naujienlaiškis 2015/lapkritis

PROFSĄJUNGŲ ULTIMATUMAS: DERYBOS DĖL ŠAKOS

KOLEKTYVINĖS SUTARTIES TURI BŪTI BAIGTOS

LAPKRIČIO 26 D.

ŠVIETIMO DARBUOTOJŲ KONGRESE NUSPRĘSTA - STREIKUOSIM

Spalio 28 d. vykęs Lietuvos švietimo darbuotojų kongresas „Švietimo politika – socialinio sprogimo link“

įrodė, kaip dėl bendro tikslo gali susivienyti nuo valdžios pažadų pavargusios visos Lietuvos švietimo

darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga (LŠĮPS),

Lietuvos švietimo profesinė sąjunga (LŠPS), Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (LMPS), Krikščioniškoji

švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (KŠDPS), Švietimo ir mokslo profesinė sąjunga „Solidarumas“ (ŠMPS

„Solidarumas“), Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) ir Lietuvos švietimo

darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS).

Renginį, kurio tikslas buvo paklausti šalies mokytojų, ar juos

tenkina ta situacija, į kurią juos stumia valdžia, pranešimu pradėjo

LŠPS pirmininkas Audrius Jurgelevičius, iš karto visus įspėjęs, kad

nebus nei mandagus, nei stengsis rinkti žodžių – ramaus kalbėjimo

metas baigėsi. Tai buvo daroma metus – dalyvaujant premjero

sukurtoje darbo grupėje, pokalbiuose su ministrais, derantis dėl

švietimo šakos kolektyvinės sutarties.

Anot A. Jurgelevičiaus, Lietuvos švietimo sistema pūna ir

didžiausias puvinys yra melas, kartais vadinamas statistika. Meluojama

dėl atlyginimų, meluojama ir veidmainiaujama dėl mokinių skaičiaus klasėse ir mokytojų bei mokinių santykio,

kuris, anot statistikos, yra vienas prasčiausių Europoje ar net pasaulyje. Meluojama dėl vis gerinamų mokytojų

darbo sąlygų, dėl Lietuvoje „juoduoju humoru“ tampančio švietimo prioriteto, dėl to, kad švietime nuolat

trūksta pinigų, meluojama dėl Vyriausybės programos švietimo dalies vykdymo ir dėl daugelio kitų dalykų.

LŠPS pirmininkas kongreso dalyvių paklausė – „ar mus tenkina tai, ką su mumis daro valdžia? Ar dar yra

vietos mokytojų kantrybės taurėje naujiems melams ir veidmainystėms? O gal ši taurė iš tiesų, kaip galvoja

mūsų valdžia, yra bedugnė?“. Audringos ovacijos įrodė, kad yra vienintelis atsakymas – NE.

Po daug emocijų sukėlusio pirmojo pranešimo, kongreso dalyviams žodį tarusi Švietimo ir mokslo

ministrė Audronė Pitrėnienė ypatingai jautriai reagavo į kongreso dalyvių replikas, tuo demonstruodama, jog iš

esmės nesugeba vesti lygiateisio, konstruktyvaus ir argumentais grįsto dialogo su mokytojų atstovais. Pažėrusi

statistikos apie „nuveiktus darbus“ ir išgirdusi iš salės prašymą kalbėti konkrečiau, vėl pažadėjo, kad nuo sausio

1 d. „tikrai visiems švietimo darbuotojams kils algos iki 5 proc.“, tačiau kiek

tiksliai – negalėjo pasakyti. Tad kongreso dalyviai atsakymo į rūpimą

klausimą negavo.

Kongresą tęsė LŠĮPS Telšių rajono susivienijimo pirmininkė Zofija

Jesinienė, savo pranešime akcentavusi, kad profesinės sąjungos buvo, yra ir

bus, nes yra labai reikalingos kaip amortizuojanti jėga tarp darbdavio ir

darbuotojo. Kalbėdama apie Vyriausybės programą sakė, kad skaitant

dokumentą apima dvilypis jausmas – keliasdešimt punktų šios programos

nuostatų prasideda niekuo neįsipareigojančiais žodžiais, tokiais kaip

Tam, kad įsiviešpatautų blogis, užtenka to, kad geri žmones nedarytų nieko... (E. Burke)

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacija „NAUJIENLAIŠKIS“ (2015 m. lapkričio mėn.)

2

„sieksime..., parengsime..., koreguosime..., įgyvendinsime..., skatinsime..., plėtosime..., ir t.t.“, tačiau realybė

yra kitokia, skaičiai rodo, kad ateityje švietimas neužims prioritetinės pozicijos, kaip deklaruojama Vyriausybės

programoje ir kituose dokumentuose.

Z. Jesinienė apgailestavo, kad politikams ir Vyriausybei, o ypač finansų ministerijos valdininkams,

profesinių sąjungų reikalavimai skirti švietimo sektoriui reikiamą finansavimą ir kitos rekomendacijos

yra tuščias garsas. Švietimą valdininkai vertina, kaip ūkinį subjektą, kuris privalo duoti pelno ir kurti pridėtinę

vertę, antraip jis nevertas prioritetinio finansavimo. LŠĮPS Telšių rajono susivienijimo pirmininkė, keldama

klausimą, ar dar ilgai valstybėje bus skurdinamas švietimas, ragino kongreso dalyvius veikti ryžtingai.

LAMPSS ekspertas Gediminas Merkys kalbėjo apie aukštųjų mokyklų skaudulius, kurių yra ne mažiau

nei ugdymo įstaigose. Anot jo, artimiausiu metu įvyks griūtis, ypač socialiniuose ir humanitariniuose

moksluose, o už poros metų prasidės universitetų bankrotai. Vienintelė išeitis, kad taip neįvyktų, tai – grąžinti

autonomiją ir demokratiją universitetams.

LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas pabrėžė, kad valdžia vis randa pasiteisinimų neskirti švietimui lėšų

– „tai karas, tai maras, tai pabėgėliai, o savo tautos mylėti nenori“. Todėl jis, savo pranešimą iliustravęs

taikliomis iliustracijomis, siūlė problemų sprendimo būdus – visiems kongreso dalyviams formuluoti bendrus

reikalavimus, dalintis idėjomis ir protestuoti.

Pranešimų dalį užbaigė LŠĮPS pirmininko pavaduotoja, LŠĮPS

Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė Judyta Čejauskienė, kalbėjusi

apie viltis ir nusivylimus Lietuvos švietimo sistema. Taiklių, humoristinių

palyginimų kupinas pranešimas dažnai buvo pertraukiamas plojimų. J.

Čejauskienė kongreso dalyviams priminė, kad pedagogo atlyginimas

sulyginamas su nekvalifikuoto darbininko atlyginimu, tačiau reikalavimai

keliami kaip ministrui – „būti protingam, gražiam, atlaidžiam, tėvu, mama,

psichologu, ekskursijos vadovu, med. sesele, dirbti bendruomenei, tėvams ir

net jų giminėms“.

Anot jos, „turime mažiausią atlygį Europoje, tai ir mūsų paslauga turi būti prasčiausia Europoje, vaikai

turi žinoti mažiausiai ir nereikalaukite daugiau, mes turim teisę nedaryti, nes mes nekvalifikuoti, be

išsilavinimo ir atėjom atidirbti tik už pašalpą, o už pašalpą mes galime nebent užpildyti žurnalą ir pažiūrėti

viena akimi, kad ugdytiniai nenusisuktų sprando, ir tai tik viena akimi, nes už antrą niekas nesumokėjo...“.

LŠĮPS pirmininko pavaduotoja paragino visus nustoti pavydėti ir skaičiuoti svetimus pinigus, o eiti ginti

savų interesų, nes, kaip rodo ilgametė patirtis, geruoju nieko negausim.

Vėliau iš tribūnos kalbėję ir aktyviai su kongreso dalyviais diskutavę svečiai sutartinai profsąjungoms

linkėjo vienytis, nes vienybėje – jėga.

Renginio pabaigoje buvo pristatytas manifesto projektas, kuriame išdėstyti konkretūs reikalavimai

Švietimo ir mokslo ministerijai bei Vyriausybei. Paskutinė manifesto pastraipa skelbia: „Neįvykdžius bent

vieno iš pateiktų reikalavimų, vadovaujantis LR Darbo kodekso X skyriaus nuostatomis, šalies švietimo

darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos pradės pasiruošimo švietimo šakos darbuotojų streikui

procedūras“. Galutinį manifesto tekstą renginio organizatoriai sutarė suderinti per savaitę. Kadangi visi

kongreso pranešėjai minėjo žodį „streikas“, kuris buvo sutinkamas garsiais plojimais ir pritarimo šūksniais,

todėl ir paskutiniu renginio akcentu tapo bendras garsus sutarimas – „namo grįžtame su mintimi apie streiką“.

Kongrese dalyvavo švietimo darbuotojai iš visos šalies, taip pat Švietimo ir mokslo ministerijos,

Vyriausybės, Seimo frakcijų, savivaldybių bei kitų švietimo bendruomenių atstovai.

ŠVIETIMO DARBUOTOJŲ KONGRESO „ŠVIETIMO POLITIKA – SOCIALINIO SPROGIMO

LINK“ MANIFESTAS

Šalies švietimas pamažu, bet neišvengiamai, grimzta į vis didesnį

chaosą. Grimzta lydimas viena kitą keičiančių vyriausybių programų

nevykdymo, politikų deklaracijų apie kokybiško ugdymo reikalingumą,

žinių visuomenės kūrimą, apie siekį kelti mokytojų profesijos prestižą.

Grimzta dalijant pažadus Europos Tarybos ministrų susitikimuose ir

įsipareigojant investuoti į švietimą ir mokymą, siekiant skatinti tvarų

ekonomikos augimą, kad pasiektų visus strategijoje „Europa 2020“


3

išdėstytus tikslus.

Pagrindiniu šiandienos Lietuvos švietimo sistemos bruožu tampa vis mažėjanti politikų sakomų žodžių ir

priimamų sprendimų dermė. Deklaruojamas noras išsaugoti mažas mokyklas, tačiau veikianti finansavimo

sistema leidžia daugiau ar mažiau normaliai funkcionuoti tik didelėms mokykloms.

Strateginiuose planuose rašoma apie tikslą artimiausioje ateityje matyti mokyklose dirbančius aukštos

kvalifikacijos, motyvuotus ir besididžiuojančius savo profesija mokytojus. Realiame gyvenime yra gerokai

kitaip – vidutinis šalies mokytojų amžius greit pasieks 50 metų, nėra nė užuominos apie prielaidų į mokyklas

ateiti jauniems specialistams kūrimą, o dirbantys mokytojai nesijaučia saugūs dėl kasmet kintančio darbo

krūvio, dėl vis mažėjančio moksleivių skaičiaus, didėjančio psichologinio smurto mokyklose, vis sunkiau

valdomo mokinių elgesio ir Švietimo įstatymo nuostatų neatitinkančios darbo užmokesčio sistemos.

Nors oficiali statistika teigia, jog vidutinis mokytojų atlyginimas lenkia šalies vidutinį darbo užmokestį,

bet didelei daliai mokytojų valstybė negali garantuoti ne tik pilnos darbo savaitės, bet ir minimalaus darbo

užmokesčio.

Neveikiant švietimo kokybės užtikrinimo sistemai, kuri būtų objektyvi ir kelianti pasitikėjimą, įsigali

fasadinio noro pasirodyti geresniais, nei yra iš tiesų, tradicijos. Tuomet, net dalykiška kritika ar ketinimas

geranoriškai patarti yra traktuojamas kaip bandymas sumenkinti ar net pažeminti mokyklos ir joje dirbančių

mokytojų profesinį orumą.

Tų pačių veidmainiškų tradicijų persmelktas „tarimasis“ arba, kitaip vadinamas, socialinis dialogas

švietimo sistemoje. Dalykiškas ir lygiateisis visų lygių valdžios institucijų dialogas su švietimo sistemoje

veikiančiomis dalykinėmis bei profesinėmis mokytojų organizacijomis, moksleivių ir jų tėvų savivaldos

institucijomis, pakeičiamas „kišeninių“ ekspertų nuomone, neturinčių realių įgaliojimų darbo grupių, tarybų ar

komisijų kūrimu arba tiesiog ilgų monologų sakymu prieš bežades mokytojų auditorijas.

Tokia situacija nemotyvuoja mokytojų kokybiškam darbui, sėja nepasitikėjimą bet kokiomis „iš viršaus“

nuleidžiamomis iniciatyvomis, didina apatiją, netikėjimą ateitimi, menkina ir taip ne patį aukščiausią mokytojo

profesijos prestižą. Chaoso, veidmainiavimo, nepasitikėjimo ir visiško valdžios neryžtingumo atmosfera

pražūtingai veikia ir mokinius, kurie aiškiai mato visas esmines švietimo sistemos ydas, puikiai supranta, jog

mokykloje dėstomomis tiesomis netiki net patys mokytojai, nes jos daugeliu atvejų skiriasi nuo kasdienės

tikrovės realijų.

Visos Lietuvos švietimo darbuotojų kongreso dalyviai, jausdami asmeninę ir profesinę atsakomybę už

šalies švietimo ateitį ir galutinai pavargę nuo tuščių politikų pažadų, ragina visus Lietuvos švietimo sistemos

darbuotojus nedelsiant imtis ryžtingų veiksmų, jei Seimas, Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija savo

kompetencijų ir galių rėmuose neįvykdys žemiau išdėstytų reikalavimų:

1. Nuosekliai atkurti ugdymo lėšas, skiriamas vienam mokiniui (nepriklausomai nuo finansavimo

modelio), iki buvusio 2009 m. sausio 1 d. dydžio:

- nuo 2016 m. sausio 1 d. 1045 Eur

- nuo 2017 m. sausio 1 d. 1093 Eur

2. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų atlyginimus palaipsniui prilyginti bendrojo

ugdymo mokytojų atlyginimams, didinant tarnybinio (tarifinio) atlygio koeficientus:

- nuo 2016 m. sausio 1 d. 10 proc.

- nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. 5 proc.


3. Palaipsniui didinti kitų pedagoginių darbuotojų tarifinių (tarnybinių) atlygių koeficientus:.


- nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. 5 proc., tuo pat metu panaikinant tarifinių (tarnybinių) atlygių koeficientų

„žirkles“.





4. 2016 m. valstybės biudžete numatyti dvigubai didesnę, nei buvo skirta 2015 m. sumą, išeitinėms

kompensacijoms pensinio amžiaus mokytojams, kurie savo noru palieka švietimo sistemą.

5. Iki 2015 m. lapkričio 30 d. šalies švietimo darbuotojams atstovaujančioms profesinėms sąjungoms

pateikti konkrečius planus, kaip bus keičiama mokytojų atestacijos tvarka ir kaip tai paveiks mokytojų teisinę


4

padėtį. Prieš priimant atitinkamą teisės aktą, jį suderinti su švietimo darbuotojams atstovaujančioms

profesinėms sąjungoms.

6. Lietuvos Respublikos 2016 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo

įstatymo projekto 4 str. 6 punktą keisti nuostata, jog savivaldybės gautas ir nepanaudotas šio įstatymo 4 ir 5

prieduose nurodytas dotacijų sumas naudoja kitoms ugdymo reikmėms.

7. Atitinkamuose teisės aktuose numatyti nuostatą, kad švietimo ir mokslo finansavimas kiekvienų metų

biudžete priklausytų nuo BVP vienam gyventojui kitimo, laikantis valstybės švietimo strategijos nuostatos, kad

iki 2022 m. švietimo ir mokslo finansavimui būtų skiriama ne mažiau kaip 6 procentai nuo BVP.

8. Nuo 2017 m. sausio 2 d. vykdant LR Konstitucinio teismo nutarimą dėl teisės aktams neatitinkančios

biudžetinių įstaigų darbuotojų (taip pat ir pedagogų) darbo apmokėjimo sistemos, pokyčius planuoti atkūrus

bazinio mėnesinio atlyginimo (BMA) dydį buvusį iki 2009 m.

Neįvykdžius bent vieno iš pateiktų reikalavimų, vadovaujantis LR Darbo kodekso X skyriaus

nuostatomis, šalies švietimo darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos pradės pasiruošimo

švietimo šakos darbuotojų streikui procedūras. Lietuvos švietimo darbuotojų kongresas „Švietimo politika – socialinio sprogimo link“ vyko spalio 28 d.,

jame dalyvavo, manifesto projektui pritarė ir jį patvirtino visos Lietuvos švietimo darbuotojams atstovaujančios

profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo profesinė sąjunga,

Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, Švietimo ir mokslo

profesinė sąjunga „Solidarumas“, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas ir Lietuvos

švietimo darbuotojų profesinė sąjunga.

AR MOKYTOJŲ KANTRYBĖS TAURĖ TURI DUGNĄ?

Audriaus Jurgelevičiaus pranešimas skaitytas 2015 m. spalio 28 d.

švietimo darbuotojų kongrese „Švietimo politika – socialinio sprogimo link“.

Įspėju iš anksto – nebūsiu mandagus ir nesistengsiu rinkti žodžių.

Mandagiai aš ir mano kolegos kalbėjome metus – dalyvaudami Premjero

sukurtoje darbo grupėje, pokalbiuose su ministrais, derėdamiesi dėl švietimo

šakos kolektyvinės sutarties.

Ramaus kalbėjimo metas baigėsi, nes net Lietuvos švietimo sistemos,

kurioje turėtų dominuoti racionalumas, sveikas protas ir pedagoginė etika, galvos norą tartis, o ne eiti į gatves,

supranta kaip silpnumo ženklą. Bet kokius siūlomus sprendimus atmeta keliais nuvalkiotais argumentais –

mažėja vaikų ir nėra finansinių galimybių.

O tuo tarpu Lietuvos švietimo sistema pūva. Pūva nuo galvos, pūva ir nuo uodegos. Ir didžiausias puvinys

yra melas, kartais vadinamas statistika. Sakote mums, mokytojams, nemeluojama ???

Meluojama dėl mūsų atlyginimų. Sausa statistika teigia, kad vidutinis mokytojo atlyginimas yra net šiek

tiek didesnis už šalies atlyginimų vidurkį. Bet tai yra melas tiems mokytojams, kurie, turėdami po 10-12

pamokų, algos gauna mažiau, nei šalyje nustatytas minimumas. Tai melas mokytojams, kuriems šių metų

rugsėjo 1 d. vėl sumažėjo pamokų krūvis ir kartu atlyginimas. Taip mėgstantiems statistiką politikams

priminsiu nuvalkiotą anekdotą: „Jei Petras iš Balbieriškio turi dvi meilužes, o švietimo ir mokslo ministrė nė

vieno, tai vidutiniškai statistiškai jie turi po vieną meilužį ir verti dorosios visuomenės dalies pasmerkimo“.

Nelabai, gerbiamieji valdžios žmonės, jums tinka tokia statistika?

Meluojama ir veidmainiaujama dėl mokinių skaičiaus klasėse ir mokytojų bei mokinių santykio, kuris,

anot statistikos, yra vienas prasčiausių Europoje ar net pasaulyje. Ar tai nėra melas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos

ir kitų miestų mokyklose su 30 mokinių klasėse dirbantiems mokytojams? Ar tai nėra chamiška veidmainystė iš

tų pusės, kurie iš tokiose klasėse dirbančių mokytojų besąlygiškai reikalauja ugdymo proceso

individualizavimo bei diferencijavimo?

Meluojama dėl vis gerinamų mokytojų darbo sąlygų. Renovuoti mokyklų pastatai, plastikiniai langai,

vienas ar keli nauji kompiuteriai ar išmaniosios lentos nėra mokytojų darbo sąlygų gerinimas. Sąlygos pagerės,

kai mokytojams nereikės drebėti dėl kasmetinio pamokų krūvio, nereikės susigūžus vykdyti net ir menkiausio

švietimo valdininkėlio nurodymų įrodyti savo darbo kokybę ar atitiktį turimai kvalifikacinei kategorijai.

Mokytojų darbo sąlygos pagerės, kai jie nejaus psichologinio ar net fizinio smurto pavojaus iš mokinių ir jų

tėvų, mokyklų administracijų pusės.


5

Meluojama, kad švietimas yra prioritetas Lietuvoje. Ir tai jau tapo juoduoju humoru. Net praeitos

kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, nevyniodamas žodžių į vatą, skaičiais įrodė, kad

švietimo prioritetas tėra tik melaginga deklaracija. Prioritetas yra kariuomenė, kuriai finansavimas didinamas

trečdaliu, prioritetas yra Seimo narių socialinės garantijos, nes 2016 m. biudžete granitu „įkaltos“ lėšos jų

išeitinėms kompensacijoms pasibaigus kadencijai. O švietimui finansavimą planuojama padidinti vos 1,5

procento – tą aš ir vadinu melavimu dėl šios srities prioriteto.

Meluojama, kad švietime nuolat trūksta pinigų. Net ir mūsų Premjeras žino, kad begėdiškai išpūstos

mokyklų administravimo lėšos, kurių apriboti niekas artimiausiu laiku net negalvoja. Dar daugiau, lengva ranka

rasta papildomų pinigų pridėti prie ir taip solidžių mokyklų direktorių atlyginimų, kurie galėjo „nuskursti“

netekę prievolės vesti pamokas. Kol kas neužtvenkiamai pinigų upės teka niekieno nekontroliuojamiems

vadovėlių leidėjams, Švietimo ir mokslo ministerijos pristeigtiems aprūpinimų, ugdymų, plėtojimų, vertinimų ir

panašiems centrams, kurių egzistavimą mokyklos ir mokytojai pajunta tik tada, kai reikalaujama užpildyti

klausimynus, anketas ar kitą kalną niekam, nebent statistikai, reikalingų popierių. Vartant Europos Sąjungos

struktūrinių fondų „minkštųjų lėšų“ prioritetų sąrašą, akį ir širdį glosto sritys, kur bus paskandinti milijonai eurų

: „plėtojimas“, „plėtra“, „tobulinimas“, „diegimas“, „gerinimas“ ir panašiai. Atminkite, kolegos, tai milijonų

verti žodžiai.

Meluojama dėl Vyriausybės programos švietimo dalies vykdymo. Suprantu su triukšmu atstatydinto

ministro D. Pavalkio nuostabą, kai jis buvo apkaltintas nevykdęs to, ko niekas ir nesiruošia nuosekliai vykdyti.

Stebina šiandieninės ministrės Audronės Pitrėnienės drąsa žadėti vykdyti tai, ko vykdyti nesinori ar neišeina.

Mokyklose jau kuriami anekdotai apie šių mokslo metų „naujoves“ – atsiradusią galimybę, kuri niekada ir

nebuvo išnykusi, mokėti mokytojams už pavadavimus ar fix idėją apie judriąsias pertraukas.

Ir, gerbiamieji švietimo vadai, nesigirkite pradedantys „klasės krepšelio“ finansinį eksperimentą, žengę

menkus žingsnius motyvuojant garbingai iš mokyklų išeiti tik dalį pensinio amžiaus mokytojų ar keliolika eurų

pakėlę atlyginimus ikimokyklinio ugdymo pedagogams ! Jūs net to nebūtumėte padarę, jei ne kelis metus to

atkakliai reikalavusios profesinės sąjungos.

Netęsiu slogaus didesnių ar mažesnių melų mokytojams sąrašo. Šiek tiek pakalbėsiu apie ateitį. Kol kas

apie tai garsiai kalba tik profesinės sąjungos, nes švietimo galvos bijo išsižioti, kas mūsų visų laukia

artimiausioje ateityje.

Nulenkčiau galvą prieš ministrę ar kitą jos svitos žmogų, jei jie paneigtų mano niūrias prognozes.

Konstitucinis Teismas priėmė nutartį, kad dabartinė pedagogų darbo apmokėjimo sistema neatitinka Švietimo

įstatymo nuostatų ir iki 2017 m. sausio 2 d. ji turi būti pakeista. Jei kas ir džiūgavo dėl tokio sprendimo, tai aš

nematau jame nieko gero. Garantuotai vėl iš valdininkų stalčių bus ištrauktas Biudžetinių įstaigų darbuotojų

darbo apmokėjimo įstatymo projektas, kuriame numatyta algų dydį nustatinėti kasmet, atsižvelgiant į

darbuotojų pasiektus darbo rezultatus. Ar kas nors gali objektyviai pasverti mokytojo darbo rezultatus? Ne. Bet

įstatymo nuostatas teks įgyvendinti, todėl neišvengiamai keisis mokytojų atestacijos tvarka, kuri vienaip ar

kitaip įves nuolatinį, spėju, kasmetinį peratestavimą, nuo kurio rezultatų priklausys mokytojų atlyginimai. Tai,

savo ruožtu, iš ano pasaulio prikels liūdnai pagarsėjusią Naująją pedagogų kvalifikacijos kėlimo koncepciją,

kurios įgyvendinimui vėl bus skirti milžiniški pinigai, o mokytojai ant savo sprandų pajus naują jungą, kuris

vadinsis „nuolatiniu ir efektyviu kvalifikacijos tobulinimu“.

Taigi, tokia situacija šiandienos Lietuvos švietime. Dabar belieka visų ir kiekvieno paklausti : ar mus

tenkina, ką su mumis daro valdžia? Ar dar yra vietos mokytojų kantrybės taurėje naujiems melams ir

veidmainystėms? O gal ši taurė iš tiesų, kaip galvoja mūsų valdžia, yra bedugnė?

Aš, trisdešimt pirmuosius metus dirbantis mokytojas, į šiuos klausimus turiu vieną trumpą atsakymą –

NE.

Kongrese, tikiuosi, Jūs pasakysite, ką manote ir ko reikėtų imtis artimiausioje ateityje. Ne tik pasakysite,

bet ir perduosite kolegoms, kurių čia nėra.

O pabaigai priminsiu – kiekviena valdžia yra jėga, kuri bijo tik jėgos. Susivieniję mokytojai ir jiems

atstovaujančios profesinės sąjungos – tai didelė jėga.


6

VYRIAUSYBĖS ŠVIETIMO PROGRAMA – ATEITIES MIRAŽAS

Zofija Jesinienė, LŠĮPS Telšių raj. susivienijimo pirmininkė, pranešimas

skaitytas 2015 m. spalio 28 d. švietimo darbuotojų kongrese „Švietimo politika

– socialinio sprogimo link“.

Skaitome LR Vyriausybės programos VIII skyriaus „Švietimas ir

mokslas“ pirmąjį punktą ir apima dvilypis jausmas – „Švietimo ir mokslo

politika iš esmės pakeis pastaraisiais metais įgyvendinamos politikos nuostatas

suprasti kaip nuorodą į buvusios Vyriausybės vykdomą politiką]. Kursime

lanksčią ir atvirą, kokybišką ir kiekvienam prieinamą švietimo sistemą, kuri

atitiktų atviros pilietinės visuomenės asmens ir šalies ūkio poreikius ir

sudarytų galimybę mokytis ir tobulėti visą gyvenimą“. Gražu... Keliasdešimt

punktų šios programos nuostatų prasideda niekuo neįsipareigojančiais

žodžiais, tokiais kaip „sieksime...“, „parengsime...“, „koreguosime...“, „įgyvendinsime...“, „skatinsime...“,

„plėtosime...“ ir t.t.

Pažiūrėkime, kaip viskas vyksta realiai, prabėgus beveik trejiems XVI – tosios LR Vyriausybės veiklos

metams. Ar tai neliko tik deklaracijos?

Visiems yra suprantama, kad švietimas – žmogaus teisė ir viešoji gėrybė – privalo būti tinkamai

finansuojama ir prieinama visiems. Tai deklaruoja ES teisės aktai, ES Komisijos, UNESCO rekomendacijos ir

Lietuvos 2013 m. – 2020 m. Švietimo strategija. Joje įtvirtintas siekis, kad nacionalinės išlaidos švietimui, kaip

BVP dalis siektų 6 proc. , kaip to reikalauja Europos Tarybos rekomendacijos.

Vis dėlto, reali padėtis rodo kitką: nuo 2009 m. švietimui skiriamų asignavimų dalis nuo BVP kasmet

mažėja: 2014 m. buvo 4,8 proc.; 2015 m. – 4,6 proc. Ateityje, formuojant šalies biudžetą ir kuriant Lietuvos

stabilumo programą, numatytas šio sektoriaus finansavimo mažinamas tokia seka: per laikotarpį iki 2020 m.

palaipsniui iki 3,9 proc., o iki 2040 m. – iki 3,7 proc. Tai rodo, kad ateityje švietimas neužims prioritetinės

pozicijos, kaip deklaruojama Vyriausybės programoje ir kituose dokumentuose. Didžiausia BVP švietimui

skirta dalis buvo 2009 m. ir siekė 7,2 proc. Mes dar nepamiršome kokiais būdais tai buvo pasiekta ir kas

inspiravo tokius veiksmus. Tas pats režisierius veikia ir dabar.

Palyginus su ES šalių biudžeto dalimi, skirta vienam gyventojui, Lietuva patenka į žemiausią vietą. Mus

lenkia net rumunai ir bulgarai. Susipažinus su Stabilumo programoje pateikiamu ekonominės raidos

scenarijumi aiškėja, kad BVP augimo tempas nuosekliai spartės: 2015 m. BVP augs 2,5 proc.; 2016m. – 3,2

proc.; 2017 m. – 3,5proc.; 2018 m. – 3,9 proc. Norisi paklausti, kaip BVP augimas koreliuoja su finansavimu

švietimo sektoriuje mažinimu, ar atitinka šios Vyriausybės programoje deklaruojamas nuostatas. Mano

manymu, tikrai – NE.

Eurostat‘o duomenimis, Lietuvos pramonės augimas buvo didžiausias tarp 28 ES valstybių. Gamyba

išaugo 3,4 proc. Lietuvos bendrovės I-ąjį ketvirtį uždirbo 801,2 mln. eurų, t. y. 25,8 proc. daugiau nei 2014 m.

Pagal BVP perskirstymą, Lietuva yra viena iš paskutiniųjų ES kontekste. Kyla klausimas, ar šalies

finansininkai tinkamai administruoja Lietuvos biudžetą, ar sugeba tinkamai (sąžiningai) paskirstyti finansavimą

įvairioms sritims ir užtikrinti valstybės prioritetais įvardytų sričių funkcionalumą?

2016 m. biudžete bendra švietimui ir mokslui skiriama suma yra 1,110 mlrd. eurų. Švietimo ir mokslo

ministerijai valstybės biudžeto projekte iš viso numatyta skirti 955 mln. eurų. Skaičiuojama, kad visoms

numatytoms programoms įgyvendinti pritrūks 11mln. eurų. Vyriausybės programos 177 punkte sakoma

„...nuosekliai atsisakysime laisvosios rinkos principais pagrįsto MK finansavimo principo... tobulinsime lėšų

skyrimo mokykloms metodiką, kad būtų išsaugomos mokyklos kaimo vietovėse...“. Stringa klasės krepšelio

įgyvendinimas. Planuotas pilotinis eksperimentas vėluoja. Pradžia nukelta į 2016 m. sausį dėl lėšų stokos, o ir

pačio klasės krepšelio metodika kuriama prisirišant prie turimo finansavimo. Ar tai ką nors pakeis, jei viską

norima atlikti be papildomų investicijų?

Kaip tvirtina finansų ministras R. Šadžius, „visoms sritims, išskyrus skolos aptarnavimą ir valstybės

valdymą, asignavimai, neįskaitant ES ir bendro finansavimo lėšų, auga. Vienoms daugiau, kitoms mažiau, kaip

minėjau krašto apsaugai – 30 proc., socialinei apsaugai – 15 proc. kultūros sričiai – 11proc., švietimas galbūt

nėra prie tų, kur augimas pats įspūdingiausias, tačiau 1,5 proc. augimas vis dėlto yra“. Gražu, tiesa?

Matyt, gerbiamas ministras spėjo pamiršti 2008 metus, kai jam vadovaujant tai pačiai finansų ministerijai

švietimas buvo skurdinamas. Tik po masinių pedagogų streikų valstybėje atsirado lėšų ženkliai padidinti


7

atlyginimus mokytojams. Įdomu, kaip bus įgyvendinamas Konstitucinio Teismo priimto nutarimo, kuriame

buvo pripažinta, kad Vyriausybes nutarimas ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbo apmokėjimo tvarkos

tobulinimo“ prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą? Ar ir toliau

egzistuos šakučių sistema? Kas ir kada kompensuos mokytojams prarasto atlyginimo dalį?

Vyriausybės programos 184 punkte kalbama apie mokytoją: „laikydami mokytoją pagrindiniu švietimo

kaitos ir mokyklos tobulinimo veiksniu, atkursime mokytojo profesijos prestižą, stiprinsime mokytojo statusą

visuomenėje, numatydami prevencines priemones, skirtas užkirsti kelią moraliniam ir fiziniam smurtui...

sieksime objektyvios ir teisingos darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos...“.

Gražūs žodžiai širdį glosto, o kokia realybė? Įstatyminė bazė liko tokia pati, mokinių teisės ir pareigos

nesubalansuotos. Tėvų atsakomybė ir tėvų teisė palikta savieigai, ir toliau sparčiai plinta smurtas, moralinis ir

psichologinis teroras prieš mokytojus mokinių tarpe ir viešoje erdvėje.

Jau kuris laikas mokytojo profesija yra neprestižinė. Lietuvos edukologijos universitetas nesurenka

studentų, o ir baigę šias studijas nesirenka darbo mokykloje dėl daugelio priežasčių: mažas atlyginimas, sunkus

darbas reikalaujantis didžiulės psichologinės įtampos ir nevertinamas visuomenėje. Mokytojų karta sensta,

kasmet apie 2000 mokytojų pasitraukia iš aktyvios pedagoginės veiklos dėl sveikatos, amžiaus, sumažėjusio

darbo krūvio, dėl mokyklų likvidavimo. Dėl sumažėjusio darbo krūvio, mažėjant vaikų skaičiui, mokytojai

priversti dirbti keliose mokyklose, kad susidarytų nors minimalus darbo krūvis. Nepavydėtina padėtis

kaimiškuose rajonuose, kur dėl vieno vaiko varžosi kelios švietimo įstaigos, siųsdamos geltonuosius

autobusiukus jų parsivežti.

Ar dar ilgai valstybėje bus skurdinamas švietimas? Ar praktika taupyti švietimo sąskaita tęsis ir toliau?

Nejaugi politikai nesuvokia, jog investicijos į švietimą sąlygoja žmogiškojo kapitalo stiprinimą, kuris yra ypač

svarbus tvariam ekonomikos ir pajamų augimui. Švietimo sektorius svariai prisideda prie pilietinės visuomenės

augimo, gebėjimo stiprinimo ir gero valdymo, kurie yra pripažįstami, kaip pagrindiniai elementai, darantys

įtaką ekonominės ir socialinės politikos įgyvendinimui, kuriant naujas darbo vietas, mažinant emigraciją,

didinant darbo našumą ir panašiai.

Tačiau mūsų politikams ir Vyriausybei, o ypač finansų ministerijos valdininkams, šie teiginiai ir

profesinių sąjungų reikalavimai, skirti švietimo sektoriui reikiamą finansavimą ir kitos rekomendacijos yra

tuščias garsas. Švietimą jie vertina kaip ūkinį subjektą, kuris privalo duoti pelno ir kurti pridėtinę vertę, antraip

jis nevertas prioritetinio finansavimo. Faktas, kad švietimo sistema ugdo pilietinę visuomenę, protinį –

intelektualinį potencialą, kurie daro teigiamą įtaką valstybės raidai, jos konkurencingumui net pasaulinėje

rinkoje, mūsų valdininkijos nėra vertinamas.

Toks valstybės požiūris į švietimo sektorių padarė įtaką šios srities reformų trukmei, kuri įkopė į trečią

dešimtmetį. Begalinės, neaiškios trukmės ir siekio reformos ne tobulino, bet griovė šią sistemą iš vidaus, o

priemonės, siekiant pagerinti ugdymo kokybę, padidinti švietimo sistemoje dirbančiųjų prestižą buvo taikomos

chaotiškai, neanalizuojant rezultatų, neatsižvelgiant į visuotiną nuomonę bei pastabas.

Valstybė – tai mes visi. Pavargome nuo pažadų ir laukimo. Todėl visos Lietuvos švietimo darbuotojų

kongreso dalyvius raginu, jaučiant savo asmeninę ir profesinę atsakomybę už šalies švietimo ateitį, veikti

ryžtingai.

VILTYS IR NUSIVYLIMAI LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA

Judyta Čejauskienė, LŠĮPS pirmininko pavaduotoja, pranešimas

skaitytas 2015 m. spalio 28 d. švietimo darbuotojų kongrese „Švietimo

politika – socialinio sprogimo link“.

Perskaičiusi kongreso pavadinimą pagalvojau, ar mes, iš viso mes

turime švietimo sistemą. Visuose valstybiniuose dokumentuose gražiai

skambanti valstybės prioritetinė sritis, dažnokai keitė savo viziją ir

misiją, kaip ta „barbė devyndarbė“, kuri apart gamtinių reikalų dar ir

skiedrų pririnko... Liko tik sistemą reformuoti, kažką keisti ir galutiniame

rezultate konstatuoti, kad mūsų mokinukai ne europėja, įgyja žinių ir įgūdžių, o, paprasčiausiai, pamiršo

mokytis, dirbti ir yra prarasta karta, siekianti gyventi gerai šiandien ir dabar, neįdėję nė trupučio pastangų.

Viltys matyti laisvus piliečius žlugo. Kaip sakė klipo herojus – „Negyvenom gerai, tai nėra ir ko pradėti...“.


8

Galutinis rezultatas nedžiugina – turim iškreiptą, padriką sistemą, kuri pavadinta ugdymu – joje neliko nei

mokymo nei auklėjimo. kažkoks buldogo ir raganosio mišinys, o jos pagrindiniai herojai šiandien lyg susitarę

rašo švietimo ministrei laiškus. Viltis turėti unikalią tautinę švietimo sistemą mirė kartu su Meile Lukšiene,

todėl neverkšlenkime, kad neugdome patriotų, mes ugdome pasaulinio lygio išėjūnus, kuriems patriotizmas yra

rudimentinė uodegėlė, kurią galima pakelti nebent per krepšinio rungtynes. Aš bandysiu, kaip sako tauta, tai

įvardyti tiesiai šviesiai – paprasto provincijos mokytojo akimis, įvardyti, kodėl mums nebeliko šviesos tunelio

gale ir vietoj laukto švietimo proveržio mes atsidūrėm pasaulio uodegoje.

Garsusis Užkalnis apie Lietuvos žmogelius pasakė, jog mūsų bėda, kad nemokame džiaugtis – visur

matome melą, apgavystę ir sąmokslus, niekuo nepasitikime ir bijom būti apgauti. Koks tu, veikėjau, teisus. Mes

nebesitikime nieko gero. Per visą nepriklausomybės laikotarpį mūsų viltį gyventi ir dirbti padoriau stabdė

nuostabūs pastebėjimai. Kentėkit: stojam į ES – turim atitikti Mastrichto kriterijus, stojame į NATO – mąstykit

globaliai, krizė – veržiamės diržus, rusai puola – stiprinkim gynybą, ateina pabėgėliai... Rezultatas įdomus –

pinigų krepšeliui nėra, biudžeto BVP mažėja nuo 4,6 milijonų iki 3,7 milijonų eurų , vidutinė alga 529 eurais,

mes nuo galo lenkiam tik rumunus, net bankrutuojantys graikai su savo vidutiniu 1265 eurų atlygiu iš mūsų

šaiposi. Jų analitikas pasakė – esate lepšiai, nežiūrėkit kiek mes gaunam, jūs reikalaukit padoraus atlyginimo

sau.

Žurnalistas Užkalnis drąsiai metė – „praėjo ketvirtis amžiaus, o ubagų ir pavyduolių iškyla tebesitęsia,

todėl aš lankysiu restoranus ir kortus, viešbučius ir pirksiu pirkinius, o jūs mirsit iš pavydo, nes jūs mirsit, bet

nesikeisite , todėl ir liksit ubagais“. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, tai mes, Lietuvos inteligentai ir

šviesuomenė, leidom mus paversti ubagais ir, jei paprašysim duonos kąsnio, mums būtinai ekrane iškiš savimi

patenkintą poniutę, kuri pavograus, jog yra labai laiminga mokytoja, nes iš dyko buvimo išeina prasivėdinti į

mokyklą, paragins būti oriais ir mokyti iš idėjos. O tai mane siutina. Visame pasaulyje idėjos kainuoja brangiai.

Kodėl idėja Lietuvos švietime nekainuoja nieko? Kodėl mokytojui gėda pareikalauti savo išsilavinimą ir pagal

darbo atsakomybę atitinkančio atlyginimo? Kodėl mokytojas turi dirbti iki išsekimo ir net mirti dėl to, kad jo

vaikai neturės ką valgyti ir jis negalės užsimokėti mokesčių? Ar pamiršot Šiaulių pedagogę, mirusią nuo gripo

ir neturėjusią finansinių galimybių pasiimti nedarbingumo?

Man gėda žiūrėti švietimo skyriaus vedėjui į akis, kuris po eilinio profsąjungų pasirašyto susitarimo

valstybiniu lygmeniu, palinguoja galva ir įvardija – „juokdariai, o pinigų ar tam skyrė?“. Ir jis teisus, neskyrė ir

neskirs. Visos idėjos ir pasiūlymai pridengiami tik mažėjančiu mokinio krepšeliu, konvergencijos programom ir

ekonominio stabilumo rodikliais, kurie akimirksniu dingsta kai kalbama apie valdininkus. Klerkų išmokoms už,

neva, viršytą krūvį net 100 milijonų yra, bet mokytojams, kurie anot profesoriaus Kalvaičio, dirba po 96

valandas – siūlomas orumas.

Baikit, ponai, kur prasideda jūsų chamiškumas, baigiasi mano inteligencija. Mes gyvename skurde, todėl

nesistebiu, kad net nuo karo bėgantys, dar greičiau bėga nuo Lietuvos. Ir kai jie sužinos, jog žmogus su dviem

aukštaisiais, aukšta kvalifikacija, mokantis vaikus, gauna mažiau negu bėglio pašalpa, jie tunelį išsikas po žeme

Tiesa ta, kad Japonijoj gyventojų 128 milijonai, jiems vadovauja 9 tūkst. valstybės tarnautojų, Lietuvoje

oficialiai liko 2 mln. 950 tūkst gyventojų, o valdininkų net 52 tūkst.

Valio biurokratijai, kur tie Lietuvos vilkai, kurie juos suės? Jiems net Konstitucinis Teismas maloningas:

grąžinti nurėžtas algas šiandien ir dabar, o pedagogai palauks dar iki 2017 metų, nes, matot, gali kilti

ekonominių sunkumų. Kyla klausimas, nuo kada šiam teismui tai turi rūpėti. Tai – Vyriausybės prerogatyva,

kiek dar mes gyvensim su antikonstitucine darbo apmokėjimo tvarka. Juk tai irgi prieštarauja Konstitucijai. O

jei mes, profsąjungiečiai, susivienysime, o taip ir padarysim, pasisamdysime padorius teisininkus, jei tokių liko,

ir pateiksim bendrą ieškinį valstybei? Bent nuo profsąjungos narių, kuriems mes įsipareigojom atstovauti.

Manau užteks ir jų, ir laiko – jo, Konstitucinis Teismas parengiamiems darbams nepagailėjo.

Nedžiugina ir Europos švietimo informacinio tinklo „Eurydice“ ataskaita. Europos – mūsų šalies švietime

patrauklumo elementų nėra. Darbo sąlygos, karjeros perspektyvos, profesinio tobulėjimo, pripažinimo

galimybės tiesiog apgailėtinos – ataskaitoje mes esame pirmi, tik gaila, kad iš kito galo. Visur atkuriami iki

kriziniai atlyginimai, o pas mus ne tik įšaldyti, bet nuo 2009 metų jie mažėjo beveik 37 procentais ir tam, kad

bent būtų atkurti, reikia juos ne kilstelėti, o kelti, bet dėl dabartinės ir įdomios skaičiavimo metodikos, jie nuolat

mažėja. O metodika paprasta – mums atlygis nepastovus, priklausantis nuo vaikų, pamokų ir kitokių darbų

kiekio, kurio paslaptingai mažėja.

Kaime mokytojai neuždirba net šalies minimalaus atlygio, mieste keliais litais daugiau, o ugdymo įstaigų

vadovų minimalus atlyginimas net 2 – 3 kartus didesnis nei mokytojo maksimalus. Jausmas toks, kad kažkas


9

bando programuoti nemokėdami elementarios sudėties ir daugybos lentelės. Noriu patikinti, kad tapę SODROS

darbuotojais, jūs ne tik nepraturtėsite, bet irgi negausite net minimumo, kurį gauna jokių įgūdžių neturintis

griovių kasėjas – už ištarnautus 40 metų jums priskaičiuos tik 300 eurų. Taigi, Užkalnis teisus – jis jachtoje, o

mes pavydo sceną jam, taip sakant, nuo kranto gudriam ir protingam, nes mes buvome ir esame liurbiai,. todėl

jis mums drąsiai gali rodyti tai, ką rodo mums rodo šalies Vyriausybė – vidurinįjį pirštą...

Mes puikuojamės kažkada Jo Ekscelencijos Algirdo Mykolo Brazausko mums suteiktu statusu, jog kaip ir

policininkai, ir gaisrininkai dirbame itin didelės psichologinės įtampos sąlygomis. Dabar tyrimai rodo, jog ir

pavojingomis sąlygomis, mes užauginom, išmokėm Seimo narius, mokslininkus, jau emigravusius gydytojus,

verslininkus ir ekrano žvaigždutes ir net finansų ministrus, kurių pavardės prasideda Š raide (Šadžius, Šemeta,

Šimonytė, vėl Šadžius ), kurie, kaip taisyklė, švietimui sukelia chaosą, turbūt dėl raidės tapatumo, todėl

turėtumėm pagal nuopelnus tautai pretenduoti į valstybines pensijas. O kol didžiuojamės, šių valstybinių

pensijų nusipelnė teisėjai. Tai gal jau laikas pasikeisti, verkšlenantys mokytojai? Nustokime kažkam pavydėti ir

skaičiuoti svetimus pinigus, o einam ginti savo interesų, nes, kaip rodo ilgametė patirtis, geruoju mes negausim

nieko.

Mūsų viltys, pirmiausiai, sudužo į optimizavimą, nė viena reforma nesulaukė tiek kritikos ir iš ankstinio

pasmerkimo, kaip ši. Profsąjungos šaukė, pedagogai ir tėvai staugė, o pasaulio valiutininkai ir spekuliantai

padarė savo. Man labai patiko vienos Mažeikių žurnalistės išaiškinimas, kas yra optimizavimas – „tai

nepamatuoto valdžios institucijų optimizmo apraiška visuomenės atžvilgiu“. Ir ji pastebi, jog švietime

optimizuota viskas, pradinis, vidurinis, aukštasis mokslas, net vaikų darželiai – lopšeliai – tėvai jau išlaiko

virėjas, greitai, matyt, teks išlaikyti direktorius ir net švietimo skyrius. Pamenat kaip šį procesą pavadino

konferencijoje kalbėjusi mokinukė? „Iš šalies į šalį ir viskas pro šalį“.

Jei negirdite mūsų, bent išgirskite jauno žmogaus mintis. Juk šia reforma buvo tiesiog pasityčiota ir iš

švietimo, ir iš sveiko proto. Nugalėjo pinigai, kurių švietimas taip ir nepamatė – padailino fasadus, pametėjo

keletą kompiuterių, patrimitavo apie gerovę ir... pastatai apdulkės, autobusiukai nusidėvės, o kas grąžins vaikus

ir protu pamatuotą švietimo sistemą? Ir ačiū, žurnalistė pasiūlė, kol dar neoptimizavo paskutinio poilsio vietos,

ateina laikas skatinti sveiką pesimizmą, kurį kai kurie vadina kritiniu mąstymu. Jis gali išgelbėti peroptimizuotą

Lietuvą. Išgelbėti mus ir valstybę .

Iš valdžios nesitikėkite nieko, eilinis pastebėjimas, jog pedagogų atlyginimai bus keliami, jau kelia

isterišką juoką, nes valdžios manymu mokytojų atlyginimai, nors ir mažiausi Europoje, bet pakankamai dideli ir

nėra nei finansinių, nei (dabar turėtumėte vis kvatotis) organizacinių galimybių juos didinti. Turint tokią armiją

organizatorių, tiek plėtotės, tiek visuomeninių iniciatyvų centrų, kurie suvartoja tiek lėšų iš valstybės biudžeto,

kiek nesuvartoja visos Lietuvos mokyklos, nėra organizacinių galimybių? Net 162 mln. 240 tūkst. Šluotos

reikia, ir padorios, vyti, anot profesoriaus Vytauto Landsbergio, šią „šunaują“ lauk. Bet kaip vysi, jei jos kepa

minkštus projektus, kurių dėka minta ES pinigais, prisidengdami nemokamu kvailių mokytojų nemokamu

darbu ir vaikais, kuriems atitenka lankstinukai? O jei profsąjungos apie tai pasiteirauja, gauna atsakymą – „ne

jūsų reikalas“. Ir tai sako ne kaimo boba, o ministras.

Todėl siūlau optimizaciją ten – sujungti visus į krūvą, liks 45 direktorių ir vadovaujančių algos.

Pažiūrėsiu, kaip jie bus laimingi, jie ne Lietuvos vaikai, 5-tą ryto ant kelio nereikės stovėti.

O tuo pat metu tos organizacinės galimybės leidžia kepti teisės aktus, kuriais keliami vis didėjantys

reikalavimai mokytojams ir jų darbo kokybei. Sklinda gandas, apie keičiamą atestacijos tvarką, kuri bus

tiesiogiai siejama su ugdomųjų mokinių pasiekimais, nors šiandien turbūt neatsirastų drąsuolio įvardyti, bent

keletą objektyvesnių mokytojų darbo kokybės nustatymo kriterijų.

Sąmyšis mokytojų tarpe tikrai kils, nes vadovaujantis kažkokiais neaiškiais pasiekimais, dalis mokytojų,

ugdymo įstaigų vadovams panorėjus, neteks savo kvalifikacinės kategorijos. Juk niekas nepaklaus, kaip

Petriukas, mokėjęs vos trejetukui, užaugo padoriu žmogumi, o štai, Vladelis, šimtukininkas, galų gale išaugo

padorus „svoločius“.

Organizacinių galimybių neatsiranda nustatyti kadencijas vadovams, jų atestacija – muliažas, pasenę

vadovai toliau sėkmingai gauna gausų atlygį, sakyčiau, valstybinę dotaciją iš „Sodros“. ir nors ne kartą

psichologai teigė, kad vos ne pusė mokinio pasiekimų priklauso nuo mokyklos vadovo, gerai organizuotos

mokyklos veiklos, ar girdėjote siūlymą, jog vadovo atestacijos kriterijumi būtų ugdomųjų mokinių pasiekimai?

Taigi, reformuodami pamatus, pakeiskite stogą.

Vienos konferencijos metu buvo patikrinta, kiek mokytojų serga depresija. Rezultatai apstulbino – sveikų

beveik nebuvo. Profesinės sąjungos pravedė apklausą dėl smurto mokyklose – rezultatai sukrėtė. Kas pasikeitė


10

nuo tos dienos? Niekas... Na, nebent neatlaikė kelių pedagogų nervai ir širdis. Visokios savaitės – kovos su

smurtu, kovos su korupcija – tuščias laiko švaistymas ir dar vienas nemokamas darbas mokytojui...

Nustokime juokinti pasaulį su projektais, kurie nieko gero neduoda, kaip ir judrumo pamokos.

Sovietmečiu šokinėjom, tebešokinėjam ir dabar, pamiršę pasiūlyt po to mokinukui nusiprausti. Man labai

nepatinka vajai. Ministrė sušneko apie rinkliavas mokyklose. Jos buvo, yra ir bus, tol, kol Vyriausybė

mokykloms neskirs tiek lėšų, jog užtektų bent toms reikmėms, kurios deklaruojamos, kad mokiniai jas gauna

nemokamai. Pavyzdžiui, pinigų pažintinei veiklai. Didelėje mokykloje užteks vienai ekskursijai mokslo

pirmūnams, o mažoje , na, nebent proginiam atvirukui, o kur dar lėšos kurias iš savo varganų atlyginimų

atiduoda mokyklai mokytojai?

Darėme apklausą, paaiškėjo, jog mokytojai mokyklai paaukojo apie 150 – 200 eurų. Vieninteliai

mokytojai neturi aprūpintos darbo vietos ir savo darbo įrankių. Taigi, mūsų darbas yra vertinamas menkai,

sulyginamas su nekvalifikuoto darbininko atlyginimu, o reikalavimai kaip ministrui – būti protingam, gražiam,

atlaidžiam, tėvu, mama, psichologu, ekskursijos vadovu, med. sesele, dirbti bendruomenei, tėvams ir net jų

giminėms. gal laikas sustoti. Turime mažiausią atlygį Europoje, tai ir mūsų paslauga turi būti prasčiausia

Europoje – vaikai turi žinoti mažiausiai ir nereikalaukite daugiau – mes turim teisę nedaryti, nes mes

nekvalifikuoti, be išsilavinimo ir atėjom atidirbti tik už pašalpą, o už pašalpą mes galime nebent užpildyti

žurnalą ir pažiūrėti viena akimi, kad ugdytiniai nenusuktų sprando ir tai tik viena akimi, nes už antrą niekas

nesumokėjo.

Jei veltėdis nuo Rokiškio gali vograuti, jog jis neis už pašalpą dirbti, kodėl mes turime už tą pačią pašalpą

dirbti iki išsekimo? Kaliniai, ir tie, prisiteisia iš Lietuvos už tai, kad sutrukdė jų lytinį gyvenimą. Kada mes,

mokytojai, kreipsimės į Europos teismus už pažeminimą ir psichologinį smurtą, už pastovų Konstitucijos

nuostatų pažeidimą? Tai yra teisės į teisingą atlygį už darbą – už Vyriausybės cinišką požiūrį į savo

bendrapiliečius, už valstybinių sutarčių su socialiniais parneriais nevykdymą ir, svarbiausiai, už savo

inteligentijos palikimą bado mirčiai, kurį įvardyčiau vienos socialinės grupės genocidu. O kaip įvardyti

nemokamas priverstines atostogas, kurių metu dar reikia dirbti, ko gero nežinos net teisės ekspertai...

Jūs galvojate, jog krizė baigėsi. Jei ji paliečia valdžios sąžinę – ji nesibaigs niekada. Girdėjau, jog Skuodo

rajono pedagogai vėl nemokamose... Kas tai? Smauglio Ka paskutinis žvilgsnis beždžionei?

Vaizdelis apgailėtinas. Mokinių, išsivaikščiojusių po pasaulį – 37 procentai – gimusių, paaugintų, gražių.

Nuo jų laiškų nebegausite, ateities vizijos irgi nesitikėkite. Mokyklų sumažėjo 21 procentų, mokytojų 23

procentais. Jautėmės kalti, jog vienam mokytojui tenka mažai mokinių – tik 6, tačiau paaiškėjo, jog nė velnio –

jų buvo net 13,9, dabar 11,8 ir tai ne europinis rodiklis. Jis turėtų būti 9,1.

Kai pamatai, kokias viešųjų ryšių akcijas rengia Vyriausybė, kad tik tauta nesuvoktų beviltiškos mokytojų

padėties, supranti, kodėl Rolandas Kazlas siūlo įtraukti lietuvius į pasaulio paveldą.

Vien už mokytojų mulkinimą, Lietuvos vyriausybes reikia įtraukti į Gineso knygą: už brangiausius

pasaulyje autobusiukus, už minkštus projektus mokiniams, kurių pinigai atitenka suinteresuotoms grupėms, už

amžinybę trunkančias derybas, iš kurių jau juokiasi Europos profesinės sąjungos ir ETUCE, už Seimo

sprendimų nevykdymą, susitarimų su Vyriausybe nesilaikymą.

Juokas net neima – jei jau pasirašytas su Premjeru susitarimas yra niekinis ir nevykdomas, tai kas šioje

valstybėje yra vykdoma?

Už didelę algą, kuri yra tik miražas, gautas sudėjus mokytojo ir direktoriaus algą, už finansų ministro

kalambūrą, cituoju: „Įspūdingiausias augimas, skirtas švietimui – net 1,5 procento...“. Auksinio „cibulio“ jūs

nusipelnėte, nes krašto apsaugai skirto 30 procentų, socialinės aplinkai 15, kultūros ministerijai 11, tik šiaip

sau... Cinikas jūs, pone, kiek dar galite tyčiotis iš Lietuvos vaikų ir juos auginančių mokytojų?

Jie juk ne bankininkais dirba, ne jūsų mylimais muitininkais, jie augina jūsų vaikus. O pats didžiausias

cinizmas yra šį biudžetą pavadinti socialiai orientuotu. Jei mažiausias pajamas gaunantys, aukštuosius baigę ir

dirbantys itin sudėtingą darbą nusipelnė tik bedarbio pašalpos, nematau jokios orientacijos. Gyvenam ant

skurdo ribos ir dar paklausia – kur tu pinigus dėsi?

Pats įdomiausias ministro R. Šadžiaus priekaištas, kad profsąjungos nori sukiršinti Švietimo ir mokslo

ministeriją su Finansų ministerija. Keista, kad tik dabar. Kai prioritetinės šakos ministrė prie valstybės biudžeto

paskutinė, reikia jau nebepykti, o nusivilkus švarką, eiti daryt tvarkos. Kažkaip ne taip tą valstybės pyragą

skirstote, jei švietimas yra tik ministerija, kurios sutaupytas lėšas galima peradresuoti kur tik nori, tai tas pats,

kas atimti iš vaiko duoną ir atiduoti ginkluotam dėdulei. Ir jei mes kiršinam – reiškia dirbam gerai savo darbą,

mūsų tokia paskirtis, ginti mumis patikėjusius darbuotojus ir visos priemonės teisėtos.


11

Ko mes tikėjomis iš Švietimo ir mokslo ministerijos? Kažkada vienas politikas pasakė – nesiseka jums su

ministrais, visi ateina ne jūsų, o Finansų ministerijos ginti. Gerai pamąsčiau, jis teisus. Labai laukėm šios

ministrės atėjimo, nes dirbdama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininke ji ir suprato, ir palaikė

pedagoginę bendruomenę. Mes iš jos tikėjomės labai daug. Į skeptikų kalbas atsakydavome, jog reikia palaukti

realių darbų. Mokslo metų trukmės grąžinimas buvo lyg geras ženklas. Bet, deja, mes kaip ta bobutė vėl likom

prie suskilusios geldos.

Kodėl tvirtai neginami mokytojų interesai, kaip tai daro vidaus reikalų ministras Skvernelis? Mes

suprantame, būti sistemos dalimi nėra lengva, ypač esant Finansų ministerijos diktatui. ir kai šios ministerijos

ministras yra tas pats, sukėlęs didžiausius Lietuvoje pedagogų streikus 2007 m. Kaip pykinti tautą jis žino ir

moka. Bet juk tam esame mes. Sekantis piketas turi būti po jų langais – pradedame lipti ponui R. Šadžiui ir jo

komandai ant kulnų pasikeisdami už provokavimą streikuoti antrą kartą, viceministrui Žilevičiui, apsiaučiame

Finansų ministeriją ir neišleidžiame iš ten nei vieno, nei uogaut, nei pietaut, o tuo labiau miegoti. Sakysit,

neteisėta? O ar teisėta už alinantį darbą mokėti antikonstitucinį atlygį ir dar tyčiotis, jog tai socialiai orientuota?

Jus gerbt .galiu nebent už pasakymą „Šiandien, ko gero esu vienintelė ministrė , kuri labiausiai liūdna ir

nuskriausta, nes man atimama 11 milijonų eurų. Neturiu iš ko pradėti klasės krepšelio, neturiu iš ko įgyvendinti

prievolės ir uždavinių , kuriuos man suformulavo, ponas premjeras“. Ministre, palaikau jus, o mes laukiame

nuo 2009 metų, alkani, apdraskyti įžūlių mamyčių ir piktų jų atžalų, dėvėtų drabužių nešiotojai, laukiame

sukandę dantis. Tikėjome derybomis ir 20-ą kartą vėl buvome apgauti, mulkinami atvirai, valstybiniu lygmeniu.

Gink dieve, mes ne radikalai, ne Putino garbintojai, bet kito kelio mums nepalikote, tik pakartoti 2007

metus.

Vienas mokytojas paklausė – gal jau laikas tiesinti dalgį? Atsakau – laikas .O, kad niekas nesikeis, rodo

2015 m. spalio 21 dienos Jūsų pasirašytas įsakymas Nr. V- 1089, kuris keičia mokinio krepšelio paskirstymą

savivaldybėms. Ir vėl, neva, dėl mokinių migracijos atimamos sutaupytos lėšos, kurios pagal susitarimą su

Premjeru, turi būti panaudotos ugdymo reikmėms.

Provincija pinigų neturi, ugdymas vyksta tik pagal minimalią programą. Jūsų klerkė įsižeidė, jog

pastebėjom, kad to ugdymo tenka tik 50 – 70 procentų – tai leidžia universaliosios šakutės. Prašėm –

apskaičiuokite kiek reikia vaikui ugdymo valandų išmokti antrą užsienio kalbą? Tik 2 valandėlių,? Nesąmonė –

nebent raidynui išmokti. Ir štai, Jūsų įsakymu Šilutės 280 tūkstančių eur. atitenka Vilniui, Kaunui, Klaipėdai,

Šiauliams ir Vilniaus rajonui...

Primenu, mūsų mokinukai baigė 12 klasių, o į pirmas neatėjo.. Jie emigravo, bet ne į Vilnių, tuo labiau ne

į Vilniaus rajoną. Ką norėjote tuo pasiekti? Sukiršinti sostinę su kaimiečiais? O gal dar tautinę nesantaika

kurstote? Taigi, tenka prisiminti T. Tilvytį – Kaunas klasiška poema, sukurta iš pinigų, sodžiuj gi kieman iš

kiemo vaikšto pulkas ubagų.

O gal dar labiau sustiprinti socialinę atskirtį? Beje, šis skirstymas maskuoja nemažus sutaupytus

pinigėlius – kažkur prapuola apie 8 milijonai. O viešųjų ryšių akcija vadinasi „skyrėm švietimui 3 milijonus“.

Nė velnio neskyrėt. Tai – algos bibliotekininkams, minimalių didėjimas ir pinigai neformaliam nelabai teisingai

interpretuotam. Kas dirba tas negavo, gaus tik tie, kurie neva dirbs, ir tai 3 mėnesius.

Taigi, mūsų netenkina esama padėtis, nuolatinis stresas darbe, nuolat mažėjantis atlyginimas ir vis

didėjančios neapmokamų darbų apimtys ir atsakomybė, netenkina ugdymo plano finansavimas, netenkina

šimtai institucijų, mintančių švietimo sąskaita, netenkina socialinio dialogo ignoravimas, teisingiau jo

imitavimas.

Klausiu - ką darom? Beje, primenu, jog pirmojo streiko metu išbandyti triukai nepraeis, nei vadovų

papirkinėjimai, nei trylikti atlyginimai mokyklų, priklausančių ŠMM pedagogams, nei bauginimai kažkokiais

savanoriais. Primenu, kad turim streikų fondą ir šį kartą kreipsimės į Europos šalių ambasadas, Europos

profsąjungas, jei jau ginami kaliniai, tai mažiausiai apmokamų Europoje pedagogų skundas bus išgirstas!

ISTORIJOS VANDENYNE NENUSKENDUSI

(Neeilinis LMPS suvažiavimas)

2015 m. spalio 26 d., tuoj po vidurdienio į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmus rinkosi

Lietuvos pedagogai. Didžioji Renesansinė rūmų salė buvo artipilnė.


12

14 val. 15 min. Lietuvos Respublikos himnu prasidėjo

Neeilinis Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS)

suvažiavimas, skirtas organizacijos 110 metų jubiliejui

nuo jos įkūrimo ir 25 metų jubiliejui nuo organizacijos

atkūrimo po sovietinės okupacijos.

LMPS pirmininkės Jūratės Voloskevičienės

plenarinis pranešimas „Istorijos vandenyne

nenuskendusi“ nukėlė į tolimą praėjusio šimtmečio

pradžią, nes, pasak didžio vokiečių rašytojo, poeto ir

žurnalisto Heinricho Heinės, „Kiekvienas žmogus – tai

pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija.“ Ilgametis pasipriešinimas Rusijos jungui, spaudos draudimo laikotarpis ir kt. istorinės sąlygos lėmė, jog XX a.

pradžioje lietuvių tauta pribrendo naujiems politiniams siekiams. Knygnešiai, jų vienijimasis į organizacijas, draudžiamos

literatūros kūryba, platinimas ir skaitymas, slaptos lietuviškos mokyklos, jų daraktoriai sudarė pamatus Lietuvos

intelektualinio ir konfesinio sluoksnio sustiprėjimui.

1904 m. caro dekretas, sugrąžinęs lietuviškos spaudos laisvę buvo pagrindinis tautinio atgimimo impulsas.

1905 metų pabaigoje beveik visoje Lietuvoje buvo perrenkamos valsčių valdybos, teismai, naikinami karo

prievolininkų sąrašai, carų portretai, buvo uždaromos rusiškos mokyklos, šalinami iš Rusijos atsiųsti mokytojai, vietoje jų

paskiriami lietuviai, šalinami policininkai, žandarai.

Daugelyje Lietuvos mokyklų patys moksleiviai reikalavo dėstyti Lietuvos ir Lenkijos tautų istoriją, legalizuoti

organizacijas ir savišvietos ratelius, moksliškai dėstyti mokomuosius dalykus. Tam pritarė ir dalis pažangiųjų mokytojų.

1905 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje įvyko lietuvių mokytojų sąjungos steigiamasis suvažiavimas. Jos pirmininku

išrinktas Gabrielius Landsbergis Žemkalnis. (Būtina pažymėti, jog Didysis Vilniaus seimas vyko kiek vėliau – 1905 m.

gruodžio 4 – 5 d.d.)

Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže veikė Liaudies mokytojų sąjunga, kuriai vadovavo Jonas Jablonskis.

Idėja atkurti Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą kilo Vilniuje 1918 m. gruodžio 28 d.- 1919 m. sausio 1 d.

vykusiame mokytojų suvažiavime. 1919 m. gruodžio 27-30 d.d. Kaune vykusiame suvažiavime buvo priimti sąjungos

Įstatai ir išrinkta 5 asmenų centro valdyba.

1940 m., TSRS okupavus Lietuvą, jos veikla nutrūko, o jos turėtas turtas buvo nacionalizuotas.

„Šlovingiausi esame ne tada, kai išsilaikome neparkritę, o kai parkritę atsikeliame.“ (Konfucijus) 1990 m. spalio 27 d. Vilniuje vykusiame suvažiavime LMPS buvo atkurta, tačiau sovietų nusavinto turto taip ir

neatgavo.

Pirmuoju atkurtosios organizacijos pirmininku išrinktas tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto docentas Juozas

Uzdila. 1992 metais LMPS pirmininke išrinkta Romualda Hofertienė, 2000 metais – Dalia Gricienė. 2007 metais –

Jūratė Voloskevičienė.

Svarbiausia atkurtosios LMPS misija – Lietuvos švietimo problemų sprendimas, pedagogų bei kitų darbuotojų

socialinių ekonominių garantijų ir konstitucinių teisių gynimas.

Simboliška, jog abi LMPS svarbios datos sutampa su visai Lietuvai svarbiomis datomis:

1905 m. rugpjūčio 12 d. įkurta LMPS, po to, gruodžio 4 – 5 d. d., sušaukiamas Didysis Vilniaus Seimas -

aukščiausias solidarumo etapas, demokratiškai iškėlęs Lietuvos valstybės atkūrimą.

1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, o spalio 27 d. atkurta Lietuvos mokytojų profesinė

sąjunga.

Šiandieninė LMPS atvira diskusijoms. Todėl konferencijose gvildenami patys įvairiausi mokytojus

jaudinantys klausimai: švietimo problemos ir iššūkiai, kaimynų patirtis, asmeninis pilietinis, dalykinis, teisinis

tobulėjimas.

Vienas svarbiausių veiklos metodų yra socialinio dialogo vystymas ne tik su atsakingais valstybės

žmonėmis, bet ir savivaldybėse bei ugdymo įstaigose. Džiaugiamės bendradarbiavimu su kitomis Lietuvos

pedagogus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis. Rimtai mąstome apie keturių profsąjungų (LMPS, LŠPS,

LŠĮPS bei KŠDPS) susivienijimą į vieną galingą profesinę sąjungą su šimtmetį peržengusia istorija ir vardu.

„Visi mes, čia susirinkę, turime vieną bendrą bruožą – pašaukimą. Pašaukimą būti žinių, meilės,

kantrybės ir pasiaukojimo šaltiniu. Dėl šio pašaukimo kartais pamirštam ne tik save, bet ir savo artimuosius.

Daliname save ugdytiniams, daliname save kolegoms, išgyvenam jų nesėkmes ir nelaimes, džiaugiamės jų

sėkmėmis... Savo gyvenimais, darbais ir altruistine veikla rašome istoriją“,- sakė pirmininkė.

Geriausia, ką mums duoda istorija,– tai jos skatinamas entuziazmas.

(Johanas Volfgangas Gėtė)

http://lt.wikipedia.org/wiki/TSRS

http://lt.wikipedia.org/wiki/1990


13

Pacitavusi J. V.Gėtę, pirmininkė kreipėsi į suvažiavimo dalyvius:

- Istorijos vandenyne nenuskendusi Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga su Jūsų entuziazmo

vėliava toliau skrodžia putojančias ekonominių krizių ir politinių permainų bangas. Suvažiavime dalyvavo gausus svečių būrys: pirmojo Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininko vaikaitis, 1990-ųjų

metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos vicekancleris

Rimantas Vaitkus, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas, komiteto narys

Vytautas Juozapaitis, Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės

patarėjas švietimo klausimams Jonas Mickus, Panevėžio savivaldybės atstovas Kęstutis Rimkus, I-asis

atkurtosios LMPS pirmininkas Juozas Uzdila (nuo 1990 iki 1992), II-oji atkurtosios LMPS pirmininkė, buv.

Seimo narė Romualda Hofertienė (1992-2000), III-oji pirmininkė Dalia Gricienė (2000-2007), Klebonas

Ričardas Doveika, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Kauno vicemeras Vasilijus Popovas, KŠDPS

pirmininkė Aldona Kindurienė, LŠPS pirmininkas Audrius Jurgelevičius, LŠMPS Federacijos pirmininkė

Laima Juknienė, LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas, kitų Lietuvos

ūkio šakų profesinių sąjungų pirmininkai, viešnia iš Latvijos švietimo profsąjungos LIZDA Ilzė Trapenze ir

dar daug kitų.

Gėlės, nuoširdūs linkėjimai, dovanos...

Kai LMPS pirmininkė Jūratė Voloskevičienė atrišo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos dovaną,

per salę nuvilnijo džiaugsmingas šurmulys – prieš šventės dalyvius išsiskleidė naujutėlė LMPS vėliava, kurią,

po itin jautrių palinkėjimų visiems mokytojams ir maldos, klebonas Ričardas Doveika pašventino.

Kiekvienas matė, kaip iš vandens laikrodžio teka vanduo. Lygiai taip pat bėga laikas, tačiau

žmogaus laikas ne vandens laikrodžiu matuojamas, O DARBAIS. Aktyviausiems, drąsiausiems ir

pilietiškiausiems LMPS nariams, veteranams bei socialiniams partneriams buvo įteiktos padėkos ir maži

angeliukai - jų atliekamų gerų darbų simboliai.

Šventinę nuotaiką papildė Vilniaus Algirdo mokyklos pedagogių vokalinis instrumentinis ansamblis CON

MODUS, padovanojęs nuostabų koncertą.

Po koncerto suvažiavimo dalyvių ir svečių laukė dar viena staigmena – restorano HBH Vilnius

dovanotos vaišės.

„Vakarėjantį Vilnių palikome pakylėti. Dėkoju už viską Tauragės delegatų vardu“- rašė LMPS Tauragės

skyriaus pirmininkė Sigyta Gembutienė. Panašiai byloja ir kitų delegatų atsiųsti atsiliepimai.

PAŽADAI TĘSIASI – ABEJONĖS NEIŠSKLAIDYTOS

Spalio 23 d. Vyriausybėje vėl įvyko Lietuvos švietimo

ir mokslo profesinių sąjungų federacijos (LŠMPSF)

atstovų ir Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus,

Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės ir

Finansų ministro Rimanto Šadžiaus susitikimas,

kuriame buvo aptarti švietimo sistemos finansavimo

klausimai.

Susitikimą pradėjęs Ministras pirmininkas A.

Butkevičius pakvietė profsąjungų atstovus išsakyti

kylančius klausimus, diskutuoti, kad kiltų kuo mažiau

neaiškumų.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, kaip ir prieš savaitę vykusio

susitikimo su Premjeru metu, uždavė tą patį klausimą – ką pasakyti mokytojams, kurie pavargo laukti žadėtų

permainų. Mokytojai mato, kad šalies situacija gerėja, atlyginimai kyla, išskyrus juos, todėl nuolat girdimais

pasakymais, kad „ieškome, stengiamės“ jau nebetikima ir patikinimas, kad „kažkada atlyginimai augs“ mūsų

netenkina – reikalaujame konkretumo – kada ir kiek?

Švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė, pristatydama, kas buvo nuveikta įgyvendinant Premjero

potvarkiu sudarytos darbo grupės nutarimus, akcentavo, kad švietimas yra dinamiška sritis ir todėl ramu čia

nebūna. Susitikimo dalyvius ji informavo, kad klasės krepšelio modeliui yra pasiruošta, procesas vyksta ir nuo

2016 m. sausio 1 d. šis eksperimentas startuos.

http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?nid.3661;/

http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?npg.8;nid.3490


14

Finansų ministras R. Šadžius, papriekaištavęs profsąjungoms, esą jos nori sukiršinti Švietimo ir mokslo

ministeriją su Finansų ministerija, informavo, kad tarp ministerijų vyksta nuolatinis bendradarbiavimas:

dirbama dėl klasės krepšelio modelio įgyvendinimo ir ieškoma geriausių sprendimų.

LŠMPSF pirmininkė, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja Laima

Juknienė iškėlė klausimą, ar įmanoma reikalauti kokybiško darbo iš mokytojo, jei jo atlyginimas beveik lygus

minimaliam.

Vyriausybės kanclerio pirmajam pavaduotojui Rimantui Vaitkui pareiškus, kad lėšų reikia ieškoti ir iš

vidinių rezervų, ir racionaliai panaudojant Europos struktūrinius fondus, Premjeras taip pat išreiškė

susirūpinimą švietimo lėšų neracionaliu panaudojimu savivaldybių lygmenyje.

Ministrė A. Pitrėnienė dar kartą pažadėjo, kad algos mokytojams nuo 2016 m. sausio 1 d. tikrai bus

pakeltos, tą patvirtino ir Ministras pirmininkas, ir finansų ministras.

Anot premjero, „kad kitąmet bent keliais procentais būtų galima padidinti atlyginimus mokytojams,

Vyriausybė kartu su Švietimo ir mokslo ministerija bei Finansų ministerija ieškos lėšų, tačiau visa tai bus

daroma jau esamų planuojamo biudžeto išlaidų rėmuose, nes išlaidos didėti daugiau nebegali“.

Tad profesinės sąjungos atsakymo į klausimą „kiek konkrečiai kils atlyginimai“ taip ir neišgirdo, todėl

sprendimai dėl tolimesnių veiksmų bus priimami spalio 28 d. vyksiančiame Lietuvos mokytojų kongrese

„Švietimo politika – socialinio sprogimo link“.

ISTORIJA APIE VIENĄ VILNIAUS MOKYKLĄ (KŠDPS pirmininkė Aldona Kindurienė)

Viename iš Vilniaus mikrorajonų stovi pasakų dvarelis, trijų

aukštų mokykla. Čia, įkūrimo pradžioje mokėsi per tūkstantis

vaikų. Laikas bėgo, mokykla patyrė reformas ir iš vidurinės

mokyklos virto progimnazija. Bet žinome, kad visokios

metamorforzės, net labai stebuklingos, kurias gausiai pranašavo,

be pasekmių nepraeina. Šalių susitarimu, per paskutinių dviejų

metų reformų virsmą mokytojų kolektyvas neteko beveik 30

žmonių, o dauguma likusių jaučiasi neramiai.

Pavyzdys: administracija prieš profsąjungos rinkimus

paprašo įstoti, tiksliau sugrįžti, mokytojas į sąjungą. Vardan

balsavimo kontrolės, mokytojos sugrįžo, sumokėjusios už 2 metų

nebuvimo laikotarpį. Po poros metelių vieną ,,X“ dieną, ,,lydekai paliepus“ 5 narės iš profesinės sąjungos

išeina, kaip iš lifto. Mat pasivažinėjo ir gana. Administracijai profsąjunga tapo nereikalinga – reiškia ją reikia

sunaikinti. Taip dalis mokytojų tapo klusniais, lojaliais, nekonfliktiškais. Primena skulptūrinę grupę: nieko

nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau... Pabandykite su tokia šeimynėle kovoti už pedagogų teises,

prisijungti prie streiko ar priminti prievoles patogiai įsikūrusiems. O juk mokytojas turi būti pilietiškas, ugdyti

laisvus žmones. Taip vieniems atsiranda privilegijos: metodinė diena su 20 kontaktinių valandų (gal net

pirmadienis, o dar brangesniems – penktadienis), kitiems – paguodžiantis krūvis, ,,įdomus“ tvarkaraštis. Šitas

pasakų dvarelis išgyvena ir daugiau ,,pokyčių“. Į dekretą išeina pavaduotoja, o pensininkė direktorė pasiskiria

šioms pareigoms laikinai einantį, lojalų žmogų ir priduria dar dešimt pamokėlių, kad neskurstų. Tada virvelė

vyniojasi, keičiasi valdžia savivaldybėje, direktorė palydima į užtarnautą poilsį, o Laikinoji Pavaduotoja tampa

ir Laikinai Laikina Pavaduotoja ir Laikina Direktore (LED) ir 7 pamokėles priglaudžia. Pavaduotojos etatas su

visais – LEP – LED – MOKYTOJA – turėtų užsitęsti iki šeštadienio, bet kažkaip stebuklingai rezorbuojasi...

Krikščioniškosios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Aldona Kindurienė ne kartą

kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento dabar jau buvusį direktorių

Gintarą Alfonsą Petronį ir švietimo skyriaus vedėją Džeraldą Dagį dėl situacijos mokykloje, tačiau reikalai iki

šiol nepajudėjo. Gal atėjusi naujas departamento direktorius padės pagaliau šiai mokyklai įvesti tvarką ir bus

vadovaujamasi sąžiningumo principu?

Mokykla daugiau nei 10 metų laukė renovacijos, juk amželis – 32 metai. Aplinkui mikrorajone mokyklos

jau ir po antrą atsinaujinimų ratą suką. Vienintelė tokia ši mokykla su kiaurais langais, stogu, senu ir brangiu

apšildymu. Kai lyja, tai skudurai laiptinėse ir kibirai aktų salėje saugo iškeltą parketą.


15

2015–ųjų rugsėjui atėjus trinktelėjo žinia, kad vyks „ūminė“ renovacija. Mokyklą per savaitę apjuosė

geležiniais pastoliais, pranešė, kad užsakyti langai, kad juos tuoj per spalio lietų sudėlios... Štai jau šešios

savaitės, kaip jie ,,šildo“. Tai, matyt, naujas amžiaus statybų objektas, kaip ir tas nelemtas stadionas: langai jau

atšaukti, renovacija sustabdyta, pinigai už pastolius kapsi. Matyt, pastolių nuoma transformuosis į naują stogą,

langus. Dabar, nuo spalio iki balandžio mėnesio, dalyje kabinetų per pirmas pamokas laikosi + 10,5/+15

laipsnių šilumos. Vėliau nuo vaikų kvėpavimo ir atmosferinių dėsnių pakyla iki +16/+17, kai lauko temperatūra

+11 (kabinetuose higienos normos reglamentuoja +19). Administracijai nerūpi, kad vaikai gali susirgti. O patys

tuo metu administracijos darbuotojai įsijungę kabinetuose šildytuvus.

Tokia situacija, manome, neišskirtinė, atvirkščiai – tipinė, todėl ir neminime mokyklos pavadinimo.

Mokyklose yra „karaliukų“, kurie šokdina visą mokytojų kolektyvą. Tik stiprus darnus kolektyvas gali

atsilaikyti prieš priespaudą. Tik visi kartu veikdami galime laimėti sau palankias darbo sąlygas.

Artėja dar vienas baubas – naujasis socialinis modelis... Ar tylėsime?

EUROPOS KOMISIJA: BLOGIAUSIA MOKYTOJŲ ATLYGINIMŲ SITUACIJA YRA

LIETUVOJE

Švietimo finansavimo ir mokytojų atlyginimų klausimas visada

sukelia Lietuvos valdžios erzelį. Vos tik išgirdę apie tai, kad šalies

mokytojų atlyginimai gerokai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių

mokytojų atlygių, valdžios vyrai ir moterys išsitraukia statistines lenteles

ir grafikus, pasak jų, rodančius, kad jokios problemos nėra - mokytojai

uždirba daug ir gaunamomis pajamomis net lenkia šalies atlyginimų

vidurkius. Deja, reali situacija yra gerokai prastesnė.

Naujausioje, apimančioje 2014-2015 m. Europos švietimo

informacijos tinklo „Eurydice" ataskaitoje dėl Europos mokytojų ir

mokyklų vadovų atlyginimų teigiama, kad „atlyginimai ir kitos išmokos

yra pagrindiniai mokytojo profesijos patrauklumo elementai (kaip ir

darbo sąlygos, karjeros perspektyva, profesinio tobulinimosi galimybės ir pripažinimas) – jie vaidina svarbų

vaidmenį rengiant mokytojus ir užtikrinant, kad mokytojai bus patenkinti ir mokytojaus ilgai". Tai yra

pagrindinė prielaida, kuria remiasi „Eurydice" ataskaita. Ataskaitoje vertinamos Europos šalių mokytojų ir

mokyklų vadovų darbo sąlygos, analizuojant, kaip kito atlyginimai per pastaruosius dvejus metus, kaip jie yra

susiję su šalies BVP, kokios galimybės mokytojams gauti didesnį darbo užmokestį ir kokie skirtumai tarp

pradedančio ir patyrusio mokytojo gaunamo atlyginimo.

Nors ir visoje Europoje situacija nėra labai gera, tačiau Lietuvoje ji ypatingai prasta. Ataskaita rodo, kad,

palyginti su ankstesniais dvejais metais, daugumoje apklaustų šalių 2014-2015 m. mokytojų atlyginimai

padidėjo arba darbo užmokesčio reformų dėka (pvz. Kroatijoje, Slovakijoje ir Islandijoje), arba padidėjimas

įvyko pilnai ar bent iš dalies atkūrus krizės metu sumažintus atlyginimus. Šiame kontekste išsiskiria šešios šalys

– Graikija, Italija, Kipras, Lietuva, Slovėnija ir Lichtenšteinas, kuriose atlyginimai vis dar įšaldyti. O štai

Serbijoje atlyginimas net sumažėjo daugiau nei 1 proc.

Kai kuriose šalyse mokytojų perkamoji galia dar nepasiekė 2009 metų lygio. Taip pat, palyginti su BVP

tenkančiu vienam gyventojui, pirmus metus dirbančių pradinių mokyklų mokytojų metiniai atlyginimai yra

sumažėję beveik visose šalyse (išskyrus Vokietiją, Ispaniją, Kiprą, Portugaliją, Makedoniją, Serbiją ir Turkiją).

Blogiausia situacija yra registruojama Lietuvoje. Pirmus metus dirbančių metinis 1 – 4 klasių mokytojų

atlyginimas, palyginti su BVP tenkančiu vienam gyventojui, tesudaro 32 proc. Mus lenkia net Rumunija, kur šis

rodiklis lygus 41 proc., o pati geriausia situacija yra Vokietijoje (129 proc.) ir Portugalijoje (139 proc.).

Pradedančių dirbti vidurinių mokyklų mokytojų atlyginimas, vertinant pagal BVP tenkančio vienam gyventojui

Lietuvoje (32 proc.), Latvijoje (42 proc.) ir Rumunijoje (44 proc.), radikaliai skiriasi nuo Ispanijos (151 proc.),

ir Turkijos (159 proc.), kur šis rodiklis yra didžiausias. Daugumos Europos Sąjungos valstybių patyrusių

mokytojų (turinčių didelį darbo stažą) atlyginimų santykis visuose švietimo lygmenyse yra didesnis nei BVP

tenkantis vienam gyventojui tose šalyse, tačiau Lietuva kartu su Estija, Čekija ir Slovakija į šią grupę

nepatenka.


16

Analizuojant mokyklų vadovų padėtį, užfiksuoti duomenys rodo, kad net minimalus jų atlyginimas yra

visada didesnis nei mokytojų maksimalus. Ataskaita rodo, kad daugumoje šalių pradinių ir vidurinių mokyklų

vadovų minimalus metinis darbo užmokestis yra didesnis nei BVP procentas, tenkantis vienam gyventojui.

Išimtį sudaro Bulgarija, Čekija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija ir Slovakija, kur šis procentas yra

mažesnis.

Atsižvelgiant į svarbų vaidmenį, kurį mokytojo profesija vaidina visuomenėje, ir Lietuvoje turi būti

pripažinta, kad teisingas atlyginimas yra esminis dalykas, kuris pritraukia žmones dirbti mokytoju ir užtikrina,

kad mokytojai būtų patenkinti ir pakankamai motyvuoti mokyti. Kitu atveju politikų deklaracijos, vyriausybių

programos apie aukštų ugdymo rezultatų siekį teliks tuščios, visuomenę mulkinti skirtos frazės.

LIETUVA PRISIDĖS PRIE ETUCE PROJEKTO VYKDYMO

Europos švietimo profesinių sąjungų komitetas (ETUCE) netrukus pradės vykdyti naują

projektą, kurį palaimino Europos Komisijos (EK) Užimtumo, socialinių reikalų ir

įtraukties generalinis direktoratas. Projekto dėmesio centre – investicijos į švietimą ir

švietimo profesinių sąjungų dalyvavimas Europos ekonomikos valdymo semestre.

Projektas „Investavimas į švietimo sistemą ir mokytojų profesinių sąjungų dalyvavimo

Europos semestre (http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/) dėl

švietimo ir mokymo stiprinimas“ bus pradėtas 2015 m. lapkričio 1 d. ir tęsis 2 metus.

Tarp projekto partnerių, kurie sudarys projekto patariamąją grupę, yra DLF (Danija), MUT (Malta),

ESTUS (Slovėnija), FLC-CGIL (Italija) ir Lietuvos švietimo profesinė sąjunga.

ETUCE susirūpinusi tuo, kad mažėja investicijų į švietimą ir daugelyje Europos šalių yra nepakankamas

mokytojų profesinių sąjungų dalyvavimas Europos semestro politikos koordinavime. Pastaruoju metu atsirado

neigiamos tendencijos, reikalaujančios mokytojų sąjungas imtis tolesnių veiksmų.

Pirma, konkrečios Europos semestro rekomendacijos šalims vis plačiau apima švietimo ir mokymo

prioritetus, įskaitant tokias temas kaip ankstyvasis ugdymas, mokyklos nebaigusių asmenų skaičius, mokytojų

profesinis tobulėjimas, suaugusiųjų mokymasis ir taip toliau. Antra, nepaisant daugybės EK raginimų

valstybėms narėms išsaugoti investicijas į svarbias augimui sritis, daugelis jų sumažino investicijas į švietimą.

Tai buvo labiausiai susiję su finansine padėtimi, susidariusia dėl ekonominės krizės, ir nuolatinių reikalavimų

sumažinti valstybės skolą bei vykdyti fiskalinį konsolidavimą, atsižvelgiant į Europos semestrą. Trečia, toks

griežtas ekonominis koordinavimas ir biudžeto priežiūra paskatino vyriausybes ieškoti kitų būdų finansuoti

švietimą, pvz. skatinant viešojo/privataus kapitalo partnerystę švietimo srityje arba išplėsti privačių, komercinių

ir finansinių veikėjų ratą švietimo erdvėje. Todėl, dabar yra pats laikas ištirti, koks yra mokytojų profesinių

sąjungų vaidmuo šiame procese ir kaip aktyviau į šį procesą įsitraukti.

Per projekto gyvavimo laiką vyks penki regioniniai mokymai, kuriuos ETUCE organizuos

organizacijoms narėms visoje Europoje. Mokymai suteiks švietimo profesinėms sąjungoms kompetencijų,

specialių žinių ir supratimo kaip stiprinti savo dalyvavimą Europos semestre ir prisidėti prie europinės ir

nacionalinės švietimo ir mokymo politikos formavimo. Jie taip pat aptars, kaip stiprinti bendradarbiavimą su

kitais subjektais, pavyzdžiui, su Vyriausybe, darbdaviais ir kitomis profesinėmis sąjungomis. Be to, bus

atliekami platūs tyrimai, siekiant išsiaiškinti Europos semestro poveikį reformoms ir investicijoms į švietimą ir

mokymą bei mokytojų profesinių sąjungų dalyvavimą Europos semestrų procese.

Baigiamoji projekto konferencija, kuri vyks 2017 m. birželio mėnesį, leis švietimo profsąjungoms aptarti

tolesnius veiksmus, kaip labiau įsitraukti į Europos semestrą dėl švietimo ir mokymo. Tyrimo rezultatų ir

mokymų medžiagos sklaida padės labiau atkreipti dėmesį į Europos politikos formavimą ir koordinavimą

siekiant „Europa 2020“ tikslų švietimo ir mokymo srityje.

Taigi, šis projektas tęsia darbą, kurį ETUCE ir jos organizacijos narės jau pradėjo su ETUCE veiksmų

planu dėl Europos semestro ir yra susijęs su Europos socialinių partnerių deklaracija „Socialinių partnerių

dalyvavimas Europos ekonomikos valdyme“ ir ES komunikatu „Stiprinti ekonominės ir pinigų sąjungos

socialinę dimensiją“.

2014 m. gruodžio mėn. įvykusiame Tarybos posėdyje ministrai kalbėjo apie tai, kad svarbu investuoti į

švietimą ir mokymą siekiant skatinti tvarų ekonomikos augimą. Šių debatų santrauka buvo įtraukta į ataskaitą,

aprėpiančią visų sudėčių Taryboje svarstytus klausimus, susijusius su strategija „Europa 2020“.

http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/


17

Tarybos debatų metu, ministrai pabrėžė lemiamą švietimo vaidmenį strategijos „Europa 2020“ sėkmei.

Aukšta švietimo kokybė ir gebėjimų plėtojimas – būtini ekonomikos augimo, inovacijų, konkurencingumo ir

darbo vietų kūrimo veiksniai. Komisija iki 2015 m. pabaigos pateiks pasiūlymą dėl strategijos peržiūros.

BUKAREŠTE SUSITINKA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALIŲ PROFESINIŲ SĄJUNGŲ

ATSTOVAI

2015 m spalio 19-21d. Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių mokytojų profesinių

sąjungų atstovai dalyvavo trečiajame ETUCE Vidurio ir Rytų Europos apskritojo stalo

susitikime Rumunijos sostinėje - Bukarešte.

Dalyviai pristatė gerosios patirties pavyzdžius ir aptarė efektyvaus socialinio

dialogo, mokytojų kvalifikacijų tobulinimo, informacinių kompiuterinių technologijų

naudojimo, sveikų ir saugių sąlygų darbe ir kitus klausimus.

Lietuvos socialinio dialogo švietimo sektoriuje situaciją pristatė LŠPS

pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis skaitė pranešimą „Problemos ir pasiekimai,

kuriant socialinį dialogą švietimo sektoriuje Lietuvoje“.

Susitikime ETUCE sekretoriatas pristatė Vidurio ir Rytų Europos šalių profesinių sąjungų apklausos

ataskaitą, kurioje aptariami klausimai, susiję su švietimo finansavimu, mokytojų darbo sąlygomis, socialiniu

dialogu ir profesinių sąjungų teisėmis.

Bukarešte taip pat vyko ir VRE profesinių sąjungų atstovų tinklo susitikimas. Šis tinklas buvo sukurtas

2014 m. specialioje ETUCE konferencijoje Vienoje siekiant užtikrinti bendradarbiavimą tarp šio regiono

profesinių sąjungų ir koordinuoti jų dalyvavimą EI ir ETUCE veikloje. Šio tinklo nariai susitinka du kartus per

metus. ETUCE sekretoriatas pristatė finansavimo galimybes teikiant paraiškas ir vykdant projektus, kurie padės

stiprinti profesinių sąjungų veiklą.

Bukarešte profesinių sąjungų delegatai turėjo galimybę ne tik aptarti esamus ir būsimus iššūkius jų

regionuose, bet įvertinę neigiamą neoliberalios politikos įtaką švietimo finansavimui ir reformų vykdymui bei

socialinio dialogo ignoravimą kai kuriuose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, delegatai priėmė deklaraciją,

patvirtinančią Vidurio ir Rytų Europos šalių švietimo profesinių sąjungų įsipareigojimą nedelsiant spręsti

labiausiai neatidėliotinus klausimus.

ROKIŠKYJE ATNAUJINTA TERITORINĖ KOLEKTYVINĖ SUTARTIS LŠPS Rokiškio susivienijimas

Spalio 2 d. Tarptautinės mokytojų dienos proga Rokiškyje buvo

suorganizuota šventė.

Šventės metu buvo atnaujinta Rokiškio rajono švietimo

sektoriaus teritorinė kolektyvinė sutartis. Ją pasirašė susivienijimo

pirmininkas Erikas Gaigalas, Rokiškio rajono švietimo įstaigų

vadovų asociacijos pirmininkas Augutis Tymukas ir Rokiškio

rajono savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Velykis.

Primename, kad ankstesnė sutartis buvo pasirašyta 2013 m.

spalio 5 d.

SUSITARTA DĖL BENDRADARBIAVIMO LŠĮPS Telšių rajono susivienijimas

Retas politikas gali pasigirti, jog išmano daugybę sričių. Greičiau atvirškščiai – juk į politiką paprastai

ateinama iš kažkokios vienos konkrečios darbo srities. Tad sąžiningi politikai, prieš priimdami sprendimus

vienoje ar kitoje srityje, kur mažiau turi patirties, elgiasi išmintingai – pasitaria su tos srities profesionalais.


18

Praėjusią savaitę socialiniai partneriai – Lietuvos švietimo

įstaigų profesinės sąjungos (LŠĮPS) Telšių r. susivienijimo

pirmininkė Zofija Jesinienė ir Telšių rajono savivaldybės tarybos

Darbo partijos frakcijos seniūnas, Telšių r. savivaldybės mero

pavaduotojas, laikinai einantis mero pareigas Petras Kuizinas,

siekdami, kad švietimas tikrai taptų šalies prioritetine sritimi, pasirašė

bendradarbiavimo susitarimą.

Vicemeras P.Kuizinas akcentavo, kad toks bendradarbiavimas

jau pratęsiamas trečią kartą. „Tik tardamiesi, bendraudami dialogo

būdu galime žengti pirmyn. Teko bendrauti su profesine sąjunga ir

mažesniame, ir didesniame rate. Neslėpsiu, tekdavo ir paprakaituoti“, – prieš susitarimo pasirašymą kalbėjo

P.Kuizinas.

„Ilgametė praktika rodo, kad rezultatai geresni, kai vyksta dialogas visais lygiais: ir šalies, ir rajono, ir

ugdymo įstaigos. Džiaugiuosi, kad Darbo partija ne pirmą kartą parodo iniciatyvą bendradarbiauti, sprendžiant

aktualias švietimo problemas. Švietimas – labai sudėtinga sritis, specifiška, todėl būtinos politikų ir praktikų

konsultacijos, kad priimami sprendimai būtų racionalūs ir teisingi“, – pabrėžė Z.Jesinienė, pasidžiaugusi, jog

pavyksta bendradarbiauti, o profesinės sąjungos atstovų nuomonė yra išklausoma ir jos paisoma.

Po pasirašymo P.Kuizinas Z.Jesinienei įteikė puokštę rudeninių gėlių. Pasirašant susitarimą dalyvavo ir

pasirašiusiuosius pasveikino LŠĮPS Telšių r. susivienijimo prezidiumo nariai.

LŠĮPS MAŽEIKIŲ RAJONO SUSIVIENIJIMO PIRMININKŲ TARYBA SVARSTĖ SVARBIAUSIAS

PROBLEMAS LŠĮPS Mažeikių rajono susivienijimas

2015 m. spalio 1 d. LŠĮPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų taryba

aptarė svarbiausias problemas, kylančias švietimiečių bendruomenei.

Apie padėtį švietime kalbėjo LŠĮPS Mažeikių rajono pirmininkės

pavaduotojas Vitalijus Baltutis, su eksperimentinio klasės krepšelio teigiamomis

ir neigiamomis pusėmis bei finansine padėtimi rajono ugdymo įstaigose

supažindino Mažeikių rajono švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus.

Deja, teko konstatuoti, kad finansinė padėtis rajone nedžiuginanti – tik

trims mokykloms nereikia papildomo finansavimo.

Posėdyje pasidžiaugta, jog profesinės sąjungos iškovotomis išeitinėmis

kompensacijomis pasinaudojo didelis būrys švietimo darbuotojų, nors net

trečdaliu teko prisidėti ir savivaldybėms, kadangi yra labai daug pedagogų,

norinčių trauktis iš pedagoginės veiklos, ir gaila, jog švietimo ir mokslo ministrė

Audronė Pitrėnienė pamiršo pačios proteguotą modelį.

Taip pat buvo informuota, kad spalio 28 d. vyksiančiame švietimo

darbuotojų kongrese „Švietimo politika: link socialinio sprogimo“ aktyviai dalyvaus ir mažeikiškiai, o

Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė Judyta Čejauskienė skaitys pranešimą, susitarta dėl lapkričio 26 d.

Mažeikių Pavasario pagrindinėje mokykloje vyksiančios ataskaitinės – rinkiminės konferencijos kvotų ir

organizavimo.

NERIMSTA DĖL MOKYKLOS LIKIMO (LŠĮPS Kretingos raj. susivienijimas)

Mokyklų bendruomenėms ir mokinių tėvams nerimą kelia mokyklų tinklo pertvarkos planas. Dėl to jau

buvo susirinkę Marijos Tiškevičiūtės mokyklos vaikų tėvai, pavojaus varpais skambina ir Marijono Daujoto

pagrindinės mokyklos mokytojai. Susitikę su rajono vadovais klausė – koks jų mokyklos likimas?

Susitikimą su rajono vadovais inicijavo pedagogų profesinės sąjungos atstovai Kretingoje bei M. Daujoto

pagrindinės mokyklos mokytojų kolektyvas. Visą vasarą gyvenę įtampoje dėl mokyklų tinklo pertvarkos,

mokytojai norėjo tiksliai sužinoti – kas laukia jų ir mokyklos.


19

„Visą vasarą gyvenome neramiai. Tikimės, kad mūsų

Savivaldybė priims tokį sprendimą, kuris tiktų visoms

mokykloms“, - prašė pedagogai.

Rajono meras Juozas Mažeika M. Daujoto pagrindinės

mokyklos bendruomenę bandė įtikinti, kad visi sprendimai bus

priimami tariantis su švietimo sistemos visuomene – taigi, ir

mokytojais.

„Mokyklų tinklo pertvarkos planui rengti yra sudaryta

speciali darbo grupė. Viešai pareikšta vieno Savivaldybės tarybos

nario nuomonė dar nėra sprendimas. Sprendimus priima

Savivaldybės taryba. Darbo grupė dirbs, analizuos mokyklų

duomenis. Prieš priimant sprendimus, reikia teisingų motyvų. Natūralu, kad jūsų mokykla žiūri iš savo

varpinės, bet visi turime žiūrėti plačiau. Reikia išanalizuoti situaciją ir tik tada priimti sprendimus. O juos

Taryba tikrai derins su pedagogų bendruomene. Todėl ramiai dirbkite savo darbą“, - ramino J. Mažeika.

Administracijos direktorius Virginijus Domarkas teigė, jog pavojaus bangos keliamos per anksti – esą

politikai pasirengę išklausyti visų nuomonių.

„Visus pedagogus turime gerbti, visos mokyklos turi pateikti savo argumentus“, - sakė V. Domarkas.

Tarybos narys, taip pat pedagogas, Vilius Adomaitis užjautė savo kolegas – jo pastebėjimu, kol vyksta

pertvarka, mokytojų nervai yra gerokai ištampyti. Jis pripažino, kad Jurgio Pabrėžos universitetinėje

gimnazijoje mažėja pamokų krūvis – tačiau šios mokyklos problema negali būti sprendžiama kitų mokyklų

sąskaita.

Nerimaujančius mokytojus palaikė ir Tarybos narė Dalia Martišauskienė.

„Labai suprantu M. Daujoto, Grūšlaukės, Marijos Tiškevičiūtės, J. Pabrėžos mokyklų nerimą. Šią

situaciją turime spręsti kuo greičiau. Pertvarkos projektas turi būti viešinamas, reikia diskusijų. Negalime daryti

sprendimų, naudingų tik vienai ar kitai mokyklai. Reikia tikrai gilios analizės. Neturiu duomenų, tačiau aišku,

kad analizei reikalingi įvairūs pjūviai ir tik po to galima daryti kažkokias išvadas. Aš pasisakau už M. Daujoto

mokyklą kaip pagrindinę mokyklą, ne progimnaziją“, - atvirai pareiškė D. Martišauskienė.

Ji nesutinka su nuomone, kuri ir kelia M. Daujoto pagrindinės mokyklos mokytojams nerimą, kad įstaiga

privalanti būti progimnazija. Tai reiškia, kad vaikai čia mokytųsi tik iki 8 klasės. Vėliau jie turėtų rinktis arba

vieną iš dviejų miesto gimnazijų, arba profesinę mokyklą.

Tačiau pedagogai pripažino, kad yra tokių vaikų, kurie progimnazijoje baigę 8 klases nepatemps

gimnazijos krūvio. O profesinė mokykla esą nėra pasirengusi suteikti visko, ko reikia.

„Matau M. Daujoto mokyklą kaip pagrindinę, nes profesinė mokykla dar nėra tokia moderni, į kurią

norėtųsi eiti baigti 9 ir 10 klases. Daugelis vaikų renkasi Klaipėdą, ne Kretingos profesinę. Todėl reikia palikti

10 klasių M. Daujoto mokykloje, o mokytojams sudaryti galimybes užsidirbti galbūt mokant ir kitose

mokyklose“, - dėstė D. Martišauskienė.

Priimti gerai apsvarstytus sprendimus ragino ir Savivaldybės tarybos narys, pedagogas Vaidas Kuprelis.

„Antroji vidurinė turi gilias tradicijas. Tai yra pirmoji mokykla Kretingoje. Pats šią mokyklą lankiau, čia

dirbau. Negi leisime, kad ši mokykla būtų uždaryta? Bent jau progimnazija turi likti. Tėvai skundžiasi, kad 8

klases baigusiems vaikams teks toliau paėjėti perėjus mokytis į kitą mokyklą. Bet gal vaikai gali paėjėti – juk

galų gale mes sprendžiame apie 40 žmonių, mokytojų, likimą“, - kalbėjo V. Kuprelis.

IŠVYKUSIŲ MOKYTOJŲ NIEKAS NEVADUOJA. ARBA VADUOJA UŽ AČIŪ LŠPS Rokiškio susivienijimo pirmininkas E. Gaigalas

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko švietimo darbuotojų kongresas „Švietimo politika

– socialinio sprogimo link“. Į jį susirinko per 500 pedagogų iš visos Lietuvos.

Kongresą, kuriame dalyvavo ir Rokiškio atstovai, pagaliau drauge organizavo penkios

švietimo darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos. Jam pasibaigus į „Gimtojo

Rokiškio“ klausimus atsakė Rokiškio pedagogų profesinių sąjungų susivienijimo

pirmininkas Erikas GAIGALAS.

– Kas paskatino mokytojus rinktis į šį kongresą?

– Pagaliau pirmą kartą visos profsąjungos suėjo į vieną salę ir pasiryžo veikti išvien.


20

Seime vyksta 2016 metų biudžeto svarstymai. Visus domina, koks bus švietimo finansavimas ateinančiais

metais. Seimas svarsto ir naujo Darbo kodekso pakeitimus bei Darbo santykių liberalizavimo įstatymus, o tai

profsąjungoms ypač svarbu. Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vyksta derybos dėl švietimo šakos

kolektyvinės sutarties pasirašymo. Derybų rezultatai arba jų nebuvimas irgi rūpi pedagogų bendruomenei.

– Pradėkime nuo finansavimo.

– Panašu, kad valdžia, manipuliuodama skaičiais, tiesiog klaidina pedagogus arba jiems meluoja. Pasak

finansų ministro, švietimo biudžetas kitais metais didėja 1,5 proc. Tuo tarpu krašto apsaugai – 30 proc.

Švietimui skirtų lėšų dalis mažėja kasmet. Tai susiję su mokinių mažėjimu bei sumažėjusiu finansavimu iš

Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Dabartinė valdžia paprasčiausiai nesilaiko pažadų. Jau nuo šių metų rugsėjo turėjo būti padidintas

finansavimas bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams padidinant darbo užmokesčio koeficientus. Tai nebuvo

padaryta. Vietoj to ŠMM priėmė saliamonišką sprendimą – rekomendavo mokykloms atimti pamokas iš

mokyklų vadovų ir jas atiduoti mokytojams. Kaip šis nutarimas įgyvendinamas, statistikos, aišku, nėra. Mūsų

rajone iš 19 mokyklų 5 vadovai to nepadarė. Taigi ketvirtadalyje mokyklų mokytojai liko it musę kandę.

– Bet mokytojai „musę kanda“ ne tik todėl, jog kai kurie vadovai pasiliko sau pamokas. Kokie kiti

skauduliai rūpi profsąjungoms?

– Kitas skaudus momentas – išvykusių mokytojų pavadavimas. Ministerija trimituoja, kad lėšų tam yra,

tačiau realybė, deja, dažnai būna kitokia. Mokytojų niekas nevaduoja arba vaduoja už ačiū.

Išsiskyrė valdžios vyrų bei moterų nuomonės ir dėl pedagogų atlyginimų didinimo ateinančiais metais.

Finansų ministras teigia, kad lėšų tam nėra. Tuo tarpu švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė aiškina, kad

atlyginimai bus didinami iki 5 proc. Kaip juokavo viena konferencijos dalyvių – padidins, ko gero, 0,1 proc.

– Besikeičiantys švietimo ir mokslo ministrai pedagogams, tikriausiai, irgi ne į naudą?

– Ministrės pasisakymas kongrese sukėlė gana slogų įspūdį. Iš noro pasigirti savo nuveiktais darbais kaip

ir nieko neišėjo. Bandymas sugraudinti kongreso dalyvius irgi nepavyko. Kaip jau esame pripratę, po savo

pasisakymo ji išvyko spręsti „svarbesnių“ reikalų.

Atlyginimų didinimas iš tikrųjų nėra pats aktualiausias klausimas. Daug svarbesnis – finansavimo,

užtikrinančio ugdymo planą, įgyvendinimas. Pagal egzistuojantį mokinio krepšelio finansavimą praktiškai visos

mūsų rajono mokyklos priverstos taupyti tam, kad išgyventų. Dėl to kenčia ir vaikai, ir mokytojai. Vaikai –

negaudami pilnaverčio ugdymo, mokytojai – darbo ir atlyginimo už jį.

– Ar todėl kongreso pavadinime skamba žodžiai apie socialinį sprogimą? Ar tikrai jau taip blogai?

Juk mokytojai, palyginti su kitais, nemažai uždirba?

– Kol kas nėra jokių planų, kaip bus sprendžiama mokytojų pertekliaus problema, kaip į mokyklas bus

pritraukiami nauji darbuotojai. Remiantis apklausomis, kol kas tik 1 iš 10 Lietuvos edukologijos universiteto

studentų norėtų ateiti dirbti į mokyklą. Įdomu, dėl ko tiek mažai? Na, bet čia retorinis klausimas. Panaši

situacija klostosi ir aukštosiose mokyklose. Bet, kaip sakant, šunys loja, o karavanas žygiuoja pirmyn.

Konstitucinis teismas ką tik nusprendė, kad mokytojų atlyginimų mažinimas 2009-aisiais buvo

antikonstitucinis. Kas, kada ir kaip kompensuos šiuos finansinius praradimus? 2009-aisiais mums buvo žadama,

kad 20011-aisiais ekonominė krizė baigsis ir viskas bus sugrąžinta. Ant nosies 2016-ieji. Tai kaip ta krizė?

Baigėsi ar ne? Pažiūrėjus į kitų metų biudžetą ir matant numatytas solidžias išeitines kompensacijas Seimo

nariams bei visiems kitiems valdžiažmogiams krizė baigėsi. Bet ne visiems.

– Vėl grasinate streikais. Kas dar rūpi švietimo darbuotojų profsąjungoms?

– Seimas svarsto ir taip vadinamą Darbo santykių liberalizavimo paketą. Kaip žinia, pagal naująjį Darbo

kodeksą mažėtų dirbančiųjų socialinės garantijos, blogėtų profsąjungų galimybės atstovauti savo nariams, būtų

labiau varžoma jų veikla. 25-erius metus uoliai ugdžiusi socialinių pašalpų prašytojų visuomenę, valdžia staiga

sumąstė, kad Lietuvoje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.

Taigi gimė planas atleisti nekvalifikuotus, nesuinteresuotus tobulėti, aplaidžius ir visokius tokius, o vietoj

jų priimti naujus, geresnius. Tik va, problema, kur jų už tokį atlyginimą gauti? Juk dauguma išvykę į užsienį ir

už tą patį darbą gauna nors ir minimumą, bet gali gyventi ir prasigyventi.

Ir kas gi šiuos pakeitimus siūlo? Ogi socialdemokratai. Tie patys, kurių misija – ginti ir atstovauti

samdomųjų darbuotojų interesams, tie patys, kurie su profsąjungomis turi žengti koja kojon. Nuo XIX a.

darbininkai per kraujus išsikovojo socialines garantijas visame pasaulyje. Tačiau XXI a. Lietuvoje

darbininkiška partija nutarė „sušaudyti“ savus. LŠPS prieš praėjusius Seimo rinkimus irgi nutarė


21

bendradarbiauti LSDP. Tačiau, kaip matyti, žiauriai suklydo, nes ši partija gina ne samdomo žmogaus, o verslo

interesus.

Pastarųjų dvejų metų profsąjungų derybos su ŠMM labiau priminė derybas vardan derybų. Mat jokių

rimtų ir naudingų švietimo bendruomenei susitarimų nepriimta. Taigi mokytojų kantrybė išseko. Kongresas

nutarė nutraukti visas derybas ir imtis radikalių protesto akcijų. Šį sykį streikuose turėtų dalyvauti visos

profesinės sąjungos.

– Dėkoju už pokalbį.

Reda Milaknienė, "Gimtasis Rokiškis"

VEIKLĄ PRADĖJO PANEVĖŽIO ŠVIETIMO TARYBA (LŠPS Panevėžio miesto profesinė sąjunga)

Lapkričio 4 d. Panevėžio Pedagogų švietimo centre įvyko

pirmasis Panevėžio miesto savivaldybės švietimo tarybos posėdis.

Šią visuomeniniais pagrindais veikiančią instituciją, kurią sudaro

15 mokinių, švietimo darbuotojų, ugdymo įstaigų vadovų,

savivaldos, tėvų atstovų, įsteigė savivaldybės taryba.

Švietimo darbuotojams joje atstovauja LŠDPS pirmininko

pavaduotoja, Panevėžio miesto susivienijimo pirmininkė Erika

Leiputė-Stundžienė ir Panevėžio švietimo profesinės sąjungos

vadovė Nijolė Staišiūnienė.

Švietimo tarybos funkcijos – telkti bendruomenes diskutuoti svarbiausiais švietimo politikos ir strategijos

tobulinimo, jos įgyvendinimo klausimais, teikti pasiūlymus dėl įstaigų veiklos ir finansavimo prioritetų,

sprendžiant švietimo politikos formavimą ir įgyvendinimą mieste.

Pirmajame švietimo tarybos posėdyje pirmininku išrinktas „Žemynos“ progimnazijos direktorius

Romualdas Grilauskas, jo pavaduotoja – Pedagoginės-psichologinės tarnybos direktorė Rita Strockienė.

Tarybos nariai taip pat supažindinti su ketinimais peržiūrėti mokyklų tinklą, pristatyti mokyklų vertinimo

kriterijai.

NAUJA PROFESINĖ ORGANIZACIJA LŠĮPS RIETAVO SAVIVALDYBĖS SUSIVIENIJIMAS (LŠĮPS Rietavo sav. susivienijimas)

Spalio 29 d. 12 val. 3-jų Profesinių organizacijų deleguoti

atstovai, susirinko į Rietavo savivaldybės susivienijimo steigiamąją

Konferenciją. Konferencijoje po darbotvarkės patvirtinimo ir delegatų

pasisakymų, vienbalsiai pritarta LŠĮPS Rietavo savivaldybės

susivienijimo (RSS) steigimui. Išrinktas susivienijimo pirmininkas A.

Mockus (Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos profesinės

organizacijos pirmininkas) ir du pavaduotojai - J. Tubutienė (Tverų

gimnazijos profesinės organizacijos pirmininkė), V. Sragauskienė

(Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos profesinės

organizacijos pirmininkė). Patvirtinti RSS įstatai, išrinkta finansinių

ataskaitų audito komisija ir patvirtinti šios komisijos nuostatai.

SUDERINTAS KLAIPĖDOS RAJONO TERITORINĖS ŠVIETIMO KOLEKTYVINĖS SUTARTIES

PROJEKTAS (LŠĮPS Klaipėdos raj. susivienijimas)

Spalio 26 d. Gargždų „Minijos“ progimnazijoje įvyko Klaipėdos rajono susivienijimo konferencija,

kurioje svarbiausias klausimas buvo teritorinės švietimo kolektyvinės sutarties su Klaipėdos rajono

savivaldybės administracija aptarimas ir pasirašymo galimybės.


22

Derybinė grupė, sudaryta iš savivaldybės ir profesinės

sąjungos atstovų (po keturis), derindama sutarties projektą dirbo nuo

sausio mėnesio. Vasaros viduryje buvo gautas Vyriausybės

nutarimas, kuriuo Klaipėdos rajono savivaldybė buvo įgaliota vesti

derybas su profesinių sąjungų organizacijomis dėl teritorinės

švietimo kolektyvinės sutarties parengimo ir ją pasirašyti. Spalio 15

d. įvyko paskutinis derybinės grupės posėdis, kuriame buvo

suderintas galutinis sutarties projektas ir aptartas preliminarus

pasirašymo laikas.

Konferencijos dalyviai, išklausę derybinės grupės narių

pasisakymus, nutarė pritarti sutarties punktams ir įgalioti

susivienijimo pirmininkę Birutę Vaičikauskienę ją pasirašyti. Sutarties įsipareigojimų vykdymo kontrolei buvo

deleguoti trys atstovai – Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos profesinės sąjungos pirmininkė Verutė

Nekrevičiūtė, Kretingalės pagrindinės mokyklos profesinės sąjungos pirmininkas Saulius Paukštys ir

Kretingalės vaikų lopšelio-darželio profesinės sąjungos pirmininkė Zita Povilienė.

Susivienijimo pirmininkė B. Vaičikauskienė ir derybinės grupės nariai S. Paukštys ir I. Kazlauskienė savo

pasisakymuose pažymėjo, kad ruošiant kolektyvinės sutarties projektą, jį aptarinėjant ir derinant, reikėtų

pasidžiaugti abiejų šalių – savivaldybės administracijos ir profesinės sąjungos – geranoriškumu, supratingumu

ir pagarba vieni kitiems.

Konferencijos dalyviai taip pat diskutavo apie dabartinę situaciją Lietuvos švietimo sistemoje ir

Klaipėdos rajono švietimo įstaigose. Buvo aptarti LŠĮPS prezidiumo nutarimai dėl Lietuvos švietimo profesinių

sąjungų veiksmų reaguojant į šalies valdžios sprendimus švietimo srityje. Konkrečių darbų bus imtasi po

švietimo profesinių sąjungų kongreso spalio 28 d.

LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINIŲ SĄJUNGŲ FEDERACIJA

Lietuvos švietimo profesinė sąjunga Adresas: J.Jasinskio g. 9-413, LT-01112, Vilnius, Lietuva

Tel./Faksas: +370 5 2130252

El.paštas: [email protected]

Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga Adresas: J.Jasinskio g. 9-413, LT-01112, Vilnius, Lietuva

Tel.: +370 647 16443


Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga Adresas: J.Jasinskio g.9-402, LT-01112, Vilnius, Lietuva

Tel.: +370 5 2620103


Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga Adresas: K.Kalinausko g. 2B, LT-03107, Vilnius

Tel.: +370 675 12834


Tauragės raj. Žalgirių gimnazijoje LŠĮPS organizacija

mailto:[email protected]




naujienlaiškis 2015/lapkritis

Documents