamą užsakymą atsakovei šiems darbams atlikti patvirtina bylos įrodymų visuma: 2015 m. vasario 20 d. tarp ieškovės (užsakovės) bei atsakovės (vykdytojos) suderintas ir pasirašytas dokumentas dėl laivo remonto darbų, siekiant pagerinti darbuotojų darbo sąlygas, kurio vienoje iš dviejų redakcijų buvo nurodyti laivo denio praplatinimo darbai pagal projektą (t. y. ikisutartiniai šalių santykiai, patvirtinantys atitinkamą ieškovės valią); 2015 m. spalio 5 d. atsakovės (rangovės) pasirašyta faktiškai atliktų darbų sąmata, kurioje, be kitų, nurodyti ir laivo išorinio korpuso modernizavimo, praplečiant iki 4200 mm, darbai; 2015 m. rugsėjo 18 d. ir 2015 m. spalio 30 d. tarp ieškovės (užsakovės) ir atsakovės (rangovės) pasirašyti darbų perdavimo–priėmimo aktai, patvirtinantys, kad pagal 2015 m. gegužės 25 d. sutartį laivo modernizavimo darbai buvo atlikti ir ieškovė (užsakovė) neturi pretenzijų dėl jų (taip pat ir denio praplatinimo darbų) kokybės; liudytojo N. M. paaiškinimai, kad ieškovės atsakovas jam nurodė norintis atlikti savo laivo modernizaciją, be kita ko, praplatinti laivo denį (apie 0,5 metro); liudytojo H. M. paaiškinimai, kad ieškovės atstovas neužsiminė, jog jis nenorėjo tokio denio ar pan.; darbų pobūdis ir apimtis – denio praplatinimas tokia apimtimi – yra pakankamai reikšmingas, kad jį būtų galima pastebėti apžiūrėjus laivą arba nesudėtingai išmatavus laivo denį (pagal Sutarties 6.2 punktą užsakovė (ieškovė) vykdomiems darbams stebėti visam darbų laikotarpiui turėjo skirti atsakingą atstovą). Kolegija sprendė nesant pagrindo spręsti, kad ieškovė nebuvo užsakiusi laivo denio praplatinimo darbų ir kad šiuos darbus atsakovė atliko savo iniciatyva.

18. Kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.659 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad įstatymas nustato rangovo prievolę įspėti užsakovą ir prireikus stabdyti darbus tik tuo atveju, jei kitaip kiltų grėsmė rangovo vykdomų darbų tinkamumui ar saugumui. Lietuvos saugios laivybos administracijos rašte nėra nurodyta, kad darbai pagal byloje esančius brėžinius negalėjo būti pradėti ar vykdomi. Lietuvos saugios laivybos administracijos 2016 m. vasario 9 d. rašte yra nurodyta, kad pertvarkymo, modernizacijos darbai atliekami pagal parengtus darbinius brėžinius, t. y. būtent tokie brėžiniai, kuriuos nurodė rengęs ir pateikęs juos atsakovei nustatytiems darbams vykdyti projektuotojas H. M. Tuo tarpu 2017 m. sausio 19 d. Lietuvos saugios laivybos administracijos rašte yra tik pažymėta, kad iki 2017 m. sausio 18 d. laivo pertvarkymo, modernizavimo dokumentai ir brėžiniai administracijai nebuvo pateikti ir dėl pertvarkymo, rekonstrukcijos ar remonto darbų techninės priežiūros niekas nesikreipė (kaip jau nustatyta byloje, tokią pareigą, t. y. kreiptis į Lietuvos saugios laivybos administraciją, turėjo ieškovė (laivo savininkė), o 2017 m. kovo 29 d. rašte tik įvardijami trūkumai, kodėl pateikti dokumentai ir brėžiniai negali būti laikomi visos apimties laivo modernizavimo techniniu projektu, tačiau nenurodoma, kad būtent dėl šių trūkumų laivo modernizacijos darbai negalėjo būti pradėti ir vykdomi).

19. Kolegija, byloje nenustačiusi, jog Sutartimi sulygti rangos darbai pagal byloje esančius brėžinius negalėjo būti pradėti ar vykdomi, nesukeliant grėsmės darbo tinkamumui ar saugumui, konstatavo, kad atsakovė pareigos sustabdyti vykdomus darbus neturėjo. Be to, remdamasi liudytojų paaiškinimais, kolegija konstatavo, kad ieškovė (jos atstovas) buvo informuota, įspėta tiek apie būtinybę projektą suderinti su Lietuvos saugios laivybos administracija, tiek apie tai, kad parengtas laivo modernizavimo projektas yra ne visos apimties, dalinis, tiek apie visiškos modernizacijos parengimui reikalingus dokumentus, tačiau ji pati šių trūkstamų darbų atlikimo ir dokumentų parengimo atsisakė.

20. Kadangi ieškovė, priėmusi darbus iš atsakovės, nefiksavo jokių darbų trūkumų, ji neteko teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad kurie nors darbų trūkumai, priimant atliktus darbus, atsakovės (rangovės) buvo paslėpti, jų nebuvo galimybės pastebėti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, teigdama, jog atsakovės atlikti darbai buvo nekokybiški, neįvardija, kokie konkrečiai atsakovės atlikti darbai yra nekokybiški, netinkami bei kodėl ji atitinkamų atsakovės darbų trūkumų nefiksavo pasirašydama darbų perdavimo–priėmimo aktus. Kolegijos vertinimu, Lietuvos saugios laivybos administracijos išvada, padaryta 2017 m. sausio 19 d. atlikus neeilinę techninę apžiūrą, kad laivas yra netinkamos techninės būklės, nėra pakankama spręsti, kad ši (netinkama) laivo būklė yra susijusi būtent su atsakovės pagal Sutartį atliktų darbų netinkama kokybe. Procesinė pareiga įrodyti minėtas aplinkybes nagrinėjamoje byloje teko ieškovei, tačiau ji šios pareigos neįvykdė.

21. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos saugios laivybos administracija 2017 m. kovo 29 d. rašte nurodžiusi, jog byloje pateikti dokumentai ir brėžiniai negali būti laikomi visos apimties laivo techniniu projektu, kartu pažymėjo, kad būtent pagal esamą dokumentaciją įvertinti laivo naudojimą pagal paskirtį, t. y. kaip žvejybos laivą, nėra galimybės. Ieškovei priklauso atitinkamų dokumentų parengimo pareiga, o juos parengus, nėra kliūčių atlikti laivo stovumo matavimus. Neatlikus šių matavimų, ieškovė neįrodė, jog laivas nebegali būti naudojamas pagal tikslinę jo paskirtį dėl laivo stovumo pažeidimo.

22. Aplinkybė, kad Žuvininkystės tarnyba atsisakė ieškovei išduoti naują Lietuvos Respublikos žvejybos laivo liudijimą, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atliktais laivo modernizavimo darbais. Iš byloje pateikto 2016 m. vasario 23 d. Žuvininkystės tarnybos atsakymo matyti, jog tarnyba nurodė negalinti ieškovei išduoti naujo Lietuvos Respublikos žvejybos laivo liudijimo ne tiesiogiai dėl to, kad po žvejybos laivo rekonstrukcijos pasikeis laivo dydis (ir toks laivas nepateks į žvejybos laivo kategoriją), bet dėl to, kad ieškovė neturi laisvų žvejybos pajėgumų, t. y. dėl aplinkybės, nesusijusios su šalių sudaryta rangos Sutartimi.

23. Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo iš dalies tenkinti ieškovės pareikštą reikalavimą ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai nuostolių atlyginimą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Svarbiausias klausimas šioje byloje – ar galėjo atsakovė vykdyti darbus be laivo modernizacijos projekto ir kas turi prisiimti atsakomybę už netinkamą eksploatuoti darbų rezultatą. Lietuvos saugios laivybos administracijos teigimu, prieš atliekant laivo modernizavimo darbus, privalėjo būti rengiamas modernizavimo techninis projektas. Vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 8 dalis reglamentavo, kad vidaus vandenų transporto priemonių statybos, pertvarkymo, modernizavimo dokumentus ir brėžinius tvirtina, jų ekspertizę atlieka Lietuvos saugios laivybos administracija; Lietuvos saugios laivybos administracija atlieka vykdomų vidaus vandenų transporto priemonių statybos, pertvarkymo, rekonstrukcijos ar remonto darbų techninę priežiūrą. Teisės aktai, galioję Sutarties vykdymo metu, nenustatė detalios ir išsamios laivų statybos, remonto, rekonstravimo, modernizavimo tvarkos ir eigos. Tačiau tokiu atveju CK 1.8 straipsnio pagrindu taikant analogiją ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normas, darytina išvada, kad pirmiausia turėjo būti parengtas laivo modernizavimo projektas; tada jis privalėjo būti patvirtintas Lietuvos saugios laivybos administracijos; laivo modernizavimo darbų techninę priežiūrą turėjo atlikti Lietuvos saugios laivybos administracija. Ši nuosekli darbų eiga būtų užtikrinusi, kad laivas būtų atitikęs galiojančias normas ir būtų gavęs tinkamumo plaukioti liudijimą. Apeliacinės instancijos teismo teiginys (teismo sprendimo 59 punktas), kad laivo modernizavimo projektas galėjo būti paruoštas po fizinių darbų atlikimo, nesuderinamas su logika, teisinės valstybės principu, viešojo intereso užtikrinimu statybos srityje, nes kyla klausimas, kaip Lietuvos saugios laivybos administracija gali vykdyti laivo modernizavimo darbų techninę priežiūrą (Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso (toliau – ir VVTK) 16 straipsnio 8 dalis). Laivo defektus ir laivo modernizacijos projekto nebuvimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikydamas ir aiškindamas CK 6.659 straipsnio nuostatas. Statybos veikloje būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą (statybos darbai ir statiniai neturi kelti pavojaus žmonių saugumui, aplinkai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-288-469/2015). Be to, toks reglamentavimas užtikrina rangos sutarties šalių interesą, kad nė viena šalis nepatirtų žalos dėl atliktų darbų netinkamumo. Būtent rangovui nustatyta pareiga nedelsiant įspėti užsakovą apie grėsmę atliekamo darbo tinkamumui dėl darbo atlikimo būdo ar kitų CK 6.659 straipsnio 1 dalyje išvardytų aplinkybių. Rangovas nuo šios pareigos neatleidžiamas nepaisant to, kad jis turi pagrindą manyti, jog užsakovas pats turi žinoti įspėjimo turinį sudarančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2014). Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant ir aiškinant CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais. Rangovas, specializuodamasis statybos darbų srityje, jau sutarties sudarymo etape turi realiai įvertinti savo pajėgumus, konkretaus objekto specifiką ir kitus sutartinių įsipareigojimų tinkamam įvykdymui reikšmingus veiksnius, kad nesuklaidintų užsakovo (CK 6.256 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2014). Rangovas yra savo veiklos profesionalas, ilgą laiką specifinius darbus vykdanti įmonė, turinti didelę patirtį. Tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat atsakomybės už savo veiklą standartai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2009). Apsiimdamas atlikti tam tikrus darbus subrangovas, kuris yra verslininkas ir savo srities profesionalas, suteikia teisėtus lūkesčius generaliniam rangovui, kuris yra atsakingas užsakovui, kad jis darbus atliks profesionaliai, kokybiškai, panaudodamas reikiamas medžiagas ir technologijas, griežtai laikysis teisės aktų, reglamentuojančių tam tikrų darbų atlikimą, reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė yra profesionalė laivų statybos darbų srityje, teikianti paslaugas jau penkti metai. Todėl ieškovė – žvejybos įmonė, neturinti laivų remonto patirties, įgyvendinama pirmą didelį laivo modernizavimo projektą, kreipdamasi į atsakovę, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad profesionalė atliks darbus tinkamai. Atsakovė privalėjo išmanyti laivo modernizavimą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, nes tai yra jos verslas. Dėl to atsakovei tenka didesnė atsakomybė už tinkamą statybos rangos sutarties rezultatą, aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai.

24.3. Apeliacinės instancijos teismas, savo sprendimo 62 punkte nurodęs, kad ieškovas, priėmęs darbus iš atsakovo ir nefiksavęs jokių darbų trūkumų, neteko teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant ir aiškinant CK 6.662 straipsnio nuostatas. Pagal įstatymą iš užsakovo nereikalaujama daugiau nei normali daikto apžiūra. Jis neįpareigotas neakivaizdžių daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones ar metodus (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo; tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Taigi darbų priėmimo atveju nenurodęs trūkumų, užsakovas nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu šie neakivaizdūs. Tokiais atvejais teismas turi analizuoti trūkumų pobūdį ir tik esant akivaizdžiam trūkumui taikyti CK 6.662 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos saugios laivybos administracijos 2017 m. sausio 19 d. atliktos laivo neeilinės techninės apžiūros metu nustatyti trūkumai savo pobūdžiu yra neakivaizdūs – pavyzdžiui, šoninio denio pločio prošvaisa keliais centimetrais mažesnė už reikalaujamą, nepateikti laivo stovumo skaičiavimai, nepateikta laivo modernizavimo projektinė dokumentacija, modernizavimo projektavimo kaina buvo įtraukta į bendrą modernizavimo darbų kainą. Dėl to ieškovas negalėjo žinoti apie esminį darbų trūkumą – jų atlikimą be projektinės dokumentacijos.

25. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Pirmosios ir apeliacinės teismai nustatė, kad pareiga parengti laivo modernizavimo projektą ir suderinti jį su atitinkančiomis tarnybomis teko išskirtinai užsakovei. Fakto nustatymo klausimas nepriskiriamas kasacijai.

25.2. Išaiškinimais ieškovės nurodytose civilinėse bylose dėl nekilnojamojo daikto statybos rangos santykių negali būti remiamasi šioje byloje dėl skirtingo ratio decidendi (sprendimo pagrindo).

25.3. Vertinant ieškovės pareigą parengti laivo modernizacijos projektą, byloje nustatyta, kad: komisija, veikusi asociacijos Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupėje, ieškovę įpareigojo pateikti parengtą ir suderintą laivo modernizavimo projektą; liudytojai konstruktoriai H. M. ir N. M. patvirtino, kad nuo pat pradžios laivo modernizavimo projekto derinimo klausimus su jais sprendė laivo savininkas T. A., kuris buvo informuotas apie laivo modernizavimo projektinės dokumentacijos apimtį ir jos suderinimo būtinumą, tačiau, jam siekiant sutaupyti lėšas, laivo modernizavimo

projektinė dokumentacija buvo parengta jo pageidautos apimties.25.4. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia ieškovė, nepadarė išvados, kad laivo remontas galėjo būti

vykdomas be projekto, bet nurodė, kad galimybė užbaigti tinkamą dokumentų įforminimą ieškovei išlieka ir užbaigus laivo remonto darbus. Pastaroji nuostata atitinka byloje apklaustų konstruktorių, saugios laivybos administracijos darbuotojų parodymus. Laivo projektinės dokumentacijos trūkumai savaime nedaro laivo netinkamo naudoti ir neužkerta kelio užbaigti šią procedūrą.

25.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės (kaip rangovės) veiksmai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su teisinėmis šio ginčo pasekmėmis. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad laivas dėl atsakovės veiksmų yra praradęs galimybę dalyvauti laivyboje ar ieškovė patyrė realią žalą. Ieškovė, nurodydama, kad laivo po atliktų darbų negalima naudoti pagal paskirtį dėl jo stovumo pažeidimo, neįrodė šios ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės.

25.6. Užsakovei buvo žinoma laivo remonto apimtis, ji pati derino projektavimo darbus su konstruktoriais. Priimdama darbus, ieškovė matė laivo pasikeitusius parametrus ir dėl to nei darbų priėmimo metu, nei garantinio laikotarpio metu jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, todėl neteko teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl laivo modernizavimo nesant parengtų ir patvirtintų visų modernizavimo projekto dalių

26. Ieškovės nuomone, svarbiausias klausimas šioje byloje – ar galėjo atsakovė vykdyti darbus be laivo modernizacijos projekto, ir kas turi prisiimti atsakomybę už netinkamą eksploatuoti darbų rezultatą. Iš esmės šiuo klausimu ieškovė formuluoja keletą klausimų: 1) ar galėjo atsakovė vykdyti darbus be laivo modernizacijos projekto; 2) ar darbų rezultatas yra netinkamas eksploatuoti, jei taip, tai kam tenka atsakomybė už tai. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl pirmojo klausimo.

27. Vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 8 dalis (2010 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. XI-891 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. liepos 1 d.) nustato: „Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre įregistruotų vidaus vandenų transporto priemonių žurnalus registruoja, statybos, pertvarkymo, modernizavimo dokumentus ir brėžinius tvirtina, jų ekspertizę atlieka Lietuvos saugios laivybos administracija. Lietuvos saugios laivybos administracija atlieka vykdomų vidaus vandenų transporto priemonių statybos, pertvarkymo, rekonstrukcijos ar remonto darbų techninę priežiūrą.“ Ši norma nustato Lietuvos saugios laivybos administracijos (ją reorganizavus 2017 m. gruodžio 1 d. pradėjo veikti Lietuvos transporto saugos administracija) funkcijas. Nei ši, nei kitos Vidaus vandenų transporto kodekso nuostatos neįtvirtina laivų rekonstravimo, modernizavimo sąlygų ir jų įgyvendinimo tvarkos, todėl, nesant įstatymu nustatytos tvarkos, nėra įmanomas jos pažeidimas ir atsakomybė už tai.

28. Ieškovė kasacinio skundo argumentais pripažįsta, kad teisės aktai, galioję Sutarties sudarymo ir vykdymo metu, nenustatė detalios ir išsamios laivų statybos, remonto, rekonstravimo, modernizavimo tvarkos ir eigos. Ieškovės nuomone, tokiu atveju vadovaujantis CK 1.8 straipsniu, įstatymo analogijos pagrindu taikant Statybos įstatymo normas, darytina išvada, kad pirmiausia turėjo būti parengtas laivo modernizavimo projektas; tada jis privalėjo būti patvirtintas Lietuvos saugios laivybos administracijos, ji taip pat turėjo atlikti laivo modernizavimo darbų techninę priežiūrą. Ieškovės nuomone, ši nuosekli darbų eiga būtų užtikrinusi, kad laivas būtų atitikęs galiojančias normas ir gavęs tinkamumo plaukioti liudijimą.

29. Sutiktina su ieškovės nuomone, kad tokia laivo modernizavimo eiga būtų buvusi racionali, tačiau minėta, kad, nesant įstatyme įtvirtintos pareigos rangovui laikytis tokios tvarkos ir atsakomybės už jos nesilaikymą, tokia atsakomybė vien ieškovės nurodytu pagrindu negalima.

30. Pasisakant dėl ieškovės argumentų apie laivo modernizavimo projekto reikšmę darbų, atliktų pagal bylos šalių ginčo sutartį, rezultatui, pažymėtina, kad laivo modernizavimo projektas – dokumentų, kuriuose pateikiami nurodyto modernizavimo sprendiniai, visuma. Projektas, kaip dokumentas, kuriame užfiksuojami projektiniai sprendiniai, yra reikšmingas rangos darbams atlikti, tačiau tinkamą darbų rezultatą lemia ne visiškai užbaigto projekto buvimas savaime, bet rangos darbų tinkamas atlikimas. Taigi modernizavimo projekto buvimas nėra savitikslis – jis turi užtikrinti tinkamą

siekiamo modernizavimo darbų rezultatą. Nors yra netinkamo rezultato rizika, tačiau tinkamas darbų rezultatas yra galimas darbus atliekant pagal nevisiškai sukomplektuotą projektą ir atvirkščiai – galimas netinkamas rezultatas, nors darbai atliekami pagal visiškai užbaigtą projektą.

31. Laivo modernizavimo teisinių santykių šalių konkrečios teisės ir pareigos nustatomos jų sudaromoje sutartyje dėl laivo modernizavimo. Byloje nustatyta, kad šalių sudaryta Sutartimi atsakovė neprisiėmė pareigos parengti laivo modernizavimo projektą, todėl ši pareiga teko ieškovei. Ieškovė (jos atstovas) projektavimo darbus atlikusių asmenų buvo įspėta, kad jos užsakymu parengti laivo modernizavimo projekto dokumentai yra ne visos apimties projektas, informuota apie visiškam modernizacijos projekto parengimui reikalingus dokumentus, būtinybę projektą suderinti su Lietuvos saugios laivybos administracija, tačiau ji atsisakė pati parengti trūkstamus dokumentus. Dėl to buvo parengti tik laivo modernizavimo projekto dalį sudarantys teorinis ir darbinis brėžiniai, pagal juos buvo užbaigtas laivo korpusas.

32. Lietuvos saugios laivybos administracijos 2017 m. kovo 29 d. rašte įvardytos priežastys, dėl kurių parengti dokumentai ir brėžiniai negali būti laikomi visos apimties laivo modernizavimo techniniu projektu, tačiau nei šiame, nei kituose raštuose ši institucija nenurodė, kad pagal projekto dalį sudarančius brėžinius laivo modernizacijos darbai negalėjo būti pradėti ir vykdomi. Projektavimo darbus atlikę liudytojai N. M. ir H. M. nurodė, kad įprastai praktikoje modernizavimo projektai yra rengiami prieš atliekant darbus, tačiau gali būti visa apimtimi parengti ir darbams pasibaigus.

33. Pažymėtina, kad galimybė projektą parengti po to, kai darbai atlikti be projekto, nustatyta statybos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

34. Kaip ir statybos rangos darbų be projekto atveju, laivo modernizavimo darbų atlikimas pagal ne visos apimties projektą ne visada lemia netinkamą darbo rezultatą, todėl, jei toks darbų rezultatas teisės normų nėra draudžiamas apskritai, jis gali būti įteisintas, prieš tai įvykdžius teisės aktų reikalavimus. Ieškovė nesiėmė veiksmų, kad būtų baigti rengti laivo modernizacijos projektą sudarantys dokumentai ir kad atliktą laivo modernizavimą būtų galima įteisinti.

35. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nei teisės aktai, nei šalių sudaryta Sutartis nesiejo rangovės (atsakovės) galimybės pradėti ir vykdyti laivo modernizavimo darbus, tik gavus visos apimties laivo modernizavimo projektą ir (arba) tik šį projektą patvirtinus Lietuvos saugios laivybos administracijai.

36. Taigi visiškai sukomplektuoto ir patvirtinto projekto nebuvimo atliekant darbus faktas savaime negali būti pagrindas padaryti išvadą, kad šis faktas lėmė netinkamą darbų rezultatą ir darbus atlikusio rango atsakomybę. Pirmiausia turi būti konstatuota, kad darbų rezultatas yra netinkamas, tik po to – jį lėmusios priežastys.

Dėl atsakovės atliktų darbų rezultato tinkamumo

37. Ieškovė, teigdama, kad po atsakovės atliktų laivo modernizavimo darbų laivas yra netinkamas naudoti, nurodė šiuos motyvus: po laivo perdavimo–priėmimo akto pasirašymo paaiškėjo, kad atsakovė be ieškovės žinios atliko laivo denio praplatinimo darbus; Lietuvos saugios laivybos administracija nurodė, kad jai pateikti tik bendro vaizdo laivo brėžiniai, kuriais vadovaujantis negali būti atliktas laivo modernizavimas; Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsisakė išduoti ieškovei laivo tinkamumo plaukioti liudijimą, kuris yra būtinas tam, kad laivas galėtų būti eksploatuojamas, motyvuodama tuo, kad po laivo rekonstrukcijos pasikeitė laivo dydis.

38. Rangovės įsipareigojimai atlikti konkrečius laivo modernizavimo darbus apibrėžti šalių sudarytoje Sutartyje. Šalių sudarytos Sutarties 1.2 punktu atsakovė įsipareigojo atlikti laivo modernizavimo darbus pagal darbų techninę užduotį. Byloje nustatyta, kad atsakovė atliko techninėje užduotyje nurodytus darbus. Taip pat nustatyta, kad ieškovė užsakė laivo denio praplatinimo darbus, šiuos atsakovė taip pat atliko. Šie darbai atlikti pagal ieškovės nurodymus parengtus ir į laivo modernizacijos projekto sudėtį patenkančius laivo brėžinius.

39. Lietuvos saugios laivybos administracijos 2017 m. sausio 19 d. akte nurodytos priežastys, dėl kurių nebuvo išduotas leidimas plaukioti laivu. Dalis priežasčių nėra susiję su ginčo Sutarties vykdymu, bet priklauso nuo ieškovės, pvz., pateikti

laivo stovumo skaičiavimus, laivo modernizavimo projektinę dokumentaciją. Kita dalis trūkumų (pvz., iš dešiniojo borto ne visiškai atsidaro durys; per maža šoninio denio prošvaisa; nėra nutekamojo vandens surinkimo arba laikymo cisternos ir įrangos nuotekoms išleisti už borto arba joms perduoti į priėmimo įrenginius) turi būti šalinama atliekant rangos darbus, tačiau ieškovė, teigdama, kad laivo netinkamumo naudoti priežastis – modernizavimo projekto nebuvimas, nepagrindė, kaip minėtame akte išvardytus trūkumus lėmė viso projekto nebuvimas ir ar šie trūkumai apskritai yra susiję su atsakovės įsipareigojimais atlikti laivo modernizavimo darbus pagal Sutartį.

40. Be to, pagal CK 6.662 straipsnio nuostatas užsakovas turi apžiūrėti ir priimti atliktą darbą; atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Jeigu sutartis nenustato ko kita, užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis darbo trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai) (CK 6.662 straipsnio 3 dalis). Sutiktina su ieškovės argumentu, kad užsakovui keliamas reikalavimas rūpestingai apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad jis įsitikintų, ar daiktas turi akivaizdžių trūkumų, o daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones neakivaizdiems trūkumams nustatyti ar metodus jis neįpareigotas. Pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo; tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus.

41. Byloje nustatyta, kad ieškovė (užsakovė), pasirašydama abu į bylą pateiktus 2015 m. rugsėjo 18 d. ir 2015 m. spalio 30 d. darbų perdavimo–priėmimo aktus, nė viename iš jų nenurodė jokių atsakovės (rangovės) atliktų darbų defektų, trūkumų, jų neatitikties Sutarties nuostatoms. Dėl to ieškovė, priėmusi darbus iš atsakovės ir nefiksavusi jokių darbų trūkumų, neteko teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad kurie nors darbų trūkumai, priimant atliktus darbus, atsakovės (rangovės) buvo paslėpti, jų nebuvo galimybės pastebėti, todėl ji nepagrįstai kasaciniame skunde remiasi byloje nenustatytomis aplinkybėmis dėl neakivaizdžių trūkumų egzistavimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

42. Ieškovė, įrodinėdama laivo netinkamumą naudoti, taip pat rėmėsi Žuvininkystės tarnybos 2016 m. vasario 23 d. raštu, kuriame nurodyta, kad, po žvejybos laivo rekonstrukcijos pasikeitus jo dydžiui, naujo žvejybos laivo liudijimo išduoti ieškovei nebus galima, nes, padidėjus laivui, padidėja ir laivo žvejybos pajėgumai, o ieškovė neturi teisės naudotis papildomais žvejybos pajėgumais.

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog Žuvininkystės tarnyba atsisakė ieškovei išduoti naują žvejybos laivo liudijimą, nėra susijusi su atliktų laivo modernizavimo darbų kokybe. Be to, ne laivų remontu besiverčianti atsakovė, bet ieškovė, kaip žvejybos verslu besiverčiantis subjektas, t. y. šios srities profesionalas, elgdamasi rūpestingai, turi žinoti specifinius reikalavimus, susijusius su jos pačios žvejybos galimybėmis jau prieš užsakydama rangos darbus, galinčius tokioms galimybėms turėti įtakos.

44. Ieškovei neįrodžius netinkamo Sutartyje nustatytų rangos darbų atlikimo, vien aplinkybė, kad šie darbai atlikti nesant parengto modernizavimo projekto, negali būti pagrindas atsakovės atsakomybei už tai, kad ieškovės laivas šiuo metu negali būti naudojamas pagal paskirtį.

Dėl rangovo atsakomybės neįvykdžius pareigos įspėti užsakovą apie grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui ir sustabdyti darbus

45. Ieškovės nuomone, pagal CK 6.659 straipsnio nuostatas rangovui nustatyta pareiga nedelsiant įspėti užsakovą apie grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, o atsakovė, negavusi iš ieškovės modernizacijos projekto,  t. y. projektą sudarančių dokumentų visumos, negalėjo atlikti laivo modernizavimo darbų.

46. CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą, kai: gauta iš užsakovo medžiaga, kitas turtas ar dokumentai netinkami ar blogos kokybės; užsakovo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui; yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad rangovas, neįvykdęs CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įspėti užsakovą, atsako už daikto trūkumus.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytų CK 6.659 straipsnio nuostatų sisteminius ir loginius ryšius, konstatuoja, kad šio straipsnio 2 dalyje rangovui nustatyta atsakomybė kyla, jei: 1) buvo aplinkybės, nurodytos CK 6.659 straipsnio 1 dalyje, sudarančios grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui, todėl rangovui kilo pareiga nedelsiant

įspėti užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą; 2) rangovui neįvykdžius CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įspėti užsakovą, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių atsirado daikto trūkumai. Taigi būtina sąlyga rangovo atsakomybei kilti – atsiradę daikto tinkamumo ar tvirtumo trūkumai ir jų priežastis – darbų atlikimas nepaisant iškilusios grėsmės atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui.

48. Nagrinėjamoje byloje ieškovei neįrodžius netinkamo darbų rezultato, nėra pagrindo teigti, kad buvo kilusi grėsmė atliekamo darbo tinkamumui ir atsakovei atsirado CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga įspėti užsakovą bei, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą. Nekonstatavus netinkamo atsakovės prievolių vykdymo, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), ji atsako visais atvejais.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas šioje byloje, pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Kasacinio skundo netenkinus, atsakovė turi teisę į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.

51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 11,39 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Netenkinant kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės T. Areškevičiaus individualios įmonės (j. a. k. 141326552) 11,39 Eur (vienuolika Eur 39 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.  a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09708 2019-06-17 2019-06-06 2019-06-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-219-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03686-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.6.1.3.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. patikslintą ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su tuo susijusių reikalavimų išsprendimo bei atsakovo A. B. patikslintą priešieškinį ieškovei D. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su tuo susijusių reikalavimų išsprendimo, tretieji asmenys (kreditoriai) „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių bendro turto balanso sudarymą ir bendrų solidariųjų prievolių vykdymo tvarkos nustatymą nutraukus santuoką, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė D. P. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo A. B. kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti ieškovei ikisantuokinę pavardę – P., o atsakovui – B.; 3) santuokos metu įgytą turtą padalyti taip, kad sutuoktiniui jis tektų natūra, o jai iš atsakovo prašė priteisti 45 000 Eur kompensaciją; 4) priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) pagal 2012 m. vasario 2 d. investicinio gyvybės draudimo sutartį sumokėtų sumų tarp šalių nedalyti, o sutartį palikti nepakeistą; 6) pripažinti niekine 2012 m. rugpjūčio 30 d. panaudos sutartį; 7) po santuokos nutraukimo šalių turimą prievolę pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartį Nr. duomenys neskelbtini kreditorei AB „Luminor bank“ palikti solidariąją; 8) padalyti ūkininko ūkį; 9) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovo smurtavimo prieš ieškovę, ieškovės žeminimo, charakterių nesutapimo, jau nuo 2015 m. birželio 4 d. bendras gyvenimas po vienu stogu tapo neįmanomas, todėl visas kilnojamasis, nekilnojamasis turtas natūra priteistinas atsakovui, o jai iš atsakovo priteistina piniginė kompensacija už atsakovui tenkančią jos turto dalį, įvertinant tai, kad nekilnojamajam turtui įgyti buvo panaudota 39 098, 70 Eur ieškovės asmeninių lėšų, o atsakovo – 20 273, 40 Eur asmeninių lėšų.

4. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį – visiškai: 1) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės; 2) priteisti atsakovui iš ieškovės 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš ieškovės 1/2 dalį iki 2015 m. liepos 1 d. sukauptų lėšų pagal ieškovės vardu 2012 m. vasario 2 d. sudarytą investicinio draudimo sutartį; 4) atsakovui priteisti 400 Eur vertės traktoriuką žolei pjauti, o ieškovei – 200 Eur kompensaciją už jį; 5) santuokoje įgytą turtą padalyti nukrypstant nuo lygių dalių principo, atsakovui priteisiant 3/5 dalis, o ieškovei – 2/5 dalis nekilnojamojo turto; 6) nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, esančiu duomenys neskelbtini, pagal atsakovo pateiktą 2017 m. liepos 25 d. Pastato padalijimo projektą, parengtą VĮ Registrų centro; 7) prievolę kreditorei AB „Luminor bank“ pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartį Nr. duomenys neskelbtini palikti nepakeistą, įpareigojant šalis lygiomis dalimis ją mokėti; 8) santuokos iširimo momentu laikyti 2015 m. birželio 4 d. ir nuo šios datos nustatyti, kad santuokos nutraukimas sukėlė sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes; 9) priteisti iš ieškovės visų atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Atsakovas nurodė, kad prieš ieškovę nesmurtavo, tačiau ieškovė dėl ypač ūmaus, impulsyvaus ir pavydaus charakterio nuolat keldavo konfliktus.

6. Trečiasis asmuo AB „Luminor bank“ atsiliepimuose į šalių reikalavimus nurodė, kad neprieštarauja nei dėl esamos

prievolės vykdymo, nei dėl turto pasidalijimo. Tačiau bankas nesutiko, kad skolininkų prievolė būtų modifikuota iš solidariosios į dalinę, nurodė, kad banko interesai nebus pažeisti, jeigu sutuoktiniai, solidariosios prievolės bendraskoliai, tarpusavyje nustatys jos vykdymo tvarką nutraukus santuoką.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir priešieškinį bei patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė A. B. ir D. B. santuoką dėl atsakovo A. B. kaltės; šalims paliko ikisantuokines pavardes: vyrui – B., moteriai – P.; priteisė ieškovei D. B. iš atsakovo A. B. 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių A. B. ir D. B. turtinėms teisėms pasekmes sukėlė nuo 2015 m. birželio 15 d. Teismas dėl tarpusavio išlaikymo santuokos nutraukimo momentu priteisimo nesprendė, nes nustatė, kad jis nereikalingas.

8. Teismas šalių bendrąja jungtine nuosavybe įgytą turtą padalijo taip:8.1. priteisė atsakovui A. B.:1) nekilnojamąjį turtą – sodybą, kurią sudaro: gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, malkinė, kiemo rūsys, kiemo

statiniai, 0,1877 ha žemės sklypas, esančią duomenys neskelbtini; 5 žemės sklypus: 1,4700 ha žemės sklypą; 3,3800 ha žemės sklypą; 0,8400 ha žemės sklypą, 1,0000 ha žemės sklypą, 3200 ha žemės sklypą, esančius duomenys neskelbtini; atsakovui tenkančios nekilnojamojo turto dalies vertė – 17 600 Eur;

2) kilnojamuosius daiktus: antikvarinę karietą ir antikvarines roges (250 Eur vertės), traktoriuką žolei pjauti (400 Eur vertės); ieškovei už šį turtą kompensacijos nereikalaujant, jos nepriteisė;

3) 2012 m. liepos 5 d. įregistruotą ūkininko ūkį (pažymėjimas ŪP Nr. duomenys neskelbtini, reg. Nr. duomenys neskelbtini), atsakovui tenkančios šio turto dalies vertė – 2766,40 Eur;

4) 315,87 Eur iki 2015 m. birželio 30 d. sukaupto kapitalo vertės kompensaciją, pagal investicinį gyvybės draudimą „ERGO Life Insurance SE“ (draudimo liudijimo Nr. duomenys neskelbtini); esant šalių vienarūšėms priešpriešinėms prievolėms, šia suma sumažino ieškovei išmokėtinos kompensacijos už jai tenkančio turto dalį sumą.

5) 10 136,70 Eur kompensaciją už asmenines lėšas, panaudotas pirmiau nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti (banko paskolai grąžinti); esant šalių vienarūšėms priešpriešinėms prievolėms, šia suma sumažino ieškovei išmokėtinos kompensacijos už jos panaudotas asmenines lėšas bendram turtui įsigyti sumą.

8.2. priteisė ieškovei D. B. iš atsakovo A. B. 29 779,05 Eur kompensaciją už jam atitekusį santuokoje įgytą turtą, tačiau nustatęs, kad šalys turi vienarūšes priešpriešines pareigas, atliko tarpusavio įskaitymą ir nurodytą sumą sumažino atsakovo ieškovei mokėtina kompensacijos suma, t. y. 315,87 Eur, ir ieškovei iš atsakovo priteisė 29 463,18 Eur nurodytų sumų skirtumą (atlikus visų tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina galutinė suma):

1) 27 012,65 Eur kompensaciją už sutuoktiniui nutraukiant santuoką tenkančio nekilnojamojo turto (sodybos ir žemės sklypų) dalį (į šią sumą įskaitant ir 1/2 dalį ieškovės panaudotų asmeninių lėšų bendrajai jungtinei nuosavybei įsigyti bei iš jos atimant atsakovo sumokėtų asmeninių lėšų, gražinant bankui paskolą, dalį);

2) 2766,40 Eur kompensaciją už atsakovui priteistą ūkininko ūkį (pažymėjimas ŪP Nr. duomenys neskelbtini, reg. Nr. duomenys neskelbtini).

9. Teismui turtą padalijus taip, kad jis visas yra priteistas atsakovui, t. y. nelikus bendraturčio, atsakovo reikalavimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu nustatymo tvarkos nenagrinėjo.

10. Teismas pripažino niekine 2012 m. rugpjūčio 30 d. šalių sudarytą panaudos sutartį dėl žemės sklypų, esančių duomenys neskelbtini, panaudos; niekinio sandorio pasekmių, nesant reikalingumo, netaikė.

11. Teismui nustačius, kad pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. šalių su kreditoriumi AB DnB NORD banku (dabar AB „Luminor bank“) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. duomenys neskelbtini prievolės yra solidariojo pobūdžio, sutarties nekeitė, bet nustatė atsiskaitymo su kreditoriumi pagal paminėtą sutartį tvarką, pagal kurią nutraukus šalių santuoką visas įmokas bankui mokės atsakovas A. B.

12. Spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas nustatė, kad santuokos metu už 101 367,01 Eur (350 000 Lt) įsigyjamą nekilnojamąjį turtą (sodybą ir 5 žemės sklypus) buvo panaudotos šalių asmeninės lėšos: ieškovė D. B. yra sumokėjusi 39 098,70 Eur (135 000 Lt), o atsakovas A. B. – 20 273,40 Eur (70 000 Lt), todėl abu turi teisę į šių lėšų kompensaciją.

13. Teismas nurodė, kad šalių nekilnojamasis turtas – sodyba su žemės sklypais – didžiausią vertę turi tik tuomet, kai yra kaip vienas turtinis kompleksas (eksperto išvada), todėl jo padalijimas natūra išdalijant žemės sklypus šalims iš esmės reikštų nepagrįstą turto, už kurį sumokėta suma ir šalių investuotos asmeninės lėšos šiuo metu jau neatsiperka, vertės praradimą,

vadinasi, toks padalijimas būtų neprotingas, nes nuostolingas. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į šalių tarpusavio elgesį posėdžio metu, taip pat sprendė, kad dėl atsakovo pavydaus ir ūmaus būdo, ieškovės atžvilgiu vartoto psichinio bei fizinio smurto, ne vieną kartą pradėtų ikiteisminių tyrimų šalys gyventi vienoje sodyboje negali.

14. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog turto padalijimas tarpusavio kompensavimo būdu pažeis atsakovo teises, nes atsakovas ūkininkauja, turi papildomų pajamų iš verslo, namų valdą asmeninės nuosavybės teise, kurią planuoja parduoti, bylos nagrinėjimo metu mėnesiui buvo išvykęs į užsienį, kur uždirbo ir ieškovei buvo pasirengęs sumokėti 5000 Eur pradinę įmoką už turtą (turėjo šią sumą teismo posėdyje). Teismas nustatė, kad toks padalijimas užtikrins ir ieškovės teisę į savo nuosavą būstą, nes nors ieškovė šiuo metu ir turi kur gyventi, nuosavo turto ji neturi, o naudotis bendru turtu neturi jokių galimybių.

15. Spręsdamas tarpusavio kompensacijų išmokėjimo klausimą, teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios lemtų būtinybę nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.123 straipsnio 1 dalis), todėl apskaičiuodamas kompensaciją teismas laikė, kad šalių turto dalys yra lygios, po 1/2. Kadangi nekilnojamojo turto vertė – 62 200 Eur, šalių pripažintais faktais skola kreditoriui – apie 27 000 Eur, todėl 1/3 turto dalies vertė yra 17 600 Eur (62 200 Eur – 27 000 Eur / 2).

16. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė sumokėjo 39 098,70 Eur (135 000 Lt) bendrajai jungtinei nuosavybei įsigyti savo asmeninėmis lėšomis, teismas iš atsakovo jai priteisė pusę šios sumos, t. y. 19 549,35 Eur (67 500 Lt) kompensaciją (CK 3.98 straipsnio 2 dalis). Taip pat nustatė, kad atsakovas pervedė 20 273,40 Eur (70 000 Lt) asmeninių lėšų šalių sudarytos kredito sutarties paskolai dengti, ir iš ieškovės jam priteisė pusę šios sumos, t. y. 10 136,70 Eur (35 000 Lt) kompensaciją (CK 3.98 straipsnio 2 dalis). Atlikus tarpusavio prievolių įskaitymą ieškovei iš atsakovo priteisė kompensacijų skirtumą – 9412,65 Eur. Todėl už nekilnojamąjį turtą ieškovei iš atsakovo priteisė 27 012,65 Eur (17 600 + 9412,65).

17. Spręsdamas dėl šalių finansinių įsipareigojimų vykdymo nutraukus santuoką, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visas turtas padalijamas jį paliekant atsakovui, nutraukus šalių santuoką, nustatė atsiskaitymo su kreditoriumi AB DnB NORD banku (dabar AB „Luminor bank“) pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. sudarytą kreditavimo sutartį tvarką, pagal kurią visas įmokas bankui mokės atsakovas, o ieškovė išliks solidariai atsakinga, iki atsakovas įvykdys solidariąją prievolę kreditoriui, arba jei kreditoriaus sutikimu solidarioji ieškovės atsakomybė pasibaigs šalių sutarimu.

18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, bet pakeitė sprendimo rezoliucinę dalį, kuria prievolė išlieka solidariąja pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. šalių su kreditoriumi AB DnB NORD banku (dabar AB „Luminor bank“) sudarytą kreditavimo sutartį Nr.  duomenys neskelbtini, nustatant atsiskaitymo su kreditoriumi pagal paminėtą sutartį tvarką, nustatydama, kad, nutraukus šalių santuoką, visas įmokas bankui mokės D. B. ir A. B. lygiomis dalimis.

19. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl turto padalijimo ir sprendė, kad teismas teisingai įvertino ir dalijamo turto vertę, ir šalių įneštas asmenines lėšas, ir joms priteistinas kompensacijas.

20. Vertindama atsakovo argumentus, kad jam sumokėti ieškovei kompensaciją yra per sunki našta, kolegija nurodė, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir išdėstymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 283 straipsnis), todėl šis klausimas negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

21. Kolegija nurodė, kad abiem šalims neprašius modifikuoti prievolės bankui, tos pačios pozicijos laikantis ir kreditoriui, prievolės pobūdis nekeičiamas. Kadangi paskola buvo paimta santuokos metu nekilnojamajam turtui pirkti, po santuokos nutraukimo pirmosios instancijos teismas šią prievolę paliko solidariąją, nustatydamas įmokų bankui mokėjimo tvarką. Atsakovas, ginčydamas tokį teismo sprendimą, prašė nustatyti kitą mokėjimo tvarką, įpareigojant ieškovę ir atsakovą įmokas bankui mokėti lygiomis dalimis. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, nesant kitokio tarpusavio susitarimo, prievolę abu sutuoktiniai turi vykdyti lygiomis dalimis, patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad įmokas bankui turi mokėti abu skolininkai po lygiai (CK 6.5 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

22. Kasaciniu skundu ieškovė D. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, kuria pakeitė prievolės AB „Luminor bank“ vykdymo tvarką, iš esmės palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ne tik sumažino šalių įgyto dalytino turto visumą neįvykdytos prievolės (šalių skolos) suma, bet, pakeisdamas sprendimo rezoliucinę dalį, nustatė ieškovei prievolę mokėti už atsakovui tenkantį turtą, dėl to atsakovui tenka didesnė santuokoje įgyto turto dalis. Vadinasi, skola kreditoriui AB „Luminor bank“ iš ieškovei tenkančios dalies buvo išskaityta du kartus, t. y. iš bendro turto išskaityta neįvykdyta prievolė (27 000 Eur) ir ieškovė įpareigota mokėti skolą kreditoriui lygiomis dalimis. Taip nelogiškai sudarant dalytino turto balansą, buvo nepagrįstai nukrypta nuo lygių dalių principo.

22.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dalijant santuokoje įgytą turtą. Pirma, kasacinis teismas nėra pasakęs, kad tik šalys tarpusavio susitarimu gali nustatyti vidinius tarpusavio santykius, t. y. kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Antra, apeliacinės instancijos teismui keičiant prievolės vykdymo tvarką, turėjo būti peržiūrėta ieškovei priteistinos kompensacijos suma. Kasacinis teismas nėra aiškiai suformulavęs taisyklių dėl turto balanso sudarymo ir prievolių paskirstymo bei šių prievolių vykdymo tvarkos tais atvejais, kai visas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat ir turtas, kuris yra solidariosios prievolės objektas, nutraukus santuoką padalijamas natūra vienai šaliai paliekant šį turtą, o kitai šaliai priteisiant kompensaciją pinigais.

23. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl sutuoktinių bendro turto balanso sudarymo ir bendrų solidariųjų prievolių vykdymo tvarkos nustatymo

24. Kasaciniame skunde keliamas CK 3.118 straipsnio nuostatų taikymo klausimas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo teisiniams santykiams, kai sutuoktiniai turi neįvykdytą bendrą (solidariąją) prievolę kreditoriui (bankui), kurios terminas nėra suėjęs, sutuoktiniams prašant nustatyti skirtingą šios prievolės vykdymo tvarką.

25. Teismui nutraukiant santuoką vienas iš privalomai spręstinų klausimų yra sutuoktinių bendro turto padalijimas, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis).

26. CK 3.118 straipsnyje nustatyta bendro turto padalijimo tvarka. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

27. Kai iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas nėra suėjęs, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama prievolių (skolų) suma, tokiu būdu sudaromas turto balansas (CK 3.118 straipsnis 2 dalis). Tuo atveju, kai, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai yra konstatuojamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.117, 3.123 straipsniai).

28. Taigi balanso sudarymas pradedamas nuo bendro ir asmeninio sutuoktinių turto nustatymo ir atskyrimo. Spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi CK 3.87–3.91 straipsniais. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija yra svarbi, kai sutuoktiniai nesutaria dėl konkretaus turto priskyrimo bendrajai jungtinei ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei. Pažymėtina, kad kiekvienas iš sutuoktinių gali įstatymo nustatyta tvarka ginčyti minėtą įstatyme įtvirtintą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-687/2019, 21 punktas).

29. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė bendrą sutuoktinių dalytiną turtą, į kurį įėjo nekilnojamasis turtas – sodyba (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, malkinė, kiemo rūsys, kiemo statiniai, žemės sklypai), transporto priemonė, priekaba, traktorius su priekaba, kilnojamieji daiktai, investicinio gyvybės draudimo lėšos, ūkininko ūkis. Taip pat bylą

nagrinėję teismai nustatė, kad, sutuoktiniams įsigyjant nekilnojamąjį turtą, kiekvienas iš jų įnešė savo asmeninių lėšų, ir jų dalis jiems turėtų būti kompensuota (CK 3.98 straipsnio 2 dalis). Ginčo dėl to nėra.

30. Teismai taip pat konstatavo, kad šalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo metu turi finansinį įsipareigojimą bankui, šio įsipareigojimo įvykdymo terminas nėra suėjęs ir lieka šalių solidarioji prievolė (skola bankui bendrosios nuosavybės pabaigoje pagal abiejų šalių sudarytą (kredito gavėjai abu sutuoktiniai) 2011 m. rugsėjo 21 d. kreditavimo sutartį Nr. K-4800-2011-42 buvo 27 000 Eur). Prievolės įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto, sodybos, hipoteka.

31. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas prašė teismą dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo, tačiau teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios lemtų tokią būtinybę, ir padalijo turtą lygiomis dalimis (CK 3.117 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai iš turto aktyvo – bendro sutuoktinių turto, t. y. nekilnojamojo turto, sodybos, vertės – 62 200 Eur atėmė esamą nesumokėtą bendros solidariosios prievolės (skolos) sumą – 27 000 Eur ir likusią sumą padalijo perpus, kiekvienam sutuoktiniui priteisdami po 17 600 Eur iš šio turto.

32. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad visas bendras sutuoktinių turtas, taip pat ir nekilnojamasis turtas, dalytinas sutuoktiniams lygiomis dalimis ir natūra priteistinas atsakovui, kartu įpareigojant jį kompensuoti ieškovei jos bendro turto dalį pinigais.

34. Sutuoktinių finansinis įsipareigojimas bankui liko solidarioji šalių prievolė, tačiau teismai skirtingai sprendė dėl šios prievolės vykdymo tvarkos tarp pačių sutuoktinių. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ir nustatė atsiskaitymo su kreditoriumi pagal kredito sutartį tvarką, pagal kurią, nutraukus šalių santuoką, visas įmokas bankui mokės atsakovas A. B. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir tenkino atsakovo prašymą, nustatydamas, kad, nutraukus santuoką, įmokas pagal bendrą solidariąją prievolę moka abu sutuoktiniai lygiomis dalimis.

35. Kasaciniame skunde ieškovė, apeliacinės instancijos teismui pakeitus solidariosios prievolės vykdymo tvarką, ginčija jai išmokėtos kompensacijos už atsakovui tenkančią bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalį dydį, nurodydama, kad, apeliacinės instancijos teismui pakeitus solidariosios prievolės vykdymo tvarką ir įpareigojus bendraskolius ją vykdyti lygiomis dalimis, jai atiteko mažesnė bendro turto dalis, nes, įvykdžius prievolę, naudą – panaikinus atsakovui priteisto nekilnojamojo turto hipoteką – gaus tik atsakovas.

36. Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

37. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą minėta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011, 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018 32 punktą ir šiose nutartyse nurodytą kasacinio teismo praktiką). Riziką dėl vieno iš bendraskolių nemokumo prisiima ne kreditorius, o kiti solidariosios prievolės skolininkai (CK 6.8 straipsnio 4 dalis, 6.9 straipsnio 1 dalis).

38. Taigi sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012).

39. Bendraskolių solidariosios prievolės dalys aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018, 59 punktas).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, santuokos nutraukimo byloje sudarydamas bendro turto balansą, į jį įtraukia turto aktyvą, pasyvą ir atitinkamai šį turtą paskirsto (CK 3.118 straipsnis). Jei sutuoktinių prievolė lieka solidarioji, už jos

įvykdymą kreditoriui atsakingi abu bendraskoliai, nepriklausomai nuo nustatytos vidinės prievolės vykdymo tvarkos. Solidariosios prievolės vykdymo tvarka atspindi kiekvieno iš bendraskolių šios prievolės dalis, kurios yra svarbios ne bendraskolių santykiams su kreditoriumi vykdant prievolę, bet bendraskolių tarpusavio atsiskaitymams, ypač tuo atveju, kai reiškiamas atgręžtinis reikalavimas (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

41. Kadangi solidariosios prievolės teisinio santykio šalys yra sutuoktiniai ir kreditorius, šios prievolės vykdymo tvarka gali būti nustatyta šio teisinio santykių šalių bendru sutarimu arba sutuoktiniams susitariant dėl jų indėlio į bendrąją solidariąją prievolę – į bendros solidariosios prievolės vykdymą. Nors toks susitarimas ir neriboja kreditoriaus teisės reikalauti visiško bendros prievolės įvykdymo iš bet kurio bendraskolio, jis yra skatintinas, nes aiškiau apibrėžia kiekvieno iš bendraskolių tarpusavio atsakomybę.

42. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas nesutaria dėl solidariosios prievolės vykdymo tvarkos, o sutuoktinių kreditorius nėra davęs sutikimo solidariąją prievolę tarp sutuoktinių dalyti ar modifikuoti, tačiau jis neprieštarauja dėl galimo sutuoktinių tarpusavio susitarimo dėl faktinės prievolės vykdymo tvarkos, atsakomybę bankui už prievolės įvykdymą paliekant solidariąja.

43. Bylą nagrinėję teismai, dalydami bendrą sutuoktinių turtą, iš bendro turto vertės atskaitė nesumokėtas skolas ir dalijo tik turto išmokėtąją vertę. Kadangi kita dalis turto priklauso nuo solidariosios prievolės įvykdymo, tuo atveju, jei turtas būtų padalytas natūra, abu sutuoktiniai gautų vienodą naudą įvykdę prievolę kartu. Tačiau šiuo atveju visas turtas, o ne tik jo išmokėtoji vertė, natūra buvo priteistas atsakovui, vadinasi, įvykdžius solidariąją prievolę, naudą – turto pasyvo sumažėjimą ir jam priteisto turto vertės, panaikinus hipoteką, padidėjimą – gautų tik atsakovas.

44. Pirmosios instancijos teismas nustatė solidariosios prievolės vykdymo tvarką, pagal kurią prievolę turi vykdyti tik atsakovas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo nepakankamai pagrįstas, nes iš turto aktyvo buvo atimta likusi nesumokėta skolos dalis, neįvertinant to, kad ši solidarioji prievolė yra terminuota prievolė su atidedamuoju terminu, kai už naudojimąsi suteiktu kreditu skolininkai moka šalių sutartas kintamąsias palūkanas. Tais atvejais, kai bendros solidariosios prievolės įvykdymo suma nėra tiksliai apibrėžta, nes ji priklauso ne tik nuo skolos, bet ir mokamų kintamųjų palūkanų dydžio, bendraskolių solidariosios prievolės dalys, jei skolininkai nesusitaria kitaip, galės būti tiksliai įvertintos tik visiškai įvykdžius prievolę ir apskaičiavus kiekvieno iš bendraskolių atliktus mokėjimus, gautą naudą ir abiem šalims atitekusio turto (aktyvo ir pasyvo) vertę.

45. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai ėmėsi spręsti dėl bendraskolių solidariosios prievolės lygių dalių, neįvertindamas individualių bylos aplinkybių, t. y. kokią naudą gautų kiekvienas iš sutuoktinių tinkamai įvykdžius prievolę, kad solidariosios prievolės įvykdymo galutinė suma priklauso ne tik nuo kintančios palūkanų normos, bet ir nuo termino bei kitų šios prievolės vykdymo sąlygų ir pan.

46. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai šalių prievolę nutraukus santuoką paliko solidariąja, bet šalys nesusitarė dėl jos vykdymo tvarkos, t. y. kiekvieno iš bendraskolių indėlio į solidariąją prievolę – į bendros solidariosios prievolės vykdymą, teisėjų kolegija sprendžia pakeisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl prievolės vykdymo tvarkos, nurodant, kad prievolė pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. šalių su kreditoriumi AB DnB NORD banku (dabar AB „Luminor bank“) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. duomenys neskelbtini lieka solidarioji.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatyta solidariosios prievolės vykdymo tvarka, pagal kurią šią prievolę vykdytų tik atsakovas. Teisėjų kolegija dėl pirmiau išvardytų motyvų tenkino dalį ieškovės reikalavimo ir panaikino apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo rezoliucijos dalį, kurioje buvo nustatyta solidariosios prievolės vykdymo tvarka lygiomis dalimis, palikdama ginčo prievolę solidariąja, dėl jos vykdymo tvarkos skatinant susitarti pačias sandorio šalis. Atitinkamai atlyginimas už šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme paskirstomas per pus.

48. Ieškovė prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, kurios sudaro 1452 Eur ir pateikė tai įrodančius dokumentus. Atsižvelgdama į šios nutarties 47 punkte išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės naudai iš atsakovo priteistinas 726 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovas kasaciniam teismui nėra pateikęs nei atsiliepimo į kasacinį skundą, nei kitų prašymų.

49. Kasacinis teismas patyrė 9,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus dalį ieškovės

kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš abiejų proceso dalyvių per pus, po 4,96 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo rezoliucines dalis, kuriomis nustatyta solidariosios prievolės pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. šalių su kreditoriumi AB DnB NORD banku (dabar AB „Luminor bank“) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. duomenys neskelbtini vykdymo tvarka, nurodant, kad prievolė pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. šalių su kreditoriumi AB DnB NORD banku (dabar AB „Luminor bank“) sudarytą kreditavimo sutartį Nr. duomenys neskelbtini lieka solidariąja.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį iš esmės palikti nepakeistą.Priteisti ieškovei D. P. (a. k. duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 726 (septynis šimtus

dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš ieškovės D. P. (a. k. duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. B. (a. k. duomenys neskelbtini) po 4,96

Eur (keturis Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09652 2019-06-14 2019-05-29 2019-05-29 -

Administracinė byla Nr. eA-4232-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03000-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gisas“ skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – O. A. (O. A.)) dėl sprendimo

panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gisas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-12)3I-00687 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui O. A.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Gisas“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo O. A. (O. A.) 2018 m. birželio 20 d. kreipėsi į Departamentą, prašydami išduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendimu minėtą prašymą atsisakė tenkinti. Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas remiantis argumentais, kurie nėra pagrįsti nei teisiškai, nei faktiškai. Sprendimu apribota trečiojo suinteresuoto asmens teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir teisėtai joje dirbti. Priimtas Sprendimas užkerta kelią UAB „Gisas“ turėti darbuotojų, reikalingų jo vykdomai veiklai.

3. Pareiškėjas teigė, kad UAB „Gisas“ yra statybų ir pramonės techninių darbų rangos paslaugas teikianti bendrovė. Pareiškėjas yra įdarbinęs įvairių sričių statybos ir pramonės darbų specialistus: metalo konstrukcijų (metalinių laivų) surinkėjus, suvirintojus. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje trūksta specialistų, galinčių vykdyti darbus, kuriuos paslaugų sutarčių pagrindais teikia savo klientams, pareiškėjas įdarbino reikiamos kvalifikacijos asmenis iš užsienio valstybių. Pareiškėjui suvirintojo ir / ar metalinių korpusų laivų surinkėjo kvalifikacijas turintys darbuotojai šiuo metu yra itin reikalingi, nes pagrindiniai jo darbų užsakovai yra laivybos pramonės bendrovės, pavyzdžiui, UAB „VLL Group“, akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vakarų laivų gamykla“, UAB „MacGregor BLTR Baltic“, UAB „Vakarų konstrukcijos“ ir kt. arba bendrovės, susijusios su metalo konstrukcijų gamyba, pavyzdžiui, UAB „Resursas“, UAB „Lankstinys“, UAB „Roteksas“ ir kt. Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo būtų įdarbintas dirbti metalinių laivų korpusų surinkėju.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas iš esmės neteisingai nustatė UAB „Gisas“ veiklos pobūdį (nustatė darbuotojų nuomos veiklą). Nors UAB „Gisas“ įstatuose ir yra nustatyta, kad veiklos objektas yra darbuotojų nuoma, tačiau pareiškėjas faktiškai jokios darbuotojų nuomos veiklos niekada nevykdė. Atsakovas visiškai neatsižvelgė ir nevertino, kad pareiškėjas teikė paslaugas savo klientams pagal rangos sutartis ir tarp šalių (paslaugų pirkėjo ir pardavėjo) susiklostė rangos teisiniai santykiai, todėl jos darbuotojai, vykdydami darbo funkcijas užsakovų (paslaugų pirkėjų) objektuose, veikė ne kaip užsakovo darbuotojai, o kaip rangovo paskirti vykdyti sutartį rangovo darbuotojai. Pareiškėjo teigimu, jo vykdomos komercinės veiklos požymiai akivaizdžiai rodė tarp UAB „Gisas“ ir jo klientų susiklosčiusių rangos, o ne darbuotojų nuomos, teisinių santykių požymius, nes pavyzdžiui, pareiškėja visais atvejais savo klientams suteikia ne mažiau kaip 12 mėnesių garantijas atliktiems darbams. Pareiškėjas paaiškino, kad jis su užsakovais periodiškai, sutartyse nustatytais terminais, sudaro atliktų darbų perdavimo aktus, kuriais yra fiksuojami atlikti darbai ir jų trūkumai, kuriuos jis privalo ištaisyti savo sąskaita ir rizika. Pareiškėjas prisiima garantinius įsipareigojimus dėl savo klientų, kas iš esmės lemia, kad pareiškėjo ir jo klientų tarpusavio sutarčių esmę sudaro darbų rezultato sukūrimas ir perdavimas užsakovui.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad jo darbuotojai nėra saistomi jokiais darbo santykiais su pareiškėjo klientais, nes jie tik atlieka pareiškėjo pavestas užduotis klientų veiklos vietose. Tik UAB „Gisas“ ir niekas kitas darbuotojams moka atlyginimus, dienpinigius ir kitas tikslines išmokas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vienodai vertino skirtingoje padėtyje esančius subjektus ir iš esmės pažeidė viešojo administravimo principus, nes pareiškėjo darbuotojai nėra atsiųsti į Lietuvą kaip į komandiruotę, jie yra įdarbinti pagal darbo sutartimis, todėl jų padėtis, lyginant su užsienio bendrovių komandiruotų darbuotojų padėtimi yra iš esmės skirtinga.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas Sprendimą grindė UAB „Balttiekimas“ veiklos tyrimu, tačiau iš jo turinio nėra aišku, kokia veikla užsiėmė UAB „Balttiekimas“ ir koks ryšys yra tarp šios bendrovės bei pareiškėjo vykdomos veiklos. Sprendime nepaaiškintos ir neįvardytos minimo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto išvados ir priėmimo aplinkybės. Be to, atsakovas nesuteikė galimybės pasisakyti trečiajam suinteresuotam asmeniui ir pateikti paaiškinimus dėl planuojamos vykdyti veiklos.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, jog 2018 m. birželio 20 d. O. A., ketindamas dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (metalinių laivų korpusų surinkėju) UAB „Gisas“, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Departamentas, išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens ir Migracijos skyriaus pateiktus dokumentus, priėmė Sprendimą ir jame konstatavo, kad UAB „Gisas“ darbuotojai dirba laikiniems darbo naudotojams, jiems prižiūrint ir vadovaujant, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nustatytai užsieniečių įdarbinimo tvarkai, nes pagal ją užsienietis gali dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį. Be to, Juridinių asmenų registro duomenimis, pareiškėjas kaip savo pagrindinę veiklą deklaruoja darbuotojų nuomą, todėl Departamentas padarė išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, atvykęs į Lietuvos Respubliką, dirbtų ne pas darbdavį, nurodytą prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, o pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, šiam prižiūrint ir vadovaujant.

9. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgdamas į tai, kad UTPĮ nėra įtvirtinta galimybė išduoti leidimą laikinai gyventi trečiųjų šalių piliečiams, sudariusiems laikinojo įdarbinimo sutartis, Sprendime konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų gauti leidimui laikinai gyventi ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – dirbti UAB „Gisas“. Atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir į tai, kad kilo pagrįstos abejonės dėl trečiojo suinteresuoto asmens atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, Departamentas konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti trečiojo suinteresuoto asmens nelegalios migracijos grėsmė.

10. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „Gisas“ sudarytose paslaugų teikimo sutartyse su įmonėmis AB „Vakarų laivų gamykla“, UAB „Eime transportas“, UAB „Vakarų konstrukcijos“ ir UAB „MacGregor BLRT Baltic“ nurodyta, kad pareiškėjas (vykdytojas arba rangovas) yra atsakingas už darbuotojų draudimą, kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, sertifikatus bei darbų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės apsaugos ir aplinkos apsaugos įvadinį instruktavimą, o užsakovas yra atsakingas už darbo įrankius, medžiagas, darbinę aprangą ir avalynę, taip pat užsakovo paskirtas įgaliotas asmuo yra tiesioginis vykdytojo arba rangovo darbų vadovas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad minėtose sutartyse dėl darbų kainos nurodoma, kad už darbus bus apmokėta už faktiškai dirbtas valandas nustatytu tarifu. Užsakovai pareiškėjui moka ne už darbo rezultatą (naujo daikto sukūrimą ar naujų savybių jam suteikimą), bet už darbo valandas. Atsižvelgęs į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas Sprendime konstatavo, kad tarp pareiškėjo darbuotojų ir užsakovų yra tiesioginis pavaldumo ryšys, visi UAB „Gisas“ darbuotojai, išskyrus Lietuvos Respublikos pilietę A. J., dirba pagal sudarytas sutartis skirtingų juridinių asmenų, o ne UAB „Gisas“ objektuose, t. y. užsieniečiai dirba pas kitą darbdavį ir tai neatitinka UTPĮ nustatytų užsieniečių įsidarbinimo sąlygų ir tvarkos. Pareiškėjas nevykdo veiklos nei pramonės, nei statybos srityse, kurioms vykdyti būtina įdarbinti suvirintojus, metalinių laivų korpusų surinkėjus, metalinių konstrukcijų montuotojus.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus. Atsakovo Sprendimas priimtas įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus dokumentus ir atlikus reikalingą patikrinimą. Atsakovo vertinimu, Departamento atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami siekiant padaryti Sprendime nurodytas išvadas. Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

12. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad skundą dėl sprendimo panaikinimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teismui gali pateikti tik pats užsienietis, dėl kurio priimtas sprendimas, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo O. A., o šiuo atveju pareiškėjas neįrodė savo teisės kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. A. atsiliepime į skundą prašė Sprendimą panaikinti.14. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepimą į skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjas,

akcentuodamas, kad Sprendimu atsakovas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi iš esmės nenurodydamas nei vienos priežasties, susijusios su jo atitikimu UTPĮ keliamiems reikalavimams.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Gisas“ skundą.16. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo O. A. 2018 m. birželio 20 d. Migracijos skyriui

pateikė prašymą (registracijos Nr. 30-311861) išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketino dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (metalinių laivų korpusų surinkėju), UAB „Gisas“. Kartu su prašymu trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė UAB „Gisas“ 2018  m. birželio 20 d. tarpininkavimo raštą Nr. LLG-18/24 bei dokumentus, patvirtinančius turimą kvalifikaciją ir darbo patirtį – suteiktos profesinės kvalifikacijos pažymėjimą bei TOV „KORUS TR“ 2017 m. liepos 23 d. pažymą Nr. 23072017, UAB „Gisas“ 2018 m. birželio 20 d. sutikimą suteikti deklaruotą gyvenamąją vietą bei kitus su prašymu susijusius dokumentus.

17. Taip pat nustatyta, kad Migracijos skyrius 2018 m. gegužės 18 d. atliko tikslinį patikrinimą UAB „Gisas“ biuro patalpose, esančiose Mainų g. 8-411, Klaipėdoje. Patikrinimo metu biure dirbo UAB „Gisas“ vadovas A. G. (A. G.) ir kiti darbuotojai. Pareiškėjo vadovas pateikė paaiškinimą raštu, kad per patikrinimą UAB „Gisas“ dirbo 41 darbuotojas. Jis informavo, kad pagal sudarytas bendradarbiavimo, paslaugų teikimo bei specialiąsias rangos sutartis darbuotojų faktinės darbo vietos yra Mažeikiuose, Rygoje ir Klaipėdoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Gisas“ nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. kvietė 107 užsieniečius. Minėtu laikotarpiu vizos išduotos 103 užsieniečiams, iš kurių 31 dirba UAB „Gisas“ (kiti 10 dirbančių turi pagal iki 2018 m. sausio 1 d. pateiktus prašymus išduotas vizas), 10 užsieniečių vizos išduotos tuo pagrindu, kad jie pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, 3 užsieniečių vizos nebegalioja, o 59 užsieniečiai nėra įdarbinti UAB „Gisas“. Taip pat nustatyta, kad UAB „Gisas“ įstatuose nurodytas bendrovės veiklos tikslas – plėtoti Lietuvos Respublikos įstatymais nedraudžiamą ūkinę-komercinę veiklą, teikti paslaugas siekiant gauti pelno, taip pat nurodyta pagrindė veiklos sritis – darbuotojų nuoma. UAB „Gisas“ nevykdė veiklos nei pramonės, nei statybos srityse, kurioms vykdyti būtina įdarbinti suvirintojus, metalinių laivų korpusų surinkėjus, metalinių konstrukcijų montuotojus. Visi UAB „Gisas“ darbuotojai, išskyrus Lietuvos Respublikos pilietę A. J., dirba pagal sudarytas sutartis skirtingų juridinių asmenų objektuose, o ne UAB „Gisas“ objektuose. Iš nurodytų duomenų daryta išvada, kad užsieniečiai atvyksta dirbti į laikinojo įdarbinimo įmonę UAB „Gisas“, o vėliau siunčiami dirbti į kitas įmones, o tai neatitinka nustatytos užsieniečių įdarbinimo tvarkos.

18. Teismas nustatė, kad Departamentas, išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens prašymą ir su juo pateiktus dokumentus bei Migracijos skyriaus pateiktus dokumentus, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 2018 m. rugpjūčio 20 d. Sprendimu atsisakė išduoti O. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad UAB „Gisas“ darbuotojai dirba laikinojo darbo naudotojams, jiems prižiūrint ir vadovaujant, kas prieštarauja UTPĮ reglamentuojamai užsieniečių įdarbinimo tvarkai. Be to, UAB „Gisas“ kaip savo pagrindinę veiklą, juridinių asmenų registro duomenimis, deklaruoja darbuotojų nuomą. Padaryta išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, atvykęs į Lietuvos Respubliką, dirbtų ne pas darbdavį, nurodytą prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, o pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, šiam prižiūrint ir vadovaujant. Sprendime konstatuota, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neatitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – dirbti UAB „Gisas“.

19. Teismas analizavo UTPĮ 138 straipsnį, kuriame nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Iš aptarto teisinio reglamentavimo teismas darė išvadą, kad UPTĮ išimtinai reglamentuoja tik užsieniečių atvykimo ir išvykimo bei kitus jų teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus ir todėl tik užsienietis, nesutinkantis su priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti minėtam teismui. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, Sprendimas yra individualus administracinis aktas.

20. Įvertinęs atsakovo priimto Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo adresatas yra konkretus subjektas – trečiasis suinteresuotas asmuo O. A., o ne pareiškėjas UAB „Gisas“. Sprendimas priimtas, išsprendus fizinio asmens O. A., o ne pareiškėjo UAB „Gisas“ prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimu nėra išspręsta dėl UAB „Gisas“ teisių ir pareigų, t. y. pareiškėjui nėra suformuluota privalomojo pobūdžio elgesio taisyklė, o būtent trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes tik jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl tik šiam fiziniam asmeniui, t. y. O. A., Sprendimas sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir tik jis, toliau siekdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali formuluoti teismui reikalavimą panaikinti Sprendimą ir reikalavimą Departamentui iš naujo išnagrinėti jo prašymą.

21. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad skundžiamas Sprendimas užkerta jam kelią įdarbinti darbuotojus, reikalingus jo vykdomai veiklai, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų

patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) patvirtintų Nuostatų II skyriuje nėra nustatytas Departamento veiklos tikslas ir funkcija – aprūpinti įmones darbuotojais užsieniečiais. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas konkrečiam užsieniečiui ir savaime neužkerta kelio pareiškėjui įdarbinti kitus užsieniečius ar Lietuvos Respublikos piliečius.

22. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi materialiosios reikalavimo teisės į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą, nes Sprendimas nesukelia jam tiesioginių teisinių pasekmių. Teismas nevertino kitų skunde nurodytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų.

III.

23. Pareiškėjas UAB „Gisas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad UTPĮ netaikomas pareiškėjui, ir apribojo jo teisę kreiptis į teismą, nors UTPĮ 137 straipsnis nenustato subjektų, turinčių teisę kreiptis į teismą, rato. Vertinant UTPĮ 4 straipsnį kartu su ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar saugomi interesai pažeisti.

23.2. Byloje yra pateikti duomenys, leidžiantys spręsti, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą Sprendimu, nes jame spręsti klausimai, susiję ir su pareiškėjo veikla.

23.3. Atsakovo Sprendime nėra nei vienos aplinkybės, susijusios su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o pateikiamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiklos vertinimu.

23.4. Teismas, nepagrįstai neanalizavo Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl Sprendimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo analizuotas atsakovo Sprendimo turinys, ar jis atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

23.5. Nei atsakovas, nei teismas neatskleidė rangos sutartimis nustatytų įsipareigojimų specifikos, todėl padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjo darbuotojai faktiškai dirba kitiems asmenims, kurie naudojasi laikinojo darbuotojų nuomos paslaugomis.

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, akcentuojant, kad:

24.1. Pareiškėjo įstatuose nurodyta pagrindinė veikla – darbuotojų nuoma. Iš sutarčių su AB „Vakarų laivų gamykla“, UAB „Eime transportas“, UAB „Vakarų konstrukcijos“ ir UAB „MacGregor BLRT Baltic“ nustatyta, kad pareiškėjas įsipareigojo aprūpinti darbuotojus draudimu, kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais, sertifikatais, darbų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės apsaugos ir aplinkos apsaugos įvadiniais instruktavimais, o užsakovas yra atsakingas už darbo priemones, medžiagas, darbo aprangą, o užsakovo paskirtas asmuo yra darbuotojo tiesioginis vadovas, o darbo užmokestis nustatytas ne už darbo rezultatą, o už darbo valandas. Šie duomenys įrodo, kad dalį darbdavio pareigų vykdo ne pareiškėjas, o užsakovai, su kuriais sudaromos sutartys su pareiškėju.

24.2. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teismas ir atsakovas neatkreipė dėmesio į rangos sutarties specifiką pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnio 3 dalį, pagal kurią užsakovas turi teisę duoti nurodymus rangovo darbuotojams, tačiau tokiu atveju jų nesieja pavaldumo ir kitokie priklausymo santykiai. Darbuotojas, kuris turi leidimą laikinai gyventi, turi dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį, todėl negali būti laikinuoju darbuotoju.

24.3. Departamentas nėra įpareigotas teisės aktais visuomet papildomai apklausti užsienietį. Nagrinėjamu atveju poreikio apklausti trečiąjį suinteresuotą asmenį nebuvo, nes užteko turimų pareiškėjo pateiktų dokumentų ir patikrinimo metu gautų duomenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

25. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (15/4-12) 3I-00687, kuriuo atsisakyta išduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui

Ukrainos piliečiui O. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent trečiasis suinteresuotas asmuo Ukrainos pilietis O. A. 2018 m.

birželio 20 d. Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (metalinių laivų korpusų surinkėju), UAB „Gisas“, t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje: kai pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a); pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį (b); Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c)). Kartu su prašymu trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė UAB „Gisas“ 2018 m. birželio 20 d. tarpininkavimo raštą Nr. LLG-18/24 ir kitus dokumentus. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė išduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Primintina, kad Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kt. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.

28. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo straipsnio 1 dalies 3 punktą gali pateikti užsienietis arba jį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys. Akcentuotina, kad šiuo atveju prašymą padavė užsienietis, o ne UAB „Gisas“.

29. Įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymo 138 straipsnyje nurodyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Nagrinėjamu atveju užsienietis (trečiasis suinteresuotas asmuo) neteikė skundo dėl jam priimto nepalankaus Sprendimo, kuris jam sukelia tiesiogines teisines pasekmes.

30. Skundą byloje padavė UAB „Gisas“, teigdamas, jog jis turi suinteresuotumą Sprendimu, nes jame išspręsti klausimai, tiesiogiai susiję su pareiškėjo veikla, Sprendimu užkirstas kelias apsirūpinti reikiamu darbuotoju. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas, skirtas trečiajam suinteresuotam asmeniui, o ne pareiškėjui, priimtas išsprendus fizinio asmens (Ukrainos piliečio O. A.), o ne pareiškėjo UAB „Gisas“ prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento veiklos tikslas ir funkcija nėra aprūpinti įmones darbuotojais užsieniečiais, Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui įdarbinti kitus užsieniečius ar Lietuvos Respublikos piliečius, padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra tas subjektas, kuriam Sprendimas sukelia teisines pasekmes ir kuris turi materialiąją reikalavimo teisę į skunde nurodytų reikalavimų patenkinimą.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama minėta išvada, pirmiausia nurodo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.

32. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1  p.); įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (3 p.). ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės,

savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.33. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali

būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą.

34. Pažymėtina, kad subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti minėtų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, šioje byloje reikšdamas skundo reikalavimus dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš esmės siekia apginti trečiojo suinteresuoto asmens teises ir teisėtus interesus (šio asmens interesą dirbti Lietuvos Respublikoje ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), tačiau pareiškėjas, reikšdamas tokio pobūdžio reikalavimus, nenurodė teisinių argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę ginti trečiojo suinteresuoto asmens teises bei įstatymų saugomus interesus.

36. Kaip nustatyta, Sprendimas priimtas išnagrinėjus konkretų trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtas tik dėl šio asmens, o ne apskritai dėl visų užsieniečių įdarbinimo UAB „Gisas“. Pažymėtina, kad Migracijos skyrius patikrinimo metu yra nustatęs, jog 103 užsieniečiams, kurie siekė įsidarbinti UAB „Gisas“, buvo išduotos vizos, 31 užsienietis dirba UAB „Gisas“, 59 užsieniečiai nebuvo įdarbinti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatytos aplinkybės, jog Sprendimu neišdavus leidimo laikinai gyventi trečiajam suinteresuotam asmeniui O. A. ir pareiškėjui nesant galimybės įdarbinti būtent šį asmenį, atsižvelgiant į jo profesiją, turimą kvalifikaciją ir kt., iš esmės bus pažeisti pareiškėjo interesai, sutrikdyta jo ūkinė veikla ir pan.

37. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog Sprendimas pažeidžia jo (pareiškėjo) teises ir teisėtus interesus, kurie turi būti ginami panaikinant Sprendimą ir įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą. Pirmosios instancijos teismo išvada, dėl kurios nebuvo tenkintas pareiškėjo skundas, pripažintina pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su UAB „Gisas“ ūkine-komercine veikla, darbo organizavimu, darbuotojų įdarbinimu, rangos sutarčių sudarymu, ir dėl jų pagrįstumo / nepagrįstumo nepasisako.

38. Kadangi apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo suinteresuotumo ir jo teisių ir teisėtų interesų gynimo skunde nurodytu būdu nepripažinti teisiškai pagrįstais ir įrodytais, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gisas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09698 2019-06-17 2019-05-29 2019-05-29 -

Administracinė byla Nr. A-1149-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02754-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.4; 12.6.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) K10-132017-04-07 dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas) dalį, kurioje nutarta neatleisti pareiškėjo nuo 18 701 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 21 582,52 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 10,91 Eur žemės mokesčio delspinigių mokėjimo; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 68-51 (toliai – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-154(7-108/2017) (toliau – ir MGK sprendimas); 4) įpareigoti Kauno AVMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą sumažinti delspinigių dydį; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, jog mokestinė prievolė sumokėti 260 000 Lt GPM ir 300 000 Lt PVM mokesčio pareiškėjui atsirado Kauno AVMI atlikus mokestinį patikrinimą ir nustačius, kad pareiškėjas pardavęs 20 žemės sklypų vykdė individualią veiklą ir gavo 2 793 000 Lt pajamų. Dėl to 2009 m. kovo 2 d. buvo priimtas sprendimas, nurodant pareiškėjui iš viso sumokėti į biudžetą 969 974 Lt (280 923,89 Eur) PVM bei GPM bei delspinigių.

3. Pareiškėjas su VMI 2009 m. gegužės 26 d. pasirašė susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, sutariant dėl 162 187,20 Eur sumokėjimo, konkrečiai – 86 886 Eur PVM ir 75 301,20 Eur GPM (toliau – ir Susitarimas). Šio susitarimo objektu taip pat buvo ir apskaičiuoti delspinigiai už mokestinio ginčo laikotarpį iki susitarimo pasirašymo dienos. Pareiškėjas ir VMI 2009 m. liepos 10 d. pasirašė mokestinės paskolos sutartį Nr. N2-369 (toliau – ir Sutartis), kurioje 162 187,20 Eur mokestinė nepriemoka išdėstyta nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. Iki nustatyto termino, t. y. 2011 m. gegužės 20 d., jis sugrąžino 52 131,60 Eur iš nustatytos 162 187,21 Eur sumos.

4. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 2 dalį, mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas atidedamas, priverstinį išieškojimą. Nepaisant to, pareiškėjui iki 2011m. gegužės 20 d. nesumokėjus visos mokestinės nepriemokos, mokesčių

administratorius už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui priskaičiavo 21 686,74 Eur GPM delspinigių ir 25 023,21 Eur PVM delspinigių. Nurodyta delspinigių suma (iš viso 40 487 Eur) yra paskaičiuota nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad delspinigiai galėjo būti skaičiuojami ne daugiau nei už 180 dienų,  t. y. už laikotarpį nuo 2011m. birželio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. Pagal MAĮ 97 straipsnio 1 dalį, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Todėl delspinigiai turėjo būti pradėti skaičiuoti praėjus 20 dienų nuo 2011 m. gegužės 20 d. (MAĮ 105 str. 2 d.), t. y. nuo 2011 m. birželio 10 d., ir tik už 180 dienų, kadangi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo (atitinkamai ir delspinigių skaičiavimo pradžia pagal MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalis) formaliai atsirado tik 2011 m. gegužės 20 d. Pareiškėjo paskaičiavimu, iš viso turėjo būti paskaičiuota ne didesnė nei 5 922,66 Eur delspinigių suma.

6. Mokesčių administratorius GPM ir PVM delspinigius paskaičiavo ne tik už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d., bet ir papildomai už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. birželio 9 d., t. y. už 1009 dienas. Pareiškėjo teigimu, tokie veiksmai yra neteisėti, nes nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato delspinigių skaičiavimo už visą mokestinės paskolos sutarties laikotarpį, nepaisant MAĮ 98 straipsnyje nustatyto 180 dienų termino. MAĮ 88 straipsnyje nurodyta, kad nutraukus mokestinės paskolos sutartį, delspinigiai turi būti skaičiuojami MAĮ 96-98 straipsniuose nustatyta tvarka, kas reiškia, kad delspinigiai gali būti skaičiuojami ne ilgiau nei už 180 dienų, taigi, mokesčių administratorius neteisėtai priskaičiavo delspinigius dar už 829 dienas. Mokesčių administratorius jokiomis teisės normomis nepagrindė pareiškėjui priskaičiuotų delspinigių sumų, todėl ginčijami sprendimai yra naikintini.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. VMI paaiškino, kad mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką po 20 dienų po MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos, todėl delspinigiai pagrįstai skaičiuoti nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. birželio 9 d. (20 dienų po 2011 m. gegužės 20 d. Sutarties nutraukimo) ir tęsiant delspinigių skaičiavimą dar 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti minėtas GPM ir PVM nepriemokas atsiradimo dienos, t. y. nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. Terminas 180 dienų yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius, t. y. kol mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas.

9. Pareiškėjo skundo argumentai, jog delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami už mokestinės paskolos sutarties galiojimo laikotarpį, nepagrįsti. Šios sutarties 10 punkte buvo nurodyta, kad jei per šios sutarties galiojimo laikotarpį sumokama tik dalis atidėtos/išdėstytos mokestinės nepriemokos arba jei ši sutartis nutraukiama, tai sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų mokesčių MAĮ nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas sumokėjo ne visą mokestinės paskolos sutartyje nurodytą sumą: 2011 m. gegužės 20 d. pasibaigus mokestinės paskolos sutarčiai, pareiškėjo įsiskolinimas biudžetui sudarė 378 699,30 Lt (175 824,46 Lt GPM ir 202 874,84 Lt PVM), t. y. 109 678,90 Eur. Todėl Kauno AVMI pagrįstai perskaičiavo sumokėtas palūkanas, atsižvelgiant į faktiškai panaudotą mokestinės paskolos sumą, bei nuo likusių nesumokėtų GPM bei PVM prievolių apskaičiavo delspinigius MAĮ nustatyta tvarka. Todėl atsakovas sutinka su MGK vertinimu, jog nepaisant MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 180 dienų skaičiavimo termino, nagrinėjamu atveju taikytinoje MAĮ 88 straipsnio 6 punkto nuostatoje yra nurodyta, jog delspinigiai nuo likusių nesumokėtų pagal mokestinės paskolos sutartį mokesčių yra skaičiuojami nepertraukiamai už visą mokestinės paskolos sutarties laikotarpį.

10. Mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Kauno AVMI sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro vietos mokesčių administratorius. Pareiškėjas tokių įrodymų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė. Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir motyvuoti faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl jų naikinti dėl padaryto Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimo nėra teisinio pagrindo.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą atmetė.

12. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad: Kauno AVMI 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (04)-K3-33 iš dalies patvirtino 2008 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-46, nurodant pareiškėjui iš viso sumokėti į biudžetą sąskaitą 969 974 Lt (280 923,89 Eur): 434 519 Lt (125 845,40 Eur) PVM, 67 263 Lt (19480,71 Eur) PVM delspinigių, 43 452 Lt (12584,57 Eur) PVM baudą, 358 749 Lt (103 900,89 Eur) GPM; 30 116 Lt (8 722,20 Eur) GPM delspinigių, 35 875 Lt (10 390,12 Eur) GPM baudą; pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, 2009 m. vasario 25 d. pateikė skundą VMI ir pateikė siūlymą pasirašyti susitarimą dėl mokesčių dydžių; pareiškėjas ir VMI 2009 m. gegužės 26 d. pasirašė susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-9, sulygstant dėl iš viso 560 000 Lt (162 187,20 Eur) sumokėjimo: 300 000 Lt (86 886 Eur) PVM ir 260 000 Lt (75 301,20 Eur) GPM; tarp pareiškėjo ir Kauno AVMI 2009 m. liepos 10 d. sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. N2-369 (toliau – ir MPS), kurioje 560 000 Lt (162 187,20 Eur) mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas buvo išdėstytas laikotarpiui nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. gegužės 20 d.

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjas mokestinės nepriemokos laiku nesumokėjo, t. y. 2009 m. gegužės 26 d. susitarimu sutartą sumokėti 300 000 Lt (86 886 Eur) PVM sumą pareiškėjas sumokėjo iki 2016 m. kovo 21 d., o 260 000 Lt (75 301,20 Eur) GPM sumokėjo iki 2016 m. rugsėjo 23 d.

14. Pareiškėjas 2017 m. sausio 5 d. Kauno AVMI pateikė prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių; Kauno AVMI skundžiamu sprendimu atleido pareiškėją nuo 2 981,93 Eur GPM delspinigių ir nuo 3 440,69 Eur PVM delspinigių mokėjimo, tačiau neatleido pareiškėjo nuo 18 701,03 Eur GPM delspinigių, 21 582,52 Eur PVM delspinigių ir nuo 10,91 Eur žemės mokesčio delspinigių mokėjimo. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o MGK – VMI sprendimą.

15. Teismas kilusiam ginčui taikė MAĮ ir aptarė šio įstatymo 100,113 ir 141 straipsnių nuostatas, kuriose, be kitų taisyklių, įtvirtinti mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių pagrindai ir tvarka. Teismas nurodė, jog šiame ginče turi būti vertinama, ar buvo pagrindas atleisti pareiškėją nuo nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, taip pat pažymėjo, jog ginčo nėra dėl faktinių aplinkybių – mokestinės paskolos sudarymo, mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino.

16. Teismas pažymėjo, jog pagal MAĮ 88 straipsnio 7 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojui nesilaikant mokestinės paskolos sutarties sąlygų – sutartis nutraukiama, šiuo atveju už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų sumų nepertraukiamai MAĮ 96–98 straipsnių nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai.

17. Teismas aptarė MAĮ 96–97 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, t. y. kada mokesčių administratorius įgyja teisę skaičiuoti delspinigius už nesumokėtą mokestį ir nustatytą delspinigių skaičiavimo pradžią. Kadangi pareiškėjas ginčijo mokesčių administratoriaus nurodomą delspinigių apskaičiavimo terminą, t. y. nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2011m. gegužės 20 d. teismas sprendė, jog siekiant ištirti ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo delspinigius už mokestinės paskolos sutarties laikotarpį ir už pareiškėjo mokestinę nepriemoką.

18. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ypač tai, kad pareiškėjui laiku nesumokėjus į biudžetą mokestinės prievolės, mokesčių administratorius nutraukė mokestinės paskolos sutartį, teismas darė išvadą, jog mokesčių administratoriaus atlikti veiksmai perskaičiuojant sumokėtas palūkanas, atsižvelgiant į faktiškai panaudotą mokestinės paskolos sumą bei nuo likusių nesumokėtų GPM ir PVM mokestinių prievolių apskaičiuojant delspinigius MAĮ nustatyta tvarka, atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog Kauno AVMI pagrįstai delspinigius skaičiavo nuo 2011 m. birželio 10 d., t. y. delspinigiai pradėti skaičiuoti po 20 dienų po mokestinės paskolos sutarties nutraukimo 2011 m. gegužės 20 d. ir skaičiuoti 180 dienų, taip, kaip nustato MAĮ 98 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjui nesilaikius mokestinės paskolos sutartyje numatytos tvarkos, Kauno AVMI pagrįstai perskaičiavo sumokėtas palūkanas ir nuo likusių nesumokėtų GPM ir PVM apskaičiavo delspinigius.

19. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, jog delspinigiai negalėjo būti skaičiuoti už mokestinės paskolos sutarties laikotarpį, nes, vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 7 dalimi, už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų sumų nepertraukiamai MAĮ 96–98 straipsnių nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus veiksmai, teismo vertinimu, atitiko MAĮ nustatytą tvarką, o pareiškėjui teko pareiga prisiimti neįvykdytų įsipareigojimų pasekmes.

20. Teismas taip pat darė išvadą, kad nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo, nes nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei vieno iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui pažeidus mokestinės sutarties sąlygas nėra pagrindo teigti, kad jis nekaltas dėl padaryto pažeidimo. Taip pat

pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis augina tris vaikus, moka paskolą, skirtą namo aplinkos gerinimui, teismo vertinimu, nepagrindė pareiškėjo sunkios ekonominės (socialinės) padėties. Teismas nenustatė, jog kad pareiškėjui reikėtų teikti valstybės paramą, medicininę pagalbą, ar pareiškėjas neturėtų galimybės dirbti. Mokesčių mokėtojas nepateikė argumentuotų motyvų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, kurie būtų svarbūs nagrinėjant atleidimo nuo delspinigių aplinkybes.

21. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus ir MGK priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pripažinus ginčijamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Kauno AVMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą sumažinti delspinigių dydį. Teismas nurodė, jog atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

22. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja esmines faktines aplinkybes, susijusias su susitarimo su VMI pasirašymu, mokestinės paskolos sutarties sudarymu bei vykdymu, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildo, jog pirmosios instancijos teismas į susiklosčiusią situaciją neįsigilino, neįvertino apelianto skunde nurodytų svarbių argumentų, jog vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis apeliantui negali būti skaičiuojami jokie papildomi delspinigiai už mokestinės paskolos sutarties laikotarpį. Teismo sprendimas priimtas vadovaujantis išimtinai pateikta atsakovo pozicija ir argumentais ignoruojant apelianto argumentus ir neįvertinus pateiktų įrodymų.

24. Teismas siekdamas išspręsti kilusį ginčą, turėjo tinkamai išanalizuoti delspinigių skaičiavimo bei išieškojimo tvarką reglamentuojantį MAĮ ir įvertinti delspinigių paskaičiavimo pagrįstumą. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad delspinigiai negalėjo būti skaičiuoti už mokestinės paskolos sutarties laikotarpį, nes, vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 7 dalimi, už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų sumų nepertraukiamai MAĮ 96–98 straipsnių nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas pabrėžia, jog minėtoje normoje, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra reglamentuota, jog nuo likusių nesumokėtų sumų perskaičiavus jas turi būti mokami papildomai delspinigiai už visą mokestinės paskolos laikotarpį. Šioje nuostatoje nėra reglamentuota mokesčių administratoriaus teisė paskaičiuoti delspinigius už visą mokestinės paskolos laikotarpį.

25. Pareiškėjas teigia, jog mokesčių administratorius nepagrįstai delspinigius paskaičiavo už visą mokestinės paskolos sutarties laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. birželio 9 d., nors apeliantas mokestinės sutarties laikotarpiu grąžino dalį sumos. Tai, jog šiuo laikotarpiu apeliantas vykdė savo įsipareigojimus, jam už tą laikotarpį negalėjo ir negali būti skaičiuojami papildomi delspinigiai. Šiuo atveju yra susidariusi situacija, kad nors apeliantas ir mokėjo mokestinę nepriemoką mokestinės paskolos sutarties laikotarpiu, apeliantui už tą laikotarpį mokesčių administratorius paskaičiavo delspinigius. Tai, jog buvo nesumokėta dalis sumos, nesudaro jokio pagrindo skaičiuoti delspinigius už visą laikotarpį, todėl paskaičiuoti delspinigiai yra neteisėti.

26. Pirmosios instancijos teismas MAĮ 88 straipsnio 7 dalį turėjo vertinti MAĮ 96–98 straipsnių nuostatų kontekste, kuriose yra aiškiai reglamentuojama delspinigių skaičiavimo pradžia ir trukmė. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nutraukus mokestinės paskolos sutartį, o MAĮ įtvirtinta teisinė kategorija dėl delspinigių skaičiavimo „nepertraukiamai“ nereiškia, kad jie gali būti skaičiuojami neribotą terminą. Delspinigių skaičiavimo tvarką nustatančiose MAĮ normose nėra nei vieno nukreipimo į straipsnį, suteikianti teisę delspinigius skaičiuoti už ilgesnį nei 180 dienų.

27. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo kontekstą, akivaizdžiai matyti, jog teismas taip pat neįsigilino į situaciją ir apelianto reiškiamus reikalavimus. Teismas nurodė, jog vertins, ar buvo pagrindas atleisti pareiškėją nuo nesumokėtų delspinigių ar jų dalies. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas teismo neprašė jo atleisti nuo delspinigių mokėjimo, byloje yra keliamas klausiamas, jog mokesčių administratorius yra paskaičiavęs neteisėtus ir nepagrįstus delspinigius už mokestinės sutarties laikotarpį, todėl jie turi būti perskaičiuoti. Teismo sprendime nurodomi atleidimo nuo mokesčių pagrindai ir jais grindžiamas iš esmės visas sprendimas tik parodo, jog teismas neįsigilino į pareiškėjo keliamo ginčo esmę (skundas buvo duodamas paskaičiuotų mokesčių nepagrįstumo, o ne dėl atleidimo nuo mokesčių).

28. Mokesčių administratorius, taikydamas dvigubus delspinigių paskaičiavimus, vadovaujasi ir tokius savo veiksmus grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-438/2010. Apelianto teigimu, minėta teismų praktika yra ydinga ir iš esmės neteisinga, kadangi yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo

normoms, kurios aiškiai numato, jog jokie delspinigiai už visą mokestinės paskolos sutarties laikotarpį negali būti taikomi. Mokesčių administratoriaus ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes juose nenurodytas konkretus ir tinkamas teisinis pagrindas, o tik bendro pobūdžio teisės normos, įtvirtinančios mokesčių administratoriaus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką ir nustatyti delspinigius. Mokesčių administratorius remdamasis šia ydingai suformuota teismų praktika nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja tokių delspinigių, nors jo veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus. Šiuo atveju ši ydinga praktika turėtų būti peržiūrėta, siekiant užkirsti kelią Mokesčių administratoriui ja piktnaudžiauti.

29. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo apskaičiuoti ir nurodyti į biudžetą sumokėti GPM ir PVM delspinigiai už visą mokestinės paskolos sutarties laikotarpį, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas neteisingai išaiškino bei pritaikė MAĮ 88 straipsnio 7 dalies ir 96-98 straipsnių nuostatas, dėl ko neteisingai nusprendė, jog delspinigiai jam galėjo būti skaičiuojami visą mokestinės paskolos sutarties laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. birželio 9 d.

32. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

33. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir Kauno AVMI 2009 m. liepos 10 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. N2-369 (toliau – MPS), kuria pareiškėjo turimos 560 000 Lt (162 187,20 Eur) mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas buvo išdėstytas laikotarpiui nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. Šia sutartimi pareiškėjas taip pat įsipareigojo mokėti ir palūkanas už suteiktą mokestinę paskolą. Pareiškėjui pažeidus MPS sąlygas ji buvo nutraukta nuo 2011 m. gegužės 20 d.

34. MPS sudarymo bei vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos <…>. Mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus įmokų pagal mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą mokėjimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o nesumokėjus palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartį – palūkanų delspinigiai. Padidintos palūkanos ir palūkanų delspinigiai skaičiuojami iki tos dienos, kol atitinkamos sumos yra sumokamos (įskaitomos). Padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių dydis yra lygus delspinigių už laiku nesumokėtą mokestį dydžiui.“

35. MAĮ 88 straipsnio 6 dalyje (redakcija galiojusi MPS nutraukimo metu) taip pat nustatyta, kad dėl mokesčių mokėtojo kaltės nutraukus MPS <…> „už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų sumų nepertraukiamai šio Įstatymo 96-98 straipsnių nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai.“

36. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad sudarius MPS, mokestinė nepriemoka yra transformuojama į mokestinę paskolą, kuriai yra taikomas specialus teisinis reguliavimas, o būtent, už suteiktą paskolą mokesčio mokėtojas turi mokėti palūkanas, o nesumokėjus jų – delspinigius, kurie, nutraukus MPS, nuo likusių nesumokėtų sumų skaičiuojami nepertraukiamai MAĮ 96-98 straipsnių nustatyta tvarka.

37. Savo ruožtu MAĮ 96-98 straipsniai reglamentuoja delspinigių mokėjimo tvarką ir sąlygas už mokesčio mokėtojo turimą mokestinę nepriemoką. Tai reiškia, kad MAĮ 88 straipsnio 5; 6 dalys ir MAĮ 96-98 straipsniai reguliuoja skirtingus teisinius santykius bei nustato šiems teisiniams santykiams ir skirtingą teisinį rėžimą. Tai atitinkamai lemia, kad aptartos

teisės normos turi būti taikomos atsižvelgiant į atitinkamų teisinių santykių, t. y., MAĮ 88 straipsnio 5; 6 dalys turi būti taikomos teisiniams santykiams kylantiems iš MPS, o MAĮ 96-98 straipsniai-teisiniams santykiams kylantiems iš mokestinės nepriemokos. Dėl ko pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad delspinigių, už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. gegužės 20 d., skaičiavimui turi būti taikoma tvarka ir sąlygos, numatytos MAĮ 96-98 straipsniuose, yra nepagrįsti bei neteisingi.

38. Minėta, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 6 dalį nutraukus MPS, nuo likusių nesumokėtų sumų skaičiuojami nepertraukiamai.

39. Byloje nustatyta, kad nutraukus MPS, pareiškėjo įsiskolinimas sudarė 109678, 90Eur, nuo kurių mokesčių administratorius apskaičiavo delspinigius už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. gegužės 20 d.

40. Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pasibaigus MPS, o tuo pačiu mokestinei paskolai vėl tapus mokestine nepriemoka, delspinigiai už ją buvo skaičiuojami nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d., nepažeidžiant MAĮ 98 straipsnyje nustatytos trukmės.

41. Apibendrinus darytina išvada, kad šį ginčą nagrinėjusios institucijos teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09701 2019-06-17 2019-05-29 2019-05-29 -

Administracinė byla Nr. eA-1321-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02686-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. H. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. H. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, J. H. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja K. H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 68-108 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-148 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) ir juo patvirtintą 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72)FR0680-67 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėja nurodė, jog administracinis aktas neteisėtas ir nepagrįstas, nes neobjektyviai įvertintas pareiškėjos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turimų lėšų likutis, neįvykdyti mokesčių administratoriui privalomi teismo įpareigojimai, lėšų paskaičiavimuose įveltos faktinės ir aritmetinės klaidos, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio taikymas grindžiamas neteisėtais nurodymais ir jų neįvykdymu. Pareiškėja su J.  H. kartu gyvena ir bendrą ūkį veda nuo 2006 metų, todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas jos disponuojamų pinigų likučius nuo 2006 metų, tyrėjo atsižvelgti ir į J. H. pinigines lėšas (įskaitant jo tėvo A. H. suteiktą paramą), kuriomis galėjo disponuoti pareiškėja kaip kartu tvarkyti bendrą ūkį.

3. Pareiškėjos teigimu, jos (šeimos) išlaidas viršijančių pajamų faktas ir apimtys yra nustatyti, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal menamus mokesčių administratoriaus skaičiavimus, ignoruojant pareiškėjos tikrinamuoju laikotarpiu disponuojamas lėšas grynaisiais ir pajamas/išlaidas skaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja yra gyventoja, todėl neturi prievolės deklaruoti turtą, grynųjų pinigų likučius, apskaityti juos, taip pat apskaityti išlaidas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja objektyviai negali pateikti kelerių metų senumo informacijos apie grynųjų pinigų likutį (2009 m. sausio 1 d. ir kuriai kitai datai praeityje) ar vartojimo išlaidas tikrinamu laikotarpiu ir iki jo. Mokesčių administratoriaus reikalavimas nurodyti praeityje turėtą grynųjų pinigų likutį ir patirtas vartojimo išlaidas momentui praeityje pažeidžia teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus ir yra neteisėtas. Todėl šių duomenų nenurodymas mokesčių administratoriui nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojo, pareigų pažeidimą ir atlikti MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą mokesčio bazės ir mokesčio perskaičiavimą mokesčių administratoriaus vertinimu.

4. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pateikto pareiškėjos sutuoktinio tėvo A. H. liudijimo, kuris pagrindžia lėšų (130 000 USD) perdavimą pareiškėjos sutuoktiniui, o reikalavo pakankamų įrodymų. Dėl minėtų lėšų pagrindimo mokesčių administratorius pareiškėjos sutuoktiniu jau nurodė, kad klausimas jau išspręstas teismo, nors teismas naujo įrodymo neturėjo ir dėl jo nepasisakė, nekonstatavo, kad tėvas minėtų pinigų duoti negalėjo, o tai reiškia, kad atsakovas neobjektyvus ir turi išankstinį nusistatymą. Negalėdama paaiškinti, kokio „pakankamo“ įrodymo reikalauja, kad būtų pagrįstos iš A. H. gautos lėšos, Panevėžio AVMI nepagrįstai atsisako vertinti naujai pateiktą A. H. liudijimą. Net jeigu pareiškėjos sutuoktinis būtų kaltas dėl to, kad netinkamai vykdė 130 000 JAV dolerių iš savo tėvo A. H. lėšų gavimo įrodinėjimo pareigą, tai negali kelti jokių neigiamų pasekmių pareiškėjai (ji negali būti atsakinga už sutuoktinio tinkamą pajamų pagrindimą – ypatingai iki jų bendro gyvenimo pradžios).

5. Pareiškėjos teigimu, susidarė situacija, kai pareiškėja, gavusi lėšų iki tikrinamo laikotarpio pradžios, bet jų pakankamai nepagrindusi (neturėjo tokios pareigos arba ją vykdė netinkamai), yra apmokestinama už tikrinamąjį laikotarpį, taip praeityje gautas lėšas perkeliant į vėlesnį laikotarpį ir pažeidžiant mokesčio apskaičiavimo senaties terminą.

6. Mokesčių administratorius nepagrindė apskaičiuoto pareiškėjos grynųjų pinigų likučio 2009 m. sausio 1 d. Patikrinimo metu nepagrindžiama, kodėl yra perskaičiuojamas būtent toks laikotarpis (2004–2008 metų) iki tikrinamojo laikotarpio ir kodėl nevertinamos pareiškėjos lėšos, gautos iki 2004 metų, taip pat kodėl į pareiškėjos lėšas 2004 m. sausio 1 d. neįtraukiami 50 000 Lt grynųjų, kurios įtraukiamos į jos sutuoktinio lėšų analogišką paskaičiavimą. Paskaičiuodamas 2004–2008 metų laikotarpio pajamas ir išlaidas, mokesčių administratorius neįtraukia dalies pareiškėjos sutuoktinio pajamų šaltinio (visų pirma, jo tėvo A. H. suteiktų piniginių lėšų). Mokesčių administratorius vien tik prezumpcija grindė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis lėšas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo, tikrinamo laikotarpio pradžiai jau buvo išleidęs.

Patikrinimo akte ignoruotas įsiteisėjęs teismo sprendimas ir į pareiškėjos išlaidas apskaičiuojant jos lėšų likučius ir pajamas tikrinamuoju laikotarpiu vėl įtraukiamos ne tik objektyvios, bet ir statistinės vartojimo išlaidos. Statistinės išlaidos yra įtraukiamos ir į 2004–2008 metų pajamų-išlaidų apskaičiavimą, taip mažinant pareiškėjos 2009 m. sausio 1 d. turimą grynųjų pinigų likutį.

7. Pareiškėjos teigimu, patikrinimo aktu, ignoruojant įsiteisėjusį teismo sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudenciją, papildomai apskaičiuojamų pajamų ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) prievolių paskirstymas sutuoktiniams po lygiai nepagrindžiamas. Patikrinimo akte pakartoti ankstesniojo patikrinimo akto motyvai, kurie buvo pripažinti nepakankamais. Mokesčių administratorius nesiaiškino ir netyrė, kieno lėšas į individualiosios įmonės (toliau – ir IĮ) „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą įnešė R. T. 2011 metais pagal kasos pajamų orderius, kuriuose nurodoma „savininko įnašas“. Pažeidžiant objektyvumo principą, nei pinigus gavusios įmonės, nei R. T., nei pareiškėjos ar jos sutuoktinio nebuvo prašoma paaiškinti, kieno lėšos buvo įneštos pagal minimus kasos pajamų orderius. Mokesčių administratorius neatsižvelgė, jog į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasą R. T. įnešė J. H., o ne pareiškėjos lėšas.

8. Pareiškėja pastabose dėl patikrinimo akto išdėstė aukščiau paminėtus motyvus, tačiau jie liko neišnagrinėti. Sprendimu tvirtindamas patikrinimo aktą mokesčių administratorius lakoniškai pacitavo pastabų turinį, tačiau į motyvus neatsakinėjo, formaliai atkartodamas patikrinimo akto turinį, pareiškėjos pastabose nurodytų motyvų neanalizavo nei VMI. Pareiškėjos pakartotinis patikrinimas atliktas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pagrindu VMI sprendimu konstatavus, kad pirminio patikrinimo metu nepagrįstas pajamų paskirstymas sutuoktiniams ir MAĮ 70 straipsnio taikymas netinkamai grįstas ne faktinių, bet statistinių išlaidų skaičiavimais, tačiau nurodytų trūkumų atsakovas nepašalino.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. Ginčas tarp Pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus vyksta dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto GPM už 2011 metus nustačius, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio J. H. patirtos išlaidos viršijo pajamas bei konstatuojant, kad pareiškėja turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4319-561/2016 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 27 d. VAAT sprendimas), pareiškėjos pakartotinis mokestinis patikrinimas buvo atliktas siekiant nustatyti realias patirtas išlaidas bei surinkti duomenis apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio J. H. vedamą bendrą ūkį.

11. VMI patikrinimo metu mokesčius pareiškėjai apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.) įgyvendinimo tvarka nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 punkte yra pateikiamas pavyzdinis, bet ne baigtinis mokesčių mokėtojo elgesio, kuriam esant gali būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis, sąrašas. Todėl ir kitais, šiame teisės akte konkrečiai neišvardintais atvejais, toks įvertinimas gali būti atliekamas, jei tenkinamos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygos.

12. Iš mokestinio ginčo medžiagos akivaizdu, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, nes disponavo lėšomis, kurių šaltinių patikrinimo metu negalėjo pagrįsti ir atitinkamai įrodyti, jog dėl šių lėšų gavimo kylančios mokestinės prievolės yra padengtos arba lėšos nėra laikytinos apmokestinamosiomis, todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius pareiškėjai gyventojų pajamų mokestį pagrįstai už 2011 metus apskaičiavo pagal atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Inspekcija, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjai gyventojų pajamų mokestį už 2011 metus naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais.

13. Dėl piniginių lėšų likučio ne banke, atsakovas nurodė, jog pareiškėja nėra pateikusi Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593). Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 12 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir/ar pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą aiškios informacijos apie tai nenurodė (apie turėtas lėšas ne banke nurodė – „nėra“). Siekiant nustatyti pareiškėjos piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) ir įvertinti pareiškėjos patirtų išlaidų atitikimą gautoms pajamoms Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją, buvo nustatyta, kad pareiškėjos iki tikrinamojo laikotarpio piniginių lėšų likutis sudarė 28 292 Lt. Inspekcija įvertino pareiškėjos 2009 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likutį 28 292 Lt, gautas pajamas ir patirtas išlaidas 2009–2011 metų laikotarpiu, 2011 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutį banke – 34 681 Lt, ir nustatė, kad 2011 metais pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas 41 030 Lt. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinio 2011 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas 142 529 Lt, todėl konstatuota, kad bendros pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo pajamas 183 558 Lt.

14. Dėl pareiškėjos patirtų vartojimo išlaidų VMI nurodė, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu raštu kreipėsi į pareiškėją dėl duomenų apie patirtas vartojimo išlaidas pateikimo laisvos formos paaiškinime arba pagal prie šio rašto pridėtą lentelę, tačiau pareiškėja 2017 m. sausio 24 d. pateikė atsakymą į minėtą paklausimą, kuriame apytikslių vartojimo išlaidų nenurodė. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai išlaidos už ryšio paslaugas, būsto išlaidas, sunaudotą vandenį, elektrą, dujas nebuvo skaičiuojamos, nes šios išlaidos įvertintos apskaičiuojant pareiškėjos sutuoktinio išlaidas. Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad į jos išlaidas vėl įtraukiamos ne tik objektyvios, bet ir statistinės vartojimo išlaidos, statistinės išlaidos įtrauktos ir į 2004–2008 metų pajamų-išlaidų apskaičiavimą, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus išvadomis, jas privalo paneigti, pagrindžiant konkrečiais duomenimis ir įrodymais. Nagrinėjamu atveju Pareiškėja nepateikė Inspekcijos išvadas paneigiančių objektyvių įrodymų (apskaičiavimų nepateikė), todėl niekuo nepagrįsti Pareiškėjos teiginiai negali paneigti Inspekcijos nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų išvadų.

15. Pareiškėjos sutuoktinio iš tėvo gautų piniginių lėšų (130 000 JAV) dolerių teisinis vertinimas buvo atliktas administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjos sutuoktinio skundą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo iš naujo vertinti šią aplinkybę.

16. VMI pažymėjo, jog priešingai, nei teigia pareiškėja, mokesčių mokėtojų pareiga tvarkyti apskaitą ir saugoti jos dokumentus įtvirtinta MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Pareiškėja turėjo būti pakankamai atidi ir rūpestinga bei saugoti dokumentus, kurie gali pagrįsti mokestines pasekmes sukeliančius veiksmus.

17. Dėl mokestinių prievolių ir gautų pajamų paskirstymo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui pagrindimo atsakovas nurodė, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos ir jos sutuoktinio vedamu bendru ūkiu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija. Pareiškėja su J. H. santuoką įregistravo 2010 m. rugsėjo 18 d., o įrodymais pagrįstų duomenų (pvz., vedybų sutartis, turto pasidalinimo faktai Vedybų sutarčių registre), apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio nevedamą bendrą ūkį 2011 metais nėra. Atsakovas pažymėjo, jog IĮ „(duomenys neskelbtini)“ registruota pareiškėjos vardu, o pinigines lėšas į šios bendrovės kasą įnešinėjo abu sutuoktiniai, kurių didžiąją dalį sudarė pareiškėjos sutuoktinio įneštos lėšos.

18. Be to, Inspekcija, vadovaudamasi teismo sprendimu, 2016 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 68-342 taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, kas nesudaro pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl iš tokio turto gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu įvertintų aplinkybių pagrindu pagrįstai apskaičiuotas 2011 metų pajamas ir gyventojų pajamų mokesčio prievoles lygiomis dalimis paskirstė sutuoktiniams (pareiškėjui – 91 780 Lt (183 559/2). Tuo tarpu pareiškėja mokestinio patikrinimo metu duomenų apie sutuoktinių 2011 metais nevedamą bendrą ūkį nepateikė. Šių pakartotinio patikrinimo metu įvertintų aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiuotas 2011 metų pajamas ir GPM prievoles lygiomis dalimis paskirstė sutuoktiniams (pareiškėjai – 91 780 Lt (183 559/2)).

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. H. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį tenkinti, nurodė, jog palaiko pareiškėjos skundo reikalavimus dėl tų pačių argumentų, kuriuos pareiškėja nurodė skunde.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos K. H. skundą atmetė.21. Teismas nurodė, jog byloje kilo ginčas dėl VMI ir Panevėžio AVMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.22. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje

byloje Nr. eI-4319-561/2016 pareiškėjos K. H. skundą tenkino iš dalies, panaikino VMI 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-160 ir grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo; šiuo sprendimu teismas konstatavo, jog nėra surinkta pakankamai duomenų pareiškėjos mokestinės prievolės tinkamam dydžiui nustatyti, be to, byloje nėra objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto; Panevėžio AVMI 2017 m. vasario 15 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo už 2009–2011 metus 4 163,87 Eur GPM, Panevėžio AVMI 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 4 163,87 Eur GPM, apskaičiavo 2 186,03 Eur GPM delspinigių ir skyrė 1 249 Eur GPM baudą; dėl Panevėžio AVMI sprendimo pareiškėja padavė skundą VMI, kuri pareiškėjos skundą atmetė ir patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą.

23. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytu jos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų lėšų likučiu, o neturėdama pareigos kaupti tokius duomenis, deklaruoti ir vesti apskaitą, objektyviai negali pateikti kelerių metų senumo informacijos apie grynųjų pinigų likutį (2009 m. sausio 1 d. ir kuriai kitai datai praeityje). Teismo vertinimu, pareiškėja tikrinamojo laikotarpio pradžios likučio neteisingą įvertinimą taip pat grindė argumentu, kad Panevėžio AVMI nevertino pareiškėjos sutuoktinio 130 000 USD lėšų, gautų iš tėvo A. H.

24. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjos sutuoktinio skundą dėl VMI 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 68-159 ir Panevėžio AVMI 2015 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (42.72)FR0682-341. Šios bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos sutuoktinio pajamų ir išlaidų 2001–2008 metais analizę ir nustatė, jog 2009 m. sausio 1 d. jis grynųjų pinigų likučio neturėjo. Dėl piniginių lėšų, gautų iš pareiškėjos sutuoktinio tėvo, teismas nurodė, kad byloje esantis A. H. patvirtinimas, kad jis savo sūnui J. H. suteikė 130 000 USD finansinę paramą, „nuo tada kai jis pradėjo studijas universitete, iki 2010 metų“ jau įvertintas Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 kaip nepatvirtina ir nepagrindžia realaus 130 000 USD gavimo. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju teismui pateiktas A. H. 2016 m. rugsėjo 29 d. patvirtinimas, kad jis savo sūnui J. H. suteikė 130 000 USD finansinę paramą, „kai jis pradėjo studijas universitete 1991 m. iki 2010 m.“ nesudaro pagrindo teigti, jog jis realiai aptariamas lėšas gavo, kadangi nei pakartotinio patikrinimo metu, nei skunde teismui jis šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė, nedetalizavo kada ir kokios sumos jam buvo perduotos. Teismas darė išvadą, jog Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis tikrinamojo laikotarpio pradžioje iš tėvo gautų 130 000 USD neturėjo, o mokesčių administratorius turėjo pagrindą, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nevertinti šio įrodymo iš naujo.

25. Dėl pareiškėjos argumentų apie jos gautas (turėtas) lėšas iki 2004 metų, t. y. kad į pareiškėjos lėšas 2004 m. sausio 1 d. neįtraukiami 50 000 Lt grynųjų pinigų, mokesčių administratorius neįrodė, kad 319 000 Lt jos sutuoktinis iki tikrinamojo laikotarpio pradžios jau buvo išleidęs, teismas pažymėjo, jog pareiškėja nei pirminio, nei pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui, nei skunde teismui nenurodė, kokios būtent lėšos nebuvo įtrauktos į pareiškėjos turimų pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja neįrodė, turėjusi didesnę piniginių lėšų sumą nei nustatė mokesčių administratorius, ir minėtus argumentus atmetė.

26. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kuriais pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus atliktu patirtų išlaidų apskaičiavimu, nes Panevėžio AVMI įtraukė ir realias, ir statistines vartojimo išlaidas. Teismas aptarė MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisykles ir nurodė, jog pagal bylos duomenis pareiškėja nėra pateikusi jokių apytikslių duomenų apie šias išlaidas, nurodė, jog išlaidų dokumentų nekaupia. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Panevėžio AVMI pareiškėjos išlaidas apskaičiavo naudodama statistinį metodą, ir tai atitiko MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kai priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą.

27. Teismas sprendė, jog mokesčių administratorius, MAĮ 70 straipsnio pagrindu apskaičiuodamas mokestį pareiškėjai pagal atliekamą įvertinimą, tinkamai įvykdė savo pareigą pagrįsti apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas – vietos mokesčių administratorius centrinio mokesčių administratoriaus pavedimu, atlikęs pakartotinį mokesčių mokėtojų patikrinimą, tinkamai įvertino savo iniciatyva surinktus duomenis dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų ir išlaidų, tinkamai įvertino mokesčių mokėtojo paaiškinimus ir teiktus dokumentus dėl pajamų ir išlaidų, todėl pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai mokėtinas sumas.

28. Dėl pareiškėjos argumentų, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eI-4319-561/2016 paskirstydamas pajamas sutuoktiniams, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius paskirstydamas sutuoktiniams pajamas vadovavosi CK įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija ir duomenų apie asmeniškai kiekvienam sutuoktiniui tenkančią pajamų dalį nerinko ir jų nevertino. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėja nesutikdama su mokesčių administratoriaus pajamų paskirstymu sutuoktiniams, nei mokesčių administratoriui nei teismui nenurodė nesutikimo su tokiu pajamų paskirstymu motyvų, nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai sutuoktinių gautas pajamas paskirstė per pusę.

29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami VMI ir Panevėžio AVMI sprendimai yra pagrįsti.

III.

30. Pareiškėja K. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

31. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, ignoruojamas teismo sprendimo privalomumo principas, pareiškėjos apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnį akivaizdžiai savavališkas, nukrypstama nuo administracinių teismų praktikos analogiškose bylose, mokestinė prievolė nustatoma ir su ja susijusi atsakomybė pareiškėjai taikoma prezumpcijų pagrindu jai priskyrus sutuoktinio išlaidas, taip pat dėl neteisėtų (neįvykdomų) mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymo.

32. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl to, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti turėtą piniginių lėšų likutį 2009 metų pradžiai, nepateikė jos išlaidas 2004–2008 metais pagrindžiančių dokumentų, yra teisiškai nereikšmingi ir neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos pareigos įrodyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindą faktinėmis, o ne statistinėmis išlaidomis. Pareiškėja pabrėžia, kad ji pagal teisės aktus neprivalo kaupti išlaidų dokumentų, vesti apskaitos, todėl, atsakovo reikalavimai tokius dokumentus pateikti buvo neteisėti ir negali sukelti pareiškėjai neigiamų pasekmių.

33. Teismas nepagrįstai atmetė visus pareiškėjos skundo motyvus dėl administraciniu aktu netinkamai (neteisingai) apskaičiuoto grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai. Teismas nepasisakė dėl 50 000 Lt neįtraukimo į pareiškėjos 2004 m. sausio 1 dienai turėtas lėšas, taip pat dėl sutuoktinio 319 000 Lt gautų nekilnojamojo turto sandorių pajamų neįvertinimo, padengiant pareiškėjos išlaidas. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjos patikrinimo metu pateiktą naują pareiškėjos sutuoktinio tėvo A. H. liudijimą apie 130 000 JAV dolerių finansinę paramą. Pareiškėja skunde teismui buvo nuosekliai išdėsčiusi, kodėl mokesčių administratoriaus reikalavimas nurodyti ir pagrįsti praeityje turėtą pinigų likutį laikytinas neteisėtu, neįvykdytinu, tačiau teismas šių argumentų nenagrinėjo. Tuo atveju, jei apeliacinėje instancijoje būtų nustatytos teisės normos įpareigojančios pareiškėją, kaip apskaitos nevedančią gyventoją, nurodyti grynųjų pinigų likutį, turėtą praeityje ir nurodyti visas anksčiau patirtas faktines išlaidas, pareiškėja prašo įvertinti šių normų atitiktį apmokestinimo aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir lex non cogit ad impossibilia (lot., teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) principams.

34. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad mokesčių administratorius nevykdė VAAT 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dėl pareigos pagrįsti pajamų paskirstymą sutuoktiniams, tačiau vėl atleido atsakovą nuo pareigos pagrįsti tokį paskirstymą. Teismo vertinimu, pareiškėja nenurodė nesutikimo su tokiu paskirstymu motyvų, tačiau jie buvo nurodyti skunde, o teismas jų nenagrinėjo, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602- 2280/2012). Pirmosios instancijos teismas sprendimu ne tik neteisėtai atima teisę pareiškėjai remtis teismo sprendimo privalomumo principu, tačiau ir nukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, leidžia nepaisyti pamatinių teisės principų, be kita ko, asmeninės atsakomybės principo, kada dėl vieno sutuoktinio išlaidų atsakomybė prezumpcijos pagrindu priskiriama kitam sutuoktiniui, kuriam už pirmojo sutuoktinio prievolių nevykdymą (pajamų nepagrindimą, nedeklaravimą, išlaidas, viršijančias pajamas) tenka ne tik GPM prievolė ir delspinigiai, bet ir GPM bauda.

35. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo savarankiškų skundo motyvų dėl pareiškėjos pajamų ir išlaidų perskaičiavimo nustatant 2009 m. sausio 1 d. lėšų likutį. Patikrinimo akte šis likutis neteisingai apskaičiuotas ir dėl to, kad jį skaičiuodamas mokesčių administratorius į pareiškėjos išlaidas įtraukė ne tik objektyvias faktines, bet ir statistines vartojimo išlaidas. Tai buvo vienas iš motyvų, dėl kurių teismas panaikino mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto po pirmojo mokestinio patikrinimo.

36. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjai K. H. papildomai

apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 4 163,87 Eur GPM, 2 186,03 Eur GPM delspinigių ir paskirta 1 249 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. GPM ir su juo susijusios sumos pareiškėjai paskaičiuotos, nes mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjos išlaidos 2011 metais viršijo pajamas 41 030 Lt, pareiškėjos sutuoktinio J. H. 2011 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas 142 529 Lt, todėl bendros pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo pajamas 183 559 Lt, o šioms išlaidoms padengti pareiškėja ir jos sutuoktinis turėjo iš nežinomų šaltinių gautų ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Atlikęs pakartotinį mokestinį patikrinimą, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.) apskaičiuotas 2011 metų neapmokestintas pareiškėjos šeimos pajamas ir mokestines prievoles mokesčių administratorius paskirstė sutuoktiniams lygiomis dalimis.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai buvo teisėti ir pagrįsti, nes, nagrinėjamu atveju, pareiškėjos pajamų šaltiniai 2011 metais patirtoms išlaidoms padengti nebuvo aiškūs, todėl pagrįstai mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja, siekdama paneigti mokesčių administratoriaus išvadas dėl patirtų išlaidų, sukauptų piniginių lėšų tikrinto laikotarpio pradžiai ir iki jo, privalėjo savo teiginius pagrįsti. Pareiškėja su minėtomis teismo išvadomis nesutinka šiais esminiais aspektais: 1) mokesčių administratorius neturėjo pagrindo apskaičiuoti mokestį pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį; 2) pareiškėjos apmokestinimas, t. y. pajamų, išlaidų, piniginių lėšų likučio apskaičiavimas paremtas prezumpcijomis, o neobjektyviais duomenimis; 3) pareiškėja teisės aktais neįpareigota kaupti jokių jos išlaidas (pajamas) pagrindžiančių dokumentų, todėl reikalavimas jas pateikti yra neteisėtas, 4) teismas nepagrįstai nevertino pateiktų įrodymų dėl piniginių lėšų (130 000 JAV dolerių), kurias pareiškėjos sutuoktinis gavo iš savo tėvo; 5) pareiškėja nesutinka su jos ir sutuoktinio patirtų 2011 metų išlaidų paskirstymu jai ir J. H. lygiomis dalimis.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje,  t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu. Todėl byloje teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas ir materialinės teisės normų taikymas turi būti atliekamas, atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas.

42. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (GPMĮ 2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

43. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

44. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

45. Minėta, kad buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

46. Mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtino, jog pareiškėja tikrinamo laikotarpio dalies pajamų nedeklaravo. Tai lemia, kad pareiškėjos veikla, gaunant atitinkamas pajamas 2009 –2011 metais, bet joms pagrįsti nepateikiant buhalterinės

apskaitos dokumentų, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

47. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog ji teisės aktais nebuvo įpareigota kaupti jos išlaidas pagrindžiančius buhalterinės apskaitos dokumentus, apskaityti, deklaruoti turtą ir grynųjų pinigų likučius, o pareiškėjos apmokestinimą, be kita ko, lėmė ne realios, o taikant statistinius vidurkius apskaičiuotos išlaidos. įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatyme expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.). Iš to išplaukia, jog mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-928/2011).

48. Pažymėtina, jog MAĮ 70 straipsnio taikymo specifiką, kiek tai susiję su mokesčių administratoriaus pareiga atidžiai ir maksimaliai objektyviai apskaičiuoti mokesčių mokėtojo pajamas, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo tikslu, detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinė teisėjų kolegija šių argumentų nekartoja.

49. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

50. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (t. y. įtvirtintus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų, nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos-finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2.–6.3.; 28–29 punktai).

51. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60–62 str.). Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą, numatytą Taisyklių 14–17 punktuose. Visa tai patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjai priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus. Kadangi pareiškėja tokio pobūdžio įrodymų neteikė, siekdama paneigti tikrinamo laikotarpio pradžiai ir iki jo turėtas pinigines lėšas, patirtas vartojimo išlaidas 2009–2011 metais ir prieš tikrinamąjį laikotarpį (2004–2008 metais), todėl darytina išvada, kad ji nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

52. Papildomai pažymėtina, jog pakartotinio mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtina, kad Panevėžio AVMI, apskaičiuodama pareiškėjos mokestinę prievolę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, atliko priešpriešinius patikrinimo veiksmus ir iš kitų juridinių asmenų surinko informaciją apie pareiškėjos šeimos patirtas išlaidas, susijusias su apmokėjimu už komunalinius patarnavimus, ryšių ir kitas namų ūkiui būtinas paslaugas, ir šias išlaidas, priešingai nei teigia pareiškėja, priskyrė tik pareiškėjos sutuoktiniui. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad mokesčių administratorius nevykdydamas VAAT 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, vartojimo išlaidų apskaičiavimą grindė vien statistiniais duomenimis ar neleistinai jas padidino, yra nepagrįsti.

53. Pareiškėja nurodo, jog mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo pareiškėjos turėtą piniginių lėšų likutį, t. y. nevertino, kad ji galėjo 2004 metų pradžioje turėti 50 000 Lt, nepagrįstai sprendė, kad jos sutuoktinio gautos lėšos (319 000 Lt) pardavus nekilnojamąjį turtą jau buvo išleistos. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad

jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

54. Iš mokestinio patikrinimo dokumentacijos matyti, jog mokesčių administratorius vertino pareiškėjos gautas pajamas, lygino jas su patirtomis išlaidomis, atsižvelgė į pareiškėjos ir pareiškėjos sutuoktinio įvykdytus civilinius sandorius ir jų pagrindu patirtas išlaidas ir gautas pajamas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnyje nustatytas pareigas įvykdė. Tuo tarpu pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių įrodymais pagrįstų duomenų ir išsamių paaiškinimų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ji turėjo tikrinamo laikotarpio pradžiai (2009 m.) ir iki jo (2004–2008 m.) didesnį piniginių lėšų likutį, nei apskaičiavo mokesčių administratorius.

55. Dėl pareiškėjos nurodomų įrodymų vertinimo, kuriais mokestiniame ginče pareiškėja grindė pajamas, t. y. faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis iš savo tėvo A. H. gavo 130 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-4318-629/2016 pagal pareiškėjos sutuoktinio J. H. skundą 2016 m. gegužės 9 d. sprendime konstatavo, jog J. H. neįrodė 130 000 JAV dolerių iš savo tėvo gavimo fakto. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.

56. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata (lot., teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl lėšų iš A. H. gavimo minėtu teismo sprendimu yra neginčijamai patvirtintos. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir mokesčių administratorius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu šių aplinkybių nevertino iš naujo, o pareiškėjos teiginiai, jog buvo pateikti nauji įrodymai, yra teisiškai nereikšmingi ir nekeičia reikalo esmės.

57. Apeliacinė teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog mokesčių administratorius nepagrįstai tikrinamo laikotarpio apmokestinamas pajamas paskirstė pareiškėjai ir jos sutuoktiniu J. H. lygiomis dalimis (183 559 Lt /2). Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratoriaus, paskirstydamas sutuoktiniams pajamas pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygybės prezumpciją, duomenų apie asmeniškai kiekvienam sutuoktiniui tenkančią pajamų dalį nerinko ir jų nevertino, nėra visiškai tiksli. Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisyklę, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas apmokestinamas pajamas taikant išlaidų metodą (Taisyklių 6.3.3, 14–17 p.), neturi pareigos įrodyti, kada, iš kur ir kokias pajamas gavo mokesčių mokėtojas, šiuo atveju – pareiškėja ir jos sutuoktinis. Iš Panevėžio AVMI sprendimo turinio matyti, jog pakartotinio mokestinio patikrinimo metu buvo atsižvelgta į pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendro gyvenimo ir veiklos aspektus, taip pat į tai, jog nebuvo duomenų, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtui nustatytas kitoks nei įstatymų įtvirtintas teisinis režimas (CK 3.87.str.). Nagrinėjamu atveju ginčo pajamų šaltiniai nežinomi, nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis į bylą nepateikė jokių duomenų ir argumentų, kad ginčo pajamas gavo ar disponavo jomis asmeniškai. Tai reiškia, jog nėra objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti bendro turto dalių lygybės prezumpcijos dėl sutuoktinių turto teisinio statuso mokesčių teisės normų prasme.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės

normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. H. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09632 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eAS-362-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04524-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 57.2.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Benu vaistinė Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Benu vaistinė Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Benu vaistinė Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.47-13) 10 – 8700 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo atsisakyta supažindinti su viešojo 80,00 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos konkurso (toliau – ir Konkursas) dalyvių pasiūlymais; 2) įpareigoti SAM supažindinti pareiškėją su visų Konkurso dalyvių, įskaitant, bet neapsiribojant,

pasiūliusių didesnę nuomos kainą nei pareiškėjas pasiūlymais, įskaitant konkurso dalyvių paraiškas, teisę verstis veikla, kuri atitinka konkurso sąlygose nustatyto pobūdžio veiklą, patvirtinančius dokumentus, mokesčių ir socialinio draudimo įmokų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, pradinio įnašo sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjas 2019 m. vasario 12 d. pateikė atsisakymą nuo skundo ir prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurį patikslino 2019 m. kovo 25 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Benu vaistinė Lietuva“ atsisakymą nuo skundo ir administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui SAM dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė. Pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo teismui pateiktas atsisakymas nuo skundo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui neprieštarauja. Teismas nenustatė aplinkybių, kad atsisakymas nuo skundo pažeistų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas pareiškėjo atsisakymą nuo skundo priėmė ir bylą nutraukė. Pareiškėjui išaiškinto, kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 straipsnio 3 dalis).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo 4 994,28 Eur bylinėjimosi išlaidų teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas buvo kilęs dėl pareiškėjo teisės gauti informaciją apie kitų konkurso dalyvių pateikus pasiūlymus po to, kai 2018 m. lapkričio 16 d. vykusį konkursą laimėjo UAB „Alfos vaistinė“. Iš pateiktų duomenų ir paaiškinimų matyti, kad konkurso procedūra nutraukta Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, konkurso laimėtojai UAB „Alfos vaistinė“ informavus SAM, jog turto nuomos sutarties nepasirašys, t. y. atsakovo veiksmai nutraukti konkurso procedūrą buvo nulemti UAB „Alfos vaistinė“ veiksmų (atsisakymo pasirašyti nuomos sutartį). Kadangi konkurso procedūra nutraukta, todėl pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai dėl SAM sprendimo atsisakyti pateikti nuomos konkurso dalyvių pasiūlymus bei įpareigoti šią informaciją pateikti tapo nebeaktualūs.

Esant šioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo skunde suformuluotą pagrindą ir dalyką, teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį yra atsakingas atsakovas. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Todėl teismas pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas atmetė.

III.

Pareiškėjas UAB „Benu vaistinė Lietuva“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir priteisti iš atsakovo pareiškėjui 4 994,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad jis laikė skundą pagrįstu, tačiau atsakovo iniciatyva nutraukus viešojo 80,00 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos konkurso procedūras, kuriose buvo priimtas ir pareiškėjo skundžiamas sprendimas atsisakyti supažindinti su pasiūlymais, šis sprendimas nebegalėjo sukelti pareiškėjui atitinkamų teisinių pasekmių. Todėl būtent dėl atsakovo sprendimų Konkurse (sprendimo nutraukti Konkursą), išnyko pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų prasmė.

Pareiškėjo teigimu, atsakovui nutraukus Konkurso procedūras, iš esmės buvo patenkinti pareiškėjo siekti teisėti tikslai. Atsakovo sprendimas nutraukti Konkurso procedūras iš esmės patenkina visus arba dalį pareiškėjo teisėtų tikslų. Pareiškėjo siekis susipažinti su Konkurso dalyvių pasiūlymais buvo pareiškėjo naudojama teisėta priemonė, įgyvendinti teisę į atsakovo sprendimų konkurse peržiūros ir panaikinimo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas nėra kaltas dėl Konkurso procedūros nutraukimo, nes jos buvo sąlygotos UAB „Alfa vaistinė“ veiksmų (Konkurso nugalėtojo sprendimų). Be to, net remiantis teismo nurodytu argumentu, kad dėl procedūrų nutraukimo yra atsakingas Konkurso nugalėtojas, tai nereiškia, kad pareiškėjui neturi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Teismas netyrė su Konkurso nutraukimu susijusių aplinkybių, pvz., nevertino ar UAB „Alfa vaistinė“ atsisakius sudaryti nuomos sutartį, atsakovas turėjo prievolę siūlyti sudaryti nuomos sutartį sekančiam Konkurso dalyviui ar atsakovo sprendimas nutraukti Konkurso procedūras yra pagrįstas ir teisėtas ir galiausiai ar atsakovo sprendimas nutraukti Konkurso procedūras yra naudingas pareiškėjui. Teismas, vertindamas atsakovo sprendimo nutraukti

Konkurso procedūras priėmimo prielaidas, nevertino, ar atsakovas turėjo pasirinkimą priimti kitą sprendimą – tęsti Konkurso procedūras, kviesti sudaryti nuomos sutartį sekantį eilėje esantį Konkurso dalyvį. Šių aplinkybių teismas ir negalėjo vertinti, nes jos turėtų būti vertinamos tik bylą nagrinėjant iš esmės, nes tai yra susiję su materialinių teisės normų vertinimu. Tačiau nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad ne tik dėl Konkurso nugalėtojo, bet ir paties atsakovo veiksmų buvo priimtas sprendimas nutraukti Konkursą. Todėl nepagrįstai ir neteisėtai visa atsakomybė perkelta Konkurso nugalėtojui.

Pareiškėjas UAB „Benu vaistinė Lietuva“ 2019 m. birželio 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o nusprendus jį tenkinti – ženkliai mažinti iš SAM prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį.

Atsakovas pažymi, jog nesutikimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo argumentus jau buvo išdėstyti teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo prašymas dėl skundo atsisakymo. Atsakovas pakartotinai nurodo, kad pareiškėjas buvo pareiškęs ieškinį SAM civilinėje byloje dėl viešojo 80 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos konkurso sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir konkurso nutraukimo, kurioje pareiškėją atstovavo tas pats advokatas. Minima byla buvo nutraukta ir iš SAM pareiškėjui buvo priteista 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (SAM yra pateikusi atskirąjį skundą). Atsakovas taip pat nurodo, kad kitoje civilinėje byloje pagal kito juridinio asmens, kurį atstovavo tas pats advokatas kaip ir šioje byloje, ieškinį SAM dėl analogiškų reikalavimų, buvo priteista mažesnė bylinėjimosi išlaidų suma.

SAM vertinimu, ši byla nepriskirtina prie sudėtingų, joje nėra sprendžiami sudėtingi teisės klausimai, taip pat ji nėra didelės apimties, be to, byla baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, todėl 4 994,28 Eur dydžio sumos priteisimas būtų neproporcingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties dalies, kurioje atsisakyta priteisti iš atsakovo pareiškėjui 4 994,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nesutikdamas su skundžiama nutarties dalimi pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad skundo atsisakė būtent dėl atsakovo veiksmų (priimto sprendimo nutraukti Konkursą), todėl atsakovas turi atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 40 straipsnis. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 pažymėjo, jog formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai administracinė byla nutraukiama, išskyrus ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Benu vaistinė Lietuva“ skunde prašė teismo panaikinti SAM 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.47-13) 10-8700 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti SAM supažindinti pareiškėją su visų Konkurso dalyvių pasiūlymais. Pareiškėjas atsisakė skundo, kadangi Konkurso procedūra buvo nutraukta, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai tapo nebeaktualūs. Taigi pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai šiuo atveju nebuvo atsakovo

patenkinti, todėl ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis nėra taikytina.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėdama administracinę bylą Nr. AS143-

375/2008 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje yra pasisakiusi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai pareiškėjas atsisako skundo ir byla nutraukiama ne dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino skundą. Teismas nurodė, kad skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilygsta teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui. Pareiškėjui atsisakius savo reikalavimų ir teismui nutraukus bylą, teisė į teisminę gynybą laikoma realizuota, ir pareiškėjas su tapačiu reikalavimu niekada nebeturės teisės kreiptis į teismą. Analogiškos teisinės pasekmės iškyla ir įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p., 103 str. 2 p.). Tiek pareiškėjui atsisakius skundo ne todėl, kad atsakovas geruoju jį patenkino, tiek teismui sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui lieka nepatenkintas, o pareiškėjo procesinė teisinė galimybė dar sykį teisme iškelti tapatų klausimą prarandama.

Kaip minėta, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios materialiniai reikalavimai patenkinti. Nors pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad atsakovui nutraukus Konkurso procedūras buvo patenkintas esminis pareiškėjo tikslas, dėl ko buvo atsisakyta skundo, tačiau pažymėtina, jog sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo aktualūs būtent konkrečioje byloje kelti reikalavimai ir jų patenkinimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad šioje byloje laikyti pareiškėją UAB „Benu vaistinė Lietuva“ laimėjusia šalimi, o atsakovą SAM – pralaimėjusia šalimi, nėra pagrindo. Atsakovas pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų neįvykdė, o pareiškėjas savo skundo iš esmės atsisakė dėl pasikeitusių aplinkybių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad šios administracinės bylos dalies nutraukimas pareiškėjui atsisakius skundo reikalavimo pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį prilygo teismo sprendimui priimtam pareiškėjo naudai. Todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir priteisti jam iš atsakovo šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvo pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, atitinkamai netenkinamas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Benu vaistinė Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09637 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. P-23-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 11 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“; 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą

panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjo V. J. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą prieš tai minėtoje administracinėje byloje netenkino ir neatnaujino proceso pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo.

II.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį.

Pareiškėjas prašo paaiškinti, kodėl teismui atsisakyti atnaujinti procesą užtruko 2,5 mėnesio ir pateikė pavyzdį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai atlieka per 3 darbo dienas. Pareiškėjas pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta jo blogėjančios situacijos dinamika (pridėtas 2018 m. gruodžio 3 d. prašymas Panevėžio miesto savivaldybei), kurią lėmė tai, kad teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. priėmė neobjektyvią nutartį, o proceso atnaujinimas reikalingas susidariusiai situacijai ištaisyti. Pareiškėjas prašo paaiškinti, kodėl teismas nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl jo konstitucinių teisių pažeidimo, ypač dėl socialinės rūpybos ir su ja susijusių abipusių prievolių, nepasisakė dėl nusikalstamo teisinio reguliavimo ir išaiškinti šio proceso prasmę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vaidmenį

ginant asmenį nuo administracinių pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Vadovaujantis ABTĮ 96 straipsnio 3 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-120-602/2015; 2018 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-78-261/2018).

Prašomoje išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartyje buvo sprendžiamas pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 klausimas. Iš apeliacinės instancijos teismo rezoliucinės dalies matyti, kad teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 netenkinto ir neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašomos išaiškinti apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra aiški, vienareikšmė ir nereikalaujanti papildomo išaiškinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašyme išaiškinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nurodyti argumentai yra bendro pobūdžio ir abstraktūs, kuriais iš esmės siekiama ne teismo nutarties rezoliucinės dalies išaiškinimo, o tolimesnio situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo). ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis – pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašoma išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis yra aiški ir suprantama. Prašymas išaiškinti šią nutartį neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo V. J. prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties išaiškinimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09644 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. AS-389-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01377-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas) Antikorupcinės komisijos 2017 m. lapkričio 24 d. išvadą Nr. IAK-17 „Apie skundų nagrinėjimą“ (toliau – ir išvada); 2) atsakovo direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. pavedimą Nr. DP-13 „Dėl periodinės neplaninės kontrolės procedūros atlikimo“ (toliau – ir pavedimas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjos D. Š. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teismas nustatė, kad atsakovo Antikorupcinės komisijos išvada ir atsakovo direktoriaus pavedimas yra tarpinio pobūdžio dokumentai, kuriais pavesta atlikti pareiškėjos darbingumo vertinimą. Minėtas darbingumo vertinimas jau yra atliktas, jį įforminantys administraciniai aktai vertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-933-821/2019. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjos skundą atsisakė priimti, nes skundas paduotas dėl dokumentų, kurie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

III.

Pareiškėja D. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d.Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo Antikorupcinės komisijos išvada ir atsakovo direktoriaus

pavedimas yra tarpinio pobūdžio dokumentai, kuriais vadovaujantis buvo atliktas pareiškėjos darbingumo vertinimas.Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-933-

821/2019 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjos atžvilgiu gauto anoniminio skundo atsakovo Antikorupcinėje komisijoje, jos (ne)veikimo, sprendimo priėmimo ir išvadų pateikimo atsakovo direktoriui bei jo galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjant minėtą administracinę bylą atsakovo direktoriaus pavaduotoja nei teismui, nei pareiškėjai nepateikė Antikorupcinės komisijos posėdžių protokolų, dalyvavusių asmenų sąrašo, balsavimo rezultatų.

Pareiškėjos vertinimu, administracinė procedūra prasidėjo, kai atsakovo Antikorupcinė komisija elektroniniu paštu gavo anoniminį skundą pareiškėjos atžvilgiu, todėl teismas nuo to ir turi pradėti nagrinėti administracinę bylą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į teismui skunde nurodytas aplinkybes, anoniminio pranešimo gavimo datą, Antikorupcinės komisijos posėdžio datą, galimai (su)klastotus Antikorupcinės komisijos posėdžių protokolus ir išvadą, kurios pagrindu atsakovo direktorius pasirašė pavedimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos D. Š. skundą dėl to, kad jis nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą, padaręs išvadą, kad pareiškėjos siekiamas inicijuoti ginčas yra kilęs iš dokumentų, kurie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Pareiškėja atskirajame skunde su tokiu vertinimu nesutinka. Taigi nagrinėjamu atveju keliamas klausimas, ar atsakovo Antikorupcinės komisijos išvada ir atsakovo direktoriaus pavedimas gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos taip pat matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimtų aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006).

Iš ginčo teisinius santykius reglamentuojančių atsakovo Antikorupcinės komisijos nuostatų, patvirtintų atsakovo direktoriaus 2017 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-45 (2013 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V-42 ir 2017 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. V-15 redakcijos) (toliau – Nuostatai) 7.1. papunkčio matyti, kad Antikorupcinės komisijos vienas iš uždavinių yra atlikti asmenų skundų, pranešimų ar kitos informacijos dėl galimų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimą. Antikorupcinė komisija gali priimti sprendimus, reikalingus jos uždaviniams vykdyti (Nuostatų 21.6 papunktis), be kita ko, perduoti medžiagą atsakovo Sprendimų kontrolės skyriui neplaninei kontrolei atlikti (Nuostatų 21.2 papunktis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d, įsakymu Nr. A1-242 patvirtintų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 15.17 papunkčiu, atsakovo direktorius organizuoja asmenų prašymų ir skundų dėl Tarnybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimą, planinius ir neplaninius priimtų sprendimų patikrinimus. Išvardintų teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad Antikorupcijos komisija turi pareigą atlikti informacijos dėl galimų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimą, priimti dėl jos atitinkamą sprendimą, kurio įgyvendinimą organizuoja atsakovo direktorius.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos ginčijamoje Antikorupcinės komisijos išvados dalyje dėl pareiškėjos negalios buvo pasiūlyta atsakovo direktoriui pavesti pagal neplaninės kontrolės procedūrą atlikti pakartotinį pareiškėjos darbingumo lygio ir specialiųjų poreikių vertinimą, o atsakovo direktoriaus pavedimu Sprendimų kontrolės skyriui buvo pavesta atlikti periodinės neplaninės kontrolės procedūrą pareiškėjos atžvilgiu. Taigi pagal savo pobūdį ir paskirtį pareiškėjos ginčijami dokumentai yra procedūrinio pobūdžio, nesukeliantys jai materialaus pobūdžio pasekmių, kurių tikslas – gauti informaciją bei duomenis, susijusius su asmens neįgalumo lygio, darbingumo lygio vertinimu, reikalingus tinkamai atsakovui atlikti savo funkcijas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundas paduotas dėl dokumentų, kurie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl likusieji pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nagrinėjamu atveju laikytini nereikšmingais ir dėl jų nepasisakoma. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendime rėmėsi pareiškėjos skundžiamais dokumentais, analizavo jos darbingumo vertinimą įforminusius administracinius aktus. Minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka, taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertins šio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09645 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eAS-388-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04557-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 57.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (po reorganizacijos – valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (po reorganizacijos – valstybės įmonė Registrų centras) (toliau – ir atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą atlikti duomenų pakeitimo įregistravimą ir įpareigoti atsakovą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės 2018 m. rugpjūčio 30 d. atsakovo atliktus įrašus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) kreipėsi į teismą su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsisakė priimti, vadovaudamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsniu.

Teismas nustatė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra siejamas su bylos nagrinėjimu iš esmės,  t. y. kai baigiamas jos nagrinėjimas priimant galutinį teismo sprendimą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byla ir administracinė teisena pagal pareiškėjo M. R. skundą nebuvo pradėta, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. nutartimi paliko ją nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad negali būti vertinama, jog atsisakius priimti skundą yra apginami trečiųjų suinteresuotų asmenų interesai ir jie įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepaisant to, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teikė paaiškinimus ir duomenis savo iniciatyva. Atsisakius priimti skundą, negali būti teikiamas prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas, atsisakydamas priimti jo (trečiojo suinteresuoto asmens) prašymą, nepagrįstai sprendė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju taikytina ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas nepagrįstai ignoravo ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, kuri, be kita ko, numato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika, pabrėžia, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas, priimdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui palankią 2019 m. sausio 23 d. nutartį, rėmėsi būtent trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais paaiškinimais, 2019 m. sausio 23 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, yra laikytina priimta trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje profesionali teisinė pagalba jam buvo būtina, siekiant tinkamai apginti savo teises ir pristatyti savo poziciją, atskleidžiant pareiškėjo nesąžiningumą bei neatsiduriant blogesnėje padėtyje, nei kitos bylos šalys. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad visos byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos yra patirtos realiai, tiesiogiai susijusios su vykusiu teismo procesu, yra būtinos ir pagrįstos, todėl turėjo būti atlygintos.

Pareiškėjas M. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo vertinimu, teismas teisės taikymo taisyklių pažeidimo nepadarė. Dėl priimtos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nebuvo sprendžiami būtini pasiruošimo nagrinėti administracinę bylą teisme klausimai, teismo nutartis bylą nagrinėti teismo posėdyje nebuvo priimta, o teismo procesinis sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą įformintas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi, todėl nagrinėjamu atveju iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojęs ABTĮ 41 straipsnis netaikytinas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismui pareiškėjo pateiktas procesinis dokumentas nėra laikomas administracinės bylos iškėlimu, nes vadovaujantis bendraisiais teisės principais, CPK 94 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, bylos iškėlimas grįstinas tik administracinio teismo nutartimi įformintu sprendimu priimti teismui pateiktą procesinį dokumentą (skundą). Pareiškėjo vertinimu, kadangi administracinė byla iškelta nebuvo, trečiojo suinteresuoto asmens teisėms ir interesams ši aplinkybė jokios įtakos neturėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, nustatęs, kad administracinė teisena pagal pareiškėjo skundą nebuvo pradėta, jo skundą atsisakyta priimti, o tokiu atveju negali būti teikiamas prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui palankią 2019 m. sausio 23 d. nutartį, rėmėsi būtent trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais paaiškinimais, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis nuo 2019 m. gruodžio 29 d. galiojančia ABTĮ 41 straipsnio redakcija, nes nenustatytos sąlygos, kurioms esant bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėje byloje sprendžiamas iki 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 įsigaliojimo 2019 m. gruodžio 29 d. galiojusia tvarka. Šiuo aspektu primintina, kad senoji ABTĮ 41 straipsnio redakcija taikoma, kai pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki minėto įstatymo įsigaliojimo arba įsiteisėjęs pirmosios

instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 16 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje nebuvo priimta, o pareiškėjo skundą atsisakyta priimti 2019 m. sausio 23 d. nutartimi.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo paduotas, kai jau klausimas dėl pareiškėjo skundo priėmimo buvo išspręstas iš esmės, be to, nebuvo bylos nagrinėjimo iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįsta ir teisėta.

Vertinant atskirojo skundo argumentus, kad nagrinėjau atveju administracinė byla baigta nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo įgijo teisę reikalauti, jog būtent pareiškėjas jam atlygintų bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, kad pareiškėjo skundas nebuvo priimtas ir administracinė byla nebuvo iškelta, taip pat nebuvo išspręstas klausimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimo bylos nagrinėjime, t. y. šis asmuo nebuvo pripažintas dalyvaujančiu byloje asmeniu (proceso šalimi), o skundo priėmimo stadijoje teisiniai santykiai susiklosto tarp skundą padavusio asmens ir teismo. ABTĮ 30 straipsnio 3 dalyje tik nurodyta, kad teismas gali pranešti apie prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nagrinėjimą suinteresuotiems asmenims ir nurodyti terminą, per kurį jie turi pateikti nuomonę. Pagal pareiškėjo skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo medžiagą pirmosios instancijos teismas nenurodė trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti savo nuomonę dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą – tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, jog galimas tik išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas. Kaip minėta, ABTĮ nenustatė pareigos trečiajam suinteresuotam asmeniui teikti procesinius dokumentus ir įrodymus, todėl nesant pareigos vadovaujantis ABTĮ teismui teikti procesinius dokumentus ir įrodymus, asmuo, kuris šiuo atveju net nėra bylos proceso šalis ir pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikdamas tokius dokumentus veikia savo nuožiūra ir rizika, todėl išlaidos, patirtos rengiant tokius procesinius dokumentus, nelaikytinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis, tokių išlaidų priteisimas taip pat neatitinka bylinėjimosi išlaidoms keliamo būtinumo ir privalomumo kriterijaus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-104/2014).

Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi priežasties teorija, kai paskirstant bylinėjimosi išlaidas lemiamą reikšmę turi ne galutinis rezultatas, o proceso šalių elgesys, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, kai viena iš proceso šalių (pirmoji), netinkamai pasinaudojusi teise į teisminę gynybą, turi atlyginti kitai proceso šaliai (antrajai) patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias dėl pirmosios šalies veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-686/2015).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nebuvo priimtas ir pagal skundą nebuvo užvesta administracinė byla, ABTĮ nenustato, kad kiti asmenys savo iniciatyva turi teikti procesinius dokumentus proceso stadijoje, kai teismas sprendžia skundo priėmimo klausimą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtas išlaidas ir privalo jas atlyginti vien dėl to, kad padavė skundą, kuris nebuvo priimtas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl nutartis paliekama nepakeista, o trečiojo suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09641 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eAS-386-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01347-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Širvintų rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Širvintų rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Širvintų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – ir atsakovas) atstatyti upės Beržės duomenis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (toliau – ir Kadastras) į iki 2019 m. vasario 20 d. patikslinimo buvusią padėtį, t. y. atkarpą nuo koordinačių (LKS-94 koordinačių sistemoje) – X-6097189, Y-562953 iki koordinačių (LKS-94 koordinačių sistemoje) – X-6100471, Y-560153 vadinti upe Beržė; 2) panaikinti atsakovo 2019 m. vasario 20 d. raštą Nr. (25)-A4-1322 (toliau – ir 2019 m. vasario 20 d. raštas); 3) panaikinti atsakovo 2019 m. kovo 5 d. raštą Nr. (25)-A4-1607 (toliau – ir 2019 m. kovo 5 d. raštas).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo 2019 m. vasario 20 d. raštas bei 2019 m. kovo 5 d. raštas yra susiję ir turėtų būti vertinami kartu, o apskundimo terminas skaičiuojamas nuo 2019 m. kovo 5 d., kai pareiškėjas gavo atsakovo 2019 m. kovo 5 d. raštą. Jeigu teismas nuspręstų, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti, nes terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. visus duomenis, susijusius su upės Beržės duomenų tikslinimu, pareiškėjas iš atsakovo gavo 2019 m. kovo 22 d. ir iš šio rašto suprato apie atsakovo 2019 m. vasario 20 d. sprendimu sukeltas galimas pasekmes visuomenei. Pareiškėjas nurodė, kad spendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu įvertinti didelę dokumentų apimtį bei viešąjį interesą, kurį pareiškėjas siekia apginti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Širvintų rajono savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 2019 m. vasario 20 d. raštą gavo 2019 m. vasario 21 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. balandžio 5 d., nustatė, kad pareiškėjas vieno mėnesio terminą skundui paduoti praleido daugiau nei 2 savaites. Teismas nurodė, kad ginčijamu 2019 m. vasario 20 d. raštu atsakovas išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Retroplast“ 2018 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl, be kita ko, upės Beržės ištakų pakeitimo pagal pridedamą schemą ir suinteresuotus asmenis informavo apie priimtą sprendimą ištaisyti Kadastre upės Beržės duomenis. Ginčijamu 2019 m. kovo 5 d. raštu atsakovas suinteresuotus asmenis informavo apie 2019 m. vasario 20 d. rašte padarytą techninę klaidą, t. y. vietoj nurodytos informacijos „upė Beržė yra 3,8 km ilgio Šventosios upės kairysis intakas“ turi būti nurodyta informacija „upė Beržė yra 3,8 km ilgio Širvintos upės kairysis intakas“. Teismas, įvertinęs, kad atsakovo motyvai Kadastre ištaisyti upės Beržės duomenis nurodyti 2019 m. vasario 20 d. rašte, o 2019 m. kovo 5 d. raštu buvo ištaisyta tik techninė 2019 m. vasario 20 d. rašto klaida, darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2019 m. kovo 5 d. rašto gavimo dienos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 13 d. raštu Nr. 13-754 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti papildomą informaciją dėl apsaugos zonų ir juostų taikymo upei Beržei ir sureguliuotai upei B-2. Atsakovas 2019 m. kovo 22 d. raštu pareiškėjui pateikė nuomonę apie upės apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nustatymą, rengiant atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus, tačiau jokių patikslinimų, susijusių su upės Beržės ar sureguliuotos upės B-2 pavadinimu, koordinatėmis ar duomenų apie galimas pasekmes, pakeitus upės atkarpos pavadinimą, nepateikė, taip pat nepateikė jokių dokumentų. Teismas, įvertinęs prieš tai minėtų raštų turinį, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas, tik gavęs atsakovo 2019 m. kovo 22 d. raštą, suprato apie 2019 m. vasario 20 d. sprendimo galimas pasekmes visuomenei.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, laikė jas subjektyviomis, pabrėžė, kad pareiškėjui taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo bei operatyvumo standartai ir pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl atsakovo 2019 m. vasario 20 d. rašto panaikinimo netenkino. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti atsakovo 2019 m. vasario 20 d. raštą, atsisakė priimti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atstatyti upės Beržės duomenis Kadastre į iki 2019 m. vasario 20 d. patikslinimo buvusią padėtį yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti prieš tai minėtą raštą, todėl šią skundo dalį taip pat atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

Teismas, įvertinęs ginčijamo atsakovo 2019 m. kovo 5 d. rašto turinį, darė išvadą, kad šis raštas negali būti savarankišku administracinės bylos objektu, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti atsakovo 2019 m. kovo 5 d. raštą, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas Širvintų rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundo padavimo termino praleidimo priežastis įvertino tik formaliai ir neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, jog pareiškėjas buvo rūpestingas (siekė išsiaiškinti visas aplinkybes), ėmėsi aktyvių veiksmų (kreipėsi į atsakovą dėl papildomos informacijos pateikimo) dėl priimto sprendimo galbūt sukeltų pasekmių.

Pareiškėjas pažymi, kad tik gavęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį atsakovo 2019 m. kovo 22 d. raštą, kurį teismas traktavo kaip nuomonę, pareiškėjas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, kurio tvarkytojas yra atsakovas, išmatavo upių Beržės ir B-2 ilgius. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. raštą Nr. 13-754 „Dėl informacijos pateikimo“, turėjo pateikti konkretų atsakymą, kad patikslinus minimų upių duomenis sumažėjo ir aplinkos apsaugos zonos, t. y. konkrečiu atveju upei B-2 nebėra taikomas 100 m aplinkos apsaugos zona.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nepaisant jam keliamų aukštesnių atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų, šiuo metu jis neturi specialistų, kurie galėtų tinkamai ir laiku išsiaiškinti atsakovo priimto sprendimo sukeltas pasekmes, juolab, kad kartu su atsakovo 2019 m. vasario 20 d. raštu buvo pateikti didelės apimties papildomi dokumentai, kuriuos pareiškėjas turėjo išnagrinėti. Pareiškėjas nurodo, kad į atsakovą kreipėsi siekdamas konkrečiai išsiaiškinti po minimų upių

duomenų patikslinimo pasikeitusius ir dabar keliamus aplinkos apsaugos zonų reikalavimus.Pareiškėjas nurodo, kad teismas rėmėsi teismų formuojama praktika dėl termino pradžios, kai į administracinį teismą

kreipiamasi ginant viešąjį interesą, ir pabrėžia, kad pareiškėjas tik 2019 m. kovo 23 d. faktiškai surinkęs visus duomenis ir išsiaiškinęs / supratęs visas aplinkybes, galėjo priimti sprendimą skųsti atsakovo 2019 m. vasario 20 d. rašto sukeltas pasekmes. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių dėl egzistuojančio viešojo intereso, t. y. kad pagal UAB „Retroplast“, kuri šalia buvusios upės Beržės (šiuo metu upės B-2) rengiasi statyti antrinių žaliavų ir pakuočių atliekų apdorojimo, plastiko dribsnių, granulių bei mišinių gamyklą, prašymą buvo sumažinti aplinkosauginiai reikalavimai. Pareiškėjas pabrėžia, kad į teismą kreipėsi, siekdamas apsaugoti gyventojus nuo galimo neigiamo poveikio sveikatai, galimo upių užterštumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo Širvintų rajono savivaldybės administracijos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas termino praleidimo paduoti skundą priežastis, tačiau nenustatė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir reikalauti panaikinti atsakovo 2019 m. vasario 20 d. raštą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo 2019 m. kovo 5 d. raštas negali būti savarankišku administracinės bylos objektu, o reikalavimas įpareigoti atsakovą atstatyti upės Beržės duomenis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre į iki 2019 m. vasario 20 d. patikslinimo buvusią padėtį yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2019 m. vasario 20 d. raštą. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada neatnaujinti termino skundui dėl atsakovo 2019 m. vasario 20 d. rašto panaikinimo paduoti ir nurodo, kad nepaisant ribotų žmogiškųjų išteklių ir didelės dokumentų apimties, jis buvo rūpestingas ir aktyvus, siekdamas apginti viešąjį interesą – Širvintų rajono savivaldybės gyventojus nuo galimo neigiamo poveikio jų sveikatai bei upių užterštumo.

Nagrinėjant atskirojo skundo argumentus, pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tiek, kiek ši norma taikoma prašymams dėl viešojo intereso gynimo, primintina, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas, t. y. viešąjį interesą ginantis subjektas, gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas aptariamas interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsirado anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-818-525/2017).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2019 m. vasario 20 d. raštu suinteresuotus asmenis informavo, jog Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre ištaisė upės Beržės duomenis, pakeitė upės Beržės ištakų koordinates, o buvusi upės Beržės atkarpa nuo koordinačių (LKS-94 koordinačių sistemoje) – X-6100471, Y-560153 iki koordinačių (LKS-94 koordinačių sistemoje – X-6100471, Y-560153 pavadinta upe B-2 (upė B-2 yra sureguliuota upė). Pareiškėjas skunde nurodė, jog apie ginčijamą atsakovo raštą sužinojo 2019 m. vasario 21 d. Atsakovas 2019 m. kovo 5 d. raštu suinteresuotus asmenis informavo apie 2019 m. vasario 20 d. rašte padarytą techninę klaidą, t. y. neteisingai nurodyta upė, kurios kairysis intakas yra upė Beržė. Pareiškėjas 2019 m. kovo 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti informaciją, kokie aplinkosauginiai reikalavimai yra taikomi minėtoms upėms, t. y. kokios apsaugos zonos ir juostos taikomos upei Beržė bei kokios sureguliuotai upei B-2. Atsakovas 2019 m. kovo 22 d. raštu informavo, kad nėra įgaliotas nustatyti upių apsaugos

zonas ir pakrančių apsaugos juostas bei pateikė nuomonę, jog upės Beržės ir sureguliuotos upės B-2 apsaugos juostos ir pakrančių apsaugos juostos gali būti nustatomos rengiant teritorijų planavimo dokumentus teritorijai, kurioje planuojama vykdyti ūkinę veiklą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. rašto ir atsakovo 2019 m. kovo 22 d. atsakymo į šį raštą turinį, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2019 m. vasario 20 d. rašto apskundimo terminas negali būti skaičiuojamas nuo atsakovo 2019 m. kovo 22 d. atsakymo gavimo dienos, nes 2019 m. kovo 22 d. atsakyme atsakovas nenurodė jokių patikslinimų, susijusių su upės Beržės ir sureguliuotos upės B-2 pavadinimu, koordinatėmis, ar duomenų apie galimas pasekmes, pakeitus upės atkarpos pavadinimą. Be to, pats pareiškėjas 2019 m. kovo 13 d. rašte jokių klausimų ir abejonių dėl 2019 m. vasario 20 d rašto turinio ir jo esmės nereiškė. Be to, upių apsaugos zonas ir pakrančių apsaugos juostas nustato Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, nuostatos.

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Akcentuotina ir tai, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pakankamai trumpą terminą paduoti skundą dėl viešojo administravimo subjekto akto, jei šis aktas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui nuo pat 2019 m. vasario 20 d. rašto gavimo dienos buvo žinomas įstatymo nustatytas terminas skundui paduoti, kartu su skundu nėra pateikti jokie įrodymai, kad dėl šio 2019 m. vasario 20 d. rašto turinio neaiškumo ar kitų priežasčių pareiškėjas negalėjo laiku paduoti skundo dėl šio rašto nuginčijimo.

Vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl viešojo intereso, teisėjų kolegija pažymi, kad jie yra abstraktaus pobūdžio ir nedetalizuoti (nenurodytas teisinis (konkretus teisės aktas, suteikiantis pareiškėjui galimybę ginti nagrinėjamu atveju aptariamo pobūdžio viešąjį interesą) ir faktinis pagrindas (pvz., koks galimas neigiamas poveikis gyventojų sveikatai, kaip ūkinė veikla įtakos upių užterštumą ir pan.).

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1  p.); įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (3 p.). ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir

tik įstatymų numatytais atvejais. Pažymėtina, kad subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, skunde privalo pagrįsti minėtų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio pobūdžio aplinkybių skunde nenurodė.

Pareiškėjas atskirajame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, atskirajame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apibendrindama aptartas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Širvintų rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmestiVilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistąNutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09635 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eAS-356-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01145-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Naujasodžio agrofirma“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. A51-97737/18(2.15.1.21-MP2) „Dėl tarnybinės pagalbos“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. vasario 7 d. raštą Nr. A51-12526/19(3.3.16.1-EM4) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018-11-12 rašto Nr. A51-97737/18(2.15.1.21-MP2)“; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti Tarnybos 2018 m. spalio 23 d. raštą Nr. 49SDŽ-518-(14.49.22.) „Dėl tarnybinės pagalbos“ bei pateikti motyvuotą, teisės aktais pagrįstą atsakymą, kurio būtų atsakoma į visus Tarnybos užduotus klausimus. Taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, pripažįstant, kad jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties, bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai vykdyti administracinę procedūrą (išduoti leidimus, tvirtinti projektus ir kt.), pagal kurią 23 276 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), nuomininkas uždaroji akcinė bendrovė „Naujasodžio agrofirma“ įgytų teisių, susijusių su galimomis statybomis Žemės sklype.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2019 m. kovo 8 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Šį sprendimą pareiškėjas gavo 2019 m. kovo 12 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi pareiškėjo Tarnybos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad Tarnyba skundžia atsakovo raštus, kuriuos gavo atitinkamai 2018 m. lapkričio 12 d. raštą – 2018 m. lapkričio 13 d. ir 2019 m. vasario 7 d. raštą – 2019 m. vasario 8 d., skundą teismui pateikė 2019 m. kovo 22 d., t. y. praleidusi terminą skundui paduoti. Pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti nėra individualizuotas, bet grindžiamas ta aplinkybe, kad pareiškėjas dėl raštų panaikinimo kreipėsi į Komisiją, o pastaroji pripažino, jog Komisijos kompetencijai toks skundas nepriskirtinas dėl to, kad ginčas kilo tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Tarnyba Komisijos sprendimo neskundžia.

Teismas pažymėjo, kad Tarnyba savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi ir jos veiklą reglamentuojančiais Nuostatais, kurių 6 punkte nustatyti svarbiausi Tarnybos uždaviniai yra šie: 6.1. įgyvendinti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, valstybinės žemės perleidimo, perdavimo naudotis ir kitose žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos ir valstybinių erdvinių duomenų rinkinių ir žemėlapių rengimo srityse; 6.2. užtikrinti žemės santykių teisinio reglamentavimo įgyvendinimą; 6.3. atlikti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto (patikėtinio) funkcijas; 6.4. organizuoti ir vykdyti žemės naudojimo valstybinę kontrolę; 6.5. valdyti įstatymuose nustatytas informacines sistemas ir kadastrus; 6.6. užtikrinti žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimą ir atlikti jų priežiūrą. Šiuo atveju pareiškėjo keliamas ginčas yra kilęs iš jo įprastinių uždavinių Žemės sklypo pertvarkymo padalijimo būdu, naudojimo būdo keitimo ir Žemės sklypo naudojimo reglamentų keitimo galimybės. Nuomos sutartimi Žemės sklypas buvo išnuomotas ir nustatyta, kad jis nenaudojamas pagal jam nustatytą naudojimo būdą, todėl pareiškėjas kreipėsi tarnybinės pagalbos į atsakovą. Pareiškėjo nuomone, ginčo situacija turi būti išnagrinėta iš esmės, ieškant galimų sprendimo variantų, neapsiribojant vien formaliais pagrindais.

Teismas vertino, kad Tarnyba, veikdama pagal jai suteiktą kompetenciją žemės teisinių santykių srityje, pasirinko netinkamą galbūt pažeistų teisių gynimo būdą. Šiuo atveju Tarnybai keliami aukštesni jos veiklą reglamentuojančių santykių žinojimo standartai ir ji savo veikloje turi imtis operatyvių ir tinkamų priemonių jos veiklos uždaviniams įgyvendinti. Tarnyba turėjo žinoti, jog ji ir savivaldybė yra tarpusavyje viena kitai nepavaldžios institucijos.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios

nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis. Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino). Teismas vertino, kad Tarnyba, pasirinkusi netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, veikė pačios institucijos rizika, todėl Tarnybai kyla tokių veiksmų neigiamos teisinės pasekmės. Jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji praleido terminą skundui paduoti, teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad jau Komisijai teikdama skundą dėl 2018 m. lapkričio 12 d. rašto panaikinimo, Tarnyba buvo praleidusi terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų prašymui pagrįsti, todėl nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis, dėl kurių gali būti atnaujinamas terminas skundui paduoti. Atsižvelgdamas į tai, kad terminas skundui paduoti yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad iš skundžiamų raštų turinio matyti, jog juose nėra suformuluotų jokių patvarkymų ar sprendimų pareiškėjo atžvilgiu, taip pat nebuvo atsisakyta atlikti veiksmus. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą tarnybinės pagalbos, o pagal savo pobūdį šiuose raštuose išdėstyti argumentai negali būti laikomi sprendimais viešojo administravimo srityje. Atitinkamai šiuo atveju nėra kilęs ginčas dėl teisės, todėl pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atsisakoma priimti skundą, jei jis nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Šiuo atveju net ir panaikinus ginčijamus raštus, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis iš skundžiamų raštų, todėl ir jį atsisakytina priimti tais pačiais pagrindais.

Atsisakęs priimti skundą, teismas nesprendė prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nors ir pateikė situacijos vertinimą bei motyvus, tačiau jų nepagrindė teisės aktų nuostatomis, t. y. teismas nenurodė, kokiais teisės aktais remiantis Tarnyba neturi teisės kreiptis į Komisiją. Nutartyje nebuvo vertinamas teisinis reglamentavimas, tiesiog konstatuojama, kad viena kitai nepavaldi viešojo administravimo institucija negali kreiptis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją.

Pareiškėjas teigia, kad pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams. ABTĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardinti atvejai, kai netaikant nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja konkrečias bylas. Šio straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylas pagal prašymus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas), t. y. ikiteisminė procedūra neįmanoma, jeigu kilusio ginčo pobūdis yra dėl konkrečių kompetencijų ar konkretaus įstatymo pažeidimo. Tarnybos įsitikinimu, kito pobūdžio ginčai (ne dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo) gali būti nagrinėjami ikiteismine tvarka.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnyje nustatyta, kad į Lietuvos administracinių ginčų komisiją ar jos teritorinį padalinį jų kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, manantys, kad jų teisės yra pažeistos. Su prašymais į administracinių ginčų komisiją kreipiasi viešojo administravimo subjektai, o su skundais – kiti asmenys. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Lietuvos administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Lietuvos administracinių ginčų komisija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jos veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Atsižvelgiant į Įstatymo 5 straipsnyje

nurodytą komisijos kompetenciją ir 6 straipsnyje nurodytas subjektų teises, darytina išvada, kad viešojo administravimo subjektas (taip pat ir Tarnyba) turi teisę kreiptis į Komisiją su prašymu (ne skundu). Taigi, jeigu kilęs ginčas yra ne dėl kompetencijos ar konkretaus įstatymo pažeidimo, Komisija privalo priimti nagrinėti tokį institucijos kreipimąsi (prašymą).

Pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti nėra individualizuotas, bet iš esmės grindžiamas ta aplinkybe, jog pareiškėjas dėl raštų panaikinimo kreipėsi į Komisiją, o pastaroji pripažino, kad pastarosios kompetencijai toks skundas nepriskirtinas dėl to, jog ginčas kilo tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Pareiškėjas Komisijos sprendimo teismui neskundžia. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba 2019 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 49PD-232- (14.49.6) „Dėl procesinio dokumento pateikimo“, be kita ko, apskundė Komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 21R-179(AG-182/01-2019), kurį gavo 2019 m. kovo 13 d., o ne 2019 m. kovo 12 d., kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo laikytis ABTĮ 108 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo nurodyti teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis buvo priimta skundžiama nutartis, t. y. teisės aktais pagrįsti, kodėl savarankiškas viešojo administravimo subjektas, remdamasis Įstatymo 6 straipsniu, negali teikti prašymo dėl kito savarankiško viešojo administravimo subjekto atliekamų veiksmų vertinimo.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo argumentais, kad jau kreipiantis į Komisiją terminas skundui dėl 2018  m. lapkričio 12 d. rašto panaikinimo paduoti praleistas, kadangi Tarnyba teritorinio padalinio raštą skundė administracijos direktoriui, o po to abu šiuos raštus skundė Komisijai, t. y. administracinė procedūra nenutrūko ir joks terminas nėra praleistas. Pažymi, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2018 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49SDŽ-518-(14.49.22.) „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri 2018 m. lapkričio 12 raštu Nr. A51-97737/18(2.15.1.21-MP2) „Dėl tarnybinės pagalbos“ atsakė į Tarnybos raštą. Nesutikdama su šiuo raštu, Tarnyba 2018 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 49SJN-2733-(14.49.136.E.) pateikė skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, prašydama panaikinti ir/arba pakartotinai išnagrinėti 2018 m. spalio 23 d. raštą Nr. 49SDŽ-18-(14.49.22.) bei motyvuotai atsakyti į visus klausimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. vasario 7 d. rašte Nr. A51-12526/19(3.3.16.1-EM4) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018-11-12 rašto Nr. A51-97737/18(2.15.1.21-MP2)“ atkartoti 2018 m. lapkričio 12 d. rašte nurodyti argumentai ir į Tarnybos užduotus konkrečius klausimus neatsakyta arba atsakyta tik iš dalies. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad terminas praleistas. Teritorinio skyriaus rašto apskundimo terminas nėra skaičiuojamas, jeigu raštas yra apskųstas centrinio administravimo subjektui.

Vilniaus miesto savivaldybė 2019 m. vasario 7 d. rašte netiesiogiai užsimena, kad yra rengiama projektinė dokumentacija daugiabučio statyboms valstybinėje žemėje. Atsitiktinai Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje radus informaciją apie numatomą daugiabučių gyvenamųjų namų Linkmenų g. 15, Vilniuje, projektavimą, buvo nuspręsta kreiptis į teismą bei prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl potencialių statybų stabdymo. Tarnybos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl termino kreiptis į apygardos administracinį teismą atnaujinimo, turi būti atsižvelgiama į tai, kad terminas praleistas nežymiai (9 dienos), į institucijos aktyvius veiksmus (raštai buvo skundžiami Komisijai), taip pat į tai, kad termino praleidimui įtakos turėjo galbūt nepagrįstas Komisijos atsisakymas nagrinėti ginčą (sprendimas apskųstas) ir teisės aktų reglamentavimą, kad savarankiškos institucijos tam tikrais įstatymų nedraudžiamais atvejais gali spręsti kilusius ginčus Komisijoje. Be to, Tarnyba gina viešąjį interesą, susijusį su teisėtu ginčo teritorijos naudojimu, t. y. ar nuomojamame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), teisėtai planuojama statyti daugiabutį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir jis neatnaujinamas (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Nustatyta, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2018 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49SDŽ-518-(14.49.22.) „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri 2018 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. A51-

97737/18(2.15.1.21-MP2) „Dėl tarnybinės pagalbos“ atsakė į Tarnybos raštą. Nesutikdama su šiuo raštu, Tarnyba 2018 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 49SJN-2733-(14.49.136.E.) su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama panaikinti ir/arba pakartotinai išnagrinėti 2018 m. spalio 23 d. raštą Nr. 49SDŽ-18-(14.49.22.) bei motyvuotai atsakyti į visus klausimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2019 m. vasario 7 d. raštu Nr. A51-12526/19(3.3.16.1-EM4) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018-11-12 rašto Nr. A51-97737/18(2.15.1.21-MP2)“ atsakė pareiškėjui. Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2019 m. kovo 8 d. sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.

Nustatyta, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti skundžiamus raštus bei įpareigoti atsakovą motyvuotai atsakyti į pareiškėjo 2018 m. spalio 23 d. raštą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, o pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis, netenkinęs prašymo atnaujinti terminą, atsisakė priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs skundžiamų raštų turinį, pažymėjo, kad juose nėra suformuluotų jokių patvarkymų ar sprendimų pareiškėjui, taip pat nebuvo atsisakyta atlikti veiksmus. Pagal savo pobūdį šie raštai negali būti laikomi sprendimais viešojo administravimo srityje, kadangi šiuo atveju nėra kilęs ginčas dėl teisės, atitinkamai skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad termino paduoti skundą teismui nepraleido, kadangi 2018 m. lapkričio 12 d. raštą skundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kuris atsakė 2019 m. vasario 7 d. raštu. Nesutikdamas su juo, pareiškėjas skundą padavė Komisijai, kuri 2019 m. kovo 8 d. sprendimu atsisakė priimti skundą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiami raštai priimti atitinkamai 2018 m. lapkričio 12 d. ir 2019 m. vasario 7 d. Komisijos sprendimas yra priimtas 2019 m. kovo 8 d., jo pareiškėjas šioje byloje neginčijo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad netgi įvertinus, jog, pareiškėjo teigimu, raštų apskundimo procedūra buvo tęstinė, Komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo šioje byloje pareiškėjas neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą skundui dėl atsakovo 2018 m. lapkričio 12 d. ir 2019 m. vasario 7 d. raštų paduoti. Taigi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad jis nepraleido termino paduoti skundą teismui nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymi, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios

instancijos teismo išvadomis: svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012; 2019 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-330-624/2019). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pagal administracinių teismų praktiką, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015; 2019 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-330-624/2019).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri atsisakė priimti skundą. Jokių kitų termino praleidimo priežasčių nenurodė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, apribojusiomis jo galimybes per teisės aktuose nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra valstybinė institucija, kurią atstovauja profesionalūs teisininkai, todėl jai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pasirinko galbūt netinkamą savo hipotetiškai pažeistų teisių gynimo būdą, kreipdamasis su skundu į Komisiją, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl paties pasirinkto elgesio modelio, galbūt netinkamai pasirinkto teisių gynimo būdo, o pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad terminas praleistas nežymiai (9 dienos), institucija veikė aktyviai skųsdama raštus Komisijai, termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastis lėmė, pareiškėjo teigimu, nepagrįstas Komisijos atsisakymas priimti nagrinėti skundą, taip pat, kad Tarnyba gina viešąjį interesą, susijusį su teisėtu ginčo teritorijos naudojimu, t. y., ar nuomojamame žemės sklype yra teisėtai planuojama statyti daugiabutį, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su Komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimu, nagrinėjamu atveju nevertinami, kadangi šioje byloje pareiškėjas minėto sprendimo neskundė. Dėl šio sprendimo teismai pasisakys atskirai nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius bent vieną iš atsisakymo priimti skundą pagrindų, nustatytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, skundą teismo pirmininko ar teisėjo motyvuota nutartimi atsisakoma priimti. Nagrinėjamu atveju nustačius skundo atsisakymo priimti pagrindą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y., kai skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo teismui terminą ir šis terminas neatnaujinamas, kitų atsisakymo priimti skundą pagrindų nagrinėjimas tampa iš esmės neaktualus. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina kitų pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamų raštų sukeliamomis pasekmėmis bei jų atitikimu administracinių sprendimų kriterijams.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09648 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eA-1147-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02807-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. R. (P. R.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo, nustatė, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. apeliacinis skundas paduotas ir pasirašytas asmens (advokato padėjėjos), neturinčio teisės jį paduoti (ABTĮ 138 str. 3 d. 2 p.). Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje

nurodyta, kad advokato padėjėjas turi visas šiame Įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o atstovauti kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir tik po to, kai Lietuvos advokatūra patvirtina jo vienų metų praktikos atlikimo ataskaitą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinį skundą pasirašė ir elektroninių ryšių priemonėmis padavė advokato padėjėja M. J., kuriai nustatytas teisinis reglamentavimas nesuteikia teisės atstovauti kliento interesus apeliacinės instancijos teismuose, o šis trūkumas paaiškėjo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, taip pat įvertindama aplinkybę, kad kiti proceso dalyviai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo apeliacine tvarka neskundė, konstatuoja, jog apeliacinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nutrauktinas (ABTĮ 138 str. 8 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09650 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eA-1007-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01881-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.14.1.1; 12.14.1.2; 12.15.1; 12.15.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Embidis“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 69-46 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (13.2)FR0682-709 „Dėl patikrinimo akto tvirtino“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas) ta apimtimi, kuria pareiškėjui apskaičiuotos mokėtinos mokesčių sumos dėl neapskaitytų Bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 012 tarp UAB „Embidis“ ir UAB „Toregas“ ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 12A tarp UAB „Embidis“ ir „Palemono aikštelė“ (toliau – ir PVM sąskaitos faktūros); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi priimtu Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-262-348/2015 (toliau – ir Kauno apygardos teismo nuosprendis) dėl UAB „Embidis“ vadovo veiksmų apgaulingai tvarkant Bendrovės buhalterinę apskaitą, kadangi minėtas teismo nuosprendis buvo priimtas dėl Bendrovės vadovo, o ne dėl Bendrovės, kaip ūkio subjekto, ir baudžiamojoje byloje nustatytais įrodymais buvo siekiama įrodyti visai kitas faktines aplinkybes, todėl šis teismo nuosprendis neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Pagal PVM sąskaitas faktūras nevyko jokia ūkinė operacija. Tai, kad tarp Bendrovės ir UAB „Toregas“ pagal 2010 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 012 jokia ūkinė operacija neįvyko, patvirtina ir UAB „Toregas“ pažyma, kurios VMI visiškai nevertino. Tad PVM sąskaitų faktūrų UAB „Toregas“ į buhalterinę apskaitą neįtraukė. „Palemono aikštelė“, kaip juridinis asmuo, iš viso neegzistuoja, todėl pagal 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 12A Bendrovė negalėjo perduoti prekių neegzistuojančiam subjektui. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jokių pinigų pagal PVM sąskaitas faktūras negavo, todėl pelno mokestis (toliau – ir PM) ir pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) apskaičiuoti neteisėtai ir nepagrįstai.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Mokesčių administratorius nustatė, kad Bendrovė buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir PVM deklaracijose

nedeklaravo sandorių su UAB „Toregas“ ir „Palemono aikštelė“ pagal PVM sąskaitas faktūras. Patikrinimo metu pagal iš teisėsaugos institucijų gautą informaciją nustatyta, kad kratos metu iš Bendrovės direktoriaus M. B. paimti buhalterinės apskaitos dokumentai, tarp kurių buvo ir PVM sąskaitos faktūros. Šios PVM sąskaitos faktūros buvo įformintos Bendrovės vardu, prekes išdavusiu asmeniu nurodytas Bendrovės direktorius M. B., tačiau jos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytos, pelno mokesčio ir PVM deklaracijose apmokestinami tiekimai (pajamos) ir pardavimo PVM nedeklaruoti. Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-246/2014 įvertinęs Bendrovės direktoriaus M. B. padarytas nusikalstamas veikas, tarp kurių ir ginčo PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimas į Bendrovės buhalterinę apskaitą, nedeklaruoti PVM ir PM apmokestinami tiekimai, pripažino Bendrovės direktorių kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) ir 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-262-348/2015 panaikino minėto Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria M. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau paliko galioti nuosprendžio dalį, kuria M. B. nuteistas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 str. 1 d.). Mokestinio patikrinimo metu Bendrovės direktorius M. B. 2016 m. lapkričio 21 d. VMI pateiktame paaiškinime nurodė, kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra įtrauktos į Bendrovės buhalterinę apskaitą, todėl Bendrovė sutinka sumokėti nesumokėtus mokesčius. 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaita faktūra BHE Nr. 012 tarp UAB „Embidis“ ir UAB „Toregas“ yra pasirašyta Bendrovės direktoriaus M. B. (prekes išdavęs asmuo) ir atitinkamai kaip prekes gavusio asmens UAB „Toregas“ atstovo R. M. 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaita faktūra BHE Nr. 12A tarp UAB „Embidis“ ir „Palemono aikštelė“ pasirašyta Bendrovės direktoriaus M. B. (prekes išdavęs asmuo) ir A. K. Todėl patikrinimo metu pagrįstai pripažinta, kad Bendrovė į buhalterinę apskaitą neįtraukė sandorių su UAB „Toregas“ ir „Palemono aikštelė“, o tai buvo pagrindas apskaičiuoti papildomus mokesčius.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo ir Kauno AVMI sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.7. Teismas pabrėžė, kad Kauno apygardos teismas priėmė 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje

Nr. 1A-262-348/2015, kurioje taip pat įvertino PVM sąskaitas faktūras ir pripažino Bendrovės direktorių M. B. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. VMI, būtent atsižvelgusi į minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir patvirtino Kauno AVMI sprendimą.

8. Teismas nurodė, kad minėtame teismo nuosprendyje yra įvertintos PVM sąskaitos faktūros, kurios yra išrašytos UAB „Embidis“ vardu jos vykdomos veiklos metu, o ne Bendrovės direktoriaus, kaip fizinio asmens, veikiančio asmeniniais, bet ne Bendrovės interesais. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už buhalterinės apskaitos tinkamą tvarkymą ir buvo atsakingas Bendrovės vadovas.

9. Atsižvelgęs į tai, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas UAB „Embidis“ vadovo veiksmų teisėtumas ir įvertintos PVM sąskaitos faktūros bei tai, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendyje konstatavo, jog Bendrovė išrašomų PVM sąskaitų faktūrų ir gautų pajamų buhalterinėje apskaitoje nefiksavo ir ta pačia serija bei tuo pačiu numeriu išrašydavo kitas PVM sąskaitas faktūras, teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

10. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12.3 punktą PVM mokėtojai privalo užtikrinti PVM sąskaitos faktūros numerio, paremto serija (serijomis), unikalumą, t. y. skirtingose PVM sąskaitose faktūrose negali būti nurodomas tas pats numeris (paremtas ta pačia serija) – negali būti kelių PVM sąskaitų faktūrų ta pačia data, serija ir numeriu. Todėl pareiškėjo argumentai, kad realus prekių tiekimas pagal PVM sąskaitas faktūras neįvyko, grindžiant tuo, kad ta pačia data, serija ir numeriu buvo užregistruotos kitos PVM sąskaitos faktūros, yra nepagrįsti.

11. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus 2010 m. spalio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 012, surašytą tarp pareiškėjo ir UAB „Toregas“, ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 012A, surašytą tarp pareiškėjo ir „Palemono aikštelė“, matyti, kad yra visi šalių rekvizitai, sutarta dėl prekių ir jų kainos, o jų realumą patvirtina PVM sąskaitą faktūrą sudarančių šalių oficialūs parašai. Todėl darytina išvada, kad Bendrovės vadovas parašu patvirtino, jog išdavė prekes, o UAB „Toregas“ ir „Palemono aikštelė“ oficialiu parašu patvirtino, kad prekes gavo. Teismas neturėjo teisinio pagrindo abejoti pačių šalių parašais patvirtintais dokumentais, todėl pareiškėjos skundo argumentus dėl ginčo PVM sąskaitų faktūrų ir realaus tiekimo nebuvimo vertino kaip nepagrįstus.

12. Įvertinęs „Toregas“ pažymą, teismas pažymėjo, kad ši pažyma yra be datos, registracijos numerio ir nėra aišku, kas ją pasirašė bei, ar pasirašęs asmuo turėjo įgaliojimą atstovauti Bendrovės interesus. Pateiktoje pažymoje ar prie jos nėra nurodyta ar pridėta jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pažymoje išdėstytas aplinkybes ir nuginčytų šalių pasirašytą PVM sąskaitą faktūrą. Todėl nėra pagrindo laikyti UAB „Toregas“ pažymą objektyviu įrodymu, paneigiančiu 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 012, pasirašytos tarp Bendrovės ir UAB „Toregas“, turinį.

13. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis dėl PVM sąskaitų faktūrų ir pagrįstai pripažino, kad pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios yra pasirašytos oficialiais šalių parašais, patvirtintas prekių perdavimas ir gavimas, t. y. prekių tiekimas įvyko. Todėl pareiškėjui pagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė, dėl to nėra pagrindo naikinti ginčijamus VMI ir Kauno AVMI sprendimus.

14. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) Bendrovės skundą tenkinti; 2) mokesčių apskaičiavimui ir išieškojimui taikyti senaties terminą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Tiek mokesčių administratorius, tiek teismas visiškai nepagrįstai suabsoliutino baudžiamosios bylos duomenis ir faktą dėl Bendrovės vadovo teistumo, konstatuodami išvadą, kad prekių tiekimas neva iš tiesų įvyko. VMI vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tačiau nurodomame straipsnyje 4 dalies apskritai nėra. Be to, ABTĮ 58 straipsnis reglamentuoja šaukiamų į teismą asmenų

atsakomybę, todėl visiškai neaišku kodėl ir dėl kokių priežasčių VMI, atmesdama pareiškėjo skundą, rėmėsi neegzistuojančia teisės norma. Kauno apygardos teismo nuosprendis buvo priimtas ne dėl Bendrovės, o jos vadovo atžvilgiu. Tai reiškia, kad Bendrovei nesant baudžiamosios bylos dalyviu, priimtas Kauno apygardos teismo nuosprendis negali būti laikomas įrodymu ir pagrindu konstatuoti mokestinės prievolės egzistavimą.

15.2. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Taisyklių 12.3. punkto nuostatas. Bendrovės atstovas teismo posėdžio metu ir procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ta pačia data ir serija bei numeriu buvo užregistruotos kitos PVM sąskaitos faktūros dėl to, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros niekada nebuvo įtrauktos į UAB „Embidis“ buhalterinę apskaitą, t. y. buhalterinėje apskaitoje niekada nebuvo įtraukta kelių PVM sąskaitų faktūrų ta pačia data, serija ir numeriu. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad būtent tokiu pačiu numeriu Bendrovės apskaitoje būtų kelios PVM sąskaitos faktūros. Taisyklių 12.3. punktas numato, kad PVM mokėtojai privalo užtikrinti PVM sąskaitos faktūros numerio, paremto serija (serijomis), unikalumą, t. y. skirtingose PVM sąskaitose faktūrose negali būti nurodomas tas pats numeris (paremtas ta pačia serija). Tai, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros, kaip juodraščiai, buvo išrašyti, tačiau paprasčiausiai faktiškai nebuvo sunaikintos, nesuponuoja išvados, kad tokiu būdu Bendrovės buhalterinėje apskaitoje tuo pat metu buvo tos pačios PVM sąskaitos faktūros, kuriuose yra nurodomas tas pats numeris, serija ir kad tokiu būdu atsiranda prievolė Bendrovei sumokėti atitinkamus mokesčius už realiai neįvykusią ūkinę-komercinę operaciją.

15.3. Teismas, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (ABTĮ 56 str. 1, 6 d.), nes nevertino Bendrovės (jos atstovų), kaip šalies, teismo posėdžio metu duodamų paaiškinimų, kurie yra viena iš įrodinėjimo priemonių (ABTĮ 56 str. 2 d.), netinkamai įvertino byloje pateiktą UAB „Toregas“ pažymą, patvirtinančią, kad jokia ūkinė-komercinė operacija tarp Bendrovės ir UAB „Toregas“ pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 012 neįvyko. Bendrovės atstovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė ir paaiškino tiek PVM sąskaitų faktūrų atsiradimo (išrašymo), tiek kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias, jog iš tiesų jokia ūkinė-komercinė operacija ginčo PVM sąskaitų faktūrų pagrindu tarp UAB „Toregas“ ir Bendrovės bei Bendrovės ir „Palemono aikštelė“ niekada neįvyko. Teismas šių paaiškinimų apskritai nevertino, nelygino jų sąsajumo, loginio ryšio su kitais byloje esančiais įrodymais,  t. y. neatliko visapusiško ir objektyvaus aplinkybių viseto išnagrinėjimo. UAB „Toregas“ pažymoje aiškiai nurodė, kad jokia ūkinė-komercinė operacija tarp pastarosios bendrovės ir UAB „Embidis“ nėra įvykusi. Vien tai, kad UAB „Toregas“ pažyma yra be datos, nepaneigia šios pažymos, kaip rašytinio įrodymo, patvirtinančio pareiškėjo nurodomas aplinkybes, pagrįstumo, bei joje nurodomų duomenų tikrumo. Juo labiau, kad pačioje pažymoje yra konkrečiai nurodyta ginčo PVM sąskaita faktūra. Teismas sureikšmino ir vertino pažymos formą, ignoruodamas jos turinį. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „Toregas“ pažymoje pakankamai aiškiai matyti, kad ją pasirašė UAB „Toregas“ vadybininkas V. J., pažymoje yra UAB „Toregas“ antspaudas. Aplinkybė, kad neva nėra aišku, ar pasirašęs asmuo turėjo įgaliojimą atstovauti UAB „Toregas“ interesus, nesudaro pagrindo nesivadovauti UAB „Toregas“ pažymoje nurodytomis aplinkybėmis, juo labiau, kad kartu su apeliaciniu skundu yra pateiktas papildomas rašytinis įrodymas, kuris patvirtina, kad iš tiesų tarp UAB „Toregas“ ir UAB „Embidis“ jokia ūkinė komercinė operacija nėra įvykusi. Atsakovas, turėdamas visas galimybes atlikti mokestinį patikrinimą, galėjo dar prieš surašant patikrinimo aktą atlikti kryžminį patikrinimą ne tik Bendrovėje, bet ir UAB „Toregas“.

15.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 79 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 9 punktu, pagrindas atsirasti mokestinei prievolei yra tuomet, kai faktiškai ir realiai įvyksta ūkinė-komercinė operacija, t. y. įvyksta prekių perdavimas iš pardavėjo pusės pirkėjui ir pastarojo prekių priėmimas iš pardavėjo. Tai yra būtinas juridinis faktas, sukeliantis atitinkamas teises ir pareigas tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos, t. y. prekių perdavimas-priėmimas realiai tarp jose nurodytų ūkio subjektų neįvyko ir ginčo PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios bei negali sukelti jokių teisinių padarinių, įskaitant mokestines prievoles. Tiek mokesčių administratorius, tiek teismas visiškai nevertino to fakto, kad PVM sąskaitos faktūros nėra įtrauktos nei į UAB „Embidis“, nei į PVM sąskaitose faktūrose nurodytų kontrahentų, t. y. UAB „Toregas“ ir „Palemono aikštelė“, buhalterinę apskaitą. „Palemono aikštelė“, kaip juridinis asmuo, apskritai nėra registruotas Juridinių asmenų registre ir neegzistuoja. Svarbu akcentuoti, kad tuo pačiu numeriu, kuris nurodytas 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje BHE Nr. 012, Bendrovės buhalterinėje apskaitoje yra apskaityta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas kitas kontrahentas, su kuriuo realiai įvyko ūkinė operacija ir atitinkamai buvo sumokėti visi priklausantys mokėti mokesčiai. 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaita faktūra BHE Nr. 012 yra išrašyta UAB „Toregas“, kuri nėra įtraukta į UAB „Embidis“ buhalterinę apskaitą, o tuo pačiu numeriu išrašyta PVM sąskaita faktūra SIA „Valteg“ yra įtraukta į pareiškėjo buhalterinę apskaitą, nes pagal ją su pastaruoju kontrahentu yra realiai įvykusi ūkinė-komercinė operacija. Tai leidžia daryti logišką išvadą, kad pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE 012, kurioje subjektai nurodyti UAB „Embidis“ ir UAB „Toregas“, jokia ūkinė operacija iš tiesų nebuvo atlikta. Nei Kauno

AVMI, nei VMI, nei teismas, apskaičiuodami PM, nevertino to fakto, kad pagal ginčo sąskaitas jokių pinigų UAB „Embidis“ niekada negavo, kaip kad ir UAB „Toregas“ bei „Palemono aikštelė“ nėra niekada gavę iš UAB „Embidis“ jokių prekių. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog UAB „Embidis“ būtų gavęs atitinkamas lėšas pagal PVM sąskaitas faktūras, o UAB „Toregas“ ir „Palemono aikštelė“ sumokėję bei gavę atitinkamas prekes (ABTĮ 56 str.). Todėl mokesčių administratorius objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais nepagrindė pareiškėjui pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Tad teismas netinkamai taikė ir aiškino PVMĮ 79 straipsnio ir Taisyklių 9 punkto nuostatas.

15.5. Teismas nepagrįstai vadovavosi PVMĮ 781 straipsnio nuostatomis, nes ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu galiojusioje PVMĮ redakcijoje minėto straipsnio nebuvo. Todėl visiškai neaišku, ką pirmosios instancijos teismas siekė pagrįsti, nurodydamas PVMĮ 781 straipsnio nuostatas.

15.6. Jei būtų laikomasi teismo pozicijos, kad ūkinė-komercinė operacija iš tiesų įvyko, su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka, tai UAB „Toregas“ iš esmės neteisėtai įgytų teisę į PVM atskaitą ir PM sumažinimą. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad UAB „Toregas“ būtų įtraukusi ginčo PVM sąskaitą faktūrą į savo buhalterinę apskaitą, gavusi PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes ir už jas sumokėjusi bei kad prekės apskritai buvo realizuotos. Pareiškėjas nėra sumokėjęs jokio PVM, nes tokios pareigos, realiai neįvykus ūkinei-komercinei operacijai bei prekių perdavimui-priėmimui, jis neturėjo. Mokestinio patikrinimo metu nėra ir nebuvo nustatyta bei surinkta jokių objektyvių duomenų, jog UAB „Toregas“ ar „Palemono aikštelė“ buvo perduodamos PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekių kiekis.

15.7. Byla išnagrinėta išankstinę nuomonę dėl Bendrovės paduoto skundo turinčio teismo, todėl laikytina, kad teismas nebuvo nešališkas ir objektyvus arbitras, o tai lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Teismas 2017  m. birželio 7 d. nutartimi atsisakė priimti skundą, nurodydamas, kad praleistas jo padavimo terminas. Tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-619-556/2017 tenkino pareiškėjo atskirąjį skundą, skundas, iš naujo apsvarsčius jo priėmimo klausimą, buvo priimtas. Taigi nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios bylą nagrinėjantis teismas buvo tendencingas pareiškėjo atžvilgiu. Svarbu akcentuoti, kad išankstinę nuomonę ir nusistatymą prieš pareiškėją patvirtina ta aplinkybė, kad vykusio teismo posėdžio metu bylą nagrinėjanti teisėja nurodė (garso posėdžio laiko įrašas nuo 14 min. 17 sek. iki 14 min. 30 sek.), kad dešimt metų dirbo VMI ir puikiai viską supranta. Todėl akivaizdu, kad bylą nagrinėjęs teismas nebuvo nešališkas ir objektyvus arbitras, turėjo išankstinę nuostatą bylos baigtimi, kas suponuoja išvadą apie teisėjos galimą šališkumą.

15.8. Teismas visiškai nieko nepasisakė ir nenurodė nei vieno motyvo dėl Bendrovės argumentų, susijusių su senaties termino taikymu. Iš Patikrinimo akto matyti, kad PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos 2010 m., o mokestinis patikrinimas buvo pradėtas dar 2011 m. Tokiu būdu laikytina, kad Kauno AVMI žinojo ar turėjo sužinoti apie mokestinės prievolės neįvykdymą dar 2011 m., dėl to turėjo imtis visų veiksmų siekiant apskaičiuoti ir priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Jei būtų vertinama, kad UAB „Embidis“ privalėjo, tačiau nesumokėjo atitinkamų mokesčių, nors vėliausiai jie privalėjo būti sumokėti dar 2011 m., tai bet kokiu atveju yra praėję daugiau nei 5 metai po to, kai Kauno VMI nurodyti sumokėti mokesčiai privalėjo būti sumokėti įstatymų nustatyta tvarka.

15.9. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to, ką išdėstę atsiliepime į pareiškėjo skundą, VMI nurodo, kad:

15.10. Pateiktoje UAB „Toregas“ pažymoje ar prie jos nėra nurodyta ar pridėta jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pažymoje išdėstytas aplinkybes ir nuginčytų šalių pasirašytą PVM sąskaitą faktūrą. Todėl pagrindo laikyti UAB „Toregas“ pažymą objektyviu įrodymu, paneigiančiu 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 012 turinį, pasirašytą tarp pareiškėjo ir UAB „Toregas“, nėra.

15.11. Atsižvelgus į tai, kad Kauno apygardos teismas konstatavo, jog Bendrovės vadovas išrašomų sąskaitų faktūrų registre nefiksavo ginčo PVM sąskaitų faktūrų ir gautų pajamų ir ta pačia serija bei tuo pačiu numeriu išrašydavo kitas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

15.12. Bendrovės mokestinis patikrinimas pradėtas 2011 m. kovo 22 d. pavedimu tikrinti Nr. AU2-11. Tikrintas laikotarpis buvo nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d., t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose, o ginčo PVM sąskaitos faktūros išrašytos 2010 m., dėl to senaties terminas apskaičiuoti mokesčius nepraleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo ir Kauno AVMI sprendimo ta apimtimi, kuria pareiškėjui apskaičiuotos PVM ir PM bei su jais susijusios PVM ir PM delspinigių ir baudos sumos dėl neapskaitytų Bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 012 tarp UAB „Embidis“ ir UAB „Toregas“ ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 12A tarp UAB „Embidis“ ir „Palemono aikštelė“.

17. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog MAĮ 68 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra siejama ne su mokesčių mokėtojo patikrinimo pabaiga, o su tokio patikrinimo pradžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009  m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-214/2009). Mokestinis patikrinimas savo esme yra mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo vykdomo mokesčių apskaičiavimo patikrinimas (MAĮ 2 str. 23 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1431/2009).Visa mokestinio patikrinimo procedūra yra nukreipta būtent į mokesčių apskaičiavimą ar perskaičiavimą, todėl, pradėjus mokestinį patikrinimą, kartu prasideda ir mokesčių administratoriaus vykdomas mokesčių apskaičiavimas ar perskaičiavimas. Nagrinėjamu atveju Bendrovės mokestinis patikrinimas pradėtas 2011 m. (II t., b. l. 42). Todėl, nepaisant to, kad pareiškėjui mokėtini mokesčiai pagal PVM sąskaitas faktūras buvo mokesčių administratoriaus apskaičiuoti tik 2016 m., tačiau senaties terminas apskaičiuoti šiuos mokesčius nebuvo praleistas, kadangi mokesčių administratorius, mokestinį patikrinimą pradėjęs 2011 m., turėjo teisę apskaičiuoti Bendrovei mokesčius už 2010 m. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą taikyti senaties terminą apskaičiuoti Bendrovės mokesčiams už 2010 m.

18. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

19. Aiškindamas minėtų teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taigi pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019).

20. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, 203 straipsniu (kuris iš esmės atitinka PVMĮ 14 str. 1 d.), kuriame nustatyta, kad PVM moka bet kuris asmuo, nurodęs pridėtinės vertės mokestį sąskaitoje-faktūroje, neatsižvelgiant į apmokestinamojo sandorio buvimo faktą) siekiama pašalinti mokestinių pajamų praradimo riziką, galinčią kilti dėl minėtos direktyvos 167 ir paskesniuose straipsniuose numatytos teisės į atskaitą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Nr. C-566/07, 2013 m. sausio 31 d. sprendimą byloje Nr. C-642/11, 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą byloje Nr. C-138/12). Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis šia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, PVM mokėtojas, išrašęs PVM sąskaitą faktūrą, joje nurodytą pardavimo PVM dar jo nesumokėjęs turi sumokėti, nors prekių tiekimas ir realiai nebūtų įvykęs, tik tuo atveju, jei pagal tokią išrašytą PVM sąskaitą faktūrą dar yra tikimybė, kad kitas PVM mokėtojas pasinaudos teise į pirkimo PVM atskaitą, t. y. nėra pašalinta valstybės pajamų, surenkamų iš PVM, praradimo rizika.

21. Mokesčių administratorius šioje byloje ginčijamą dalį apskaičiuotų PM ir PVM grindė tik tuo, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros neapskaitytos buhalterinėje apskaitoje, PM ir PVM nedeklaruoti, o Bendrovės direktorius, nuteistas už buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą, 2016 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodė sutinkantis sumokėti nesumokėtus mokesčius. Vis dėlto aplinkybė, kad Bendrovės direktorius buvo nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o minėta nusikalstama veika apėmė ir ginčo PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimą į Bendrovės buhalterinę apskaitą, savaime

nelemia Bendrovės mokėtinų mokesčių pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Pabrėžtina, kad pareiškėjas šiame mokestiniame ginče VMI aiškiai nurodė, jog minėtos PVM sąskaitos faktūros neapskaitytos buhalterinėje apskaitoje, o PM ir PVM nedeklaruoti, nes realiai prekių tiekimai neįvyko.

22. Įvertinus bylos medžiagą, pripažintina, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų, įrodančių kad prekių tiekimai pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras būtų realiai įvykę ir kad kyla grėsmė, jog teise į pirkimo PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras bus pasinaudota. Tai, kad prekių tiekimai pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras realiai neįvyko ir kad nekyla grėsme, jog teise į pirkimo PVM atskaitą pagal jas bus pasinaudota, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina šios aplinkybės:

1) 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaita faktūra BHE Nr. 12A Bendrovės išrašyta neegzistuojančiam asmeniui: i) pačioje 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje BHE Nr. 12A nenurodyta „Palemono aikštelės“, kaip juridinio asmens, teisinė forma, įmonės kodas ir PVM mokėtojo kodas; ii) Juridiniame asmenų registre patikrinus, ar yra arba buvo kada nors užregistruotas juridinis asmuo pavadinimu „Palemono aikštelė“, minėtu pavadinimu tokio asmens taip pat nerasta. Todėl akivaizdu, kad prekių tiekimas neegzistuojančiam juridiniam asmeniui „Palemono aikštelė“ negalėjo įvykti, o tai reiškia, kad neegzistuojantis juridinis asmuo negali pasinaudoti ir teisę į pirkimo PVM atskaitą pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą;

2) pati UAB „Toregas“ byloje pateiktomis pažymomis (antroji pateikta apeliacinės instancijos teismui, tačiau iš esmės patvirtina tas pačias nurodytas aplinkybes kaip ir pirmojoje pažymoje, dėl to nėra pagrindo jos laikyti naujais įrodymais) (IV t., b. l. 36, V t., b. l. 33) patvirtino, kad pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 012 jokia ūkinė komercinė operacija neįvyko, minėta PVM sąskaita faktūra nėra ir niekada nebuvo įtraukta į UAB „Toregas“ buhalterinę apskaitą. UAB „Toregas“ antrojoje pateiktoje pažymoje papildomai nurodė, kad ji buvo užsakiusi papildomas prekes, pasirašydama minėtą PVM sąskaitą faktūra, bet užsakymas tą pačią ar sekančią dieną po užsakymo buvo atšauktas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti UAB „Toregas“ pažymose nurodytomis aplinkybės, juolab, kad mokesčių administratorius taip pat nenustatė jokių duomenų, kad prekių tiekimas pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą BHE Nr. 012 būtų realiai įvykęs, o UAB „Toregas“ būtų įtraukusi minėtą PVM sąskaitą faktūrą į jos tvarkomą PVM sąskaitų faktūrų registrą, kaip to reikalauja PVMĮ 78 straipsnio 5 dalis, ir būtų siekusi pasinaudoti teise į pirkimo PVM atskaitą. Teisėjų kolegijos nuomone, UAB „Toregas“ pripažinus, kad priekių tiekimas pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą neįvyko, nėra realios rizikos, kad UAB „Toregas“ dar sieks pasinaudoti PVM atskaita, kadangi aplinkybė, jog prekių tiekimas neįvyko, paneigia asmens teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-459/17 ir C-460/17; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-642-442/2019), o jau yra suėjęs ir UAB „Toregas“ mokėtinų mokesčių už 2010 m. apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminas (MAĮ 68 str. 1 d.).

23. Taigi konstatuotina, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, t. y. nesurinko pakankamai duomenų pagrįsti apskaičiuotas PM ir PVM bei su jais susijusias PVM ir PM delspinigių ir baudos sumas dėl neapskaitytų Bendrovės buhalterinėje apskaitoje ginčo PVM sąskaitų faktūrų, o pareiškėjas nurodė pakankamai pagrįstų aplinkybių ir pateikė pagrįstus duomenis, kurie paneigia, kad Bendrovė realiai įvykdė prekių tiekimus pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras realiai gavo pajamų, kurias dėl to būtų pagrindas apmokestinti PM (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio 2 str. 24 d., 4 str. 1 d.). Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad Bendrovė turi sumokėti pardavimo PVM pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, kadangi, be to, kad neįrodyta, jog pagal jas prekių tiekimai realiai įvyko, dar nėra pagrindo konstatuoti ir esant realią riziką, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti prekių pirkėjai pasinaudos teise į pirkimo PVM atskaitą. Tuo pagrindu konstatuotina, kad ginčijamos Kauno AVMI ir VMI sprendimų dalys yra neteisėtos ir nepagrįstos, dėl to naikintinos.

24. Nors atsižvelgus į šio sprendimo 18–23 punktus, darytina išdava, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo šią bylą, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas –negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-174-520/2019), o, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pakankamai nepagrindė pirmosios instancijos teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems), tiek objektyviuoju (t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo) aspektu. Todėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo, nėra pagrindo konstatuoti.

25. Teisėjų kolegija kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų detaliau nevertina ir dėl jų sprendime

nepasisako, kadangi bet kuriuo atveju tai nepakeistų (neturėtų įtakos) šios bylos išnagrinėjimo rezultato.26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė

neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi padarė neteisingą išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo ginčo PM ir PVM bei su jais susijusias delspinigių ir baudų sumas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas ir ginčijamos Kauno AVMI ir VMI sprendimų dalys panaikinamos.

27. Apeliaciniame skunde prašoma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nėra nurodyta nei patirtų išlaidų aritmetinė išraiška, nei pagrindimas, išskyrus žyminio mokesčio sumokėjimą, kreipiantis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Todėl pareikštas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas tik priteisiant pareiškėjui žyminio mokesčio ir kartu už jo pervedimą sumokėto komisinio mokesčio, kreipiantis tiek į pirmosios instancijos teismą, tiek į apeliacinės instancijos teismą, bendrą sumą (22,50 Eur + 0,60 Eur + 11,25 Eur + 0,55 Eur = 34,90 Eur) (ABTĮ 40–41 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują spendimą –

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 69-46 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (13.2)FR0682-709 „Dėl patikrinimo akto tvirtino“ ta apimtimi, kuria pareiškėjui apskaičiuotos pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio sumos bei su jais susijusios delspinigių ir baudų sumos dėl neapskaitytų uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ buhalterinėje apskaitoje 2010 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 012 tarp uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Toregas“ ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitos faktūros BHE Nr. 12A tarp uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ ir „Palemono aikštelė“. Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embidis“ apeliacinio skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Embidis“ iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 34,90 Eur (trisdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt centų) žyminio ir komisinio mokesčių, sumokėtų kreipiantis į teismus.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09651 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eA-1198-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01242-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.15.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Tomida“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. S-68(7-100/2012) (toliau – ir MGK sprendimas) dalį dėl mokestinio ginčo dalies dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 69-248 dalies, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti 16 850 Eur (58 179,86 Lt) pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), su šia suma susijusius delspinigius, 5 055 Eur (17 454 Lt) PVM baudą, perdavimo centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti MGK sprendimo dalį dėl VMI sprendimo dalies, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti 51 859 Eur (179 059,14 Lt) PVM, su šia suma susijusius delspinigius ir 15 558 Eur PVM baudą, patvirtinimo ir priimti naują sprendimą – šios VMI sprendimo dalies netvirtinti; 3) panaikinti VMI sprendimą, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-139 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas); 4) panaikinti Vilniaus AVMI sprendimą ir priimti naują sprendimą – 2011 m. balandžio 8 d. patikrinimo akto (4.65)-06-77-8 (toliau – ir Patikrinimo aktas) netvirtinti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK sprendimus grindė išimtinai tik ikiteisminio tyrimo Nr.  06-1-00035-09 (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas) metu parengtomis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialistų išvadomis. Šiame mokestiniame ginče susidarė beprecedentė situacija, kuomet ir mokesčių administratoriaus ir FNTT specialistas, pateikęs išvadas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo vienas ir tas pats asmuo. Nagrinėjant ginčą nebuvo surinkti ir (ar) analizuojami kiti duomenys, išskyrus paminėtas FNTT specialisto išvadas. Todėl vadovaujantis elementaria logika ir faktu, kad ginčas yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, nėra galima, kad iš tų pačių aplinkybių ir faktų, vadovaujantis tokiomis pat griežtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, skirtingos institucijos galėtų daryti skirtingas išvadas. Prokuroras, ištyręs bylos duomenis, padarė išvadą, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas ir buhalterė nėra kalti ir negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl sukčiavimo PVM, todėl Ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) visų minėtų asmenų atžvilgiu buvo nutrauktas. Šis juridinis faktas lemia išvadą, kad nėra įrodytas nei Bendrovės, nei jos vadovų dalyvavimas sukčiavimo PVM grandinėje. MGK iš esmės nagrinėjo ir įrodinėjo tas pačias aplinkybes,  t. y. Bendrovės dalyvavimą (nedalyvavimą) sukčiavimo PVM grandinėje ir jos sąžiningumo (nesąžiningumo) klausimus. Todėl baudžiamosios bylos išvados šios bylos nagrinėjimo kontekste negali būti ignoruojamos vien deklaratyviu pagrindu, kad mokestinė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės normų. Prokuroras išvadas Ikiteisminiame tyrime padarė remdamasis visais Ikiteisminio tyrimo duomenimis, t. y. tiek visomis specialistų išvadomis, tiek visų asmenų parodymais Ikiteisminio tyrimo metu. MGK sprendimą grindė ne visa Ikiteisminio tyrimo medžiaga, o tik baudžiamosios bylos duomenų fragmentais.

1.2. MGK, analizuodama ir vertindama V. V. IĮ (prekių ir paslaugų tiekėjas) veiklos aspektus ir darydama išvadą, kad Bendrovės kontrahentė V. V. IĮ sukčiavo PVM, nepagrįstai ir neteisėtai atsakomybę už šią veiklą priskyrė ir Bendrovei. Bendrovė, tik susipažinusi su Ikiteisminio tyrimo metu gauta V. V. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada, sužinojo, kokią veiklą ir kokią PVM nemokėjimo į biudžetą schemą galbūt buvo sugalvojusi V. V. IĮ. V. V. IĮ buvo suinteresuota

sukčiavimo PVM schemų kūrimu, kad įformintų kuo daugiau pirkimo sandorių, sugeneruoti kuo daugiau pirkimo PVM, kad galėtų atlikti PVM atskaitą. Kaip matyti iš Ikiteisminio tyrimo duomenų, V. V. buvo įkūręs daug fiktyvių įmonių šiam tikslui pasiekti. Tačiau Bendrovė šioje schemoje nedalyvavo. Be to, negalėjo turėti jokių tikslų ir motyvų joje dalyvauti. Bendrovė realiai pirko iš V. V. IĮ prekes, darbus ir (ar) paslaugas, o valstybei priklausantis PVM buvo sumokėtas apmokant prekes, darbus ir paslaugas pagal V. V. IĮ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

1.3. V. V. IĮ Bendrovei suteiktos paslaugos nereikalauja jokių papildomų tyrimų ar domėjimosi kontrahento patirtimi. V. V. IĮ buvo gerai žinoma Ukmergėje ir vertėsi įvairiais verslais. Tai, kad ne visais atvejais buvo sudarytos rašytinės formos sutartys tarp Bendrovės ir V. V. IĮ, taip pat nepatvirtina Bendrovės nesąžiningumo, kadangi įstatymas nereikalauja rašytinės formos, o sutartys gali būti sudaromos ir priimant užsakymą.

1.4. Šioje byloje nustatyta visuma objektyvių aplinkybių, tokiu kaip: visas prekes, darbus ir paslaugas Bendrovė panaudojo savo veikloje (priežastinis ryšys su sudarytais sandoriais); įsiteisėjusiu prokuroro Nutarimu UAB „Tomida“ ir jos vadovai pripažinti nedalyvavę sukčiavime PVM; V. V. IĮ sukčiavimas PVM buvo nukreiptas ne į prekių pardavimo sandorius, o į pirkimo PVM įforminimo sandorius, kuriuose Bendrovė nedalyvavo ir negalėjo žinoti apie tokius sandorius; nei su viena V. V. įsteigta fiktyvia įmone Bendrovė neturėjo jokių sandorių, neturėjo jokių santykių ir jokių paslaugų, prekių ar darbų su šiomis įmonėmis nebuvo įforminta. Minėtos aplinkybės patvirtina Bendrovės sąžiningumą. Todėl nei mokesčių administratorius, nei MKG neįrodė būtinų aplinkybių Bendrovės teisei į PVM atskaitą paneigti.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:2.1. Aplinkybė, kad Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pati savaime neturi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms,

nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl pareiga sumokėti mokesčius ir įvykdyti su jais susijusias ekonomines sankcijas (baudas, delspinigius) gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties. Tai, kad mokestinio patikrinimo metu buvo remtasi ir Ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat nesudaro pagrindo mokesčių administratoriaus atlikto Bendrovės patikrinimo išvadas pripažinti neobjektyviomis ir nepagrįstomis.

2.2. Įvertinus su V. V. IĮ vardu įformintais dokumentais susijusią informaciją, duomenis, kuriais grindžiamos mobilių cinkuotų tvorų, laikinųjų patalpų-vagonėlių, žirklinio keltuvo nuomos paslaugos, tranšėjų kasimo ir kabelio klojimo, vietų paruošimo giluminiam gręžimui, dujotiekio sutvarkymo darbai, konstatuotina, kad V. V. IĮ vardu įformintos ūkinės operacijos nėra įvykusios apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis, t. y. V. V. IĮ šių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko. Tokios išvados yra grindžiamos byloje surinktų įrodymų visuma: pateiktų sutarčių, priėmimo-perdavimo aktų analize; nustatytais duomenų neatitikimais; duomenimis apie tai, kad V. V. IĮ neturėjo resursų nurodytoms paslaugoms ir darbams atlikti; nepateikus jokių patikimų duomenų (įrodymų) apie apskaitos dokumentuose nurodytų darbų, paslaugų atlikimo vietą, nesant sąmatų ar kitų dokumentų, kurie yra įprasti vykdant statybinius darbus. Bendrovės vadovas, teikdamas paaiškinimus, Vilniaus AVMI taip pat negalėjo nurodyti konkrečių ūkinių operacijų atlikimo aplinkybių. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes dėl V. V. IĮ veiklos ir jos tariamai vykdytų ūkinių operacijų, nepateikė.

2.3. Nustatyta, kad Bendrovės kontrahentė (V. V. IĮ) sukčiavo PVM, savo vardu išrašinėdama dokumentus apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, realiai tokių ūkinių operacijų nevykdydama. Byloje taip pat yra pateikti duomenys, kad Vilniaus AVMI buvo įtraukusi V. V. IĮ į Mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę (toliau – ir MOKSI) jau 2005 m. birželio 3 d., nurodydama, kad ši įmonė perka prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios nedeklaravo ir nemokėjo PVM sumų, apskaičiuotų išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir yra įtrauktos į šią duomenų bazę, taip pat nurodydama, jog nors įmonė teikia deklaracijas, tačiau deklaruoja mažą pardavimo ir pirkimo PVM skirtumą, PVM į biudžetą nemoka, t. y. tokio pobūdžio pažeidimai V. V. IĮ atžvilgiu buvo konstatuoti jau ne pirmą kartą.

2.4. Pareiškėjas neįrodė ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotų ūkinių operacijų tarp Bendrovės ir V. V. IĮ realumo, t. y., jog jos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis (todėl pagrįstai minėtos PVM sąskaitos faktūros laikytos neturinčiomis juridinės galios), bei savo sąžiningumo, t. y., jog Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie kontrahentės (V. V. IĮ) sukčiavimą PVM. Pareiškėjas nepateikė (nenurodė) jokių objektyvių duomenų (įrodymų), paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pagrindžiančias Bendrovės nesąžiningumą. Todėl pagrįstai pripažinta, kad Bendrovė neįgijo teisės į 179 059,14 Lt PVM atskaitą pagal V. V. IĮ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už tariamai suteiktas mobilių cinkuotų tvorų, laikinųjų patalpų-vagonėlių, žirklinio keltuvo nuomos paslaugas, tranšėjų kasimo ir kabelio klojimo, vietų paruošimo giluminiam gręžimui, dujotiekio sutvarkymo darbus.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl MGK, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.5. Teismas pabrėžė, kad Ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindas buvo nepakankamas įrodymų buvimas siekiant

pripažinti pareiškėją ir kitus įtariamuosius dėl nuskalstamų veikų padarymo, tačiau mokestinė atsakomybė kyla kitų teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pagrindu, yra atskira atsakomybės rūšis ir dėl nustatyto pažeidimo gali atsirasti mokestinė prievolė, nors tuo pat metu baudžiamoji atsakomybė neatsiranda.

6. Teismas nustatė, kad dėl Bendrovės veiksmų buvo atliekamas Ikiteisminis tyrimas. Byloje yra pateiktos FNTT 2010 m. balandžio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-1/51(21.26)-868 (toliau – ir 2010 m. išvada), 2011 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada Nr. 5-1/198 (toliau – ir 2011 m. išvada) ir 2014 m. vasario 10 d. specialisto išvada Nr. 5-1/25-Nr. (4.65)-86-5 (toliau – 2014 m. išvada). Teismas, išanalizavęs FNTT specialistų 2010 m., 2011 m. ir 2014 m. išvadas, konstatavo, kad padarytos viena kitai neprieštaraujančios išvados, jog Bendrovė, vesdama buhalterinę apskaitą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o 2005–2008 m. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, todėl ūkinės operacijos tarp Bendrovės ir V. V. IĮ įvyko ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Specialistų išvadose vieningai nurodyta, kad Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai, taip pat minėto įstatymo 64 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, kuri privalo atitikti šio įstatymo 80 straipsnyje nustatytus rekvizitus. Nustatyta, kad Bendrovė į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM už paslaugas, prekes, statybinės įrangos nuomą, kurių V. V. IĮ nepardavė ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos turinys neatitiko tikrovės. Visose minėtose išvadose taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią Bendrovė į apskaitą privalėjo įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei 13 straipsnio 3 dalį, kurioje nuodyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Pateiktose išvadose pažymėta, kad Bendrovė neįvykusioms ūkinėms operacijos pagrįsti panaudojo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, pateikti neteisingi duomenys apie ūkines operacijas, nesusiję su turto, įsipareigojimų dydžiu, nuosavu kapitalu, iškreipti tikrieji duomenys apie pajamas, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, todėl nebuvo galima nustatyti Bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio, konkrečios sumos, sumokėtos už perkamas prekes ir paslaugas iš V. V. IĮ. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad V. V. IĮ įforminti paslaugų ir prekių įsigijimą patvirtinantys dokumentai neturi juridinės galios, pagal juos ūkinės operacijos realiai neįvyko, o PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos siekiant suformuoti PVM atskaitą ir sumažinti mokėtiną sumą į biudžetą.

7. Teismas, įvertinęs FNTT 2010, 2011 ir 2014 m. specialistų išvadas tiek, kiek tai susiję su mokesčių teisės aktų pažeidimais, darė išvadą, kad visose specialistų išvadose nustatytos faktinės aplinkybės, 2005–2008 m. sąskaitų faktūrų turinio vertinimas, atliktų ūkinių operacijų realumo vertinimas ir nustatyti teisės aktų nuostatų pažeidimai sutampa, šios išvados nėra viena kitai prieštaringos ir vieningai patvirtina, kad Bendrovė pažeidė PVMĮ ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas.

8. Teismas pažymėjo, kad VMI sprendime taip pat papildomai vertino tiek Ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, tiek pačios Bendrovės pateiktų dokumentų turinį, t. y. išanalizavo tarp Bendrovės ir V. V. IĮ pasirašytas sutartis, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus ir nustatė, kad buvo pažeistas imperatyvus sutarčių pratęsimo rašytinės formos reikalavimas, nepateiktos tarp Bendrovės ir V. V. IĮ sudarytos sąmatos dėl statybos paruošiamųjų darbų, inventoriaus nuomos ir pirkimo įrodymai, prekių nurašymo aktai. Atsakovas taip pat nustatė, kad V. V. IĮ 2005–2008 m. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose deklaruota veikla, t. y. didmeninė prekyba ir pardavimų agentų veikla, tačiau PVM sąskaitose faktūrose nurodyti įvairūs darbai, susiję su tranšėjų kasimu, ploto paruošimu, dujotiekio trasos tvarkymu bei teikiamomis nuomos paslaugomis, o tai prieštarauja deklaruotai veiklai. V. V. IĮ nuo 2005 m. birželio 3 d. yra įtraukta į MOKSI, nes įmonė perka prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios nedeklaruoja ir nemoka pardavimo PVM. Teismas, atsižvelgęs į VMI sprendimo turinį ir Patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad Bendrovės veikla, atliktos ūkinės operacijos ir jų realumas buvo įvertinti atsižvelgus į duomenų visumą, t. y. Ikiteisminio tyrimo medžiagą, specialistų išvadas ir pačios Bendrovės

dokumentų turinį, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog Bendrovė pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas.

9. Teismas sutiko su MGK sprendime išdėstytų aplinkybių vertinimu ir pateiktomis išvadomis, kad Bendrovė nėra pateikusi susitarimų dėl giluminių gręžinių ir dujotiekio tvarkymo darbų atlikimo ir PVM sąskaitose faktūrose fiksuotų darbų sąmatos ir dokumentų, pagrindžiančių apskaitytas ūkines operacijas. Pareiškėjas taip pat PVM sąskaitose faktūrose dėl įsigytų statybinių medžiagų ir teikiamų transporto paslaugų nenurodė, kokioje vietoje ir kokiuose objektuose bei su kokiomis transporto priemonėmis šios paslaugos buvo atliktos, nepateikti kelionių lapai, krovinių pervežimo važtaraščiai ar kiti transporto priemonių panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas pagal 2005–2008 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras neįrodė jose įtvirtintų ūkinių operacijų tarp Bendrovės ir V. V. IĮ realumo, t. y., kad jos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis.

10. Teismas (atsižvelgęs į tai, kad UAB „Tomida“ ir V. V. IĮ ilgus metus buvo verslo partneriai, taip pat apklausų metu Bendrovės atstovai, jos buhalterė L. K. ir V. V. iš pat pradžių buvo prisipažinę dėl padarytų nusikalstamų veikų ir detaliai papasakojo apie vykdytas sukčiavimo PVM schemas, o patį sukčiavimo PVM faktą iš esmės patvirtina ne prieštaringi parodymai Ikiteisminio tyrimo metu, bet PVM sąskaitos faktūros ir klaidingai vesta buhalterinė apskaita, iš kurios buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad PVM sąskaitos faktūros realiai neatitinka atliktų ūkinių operacijų turinio) darė išvada, kad egzistuoja viena iš sukčiavimą PVM patvirtinančių sąlygų, t. y. sandoriai, kuriais grindžiama teisė į PVM atskaitą, sudaryti piktnaudžiaujant. Įvertinęs, kad V. V. IĮ jau nuo 2005 m. yra įrašyta į MOKSI sistemą kaip įmonė, kuri perka prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios nedeklaruoja ir nemoka pardavimo PVM sumų, o pareiškėjas, rinkdamasis verslo partnerius, turėjo ir galėjo pasidomėti apie verslo parnerio vykdomą veiklą ir apie jos atitikimą teisės aktų nuostatoms, bei atsižvelgęs į FNTT specialistų išvadas byloje, teismas pripažino, kad Bendrovė turėjo ir galėjo žinoti apie aplinkybes, susijusias su V. V. IĮ sukčiavimu PVM, dėl to pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. egzistuoja ir dar viena iš sukčiavimą PVM patvirtinančių sąlygų – Bendrovės nesąžiningumas.

11. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai rėmėsi Ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje esančiomis specialistų išvadomis ir nustačiusi, kad pareiškėjas atliko PVMĮ ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimus, nes pateiktos PVM sąskaitos faktūros neatitiko realaus atliktų ūkinių operacijų turinio, o Bendrovė buhalterinę apskaitą vedė tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu ir iškreipė realiai gaunamų pajamų dydį, pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę Bendrovei. Atsižvelgęs į tai, kad dalyje bylos trūksta papildomo tyrimo ir papildomų duomenų, kurie pagrįstų dalį ginčo dėl įregistruotos mokestinės prievolės, teismas darė išvadą, kad MGK pagrįstai dalį mokestinio ginčo dėl įregistruotos 16 850 Eur (58 179,86 Lt) PVM, su šia suma susijusių delspinigių ir 5 055 Eur (17454 Lt) PVM baudos grąžino mokesčiui administratoriui nagrinėti iš naujo, todėl pagrindo naikinti skundžiamą MGK sprendimą nėra.

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Bendrovės skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Kaip ir Bendrovės mokestinio patikrinimo metu analogiškos aplinkybės buvo tiriamos ir įrodinėjamos Ikiteisminiame tyrime, t. y., ar Bendrovė ir jos vadovai dalyvavo sukčiavimo PVM grandinėje. Ikiteisminį tyrimą kuruojantis prokuroras, ištyręs bylos duomenis, padarė išvadą, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas ir buhalterė nėra kalti ir negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl sukčiavimo PVM, todėl Ikiteisminį tyrimą visų minėtų asmenų atžvilgiu nutraukė. Šis juridinis faktas lemia išvadą, kad nebuvo įrodytas nei Bendrovės, nei jos vadovų dalyvavimas sukčiavimo PVM grandinėje. Teismas, nusprendęs, kad Bendrovė buvo nesąžininga ir tuo pagrindu neteko tiesės į PVM atskaitą, iš esmės pripažino, kad Bendrovė buvo bendrininkė sukčiavime PVM. Tokiu būdu teismas, vertindamas ir paneigdamas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu – Nutarimu nutraukti Ikiteisminį tyrimą Bendrovės ir jos vadovų atžvilgiu – įtvirtintas prokuroro išvadas tais pačiais klausimais, priėmė neteisingą sprendimą ir pažeidė kitose bylose nustatytų aplinkybių prezumpcijos principą (ABTĮ 57 str. 3 d.). Baudžiamosios bylos išvados šios bylos nagrinėjimo kontekste negalėjo būti ignoruojamos vien deklaratyviu pagrindu, kad mokestinė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės normų. Tiek baudžiamąjį persekiojimą inicijavusios, tiek mokestinius patikrinimus atlikusios institucijos, tiek teismas, spręsdami šį mokestinį ginčą, iš esmės nagrinėjo tas pačias aplinkybes, t. y. Bendrovės dalyvavimą (nedalyvavimą) sukčiavimo PVM grandinėje ir jos sąžiningumo (nesąžiningumo) klausimus. Logiškai darytina išvada, kad iš tų pačių aplinkybių ir faktų kildinami Bendrovės veiksmai. Todėl teismas neteisingai sprendė Ikiteisminio tyrimo metu surinktų

duomenų sąsajumo klausimą su nagrinėjamu mokestiniu ginču, dėl to išvada, kad Ikiteisminio tyrimo baigtis neturėjo įtakos nagrinėjamam ginčui, šiuo atveju yra akivaizdžiai nepagrįsta ir klaidinga.

12.2. Teismas išvadas grindė išimtinai tik Ikiteisminio tyrimo metu parengtomis FNTT specialistų išvadomis. Prokuroras išvadas Ikiteisminiame tyrime padarė remdamasi visais Ikiteisminio tyrimo duomenimis, o teismas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, vadovavosi tik baudžiamosios bylos duomenų fragmentais. Vien fragmentinis, o ne visų bylos duomenų analizavimas, savaime lėmė bylos išnagrinėjimo neobjektyvumą ir neteisingų išvadų darymą. Nors, teismo vertinimu, visose Ikiteisminiame tyrime parengtose FNTT specialistų 2010, 2011 ir 2014 m. išvadose nustatytos faktinės aplinkybės, 2005–2008 m. PVM sąskaitų faktūrų turinio vertinimas, atliktų ūkinių operacijų realumo vertinimas ir nustatyti teisės aktų nuostatų pažeidimai sutampa, tačiau tokios teismo išvados yra nelogiškos ir neparemtos faktiniais bylos duomenims. FNTT specialisto 2014 m. išvadoje dalis ūkinių operacijų, skirtingai nei FNTT specialisto 2010 m. išvadoje, buvo pripažintos realiai įvykusiomis, tokiu būdu FNTT specialisto 2010 m. išvada buvo paneigta. FNTT specialistai, parengę 2014 m. išvadą, savo argumentus grindė ir 2011 m. išvada, kuri buvo parengta remiantis FNTT specialistų 2010 m. išvados duomenimis. Vadovaujantis elementaria logika, minėtos FNTT specialistų išvados yra prieštaringos ir paneigiančios vieną kitą, todėl negalėjo būti vertinamos kaip neginčytinos ar objektyvios. Todėl teismas privalėjo įvertinti šių išvadų prieštaringumus tam, kad visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintų visas bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai įvertinų surinktus įrodymus. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, įrodymų leistinumo ir nekaltumo prezumpcijos taikymo principus, o tai sutrukdė teisingai išnagrinėti mokestinį ginčą ir priimti teisingą sprendimą.

12.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti aplinkybes apie tai, kad paslaugų (prekių) pirkimas iš V. V. IĮ nebuvo vykdomas ar kad apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai nebuvo atliktos. Byloje esantys faktiniai duomenys ir juos pagrindžiantys dokumentai patvirtina aplinkybes, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. teikė paslaugas ir prekes Lietuvos Respublikoje, Europos Sąjungoje įsteigtiems PVM mokėtojams ir kitiems asmenims. Teismui buvo pateiktos sutartys ir darbų priėmimo-perdavimo aktai, patvirtinantys Bendrovės įsipareigojimus, kuriems įvykdyti Bendrovė realiai pirko iš V. V. IĮ prekes, paslaugas ir (ar) darbus bei panaudojo juos savo tiesioginėje veikloje, kuriant pridėtinę vertę ir parduodant savo produkciją. Atitinkamai apmokant prekes, paslaugas ir darbus pagal V. V. IĮ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, buvo sumokėtas valstybei priklausantis PVM. Buhalterinės apskaitos dokumentai, atlikti darbai ir jų pridavimas užsakovams akivaizdžiai liudija ir įrodo ūkinių operacijų tarp Bendrovės ir V. V. IĮ realumą.

12.4. MGK sprendimas buvo paremtas FNTT specialisto 2014 m. išvada, todėl teismas, vertindamas surinktus duomenis ir pripažindamas ją tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu mokestinę prievolę Bendrovei, privalėjo atsižvelgti ir į Bendrovės skunde pateiktus papildomus paaiškinimus ir argumentus, paneigiančius minėtoje išvadoje nurodytas aplinkybes. Tačiau teismas visgi nepasisakė ir papildomai netyrė Bendrovės pateiktų duomenų apie: 1) vagonėliu ir mobilių cinkuotų tvorų nuomą patvirtinančius objektyvius faktus (Bendrovės viešo konkurso būdu sudarytas sutartis su AB „Lietuvos dujos“, kurias vykdydama Bendrovė privalėjo, vykdydama žemės darbus, gyvenviečių ar veikiančių įmonių teritorijoje duobes, tranšėjas ir kitas iškasas tose vietose, kur vyko transporto ar pėsčiųjų judėjimas, aptverti); 2) vagonėlių ir mobilių cinkuotų tvorų ir keltuvo nuomą 2005 m. patvirtinančius objektyvius faktus (Bendrovės sudarytas sutartis su AB „Kauno dujotiekio statyba“, UAB „Penki kontinentai“, UAB „Šiaulių titanas“, UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, AB „Lietuvos dujos“ bei šiose sutartyse numatytiems darbams atlikti Bendrovei būtinas nuomos paslaugas, kurias suteikė V. V. IĮ); 3) vagonėlių ir mobilių cinkuotų tvorų nuomą 2006 m. patvirtinančius objektyvius faktus (Bendrovės sudarytas sutartis su UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, kurias vykdant buvo reikalingos tiek vagonėlių, tiek cinkuotų tvorų nuomos paslaugos); 4) tranšėjų kasimo ir kabelio paklojimo darbų pirkimą patvirtinančius objektyvius faktus (Bendrovės sudarytas sutartis su UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, kurias vykdant Bendrovė užsakė darbus ir paslaugas iš V. V. IĮ); 5) kitus V. V. IĮ atliktus darbus patvirtinančius objektyvius faktus (Bendrovės sudarytas sutartis su AB „Lietuvos dujos“, UAB „A. Ž. ir ko“ bei vykdant šias sutartis V. V. IĮ atliktus ir Bendrovės perduotus darbus). Visi šias faktines aplinkybes pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti byloje, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teismas jų netyrė ir neanalizavo, priimtas skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

12.5. Nors buvo atlikti V. V. IĮ patikrinimai ir priskaičiuotas mokėtinas PVM, tačiau, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo jokių duomenų, ar V. V. sumokėjo visą, ar dalį, ar visai nesumokėjo iš Bendrovės gauto PVM į valstybės biudžetą. Teismui šioje byloje pripažinus VMI sprendimą teisėtu ir įpareigojus Bendrovę įvykdyti mokestinę prievolę, neturint informacijos dėl V. V. IĮ jau sumokėto PVM, kiltų reali grėsmė, kad PVM apmokestinimas už tas pačias paslaugas būti atliktas du kartus, kas prieštarautų teisės aktų nuostatoms. Be to, Bendrovei sumokėjus priskaičiuotą PVM ir paaiškėjus aplinkybėms, kad V. V. IĮ jau sumokėjo iš UAB „Tomida“ gautą PVM, būtų sudarytos prielaidos naujiems teisminiams ginčams regreso tvarka

susigrąžinant permokėto PVM sumas. Todėl V. V. privalėjo būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje administracinėje byloje, tačiau teismas tokio Bendrovės prašymo netenkino.

12.6. Teismas sprendime pažymėjo, kad vertinant asmens sąžiningumą būtina įrodyti šias sąlygas: 1) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, nes prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir 2) kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai. Teismas, pripažindamas egzistuojant pirmąją sąlygą, nurodė, jog Bendrovė ir V. V. IĮ ilgus metus buvo verslo partneriai ir kad pirmųjų apklausų metu Ikiteisminiame tyrime buhalterė L.  K. ir V. V. buvo prisipažinę dėl nusikalstamų veikų. Tokiu būdu teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, prioritetą suteikė liudytojų Ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Teismas skundžiamą sprendimą motyvavo bylos nagrinėjimo metu neištirtomis aplinkybėmis, o žinodamas faktinius duomenis apie tai, kad vėliau liudytojai pakeitė savo parodymus, o galutiniu prokuroro Nutarimu Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pažeidė dar ir nekaltumo prezumpcijos taikymo principą. Bendrovė tik susipažinusi su Ikiteisminio tyrimo metu gauta V. V. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada sužinojo, kokią veiklą ir kokią PVM nemokėjimo į biudžetą schemą galbūt buvo sugalvojusi V. V. IĮ. Bendrovė nedalyvavo V. V. IĮ sukurtoje sukčiavimo PVM grandinėje ir apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti. Aplinkybė, kad Bendrovė nedalyvavo V. V. IĮ sukurtoje sukčiavimo PVM schemoje, yra įrodyta įsiteisėjusiu prokuroro Nutarimu nutraukti Ikiteisminį tyrimą Bendrovės ir jos vadovų atžvilgiu, kadangi nebuvo padaryta nusikalstama veika sukčiaujant PVM.

12.7. Teismas taip pat konstatavo, kad Bendrovė turėjo ir galėjo žinoti apie aplinkybes, susijusius su V. V. IĮ sukčiavimu PVM, todėl elgėsi nesąžiningai ir nerūpestingai. Teismas nurodė, kad V. V. IĮ jau nuo 2005 m. yra įrašyta į MOKSI kaip įmonė, kuri perka prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios nedeklaruoja ir nemoka pardavimo PVM sumų, o Bendrovė rinkdamasi verslo partnerius turėjo ir galėjo pasidomėti apie verslo partnerio vykdomą veiklą ir jos atitikimą teisės aktų nuostatoms. Tokia teismo pozicija prasilenkia su elementariausia logika. Bendrovė, kaip ūkinę veiklą vykdantis subjektas, nedisponuoja informacija, nurodyta MOKSI. Todėl, vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą, iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Bendrovės nedomino ir neturėjo dominti V.  V. IĮ ūkinė veikla, kuri nebuvo susijusi su Bendrovės objektais ir juose atliekamais darbais. V. V. IĮ buvo gerai žinoma Ukmergėje ir vertėsi įvairiais verslais, todėl Bendrovei nekilo ir nebuvo jokio pagrindo kilti abejonėms dėl verslo partnerio patikimumo. Reikalavimas atlikti kiekvieno kontrahento ūkinės veiklos tyrimą prieš sudarant su juo susitarimus yra perteklinis ir realia verslo praktika nepagrįstas reikalavimas. Mokestinio ginčo metu nenustatyta, kad ginčo sandoriai vyko nekomercinėmis sąlygomis, kad buvo sudarinėjami Bendrovės komercinėje veikloje neįprasti sandoriai, nenustatytos kitos aplinkybės, galėjusios vienareikšmiškai patvirtinti, jog Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti, kad kontrahentas sukčiauja PVM srityje. Todėl darytina išvada, kad Bendrovės nesąžiningumo faktas neįrodytas.

13. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Bendrovė siekia pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM pagal V. V. IĮ vardu laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras už šiuose dokumentuose nurodytas prekes ir paslaugas, mokesčių administratoriui konstatavus, jog PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp Bendrovės ir V. V. IĮ realiai neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, o Bendrovė buvo nesąžininga, nes sudarydama ginčo sandorius su V. V. IĮ, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.

16. Taigi šioje administracinėje byloje mokesčių administratorius Bendrovės teisę į PVM atskaitą paneigė nesąžiningumo aplinkybės pagrindu, kurią laikė įrodyta.

17. Sąžiningumo aplinkybė, kai nustatoma, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, yra įrodinėjimo dalykas, mokesčių administratoriui turint tikslą

paneigti teisę į PVM atskaitą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-610/2010, 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-188/2011).

18. Skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu yra PVMĮ, kuriuo į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva) (PVMĮ 2 priedo 7 dalis) (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija). Kaip matyti iš PVM direktyvos trečios konstatuojamosios dalies, ji (direktyva), nedarant jokių esminių pakeitimų, yra skirta naujai jos priėmimo metu galiojusių teisės aktų (be kita ko, ir 1977  m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 2006/18/EB (toliau – ir Šeštoji direktyva), redakcijai išdėstyti (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą byloje Nr. C-392/09). Svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas tenka ESTT, kurio išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.), jų paisyti turi ir kitos valstybinės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

19. Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis PVM direktyvos nuostatomis, tikslais ir jas aiškinti ESTT suformuotomis taisyklėmis (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

20. ESTT praktikoje viena iš teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų yra pripažįstamas apmokestinamojo asmens žinojimas, kad jis dalyvauja sukčiavime, arba jo paties dalyvavimas sukčiavime.

21. ESTT praktikoje yra pažymima, kad kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštojoje direktyvoje pripažintas ir ja siekiamas tikslas. Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr., pvz., ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Nr. C-285/11, 2014 m. vasario 13 d. sprendimą byloje Nr. C-18/13). Taip yra tokiu atveju, kai apmokestinamasis asmuo pats sukčiauja mokesčių srityje, taip pat tada, kai apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių ar paslaugų dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje. Taigi tokiomis aplinkybėmis jis turi būti laikomas dalyvaujančiu sukčiaujant, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos. Tačiau, kai įvykdytos Šeštojoje direktyvoje numatytos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kad atsirastų teisė į atskaitą ir būtų galima ja pasinaudoti, su šioje direktyvoje numatyta teisės į atskaitą sistema nesuderinama taikyti sankciją atsisakant suteikti šią teisę apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog atitinkamas sandoris susijęs su tiekėjo atliekamu sukčiavimu ar kad kitas ankstesnis ar vėlesnis nei šio apmokestinamojo asmens sudaromas sandoris, kuris yra tiekimo grandinės dalis, susijęs su sukčiavimu PVM srityje (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Nr. C-439/04, 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11).

22. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal V. V. IĮ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes laikė, jog pareiškėjas nebuvo sąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus išvados, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo atliktu sukčiavimu PVM srityje, yra teisingos. Minėta mokesčių administratoriaus išvada, priešingai, negu nurodo apeliantas, yra pagrįsta pirmiausiai sandorių sudarymo aplinkybėmis, mokesčių mokėtojo ir kitų asmenų paaiškinimais, be kita ko, Ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurie kartu su visais surinktais duomenimis leido pagrįstai tvirtinti apie mokesčio mokėtojo žinojimą ir turėjimą žinoti, kad jis dalyvauja sukčiavime PVM.

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, Ikiteisminio tyrimo metu J.  G., L. K., V. V. savo pirminiuose parodymuose (kurie vėliau buvo pakeisti) patvirtino Bendrovės atstovų žinojimą apie V. V. IĮ fiktyviai atliktų darbų ir parduotų prekių buhalterinių dokumentų išrašymą ir jų pačių dalyvavimą tokio pobūdžio veikloje.

24. V. V. įtariamojo papildomoje 2009 m. balandžio 30 d. apklausoje nurodė, kad V. V. IĮ Bendrovei jokių paslaugų ar darbų neatliko bei jokių prekių nepardavė, o tik buvo suforminti suklastoti dokumentai. V. V. taip pat nurodė, kad apie tai žinojo ir Bendrovės buhalterė L. K. Tiek J. G., tiek L. K. pateikdavo duomenis apie tai, kokiomis datomis, kokioms paslaugoms, kokiai apimčiai ir sumai reikia išrašyti suklastotas PVM sąskaitas faktūras V. V. IĮ vardu. Kartais minėtus dokumentus suformindavo šių įmonių vardu ir patys Bendrovės atstovai, t. y. J. G. ir L. K.

25. Pagal LVAT praktiką mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui galima remtis ir

baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, jeigu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą tokie įrodymai mokesčių administratoriui gali būti teikiami. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2822/2011). Todėl nėra jokio pagrindo nesivadovauti šios nutarties 23 ir 24 punktuose nurodytais duomenimis. Jie negali būti atmesti, nes yra vieni iš pirmųjų, nepaveikti laiko bei kitų aplinkybių.

26. Be ką tik paminėtų duomenų, Bendrovės nesąžiningumas buvo pagrįstas tuo, kad, pavyzdžiui, nenustatyta, jog V. V. IĮ 2006–2008 m. būtų turėjusi resursų, mechanizmų tranšėjų kasimo ir kabelio paklojimo darbams atlikti ir pakankamai darbuotojų reikalingų šiems darbams atlikti (V. V. IĮ dirbo 2–3 darbuotojai) (Patikrinimo akto 26 psl., 2014 m. išvada). Be to, nors neterminuota paslaugos sutartis Nr. 06-11-01 tarp Bendrovės ir V. V. IĮ sudaryta tik 2006 m. lapkričio 2 d., tačiau Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė su V. V. IĮ pasirašytus atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus pirmiau nei sudaryta minėta sutartis (pvz., 2006 m. gegužės 31 d. aktas Nr. 2006/1, 2006 m. birželio 30 d. aktas Nr. 2006/2 ir kt.), t. y. dalis darbų priėmimo-perdavimo aktų yra ankstesnio laikotarpio, nei įsigaliojo sutartis tarp Bendrovės ir V. V. IĮ dėl tranšėjų kasimo darbų.

27. Taigi konstatuotina, kad byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai patvirtina atsakovo išvadas dėl mokestinės prievolės pareiškėjui atsiradimo. Mokesčių administratorius tinkamai (į)vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nustatytas atvejis, kuriam esant turi būti ribojama pareiškėjo (apelianto) teisė į PVM atskaitą.

28. Pastebėtina, kad baudžiamojo persekiojimo nutraukimas nepaneigia mokestinės pareigos. Tai skirtingos teisinės atsakomybės rūšys (žr. pvz., LVAT 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007, 2008 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-20-201/2008, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-2337/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-3633-11, 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-383-438/2015 ir kt.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, tikrinanti šią bylą pažymi, kad nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į PVM atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-439/04 ir C-440/04). Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, lemiančių Bendrovės teisę į PVM atskaitą.

30. Šios nutarties 12.5. punkte išdėstytas argumentas taip pat nesudaro pagrindo priimti kitokį nei 29 punkte nurodytas sprendimą, o tai reiškia, kad aptariamas argumentas yra atmestinas, kadangi šioje administracinėje byloje yra sprendžiamas tik Bendrovės papildomo apmokestinimo klausimas. Priimant baigiamąjį aktą ginčo byloje nėra pasisakoma dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens (V. V.) teisių ir pareigų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 2 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Tomida“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-09639 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. A-1250-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02498-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.3.1; 12.14.1.1; 12.14.1.2; 12.15.5.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NS Trading“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NS Trading“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „NS Trading“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 69-95 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2.)FR0682-106 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas 2016 m. liepos 15 d. patikrinimo aktas Nr. (9.6)-FR0680-499 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Bendrovei nurodyta sumokėti papildomai apskaičiuotus 87 146,96 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 47 905,76 Eur pelno mokestį (toliau – ir PM), 133 875,39 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 9 280,91 Eur PM delspinigių, 18 118,36 Eur GPM delspinigių, 30 306,32 Eur PVM delspinigių, 14 371 Eur PM baudą, 26 144 Eur GPM baudą ir 40 163 Eur PVM baudą. Bendrovė neginčija papildomai mokėtinų sumų, paskaičiuotų dėl iš UAB „Sūkuriškės“ įsigytų maitinimo paslaugų sąnaudų ir šių paslaugų pirkimo PVM atskaitos bei klaidingai sumažintos neleidžiamų atskaitymų sumos 2014 m. Tačiau Bendrovė kvestionuoja mokesčių administratorius veiksmus, susijusius su tuo, kad mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, paneigė būtent tarp Bendrovės ir J. K. sudarytą 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutartį (toliau – ir komercinio atstovavimo sutartis arba komercinio tarpininkavimo sutartis) ir jos pagrindu suteiktas komercinio atstovavimo paslaugas Bendrovei.

1.2. Neaišku, ką mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju laikė siekiama mokestine nauda ir kodėl realiai nevertino atstovavimo paslaugomis siektų ekonominių tikslų ir naudos. Mokesčių administratorius neįvertino, kodėl J. K. ir jo atstovaujamos Bendrovės gaunamų pajamų ir iš to šalims kylančios naudos negalima laikyti pareiškėjo ir J. K. sandorių ekonominiu tikslu. Patikrinimo akte nėra jokių motyvų, kodėl ši ekonominė nauda yra nereikšminga arba antraeilė tariamos mokestinės naudos požiūriu. Patikrinimo akte nenurodoma (ir negali būti nurodoma), kaip ir kodėl ši tariama mokestinė nauda (mokestinis pranašumas) prieštarauja mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui. Patikrinimo akte taip pat neįvardijama, kokias iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes atkuria mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69

straipsnio 1 dalimi. Dėl to Bendrovė neturi galimybės įrodinėti šių aplinkybių nebuvimo ir teikti atitinkamus paaiškinimus. Tai iš esmės pažeidžia mokesčių mokėtojo teisę žinoti, vertinti ir ginčyti administracinių aktų pagrindą. Mokesčių administratorius skirtingai vertina perkvalifikuojamų sandorių mokestines pasekmes Bendrovės ir J. K. atžvilgiu. Skirtingai vertindamas tuos pačius sandorius jų šalių mokestinių prievolių atžvilgiu, mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai diskriminuoja pareiškėją.

1.3. Mokesčių administratorius nepagrįstai siaurino Bendrovei suteiktų atstovavimo paslaugų turinį iki pirmojo kontakto užmezgimo, ignoruodamas ne tik šalių (jos ir J. K.) ir trečiųjų asmenų (Odin Seafoods Gmbh) paaiškinimus, bet ir rašytinės komercinio atstovavimo sutarties turinį. Nepagrįstai susiaurinus atstovavimo paslaugų turinį, Patikrinimo akte daroma nepagrįsta prielaida, kad neva kontaktus su pirkėju Odin Seafoods Gmbh dar 2012 m. pavasarį užmezgusi Bendrovė jokių atstovavimo paslaugų 2013–2014 m. iš J. K. įsigyti negalėjo, nes naujų pirkėjų surasta nebuvo.

1.4. Bendrovė pateikė mokesčių administratoriui Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – ir PVMĮ) reikalaujamus buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriais įformintas atstovavimo paslaugų suteikimas (įsigijimas) – PVM sąskaitas faktūras ir jų turinį atskleidžiančias buhalterines pažymas. Todėl akivaizdžiai nepagrįstas Patikrinimo akte nurodytas teiginys, kad neva Bendrovė nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų apie realų paslaugų atlikimą. Atliekant patikrinimą, mokesčių administratorius nepranešė, kad PVM sąskaitos faktūros ir buhalterinės pažymos nėra pakankamos (tinkamos) pagrįsti paslaugų realumą.

1.5. Patikrinimo metu Kauno AVMI siekė paneigti atstovavimo paslaugų realumą, per Vokietijos mokesčių administratorių prašydama Odin Seafoods Gmbh atstovų paaiškinimų. Pastarieji atstovavimo ir bendradarbiavimo su J. K. fakto ne tik nepaneigė, bet jį patvirtino. Ignoruodamas aukščiau minėtą nešališkų asmenų pateiktą informaciją apie J.  K. dalyvavimą derybose tarp Odin Seafoods Gmbh ir Bendrovės, mokesčių administratorius Patikrinimo akte neigia J. K. atstovavimą Bendrovei tuo, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. dar nebuvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Pareiškėjui akivaizdu, kad mokesčių administratorius ignoruoja turinio viršenybės prieš formą principą ir susiklosčiusius faktinius teisinius santykius tarp atstovo ir atstovaujamojo vien dėl to, kad nėra juos patvirtinančios sutarties (popierinės formos). Toks mokesčių administratoriaus požiūris yra akivaizdžiai neobjektyvus, neprotingas ir ignoruoja susiklosčiusią įprastinę verslo praktiką.

1.6. Mokestinio ginčo medžiagoje yra pateikti teisės aktų reikalaujami apskaitos dokumentai, kuriais įformintas ir patvirtintas atstovavimo paslaugų suteikimo faktas. Šią aplinkybę patvirtino ir patikrinimo metu surinkta informacija iš trečiųjų asmenų. Nesant nė vieno įrodymo, paneigiančio atstovavimo paslaugų teikimo faktą, mokesčių administratorius neigia šių paslaugų realumą vien prielaidomis ir įtarimais, kurie kyla iš J. K. ryšio su Bendrovės vadove (sutuoktine), pasirašiusia komercinio atstovavimo sutartį.

1.7. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:1.8. Patikrinimo metu pareiškėjas pateikė komercinio atstovavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „NS Trading“

(atstovaujamasis) ir J. K. (agentas), pagal kurią pastarasis įsipareigojo, veikdamas atstovaujamojo interesais, tarpininkauti atstovaujamajam jo vardu ir sąskaita sudarant sandorius dėl UAB „NS Trading“ pagamintos produkcijos realizavimo įmonėse Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir ne Europos Sąjungos rinkose, taip pat atlikti kitus su sandorių sudarymu susijusius veiksmus, numatytus sutartyje. Bendrovė pateikė 2013 m. spalio 1 d. papildomą susitarimą prie komercinio atstovavimo sutarties.

1.9. Mokesčių administratorius Vokietijos mokesčių administratoriui pateikė paklausimus dėl informacijos pateikimo apie Bendrovės ir J. K. vykdytus komercinius sandorius su Vokietijos mokesčių mokėtoju Odin Seafoods Gmbh. Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad kontaktai buvo užmegzti mugės metu Briuselyje 2012 m. balandžio mėn. J. K. Odin Seafoods Gmbh pasiūlė įsigyti lašišos produktus iš Bendrovės. Gautoje informacijoje taip pat buvo nurodyta, kad Odin Seafoods Gmbh niekada nemokėjo piniginių išmokų J. K. Į pateiktus klausimus, ar J. K. buvo pateikęs kokį nors dokumentą, patvirtinantį jo atstovavimą UAB „NS Trading“, ar kiekvieną kartą bendradarbiavo užsakant ir tiekiant prekes, Vokietijos mokesčių administratorius atsakymų nepateikė.

1.10. Kadangi bendradarbiavimo santykiai su Odin Seafoods Gmbh dėl lašišos produktų įsigijimo iš Bendrovės buvo užmegzti 2012 m. balandžio mėn. mugėje Briuselyje, atlikti UAB „Norvelita“ ir Bendrovės operatyvūs patikrinimai dėl informacijos surinkimo apie administracijos darbuotojų komandiruotes, siekiant nustatyti, ar nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. minėtų ūkio subjektų atstovai vyko į Europos Sąjungos valstybes kontaktų su verslo partneriais užmezgimui. Nustatyta, kad J. K. nuo 1995 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ generalinis direktorius ir į Briuselyje vykusią žuvies produktų ir įrengimų parodą „European Seafood Exposition 2012“ buvo komandiruojamas kaip šios bendrovės darbuotojas. Nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 26 d.

Briuselyje toje pačioje parodoje dalyvavo ir Bendrovės direktorė V. K., kuri, mokesčių administratoriaus vertinimu, ir dalyvavo užmezgant kontaktus. Nustatyta, kad Bendrovė po kontaktų užmezgimo ir įvykusių derybų, nesinaudojo agento J. K. paslaugomis, pati tiesiogiai surado galimą produkcijos pirkėją Odin Seafoods Gmbh ir su juo 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarė sutartį dėl lašišos produktų pardavimo. Kontaktų užmezgimo ir derybų metu Bendrovė nebuvo sudariusi su J.  K. sutarties dėl atstovavimo, todėl jis negalėjo Bendrovei atstovauti derybose su Odin Seafoods Gmbh. Tuo laikotarpiu J. K. buvo UAB „Norvelita“, kurios veikla tokia pati, kaip ir Bendrovės, vadovas.

1.11. Patikrinimo metu, aiškinantis ir analizuojant J. K. komercinio tarpininkavimo paslaugų suteikimo Bendrovei aplinkybes, nustatyta, kad jis, praėjus 2 mėn. po 2012 m. rugpjūčio mėn. įvykusių derybų, 2012 m. spalio 4 d. įregistravo individualią veiklą, susijusią su laisvųjų profesijų veikla, ir nuo 2012 m. spalio 1 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „Norvelita“. Pareiškėjas 2012 m. spalio 1 d. sudarė komercinio atstovavimo sutartį su J. K., tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių realų šių paslaugų atlikimą, t. y. jokių paslaugų (darbų) atlikimo aktų ar kitos informacijos, įrodymų kad šios komercinio atstovavimo paslaugos buvo atliktos ir būtinos Bendrovės pagamintos produkcijos tiekimams Odin Seafoods Gmbh vykdyti. J. K. įsipareigojo, veikdamas atstovaujamojo interesais, tarpininkauti Bendrovei sudarant sandorius dėl jos pagamintos produkcijos realizavimo įmonėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir ne Europos Sąjungoje, ieškoti naujų klientų Bendrovės produkcijai realizuoti, tačiau naujų klientų nebuvo rasta. Visi prekybiniai ryšiai 2013–2014 m. parduodant pagamintą produkciją buvo su Odin Seafoods Gmbh. Pareiškėjas J. K. komisinius išmokėjo nuo pardavimų apyvartos tik su Odin Seafoods Gmbh. Nuo 2012 m. spalio 1 d. sudarytos komercinio atstovavimo sutarties J. K. naujų Bendrovės produkcijos pirkėjų Europos Sąjungos ir ne Europos Sąjungos rinkose nesurado.

1.12. J. K. ir Bendrovė yra susiję asmenys, nes Bendrovės direktore tuo metu, kai buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, buvo J. K. sutuoktinė V. K. Be to, Bendrovės vienintelio akcininko UAB „Raseinių žuvininkystė“ akcininkai yra Č. K. (J. K. tėvas), kuriam priklauso 36 proc. akcijų, ir S. B. (V. K. motina), kuriai priklauso 60 proc. akcijų. Č. K. nuo 1992 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. sausio 27 d. buvo ir UAB „Raseinių žuvininkystė“ direktorius.

1.13. Patikrinimo metu konstatuota, kad Bendrovė, žinodama, jog J. K. vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose yra atvaizduotos realiai neįvykusios ūkinės operacijas, šiuos apskaitos dokumentus įtraukdama į oficialią buhalterinę apskaitą ir išmokėdama atitinkamas piniginių lėšų sumas, siekė išvengti priklausančių sumokėti mokesčių, t. y. elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjo siekį gauti mokestinę naudą patvirtina patikrinimo metu nustatytos aplinkybės. Pareiškėjas pagal J. K. vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras leidžiamais atskaitymais pripažino 2013 m. – 953 347 Lt, 2014 m.– 944 961 Lt komercinio atstovavimo paslaugų vertes. Bendrovė už 2013 m. deklaravo 639 444 Lt mokestinį nuostolį, kurio susidarymui įtakos turėjo į sąnaudas įtraukti J. K. 953 347 Lt komercinio tarpininkavimo komisiniai. Nustatyta, kad tuo atveju, jei Bendrovė nebūtų į sąnaudas įtraukusi šios sumos, 2013 m. būtų pelningi, o 2014 m. apmokestinamasis pelnas padidėtų apskaičiuotų komercinio tarpininkavimo komisinių 944 961 Lt suma bei apmokestinamosios pajamos nebūtų mažinamos 2013 m. nuostolių suma. Bendrovės J. K. išmokėtos lėšos (įskaitant ir PVM) (2013 m.– 1 229 185,48 Lt, 2014 m. – 776 825,27 Lt) pripažintos su darbo santykiais nesusijusiomis A klasės pajamomis, už kurias prievolė išskaityti GPM atsiranda Bendrovei. Mokesčių administratorius taip pat paneigė Bendrovės teisę į PVM atskaitą įtraukti nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. J. K. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą 398 584,69 Lt pirkimo PVM. Taigi patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas, su J. K. sudarydamas komercinio atstovavimo sutartį, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. sumažinti PM ir PVM bei išvengti GPM mokėjimo, kas suponuoja išvadą, jog mokesčių administratorius Bendrovei pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, atkuriant iškreiptas ir slepiamas aplinkybes, su kuriomis PMĮ ir GPMĮ sieja apmokestinimą.

II.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.3. Teismas nurodė, kad nors Bendrovė (jos atstovas) ir J. K. patvirtino, jog 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo

sutarties pagrindu atliko labai daug veiksmų Bendrovės naudai (pavyzdžiui, sertifikatų gavimas, užsakymų derinimas ir priežiūra, planų parengimas ir t. t.), tačiau šių teiginių nepatvirtina absoliučiai jokie byloje esantys įrodymai.

4. Teismo vertinimu, jeigu iš tiesų būtų buvusios J. K. paslaugos Bendrovei teikiamos, egzistuotų tai patvirtinantys dokumentai, nes atliekant tam tikrus veiksmus (o šiuo atveju tokių veiksmų, kaip pareiškėjas tvirtino, buvo atliekama daug) lieka tam tikri jų atlikimą patvirtinantys įrodymai. Byloje taip pat nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų kokius nors ankstesnius susitarimus su J. K., išskyrus komercinio atstovavimo sutartį. Taigi byloje nėra pagrindo ir išvadai, kad J. K. dar iki 2012 m. spalio 1 d. atstovavo Bendrovę ir veikė jos vardu, t. y. siekė surasti klientus (klientą). Nors pareiškėjas nurodė,

kad mokesčių administratorius iki Patikrinimo akto surašymo nepranešė, jog pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros ir buhalterinės pažymos) nėra pakankami pagrįsti paslaugų realumą, tačiau žinodamas, jog dėl minėtų aplinkybių kilo ginčas, galėjo minėtus dokumentus pateikti ir Kauno AVMI, ir VMI, ir teismui, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, nėra pagrindo pripažinti, kad J. K. faktiškai suteikė ginčui aktualias komercinio atstovavimo paslaugas Bendrovei.

5. Teismas konstatavo, kad Bendrovė, sudarydama komercinio atstovavimo sutartį su J.  K. ir išmokėdama atitinkamas sumas minėtam asmeniui, siekė išvengti mokėtinų mokesčių, o ne siekė ekonomiškai pagrįstų tikslų. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo mokėtinus PM, PVM ir GPM.

6. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje ginčas kilo ne dėl J. K. sumokėtų mokesčių. Atitinkamai aplinkybės, kad J. K., pavyzdžiui, permokėjo mokesčius (susidarė mokesčių permoka), nepanaikina prievolės Bendrovei tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius; taip pat pareiškėjui nesuteikia teisės J. K. galima permoka dengti savo mokestinių nepriemokų.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog skundžiami Kauno AVMI ir VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais motyvais. Nors pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie niekaip nekeičia sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teismas nevertino.

III.

8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:

8.1. Teismas nevertino Bendrovės 2017 m. gruodžio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyto Patikrinimo akto trūkumo (t. y. teisės taikymo ir aritmetinę klaidą) – GPM mokestis skaičiuotas nuo PVM (t. y. pajamų mokestis skaičiuotas nuo to, kas nėra pajamos). Patikrinimo akte dėstomi motyvai patvirtina, kad mokėtiną 15 proc. GPM sumą mokesčių administratorius paskaičiavo nuo visų Bendrovės J. K. pagal ginčo sąskaitas išmokėtų sumų, įskaitant ir nuo Bendrovės mokėto J. K. PVM. Tai reiškia, kad GPM paskaičiuotas ne tik nuo J. K. pajamų, bet ir nuo valstybės biudžetui tenkančio PVM ir vien dėl šios aritmetinės klaidos nepagrįstai priskaičiuota 52 222,59 Lt GPM, taip pat atitinkama šiai GPM daliai tenkanti GPM delspinigių ir baudos dalis. Minėta aritmetinė klaida tuo pat metu yra grubi teisės taikymo klaida, kadangi GPM objektas yra pajamos, kurioms nepriskiriamas PVM. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vertinti minėtą esminį Patikrinimo akto trūkumą vien tuo pagrindu, kad jis buvo nurodytas ne Bendrovės skunde teismui, bet pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas tokį sprendimą motyvavo ginčui neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8.2. Teismas neįvertino nuo iš ginčo sandorio gautų pajamų J. K. jau sumokėtus mokesčius draudimo piktnaudžiauti ir atsakomybės (baudų ir delspinigių) taikymo proporcingumo aspektu. Patikrinimo akte konkrečiai neapibrėžta ir neįvertinta MAĮ 69 straipsnio taikymo būtinoji sąlyga – mokestinė nauda – J. K. sumokėtų mokesčių apimtyje. Šių nuo to paties sandorio J. K. sumokėtų mokesčių ignoravimas papildomai apmokestinant tas pačias pajamas (pinigų sumas) GPM ir PVM bei skaičiuojant delspinigius ir baudas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą. Tiek, kiek draudimo piktnaudžiauti teise principas taikomas PVM atžvilgiu, proporcingumo kriterijų šio principo taikymui yra įtvirtinęs ir aiškiai apibrėžęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Minėtas teismas yra pasisakęs, kad proporcingumo principo būtina laikytis nustatant (apibrėžiant) draudimo piktnaudžiauti PVM principo taikymo pasekmes, o tai savo ruožtu reiškia reikalavimą iš dirbtinai sukurtos pirkimo PVM atskaitos sumų atskaityti visas tokio dirbtinio pardavimo PVM apmokestinimo sumas.

8.3. Nors teismas nurodė, kad J. K. ginčo paslaugos Bendrovei nesuteiktos, o Odin Seafoods Gmbh atstovo B. P. ir J. K. teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai (nors ir galėtų patvirtinti, kad J. K. faktiškai teikė paslaugas Bendrovei) nepatvirtinti jokiais kitais bylos įrodymais, tačiau tokia teismo pozicija reiškia nesąžiningai ir neapibrėžtai aukštą įrodinėjimo standartą, taikomą Bendrovei. Nepagrįstai susiaurinęs atstovavimo paslaugų turinį, mokesčių administratorius padarė nepagrįstą prielaidą, kad neva pati (be J. K. pagalbos) kontaktus su pirkėju Odin Seafoods Gmbh dar 2012 m. pavasarį užmezgusi Bendrovė jokių kitų atstovavimo paslaugų 2013–2014 m. iš J. K. įsigyti negalėjo. Teismas nepagrįstai nevertino UAB „NS Trading“ direktorės T. P., o taip pat ir J. K. parodymų, kurie patvirtino, kad Bendrovė, aptarnaudama Odin Seafoods Gmbh, dirbo pilnu pajėgumu, kad Bendrovė daugiau pirkėjų neturėjo tikslo surasti dėl to, kad neturėjo techninių pajėgumų pagaminti daugiau produkcijos. Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė ginčo komercinio atstovavimo sutartis, J. K. paslaugų dėka Bendrovės sudarytą didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su Odin Seafoods Gmbh, bendradarbiavimo sutartį ir ginčo paslaugų teikimą įforminančias PVM sąskaitas faktūras bei buhalterinės pažymas, t. y. pirminius ir tiesioginius rašytinius teisinių santykių, paslaugų teikimo ir ūkinių operacijų įrodymus. Teismo posėdyje apklausiami liudytojai J. K. ir B. P. paneigė Patikrinimo akte keliamas abejones ir patvirtino šias bylai reikšmingas

8

ginčo paslaugų teikimo aplinkybes apie tai, kad kontaktus su Odin Seafoods Gmbh Bendrovė užmezgė būtent per J.  K. ir tik dėl jo atstovavimo buvo sudaryta Bendrovės didmeninio pirkimo pardavimo sutartis su Odin Seafoods Gmbh. B.  P., duodamas parodymus, vienareikšmiškai patvirtino, kad jis nebūtų sudaręs su UAB „NS TRading“ sutarties, jei jos dalyviu nebūtų buvęs J. K., kurį jis vertino kaip žinovą, galintį užtikrinti gaminamų produktų kokybės reikalavimų atitikimą, taip pat patvirtino tai, kad komercinio atstovavimo sutarties pagrindu teiktos paslaugos neapsiribojo vien pirkėjo suradimu, bet apėmė ir kitus veiksmus Bendrovės naudai, nuolat būdavo derinamos konkrečių užsakymų sąlygos. Bendrovė nei ikiteisminėse ginčo nagrinėjimo stadijose, nei teisme negalėjo žinoti ar numatyti, kad jai keliamas neapibrėžtos apimties ir griežtumo įrodinėjimo reikalavimas – papildomais įrodymais grįsti dar ir liudytojų parodymus.

8.4. Skundžiamu teismo sprendimu pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas. Teismo sprendime padaryta išvada, kad J.  K. neatstovavo Bendrovei iki 2012 m. spalio 1 d., tačiau nenurodoma, kodėl atmetami byloje esantys tai patvirtinantys įrodymai: J. K. liudijimas teisme; B. P. liudijimas teisme; Patikrinimo akto 11 puslapyje minimi Vokietijos mokesčių administratoriaus atsakymai (2016 m. balandžio 26 d. raštas Nr. R1-2474 ir 2016 m. liepos 8 d. raštas Nr. R1-4148).

9. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

10. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

11. Gautoje patikrinti administracinėje byloje mokesčių administratorius, paneigęs 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutartį ir pritaikęs MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, Bendrovei nurodė sumokėti papildomus mokesčius. Prievolę juos (papildomus mokesčius) sumokėti patvirtino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu dėl kurio ir paduotas apeliacinis skundas.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo padaryta teisės taikymo ir aritmetinė klaida (žr. šio baigiamojo teisės akto 8.1. p), Patikrinimo aktu konkrečiai neapibrėžta ir neįvertinta MAĮ 69 straipsnio taikymo būtinoji sąlyga – mokestinė nauda (8.2. p), Bendrovei taikytas nesąžiningas ir neapibrėžtai aukštas įrodinėjimo standartas (8.3. p), pažeistas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas (motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; baigiamojo teisės akto 8.4. p.).

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, iš 12 punkte minimų apeliacinio skundo argumentų visų pirma išskirtinas MAĮ 69 straipsnio taikymo aspektas, kuris neatsiejamas nuo faktinių aplinkybių, kadangi priklausomai nuo nustatytų ir laikytinais įrodytų faktų, taikytina ir teisinė kvalifikacija susiklosčiusiems ginčo visuomeniniams santykiams. Padarytos išvados lemtų ir teisinį poreikį pasisakyti arba jau nebepasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, galbūt galinčių pakreipti bylos eigą kitaip nei apskųstame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime.

14. Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (žr., pvz.,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018).15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama

apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y., taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

16. Pastebėtina ir tai, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2316/2011, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011).

17. Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs su įrodymų institutu.

18. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas ir nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

19. Taigi MAĮ 69 straipsnio taikymą lemia konkrečios faktinės aplinkybės. Dėl to mokesčių administratorius, taikydamas minimą teisinį reguliavimą, turi surinkti atitinkamus bei pakankamus įrodymus, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą, kad mokesčių mokėtojo viešai deklaruojama ūkinės operacijos atlikimo forma neatitinka realaus turinio. Tai reiškia, kad būtent faktinės aplinkybės, t. y. šiuo konkrečiu atveju būtent 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutarties realumas arba jos paneigimas iš esmės ir lemia teisinio kvalifikavimo pagal MAĮ 69 straipsnį tinkamumą. Ginčo dėl taikytinos teisės interpretavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nekyla.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad J. K. paslaugos Bendrovei teikiamos nebuvo, todėl paliko galioti mokesčių administratoriaus sprendimus. Apeliaciniame skunde tvirtinama priešingai. Pareiškėjas (apeliantas) nurodo, kad 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutartis buvo reali ir Bendrovei paslaugos suteiktos.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, prieš pateikdama išvadą dėl 2012 m. spalio 1 d.

komercinio atstovavimo sutarties (ne)tikrumo, pažymi šias faktines aplinkybes:21.1. Komercinio tarpininkavimo sutartis tarp UAB „NS Trading“ ir J. K. (pastarasis įsipareigojo tarpininkauti sudarant

sandorius dėl UAB „NS Trading“ pagamintos produkcijos realizavimo įmonėse Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir ne Europos Sąjungos rinkose; sutartyje taip pat numatyta, kad už kiekvieną sudarytą sandorį J.  K. mokamas atlyginimas yra lygus 1,8 proc. sudaryto sandorio vertės) pasirašyta 2012 m. spalio 1 d. (II t., b. l. 177–180);

21.2. 2013 m. spalio 1 d. papildomu susitarimu prie 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutarties, numatyta J. K. mokėti atlyginimą, lygų 0,9 proc. sudarytų sandorių vertės (II t., b. l. 181);

21.3. 2012 m. spalio 4 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis (sutarties objektas –bendradarbiavimas) tarp J. K. ir Odin Seafoods Gmbh (II t., b. l. 183–185);

21.4. 2012 m. spalio 4 d. sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „NS Trading“ ir Odin Seafoods Gmbh, pagal kurią Bendrovė, bendradarbiaudama su J. K., įsipareigoja parduoti pirkėjui prekes (lašišos produktus; II t., b. l. 172–176);

21.5. Pagal 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutartį, papildomus susitarimus ir didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį J. K. išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įformino UAB „NS Trading“ komercinio tarpininkavimo paslaugų (ūkinės operacijos buvo realios ir dėl to ginčo tarp šalių nėra) suteikimą, nuo kurių J. K. buvo apskaičiuoti komisiniai;

21.6. Iš Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriaus gautoje informacijoje nurodyta, kad 2012 m. balandžio mėn. J. K. bendrovei Odin Seafoods Gmbh pasiūlė įsigyti lašišos produktus iš UAB „NS Trading“;

21.7. Bendrovė pateikė lentelę, iš kurios matyti, kad 2013 m. Bendrovės pardavimai, palyginus su 2012 m., išaugo 65 739 874 Lt, 2014 m., palyginus su 2013 m., padidėjo dar 47 877 189 Lt; 2013 m. patirtas nuostolis padengtas 2014 m. pelnu (II t., b. l. 23);

21.8. Bendrovė nuo 2013 m. sausio mėn. pradėjo vykdyti produktų pardavimą Odin Seafoods Gmbh, kuris, kaip teigia Bendrovė, bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė B. P., vykdė tiesioginį tiekimą ALDI SUD Vokietijos Federacinėje Respublikoje;

21.9. Mokesčių administratorius pripažįsta, kad Bendrovė, pavyzdžiui, 2013 m. sausio-gruodžio mėnesiais pardavė prekių Europos Sąjungos PVM mokėtojui –Vokietijos bendrovei Odin Seafoods Gmbh už 85 886 013 Lt (II t., b. l. 162);

21.10. UAB „NS Trading“ direktorė T. P., J. K. nurodė, kad Bendrovė, aptarnaudama Odin Seafoods Gmbh, dirbo visu pajėgumu, kad Bendrovė daugiau pirkėjų neturėjo tikslo surasti dėl to, kad neturėjo techninio pajėgumo pagaminti daugiau produkcijos;

21.11. Vilniaus apygardos administraciniame teisme teismo posėdžio metu apklaustas J. K. taip pat parodė, kad tokio pobūdžio sutartis buvo beveik vienintelė Lietuvos mastu, o tam reikėjo turėti daug žinių, supratimo. Įvykęs pardavimas siekė beveik 40 proc. visos Lietuvoje suvartojamos žuvies, o tai parodo kontrakto dydį. Pats sudarinėjo sutarties planus, metinius planus, iš esmės vienas organizavo sutarties sudarymą, ir jo pareiga buvo užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai. Derybos vyko tarp jo ir B. P.

21.12. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas B. P. parodė, jog kontaktus su Odin Seafoods Gmbh Bendrovė užmezgė (2012 m.) per J. K. ir tik dėl jo atstovavimo buvo sudaryta sutartis su Odin Seafoods Gmbh (parodė, kad „jei nebūtų J. K., nebūčiau turėjęs ir sutarties“). Komercinio atstovavimo sutarties pagrindu teiktos paslaugos neapsiribojo vien pirkėjo suradimu. Apėmė ir kitus veiksmus Bendrovės naudai, t. y. buvo derinama kaina, produkcijos kokybė, tiekimo ir kiti klausimai.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ką tik išdėstyti faktiniai duomenys, neleidžia sutikti tiek su mokesčių administratoriaus, tiek su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritarti išvadai, kad 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutartis buvo apsimestinė. Tokios išvados nepagrindžia ir sandorių dalyvių tarpusavio artimi ryšiai. Pastarojo pobūdžio aplinkybė (šeiminiai ryšiai) negali paneigti bendros veiklos verslo srityje.

23. Tikrinamoje administracinėje byloje esančių faktinių duomenų visuma leidžia prieiti prie išvados, kad ginčo Komercinio tarpininkavimo sutartis, kurios dėka Bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl gaminamos produkcijos su užsienio partneriu, buvo vis dėlto reali. Tai, kad, pirma, vyko bendravimas, o vėliau buvo sudaryta sutartis situacijos vertinimo nekeičia, nes šios bylos įrodinėjimo dalykas, ar iš tikro tarpininkas (J.  K.) atliko realius veiksmus, kurių dėka Bendrovė įgijo galimybę realizuoti užsienyje savo gaminamą produkciją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagal surinktus ir byloje esančius įrodymus sprendimas turi būti priimtas Bendrovės naudai.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant ekonominę veiklą, sudarant įvairaus pobūdžio sandorius ir taip siekiant uždirbti

pelną, ne visada įmanomas sklandus dokumentinis procesas. Svarbu tai, kad aptariamo pobūdžio veikla neprieštarautų teisiniam reguliavimui, kad būtų veikiama sąžiningai, nebūtų apgaulės, sukčiavimo, tikslu išvengti priklausančių mokesčių sumokėjimo. Jei nėra laikomasi nustatytų reikalavimų, kyla teisinės pasekmės, lemiančios ir papildomų mokesčių apskaičiavimą, bet tai (nesąžiningumą, realios veiklos nebuvimą) turi pagrįsti pagal MAĮ 67 straipsnį mokesčių administratorius (mokestinių santykių srityje). Šiuo konkrečiu atveju pagrindimas, kurį patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, buvo nepakankamas.

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme mokesčių institucija turėjo teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad sandoris, kuris aptariamas šioje byloje, buvo apsimestinis. Šiuo atveju jos surinktų įrodymų nepakako. Mokesčių mokėtojas paneigė atsakovo poziciją, pateikęs pakankamai ir pagristų faktinių duomenų, leidžiančių priimti kitokį sprendimą nei apskųstas. Neapsiribota vien paaiškinimų ar kontrargumentų teikimu. Reikalauti dar didesnio 2012 m. spalio 2 d. komercinio tarpininkavimo sutarties pagrindimo iš mokesčių mokėtojo reikštų aukštesnio įrodinėjimo standarto (normos) taikymą šaliai, besikreipusiai teisminės gynybos. Tai būtų nesuderinama ir su teisių bei pareigų vienovės principu, taikytinu ir viešojoje teisėje. Nepagrindus (t. y. neįvykdžius pareigos) papildomai apskaičiuotų mokesčių, paneigiama ir teisė juos priskaičiuoti bei išieškoti.

27. Todėl patikrinus apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, darytina išvada, kad nepakako duomenų vienareikšmiškai, nekeliančiai abejonių išvadai, jog 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutartis buvo tariama. Ši išvada, kaip ir buvo nurodyta baigiamojo akto 13 punkte, eliminuoja teisinį poreikį pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų. Tai reiškia, kad apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas, kuriuo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „NS Trading“ apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 16 d.

sprendimą Nr. 69-95 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2.)FR0682-106.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09638 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. A-1718-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03266-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2017 m. liepos 26 d. raštą Nr. 96-3415, 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3361, 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3353 ir 2017 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 62-611; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 29-5587; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas ir nelaikyti cokoliniame aukšte bei sudaryti sąlygas į pasirinkimo teisę būti ne vienam; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis daugiau kaip du metus yra laikomas cokoliniame aukšte. Kameroje sienų, lubų apdailos medžiagos nėra lengvai valomos, dezinfekuojamos, danga nėra atspari drėgnam valymui, nuo sienų atsilupę dažai, gultai surūdiję, elektros jungikliai nėra įmontuoti, nėra prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų. Kamerose bloga garso izoliacija, girdimi pašaliniai garsai, kas trukdo pareiškėjo ramybę. Nėra spintelių daiktams susidėti, už lango nuolat bėgioja žiurkės, trūksta oro, judėjimo, bendravimo. Teigė, kad yra laikomas kameroje vienas, dėl ko pareiškėjui išsivystė depresija, panikos sindromas. Nurodė, kad dėl minėtų aplinkybių kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuri 2017 m. liepos 26 d. raštu Nr. 96-3415 pateikė formalų, neteisingą ir nepagrįstą atsakymą. 2017 m. birželio 27 d. pareiškėjas pateikė prašymą Lukiškių TI-K, norėdamas susitikti asmeniniam pokalbiui su Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniuoju inspektoriumi.

3. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog už paimtus iš kito nuteistojo R. N. daiktus ir maisto produktus, kuriuos turėjo grąžinti, buvo pradėtas tarnybinis tyrimas bei jam ir R. N. paskirtos nuobaudos. Pareiškėjo manymu tarnybinis tyrimas buvo atliktas netinkamai ir neskaidriai, o 2017 m. liepos 28 d. Lukiškių TI-K nutarimas Nr. 62-611, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda turi būti panaikintas. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. liepos 28 d. Lukiškių TI-K nutarimą Nr. 62-611 apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundo netenkino. Teigia, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą bei prašo ją priteisti iš valstybės.

4. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek

higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų.

Pažymėjo, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. birželio 21 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl susitikimo su Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotoju, Įskaitos skyriaus viršininke, Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininku, Administracijos reikalų skyriaus viršininke ir Sveikatos priežiūros tarnybos vedėja. 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. 96-3353 „Dėl asmeninio pokalbio“ pareiškėjas buvo informuotas apie vykusius susitikimus. 2017 m. birželio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu dėl susitikimo su Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniuoju inspektoriumi V. M. 2017 m. liepos 21 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 96-3361 „Dėl prašymo susitikti“, pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas buvo patenkintas.

7. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 62-611 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes. Nuobauda skirta už tai, kad 2017 m. birželio 4 d. apie 10 val. 30 min. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą – pareigūnams išleidžiant iš laisvalaikio užimtumo patalpos nuteistuosius V. K. ir R. N. bei patikrinus, kokius daiktus ir maisto produktus atgal nešasi šie nuteistieji, paaiškėjo, kad didžiąją dalį daiktų ir maisto produktų, kuriuos R. N. atsinešė į laisvalaikio užimtumo kambarį, atgal į kamerą nešėsi pareiškėjas. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 dalį (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių); 110 straipsnio 2 dalies 4 punktą (nuteistiesiems draudžiama bet kokiu būdu įgyti ar perleisti tiek savo, tiek kitų suimtųjų ir nuteistųjų ar valstybės turtą kitiems suimtiesiems, nuteistiesiems ar pataisos įstaigos administracijai), 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar suimtojo ar teikti jas, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis) reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės. Prašo iš pareiškėjo priteisti 1,80 Eur išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.9. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis daugiau nei dvejus metus yra laikomas cokoliniame aukšte. Kameroje sienų, lubų

apdailos medžiagos nėra lengvai valomos, dezinfekuojamos, danga nėra atspari drėgnam valymui, nuo sienų atsilupę dažai, gultai surūdiję, elektros jungikliai nėra įmontuoti, nėra prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų. Kamerose prasta garso izoliacija, dėl ko girdimi pašaliniai garsai. Nėra spintelių daiktams susidėti, nuolat bėgioja žiurkės, trūksta oro, judėjimo, bendravimo. Teigė, kad yra laikomas kameroje vienas, dėl ko pareiškėjui išsivystė depresija, panikos sindromas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 26 d. pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. 96-3415. Lukiškių TI-K nurodė, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, užtikrinant suimtųjų ir nuteistųjų saugumą, įstaigos saugumo ir valdymo interesus bei atsižvelgiant į įstaigos kriminogeninę būklę, turi teisę perkelti suimtuosius ar nuteistuosius iš vienos gyvenamosios kameros į kitą. Kamera Nr. 222 įrengta vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės) reikalavimais. Kamera vėdinama natūraliai per langą (langas atidaromas į vidų), tai atitinka teisės aktų reikalavimus, įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Vietomis ant sienų ir lubų yra atsilupę dažai, bet tai nėra pažeidimas. Pelėsio kameroje nėra. Kameroje Nr. 222, 2016 m. rugsėjo 8 d. buvo atlikta visuomenės sveikatos saugos kontrolė, buvo išmatuota santykinė oro drėgmė – 63 proc., kuri atitiko reikalavimus. Dezinfekcija atliekama kamerose esant rašytiniam asmens prašymui. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).

10. Iš 2017 m. liepos 13 d. pranešimo dėl V. K. prašymo Nr. 24-4663 matyti, kad koridoriuje prie kameros sumontuoti jungikliai. Kameroje prie grindų yra privirtintas tvarkingas gultas, taip pat yra stalas, taburetė, sieninė lentyna daiktams ir maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba, patalpos šildymo įranga. Kamerose esanti įranga atitinka Taisyklių reikalavimus, jos išdėstymo vieta optimaliai parinkta. Durys kamerose įrengtos vadovaujantis Taisyklių 17 punkto

reikalavimais. Kamerose baldai išdėstyti vadovaujantis protingumo principu. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodomi nusiskundimai yra nepagrįsti ir pareiškėjui 2017 m. liepos 26 d. raštu Nr. 96-3415 buvo tinkamai atsakyta į jo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis.

11. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad jam trūksta bendravimo. Iš Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 14 d. rašto Nr. 24-4687 matyti, kad su pareiškėju yra bendraujama kiekvieną darbo dieną, rytinio apėjimo metu, taip pat vykdoma socialinė reabilitacija. Nuteistasis su kitais nuteistaisiais yra vedamas į Fizinės reabilitacijos kambarį ir grupiniam bendravimui kiekvieną savaitę. Taip pat nuteistasis individualiai yra pažindinamas su teisės aktais (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321, Teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklėmis), taip gerinant jo socialinę integraciją į visuomenę. Su nuteistuoju yra bendrauta kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo prevencijos tematika, integracijos į visuomenę temomis individualių pokalbių metu. Visa tai yra patvirtinta nuteistojo parašais registracijų žurnaluose. Nuo 2017 m. sausio 27 d. pareiškėjas pradėjo lankytis pas kunigą. Nuteistasis taip pat yra vedamas žaisti stalo tenisą, beveik kiekvieną savaitę naudojasi riboto interneto prieiga, kurios metu gali susipažinti su galiojančiais teisės aktais bei kita teisine informacija.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su jo laikymu kameroje vieną, inventoriaus trūkumu, netinkamu kamerų įrengimu ir bendravimo stoka, atmetė kaip nepagrįstus, o Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 26 d. raštą Nr. 96-3415 vertino kaip teisėtą ir pagrįstą.

13. Teismas, pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. rašto Nr. 96-3361, pažymėjo, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K, kad jis būtų iškviestas asmeniniam pokalbiui su Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniuoju inspektoriumi. Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. 96-3361 nurodė, kad 2017 m. liepos 18 d. pareiškėjas buvo iškviestas asmeniniam pokalbiui su Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniuoju inspektoriumi V. M. Teismas nustatęs, kad pareiškėjas neneigė aplinkybių, jog jis buvo iškviestas asmeniniam pokalbiui su Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniuoju inspektoriumi V. M., pareiškėjo reikalavimą panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3361, atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 21 d. pateikė prašymą Lukiškių TI-K, išreikšdamas norą susitikti su Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotoju, Įskaitos skyriaus viršininke, Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininku, Administracijos reikalų skyriaus viršininke ir Sveikatos priežiūros tarnybos vedėja. Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. rašte Nr. 96-3353 nurodė, kad direktoriaus pavaduotojas V. L. su pareiškėju buvo susitikęs 2017 m. liepos 11 d. ir tai pažymėta Suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale, įrašo Nr. 156. Buvo aptarti šie klausimai: dėl dušo galvutės, dėl papildomo šiukšlių kibiro išdavimo, dėl graužikų naikinimo, dėl naktinės lemputės uždažymo, visi klausimai buvo išspręsti. Įskaitos skyriaus viršininkė J. M. F. su pareiškėju bendravo 2017 m. birželio 28 d. Šis susitikimas įregistruotas Suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale. Minėtame žurnale pareiškėjas raštiškai patvirtino, kad jam išaiškinta susipažinimo su dokumentais, esančiais asmens byloje, tvarka. Kadangi Sveikatos priežiūros tarnybos vedėja A. R. atostogavo, asmeniniam pokalbiui su pareiškėju 2017 m. birželio 23 d. buvo iškviesta Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus ligų gydytoja L. K. Pokalbio metu pareiškėjas prašė išduoti pažymą-rekomendaciją nelaikyti jo cokoliniame aukšte ir patalpinti į kamerą kitą nuteistąjį. Pareiškėjui paaiškinta, kad vidaus ligų gydytojas gydo pacientus ir kameros pakeitimo klausimų nesprendžia bei patarta kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininką. Dėl asmeninio pokalbio su Administracijos reikalų skyriaus viršininke A. G. – 2017 m. liepos 5 d. įvyko pokalbis su Administracijos reikalų skyriaus vyresniąja specialiste M. S., kuri nesant Administracijos reikalų skyriaus viršininkei pagal pareigybės aprašymą atlieka kai kurias jos funkcijas. Šis susitikimas įregistruotas Suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale, įrašo Nr. 118. Pokalbio metu pareiškėjui išaiškinta tvarka apie apdorotų, aprobuotų dokumentų teikimą suinteresuotiems asmenims pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą. Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas G. L. su pareiškėju susitiko 2017 m. liepos 15 d. Susitikimo metu pareiškėjui visi rūpimi klausimai buvo

išaiškinti, nusiskundimų nebuvo. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susitikti su jo prašomais asmenimis, ką patvirtina byloje pateikti tarnybiniai pranešimai bei įrašai apskaitos žurnale, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3353 yra nepagrįstas.

15. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 62-611 pareiškėjui skyrė nuobaudą – draudimą vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad 2017 m. birželio 14 d., apie 10 val. 30 min., pareigūnams išleidžiant iš laisvalaikio užimtumo patalpos nuteistuosius V. K. ir R. N. bei patikrinus, kokius daiktus ir maisto produktus atgal nešasi minėti nuteistieji, paaiškėjo, jog V. K. nešėsi daiktus ir maisto produktus, kurių neturėjo eidamas į laisvalaikio užimtumo patalpas, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas minėtus daiktus ir maisto produktus paėmė iš kito nuteistojo R.  N. Tokiais savo veiksmais nuteistasis V. K. pažeidė BVK 12 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą

16. Pareiškėjas teigė, jog tarnybinis tyrimas buvo atliktas netinkamai, o Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 62-611 yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 62-611 yra priimtas vadovaujantis 2017 m. liepos 20 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 24-4843 (b. 1.24–28) ir 2017 m. liepos 26 d. Drausmės komisijos protokolu Nr. 31-33. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra detaliai aprašytos visos aplinkybės, paimti tiek V. K., tiek R. N. paaiškinimai, todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog tarnybinis patikrinimas atliktas neskaidriai ir netinkamai, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 62-611 yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Kalėjimų departamentas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 29-5587 išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. skundą dėl Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu skirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, nesudarytos galimybės susitikti su Lukiškių TI-K tarnybų pareigūnais, dokumentų kopijų darymo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jį atmetė kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas iš esmės sutiko su Lukiškių TI-K nustatytomis aplinkybėmis ir joms pritarė. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta apskundimo tvarka; individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė, vertino, jog Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

18. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas ir nelaikyti cokoliniame aukšte bei sudaryti sąlygas į pasirinkimo teisę būti ne vienam.

19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su šiais reikalavimais 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K, kuris 2017 m. liepos 26 d. rašte Nr. 96-3415 yra nurodęs, jog pareiškėjas laikomas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-184 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, užtikrinant suimtųjų ir nuteistųjų saugumą, įstaigos saugumo ir valdymo interesus bei atsižvelgiant į įstaigos kriminogeninę būklę, turi teisę perkelti suimtuosius ar nuteistuosius iš vienos gyvenamosios kameros į kitą. Lukiškių TI-K, atsižvelgiant į saugumo užtikrinimą, į kriminogeninę įstaigos būseną, turi diskreciją spręsti ar laikyti pareiškėją vieną.

20. Be to, nustatyta, kad pokalbio su vidaus gydytoju metu, pareiškėjas prašė išduoti pažymą-rekomendaciją nelaikyti jo cokoliniame aukšte ir patalpinti į kamerą kitą nuteistąjį. Pareiškėjui buvo patarta kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininką bei 2017 m. liepos 15 d. suorganizuotas susitikimas su Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininku G. L.

21. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas ir nelaikyti cokoliniame aukšte bei sudaryti sąlygas į pasirinkimo teisę būti ne vienam.

22. Pareiškėjas teismo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostata, pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei

įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, skunde pareiškėjas nenurodo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teismas konstatavo, kad nekyla abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

24. Atsakovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Teismas nurodė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

25. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėjas prašo panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3361, 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3353, 2017 m. liepos 26 d. raštą Nr. 96-3415, 2017 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 62-611 bei Kalėjimų departamento 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 25-5587.

27. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė formalų, nepagrįstą sprendimą, iš esmės netirdamas pareiškėjo nurodytų aplinkybių, o pritardamas atsakovo pozicijai. Teigia, kad teismui nurodė, jog kreipėsi su skundu į Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, turi būti atliktas atitinkamas įvertinimas, sudarant sąlygas pareiškėjui pasisakyti žodžiu, duoti išsamesnius paaiškinimus.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Kalėjimų departamentas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, visiškai sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

30. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.31. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K raštai yra parengti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos

viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į raštų turinį, darytina išvada, kad raštuose pateikiamas pareiškėjo atitinkamuose pareiškimuose (skunduose) nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas, tačiau jokie privalomi nurodymai ar patvarkymai, kurie įtakotų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, nėra nustatyti, todėl vertintina, kad šie raštai yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių.

32. Nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 26 d. rašto Nr. 96-3415, 2017 m. liepos 21 d. rašto Nr. 96-3361, 2017 m. liepos 21 d. rašto Nr. 96-3353 ir 2017 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. 62-611, Kalėjimų departamento 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 29-5587 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra nustatytų neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, o Lukiškių TI-K

2017 m. liepos 26 d. raštas Nr. 96-3415, 2017 m. liepos 21 d. raštas Nr. 96-3361, 2017 m. liepos 21 d. raštas Nr. 96-3353, 2017 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 62-611, Kalėjimų departamento 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 29-5587 yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos panaikinti nėra jokio pagrindo. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti žmogaus garbę ir orumą užtikrinančias bausmės atlikimo sąlygas ir nelaikyti pareiškėjo cokoliniame aukšte bei sudaryti sąlygas į pasirinkimo teisę būti ne vienam, atmetė reikalavimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas priėmė formalų sprendimą, neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei prašo panaikinti Lukiškių TI-K raštus, nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Aptartoje Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

37. Įvertinus tai, kad pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliaciniame skunde nepagrindė jokiais argumentais, tuo tarpu proceso šalys savo pozicijos dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra išdėsčiusios, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų reikalavimų, o taip pat, panaikinti Lukiškių TI-K priimtų raštų ir nutarimą bei dėl Kalėjimų departamento priimtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, aptaria tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

40. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį matyti, jog pareiškėjas nekonkretizuoja su kokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais nesutinka, o tik abstrakčiai pasisako, kad teismas priėmė formalų sprendimą ir neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, o tik pritarė atsakovo pozicijai bei tai, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra formalus, nemotyvuotas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

42. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

43. Dėl apeliacinio skundo prašymo panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3361 ir 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3353, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas V. K. 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 27 d. prašymais kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl noro susitikti su Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotoju, Įskaitos skyriaus viršininke, Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininku bei vyresniuoju inspektoriumi, Administracijos reikalų skyriaus viršininke ir Sveikatos priežiūros tarnybos vedėja. Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. rašte Nr. 96-3361 bei 2017 m. liepos 21 d. rašte Nr. 96-3353 pateikiama informacija, kad nuteistajam V. K. buvo surengti susitikimai su jo prašomais asmenimis, susitikimai įregistruoti Suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3361 bei 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 96-3353 yra nepagrįstas.

44. Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 26 d. raštą Nr. 96-3415, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo 2017 m. birželio 30 d. prašyme suformuluotą reikalavimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 69–73), Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 26 d. rašte Nr. 96-3415 nurodytus argumentus bei kitus byloje esančius įrodymus (b. l. 60–64, 67–68, 74), kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčijamo Lukiškių TI-K raštų teisėtumą ir pagrįstumą, vertina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo naikinti Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 26 d. raštą Nr. 96-3415.

45. Dėl apeliacinio skundo prašymo panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 62-611, pažymėtina, jog nutarimas priimtas todėl, kad pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kadangi su savimi nuteistasis turėjo daiktus ir maisto produktus, kuriuos paėmė iš kito nuteistojo, nes negalėjo pats įsigyti daiktų pataisos įstaigos parduotuvėje. Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). BVK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo padarytą pažeidimą patvirtina Lukiškių TI-K Tarnybinio patikrinimo 2017 m. liepos 20 d. išvada Nr. 24-4843 bei Lukiškių drausmės komisijos posėdžio 2017 m. liepos 26 d. protokolas Nr. 31-33, 2017 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 62-611 priimtas įgalioto pareigūno, nepažeidžiant BVK nustatyto termino (BPK 143 str. 4 d.), teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo naikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 62-611.

46. Atsižvelgiant į tai, jog Kalėjimų departamento 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. 29-5587, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, dėl susitikimo su pareigūnais, dokumentų kopijų darymo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą ir laikymo su kitu asmeniu (nuteistuoju), išsamiai, aiškiai ir motyvuotai atsakyta į pareiškėjo prašymuose formuluotus reikalavimus, argumentai paremti teisės aktų nuostatomis, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą Kalėjimų departamento 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 29-5587.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų

funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

48. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

49. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09636 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. A-1109-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03515-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.  T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 430 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2015 m. sausio mėn. jam nebuvo suteiktos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Jis buvo kreipęsis žodžiu į Vilniaus PN administraciją dėl minėtų priemonių išdavimo, tačiau jam buvo atsakoma, kad prašomų higienos priemonių išduoti jam nepriklauso, nes jis yra nuteistasis, o ne suimtasis. Savo lėšomis negalėjo įsigyti minėtų priemonių, artimieji pervesti lėšų taip pat negalėjo, kadangi jo sąskaitos areštuotos. Dėl tokių Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, patyrė itin neigiamus išgyvenimus, todėl teismo prašė priteisti jam neturtinę žalą.

3. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad dantų šepetėlis, dantų pasta ir skustuvai

išduodami tik suimtiesiems asmenims. Tuo tarpu ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN kaip nuteistasis, todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos nemokamai suteikti jam minėtų higienos priemonių.

5. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai per daug abstraktūs, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, Vilniaus PN laikėsi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl teismo prašė skundą atmesti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (administracinėje byloje Nr.  I-3401-811/2017) nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 16 d. ir nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. sausio 31 d., t. y. iš viso 115 parų.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistas asmuo ir jam Vilniaus PN kalinimo laikotarpiu skunde nurodytos higienos priemonės nebuvo išduotos.

9. Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 23 d. pranešime (b. l. 28) nurodoma, kad ginčo laikotarpiu higienos priemonės buvo išduodamos nuteistųjų būriams, o ne kiekvienam nuteistajam individualiai.

10. Teismas, atsižvelgdamas į ginčo laikotarpiu galiojusias teisės normas, vertino, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktuose įtvirtintų taisyklių ir nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, individualiai neišduodavo higienos priemonių.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika, kurioje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, LVAT išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes <…> suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje, taip pat konstatavo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad teisės aktai nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

12. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, priėjo išvadą, kad yra pagrindas ginčo laikotarpiu konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

13. Teismas, atsižvelgdamas į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Nurodo, jog teisės aktai nenumatė ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo prašomų higienos priemonių išdavimo nuteistiesiems, todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui tokių priemonių kaip dantų pasta, dantų šepetėlis ir skustuvai.

16. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją kreipėsi žodžiu, tačiau nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis raštu, todėl neįmanoma nustatyti, ar iš tiesų pareiškėjas buvo kreipęsis dėl minėtų priemonių išdavimo.

17. Nurodo, jog pareiškėjas galėjo operatyviai ginti savo teises ir pareigas, jeigu, jo vertinimu, jam nebuvo išduodamos jo prašomos higienos priemonės, tačiau pareiškėjas nesikreipė su skundais į Vilniaus PN įstaigos vadovą.

18. Vertina, jog byloje nebuvo nustatyta visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žala negali būti pripažintas pagrįstu. Mano, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Vilniaus pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 16 d. ir nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Atsakovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Teigia, jog ginčo laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtinta pareiga išduoti nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų. Be to, teismo sprendime nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė raštu į Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tuo tarpu vertindamas, kad yra pažeistos jo teisės, pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į įstaigos vadovą. Atsakovo vertinimu, nebuvo nustatyta visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

22. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN laikėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Nuteistų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų (toliau – ir Normos), kad dantų šepetėliai, dantų pasta bei vienkartiniai peiliukai buvo išduodami tik pataisos namuose laikomiems suimtiesiems. Tačiau vadovaudamasis EŽTT praktika bei aktualia Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.

24. Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.

25. Nors EŽTT aptartoje byloje nagrinėjo skundą dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų.

26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išduotos higienos priemonės, kas laikytina Konvencijos pažeidimu, todėl yra pagrindas konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

28. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydžio 800 Eur sumą. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjui buvo padaryta esminė neturtinė žala, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio intensyvumo ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad jam už 115 parų būtų priteisiamas 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų (pažeidimų) trukmę ir

intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 100 Eur (CK 6.250 str.).

30. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendime iš esmės tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino iš esmės teisingai. Remiantis aukščiau nurodytais motyvais, skundžiamas teismo sprendimas keičiamas dalyje dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui A. T. iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09649 2019-06-14 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eP-38-662/2019Teisminio proceso 3-62-3-02243-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10, 60.3.12(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita ir Ko“ prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 pagal atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita ir Ko“ skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl nurodymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Boslita ir Ko“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas, Muitinė) 2016 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. (10.20/11)1B-11581 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 3); 2) įpareigoti Muitinę pareiškėjui pateikti motyvuotus argumentus, kaip Muitinės 2016 m. rugsėjo 26 d. nurodymu Nr. (10.20/11) 1B-10295 „Dėl dokumentų pateikimo tikrinimui“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 2) ir Nurodymu Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo muitiniu patikrinimu (toliau – ir muitinis patikrinimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinė atliko Bendrovės muitinį patikrinimą, kurio dalykas – Bendrovės ūkinė komercinė veikla, jos apskaita, susijusi su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Bendrovė gavo Muitinės 2016 m. rugsėjo 7 d. nurodymą Nr. (10.20/11) 1B-9667 „Nurodymą tikrinamam asmeniui“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 1) pateikti nurodytus dokumentus. Bendrovė 2016 m. rugsėjo 16 d. rašte „Dėl Kauno teritorinės muitinės nurodymo UAB „Boslita ir Ko“ vykdymo“ (toliau – ir Raštas Nr. 1) nurodė, kad neturi pareigos surinkti ir pateikti Muitinei visų Nurodyme Nr. 1 išvardytų dokumentų, nes reikalaujamų dokumentų apimtis yra aiškiai perteklinė, bei pateikė išsamius paaiškinimus ir nurodė reikšmingas aplinkybes, kodėl dalies dokumentų Muitinė reikalauja nepagrįstai. Bendrovė gavo Nurodymą Nr. 2, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo Muitinei pateiktą Raštą Nr. 1. Muitinė Nurodymu Nr. 2 su pareiškėjo argumentais, susijusiais su teise vykdyti Nurodymą Nr.  1 ne visa apimtimi, nesutiko ir pareikalavo per nustatytą terminą pakartotinai pateikti nepateiktus dokumentus, kurių jau buvo pareikalauta Nurodyme Nr. 1. Bendrovė Muitinei pateikė 2016 m. spalio 6 d. raštą „Dėl muitinei pateikto 2016 m. rugsėjo 16 d. rašto ir muitinės 2016 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. (10.20/11)1b-10295“ (toliau – Raštas Nr. 2), kuriame pakartotinai paaiškino, jog Nurodyme Nr. 2 pakartotinai nurodomi pateikti dokumentai nėra susiję su atliekamo patikrinimo tikslu, dėl to Bendrovė neturi pareigos šių dokumentų Muitinei pateikti. Kadangi Nurodyme Nr. 2 Muitinė nepateikė jokių argumentų bei paaiškinimų, kokiu būdu reikalaujami dokumentai yra susiję su patikrinimo dalyku, o tik lakoniškai nurodė nesutinkanti su Bendrovės pozicija, Rašte Nr. 2 pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Muitinei pagrįsti, kokiu būdu reikalaujami dokumentai yra susiję su atliekamo patikrinimo dalyku ir jo apimtimi. Muitinė, nepaisant pareiškėjo argumentų bei reikšmingų paaiškinimų, nurodytų pateiktuose Raštuose Nr. 1 ir Nr. 2, Bendrovei pateikė Nurodymą Nr. 3, kuriuo vėl per nustatytą terminą įpareigojo pareiškėją privalomai įvykdyti reikalavimą paruošti ir pateikti Nurodyme Nr. 2 išvardintus dokumentus.

3. Bendrovė pažymėjo, kad muitinis patikrinimas atliekamas vadovaujantis ne tik Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintomis Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), bet ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis. Todėl MAĮ nuostatos taikomos ir atliekamo patikrinimo metu. Muitinį patikrinimą atliekančio pareigūno veiksmai, tikrinamam asmeniui teikiami nurodymai bei įpareigojimai yra teisėti tik tuo atveju, kai jie patenka į pačios muitinės apibrėžto patikrinimo dalyko apimtį ir yra tiesiogiai susiję su iškeltu patikrinimo tikslu. Tikrinamasis asmuo, nustatęs, kad muitinės pareigūnų nurodymai pateikti dokumentus peržengia patikrinimo apimties ribas, t. y. muitinės pareigūnas peržengia savo įgalinimų ribas, turi teisę tokio neteisėto nurodymo nevykdyti. Muitinė turi teisę atlikti Bendrovės muitinį patikrinimą ir gali reikalauti iš pareiškėjo pateikti tik tokius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie konkrečiai yra susiję su patikrinimo dalyku. Tai reiškia, kad Bendrovė turi teisę nevykdyti Muitinės neteisėtų ir nepagrįstų reikalavimų ir neteikti tų dokumentų, kurie yra nesusiję su patikrinimo dalyku.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas paaiškino, kad Bendrovė nepagrįstai teigė, jog Muitinės reikalavimai pateikti dokumentus yra pertekliniai ir

nėra susiję su patikrinimo dalyku. Bendrovė muitiniam patikrinimui nepateikė reikalaujamų dokumentų, todėl Muitinė neturi galimybių įsitikinti, ar visas su importuotomis prekėmis susijusių paslaugų sąskaitas Bendrovė pateikė patikrinimui, ar asmens buhalterinės apskaitos registruose nėra apskaitytų prekių gabenimo išlaidų, kitų su gabenimu susijusių išlaidų (draudimo, krovimo, tvarkymo), ar nėra papildomai apskaitytų skolų, prekių, verčių ar kitų papildomų mokėjimų, susijusių su asmens tikrinamuoju laikotarpiu importuotomis prekėmis, įskaitytinų į šių prekių muitinę ar pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apmokestinamąją vertę. Muitinė, tik patikrinusi pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos buhalterinės apskaitos registrus, galėtų padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kaip mokesčių mokėtojas (Bendrovė) vykdo muitų ir kitų mokesčių įstatymų reikalavimus, pareigas ir prievoles, susijusias su muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu, muitinės administruojamų muitų ir kitų mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir kitomis muitinės veiklos sritimis. Todėl Muitinė

teisėtai ir pagrįstai teikė Bendrovei Nurodymus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir reikalavo pateikti vykdomam patikrinimui reikalingus dokumentus. Administracinės bylos dalyku negalėjo būti pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nurodymą Nr. 3, kadangi tai yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Boslita ir Ko“ skundą patenkino iš dalies – panaikino Nurodymą Nr. 3, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad iš Nurodymo Nr. 3 turinio buvo matyti, jog šio akto priėmimo pagrindu nurodomi MAĮ 114 straipsnis, Taisyklių 33 ir 45 punktai. Tačiau šis administracinis aktas, kurį bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė įvardijo raginimu pateikti dokumentus, neatitiko nei Taisyklių, nei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1B-550 patvirtintų Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimui naudojamų dokumentų formos reikalavimų (toliau – ir Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimui naudojamų dokumentų formos), nes toks procedūrinis sprendimas (raginimas pateikti dokumentus) ir jo forma nebuvo numatyti minėtuose teisės aktuose. Taip pat šių reikalavimų neatitiko ir Nurodymas Nr. 2. Kadangi ginčijamas atsakovo administracinis aktas nebuvo pagrįstas įstatymo normomis, šis sprendimas (nurodymas pateikti dokumentus) neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio reikalavimų (įstatymo viršenybės principo), dėl to yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas. Teismas pabrėžė, kad Bendrovės atstovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog Muitinė atsiliepime į skundą pateikė motyvuotus argumentus, kaip Muitinės Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo muitiniu patikrinimu, todėl nebuvo faktinio pagrindo, vadovaujantis MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įpareigoti Muitinę pareiškėjui pateikti motyvuotus argumentus, kaip prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės muitiniu patikrinimu. Todėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo teismas netenkino.

III.

8. Atsakovas Muitinė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Muitinė nurodė, kad tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek teismo posėdžio metu atkreipė teismo dėmesį į tai, kad yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiami tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), tarp jų ir mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją. Todėl pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas panaikinti Nurodymą Nr. 3 negalėjo būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes tai buvo tarpinis procedūrinis veiksmas. Nagrinėjamu atveju Muitinės veiksmai buvo nuoseklūs ir tęstiniai, Nurodymuose Nr. 2 ir Nr. 3 ji neteikė vis naujo ir naujo nurodymo Bendrovei, kuomet atsakovui atsirastų prievolė surašyti nurodymą pagal Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimui naudojamų dokumentų formos reikalavimus. Nurodymu Nr. 2 buvo pakartotinai kreiptasi į pareiškėją su prašymu, o Nurodymu Nr. 3 su įpareigojimu dėl Nurodymo Nr. 1 vykdymo, kuris ir buvo surašytas pagal minėtą formą, nes pareiškėjas pateikė ne visus patikrinimui reikalingus dokumentus ir tokiu būdu trukdė Muitinei atlikti patikrinimą. Šiuo atveju ir buvo realizuota MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta mokesčių administratoriaus teisė gauti iš asmenų reikiamus duomenis, dokumentus. Muitinės Nurodymuose Nr. 2 ir Nr. 3 nurodytas jų pateikimo teisinis ir faktinis pagrindas, todėl teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta panaikinti Nurodymą Nr. 3, yra nepagrįsta.

10. Atsakovo nuomone, teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepagrįstai pripažino, kad Muitinė turėjo prievolę teikti Bendrovei motyvuotus argumentus, kaip prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės patikrinimu, dėl to netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tokia teismo išvada apsunkino ir trukdė visapusiškai, objektyviai, atlikti muitinį patikrinimą ir daryti pagrįstas išvadas apie tai, kaip mokesčių mokėtojas (tikrinamasis asmuo) vykdė muitų ir kitų mokesčių įstatymų reikalavimus, pareigas ir prievoles, susijusias su muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu, muitinės administruojamų muitų ir kitų mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir kitomis muitinės veiklos sritimis. Tikrintojas tokiu atveju būtų įpareigojamas tikrinamam asmeniui teikti paaiškinimus ir pagrindimą apie tai, kaip muitinės patikrinimui reikalingi dokumentai yra susiję su atliekamu patikrinimu, tai yra pasiaiškinti tikrinamam asmeniui, kodėl patikrinimui atlikti reikalingi būtent tie duomenys, dokumentai, informacija, kurie yra reikalaujami pateikti, ir kodėl jie reikalingi būtent tokios apimties, kokią nurodyta pateikti, o tai reiškia atskleisti tikrinamam asmeniui tai, kokie duomenys, dokumentai, informacija patikrinimo metu bus tikrinami bei lyginami, kokios apimties ir kokioms faktinėms aplinkybėms

nustatyti jie bus naudojami. Tai negalėjo būti vertinama kaip bendradarbiavimas, kurio reikšmė yra darbas kartu siekiant bendro tikslo, MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

11. Pareiškėjas atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismas, prieš pradedant nagrinėti skundą, įgyvendino savo diskrecijos teisę išspręsti skundo priėmimo klausimą ir nusprendė, jog ginčo nagrinėjimas administraciniame teisme yra galimas, o tai kvestionuoti atsakovas neturi teisės. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Muitinės teisės reikalauti iš tikrinamųjų asmenų besąlygiškai vykdyti visus Muitinės nurodymus kvestionavimas. Atsakovo nurodomos administracinės bylos, kuriose LVAT vertino mokesčių administratoriaus aktus kaip tarpinius procedūrinius aktus, nėra analogiškos šiai bylai ir minėtose bylose suformuota praktika nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi. Bendrovė taip pat pabrėžė, kad Muitinės veiksmai, Nurodymais Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 reikalaujant Bendrovės pateikti dokumentus, buvo tęstiniai, tačiau kiekvienu atveju buvo priimti savarankiški reikalavimai. Todėl neabejotina, kad Muitinės priimti administraciniai aktai – Nurodymai Nr. 2 ir Nr. 3 – neatitiko teisės aktų nuostatų ir yra neteisėti. Dėl to teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą panaikinti Nurodymą Nr. 3, kaip priimtą be teisinio pagrindo ir prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.

12. Bendrovė teigė, kad Muitinė, gavusi išsamius pareiškėjo paaiškinimus dėl jos atžvilgiu Muitinės pateikto neteisėto reikalavimo pateikti Nurodyme Nr. 2 minimus dokumentus, turėjo du pasirinkimo variantus: nutraukti neteisėtus veiksmus (nurodymus), nes privalėjo veikti tik savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, arba pateikti pareiškėjui išsamius paaiškinimus, kad Muitinė, reikalaudama pateikti Nurodyme Nr. 2 nurodytus dokumentus, neperžengė apibrėžtų kompetencijos ir įgaliojimų ribų, t. y. nurodyti reikalaujamų dokumentų sąsajumą su patikrinimo dalyku, tokiu būdu įgyvendinant MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Bendrovė turėjo teisę žinoti kaip reikalaujami dokumentai yra susiję su Muitinės atliekamu jos patikrinimu. Muitinė turi pareigą padėti Bendrovei įgyvendinti savo teises ir pareigas, o atsakovas tai privalo daryti bendradarbiaudamas su pareiškėju. Šiuo atveju Muitinė šios savo pareigos neįgyvendino, nes motyvuotų paaiškinimų, kaip reikalaujami pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės patikrinimu, savalaikiai nepateikė. Todėl Nurodymas Nr. 3, prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, turėjo būti panaikintas, nepaisant fakto, kad Muitinė pateikė teismui paaiškinimus dėl reikalaujamų dokumentų sąsajumo su atliekamu patikrinimu.

IV.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 16 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir bylą nutraukė.

14. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtino ir byloje nebuvo ginčo dėl to, kad: skundžiamą Nurodymą Nr. 3 pareiškėjui pateikė Muitinės pareigūnai, 2016 m. rugpjūčio 5 d. pavedimo tikrinti pagrindu atliekantys muitinį patikrinimą (šis muitinis patikrinimas buvo sustabdytas pirmosios instancijos teismui 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi Bendrovės prašymu sustabdžius Nurodymo Nr. 3 galiojimą ir nėra pabaigtas); muitinio patikrinimo metu tikrinama Bendrovės ūkinė komercinė veikla, jos apskaita, susijusi su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.; Muitinės pareigūnai Nurodymą Nr. 3 pareiškėjui pateikė pastarajam atsisakius pateikti informaciją ir dokumentus, kurie muitinį patikrinimą atliekančių Muitinės pareigūnų vertinimu buvo būtini, ir kuriuos pateikti pirmą kartą pareiškėjui Muitinė nurodė Nurodymu Nr. 1; Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 iš pareiškėjo reikalaujama pateikti dokumentus ir informaciją, kurių jis nepateikė vykdydamas Nurodymą Nr.  1; pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Bendrovės atstovės pripažino, jog Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu muitiniu patikrinimu.

15. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad skundžiamas Nurodymas Nr. 3, kaip ir kiti du Nurodymai Nr. 1 ir Nr. 2, Bendrovei teikti Muitinės pareigūnams atliekant Bendrovės muitinį patikrinimą, o šiuose Nurodymuose reikalauta pateikti informacija ir dokumentai buvo tiesiogiai susiję su muitinio patikrinimo, kuris nebuvo baigtas ir dėl kurio galutinis sprendimas nebuvo priimtas, dalyku.

16. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymo kontrolė tiesiogiai susijusi su PVM ir akcizų sumokėjimo kontrole, kurią vykdo muitinė (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertė mokesčio įstatymo 120 straipsnis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 ir 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2697 redakcijos), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 21 straipsnis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1185 ir 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2696 redakcijos). Pagal MAĮ 15 straipsnio 2 dalį už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė, administruojanti muitus ir šioje dalyje nurodytus mokesčius

(PVM, akcizus), muitinė laikoma mokesčių administratoriumi, Muitinės departamentas – centriniu mokesčių administratoriumi, o teritorinė muitinė – vietos mokesčių administratoriumi. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Muitinė, atlikdama muitinį patikrinimą (t. y. tikrindama Bendrovės ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.) ir duodama Nurodymus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, kuriais buvo reikalaujama pateikti muitiniam patikrinimui atlikti reikalingą informaciją ir dokumentus, veikė kaip mokesčių administratorius. Vadovaujantis MAĮ 1331 straipsnio 1 dalimi šio patikrinimo rezultatai įforminami ir patvirtinami patikrinimo ataskaita. Todėl su pareiškėjo muitinio patikrinimo atlikimu tiesiogiai susijusių, Muitinės (jos pareigūnų) veiksmais arba neveikimui apskųsti taikomas MAĮ 144 straipsnis.

17. Konstatavus, kad skundžiamas Nurodymas Nr. 3, kaip ir kiti du Nurodymai Nr. 1 ir Nr. 2, Bendrovei teikti Muitinės pareigūnams atliekant Bendrovės muitinį patikrinimą, kuris nebuvo baigtas ir dėl kurio galutinis sprendimas nebuvo priimtas, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad šie Nurodymai buvo tik tarpiniai procedūriniai dokumentai, nagrinėjamu atveju nelemiantys pareiškėjo teisių ir pareigų. Todėl Nurodymo Nr. 3 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas ir su tuo susijęs reikalavimas įpareigoti Muitinę pateikti Bendrovei motyvuotus argumentus, kaip Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės mokestiniu patikrinimu, negalėjo būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

18. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, todėl teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla nutraukta kaip byla, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p).

V.

19. Pareiškėjas UAB „Boslita ir Ko“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą atmesti. Prašo stabdyti nutarties administracinėje byloje vykdymą.

20. Bendrovė teikia prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019, vadovaudamasi ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, 156 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktais, 157 straipsnio 1 dalimi.

21. Pareiškėjo vertinimu, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nesilaikė bylos nagrinėjimo ribų, bylą išnagrinėjo iš esmės, pasisakydamas tiek dėl bylos nutraukimo pagrindų, tiek dėl Bendrovės dokumentų sąsajumo su Muitinės atliekamu Bendrovės patikrinimu, taigi, pasisakė ir dėl tų klausimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.

22. LVAT nutraukdamas bylą ir palikdamas galioti Nurodymą Nr. 3, sukėlė teisines pasekmes ne tik pareiškėjui, bet tuo pačiu suformavo ydingą praktiką, draudžiančią mokesčių mokėtojui ginčyti ir abejoti mokesčių administratoriaus veiksmų ir nurodymų pagrįstumu bei teisėtumu, nors tokios teisės garantuojamos MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktuose bei 36 straipsnio 8 punkte.

23. Pareiškėjo nuomone, neatnaujinus proceso, būtų pripažinta, kad Muitinė turi teisę nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir atlikti priešingus teisei veiksmus, o pareiškėjas būtų priverstas vykdyti bet kokius Muitinės reikalavimus be teisės vertinti jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Procesas privalo būti atnaujintas dar ir dėl to, kad LVAT nutartyje pateiktos išvados grindžiamos tikrovės neatitinkančia informacija, nutartyje yra nukrypta nuo suformuotos LVAT praktikos ir nutartis yra be motyvų.

24. Pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, pareiškėjas teigia, kad LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartį grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018, kurios ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra visiškai netapati, skiriasi faktinės aplinkybės, skirtingas bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindas.

25. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo vadovautis LVAT 2017 m. spalio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017, kurioje nagrinėtas ginčas sutampa esminiais klausimais ir faktinėmis aplinkybėmis su šia nagrinėjama byla, bei pabrėžiama, jog tarp mokesčių administratoriaus naudojimosi savo teisėmis iš esmės turi būti tiesioginis ryšys su konkrečių jam pavestų funkcijų vykdymu. Šioje nutartyje LVAT yra pažymėjęs, kad mokesčių administratorius turi teisę reikalauti tik tokių duomenų, kurie yra būtini konkrečiai mokesčių administratoriaus funkcijai vykdyti (žr., pvz., LVAT 2005 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-589/2005). Pareiškėjo vertinimu, LVAT nutraukdamas bylą ir palikdamas galioti neteisėtą Nurodymą Nr. 3, pats prieštarauja suformuotai praktikai kiekvieną individualų teisės aktą (Nurodymą Nr. 3) nagrinėti išsamiai, nustatant būtent konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, o tik po to spręsti apie rašto pobūdį – ar jis tik tarpinis, nesukeliantis pasekmių, ar ne.

26. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, pažymi, kad nesutinka su Muitinės teiginiu, jog bet koks tikrinamas asmuo privalo teikti viską, ko reikalaujama, be jokių papildomų klausimų dėl reikalaujamos medžiagos sąsajumo su atliekamo patikrinimo dalyku ir pagrindu. Muitinė, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas savo funkcijas – atlikti ūkio subjektų patikrinimą kaip vykdomos mokestinės prievolės muitų srityje, privalo vadovautis VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatomis. Muitinės reikalavimas pateikti su jos atliekamu tyrimu nesusijusius dokumentus, nesuderinamas su VAĮ ir MAĮ nuostatomis, todėl tokie Muitinės veiksmai turėjo būti pripažinti neteisėtais. LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje konstatuota, kad Nurodymu Nr. 3 pateikti dokumentai, neva, yra susiję su atsakovo atliekamu muitiniu patikrinimu, tačiau konkretesnių argumentų savo pozicijai pagrįsti nepateikia. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų (VAĮ 3 bei 8 straipsnių, MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktų ir 36 straipsnio 8 punkto) pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį – palikti galioti akivaizdžiai neteisėtą Nurodymą Nr. 3, todėl procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas.

27. Pareiškėjo nuomone, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartis yra be motyvų, todėl turi būti panaikinta, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Teigia, kad pagal LVAT nutartyje pateiktą argumentaciją, Nurodymas Nr. 3 pareiškėjui sukelia tiesiogines pasekmes, nes teismas konstatavo, kad Nurodymu Nr. 3 reikalaujami dokumentai susiję su atsakovo atliekamu muitiniu patikrinimu, nors nei viena iš bylos šalių tokio pobūdžio prašymų LVAT šioje byloje nepateikė. Tokiu atveju, byla negalėjo būti nutraukta, o turėjo būti išnagrinėta išsamiai, pateikiant argumentus. Be to, LVAT nutartyje nepagrįstai buvo nagrinėjamos papildomos bylos aplinkybės – Nurodymu Nr. 3 reikalaujamų dokumentų sąsajumas su atliekamo muitinio patikrinimo dalyku ir objektu, todėl teismo nutartis turi būti panaikinta. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvardijo bylos nagrinėjimo dalyką ir objektą, tačiau LVAT nustatęs konkrečias bylos nagrinėjimo ribas, jų nesilaikė, priimdamas sprendimą nutraukti bylą konstatavo, kad tokio pobūdžio bylų teismas nenagrinėja, tačiau nutarties konstatuojamojoje dalyje, nepateikdamas motyvų, bylą išnagrinėjo iš esmės.

28. LVAT nutartis yra priimta pažeidžiant tiek ABTĮ 103–104 straipsnių nuostatas, tiek LVAT suformuotą praktiką tokio pobūdžio (nutrauktinų) bylų atžvilgiu, todėl ji yra neteisėta ir naikintina. Šiuo atveju egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindas, kuris įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte, todėl procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas.

29. Pareiškėjas, prašydamas sustabdyti LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutarties vykdymą, rėmėsi ABTĮ 166 straipsnio 2 dalimi (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-103/2010). Pažymėjo, jog atnaujinus procesą, teismas galimai panaikintų apeliacinės instancijos teismo sprendimą arba jį pakeistų, dėl ko Nurodymas Nr.  3 būtų panaikintas ir pareiškėjui nebūtų pareigos teikti Muitinei atitinkamą informaciją.

30. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 8 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodo, jog atsakovas atsiliepime pakartojo išvadą, kurią jau yra nurodęs Nurodyme Nr. 3, t. y., kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą būtent muitinei pavedama atlikti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje savo veiklą vykdančio asmens (mokesčių mokėtojo) patikrinimą, o ne atvirkščiai, todėl ne tikrinamam asmeniui – audituojamam ūkio subjektui, o muitinės pareigūnui – tikrintojui suteikiama diskrecijos teisė spręsti, kokie dokumentai ir kokios apimties reikalingi muitinės vykdomam patikrinimui atlikti. Muitinės pareigūnai, įgyvendindami jiems teisės aktais pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių ir naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jiems pavestomis funkcijomis, o mokesčių mokėtojas – pareiškėjas, turi teisę nevykdyti neteisėtų Muitinės nurodymų. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas savo funkcijas privalo vadovautis VAĮ reikalavimais. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, teigiantis, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsakovas pažeidė tiek minėtą principą, tiek VAĮ 8 straipsnio 1 punktą, kuris reikalauja, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. eI-563-505/2017), papildomai nurodė, jog MAĮ 34 straipsnyje nėra daroma išimtis bei nesuteikiama teisė mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų.

31. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.32. Atsakovas nurodo, kad ginčo atveju pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu,

prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės Nurodymą Nr. 3 ir įpareigoti Kauno teritorinę muitinę pateikti pareiškėjui motyvuotus argumentus, kaip Nurodymu Nr. 2 ir Nurodymu Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo patikrinimu, todėl LVAT nutartyje pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eA-119-968/2019 dalykas yra Nurodymo Nr. 3 teisėtumas ir pagrįstumas. Be to, nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas prašė įpareigoti Muitinę pateikti jam motyvuotus argumentus, kaip Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su jo atžvilgiu atliekamu mokestiniu patikrinimu, todėl priešingai, nei teigiama pareiškėjo prašyme, nėra pagrindo vertinti, jog

LVAT, nagrinėdamas bylą, neteisingai nustatė bylos dalyką ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas.33. Pažymi, kad LVAT nagrinėjo minėtą bylą ne pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, o pagal Muitinės apeliacinį skundą,

kuriame jis savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu be kita ko, grindė ir tuo, kad pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas panaikinti Nurodymą Nr. 3 negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes tai yra tarpinis procedūrinis veiksmas. Muitinės nuomone, LVAT pagrįstai savo nutartyje nurodė, jog atsakovo prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo muitiniu patikrinimu.

34. Atkreipia dėmesį į tai, kad būtent pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. el-563-505/2017) pareiškėjo skundo dalies – įpareigoti Kauno teritorinę muitinę pateikti motyvuotus argumentus, kaip Kauno teritorinės muitinės prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu UAB „Boslita“ ir Ko patikrinimu, netenkino. Be to, pareiškėjas neskundė šio pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas su teismo sprendimu visiškai sutiko.

35. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 5 dalimi, įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi. Atsakovo nuomone, priešingai nei teigiama pareiškėjo prašyme, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir jas apibendrinęs, visiškai pagrįstai priėjo išvadą, kad skundžiami Nurodymai Nr. 3, Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose reikalaujama pateikti informaciją ir dokumentus, tiesiogiai susiję su muitinio patikrinimo, kuris nėra baigtas ir dėl kurio galutinis sprendimas nėra priimtas, dalyku.

36. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. sausio 16 d. nutarties 21 punkte pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas ir neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė kaip bylą, nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

37. Atsakovo nuomone, LVAT nenukrypo nuo aktualios LVAT praktikos (nutarties 18 ir 19 punktai) ir priėmė nutartį pagrįstai remdamasis ne tik LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018) suformuluotomis taisyklėmis bei teisės aiškinimu, bet ir kita LVAT suformuota vieninga praktika ginčui aktualiais klausimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

38. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose bei 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindus.

39. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

40. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz.,

EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

41. Pažymėtina, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas nėra priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą vienos iš proceso šalių naudai ar vilkinti priimtų sprendimų vykdymą.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

43. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

44. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 punktas); jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 punktas); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 punktas) bei ABTĮ 157 straipsnio 1 dalimi.

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

47. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

48. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies bei panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir bylą nutraukė. LVAT nutartyje nustatyta, kad pareiškėjo

UAB „Boslita ir Ko“ pirmosios instancijos teismui skundžiami Nurodymai (dėl Nurodymo Nr.  3 panaikinimo), kuriais Muitinė, atlikdama pareiškėjo muitinį patikrinimą, reikalavo pateikti patikrinimui reikalingą informaciją ir dokumentus, nėra Muitinės galutinis sprendimas dėl atlikto patikrinimo. LVAT, remdamasis LVAT praktika dėl MAĮ 144 straipsnio aiškinimo bei dėl administraciniams teismams priskirtų bylų nagrinėjant mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtus teisės aktus, nutartyje pasisakė, kad administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją. LVAT nutartyje konstatavo, kad Muitinės nurodymai, kuriais prašoma pateikti dokumentus, laikytini tarpiniais procedūriniais aktais, neturinčiais įtakos asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje aiškiai ir išsamiai pasisakyta dėl atsakovo Muitinės apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad LVAT bylą išnagrinėjo peržengęs apeliacinio skundo ribas, o LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartis yra nemotyvuota. Pažymėtina, jog nustačius, kad Muitinės priimtais Nurodymais buvo kreiptasi į pareiškėją dėl dokumentų ir informacijos pateikimo, tikrinant Bendrovės ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu, LVAT konstatavo, kad Nurodymai nėra laikomi Muitinės atliekamo patikrinimo galutiniu sprendimu, todėl skundžiamas Nurodymas Nr. 3 yra tarpinis procedūrinis aktas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad LVAT peržengė ginčo nagrinėjimo ribas ir nagrinėjo Bendrovės dokumentų sąsajumą su Muitinės atliekamu Bendrovės patikrinimu.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti bylos proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

51. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.).

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

53. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teismas, priėmė neteisėtą 2019 m. sausio 16 d. nutartį, kadangi paliko galioti Muitinės Nurodymą Nr. 3, kuris priimtas pažeidžiant VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatas, MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktus ir 36 straipsnio 8 punktą.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus teiginius, pirmiausia pažymi, jog pagrindas atnaujinti bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, sietinas su teismo nutartyje ar sprendime padarytais esminiais materialiosios teisės normų pažeidimais. Nagrinėjamu atveju, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nesprendė bylos iš esmės ir nepasisakė ar Muitinė Nurodymas Nr. 3 priimtas pažeidžiant / nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teises, o tik pripažino, jog skundžiamas Muitinės Nurodymas Nr. 3, kaip ir Nurodymai Nr. 1 ir Nr. 2 yra tarpiniai procedūriniai dokumentai, nelemiantys pareiškėjo teisių ir pareigų. Kartu atmestinas ir pareiškėjo teiginys dėl VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatų pažeidimo, kadangi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti normos principai (VAĮ 3 str.) negali būti pagrindas procesui atnaujinti. Pažymėtina, jog LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar Nurodymai atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus (VAĮ 8 str.), taip pat, ar ginčijamas Nurodymas buvo priimtas pažeidžiant MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktus ir 36 straipsnio 8 punktą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo detaliau pasisakyti dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų.

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

56. Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr.  P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015 ir kt.).

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, kad atnaujinti bylos procesą svarbu dėl vienodos praktikos formavimo ir šiai bylai yra svarbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017 bei LVAT 2005 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-589/2005, kuriomis teismas turėjo remtis.

58. Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtoje 2019 m. sausio 16 d. nutartyje ir pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2005 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-589/2005 ir 2017 m. spalio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017, pareiškėjo nuomone, pateiktos išvados yra aktualios apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje), nustatytas faktines aplinkybes, proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos nėra tapačios arba labai panašios.

59. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-589/2005, buvo sprendžiama situacija, kuomet buvo renkami areštuojant turtą reikalingi duomenys bei duomenys apie kitų asmenų (sutuoktinės) turtą, o mokesčių administratorius nurodė užpildyti anketą, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, privalėjo būti paruošta taip, kad joje atsispindėtų duomenys, reikalingi mokesčio administratoriaus funkcijoms vykdyti bei nurodyti kokias grafas mokesčių mokėtojas turi pildyti. Šioje byloje konstatuota, kad nebuvo nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017, paminėtos aplinkybės buvo išskirtinės – reikalaujama pacientų kortelių, kuriose yra duomenys apie daugybės pacientų ypatingus asmens duomenis už pakankamai ilgą laikotarpį, todėl teismas sprendė, jog mokesčių administratoriaus duotas nurodymas mokesčių mokėtojui, kuris kartu buvo ir nurodymas, susijęs su trečiųjų asmenų ypatingų asmens duomenų (apie sveikatą) tvarkymu, nebuvo adekvatus ir viršijo tikslus, kuriems tokie duomenys renkami ir vėliau tvarkomi, taigi, duomenys apie trečiųjų asmenų sveikatą nebuvo tiesiogiai susijęs su atliekamu mokestiniu tyrimu, todėl LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino mokesčių administratoriaus nurodymą. Taigi, šiose paminėtose administracinėse bylose faktinė situacija bei galutiniai sprendimų rezultatai iš esmės skiriasi nuo LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nagrinėtos situacijos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos negali būti laikomos tinkama praktika taikoma konkrečioje šioje nagrinėjamoje byloje.

60. Be to, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartį grindžia LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018, kurios ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nepanaši į nagrinėjamą situaciją. Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018 buvo sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti ir nagrinėti pareiškėjo skundą dėl nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo pateikti motyvuotą mokesčių administratoriaus nurodymą, pagrindžiant šio nurodymo sąsajas su atliekamomis mokesčių administratoriaus funkcijomis. Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, pasisakęs, kad Mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti dokumentus yra procedūrinis aktas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje ir kuris tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu. Taigi, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje pagrįstai rėmėsi LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi, pasisakydamas dėl administraciniams teismams priskirtinų nagrinėti bylų dėl mokesčių administratoriaus priimtų teisės aktų.

61. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio dokumento, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nebuvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ

156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.62. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi,

jog šioje ABTĮ nuostatoje yra įtvirtintos subjektų, turinčių teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą, teisės, tačiau nėra nustatyta proceso atnaujinimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl subjektų, kurie gali kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturi pagrindo remtis ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies pagrindu bylos procesui atnaujinti.

63. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi bei siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

64. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita ir Ko“ prašymą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09697 2019-06-17 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. eP-64-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04378-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 60.1; 60.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje

Nr. eA-330-415/2019 pagal pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl turtinės žalos priteisimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas N. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. gegužės 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti.

Pagal ABTĮ 161 straipsnio 1 dalį, prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja LVAT pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutadis mutandis (lot. – pakeitus tai, kas keistina) vadovaujamasi ABTĮ 33 straipsniu. Teisėjų kolegija, spręsdama prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, taip pat patikrina, ar prašymas atitinka ABTĮ 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

ABTĮ nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (159 str. 1 d.). Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (159 str. 2 d.). Pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas (158 str. 5 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau, nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2016 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-7-146/2016). Be to, pastebėtina, jog ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesių termino eigos pradžios nustatymas gali skirtis priklausomai nuo pagrindo, nurodyto prašyme dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, t. y.: tuo, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį; būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tais atvejais, kai proceso atnaujinimo pagrindu nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, t. y. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas, minėtos aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-166/2009; 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012; 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-73/2012; 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-33/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo galutinio teismo procesinio sprendimo paskelbimo (įsiteisėjimo). Pagal ABTĮ 98 straipsnio 3 dalį, teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis buvo priimta bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Ši nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną – 2019 m. vasario 13 d. Atsižvelgiant į tai, paskutinė diena, kada pareiškėjas galėjo pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, buvo 2019  m. gegužės

13 d. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2019 m. gegužės 22 d., t. y. praleidęs ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą jo pateikimo terminą.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą, šį prašymą motyvuoja tuo, kad 2018 m. lapkričio mėnesį dėl diagnozuotos ligos jam buvo taikytas chirurginis gydymas, skirta reabilitacija, jis buvo visiškai nedarbingas iki 2019 m. sausio 21 d., o 2019 metų kovą ir balandį privačiai gydėsi užsienyje. Pareiškėjas terminą praleido itin nežymiai ir dėl svarbių priežasčių (itin sudėtingos sveikatos būklės), kurios laikytinomis objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas prašymas atnaujinti praleistą terminą, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą iš esmės grindžia itin sunkia sveikatos būkle, dėl kurios dalį laikotarpio, aktualaus prašymui dėl proceso atnaujino paduoti, praleido gydymo, reabilitacijos įstaigose, privačiai gydėsi užsienyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo argumentus, kartu su juo pateiktus įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti terminą pašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pats pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) jam buvo diagnozuotas ir operacinis gydymas taikytas 2018 m. lapkričio mėnesį, tai patvirtina ir jo pateikti medicininių dokumentų išrašai. Visiškai nedarbingas pareiškėjas buvo iki 2019 m. sausio 21 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dalyvavo 2019 m. vasario 7 d. nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina, kad kartu su prašymu teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo itin sunkią sveikatos būklę nuo 2019 m. vasario 13 d., kuomet buvo paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, iki 2019 m. gegužės 13 d., taip pat išsamių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių aplinkybes dėl pareiškėjo gydymosi užsienyje ar kitas aplinkybes, kurios objektyviai galėjo itin apsunkinti pareiškėjo procesinių teisių įgyvendinimą ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog terminas praleistas nežymiai (septyniomis darbo dienomis), paprastai nelaikytina svarbia ir objektyvia priežastimi, dėl kurios praleistas terminas atnaujinamas.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl praleisto termino atnaujinimo nelaikytinos svarbiomis, objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl prašymas atnaujinti praleistą terminą netenkinamas. Konstatavus kad prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas praleidus ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, o šis terminas neatnaujinamas, pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujino administracinėje byloje Nr. Nr. eA-330-415/2019 atsiakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pareiškėjas už prašymą dėl proceso atnaujinimo sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina 30 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjui žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 38 straipsniu ir 161 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Netenkinti pareiškėjo N. M. prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 paduoti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo N. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl turtinės žalos priteisimo.

Grąžinti pareiškėjui N. M. 30 Eur (trisdešimt eurų) sumokėtą žyminį mokestį. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________