14

cmyk

11

cmyk

- Praėjusią savaitę slystelė-jo informacija: prieš du šimtus metų rugpjūčio 5-ąją pradėjo veikti pirmoji lietuviška moky-tojų seminarija Mažojoje Lie-tuvoje. Kokių minčių jums ke-lia šis faktas?

- Labai svarbi ši jubiliejinė da-ta. Karalienės seminarija, įkurta 1811 metais prie Įsruties, buvo lietuvybės centras ir židinys, vei-kęs sudėtingomis sąlygomis. Šio-je seminarijoje iš pat pradžių dau-gelis dalykų buvo dėstoma lietu-vių kalba ir buvo dėstoma pati lietuvių kalba. Tyrinėtojai pabrė-žia, kad kasmet buvo priimama į būsimuosius mokytojus 25-30 as-menų ir dažniausia tik vyrai. Įdo-mi detalė, kad čia lietuviai našlai-čiai, neturtingų tėvų vaikai, val-džios lėšomis buvo rengiami būti mokytojais. Nemanyčiau, kad vi-si lietuviai, kurie baigė Karalie-nės seminariją, vėliau uoliai įgy-vendino savo gentainių lietuvių vokietinimo arba nutautinimo tikslus. Karalienės mokytojų se-

minarija gyvavo gana ilgai - iki 1926 metų. Mokslas trukdavo trejus ketverius metus. Kaip rodo istoriniai dokumentai, tai buvo gera seminarija, turėjo didelę bib-lioteką, mokomąjį sodą. Daug šviesių žmonių išleido į pasaulį per šimtą metų.

- Kartojama, kad ugdyti šviesią, kūrybišką asmenybę yra ir mūsų amžiaus uždavi-nys. Bet kompiuterizuotame pasaulyje šis tikslas grasina ir individualizmo bei atskirties pavojumi.

- Daugelis šiuolaikinių švieti-mo teoretikų ir net tiksliųjų mokslų atstovų, galvodami apie šiuolaikinį pasaulį, dėsto, kad šis amžius bus edukologijos amžius, susietas su visuomenės ugdymu, švietimu, auklėjimu. Kad ta vi-suomenė būtų demokratiška ir pilietiška, krypstanti žmogaus dvasingumo link, manyčiau, būti-na ugdyti ne vien kūrybiškumą. Natūralu, kad jis neturėtų būti at-

skirtas nuo bendruomeninių in-teresų, nes priešingu atveju gali tapti perdėto individualizmo, ego-izmo įrankiu ir taip toliau. Kūry-biškumo ir bendruomeniškumo sąsajos labai svarbios, todėl ir sa-kome, kad mokykloje turėtų būti atsigręžta ne į klasę kaip visumą, bet į kiekvieną mokinį atskirai, kad jis, viena vertus, netaptų tik visuomeninio gyvenimo atomu, ingredientu (o kūrybiška savitai mąstančia asmenybe), kita ver-tus, kad jis gebėtų pajusti kitų interesus ir mokėtų juos derinti su savais, bendradarbiauti. Mo-kykla turi būtinai ieškoti būdų, kaip skatinti kūrybiškumą ne vien per saviraišką, bet ir visuomeni-nę veiklą. Mokytojo siekinys - rasti organišką individualumo ir bendruomeniškumo ugdymo der-mę. Mes išaugame ne tik iš to, ką gauname per pamokas, bet ir per grupę, per grupinį bendravi-mą. Tik veikloje ir per veiklą iš-ryškėja lyderiai.

- Bendruomeniškumas lie-ka tik graži teorija, jei žmonių nesieja bendri, sakykime, vie-no kiemo, interesai, vienas tikslas.

- Turite galvoje patriotišku-mą? Manyčiau kad, viena vertus, gerai, kai jaunimas išvažiuoja mo-kytis į kitas šalis: patobulina ki-

tos kalbos įgūdžius, pagyvena ki-tų papročių aplinkoje, turi galimy-bę palyginti tai, kas gera pas mus, kas gera svetur. Liūdina tik tai, kad jie negrįžta ir praranda savas-tį. Nuo mokyklos suolo reikėtų vaikams skiepyti meilę Lietuvai, pradedant nuo gimtosios vietos, nuo kalbos, istorijos, kad jie taptų atraminiais gyvenimo veiksniais, tačiau grynas patriotinis auklėji-mas yra daugiau teoretizuojančios galvos vaisius. Gyvenimo realybė sudėtingesnė ir labiau šakota. Ir ne vien mokykla turi tai padaryti - juk švietimas yra glaudžiai su-sijęs su oficialia politika. Tad ir valstybė, kurioje žmogus gyvena, ir šeima, ir mokykla, yra didieji sandai, turintys suktis vienos ir tos pačios idėjos stumiami: kaip pasiekti, kad mūsų jaunimas taip lengvai neatsisveikintų su tokiu gražiu savo kraštu, su tokia gra-žia gamta, su tokia sava tėvų ir protėvių istorija.

- Galbūt tautų asimiliacijos laikais etninę kultūrą vertėtų įterpti tarp studijų discipli-nų?

- Nereikia net diskutuoti - tautos dvasią, etnosą reikia gerb-ti, saugoti, mylėti. Etninės kultū-ros kursas yra nepaprastai svar-bus, nes globalizacija iš tikrųjų suvienodina daugelį dalykų: gy-

venimo stilių, gyvenimo madas, elgseną, tradicijas, galų gale net paprasčiausius dalykus, tarkime, valgius, žmogaus laikyseną gat-vėje. Etninę kultūrą reikia su-prasti labai plačiai: tai ne vien dainos, šokiai folkloras, šventės, o sudėtingas, gyvybingas, patrauk-lus šimtmečių sietu išgriebtas pa-likimas: ir šmaikštūs posakiai, anekdotai, vardai ir pavardės, upių, ežerų pavadinimai, miestų ir miestelių, gatvių ir taip toliau. Didžiulis klodas ir didžiulis tur-tas. Globalizacija yra bendrybės, o tautos charakteris skleidžiasi ne per jas, o per etnokultūrą ir kitas kultūros formas, pavidalus, ir visos tos formos yra tarsi su-sisiekiantys indai. Mokyklos už-davinys skiepyti meilę tautinėms vertybėms per kitas dėstomas disciplinas - istorijos, lietuvių kalbos, gamtos pamokas ar me-ninių užsiėmimų ciklą...

- Artėja rugsėjis, žinių šventė. Ką mes drauge galėtu-me nuveikti, kad mokytojo profesija visuomenėje įgytų di-desnį svorį ir taptų labiau gei-džiama?

- Jau antri metai, kai per sto-jamuosius vyksta motyvacinio testo egzaminas. Džiaugiamės, kad dėl jo pavyksta atsirinkti bran-desnius ir labiau pasirengusius studentus iš labiau motyvuotų žmonių būti mokytojais. Norėtųsi tik kad socalinio pedagogo specia-lybę rinktųsi daugiau vyriškos gi-minės žmonių; moterys taip pat yra ir protingos, ir jautrios, bet socialinio pedagogo darbas yra itin įtemptas ir sudėtingas. Gana pri-siminti situacijas, kurias išgyvena asocialių šeimų vaikai, gana prisi-minti visuomenę sukrėtusius nu-sikaltimus, kuriuos įvykdė moks-leiviai. Vaikystė, paauglystė nėra rojaus kampelis. Dėl tos pačios globalizacijos, socialinių ir ekono-minių veiksnių ji kupina didelės dramaturgijos. Socialinio pedago-go uždavinys - vaiko sauga, gyni-mas nuo įvairiausių pagundų, pa-siūlų, žalingų įpročių ir t.t. Toks krūvis pagal pečius tik labai sti-priai asmenybei. Mokykla yra atvira gyvenimui, ji - viena svar-biausių vietų, kur užsimezga mū-sų ateitis. Toji ateitis priklauso nuo to, kaip susiklosto mokyklos ir tų institucijų, kurios turi savo akiratyje mokyklą, santykiai, kaip jos viena kitą supranta ir kokius kelia bendrus uždavinius.

- Tad gal mums tiesiog rei-kėtų palinkėti nuovokesnių po-litikų?

- Kalbant apie švietimą ir po-litiką apskritai, norėtųsi, kad po-litikai ar tie, kas vadovauja švie-timui, suprastų vieną nerašytą dėsnį, kad švietimas yra ne puodų lipdymas ir kad mūsų vaikų, anū-kų ateitis, kiekvieno ateitis pri-klauso nuo to, kaip šita sistema funkcionuoja. Kaip ji pratęsia tai, kas sukaupta kartų kartomis. Už-tat Karalienės mokytojų semina-rija mums yra labai reikšminga, o tas politikas, kuriam atrodo kitaip, yra varganas nesusipratimas šito-je labai sudėtingoje veikloje.

Kalbėjosi Danutė ŠEPETYTĖ

Specialus dienraščio „Respublika“ priedas

SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!

ŽALG

IRIS

Nr. 125 Globalizacija sulygina net eiseną

Prieraišumas gimtajai žemės pėdai nepriklauso nuo pamokų daugovės, tikina Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas GAižutiS. Bet lygiai kaip tautos charakteris skleidžiasi per etninę kultūrą, taip ir visas mokymas turėtų būti smelkiamas jos gyvasties ir perimamumo idėjos.

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

1939 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą tapo Europos čempione. Pergalė pasiekta namuose - Kaune. Šį įvykį krepšinio gerbėjams iki šiol primena ir tais metais pastatyta Kauno sporto halė.

Elena MARkuckytė Donatas PiLkAuSkAS

Amžiaus statybosLietuvos rinktinė laimėjo Ry-

goje vykusį 1937 m. Europos čempionatą. Pagal to meto taisyk-les teisė organizuoti pirmenybes priklausė jų nugalėtojams. Lie-tuvai patikėta garbė surengti 1939 m. čempionatą. 1938 m. bu-vo sudarytas pasiruošimo Euro-pos pirmenybėms organizacinis komitetas. Vadovu paskirtas Lie-tuvos kamuolio žaidimo sąjungos pirmininkas Jonas Navakas. Jo pavaduotoju tapo vienas iš krep-šinio pradininkų Lietuvoje Karo-lis Dineika, generaliniu sekreto-riumi - Algirdas Latvėnas. Iš vi-so komitete buvo 14 asmenų, tarp jų ir 1937 m. Europos čem-pionas Stasys Šačkus.

Kad čempionatas įvyktų Lietu-voje, reikėjo pastatyti tinkamą are-ną. Žinomas architektas Anatolijus Rozembliumas sukūrė Kauno spor-to halės projektą. Ją statė Povilo Dėdelės firma. Statybos prasidėjo tik 1938 m. gruodžio 5 d., tačiau vyko labai sparčiai. Už darbus šalt-kalvis J.Paškevičius buvo apdova-notas Darbo žvaigždės ordino auk-so medaliu. Gegužės 15 d. halėje jau vyko treniruotės, nors joje tuo metu dar nebuvo vandentiekio ir šildymo sistemos.

Halės statybos kainavo 400 tūkst. litų. Arenoje įrengtos 3500 sėdimų vietų ir 5000 stovimų. Kau-ne viešėjęs Tarptautinės krepšinio federacijos generalinis sekretorius Viljamas Džonsas (William Jones) pripažino, kad tai vienintelė tokia puiki krepšiniui skirta salė Euro-poje. Pasitinkant čempionatą išleis-ti trys pašto ženklai. Rungtynes aprašė 65 žurnalistai, dirbo 20 fo-tografų. Sporto halę pašventino ka-nauninkas Feliksas Kapočius.

11 tūkstančių žiūrovųLietuvos rinktinės smogiamą-

ją jėgą, kaip ir 1937 m., sudarė tautiečiai iš JAV. Jų Kaune žaidė net penki - Pranas Lubinas, My-kolas Ruzgys, Feliksas Kriaučiū-nas, Juozas Jurgėla ir Vytautas Budriūnas. P.Lubinas buvo ir rink-

tinės treneris. Komanda gyveno pensione Aukštojoje Panemunėje, o treniravosi Kauno kūno kultūros rūmuose.

Į pirmenybes susirinko aštuo-nios rinktinės. Negalėjo dalyvauti Čekijos-Moravijos ir Egipto ko-mandos. Jas pakeitė Suomijos ir Vengrijos krepšininkai. Be šių rinktinių ir lietuvių, turnyre daly-vavo Latvija, Estija, Prancūzija, Italija ir Lenkija.

Čempionatas prasidėjo gegu-žės 21 d., jį atidarė prezidentas Antanas Smetona. Bilietai pagal

to meto kainas buvo nepigūs. Sė-dima vieta kainavo 2,5-5 litus, sto-vima - 1,5-2 litus. Tik 1 litą bilie-tas kainavo vaikams, kareiviams ir sportininkams. Pirmąją varžybų dieną į halę susirinko 11 tūkst. žiūrovų. Prieš atidarymą sureng-tos Kauno ir Varšuvos merginų krepšinio rungtynės. Jas 29:28 lai-mėjo kaunietės.

Sunkiausios rungtynės - pirmosios

Gegužės 22 d. lietuviai žaidė pirmąsias rungtynes su pagrindi-

ne varžove Latvija. Mačas susi-klostė dramatiškai. Paskutinėmis sekundėmis P.Lubinas pataisė ko-mandos draugo metimą ir Lietuva laimėjo 37:36. Kitos rungtynės buvo lengvesnės. Gegužės 23 d. lietuviai 33:14 nugalėjo Estiją, ge-gužės 24 d. 46:18 - Lenkiją, ge-gužės 25 d. 47:18 - Prancūziją, gegužės 26 d. 79:15 - Vengriją, gegužės 27 d. 112:9 - Suomiją. Paskutiniame mače mūsų krepši-ninkai 48:15 įveikė Italiją ir tapo čempionais. Rungtynėse su suo-miais užfiksuotas skirtumas iki

šiol yra rekordinis Europos pir-menybėse.

Medaliai tais laikais nebūdavo įteikiami. Kaip pagrindinį prizą rinktinė iš A.Smetonos rankų gavo sidabrinę kraičio skrynią. Be to, krepšininkams atiteko Lietuvos prezidento laikrodžiai. Iš viso pir-menybių rungtynes salėje stebėjo maždaug 85 tūkst. žiūrovų. M.Ruz-gys buvo pripažintas gražiausiai žaidžiančiu krepšininku, o F.Kriau-čiūnas - geriausiu gynėju. P.Lubi-nas buvo trečias rezultatyviausių žaidėjų sąraše.

Dėl dvimetrinio P.Lubino dar prieš čempionatą vyko aršios diskusijos, ar leisti dalyvauti krepšininkams, kurių ūgis virši-ja 190 cm. Ypač to nenorėjo Lat-vija. Buvo surastas kompromi-sas, nutarta skelbti dvi koman-das nugalėtojas, Lietuva tapo absoliučia čempione. Latvija pa-skelbta čempione tarp komandų, neturinčių aukštaūgių.

Gegužės 29 d. komandos išsi-skirstė po namus. 1941 m. Europos čempionatą nutarta surengti Pran-cūzijoje, tačiau planus sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Kito pa-sirodymo žemyno pirmenybėse Lietuvos rinktinei teko laukti ilgai, iki 1995 m.

Namie iškovotas Europos auksas

Pranas LubinasMykolas RuzgysFeliksas KriaučiūnasJuozas JurgėlaVytautas BudriūnasZenonas PuzinauskasArtūras AndrulisLeonas Baltrūnas

Pranas MažeikaLeonas PetrauskasEugenijus NikolskisVytautas NorkusArtūras CenfeldasMindaugas ŠliūpasVytautas Leščinskas

1939 m. Europos krepšinio čempionato bilietas�

Lietuvos krepšininkai - Europos krepšinio čempionai. Kaunas, 1939 m.�

P. Kaminsko asmeninio albumo nuotr.

Žaidžia Lietuvos ir Vengrijos rinktinės, 1939 m. krepšinio čempionatas Kaune�

1939 m. Europos čempionai

�

www.respublikosvertybes.lt

RAŠykitE MuMS: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net. Tel. (8-5) 212-35-25

Vertybė gali būti: ŽmoGUS – AmŽInInkAS ŽmoGUS – ISToRInĖ ASmEnYBĖ ISToRInIS FAkTAS REIŠkInYS, GARSInAnTIS LIETUVĄ

DAIkTAS, oBJEkTAS

Surinkime, įvardykime ir išsaugokime tai, kas vertinga ir brangu!

Siųskite savo istorijas, o mes pasistengsime, kad apie jas išgirstų visa LiEtuVA.

RAŠykitE MuMS: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2011, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net. Tel. (8-5) 212-35-25

12

cmyk

13

cmyk

Apie tai šiandien - ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINI-MO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja Nep-riklausomybės Atkūrimo Akto sig-natarai Rolandas PAULAUSKAS ir Algirdas PATACKAS, filosofė Nida VASILIAUSKAITĖ bei Lie-tuvos policijos generalinio komi-saro pavaduotojas Visvaldas RAčKAUSKAS.

G.JAKAVONIS: Visvaldai, jūsų, kaip specialisto ir ypatin-gų situacijų kriminalisto, noriu paklausti: kas vis dėlto atsiti-ko Norvegijoje?

V.RAČKAUSKAS: Manau, Norvegijoje nutiko įvykis, kokio nenorėtų patirti jokia valstybė. Nusikaltimai daromi dėl įvairiau-sių motyvų. Retkarčiais pasitaiko vos ne masinės žudynės. Taip nu-tiko ir Norvegijoje. Lietuvos isto-rijoje yra keletas pavyzdžių, kai vienu metu buvo nužudyti du, trys ir netgi daugiau žmonių. Regis, 1998 m. netoli Vilniaus esančiame Draučių kaime žmogus, išreikšda-mas savo įtūžį, nužudė septynis kaimo gyventojus. Protu sunkiai suvokiama, kai žmogus savo po-ziciją ar ideologiją išreiškia atim-damas kitų gyvybes. Apie įvykius Norvegijoje daugiau galės pasaky-ti tyrėjai, kai apklaus patį žudynių autorių, išgirs jo motyvaciją. Ži-niasklaidos informacija labai įdomi ir prieštaringa. Ji nėra tiksli, nes surankiota iš įvairių šaltinių, kurie irgi negali būti visiškai objekty-vūs, iš nuotrupų, kurias pateikė žmonės, anksčiau pažinoję A.B.Breiviką ar tiesiog reiškiantys savo nuomonę pagal turimos in-formacijos kiekį.

G.JAKAVONIS: Apie Brei-viką kalbama kaip apie psicho-patą vienišių. Žiniasklaidoje teko pastebėti, kad šaudyda-mas jis rankoje laikė raciją. Kyla klausimas - jis vienas tai padarė ar organizacija.

V.RAČKAUSKAS: Iš infor-macijos, kuria disponuojame, ga-lima daryti išvadą, kad jis gana il-gai ir nuosekliai ruošėsi šiam iš-puoliui. Jo ekipuotė, kurią dėvi šaudydamas, rodo, kad jis stengė-si neatkreipti į save dėmesio. Sprogdinimo būdas, pasiruošimas byloja apie kruopštų, nuoseklų pa-sirengimą ir ėjimą į tikslą. Ko ge-ro, jis veikė vienas. Visuose tyri-muose, kai žmogus veikia vienas, sunku gauti informacijos apie jo kėslus. Į jo smegenis įlįsti neįma-noma, netgi prognozuoti, kada jis pradės išpuolį. Nėra jokių viešų pasisakymų, viešų grasinimų, jo-kių kitokių jo kėslų indikacijų.

N.VASILIAUSKAITĖ: Iš tu-rimos informacijos matyti, kad Breivikas veikė racionaliai, apgal-votai. Žinodamas, ką daro ir ko sie-kia. Nekorektiška, nesulaukus ekspertų išvados, teigti, kad tas asmuo psichiškai nesveikas, ati-tinkamai jį vadinti. Antra, tipiška tendencija - patogu pavaizduoti to-kį atvejį kaip pavienį, kaip atskiro individo psichines problemas. Tuo-met nelieka politinių socialinių problemų. Tada nereikia pasakyti, kas vyksta visuomenėje, aiškintis, kokios yra galbūt rimtesnės pro-blemos ir tendencijos. Tiesiog toks atvejis būna keistas, pavienis ir praktiškas. Galima tik patraukti pečiais ir visur įžvelgti vaikystės problemas. Tiesiog tokia pozicija yra patogi. Visuomenėje keliama panika, bet turbūt reikėjo adekva-taus situacijos vaizdo. Pagaliau net nesvarbu - tas asmuo turi psichi-nių problemų ar neturi. Mes nesa-me tie žmonės, kurie gali tai pasa-kyti. Net jeigu ir turi psichinių pro-blemų, iš principo tai nieko nekei-čia. Nes kaip tas įvykis buvo iš-transliuotas, koks manifestas pa-skelbtas, kaip pats asmuo moty-vuoja savo veiksmus ir kaip dau-gybė žmonių juos supranta, tai yra politinis įvykis. Jo asmeninės mo-tyvacijos ar net galimos patologi-jos - čia visai kitas klausimas.

A.PATACKAS: Iš principo su-tinku. Pigiausias būdas atsikratyti šiuo siaubu - paskelbti psichikos ligoniu vieną žmogų ir tuo viską baigti. Reikalas daug rimtesnis. Čia įvelta ne tik politika, bet ir ide-ologija bei istorija. Ir netgi labai sena istorija. Kontekstas - labai platus. Tai, kas įvyko, yra tam ti-kras virsmo taškas. Beje, pats tas personažas visai neįdomus. Tai vi-dutinybė, prisiskaičiusi „Da Vinčio kodo“ ir kitokių internetinių bana-lybių. Tačiau pirmiausia buvo iš-transliuota, kad jis yra krikščionis fundamentalistas, o juk žmonėms, 90 procentų įstringa pirmasis įvar-dijimas. O realybėje visa tai yra sąmoningas ar panaudojantis ne-sąmoningą subjektą antpuolis prieš jėgą, kuri pastaruoju metu stiprėja, ryškėja ir atsigauna. Ją ga-lima įvardyti kaip konservatyvią, tradicinę ir tautiškumą puoselėjan-čią jėgą. Įvykis Norvegijoje yra to paties masto kaip ir Rugsėjo 11-oji, kaip Maskvos sprogdinimai ir t.t. Jis skirtas šiai jėgai užblokuoti.

Metodai – tie patys, melas ir dar kartą melas – antai, žinoma maso-nų nuostata „tikslas pateisina prie-mones“ yra primetama ideologi-niams priešininkams. Tačiau nauja yra tai, kad dabar, kai visas pasau-lis yra „mass media“ aprėptas, perlaužti žmonių mąstymui yra at-rasta brutalių, nežmoniškų prie-monių. Norvegijos žudikas, yra pasakęs ar pacitavęs, kad geriau nužudyti per daug, nei per mažai, nes tada nebūtų poveikio. Reikia iškrėsti kažką tokio, kad visuome-nės nuomonė persilaužtų, kad įvyktų psichologinis virsmas, kad tie, kuriems buvo simpatizuojama, taptų nepakenčiami, niekinami ir t.t. Reikėtų kalbėti dar apie vieną potekstę. Turbūt visi esame skai-tę Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Kas gi nužudė Ka-ramazovų tėvą? Jis turėjo tris sū-nus – Ivaną, Dmitrijų ir nesantuo-kinį sūnų Smerdiakovą. Tiesiogi-

nis žudikas buvo Smerdiakovas, tačiau intelektualinis žudikas yra Ivanas, stipri, tačiau dvasiškai ser-ganti asmenybė. Jis įteigė menta-liškai neįgaliam Smerdiakovui, kad „Dievo nėra“. Kas Norvegijos tra-gedijoje yra Smerdiakovas, yra aiš-ku. Tačiau kas visa tai sumanė, kas yra Ivanas?

V.RAČKAUSKAS: Ir kodėl sumanė? Tiriant nusikaltimą labai svarbu motyvas. Mes tirdami kiek-vieną nužudymą keliame klausi-mą, kodėl buvo padarytas nusikal-timas, dėl kokios motyvacijos. Ir Breiviko atveju bus svarbu, kodėl jis įvykdė masines žudynes. Tai kriminalinis nusikaltimas ar tero-rizmas? Du teroristiniai aktai: vie-nu metu sprogdina, kitu - šaudo. Kas yra terorizmas? Būtent poli-tinių tikslų siekimas visuotinai pa-vojingu būdu - sprogdinant, pade-gant, žudant ir kitokiais būdais naikinant tiek turtą, tiek gyvybę.

A.PATACKAS: Lietuvos atve-ju žudynių pasekmės pasireiškia banaliu, tarsi pagal komandą „fas!“

puldinėjimu tų jėgų, kurios save vadina patriotinėmis. Tarp jų yra visokių, aš jas šiek tiek pažįstu. Sa-ve laikau patriotu, tai yra stengiuo-si juo būti. Žinoma, ten yra visko, bet vyrauja sveikos jėgos. Pradėta pilti purvą ant šių jėgų, ant tautiš-kumo. O kas yra Ivanas - taip ir lieka šešėlyje. Turiu galvoje inte-lektualinę jėgą, kuri nori užblokuo-ti šią prabundančią, istoriškai pati-krintą jėgą, kuri bandys atitaisyti dabar pasaulyje tvyrantį chaosą.

R.PAULAUSKAS: Kaip ir kiekvienas didelis įvykis, jis iš karto sklinda labai plačiame kon-tekste. Atsiranda įvairių galimybių vertinti, ieškoti priežasčių. Išvar-dysiu dar porą. Kaip žinote, Nor-vergija nuo rugpjūčio 1-os pasi-traukė iš Libijos karo. Keliama versija, kad buvo bandoma sustab-dyti ją nuo šio žingsnio ir kad šis įvykis buvo kaip gąsdinimas Nor-vegijos Vyriausybei. Esą jeigu jūs

pasitrauksite - gausite dar tokių pačių. Šiame kontekste galime diskutuoti keletą valandų, bet ei-kime prie kito, dar svarbesnio, da-lyko. Į šią salą žmonės susirinko svarstyti Palestinos valstybės pri-pažinimo klausimo. Norvegija įsi-vėlė į Izraelio ir Palestinos konf-liktą. Daugelis mano, kad vienas jis šito padaryti negalėjo. Nors ir labai ilgai rengėsi. Pažiūrėkite, kaip parašytas manifestas, - pu-santro tūkstančio puslapių pui-kaus ideologinio teksto. Koks re-klaminis videoklipas. Koks lygis.

A.PATACKAS: Ne jo vieno darbas.

R.PAULAUSKAS: Apie ką ir šnekame. Pažiūrėkite, kaip daugelį metų jis darė sau „piarą“. Jeigu dar patikėtume, kad jam, kai buvo 22-eji, buvo daromos plastinės operacijos... Kyla klau-simas - kas apmokėjo.

G.JAKAVONIS: Todėl ir klausiau, ar gali tai padaryti vienas žmogus.

R.PAULAUSKAS: Šį įvykį galime vertinti įvairiuose kon-tekstuose, tačiau aš einu prie pa-ties paprasčiausio, kurį Breivikas įvardija atvirai, be jokių užuolan-kų, be jokio dviprasmiškumo. Jis sako, kad nori atkreipti Europos visuomenės dėmesį į tą problemą, kuri atsirado visai nekontroliuoja-mai leidus į Europą plūsti imigran-tams. Jis įvardija šią problemą, tai kodėl mes dabar bandome sakyti, kad jos nėra. Keliu klausimą, kurį kėlėme prie šio stalo prieš tris mėnesius. Aš klausiau, ar Norve-gija, Airija, Lietuva, Anglija, Švei-carija yra ten gimusių žmonių valstybės ir teritorijos, ar visų, norinčių tose teritorijose gyventi. Iš esmės šiandien visa Europa ke-lia šį klausimą. Šiandien yra du atsakymai. Vieni sako, kad nėra jokio žmogaus santykio su valsty-be per pilietybę, nes galima atva-žiuoti ir apsigyventi ten, kur nori. Tai yra liberalus požiūris. Tuo tar-pu kiti sako: atsiprašau, čia yra mūsų šimtmečiais kurta šalis. Ne-reikia suprasti primityviai, nesa-kau, kad Norvegija - norvegams. Specialiai pabrėžiu - visų, gimusių Norvegijoje, šalis. Ar visų norin-čiųjų gyventi Norvegijoje iš viso pasaulio? Algirdas klausė, kas tas Ivanas, kas tas intelektualus žu-dikas. Atsakau - tai liberali ideo-

logija, kuri dešimtmečiais kūrė mitus, kad skirtingų prigimčių ir rasių žmonės gali gyventi draugiš-kai ir kad nekils jokių problemų. Tai ir yra intelektualus žudikas.

A.PATACKAS: Iš esmės su-tinku, kad tautinis aspektas, rasių problema šiuose įvykiuose yra svarbus kontekstas. Tik aš į pirmą vietą iškelčiau religijos dalykus, nes tautiniai dalykai čia yra antri-niai. Imigracija yra labai patogus būdas akcentuoti, užaštrinti pro-blemą, ji liečia visus žmones, nuo viršaus iki apačios. Mentaliteto lygmenyje sunkiau manipuliuoti. Sutinku, kad imigracija buvo vie-nas iš aspektų, bet ne pats svar-biausias. Pats svarbiausias yra gi-liau - istorijoje bei labai senoje pasaulėžiūrinėje priešpriešoje tarp antikristinių jėgų ir krikščio-nybės, todėl į viską reikia žiūrėti šiame kontekste.

V.RAČKAUSKAS: Bet tai jo-kiu būdu nepateisina padaryto nu-sikaltimo.

G.JAKAVONIS: Breivikas keršijo musulmonams, bet šau-dė savus. Paaiškinkite šį feno-meną.

R.PAULAUSKAS: Jis pats atsako manifeste.

A.PATACKAS: Izmailitai pjo-vė savus. Kaip kitatikius ir kaip klaidatikius pjovė vienodai. Izmai-litas prisirūko hašišo ir pjauna, kas pakliūva po ranka. Iš čia ir gi-mė „al Quaeda“.

G.JAKAVONIS: Grįžkime prie ideologijos. Nida, nori opo-nuoti kolegoms?

N.VASILIAUSKAITĖ: Pasi-rodo, dėl labai aiškiai save įvardi-jančio kraštutinės dešiniosios fun-damentalistinės religijos atstovo veiksmų yra kalti liberalai, ne kas kitas. Galbūt netgi imigrantai. Dar girdžiu intonacijas, vedančias prie visokių konspiracinių teorijų apie masonų žydų sąmokslą. Būtent, konspiracinės teorijos nepatenka į argumentų kalbą. Tai labai tipiš-kas ėjimas. Taip pat ir Lietuvos ultradešiniųjų pasakyta, kad tai, ką padarė jų dvasios brolis iš Nor-vegijos, padarė vos ne liberalai.

R.PAULAUSKAS: Norėčiau paklausti, ar, jūsų manymu, Euro-poje nėra imigracijos problemos?

N.VASILIAUSKAITĖ: Yra. R.PAULAUSKAS: Kas ją su-

kūrė? N.VASILIAUSKAITĖ: Ma-

nau, kalti ne imigrantai, o kalta politika, kuri yra per mažai inte-gracinė.

R.PAULAUSKAS: Per mažai integracinė?

N.VASILIAUSKAITĖ: Atsi-randa daugybė problemų, kai žmonėms, atvažiavusiems į kitą kultūrinę aplinką, leidžiama tik formaliai integruotis. Tarsi tai skatinama, bet realybėje vis tiek dažnai sukuriami tam tikri soci-aliniai getai. Aišku, yra daugybė problemų. Bet jeigu manote, kad tokias problemas sprendžia Brei-viko veiksmai, tai neturiu ko-mentarų.

A.PATACKAS: Aš turiu pro-testuoti. Kaip jūs galite, mes čia sėdime po kairei, primesti mums tą gyvenimą?

N.VASILIAUSKAITĖ: Jūs patys taip kalbate.

A.PATACKAS: Visa ši akcija sukurta tai ideologijai, kurią aš iš-pažįstu, sukompromituoti. Sukūrė Ivanas, nežinau ar jūs jiems pri-klausote. Ko gero, taip.

R.PAULAUSKAS: Aš kalbu paprasčiau. Kaip panelė Nida atsa-kytų į klausimą: Šveicarija yra Švei-carijoje gimusių žmonių teritorija ar visų norinčių joje gyventi?

N.VASILIAUSKAITĖ: Švei-carija yra Šveicarijos pilietybę tu-rinčių žmonių teritorija, taip pat ir neturinčių, kurie turi teisę toje ša-lyje gyventi.

R.PAULAUSKAS: Tai visi, jūsų nuomone, gali gyventi Švei-carijoje.

N.VASILIAUSKAITĖ: Kurie yra gavę politinę teisę gyventi, tarkime, laikiną vizą.

R.PAULAUSKAS: Dabar Šveicarija rengia referendumą po referendumo, kad suvaržytų imi-grantų teises. Kaip jūs tokiame referendume balsuotumėte?

N.VASILIAUSKAITĖ: Aš balsuočiau „prieš“.

R.PAULAUSKAS: Jūs bal-suotumėte „prieš“. Štai jums ir atsakymas. Jūs juk pati sakote, kad imigrantai sukuria papildomas problemas.

N.VASILIAUSKAITĖ: Aš nesakiau, kad imigrantai sukuria. Aš sakiau, kad imigracija - sudė-tingą situaciją sukuriantis dalykas. Šalių, į kurias imigruojama, poli-tika, konservatyvios gyventojų nuostatos, tų pačių imigrantų ne-sugebėjimas prisitaikyti...

G.JAKAVONIS: Vokietija po visų nacistinių karų gana laisvai, kai trūko jėgos, įsileido imigrantus ir iš islamo šalių. Šiandien Angela Merkel pripa-žįsta, kad daugiakultūrės vi-suomenės Vokietijoje sukurti nepavyko. Tad ši problema eg-zistuoja ne tik Norvegijoje. Ky-la klausimas, kaip turi elgtis valstybė.

R.PAULAUSKAS: Net lietu-viai, kurie dabar emigruoja, iš es-mės kuria naujus getus Londone ir Airijoje.

A.PATACKAS: Aišku, daug silpnesnius, bet kuria. Ir tai natū-ralu.

N.VASILIAUSKAITĖ: Simp-tomiška yra tai, kad kai ši istorija nutiko, kol dar nebuvo žinoma, kas jis ir kaip jis aiškina savo veiks-mus, iš karto medijos ištransliavo žinią, esą kalti musulmonų tero-ristai, islamo teroristai. Paskui pa-aiškėjo, kad islamas čia niekuo dė-tas. Kad čia vietinis krikščioniš-kas ekstremizmas. Egzistuoja is-lamo terorizmas, krikščioniškas egzistuoja lygiai taip pat. Todėl vi-są laiką, kai tik nutinka kažkas to-kio, imama aiškinti, kad kalti bū-

tent jie. Jie čia muša vokiečius. Susirėmimų yra iš vienos pusės, yra iš kitos. Lygiai taip pat vokie-čiai imasi represijų prieš turkų imigrantus. Rodyti pirštu į „sve-timą“, matyti, kad jis priešas, jis kaltas, kodėl jis čia atvažiavo, da-bar mes jį mušime... Na, žinote...

G.JAKAVONIS: Šiuo atve-ju turbūt reikėtų formuoti klausimą, ar atsiranda proble-mų, kai šitaip skatinama imi-gracija?

N.VASILIAUSKAITĖ: Pro-blemų atsiranda dėl labai daugelio dalykų.

R.PAULAUSKAS: Tai kam kurti papildomas problemas?

N.VASILIAUSKAITĖ: Jei nebus žmonių, atvykstančių iš ki-tur, visi savi tokie autochtonai ir vietiniai, tai nebus jokių politinių problemų? Niekas nesimuš, nebus ekstremistų?

R.PAULAUSKAS: Bus. Bus. Klausiu tik kam papildomai kurti problemas?

N.VASILIAUSKAITĖ: Jūs manote, kad visi imigrantai yra potencialūs problemų kūrėjai?

R.PAULAUSKAS: O jūs ma-tote kitokių pavyzdžių Europoje?

N.VASILIAUSKAITĖ: Be abejo, yra žmonių, kurie gyvena kuo puikiausiai.

R.PAULAUSKAS: Bet mes juk šnekame apie reiškinį, o ne apie atskirus žmones. Kažkaip keistai jūs viską vertinate. Juk tai nėra nusiteikimas nei prieš mu-sulmonus, nei prieš kitą tautą.

N.VASILIAUSKAITĖ: Jūs kalbate tokia kalba, kuri labai aiš-kiai rodo tam tikrą nusiteikimą būtent prieš tautas.

R.PAULAUSKAS: Nusiteiki-mas yra Lietuvoje neiti tuo pačiu keliu, kuriuo liberalai vedė Vakarų Europą, ir nesukurti papildomų problemų šalia tų, kurios Lietuvo-je jau yra.

N.VASILIAUSKAITĖ: Jūs manote, kad į Lietuvą veržiasi gausybė imigrantų ir trokšta čia apsigyventi? Matote tokią grės-mę?

R.PAULAUSKAS: Matome šią grėsmę.

N.VASILIAUSKAITĖ: Lie-tuva tiesiog užpildyta. Gal dabar čia stovi milijonas kinų?

R.PAULAUSKAS: Nereikia taip suprimityvinti.

V.RAČKAUSKAS: Grįžkime prie terorizmo. Kiekvienas tero-ristinis aktas turi kriminalinę pri-gimtį ir kriminalinę pabaigą. Tai labai svarbu. Kita motyvacija yra tik pasiteisinimas padarant krimi-nalinį nusikaltimą - neva tiesos ieškojimas, kokių nors tikslų sie-kimas, kokių nors procesų iškėli-mas. Rengiantis įvykdyti teroris-tinį aktą be kriminalinių nusikal-timų apsieiti neįmanoma: ginklo įsigijimas, sprogmenų gaminimas, visa paruošiamoji veikla jau ir yra virtinė kriminalinių nusikaltimų, kurie skirti tam, kad būtų užti-krintas teroristinio akto įgyvendi-nimas. Todėl labai svarbu, kad pir-miniame etape, kai rengiamasi, perkama, neteisėtai įsigyjama, kai vagiama, klastojami dokumentai, tokie veiksmai būtų identifikuoti ir tokiu būdu būtų užkirstas ke-

lias, kaip šiuo atveju, masinėms žudynėms.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto pakalbėkime apie ideologiją. Po tos tarybinės sistemos, ku-rioje mes buvome užauginti, atsiradęs liberalumas, ne mi-nios mąstymas, atrodė lyg šviesos spindulėlis. Dabar pa-neikite mano žodžius, kad tas individo liberalioje ideologijoje išaukštinimas, iškėlimas aukš-čiau visko - šeimos, kaimo, miesto, bendruomenės - jau yra tam tikro nusikaltimo užuomazga. Nes aš niekinu ki-tus. Aš esu aukščiau, esu indi-vidas. Juk tai ir yra liberalios ideologijos esmė. Ar klystu?

N.VASILIAUSKAITĖ: Pir-miausia tai nėra liberalios ideolo-gijos esmė, niekas nesako, kad individas yra svarbiau už visus ki-tus galimus socialinius žmonių junginius. Liberali ideologija nie-kada to neteigė, tai labai keistas supaprastinimas ir iškreipimas. Tai viena. Antra, liberali ideologi-ja kalba apie asmens ir individo teisių gynimą nuo minios. Apie tai, kad šeima, valstybė, kokia nors politinė partija, koks klanas ar grupė nėra aukščiau už individą taip pat. Jokiam sociumui, jokiam kolektyviniam dariniui negalima palikti individo, atiduoti jo visiškai minios savivalei. Natūraliai egzis-tuoja toks dalykas kaip socialinė konvencija - žmogaus teisės, kons-truktas, skirtas ginti individui nuo minios ir kitų susibūrusių žmonių, kurie galbūt tuo metu priklauso daugumai.

A.PATACKAS: Liberalizme vienintelis simpatiškas bruožas, aš turiu galvoje pozityvųjį libera-lizmą, - tai žmogaus teisių gyni-mas. Žmogus turi teises kaip Die-vo kūrinys, jas reikia gerbti. Bet jeigu tai daroma neatsižvelgiant į religiją, tautą, šeimą, jeigu žmo-

gus nuo visko atsiejamas kaip in-dividas, prasideda bėdos. Praside-da bėdos, kurios baigiasi tuo, kad dabar liberalioji ideologija įvėlė visą pasaulį, ypač Europą, į spąs-tus. Ji bankrutuoja. Ji mato kylan-čią reakciją, kuri siekia atkurti vertybes - konservatyvias, religi-nes, tautines. Tada tas Ivanas griebiasi tokių dalykų kaip žudy-mas. Krikščionybėje pasakyta, kad net vaiko ašaros negalima au-koti dėl bendro gėrio. O kaltinti krikščionis žudymu? Koks jis krikščionis? Jis yra antikristo pa-siųstas „kileris“.

N.VASILIAUSKAITĖ: Nie-kas krikščionių nekaltina.

A.PATACKAS: Girdėjau ką tik šitai iš jūsų...

N . VA S I L I AU S KA I T Ė : Krikščionys fundamentalistai tai nėra krikščionys. Tai tam tikra krikščionių atmaina.

R.PAULAUSKAS: Mano aki-mis, viskas yra gerokai paprasčiau. Pateiksiu keletą faktų. Liepos 16 dieną Osle ant Parlamento laiptų buvo išprievartauta 20-metė mer-gina. Apie šį įvykį pranešė visa ži-niasklaida. Įdomiausia tai, kad Par-lamento apsauga šį įvykį stebėjo: nukreipė kameras, padidino vaizdą ir laukė, kol atvažiuos policija.

Prieš porą mėnesių lygiai taip pat grupiniu būdu buvo išprievartauta imigrantų 15-metė norvegė, ji nu-sižudė. Šiuo metu vyksta teismas. Šiuo metu Londone jūs jau ne į kiekvieną kvartalą įeisite, ten ka-bo įspėjimai: jūs įeinate į šariato teisei pavaldų kvartalą ir turite ja-me elgtis pagal šios teisės reika-lavimus. Tokie yra ištisi Londono kvartalai. Per Skandinavijos tele-viziją rodoma socialinė reklama moterims: mūsų namuose jau yra kitaip žiūrinčiųjų į jūsų aprangą, jūsų apranga kai kam gali pasiro-dyti provokuojanti, taigi turėkite tai omeny, kitaip pati būsite kalta. Ką aš tuo noriu pasakyti? Man keista, kad visi, kurie gina individo teisę, liberalią idėją, patys pirmie-ji ir nukentės nuo tų žmonių. Juk pirmiausia tie, kurie dabar Londo-ne ir kitur kuria savo bendrijas, užmaus feministėms čadrą, o ne kam kitam, nes jie ateina kaip ko-lektyvas. Pagal savo prigimtį esu individualistas, bet negaliu suvok-ti, kaip, turėdamas savo individu-alią psichologiją, galėsiu atsilaiky-ti Europoje prieš kolektyvą, kuris vienijamas bendros religijos ir bendrų tabu. Dar kartą sakau - ne-kaltinu tų žmonių. Kategoriškai nesutinku su Breiviku, imigrantus vadinančiu okupantais. Jie taip pat buvo išrauti iš savo aplinkos. Todėl ir klausiu, kas dėl to kaltas. O kal-ti yra liberalieji politikai, nes jie šias sąlygas ir sukūrė. Tad Nida, kaip jūs įsivaizduojate ateitį. Kaip Vakarų Europa turėtų vertinti šią naujai susikūrusią grėsmę?

N.VASILIAUSKAITĖ: Mu-sulmonų yra įvairių, ne visi jie yra fundamentalistai. Jie gyvena Euro-poje, mąsto visiškai kitaip, ir nerei-kia jų demonizuoti, vaizduoti kaip kokią grėsmę. Lygiai taip pat mąs-tančių žmonių, kad moters vieta yra virtuvėje, Vakarų Europoje gausu, taip mano ir tie, kurie nedengia mo-terų čadromis. Tokie žmonės kaip

Breivikas, kuris nėra musulmonas, dėl to irgi pasirašytų.

R.PAULAUSKAS: Jūs neat-sakote į mano klausimą.

N.VASILIAUSKAITĖ: Tai jūs siūlote kiekvienai valstybei apsitverti sienomis?

R.PAULAUSKAS: Noriu pa-sakyti, jog yra du visai skirtingi požiūriai į pasaulį, į žmogų, į vi-suomenę - liberalus ir tautiškas. Reikėtų nustatyti, kuris iš šių po-žiūrių yra teisingas. Tuomet no-rėčiau paklausti: ar nors viena li-berali idėja per pastaruosius dvi-dešimt metų pasiteisino? Ekono-mikoje nepasiteisino. Laisvosios rinkos, pasirodo, nėra. Finansinis kapitalizmas žlugo. Visos morali-nės vertybės žlugo. Kokios gi per pastaruosius dešimtmečius iškel-tos idėjos pasiteisino?

G.JAKAVONIS: Nuomonės išsakytos, palikime vertinti mūsų skaitytojams.

Parengė Jovita MILAŠIENĖ

Šeima, valstybė, kokia nors politinė partija, koks klanas ar grupė nėra aukščiau už individą

Nida VASiLiAuSkAitėViešnia

�

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

Yra du visai skirtingi požiūriai į pasaulį, į žmogų, į visuomenę - liberalus ir tautiškas

Rolandas PAuLAuSkASSvečias

�

Aš į pirmą vietą iškelčiau religijos dalykus, nes tautiniai dalykai čia yra antriniai

Algirdas PAtAckASSvečias

�

Stasio Žumbio nuotr.

Šios dienos diskusiją paskatino pasaulį sukrėtę įvykiai Norvegijoje, kurių metu iki tol niekam nežinomas Norvegijos Karalystės pilietis Andersas Behringas Breivikas (Anders Behring Breivik) surengė žudynes idiliškoje Utojos saloje; nuo šaltakraujo žudiko rankos žuvo beveik 80 niekuo dėtų žmonių, dauguma jų 15-25 metų januoliai. Bet kas vis dėlto paskatino jį tokiam poelgiui? Kodėl buvo pasirinkta būtent tokia žvėriška teroristinio išpuolio forma? Pagaliau, kas yra pats A.B.Breivikas – psichinis ligonis ar fanatiškas, bet savo veiksmų pasekmes puikiai suvokiantis individas?

Kas atsitiko Norvegijoje: atsitiktinumas, dėsningumas ar tendencijos?

Kiekvienas teroristinis aktas turi kriminalinę prigimtį ir kriminalinę pabaigą

Visvaldas RAčkAuSkASSvečias

�